12
iš molio su šiaudais, baltai nutinkuotos, jas motina šveisdavo iki tviskėjimo. Mažos durys vedė į uždarą kiemą, kur džiaugdavomės saule nestebimi svetimų akių. Su motina nusimetėme skaras, pakabinome jas ant kabliukų prie durų ir nusiavėme batus. Papurčiau savo plaukus, jie siekė man iki juosmens. Paliečiau, kad sektųsi, riestus kalnų ožio ragus, švytinčius ant žemo stovo greta durų. Tą kalnų ožį tėvas nudobė per vieną iš mudviejų penktadienio pasivaikščiojimų. Nuo tada šitie ragai užėmė garbingą vietą mūsų namuose, ir tėvo draugai dažnai jį girdavo, kad esąs vikrus kaip kalnų ožys. Sėdėjome su tėvu ant raudonai rudo kilimo, kurį surišau, kai man buvo dešimt metų. Jis trumpam užsimerkė, ir pagalvojau, kad atrodo labai pavargęs. – Ar eisime rytoj? – paklausiau. Jis tuoj pat plačiai atsimerkė. – Žinoma, mano mažyte, – atsakė. Rytą jis turėjo dirbti laukuose, tačiau tikino, kad nė už ką nepraleistų mūsų pasivaikščiojimo, nebent Dievas palieptų. – Juk tu greitai būsi labai užimta nuotaka, – tarė jis, ir jo balsas sudrebėjo. Žvelgiau į šalį, nes nepajėgiau įsivaizduoti, kaip galėsiu išsiskirti su juo. Motina įmetė į krosnį išdžiūvusio mėšlo, kad užvirtų vanduo arbatai. – Turiu jums staigmeną, – tarė ji, paduodama mums lėkštę šviežių avinžirnių sausainių. Jie gardžiai kvepėjo rožių aromatu. – Tegu tavo rankos nepažįsta skausmo! – tarė tėvas. Tai buvo mano mėgstami saldėsiai, ir suvalgiau jų tikrai per daug. Neilgai trukus pasijutau nuvargusi ir ištiesiau savo čiužinį prie durų, kaip visada. Užmigau tėvams bekalbant, tie garsai priminė man balandžių burkavimą, ir, atrodo, net mačiau, kaip tėvas apkabino motiną ir pabučiavo.