Niekada nes akyk „ niekada“
Metas atsisėdo ant lovos šalia jos. – Viskas gerai, Olivija. Katerina prašė pasakyti, kad nusiramintum ir gerai leistum laiką, kad ji namuose puikiausiai su viskuo tvarkosi. – Jis ištiesė ranką ir paglostė Olivijai skruostą. – Ar dabar jau geriau jautiesi? – Rodos, taip. Leistis dėl to į smarkų ginčą su Metu nebuvo prasmės, bet Olivijai buvo aišku kaip ant delno, kad Katerina turi numačiusi dar kai ką. Žinoma, ji nejautė nė menkiausio palengvėjimo dėl to, kad paliko vargšę Elę su Katerina, bet juk jau nieko negalėjo padaryti. Dabar ji buvo čia. – Gerai, nes jei skambutis nebūtų galėjęs pataisyti tau nuotaikos, esu tikras, kad yra ir kitų būdų... – Jis pirštu perbraukė Olivijai nugarą ir pasilenkęs švelniai pabučiavo į lūpas. – Atleisk, Metai, – atšlydama pasakė ji. – Aš pavargusi, be to, dabar negaliu galvoti apie nieką kita, tik apie Elę. – Bet jai viskas gerai! – įsižeidęs sušuko jis. – Kodėl negali tuo patikėti? Katerina sakė... – Mano nuomone, Katerina apskritai per daug kalba, – atšovė Olivija ir pasiėmė Patricijos Skanlan romaną, kurį susidomėjusi skaitė lėktuve. Gal įnikusi į kitos nelaimingos moters problemas bent laikinai pamirš savąsias? – Atsiprašau, bet dabar aš nenusiteikusi. – Gerai. Metas atsistojo ir ėmė vilktis drabužius, o Olivija kaip įmanydama mėgino nekreipti į jį dėmesio. Tada Metas atsigulė į lovą, atsuko jai nugarą ir ištiesęs ranką ryžtingai išjungė savo naktinę lempą. Olivija širdyje atsiduso. Jei Katerina savo maivymusi gudriai mėgino jiems sugadinti romantišką savaitgalį, tai jai tikrai puikiai pavyko.