70
Pribuvėjos išpažintis
9
Emerson Atsiradus skaitmeninei fotografijai, žmonija daug ko neteko. Sėdžiu mažoje Noelės namų svetainėje ant grindų sukryžiavusi po savim kojas, nugara atsirėmusi į sofą, ir vartau jos senus albumus. Juose, kaip ir manuosiuose, yra vos kelios naujos nuotraukos. Dabar visi nuotraukas laiko kompiuterio laikmenose. Ateinančios kartos – pavyzdžiui, mano vaikaičiai – niekada nebegalės vartyti mano albumų ir nebesistebės: „Kas šitas vyras ir kuo jis buvo svarbus mūsų senelei?“ Prisipažinsiu, man liūdna. Keletas naujausių nuotraukų Noelės albume – nelabai padorūs vaizdeliai iš Dženės ir Greisės mokyklinio gyvenimo bei akimirkos iš labdaros renginių, kaip antai kūdikių švenčių, kurias ji kasmet rengdavo mūsų bažnyčios šventoriuje. Beje, ir pati nelabai žinau, ko ieškau tuose albumuose. Gal jos nuotraukos su nepažįstamu vyru? Suaugusio sūnaus ar dukters, slepiamų nuo mūsų? Ar to žmogaus, kuris galėtų atsakyti į mus kamuojančius klausimus? Versdama lapus randu tik Noelės nuotraukas, žiūrinėju jas ir širdyje jaučiu graudžiai malonų skausmą. Pykstu ant jos, kam mus paliko taip netikėtai, be jokio paaiškinimo; pykstu, kad nesakė tiesos. Vis dėlto tasai pyktis man labai nepatinka, o jo atsikratyti galėsiu tik išsiaiškinusi, kodėl ji taip padarė.
72
Pribuvėjos išpažintis
– Man visai nieko šita jos nuotrauka, – sakau Tedui. Jis šluoja knygas nuo lentynų abipus židinio ir krauna į dėžes. Aria kaip jautis, o aš tuotarp vaidinu seklę. Žinau jį suprantant, kad aš skendžiu sunkiuose apmąstymuose, ir gailint manęs. Bet į mano reikalus Tedas dar nesikiša. Kol kas. – Aha, – mesdamas į dėžę keletą knygų pritaria jis. Esu minėjusi, kad trokštu rasti bent keletą atsakymų iš paslaptingojo Noelės gyvenimo, bet Tedas mano, kad to daryti neverta, tad nesistengiu per daug atskleisti savo pėdsekiškų ketinimų. Mūsų santykiai su Tedu niekada nebuvo tokie puikūs, tiesiog aistringai artimi kaip Taros su Semu, bet jis išlaiko šeimą, yra ištikimas vyras ir rūpestingas tėvas. Deramai vykdo šiuos tris svarbiausius mano reikalavimus, ir aš toliau gyvenau su juo. Nuotraukoje Noelė stovi prie išpuoštos sienos. Fotografuojant parinktas per stiprus apšvietimas, todėl veidas pernelyg ryškus. Skaisti oda atrodo kaip alebastras, ausyse paprasti žiedo pavidalo auskarai. Per ryškioje šviesoje jos žalsvai mėlynos akys išėjo beveik bespalvės, antakiai vos įžiūrimi. Ji visada buvo nepaprastai liekna, net iki tų visų spartietiškai veganiškų dietų. Pavydėjau jai liesumo, bet aš per daug mėgstu skaniai pavalgyti – mano televizorius virtuvėje nuolat rodo kulinarijos kanalą. Dabar jau iki gyvenimo pabaigos turėsiu nešioti kelis papildomus svarus, nieko čia nebepadarysi. Mudvi abi turėjome vešlius ir neklusnius plaukus. Šitoje nuotraukoj išsidraikę, nesuvaldomi Noelės plaukai surišti už nugaros, paprastai ji taip juos nešiodavo. Atrodo išties nesuvaldomi, bet jai kažkaip pavykdavo juos sutramdyti. Kaip tik šitaip galėdavai svetimam žmogui pristatyti ir pačią Noelę: nesuvaldoma, bet tvarkinga. Tikiuosi, toks apibūdinimas jai tiko iki šių dienų. Iki pat paskutinės dienos, iki graudžios gyvenimo pabaigos ji gebėjo gyventi taip, kaip norėjo. Tedas atsitiesia nuo dėžės, į kurią krovė knygas, ir susiėmęs už juosmens sako:
D ia n e C ha m b e r l a i n
73
– Ema, mes niekada iš čia neišeisime, jeigu tyrinėsi kiekvieną randamą daiktą. – Pati žinau, – nusijuokiu. Užteks. Užverčiu albumą ir įdedu į dėžę – jon kraunamus daiktus ketinu parsivežti namo ir vėliau peržiūrėti. O dabar reikia kuo greičiau iškuopti namą. Mudu su Tedu nusprendėme jį renovuoti ir kam nors išnuomoti. Suremontuosime virtuvę, pakeisime medines grindis naujomis ir nudažysime visą vidų ir išorę. Dar, kaip Noelė prašė, sutvarkysime sodelį. Tara labiau mėgsta sodininkystę nei aš, tad pasižadėjo jį prižiūrėti. Iki pavasario nelabai turės ką ten veikti, o per tą laiką gal ir nuomininkas atsiras. Namu domisi Siuzana Džonson. Kai tik prieš keletą metų išsiskyrė su vyru, visą laiką nuomojosi būstą. O kai Klivas išvažiuos mokytis į koledžą Čapel Hile, bus visai neblogai susiglaudinti. Be to, Sanset Parkas jai labai patinka. Reikės pasidomėti, ar ji mėgsta darbuotis sode. Tai, kad aš pykstu ant Noelės, nė kiek nesumenkina mano meilės jai. Noelė pageidavo, kad jos sodelis būtų tinkamai prižiūrimas, taigi pasirūpinsiu, kad taip ir būtų. Pečė dabar gyvena pas mus, bet neatrodo, kad jai patiktų dviejų mano šunų draugija. Niekis, teks prisitaikyti. Man atrodo keistoka, kad Noelė savo testamente prašė pasirūpinti sodeliu ir nė žodžiu neužsiminė apie katę. Gal manė, kad sužinoję, kas jai atsitiko, kaimynai ir taip priglaus vargšą gyvūnėlį. Noelė labai mylėjo savo katę, ir aš nenoriu, kad ši gyventų pas svetimus žmones. Atsidarau naują kartoninę dėžę ir pradedu krauti daiktus iš knygų spintos, stovinčios į kairę nuo židinio, o Tedas toliau pluša dešinėje. Šįryt mudvi su Tara sutvarkėme virtuvę ir miegamąjį, bet didžiausi darbai laukia svetainėje ir Noelės darbo kambaryje. Dar mums reikia iškraustyti spintą ir lentynas su dokumentų segtuvais; vis atidėlioju šį darbą, nes ten buvo prigrūsta visokių popierių, dokumentų ir dar velniaižin ko. Jaučiau, kad Tedas linkęs viską išmesti lauk, bet aš pasirengusi iščiupinėti kiekvieną
74
Pribuvėjos išpažintis
vaistų receptą, kiekvieną sąskaitą, visa, kas galėtų pateikti bent menkiausią užuominą. Dar labai noriu panaršyti jos kompiuteryje. Nemanau, kad jis apsaugotas slaptažodžiu, ir jeigu man pavyktų įlįsti į jos elektroninį paštą, gal sugebėčiau rasti tą Didįjį Atsakymą. O gal ir ne. Perskaitau rankose laikomos knygos pavadinimą. „Sunkus pribuvėjos darbas“. Atsiverčiu ir susirandu, kada išleista, – 1992-aisiais. Senokai, atsidūstu. Mėginu rasti kokią nors užuominą, kad ji tik prieš dvejus metus metė pribuvėjos darbą. Vis dar norisi tuo tikėti, nors pati paskambinau į licencijų išdavimo skyrių, ir man buvo pasakyta, kad Noelės licencija nutrūko jau prieš vienuolika metų. Prieš vienuolika! – Vis tiek nesuprantu, – skundžiuosi Tedui, – kodėl ji mums nesakė tiesos? Jis giliai atsidūsta. Tedui ta tema jau nusibodusi. – Ar visą laiką mums melavo, ar tiesiog nieko nenorėjo pasakoti? – klausia jis. – Melavo. Noelė dar prieš kelerius metus man vis girdavosi eisianti pas gimdyvę priimti kūdikio ar šiaip lankyti pacientės. – Pas ką ji eidavo, dabar nė nepasakyčiau, bet tikrai žinau, kad kalbėdavo apie savo pacientes. – O dar tos kelionės į kaimą, į vienkiemius... ar kur ten. Juk žinai apie tą jos „duoklę kaimui“. Po kelis mėnesius ten prasėdėdavo, priiminėdama naujagimius. Bent jau man taip pasakodavo. – Gal darbavosi nelegaliai? – garsiai spėlioja Tedas. – Negaliu įsivaizduoti. – Kad ir kokia buvo neortodoksiška, vis tiek jos veikla negalėjo kirstis su įstatymais. Noelė visad išliko profesionali ir atsargi. Atkalbėdavo savo pacientes nuo gimdymo namie, jeigu matydavo, kad jis pavojingas. Aš tai žinau, nes pati buvau viena iš jų. Tarp mano ir Taros gimdymų turėjo būti trijų savaičių tarpas, ir mudvi abi norėjome gimdyti namie. Bet prieš nešiodama Dženę patyriau du persileidimus, o ir laukdamasi jos neišvengiau visokių nėštumo komplikacijų, tad Noelė griežtai
D ia n e C ha m b e r l a i n
75
prieštaravo, kad gimdyčiau namie, ir pasiuntė mane pas pažįstamą ginekologę. Tikėjosi asistuoti, man gimdant ligoninėje, bet mūsų sumanymas žlugo. Tedas buvo išvykęs į komandiruotę, o man prasidėjo priešlaikinis gimdymas – trim savaitėm anksčiau, tą patį vakarą kaip ir Tarai, – ir viskas baigėsi cezario pjūviu. Taigi Noelė buvo šalia Taros, o Dženė gražiai ir laimingai atėjo į šį pasaulį. Pamenu, tąkart jaučiausi velniškai vieniša. – Man sunku įsivaizduoti ją dirbant be licencijos, – guodžiuosi Tedui. Lygiai taip pat negaliu patikėti, kad ji nusižudė. – Gaila, nežinojome, kas jai darosi. – Ištiesiu ranką ir paimu nuo lentynos dar vieną knygą. – Mieloji, baik kaltinti save, – subara jis ir prisėdęs ant išgulėtos sofos ima trintis nugarą. – Suprask, – kalba jis, – Noelė buvo puiki moteris, tik ne pačios stabiliausios psichikos. Juk pati gerai žinai. – Nepavadinčiau jos psichikos nestabilia. Taip, Noelė lyg ir skyrėsi nuo visų kitų, bet ar buvo nestabilios psichikos? Tikrai ne. – Koks normalios psichikos žmogus gyvens viską slėpdamas nuo tų, kurie jį taip myli? Koks normalios psichikos žmogus laikys... kiek ten buvo rasta? Dvylika buteliukų su vaistais? Kaups tiek, kad vieną dieną šitaip baigtų gyvenimą? Koks normalios psichikos žmogus šitaip darysis sau galą? – Aš manau, kad ji tų vaistų prisipirko nugaros skausmui po automobilio avarijos malšinti. Sykį, kai Noelė vidurnaktį grįžo namo po gimdymo ir sustojo prie raudonai degančio šviesoforo, kažkas iš užpakalio trenkėsi į jos automobilį, ir nuo tada, pamenu, ji kentė baisų nugaros skausmą. Bet vėliau ėmėsi kūdikių rėmimo programos ir vėl grįžo į įprastinį gyvenimą. – Kas čia tokie? Tedas vėl ant kojų, pasilenkęs pakelia nuo apatinės lentynos vieną iš kelių storų knygų odiniais viršeliais. Nupūtęs nuo viršelio dulkes ima versti lapus.
76
Pribuvėjos išpažintis
– Rašyta ranka, – sako. – Gal čia dienoraštis ar dar kas nors? – Paduoda knygą man. – Ne. Paėmusi iš jo rankų iš karto atpažįstu, kas tai. – Tai registracijos žurnalas. Atvertusi viršelį pažvelgiu į pirmą įrašą. 1991 metų sausio 22-oji, pacientės pavardė Patė Robonson. Per ištisus keturis su puse puslapio Noelė aprašiusi moters sąrėmius ir patį gimdymą. Skaitydama nejučia nusišypsau. – Dieve, kokia ji buvo prieštaringa, Tedai. Taip smulkiai ir išsamiai aprašo gimdymą, o paskui prideda: „Dešimtą ryto, už lango liejantis paukščių trelėms, o virtuvėje kvepiant šviežiai užplikyta kava, išėjau iš Patės namų, palikusi ją su ką tik gimusiu angeliuku.“ – Paglostau akimis kitas ant apatinės lentynos gulinčias knygas. – Paduok man tą, kur greičiausiai aprašyta Greisė! – paprašau Tedo. – Šita baigiasi 1992-aisiais, tad apie Greisę, ko gero, bus trečioje. Tedas man paduoda trečią knygą. Sėduosi ant grindų ir verčiu pelėsiais atsiduodančius lapus, kol randu apie Greisės gimimą rugsėjį. Permetu akimis Noelės užrašus. Žinojau, kad Taros gimdymas, palyginti su manuoju, buvo ilgas ir skausmingas, mat manąjį pagreitino cezario pjūvis. Bėgioju akimis po užrašus tol, kol surandu. – „Mergytė atėjo į šį pasaulį pirmą valandą trisdešimt keturios minutės dienos, devyniolikos colių, šešių svarų ir dviejų uncijų, – garsiai perskaitau Tedui. – Tikra gražuolė. Tėvai ketina pavadinti ją Greise.“ Tedas pasilenkia ir pabučiuoja mane į viršugalvį, nors abejojau, ar girdėjo bent vieną žodį iš to, ką perskaičiau. – Gal norėtum pabaigti švarinti lentynas, o aš tuo tarpu sutvarkyčiau Noelės spintą darbo kambaryje? – klausia jis. – Ilgiau tempti nebegalima. – Gerai, – atsakau, bet vis tiek nepaleidžiu knygos iš rankų, tarsi būčiau įsitvėrusi į Greisės gyvenimo siūlą. – Tuoj ateisiu tau padėti. Tik, žiūrėk, nieko neišmesk.
D ia n e C ha m b e r l a i n
77
* * * Po poros valandų sėdžiu prie staliuko Noelės darbo kambaryje ir skaitinėju per kelis mėnesius susikaupusius jos elektroninius laiškus. Be susirašinėjimo su Tara, manim, Greise ir Džene, diduma laiškų skirti Siuzanai ir kitoms savanorėms. Nerandu nieko neįprasto. Tiesiog eilinė korespondencija. Tedas ištraukia iš spintos didžiulę, sunkią kartoninę dėžę ir pastato vidury kambario. – Gal galima visa tai išmesti? – klausia. Kai jis nukelia jos dangtį, pamatau daugybę vokų, atvirukų, ranka rašytų laiškų ir nuotraukų. – Kas čia? – klausiu pačiupusi pilną saują. Paskui pasidedu popierius ant stalo ir atverčiu vieną atviruką. Brangioji Noele, sunku žodžiais apsakyti, ką Jums jautėme pastaruosius devynis mėnesius. Gaila, kad anksčiau negimdžiau vaikų namie. Tai tiesiog nuostabu. Negaliu patikėti, kiek daug mums parodėte švelnumo, dėmesio ir palaikymo (juk aš anąsyk paskambinau trečią valandą nakties, ir Jūs iš karto atlėkėte, nors iš pradžių teisingai spėjote, kad tai tik Brekstono sąrėmiai – labai Jums ačiū). Džina puikiai valgo ir greitai auga. Noele, mes Jums nepaprastai dėkingi ir tikimės, kad visada liksite ypatingas žmogus mūsų gyvenime. Jus mylinti Zoja
– Čia jos klienčių padėkos laiškai ir atvirukai, – sakau ir ištraukiu iš dėžės berniuko nuotrauką. – Ir jos priimtų kūdikių fotografijos. – Bei įkalčiai, pagalvoju sau, vis dar kamuojama abejonių. Perkrečiu kelis maišus įvairių raštelių, sąskaitų, čekių ir visokiausio šlamšto – turiu pripažinti, kad bene viską galima mesti lauk.
78
Pribuvėjos išpažintis
– Išmest? – viltingai klausia Tedas. Atverčiu kitą atviruką ir imu skaityti: Negalėjau patikėti, kai viena ponia atnešė į globos namus tokių gražių drabužių man ir mano vaikeliui. Labai jums ačiū, panele Noele!
Pažvelgiu į Tedą. – Nereikia, – sakau. – Dar nemesk. Parsivešiu tą dėžę namo. Norėčiau peržiūrėti, kai turėsiu daugiau laiko. Tedas nusijuokia. – Kada gi tu jo turėsi? Šeimininkauji kavinėje ir dar po kelis kartus per savaitę lakstai pas senelį. Beje, ar vis dar ketini pas mus rengti Siuzanos jubiliejaus iškilmes? Taip žagteliu, kad vos neužspringstu. Siuzanos jubiliejus. Griebiuosi už galvos. – Visai pamiršau, – prisipažįstu Tedui. Buvau davusi leidimą rengti vakarėlį mūsų namuose, nes Noelė norėjo sukviesti pusę pasaulio, o pas mus vietos per akis. – Atšauk, – pataria Tedas. Papurtau galvą. – Negalima. Kvietimai jau išsiųsti, o ir... – Dedu galvą, kad dabartinėmis aplinkybėmis Siuzana supras. Siuzana man apie tai nė žodžiu neužsiminė, tikriausiai nedrįso prabilti šia tema. Vieniša mama, dukart susigrūmusi su vėžiu, jau nebesitikėjo sulaukti penkiasdešimties. Bet Noelė vis tiek būtų norėjusi surengti jai jubiliejų. – Ne, – atsakau. – Pokylis įvyks. Iki jo dar trys savaitės. Tara žadėjo padėti. Jeigu reikia ką nors surengti, suplanuoti ar suorganizuoti, Tarai tik duok. – Taip manai? – klausia Tedas. – Man regis, tu per daug įsipareigoji.
D ia n e C ha m b e r l a i n
79
Galbūt jis teisus, be to, man reikia daugiau laiko skirti merdėjančiam savo seneliui. Kai tik apie jį pagalvoju, apsipilu ašarom. Užvakar mudvi su Džene aplankėme jį Džeksonvilyje. Atrodė toks išsekęs, sumenkęs toje didelėje slaugos ligoninės lovoje, kad vos pažinau. Bet labai apsidžiaugė mus pamatęs. Visi mano gražiausi prisiminimai apie senelį – iš vaikystės. Mano tėvas daug keliaudavo, o senelis išmokė minti dviratį, žvejoti ir netgi gaminti valgį. Dabar mano prioritetas – rasti laiko jam aplankyti. Bet tos dėžės taip pat negaliu išmesti. – Kol kas aš ją dar palaikysiu, – sakau Tedui. – Noriu pažiūrėti, ko tos moterys jai prirašė. – Verčiau mestum lauk, – pataria jis. – Visiems jos daiktams pas mus nė vietos neužteks. – Vis tiek pasiimsiu, – užsispiriu ir užlankstau dėžės kraštus. Gal, duok Dieve, tenai bus tai, kas užves mane ant kelio ir padės suieškoti jos sūnų ar dukterį. Aš savo ruožtu padėsiu Noelei ir toliau gyventi tarp mūsų.