Siekiant mėnulio Skiriu Dainiui
Raudonplaukis berniukas klausia manęs, iš ko yra mėnulis, kad jis toks baltas, ir aš jam atsakau: iš dramblio kaulo. Jis, įsispyręs kojytėmis į žemėje pratrintą šliūžę, sustabdo sūpy nes ir pakelia galvą į pritvinkusį pavakario pilnaties vyzdį, lyg tikėdamasis iš tikrųjų apskritime išvysti dramblių kon tūrus. Susizgrimbu, kad sakau netiesą, ir pasitaisau – tikriausiai tai ne dramblio kaulai, o sniegynai. Ten tiesiog daug daug ledo ir sniego, todėl jis toks baltas. – Turėtų būti labai šalta, – galiausiai nutaria ir, atsispyręs nuo žemės, vėl ima suptis. Aš supuosi greta, ant kitų sūpynių. Kai sūpynių jėga tarsi magnetas mane švysteli aukštyn, atrodo, kad ir širdis atsi trenkia į šonkaulių mūrą ir šitaip lyg sniegena iš narvo ver žiasi į viršų, mėnulio link, bet jėga, pasiekusi zenitą, tuojau švysteli sūpynes atgal ir širdis, atšokusi nuo krūtinės kaulų, stukteli į nugarą. Neįtikėtina, kad taip nedaug pakylant ga lima priartėti prie pilnaties. – Na, papasakok apie mėnulį. Tą istoriją, kada jo nebe bus... Kas tada bus? Kas bus, kai nebebus mėnulio? – Tai kad jau pasakojau. Daug kartų. – Tai papasakok dar kartą, – sustabdo kojomis įsismarka vusias sūpynes. – Pasakok! Man patinka, kai jis prašo papasakoti apie mėnulį. Esu aštuonerių su puse, metais vyresnis, daugiau žinantis, todėl
48
pranašesnis. Laukiu jo akyse ugnelės, kuri įžiebs grasinimus eiti namo, jei nepradėsiu kalbėti. Dar pakurstau jo nekan trybės ugnį: – Kaip tau nenusibosta? Tas pats per tą patį. Kas bus, kas bus, kai mėnulio nebebus?! Man jau nusibodo šimtą kartų tą patį kartoti ir kartoti. Deduosi, kad mane erzina jo prašymai. Man patinka, kai jo veide strazdanų spiečius ima ryškėti, o galva po trumpais retais plaukų šeriais parausta tarytum paršiuko oda. Jį visi vadina „Ryžiku“, beveik niekas vardu. – Einu namo! Mokykloj daugiau nebešnekėsiu su ta vim, – ir nušoka nuo sūpynių. Nesijaudinu, taip jau buvo tūkstančius kartų, todėl šūk teliu: – Dainiau, palauk. Ateik, pabūk dar čia. Jei pabūsi, aš pa pasakosiu. Prisiekiu savo gyvybe, – iškeliu delnus ir praske čiu pirštus, rodydamas, kad pažadas tikras. Dainius girdi, bet nesustoja, tik sulėtina žingsnius. Jo su šalusios rankos kietai sugniaužtos purvinos striukės kišenėse. Tos rankos ką tik gniaužė šiurkščias virves, jos ką tik siekė mėnulio, o dabar buvo tartum širdis, pro vožtuvus išstūmusi kraują, užsivėrusi gyvenimui. Nesu matęs, kad jis kada mū vėtų pirštines. Tiesą sakant, niekada jų neturėjo. Eina vis lėčiau, smunkančių guminių batų kulnai šlepsi į žolę ir joje prikritusius lapus – nori, kad pažadėčiau kur kas daugiau nei istoriją apie mėnulį. Jis trokšta paties mėnulio. – Jei pasiliksi, aš tau atnešiu duonos su margarinu ir cuk rumi. – Tavo mama vis tiek neleis, – sustoja ir spardo rudenio lapus, bet neatsisuka.
49
Alkio gėda degina lyg šalna žolę. Plūstelėjęs kraujas verčia kojų sąnarius pasilikti, trypti, laukti ir tikėtis, tačiau akys išdavikiškai slepiasi, neatsisuka, jos nepripažįsta alkio. – Ji nepamatys, – nulipu nuo sūpynių, demonstruodamas ryžtą nedelsiant įvykdyti pažadą. Mama draudė ne tik maitinti, bet ir dalytis maistu. Tai nutiko po to, kai Dainiaus motina lyg viesulas įsiver žė į namus ir kibo mano mamai į atlapus. Pro pūvančius dantis sklido alkoholio tvaikas, vidinėmis šlaunų pusėmis nubėgęs šlapimas dar nebuvo nudžiūvęs, striukės nugara perrėžta kažkuo aštriu, iš jos lyg sergančio šuns seilės dri bo vatinis kamšalas, tačiau ji nieko nejautė, tik iš krūtinės besiveržiantį skausmą, jog kažkas užgavo jos sūnų. Ne, net ne sūnų, o ją pačią. Prikėlė iš sugėrovų urvo ir lyg rimbu atvarė apginti paskutiniųjų garbės likučių, tačiau nei jos pačios, nei garbės jau nebebuvo – tik degtinės sukelta iliu zija, daugiau nieko. – Tu, sena kurva, loji apie mane visam kaimui, kad aš savo vaikui ėst neduodu?! Ar prašiau šerti mano vaiką? Ar prašiau labdaros? Ką? Kad tau liežuvis nudžiūtų, kurva, to kius dalykus lojant! – spjovusi mamai į veidą, iškepurnėjo, pasiramstydama sutinusių rankų sąnariais į duris ir sienas, tarytum ieškodama išėjimo iš painaus ir tamsaus labirinto. Pro langą matėme, kaip ji nugriūva mūsų kieme ir atsi sėdusi dar ilgai keikia mamą, raudama žolę su visomis že mėmis. – Daugiau nieko neduok Dainiui. Turi savo motiną, tegu pati. Matai, padedu, atėjusi dar akis drasko. Ar girdėjai, ką pasakiau? – piktai drėbtelėjo mama, negalėdama atsipeikėti nuo nelauktos viešnios ir tebesisklaidančios jos smarvės.
50
Liepiau Dainiui palaukti sode, o pats įbėgau į namus. Po penkių minučių išnešiau duonos riekę, apteptą margarinu ir pabarstytą cukraus kristalais. – Nepamatė, – sakau jam, – būtų vėl liepusi suvalgyti jai žiūrint. – Tavo motina manęs nekenčia, – sako Dainius, laukda mas, kol paduosiu riekę. Paduodu lauktą duoną. Jis sustirusiomis rankomis paima ją ir pradeda kimšti. Valgo godžiai, kąsnis po kąsnio, net do rai nesukramto, o jau kandasi kito. Viršutinė lūpa aplimpa cukrumi ir riebalais, trupiniai krenta per lūpų kampučius, nespėję susivilgyti seilėmis. Įpusėjęs riekę, paspringsta, ima skaudžiai iš visų plaučių kosėti, bet kąsnio neišspjauna, laiko jį burnoje, kol praeina dusulys, ir toliau kramto, pamiršęs gėdą. Pabaigoje, jausdamas grimztantį į vidurius maistą, ima mėgautis skoniu ir badas kaip užtemimas pasitraukia kažkur už horizonto. – Ar papasakosi? – draugiškai klausia, nusilaižydamas lū pas ir atgalia ranka valydamasis veidą. – Na, gerai, bet tik trumpai, – sutinku ir abu sėdamės į sūpynes. Dainius lipniais nuo cukraus pirštais vėl sugniaužia vir ves ir ima sūpuotis, bet nestipriai, kad galėtų girdėti mano istoriją. Visą laiką, kol pasakoju, jis, iš šonų įrėmintas sūpy nių virvių, žiūri pro nuplikusias senos trešnės šakas į pilnatį. Mėnuo pamažu gelsta ir ryškėja vakaro rašalu pasiliejusiame danguje. Šalia palydovo ima sproginėti pirmosios žvaigždžių kekės, o iš sodų kampų plūsteli pirmųjų sutemų žvarba. – ...ir sako, kad Mėnulis kasmet nutolsta po keturis centi metrus nuo Žemės. Po daug daug metų mes jo nebematysi
51
me, nes bus per toli, bus panašus į vieną iš tų žvaigždžių. Tada bus labai blogai, nes mėnulis sulaiko vandenynus, potvyniai taps nebevaldomi ir prasidės pasaulio pabaiga. Vandenynų bangos bus kilometrinės, pakils didžiuliai vė jai ir viskas mirs. Vanduo užlies mūsų kaimą, ganyklas, kapines... – Ir mokyklą? – Nepertraukinėk! Ir mokyklą, ir tavo namą, ir gyvulius, net medžių viršūnės negalės pasiekti viršaus, viskas bus giliai po vandeniu. Mėnulis labai reikalingas, todėl negerai, kad jis tolsta, labai negerai. – Tai seniau jis buvo arčiau žemės? – Daug arčiau, galėjai matyti, kas jame yra, ar kas nors gyvena, gal net numesti į jį kokį nors akmenį ar kitą daik tą. Jis uždengdavo visą dangų, todėl atrodydavo naktis kaip diena, bet tai buvo labai seniai. Gal dinozaurų laikais, gal dar seniau... – O kiek jam metų? – Nežinau, gal tiek, kiek ir Žemei. Niekas nežino. – Aš norėčiau, kad mėnulis nutoltų ir viską užpiltų van duo, – pasako, pilnomis vilties akimis žvelgdamas į Žemės palydovą. – Arba kad labai priartėtų prie mūsų ir galėtume į jį persikelti. Įremti kopėčias arba su keltuvu į jį nukeliauti. – Durniau, jei jis priartėtų arba nutoltų, tai mūsų jau ne bebūtų, juk viskas pasikeistų, – nusijuokiu ir atsispiriu nuo žemės, pradėdamas sūpuotis. – Bet aš ir noriu, kad viskas pasikeistų, – atsispiria stip riau ir jis. Imame įnirtingai sūpuotis. Lenktyniaujame, katras aukš čiau išmes kojas ir atsispirs į mėnulį. Vėjas šniokščia ausyse,
52
širdis ima daužytis lyg kompaso rodyklė, negalėdama apsi spręsti, kur Šiaurė, o kur Pietūs. – Tu bijai, kad mėnulis nutols, – juokiasi, nešamas jėgos tai pirmyn, tai atgal. – Nebijau, – rikteliu garsiau. – Vis tiek mes jau nebesu lauksime, kada jis nutols tiek, kad žemėje prasidėtų pabaiga. Dainius nieko nebesako, jis sūpuojasi vis smarkiau, ati duoda visas jėgas, kad tik kuo greičiau, lyg sėdintis raketoje kosmonautas, pakiltų į kosmosą. Jis stengiasi vis labiau, jo užsispyrimas kupinas nepaaiškinamo laukimo, nesupranta mo įniršio, lyg rungtyniautų nebe su manimi, o su pačiu mėnuliu, kuris kurį įveiks, kuris kurį pirmas palies... Iš sutemų girdžiu mane šaukiant namo. Aš sustoju, nuli pu nuo sūpynių ir pasakau, kad man jau laikas eiti. Dainius irgi sustabdo sūpynes, žino, kad man jau metas, tačiau tyli, lydi mano nueinančią nugarą. Sodo lapai kužda po kojomis, bet aš girdžiu tylų balsą: – Ar rytoj papasakosi ir vėl? Apie mėnulį? Atsisuku ir matau sutemose mažą berniuką, kuris laikosi už virvės, laikosi ir giliai alsuoja po galynėjimosi su mėnuliu. Jo siluetas pamažu skęsta tamsiame vandeny, mažas vilties šapelis, toks vienui vienas šiame sode, po tuo baisiai šaltu palydovu, kuris jam daugiau nieko nesuteiks, tik tuščius pa žadus. Noriu pasakyti, kad niekada neįveiks mėnulio, nieka da, kad ir kiek stengtųsi, kad ir kaip trokštų, kad ir kaip į jį žiūrėtų ir klausytųsi apie jį istorijų, bet man metas ir aš einu, žinodamas, kad Dainiui jau niekada nebus metas. Jis gali būti lauke kiek tinkamas, nes nėra kam jo pakviesti. – Labanakt, – pasakau, nieko nepažadėdamas, ir nueinu, palikęs jį toliau galynėtis su pilnatimi ir žvaigždėmis.
53
Naktį, prieš užmigdamas, girdžiu tuksenimą į lango stiklą. Beveik neabejoju, kad tai Dainius, todėl atitraukiu užuolaidos kampą ir akimis stikle ieškau jo atvaizdo. Jis įsi jungia mažą žibintuvėlį, nežinia iš kur nugvelbtą, ir švitina sau į veidą kaip siaubo filmuose – bando išgąsdinti, tačiau aš jau pratęs ir man nė kiek nebaisu. – Ko nori? – kuždu, kad mama neišgirstų, bet jis per storą stiklą nieko negirdi. Jo veidas tarsi palaidotas po ledu ir nebylus. Žiūriu, kaip rodo man įvairias grimasas, bandydamas prajuokinti, bet aš žinau, kad jis tik gaišta laiką. Bijo grįžti namo, nes nežino, ką juose ras. Nenoriu, kad mama ką nors įtartų, todėl pa mojuoju, kad man metas miegoti ir užtraukiu užuolaidą. Įsitaisau pataluose. Žinau, kad jis už šios mūro sienos, lūkuriuoja, kažką galvoja, o gal vėl žiūri į dangų, dvejoja, ar jau laikas eiti namo. Pirmą kartą gyvenime man topteli, kad už tos sienos, anapus ledo aketės – lango, galėčiau būti ir aš. Vėl girdžiu tylų stuksenimą, atsikeliu, pratraukiu užuo laidą, bet jo nematau, tik iš apačios žibintuvėliu apšviestą nuo burnos šilumos aprasojusį lango kampą, kuriame pirštu nupieštas iškąstas apskritimas – mėnulio jaunatis. Rasa pa mažu traukėsi, tirpindama mėnulio pjautuvą, lyg jo niekada nė nebūtų buvę. Lyg niekada nė nebūtų buvę mėnulio.
54