Emė ir Slaptasis Supermergaičių Klubas. Pirmoji byla
Agnieszka MIELECH
EMI I TAJNY KLUB SUPERDZIEWCZYN
Wydawnictwo Wilga, Warszawa, 2013
Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.
Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.
Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.
Basiai, kurios sumanymai, piešiniai ir nuotykiai įkvėpė knygų apie Emę seriją.
Mamai, suteikusiai sparnus.
Visiems, kas mus palaiko.
IŠ EMĖS SLAPTŲJŲ UŽRAŠŲ
Tai aš, Emė. Mano tikrasis vardas Stanislava Emilija Paukštytė. Teisingai – Stanislava. Gavau šį vardą, nes mano senelė ir prosenelė abi buvo Stanislavos. Šiais laikais mergaičių taip niekas nebevadina. Banalu!
O problema liko MAN. Tėtis sako, kad galėčiau vadintis tiesiog Stanė, ir nebūtų bėdos. Sugalvok tu man! Stanė – kaip kokia chuliganė. Visiška neviltis.
Todėl su tėčiu nusprendėm, kad vadinsiuos tiesiog Emė – sutrumpintai nuo Emilijos. Puikiai sugalvota!
Tą kartą su tėvais pavyko susitarti, tad turiu paprastą vardą iš trijų raidžių. Bet ir toks vardas gali sukelti rūpesčių. Kartą parke išgirdau vieną ponią šaukiant: „Emyte, Eme...“ Nepažinojau tos ponios, bet pama-
Gyvenu su mama ir tėčiu (tik kad jis nuolat keliauja) raudonų plytų name Baterijos gatvėje. Namas penkiaaukštis, kiekviename aukšte yra po kelis butus. Antrame – mūsų, Paukščių, butas. Norėčiau gyventi aukščiau, tarkime, ketvirtame aukšte, nes iš ten matosi visa žaidimų aikštelė. Bet mama sako, kad nemėgsta
– 8 –niau, gal ji mamos pažįstama. Ponia sukomandavo: „Mergaitės, paskui mane!“ Ir štai paskui ją pasileido... du šunys ir mergaitė! Ta mergaitė buvau aš... Mama, stebėjusi mane nuo suoliuko, susirietė iš juoko. Nemėgstu, kai iš manęs juokiasi. O labiausiai – kai juokiasi mama. Siaubingai susierzinau ir nebenorėjau būti vadinama Eme. Bet tėtis mane įtikino, kad tokių dalykų pasitaiko, nes žmonės mėgsta vadinti šunis žmonių vardais.
aukščio ir kad antras aukštas yra daugiausia, kiek ji gali pakęsti. Mama visada norėjo didelės terasos su daugybe augalų, tokią ir turime. Tėtis skundžiasi, kad ši terasa jam yra bausmė už nuodėmes ir kad jis netrukus susimes į kuprą. Bent du kartus per metus jis tampo žemes ir gėles iš rūsio į tą mūsų antrą aukštą. „Kitais metais nupirksiu tikrą sodininko karutį!“ – tada jam atšauna pyktelėjusi mama.
Man patinka gyventi name Baterijos gatvėje. Iš terasos matau mūsų kiemą, sūpynes žaidimų aikštelėje ir visada žinau, kas vyksta.
Mano mamos vardas Justina. Ji domisi daugybe dalykų ir susitinka su įvairiais žmonėmis. Dažniausiai tada, kai turėtų paimti mane iš darželio. Ji dirba ir kompiuteriu, ypač tada, kai užsimanau pažaisti. Apskritai ji labai užsiėmusi. Tai vadinama darbu. Ir ji nuolat alkana. Manau, tame darbe jų nemaitina.
Tėtis vardu Jokūbas. Jis visada ką nors piešia. Visur pilna namų eskizų – ant servetėlių, senų laikraščių, popieriaus lapukų ir užrašų knygelėse. Jis – architektas. Tai rimta profesija, nes pagal jo piešinius statomi tikri namai. Tėtis turi savo kambarį (kaip ir aš!). Ten jis laiko žemėlapius, savo piešinius, braižybos stalą ir labai, tikrai labai daug knygų. Laimė, tos knygos su paveikslėliais, todėl, kai su tėvais ramiai leidžiu laiką namuose, pasislėpusi už sofos tėčio kambaryje, man nebūna nuobodu! Apžiūrinėju pilis ir namus, įsivaizduoju, kad esu princesė, todėl niekas negali man įsakinėti. Mama su tėčiu irgi ne.
Kartais pas mus svečiuojasi Karamelė. Tai tetos Julijos kalytė. Ji gyvena su mumis, kai teta iškeliauja pa-
– 10 –
sižmonėti. O tai nutinka kas kelias savaites. Karamelė
yra labradorų veislės, skanios karamelės spalvos. Niam!
Kalė jau sena, jai gelia kojas, todėl pasivaikščioti vežame liftu. Mama sako, kad jai reumatas kaip ir seneliui.
Tai tiek apie 8-o buto Baterijos gatvės pirmame name gyventojus.
ĮKURIAMAS SLAPTAS
SUPERMERGAIČIŲ KLUBAS
Buvo įprasta diena. Kaip ir kiekviena kita Žaliojoje gatvėje pradinės mokyklos nulinukų grupėje. Nuo mokslo metų pradžios mes jau nebe darželinukai! Persikėlėme į mokyklą ir, nors vaikštome pro kitas duris negu mokiniai, bet mes jau mokykloje! Ir mūsų grupės pavadinimas ne koks nors „Vabaliukai“, „Tarakoniukai“ ar „Apvalūs pilvukai“. Esame nulinukai, o mūsų emblemoje – delfinai. Išdidūs ir žvitrūs delfinai. Mums patinka sportas, saulė ir nuotykiai. O labiausiai mėgstame mįsles ir paslaptis. Gal išskyrus Alaną. Jam patinka išdykauti ir peštis.
Tą rytą, užuot šaipęsis iš Miko ar erzinęs mergaites, Alanas visus sukvietė į pasitarimą:
– Ei, komanda, prie starto linijos!
Susirinkome žaislų kampelyje. Pirmoji atėjo Paulė, kuri sekioja Alaną lyg šešėlis. Paskui Lina, susišukavusi kaip princesė. Keista, atėjo ir Bruknė, nors ji paprastai visko bijo.
Tada pasirodė Filipas ir Ivas. Kaip visada, neišskiriami. Mikas laikėsi atokiau, kad Alanas prie jo nesikabinėtų. Rėkdami įbėgo Maksas ir Viktoras su savo šviesos kardais – pirmadieniais į grupę galėdavome atsinešti savo žaislų iš namų. Nenorom prisijungė Anelė, mano geriausia draugė. Ji nepakenčia sijonų ir nenori tapti princese. Kaip ir aš.
– Klausykit! Žaidžiam „Žvaigždžių karus“! – pasiūlė Alanas.
Lina ir Bruknė tuoj viena per kitą ėmė šūkauti.
– Princesė Lėja šiandien būsiu aš! – šaukė Bruknė.
– Tai aišku, kad aš! – irgi šaukė Lina krestelėdama kasomis.
– 14 –
Pavydėjau jai. Ji atrodė visai kaip princesė Lėja. Nuo pat ryto išdidžiai demonstravo abipus galvos susuktus kasų riestainius.
Alanas iš aukšto pažvelgė į mus, mergaites.
– „Žvaigždžių karai“ – tik mažvaikiams! – drėbė. Mes išsižiojome. Kaip? „Žvaigždžių karai“ buvo mūsų mėgstamiausias žaidimas nuo tada, kai pradėjome eiti į darželį! Alanas paprastai būdavo Lukas Skaivokeris, o mes, mergaitės, pakaitomis atlikdavome princesės Lėjos vaidmenį.
Alanas paslaptingai tarė:
– Mes įkursim savo s l a p t ą k l u b ą! – jis apsidairė norėdamas įsitikinti, kad arti nėra auklėtojos. – Sakau jums, slaptas klubas – puikus dalykas! – pridūrė tyliau.
Auklėtoja susimąsčiusi sėdėjo prie lango. Iš raudono kartono ji karpė abėcėlės raides. Šiandien turėjome susipažinti su raide P.
Emė – draugiška ir sumani mergaitė, visai kaip tu. Ji kartu su mama, tėčiu ir labradore Karamele gyvena dideliame mieste.
Kartą Emė sugalvoja įkurti slaptą mergaičių klubą. Jo šūkis: „Nuoboduliui – NE!“.
Pirmoji klubo užduotis – išsiaiškinti, ką rezga paslaptingas profesorius Žiburkus su savo bendrais. Kokius eksperimentus jie vykdo?
Ir kaip tai susiję su ugnikalnių išsiveržimu?
Jeigu moki saugoti paslaptis, nebijai vaiduoklių, tarakonų ir kitų baisuoklių – šis klubas kaip tik tau. O gal norėsi įkurti savąjį? Jeigu taip, knygos pabaigoje rasi išsamią instrukciją, kaip tą padaryti.
Taip ir žinojau! Profesorius kažką slepia. Bet šįsyk prikandau liežuvį ir net necyptelėjau. Tai buvo Slapto Supermergaičių Klubo byla! Turėsim imtis veiksmų. Dar susitiksim, profesoriau!
Lenkijoje tikra sensacija tapusi serija „Emė ir Slaptas
Supermergaičių Klubas“, kurios knygos jau daugiau nei 10 metų išlieka skaitomiausios vaikų literatūros sąrašuose, atkeliauja ir pas Lietuvos vaikus.
