Issuu on Google+


Anthony Kiedis su Larry Sloman

Iš anglų kalbos vertė jurgita jėrinaitė


4

A n t h o n y K i e d i s , L a r ry Sl o m a n


Padėka

A.K. norėtų padėkoti: Lariui Ratso Slomanui už nuolatinį nuoširdų dėmesingumą, kurį jis pademonstravo durstydamas šį pasakojimą. Be suktų Ratso gudrybių šis projektas būtų neįmanomas, tačiau visgi svarbiausias dalykas kuriant visą paveikslą buvo jo susirūpinimas kitų gerove. Telaimina Dievas šį talentingą žmogų ir kietą jo stilių. Taip pat ačiū grupės draugams, šeimos nariams, bičiuliams, prie­šams, mylimosioms, pavyduoliams, mokytojams, ramybės drums­tėjams ir Dievui, kad šis pasakojimas gimė. Myliu jus visus. L.S. norėtų padėkoti: Anthoniui už neįtikėtiną atvirumą, tiesumą, atmintį ir nuoširdumą. Michellei Dupont už arbatą, užuojautą ir visa kita. Superagentui Davidui Vigliano. Bobui Milleriui, Leslie Wells, Murielei Tebid ir Elisai Lee iš Hyperion. Antoniai Hodgson ir Maddie Mogford Anglijoje. Bo Gardneriui ir Vanessai Hadibratai už pagalbą, gerokai pranokstančią lūkesčius.


Blackie Dammettui ir Peggy Idemai už maloningą vaišingumą. Harry ir Sandy Zimmerman, taip pat Hope Howard už svetingą priėmimą Los Andžele. Michaeliui Simmonsui už skambutį skubiai medicinos pagalbai. Visiems A. K. draugams ir bendradarbiams, kurie tiek daug laiko skyrė prisiminimams, ypač Flea, John Frusciante, Rick Rubin, Guy O, Ione Skye, Carmen Hawk, Jaime Rishar, Yohanna Logan, Heidi Klum, Lindy Goetz, Eric Greenspan, Jack Sherman, Jack Irons, Cliff Martinez, D.H. Peligro, Mark Johnson, Dick Rude, Gage, Brendan Mullen, John Pochna, Keith Barry, Keith Morris, Alan Bachara, Gary Allen, Dave Jerden, Dave Rat, Trip Brown, Tequila Mockingbird, Grandpa Ted, Julie Simmons, Cher, Jennifer Korman, Nate Oliver, Donde Bastone, Chris Hoy, Pleasant Gehman, Iris Berry, Sat Hari ir Ava Stander. Cliffui Bernsteinui, Peteriui Menschui ir Gayle Fine iš Q-Prime. Jill Matheson, Akasha Jelani ir Bernadette Fiorella už nuostabius iššifravimo įgūdžius. Langer`s už geriausią pastrami vakarinėje Antrosios aveniu dalyje. Mitch Blank ir Jeff Friedman už skubų diktofono sutaisymą. Lucy ir Buster už šunišką draugiją. Ir, svarbiausia, savo nuostabiai žmonai Christy, kuri kurstė namų židinį.


RANDAI Įžanga Sėdžiu ant sofos savo namo Holivudo kalvose svetainėje. Giedra, gaivi sausio diena, iš tos vietos matau nuostabias erdves – San Fernando slėnį. Kai buvau jaunesnis, pritariau bendrai nuomonei, kuria tikėjo visi kalvotosios Holivudo pusės gyventojai, kad slėnis – tai vieta, kurioje išnyksta visi nevykėliai, nieko nepasiekę Holivude. Bet kuo ilgiau čia gyvenu, tuo labiau vertinu slėnį kaip dvasingesnę ir tylesnę Los Andželo patirties dalį. Dabar pabundu nekantraudamas išvysti tas didingas, sniegu pasipuošusias kalnų grandines. Mano apmąstymus nutraukia durų skambutis. Po kelių minučių į svetainę įžengia graži mergina su dailiu odiniu lagaminėliu. Atidariusi jį ima traukti savo priemones. Baigusi ruoštis, užsitempia gumines pirštines ir prisėda šalia manęs ant sofos. Elegantiškas didelis stiklinis rankų darbo švirkštas pagamintas Italijoje. Jis prijungtas prie vamzdelio formos plastiko gabalėlio su mikrofiltru, kad jokie nešvarumai nepakliūtų į mano kraujotaką. Adata naujutėlė, absoliučiai sterili ir superplona. Šiandien mano draugė kažkur nukišo įprastą žgutą, todėl nusitraukia rausvą tinklinę kojinę ir užveržia ja mano dešinę ranką. Patapšnoja išsišovusią veną spirite suvilgytu vatos gabalėliu ir įsmeigia adatą. Mano kraujas plūsteli į vamzdelį, o ji iš lėto sustumia švirkšto turinį į mano veną. Iškart, kaip paprastai, pajuntu sunkumą krūtinės centre, todėl atsigulu ir atsipalaiduoju. Anksčiau prašydavau suleisti keturis švirkštus iš karto, dabar pasitenkinu vos dviem. Kai mergina vėl


8

A n t h o n y K i e d i s , L a r ry Sl o m a n

pripildo švirkštą ir suleidžia man į ranką, ištraukia adatą, uždeda tamponėlį ir kokią minutę laiko žaizdą prispaudusi, kad ant rankos neliktų mėlynių ir dūrių ženklų. Jos procedūros niekada nepalieka jokių ženklų. Pagaliau ji paima nedidelį pleistro gabalėlį ir priklijuoja vatą prie rankos. Paskui mes atsisėdame ir pasišnekame apie blaivybę. Prieš trejus metus tame švirkšte būtų buvęs China White heroinas. Daugybę metų pildžiau švirkštus ir švirkščiausi kokainą, spidą, Black Tar heroiną, persišką heroiną, kartą netgi LSD. Šiandien injekcijas man daro daili seselė, vardu Sat Hari. Ir į mano veną ji leidžia ozoną, nuostabiai kvepiančias dujas, kurios Europoje jau daug metų legaliai naudojamos gydyti nuo insulto iki vėžio. Leidžiuosi ozoną į veną, nes eksperimentuodamas su narkotikais kažkada pasigavau hepatitą C. Kai sužinojau, kad juo sergu, tai buvo dešimtojo dešimtmečio pradžioje, iškart surinkau apie jį visą medžiagą ir atradau vaistažolių terapiją, kuri gali išvalyti kepenis ir išnaikinti hepatitą. Ji suveikė. Mano gydytojas patyrė šoką, kai antras kraujo tyrimas buvo neigiamas. Taigi ozonas yra prevencinė priemonė, kad tas nemalonus hepatito C virusas neatgytų. Prireikė ne vienerių patirties ir apmąstymų metų, kad badyčiau ranką norėdamas pašalinti toksinus iš organizmo, o ne susileisti. Bet aš nesigailiu jokių neprotingų savo jaunystės žingsnių. Didžiąją gyvenimo dalį ieškojau greitos dozės ir stipraus malonumo. Leidausi narkotikus po greitkelių rampomis su meksikiečių gaujų nariais ir tūkstantį dolerių per parą kainuojančių viešbučių numeriuose. Dabar siurbčioju vitaminų prisotintą vandenį ir ieškau laukinės, o ne tvenkinyje užaugintos lašišos. Jau dvidešimt metų galiu transliuoti meilę muzikai ir kūrybai, prisijungęs prie universalaus kūrybos ir dvasingumo srauto rašyti bei atlikti su esamais ir išėjusiais broliais garso troškinį Red Hot Chil­i Peppers grupėje. Čia pasakojimas apie tai, kaip Mičigane, Grand Rapidse gimęs vaikas persikėlė į Holivudą ir vaivorykštės gale rado daugiau, nei galėjo apglėbti. Čia mano istorija, randai ir visa kita.


pirma dalis

„Čia aš, iš Mičigano“ Leidausi kokainą trečią dieną iš eilės su savo meksikiečiu narkotikų platintoju Mario, kai staiga prisiminiau apie šou Arizonoje. Mano grupė Red Hot Chili Peppers jau buvo spėjusi išleisti vieną albumą, ketinome važiuoti į Mičiganą įrašyti antrąjį, bet Lindis, mūsų vadybininkas, susitarė dėl vieno koncerto didkepsnių restorano diskotekoje Arizonoje. Renginio organizatorius buvo mūsų gerbėjas ir ketino sumokėti daugiau, nei buvome verti, o pinigų mums reikėjo, todėl sutikome pagroti. Tik aš buvau įklimpęs. Visuomet taip nutikdavo, kai nueidavau į centrą ir prasidėdavau su Mario. Mario buvo nuostabus tipas. Laibas, liesas, suktas meksikietis priminė šiek tiek didesnį ir stipresnį Gandį. Nešiojo didelius akinius, todėl neatrodė žiaurus ar įspūdingas, bet kai leisdavomės kokainą ar heroiną, jis pradėdavo savo išpažintį: „Man teko kai ką nuskriausti. Esu meksikiečių mafijos smogikas. Gaunu skambutį, net nesigilinu į smulkmenas, padarau savo darbą, pašalinu žmogų iš apyvartos ir gaunu pinigus.“ Taip ir nesužinojau, ar tai, ką jis man pasakojo, yra tiesa. Mario gyveno sename aštuonių aukštų daugiabutyje miesto centre, dalijosi apleistu butu su senyva motina, kuri kiurksoda-


10

A n t h o n y K i e d i s , L a r ry Sl o m a n

vo mažulytės svetainės kampe ir tyliai žiūrėdavo meksikietiškas muilo operas. Protarpiais pasigirsdavo keiksmai ispaniškai, ir aš klausdavau Mario, ar tikrai galime vartoti kvaišalus čia – jis laikė milžinišką narkotikų, švirkštų, šaukštų ir guminių tvarsčių kalną ant virtuvinio stalo. „Nesijaudink. Ji nemato ir negirdi, nežino, ką mes darome“, – patikino jis. Taigi aš leidausi kokaino ir heroino kokteiliukus prie senelės, sėdinčios gretimame kambaryje. Mario iš tikrųjų nebuvo mažmeninis prekiautojas narkotikais, jis dirbo didmenininkų atstovu, todėl už savo žalią gaudavai neįtikimą narkotikų kiekį, tik turėdavai pasidalyti su juo. Kaip tik tą mes ir darėme jo ankštoje virtuvėje. Mario brolis, neseniai paleistas iš kalėjimo, kartu su mumis sėdėjo ant virtuvės grindų ir kriokė kaskart, kai nepavykdavo kojoje rasti sveikos venos. Tada aš pirmą kartą pamačiau žmogų, kuris nebeturėjo „naudingo ploto“ rankose ir tenkinosi kojų venomis, kad susileistų dozę. Šitaip mes gyvenome jau daug dienų, vienu metu netgi prašėme išmaldos, kad surinktume pinigų kokainui. Ir štai dabar, pusę penkių ryto, aš supratau, kad tą vakarą turiu koncertuoti. „Gerai, reikia narkotikų, nes jaučiuosi nekaip, o šiandien reikia važiuoti į Arizoną“, – nusprendžiau. Taigi mes su Mario sėdome į mano varganą mažutį sukriošėlį žalią Studebaker Lark ir nuvykome į dar tamsesnę, baisesnę, atšiauresnę senamiesčio dalį, į gatvę, kur niekada neužklystum, jeigu kainos čia nebūtų geriausios. Pasistatę mašiną paėjome keletą kvartalų iki apgriuvusio seno namo. – Patikėk manim, tu nenorėtum ten pakliūti, – tarė man Mario. – Viduje gali nutikti bet kas, tik ne gero, todėl duok man pinigų – atnešiu prekę. Galvojau sau: „Jėzau Kristau, nenoriu būti apiplėštas. Anksčiau jis taip nesielgė, bet neduočiau dėl jo kirsti galvos.“ Kita vertus, žiauriai troškau heroino, todėl išsitraukiau tuos paskutinius keturiasdešimt dolerių, kuriuos buvau sutaupęs, ir padaviau. Mario dingo name.


Randai

11

Badžiausi tiek daug dienų iš eilės, kad matydavau haliucinacijas, plūduriavau tarp sąmoningos būsenos ir miego. Galvoti galėjau tik apie tai, kad man verkiant reikia Mario su narkotikais. Nusivilkau savo didžiausią turtą, vintažinį odinį švarką. Prieš kelerius metus mes su Blusa išleidome visus pinigus vienodiems odiniams švarkams, ir šis švarkas virto mano namais. Jame buvo visi pinigai ir raktai, o mažoje gudriai paslėptoje kišenaitėje laikiau švirkštus. Jaučiausi toks išsekęs ir sušalęs, kad atsisėdau ant kelkraščio ir užsimečiau švarką ant pečių kaip antklodę. „Nagi, Mario. Sugrįžk. Jau turėtum išeiti“, – kartojau mintyse. Įsivaizdavau, kaip jis išlenda dramatiškai pasikeitusia eisena: užuot vilkęs kojas žengia pasišokinėdamas, švilpiniuodamas, pakilios laukimo nuotaikos. Vos tik akimirką sumerkiau akis, pajutau, kaip ant manęs nusileido šešėlis. Grįžtelėjęs per petį pamačiau dramblotą, storą, apskretusį Meksikos indėną bepročio žvilgsniu, priartėjusį prie manęs su milžiniškomis pramoninėmis žirklėmis. Jis kaip tik smogė man, todėl susilenkiau į priekį, kiek tik galėjau, kad išvengčiau geležtės. Bet netikėtai priešais mane iššoko kaulėtas, neaukštas meksikietis su grėsmingu atlenkiamu peiliu. Akimirksniu apsisprendžiau, kad nenoriu gauti į nugarą nuo to dramblio, geriau jau mėginsiu laimę su tuo kaliause žudiku priešais. Viskas vyko labai greitai, bet kai susiduri su mirtimi, pereini į savotišką sulėtintą režimą, kai gauni visatos malonę ištempti laiką savo nuožiūra. Taigi pašokau ir atstatęs priešais save odinį švarką puoliau neūžaugą. Atrėmiau švarku jo dūrį ir metęs drabužį dėjau į kulnus. Bėgau nesustodamas, kol pasiekiau savo automobilį, tik tada apsižiūrėjau, kad neturiu raktų. Likau be raktų, be švarko, be pinigų, be švirkštų, blogiausia – be narkotikų. O Mario ne iš tų, kurie ims manęs ieškoti. Taigi sugrįžau į jo namus, bet nieko. Patekėjo saulė, po valandos reikėjo išvykti į Arizoną. Nuėjau prie taksofono, susiradau smulkių ir paskambinau Lindžiui.


12

A n t h o n y K i e d i s , L a r ry Sl o m a n

– Lindi, esu Septintosios ir Alvarado kampe, seniai nemiegojęs, mano mašina čia, bet neturiu raktų. Ar gali paimti mane pakeliui į Arizoną? Vadybininkas buvo įpratęs prie tokių Antonio nelaimės skambučių, todėl po valandos prie kampo pasirodė mėlynasis mūsų furgonėlis su visa aparatūra ir kitais vaikinais. Į jį įlipo vienas paklaikęs, liūdnas, apiplėštas, purvinas keleivis. Grupės nariai iškart sutiko mane šaltai, todėl tiesiog išsitiesiau po suolais, parėmiau galvą į stulpą tarp priekinių sėdynių ir atsijungiau. Po kelių valandų nubudau permirkęs prakaitu, nes tysojau ant variklio, kuris buvo įkaitęs mažiausiai iki 46 laipsnių Celsijaus. Bet jaučiausi puikiai. Mes su Blusa pasidalijome LSD tabletę ir vakare sudrebinom tą kepsninę.

~

Daugumai žmonių pastojimo aktas atrodo grynai biologinis veiksmas. Bet man atrodo akivaizdu, jog iš dalies dvasios pasirenka tėvus, nes tie potencialūs tėvai turi tam tikrų savybių ir vertybių, kurias jų būsimasis vaikas turės priimti savo gyvenime. Taip dvidešimt trejais metais anksčiau nei atsidūriau Septintosios ir Alvarado gatvių sankryžoje aš nusprendžiau, kad Džonas Maiklas Kidisas ir Pegė Noubel yra gražūs, bet audringi žmonės, tapsiantys mano idealiais tėvais. Mano tėvo ekscentriškumas, kūrybiškumas ir nesitaikstymas su normomis bei mamos visaapimanti meilė, šiluma ir stropus nuoseklumas man bus optimali savybių pusiausvyra. Taip savo ar ne savo valia buvau pradėtas siaubingai šaltą ir speiguotą 1962 metų vasario trečiosios naktį mažame namelyje kalvos viršūnėje Grand Rapidse, Mičigano valstijoje. Tiesą sakant, abu mano tėvai buvo savaip maištininkai. Mano tėčio šeima dvidešimtojo amžiaus pradžioje atsikėlė į Mičiganą iš Lietuvos. Antanas Kidisas (Antanas Kiedis), mano prosenelis, buvo žemas, kresnas, stačiokiškas vyrukas, valdęs savo ūkį geležiniu kumščiu. 1914 m. gimė mano senelis Džonas Aldenas Kidisas,


Randai

13

paskutinis iš penkių vaikų. Šeima tuomet persikėlė į Grand Rapidsą, kur Džonas lankė vidurinę ir pasižymėjo lengvojoje atletikoje. Paauglys būdamas jis troško tapti dainininku kaip Bingas Krosbis ir puikiai rašė apsakymus. Gyventi pas Kidisą reiškė, kad mano senelis negalėjo nei gerti, nei rūkyti, nei keiktis. Tačiau jam nebuvo sunku paklusti tam griežtam gyvenimo būdui. Ilgainiui jis susipažino su gražia moterimi, vardu Molė Vandenvin, kurios protėviai buvo anglų, airių, prancūzų ir olandų kraujo (neseniai sužinojau, kad turime ir mohikanų kraujo, kas galėtų paaiškinti mano domėjimąsi vietine Amerikos kultūra ir tapatinimąsi su Motina Žeme). Mano tėtis, Džonas Maiklas Kidisas, gimė Grand Rapidse 1939 m. Po ketverių metų mano seneliai išsiskyrė, ir tėtis grįžo gyventi pas savo tėvą, kuris dirbo tankų gamykloje. Po kelerių metų mano senelis vedė antrą kartą, o mano tėtis su seserimi pradėjo įprastą šeimos gyvenimą. Bet Džono Aldeno tironijos mano tėtis ilgai kęsti nepajėgė. Jis buvo verčiamas dirbti šeimos versluose (degalinėje ir mėsainių išsinešimui užkandinėje), negalėjo žaisti su draugais, vėlai grįžti namo, negalėjo net pagalvoti apie alkoholį ir cigaretes. Be viso to, pamotė Eilina, pamaldi olandų reformatų krikščionė, vertė kasdien dalyvauti pamaldose, o sekmadieniais – eiti į bažnyčią net tris kartus. Ši patirtis mano tėtį atgrasė nuo bet kokios organizuotos religijos. Nesulaukęs keturiolikos tėtis pabėgo iš namų įšokęs į Milvokio autobusą ir leido laiką slapčia prasmukęs į kino filmus arba gurkšnodamas nemokamą alų alaus daryklose. Po kurio laiko jis grįžo į Grand Rapidsą, įstojo į vidurinę ir susibičiuliavo su Skotu St. Džonu, gražiu nutrūktgalviu netikėliu, kuris supažindino mano tėtį su smulkių nusikaltimų pasauliu. Man visuomet būdavo liūdna klausytis jų žygių istorijų, nes jie visuomet baigdavosi nesėkmingai. Kartą jie nuėjo į netoliese buvusį pliažą, išsirengė iki šortų, kad nesiskirtų nuo poilsiautojų, ir nugvelbė kažkieno be priežiūros paliktą piniginę. Bet atsirado mažiausiai vienas liudininkas, matęs


14

A n t h o n y K i e d i s , L a r ry Sl o m a n

nusikaltimą, todėl paplūdimyje tuojau pat buvo sudarytas žodinis ieškomųjų portretas. Bičiuliai buvo pričiupti ir visą vasarą praleido kalėjime. Tuo metu, kai Džekas, kaip jis tuo metu buvo vadinamas, ir Skotas kėlė sumaištį Grand Rapidse ir jo apylinkėse, Pegė Noubel gyveno įprastą padoraus žmogaus gyvenimą. Jauniausia iš penkių vaikų, mano mama buvo Vidurio Vakarų meilutės įsikūnijimas: smulkutė, tamsiaplaukė, velniškai miela. Ji buvo labai prisirišusi prie savo tėčio, dirbusio Michigan Bell. Apie jį pasakoja tik gera: kad buvo nuostabus, mylintis, švelnus ir linksmas tėtis. Su motina Pegė nebuvo labai artima. Ši, nors ir protinga bei nepriklausoma, pakluso to meto nuostatoms ir iškeitė koledžą į administratorės darbą, dėl ko tikriausiai visuomet jautė nuoskaudą. Ir, kaip nepalenkiama šeimos drausmės palaikytoja, dažnai susiremdavo su mano mama, kurios polinkis maištauti pasirinkdavo nepriimtus būdus. Mano mama žavėjosi juodųjų muzika, klausėsi bemaž vien Džeimso Brauno ir Motown. Ją taip pat pavergė ryškiausia klasės sporto žvaigždė, lyg tyčia juodaodis, o tai 1958 m. Vidurio Vakaruose buvo griežtas tabu. Ir štai pasirodo Džekas Kidisas, neseniai grįžęs į Grand Rapidsą iš kalėjimo Ohajuje už vagystę. Jo sėbras Skotas tuomet tupėjo Kento grafystės kalėjime už asmeninę avantiūrą, todėl vieną 1960 m. gegužės vakarą mano tėtis patraukė į vakarėlį Rytų Grand Rapidse vienas. Jis dairėsi talento, kai staiga koridoriuje pastebėjo mažutį juodaplaukį angeliuką indėniškais mokasinais su baltais kutais. Įsimylėjęs iki ausų, stumdydamas žmones puolė prie jo, bet turėjo pasitenkinti tik tuo, kad sužinojo vardą. Po kelių dienų Džekas, vilkintis sportiniu švarku ir išlaidytais džinsais, su didžiule gėlių puokšte pasirodė prie Pegės verandos. Ji sutiko kartu nueiti į kiną. Po dviejų mėnesių, gavusi tėvų sutikimą, septyniolikmetė Pegė ištekėjo už Džeko, kuriam buvo dvidešimt, trisdešimt penk-


Randai

15

tojo jos tėvų sutuoktuvių jubiliejaus išvakarėse. Skotas St. Džonas buvo vyriausiasis pabrolys. Po šešių savaičių nuo diabeto komplikacijų mirė Pegės tėtis. Dar po kelių savaičių mano tėtis ėmė sukti į kairę. Baigiantis tiems metams Džekui kažkaip pavyko įtikinti Pegę leisti jam su bičiuliu Džonu Risteriu išvažiuoti į Holivudą naujutėliu šeimos Austin Healy. Risteris norėjo susitikti su Anete Funičelo (Annette Funicello), o mano tėtis tikėjosi būti pastebėtas ir tapti kino žvaigžde. Bet užvis labiau jis troško pabėgti nuo mano mamos. Po kelių nesėkmingų mėnesių draugai apsistojo San Diege. Ir tada mano tėvą pasiekė žinia, kad Pegė Grand Rapidse susitikinėja su vyru, laikančiu beždžionę. Apimtas pavydo Džekas atlėkė šimto mylių per valandą greičiu niekur nesustodamas ir vėl pradėjo gyventi su mano mama, kuri tiesiog nekaltai bičiuliavosi su beždžionės šeimininku. Po kelių savaičių įsitikinęs, kad padarė didžiulę klaidą, Džekas sugrįžo į Kaliforniją. Kitus metus mano tėvai tai buvo vedę, tai išsiskyrę tarp Kalifornijos ir Mičigano. Vienas toks susitaikymas tapo sunkios kelionės autobusu iš saulėtos Kalifornijos į žvarbų Mičiganą priežastimi. Kitą dieną aš buvau pradėtas. Gimiau Grand Rapidso Šv. Marijos ligoninėje 1962 m. lapkričio pirmosios penktą valandą ryto, beveik trijų kilogramų keturių šimtų gramų, penkiasdešimt trijų centimetrų ūgio. Esu beveik Helovino kūdikis, nors gimti lapkričio pirmąją man atrodo dar ypatingiau. Numerologijoje skaičius vienas yra toks galingas, kad trys vienetai iš eilės yra labai šaunus gyvenimo startas. Mama norėjo pavadinti mane tėčio vardu, taigi būčiau buvęs Džonas Kidisas III, bet tėtis labiau linko prie Klarko Geiblo Kidiso arba Karedžo* Kidiso. Galiausiai jie pasirinko Antonį (Anthony), pagerbdami mano prosenelį. Tačiau nuo pat pirmųjų dienų buvau vadinamas Toniu. * Courage – angl. drąsa.


16

A n t h o n y K i e d i s , L a r ry Sl o m a n

Palikau ligoninę ir prisijungiau prie tėčio, mamos ir jų šuns Pancerio nedideliame naujame vyriausybės skirtame namelyje Grand Rapidso užmiestyje. Bet po kelių savaičių tėtį ėmė kamuoti kelionių aistra ir alergija namams. 1963 sausį senelis Džonas Kidisas nusprendė išsikelti su visa gimine į šiltesnį klimatą, Floridos Palm Bičą. Išpardavė savo verslą, susikrovė viską į išnuomotą sunkvežimį, pasiėmė žmoną, šešis vaikus ir mus su mama. Neprisimenu, kaip gyvenome Floridoje, bet mama pasakoja, kad buvo malonu ištrūkti iš sunkaus Kidiso šeimos patriarchato jungo. Padirbėjusi savitarnos skalbykloje, susitaupiusi šiek tiek pinigėlių, mama surado nedidelį butuką virš Vest Palm Bičo gėrimų parduotuvės, ir mes išsikraustėme. Kai iš senelio Kidiso gavo sąskaitą už dviejų mėnesių nuomą, iškart jam atrašė: „Persiunčiu sąskaitą jūsų sūnui. Tikiuosi, kad netrukus gausite iš jo žinią.“ Mama tuo metu dirbo Honeywell korporacijoje, uždirbdavo iki šešiasdešimt penkių dolerių per savaitę, ketvirtį uždarbio mokėdama už nuomą. Dar dešimt dolerių per savaitę kainavo mano darželis. Pasak mamos, buvau labai linksmas mažylis. O tuo metu mano tėtis vienas gyveno tuščiuose namuose priemiestyje. Lyg tyčia tuo metu vieną jo draugą paliko žmona, todėl bičiuliai nutarė patraukti į Europą. Tėtis paliko namą su automobiliu garaže, susirinko golfo lazdas, pasiėmė rašomąją mašinėlę, kitą menką turtą ir iškeliavo į Europą garlaiviu „France“. Po nuostabių penkių dienų, kurių metu jis užkariavo už Džersio policininko ištekėjusią jauną prancūzaitę, tėtis su draugu Tomu įsitaisė Paryžiuje. Džekas buvo spėjęs užsiauginti ilgus plaukus, prijautė bitnikams Kairiajame Krante. Jie praleido kelis malonius mėnesius kurdami poeziją, gurkšnodami vyną prirūkytose kavinėse, kol baigėsi pinigai. Pakeleivingomis mašinomis draugai pasiekė Vokietiją, ten įstojo į armiją, kad nemokamai Valstijų karo laivu grįžtų į Ameriką. Plaukė suspausti kaip sardinės, mėtomi neramiose jūrose, kentė pykinimo priepuolius ir įžeidinėjimus: „Ei, Jėzau, nusikirpk kar-


Randai

17

čius.“ Kelionė namo buvo bjauriausias mano tėvo gyvenimo momentas. Kažkaip jis įtikino mamą vėl jį priimti. Kai mano senelė žuvo siaubingoje automobilio avarijoje, 1963 m. pabaigoje visi vėl sugrįžome į Mičiganą. Tik dabar tėvas nusprendė pasekti draugo Džono Riserio pavyzdžiu ir įstoti į jaunimo koledžą, labai gerai išlaikyti visus kursus ir gauti stipendiją į gerą universitetą, kad vėliau galėtų gauti gerą darbą ir lengviau išlaikytų šeimą. Kitus dvejus metus jis kaip tik tai ir darė. Baigė jaunimo koledžą ir sulaukė daug pasiūlymų dėl stipendijos, bet nutarė pasirinkti Kalifornijos universitetą Los Andžele, pradėti kino mokyklą ir realizuoti savo svajonę gyventi Los Andžele. 1965 m. liepą, kai man buvo treji, persikėlėme į Kaliforniją. Aš menkai pamenu pirmąjį butą, kuriame gyvenome trise, bet nepraėjus metams mano tėvai vėl išsiskyrė, ir vėl dėl moterų. Mes su mama persikraustėme į butą Ohajo gatvėje, ji susirado sekretorės darbą teisininkų kontoroje. Tačiau net ir gyvendama padoriame pasaulyje mama visuomet liko slapta hipė. Aš prisimenu, kaip vesdavosi mane į Grifit parką savaitgaliais, į naują socialinės išraiškos formą, vadinamą love-ins. Žalios kalvelės buvo nusėtos nedidelių žmonių grupelių, jie iškylavo, vėrė „meilės karolius“ ir šoko. Būdavo tikra šventė. Kas kelias savaites mano rutiną pagardindavo ypatingas skanėstas – iškylauti pasiimdavo tėtis. Traukdavome į paplūdimį, ropšdavomės ant uolų, tėtis išsitraukdavo šukas ir visi tie krabai jas graibstydavo. Vėliau gaudydavome jūros žvaigždes. Nešdavausi jas namo ir bandydavau laikyti namuose, kibire su vandeniu, bet jos netrukus nudvėsdavo ir prismardindavo visą butą. Kiekvienas savaip Kalifornijoje klestėjome, ypač mano tėtis. Universitete jis pajuto kūrybinį sprogimą ir pavertė mane pagrindiniu visų savo studentiškų filmų herojumi. Dėl to, kad buvo tėvas, mokėjo man ypatingai vadovauti, ir visos jo juostos laimėdavo konkursus. Pirmoji, „Berniuko ekspedicija“, buvo graži meditacija apie dvejų su puse metų berniuką, kuris važiuoja savo triratuku


18

A n t h o n y K i e d i s , L a r ry Sl o m a n

gatve ir atlieka įspūdingą sulėtintą nuvirtimą ant dolerio kupiūros. Likusią filmo dalį aš leidžiuosi per Los Andželo senamiestį, vaikštau į filmus, perku komiksus, važinėjuosi autobusu, susipažįstu su naujais žmonėmis – ir vis to dolerio dėka. Galiausiai paaiškėja, jog tai tik mano fantazija, nes įsikišu pinigą į kišenę ir nuvažiuoju triratuku. Bręstanti tėvo kaip režisieriaus karjera nuėjo šuniui ant uodegos 1966 m., kai vienas mielas jaunas riedučiais lakstantis pakelės restorano padavėjas supažindino jį su žole. Kai man buvo ketveri ir su tėvu patraukėme iškylauti, jis staiga sustojo Saulėlydžio gatvėje ir švelniai pūstelėjo man žolės dūmų į veidą. Paėjome dar kelis kvartalus, o man darėsi vis linksmiau. Tada aš sustojau ir paklausiau: „Tėti, ar aš sapnuoju?“ – Ne, tu atsibudęs, – atsakė jis. – Gerai, – patraukiau pečiais ir toliau ropščiausi šviesoforo stulpu lyg kokia beždžionėlė, jausdamasis šiek tiek keistai. Įjunkęs prie žolės tėvas ėmė lankytis muzikos klubuose, kurie Saulėlydžio gatvėje buvo nauja mada. Atitinkamai matėme jį vis rečiau ir rečiau. Kas vasarą su mama grįždavome į Grand Rapidsą aplankyti giminaičių. Senelė Molė su vyru Tedu veždavosi mane į Grand Heiveno pliažą, kur smagiai leisdavome laiką. 1967 metų apsilankymo metu mama Grand Heivene susidūrė su Skotu St. Džonu. Praleidusi su juo kurį laiką buvo įkalbėta grįžti kartu į Mičiganą 1967 m. gruodį. Persikraustymas nebuvo didelė trauma, tik Skoto pasirodymas kėlė nerimą. Tas chaotiškas veikėjas netryško ramybe, atgaiva ar rūpesčiu. Jis buvo stambus, griežtas, juodbruvas ir piktas, juodais riebaluotais plaukais. Žinojau, kad dirba bare ir dažnai įsivelia į muštynes. Kartą atsibudęs ankstų rytą nuėjau į mamos miegamąjį, o jis drybsojo ant lovos. Jo veidas buvo visiškai sumaitotas, mačiau tik juodas akis, kruviną nosį, praskeltą lūpą ir daugybę pjūvių. Viskas buvo kruvina. Mama dėjo ledą prie vienos vietos, plovė kraują


Randai

19

nuo kitos ir įkalbinėjo važiuoti į ligoninę. Bet Skotas buvo storžievis, nesukalbamas ir piktas. Man buvo neramu, kad mama myli tokį. Žinojau, kad jis kažkurio giminaičio bičiulis, bet nesuvokiau, jog tai geriausias mano tėčio draugas. Skotas buvo greit užsiplieskiantis ir aršus, be to, mėgo smurtauti. Pirmą kartą buvau auklėjamas kieta ranka. Kartą nutariau, jog man nepatinka mėgstamo mėlyno švarkelio etiketė, nes ji graužia. Kambaryje buvo tamsu nors į akį durk, bet žinojau, kur žirklės, todėl nuėjau nukirpti etiketės, viskas baigėsi didele skyle. Kitą dieną, pamatęs ją, Skotas nuleido man kelnes ir prilupo šluotos kotu. Taigi ši gyvenimo atkarpa buvo atšiauri. Gyvenome varganoje Grand Rapidso dalyje, baigęs darželį pradėjau lankyti naują mokyklą. Staiga man nustojo rūpėti mokslai, tapau mažas nenaudėlis. Prisimenu, penkerių traukiau per mokyklos kiemą ir keikiausi kaip valkata, kad padaryčiau įspūdį naujiems draugams. Mane nugirdo mokytoja ir sukvietė tėvų-mokytojų susirinkimą. Nuo tada įsikaliau, kad valdžia nusiteikusi prieš mane. Dar viena emocinės painiavos išraiška buvo epizodas su Slim Jim. Mes su draugu neturėjome pinigų, todėl nugvelbiau iš saldainių parduotuvės „Slim Jim“. Savininkas paskambino mano mamai. Bausmės nepamenu, bet Grand Rapidse apsivogęs parduotuvėje šešiametis buvo neeilinis įvykis. 1968 m. birželį mano mama ištekėjo už Skoto St. Džono. Nešiau žiedus, o per pokylį gavau dovanų violetinį Stingray dviratį, kuris mane labai nudžiugino. Dabar jų vedybos man asocijuojasi su puikiu dviračiu, turinčiu papildomus ratukus. Maždaug tuo metu buvo laiko tarpas, kai mažai mačiau tėvą, nes jis iškeliavo į Londoną ir tapo hipiu. Tačiau protarpiais vis gaudavau siuntinius iš Anglijos, prikimštus marškinėlių ir karolių. Jis rašydavo man ilgus laiškus, pasakodavo apie Džimį Hendriksą (Jimi Hendrix) ir Led Zeppelin, apie visas tas grupes, kurias stebėdavo, ir apie be galo gražias angles merginas. Atrodė, kad tėtis


20

A n t h o n y K i e d i s , L a r ry Sl o m a n

išvykęs į psichodelinį Disneilendą kitame pasaulio gale, o aš įstrigęs Atšiaurioje Skylėje, Pragariškėse. Jaučiau, kad pasaulis kupinas magijos, o raktas į ją – tėtis. Tačiau, kai dabar pagalvoju, man patiko augti ramesniame klimate. Tą vasarą kelioms savaitėms važiavau į Kaliforniją susitikti su tėvu, sugrįžusiu iš Londono. Jis turėjo butą Hildeile, Vakarų Holivude, bet mes daug laiko praleidome Topangos kanjone, kur jo draugė Konė turėjo namą. Konė buvo fantastiška moteris su kupeta raudonų, gražiai krentančių plaukų, alebastro oda, labai graži ir siaubingai keista. Ir kiti tėvo draugai buvo narkotikų prisišnioję hipiai kaubojai. Buvo toks Deividas Viveris, neužsičiaupiantis milžinas pečius siekiančiais plaukais, ilgais, į viršų užraitytais ūsais ir įprasta Kalifornijos hipio apranga (tik ne toks stilingas kaip tėtis). Jis buvo žiaurus triukšmadarys, pliekėsi kaip mičiganietis. Paskutinį tėčio draugų trikampį sudarė Alanas Bašara, Vietnamo karo veteranas su debesiu smulkiai garbanotų plaukų ir gauruotais ūsais. Bašara buvo ne mačo, kietuolių vyrukų tipo. Jis labiau priminė grupės Džordžą Džizelą*, kas valandėlę iškrečiantį kokį nors pokštą. Taigi kadangi Deividas buvo kietas, rūstus peštukas, mano tėtis – kūrybingas, romantiškas intelektualas, o Alanas – komikas, jie puikiai sutarė ir niekada nepristigo moterų, pinigų, narkotikų ir linksmybių. Su tais vyrukais vakarėlis niekada nesibaigdavo. Viveris ir Bašara turėjo namus netoli Konės ir suko gana nemenką marihuanos versliuką Topangos kanjone. Kai pirmą kartą ten apsilankiau, nesuvokiau to. Pamačiau tik daugybę žmonių, nuolat pešančių žolę. Bet kartą įėjau į kambarį ir radau Viverį skaičiuojantį kupiūrų krūveles. Pajutau, kad atmosfera labai rimta. Pamaniau sau: „Gerai, aš visai nenoriu likti šiame kambaryje, nes jie užsiima matematika“, todėl nuėjau į kitą, kur ant milžiniško brezento pūpsojo nemenkas marihuanos kalnas. Konė dažnai išsi* George Jessel (1898–1981) – amerikiečių aktorius, dainininkas, dainų kūrėjas ir Oskarą pelnęs filmo prodiuseris, labiausiai išgarsėjęs kaip komikas.


Randai

21

vesdavo mane pažaisti tarpeklyje. Girdėdavau: „Neik į tą kambarį! Neik ten! Dairykis, stebėk, kad niekas ten neitų!“ Visą laiką jaučiau įtampą, kad darome kažką, dėl ko galime būti pagauti. Man, vaikui, tai kėlė nerimą, bet kartu vertė mąstyti: „Hmm, kas čia vyksta? Iš kur jūs semiat tiek pinigų? Ką čia veikia visos tos gražios merginos?“ Aš prisimenu, kad visuomet rūpinausi savo tėvu. Vieną kartą keli draugai kėlėsi iš vienų namų į kitus ir sukrovė visą savo mantą į atvirą sunkvežimį. Mano tėvas užšoko ir važiavo ant čiužinio, kuris nesaugiai sverdėjo ant kitų daiktų. Mes pajudėjome, svirduliuodami siaurais tarpeklio keliais, o aš pažiūrėjau į tėtį, beveik nesilaikantį už čiužinio, ir šaukiau: „Tėti, tik nenukrisk!“ – O, nesijaudink, – atsakė jis, bet aš jaudinausi. Ir tai buvo tik pradžia, nes vėliau daugelį metų mirtinai bijojau dėl tėvo gyvybės. Bet prisimenu, kad buvo neapsakomai smagu. Tėtis, Konė, Viveris ir Bašara traukdavo į „Koralą“, apšepusį bariuką Topangos kanjono viduryje, kur nuolat koncertuodavo Linda Ronstadt, Eagles ir Neilas Jangas (Neil Young). Eidavau su suaugusiais ir būdavau vienintelis vaikas minioje. Visi išsekdavo nuo gėrimo ir narkotikų, o aš likdavau šokti. Kai grįžau į Mičiganą, niekas per daug nepasikeitė. Pirma klasė praėjo beveik be nuotykių. Mama dieną dirbdavo sekretore teisininkų firmoje, po pamokų likdavau su aukle. Tačiau mano gyvenimas iš esmės pakrypo į gera 1969 m. rudenį, kai persikraustėme į Paryžiaus gatvę. Anksčiau gyvenome tikrai varganoje miesto dalyje, kur buvo daug lūšnų ir keturbučių, o Paryžiaus gatvė buvo tarsi iš Normano Rokvelo paveiksliuko. Individualūs namai, išdailintos pievelės ir švarūs garažai. Skoto dažniausiai nebūdavo, bet jis pasiliko pakankamai, kad apvaisintų mano motiną.


22

A n t h o n y K i e d i s , L a r ry Sl o m a n


Randai