Page 1

VIRSELIS 106

J o h n I rv i n g

– Susitikti su tavimi? – sušuko Zigis. – Susitikti su Grafo pa­ draika! Kurių galų? Sunkūs žingsniai artėjo koridoriumi – drauge su slogiu šnopa­ vimu, panašiu į traktoriaus gausmą. – Dink iš čia, Zigi! – paraginau. – Aš noriu savo miegmaišio ir dantų šepetėlio, Grafai! Ar nega­ lėčiau atsiimti savo daiktų? – O Viešpatie, Zigi! – sušukau. – Dink iš čia! Bum bum! Pabeldė Kefas į duris. – Aha! Įleisk tą drimbą! – tarė Zigis. – Įleisk tą stuburų laužy­ toją! Kefas smarkiai pabeldė į duris. – Aš atėjau daiktų, – pareiškė Zigis. – Tu visai išprotėjai! – sušuko Galena. – Tu, plikagalvi asile! – pridūrė ji. – Šlykštus susmirdęs pedai! – Ak, Grafai! – tarė jis, įsispraudęs tarp dviejų lovų. – Ak, Gra­ fai, aš buvau sugalvojęs tokį puikų planą! – Klausyk, Zigi, – tariau aš. – Eik po velnių, Grafai, – romiai tarė jis, stovėdamas ant palan­ gės saulėlydžio fone. – Zigi, aš tikrai noriu su tavimi susitikti, – tariau. – Ak, tas Kefas, tas Kefas! – sušuko Galena, vis smarkiau šiam beldžiant į duris. – Zigi, sakyk, kur galėčiau su tavimi susitikti? – O kur aš sutikau tave, Grafai? Tu spoksojai į merginas Rotu­ šės parke, – tarė jis. – Ir spoksojai į mane. – Zigi, – neatlyžau aš. – Gražiai pasityčiojai iš manęs,  – tarė jis.  – Judu abu su šita jaunute padraika, dėl kurios tu sužlugdei mūsų kelionę. Iš durų vyrių pamažu lindo vinys, tarytum daigai kišo galvas iš po žemių. Smagiai Kefas kalė kumščiais į duris! – Kad tu nusprogtum su savo darbu! – sušuko Zigis. Ir, šokęs nuo palangės, pliumptelėjo į šlykščią sodo purvynę.


L aisv ę lokia m s !

107

Vakaro saulės spinduliai nutvieskė jo pasibaisėtiną pliką galvą. Dar labiau pajuodo šešėlių nugulti kaukolės nelygumai ir pravira it giltinės burna, užgeso gyvas akių spindesys. – Grafai! – pašaukė Galena. – Užsičiaupk!  – sušukau.  – Tu man praneši, Galena, kai jis sugrįš... jei netgi tau tektų pėsčiomis braukti iki pat Šv. Leonardo sodų, ateisi pas mane ir praneši, kai jis sugrįš. – Po velnių, Grafai! – sušuko ji. Paskiau pridūrė: – Ak, tas Ke­ fas! – išvydusi jį prie slenksčio, kai jis su tokia jėga atplėšė duris, jog net durų rankena išlėkė iš lizdo. Nustebęs jis laikė duris, neišmany­ damas, kur jas dėti. – O Viešpatie! – sušukau, Tačiau niekas neištarė nė žodžio.

Žvėries tramdymas Knygelėje parašyta: Ilgai ir pasiaukojamai tramdydamas savyje žvėrį, Hinlis Gaučas ėmė nebekęsti laisvėje gyvenančių žvėrių. Tačiau Kefas buvo ne iš tų, kurie savyje tramdo žvėrį. Ypač tada, kai laiptais vilko spurdančią manąją Galeną pas jos tetulę, ir ypač tada, kai, kilstelėjęs plieninį priekabos grąžulą, vienu galingu kefstūmiu prikabino jį prie traktoriaus. Kefui vairuojant, aš stovėjau priekaboje, stengdamasis išlai­ kyti pusiausvyrą; po mano kojomis žvangėjo plienas, o staigiuo­ se posūkiuose priekaba šokinėjo kaip pasiutusi. Mes važiavome įkalnėn sodo keliuku, ir kurį laiką vakaras atrodė šviesesnis nei paprastai: mus lepino paskutiniai dienos atšvaitai, ilgiausiai išsi­ laiką kalnuose.


108

J o h n I rv i n g

Kai atvykome į aukščiausią sodų vietą netoli Šv. Leonardo, Ke­ fas sustojo palaukti, kol visiškai sutems. – Ar jau seniai bitininkauji, Kefai? – paklausiau. – O tu išminčius, garbės žodis, – atsiliepė jis. Apačioje mums mirkčiojo retos Vaidhofeno neoninės iškabos ir paupiu išsibarstę blankūs žiburiai. Neseniai išbaltinti aviliai, žals­ vai spindintys prieblandoje, kūpsojo sode nelyginant čigonų pala­ pinės – juose vyko ypatingas, slaptas gyvenimas. Sudribęs į traktoriaus sėdynę, Kefas dūbsojo tarp pavarų per­ jungimo ir vairo svirčių, kojinių stabdžių, matuoklių ir visokiausių geležėlių, išsipleikęs, ant milžiniškų ratų rankas užkėlęs lyg ant pa­ togios karo mašinos alkūnramsčių. – Jau tamsu, Kefai, – tariau. – Bus dar tamsiau, – atsiliepė jis. – Juk tau ir teks rankioti avi­ lius. Argi nenori, kad dar labiau sutemtų? – Kad bitės kiečiau užmigtų? – To ir laukiame, išminčiau, – tarė Kefas. – Kad galėtum pri­ sėlinti prie avilio ir užkišti sklendę. Kad prižadintos jos negalėtų išlįsti lauk. Tad laukėme, kol kalnų viršūnės susiliejo su dangumi, tik mė­ nulis liko vienintelė šviesi dėmė ir tolumoje mirgantys Vaidhofeno žiburiai bylojo, kad ten, kur šviečia žibintai ir lempos, šiąnakt žmo­ nės nemiega. Štai kaip mudu dirbome su Kefu: važinėjome tarp medžių eilių iš vieno sodo į kitą, jis – prie vairo, aš – vos išlaikydamas pusiau­ svyrą priekaboje. Jis sustodavo prie avilio, ir aš tyliai sėlindavau prie bičių namelio. Jame būdavo nedidelis plyšys, šiek tiek platesnis už pašto dėžutės angą. Ant lakos visada pasitaikydavo kelios mie­ gančios bitės; labai atsargiai įstumdavau jas į vidų, paskiau užvers­ davau prielakį, užtverdamas joms kelią iš avilio. Kai pakeldavau stogelį, spiečius pabusdavo ir imdavo dūgzti, net rankos pradėdavo drebėti lyg nuo silpnos elektros iškrovos.


L aisv ę lokia m s !

109

Aviliai būdavo labai sunkūs; medus varvėdavo pro dugną, kai keldavau juos ant priekabos. – Jeigu numesi ant žemės, išminčiau, avilys, dievaž, subyrės. O jeigu jis subyrės, išminčiau, aš nuvažiuosiu ir paliksiu tave čia vieną. Tad nenumečiau nė vieno. Kai aviliai atsidurdavo priekaboje, daugmaž šeši ar apie tiek, atsiremdavau į juos nugara, kad nenu­ slystų ant žemės. Jie galėdavo nučiuožti arba traktoriaus link, kai leisdavomės pašlaitėn, arba atgal, kai kildavome įkalnėn. – Nežiopsok, išminčiau, – sakydavo Kefas. Priekaboje jų tilpdavo keturiolika; tai būdavo pirmas aukštas. Paskiau reikėdavo juos statyti vieną ant kito. Kai būdavo du aukš­ tai, sunkiai prislėgti jie taip lengvai nebečiuoždavo. Tačiau man tekdavo palikti tarpelį antrame aukšte, kad galėčiau pradėti trečią. Tuomet rabždindavausi ant antrojo su aviliu rankose. – Gana trijų aukštų, ar ne, Kefai? – Žiūrėk, neįsmuk, tuomet, dievaž, neišsikapstysi, – perspėda­ vo Kefas. – Dievaž, įsmuksiu, Kefai. Įsivaizduodavau, kaip valkata, ligi pat kelių išsitepęs medumi, nakčia veržiasi pro duris. Aš laikydavau avilius, o Kefas štai ką darydavo: važiuodavo tai į vieną kelio pusę, tai į kitą, pamažu leisdamasis nuo kalno. Rinkdavo avilius abiejose kelio pusėse, tačiau būdavo sunkiausia pervažiuoti kelią, tekdavo įveikti pakelės griovį iš vienos pusės ir iš kitos, priekaba taip pasvirdavo, kad antras avilių aukštas grės­ mingai pakrypdavo. Aš laikydavau avilius įsiręžęs, o Kefas štai ką darydavo: užgesindavo variklį, išjungdavo žibintus ir laukdavo, kol nustos urgzti ir čiaudėti traktorius ir įsitvyros tyla. Paskiau imdavo klausytis, ar niekas nevažiuoja keliu: išgirdęs automobilio burzgi­ mą, laukdavo, kol šis pravažiuos pro šalį. Taigi ilgokai užtrukdavome, kol traktorius su priekaba perva­ žiuodavo kelią, be to, kelias buvo pernelyg vingiuotas, kad būtų


110

J o h n I rv i n g

galima kliautis priekiniais žibintais. Tad Kefas liepdavo man įtempti klausą. – Ar ten automobilis, išminčiau? – Aš nieko negirdžiu, Kefai. – Klausyk, gal norėtum, kad, mums atsidūrus vidury kelio, kas nors rėžtųsi į mus ir pervažiuotų per avilius? – sakydavo jis. Tad aš įtempdavau klausą. Ir girdėdavau nebent, kaip aušda­ mas ūžia kolektorius ir be perstojo dūzgia bitės. Man įgėlė tik viena bitė. Kai bandžiau nuo lakos įginti ją į vidų, ji įsikibo man į marškinių rankogalį ir įgėlė į riešą. Skaudėti beveik neskaudėjo, tik riešas ištino. Kai trečiam aukštui trūko keturių ar penkių avilių, Kefas su­ stabdė traktorių, norėdamas patikrinti priekabos padangas. – Man regis, išminčiau, jie jau bus jį sučiupę, – tarė jis. – Ką? – paklausiau. – Tavo bičiulį pedalą, išminčiau. Jam pavyko įsmukti pas tave, bet nepavyks pasprukti. – Tu girdėjai balsus, Kefai, ir tiek. Girdėjai, kaip kambaryje mudu kalbamės su Galena. – Ek, išminčiau!  – nusišaipė jis.  – Na, o sode kas pripėdavo? Argi mes negirdėjome šūkavimo? Matai? Pedalu tapęs, išminčiau, su protu susipykai. Jis patikrino padangas. Kiek reikia oro išlaikyti vienašei prie­ kabai su sudvejintais ratais, kad pavežtų kelias tonas medaus ir bičių? Kefas pasilenkė prie tos vietos, kurią buvau palikęs laisvą tre­ čiam aukštui krauti. Dabar, užšokęs ant viršaus, galėčiau ant jo nu­ versti visą trečią aukštą: stryktelėjau ant antro aukšto avilių. – Ką ten veikei su mažyle Galena, ką? – paklausė jis, nepakel­ damas akių. – Aš laukiu, kol ji paūgės, pastambės, – pridūrė išsi­ šiepęs, pagaliau pakeldamas ketvirtainę galvą, tiesiai užmautą ant liemens. – Ką ten išdarinėji? – sušuko ir pasitraukė atbulas, įsiręž­ damas lyg šuoliui pasiruošęs bėgikas.


L aisv ę lokia m s !

111

– Kodėl mes neturime bitininkų specdrabužių, Kefai? Kodėl neturime tinklelių, skrybėlių ir visa kita? Tačiau jis traukėsi atatupstas, nenuleisdamas akių nuo trečio avilių aukšto. – Ko? – paklausė. – Specdrabužių. Apsaugos nelaimės atveju. – Tai bitininkui žinot, – atsitiesdamas atsakė Kefas. – Jausdamasis saugus, išminčiau, nesisaugosi. O jei nesisaugosi, atsitiks nelaimė. – Kodėl pats bitininkas neina vežioti savo avilių, Kefai? Tačiau Kefas, išpūtęs akis, vis dar žiūrėjo į trečią aukštą. – Trečias aukštas beveik baigtas, – tarė. – Dar sykį pervažiuoja­ me kelią ir grįžtame į klėtį. – Tai važiuojam, – pasiūliau. – Tikiesi, išminčiau, kad jis tebėra netoliese? Manai, kad spėsi­ me iškrauti šiuos avilius, grįžti atgal, prisikrauti naujų, o jis vis dar bus čia, laisvas kaip paukštis? „Tai va, Kefai, – pagalvojau, – tu niekada nebuvai laisvas kaip paukštis, ir apskritai tavęs kaip ir nėra šiame pasaulyje. Bitės dūzgia sau aviliuose, o tu niūksai čia bičių sugelta ir ištinusia galva, iki pat ausų įklimpęs į medų.“ Kefas įdėmiai klausėsi – kažkas artinosi. „Ką gi, – galvojau, – tau nėra ko baimintis. Tu visada jautiesi saugus, Kefai. Matai, Zigi, aš irgi negaliu peržengti tam tikros ri­ bos. Ko gi tu dar tikiesi iš manęs, Zigi, velniai griebtų?“ – Kažkas bėga, – tarė Kefas, nekurdamas variklio. Bitės, ir tos nuščiuvo suklususios. – Kažkas bėga, – pakartojo Kefas, atvoždamas įrankių dėžę. Išgirdau sunkų kvėpavimą kelio gale, žvyro gurgždėjimą ir šnopavimą. – Tikriausiai tavo pažįstamas, išminčiau, ar ne?  – tarė Kefas, imdamas veržliaraktį. Paskiau nukreipė žibintą kelio pusėn, bet šviesos neįjungė. Tie­ siog pasiruošė.


112

J o h n I rv i n g

„Tylos, bitės“, – tariau sau. Kažkas bėgo sparčiais, trumpais žingsniukais, kvėpavo greitai, dusdamas. Kefas nukreipė šviesos pluoštą tiesiai į Galeną, jos palaidi plau­ kai plevėsavo, nakties vėjelio plaikstomi.

Kiek bičių tau prireiktų? Nešina svarbia žinia, linkstančiomis kojomis ji bėgo įkalnėn nuo pat Vaidhofeno. Vienu kvapu išklojo, kaip Zigis atkūrė dantų šepe­ tėlio, kaip, it beždžionė peršokęs nuo vynuogienojų, įsikibo į lango grotas ir įsibrovė į vidų, baubdamas perbėgo koridorium, nučiuožė turėklu į vestibiulį ir visus aplojo – ir tetulę Trat, lyg višta perekšlė kudakuojančią savo kampelyje po laiptais, ir ją, manąją Galeną, pa­ sak jo, netekusią skaistybės. Ir mane, pasak Galenos, nepamiršo ir manęs, pranašaudamas, kad būsiu neišvengiamai iškastruotas. – Ak, jis visai išprotėjo! – vos gaudydama kvapą, pareiškė ji. – Tikrai išprotėjo, Grafai! Zujo po sodą, drabstė purvais pilies sie­ nas! Dievaž, bitės irgi klausėsi ir sudūzgė toje vietoje, kur ji staigiai atsikalė į avilius, akimoju įsirėmusius į jos liauną nugarą. – Neleisk jai taip stipriai remtis, išminčiau! – sušuko Kefas. – Žiūrėk, kad nenuverstų avilio! „Tu man nusibodai, Kefai. Tikrai nusibodai“, – tariau sau. – Jie pagaus jį, dievaž, pagaus, – pareiškė Kefas. – Ak, jis visai sužvėrėjo, – toliau kalbėjo Galena. – Grafai, visas miestas jį gaudo. Protas neneša, kur jis dingo. – Jie turėtų uždaryti jį į narvą, – tarė Kefas. Užpakaly jo kelyje pašėlusiai šokinėjanti žibintų šviesa nutvies­ kė ties posūkiu prigludusius medžius. Už rantytų kalvų ir apva­ lainų medžių pavidalų, tarytum prikepusių prie naktinio dangaus, tyliai mirgėjo miesto žiburiai.


L aisv ę lokia m s !

113

– Ak, Grafai, atleisk! – tarė Galena. – Būk geras, Grafai, atleisk, jeigu jis tikrai tavo draugas, – pridūrė. – Girdi? – vėl prabilo Kefas, bet aš nieko negirdėjau. – Girdi, išminčiau? – Miesto pusėje pasigirdo silpnas burzgimas. – Ar girdi, lyg automobilis atvažiuoja? Medžių viršūnėse sumirgėjo melsva šviesa, sulig kelio vingiais švaistydamasi tai į vieną, tai į kitą pusę. – Ar girdi? – vėl paklausė Kefas. – Tai folksvagenas. Policija va­ žiuoja, dievaži. Dievaži. Pasaliai, be sirenos. Automobilyje sėdėjo du vyrai, bet jie tik stabtelėjo. – Užtversime kelią įkalnėje!  – tarė vienas, pliaukštelėdamas juoda pirštine. – Prie Šv. Leonardo! – pridūrė kitas. – Jeigu jis važiuotų šiuo keliu. Bitės irgi išgirdo, subruzdo, kai blėstanti melsva šviesa šmės­ telėjo, toldama nuo avilių, sujudo už pečių mano vargšei Galenai, šiąnakt per mane antrąsyk patyrusiai tiek baimės. Man dingtelėjo tik tokia mintis: „Dievaži, jis nevažiuos moto­ ciklu iš miesto. Ar bent jau nevažiuos šiuo keliu.“ – Išminčiau, – prabilo Kefas, – aš neketinu čia vėpsoti visą naktį. Jeigu mergina dar pastovi ant kojų, aš važiuosiu į kitą kelio pusę. – Nieko man neatsitiks, – atsiliepė Galena, tačiau jos balsas su­ virpėjo, lyg šaltas kalnų vėjas, nuo pat sausio pučiantis nuo Raksal­ pės, būtų kiaurai persmelkęs ją lovoje, rytą pabudusią iš miego, nu­ siklojusią, tokią šiltutę, mielą ir lengvai pažeidžiamą. Ji buvo tokia susikrimtusi, jog man mintys painiojosi galvoje. – Paklausykim, – tarė Kefas, užtūpęs ant savo aukštos spyruo­ kliuojančios sėdynės ir įsitaisęs tarp visų savo geležgalių. Mes suklusome, o Kefas ėmė sukinėti traktoriaus žibintus, tad mudu stovėjome, nukreipę šviesos pluoštą skersai kelio. Paskiau jis visu svoriu numynė kojinius stabdžius ir išjungė pavarą. Priekaba krustelėjo iš vietos; bitės sudūzgė.


114

J o h n I rv i n g

– Aš nieko negirdžiu, – tariau. – Tikrai nieko, – tarė Kefas, siekdamas valdymo svirties. Jau buvo begriebiąs ją, bet aš pašaukiau: – Kefai? – Ką, išminčiau? – atsiliepė jis, ir jo ranka pakibo ore. – Klausykis, – tariau. – Ar girdi? Jis apmirė, stengdamasis nežvanginti savo geležgalių ir kuo ty­ liau kvėpuoti. – Aha, – tarė. Garsas turbūt dar nebuvo palikęs miesto, bet artėjo – gal netgi ne mūsų link. Aidas sklido tarp obelų eilių lyg po skliautais – staiga pasigirsdavo ir vėl nutildavo. Su pertrūkiais. – Aha, išminčiau, turi gerą klausą, – tarė Kefas. Dabar garsas jau skriejo už miesto – mūsų keliu. Garsas dus­ lus, lyg kas nors krenkštų už devynerių durų, krenkštų milžinas, be galo ir be perstojo, vis labiau artėdamas prie mūsų. – Aha! – sušuko Kefas. Aha, būčiau jį pažinęs iš milijono kitų garsų. Širdžiai mielas garsas – kimus Zigio jodinamo mūsų žvėries urzgimas! – Ha! – sušuko Kefas. – Tai jis, išminčiau! Tai jis, pedalas! Tu pats prisišaukei nelaimę, Kefai. Avilys iš trečio aukšto skir­ tas tau, Kefai, jis užvirs ten, kur ties dūzgiančiu aukštu dūluoja tie­ siai ant liemens užsodinta tavo galva, ten, kur murksai ant aukštos sėdynės, Kefai. Gal ir kitas avilys, o gal ir visa eilė užvirs ant tavęs, storuli Kefai. Jeigu tik pasiryšiu, Kefai, ir jei suvoksiu, jog tai gali išeiti į naudą. Kiek bičių tau prireiktų, Kefai? Kiek bičių turėtų įgelti tokiam drimbai kaip tu, kad iškeliautum anapus? Kokia tavo norma, šunsnuki?


L aisv ę lokia m s !

115

Kalnais ir kloniais, šen bei ten Gal vėsi Galenos ranka grąžino mane tikrovėn? Kodėl susiriečiau šalia priekabos mąstydamas: „Ką daryti, Zigi? Kaip tave sustabdyti, kad įkalnėje nesusidurtum su melsva akimi mirkčiojančiu folksva­ genu, kad tavęs nenutvertų rankos juodomis pirštinėmis?“ Aukštėliau, kur mudu su Kefu išsukome iš žvyruoto kelio, po­ sūkiai pasidarė staigesni: už trijų S formos vingių buvo dar vienas, įkalnus, stačiais kaip Z sūkiais. Ką gi, tariau sau, jam teks sulėtinti greitį – netgi Zigiui, raitam ant žvėries, tokiu vingiuotu keliu teks važiuoti lėčiau. Gal net pirma pavara, tuomet jis važiuos taip lėtai, kad turės stabčioti, ir tikriausiai pastebės mane ant kelio. Ir aš puoliau bėgti, nepaisydamas Kefo šauksmų – ne, tiesiog nekreipiau dėmesio į jo vogravimą. Nakčia, netgi bėgant įkalnėn, visada atrodo, kad bėgi labai grei­ tai – nematai, kaip po kojomis pamažu slenka kelias ir atatupsto­ mis traukiasi medžiai. Aplink niūksojo, pleveno nakties šešėliai; girdėjau vis garsiau riaumojant žvėrį. Gal atmintis skatina mane įsivaizduoti kiekvieną smulkmeną, kad nuosekliai atsiskleistų nepaneigiami faktai? Ar tikrai girdėjau jas dūzgiant? Bites. Milijoną, milijardą, trilijoną dūzgesių, reiklių, atkaklių, nekantrių. Tikrai viską prisimenu: tai atsitiko įkalnėje, ties trimis S formos vingiais, kur kelias raitosi stačiais kaip Z sūkiais. Nejaugi man taip puikiai pasisekė, kad kaip tik tada, kai pasukau į Z formos kelio kilpą, išvydau aplink sušvintant žibinto nutviekstus medžius? O gal tai atsitiko paskutiniame S formos vingyje netoli nuo Z? O gal iš tikrųjų tupėjau užsiglaudęs ir laukiau, kol pagaliau Z formos kelio vingyje dusliai suparpė variklis ir sučežėjo padangos? Šiaip ar taip, aš laukiau; it pro miglą išvydau, kaip žemėliau S formos kelio kilpa palengva kyla įkalnėn motociklininkas, išgir­ dau, kaip perjungia trečią pavarą, pamačiau, kaip krūpčiojantis


116

J o h n I rv i n g

priekinis žibintas nuplieskė mane mėnesienos pluoštu, amžinai prikaustydamas toje kelio vietoje. Paskiau išgirdau perjungiant pirmą pavarą – Z formos vingyje. Ar jis važiavo prie manęs? Ar žibinto šviesa atsitiktinai apžilpino mane? – Grafai, šunsnuki! – suriko jis, ir žvėris užsikosėjo. – Ak, Zigi!  – sušukau, pasinešęs pabučiuoti jo spindintį šal­ mą – deja, tai buvo ne šalmas, o jo plika galva, plyna kaip mėnulis, tam tyčia nugremžta jo pabėgimo naktį. Šalta kaip šautuvas. – Grafai, šunsnuki! – pakartojo jis, bandydamas perjungti pa­ varą ir užkelti koją ant pedalo. – Zigi, jie įrengė užkardą kelyje į Šv. Leonardą! – Tavo smegeninėje užkarda! – atkirto jis. – Praleisk mane! – Zigi, nevažiuok toliau! Slėpkis! Jis vėl užkėlė koją, aš spyriau jam į gurnelį, išmušiau jį iš pu­ siausvyros, ir jam teko atsistoti abiem kojomis ant žemės, kad ne­ nuvirstų drauge su motociklu. – Grafai, šunsnuki! Tu viską sugadinai, prisvilęs prie tos mer­ giščios! Vargais negalais išlyginęs motociklą, jis vėl pabandė užkelti koją ant starterio. Bet aš jam sutrukdžiau. – Zigi, jie tavęs tyko pasaloje. Niekur nevažiuok! – Ar turi kokį planą, Grafai? – paklausė jis. – Norėčiau sužino­ ti, kokį tu turi planą, Grafai, šunsnuki! Jokio plano aš neturėjau. Žinoma, neturėjau. Bet atsakiau: – Gesink variklį, Zigi! Nuvaryk motociklą į sodus ir užsiglau­ dęs palauk ryto. – Tai toks tavo planas? – sušuko jis. – Ar tu kada nors esi su­ galvojęs pakenčiamą planą, Grafai? Ar apskritai sugebėsi sugalvo­ ti ką nors padoresnio, kol šioje žemėje liks bent viena nepraimta mergelė? Ir jis išplėšė vairą man iš rankų, bet aš prispaudžiau jo kojas prie motociklo, kad jis negalėtų numinti starterio.


L aisv ę lokia m s !

117

– Niekada nesulauksi iš tavęs jokio plano, Grafai, šunsnuki! Jo­ kio tauresnio sumanymo, kol lakstysi paskui kiekvieną sijoną! Ir jis, tvirtai įsirėmęs kulnais į žemę ir įsikibęs į vairą, pasuko motociklą. Tačiau aš vis dar laikiau prispaudęs jam koją. – Minkštaproti, siaurakakti Grafai! – suriaumojo jis. – Tau tik nepraimtos mergos galvoj! Ir, pasukiojęs priekinį ratą, nukreipė jį pakalnėn. Paskiau pa­ stūmė savo žvėrį. Aš įsikibau į ančių medžiotojo striukės užpakali­ nę kišenę ir leidausi tekinas. – Tu, Grafai, pakvaišęs dėl mergystės plėvės! – suriko jis. Jis buvo nepakartojamas, užsispyręs kaip ožys. Motociklas riedė­ jo keliu, jis bandė įjungti pavarą ir raitas ant žvėries pulti pakalnėn. – Tu visada viską gadini, Grafai,  – staiga neįtikėtinai ramiai tarė jis. Aš jau nebegalėjau spėti iš paskos. Užšokau ant užpakalinės sė­ dynės, ir motociklas susvyravo. Įsikibau jam į nugarą, bet jis atlau­ žė keleivio paminas. Aiškiai taisėsi sprukti vienas. Staiga pajutau, kaip jis įjungė pavarą. Bet aš jam sutrukdžiau: persisvėręs per jo petį, visa plaštaka trenkiau per variklio gesinimo jungiklį. Variklis užspringo. Žvėris suparpęs nutilo ir staigiai sustojo. Užgriuvau Zigiui ant nugaros, ir jis apžargom nuslydo ant degalų bako, keliai sulindo po vairu, kojos nusprūdo nuo paminų, ir jis nebegalėjo perjungti pavarų. Nežinau, kokiu greičiu mes važiavome. Pasidavęs į priekį, mūsų įsiutęs žvėris lėkė pats savaime. Mes lėkėme vis labiau įsibėgėdami, priešaky šokčiojo žibinto šviesos pėdas; mes riedėjome neužkūrę variklio – iš po užpakalinio rato trykštant žvyrui, tyliai šiugždant padangoms, skriejome žemyn. Važiavome be menkiausio garso. Nejaugi net bitės negirdėjo mūsų artėjant? S formos vingis ir dar vienas, vos pastebimas, pro šalį pašėlusiai lekiant nakčiai. – Pasitrauk ant savo sėdynės! – sušuko Zigis. – Aš negaliu pa­ siekti pavarų perjungimo svirties.


118

J o h n I rv i n g

Tačiau nuokalnė pasitaikė labai staigi, ir aš, neįstengdamas susi­ laikyti, čiuožiau toliau – ant jo, ant degalų bako. Ir kaip tik tuo metu, kai bandžiau atsitraukti, ūmai prasidėjo trečias S formos vingis. – Nežiopsok, Grafai! – sukliko Zigis. – Ką, negali svirties pa­ traukti, menkysta!? Ir jis siektelėjo sankabos; aš apčiuopiau svirtelę, bet ji nejudėjo iš vietos. Strykčiojanti žibinto šviesa išplėšdavo iš tamsos išmalto kelio duobes ir provėžas, baugius krūmų pavidalus, bedugnę sietuvą – ramų, šaltą nakties dangų ir žiburiuojantį angelų miestą, nesuskai­ toma galybe kilpų žemyn vingiuojantį kelią. Visa tai skriejo į mus nelyginant pabirų veidrodžio šukių mozaika. – Pasistenk, Grafai, – beveik abejingai tarė Zigis. Skausmas sutraukė man kojų pirštus, tačiau pavarų dėžė neti­ kėtai sudžeržgė, variklis sutratėjo kaip kulkosvaidis, sužvengė kaip arklys, ir aš nejučia griuvau ant Zigio, įsikabinau, stengdamasis iš­ silaikyti ant sėdynės. Sužviegė priekinis stabdys; motociklas pasvi­ ro į priekį. Nuslinkęs per toli, Zigis nebepajėgė atsitiesti; svirduliuodami į šalis, mes dundėjome pirmyn, vingiuodami begaline S formos ke­ lio kilpa, tačiau greitis pastebimai sumažėjo. – Čia antroji, dabar užgriebk pirmąją, kad galėtume stabdyti, – tarė Zigis. Priešaky išsirietė pagrindinė kelio kilpa; motociklas stojo pies­ tu ir užlėkė ant kelkraščio, bet mums pavyko nenulėkti nuo kelio. Mums sekėsi, ir Zigis sušuko: – Dabar pirmąją, Grafai, pirmąją! Ir aš kojų pirštais vėl užkabinau svirtį, regis, ji pajudėjo, ir Zigis sušuko: – Neatleisk, Grafai! Spausk, Grafai! Ir man dingtelėjo mintis: „Na, dabar bus gerai  – pagaliau iš­ trūksime iš tos prakeiktos kilpos!“ Ir kilpa tikrai pasibaigė. Ir aš vėl pagalvojau: „Baigta, viskas gerai!“


L aisv ę lokia m s !

119

Tačiau ką ten veikė Kefas? Kodėl jo traktorius ir priekaba su bitėmis stovėjo kelio pakrašty? Ar jie nustebo? Kefas, įsikibęs į vairą nelyginant į sprūstantį iš rankų pasaulį, ir Galena, priekabos gale įsirėmusi į trečią avilių aukštą? Ausylasis Kefas, be abejo, negirdėjęs, kaip mes su išjungtu vari­ kliu leidžiamės pakalnėn. Ką gi tu ketini daryti, Kefai, tykodamas šalikelėje? – Ak, – atsiduso Zigis taip tyliai, jog tas atodūsis veikiau primi­ nė kuždesį ar aimaną, akimoju vėjo dvelksmo pasigautą.

Ar daug bičių prireiktų? Žibinto šviesa čiūžtelėjo šokinėdama aviliais, gremėzdiškais, gyvais aviliais, kurie, sukrauti trimis aukštais, niūksojo priešaky, o netru­ kus grėsmingai pakibo mums virš galvų. Dūzgianti geležinė platfor­ ma, įlinkusi nuo medaus svorio, aukštumo sulig mūsų žibintu, savo atšvaitais davė mums žinią, kad mes čia nepageidautini svečiai. Dusyk alkūne niūktelėjęs man į krūtinę, Zigis nustūmė mane nuo pečių. Tačiau ir aš jam padėjau, krumpliais įsirėmęs į kietą sė­ dynę ir mudu skiriantį degalų baką. Įsiręžęs atsistūmiau ir pajutau, kaip atšlyju nuo Zigio ir žvėries – labai pamažu, kaip man pasi­ rodė,  – per šimtus mylių tolstu nuo nuokalnaus kelio ir žvėries, lekiančio antra pavara, niekaip neįsijungiant pirmai. Prieš akis sumirgėjo raudoni užpakaliniai žibintai. Ir man dingtelėjo: „Raitas ant oro lėksiu nuokalniu keliu iki pat Vaidhofe­ no. Per mylią išsklaidysiu bites; niekada nenusigausiu iki apačios, niekada neįveiksiu to šimto mylių.“ Užpakaliniai žibintai staiga šastelėjo į šalį ir sustojo kelio pa­ kraštyje, lyg svarstydami, kur link jiems trauktis, nors trauktis, sa­ vaime suprantama, nebuvo kur.


120

J o h n I rv i n g

Keisčiausia, kad ta šimtamylė kelionė oru užtruko vieną aki­ mirką. Per tą laiką nenuilstamasis Zigis net nespėjo ištraukti kojų iš po vairo, nors spėjau jį pamatyti bandant – jo plika makaulė loštelėjo atgal, atspindėdama priešakinių ir užpakalinių žibintų at­ švaitus, avilius, griozdiškus traktoriaus sparnus ir metalines dantų karūnėles, tviskančias pražiotoje Kefo burnoje. Sušokusi pasiutpolkę, užpakalinio žibinto ugnelė krito ant ke­ lio, ištikšdama raudonais ir baltais druzgais, ir šoktelėjusi užgeso. Gūždamasis į medžioklinę striukę ir slėpdamas savo pliką makaulę tamsoje, Zigis paguldė žvėrį ant šono. Priekinio žibinto šviesa, liuoktelėjusi po priekaba, nutvieskė saugų kelią priekyje. Parverstas ant šono motociklas čiuožė toliau, iš perkaitusio išmetamojo vamzdžio į visas puses žerdamas žiežir­ bas, pamina, starteriu, rato ašimi ir vairu gremždamas nuokalnėn skubantį kelią. Nejaugi tu nenustebai, Kefai, išvydęs mane skriejant virš visų tų prakeiktų griozdų ir nutūpiant ant Zigio kaip tik tuo metu, kai jis išnėrė iš po tavo baisingojo krovinio? Ką gi tu padarei, Kefai? Ar tu gerai pagalvojai, ką darai, kai už­ gesinai variklį, kroviniui pasvirus, arba kai, tau užgesinus variklį, pasviro krovinys? Ką tu ketinai daryti, Kefai? Kokios mintys galėjo gimti tavo nepaslankioje smegeninėje? Kodėl tu, Kefai, sumanei trauktis iš kelio? Kodėl tu pajudėjai iš vietos, Kefai? Tau pajudėjus, Zigis nučiuo­ žė po priekaba, bet įstrigo pusiaukelėje. Ak, Kefai, tu pajudėjai trupučiuką, bet to užteko, kad Zigis ar žvėris užkliūtų už kažko  – už ašies? padangos? atsikišusios prie­ kabos dugno dalies? Viešpatie, kažkas dunkstelėjo, taip aidžiai su­ žvangėjo, kad mėnulis krūptelėjo. Tu, Kefai, pajudėjai trupučiuką, tačiau pasviro priekaba. Kaip tik tuo metu, kai aš buvau beskriejąs virš tavo įspūdin­ go krovinio, Kefai, pasviro priekaba. Ir po priekaba dunkstelėjo,


L aisv ę lokia m s !

121

lyg Zigis, lyg žvėris būtų užkliudęs dugną; o Galena, savo ilgomis, dailiomis rankomis neįstengdama sulaikyti baisingo avilių trečio aukšto, nušoko! Supratusi, kad žaidimas baigtas ir kad ji bejėgė grumtis su aviliais. Nušoko kaip tik tuo metu, kai aš buvau bedūz­ giąs virš tavo bičių, Kefai. Kaip tik tada pasviro priekaba, tu susto­ jai, užgesinai variklį, žodžiu, padarei viską, ką paprastai darai su savo svirtelėmis, įtaisais ir siaubingais geležgaliais. Ir trečias avilių aukštas pasviro ties priekabos kraštu, bet aš spėjau nuskrieti oru šimtą mylių, kol jie sujudę ėmė palengva kristi ant puraus dulkėto kelio, atsitrenkdami į geležinį priekabos kraštą. Palengva kritau drauge su bitėmis, Kefai. Ar aš nutariau tūpti, išvydęs jas krintant? Drėbiausi ant kelio, kuris pasirodė besąs kur kas kietesnis, nei atrodė, ir kruvinai nusi­ bruožiau delnus. Tačiau aviliai trenkėsi kur kas stipriau nei aš. Jie buvo sunkūs ir silpni kaip pūslės su vandeniu. Plonos jų sienelės suskilo, ir iš avilių išsirito grėsmingi dūzgiantys kamuoliai. Viešpatie, ką jos dūzgė? Ką jos norėjo pasakyti? Galbūt: „Kas sugriovė mano namus vidury nakties?“ Arba: „Kas mane pažadi­ no – sutraiškė mano korius, sutraiškė mano vaikelius, miegojusius mažytėse vaškinėse akutėse? Ir kas dabar man šviečia į akis?“ Mat žvėris nenugaišo, žibintas neužgeso – švietė po priekaba nuostabia gintarine šviesa, užliedamas ja storus medaus varveklius, tįstančius nuo priekabos krašto. Šviesa išplėšė ir tave, Kefai, kai bėgai keliu prie manęs, liuok­ sėdamas it lokys ir mosuodamas virš galvos dideliausiomis ranko­ mis, plevėsuodamas plačiomis kelnėmis, lėkei šuoliais – taip, Kefai, šuoliais, – ir gainiodamas orą, ir globstydamas save, Kefai, ir lanks­ tydamasis, šuoliais lėkei prie manęs. Ar Galena pribėgo prie manęs greičiau už tave, Kefai? Ar man tik pasivaideno, kad ji šalia, nes tuojau pat tu sugrobei mane lyg sviedinį ir nuboginai, pusiau nešdamas, pusiau risdamas į kalną, – kuo toliau nuo šviesos, bitėms rodančios kelią.


122

J o h n I rv i n g

Kada jos pradėjo gelti? Neprisimenu, kad būčiau ką nors paju­ tęs. Tik prisimenu, kaip dar sykį kažkas dunkstelėjo į priekabą – tik tyliau, dusliau nei pirmą kartą – gal žvėris, gal kažkas kitas. Gerai prisimenu tuos DUNKST DUNKST į priekabos dugną. Zigi, ar tu bandei nusiversti nuo savęs priekabą – vis dar steng­ damasis ištraukti savo vargšus įstrigusius kelius iš po motociklo vairo? Lyg tavo kumštis, lyg petys – lyg galva? – DUNKST ir vėl DUNKST. Ar žinai, kad išgirdęs puoliau bėgti? Išgirdau tavo balsą. Ir puoliau bėgti. Ir būčiau pribėgęs prie ta­ vęs, jeigu bitės nebūtų užlipdžiusios man akių, užkimšusios ausų ir privertusios mane ropoti keturiomis. Netgi tuomet, ko gero, būčiau iki tavęs nusikasęs, jeigu Kefas nebūtų atkūręs, pasikišęs manęs po pažastimi ir nutempęs įkalniu keliu. Aš klykiau tik todėl, kad išgirsčiau žmogaus balsą pro bičių dūzgimą. Ką jos dūzgė? Ką jos norėjo pasakyti? „Štai mūsų namų griovėjas, mūsų jauniklių žudikas! Mes seksi­ me šiuo šviesos taku, ir jis nepabėgs nuo mūsų!“ Apskritai kaip visa tai įvyko? Kefas pasakojo tai, kas man jau buvo žinoma: „Ak, išminčiau, aš klausiausi. Klausiausi. Išgirdau, kaip nuščiuvo variklis, ir ėmiau klausytis, tikėdamasis, kad jis vėl prabils, bet jis neprabilo. Negir­ dėjau jo burzgiant, išminčiau! Pasakiau merginai: „Prilaikyk avi­ lius, ir mes pagaliau pervažiuosime kitapus kelio.“ Ak, išminčiau, paklausk jos! Mudu abu klausėmės, bet jūsų nebuvo girdėti nė gar­ so. Nieko nebuvo girdėti. Kaip jūs spėjote taip greit atlėkti, kad aš nieko neišgirdau?“ Ir prieš tai ar tuo metu, ar netgi vėliau nuo Šv. Leonardo at­ važiavo folksvagenas su mėlynais švyturėliais: pasak jų, netgi ten, kalno viršūnėje, jie išgirdo dunkstelėjimą. Vienu tarpu aš bandžiau praplėšti akis. Bet jos neatsimerkė, ir Galena ėmė jas bučiuoti – drėkindama ir vėsindama savo lū­ pomis. Ir Kefas dar kartą užtikrino, kad klausėsi.


L aisv ę lokia m s !

123

Paskiau aš ir pats gerai nebeprisiminiau, ko klausiausi ir ką girdėjau: vieną dunkstelėjimą ar du, ar klausiau Kefą: „Kiek bičių, tavo manymu?“ Ir mudu įsileidome į nepaprastai specifinę kalbą apie bičių kiekį avilyje ir apie tai, kiek avilių nusirito nuo prieka­ bos – ar nuvirto tik trečio aukšto paskutinė eilė, ar daugiau, ar ma­ žiau. O apskritai – bene svarbu, kiek jų nuvirto? Ar Kefas tvirtai atsakė, ar tik spėliojo? Ar visa tai atsitiko ten pat, ar bites ėmiau skaičiuoti vėliau, pusiau be sąmonės gulėdamas Epsomo druskos vonioje. Ar visa tai atsitiko trims minutėms pra­ slinkus po to, kai išgirdau paskutinį dunkstelėjimą, ar praslinkus trims dienoms – triskart pagulėjus Epsomo druskos vonioje? Ar ten, stačiame nuokalniame kelyje, tą bičių sąmokslo naktį prie manęs budėjo tik trys raudotojai? Ar žvėrys smerkė mane, ar manęs gedėjo? Ar visa tai man irgi pasivaideno begulint Epsomo druskos vonioje? Raudanti kalnų kengūra, sukrėstas oriksas, nevilties apimti Reti Akiniuotieji Lokiai. Kada aš mačiau juos mane apraudant? Ar tai atsitiko ten, kai nieko negalėjau matyti užputusiomis aki­ mis? Ar po nesuskaitomos gausybės vidurių laisvinamųjų vonių ir daug vėliau po to, kai Zigis gavo pernelyg didelę dozę bičių gylių?


334

J o h n I rv i n g

Ką pagaliau padarė Galena Ji sustojo pačioje Zemeringo perėjos viršūnėje, ir mudu neskubė­ dami sočiai papusryčiavome. Šiaip ar taip, jai pavyko mus vežti į pietus, paskiau į rytus ir net truputį į šiaurę, tad dabar buvome į pietryčius nuo Vaidhofeno, gana toli rytuose, ir galėjome beveik tiesiai rauti į pietus – į Vieną arba į šiaurę – į Italiją arba Jugosla­ viją, nors neketinome vykti iš šalies, bent jau ji neketino. Beje, kai mes aptarėme savo išteklius, aš jai užsiminiau, kad neturiu jokių planų  – va šitaip keliaujant, pinigų mums užtektų vos dviem sa­ vaitėms. Nieko daugiau negalėjau numatyti. Pirkdami maisto ne daugiau kaip kartą per dieną, lenkdamiesi gyvenamųjų vietų, mai­ tindamiesi sužvejota žuvimi, miegodami po atviru dangumi, kad nereiktų mokėti už nakvynę, galėtume išsilaikyti dvi savaites, kol pristigtų maisto ir degalų, o paskiau tektų ieškoti darbo. O ieškoti darbo galėtume tik Austrijoje. Atsidūrę kitapus sie­ nos, turėtume bėdos su darbo leidimais užsieniečiams. Tokie pokalbiai labai pravartūs nuvaikyti įkyrioms mintims, ir aš puikiausiai būčiau su tuo susidorojęs, jeigu perėjos viršūnė­ je būtume atsidūrę ne dienovidžiu, kai visame Zemeringo slėnyje gaudžia bažnyčių varpai, iškilmingai skelbdami vidurdienį. Dabar Zigis atkeliauja į Kapruną, kur vienu ar kitu metu atgulė diduma jo artimųjų, pagalvojau. Ir įsivaizdavau senį Vaceką-Tru­ merį prie negrabiai sukalto karsto. – Ar gersi dar alaus, Grafai? – paklausė Galena. O aš atsakiau: – Tikriausiai jis jau ten. Ir aš turėčiau ten būti. – Liaukis, Grafai, – sudraudė ji. Tačiau mano galvoje buvo tik senis Trumeris, ir šiaip jau palai­ dojęs pernelyg daug artimų žmonių, kad pastarąsias laidotuves tu­ rėtų atbūti vienui vienas. Tačiau tai buvo pernelyg graudi mintis nuo turistų lūžtančiame „Zemeringo perėjos“ motelio restorane, kur šei­ mininkai stengėsi pagardinti mums sriubą Senojo Pasaulio muzika.


L aisv ę lokia m s !

335

Netikėtai Galena pasiūlė man mokytis vairuoti motociklą, nes tai būtų pravartu mums abiem. Ji ištempė mane iš restorano ir lei­ dosi į šiaurės vakarus – į slėnį. Iš ten pasukome į kalnus, atsidūrė­ me aukščiau Zemeringo perėjos, Voise, kur nupirkau du butelius baltojo vyno ir pakelį sviesto. Netoli Zingerino miestelio, sraunios tamsių vandenų Švarcos upės pakrantėje, aptikome gražią, pušų skujomis nuklotą laukymę. Čia buvo užtektinai vietos mokytis vairuoti, vėsaus vandens vynui atšaldyti ir žuvų, kurių galėjome pasikepti Freinos Gipel keptuvėje, be to, apsistojome kuo toliau nuo kelio, kad naktį mums niekas netrukdytų. – Kefas sakė, kad pirmiausia reikia išmokti perjungti pavarą, – mums leidžiantis šlaitu prie upės, pakuždėjo Galena, įsitaisiusi ant užpakalinės sėdynės. Tačiau aš beveik negirdėjau jos žodžių. Staiga pasidingojo, jog sėdžiu raitas ant augalotojo Todoro Slivnicos, o gyvenimo matęs Bijelas įsakinėja: „Staigus posūkis į kairę, Vratnai, vaikeli.“ Paskiau pavažinėjau paupiu šen bei ten, Galena, sėdėdama užpakaly manęs, bandė kažką droviai pasakyti, tačiau mano rankomis vairavo Go­ tlobas Vutas, garsiai ir aiškiai mane mokydamas: „Matai? Va šitaip!“ Paskiau aš kopiau marmuriniais laiptais, aš, bėglys Zigfridas Šmi­ tas, ypatingasis pasiuntinys, Vienos senamiesčio klajūnas. Staiga užkliuvau už medžio šaknies ir atsidūriau ant benzino bako, o varg­ šė Galena užgriuvo ant manęs, ir man teko kojų pirštais siekti star­ terio. Paskiau vėl pamačiau nuokalnėn per sodus vingiuojantį kelią, ir Zigis tarė: „Dabar įjunk pirmąją pavarą, Grafai. Pasistenk.“ Keliai įstrigę po vairu, ant plyštančios galvos medumi sulipusių bičių vainikas – buvau tikras, kad esu amžinai prikaustytas prie to senojo Žvėries, kai skriete perskriejau per mūsų būsimą stovyklą, pervažiuodamas per kuprinę. – Viešpatie, Grafai, žiūrėk, kur važiuoji! – sušuko Galena. Tačiau, nušokusi nuo motociklo ir užbėgusi iš priekio – tikriau­ siai paklausti, kodėl negesinu variklio, ko gero, išsigando, išvydusi mano paklaikusias akis.


336

J o h n I rv i n g

– Ak, Grafai! Liaukis! Gana! – sušuko. O kai aš, užuot atsakęs, vis garsiau kriokinau motociklą tuščią­ ja eiga, ji paukštelėjo ranka per mygtuką, ir variklis užgeso. Ūžesys nutilo. – Grafai, parodyk man, kaip tu gaudai žuvį, – paprašė ji. Taip ir padariau, nors upė toje vietoje buvo srauni ir krantas nelabai patogus nusileisti prie vandens. Kelios veikiai užkibo, bet nutrūko, kol pagaliau sumeškeriojau tris nedidelius upėtakius  – gana nesunkius, tad mikliai ištempiau juos ant kranto. – Ką gi, sveika eiti gulti neprivalgius, – paguodžiau. – Kodėl? – paklausė Galena. – Ir išplempus du butelius vyno, – pridūriau nusišiepdamas. Tačiau ji patempė lūpą ir vėl baikščiai atšoko į šalį. Šiaip ar taip, upėtakiai buvo skanūs. Pavalgiusi Galena nejučia nusičiaudėjo – tik vos vos, ir spėjo prisidengti delnu. – Aha! – sušukau. – Kas per „aha“? – paklausė ji. Ir aš jai priminiau: – „Gardžiai nusičiaudėti – tai paprastas, savaime suprantamas ir nevaržomas veiksmas, kurio kai kas gėdisi...“ Ir aš nutilau, norėdamas pažiūrėti, ką ji atsakys. – Grafai, – suvapėjo ji ir išlaistė vyną. – Ne bėda, – tariau. – Upėje turime dar vieną butelį. – Viską apgalvojai, ar ne? – tarė ji, bet nė kiek nesupykusi. Tuomet mintyse apmečiau dar kai ką – kitaip tariant, savo ar­ timiausius planus. Prisiminiau, jog Zigis nupirko du miegmaišius toje pačioje vietoje ir tuo pačiu metu ir jog tie maišai gali būti nau­ dojami ir atskirai, ir drauge, sujungti užtrauku. Tad labai lengva juos paversti vienu dviguliu. Dvigulis maišas  – tau, Galena, pagalvojau. Tačiau dar buvo šviesu, o upėje vėso dar vienas butelis vyno. – Galena, atnešk antrą butelį, o aš tuo tarpu užkursiu laužą, – tariau Galenai. – Dūmai išvaikys uodus.


L aisv ę lokia m s !

337

Tiesą pasakius, ačiū Dievui, nebuvo jokių uodų. Mes buvome palyginti aukštai kalnuose, kur gana vėsu. Sutemus bus dar vėsiau, pagalvojau, žvelgdamas į žiemiškai at­ šiaurią upę, netgi vasarą sunkiai įsivaizduojamą neapšarmojusiais krantais, prie kurių leidžiasi atsigerti sužvarbę elniai, aukštai kil­ nodami ir kratydami kojas, lyg būtų nušalę kanopas. Gal taip ir atsitiko? Viskas įmanoma, kartą pasakė Zigis. Ir manęs vos neištiko šir­ dies smūgis, kai pasilenkiau pakurstyti laužo. Jeigu viskas įmanoma, Zigis kelionėje galėjo pasimesti – gal keliauja nusiųstas į Miuncheną ar Paryžių. Jau įsivaizdavau Zigį, pastatytą ant kojų Paryžiaus sandėliuose. O gal atsitiko nelaimė ankštuose Vaceko-Trumerio kambariuo­ se? Be abejo, Zigis gulės kambaryje su motociklu, ir ten, žinoma, degs žvakės. Viena žvakė degs labai arti Didžiojo prizo lenktynių motociklo. O jo bake tikriausiai bus palikta benzino, idant bakas nerūdytų. Jau įsivaizdavau, kaip Gasthof ’as išlekia į orą. Tačiau visi tie vaizdiniai man nežadino jokių jausmų, kol mal­ kos nevirto pelenais ir negrįžo Galena su vyno buteliu. Jaučiausi tiesiog apkvaišęs ir nekreipiau dėmesio netgi į pelenus, kuriuos maišiau su nuodėguliu. Pakilę jie leidosi tiesiai žemyn – nebuvo nė menkiausio vėjelio. Vadinasi, naktį nurimsta pasaulyje įsisiautėjęs viesulas, pagal­ vojau. Ir dar pagalvojau: ir kas iš to? Jeigu aš visiškai sumaišiau sau protą dalykais, su manimi susijusiais arba nė kiek nesusijusiais. Visa tai įvyko tuo metu, kol susidarė užtektinai pelenų ir kol Galena nuėjo atnešti vyno – ar bent jau man taip atrodė; nors buvo jau tamsoka, vis dėlto pastebėjau, kad Galena atnešė tik pusę bute­ lio vyno – kitą pusę išgėrė pati viena. Kadangi jau buvo tamsu, aš pasiūliau: – Metas paruošti miegmaišį. „Miegmaišį“ pasakiau vienaskaita, nes norėjau, kad tai būtų dvigulis maišas.


338

J o h n I rv i n g

– Paruoštas, – atsakė Galena, irgi vartodama vienaskaitą. Ir aš supratau, kad ji bus sujungusi juos užtrauku – tikriausiai norėdama mane paguosti. Iš pasigailėjimo, nors vyliausi, kad gal ne. Nuėjau prie upės išsiplauti burnos, kad nedvoktų žuvimi. Pas­ kiau prislinkau prie miegmaišio, jau įšilusio nuo Galenos. Tačiau ji gulėjo apsirengusi. Su velvetiniais džinsais ir palaidinuke. Tiesa, nusisegusi liemenėlę: vienu tarpu pastebėjau, kaip ji bando ją pa­ slėpti po striuke šalia kuprinės. Kas be ko, tokios smulkmenos neturi reikšmės, pagalvojau. Tačiau, vos man įsliuogus šalia jos į miegmaišį, ji tarė: – Labos nakties, Grafai. O aš dar nebuvau spėjęs ištiesti kojų! Negana to, buvau toks ne­ drąsus, kad nenusimoviau savo pasigailėtinų ištampytų kelnaičių. Netoliese šniokštė srauni upė. Kitoje pusėje kvarkė varlės. Visa­ da pasitaiko pelkių ten, kur mažiausiai to tikiesi. Taip aš mąsčiau, nejučia ateinant į galvą kukliai filosofinei iš­ minčiai. Galena atsuko man nugarą – susirietusi į kamuoliuką ir parietusi kelius. – Turbūt pavargai, Galena? – šmaikščiai paklausiau guviu balsu. – Labai, labos nakties, – atsiliepė ji dirbtinai vangiu balsu, lyg alpdama miego. Prisislinkau prie jos, petimi glausdamasis prie jos drungnos nugaros. Ji įsiręžė. – Tu nusirengei nuogas! – priekaištingai tarė ji. – Ne, esu su trumpikėmis, – atsakiau. – Su kuo? – paklausė Galena. – Su trumpikėmis, – atsakiau. – Apatinėmis kelnaitėmis. Man pasirodė, kad ji pareikalaus uždegti šviesą, kad galėtų žvilgtelėti į mano palaikes trumpikes: dievaži, būčiau miręs iš gė­ dos. Ji atsisėdo miegmaišyje. Ir tiek tepasakė: – Kokia graži naktis, ar ne, Grafai? – Žinoma, – atsakiau, gūždamasis į savąjį miegmaišio kampą – laukdamas, kada ji vėl atsiguls.


L aisv ę lokia m s !

339

– Ir taip garsiai šniokščia upė, ar ne? – tarė Galena. – Žinoma, – atsakiau tokiu pat abejingu tonu. Tūnodamas savo miegmaišio kampe, laukiau, kada išmuš mano valanda; pamačiau nebent, kaip vėjas plaiksto jos palaidinukę. Pamenu, ilgokai laukiau, kol ji atsiguls, ir pagaliau užsnūdau nesulaukęs. Užmigdamas dar pagalvojau: „Tikriausiai ji ketina vėl užsisegti savo liemenėlę.“ Žodžiu, leidausi pasroviui ir nuplaukiau sraunia, tamsia žie­ miška upe. Srovės nešamas, sapnavau, ir kniostelėdavau iš miegų tik retkarčiais, bandydamas plaukti prieš srovę. Tačiau ramiai, ne­ dėdamas jokių pastangų. Nesipriešindamas plaukiau, srovės neša­ mas, pro vandenyje atsispindinčius skaisčius miestų žiburius, pro lentpjūvę, pakrantėje plūduriuojančius sakais kvepiančius rąstus, pro plonas drobeles skalaujančias merginas. Plaukiau, putomis aptrauktas, pro skardžius, sniego nuklotus krantus, buvo lyg nak­ tis, lyg vėlus vakaras, ir paupin atsigerti nusileido elnias. Stambus elnias, vedinas ištisu haremu baugščiai susigrūdusių patelių. Man regis, elnias gerokai panėšėjo į oriksą. Jis drąsiai žengė ant plonyčio ledo, užsitraukusio upės pakrantėje. Visu svoriu palinko į priekį, dailiomis smailiomis nagomis palengva, atsargiai stodamas ant ledo. Patelės stovėjo susiglaudusios. Aš nustojau plūduriuoti – pa­ leidau į darbą rankas ir kojas. Elnės pernelyg brazda, trinasi viena į kitą, pagalvojau. Tačiau brazdėjo Galena  – sėdėdama šalia manęs, kaip kažin ką, segėsi savo suknistą liemenėlę. Tik jos kojos pašėlusiai malėsi šalia manęs mieg­maišyje. Lyg ji būtų važiavusi dviračiu, dingtelėjo mintis. Ką darys toliau? Užsimaus šarvuotas kelnaites, susijuos skaistybės dir­ žu? Ši mergelė nemėgsta žaisti su ugnimi. Tačiau ji vėl nėrė į miegmaišį, išsitiesė šalia manęs, ir aš paju­ tau, kaip ji sulenkė koją per kelį ir lengvai palietė juo man ranką. Ji nusirengusi! Aš apsimečiau, kad miegu. – Grafai? – pašaukė Galena, pėdomis nelyginant rankomis ap­ kabindama man koją per kulkšnį.


340

J o h n I rv i n g

Prisiglaudžiau prie jos – tarsi per miegus. – Ei, Grafai! – pašaukė ji. – Atsibusk pagaliau! Tačiau dabar, nors mudviejų kojos lietėsi, atstūmė mane, abiem rankomis įsirėmusi man į pilvą. Paskiau pasislinko toliau. Ir staiga užvirto ant manęs miegmaišyje; pirmiausia mane apklėtė jos pa­ laidi plaukai. Mus abu nudegino – lyg šalčiu, lyg karščiu, ir mudu akimoju įsiliepsnojome. Pajutau, kaip ledas atitrūko nuo kranto, ir milžinas elnias nuplaukė ant lyties. – Pabusk pagaliau! – neatlyžo Galena. Ir taip stipriai prisiglau­ dė, kad negalėjau nė pajudėti. – Aš nemiegu, – išstenėjau. Bet labai neaiškiai, ir pabandžiau išsprūsti iš po jos peties, pri­ mygusio man kaklą, būdamas tikras, kad ji nesuprato, ką sakau. Tačiau, man nespėjus darsyk sukarkti, ji pašliaužė žemyn ir pabu­ čiavo į lūpas. Aš vėl sustenėjau. Ji prisiglaudė drėgnu veidu: čia tai bent – pasirodo, ji verkia! Prisipažįstu, aš sutrikau. – Man nereikia iš tavęs jokių malonių, jeigu tau manęs taip bai­ siai gaila, – tariau. – Neišsigalvok! – truputį per karštai išsigynė ji. – Eik jau!  – įsižeidžiau aš ir pakėliau ją per alkūnę virš savo krūtinės. Jos plaukai dengė mudviejų veidus. Ji primygo keliais man pilvą, ir aš susiriečiau dvilinkas – regis, ji to ir norėjo: griebė man už pečių, nusliuogė nuo manęs ir užsivertė mane ant savęs. Dabar ji jau raudojo balsu, ir aš pabučiavau ją į lūpas, kad liau­ tųsi. Mudu voliojomės tame suknistame maiše, stengdamiesi pato­ giau įsitaisyti. – Aš tikrai tave myliu, Galena, – tariau, laikydamas pareiga pa­ sakyti šiuos žodžius. Ir ji man pasakė tą patį. Tai buvo vienintelis dalykas, pareikalavęs tam tikrų pastangų, bent jau tiek išliko atmintyje iš tos privalomosios įžangos, kurios nemokėjome tinkamai atlikti.


L aisv ę lokia m s !

341

Jos plaukai apsivijo man apie kaklą; ji priglaudė mano galvą prie krūtinės – tokios aukštos, virpančios ir gležnos, jog mane per­ ėmė baimė, kad galiu įlūžti. Primerkęs vieną akį, priglaudžiau ją prie miego arterijos: ji tvinksėjo lengvai ir greitai. Kaip ir žiemiškoji upė, nešanti pasroviui narsuolį elnią ant tirpstančios lyties, kai elnės lygia greta saugiai bėga krantu. Ir Galena paklausė: – Kas čia? Kaip tu jas pavadinai? – Trumpikės, – sukuždėjau. Nieku gyvu nenorėjau atitrūkti nuo jos pulso. – Na, tokiu atveju aš vilkiu mautinukėmis, – tarė ji ir, versda­ masi po manimi, klubikauliu įsirėmė man į šoną. Verkti nebever­ kė – lyg kažko laukė. Paskiau paprašė: – Nusivilk. Jeigu ji, vargšelė, galėtų ką nors matyti šitame suknistame mieg­ maišyje, pagalvojau. Tačiau aš pažiūrėjęs išvydau elnią, vargais negalais išlaikantį pusiausvyrą: ledo lytis jau buvo po vandeniu. Ir jeigu, sudūręs nykščius, iš priekio apimčiau jos liemenį, del­ nais įsiremdamas ties klubais, ir jeigu stipriai suspausčiau, viduri­ nieji pirštai susiliestų, man regis, virš stuburo. Pakėliau ją. Ji kažką suvapėjo, ir šis garsas tarsi atsklido iš sraunios žiemiš­ kos upės gelmių. – Klausyk, Grafai, kur dėjai mano mautinukes – aš tam tyčia jas nusipirkau šiai kelionei. Ji pati pasikėlė, kai pabandžiau ją kelti. Elnės bėgo koja kojon. – Ak, Grafai! – sukuždėjo ji, ir kažkas spragtelėjo jos gerklėje, prie pat gyslos, ir ji sutvinksėjo dar greičiau. Mačiau, kaip po smailiomis elnio kanopomis įlūžo ledas, jis krūtine krito į vandenį, perskeldamas pusiau išakijusią lytį. Ir ėmė plaukti: plaukė pro vandenyje atsispindinčius skaisčius mies­ tų žiburius, pro sakais sodriai kvepiančias lentpjūves  – tamsia ir suplėkusia medžių žieve atsiduodančia upe. Išnėrė tarp baltutėlių snieguotų krantų, pamatė pakrantėje jo išsiilgusias elnes. Nesku­


342

J o h n I rv i n g

bėdamas lengvai liuoktelėjo kelis kartus, praskirdamas ledokšnius, kuriuos greitai pagavo srauni tėkmė. Aš vėl sutrikau, užgniaužiau kvapą, nes, paliovęs darbuotis ran­ komis ir kojomis, nugrimzdau į gelmę. Pajutau po kojomis minkš­ tą kaip antklodė dumbliną dugną. Kai atsispyriau, elnias jau buvo prie kranto. Ir tuomet įsičiaudėjau, negalėdamas nė sustoti. Išnėriau į pa­ viršių. Miegmaišis atsidavė lentpjūve, kai Galena, suspaudusi rankomis spengiančias ausis, papurtė man galvą. Elnias apdujęs svyruodamas iškopė į krantą. Galena pabučiavo mane į lūpas, ir man nušvito pro­ tas. Atsidūręs krante, elnias šuoliais leidosi prie savo šiltos kaimenės. Paskiau Galena atsargiai atitraukė rankas man nuo ausų, mano pulsas sulėtėjo, ir tada vėl išgirdau įprastus garsus. Netoliese šniokštė upė. Ir kvarkė varlės pelkėje, kurių visada pasitaiko ten, kur mažiausiai to tikiesi.

Ką dar padarė Galena Pabudau anksti, graužiamas sąžinės, kad miegojau. Žinojau, jog Ernstas Vacekas-Trumeris praleido naktį užsikniaubęs ant virtuvi­ nio stalo – užsisėdėjo ilgiau už indų plovėjas, triūsiančias Gasthof ’o pirmame aukšte. Galena, jau atsibudusi, naršė aplink, ieškodama savo mautinu­ kių ir bandydama už miegmaišio nepastebimai sugraibyti liemenė­ lę. Laimė, ji apsiriko pagalvojusi, kad dėl jos atrodau lyg nusikaltęs. Nes tarė man: – Klausyk, Grafai, juk nieko tokio neatsitiko. Aš jaučiuosi kuo puikiausiai. Ir ji apsimetė, kad jai labai smagu, bet į mane nežiūrėjo, droviai kreipdama į šalį spindinčias akis.

Laisvę lokiams!  

Knygos Laisvę lokiams! ištrauka

Read more
Read more
Similar to
Popular now
Just for you