Centrinis Vekšės parkas. Mats Samuelsson nuotr.
Bet dabar pagal „Erasmus“ programą mokaisi Kaune. Ar Lietuva buvo tavo prioritetas? Į Kauną norėjau, nes čia jau buvo studijavęs mano pažįstamas, šiek tiek žinojau apie šalį. Mano fakultete dirba toks mielas fizikos dėstytojas – iš tų žmonių, kuriuos norisi apkabinti. Jis „Erasmus“ programoje atsakingas už Lietuvą, taigi daug prisidėjo prie pasirinkimo. Nors svarsčiau ir apie Glazgą – ten menų mokykloje architektai mokosi ir fotografijos, grafinio dizaino. Bet Glazge galėjau rinktis tik vieną semestrą, Kaune – du. Be to, Škotija daug brangesnė. Kaune pačios studijos man nėra pats įdomiausias dalykas, KTU viskas orientuota į technologiją. Barselonoje mes meniškesni. Kaip prieš atvykdamas įsivaizdavai Kauną? Taip ir įsivaizdavau – kaip visa ko kryžkelę. Kaip miestą su ne itin ryškiai išreikšta savastimi – galbūt ji yra, bet reikia gerai paieškoti. Visgi man čia labai patinka. To ir reikėjo gyvenant Barselonoje. Tai pirmas kartas, kai taip ilgai esu užsienyje. Patinka tyrinėti atokesnius Kauno rajonėlius. Įdomu, kad daugelis nepataria man į juos vykti, neva negražu. Bet tai juk labai subjektyvu.
Kuri Kauno dalis fotogeniškiausia? Putvinskio gatvė – architektūriniu požiūriu ji unikali. Dar labai mėgstu laiptus, vedančius iš Kauno centro. Žinai, kaip tik dabar kuriu trumpą filmą apie savo laiką Kaune. Apie tai, kaip jaučiausi prieš atvykdamas, kaip jaučiuosi dabar ir kaip jausiuosi baigdamas viešnagę. Jis bus gana poetiškas. Poezija! Dėl jos juk ir susitikome. Koks tu poetas? Miksuoju rašytinę ir vizualiąją poezijos formas. Mano iliustracijos ne tiesiog iliustruoja eilėraščius, jos yra jų dalis. Rašau ispaniškai, kartais angliškai. Paprastai rašau kam nors – kaip dovaną. Kartais sau – nuo to ir pradėjau. Jaunystėje turėjau meilės problemų, vaikščiojau pas psichologą, jis patarė pamėginti rašymą kaip terapijos būdą. Puoselėju šį įprotį. Eilėraščiuose savo jausmus jungiu su savo elgesiu, kitais žmonėmis, architektūra. Beje, architektūros kritika gali būti net labai poetiška – paimkime kad ir japonų rašytojo Džuničiro Tanizaki darbus. Ne poezija, bet poetiška. Ką galėtum papasakoti apie šiuolaikinę poezijos sceną Barselonoje? O gal esi klasikos gerbėjas? Kokius penkerius metus skaičiau vien klasiką. Dabar dažniausiai skaitau nežinomus poetus, knygas renkuosi pagal viršelius, iš estetinės pusės, ir retai apsirinku. O Barselona… Dažnai lankausi bare „Cronopios“, pavadintame pagal Julio Cortázaro išgalvotus personažus. Baras dedikuotas slemui ir muzikai, susijusiai su poezija. Beje, būtent šitame bare giliau panirau į poeziją. Kaip jau sakiau, tai man buvo terapija, o lankydamasis „Cronopios“ ėmiau rašyti ir todėl, kad rašyti patinka.
2019
GEGUŽĖ
adrianpedrazasprofumo.com
Galbūt procesą prailgino susidomėjimas kitais menais? Juk esi ir fotografas. Studijuodamas pirmame kurse, fotoaparatą gavau Kalėdoms dovanų nuo tetos, iškart ir pradėjau fotografuoti. Antrame kurse susibičiuliavau su piešimo dėstytoja – jai patiko mano fotografijos, tad pakvietė kartu dirbti. Įkūrėme įvairių meno sričių pamokų centrą, jame fotografavau visą procesą. Su mokslais suderinti buvo sunkoka. Pirmus metus fotografavau už dyką, vėliau ėmiau gauti vis daugiau rimtesnių užsakymų, taigi mokslus pristabdžiau.
2 7