a product message image
{' '} {' '}
Limited time offer
SAVE % on your upgrade

Page 1


Jesús Hernández

Iš ispanų kalbos vertė karolina karpavičiūtė, ieva baranauskaitė, lina lelytė ir akvilė šimenienė


pirma knyga

neトッtikト葉inos

antrojo pasaulinio karo

istorijos


Įžanga Nėra abejonių, kad susidomėjimas viskuo, kas susiję su Antruoju pasauliniu karu, nuolat auga. Nors jau praėjo daugiau nei šeši dešimtmečiai nuo jo pabaigos, 1939–1945 metų karinis konfliktas vis dar mus domina ir jaudina. Atskleisti faktai apie šį audringą istorinį periodą išjudina viešąją nuomonę ir dažnai sukelia aštrias diskusijas. Tai, kas atsitiko per tuos šešerius kraujo ir liepsnų metus, net ir įžengus į XXI a. meta niūrų šešėlį. Kai kuriais atvejais galima teigti, kad žmonija dar nepajėgi įvertinti šios beprecedentės tragedijos. Nors pavojai seniai praėjo, o Antrasis pasaulinis karas kartu su kitais XX a. įvykiais liko įamžintas istorinėse knygose, jis vis dar tebežadina smalsumą. Tuo įsitikinti galime pažvelgę į įspūdingą kiekį informacinės medžiagos, kurią mums siūlo vartotojiška visuomenė. O juk tokia pasiūla galima tik tada, jei yra pakankama paklausa. Pastaruoju metu kino salėse buvo galima pasigrožėti gausiais, šio karinio konflikto įkvėptais, meistriškais kino kūriniais, televizijos serialais, taip pat nuostabiai inscenizuotais dokumentiniais filmais. Kompiuterinių ar konsolės žaidimų kūrėjams Dienos D ar Afrikos korpuso nuotykiai buvo saugus pasirinkimas, o kolekcionieriai, renkantys viską, kas susiję su Antruoju pasauliniu karu, išgyvena geriausius laikus. Natūralu, kad leidėjai taip pat paklūsta šiam bumui. Karinės istoriografijos sektorius turi daugybę skaitytojų, pasiruošusių priimti visas bibliografines naujienas, susijusias su karu. Tai sukėlė tikrą naujų kūrinių laviną, kuri kartais paklaidina skaitytoją, bet net ir tada publikos susidomėjimas nemažėja. Dėl to atsirado poreikis specializuotų tekstų apie konkrečius Antrojo pasaulinio karo aspektus, kurie anksčiau pasaulio istorijoje buvo neaktualūs. Tokiame kontekste buvo parašyta ši knyga, kurią dabar rankose laiko skaitytojas. Be abejonės, jam kyla klausimai: ką dar naujo galima papasakoti? Argi ne viskas pasakyta apie Antrąjį pasaulinį karą?


8

jesÚs hernÁndez

Klausimai iš tiesų svarbūs, tačiau užteks perskaityti šiuos puslapius, kad išsisklaidytų abejonės. Istorikai išskirtinai koncentravosi į karinius veiksmus ar politinius sprendimus, bet paliko pamirštą „mažosios istorijos“ pusę, kuri atskleidžia žmogiškąją karo esmę, t. y. iš pažiūros nesvarbius epizodus, tačiau iš tikrųjų atspindinčius karą visais jo pavidalais. Šioje knygoje yra daug istorijų, kurios neabejotinai sukels skaitytojų nuostabą ir susidomėjimą. Tačiau bet kuriuo atveju šie pasakojimai apie neįprastus įvykius neturėtų kelti iliuzijų dėl tragiškos šio ar bet kurio kito karo prigimties. Gal to ir nebūtina sakyti, tačiau visiškai pasitikiu skaitytojo branda, leisiančia jam suprasti, kad šis kūrinys nėra bandymas sumenkinti baisius Antrojo pasaulinio karo nusikaltimus. Vienintelis šių puslapių tikslas – geriau pažinti istoriją ir kartu padėti skaitytojui maloniai praleisti laiką. Nenorėjau skirti vietos padėkoms, manau, kad tokiam tikslui skirti puslapiai, dažnai spausdinami kitose knygose, yra paprasčiausias daugiažodžiavimas – skaitytojas verčiamas skaityti krūvą jam nežinomų vardų. Vis dėlto nenoriu praleisti progos pasakyti „ačiū“ savo anonimiškiems skaitytojams, kurie tapo ištikimais mano darbų gerbėjais. Jie suteikė galimybę juos pažinti, sulaukiau kritikos ir patarimų; kadangi negaliu visų čia asmeniškai įvardyti, norėčiau, kad šios eilutės taptų padėka visiems ir kiekvienam jų. Pasakius tai, telieka pakviesti skaitytoją pasimėgauti šia nauja knyga ir įsitikinti – tikiuosi, man bus atleista už provokuojantį pareiškimą, – kad karas taip pat gali būti savotiškai linksmas. Berlynas, 2006-ųjų rugsėjis.


1 skyrius

Menas, kultūra, karas

Nuo pačios žmonijos atsiradimo pradžios menas lydėjo žmogų visuose patirtuose nuotykiuose. Kur jis keliavo, ten paliko idealizuotą prisiminimą to, kas supo ir ką įsivaizdavo. Kad ir kaip būtų keista, net ir griaudėjant karams, išliko susidomėjimas meno kūriniais, taip pat kultūra, kurios koncepcija visiškai priešinga karui. Ji plėtėsi tokiu pat ritmu, kaip ir karinė pažanga: ten, kur atvykdavo kariuomenės, imdavo skleistis – į gera ar bloga – ir užkariaujančios tautos kultūra. Antrasis pasaulinis karas nebuvo išimtis. Be to, kad reikėjo išsaugoti savo meno kūrinius, buvo stengiamasi pasisavinti priešo meną ar atgauti anksčiau jo atimtąjį. Per 1939–1945 metų kovas abi pusės šiems tikslams skyrė pajėgų ir resursų, kai kuriais atvejais viršijančių galimybes.

Hitleris „įsimylėjęs“ Nefertitę 2005 metais Senajame Berlyno muziejuje, Muziejų saloje, Nefertitės biustas buvo vėl grąžintas į salę ir rodomas publikai. Kalkakmenio skulptūra, reprezentuojanti gražios ir paslaptingos moters veidą, iš naujo atsidūrė visų dėmesio centre. Į muziejų ji sugrįžo po 66 metų tremties, prasidėjusios 1939-aisiais, kai nacių karo vadai nusprendė perkelti garsiąją skulptūrą į priešlėktuvinį bunkerį, bijodami, kad ji gali būti subombarduota. Po vokiečių sutriuškinimo ameri-


10

jesÚs hernÁndez

kiečiai ją išvežė į Vysbadeną, kur buvo surinkti visi per karą išsklaidyti meno kūriniai. 1956-aisiais Nefertitė grįžo į Berlyną, tačiau neatsidūrė Senojo muziejaus sektoriuje, kuris buvo kontroliuojamas sovietų, buvo nuspręsta ją perkelti į Dalemo muziejų, o 1967 metais – į Egipto muziejų, kur biustas buvo iki 2005ųjų. Šios ilgos kelionės tikslas bus gretimai esantis Neues Museum* pastatas. Tačiau atrodo, kad pasaulyje žinomas biustas nenustos keliauti po Vokietijos muziejus. Skulptūrą įkvėpusi valdovė gyveno Egipte XIV a. pr. Kr. Ekspertai mano, kad Nefertitės asmenybė buvo prieštaringa ir sulaukdavo tiek palaikymo, tiek neapykantos. Viename įraše, rastame teisėjo kape, kalbama apie jos „saldų balsą, gazelės kojas ir dieviškas rankas“, o tų laikų himne Egipto karalienė vadinama „švelnumo valdove“. Tuo metu, kai imperija susiskaldė, faraonas Echnatonas nusprendė savo žmoną Nefertitę paskirti faraone. Panašu, kad šis sprendimas nepatiko žyniams, kurie ėmė regzti intrigas prieš valdovę. Iš egiptologų ištirtų diplomatinių laiškų matyti, kad toks sprendimas nedavė trokštamo politinio stabilumo; Nilo šalyje išplito anarchija ir abu faraonai patyrė nešlovę. Nefertitę gaubia nesuskaičiuojamos paslaptys: nuo jos vardo reikšmės (manoma, „gražiausioji atėjo“) iki klausimo, ar ji valdė savarankiškai, neminint tariamos jos mumijos, rastos Karalių slėnyje, kurios veidas, kaip rodo tyrimai, buvo sužalotas durklu. Kontraversiškosios Nefertitės biustas daugiau nei tris tūkstančius metų buvo palaidotas al Amarnos smėlyje, kol vokiečių archeologas Liudvikas Borchartas ją ištraukė iš letargo miego 1912 metų gruodžio 6 dieną. Borchartas, atvykęs su Vokietijos Rytų draugija, rado biustą veidu žemyn tarp kitų Tutmozio, epochos skulptoriaus, dirbinių al Amarnos griuvėsiuose. Skulptūrai trūko akies rainelės ir ausų dalies. Kitus dirbinius dengęs smėlis buvo rūpestingai išsijotas, ir jame rasti ausų fragmentai, o akies rainelė nerasta. Gali būti, kad ji niekada nebuvo įstatyta į akį. Jos nebuvimo priežastis yra dar viena mįslė iš daugybės, gaubiančių paslaptingąją valdovę. * Naujasis muziejus (vok. Neues Museum) – buvo pastatytas 1855 metais, vėliau tapo gestapo centrine būstine, o per Antrąjį pasaulinį karą buvo sugriautas. Šiuo metu atstatomas (statybų pabaiga planuojama 2009–2010 metais).


antrasis pasaulinis karas

11

Minėta draugija susitarė su Egipto vyriausybe pasidalyti radiniais, tuo pasinaudojus nuostabioji skulptūra buvo išsiųsta į Berlyną. Keista, kad biustą buvo leista išvežti. Vietinė Egipto senienų tarnyba privalėjo gerai apžiūrėti kiekvieną radinį, paruoštą išvežti. Tikėtina, kad jis buvo sąmoningai paslėptas vokiečių archeologų. Manoma, jog Borchartas padengė statulą moliu, kad ši atrodytų kaip nedidelės vertės radinys. Vėliau jis patikino, kad molis, slėpęs biustą, buvo originalus ir kad būtų buvę neatsakinga jį valyti be prideramo atsargumo. Buvo ar nebuvo pasinaudota apgaule, tačiau įspūdingas radinys iškeliavo iš Egipto su visa reikalinga dokumentacija. Pradžioje biustas buvo paliktas privačiuose Vokietijos Rytų draugijos prezidento Džeimso Saimono namuose, o 1913-aisiais eksponuojamas publikai ir sulaukė didelio susidomėjimo. 1920 metų liepos 11 dieną Saimonas perdavė statulą prūsams ir pagaliau ji imta eksponuoti Kaizerio Frydricho muziejuje. Egiptiečiai, išvežus biustą iš jų šalies, jautėsi apgauti ir bandė jį susigrąžinti. Mainais siūlė kitus vertingus meno kūrinius, tačiau iš vokiečių valdžios visada sulaukdavo neigiamo atsakymo. Tačiau Berlyno ekspertus kankino rimtos abejonės dėl to, ar biustas legaliai atkeliavo į jų šalį, todėl Kairo išreikštam norui susigrąžinti skulptūrą durys likdavo atvertos. Naciai atėjo į valdžią ir puikiai suprato, kad Nefertitės grąžinimą galima panaudoti egiptiečių vyriausybės prielankumui įgyti ir tuo būdu užsitikrinti strateginę poziciją Afrikos žemyne, iš kur Vokietija buvo išstumta per Pirmąjį pasaulinį karą. Kontaktus su Egipto karaliumi Fouandu I užmezgė tuometinis vidaus reikalų ministras Hermanas Gėringas. Derybos buvo daug žadančios, ir 1933 metais atrodė, kad viskas paruošta Nefertitės grįžimui į Nilo krantą. Tačiau kaip tik tuo metu apie planuojamus veiksmus sužinojo Hitleris ir griežtai tam pasipriešino. Per Eberhardą fon Štėrą, vokiečių ambasadorių Egipte, diktatorius informavo egiptiečių vyriausybę, kad jis esąs aistringas Nefertitės gerbėjas ir numatęs statulą įkurdinti išskirtinėje vietoje, kai tik tikrove taps jo architektūrinės svajonės Berlyne. Gerai pažįstu garsųjį biustą, – rašė fiureris Egipto vadovams, – ją susižavėjęs apžiūrinėjau daugybę kartų. Tai unikalus meistriškas kūrinys, tikra brangenybė.


12

jesÚs hernÁndez

Žinote, ką vieną dieną ketinu padaryti? Pastatyti naują Egipto muziejų Berlyne. Svajoju apie tai. Jo viduje bus didelė skliautuota salė su kupolu, o jos centre stovės Nefertitė. Niekada neatsižadėsiu karalienės galvos. Pranešimas papiktino Gėringą, kuris pareiškė vokiečių diktatoriui, kad „šis situaciją pavertė ypač pavojinga“, nes taip sumažino galimybę gauti Šiaurės Afrikos prielankumą reichui. Gėringo nepasitenkinimas Hitleriui nepadarė jokio įspūdžio. Fiureris, kad sušvelnintų egiptiečių nepasitenkinimą dėl atsisakymo sugrąžinti statulą, jiems pasiūlė paduoti į teismą dėl tariamos apgaulės archeologą (žydą), išvežusį biustą iš jų šalies. Suprantama, egiptiečiams archeologo nereikėjo, nes jie tenorėjo atgauti trokštamą skulptūrą. Hitleris baigė ginčus galutiniu argumentu, kuriam nebuvo įmanoma paprieštarauti: „Tai, kas yra Vokietijos rankose, Vokietijoje ir liks.“ Tie, kas gerai pažinojo nacių autokratą, suvokė, kad jis niekada neatiduotų biusto egiptiečiams, taigi nebuvo verta stengtis ir dėl jokių kitų meno kūrinių. Kadangi Hitleris neketino grąžinti jokių meno vertybių, jo nuostata dėl Nefertitės turėjo būti dar griežtesnė. Atrodo, kad „arijiški“ imperatorienės bruožai giliai pakerėjo Hitlerį. Savo kabinete jis turėjo nedidelę biusto reprodukciją, įrodančią diktatoriaus susižavėjimą.

Milo Venera tremtyje Po nesustabdomo vermachto* pergalės Prancūzijoje, Paryžius virto kiekvieno vokiečių kareivio svajonių miestu. Nors daugeliui jų viešnagė „šviesos mieste“ reiškė nenugalimą vyno, pramogų ir gražių moterų kombinaciją, tačiau, patenkinę savo šventinius troškimus, dėmesį atkreipdavo į ypatingą kultūrinę pasiūlą, kurią teikė Prancūzijos sostinė. Kaip ir dabar nėra turisto, kuris neplanuotų aplankyti Luvro muziejaus, taip ir tada daugiau nei 200 000 vokiečių kareivių, buvusių Paryžiuje, nenorėjo pra* Nors terminas Wehrmacht reiškia visas ginkluotąsias vokiečių pajėgas: sausumos kariuomenę (Heer), karines jūrų (Kriegsmarine) ir oro (Luftwaffe) pajėgas, dažniausiai yra vartojamas kaip sausumos pajėgų sinonimas. Toliau knygoje žodis bus vartojamas siaurąja reikšme.


antrasis pasaulinis karas

13

leisti progos įžengti į istorinį pastatą, stovintį ant Senos kranto, kuris saugo pasaulinės vertės kultūrines brangenybes, tokias kaip Džokonda, Nikė Samotrakė ar Milo Venera. Ši garsi statula reprezentuoja Venerą – Afroditę romėnų mitologijoje – meilės deivę. Vardas Milo kilo iš Egėjo jūros salos, kurioje ji buvo rasta 1820-aisiais metais, pavadinimo. Jos autorius nežinomas, tačiau manoma, kad tai didžio skulptoriaus Skopo mokinio kūrinys. Tai leidžia daryti išvadas, kad statula galėjo būti nulipdyta I ar II a. pr. Kr. Vis dėlto vokiečių lankytojai, Luvre žavėjęsi garsiąja statula, buvo didžiulės prancūzų apgavystės aukos. Skulptūra, kurią jie matė, nebuvo autentiška Milo Venera. Tikroji statula buvo gerai saugoma ir laukė vokiečių išvykimo iš Prancūzijos, kad vėl galėtų būti eksponuojama. Venera, kuria buvo žavimasi, tebuvo gipsinė reprodukcija! Iš tikrųjų, kai vokiečių tankai artėjo prie Paryžiaus, muziejaus vadovai, siekdami išvengti jos sunaikinimo ar pagrobimo ir pervežimo į Vokietiją, nusprendė perkelti skulptūrą į saugią vietą. Norėdami išlaikyti Venerą toliau nuo karo pasekmių, rūpestingai ją supakavo ir paslėpė Valensės pilies rūsiuose. Nors garsioji Venera nebuvo nacių trokštamas objektas, vėlesni įvykiai parodė, kad atsarga nebuvo perdėta, turint galvoje, jog nemažai meno kūrinių, priklausiusių prancūzų muziejams ar privatiems miesto gyventojams, ypač žydams, buvo pasisavinti, dažniausiai Gėringo, kuris, tapęs reicho maršalu ir antruoju fiurerio įpėdiniu, tokiu būdu sukaupė įspūdingą meno vertybių kolekciją*. * Grobimai iš okupuotų šalių, turtingų kultūra, buvo vienas iš pagrindinių nacių tikslų. Į Prancūziją buvo išsiųsta šešiasdešimties žmonių komanda, suformuota iš meno istorikų, vertinimo ekspertų ir fotografų. Jos misija buvo konfiskuoti, klasifikuoti ir supakuoti meno kūrinius, kurie vėliau buvo išsiųsti į Vokietiją. Nuo 1940-ųjų lapkričio iki 1944-ųjų liepos Trečiasis reichas pasisavino 203 privačias kolekcijas, dauguma jų priklausė žydų šeimoms, suskaičiuojama daugiau nei 20 000 objektų. Kaip sandėlis buvo naudojamas Jeu de Paume muziejus, esantis priešais Konkordijos aikštę Paryžiuje. Kūriniams gabenti buvo pasitelkti 29 geležinkelio konvojai, sudaryti iš 138 vagonų su 1 170 dėžių. Hitlerio tikslas buvo kartu su šiais kūriniais ateityje suformuoti austrų miesto Linco muziejaus fondą, tačiau nemaža kūrinių dalis pateko į Gėringo rankas, kuris, kaip pats prisipažino, troško „surinkti pačią didžiausią privačią kolekciją Europoje“. Apie tai Hansas Frankas, Lenkijos gubernatorius, kalbėjo per Niurnbergo teismą. Jis sakė: „Jei Gėringas būtų daugiau laiko skyręs oro pajėgoms ir mažiau meno kūriniams grobti, galėjo būti, kad aš čia ir nesėdėčiau.“


14

jesÚs hernÁndez

1944 metų rugpjūčio 25-ąją, sąjungininkams pergalingai įžygiavus į Paryžių ir baigus ketverius metus trukusią vokiečių okupaciją, jau niekas negalėjo sukelti pavojaus garsiajai statulai. Taip Milo Venera buvo išgelbėta iš „tremties“ drėgname rūsyje. Ji galėjo sugrįžti į Luvrą ir toliau visus žavėti, kaip ir pridera nuostabiajai deivei. Iki šiol sunku paaiškinti, kodėl nė vienas vokiečių meno ekspertas nepastebėjo grubaus falsifikato ir per visus tuos ketverius metus skulptūra išstovėjo ant pjedestalo autentiško kūrinio vietoje. Be to, keista, kad nebuvo svarstoma galimybė perkelti statulą į Vokietiją. Šis faktas stebina dar labiau turint galvoje tai, kas atsitiko 1944 metais, kai keli vokiečių kareiviai, pasiųsti į Graikiją, statydami įtvirtinimus atsitiktinai rado statulą traukinių stotyje Salonikų mieste. Darbams vadovavęs karininkas nusprendė radinį, kuris pasirodė esąs didžiojo Konstantinopolio laikų skulptūra, perduoti graikams, Propagandos ministerijai, Jozefui Gėbelsui leidus. Pasinaudojęs šiuo epizodu Jozefas Gėbelsas siekė sukurti įspūdį, kad vokiečių daliniai suinteresuoti klasikinės kultūros ir meno kūrinių išsaugojimu. Tačiau ši dovana, apie kurią Hitleris sužinojo iš spaudos*, išprovokavo jo įsiūtį. Fiureris davė įsakymą, kad nuo to momento visi Vokietijos kariuomenės rasti meno kūriniai turi būti perkelti į Vokietiją. Hitleris ne tik norėjo, kad svarbiausi meno kūriniai priklausytų reichui, bet ir paskelbė draudžiąs jų išvežimą iš šalies – kaip buvo nuspręsta Nefertitės biusto atveju. Panaši situacija buvo ir su 26 antikvariniais XVII ir XVIII a. ginklais, pagamintais Ispanijoje, konfiskuotais vokiečių kariuomenės prancūzų Šneider Kriuzoto mieste. Nepasikonsultavęs su Hitleriu, Vokietijos ambasadorius Madride paskelbė apie būsimą ginklų perdavimą Frankui, juos pristatydamas kaip „fiurerio dovaną“. Kai vokiečių diktatorius buvo informuotas apie šį įvykį, vėl buvo nepatenkintas ir pareiškė: „Tie žmonės mano vardu dovanoja dovanas, apie kurias nieko nežinau. Juo labiau, kad neturiu įpročio dovanoti istorinių daiktų. Aš dovanoju tik automobilius.“ * Naujiena pasirodė Völkischer Beobachter 1944-ųjų metų balandžio 4 dieną (aut. past.).


antrasis pasaulinis karas

15

Susidūręs su Hitlerio pasipriešinimu, vyriausiasis vermachto (OWK)* vadas davė įsakymą ginklų neperduoti, o Frankas jų nereikalavo. Tikriausiai jam buvo naudingiau likti be fiurerio dovanos, nes, vykstant karui, Frankui buvo naudingiau nedemonstruoti nuomonių skirtumų su nacistine Vokietija ir taip gauti sąjungininkų palankumą.

Pikasas nuginkluoja vokiečių ambasadorių Per vokiečių okupaciją Pablas Pikasas gyveno Paryžiuje. Nors daugelis jo draugų pabėgo dar prieš atvykstant vokiečių kariuomenei, garsusis dailininkas iš Malagos, nepaisydamas jokių dėl šio sprendimo galinčių kilti pavojų, nusprendė likti mieste, kuris jam suteikė galimybę atsiskleisti kaip menininkui. Vokiečiai puikiai žinojo, kad jis save tapatina su pralaimėjusia Ispanijos Respublika. Tai jį darė pavojingu asmeniu, galinčiu griebtis veiksmų prieš nacių valdžią. Tačiau, galbūt nustebinti nepaprasto Pikaso talento, stengėsi dailininko nepykdyti, o pats menininkas kruopščiai rūpinosi, kad jo dokumentai būtų visada tvarkingi ir vokiečiai neturėtų dingsties jo suimti. Prancūzai, kovoję prieš vokiečių valdžią, Pikasą gerbė ir laikė „vienu iš jų“, nors pats dailininkas per visą okupacijos laiką išliko rezistencinės kovos pakraštyje. Galiojant tokiam trapiam kompromisui tarp pasipriešinimo veikėjų ir dailininko, iš lūpų į lūpas keliavo pasakojimas apie nutikimą, parodantį, iš kur kilo ta didelė laisvės gynėjų pagarba Pikasui. Kartais gestapo agentai netikėtai atvažiuodavo ir patikrindavo dailininko studiją. Tai nebūdavo smurtiniai apsilankymai, tiesiog paprastas noras, prisidengus įprastomis pareigomis, pamatyti garsųjį dailininką. Taip pat į jo namus atvykdavo ir aukšti pareigūnai, norėdami sužavėti dailininką nacistiniais idealais ir už kolaboraciją siūlydami papildomus maisto ar anglies davinius. Vis dėlto vienintelis dalykas, kurį jiems pavykdavo gauti iš Pikaso, tai keli jo dovanoti atvirukai. Tai garsaus jo paveikslo Guernica**, įkvėpto baskų miesto, * Šiuo atveju terminas reiškia visas Vokietijos ginkluotąsias pajėgas: žemės, jūros ir oro. OKW (Oberkommando der Wermacht) savarankiškai vadovavo feldmaršalasVilhelmas Keitelis, tačiau ilgainiui tapo visiškai priklausomas nuo Hilterio valios (aut. past.). ** Guernica (isp.) – Gernika (baskų miesto pavadinimas).


16

jesÚs hernÁndez

iškentėjusio vokiečių lėktuvų Kondoro legiono bombardavimą 1937-ųjų balandžio 26 dieną, reprodukcijos. Kartą Pablo Pikaso studiją aplankė Vokietijos ambasadorius Paryžiuje Otas Abetcas. Su dideliu susidomėjimu apžiūrinėdamas ant sienos kabančią Guernica fotografiją ir nusiteikęs pralaužti ledus, mandagiai paklausė: – Ar tai jūsų kūrinys, monsieur Picasso? Į klausimą garsusis dailininkas sausai atsakė: – Ne, jūsų. Tik dviem žodžiais Pikasui pavyko atskleisti siaubą, kurį išgyveno beginklė Gernika per vokiečių aviacijos ataką, kokias vėliau teko patirti ir kitiems miestams: Varšuvai, Roterdamui ar Koventriui. Nors šis genialus atsakymas vertas būti tiesa, tačiau iš tikrųjų rimtai abejojama šios istorijos tikrumu. Bet kuriuo atveju šis pasakojimas tapo stimulu tiems, kurie Prancūzijoje kovojo prieš nacių priespaudą.

Pergalingas įžengimas į Kairą Kol Prancūzija buvo nacių priespaudoje, Vokietijos įtaka toliau plėtėsi ne tik Europoje, bet ir Šiaurės Afrikoje. 1942 metų vasarą niekas net negalėjo pagalvoti, kad vokiečiai, vadovaujami maršalo Ervino Romelio, jau buvo pakeliui į Kairą. Užėmus Tobruką, Afrikos korpusas ir italų kariuomenė turėjo laisvą kelią į Sueco kanalą. Dėl į Kairą skubančių vokiečių tankų Egipto sostinėje kilus panikai, britai pradėjo deginti visą oficialią dokumentaciją, kad tik ji nepatektų į priešo rankas. Musolinis tuo metu išgyveno prieštaringus jausmus. Viena vertus, jis jautėsi laimingas, nes nedaug trūko, kad pasiektų savo taip trokštamą tikslą išstumti britus iš Šiaurės Afrikos, kita vertus, puikiai suprato, kad Egipto užkariavimas, vadovaujant Romeliui, virs vokiečių pergale. Šiaip ar taip, dučė nebuvo pasirengęs lengvai atiduoti pergalės laurų vainiką. Apsvaigintas savo imperialistinių svaičiojimų, nusprendė raitas ant balto žirgo, skambant garsiajai Verdžio operai „Aida“, pats įžengti į Egipto sostinę. Vis dėlto britai, nepaisydami artėjančios didelės Romelio vadovaujamos kariuomenės, nesiruošė atiduoti Kairo be kovos. Taigi išsidėstę mažyčiame al


antrasis pasaulinis karas

17

Alameino kaime, britai tol priešinosi prieš nuožmius ir nesuvaldomus Ašies karius, kol Dykumos lapinas buvo priverstas persiorientuoti į gynybą ir visam laikui pamiršti galimybę užimti Egipto sostinę. Per šį mūšį tarp į nelaisvę paimtų italų buvo ir organizatoriai, turėję pasirūpinti pergalingu Musolinio įžengimu į Kairą. Britai negalėjo patikėti savo akimis, kai tarp belaisvių daiktų rado partitūras, instrumentus ir netgi kostiumus, skirtus pasipuošti per ceremoniją, kuri nepaisant didelių pasiruošimui skirtų pastangų, vis dėlto buvo atšaukta.

Čerčilis – dailininkas Paskutiniais ilgo gyvenimo metais nebuvo nieko keisto išvysti Čerčilį, susikaupusį prie drobės ir su smulkmenišku atsargumu tapantį peizažą. Ši atpalaiduojanti veikla jį lydėjo nuo pirmo bandymo tapyti per Pirmąjį pasaulinį karą. 1915-aisiais Čerčilis buvo neteisėtai pašalintas iš Jūrų ministerijos vadovo pareigų, nes buvo laikomas atsakingu už pralaimėjimą Galipolio mūšyje: per nepasisekusią karinę operaciją buvo bandyta amfibijomis prasiveržti per Dardanelų sąsiaurį ir užėmus Turkiją – tuo metu vokiečių sąjungininkę – pašalinti ją iš karo. Operacija pasisuko kita kryptimi, nei Čerčilio originaliai buvo suplanuota, būtent jis dėl patirtos nesėkmės tapo atpirkimo ožiu. Politikas buvo visiškai sugniuždytas ir išgyveno gilią depresiją. Nors jam pavyko išsaugoti savo postą Bendruomenių rūmuose, toks veiklus žmogus kaip Čerčilis negalėjo susitaikyti, kad buvo išstumtas iš pagrindinės politinės scenos. Kaip vėliau prisipažino, tai buvo juodžiausias laikas jo gyvenime. Čerčilio žmona, nuliūdusi dėl išsekusio vyro, padovanojo jam dėžutę dažų pradedantiesiems, vildamasi, kad tokia terapija padės praskaidrinti mintis ir sudėlioti viską į savo vietas. Nuo tada Čerčilis dalį savo laisvo laiko skyrė tapybai. Turint galvoje, kad tarpukario periodu jis Britanijos politinėje panoramoje buvo nustumtas į antraeilį planą, tokia situacija Čerčiliui leido skirti daugybę valandų savo meniniams sugebėjimams lavinti. Tačiau prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, visą šį laiką jis fanatiškai dirbo. Per šešerius karo metus jis nutapė tik vieną paveikslą. Tai įvyko per Ka-


18

jesÚs hernÁndez

sablankos konferenciją, po sėkmingo sąjungininkų išsilaipinimo 1942 metų lapkritį Šiaurės Afrikoje. Čerčilis ir Ruzveltas susitiko šiame Maroko mieste 1943-iųjų sausį. Taip pat buvo pakviestas ir Stalinas, tačiau pakvietimo atsisakė teigdamas, kad vadovauja baigiamosioms operacijoms Stalingrade. Kartu su Ruzveltu aplankęs įspūdingą Marakešo miestą, Čerčilis nusprendė dvi dienas pailsėti ir per jas nutapė paveikslą, kuriame pavaizdavo nuostabų saulėlydį, kokiu Maroke grožėjosi abu šalies vadovai. Kai tik paveikslas buvo baigtas, Britanijos ministras pirmininkas jį padovanojo Amerikos prezidentui. Čerčilio meniniai pomėgiai po metų tapo vienos žaismingos istorijos priežastimi. Jau pasitraukęs iš valdžios eksministras pirmininkas rengdavo konferencijas. Per vieną vizitą Jungtinėse Amerikos Valstijose susitiko su įtakingu leidėju Henriu Liusu, žurnalų Time ir Life įkūrėju, ir pokalbiui įsitaisė jo kabinete. Čerčilis nustebo pamatęs, kad Liusas turi vieną jo paveikslų. Abu ėmė išsamiai studijuoti paveikslo kompoziciją. Leidėjas, konstruktyviai nusiteikęs, pakomentavo: „Tai geras paveikslas, tačiau, manau, kad jam trūksta kažko pirmame plane, gal avies.“ Čerčilis, matyt, nesutikęs su pastebėjimu, nieko neatsakė ir pakreipė pokalbį kita tema. Praėjus kelioms dienoms, kai Čerčilis jau buvo grįžęs, Liusas sulaukė politikos veterano sekretorės iš Londono skambučio. Moteris prašė, kad jis atsiųstų paveikslą į Angliją. Leidėjas maldavo, jog sekretorė perduotų Čerčiliui jo atsiprašymą dėl pasakyto komentaro jo kabinete. Tačiau pastangos buvo bevaisės. Liusas neturėjo kitos išeities, tik išsiųsti paveikslą jo autoriui. Po kelių savaičių savo kabinete Liusas rado staigmeną – siuntinį, atsiųstą iš Anglijos. Tai buvo tas pats paveikslas, tačiau dabar su avimi pirmame plane.

Visi į teatrą! Antrasis pasaulinis karas tapo puikia reklama JAV teatrams, išdalijusiems amerikiečių kareiviams daugiau nei devynis milijonus nemokamų pakvietimų į spektaklius. Toks mastas, skirtas pagyvinti atostogų sugrįžusių kareivių laisvą laiką, populiarino šį laisvalaikio leidimo būdą. Net du trečdaliai kareivių anksčiau niekada nebuvo lankęsi teatre.


antrasis pasaulinis karas

19

Pakvietimų į spektaklius dalijimas nebuvo vienintelė pramoga, pasiūlyta namo sugrįžusiems vyrams. Kareiviai, kurie gyveno Nebraskoje, buvo maloniai nustebinti. Daugiau nei šimte vietinių barų ir restoranų visi atostogaujantys kareiviai galėjo nemokėdami nė vieno cento gerti gaiviuosius gėrimus. Tačiau vietinių gyventojų geranoriškumas buvo skirtas ne tik vietiniams; šimtai tūkstančių kareivių, kurie kirsdavo Nebraskos teritoriją traukiniu, taip pat turėjo teisę nemokamai gaivintis gėrimais pakeliui esančiose geležinkelio stotyse. O atostogaujančius vyrus, neturinčius artimųjų, šeimos kviesdavo sekmadieniais pietų. Ši ypatinga akcija buvo itin paplitusi Amerikos provincijos kaimuose. Tačiau daugiausia kareivių entuziazmo sulaukęs pasiūlymas – V-Girls arba Victory-Girls („Pergalės merginos“). Grupės jaunų savanorių merginų juos lydėdavo į pasilinksminimus, kad per tas kelias valandas vyrai pamirštų fronto sunkumus.

Nemoralus ¥Nosies menas´ Amerikiečiai Ramiojo vandenyno lėktuvų fiuzeliažus puošdavo meniškais kareivių piešiniais. Pagrindinis šių improvizuojančių menininkų įkvėpimo šaltinis negalėjo būti niekas kitas, tik tai, ko jie labiausiai ilgėjosi – pusnuogės merginos. Taip gimė vadinamasis „nosies menas“ (nose art), kurio pavadinimas reiškia lėktuvo dalį, išpuoštą nemirtingomis mūzomis. Daugybė lėktuvų gaudavo tokius moteriškus vardus kaip „Detroito gražuolė“ arba „Teksaso lėlytė“. Piešinys visada atitikdavo vardo reikšmę. Merginos, minimaliai apsirengusios kaubojiškais drabužiais, su maudymosi kostiumėliais ar tiesiog be rūbų puošdavo priekinę bombonešių B29 dalį. Tokiems paveikslėliams reikėdavo ne tik fantazijos ar įkvėpimo, bet ir dažų bei piešimo technikos išmanymo. Įgulos nariai tarp kareivių ieškodavo geriausių piešėjų bazėje, kuriems buvo mokama pagal susitarimą. Tačiau lėktuvus pervežus į Jungtines Valstijas taisyti, šių vyrų meniniams užmojams grėsdavo rimti išbandymai. Žinios apie provokuojančių piešinių egzistavimą pasiekė įvairias religines grupes, kurios, prisidengusios šventųjų vardais, vadino juos nepadoriais. Oro pajėgų vadas nenorėjo turėti problemų


20

jesÚs hernÁndez

su tomis grupėmis ir perdavė įsakymą akiplėšiškus piešinius nuo lėktuvų nuvalyti. Įgulų menininkams pasisekė, nes atsakingieji už oro pajėgų bazes įsakymo neskubėjo vykdyti, todėl lėktuvai ir toliau puikavosi įžūliais fiuzeliažų motyvais.

Rembrantas – nacių ikona? Praėjus keturiems amžiams nuo Rembranto (1606–1669) gimimo, garsaus olandų dailininko gyvenimas ir kūryba beveik neturi paslapčių. Vis dėlto nedaugelis težino, kad naciai per Žemutinių provincijų okupaciją, tapatindami dailininką su savo ideologija, bandė pasinaudoti jo asmenybe. Nacių agitatoriai Rembranto tapytuose paveiksluose, sukrečiančiuose šviesomis ir šešėliais, įžvelgė vaizdus, galinčius iliustruoti „kraujo ir žemės“ mitą, idėją, kad vokiško kraujo turintys žmonės jaučia stipresnį ryšį su žeme ir yra pranašesnės asmenybės. Hitleris ir kiti aukšto rango nacių pareigūnai kolekcionavo Rembranto kūrinius, nors dailininko mąstysenoje ir asmeninėje gyvenimo istorijoje nėra nė vienos detalės, kurioje būtų galima identifikuoti nacionalsocializmo principus, kokiais prabėgus keturiems amžiams buvo remtasi. Hitleris Rembrantą pasisavino tą pačią akimirką, kai išvydo paveikslą, pavadintą „Vyras su auksiniu šalmu“. Diktatorius tikino, kad paveikslas įkūnija tobulą herojiškumą, kuriuo privalėjo pasižymėti kiekvienas vokiečių kareivis. „Tai įrodo, kad Rembrantas buvo tikras arijas ir vokietis“, – pareiškė fiureris nė kiek neabejodamas. Taip pasitelkus nacių argumentus vokiečių okupacijos metais Olandijos pašto ženkluose imtas vaizduoti dailininko autoportretas. Buvo sukurta „Rembranto premija“, kuri būdavo skiriama menininkams už indėlį į nacionalsocialistų kultūrą, buvo parašyta opera bei nufilmuotas filmas apie garsųjį menininką. Vokiečiai taip pat norėjo įteisinti Rembranto gimimo dieną kaip Nacionalinę Olandijos dieną, liepos 15-ąją, taip perkeldami karalienės jubiliejaus šventę. Tačiau olandams mintis, kad šalies okupantai pasisavina jų tėvynainio atminimą savo nedoriems tikslams, nekėlė entuziazmo. Jie padarė viską, kad iš-


antrasis pasaulinis karas

21

saugotų genialaus menininko gerą vardą ir atsisakė minėti nacionaline šalies švente vokiečių paskelbtą dieną. Pasibaigus karui, vokiečių palikti ženklai ir pretenzijos pasisavinti menininko asmenybę buvo ištrintos, ir ši propagandinė veikla greitai pamiršta. Rembrantas buvo ištrauktas iš šios nelemtos įtakos, kuri galėjo neigiamai paveikti jo kūrinių vertinimą*.

Žmogus, apgavęs Gėringą Vokietijos karinių oro pajėgų vadas Hermanas Gėringas buvo aistringas meno gerbėjas. Nepasižymėjęs dideliu tapybos išmanymu, Gėringas taip ir nesužinojo, kad jo už beveik pusę milijono markių įsigytas olandų baroko dailininko Johaneso Vermerio (1632–1675) paveikslas „Neištikima moteris“, kaip atskleista po karo, yra falsifikatas. Falsifikuoto Vermerio paveikslo autorius buvo dailininkas, vardu Hanas Van Mecherenas (1898–1947). Šis menininkas tapė Olandijos klasikos meistrų tapybos stiliumi bei nuolat kovojo dėl dailės kritikų pripažinimo. Vieną dieną, bandydamas įsitikinti, jog ekspertai abejodami jo meniniais sugebėjimais apsirinka, nusprendė nutapyti Vermerio kūrinio kopiją. Vėliau falsifikavo dar tris „vermerius“ ir keletą kitų dailininkų kūrinių. Daugiau nei pusę savo gyvenimo juos nešdavo į turgų ir brangiai parduodavo. Kai į Olandiją įsiveržė naciai, šis apsukrus falsifikuotojus pasinaudojo Gėringo godumu. Kadangi Vermeriui priskiriama vos per trisdešimt darbų, todėl ir jų kainos tarp kolekcionierių yra astronominės. Van Mecherenas suprato, kad Gėringas už bet kokį Vermerio darbą sumokės tiek, kiek reikės. Pagaliau per vieną bankininką, palaikiusį gerus ryšius su okupantų kariuomene, reicho feldmaršalas kūrinį nusipirko. Gal būtų buvę teisingiausia Van Mecherenui duoti premiją už tai, kad jam pavyko apgauti nacių vadovą, visgi pokario Olandijos valdžia 1945 metų ge* Nors nacių bandymas pasisavinti Rembrantą sąmoningai olandų slepiamas, tačiau 2006 metais, 400 metų jo gimimo jubiliejaus proga, Olandijos rezistencijos muziejuje buvo surengta ekspozicija, kuria norėta priminti šią propagandinę veiklą. Joje tarp kitų eksponatų buvo ir pašto ženklų, kuriuose vokiečiai vaizdavo Rembrantą, filmas apie šį menininką, nufilmuotas 1941 metais, plakatai, skelbiantys „Nacionalinės Olandijos dienos“ datą, skirtą dailininko gimimui paminėti (aut. past.).


22

jesÚs hernÁndez

gužės 29 dieną jį suėmė. Menininkas buvo apkaltintas išdavyste, nes buvo manoma, kad jis pardavė Gėringui autentišką Vermerio paveikslą, priklausiusį kultūriniam Olandijos paveldui. Už tokį nusikaltimą jam grėsė kalėjimas iki gyvos galvos ar net mirties bausmė. Tačiau tų pačių metų liepos 12 dieną Van Mecherenas apstulbino meno pasaulį pranešdamas, kad jis yra tikrasis naciams perduoto paveikslo autorius. Iš tiesų falsifikatas buvo toks puikus, kad visi ekspertai, su kuriais buvo konsultuotasi, teigė, jog kalbama apie originalų Vermerio paveikslą. Kaltinamajam neliko nieko kito, kaip tik stebint olandų policininkams savo nekaltumą įrodyti nupiešiant kito Vermerio paveikslo („Jėzus tarp gydytojų“) kopiją. Apstulbinti agentai įsitikino, kad rezultatas buvo identiškas originalui. Vis dėlto, kai darbas buvo beveik baigtas, Van Mecherenas atsisakė jį baigti, pasendinant dažus, kad joks kitas menininkas negalėtų nukopijuoti senovinio padengimo patina būdo – pagrindinės jo paveikslų paslapties. Ekspertų įvykdyta išsami jo kitų kūrinių analizė ištraukė į dienos šviesą triukus, kuriuos Mecherenas naudojo falsifikacijoms. Van Mecherenas pirkdavo tos epochos beverčius paveikslus ir, norėdamas gauti originalią drobę, nuskusdavo dažus. Tada, kad pasendintų nutapytą paveikslą ir šis įgautų kelių amžių senumo išvaizdą, naudodavo cheminį produktą, pigmentą – fenolio formaldehidą, kuris nebuvo atrastas iki XIX a. Bet kuriuo atveju toks neįprastas savo meistriškumo stebint policijai įrodymas ne tik sudrebino meno pasaulį bei pasėjo abejones dėl Vermeriui priskiriamų kūrinių autentiškumo, bet ir pakeitė Van Mecherenui kritusių kaltinimų pobūdį. Kaltinimai išdavyste buvo pakeisti į kaltinimus falsifikavimu. 1947 metų gruodžio 12 dieną teismas paskelbė nuosprendį – dailininkui buvo skirti dveji metai kalėjimo. Nors bausmė nebuvo itin griežta, tikėtina, kad Van Mecherenui buvo sunku pripažinti, jog yra laikomas paprasčiausiu nusikaltėliu, nors ir įrodė savo nepaneigiamus meninius sugebėjimus. Prabėgus vos devyniolikai dienų nuo bausmės pradžios, jis mirė savo kameroje nuo širdies smūgio. Šiandien sufalsifikuotas Vermerio paveikslas, kurį buvo nusipirkęs Gėringas, yra saugomas Olandijos meno galerijos rūsiuose.


antrasis pasaulinis karas

23

Skaidrės ¥Dienai po rytojaus´ Tarp 1943-iųjų ir 1945-ųjų naciai 40 000 skaidrių įamžino reicho ir okupuotos Europos, daugiausia Austrijos, Čekoslovakijos, Lenkijos ir Rusijos, meno vertybes. Šis ambicingas planas, sudarytas Hitlerio, turėjo užtikrinti galimybę vos tik pasibaigus karui rekonstruoti per karą sunaikintus meno kūrinius. 1943-iųjų pavasarį fiureris pavedė Gėbelsui, savo ištikimam propagandos ministrui, suformuoti komandą iš fotografų, universitetų profesorių, chemikų ir istorikų, kuri sudarytų visų meninę ar istorinę vertę turinčių ir ypatingo išsaugojimo reikalaujančių objektų grafinę inventorizaciją. Sprendimas buvo priimtas po besitęsiančių sąjungininkų aviacijos bombardavimų reicho teritorijoje. Meno kūriniai ėmė nykti griuvėsiuose, vienintelis likdavęs liudytojas – nespalvotos fotografijos, kurios nebuvo patikimos reprodukcijos. Dirbti su naujausiomis aukštos kokybės medžiagomis, kad darbas kuo tiksliau atspindėtų meno kūrinių detales, buvo sudarytas naujas fotografų „legionas“. Dėl karo taikomų apribojimų fotografai buvo priversti naudotis Agfacolor Neu, kuri prekyboje pasirodė 1936 metais ir nebuvo naujausių technologijų pavyzdys. Vienintelis apribojimas, kuris buvo taikomas fotografams, – reikalavimas atidžiai fotografuoti pastatus iš lauko, kad gyventojai nesuprastų, jog šios atsargumo priemonės pasitelkiamos dėl artėjančių bombardavimų. Tai sukeltų išgąstį ir pralaimėjimo nuojautas. Fotografų komandai pavyko surinkti visapusišką freskų, sienų apdailos, gipso lipdinių, altorių, vienuolynų, pilių ir kitų monumentalių pastatų katalogą. Bombos, kritusios Vokietijos teritorijoje, ir gaisrai sunaikino šešiasdešimt procentų fotografijose įamžintų kūrinių. Tarp sunaikintų architektūrinių lobių  – ir ypač vertingos Dresdeno bažnyčios Frauenkirche frontono freskos, prarastos 1945 metų vasarį. Taip pat nieko neliko iš daugybės lubų, altorinių polichromuotų skulptūrų ir paveikslų kaimo bažnyčiose Rytų Prūsijoje – dabartinėse Lenkijos ir Rusijos teritorijose, kurių buvusios didybės vienintelis liudininkas – išlikusios vokiečių fotografijos.


įsigykite

knygą dabar

Profile for knygos.lt

Antrasis pasaulinis karas. Neįtikėtini faktai, likę istorijos vadovėlių paraštėse  

Knygos „Antrasis pasaulinis karas. Neįtikėtini faktai, likę istorijos vadovėlių paraštėse“ ištrauka

Antrasis pasaulinis karas. Neįtikėtini faktai, likę istorijos vadovėlių paraštėse  

Knygos „Antrasis pasaulinis karas. Neįtikėtini faktai, likę istorijos vadovėlių paraštėse“ ištrauka

Profile for knygos.lt
Advertisement