Sotus vilkas

Vieną dieną vilkas aptiko neapdairiai po medžiu medžiotojo paliktą laimikį. Kokia puiki diena! Jis nukniaukė laimikį ir karališkai prisikimšo pilvą. Sotus ir patenkintas jis išėjo į mišką pasivaikščioti ir sudeginti vienos kitos kalorijos. Po kurio laiko jam pasipainiojo jauna avelė, nerūpestingai nuklydusi nuo bandos. Vargšelė vos ne mirtinai išsigando, pamačiusi vilką sustingo ir nebegalėjo pabėgti. Vilkas buvo pagarsėjęs kaip nepasotinamas plėšrūnas. Taigi gal todėl, kad tokia jo prigimtis, o gal nenorėdamas prarasti reputacijos, jis staigiai prišoko prie avelės ir prispaudė ją letena. Tačiau pamatęs, kaip ji dreba, suprato, kad visai nėra alkanas, nes ką tik paėdė. Tad kaip jam dabar išsisukus? Kaip pasiteisinti paleidus grobį, kad kiti miško žvėrys nepradėtų dvejoti jo plėšrumu? Jis sugalvojo iš tiesų neįprastą sprendimą. Vilkas tarė avelei:

– Šiandien jaučiuosi neįprastai geras, tad paleisiu tave. Tačiau iš pradžių turi sugalvoti tris norus. Jei nuspręsiu, kad tai protingi norai, paleisiu tave.

Jau susitaikiusi su savo liūdnu likimu avelė labai sutriko išgirdusi vilko reikalavimą. Ji truputį pagalvojo ir atsakė:

– Visų pirma norėčiau niekada nebūti tavęs sutikusi. Antra, jei vis tiek būtume susitikę, norėčiau, kad būtum aklas. Tačiau kadangi pirmi du mano norai neišsipildė, norėčiau, kad tave ir visus kitus vilkus ištiktų liūdnas likimas, nes jūs mano, mano draugų ir daugybės kitų miško gyvūnų gyvenimą padarėte nepakeliamą, nors niekas jūsų niekada neskriaudė!

Vilką nustebino avelės atsakymas, tačiau, užuot supykęs, kaip būtų galima tikėtis, ramiai atsakė:

– Buvai labai drąsi sakydama, ką iš tikrųjų galvoji. Vien dėl to tave paleidžiu!

Tai taręs, jis paleido avelę ir nuėjo šalin.

Tad koks šios pasakos moralas? Kad protingi žmonės visada vertina nuoširdumą ir neįsižeidžia dėl kritikos.