Issuu on Google+


Iliustruotas

Riterių žinynas

Iš anglų kalbos vertė GABRIELĖ PRIŠMANTAITĖ


„Mano siela pr iklauso Diev ui, šir dis – k ar aliui,

R

agų riaumojimas, žirgų prunkštimas, kanopų dundėjimas, kalavijų žvangesys ir mūšio griausmas suskaldo kaimelio tylą. Spalvingomis vėliavėlėmis ir plunksnomis puošti šalmai išnyra iš artėjančio dulkių debesies, kurį tuoj pat vejasi spindinti geležinė siena šarvuotų riterių, sudarančių pleišto formą, atkištomis į priekį ietimis. Saulė spindi jų šarvuose, heraldiniai liūtai, ereliai ir drakonai šiepia dantis jų skyduose, o apsiaustai plaikstosi vėjyje. Taip istoriniai filmai ir nuotykių romanai vaizduoja bebaimius viduramžių riterius, tačiau ar iš tikrųjų riteriai buvo neįveikiami kariai? Ar jų gyvenimas iš tiesų buvo toks romantiškas? Tikrovė daug sudėtingesnė. Pirmieji riteriai buvo paprasti raiti kariai, kuriuos pamatę priešo pėstininkai drebėdavo. Sėdėdami balne jie buvo gerokai pranašesni: aukštesni, greitesni ir galingesni nei pėstininkai. Nuo XI–XII a. riteriai tapo svarbiausiu visuomenės sluoksniu.


o gar bė – man.“ Už karo tarnybą valdovai jiems atsilygindavo įvairiomis malonėmis bei žeme, o riteriai saugojo valstiečius, gyvenusius jų žemėse, mainais į jų gaminius ir derlių. Nors karinės technologijos, ginkluotė, stilius ir pilių konstrukcijos laikui bėgant keitėsi, riteriai išliko žavūs, įdomūs ir įvairiapusiški. Pasižadėję ginti nuskriaustuosius, kartais kovėsi dėl pinigų, plėšikavo ir žudė. Jie buvo išmokyti būti bebaimiai, tačiau taip pat kūrė eiles, grojo muzikos instrumentais ir žaidė šachmatais. Varžėsi dėl damų malonės ir rodė pavyzdingą pamaldumą. Artimas ryšys tarp riterio ir jo eiklaus žirgo laikomas stipriausiu, koks gali būti ryšiu tarp žmogaus ir gyvulio. Jį galima palyginti tik su Rytų klajoklių, Šiaurės Amerikos prerijų indėnų ir Vengrijos husarų prisirišimu prie savo žirgų. Savaime suprantama, kad riteriai gerbiami iki šių dienų. Tai liudija atkuriami riterių ordinai ir rekonstruktorių draugijos.


Europos valdovai

Iliustruotas riterių žinynas

6

RITERIŲ EPOCHA D

augiau nei prieš tūkstantį metų Europoje pasirodė daug geresni kovotojai nei iki tol. Tai buvo raiti ir ginkluoti kariai, kurie kovėsi už savo karalių, šalį, krikščionybę, feodalus, pilis ir savo idealus. Jie tapo elitine kovine jėga ir valdė mūšių laukus penkis šimtus metų.

Viduramžiai

R

iterių epocha priklauso istoriniam viduramžių laikotarpiui. Šis ilgas periodas prasidėjo 476 m., kai sugriuvo Vakarų Romos imperija, ir tęsėsi iki Amerikos atradimo, XV a. pabaigos, kai triumfavo renesansas. Auksinis riterių amžius yra apie 1000–1500 m., kai šie taurūs kariai buvo ir elitinės karinės pajėgos, ir įtakingiausias feodalinės visuomenės sluoksnis.


7 Viduramžių tankai

Galvodami apie riterius, juos įsivaizduojame kaip šarvuotus nuo galvos iki kojų kovotojus. Iš tiesų viduramžių riteriai dėvėjo daug stipresnę šarvuotę nei ankstesnių laikų kovotojai. Viduramžių pabaigoje turtingiausi riteriai nešiojo tokius tvirtus šarvus, kad mūšio lauke buvo beveik nepažeidžiami. Dėl ginklakalių išmanumo, šarvų svoris pasiskirstydavo tolygiai visam kūnui, o sandūros buvo tokios patogios, kad nors jų svoris buvo didelis, kariai išlikdavo stebėtinai judrūs.

Riterio ginkluotę sudarė ietis, tiesus kalavijas, durklas ir daugybė karo kirvių bei lazdų. Nuo priešo ginklų riterius saugojo metaliniai šalmai, ginklai ir skydai. Jie sėdėjo įkišę ištiestas kojas į balnakilpes arba beveik stovėjo vakarietiško stiliaus balnuose aukštomis gugomis, kurios užtikrino, kad riteris, iš visų jėgų kovojantis mūšyje, nebus išmestas iš balno. Dėl ginklus atitikusios taktikos ir stiprių žirgų jie tapo griaunančia galia. Taktikos esmė buvo puolimas ietimis, o vėliau – artima kova. Taigi riterių taktika buvo tokia pati kaip šiuolaikinių tankų.

Europos valdovai

Plieniniai vyrai


8 Iliustruotas riterių žinynas

RITERIŲ EPOCHA Kas galėjo tapti riteriu? Riteriu galėjo tapti visi, kas turėjo drąsos ir pakankamai pinigų. Karaliai rinkosi riterius iš geriausių karių, kurie išsiskyrė savo narsa, ištverme ir kilniadvasiškumu. Ginklai ir žirgai buvo labai brangūs, tad riteriais galėjo tapti tik turtingieji. Kaip atlygį už paslaugas ir ištikimybę monarchas jiems garantavo aukštą rangą.

Arbaletininkas

Riterio palydovas Vėliavnešys, laikantis riterio ietį su vėliava.

Riteriai keliaudavo ne vieni: juos lydėdavo ne tik palydovai, bet ir įvairus skaičius ginkluotų vyrų. Kartu jie sudarė būrį, vadinamąją ietį, kurios priekyje eidavo vėliavnešys, nešdavęs vėliavą su riterio herbu.

Europos valdovai

Raitas lankininkas, ginkluotas 30 strėlių, ilguoju kalaviju ir durklu.

Nuo XII–XIII a. darėsi vis labiau įprasta, kad riteriais tapdavo turtingų šeimų vaikai, ir pamažu tai tapo savaime suprantama. Privilegijuotą padėtį riteriai demonstravo išskirtiniais ženklais: kalavijo diržais, auksuotais pentinais ir savo arba karaliaus herbu.


9

Ar žinai?

Europos valdovai

Riterio amunicija kainavo kaip 30–45 jaučiai, kurių būtų pakakę visam kaimui.

Lankininkas

Pėstininkas su rankiniu ginklu

Pėstininkas su ietimi

Raitas ietininkas. Be ieties, dar apsiginklavęs kalaviju ir durklu.


10 Iliustruotas riterių žinynas

RITERIO KALAVIJAS

S

varbiausias ir brangiausias riterio ginklas buvo ilgas tiesus dvirankis kalavijas. Šis legendinis ginklas ne tik skyrė ginklanešį nuo riterio, bet ir pergalingame mūšyje nusipelniusiajam suteikdavo riterio vardą. Kartais kalavijo rankenoje būdavo išraižoma šventa relikvija arba ant ašmenų išgraviruojamas riterio devizas – buvo tikima, kad tai padės nugalėti mūšyje. Riteriai buvo puikiai įvaldę kovos kalaviju meną tiek balne, tiek ant žemės.

Kalavijų raida

Ginklai ir šarvai

V

iduramžiais tiesiuosius kalavijus pakeitė ilgieji kalavijai. Šis kalavijas buvo maždaug 1 m ilgio, plačiais ašmenimis ir svėrė 1,5–2 kg, o kartais ir daugiau. (Rytuose populiariausias buvo lengvas vienarankis lenktas kardas, svėręs 0,5–1 kg.) Panašiai kaip ir lenkto kardo, ilgo kalavijo pirminė paskirtis buvo kirsti, o ne durti, taip išmetant priešininką iš balno vienu smūgiu. Neapsaugotas kūno dalis kalavijas galėjo stipriai sužeisti, sulaužyti kaulus, nukirsti galūnes ar net galvą. Iki XIII a. pabaigos kalavijo ašmenys tapo aštresni, o vidurinė jų dalis ėmė panašėti į rombą. Dėl to kalavijas buvo tvirtesnis ir galėjo perverti grandininius šarvus. Tuomet paplito abiem rankom išlaikomi, velniškaisiais vadinti kalavijai, kabinami prie balno, o ne prie diržo. Šie kalavijai buvo tokie sunkūs, kad ne tik prakirsdavo grandininius šarvus, bet ir įspausdavo jų žiedelius į žaizdą, taip sukeldami uždegimą. Tik stipriausi kovotojai sugebėdavo valdyti šiuos kalavijus. Visų vėlyvųjų viduramžių kalavijų bendras bruožas tas, kad kryžiaus formos rankos apsaugą pakeitė krepšelio formos skydelis, padarytas iš metalinių strypelių ir žiedelių.


11

Ar žinai?

Brangieji ašmenys Kalavijų gamintojai praleisdavo daugiau nei 200 valandų grūdindami metalą vandenyje ir aliejuje. Dėl didelės ilgųjų kalavijų kainos jie būdavo perduodami iš kartos į kartą, dažnai atnaujinami ir tiesinami, kol visai nusidėvėdavo. Viduramžiais geriausi ašmenys buvo gaminami Tolede, Ispanijoje, ir Damaske. Nesvarbu, kokia kalavijo kokybė, riteris labai juo rūpindavosi. Jie nesišpaguodavo, kaip matome filmuose, nes kalavijai lengvai galėjo lūžti pusiau. Vėliau taip fechtuotis buvo galima rapyromis.

Kova su kalavijais

Ginklai ir šarvai

Dauguma riterių suteikdavo savo šauniesiems kalavijams vardus. Rolandas savąjį vadino Diurandaliu, o karaliaus Artūro buvo vadinamas Ekskaliburu. Ginklas suteikė Artūrui karaliaus įgaliojimus, nes šis buvo vienintelis, sugebėjęs ištraukti kalaviją iš akmens.


12 Iliustruotas riterių žinynas

RITERIO KALAVIJAS

Normanų kalavijas (XI a.) Toks kalavijas buvo užapvalintu galu, aštriais kaip skustuvas ašmenimis ir į galą šiek tiek siaurėjo. Jis turėjo trumpą kryžiaus pavidalo gardą ir trijų dalių buožę.

Ilgasis kalavijas (XV a.) Dar vadinamas pusantriniu kalaviju

1 Žvangulis 2 Buožė (neleidžia rankai nuslysti nuo rankenos ir suteikia atsvarą)

Kaip matyti iš pavadinimo, šis kalavijas buvo perėjimas nuo vienarankio kalavijo prie dvirankio. Jis buvo laikomas dešinėje rankoje už ilgos rankenos, o kaire ranka buvo prilaikomas už buožės. Galėjo tiek kirsti, tiek smeigti. Kalavijo galas buvo smailus, o vidurinė dalis plokščia arba šešiakampė. Ašmenų dalis, esanti prie rankenos, nebuvo aštri ir skirta atremti smūgį. Jis svėrė 1,3–1,6 kg.

3 Medinė rankena, apsukta viela ir padengta oda, kad būtų patogu laikyti 4 Garda (saugojo nuo priešo kirčių) 5 Ašmenys (kadangi ašmenys ir rankena svėrė vienodai, buvo lengviau valdyti kalaviją) 6 Briauna

Makštis

7 Smaigalys 8 Išpjova (kalavijas buvo lengvesnis ir lankstesnis) 9 Medinis pagrindas 10 Odinė makštis 11 Metalinis kalavijo makšties galiukas 12 Diržas pakabinti

Ginklai ir šarvai

13 Diržas pririšti prie juosmens

8

7

11

10


13 Ginklas Kaina

Vienarankis kalavijas

Trumpas lenktas kardas (XIII a.)

Dvirankis kalavijas

12

Pusantrinis kalavijas

Kai kuriems riteriams labiau patiko trumpas lenktas rytietiškas kardas su plačiais ašmenimis vienoje pusėje.

Nauda Nauda kovoje artimoje kovoje per didelį atstumą

0

0

0

0

Durklas

Karo kirvis

Alebarda

0

0

Lazda Ietis

Lankas

Lankas su keturiais lenkimais

Angliškas ilgasis lankas

0

Lengva ietis

Svaidomoji žvaigždė

Vienarankis kalavijas (XI a.) Pagrindinis riterio ginklas, kurį visada turėdavo kartu. Jis buvo dviašmenis, turėjo smailėjančią kryžiaus formos gardą ir trumpą rankeną. Kalavijas buvo skirtas valdyti viena ranka, kitoje laikant skydą. Jo ilgis siekė 90–110 cm, iš kurių 15–20 cm sudarė rankena. Labai panašūs, tik kiek trumpesni buvo pėstininkų kalavijai.

2

1 14

3

5 4

6

Kalavijo pakabinimas Makšties dirželiai leido kalavijui patogiai kaboti prie riterio šono.

9 13

Makštis Dvirankis kalavijas Šis vėlyvaisiais viduramžiais naudotas ginklas buvo didžiausias ir sunkiausias kada nors naudotas kalavijas. Jo ilgis siekė 110–135 cm (iš jų 18–35 cm sudarė rankena) ir svėrė 1,5–2,5 kg, bet galėjo sverti ir 5 kg. Jo galiukas buvo užapvalintas, o išpjova tęsėsi per visą ilgį. Garda galėjo būti net 30 cm pločio. Dažniausiai šis kalavijas buvo naudojamas kirsti kaunantis dvikovose stovint, laikomas abiem rankomis, skydas nebūdavo naudojamas. Germanų kariai mėgo jį nešiotis ant peties. Šiuo kalaviju jie pralauždavo priešo gretas, atremdavo karo kirvius ir net pradurdavo silpnesnius šarvus. Panašų kalaviją, vadintą kleimoru, škotai naudojo net iki XVII a.

Ginklai ir šarvai

Viduramžių ginklų kainos ir naudos santykis


14 Iliustruotas riterių žinynas

ILGOJO NUOTOLIO GINKLAI N ors šaunamieji ginklai pasirodė tik riterių amžiaus gale, be ginklų, skirtų artimai kovai, net ir viduramžiais buvo ginklų, kuriuos buvo galima naudoti per atstumą. Nors buvo galima sviesti ir karo kirvį, tikri svaidomieji ginklai – ietys ir svaidomosios žvaigždės. Seniau populiarios svaidyklės buvo bevertės prieš raitą armiją, todėl nustotos naudoti. Visgi sukurti ginklai, kuriuos galima naudoti iš daug didesnio atstumo nei svaidomuosius ginklus, – lankai. Vakarų Europos riteriai niekino lankininkus ir nenaudojo lanko, tačiau šis puikus ginklas buvo sėkmingai naudojamas prieš juos pačius. Riterių epochos pabaigoje parakas tapo labai populiarus ir iš esmės pakeitė karybą.

5

7

Svaidomieji ginklai

Šaunamieji ginklai

Svaidomoji ietis

2

S

vaidomoji ietis labai panaši į smeigiamąją ietį, bet lengvesnė. Ji turėjo prie maždaug 1,5 m ilgio koto pritaisytą lapo formos aštrų metalinį antgalį. Pėstininkai į mūšį pasiimdavo 6–8 tokias ietis, jas taip pat naudojo ir kavalerija. Nuo pat senovės tai buvo vienas populiariausių svaidomųjų ginklų, naudotas tiek medžioklėje, tiek mūšio lauke.

Arbaleto strėlės Besisukanti strėlė, atlekianti dideliu greičiu, sužalodavo labiau nei paprasta lanko strėlė. 8 Metalinis galiukas 9 Kotelis 10 Odos arba medžio juostelės stabilumui

1 Smaigalys 2 Medis arba nendrės stiebas 3 Aerodinaminis stabilizatorius, trys plunksnos 4 Išpjova, padedanti išlaikyti strėlę įtempiant lanką

4

Ginklai ir šarvai

10

Strėlės

3

3

6

9 8

2 1

Svaidomosios žvaigždės Viduramžių strėlių smaigaliai Į adatas panašūs metaliniai strėlių smaigaliai buvo naudoti pradurti šarvus ir sužaloti arklius. Strėlių smaigaliai taip pat turėjo spyglius, dėl kurių buvo sunku ištraukti ietį iš žaizdos laikant ją už koto.

Įtempimo gervė Naudota įtempiant pačius galingiausius arbaletus.

Svaidomieji kryžiai

(svaidomieji spygliai ir žvaigždės) Visi keturi svaidomojo kryžiaus galai buvo gerai nusmailinti, jis pats gerokai didesnis už plačiai žinomas nindzių svaidomąsias žvaigždes ir galėjo stipriai sužeisti. Daug jų būdavo išmėtoma ginantis, daugiausia taikantis į žirgų krūtines ir kojas. Taip pat galėjo būti naudojami kaip ežiukai – paslepiami žemėje likus dienai iki mūšio. Jie suluošindavo ir žirgus, ir jų raitelius.

Arbaleto strėlinė Joje smaigaliais aukštyn buvo laikomos arbaleto strėlės.


15

Arbaletas 1

3

Kaip veikia arbaletas 1 Metalinis lankas 2 Kotas (arba vairalazdė) 3 Griovelis strėlei 4 Kilpa 5 Lanko templė 6 Gaidukas 7 Veržlė (arba skląstis) iš kaulo ar metalo, laikanti įtemptą templę

Patobulintas lanko, pritvirtinto ant medinio rėmo, variantas buvo puikiai žinomas dar senovės kinams ir graikams. Jų arbaletai buvo mediniai, tačiau vėliau medį pakeitė viena ant kitos sudėtos metalo juostos arba kaldinti metalo lakštai. Užtaisyti arbaletą užtrukdavo 4–12 kartų ilgiau nei lanką, o per minutę jis iššaudavo tik vieną ar dvi strėles. Visgi šaudavo daug toliau, tiksliau ir stipriau (strėlė galėdavo pradurti šarvus iš 200–300 m atstumo), todėl darėsi vis populiaresnis, nors popiežius net du kartus uždraudė šį „gudrų“ ir pavojingą ginklą. Kadangi arbaletą naudoti buvo daug lengviau nei įprastą lanką, buvo aišku, kad mokančių jį valdyti atsiras labai greitai. Visgi arbaletui valdyti reikėjo daug jėgos. Tai pėstininkų ginklas, tačiau lengvesni arbaletai, šaudantys akmeniniais sviedinukais, imti naudoti ir kavalerijos. 3

Ilgasis lankas Priešingai nei dvigubo lenkimo lanką, šį buvo daug lengviau pagaminti. Be to, jį buvo galima naudoti nuolat vienerius ar dvejus metus. 1 Rankena 2 Galai 3 Grioveliai, laikantys templę 4 Templė iš pintų kanapių arba jaučio žarnų

3

Rytietiškas dvigubo lenkimo lankas 2

Arbaleto įtempimas

Šaudantis arbaletininkas

Ginklai ir šarvai

4

Arbaletininkas įstatydavo koją į kilpą ir įtempdavo templę iki veržlės, naudodamas gervę. Užtaisyti arbaletą buvo daug sunkiau nei paprastą lanką, todėl mūšyje kiekvieną arbaletininką saugodavo pėstininkas, visą kūną dengiantis milžiniškas skydas arba pilies parapetas.

4 1

1 Rankena 2 Lanksčios šakos 3 Tvirti galai, dažnai apmauti ragais 4 Aprišimas 5 Templė iš susuktos žarnos

4

2

1

2

2

Atlenkęs užtaisyto arbatelo gaiduką jis iššaudavo strėlę.

5 4

Lankas Trumpasis lankas (maždaug 1 m ilgio) buvo naudojamas medžioklėje ir kovoje jau nuo priešistorinių laikų. Viduramžiais Anglų lankininkas su jį pakeitė trys stebuklingi daug našesni ginklai. Tai ilgasis ilguoju lanku lankas, arbaletas ir dvigubo lenkimo lankas, atėjęs iš Rytų. Ilgajam lankui įtempti, reikėjo jėgos Dvigubo lenkimo lankas buvo nepakeičiamas skitų, hunų, ir nuolatinių treniruočių. vengrų, mongolų ir kitų rytiečių ginklas. Vakaruose nenaudotas. Maždaug 170–200 cm ilgio, žmogaus ūgio, ilgasis lankas buvo gaminamas iš kukmedžio arba uosio. Pirmą kartą pastebėtas XII a., jį naudojo Velso ir Anglijos lankininkai. Iki galo įtempus, jis šaudavo 300 m atstumu ir galėdavo mirtinai Ar žinai? sužeisti iš 90 m atstumo. Nors buvo ir labai įgudusių lankiGalingiems arbaletams įtempti buvo naudojami keli prietaisai – ninkų, pagrindinis jo pranašumas – ne tikslumas, o galimybė gervė ir krumpliaratinės vyniojimo mašinos su svertais, kurių viemasiškai apipilti priešo armiją strėlių lietumi. na buvo vadinama „ožkos koja“.


3D priedas


įsigykite

knygą dabar


Riteriai. Iliustruotas žinynas