Kaip postmodernus kūrinys atsiveria tradicijai?
Gebėsiu analizuoti dramą suvokdamas grožinės literatūros modernumo ypatybes.
Pagrįstai analizuosiu dramos kūrinį atsižvelgdamas į teksto visumą ir kontekstą.
Darysiu teksto visumos apibendrinamąsias išvadas.
SUSIPAŽINKIME
Algirdas Landsbergis
<...> Algirdas Landsbergis gimė 1924 metais birželio 23-ią dieną Kybártuose. Jo gyvenimo kelias ėjo per Serẽdžių, Brštoną, Ariógalą į Kaũną. Čia mokėsi Jėzuitų gimnazijoje <...>, susiformavo potraukis humanitariniams mokslams. Studijavo filologiją Vytauto Didžiojo universitete. 1944 metais nuo antrosios sovietų okupacijos pasitraukė į Vakarus, gyveno Kãselyje, Vokietjoje. Studijavo Johano Gutenbergo universitete Máince. 1949 metais su tėvais atvyko į Niujòrką, mokėsi Brùklino koledže, vėliau menų magistro laipsnį įgijo viename prestižiškiausių Amèrikoje Kolùmbijos universitete. Beveik trisdešimt metų dėstydamas Fairlėjaus Dikinsono universitete, Niujòrke, skiepijo įvairių tautybių angliškai kalbantiems jaunuoliams meilę literatūrai, teatrui, mitologijai.
Algirdas Landsbergis buvo Dievo gausiai apdovanotas talentais. Jau vaikystėje kerėjo žodžio daugiaprasmiškumas, talpumas. Iš mamos ir jos seserų pasakojimų, dainų sugėrė vibruojančią lietuviško žodžio jėgą. Saviveiklinis Ariógalos teatras užbūrė magiška scenos galia. Jėzuitų gimnazijos dėstytojai atvėrė duris į mokslo pasaulį. Pirmuosius kūrybinius žingsnius žengė gimnazijoje, kaip pats sakė, „išrašęs eilėraščius rašaliniame laikraštyje“. Lyrika jam buvo artima ir Vokietjoje, o Amèrikoje net pelnė Studentų sąjungos premiją – 25 dolerius. Tačiau prisipažino, kad „poetinė mūza buvo sunkiai suvaldoma“. Mielesnė ir iškalbingesnė jo širdžiai liko proza.
Atkeliavęs į svetimą žemę suvokė iškilusią grėsmę gimtajai kalbai. Jau tuomet žinojo, kad lietuvių kalba taps kūrybos pagrindu, be abejo, kūrė ir angliškai. Puikiai mokėjo vokiečių, prancūzų bei rusų kalbas. „Nukalti savo sielos kalvėje dar nesukurtą savo tautos sąmonę. Žanrai kaip kalbos. Kiekviena kalba atveria kitokį pasaulį, išsako tai, kas kita kalba neišsakoma. Todėl kalbos visad traukė, viliojo. Ypač bendraudamas su amerikiečiais rašytojais dar stipriau pajutau, kaip negerai būti uždarytam viename kalbiniame pasaulyje. Taip ir su žanrais – kiekvienas jų savitas iššūkis, savitos galimybės“, – rašė savo užrašuose.
Rašytojo plunksną išbandė įvairiuose žanruose: rašė noveles, sukūrė romaną, pjesių, dramų, farsą, stebuklingą vaidinimą. Atsiminimuose teigė, kad pasitraukimas iš Lietuvõs, pusbadžiavimas DP sto vyklose1, slapstymasis nuo bombardavimų suteikė ne vieną kūrybinį impulsą. <...>
Pagal str. Virginija Babonaitė-Paplauskienė, „... Gyvenimas trumpas... noriu klausytis dainos...“
SKAITOME IR SUPRANTAME
1 Kuo Algirdo Landsbergio biografija iš esmės skiriasi nuo šiame cikle pristatytų rašytojų Marcelijaus Martinaičio ir Kazio Borutos biografijų?
2 Kurie faktai rodo, kad rašytojas Algirdas Landsbergis buvo nepaprasto talento žmogus?
Algirdas Landsbergis (1924–2004)
3 Ar galima šį autorių vadinti šiuolaikiniu kūrėju? Kodėl taip manote?
4 Atidžiai perskaitykite, kokie yra postmodernizmo požymiai, ir padarykite išvadą, kas, sprendžiant iš kūrybos pristatymo, Algirdo Landsbergio kūrybą sietų su postmodernizmu.
Salvadoras Dali, „Sferų galatėja“
1 DP (angl. displaced persons) – perkeltieji asmenys
9 8
, tarptautinės teisės termino, apibūdinančio asmenis, kurie buvo priversti palikti savo kilmės šalį arba regioną ir negalėjo saugiai grįžti, santrumpa.
Andžio Várholo „Merlin diptikas“, arba „Dvidešimt penkios Merlin“, vaizduoja garsios amerikiečių aktorės portretą, 25 sykius atkartotą pirmame paveiksle ir tiek pat kartų antrajame. Atkartojimas yra užuomina į žvaigždės dominavimą žiniasklaidoje ir jos nemirtingumą. Nespalvotas paveikslas su nykstančiomis portretų detalėmis reprezentuoja paprastą žmogišką laikiškumą. Šis Andžio Varholo darbas sukurtas 1962 metais, praėjus vos keliems mėnesiams po Merlinos Monro mirties.
Dažnai teigiama, kad postmodernizmas yra vėlyvasis modernizmas, tačiau nuo jo gerokai skiriasi.
Modernistus vienijo noras atnaujinti senąsias, įprastas tradicijas, meninėmis priemonėmis reikšti savo jausmus ir individualumą <...>. O postmodernistai vertina meną už tai, kad jis yra netobulas, prieinamas, žemiškas, vietinis, laikinas, netgi vienkartinis. Pagrindinė postmodernizmo savybė yra daugiastiliškumas, ankstyvesnių stilių parodija. <...>
Pagal str. „Kas yra postmodernizmas ir kuo jis skiriasi nuo modernizmo?“
Naudojami ankstesni kūriniai: jie gausiai cituojami, perdaromi, kuriamos naujos žinomų kūrinių reikšmės.
Skeptiškas požiūris į visuotinai priimtinas vertybes, gyvenimo nuostatas ir pan.
Siekiama vadinamosios vaisingos netvarkos, kai menas atsisako pažinimo funkcijos, nėra visuotinai priimtinų tiesų deklaravimo, įtvirtinamas žaidybinis principas.
Postmodernizmas
Ironiškas daugelio vertybių perkainojimas.
Pagrindas – personažų poelgiai ir kalbos.
Pagrindinis komponentas –veiksmas.
Nėra pasakotojo, lyrinio subjekto.
Autoriaus pastabos – remarkos. Yra dialogai ir monologai.
Struktūra
Tikslo siekimas kovojant su kliūtimis.
Dramos veikėjai yra individualybės, ryškūs konfliktiniai charakteriai.
Naikinamos žanrų ribos.
Nesutinkama, kad galima pažinti tikrovę, atrasti tiesą. Teigiama, jog tiesa neegzistuoja.
Nepaisoma jokių tabu, siekiama šokiruoti vaizdais.
Skirta vaidinti scenoje.
Dramos veiksmo šaltinis yra susidariusi konfliktinė situacija –kolizija.
á
F
rsas –
trumpas komiškas dramos kūrinys, kuriam būdingas buitinis konfliktas, grotesko, anekdotiškų situacijų, klounados naudojimas, dinamiškas veiksmas.
Andis Várholas, „Merlin diptikas“
Drama
Tragedija Poetinė drama Farsas
Žanrai
Vaizduojamasis pasaulis
Komedija
10 11
RENGIAMĖS SKAITYTI
1 Kas būdinga dramai? Kuo drama kaip žanras skiriasi nuo farso?
2 Prisiminkite, kokius dramos žanro kūrinius analizavote žemesnėse klasėse, su bendraklasiais aptarkite, lengva ar sunku buvo suprasti siužetą, veikėjų charakterius, kai nėra pagalbininko pasakotojo.
3 Pasvarstykite, kokiu tikslu dramos kūriniuose yra remarkos.
4 Ar kada pagalvojote, kad barzda gali būti jos savininko žinutė aplinkai? Perskaitykite keletą faktų apie barzdos istoriją ir pasidalykite su bendraklasiais savo įspūdžiais: ką jau žinojote, kas nustebino, kodėl.
5 Žurnalistas Giedrius Drukteinis straipsnyje „Džentelmeno protesto simbolis“ teigia, kad „per visą vyrijos istoriją svarbiausia funkcija, kurią atlikdavo barzda (arba jos nebuvimas), –protestas. Protestas prieš valstybinę santvarką, prieš nuobodulį, prieš konformizmą“ 1. Jeigu pasirinktumėte barzdą kaip protesto simbolį, tai prieš ką šiuolaikiniame gyvenime protestuotumėte?
6 Padarykite prielaidą, ko galima tikėtis iš kūrinio, pavadinto „Barzda“.
7 Atidžiai skaitydami Algirdo Landsbergio farsą „Barzda“ atkreipkite dėmesį į konflikto pobūdį, jo plėtotę. Grafiškai pasižymėkite siužeto eigą.
8 Nagrinėdami kūrinį sąmoningai vartokite sąvokas: kolizija remarkos, konfliktas, dialogas, monologas.
Algirdas Landsbergis vienas pirmųjų lietuvių dramaturgijoje panaudojo farsą kurdamas nuotaikingą vienaveiksmį veikalą „Barzda“. Tai retas ir originalus šio žanro kūrinys mūsų literatūroje. Kūrinys pirmą kartą buvo išspausdintas 1966 metais išeivijos kultūros žurnale „Metmenys“.
sėdi jo TĖVAS ir MOTINA, nugaromis į publiką. TĖVAS uoliai stumdo skaitliukų („abacus“) karoliukus, MOTINA laiko pakėlus kūdikio naktinį rūbelį (meškiuką) ir svajingai žiūri į jį. Įeina du aktoriai, vienmarškiniai, uoliai skaitydami rankraštį. Vienas jų pastebi publiką, susigriebia, kumšteli savo kaimyną. Jiedu skubiai stveria uniforminius švarkus iš už užkulisių, apsivelka. Tada jie paima nuo kabyklos ilgabarzdes kaukes, užsideda jas. VADAS apsijuosia kardą, KAREIVIS pasiima šautuvą. Jiedu atsisuka į publiką visoje savo grožybėje. KAREIVIS atiduoda pagarbą VADUI. Švelniąją tyliąją muziką pertraukia
himno garsai: ta pati melodija, bet dūdinga ir didinga. TĖVAS ir MOTINA pareigingai atsistoja. KIEKVIENIS ir ONYTĖ bučiuojasi kaip bučiavęsi. KAREIVIS ranka rodo publikai atsistot. Himnas baigiasi; grįžta tylioji melodija.
VADAS atsisėda į žaislinį vežimėlį. KAREIVIS stumia jį, kol VADAS rankos mostu parodo jam sustoti scenos viduryje. VADAS parodo aukštyn. KAREIVIS
SKAITOME IR SUPRANTAME
1 Literatūros mokslininkė Ingrida Ruchlevičienė straipsnyje „Vakarietiškosios kultūros apsupty“ teigia, jog kūrinio pradžioje sudaromas įspūdis, kad „vykstanti scenoje drama – kiekvieno žiūrovo (žmogaus) gyvenimo drama ir kad išėjusieji į sceną egzistuoja tikrovėje“. Kaip pagrįstumėte šią mintį remdamiesi veikėjų vardais bei erdvės ir laiko nuorodomis?
2 Autorius neįprastai daug dėmesio skiria remarkoms, detaliai aprašo, kuo kiekvienas veikėjas užsiima. Veikėjus sąlygiškai galime skirstyti į tris grupes (jaunuolius, tėvus, valdžios atstovus). Kuo kiekviena grupė užsiima?
3 Kas svarbu dramos „Barzda“ veikėjams?
ONYTĖ ir KIEKVIENIS visąlaik bučiuojasi – ... .
TĖVAS skaičiuoja –
MOTINA laiko pakėlus kūdikio naktinį rūbelį (meškiuką) ir svajingai žiūri į jį – ... .
Algirdas Landsbergis
Vienaveiksmis farsas
(tekstas netaisytas)
Veikėjai:
KIEKVIENIS – Pirmo kurso studentas
TĖVAS – Kiekvienio tėvas
MOTINA – Kiekvienio motina
BARZDOTAS VADAS
PLIKAGALVIS VADAS
DVIŠAKBARZDIS VADAS
BARZDOTAS KAREIVIS
PLIKAGALVIS KAREIVIS
DVIŠAKBARZDIS KAREIVIS
ONYTĖ – Linksma mergina
(Visus tris vadus vaidina tas pat aktorius; taip pat visus tris kareivius.)
Veiksmas vyksta KIEKVIENIO gimtinėje ir už jos ribų; vakar, šiandien, rytoj.
Muzika: „Plaukia sau laivelis“, pianissimo. Lėtai kylanti uždanga atskleidžia dviejų pakopų platformą scenos viduryje. Ant aukštesniosios pakopos, veidu žemyn, guli
KIEKVIENIS. Jo smakras prigludęs prie pakopos briaunos; jo lūpos liečia ONYTĖS, aukštielninkos ant žemesniosios pakopos, lūpas. Uždangai kylant, jiedu lėtai kelia po koją, vėl nuleidžia, vėl kelia, ir t. t., bučinio ritme. Už platformos matosi kūdikinis gardelis. Dešinėje – kabykla, ant kurios kabo šešios kaukės; dvi iš jų, atsuktos į publiką, turi ilgas barzdas. KIEKVIENIS guli po dviejomis kėdėmis, ant kurių
1 Konformzmas – prisitaikėliškas elgesys, pasyvus esamos tvarkos, vyraujančių nuomonių, standartų, stereotipų, tradicijų priėmimas veikiant išorinėms sąlygoms ir aplinkybėms, savo nuomonės neturėjimas ar jos atsisakymas.
atiduoda pagarbą, prisitaiko, šauna aukštyn. Iš viršaus nukrenta antis. KAREIVIS paduoda antį VADUI, kuris apžiūri ją, įdeda į vežimėlį ir pamoja KAREIVIUI važiuot tolyn. Po poros žingsnių VADAS vėl pamoja jam sustoti, parodo aukštyn. KAREIVIS šauna – pasigirsta sirenos spiegimas ir iš viršaus nusileidžia skeletas su parašiutu. Scena užtemsta ir nušvinta. Išsigandęs KAREIVIS skubiai išstumia išsigandusį VADĄ. TĖVAS ir MOTINA apsižvalgo. KIEKVIENIS ir ONYTĖ tebesibučiuoja. Scena vėl nušvinta.
MOTINA (TĖVUI). Erodas, Erodas!
TĖVAS. Nepažįstų. Ar lietuvis?
MOTINA. Tokios naktys ryja kūdikius, kaip Erodas.
TĖVAS. Erodas? Kažkur girdėtas. Žydas?
MOTINA. Mūsų mažylis – ką jis veikia tokią naktį?
TĖVAS. Ką jaunas, doras lietuvis pirmo kurso studentas tegali veikt? Jo ryšuliai jau supakuoti. Laikas poilsio prieš kelionę namopi. Bet jis vėl prisistumia prie knygos prieš miego srovę...
MOTINA. Kad jis, vaikelis, visad pasroviui...
TĖVAS. Dar dešimt puslapių! Jo galva pasvyra ant mokslo žodžių, ir žodžiai, kaip avys, grūdasi į jo smegenis.
MOTINA. Kiek jam, vargšeliui, tų smegenų – kad tik jie neplyštų. Juokdarys jisai...
TĖVAS. Darbas nutildo juokdarius. Dar septyneri su puse metų, ir jis bus daktaras. Žodis dabar – skatikas tada, lotyniškas žodis – penki skatikai. MOTINA. Bet kodėl naktis tokia erodiška? Kas per neregėti šešėliai atslenka mūslink?
4 Ką veikia vadas ir kareiviai? Kas jiems svarbu?
5 Kodėl vadas pasodinamas į vaikišką vežimėlį?
6 Kas jums pasirodė juokinga, netgi absurdiška?
TĖVAS. Bobiški sapnai! – Jis bus daktaras!
MOTINA. Duokdie. Daktarų skruostai aksominiai, kaip kūdikių.
KIEKVIENIS atsuka galvą į publiką orui įkvėpti po ilgo, kvapą užimančio pasibučiavimo, ir tik dabar žiūrovai pastebi jo vešlią barzdą, panašią į BARZDOTO VADO. ONYTĖ abiem rankom sugriebia barzdą ir atsuka ją į save.
ONYTĖ. Dar!! Daugiau! Ilgiau! Kokia vešlybė, koks tankumynas! Barzda! Vien tas žodis mane šiurpuliais nupurto! O pati barzda! Aaaaaaaaaaaaaa!
KIEKVIENIS. O aš, Onyt? Kaip aš tau patinku?
ONYTĖ. Barzda! Alei vienas plaukas!
KIEKVIENIS. „Aš?!! Girdi? Aš!“
ONYTĖ. Tu? Kas tu? O, taip – tu. Tu būk prie barzdos – kitaip vėjas ją nupūstų. Maitink ją, laistyk, augink. Kasdien atnešk ją man, palenk ją prie manęs...
KIEKVIENIS. Tai jau kaip ir laikas tau atsisveikint su ja, širduk. Mano skustuvėlis jau išgaląstas. Rytoj atostogų pas tėvelius, lygiais skruostais. ONYTĖ. Nuskust mano barzdą?! Barzdažudystė!
Ne! Aš uždraudžiu! KIEKVIENIS. Tavo barzda?!..
„Barzda“
12 13
ONYTĖ. Dėl ko barzdą užsiauginai? Ar ne dėl manęs?
KIEKVIENIS. Dėl tavęs aš ragus užsiauginčiau. Dėl tavęs man visi vadovėlių žodžiai išgaravo. Bet mano barzda...
ONYTĖ vėl pritraukia jį prie savęs. Vėl ilgas bučinys. Jiedu vėl lėtai pakelia, nuleidžia po koją.
ONYTĖ. Pažadi neskųst?
KIEKVIENIS. Mane tėvai iš namų išvarys...
ONYTĖ vėl patraukia jį prie savęs. Vėl ilgas bučinys.
ONYTĖ. Pažadi?
KIEKVIENIS išsižioja atsakyt, bet ji užima jam ranka burną ir užriša ružavą kaspiną ant jo barzdos.
ONYTĖ. Kad nepamirštum.
ONYTĖ pasirąžo, tingiai atsikelia, ir atsistoja platformos krašte. KIEKVIENIS išlenda iš po kėdžių ir atsistoja šalia jos. Atsisveikindamas jis pabraukia pirštu išilgai jos ranką; ji meilingai pabraukia delnu išilgai jo barzdą. Jiedu nusisuka vienas nuo kito, žengia po porą žingsnių. Tada ONYTĖ staigiai apsisuka, pribėga prie jo, sugriebia jo barzdą abiem rankom, įgrūda jon savo veidą, ekstatiškai suspygia, ir nubėga į užkulisius. KIEKVIENIS pamoja jai, lėtai nuleidžia savo ranką, pakelia savo kaspinuotą barzdą ir smalsiai apžiūri ją.
KIEKVIENIS (staigiai prisimindamas). Onyt! O aš?!.. Tu dar neatsakei man!.. Aaaaš?!
Nesulaukdamas jos atsakymo, jis patraukia pečiais, nulipa nuo platformos scenos gilumon ir lėtai ima eiti aplinkui ją ratu. TĖVAS ir MOTINA atsistoja ir pastato savo kėdes ant žemesniosios pakopos. TĖVAS užkelia ant aukštesniosios pakopos kūdikinį gardelį. MOTINA švelniai paglosto kūdikinį „meškiuką“ ir pakloja jį ant gardelio briaunos. Tada jiedu susėda ant kėdžių, veidais į publiką, ir pridėję rankas prie kaktų, akimis ieško savo sūnaus. Kai KIEKVIENIS, sykį apėjęs platformą, pasirodo scenos kairėje, TĖVAS ir MOTINA atsistoja ir ima moti jam nosinaitėmis. KIEKVIENIS stabteli, skubiai aptūloja savo galvą ir skruostus plačiu šaliku, ir tik tada žengia jų išskėstų rankų link.
TĖVAS. Kūdiki!
MOTINA. Kūdikėli!
TĖVAS. Kūdikėlyti!
MOTINA. Kūdikėliukėlyti!
Jiedu apkabina jį, bet bematant atsitraukia, stebėdamiesi jo aptūlota galva.
TĖVAS. Ar nuo didelio rašto?
MOTINA. Nuo tos baisios nakties, nuo šešėlių?
KIEKVIENIS. Ne... Dantis... Mmmm...
TĖVAS. Nuo minkšto gyvenimo. Mes kokiam varge užaugom, bet dantys buvo kaip vilkų.
MOTINA. Tikėk man, kūdikėli, vos tik tu paminėjai savo dantį, man dabar labiau skauda kaip tau.
MOTINA paduoda KIEKVIENIUI lėkštę ir peilį su šakute. Jis pakrato galvą ir rodo savo „skaudantį“ dantį.
MOTINA. Penki mėnesiai be mamos virtuvės! Ne be reikalo tu visas ištinęs. Valgyk, kūdikėli, valgyk visais dantim – visos ligos pranyks!
KIEKVIENIS, nusisukęs į šalį, praryja porą kąsnių.
TĖVAS (stumdydamas skaitliukų karoliukus). Pusmetis praeitin. Trys su puse metų. Po septynių su puse metų daktarystė. Po vienuolikos – žmona; aš jau sutariau su kaimynu. Trys vaikai; du berniukai...
KIEKVIENIS. Dėl tos medicinos, tėti. Aš nežinau...
TĖVAS. Šiaudai! Lietuvis žino, ko nori. Tu lietuvis, tu žinai ko nori!
KIEKVIENIS padeda peilį ant lėkštės.
MOTINA. Kūdikėli, ar pamiršai? – peilis visad ant lėkštės krašto.
KIEKVIENIS pastumia peilį ant lėkštės krašto.
KIEKVIENIS. Tėti, o kad man taip kokį semestrą iškišus nosį iš medicinos. Gal atsiras koks dar nebūtas mokslas.
TĖVAS. Lietuvis paklusnus! – Medicina!
KIEKVIENIS. Tie lotyniški kaulų pavadinimai –maišosi, grūdasi...
MOTINA. Tai Paskutinis Teismas – lotyniškos giesmės, kaulai sugrūsti. Vakar naktį – vakar naktį ėmė žiotis Paskutinis Teismas.
TĖVAS. Poilsio abudu! Tu, motin, naktį akių nesudėjai. O tau, vaike, nuo danties ir valia patino, ir pareigingumas.
KIEKVIENIS. Aš...
TĖVAS. Ryt rytą, pailsėjęs, tu kalbėsi kaip jaunas blaivus lietuvis.
MOTINA. Taip, kūdikėli. Tu pervargęs, vargšeli. Eikš, aš tau paklojau gardelį.
Jiedu veda KIEKVIENĮ prie gardelio. MOTINA paima jo naktinį „meškiuką“ nuo gardelio krašto.
KIEKVIENIS (juokais, MOTINAI). Manai, kad aš dar tilpsiu į jį?
MOTINA. Jei tikrai myli mane, jei nebūsi užsispyręs.
TĖVAS ir MOTINA paima KIEKVIENĮ už pažastų ir kelia jį į gardelį.
TĖVAS. Kvepalai?
KIEKVIENIS. Ne, ne... laboratorijos kvapas!
MOTINA (prikišdama nosį prie jo kaklo). „Šanel Penki“?! „Nakties Karalienė“?!
KIEKVIENIS. Mes... mes tyrėm naktį... laboratorijoj.
MOTINA. Šią naktį?! Nemeluok, kūdiki! Ši naktis atsidavė Erodu; Erodu ir Mėlynbarzdžiu, žuvėdais, juodašimčiais, kazokais...
SKAITOME IR SUPRANTAME
1 I scena – Kiekvienio tėvų dialogas, mokslininkės Ingridos Ruchlevičienės nuomone, atskleidžia esmines jų būdo savybes: motina tiki prietarais ir pranašiškais sapnais, jai ir suaugęs sūnus tėra vaikelis, kurį reikia kontroliuoti ir ginti nuo pasaulio, tėvas – materialistas, kuriam terūpi nauda, pinigai. Šias mintis pagrįskite kūrinio citatomis.
2 Aptarkite Onytės ir Kiekvienio santykius. Ar galima teigti, kad juodu vienas kitą myli? Kodėl taip manote?
3 Kodėl Onytė taip entuziastingai garbina barzdą?
4 Ar galima Kiekvienį vadinti silpnu žmogumi, kuris leidžia tiek tėvams, tiek Onytei elgtis su juo netinkamai? Atsakymą pagrįskite keletu argumentų.
APTARIAME
Jiedu stengiasi patikrinti jo kvepalus ir įkiša nosis po jo šaliku. Šalikas nuslysta, ir barzda išnyra visoj grožybėj.
„Arkangelas Gabrielius“. Tokiu piešiniu Algirdas Landsbergis papuošdavo savo laiškus ir kai kuriuos rankraščius.
5 tėvai su suaugusiu sūnumi elgiasi kaip su naujagimiu? Kuo jie tokį savo elgesį teisina?
6 Šioje ištraukoje tarsi ir nėra tiesioginių užuominų į mitinę pasaulėjautą, tačiau netiesioginių sąsajų rasti galima, ypač tai atskleistų motinos kalbos ir elgesys. Kodėl ji vis užsimena apie Erodą ir Mėlynbarzdį? Pasidomėkite, ką simbolizuoja šios figūros, kaip jos atskleidžia motinos baimes.
7 Postmodernizmo strategijas tekste atspindi ironiška, žaisminga problemos traktuotė: Kiekvienis suaugo, tačiau kaip pasakos kvailelis rimtai nevertinamas. Kuri situacija, jūsų nuomone, yra pati kurioziškiausia?
1 Perskaitykite visą Algirdo Landsbergio dramą „Barzda“.
2 Kodėl visų vadų vaidmenis atlieka tas pats aktorius? Kokių papildomų prasmių kūriniui suteikia toks sprendimas?
3 Kodėl aktoriai (vadas ir kareivis) keičia kaukes? Ką tai sako apie politines ideologijas?
4 Kiekvienis dramoje patiria daug smurto (tiek fizinio, tiek dvasinio), jo likimas tragiškas, tačiau kūrinyje visa tai uždengiama grotesko ir absurdo šydu. Ar dera iš tokių dalykų juoktis?
Atsakymą pagrįskite keliais argumentais.
Karolio Gedimino Cieminio sukurta Užgavėnių kaukė.
15 14
5 Įvardykite pagrindinį dramos konfliktą.
6 Kurios farso kaip dramos žanro ypatybės ryškiausiai atskleidžiamos kūrinyje „Barzda“? Atsakymą pagrįskite keliais argumentais.
7 Ingridos Ruchlevičienės žodžiais, pagrindinio personažo Kiekvienio „gundymų ir sąmoningėjimo kelią būtų galima traktuoti kaip iniciacijos ritualo atkartojimą. Kaip stebuklinių pasakų herojus, Algirdo Landsbergio dramos žmogus turi išlaikyti tris išbandymus, kad pasiektų dvasinę brandą ir taptų asmenybe, vyru“.
Įvairiuose šaltiniuose pasidomėkite, ką reiškia iniciacija mite ir pasakose, ir padarykite išvadą, ar galima Kiekvienį laikyti herojumi.
TIRIAME IR KURIAME
1 Mitais vadiname ne tik tai, kas į mūsų pasaulį atėję iš amžių glūdumos. Kiekviena tauta turi savų istorinių pasakojimų, kurie savotiškai gali būti pavadinti tautiniais mitais: mes juos prisimename, jais didžiuojamės, su jais tapatinamės. Kokie mitai minimi ir kaip į juos žvelgiama dramoje?
2 Kiekvienis tris kartus gundomas (kaip ir pasakose). Pirmąkart barzdotas vadas nori, kad studentas būtų visiškai į jį panašus. Kaip žodžius „bet mano barzda kitaip raitos“ būtų galima susieti su bundančiu vaikino sąmoningumu?
3 Su kokiomis vertybėmis sietume tiek studento, tiek barzdoto vado barzdą?
Entonis
Gormlis, „Proppers“
Citatos
Su kokiais istoriniais įvykiais galėtume sieti?
6 Kaip elgiasi Kiekvienis, kai plikas vadas yra pasirengęs nuskusti jam barzdą? Kuo jam tapo barzda?
8.2. „Ragavęs mirtį“ – kuris vadas ir už ką norėjo nužudyti vaikiną?
8.3. „Regėjęs šaltį“ – kuris vadas ir kokią bausmę buvo skyręs Kiekvieniui?
Barzda įrodo jo kaltę. Jo barzdos plaukai –slaptas siūlas – veda į pačių žemiausių genčių palėpes. Ten jie – kaukėti, barzdoti – rezgia raupuotą sąmokslą prieš grynąją rasę. Prieš mane!
7 Trečią kartą vadas pakeičia barzdą ir tampa dvišakbarzdžiu vadu. Kuriam istoriniam Lietuvõs laikotarpiui jis atstovauja? Pateiktas citatas paaiškinkite to laikotarpio realijomis.
Citatos
8.4. „Glostyt arfą, dainuot tavo garbei“ – ko nori iš barzdoto vaikino dvišakbarzdis vadas?
8.5. Kokią kainą už savo gyvybę turėtų sumokėti Kiekvienis?
Su kokiais istoriniais įvykiais galėtume sieti?
Argumentuokime
Barzdos deginamos kartu su jų savininkais!
Aš esu liaudis! Kur įsikūnija liaudies giliausi siekimai? Many! Kur glūdi liaudies ateitis? Many! Tavo barzda siekia uždusint liaudies laimę – liaudis sutriuškins tą barzdą!
9 Ką vienaveiksmiame farse simbolizuoja barzda? Ar galima simbolį susieti su žurnalisto Giedriaus Drukteinio pateiktomis įžvalgomis apie barzdas? Atsakymą argumentuokite sukurdami rišlų 3–5 sakinių tekstą.
Nebuvo?! Ha! Man teatsakoma – taip! Taip, taip, taip! Mano gyvybinėj erdvėj nėra nepaklusnių pavaldinių. Visi nepaklusnieji vyksta negyvėliais ir taip supaklusnėja.
Tylos! Mes turim įrodymus! Kelios bandos galvijų išdvėsė su jo vardu lūpose! Ar tokiam nusikaltimui gali būt pasigailėjimo?! Šviesa, piliečiai, šviesa negailestinga!
10 Sugalvokite šūkius, atitinkančius kiekvieno vado skelbiamas tiesas.
11 Palyginkite du literatūros personažus – Kiekvienį ir Baltaragį. Kuo jie panašūs ir kuo skiriasi? Kuris iš personažų jums simpatiškesnis? Kodėl?
12 Prisiminkite postmodernaus meno požymius (p. 10) ir remdamiesi jais įrodykite, kad Algirdo Landsbergio farsas „Barzda“ yra postmodernus kūrinys.
4 Kaip turėtume suprasti Onytės nešiojamus plakatus ir sprogimo garsus?
5 Su kokia ideologija sietinas plikas vadas? Atsakyti jums padės pateiktos citatos.
Kol tu čia, man nenusilenkęs, mano galybė pavojuj. Kol tu nedainuoji mano garbei, mano galia beskonė. Sakyk „taip“, būk prie mano šalies, dainuok mano garbei!
8 Kiekvienio tapimą savimi parodo žodžiai, pasakyti dvišakbarzdžiui vadui: „Užsiauginęs barzdą merginos užgaidai; pastatytas sargybon tūkstančiui metų; regėjęs šaltį, ragavęs mirtį – kaip aš dabar begalėčiau glostyt arfą, dainuot tavo garbei? Man beliko du žodžiai: „taip“ ir „ne“, svarbiausi žodžiai gyvenime. Tau – „ne“!“ Su dramos įvykiais susiekite studento ištartus žodžius:
8.1. „Pastatytas sargybon tūkstančiui metų“ – kurio vado užgaida tai buvo? Ką daro žmogus, atliekantis sargybinio vaidmenį?
13 Įsivaizduokite, kad mūsų dienomis Kiekvienio istorija publikuota kuriame nors socialiniame tinkle. Sukurkite komentarą, vertinantį tiek jo paties, tiek jo artimųjų elgesį.
14 Anglų rašytojo, literatūrologo Edvardo Morgano Forsterio žodžiais, literatūros „pasaulio personažai būna dvejopi – apvalūs ir plokšti. Apvalūs – tai tie, kuriuos galime vadinti trimačiais, turintys įvairių ypatumų, stiprybių, silpnybių ir prieštaravimų, galintys keistis ir vystytis. Plokšti personažai – ne tokie. Jie pasakojime ar dramoje nebūna plačiai išskleisti, tad veikiau dvimačiai, kaip komiksų iškarpos. Kai kurie kritikai juos vadina dinamiškais ir statiškais, bet mes tenkinsimės apvaliais ir plokščiais.“ (Thomas C. Foster, „Skaityk literatūrą kaip profesorius“)
Įrodykite, kad Kiekvienis yra „apvalus“ personažas, – remdamiesi Algirdo Landsbergio farsu „Barzda“ sukurkite rišlų 50–70 žodžių tekstą „Kaip tapti savimi absurdo pasaulyje?“ Atkreipkite dėmesį į jo būdo savybes, į tai, kaip plėtojantis dramos veiksmui kito jo vertybės.
17 16
