VIRSELIS šiandien Karalienė, šeimininkė Karaliaus namuose, niekas jos iš čia neišvarys daugiau, kad ir kas būtų, kad ir šimtas jo mergų atsirastų… Bet ką ji sakė? Tiktai tokias kaip tu ir aš… Apmonyta?.. Iš vygio vėl pasigirsta dejuojąs verksmas. Grėtė užmiršta viską ir lenkiasi prie vaiko. Kartu ir Ilžė jau stovėjo prie vygio. – Kas jam yra? – Aš nežinau, jis nei pasveikti, nei numirti nebegali… – Grėtė taip nusigąsta savo žodžių, kad – jų atšaukti nebegalėdama – garsiai pravirksta. – Ar tu jį maudai, Karaliene? – Na taip… Aš… – Nebandyk to daugiau. Kol pasveiks – vandens nė lašo. – Ilžė Karalikė išvysto vaiką iš vystyklų, apžiūri jį nuodugniai. Apžiūri liežuvėlį, akis, rankutes, suvytusias kojytes. – Ir nevyniok jo taip baisiai stipriai. Štai šitaip, laisvai, lengvai. Šituos patalus numesk, duok ką nors lengvo, bet šilto, ir priklok… Taip. O dabar neškiva jį į kitą kambarį… Štai šitaip. Gerai… Uždaryk duris. Atidaryk langus, visus langus… Taip. Dabar drėgnai iššluostyti kambarį, apvalyti jį nuo dulkių, bet greit. – Gerai, aš tuojau pašauksiu… – Nieko nešauksi, o pati tai padarysi. Ar dar neišėjai atsinešti? – Ar neužšals kambarys? – bėgdama lauk, paklausė Grėtė. Ir ji tikrai atėjo su vandens kibiru ir šepečiu. – O, gerai. Duok man škurliuką, aš padėsiu dulkes pašluostyti. Man rodos, kol vaikas serga, tu nei kambarį valei, nei jį vėdinai? Kaip galima taip apsileisti? – Kad jis serga, kaip čia… – nori teisintis Grėtė. Ji tikrai nebuvo vėdinusi. – Dabar gerai. Puiku. Neškiva atgal berniuką. Taip. Na, matai, kaip jam patinka taip laisvai ir oras… Dabar aš bėgsiu vaistų atnešti. Grėtė stačiai be žado. Jai pakilo kažkoks noras dar ir dar dirbti, dar ir dar tvarkyti kambarį. Bet jau darbo nebeliko. Ji užmiršo visus pasikalbėjimus, gerus ir piktus žodžius, ir, pakėlusi akis į Ilžę, lyg mažas vaikas į motiną, gailiai paklausė: 358
i e va s i m o n a i t y t ė