Jovarai 2016 žiema #5

Jovarai

literat큰rinis zinas 2016 탑iema # 5

2

Akvilina Cicėnaitė Žmogus su antklode Ne taip seniai žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose ėmė plisti žinia apie Vilniuje gerai žinomo Kunigaikščio mirtį. Nežinau, kodėl tuomet prisiminiau Žmogų su antklode. Po jo mirties praėjo jau keleri metai. Ir tarp šių dviejų žmonių nieko bendra. Išskyrus tai, kad abu vaikščiojo ties riba, ant ribos, kartais – už ribų. Ir abiems mirtis viską užglaistė, ištrynė, supaprastino. Gyvi jie buvo prieštara. Mirę tapo legenda.

Tomis dienomis prieš kelerius metus Naujosios Zelandijos sostinės kavinėse, baruose, bankuose ir gydytojų priimamuosiuose visi tik ir tekalbėjo apie Žmogaus su antklode mirtį.

Gyvas jis buvo valkata, benamis. Krislas tyroje Velingtono gyventojų akyje.

Kavinių ir parduotuvių savininkai rašė skundus ir prašė pašalinti šią rakštį iš jų įstaigų prieangio. Miręs tapo kankiniu, genijumi, įžymybe. Mirė kaip tik tą savaitę, kai kartu su studentais nagrinėjome metaforas ir eufemizmus, kuriais šiuolaikinėje visuomenėje užmaskuojama bei išstumiama mirtis.

Jo vardas kažkada buvo Benas Hana, tačiau visiems jis buvo Žmogus su antklode, arba Blanket Man. Niekas nežinojo, kiek jam metų, spėta, kad ne mažiau septyniasdešimties. Po mirties laikraščius apskriejo žinia, kad jam tebuvo vos penkiasdešimt ketveri. Mirties priežastis taip ir liko nežinoma, bet paaiškėjo, kad socialiniai darbuotojai jau kelias savaites „nerimavo“ dėl jo sveikatos. Niekam nebuvo paslaptis, kad priežastis – alkoholis. Bet tuo pat metu mirtis buvo mistifikuojama.

Ant Courtenay gatvės kampo, kurį buvo pamėgęs Žmogus su antklode, iškilo savadarbis memorialas – fotografijos, žvakės, dirbtinių gėlių girliandos, iškarpos iš laikraščių, cigarečių pakeliai ir alaus buteliai.

Benui Hanai teikta pagalba – jis buvo reguliariai vežamas į ligoninę, jam siūlyta pastogė ir socialinė priežiūra. Žmogus su antklode viso to atsisakė.

Socialiniai darbuotojai teigė, kad kažkuriuo metu Benas Hana įtikėjo į savo Žmogaus su antklode ikonišką statusą. Jautėsi priklausantis gatvei. Gatvė buvo jo namai ir tėvynė, jis buvo visų, o tuo pat metu niekieno.

Ir jis buvo teisus. Pamažėle virto ikona. Apie jį pasakojome istorijas.

Vos savaitė prieš Žmogaus su antklode mirtį kalba apie jį pasisuko viename vakarėlyje.

– Jis visuomet buvo čia, kiek tik prisimenu, – tarstelėjo Lukas. – O aš į Velingtoną atsikrausčiau prieš dešimt metų.

(Hana pradėjo gyventi gatvėje paskutiniaisiais praėjusiojo amžiaus metais.)

3

– O iš kur jis atsirado? – paklausiau.

Lukas užsirūkė ir sriūbtelėjo alaus iš skardinės.

– Sako, kad kažkada buvo vedęs, turėjo du, o gal keturis vaikus, žmoną ir darbą. Bet kartą vairuodamas girtas užmušė savo draugą. Kalbama, kad negalėjo sau atleisti. Išsiskyrė su žmona. Dabar ji jau mirusi. Neaišku, kur jo vaikai.

– O kodėl niekas nieko nedarė?

– Jis galybę kartų teistas: už alkoholį, kanapes, „nederamą elgesį“ viešumoje.

Vis tiek anksčiau ar vėliau grįždavo į gatvę.

– Nederamas elgesys? Kurgi ne, – ironiškai įsiterpė Mišelė. – Vieną kartą labai vėlai, tiksliau, labai anksti grįždama iš klubo mačiau jį Courtenay gatvėje palei fontanus besidulkinantį su kažkokia mergina!

– Žmogus su antklode? – pakartojo Lukas netikėdamas.

– Taip, – atrėžė Mišelė. – Gal jos ieško egzotikos, ar ką? O gal per girtos? Žmogus su antklode nevengė rodytis kaip mama jį pagimdė, ir socialinių darbuotojų kova su jo nuogybėmis dažniausiai neatnešdavo jokių rezultatų.

Maorių kilmės Hana pareiškė garbinąs maorių saulės dievą Tama-nui-te-rā, ir jo religija esą reikalaujanti dėvėti tiek mažai, kiek tik įmanoma, drabužių. Nuolatinės kovos baigėsi tuo, kad Hana sutiko savo pasididžiavimą pridengti medžiagos skiaute. Šaltesnėmis dienomis supdavosi į antklodę. Taip gimė jo naujasis vardas.

Per kelerius metus toji antklodė virsdavo smirdančiu draiskalu. Tada socialiniai darbuotojai turėdavo ilgai įkalbinėti Haną, kad šis leistų antklodę pakeisti nauja.

Su Hanos nuogybėmis susijęs ir vienas keisčiausių teismo sprendimų: teisėjas jį įpareigojo visada dėvėti apatinius. Kito įsimintino nutikimo metu Žmogus su antklode pareiškė, kad negali atlikti už bausmę skirtų viešųjų darbų, nes nieku gyvu neavės batų. Batų nebuvo apsiavęs jau septynerius metus.

Gyvas jis buvo krislas, rakštis, nepatogumas, bet kartu savotiška įžymybė.

Jo garbei buvo kuriami Myspace, Facebook, Twitter ir Vikipedijos puslapiai.

Apie jį rašomos dainos, pardavinėjami marškinėliai su jo atvaizdu. Kai mieste virė diskusijos, ar kabinti ant šalia oro uosto esančių kalvų gigantišką užrašą „Wellywood“, mėgdžiojant „Hollywood“ ženklą (kai kurie žmonės prisiekinėjo rengti protesto akcijas, jei toks užrašas pasirodytų), vienas pasiūlymų buvo ten užkabinti Žmogaus su antklode atvaizdą. Benas Hana buvo žinomas net akademiniame pasaulyje. 2007 metais universitete buvo perskaityta paskaita „Žmogus su antklode kaip šiuolaikinė garsenybė“.

Tą naktį po žinios apie mirtį ėjau namo Courtenay gatve ir galvojau apie Žmogų su antklode, kurio ten nebebuvo. Štai ir jo kampas, keistai tuščias. Galvojau apie tai, kaip kartais nėra nieko gyvesnio už mirtį. Kaip mirtis viską atleidžia.

Galvojau apie keistuolius, nepritapėlius, klajūnus, valkatas, gyvenančius ant ribos ir už ribų. Skirtinguose pasaulio kampeliuose, tokius skirtingus, o kartu keistai panašius. Besiblaškančius žmones nebaigtinėmis, neužbaigtomis sielomis, ieškančius, kaip jas užpildyti. Visi mes ieškome, tik savaip. www.akvilinac.com

4

Alfonsas Nyka-Niliūnas Žiemos mūšiai Vaikystėje aš nuolat sekdavau Nuožmias žiemos kovas ir sniego Antpuolius ir neatverto kuosų skausmo Persmelktus akiračius. Vidurnaktį nubudęs Girdėdavau, kaip ąžuolai ir alksniai Telkias, ruošdamies lig paskutinio savo Ir nederlingos žemės kraujo lašo ginti Supuvusius lizdus ir nuogas medžių, Nespėjusių pabėgt į tolimus miškus, Viršūnes. Kovai prasidėjus ir kai tamsūs Pulkai įeidavo į miestą ir ant stogo Pasigirsdavo žiemos kareivių žingsniai, tąsyk Mano knygų istorija staiga nublankdavo Prieš gamtą: Friedland, Eylau, Kryžiaus žygiai ir Katalaunų Laukai prieš vėjų įniršį ir baisų kuosų Riksmą erdvėj, be vėliavų, be būgnų – Mirštant arba išliekant: amžinai.

Pro šalį lėkdavo snieguotais karčiais Padanges siekiantys žirgai; Krisdavo kažkas ir lūždavo, ir aš Klausydavausi, kaip pamišęs vienmarškinis Pranašas beviltiškai kovojančio kaštano Viršūnėj, įkvėptas klevų ir guobų heroizmo, Paukščio snapu iš džiaugsmo gieda Himnus žuvusiems laukams ir gamtai, Draskydamas nagais didžiulės knygos Šventus in folio lapus.

(1975)

5

Žiemos teologija Žiema, logiška kaip Hegelio Phaenomenologie des Geistes, Išraižo medį baltame fone, Ir Dievo siųstas milžinas mirties Angelas, šviesos apakintas, Pareina, trindamas akis Ir kukčiodamas, nesuradęs Kelio į laimingojo namus.

(1980)

Užgavėnių kaukės Galbūt tau bus sunku suprasti ir tikėti Tuo, ką rašau; bet iš tiesų tai viskas, Kas liko nesugriaunama ir tikra.

Po to, kai palikai gyvenvietę ir apsisprendei Ne gintis, bet gyventi (kas yra gyventi?), Šalia kitų keistų ir nesuprantamų dalykų Bei įvykių, mus ypač prislėgė šisai: po neramios Kankinančio atodrėkio nakties, miestus ir kaimus Užplūdo šiurpios Užgavėnių kaukės.

Dabar jos tyko mus visur, visur mus seka; Jų pilnos gatvės, medžiai ir langai. Jos sėdi Už mūsų stalo, valgo mūsų duoną, ir mes žinom, Kad jos netruks apsigyventi mumyse; jų balsas Skamba mūsų žodžiuose ir sunkiai Išsikovotame rašte. Mes galim saugiai Kalbėtis tik su mirusiais, ne su gyvaisiais: Mūsų vienintelis atsakymas į viską – Rūsti ir niekad mūsų neišdavusi tyla.

(1972) Iš rinkinio „Žiemos teologija“, Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, Chicago 1985

6

Bronys Raila Didžiausias Cvirkos plagijatas Vienas paslaptingai pasirašiusio kolegos (– vr.) straipsnis „Dirvoje“ apie Petro Cvirkos plagijatus – literatūrines vagystes, kitų asmenų darbus panaudojant savo vardu – būtų reikalingas kai kurių patikslinimų ir papildymų. Žymiausias sovietinis rašytojas lietuvių kalba nusipelno kiek galint pilnesnės literatūrinės biografijos.

Taip jau atsitiko, kad šis mano jaunystės draugas buvo visiškas vienmetis. Štai 1959 metais, jo gimimo 50 metų sukakčiai atžymėti, Vilniuje buvo, sakykim, bedieviškai pašventintas granitinis paminklas ir viena aikštė pavadinta jo vardu.

Sovietinė spauda į padanges kėlė jo darbus ir reikšmę. Prisiminiau ta proga ir aš a. a. Petrą, kuris buvo jaunesnis už mane tik dviem dienom. Kaip žmogus js buvo įdomus ir kaip rašytojas aiškiai talentingas, ypač jei atsižvelgtume į jo gana menką pasiruošimą šiai sunkiai profesijai (buvo tebaigęs keturias gimnazijos klases ir šiek tiek nereguliariai toliau pasimokęs Kauno meno mokykloje). Visą savo išsilavinimą jis padidino labai godžiu knygų skaitymu ir geru įsiminimu, ką paskaitė.

Aš visada gailiuos, kad Petras mirė taip per anksti, beveik pačioje jaunystėje.

Jis buvo kone vienintelis iš sovietinių prozaikų, kurio raštus galima skaityti ne be gaunamo daugiau ar mažiau meninio pasigėrėjimo. Tik nemanau, kad jis kada būtų nusisukęs nuo komunizmo ir tarnavimo raudonam maskoliui. Kelio atgal jam nebebuvo likę...

***

Ne kartą būna gyvenime, kad dideli talentai drauge gimsta ir su didelėm ydom.

Apie tai kalbėjo jau Wolfgangas Goethė. Pati populiariausia Petro Cvirkos yda buvo – jo literatūriniai plagijatai. Du iš jų yra žinomi, kaip visai tikri ir begėdiški, o kiti – tik pusiau plagijatai ar ryškios svetimų autorių įtakos. Ką tik skaitytos ir jam labai patikusios knygos įspūdžiui Cvirka visada pasiduodavo. Tai turbūt dėl to, kad nežiūrint jo, kaip sovietinio įrankio, brutalumo, jo prigimtis kitais atvejais buvo be galo imli, jautri ir jausminga, it smuiko styga. O tai yra tarsi įgimta kiekvieno tikro menininko savybė.

7

8

Tai dabar, papildydami „– vr. “ duomenis apie jo literatūrinius plagijatus, sunumeruokim juos...

1. Begėdiškiausias jo plagijatas buvo Pavilionio slapyvardžiu pasirašyta, „sulietuvinta“ vieno rumunų žydo (ne prancūzų novelisto, kaip teigė mano kolega) apysaka iš čigonų gyvenimo, išspausdinta „Lietuvos Aido“ dienraštyje jau tada, kai Cvirka buvo apsisprendęs komunistas. To plagijato išaiškinimas buvo visai tragikomiškas. Suradėjo nuopelnas priklauso kitam artimam Petro draugui, vėliau sovietinių rašytojų politrukui Jonui Šimkui, kuris nuplagijuotos apysakos spausdinimo metu dirbo „Lietuvos Žinių“ redakcijoje. Kadangi jis neseniai buvo skaitęs šią rumunišką apysaką, tai pamatęs jos plagijatą „Lietuvos Aide“, su didžiausiu pasitenkinimu skubėjo „Lietuvos Žiniose“ viešai paskelbti mūsų oficiozą kompromituojančią literatūrinės vagystės naujieną. Oficiozas, taip smarkiai įspirtas, tada nudengė paslapties maršką nuo vagies – ir juo pasirodė esąs... geriausias Jono Šimkaus draugas Cvirka. Petras labai to gėdinosi, dvi savaites neišėjo iš savo kambario Žaliakalnyje ir po dar porą mėnesių į Kauno lomą išdrįsdavo nusileisti tik sutemus... Toks smarkus komunistas, o rašo fašistų laikraščiui!

2. Netrukus po šio įvykio, pasirašydamas slapyvardžiu, A. Griciaus redaguotose „Radijo Bangose“ išspausdino trumpą novelę, kuri buvo grynas plagijatas iš Knuto Hamsuno. Šis menkesnis įvykėlis sensacijos nebesudarė. Cvirka ėmė aiškintis, kad jam reikalingi honorarai iš fašistinės spaudos, ir kad nėra nieko blogo „apgrobti grobikus“, pasekant leninistinę formulę...

3. Jo satyrinio romano „Frank Kruk“ plagijatoriškumas iš Amerikos lietuvių rašytojo A. Margerio novelės rankraščio daug buvo diskutuotas, bet nėra galutinai išaiškintas. Pats A. Margeris galėtų daugiausia tiesos pasakyti, bet dabar nebedrįs.

Man atrodo, kad jei šiam romanui kai kuriuos siužetinius metmenis Cvirka ir būtų iš kitur paėmęs, tai visi ataudai yra jo paties. Amerikos lietuvių gyvenimą jis pažino ne taip jau blogai, nors tik ir iš lietuviškų laikraščių, kuriuos atidžiai skaitė ir daugelyje bendradarbiavo, kaip korespondentas (savo žinias daugiausia pažodžiui nusirašydamas iš Lietuvos laikraščių, kas buvo irgi savo rūšies plagijavimas...).

Amerikos lietuvių spaudai jis rašydavo tik dėl honorarų.

4. Gana juokingą konfliktą – bet ne literatūrinį, o tik sakytume „finansinį plagijatą“ – Cvirka vėliau turėjo su Amerikos lietuvių apysakininku Antanu Tuliu.

Dar Nepriklausomybės pradžioje „Skaitymų“ žurnale A. Tulys buvo išspausdinęs vieną savo gal meniškiausią apysaką iš Amerikos lietuvių gyvenimo, rodos, vardu „Tama Tamošiūtė“. Kiek perdirbęs, po dešimtmečio jis panoro ją dar kartą skaitytojam parodyti „Naujojo Židinio“ magazine ir rankraštį nusiuntė per Cvirką. Šis novelę vėl gerokai perdirbo, perredagavo, gramatiką perkošė ir sugalvojo naują pavadinimą – „Trumpas yra moters žydėjimas“. Su tęsiniais išspausdinęs „Naujame Žodyje“, bet ne savo, o tikro autoriaus A. Tulio vardu, jis tačiau pasiėmė sau visai neblogą honorarą.

A. Tulys baisiai supyko už tokią aferą, ne dėl honoraro pavogimo, bet dėl apysakos perdirbimų ir ypač naujo jos vardo. Būdamas artimuose santykiuose su Tuliu ir su juo susirašinėdamas, vėliau bandžiau jam aiškinti, kad perdirbimai apysakos nesužalojo, o nauja antraštė labai graži ir daug gražesnė už jo originaliąją,

bet, atrodo, Tulio neįtikinau. Jis siuto ir nutraukė santykius su Cvirka.

5. Bolševikinės kritikos geriausiu laikomas Cvirkos romanas „Žemė maitintoja“ buvo iš karto sutiktas priekaištų, kad jame esama plagijato žymių iš prancūzų rašytojo Romain Rolando „Colas Breugnon“ romano. Pats to romano neskaitęs, nieko negalėčiau pasakyti, tik žinau, kad Cvirka labai mėgo komunistuojantį Rolandą ir, galimas dalykas, bus nesąmoningai kiek pasidavęs kurio jo veikalo įtakai.

6. Istorija su rusiška dainele „Versk, griauk, kas supuvo, naują kursime Lietuvą“ yra labai juokingas pokštas, tik ne tiek Cvirkai, kiek atsiminimus apie jį „Literatūros ir Meno“ 1957 m. 11 numeryje parašiusiam aktoriui ir režisieriui Juozui Grybauskui, bendram mūsų abiejų jaunystės draugui.

J. Grybauskas šios komunistinės dainos tekstą priskiria Cvirkai ir jos žodžiais, kaip motto, lydi visą savo liaupsinantį straipsnį. Esą, ši Cvirkos parašyta daina buvo sudainuota pirmą kartą Kauno darbininkų „sporto“ klubo vakarėlyje, Cvirkai skubiai parašius genialų tekstą.

Nežinau, ar J. Grybausko melas ir prisilaižymas čia visai sąmoningas, ar tai tik atminties sušlubavimas. Minėtame „sportininkų“ klube ši ir dar kelios kitos sovietų

9

komunistinės dainelės buvo iš anksto mokomos specialaus „chorvedžio“, iš kalėjimo išėjusio esero aušrininko Juliaus Lembergo. Kalėjiman jis buvo patekęs nekaltai, tik už „kolektyvinę atsakomybę“, kaip universiteto studentų aušrininkų draugijos narys, kai kiti trys tos draugijos nariai, A. Bulota, Vosylius ir M. Gudelis, įvykdė atentatą prieš ministrą pirmininką prof. A. Voldemarą ir nušovė jų adjutantą kpt.

Gudyną. Kalėjime sėdėdamas su bolševikais, Lembergas išmoko sovietinių dainų ir, išėjęs laisvėn, kurį laiką jų mokė tuos Kauno „sportininkus“.

Vėliau Julius Lembergas griežtai pasitraukė iš tos linijos, protarpiais buvo tautinės spaudos reporteris, dar vėliau advokatas, drauge su kitais bėgo nuo komunistų ir dar D. P. laikais pasimirė Vokietijoje. Ar kalėjime jo išmoktųjų dainų tekstai buvo Cvirkos vertimai, ar kieno kito, negalėčiau dabar pasakyti. Vertimai buvo ne tradicinio anų metų komunistinių rašeivų stiliaus, literatūriškai gana geros kokybės, tad prie jų neabejotinai savo talką turėjo pridėti gabesni literatai, gal ir Cvirka ar S. Nėris. Bet kad minėtasis rusiškos raudonųjų kavaleristų dainelės vertimo tekstas butų buvusi originali Cvirkos kūryba, tai yra gryniausia Grybausko pasaka.

***

Tad, kaip matom, mano dviem dienom jaunesnis draugas Petras Cvirka buvo kamuojamas atsikartojančios plagijavimo ligos, o likimas panorėjo, kad net po mirties jo draugai jam priskirtų naujų plagijatų, kurių jis tikrai nenusipelnė.

Nemanyčiau, kad tos plagijatų istorijos šiandien bebūtų labai reikšmingos. Jos daugiau įdomios nebent literatūrinių anekdotų plotmėje. Kas labiausiai pažymėtina, tai kad šie smulkūs plagijatai bei palinkimai uždirbti svetimo darbo sąskaiton vėliau nuvedė Cvirką ligi paties didžiausio jo viso gyvenimo plagijato. Nusiplagijavęs svetimą mūsų tautai tikybą ir jos politinius metodus, jis neteko lietuvio sąžinės ir šokosi itin smarkiai uždirbti Lietuvos laisvės sužlugdymo sąskaiton, tapdamas spalvingiausiu raudonosios okupacijos simboliu, klusniausiu ir atšakiausiu tėvynės užgrobiko įrankiu.

Už tai dabar jo knygos verčiamos į rusų ir satelitines kalbas, Vilniuje pastatytas didelis granito paminklas ir jo vardu pavadinta aikštė. Už nuopelnus...

Man gaila skulptoriaus ir jo sunaudoto granito. Tėvynės laisvę spiaudžiusiam ir išdavusiam paminklas stovės ten tik tol, kol jį saugos užgrobikų policija ir kariuomenė. Nė dienos ilgiau! Jokia tauta nestato ir nepakenčia paminklų savo tautos išgamom ir laisvės smaugikų tarnam. Nebus išimtimi ir garbinga mūsų tauta, nors jos vergija dar užtruktų naujus dešimtmečius.

(1959 m.)

Bronys Raila „Paguoda (pirma dalis)“, Nida Press, London, 1974 (304–310 pp.)

10

Miglės Anušauskaitės piešinys Sandros Bernotaitės knygai „Laisvojo rašymo elementai“, Jovaro tiltai, 2016.

11

Rūta Montvilaitė

Knygos mano gyvenime Skaitydama knygas atsiduriu tėkmėje. Tai tarsi meditacija. Stipriai susikaupiu, mintys tampa nuoseklios ir aiškios. Aš nusileidžiu į save ir pailsiu, įgaunu daugiau jėgų.

Skaitau lėtai. Mėgstu sustoti ties sudominusia mintimi ar žodžiu ir jį dar kartą perskaityti, pasidžiaugti atradimu. Taip pat sustoju ties neaiškia vieta ar ten, kur nesutinku su autoriaus nuomone, ir keliu savo klausimus. Mąstau, koks galėtų būti atsakymas. Taip vyksta bendravimas su knyga (autoriumi) ir savimi.

Knygos, kaip ir naminiai gyvūnai, moko džiaugtis gyvenimu, pamatyti jame daugiau spalvų ir detalių, kurių kartais net nežinojai esant. Gyventi tampa įdomiau. Knygos leidžia tyrinėti pasaulį, patirti nuotykius tuo pačiu išliekant saugiam. Mokslininkai įrodė, jog skaitant grožinę literatūrą smegenyse aktyvinamos tos pačios zonos, kaip ir realių patirčių metu.

Knygos, ypač vaikų literatūra, padeda neužmiršti vaikystės, vėl išgyventi jaukią, žaismingą, magišką jos atmosferą. Manau, dėl to suaugus nesukietėja širdis, viduje išsaugomas giedrumas, netampi nusivylęs visais ir viskuo.

Skaitymas panašus į sapnavimą ar svajojimą. Lygiai taip pat kūnas būna ramus, o mintys aktyvios, lygiai taip pat gali įvykti absoliučiai bet kas. Knygos, kaip ir sapnai, gali daryti poveikį tavo veiksmams realybėje. Jos keičia gyvenimą, keisdamos suvokimą ir sąmoningumą.

Daro tai labai subtiliai, bet po kurio laiko pokytis tampa žymus.

Kartais taip pamėgstu knygos herojus, kad jie tampa lyg tikri.

Visai kaip gyvenime sutikti žmonės, padarę man įtaką ar sužavėję. Prie

12

šių žmonių priskiriu ir rašytojus, kurių niekada nesutiksiu, tačiau jų mintys keitė mane, o kartais ir labai padėjo.

Kartais taip smarkiai išgyvenu knygos įvykį, jog po kurio laiko abejoju, ar jis įvyko tekste, ar tikrovėje. Tuo skaitymas vėlgi panašus į sapnus.

Skaitymas padeda man prasmingai užpildyti vienatvės valandas.

Geros knygos įkvepia rašyti. Nežinau, ar iš pavydo, ar iš žavėjimosi pats taip pat užsimanai ką nors įdomaus sugalvoti ar užrašyti savo gyvenimo istoriją. Užfiksuoti ne tiek išorinius įvykius, kiek patirtį, ką reiškia būti žmogumi, ir būtent tokiu, koks esi tu. Nigerijos poetas Ben Okri rašė: „It is our responsibility to illuminate the strange corners of what it is to be human.“ („Mūsų pareiga atskleisti, ką reiškia būti žmogumi.“) Kai būdavau nusivylusi savo rašymo praktika, nes pernelyg įsiklausydavau į vidinio kritiko balsą, geros knygos mane prie rašymo grąžindavo.

Per katarsį ar archetipus knygų esu nukreipiama prie pačios savo šerdies (to, kas esu iš tikrųjų), ten vėl atrandu savo gyvybingumą ir pasijuntu laiminga.

Skaitymas leidžia gyventi dvigubą gyvenimą: vieną paprastą, regimą ir kitą – akimi neregimą, vykstantį mintyse, bet sukeliantį ne mažiau tikras emocijas ir suvokimus nei pirmasis.

Kai kartą apsilankiau pas chirologę, ji pasakė, kad mano delne formuojasi antra gyvenimo linija. Pamaniau: „Gal taip yra todėl, kad skaitau?“

13

14

15

16

17

18

19

Neringa Dangvydė Temidė Leisk jai eiti, karaliau. Tai ne kraujas – Saulėlydis sunkiasi Iš akiduobių mylimos dukros Mylimosios mano Karščiuojančiais skruostais Priglundančios Prie Raudų sienos Kad subyrėtų Suskilę tavo rūmų žibintai Kad atsivertų Mėlynais ornamentais puoštos Durys į dykuma tapusį sodą Mažo miestelio grindinio akmenys remiasi į slenksčius Ant kurių rūmų juokdariai Tapę benamiais pajacais Siūlo suskeldėjusias Kaukes iš papjė-mašė – Nupirkite nors vieną, – šaukia pavymui.

– Gerai priauga prie veido! Šiemet madingiausios – Graikų dievų, Keičiančių vardų giminę.

Ypač populiari Daugiaveidė Orfėja.

Tik niekas nežino Ką ji veiks grįžusi į sapną Kuriame ilgisi visai ne Euridikės Kūno ir kraujo Lietumi iškrinta Skiemenys, žodžiais netapę Brinksta laukdami Kol pasakysiu Labas, mylimoji Nenusukusi žvilgsnio Ir kaukė nukris.

20

– Leisk man eiti, karaliau Paskui dukterį tavo Temidę Į mažą miestelį Telpantį Veidrodžio šukėje.

––– Karalius padėjo karūną.

Užsidegė rožės.

Spalvotom kaskadom Lijo Tavo diena.

Dūžtant

Nebijok ir nelauk – dedikacija Iš kraujo ant sniego

Tarsi veidrodžiui dūžtant į žvilgsnį Užlaikytą ties tavo petim Ir nuslydusį žodžių kaskadom Nebijok ir nelauk Neateis Kitas rytas Tas pats – irgi ne Nes nebuvo nakties, tiktai dulkės Žydi saujoj – ne aukso šaka Iš giraitės skaisčios Persefonės Ją nulaužei kadaise vogčia, Kad patektum į Hadą, Orfėja, Pavojingai kiaura valtele.

Nebijok ir nelauk Tas variokas – Ne obolas, smulki moneta Tarsi veidrodžiui dūžtant į žvilgsnį – Nusigręšiu Laisva.

21

Metempsichozė Pramerkiu akis. Sugaunu tavo šypseną. Aplink pilna plunksnų Jos ne mano, dar bandai gintis, žiūrėk, kokios juodos Vienintelė miestelio gatvė veda į kapines Iš jų grįžti basomis, išsineri iš odos Vieną po kitos nusiplėši kaukes Drebėdama ieškai rankų lizdo Pasupk mane paskutinį kartą, kartoji kas naktį Kai bučiuoju tavo lūpų žiedlapius Gaudančius mano sapno miglą Nuo liežuvio galiuko.

Paskui atsuki veidą į temstantį dangų Ir žvaigždės tavo akiduobėse Trumpam įžiebia efemerišką gyvybės kibirkštį.

Rytoj tave palaidos iš naujo Nes neleidau nukirsti galvos ir padėti kojūgaly Kad negalėtum pasiekti jos Pro chrizantemų Užkardas.

22

Inga Glebova Nabokovas, Lila ir laimė My love is a traitor and loves only itself.*

„2011 m. Niujorke pasaulį išvydo rašytojos Lilos Azam Zanganeh knyga-galvosūkis „The Enchanter: Nabokov and Happiness“ („Kerėtojas: Nabokovas ir laimė“).

Kryžkelėje tarp biografijos, kritikos, dienoraščio ir „self-help“ įsitaisiusi knyga žadėjo pasakyti šį tą naujo net patyrusiam nabokovistui ir pasidalyti laime, kurią dovanoja V. N. kūrinių skaitymas...“ – maždaug taip turėjo skambėti racionali įžanga į šį tekstą.

Tačiau netrukus suvokiau, kad reikėtų pradėti nuo ko kito – nuo malonumo, kurį jaučiu, galėdama papasakoti kitiems apie „Kerėtoją...“ – knygą iš 15 skyrių, kurioje, pasitelkdama savo emocijas, fantaziją ir citatas iš kūrinių (daugiausiai – iš „Lolitos“, „Ados“, „Kalbėk, atmintie“), autorė bando išgryninti Nabokovo laimės sampratą. Man rodos, malonumas pasakoti apie šią pakylėtą ir drąsią knygą susijęs su poreikiu, kylančiu iš evoliucinių procesų, būtinybės išlikti. Šis malonumas akivaizdžiai giminingas malonumui išpasakoti paslaptis ir apkalbinėti. „Kerėtojas...“ yra aistringas literatūrinis nuotykis, apie kurį norisi pasakoti kitiems, ir bent tokiu būdu įsivelti pačiai.

Kita džiaugsmo pasakoti apie šią knygą priežastis – kalba ar, tiksliau, kalbos.

Knygos „Kerėtojas...“ autorė – prancūzė, tačiau parašė knygą angliškai. Mane pasiekė tos knygos vertimas į rusų kalbą, tad rašydama šį tekstą turiu versti iš savo pirmos gimtosios kalbos – į antrąją, lietuvių. Tokio barbariško vertimo procesas mane nepaaiškinamai graudina ir guodžia: sumeistrauju kiekvienam gražiam sakiniui savo skambesiu nepanašų dvynį.

Teisinuosi, kad taip išverstos kelios pastraipos – geriau negu nieko („Kerėtojo...“ vertimo į lietuvių kalbą tikėtis, manau, neverta). Pagaliau retas nuoširdus atpasakojimas pasižymi nuobodumu. Kitaip nebeliktų vietos pačiai esmei – kalbos spontaniškumui, nutylėjimams, pasakotojo riktams, savavališkai sudėtiems akcentams ir – vėlesniems apgailestavimams dėl to, ko prišnekėjai.

Kinematografija Vidurvasaris prie ežero – pats geriausias laikas ir vieta trečią kartą skaityti „Lolitos“ pradžią – Humberto ir Anabelės meilės istoriją. Galvoti, kad tie

23

prabangiame kurorte slapukaujantys vaikai gerai sutartų su Tadzio iš „Mirties Venecijoje“. Staiga prisiminti Prousto ūsiukus, pagalvoti, kad mažo Prousto į tą kompaniją nepriimtų. Humbertas ir Tadzio – talentingi, subtilūs manipuliatoriai – iškart suprastų, kad su Marceliu bus vienos bėdos.

Vakare, matyt, tikėdamasi rasti internete filmą, kurį prie ežero susukau mintyse, ieškojau naujienų apie Nabokovą ir aptikau Lilą Zanganeh. Ji pasakojo apie komišką draugystę su Nabokovo sūnumi Dmitrijumi (jis, beje, stebina savo panašumu į aktorių Michaelą Caine’ą).

Prieš publikuojant „Kerėtoją...“, reikėjo gauti Dmitrijaus palaiminimą. Šis procesas nebuvo nei lengvas, nei greitas, tačiau Lila džiaugėsi kiekviena minute, praleista vienintelės V. N. atžalos draugijoje.

Knygos struktūrą Lila apibūdino kaip „keistą arką“ – kuo toliau, tuo mažiau faktų ir daugiau fantazijos. Bet man niekas neberūpėjo – nors apie knygą išgirdau tik prieš dešimt minučių, jau buvau iki ausų ją įsimylėjusi (šitokia meilė „be pirmo sakinio“ mane ištinka ne pirmą kartą, ir keli tokie susižavėjimai nuvedė prie nusivylimo ne tik meilės objektu, bet ir savo uosle literatūrai).

Kaip tapti laimingu Sugebėjimas vaikiškai stebėtis smulkmenomis, nors žinome, kad mūsų visų laukia mirtis, yra vienas žmogiškiausių dalykų ir patvariausios laimės šaltinis, įsitikinę V. N. ir Lila. „Visi pesimistai yra nepastabūs“, – su panieka teigia V. N. Dar – miniatiūrinis nemirtingumas, kurį patiriame, visaip žaisdami su laiku.

Galėdami vienodai suvokti praeitį, dabartį ir ateitį. „Koks vis dėlto kosmosas mažas (kengūros kišenės užtektų, kad jį sutalpintum), koks menkas ir neišraiškingas, palyginus su žmogaus sąmone, su vienu asmeniniu atsiminimu, su jo žodine išraiška...“ – V. N. žodžius persako Lila. „Visas pasaulis – visata, gaubiama sąmonės, – savo žodžius Lila supina su Nabokovo. – Sąmonės rankos tiesiasi, čiupinėja, ir kuo jos ilgesnės – tuo geriau“.

Nes kuo sąmonės rankos ilgesnės, tuo daugiau šviesos aplink save matome. Net mirtyje ir tamsoje daiktai kibirkščiuoja akinančiu grožiu, įsitikinęs Nabokovas. Šviesos yra visur.

Dar – atmintis – mokėjimas grįžti, niekur nejudant. Ir kita atmintis – stipresnė ir vaiskesnė už praeitį, kurią atspindi. Atmintis, kurią, pasitelkę išlavintą vaizduotę, galime paversti savo realybe.

Daiktų esmės perpratimas, jų nematomos struktūros matymas. Mokėjimas įžvelgti unikalų savo gyvenimo raštą, bylojantį apie gyvenimo prasmę per sunkiai iššifruojamus sutapimus, atsitiktinumus, pasikartojimus ir kitas nuostabias detales.

Visa tai – nematomas, nesvarus įspūdžių turtas, kaip sakė V. N., „vaiduokliškas palikimas“, kurį turime net tada, kai visa kita – tėvynė, kalba, meilė, jaunystė, brangūs žmonės – iš mūsų atimama.

24

Kaip visa tai susiję su knygomis? Literatūra padeda iš naujo užkerėti pasaulį ir moko, kaip susikrauti savo vaiduoklišką palikimą. Tačiau nei Nabokovo, nei kitų knygose nėra receptų, kaip tapti laimingu. Užtat pačios knygos yra laimės patirtis, tvirtina Lila. Knygos leidžia patirti ribinės situacijos palaimą, o palaima, atkreipia dėmesį Lila, visai nėra tyra ir morali. Priešingai – ji kvaila, saldi, pavojinga ir egoistiška. Atsidurti vienoje barikadų pusėje su viskuo, kas yra iracionalu, nelogiška, nepaaiškinama, taigi – nuostabiausia šioje žemėje. Pabuvoti ten, kur svarbi tik galimybė matyti ir jausti.

Mikstūros Geri pasakojimai ir romanai teikia estetinį pasitenkinimą – tai, ką Nabokovas suvokė kaip ypatingą būseną, kurią patirdamas jauti, kad esi susijęs (kažkaip, kažkur, kažkuo) su kitomis būties formomis, su vieta, kurioje menas (t. y. smalsumas, švelnumas, gerumas, harmonija ir malonumas) yra norma.

Nabokovas to niekada neslėpė – jis, kartu su Proustu, Kafka ir kitais didžiaisiais – vienas tų autorių, kuriuos priskirdavo ne Mokytojams ar Pasakotojams, bet Kerėtojams – retai rašytojui rūšiai, kurie „priverčia planetas suktis“ ir paverčia skaitytoją savo jaunesniu antrininku, klaidžiojančiu pavojingame ir magiškame peizaže.

Sunki laimė Lila pabrėžia vėl ir vėl – tikra laimė į mirtingųjų gyvenimą lengvai neateina.

Pastabaus skaitytojo dalia sunki – jis žengia nepramintais takais, nešinas žodynais ir žemėlapiais, mikroskopais ir teleskopais, natų sąsiuviniais ir freskų reprodukcijomis.

Vargsta ir laimės siekiantis rašytojas. Jis turi ne tik pastebėti ir įsiminti, bet ir originalia tvarka perdėlioti savo atsiminimus, sukurti iš jų visiškai naują ir tuo pat metu – atpažįstamą pasaulį. O kur dar klastingas skirtumas tarp paprasčiausio įspūdžių kratinio ir savitą logiką turinčios įspūdžių mozaikos!

Faktų nėra. Faktai turi būti papasakoti. Jie atsiranda tik tada, kai nubrėžiame jų kontūrus – praneša V. N. ir Lila. Po to prasideda įdomioji, viską lemianti dalis – stilius, detalių traškesys, būsimų romanų „nagų ir sparnų“ mirgėjimas.

Ir vis dėlto – žmogaus gyvenime mažai kas prilygsta naujų pasaulių tvėrimo džiaugsmui.

Pasakoja V. N.: „Va uogos, jos valgomos. Štai ten, priekyje, kažkas taškuotas šastelėjo šalin – reikės jį prisijaukinti. O va tą ežerą už medžių aš pavadinsiu „Perlamutriniu“ arba – dar įmantriau – „Ištakiniu“. Šitas rūkas bus kalnu – ir jį reikės užkariauti.“ Versdama šį pasažą, išgyvenau pavyzdinę, Lilos apdainuotą, pedantiškojo V. N.

25

skaitytojo kančią – vienas nekaltutis būdvardis čia, vienas paprastutis pavadinimas ten, ir aš – jau po prasmių lavina, iš po kurios turiu išsikasti su žodynu.

Konkurencija Yra miriadai detalių, galinčių paversti grožinį tekstą labai artimą skaitytojui.

Veikėjo kompleksai ir ligos. Veikėjos grožis ir protas. Rašytojo zodiako ženklas.

Salos, kurioje niekada nebuvai, bet visada svajojai nuvykti, aprašymas. Kiek tokių detalių galima rasti vienoje knygoje? „Kerėtojo...“ skyriuose radau tris.

Mane, Lila ir Nabokovą sieja gyvenimo maršrutas „Rytai – Vakarai“. Į vieną pusę. Lila ir aš vaikystėje turėjome palikti savo tėvynę: ji – Teheraną, aš – Sankt Peterburgą, kuris, kaip žinia, buvo gimtasis ir Nabokovui, palikusiam jį jaunystėje.

Būtent dėl dramatiško tėvynės praradimo Lila pajuto Nabokovui artumą – „skirtingų žmonių bendrumą, panašų į meilę“.

Pirmasis Lilos susitikimas su „Ada“, kai pamatė šią knygą savo motinos rankose. „Tai vienas nuostabiausių mano skaitytų romanų“, – pasakė jai mama.

Nors mano mama apie „Adą“ visada laikėsi priešingos nuomonės („visiškai nerekomenduoju“) – ji pati tą ir kitas Nabokovo knygas skaitė su malonumu.

Būtent „Adą“ skaitančių mamų vaizdelis man įsiminė, kaip kad įsimintų menkai pažįstamas žmogus, suokalbiškai pamerkęs akį kokio nors rimto renginio metu.

Pagaliau – visomis prasmėmis tolimiausia, bet brangiausia jungtis: močiutės ir Nabokovas.

Lilos seneliai 1923–1939 m. gyveno Europoje – Paryžiuje ir Berlyne. Berlyne tuo metu gyveno ir Nabokovas. Tame mieste sakėsi matęs Francą Kafką. „Jei Nabokovas matė Kafką, tai kodėl mano močiutė – smalsi, pastabi mergina – negalėjo matyti Nabokovo? “ – pagalvojo Lila ir aprašė tą menamą susitikimą ar, tiksliau, prasilenkimą.

Mano močiutė irgi buvo su juo susidūrusi! Paauglystėje ji viešėjo pas Nabokovus netoli nuo Peterburgo.

Na, gerai. Buvo 1954 ar 1953 m., Peterburgas oficialiai neegzistavo, o pasakiški Nabokovų turtai buvo seniai nacionalizuoti. „Užkerėtuose Vyros miškuose“ valdžia įrengė milžinišką vaikų vasaros stovyklą (lagerį). Štai kaip močiutė gavo pasisvečiuoti pas vieną turtingiausių carinės Rusijos šeimų. „Jei kada nuvažiuotume ten, aš galėčiau tau viską aprodyti“, – lyg niekur nieko sako ji.

Kažin, ką pasakytų pats V. N., pamatęs, kiek jo šeimos valdose telpa šimtai (jei ne visas tūkstantis) keistų, neturtingų, amžinai alkanų vaikų. Karą ir blokadą išgyvenusių, tačiau – kaip V. N. ir rekomendavo – nepastebinčių to, kas skaudu ir svarbu, bet mokančių visam gyvenimui įsiminti visokius menkniekius. Pavyzdžiui, tokius, kaip tie sulaukėję parkai ir kažkada gražiais buvę pastatai. Ar tokia V. N. apibrėžtosios laimės iliustracija būtų sugluminusi jį patį?

26

Laimės formulė „Netektis. Laiko žiaurumas. Skausmo nepadorumas. Žiojėjanti mirties paslaptis. Štai kuo mes susimokame už savo gebėjimą suvokti“, – primena Lila. Kaip prasibrauti pro šitą beprotybę prie laimės?

Lilos akimis, Nabokovas geriausiai išdėstė savo laimės sampratą „Adoje“.

Pagrindinis veikėjas Vanas net būdamas 80 metų – senas ir susuktas ligos – semiasi laimės iš vaikystės vasaros. Atsiminimai negramzdina jo į melancholiją, bet suteikia šviesų besitęsiančios dabarties pojūtį. Visą savo amžių jis gyveno vienos vasaros prisiminimu. „Prisipažinsiu, aš netikiu laiku“, – sakosi išgirdusi Nabokovo šnabždesį Lila.

Ateitis neegzistuoja, praeitis visada su mumis, ir vienintelis laikas, kurį galime pajusti – tai ausyse ūžianti, kiaurai kaip vėjas košianti dabartis. Laiko judėjimas ir įvykių seka tėra iliuzija, laikas absoliučiai statiškas. Egzistuoja tik kibirkščiuojanti dabartis, ir ta dabartis yra meilė. Žiūriu į populiariausią pasaulyje žodį – „meilė“ – ir netikiu savo akimis. Vos spėjęs pasirodyti, jis jau pretenduoja į išvados statusą. O kur dingo patikimoji, praktiškoji atmintis – miela smulkmeniška trumparegė, kompensuojanti savo regos trūkumus klausa, uosle ir lytėjimu?

Lila taikiai užrašo:

„Kuo daugiau sąmonės, tuo mažiau laiko?“ – įtariai klausia vienas mano draugas, kuriantis „smegenis“ dronams ir panašius dalykus. „Taip, kol galiausiai laikas visai sulėtėja ir išnyksta“, – gūžteliu pečiais. Draugas atsidūsta ir toliau taršo formulę: „Kai žmonės bando atlikti matematinius veiksmus su žodžiais (pauzė, jauno buliuko žvilgsnis)... Kas tiksliai yra „meilė“? Kas tiksliai yra „sąmonė“?“

Prima facie Antras ar trečias dalykas, kurį išgirdau iš savo mamos apie Nabokovą, buvo faktas, kad vaikystėje, maždaug iki 10 metų, jis pasižymėjo išskirtiniais gabumais matematikai. Galbūt net buvo ištartas žodis „genijus“. Vėliau girdėjau, kad gyvendamas Berlyne, atrado naują kryžiažodžių sudarymo būdą ar kažką panašaus (o gal išradimas buvo susijęs su šachmatais?).

Ieškau užuominų apie nepaprastą V. N. loginį mąstymą, kad galėčiau lengviau patikėti, jog jis žino, ką sako, kalbėdamas apie niekur nejudantį laiką.

27

Šiek tiek vilties teikia ir nepriklausomi šaltiniai. „Mano laimė pasiliks: šlapiame žibinto atspindyje, atsargiame akmeninių laiptų, besileidžiančių prie juodo kanalo vandenis, posūkyje, šokančios poros šypsenoje, viskame, kuo Dievas taip dosniai apsupa žmogaus vienatvę“, – rašė V. N. Sunku supainioti – tai pats skausmą malšinantis tęstinumas ir bendrystė, kurią, gulėdamas paplūdimyje ir tikėdamas, kad prislinkęs ruonis gali pažvelgti į jį seniai žuvusio draugo akimis, jautė Romain Gary „Aušros pažade“. „Viskas taip, kaip turi būti, niekas niekada nepasikeis, niekas niekada nenumirs“, – aistringai ir griežtai sako Nabokovas. „Niekas niekur nedingo, mes visi čia kartu, visada“, – daug liūdniau šypsosi Gary, rodydamas į tuščią paplūdimį.

Kaip tapti nelaimingu

28

Kai sakiau, kad netikiu meilės galia, šiek tiek sutirštinau spalvas. Yra viena meilė, kuria tikiu, ir dar labiau įtikėjau, skaitydama „Kerėtoją...“. Tai – meilė sau.

Jei meilė pajėgi daryti stebuklus, tai tik šito porūšio – originali, džiaugsminga, besąlygiška meilė sau.

Atrodo, viskas logiška – meilė sau yra visų kitų meilių (meilės gyvenimui ir meilės kitam žmogui) šaltinis. Dar kartojama, kad visada reikia pradėti nuo savęs, kad nemylėdamas savęs, negali mylėti kitų.

Bet kažkas ne taip. Beribė meilė sau, kuria (taip bent jau man atrodo) alsuoja V. N. kūryba, taip pat jo paties, žmonos Veros ir Dmitrijaus pasisakymai ir laikysena – atstumiantis reiškinys, kuriam trūksta paprasčiausios empatijos.

Tereikia pažiūrėti, kaip Nabokovas skaito „Lolitos“ pradžią prieš kamerą.

Tas išlepinto vaiko rimtumas, pervaidinančio aktoriaus moduliacijos. Aiškus savo pranašumo pajautimas.

Tai siaubinga, bet gali būti, kad Nabokovo visata – daug uždaresnė sistema, nei atrodo „Kerėtojo...“ autorei. „Nemanau, kad menininkui turėtų rūpėti auditorija.

Geriausia jo auditorija, be jokios abejonės, yra ta, kurią jis kasryt mato savo veidrodyje“, – žurnalistui kartą švelniai pasakė tas išpuoselėtas senas faunas. Įtariu, kad Nabokovo visatoje galioja žiauri nabokoviška kastų sistema, nuo kurios Lila, rankiodama šilčiausias V. N. citatas, rūpestingai apsaugojo savo skaitytojus. Dabar „Kerėtoją...“ matau kaip neįtikėtinai gražų, su meistryste ir įžvalgumu pasodintą botanikos sodą, iš visų pusių saugomą aukštomis sienomis.

Sodo viduryje – jo linksma šeimininkė, kuri, nepaisant žymios ir pasiturinčios giminės, Harvardo diplomo, galimybių, apie kurias daugelis galėtų tik pasvajoti, tvirtina, kad laimingiausia buvo tuomet, kai skaitė knygą. Bet tereikia numaklinėti arčiau tų sienų, toliau nuo Lilos nurodyto kelio, ir apima nerimas, kad su V. N. viskas daug sudėtingiau.

Pavyzdžiui, niekada nepamiršiu Humberto, nekantraujančio prieš pirmąją naktį su Lolita: visi žmonės „Užkeiktų medžiotojų“ viešbučio hole jį erzina, painiojasi po kojom ir tėra priemonės, padedančios arba trukdančios pasiekti tikslą.

Juokingi ir šlykštūs. Jie nepadarė jam nieko blogo, jie tiesiog yra, bet mintyse jis

negailestingai tyčiojasi iš tų „rausvų kiaulių“ besikuičiančių „sename viešbutyje, kur visi seni“. „Juk tai iš tikrųjų žemiausia visuomenės pakopa, paskutinis Dantės ratas. Nėra jokios abejonės, jog tas iškilus veikalas parašytas apie Verdiurenus“, – girdžiu kito Kerėtojo – Prousto – balsą, sklindantį iš baisiai pavyduliaujančio ir todėl visiškai nuoširdaus Svano galvos. Tai apie žmones, kurie bando nuoširdžiai (t. y. kaip moka) žavėtis menu ir paversti jį savo kasdienybės dalimi. „...Kaip kokie prekijai, uždarę savo krautuvėles! Iš tikrųjų, šitie žmonės gryniausi miesčionys; gyvenime tokių turbūt nebūna, jie turbūt iš kurios Labišo komedijos!“ Nabokovas pakelia juodai baltas akis į kamerą. Tikrina, ar paisoma griežtai nustatyta, šventa distancija? Tikriausiai nieko geriau už Proustą savo aikčiojančioms skaitytojoms nepasakytų: „Idiotė apsimetėlė. Ir ta menkysta manosi mylinti Meną.“ Keistas dalykas, prieš pat išsiųsdama šį tekstą, radau nematytą, bet gana seną ir išsamų straipsnį apie Nabokovo neapykantą Tomui Mannui. Pradžioje mano minėtas neegzistuojantis kurortas prie ežero, tai yra, jūros, iš tikrųjų neegzistuoja. * Lila Azam Zanganeh, rinkinys „Where You Are: A Collection of Maps That Will Leave You Feeling Completely Lost“, skyrius „A Map of Six Impossible Things“, esė „Map of an Impossible Love“.

29

30

31

32

33

34

35

??

Karl Ove Knausgaard Sąlyčio taškas Ši kalba skambėjo Berlyne lapkričio 6 d. atsiimant kasmetinę vokiečių dienraščio „Die Welt“ literatūros premiją. Šiuos žodžius rašau ankstyvą rytą, už langų dar vis tiršta tamsa, šaltame vaiskiame danguje – stulbinamai ryškios žvaigždės. Aplinkui tylu. Miega net armija varnų, kas vakarą du milžiniškus medžius pripildanti klegesio ir judesio. Čia pietryčių Švedija, nuo jūros kelis kilometrus nutolęs kaimelis, apsuptas laukų, kuriuos maža traktorių armada šiuo metu aria ir ruošia žiemai.

Fiziškai Berlynas yra visai netoli, tereikia sėsti į keltą iš Istado į Lenkiją, tuomet tris valandas keliauti automobiliu iki Vokietijos sostinės. Bet kai galvoji apie Berlyną būdamas čia, jis atrodo tarsi kitas pasaulis, paralelinė tikrovė, labiau primenanti sapną ar miražą. Čia, kur sėdžiu, kur plieskia mano stalinė lempa, tamsos apsuptoje šviesos salelėje, iš principo nėra skirtumo tarp mano idėjos apie Berlyną ir to miesto, koks jis buvo suvokiamas praeito šimtmečio pradžioje, miesto, apie kurį savo memuaruose rašė Walteris Benjaminas, kuris tuo metu dar nebuvo regėjęs nei Pirmojo, nei Antrojo pasaulinio karo. Jis niekuo nesiskiria ir nuo paskutiniųjų Trečiojo Reicho dienų ar šaltojo karo Berlyno, padalyto siena. Man sėdint prie stalo šis miestas – tik serija vaizdinių galvoje, tik idėjos, vaizduotės žaismas.

Galbūt pagrindinis mūsų amžiaus bruožas, skiriantis jį nuo ankstesnių, ir yra šis milžiniškas kiekis pasaulio vaizdinių – ne tik praeities, bet ir, o gal ypač, dabarties pasaulio, to, kurio dalis esame mes. Šis kiekis neįsivaizduojamas. Bet kokį įvykį bet kokiame planetos kampelyje – žemės drebėjimą, lėktuvo katastrofą, terorizmo aktą – po kelių akimirkų bus galima peržiūrėti, pamatysime juos kasdieniame gyvenime, įstrigę transporto kamščiuose, plikydami kavą, eidami į vonią, skalbdami drabužius, gamindami maistą, dengdami stalą. Paprastai mes, – bent jau aš, – stengiamės atskirti šiuos skirtingus tikrovės lygmenis. Net siaubingiausias katastrofas tik vos probėgšmiais užfiksuoju, lyg tas išorinis pasaulis tebūtų filmas, spektaklis, pasirodymas, lyg tiek jis man ir terūpėtų. O tuo pat metu, žvelgiant giliau, šie vaizdai man dovanoja laisvę, galimybę nebūti savo tikrovėje, progą išvengti kasdienos nuobodulio, nukreipti dėmesį kitur, ten, kur dabar vyksta veiksmas, įvykis, naujienų laidos medžiaga.

36

Bet kartais, nors ir labai retai, šie du tikrovės lygmenys susilieja į vieną.

Paskutinįsyk taip atsitiko šį rudenį. Po ištisų mėnesių žinių apie srautą pabėgėlių, kertančių Viduržemio jūrą, apie grimztančius laivus, skęstančius žmones – man tai buvo lyg nenutrūkstantis foninis murmesys, ne kažin kiek besiskiriantis nuo nuolatinių pranešimų apie automobilių bombas Irake ar šaudynes JAV mokyklose – netikėtai pamačiau mažo, ne daugiau nei trejų metų berniuko nuotrauką: jis gulėjo paplūdimyje kniūbsčias, veidu į smėlį. Jis buvo negyvas, ir aš staiga supratau, ką reiškia mirtis. Staiga supratau, kad žmonės, kertantys jūrą, ne tiesiog žmonės, ne daugiskaita – kiekvienas jų yra atskiras žmogus. Supratau, nes pats turiu vaikų. To berniuko mirtyje pamačiau jų mirtis. Ši nuotrauka prasiskverbė pro mano gynybinį mechanizmą, pro foninį murmesį, pasirodė man tokia, kokia ir buvo: tikrovės iškarpa. Berniukas buvo tikras, jo mirtis – tikra mirtis. Siaubas ją pamačius, siaubas galvojant apie nuotrauką kuriam laikui perkeitė ir kitus vaizdus: ir jie, nustoję būti filmu, spektakliu, pasirodymu, virto tikrovės dalimi.

Kalbu apie tai ne norėdamas prisijungti prie dabartinių Europos debatų apie tai, kaip geriausiai išspręsti pabėgėlių krizę, kaip produktyviausiai spręsti imigracijos problemas. Kalbu, nes noriu atkreipti dėmesį į mūsų visuomenės mechanizmą, žmones paverčiantį masėmis, tokį įprastą, susijusį su žiniasklaida, kurios pati prigimtis sukuria nuotolį, kurios naratyvinės struktūros suniveliuoja kiekvieną įvykį. Jie pavaizduojami identiškai, todėl išnyksta individualumas, ypatingumas, unikalumas, ir taip mums meluojama, arba, kitaip sakant, mūsų tikrovė verčiama fikcija. Šis mechanizmas sunkiai pastebimas, išryškėja tik tais retais atvejais, kai nuotolis ištirpsta, kaip kad pamačius mažą negyvą berniuką paplūdimyje.

Ir tuomet tikrovė pribloškia.

Tai žmonės miršta? Įžvalga gal ir banali, bet jos padariniai – ne. Mūsų žmogiškoje prigimtyje esti savotiškas sąlyčio taškas. Į jį patenkame ir vėl iš jo išeiname. Jame keičiasi mūsų suvokimas, pereiname iš apibrėžtumo į neapibrėžtumą ir atvirkščiai. Šis taškas susijęs su atsitraukimu ir yra neišvengiamas. Neapibrėžtas žmogus, be veido ir be charakterio, žmogus iš masės yra tik statistinis vienetas. Kasmet maždaug tiek pat žmonių žūsta avarijose, kiekvieną vasarą nuskęsta jūrose, ežeruose ir upėse, kiekvieną sausio rytą kerta įėjimo į metro vartelius, nors toji viena avarija, skendimas, kelionė metro nulemta serijos asmeninių, individualių sprendimų. Jei ryte iš savo buto septynioliktame aukšte pažvelgtumėte žemyn, pamatytumėte, kaip visi tie žmonės – tamsios į skruzdes panašios figūrėlės – keliauja tais pačiais takais ir keliais ritmu, kurio nė vienas negali kontroliuoti. Pirmiausia – srautas skubančių į darbą, tada iškrikę jų vietoje likusiųjų maršrutai, senukai, vaikiški vežimėliai, ligoniai, vėliau – naujas skubančių namo srautas darbo dienai pasibaigus. Šį judėjimą lengvai gali simuliuoti kompiuteris su keliais kintamaisiais dydžiais. Juk nepaisant to, apie ką galvojame pakeliui namo kirsdami užšalusius vandenis, kokios neįtikėtinai originalios mūsų mintys nuleidus žvilgsnį ir spoksant į ištryptą sniegą, tuo pat metu esame visiškai prognozuojami. Visuomet – didesnio judėjimo dalis, lyg paukštis milžiniškame būryje, kuris staiga keičia kryptį, visi kaip vienas, ir tą

37

akimirką primena gigantišką mojuojančią ranką.

Bet kai žmonės regimi kaip dalis masės, o ne atskiri individai, kareivius lengviau išmuštruoti žudyti. Tai būtina visų žudynių dalis, kaip, pavyzdžiui, Vokietijoje per Antrąjį pasaulinį karą, kai iš žydų buvo atimtas identitetas, iš pradžių nacionaliniu, paskui individualiu lygmeniu, jų vardus pakeitė numeriai, jie buvo nužeminti į bevardę, beveidę minią, kad būtų išžudyti kaip avių banda, išnuodyti dujomis ar sudeginti kaip būtybės be tapatybės. Žinoma, tas pat tinka kalbant apie krintančių bombų iššluotus Drezdeno ar Hirošimos gyventojus, kurie žudikams tebuvo mažyčiai taškeliai, skaičiukai paruoštame plane.

Mūsų žmogiškoje prigimtyje esti sąlyčio taškas, kuriame kitas iš apibrėžto virsta neapibrėžtu. Bet tas taškas taip pat yra ir vieta, kur vyksta atvirkštinis judesys, kur kitas iš neapibrėžto virsta apibrėžtu – ir jei egzistuoja romano etika, ji yra čia, ji skleidžiasi toje zonoje, slypinčioje tarp vieno ir visų. Tą akimirką, kai skaitytojas atsiverčia romaną, kai pradeda skaityti, nuotolis tarp jo ir rašytojo išnyksta. Kitas, kuris tuo metu pasirodo, išnyra skaitytojo vaizduotėje, iškart įsikurdamas jo galvoje. Šis priartėjimas prie kito yra romano bruožas. Tokiai formai būdinga, kad išorinis meno kūrinys susikurtų skaitytojo viduje – jo paties spalvos ir formos jausmas, peizažų ir kalbų, žmonių ir minčių suvokimas, sprendimas, ar romanas geras. Romanas yra keistai intymus žanras: jo esmė visuomet yra ryšys tarp dviejų individų, rašytojo ir skaitytojo. Pirmasis jų susitikimas įvyksta rašytojui kuriant, nes jau pačiame rašymo akte visuomet yra kreipimasis į tave, išsipildantis tik atsiradus skaitytojui. Skaitytojas, tu, gali pasirodyti bet kokiu laiku, net praėjus šimtams metų po rašymo – juk dabar skaitome romaną, parašytą septynioliktojo amžiaus Ispanijoje, aštuonioliktojo amžiaus Rusijoje, dvidešimtojo amžiaus Vokietijoje, ir nuotolis vis tiek išnyksta, užmezgame ryšį. Tas pats įmanoma ir skaitant romanus iš tokių geografiškai nuo mūsų nutolusių vietų, kaip Kinija, Kenija, Kolombija.

Kodėl tai svarbu? Negi romanų skaitymas – ne tiesiog laisvalaikio forma, būdas kelioms valandoms pabėgti nuo tikrovės, tik dar vienas pramogų mechanizmo elementas? Argi ne svarbiau bendrauti su savo kaimynu, kuris visgi tikras, o ne tik grožiniame kūrinyje egzistuojantis?

Skirtumas tarp bendravimo su tikru ir romano kaimynu tas, kad pirmasis variantas nutinka socialinėje erdvėje, įrėmintas jos taisyklių ir apribojimų, o antrasis – už jos ribų, privačiausioje, intymiausioje skaitytojo sferoje, kur socialinį gyvenimą reguliuojančios taisyklės neveikia ir suvaržymų nėra. Tik čia, tame susitikime, galime išvysti socialumo konceptą tokį, koks jis yra iš tikro. Ir tik čia galime pamatyti, kas yra žmogus už to koncepto ribų, pats sau, pagal savo paties taisykles. Toji erdvė – tai yra, romano erdvė – individuali, ypatinga ir unikali, kitaip tariant, atstovauja visišką priešingybę žiniasklaidai, siekiančiai universalumo ir bendrumo. Vokiečių filosofė Hannah Arendt, savo knygoje „Proto gyvenimas“ („The Life of the Mind“) rašydama: „Klišės, standartinės frazės, lankstymasis konvencionalumui, standartizuoti išraiškos kodai turi socialiai atpažįstamą funkciją apsaugoti mus nuo tikrovės“, turėjo omenyje Adolfą Eichmanną, bet šis sakinys

38

tinka ne tik jam, bet galioja žymiai platesniame laike. Juk poreikis apsisaugoti nuo realybės yra nuolatinis, o standartizuotos kalbos ir formos užtikrintas nuotolis yra visų bendruomenių siekiamybė, net jei jos to nesuvokia. Šios individualumo ir ypatingumo vertės išmokau, šalia kitų, iš Walterio Benjamino, kurio darbus skaičiau studijuodamas literatūrą Bergene paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Benjaminas parodė, kaip net mažiausias visuomenės fragmentas visuomet yra tos visuomenės kultūros, jos svajonių ir nuostatų išraiška; supratau, kad tas pats galioja ir kalbant apie žmones. Walteris Benjaminas mirė 1940-aisiais metais Ispanijoje, būdamas pabėgėliu. Jis bėgo nuo nacių režimo, kuriam vadovavo Adolfas Hitleris. Skaitant Walterį Benjaminą šiandien, galvojant apie tu, į kurį jis tąsyk kreipėsi, ką jis galvojo apie pasaulį, apie kurį dabar galvojame mes, jis iškyla kaip atskiras, ypatingas, unikalus individas – kitaip tariant, kaip žmogus. Tuo tarpu į žmogaus, nuo kurio režimo jis bėgo, Adolfo Hitlerio vaizdinį žvelgiame su labai didžiuliu nuotoliu, norėdami apsisaugoti nuo to, kam jis atstovavo. Jei leistume tam nuotoliui ištirpti, pamatytume nebe blogio įsikūnijimą, bet Austrijoje su žiauriu, autoritarišku tėvu ir mylima motina augantį berniuką. Pamatytume šešiolikmetį – tokį drovų, kad net neišdrįso užkalbinti mylimos merginos, įstengė išpažinti jausmus tik anoniminiu atviruku. Pamatytume vyrą, kuris atsitolino nuo visų aplinkinių, kad išgyventų. Vyrą, kuris mėgo pyragus ir taip dievino cukrų, kad jo bėrė net į brangiausią baltą vyną. Vyrą, apdovanotą gebėjimu imituoti kitus, itin išmoningai mėgdžiojusį Göringo švedės žmonos akcentą. Pamatytume vyrą, sugebėjusį neįtikėtinai meistriškai pagauti populiarias visuomenės nuomonių sroves ir perteikti jas kone tobulose kalbose. Taip pat išvystume smulkų niekšelį, kuris jautėsi nuskriaustas, siaubingai susireikšminusį vyrą, kuris visada manė žinąs geriau. Galiausiai pamatytume vyrą, labiau už viską nekentusį žydų, toji neapykanta niekaip nepaaiškinama – nei iš šio, nei iš to atsiradusi, šlykšti ir atstumianti. Jei tai padarytume, pamatytume žmogų. Šis žmogus būtų susijęs su visais kitais aplink: juk buvo ne tik Hitleris, turėjęs žiaurų, autoritarišką tėvą ir mylėjęs motiną, jautęs polinkį menui ir muzikai, matęs, kaip apkasuose žūsta draugai, kasdien aplink regėjęs kalnus lavonų, kol baigėsi karas.

Juk Hitleris buvo dalis kartos ir kultūros, siejamos tos pačios esminės patirties, sudariusios į barbarizmą nusmukusią visuomenę. Tos visuomenės dalis buvo ir Walteris Benjaminas, kaip ir Hannah Arendt bei Paulis Celanas. Jie rašė ta pačia kalba, bet juos ji ir žeidė, nes kalboje buvęs mes jiems iš pradžių virto jie, paskui tiesiog tai. Būtent apie šį pokytį – Paulio Celano eilėraštis „Engführung“. Parašytas po karo skerdikų kalba, jame viskas, apie ką bandžiau kalbėti šiame tekste, viskas tampa taip apibrėžta, kad net ryšiai tarp žodžių kone visai nutraukioti, guli išmėtyti aplink tekstą lyg akmenukai, ant pačios ribos tarp kalbos ir pasaulio, nes iki tol egzistavę kalbos ryšiai staiga nustoja galioję, jie sunaikinti – kraujas, žemė, namai sunaikinti. Ir tuo pat metu mes kaip skaitytojai, po šešiasdešimties metų įterpdami save į tu poziciją eilėraštyje, jau pačiu skaitymo aktu tampame naujos pradžios, naujos būsenos dalimi, atpažindami ir suprasdami, nuo ko toji būsena priklauso.

Rašytojai, kuriuos paminėjau – Walteris Benjaminas, Hannah Arendt, Paulis

39

Celanas – sudaro tik mažiausią dalelytę mano vokiečių kalbos kanono, kuriame galybė autorių, nuo Hölderlino iki Goethes, nuo Thomo Manno iki Judith Herman, nuo Peterio Handkes ir Thomo Bernhardo iki Christiano Krachto ir Durso Grünbeino. Šis sąrašas pernelyg platus, kad galėčiau jį čia net pradėti. Bet jiems visiems būdingas individualumas, ypatingumas ir unikalumas, ir jie visi stengiasi laikyti atvirus mūsų vartus į pasaulį, stengiasi griauti mūsų apsauginius mechanizmus, kad individualumas laimėtų, kad čia ir dabar, tu ir aš niekuomet nebūtų sunaikinti.

Vertė Akvilina Cicėnaitė Karl Ove Knausgaard „Vanishing Point“ www.newyorker.com

Paul Celan Engführung Verbracht ins Gelände mit der untrüglichen Spur: Gras, auseinandergeschrieben. Die Steine, weiß, mit den Schatten der Halme: Lies nicht mehr – schau!

Schau nicht mehr – geh!

Geh, deine Stunde hat keine Schwestern, du bist – bist zuhause. Ein Rad, langsam, rollt aus sich selber, die Speichen klettern, klettern auf schwärzlichem Feld, die Nacht braucht keine Sterne, nirgends fragt es nach dir. (...) Čia tik pirma Paulo Celano eilėraščio dalis. Norite išversti visą kitam zino numeriui? Pirmyn!

40

Elena Ferrante Frantumaglia ?

Kaip pradedate naują kūrinį?

Tiksliai pasakyti negaliu. Nemanau, ar kas nors iš tikrųjų žino, kaip istorija įgauna formą. Kai ji sukurta, bandai paaiškinti, kaip tai atsitiko, tačiau kiekviena pastanga, bent jau mano atveju, yra neadekvati. Yra savotiškas prieš, sudarytas iš atminties fragmentų, ir po, kai istorija prasideda. Bet prieš ir po, turiu pripažinti, naudingi tik dabar, bandant suprantamai atsakyti į jūsų klausimą.

Ką turite omenyje, sakydama „atminties fragmentai“? Žinot, kaip būna, kai galvoje sukasi melodija iš kelių natų, bet nežinai, kokia tai daina? Beniūniuojant galiausiai išsivysto kita daina, visai ne ta, kuri buvo apsėdusi.

Arba būna – prisimeni gatvės kampą, bet negali atgaminti, kuri jis yra? Kažkas panašaus. Mano mama mėgo žodį frantumaglia – tai tokie galvoje besiblaškantys neaiškios kilmės fragmentai, kurie ne visada yra malonūs.

Ir bet kuris jų gali tapti istorijos pradžia?

Ir taip, ir ne. Jie gali būti pabiri ir atpažįstami – vaikystės vietos, šeimos nariai, klasės draugai, įžeidžiantys ar švelnūs balsai, didelės įtampos momentai. Ir kai tik atrandi tam tikrą tvarką, pradedi apie juos pasakoti. Tačiau beveik visuomet kas nors nesusijungia. Tarsi iš tų galimo pasakojimo atplaišų išsiveržtų tolygiai stiprios, bet priešingos jėgos, kurioms reikia aiškiai išnirti ir, tuo pat metu, nugrimzti gilyn. Štai, kad ir „Neraminanti meilė“ („Troubling Love“) – ilgus metus galvoje nešiojausi daug istorijų apie Neapolio priemiesčius, kur gimiau ir užaugau. Mintyse nešiojausi riksmus, grubų šeimyninį smurtą, kurį mačiau vaikystėje, namų apyvokos daiktus.

41

Tais atiminimais maitinau Deliją, protagonistę. Mamos personažas, Amalija, kita vertus, vos tik atsirado, tučtuojau atsitraukė – jos beveik neliko. Jei įsivaizduodavau Delijos kūną bent šiek tiek prisiliečiantį mamos kūno, susigėsdavau ir nusukdavau pasakojimą kitur. Naudodama tokią padriką medžiagą, per keletą metų parašiau daug istorijų – trumpų, ilgų, labai ilgų, ir vis, mano akimis, nepatenkinančių, ir nė vienoje nebuvo mamos personažo. Paskui staiga daugelis fragmentų dingo, tuo tarpu kiti susijungė, ir visi išsirikiavo tamsiame motinos-dukros santykių fone. Taip per pora mėnesių gimė „Neraminanti meilė“.

O „Paliktosios dienos“ („The Days of Abandonment“)? Šito romano gimimo diena dar labiau miglota. Ilgus metus galvojau apie moterį, kuri vieną naktį uždaro savo namų duris, o kai ryte eina atidaryti jų, suvokia, jog nebesugeba to padaryti. Kartais į tai įsipindavo ligoti vaikai, kartais – nunuodytas šuo. Paskui, visai natūraliai, viskas apsistojo ties mano patyrimu, kuris atrodė nenusakomas – tai buvo pažeminimas, kurį patiria vyro palikta moteris. Bet kaip nukrypau nuo tiek laiko nešiotos galvoje frantumaglia į staigią fragmentų atranką, kaip sulydžiau juos istorijoje, kuri atrodo įtikima – šito nesuprantu, negaliu tikrai atsakyti. Bijau, tai tas pats dalykas, kaip su sapnais. Net išpasakodamas juos žinai, kad išduodi.

Ar užsirašote savo sapnus?

Taip, tais retais atvejais, kai berods prisimenu juos. Darau tai nuo pat vaikystės.

Tai pratimas, kurį patarčiau kiekvienam. Sapno patirtį perduoti budrumo būsenos logikai yra kraštutinis rašymo išbandymas. Niekada negali sapno atkurti tiksliai.

Tai pralaimėtas mūšis. Bet įvilkti į žodžius gesto, jausmo, įvykių srauto tiesą, neprijaukinant jos, – tai ne tokia lengva operacija, kaip galima manyti.

Ką turite omenyje, sakydama „prijaukinti tiesą“?

Pasukti išmintais išraiškos takais.

Kuria prasme?

Išduodant istoriją dėl tingumo, dėl pasyvumo, patogumo, iš baimės. Visada lengva sumenkinti kūrinį iki klišių, skirtų masiniam vartojimui.

Jamesas Woodas ir kiti kritikai gyrė jūsų kūrinius už nuoširdumą. Kaip apibrėžiate nuoširdumą literatūroje? Ar tai dalykas, kurį ypatingai vertinate?

Kiek žinau, tai yra kankynė ir, tuo pat metu, kiekvieno literatūros projekto variklis.

42

Rašytojui gali atrodyti, kad svarbiausi klausimai: kuri patirtis yra mano medžiaga, kuriuos išgyvenimus jaučiu galintis pasakoti? Bet tai netiesa. Daug svarbesnis klausimas: koks žodis, koks sakinio ritmas, koks tonas geriausiai tinka išreikšti mano patirčiai? Be teisingų žodžių, be didelės teksto dėliojimo patirties nepavyks parašyti nieko gyvo ir tikro. Negana pasakyti, kaip aš vis dažniau darau, – šitie dalykai tikrai įvyko, tai mano tikras gyvenimas, vardai yra tikri, aprašau tikras įvykių vietas. Jei rašymo stilius neadekvatus, jis gali paversti melu nuoširdžiausias biografines tiesas. Literatūrinė tiesa nėra biografo ar žurnalisto tiesa, tai ne policijos ataskaita ar teismo išvada. Tai netgi ne gerai sukonstruoto naratyvo įtikinamumas.

Literatūros tiesa yra vien tik žodžių valdymo reikalas ir yra tiesiogiai proporcinga energijai, kurią gebi įdėti į sakinį. Ir kai įvyksta jungtis, nėra tokios populiariosios literatūros stereotipo ar klišės, kuri atsilaikytų. Visa prisikelia, atgyja, stoja į savo vietas.

Kaip išgaunama tiesa?

Be abejo, ji įgyjama per tam tikrą gebėjimą, kuris visuomet gali būti tobulinamas.

Bet didžiąja dalimi toji energija paprasčiausiai atsiranda, tiesiog atsitinka. Toks jausmas, tarsi smegenų dalys ir visas kūnas, prieš tai miegoję dalykai tavo sąmonėje išsiplečia, padidindami jautrumą. Negali pasakyti, ar ilgai tai išsilaikys, drebi nuo minties, kad tai gali staiga išnykti ir palikti tave vidury srovės. Atvirai kalbant, niekada nežinai, ar išvystei teisingą rašymo stilių, ar iki galo jį išnaudojai. Pastatęs rašymą į savo gyvenimo vidurį, kiekvienas galiausiai atsiduria Henry Jameso novelės „Vidurio amžius“ („The Middle Years“) veikėjo Dinkombės situacijoje – prieš mirtį, būdamas sėkmės viršūnėje, jis tikisi gauti dar vieną progą išbandyti save ir sužinoti, ar gali rašyti geriau, negu prieš tai. Tuo pat metu jis gyvena neviltyje, kurią šūksniu išreiškė Prousto personažas Bergotė, pamatęs Vermeerio geltonosios sienos plotelį: „Štai, kaip tai turi būti parašyta“.

Kada pirmą kartą supratote, kad parašėte tiesą? Pagal jūsų apibrėžimą.

Vėlai, romane „Neraminanti meilė“. Jei įspūdis nebūtų išsilaikęs, nebūčiau romano publikavusi.

Minėjote, jog ilgą laiką nesėkmingai dirbote su pasakojimo medžiaga.

Taip, bet tai nereiškia, kad „Neraminanti meilė“ buvo ilgalaikės pastangos rezultatas. Greičiau priešingai. Visa pastanga buvo išnaudota rašant nesėkmingas noveles, kurios pasirodė keletą metų prieš tai. Jų puslapius rašiau apsėstai persistengdama, iš tikrųjų jie teisingi, ar greičiau – juose būta tiesos, bet ji įvyniota į daugmaž konvencionalią formą: noveles apie Neapolį, skurdą, pavydžius vyrus ir taip toliau. Paskui staiga rašymas įgijo teisingą toną, ar bent jau man taip atrodė.

Nuo pat pirmosios pastraipos suvokiau ir tai, ir kad pats rašymas perteikia istoriją,

43

kurios iki tol niekada neliečiau, niekada net nepradėjau – istoriją apie meilę mamai, intymią, kūnišką meilę, sumišusią su lygiai tokiu pat kūnišku pasišlykštėjimu. Patys žodžiai, rodos, išjudino mano slapčiausius jausmus. „Neraminančią meilę“ nutariau publikuoti ne tiek dėl istorijos, kuri ir toliau manyje žadino gėdą ir baimę, kiek dėl to, kad pirmąkart galėjau sau pasakyti: štai, kaip turiu rašyti.

Norite pasakyti, kad turite tik vieną rašymo būdą? Kyla toks klausimas, nes gana nemažai italų apžvalgininkų priskyrė jūsų knygas skirtingiems autoriams.

Panašu, kad pasaulyje, kur beveik išnyko filologinis išsilavinimas, kur kritikai nebeatidūs stiliui, autoriaus sprendimas būti anonimišku sukelia priešiškumą ir tokio pobūdžio fantazijas. Ekspertai spokso į tuščią rėmelį, kuriame turėtų būti autoriaus portretas, ir neturi techninių įrankių ar, dar paprasčiau, kaip skaitytojai, jie neturi tikros aistros ir jautrumo, kad užpildytų tą erdvę kūriniais. Todėl jie pamiršta, kad kiekvienas individualus kūrinys turi savo istoriją. Tik vardo etikėtė arba atkaklus filologinis tyrimas leidžia mums būti tikriems, kad „Dubliniečių“ autorius yra tas pats asmuo, kuris parašė „Ulisą“ ir „Finegano budynes“. Vidurinės mokyklos mokinys su kultūriniu išsilavinimu turėtų įgyti supratimą, kad rašytojas prisitaiko, priklausomai nuo to, ką jam ar jai tenka išreikšti. Vietoj to, dauguma mano, kad bet koks raštingas žmogus gali parašyti istoriją. Jie nesupranta, kaip sunkiai dirba rašytojas, kad būtų lankstus, ištvertų daug įvairių išbandymų – nežinodamas, koks bus rezultatas. „Neraminančios meilės“ gimimas man buvo mažas stebuklas, kuris įvyko tik po ilgamečio triūso. Man atrodė, kad įvaldžiau stilių – solidų, skaidrų, labai sukontroliuotą, bet visgi atvirą staigiems lūžiams. Kaip bebūtų, pasitenkinimas ilgai netruko – pradžioje sumažėjo, paskui visai dingo. Prireikė dešimties metų, kad rašydama atsiribočiau nuo šitos konkrečios knygos, paversčiau savo prozą įrankiu, kurį galiu naudoti kitur kaip gerą tvirtą grandinę, su kuria iš paties šulinio dugno ištraukiamas pilnas kibiras vandens. Daug dirbau, bet tik kurdama „Paliktosios dienas“ vėl pajutau, kad turiu publikuotiną tekstą.

Kada jums knyga atrodo publikuotina?

Kai tai yra istorija, kurią ilgą laiką nevalingai nustuminėjau, manydama, jog nesugebu parašyti, nes kalbėjimas apie ją mane verčia nepatogiai jaustis. Vėlgi, „Paliktosios dienų“ atveju rašymas išlaisvino istoriją per trumpą laiką – per vieną vasarą. Išties tai tinka kalbant tik apie pirmas dvi dalis. Paskui staiga ėmiau daryti klaidas, pamečiau toną. Visą rudenį rašiau ir perrašinėjau paskutinę dalį. Buvo apėmęs didelis nerimas. Tapo lengva įtikinti save, jog pamiršau, kaip pasakoti istoriją. Nežinojau, kaip tikroviškai ištraukti Olgą iš krizės – taip tikroviškai, kaip aprašiau krizės pradžią. Ranka ta pati, rašymas tas pats, panašus žodynas, sintaksė,

44

skyryba, ir visgi tonas tapo netikras. Keletą mėnesių jaučiausi taip, tarsi pirmieji romano puslapiai buvo virš mano galimybių, o dabar jau nebeprilygstu savo pačios kūriniui. Pajutau kartėlį. Greičiau prarandi save, negu randi save, pamaniau. Tada viskas vėl prasidėjo. Bet netgi šiandien nedrįstu tos knygos skaityti. Bijau, kad paskutinė dalis tik apsimeta gerai parašyta.

Ar manote, kad tas nerimas turi ką nors bendro su tuo, kad esate moteris? Ar privalote dirbti sunkiau, negu vyras rašytojas, vien tam, kad sukurtumėte darbą, kuris nebus atmestas, kaip „parašyta moterims“? Ar yra skirtumas tarp vyrų ir moterų rašymo?

Atsakysiu pavyzdžiu iš savo gyvenimo. Būdama dvylikos-trylikos metų, įsitikinau, kad geroje knygoje privalo būti didvyris, ir tai man kėlė liūdesį. Toji fazė baigėsi po poros metų. Sulaukusi penkiolikos, ėmiau rašyti istorijas apie drąsias mergaites, kurios pakliūdavo į rimtas bėdas. Bet supratimas išliko – išties, tik sustiprėjo – didžiausi pasakotojai yra vyrai, ir turi išmokti pasakoti, kaip jie. Tame amžiuje ryte rijau knygas, bet neturėjau pasirinkimo, visi pavyzdžiai buvo vyriškos lyties. Taigi, net rašydama mergaičių istorijas, norėjau suteikti veikėjoms patirčių kraitį, laisvę, ryžtą – ir šitai bandžiau nusimėgdžioti iš stiprių romanų, kuriuos parašė vyrai.

Nenorėjau rašyti, kaip Madame de La Fayette ar Jane Austen, ar seserys Brontës – tuo metu mažai težinojau apie šiuolaikinę literatūrą – bet norėjau taip, kaip Defoe ar Fieldingas, ar Flaubertas, ar Dostojevskis, ar netgi Hugo. Tuo tarpu pavyzdžiai, kuriuos siūlė moterys romanistės, buvo tik keli, ir man atrodė daugumoje atvejų silpni. Tie vyrai novelistai buvo skaitlingi ir kaip taisyklė ryškūs. Toji fazė truko ilgai, iki tol, kol sulaukiau dvidešimties su virš, ir man paliko gilų pėdsaką.

Ar manote, kad moterų proza yra iš prigimties silpna?

Visai ne. Kalbu apie savo paauglystės nerimavimus. Dėl akivaizdžių istorinių priežasčių moterų rašymo tradicija stokoja tirštumo ir įvairovės, bet joje yra ypatingai aukštų viršukalnių ir taip pat nepaprasta fundamentalioji vertė – tik prisiminkim Jane Austen. Be to, dvidešimtas amžius moterims buvo radikalių permainų amžius. Feministinė mintis ir veikla sujudino pačias giliausias, radikaliausias paskutinio šimtmečio transformacijas. Be moterų kovos, moterų negrožinės ir grožinės literatūros nepažinočiau savęs – jų padedama suaugau.

Mano, kaip romanistės, – tiek publikuotos, tiek nepublikuotos – patirtis pasiekė viršūnę po dvidešimties metų, bandant kūryboje kaip galima geriau perteikti savo lyties patirtį ir išskirtinumą. Bet jei turime vystyti savo, kaip moterų, naratyvo tradiciją, tai nereiškia, kad turime atsižadėti visos krūvos įrankių, kurie buvo išrasti prieš mus. Turime parodyti, kad gebame konstruoti pasaulius, kurie ne tik, kaip ir vyrų sukurtieji, yra platūs, galingi ir turtingi, bet dar daugiau. Turime būti puikiai pasirengusios, turime giliau ieškoti savo išskirtinumo, pasitelkti geriausias priemones. O labiausiai turime reikalauti sau visiškos laisvės. Rašytojos turi

45

rūpintis tik tuo, kaip išpasakoti, ką žino ir jaučia, – grožį, bjaurastį ar prieštaringus dalykus – be ideologinių suvaržymų ar aklo kanonų garbinimo. Rašymas reikalauja didžiausios ambicijos, baisiausio įžūlumo ir metodiško nepaklusimo.

Kur tuos dalykus pastebite savo kūriniuose?

Knygoje, kuri mane privertė pasijausti kalčiausia, „Prarastoji duktė“ („The Lost Daughter“), stumtelėjau protagonistę daug toliau, negu pati maniausi galinti pakelti. Leda sako: „Sunkiausiai išsakomi yra tie dalykai, kurių patys negalime suprasti.“ Tai visų mano knygų šaknyje esantis motto, jei galima taip sakyti. Mano istorijų pasakotojas „aš“ yra balsas, kuris niekada nesako monologo. Visuomet rašo moteris, ir toji rašytoja visuomet stengiasi per tekstą organizuoti tai, ką žino, bet kas jos pačios dar nėra įsisąmoninta. Daugumos mano pasakotojų – Delijos, Olgos ar Elenos – kelionė yra sunki, o istorijos pabaigą jos pasiekia gavusios mėlynių, bet saugios. Kita vertus, Leda nuvedama prie tiesų, kurios jai, kaip dukrai, kaip motinai ir kaip kitos moters draugei, yra nepakeliamos. Negana to, ji turi atsakyti už savo nerūpestingą poelgį (tai išeities taškas), kurio reikšmės nesupranta ir išties negali iššifruoti. Čia pareikalavau iš savęs daugiau, negu lengvai galiu duoti: pagavios istorijos, kurios reikšmės veikėja nesugeba suprasti ir kuri, supratus ją, nužudytų.

Iš visos mano prozos „Prarastoji dukra“ yra romanas, prie kurio esu skaudžiausiai prisirišusi.

Tvirtinate, kad proza yra centruota, vadindama tai grandine, kuri traukia vandenį iš šulinio dugno. Kaip pagaminama ši grandinė?

Tikrai žinau tik vieną dalyką: man atrodo, kad dirbu teisingai, kai pradedu nuo lygaus, sauso tono, kai pasakoja stipri, šviesi, išsilavinusi moteris – tokia, kaip ir daugelis nūdienos vidurinės klasės moterų. Pradžioje man reikia glaustumo, lakoniškumo, švarios, neįmantrios kalbos be pagražinimų. Tik kai šito tono dėka istorija pradeda rastis saugiai, imu laukti momento, kai galėsiu tas gerai suteptas, tylias sąsajas pakeisti kuo nors labiau surūdijusiu, gergždžiančiu, pasakojimas įgaus kapotą ir sutrikusį pagreitį, rizikuojant tuo, kad viskas subyrės į gabalus. Tas momentas, kai pakeičiu registrą pirmą kartą, yra tuo pat metu ir džiaugsmingas, ir kupinas įniršio. Mėgstu prasilaužti pro veikėjos gero išsilavinimo ir mandagumo šarvus. Mėgstu sugriauti jos pačios įvaizdį, palaužti jos valią ir ištraukti kitą, grubesnę sielą, tokią triukšmingą, galbūt netgi laukinę. Labai stengiuosi, kad tas registro pokytis būtų netikėtas ir visgi atrodytų natūralu po jo sugrįžti prie ramesnio pasakojimo. Pirmasis registro pokytis pavyksta lengvai. Laukiu to momento ir džiaugiuosi, galėdama nerti į jį, tačiau bijau tos vietos, kai pasakojimas privalo atsistatyti. Visada jaudinuosi, kad pasakotoja „aš“ negalės vėl nusiraminti arba, jeigu ir nusiramins, skaitytojas nebepatikės ta netvaria ramybe. (...)

46

Dėmesys formai, rodos, jums vertingas nevienareikšmiškai – kiek teigiamas, tiek ir neigiamas.

Taip, formos grožis, bent jau iš mano patirties, gali tapti apsėdimu, po kuriuo slepiasi sudėtingesnės problemos – istorija negyva, negaliu rasti teisingo rakto, praradau pasitikėjimą savo gebėjimu pasakoti. Paskui ateina laikas, kai niekas, išskyrus rašymą, nebesvarbu. Tai pats džiugiausias metas, nes žinau, kad istorija jau pakeliui, o aš galiu tik padėti jai geriau išsilieti.

Kaip tai padarote?

Skaitau tai, ką parašiau. Atsikratau nereikalingo pertekliaus, papildau tai, kas atrodo dar tik eskiziška, ir tyrinėju kelius, kuriais pats tekstas man siūlo pasukti. Paskui, kai užbaigiu istoriją, sėdu ir atidžiai viską perkratau. Likus kelioms valandoms iki knygos atidavimo spaustuvei, vis dar turiu įvairių eskizų ir taisymų, perdarymų, naujų intarpų. Tame etape tampu jautri kiekvienai gyvenimo smulkmenai. Matau šviesos kritimo kampą ir užsirašau apie tai. Matau pievoje augalą ir stengiuosi jo nepamiršti. Pildau žodžių sąrašus, užsirašinėju gatvėje nugirstus sakinius. Dirbu daug – su korektūromis taip pat – ir nėra nieko, kas negalėtų paskutinę minutę atsidurti kūrinyje, tapti peizažo elementu, kitu palyginimo, metaforos variantu, nauju dialogu, netikėtu, bet visgi ne per keistu būdvardžiu, kurio ieškojau.

Bet kol vis dar rašote knygą, istorija gali pakeisti kryptį?

Taip. Palengvėja, kai jau turi keletą puslapių, nors prieš tai neturėjai nieko. Vietovės yra vietovės, žmonės yra žmonės, ką jie daro ar ko nedaro jau yra, tai vyksta. Bet visa tai, kai peržiūri, reikalauja tobulinimo, kad būtų vis gyviau ir tikriau. Taigi skaitau tai, ką parašiau, perrašydama. Turiu pasakyti, man visuomet atrodė, kad tuo metu suveikia meistriškumas. Tai kaip antroji banga, bet ne tokia varginanti, mažiau neraminanti, ir visgi – jeigu puslapiai manęs nenuvilia – netgi labiau įtraukianti.

„Paris Review“, Art of Fiction No. 228. Rašytoją Eleną Ferrante klausinėjo jos leidėjai Sandro ir Sandra Ferri bei jų dukra Eva. Interviu vyko Neapolyje. Ištrauką iš anglų k. vertė S. Bernotaitė.

47

Žemaitė

(Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė)

Klegėsime lygu tos žąsys!

Skaitome visokias istorijas, girdime įvairius pasakojimus, visur nurodoma, jog visuomet ir visur moteriška lytis buvo skriaudžiama ir niekinama. Ne tik kaipo fiziškai silpnesnės, bet ir protiškai kvailesnės buvo rokuojamos.

Patsai priežodis parodo, sakoma: moteriškės ilgas plaukas, bet trumpas protas.

Bet pažiūrėkim: iš kur joms reikėjo įgyti to ilgesnio proto, kad nuo viso mokslo buvo šalinamos ir nustumiamos? Niekas nesirūpino mergaitės protišku apšvietimu, labiau valstiečių luomoje. Tėvai rūpinosi dukterų tik pasoga ir kraičiu, kad daugiau davus ir už turtingesnio vyro išleidus, o mokslo dukteriai prisiminus, nors į pradinę mokyklą prašosi: – Kam to reikia! – šaukia tėvas, – ko tenai išmoks, tik maskoliškai! O į kunigus – neišleis, kariūmenėje netarnaus, kam to rusiško rašymo! Bile tik ant savotiškos knygos bažnyčioje maldas, litanijas paskaito, ir užtenka... Kad tik duonos, putros turės, ir be raštų mokės vaikus auginti.

Visas pamokinimas moteriai – tik bažnyčioje pamokslas: įkalbinėjama aklas tikėjimas, baimė dievo, nusižeminimas, paklusnumas...

Mergaitei augant – klausyti tėvų, o nutekant už vyro, prie šliūbo prisaikinama aklai vyro klausyti iki grabo lentos, visą amžių tave vyras ves už nosies, savo valios neturėsi, net priežodis vėlek sako, kad du sutvėrimai lygūs: kumelė ir mergelė – visuomet vedama.

Taip per amžius moteris savo protu negyvena, vyrų ir kunigų patarimais naudojasi.

Aukštesnės luomos moterys daugiau apšvietos gavo ir kunigai mažesnę įtekmę teturėjo. Turtingesnės mergaitės, mažiau fiziško darbo tedirbdamos, daugiau laiko turėjo, daugiau skaitė, lavinosi, į mokyklas stojo... Po teisybės, Rusijoje ir mokyklos mergaitėms valdžios buvo varžomos; kuri turėjo šiek tiek lėšų, važiavo užrubežin mokintis, ir tai ne visos tesiveržė, mažai kas tebrangino mokslą. Užauginęs tėvas dukterį, rūpinosi tik gerai už turtingo vyro išleisti, atiduoti į vyro vergystę.

Taip moterys glūdojo po namų pastoge, po dievo sparnu, po kunigų globa, po vyro kumščia; ilgus ilgus metus niekinamos kantriai tylėjo. Jei pasiturinčios taip ramiai glūdojo, turėdamos progos, neieškojo platesnės apšvietos, ką gi tos

48

darbininkės valstietės beturėjo daryti, iš kur kokias žinias, kokį svietišką apšvietimą gauti? Pagaliau ir knygos lietuviškos per kelias dešimtis metų Lietuvoje užgintos ir persekiojamos, gaudomos valdžios buvo.

Apšviestieji, inteligentai, tiek vyrai, tiek moterys, matydami, jog toks tamsumas lietuvių moterų visos tautos šviesesnę ateitį nuslopins, pradėjo rašyti knygas, rodyti reikalingumą apšvietos, aiškinti, juk tamsi motina negali vaikus dorai užauginti, pradėjo mergaites raginti prie mokslo. Ėmė užrubežyje leisti laikraščius, spausdinti knygas, gabenti knygas, gabenti į Lietuvą ir čia skleisti. Jaunuomenei naujiena – svietiški raštai, iki šiol, apart maldaknygės, kitokių nebuvo matę. Žingeidu: kas ten rašoma? Ėmė grobstyti, pirkti, pasidalindami skaityti. Randa ir kunigų darbelius aprašytus, jų siekiai pakritikuoti, jau kitoniškomis akimis ėmė į savo vadovus žiūrėti, pamatę, jog ne viskas taip šventa, kaip jiems sakoma. Apie valdžios šunybes vėlek randa teisybę parašytą, pažįsta, jog čia teisingi raštai, geri patarimai.

Daugumos mergaičių taipgi skaito ir platina raštus.

Valdžia, policija grobsto, atima, naikina kur užpuldami lietuviškus spaudinius; subruzdo ir kunigai po bažnyčias drausti po grieku, neleisti skaityti užgintus raštus, o tuos leidėjus socialistus bedievius į pragaro dugną grumzdenti.

Jaunieji darbininkai vyrai, nors tamsūs, bet jie drąsesni, kur prigaudami raštų, skaito, žingeidauja, svarsto. Seniai vyrai, moterys, aklai į kunigus įsitikėję, iš tolo bijosi tų užgintų bedieviškų raštų, dievo koronės bijosi, gynioja vaikus, draudžia skaityti, daboja, kad neparsineštų iš kur, o pamatę pas vaikus, tankiai net į ugnį sugrūdžia. Čia sykiu ir policija bijosi, nes kur žandarai pajutę raštus laikant, puola, krato, o radę lietuvišką kokį popierpalaikį spausdintą, šeimininką areštuoja, į kalėjimą kemša ir gerai kišenes pakrato, kol tas visiems šunims gerkles pripila.

Taip su apšvieta, su raštai tamposi kelias dešimtis metų, ant galo leido jau Lietuvoje spaudą, bet mokyklose neleido lietuviškai mokinti, vien tik rusiškai.

Pradėjo čia pat laikraščiai eiti. Pirmasis dienraštis – „Vilniaus Žinios“, – pirmeiviškos pakraipos, tuoj pasirodė ir konservatyviški klerikališki laikraščiai.

Inteligentai siūlo žmonėms vienus, kunigai bruka kitus. Sukruto jaunuomenė skaityti, naujas dainas dainuoti, vakarėlius rengti, teatrus lošti. Kokioje apygardoje ar sodžiuje buvo studentas ar kokių moksleivių, ten tankiau surengė kokias pramogėles, vakarėlius, traukė į krūvą jaunuomenę abejos lyties. Krutina, žadina ir mergaites prie veiksmo. Pamažu ir tos pradeda kaip iš miego krutėti, galvas kelti.

– Lygu ir mes ne žmonės, – sako, – lygu ir mums apšvietos nereikia?

Skaito daugumas kur nutverdamos visokias knygutes, laikraščius, nebepaisydamos tėvų draudimo nė kunigų keiksmo, mokinasi rašyti… Pradėjo ir moterys, mergaitės veržtis prie apšvietos, žinoma, ne visos. Didesnė dalis moterų priešingos dar buvo naujos gadynės išmislams, kaip senieji vadino. Vyrai taipogi pajuokė, pasityčiojo, niekino moterų pretenzijas prie raštų, už pečiaus, už lopšio varė. Taip moterys, mergaitės iš visų pusių slėgiamos, kliudomos, persekiojamos, pajuokiamos pirmus takus prie šviesos, apšvietimo, susipratimo turėjo veržtis.

Kilus Lietuvoje sumišimams 5, 6–tais metais, sužibus trupučiui žmonėms

49

laisvės, pradėjo kalbėtojai viešai ant gatvių ar bažnytkiemiuose prakalbas laikyti, aiškinti žmonėms jų skriaudas, prispaudimą, valdžios šunybes, šaukti žmones prie vienybės, kovoti už laisvę visi išvien, nes visi lygūs, visi vargo, skriaudų naštą neša – tiek vyrai, tiek moterys – lygiai, žadina moterį sukrusti, nebesnausti tamsybėje...

Sukruto ir moterys; ne viena moteris ar mergaitė sykiu su vyrais dalyvavo pašalinime rusų mokytojo ar valsčiaus šuniško raštininko arba išdaužyme monopolio. Paskui, kilus reakcijai, pradėjus valdžiai liuosybę smaugti, ne viena moteris gavo paragauti kazokų nagaikos ar kalėjime pasikankinti, o kur įžymesnės veikėjos, atsidūrė tvirtovėse, Sibire, katorgoje. Numalšinus kazokams šalį, užsmaugus visas žadėtąsias laisves, žmonėms nusiraminus truputį, pažangieji inteligentai suprato, jog ir moterys gali ir nori veikti, sumanė sušaukti moterų suvažiavimą į Kauną susiorganizuoti moterims, aptarti veikimo programą, darbuotis, tarp liaudies apšvietimą skleisti...

Daugumas tikrai pasiryžo suorganizuoti moteris pažangiam darbui, o daugiausia vyrai ironiškai tyčiojosi.

Atsimenu: mes gavome užkvietimą į susivažiavimą, pasitaisė tuomet pas mus būti keletas moksleivių: Šveicarijos Berno studentas, Krokuvos mokinys dailininkas, Petrapilio konservatorijos mokinys ir dar. Tie, iš mūs pasityčiodami, dainavo: Dabar Kaune mergos pigios: Už berlinką penkios.

Už tabokos lapą Gausi mergų kapą – ir tam panašiai pasikaitydami liežuvį laidė. Kaip bus taip, važiuojame.

Prie mūsų traukinio prikabinti vagonai žąsų, vežamos į Prūsus; sustojus kur ant stoties, vien žąsų klegesys ausis spengia. Pasažieriniai vagonai prisikimšę vien maž moterų; kelyje patyrėme, jog maž iš kiekvienos parapijos važiuoja moterys į Kauną ant susivažiavimo, bent po kelias kunigų siunčiamos, nekurioms ir lėšas kelionei kunigas davęs. Seserys kunigų, gaspadinės – visos keliauja į moterų susivažiavimą. Na, mes juokiamės: klegėsime lygu tos žąsys...

Mano draugė ėmė kamantinėti moteris, kokiu tikslu jos važiuoja, kokiam veikimui kunigai jas siunčia?

– Tikėjimą gelbėti, – atsako, – nuo bedievių socialistų gintis...

– Dabokim, gelbėkim, poniute, tikėjimą šventą! – meldžia žmonelė, – visos išvien ginkimės nuo bedievybės, nuo socialistų...

Supratome, kokį pasisekimą turėsim, pamatėm, jog kunigai pasiryžę nepaleisti moterėlių iš savo nagų, iš po savo įtekmės. Į susivažiavimo posėdžius susirenka žmonių po kelis šimtus, daug mažesnė dalis vyrų, vien maž moterys ir kunigų daugybė. Į prezidiumą išrenka vien moteris, vienas tik vyras advokatas išrinktas.

Skaitomi referatai, laikomos kalbos apie moterų skriaudas, prispaudimą, taipgi iš higienos, sveikatos, kėlimo moterų iš miego, raginimo prie veikimo, apšvietos

50

platinimo tarpe liaudies, girtuoklystės naikinimą...

Išgirdo prisiminus apie girtuoklystę, kaip neims iš publikos šaukti: – Poniutės, gelbėkit, susimylėkit! Mano vyras viską prageria, neturiu ko valgyti su kūdikiais!..

– Mano vyras, girtas parėjęs, išdaužo indus, mus su vaikais išgainioja.

– Mane girtas vyras primušė, pritaškė, rankų nebevaldau... vaikas negyvas gimė...

Pasipylė iš publikos skundos...

– Poniutės, gelbėkit mus nuo girtų vyrų, mes niekur negauname užtarymo nė kokios pagelbos...

Prezidiumas ir rankas nuleido; ką toms moterims patarti, kaip gelbėti? Čia ragina moteris veikti, šviestis, lygių teisių su vyrais sau ieškoti, čia, pasirodo, nuo vyrų kumščių negalima atsiginti, tiek reikia nepakelti... Apšvietos, tik apšvietos tiek vyram, tiek moterims visur reikia.

Susivažiavimas nutarė įsteigti moterų draugiją, paskirti narių mokesnį ir iš tų lėšų tverti visur skyrius, o prie tų steigti mokyklas mergaitėms, prieglaudas, visur apšvietą skleisti ir tam tikslui moterims darbuotis. Reikia rinkti valdybą, susirinkimas stato kandidatus, balsuoja, ir išeina pirmininkas kunigas, padėjėjas kunigas, kasininkas kunigas, visa valdyba – kunigas ir kunigas, viena tik moteris jiems prielanki išrinkta.

Kame bus centras draugijos? Pažangiosios nori Vilniuje, publikos moterys šaukia: „Kaune, Kaune, Kaune!“ Reikia priimti į draugystės narius ir vyrus? Vienos sako nereikia, tegul vienos moterys veikia: su tikslu nepriimti vyrų, tai ir kunigus galės išmesti. Kitos nori ir vyrus prie moterų veikimo pritraukti, ginčijasi, diskutuoja. Pašokęs kunigas ima šaukti, kad socialistus nori į draugystę prisitraukti, dėl to kviečia vyrus; pataria neįsileisti... O kunigai, mat, ne vyrai? – juokiasi kitos.

Taip kunigai, pasiglemžę moterų draugiją su pagelba aklųjų pritarėjų į savo nagus, savotiškai ir veikia Kaune, prie bažnyčios apglėbę moterėles, nuo socialistų saugodami. Pažangiosios liko į šalį atstumtos. Paskui mėgino tvertis pažangiųjų moterų rateliai Vilniuje, Šiauliuose, bet visur kliūtys trukdė: tai leidimo negavo, tai lėšų trūko, tai darbininkų stoka, niekur nieko pastovaus viešai nenusitvėrė; kiek galėjo, darbavosi, veikė slapta; literatūrą, knygeles skleidė, po sodžius mokino, bet su mokinimu reikėjo nuo policijos slapstytis, o ir kunigai pajutę tuoj šnipinėjo, kokioje dvasioje skleidžiamas mokslas, kokios knygelės skaitomos; taip kiekvienas žingsnis pažangiosios apšvietos darbe iš visų pusių buvo slegiamas ir persekiojamas.

Dvyliktuose metuose (iš tikrųjų susivažiavimas įvyko 1908 m. gruodžio 13 d.

– red.) apskelbtas susivažiavimas visos Rusijos moterų Petrapilyje. Kviečia moteris dalyvauti. Vilniaus lietuviai deleguoja mūsų Petkevičaitę į susivažiavimą moterų į Petrapilį; Petkevičaitę kaip atstovę nuo inteligenčių, mane – atstove nuo sodiečių.

Nuvažiavome, užsirašėme, lankome susirinkimus, posėdžius. Privažiavo keli tūkstančiai moterų delegačių nuo įvairių tautų, paglemžtų po Rusijos valdžia, nuo visokių pramonės įstaigų, mokyklų… nė į sales nebesutelpa sykiu, sekcijomis

51

posėdžius laiko. Iš šalies taip pat girdėti vyrų pasityčiojimus, girdi, moterys neturi namie darbo, išmislijo naują užsiėmimą – moterų judėjimą, susilėkė į miestą vyrų pinigų išeikvoti…

Susirinkime prisiklausėme visokių kalbų, visokių įnešimų, reikalavimų lygių teisių su vyrais visose šakose: lygaus paveldėjimo turto, lygių teisių moksle, tarnystoje ir darbe.

Susivažiavo didelės ponios, kunigaikštienės, grapienės, dvarponės, kapitalistės, reikalauja įleidimo moterų į visas mokslo aukštesnes įstaigas visose šakose, reikalauja atidarymo vietų moterims valdiškose įstaigose, kad būtų prileistos lygiai su vyrais prie įstatymdavystės šalies valdyme. Tuomet jos turi stengtis šviesti liaudį, naikinti prostituciją, mažinti girtuoklystę, steigti mergaitėms mokyklas rankų darbo, lavinti tarnaites, virėjas, skalbėjas; kad liaudis bus šviesesnė, ir ponios galės geresnes tarnaites turėti… Visą patogumą taisyti aukštesnei luomai, o apie darbininkes ar darbininkų moterų vargų pagerinimą anė į dantis. Viena tik kalbėtoja išsirado, kuri tankiai darbininkų moterų ar tarnaičių vargais ponioms pabadė akis. Šaukė: „Kodėl ponios neatkreipia atidos į skurdą, neturtą darbo žmonių, nesirūpina pagerinti jų būvį, pakelti užmokesnį už darbą?“ Ponios už tai labai raukės ir prie galo susivažiavimo išnešė rezoliuciją, jog į kitą moterų susivažiavimą neįsileisti nė vienos socialistės...

Kaip matote, dabar prieš karę visur iš visų pusių buvo slopinamas susipratimas, ypač tarpe moterų, labiau žemesnės luomos. Kunigai niekino, skriaudė socialistus, jų mokslą dergė kaip įmanydami, geresnę žmonijai ateitį rodė tik danguje, o ant žemės tik nusižeminimą, paklusnumą, atsidavimą ant dievo valios...

Taigi matote, kaip Lietuvoje moterys neturėjo nė kokios progos apsišviesti, susiprasti. Darbininkės, pajungtos į sunkų darbą, skurdo, vargo prispaustos, diena dieną tęsė. Valstietės, bijodamos nuodėmės, kratėsi nuo svietiško mokslo, nuo naujesnių žinių. Kur-ne-kur tik sužibo kibirkštėlė šviesos tarpe moterų, ir sužibo viltis geresnės ateities čia pat ant žemės.

Tamsieji vyrai iš savo pusės irgi nenorėjo paleisti moterų iš po savo jungo: gerai jiems buvo pačios pasogą, dalį prašvilpti, o pačiai verkiant kumščią tik parodyti, žinojo, jog moteris, vyro skriaudžiama, mušama, niekur užtarimo neprisišauks, visa kalčia kris ant jos galvos, ko neklausė vyro.

Moterys pačios per tamsumą nemokėjo už kits kitą užsistoti, net vyrai juokėsi: jog vyras, užmušęs tris pačias ir jų kailius ant rankos pasisvėręs, nueis pirštis prie ketvirtos, ir ta neatsisakys už jo tekėti, pasakys: – Jos negeros buvo, dėl to užmušė, aš būsiu gera, klausysiu... manęs neužmuš...

Arba einant ant šliūbo kartais atsitiko, kad to jaunikio pirma suviliota mergaitė kartais ir ne viena prisistatė – su vaikais prie savo preikšo šliūbo. O ta paskutinioji nieko nepaiso, eina ant šliūbo, rodos, pasididžiuodama, kad dėl jos pirmąsias pametė. Vis čia vienybės, apšvietos, susipratimo trūksta. Apšviestesni, susipratę vyrai nebesityčioja iš moterų kilimo, jie supranta, jog ir moterys lygūs su vyrais darbininkai, lygaus užmokesnio, geresnių sąlygų ir joms reikia, o išsikovojus pagerinimą, bus ir vyrams nauda ir palengvinimas.

52

Šviestis ir šviestis visiems reikia, o labiausiai mums, moterims, nes su apšvieta mes dar atsilikusios. Mes auginame vaikelius, mūsų didžiausia priedermė naująją kartą, savo vaikelius, šviesesniais ir laimingesniais užauginti. Kaip mes tą padarysim nieko neišmanydamos, neprotaudamos, kas gera, o kas blogo? Kunigai mus varžo, neleidžia protauti, neleidžia šviesesnių knygų, netinkamų jiems laikraščių skaityti, kad mūsų galva neprasiblaivytų, akys neatsimerktų. Europoje apšvietą slepia iki šiol valdžia, cenzūra ir kunigija. Čia liuosesnė šalis, kapitalizmas išnaudoja, o kunigija slėgia tamsųjį žmogų, liepia tik jų paliepimus nužemintai pildyti. Kaip mes savo vaikelius auklėsim, nieko neišmanydamos: išmokysim vien tik kunigėliams rankas bučiuoti. Parodyti kokio kunigo blogus darbus, tuoj šaukia: bedievis, tikėjimą griauna! Laikraščiai pažangieji kartais kunigo darbelius pakritikuoja, – koks čia griovimas tikėjimo? Juk kiekvienas žino, jog tikėjimas tai ne kunigas, o kunigas ne tikėjimas.

Skaitykim pažangiuosius laikraščius, galvokim, protaukim, suprasim, kas mums draugas, o kas priešas. Darbuokimės ranka į ranką su vyrais, kovokime už pagerinimą savo ir jų būvio, švieskimės, lavinkimės, atsivers mums akys, susiprasim, nuversim nuo savo sprando visus darbininkus varžančius ir slėgiančius jungus, nesiduosim išnaudoti, negyvensim svetimu protu, nesiduosim niekam už nosies vedžioti.

(1918 m.)

Žemaitės „Raštai“, penktas tomas, Valstybinė grožinės literatūros leidykla, Vilnius, 1957. Red. komisija: K. Korsakas, A. Venclova, J. Žiugžda.

53

Susan Sontag: dienoraščiai 7/22/75 Muzikinis mąstymas. Maginis mąstymas.

G

Eleginis.

Negatyvusis nušvitimas: Sartre’o kaštonas (La Nausée). Pozityvusis nušvitimas: Augustino kirminas, Ruskino lapas. Nedaug dabar rašytojų jaučia ryšį su gamta. Rašymo standartas yra urbanistinis, psichologinis, cerebralinis – dugnas nukrito už pasaulio ribų. Gamta, teigiama prasme, yra anachronistinė, nešiuolaikiška.

Niuansas, diskretiškumas, muzikalumas – štai, ką bandau įvesti į savo rašymą.

Ko nebuvo anksčiau. Jokio juslingumo. Maniau, kad turiu pasakyti viską, ką galvoju.

Haroldas Rosenbergas: „Menui leidžiamas stilius yra koreguotinas, atsižvelgiant į stilių už meno ribų – ar tai būtų rūmuose, ar šokių salėse, ar šventųjų ir kurtizanių sapnuose.“ Šiomis dienomis mane įkvepia gojų [ne žydų] proza: Elizabeth H[ardwick], Bill Mazzocco, Wilfrid Sheed, [William H.] Gass, + Garry Wills. Jokių idėjų, bet kokia muzika. Vargšai žydai!

Mane dirgina vaizdiniai, dažnai: jie man atrodo „pamišę“. Kodėl X turi būti kaip Y? Mano susierzinimas, kai N[icole] aną vakarą norėjo žaisti le jeu de la vérité [tiesos žaidimas]. Tema: Christine. Leisk man atspėti, pasakė N. Jeigu ji būtų maistas? (Bet ji nėra maistas.) Jeigu ji būtų automobilis? (Bet ji ne automobilis.)

Jeigu ji būtų herojus? Etc. Jaučiausi taip, tarsi mano smegenys tuoj išsilydys.

Similės yra visai kas kita.

Susan Sontag „As Consciousness is Harnessed to Flesh. Diaries 1964–1980“, Penguin Books, 2013.

54

Redakcijos žodis:

Žiemos desertai Visų pirma noriu iš širdies padėkoti šio „Jovarų“ numerio padėjėjams – šįkart jų skaičius rekordinis, todėl pirmą kartą į maketą netilpo visa mano numatyta medžiaga. Ir gerai. Kad taip ir toliau! O aš stengsiuosi tobulinti maketavimo įgūdžius…

Numerį pradedame nuo rašytojos Akvilinos Cicėnaitės pasakojimo, kuriame ji atranda sąlyčio tašką tarp Vilniaus ir Naujosios Zelandijos personažų, tiksliau, tikrų, realiai gyvenusių personų, kurios iki savo mirties tarsi iškrito iš bendros aplinkos, bet po mirties – įkrito į bendrąją sąmonę ir tapo kone mistiniais.

Toliau – archetipines figūras kitu kampu mato poetė Neringa Dangvydė – tikiuosi, kad jus, kaip ir mane, užsups švelniai erotiški, tarsi praeito laiko prislopinti vaizdiniai ir jauduliai, kuriuos patiria senovės graikų vardais šaukiamos moterys.

Poeto Nykos-Niliūno rinkinyje „Žiemos teologija“ radau nemažai eilių, kurios vienaip ar kitaip susijusios su metų laikais, ypač – žiema. Manau, ne vieną mane šio poeto kūryboje traukia ne tik gilus išjautimas, bet ir intelektas, pasaulietinis išsilavinimas, tarp eilučių gimstanti idėja, nuorodos į minties meną – filosofiją...

Deja, kitas mūsų autorius – Bronys Raila – apžvelgdamas Nykos-Niliūno kūrybą ištaria: „Neabejoju, kad jis nepatenkintas juoksis ir manęs jokiu būdu nepaklausys, bet su didžiausiu nuoširdumu norėčiau sušukti: mielasai, siųski velniop tas taip sunkias filosofuojančias simfonijas ir kakofonijas, sonatas ir fanfaronatas, elegijas ir šveplegijas, o taip pat visas discobolos, velniobolos ir infernobolos... Nieko doro iš to ilgainiui neliks. Tai nuobodus dalykas poezijoje. Ir nuobodžiausias skaitytojui...“ Nežinau, ar labai juokėsi Nyka-Niliūnas, bet aš, tokius sakinius radusi, tikrai nusišypsojau.

Pats Bronys Raila tikrai nuostabus tipas! Renku visas jo knygas, kurias tik Melburno biblioteka „išmeta“ pasiėmimui. Šiandien negaliu tvirtai pasakyti, ar Raila man yra autoritetas, ar išvis jis gali būti patikimas pasakotojas. Tačiau faktas: egzode būdamas prirašė tomų tomus publicistikos, pasisakė aktualiausiomis to meto temomis, skaitė ne tik angliškai, bet ir prancūziškai, jo tekstai šmaikštūs ir išsamūs, ir visuomet su tvirta autoriaus nuomone. Kodėl juo nepasitikiu? Todėl, kad jis pagal politines pažiūras, paprastai tariant, – išverstaskūris. Jei tai ir ne faktas, tai bent įtarimas. Štai, kad ir istoriko Mindaugo Tamošaičio neseniai (2010 m.) išleistos knygos „Didysis apakimas“ priede cituojami keturi originalūs Railos eilėraščiai, sukurti neva svarstant, ar likti sovietų okupuotoje Lietuvoje, o jeigu taip – tai juk verta ir teisinga eilėmis pašlovinti „Didijį Brolį“:

55

Dėkui tau, raudonarmieti, Mūs kraštan kad atvykai, Kad nuskriaustąjį valstietį Iš vargų išvadavai.

56

Ir taip toliau... Ketinu palikti ir šį, ir kitus, ateityje spausdinsimus, Railos tekstus jūsų, skaitytojai, sveiko proto teismui. Kaip pasakytų anglai: priimkite su druskos žiupsniu – skeptiškai. Kita vertus, man tokie žmonės, kurie keičia pažiūras, o ne aklai laikosi sykį prisiimtos ideologijos, atrodo psichiškai sveikesni... Kaip mini Raila, atsiversti iš komunistų jau nebegalėjo Petras Cvirka – per toli buvo nuėjęs – apie tai ir apie „leninistines formules“ šio numerio Railos straipsnis, stulbinantis savo finaline pastraipa. Vartosi kapuose mūsų protėviai, galvojau skaitydama, oi, vartosi... Daugelis nebūtų patikėję, jei būtum išpranašavęs tai, kas vyksta nūdien: kad akivaizdus tėvynės išdavikas gali stypsoti sostinės parke granito statulos pavidalu ir tikėtis būti toleruojamas.

Apie smagesnius dalykus – knygų skaitymą. Tekstuose, kuriuos parinkau publikacijai, pajutau aistrą ir nuoširdumą, mėgavimąsi knyga kaip įvykiu, knyga kaip šventės ar nuotykio pojūčiu. Rūtos pasidalinimas intymus ir mąslus. Inga strimgalviais neria į meilės avantiūrą – per Nabokovą (kaip reiškinį) ir Lilos Zanganeh knygą apie tai, kaip ji skaito Nabokovą. Koks smagiai painus ménage à trois! Šitie tekstai įkvėpė mėgėjiškų nuotraukų ciklą „Skaitymo lizdas“ – šio numerio padėjėjai (gyvieji) atsiuntė nuotraukas su vieta, kur jie įsitaiso skaityti.

Tuose kadruose ne tiek poezija, kiek gyvenimo proza, įgavusi melsvą vienišumo, susitelkimo, uždarumo atspalvį. Kontakto zona. Sąlyčio taškas. Neieškokim ypatingo grožio ar prabangos. Labiau patogumo. (Tuoj bus uždegta ir atsukta į puslapį lempa, tuoj tuoj prasidės…)

Du garsūs vardai šiame numeryje – prieš keletą metų man dideliu skaitymo įvykiu tapęs norvegas Karlas Ove Knausgaardas ir nauja svarbi pažintis, įvykusi šiais metais, tiesą sakant, vos prieš kelias savaites – italė Elena Ferrante, nerodanti publikai savo veido. Abiejų autorių knygų vertimo į lietuvių kalbą dar teks palaukti.

Tiesa, jau seniausiai yra išleista lietuviškai Knausgaardo „Anapus pasaulio“, bet kažin, ar kas ryšis versti šešių tomų romaną „Mano kova“ („Min Kamp“), kuris tik kitais metais bus baigtas išversti į anglų (netrukus griebsiu skaityti penktąją dalį – kai pasirodys). Ferrante kartais lyginama su Knausgaardu, ir man taip pat kilo noras juos pastatyti greta. Ferrante yra tarsi dangaus atsakas į mano retorinį šūksnį, po to, kai atradau Knausgaardą: kodėl moterys nerašo taip pat stipriai ir atvirai?! Tai štai, rašo, ir jau seniai. Žodžiu, esu laiminga, kad tie du žmonės egzistuoja, ir su jais galiu sudaryti savo ménage à trois… Man jie svarbūs ir kaip autoriai, judinantys klausimą: kas yra rašymas? Jie nepradeda rašyti nuo reveranso kanonui – pradeda nuo veidrodžio, sąlyčio taško, nuo gilaus žvilgsnio į save.

Trečias didelis vardas – Susana Sontag. Ištrauka iš jos dienoraščio leidžia matyti, kaip veikė šios intelektualės protas, kas buvo rašoma paraštėse, išgyvenama juodraščiuose. Jei skaitysite visą jos dienoraščių knygą (į mano rankas pateko tik

vienas tomas), pajusite, kiek daug skausmo ir savikritikos, kiek daug nemeilės, vienatvės, bet ir gyvenimo šventės apraiškų patyrė Sontag, moteris, kuri nelaikė savęs nei talentinga rašytoja, nei įtakinga intelektuale, nei mėgstamu foto modeliu, bet buvo visa tai – ir dar daugiau – vienoje.

Tiesa, ar žinote, kad šie metai Lietuvoje paskelbti Žemaitės metais? (Baigėsi Donelaičio metai.) Ta proga skaitinėjau Žemaitės raštus ir radau straipsnį, kuriame prieš akis stoja lietuviškojo feminizmo priešistorė. Kadangi tekstas paimtas iš sovietmečiu leistos knygos, jį irgi reiktų skaityti „su druskos žiupsniu“, nes už red. kolegijos taisymus neatsakau. Pavyzdžiui, įtariu, kad Žemaitė žodį „Dievas“ visgi rašė iš didžiosios. (Beje, visų senų tekstų kalbos tyčia netaisau, nebent matau akivaizdžią korektūros klaidą arba žodžio formą, kuri gali būti nesuprantama nūdienos skaitytojui.) Žemaitės straipsnis kutena savo žaismingu tonu: taip sau ramiai porina, porina, staiga įterpia kokį anekdotą, vaizdelį iš sodžiaus ar miesto tikrovės, ir vėl toliau porina, protina toji kieta baba. Vienas malonumas skaityti.

Koks pastabumas, koks humoras! Tokio neretai pritrūksta šiandienos feministėms ir feministams... Kaip nebūtų keista, kai kurios „smetoninės“ problemos aktualios ir šiandien – smurtas šeimoje, kai kurių moterų durnumas ir kentėjimas po „vyro kumščia“. Tas pats ir galimas sprendimas ateina į galvą: moterų apšvieta. Nes tik tamsios moterys mušamos džiaugiasi, kad jas vyrai taip myli, o atvykus policijai gina savo gaidelį, nes „nekaltas jis, geras, tik kažkas jam užėjo“...

Tuo tarpu laimingos ir mylimos moterys kepa pyragus ir netgi rašo knygas apie pyragų kepimą. Su dideliu apetitu pristatau šio numerio viešnią – Jurgitą Vaskel.

Jos žiemos vaizdų novelė – naktinio Vilniaus šviesos – primins apie tai, kad šaltasis metų laikas gali būti ir šiltasis, jaukusis, gundantis ir magiškas. Man bežiūrint į Jurgitos nuotraukas – ypač vartant jos žurnalą „Duonos ir žaidimų“ – apima noras laižyti kompiuterio ekraną. Jei ir jums atsitiks panašiai – išbandykite vieną kitą Jurgos receptą ir susirangykite savo skaitymo lizde su pyrago lėkšte ir knyga. Tegu namai pakvips švente, Kalėdos niekada nesibaigs, o skaitymo nuotykiai – tęsis...

Iki pasimatymo Knygų mugėje!

Sandra Bernotaitė

Kitam „Jovarų“ numeriui siųskite savo foto noveles – nuotraukų girliandas. Taip pat nesivaržykite ir aprašykite vienos ar kelių knygų skaitymo avantiūrą rubrikai „Aš ir knyga“. Jei esate vertėjas iš kurios nors užsienio kalbos – pasisiūlykite ką nors išversti. Turime aktualių tekstų, kuriuos su jūsų pagalba būtų smagu publikuoti. O gal ką nors tokio jau radote?

Rašykite: jovarotiltai@gmail.com

Vienas geriausių sprendimų norint pasigaminti ką nors įdomaus – kepinys, nuo kurio visi namai persismelks jaukumu ir šiluma. Artėjant šaltajam sezonui, nesaldūs kepiniai puikiai tiks ir kasdieniams pietums ar vakarienėms, ir ypatingai progai ar šventei.

* Knygoje „Didžioji nesaldžių, sočių ir kitų gardžių kepinių knyga“: Lengvai ir greitai paruošiami kepiniai užkandžiams arba vakarėliui Sočios ir kvapnios improvizacijos šeimos pietums ar vakarienei Mieliniai, purūs ir šilti kepti patiekalai išalkusiems Gardumynai, skirti mėgautis mažais kąsneliais Ypatingi ir netikėti kepiniai Jūsų šventėms Saldžios idėjos pačiam geriausiam vakaro pratęsimui

* Jurgita Vaskel – maisto fotografė ir tinklaraščio „Duonos ir žaidimų“ autorė. www.duonosirzaidimu.lt

www.jovarotiltai.com

Filosofinis sniegas su Nyka-Niliūnu, simfonijos ir kakofonijos, Dangvydės chrizantemų erotika, Cicėnaitės žmogus su neišbaigta siela, Railos paminklas apsivogusiam Cvirkai, Žemaitės feministinės žąsys, nabokoviško laiko formulė, Knausgaardo ir Ferrantes sąlyčio taškas, maginis mąstymas, rašymas, Sontag – sekmadienis – kepimo ir skaitymo lizduose metas.