Išpažinčių kambarys

IŠPAŽINČIŲ KAMBARYS

PSICHOLOGINIS TRILERIS

Noriu prisipažinti

dėl žmogžudystės. Tik dar jos neįvykdžiau...

LIA MIDDLE TON IŠPA ŽINČIŲ KA MBARYS

PSICHOLOGINIS TRILERIS

Iš anglų kalbos ve rt ė

Jolita Pa r vick ienė

VILNIUS 2024

Lia MIDDLETON

THE CONFESSION ROOM

Penguin Books, London, 2023

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

Copyright © Lia Middleton, 2023

© Jolita Parvickienė, vertimas į lietuvių kalbą, 2024

© „Tyto alba“, 2024

ISBN 978-609-466-816-6

Kvapas jį pažadins.

Iš pradžių jis buvo visiškai ramus, bet dabar sujuda. Šnervės išsiplečia. Nepaprastai įdomu stebėti jo reakciją. Atsargiai uostinėja, paskui staiga įkvepia ir praplėšia akis plačiai kaip vaikas. Žmonės visi vienodi; gyvūnai panašiai instinktyviai reaguoja į dirgiklius. Šįsyk – į suvokimą, kad kažkas siaubingai blogai.

Ir kai kas iš tikrųjų labai blogai. Jis ne savo miegamajame, kaip turėtų būti, o kambaryje keturiomis cementinėmis sienomis, pilkomis lubomis, be langų... ir aitriu baliklio kvapu.

Jis atsisėda ir pasilenkia į priekį. Kambarys smarkiai susiūbuoja, taip nutinka, kai ūmiai netenki sąmonės. Stveriasi ranka už burnos... Tikriausiai supykino.

Po kelių minutėlių tankiai mirksėdamas pakelia akis. Apsižvalgo, stengdamasis suvokti savo keistą padėtį.

Kodėl aš čia? Kaip čia patekau?

Prisitraukia kelius prie krūtinės ir...

Štai ji. Toji siaubinga suvokimo akimirka, kurios laukiau.

Jis spokso sau į koją net išsižiojęs, kai savo akimis pamato ant kulkšnies blizgančio plieno apykoję, pritvirtintą prie grandinės, kaustančios jį prie sienos.

– Ei? – šūkteli, tramdydamas paniką balse. – Ei?

Jo veidas iš lėto tįsta, nes atsakymo taip ir nesulaukia. Nepaguodžia nė jo paties balso aidas. Kambarys tam per mažas. Sienos ir lubos per arti.

Lia Middleton Išpažinčių kambarys

Čia tvyro tik tyla.

Jis klaupiasi ant kelių ir sudejuoja kūnui tiesiantis, krūtinė kilnojasi nuo pastangų. Jį krečia. Purto adrenalinas, nervai ir sumišimas, neleidžiantys jam rėkti, šauktis mamos, kviestis ką nors, bet ką.

Tai baimė. Tai akimirka, kai jis supranta, kas iš tiesų yra baimė.

Žengia į priekį, vieną mažą žingsnelį į patalpos vidurį, šaudydamas akimis aplinkui, stengdamasis suvokti, kur esantis. Raukosi, lėtai sukasi ratu, kojomis įsipainiodamas grandinėje.

Pirmiausia nukreipia žvilgsnį į kertę kambario dešinėje. Ten sienoje įmūrytas dar vienas žiedas, prie kurio galima prirakinti dar vieną žmogų. Tačiau ten tuščia. Todėl jis sutelkia dėmesį į tai, kas nekaltai padėta kiekviename iš keturių kambario kampų.

Į keturias juodai nudažytas dėžes.

Ar ilgai kaups drąsą, kol vieną iš jų atidarys? Kai kurie žmonės pultų tiesiai prie dėžių, skubėdami jas atidaryti lyg nekantrūs vaikai per Kalėdas. Kiti gūždamiesi bailiai trauktųsi nuo nežinomybės.

Tikėjausi, kad bus kaip pirmieji. Bet iš jo reakcijos į kambarį spėju, kad veikiausiai bus kaip antrieji. Pasirodo, ne toks jau kietas ir narsus.

Jis nusuka akis nuo artimiausios dėžės ir pažvelgia į lubų viduryje kabantį laikmatį, kurio sustingę raudonai švytintys skaitmenys nustatyti atgaliniam skaičiavimui.

00.60

Šešiasdešimt sekundžių.

Bejėgiškai spokso aukštyn, veidas išduoda mintis.

Kas nutiks po šešiasdešimties sekundžių?

Ir kada laikmatis ims jas skaičiuoti?

PRIEŠ

Žiūrime, kas buvo prieš, kas po, Ir, ko nebuvo, ilgimės; Juokas iš širdies gelmės Supintas su skausmu; Gražiausios dainos ringuoja Liūdniausias mintis.

Percy Bysshe Shelley

Lapkričio 4-oji, 7.00 vakaro

Emilija užtrenkia duris ir atsirėmusi į jas trumpam užsimerkia iš pasimėgavimo, kad pagaliau grįžo namo. Antrą dieną prakiūtojus automobilyje, stebint namus, laukiant, kol vyras aplankys kažkieno žmoną, paskaudo visą kūną. Nenumalšinamai skausmingas nuobodulys.

Bet jeigu moka už tai, kad išsiaiškintum, ar žmona suka romaną, vis geriau nei nieko. Geriau, nei buvo prieš pusmetį, kai išėjusi iš policijos ji tik leido savo menkas santaupas ir vegetavo ant sofos laukdama, kol nerimas apmalš tiek, kad galėtų eiti pasivaikščioti ar aplankyti tėvus. Tada siaubas buvo visa apimantis. O dabar viskas kitaip. Jis paslėptas taip giliai, kiek tik įstengė jį nugrūsti, kad nebejaustų.

Ji atsimerkia išgirdusi, kaip suloja Mimi, kaip koridoriumi artyn nagučiais caksi jos letenėlės.

– Labas, brangute, – meiliai pasveikina, eina į virtuvę namo gilumoje ir atsukusi čiaupą kelias minutėles palaukia, kol ims bėgti šaltas vanduo. Godžiai atsigeria iš stiklinės ir garsiai atsidususi, tarsi iškvėpusi dieną, vėl prisipila.

Pasukusi į kambarį, kaip ir kasdien, traukia tiesiai prie raudonmedžio rašomojo stalo, įsprausto į kampą prie lango.

Lia Middleton Išpažinčių kambarys

Pastačiusi stiklinę prie klaviatūros stumteli pelę. Ekranas nušvinta ir atgyja, vakar žiūrėtas dokumentinis filmas tebekybo sustabdytas, ekrano viduryje iššokęs pranešimo langelis.

Ar norite toliau žiūrėti „Ar moterys gali žudyti?“

Emilija spusteli „Taip“, programa kelias akimirkas apmirus, o paskui atgyja, pasakotojas žemu kimiu balsu pasakoja apie

Merę Aną Koton.

Ji pasisuka prie kito ekrano ir imasi naršyti po visokius tinklalapius. Daro tai kas vakarą: klausosi dokumentinio filmo, mintimis kartkartėmis įsitraukia į pasakojimą, bet ir vėl grįžta prie forumų, kuriuos visada peržiūri ta pačia tvarka.

Pirmiausia „Linksmuosius kriminalistus“: atvirą pokalbių grupę žmonėms, kurie dirbo baudžiamosios teisės srityje ir kuriems trūksta jaudulio bei pasitenkinimo tiriant bylas, bet jie prie šio darbo grįžti negali – dėl įvairiausių priežasčių. Retkarčiais apie tas priežastis pasišneka. O kartais ne. Bet nė vienas iš jų nežino, kodėl Emilija išėjo iš policijos.

Ji nori jiems pasakyti, žino, kad tereikia surinkti žodžius Aš

Sofi Heins sesuo, bet kad ir kiek kartų mėgino, neprisivertė to padaryti. Tarsi tą minutę sustingtų pirštai, o smegenys nebepajėgtų suvokti, nė kaip tuos žodžius ištarti, o ką jau kalbėti apie tos tragedijos aprašymą. Ji net klausimų nepakeltų. Ir neišvengiamos akimirkos, kai vienas iš jų pasisiūlytų dirbti kartu, kad išnarpliotų Sofi bylą. Emilija jau mėgino. Ir policija mėgino. Grįžusi prie to ji paprasčiausiai nuskęstų, o juk metus grumiasi su srove, stengdamasi išnirti į paviršių ir įkvėpti gyvasties oro gurkšnį. Tada nėrėsi iš kailio, kad išsiaiškintų, kas nutiko. O kai paliko tarnybą, toliau iš visų jėgų stengėsi policija. Tačiau įkalčių nebuvo. Tas, kas persekiojo Emilijos seserį, jokių įkalčių nepaliko.

Neilgai trukus tyrimas ėmė lėtėti; vis dar stūmėsi, bet pagreičio taip ir nebeįgavo. O ir širdgėla tapo tiesiog per aitri. Kas kartą, kai tik kildavo akstinas ir vėl imtis tyrimo, apimdavo sielvartas, o žaizda vėl atsiverdavo kaip šviežia. Ji nebegalėjo to daryti. Gal niekas ir nebeišsiaiškins, kas nužudė Sofi. Jai tiesiog teks su tuo susitaikyti.

Sužinojusi grupės naujienas ji visada užsukdavo į Websleuths.com. Tada į socialinio naujienų tinklo „Reddit“ tyrimų biurą, paskui į lipstickalley.com. Ir galiausiai į „Išpažinčių kambarį“.

Dabar išpažintį atlikti galima labai daug kur: nesuskaičiuojamos svetainės siūlo anoniminės atgailos galimybę. Pirmą kartą apsilankiusi „Išpažinčių kambaryje“ Emilija nesitikėjo aptikti nieko naujo. Iš tiesų visose svetainėse tik ir skaitydavo apie tai, kad kas nors ką nors apgaudinėja, meluoja ar vagiliauja iš kampinės krautuvėlės, kol apspangdavo. O „Išpažinčių kambaryje“ – ne... anaiptol. Ji grįžta prie jo kiekvieną mielą vakarą ir akimis įsisegusi į ekraną gilinasi į kiekvieną naują dienos išpažintį. O mėnesiams slenkant išpažintys šioje svetainėje tampa vis niūresnės.

Emilija spragteli paieškos langelį, surenka kelias pirmas raides ir automatiškai iššoka adresas

ispazinciukambarys.com

Vienu pirštu spusteli klavišą. Įeiti. Ekranas užtemsta ir pasirodo durys, metalinės ir šaltos. Jos veriasi, o iš garso kolonėlių sklinda girgždesys, ir Emilija nusišypso visai kaip tada, kai pirmą kartą jungdamasi prie forumo nusistebėjo, kiek čia įdėta pastangų įspūdžiui

Lia Middleton Išpažinčių kambarys

sukurti. Daugelis kitų forumų paprasti ir aiškūs. O šitas kitoks.

Už durų kambarys, jo viduryje ant lygių pilkų grindų –dėžė. Juoda ir tvirta, lygiais kraštais. Jos dangtis atsivožia, o dugne išsivynioja popieriaus lakštas. Jame pamažu atsiranda kaligrafiškas užrašas, rašmenys juodi ir pasvirę, tarsi rašomi rašalu, kuris pamažu sunkiasi iš raidžių nelyginant kraujas švariame baltame popieriuje.

Netrukus įžengsi į...

Akimirką viskas sustingsta, visiškai nejuda. Bet paskui lakštas susivynioja į ritinėlį, nusileidžia ant dėžės dugno, ir ši staiga užsidaro – dangtis niūriai ir negrįžtamai užsitrenkia.

Pasigirsta muzika – smuikai, sudunda būgnai, dėžė ima suktis vis greičiau. Galiausiai sustoja kampu į ekraną. O tada ima ryškėti žodžiai, raidės, išraižytos ant dangčio ir abiejų matomų šonų.

IŠPAŽINČIŲ KAMBARYS

Sumirguliuoja žodis Įeiti. Ji spusteli.

Dėžė atsivožia, iš vidaus plūstelėjusi balta šviesa tampa vis skaistesnė, kol nušvinta visas ekranas.

Viršuje atsiranda užrašas, jo raidės pelenų spalvos ir juodos. Forumas sukurtas kaip kambarys, šaltas ir beveidis: ant galinės sienos pritvirtintas platus horizontalus veidrodis, sienos šviesiai pilkos, o nuo apačios iki pat viršaus rangosi pliki vamzdžiai. Užrašas, kaip ir pirmiau, toks pat kaligrafiškas:

Sveiki atvykę į Išpažinčių kambarį. Saugi aplinka atgailai ir išpažinčiai be padarinių.

O po apačia – ištisos eilutės išpažinčių. Emilija išpučia akis. Jų daugėja. Eksponentiškai. Ją kasdien sukrečia augantis įrašų skaičius; aktyvių vartotojų skaičius, kybantis langelyje viršutiniame dešiniame ekrano kampe.

Kiek iš jų vien tik skaito įrašus forume, o kiek įkelia išpažintis? Iš tikrųjų parodo dalelę savęs visam pasauliui?

Emilija suvokia neįveikiamą potraukį – akstiną, kuris apsėda skaitant kitų išpažintis, jausmą, kaip būtų gera žodžiais išsakyti tamsiausias savo mintis. Nes ir pati tą padarė prieš tuos keletą mėnesių, kai pirmą kartą aptiko svetainę. Leido sau surašyti, raidė po raidės, paslaptį, kuri kaip nuolatinis nuodas graužė nuo pat dienos, kai buvo nužudyta Sofi.

Galėjau išgelbėti seserį. Aš kalta, kad ji negyva.

Tačiau tuo nepabaigė. Kažkoks giliai viduje viręs impulsas, tamsus ir neapčiuopiamas, privertė išsilieti nespėjus nė kvėptelėti.

Jei žinočiau, kas jis, nudėčiau.

Emilija net pašoka trinktelėjus durims – kažkas įkėlė naują įrašą. Pirmąsyk lankydamasi forume kone mirtinai persigando; krūptelėjo taip staiga, kad iš puodelio kliūstelėjusi arbata ištiško ant pižamos kelnių ir iki raudonumo nuplikė odą po jomis.

Lia Middleton Išpažinčių kambarys

Išplėstomis akimis perbėga naujausią išpažintį, paskui prisimerkia ir suraukia antakius.

Kad ir kaip baisiai jis man grasina, nežinau, ar kada sukaupsiu tiek drąsos, kad jį palikčiau. Nekenčiu savęs.

Siekdama stiklinės Emilija purto galvą. Garsiai nugurkia, išpažintis tokia paprasta, bet pasakyta beveik viskas. Vienintelis sakinys sukelia virtinę vienas po kito kaip domino kauliukai griūvančių klausimų. Net ir nebedirbdama policijoje ji vis dar tebėra nepriekaištinga detektyvė. Tačiau negali imti ir įsitraukti į kiekvienos išpažinties šioje svetainėje tyrimą – nors kuo toliau, tuo jos niūresnės ir painesnės. Turi atsiriboti, kaip darydavo policijoje. Ne kiekvieną bylą galima prisileisti. Visų neįmanoma išgelbėti.

Jai suspaudžia paširdžius – visų neįmanoma išgelbėti. Net ir geriausių. Net ir...

Ne. Ji neturi galvoti apie Sofi.

Greitai mirksėdama Emilija slenka aukštyn ir nė nesirinkdama stabteli. Skubiai skaito, suriečia kojų pirštus, ruošdamasi dar vienam emocijų srautui, bet veidą nušviečia šypsena.

Regis, vyras palieka mane dėl moters, kurią įsimylėjo internete. Ir nežino, kad tai aš. Jam tikrai duš širdis, kai ši nepasitiks jo oro uoste ir apskritai išgaruos nuo šios sumautos planetos paviršiaus. Staigmena, tu niekše melagi.

Emilija skaito dar kartą, stabteli prie paskutinio sakinio. Susijuokia garsiai, sodriu kimiu gerkliniu juoku. Čia tai geras. Vėl keliauja puslapiu aukštyn, žvelgia į žodžius, godžiai juos

Lia Middleton Išpažinčių kambarys

geria. Džiaugiasi šiuo puslapiu, kur žmonės gali išsisakyti, bet drauge išsaugoti savo paslaptis. Nusimesti jas nuo širdies be jokių padarinių, išskyrus palengvėjimą. Prisipažinti, kad užmezgė romaną, apgaudinėja bendradarbius, vagia, nekenčia partnerių, apgailestauja, kad susilaukė vaikų, – tada Emilijos ranka sustoja, nes prasukusi trečdalį puslapio ji įninka į įrašą.

Kartais seku tą moterį nuo stoties iki namų. Ji tokia graži.

Nė už ką neįskaudinčiau nei jos, nei ko nors kito, bet kartais man įdomu, koks jausmas būtų tiesiog imti ją ir sugriebti.

Emilijai aptemsta akyse, širdis daužosi krūtinėje, pirštus ima dilgčioti.

Įdomu, koks jausmas būtų tiesiog imti ją ir sugriebti.

Štai kaip tai prasideda. Štai kaip viskas nuolat prasideda. Taip tikriausiai jautėsi ir tas tipas, kuris nužudė Sofi. Iš pradžių tik stebėjo ją – juk sesuo sakė policijai esanti įsitikinusi, kad ją seka. Persekioja. Bet visada būna pirmas kartas – metas, kai jiems tampa nebegana vien domėtis ir prireikia jausti.

Kas toji moteris, kurią šitas vyras sekioja? Ar ji saugi? Jo įrašas skamba kaip įspėjimas – rėksmingas besiartinančio pavojaus ženklas. Bet kam jis skirtas? Įrašą palikusio žmogaus neįmanoma rasti.

Suskamba Emilijos telefonas, vibruoja garsiai ir šaižiai. Ji krūpteli ir atsiliepia.

– Labas, tėti, – sveikinasi.

– Eme! Aš tik šiaip. Ar... ar gerai jautiesi?

– Taip, – ji krenkšteli stengdamasi atsikratyti adrenalino sukelto spigumo balse. – O ką?

Lia Middleton Išpažinčių kambarys

– Tavo... tavo balsas keistas.

– Ne, aš tik žiūrėjau dokumentinį filmą ir skambutis mane išgąsdino... Viskas gerai?

– Taip, tik šiaip skambinu, – atsidūsta jis. – Nežinau, kodėl žiūri tuos dalykus, Eme. Nusikaltimai ir neišspręstos bylos... Kodėl neatsisiunti ko nors, kas padėtų atsipalaiduoti? Ko nors smagaus? Kokią ten laidą visada žiūrėdavai su Sofi? Apie kepimą?

Emilija atsidūsta. Nuo tada nebegalėjo žiūrėti „Išsikepk“* –tik ne viena be sesers. Jiedvi žiūrėjo tą laidą kas savaitę nepraleisdamos, jaukiai susirangiusios ant sofos po stora antklode, su arbatos puodeliais ant kelių, ir komentuodavo kiekvieną dalį užkandžiaudamos sausainiais.

– Taigi aš savęs neverčiu, tėti. Juk žinai, kaip smarkiai tuo domiuosi. Man tai patinka...

– Na, jei tau patinka...

– Nesakyk to, tėti.

– Jeigu tau taip patinka, – tęsia jis, nepaisydamas jos įspėjimo, – tai gal grįžk į policiją? Juk žinai – ten akimirksniu tave priims.

Emilija pasirauko.

– Nesu tikra.

– Tu puiki pareigūnė...

– Buvau, – ji ima kramtyti atplyšusią nykščio odelę, nors ir stengėsi jos nepaisyti. – Buvau gera policijos pareigūnė. Prieš viskam nutinkant.

– Ir dabar gali būti.

* Bake Off arba The Great British Bake Off – britų televizijos kulinarinė laida, rodoma nuo 2010 m. (Vert. past.)

– Ne, tėti. Juk žinai, kad netiesa. Žinai, kad po... po visko nebebuvau gera policininkė. Vos pajėgiau dirbti. Tiesiog... aš tiesiog negalėjau. Negaliu grįžti.

– Eme, mudu su tavo mama manome...

– Prašau, nebekartok to, – ji giliai įkvepia, nes balsas lūžta, sugildo akis. – Prašau.

Jis tyli. Nebežino, ką sakyti. Tikrai nenori jos skaudinti, bet skaudina. Kas kartą, kai paragina grįžti į policiją, kas sykį, kai patikina, kad ji vis dar gali joje dirbti, skausmingai primena, kad ji nebeįstengia. Ištuštėjo. Meilė yra. Ir aistra tebėra. Bet neliko gebėjimo. Stabilumo. Nei psichinio, nei emocinio... Ji tiesiog nebeįstengia. Per daug sunku dabar. Viskas per daug asmeniška. Po Sofi tiesiog nebeįmanoma. Jaučia, kad bendradarbiai vaikšto aplinkui ją kaip aplink kokį kiaušinį, vertina, kokį poveikį jai gali padaryti kiekviena byla, ar ji galės susidoroti. O ji iš tiesų visai nesusidoroja. Ėjo pas psichoterapeutą, lankėsi pas psichiatrą – darė viską, kad atgautų pusiausvyrą.

Bet kas akimirką atrodydavo, kad tarsi plaukia prieš srovę, o toji tik ir taikosi išmušti pagrindą iš po kojų. Paskui ji ėmė daryti klaidų. Gydytojas diagnozavo potrauminio streso sindromą. Paskui ji beištvėrė vos kelias dienas.

– Atleisk, Eme. Bet privatūs tyrimai atrodo kaip laiko švaistymas.

– Man sekasi, – spiriasi ji. – Galiu surasti bet ką. Ir užsidirbu pinigų. Nemažai. Tikrai daugiau nei policijoje.

– Juk žinai, norime tau geriausio.

– Aš... aš žinau, – nuryja seilę ir stengiasi mirksėdama nuvyti ašaras, mėgina užplūdusias emocijas vėl nugrūsti kuo giliau. – Tikrai noriu, kad pajėgčiau, tėti. Bet tu žinai... tiesa? Tyla.

Lia Middleton Išpažinčių kambarys

– Tėti? – Emilija nutyla, klausydamasi jo kvėpavimo, žinodama, kad jis stengiasi sugalvoti, kaip tinkamai atsakyti. – Ar tu dar ten?

– Taip, čia, meilute... Tai tu tvirtai apsisprendei negrįžti?

Emilija užsimerkia, kietai suspaudžia lūpas, stengdamasi vėl nepravirkti. Ranka pakyla prie burnos, dantys vėl suranda

tą atvipusią odelės atplaišėlę. Ji susiraukia. Liežuviu pajunta kraujo skonį, geležies ir druskos. Skonį, ką reiškia būti gyvai.

– Taip, – sako ji ryžtingai, nuleidžia ranką ir žiūri, kaip nuvinguriuoja kraujo lašas ir susitelkia po nagu.

Jis vėl atsidūsta, jo gražbylystė išseko.

– Na, žinoma, tai tavo sprendimas. Bet mes čia esame dėl tavęs. Juk žinai tą, tiesa?

– Žinau.

Jis patyli.

– Myliu tave, Eme, – berte išberia savo jausmus. Nemoka kitaip. Ji ilgai stūmė juos šalin nuo savęs, nepajėgdama pakelti kaltės, kuri sukirbėdavo viduje išvydus jų sielvartą. Ar ir jie ją kaltina?

– Aš... ir aš tave.

Ji baigia pokalbį, spusteli šoninį telefono mygtuką ir ekranas užtemsta. Padeda telefoną ant stalo ir kelias akimirkas spokso į savo tamsų atspindį ekrane.

Susmunka kėdėje ir atlošia galvą nepatogiai atsirėmusi sprandu į atlošą. Ūmiai užplūdusios emocijos nuslūgo, ji pasijuto ištuštėjusi. Lyg išsekusi baterija, išeikvojus visą energiją. Akys pamažu nukrypsta į kompiuterį. Ji iš lėto ištiesia pirštus ir vos stumteli pelę.

Forumas tebėra, išpažintys tebekybo ekrane. Ji pamažu slenka aukštyn, skaitinėja, prie vienų šypteli, prie kitų pavarto

Lia Middleton Išpažinčių kambarys

akis. Bet galiausiai pasiekia viršutines – naujausia išpažintis

paryškinta juodu šriftu: kažkas iš mamos rankinuko nukniaukė dvi penkiasdešimtines. Emilija purto galvą. Dirstelėjusi

į laikrodį garsiai nusižiovauja. 7.45 val. vakaro. Metas vakarieniauti. Iš kompiuterio sugriaudi durų trenksmas, ir Emilija pašoka.

Svetainės puslapio viršuje atsirado nauja išpažintis.

Ji pasilenkia į priekį, akimis greitai perbėga žodžius. Susiraukia, skaito įrašą dar kartą, o protas dirba kaip vaiko, besistengiančio perprasti naujus žodžius.

Anonimas 01

Štai prisipažinimas: žmogžudystė. Londonas. Heilė

Džeims. Luka Frankas.

Lia Middleton Išpažinčių kambarys

Kambarys

1.37 nakties

Rajanas bukai spokso į savo atspindį veidrodyje.

Kas čia vyksta? Kaip čia atsidūriau?

Į jį žvelgiantis veidas blyškus, beveik pilkas ryškioje fluorescencinėje šviesoje; plaukai išsidraikę, užkritę ant akių. Jis atplėšia nuo atspindžio akis ir vėl pasižiūri į laikmatį – jo skaitmenys sustingę, pasiruošę atgaliniam skaičiavimui.

– Ei? – rikteli jis luboms. – Ar mane kas girdi?

Ištinka panika, susuka skrandį. Jis šaudo akimis po kambarį – nuo dėžių kampuose prie laikmačio, kybančio virš veidrodžio, ir galiausiai prie durų. Paprasčiausių durų – medinių su spyna. Net jeigu jos užrakintos, galima jas išlaužti, neabejoja jis. Puola prie jų užgniaužęs kvapą, bet grandinė ant čiurnos smarkiai trūkteli jį atgal.

Jis garsiai surinka, išliedamas nusivylimą ir pyktį.

– Kas nors padėkite! Kas, velniai griebtų, čia vyksta?

Akyse sumirguliuoja, kambarys ima siūbuoti, delnai sudrėksta, prakaitas permerkia marškinėlius. Jis nusvyruoja atgal, atsimuša į sieną ir nuslysta ant grindų. Įsirėmęs kakta į

Lia Middleton Išpažinčių kambarys

kelius stengiasi giliai kvėpuoti, bet traukia deguonį trūkčiojančiais gurkšniais, o širdis ima daužytis vis greičiau. Krapštykis iš šito kambario. Galvok. Juk kažkaip čia atsidūrei. Kokį paskutinį dalyką prisimeni? Galvok. Jis buvo namuose. Priešais kompiuterį. Laukė draugų žinutės su planais tam vakarui. Ekrane vaizdas ėmė lietis, žodžiai pynėsi vieni su kitais. Jis atsilošė kėdėje, sprandas trakštelėjo, kai trumpam užsimerkęs ėmė ratu sukti galvą.

„Rajanai!“ – laiptais ataidėjo mamos balsas, skvarbus kaip paukščio, garsas vėrė kiaurai.

„Ko?“ – atsišaukė jis stengdamasis slėpti irzulio natą. Kad ir ką ši sakydavo ar darydavo, nesvarbu, kaip rangydavosi, kad įtiktų, vien jai šūktelėjus jo vardą Rajaną užplūsdavo nusivylimo šuoras. Jis mylėjo mamą, bet jos meilė dusino.

Atsidarė rašomojo stalo stalčių, iš jo dirstelėjo Fionos nuotrauka. Jis slėpė ją. Jei mama pamatytų, imtų klausinėti. Bet nuotrauka buvo visa subadyta, mat kabojo ant sienos ir skylutės žymėjo visus tuos kartus, kai jis nutardavo ją nukabinti, o paskui vėl prismeigti. Nes kartais to atvaizdo jam būdavo per daug, o besišypsantis veidas kone žiaurus, tarsi šaipytųsi.

„Rajanai?“

„Ko?“ – riktelėjo jis jau nebesitvardydamas. Mamos veidas pasirodė siaurame tarpduryje, jos nosis nepritariamai susiraukė, kai už akių užkliuvo lovos kojūgalyje sujaukti patalai; krūvoje ant grindų besimėtantys vakar vilkėti drabužiai.

„Nėra jokio reikalo šaukti, mielasis, – tarė ji, o lūpose nušvito nervinga šypsena. – Gal nori sumuštinio? Turi ką nors suvalgyti.“

„Aš nelabai alkanas, mam.“

Lia Middleton Išpažinčių kambarys

„Tikrai?“

„Mmhmm“, – linktelėjo nepakeldamas į ją akių.

„Ką gi, – ji žingtelėjo atgal, kone išnyko iš akių, bet stabtelėjo. – Ar tu... ar šįvakar išeini?“

„Trumpam“, – mestelėjo jis.

„Gerai, mielasis... Gal norėtum rytoj su manimi į bažnyčią?“

Jis perkreipė lūpas norėdamas atsikirsti, bet negalėjo to padaryti. Jai tai buvo labai svarbu.

„Skamba neblogai... jei nelabai vėlai grįšiu.“

„Puiku“, – nusišypsojo ji ir pasukusi į koridorių uždarė duris.

Jis vėl atsiduso ir pakėlęs ranką pasitrynė kaktą. Nenorėjo būti šiurkštus mamai. Tačiau jai būnant šalia jausdavosi visada įsitempęs. Jų kadaise buvę artimi santykiai šlijo nuo per didelio spaudimo svorio, nuo per daug nepagrįstų vilčių, nuo per didelio artumo. Tiesiog nuo per daug... visko. Kaip linksta šaka, kuri netrukus lūš.

Telefonas suvibravo. Grupės pokalbis.

Į aludę?

Susitiksim ten.

Aha – varom.

„Pagaliau“, – tarė stodamasis ir nusičiupo raktus su telefonu nuo lovos. Būsiu dešimtą.

Išėjęs iš namų patraukė skersgatviu, esančiu gatvės gale, iki kampinės krautuvėlės Bridžo gatvėje. Užėjo vidun, kelias

minutes šnektelėjo su Deivu ir nusipirkęs cigarečių tuo pačiu skersgatviu nužingsniavo į aludę Vudgeito gatvėje...

Jis susiraukia. Ar į aludę nuėjo? Taip... nuėjo. Prisimena pašėlusius draugų šūksnius, kai įėjo pro duris, pirštais netgi jaučia medinį baro paviršių, lipnų nuo įsigėrusio alaus ir karščio. Girdi šeimininką, pažįstamu balsu klausiantį, ar įpilti antrą.

Mato porą, vyrą ir moterį, sėdinčius prie baro ir besijuokiančius iš kažko jos telefone.

Bet tada viskas aptemsta – kol atsibunda čia.

Dabar jam belieka laukti. Laukti, kol kas nors įeis į kambarį, kol prasidės atgalinis skaičiavimas.

Betgi ne – netiesa. Jis neturi tik laukti.

Dėžės.

Jos tikriausiai čia dėl kokių nors priežasčių.

Jis prisislenka prie artimiausios dėžės, ištiesia ranką drebančiais pirštais. Grandinė aplink čiurną smarkiai įsitempia, bet dėžę jis pasiekia. Greitai dirsteli per petį į laikmatį. Bet skaitmenys vis dar sustingę. Pasižiūri į duris, pulsas tvinksi smilkiniuose, bet už jų nieko nėra. Niekas neateina.

Prisimerkia, kažkam kampe virš durų patraukus jo akį. Ir kaip pirmiau nepastebėjo?

Kamera. Spingsi raudona lemputė.

Kamera. Dėžės. Laikmatis.

Jis žino, kur pakliuvo.

Čia Išpažinčių kambarys.

Lia Middleton Išpažinčių kambarys

Lapkričio 4-oji, 7.30 vakaro

Žmogžudystė. Londonas. Heilė Džeims. Luka Frankas.

Emilija skaito ir skaito prisipažinimą. Žodžiai niekur nedingsta, jie aiškūs ir ryškūs tarsi kokios antraštės laikraščio pirmame puslapyje arba eilutės ekrano apačioje per dešimtos valandos naujienas.

Kažkas prisipažino apie žmogžudystę. Ir ne apie vieną auką. Apie dvi.

Bet negali taip būti. Negali.

Emilija atidaro naršyklę, greitai susiranda paieškos langelį. Prie jos atbidzena Mimi ir įsispraudusi į tarpelį po stalu kūneliu sušildo basą Emilijos pėdą. Ji nusišypso – kas būtų pamanęs, kad Mimi bus tokia ištikima bičiulė, nors tegali užpildyti mažą Sofi paliktos didžiulės prarajos dalelę? Emilija niekada nebuvo šunų mylėtoja, bet jai išėjus iš policijos Mimi padėjo ištverti vienatvę. Gyvenimas be Sofi visai kitoks: dienos tuščios, tarsi visos gyvenimo ir jos pačios spalvos būtų išblukusios ir belikusios tik juoda ir balta. Ji gyvena kitame name, išsikraustė iš miesto už penkiolikos minučių kelio nuo ten, kur jiedvi gyveno kartu. Iš šurmulio į ramų priemiestį. Gyvenimas atrodo kitoks. Todėl ji stengiasi užpildyti jį visokiais menkais

Middleton Išpažinčių kambarys

džiaugsmais, kokių tik įstengia rasti. Vaikštinėja su šuneliu po mišką. Žiūri tinklalaides. Vieši pas tėvus. Eina kavos su Džene. Tačiau tai anaiptol ne tas pat.

Pasisukusi į ekraną surenka „Heilė Džeims“, ir jai net skrandį susuka. Bet apie atrastą kūną ar dingusią merginą tokiu vardu nieko nėra. Prisipažinimas ką tik įkeltas – prireiks

šiek tiek laiko, kol žiniasklaida aptiks, patikrins, paskelbs... Bet šeimos juk tikrai suprato, kad jie dingo?

Emilija čiumpa telefoną ir atsidaro instagramą. Vėl ieško, karštligiškai surenka Heilės vardą. Paskyros įkeliamos – jų šimtai. Ne – instagrame jai niekaip nepavyks ką nors rasti.

Išeina iš programėlės ir atsidaro tviterį. Vėl ieškodama pirštais braukia per ekraną.

Heilė Džeims. Luka Frankas. Londonas. Žmogžudystė.

Rezultatų nėra.

Neilgai trukus „Išpažinčių kambario“ vartotojai išsiplepės, pranešimas nutekės į socialinius tinklus ir platųjį pasaulį. Bet kol kas, regis, jis tebėra paslaptis, įkalinta šiame forume. Emilija pašiurpsta. Ji turbūt pirma pasaulyje ją pamatė.

Atsilošia kėdėje ir nelygiai kvėpuodama karštligiškai pasitrina akis.

Ramiai. Turbūt kažkas pajuokavo. Tiesiog kam nors užėjo noras pakvailioti.

Vėl pasiėmusi telefoną atsidaro instagramą.

Paieškos rezultatai vis dar ten – daug Heilės Džeims veidų, besišypsančių iš įvairiausių smagių vietų – mama myluoja mažą kūdikį; paauglys paplūdimyje žaidžia tinklinį; jauna moteris kelia taurę šampano ir atlošusi galvą šypsosi. Peržiūrėti tas paskyras užtruks per ilgai, pavardė pernelyg dažna. Bet vyras...

Lia Middleton Išpažinčių kambarys

Luka Frankas. Taip. Jį rasti turbūt bus lengviau.

Emilija įrašo jo vardą į paieškos langelį. Pasirodo rezultatų sąrašas, spustelėjusi jį, akimis ieško vietovių.

Pirmas vyriškis vos keturiasdešimties, žilstelėjusiais plaukais ir skaisčiai mėlynomis akimis. Bet mažiau kaip prieš valandą jis įkėlė įrašą Romoje.

Kita paskyra – paauglio iš Amerikos. Ji greitai uždaro ir trečią – Australija.

„Londonas“, – sakoma įraše. Jai reikia surasti Luką Franką Londone.

Ji spusteli ketvirtą paskyrą apačioje, ir jai nusišypso jauno trečią dešimtį bebaigiančio vyro atvaizdas, jo dantys spindi plačiai šypsantis. O štai naujausias jo atvaizdas – iš privataus Anabelės klubo. Jis dar vakar buvo Meifere.

Emilija spusteli jo sekėjų simbolį. Ieško Heilės Džeims. Kaip nors jie turi būti susiję.

Iššoka paskyra.

Jie yra susiję.

Sulaikiusi kvapą Emilija spusteli ją. Štai ji – plaukai padažyti rožine spalva. Graži. Bet nėra nieko neseniai įkelto. Paskutinis įrašas padarytas prieš šešias dienas.

Emilija imasi jos sekėjų sąrašo, naršo vieną paskyrą po kitos, žiūrinėja istorijas, skaito naujausius įrašus – bet nė viename iš jų nė menkiausios užuominos, kad Heilė dingo ar ją ištiko koks pavojus. Emilija išnagrinėja ir Lukos sekėjus... Nieko.

Nieko nėra.

Ji nieko neranda... Tačiau jeigu kas nors pranešė apie šių žmonių dingimą, policija turėtų žinoti.

Galbūt Kyranas žinos.

Emilija dirsteli į telefoną, kurį tebelaiko rankose. Negali

Middleton Išpažinčių kambarys

jam skambinti. Tik ne dabar po visų tų nesikalbėjimo mėnesių. Galėtų paskambinti Dženei. Tik ji nežinos: dirba Sulaikymo, ne Tyrimų skyriuje. Galėtų tiesiog paskambinti trumpuoju pagalbos numeriu 999 ir pranešti apie įrašą: nurodyti jiems tinklalapį ir tuo viską baigti. Vis dėlto Emilija turi įsitikinti, kad tai netikra – kad tik kažkoks įskaudintas ar linkęs į sadizmą žmogus žaidžia nesveikus žaidimėlius. Ar net koks Heilės ir Lukos draugas, dėl beprotiškų priežasčių manantis, kad tai juokinga.

Reikia skambinti Kyranui.

Skrandis apsiverčia vien nuo minties, kad su juo kalbėsis.

Kai matė jį pastarąjį kartą, pabučiavo jai į kaktą kaip visada ir pasakė, kad lauks jos, kol bus pasirengusi. Bet nuo tada ji su juo nesikalbėjo. O juk tąsyk nė savaitė dar nebuvo praėjusi, kai jis padėjo jai persikraustyti į naujuosius namus – guodė, kai paskutinįkart uždarė namų, kuriuose gyveno drauge su Sofi, duris.

Jis gal nė neatsilieps. Turbūt žiūrės į ekraną ir lauks, kol telefonas liausis skambėti.

Drebančiais pirštais Emilija suranda adresinėje jo vardą ir numerį. Seniau netekdavo to daryti – seniau visi jos skambučiai ir žinutės būdavo vien jam, ekrane tik jų įeinantys ir išeinantys skambučiai ir nieko daugiau.

Paširdžiuose sukirba gerai pažįstamas liūdesys. Ilgėjosi Kyrano taip skausmingai, kaip ilgimasi iš tikrųjų prarasto žmogaus. Vis dėlto ji prisivertė užmiršti.

Bet gal jau metas prisiminti.

Baksteli ragelio mygtuką ir prideda telefoną prie ausies širdžiai plakant vis sparčiau sulig kiekvienu signalu.

– Emilija? – nusistebi jis, jai net šiurpas per rankas nubėga.

Lia Middleton Išpažinčių kambarys

– Labas, Kyranai... – lukteli vildamasi, kad šis ką nors pasakys, bet jis tyli akivaizdžiai sukrėstas. – Kaip... kaip laikaisi?

– Ee... – nutyla, atsikrenkščia. Visada taip elgiasi, kai nežino, ką pasakyti, vilkina laiką atsakymui suformuluoti. – Gerai, Eme. Gerai laikausi... Kaip tu?

– Aš gerai, – ji prikanda lūpą stengdamasi nugirsti jo balse šypsenos užuominą. – Aš... Gal dirbi? Atsiprašau, kad nei iš šio, nei iš to skambinu...

– Ne, viskas gerai. Gera tave girdėti... Aš tik nuovadoje. Kai pamačiau tavo vardą ekrane, pamaniau, kad prisėdai ant telefono ar panašiai.

Ji nusišypso, širdis atitirpsta nuo jo mielo juoko.

– Atsiprašau, kad nepaskambinau anksčiau. Aš tiesiog... aš nežinojau, kaip...

– Būk gera, neatsiprašinėk.

Emilija linkteli stipriai užsimerkdama. Kaip galėjo jį paleisti? Kaip atstūmė tokį vyrą? Vyrą, kuris būtų padaręs dėl jos viską, vyrą, kuris mylėjo ją taip, kad dauguma galėtų tik pasvajoti.

– Noriu tavęs šio to paklausti.

Jis tyliai atsidūsta – taip tyliai, kad jeigu būtų pažinojusi jį blogiau, nė nebūtų išgirdusi. Jis nusivylė. Nusivylė, kad skambina jam norėdama ne jo, o kažko.

– Ir ko gi? – atsiliepia.

– Ar teko girdėti apie „Išpažinčių kambarį“?

– Ee... Nepasakyčiau.

– Tai forumas, kur žmonės gali anonimiškai įkelti išpažintis. Jis atsirado maždaug prieš metus, bet neseniai ėmė populiarėti. Dabar jame tūkstančiai išpažinčių...

– Aišku...

– Šiaip ar taip, atsidariusi forumą aš tiesiog skaičiau išpažintis ir tada iššoko viena... Kažkas prisipažino apie žmogžudystę ir įvardijo du žmones.

Jis neatsiliepia. Jo kvėpavimas girdėti telefone, bet jis netaria nė žodžio.

– Kyranai?

– Atsiprašau, aš klausausi... Kas ten iš tiesų parašyta?

– Tiesiog sakoma: „Štai išpažintis. Žmogžudystė. Heilė

Džeims. Luka Frankas.“ Ir viskas.

Emilija laukia kramtydama nykščio nagą, kol Kyranas taukši klaviatūra. Jau net regi jį, suraukusį tamsius antakius virš žalių akių, kai prisimerkęs žiūri į ekraną, nubraukdamas plaukų garbaną, kad netrukdytų.

– Matai? – šnibžda ji.

– Aha... Kada ji atsirado?

– Gal prieš penkiolika minučių. Pagal vardus paieškojau jų socialiniuose tinkluose ir esu beveik įsitikinusi, kad radau. Galiu atsiųsti tau jų paskyrų nuorodas, bet pamaniau, gal ką girdėjai apie dingusius asmenis?

– Ee, nieks nešauna į galvą. Palauk, patikrinsiu... – Emilija klausosi, kaip jis barškina klaviatūrą. – Ne. Nieko tokiomis pavardėmis, – sušnarpščia. – Ar seniai tu tame forume?

– Jau kelis mėnesius...

– Bet juk gilinais? Ar skaitei kitas išpažintis?

– Mhm.

– Ir jos ten rimtos? Ar tik kvailystės?

– Kai kurios rimtos. O kai kurios iš jų, regis... nežinau, veikiau pokštai. Juodasis humoras.

– Na, neturime jokių tiriamų bylų, kur būtų minimos šios

Lia Middleton Išpažinčių kambarys

pavardės. Jokių dingusiųjų. Nieko... Nuojauta man sako, kad veikiausiai čia apgaulė, nebent viskas įvyko visai neseniai.

– Manai?

– Taip... Pasidomėsiu. O Kibernetinių nusikaltimų skyrius atseks IP adresą.

– Gerai. Ačiū, Kyranai.

Emilija nutyla nelabai žinodama, ką sakyti ir ar turėtų dar ką nors sakyti.

– Eme, ar tu dar ten?

Ji linkteli, nors jis jos ir nemato.

– Taip. Taip, vis dar čia.

– Buvo... buvo gera išgirsti tavo balsą, – sušnabžda jis, jo žodžius smelkia šypsena.

– Ir man tavo, – sukužda ji. Kas nors garsiau už kuždesį jai skamba per garsiai, bet jųdviejų bendras tykumas staiga suteikia jai drąsos. – Pasiilgau tavęs, – ji klausosi, kaip jis įkvepia, o paskui nutyla. – Atleisk. Nenorėjau, kad pasijustum nesmagiai...

– Ne, nepasijutau... Ir aš tavęs pasiilgau. Gal galime kurį vakarą susitikti. Išlenkti taurę?

– Skamba puikiai. Dar kartą ačiū, Kyranai.

– Šaunu. Na, nėra už ką. Paskambinsiu... Gero vakaro, Eme.

– Gero.

Pokalbis baigėsi, bet Emilija nė nekrusteli ant kėdės, telefoną tebelaiko prispaudusi prie skruosto, Kyrano balsas tebeaidi ausyse.

Pasisuka į ekraną – jis teisus. Turbūt tai nesveikas juokelis. Kas nors atsitiktinai aptiko forumą ir pamanė, kad bus linksma prisipažinti apie žiauriausią, kokio tik esama, nusikaltimą.

Lia Middleton Išpažinčių kambarys

Emilija ryžtingai linkteli ir atsistojusi traukia į virtuvę. Išsiima iš šaldytuvo vakarienę – makaronų su sūriu – ir pašauna į mikrobangų krosnelę. Bet makaronams sukantis jos mintys ima klajoti ir pamažu grįžta prie „Išpažinčių kambario“. Tikriausiai melas. Niekas viešai neprisipažintų apie žmogžudystę.

Juk taip?

LIA MIDDLETON (Lija Midlton) – Didžiosios Britanijos aukščiausios kategorijos advokatė baristerė, kurios specializacija – baudžiamoji bei viešoji teisė ir nusikaltėlių reabilitacijos bei elgesio korekcijos vadyba. Trijų knygų autorė su šeima gyvena Bekonsfilde, Anglijoje. „Išpažinčių kambarys“ – tai psichologinis trileris su, pasak rašytojos, siaubo prieskoniu. Ši kvapą gniaužianti, šiurpios įtampos kupina knyga prikausto dėmesį nuo pirmųjų puslapių ir nebepaleidžia iki pat pabaigos.

Buvusi policininkė, dabar privati detektyvė, sekanti neištikimus sutuoktinius, Emilija Heins turi paslaptį – negali atsitraukti nuo „Išpažinčių kambario“. Šiame internetiniame forume, turinčiame gausybę sekėjų, bet kas gali išpažinti savo nuodėmes be „jokių padarinių“. Tad vieni rašo slapta įsimylėję, kiti ką nors pavogę, o treti – netgi turėdami kėslų. Bet kartą šiame forume

Emilija perskaito prisipažinimą įvykdžius žmogžudystę, jame įvardytos net dvi pavardės. Iš pradžių pamano, kad kažkas kvailioja. Bet randamas kūnas. Ir ne vienas.

Emilija suvokia aptikusi serijinius žudikus, gąsdinančius visuomenę, nes niekas nebėra įsitikinęs, kad nebus įvardytas kitoje išpažintyje. Mat jeigu tu turi paslaptį, žudikai tave ras – jie žino, kas tu ir ką padarei. Išpažinčių kambaryje išgyvena anaiptol ne visi, o forumo sekėjų skaičius tik auga.

Vadinasi, Emilijai lieka vienintelė išeitis – pamėginti žudikus sustabdyti...

Bauginanti ir šiurpinanti – ši knyga ne tamsiam rudens vakarui.