Page 1

vėjo nublokšti

25


26

margaret mitchell

Molis šaldė ranką. Skarlet vėl pasižiūrėjo į gumulą. – Taip, šitą aš kol kas tebeturiu. Iš pradžių tie jos ištartieji žodžiai nieko nereiškė, molis tebu­ vo tik molis. Tačiau netikėtai atėjo į galvą mintis, kad visą Tarą supa raudonos žemės marios. Ir kokia ta žemė jai brangi, ir kaip sunkiai ji grūmėsi, kad tą žemę išsaugotų, – kaip sunku jai bus grumtis, jeigu ji nori išsaugoti tą žemę ir toliau. Skarlet vėl pasi­ žiūrėjo į Ešlį ir nusistebėjo – kur dingęs karštas jausmų tvanas? Ji įstengė galvoti, bet nepajėgė jausti nei galvodama apie jį, nei apie Tarą, nes visi jausmai jau buvo išsekę. – Nereikia jum niekur išeit, – pasakė ji labai tiesiai. – Neno­ riu, kad badautumėt vien tik dėl to, kad puoliau jums ant kaklo. Tas daugiau nebepasikartos. Skarlet apsigręžė ir patraukė namo per šiurkščius laukus, suk­ dama plaukus į mazgą ant sprando. Ešlis žvelgė į ją nueinančią ir matė, kaip ji ištiesina savo smulkius liaunus pečius. Ir tas jos veiks­ mas persmelkė jam širdį labiau nei bet kokie jos ištarti žodžiai.

trisdešimt antras skyrius

J

i tebegniaužė saujoje gniutulą raudono molio, kopdama paradiniais laiptais. Tyčia nėjo pro užpakalines duris, nes akyloji auklė neabejotinai būtų pastebėjusi, jog kaž­ kas labai negerai. Nenorėjo Skarlet matyti nei auklės, nei nie­ ko kito. Nors jautė galinti jau ištverti neviltį ir suvaldyti pyktį. Tik keliai linko iš silpnumo ir širdis buvo visiškai tuščia. Ji taip smarkiai gniaužė molį, kad jis sunkėsi iš saujos, jai vis kartojant kaip papūgai: – Tą tai aš dar turiu. Taip, tą tai aš dar turiu.


vėjo nublokšti

27

Nieko ji daugiau ir neturėjo, nieko, vien tik šią raudoną žemę, šią žemę, kurią vos prieš kelias minutes norėjo mesti šalin kaip sudriskusią nosinę. Dabar ta žemė vėl jai atrodė brangi ir Skarlet pusiau sąmoningai nusistebėjo, koks ją buvo pagavęs pamišimas, kad ji ką tik šios žemės visai nevertino. Jeigu Ešlis būtų pasidavęs, ji tikriausiai būtų su juo iškeliavusi, palikusi artimuosius ir drau­ gus, nė neatsigręžusi į juos, tačiau net ir tuštumos jausmas ne­ trukdė suprasti, kad jai plyštų širdis paliekant brangias raudonas kalvas su ilgomis užliejamomis lomomis ir su ištįsusiomis juodo­ mis pušimis. Mintys ilgesingai lėktų atgal į tas kalvas iki pat jos mirties dienos. Net ir Ešlis neužpildytų tuščių širdies erdvių, jei iš Skarlet širdies būtų išrauta su šaknimis Tara. Koks Ešlis išmin­ tingas, kaip jis puikiai ją pažįsta! Jam pakako įsprausti jai į saują šlapios žemės gniužulą, kad ji atitoktų. Kai Skarlet jau stovėjo prieškambaryje ir ketino užverti lauko duris, išgirdo bildant kanopas. Apsisukusi pažvelgė į alėją. Jau dabar tai ji svečių tikrai nepriiminės. Verčiau bėgs į savo kambarį ir teisinsis, kad skauda galvą. Bet kai vežimaitis priartėjo, besprunkanti Skarlet sustojo iš nuostabos. Vežimaitis atrodė naujas, spindėjo laku, nauji buvo ir pakinktai, tai vienur, tai kitur žybsintys blizgintu žalvariu. Paša­ liečiai, jokios abejonės. Nė vienas iš tų, kuriuos Skarlet pažinojo, nebūtų turėjęs pinigų tokiam naujutėlaičiam kinkiniui. Skarlet stovėjo tarpduryje ir žiūrėjo, šaltam skersvėjui pla­ kant padurkus apie sudrėkusias kulkšnis. Vežimaitis sustojo priešais namą ir išlipo Džonas Vilkersonas. Skarlet taip nuste­ bo išvydusi savo buvusį prievaizdą, atvažiavusį tokiu prabangiu ekipažu, vilkintį tokiu prabangiu paltu, kad akimirką net ne­ galėjo patikėti savo akimis. Vilas buvo sakęs, jog Džonas ėmęs klestėti, kada gavęs naują darbą Išlaisvintųjų biure. Užsidirbęs krūvą pinigų, kaip sakė Vilas, apgaudinėdamas juočkius arba valstybę, o gal konfiskuodamas iš žmonių medvilnę ir saiksty­ damasis, kad ta medvilnė priklausiusi Konfederacijos valdžiai. Žinoma, jis niekaip nebūtų įgijęs tiek pinigų sąžiningai tokiais sunkiais laikais.


28

margaret mitchell

Štai jis, išlipa iš elegantiško vežimaičio ir padeda išlipti mo­ teriškei, išsipuošusiai taip, kad išvydęs griūsi negyvas. Skarlet iš karto pamatė, kad ryškiaspalvė suknelė tiesiog neskoninga, bet vis tiek godžiomis akimis rijo moters aprangą. Jau taip seniai be­ regėjo madingus naujus drabužius. Oho! „Tai, vadinasi, krino­ linas šiemet ne toks jau platus“, – galvojo tyrinėdama raudoną languotą suknią. O apžiūrinėdama laisvą juodo aksomo paltuką nustebo, kokie neilgi tapę švarkai! O kokia graži skrybėlė! Anks­ čiau įprastos skrybėlaitės turbūt išėjo iš mados. Šita atrodė tiesiog juokinga raudono aksomo plokštė, užkarta moteriškei ant pakau­ šio kaip sustangrėjęs blynas. Kaspinas užrištas ne po smakru, kaip senųjų skrybėlaičių, o iš užpakalio, po didžiu kuokštu garbanų, krintančių iš po skrybėlės. Skarlet negalėjo nepastebėti, kad tos garbanos netinka prie natūralių moteriškės plaukų nei atspalviu, nei visa išvaizda. Kada moteriškė nulipo ant žemės ir pasižiūrėjo į namą, Skar­ let pamatė, kad tas kiškio snukutis, aplipęs balta pudra, kažkuo pažįstamas. – Ai, čia juk Emė Slater! – garsiai pasakė nustebusi Skarlet. – Taip, ponia, čia aš, – atsakė Emė, atmesdama galvą su nutai­ syta žavinga šypsena ir žengdama prie paradinių laiptų. Emė Slater! Murzinoji kūtvėla, kurios nesantuokinį vaiką pa­ krikštijo Elena. Toji pati Emė, nuo kurios Elena užsikrėtė vidurių šiltine ir numirė. Šita neišauklėta juokinga papūga, šlykšti baltoji atmata lipo Taros paradiniais laiptais užrietusi nosį ir išsišiepusi, tartum čia viskas būtų jos. Skarlet pagalvojo apie Eleną. Ištuštė­ jusi siela ūmiai užsidegė tokiu pragarišku įniršiu, kad Skarlet ėmė visa drebėti lyg drugio krečiama. – Šalin nuo laiptų, mergše tu paskutine! Šalin nuo šitos že­ mės! Nešdinkis! Emė staiga išpūtė akis ir metė žvilgsnį į Džoną, einantį artyn suraukta kakta. Jis iš paskutiniųjų stengėsi laikytis oriai, nors ir netverdamas pykčiu. – Nedera jums šitaip kalbėti su mano žmona. – Žmona?! – perklausė Skarlet ir pratrūko kvatoti su kuo kan­


vėjo nublokšti

29

džiausia panieka. – Tau ją vest reikėjo daug seniau. Eme, o kas krikštijo kitus tavo netikėlius, kai mano motiną nuvarei į kapus? Emė, teištarusi „ak!“, apsigręžusi nubėgo laiptais žemyn ir pa­ sileido tekina vežimaičio link, tačiau Džonas šiurkščiai sugriebė ją už rankos. – Mes atvažiavom su vizitu... Su draugišku vizitu, – suniurnė­ jo Džonas. – Ir aptart su senais draugais vieno reikaliuko... – Draugais?! – lyg botagu kapojo Skarlet. – Ar mes kada nors draugavom su tokiais kaip jūs? Slateriai gyveno iš mūsų gero, o atsilygdami nuvarė į kapus motiną... O tu... Tu... Tėtis išvarė tave dėl Emės pavainikio, ar nežinai? Draugai! Nešdinkitės iš čia, kol nepašaukiau pono Bentino ir pono Vilkso. Sulig tais žodžiais Emė ištrūko iš savo vyro nagų ir nuskriejo į vežimaitį, užsikeberiojo žybtelėjusi lakuotais batais su ryškiai raudonu viršumi ir su raudonais kutais. Dabar Džonas nusipurtė įniršęs nė kiek ne menkiau už Skar­ let. Jo gelsvas veidas išraudo kaip užpykusio kalakuto pagurklis. – Vis didžiuojatės, a? Na, aš apie jus viską žinau. Žinau, kad nė kuo dorai apsiaut neturit. Žinau, kad jūsų tėvas išėjo iš proto... – Nešdinkis! – O, labai ilgai taip negiedosit. Aš juk žinau, kad jūs esat su­ bankrutavus. Žinau, kad nė mokesčių susimokėt nepajėgiat. At­ važiavau su pasiūlymu, norėjau nupirkt iš jūsų šitą dvarą – būčiau pateikęs jums tikrai gerą pasiūlymą. Emė taip trokšta čia gyvent. Bet, kaip Dievą myliu, dabar jau nė cento neduosiu! Jūs, aukštai nosį riečianti kaimietė airė, sužinosit, kas čia šeimininkas, kada dėl nemokamų mokesčių būsit išvaržyta. Ir aš vis tiek nusipirksiu šį dvarą su visais baldais, viską iki grūdelio. Ir čia gyvensiu. Taigi Taros prireikė Džonui Vilkersonui – Džonui ir Emei, kurie kažin kaip iškreiptai sumąstė atsigriebti už praeityje patir­ tą niekinimą ir apsigyventi tuose namuose, kur buvo niekinami. Skarlet virte užvirė iš neapykantos – kaip tądien, kada nutaikė pistoleto vamzdį į barzdotą jankio marmūzę ir iššovė. Apgailesta­ vo dabar neturinti pistoleto. Ir sušuko:


30

margaret mitchell

– Šį namą aš nugriausiu, nepaliksiu akmens ant akmens, aš jį sudeginsiu. Ir kiekvieną akrą apsėsiu druska iki kam nors iš jūsų pastatant koją ant šitų namų slenksčio! Nešdinkitės, pasakiau! Dinkit! Džonas žiūrėjo rūsčiai, ketino dar kažką sakyti, bet apsi­ gręžė ir nupėdino prie vežimaičio. Įlipo, atsisėdo prie savo apsi­ žliumbusios pačios ir apsuko arklį. Kai jie nuvažiavo, Skarlet užėjo didžiulis noras nusispjauti jiems įkandin. Ir nusispjovė. Suprato besielgianti prasčiokiškai, vaikiškai, bet nusispjovusi pasijuto ge­ riau. Tik apgailestavo šito nepadariusi jiems matant. Tie prakeikti juočkių mylėtojai, dar drįsta čia lįsti ir tyčiotis iš Skarlet skurdo! Jau tas šunsnukis tai tikrai nė nemanė siūlyti jai pinigų už Tarą. Tas jam buvo tik dingstis atvažiuoti ir pasi­ puikuoti su Eme priešais ją. Bjaurybės nuokaros, utėlėti netikšos, apgailėtini baltaodžiai, besididžiuojantys gyvensią Taroje! Bet staiga ją apėmė siaubas. Įsiūtis pradingo. „Ak jūs Dievo naktiniai! Juk tie niekšai ateis čia ir gyvens!“ Skarlet neturėjo kaip sutrukdyti jiems nusipirkti Tarą, įsigyti varžytynėse kiekvieną veid­rodį, stalą ir lovą, spindintį Elenos raudonmedį ir palisandrą, visas tas brangias smulkmenas, nors jau ir randuotas po plėšikų jankių apsilankymo. Nusipirks jie ir sidabrinius Robijarų įran­ kius. „Aš jiems neleisiu, – pagalvojo įsiaudrinusi. – Ne. Kad ir turėčiau sudegint viską iki pamatų! Emė Slater nieku gyvu ne­ užmins koja nė kraščiuko tų grindų, kuriomis kadaise vaikščiojo mano motina!“ Skarlet uždarė duris ir atsirėmė į jas, didžiai persigandusi. Net labiau persigandusi negu tą dieną, kai jos namuose apsilankė Šer­ mano kariuomenė. Tada baisiausia buvo, kad kareiviai jos Taros nesudegintų kartu su ja. O dabar buvo dar baisiau – šitame name apsigyvens tie šiurkštūs prasčiokai, girsis jie savo šiurkštiems pras­ čiokams draugams, kaip išviję lauk išdiduolius Oharas. Turbūt net ir negrus čia tempsis pietauti ir nakvoti. Vilas jai sakė, kad Džonas visur triukšmingai demonstruojasi esąs lygus su negrais, su jais kartu valgo, lankosi jų namuose, vežioja negrus savo veži­ maičiu, apsikabina per pečius.


vėjo nublokšti

31

Pagalvojus, kad Tara gali patirti tokį visišką paniekinimą, šir­ dis pradėjo taip smarkiai daužytis, kad net sunku pasidarė kvė­ puoti. Skarlet vis mėgino sutelkti mintis į keblią padėtį, rasti ko­ kią nors išeitį, bet vos tik susikaupusią vis iš naujo supurtydavo neapykanta ir baimė. Juk turėtų būti kokia nors išeitis, juk kur nors turėtų būti koks nors žmogus, kuris turėtų pinigų ir galėtų jai paskolinti. Juk negalėjo visiems pinigai tiesiog sudžiūti kaip lapai ir nuskrieti su vėju. Kai kurie žmonės vis tiek jų turi. Skarlet prisiminė, kaip Ešlis nusijuokė ir pasakė: „...girdėjau tik apie vie­ nintelį žmogų, apie Retą Batlerį, kad tikrai turi pinigų.“ Retas Batleris. Skarlet skubiai nuėjo į svetainę ir užsidarė. Ją apgaubė neperregima tamsuma dėl užtrauktų užuolaidų ir dėl žiemos prieblandos lauke. Niekam neateis į galvą čia jos ieškoti, o jai reikia truputį ramiai pamąstyti. Ką tik kilusi mintis atrodė tokia paprasta, kad net keista darėsi, kaip nepagalvojo anksčiau. „Aš gausiu pinigų iš Reto. Parduosiu jam auskarus su deiman­ tais. Arba pinigų iš jo pasiskolinsiu ir duosiu jam laikyt auskarus, kol galėsiu grąžint pinigus.“ Staiga jai taip palengvėjo, kad net silpna pasidarė. Juk ji su­ simokės mokesčius ir tik pasijuoks iš to Džono Vilkersono. Bet šitokią džiugią mintį iš karto užgožė negailestinga tiesa. „Mokesčiams pinigų reikės ne tik šiemet. Reikės ir kitąmet, ir visą gyvenimą. Jeigu šiemet ir susimokėsiu, tai kitąmet man mokesčius padidins. Ir šitaip bus, kol mane išguis. Jeigu aš gau­ siu gerą medvilnės derlių, apmokestins, kad nieko nepelnyčiau, o gal net iš karto konfiskuos, pasakys, kad medvilnė Konfedera­ cijos. Jankiai ir prisiplakę prie jų nuokaros gali elgtis su manim kaip tinkami. Visą savo gyvenimą, kol tik būsiu gyva, bijosiu, kad jie man ko nepadarytų. Visą gyvenimą bijosiu ir grumsiuos dėl pinigų, ir plušėsiu, kol galą gausiu. O tematysiu vien tik kaip mano darbas eina niekais ir kaip iš manęs grobiama medvilnė... Jei gaučiau pasiskolint mokesčiams tris šimtus dolerių, tai vis tiek išsilaikyčiau neilgai. O man reikia visiškai išsikapstyt iš šitos duo­ bės, – kad galėčiau naktį miegot ir nesijaudint dėl to, kas nutiks man rytoj, kitą mėnesį ar kitąmet.“


32

margaret mitchell

Skarlet protas dabar dirbo kaip laikrodis. Šaltai, logiškai bran­ dino sumanymą. Skarlet galvojo apie Retą, apie jo baltų dantų žybsnius tamsiame veide, apie pašaipias juodas akis, glostančias ją. Prisiminė šiltą naktį Atlantoje baigiantis apsiausčiai, kada sė­ dėjo jis ant tetos Pitės verandos krašto, pusiau pasislėpęs vasaros nakties tamsoje. Skarlet vėl pajuto jo rankos šilumą ant savo plaš­ takos, kada jis pasakė: „Aš trokštu jūsų labiau, negu kada nors troškau kokios nors kitos moters... Ir aš jūsų laukiau ilgiau, negu kada nors laukiau kokios nors kitos.“ „Aš už jo ištekėsiu, – ramiai nusprendė ji. – Ir tada jau man visai nebereikės sukti galvos dėl pinigų.“ O, palaimingasis sumanyme, saldesnis už viltį patekti į rojų: niekada nebesijaudinti dėl pinigų, žinoti, kad Tara saugi, kad šei­ myna pamaitinta ir aprengta, kad jau niekada nebereikės atsi­ mušti į jokią mūrinę sieną! Ji pasijuto labai pasenusi. Dienos įvykiai išsekino visus jaus­ mus. Iš pradžių ją apstulbino naujienos apie mokesčius, paskui Ešlis, o galiausiai pragariškai įsiutino Džonas Vilkersonas. Ne, jokių jausmų tikrai nebeliko. Jeigu nebūtų visiškai išsekęs gebėji­ mas jausti, tai kokie nors jausmai dar būtų pasipriešinę begims­ tančiam jos galvoje sumanymui, nes juk Skarlet neapkentė Reto labiau, nei neapkentė ko nors kito visame pasaulyje. Bet jausti ji nebepajėgė. Ji tepajėgė vien tik mąstyti, o jos mintys buvo labai praktiškos. „Aš jam pasakiau bjaurių dalykų tą naktį, kada jis mus paliko ant kelio, bet galiu jį priverst pamiršt, – galvojo ji, kupina panie­ kos jam, tebebūdama tikra dėl savo žavesio galios. – Apsimesiu ramutėlė prie jo. Įtikinsiu, kad seniausiai jį myliu, o tą naktį buvau tiesiog susirūpinusi ir išsigandusi. Ak, vyrai juk tokie pasipūtėliai, patiki viskuo, kas tik paglosto širdį... Nieku būdu neturiu leist jam net įtart, į kokią bėdą mes įpuolę, tol, kol jo nepričiupsiu. Ak, jis neturi žinot! Jei bent įtars, kokie esam skurdžiai, tai supras, kad man reikia jo pinigų, o ne jo paties. Na, bet iš kur jis gali sužinot, jei net ir teta Pitė blogiausio nežino. O kada už jo ištekėsiu, turės mums padėt. Negalės leist žmonos artimiesiem badaut.“


vėjo nublokšti

33

Jo žmona... Ponia Ret Batler. Kažkoks pasibjaurėjimas, sly­ pintis giliai po šaltu protu, vos juntamai krustelėjo ir nurimo. Skarlet prisiminė nesmagius ir šlykščius įvykius iš savo trumpo medaus mėnesio su Čarlzu, jo grabinėjančias rankas, nerangumą, jo nesuprantamus jausmus... Ir Veiduką Hamptoną. „Dabar apie tokius dalykus negalvosiu. Nerimausiu jau už jo ištekėjus...“ Už jo ištekėjusi. Atgijo prisiminimai. Šiurpas perbėgo nuga­ ra. Skarlet vėl prisiminė tą naktį tetos Pitės verandoje, prisiminė, kaip jo pasiteiravo, ar jis prašo jos rankos, prisiminė, kaip jisai bjauriai nusijuokė ir atsakė: „Brangioji, aš ne iš tų, kurie veda.“ O ką, jeigu jis tebėra ne iš tų, kurie veda? O ką, jeigu jis, ne­ paisydamas viso jos žavesio ir visų gudrybių, jos vesti nepanorės? O ką, jeigu – ak, kokia baisi mintis – jeigu Retas ją visiškai pamir­ šęs ir rėžia sparną apie kitą moteriškę? „Aš trokštu jūsų labiau, negu kada nors troškau kokios nors kitos moters...“ Skarlet nagai susmigo į delnus. Ji smarkiai sugniaužė kumš­ čius. „Jeigu jis mane užmiršo, aš jį priversiu prisimint. Aš jį pri­ versiu vėl manęs trokšt.“ O jeigu jis jos neves, bet ir toliau jos trokš, tai vis tiek bus galima gauti pinigų. Juk vis dėlto prašė būti jo meiluže. Pilkoje svetainės prieblandoje Skarlet stojo į žaibišką lemiamą mūšį su trimis labiausiai varžančiais jai sielą pančiais: su prisimi­ nimais apie Eleną, su religijos mokymu ir su meile Ešliui. Skarlet žinojo, kad jos galvoje gimęs sumanymas negali nebauginti mo­ tinos net ir tame jaukiame tolimame rojuje, kur motina dabar neabejotinai yra. Skarlet žinojo, kad sanguliavimas yra mirtina nuodėmė. Ir žinojo, kad šitaip mylint Ešlį toks sumanymas yra dvigubai šiurpesnis savo garbės išdavimas. Tačiau visi tokie argumentai nusileido negailestingam šaltam protui ir nevilties paskatintam norui. Elena mirusi ir tikriausiai mirtis jai suteikė visa ko supratimą. Religija draudžia sanguliau­ ti grasindama pragaro ugnimi, bet jeigu Bažnyčia suprastų, jog Skarlet ketina padaryti viską, kas tik įmanoma, kad išsaugotų


34

margaret mitchell

Tarą ir išgelbėtų artimuosius iš bado... Na, bet tegu Bažnyčia sau nerimauja. O ji dėl šito galvos nesuks. Bent jau kol kas. O Ešlis... Ešliui jos nereikia. Na, reikėti tai reikia... Prisimindama jo šiltas lūpas ji tą žinojo. Tačiau jis nieku gyvu jos neišsivežtų. Keistas dalykas, kad išvažiuoti su Ešliu neatrodo nuodėmė, o su Retu... Pilkoje žiemos pavakarės prieblandoje Skarlet priėjo ilgo kelio galą, kelio, kuriuo iškeliavo tą naktį, kai krito Atlanta. Į kelią ji lei­ dosi kaip išpaikinta, savanaudiška, nepatyrusi mergužėlė, kupina jaunystės, kupina jausmų šilumos, lengvai sutrikdoma gyvenimo. O dabar, to kelio gale, iš tos paikos mergužėlės ničnieko nebeliko. Alkis ir sunkus darbas, baimė ir nuolatinė įtampa, karo siaubai ir reorganizacijos siaubai atėmė visą šilumą, jaunatvę, švelnumą. Pa­ čią jos esimo šerdį padengė kietas šarvas. Ir pamažėle, sluoksnelis po sluoksnelio, tas šarvas mėnesių mėnesiais storėjo. Tačiau iki pat tos dienos ją palaikė dvi išlikusios viltys. Skarlet vylėsi, kad vis dėlto karui pasibaigus gyvenimas pamažu sugrįš į senąsias vėžes. Ir tikėjosi, kad Ešliui sugrįžus gyvenimas įgis bent kiek prasmės. Dabar abi viltys buvo žlugusios. Išvydusi paradinė­ je Taros alėjoje Džoną Vilkersoną, ji suprato, kad ir jai, ir visoms Pietų valstijoms karas taip ir nesibaigs. Dar tik prasideda nuož­ miausios kautynės ir šlykščiausias kerštas. O Ešlis amžinai įkalin­ tas duoto žodžio, kuris tvirtesnis už visų kalėjimų sienas. Taika ją apvylė ir Ešlis ją apvylė, abu tą pačią dieną, ir lyg paskutinis kiauto plyšelis dabar užsivėrė, lyg paskutinis kiauto sluoksnis sukietėjo. Skarlet pasidarė tokia, kokia tapti nelinkė­ jo senelė Fonten. Tapo tokia, kuri yra mačiusi baisiausia, taigi nebeturi jau ko daugiau bijoti – nei gyvenimo, nei motinos, nei prarasti meilę, nei sulaukti viešo pasmerkimo. Ją gąsdinti begali vien tik alkis ir košmariškas to alkio sapnavimas naktimis. Dabar apėmė kažin koks įdomus lengvumo, laisvės pojūtis, galutinai sukietėjus širdžiai, atsiribojus nuo visko, kas dar ją siejo su senais laikais ir su pirmykšte Skarlet. Ji apsisprendė ir, ačiū Dievui, nebijo. Ji neturi ką prarasti ir ji pasiryžusi. Jei tik pavyktų įkalbėti Retą ją vesti, tai tada viskas būtų pui­ ku. Bet jeigu neįstengtų... Na, vis tiek ji gautų pinigų. Trumpą


vėjo nublokšti

35

valandėlę Skarlet pamąstė, – ne apie save, o apskritai, – ko gi ti­ kimasi iš meilužės. O gal Retas primygtinai reikalautų, kad Skar­ let gyventų Atlantoje, kaip, žmonės kalbėjo, jis laikė Atlantoje tą Vatling? Jeigu priverstų gyventi Atlantoje, tai turėtų gerai užmo­ kėti – atlyginti nuostolį, kokį ji patirs nebūdama Taroje. Skarlet visai neišmanė paslėptųjų vyro gyvenimo pusių ir neturėjo kaip sužinoti, kas galėtų įeiti į jųdviejų sutartį. Ir įdomu, ar susilauktų vaikelio? Tas tai tikrai būtų pasibaisėtina. „Dabar apie tai negalvosiu. Pagalvosiu vėliau.“ Ir Skarlet nu­ stūmė nepageidaujamą mintį į sąmonės užkaborius, kad jai ne­ atimtų ryžto. Vakare Skarlet praneš savo šeimynai važiuojanti į Atlantą bandyti skolintis pinigų, bandyti įkeisti ūkį, jei būtinai prireiktų. Tik tiek ir tereikia jiems visiems žinoti iki pat tos juo­ dos dienos, kada gal paaiškės visai kas kita. Apsisprendus veikti, galva pakilo, pečiai atsilošė atgal. Visas tas reikalas negalėjo būti labai paprastas. Ji tą suprato. Kadaise malonės prašė Retas, ir ji buvo padėties šeimininkė. Dabar elge­ tiškai prašys ji, o elgeta sąlygų diktuoti negali. „Bet neisiu aš pas jį kaip elgeta. Nueisiu kaip karalienė, tei­ kianti malones. Jis tikrai nieko nesupras.“ Skarlet priėjo prie didžiojo veidrodžio ir pasižiūrėjo į save, aukštai iškėlusi galvą. Ir išvydo įrėmintą nuostabiuose paauksuo­ tuose rėmuose nepažįstamąją. Atrodė, kad ji savęs nemačiusi iš­ tisus metus. O juk dirstelėdavo į veidrodį kas rytą, patikrindavo, ar veidas švarus, ar plaukai tvarkingi, tačiau visada kiti rūpesčiai neleisdavo iš tikrųjų pamatyti savęs. Oi, kokia nepažįstamoji! Niekaip negali būti, kad ši liesa, įdubusiais skruostais moteriš­ kė – Skarlet Ohara! Skarlet Oharos veidelis dailus, koketiškas, gyvas! O šis veidas, kurį dabar mato, visai nedailus, nebeturi nė kiek to žavesio, kurį ji taip puikiai prisimena. Išblyškęs, išvargęs veidas. Juodi antakiai ant blyškios odos virš įžambių žalių akių pribloškiamai šauna aukštyn tartum pabaidyto paukščio sparnai. Kažin koks atšiaurus, užuitas žvilgsnis. „Aš nepakankamai daili, kad jį suviliočiau! – pagalvojo Skar­ let ir ją vėl apėmė neviltis. – Aš liesa... Ak, siaubingai liesa!“

Vėjo nublokšti, 2 d.  
Vėjo nublokšti, 2 d.  

Knygos Vėjo nublokšti, 2 d. ištrauka

Advertisement