Issuu on Google+


V V

Pr ologa s

Kartą devintoje klasėje turėjau išnagrinėti eilėraš-

tį, kurio viena eilutė skambėjo taip: „Jei akys būtų užmerktos, nesuprastum, gyveni ar sapnuoji.“ Tada jis man nieko nereiškė. Buvau susižavėjusi vienu bendraklasiu ir painus eilėraštis rūpėjo mažiausiai. Dabar, praėjus trejiems metams, pagaliau supratau jo prasmę. Pastaruoju metu gyvenau tarsi sapne. Kartais atrodydavo, kad pabusiu ir suprasiu, jog viskas paprasčiausiai prisisapnavo. Aš – Snieguolė, užmigdyta piktų kerų, bet greitai šis sapnas – ne, košmaras – baigsis, sutiksiu savo princą ir gyvensime ilgai ir laimingai. Deja, laimingos pabaigos nesitikėjau, bent jau artimiausiu laiku. O mano princas... Ilga istorija. Mano princas virto vampyru – tiksliau, strigojumi. Mano pasaulyje, slapta nuo žmonių, egzistuoja dvi vampyrų rūšys. Morojai yra gyvieji, gerieji vampyrai, valdantys keturių elementų magiją. Jie geria kraują, bet nežudo. Strigojai – nemirėliai vampyrai, žiaurūs ir negailestingi, žudantys savo aukas. Morojais gimstama, strigojais tampama – savo noru arba per prievartą. Dimitrijus, vyras, kurį myliu, strigojumi buvo paverstas prieš savo valią. Tai nutiko per didžiulį mūšį, per gelbėjimo misiją, kurioje dalyvavau ir aš. Akademiją užpuolė strigojai ir pagrobė keletą morojų ir dampyrų; taigi iškeliavome jų gelbėti. Dam-




Richelle Mead

pyrai yra pusiau žmonės, pusiau vampyrai, iš žmonių paveldėję stiprybę ir ištvermę, iš morojų – aštrius pojūčius ir žaibiškus refleksus. Baigę mokslus dampyrai tampa sergėtojais, elitiniais morojų asmens sargybiniais. Aš esu dampyrė. Dimitrijus irgi buvo dampyras. Tapęs strigojumi Dimitrijus mums tarsi mirė. Tam tikra prasme taip ir buvo. Tapęs strigojumi – net ir savo noru – pamiršti ankstesnį gyvenimą ir gerumą, tampi žiaurus ir negailestingas kaip visi strigojai. Asmuo praranda savo tapatybę, tad lengviau tikėti jį patekus į dangų ar perėjus į kitą gyvenimą, nei įsivaizduoti, kaip naktimis medžioja nekaltas aukas. Bet aš nesugebėjau pamiršti Dimitrijaus, susitaikyti su tuo, kad jis yra miręs. Mylėjau jį, jis buvo mano sielos puselė. Širdis atsisakė tai suprasti, net ir virtęs pabaisa, man jis buvo gyvas. Kita vertus, nepamiršau mudviejų pokalbio apie strigojus. Abu sutarėme, kad verčiau mirti, nei gyventi kaip strigojai. Todėl baigusi gedėti prarasto dampyro nusprendžiau, kad turiu gerbti jo norą – nesvarbu, kad dabar jis jam nieko nebereiškia. Turiu jį surasti, nužudyti ir išlaisvinti mylimojo sielą iš tamsos. Dimitrijus būtų to norėjęs. Tačiau nužudyti strigojų nelengva. Jie nepaprastai greiti, stiprūs ir žiaurūs. Tiesa, esu nudėjusi jau ne vieną – neįtikėtina, turint omeny, kad man ką tik sukako aštuoniolika. Dimitrijus taps rimčiausiu iššūkiu – tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Jausmų sumaištis užplūdo vos tik apsisprendus. Norėdama leistis į paieškas turėjau iš pagrindų pakeisti savo gyvenimą (kuris, galimas daiktas, pasibaigs, kai stosiu prieš Dimitrijų). Iki baigimo, po kurio būčiau tapusi sergėtoja, buvo likę keli mėnesiai. Bet kiekviena diena Šv. Vladimiro akademijoje – nuošalioje, saugomoje mokykloje morojams ir dampyrams – buvo


Kraujo paž adas



diena, kurią Dimitrijus leido taip, kaip kadaise bijojo labiausiai. Pernelyg jį mylėjau, kad su tuo susitaikyčiau. Mečiau Akademiją, atsisveikinau su ankstesniu gyvenimu ir iškeliavau į žmonių pasaulį. Palikau ir savo geriausią draugę Lisą, arba Vasilisą Dragomir. Lisa yra morojė, paskutinė kilmingos šeimos palikuonė. Baigusi Akademiją turėjau tapti jos sergėtoja, tad apsisprendimas ieškoti Dimitrijaus sužlugdė mūsų ateitį. Bet neturėjau kitos išeities, privalėjau ją palikti. Su Lisa mane sieja ne tik draugystė, bet ir nepaprastas ryšys. Visi morojai valdo vieną iš keturių elementų – žemės, oro, vandens ar ugnies. Dar visai neseniai buvo manoma, kad yra tik keturi elementai. Tačiau mudvi atradome penktąjį – dvasios elementą. Paaiškėjo, kad tai ir yra Lisos elementas. Pasaulyje esama labai mažai dvasios valdytojų, todėl nieko apie jį nežinojome. Lisa garsėja gebėjimu naudoti įtaigą – gali kitiems primesti savo valią – ir gydomosiomis galiomis. Nuo jų viskas ir prasidėjo. Per avariją, kurioje žuvo Lisos šeima, nutrūko ir mano gyvybė. Pati to nesuvokdama Lisa prikėlė mane iš numirusiųjų ir tarp mūsų atsirado fizinis ryšys. Dabar žinau, ką ji jaučia ar galvoja, galiu patekti į jos mintis. Visada žinau, kur ji, jaučiu, kai gresia pavojus. Neseniai paaiškėjo, kad galiu matyti vaiduoklius ir dvasias, tebeklajojančias po mūsų pasaulį (tiesa, iš paskutiniųjų stengiuosi jų neprisileisti). Dėl mūsų ryšio ir sąsajų su mirusiųjų pasauliu esu vadinama šešėlio pabučiuota. Mūsų ryšys būtų padėjęs tapti nepralenkiama Lisos sergėtoja, nes iškart pajuntu, kai jai gresia pavojus. Buvau pažadėjusi saugoti ją visą gyvenimą, bet Dimitrijus – aukštas, gražus, gyvenimo džiaugsmu trykštantis Dimitrijus – viską apvertė aukš-


10

Richelle Mead

tyn kojomis. Teko pasirinkti – saugoti Lisą ar išlaisvinti Dimitrijaus sielą. Kad ir ką būčiau pasirinkusi, būčiau neišvengusi širdies skausmo ir ašarų. Išsiskyrimas su Lisa tapo tikra kančia. Esame geriausios draugės nuo darželio, todėl mano sprendimas ją pribloškė. Lisai tai buvo netikėta, nes niekam nepasakojau apie mudviejų su Dimitrijumi meilę. Jis buvo mano mokytojas, septyneriais metais vyresnis, ir taip pat turėjo tapti jos sergėtoju. Iš paskutiniųjų stengėmės tramdyti savo aistrą suprasdami, kad turime galvoti apie Lisą, o mūsų santykiai būtų tik trukdę darbui. Nors susitaikiau su mintimi, kad negalėsime būti kartu, širdies gilumoje pajutau Lisai neapykantą. Tikriausiai reikėjo atvirai su ja pasikalbėti ir paaiškinti, kaip mane slegia iš anksto nulemtas gyvenimas. Atrodė neteisinga, kad ji gali gyventi kaip nori ir mylėti ką nori, o aš esu priversta aukoti savo laimę. Bet Lisa mano geriausia draugė ir aš nenorėjau jos liūdinti, be to, ji labai jautri, nes dvasios elementas turi bjaurų šalutinį poveikį – sukelia beprotybę. Tyliai kenčiau, kol vieną dieną pyktis prasiveržė ir aš visiems laikams atsisveikinau su Akademija ir su Lisa. Vienas iš vaiduoklių – strigojų nužudytas mano draugas Meisonas – pasakė, kad Dimitrijus grįžo į gimtinę, į Sibirą. Netrukus Meisono siela atrado ramybę ir paliko šį pasaulį taip ir nepaaiškinusi, kurioje Sibiro vietoje ieškoti Dimitrijaus. Pradėjau aklą paiešką Rusijoje, nepažįstamoje šalyje tarp nesuprantama kalba šnekančių žmonių, kad ištesėčiau Dimitrijui duotą pažadą. Po kelių savaičių klajonių pasiekiau Sankt Peterburgą. Paieškas tęsiau kamuojama dvejonių – kupina ryžto ir kaustoma baimės. Jei man užteks drąsos įgyvendinti šį beprotišką sumanymą ir nužudyti tą, kurį vis dar myliu, Dimitrijus iš tiesų paliks šį pasaulį. Bet nežinau, kaip reikės gyventi toliau.


Kraujo paž adas

11

Viskas atrodo nerealu. Nors kas žino? Gal viso šito nė nebuvo, gal man paprasčiausiai prisisapnavo? Netrukus atsibusiu ir suprasiu, kad mano gyvenime yra ir Lisa, ir Dimitrijus. Dimitrijus nusišypsos, apkabins ir pasakys, kad viskas bus gerai. Gal visa tai tebuvo nelemtas košmaras? Deja, ne.


V V Pirm a s

Kažkas mane seka.

Ironiška, nes pastarąsias savaites pati persekiojau kitus. Laimė, seka ne strigojus – būčiau pajutusi. Neseniai sužinojau dar vieną šešėlio pabučiuotos savybę – jausti nemirusius. Tiesa, ta nuojauta pasireiškia pykinimu, bet vis tiek esu dėkinga kūnui už perspėjimą. Žodžiu, man labai palengvėjo supratus, kad persekiotojas – ne greitas, klastingas strigojus. Pernelyg dažnai su jais kaudavausi, norėjosi ramaus vakaro. Spėjau, kad tai dampyras kaip ir aš, greičiausiai iš klubo. Nors kaip dampyras jis pernelyg krito į akis – gatvėje aidėjo žingsniai, kartą net pastebėjau tamsų siluetą. Tačiau turint omeny mano šio vakaro elgesį, persekiotojas turėjo būti dampyras. Viskas prasidėjo „Lakštingalos“ klube. „Lakštingala“ nėra tikrasis klubo pavadinimas, tik vertimas, nes greičiau nusilaužčiau liežuvį, nei ištarčiau rusišką pavadinimą. Valstijose „Lakštingala“ gerai žinoma tarp turtingų morojų, keliaujančių po užsienį, ir dabar supratau kodėl. Nesvarbu, koks paros metas, visi išsipuošę kaip per karališkąjį priėmimą. Pats klubas irgi dvelkė carine Rusija: dramblio kaulo spalvos sienos buvo puoštos paauksuotais lipdiniais ir ornamentais. „Lakštingala“ man priminė Žiemos rūmus, buvusių Rusijos carų rezidenciją, ją aplankiau vos atvykusi į Sankt Peterburgą.


14

Richelle Mead

Klube kabojo didžiuliai sietynai su tikromis žvakėmis, jų liepsna žaidė ant auksinių ornamentų, tviskančių net prieblandoje. Stalai restorane užtiesti aksomo staltiesėmis. Vėliau pradės groti grupė ir šokių aikštelę užtvindys poros. Kai prieš kelias savaites atvykau į Sankt Peterburgą, „Lakštingala“ manęs nedomino. Naiviai tikėjausi, kad sutiksiu kokį morojų, ir šis pasakys, iš kur kilęs Dimitrijus. Neturėjau supratimo, kur Sibire jo ieškoti, todėl nusprendžiau pradėti nuo gimtojo miestelio. Deja, nežinojau miestelio pavadinimo. Pagalbos nutariau kreiptis į morojus. Rusijoje netrūko dampyrų miestų ir bendruomenių, bet Sibire jų buvo vos keletas. Pamaniau, kad vietos morojai tikrai žinos, iš kur kilęs Dimitrijus. Bet netrukus paaiškėjo, kad tarp žmonių gyvenantys morojai moka slėptis. Aplankiau visas vietas, kur jie galėtų rinktis, bet nieko neradau. Be morojų tęsti paieškos negalėjau. Todėl pradėjau lankytis „Lakštingaloje“. Beje, čia patekti buvo ne taip paprasta. Elitiniuose klubuose aštuoniolikmečių niekas nelaukia. Tačiau greitai supratau, kad brangūs drabužiai ir dosnūs arbatpinigiai atveria visas duris. Darbuotojai mane atpažindavo ir nieko neklausdami palydėdavo prie kampinio staliuko, kurio visada prašydavau. Tikriausiai laikė kokio politiko ar oligarcho dukra. Šiaip ar taip, mano kilmė niekam nerūpėjo, nes turėjau užtektinai pinigų. Pirmi vakarai nuvylė. „Lakštingala“ buvo elitinis morojų klubas, bet čia lankydavosi ir žmonės. Iš pradžių tik juos ir matydavau klube. Nei restorane, nei bare nepastebėjau nė vieno morojaus. Kartą mano dėmesį patraukė mergina ilgais, šviesiais plaukais, atėjusi su draugėmis. Akimirką man užėmė kvapą. Nors stovėjo atgręžusi nugarą, ji taip priminė Lisą, kad pamaniau – mane susekė. Keisčiausia, kad nė nežinojau, – džiaugtis


Kraujo paž adas

15

ar išsigąsti. Labai ilgėjausi Lisos, kita vertus, nenorėjau užtraukti jai pavojaus. Merginai atsisukus pamačiau, kad ji ne Lisa, net ne morojė. Lengviau atsikvėpiau. Morojus išvydau tik prieš savaitę. Vėlyvą popietę užsuko grupelė merginų, lydima dviejų sergėtojų – vyro ir moters. Jie tyliai sėdėjo prie gretimų staliukų, kol morojės juokėsi ir vaišinosi paskalomis bei šampanu. Sunkiausia pergudrauti sergėtojus. O morojus atskirti nesunku: aukšto ūgio, išblyškę ir nepaprastai liekni. Šypsosi keistai, nepraverdami lūpų, kad nebūtų matyti ilčių. Tuo tarpu dampyrai beveik niekuo nesiskiria nuo žmonių. Taigi nepatyrusiai akiai būčiau atrodžiusi paprasta mergina. Esu metro septyniasdešimties, figūra, palyginti su išsekusias manekenes primenančiomis morojėmis, sportiška ir moteriška. Iš tėvo turko paveldėjau rusvą odą, tamsius, beveik juodus plaukus ir tokias pat akis. Be to, buvau įdegusi, nes dažnai treniruodavausi lauke. Tačiau užaugusieji tarp morojų iškart atpažintų dampyrę. Pati nežinau, kodėl – turbūt atpažįstame saviškius instinktyviai, pajutę savą kraują. Nenorėdama sukelti įtarimo turėjau atrodyti kaip paprasta mergina. Tyliai sėdėjau savo kamputyje, knebinėjau ikrus ir apsimečiau skaitanti knygą. Turiu pasakyti, kad ikrai – tikra šlykštynė, bet Rusijoje juos patiekia visur, ypač prabangiuose restoranuose. Ikrus ir barščius. „Lakštingaloje“ maistą palikdavau beveik nepaliestą ir išėjusi puldavau siaubti McDonald’s. Rusiški mėsainiai skiriasi nuo amerikietiškų, bet valgyti juk reikia. Teko pasitelkti visus sugebėjimus, kad galėčiau stebėti morojes sergėtojams nepastebint. Tiesa, dieną nėra ko bijoti, joks strigojus nepuls šviečiant saulei, bet sergėtojų prigimtis liepia nuolatos žvalgyti aplinką, tad jie nenuleido akių nuo restorano. Tačiau susidomėjimą pavyko nuslėpti.


16

Richelle Mead

Morojės čia grįžo ne kartą, dažniausiai vėlyvą popietę. Šv. Vladimiro akademijoje gyvenome naktinį gyvenimą, tačiau žmonių pasaulyje morojai ir dampyrai taikosi prie jų režimo – kur nors eina jei ne dieną, tai bent pavakare. Kurį laiką svarsčiau, gal tiesiog prieiti prie jų – arba net prie sergėtojų. Bet susilaikiau. Jei kas ir žino, kur gyvena dampyrai, tai morojai vyrai. Dauguma jų lankosi dampyrių bendruomenėse tikėdamiesi greito sekso. Todėl nusprendžiau palaukti dar savaitę, gal pasirodys vyrai. Jei ne, prašysiu pagalbos merginų. Prieš dvi dienas klube išvydau du morojus. Jie ateidavo gana vėlai, prasidėjus linksmybėms. Abu maždaug dešimčia metų už mane vyresni, nepaprastai gražūs, brangiais kostiumais ir šilkiniais kaklaraiščiais. Apsimetinėjo galingais, svarbiais žmonėmis. Nė neabejojau, kad jie kilmingi – kiekvienas turėjo sergėtoją. Sergėtojai visada tie patys – jauni kostiumuoti vyrai, iš pažiūros nekrintantys į akis, bet stebintys lankytojus skvarbiu žvilgsniu. Be to, morojai nuolatos buvo apsupti merginų. Matyt, nepataisomi mergišiai, flirtavo su visomis, tiek morojėmis, tiek paprastomis merginomis. Tačiau niekada nesivesdavo žmonių merginų į namus. Šis tabu tebebuvo gajus. Morojai daug amžių laikėsi atokiai nuo žmonių, nes bijojo būti pastebėti galingesnės ir daug didesnės bendruomenės. Tačiau tai nereiškia, kad namo morojai grįždavo vieni. Visada pasirodydavo dampyrės – kas vakarą vis kitos. Jos vilkėdavo trumpomis suknelėmis, būdavo ryškiai išsidažiusios, daug gerdavo ir juokdavosi iš kiekvieno morojų žodžio – turbūt net tada, kai juoktis nebūdavo iš ko. Dampyrės nešiojo palaidus plaukus, bet kai pasukdavo galvą ir apnuogindavo kaklą, išvysdavau mėlynes. Tai buvo kraujo kekšės – dampyrės, mylintis leidžiančios morojams gerti kraują. Tai irgi tabu, tačiau tokių dampyrių pasitaiko.


Kraujo paž adas

17

Tikėjausi, kad pavyks užkalbinti kurį nors morojų nematant sergėtojams. Bet progos nepasitaikė. Sergėtojai nė akimirką neišleido jų iš akių. Mėginau sekti, bet išėję iš klubo morojai iškart sėsdavo į limuziną – juk nebėgsiu iš paskos. Jaučiausi bejėgė. Galiausiai nusprendžiau, kad šįvakar juos užkalbinsiu, net jei sergėtojai mane atpažins. Gali būti, kad jiems į mane nusispjaut. Nežinojau, ar manęs kas nors ieško. Gal apie save esu per geros nuomonės? Kodėl kas nors turėtų ieškoti akademiją metusios dampyrės? Tačiau jeigu esu ieškoma, mano aprašas tikrai išsiuntinėtas sergėtojams visame pasaulyje. Man jau aštuoniolika, bet tikrai atsiras tokių, kurie mielai partemptų namo. Negaliu grįžti, kol neradau Dimitrijaus. Svarsčiau, ar nevertėtų prie jų prieiti. Tuo metu viena dampyrė pakilo nuo staliuko ir nuėjo prie baro. Sergėtojai, savaime suprantama, nulydėjo ją akimis, tačiau nusprendę, kad nekelia grėsmės, toliau stebėjo morojus. Iki šiol maniau, kad patikimiausių žinių apie dampyrių bendruomenę ir kraujo kekšes gali suteikti morojai vyrai, bet ar nebus paprasčiau paklausti pačios kraujo kekšės? Priėjau prie baro, atsistojau šalia gėrimo laukiančios dampyrės ir stebėjau ją akies krašteliu. Ji buvo šviesiaplaukė, vilkėjo ilgą, blizgančią suknelę. Kažin kaip šalia tokios atrodo mano juoda aptempta satino suknelė – skoninga ar nuobodi? Dampyrės judesiai, netgi laikysena, buvo grakštūs kaip šokėjos. Barmenas aptarnavo kitus klientus, ir aš nutariau – dabar arba niekada. Pasilenkiau prie merginos. – Ar kalbate angliškai? Ji iš netikėtumo krūptelėjo ir pažvelgė į mane. Buvo vyresnė nei maniau, amžių slėpė tobulas makiažas. Nuvėrė mane žydromis akimis – atpažino dampyrę.


18

Richelle Mead

– Taip, – atsakė atsargiai. Tik vienas žodis, bet ir jame buvo justi ryškus akcentas. – Ieškau miestelio... dampyrių miestelio Sibire. Ar suprantat, ko klausiu? Mergina tyrinėjo mane abejingu veidu. Tiesą sakant, ji netgi galėjo būti sergėtoja ar bent jau baigusi akademiją. – Ne, – galiausiai atsakė. – Ir pamiršk, ko klausei. – Ji nusisuko į barmeną, kuris plakė žydros spalvos kokteilį, paskui papuošė jį vyšniomis. Paliečiau merginos ranką. – Turiu jį surasti. Turiu rasti vyrą... – nutilau. Štai ir baigtas šaltakraujiškas tardymas. Prisiminus Dimitrijų gerklėje užstrigo gumulas. Kaip jai viską paaiškinti? Kad gaudau vėją laukuose, ieškau vyro, kurį myliu labiau už viską pasaulyje, kad jis buvo paverstas strigojumi ir todėl ketinu jį nužudyti? Net dabar mintyse regėjau šiltas rudas akis, jaučiau jo rankų šilumą. Kaip turėsiu padaryti tai, dėl ko sukoriau tokį kelią? Susikaupk, Rouz, susikaupk. Dampyrė dirstelėjo į mane. – Jis to nevertas, – pasakė klaidingai mane supratusi. Matyt, palaikė įsimylėjusia paaugle, besivaikančia kažkokį vyriškį – beje, panašiai ir buvo. – Tu jauna... tau dar ne vėlu to išvengti. – Nors veidas buvo akmeninis, balse suskambo liūdesys. – Susirask, ką veikti, ir laikykis atokiau nuo tos vietos. – Žinot, kur ji? – sušukau pernelyg susijaudinusi, kad paneigčiau, jog neketinu tapti kraujo kekše. – Maldauju, pasakykit. Turiu ten nuvykti. – Kas nors atsitiko? Atsigręžusios išvydom griežtą sergėtojo veidą. Prakeikimas. Dampyrių jie nesaugo, bet atkreipė dėmesį, kad klausinėju mer-


Kraujo paž adas

19

giną. Sergėtojas buvo ne ką už mane vyresnis ir aš maloniai nusišypsojau. Mano suknelė neprilygo anos dampyrės suknelei, bet apnuogino kojas. Negi sergėtojui tai nepadarys įspūdžio? Matyt, ne. Iš jo veido supratau, kad mano moteriški kerai neveikia. Teks pamėginti laimę ir klausti tiesiai. – Ieškau dampyrių miestelio Sibire. Gal kartais tokį žinot? Sergėtojas nė nemirktelėjo. – Ne. Nuostabu. Neprakalbinau nei vieno, nei kito. – Tai gal jūsų bosas žino? – paklausiau vildamasi, kad kalbu kaip daug žadanti kraujo kekšė. Jei dampyrai tyli, gal kuris nors iš morojų teiksis atsakyti. – Gal jis vienišas ir norėtų su manim pasišnekėti? – Jis ne vienišas, – ramiai atsakė sergėtojas. – Palydos jam nereikia. Nesilioviau šypsotis. – Tikrai? Gal paklauskim jo paties? – Nereikia. – Viename žodyje išgirdau įsakymą. Atstok. Sergėtojo ranka nesudrebės net prieš dampyrę, jei ši kels grėsmę morojui. Norėjau dar paklausinėti, bet paklausiau įspėjimo ir atsitraukiau. – Juo blogiau jam, – abejingai gūžtelėjau pečiais. Daugiau netarusi nė žodžio grįžau prie savo staliuko. Apsimečiau abejinga, bet ėjau sulaikiusi kvapą – baiminausi, kad sergėtojas už plaukų išvilks iš klubo. Taip nenutiko, tačiau imdama paltą ir dėdama ant stalo pinigus jaučiau, kad jis nenuleidžia nuo manęs akių. Išdidžiai palikau „Lakštingalą“ ir išėjau į judrią gatvę. Buvo šeštadienio vakaras, visi traukė į klubus ar restoranus. Gatvėje daugybė žmonių, vieni išsipuošę kaip „Lakštingalos“ lankytojai,


20

Richelle Mead

kiti, mano amžiaus, apsirengę paprasčiau. Prie klubų rikiavosi eilės, sklido tranki muzika. Pro restoranų langus buvo matyti elegantiškai apsirengę žmonės ir serviruoti stalai. Braudamasi per rusiškai šnekančią minią atsispyriau norui atsigręžti ir pažiūrėti, ar niekas neseka. Nenorėjau sukelti daugiau įtarimų. Trumpindama kelią į viešbutį įsukau į šoninę gatvelę, tada išgirdau atsargius žingsnius. Matyt, sukėliau įtarimą, ir sergėtojas nusprendė mane pasekti. Bet nesileisiu užklumpama netikėtai. Nors esu mažesnio ūgio, be to, vilkiu suknelę ir aviu aukštakulnius, esu susitvarkius ne su vienu vyru, tarp jų ir strigojumi. Ir su juo susitvarkysiu, nes pulsiu netikėtai. Kelias savaites vaikštinėjau šiomis gatvėmis, todėl mintinai žinojau kiekvieną skersgatvį. Paspartinau žingsnį ir keliskart pasukau už kampo, kol atsidūriau tamsioje, tuščioje gatvėje. Buvo kiek baugu, tad pasislėpiau arčiausiame prieangyje. Tyliai nusiaviau aukštakulnius. Jie buvo elegantiški, bet visai netinkami kovai, nebent ketinčiau kulniuku išdurti akį. Beje, visai nebloga mintis. Tikėjausi, kad to neprireiks. Basomis kojomis pajutau šaligatvio šaltį – žemė buvo šlapia nuo lietaus. Ilgai laukti neteko. Po kelių akimirkų išgirdau žingsnius ir pamačiau šešėlį. Persekiotojas stabtelėjo, aiškiai dairydamasis manęs. Koks neatsargumas. Joks sergėtojas taip nesielgtų. Reikia išlaikyti atstumą ir likti nepastebėtam. Gal Rusijoje sergėtojai gauna prastesnį išsilavinimą? Ne, negali būti. Prisiminiau, kaip elgdavosi Dimitrijus. Akademijoje jį vadino karo dievu. Persekiotojas žengė dar kelis žingsnius ir aš iššokau iš prieangio sugniaužusi kumščius. – Pričiupau, – riktelėjau. – Aš tik uždaviau keletą klausimų, todėl verčiau dink, kitaip... Ir sustingau. Priešais mane stovėjo ne sergėtojas.


Kraujo paž adas

21

Tai buvo žmogus. Mergina, ne ką vyresnė už mane. Maždaug tokio pat ūgio, trumpais šlapio smėlio spalvos plaukais, vilkinti tamsiai mėlynu brangiu lietpalčiu. Mūvėjo laisvas kelnes ir avėjo odinius batus, tokius pat brangius kaip ir lietpaltis. Dar labiau nustebau ją atpažinusi. Du kartus mačiau „Lakštingaloje“ kalbančią su morojais. Pamaniau – dar viena mergina, su kuria jie flirtuoja, ir nustojau kreipti dėmesį. Kokia man nauda iš žmogaus? Merginos veidas skendėjo šešėlyje, bet net prietemoje įžiūrėjau, kad ji suirzusi. Šito tikrai nesitikėjau. – Čia tu, tiesa? – paklausė ji. Dar vienas netikėtumas. Mergina šnekėjo su amerikietišku akcentu, kaip ir aš. – Čia tu visame mieste palieki strigojų kūnus. Šįvakar išvydau tave klube ir supratau, kad tai tavo darbas. – Aš... – nutilau. Nesugalvojau, ką atsakyti. Žmogus, abejingai kalbantis apie strigojus? Negirdėtas dalykas. Keisčiau, negu susidurti su pačiu strigojumi. Gyvenime nesijaučiau tokia sutrikusi, bet jai mano nuostaba nedarė įspūdžio. – Šitaip negalima, supranti? Ar žinai, kiek turiu vargo dangstydama tavo pėdsakus? Internatūroje ir taip sunku studijuoti. Milicija rado strigojaus kūną parke. Neįsivaizduoji, kiek virvelių teko patraukti, kad viską užglaistyčiau. – Kas... kas tu esi? – galiausiai paklausiau. Ji sakė tiesą. Tikrai palikau kūną parke, antra vertus, ką turėjau daryti? Parsitempti į viešbutį ir pasakyti durininkui, kad mano draugas kiek padaugino? – Sidnė, – atsakė atsargiai. – Mano vardas Sidnė. Aš čia paskirta alchemikė. – Kas kas?


22

Richelle Mead

Mergina garsiai atsiduso – nors ir nemačiau, buvau tikra, kad pavartė akis. – Na, žinoma. Tai viską paaiškina. – Anaiptol, – pagaliau atgavau amą. – Tiesą sakant, tai tu turi daug ką paaiškinti. – Ir dar įžūli. Ar čia koks patikrinimas? Tikriausiai taip ir yra. Ėmiau pykti. Nemėgstu, kai mane kritikuoja. Juo labiau žmogus, kuris apie strigojų žudymą kalba kaip apie prastą užsiėmimą. – Klausyk, nežinau, nei kas tu, nei iš kur viską žinai, bet neketinu čia stovėti ir... Pajutusi šleikštulį įsitempiau, palto kišenėje sugraibiau sidabro kuolelį. Sidnė tebebuvo susierzinusi, bet pastebėjusi mano reakciją sutriko. Pastabi, nieko nepasakysi. – Kas nutiko? – Tau teks paslėpti dar vieną kūną, – vos spėjus ištarti tuos žodžius, ją puolė strigojus.


Kraujo pažadas