Vaida Pilinkienė
TARPTAUTINĖ EKONOMIKA: teorija ir užduotys
Autorius
Vaida Pilinkienė (KTU)
Recenzentai:
prof. dr. Daiva Labanauskaitė (Klaipėdos universitetas)
doc. dr. Algita Miečinskienė (Vilnius TECH)
Kalbos redaktorė
Rita Malikėnienė
Dizainerė-maketuotoja
Indrė Šalčienė
KTU Leidybos komisijos pritarta skelbti kaip vadovėlį
Studentų g. 54, LT-51424 Kaunas, Lietuva leidykla.ktu.edu
Be raštiško leidyklos „Technologija“ sutikimo nė viena šios knygos dalis jokiais tikslais ir jokiomis priemonėmis neturi būti kopijuojama
Bibliografinė informacija pateikiama
Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt
ISBN 978-609-02-1902-7
e-ISBN 978-609-02-1901-0
doi 10.5755/e01.9786090219010
© Leidykla „Technologija“, 2025
© e. knyga, 2025
Vaida Pilinkienė
TARPTAUTINĖ EKONOMIKA:
teorija ir užduotys
Vadovėlis
Kaunas | 2025
Įvadas 6
1 TARPTAUTINĖS PREKYBOS
MODELIAI IR TEORIJOS 8
1.1 Merkantilizmo teorija 9
1.2 Absoliučiojo ir lyginamojo pranašumo teorija 10
1.3 Ricardo modelis 11
1.4 Heckscherio ir Ohlino modelis. Leontjevo paradoksas 15
1.5 Heckscherio ir Ohlino modelį papildančios teoremos ir prielaidos 17
1.6 Naujoji tarptautinės prekybos teorija 22
1.7 Gravitacinis prekybos modelis 23
2 TARPTAUTINĖS PREKYBOS
POLITIKOS FORMOS IR PRIEMONĖS 28
2.1 Tarptautinės prekybos ribojimo tikslai ir argumentai 29
2.2 Tarptautinės prekybos politikos formos 30
2.2.1 Laisvoji prekyba 31
2.2.2 Protekcionizmas 32
2.2.3 Dempingas 35
2.2.4 Embargas 39
2.3 Tarptautinės prekybos politikos priemonės 42
2.3.1 Muitai 42
2.3.2 Ne tarifiniai ribojimai 49
3 TARPTAUTINĖ DARBO JĖGOS MIGRACIJA 61
3.1 Tarptautinės darbo jėgos migracijos samprata ir tipai 62
Turinys
3.2 Tarptautinės darbo jėgos migracijos teorijos 62
3.3 Tarptautinės darbo jėgos migracijos priežastys 66
3.4 Tarptautinės darbo jėgos migracijos poveikis 72
3.5 Protų nutekėjimo problema 77
4 MOKĖJIMŲ BALANSAS 84
4.1 Mokėjimų balanso samprata 85
4.2 Mokėjimų balanso formavimas ir struktūra 86
4.3 Mokėjimų balansą veikiantys makroekonominiai veiksniai 89
4.4 Mokėjimų balanso reguliavimo teorijos ir priemonės 90
4.5 Mokėjimų balanso krizė ir jos priežastys 94
4.6 Mokėjimų balanso krizės pasaulyje 96
5 TARPTAUTINIAI
EKONOMINIAI SUSITARIMAI IR ORGANIZACIJOS 101
5.1 Ekonominės integracijos samprata ir formos 102
5.2 Tarptautiniai ekonominiai susitarimai 105
5.2.1 Bendrasis susitarimas dėl muitų ir prekybos 105
5.2.2 Europos laisvosios prekybos asociacija 107
5.2.3 Šiaurės Amerikos laisvosios prekybos susitarimas 109
5.2.4 Pietryčių Azijos valstybių asociacijos laisvosios prekybos zona 110
5.3 Tarptautinės ekonominės organizacijos 112
5.3.1 Pasaulio prekybos organizacija 112
5.3.2 Pasaulio bankas 116
5.3.3 Tarptautinis valiutos fondas 119
5.3.4 Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija 122
5.3.5 Naftą eksportuojančių šalių organizacija 124
6 VALIUTŲ KURSAS IR
VALIUTŲ RINKOS 130
6.1 Valiutos kursas ir jį veikiantys veiksniai 131
6.2 Valiutų rinkos ir jų funkcijos 133
6.3 Valiutos kurso režimai 135
6.4 Tarptautinė valiutinė sistema 138
6.4.1 Aukso standartas 138
6.4.2 Breton Vudso sistema. Dolerio standartas 141
6.4.3 Tarptautinė valiutinė sistema po Breton Vudso sistemos žlugimo 143
6.5 Europos pinigų sistema ir euro įvedimas 146
6.6 Fiksuotųjų valiutos kursų zonų nauda ir kaštai 150
6.7 Pasaulio rezervinės valiutos 153
7 TARPTAUTINIAI INVESTICINIAI
SANTYKIAI 160
7.1 Tiesioginių užsienio investicijų samprata, objektai ir subjektai 161
7.2 Tiesioginių užsienio investicijų teorijos 163
7.3 Tiesioginių užsienio investicijų formos 165
7.4 Tiesioginių užsienio investicijų priežastys 167
7.5 Tiesioginių užsienio investicijų poveikis šalies ekonomikai 167
7.6 Tiesioginių užsienio investicijų skatinimo politika 169
7.7 Šalių kredito reitingai 172
8 ŠALIŲ EKONOMINĖS
GEROVĖS MATAVIMAI IR
TARPTAUTINĖ EKONOMINĖ POLITIKA 180
8.1 Ekonominė nelygybė, samprata ir priežastys 181
8.2 Ekonominės nelygybės vertinimo metodai 184
8.3 Šalių ekonominės gerovės matavimo rodikliai 185
8.4 Neformalios šalių grupės 187
8.5 Tarptautinė ekonominė politika 191
8.5.1 Tarptautinė ekonominė politika išsivysčiusiose šalyse 193
8.5.2 Tarptautinė ekonominė politika besivystančiose šalyse 194
Santrumpos 200
Literatūra 201
Dalykinė rodyklė 204
Apie autorę 207
Įvadas
Šiuolaikinę ekonomiką vis labiau veikia tarptautiniai ryšiai, kuriuos formuoja prekių, paslaugų, kapitalo ir žmonių judėjimas per valstybių sienas. Šie srautai, lydimi spartaus technologijų vystymosi ir skaitmenizacijos, skatina globalius ekonominius mainus bei kuria sudėtingą tarpusavio prekybinių, finansinių, gamybinių santykių tinklą. Globalizacija iš esmės transformavo ekonominių santykių pobūdį, verslo logiką, gamybos organizavimą ir net nacionalinių vyriausybių sprendimų priėmimo procesus. Tai reiškia, kad ekonominiai sprendimai vienoje pasaulio dalyje gali turėti greitus ir svarbius padarinius, kitoje – tiek teigiamus, tokius kaip investicijų ir technologijų plėtra, tiek neigiamus, tokius kaip muitų karai, ekonominiai šokai ar krizės. Auganti tarptautinė konkurencija, kylanti iš vis lengvėjančios prieigos prie užsienio rinkų, skatina įmones nuolat ieškoti efektyvesnių gamybos būdų, taikyti inovatyvias technologijas ir diegti lanksčias verslo strategijas, kurios padėtų išlikti konkurencingomis. Tuo pat metu valstybės susiduria su būtinybe peržiūrėti savo tarptautinę ekonominę politiką – nuo tarptautinės prekybos reguliavimo iki migracijos politikos – kad galėtų prisitaikyti prie sparčiai kintančios tarptautinės aplinkos ir apsaugoti savo ekonominius interesus pasauliniame kontekste. Eksporto rinkos šiandien tampa neatsiejama daugelio įmonių veiklos dalimi. Net ir mažos ar vidutinės įmonės, anksčiau veikdavusios tik vietiniu mastu, dabar dažnai įsitraukia į globalias vertės grandines – tiek kaip tiekėjai, tiek kaip paslaugų teikėjai ar partneriai. Vartotojų poreikiai formuojasi veikiami pasaulinių tendencijų, o gamintojai orientuojasi į kuo platesnę tarptautinę auditoriją. Dėl to vietinės ekonomikos vis labiau priklauso nuo pasaulinės paklausos, žaliavų prieinamumo, valiutų kursų svyravimų ir geopolitinių sprendimų.
Tarptautinės užsienio investicijos tampa esminiu šiuolaikinės ekonomikos elementu, atnešdamos ne tik kapitalą, bet ir pažangias technologijas, vadybos patirtį ir naujas darbo vietas. Kartu jos skatina ekonominį augimą, padeda modernizuoti infrastruktūrą ir gerina šalies mokėjimų balansą. Kita vertus, investuotojai dažnai diktuoja sąlygas, o šalių vyriausybės turi derinti užsienio kapitalo pritraukimą su vietinių interesų apsauga. Tuo pat metu migracija – tiek savanoriška, tiek priverstinė – keičia ne tik darbo rinkas, bet ir visuomenių struktūras. Vienose šalyse ji padeda spręsti kvalifikuotos darbo jėgos trūkumo problemas, kitose kelia iššūkių dėl socialinės integracijos, darbo užmokesčio spaudimo ar socialinių paslaugų apkrovos.
Visi šie reiškiniai atspindi tarptautinės ekonomikos kompleksiškumą ir dinamiškumą. Siekiant juos suprasti, būtina analizuoti ne tik teorinius modelius, bet ir realias situacijas, iššūkius bei galimybes, su kuriomis šiandien susiduria šalys, verslas ir visuomenės.
Šio vadovėlio tikslas – padėti studentams susidaryti holistinį požiūrį į tarptautinės ekonomikos procesus, suvokti istorinį kontekstą ir teorinį pagrindą, kartu parodant praktinį ryšį su šiuolaikinės ekonomikos ir globalizacijos iššūkiais, naujomis verslo
Vaida Pilinkienė
tendencijomis ir tarptautinės ekonominės politikos sprendimais. Įgiję tarptautinės ekonomikos žinių, būsimieji specialistai galės objektyviai vertinti tarptautinės ekonomikos procesus ir priimti pagrįstus sprendimus tiek verslo, tiek viešajame sektoriuje.
Vadovėlį sudaro aštuoni skyriai, kurių kiekvienas skirtas atskirai tarptautinės ekonomikos sričiai. Pirmame skyriuje nagrinėjama, kodėl vyksta tarptautinė prekyba ir kokią naudą ji teikia šalims. Aptariamos klasikinės ir šiuolaikinės tarptautinės prekybos teorijos ir modeliai, kurie padeda suprasti, kaip paskirstomi riboti ištekliai pasaulyje ir kokį poveikį tarptautinė prekyba daro ekonomikos augimui bei gerovei. Antrame skyriuje analizuojamos tarptautinės prekybos politikos formos, aptariama laisvosios prekybos ir protekcionizmo dilema, apžvelgiamos tarptautinės prekybos politikos priemonės – muitai, kvotos, eksporto subsidijos ir kitos netarifinės kliūtys. Trečias skyrius skirtas tarptautinės darbo jėgos migracijos analizei. Jame pateikiama tarptautinės migracijos samprata, aptariami migracijos tipai ir pagrindinės teorijos, nagrinėjamos migracijos priežastys ir padariniai. Ketvirtame skyriuje aiškinami mokėjimų balanso veikimo principai, struktūra bei mokėjimų balanso reguliavimo teorijos ir priemonės. Penktame skyriuje nagrinėjami svarbiausi tarptautiniai ekonominiai susitarimai ir organizacijos bei jų įtaka Lietuvos ekonomikai ir narystei. Tai leidžia suprasti, kaip tarptautinės taisyklės padeda koordinuoti valstybių veiksmus globalioje ekonomikoje. Šeštame skyriuje analizuojami valiutų kursai ir tarptautinės pinigų sistemos. Pateikiama valiutos kurso sąvoka, aptariami skirtingi jo režimai, jų privalumai ir trūkumai, peržvelgiama tarptautinės valiutinės sistemos istorinė raida, aptariama, kaip veikia rezervinės pasaulio valiutos. Septintas skyrius supažindina su tiesioginių užsienio investicijų samprata, teorijomis, formomis, nagrinėjamas tiesioginių užsienio investicijų poveikis šalies ekonomikai ir skatinimo politika. Aštuntas skyrius skirtas šalių ekonominės gerovės matavimams ir tarptautinei ekonominei politikai. Jame nagrinėjama ekonominė pajamų nelygybė tarp šalių ir jos vertinimo metodai bei indeksai, aptariamos neformalios šalių grupės, palyginama tarptautinė ekonominė politika išsivysčiusiose ir besivystančiose šalyse bei šalių ekonominiai iššūkiai, užtikrinant tvarų augimą bei integraciją į pasaulio ekonomiką. Kiekviename skyriuje pateikiami mokymosi tikslai ir rezultatai, savikontrolės klausimai, praktinės užduotys, atvejai, uždaviniai.
Vadovėlis parengtas remiantis autorės ankstesniais darbais: 2016 m. išleistu vadovėliu Tarptautinė ekonomika, taip pat mokomosiomis knygomis Tarptautiniai ekonominiai santykiai (2008 m.) ir Tarptautinių ekonominių santykių pagrindai (2003 m.).
Naujame leidinyje atnaujinta teorinė medžiaga, papildyta praktinėmis užduotimis –uždaviniais, atvejų analizėmis ir kitomis mokymuisi skirtomis priemonėmis.
Autorė tikisi, kad šiame vadovėlyje pateikta informacija bus vertinga tiek ekonomikos ir verslo studijų studentams, tiek praktikams, siekiantiems geriau suprasti tarptautinės ekonomikos veiksnių lemiamus verslo ar viešojo sektoriaus pokyčius.
Prof. dr. Vaida Pilinkienė
ekonomika: teorija ir užduotys
Tarptautinė
Vaida Pilinkienė
1TARPTAUTINĖS PREKYBOS MODELIAI IR TEORIJOS
Mokymosi tikslas – suprasti pagrindines tarptautinės prekybos teorijas ir modelius, jų priežastis, naudą, taikymo galimybes tarptautinėje rinkoje.
Mokymosi rezultatai:
• Gebėti apibūdinti merkantilizmo teorijos principus ir jos istorinę reikšmę formuojant valstybės ekonominę politiką.
• Suprasti absoliučiojo ir lyginamojo pranašumo teorijas bei Ricardo modelį.
• Gebėti paaiškinti Heckscherio ir Ohlino modelio esmę ir jo taikymo praktinius aspektus.
• Žinoti Leontjevo paradoksą ir jo priežastis.
• Gebėti paaiškinti naująją prekybos teoriją ir gravitacinį prekybos modelį.
Tarptautinės prekybos teorijos ir modeliai aiškina, kodėl šalys prekiauja tarpusavyje, kokie yra tarptautinės prekybos privalumai, kaip paskirstomi ištekliai ir kaip tai veikia ekonomiką. Jie padeda suprasti prekių, paslaugų, kapitalo ir darbo jėgos srautus tarp šalių bei jų poveikį gerovei, pajamų pasiskirstymui ir ekonomikos augimui.
Vaida Pilinkienė
1.1
MERKANTILIZMO TEORIJA
Vienas pirmųjų bandymų teoriškai paaiškinti tarptautinę prekybą ir jos gaunamą naudą buvo XV–XVIII a. vyravusi merkantilizmo teorija. Merkantilistai pasisakė už valstybės siekį didinti turtus, grindžiamus aukso ir sidabro atsargomis. Kad pasiektų šį tikslą, valstybės stengėsi daugiau eksportuoti, negu importuoti. Norint išlaikyti pinigus šalyje, buvo uždrausta juos išvežti į užsienį. Visus pinigus, gautus pardavus prekes, užsieniečiai turėjo išleisti vietiniams gaminiams pirkti.
Bene svarbiausias merkantilistų pasiekimas – aktyvaus prekybos balanso sąvokos įvedimas į tarptautinę prekybą. Kad užtikrintų aktyvų prekybos balansą, valstybė apribodavo užsienio prekių įvežimą – uždėdavo muitus, skatindavo šalyje pagamintų prekių išvežimą ir subsidijuodavo vietinės produkcijos gamintojus.
Svarbų vaidmenį merkantilistinėje politikoje atliko kolonijos. Jos būdavo verčiamos importuoti prekes joms nepalankiomis sąlygomis, eksportuoti tik nebrangias žaliavas, gamybą apriboti arba net sustabdyti, kad sumažėtų konkurencija. Tai, kad merkantilizmo doktrina turėjo daugybę kartais net dirbtinių ribojimų, lėmė jos kritiką. Pagrindiniai merkantilizmo kritikai buvo Adamas Smithas ir Davidas Hume’as. Jų kritikuoti merkantilistų teiginiai yra šie:
• Aukso kaupimas negali būti tapatinamas su šalies turtu. Šis teiginys yra ydingas, nes ilgalaikės aukso įplaukos, užtikrinančios teigiamą mokėjimų balansą, sukelia pinigų pasiūlos augimą, dėl ko didėja kainos ir darbo užmokesčiai. Tai sumažina šalies prekių konkurencingumą tarptautinėje rinkoje, taigi eksportas pabrangsta ir santykinai atpinga importas. Tai neišvengiamai veikia mokėjimų balansą, jis tampa pasyvus arba neigiamas. Esant pasyviam mokėjimų balansui, išvežama aukso iš šalies, tada sumažėja pinigų pasiūla, kainos ir darbo užmokestis, padidėja šalies prekių konkurencingumas užsienio rinkoje. Vadinasi, šalis negali nuolat išlaikyti aktyvaus prekybos balanso, nes tam trukdys vidiniai ekonominiai veiksniai.
• Daugybė dirbtinių ribojimų neigiamai veikia tarptautinės prekybos plėtrą. Protekcionistinių muitų tarifų taikymas importuojant pramonines prekes ir valstybinis eksporto skatinimas ribojo tarptautinės prekybos naudą. Merkantilistai nesuprato, kad vienos šalies praturtėjimas gali vykti ne tik nuskurdinant kitas, su kuriomis ji prekiauja. Jie nesugebėjo įvertinti, kad tarptautinė ekonomika vystosi, todėl šalies vystymasis galimas ne tik perskirstant turimus turtus, bet ir juos didinant.
• Nauda tik metropolijoms. Merkantilizmo teorija buvo skirta metropolijoms praturtėti, todėl prekybos reguliavimas pagal šią teoriją sukėlė didžiulį nepasitenkinimą kolonijose ir tapo viena iš karo už nepriklausomybę Šiaurės Amerikoje priežasčių.
ekonomika: teorija ir užduotys
Tarptautinė
Vaida Pilinkienė
Vis dėlto merkantilistų indėlis į tarptautinės prekybos teoriją neliko nepastebėtas. Jie pirmieji įrodė tarptautinės prekybos reikšmę šalių ekonomikai, sukūrė protekcionizmo teorijos pagrindus, įrodė valstybės svarbą prekybinių mainų kontekste.
1.2
ABSOLIUČIOJO IR LYGINAMOJO
PRANAŠUMO TEORIJA
Tarptautinės prekybos prielaidos ir gaunama nauda skatina tarptautinius šalių mainus. Kiekviena šalis specializuojasi tiekti tą produktą, kurio gamyboje ji turi absoliutųjį pranašumą.
Absoliučiojo pranašumo teoriją sukūrė škotų ekonomistas ir filosofas Adamas Smithas (1723–1790). Pasak A. Smitho, absoliutusis pranašumas – tai gebėjimas pagaminti produkcijos vienetą mažesnėmis darbo sąnaudomis nei kitose šalyse.
A. Smithas sukritikavo merkantilistų idėjas ir nurodė, kad šalies turtas priklauso ne tiek nuo jos sukaupto aukso kiekio, kiek nuo gebėjimo gaminti baigtines prekes ir teikti paslaugas. Todėl pagrindinis šalies tikslas – ne įsigyti aukso, bet plėtoti gamybą darbo pasidalijimo ir kooperacijos pagrindu. Tai gali būti pasiekta tokiomis sąlygomis, kai gamintojai turi absoliučią ekonominę laisvę ir gali savarankiškai pasirinkti veiklos pobūdį.
Absoliučiojo pranašumo teorija pagrįsta gana hipotetinėmis prielaidomis, t. y. prekiauja tik dvi šalys, gaminamos tik dvi prekės, vyrauja laisvoji prekyba, naudojamas tik vienas gamybos veiksnys – darbas, kuris nėra mobilus tarp šalių, be to, šalyse vyrauja visiškas užimtumas ir tobula konkurencija.
Šios sąlygos gerokai supaprastina teorijos taikymą ir rezultatų interpretaciją, tačiau paaiškina, kad šaliai gali būti naudinga ne tik parduoti, bet ir pirkti prekes užsienio rinkoje. Anot A. Smitho, jeigu prekyba nebus apribojama, šalis pradės specializuoti ir gaminti tą produkciją, kurios gamyboje turi konkurencinį pranašumą. Šalies ištekliai pereis į rentabilias šakas, nes ji negalės konkuruoti nerentabiliose šakose. Specializacija leis šalims padidinti darbo našumą. Suprantama, kad darbo jėga taps kvalifikuotesnė, darbuotojai nepraras laiko gamindami kitos rūšies produkciją, ilgalaikė vienarūšės produkcijos gamyba užtikrins darbo ir gamybos metodų efektyvumą.
Taigi absoliučiojo pranašumo teorija teigia, kad šalys eksportuoja tas prekes, kurias geba gaminti mažesnėmis darbo sąnaudomis vienam produkcijos vienetui (gamyboje jos turi absoliutųjį pranašumą) ir importuoja tas prekes, kurias kitos šalys geba gaminti mažesnėmis darbo sąnaudomis vienam produkcijos vienetui (gamyboje absoliutųjį pranašumą turi kitos šalys).
Vaida
Tačiau kokią produkciją gaminti šalis turi specializuotis? A. Smithas manė, kad į šį klausimą padės atsakyti rinka, tačiau būtina atsižvelgti į šalies:
• natūralų pranašumą. Šalis, gamindama produkciją, gali turėti natūralų pranašumą dėl klimato sąlygų ir gamtinių išteklių. Kuo didesni dviejų šalių klimato sąlygų skirtumai, tuo didesnį natūralų pranašumą jos turės, prekiaudamos viena su kita;
• įgytą pranašumą. Jis susijęs su technologijos tobulinimu ir aukšta darbuotojų kvalifikacija. Šiuo metu didelę prekių apyvartos dalį sudaro jau pagaminti gaminiai ir paslaugos. Šių prekių gamybos pasiskirstymas labiausiai susijęs su įgytu pranašumu, kurį lemia gamybos technologija. Gamybos technologijos pranašumas reiškiasi gebėjimu gaminti sudėtingą ir įvairią produkciją, taip pat daug efektyviau gaminti vienarūšę produkciją.
Tačiau specializaciją lemia ir lyginamasis pranašumas. Šalys gali gauti naudą iš tarptautinės prekybos tada, kai skiriasi alternatyvieji prekių gamybos kaštai.
Prekės alternatyvieji kaštai – tai tas kitų prekių kiekis, kurį tenka sunaudoti, kad šios prekės būtų pagaminta vienu vienetu daugiau.
Alternatyvieji kaštai matuojami nauda arba pajamomis, kurios būtų gautos naudojant tuos išteklius kitam, geriausiam iš galimų, tikslui. Tarkime, Lietuvai naudingiau būtų importuoti apelsinus, o ne juos auginti savo šalyje, kas reikalautų kur kas daugiau papildomų išlaidų negu siektų apelsinų transportavimo kaštai. Kaštus, kuriuos Lietuva turėtų skirti apelsinams auginti, daug efektyviau būtų galima panaudoti, tarkim, baldų gamybai. Plėtojant tarptautinę prekybą (pavyzdyje – apelsinų ir baldų) apelsinų alternatyvieji kaštai suprantami kaip tas baldų kiekis, kuris galėtų būti pagamintas Lietuvoje naudojant išteklius, reikalingus tam tikram apelsinų kiekiui išauginti. 1.3
RICARDO MODELIS
Alternatyvieji kaštai padeda nustatyti skirtingų prekių santykinę vertę ir geriau suprasti lyginamojo pranašumo dėsnį. Šį dėsnį 1817 m. suformulavo anglų ekonomistas Davidas Ricardo’as (1772–1823).
Remiantis lyginamuoju pranašumu, šalys specializuoja tokių prekių gamybą ir eksportą, kurias gali gaminti santykinai mažesniais kaštais negu kitos šalys. Lyginamojo pranašumo teoriją iliustruoja Ricardo modelis. Jis paaiškina, kaip šalys gali turėti naudos iš prekybos, net jei viena iš jų yra absoliučiai efektyvesnė gamindama visas prekes. Ricardo modelis remiasi tokiomis prielaidomis: prekiauja dvi šalys, gaminamos dvi prekės, prekių gamybos efektyvumą lemia technologija ir darbo produktyvumas, darbo jėga – vienintelis gamybos veiksnys, darbo jėga yra visiškai mobili šalies viduje, vyrauja visiškas užimtumas ir tobula konkurencija.
Tarptautinė ekonomika: teorija ir užduotys
Ricardo modelį galima panagrinėti pasitelkus šį pavyzdį. Tarkim, dvi šalys X ir Y gamina dvi prekes: kostiumus ir batus. Šių prekių gamybos efektyvumą lemia technologija ir darbo našumas, o darbo jėga – vienintelis gamybos veiksnys. Šių prekių gamybos technologija ir kaštai pateikti 1.1 lentelėje.
Matome, kad Y šalies darbo našumas mažesnis abiejų prekių gamyboje, nes vieno kostiumo gamyba trunka 90 val., batų poros – 6 val., o X šalies – atitinkamai 45 ir 5 val.
1.1 lentelė. Darbo laiko sąnaudos ir gamybos kaštai X ir Y šalyse
Darbo sąnaudos vienam gaminiui, val./vnt.:
• Kostiumas 45 90
• Batai 5 6
Valandinis darbo užmokestis 6 2
Produkcijos vieneto kaštai:
• Kostiumas 270 (45×6) 180 (90×2)
• Batai 30 (5×6) 12 (6×2)
X šalyje, palyginti su Y šalimi, darbo poreikis yra absoliučiai mažesnis abiem prekėms. X šalyje darbas yra santykinai našesnis, gaminant kostiumus negu batus. Kostiumų gamyba Y šalyje užtrunka 2 kartus (90/45) ilgiau negu X šalyje, o batų gamyba – 1,2 (6/5) karto ilgiau. Būtent šie santykiniai darbo našumo skirtumai yra tarptautinės prekybos pagrindas. Kitaip tariant, X šalis turi absoliutųjį pranašumą tiek batų, tiek kostiumų gamyboje. Remiantis absoliučiojo pranašumo teorija, jeigu kiekvienos šalies specializacija – gaminti prekę, kurios gamyba toje šalyje yra santykinai pigesnė, tai per abi šalis bus pagaminta daugiau abiejų prekių.
Lyginamojo pranašumo pasekmės. Kaip matome iš 1.1 lentelės, X šalis turi absoliutųjį pranašumą gamindama abi prekes žemesnėmis darbo sąnaudomis. X šalyje kostiumai kainuoja 270 USD, o batų pora – 30 USD. Vadinasi, kostiumui pagaminti reikia 9 (270/30) kartus daugiau laiko nei batams. Y šalyje, kur kostiumo gamybos kaštai yra 180 GBP, o batų 12 GBP, kostiumui pagaminti reikia 15 (180/12) kartų daugiau laiko negu batams. Vadinasi, atsisakius 9 porų batų, X šalis pagamins kostiumą. Taigi kostiumo alternatyvieji kaštai X šalyje lygūs 9 batų poroms, o batų poros alternatyvieji kaštai lygūs 1/9 kostiumo (1.2 lentelė). Y šalyje kostiumo alternatyvieji kaštai lygūs 15 porų batų, o batų poros alternatyvieji kaštai sudaro 1/15 kostiumo. Vadinasi, kostiumo alternatyvieji kaštai yra žemesni X šalyje, o batų alternatyvieji kaštai – mažesni Y šalyje. X šalis turi lyginamąjį pranašumą kostiumų gamyboje (1/9>1/15) , o Y šalyje – batų (9<15).
Rodiklis X šalis, USD Y šalis, GBP
Vaida
1.2 lentelė. Prekių alternatyvieji kaštai
Rodiklis X šalis Y šalis
Produkcijos vieneto vidutiniai kaštai:
• Kostiumas 270 USD 180 GBP
• Batai 30 USD 12 GBP
Alternatyvieji kaštai:
• Kostiumo alternatyvieji kaštai, batais 9 (270/30) 15 (180/12)
• Batų alternatyvieji kaštai, kostiumais 1/9 (30/270) 1/15 (12/180)
Lyginamojo pranašumo principas taikomas:
1 daugiau nei dviem prekėms;
2 dėl skirtingo gamybos veiksnių santykio.
Pirmuoju atveju, t. y. kai minėtas principas taikomas daugiau nei dviem prekėms, galima panagrinėti tokią situaciją: X ir Y šalys gamina kelias prekes, pavyzdžiui, kompiuterius, automobilius, TV, tekstilės gaminius ir kt.
1.3 lentelė. Įvairių prekių darbo poreikiai ir lyginamasis pranašumas
Pavadinimas
Santykinis darbo poreikis X šalyje (Y šalies atžvilgiu)
Santykinis darbo poreikis Y šalyje (X šalies atžvilgiu)
Kaip matyti iš 1.3 lentelės, X šalis turi didžiausią lyginamąjį pranašumą kompiuterių gamyboje, nes darbo sąnaudos produkcijos vienetui pagaminti X šalyje, palyginti su Y šalimi, yra mažiausios. Žvelgiant iš kairės lentelės pusės į dešinę, X šalies įgytas lyginamasis pranašumas mažėja.
Priešingai, Y šalis didžiausią lyginamąjį pranašumą įgyja gamindama batus. Žvelgdami iš lentelės dešinės pusės į kairę, matome, kad Y šalies lyginamasis pranašumas mažėja, t. y. X šalies gamintojai dirba efektyviau, palyginti su Y šalies gamintojais.
Tarptautinė
Vaida Pilinkienė
Antruoju atveju, kai atsiranda lyginamasis pranašumas dėl skirtingo santykio tarp gamybos veiksnių, santykinai geresnis aprūpinimas vienu iš gamybos veiksnių leidžia racionaliau jį panaudoti prekės gamyboje ir ta prekė tampa santykinai pigi.
Panagrinėkime X ir Y šalis. Tarkime, X turi absoliučiai daugiau kapitalo ir darbo jėgos bei santykinai daugiau kapitalo, tenkančio vienam darbininkui negu Y šalis. Vadinasi, X šalyje kapitalo aprūpinimas darbo jėga čia mažesnis. Be to, X šalyje santykinai pigiau bus naudoti kapitalą (nes jo daugiau) nei darbo jėgą, o Y šalyje atvirkščiai. Todėl darbui imlios prekės X šalyje kainuos santykinai brangiau nei kapitalui imlios prekės ir atvirkščiai. Prekės, kurias gaminant naudojama santykinai daugiau gamybos veiksnio, bus santykinai pigesnės. Tokios prekės bus gaminamos toje šalyje, kuri turi šį pranašumą. Vadinasi, X šalyje, kurioje santykinai didesnė kapitalo pasiūla, eksportuos kapitalui imlias prekes, pvz., automobilius, į Y šalį. Y šalis, kurioje yra pakankamai darbo jėgos, eksportuos darbui imlias prekes, pvz., tekstilės gaminius, į X šalį.
Taigi yra du pagrindiniai lyginamojo pranašumo dėsnio paaiškinimai:
1 Tarptautinių skirtumų atsiranda gamybos technologijose dėl produktyvumo ir darbo sąnaudų poreikio skirtumo.
2 Jeigu šalys turi galimybę naudoti panašią ar tą pačią technologiją ir nesiskiria produktyvumu, lyginamasis pranašumas atsiranda dėl skirtingų santykinių kainų šalių viduje, nes santykiniai gamybos veiksnių kaštai šalyse skiriasi. Nors lyginamojo pranašumo teorija logiška ir paprasta, ji gali būti taikoma ir ekonominio klestėjimo laikotarpiu, kai mainų santykis, kainos ir darbo užmokesčiai yra tarpusavyje susiję, ekonomika stabili ir prekyba tarp šalių netrukdoma. Tačiau ši teorija negali paaiškinti kai kurių nestabilios ekonomikos procesų, pavyzdžiui, pasaulinių ekonomikos krizių metu. Lyginamojo pranašumo teorija ignoruoja tarptautinės prekybos poveikį pajamų pasiskirstymui šalies viduje, bet kokius kainų, darbo užmokesčio ir infliacijos svyravimus, tarptautinį kapitalo judėjimą. Be to, nėra atsižvelgiama į tokius ribojimus kaip transporto kaštai, muitai ir pan., kurie gali būti santykinai dideli ir daryti neigiamą įtaką prekybos tam tikromis prekėmis efektyvumui (Husted ir Melvin, 2013; Senga ir kt., 2017).
Atsižvelgus į šiuos apribojimus, tarptautinės prekybos teorija buvo patobulinta. Neoklasikinės ekonomikos atstovai ją papildė transportavimo kaštais, pripažino, kad įvairių šalių gamybą lemiantys veiksniai nėra pastovūs ir pabrėžė masto ekonomijos svarbą prekybai. Atkreiptas dėmesys ir į dinamišką lyginamojo pranašumo pobūdį, o kuriant atitinkamą teoriją remtasi matematiniais metodais ir statistiniais duomenimis. Į gamybos kaštus įtraukus ne tik darbą, bet ir kitus gamybos veiksnius, buvo suformuluota santykinių gamybos veiksnių samprata (Sawyer ir Sprinkle, 2020). Prekybos ir kitiems terminams paaiškinti į klasikinės prekybos teoriją įtraukti pagrindiniai neoklasikinės ekonomikos teorijos teiginiai – ribinio naudingumo ir bendrosios pusiausvyros teorijos
Vaida Pilinkienė
Vaida Pilinkienė
1.4
HECKSCHERIO IR OHLINO MODELIS. LEONTJEVO PARADOKSAS
Heckscherio ir Ohlino modelio (angl. Heckscher–Ohlin model) principai buvo suformuluoti dviejų švedų ekonomistų: Elio Heckscherio (1899–1979) ir Bertilio Ohlino (1879–1952).
Remiantis Heckscherio ir Ohlino modeliu, šalis turi lyginamąjį tos prekės gamybos pranašumą, kur intensyviai naudojami santykinai gausūs šalies ištekliai.
Norint geriau suprasti aptariamą modelį, nagrinėjamos šios prielaidos:
1 Visiems gamintojams įmanoma tokia pati technologija. Tokiu būdu ignoruojami gamybos kaštų pranašumai, kildinami iš technologijos skirtumų.
2 Nepaisoma vartotojų polinkių skirtumų. Manoma, kad didžioji prekybos dalis sieja panašios raidos tautas, vartotojų polinkiai priklauso nuo ekonomikos raidos lygio, todėl panašaus ekonominio išsivystymo ir panašių gyvenimo standartų šalys turi panašius polinkius.
3 Rinkos yra konkurencinės. Konkurencinės rinkos sąvoka dažnai siejama su tobulos konkurencijos modeliu, kai kiekvienas ūkio dalyvis paklūsta kainai arba rinkos kaina nuo jokio pavienio jos dalyvio veiksmų nepriklauso – ją lemia visų dalyvių veiksmai, o kiekvienas vartotojas ar gamintojas rinkos kainai gali turėti tik menką poveikį. Tačiau praktikoje tobulos konkurencijos rinka egzistuoti negali, todėl konkurencine galima laikyti tokią rinką, kurioje pavieniai pirkėjai ir pardavėjai negali paveikti kainų, nes manoma, kad kiekvienas atskirai užima tik labai nedidelę rinkos dalį. Kitaip tariant, šis modelis netinka nei monopolinei, nei oligopolinei rinkai.
4 Eksportui skirtos prekės vieneto alternatyvieji kaštai didėja dėl šalyje vis augančios specializacijos, kitaip tariant, egzistuoja specializacijos laipsnio riba
5 Vartojami tik du gamybos veiksniai – darbas ir kapitalas
Heckscherio ir Ohlino modelio esmė ta, kad kiekviena šalis turėtų specializuotis gaminti ir eksportuoti tas prekes, kurių gamybai reikia gausiai turimo gamybos veiksnio, o importuoti prekes, kurių gamybai reikia santykinai riboto gamybos veiksnio. Pradėjus šalims prekiauti tarpusavyje, prekybos poveikis kainoms apibūdinamas taip:
• Kapitalo gausiose šalyse kapitalo grąža mažėja, nes didėja kapitalui imlių prekių pasiūla.
• Darbo gausiose šalyse darbo užmokestis kyla, nes darbo imlių prekių gamyba didėja.
• Prekyba suvienodina santykines kainas – šalyse, kurios prieš tai turėjo skirtingus kainų santykius dėl ribotų išteklių, prekyba padeda išlyginti kainų skirtumus.
Tarptautinė ekonomika: teorija ir užduotys