ŽAIDIMAS SU DEGTUKAIS

EGIDIJUS ALEKSANDRAVIČIUS

ISTORIJOS PUBLICISTIKA IR VISUOMENĖS KRITIKA

EGIDIJUS ALEKSANDRAVIČIUS

ISTORIJOS PUBLICISTIKA IR VISUOMENĖS KRITIKA

Sudarė

VILNIUS 2024

Birutė Garbaravičienė

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

© Eigidijus Aleksandravičius, 2024

© Birutė Garbaravičienė, sudarymas, 2024

© Jonas Petronis, viršelio nuotrauka, 2024

© „Tyto alba“, 2024

ISBN 978-609-466-813-5

Nesąmonė kaip komunikacinio karo ginklas ........................................... 158

Vasarvidžio regėjimas, arba tikrovė per prievartą .................................. 161

Tikimybių pasas ...................................................................................... 164 Amicus ex machina 166

Ir vienas lauke karys ............................................................................... 172

Vasarvidžio dienos sapnas ...................................................................... 175

Kai mirusieji moko gyvuosius ................................................................. 178

Kultūra su kaukėmis ir be jų

Neįmanoma misija? (I) Antkapiai atminčiai ............................................ 183

Neįmanoma misija? (II) Žmogiškumas prie panoptikumo slenksčio ....... 186

Neįmanoma misija? (III) Būti, o ne atrodyti ............................................ 189

Neįmanoma misija? (IV) Pasitikėjimo politika ........................................ 193

Neįmanoma misija? (V) Mažieji pasaulio centrai mažoje šalyje ............. 196

Mugė

Politikos žemumos ir karo grimasos

Nuo simbolinio veiksmo prie

klausimas, arba ką kalbėjo Kazys Almenas?

su degtukais, arba švelnioji oligarchijos pusė

Pratarmė

Turiu pradėti nuo prisipažinimo: jei ne redaktorės ir ilgametės bendražygės Birutės Garbaravičienės įtikinėjimas ir jos, kaip sudarytojos, uolumas, ši knyga nebūtų atsiradusi. Daug pokalbio valandų tai atėmė. Gali būti ir taip, kad jos sudaryta didelės sėkmės sulaukusi vėlyvųjų Leonido Donskio tekstų knyga Man skauda galėjo tapti paskata, sklaidžiusia abejones dėl tokių rinkinių prasmingumo. Čia pat ir nuolat pleveno kažkoks mistiškas kūrybinės bičiulystės jausmas, kartais net sustiprėjantis tuomet, kai būties slenkstis skausmingai perskyrė išėjusius ir dar kada nors išeisiančius. Ištarti jai padėkos žodžius būtų gerokai per maža. Bet, panašiai kaip kadaise rašė Liūtas Mockūnas savo knygos Pavargęs herojus pratarmėje, jei dabar knygynų lentynas pasiekiantis leidinys bus vienokios ar kitokios sėkmės apraiška, tai bus didelis redaktorės ir sudarytojos nuopelnas. Jei nutiks priešingai, tai kartybės taurę man teks išgerti kartu su ja.

Ir dar vienas „jei“. Jei šiandien kas paklaustų, kam skirta ši knyga, atsakyčiau iš anksto (ir ilgainiui) paruoštu sakiniu: ji skirta tiems, kurie ima nutuokti, kad nustojus klausinėti „kodėl?“ gyvenimas anksčiau ar vėliau praranda prasmę. O jau paskui sektų vis nuobodesni aiškinimai, kas dar negeistino mums nutinka vienuose ar kituose viešosios egzistencijos plotuose, kuriuose išsitenka mūsų šalis.

Po bendru pavadinimu Žaidimas su degtukais (taip vadinasi ir priešpaskutinis lrt.lt paskelbtas mano rašinys) knygon sugulę straipsniai buvo parašyti per šešerius pastaruosius metus. Garbusis skaitytojas nesunkiai supras, kad tai vis labiau sukrečiantis pandemijos ir Rusijos karo prieš Ukrainą laikotarpis, kuris išjudino nusistovėjusią normalybę, gundė apmąstyti tas mūsų bendrabūvio savybes, kurios kitu metu nebūtų taip aštriai kritusios į akis. Ko gero, nuo kitų mano skelbtų visuomenės, kultūros ir politikos kritikos rinkinių ši knyga skiriasi tuo, kad į ją pateko žiupsnis rašinių, kurie anksčiau būtų įklijuojami labiau akademinei publikai skirtuose leidiniuose. Taip jau susiklostė, kad būdavau įviliojamas arba pats įsipiršdavau rašyti pratarmes kitų autorių veikalams. Dažniausiai, žinoma, istoriografijos tradicijai svarbiems tekstams. Dėl to pirmame skyriuje Apie knygas ir žmones apsispręsta surinkti tas pratarmes ir įkomponuoti jas į kitokio žanro mozaiką.

Dauguma kitų į rinkinį patekusių rašinių buvo skelbti portale lrt.lt, su kurio redakcija buvo suderėta viena publikacija kartą per mėnesį. Publicistikoje tai ne itin tankus ritmas, ypač kai kasdienybė viešumon priberia tiek smulkmenų. Mėnesinis ritmas labiau kreipė dėmesį į reiškinius, bet ne į įvykius. Tad ir laikui praėjus daugelis tų kritikos strėlėmis apšaudytų reiškinių gali būti atpažįstami, leidžiantys ankstesnių įžvalgų pagrįstumą vėl iš naujo patikrinti. Keletas rašinių skelbti Aukštaitijos regioninėje spaudoje. Dažni susitikimai, viešos paskaitos ir įsiklausymas juos išprovokavo.

Dėl dažno po publicistikos žodynu kažkiek paslėptos dekonstrukcijos taikymo mūsų viešojo gyvenimo paveikslai atrodo ekspresionistiškai niūrūs. Bet nenustojant klausinėti „kodėl?“ negalima tikėtis visur ieškoti malonybinės pramogos. Bet, pasakytų kūno ir sielos daktaras, neatpažinta liga sunkiau pagydoma. O

kad sunku pirmą diagnozę išgirsti – žino kiekvienas ilgiau pagyvenęs. Kita vertus, nuolat mintyse, o kartais ir viešumoje kartoju: norėčiau būti klydęs...

Turiu pripažinti, kad bandymas didesnę krūvą straipsnių ir komentarų sudėlioti į labai aiškius skyrius davė gana nevienodus vaisius. Man rūpėjusios temos dažnai susipindavo ir dabar nepasiduoda paprastam išrūšiavimui. Skaitytojas nesunkiai pastebės, jog sudarytojai nuėjo saugesniu keliu, sudėliodami tekstus po metaforiškais skyrių pavadinimais. Atskirus rašinius neretai susiejo tik tolimos asociacijos ir nuotaikos. Tačiau tas skirstymas vis vien turėtų padėti supratimui, kontekstiniam sąskambiui ir mus supančių reiškinių pajautai.

Vargu ar geriausias autoriaus poelgis būtų palinkėti šio straipsnių rinkinio skaitytojui gero ir malonaus skaitymo. Geresnis regisi patarimas: jei tas skaitymas imtų viršyti reikalingos ištvermės atsargas, vertėtų kaskart atsiversti rašinį Darganos šviesa.

Freda, 2023 m. gruodis

Nežinomo rytojaus kronika

... koks likimas mus laukia: ar bus sudarytos galimybės mums grįžti į demokratiniais pagrindais tvarkomą tėvynę, ar teks visą amžių bastytis po svetimus kraštus, ar prievartos būdu mus pasiųs pas skerdiką Staliną?

(Milanas, 1945 m. liepos 1d.)

Atiduodami į garbaus skaitytojo rankas tolstančios praeities dokumentą mes tikime, kad taip leisime kalbėti tiesioginiam anų laikų liudininkui, kuris be egzaltacijos, be vėlesnių įvykių paveiktų interpretacijų, be patoso ir graudenimų papasakos apie tai, kaip viskas buvo. Tačiau neapsigaukime: skaityti dienoraštį nėra lengvas užsiėmimas. Be skaitytojo pasiruošimo, be minimalių žinių apie pokario pabėgėlius ir be tarptautinės politikos mįslių jis yra nebylus. Nori nenori, prisilietimas prie paties patikimiausio istorijos šaltinio yra tam tikras dialogas, kuriame svarbus ne tik tekstas, bet ir skaitytojo vaizduotė.

Didžiausia sunkenybė, slegianti kasdienę mūsų atmintį, yra polinkis manyti, kad praeityje ryždamiesi ką nors rašyti, galvoti arba daryti žmonės žinojo, kas jų laukia ateityje. Mes, gyvieji ir menantieji, daugiau mažiau žinome, kas nutiko vėliau ir kuo viskas baigėsi, ir šitą žinojimą nevalingai perkeliame į prisimenamų herojų dienas, taip užversdami pridėtinę naštą ant jų pečių ir susimažindami savo pačių galimybę suprasti, kas anuomet iš tikrų-

jų darėsi, kaip viskas regėjosi ir kokiomis spėlionėmis bei prielaidomis vadovautis turėjo tie, kuriems likimas lėmė skausmingus išbandymus. Istorikai su tuo dorojasi vienaip, mažiau istorinės atminties pratimų išlavinta vaizduotė – kitaip.

Čia svarbiausia pabrėžti: be valios pastangų, empatijos ir emocinio intelekto sunku suvokti, ką vienas ar kitas akylesnis praeities liudininkas mums pasakoja. Ir dar: norint suprasti seno teksto turinį visų pirma reikia patiems bandyti sužinoti, įsivaizduoti, kieno plunksnai jis priklauso, kas buvo tas mūsų autorius ir koks triukšmas jo galvoje galėjo tvyroti, kai sumanymas rašyti dienoraštį kilo ir kai kasdienių sunkumų slegiamos valandos palikdavo mažus laiko tarpus užrašyti tai, kas regėjosi svarbiausia.

Tad skubėdami į pagalbą garbiajam skaitytojui pabandykime keliuose pratarmės puslapiuose trumpai papasakoti, kas buvo dienoraščio autorius, paskui pažvelkime į išlikusį rankraštį, kurį

VDU Lietuvių išeivijos institutui patikėjo jo sūnus Aleksas Vilčinskas. Galiausiai nubrėžkime kelias minties trajektorijas, leidžiančias susigaudyti, ką šiuose puslapiuose įspausti praeities pėdsakai mums šiandien reiškia.

Dienoraštis, kurio įrašus dabar publikuojame, buvo rašomas Antrojo pasaulinio karo nuteriotoje Europoje – Šiaurės Italijoje ir

Didžiojoje Britanijoje 1945–1947 metais. Jis priklauso lietuvių inžinieriui, kilnios Lietuvos totorių giminės palikuoniui, kairiųjų ir demokratinių pažiūrų prieškario Lietuvos valdininkui, bet svarbiausia – Lietuvos patriotui Juozui Vilčinskui. Antrojo pasaulinio karo drama ir pasirinktas pabėgėlio likimas lėmė, kad vėliau jis tapo Didžiosios Britanijos lietuvių politikos ir visuomenės veikėju, veikliu Lietuvos socialdemokratų partijos egzilyje nariu, pub-

licistu ir redaktoriumi, prisidėjusiu prie gimtosios šalies laisvinimo ir lietuvių išeivijos gyvasties išsaugojimo.

Enciklopediniai Juozo Vilčinsko biogramos faktai, kadaise bostoniškės Lietuvių enciklopedijos 34-ame tome sukrauti Didžiosios Britanijos lietuvių rašytojo Kazimiero Barėno, vėliau to paties autoriaus buvo papildyti trumpomis pastabomis dviejuose knygos Britanijos lietuviai tomuose*. Šiuose dviejuose kronikos tomuose mūsų publikuojamo dienoraščio autoriui buvo lemta ne tik atlikti epizodinio personažo vaidmenį, bet ir būti Barėno darbo talkininku. Vaizdžiai šį vaidmenį Britanijos lietuvių istorijos rašymo talkoje aprašė kitas, jaunesnės kartos, londoniškis visuomenės ir kultūros veikėjas Romas Kinka. Jis priminė, kad kai kuriuos straipsnius parašė ne K. Barėnas, bet veikėjai, kuruojantys tam tikras sritis, pvz., inžinierius ir aktyvus veikėjas Juozas Vilčinskas (1909–1992) pateikė straipsnius apie lietuvius inžinierius šioje šalyje (jis buvo Lietuvių inžinierių ir architektų sąjungos pirmininkas iki 1959 m.), apie Londone leidžiamą „Darbininkų balsą“, kurio redakcijos narys buvo, apie Britanijoje esančią Tautos fondo atstovybę, buvo ilgametis jos pirmininkas, ir apie lietuvių socialdemokratų partiją, kurios narys ir delegatas buvo įvairiuose Socialistų internacionalo kongresuose.**

Kalbant paradoksaliai, netikėtai atsiradęs ir spaudos šviesą išvydęs dienoraštis priklauso autoriui, kuris pats buvo ir yra gerai žinomas, neužmirštas, daug publicistikos ir net istorinių tekstų mums palikęs. Šia prasme – jokios sensacijos, o tik nuoroda į tai, su kokiomis patikimomis pokario lietuvių išeivių būties scenomis dabar galime susipažinti. Juozas Vilčinskas, kaip ir daugelis kitų

* Kazimieras Barėnas, Britanijos lietuviai 1947-1973 m. Londonas: Nida, 1978; Kazimieras Barėnas, Britanijos lietuviai. 1974-1994 m. Londonas: Nida, 1997.

** Romas Kinka, Lietuviai be Lietuvos: Didžiosios Britanijos lietuviai 1947-1991 metais. In: Didžiosios Britanijos lietuvių bendruomenė: praeitis, dabartis, ateitis. (Sudarytoja Daiva Dapkutė). Vilnius: Versus aureus, 2008, p. 25.

unikalių pokario kartos lietuvių išeivių, savo nuveiktais darbais nusipelno ne tik atminimo, bet ir atskiros, išsamesnės biografijos. Gal kada nors kas nors jos imsis, o lemtingą jo gyvenimo epizodą atspindintis dienoraštis deramai pagelbės.

Vienas dalykas pirmiausia krenta į akis skaitant trumpas biografines Vilčinsko užuominas. Lietuvių enciklopedijai ir lietuvių autoriams, ko gero, mažiausiai rūpėjo mūsų herojaus totoriškumas, tarytum lietuviškojo patriotizmo naratyvas negali įsileisti šios itin rimtos asmenybės savybės. Net jei mūsų istorinio pasakojimo įpročiai nepraleidžia Lietuvos totorių (kaip ir karaimų, žydų, lenkų, gudų, vokiečių, etc.) esaties fakto, tačiau retai pasigilina ir siekia suprasti, ką tai reiškia būti sąmoningu vienos ar kitos mūsų šalies etninės bendrijos nariu ir lietuviu vienu metu. Neretai minima gente lithuanus, natione polonus formulė, nuo XIX a. pabaigos labai išpopuliarėjusi ir leidusi suprasti didelės dalies Lietuvos bajorijos (nors ne tik jos) savijautas, rečiau taikoma ten, kur reikia suprasti lietuvį žydą, lietuvį lenką ar lietuvį gudą.

Vilčinskai nuo senų senovės buvo šauni Lietuvos totorių giminė. Istoriografijoje rasime jos paminėjimus toje Lietuvos dalyje, kurioje totoriški praeities pėdsakai jau beveik išnykę, – Suvalkijoje kažkur tarp Kalvarijos ir Lazdijų, kažkur lokalios geografijos orbitoje, kurios centras buvo Vinkšnupiai. Čia buvo ir kitos totorių giminės – Tuhan-Baranauskų lizdas. Iš jo į Vilčinskus atitekėjo Juozo žmona. Totoriško lojalumo Lietuvos didiesiems kunigaikščiams ir Lenkijos karaliams tradicija čia tvirtai laikėsi kartu su totoriška bei islamiška priklausomybe. Negalima šiandien nesigėrėti tokiu nedidelės etnokonfesinės bendrijos narių gebėjimu derinti visus savo lojalumus. Juozo Vilčinsko dienoraštis yra čia itin iškalbingas.

Akivaizdu, kad Lietuvos Respublikos paskelbimas 1918 m. vasario 16-ąją ir vėlesnis konfliktas su Lenkija dėl Vilniaus ir pietryti-

nių Lietuvos teritorijų buvo nemažas iššūkis daugeliui sudėtingos etninės kompozicijos bendruomenių narių. Totoriams ypač, nes jų atmintyje senoji lojalumo formulė, susieta su karine tarnyste, turėjo stipriai reikštis. Kam ištikimiems būti? Kokią pusę pasirinkti? Tai vis klausimai, kurie pradėjo kvaršinti galvas jau nuo XX a. pradžios, o tada ir ten – 1909 m. liepos 2 d. Vilniuje – jie skambėjo itin garsiai, palaipsniui vis stipriau girdimi augančio vaiko. Brandos amžiun būsimasis dienoraščio autorius žengė Kaune, kur mokėsi tenykštėje Aukštesniojoje technikos mokykloje. Darbų pradžios vieta 1930 metais – Joniškio geležinkelio stotis. Bet štai netrukus jaunasis inžinierius persikėlė į Kauną ir ėmė kilti profesinės karjeros laiptais. Anuometinėje laikinojoje Lietuvos sostinėje tai dažnai vienu metu reiškė valdišką tarnybą ir studijas

Vytauto Didžiojo universitete. Jaunai ir veržliai Respublikai reikėjo kone tuščioje vietoje suformuoti naują valstybės tarnautojų korpusą. Ir turime pripažinti, kad tai pavyko. Savos valstybės kūrimo entuziazmas plius labai konkreti praktika plius studijos universitete. Unikali jaunosios kartos ugdymo patirtis.

Juozas Vilčinskas pradeda dirbti Kauno savivaldybės vandentiekio ir kanalizacijos skyriuje, kurio akiratyje buvo burmistro Jono Vileišio keltas strateginis miesto modernizacijos siekis –sukurti modernybės ženklu tampančią infrastruktūrą. Tam buvo skirta labai daug dėmesio, tuo buvo didžiuotasi, o 1939 m. pradėjus kraustytis į istorinę sostinę Vilnių jo atsilikimą pabrėžti net ne architektūros kokybės skirtumais, o būtent vandentiekio ir kanalizacijos išplėtojimo ir efektyvumo ženklais. Tai net Vilniaus sugrįžimu Lietuvai nepatenkintų lenkų akyse iškildavo kaip labai gerai ūkininkauti ir organizuotai tvarkytis sugebančios valstybės įrodymas.

Anuomet civilizacinio perversmo ir lietuvių modernybės praktinio įgyvendinimo galimybės skatino didžiuotis inžinierių kor-

pusą, kuris turėjo labai aukštą socialinį statusą, pasižymėjo inteligentiško gyvenimo savybėmis, domėjimosi ir dalyvavimo visuomeniniame politiniame judėjime aktyvumu. Technikos mokslai ir tiksliosios žinios buvo ne mažiau svarbus kairiųjų, pozityvistinių pažiūrų sklaidos veiksnys. Inžinieriaus Stepono Kairio asmenybė čia buvo labai ryški ir darė įtaką VDU studentams. Nors regisi, kad prieš karą Lietuvoje Juozas Vilčinskas nepriklausė Socialdemokratų partijai, tačiau jo kairiosios pažiūros, veikiamos Stepono Kairio autoriteto, greičiausiai jau tada buvo stiprios. Apie tai leidžia spėlioti kai kurios vėlesnio dienoraščio užuominos.

Darbo ir studijų derinimas jam, kaip ir daugeliui kitų panašaus likimo jaunų profesionalų, reiškė gerokai ilgesnį buvimą universiteto studentų sąrašuose, patiriant visas su tuo susijusias teigiamybes ir neigiamybes. Būti VDU studentu ir jaunos valstybės tarnautoju reiškė įsitraukti į visuomeninį veikimą. Juozas Vilčinskas tampa vienos iš tipiškų anais laikais draugijinio gyvenimo organizacijų Palemono kultūros būrelio pirmininku*. Studentiška aplinka, nuolat atsijauninantis studijų draugų būrys, kūrybingas jaunystės ir darbo patirties mišinys turėjo supti Juozą Vilčinską per pačius dramatiškiausius Vasario 16-osios Respublikos agonijos įvykius. Studijas jis baigia nacių okupacijos metais – 1942-aisiais. Pagaliau buvo įgytas diplomuoto statybos inžinieriaus vardas, kuris tarp bombų sprogimų ir tankų bei lėktuvų riaumojimo nedaug ką keitė. Bent jau dienoraščio liudijama, kad tiek 1944-ųjų vasarą pasitraukus į Austriją, tiek atsidūrus Šiaurės Italijoje neabejotinai reikalinga inžinieriaus kvalifikacija nepadėjo lengvai susirasti darbų. 1946 metų pabaigoje Vilčinskų šeima pasiekia Angliją, kas pabaltijiečiams karo pabėgėliams, susispietusiems DP (išvietintųjų asmenų) stovyklose, reiškė saugesnį ir stabilesnį gyvenimą ir, tie-

* Kazimieras Barėnas, Britanijos lietuviai 1974–1994 , p. 251.

są sakant, nebuvo nei labai lengva, nei labai paprasta. Gana egzotiškas buvo ir pats patekimo į Angliją būdas: su lenkų generolo Anderso armija, kovojusia aliantų pusėje ir užsitarnavusia garbingą sąjungininkų kombatantų statusą. Keli šimtai lietuvių karių dalijosi tokiu likimu, tačiau tik nedaugelis, įskaitant Vilčinskus ir kelis kitus gentainius totorius, buvo anglų priimti kartu su savo šeimomis.

Vėlesnis Didžiosios Britanijos imigranto gyvenimas ėjo daugiau mažiau įprasta ir tiesia vaga. Bet tai nebuvo lengvas kelias.

Darbas fabrike, ieškant padoresnės vietos apsigyventi, papildomos inžinerijos studijos ir galiausiai profesinės karjeros atnaujinimas 1959 metais. Darbas statybų projektavimo biure buvo įsitvirtinimo ir normalaus gyvenimo naujoje šalyje galimybių ženklas. Tuo metu daugeliui išeivių technikos mokslai buvo sritis, kurion tėvai, gero savo vaikams linkėdami, orientavo savo atžalas. Humanistika, socialiniai mokslai ir menai pokario sunkumų kamuojamame krašte neatrodė kaip padorų pragyvenimą garantuojantys dalykai.

Karo pabėgėliams virstant emigrantais, prarandant sugrįžimo viltį, skausmingai susitaikius su mintimi, kad geležinė uždanga ilgam, o gal net amžiams atskirs juos nuo sovietų okupuotos tėvynės, prie rezistencinės Lietuvos laisvės bylos prisidėjo dar vienas visuomeninės veiklos baras – lietuvybės išlikimas diasporoje. Šios dvi veiklos plotmės turėjo daug sąsajų, iš kurių svarbiausia buvo viena: įsipareigojimai ir darbai tėvynės laisvės reikalui buvo ir diasporinės tapatybės stiprinimo priemonė. Lietuvos nelaimė ir okupacija liūdno paradokso pavidalu stiprino lietuvių išeiviją, suvokiančią savo lemtingą misiją. Vilčinskų šeimos istorijoje tai nekėlė jokių dvejonių. Žinoma, dienoraščių turiniui vėlesnis gyvenimas tiesioginės reikšmės neturi, tačiau žmogaus istorijoje jo pasirinkimai, veiksmai ir mintys padeda susigaudyti buvu-

siose intencijose, santykiuose, susigulėjusiuose ten, kur susiduria principai ir siekiai su tuo, kaip iš tiesų buvo pajėgta gyventi. Labai glaustai, sekdami Barėno plunksnos liniją, pristatykime kitus Juozo Vilčinsko angliškos karjeros faktus. Oficialiai prie lietuvių socialdemokratų egzilyje jis prisijungia 1951 m. ir palaipsniui įgyja vis svarbesnį partinį vaidmenį. Šalia projektuojančio inžinieriaus kasdienybės darbų, jis greitai įsitraukė į Didžiosios Britanijos lietuvių sąjungos veiklą, o nuo 1957 m. kurį laiką buvo jos pirmininkas. 1962 m. jis ėmėsi vadovauti Lietuvių namams Londone, o po metų tapo dar ir kairiųjų pažiūrų Vienybės klubo pirmininku. Nuo pat įsitraukimo į Lietuvos socialdemokratų partijos gretas jis prisiėmė pareigas atstovauti lietuvių išeivijos organizacijai pavergtųjų Vidurio Rytų Europos tautų socialistų unijos konferencijose. Negana to, Vilčinską ilgus metus matome kaip išeivijos gyvastį palaikiusio JAV lietuvių sukurto Tautos fondo atstovą Anglijoje.

Dienoraščio autoriaus publicistiniai įgūdžiai stiprėjo nuolat bendradarbiaujant su įvairia diasporos spauda. Užuominų apie tai, kad jis rašo emigrantų laikraščiams, randame čia skelbiamame tekste. Vėliau, jau apsigyvenęs Jungtinėje Karalystėje, jis redaguoja Darbininkų balsą, kuris labai solidžiai pratęsė lietuvių socialdemokratų antisovietinę liniją, nuolat paneigdamas tendenciją bet kokį lietuvių kairumą sieti su Maskva. Redaktoriaus ir organizatoriaus talentas buvo parodytas 1971–1972 m. redaguojant londoniškį Minties žurnalą. Dar vėliau imtasi Europos lietuvio redagavimo. Vilčinską matome ir tarp Niujorke leisto labai solidaus kairiojo sparno laikraščio Darbas, ir Jackaus Sondos redaguoto Keleivio bendradarbių. Visuma dienoraščio autoriaus publicistikos verta atskiro tyrimo. Savo žurnalistinius įgūdžius jis labai sėkmingai panaudojo rašydamas knygą Lietuvių socialdemokratija, kuri buvo išleista 1985 metais. Visas Vilčinsko kūrybinės

bei visuomeninės ir politinės veiklos archyvas šiandien yra saugomas Vrublevskio bibliotekos rankraštyne Vilniuje.

Juozo Vilčinsko dienoraščiai yra santūrūs, taupūs, taiklūs. Įrašų periodiškumas nėra tolygus, o pats autorius nebando paaiškinti, kada ir kokioms aplinkybėms susiklosčius imasi plunksnos. Tekstas nėra labai ilgas, tačiau būtent jo kompaktiškumas, įrėmintas vietos ir laiko, padaro tekstą priimtiną lyg kokį dokumentinį romaną. Pasakotojas užrašo svarbiausias kelių dienų naujienas, išskiria atliktus veiksmus ir apnikusius samprotavimus. Dažniausiai apie tai, kas daugumai karo pabėgėlių nedavė ramybės: kokia lemtis pokario Europoje teks Lietuvai, ką nuspręs taikos derybose laimėtojai ir didžiosios valstybės, kur keliauti toliau iš nesaugios Europos, kurioje tvyro platesnės sovietų agresijos Vakaruose tikimybė. Brazilija, Argentina vilioja, o Amerika – tartum nepasiekiamas rojus. Labai spalvingi regisi Italijos vaizdai ir italų visuomenės elgsenos. Daug dėmesio sutelkiama į politinę santvarką ir komunistų veiklą, kuri yra nuolatinė grėsmė. Kas jau kas, bet pabaltijiečiai gerai žino, ką reiškia sovietų demagogija ir komunistų utopija kasdieniame žmonių gyvenime.

Nors įrašuose atsispindi vienalaikiai nutikimai, tačiau pasitaiko ir išsamių senesnės praeities aprašymų. Štai 1945 m. liepos 9 dieną Juozas Vilčinskas randa progą prisiminti metų senumo įvykius: Pirmadienis. Lygiai prieš metus tą dieną buvo sekmadienis. Vakare Kauno geležinkelio stotyje laukiame traukinio. Nusistatėme apleisti savo kraštą. Nežinome, ar trumpam laikui, ar amžinai emigracijai. Išvažiuojam ne mes vieni. Išvažiuoja tūkstančiai lietuvių visais keliais. Lietuviai nenori vergauti bolševizmui, visos žmonijos priešui.

Bet ginti savo kraštą nėra galimybės, nes puola Sovietų kariuomenė (apie 16 milijonų tauta), remiama Anglijos ir Amerikos. Vokietijos ir jos sąjungininkų galas visiems matomas. Atrodo, dar keli mėnesiai ir Vokietija bus nugalėta. Visa lietuvių viltis: Anglija ir Amerika. Tik šios valstybės gali duoti Lietuvai nepriklausomybę. Ir, mūsų nuomone, šios valstybės turi išeiti iš karo nugalėtojomis.

Autorius supina į viena mintis, kurios metų senumo sekmadienį buvo užplūdusios lemtingą pasirinkimą padariusio jauno inžinieriaus galvą, su tuo, kas galvą kvaršino po metų apie tai rašant. Stiprūs, spalvingi ir įtikinami vaizdai iš Kauno geležinkelio stoties, scenos iš prisigrūdusių vagonų ir vokiečių kareivių pokalbiai, leidę suprasti karo veiksmų beviltiškumą ir Vokietijos žmonių nuotaikas. Tokius vaizdus prisiminė tūkstančiai žmonių, tačiau Juozo Vilčinsko plunksna leidžia jam pasakoti labai taikliai: Pilna stotis žmonių. Stovi grupėmis prie savo bagažo ir laukia traukinio. 7 val. vakaro ateina traukinys, bet jau pilnas. Pabėgėliams iš Kauno papildomai prikabina kelias platformes. Paskubomis susikraustome ir išvažiuojame. Traukinyje daug vokiečių karių iš sumuštų dalinių fronte. Prekiniuose vagonuose ant grindų (šiauduose) guli sužeisti kariai. Mūsų platformės – pilnutėlės. Čia daugumas lietuvių – pabėgėlių, bet matosi ir vokiečių, kiti nac-socialistų uniformoje. Oras – giedras. Sutemus, 10–11 val., esame tik apie Kazlų Rūdą. Kauno ir Marijampolės–Alytaus pusėse matosi priešo aviacijos veikla: kabančios raketos.

Vienoje stotyje mums tiesiog ant galvų atsikrausto dar du keleiviai: vokiečių kareiviai. Pikti, kolioja savo karininkus, kad tie su panomis važiuoja keleiviniuose vagonuose, o jų ten neleidžia. Vienas iš jų dar turi šautuvą. Šiaip daiktų kaip ir neturi. Antrasis jam sako: „Mesk tą kačergą!“ Toliau važiuojant pasakojo, kad jų dalinys buvo sumuštas prie Bobruisko. Daug užmuštų, daug paskendo balose. Išsigelbėjo kaip stovi. Net švarką savo pametė. Vėliau rado kito karei-

vio švarką. Ėjo pėsčias iki pasiekė traukinį. Dabar važiuoja į užnugarį, kur bus surinkti jo dalinio likučiai.

Tas pasakojimas nepatiko važiavusiems partiečiams (nes buvo sakoma svetimtaučiams) ir šie bandė kareivius sudrausti. Bet ši scena parodė, kad vokiečio kareivio moralė yra kritusi ir su šiuo kareiviu ilgai nebekariausi.

Dienoraščio autorius yra geras stebėtojas, kuris pats retai įsikiša į atpasakojamus veiksmus. Kai kurias scenas galime įsivaizduoti it iš kokio istorinio filmo scenarijaus, o kai ko jau nebegalime suprasti be papildomo skaitymo ar net rimtų studijų. Štai dar vienas trumpas dienoraščio teksto gabalėlis su kone parą trukusios kelionės traukiniu vaizdais:

Virbalį pasiekėme tik rytą. Prieš rytą atviroje platformėje buvo šaltoka. Daugelis snaudė, padėję galvas ant nepažįstamo žmogaus peties. Virbalyje dienos metu sužinojome dėl sienos perėjimo ir muito kontrolės. Išgavome „Eintlansnung-Scheims“. Vakare kraustomės į Eydtkūnus [Eitkūnai]. Ant sienos vyrus sulaiko. Labai nemaloni staigmena. Tik prieš pusę valandos visus leido. Atsisveikinome su moterimis ir su ašaromis akyse liekame Lietuvos pusėje. Moterims patariame važiuoti tiesiog į Vieną pas Baranauskų Tamarą. Jos ir Alis nueina į Eydtkūnų stotį, mes liekame stovėti prie tilto. Stovime Jonas, Stepas ir aš. Stovi dar ir daugiau lietuvių. Kiti nesiskiria su moterimis.

7 val., mūsų džiaugsmui, pasienio sargyba gavo parėdymą pabėgėlius praleisti į Vokietiją. Neleisti bėgti tik vokiečiams. Nueiname į stotį ir apie 12 val. nakties išvažiuojame tiesioginiu traukiniu į Vieną. Po 20 val. važiavimo (II klasės vagone) atsidūrėme Vienoje, Nordbahnhof. Naktį praleidome stotyje, ant savo ryšulių, kaip ir daug kitų pabėgėlių, o rytą susiradome Tamarą ir pasisamdėme viešbučius.

Su Tamaros ir kitų studentų pagelba pradėjome mokytis gyventi didmiestyje. Ieškojome kambarių, gyvenome pansijone, valgėme valgyklose ir restoranuose.

Daugeliui ankstesnių ir vėlesnių karo pabėgėlių toks scenarijus būtų atrodęs it komfortabili kelionė greituoju traukiniu. Čia ir Vienos restoranai, ir nakvynė patogiuose kambariuose. Ar taip galėjo būti? Jei taip, kodėl vieniems pabėgėliams buvo lemta vienoks, o kitiems visai kitoks likimas? Čia aiškumo įneša Juozo Vilčinsko sūnaus Alekso pasakojimas šių eilučių autoriui. Viskas priklausė nuo Vilčinskienės sesers Tamaros, kuri studijavo mediciną Vienoje. Mat, anot pasakotojo, vokiečių okupacinė valdžia Lietuvos totorius (kaip ir apskritai musulmonus) matė kaip potencialius sąjungininkus kovoje prieš sovietus. Jautėsi palankesnis vokiečių požiūris, dėl kurio Tamara iš Tuhan-Baranauskų galėjo išvykti studijuoti. Žinoma, galėjo būti ne mažiau svarbu ir tai, kad medikų trūko vokiečių kariuomenėje ir bombarduojamų vokiečių miestų ligoninėse. Ši aplinkybė leido giminėms, Vilčinskams ir Baranauskams, pasiekti Vieną.

Vienos miestas dar nenukentėjęs nuo karo. Lig to laiko buvo bombarduoti tik miesto pakraščiuose esantieji fabrikai. Bet surasti kambarį buvo didelė problema. Pabėgėlių jau buvo iš kitų Vokietijos miestų. Mano padėtis buvo tuo bloga, kad kambarys buvo reikalingas visai šeimai: man, žmonai ir vaikui. Nors oficialiai Vokietijoje vaikams buvo teikiama daug dėmesio, bet praktiškai vaikai pas nuomininkus čia labai nepageidaujami. Šeimininkai daugiau vietos mieliau skiria šunims…

Detaliau gyvenimas Austrijos sostinėje Juozo Vilčinsko dienoraštyje neaprašomas, tačiau prisimenami nutikimai kelyje į Italiją. Galima tik nuspėti, kad tuo metu visai giminei svarbi Tamara dirbo vokiečių ligoninėje, ir kad pasitraukti į Pietus buvo apsispręsta tik dėl artėjančios sovietų kariuomenės. Patekti į jų okupacinę zoną niekas iš pabėgėlių nenorėjo, baimintasi, kad sovietų emisarai gali įtikinti sąjungininkus sugrąžinti pabaltijiečius namo (kaip buvo pasielgta su daugeliu ukrainiečių). Motyvus iš

dalies paaiškina ir dar viena permaina: Italijoje Tamara atsidūrė Lenkijos II korpuso medicinos tarnyboje. Tačiau kelionė nebuvo rami, o ankstesnė austriška idilė baigėsi sąjungininkų lėktuvams smingant į traukinio vagonus ir keleivių minias. 1945 metų birželio 11 d. Juozas Vilčinskas aprašo dar visai nesenus žiemos nuotykius. Bombardavimų scenos labai ryškios:

Susirinkusi šeima prisiminė vieną epizodą iš mūsų kelionės Viena–Milanas. Šis pergyvenimas turbūt niekam iš mūsų neišdils iki pat mirties.

Iš Vienos išvažiavome 20 vasario, kada miestas buvo kasdien bombarduojamas ir geležinkelio linijos buvo tik trumpiems laikotarpiams pataisomos. Traukiniai apšaudomi sąjungininkų aviacijos. Kiek saugiau buvo galima važiuoti naktį, kada sąjungininkų aviacijai sunkiau pastebėti. Išvažiavome naktį, rytą buvome Villach [Filachas], Italijos parubežyje. Čia radome visai subombarduotą geležinkelio stotį ir nedidelį miestelį. Čia turėjome laukti vakaro tolimesnei kelionei. Tuo pat laiku, beveik be pertraukos, skelbiami aliarmai. Pasislėpti nėra kur, nes yra prie pat stoties maža slėptuvė, kuri atrodo nepatikima. Vakare pervažiuojam rubežių, bet tą pat naktį turim grįžti atgal, nes toliau geležinkelis yra sugadintas ir, tarnautojų nuomone, turės būt taisomas porą savaičių. Grįžtame į Villach ir pasukame kitu keliu išilgai pasienio. Privažiavus iki vietovės Spital (ant Drau [Drava] upės) – stop. Toliau į Lienz’ą [Liencas] traukinys eis vakare. Mūsų vagonus pastatė ant atsarginio kelio. Vieta labai graži, dar lig šiol nebuvo bombarduota. Aukšti kalnai, debesys verčiasi kaip vanduo per kalnų viršūnes, oras puikus. Skelbiamas oro pavojus. Einame į slėptuves, nes iš geležinkelio rajono išvaro. Mes neturime baimės, nes vietovė atrodo nuošali ir dar nebuvo puolama. Gatve einame lėtai, pasiekiame parką, kuriame yra slėptuvė (senoje pilyje), bet pastovime parke, nusiprausiame sniege, apsivalome nuo dulkių ir lėtai grįžtame atgal stoties link. Aliarmas dar neatšauktas, ir

todėl policininkas gatvėje perspėja, kad mes greičiau eitume šen ar ten. Nueiname arčiau stoties ir sustojame prie vieno namo, po kuriuo yra slėptuvė. Staiga pareigūnai rėkia, kad lėktuvai jau atlekia, ir visus varo į slėptuvę. Skubame, bet nespėjus dar visiems subėgti, pasigirsta čia pat bombų sprogimai. Kiti griūva nuo laiptų žemyn, viduje panika, žmonės gula, klaupiasi, meldžiasi... Dar keli sprogimai, į slėptuvę įneša sužeistą, medicinos personalas teikia pirmą pagelbą. Mūsų slėptuvė nesaugi, nes po nedideliu senu namu ir visai netoli geležinkelio stoties. Dar užskridimas. Aš su Lena ir Aliu susispaudžiau vienoje vietoje, nes galvoju, kad mieliau yra vienodas likimas visai šeimai. Iš baimės, kai netoli sprogsta bombos, net blusos, atrodo, išmiršta.

Vilčinsko užrašuose praslysta užuominos apie tai, kad Austrija baigiantis karui buvo gana saugus kraštas, tik vėliau prasidėjo masiniai aliantų antskrydžiai, įsirėžę atmintin kelyje tarp Vienos ir Milano. Italija autoriui regėjosi labiau chaotiška, palyginti su kelių mėnesių patirtimi austrų žemėje. Tai galima įžvelgti vaizduose, kai matyti civilinės saugos ir vietinės administracijos funkcionalumas. Tą vokiečių (ir austrų) organizacinį gebėjimą prisimindavo daugelis karo pabaigos pabėgėlių iš Lietuvos. (Po masinio antskrydžio miestas sugriautas, tačiau viskas toliau funkcionuoja...)

Bombardavimas pasibaigė, atšaukė aliarmą. Tuoj pasklido gandai, kad subombardavo mūsų vagonus su daiktais. Nueiname į stotį patikrinti: vietos, kur stovėjo mūsų vagonai, negalima pažinti. Vien didelės duobės nuo numestų bombų. Vienas iš mūsų vagonų visai apverstas, guli ant šono, kitas – numestas nuo bėgių. Visi keliai, iešmai išardyti, visur duobės. Bėgiai po 10–12 metrų gabalais užversti už stulpų, įvairiais stebuklingiausiais būdais. Atrodo, kad traukiniai negalės kursuoti bent savaitę laiko. Mūsų vagonas mažiau nukentėjęs ir bagažas beveik sveikas. Susirinkome daiktus, apvalėme, ir neži-

nome, ką veiksime toliau. Rūpinamės pastoge. Vakare paaiškėja, kad Lienz’o linkme traukinys vakare vis dėlto eis. Mums tenka persinešti bagažą ir ligi vidurnakčio laukti perone traukinio. Naktį susikrovėme, išvažiavome. Vagone šalta, švilpia vėjas, nes nėra langų ir nekūrenama. Važiavome visą naktį, o kai prašvito, man pasirodė įtartina, ar neveža traukinys mus atgal. Pradėjo abejoti ir kiti. Iš tikrųjų, traukinys sustoja, žiūrime: „Spital“. Pradedame aiškintis, kas atsitiko. Pasirodo, buvo nuvežę į kažkokią pasienio stotį (gal Lienz), bet iš ten traukinys toliau jau buvo išėjęs.

Dienoraštyje, kaip įprasta, aprašomi pirmiausia šeimos ir giminės nuotykiai. Itin vertingas dienoraščio įrašų klodas liečia totoriškus reikalus. Juozui Vilčinskui nuoširdžiai rūpi, kaip susiklostys Lietuvos totorių likimas, ką jie pasirinks pabėgėlių kelyje. Aiškėja platesni giminės ryšiai ir aplinkybės, lėmusios ne tik atskiros šeimos, bet ir platesnės giminės bendrą egzodą. Autorius nuolat primena totorių tradiciją, pasakoja apie susibūrimus, šeimynines šventes ir net vyną, kuris kartu su stipresniais spiritiniais gėrimais dienoraštyje neatrodo it kokia islamo išpažinėjo nuodėmė. Šiame pokario šaltinyje tyrinėtojai tikrai gali rasti įtikinamos medžiagos antropologinėms įžvalgoms apie lietuvių totorių papročius. Štai scena iš totorių Velykų, kurias giminė susirinkusi šventė Barletos mieste 1946 metų gegužės 8 dieną: Atšventėme lagerio Velykas. Švenčių pirmą dieną vaišės buvo pas p. Chaleckienę. Ji dirba stovyklos maitinimo skyriuje. Pakvietė „koldūnams“ savo viršininkus ir visus stovykloje gyvenančius totorius: dr. Murzičius, p. p. Smaikevičius, Adomavičius, Tuhan-Baranauskus ir mus. Koldūnus gamino visos moterys, mėsą ir kt. produktus „maitintojai“ nušvilpė iš stovyklos virtuvės. Koldūnai buvo puikūs. Valgėme dvi dienas, nors ir svečių buvo apie 20… Gėrėme itališkus vynus, vermutus ir šnapselį, pagamintą iš vietinio spirito, kuris čia gan pigiai kainuoja (500 lirų/litras 9%) Po vaišių mūsų jaunuomenė pašo-

ko, prie p. Chaleckienės radijo muzikos. Svečiai baigė skirstytis 23 val. Tuo laiku nutilo ir visame bloke.

Unikalus Juozo Vilčinsko dienoraštis tampa tada, kai pradedame ieškoti Lietuvos totorių lojalumo Lietuvai apraiškų. Aprašomai pabėgėlių grupei susiejus emigracijos kelią su Anderso armija, lenkų ir lietuvių santykiai, totoriška tradicija išnyra į autoriaus apmąstymų paviršių. Nelengvas buvo pasirinkimas stoti į lenkų armijos gretas ir tikėtis su kombatantais bei jų šeimomis pasiekti Angliją. Karo pabėgėlių upėse žmonės turėjo prasimanyti, kur sukti, su kuo dėtis. Vilčinskų, Tuhan-Baranauskų ir dar platesnėse giminėse pasaulėžiūros žemėlapis buvo smulkesnio mastelio. Istorinė Lietuvos totorių atmintis, kuri priminė Abiejų Tautų Respubliką ir dvigubą ištikimybę didiesiems kunigaikščiams bei karaliams, turėjo įtakos modernaus lojalumo kultūrai. Galiausiai religinis motyvas čia atsiskleidžia labai subtiliais pavidalais. Totoriai yra didesni lenkai už pačius lenkus, – dienoraštyje komentuoja ne itin didelio išprusimo lenkų karininkas, kai vienas po kito lietuvių totorių būrelio vyrai ir merginos renkasi tarnybą Lenkijos II korpuso gretose. Vilčinskas daro tą patį, bet su dideliais sąžinės priekaištais, su kritikos kartėliu uolesnių giminaičių atžvilgiu. Žinoma, dienoraštyje rasime daug epizodų, kuriuose į totoriškas pasirinkimo bėdas įpinami kiti – etniniai – lietuviai. Šimtai jų tarnavo tame pačiame korpuse, tik jų dienoraščių neturime po ranka. Pasirinkimo stoti lenkų kariuomenėn logika: karas jau baigėsi, o tarnyba turėtų leisti ne tik gyventi geriau nei DP stovyklose Vakarų Vokietijoje, bet ir greičiau, geresnėmis sąlygomis patekti į Angliją. Tačiau uolumas, demonstratyvus balto erelio kabinimas virš lovos – tai jau per daug Lietuvos patriotui Juozui Vilčinskui. Karo pabaigos euforijai Italijoje rimstant, 1945 m. liepos 11 d. dienoraštyje atsiranda platesnis įrašas šiuo klausimu: Lenkų konsulate Jonas sužinojo, kad jeigu mes priimsime lenkų

pilietybę ir visi darbingi vyrai ir moterys stosime į lenkų kariuomenę, tai nedarbingi šeimos nariai bus aprūpinti: stovykla, maistu ir kt. Jei reikalingos vietos, visi bus pervežti karišku sunkvežimiu. Kadangi

Londone lenkų vyriausybė nustoja veikusi, tai pataria pasiskubinti, nes greitu laiku bus uždarytas lenkų konsulatas Milane, ir galimas daiktas, kad čia lenkų piliečiais „rūpinsis“ iš Varšuvos (ar Maskvos) atsiųsti žmonės.

Pabėgėlių vilčių ir nežinomybės slogutis susimaišo į viena, o Juozas Vilčinskas savo apsisprendimo ieškos skausmingų tikrovės išpažinimo žodžiais:

Baranauskų Marytė ir Stepas išėjo tarnauti lenkų kariuomenėn. Ne dėl simpatijų lenkams, kaip reikėjo raštiškai pareikšti, bet materialiai verčiami. Jų pėdomis žada pasekti ir pasveikusi Tamara. Ši aiškiai mieliau tarnautų lietuviams. Bet Jono simpatijos lenkų pusėje; tą jis ne kartą yra pareiškęs. Jis yra pasakęs, kad jeigu turėtų laisvas rankas, t. y. nereikėtų rūpintis šeima (motina), tai kilus karui tuoj stotų į lenkų kariuomenę. Mano protas, širdis ir kūnas – Lietuvos pusėje. Galvoju: esu Lietuvos pilietis, mano gimtinė Lietuva, aš Lietuvoje mokiausi, gaudamas valstybės stipendiją, Lietuvoje dirbau 13 metų, Lietuvai aš turiu ir toliau tarnauti! Lietuvoje aš turiu gimines, draugus. Iš Lietuvos aš esu išsivežęs geriausius prisiminimus. Mano svajonė – grįžti į Lietuvą, bet ne bolševikišką. Iš materialinės pusės man protas diktuoja, kad dirbti ir užsidirbti savo šeimai pragyvenimui geriausiai aš galiu Lietuvoje. Nes esu to krašto pilietis, čia mokęsis ir dirbęs. Antra, esu Lietuvoje ištarnavęs 13 metų ir dar nedaug trūksta iki teisės gauti valstybės pensiją. Tas yra svarbu ne tik man, bet ir mano šeimai. O kaip tėvui vieno esamo ir gal kito – būsimo vaiko, tas turi rūpėti.

Lietuviškasis Anderso armijos veiksnys yra labai iškalbingas, o istorikų – tiek lietuvių, tiek lenkų – dar toli gražu nepakankamai atskleistas. Dėl to it kokia balta varna regisi lietuvių egzili-

nis poetas Juozas Kėkštas, kovojęs lenkų pulkuose, o vėliau Vitoldo Gombrowicziaus pėdomis nuklydęs į Argentiną. Jis ir po karo mažesniu lietuviu netapo. Vilčinskas stebi ir apmąsto sudėtingus

totorių ir lietuvių reikalus:

Korpuse jie susitinka su kitais lietuviais. Netoli jų stovi lietuvių kuopa – 140 karių su leit. Gecevičium. Daugumas iš šių taip pat nepatenkinti lenkų tvarka, bet kenčia, nes kitos išeities dabar nėra. Surado anglų kariuomenės eilėse lietuvį vilkaviškietį Juozą Balnį. Šis yra geras vyras, patriotas, norėtų padėti kitiems lietuviams, bet lenkų karininkai jam kliudo. Draudžia lietuviams susitikinėti su juo.

Kariuomenėje jaučiamas pasiruošimas karui. Ir karas su bolševikais bus, – sako Stepas – bus ne kada nors, bet šiais metais. Jis matęs ir girdėjęs iš kitų kareivių, kad kariuomenė traukia į fronto pusę. Kiti pasakę, kad Venecijos rajone kariuomenės be galo daug. Jaučiama, kad jie taip pat bus perkelti arčiau fronto, galbūt į Austriją.

Totoriškoje pokario sagoje „sulenkėjimas“ buvo racionalus pasirinkimas, kuris, beje, turėjo tam tikrų impulsų vėlesniame Vilčinsko lietuviškame visuomeniniame veikime. Jis nuosekliai mąstė apie lenkų ir lietuvių politinės emigracijos suartėjimo būtinybę, jėgų telkimą bendroje kovoje prieš sovietų okupantus. Tai lėmė Adomo Mickevičiaus draugijos atsiradimą, prisidėjo prie dėl Vilniaus konfliktavusių pusių gerų santykių kūrimo. Čia buvo eita Jerzy Giedroyco Kultūros žurnalo (beje, taip pat pradėto kaip II Korpuso leidinio) kryptimi.

Juozo Vilčinsko dienoraštį galima skaityti kaip patrauklų dokumentinį romaną. Viena vertus, autorius labai preciziškai valdo plunksną ir siekia protu grindžiamo inžinerinio tikslumo. Tačiau labiau netikėta ir žavu yra tai, kad inžinieriaus ir griežtos logikos žmogaus aprašomame akiratyje iškyla sapnai. Be jokių mistifikacijų – toks pat ramus aprašymas, kaip ir pabėgėlių kasdienos paviršiuje išnirę savaime aiškūs dalykai. Tai ne koks pramanas,

tačiau tekstui suteikiantis metaforos apžavų, sustiprinantis kontrastą tarp vilties, siekiamybės, vaizduotės ir tikrovės, kuriai galioja jau visiškai kitos taisyklės. Sapnai aprašomi labai santūriai, kone natūraliai įsiliejantys į kasdienės istorijos indą.

Štai vienas iš pirmų prabudimų (1945 m. liepos 11 d.) nežinomo rytojaus kronikoje:

Šiąnakt vėl sapnavau Kauną: kažkur skubėjau, bėgau Laisvės alėjos šaligatviu. Vakaras. Vitrinų stiklai švariai išvalyti ir visur gerai iliuminuota. Gatve kursuoja gražūs žali autobusai.

Vėl. Dienoraščio pradžios liudijimas, kad tai jau anksčiau nutikdavo. Vėl sapne apleista tėvynė, mylimas Kaunas, bičiuliai, giminės, okupantai. Sapnas nukelia į prarastą žemę. Kitokių sapnų

Juozo Vilčinsko užrašuose paprasčiausiai nėra. Ar nieko daugiau nesapnuota, ar tik tuos sapnus autorius manė esant vertus dienoraščio įrašo – šiandien neatsakysime. O ir vaizdai daugmaž panašūs, pasikartojantys, be jokių pranašiškų ar mistifikuojančių insinuacijų. Lyg būtų labai profesionaliai panaudota literatūrinė priemonė. Perskaitykime dar kelis epizodus. Štai 1945 m. rugsėjo 23 dienos rytas:

Sekmadienis. Visą praėjusią savaitę naktimis sapnavau Lietuvą, gimines, pažįstamus, buv. bendradarbius. Sapnavau galbūt dėl to, kad dienomis skaitau apie vykstančią Londone konferenciją ir galvoju, jog nesusitarus konferencijoje netrukus gali Europoje politinė padėtis pasikeisti ir mes galėsime grįžti į tėvynę.

Vieną naktį sapnavau, kad susibariau su savo seserim Maryte. Ji, išėjusi į kitą kambarį, garsiai verkė. Aš bijojau, kad to verksmo neišgirstų tėvas ir nebartų manęs, kad aš užgavau seserį. Kitą naktį sapnavau Petrą K., visai pražilusį. Vieną kartą sapnavau Sadūną mūsų buv. kieme; jis man norėjo parodyti „Puntuką“, kurį jie čia pat įrengė šventės proga. O aš jam sakiau, kad užsienyje mačiau „truputį“ didesnius „Puntukus“. Važiuojant per Alpes mačiau kilometro

ir daugiau aukščio kalnus, kurie yra ne kas kita, o uola arba akmuo. Akmuo, kurio negali akimi matyti galo ir pradžios. Todėl, sakau, Puntuku dabar man stebėtis netenka.

Šiame epizode dienoraščio autorius padaro retai pasitaikantį veiksmą. Jis bando samprotauti, kodėl būtent tokie, o ne kitokie sapnai jį aplanko. Arba nuolat juose skendint imamasi apibendrinti naktinius vaizdinius. Tačiau dažniausiai jis tiesiog glaustai atpasakoja regėtas ir stebėtinai prisimenamas scenas be jokio komentaro.

Praeitą naktį sapnavau Molotovą, kuris buvęs svečiuose pas mano tėvą. Atėjau ir aš ten. Pradžioje kalbėjomės gražiai, o paskui, kai jis manęs paklausė, kodėl mes nenorime grįžti į Lietuvą, man užvirė kraujas ir aš jam pasakiau: „Pone komisare, tokio teroro, koks yra Sovietų Sąjungoje, nėra niekur kitur pasaulyje...“ ir t. t. Mano tėvui buvo labai nemalonu, kad aš taip aštriai kalbu su tokia aukšta asmenybe. Tėvas mane ramino ir pamažu stūmė arčiau durų. Molotovas žiūrėjo į mane, klausė, bet neturėjo ką atsakyti. Tėvas mane išvedė iš to kambario ir aš pabudau.

Sapnų dienoraštis nėra sapnas. Juozo Vilčinsko kūrybiniai įgūdžiai jau anuo metu buvo gerai išpuoselėti. Štai kodėl į garbaus skaitytojo rankas dabar atiduodamas atminties dokumentas yra daugiasluoksnis, iškalbingas, provokuojantis, gundantis tiems, kurie Vakarų Europos pokarį gali matyti pro itališko neorealistinio kinometografo objektyvą. Čia pats gyvenimas ir jo vargai yra kaip meno kūrinys. Jis atsiranda ne tik dėl autoriaus intencijos, bet reikalauja ir mūsų – skaitančiųjų bei suprasti siekiančiųjų – akistatos.

2019 m. gegužės mėn.

...tai kvietimas mintimis gilintis į viską, kas nurimti žmogiškai sielai neleidžia, kas gali atsiverti visomis bendrųjų ydų tamsybėmis, bet išlaikyti tikėjimą didžiausiu žmogiškumo stebuklu – tai valia keistis ir pareiga džiaugtis. Argi tai ne šventas noras? Be jo neįmanomas išlikimas. Be jo neįsivaizduojama atjauta ir labai skirtingų žmonių susikalbėjimas bendram labui. Tai jis neleidžia išjungti šviesos tunelio gale.

Jei šiandien kas paklaustų, kam skirta ši knyga, atsakyčiau iš anksto (ir ilgainiui) paruoštu sakiniu: ji skirta tiems, kurie ima nutuokti, kad nustojus klausinėti „kodėl?“ gyvenimas anksčiau ar vėliau praranda prasmę. O jau paskui sektų vis nuobodesni aiškinimai, kas dar negeistino mums nutinka vienuose ar kituose viešosios egzistencijos plotuose, kuriuose išsitenka mūsų šalis. Po bendru pavadinimu „Žaidimas su degtukais“ (taip vadinasi ir priešpaskutinis lrt.lt paskelbtas mano rašinys) knygon sugulę straipsniai buvo parašyti per šešerius pastaruosius metus. Skaitytojas nesunkiai supras, kad tai vis labiau sukrečiantis pandemijos ir Rusijos karo prieš Ukrainą laikotarpis, kuris išjudino nusistovėjusią normalybę, gundė apmąstyti tas mūsų bendrabūvio savybes, kurios kitu metu nebūtų taip aštriai kritusios į akis.

Egidijus Aleksandravičius

EGIDIJUS ALEKSANDRAVIČIUS – istorijos profesorius, akademikas, visuomenininkas, daugelio istorijos ir publicistikos knygų autorius, TV laidų vedėjas ir LTV laidos „Be pykčio“ bendraautoris.

BIRUTĖ GARBARAVIČIENĖ – žinoma žurnalistė, filologė, Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekos-muziejaus valdybos pirmininkė, buvusi LRT laidos „Be pykčio“ redaktorė, knygų „Pokalbiai be pykčio“, „Leonidas Donskis: Man skauda“ sudarytoja.