Issuu on Google+


Romanas

Iš rusų kalbos vertė viktorija šenbergs


Kiekvienas renkasi pagal save Moterį, religiją, kelią, Velniui tarnauja ar pranašui, Kiekvienas renkasi pagal save. Kiekvienas renkasi pagal save Meilės ir maldos žodžius. Špagą dvikovai, kalaviją mūšiui Kiekvienas renkasi pagal save. Kiekvienas renkasi pagal save Skydą ir šarvus, lazdą ir lopus. Galutinio atlygio matą Kiekvienas renkasi pagal save.

J. Levitaskis

Automobiliai po truputį lėtino greitį, iš atskirų upelių liejosi į srautus, o priekyje, pakalnėje, žibėjo ištisas ežeras stabdžių žibintų – visos šešios juostos, visi upeliukai, srautai susiliejo į vieną, nebebuvo matyti nei pradžios, nei pabaigos. 5


T a t j a n a U s t i n ova

Trokštantys užsitarnautų atostogų maskviečiai ir sostinės svečiai važiavo namo po darbo, buvo aišku, kad tas poilsis dar taip toli, kaip ir mėnulis, ir kad tuoj prasidės plūktis: valandas trunkantis kapanojimasis automobilių jūroje, cigaretės viena po kitos, išsikraunantis mobilusis, klykiantis kvailą dainą radijas, labai norėsis valgyti bei miegoti, ir žmonės geležinėse dėžėse po truputį sužvėrės, pradės spausti smilkinius – norėsis, kad visas pasaulis kuo greičiau kur nors prasmegtų kartu su spūstimis, pypsinčiais automobiliais, išmetamųjų dujų kvapu, kartu su tvinksinčiais smilkiniais ir aiškiu suvokimu, jog ryte vėl viskas kartosis!.. Dolgovas iš nevilties persirikiavo pirmiausia į kraštinę kairę juostą, bet eismas joje netrukus mirtinai sustingo. Tada peršoko į vidurinę, čia šiaip ne taip dar judėjo, tačiau irgi nebuvo nieko gero. Besivilkdamas paskui kažkokią prunkščiančią, besikratančią kaip per epilepsijos priepuolį Volgą, Dolgovas visiškai išseko. Jis buvo ištvermingas vyras, bet kai kuriuos dalykus jis sunkiai ištverdavo. Jis nekentė beprasmiškai gaišti laiko, kurio amžinai trūkdavo. Kas gali būti beprasmiškiau už stovėjimą spūstyje?! Volga priekyje šnypštė ir leido juodų dūmų kamuolius, apsiblaususiame lange buvo matyti kepurė, uniforminis švarkas ir dvi žnyplės, įsikibusios į vairą. Atrodė, kad automobilis ne pats važiuoja, bet tas su kepure kažkaip stumia jį į priekį. 6


n u o p i r m o i k i pa s k u t i n i o ž o d ž i o

Dolgovas kurį laiką važiavo paskui dėdulę, užjausdamas jį ir jo klęrantį automobilį, paskui persirikiavo dar dešiniau. Ten buvo vien vilkikai, jų didžiuliai purvini ratai sukosi beveik palei Dolgovo džipo stogą. Staiga pasivaideno, kad jis netyčia įjojo su asilu į keliaujančių dramblių bandą. Drambliai persistengė: iš pradžių žingsniavę pradėjo lėtai risnoti, prunkšti, ir Dolgovui atrodė, kad jį tuoj sutryps. Kelkraščiu pralėkti, ar ką?.. Kartais Dolgovas negalėjo laikytis taisyklių, savo džipu jis važinėjo kaip jojantis arkliu džigitas – pasitikinčiai ir pašėlusiai. Už kažkokio dramblio atsirado prošvaistė, Dolgovas metėsi į ją, pralėkdamas prieš pat nosį kitam drambliui, pasuko dar dešiniau ir įšoko į kelkraštį. Priekyje malėsi automobiliai tokių pat džigitų, negailinčių „ristūnų“, skuodžiančių per griovius, provėžomis, bet iki jų dar buvo apie keturi šimtai metrų. Keturis šimtus metrų važiuoti, o ne stovėti – pati didžiausia laimė žmogui spūstyje! Dolgovas paspaudė akceleratorių, džipas šoktelėjo į priekį, ratas pataikė į griovį, tarsi būtų išsinarinęs koją, įsižeidęs sukaukęs iš skausmo. – Nieko, – tarė jam Dolgovas. – Kentėk, tu geležinis!.. Jam patiko jo mašina ir bendravo su ja kaip lygus su lygiu. Beje, ne su „ja“, o su „juo“. Jo automobilis – berniukas. Akimirksniu jis pritūpdamas, pasišokinėdamas prilėkė prie automobilių, drebančių priekyje, ir prisigretino prie paskuti7


T a t j a n a U s t i n ova

niojo. Plačiajuostis kelias kilo į kalniuką, nuo ten buvo gerai matyti. Paaiškėjo, kad ten, ant kalniuko, tuščia, automobiliai greitai juda, o spūstis prasideda ir baigiasi kažkur šalia. Dolgovas pasidarė kiek žvalesnis ir pagarsino radiją. Rachmaninovo „Koncertas Nr. 2“, labiausiai jaudinantis ir mėgstamiausias, suskambo salone, Dolgovas staiga pagalvojo, kad viskas niekai: ir spūstis, ir nuovargis, ir tuštuma po darbo dienos. Niekai ir rutina. Visa tai greitai praeis, užtat yra amžinų dalykų. Pavyzdžiui, Rachmaninovo „Koncertas Nr. 2“. Automobiliai jungėsi į bandą, kelkraštyje pasidarė visai ankšta, ir Dolgovas pradėjo atsargiai brautis atgal į vidurį. Aplinkiniai pypsėjo ir nepraleido jo, bet jis vis tiek brovėsi. Dabar važiavo tik kairėje kraštinėje juostoje, Dolgovas bandė įkišti džipą į lėtai judančių automobilių vorelę, bet jam vis nesisekė. Aplink pypino ir barėsi, bet pro uždarus langus nebuvo girdėti. Priekyje vėl buvo ta pati Volga, ir per apsiblaususius langus buvo matyti plokščia kepurėlė, Dolgovas staiga pralinksmėjo. Jis vis persirikiuodavo, šokinėjo, lėkė kelkraščiu, o volga taip ir puškavo iš lėto – ir štai rezultatas! Viskas kaip buvo, taip ir liko – kepurėlė priekyje, Dolgovas už jos. Automobiliai vos vos šliaužė, tapo aišku, dėl ko visa tai. Na, žinoma. Ir kaip jis iš karto nesusiprato?.. Vilkikas stovėjo užtvėręs tris juostas, jo kabina buvo keistai išvirtusi. Kažkoks automobilis, taip subjaurotas, kad nebuvo 8


n u o p i r m o i k i pa s k u t i n i o ž o d ž i o

galima nustatyti net markės, buvo parvirtęs ant šono. Trečias, regis, „aštuntukas“ ar „devintukas“, pasisukęs priešais eismą, atrodė kaip sumindžiotas cigarečių pakelis. Prie jo ant asfalto kniūbsčias gulėjo žmogus, išdraikytu švarku ir užsiraičiusiais į viršų purvinais marškiniais. Dar kažkoks siūbuojantis kaip girtas žmogus vaikščiojo aplinkui. Sunkvežimio vairuotojas sėdėjo ant kabinos laiptelio ir, atrodė, niekaip negali suvokti to, kas nutiko. Keli automobiliai stovėjo skirtingose juostose, prie jų sutrikę žmonės skambino mobiliaisiais telefonais. – Velniai griebtų, – burbtelėjo Dolgovas, sukdamas vairą. Už nugaros pasipiktinusieji pypino, jis pasuko dar truputį kairiau, atlaisvindamas vienintelę juostą, kurioje vos buvo šliaužiama, ir bakstelėjo vilkikui į buferį. – Velniai jus griebtų, visus iki vieno!.. Gulėjęs ant pilvo sujudėjo ir sušvokštė, kai Dolgovas pritūpė prie jo. Pakišęs kairę ranką po kaklu, Dolgovas užčiuopė pulsą, dešine apčiupinėjo gulinčiojo stuburą. Jį reikėjo atversti. Atsiklaupęs ant kelių Dolgovas atsargiai jį pervertė ant nugaros. Kvėpavo sunkiai, tad Dolgovas apžiūrėjo vyzdžius. Hipoksija, tachikardija – viskas kaip iš vadovėlio. Jis paguldė nukentėjusįjį lygiau, patikrino krūtinės ląstą ir kaklą iš priekio. Buvo aišku, kad šonkauliai lūžę, o ant kaklo nebuvo matyti jokių sužalojimų. Kraujo daug, bet nepernelyg tamsaus. Ant klubo žaizda, ir dešinio šono audiniai pažeisti, bet nelabai gi9


T a t j a n a U s t i n ova

liai. Dolgovas pradėjo atsargiai maigyti nukentėjusiojo pilvą, akylai stebėdamas jo veidą. Vyriškis vėl sušvokštė, krustelėjo ir atmerkė apsiblaususias, geltonas iš skausmo akis. – Nieko, – tarė Dolgovas, – nieko, viskas bus gerai. Kuo tu vardu? – Andrejus. – Kiek tau metų? Žmogus bandė kažką pasakyti, bet negalėjo. Plonytė kraujo srovelė pasirodė iš sukepusios burnos. Dolgovas apžiūrinėjo jo žaizdas be paliovos kalbėdamas: – Taip spaudžiu – skauda? – Taip. – O taip? – Ir taip. – Kur tu važiavai? Pas uošvienę blynų? Iš kur galvoje ta uošvienė atsirado?.. Beje, visai nesvarbu, ką kalbėti, svarbiausia yra kalbėti ir kad nukentėjusysis girdėtų! – Pas uošvienę blynų reikia lėtai važiuoti, nenoriai, o tu tikriausiai skubėjai, ar ne? Aplink pradėjo rinktis žmonės – Dolgovas nekėlė galvos, bet matė daugybę kojų. Urzgė ir pypino automobiliai. Dolgovas pakišo ranką gulinčiajam po mentėmis taip, kad jo galva truputį atsilošė atgal kaip negyvėlio, bet žvilgsnis susitelkė, lūpos susiglaudė ir vyriškis vargiai sušvokštė: – Skauda. 10


n u o p i r m o i k i pa s k u t i n i o ž o d ž i o

– Tai gerai, kad skauda. Vadinasi, esi gyvas!.. Viskas bus gerai. Dolgovas neturėjo supratimo, ar gerai, ar blogai bus, bet tiksliai žinojo, kad pirmiausia reikia nuraminti nukentėjusįjį, o paskui bus matyti!.. – Atneškite vaistinėlę, – garsiai pasakė atsisukęs į kažkokių lakuotų batų pusę. Batai peržengė, nes kraujas, ant asfalto labai tamsus, buvo jau arti. – Vaistinėlę iš automobilio man! – pakartojo Dolgovas ramiu balsu. – Ir kokių nors drabužių! – O kokių drabužių? – paklausė iš lakuotų batų pusės. – Bet kokių. Ir greitąją iškviesti! – Jau iškvietėme. – Jis mirė, ar ne?.. – Juk koks smūgis buvo! Automobilis visai sulamdytas! – Jam reikia drabužių! Šis lyg ir apsirengęs! Kam drabužiai?! – Štai, imkite pagalvę. Tinka? – O greitoji kaip pravažiuos?! Štai ten kiek „ratų“! – Pagalvė netinka, – garsiai tarė Dolgovas. – Švarką, paltą – ką nors! Ir vaistinėlę! Jis žvilgčiojo į nukentėjusįjį, stebėjo jo kvėpavimą. Reikia sustabdyti kraujavimą ir paguldyti vyrą taip, kad jam būtų lengviau kvėpuoti. 11


T a t j a n a U s t i n ova

– Kam jam galvą pasukai?! Paguldyk jį lygiai, girdi, vaikine? Aš aviacijoje tarnavau, žinau, ką kalbu! Kažkieno tvirtos rankos staiga pačiupo gulintįjį už pečių. – Visi pasitraukite per du žingsnius atgal! Aš – gydytojas! – šūktelėjo Dolgovas. – Pasitraukti nuo ligonio! Rankos dingo, užtat atsirado švarkas. Jis greitai susuko jį į tvirtą ritinėlį ir pakišo nukentėjusiajam po mentėmis. Sterilaus binto plastmasinėje automobilio vaistinėlėje, pažymėtoje raudonu kryžiumi, nebuvo, Dolgovas liepė atnešti kitą. Kol jis bintavo klubą, nukentėjusysis sunkiai kvėpavo ir protarpiais stenėjo, paskui sušvokštė, tarsi būtų staiga kažką suvokęs: – Aš mirštu, ar ne? – Ne, – atkirto Dolgovas. Jis užveržė mazgą, pažvelgė į vaistinėlę, pasikuitė joje, rado švirkštą, apžiūrėjo šviesoje nuskausminamųjų ampulę. Jų galiojimas buvo pasibaigęs. – Ar turi dar kas nors vaistinėlę?! Pirktą ne prieš dešimt metų! – Skauda, – pasiskundė nukentėjusysis. – Kuo tu dirbi? – Va... vadybininku. – Niekada nesupratau, kas tai, – greitai tarė Dolgovas, atidarydamas kitą vaistinėlę. Aplink jį ant asfalto voliojosi kokios penkios tokios pat vaistinėlės. Pastarojoje pagaliau buvo visko, 12


n u o p i r m o i k i pa s k u t i n i o ž o d ž i o

ko reikėjo. Jis atplėšė švirkšto pakuotę ir pritraukė perregimo skysčio. – Visad svajojau tapti vadybininku, bet iki šiol nežinau, kas tai. Gerai, kad tave sutikau, bent dabar žinau, kaip jie atrodo. Jis greitai suleido vaistus. Tvarstis drėko, bet nepernelyg greitai, vadinasi, kraujavimas silpo. Rrikia laukti greitosios, daugiau niekuo nebegalima padėti. Gerai, kad nukentėjusysis pats kvėpuoja, bet būklę Dolgovas konstatavo sunkią. Reikia intensyviosios terapijos. O kokia ant kelio gali būti intensyvioji terapija?! – Tuoj tau bus geriau, – tarė jis sužeistajam, traukdamas mobilųjį telefoną. – Kokiame institute mokeisi?.. – Universitete... Te... Aš... – O aš medicinos. Stojau į fizikos, bet manęs nepriėmė. Trejetą iš fizikos gavau. Siaubingai nusiminiau. Žmogus, gulintis ant asfalto, vėl pramerkė kankinio akis ir sužvairavo į Dolgovą, klūpantį priešais jį ant kelių su telefonu prie ausies. – Man pasisekė, – pratarė jis sunkiai ir net nusišypsojo. – Jeigu tave būtų priėmę, kas mane... būtų gelbėjęs?.. Dolgovas iš įpročio be priežasties žavėtis žmonėmis buvo pakerėtas. Žmogus guli ant kelio sužeistu šonu, apsipylęs krauju ir apibiręs stiklo šukėmis, jam viską skauda, yra nepakenčiama, baisu, bet dar randa jėgų... juokauti?! Tai reikalauja daug pastangų! 13


T a t j a n a U s t i n ova

– Viskas bus gerai, – pažadėjo nukentėjusiajam, – tereikia truputį pakentėti ir viskas. Telefonas prie ausies skleidė ilgus signalus, gulinčiojo veidas pamažu pasidarė žaliai ir geltonai išbalęs, staiga suprakaitavo, ir Dolgovas vėl užčiuopė pulsą jo kakle. – Helou, – užsienietiška maniera pasigirdo ragelyje. – Pavlai Sergejevičiau, – greitai ištarė Dolgovas tikrindamas pulsą, – tai Dmitrijus Eugenevičius. Kas šiandien jūsų greitojoje budi? – Mūsų? – mykė balsas per ragelį. – Lyg ir Ovanesovas. O kas nutiko? – Avarija netoli jūsų, prie žiedo, kaip tik prie jūsų posūkio! Siųskite tuojau pat reanimobilį! Tikriausiai jums jau skambino, bet dėl visa ko siųskite. – Sunkiai sužeistų yra? – Vienas yra, kitų kol kas neapžiūrėjau. – Bus padaryta. O kaip jūs pats? – Kas? – Na, ne?.. Nenukentėjote? – Ne, viskas gerai. Jei galima, greičiau, Pavlai Sergejevičiau! – O kas? Nekvėpuoja? – Kol kas viskas gerai, bet dinamika man nepatinka. Iš ragelio pasigirdo atodūsis. „Amžinai jūs kur nors įsipainiojate, gerbiamas Dmitrijau Eugenevičiau, o mums – nagi, greičiau! – štai ką reiškė tas ato14


n u o p i r m o i k i pa s k u t i n i o ž o d ž i o

dūsis. – Amžinai jus traukia žygdarbiai, o mes turim reanimobilį siųsti! Amžinai puolate gelbėti, o mes gerai žinome, kad visų neišgelbėsi!..“ Dolgovas tiksliai žinojo, kad nors ir dūsavo, kvailai užsienietiškai atsiliepė „helou“, nepaisydamas visų savo purkštavimų, išsišokimų, Pavelas Sergejevičius Landiševas reanimobilį atsiųs, ligonio nepaliks likimo valiai. Jis buvo vyriausiasis gydytojas jau daugelį metų, jo ligoninė buvo viena geriausių greitosios pagalbos ligoninių Maskvoje! Dolgovas įsikišo telefoną į galinę kišenę, pažiūrėjo į gulintįjį ir pakėlė akis į žmones, susispietusius aplinkui. – Dar yra nukentėjusiųjų? – Ten moteris... Jos veidas sužalotas, įsipjovusi... Ir... ranka, regis. – Ir vyriškis iš vilkiko stipriai susitrenkė. Tikriausiai jam smegenų sukrėtimas. – Ir dar kažkoks vaikinas, visas kruvinas. Pulsas, užčiuoptas Dolgovo pirštų, vis dažnėjo ir kvėpavimas pasidarė paviršinis. Kur, velniai rautų, tas reanimobilis?! – O kruvinas vaikinas gali paeiti ar ne? Ir moteris?.. – ramiai paklausė Dolgovas. – Jie lyg ir stovi ant kojų. – Tada tegul ateina čia, aš apžiūrėsiu. Tolumoje sukaukė sirena, Dolgovas apsidairė, bet nieko nepamatė. Tai tikriausiai milicija, o ne greitoji! Taip visad būna, kai kažko labai lauki. 15


T a t j a n a U s t i n ova

Gulintysis vėl sustenėjo, Dolgovas paprašė jo, kad kai pasveiks, išdėstytų popieriuje trumpą vadybos kursą ir atsiųstų jam, Dolgovui, elektroniniu paštu. Trečiame kurse bendrosios chirurgijos paskaitose profesorius Potiominas mėgo cituoti Bechterevą, tvirtinusį, kad jeigu ligoniui po pokalbio su gydytoju nepagerėjo, tai tas gydytojas – ne gydytojas. Dolgovas tai prisiminė visą gyvenimą. Sirenos kauksmas vis artinosi, bet automobilio vis dar nebuvo matyti. – Štai tas kruvinas! Liepėte jį pakviesti! Dolgovas greitai žvilgtelėjo. Plačiapetis žmogus odine striuke ir odinėmis kelnėmis stovėjo susiėmęs kaktą. Kraujo buvo nepernelyg daug, bet visgi kapnojo, ir jis vis raukėsi, bandė prasiskleisti striukę. – Skauda galvą? – Viską skauda! – verksmingu balsu tarė odinis. – Kur ta greitoji, po velnių?! Ir striukę visą susipurvinau, ką tik buvau nusipirkęs. Dėl visko šis pusgalvis kaltas! Automobilį suknežino, nors buvo naujas, ką tik mano pirktas! Ir odinis sujudėjo, tarsi ketindamas įspirti gulinčiam ant asfalto į šoną. – Koją patrauk, – tarė Dolgovas visiškai ramiai, bet taip, jog odinis akimirksniu susigūžė, vėl pradėjo burbėti kažką apie savo striukę ir apie tai, kad visur skauda. 16


n u o p i r m o i k i pa s k u t i n i o ž o d ž i o

Iš kraštinės dešinės juostos, apšviesdamos vakarėjantį kelią, sumirgėjo sirenos, prasibrovė geltonas reanimobilis ir sustojo prie Dolgovo džipo. Klūpėjęs Dolgovas atsistojo, užleisdamas vietą greitosios gydytojams. – Ką čia turite? – Trūkę klubo audiniai, ir, regis, lūžis. O gal tik paprastas sužalojimas. Abiejų pusių šonkaulių lūžiai, galbūt plautis sužeistas, burnoje buvo kraujo, nors kol kas kvėpavimas nesutrikęs. – Krenkštė? – gyvybingai paklausė moteris geltona striuke, pritūpė ir pravėrė lagaminėlį. – Ne. Galbūt vidinis kraujavimas pilve. Nusilpęs visas. – Kas jūs? – paklausė moteris. – Chirurgas. – Aišku, – pasakė ištempdama garsus, kišdama adatą į ampulę. Sanitarai tiesė neštuvus. – Ką nors leidote? Dolgovas susijuokė. – Nuskausminamųjų iš automobilio vaistinėlės. – Vyručiai, atsargiai perguldykite! Kentėk, vaikine, nedaug beliko! Ir dar viena greitoji važiuoja iš keturiasdešimtosios, tuoj bus. O jūs pats, chirurge, gyvas ir sveikas? – Aš tiesiog važiavau pro šalį. – Aišku, – vėl ištęsė moteris. Sanitarai pradėjo stumti neštuvus link atlapotų reanimobilio durelių, žmonės prasiskyrė ir vėl vangiai susispietė. 17


T a t j a n a U s t i n ova

– Tame automobilyje dar kas nors yra? – Nežiūrėjau. Greitai moteris nužvelgė apsivertusį automobilį, pažiūrėjo į Dolgovą ir papurtė galvą neigdama. – Na, viskas, – sušuko ji, perrėkdama automobilių gaudesį. – Su Dievu! – sušuko atsakydamas Dolgovas. Geltonos durelės užsidarė, greitoji pajudėjo ir staiga visu garsu sugaudė sirena, tarsi būtų į plaučius oro įkvėpusi. Kol atvažiavo milicija ir kita greitoji, Dolgovas gydė smulkius sužeidimus, įpjovimus ir lūžius. Iš tiesų patyrusi lūžį buvo tik maža verkianti moteris iš automobilio, stovėjusio skersai kelio, o vilkiko vairuotojas beveik nenukentėjo, tik neaiškiai kalbėjo, ir Dolgovas negalėjo suprasti, ar dėl šoko, ar jo tokia kalbėsena, ar tiesiog badėsi. Atvažiavę milicininkai pirmiausia pasiteiravo, ar yra lavonų, sužinoję, kad nėra ir kad sunkiausiai sužeistą išvežė greitoji, visiškai atsipalaidavo. Iš tiesų – kur skubėti?.. Tik pamanykit – avarija! Tokių avarijų per dieną dešimtys nutinka! O čia taip suknežinti, bet lavonų nėra! Galima sakyti, kad baigėsi geruoju! Kol matavo atstumus, visiškai užtvėrę kelią, kol vaikščiojo aplink vilkiką, kol fotografavo pakenkimus, Dolgovas vis bintavo įvairias žaizdas ir aiškino greitosios felčeriui, kad reikėtų verkiančią moterį ištirti rentgenu, o tam odine striuke gerai būtų atlikti tomografiją, nes gan stipriai prakirstas antakis, tad greičiausiai kaip reikiant susitrenkęs galvą. 18


n u o p i r m o i k i pa s k u t i n i o ž o d ž i o

Felčeris klausėsi visai abejingai. – Kas jūs? – Chirurgas, – pakartojo Dolgovas. Ir felčeris staiga sužiuro susidomėjęs. – Aš jus pažįstu, – jis džiugiai paskelbė, visiškai pamiršdamas ir moterį, patyrusią lūžį, ir vaikiną prakirstu antakiu. – Tikrai, prisiekiu Dievu, kad pažįstu. Jūs vedėte kvalifikacijos kėlimo paskaitas! Vedėte, ar ne? – Kokio kėlimo? – Na, kaipgi! Gydytojų tobulinimosi institute. Vedėte? Dolgovas, nuolat skaitantis kokias nors paskaitas, prisipažino, kad skaitė. – Tai aš ir sakau, – džiugiai tarė felčeris. – Kaip tik buvo seminariukas tame pat institute, nusiuntė mane! Irgi lygtai kvalifikacijos kėlimas! Viskas buvo gerai, tik privertė egzaminą laikyti. Tiems, kurie neišlaikė, atlyginimo nepadidino! Tai kažkokia komisija! Kvalifikacijos, štai kokia! Aukštaūgis Dolgovas žiūrėjo į jį iš viršaus. – Štai ten aš jus ir pastebėjau! Į jūsų paskaitą dar žmonių veržėsi, aš koridoriuje stovėjau! Taip? Dolgovas gūžtelėjo pečiais. – Galbūt jau vyksite? – negarsiai paklausė kalbaus felčerio. – Ligoniai laukia. Ir lūžis sudėtingas. – Taigi čia avarijos kasdien. Matote, koks posūkis! Mes čia kaip į darbą važinėjame, gali kad ir laiką stebėti, velniai grieb19


T a t j a n a U s t i n ova

tų! Arba ryte, arba vakare čia būtinai kas nors apsiverčia ar užsimuša! – Jis dar besišypsodamas pažiūrėjo į Dolgovą, rodydamas pageltusius nuo rūkymo dantis. – Kaip aš jus pažinau!.. Tai netikėta! – Aš irgi nesitikėjau, – sutiko Dolgovas tokiu tonu, kad felčeris liovėsi šypsojęsis, pažvelgė į jį išgąstingai ir pasileido į greitosios pusę. Dolgovas mokėjo visai įprastus žodžius pasakyti taip, kad net patys nesumaniausi pašnekovai girdėdavo ne žodžius, bet toną, ir būtent tam tonui besąlygiškai paklusdavo. – Nepamirškite atlikti rentgeno! Girdite, gerbiamasis?! – Ką? Dolgovas skubiai priėjo prie greitosios pagalbos automobilio. – Rentgeną, sakau, – jis pakartojo, žiūrėdamas felčeriui į akis. – Ar yra kas su šia moterimi? – Ką? Su kokia?! – Su nukentėjusiąja, – ištarė Dolgovas pro sukąstus dantis. – Ji viena buvo automobilyje ar su ja kažkas važiavo? – Iš kur man... – Aš dar buvau, – suskambo jam už nugaros plonytis balsas. – Man irgi smogė. Dolgovas pasisuko. Mergina, gražutė kaip reta, su džinsiukais ir trumpute striukute stovėjo jam už peties ir spoksojo. Jos skruostas buvo 20


n u o p i r m o i k i pa s k u t i n i o ž o d ž i o

įpjautas ir džinsai ištepti kažkuo tamsiu. Dolgovas iš pradžių nutarė, jog tai kraujas, bet paskui suprato, kad ne kraujas. Galbūt tepalas ar kažkas panašaus. Kol jis apžiūrinėjo jos džinsus ir įpjautą skruostą, mergina ramiai stovėjo, vos drebėdama, paskui, kai pradėjo čiupinėti jai galvą ir apžiūrinėti akis, netikėtai ir keistai subruzdo. – Kuo jūs vardu? – paklausė Dolgovas, apžiūrinėdamas vyzdžius. – Kam jums? Dolgovas pralinksmėjo. – Na, tiesiog, kad žinočiau jūsų vardą! Mergina staiga pabandė atlošti galvą, kurią jis tvirtai laikė abiem rankom, ir tarė aukštuomenės tonu: – Paklausykite! Galbūt ne dabar?! – Kas ne dabar? – nesuprato Dolgovas. – Na, pažindinsimės ne dabar?! – Tai kaip? – apsireiškė felčeris, jau atsisėdęs priekinėje greitukės sėdynėje. – Važiuojame, ar ką?.. Mano dėžutė pilna – jų trys!.. Dabar prisiminęs gydytojų tobulinimosi institutą jis pripažino visišką Dolgovo pranašumą ir laikė jį viršininku. Dolgovas paleido merginos galvą, pasilenkė ir pačiupinėjo jos džinsus toje vietoje, kur buvo labai purvina, kad įsitikintų, jog čia ne kraujas. – O patyrusi galvos traumą moteris, kas jums? – Sesuo. Ir negrabinėkite man kojų, tai juk nepadoru! 21



Nuo pirmo iki paskutinio žodžio