yolanda scheuber
Romanas
Iš ispanų kalbos vertė ieva baranauskaitė
PROLOGAS Galėjau užrakinti savo prisiminimuose viską, ką mūsų nuostabioji močiutė patikėjo mano ausims per mudviejų atvirus pašnekesius. Vis dėlto, lyg jos pavedėta už rankos, ryžausi ilgoms valandoms sėsti prie rašomojo stalo ir užrašyti įstabią jos gyvenimo istoriją. Nuo anų laikų prabėgo daug metų, tačiau tikiu, kad ji atgaivins prisiminimus daugelio įvairiausiuose pasaulio kampeliuose išsibarsčiusių žmonių, kurių li kimai vingiavo panašiais keliais kaip ir Olgos. Puoselėjau svajonę apie šią knygą ir mintyse ją brandinau ilgus metus. Pamenu, kai buvau maža mergaitė, su nuostaba klausydavau močiutės pasakojimų apie jos vaikystę, 5
yolanda scheuber
prabėgusią tolimoje imperinėje Rusijoje. Nutikimai iš jos lūpų man skambėdavo tarytum pasakos, kurio se buvo apstu ne tik didvyrių, svajonių princų, bet ir karčių išgyvenimų, tačiau tos pasakos galų gale baig davosi laimingai. Jos gyvenimo istorija mane pribloškė; alsavo ne palaužiama drąsa, valia ir stiprybe. Dėl to panorau ją įamžinti, kad visi sužinotų apie išskirtinę močiu tės lemtį ir patirtų, kaip klostėsi jos likimas, nubloš kęs ją į tolimą pasaulio kraštą, kuris priėmė viešnią kaip savo dukrą, o ši svetimą šalį pamilo kaip tikrą tėvynę. Metai skriejo, iš vaiko virtau paaugle. Dėkingai susiklosčiusios aplinkybės man lėmė ilgą laiką pra leisti su močiute. Valandų valandas klausydavau nos talgiškų jos pasakojimų, kurie mano sieloje pažadino troškimą aprašyti jos gyvenimą. Jaučiau ir tikėjau, kad išauš akimirka, kai įgy vendinsiu savo užmojį, nors nenutuokiau nei kada, nei kur. Pradėjau rašyti kažkurią iš pirmųjų du tūkstančiai trečiųjų metų mėnesių popiečių, nusprendusi ilgiau 6
olga
nestumti šalin užsibrėžto tikslo. Po kurio laiko vieną du tūkstančiai penktųjų metų vasario popietę, ne tverdama ašaromis ir šypsena, baigiau savo rankraštį. Rašydama apie močiutę patyriau nepaprastų jaus mų. Kiek pamenu, ji visada buvo amžiaus pasidab ruotais plaukais, ir aš mintyse turėjau atsukti laiką at gal ir įsivaizduoti ją vaikystėje, kai ji, maža mergaitė, buvo priversta sukaupti visą savo stiprybę ir priimti likimo smūgius kaip suaugęs žmogus. Rašydama apie ją dar vaiką, jaudinausi labiausiai. Rikiuodama į popieriaus lapus jos gyvenimo metus, jaučiausi neatskiriama močiutės bendražygė. Čiuoži nėjau kartu su ja užšalusiais Žytomyro ežerais, bėgau paskui jos šešėlį pakeliui į mokyklą, bėriau sėklas į žemę jos namų darže, žaidžiau jos skudurinėmis lėlė mis. Tačiau labiausiai jaučiau užspaustą skausmą jos širdyje, kai toji mergaitė turėjo viską mesti ir palikti Rusiją. Jaučiau, kaip ji kentėjo, kai dvylikametę Ar gentinos stepėse ją paliko jos tėvai ir artimieji, patys nusprendę grįžti į Europą. Su ja liko tik sesuo Juli ja, mergaitei tapusi gelbėjimosi šiaudu bekraščiame netikrumo, nežinios ir baimių vandenyne, į kurį ji 7
yolanda scheuber
buvo išmesta nepažįstamame krašte, nemokėjo sve timos kalbos, nežinojo papročių ir privalėjo pati ma nytis sau duoną. Keliavau su močiute žydinčios jaunystės keliu, kuriame sutikau jos pirmąją ir vienintelę meilę, iš gyvenau akimirkas, kai gimė jos vaikai, ir skaičiavau dienas, išsibarsčiusias ašaromis ir šypsenomis išmar gintos kasdienybės darbuose. Rašydama apie močiutę, į kūrinį sudėjau visą savo širdį ir sielą. Kūriau Olgos paveikslą kruopščiai ir su užsidegimu, kad tie, kurie ją pažinojo, knygos pus lapiuose atpažintų nesumeluotą viso jos gyvenimo kelią. Kad kiekviename skyriuje mes kartu su ja sva jotume ir puoselėtume lūkesčius, kartu abejotume ir liūdėtume, džiaugtumėmės ir keliautume per jos gyvenimą išgyvendami kiekvieną jo dieną. O tiems, kurie Olgos nepažinojo, ši knyga tetampa išskirtiniu, gyvu pasakojimu, neįtikimu ir kartu labai tikrovišku. Dygsniuodama Olgos gyvenimo siuvinį ir vėliau redaguodama kūrinį, ne tik tapau jos bendražyge. Užbaigusi darbą pajutau, kad tarp mūsų užgimė ypač glaudus sielų ryšys. 8
olga
Linkiu, kad skaitytojas šioje knygoje rastų dalelę savęs, nes Olgoje blyksteli visų žmogaus jausmų ats palviai; jausmų, kuriuos, neabejoju, mes kiekvienas kada nors esame jautę ir išgyvenę. O dabar leiskimės vedini daržo aromatų ir mielų Žytomyro namų šeimininkų, dūžių jūros bangų, atsi mušančių į pabėgėlių laivo bortus, vėjo, lankstančio eukaliptus ir pakelėse šiurenančio rusiškuose dagiuo se, leiskimės vedini graudaus atsisveikinimo verksmo išsiskiriant su tėvais bei seserimis ir džiaugsmingų šūksnių bei laimingą ateitį žadančių ašarų, kuriomis likimas pašventino Olgos gyvenimą antrąja tėvyne tapusiame krašte. Leiskime jai prabilti ir paklausyki me: tai mūsų močiutė, pionierė, papasakos apie savo gyvenimą, kad mes suvoktume savųjų prasmę. Autorė Argentina, 2007-ųjų birželis
I
LAISVĖS TROŠKIMAS Sekmadienis, 1980-ųjų sausio 6 d. Ši istorija iš atsiminimų virto žodžiais 1980-ųjų sausio 6 dieną, sekmadienio popietę, Argentinoje. Su močiute vaikštinėjome sode, kai ji netikėtu mostu apglėbė kelias išsikerojusias virš pavėsinės ir virš mūsų galvų kybojusias violetines glicinijos šakas ir įkvėpė jų aromato. – Žinai, – tarė, – šie žiedai man primena mamą. Tai paskutinis ryškus atsiminimas apie ją. Laukiau antrojo savo gimtadienio; buvo karšta vasaros popie tė, tokia, kaip šiandien. Mama mane nešė ant rankų, 11
yolanda scheuber
o mano kaktą kuteno glicinija, kurios šakos buvo apvijusios mūsų namų Žytomyre verandą. Ten, toli ir seniai, imperinėje Rusijoje... Ir tada aš juokiausi... Tąvakar daug juokėmės abi. Nors dabar tai vos bepri simenu... Sujaudinta močiutės kalbos pasiūliau jai prisėsti altanoje. – Močiute, papasakok, – kone maldaudama pa prašiau. Įsitaisėm ant akmeninio suoliuko po violetinių žiedų arka ir, kol akimis ganiau linguojančias auga lo šakas, Olga pradėjo pasakojimą. Pasakojimą apie savo gyvenimo ilgą kelią... „Mano mama buvo Rozalija Ratkin. Ji mirė 1891-aisiais, prabėgus vos keliems mėnesiams po minėtos vasaros. Tą žiemą glicinija nudžiūvo, ta rytum pasišovusi iškeliauti į aną pasaulį kartu su mama. Man buvo vos dveji, o vyresnėms seserims – Lidijai ir Julijai – atitinkamai aštuoneri ir šešeri. Po beveik trejų metų našlystės tėvas vedė dar kartą. Į žmonas išsirinko mamos pusseserę Brigidą. Ji buvo energinga, geraširdė moteris, gyvenusi netoli mūsų 12
olga
namų Žytomyre, Volinijos provincijoje, anuometi nėje galingoje carų Romanovų Rusijoje. Caras Aleksandras III pakilo į sostą 1881-aisiais su žmona imperatoriene Marija Fiodorovna, kuri, prieš tapdama rusų cariene, jau didžiavosi Danijos princesės Dagmar titulu. Beje, žodis „caras“ yra kilęs iš žodžio „cezaris“. Tuo metu, kai gimiau aš – 1889 m. balandžio 18 dieną – pasaulyje vyko svarbūs pokyčiai. Graikai užvaldė Tesaliją ir Epirą. Tunisą po savo sparnu pri globė prancūzai. Būrai (afrikaneriai) išsikovojo ne priklausomybę. Prasidėjo Panamos kanalo statyba. Išgarsėjo imunologijos pradininkas Pasteras. Muzi kos pasaulis praturtėjo trimis deimantais: P. Čaikovs kio uvertiūra „1812 metai“, Ž. Ofenbacho „Hofma no pasakomis“ ir A. Borodino opera „Kunigaikštis Igoris“. Rusų imperija augo. Be paliovos ji plėtėsi visą XIX amžių, kol rytuo se pasiekė Baltijos jūrą, vakaruose – Ramųjį, šiaurė je – Arkties vandenyną, o pietuose ribojosi su Hin du Kush. Tačiau rusų šviesuomenė suprato, kad jų 13
yolanda scheuber
šalis, nors tapo milžiniška, buvo gerokai atsilikusi ir reikalinga esminių pokyčių. Bet niekas nesugebėjo rasti būdų, kaip juos įgyvendinti, ypač dėl to, kad imperinę Rusiją sudarė daugybė skirtingų tautų ir kultūrų – čia gyveno žydai, lenkai, rusai ir Volgos vokiečiai, suomiai ir Baltijos germanų tautos, Kryme būrėsi graikų bendruomenė, Sibire klajojo nomadai, gyveno Besarabijos čigonai, armėnai, gruzinai, mon golai ir kazachai. Buvo beveik neįmanoma užtikti ne maišyto rusų kaimelio, nes Rusija tuo metu vienijo daugiau nei du šimtus skirtingų tautų. Romanovai įžvelgė kilsiančius sunkumus. Sulig kiekviena diena augo visuotinis žmonių nepasitenki nimas ir kaskart buvo vis sunkiau suvaldyti milijonus įvairiausių tautybių neramių sielų, kurių viena buvo mano tėvas. Rusijos carai buvo visų ir kiekvieno žmogaus savi ninkai. Nuo jų priklausė ministrų, valstybės tarnau tojų, mokesčių rinkėjų ir net policininkų skyrimas. O gyventojai, tokie kaip mes, neturėjo jokios balso teisės. 14
olga
Romanovų šeima buvo galinga ir valdė kraštą, kuriame gimiau, nuo 1613-ųjų. Jų dinastija, kilusi iš lietuvių kunigaikščio, XIV amžiuje emigravusio į Maskvą, tęsėsi tris šimtmečius. Vienas jos pali kuonių – Romanas Jurjevas – ištekino savo dukterį Anastaziją Romanovną už caro Ivano IV Rūsčiojo, ir carų šeima priėmė Romanovų pavardę carienės tėvo garbei. 1613-aisiais, kad pažabotų šalyje tvyrojusį chaosą, Maskvoje buvo sušaukta didikų asamblėja ir caru buvo paskirtas Michailas Fiodorovičius Ro manovas, Ivano Rūsčiojo brolio anūkas, nuo kurio ir prasidėjo minėtosios šeimos viešpatavimas. Visus trylika karaliavimo metų caras Aleksandras III skyrė bet kokių, net pačių menkiausių, liaudies pasipriešinimų malšinimams. Jo valdžia buvo abso liuti, todėl mes, nors buvome laisvi žmonės, jautėmės lyg jo vergai, jo bijojome ir jam paklusome be išlygų. 1894-ųjų lapkričio pirmą dieną, kai švenčiau pirmąjį savo penkmetį, caras Aleksandras netikėtai mirė, neperkopęs net penktojo dešimtmečio – ketu riasdešimt devynerių. Pamenu, kaip jo mirtis sukrėtė visą Rusiją ir, savaime suprantama, visą imperatorišką 15
yolanda scheuber
giminę. Mūsų šeima taip pat sekė įvykius, kurie, nors viskas vyko už šimtų kilometrų nuo mūsų ramaus dvarelio, atsiliepė kiekviename mūsų kasdieniame žingsnyje. Caras Aleksandras paliko gedėti penkis vaikus – didžiuosius kunigaikščius: pirmagimį Nikolajų, Georgijų, Kseniją, Michailą ir Olgą. Privilegiją į sostą turėjo Nikolajus, vyriausiasis sūnus, pirmasis tiesioginis ir neginčijamas caro palikuonis. Mirus tėvui, Nikolajus tapo visos Rusijos valdovu ir pavel dėjo imperijos monarcho karūną. Gimęs 1868 m. gegužės 18 dieną, jis ėjo dvidešimt septintuosius, kai mirė jo tėvas. 1894 m. balandžio 4 dieną carai tis vedė Hesse-Darmstadt giminės atstovę, vokiečių princesę Aliciją Viktoriją Eleną Luisą Beatričę, gi musią 1872 m. birželio 6 dieną, Anglijos karalienės Viktorijos anūkę, kuri, sujungusi savo gyvenimą su Nikolajumi, gavo Aleksandros Fiodorovnos vardą. Jie susipažino, kai būsimam valdovui buvo šešiolika, o jai vos dvylika metų. Iš šios sąjungos gimė penki vaikai: Olga, Tatjana, Marija, Anastasija ir sūnus Aleksejus. 16
olga
Tolimiausiuose imperijos kampeliuose nuaidėjo patrankų salvės mirusiojo caro Aleksandro III atmi nimui ir po kelių dienų iškilmingoje ceremonijoje Sankt Peterburge Rusijos carais buvo karūnuoti Ni kolajus II ir jo žmona Aleksandra. Viešpataujant Aleksandrui III, 1894-iesiems įpu sėjus, mano tėvas vedė mamos pusseserę Brigidą. Ves tuvės įvyko ne vien iš meilės: tėvui buvo sunku kęsti liūdną vienatvę, vienam auginti tris mažas dukreles, pavyzdingai lankyti bažnyčią ir prižiūrėti ūkį. Robertas – toks buvo mano tėvo vardas – visada spinduliavo geraširdiškumu. Gebėjo suteikti jo žmo nėms vien savo didelių pilkų akių žvilgsniu ir kuklia šypsena, apjuosta išpuoselėta šviesia barzda. Jis išties buvo panašus į carą Aleksandrą, kuo aš labai didžia vausi. Gyvenimas jo neglostė iki paskutinės dienos. Įžen gęs į paauglystę, mano tėvas paslaptingomis aplinky bėmis neteko tėvo. Keliaudamas į Lenkiją paviešėti pas pussbrolius, jo tėvas stabtelėjo prie Gorynės upės pagirdyti žirgo. Vanduo buvo užnuodytas. Mano se nelis ir jo žirgas tame paupy krito negyvi. Po dviejų 17
yolanda scheuber
dienų paieškos tėvas juos surado. Netrukus pasklido gandai, kad rusai užnuodijo visų upių vandenis, kad sunaikintų vokiečių kolonijas, apsistojusias Ukrai nos srityje. Tada mirė ne tik mano senelis ir jo žirgas; žuvo šimtai vokiečių ir tuntai jų gyvulių. Tėvas man pasa kojo, kad atrodė, lyg juos būtų užpuolęs maras. Išti sų šeimų palaikai su šalia nugaišusių avių bandomis sparčiai iro saulės atokaitoje, o likusi saujelė gyvųjų nespėjo laidoti numirėlių. Mano tėvas išsigelbėjo ger damas vandenį iš lietumi pasipildydavusio šulinio. Mano giminė turėjo vokiško kraujo, nes buvo ki lusi iš tų vokiečių, kurie buvo perkelti gyventi į im perinę Rusiją pildant karštligiškus troškimuus prūsų princesės Sofijos Federikos Anhaltzerbst, gimusios Ščecine ir buvusios ypač maloninga vokiečiams. Princesė buvo išprususi ir išsiskyrė elegancija. Lydima motinos, Sofija 1744-aisiais atvyko į Rusijos rūmus susižadėti su Rusijos imperijos karūnos paveldėtoju didžiuoju kunigaikščiu Petru. 1745-aisiais įvyko jų jungtuvės. Prieš tai princesė priėmė stačiatikių tikė jimą ir pasivadino Jekaterina. 18
olga
Ji greitai išmoko rusų kalbą – tai jai padėjo leng viau pritapti prie dvariškių. 1762 m. jos vyras perė mė imperatoriaus skeptrą, tačiau jo valdymu buvo nepatenkinta be paliovos jį kritikavusi šalies aukš tuomenė. Tuo tarpu imperatorienė, tikėjusis tokios aristokratijos reakcijos, slapta subūrė bendrininkus ir dar tais pačiais metais padėjo surengti išpuolį, kurio tikslas atimti iš jos vyro valdžią. Caras Petras III per susirėmimą žuvo. Rusų dvarininkija atlaidžiai stebėjo nutrūktgal viškus carienės veiksmus, ir Jekaterina II netrukus sėdo į valdovo sostą. Nuo tada prasidėjo gausi vokie čių emigracija į Rusiją pagal imperatorienės paliepi mą. Taip mano protėviai – nuo jų mane skiria trys kartos – atsidūrė Rusijoje. Mūsų šeima buvo Rusijoje gimę vokiečiai. Mano tėvo charakteryje buvo susipynę vokiška tvarka, rusiškas linksmumas ir abiem tautoms būdin gas darbštumas. Toks specifinis derinys lėmė jo stiprų atsakomybės jausmą, tačiau taip pat šaukėsi neribo tos laisvės. Iš prigimties tėvas gebėjo jį supusiems žmonėms atiduoti viską, ką savyje turėjo geriausia. 19