Siekiant mėnulio Skiriu Dainiui
Raudonplaukis berniukas klausia manęs, iš ko yra mėnulis, kad jis toks baltas, ir aš jam atsakau: iš dramblio kaulo. Jis, įsispyręs kojytėmis į žemėje pratrintą šliūžę, sustabdo sūpy nes ir pakelia galvą į pritvinkusį pavakario pilnaties vyzdį, lyg tikėdamasis iš tikrųjų apskritime išvysti dramblių kon tūrus. Susizgrimbu, kad sakau netiesą, ir pasitaisau – tikriausiai tai ne dramblio kaulai, o sniegynai. Ten tiesiog daug daug ledo ir sniego, todėl jis toks baltas. – Turėtų būti labai šalta, – galiausiai nutaria ir, atsispyręs nuo žemės, vėl ima suptis. Aš supuosi greta, ant kitų sūpynių. Kai sūpynių jėga tarsi magnetas mane švysteli aukštyn, atrodo, kad ir širdis atsi trenkia į šonkaulių mūrą ir šitaip lyg sniegena iš narvo ver žiasi į viršų, mėnulio link, bet jėga, pasiekusi zenitą, tuojau švysteli sūpynes atgal ir širdis, atšokusi nuo krūtinės kaulų, stukteli į nugarą. Neįtikėtina, kad taip nedaug pakylant ga lima priartėti prie pilnaties. – Na, papasakok apie mėnulį. Tą istoriją, kada jo nebe bus... Kas tada bus? Kas bus, kai nebebus mėnulio? – Tai kad jau pasakojau. Daug kartų. – Tai papasakok dar kartą, – sustabdo kojomis įsismarka vusias sūpynes. – Pasakok! Man patinka, kai jis prašo papasakoti apie mėnulį. Esu aštuonerių su puse, metais vyresnis, daugiau žinantis, todėl
48