Issuu on Google+


gražina karaliūnė

Romanas


1 skyrius

Dargana


Iš pradžių lyja dideliais lašais, jie krinta man ant veido, slenka žemyn, skverbiasi pro lūpų kampučius, prasižioju ir jaučiu, kaip lašai slenka žemyn į gerklę. Vėliau lašai smulkėja, bet lietus tik įsisiautėja – oras pilnas smulkių lašelių kaip šlapių dulkių – kapsi nuo plaukų, bėga per veidą, nespėju sugerti lūpomis tekančio vandens srauto. Noriu sugrįžti namo, keliu koją, bet ji nejuda, atrodo, kad būtų prikaustyta prie žemės – pažvelgiu žemyn ir išsigąstu: nuo basų kojos pirštų į žemę skverbiasi kažkokios ataugos kaip šaknys, jų vis daugėja, o lietus nesiliauja, aplink kojas jau pradeda sruventi upelis, vanduo kyla. Noriu nusišluostyti nuo veido vandenį, bet nesugebu – akimirksniu nuo pirštų iki žemės nutįsta ataugos ir įsiskverbia į žemę. Jų tiek daug, kad pasidarau kaip krūmas, rankos ir kojos apaugusios ataugomis, negaliu nė pakrutėti.

W7W


W N

gražina karaliūnė

W d

Iš nevilties užverčiu galvą, o į burną bėga lietus, negaliu užčiaupti lūpų, į gerklę kaip krioklys teka vanduo. Vieną akimirką suprantu, kad man nebereikia kvėpuoti, galiu likti vandenyje, nebereikia oro, nes pamažu tampu žuvimi. Tada pro tankų lietaus šydą pamatau pažįstamą siluetą, iš laimės vos nesprogsta širdis, jis išneria iš lietaus šuoro ir atsistoja šalia manęs. Tai Jorgis, mano vyras, mano mylimasis. Toks pat paprastai gražus, bet kažkoks keistas, negaliu suprasti to pasikeitimo, nes matau tik ryškiai šviečiančias akis ir plačią šypseną. Jis visiškai sausas, nesuprantu, kodėl ant jo nelyja, tada pastebiu, kad jis apsigaubęs permatomu kokonu, kurio neperlyja. – Jorgi, – kuždu, – kur taip ilgai buvai, aš taip tavęs pasiilgau, pažiūrėk, kas man nutiko. Jis tyli, pasilenkia prie manęs ir puola bučiuoti su tokia aistra, kad mano sušalęs kūnas atšyla, o gyslomis ima sruventi liepsna. – Pagavau tave, Ema, dabar nepabėgsi,  – sako Jorgis, glostydamas mano šlapią veidą. – Kodėl taip keistai kalbi? – stebiuosi. – Niekur nuo tavęs nebėgau, pats mane palikai. – Niekada neatiduosiu tavęs Robiui, – šnabžda jis, – visada būsi su manimi.

W8W


Wd

Em o s j ū ra

W N

– Bet pats rašei, kad manimi pasirūpins Robis? – Apsigalvojau, – atšauna jis, o veidą iškreipia neapykantos grimasa. Vanduo kyla, jau siekia liemenį, vos galiu pastovėti: srovė stipri, maskatuoju rankomis ir matau, kad nuo plaštakų jau kabo sparnai kaip žuvies pelekai. – Jorgi, – rėkiu, – tuojau paskęsiu, gelbėk! – Tu nepaskęsi, – girdžiu tolumoje aidą. Jorgio jau nėra, tik balsas atplaukia iki manęs. – Tu nepaskęsi, nes jau tapai undine. Pradedu smarkiai šaukti, klykiu be paliovos, kol vanduo užlieja mano galvą. Atmerkiu akis, išsižiojusi gaudau orą, kol susigaudau, kad esu savo miegamajame Palangoje. Kūnas šlapias nuo prakaito – naktiniai marškiniai, plaukai, pagalvė, paklodė kiaurai permirko – guliu lipniame prakaite kaip vandenyje. Svyruodama atsikeliu iš lovos ir prišliaužiu prie lango. Lyja, lašai barbena į langą, per stiklą srūva upeliai, kurie lango apačioje suteka į plačią įlanką, o vėliau į jūrą. „Kiek jau laiko tęsiasi lietus“, – pagalvojau. Dvi ar tris savaites, visai pamečiau dienas, vis lyja, lyja. Ką aš veikiau, neatsimenu, atrodo, ištisai gulėjau lovoje nuo ryto iki vakaro. „Koks keistas sapnas? – mane nukrato šiurpas. – Koks baisus buvo Jorgis tame sapne?“ Sudejuoju, nes vis dar negaliu atsikratyti patirto košmaro.

W9W


W N

gražina karaliūnė

W d

Apačioje smarkiai trinkteli durys, atsipeikėju ir pradedu klausytis. Tikriausiai Robis  – jis gyvena pirmame aukšte, jam priklauso pusė namo, pati mačiau dokumentus. Vargšas Robis, įdomu, ką jis galvoja apie mane. Pagriebiu chalatą ir puolu į dušą, paleidžiu šiltą vandenį, iš laimės sudejuoju, kai vanduo sruvena ant sulipusių nuo prakaito plaukų, drėgnų pečių, šiltas dušas nuplauna nakties košmarą, nebenoriu apie tai galvoti  – reikia pagaliau atsibusti. Užsimetu rugiagėlių spalvos chalatėlį, papurtau plaukus ir nusileidžiu laiptais į valgomąjį. Robis net neatsigręžė, kai atsisėdau prie stalo, kur jau garavo puodelis kavos, lėkštėje kvepėjo paskrudinta sumuštinių duona su marmeladu. Jis tylėdamas padėjo lėkštę avižinių dribsnių košės. Žiūrėjau į jį išplėtusi akis. Robis pasikeitė, o aš tik dabar pastebėjau. Kiek laiko jis čia gyvena, niekaip negaliu prisiminti, tikriausiai jau bus trys savaitės, o gal daugiau? Buvo užsiauginęs plaukus: sušukuoti į viršų jie atidengė gražią kaktą, išryškino tankius juodus antakius, virš kaktos jie buvo sutepti žele, kad nesišiauštų, o užpakalyje surišti į uodegėlę. Veidas buvo apžėlęs barzda, šiek tiek sulysęs ir išvargęs, atrodė prislėgtas ir susimąstęs. Niekada jo tokio nebuvau

W 10 W


Wd

Em o s j ū ra

W N

mačiusi, net kai mirė Vilga. Bet grožiui nekenkė. Priešingai, tas rimtumas suteikė jam ypatingo žavesio – negalėjau atitraukti nuo jo akių. – Užsiauginai plaukus? – paklausiau. Jis krūptelėjo, iš rankos iškritusi lėkštė sudužo atsitrenkusi į plyteles. Robis nevalingai atsisuko, atidžiai pažvelgė į mane, o veidas iš nuostabos ištįso. – Ema... Ema... pagaliau pamatei mane,  – priblokštas suvebleno jis,  – neįtikėtina. – Robis klestelėjo ant kėdės, neatitraukdamas nuo manęs apstulbusio žvilgsnio. – Išsitrinkai galvą?  – stebėjosi.  – Kažkas turėjo atsitikti, kad pagaliau atsikėlei, maniau, kad teks gydytoją kviesti, nieko negalėjau padaryti, gulėjai kaip negyva, nieko nevalgei ir negėrei. Robis pakėlė ranką ir paglostė dar drėgnas sruogas. – Kas tave pažadino, miegančioji gražuole?  – švelniu balsu paklausė. – Nežinau, – numykiau žiūrėdama į jo tamsias aksomines akis. – Šiandien regėjau baisų sapną. – Kokį? – Negaliu pasakoti, per daug šiurpus, – ištariau ir pajutau, kaip kūną vėl išpylė prakaitas. Robis įdėmiai tyrinėjo mano paklaikusias akis, ir jo veidas apsiniaukė.

W 11 W


W N

gražina karaliūnė

W d

– Na, ir nereikia, – ištarė jis atsainiai, o paskui nusijuokė ir papurtė galvą. – Net lengviau pasidarė, jau buvau puolęs į neviltį, pamaniau, kad susirgai kokia nervų liga, laiku atsipeikėjai, jei ne, imčiausi drastiškų priemonių. – Labai prakaituoju, visa mano lova šlapia, reikia pakeisti patalynę. – Nieko nedaryk, iš kavinės ateis šeimininkė, viską sutvarkys. – Bet ką pagalvos, išpliurps visiems,  – paprieštaravau. – Tegul tik pabando,  – pagrasino Robis. – Reikia ruoštis į darbą, nors dar neatitokėjau,  – jis atsistojo,  – kai visą laiką lyja, mūsų centras tiesiog perpildytas: įvairiausios konferencijos, seminarai, vos spėjam su Milda ir Tautvydu tvarkytis. Nenoriu tavęs palikti vienos tame dideliame name, geriau, kad būtum kartu su manim, ir Vainius važiuos – labai tavęs pasiilgo. – Net nežinau, – sumikčiojau, – nebent galėčiau tau padėti. Gal rasi kokį nors darbą? – Reikia surašyti krūvą raštų, pats neprisiruošiu. – Aš tuoj, tik bėgu persirengti, – pašokau nuo kėdės, bet Robis nepaleido rankos. Jis prisitraukė mane artyn, visai prie savęs, ir palietė lūpomis jau pradžiūvusius plaukus.

W 12 W


Wd

Em o s j ū ra

W N

– Baiminausi dėl tavęs, – sukuždėjo jis, – beveik nemiegojau, vis užeidavau pažiūrėti naktį į tavo kambarį, kad tik nieko neatsitiktų. – O kas galėjo atsitikti? – išplėčiau akis. – Maža kas,  – pasakė Robis.  – Gyvenimas toks permainingas ir nepastovus. Kai apsirengusi ir pasidažiusi nulipau laiptais žemyn, prie manęs pribėgo ir apkabino Vainius. Užvertęs galvą jis ilgai žiūrėjo į mano veidą, tarsi pirmą kartą matytų, mėšlungiškai suspaudė suknelės kraštą, o iš burnos išsprūdo klausimas: – Kur tu buvai, mama, mums taip tavęs trūko? – Ką tu kalbi, Vainiau? – nusistebėjau. – Aš niekur nebuvau išėjusi, visą laiką likau su tavimi. Jis papurtė galvą. – Ne, mama, tavęs čia nebuvo, tu kažkur pasitraukei – nematei nei manęs, nei tėčio. – Tėčio? – apstulbusi pažiūrėjau į Robį. – Jis paprašė, kad leisčiau mane vadinti tėčiu, – skėstelėjęs rankomis įsiterpė Robis. Jaučiausi priblokšta, tiek nedaug praėjo laiko, kai dingo Jorgis, o Vainius jau vadina Robį tėčiu – matyt, tikrai buvau netekusi nuovokos, kad nieko nepastebėjau. Svyruodama nuslinkau prie stalo ir sudribau ant kėdės.

W 13 W


W N

gražina karaliūnė

W d

– Ema, – kreipėsi Robis, atsisėdęs priešais mane, – nepyk ant Vainiaus, jis tik mažas berniukas, buvau su juo ir dieną, ir naktį, sėdėjau prie lovos, kai jis šaukė per miegus, miegojau ant grindų šalia jo – jam trūko ir mamos, ir tėvo. Vieną dieną jis pavadino mane tėčiu – aš nesipriešinau. – Aš kalta, – ištariau, – buvau egoistė, galvojau tik apie save, kai sapnas mane išgąsdino, tada ir atsipeikėjau. – Nenori papasakoti? – Robis spoksojo nenuleisdamas akių. – Ne, kol kas ne, gal kada nors vėliau, – užsidengiau rankomis veidą. Robis atsistojo, apėjo apie stalą ir paėmęs už rankų vėl apkabino mane. Nesipriešinau, prisiglaudžiau prie jo šiltos krūtinės ir jaučiau, kaip mano sužeistą sielą apgaubė ramybė. Man taip trūko stiprių Jorgio rankų, jo prisilietimo  – buvau kaip liana, netekusi atramos, besiblaškanti nuo lengvo vėjelio. Vakarykštis sapnas kažką sujudino, pasėjo nepasitikėjimą ir pyktį. Kas nors galėtų pasakyti, kad tai tik sapnas, bet aš žinojau, kad esu kitokia, todėl kiekvienas sapnas man buvo lyg gyvenimas, tik kitu lygmeniu. Supratau, kad Jorgiui kažkas atsitiko, kažkas baisaus, bet aš negalėjau nieko pakeisti. Būčiau ėjusi kartu su juo, padėčiau nešti jo sunkią naštą, bet jis pasitraukė vienas.

W 14 W


Wd

Em o s j ū ra

W N

Girdėjau, kaip tuksi Roberto širdis, jutau jo lūpas, rankas, glostančias galvą, ir pagalvojau, kad laiške Jorgis tiesiog mane perdavė Robiui. „Jis tavimi pasirūpins“, – parašė mano vyras. Ką gi, tegul būna taip, kaip jis norėjo, – aš labai pavargau. Bet tame sapne jis pasirodė toks baisus ir sakė : „Neatiduosiu tavęs Robiui“. Virpėdama dar stipriau prisispaudžiau prie Robio, nenorėjau atsitraukti, nuo jo sklindanti ramybė maldė mano sudirgusiais mintis. – Ar tu gerai jautiesi? – susirūpinęs paklausė jis. – Dabar gerai, – vos girdimai sukuždėjau. – Ema, – Robis rankomis suspaudė mano veidą, – tau reikia pakeisti aplinką, turiu pasiūlymą, bet pirmiausia pažadėk man šį tą. – Ką? – Tau reikia nueiti pas gydytoją. Tu juk laukiesi, bet esi labai liesa, visai nepriaugai svorio, reikia nuodugniai ištirti. Jei nenori eiti pas gydytoją, galiu rytoj nuvežti pas genetiką Aurimą – jis atliks visus reikalingus tyrimus. – Kas toliau? – Nuvešiu tave rytoj į registrų centrą, viską pats sutvarkiau, bet negaliu už tave pasirašyti – reikia parašo ant tau dovanotos nuosavybės dokumentų. – O kokį dar pasiūlymą turi? – šiek tiek susidomėjau.

W 15 W


W N

gražina karaliūnė

W d

– Papasakosiu, kai grįšim iš darbo, jau vėluojam. Vainiau, užteks tupėti prie kompiuterio, išjunk, jau išvažiuojam! – suriko Robis. Kol išsiruošėme, vos išaušusi tamsi lietinga diena persivertė į kitą pusę, vėl sutemo – artėjo pavakarys. – Tiesa, – Robis nusivaipė, – jei tau nepatinka mano ilgi plaukai, tuojau nusikirpsiu, tik pasakyk. – Tegul lieka, – nusišypsojau, – labai gražu, su ta šukuosena tapai panašus į arabą. – Pataikei į dešimtuką,  – jis nusikvatojo,  – mes skrendam į Egiptą, ten lietus nelyja, šilta, aš turiu ten reikalų, kartu ir pailsėsim – toks mano pasiūlymas. – Į Egiptą? – prieš akis iškilo piramidės, palmės, be to, ten žydi mano mėgstamiausios bugenvilijos. – Galim ir į Egiptą, – pažiūrėjau pro langą, ten kaip siena kabojo lietaus širma ir pirmą kartą per kažkokį laiko tarpą, kurio nepajėgiau prisiminti, įsižiebė vilties kibirkštėlė. – Apie kokius reikalus kalbėjai? – pažiūrėjau į Robį. – Pasakysiu vakare, mes tikrai vėluojam. „Emos“ centre mus sutiko Milda. Netarusi nė žodžio, ji mane karštai apkabino – taip ir stovėjome susiglaudusios, Milda man kuždėjo kažkokius žodžius, bet nieko negirdėjau – buvau apimta euforijos, atrodė, kad sugrįžau iš ilgos, daugybę metų trukusios kelionės.

W 16 W


Wd

Em o s j ū ra

W N

Vėliau priėjo Tautvydas, susigraudinęs pažvelgė į mane paraudusiomis akimis, ilgai kratė ranką, paskui nesusilaikė ir priglaudė mane prie savo treniruoto kūno. – Ech, Ema, – tarė jis, – gyvenimas tęsiasi, nieko nepadarysi. – Tiek naujų darbuotojų? – nusistebėjau, kai pamačiau, kad aplink zuja daugybė ilgakojų gražuolių, beprotiško trumpumo sijonais, ilgiausiais plaukais ir saulės, o galbūt soliariumo, nurudinta oda. – Neklausk, – pasakė man Milda, kai atsisėdome kavinėje prie staliuko ir mums atnešė po vaisinį kokteilį, – tos gražuolės kaip žemės palydovai sukasi aplink Robertą, jei galėtų, tai nuogai išsirengtų, kad tik Robis jas pastebėtų. – O kaip Robis?  – abejingai paklausiau, bet nustebau pajutusi, kad širdyje sukrutėjo pavydo kirminėlis. – Jis malonus, dėmesingas, mandagus, bet viskas tuo ir baigiasi,  – atsakė Milda ir pažiūrėjo į mane,  – pati žinai, kad jis nieko nemato, juk supranti. – Ne, – numykiau. – Ema?  – nusistebėjo Milda.  – Gal tu paprasčiausiai akla. – Ką nori tuo pasakyti? – Akivaizdu, kad Robis seniai tave įsimylėjęs, nuo pirmos akimirkos, kai tik tave pamatė. – O Vilga? – tyčia paklausiau.

W 17 W


W N

gražina karaliūnė

W d

– Su Vilga viskas buvo kitaip, bet ką aš čia šneku, pati paklausk? Tylėdamos siurbčiojome kokteilį  – jaučiausi sutrikusi, norėjau apgalvoti Mildos žodžius, nors, atvirai kalbant, seniai viską žinojau. – Visai nesimato, kad laukiesi, – pastebėjo įdėmiai mane apžiūrėjusi Milda, – pilvas plokščias, nepriaugai svorio, turėtum nueiti pas gydytoją. – Eisiu, – pasakiau ir patylėjusi pridūriau:– nes sapnavau baisų sapną, Jorgis ten buvo toks bauginantis, kalbėjo apie keistus dalykus, tikrai jaučiuosi sutrikusi. – Tau reikėtų prasiblaškyti, pakeisti aplinką,  – pasiūlė Milda. – Tikrai? – abejingai ištariau. – Robis minėjo, kad skrisim į Egiptą. – Į Egiptą? – Milda svajingai pavartė akis. – Ten nors nelyja, o mes vaikštom tiesiog vandenyje, neatsimenu tokio baisaus oro, lyja gal dvi savaites, greitai jūra net iki mūsų pastato atslinks. Nuotaika bjauri, gal dėl to visi sėdi pas mus nuo ryto iki vakaro ir siurbčioja kokteilius, o kiti ir daug stip­resnius gėrimus. Aišku, mums nuo to tik geriau, apyvarta kosminė, kitiems krizė, o mums didžiausias pelnas. – Paskui pasilenkė prie manęs ir tyliai pradėjo šnibždėti: – Eesu tau labai dėkinga už tą darbą, greitai su Tautvydu galėsim pirkti butą, aišku, reikės imti paskolą, bet jei ne tu, niekada tiek nebūtumėm uždirbę.

W 18 W


Wd

Em o s j ū ra

W N

– Džiaugiuosi, o kur žadat pirkti? – Tikriausiai Vilniuje, juk Palangoje, iš bėdos, turim kur apsistoti, galim pas Aurimą, tu irgi mūsų neveji iš to buto. – Gyvenkit, kiek norit, negaliu priprasti, kad dabar viskas man priklauso, jei ne Robis, niekaip nesusitvarkyčiau. – O, vilką minim, vilkas čia,  – Milda pašoko,  – einu dirbti, per ilgai su tavim čia užsiplepėjau. Milda nubėgo, o šalia manęs, švytėdamas ir gerai nusiteikęs, atsisėdo Robis. Kaip darydavo Jorgis, taip ir jis persirengė darbe, todėl blizgėjo elegancija ir puošnumu. Vilkėjo pilkos spalvos „Armani“ kostiumą, juodus marškinius ir pilkos spalvos kaklaraištį, spindėjo egzotišku grožiu ir seksualumu. Tad visai nenustebau, kai aplinkui kaip raketos pradėjo lakstyti ilgakojės gražuolės. – Direktoriau, gal kokteilį, o gal norėtumėte konjako ar šampano? – Gerai, Irma, atnešk vaisinį kokteilį, – Robis nerūpestingai mostelėjo ranka. Mergina nušvilpė kaip strėlė. Pradėjau krizenti į kumštį. – Suprantu,  – juokiausi,  – kodėl tiek daug gražuolių priėmei, turi kur akis paganyti. – Prestižas, Ema, prestižas, jeigu dirbtų vien senutės, kas tada eitų į mūsų pramogų centrą?

W 19 W


W N

gražina karaliūnė

W d

Vieno negalėjau suprasti: prie Jorgio niekas nedrįso prieiti, tuo labiau jį užkalbinti, jis buvo nuo visų atsitvėręs nematoma siena, visos merginos tik žiūrėjo į jį iš tolo. Tuo tarpu Robertas traukė žmones kaip magnetas, merginos tiesiog lipo prie jo, o mane tas labai nervino. – Aš prižadėjau tau padirbėti, parašyti raštus, o sėdžiu nieko neveikdama, net nepatogu. – Tik nekalbėk nesąmonių, – pertraukė mane Robis, – šiandien nieko nedirbk, pasėdėk, paragauk kokteilių, pavalgyk, aš taip pat padarysiu pertrauką, sėdėsiu ir žiūrėsiu į tave – nuostabiai atrodai. – Ką čia tauški?  – suspaudžiau delnais paraudusius skruostus. Robertas nusikvatojo, visi aplink atsisuko, net Irma, atnešusi kokteilį, nustebusi pažiūrėjo į jį. – Direktoriau, šiandien jūsų nuotaika labai gera, atrodote daug gražesnis už Bradą Pitą. „Kvailė, – mintyse sušnypščiau. – Bradas Pitas jau senas, o ir jaunas neprilygo Robertui.“ – Ačiū, Irma, atnešk Emai dar vieną kokteilį ir mūsų firminį „Emos“ kepsnį. Irma pažiūrėjo į mane nutaisiusi maloniausią šypseną, bet primerktose akyse pamačiau giliai paslėptą neapykantą. – Bet? – Irma norėjo kažką pasakyti, tada Robis nudelbė ją šaltu žvilgsniu.

W 20 W


Wd

Em o s j ū ra

W N

Vieną akimirką pamaniau, kad šalia manęs sėdi Jorgis, toks panašus buvo šaltas ledinis žvilgsnis ir balso tonas, kai Robis nutraukė Irmos frazę, neleisdamas jai net išsižioti. Merginą kaip vėjas nupūtė, o aš pažvelgiau pro langą, kur barbeno nerimstantys lietaus lašai. Plati pilka darganos širma dar vis kabojo už lango, nesimatė jokios prošvaistės, kad nustos lyti, o ir prognozės nieko gero nežadėjo. – Lyja, – išgirdau Robio žodžius. Mūsų akys susitiko, jis taip atvirai tyrinėjo mane veriančiu žvilgsniu, kad net kojos nutirpo, pasijutau visai nuoga, nurengta jo įdėmiai stebinčių akių. Staiga į kavinę įėjo ilgaplaukis vyrukas, įsivėręs auskarus į lūpą, nosį, ausis, jis atsisėdo prie kampe stovinčio pianino ir pradėjo skambinti Šopeną. Užmiršau viską pasaulyje  – Šopenas buvo dar viena mano aistra, turėjau plokštelę su jo noktiurnais ir klausydavau nuo ryto iki vakaro, ypač kai kamavo liūdesys. – Nuostabu, Robi, – susižavėjusi ištariau, – kaip tu atspėjai, kad jis man labai patinka? – Tikrai? – sušnibždėjo Robis, – žinojau, kad patiks. Suradau tą vyruką, Fredį, jis taip prisistatė, galima sakyti, beveik gatvėje – šedevras, ar ne? Jis tiesiog genialus, pažvelk, kokie ilgi jo pirštai, jis beveik nežiūri į klavišus. Skambina dieviškai.

W 21 W


įsigykite

knygą dabar


Emos jūra