VIRSELIS šiandien Karalienė, šeimininkė Karaliaus namuose, niekas jos iš čia neišvarys daugiau, kad ir kas būtų, kad ir šimtas jo mergų atsirastų… Bet ką ji sakė? Tiktai tokias kaip tu ir aš… Apmonyta?.. Iš vygio vėl pasigirsta dejuojąs verksmas. Grėtė užmiršta viską ir lenkiasi prie vaiko. Kartu ir Ilžė jau stovėjo prie vygio. – Kas jam yra? – Aš nežinau, jis nei pasveikti, nei numirti nebegali… – Grėtė taip nusigąsta savo žodžių, kad – jų atšaukti nebegalėdama – garsiai pravirksta. – Ar tu jį maudai, Karaliene? – Na taip… Aš… – Nebandyk to daugiau. Kol pasveiks – vandens nė lašo. – Ilžė Karalikė išvysto vaiką iš vystyklų, apžiūri jį nuodugniai. Apžiūri liežuvėlį, akis, rankutes, suvytusias kojytes. – Ir nevyniok jo taip baisiai stipriai. Štai šitaip, laisvai, lengvai. Šituos patalus numesk, duok ką nors lengvo, bet šilto, ir priklok… Taip. O dabar neškiva jį į kitą kambarį… Štai šitaip. Gerai… Uždaryk duris. Atidaryk langus, visus langus… Taip. Dabar drėgnai iššluostyti kambarį, apvalyti jį nuo dulkių, bet greit. – Gerai, aš tuojau pašauksiu… – Nieko nešauksi, o pati tai padarysi. Ar dar neišėjai atsinešti? – Ar neužšals kambarys? – bėgdama lauk, paklausė Grėtė. Ir ji tikrai atėjo su vandens kibiru ir šepečiu. – O, gerai. Duok man škurliuką, aš padėsiu dulkes pašluostyti. Man rodos, kol vaikas serga, tu nei kambarį valei, nei jį vėdinai? Kaip galima taip apsileisti? – Kad jis serga, kaip čia… – nori teisintis Grėtė. Ji tikrai nebuvo vėdinusi. – Dabar gerai. Puiku. Neškiva atgal berniuką. Taip. Na, matai, kaip jam patinka taip laisvai ir oras… Dabar aš bėgsiu vaistų atnešti. Grėtė stačiai be žado. Jai pakilo kažkoks noras dar ir dar dirbti, dar ir dar tvarkyti kambarį. Bet jau darbo nebeliko. Ji užmiršo visus pasikalbėjimus, gerus ir piktus žodžius, ir, pakėlusi akis į Ilžę, lyg mažas vaikas į motiną, gailiai paklausė: 358
i e va s i m o n a i t y t ė
– Ar tu ateisi? Tikrai ateisi? Aš lauksiu. – Čia nebekalba Šalteikių Karalienė, o maža maža mergaitė – Pamarių žvejo Plonio duktė. – Aš tuojau būsiu čia, nebijok.
ilžė Ilžė Karalikė – moteris, stovinti abiem kojom tvirtai ant žemės. O vis dėlto ji tariasi dabar sapnuojanti, ne pati valdanti savo kojas, o kažkokia kita jėga ją nešanti. Negi gali būti, kad ji štai eina per Karaliaus kiemą, kad ji buvo Viliaus Karaliaus namuose, Viliaus Karaliaus, jos pirmo ir paskutinio vyro; žmogaus, kuris jai tiek daug davė ir tiek daug išplėšė, žmogaus, kuris padarė ją tokią nelaimingą ir tačiau taip be galo laimingą! Tasai žmogus ją taip karštai mylėjo ir taip išdavikiškai apleido… Taip, ji eina per kiemą, juk jinai per kiemą, štai šitomis pėdomis, atėjo, atėjo padėti besikamuojančiai moteriai. Ne, daugiau nieko ji nenorėjo, kaip tiktai padėti. O tačiau… Koks tai keistas jausmas – eiti tais takais, kuriais vaikščiojo jis nuo pat savo pirmų dienų. Prie vartų Ilžė apsisuko. Kiemas didelis, nors ir kiek senoviškas… Bet tai neįdomu, o įdomu tai, kad čia vaikščiota ano žmogaus, kuris dabar priklauso kitai, o tai kitai atėjo Ilžė padėti. Prie šulinio bestovinti mergaitė. Kaip ji – Ilžė – jos nepastebėjo, eidama per kiemą ir pro šulinį? O gal pirma jos ten nebuvo? Bet kažkodėl atrodo, kad toji mergaitė jau amžius čia prie šulinio ir amžinai stovės lyg stovyla. Ji išėjusi semti vandens, pasistačiusi kibirus purve – ir, pati stovėdama purve, nusitvėrusi svirtį su vandens kibiru, prikabintu prie jos, – stovi ir žiūri į ją, į Karalikę. Ant jos vienplaukės galvos, ant tamsių kasų krinta šlapdriba. Kambary prie lango stovi Grėtė Karalienė ir taip pat žiūri į ją, į Karalikę. Grėtės žvilgsnis toks maldaująs, toks kupinas sielvarto, toks nusižeminęs. Ir Ilžė tariasi girdinti ją klausiant: – Ar tu tikrai ateisi? O žvilgsnis anos mergaitės prie šulinio… vilius karalius
359
– Barbe, kur palikai su vandeniu? – girdi Ilžė kažką iš namų šaukiant. – Kur atsistoji, čia ir išsižioji. Ak, aš sakau tik… – barasi tas pats balsas nenutrūkdamas. Ilžė apsisuka ir nueina. Bet ji turi stipriai galvoti, kodėl ana mergaitė, pavadinta Barbe, taip labai į ją žiūrėjo, taip piktai, taip įtarinėjamai, taip pavyduliaujamai ir tokia kupina keršto, lyg jai Ilžė viską, viską išplėšusi ir išsinešusi. Kodėl taip? Ko čia pavydėti, jei Ilžė nori padėti ir padės Grėtei? Juk tas kūdikis visiškai iš kito galo gydomas, taip atbulai… Ne, ne dėl to Barbė į ją taip piktai žiūrėjo, o lyg… Hm… Nejaugi ir jinai jau Viliaus įvesta į gyvenimą ir palikta pusiaukely? Bet ar taip svarbu tai žinoti? Kam rūpintis kitų skausmais! Juk jų tiek daug, tiek daug! Ne, Ilžė užsimojo gydyti žaizdas, kad ir kokios jos būtų, kieno jos būtų padarytos ir kam padarytos… O ana mergaitė, pavadinta Barbe, atrodo, niekada nesileis Ilžės gydoma. Ne, ji nestovėjo išsižiojusi kaip vėpla, visiškai ne. Jos burna buvo sučiaupta, akys tai prisimerkdavo, tai vėl plačiai atsidarydavo. Raukšlės apie lūpas išduoda jos vidinius išgyvenimus. O tasai galvos pakėlimas – tai buvo tik vienas momentas – parodė: neliesk manęs!.. „Kad ji mane pažintų, ji kitaip apie mane galvotų, o gal ir ne… – mąsto Ilžė Karalikė. – Bet kodėl ji man dabar taip įstrigo? Nejaugi ji tikrai reikalinga manęs? Nejaugi mudvi vis dėlto kaip nors giminingos…“ Ilžė skuba keliu namo. Šlapdraba pamažu virsta sniegu, ir tasai sniegas jau limpa po kojom, po klumpėm. Ji turi labai dažnai sustoti po medžiu, į jį atsiremti ir numušti nuo padų prilipusį sniegą. Kad su batais vaikščiotum – ne taip būtų baisu. Bet iš kur gausi šiandien batelių! Nė vaikui nėra. Karas. Vėjas pučia sniegą į akis; sniegas palieka tamsiuose Ilžės antakiuose bei blakstienose. Paskui ištirpsta nuo veido šilumos ir varva lyg ašaros per skruostus. Ilžės Karalikės jaunystė niekuo nesiskiria nuo kitų žmonių. Ji gimė ir augo šiltoj tėvų gūžtelėj su dviem seserim ir vienu broliu. Tėvai juos mylėjo visus vienodai, ir jie mylėjosi tarpu savęs vienodai. Jie savo kūdikystėj bei ankstyboj jaunystėj, kol buvo namie, nė vieno 360
i e va s i m o n a i t y t ė
blogo žodžio nebuvo girdėję, nė vieno keiksmo. Linksma, visados geriausios nuotaikos buvo mama, toks pat ir tėvas. Ir kartais atrodydavo, kad jie savo vaikams ne motina ir tėvas, o brolis ir sesuo. Taip augo Ilžė – jauniausias vaikas šeimoje. Su kaimynų vaikais tesusitikdavo tik mokykloj; bet ir čia ji laikėsi nuo jų kuo toliausiai. Ji jų bijojo. Bijojo dėl to, kad nežinojo, kaipo su jais elgtis. Juk čia jau nebebuvo broliai ir seserys, o svetimi, kurie ir apsikeikdavo, ir apsikuldavo, o jų pamokyti, kad taip nedarytų, ji nemokėjo, nes nebuvo taip mokyta; nes tėvai tik mokė saugotis svetimų ir nesusidėti su jais… Staigi tėvo mirtis – jis užsimušė arkliams pasibaidžius – pakreipė Ilžės gyvenimo vagą. Nepraėjus metams nuo tėvo mirties, mirė motina. Ji mirė iš sielvarto dėl vyro, net vaikus užmiršdama. Bet Ilžė motinos dėl to neteisė. Ji suprato ją. Tėvas buvo toks, kad jį turėjai mylėti. Vyresnioji sesuo mirė prie pirmo vaiko; antroji sesuo, tėvams mirus, išvažiavo į Vokietiją ir po kelių laiškų dingo. Broliui teko tėviškė. Brolienė, jaunoji šeimininkė, – jau kitos rūšies moteris. Ji nemėgo Ilžės. Nemėgo dėl to, kad nors jinai buvo tyli, bet prakalbėjusi neapsieidavo be pamokymų brolienei. O tie pamokymai būdavo labai dažnai karti tiesa. Veidmainiauti Ilžė nemokėjo ir niekada neveidmainiavo. Taip ji buvo išauginta. Mat Ilžė stebėjosi, kad brolienė mėgo triukšmą, dažnai vykdavo į svečius, dar dažnai kviesdavo juos pas save. Ypač daug svečių atvažiuodavo iš miesto – vokiečių. O jų Ilžė ne tik nemėgdavo, bet stačiai bijodavo. Ji žinojo iš tėvų, kad vokiečiai yra ponai: visas teismas – vokiečiai, ten lietuviškai kalbančio nė vieno nesą. O jeigu esąs vertėjas, tai tas pats iš vokiečių kilęs ir blogai verčiąs skundus. Advokatai – vokiečiai, valsčiaus viršaitis – vokietis, mokytojas – vokietis, kunigas – vokietis, karčemininkas – vokietis. O tie vokiečiai, kaip tėvai pasakodavo, buvo tokie, kad su jais nebuvo galima susišnekėti kaip su žmonėmis. Jie visada turį būti užkalbinami ponais. Vieną sykį tėvas buvo užmiršęs pasakyti „ponas“, ir jis buvo nubaustas „Ordnungsstrafe“*. Nedaug tos bausmės buvo,
* Administracine bausme (vok.). vilius karalius
361
bet buvo! O ir be to su jais susikalbėti būdavo sunku: jie vis kalbėjo taip pro nosį, taip narnančiai – juo aukštesnis ponas, juo daugiau jis narna… Dėl to Ilžė neapkentė tų brolienės svečių ir tai pasakė jai į akis. Be to, ji davė suprasti, kad, jeigu taip ilgai gyvens, tai išsigyvens; nes ūkis nedidelis, iš ko čia galima tokius balius kelti ir kaip ilgai? – Tėveliai niekada jokių balių nekeldavo, o tik tik išgyvenome be skolų. Kaip tu išgyveni be skolų? Brolienė nusijuokė ir užkrovė Ilžei daugiau darbų. Iš pradžių ji tyliai ir kantriai dirbo. Bet kai pagaliau suprato, kad ji laikoma tarnaitės vietoj, nes brolienė nebeleido jai prie vieno stalo su jais valgyti, ji tuojau padėjo visus darbus ir nuėjo į savo kambarį. Brolienei nustebus ir broliui prašinėjant, ji pasakė: – Mano tėvo namuose buvome visi lygūs – nebuvo tarnų ir nebuvo ponų. – Tu nori veltui duoną valgyti? – aštriai papriekaištavo brolienė. – Ne veltui, bet ir ne… kaip bet kokios tarnaitės tarnaitė. Jeigu jinai tokia įsivaizdavusi, ji galinti ir turinti, net privalanti tuojau išeiti iš namų. – Aš esu savo tėvo namuose, niekas manęs iš čia neišvarys. Tada jai niekas valgyti nebeduosiąs. Ir tegul ji nemananti dar kartą išdrįsti ateiti ir atsisėsti prie stalo. – Aš nelaikau tai ypatinga garbe – sėdėti prie jūsų stalo. – Galėsi badu dvėsti. – O ne, savo tėvo namuose aš nemirsiu badu… Barniai, kamantinėjimai, žodžiavimasis Ilžei buvo iš širdies prieš. Brolienei nenurimstant ir be paliovos ją ūdijant, ji griežtai išsireikalavo savo tėviškąją dalį, pasiėmė motinos jai primirtus daiktus ir, nusisamdžiusi sau butelį Šalteikiuose, išsikėlė iš tėviškės. Ilžė būtų galėjusi ir ištekėti, bet ji netekėjo, bijodama pakliūti ant žmogaus, panašaus į brolienę. Juk ji – pirmasis svetimas žmogus, pasipainiojęs Ilžės gyvenime, ir iš karto pasirodė toks, kokio buvo mokoma saugotis… Tai gal ir visi žmonės tokie… Ne, negali būti. Ir, nugalėjusi savo baimę, Ilžė išvažiavo į miestą, lankė ten namų 362
i e va s i m o n a i t y t ė
ruošos mokyklą, paskui medicinos kursus, susipažino su akušerija. Taip ji gavo pažinti daugiau žmonių, kurie nebuvo tokie kaip brolienė. Bet tai buvo ligoniai. Už kelerių metų ji grįžo ir vėl apsigyveno savo išsinuomotame butely. Dabar ji buvo dažnai kviečiama ir pas sergančius, ir pas gimdančias, ir dar dažniau kokiose nors šventėse valgiams gaminti. Vienose vestuvėse, kur jinai buvo šeimininkė, Ilžė susipažino su Vilium Karalium… Viliukui dar negimus, Vilius ją apleido. Bet Ilžė nebėgo jam paskui, nemanė dėl jo kovoti ir nekovojo. O gerosios kaimynės, norėdamos jai pasitarnauti, lankė ją guosdamos, užjausdamos, ir nešė paskalbas, kad Vilius jau vaikščiojąs pas Šmito Anę, kad jis ją lankąs naktimis ir kad Anė jau esą ruošiasi vestuvėms su Vilium Karalium. Tai buvo, kaip atrodė, tiesa. Vieną vakarą Ilžė nuėjo pas Šmitą nusipirkti reikalingų maisto produktų ir ten pamatė, kaip Vilius sėdėjo viename kambary ant sofos, apkabinęs Anę. Ilžei dar tebestovint prie bufeto, juodu susikabinę išėjo į svetainę. Anė ją tuojau pastebėjo, bet Vilius teturėjo akis tik Anei. – Klausyk, Willy, o kad mudu apsivesiva, ką tu darysi su savo ligšiolinėmis meilėmis? – paklausė Šmitikė, skersa žvilgterėjusi į Ilžę. – O, dėl jų tegul tavo širdelė neskauda! – saldliežuvavo Vilius Karalius ir dėjosi paskęstąs Anės akių gelmėse. – Ar jų daug yra? – nori Anė žinoti. O jos akys ryte ryja Ilžę Karalikę, kukliai stovinčią prie bufeto ir laukiančią, kol Šmitas atskaitys grąžą. – Nebegaliu suskaičiuoti, – kratosi Vilius. – Ar jos man akių neiškabins? – Ne! – dabar atsakė Ilžė, žinodama, kad šis pokalbis tik jai prigirdėti. – Man gaila būtų ne tavo akių, bet savo nagų, jie skirti vertingesniam darbui. Anė, lyg krauju nupilta, nutilo. O Vilius, tartum stabo ištiktas, sustiro pastebėjęs Ilžę. Atrodė, kad ir jo galva sprogs iš per didelio vilius karalius
363
kraujo priplūdimo. Ilžė, aukštai iškėlusi galvą, išdidžiai apsisuko ir išėjo. O netrukus po to Ilžė sužinojo, kad Vilius Karalius „nusibaldęs į žvejus ir ten susiradęs sau kitą pačią“… Ilžei gaila Grėtės Karalienės, kuri niekada neprigis Šalteikiuose. Motina Karalienė, atrodo, jos nemėgsta. Ir kaip pamėgs! Juk jinai iš neturtingo žvejų krašto. O Vilius jau eina vėl savais keliais. Tiesa, gal karas jį išmokys žmogumi būti ir pastovesniu. Bet… neišmoko namie, su tokiais energingais tėvais, kaip beišmoks kare, ar tik neištvirks dar daugiau… Oi, ne! Ilžė nepyksta ant Viliaus. Jinai jam kažkaip lyg ir dėkinga… Ne, ne taip, bet yra kažkoks ten jausmas, kuris nuslopina visus kitus jausmus, kaip štai pavydą, kerštą. O, kerštą! Ar Ilžė kada jautė jam? Tikrai ne. Ilžė Karalikė turi vaiką. Tai skamba negražiai svetimų žmonių lūpose. Ypač tų žmonių, kurie lyg ir apgailestauja, lyg ir su panieka kalba. Bet jai, Ilžei, tai reiškia tiek daug laimės, tiek daug tokio jausmo, kurio širdis kupina, tik ji niekada nemokėtų jo pavadinti vardu. Bet ar čia vardas svarbu. Ne! Jos vaikas – Viliaus Karaliaus vaikas… Ne, ne jo, o jos! Niekas jai jo neatims. Grėtė Karalienė, jei jos gyvenimas pakryptų ne ta vėže, niekada negalėtų sakyti, kad jos vaikas tik jos vienos ir niekas jo iš jos neatims. Ilžė suspiria žingsnį: ten, prie lopšio, klūpo moteris. Ji tokia jauna, ji pati tokia dar vaikas, tokiom kūdikio akim, tokio vaikiško kietasprandiškumo, tokiom silpnom, pagalbos šaukiančiom rankom. Ji Viliaus neturės, niekada, niekada neturės: nemokės jo laikyti, nemokės dėl jo kovoti… Ilžė nenorėjo dėl jo kovoti – Grėtė nemokės… Tai neguodžia Ilžės, nelinksmina jos. Dabar tik viena mintis ją užvaldo: tegul Grėtei Karalienei nors vardas ir vaikas palieka kaip ir jai – Ilžei Karalikei… Prie savo namų Ilžė pastebi kažką judant. Tai toji maža gyvybė, kuriai tenka visa Ilžės meilė, visas jos gyvenimas, visos jos mintys ir jinai pati visa. Ilžė atsikvepia atidara burna ir pro burną išpučia orą iš plaučių, kitaip ji negali, nes gali trūkti jos širdis, perpildyta 364
i e va s i m o n a i t y t ė
tokio jausmo, kuriam vardo nėra ir kuris paprastai pavadinamas: motinos meile. Viliukas, susiritinęs vieną sniego kamuolį, jau ritina antrą, ritina ir garsiai kalba, kad darysiąs senį besmegenį, didelį, didelį, su pypke burnoj, su šluota rankoj, ir jo visi bijosią, ypač kaimynų vaikai, kurie jo nekenčia ir jį apmėto sniegu. Aha, jie nebedrįs mėtyti į jį sniego kamuoliais. Juk aną sykį jam beveik akytę išmušė. Taip labai skaudėjo. Mhm! Dabar jie bėgs tokiu dideliu dideliu vingiu ir vis atsisukę žiūrės, ar tas senis su šluota jų nesiveja. Na, ir mamatė, pareidama iš kaimynų, nusigąs ir šauks: „Viliuk, Viliuk, gelbėk! Tavo vyras mane užpuolė.“ – O aš jai pasakysiu: „Nebijok, mamate, juk aš čia ir aš pats tą vyrą padariau. Aš jam sakiau, kad jis nieko nedarytų.“ Bet, pamatęs motiną, Viliukas meta savo senį besmegenį ir puola jai į glėbį: – Kur tu buvai taip ilgai? – Ar taip greit manęs pasiilgai? Vaikas dar lyg ir nežino, kas tas žodis „pasiilgai“, bet jis tikriausiai reiškia ką nors gera, ir jis stipriai linkteri galva: – Mhm! Panešk mane, mamate! – Eik, juk tu toks didelis vyras! – Dabar aš toks mažas mažas!
moterys – Sustokite, sustokite! – paskambėjo iš paskutinio vežimo Barbės balsas. – Muže, muže, muže… Bet karvė, nusitraukusi nuo vežimo, pasipurtė, pamosavo kelis kartus galva ir, įsitikinusi, kad tikrai laisva, pasisuko skersa, pasižiūrėjo į griovį, kurį tik spėti tebuvo galima, nes vanduo kaip ėjo per Tyvulių pievas, taip ir sulygino visa, ir, be pavasario ore lengvai mirguliuojančių vilnelių, – nieko daugiau nematyti. Tiesa, kelias, vedąs per neužmatomas Tyvulių pievas, paženklintas pagrioviuose augančiais alksnių bei karklų krūmeliais. vilius karalius
365