UDK 888.2-93-3 Mi-182
© Edita Milaševičiūtė, 2008 © Leidykla „Alma littera“, 2008
ISBN 978-9955-24-747-0
I Ir ką man dėtis į kuprinę? Juk važiuosiu ne šiaip į gamtą, o į pelkes! Niekada nesu buvusi raiste, turėtų būti nekoks vaizdelis – matyt, ne veltui visose pasakose ten velniai tegyvena. Reikia kerzų, sportbačių, purškalo nuo erkių, nuo uodų... Ar būna kokio tepalo, atbaidančio gyvates ir rupūžes? Kažin kokie dar gyviai lindi tuose pūvančiuose pelkynuose... O ką iš drabužių įsimesti?! Kombinezonas su dujokauke arba skafandras turbūt tiktų labiausiai. Kadangi tokių daiktų mano spintoje nebuvo, nėra ir, tikiuosi, niekada nebus, reikia rinktis iš kasdieniškesnių apdarų. Nelengva. Į pelkes juk važiuosiu su Liutauru, tad net ir kunkuliuojančių pelkynų pragare man būtina atrodyti pritrenkiamai. Tiesą sakant, taip myliu Liutaurą, tikrai į patį pragarą paskui jį važiuočiau. Jis šauniausias ir pats gražiausias bernas tarp visų aštuntų klasių bernų. Tamsūs plaukai, mėlynos akys, o kai šypsosi, tai atrodo, kad tik man vienai... – Ugne, o kada rytoj išvažiuojate? – girdžiu šaukiant kažkur iš po grindų.
Mūsų butas per du aukštus: mano kambarys ir tėčio darbo studija glaudžiasi pastogėje. Man tai visai patinka, mama nezuja aplinkui, tik kartais šūkauja iš apačios taip, kad net sienos dreba. Dabar pokalbiams tikrai netinkamas laikas – aš ir taip kenčiu iš meilės ir kamuojuosi prie kuprinės, o mama dar kėsinasi pradėti kankinti savo klausimais... Jai svarbiausia gyvenime užsitikrinti ramybę išklausinėjus kuo daugiau smulkmenų. Kad tik galėtų jaustis „žinanti viską“. Motinos jau nuo akmens amžiaus yra „žinių ir informacijos visuomenė“ – viską joms reikia iškvosti. – Anksti. Septintą reikia būti stoty. – Kas, sakei, iš mokytojų važiuos? Tikrina. – Važiuos tos dvi senmergės, biologijos ir geografijos mokytojos. Ten pasakos apie Čepkelių raistą ir Žuvinto rezervatą. – O Simona važiuos? Simona – mano geriausia draugė, mamai ji patinka. Patinka todėl, kad Simona niekada jai neprieštarauja. Juk niekas neaiškina svetimiems tėvams, nors tie ir nusišnekėtų! O saviems tai neleisi paistyti, nes jei leisi, tai jie anksčiau ar vėliau apsijuoks. Ir dar tau gėdos pridarys. Man rodos, aš jau stengiuosi kaip įmanydama: tėvus laikau nuo savų reikalų kuo toliau, būdas mano santūrus – jei galvoje mintys ir verda, pro lūpas jo-
kie piktinantys žodžiai neišsprūsta. Žodžiu, mes su gimdytojais kaip ir nesipykstam. Tačiau tėvai vis tiek amžinai turi man priekaištų... Pavyzdžiui, mama priekaištauja, kad aš uždara, nepasitikiu ja ir nieko nepasakoju (aišku, kad norėtų žinoti daugiau apie mano draugus, o ypač meiles). Bet aš nesileidžiu į kalbas, pasakoju tik tai, kas svarbiausia, be jokių smulkmenų. Kartais, tiesa, dar padailinu savo pasakojimus taip, kad jie būtų visiškai standartiniai, jokių nerimą keliančių nukrypimų. Nereikia jos nervinti, ir taip tie kinai nervus ištampo. Ji dirba vieno kinų restorano administratore, daro viską – ir verčia iš kinų kalbos, ir sojų pieną spaudžia. Užtat tai geriausias savo kategorijos restoranas! Bet vis tiek jau galėtų keisti darbą, nes tai turėjo būti tik pereinamasis darbelis, kol susiras padorų. Na bet ką aš čia. Dabar dar ims lįsti į galvą visokie Čė – to restorano virėjai, kurie nuo manęs akių nenuleidžia, kai apsilankau. – Važiuos ir Sima, kaip tik ruošiuos jai skambinti, nes nežinau, ką verta pasiimti. Nenoriu penkiasdešimties kilogramų ant kupros nešti... – Gal tau padėti? Aš kažkada juk... – Ne, mama, aš pati. – Tik įsidėk šiltas kojines ir neperšlampamą striukę. Tikriausiai reikėtų ir aulinukų. Mudviem patylėjus, pokalbis netikėtai pasisuko: – Gal nuvažiuoti į parduotuvę nupirkti? Vis tiek reikės važiuoti, nes pieno nebėra.
– Aha. Ką taip? Aulinukus? Naaa... Gali nupirkti... Ir nupirk riešutų, mažą buteliuką mineralinio ir vienkartinių indų. Mama išvažiavo. Reikia skambinti Simonai. Patikslinti, ką sakyti, jei mano mama dėl kokių nors priežasčių jai paskambintų. Išties Sima nevažiuoja, kaip, beje, ir tos dvi senmergės mokytojos. Pamelavau tėvams, nes žinau, kad niekur neleistų, jei pasakyčiau tiesą. – Klausau. – Simonos balsas tingus, prislopintas. – Miegojai? – klausiu. Simona mėgsta pasnausti. Net keista, kaip jai išeina vakare dešimtą valandą jau norėti miego. Jei aš taip anksti eičiau miegoti, tai turbūt sapnuočiau Teletabius. – Neeeeeee... – Žiūrėk, – nutraukiau tą jos žiovulį, – jei mano mama skambins, aš su tavim, klase ir Plikyte bei Balančiūte rytoj išvarau į žygį. Grįšim po dviejų dienų, penktadienį. Čia atseit mokslo metų pabaigos iškyla ir kartu susipažinimas su Dzūkijos gamta ir taip toliau. Jeigu mama skambins tau rytoj ar poryt, jei negalės su manim susisiekti, tai geriau nekelk ragelio, o parašyk žinutę, kad tavo telefonas tuoj išsikraus, o šiaip viskas gerai. Aš tėvus perspėsiu, kad mobilusis gali išsikrauti, o ryšys tuose miškuose nebus labai jau geras. Sutarta? – Aha. O tai kiek ten jūsų važiuoja? – Mes su Liutauru, jo brolis su pana ir dar kokie penki žmonės. Tiksliai nežinau. Tai bus Liutauro brolio draugai.
– O Liutauro brolis dešimtokas? – Na taip. Nuo pat pirmos minutės, kai buvau pakviesta, jaučiuosi išdidi – važiuosiu į žygį su Liutauru ir dešimtokais... Gaila, kad mokslo metai baigėsi ir nebegaliu pasigirti visoms klasės draugėms. Man tik keturiolika, o jau iškeliauju kelioms dienoms su savo svajonių vaikinu ir dešimtokų kompanija! Na tai kas, kad mes su Liutauru dar nesame tikra pora, visos mūsų draugystės tiek ir tėra – du vakarai, praleisti kartu šokiuose. Tačiau juk jis mane pakvietė važiuoti kartu! Tai labai svarbu. – Gerai tau. – Papasakosiu. Tik tu neužmiršk, prašau, ką sakyti mano mamai, jei ji skambintų. Nors jinai turbūt net neskambins. – Aha. – Tai labanaktis, Sima. Tu pati geriausia mano draugė, – nebegalėjau ilgiau kalbėti, nes mano kuprinė vis dar tuštesnė už Sacharos dykumą, o mama parvažiavo su auliniais batais ir jau lipa laiptais į mano kambarį. Guminukai buvo kvaili – žali, su antytėmis. Į sėdinčią ant lovos krašto mamą skersavau kaip į priešę, trokštančią mano kančių. Lyg neturėtų nuovokos. Tikrai galvojo apie kažką kita, ne apie man perkamus aulinius. Teks tuos batus dabar įsidėti, tampyti ant nugaros, o vis tiek nė nebandysiu jų ištraukti iš kuprinės – baisiai apsijuokčiau.
– Na, einam miegoti. Ryt juk reikės keltis kartu su tėčiu, šeštą valandą. – Norėjau greičiau išprašyti motiną. Ji sėdėjo sustingusi lyg negirdėtų, galvojo nežinia ką. Tikriausiai vėl mąstė apie tai, kaip greitai auga vaikai ir kokie „neaiškūs“ jie tampa paaugę (jos žodžiai, pasakyti, kai kaulijau vietoje naujos suknelės nupirkti man kimono – čia dar tada, kai buvau įsitikinusi, kad noriu lankyti rytų kovos menų treniruotes). – Mama! – Nešauk, Ugnyt. Mama atsistojo, šyptelėjo ir lėtai išėjo iš kambario. Šiandien jinai tarsi musmirių paragavusi. Gal bijo išleisti į rytojaus kelionę? Bet juk ji nieko negali įtarti, nieko negali nujausti. Planas puikus. Be to, išvykstu tik keliom dienom ir skambinsiu jai pati, kad žinotų, jog viskas tikrai gerai.
10