P. C. Cast ir Kristin Cast
– Parodysiu. Vilkėjau mėgstamiausią švarkelį – juodos zomšos, sukirptą taip, kad tobulai man tiko. Po juo – tamsiai violetinę palaidinę. (Taip, dabar lapkričio pabaiga, bet nebejaučiu šalčio taip, kaip jusdavau, kol nebuvau Pažymėta. Visi mes tokie.) Pamažu smaukiau švarkelį nuo pečių. – Leisk, padėsiu. Jis stovėjo labai arti manęs, priešais, bet kiek pasislinkęs į šoną. Iškėlęs dešinę ranką, jis pirštais suėmė švarkelio apykaklę ir nusmaukė jį man nuo pečių taip, kad šis susirangė ties alkūnėmis. Lorenas turėjo įbesti akis į mano apnuogintą petį ir aikčioti, išvydęs tatuiruotes, kokių niekada neturėjo joks kitas man žinomas jauniklis ar vampyras. Tačiau jis toliau spoksojo man į akis. Ir staiga mano širdis suplazdėjo. Lioviausi jaustis paika, nerami, kvėša paauglė. Jo žvilgsnis manyje pabudino moterį, ir sukirbus šitai naujajai mano savasčiai užplūdo ramus pasitikėjimas savimi, kokį retai kada jusdavau. Lėtai pakėliau ranką ir nusmaukiau ploną grublėtos medvilninės palaidinės petnešėlę nuo peties, ir ši nuslydo ten pat, kur ir švarkelis. Tada, nenuleisdama nuo jo akių, nubraukiau šalin ilgus plaukus, pakėliau smakrą ir mažumėlę pasisukau visu kūnu, kad jis aiškiai matytų mano petį iš nugaros, dabar visai nuogą, tik su siaurute juodos liemenėlės juostele. Jis dar kelias akimirkas žvelgė man į akis, jutau vėsų nakties orą ir priešpilnio mėnulio glamones ant nuogos krūtinės, peties ir nugaros odos. Labai lėtai Lorenas prisiartino, suėmė mane už žasto ir apžiūrėjo petį iš nugaros. – Neįtikėtina, – beveik sukuždėjo jis. Jutau, kaip jis vedžioja pirštais per labirintą primenančias raštų vijas, labai panašias į mano veido Žymę, tik paįvairintas keistomis runomis. – Nieko panašaus nesu regėjęs. Lyg būtum senovės kunigė, staiga atgijusi mūsų laikais. Kokia palaima būti greta tavęs, Zoja Redbird. 56