Page 1

išrinktoji

69


P. C. Cast ir Kristin Cast

lėtai, nes nusprendžiau nesinaudoti katalogų paieška kompiu­ teriuose. Nenorėjau palikti aiškaus elektroninio pėdsako: Zoja Redbird ieško informacijos apie jauniklius, kurie mirė, bet buvo prikelti ir paversti kraujasiurbėmis pabaisomis Vyriausiosios ku­ nigės, piktos, valdingos ir brandinančios nežinia kokį pasaulio užkariavimo planą! Ne. Net aš supratau, kad išeitų šnipštas. Sugaišusi daugiau kaip valandą, jau ėmiau nervintis, kad judu kaip sraigė. Labai gailėjausi nepaprašiusi Damieno pagalbos. Jis ne tik protingas ir greitai skaito, bet ir puikiai moka rasti infor­ maciją. Priglaudusi prie krūtinės „Kūno ir sielos gydymo apeigas“, mėginau pasiekti ant viršutinės lentynos padėtą oda įrištą senutėlę knygą „Kova su blogiu kerais ir apeigomis“. Staiga virš galvos iš­ vydau ranką, ir kažkas lengvai pasiekė knygą. Nerangiai atsigręžusi vos neatsitrenkiau į Loreną Bleiką. – Mat kaip, „Kova su blogiu“? Kodėl gi ja susidomėjai? Atsidūrusi taip arti jo, dar labiau nervinausi. – Juk žinot, kokia aš (ne, tikrai nežino). Viskuo rūpinuosi iš anksto. Lorenas sutrikęs suraukė kaktą. – Manai, tuojau užpuls blogis? – Ne! – per greitai atsakiau. Tada nusijuokiau, stengdamasi kalbėti linksmai ir lengvabūdiškai, bet Lorenas aiškiai matė, kad apsimetinėju. – Na, prieš porą mėnesių niekas nesitikėjo, kad Af­ roditė nesuvaldys pulko kraujasiurbių vampyrų dvasių, bet nesu­ valdė. Tad nusprendžiau, suprantat, atsarga gėdos nedaro. – Die­ vuliau, kokia aš kvėša. – Gal ir teisingai. Tai nesirengi atremti kokį tikrą pavojų? Mažumėlę nustebau, pamačiusi žvitrias ir smalsias jo akis. – Nea, – atsakiau atsainiai. – Tik stengiuosi būti gera Tamsos dukrų vadovė. Jis pažvelgė į apeigų knygas. 70


išrinktoji

– Nepamirši, kad šitos apeigos tinka tik suaugusiems vam­ pyrams? Jei suserga jaunikliai, deja, baigiasi prastai. Jų kūnas at­ meta Permainas, ir jie miršta, – švelniau pridūrė Lorenas. – Tu juk nesergi? – Ak, vaje, ne! – išpyškinau. – Nesergu. Tik kad... – dvejo­ jau, kaip pasiaiškinti. Staiga apimta įkvėpimo, išbėriau: – Gėda prisipažinti, bet pamaniau, kad turiu papildomai mokytis, jei jau ketinu tapti Vyriausiąja kunige. Lorenas nusišypsojo. – O ko gi čia gėdytis? Nelaikau tavęs kvailute moterėle, kuriai atrodo, kad būti apsiskaičiusiai ir išsilavinusiai gėda. Pajutau, kaip šyla skruostai – jis pavadino mane „moterimi“, tai daug geriau, negu būti vadinamai jaunikle ar mergaite. Su Bleiku visada jaučiuosi tokia suaugusi, tokia moteriška. – Ne, ne dėl to. Gėda, nes tikėdamasi vieną dieną tapti Vy­ riausiąja kunige, galiu pasirodyti išpuikusi. – Sakyčiau, taip manyti logiška, o toks pasitikėjimas savimi visai pagrįstas. – Bleiko šypsnys šildė, dievaži pajutau kaistant odą. – Mane visada traukia savimi pasitikinčios moterys. Jergutėliau, net keliai linksta. – Tu nė nenutuoki, kokia esi nepaprasta, tiesa, Zoja? Tu uni­ kali. Ne tokia kaip kiti jaunikliai. Tu deivė tarp tų, kurios save laiko pusdeivėmis, – kai jis paglostė man skruostą, ir ranka stab­ telėjo prie tatuiruočių aplink akis, maniau, ištirpsiu tarp lenty­ nų. – „Žinau, juoda lyg pragaras esi. Bet man atrodai tu žvaigždė šviesi.“ – Iš kur čia? Nuo Loreno prisilietimo mano kūnas ėmė dilgčioti, galva ap­ svaigo. Nuostabiu žemu balsu jis deklamavo man eiles.  Šekspyras V.: Dramos: sonetai. Vilnius: Vaga, 1986. Vertė A. Churginas.

71


P. C. Cast ir Kristin Cast

– Iš Šekspyro, – sumurmėjo jis, nykščiu švelniai braukdamas per tatuiruotes, puošiančias mano skruostikaulį. – Iš vieno sonetų, parašytų Tamsiajai damai, tikrajai jo meilei. Visi žinome, kad jis buvo vampyras. Tačiau spėjame, kad tikroji jo gyvenimo meilė buvo jauna mergaitė, ji buvo Pažymėta ir mirė, neatlaikiusi Permainų. – Maniau, suaugusiems vampyrams nevalia bičiuliautis su jaunikliais. Stovėjome taip arti kits kito, kad pakako kuždesio – jis puikiai mane girdėjo. – Nevalia. Visai nedera. Bet kartais du žmones siejanti trauka nepaiso nei vampyrų ir jauniklių bendravimo taisyklių, nei am­ žiaus, nei doros. Ar tiki tokia trauka, Zoja? Jis apie mudu! Žvelgėme viens kitam į akis, ir aš tiesiog tirpau jame. Ryškų Loreno tatuiruočių raštą sudarė painios susikertančios linijos, panašios į žaibus, jos tobulai derėjo prie tamsių plaukų ir akių. Jis buvo toks nežmoniškai gražus ir tiek daug už mane vy­ resnis, kad tuo pat metu ir neįtikėtinai traukė, ir mirtinai gąsdino. Bijojau, kad pati nepastebėsiu, kaip prisižaisiu. Tačiau trauka buvo stipri – tikrai peržengė leistinas vampyrų ir jauniklių bendravimo ribas. Pro Eriko akis nepraslydo, kaip Lorenas į mane spokso. Erikas... Mane užliejo kaltė. Jis kristų negyvas, jei pamatytų, kas dedasi tarp mudviejų su Lorenu. Galvoje šmėkštelėjo pikta mintis: „Erikas manęs nemato“ ir giliai atsidususi, net virpėdama, pratariau: – Taip. Tikiu tokia trauka. O jūs? – Dabar ir aš tikiu, – jis liūdnai šyptelėjo. Staiga pasirodė labai jaunas, gražus ir toks trapus, kad mano mintys apie kaltę Erikui išgaravo. Norėjau apkabinti Loreną ir paguosti. Jau drąsinausi tą padaryti, bet kiti jo žodžiai taip nustebino, kad visai pamiršau nuskriausto vaiko šypseną. – Grįžau vakar, nes žinojau, kad tavo gimtadienis. 72


išrinktoji

Apstulbusi krūptelėjau. – Tikrai? Jis linktelėjo galva, toliau glostydamas pirštu man skruostą. – Ieškojau tavęs, bet užtikau su Eriku. – Loreno veidas apniu­ ko, balsas pasidarė žemas ir šaižus. – Man visai nepatiko, kad jis tave graibė. Sutrikau, nežinojau, ką atsakyti. Man buvo baisiausiai gėda, kad Lorenas pamatė mudu su Eriku graibantis. Tačiau iš tikrų­ jų mes nedarėme nieko bloga. Juk Erikas – mano vaikinas, ir ką mudu veikiame sykiu – ne Loreno rūpestis. Bet, žvelgdama jam į akis, supratau, kad norėčiau, jog Lorenui tai rūpėtų. Lyg perskaitęs mano mintis, jis liovėsi glostęs skruostą ir nu­ suko akis. – Suprantu. Neturiu teisės pykti, kad draugauji su Eriku. Juk ne mano reikalas. Švelniai paliečiau jo smakrą, atgręžiau veidą į save, kad žvelgtų tiesiai man į akis. – Ar norėtum, kad būtų tavo? – Neapsakomai norėčiau, – tarė jis. Paskui numetė knygą – iki šiol ją laikė – suėmė abiem rankomis mano veidą – nykščius pri­ dėjo prie lūpų, o kitais pirštais šiaušė plaukus. – Atėjo mano eilė pabučiuoti sukaktuvininkę. Jis bučiavo mane į lūpas, bet atrodė, kad užvaldė kūną ir sielą. Na, ir Erikas gerai bučiuojasi. Hitą bučiuoju nuo trečios klasės, todėl jo bučiniai maloniai savi. Lorenas – vyras. Bučiuodamas jis nedvejojo. Jo lūpos ir liežuvis klausė jo norų. Patyriau keistą ste­ buklą. Kai jį bučiavau, pasijutau moterimi. Subrendusia ir galin­ ga, žinančia, ko noriu. Bučiavomės, kol uždusome. Lorenas tebelaikė suėmęs mano vei­ dą, bet atsitraukė tiek, kad vėl galėtume pažvelgti kits kitam į akis. – Negerai padariau, – tarė jis. 73


P. C. Cast ir Kristin Cast

– Tikrai, – atsakiau, bet dėl to juk negalėjau liautis įžūliai žvel­ gusi į jį. Vienoje rankoje vis dar gniaužiau kvailą gydymo apei­ gų ir kerų knygą, kita buvau atsirėmusi jam į krūtinę. Išskėstus pirštus užkišau už prasagstytos marškinių apykaklės ir paliečiau nuogą odą. Lorenas suvirpėjo, aš tą virpesį pajutau kažkur giliai po krūtine. – Bus nelengva, – tarė jis. – Žinau, – atsakiau. – Bet aš nenoriu liautis. – Ir aš ne, – pritariau. – Apie mus niekam nevalia žinoti. Bent kol kas. – Gerai, – linktelėjau, nors ne visai supratau, ką būtų galima apie mudu sužinoti. Nuo minties, jog jis prašo manęs užmegzti slaptą romaną, pilvas keistai sugurgė. Lorenas vėl mane pabučiavo. Šįsyk jo lūpos buvo saldžios, šil­ tos ir labai labai švelnios, ir gurgėjimas pilve nurimo. – Vos nepamiršau, – sukuždėjo Lorenas, neatitraukdamas lūpų. – Šį tą tau turiu. – Jis vėl skubiai mane pakštelėjo, o tada įniko raustis juodų kelnių kišenėse. Šypsodamasis ištraukė mažą auksinę papuošalų dėžutę. Padavė ją man, tardamas: – Sveikinu su gimtadieniu, Zoja. Mano širdis pašėlusiai daužėsi krūtinėje, atidariau dėžutę ir aiktelėjau: – Jergutėliau! Kokie gražūs! Lyg gražutėlė suakmenėjusi svajonė dėžutėje spindėjo mažu­ čiai deimantiniai auskarai. Jie nebuvo dideli ir ryškūs, bet maži ir dailūs, tokie skaidrūs ir tviskantys, kad kone akis gėlė. Trum­ pai prisiminiau mielą Eriko šypseną, kai įteikė man pakabutį su sniego seniu. Paskui sąžinė prabilo močiutės balsu, jis įspėjo, kad tikrai nevalia priimti iš vyriškio tokios brangios dovanos, tačiau Eriko atvaizdą ir močiutės persergėjimą nustelbė Loreno žodžiai: 74


išrinktoji

– Pamačiau juos ir pagalvojau apie tave – tobulą, žavią ir ugningą. – Ak, Lorenai! Tokio gražaus papuošalo dar niekada nesu turė­ jusi, – prisiglaudžiau prie jo, pakėliau galvą, o jis pasilenkęs apka­ bino mane ir bučiavo, kol, regėjos, viršugalvis sprogs. – Nagi, įsisek, – sukuždėjo Lorenas, kol nespėjau atgauti kva­ po po bučinio. Šiandien auskarų nesegėjau, todėl dovanotuosius įsivėriau aki­ mirksniu. – Skaitykloje kaba senas veidrodis. Eikš, pažiūrėk. Sukrovėme knygas į lentynas, ir Lorenas, paėmęs mane už ran­ kos, nusivedė į jaukų mediatekos kampą, ten stovėjo minkšta sofa ir du tokie pat patogūs krėslai. Ant sienos tarp jų kabojo didelis, seno­ vinis veidrodis paauksuotais rėmais. Lorenas stovėjo man už nugaros, uždėjęs rankas ant pečių, tad veidrodyje atsispindėjome abu. Užsiki­ šau vešlius plaukus už ausų ir pasukiojau galvą į šalis, deimančiukų paviršiai žaižaravo, atmušdami mirgančių lempelių šviesą. – Kaip gražu, – pasakiau. Lorenas spustelėjo man pečius ir prisiglaudė. – Tai tu graži, – atsakė jis. Tuomet, tebežiūrėdamas į mano atspindį, pasilenkė prie vienos deimantu papuoštos ausies ir su­ kuždėjo: – Manau, šiandien tau mokslų jau pakaks. Eime į mano kambarį. Mačiau, kaip apsunko akių vokai, kai Lorenas apibėrė buči­ niais kaklą, tatuiruotėmis nusekė iki pat peties. Tada supratau, ko iš tikrųjų jis prašo, ir mano kūną sukaustė baimė. Jis nori, kad eičiau pas jį mylėtis! Aš to nenoriu! Na, gerai, gal ir noriu. Bent teoriškai. Bet iš tikrųjų prarasti nekaltybę su šituo neįtikėtinai gra­ žiu ir patyrusiu vyru dabar pat? Šiandien? Pritrūkusi oro, neran­ giai išsivadavau iš jo glėbio. 75


P. C. Cast ir Kristin Cast

– Kad... negaliu. – Ieškojau pasiteisinimo, mėginau rasti ne­ kvailų ir svarių argumentų. Už sofos stovintis laikrodis ėmė iš­ kilmingai mušti septintą, ir man staiga palengvėjo. – Negaliu, sutariau susitikti su Šone, Erina ir kitais seniūnais penkiolika po septynių, ketiname pasitreniruoti prieš rytojaus apeigas. Lorenas šyptelėjo. – Kokia uoli Tamsos dukrų vadovė. Ką gi, teks palaukti kito karto. – Jis prisiartino, maniau, vėl pabučiuos. Tačiau palietė man veidą, paglostė tatuiruotes. Nuo jo prisilietimo visa suvir­ pėjau ir ėmiau gaudyti orą. – Jei persigalvosi, būsiu poeto bute. Žinai, kur jis? Linktelėjau galva – kalbėti vis dar buvo sunku. Visi žino, kad poeta laureatus apsistoja vienas visame trečiame mokytojų pastato aukšte. Ne sykį girdėjau, kaip Dvynukės svajoja būti su­ vyniotos kaip milžiniškos dovanėlės ir pristatytos į meilės butą (taip jos jį vadina). – Gerai. Lauksiu tavęs, net jei nuspręsi nepasigailėti manęs ir neateiti. Kol atgavau amą, Lorenas apsigręžė ir patraukė sau. – Tačiau aš tikrai negaliu ateiti, tai kada vėl pasimatysime? Jis pažvelgė į mane per petį, seksualiai, supratingai šypsodamasis. – Nesijaudink, mano mažoji Vyriausioji kunige, aš pas tave ateisiu. Kai jis išėjo, susmukau ant sofos. Kojos atrodė kaip guminės, širdis skausmingai daužėsi. Virpėdama paliečiau vieną deimantinį auskarą. Jis atrodė šaltas, o perlinis sniego senis, tarsi priekaištas kabąs ant kaklo, ir sidabrinė apyrankė ant riešo – šilti. Net karšti. Užsidengiau rankomis veidą ir gailiai suvaitojau: – Atrodo, virstu kekše.

76


išrinktoji

– Teisingai. Pamiršau. – Atsidusau. – Taip, prieš uždarydama ratą, paskelbsiu du vaikus, kuriuos siūlau į Tarybą. – Ką tokius? – paklausė Damienas. – Hmm, kol kas turiu daugiau negu du kandidatus. Apsisprę­ siu šįvakar. – Pamelavau. Iš tikrųjų dar nė vieno nebuvau numa­ čiusi. Nenorėjau apie tai net galvoti, nes vienas iš tų dviejų vaikų Taryboje užims Stivės Rei vietą. Tuomet prisiminiau, kad iš ti­ krųjų dabartinė Taryba turėtų padėti man nuspręsti, ką pasirink­ ti. – Galbūt rytoj prieš apeigas susitikim ir pasitarkim. – Nesinervink, Z., – tarė Erikas. – Išsirink du, ir tiek. Mes pritarsim. Man baisiausiai palengvėjo. – Tikrai? Bičiuliai vienu balsu atsakė „gerai“ ir „kodėl ne“. Jie visiškai manimi pasitikėjo. Vaje. – Tai gerai. Ar apeigų tvarka visiems aiški? – paklausiau. Jie linktelėjo galvas. – Puiku. Tada pasimokykime kerėti ratą. Kaip visada mano gyvenimo nesąmonės ir įtampa išgaravo. Kai tik imdavau kerėti ratą ir kviesti penkis elementus, su kuriais jaučiu ypatingą ryšį, arba turiu jų sugebėjimų, mano dovanos tei­ kiamas jaudulys ir malonumas (laimė) nustelbia visa kita. Artin­ damasi prie Damieno jutau, kaip atsipalaiduoju, rimstu, atlėgsta širdis. Ilgu plonu degtuku brūkštelėjau per šiurkštų cilindro du­ gną. Liepsnai įsižiebus tariau: – Kviečiu į mūsų ratą orą. Jo įkvepiame vos gimę, todėl jį pir­ mąjį iš elementų ir šaukiame. Ateik, ore! Paliečiau degtuku geltonąją Damieno žvakę. Kilo pašėlęs vėjo gūsis, bet ji neužgeso. Jis apsupo mudu su Damienu tarsi links­ mas, nebaisus viesuliukas. Mudu nusišypsojome. 81


P. C. Cast ir Kristin Cast

– Turbūt niekada nepaliausiu stebėtis, – sukuždėjo jis. – Ir aš, – atsakiau ir užpūčiau liepsnojantį degtuką. Paskui pagal laikrodžio rodyklę priėjau prie Šonės su raudona žvake. Girdėjau, kaip ji panosėje kažką niūniuoja, o kai jau traukiau degtuką, paži­ nau seną Džimo Morisono dainą „Light My Fire“. Šyptelėjau. – Ugnis mus šildo aistros liepsna. Kviečiu ugnį į mūsų ratą! Kaip visada Šonės žvakę vos bakstelėjau degtuku. Ji išsyk užsi­ liepsnojo, šviesa ir šiluma glostydama mūsų odą. – Štai kokia aš karšta pupytė, – pasigyrė Šonė. – Na, Niktė tikrai taikliai parinko tau elementą, – atsakiau. Tada priėjau prie Erinos, draugė kone virpėjo iš susijaudinimo. Degtukas dar liepsnojo, tad šyptelėjau Erinai ir tariau: – Vanduo – tikra ugnies priešybė, o Erina – tikra Šonės dvy­ nukė. Kviečiu vandenį į mūsų ratą! Prikišau degtuką prie mėlynosios žvakės, ir išsyk pajutau jūros kvapus ir garsus. Dievaži jutau, kaip kojas skalauja ugnies įkaitin­ tas, bet vėsinantis, šiltas atogrąžų vanduo. – Koks mielas vandenukas, – sučiauškėjo Erina. Paskui giliai atsikvėpiau dėl drąsos ir ramiai šypsodamasi pri­ ėjau prie Eriko. Jis stovėjo rate ir laikė žaliąją žvakę, žyminčią ke­ tvirtą rato elementą – žemę. – Kaip tu? – paklausiau. Erikas atrodė kiek pablyškęs, bet linktelėjo galva ir tvirtai, už­ tikrintai atsakė: – Pasiruošęs. Pakėliau liepsnojantį degtuką ir... – Ak! Velnias! Lyg visiška kvėša, o ne būsima Vyriausioji kunigė ir vienintelė jauniklė, apdovanota visų penkių elementų sugebėjimais, nume­ čiau degtuką, nes laikiau jį tarp pirštų, kol nudegiau. Graudžiai pažvelgiau į Eriką, paskui apsidairiau po beveik baigtą ratą. 82


išrinktoji

– Atsiprašau. Draugai numojo ranka į mano nerangumą. Cilindre ieškoda­ ma kito degtuko, gręžiausi į Eriką. Staiga man toptelėjo, ką pama­ čiau – tiksliau, ko nepamačiau. Damieno, Šonės ir Erinos nejungė gija. Jų žvakės degė. Ele­ mentai apsireiškė. Bet mus siejęs ryšys, kurį jusdavome nuo pat pirmojo savo sukerėto rato, toks stiprus, kad net būdavo matyti kaip daili mus siejanti šviesos gija, kažkur dingo. Nežinodama, ką daryti, mintimis paprašiau Niktės: „Deive, meldžiu parodyti, ką daryti, kad atkurčiau ratą be Stivės Rei.“ Paskui uždegiau degtuką ir drąsinamai šyptelėjau Erikui. – Žemė mus nešioja ir globoja. Ketvirtuoju elementu į mūsų ratą kviečiu žemę! Paėmusi ilgą degtuką, prikišau jį prie žalios žvakės dagties. Erikas aiktelėjo iš skausmo, žvakė išsprūdo jam iš rankos ir nusi­ rito tolyn nuo rato į tirštus šešėlius anapus medžio. Erikas trynėsi ranką ir bambėjo, kad jam kažkas įgėlė. Tuo pat metu iš tamsos pasigirdo keiksmų tirada, kažkas artėjo prie mūsų labai įpykęs. – Po galais! Ak! Šūdas! Kas čia... Iš šešėlių išniro Afroditė, nešina užgesusia žaliąja žvake. Ji try­ nėsi nemenką raudoną guzą ant kaktos. – Ak, kokia laimė. Šūdas, ir kaip aš nepagalvojau. Man liepia ateiti čia, – ji nutilo, pažvelgė į medį, žolę ir suraukė dailią nosy­ tę, – į laukus, į gamtos prieglobstį, – ir ką čia randu, be purvo ir vabalų? Nagi, būrį pusgalvių, dar mane ir šūdais apmėto, – pik­ tinosi ji. – Gaila, nesugalvojome, – meiliai atsakė Erina. – Afrodite, tu pikčiurna pragaro žiežula, – taip pat meiliai pri­ tarė Šonė. – Kvėšos, nešnekėkit su manim. Nekreipdama dėmesio į barnį, paklausiau: 83


P. C. Cast ir Kristin Cast

– Kas tau liepė čia ateiti? Afroditė pažvelgė man į akis. – Niktė, – atsakė ji. – Liaukis! – Kurgi ne! – Negali būti! Vienas per kitą šūkavo Damienas ir Dvynukės. Pastebėjau, kad Erikas įtartinai tyli. Iškėliau ranką. – Gana! – riktelėjau, ir jie nutilo. – Kodėl Niktė liepė tau čia ateiti? – paklausiau Afroditės. Vis dar žvelgdama man tiesiai į akis, ji prisiartino. Vos dirste­ lėjusi į Eriką, tarė: – Traukis, nevykėli buvęs vaikine. Mano nuostabai, Erikas pasitraukė, o Afroditė užėmė jo vietą. – Iškviesk žemę ir uždek žvakę, pati pamatysi, – pasiūlė ji. Niekam nespėjus paprieštarauti, paklusau vidiniam balsui, jis man jau buvo spėjęs pranešti, kas nutiks. – Žemė mus nešioja ir globoja. Ketvirtuoju elementu į mūsų ratą kviečiu žemę! – pakartojau ir paliečiau įžiebtu degtuku žaliąją žvakę. Ši išsyk užsiliepsnojo, ir mudvi su Afrodite apgaubė sodrūs vidurvasario pievos kvapai ir garsai. Afroditė tyliai prašneko: – Niktė nusprendė, kad mano jau apdergtame gyvenime šūdo dar per maža. Tad dabar įgijau ir žemės sugebėjimų. Kaip manai, ironiška?

84


P. C. Cast ir Kristin Cast

Dvyliktas skyriu s __

Supratau, kad Stivė Rei atėjo į pavėsinę pirma manęs. Nema­ čiau jos, bet užuodžiau. Fu. Rimtai fu. Tikėjausi, vonia ir šampū­ nas smarvę išnaikins, bet ir abejojau. Juk mano draugė, šiaip ar taip, mirusi. – Stive Rei, pasirodyk, – šūktelėjau kaip įmanydama tyliau. Na, vampyrai moka vaikščioti tyliai ir susikurti nematomumo burbulą. Tai sugeba ir jaunikliai. Tik ne taip gerai. Esu neįtikėti­ nai apdovanota jauniklė, todėl lieku nepastebėta žmonių, pavyz­ džiui, muziejaus apsaugininkų, trečią valandą nakties žiopsančių pro langus. Tad neabejojau, kad liksiu nepastebėta kerinčios mu­ ziejaus teritorijos prieblandoje, bet nenutuokiau, ar galėsiu paslėp­ ti ir Stivę Rei. Reikia stverti ją ir sprukti iš čia. – Nagi, išlįsk. Atnešiau drabužių, kraujo ir naujausią Kenio Česnio kompaktinę plokštelę. Plokštelė buvo įžūlus kyšis. Stivė Rei nesuvokiamai spango nuo Kenio Česnio. Ir aš nesuprantu ko. – Kraujo! Iš krūmų, augančių už pavėsinės, sušnypštė balsas. Taip būtų kalbėjusi siaubingai peršalusi ir visiškai pakvaišusi Stivė Rei. Priėjau ir pažvelgiau į vešlią, bet dailiai apkarpytą gyvatvorę kitapus pavėsinės. – Stive Rei? 108


išrinktoji

Šiurpiu rūdžių raudoniu švytinčiomis akimis ji išsikapanojo iš krūmų ir atsvirduliavo prie manęs. – Duokš kraujo! Jergutėliau, atrodė kaip visiška pamišėlė. Kyštelėjau ranką į krepšį, ištraukiau maišelį kraujo ir padaviau. – Luktelėk, kažkur turėjau žirkles, tuoj... Šlykščiai suurzgusi Stivė Rei dantimis (hmm, tiksliau, iltimis) atplėšė maišelio kraštą ir susikliukino kraują į gerklę. Išsunkusi iki paskutinio lašo, numetė maišelį. Uždususi lyg po bėgimo varžybų, pagaliau pažvelgė į mane. – Bjauriai, ar ne? Šypsojausi ir stengiausi neparodyti, kaip siaubingai pasibaisėjau. – Na, mano močiutė sako, kad gražiai kalbantis ir gražiai besielgiantis žmogus visada patrauklesnis, tad kitą sykį sakyk ne „bjauriai“, o „bjauru“, ir nepamiršk gražiai paprašyti. – Noriu dar kraujo. – Turiu dar keturis maišelius. Jie bute, kur tu dabar pagyvensi, šaldytuve. Persirengsi čia ar palauksi, kol nuvažiuosim ir gausi pa­ lįsti po dušu? Visai netoli. – Ką čia šneki? Duok man drabužių ir kraujo. Jos akys švytėjo ne taip ryškiai, bet vis tiek buvo piktos ir pa­ klaikusios. Stivė Rei atrodė dar liesesnė ir labiau išblyškusi negu vakar. Giliai atsikvėpiau. – Liaukis, Stive Rei. – Negaliu liautis. Tokia dabar esu. Ir nieko čia nepakeisi. Manęs nepakeisi, – ji parodė pusmėnulio kontūrą ant savo kaktos. – Jis niekada neužsipildys, aš visada būsiu mirusi. Pažvelgiau į jos pusmėnulį. Ar jis blunka? Man pasidingojo, kad jis blankesnis ar bent ne toks ryškus. Nieko gero. Labai sutri­ kau. Nesumečiau, ką pasakyti, kaip tik: „Tu ne mirusi.“ – O jaučiuosi mirusi. 109


P. C. Cast ir Kristin Cast

– Ir atrodai truputį mirusi. Kai aš atrodau mėšlinai, dažniau­ siai taip ir jaučiuosi. Galbūt iš dalies dėl to tau taip negera, – kyš­ telėjau ranką į krepšį ir ištraukiau vieną kaubojišką batą. – Žiūrėk, ką tau atnešiau. – Batai pasaulio neišgelbės. – Dėl to Stivė Rei ir anksčiau ginčydavosi su Dvynukėmis, jos balse išgirdau senojo įkarščio gaidelę. – Dvynukės nesutiktų. Pažįstama gaidelė jos balse greitai pranyko, jis liko bespalvis ir šaltas. – O ką Dvynukės pasakytų dabar mane pamačiusios? Pažvelgiau į raudonas Stivės Rei akis. – Pasakytų, kad tau reikia nusiprausti ir pasigydyti galvą, bet kartu nepaprastai apsidžiaugtų, kad tu gyva. – Aš ne gyva. Tik tu niekaip nesupranti. – Stive Rei, aš ir nesuprasiu, nes vaikštai ir kalbi. Manau, tu visai ne mirusi, tu tik pasikeitei. Persimainei ne taip kaip aš, tai yra netapai tokia suaugusia vampyre, prie kokių esame pratę. Per­ simainei kažkaip kitaip, turbūt tau sunkiau negu man. Todėl šitaip kankiniesi. Leisk tau padėti. Patikėk, viskas baigsis laimingai. – Nesuprantu, kodėl taip nusprendei, – atkirto ji. Pasakiau, ką jutau širdies gilumoje, ir tą pat akimirką supratau kalbanti teisingai. – Neabejoju, tau viskas bus gerai, nes Niktė vis tiek tave myli ir šitaip nutikti ji leido ne veltui. Raudonose Stivės Rei akyse šmėstelėjo skausminga viltis. – Tikrai manai, kad Niktė manęs neapleido? – Nei Niktė, nei aš, – nekreipdama dėmesio į smarvę, stipriai apkabinau Stivę Rei, ji manęs – ne, bet ir neatšoko, ir nekando man į kaklą, tad nusprendžiau, jog stumiamės pirmyn. – Eime. Butas, kurį tau suradau, visai čia pat. 110


išrinktoji

Pasisukau eiti, tikėdamasi, kad Stivė Rei seks iš paskos. Ji kiek padvejojo ir nusekė. Muziejaus teritorijos pakraščiu išėjome į Rokfordo gatvę. Dvidešimt septintoji gatvė, kurioje stovi Afrodi­ tės rūmai (tiksliau, pamišėlių jos tėvų rūmai), yra iškart pasukus iš Rokfordo. Mažumėlę apspangusi tamsoje sliūkinau gatvės vidu­ riu, stengiausi apgaubti mus tyla ir padaryti nematomas, o Stivė Rei pėdino atsilikusi per porą žingsnių. Buvo tamsu ir nežemiškai tylu. Pažvelgiau pro nuogas didžiulių senų medžių, augančių prie gatvės, šakas. Turėjau išvysti beveik pilną mėnulį, bet jį dengė de­ besys, pro juos skverbėsi blanki balta šviesa. Pasidarė šalta, džiau­ giausi, kad pasikeitusi medžiagų apykaita saugo nuo žvarbaus vėjo. Nežinau, ar Stivė Rei jaučia orų kaitą, ir jau norėjau paklausti, bet staiga ji prašneko pati: – Neferetė supyks. – Kodėl? – Kad aš su tavim, o ne su kitais. – Stivė Rei atrodė tikrai išsigandusi ir nervingai kasėsi ranką. – Nurimk, Neferetė nesužinos, kad tu su manim, bent tol, kol pačios jai nepranešim. – Sužinos, vos grįš ir pamatys, kad manęs nėra su kitais. – Ne, ji tik sužinos, kad tavęs nėra. Maža kas tau galėjo nutik­ ti, – tuomet man toptelėjo tokia neįtikėtina mintis, kad sustojau lyg įbesta. – Stive Rei! Tau nebereikia laikytis šalia suaugusių vampyrų! – Kaip? – Tu tikrai Persimainei! Tu nekosti ir nemiršti! – Zoja, aš jau numiriau. – Ne ne ne! Ne tai turėjau galvoje, – čiupau Stivę Rei už ran­ kos, tačiau ši tučtuojau ją ištraukė ir žengė atatupsta. – Tu gali gyventi viena. Tai sugeba tik suaugę vampyrai. Taigi, aš neklydau. Tu Persimainei, tik kitaip! – Ar tai gerai? 111


P. C. Cast ir Kristin Cast

– Taip! – Širdyje taip drąsiai nedžiūgavau, bet Stivė Rei turėjo matyti mane puikiai nusiteikusią. Be to, ji ne kažin kaip atrodė. Na, dar blogiau, šlykščiau negu visada. – Kas tau? – Man reikia kraujo! – Virpančia ranka ji persibraukė murziną veidą. – To mažo maišelio negana. Juk vakar neleidai man pasimai­ tinti, tad nevalgiau nuo užvakar. Kai nevalgau, būna... blogai. – Ji keistai pakreipė galvą, lyg klausytųsi vėjo dvelksmo. – Girdžiu, kaip kraujas murma jų gyslose. – Kieno gyslose? – paklausiau ir pasišlykštėjusi, ir susidomėjusi. Ji žvėriškai grakščiai mostelėjo ranka. – Aplink miegančių žmonių. – Stivės Rei balsas virto kimiu murmesiu. Kažkodėl užsinorėjau prieiti arčiau, nors jos akys vėl suspindo ryškiai raudonai, ir ji taip dvokė, jog kone žiaugčio­ jau. – Vienas nemiega, – ji parodė didelius rūmus dešinėje nuo mūsų. – Mergina... paauglė... ji viena kambaryje... Stivės Rei balsas skambėjo kaip viliojantis prodainis. Mano šir­ dis daužėsi krūtinėje. – Iš kur žinai? – sukuždėjau. Ji pažvelgė į mane degančiomis akimis. – Aš daug žinau. Žinau, kaip tu trokšti kraujo. Užuodžiu. Ir ko gi tvardaisi? Eime į tą namą. Į merginos kambarį, sykiu ją griebsim. Su tavim ja pasidalyčiau, Zoja. Suakmenėjau nuo Stivės Rei akyse degančios aistros ir savo pačios troškulio. Žmogaus kraujo neragavau nuo tada, kai mane girdė Hitas, daugiau kaip prieš mėnesį. Prisiminus tą svaiginamą skonį, kūną net maudė. Apspangusi klausiausi, kaip Stivė Rei rez­ ga tamsų tinklą, kuriuo įtrauks mane į žavią, lipnią gelmę. – Galiu parodyti, kaip patekti į namą. Jaučiu slaptus takus. Galėtum priversti merginą mane pakviesti – negaliu užeiti į na­ mus nepakviesta. Bet kai įeičiau... – Stivė Rei nusikvatojo. 112


išrinktoji

Nuo jos juoko atsipeikėjau. Stivė Rei juokdavosi linksmiausiai pasaulyje. Smagiai, jaunatviškai ir nekaltai mylėdama gyvenimą. O dabar iš jos burnos sklido piktas, kraupus to džiugesio aidas. – Butas vos už poros namų. Šaldytuve yra kraujo, – apsisukau ir sparčiai nužingsniavau gatve. – Jis ne šiltas ir ne šviežias, – Stivė Rei pyktelėjo, bet vis tiek ėjo paskui mane. – Šviežias, bute yra mikrobangų krosnelė. Galėsi pasišildyti. Ji nieko nebeatsakė. Netrukus pasiekėme rūmus. Nuvedžiau ją į butą virš garažo, atidariau laukujes duris ir žengiau vidun. Užkopusi iki pusės laiptų, pamačiau, kad Stivė Rei nelipa paskui. Grįžusi prie durų, išvydau, kad ji stovi lauke, tamsoje. Švyti tik raudonos jos akys. – Turi mane pakviesti, – priminė ji. – Ak, tikrai, – gerai nesiklausiau jos kalbų, o dabar, įsitiki­ nusi, kad Stivė Rei pasikeitė iš esmės, net krūptelėjau priblokš­ ta. – Hmm, na, užeik, – skubiai pasakiau. Stivė Rei žengė žingsnį ir atsitrenkė į nematomą kliūtį. Ji skaudžiai suinkštė, paskui suurzgė. Dėbtelėjo į mane degančio­ mis akimis. – Matyt, nieko nebus. Negaliu įeiti. – Maniau, užtenka pakviesti. – Pakviesti turi tas, kas čia gyvena, o tu negyveni. – Aš čia gyvenu. Užeik! – šaltai ir mandagiai nuo laiptų viršaus šūktelėjo Afroditė. Jos balsas buvo nemaloniai panašus į mamos. Stivė Rei be jokio vargo peržengė slenkstį. Ėmė kopti laiptais ir jau buvo beveik pasivijusi mane, kai tikriausiai pažino Afroditės balsą. Jos veidas sužvėrėjo, akys virto plyšeliais. – Tu atsivedei mane į jos namus! – Stivė Rei kalbėjo su ma­ nim, o žiūrėjo į Afroditę. – Taip, ir visai nesunku paaiškinti kodėl. 113


P. C. Cast ir Kristin Cast

Svarsčiau, ar nereikės jos stverti, jei netyčia sumanytų sprukti, paskui prisiminiau, kokia nežmoniškai stipri pasidarė Stivė Rei. Susikaupusi mąsčiau, ar mano valdomas vėjas spėtų užtrenkti du­ ris, kol ji nespėjo pabėgti. – Kam čia aiškinti! Juk žinai, kad nekenčiu Afroditės. – Sti­ vė Rei pagaliau pažvelgė į mane. – Aš mirštu, ir tavo drauge tampa ji? Jau žiojausi raminti Stivės Rei, kad su Afrodite nesusikukavau, bet Afroditė užbėgo man už akių. – Atsipeikėk. Mes su Zoja ne draugės. Ir jūsų pašlemėkų banda nesuiro. Aš čia dalyvauju tik dėl labai jau savotiško Niktės humo­ ro jausmo. Nori užeik, nori prasmek po velnių. Man nusi... – ji liovėsi šaipytis ir piktai nužingsniavo į kambarį. – Pasitiki manim? – paklausiau Stivės Rei. Ji ilgai žvelgė į mane, paskui atsakė: – Taip. – Tada eime. Užkopiau laiptais, Stivė Rei nenoromis sekė įkandin. Afroditė drybsojo ant sofos ir apsimetė žiūrinti MTV. Kai įė­ jome, suraukė nosį ir tarė: – Kas čia taip smirda? Lyg dvėseliena... – Ji pamatė Stivę Rei ir išpūtė akis. – Nesvarbu. – Afroditė mostelėjo ranka. – Vonia ten. Padaviau Stivei Rei krepšį. – Imk. Pasikalbėsim, kai nusiprausi. – Pirma kraujo, – atsakė Stivė Rei. – Eik praustis, o aš atnešiu. Stivė Rei pašnairavo į Afroditę, ši spoksojo į televizorių. – Atnešk du, – kone sušnypštė. – Gerai. Du. Daugiau netarusi nė žodžio, Stivė Rei keistu, žvėries žingsniu patraukė koridoriumi. 114


išrinktoji

– Atsipeikėk! Šlykšti, bjauri, tiesiog negaliu žiūrėti, – bėrė Af­ roditė. – Ko manęs neįspėjai? – Įspėjau. Bet manei pati viską žinanti. Prisimeni? – sukuž­ dėjau. Paskui nuskubėjau į virtuvę ir paėmiau du maišelius krau­ jo. – Ir dar pažadėjai būti gera. Pabeldžiau į vonios duris. Stivė Rei neatsiliepė, todėl lėtai pravėriau jas ir pažvelgiau vidun. Ji stovėjo labai gražaus vonios kambario viduryje, laikė rankose džinsus, marškinėlius ir batus ir stebeilijo į juos. Buvo pusiau nusigręžusi nuo manęs, todėl gerai neįžiūrėjau, bet man pasirodė, kad Stivė Rei verkia. – Atnešiau kraujo, – tyliai pratariau. Stivė Rei pasipurtė, persibraukė ranka veidą, tada šveitė drabu­ žius ir batus ant marmurinio paviršiaus prie kriauklės. Rankomis siekė maišelių. Padaviau jai ir žirkles, kurias pačiupau virtuvėje. – Ar nieko netrūksta? – paklausiau. Stivė Rei papurtė galvą. Nežiūrėdama į mane tarė: – Tau smalsu, kaip atrodau nuoga, ar ir pati nori kraujo? – Nei viena, nei kita, – atsakiau visiškai ramiai, stengdamasi nesupykti, nors Stivė Rei tyčia mane erzino. – Lauksiu svetainėje. Gali iškišti senuosius drabužius į koridorių – išmesiu. – Tvirtai uždariau vonios duris. Išvydusi mane Afroditė pakratė galvą. – Manai, tokią pagydysi? – Tyliau! – sušnibždėjau. Tuomet sunkiai atsidrėbiau kitame sofos gale. – Ne, nesitikiu, kad aš tokią pagydysiu. Manau, ją pa­ gydysime tu, Niktė ir aš. Afroditė net nusipurtė. – Ji ne tik bjauriai atrodo, bet ir dvokia. – Tai žino ir Stivė Rei. – Aš tik sakau fu. – Sakyk ką nori, tik neužsimink Stivei Rei. 115


P. C. Cast ir Kristin Cast

– Tuomet noriu pareikšti, kad man ta mergaitė atrodo pavojin­ ga, – tarė Afroditė, iškėlusi ranką, lyg duodama priesaiką. – Api­ būdinsiu ją trimis žodžiais: uždelsto veikimo bomba. Turbūt ji net jūsų pašlemėkų bandą išgąsdintų. – Būk maloni, liaukis šitaip juos pravardžiuoti, – paprašiau. Dieve, kaip pavargau. – Jūs rengiate vėplagalius, – atkirto Afroditė. – Ką tokius? – nesupratau. – Savaitgaliais visi susirenkate ir vieną po kitos žiūrite „Žvaigž­ džių karų“ arba „Žiedų valdovo“ serijas. – Na, ir kas? Afroditė išraiškingai nusivaipė. – Jei nesupranti, kaip tai vėpliška, tai ir esi vėpla. Jūs – tikra pašlemėkų banda. Išgirdau atidarant ir uždarant vonios duris, todėl nebesivargi­ nau aiškinti Afroditei, kad puikiai suprantu, jog tie filmai vėpliški, bet vis tiek smagūs, ypač jei paikioji su bičiuliais, valgai spragėsius ir apkalbinėji gražuolius Anakiną ir Aragorną (man ir Legolasas vi­ sai nieko, bet Dvynukės sako, kad jis labai jau žydras. Damienas, žinoma, jį tiesiog dievina). Virtuvėje po kriaukle suradau šiukšlių maišą ir sugrūdau šlykščius Stivės Rei skudurus, užrišau, paskui pravėriau laukujes duris ir nušveičiau jį nuo laiptų. – Baisu, – pasidygėjo Afroditė. Klestelėjau ant sofos, nekreipdama į ją dėmesio, ir apsimečiau žiūrinti televizorių, nors nieko nemačiau. – O apie ją nekalbėsime? – Afroditė smakru parodė vonios link. – Ji turi vardą. – Smirdi, lyg neturėtų. – Ne. Mes nekalbėsime apie Stivę Rei, kol Stivė Rei neateis čia, – atrėžiau.

116


išrinktoji

A štuonioliktas skyr i u s __

– Hitai, liaukis! – Kūną užliejusią kaitrą paverčiau susierzini­ mu. – Tuneliai. Pasakok, ką prisimeni. – Ak, taip, – jis vėl nusišypsojo miela išdykėlio šypsena. – Ne kažin ką, todėl ir klausiu. Tik dantis, nagus, akis ir panašiai, o pas­ kui tave. Lyg blogas sapnas. Na, išskyrus tave. Ten tai kietai buvo. Klausyk, Z., ar tu mane išgelbėjai? Nusivaipiau ir nusitempiau jį iš paskos. – Taip, išgelbėjau, lepši. – Nuo ko? – Vaje, nejau laikraščių neskaitai? Juk antrame puslapyje rašė. – Tai buvo mielas, nors ir išgalvotas straipsnis, jame buvo ci­ tuojamas labai trumpas, bet iš esmės klaidingas detektyvo Markso pareiškimas. – Aha, bet ten labai mažai papasakota. Kas iš tikrųjų nutiko? Prikandau lūpą ir ėmiau sukti galvą. Jis beveik nieko nepri­ siminė apie Stivę Rei ir jos nemirėlių gaują. Neferetės atminties užtvanka tvirtai tebestovi jo galvoje. Staiga sumojau, jog taip ir turi būti. Kuo mažiau Hitas žinos, tuo mažesnė tikimybė, kad Neferetė jį prisimins ir jau trečią sykį ištrins jam atmintį, – juk tai tikrai nesveika. Be to, Hitas turi gyventi toliau. Kaip žmogus. Ir liautis kraustęsis iš galvos dėl manęs ir vampyrų. 163


P. C. Cast ir Kristin Cast

– Taip ir buvo, kaip parašyta laikraštyje. Nežinau, kas tas žmogus, kažkoks išprotėjęs benamis. Tas pats, kuris nužudė Kri­ są ir Bredą. Suradau tave ir elementų galiomis išvadavau, bet tau buvo prastai. Jis tave subadė ir panašiai. Turbūt todėl ir kyla tokių keistų prisiminimų, jei iš viso ką nors prisimeni. – Dabar jau aš gūžtelėjau pečiais. – Nesuk dėl to galvos, apskritai stenkis negal­ voti. – Hitas jau žiojosi kažką sakyti, bet priėjome įėjimą į parką, ir aš parodžiau suoliuką po artimiausiu dideliu medžiu. – Gal pri­ sėskime šičia? – Gerai, Zo. Jis apglėbė mane, ir mudu priėjome prie suoliuko. Sėsdamasi išsinėriau iš jo glėbio ir pasisukau taip, kad mano keliai įsiręžė į jį ir neleido per daug prisiglausti. Giliai atsikvėpiau ir prisiverčiau pažvelgti Hitui į akis. Kaip nors. Kaip nors. – Hitai, mes nebegalime susitikinėti. Jis suraukė kaktą. Atrodė, sprendžia sunkų žodinį matemati­ kos uždavinį. – Ką čia šneki, Zo? Kodėl nebegalime? – Nes tau taip negerai. Turime vieną kartą viską baigti, – iš­ poškinau, vos jis žiojosi prieštarauti. – Žinau, bus sunku nesima­ tyti, bet tai dėl Įspaudo, Hitai. Tikrai. Aš apie tai skaičiau. Jei nesimatysim, Įspaudas išblės. – Skiedžiau. Knygoje buvo rašoma, kad kartais Įspaudas išblėsta, jei vampyras nesimato su žmogumi, kuriame Įsispaudė. Tikėjausi, kad šįsyk taip ir bus. – Nusiramink. Pamirši mane ir vėl normaliai gyvensi. Man kalbant Hito veido išraiška darėsi vis rimtesnė, kūnas tie­ siog sustingo. Jutau, kaip lėtai plaka jo širdis. Jis prakalbo kaip senis. Labai senas žmogus. Lyg būtų nugyvenęs tūkstantį metų ir žinotų, ką aš vos nutuokiu. – Nenoriu tavęs pamiršti. Net kai numirsiu. Ir man taip yra normalu. Mylėti tave man yra normalu. 164


išrinktoji

– Tu manęs nemyli. Aš tik Įsispaudžiau tavyje, – įtikinėjau. – Nesąmonė! – suriko Hitas. – Neaiškink, kad tavęs nemyliu. Mylėjau nuo devynerių. Šitas Įspaudas tik tęsinys to, kas prasidėjo vaikystėje. – Šitą Įspaudą reikia nutraukti, – atsakiau ramiai žvelgdama jam į akis. – Kodėl? Juk sakau, man jis patinka. Ir tu žinai, kad mums lemta būti kartu, Zo. Turi mumis tikėti. Jo akys maldaute maldavo, ir man suspaudė širdį. Hito žo­ džiuose buvo daug tiesos. Mudu draugavome taip ilgai – ir jei nebūčiau buvusi Pažymėta, tikriausiai sykiu būtume stoję į kole­ džą, o vėliau, baigę mokslus, susituokę. Susilaukę vaikų, apsigyve­ nę priemiestyje ir nusipirkę šunį. Retsykiais pyktumės, dažniausiai dėl to, kad jam per daug rūpi sportas, paskui taikytumės, nes jis dovanotų man gėlių ir meškučių kaip paauglystėje. Tačiau buvau Pažymėta. Senasis mano gyvenimas baigėsi tą dieną, kai gimė naujoji Zoja. Kuo daugiau apie tai galvojau, tuo aiškiau supratau, kad turiu atsisveikinti su Hitu. Su manimi jis gali tapti tik mano Renfildu, o mielasis Hitas, mano vaikystės meilė, tikrai vertas daugiau. Supratau, ką reikia daryti ir kaip. – Hitai, iš tikrųjų blogai yra ir man, – kalbėjau šaltai ir abejin­ gai. – Mudviejų nebėra. Turiu vaikiną. Tikrą vaikiną. Jis toks kaip aš. Jis ne žmogus. Dabar noriu būti su juo. – Pati nesuvokiau, ar kalbu apie Eriką, ar apie Loreną, bet aiškiai mačiau, kaip Hito akis aptemdė skausmas. – Jei teks tavimi dalytis, dalysiuosi, – sukuždėjo jis ir nudelbė akis, lyg gėdytųsi pažvelgti į mane. – Viską padarysiu, kad tik išsaugočiau tave. Suspaudė širdį, bet nusikvatojau. – Tik paklausykit! Koks tu apgailėtinas. Nejau nežinai, kokie yra vampyrai? 165


P. C. Cast ir Kristin Cast

– Ne, – jis prašneko garsiau ir pažvelgė man į akis. – Ne, ne­ žinau, kokie? Tikriausiai baisiai kieti. Stambūs, pikti ir panašiai. Tačiau aš galiu, o jie – ne. Va šitaip. Per vėlai pastebėjau, kad Hitas išsitraukė iš džinsų kišenės sku­ timosi peiliuką ir giliai persirėžė kaklą. Iškart supratau, kad arte­ rijos nekliudė. Nuo tokio įbrėžimo jis nemirs, bet iš žaizdos sruvo kraujas – karštas, saldus, šviežias kraujas tekėjo jo kaklu ir per petį. Hito kraujas! Kvapas, kurio geisti labiau už viską mane vertė Įspaudas. Mane užliejo jo saldybė, o kaitra glamonėjo odą. Nesusilaikiau. Pasilenkiau. Hitas pakreipė galvą į šoną, ištem­ pė kaklą, kad būtų matyti visa graži, šviežia žaizda. – Numaldyk mūsų abiejų skausmą, Zoja. Gerk mane ir nu­ malšink kaitrą, ji taip degina, kad nebegaliu ištverti. Jo skausmas. Nuo manęs jam skauda. Skaičiau apie tai vam­ pyrų sociologijos pažengusiems vadovėlyje. Ten buvo rašoma apie Įspaudo pavojų – kraujo ryšys gali taip susieti, kad žmogus, kurio kraujo negeriama, jaučia skausmą. Tad atsigersiu... tik vieną sykį... tik kad jam nebeskaudėtų... Pasilenkiau ir uždėjau ranką Hitui ant peties. Kai iškišau lie­ žuvį ir nulaižiau plonytį raudoną siūlelį jam nuo kaklo, visa su­ virpėjau. – Ak, Zoja! – vaitojo Hitas. – Jau vėsiau. Eikš arčiau, mažute. Gerk. Jis sugniaužė saujoje mano plaukus ir prispaudė burną prie kaklo, o aš gėriau. Hito kraujas kone sproginėjo. Ne tik burnoje, visame kūne. Skaičiau apie visokius kodėl ir kaip, apie fiziologinę reakciją, kuri vyksta, kai žmogų ir vampyrą apima kraujo trošku­ lys. Viskas paprasta. Tai Niktė mus apdovanojo, kad abiem būtų malonu daryti tai, kas kitomis aplinkybėmis būtų žiauru ir pavo­ jinga. Tačiau sausi bejausmio vadovėlio žodžiai nė iš tolo neprily­ go tikrovei. Audrai, siaučiančiai mūsų kūnuose, kai gėriau kraują, 166


išrinktoji

plūstantį Hitui iš kaklo. Apžergiau jį, pačia intymiausia vieta pri­ siglaudžiau prie kieto jo tarpukojo. Hitas paleido man plaukus, rankos nuslydo ant klubų. Jis ėmė ritmiškai mane siūbuoti, pats dejavo, dūsavo ir kuždėjo nesustoti. Aš ir nenorėjau sustoti. Nie­ kada. Mano kūnas liepsnojo kaip pirma jo. Tik mano skausmas buvo malonus, karštas, gardus. Žinojau, kad Hitas teisus. Erikas toks kaip aš, ir man jis patinka. Lorenas – tikras vyras, galingas ir neįtikėtinai paslaptingas. Bet nė vienas jų šitaip manęs neįais­ trindavo. Nė vienas nepriversdavo šitaip pasijusti... šitaip geisti... šitaip trokšti... – Na, ir kalė! Tai bent joja! Nors jam net skauuuda! – Tas baltukas tau nieko gero neduos. O aš duočiau taip, kad tikrai pajustum! Hitas atitraukė rankas nuo klubų ir stengėsi pasukti mane taip, kad paslėptų nuo šaipūnų, bet aš apakau iš įsiūčio. Tokio įtūžio negalėjau nuslėpti. Atplėšiau lūpas nuo jo kaklo ir pakėliau galvą. Du juodukai stovėjo vos už kelių pėdų ketindami prisiartinti. Jie mūvėjo kvailas nusmukusias kelnes ir vilkėjo sumautas dukslias pūkines striukes. Kai iššiepiau dantis ir sušnypščiau, jų veiduose pamačiau nuostabą ir išgąstį. – Dinkit arba sudraskysiu, – suurzgiau tokiu galingu balsu, kad net pati nepažinau. – Šūdas, čia kraujasiurbė kalė! – tarė žemesnysis. Kitas prunkštelėjo. – Eik jau, ji be tatuiruotės. Tačiau jei nori pačiulpti, turiu ką pasiūlyti. – Aha, pirma tu, paskui aš. Jos slunkius galės žiūrėti ir moky­ tis. – Piktai nusikvatoję, jie ėmė artintis prie mūsų. Vis dar apžergusi Hitą, pakėliau virš galvos ranką. Kita per­ sibraukiau kaktą ir skruostą – nubraukiau tatuiruotes slepiančią pudrą. Jie sustojo kaip įbesti. Paskui iškėliau abi rankas. Susi­ 167


P. C. Cast ir Kristin Cast

telkiau. Atsigėrusi šviežio Hito kraujo, jaučiausi galinga, stipri ir labai įtūžusi. – Vėjau, ateik! – įsakiau. Vėjas palietė ir neramiai pašiaušė plaukus. – Pūsk juos velniop iš čia! Švystelėjau rankomis vaikinų pusėn, su žodžiais išleisdama ir pyktį. Vėjas iškart pakluso, bloškėsi į juos su tokia jėga, kad šie šaukdami ir plūsdamiesi pargriuvo ir nuriedėjo tolyn. Atsainiai, bet pakerėta stebėjau, kaip vėjas nušveitė abu vaikinus Dvidešimt pirmosios gatvės viduryje. Kai juos partrenkė sunkvežimis, nė nekrūptelėjau. – Zoja, ką tu padarei! Pažvelgiau į Hitą. Jo kaklas vis dar kraujavo, veidas buvo išba­ lęs, akys paklaikusios. – Jie norėjo tave primušti. – Atsikračiusi pykčio pasijutau keis­ tai atbukusi ir sutrikusi. – Tu juos nužudei? – Hito balsas buvo svetimas, kupinas išgąs­ čio ir pasibaisėjimo. Susiraukiau. – Ne. Aš tik nuvijau juos šalin. Suvažinėjo sunkvežimis. Gal jie liko gyvi? – Dirstelėjau į gatvę. Stabdomas sunkvežimis slydo, žviegė padangos. Sustojo ir kiti automobiliai, girdėjau, kaip šūkau­ ja žmonės. – Šv. Jono ligoninė visai greta. – Netoliese sukaukė si­ renos. – Girdi, jau atvažiuoja greitoji. Tikriausiai viskas bus gerai. Hitas atstūmė mane ir nusigręžė, rankove užspaudė žaizdą kakle. – Eik iš čia. Tuojau atlėks policija. Negerai, jei tave čia ras. – Hitai? – Ištiesiau ranką ir norėjau paliesti, bet jis atšoko nuo manęs. Atsikvošėjusi sudrebėjau. Dieve, ką gi aš padariau? – Tu manęs bijai? Jis nedrąsiai paėmė mane už rankos ir prisitraukė, kad galėtų apkabinti. 168


išrinktoji

– Nebijau tavęs. Bijau dėl tavęs. Jei žmonės sužinos, ką sugebi, nė nežinau, kas gali nutikti. – Hitas atsilošė, bet nepaleido manęs ir pažvelgė į akis. – Tu keitiesi, Zoja. Ir neįsivaizduoju, kuo tapsi. Man net ašaros ištryško. – Aš tampu vampyre, Hitai. Štai kaip aš Keičiuosi. Jis palietė man skruostą, paskui nykščiu nuvalė pudros liku­ čius ir pasimatė visa Žymė. Pasilenkė ir pabučiavo pusmėnulį ant kaktos. – Man nieko, kad tu vampyrė, Zo. Tačiau nepamiršk, kad vis tiek esi ir Zoja. Mano Zoja. O mano Zoja ne pikta. – Neleidau jiems tavęs skriausti, – sukuždėjau. Dabar mane stipriai krėtė drebulys, nes supratau, kokia esu beširdė ir baisi. Dėl manęs galbūt žuvo du žmonės. – Zo, pažiūrėk į mane. – Hitas kilstelėjo mano smakrą ir pri­ vertė pažvelgti jam į akis. – Aš beveik šešių pėdų ir vieno co­ lio ūgio. Esu vienas geriausių pagrindinės mokyklos komandos futbolininkų. Oklahomos universitetas man skiria futbolininko stipendiją. Negi nesupranti, kad galiu ir pats apsiginti? – Jis vėl paglostė man skruostą. Kalbėjo taip rimtai, kaip jo tėtis. – Išvykęs su tėvais, šį tą paskaitinėjau apie jūsų, vampyrų, deivę Niktę. Zo, apie vampyrus prirašyta ko tik nori, bet niekur neradau net užuo­ minos, kad jūsų Deivė būtų pikta. Niktė suteikė tau šitiek galių, ir manau, jai nepatiktų, kad taip nevertai jas naudoji. – Hitas man per petį pažvelgė į gatvę ir išvydo siaubingą vaizdą. – Nebūk pik­ ta, Zo. Niekada. – Kada spėjai šitaip suaugti? Jis nusišypsojo. – Prieš du mėnesius. – Hitas švelniai pabučiavo mane į lūpas, pastatė ant žemės ir pakilo pats. – Dink iš čia. Aš grįšiu pro ten, iš kur atėjome. O tu verčiau smuk per rožynus ir grįžk į mokyklą. Jei tie vaikinai nežuvo, jie papasakos, kas nutiko, ir tu turėsi bėdų. 169


P. C. Cast ir Kristin Cast

Linktelėjau galva. – Gerai. Grįšiu į mokyklą. – Atsidusau. – Norėjau tave mesti. Hitas vėl plačiai nusišypsojo. – Nieko nebus, Zo. Mudu neišskiriami, mažute! – Jis stipriai mane pabučiavo ir stumtelėjo Tulsos rožynų, augančių prie pat Vudvardo parko, pusėn. – Paskambink, ir kitą savaitę susitiksim. Gerai? – Gerai, – burbtelėjau. Jis apsigręžė ir palydėjo mane akimis. Patraukiau prie rožynų. Savaime, lyg seniai įgudusi, pasišaukiau miglą ir naktį, burtus ir tamsą, kad mane paslėptų. – Oho! Neblogai, Zo! – šūktelėjo Hitas man už nugaros. – Myliu tave, mažute! – Ir aš tave myliu, Hitai. Neatsigręžiau, tik sukuždėjau vėjui ir liepiau nunešti jam mano balsą.

170

Išrinktoji  

Knygos Išrinktoji ištrauka

Read more
Read more
Similar to
Popular now
Just for you