VIRSELIS 106
J o h n I rv i n g
– Susitikti su tavimi? – sušuko Zigis. – Susitikti su Grafo pa draika! Kurių galų? Sunkūs žingsniai artėjo koridoriumi – drauge su slogiu šnopa vimu, panašiu į traktoriaus gausmą. – Dink iš čia, Zigi! – paraginau. – Aš noriu savo miegmaišio ir dantų šepetėlio, Grafai! Ar nega lėčiau atsiimti savo daiktų? – O Viešpatie, Zigi! – sušukau. – Dink iš čia! Bum bum! Pabeldė Kefas į duris. – Aha! Įleisk tą drimbą! – tarė Zigis. – Įleisk tą stuburų laužy toją! Kefas smarkiai pabeldė į duris. – Aš atėjau daiktų, – pareiškė Zigis. – Tu visai išprotėjai! – sušuko Galena. – Tu, plikagalvi asile! – pridūrė ji. – Šlykštus susmirdęs pedai! – Ak, Grafai! – tarė jis, įsispraudęs tarp dviejų lovų. – Ak, Gra fai, aš buvau sugalvojęs tokį puikų planą! – Klausyk, Zigi, – tariau aš. – Eik po velnių, Grafai, – romiai tarė jis, stovėdamas ant palan gės saulėlydžio fone. – Zigi, aš tikrai noriu su tavimi susitikti, – tariau. – Ak, tas Kefas, tas Kefas! – sušuko Galena, vis smarkiau šiam beldžiant į duris. – Zigi, sakyk, kur galėčiau su tavimi susitikti? – O kur aš sutikau tave, Grafai? Tu spoksojai į merginas Rotu šės parke, – tarė jis. – Ir spoksojai į mane. – Zigi, – neatlyžau aš. – Gražiai pasityčiojai iš manęs, – tarė jis. – Judu abu su šita jaunute padraika, dėl kurios tu sužlugdei mūsų kelionę. Iš durų vyrių pamažu lindo vinys, tarytum daigai kišo galvas iš po žemių. Smagiai Kefas kalė kumščiais į duris! – Kad tu nusprogtum su savo darbu! – sušuko Zigis. Ir, šokęs nuo palangės, pliumptelėjo į šlykščią sodo purvynę.