Page 1


Tą dieną supratau, kad esu nevykėlė. Kad nuo šiol mane nuolat persekios jausmas, jog esu neverta bendros ateities, mat nesugebėjau pastebėti, kad jo juokas, šypsena, balsas, žodžiai, atodūsiai, žvilgsnis jau seniai nebe tokie kaip anksčiau. Viskas pasikeitė, brangioji. Per kelias minutes sugriuvo tavo, regis, taip tvirtai suręstas pasaulis. Pavėjui nuplasnojo svajonės, ištirpo ilgi pasivaikščiojimai sningant, nutilo padūkęs kvatojimas iki ašarų. Nebeliko nieko... Manai, surankiosi save iš naujo? Galbūt. Bet tave skaudins viskas, prie ko prisiliesi. Vos prisiminus jo akių mėlynumą kaskart nukrės lyg elektros srovė. O išgirdusi lyg ir pažįstamą balsą, sakinį, nuotrupą, susigūši ir skubėsi tolyn – kad tik vėl nesužeistų, kad neužkluptų nepasiruošusios. Kad neįskaudintų, neprisiliestų. Turbūt pamėginsi užsiauginti abejingumo šarvą. Bet jis bus itin trapus, o tavo šarvus grauš vilčių rūdys. Svajosi grįžti į šiltą ir saugų kokoną, kol pagaliau suprasi – tai neįmanoma. Net jeigu liausies kvėpavusi, skausmas kaskart pervers, kai tik pagalvosi: jis – su kita moterimi. Taigi kelio atgal nebėra. Kad ir koks būtų rytojus, kad ir ką atneštų, tu turi vienintelį pasirinkimą – eiti pirmyn. 


1

– Mums reikia pasikalbėti. Kristijonas kilstelėjo ranką ir nusiėmė akinius ra­ giniais rėmeliais. Delnu brūkštelėjo per tamsius ilgo­ mis sruogomis krintančius plaukus. Kaktoje susimetė susirūpinimo raukšlelės. Atrodė pavargęs. – Apie ką? Beatričė atsirėmė į palangę. Pro pravirą virtuvės langą buvo girdėti, kaip kieme susišūkauja paaugliai. Jai dingtelėjo, kad juodu paskutiniu metu kalbasi vien tik apie vaikus. Apie jųdviejų mergaites. Na, dar apie pinigus, maisto produktus, kartais apie darbą. – Apie ką nori pasikalbėti, Kristijonai? Žvilgtelėjo jam į akis. Neįskaitomos. Beatričė nudelbė žvilgsnį į kavos puodelį. „Šian­ dien jau šeštas“, – suskaičiavo mintyse. Iš sulamdyto pakelio išsitraukė cigaretę ir ėmė nervingai raustis stalčiuje ieškodama žiebtuvėlio. Jų buvo pilni stalčiai. Tai vis suvenyrai iš svečių šalių. Draugai ar giminaičiai tokių žiebtuvėlių dažnai atveža rūkaliams. Užsidega prastai, dujos tuoj pasibaigia. Ko norėti – greito varto­ 


jimo prekė: vakar pirkau, rytoj išmesiu. Tačiau Beatri­ čė vis dėlto neišmesdavo. Kažin kodėl nekildavo ran­ ka. Pagaudavo save galvojančią, kad žmonės stengėsi, ieškojo, pirko, vežė. Nors iš tiesų greičiausiai paskutinę kelionės dieną užbėgo į pigių niekniekių krautuvėlę, paskubomis čiupo bet ką, kad tik būtų su svečios šalies vaizdeliu, ir tiek. Garsiai ūžė ventiliatorius, meiliai pramintas vėje­ liu, dideliuose puodeliuose garavo kava. Beatričės žvilgsnis nukrypo į šaldytuvą, apklijuotą spalvingais magnetėliais. Šituos jau ne draugai sudo­ vanojo, o iš kelionių parsivežė jiedu su Kristijonu, mat dukros mėgo iš magnetukų dėlioti mozaikas. Aišku, paikystė kaip ir tie žiebtuvėliai. Tačiau Beatričei kažko­ dėl patiko tos dukrų išmoningai sudėliotos mozaikos ir net būdavo truputį gaila, kai koks magnetėlis netyčia suduždavo. Mergaitės nuliūsdavo, o ji guosdavo: „Bus tų magnetėlių, mudu su tėčiu vėl parvešim.“ O pati sau galvodavo: juk ne gyvenimas sudužo. Nors... Gyveni­ mas – irgi savotiška dėlionė. Ačiū Dievui, jųdviejų su Kristijonu mozaika buvo susidėliojusi visai neblogai. Aišku, pasitaikydavo dūmų, jie vis pagrauždavo akis, bet parodykit namus be dūmų. Ypač kai jau gerus vie­ nuolika metų diena iš dienos triniesi šonais. Be dūmų čia niekaip neapsieisi. Beatričė suokalbiškai niuktelėdavo mergaitėms, tos kikendamos skuosdavo prie knygų spintos ir iš­ sitraukdavo nuotraukų albumus. Susiglaudusios ant 


sofos imdavo juos vartyti ieškodamos savęs. Beatričė fotografuotis nemėgo. Bala žino kodėl. Gal tikėjo prie­ tarais, kad fotoaparato akis atima sielą? Todėl visose nuotraukose būdavo arba dukros ir Kristijonas, arba gamtos vaizdai ir Kristijonas, arba vien tik besišypsan­ tis Kristijonas stambiu planu. Beatričė beveik visada likdavo už kadro. – Sutikau kitą moterį. Ji mane supranta, man su ja įdomu, mes turim daug ką bendro, – vienu ypu išpylė Kristijonas ir atsiduso, lyg būtų pajutęs paleng­ vėjimą. – Moterį? Beatričės pirštai, laikantys smilkstančią cigaretę, virptelėjo. – Taip. Nežinau, ką man daryti. Slėpti nuo tavęs nenoriu. Juolab kad mudu taip buvome susitarę... Na, jeigu aš arba tu... Jeigu mes ką nors kitą susirastume... Beatričė giliai įkvėpė. – Susitarę? Staiga ji prisiminė. Tikrai buvo toks susitarimas. Ir tuoj pat mintyse prakeikė tą dieną, kai jiedu su Kristi­ jonu lyg juokais, lyg rimtai kalbėjo apie ištikimybę. Tą­ kart abu pasižadėjo: jeigu kuris nors sutiks kitą žmo­ gų, kuriam negalės atsispirti, kurio trauka bus tokia beprotiška, kad sveikas protas nebepajėgs kontroliuoti užplūdusių jausmų, jiedu atvirai apie tai pasikalbės. Ne slėps, o išklos teisybę. Abu su Kristijonu tai išpažinčiai net pavadinimą sugalvojo: „Sudužusių širdžių diena“. 


Toks susitarimas, aišku, buvo kvailystė. Ir štai dabar... Nesąmonė! Juk tai tebuvo pokštas. Po velnių! Ji myli vyrą, kuris sėdi priešais, kuo ramiausiai geria kavą, pu­ čia į lubas dūmus, ranka nevalingai vis persibraukia per neklusnius plaukus. Ji myli šitas akiniuotas akis, šitą rankos mostą. Ji neįsivaizduoja savo gyvenimo be Kristijono. Ji nenori nieko žinoti! Beatričė pajuto, kaip sudrėko delnai. Raudonis iš­ mušė skruostus. Išdavikiškos dėmės! Kristijonas tai, aišku, matė. Jis tylėdamas rūkė ir laukė. Buvo pratęs prie jos ironiškų pašaipų ir net prie kartais prasimušančio cinizmo ir dabar turbūt tikėjosi išgirsti kokią nors kandžią repliką. Tačiau Beatričė ty­ lėjo. Jai atėmė žadą. Tik spoksojo į cigaretę, virpančią tarp pirštų, ir karštligiškai svarstė, ką pasakyti. Prašy­ ti, kad jis gerai viską apgalvotų? Verkšlenti, kad jiedu kartu jau šitiek metų, kad vienas kitą supranta iš tylos? Pasirodo, nesupranta... Priminti, kad jis turi vaikų? Iš­ tarti „Aš tave myliu“? Pala, o kada jis paskutinįsyk jai taip kalbėjo? Senokai... Turbūt iš mandagumo. Kristijonas tylėjo. Ji vėl pamėgino pagauti vyro žvilgsnį, bet jis nusuko akis į langą. Beatričė žinojo, kad ji turėtų prabilti, pamėginti viską išsiaiškinti, bet jos galvoje sukosi tik viena mintis: artėja pabaiga. – Kas ji? – galų gale paklausė, kai tylėti pasidarė per sunku. Buvo būtina tylą perplėšti žodžiais. Kad įsi­ tikintų, jog tai – ne sapnas. 


– Susipažinau prieš kelias savaites. Kristijonas ištarė tai ramiai. Dalykiškai pranešė faktą langui, tarsi Beatričės čia apskritai nebūtų. Kas nutiko jos vyrui? Žmogus, su kuriuo ji gyve­ na vienuolika metų, staiga persimainė. Ir kaip jis gali išlikti toks ramus? Iš kur tas akmeninis veidas? Iš kur toji kaukė? – Taigi, susipažinai ir po kelių savaičių jau supratai, kad... – Ji ieškojo žodžių. Stengėsi atitolinti akimirką, kuri neišvengiamai artėjo. Akimirką, kai turės kažką nuspręsti, nors dabar labiausiai troško apsimesti, kad nieko neįvyko. – O ko tu tikėjaisi? Tu vis darbe ir darbe, susitin­ kam tik vėlai vakare, kalbamės tik apie vaikus. Kada paskutinį kartą buvom kur nors išėję? Kada buvome teatre? Kine? Pas draugus? Tau nieko nebereikia. Ma­ tai vien save, savo darbą. Ir dar knygas. Įsikniaubi į jas, ir visas pasaulis nustoja tau egzistavęs. – Kuo čia dėtos mano knygos? Ar suvoki, ką kalbi? Kristijonas tarytum neišgirdo jos klausimų. – O gal tau vis dar pogimdyminė depresija? Juk tu nieko aplinkui nebepastebi, – pareiškė jis. – Gal vėl reikėtų kreiptis į psichiatrą? Kristijonas kirto žodžiais tarytum botagu. Beatri­ čė negalėjo patikėti. Suprato: puolimui jis pasirengė iš anksto. Nes smogė į skaudžiausią vietą. Taip, ji iš tiesų vaikščiojo pas psichiatrą. Gimus pirmai dukrai ją buvo užvaldžiusi mintis, jog mergytė neišgyvens. Gal dėl to, 10


kad palatos kaimynė prarado kūdikį? Todėl Beatričė it pamišusi vis šokinėdavo prie lovelės ir tikrindavo, ar mažylė tebekvėpuoja. Skaitydavo iki paryčių, kad tik pati neužmigtų, kitaip atsitiks kažkas baisaus. Beatričė tik sudės bluostą – ir dukrelę pasičiups sapnų demo­ nas, skraidantis virš kūdikių lovelių ir tykantis, kada jie, dar tokie mažulyčiai, trumpam pamirš kvėpuoti. Gydytoja tokių moterėlių kaip Beatričė buvo ma­ čiusi šimtus, tad trumpai drūtai pareiškė: „Jums, po­ nia, pogimdyminė depresija. Pagersite vaistukų, pra­ eis. Daugeliui taip būna.“ Tai nutiko prieš dešimt metų, Beatričei tada buvo devyniolika. Ji jau buvo spėjusi pamiršti tą istoriją. O Kristijonas, pasirodo, ne. – Ką ketini daryti? – paklausė ji. – Susirinksi daiktus ir išeisi? Šiandien pat? Ar lauksi, kol tai padarysiu aš? – Dar nenusprendžiau. Norėčiau kur nors iš­ važiuoti. – Su ja? – Nežinau... Turbūt. – Jeigu ketini važiuoti su ja, vadinasi, išeisi visam laikui. Ji nenorėjo to sakyti – išsprūdo savaime. Kažkas kitas sėdėjo virtuvėje ir vaidino ją, abejingai stebeili­ jančią į atvėsusią kavą, tarp virpančių pirštų sukiojan­ čią smilkstančią cigaretę. „Visam laikui...“ Beatričė kilstelėjo ranką, pasitrynė akis. Paskui ati­ traukė kėdę, nuėjo prie spintelės ir į šiukšliadėžę iš­ 11

Profile for knygos.lt

Sudužusių širdžių diena  

Knygos Sudužusių širdžių diena ištrauka

Sudužusių širdžių diena  

Knygos Sudužusių širdžių diena ištrauka

Profile for knygos.lt
Advertisement