LIGA IR SVEIKATA Vietoj įvado Gyvenimo sąmoningėjimui abi šios būsenos yra labai didelės reikšmės. Bet ir jų esmės žmonės paprastai nenumano. Dažniausiai stengiasi vieną iš antrosios suprasti. Sveikatą beveik visados prisimena tiktai ligai užėjus. O abi yra kasdien patiriamos. Vienas skirtumas, kad žmogaus dėmesį greičiau patraukia liga. Visose gamtos srityse yra ligų. Bet labai pabrėžtina, kad žemose srityse jų žymiai mažiau negu aukštesnėse. Atrodo beveik, kad jų daugėja, kuo daugiau gyvenimo sąmoningumas šviesėja, tarsi tai būtų ligų priežastis. Žmonija juk yra ligų užkrėsta kaip kartais koks kūnas didžių skaudulių. Ir tektų manyti: ji esanti visų ligų versmė, net visam pažmoniškumui*, kuriam ji turėtų būti viso gyvenimo gerinimo ir taurinimo galia. Liga atrodo beveik kaip gamtos nenorėta netvarka. Niekur nematome tiek netikslingumų, kaip tame, ką nešviesėjusios ašainės** sąmonės sukuria. Kiekviena liga tarsi ardo gyvenimo * Pažmoniškumas čia – atskiros gamtos sritys: mineralija, augmenija ir gyvūnija; tai savaip veikiančios ir tarpusavyje susijusios gamtos galios (Sud.). ** Ašainis – iš žodžių aš, ašai padarytas būdvardis tai savybei pažymėti, kuri susidaro iš to, kad kas gali save vadinti žodžiu aš (Vydūnas. Raštai, t. 1, 1990, Vilnius, p. 545). 11
VYDŪNAS
vyksmą. Todėl ji žmonių dažniausiai laikoma kuriančiosios galios, būtent sąmoningumo, kliudymu, jeigu ne tiesiai – naikinimu. Kur santykiai sąmoningumo su nesąmoningumu yra vienopi, ten ligos vos numanomos. Bet kur tie santykiai yra keleriopi arba net daugeriopi, ten jų skaičius labai gausėja. Manytai, čia įsisukusi pikta galia. Ir turėsime sakyti, kad sveikata yra netrukdomas gyvojo pavidalo esmės veikimas, nestabdomas kūrimo vyksmas. Todėl sveikata ryškiausiai yra žymi žmogaus jaunatvėje. Jaunumas juk tiesiog vadinamas sveikata. O senėti ir sirgti lyg būtų gretimu vyksmu. Bet senėjimas iš tikrųjų reiškia sąmoningumo atsitraukimą iš kūno gyvenimo, o sergant sąmoningumas dar stipriau, nors ir labai keistai, veikia. Yra įvairiausių ligų. Bet jas reikėtų skirti pagal žmogaus gyvumo sritis. Žmogus gyvena ne vien kūnu, bet ir nuotaika, protavimu ir dvasios-sielos pasireiškimais. Todėl visose tose srityse ir gali būti ligų. Žmonės jas pažįsta, bet jų esmę vos tenumano. Kiekviena minėtųjų gyvenimo sričių turi savo asmeniškumą ir tam tikru atžvilgiu savingą buvimą. Kūne veikia sąmoningumo galia, kuri augmenija reiškiasi, nuotaikoje – gyvūnijos pradas, protavime – ašainė sąmonė. Kiekvienoje srityje gyvumas kitoks. Todėl čia ir ligos kitokios. Visur sąmoningumas gali kaip nors būti užgaunamas, veikti trukdomas, jo kūrinys žeidžiamas. Žmogus jaučiasi engia12
ASMENYBĖ IR SVEIKATA
mas tai vienoje, tai kitoje savo gyvumo srityje ir kalba apie negalėjimą, apie ligotumą ir sirgimą. Bet kadangi visos minimos sritys yra sutapintos viena su kitomis, ligos išveši iš tikros painiavos. Lengvai suprantama yra būsena, kuri pasidaro, kad kūnas sužeidžiamas. Niekam šiaip neprisimetant, žaizda greitai užgyja. Sužeidimas nepašalina gyvumo galios. Atvirkščiai, toji lyg stipresniu veiklumu stengiasi sužeistąjį kūną pataisyti. Tokiu pat būdu reiškiasi atitinkamos galios nuotaikos ir protavimo gyvenime. Jos kiekvieną sužeidimą, būtent jausmų suskudinimą arba protavimo ardymą tuojau išgydo. Žmogui vien tereikia rūpintis, kad būtų šalinta, kas žeidžia. Visos dirbtinės gydymo priemonės yra labai įtartinos. Visai kita kas yra pačios ligos, tai yra būsenos, kurios pasidaro, kada pakrinka kūrybos nustatyti santykiai tarp žmogaus asmenybės sričių gyvumo jėgų. Asmenybės sąstatas* tėra pastovus tik dėl darningo minimų sričių sutarimo. Pilnos** sveikatos tegali būti tas žmogus, kurio valdančioji asmenybės galia yra dvasia-siela. Juk žmogus patenka į pasaulį ir įgyja savo asmenybės sąstatą tiktai dvasiai-sielai linkus į žemišką gyvenimą. Todėl sveikata ir yra ta būsena, kuri kuriama žmogaus esmės, kada ji yra lemiančios reikšmės jo asmenybei. Jeigu iš to prado išvedame * Asmenybės sąstatas – asmenybės struktūra, tam tikra vidinė individo psichofizinių sistemų organizacija (Sud.). ** Pilna sveikata čia – puiki visų asmenybės sričių bei kūno sveikata (Sud.). 13
VYDŪNAS
žmogaus esimą* šiame pasaulyje, tada reikia juo pagrįsti ir jo buvimą arba patvarą ir atitaisymą, kada jis kaip noris yra darkomas. Dėl viso to žmogus bus tuo sveikesnis, kuo ryškesnis jis bus žmogus. Kiekviena liga yra įrodymas, kad jo žmoniškumas nevyrauja jo asmenybėje. Ir liga turėtų būti numanoma kaip koks doros klausimas. Visuomet žmoniškumo menkumas pasireiškia liga. Tat aiškiai tvirtina kasdieninė patirtis. Juk protingas žmogus pats stengiasi kiek galėdamas išlaikyti, apsaugoti ir apginti savo sveikatą. Tuo jis įrodo, kaip labai daug jai reiškia žmogaus dvasios laikysena. Neišmintingasis gali ir tikėti, kad jam nereikia rūpintis savo sveikata. Susirgus mokamas gydytojas viską padarysiąs. Bet toks manymas turėtų būt suprastas kaip labai klaidingas. Sveikata tikrai yra opus dalykas. Ji negali kitojo, kad ir gydytojo, būti palaikoma. Jau daugiau reiškia gyvenimo aplinkybės, ypačiai jo tvarka. Iš to šiek tiek aiškėja, kad sveikata yra labai lengvai ardoma gyvumo jėgų lygneša**. Tos jėgos nesantykiuoja sustingusiai. Nuolatai jos veikia viena kitą ir tuo gelba arba trukdo. Toliau labai daug reiškia ir aplinkos veiksniai. Ne vien fizinės, bet ir jausmų, geismų, minčių ir pačios dvasinės galios * Esimas – nuo laiko atitrauktas buvimas (Vydūnas. Raštai, t. 1, 1990, Vilnius, p. 545). ** Lygneša – lygsvara (Vydūnas. Raštai, t. 2, 1991, Vilnius, p. 433). 14
ASMENYBĖ IR SVEIKATA
iš jos užplūsta ir prilieja žmogaus asmenybę ir ją stiprina arba silpnina, stato ar griauna. O tai vyksta dažnai visai negana vertinamu galingumu. Prisiminkime kūno srityje tiktai elektrinių ir magnetinių srovių, kurios nuolatai banguoja tarp dangaus rutulių, saulės bei žvaigždžių ir žemės! Visos šios yra labai milžiniški elektromagnetai. O mes kaip visi gyvūnai jų bangose nardome ir kvėpuojame. Dar yra kitų daug galingesnių bangų. Prie jų pakitimų žmoniškos asmenybės turi vis išvien naujai prisitaikinti. Žmogus tiesiai sugriūtų, jeigu jis nebūtų palaikomas prado, kurs po visų kūno ir vidaus gyvenimo trukdymų ir ardymų nuolatos atitaiso pasvirusią lygnešą. Neminint kito, aplinkos pakitimas daug reiškia ir tam, ką vadiname užkrėtimu. Bet jis nėra jau toks pavojingas ir neišvengiamas, kaip paprastai tikima. Bijotinas jis tik tėra, kada žmonių kūno ir nuotaikos būsenos yra pakrikusios ir jų protavimas silpnas ir nusiblaškęs. Užkrėtimo sąlygos ir galimumai glūdi ne tiek apnuodytų arba griaujančių jėgų pilnoje aplinkoje, kiek nedarningų žmogaus gyvumo sričių [t. y. minčių, jausmų, troškimų, geismų] santykiuose. Visiškai apsaugotas nuo kiekvieno užkrėtimo ir net nuo sužeidimo yra tas žmogus, kuriame žmoniškumo galia yra visiškai atsilukštinusi ir pasidariusi nepajudinama asmenybės valdove. Toks žmogus gali kartais visai sau nepakenkdamas išgerti stipriausius nuodus. Apie senųjų graikų išminčių Sokratą rašyta, kad, kitiems apsisvaiginus gėralais, jis pasilikdavęs blai15
VYDŪNAS
vus, nors su jais gėręs. O anglų rašytojas Bulveris-Litonas savo romane „Zanonis“ pasakoja, kad tiesiai mirtini nuodai nieko nepadarę aukšto žmoniškumo žmogui. Žinoma, toks niekuomet ir negirtaus, kadangi jam tai nebėra pomėgis. Nuo ligos reikėtų aiškiai atskirti ligos požymius. Juos pastebėję, žmonės kalba apie ligą ir tiki ligą išgydą, jeigu jos požymiai pašalinami. Taip niekuomet nepasveikstama. Požymiai yra tiktai pasekmės asmenybę statančių jėgų santykių pakrikimo, kurį tos jėgos stengiasi atitaisyti. Ir gydymas prie to turėtų prisidėti. Tada ligos požymiai savaime dingsta. Dažnai dar tikima, kad jų pasirodymu kūnas apsivaląs ir tuo sveikstąs. Bet tai tėra tiesa tam tikra prasme. Regimieji ligos požymiai kūne, žmogaus veikimuose arba kokiuose kituose pasireiškimuose pirma įrodo, kad liga užėmė įvairias asmenybės gyvenimo sritis. Vadinamasis kūno apsivalymas yra tiktai augmeniškumo galių pasistengimas žmogaus asmenyje, jo kūne, grąžinti galimumą žmogui gyventi. Bet iš to dar nesistoja tikroji sveikata. Tuo priruošiamas tiktai prisitaikinimas prie naujų vidaus jėgų santykių, vadinas, prie jų pakrikimo. Žmogus tada gali gyventi ir tiki esąs sveikas. O tikroji sveikata teįgyjama, kad ans pakrikimas pašalinamas. Visiškas išgijimas prasideda iš vidaus, iš dvasios-sielos pusės. Todėl tai yra paties žmoniškumo prado uždavinys. Norint išgyti ar gydyti, reikia jį savyje ar kituose gyvam veikimui sukelti. Bet kam nors manant, [kad] jis išgydysiąs arba išgysiąs vien pašalindamas tai, kas ligą parodo akims, nedaug tebus pa16
ASMENYBĖ IR SVEIKATA
siekta. Tiktai supratus ir sveikatos esmę, gydymas gali tikrai pavykti. Dar labiau toks geresnis supratimas reikalingas, kur liečiamas didesnės gyvenimo srities ligos ar sveikatos klausimas. Tik sudėtingu gyvumu jiedvi gali apsireikšti. Todėl ligos bei sveikata pastebimos ir draugijiniame žmonių gyvenime. Ir čia liga arba sveikata kyla iš gyvumo jėgų santykiavimo. Koks yra kokios nors bendruomenės arba tautos žmoniškumas, būtent šviesusis sąmoningumas, tokia yra jos ir sveikata ar liga. Kaip aplinka visu savo turiniu ir tūriu* veikia atskirą žmogų, taip jis į tai ir atsiliepia, ir aplinkai teikia savo sveikatą arba sugedusias būsenas. Ligonių kambarių oras yra gerai žinomas. Labai aiškiai čia jaučiamos ir ligonių nuotaikos būsenos bei jų mintys. Ir taip visuomet žmonės dalyvauja vieni kitų ligoje ar sveikatoje. Iš to galima suprasti visos tautos gyvenimą. Tam tikrais laikais aiškiau kaip šiaip jaučiamas tautos nuotaikos ir protavimo kvapas. Tuojau ir yra numanu, ar tautos gyvumas sveikas, ar ligotas. Labai daug reiškia ne vien atskiram žmogui, bet dar daugiau tautos gyvenimui žmonių lyčių santykiavimas. Jis jokiu būdu nėra vien asmens dalykas. Todėl senovėje jis buvo prižiūrimas ir tvarkomas visos tautos. Tūli padavimai leidžia numanyt, kaip lietuvių tauta seniau labai rūpinosi žmonių švarumu ir * Tūris – kas sudaro dalyko vertę (Vydūnas. Raštai, t. 1, 1990, Vilnius, p. 546). 17
VYDŪNAS
skaistumu. Kaip atskiri žmonės gyvena gimties atžvilgiu, taip gyvena arba nyksta visa draugija, kurios jie yra nariai. Todėl tautos gausėja arba menkėja, sveikai ar nesveikai trąšiai auga. Dar didesnės reikšmės kaip pagal prigimtį augusioms draugijoms yra vidujinės žmonių būsenos bendro tikėjimo ir tos pačios valdžiavos žmonėms. Kada čia nebėra plataus ir šviesaus visa gobiančio sąmoningumo, tuojau prasideda irimas ir griuvimas. Todėl ir niekur taip aiškiai kaip draugijiniame žmonių gyvenime nematyti, kad giedrusis žmoniškumas yra tikriausias sveikatos ir apskritai žmoniško gyvenimo pagrindas. Mūsų laikais ypačiai aiškiai pasirodo, kokia nesveikata užliejo tariamąją kultūringą žmoniją. Minimosios tiesos dažnai neišmano nė valdžios žmonės. Todėl ir galėjo pasireikšti tokia baisi žmonijos liga, kokia buvo Didysis karas. Pakriko žmonių gyvumo galių santykiai. Pažmoniškos* jėgos dar ir dabar viršų gauna ir todėl ardo gyvenimą. O kad jos jį ir kitaip tvarko, tarsi jį taisytų, vis dėlto aiškėja, kad čia nesireiškia žmoniškumo galia ir šviesa kaip valdančioji. Paprastai nedora ir liga laikoma du skirtingu reiškiniu. Tačiau abi yra iš esmės vienas ir tas pats dalykas. Ir todėl tenka sakyti, kad liga yra nedora, ir atvirkščiai. Atsimenant nedorą elgesį, kalbama paprastai apie nuodėmę, kuri esanti neklausymas kieno nors paskelbtų įsakymų. Bet iš tikrųjų nuodėme * Pažmoniškumas – gyvūniškoji (kūno, ūpų-geismų) žmogaus prigimties dalis, kuri dažnai dominuoja ir visuomenėje bei sukelia socialinį neteisingumą (pvz., išnaudojimą, korupciją), priešiškumą ir karus (Sud.). 18
ASMENYBĖ IR SVEIKATA
reikia laikyti žmogaus asmenybės žmoniškumo menkinimą, žmogui nusilenkiant pažmoniškumui.* O nuodėmė žmogų ir verčia į ligą, pati būdama ligos sąlyga. Todėl nuodėmės atleidimas tegali būti galimumo žmoniškumui stiprėti ir įsigalėti atitaisymas. O tam yra būtinas aiškus žmogaus ryžtingumas ir tam tikra ašainės sąmonės laikysena. Tokiu būdu ir išgyjama iš kiekvienos ligos. Todėl pasisakykime dar kartą: niekas negali šalinti kito žmogaus ligos. Žmonės vienas kitam tegali padėti aplinkos teikiamas sąlygas žmogaus tarpimui priruošti ir žmogų akinti [gilintis] į savo esmės galias ir [mokytis,] kaip jas sužadinti. Juk turbūt jau aiškėjo, kad gydymo jėgos yra įvairios sąmoningumo galios žmoguje, tarp kurių turi vyrauti žmoniškumo pradas. Kas į gyvenimą įveda**, teikia ir sveikatą. To prado sužadinimas yra todėl ir tikriausias galėjimas gydyti. Visiškai subrendusio žmoniškumo žmogus yra ir pats sveikasis. Šituo brendimu todėl turėtų rūpintis kiekvienas, kurs nori teikti gydymo pagalbą. Visai nuostabiai malonus yra sunkiai sergančiam ligoniui kilnaus ir tauraus žmogaus artumas. Todėl dažnai įvyksta pa* Nedora ir nusilenkimas pažmoniškumui – tai būsena ar veiksmas, kurį lemia ne žmoniškumas, o žmogaus ūpai, geismai, pvz., ne saikingas valgymas, o smaguriavimas ir persivalgymas. Pati doros esmė, anot Vydūno, „glūdo asmenybės viduje“, kai įvairioms jos jėgoms vadovauja žmogaus esmė (žmoniškumas): vienus jausmus, mintis, vaizdinius ar polinkius ji atmeta, o kitus tvirtina ir puoselėja (Sud.). ** Kas į gyvenimą įveda – čia turima galvoje žmogaus vystymąsi lemianti jėga – žmogaus esmė, dieviškasis pradas žmoguje (Sud.). 19
VYDŪNAS
sveikimas, kurs visus stebina. Nieks nežino, kaip tai galėjo atsitikti. Bet to priežastis buvo sužadintoji paties sergančio žmogaus esmė. Vien didysis žmonių nežinojimas gali žinias apie tokių pasveikimų priežastis vadinti prietarais. Tariamieji gydymo stebuklai iš tikrųjų yra gyvenimo įstatymų užtikrinti įvykiai. Mūsų laikais laukiame gydymo iš mokslo. Gydytojas turįs būti mokslininkas. Ir kuo platesnis jo mokslas, tuo geriau jis galėsiąs gydyti. Tik jaučiant, kad to nepakanka, sakoma: gydytojas turįs būti ir menininkas. Vis dėlto ir to neužtenka. Naudingu yra abu – ir mokslas, ir menas, bet gydymo galia tėra tiktai gyviausias žmoniškumas. Geriausias gydytojas todėl visuomet bus taurusis, išmintingasis žmogus, iš kurio spindi gal jau ir pats dieviškumas. Apie tokį gydytoją padavimai sako, kad jis gydęs stebuklingu būdu. Net ir pats iš ligų ir viso pikto išvaduotojas sakė: „Tavo tikėjimas tave gelbėjo.“* Vydūnas. Sąmonė (1936, Tilžė, p. 179–185)
* Naujasis Testamentas: Lk. 7, 50 (Sud.).
ŽMOGAUS GYVENIMAS IR IŠGYVENIMAI
KŪRYBOS GALIŲ JŪROS Mūsų laikais daug kalbama apie gamtos galias. [...] Ką jos žmogui reiškia, rodos, esą visai aišku. O taip nėra. Dar ir lyg tikima, kad tai esančios visos pasaulio galios. Gal magnetizmas ir elektra verčia apie gamtos jėgas tik dar daugiau pagalvoti. Visos jos jaučiamai veikia žmogaus asmenį, nors magnetizmas bei elektra tik retai aiškiai tėra numanomi. Bet minėtosios galios nėra visos, kurios plūsta erdvėje. Reikėtų atsiminti augmenų, gyvių ir žmogaus kūno augimą. Toliau yra žinoma, kad visos šios gamtos išdavos apreiškia labai įvairius ypatumus, kurie tegali būti kuriami tam tikrų jėgų. Kalbama apie naudingus ir nenaudingus visokių rūšių augmenis, apie jų gaivumą ir nuodingumą, atitinkamai ir apie gyvius. O žmonės ir[gi] visa ką apreiškia, yra geri ir pikti, galima sakyti, [ne tik] gaivinančios reikšmės, bet ir nuodingi. Žinomos ir jų nuotaikos, protavimo bei valios jėgos. Iš kur jos kyla, kas jos iš tikrųjų yra, paprastai negalvojama. Tūliems atrodo, kad jos lyg iš nieko atsirandančios ir vėl dingstančios, nieku virstančios. Bet sąmoningesniems žmonėms aiškėja, kad jos yra [nuolat] esančios ir [tam] tikrais laikais, tam tikromis sąlygomis pasireiškia, kad kiekvienas atskiras dalykas, ypačiai kokia gyvastis, yra tų galių pasireiškimo išeiga. 23
VYDŪNAS
Kad visos tos jėgos nėra juslių pagaunamos, turėtų raginti ir dar giliau apie jėgas pasaulyje pamąstyti. Tada aiškėtų, kad tų galių gausa visai nenumatoma. Apie dvasines žmogaus jėgas yra dažnai kalbama. Bet reikėtų numanyti, kad jos yra ne vien žmogaus asmenyje sukauptos, bet veikia ir erdvėje. Supratus, kad žmogus yra dvasinė esybė, yra dvasia-siela, [kad jis] yra ir prisunkiamas visa ko, būtent oro, šilumos, sunkumo, patvarumo ir kt., [aišku], kad žmogaus asmenybė yra veikiama ir slėpiningesnių jėgų, o jo esmė – dvasinių galių. Visa tai aiškėja, jeigu žmogus tarsi [įvairaus gyvumo] laipsniais kreipiasi iš paviršutiniškų patirčių į vidinį savo gyvumą ir stengiasi stebėti, kas čia vyksta. Kuo sąmoningiau jis tai daro, tuo gyviau jam ryškėja, kad jis savo esme yra begalinių galių tėkmėje. Gamtos jėgos ir mokslininkams atrodo nesąmoningos, negyvos, vis dėlto veikiančios. Senovėje buvo kitaip manyta, būtent kad visi vyksmai pasaulyje keliami sąmoningų galių, būtent dievaičių, kurie ir padeda žmonėms, ir jiems kenkia, yra šviesūs ir tamsūs, gyvina ir naikina. Garsus išminčius Zaratustra tai labai aiškiai prieš keletą tūkstantmečių skelbė. Ir senovės egiptiečiai tai žinojo. Žydų raštas apie Jobą yra sukurtas egiptiečių veikiamas. O čia kalbėta apie naikinančią galią, būtent velnią, kaip apie Dievo vaiką, kurs varginąs ir žudąs. Jam Jobas buvo paliktas ir turėjo visa ką pakęsti. Tai tenka dažnai atsiminti. Senieji graikai kalbėdavo 24
ASMENYBĖ IR SVEIKATA
[ne tik] apie dievaičius, bet ir apie šviesius ir tamsius daimonus*. Toks protavimas senovėje šiandien laikomas tikrovės nesuvokimu. Tik vis geriau aiškėja, kad žmonės dabartyje yra tarsi akli ir tikrovės neregi. Apie gyvybę, pav., jau kalbama kaip apie slėpinį. Seniau ir šiandien tam tikriems žmonėms aiškiai matyt, kad visas pasaulis yra vyksmas, kurį visai prasmingai vykdo galios, kurios jį pildo. Kiekvienas žmogus, kuris nors kiek stengiasi susivokti [esąs] viso gyvenimo Pagrinde [Dieve], nusimano įvairių laipsnių galių tėkmėje. Tūli žmonės ir pareiškia, kad jie yra kaip jūrose plaukiąs laivelis. Taip savo gyvenimą suprasti, rodos, žmogui kaip tik pridera. Tik vis reikėtų jam žvalgytis to, kas yra jo esminė gyvenimo prasmė ir kas – galutinumas. Ir taip atsigauti sielos tilsme, nusimanyti laiminančiame Malonume. Vytis (1968, nr. 4, p. 157–158)
ŽMOGAUS GYVENIMAS IR DAIMONAI Užgimdamas žmogus įauga į daiktiškąjį gyvenimą. Jį kelia kuriančios galios ir jame apsireiškia, iš jo veikia. Bet, būdamas * Daimonas (gr. daimon) čia – dievybė, dvasia (Sud.). 25
VYDŪNAS
daiktiškas, jis pasitinka ir ardančias, ir naikinančias galias, būtent daimoniškąsias. Žmogui dar tiktai tarpstant, tos ne visuomet aiškiai sukyla. Bet kaip tik jis pradeda save suvokti, jos jį lėčiau ar smarkiau pasitinka; ir jį tiesiog sekioja, kada jis stengiasi esme augti, įsikurti slėpiningame viso [ko] esime. Visa tai žmogus gali patirti savo gyvenime, jeigu jis nors kiek tai stebi. Lyg laiptais žmogus kyla iš vieno gyvenimo septynmečio į kitąjį. Pirmieji [metai] yra labiausiai skirti kūnui susikurti. Gamtos jėgos, skatinamos gimstančio žmogaus esmės, veikia ir gamina priemonę, kad galėtų apsireikšti. Ir žmogus stengiasi tuojau jas taip panaudoti. Jis beveik visai ir nėra kliudomas, jeigu nėra kaip nors nusižengta gyvenimo dėsniams. Antruoju septynmečiu žmogaus kūnas darosi vis tinkamesnis tarpininkauti žmogaus esmei ir aplinkos galioms. Trečiąjį septynmetį bręsta kūnas naujam tikslui. Kaip priaugę augmenys, taip ir jis tam tikru laiku įgyja galimumą gaminti diegų* naujiems žmoniškiems kūnams. Taip reiškiasi Kūrybos galios visoje gamtoje. Visais tais laikais daimoniškosios galios paprastai nesukyla prieš žmogų, jei jos nėra klydinėjimų sušauktos. Beveik atrodo, kad jos [tarsi] pasimėgtų** kūno tarpimu, jo tobulėjimu ir jo tarnyba. Jos žmogų tais laikais tiktai kiek aiškiau užninka, kad jas jis erzina. * Diegas – užuomazga, pradas (Sud.). ** Pasimėgti – džiaugtis (Sud.). 26
ASMENYBĖ IR SVEIKATA
Tolimesni septynmečiai tuo atžvilgiu jau labai reikšmingi. Žmogus, pasiekęs savarankiškumo būklę, jau Kūrybos galios verčiamas pats rūpintis savo gyvenimo atsiskleidimu. O tada jis lengvai nuklysta nuo tikslaus tarpimo kelio. Nepasilikdamas atsidavęs kuriančiai galiai, jis atsitrenkia į ardančias ar net naikinančias galias. Paprasčiausias uždavinys tais laikais yra rūpintis savo pribrendusio kūno išlaikymu. Tai pavyksta be trukdymų, jeigu kūno gyvenimo dėsniai sekami. Toliau žmogus verčiamas dauginti ir platinti vidinį gyvenimą. Jis kuriasi visokias nuotaikos būsenas, būtent jusmus, jausmus, palinkimus, pageidavimus, supykimus ir kt. Dažnai žmonės tiki, tarsi iš čia kyla jų esmiškoji gyvybė. Dar reikšmingesnis jiems yra minčių, sąvokų kūrimas ir savo linkimų pareiškimas gyvenime, jomis [save] susikurti, esminti, vadinas, – valią sukurti. Taip laimina [žmogų] jau kiek šviesesnis gyvumas. Bet jis ir nėra dar esmiškas. Esmei pasiduodant nuotaikos būsenoms, žmogus labai greit pakliūva į naikinimo nagus, į daimonų galią. O dar labiau – jeigu jis suranda vienminčių gyvenime, o jį jungia su visokiomis nuotaikos būsenomis, tada jis visa ką sau užtraukia. Bet tokiu savo gyvumu rūpindamasis jis gali elgtis, kaip gyvenimo dėsniai to reikalauja, ir išvengs sunkumų, užnikimų. Kitaip yra, jeigu žmogus deda visas pastangas gyvėti esmiškai. Yra tai sąmoningėjimas Didžiajame Slėpinyje, būtent Dievuje, iškilimas iš daiktiškumo, iš įsmukimo į jį ir susivokimas 27
VYDŪNAS
dvasiškume*. Tada į jį kimba visos daimoniškosios galios. Atrodo, lyg jos stengtųs jį palaikyt savo būvyje, čia, kur jos valdo. Visi septynmečiai nuo ketvirtojo aukštyn iki atsiskyrimo nuo žemiško gyvenimo yra taip patiriami ir pildomi. Kaip žmogus save apreiškia, taip jis kyla iš vienų metų į kituosius ir jo gyvenimas bei likimas tampa atitinkamas. Džiaugiasi kai kurie smagiu gyvenimu, bet dauguma vargsta, kartais labai skaudžiai. Bet kad jie patys sukelia to priežastis, pasiduodami žemoms traukimo galioms, jie nenusimano [ir] esmiškai negyvėja. Bet kurie to nedaro, o stengiasi susivokti esminiame gyvume, [tai yra] atsibusti Dievuje, kaip tik kuo smarkiau užninkami daimoniškumo. Tik jie tada ne taip vargsta. Jie tai pakęsti turi gana jėgų. Ir pagaliau lyg visai iškyla iš daimonų srities, nors [tebe]gyvena pasaulyje. Su metais užnikimų daugėja [tiek], kad, rodos, vienuoliktame septynmetyje aukštumą pasiekia; bet dažnai dvyliktame sulaukiama ramumo. Nelygu žmonės. Nelygu, kaip jie pasitinka gyvenimą, kaip numano jo prasmę. Atitinkamai jie veikiami dieviškų ar daimoniškų galių, kartais abiejų, tarsi jos lenktyniautų, kuri pagaus galutinai žmogaus esmę. Yra ir tokių žmonių, kurie tai patiria jau vaikų amžiuje, kiti – toliau pribrendę. Visi, tiesa, jų veikimui paduoti, tik dauguma jų nenumano ir neatskiria. Lietuvių žodis (1947, nr. 28, p. 3) * Dvasiškume čia – Dievuje, esminiame gyvume (Sud.). 28
ASMENYBĖ IR SVEIKATA
GYVYBĖS ILGESYS Kai kuriems žmonėms atrodo, kad nesą gyvybės ilgesio. Gyvasis žmogus gali pasimėgti savo gyvumu. Vis dėlto jis nuolatos ilgstasi gyvybės. Ir deda visokias pastangas, kad daugiau jos įsigytų. Tiesa, jis apie tai negalvoja. O tik taip elgiasi. Visokiu būdu jis nori tapti gyvesnis. Jaučia, kad visa jo žmogysta* yra tiesiog prisunkta gyvybės ilgesio. Ir turėtų tai aiškiai išmanyti. Kartą tvirtino vienas mąstytojas, kad visas pasaulis esąs priplūstas veržimosi gyvybėn. Bet tojoje mintyje yra kai kas neaiškaus. Kas gyvybėn veržiasi, tas turi nors kiek nusimanyti [apie] savo siekį, vadinas, turi būti gyvas, sąmoningas. Kurs jau kiek susimąsto, tam aiškėja, kad atskirais pavidalais gyvumą Kūrybos galios kelia į gyvenimą. Ta galia neša ir žmogų į jį. Ir žmogus gali pajausti šį nešimą. Jis turėtų jį įžvegti savo gyvybės ilgesyje. Geriau pažvelgus į žmogaus patekimą į žinomąjį gyvenimą, visa tai gali pasidaryti aišku. Žmogus, kaip sakoma, užgimsta. Jo kūnas auga iš diego motinos kūne, susikuria iki tam tikro laipsnio, atsiskiria nuo savo gimtinės, auga dar kurį laiką ir tada tvirtina savo gyvumą, kol tenka palikti kūną, arba, kaip sakoma, mirti. Gyvybė visai regimai tada dingsta iš kūno. Pastebima tai ir visos gamtos gyvenime. Ir tėra galima tai paaiškint, kad į visa tai žiūrima kaip į Kūrybos galios veikimą. * Žmogysta – psichofizinė žmogaus dalis, traktuojama kaip žmogaus esmės apsireiškimo priemonė (Sud.). 29
ĮSIGYKITE
KNYGĄ DABAR