Issuu

iš molio su šiaudais, baltai nutinkuotos, jas motina šveisdavo iki tviskėjimo. Mažos durys vedė į uždarą kiemą, kur džiaugdavomės saule nestebimi svetimų akių. Su motina nusimetėme skaras, pakabinome jas ant kabliukų prie durų ir nusiavėme batus. Papurčiau savo plaukus, jie siekė man iki juosmens. Paliečiau, kad sektųsi, riestus kalnų ožio ragus, švytinčius ant žemo stovo greta durų. Tą kalnų ožį tėvas nudobė per vieną iš mudviejų penktadienio pasivaikščiojimų. Nuo tada šitie ragai užėmė garbingą vietą mūsų namuose, ir tėvo draugai dažnai jį girdavo, kad esąs vikrus kaip kalnų ožys. Sėdėjome su tėvu ant raudonai rudo kilimo, kurį surišau, kai man buvo dešimt metų. Jis trumpam užsimerkė, ir pagalvojau, kad atrodo labai pavargęs. – Ar eisime rytoj? – paklausiau. Jis tuoj pat plačiai atsimerkė. – Žinoma, mano mažyte, – atsakė. Rytą jis turėjo dirbti laukuose, tačiau tikino, kad nė už ką nepraleistų mūsų pasivaikščiojimo, nebent Dievas palieptų. – Juk tu greitai būsi labai užimta nuotaka, – tarė jis, ir jo balsas sudrebėjo. Žvelgiau į šalį, nes nepajėgiau įsivaizduoti, kaip galėsiu išsiskirti su juo. Motina įmetė į krosnį išdžiūvusio mėšlo, kad užvirtų vanduo arbatai. – Turiu jums staigmeną, – tarė ji, paduodama mums lėkštę šviežių avinžirnių sausainių. Jie gardžiai kvepėjo rožių aromatu. – Tegu tavo rankos nepažįsta skausmo! – tarė tėvas. Tai buvo mano mėgstami saldėsiai, ir suvalgiau jų tikrai per daug. Neilgai trukus pasijutau nuvargusi ir ištiesiau savo čiužinį prie durų, kaip visada. Užmigau tėvams bekalbant, tie garsai priminė man balandžių burkavimą, ir, atrodo, net mačiau, kaip tėvas apkabino motiną ir pabučiavo.

◆◆◆ Kitą popietę stovėjau tarpduryje ir laukiau savo Baba, jau mačiau kitus vyrus grįžtant iš laukų. Visada mėgau įpilti jam arbatos, kol dar neįžengė pro duris. Motina, atsitūpusi prie krosnies, kepė mums vakarienei duoną. Tėvas nepasirodė, grįžau vidun, išlukštenau kelis graikinius riešutus, sudėjau į nedidelį dubenėlį, į indą su vandeniu pamerkiau irisų, kurių priskyniau anksčiau. Tada vėl išėjau pažiūrėti, nes labai troškau eiti pasivaikščioti. Kurgi jis? Daugelis kitų vyrų jau grįžo iš laukų ir tikriausiai kiemuose plauna nuo savęs dienos dulkes. – Mums reikia vandens, – pasakė motina, tad stvėriau molinį asotį ir patraukiau šulinio link. Pakeliui sutikau dažų gamintoją Ibrahimą, jis į mane keistai pažiūrėjo. – Eik namo, – tarė jis, – tavo motinai tavęs reikia. Nustebau. – Bet ji ką tik liepė man atnešti vandens, – atsakiau. – Nesvarbu, – atsiliepė Ibrahimas, – pasakyk jai, kad liepiau tau grįžti. Tekina nubėgau namo, ąsotis daužėsi man apie kelius. Artėdama prie namų, pastebėjau keturis vyrus, kurie nešė kažkokį minkštą ryšulį. Tikriausiai laukuose atsitiko nelaimė. Retkarčiais tėvas pasakodavo, kaip žmogus susižeidė kuldamas, ar jam įspyrė mulas, ar grįžo kruvinas po muštynių. Žinojau, kad prie arbatos jis papasakos, kas nutiko. Vyrai su savo našta žengė sunkiai. Žmogaus veido nesimatė, galva gulėjo ant vieno iš nešikų peties. Pasimeldžiau, kad jis greitai pasveiktų, nes šeimai bus sunku, jei paliegęs vyras negalės dirbti. Būreliui artėjant, pastebėjau, kad aukos turbanas apvyniotas labai panašiai kaip mano tėvo. Tačiau tai nieko nereiškia, skubiai tariau sau. Daugelis vyrų taip vynioja turbanus. Priekiniai nešikai akimirkai pakeitė žingsnį, ir jie vos nepametė nešamo vyro. Jo galva nusviro, tartum vos laikytųsi ant kūno, ga-

lūnės atrodė kaip negyvos. Molinis ąsotis man išsprūdo ir sudužo prie kojų. – Bibi, – suinkščiau, – gelbėkit! Motina išėjo laukan, purtydama miltus nuo drabužių. Pamačiusi tėvą, ji veriamai sukliko. Netoliese gyvenančios moterys puolė iš namų ir apsupo motiną glaudžiu ratu, jos sielvartinga rauda aidėjo aplinkui. Motina raitėsi ir blaškėsi, kaimynės ją švelniai laikė, braukė jai plaukus nuo veido. Vyrai įnešė tėvą vidun ir paguldė ant čiužinio. Jo oda buvo nesveikai geltona, iš burnos kampučio nutįso seilių siūlas. Motina pridėjo pirštus jam prie šnervių. – Garbė Dievui, jis dar kvėpuoja! – pasakė ji. Nagi, dirbęs su tėvu laukuose, nežinojo, kur dėti akis, kol pasakojo, kas atsitiko. – Jis atrodė pavargęs, tačiau iki šios popietės jautėsi gerai, – kalbėjo Nagi. – Staiga suspaudė rankomis galvą ir griuvo ant žemės, gaudydamas burna orą. Ir nebejudėjo. – Tegu Dievas būna gailestingas jūsų vyrui, – tarė žmogus, kurio nepažinojau. Kai padarė viską, kad tėvui būtų patogu, visi išėjo, pusbalsiu kalbėdami maldas už gerą sveikatą. Motinos kaktoje įsirėžė gili raukšlė, kol ji nuavė tėvui medvilninius batus, išlygino tuniką ir pataisė pagalvę. Palietė jo rankas ir kaktą, pasakė, kad temperatūra normali, tačiau liepė man surasti antklodę ir apkloti, kad nesušaltų. Žinia apie tėvą pasklido greitai, ir netrukus ėmė rinktis draugai, siūlydami pagalbą. Kolsūm atnešė mulos palaimintų lietaus lašų, kuriuos ji rinko per pirmąsias pavasario liūtis, apšlakstė jais mūsų namus, kad padėtų savo gydomąja galia. Ibrahimas įsitaisė kieme ir pradėjo skaityti Koraną. Su karšta duona ir troškintais lęšiais atėjo Goli, nešina savo berniuku, jis miegojo jai ant rankų. Užkaičiau arbatos, kad visi sušiltų. Atsiklaupiau prie tėvo ir žvelgiau jam į veidą,

melsdamasi, kad krusteltų akių vokai, gal švysteltų kokia išraiška – bet kas, tegu tik patvirtintų, kad jo kūne tebėra gyvybė. Rabi, kaimo gydytojas, atėjo jau sutemus, ant pečių užsimetęs žolių pilnus drobinius maišus. Pasidėjo juos prie durų, atsiklaupė ir apžiūrėjo tėvą pasišviesdamas nelygiai mirkčiojančia aliejine lempa. Kai iš arti pažvelgė tėvui į veidą, jo akys susiaurėjo. – Man reikia daugiau šviesos, – pasakė. Pasiskolinau iš kaimynų dvi lempas ir pastačiau jas šalia čiužinio. Gydytojas pakėlė tėvo galvą ir atsargiai nuvyniojo baltą turbaną. Galva atrodė sunki ir ištinusi. Lempos šviesoje veidas buvo pelenų spalvos, tankūs, kai kur žilės paliesti plaukai taip pat atrodė standūs ir lyg nubarstyti pelenais. Rabi pačiupinėjo tėvo riešus ir kaklą, neradęs, ko ieškojo, priglaudė ausį prie krūtinės. Tuo metu Kolsūm pašnibždomis paklausė motinos, ar nenorinti dar arbatos. Gydytojas pakėlė galvą ir paprašė, kad visi tylėtų, dar pasiklausęs, niūriu veidu atsistojo ir paskelbė: – Jo širdis plaka, tačiau labai silpnai. – Ali, karaliau tarp žmonių, suteik jėgų mano vyrui, – pravirko motina. Rabi siektelėjo savo krepšių ir ištraukė kelis pluoštus žolių, paaiškinęs Kolsūm, kaip iš jų virti širdį stiprinančius vaistus. Dar jis pažadėjo ateiti rytą pažiūrėti, kaip tėvas laikosi. – Tegu Dievas apipila jus malonėmis! – tarė jis išeidamas. Kolsūm skabė žoles nuo stiebelių ir metė į puodą, vis įpildama motinos užvirinto vandens. Už durų Rabi stabtelėjo pakalbėti su Ibrahimu, šis tebebuvo kieme. – Nesiliauk meldęsis, – įspėjo jis, ir nugirdau, kaip jis sušnibždėjo: – Dievas gali šiąnakt jį pasiimti. Ant liežuvio pajutau tarsi rūdis. Puoliau prie motinos, kritau jai į glėbį, ir valandėlę laikėme viena kitą, mūsų akyse atsispindėjo sielvartas.

Staiga iš tėvo burnos pasigirdo švokštimas. Jo burna tebebuvo apmirusi, lūpos šiek tiek pravertos, alsavo gergždamas, lyg vėjas žarstytų sausus lapus. Motina prišoko nuo krosnies, jos pirštai buvo žali nuo žolių. Ji pasilenkė virš tėvo ir sukliko: – Vai, mano mylimasai! Vai! Kolsūm atskubėjo žvilgtelėti į tėvą ir nuvedė motiną atgal prie krosnies, nes nebuvo ką daryti. – Pabaikime tuos vaistus, jie jam padės, – kalbėjo Kolsūm, jos visada švytinčios akys ir granatų raudonumo skruostai liudijo, kad ji išmano žolininkės amatą. Kai žolės išvirė ir ataušo, Kolsūm supylė skystį į negilų dubenį ir pastatė šalia tėvo. Motina pakėlė jo galvą, o Kolsūm atsargiai šaukšteliu pylė vaistą jam į burną. Didžioji dalis nutekėjo per lūpas ir sutepė čiužinį. Kolsūm pamėgino dar kartą, šįsyk pataikė supilti į burną, tačiau tėvas kostelėjo, užspringo ir akimirką, atrodė, liovėsi kvėpavęs. Kolsūm, paprastai tokia rami, drebančiomis rankomis padėjo dubenį ir pažvelgė motinai į akis. – Turime palaukti, kol jis atsimerks, tik tuomet vėl bandyti, – patarė ji. Motinos skara nuslydo įkypai, tačiau ji nepastebėjo. – Jam reikia vaisto, – prabilo ji, tačiau Kolsūm pasakė, kad labiau jam reikia kvėpuoti. Ibrahimo balsas jau skambėjo kimiai, ir Kolsūm paprašė, kad pasirūpinčiau juo. Įpyliau karštos arbatos, paėmiau datulių ir nunešiau jam į kiemą. Ibrahimas akimis padėkojo man, tačiau nesiliovė skaitęs, tarsi jo žodžių galia būtų buvus pajėgi išsaugoti mano tėvą gyvą. Grįždama į kambarį, išvydau tėvo lazdą, su kuria vaikščiodavo, ji kabėjo ant kablio prie durų į kiemą. Prisiminiau, kaip per paskutinį mūsų pasivaikščiojimą jis nusivedė mane pažiūrėti senovės deivės atvaizdo, išraižyto po kriokliu. Atsargiai slinkome atbraila, kol už vandens srauto radome raižinį. Deivei ant galvos buvo aukšta karūna, atrodytų, pilna debesų. Jos dailią krūtinę dengė plona skraistė, kaklą

puošė didelių brangakmenių vėrinys. Kojų nesimatė, jos drabužis lyg sūkuriu leidosi į bangas ir sroves. Ji laikė ištiesusi galingas rankas, dideles tarsi vyro, atrodė, kad jos valdo krioklį. Tėvas tą dieną buvo pavargęs, tačiau jis dusdamas kopė stačiais takais iki krioklio, kad parodytų man tą nuostabų vaizdą. Dabar jis alsavo dar sunkiau, iš kūno besiveržiantis oras švokštė. Rankos taip pat ėmė krutėti, lyg mažos nenuoramos pelės. Jos šliaužė aukštyn ant krūtinės ir draskė tuniką. Ilgi tėvo pirštai buvo įrudę nuo darbo laukuose, panagėse juodavo purvo ruožas, būtų jį išsivalęs prieš žengdamas į namus, jei būtų buvęs sveikas. – Pasižadu atsidavusi jį slaugyti, jeigu teiktumeis palikti jį su mumis, – sušnibždėjau Dievui. – Kiekvieną dieną kalbėsiu maldas ir per Ramadano pasninką niekada nesiskųsiu, net tyliai, kad esu alkana. Tėvas ėmė stvarstyti rankomis orą, tarsi kovotų su negalia vienintele kūno dalimi, kurioje dar liko jėgos. Kolsūm atėjo prie mūsų šalia guolio ir vedė maldas, o mes žiūrėjome į tėvo rankas ir klausėmės jo skausmingo kvėpavimo. Papasakojau motinai, koks pavargęs jis atrodė, kai vaikščiojome po kalnus, ir paklausiau, ar tai jo nenukamavo. Ji suėmė abiem rankom man veidą ir atsakė: – Mano akių šviesa, tai tikriausiai jį sustiprino. Juodžiausią nakties valandą tėvo alsavimas aprimo ir rankos liovėsi kovojusios. Motina jį apklostė, jos veidas atrodė ramesnis. – Dabar jis pailsės, – patenkinta tarė ji. Išėjau į kiemą paduoti Ibrahimui dar arbatos. Jis persikėlė ant minkštasuolio prie mano turkio kilimo, šis tebebuvo nebaigtas staklėse. Motina neseniai pardavė tą kilimą keliaujančiam šilko pirkliui, vardu Hasanas, jis ketino vėliau grįžti ir pasiimti jį. Tačiau turkio dažų, taip tikusių Hasano akiai, paslaptis vis dar liko keblus klausimas tarp manęs ir tėvo, ir mane išpylė raudonis iš gėdos prisiminus, kaip jį prislėgė tai, kad viena ėjau į Ibrahimo dažų dirbtuvę. Grįžau budėti šalia tėvo. Tikriausiai šita siaubinga naktis greitai baigsis, ir dienos šviesoje mūsų laukia džiaugsminga staigmena, išvysime, kaip tėvas atsimerkia arba pajėgia nuryti vaistus. Tuomet

vieną dieną, kai jausis geriau, mes vėl eisime pasivaikščioti į kalnus ir drauge dainuosime. Nieko nebūtų man malonesnio negu išgirsti jį dainuojant ir nepataikant teisingos gaidos. Artėjo rytas, nebeliko jokių garsų, išskyrus Ibrahimo maldų upę, ir pajutau, kaip apsunko akių vokai. Nežinau, kiek laiko praėjo, kol nubudau, pamačiau, kad tėvo veidas tebėra ramus, ir vėl užmigau. Auštant man ausį paglostė žvirbliai, ardą tylą triukšmingais garsais. Jie čirškė kaip tie paukščiai, kuriuos girdėjome vaikščiodami su tėvu, ir susapnavau, kaip sustoję stebėjome juos, renkančius šapus lizdams. Lauke girgžtelėjo vežimo ratai, ir išsigandusi pabudau. Žmonės jau judėjo. Ibrahimas tebesimeldė, tačiau jo balsas skambėjo sausai ir kimiai. Motina degė aliejinę lempą, pastačiusi šalia čiužinio. Tėvas nebuvo pajudėjęs nuo tada, kai užmigo. Motina pažvelgė jam į veidą ir prikišo pirštus prie šnervių, kad patikrintų kvėpavimą. Jie ten valandėlę padelsė virpėdami, tada nuslinko žemyn prie nejudrios burnos. Vis dar ieškodami, grįžo prie nosies ir laukė. Stebėjau motinos veidą ir laukiau pasitenkinimo išraiškos, kuri rodytų, kad ji jaučia tėvo kvėpavimą. Motina nežiūrėjo į mane. Tyloje ji atlošė galvą, ir pasigirdo jos klaiki aimana. Ibrahimo maldos nutilo, jis prišoko prie tėvo ir tokiu pat būdu patikrino kvėpavimą, tada susmuko šalia ir suėmė sau galvą rankomis. Motina ėmė aimanuoti garsiau, ji kuokštais rovėsi plaukus. Jos skara nukrito ir pamiršta gulėjo šalia tėvo. Tebebuvo surišta ir išlaikiusi motinos galvos pavidalą. Sugriebiau tėvo delną ir suspaudžiau, tačiau jis buvo šaltas ir ramus. Kai pakėliau jo sunkią ranką, plaštaka pakibo tarsi nulūžusi. Veido bruožai atrodė giliai įrėžti, išraiška rūsti, tarytum jam būtų tekę kautis su piktu džinu. Suklikau veriančiu balsu ir kritau šalia tėvo. Kolsūm ir motina leido man taip šiek tiek pabūti, tačiau paskui Kolsūm mane švelniai patraukė į šalį.

Ir tėvas, ir aš žinojome, kad mūsų laikas drauge turi greitai baigtis, tačiau visuomet maniau, kad išvykti teks man, pasipuošusiai nuotakos sidabru, ausyse tebeskambant jo palaiminimams. Dienos po tėvo mirties buvo juodos, bet netrukus tapo dar juodesnės. Tą vasarą nebeturėjome vyro, kuris nuimtų derlių laukuose, todėl mažai tegavome grūdų už tėvo dalį javų laukuose, nors kaimynai stengėsi būti kilnūs. Turėdamos mažai grūdų, ne kažin ką galėjome išsikeisti į kurą, batus ar dažus vilnai. Į grūdus teko keisti mūsų ožkas, tad nebeliko sūrio. Kiekvienąkart, kai atiduodavome ožką, motina verkdavo. Ilgos ir šiltos dienos artėjo į pabaigą, ir mūsų atsargos pradėjo tirpti. Rytais valgydavome duoną su pačių pasigamintu sūriu ar jogurtu, bet vakarais maisto netrukus jau būdavo visai mažai. Greitai nebebuvo nė kalbos net apie menkiausią kąsnelį mėsos. Motina ėmė keisti į maistą tėvo daiktus. Pirmiau drabužius, paskui batus, tada turbanus ir pagaliau jo brangiąją lazdą. Kiti būtų ieškoję pagalbos savo giminėje, tačiau mums su motina nepasisekė, neturėjome jokių vyresnių giminaičių. Visi mano seneliai mirė anksti, kai dar buvau per maža, kad juos atsiminčiau. Du motinos broliai žuvo kare su osmanais. Težinojome apie vienintelį tėvo giminaitį, tolimą pusbrolį Gostahamą, tėvo tėvo ir jo pirmosios žmonos sūnų. Gostahamas dar jaunystėje persikėlė į Isfahaną, ir daugybę metų nieko apie jį negirdėjome. Kai orai smarkiai atšalo, laikėmės gyvos plona riekele duonos ir raugintomis morkomis, kurių užsiliko nuo praėjusių metų. Alkis kamavo kasdien, tačiau žinojau, kad motina neturi ką daryti, tad stengiausi nekalbėti apie sopulius pilve. Visą laiką jaučiausi pavargusi, ir darbai, anksčiau buvę lengvi, tarkim, parnešti vandens iš šulinio, dabar atrodė sunkūs ir nepakeliami. Paskutinis mūsų turimas vertingas daiktas buvo manasis turkio kilimas. Baigiau rišti jo kutus, ir netrukus šilko pirklys Hasanas grį-

žo jo pasiimti ir sumokėti likusius pinigus. Jis apstulbo, pamatęs mūsų juodas tunikas ir juodas skaras; sužinojęs, ko gedime, Hasanas paklausė motinos, ar galįs kuo padėti. Motina baiminosi, kad neišgyvensime per žiemą, tad ji paprašė, kad gal Hasanas, kai sugrįš į Isfahaną, galėtų surasti mūsų vienintelį giminaitį Gostahamą ir papasakoti apie mūsų bėdas. Maždaug po mėnesio iš sostinės mus pasiekė laiškas, jį atnešė asilų pirklys, užsukęs pakeliui į Širazą. Motina paprašė Hadž Ali perskaityti jį garsiai, nes rašto nė viena neišmanėme. Laišką atsiuntė Gostahamas, jis rašė didžiai sielvartaująs dėl mus ištikusios netekties ir kviečiąs pagyventi su juo sostinėje, kol laimė vėl sugrįš pas mus. Štai taip vieną šaltą žiemos rytą sužinojau, kad pirmą kartą gyvenime paliksiu savo vaikystės namus. Jeigu motina būtų pasakiusi, kad mus siunčia į krikščionių žemes, kur barbarų moterys visiems atvirai rodo krūtines, valgo svilintą kiaulių mėsą ir maudosi tik vieną kartą per metus, ir tuomet kelionė nebūtų atrodžiusi tolimesnė. Žinia apie mūsų būsimą išvykimą kaime pasklido greitai. Pavakare pas mus ėmė rinktis moterys su mažiausiais vaikais. Nusitraukusios skaras, jos paleisdavo plaukus ir, dar nesusėdusios būreliais ant kilimo, sveikindavosi su kitomis kambaryje. Vyresnieji vaikai, jau galintys žaisti vieni, susirinko savame kampe. – Tebūnie tai paskutinis jūsų sielvartas! – tarė Kolsūm įeidama ir bučiuodama motiną į abu skruostus. Motinos akyse sublizgo ašaros. – Tai kometa, – užjausdama pridūrė Kolsūm. – Net šventas vanduo nepajėgė įveikti tokios didžios galios. – Mano vyre, – prabilo motina, tarsi tėvas tebebūtų gyvas, – kam sakei, kad gyvenimas klostosi taip gražiai? Kam šaukeisi kometos rūstybės? Zainab susiraukė. – Mahin, ar atsimenate musulmoną, kuris iš Isfahano traukė net iki Tabrizo, mėgindamas aplenkti mirties angelą? Kai atkelia-

vo, Azrailis jam padėkojo, kad atvyko pačiu laiku. Jūsų vyras nieko klaidinga nepadarė, jis tik atsišaukė į Dievo paliepimą. Motina šiek tiek susikūprino, sielvartaudama ji taip darydavo visada. – Niekada nemaniau, kad turėsiu palikti savo vienintelius namus, – atsiliepė ji. – Su Dievo malone Isfahane jūsų laimė sugrįš, – tarė Kolsūm, paduodama mums laukinę rūtą, kurią atnešė, kad apsaugotų mus nuo blogos lemties. Paėmusi žariją iš krosnies, ji uždegė žolę, ir tuojau pasklido orą apvalantis gailus kvapas. Mes su motina padavėme svečiams arbatos ir pasiūlėme Kolsūm atneštų datulių, nes savo vaišių neturėjome. Nunešiau puodelį arbatos Safai, vyriausiajai kaimo gyventojai, kuri sėdėjo kambario kampe su kaljanu. Jai traukiant dūmą, šis burbuliavo. – Ką žinote apie savo naująją šeimą? – paklausė ji, iškvėpdama dūmus. Klausimas taip suglumino, kad kambaryje valandėlei tapo tylu. Visi žinojo, kad mano senelis prieš daug metų vedė mano tėvo motiną, kai svečiavosi pas draugus mūsų kaime. Jis jau turėjo vieną žmoną ir gyveno Širaze su ja ir Gostahamu. Kai mano senelė pagimdė mano tėvą, jis kartais apsilankydavo ir atsiųsdavo pinigų, tačiau, savaime suprantama, šeimos liko tolimos. – Žinau labai mažai, – atsiliepė motina. – Nemačiau Gostahamo daugiau nei dvidešimt penkerius metus. Tik vieną kartą buvau jį sutikusi, kai jis keliavo lankyti savo tėvų į Širazą. Jau tada jis sostinėje garsėjo kaip vienas žymiausių kilimų meistrų. – O jo žmona? – paklausė Safa, jos balsas nuo dūmų plaučiuose skambėjo sausai. – Nieko apie ją nežinau, tik tai, kad ji Gostahamui pagimdė dvi dukteris. Safa patenkinta išpūtė dūmus. – Jeigu jos vyrui sekasi, tikriausiai ji tvarko didžiulį namų ūkį, – tarė ji, – turėkim vilties, kad ji skirsto darbus kilniai ir teisingai.

Iš jos žodžių supratau, kad savo gyvenimo šeimininkėmis daugiau nebebūsime. Jeigu mums patinka kepti tamsią ir traškią duoną, o jai ne, teks valgyti taip, kaip nori ji. Ir nesvarbu, kaip jausimės, turėsime garbinti jos vardą. Tikriausiai Safa pastebėjo mano susikrimtimą, nes ji trumpam liovėsi rūkiusi ir ėmė mane guosti. – Tavo tėvo netikras brolis turbūt geros širdies, kitaip nebūtų siuntęs kvietimo, – kalbėjo ji, – tik pasistenkite pelnyti jo žmonos malonę, ir jie jumis pasirūpins. – Inš’ala, – atsiliepė motina, tačiau neatrodė, kad būtų įtikinta. Apsidairiau, pažvelgiau į tuos pažįstamus malonius veidus, savo ir motinos drauges, moteris, kurios man augant atstojo tetas ir seneles. Negalėjau įsivaizduoti, kaip bus, kai jų nebematysiu – Safos susiraukšlėjusiu tarsi senas obuolys veidu, grakščios ir greitos Kolsūm, garsėjančios žolių išmanymu, ir pagaliau savo geriausios draugės Goli. Ji sėdėjo šalia manęs, laikydama ant rankų naujagimę dukterį. Kai mergytė pravirko, Goli atpalaidavo tuniką ir priglaudė vaiką prie krūties. Goli skruostai nušvito raudoniu tarsi kūdikio, jos abi atrodė sveikos ir laimingos. Iš visos širdies troškau, kad mano gyvenimas būtų toks kaip jos. Kūdikis liovėsi žindęs, ir Goli padavė mergaitę man. Traukiau į save jos naujagimio kvapą, gaivų tarsi kviečio daigas, ir šnibždėjau: – Nepamiršk manęs. Glosčiau tą mažutį skruostelį ir galvojau, kaip man trūks jos pirmųjų žodžių ir pirmų nedrąsių žingsnių. Goli apsivijo mane rankomis. – Tik pagalvok, koks Isfahanas didelis! – tarė ji. – Vaikštinėsi po didžiausią pasaulyje miesto aikštę, ir tavo motina galės rinkti tau vyrą iš daugybės tūkstančių! Akimirką nušvitau, tarsi vėl būtų atgijusios mano senosios viltys, bet tuojau prisiminiau savo vargą. – Bet dabar nebeturiu kraičio, – atsakiau. – Koks vyras ims mane, nieko neturinčią?

Visos kambaryje vėl nutilo. Motina pamojavo rūtos šakele, raukšlės jos kaktoje vis gilėjo. Kitos moterys prašneko vienu metu: – Nesijaudinkite, Mahin-džun! Jūsų naujoji šeima jums padės! – Jie neleis tokiai puikiai jaunai merginai sunykti! – Kiekvienai kumelei atsiras sveikas eržilas, kiekvienai gražuolei – aistringas kareivis! – Šachas Abasas tikriausiai pageidaus jūsų dukters į savo haremą, – tarė Kolsūm motinai. – Jis atpenės ją sūriu ir cukrum, ir tada jos krūtys bus didesnės, o pilvas apvalesnis negu visų mūsų! Neseniai hamame pamačiau savo atspindį metaliniame veidrodyje. Nė iš tolo nebuvau tokia prisirpusi kaip Goli ir kitos žindančios motinos, kuriomis visos hamame šitaip žavėjosi. Ant mano dilbių ryškiai buvo matyti raumenys, veidas atrodė suvargęs. Neabejojau, kad niekam negalėčiau priminti mėnulio, tačiau nusišypsojau pagalvojusi apie savo liesą, kaulėtą kūną tokiu moterišku pavidalu. Kai Zainab pastebėjo mano išraišką, jos veidas persikreipė nuo linksmumo. Ji kvatojo net susiriesdama, ir jos lūpos užsiraitė virš dantų tarsi žąslus įsikandusio arklio. Supratau, kad Kolsūm tik stengėsi pasakyti man ką nors gera, ir paraudau iki pat plaukų šaknų. Daiktus netrukome susidėti, juk tiek mažai jų teturėjome. Pasiėmiau vieną pakaitą juodų gedulo drabužių, į megztą prie balno kabinamą maišą dar sukroviau kelis storus apklotus miegui ir pripyliau vandens į visus ąsočius, kiek pajėgiau rasti. Tą rytą, kai turėjome išvykti, kaimynai atnešė dovanų duonos, sūrio ir džiovintų vaisių ilgai kelionei. Kolsūm švystelėjo saują žirnių, kad paburtų, ar diena palanki kelionei. Nustačiusi, kad diena puiki, ji iškėlė brangią Korano knygą ir apsuko tris kartus mums apie galvas. Melsdamos saugios kelionės, lūpomis prisilietėme prie knygos. Kai jau rengėmės išjudėti, Goli čiupo džiovintą vaisių iš mano krepšio ir įsimetė į rankovę. Ji šį tą iš manęs pavogė ir šitaip užsitikrino, kad kada nors sugrįšiu. – Labai tikiuosi, – sušnibždėjau jai atsisveikindama. Paliekant Goli, man labiausiai skaudėjo širdį.

Mudvi su motina keliavome drauge su muskuso pirkliu, vardu Abdul Rahmanas, ir jo žmona, jie už mokestį lydėdavo keliautojus nuo vieno miesto iki kito. Jie dažnai keliaudavo iki pat mūsų krašto sienos šiaurės rytuose, ieškodami muskuso pūslių iš Tibeto, kurias paskui parduodavo dideliuose miestuose. Jų maišai, antklodės ir palapinės kvepėjo šituo karališkus pinigus kainuojančiu aromatu. Abi jojome ant vieno kupranugario, jo švelnios juodos akys buvo apvedžiotos juodais apsauginiais dažais, aplink jas žėlė stori tankūs smėlio spalvos šeriai. Abdul Rahmanas papuošė jo gražią nosį raudono audeklo juostele su mėlynais spurgais, lyg kokiomis kamanomis. Sėdėjome ant kupranugario tarp kalnais iškilusių suvyniotų kilimų ir maišų su maistu ir laikėmės už jo kupros. Kupranugaris eidamas švelniai dėliojo kojas, tačiau buvo irzlaus būdo ir dvokė bjauriai, lyg viena iš kaimo išviečių. Niekada nebuvau mačiusi, koks kraštovaizdis į šiaurę nuo mūsų kaimo. Vos palikome gyvybę teikiančius kalnų upelius, žemė tapo dykyne. Blyškūs žalsvi krūmokšniai, rodės, įsikibę kovoja už gyvenimą, lygiai kaip ir mes. Mūsų ąsočiai su vandeniu tapo vertingesni už muskuso pūsles. Pakeliui matėme sudužusių indų, o kartais net kaulus tų, kurie neapskaičiavo kelionės trukmės. Abdul Rahmanas ankstyvomis ryto valandomis ginė mus pirmyn, dainuodamas kupranugariams, kad jie priderintų žingsnį prie jo balso ritmo. Saulė tvykstelėjo iš už žemės krašto, ir nuo ryškios baltos šviesos man suskaudo akis. Žemė tebebuvo sušalusi, menki pasitaikantys augalai stovėjo apšerkšniję. Baigiantis dienai, man kojos sušalo taip, kad jų beveik nejaučiau. Motina nuėjo miegoti į mūsų palapinę vos sutemus. Sakė nepajėgianti žiūrėti į žvaigždes. Po daugiau nei savaitės kelionės išvydome Zagroso kalnus, ir tai reiškė, kad artėjame prie Isfahano. Abdul Rahmanas papasakojo, kad kažkur aukštai kalnuose išteka svarbiausias Isfahano gyvenimo pagrindas – Zajandė, arba Amžinoji upė. Iš pradžių tai atrodė blausus žydras mirguliavimas, per daugelį farsachų nešęs mūsų link vėsinantį alsavimą. Kai priartėjome, upė man pasirodė

neįtikėtinai ilga, nes daugiausia vandens iki šiol buvau mačiusi tik kalnų upeliuose. Pasiekę upės krantus, nulipome nuo kuprių, nes jiems į miestą žengti buvo draudžiama, ir sustoję gėrėjomės vandeniu. – Tebus Dievas pagarbintas už jo teikiamą gausą! – sušuko mano motina upei srūvant pro mus, šakelė praplaukė taip greitai, kad būtum nespėjęs pagauti. – Garbė pelnyta, – atsiliepė Abdul Rahmanas, – nes ši upė teikia gyvybę saldiems Isfahano melionams, vėsina jo gatves ir pripildo šulinius. Be jos Isfahanas išnyktų. Palikome kupranugarius vieno iš Abdul Rahmano draugų globai ir toliau keliavome pėsčiomis per Chadžu tiltą. Maždaug pusiaukelėje užėjome į vieną iš jo arkų pasigėrėti vaizdu. Stvėriau motiną už rankos ir šūktelėjau: – Žiūrėkit! Žiūrėkit! Upė po mumis tartum nerimastingai plūdo žemyn, tolumoje buvo matyti dar vienas tiltas, už jo – dar kitas. Vienas buvo išklotas mėlynomis plytelėmis, ant kito matėme arbatinių, trečią gaubė arkos, atrodančios lyg nesuskaitomos durys į miestą, viliojančios keliautoją atskleisti jo paslaptis. Priešais mus į visas puses plytėjo Isfahanas; regėdamos tūkstančius namų, sodų, mečečių, turgų, mokyklų, karavansarajų, kebabų kepyklų ir arbatinių, pajutome baimingą pagarbą. Tiltas baigėsi, už jo tęsėsi ilga, plati, medžiais apsodinta gatvė, kertanti visą miestą ir vedanti į šacho Abaso pastatytą aikštę; ši buvo tokia garsi, kad kiekvienas vaikas žinojo jos vardą – tai Nakš-e Džahano, arba Pasaulio atvaizdo, aikštė. Akį traukė Penktadienio mečetė, stovinti toje aikštėje, jos didžiulis mėlynas kupolas švytėjo ryto saulėje. Apsidairiusi išvydau kitą žydrą kupolą, paskui dar vieną ir dar dešimtis kitų, ryškėjančių šafrano spalvos žemės fone. Man pasirodė, kad Isfahanas kviečia tarsi žydras, auksu aptaisytas laukas. – Kiek čia gyvena žmonių? – paklausė mano motina, pakeldama balsą, kad ją išgirstų pro gatvės triukšmą.

– Šimtai tūkstančių, – atsakė Abdul-Rahmanas. – Daugiau negu Londone ar Paryžiuje, tik Konstantinopolis didesnis. Abi su motina vienu balsu atsiliepėme: – Vaje! – nepajėgėme įsivaizduoti tokios daugybės žmonių vienoje vietoje. Perėję tiltą, žengėme į dengtą turgų ir tuoj pat patekome į prieskonių prekyvietę. Aplink pūpsojo maišai, kupini mėtų, krapų, kalendrų, džiovintų citrinų, ciberžolių, šafrano ir dar daugybės prieskonių, kurių neatpažinau. Iš daugelio kvapų išskyriau gėles primenančias, bet aitrias ožrages ir pajutau burnoje besikaupiančias seiles, nes prisiminiau avienos troškinį, juk jau daug mėnesių nebuvome ragavusios mėsos. Netrukus pasiekėme Abdul-Rahmano brolio karavansarajų. Čia buvo kiemas, kur asilai, mulai ir arkliai galėjo ilsėtis, o aplink ėjo stačiakampė arkada su atskirais kambariais. Padėkojome Abdul-Rahmanui ir jo žmonai už kelionę, palinkėjome jiems geros kloties ir sumokėjome už nakvynę. Mūsų kambarys pasirodė mažas, storomis belangėmis sienomis ir tvirta spyna. Ant grindų radome šviežių šiaudų, daugiau kambaryje nieko nebuvo. – Aš alkana, – pasakiau motinai, prisiminusi netoli tilto matytą ant žarijų kepantį avienos kebabą. Ji atrišo purvinos skepetos kampus ir liūdnai pasižiūrėjo į kelias ten likusias monetas. – Prieš ieškodamos savo šeimos, turime nusimaudyti, – tarė motina. – Suvalgykim paskutinę savo duoną. Duona buvo sausa ir trapi, tad tuščiais pilvais atsigulėme miegoti. Žemė atrodė kieta, palyginti su dykumos smėliu, ir jaučiausi, lyg svyruočiau, nes pripratau prie švelniai siūbuojančių kupranugario žingsnių. Vis dėlto buvau gerokai nuvargusi po mūsų ilgos kelionės, todėl vos padėjusi galvą ant šiaudų užmigau. Naktį susapnavau, kad mano Baba tampo mane už kojos, žadindamas vienam iš mūsų pen ktadieninių pasivaikščiojimų. Pašokau, kad eičiau su juo, tačiau jis

jau buvo dingęs už durų. Mėginau pasivyti, bet temačiau jo nugarą, kai jis žengė kalnų taku. Juo greičiau bėgau, juo sparčiau jis kopė. Garsiai pašaukiau jį vardu, tačiau jis nesustojo ir neatsisuko. Nubudau išprakaitavusi, sutrikusi, šiaudų subadyta nugara. – Bibi? – Aš čia, mano dukrele, – atsiliepė tamsoje motina, – tu šaukeisi savo Baba. – Jis išėjo be manęs, – sumurmėjau, vis dar negalėdama ištrūkti iš sapno voratinklio. Motina prisitraukė mane prie savęs ir ėmė glostyti man kaktą. Gulėjau greta jos užsimerkusi, tačiau negalėjau užmigti. Dūsaudama varčiausi tai ant vieno, tai ant kito šono. Kieme subliuvo asilas, ir atrodė, kad jis aprauda savo likimą. Tuomet motina prabilo, ir nuo jos balso niūri tamsa lyg pradėjo sklaidytis. Pradžioje nieko nebuvo, ir tada radosi. Iki Dievo nieko nebuvo. Motina pasakomis mane guosdavo nuo pat mažens. Kartais jos padėdavo man išlukštenti problemą tarsi svogūną ar patardavo, ką daryti, kitais kartais ramindavo taip, kad nugrimzdavau į gydantį miegą. Tėvas sakydavo, kad jos pasakos geresnės negu geriausi vaistai. Atsidususi įsirausiau į jos kūną lyg vaikas, žinojau, kad jos balsas bus man kaip širdies balzamas. Kartą gyveno prekijo dukra, vardu Golnar, dienų dienas dirbanti savo šeimos sode. Jos išaugintus agurkus visi gyrė, nes buvo saldūs ir traškūs, moliūgai augo dideli, gražūs ir mėsingi, ridikėliai kvapniai aitrūs. Mergina be galo mylėjo gėles ir vis prašydavo tėvo leisti jai sodo kampe pasodinti bent vieną rožių krūmą. Nors šeima buvo neturtinga ir brangino kiekvieną jos išaugintą maisto kąsnelį, tėvas už jos triūsą patenkino šį norą. Golnar išmainė truputį daržovių į šakelę nuo turtingo kaimyno krūmo ir, išrovusi kelis agurkų daigus, kad būtų vietos, pasodino ją. Praėjo kažkiek laiko, ir krūmas apsipylė nepaprastai dideliais žiedais. Jie buvo didesni už vyro kumštį ir balti lyg mėnulis. Pučiant šiltam