Niekada nes akyk „ niekada“
Metas atsisėdo ant lovos šalia jos. – Viskas gerai, Olivija. Katerina prašė pasakyti, kad nusiramintum ir gerai leistum laiką, kad ji namuose puikiausiai su viskuo tvarkosi. – Jis ištiesė ranką ir paglostė Olivijai skruostą. – Ar dabar jau geriau jautiesi? – Rodos, taip. Leistis dėl to į smarkų ginčą su Metu nebuvo prasmės, bet Olivijai buvo aišku kaip ant delno, kad Katerina turi numačiusi dar kai ką. Žinoma, ji nejautė nė menkiausio palengvėjimo dėl to, kad paliko vargšę Elę su Katerina, bet juk jau nieko negalėjo padaryti. Dabar ji buvo čia. – Gerai, nes jei skambutis nebūtų galėjęs pataisyti tau nuotaikos, esu tikras, kad yra ir kitų būdų... – Jis pirštu perbraukė Olivijai nugarą ir pasilenkęs švelniai pabučiavo į lūpas. – Atleisk, Metai, – atšlydama pasakė ji. – Aš pavargusi, be to, dabar negaliu galvoti apie nieką kita, tik apie Elę. – Bet jai viskas gerai! – įsižeidęs sušuko jis. – Kodėl negali tuo patikėti? Katerina sakė... – Mano nuomone, Katerina apskritai per daug kalba, – atšovė Olivija ir pasiėmė Patricijos Skanlan romaną, kurį susidomėjusi skaitė lėktuve. Gal įnikusi į kitos nelaimingos moters problemas bent laikinai pamirš savąsias? – Atsiprašau, bet dabar aš nenusiteikusi. – Gerai. Metas atsistojo ir ėmė vilktis drabužius, o Olivija kaip įmanydama mėgino nekreipti į jį dėmesio. Tada Metas atsigulė į lovą, atsuko jai nugarą ir ištiesęs ranką ryžtingai išjungė savo naktinę lempą. Olivija širdyje atsiduso. Jei Katerina savo maivymusi gudriai mėgino jiems sugadinti romantišką savaitgalį, tai jai tikrai puikiai pavyko.
32 skyrius
Lėktuvui nusileidus Dublino oro uoste, Olivija pajuto neapsakomą palengvėjimą. Po to pirmojo vakaro vėliau reikalai šiek tiek pagerėjo ir dar po kelių (jau ne tokių slegiančių) pokalbių telefonu su Katerina Olivijai neliko nieko kita, tik pamėginti bent kiek pasimėgauti atostogomis. Ir vis dėlto visą likusį savaitgalį juodu su Metu jautėsi šiek tiek nesmagiai ir nepatogiai, tad vadinamasis romantiškas savaitgalis nebuvo toks, kokio jie tikėjosi. Olivija nė nežinojo, kaip iš tiesų jautėsi; tiesą sakant, ji negalėjo galvoti apie nieką kita, tik apie tai, kaip greičiau pamatyti Elę. – Man gaila, kad prastai praleidai laiką, Olivija, – pakeliui iš oro uosto namo pasakė Metas, – bet nemaniau, kad tau bus taip sunku išsiskirti su Ele. – Atvirai sakant, aš irgi nemaniau, – liūdnai tarė ji, – bet po to pirmojo vakaro negalėjau liautis apie ją mąsčiusi ir dėl jos nerimavusi. – Na, neilgai liko laukti, tuoj ją pamatysi, – nuramino Metas tapšnodamas jai ranką. – Neabejoju, kad Elė irgi nekantrauja su tavimi susitikti. – Tą patį galėčiau pasakyti ir apie judu su Adamu, – atsakė Olivija, dabar, kai vėl buvo Airijoje, jausdamasi taip, tarsi jai nuo pečių būtų nukritusi didžiulė našta. Metas gūžtelėjo pečiais. – Jis įpratęs, kad manęs dažnai nėra. – Suprantu.
288
Niekada nes akyk „ niekada“
Žinoma, ji visai pamiršo, kad ir Metas buvo įpratęs palikti sūnų, o jiedvi su Ele tokiam ilgam laikui išsiskyrė pirmą kartą. Ir ji tikrai nenorėjo greitai vėl patirti ko nors panašaus. Pagaliau, kai jie pasiekė Čeritri Griną, Olivija išpuolė iš automobilio ir tekina pasileido taku prie Katerinos namo. – O, štai ir įsimylėjėliai! – Katerina sutiko juos prie durų maloniai šypsodama. – Ar gerai praleidote laiką? – Nuostabiai, – irgi šypsodama atsakė Olivija nenorėdama, kad ta karvė suprastų pasiekusi savo tikslą. – Bet vis tiek smagu grįžti namo. – Vaikai nerūpestingai žaidžia užpakaliniame kieme. Dievaži, Olivija, po to pirmojo vakaro Elė tapo visai kitu vaiku! Manau, ji suprato, kad peržengė nustatytą ribą, ir išmoko pamoką. Olivija nusekė paskui Kateriną į virtuvę ir pro duris į užpakalinį kiemą išgirdo sklindant vaikų juoką. Nerūpestingas Elės kikenimas buvo tarsi balzamas jos sielai. – Kaip jau sakiau, Katerina, Elė ne iš tų, kuriuos galima vadinti sunkiais vaikais, – eidama į sodą tarė ji. – Manau, jai tiesiog reikėjo priprasti... – Olivija nutilo nebaigusi sakinio. Išgirdusi mamos balsą Elė atsisuko ir išskėtusi rankas tekina pasileido pas ją. Olivijai suspurdėjo širdis. – Sveika, mieloji! Aš tavęs tikrai pasiilgau... O Dieve! Išvydusi Elę Olivija apstulbo ir sustojo. Tiesiog negalėjo patikėti savo akimis. – Dėl Dievo meilės, ką padarei su jos plaukais?! – priekaištingai sušuko ji Katerinai. Žavingos Elės garbanos buvo nurėžtos ir dabar jos duktė – neįtikėtina! – puikavosi tiesiais kirpčiukais! Nutaisiusi nekaltą veido išraišką Katerina įbedė į ją akis. – Matai, po to, kas tą pirmąjį vakarą įvyko, telefonu nenorėjau nieko pasakoti... – Ji nutilo ir žvilgtelėjo į Metą. – Sakei, kad ji tikrai labai nusiminusi. – Kaip tu drįsai? – Olivija ir pati nesuvokė, koks stiprus pyktis užvaldė ją tą akimirką. – Kaip drįsai pasielgti taip įžūliai ir
289
Meli ss a Hill
neturėdama mano leidimo nukirpti mano dukrai plaukus?.. Po velnių, ką tu sau galvojai? – Olivija, nusiramink, – pamėgino įsiterpti Metas. – Ką? Tavo paties labui, Metai, tikiuosi, kad nieko apie tai nežinojai, nes kitaip... Katerina prikando lūpą. – Gal man reikėjo pasakyti, bet tikrai nenorėjau tavęs liūdinti... – Aišku, kad turėjai pasakyti! Po galais, turėjai manęs atsiklausti, ir, jei būtum tai padariusi, būtum sužinojusi, kad aš niekada, nė už ką neleisčiau taip sudarkyti savo dukters plaukų! Elė atrodė nusiminusi. – Atsiprašau, mamyte. Aš nenorėjau, – sušnabždėjo ji ir apatinė jos lūpa ėmė tirtėti. Olivija paėmė mergaitę ant rankų ir švelniai pabučiavo į smilkinį. – Nieko tokio, mažute. Tu dėl to nekalta. – Taigi, kad kalta, – įsiterpė Katerina ir... Ar Olivijai tik pasirodė, ar ji ištarė šiuos žodžius su vos matoma savimi patenkinto žmogaus šypsena veide? – Elė iš namų atsinešė kramtomosios gumos ir... – Ką?! Ne, jokios kramtomosios gumos ji neatsinešė, jai neleidžiama kramtyti gumos ir ji tai žino! Tuo metu Elė įsikniaubė mamai į krūtinę, tad Olivija negalėjo matyti mergaitės išraiškos. Katerina įrėmė ranką į klubą. – Ir vis dėlto kažkur ji turėjo gauti gumos, Olivija, nes kai šeštadienį parėjo, guma buvo jos plaukuose. Visur! – Ji suirzusi dėbtelėjo į Metą. – Ilgai šukavau, bet man nepavyko jos iššukuoti. Galų gale neliko nieko kita, tik nukirpti plaukus – neturėjau kitos išeities. – Tai pasakius jos akyse sužibėjo ašaros – apsimestinės ašaros. Olivija tuo neabejojo. – Viskas gerai, Katerina. Neabejoju, kad padarei viską, ką galėjai, – uždėjęs ranką jai ant dilbio paguodė Metas.
290
Niekada nes akyk „ niekada“
Olivija pasijuto taip, tarsi sapnuotų keistą košmarą. Dėl Dievo meilės, kur Elė gavo kramtomosios gumos? – Bet kodėl man nepasakei? – vėl prabilo Olivija. – Kodėl nepaskambinai ir nepaklausei manęs, ar galima nukirpti guma sulipintus plaukus, ar galima juos nukirpti taip... taip groteskiškai, kaip jie nukirpti dabar?! – Ji nenorėjo daugiau nieko sakyti girdint Elei, tačiau buvo tikra, kad jos dukrytė nežino, ką reiškia „groteskiškai“. – Nežinojau, ką daryti. Prisiekiu, ilgai sukau galvą ir pagaliau nusprendžiau, kad nėra prasmės vėl tavęs nervinti, todėl tiesiog nuėjau ir padariau tai, ką, mano nuomone, reikėjo padaryti. Nematei, kokie baisūs buvo jos plaukai, Olivija! Kirpėja sakė dar niekada nemačiusi tokio siaubo. Tiesą sakant, nė nežinau, kaip jai pavyko išsaugoti Elei tiek daug plaukų. – Taip tarusi Katerina pravirko. – Aš tikrai nežinojau, ką daryti! – Ak, Katerina, nereikia! – norėdamas nuraminti Metas apkabino ją per pečius, o Olivija pajuto nenugalimą norą į jį ką nors sviesti. Ir kodėl jis visuomet stoja Katerinos pusėn? Ar nemato, kokį siaubingą dalyką ji padarė? Ta moteris neturėjo teisės spręsti tokių dalykų, neturėjo teisės ko nors imtis nepasitarusi su ja! Kol Elei ataugs plaukai ir ji vėl galės pasirodyti žmonėms, praeis labai daug laiko, nors rūpestingoji kirpėja ir labai „stengėsi“! – Olivija, juk turėtum suprasti, į kokią situaciją pateko Katerina, – tarė Metas. – Kokia prasmė buvo pranešti tau tai telefonu? Ką tu būtum dariusi? – Artimiausiu lėktuvo reisu būčiau grįžusi namo – štai ką būčiau dariusi, Metai! Bet, jei būčiau rūpinusis kieno nors kito vaiku, nebūčiau ryžusis spręsti pati. O dabar mergaitės plaukai visiškai sudarkyti, dėl Dievo meilės! – Iš jos plaukų ir taip jau nieko nebuvo likę, – niekinamai prunkštelėjo Katerina. – Maniau, padarysiu paslaugą nieko tau nesakiusi ir nesugadinusi savaitgalio. – Ji pakėlė akis į Metą. – Juk žinojau, kaip tu tos kelionės laukei.
291
Meli ss a Hill
– Suprantu tave, – vėl pamėgino nuraminti ją Metas ir tai išgirdusi Olivija sugriežė dantimis. Ji atsiduso. – Šį kartą aš su tavimi nesutinku, – tarė ji. – Bet žala jau padaryta. – Mamyte, ar jau galime grįžti namo? – paprašė Elė. Katerina mostelėjo į namą. – Jos daiktai koridoriuje, – pro ašaras pasakė ji. – Puiku. Nė su vienu iš jų neatsisveikinusi Olivija apsisuko ir nužingsniavo į namą. – Taip, eime namo, – atsakė ji dukrytei, dar stipriau ją apkabinusiai. – Eime namo, kur jau seniai turėjome būti.
33 skyrius
Lėja pakraupo. – Tikrai galėjai paprašyti manęs, – papriekaištavo ji, kai kitą dieną Olivija ir Elė su naująja šukuosena apsilankė jos parduotuvėje. – Aš mielai būčiau prižiūrėjusi Elę, juk pati žinai. – Atleisk, kad nepaprašiau, bet, atvirai sakant, nenorėjau tavęs apsunkinti – tau dabar ir taip bėdų per akis. Per visus jų pažinties metus Olivija dar niekada nebuvo mačiusi savo draugės tokios sutrikusios ir pažemintos. Ji pyko ant savęs, kad sutiko išvažiuoti su Metu, nors iš tikrųjų turėjo likti čia ir padėti Lėjai. – Be to, akivaizdu, parduotuvėje darbo tau irgi netrūksta. Parduotuvė buvo sausakimša žmonių ir Olivijai teko gerokai pavargti, kol per klientus prasiskynė kelią į virtuvę. Amanda buvo salėje, skrajojo aplink tarsi viensparnis drugelis ir Olivijai, pamačiusiai ją atsainiai vartančią laikraštį, nors driekėsi kilometrinė pirkėjų eilė, dingtelėjo, kad menka iš jos pagalbininkė. Lėjos veide tvykstelėjo šypsena – pirma, kurią Olivija pamatė nuo tos dienos, kai ji išsiskyrė su Džošu. – Žinau, verslas tikrai klesti. Bet, rimtai, turėjai paprašyti manęs pasirūpinti mergaite. Savaitgalį visus parduotuvės reikalus būtų sutvarkę Alanas ir Amanda, be to, man būtų buvę ne pro šalį prasiblaškyti. Ir galiu sąžiningai pasakyti, kad neatsiklaususi tikrai nebūčiau nukirpusi jai plaukų. Bent jau ne šitaip... – pašnibždomis pridūrė Lėja.
293
Meli ss a Hill
Elė jų pokalbio negirdėjo, be to, Olivijai pasirodė net keista, kad mergaitė mėgavosi dėl naujos šukuosenos jai rodomu dėmesiu. Pamačiusi vaikaitės plaukus Eva irgi pasibaisėjo ir vakar vakare Olivijai teko jėga sulaikyti motiną, kad ji nepereitų pievelės ir „tiesiai šviesiai neišrėžtų tai poniai, ką apie ją galvoja!“ – Bet pasakok, kas buvo paskui, – paragino Lėja draugę. – Ką sakė Metas? Olivija gūžtelėjo pečiais. – Mudvi, suprantama, iš karto grįžome namo. Netrukus jis pas mus užsuko ir, jei atvirai, nieko naujo nepasakė, tik pakartojo, girdi, Katerina padarė tai, ką manė esant geriausia, ji nenorėjo skambinti ir gadinti man nuotaikos, ir taip toliau, ir taip toliau! – Ji užvertė akis. – Tas savaitgalis buvo tikras košmaras, Lėja. Bulgarija – nuostabi šalis, bet aš taip nervinausi, kad Elė liko su ta... ta ragana, kad negalėjau atsipalaiduoti ir mėgautis. Ir Olivija papasakojo, kaip Katerina (be abejo, tyčia) mėgino jai sugadinti nervus leisdama suprasti, kad Elė – tikras košmaras. – Man tuo labai sunku patikėti. – Lėja meiliai žvilgtelėjo į mergaitę, kuri netekusi žado spoksojo į didžiulius tiekėjo ką tik pristatytus šokolado gabalus. Jie čia dunksojo lyg akmens luitai, laukiantys, kad talentingas skulptorius pradėtų darbą. – Na, man irgi buvo sunku patikėti, bet paskui pasirodė, kad visi sunkumai – dėl Adamo, o ne dėl Elės. – Tikrai? – Elė, aišku, suprato, jog labai nusiminiau dėl jos plaukų, ir papasakojo man, kad kai dieną Katerina nusivedė juos į parką, Adamas nuo vieno iš suolelių nulupo purviną kramtomosios gumos gabalėlį ir įsidėjo į burną. „Ir tai dar ne blogiausia“, – mintyse pridūrė Olivija. Mat, jiems grįžus namo, Katerina iš karto nusprendė, kad Elei kažkaip pavyko slapta atsinešti kramtomosios gumos. Tarsi keturmetė Olivijos dukrytė būtų kokia nors gudri kontrabandininkė! Vėliau paaiškėjo, kad tai Adamas, baigęs kramtyti gumą ir pasimėgavęs
294
Niekada nes akyk „ niekada“
visais jos purvo bei kitų nešvarumų aromatais, išsiėmė iš burnos ir ėmė žaisti. Taip guma atsirado Elės plaukuose. – Adamas davė man tos nelemtos gumos, mamyte, – tarė Elė sielodamasi, kad naujasis jos draugas ir vėl ją išdavė. – Ir ji prilipo man prie garbanų! Lėja papurtė galvą. – O tai kvailai karvei, kaip matau, nė nešovė į galvą paklausti, ar čia galėjo būti prikišęs nagus Adamas? – Ne. Jos nuomone, berniukas tiesiog negali padaryti nieko bloga. Suprask mane teisingai: Adamas – mielas vaikas, bet labai išlepintas ir, man rodos, visais būdais siekia tėvo dėmesio. Metas dažnai būna išvykęs, tad didžiąją laiko dalį juo rūpinasi Katerina. – Kaip tikroje šeimoje, – pašaipiai metė Lėja. – Jei nori žinoti, man jos elgesys atrodo keistas. – Žinai, manau, kad galėjai būti ir teisi sakydama, jog Katerina jį įsimylėjusi, – pagaliau atvirai pripažino Olivija. Ji daug kartų permąstė viską, kas nutiko, jiedviem su Metu ėmus draugauti, ir jai susidarė įspūdis, kad Katerina iš kailio nėrėsi mėgindama apsunkinti jiems bendravimą. – Bet ką man daryti? Mūsų su Metu santykiai kol kas dar gana trapūs, draugaujame visai neseniai. Jis Katerinos elgesyje nemato nieko bloga ir nenori girdėti apie ją nė vieno blogo žodžio. – O kaip tu pati jautiesi? Noriu paklausti, ar, nepaisydama viso to reikalo su Katerina, manai, kad verta dėl jo stengtis? – Atvirai sakant, nežinau nei ką iš tiesų apie jį manau, nei ką jam jaučiu. Bulgarijoje mudu vienas apie kitą šokinėjome, bet tai nebuvo įsimylėjėlių savaitgalis, kaip kad norėjome. Lėja į ją pašnairavo. – Vadinasi, širdies jam neatvėrei? – Matydama, kaip dabar viskas klostosi, nesijaučiu tikra, kad turėčiau tai padaryti, Lėja. Tikėjausi savaitgalį viską jam papasakoti, bet... – Ji papurtė galvą. – Šiaip ar taip, nesu tikra, ar dabartiniai mūsų santykiai turi ateitį, tad kam dar kartą visa tai
295
Meli ss a Hill
prisiminti? Kam, tavo žodžiais tariant, „atverti širdį“ žmogui, dėl kurio dar nesu tikra? Lėja pritariamai linktelėjo. – Gal bus net geriau, jei kol kas nieko jam nesakysi. Pirma pažiūrėk, kaip jis sutvarkys tą reikalą su Katerina. Bet jei Metas tavo gyvenime liks, gali būti, kad turėsi susitaikyti su mintimi, jog dažnai matysi ir ją. – Apsaugok, Dieve! – nusijuokė Olivija, nors tai anaiptol nebuvo juokinga. – Geriau sakyk, ar po išsiskyrimo šnekėjaisi su Džošu? – paklausė ji nedrąsiai keisdama temą, ir gražus jos draugės veidas akimirksniu apniuko. – Rytoj su juo susitiksiu, – prisipažino Lėja šiek tiek drovėdamasi, tarsi nenorėdama, kad kas nors manytų, jog yra silpna. – Kai išsiskyrėme, jis kasdien skambina man į butą, bet taip sunku... – Jai pritrūko oro ir ji nutilo. – Žinau. – Olivija švelniai palietė jai ranką. – Ir vis dėlto manau, kad susitikdama su juo elgiesi teisingai. Neabejoju, kad judviem dar tikrai yra apie ką pasišnekėti. – Aišku, daugiausia apie tai, kad privalo pasiimti iš buto likusius savo daiktus ir visiems laikams dingti iš mano gyvenimo! – įsikarščiavusi šūktelėjo Lėja, bet Olivija matė jos akyse liūdesį. – Nenoriu kalbėtis apie... apie ją, – pridūrė ir jos išraiška tapo griežta. – Tiesiog nieko nenoriu žinoti. Nepatikėsi, bet vakar sapnavau, kad po jųdviejų meilės nakties Šerona pastojo. – Lėja nervingai nusijuokė. – Jei taip nutiktų, galėčiau sakyti, kad man pasisekė, bet sapne, nepaisant visų jo prikalbėtų nesąmonių, Džošas labai apsidžiaugė, o paskui jie abu bei jų išpera ilgai ir laimingai gyveno! Olivija nenorėjo pripažinti, kad ir jai buvo dingtelėjusi tokia mintis. Kartais gyvenimas susiklosto visai priešingai ir atsisukęs krimsteli į sėdynę. – Nekvailiok, – pasakė ji. – Tiesiog nueik, susitik su Džošu ir geranoriškai jo išklausyk.
296
Niekada nes akyk „ niekada“
– Turbūt taip ir padarysiu. – Tokia perspektyva Lėjos, rodės, nė kiek nežavėjo. – Bet paskui man tikriausiai prireiks peties, ant kurio galėčiau išsiverkti. Olivija suraukė kaktą. – Juk rytoj vakare mes pakviestos į svečius pas Keitę? Lėja užvertė akis į lubas. – Būčiau visai pamiršusi. – Ar ji žino apie tave ir Džošą? – Ne. Kol kas nenorėjau jai nieko pasakoti, nes tiksliai žinau, ką pasakys. Be to, pažvelkime tiesai į akis: ji tikriausiai norėtų pagauti Džošą ir jį nudėti. Olivija pritariamai linktelėjo. Jos puikiausiai žinojo, kad Keitė, švelniai tariant, nebuvo linkusi atleisti jos draugams padarytų skriaudų. – Na, visuomet gali ir atsisakyti, bet, manau, bus geriau, jei nueisi. Keitė buvo tokia maloni, kad mane pakvietė, be to, gimus kūdikiui, aš jos beveik ir nemačiau... – Ne, ne, aš eisiu. Ne pats tinkamiausias laikas, bet, kita vertus, kada nors ji vis tiek turi sužinoti. Tikiuosi, bent jau šį kartą bus nusiteikusi išlenkti vynelio. – Lėja švelniai šyptelėjo. – Jaučiu, kad man reikės skandinti savo sielvartą. – Klausyk, jei jau taip, tau nėra prasmės vairuoti. Kodėl tau neužsukus pas mane? Galėtume važiuoti pas Keitę iš mano namų. Elę prižiūrės mano mama ir, kaip suprantu, ji pasiryžusi kiek galėdama pataisyti mergaitės šukuoseną. – Olivija nusišypsojo. – Abejoju, ar tai gera mintis, bet ką galiu padaryti? Vis bus geriau nei... – Merginos, merginos! – nutraukė Oliviją staiga pro duris įpuolusi Amanda. Kaip visada, jos pasirodymas buvo labai jaudinantis, skruostai įraudę, be to, ji, rodės, mosavo sau virš galvos iškeltu laikraščiu. – Jūs tiesiog turite tai perskaityti! – Leisk spėti, – tingiai, tęsdama žodžius atsiliepė Lėja. – „Whistles“ drabužių parduotuvėse – sezono vidurio išpardavimas?
297
Meli ss a Hill
Amanda nekantriai papurtė galvą ir ėmė versti laikraščio lapus. – Ne, daug geriau. Čia praeito šeštadienio numeris ir būčiau nė nepastebėjusi, jei ne... Ak, kur jis? – Kas? – paklausė Olivija ir staiga jiedvi su Lėja aiktelėjo pamačiusios iš „Independent“ priedo „Weekend Lifestyle“ puslapio į jas žvelgiančią Robiną, o jai virš galvos besipuikuojančią straipsnio antraštę: „Pamišę dėl Robinos – airė šturmu įsiveržia į JAV leidybos pasaulį.“ – Kur?! Į leidybos pasaulį? – pakėlusi akis į drauges paklausė Olivija. – Nežinojau, kad Robina ką nors parašė! – Aš irgi ne, – prisipažino Lėja ir iš jos intonacijos Olivija suprato, kad draugė pasijuto įskaudinta Robinos slapukavimo. Šiaip jau jiedvi su Robina viską viena kitai pasakodavo ir Lėja buvo Robinai pasakiusi, kad visai neseniai išsiskyrė su Džošu. Tad kodėl ji nė žodžiu neužsiminė apie rašymą? – Taigi, sprendžiant iš to, kas rašoma laikraštyje, už tai, kad rašo tas dailias paveikslėlių knygeles, ji gauna krūvas pinigų, – tarė Amanda nekantraudama joms pranešti. – Tos knygelės greičiausiai apie vaikų ligas. – Apie ligas? – nustebo Olivija. – Apie kokias ligas? Amanda nepatenkinta prunkštelėjo. – Dievaži, Olivija, maniau, kad tu tai jau tikrai žinosi! – Ji papurtė galvą. – Juk nuolat visiems kalama į galvą, kad reikia rašyti apie tai, ką išmanai, ir Robina, – pridūrė ji išpūtusi akis, – rodos, kopia savo kuklios karjeros laiptais darydama būtent tai. – Nori pasakyti, kad... – Olivija nutilo nebaigusi minties ir permetė akimis straipsnį. Ėmusi skaityti ji pasijuto taip, tarsi jos kūną būtų nutvilkiusi ugnis. Robina rašo pasakojimus... Lėja, tuo metu jau perskaičiusi straipsnį nuo pradžios iki galo, pakėlė akis nuo laikraščio. – Tai tiesa, – patvirtino ji suglumusi. – Robina parašė kelias knygeles apie alergiją – vaikų alergiją – ir dabar pagal jas sukurta animacinių filmukų, televizijos serialų ar kažko panašaus.
298
Niekada nes akyk „ niekada“
Negalėdama patikėti Olivija pažvelgė į Lėją. – Juokauji... – Taip ir žinojau! – šūktelėjo Amanda. – Na, iš Robinos niekada nieko panašaus nesitikėjau. – Ji įrėmė ranką sau į klubą. – Atvirai sakant, aš truputį suirzusi – pati ketinau pamėginti ir parašyti nėštumo vadovą. Bet ta sena keistuolė Robina, rodos, mane aplenkė! Tai laiminga karvė: lažinuosi, kad dabar pasirodys per televizorių ir kitur! – Tai dar ne viskas, – pasakė Lėja. – Straipsnyje rašoma, kad netrukus ji atvyks čia ir dalyvaus reklamos kampanijoje. Negaliu patikėti, kad ji visą laiką tylėjo. Juk aš vis jos klausiu, kada parvažiuos namo! Olivija nepratarė nė žodžio. Ji vis dar iki galo nesuvokė, kad Robina parašė ne šiaip knygą, o knygą vaikams ir apie vaikus. Ir ką Robina išmano apie vaikus? Ką ji gali patarti žmonėms, auginantiems alergišką vaiką? Žinoma, ji turi savo vaikystės patirtį, vis dėlto... – Vadinasi, ji pagaliau grįš namo, – vėl sučiauškėjo Amanda ir mąsliai papurtė galvą. – Tik pagalvokite, sena šutvė vėl bus kartu. – Tai išgirdusi Lėja bakstelėjo jai alkūne. – Oi, išskyrus, žinoma, Piterį. Atsiprašau, Olivija, – paskubomis pridūrė ji, bet Olivija į tuos žodžius net neatkreipė dėmesio. Ji buvo nugrimzdusi į svarstymus, kas bus, kai Robina grįš namo ir jų keliai susikirs, – Olivija neabejojo, kad taip nutiks, – ir ką dvi senos draugės viena kitai pasakys?