Likimo valdymo galimybės I pakopa

V I RŠ E L I S

II s k y rius Švytuoklės

Žmonių grupės, mąstančios viena kryptimi, sukuria energetines informacines struktūras – švytuokles. Šios struktūros vystosi savarankiškai ir priverčia žmones paklusti savo dėsniams. Žmonės nesusimąsto, kad elgiasi taip, kaip pageidauja švytuoklės.

Kaip atsitokėti iš tos būsenos?

44 

Va dim Ze la nd

Išnuomokite save

De st ru kt y v i os šv ytuok lės Nuo vaikystės buvome mokomi paklusti svetimai valiai, atlikti pareigą, tarnauti tėvynei, šeimai, politinei partijai, firmai, valstybei ir t. t. Kam tik nori, bet ne sau. Kiekvienas žmogus turi vienokį ar kitokį atsakomybės, būtinybės, kaltės jausmą. Kiekvienas žmogus vienokiu ar kitokiu būdu „tarnauja“ įvairioms grupėms ir organizacijoms: šeimai, klubui, mokymo įstaigai, įmonei, politinei partijai, valstybei ir t. t. Visos šios struktūros gimsta ir vystosi, kai atskira žmonių grupė ima mąstyti ir veikti viena kryptimi. Vėliau prisijungia kiti žmonės, ir struktūra išsiplečia, įgauna jėgų, verčia savo narius paklusti nustatytoms taisyklėms ir pagaliau gali pajungti didžiulius visuomenės sluoksnius.

Materialios realizacijos lygiu ta struktūra sudaryta iš žmonių, kuriuos vienija bendri tikslai ir materialūs objektai, pvz., pastatai, įrengimai, baldai, technika ir t. t. Tačiau kas slypi po tuo energetiniame lygmenyje? Struktūra atsiranda, kai žmonių grupės mintys nukreipiamos viena

Šv y t u o k l ė s

 45

kryptimi, vadinasi, minčių energijos parametrai yra vienodi. Atskirų žmonių minčių energija susilieja į vieningą srovę. Šitaip vandenyno viduryje susikuria atskira nepriklausoma energetinė informacinė struktūra – energetinė švytuoklė. Ši struktūra gyvena savo gyvenimą ir pajungia pagal savo įstatymus ją kūrusius žmones.

Kodėl švytuoklė? Todėl, kad kuo daugiau žmonių – pasekėjų – maitina ją savo energija, tuo stipriau ji siūbuoja. Kiekviena švytuoklė turi jai būdingą svyravimų dažnį. Pvz., sūpynes galima įsiūbuoti tik tam tikro dažnio pastangomis. Šis dažnis vadinamas rezonansiniu.

Jei švytuoklės pasekėjų skaičius sumažėja, jos svyravimai slopsta. Kai pasekėjų nebeliks, švytuoklė sustos ir iš esmės mirs. Štai keli užgesusių švytuoklių pavyzdžiai: senieji pagoniškieji tikėjimai, akmeniniai darbo įrankiai, senoviniai ginklai, senosios mados, vinilinės plokštelės – žodžiu, visa tai, kas anksčiau buvo, o dabar nebenaudojama.

Jūs turbūt nustebsite, nejaugi visa tai švytuoklės? Taip, įvairiausios struktūros su joms priklausančiais daiktais, sukurtais žmonių minčių energijos, yra švytuoklės. Bet kokie gyvi padarai, galintys skleisti vienos krypties energiją, anksčiau ar vėliau sukuria energetines švytuokles.

O štai gyvosios gamtos švytuoklių pavyzdžiai: bakterijų kolonijos, gyvūnų populiacijos, žuvų būriai, gyvulių bandos, miškų masyvai, prerijos, skruzdėlynai – įvairios daugiau ar mažiau vienai tvarkai paklūstančios vienos rūšies gyvų organizmų struktūros.

46 

Va dim Ze la nd

Kiekvienas pavienis gyvas organizmas savaime yra elementari švytuoklė, kadangi sudaro energetinį vienetą.

Kai tokių vienetų grupė ima svyruoti vienu ritmu, susikuria grupinė švytuoklė. Ji yra aukščiau savo pasekėjų kaip antstatas, egzistuoja kaip atskira nepriklausoma struktūra. Grupinė švytuoklė nustato savo pasekėjų elgesio taisykles, kad išlaikytų juos vieningus ir pritrauktų naujus. Tokia struktūra nepriklausoma ta prasme, kad vystosi savarankiškai, pagal savo įstatymus. Pasekėjai nesuvokia, kad veikia pagal švytuoklės įstatymus, o ne laisva valia. Pvz., biurokratinis aparatas vystosi kaip savarankiška struktūra nepriklausomai nuo atskirų valdininkų valios. Žinoma, įtakingas valdininkas gali priimti savarankiškus sprendimus, tačiau tie sprendimai negali prieštarauti sistemos įstatymams, kitaip toks pasekėjas bus atstumtas. Net pavienis žmogus–švytuoklė ne visada gali atsakyti už savo motyvacijas. Pvz., energetinis vampyras.

Bet kokia švytuoklė savo esme yra destruktyvi, nes pasisavina savo pasekėjų energiją ir pajungia juos savo valiai. Švytuoklės destruktyvumas pasireiškia tuo, kad jai visai nerūpi kiekvieno pasekėjo likimas. Švytuoklės tikslas tik vienas – gauti pasekėjo energiją, visai nesvarbu, ar tai pasekėjui naudinga, ar ne. Sistemos įtakoje atsidūrė žmogus priverstas savo gyvenimą tvarkyti pagal jos įstatymus, kitu atveju bus suvirškintas ir išspjautas.

Atsidūrus destruktyvios švytuoklės įtakoje galima su­žlugdyti visą savo gyvenimą. Išsiveržti be nuostolių paprastai sunku.

Šv y t u o k l ė s

 47

Jei žmogui pasisekė, jis atranda savo vietą sistemoje ir jaučiasi kaip žuvis vandenyje. Jis, kaip pasekėjas, atiduoda savo energiją, o toji aprūpina jį egzistavimo terpe.

Vos tik pasekėjas ima pažeidinėti struktūros įstatymus, jo skleidžiamas dažnis nebesutampa su švytuoklės svyravimų dažniu. Negaudama energijos švytuoklė arba išmeta, arba sunaikina nepaklusnų pasekėją.

Jei žmogus nuklydo nuo palankių gyvenimo linijų, jo gyvenimas svetimoje struktūroje virsta katorga arba nykia egzistencija. Tokia švytuoklė pasekėjui tampa ypač destruktyvi. Žmogus, patekęs į jos priklausomybę, praranda laisvę. Jis priverstas gyventi pagal įpirštus įstatymus ir būti sraigteliu didžiuliame mechanizme, patinka jam tai ar ne. Žmogus gali būti švytuoklės globojamas ir pasiekti išskirtinių rezultatų. Napoleonas, Hitleris, Stalinas ir panašūs veikėjai – tai destruktyvių švytuoklių favoritai.

Tačiau kaip bebūtų, ta švytuoklė visiškai nesirūpina savo pasekėjų gerove, o tik panaudoja juos saviems tikslams.

Kai Napoleono paklausė, ar buvo jis kada nors iš tiesų laimingas, šis paminėjo vos kelias savo gyvenimo dienas. Švytuoklė naudoja rafinuotus metodus, kad priviliotų naujus narius, o šie kaip drugeliai lekia į šviesą. Kaip dažnai žmonės, suvilioti reklaminių triukų, nuklysta toli nuo laimės, nors ji buvo visiškai šalia! Eina į kariuomenę ir žūna. Įstoja į mokymo įstaigą ir įgyja jam visai nepatrauklią profesiją. Dirba ne savo, tačiau prestižinį darbą ir nežino, kaip spręsti kylančias problemas. Sujungia savo likimą su svetimu žmogumi, o vėliau dėl to kenčia.

48 

Va dim Ze la nd

Labai dažnai švytuoklės veikla sugriauna pasekėjų likimus, nors motyvus ji stengiasi paslėpti po dorovingumo kaukėmis. Žmogui, patekusiam į destruktyvios švytuoklės įtaką, kyla didžiulis pavojus, nes ši nuvilioja savo auką nuo tų gyvenimo linijų, kuriose žmogus gali tapti laimingas. Pažymėtini būdingiausi švytuoklės požymiai:  Švytuoklė maitinasi savo pasekėjų energija, kurios dėka svyravimai didėja;  Švytuoklė siekia privilioti kuo daugiau šalininkų, kad gautų kuo daugiau energijos;  Švytuoklė supriešina savo pasekėjų grupę su kitomis grupėmis. (Štai kokie mes, o jie kitokie, jie – blogi.);  Švytuoklė agresyviai kaltina kiekvieną, kuris nepanoro tapti pasekėju, ir stengiasi jį patraukti į savo pusę, neutralizuoti arba pašalinti;  Švytuoklė, prisidengusi padorumo, patrauklumo kaukėmis ir aukštais siekiais, žaidžia žmonių jausmais, kad pateisintų savo veiksmus ir užkariautų kuo daugiau šalininkų. Švytuoklė savo esme yra egregoras, tačiau tuo toli gražu ne viskas pasakyta. Egregoro sąvoka neatspindi visų žmogaus ir energetinio informacinio darinio santykių niuansų. Švytuoklės vaidina kur kas didesnį vaidmenį žmogaus gyvenime nei įprasta manyti.

Pateiksiu pavyzdį, kaip švytuoklė pasisavina savo šalininkų energiją. Įsivaizduokite pilną žmonių stadioną,

Šv y t u o k l ė s

 49

vyksta įtemptos futbolo varžybos, verda aistros, sirgaliai šėlsta. Štai vienas žaidėjas padaro nedovanotiną klaidą, ir komanda pralaimi. Žaidėją užgriūva sirgalių įtūžio lavina, jie pasiryžę jį sudraskyti į skutelius. Ar įsivaizduojate, kokia masė negatyvios energijos tenka nelaimingam žaidėjui? Nuo tokio galingo smūgio jis turėtų tiesiog mirti. Tačiau taip neįvyksta, jis sveikas ir gyvas, nors ir slegiamas kaltės. Kur dingo negatyvioji energija, nukreipta į žaidėją? Ją pasiėmė švytuoklė. Jei taip neįvyktų, minios neapykantos objektas žūtų, o dievinamas žmogus pakiltų į orą.

Nesiimu samprotauti, ar švytuoklė gyva būtybė, ar tik energetinė forma. Transerfingui tai visai nesvarbu.

Svarbiausia – atpažinti švytuoklę ir jos taisykles panaudoti savo naudai. Destruktyvią švytuoklę atpažinti labai nesunku pagal vieną požymį. Ji visada varžosi su panašiomis struktūromis dėl šalininkų. Švytuoklės tikslas vienas – prisivilioti kuo daugiau pasekėjų ir gauti kuo daugiau energijos. Kuo agresyviau veikia švytuoklė kovodama už pasekėjus, tuo ji destruktyvesnė, vadinasi, yra pavojinga kiekvieno žmogaus likimui.

Galima paprieštarauti, kad egzistuoja labdaringos organizacijos, gyvūnų globos draugijos ir kt. Kas gi jose destruktyvaus? Jums asmeniškai – tai, kad jos minta jūsų energija ir joms visiškai nerūpi kitų laimė ir gerovė. Jos ragina būti gailestingiems, bet jums asmeniškai – abejingos. Jei jums tai patinka, esate laimingas, kad dirbate tokį darbą, vadinasi, tai galima vadinti jūsų pašaukimu, jūs suradote savo švytuoklę. Tačiau reikia būti sąžiningam:

50 

Va dim Ze la nd

ar nesislepiate po geraširdžio kauke? Ar iš tikrųjų nuoširdžiai atiduodate savo energiją ir pinigus kitų naudai, ar tik vaidinate labdarą, kad atrodytumėte geresnis?

Destruktyvios švytuoklės atpratino žmones rinktis savo likimą. Jei žmogus turės galimybę laisvai rinktis, bus nepriklausomas. Tada švytuoklė į pasekėjų tarpą jo neprisivilios. Mūsų sąmonė priprato prie minties, kad likimas – neišvengiamas dalykas. Todėl sunku patikėti, kad galima paprasčiausiai pasirinkti tokį likimą, kuris labiau patinka. Švytuoklėms naudingiau kontroliuoti pasekėjus, todėl išrandami įvairiausi būdai manipuliuoti savo tarnais. Jums paaiškės, kaip tai jos daro.

Transerfingas taip pat gali tapti švytuokle, jei jį paverstume kultu, judėjimu ar mokykla. Žinoma, įvairios švytuoklės nevienodai destruktyvios. Transerfingas net blogiausiu atveju bus mažiausiai destruktyvus, nes tarnaus ne kokiam nors pašaliniam tikslui, o kiekvieno individo gerovei. Todėl tokia švytuoklė būtų labai neįprasta – savimi besirūpinančių individualistų draugija. Beje, pateiksiu jums namų darbą: kokias švytuokles galima pavadinti konstruktyviomis?

Kodėl gi aš tai jums pasakoju? Kad paaiškinčiau, ką reiškia rinktis savo likimą ir kaip tai padaryti. Būkite kantrūs, brangūs skaitytojai, viskas ne taip paprasta, tačiau pamažu taps aiškiau.

Šv y t u o k l ė s

 51

Šv y t u o k l i ų kova Pagrindinis destruktyvios švytuoklės bruožas – ji agresyviai siekia sunaikinti kitas švytuokles, kad patrauktų žmones į savo pusę. Todėl tokia švytuoklė nuolat pjudo savo šalininkus su kitų švytuoklių atstovais: „Mes tokie, o jie kitokie! Blogi!“ Į šią kovą įtraukti žmonės nuklysta nuo savo gyvenimo kelio, suklaidinami ir siekia visiškai svetimų tikslų. Taip pasireiškia švytuoklės destruktyvumas. Kova prieš kitos švytuoklės atstovus nevaisinga, ji griauna savo šalininkų ir kitų gyvenimus.

Kraštutinis kovos už pasekėjus atvejis – karas. Kad įtikintų savo šalininkus eiti į karą, švytuoklė pateikia esamai istorinei epochai deramus argumentus. Pats primityviausias metodas, kuris buvo naudojamas anksčiau – įsakyti atimti iš kitų tai, kas jiems priklauso. Visuomenei įgijus civilizuotesnių bruožų, argumentai būdavo rafinuotesni. Viena nacija paskelbiama aukščiausia, o kitos – žalingomis. Šiuo atveju kilnus tikslas – siekti neišsivysčiusių tautų pažangos, o jeigu jos priešintųsi, panaudoti jėgą. Šiuolaikinės karo koncepcijos atrodo maždaug taip: miške ant medžio kabo bičių lizdas, jame gyvena laukinės bitės, renkančios medų ir auginančios vaikus. Prie lizdo priartėja švytuoklė ir paskelbia savo pasekėjams: „Tai laukinės bitės, jos labai pavojingos, todėl jas reikia sunaikinti arba, geriausiu atveju, sugriauti lizdą. Netikit? Žiūrėkit!“ Ji pradeda lazda ardyti lizdą. Bitės išskrenda ir ima gelti pasekėjus. Švytuoklė triumfuoja: „Ar matote, kokios jos agresyvios! Jas reikia sunaikinti.“

52 

Va dim Ze la nd

Kokiais pateisinančiais šūkiais būtų pridengiami karai ir revoliucijos, esmė lieka ta pati – tai švytuoklių kova už savo pasekėjus. Kovos formos gali būti skirtingos, tačiau tikslas vienas – užkariauti kuo daugiau pasekėjų. Naujos jėgos švytuoklei gyvybiškai reikalingos, be jų ji sustos, todėl švytuoklių kova – tai natūrali ir neišvengiama kova už egzistavimą.

Po karų ir revoliucijų seka mažiau agresyvios, tačiau gan atkaklios kovos. Pvz., kova už pardavimo rinkas, politinių partijų kova, konkurencija ekonomikoje, įvairiausios marketingo formos, reklaminės kampanijos, ideologinė propaganda ir t. t. Žmonių gyvenimas sudarytas iš švytuoklių, todėl visos veiklos sferos konkuruoja. Varžomasi visais lygiais, pradedant valstybių ginčais ir baigiant rungtyniavimu tarp klubų komandų ir atskirų žmonių.

Kas nauja, neįprasta, nesuprantama, visada sunkiai skinasi kelią. Kodėl gi? Nejau tik dėl mąstymo inertiškumo? Pagrindinė to reiškinio priežastis – senoms švytuoklėms nenaudinga, jei iškils naujokas, patrauksiąs į savo pusę pasekėjų. Pvz., vidaus degimo variklis, šitaip teršiantis miestų orą, būtų jau seniai pakeistas. Pasaulyje sukurta daugybė alternatyvių ekologiškų variklių modelių. Tačiau tas procesas numarintų naftos kompanijų švytuokles, kol kas jos labai stiprios, todėl neleis, kad kažkokie išradėjai nušluotų juos nuo žemės paviršiaus. Šie monstrai tiesiog superka naujų variklių patentus ir laiko paslėptus, skelbdami apie žemą išradimo efektyvumą.

Materialiniu lygiu švytuoklės savo struktūrą realizuoja finansinėmis lėšomis, pastatais, įranga ir, žinoma,

Šv y t u o k l ė s

 53

žmonėmis. Žmonių piramidės viršūnėje stovi švytuoklių favoritai. Favoritai – tai visų rangų vadovai, pradedant smulkiais viršininkais ir baigiant valstybių prezidentais.

Jiems visiškai nebūtina turėti išskirtinių savybių. Jais paprastai tampa šalininkai, kurių savybės labiausiai dera prie švytuoklės struktūros. Favoritui gali atrodyti, kad jis pasiekė įspūdingų rezultatų dėl savo išskirtinių privalumų. Tam tikra dalimi tai iš tiesų taip, tačiau didžiausių pastangų numylėtiniui iškelti prireikia savarankiškai besivystančiai švytuoklės struktūrai. Jei favorito parametrai (savybės) neatitinka sistemos reikalavimų, jis be gailesčio pašalinamas. Švytuoklių kova jų šalininkams destruktyvi, nes šiems atrodo, kad vykdydami aukščiausią valią jie veikia savo asmeniniu įsitikinimu. Ši nuomonė dažniausiai būna įteigta švytuoklės. Vos tik žmogus ima derintis prie švytuoklės dažnio, energetiniame lygmenyje atsiranda sąveika tarp jo ir švytuoklės. Pasekėjo minčių energetinį dažnį švytuoklė remia savo energija. Vyksta savotiškas užgrobimas, kilpa užsiveržia. Pasekėjas skleidžia švytuoklės dažnio virpesius, o ši savo energija šiek tiek maitina šalininką, kad išsaugotų įtaką.

Materialios realizacijos lygiu regime labai įprastą vaizdą. Pvz., politinės partijos švytuoklė skleidžia agitaciją, užkabina pasekėją ir jį šiek tiek energetiškai remia, nes jis jaučia pasitenkinimą, jaučiasi teisus, garbingas, reikšmingas. Pasekėjui atrodo, kad jis valdo situaciją ir gali rinktis. Tačiau iš tikrųjų tai jį pasirinko ir ėmė kontroliuoti. Išorėje atrodo, kad pasekėjas įsitikinęs, jog rea-

54 

Va dim Ze la nd

lizuoja savo valią. Tačiau tą valią meistriškai ir nepastebimai primeta švytuoklė. Pasekėjas patenka į jos informacinį lauką, svarsto su panašiais į save „svarbius“ klausimus, atsiranda energetinis ryšys ir jo dažnis užtvirtinamas. Po kiek laiko pasekėjo viltys gali žlugti, tokiu atveju jis ima neigiamai mąstyti apie savo garbinimo objektą, o jo skleidžiamas dažnis nebesutampa su švytuoklės. Užgrobimas silpsta. Užgrobimo stiprumas priklauso nuo švytuoklės galios. Kartais pasekėjams leidžiama paprasčiausiai išeiti, o kartais toks „eretikas“ netenka laisvės ir net gyvybės.

Pateiksiu pavyzdį, kaip vyksta dažnio pasisavinimas.

Tarkim, jūs pusbalsiu niūniuojate kokią nors melodiją.

Staiga suskamba tranki muzika. Dabar, kai jūs girdit kitą melodiją, jums labai sunku dainuoti senąją.

Transerfingo įgyvendinimui nesvarbu, kokia forma energetiniame lygmenyje sąveikauja švytuoklė ir pasekėjas. Šį santykį nagrinėsime remdamiesi paprastesniu, mums įprastu modeliu. To mums visiškai pakaks. Kaip iš tikrųjų visa tai vyksta, negali niekas išsamiai paaiškinti, nes tuoj pat kyla klausimas: o ką reiškia „iš tikrųjų“? Kadangi pažinimo procesas begalinis, aiškinti – nedėkingas užsiėmimas. Teks pasitenkinti tuo, ką žinom. Turėtume džiaugtis, kad sugebame nors kai ką suprasti. Pažvelkime, kaip švytuoklės manipuliuoja savo pasekėjais.

Šv y t u o k l ė s

 55

M a r i o n e tė s Kyla klausimas, kaip švytuoklės priverčia savo šalininkus savanoriškai atiduoti energiją? Didelė, galinga švytuoklė gali priversti savo pasekėjus veikti pagal tam tikras taisykles. Tačiau kaip tai pavyksta silpnoms švytuoklėms?

Kai žmogus neturi galimybių priversti kitą ką nors atlikti, į pagalbą jis pasitelkia išmintingus argumentus, įtikinėjimą, įkalbinėjimą, pažadus. Tai silpni metodai, būdingi tik nuo gamtos galių nutolusiai žmonių visuomenei. Švytuoklės tokius metodus taip pat kartais taiko, tačiau turi kur kas galingesnį ginklą. Jos yra energetiniai informaciniai dariniai, todėl paklūsta ir veikia remdamosi galingais ir nepažeidžiamais šio pasaulio egzistavimo įstatymais. Žmogus švytuoklei atiduoda energiją, kai skleidžia jos dažnio minčių energiją. Jis neprivalo sąmoningai mąstyti švytuoklės naudai. Kaip žinote, dauguma žmogaus minčių ir poelgių glūdi pasąmonėje. Šia žmogaus psichikos savybe ir naudojasi švytuoklės. Jos sugeba gauti energiją ne tik iš savo pasekėjų, bet ir iš aršių priešininkų. Matyt, jau supratote, kokiu būdu. Įsivaizduokime ant suoliuko būrelį senučių, kurios keikia šalies valdžią. Jos nėra valdžios švytuoklės pasekėjos, senutės nekenčia jos dėl daugelio priežasčių. Tačiau kas gi vyksta? Senutės bara netikusią, parsidavėlišką, cinišką ir kvailą valdžią ir intensyviai skleidžia minčių energiją valdžios švytuoklės dažniu. Iš tiesų švytuoklei juk nesvarbu, iš kurios pusės ją pastūmėsi. Jai tinka tiek

56 

Va dim Ze la nd

teigiama, tiek neigiama energija. Svarbiausia, kad atitiktų skleidžiamas dažnis.

Taigi svarbiausia švytuoklės užduotis – paliesti žmonių skaudžiausias vietas. Visai nesvarbu, kokiu būdu, svarbiausia, kad jų mintys būtų nukreiptos į švytuoklę.

Atsiradus žiniasklaidai švytuoklių metodai ištobulėjo. Žmogus tampa vis labiau priklausomas. Turbūt pastebėjote, kad informacinėse programose vyrauja blogos žinios? Jos sukelia stiprias emocijas: nerimą, baimę, nusiminimą, pyktį, neapykantą. Žurnalistų užduotis – atkreipti dėmesį. Žiniasklaidos priemonės, pačios būdamos švytuoklėmis, tarnauja galingesnėms švytuoklėms.

Viešai skelbiama teisė žinoti bet kokias naujienas. Iš tikrųjų tikslas yra vienas – priversti žmones mąstyti reikiamais dažniais.

Vienas iš labiausiai mėgiamų švytuoklės metodų, atveriančių jūsų energijos klodus, – priversti prarasti pusiausvyrą. Netekę pusiausvyros imate „švytuoti“ švytuoklės dažniu ir taip ją` išjudinate. Tarkim, padidėjo kainos. Jūs reaguojate neigiamai, jaudinatės, skundžiatės ir šią naujieną aptarinėjate su pažįstamais. Tačiau būtent šito švytuoklei ir reikėjo. Jūs skleidžiate neigiamą energiją į aplinką švytuoklės dažniu, ji gauna energijos ir siūbuoja dar stipriau. Situacija tampa sudėtingesnė.

Pats stipriausias siūlas, kuriuo jus gali laikyti švytuoklė, yra baimė. Tai seniausias ir stipriausias jausmas. Visai nesvarbu, ko jūs bijote, tačiau jei baimė kokiu nors aspektu susijusi su švytuokle, ji gaus jūsų energijos. Nerimas ir susirūpinimas yra silpnesni, tačiau vis dar pa-

Šv y t u o k l ė s

 57

tvarūs siūlai. Šie jausmai puikiai fiksuoja minčių energiją švytuoklės dažniu. Jei jums dėl ko nors neramu, jums sunku susikaupti ties kitomis mintimis.

Kaltės jausmas taip pat yra vienas iš plačiausių kanalų, kuriuo švytuoklė pumpuoja iš jūsų energiją. Kaltė primetama nuo pat vaikystės. Tai labai patogus manipuliacijos būdas. „Jei esi kaltas, būtinai turi daryti tai, ką tau liepsiu.“ Su kaltės jausmu labai nepatogu gyventi, todėl stengiamasi nuo jo išsivaduoti. Tačiau kokiu būdu? Atliekant bausmę arba atidirbant už bausmę. Ir viena, ir kita reiškia pajungimą, paklusimą ir minčių darbą konkrečia kryptimi. Pareigos jausmas dažnai yra kaltės jausmo palydovas. Privalai – vadinasi, už kažką esi dėkingas, turi vykdyti. Pagaliau „kaltieji“, tiek tikri, tiek įsivaizduojami, eina nuleidę galvas ir kaip duoklę švytuoklei neša savo energiją. Įteigtas kaltės jausmas – mėgstamas manipuliuojančiųjų ginklas. Mes prie šios temos dar grįšime.

Ypač reikia pabrėžti įvairiausius žmonių psichologinius kompleksus. Nevisavertiškumo kompleksas: esu nepatrauklus, neturiu ypatingų talentų, nesu protingas ar kūrybingas, nemoku elgtis su žmonėmis, nesu vertas.

Kaltės kompleksas: kažkuo nusikaltau, mane visi smerkia, turiu nešti savo kryžių. Kovotojo kompleksas: turiu būti „kietas“, skelbiu karą sau ir visiems aplinkiniams, kovosiu už vietą po saule, viską paimsiu jėga. Teisybės ieškotojo kompleksas: bet kokiu būdu įrodysiu savo teisumą, o kitiems įrodysiu, kad jie neteisūs. Šie ir kiti kompleksai atveria tam tikrų asmenybių energiją. Švytuoklė,

58 

Va dim Ze la nd

užkabindama žmogaus skaudžiausią vietą, intensyviai siurbia jo energiją.

Jūs patys galėtumėte tęsti sąrašą siūlelių, kuriais švytuoklė tampo savo marionetes: teisingumas, išdidumas, garbėtroška, garbė, meilė, neapykanta, godumas, dosnumas, smalsumas, interesas, badas ir kiti jausmai bei poreikiai. Jausmai ir interesai fiksuoja minčių kryptį reikiama linkme. Jei tema nesutelkia nei dėmesio, nei emocijų, tada ties ja sunku susikaupti. Todėl švytuoklės užgrobia mintis paliesdamos jausmus ir poreikius. Į negatyvius išorės dirginimus žmonės paprastai reaguoja įprastai. Negatyvios naujienos sukelia nepasitenkinimą, nerimastingos naujienos – susirūpinimą ir baimę, įžeidimas sukelia priešiškumą. Įpročiai padeda paleisti užgrobimo mechanizmą. Pvz., įprotis susierzinti ir jaudintis dėl nereikšmingų priežasčių, atsakyti į provokaciją, atsakyti neigiama reakcija į neigiamus dirgiklius. Žmogus gali suprasti, kad negatyvios mintys ir poelgiai nieko gero neduoda, tačiau iš įpročio daro įprastas klaidas.

Vadinasi, įpročiai dažnai sukuria problemas ir priverčia elgtis neefektyviai, o jų atsikratyti sunku. Jie yra komforto iliuzija. Žmogus daugiau pasitiki tuo, ką seniai pažįsta. Visa nauja sukelia nuogąstavimus. Kas sena ir priprasta, jau patikrinta patirties. Tai kaip senas krėslas, į kurį sėdate pailsėti po darbo. Galbūt naujas ir patogesnis, tačiau senasis komfortiškesnis. Komfortą apibūdina tokios sąvokos kaip patogumas, pasitikėjimas, teigiama patirtis, nuspėjamumas. Visa, kas nauja, turi daug ma-

Šv y t u o k l ė s

 59

žiau išvardytų savybių, todėl reikia daug laiko, kad naujas įprotis taptų senuoju.

Taigi bendrais bruožais apžvelgėme švytuoklių metodus, kuriais veikiami žmonės. Ar gali žmogus atsikratyti švytuoklės poveikio? Apie išsivadavimo būdus dar pakalbėsime. Pasitaiko, kad kas nors aktyviai ir atvirai priešinasi jį pavergusiai švytuoklei. Tokioje dvikovoje žmogus visada pralaimi. Švytuoklę gali nugalėti tik kita švytuoklė. Vienas žmogus nieko negalės padaryti. Jei jis išsivadavo iš vergiškos priklausomybės ir ėmė kovoti, praras energiją ir geriausiu atveju bus išmestas iš sistemos, blogiausiu – sutryptas. Pasekėjas, išdrįsęs pažeisti švytuoklės taisykles, paskelbiamas už įstatymo ribų. Išoriškai tai išreiškiama pasmerkimu. Iš tiesų jo kaltė – ne pats poelgis, bet išsivadavimas, t. y. jis liovėsi švytuoklei tiekti energiją.

Kodėl sakoma, kad „atgailaujančio niekas nemuša“?

Todėl, kad pripažinęs savo kaltę žmogus pasiryžęs visiškai paklusti švytuoklei. Švytuoklei nusikaltusio pasekėjo atgaila nėra svarbi. Svarbiausia, kad bus atstatyta prarasta kontrolė. Švytuoklė tuoj pat taps geresnė, jei suteiksite jai galimybę manipuliuoti jumis. Jei kaltininkas nepaklūsta, galima jį pašalinti, nes jis jau nenaudingas.

Tikrieji švytuoklės motyvai paprastai užmaskuoti moraliniais principais. Tvirtinama, kad atgailaujantis nebėra toks didelis nusikaltėlis. Žinodami, kas yra švytuoklės ir kokie jų tikslai, galite atskirti, kur veikia moraliniai principai, o kur užkliudomi sistemos interesai.