Šikšnosparnis ir dvi žebenkštys

Vieną dieną šikšnosparnis atsidūrė žebenkšties, kuri iš visos širdies nekentė pelių, oloje. Jį pamačiusi, žebenkštis piktai tarė:

– Kaip tu drįsti ateiti į mano namus! Gerai į mane pažiūrėk: aš esu žebenkštis! O tu esi pelė! Prie dviejų pridėk du ir suprasi, kad tavęs laukia baisus galas.

Šikšnosparnis nedrąsiai atsakė:

– Ponia, dėl manęs jūs klystate. Aš net nežinau, kas yra pelės. Aš esu paukštis ir, kaip visi paukščiai, skraidau po dangų! Ar pelės moka skraidyti?

Žebenkštis sudvejojo, tačiau šikšnosparnis taip įtikinamai kalbėjo, kad jinai jį paleido.

Šį kartą jis išsisuko!

Vis dėlto netrukus tas pats šikšnosparnis (tikriausiai jis buvo gana nerūpestingas) įskrido į kitos žebenkšties urvą, o ši negalėjo pakęsti paukščių.

Žebenkštis grėsmingai priartėjo prie šikšnosparnio ir piktai sušuko:

– Kvailas gyvi, kaip drįsti įsilaužti į mano namus! Visi miške puikiai žino, kad negaliu pakęsti paukščių! Tuojau tave pričiupsiu! – Tai sakydama ji letena prispaudė šikšnosparnį.

Vargšelis drebėjo iš baimės, tačiau atsakė:

– Mano malonioji ponia, negi matote plunksnas ant mano kūno? Klystate dėl manęs. Aš – ne paukštis! Gerai įsižiūrėkite į mane: aš esu peliukas!

Žebenkštis gerai į jį įsižiūrėjo. Gali būti, kad šitas gyvis – iš tikrųjų peliukas! Ir žebenkštis jį paleido.

Jis ir vėl ištrūko gyvas!

Gyvenime labai svarbu mokėti įtikinti, ir daug kas sugeba, kaip patys sako, sėdėti ant dviejų kėdžių vienu metu!

Šiandien jie garbina karalių, rytoj šlovins respubliką, tačiau nuolatos bus tribūnose!