Issuu on Google+


gražina karaliūnė

R omana s


1 skyrius

liftas į nežinią


Tyla ir tamsa... Tik vos girdimai šnarėjo liftas, lėtai smin­ gantis žemyn. Kritimas tęsėsi visą amžinybę, man bent taip atrodė, nes praradau laiko nuovoką. Mėšlungiškai spau­ džiau Jorgio ranką, bijodama prarasti paskutinį orientyrą toje tamsos ir tylos karalystėje. Lyg atsiliepdama į mano nebylų riksmą, lubose palaips­ niui užsidegė rausva šviesa, iš lėto sklaidydama šiurpią atmosferą, tvyrančią uždaroje patalpoje. Pasukusi galvą, pažvelgiau į Jorgį, norėjau įsitikinti, ar jis nepradingo. Tai, kas vyko dabar, man atrodė kaip slogus sapnas. Jis stovėjo šalia. Pamatęs išplėstas akis, šyptelėjo ir su­ spaudė ranką. Tartum padrąsintas abejojančio žvilgsnio, paleido ranką ir apkabino, priglaudęs mano virpantį kūną prie savo šiltos, stebėtinai raumeningos krūtinės. Prispau­ džiau lūpas prie kaklo duobutės  – jo širdis plakė ramiai,

W7W


W N

g r a žina ka r a liūnė

W d

ritmingai, pernelyg ramiai, jei lygintume su manąja, kuri blaškėsi ir daužėsi kaip pagauto paukščio ar išgąsdinto t­riušio. Baimė neišnyko. Lėtas Jorgio širdies tuksėjimas nenu­ maldė mano širdies dūžių, jo kūno šiluma nenuslopino ne­ rimo, o visada jį gaubusi svaiginanti aura kažkodėl manęs nepasiekė. Jorinė taip pat kiūtojo be jokio judesio, atidžiai sekdama ir gaudydama menkiausią garsą, retkarčiais lėtai apsiversda­ ma. Gerai ją pažinau, suprasdavau kiekvieną krustelėjimą, menkiausią mažos širdelės plazdėjimą, jausdavau, kada ji buvo rami ir laiminga, nes supykusi spardydavo man šoną, dabar ir ji buvo kitokia – bijojo. Liftas ar keltas (taip pavadinau patalpą, kurioje visi sto­ vėjome) leidosi žemyn  – rausva šviesa virš galvos silpnai mirgėjo, šnaresys virto lengvu gaudimu, primenančiu tolu­ moje skriejančio traukinio švilpimą. Netikėtai šviesa pradėjo mirksėti, ji apšvietė nebylų, tar­ si iš akmens išskobtą Tado veidą, keistai susimąsčiusį Auri­ mą, taip pat pultą su mygtukais ir skaičiais, kuriuos atidžiai stebėjo Tadas. Kartkartėmis jis paspausdavo vieną ar kitą mygtuką, tada gaudesio tonai kisdavo, o šviesa arba stiprė­ jo, arba visai išblėsdavo. – Svetimas...  – netikėtai beprotiška mintis perskrodė galvą, vos susivaldžiau nesurikusi, pritrūko oro, kojos su­ linko.

W8W


Wd

Em os p il i s

W N

Begalinės valios pastangomis susitvardžiau, nesupratau, kas galėjo sukelti tokią reakciją, kur slypėjo pavojus, nuo kurio svaigo galva ir panika gniaužė kvapą. – Kas atsitiko? – tyliai sukuždėjo Jorgis. Ryškiai mėlynos akys nuslydo veidu, nerimastingai išsikreipė tobulos lūpos. – Nežinau, – šnibžtelėjau, – trūksta oro. – Matyt, išsigandai uždaros patalpos, – jis pradėjo sukti plaukų sruogą ant riešo, – esame labai giliai ir leidžiamės dar giliau, gal dėl to puolei į paniką. Tikriausiai, pagalvojau nieko nesakydama, tai logiškiau­ sias paaiškinimas, bet žodis „svetimas“ išniro iš smegenų gilumos, iš toliausio kampelio, į kurį labai retai drįsdavau užsukti. Jorgis... Jį gydo Aurimas, leidžia kažkokio serumo, kuris turi šalutinį poveikį ir šiek tiek pakeičia žmogų, gal todėl mano kūnas taip sureagavo, o pasąmonė atsiuntė keistą žodį, sukėlusį man panikos priepuolį. Taip mąsčiau, ramin­ dama save. Jorgis glostė plaukus, šnibždėjo meilius žodžius, lietė lūpomis smilkinius, kol į širdį pamažu sugrįžo ilgai laukta ramybė. – Ar greitai atvyksime? – pralemenau. – Teks dar pakeliauti,  – šyptelėjo Jorgis,  – reikia šiek tiek laiko, kad nukaktum į požemių karalystę, o grįžti bus dar sudėtingiau. Juk pameni, kas nutiko Eglei, kai įsigeidė

W9W


W N

g r a žina ka r a liūnė

W d

grįžti į žemę, – šaipėsi Jorgis, – teko sunešioti geležines kur­ paites. – Geležines kurpaites? – išplėčiau akis. – Tu nori amži­ nai mane įkalinti pilyje? Jorgis apsiniaukė. – Tu kaip visada nesupranti juokų... – Nepyk, – pratariau liesdama jo skruostą, – vis dar ne­ galiu patikėti, kad tu gyvas. – Gryna tiesa, man irgi keista, kad tu stovi šalia manęs, – Jorgis tyliai nusijuokė. – Sapnuose laikydavau tave glėbyje, bet nubudęs nieko nerasdavau. Mums reikės iš naujo mo­ kytis būti kartu, per trumpai kartu gyvenome – tiesiog vie­ ną akimirką. – Tikrai, – nevalingai išsprūdo žodžiai, – tai buvo viena labai trumpa akimirka... – Dabar viskas bus kitaip, – pažadėjo Jorgis mane glos­ tinėdamas, – mudu būsime kartu, geriau pažinsime vienas kitą, niekada nesiskirsime, gyvensime ilgai ir laimingai. – Niekada... – kaip aidas pakartojau. – Tu drebi?  – Jorgis pakėlė smakrą ir pažvelgė man į akis. – Nežinau, – vos girdimai sukuždėjau, – kelionė trunka taip ilgai... Sustingusi šalia manęs stovėjusi statula staiga atgijo. Au­ rimas suspaudė mano riešą ir priglaudė pirštą prie krauja­ gyslės. Skaičiavo pulsą.

W 10 W


Wd

Em os p il i s

W N

– Nurimk, Ema,  – griežtai sudraudė jis,  – tvardykis, dar reikia trupučiuką pakentėti, kelionė į gintaro pilį pa­ kankamai sudėtinga, leidžiamės labai lėtai, kad neužklup­ tų nardytojų liga. Savaime aišku, kad vien lėto nusileidimo neužtektų, privaloma kiekvieno nusileidimo etapo patikra, todėl veiksmas ilgai užtrunka. Keista, bet nuo jo įsakmaus tono pasijutau geriau. Tar­ tum papūtė gaivus vėjelis nuo žemės ir išsklaidė niūrią ir slogią paslaptingojo lifto atmosferą. Norėjau, kad dar ką nors pasakytų, bet paleidęs mano ranką Aurimas vėl sustin­ go nebylia poza. Tadas irgi nejudėjo. Po kiekvieno švelnaus jo bakstelė­ jimo į „klaviatūrą“ ant pultelio sienoje, liftas sekundę stab­ telėdavo, paskui vėl pajudėdavo. Atmosfera tapo dar slo­ gesnė. Mėšlungiškai įsikibau į Jorgį, negalėjau atsipalaiduoti. Pamečiau laiko pojūtį, dingojosi, kad nusileidimas trunka visą amžinybę, pradėjo spausti smilkinius, o pagalvojus, į kokį gylį leidžiamės, vėl apėmė panika. Jorgis nepatenkintas pasimuistė, pastebėjau jo šaltas, ledu aptrauktas akis, sustingusį veidą – tai mane prablaivė. Tuo metu net Jorinė piktai spyrė man į šoną, tarsi raginda­ ma elgtis atsargiai ir neprarasti budrumo. Negalvosiu apie tai dabar, prisiminiau Skarletės frazę, ir atsirėmiau į lifto sieną. Dabar galėjau geriau įsižiūrėti į Jor­

W 11 W


W N

g r a žina ka r a liūnė

W d

gį, stovintį priešais ir stebintį mane rugiagėlių mėlynumo akimis. Jis atrodė pasikeitęs, visai ne toks, kokį mačiau paskuti­ nį kartą. Tapo dar gražesnis, beveik tobulas ir... svetimas. Norėjau pateisinti savo pojūčius ilgu išsiskyrimu, netikėtai įsiplieskusia meile Robertui, liga ir dar galybe priežasčių, kurios galėtų atšaldyti jausmus, bet neįstengiau. Man trūko to aistros dvelksmo, kuris skyrė Jorgį iš kitų vyrų ir buvo jo vizitinė kortelė. Žinodavau, kad jis yra neto­ liese, nes svaigų jausmą patirdavau dar jo net nematydama. O kai pagaliau pasirodydavo, jau būdavau pakerėta, galėjau net užsimerkusi pasakyti, kad tai Jorgis, nes pirma atsklis­ davo kunkuliuojanti geismo banga. Dabar jos nejutau, nebuvo alsinančios aistros debesio, kuris apgaubdavo kaip rūkas. Nesupratau kodėl. Man tai kėlė nerimą ir glumino. Jis žiūrėjo į mane, šypsojosi savo kerinčia šypsena, akys meiliai slinko mano veidu, bet retkarčiais veidą iškreipdavo mėšlungis, o meilų žvilgsnį pakeisdavo šaltas akių blyksnis ir užslėpta įtampa. Jis dar nepasveiko, beviltiškai pagalvojau, ne veltui Au­ rimas sakė, kad negali gyventi žemėje, nes turi būti tam tik­ ras magnetinis laukas. Pajutau gailestį ir nusprendžiau jį globoti, norėjau, kad kovotų su genetine liga, keičiančia jo prigimtį. Galų gale, esu jo žmona, nešioju jo kūdikį, mano

W 12 W


Wd

Em os p il i s

W N

pareiga būti su juo ir laimėje, ir varge, nors tai būtų be galo sunku. Lyg supratęs mano mintis, Aurimas iš padilbų dėbtelėjo ir greitai nuleido akis, atidžiai stebėdamas kelto grindis. Vėl kilstelėjo Tado ranka su žiedu ir spustelėjo tamsų beveik juodą mygtuką. Liftas trumpam stabtelėjo ir pra­ dėjo tyliai burgzti. Tadas surinko skaičių derinį ir liftas vėl pajudėjo. Dabar jis leidosi dar lėčiau ir ūžesys beveik din­ go, man pasirodė, lyg už durų pleškena ir šniokščia van­ duo. – Ar tikrai už sienos girdžiu bangų ošimą, ar man tik vaidenasi? – įtempusi ausis pasiteiravau. – Tikrai girdi, – patvirtino Jorgis plačiai šypsodamasis baltadante šypsena, – nors panašu į fantastiką, bet už lifto sienos tikrai tyvuliuoja jūra. – Negali būti, – aiktelėjau, – ar mes neskęstame, juk čia ne povandeninis laivas, kodėl vanduo neprasiskverbia į lif­ tą? – Lifto principas toks pats kaip povandeninio laivo, – atgavo žadą Aurimas. – Be to, jis apgaubtas vandeniui ne­ pralaidžiu kokonu. Tai visai naujas išradimas, padarysiantis povandeninių laivų ir narų kostiumų gamybos perversmą. Be to, – tęsė Aurimas, – apsigaubus kokonu, nesusergama nardytojų liga ir galima nusileisti į patį giliausią jūros ar vandenyno dugną.

W 13 W


W N

g r a žina ka r a liūnė

W d

– Ar mes leidžiamės į Baltijos jūrą? – nedrąsiai pasido­ mėjau. – Taip, – trumpai burbtelėjo Aurimas. – Bet kodėl iki šiol niekas neužtiko gintaro pilies? Jorgis nusikvatojo. Juokas buvo duslus, garsą sugėrė lifto sienos, padengtos ypatingomis metalo plokštėmis. – Pilis nepraleidžia jokio garso, panašus principas kaip salos šulinio slėptuvės, – paaiškino Jorgis. – Niekas niekada neaptiks gintarinių rūmų, tai neįmanoma. – Neaptiks...  – tvykstelėjo neviltis. Niekada neaptiks. Iš­eiti ar pabėgti taip pat negalėsiu, jei man nepatiks ten gy­ venti. – Jei nenorėsi ar nepajėgsi likti, visada galėsi pasakyti ir išeiti, – atrodo, perskaitė mano mintis Jorgis. – Ne-e-e, negalvojau apie tai, – burbtelėjau. Jorgis liūdnai šyptelėjo. Jis kaip ir anksčiau skaitė mano mintis. Liftas vėl sustojo, dabar užtrukome ilgiau. Tadas blizgin­ damas žiedu pradėjo spaudyti mygtukus, rinkdamas skaičių kombinaciją, o aš kaip užhipnotizuota negalėjau atitraukti nuo jo akių, žiedas skleidė nepatirtų emocijų pliūpsnį. Prisiminiau legendą, kurią papasakojo Aurimas, ir per kūną perbėgo šiurpas. Jei žiedas iš tiesų pasiekė mus iš vi­ duramžių, tada jis turėtų būti apdovanotas nepaprasta ga­ lia. Nuo amžių glūdumos perduodamas iš rankų į rankas,

W 14 W


Wd

Em os p il i s

W N

sukaupė informacijos apie seniai išnykusias kartas, likimus, išgyventus karus, badą, ligas, sukoncentravo savo atmintyje žmonių sąmonę ir pagaliau atkeliavo iki mūsų dienų. Ste­ beilijau į jį tol, kol akis ėmė traukti migla ir pradėjau grimz­ ti į transo būseną. Mane išblaškė truktelėjęs liftas, dabar jis nesileido že­ myn, bet pradėjo judėti kaip traukinio vagonėlis – važia­ vome į priekį. Klausiamai pažvelgiau į Jorgį, bet jis stovėjo panarinęs galvą ir intensyviai tyrinėjo lifto grindis. – Dabar judame palei jūros dugną, – dirstelėjęs į mane, paaiškino Aurimas. – Palei dugną? – išplėčiau akis, šiurpuliai perbėgo per kūną. Klausiausi pasikeitusio lifto burzgimo ir lengvo siū­ bavimo. Kartais jis pašokdavo į viršų, o mes tarsi plaukėme laivu, pliauškėjo į lifto sienas atsimušęs vanduo, nuo siūba­ vimo į šonus vartėsi žarnos, pajutau nedidelį šleikštulį. – Ar liftas neapsivers? Jis vartosi į visus šonus, – riktelė­ jau apimta siaubo, kai smarkiai pasviro sienos ir nučiuožiau tiesiai Jorgiui į glėbį. – Taip tikrai niekada nebus, – nusijuokė Jorgis, stipriai apkabinęs mane.  – Liftą, kaip tu pavadinai, tiksliau, kel­ tuvą laiko apsauginis skydas, kurio mechanizmo mes dar gerai neišstudijavome, ir magnetinės bangos. Nebent įvyk­ tų katastrofa ir trumpam išnyktų magnetinis laukas, tada,

W 15 W


W N

g r a žina ka r a liūnė

W d

žinoma, apsiverstume ir į patalpą kliūstelėtų vandens, bet artimiausiu metu jokių kataklizmų nenusimato. Ne­ bent,  – nusivaipė Jorgis,  – išsipildytų majų kalendoriaus prana­šystė. – O-o-o-o-o,  – sudejavau, kai liftas vėl pradėjo siū­ buoti. – Jau greitai būsime vietoje,  – ramino Jorgis, lūpomis liesdamas viršugalvį. Jis tyliai juokėsi, o aš pajutau nuo jo sklindantį energijos lauką. Pakėliau galvą. Jo akyse degė ugnis, o raumenys įsitempė. Apsidžiaugiau ir nusišypsojau, tikrai ne dėl to, kad jis staiga pradėjo manęs geisti, tiesiog palengvėjo, nes paga­ liau tapo tuo Jorgiu, kokį visada pažinojau. Jau geriau jaus­ ti, kaip nuo jo sklinda viso pasaulio aistra, užuot žvelgus į šaltas svetimas, ledu aptrauktas akis, nuo kurių šiurpsta kūnas ir kyla noras bėgti kuo toliau arba kiūtoti, susirietus į kamuoliuką. Jis pasikeitė... staiga... Pastebėjau, kad net Aurimas at­ sipalaidavo, įsitempęs kūnas pakeitė pozą ir jis pažvelgė į Jorgį atviru, budrumą praradusiu žvilgsniu. – Pasiilgau tavęs ir Jorinės,  – tyliai šnibždėjo Jorgis,  – negalėjau anksčiau susitikti su tavimi, kilo... šiokių tokių bėdų, bet dabar jaučiuosi kur kas geriau, neišsigąsk, jei pa­ sirodysiu keistas ar mano elgesys tau bus nepriimtinas. Čia visi dėl manęs kovoja, o aš stengiuosi iš visų jėgų. Bet kar­

W 16 W


Wd

Em os p il i s

W N

tais viskas pasikeičia. Tada turiu pasišalinti, kad pabūčiau vienas, nes negaliu valdyti situacijos. – Ar galėsi mane pakęsti?  – paklausė Jorgis beviltišku balsu. – Aš pasistengsiu tavęs neišgąsdinti, man tik reikia, kad tu būtum šalia. – Jorgi, aš tam ir atvykau. Visada norėjau tau padėti, bet pats viską sugadinai. – Jei būtų galima viską pradėti iš naujo, niekada taip n­esielgčiau, – sudejavo Jorgis, spausdamas mane glėbyje. – Mes viską ir pradėsime iš naujo, – tvirtai pasakiau. – Turime tai padaryti vienas dėl kito, o svarbiausiai dėl Jori­ nės. – Negaliu sau atleisti, – toliau burbėjo Jorgis, bet aš ne­ siklausiau. – Neverta daugiau apie tai kalbėti, kam draskyti žaizdas, vakarykštė diena praėjo, reikia galvoti apie rytojų,  – nu­ traukiau jį. – Dar vis vadovaujiesi Skarletės išmintimi? – prunkšte­ lėjo Jorgis. – Žinoma, – atšoviau, – tie žodžiai nuvaiko visas blogas mintis. Jas palieki kitai dienai, kartais kas nors pasikeičia ir problema savaime išsisprendžia. – Tu tikra gudruolė, – tyliai šaipėsi Jorgis, beveik nusira­ minau, girdėdama jo švelnų glamonėjantį balsą. Liftas dar kartą stabtelėjo, po to greitai šovė į viršų. Švie­ sa lubose apsiblausė, lemputės vos švietė lengvai mirksė­

W 17 W


W N

g r a žina ka r a liūnė

W d

damos, lifte pasidarė tamsu, o bangos už sienų dar labiau pradėjo daužytis į keltuvo šonus. – Keista, atrodo, kylame į viršų? – sumiksėjau. – Dėmesio, – sukomandavo Aurimas, – prašome pasi­ ruošti, tuoj lipsime iš lifto. Jis visiems išdalijo po nedidelį paketėlį. Man jis priminė neišskleistą parašiutą, su ilga rankenėle šone. – Ema, – kreipėsi į mane ir pradėjo aiškinti, – kai duosiu ženklą, atsistok ir laikyk rankeną, ji išsitempia, tau nereikės atsitūpti. Pradėsiu skaičiuoti, kai pasakysiu „trys“, patrauk rankenėlę, tada išsiskleis kokonas. Vėliau daryk taip, kaip lieps Jorgis. Laikiau paketą ir jaučiau, kaip dreba rankos. – Nesijaudink, – ramino Jorgis, – visai nesunku, tik pir­ mą kartą šiek tiek baugu, vėliau priprasi. – Laikas, – suriko Aurimas. Liftas sustojo, ūžesys liovėsi, bet vanduo ir toliau daužėsi į sienas. Visi atsistojome ant paketų. Jorgis man į ranką įspraudė rankeną, kuri išsitempė kaip automobilio apsaugos diržas. Įsitvėriau tos rankenos taip, tarsi nuo jos priklausytų mano gyvybė. – Vienas, – pradėjo skaičiuoti Aurimas, – du, trys. Patraukiau rankeną ir pajutau, kaip pokštelėjo ir mane apgaubė permatomas kokonas, kaip plona plėvė.

W 18 W


Wd

Em os p il i s

W N

Dieve, mintis tvykstelėjo kaip žaibas, visa tai jau mačiau sapne, kai Jorgis per lietų atėjo pas mane ir stovėjo apsigau­ bęs tokia pačia plėve. Tada stebėjausi, kodėl ant jo nelyja, paskui pamačiau dengiantį kokoną. – Ema, – aiškiai girdėjau Jorgio balsą, – aš eisiu pirmas, o tu sek paskui mane, tik nebijok. Lifto durys atsivėrė, pamačiau tarpduryje tyvuliuojančią vandens sieną. Bet vanduo, priešingai visiems dėsniams, ne­ plūstelėjo į vidų, – liftas liko sausas, tik tarp durų susikau­ pusios bangos burbuliavo, bet į vidų nesiveržė. – Ten vanduo, – sušnypščiau. – Ramiai, Ema, nepanikuok, tau niekas negresia, – iš­ girdau aiškų Aurimo balsą, – eik paskui Jorgį. Per kokoną vanduo neprasiskverbia, tik neatsilik. Jorgis žengė pro duris – vanduo prasiskyrė. Jorgis leng­ vai užlipo ant tiltelio, kuris nusidriekė nuo lifto durų. Nusekiau paskui jį. Kojos lipo prie tiltelio, netgi labiau­ siai norėdama nebūčiau galėjusi nuo jo nukristi ar nužengti į šalį. Vanduo skyrėsi į šonus, mačiau aplinkui plaukiojan­ čias žuvis, priviliotas rausvai blyksinčios šviesos. Nežinau, kiek laiko ėjome, buvau pakerėta rausvai nusi­ dažiusio vandens, būriais aplinkui besigrūdančių žuvų, ma­ čiau po kojomis giliai slypinčią bedugnę, bet nejutau jokios baimės. Einant toliau, rausvą šviesą pakeitė gelsva, o dar vėliau man pasirodė, lyg patekėjo saulė, nes viską nušvietė ryški saulėtos dienos šviesa.

W 19 W


įsigykite

knygą dabar


Emos pilis