Lapinas ir leopardas

Vėsią pavasario dieną medžiodami miške susitiko lapinas ir leopardas.

Jie pasisveikino ir susimąstę pažvelgė vienas į kitą. Lapino kailis buvo rusvas ir blizgantis, o uodega – mažų mažiausiai didinga. Jo tamsios, žvitrios akys ryškiai žybčiojo mažame snukutyje.

Leopardas buvo lieknas, tačiau tvirtas, galingas, grakštus ir išdidus. O jau kailio gražumas! Negalėjai atsižiūrėti. Visas žvilgantis, nutaškuotas tamsesnėmis dėmėmis, kuriose žaidė pro medžių šakas blyksintys saulės spinduliai.

Buvo akivaizdu, kad kiekvienas iš jų manė esąs gražesnis už kitą.

Tad, atspėjęs, ką galvoja lapinas, leopardas tarė:

– Nė nemanyk, kad prilygsti man savo grožiu. Tai neįmanoma! Pažvelk į mane: aš stiprus, mano kūnas puikiai sudėtas. Gražesnio kailio už mano nerasi visame miške. Net saulė nušviečia jo raštą, kad labiau pasigrožėtų!

Lapinas nusišypsojo ir atšovė:

– Tikriausiai juokauji! Pažvelk į mane: mano kailis tankus ir blizgantis, šiltos aukso spalvos, nuostabiai žaižaruojantis saulėlydžio atspalviais. Aš esu grakštumo įsikūnijimas. Be to, net neįmanoma palyginti tavo varganos uodegos su manąja.

Leopardas paniekinamai nusijuokė, aiškiai parodydamas, kad nesutinka.

– Tai visai nereikšminga! – atsiduso jis. – Aš visada būsiu stipresnis ir gražesnis už tave.

Lapinas suprato, kad, jeigu jie kalbėsis tik apie išvaizdą, ginčysis visą amžinybę.

Tad tarė leopardui:

– Mano brangus drauge, aš turiu savybę, kuria tu man niekada neprilygsi. Tai proto grožio požymis – supratingumas.

Tai taręs, jis nuėjo palikdamas bežadį leopardą.