Issuu on Google+

VIRSELIS


1 skyrius | 106 valandos 29 minutės

S e m a s T e m p l i s g u l ė j o ant savo lentos. Tarp bangų.

Pačių tikriausių – atūžiančių, dūžtančių, kunkuliuojančių, pa­ kvipusių druska baltai putotų bangų. Štai jis, maždaug per du šimtus pėdų nuo kranto, kur ge­ riausia gaudyti bangas, tyso kniūbsčias, rankos kojos vandeny­ je, beveik užgėlusios nuo šalčio, nors hidrokostiumu aptrauktą nugarą kepina saulė ir ji net garuoja. Ir Kvinas čia, sūpuojasi šalia laukdamas gero plaukimo, ge­ ros bangos, kuri juodu pakeltų ir nusviestų į krantą. Semas staiga pabudo springdamas dulkėmis. Mirksėdamas apsižvalgė po išdžiūvusią apylinkę. Nejučia akys nukrypo į piet­ vakarius, vandenyno pusėn. Iš čia nematomo. Be to, jame seniai nebuvo nė bangelės. Semui atrodė, kad už galimybę dar sykį sugauti vieną tikrą bangą sielą atiduotų. Jis nusibraukė nuo kaktos prakaitą. Saulė kaitino tarsi litavi­ mo lempa – taip anksti, o karštis jau baisus. Jis neišsimiegojo. Per daug reikalų. Reikalų. Vis tie reikalai.


12

Michael Grant

Nuo karščio, nuo variklio ūžimo ir dulkinu keliu vienodai linguojančio džipo vokai vėl užsivėrė. Jis kietai užsimerkė, tada plačiai atsimerkė stengdamasis nuvyti miegą. Sapnas nenorėjo trauktis. Kankino prisiminimai. Galėčiau daug geriau viską ištverti, tarė jis sau, netgi dar didesnę kasdie­ nių rūpesčių ir atsakomybės naštą, jei tik būtų bangų. Bet jau trys mėnesiai jokių bangų. Nė bangelės, tik ribuliai. Nuo Zonos atsiradimo praėjo trys mėnesiai, tačiau Semas dar neišmoko vairuoti. Mokymasis vairuoti būtų buvę dar vie­ na kankynė, dar vienas rūpestis. Taigi džipą vairavo Edilijas Es­ kobaras, o Semas laikė ant kelių šratinį šautuvą. Užpakalyje sė­ dėjo Albertas Hilsboras, tylus ir įsitempęs. Šalia jo vaikas, vardu I. Z., dainavo pritardamas savo aipodui. Semas sukišo pirštus į plaukus, jau gerokai per ilgus. Nesikirpęs daugiau kaip tris mėnesius. Ištraukti pirštai buvo aplipę dulkėmis ir nešvarumais. Laimė, Perdidou Byče tebėra elektra, taigi ir šviesa, o svarbiausia – karštas vanduo. Jeigu jau nėra galimybės pašokinėti ant šaltų bangų, bent galima svajoti apie ilgą karštą dušą sugrįžus. Dušas. Galbūt kelios minutės su Astrida, tik dviese. Valgis. Na, ne valgis. Kokių nors glitėsių skardinėlė nėra valgis. Rytą jis pusryčių paskubomis sušlamštė skardinėlę lapinių kopūstų. Nuostabu, ką gali praryti būdamas alkanas. O Semas, kaip ir visi kiti, gyvenantys Zonoje, buvo alkanas. Jis užsimerkė, bet ne nuo snaudulio, o norėdamas aiškiai iš­ vysti Astridos veidą. Ji buvo vienintelis atlygis. Jis neteko motinos, savo mėgsta­ mo laisvalaikio, savo privatumo ir laisvės, ir viso ligtolinio pa­ saulio... tačiau gavo Astridą. Prieš atsirandant Zonai, visada laikė ją neprieinama. Dabar jie atrodė tiesiog likimo suvesta pora. Bet jis abejojo, ar būtų ką


Alkis

13

nors daugiau paveikęs, gal tik ilgesingai spoksojęs iš toli, jeigu ne Zona. Edilijas paspaudė stabdį. Kelias priekyje buvo išraustas. Kaž­ kas skersai vieškelio išvarė nelygias vagas. Edilijas parodė į traktorių su plūgais. Traktorius riogsojo ap­ virtęs vidury lauko. Zonos atsiradimo dieną ūkininkas išnyko kartu su kitais suaugusiaisiais, tačiau traktorius važiavo toliau, perarė kelią, nusigrūdo į kitą lauką ir sustojo tik įvirtęs į melio­ racijos griovį. Edilijas lėtai persirito per vagas ir vėl pavarė džipą greičiau. Abipus kelio driekėsi vienodas peizažas – pilki pūdymai, kur ne kur išblukusią žolę paįvairino koks medžių guotas. Bet prie­ kyje plytėjo žalias laukas. Semas atsigręžęs paklausė Albertą: – Kas gi ten yra? – Kopūstai, – atsakė Albertas. Albertas buvo aštuntokas, gunktelėjęs uždaras berniukas iš­ lygintomis chaki spalvos kelnėmis, melsvais polo marškinėliais ir rudais pusbačiais, kuriuos daug vyresnis žmogus būtų pava­ dinęs „kasdiene darbo avalyne“. Seniau į jį nelabai kas kreipda­ vo dėmesį, jis buvo vienas iš daugelio juodaodžių moksleivių Perdidou Byčo vidurinėje mokykloje. Tačiau dabar jį visi pa­ stebėdavo: jis vėl atidarė miestelio „McDonald’s“ ir jame dirbo. Bent jau dirbo tol, kol baigėsi suvožtinių pusgaminiai ir vištie­ na. Pagaliau nebeliko nė pomidorų padažo. Prisiminus mėsainius Semui suurzgė pilvas. – Kopūstai? – pakartojo jis. Albertas linktelėjo Edilijo pusėn. – Taip Edilijas sako. Jis vakar ir užtiko šitą lauką. – Tikrai kopūstai? – paklausė Semas Ediliją.


14

Michael Grant

– Jie pučia pilvą, – tarė Edilijas, pamerkdamas akį, – bet ne­ galime būti per daug išrankūs. – Būtų neblogai užvalgyti šviežių daržovių salotų, – pasakė Semas. – Tiesą sakant, dabar mielai sugraužčiau kopūstą. – Žinai, ką valgiau pusryčių? – paklausė Edilijas. – Skardi­ nėlę sakotašo. – Klausyk, o kas tas sakotašas? – paklausė Semas. – Pupelių ir kukurūzų troškinys,  – atsakė Edilijas. Jis su­ stojo prie sklypo. – Aišku, iki kiaušinienės su dešrelėmis toli šaukia. – Ar Hondūre tokie tradiciniai pusryčiai? – paklausė Semas. Edilijas šnarpštelėjo. – Žmogau, tradiciniai pusryčiai Hondūre, jeigu esi varg­ šas, – kukurūzų miltų tortilija su sauja nuo vakarienės likusių pupelių, o gerą dieną – su bananu. Blogą dieną – plika tortili­ ja. – Jis išjungė variklį ir patraukė rankinį stabdį. – Ne pirmą dieną esu alkanas. Semas atsistojo, pasirąžė ir tik tada iššoko iš džipo. Jis buvo sportiškas vaikinukas, bet neatrodė grėsmingai. Kaštoniniai su auksinėmis sruogelėmis plaukai, mėlynos akys, gilus įdegis. Gal kiek aukštesnis negu vidutinio ūgio, kiek dailiau sudėtas, bet niekas jo negriebtų į Nacionalinę futbolo lygą. Semas Templis buvo vienas iš dviejų vyriausių amžiumi Zo­ nos gyventojų – penkiolikmetis. – Ei, man panašu į salotas, – tarė I. Z., atsargiai vyniodamas ausinukes apie savo aipodą. – Kad taip būtų, – niūriai burbtelėjo Semas. – Kol kas turi­ me avokadų, puiku, ir kantalupų  – nuostabi naujiena. Tačiau per daug randame brokolių ir artišokų. Daugybė artišokų skly­ pų. O dabar kopūstai.


Alkis

15

– Gal pavyks sulaukti naujo apelsinų derliaus, – tarė Edili­ jas. – Medžiai atrodė sveiki. Tačiau nenurinkti vaisiai pernoko ir supuvo. – Astrida sakė, kad vaisiai sunoksta keistu laiku,  – pasakė Semas. – Nenormaliai. – Kvinas mėgsta sakyti: „Mes juk gyvename nenormaliame pasaulyje“, – priminė Edilijas. – Kas juos visus sudoros? – paklausė Semas. Astrida jo klau­ simą būtų pavadinusi retoriniu. Albertas lyg norėjo kažką sakyti, bet jį pralenkė I. Z.: – Ei, išsirausiu vieną kopūstą, nebegaliu, kaip noriu valgyt. Nuvyniojęs ausinukes vėl jas įsikišo. Kopūstai buvo susodinti maždaug pėdos tankumu, vagas skyrė dviejų pėdų tarpai. Dirva buvo perdžiūvusi. Kopūstai labiau pa­ nėšėjo į storalapius vazoninius augalus, o ne į valgomas daržoves. Sklypas beveik nesiskyrė nuo keliolikos kitų sklypų, kuriuos Semas matė per šitą daržininkystės ekspediciją. Ne, pasitaisė Semas, kažkas kitaip. Negalėjo suprasti kas, bet sklypas buvo kažkoks kitoks. Susiraukęs Semas bandė suvokti, ką jaučia, kodėl atrodo, kad kažkas... negerai. Gal kad tyliau negu kitur. Semas gurkštelėjo iš butelio. Girdėjo, kaip Albertas, delnu prisidengęs akis, pusbalsiu daugina. – Skaičiuojam labai apytiksliai, tarkim, kad vienas kopūstas sveria apie pusantro svaro, taip? Manau, turime maždaug tris­ dešimt tūkstančių svarų kopūstų. – Nenoriu net galvoti, kiek iš to išeina bezdalų! – per petį sušuko I. Z. ir ryžtingai pasuko į lauką. I.  Z. buvo šeštokas, bet atrodė vyresnis. Pagal savo amžių aukštas ir apkūnokas. Ploni murzinai gelsvi plaukai siekė pe­


16

Michael Grant

čius. Vilkėjo marškinėliais iš Kankuno su užrašu „Hard Rock Cafe“. Jis buvo draugiškas, plepus ir jukus ir paprastai visad ras­ davo, iš ko pasijuokti. Sustojęs už keliolikos vagų tarė: – Sakyčiau, tikrai kopūstai. – Iš kur žinai? – šūktelėjo Edilijas. I. Z. nuplėšė vieną lapą, Edilijas pakartojo klausimą. – Man atsibodo eiti, todėl čia ir turi būti tikrieji kopūstai. Kaip jie nuimami? Edilijas gūžtelėjo. – Žinai, turbūt reikės peilio. – Nee... I.  Z.  numetė lapą, pasilenkęs trūktelėjo daržovę. Nuplyšo keli lapai, ir tiek. – Dabar pats matai, – metė Edilijas. – O kur paukščiai? – paklausė Semas, pagaliau susigaudęs, kas jam kelia nerimą. – Kokie paukščiai? – burbtelėjo Edilijas. Linktelėjo. – Gerai sakai, visi kiti sklypai buvo nutūpti kirų. Ypač rytą. Perdidou Byče buvo begalė kirų. Seniau jie mito tuo, ką pa­ likdavo žvejai, ir maisto atliekomis, išbarstytomis aplink šiukš­ lių konteinerius. Zonoje maisto atliekų nebebuvo. Neliko. Tada išradingieji kirai išskrido į laukus kariauti dėl maisto su var­ nomis ir karveliais. Štai kodėl tiek daug daržų, kuriuos rado jų ekipažas, buvo nusiaubti. – Tikriausiai kopūstai jiems nepatinka,  – tarė Albertas. Ir atsiduso.  – Iš tikrųjų nepažįstu nė vieno žmogaus, kuris juos mėgtų. I. Z. atsitūpė priešais kopūstą, pasitrynė delnus ir suėmė ko­ pūsto apačią. Staiga atšokęs klestelėjo ant žemės. – Oi!


Alkis

17

– Ne taip lengva, tiesa? – nusišaipė Edilijas. – Ai, ai! – I. Z. pašoko dešine ranka prilaikydamas kairiąją ir įsmeigęs į ją akis. – Ne, ne, ne... Semas jų beveik nesiklausė, jo mintys buvo kitur, pas nesa­ mus paukščius, tačiau, I. Z. balse išgirdęs siaubą, jis staigiai at­ sisuko. – Kas atsitiko? – Man kažkas įkando! – sušuko I. Z. – Oi, kaip skauda! Skau­ da! Ai... Sudejavęs berniukas įsirėkė vis garsiau, beveik isteriškai. Ant I. Z. kelnių klešnės Semas išvydo tarsi juodą klaustuką. – Gyvatė! – riktelėjo jis Edilijui. I.  Z.  ranką sutraukė spazmas. Ji ėmė smarkiai drebėti. Sa­ kytum ją būtų sugriebęs koks neregimas milžinas ir pradėjęs iš visų jėgų purtyti. Tada I. Z. klykdamas pasileido beprotiškai suktis ratu. – Jie mano kojose! – sušuko jis. – Kojose! Semas kelias akimirkas stovėjo lyg stabo ištiktas, vos kelias sekundes, – bet vėliau prisiminus atrodė, jog be galo ilgai. Ne­ dovanotinai ilgai. Jis pasileido prie I. Z. Tačiau jį parbloškė Edilijas. – Ką darai? – stengdamasis ištrūkti piktai paklausė Semas. – Tu tik pažiūrėk! – sušnibždėjo Edilijas. Semo veidas buvo per kelis žingsnius nuo pirmosios vagos. Dirva kilnojosi kaip gyva. Nuo kirminų. Iš žemės lindo kirmi­ nai, didumo sulig raištine gyvate. Dešimtys. Gal net šimtai. Visi ropojo I. Z. pusėn, o šis šaukė ir šaukė iš siaubo ir nuostabos. Semas atsistojo, bet prie kopūstų nesiartino. Kirminai ne­ šliaužė už daržo ribos. Visi spietėsi vienoj pusėj lyg už kokios sienos. I. Z. sverdėdamas pasileido prie Semo; jis krypavo tam­


18

Michael Grant

pydamasis tarsi elektros kėdėje, mataruodamas rankomis it ma­ rionetė, kuriai nukirpta pusė virvučių. Jam atsidūrus ištiestos rankos atstu, Semas pamatė, kaip per odą iš gerklės išsiveržė kirminas. Paskui iš žandikaulio, iš au­ sies. I. Z. susmuko ant žemės jau nerėkdamas ir tik sėdėjo su­ dribęs kaip maišas. – Padėk man, Semai... – sukuždėjo jis. Jo akys žvelgė į Semą. Maldaudamos. Ir blėsdamos. Paskui jų žvilgsnis apsiblausė. Dabar vienintelius garsus skleidė kirminai. Šimtai jų žabtų garsiai čiaumojo lyg viena apsiseilėjusi burna. Kirminas išropojo iš I. Z. lūpų. Semas atstatė delnus. – Semai, ne! – riktelėjo Albertas. Ir tyliau pridūrė: – Jis jau negyvas. Jau mirė. – Albertas teisus, bičiuli. Nedaryk to, nedegink jų, jie gyvena šiame lauke, neversk jų sekti paskui mus, – sušnypštė Edilijas. Jo stiprios rankos tebegniaužė Semui pečius lyg norėdamos su­ laikyti, nors Semas jau nebandė ištrūkti. – Ir neliesk jo, – kūk­ čiojo jis. – Gink Dieve, tik neliesk jo! Juodieji kirminai rangėsi per I. Z. kūną ir iš jo. Kaip skruz­ dėlės, apnikusios negyvą vabalą. Praėjo baisybė laiko, kol kirminai nušliaužė atgal ir sulindo į žemę. Tai, kas liko po jų antpuolio, menkai bepriminė žmogų. – Yra virvė, – tarė Albertas, pagaliau išlipdamas iš džipo. Jis bandė sumegzti kilpą, bet jam drebėjo rankos. Tada padavė vir­ vę Edilijui, šis padarė kilpą ir iš septinto bandymo ją užnėrė ant to, kas buvo likę iš dešinės I. Z. pėdos. Kartu jie ištempė jį iš daržo. Iš palaikų išniro dar vienas kirminas ir nušliaužė kopūstų link. Semas griebė didelį akmenį ir trenkė per kirminą. Tas sustojo.


Alkis

19

– Aš atnešiu kastuvą, – pasakė Edilijas. – Negalima I. Z. vežti namo, bičiuli, jis turi du broliukus. Jiems negalima šito matyti. Užkasime jį čia. – Jeigu šita bjaurastis pasklis... – prabilo Edilijas. – Jeigu jie pereis į kitus sklypus, prasidės badas, – tarė Al­ bertas. Semas vos nesusivėmė. I. Z. liko vieni griaučiai, ne visai šva­ riai apgraužti. Nuo Zonos pradžios Semas matė daug baisių da­ lykų, bet šitokio siaubo – ne. Jis nusišluostė į džinsus delnus ketindamas duoti atkirtį, trokšdamas supleškinti šitą lauką, sudeginti, kiek tik siekia jo rankų galia, leisti ugnį, kol sučirškės visi kirminai. Bet laukas pilnas daržovių... Semas suklupo šalia palaikų. – Buvai geras vaikas, I. Z. Atleisk... Iš berniuko aipodo tyliai, bet aiškiai tebezirzeno muzika. Semas paėmė žvilgantį daikčiuką, palietė „Pause“ žymuką. Atsistojęs paspyrė negyvą kirminą. Jis iškėlė rankas lyg ketinda­ mas palaikus palaiminti. Albertas su Ediliju suprato, ką tai reiškia, ir skubiai atsitraukė. Iš Semo delnų plykstelėjo šviesa. Palaikai užsidegė ir netrukus pajuodo. Nuo karščio skardžiai poškėjo kaulai. Po valandėlės Semas nuleido rankas. Ant žemės liko pilkų ir juodų pelenų krūvelė, ne šiurpesnė už tą, kurią ma­ tome kepsninėje. – Semai, tu nieko negalėjai padaryti, – tarė Edilijas, papil­ kusiame draugo veide pamatęs pažįstamą išraišką – sielvartą ir kaltę. – Kalta Zona, bičiuli. Tik Zona.


2 skyrius | 106 valandos 16 minučių

S t o g a s k a b ė j o k r e i v a i . Pro plyšį tarp apgriuvusios

sienos ir įlinkusio stogo tiesiai Keinui į akį smigo svilinantis saulės spindulys. Keinas gulėjo aukštielninkas, prakaituodamas į pagalvę be užvalkaliuko. Drėgna paklodė dengė kojas ir dalį nuogo stuo­ mens. Jis vėl pabudo ar bent manė pabudęs, to tikėjosi. Vylėsi pabudęs. Lova buvo svetima. Ji priklausė senukui, vardu Mozė, Kout­ so pensiono sporto aikštelių prižiūrėtojui. Mozė, aišku, išnykęs. Išnyko kartu su kitais suaugusiaisiais. Ir visais vyresniais vai­ kais. Visi... beveik visi... sulaukę keturiolikos metų išnyko. Kur išnyko? Niekas nežino. Tiesiog išnyko. Už pertvaros. Dingo iš milži­ niško akvariumo, vadinamo Zona. Galbūt jie mirę. O gal ir ne. Tačiau tikrai išnykę. Diana koja atidarė duris. Ji nešė padėklą su buteliu vandens ir skardinėle „Goya“ avinžirnių. – Galima įeiti? – paklausė Diana.


Alkis

21

Jis neatsakė – nesuprato klausimo. – Ar tu apsiklojęs? – paklausė ji jau pikčiau. Padėklą atnešė ir padėjo ant staliuko. Keinas nesivargino atsakyti. Jis atsisėdo. Ėmė suktis galva. Jis siekė vandens. – Kodėl stogas šitaip sugadintas? O jeigu lietus? Jį nustebino savas balsas. Užkimęs. Be įprasto įtaigaus lipš­ numo. – Kas yra – netekai ne tik proto, bet ir atminties? – negailes­ tingai atkirto Diana. Galvoje tartum šmėstelėjo kažkoks prisiminimas, nuo kurio pasidarė nesmagu. – Ar aš ką nors padariau? – Tu pakėlei stogą. Jis atsuko į save delnus, pasižiūrėjo. – Nejaugi? – Sapnuodamas vieną košmarą, – paaiškino Diana. Keinas atsuko butelį, atsigėrė. – Dabar prisimenu. Maniau, stogas mane užgrius. Maniau, kažkoks milžinas užmins ant namo ir jį sutraiškys suplodamas mane po juo. Todėl aš stogą ir pakėliau. – Taigi... Valgyk avinžirnių. – Aš jų nemėgstu. – Niekas jų nemėgsta, bet čia tau ne „Applebee’s“ restoranas, o aš – ne padavėja. Turime tik avinžirnių. Taigi valgyk. Tau rei­ kia užvalgyt. Keinas susiraukė. – Ar seniai aš taip guliu? – Kaip taip? – pasišaipė Diana. – Kaip psichinis ligonis, ne­ suvokiantis, ar sapnuoja, ar viską mato tikrovėje?


22

Michael Grant

Jis linktelėjo. Nuo avinžirnių kvapo darėsi bloga. Bet staiga pajuto alkį. Ir pagaliau prisiminė: labai stinga maisto. Palengva grįžo atmintis. Haliucinacijos bluko. Normalios būsenos jis dar nepasiekė, bet ją jau regi. – Maždaug tris mėnesius, gal be kokios savaitės,  – atsakė Diana.  – Perdidou Byče įvyko didelis susišaudymas. Tu išėjai į dykumą su kojotų gaujos vadu ir negrįžai tris paras. Pagaliau parsiradai išbalęs, netekęs skysčių ir... na, toks, koks esi. – Gaujos vadu... Keinas susiraukė prisiminęs padarą, kurį šie žodžiai reiš­ kė. Gaujos vadas, vyriausiasis kojotas, vienintelis, pajėgian­ tis šiek tiek kalbėti žmonių kalba. Gaujos vadas, ištikimasis, klusnusis tarnas... to daikto. Daikto toje šachtoje. Jie jį vadi­ no Tamsybe. Keinas susvyravo, bet iš lovos neišvirto – Diana sugriebė už pečių. Pamačiusi jo akyse įspėjimą keiktelėjo ir dar spėjo pa­ kišti jam šiukšlių kibirą, ir jis ėmė vemti. Išvėmė nedaug, tik truputį geltonos tulžies. – Žavu, – burbtelėjo ji nusiviepdama. – Taigi gal verčiau ne­ valgyk tų avinžirnių. Nenoriu matyti, kaip juos išvemsi atgal. Keinas paskalavo burną vandeniu. – Kodėl mes čia? Tai juk Mozės trobelė. – Todėl, kad tu per daug pavojingas. Niekas iš Koutso moki­ nių nenori būti su tavimi vienam kambary, kol nesunormalėsi. Jis sumirksėjo vėl kai ką prisiminęs. – Aš kažką sužeidžiau. – Drimbą palaikei pabaisa. Vis rėkei vieną žodį. Gajafagė. Paskui pervarei Drimbą kiaurai sieną. – Jis gyvas?


Alkis

23

– Keinai, tik filmuose vyrukas gali išlėkti per sieną ir kaip niekur nieko atsikelti. Čia tau ne kinas. Siena buvo plytinė. Iš Drimbos liko blynas. Įsivaizduok, kad kas nors dvi dienas nesu­ stodamas važinėja per usūrinį šunį. Net pačiai Dianai jos žodžiai pasirodė per žiaurūs. Sugriežu­ si dantimis ji tarė: – Atleisk, vaizdas buvo nekoks. Drimbos niekad nemėgau, bet vis dėlto šito negalėsiu pamiršti, aišku? – Man turbūt galvoj pasimaišė, – tarė Keinas. Diana piktai nubraukė ašarą. – Dar per švelniai pasakyta. – Man rodos, dabar jaučiuosi geriau, – pasakė Keinas. – Ne puikiai, bet geriau. – Ką gi, geros dienos, – metė Diana. Pirmą kartą per tas savaites Keinas pasižiūrėjo į jos veidą. Kokia ji graži, Diana Ladris – didelės tamsios akys, ilgi kaštoni­ niai plaukai ir retai šypsančios lūpos. – Tau galėjo baigtis kaip Drimbai, – atsiduso Keinas. – Ta­ čiau vis tiek manimi rūpiniesi. Ji gūžtelėjo. – Žiaurus šis naujas pasaulis. Turėjau vienintelį pasirinkimą: laikytis tavęs arba rizikuoti su Dreiku. – Dreiku... – Vardas sukėlė niūrius vaizdinius. Sapnavo juos ar regėjo tikrovėje? – Ką Dreikas veikia? – Vaidina jaunesnįjį Keiną. Neva tau atstovauja. Jei nori ži­ noti, slapčia laukia tavo mirties. Prieš kelias dienas įsilaužė į gastronomą ir pavogė maisto. Dėl to beveik pasidarė populia­ rus. Alkani vaikai nekritiški. – O mano brolis?


24

Michael Grant

– Semas? – Argi turiu dar kitą brolį pražuvėlį? – Vabalas porą kartų lankėsi mieste pažiūrėti, kas ten vyksta. Sako, vaikai dar turi šiek tiek maisto, bet jau nerimauja. Ypač po Dreiko išpuolio. Tačiau ten viskam vadovauja Semas. – Paduok kelnes, – liepė Keinas. Diana padavė ir pabrėžtinai nusisuko, kad jis apsimautų. – Kokia jų gynyba? – paklausė Keinas. – Svarbiausia, dabar jie išdėstę sargybinius po visą gastrono­ mą. Ir kiaurą parą ant jo stogo budi keturi vaikėzai su lengvai­ siais kulkosvaidžiais. Keinas linktelėjo ir senu įpročiu ėmė kramtyti nagą. – O mutantai? – Jų pusėje Deka, Brajana ir Teilor. Taip pat Džekas. Gal turi ir daugiau naudingų mutantų, Vabalas gerai nežino. Lana juos gydo. Dar Vabalas mano, kad jie turi vaiką, kuris gali skleisti karščio bangas. – Kaip Semas? – Ne, Semas kaip kokia litavimo lempa, o tas vaikas – kaip mikrobangų krosnelė. Jokios ugnies, nieko, tik staiga pajunti, kad galva kepa lyg buritų įdaras „KitchenAid“ markės kep­ tuvėje. – Vaikai vis dar įgauna naujų galių,  – nutarė Keinas.  – O pas mus? Diana gūžtelėjo. – Kas gali tikrai žinoti? Kas gali būti toks beprotis, kad pa­ sisakytų Dreikui? Miestelyje naujas mutantas gerbiamas. O čia? Veikiau būtų nugalabytas. – Taigi, – burbtelėjo Keinas, – padarėme klaidą. Nereikėjo mutantų terorizuoti. Mums jų reikia.


Alkis

25

– Be naujų mufų, Semo šutvė dar turi kulkosvaidžių. Ir turi Semą, – kalbėjo Diana. – Taigi gal nebekvailiosime ir neisime vėl su jais kariauti? – Mufų? – Trumpesnis mutanto pavadinimas. Apsigimėlio mutanto. Mukas.  – Diana gūžtelėjo.  – Mufai, mutai, dar kokie. Maisto trūksta, bet pravardžių – ne. Keino marškiniai buvo ant kėdės atlošo. Jis siekė jų, bet su­ sverdėjo ir vos nepargriuvo. Diana jį sulaikė. Jis piktai dėbtelėjo į jos ranką. – Aš galiu vaikščioti. Pakėlęs akis išvydo savo atspindį veidrodyje virš tualetinio stalelio. Vos atpažino save. Diana teisi: jis baltas kaip drobė, skruostai įdubę. Akys atrodė per didelės jo veidui. – Matyt, kad jau geriau, nes daraisi toks pat dagys kaip pirma. – Atvesk Vabalą. Vabalą ir Dreiką. Noriu matyti juos abu. Diana nė nekrustelėjo. – Ar tu man papasakosi, kas tau nutiko dykumoje būnant su gaujos vadu? Keinas piktai purkštelėjo. – Tau nėra reikalo žinoti. – Yra, – nenusileido Diana. – Svarbiausia, kad aš grįžau, – tarė Keinas su visa apsimesta drąsa, kokią tik įstengė iš savęs išspausti. Diana linktelėjo. Plaukai užkrito ant veido švelniai paglos­ tydami jos dailų skruostą. Akys sudrėko, tačiau putlios lūpos atšiauriai vyptelėjo. – Ką tai reiškia, Keinai? Ką reiškia „gajafagė“? – Nežinau, – gūžtelėjo jis. – Nesu girdėjęs tokio žodžio.


26

Michael Grant

Kodėl jis jai meluoja? Kodėl jai negalima žinoti šito žodžio? – Eik atvesti Vabalo ir Dreiko, – paliepė Keinas, baigdamas pokalbį. – Gal verčiau pailsėtum? Kol sustiprėsi ir matysi, kad tikrai... Norėjau pasakyti „atgavai protą“, bet šito norėti dar, ko gera, būtų per daug. – Aš grįžau, – atšovė Keinas, – ir turiu planą. Ji pasižiūrėjo nepatikliai pakreipusi galvą. – Planą... – Turiu kai ką padaryti,  – tarė Keinas ir nuleido akis, dėl pačiam nesuvokiamų priežasčių nedrįsdamas susidurti su jos žvilgsniu. – Keinai, nereikia,  – prabilo Diana.  – Semas tave paleido gyvą. Antrą kartą to nebedarys. – Nori, kad su juo derėčiausi? Dėl ko nors susitarčiau? – Taip. – Ką gi, Diana, šitai ir ketinu daryti. Aš derėsiuosi. Bet pir­ miausia reikia turėti derybų kozirį. Ir aš žinau, kas tai. Astrida Elison buvo su Pitu užžėlusiame namų kieme, kai Semas atnešė naujieną kartu su kirminu. Pitas suposi. Tiksliau – sėdė­ jo sūpuoklėse, o Astrida jas stumdė. Atrodo, jam tai patiko. Nyku ir nuobodu stumdyti sūpuokles nesulaukiant iš broliu­ ko nei žodžio, nei garselio, rodančio džiaugsmą. Pitui ką tik su­ kako penkeri metai ir jis sunkiai sirgo autizmu. Kalbėti mokėjo, bet paprastai tylėdavo. Užėjus Zonai netgi dar labiau užsisklen­ dė. Galbūt ji kalta: nesilaiko gydytojų nurodymų, nedaro visų tų tuščių, beprasmiškų pratimų, kurie autistams neva padeda prisitaikyti prie tikrovės.


Alkis

27

Mažasis Pitas pats susikurdavo tikrovę. Iš tikrųjų tam ti­ kru labai svarbiu atžvilgiu sukūrė tikrovę ir visiems kitiems žmonėms. Šitas kiemas nebuvo Astridos, namas nebuvo jos namai. Jos namus sudegino Dreikas Mervinas. Tačiau ko ko, bet gyvena­ mojo ploto stygiaus Perdidou Byče nebuvo. Dauguma namų stovėjo tušti. Nors daugelis vaikų gyveno tėvų namuose, bet kai kuriems jų senieji miegamieji, senosios svetainės kėlė per daug prisiminimų. Astrida jau neprisimena, kiek kartų matė, kaip vaikai pravirksta pradėję pasakoti apie mamą virtuvėje, apie veją pjaunantį tėtį, apie vyresnius brolį ar sesę, spūsčiojančius televizoriaus pultelį. Vaikus slėgė vienatvė. Zonoje viešpatavo vienatvė, baimė ir liūdesys. Todėl vaikai dažnai sueidavo gyventi krūvon, susikur­ davo tarsi berniukų ir mergaičių klubai. Šiame name gyveno Astrida, Merė Terafino, Merės broliukas Džonas ir vis dažniau apsistodavo Semas. Oficialiai jis gyveno tuščioje miestelio rotušėje: miegodavo ant sofos, valgį gamin­ davosi mikrobangų krosnelėje ir naudojosi viešuoju tualetu. Rotušė buvo niūri vieta, ir Astrida ne sykį prašė jį laikyti savo namais būstą, kuriame apsistojo ji. Šiaip ar taip, juodu beveik šeima. Ir, bent jau simboliškai, yra pirmoji Zonos šeima, tėvų netekusiems vaikams pavaduojanti motiną ir tėvą. Astrida Semą pirmiausia išgirdo. Perdidou Byčas visad buvo apsnūdęs, tačiau dabar jame dažniausiai būdavo tylu kaip baž­ nyčioje. Atsirakinęs duris, Semas perėjo visus kambarius šauk­ damas ją vardu. – Semai! – atsiliepė ji, bet jis neišgirdo. Pagaliau atidarė už­ pakalines duris ir išėjo į terasą.


28

Michael Grant

Ji iškart suprato, kad atsitiko kažkas baisaus. Semas nemokė­ jo slėpti savo jausmų, nuo jos – tikrai. – Kas yra? – paklausė ji. Jis neatsakė, bet žengęs per žolėmis apaugusią terasą apka­ bino ją. Ji kantriai laukė žinodama, kad jis papasakos, kai tiktai galės. Jis įsikniaubė į jos plaukus. Jo kvapas kuteno jai kaklą, ausį. Buvo gera justi jį taip arti. Buvo gera, kad jis nori ją apkabinti. Bet šitas apkabinimas neturėjo nieko bendro su meile. Pagaliau jis ją paleido. Ėmė stumdyti Pito sūpuokles, matyt, norėjosi fizinio veiksmo. – I. Z. negyvas, – be įžangos pranešė Semas. – Su Ediliju ir Albertu važinėjome po laukus. Pasiėmėm ir I. Z. Na, supranti. Jam nebuvo jokio reikalo trenktis kartu, bet jis įsigeidė pasiva­ žinėti, aš sutikau, nes visą laiką jaučiu, kad visiems tik kartoju ne, ne ir ne, o dabar jis negyvas. Jis pastūmė sūpuokles daug smarkiau negu ji. Pitas vos ne­ nuvirto aukštielninkas. – O Dieve... Kaip tai atsitiko? – Kirminai, – dusliai atsakė Semas. – Kažkokie kirminai. Ar gyvačiukės. Nežinau. Parsivežiau vieną negyvą, padėjau virtu­ vėje ant stalo. Tikėjausi, kad tu... Nežinau, ko tikėjausi. Turbūt laikau tave mutacijų eksperte. Juk tokia ir esi? „Eksperte“ jis ištarė kreivai šyptelėdamas. Astrida nebuvo jokia ekspertė, jokios srities. Bet ji buvo vienintelis žmogus, ku­ riam visa tai rūpėjo, ji stengėsi sisteminti ir moksliškai paaiš­ kinti viską, kas vyko Zonoje. – Jeigu jį supsi, sėdės ramiai, – pasakė Astrida apie broliuką. Padarą ji rado maišelyje ant virtuvės stalo. Jis buvo panašes­ nis ne į kirminą, o į gyvatę, tačiau irgi nenormalią.


Alkis

29

Ji atsargiai spustelėjo maišelį tikėdamasi, kad padaras vi­ duje tikrai negyvas. Patiesusi ant granitinio stalviršio vaškinio popieriaus iškratė ant jo kirminą. Visokių smulkmenų stalčiu­ je susiradusi metrą kirminą išmatavo stengdamasi prisitaikyti prie padaro kontūrų. – Vienuolika colių, – pasakė ji. Atsinešusi fotoaparatą padarė keliolika nuotraukų, tada ša­ kute įkišo padarą atgal į maišelį. Astrida sudėjo nuotraukas į savo nešiojamąjį kompiute­ rį. Įkėlė jas į aplanką, pavadintą „Mutacijų nuotraukos“. Jame buvo daugybė fotografijų. Paukščiai keistais nagais ir snapais. Gyvatės su trumpučiais sparniukais. Tolesnėse nuotraukose gy­ vačių sparnai jau didesni. Vienoje, darytoje iš toliau, buvo lyg ir barškuolė, bet nedidelio pitono ilgumo ir su odiniais sparnais, plačiais kaip plikojo erelio. Ji turėjo ir kojotą, du kartus didesnį už normalų. Ir iš arti nutrauktus kojoto nasrus su liežuviu, šiurpiai primenančiu žmogaus. JPEG formatu įdėtos nuotraukos vaizdavo katę, kuri susiliejo su knyga. Toliau ėjo vaikai, dauguma normalai, nors berniokas, vardu Orkas, atrodė kaip pabaisa. Jai pavyko nutraukti ir Semą, iš del­ nų leidžiantį žalią šviesą. Tos nuotraukos ji nekentė, nes jo vei­ das, kai jis prieš objektyvą rodė savo galią, buvo toks liūdnas. Astrida atidarė kirminų nuotraukas ir jas padidinusi ėmė apžiūrinėti. Įėjo Pitas, paskui jį – Semas. – Pažiūrėk į tuos žabtus, – pasibaisėjusi tarė Astrida. Kirmi­ no žiotys buvo kaip ryklio. Smulkūs danteliai – nesuskaičiuoja­ mi. Net negyvas kirminas tarsi šypsojosi. – Šiaip kirminai ne­ turi dantų.


30

Michael Grant

– Neturėdavo, o dabar turi, – pasakė Semas. – Ar matai tuos daikčiukus, styrančius per visą kūną? – Pri­ simerkusi ji dar padidino nuotrauką. – Net nežinau, bet man kiek panašu į mažučiukus pelekus. Arba į tūkstančius smulku­ čių kojyčių. – Jų prilindo į I. Z. kūną. Manau, kad per rankas. Per batų padus. Per visas vietas. Astrida sudrebėjo. – Tokie dantys galėjo ką tik nori pragraužti. Tos kojytės įlin­ dusius stūmė į priekį. – Tame lauke jų tūkstančiai, – ėmė pasakoti Semas. – I. Z. ten įžengia, jie jį užpuola. Bet mes su Albertu ir Ediliju į daržą nėjom ir jie mūsų nepuolė. – Teritorinis instinktas? – susiraukė Astrida. – Labai nebū­ dinga primityviam gyvūnui. Paprastai savo teritorijos laikosi aukštesnės gyvybės formos. Šunys ir katės. Bet ne kirminai. – Kaip tu ramiai apie viską kalbi, – beveik priekaištingai tarė Semas. Astrida pažvelgė į jį, švelniai patraukė, kad jis žiūrėtų ne į baisiąją nuotrauką, o į ją, ir pasakė: – Tu atėjai ne tam, kad aš rėkdama išbėgčiau iš kambario, o tu narsiai mane guostum. – Tikrai ne, – sutiko jis. – Tu teisi: aš atėjau ne pas savo drau­ gę. Atėjau pas Genialiąją Astridą. Astrida niekada nemėgo šitos pravardės, tačiau dėl jos ne­ prieštaravo. Ji apibrėžė jos vietą priblokštoje ir įsigąsdinusioje Zonos bendruomenėje. Ji nebuvo Brajana, Deka ar Semas, tu­ rintys nepaprastų galių. Bet ji turėjo protą ir gebėjimą prireikus nuosekliai mąstyti.


Alkis

31

– Aš jį išskrosiu, tada gal dar ką nors sužinosiu. Tau ne bloga? – Ne. O kodėl gali būti bloga? Rytą aš buvau atsakingas už tris šimtus trisdešimt du vaikus. Dabar – už tris šimtus trisde­ šimt vieną. Ir kažkur giliai net sukirbėjo mintis – ir gerai, bus viena burna mažiau. Astrida prisilenkusi pabučiavo jam į lūpas. – Taip, nelengva būti Semu, – tarė. – Tačiau tokį tave turime tik vieną. Ji užsidirbo blausią jo šypseną. – Taigi tylėk ir toliau ark? – Ne, niekada netylėk. Pasakok man viską. Bet ką. Semas nuleido akis nenorėdamas į ją žiūrėti. – Viską? Kaip tau patiks šitai? Kad aš sudeginau jo palaikus? Tai, kas liko po kirminų darbo. – Jis buvo miręs, Semai. Ką tu turėjai daryti? Atiduoti jį paukščiams ir kojotams? – Suprantu, – linktelėjo jis. – Bet ne tai baisiausia. Baisiausia buvo, kai jis degė. Kvapas buvo kaip kepančios mėsos, ir aš... – Jis nepajėgė užbaigti sakinio. Ji palaukė, kol jis susitvardys.  – Degė negyvas šeštokas, o man ėmė bėgti seilės. Astrida labai nesunkiai tai įsivaizdavo. Vien prisiminus ke­ pamą mėsą burna prisirinko seilių. – Semai, tai normali fiziologinė reakcija. Tam tikra smegenų dalis veikia automatiškai. – Aha... – dvejodamas numykė jis. – Klausyk, negalima visą laiką vaikščioti nusiminusiam, jei atsitiko kažkas blogo. Jeigu elgsies kaip netekęs vilties, tavo nuotaika persiduos visiems kitiems. – Ir be mano pagalbos vaikai jaučiasi beviltiškai.


32

Michael Grant

– O tu man leisi, kad tave apkirpčiau, – tarė Astrida, prisi­ traukdama jį ir taršydama jam plaukus. Ji norėjo atitraukti jo mintis nuo ryto nelaimės. – Ką? Jį sutrikdė toks staigus temos pakeitimas. – Atrodai kaip pabėgęs iš kokios aštunto dešimtmečio meta­ lo grupės. Be to, Edilijas vis dėlto davėsi apkerpamas. Semas nenoromis šyptelėjo. – Taigi mačiau. Gal todėl kartais jį pavadinu Bartu Simpso­ nu. – Jai piktai sušnairavus pridūrė: – Na, dėl to, kad plaukai styro kaip spygliai. Jis bandė ją pabučiuoti, bet ji atsitraukė. – Oi, jau koks gudrus! Nori, paprasčiausiai nuskusiu galvą? Arba pašalinsiu plaukus karštu vašku? Jei dar mane užgauliosi, tuoj būsi vadinamas Houmeriu Simpsonu, ne Bartu. Tada pa­ matysi, ar Teilor taip pat šaudys į tave akutėmis. – Ji nešaudo į mane akutėmis. – Kurgi ne... Astrida žaismingai jį stumtelėjo. – O gal ir gražiai atrodyčiau likęs su penkiais plaukais, – nu­ sileido Semas. Jis pasižiūrėjo į save mikrobangų krosnelės stikle. – Ar žodis „narcisizmas“ tau ką nors sako? – paklausė Astrida. Semas nusijuokė. Norėjo stverti ją į glėbį, bet susilaikė paste­ bėjęs, kad į jį spokso mažasis Pitas. – Na, bala nematė. Kaip sekasi Pitui? Astrida dirstelėjo į broliuką: sėdėdamas ant taburetės prie stalo, jis nebyliai žvelgė į Semą. Bent jau Semo pusėn – ji niekad nesuprasdavo, į ką jis iš tikrųjų žiūri.


Alkis

33

Ji norėjo Semui papasakoti, kas mažajam Pitui darosi, ką jis pradėjo veikti. Tačiau Semui ir taip pakanka bėdų. Šią valandė­ lę, retą valandėlę, jis buvo pamiršęs rūpesčius. Dar bus vėliau laiko jam papasakoti, kad galingiausias žmo­ gus Zonoje lyg ir... Koks žodis galėtų nusakyti tai, kas darosi mažajam Pitui. Kraustosi iš proto? Ne, nevisiškai tikslu. Nėra žodžio, kuris apibūdintų Pito būseną. Be to, ne laikas. – Puikiai, – pamelavo Astrida. – Juk pažįsti Pitį.


Alkis. Antra „Išnykę“ knyga