ĮŽ ANGA
Išgijimas nėra vienkartis įvykis.
Jo pradžia gali sutapti su tam tikru įvykiu, paprastai – netikėta, ateities planus sujaukiančia netektimi. Tačiau tikrasis gijimas – tai leisti, kad ši netektis pažadintų mus iš gilios nesąmoningumo būsenos ir padėtų išsilaisvinti iš prisiimtų vaidmenų, kad pamažu sąmoningai atrastume savo tikrąjį kelią.
Išgijimo patirtis nėra tik suž eisto ego pasveikimas: labai dažnai tik per ją pirmą kartą suvokiame iš viso ego turį. Š ią susitaikymo akimirką esame kviečiami priimti, Michaelo Murphy’io ž odžiais tariant, „beužgimstantį nuostabesnį gyvenimą“.
Jei bandysime nekreipti dėmesio, šis kvietimas ir toliau mus persekios, sukeldamas atsikartojančias reakcijas ir jausmus. Negalėsime liautis svarstę: „Kodėl aš vis dar čia?“ arba „Kaip aš vėl čia atsidūriau?“ Tiesa ta, kad ramybės nerasime tol, kol nenustosime pasąmoningai priešintis savo pačių išsipildymui.
Tai atsinaujinimo procesas, kurio metu tobulai, pilnatviškai ir iki galo prisimename, kas esame. Š is ieškojimas trunka visą
gyvenimą, mat savo proto sodų nė dienai negalime apleisti. Jie tarsi vaikai – patys savimi nepasir ūpins. Turime pagaliau suaugti ir žvelgti į ateitį atsakingai – tik taip perimsime gyvenimo vairą į savo rankas.
Tai kelionė, nes joks fizinis ar dvasinis išgijimas nėra nei linijinis, nei be pertraukų. Prieš išsiskleisdamas gyvenimas susigūžia, prieš pajudėdamas į priekį, grįžteli atgal. Nereikėtų priešintis šiam, pusiausvyrą atgauti padedančiam, vyksmui, veikiau turėtume jam pasiduoti. Kuo labiau delsime, tuo ilgiau užtruksime ties vienu ar daugiau įvykių, kurie svarbūs tik tuo, kad privalėjo mus pažadinti, užuot rimtai ėmęsi sunkesnio, bet kur kas naudingesnio darbo.
Daugeliu atžvilgių išgijimo kelionė yra ne tiek jūsų istorijos skyrius, kiek visos knygos rašymo būdo pakeitimas. Tai nauja žvilgsnio į gyvenimą perspektyva, kuomet nuo nusivylimo, kad ne visi jūsų lūkesčiai pasiteisino, pereinate prie platesnio matymo, padedančio suvokti kerinčią, stebuklingą, ž adą atimančią, praradimų ir laimėjimų kupiną, kontrastingą visumą, kurios dėka ir tampame visapusiškai ir nenuspėjamai žmogiškais.
Išgyti nereiškia nebepatirti sunkumų. Netampame atspar ūs liūdesiui, sielvartui ar baimei. Tiesiog šios patirtys mūsų iki galo nebeužvaldo. Liūdime, kai ateina laikas liūdėti, ir sielvartaujame, kai ateina laikas sielvartauti, tačiau bet kokiu atveju išgyvename pilnatvę. Bijome nežinios ar to, kas atrodo svarbu, o galbūt ir vieno, ir kito, bet neleidžiame, kad ši emocija su-
kliudytų mums judėti į priekį. Gyvenimas gali būti labai sudėtingas ir be galo neteisingas, tad negebėdami pilnai išgyventi mūsų patirtis lydinčių jausmų, neretai įstringame senose, kadaise juos apipynusiose istorijose.
Kai išmokstame savarankiškai patvirtinti, priimti ir apdoroti savo žmogiškąją patirtį, įvyksta kažkas nepaprasto. Įsiklausydami į savo giliausius instinktus, iš naujo atrandame, ko iš tiesų trokštame ir nustojame sabotuoti savo mintis bei jausmus. Taip įvykiai ima klostytis tinkama linkme.
Ilgainiui pastebime, kad per šias patirtis keliaujame, sekdami jas jungiančia gija – nebylia nuoroda mūsų sielai: niekuomet nenutr ūkstanti ji visuomet nuveda toliau, nei tuo metu gebame suvokti.
Prad ė j ę pa ž inti š i ą gali ą , imame ja labiau pasitik ė ti. O ė m ę pasitik ė ti, pradedame atid ž iau ja sekti. Vis da ž niau apima lengvumas ir meil ė. Pagr į stos ir tikslingos perspektyvos d ė ka mū s ų gyvenimas vė l tampa harmoningas. Suvokiame, kad i š ties ų niekada ir nebuvome pasiklyd ę, tiesiog mums reik ė jo š iek tiek laiko apsiprasti, kad gal ė tume ž engti lemiam ą ž ingsn į .
Pagrindinis tikslas – išgyti.
Užtenka tapti tuo, kuo visuomet žinojote turintys būti, kad, lašas po lašo, visi ir viskas aplink jus pasikeistų. Jau niekada nebebus taip, kaip buvo. Jei neįsivaizduojate, ką norėtumėte
nuveikti gyvenime, kaip galėtumėte padėti kitiems ar įprasminti save, svarbiausia pirmiausiai įsiklausykite į savo vidų.
Žinoma, nuo to pradėti sunkiausia.
Kur kas paprasčiau žvalgytis aplink ir baksnoti pirštu į tariamas kitų klaidas. Daug sunkiau pažvelgti į veidrodį ir atvirai prisipažinti, kad neišnaudojame savo tikrojo potencialo, išsiaiškinti, kokiose gyvenimo srityse dar galime patobulėti, ir tuomet nuosekliai diena iš dienos stengtis, kad visa tai duotų vaisių.
Kai prisiimame atsakomybę už išskirtinę savo lemtį, aplinkiniai ima gyti drauge su mumis, mat esame susiję kaip viena visuma.
Tobulumo neįmanoma pasiekti, nes būtent per kontrastą šis pasaulis tampa tuo, kuo ir turi būti, – treniruočių aikštele sielai vystytis. Tai nėra bandymas pakeisti pasaulį į mums labiausiai patinkantį jo variantą, bet galimybė pagaliau įgyvendinti tai, ką privalėjome padaryti nuo pat pradžių – pabusti, prisiminti, stebėti, kaip skleidžiasi mūsų potencialas.
Lygiai kaip nėra dviejų identiškų žmonių, taip unikalus ir kiekvieno iš jų pašaukimas, o ši knyga būtent ir siekia padėti kiekvienam iš mūsų atrasti įvairius, mūsų ž emės kampeliui ir gyvenamam laikotarpiui aktualius bei konkrečiai mūsų gebėjimus atitinkančius būdus, kuriais galime iš tiesų keisti savo aplinką.
Jūs toli gražu ne vieninteliai, trokštantys išsivaduoti iš kadaise susikurtų planų, kad visa širdimi atsiduotumėte jūsų laukiančiam gyvenimui. Jei užtektinai mūsų sugebėsime tai padaryti, tikiu, turėsime galimybę išvysti didelius mūsų bendros fizinės realybės pokyčius. Nėra nė vieno žmogaus, kuriam nereikėtų išgyti, nes nėra nė vieno žmogaus, kurio nevertėtų pažadinti sąmoningam, visaverčiam gyvenimui.
Š i knyga – tai rinkinys tekstų, parašytų per daugelį mano pačios kelionės metų, iš jaunos merginos, kenčiančios nuo ž ymių psichinės ir emocinės sveikatos sutrikimų, virstant sveika, įsitvirtinusia, su savimi ryšį užmezgusia ir klestinčia moterimi, įsikūrusia Kalifornijos pakrantėje ir vėsų vasaros vakarą rašančią jums šiuos ž odžius.
Jei paėmėte į rankas šią knygą, vadinasi, jūs taip pat esate kelyje į išgijimą ir savo tikrojo pašaukimo atradimą. Tikiuosi, kad mano ž odžiai bus ramstis jūsų širdžiai šioje kelionėje, kurią jūsų drąsi siela jau pradėjo.
Susitiksime pokyčiams įvykus.
Brianna Wiest
2022, sausis