Page 1

LiteratĹŤrinis zinas 2017 pavasaris / vasara # 10

Jovarai

//////////////////////


Nuotr. aut. Henri Cartier-Bresson

„Il n’y a rien dans ce monde qui n’ait un moment decisif.“*

— Cardinal de Retz


Henri Cartier-Bresson

Vaizdų novelė

VISĄ DIENĄ sukau ratus po miestą, jausdamas raumenyse pasirengimą stryktelti, apsisprendęs „sugauti“ gyvenimą — užfiksuoti gyvenimo vyksmą. Visų labiausiai troškau vienos nuotraukos rėmuose įtalpinti visą esmę tos situacijos, kuri kaip tik veriasi prieš mano akis. Buvau gerokai pakeliavęs, nors išties nemokėjau keliauti. Mėgstu keliauti neskubėdamas. Palikdamas tarp vienos ir kitos šalies intervalą, kurio metu suvirškinu tai, ką pamačiau. Atvykęs į naują šalį jaučiuosi beveik tarsi įsikurdinsiąs joje tam, kad su ta šalimi susigyvenčiau; negalėčiau būti bastūnas. Nuo tada, kai ėmiausi žiūrėti pro objektyvo akutę, praėjo dvidešimt penkeri metai. Bet laikau save vis dar mėgėju, nors ir jau nebe diletantu. Kartais vienas vienintelis atsitikimas gali būti toks turtingas ir daugiabriaunis pats iš savęs, kad būtina judėti, ieškant sprendimo problemai, kurią jis iškelia — nes pasaulis yra judesys, todėl ir požiūris į tai, kas juda, negali būti statiškas. Daiktai-tokie-kokie-yra siūlo šitokią medžiagos gausybę, kad fotografas turi sergėtis pagundos išbandyti viską. Svarbu atsiriboti nuo žalios gyvenimo medžiagos — iškirpti ir atmesti, bet atmesti protingai. Darbo procese fotografas turi pasiekti tašką, kai taps tiksliai aišku, ką jis bando padaryti. Kartais kyla jausmas, kad tam tikroje situacijoje ar scenoje jau padarei stipriausią kadrą; nežiūrint to, pagauni save, kad tarsi apsėstas fotografuoji toliau, nes negali iš anksto būti tikras, kaip ta situacija, scena užsibaigs. Turi dėl viso pikto likti vietoje, jei

3


situacijos elementai vėl nukryps nuo ašies. Tuo pat metu yra svarbu vengti beprasmio kulkosvaidinio fotografavimo ir apkrauti save bereikalinga dokumentacija, kuri užterš atmintį ir sugadins reportažo, kaip visumos, preciziškumą. Atmintis yra labai svarbi, ypač tuo atžvilgiu, kad ji atgamina kiekvieną nuotrauką, kurią darei šuoliuodamas paties veiksmo greičiu. Dar būdamas scenos vietoje, fotografas turi pasistengti, kad neliktų jokių skylių, jis turi būti tikras, kad išties suteikė išraišką scenos visumos prasmei, nes vėliau bus šaukštai po pietų. Jis niekada negalės atsukti laiko atgal ir vėl ją nufotografuoti. Fotografai daro dviejų rūšių atranką ir kiekviena jų gali nuvesti prie galutinio nusivylimo. Renkamės, kai žiūrime pro objektyvo akutę į subjektą; taip pat renkamės po to, kai išryškintos juostelės ir atspausdinti kontaktai. Po ryškinimo ir spausdinimo turime artinkti nuotraukas, kurios, nors yra visai geros, nėra stipriausios. Kai jau per vėlu, tik tada su baisiu aiškumu sužinai, kur konkrečiai suklydai; ir šiame taške dažnai pameni nuojautą, kuri buvo aplankiusi dar kai fotografavai. Ar tai buvo abejonė dėl netikrumo? Ar tai dėl fizinio atstumo tarp tavęs ir aplinkybių? O gal buvo taip (ir taip būna dažniau), kad tavo žvilgsnis pavargo, nuslydo kitur? Kiekvienam iš mūsų erdvė prasideda ir praslysta pro akis, o nuo ten laipsniškai išsiplečia iki begalybės. Erdvė esamuoju laiku smūgiuoja didesniu ar mažesniu intensyvumu, o tada leidžia mums — vizualiai — užsidaryti savo atmintyje ir ten save keisti. Iš visų išraiškos būdų fotografija yra vienintelė, kuri amžiams užfiksuoja tikslią ir nepatvarią akimirką. Mes, fotografai, turime reikalą su nuolat išnykstančiais dalykais, o kai jie išnyko, nėra žemėje priemonių, kurios galėtų sugrąžinti jas atgal. Mes negalime išryškinti ir atspausdinti atsiminimo. Rašytojas turi laiko refleksijai. Jis gali priimti arba atmesti, vėl priimti; ir prieš užrašydamas savo mintis ant popieriaus jis gali surišti kelis susijusius elementus į viena. Taip pat yra toks laikotarpis, kai jo smegenys „pamiršta“, o pasąmonė toliau veikia, dėlioja mintis į lentynėles. Bet fotografams tai, kas prarasta, prarasta amžiams. Iš šio fakto kyla mūsų profesijos nerimas ir stiprybė. Mes negalime perfotografuoti istorijos, jei jau grįžome į savo viešbutį. Mūsų užduotis yra priimti tikrovę, beveik simultaniškai dokumentuojant ją eskizų bloknote, kuris

4


yra foto kamera. Neturime nei bandyti manipuliuoti tikrovės, kai fotografuojame, nei manipuliuoti rezultatų ryškinimo kambaryje. Šitie triukai akivaizdžiai pastebimi tų, kurie turi akis. Kokią vaizdų novelę bebandytume sugauti, esame pasmerkti tapti įsibrovėliais. Todėl yra esminga artintis prie subjekto ant pirštų galų — net jeigu subjektas yra natiurmortas. Aksominė ranka, erelio akis — visi privalome turėti šiuos. Nevalia brautis ar stumdytis alkūnėmis. Ir dar — jokių nuotraukų su blykstės pagalba, vien iš pagarbos natūraliai šviesai — net jeigu nėra jokios šviesos. Nesilaikydamas šių reikalavimų, fotografas gali tapti nepakeliamai agresyvus tipas. Profesija taip stipriai priklauso nuo fotografo santykio, kurį jis užmezga su fotografuojamais žmonėmis, kad nenuoširdus santykis, neteisingas žodis ar požiūris gali viską sugriauti. Kai subjektas yra visais atžvilgiais sudėtingas, asmenybė pasiekia tai, ko kamera negali pasiekti. Nėra sistemos, nes kiekvienas atvejis yra individualus ir reikalauja, kad neišsišoktume, nors ir turime dirbti būdami labai arti. Žmonių reakcijos skiriasi ir priklausomai nuo šalies, ir nuo socialinės grupės.

* Gyvenime viskas turi lemtingą momentą.

Iš Henri Cartier Bresson knygos „The Decisive Moment“ (orig. „Images à la sauvette“, 1952), vert. S. Bernotaitė.

5


Nuotr. aut. Bruce Weber


Algirdas Julius Greimas

Rašytojas ir moralė

DABARTIS — karai, priespaudos, rezistencijos, koncentracijos lageriai — galutinai sudrumstė ramų mūsų gyvenimą. Įvykiai griuvo iš aukšto dangaus tiesiai mums ant galvos, faktai, dėl kurių mes nieko negalėjome padaryti, prievartavo mus kone kasdien: kasininkas ar direktorius, mokytojas ar rašytojas — visi lygiai buvo priversti diena iš dienos užimti poziciją, pasirinkti, atskirti gėrį nuo blogio — ne teorijoje, ne bažnyčioje, konfesionalo prieblandoje, o realiame gyvenime, angažuodami savo, o dažnai ir savo šeimos likimą. Dar daugiau: rašytojas ne tik asmeniškai turėjo pasirinkti rezistenciją ar kolaboraciją, priespaudą ar tremtį, — jo, kaip rašytojo, ateitis pakibo ore. Ką rašyti? Kam rašyti? Ar rašyti? Ar galima, ar verta, ar reikia rašyti? Meninė kūryba — mūsų kultūros papuošalas, kultūros išraiška: žodžiai, kurie skamba kaip pakaruoklių humoras masinių skerdynių laukuose, fizinės ar moralinės mirties dujų krosnyse. Ir čia reikėjo rinktis, sąmoningai ar ne, sekant senu savo įpročiu, ar laužant savo gyvenimą. Ir lietuviškos rašliavos pasaulyje po kelerių metų abejonių pagaliau išryškėjo kai kurie rašytojo ir žmogaus tipai. *** Rašytojas — pranašas. Ir jo užgyrėjai. Kaip žmogui jam viskas aišku: yra juoda ir balta, gėris ir blogis, priespauda ir laisvė. Bet jis — rašytojas, poetas. Jo balsas išgirstamas, aidi plačiai. Tai uždeda jam pareigą. Dar blogiau — misiją. Jis nėra paprastas eilinis pilietis — jis kenčiančiųjų aidas, kovojančiųjų garsiakalbis. Romantinio antžmogio moralė. O tačiau jis skamba tuščiai. Nes rašytojas yra žmogus ir silpnas žmogus. Per paskutiniuosius penkiolika metų jisai, kaip ir mes visi, perėjo savo asmenišką golgotą. Jam teko ne

7


kartą sustoti kryžkelėse ir rinktis. Ir jis rinkosi. Kaip ir mes visi: kartais gerai, kartais blogai. Kaip ir mums visiems jam teko eiti į kompromisus su gyvenimu, kuris jam buvo primestas. Atsistoti priešakyje, savo aukštu balsu vesti minias — reiškia pasidaryti asmenybe. O asmenybės turi būti kaip paveikslai seklyčioje — šventos ir neklystančios. Kada gi minia sekė paskui silpną ir klaidžiojantį vadą? Kossu prisiminimai gali padaryti rašytoją romantiška figūra, bet ne vadu: Gösta Berlingu, o ne Prometėjumi. Priimti ir mylėti rašytoją kaip silpną žmogų — žmogišką žmogų — tai reiškia visų pirma mūru atskirti autorių nuo jo veikalo, atskirti turinį nuo formos. Tačiau pranašo eilės, kurios vertos tik tiek, kiek verta jų forma, tai negrų tam-tam Afrikos džiunglėse. Ir tai dar…

Menas dėl meno, batai dėl batų teorijos, kurios neigia žmogų, veda į daiktų garbinimą, į fetišizmą.

Lieka išeitis — rašytojas pasidarys batsiuviu. Poetas pasigers kaip šiaučius, grįžęs namo muš žmoną ir vaikus — nesvarbu: išsipagiriojęs, jis pasiūs gerus batus. Ir pirkėjui iš tiesų nesvarbu, švariom ar nešvariom rankom siuvo jis batus, kad tik batai būtų geri… Tokio rašytojo moralė — tai profesinė amatininko moralė, gerai atlikto darbo moralė. Nereikia nė sakyti, kad ji anachronistiška, kaip ir pats amatininkas moderniškame stambiosios pramonės pasaulyje. Žmogaus veiksmų moralumas gimsta iš jo santykių su kitais žmonėmis, o ne su daiktais. Amatininkas gamina gerus batus ne dėl pačių batų, o dėl to, kad jis autentiškuose santykiuose su žmonėmis, kurie tuos batus nešios. Iš fabriko darbininko nereikalaujame ir negalime reikalauti jokios profesinės moralės. Rašytojas, kuris pamiršta, kad už jo poemų, jo romano slepiasi skaitytojas, neturi teisės net į profesinę moralę. Menas dėl meno, batai dėl batų teorijos, kurios neigia žmogų, veda į daiktų garbinimą, į fetišizmą. O tai jau visai nejuokinga rašytojui, žmogui, kuriam rašymas yra ne jo savaitgalių pramoga, o jo gyvenimo prasmė.

8


*** Atsisakius nuo abiejų, galima būtų sutikti ir su profesine morale: pagal jos principus gyvena gydytojai ir inžinieriai, ir jie padorūs žmonės. Visa bėda yra ta, kad gerai pasiūta balinių batukų pora ir geras romanas ar gera poema visai ne tos pačios rūšies prekės. Batukai turi aiškią, ribotą paskirtį: jie dengia ir saugo kojas nuo šios žemės nešvarumų. O rašytojas prekiauja žodžiais, kurie — jeigu jie turi kokią nors vertę ir prasmę — pasiekia skaitytojo širdį ir protą. Rašytojas nori, kad jo žodžiai būtų geri, o tai reiškia — įtikinami, tikri. Skaitytojas patikės, kad gyvenimas absurdiškas, ir nusišaus, patikės Stalino saule ir įstos į komjaunuolius: ar tai bus tiktai rašytojo aukštos kokybės darbo, jo tikro talento įrodymai? Rašytojas gamina ne batus, o dinamitą. Profesinės moralės pakanka batsiuviams ir piemenims, dainuojantiems apie „mergeles ir darželes“, o ne rašytojui, kuris tiki į tai, ką jis rašo, kuris tiki save.

Rašytojas gamina ne batus, o dinamitą.

Rašytojas, koks asmeniškai jis bebūtų, ir jau vien dėl to, kad jis randa reikalo rašyti, yra įsitikinęs, kad jo jausmai ir jo mintys turi universalinės vertės, kad tai reikšmingi žmogiškosios būties atvejai. Sąmoningas jis ar ne, savo kūryba jis pateikia viešumai tam tikrą žmogaus pavyzdinį tipą, tam tikrą žmogaus gyvenimo supratimą. Visi poeto žodžiai reikšmingi, ir tie, kuriuos jis pasako, ir tie, kuriuos jis nutyli. Poema, kuris spalvomis ir vaizdais aprašinės Dievulio sukurto pasaulio grožį, liudys, kad poetas yra indiferentiškas pasaulio garsams ir kvapams. Lietuvis rašytojas, kuris džiaugsis dangaus mėlyne ir liūdės dėl prarastos meilės, liudys ne tik dangaus grožybes ir meilės svarbą žmogaus širdžiai, bet draug ir tai, kad žmogus šiandien gali džiaugtis ir graužtis, gyventi smulkiu gyvenimėliu — nors yra Sibiras, badas ir maras, ir atominė bomba. Nes rašymo aktas turi tą paslaptingą galią, kad jis Jono ar Petro silpną falcetą prieš jo paties valią paverčia žmogaus sąžinės balsu. Rašytojas atsakingas už tai, ką jis rašo, ką jis nutyli, kad jis tyli.

9


*** Laikas yra pažymėti vieną reikšmingą pokario gyvenimo faktą: šių dienų rašytojas gėdijasi savo rašytojo vardo. Būti rašytoju profesionalu jam atrodo tas pat, kaip ir būti raštininku. Yra, žinoma, žmonių, kurie mėgsta raštinės darbą, jaučia net jam pašaukimą: perrašinėti apskritom, stambiom raidėm — ar net mašinėle — ilgus rimtus puslapius, diktuojamam rašyti, apžiūrinėti laisvalaikiu panages, jausti lėtai bėgančias valandas, vienu žodžiu — ramiai ir užtikrintai gyventi interesantų įvertintam, kolegų gerbiamam atšvęsti 25 metų sąžiningo raštininko darbo jubiliejų, — ko daugiau norėti iš gyvenimo? Tačiau jeigu rašytojas atsisako šito moralinio komforto, jeigu jis jaučiasi tokiu pat žmogumi, kaip ir kiti žmonės, bet su papildomomis pareigomis, kurias jam uždeda jo sugebėjimas rašyti, tai rašymo faktas jam virsta naujos, didelės atsakomybės prisiėmimu: rašytojas tampa žmogaus būties liudininku, intelektualu, kurio pareiga suprasti žmogų ir pasaulį, ieškoti, surasti, rodyti žmogiškojo gyvenimo ir žmonijos odisėjos prasmę. Rašytojas yra visų pirma „inteligentas“ — gražus ir reikšmingas žodis, kurį lietuviškoji inteligentija apjuodino Konrado kavinėje, pragėrė karčemose, pralošė preferansu. Ir rašymas, jeigu jo tikslas ir yra estetinių objektų kūryba, yra visų pirma etinis aktas, žmogaus santykis su žmonėmis. *** Ir štai paskutinioji rašytojo metamorfozė — jis virsta tiesos liudininku: „Prisiekiu sakyti tiesą, visą tiesą ir tiktai tiesą“. Transformer l’experience en conscience, [patirtį paversti sąmoningumu (pranc.)] — precizuoja Malraux. Gyvenimo patirtį paversti sąmoningu žmogaus būties suvokimu — tai pirmutinė rašytojo užduotis. Nėra jokių privilegijuotųjų estetinių objektų, nėra poetiškų ir nepoetiškų siužetų ir žodžių. Yra tik globalinis žmogus ir visapusiškas jo gyvenimas. Ir atvirkščiai: viskas, kas nutylima, kas ne visiškai pasakoma, yra melas, ir rašytojo — intelektualo — misijos išdavystė. „Vienintelė metafizinė problema, — sako Albert Camus, — tai savižudybė“. Žmogus, kuris atsisako nusižudyti, neigia mirtį ir teigia gyvenimą, koks absurdiškas jisai bebūtų. O rašytojo pareiga yra liudyti gyvenimą su visais melais, išnaudojimais, priespaudomis ir Sibirais. Jo pareiga yra teigti gyvenimą, tai reiškia — plėšant kaukes nuo neišmanėlių veidų,

10


demistifikuojant gražiai aprengtus melus. Rašytojas turi tiktai du keliu: arba kaukti tiesą ant stogų, ar moraliai nusižudyti, tai yra — nutilti. *** Teorinėje plotmėje šitokia intelektualo pozicija, atrodo, nediskutuojama. Deja, gyventi iš viso sunku, o pasirinkti sunkiai gyventi — dar sunkiau. Sakyti tiesą — atrodo paprasta. Bet kas yra tiesa žmogaus širdyje, kur jinai mūsų sudergtame pasaulyje? Žmogus gyvena apsuptas melų, o didžiausias melagis jisai pats sau. Kiek gražių pilių subyra išdrįsus savęs klausti: ar aš tikrai noriu? ar man tikrai svarbu? Sunkumas ne būti rašytoju, norinčiu sakyti tiesą, o būti autentišku žmogumi: drįsti surasti tiesą, drįsti ieškoti ir pagrįsti tikrąsias žmogiškąsias vertybes.

Žmogus, kuris atsisako nusižudyti, neigia mirtį ir teigia gyvenimą, koks absurdiškas jisai bebūtų.

Rašytojas yra žmogaus sąžinės balsas. Jis neturi teisės identifikuotis su sočiu, vidutinio amžiaus, sveiko proto ir baltosios rasės individu. Jis gyvena pasaulyje, kuriame alkis ir badas yra. Moralinės kančios, metafizinės problemos — gražūs ir poetiški siužetai. Bet nuo bado išpurtęs, merdintis vaikas yra, jis daug tikriau yra negu Goethe’s Faustai ir Bacho sonatos. Ir rašytojas, kuris šio akis badančio fakto neįves į savo pasaulio viziją, į savo žmogaus būties suvokimą, yra melagis. *** Aišku, kad moralinis rašymo aktas — kaip teisė ir pareiga rašyti, — yra logiškai ir praktiškai ankstesnis už pačią literatūrą. Šis atsakomybės pajutimas tiesiogiai nieko bendro su siužetų pasirinkimu neturi. Jis neapsaugoja plunksnagraužio nuo estetinio jo veikalo vertinimo. Tačiau formos ir turinio antagonizmas šioje koncepcijoje išnyksta: rašytojo pasaulėjautos ir pasaulėžiūros nuoširdumas, autentiškumas yra vienas retų mums dar likusių meno vertinimo kriterijų.

11


*** Yra lengva teigti, o sunku liudyti. Teisiama pagal dievų ir herojų įstatymus ir pavyzdžius, o liudijamas dažniausiai tiktai žmogiškos būties moralinis ir materialinis skurdas. Literatūra yra humanizmo pratybos, liudijimas žmogaus jo istoriškume ir jo istorijoje. O istorija — žmogaus ir žmonijos — nežino absoliučių tiesų, joje pasirinkti tenka dažniausiai tiktai mažesnį blogį. Ir intelektualas, kuris pasiryžta liudyti, žino, kad jo pareiga bus nuolat pasisakyti ir nuolat klysti, nuolat persvarstyti savo žodžius ir iš naujo pradėti. Jo nuolat laukia nemalonus siurprizas: jam ploja visados ne tie, kurių pritarimo jis laukia. Dar daugiau: Jėzus Kristus, kuris pasirinko liudyti meilę, mirė apsuptas neapykantos. Žmogaus jau tokia būtis, kad meilė joje gimdo neapykantą, o teisingumo troškulys — prievartą.

Nėra jokių privilegijuotųjų estetinių objektų, nėra poetiškų ir nepoetiškų siužetų ir žodžių. Yra tik globalinis žmogus ir visapusiškas jo gyvenimas. Ir atvirkščiai: viskas, kas nutylima, kas ne visiškai pasakoma, yra melas, ir rašytojo — intelektualo — misijos išdavystė.

Apie 1955 m. Publikuojama iš rankraščio. Skelbta „Literatūra ir menas“, 1989. Algirdas Julius Greimas „Iš arti ir iš toli: literatūra, kultūra, grožis“, Vilnius 1991.

12


Nuotr. aut. Henri Cartier-Bresson


Mindaugas Simankevicius / Moon Doogas /

Baironmeno mitas Baironmenas medituoja savo vienatvę.

Baironmenas sukuria žmoniją.

Baironmenas suteikia žmogui intelektą...

Baironmenas apjungia dangų su žeme.

Baironmenas stebi savo kūriniją.

...ir patenkintas savimi leidžia žmonijai klestėti

15


Baironmenas šoka ir pamiršta apie savo kūriniją.

Baironmeną sutrukdo kvailas žmogaus atidėliojimas.

Malonumas persimaino į nepasitenkinimą.

Baironmenas sutriuškina žmoniją...

...ir ištremia ją iš Karalystės.

Baironmenas ir vėl medituoja savo vienatvę.

The Myth of Byron Man moondoogas.com 16


Živilė Miežytė / eilės /

* Tai kas mes esam? Tik slystantys stiklu lietaus lašai, tik kokios trys – šita, pernykštė ir viena vaikystės – vasaros. Tik nešamės pilnai prikrautus ryšulius. Tik tęsiame anksčiau pradėtas sekti pasakas: Tai kas mes esam? Tik slystantys stiklu lietaus lašai.

***

Mes išplaukiam iš šito uosto – juk aš esu žmogus nuo upės – ir tu kažką sakai, sakai lyg guostum, o mūsų valtį šitaip stipriai supa – Gal jau nereikia atsarginės valties – neturime, o tu nemoki plaukti – ir man baisu, baisu, kad kartais, kad aš pati, kad pamiršau paklausti – O vandenys į mūsų plaustą sunkias – lėtai iries į krantą, matau, kaip begaliniai sunkios tau moja mano rankos – Gal susitiksime prie mėlynųjų uostų – juk aš esu žmogus nuo upės. Ne tu kažką sakai, sakai lyg guostum – tai upė srūva srūva srūva –

**

Štai, prašom – esam tie, nebuvę alkani. Ir niekados nebuvome ištroškę, ir niekad nėjome tikrai basi, o bet dar kiek ir rodos, kad užtrokšim. O suglausti delnai, bet liekam svetimi ir tesam kažkieno nenaujas pokštas. Ar dar ir prasikaltę, ar tik nubausti, dar nelaimėję – tik išėję lošti.

****

Kartą gyvenome mes – dabar net keista, kad matėm tą patį lietuvišką dangų, gal tą patį gandro plasnojimą – grįžti – kad tu čia buvai ir manęs buvo būta, kad buvom, kol mudu nebuvo, kad kūrėm planus, kaip būsim kitokie, nei mus sukūrė, ką galvojo tėvai, kai buvau dar be nuosavo kūno, jei nebūtų klausius mama tą gegužį, kaip antys šaukia gyvenimą upėj, ar saugočiau mūsų šitam buvime, ką randu iš naivumo? Ar ne keista, kad kartą gyvenome mes ir mūsų tada dar nebuvo.


Aušra Barysienė

Viešbutis Iš pradžių buvo išdavystė. Iš tų, kurią lengvai gali pavadinti banalia, jei tai nutiko ne tau. Kai taip išduoda tave, liežuvis neapsiverčia to vadinti banalybe, galvoje tuomet suskamba prakilnesnis žodis – klasika. Nors, tiesą sakant, abu žodžiai šiuo atveju reiškė tą patį. Trumpai kalbant, besiruošdama savo vestuvėms užtikau Jį su Ja. Jis – mano išrinktasis, Ji – geriausia draugė. Nuobodžiau nebūna. O tada tas Sandros laiškas. Keistas toks. Labiau raštelis nei laiškas, kuriame buvo pažadėta viską paaiškinti vėliau, nes dabar „dega“. Prisegtas bilietas į Tenerifę ir viešbučio rezervacijos patvirtinimas. Savaitei. Tai buvo išsigelbėjimas. Beveik neatsimenu, kaip atsidūriau oro uoste. Iš esmės buvo tas pats, kur dingti. Svarbu dingti. Nes nebūčiau ištvėrusi to, kas įprastai vyksta toliau. Oro uostas pasitiko keistai ištįsusiais garsais, lyg iš seno apgedusio magnetofono. Laukiamoji salė lėtai sukosi, žmonių veidai tai priartėdavo prie manęs, gąsdindami žmogėdrų grimasomis, tai vėl nutoldavo, susitraukdami į šlykščius piktus nykštukus. Tarsi būčiau patekusi į juoko kambarį su kreivais veidrodžiais. Supratau, kad bus blogai, reikėjo kuo greičiau į lėktuvą ir miegoti. Lėktuve „lūžau“. Atskridau šiek tiek atsigavusi. Apsičiupinėjusi supratau, kad be rankinės daugiau nieko nepasiėmiau. Tiek to. Parašiau trumpą žinutę tėvams ir išjungiau telefoną. Atostogos buvo tik prasidėjusios, bendradarbiai neieškos. Kas turės sąžinės trikdyti medaus mėnesį... Viešbutis buvo toli nuo turistinio centro, tiesiog kažkokiame užkampyje ir labiau priminė uždarą pensioną buvusiems narkomanams. Nenustebau prisiminusi Sandros gebėjimą rasti egzotišką kampelį net pasaulio didmiesčio viduryje. O kampelis buvo nuostabus – ant vandenyno kranto, su akmenimis grįstu vidiniu kiemu, apžėlusiu bugenvilijomis ir fikusais. Nedidelis trijų aukštų viešbutis – pensionas buvo paprastas, švarus ir labai jaukus. Bet tada manęs tai nedžiugino. Indų barškėjimas ir vakarienei ruošiamų jūros gėrybių kvapai supykino. Todėl nusipirkusi viešbučio bare

20


Nuotr. aut. Aušra Barysienė

butelį Jack Daniels išėjau prie jūros. Nusprendžiau apraudoti ir užkasti savo neįvykusias vedybas. Greitai temo ir taip pat greitai tuštėjo butelis. Lyg cunamis užgriuvo prisiminimai. Tolumoje žėrėjo Playa de las Americas pašvaistė. Tarsi mano prarasto gyvenimo miražas. Akimirką vėl pasaulis ėmė vaipytis ir griūti. Vėl nieko nebenorėjau, nebuvo noro nei kovoti, nei susitaikyti. Norėjau tik užmigti ir nepabusti. Nepajutau, kaip ėmiau bristi į jau visiškai juodą vandenį. Ir tada mane kažkas pašaukė. Tokiu švelniai gergždžiančiu balsu. Atsisukau ir pamačiau senutę ratukuose, šalia stovėjo „vairuotojas“, panašus į senąjį

21


princą Filipą. Mažiausiai, ko dabar norėjau, tai kompanijos. Tačiau teisingas auklėjimas beveik automatiškai privertė grįžti. Dribtelėjau šalia ant smėlio. Pasiūliau viskio. „Filipas“ ilgai nesimuistė, mirktelėjo ir smagiai gurkštelėjo. Šiaip mėgstu tokius gyvus senukus. Bet ne tada. O bobulytė kryptelėjo galvą it koks špokas ir paklausė: „Toli susiruošei, brangioji?“ – „Atgal“,– atsakiau. Bobulytė buvo gudruolė ir netruko iškratyti iš manęs visą mano mėšlą. Įtariu, priašarojau ir prisnargliavau ten nemažą balutę. Pakilo vėjelis ir ėmė darytis šalta, visgi – žiema, todėl pasukome atgal, viešbučio link. Palydėję mane iki kambario, senukai atsisveikino. Ir tada senoji man pasakė tai, nuo ko viskas ir prasidėjo: „Kodėl skubi, mieloji? Juk liko tik kelios dienos. Pasimelsk ir atleisk visiems.“ Ryte iš to naktinio pokalbio aiškiai tik tai ir prisiminiau. Pabudau vėlai ir sunkiai. Prisiminiau sapnavusi po grindimis duobėje bulves. Tokias juodas, daiguotas ir pūvančias. Vis dar pykino nuo jų kvapo. Ir nuo minties, kad bulvės sapne man visada praneša apie mirtį. Kažkas mirs. Nors, tiesą sakant, man buvo vis tiek. Mirtis tuomet negąsdino, atrodė beveik geidžiama. Stiprios emocijos su stipriu alkoholiu tarsi Molotovo kokteilis, nedaug trūksta, kad sprogtum. Grįžtanti sąmonė priminė – „...liko tik kelios dienos…“ Ką ta senė turėjo galvoj tai sakydama? Aiškiaregė ar dar viena Apokalipsės pranašautoja? Nebuvo labai svarbu. Todėl dar pamiegojau. Atsikėlusi nusprendžiau apžiūrėti, kur atsidūriau. Keistas viešbutis, vos trijų aukštų, bet su liftu. Vakarieniauti susirinkusi kompanija atrodė lyg surinkta vaidinti nelinksmame filme – išblyškęs jaunas britas su dviem arkliaveidėmis tetomis, gigantiška juodaodė su dar didesne dukra, aprengta klaikia nėriniuota suknele, dvi soliarumo nukankintos gražuolės, įrodinėjančios, kad joms dar tik tik keturiasdešimt ir būrelis visiškų kriošenų. Tokių visai mielų – beveik sterilių, pastelinių spalvų rūbais ir nekaltais žvilgsniais. Lyg iš naujagimio fotografijų albumo. Ar lyg trumpam grįžusių iš rojaus. Pagalvojau, kad tobulai čia deru. Išsiskyrė tik vakar naktį sutikta dama, atvairavusi į vakarienės pabaigą. Dar pagalvojau, kad ji čia atrodo gyviausia. Po vakarienės prisiverčiau prieiti prie naujųjų pažįstamų. Be didelio džiaugsmo, tiesiog iš to prakeikto mandagumo. O gal iš nevilties, nes antraip vėl prisigersiu ir ardysiu save pusę nakties lyg kokį nepavykusį mezginį. Bobulytė priminė esanti vardu Mardžė, o vyro vardas – Stanislavas. Jis – lenkas

22


ir galime pakalbėti apie Lenkijos-Lietuvos istoriją. Stasikas, šyptelėjau mintyse, bet apie istoriją kalbėti nenorėjau. Tiesiog paklausiau dėl vakarykščių jos žodžių. Mardžė truktelėjo antakių likučius, suvartaliojo akių obuolius ir apsigobė dvasinga šypsena. „Visi žinome, ko čia atvažiavome, – prakalbo lėtai, atsargiai dėliodama žodžius. – Išeisime kartu. Nereikia skubėti, nekelkite įtampos.“ Viešpatie, dabar jau užverčiau akis aš: čia ką, savižudžių viešbutis?! Supratau, kad turiu kažkaip gražiai atsisveikinti, kol netapau beprotės slauge-kompanjone. Išėjau pasivaikščioti prie jūros. Bet buvo taip beviltiškai liūdna, kad čia pat apsisukus grįžau. Geriau jau puspročių kliedesiai nei smaugiantys prisiminimai. Radau Mardžę pasakojančią senukams linksmas istorijas. Prisėdau ir klausydama ėmiau stebėti ją. Ir stebėtis. Nesuvokiama, kaip iš pažiūros dar lyg ir ne visai nusenęs žmogus su pribloškiančiu humoro jausmu ir tikru pasakoriaus talentu galėjo man pasakyti tokią nesąmonę. Prisiminiau, kažkas pasakojo, kad Alzheimeris taip ir prasideda – trumpalaikiai atminties praradimai, nenuoseklūs vienkartiniai nusikalbėjimai. Iki visiškos demencijos. Gaila babytės. Nors savižudžių viešbučio idėja man patiko. O jeigu tai būtų tiesa, įdomu, kaip jie tai padarytų – kalio cianidas maiste, nuodingos dujos ventiliacinėses angose? Greitai ir neskausmingai, ir miegant. Tinka. Jaučiausi ir toliau šlykščiai, todėl nusprendžiau anksčiau atsigulti. Prieš užmigdama vėl prisiminiau, kad sapnavau bulves. Per kitas dvi dienas stebuklas neįvyko. Nesiruošiau žudytis, bet jei kas ir būtų nukneckinęs kokioj tarpuvartėj, tai į žudiko sapnus, tikriausiai, su priekaištais nesibraučiau. Įsielektrinusios smegenys užaštrino jusles taip, kad kartais imdavau bijoti arba nekęsti sunkiai paaiškinamų dalykų. Bijojau savo venos rankos linkyje. Man buvo šlykštu ją matyti, todėl nenusivilkdavau marškinių ilgomis rankovėmis. Arba nekęsdavau aplinkinių kvapo. Man jie dvokė ruonių taukais. Nors nepasakyčiau, koks jų kvapas. Galvoje sukosi ir pynėsi atgijusios vaikystės baimės, svetimų ar išgalvotų istorijų nuotrupos, naktinių košmarų atgarsiai. Per pietus gigantės juodaodės dukra krito ant žemės ir rėkdama ėmė spardytis lyg apsėsta. Keista, bet niekas nepuolė prie jos. Nors ko ten pulti, nelabai kas su ja ir susitvarkytų be didžiosios motinos. Senoji Mardžė tik palingavo galva. „Kas jai?“ – paklausiau. „Liga, – atsiduso. O atsidusus

23


pridūrė: – Jau netrukus.“ „Kada?“ – nusprendžiau išklausyti jos istoriją. Išklausiau. Fantastišką pasakojimą apie tai, kad visi šio viešbučio gyventojai yra susirinkę čia mirti. Kiekvienas turi savo priežastį, kodėl. Jie turi pinigų, bet už juos nenusipirksi nei ateities, nei drąsos. Todėl jie susimokėjo už lengvą ir nekaltą išėjimą. Tylią ir gražią Kalėdų naktį. Tai bent. Išklausiusi patraukiau tiesiai į viešbučio barą. Atrodo likimas man lėmė prasigerti. Kaip jiems – mirti. Neturiu kitos išeities. Kitaip tuoj pati pradėsiu kurti gražias numirėliškas istorijas. Reikia kažkaip prasiblaškyti. Bare linksmybėmis nekvepėjo, todėl teko linksmintis pačiai. Kaip moku. Tada supratau, kad nemoku. Galiausiai nusprendžiau pakviesti blyškiaveidį britą pašokti. Nesvarbu, kad dvokia ruonio taukais. Piemenys kojas irgi mėšle šildėsi. Tą ir padariau. „Jis nešoka“, – metaliniu unisonu pasakė tetos, serginčios mano taikinį. Pažvelgiau į vyruko veidą ir supratau – jis tikrai nešoka. Dar vienas numirėlis. Nežinau, kas atsitiko, bet vakarop visur ėmiau įžvelgti tą kvailą istoriją patvirtinančius ženklus. Viskas, ko ankščiau nepastebėjau, atgijo ir lipo viens prie kito lyg dėlionės dalys. Dėlionės, kurios pabaiga kitą dieną jau beveik neabejojau. Senovinis tiksintis laikrodis fojė pradėjo skaičiuoti laiką, nors iki tol, regis, stovėjo. Niekas nepuošė kalėdinės eglės, nors Kalėdų naktis jau rytoj. Ir tie tylūs pokalbiai, tie švelnūs prisilietimai, tas keistai artimas nepažįstamų žmonių bendravimas. Tarsi jie skrietų aplink žemę baltame minkštame kokone, palikę toje žemėje visas skriaudas, negandas ir rūpesčius. Atsiriboję nuo visko, kas neteisinga, kas skauda. Ir prie besidarkančios po stalu merginos jie nepuolė ne todėl, kad būtų išsigandę, pasimetę ar žiaurūs. Jie tiesiog to nematė. Kalėdų naktis rytoj. Karštligiškai, lyg bijodama pavėluoti, aš rinkau tuos įrodymų trupinius. Beveik nežemiškos laimės įrodymai. Taip nebūna. Po velnių. Mano protas pasidavė. Ir tada pajutau, kad turiu sąjungininką: tai buvo noras gyventi. Aiškus ir stiprus. Tegul jie čia sau gražiai miršta, jei tai tiesa – aš noriu gyventi. O jei netiesa, tai nieko neprarasiu. Nusprendžiau rytoj viešbutyje po vakarienės nepasilikti.   Ryte viešbutis atgijo. Šurmulys virtuvėje, trepsėjimas koridoriais, nauji garsai ir kvapai signalizavo, kad šventė visgi bus. Per pusdienį erdvė prisipildė spalvų ir šviesos, net atsirado nedidelė eglutė. Tik niekas nepasikeitė gyventojų veiduose. Jie

24


švietė paslaptinga palaima ir keistu abejingumu. Tarsi tai, kas vyksta aplinkui, jų niekaip neliestų. Jie atrodė bauginančiai panašūs, tarsi būtų išsiritę iš to paties kiaušinio. Kažkas juos vienijo. Ir aš jau žinojau, kas. Visą dieną įtemptu žvilgsniu bandžiau skaityti jų mintis. Degiau noru įžiūrėti nors menkiausią nevilties ar širgėlos žiežirbėlę. Nieko. Jaučiausi įsipainiojusi marionečių virvutėse, buvau tarp lėlių, žiopčiojančių ir judinančių galūnes pagal tik jiems vieniems girdimą melodiją. Artėjo vakarienės metas. Pajutau kažkur viduje besirangančią baimę. Labai norėjosi paskambinti Sandrai ir paklausti, iš kur tas kelialapis ir kur aš įsivėliau. Bet dar labiau bijojau, kad kažkas gali man paskambinti. Prasiblaškiusi dvejonėse geras tris valandas, visgi įjungiau telefoną ir susukau Sandrai. Pypsiai. Supratau, kad jei ji ir vėl išsitrenkė kokion Afrikon su savo misijom, taip lengvai aš jos nepagausiu. Tiek to. O jeigu… Krūtinėje vėl ėmė suktis įtarimų ir fantazijų gumulas. Velniop! Ir ko aš čia kankinuosi. Ne dėl vakarienės gal. Eisiu pasivaikščioti, grįšiu vėlai ir tada arba apraudosiu tų varguolių kūnus arba konstatuosiu sau diagnozę. Abu variantai labiau priimtini, nei galimybė per klaidą staiga virsti negyvėle. Ar nusikamuoti iki isterijos. Liftas ilgai nestojo. Trūkčiodamas braižėsi aukštyn žemyn, lyg grotų mano nervais. Matyt publika jau rinkosi į savo paskutinę vakarienę. Pagaliau, kai jis sustojo, paaiškėjo, kad jame man vietos nėra. Sustingusios apgailestaujančios šypsenos neįkvėpė bandyti spraustis vidun. Lifto viduje pamačiau Mardžę. Ji tik sumirksėjo ir tyliai linktelėjo. Pro jos petį lifto veidrodyje pamačiau ir savo veidą. Va tada iš tikrųjų išsigandau. Jis atrodė lygiai toks pat, kaip ir kitų, tarsi būtų iškirptas iš seno pageltusio popieriaus. Apsisukau ir nėriau pro pirmas pasitaikiusias duris. Nusileisiu laiptais. Laiptinėje buvo tamsoka, bet sėkmingai nusigavau iki pirmo aukšto. Kur radau užrakintas duris. Keiksnodama grįžau atgal. Bet ir tos durys buvo užrakintos. Spąstai – pirma mintis. Juk Mardžė kažką sapaliojo apie tai, kad kelio atgal nėra. Antra mintis buvo ne smagesnė, o po trečios ėmiau staugti „help!“ ir spardyti iš eilės visas duris. Atidariau galybę durų – į skalbyklą, sandėliuką, katilinę… Durys į gyvenamas patalpas ir į kiemą buvo užrakintos. Patalpos, kur galėjau patekti, buvo be langų. Viskas. Kelio atgal nebėra. Nudaužytos tamsoje kojos nebelaikė. Pritūpiau ant laiptų ir prakaituotais delnais įsikibusi į apsaugines grotas apsiverkiau.

25


Verkiau ilgai ir iš širdies. Tada nurimau ir kritau į susitaikymo snaudulį. Panašiai, kaip būna bijantiems skristi lėktuvu. Nežinau, kiek laiko mirkau tame alpuly. Tik staiga kažkur toli išgirdau kalėdinę giesmę. Širdis stabtelėjo. JAU. Pasmerktojo žingsniu pajudėjau garso kryptimi. Beveik apakino šviesa, sklindanti pro durų plyšį. Vos paliečiau duris... ir atsidūriau viešbučio restorano virtuvėje. Širdis pašoko. Stumdydama padavėjus, iškilmingai nešančius desertą, išgriuvau į kiemą. Klupdama, nejausdama vėjo, veidą raižančių smilčių, perštinčių guzų ir įdrėskimų, žygiavau jūros pakrante link šviesos. Po valandos buvau miesto centre. Paplūdimyje įsitaisiau ant suoliuko greta kažkokio pavargėlio su buteliu. Neįžiūrėjau tamsoje jo veido, bet buvau jam dėkinga vien už tai, kad jis yra. Už tai, kad klauso. Kad nesišaipo, nepertraukinėja ir neužduoda klausimų. Nors turėjo teisę laikyti mane pamišėle. Pabudusi radau pavargėlį jau ant kojų. Buvo sulakstęs alaus. Po alaus paklausė, ar nenorėčiau masažo. „Kitą kartą“, – atsakiau ir apkabinusi jį pasukau atgal. Ir vėl banalu, bet išties supratau, kaip jaučiasi iš naujo gimę. Viskas yra paprasta ir gražu. Viskas. Grįždama nusimaudžiau jūroje ir padėjau berniukui, už pinigus statančiam smėlio pilis. Norėjau būti gera. Visiems. Ir nesvarbu, ką rasiu grįžusi tame viešbutyje, man buvo vistiek. Kvėpavau lengvai. Viešbutis nebuvo nei sudegęs, nei užimtas policijos. Jis gyveno savo gyvenimą toliau. Su visais savo vis dar potencialiais lavonais, rytine kava po bugenvilijomis ir saulės nutviekstu akmeniniu kiemu. Išties nuostabus viešbutis. Kiek susigėdusi atradau, kad ant lemtingųjų durų puikuojasi riebus užrašas „Staff only“ ir jos atsidaro tik į vieną pusę. Išskyrus restoraną. Liko paskutinis klaustukas – Mardžė. Turėjau ją susirasti. Tačiau viešbučio registratorius man pranešė, kad ponia jau išvyko. „Ji paliko jums laišką“, – pridūrė, tiesdamas man mažą rausvą voką. Voke buvo kalėdinis sveikinimas.

26


Nuotr. aut. Patrick Tosani (modelis Isabelle Mège)


Jurate Francesca Sasnaitis Pasaka 01:

Žvejo žmona Ar įmanoma pasakyti „silkė“ neišsiviepus? Guotas. Susispaudę tarsi skardinėje, o Bet matyti matyti Sirena drasko rūką, tai rūko ragas žuvies darinėjimo peiliai ir byra žvynai ir sidabrinis lyja lietus. Žvejo žmona kviečia skamba varpai ir šarka krankia : ženklai kito, palaido pasaulio. Puslapis verčiamas, kraštas aštrus sugautas tinkle Jie ateina naktį Žvejai grįžta auštant Jie ateina naktį neperspėję. Štormas. Nėra Klausyk skamba varpai ir muša valandas Perspėjimą priimk, perspėjimą niekas kurio nepriims.


Tinklas plačiai išsidriekia nuo šio iki ano stulpo; žuvis surinkta ir ant sienos lipa stačia pelekais pėduoja sidabriškoje želatinoje. Skirtumas tarp kalbėjimo ir regos skamba varpai nuo šito stulpo iki — iki — —

paskutinės stoties.

Į mišką ir pasaką žvejo žmona kviečia. Iš vidurio miško vaizdas prabyla. Silkės, guldomos kaip žuvis viena prie kitos. Sidabruotos galūnės, pameni? Smuikai braukia traukinio bėgius ratai jų džyr džyr ir pusė amžiaus praeina taip sidabre užvakuota įšaldytas želatinoje miškas su medžiais žuvis miške plaukia laiku

Iš Jurate Fransesca Sasnaitis „The Book of Fables“, 2016, Perth, vert. Sandra Bernotaitė.


Anna Heyward

Mūzos priešingybė

2002 m. spalio 25 d. libanietis menininkas Fouadas Elkoury parašė e-mailą moteriai, kurios niekada nebuvo sutikęs: Ketvirtadienį 10.30 val. ruošiuosi į lėktuvą (nekenčiu išvažiavimų), viešbučio tvarkytojas prie įėjimo į mano kambarį palieka jūsų laišką. Ketvirtadienį 15.30 val., jau ore, atplėšiu voką ir su nuostaba randu jūsų laišką. Strigus tarp dviejų keleivių, neįmanoma išsakyti savo reakcijos. Penktadienis 13.30 val., po apsilankymo pas vietinį kirpėją įgauti šukuosenos, kad neišsiskirčiau iš vietinių stiliaus, atsakau jums: taip. Fouadas.

30

Laiško, kuris buvo atplėštas sėdint lėktuvo vidurinėje sėdynėje, autorė buvo Isabelle Mège, Saint-Antoine’o ligoninės, esančios dvyliktame Paryžiaus rajone, administracijos darbuotoja. Ji pamatė Elkoury’io nespalvotos dokumentikos nuotraukų, darytų 2002 m., parodą „Sombres“ („Tamsios“) Maison Européenne de la Photographie rūmuose, ir parašė laišką, siūlydama drauge sukurti fotografiją, kurioje figūruotų ji pati. Elkoury’is galės spręsti, kokio pobūdžio tai būtų fotografija. Tuo metu Mège buvo trisdešimt šešerių, jau šešiolika metų ji susisiekdavo su fotografais, kurių darbus būdavo mačiusi ir


susižavėjusi, prašydama kaip nors įtraukti ją į savo meną. Iki tol jau buvo surinkusi didelę autorinių nuotraukų kolekciją. Ne visos galėjo būti pavadintos portretais, jų stiliai buvo įvairūs, bet visose buvo pavaizduotas jos kūnas, net jei tik maža ar neatpažįstama jo dalis. Kontaktą su menininkais ji dažnai pradėdavo šio sakinio variacija: „J’aimerais m’apercevoir à travers votre regard.“ — „Norėčiau pamatyti save iš jūsų perspektyvos.“ Tų metų gegužę, savo kambaryje Marė mieste, tame pačiame kambaryje, kuriame 2003 m. jis nufotografavo Mège, Elkoury’s prisipažino, jog buvo nustebęs, kad susisiekiau su juo, domėdamasi konkrečiai ta nuotrauka, kuri niekada nebuvo demonstruojama parodose ar aptarinėjama. Tai dramatiškas, šešėliuotas, nespalvotas portretas, kuriame Mège, vilkinti juodai, sėdi kėdėje, žiūrėdama į kamerą virš galvos. Jis sutiko su jos prašymu bendradarbiauti, nes, kaip pats sakė: „Supratau, jog šį projektą pagimdė apsėstas protas, šis keistas projektas pozuoti tiems fotografams, kurie jai patiko — ne tiems, kuriuos ji laikė įžymiais, bet tiems, kuriuos pamėgo.“ Kai jiedu galiausiai susitiko, jis buvo nustebęs: „Tai buvo labai paprasta, labai normaliai atrodanti moteris. Spręsdamas iš jos laiško, pamaniau, kad ji gali būti neįprasta.“ Mège pradėjo savo projektą 1986 m., kai jai buvo dvidešimt. Ji ką tik atvyko gyventi į Paryžių iš Overnė provincijos, netoli Liono, kur jos tėvas dirbo automobilių detalių parduotuvės vadybininku, o motina buvo namų šeimininkė. Paklausta apie vaikystę ir paauglystę, ji vartoja tokius žodžius, kaip „gera“ ir „rami“, ir „prancūziška“. Tuo metu, kai atvyko į Paryžių, ji dar niekada nebuvo sutikusi menininko ir retai buvo lankiusis muziejų parodose, bet rinko muzikos įrašų viršelius ir atvirukus su vaizdais, kurie jai krisdavo į akį. Vieną liepos vidurio šeštadienį pati viena nuėjo į Musée d’Art Moderne vykusią fotografo portretisto Jeanloupo Sieffo parodą. Apstulbinta nuotraukų, kuriose greta įžymių žmonių buvo ir anonimai, ir paprasti subjektai, ji parašė Sieffui, sakydama, kad jai patinka jo darbai. Jos nustebimui, po kelių dienų fotografas jai paskambino. Savo dienoraštyje, kurį pildė nuo 1986 m. iki 2008 m., ji rašė: „Jis skambino man, aš visiškai sujaudinta, nustebinta, jaučiuosi girta.“ Ji pasiteiravo, ar jis neapsvarstytų galimybės ją nufotografuoti.

31


Po valandos ar dviejų darbo studijoje Sieffas pranešė, kad fotoaparate nebuvo juostelės — jis tik norėjęs ją išbandyti. Ji neteko žado, bet fotosesija kai ko išmokė: išėjo jausdamasi, kad iki to laiko buvo „be fotografijos ir be fotografinės praeities“, kaip užsirašė dienoraštyje. Ji pradėjo vartyti fotografijų albumus, pirkti žurnalus ir rinkti vardus tų, kurių parodas lankė. Metodiškai, dokumentuodama savo veiklą trumpais, punktyriškais dienoraščio įrašais, ji ėmė ieškoti kitų menininkų, kiekvienam paaiškindama, kaip susipažino su jų darbais ir prašydama būti panaudota nuotraukose. Praėjus keliems mėnesiams, pamatęs jos darbus su kitais fotografais, Sieffas pakvietė grįžti į studiją ir galiausiai ją nufotografavo. 1990 m. Mège’s kolekcija išaugo iki maždaug šešiasdešimties nuotraukų — jos daugiausia juodai baltos ir beveik visose ji nuoga, kadangi pati pageidaudavo būti taip fotografuojama. Iš santaupų dirbant administracinį darbą ligoninėje ji nuvyko susitikti su menininkais į Liežą, Amsterdamą, Lozanę, Bazelį, Barseloną, Prahą ir Karakasą. Fotografijos žurnale „Clichés“ ji pamatė Joel-Peter Witkino darbus. Tai amerikiečių fotografas iš Naujosios Meksikos, kuriantis giliai ištyrinėtus ir tapybiškus natiurmortus, groteškiškus tablo, savo darbus pristatęs, kaip „paskutinį dalyką, kurį prieš mirtį žmogus pamato arba prisimena“. Fotografijose, kurias sukūrė apie tą laiką, kai Mège atrado jo darbus, galima rasti moterį, pozuojančią su ką tik paskersto arklio lavonu, ir vyrą, kuriam žmogus, esantis už kadro, daro fistingą iki pat bicepso. Pompidou centre ji ieškojo monografijų ir jo fotografijų albumų. Per keletą mėnesių Mège parašė tris laiškus Witkinui, pirmiausia į galeriją Paryžiuje, Galerie Baudoin Lebon, o tada tiesiogiai jam. Atsakymo negavo. Ketvirtajai savo uvertiūrai pasirinko taktiką: paprašė ligoninės kolegės medicinos seselės paimti iš rankos kraujo ir išpilstyti į tris mėgintuvėlius. Prikabino juos prie ranka rašyto raštelio, kurį išsiuntė paštu į Albukerkę, neužsimindama kolegei, jog kraujas skirtas turinio deklaravimui pašto skyriuje.

32

„Ant siuntinio buvo dvidešimt ar trisdešimt anstpaudų, — neseniai man pasakė Witkinas. — Nesitikėjau kraujo. Bet tai buvo gestas, kurį supratau.“ Jis nutarė po dviejų mėnesių, kai kitąkart atvyks į Paryžių, susitikti. Susitikęs Lebono galerijoje


Nuotr. aut. Joel-Peter Witkin ir pamatęs keletą jos fotografijų, Witkinas išvyko ir, kaip visada prieš fotosesijas, susikūrė vaizdinio eskizą: prototipą, kuris taps vienu geriausių jo darbų: „Nègre fetišistė“. Ši nuotrauka yra garbės atidavimas ankstyvajai fotografijai ir žmogiškajai perversijai. Tai tiesioginė nuoroda į negatyvą iš Musée d’Orsay kolekcijos, kurią Charles Nègre, dailininkas, tapęs vienu iš pirmųjų meninės fotografijos profesionalų, sukūrė su savo meiluže. Witkino nuotraukoje Mège guli ant nugaros lengvoje lovoje, kuri yra aptaškyta kažkuo juodu: tai gali būti rašalas arba pelenai, arba kraujas. Jos veidas nusuktas nuo kameros į daiktą, kuris atrodo kaip viryklė. Juodulių vaizdinyje yra kažkas velniško; prireikia sekundės, kad ant įsitempusių pėdų pastebėtum mažyčius kūno tęsinius, smailus poliuretano gumos kulniukus, kurie Mège’i suteikė panašumą į padarą ne iš šio pasaulio — succubus. Jos kūnas atrodo paprastai ir tuo pat metu apsėstai; ką tik atsitiko arba tuoj atsitiks kažkas košmariško.

33


„Jos kūne buvo geismas sukurti vaizdinį, — man pasakojo Witkinas. — Nuotraukai reikia modelio. Ir šita yra viena iš mano geriausiųjų. Nebūčiau sukūręs jos be kito žmogaus.“ Mège prisimena „padariusi neįmanoma, įžengusi į Witkino pasaulį.“ 1995 m., praėjus penkeriems metams po „Nègre fetišistės“ sukūrimo, jos dienoraštyje atsiranda įrašas apie fotografą. Kino kūrėjas Jérôme de Missolzas kūrė dokumentinius filmus apie Mège’ę ir Witkiną devyniasdešimt devintaisiais. Jo namuose vykusio vakarėlio metu Witkinas pasisuko į Mège’ę ir tyliai paklausė: „Ar parašysit man raštą, pažadėdama po savo mirties man palikti savo kūną, kad galėčiau jį nufotografuoti?“ „Ne, — atsakė Mège. — Aš planuoju jus pergyventi.“ Po kiekvienos fotosesijos Mège sekdavo menininką ir prašydavo nuotraukos, kuri būtų pasirašyta ir kartais sunumeruota pagal atspaudo seką. Nuotrauka patekdavo į jos archyvą drauge su bet kokiais artefaktais, susijusiais su kūrybos procesu; Elkoury’io laiškas, pavyzdžiui, archyve yra padėtas greta Mège’s užrašų apie jų susitikimą (į pirmąjį pasimatymą jis vėlavo ir atėjo su atsirišusiais batraiščiais). Taip pat archyve laikomi kulniukai, kuriuos Witkinas pritvirtino prie jos pėdų per 1990 m. fotosesiją, ir iškarpa iš laikraščio apie Japonijos pasienyje sulaikytą žurnalo ARTnews kopijų siuntą, siekiant uždrausti jų platinimą: nuotrauka, kurioje matomi Mège’s gaktaplaukiai, buvo netinkama viešumai. Kaip galima suprasti iš jos dienoraščių ir susirašinėjimo kolekcijų, iškarpų, foto reprodukcijų ir kitų susijusių daiktų, kai kurių fotosesijų planavimas dažnai trukdavo metų metus. Keletą kartų, nors ir dirbdavo su menininku prie fotografijos, rezultatas jos netenkino, ir fotografija būdavo neįtraukta į archyvą. Jei susisiekdavo menininkai, kurie norėdavo dirbti su ja, bet jų darbai nejaudindavo, ji atsisakydavo. Mège buvo tvirtai įsitikinusi, kad į šias interakcijas neturi būti įtraukti pinigai. („Vos tik iškyla apmokėjimo klausimas — mirtis, iškart norisi miego“, — ji man pasakojo.) Taip pat ji kiekvieno menininko prašydavo pasirašyti sutartį, atspausdintą ant trijų colių popieriaus lapelio, kuriame būdavo nurodoma, jog ji turi teisę demonstruoti ar publikuoti fotografiją tik nekomerciniais tikslais. 2008 m., sulaukusi keturiasdešimt

34


ketverių, ji turėjo apie tris šimtus nuotraukų ir pradėjo jausti, kad projektas išbaigtas; šimtą trisdešimt penkias nuotraukas ėmė vadinti „kolekcija“. „Mège’s kolekcija yra labai nuosekli, — pamatęs atrinktas nuotraukas man pasakojo Henris Foucault, vienas iš paskutinių menininkų, dirbusių su ja 2008 m. — Ji nedirbo su bet kuo.“ Keletas fotografų pasakojo man, kad tikėjosi, jog kas nors kada nors ateis ir klausinės jų apie Mège’ę. „Šiuo metu niekas už fotografų rato ribų išties nežino apie ją. Bet manau su laiku mes išgirsime daugiau.“ Mège’ę norisi lyginti su tais žmonėmis, kuriems priskiriamas žodis „mūza“, bet daiktavardis jai nelabai tinka. Keletas menininkų, fotografavusių Mège’ę, taip pat dalyvavo kitame projekte, koordinuotame aktorės Isabelle Huppert, kuri 2005 m. suorganizavo parodą ir portretų albumą apie save — rūkančią, sėdinčią bare, kostiumuotą, nuogą — ją fotografavo tokie menininkai, kaip Sieffas, Robertas Frankas ir Henri Cartier-Bressonas, dauguma nuotraukų tinkamos priskirti įžymybės portretų žanrui. „Huppert yra tobula Mège’s darbo priešingybė, — tarė Foucault, nes: — negalima užsiimti meno kūryba su žmogumi, kuris yra profesionalus pozuotojas. Kai kurie fotografai negalėjo peržengti to fakto, kad jiems pozavo aktorė Isabelle Huppert.“ Jean-Claude Bélégou, kuris fotografavo Mège’ę 2003 m. ir jo spalvotos nuotraukose dažnai tyrinėjamas santykis tarp menininko ir modelio, parašė man, kad Mège dirbo tuo pačiu metu, kai jaunos fotografės atsigręžė į autoportreto žanrą. Jis sulygino ją su menininkėmis, naudojusiomis darbuose savo kūną — Sophie Calle, Cindy Sherman, Francesca Woodman. Calle, rašytoja ir konceptuali fotografė, taip pat dokumentavo savo susitikimus su nepažįstamaisiais — ir jos 1983 m. išleista knyga „Suite Vénitienne“ („Venecijietiška siuita“), dvylikos dienų dienoraštis, sekant vyrą vardu Henris B., ir „Išskirtinis skausmas“ — išsiskyrimo dienoraštis. Beje, kai Mège’s paklausiau apie autoportreto idėją, ji pasakė man, kad tai niekada nebūtų jos patenkinę; malonumas buvo tame, kad vėl ir vėl patenki į menininko pasaulį ir kūrybos procesą. Ją, kaip ir daugelį menininkų, su kuriais bendradarbiavo, traukė fotografija, nes tam būtina interakcija su pasauliu, nesvarbu, jei ir akimirksniui.

35


Prancūzų filosofas Jean-Luc Nancy, kuris yra rašęs apie meną ir jo sąryšį su filosofija, e-maile išdėstė man, kad raktas į Mège’s darbo supratimą yra „pats aktas… aktas, kuris paverčia ją savotiška artiste“. Jį domino faktas, kad, nežiūrint to, jog Mège akivaizdžiai turėjo menininkės ryžtą, kūrybos įrankius ji perduodavo kitiems; tai yra artistė, kurios mediumas yra kiti artistai. Jis išrado naujus žodžius jos darbui nusakyti: „Tai kitasmeninė fotografija, — rašė jis, — ne autoportretas… bet ir ne paprastas kitoportretas.“ Gilles Cruypenynckas fotografavo Mège’ę 1987 m., sutikęs ją tik sykį. „Labai vėlavau į Pompidou biblioteką, ji irgi vėlavo, — jis man pasakojo. — Dvidešimtmetė mergina, kuri save fotografuoja — tai gali būti labai banalu. Pradžioje nesupratau reikalo didybės. Bet galiausiai ėmiau suprasti.“ Mège’s kolekciją, laikoma archyvinėse dėžėse jos namų studijoje, matė mažiau nei penki žmonės. Apie kolekciją žino žmonės iš menininkų, kuratorių ir mokslininkų bendruomenės, kuri susitelkė aplink ją. Cruypenynckas rašė man, kad, retrospektyviai žiūrint, svarbiausiu dalyku jam su laiku tapo „savotiškas jausmas būti surištam su visa galaktika menininkų, patyrusių tą patį singuliarų ryšį su Isabelle“. Fotografijos pasaulyje bendruomenės idėja buvo ypatingai svarbi, jo nuomone, nors prieš tris dešimtmečius „buvo daug mažiau populiari, daug mažiau pastebima negu dabar“. Jean-Claude Lemagny, Bibliothèque Nationale de France, kur dirbo nuo 1968 m. iki 1996 m., garbės kuratorius, apie Mège’ę sakė: „Ji žinojo beveik kiekvieną tų laikų modernųjį fotografą. Tai buvo labai aišku. Taip pat akivaizdu, kad tai jos pasirinkimas. Būta tokių vardų, kurių net aš nežinojau.“ 1995 m. pamatęs fotografijas, prie kurių prisidėjo Mège, jis paprašė galimybės pamatyti jos kolekciją. „Pamenu, kad ji laikė nuotraukas labai gražiose archyvinėse dėžėse. Tučtuojau jas atpažinau ir tiksliai žinojau, kiek tokios kainuotų. Mane tai pribloškė, juk ji niekada neturėjo pinigų.“ Jis paprašė Mège’s paaukoti kolekciją bibliotekai, ir leisti nuotraukas demonstruoti. Ji atsisakė; anot jos, kolekcija negalėjo būti demonstruojama ar nuperkama, nes dar nebaigta. Būti menininku, man pasakė Lemagny, reiškia „dirbti vienam, lygiai kaip darė Isabelle“, ilgais laiko tarpais. „Su kitais, bet vienam.“

36


Jean-Luc Moulène’as, fotografavęs Mège’ę 2003 m., pasakė: „Taip, ji surinko kolekciją, bet tai yra akademinė kalba, akademinis terminas.“ Artistai, jis paaiškino, „ne visai žino, ką ji sukūrė. Ji pozavo — taip, ji pozavo man. Bet ką tiksliai ji sukūrė, mes ne visai žinom… ir tai yra įspūdinga.“ Jei būtų pageidavusi padaryti savo projektą prieinamą publikai, pastebėjo Moulène, būtų jį kaip nors įvardijusi. „Terminas „menininkas“ tai socialinis gyvenimo būdas, dalykas, kurį darai, — tarė jis. — Isabelle yra menininkė, net jeigu nenori būti taip vadinama. Kodėl turėtų norėti būti taip vadinama?“ Jei priimtų tokį terminą, paaiškino Moulène’as, jos gyvenimas pasikeistų. (…) 2008 m. savo dienoraščio paskutiniuose puslapiuose Mège bandė atsakyti, galbūt ateities skaitytojų labui, kodėl pasirinko siekti fotografijos tokiu būdu, ji rašė apie „stiprias emocijas priešais kamerą“ ir fotografijos gebėjimą „sustabdyti laiką“. Klausimas, kodėl ji visų pirma norėjo tapti fotografe, atrodė per daug stiprus ir pernelyg akivaizdus, kad užduočiau jį pirmosiomis dienomis, būdama jos namuose. Nenorėdama tam klausimui suteikti per daug svorio, laukiau, kol jos dėmesys nukryps, o tada kasdieniškai paklausiau, ar save laiko menininke, bet ji prisipažino tik jaučianti kūrybos impulsus. „Ne, — ji atsakė. — Aš tik norėjau kurti fotografijas. Tai buvo įžūlumas — tikrai, juk buvau tik žmogus, atsiliepęs į savo jausmą. Kiti taip pat į jį atsiliepė.“

Anna Heyward „The Opposite of A Muse“, The New Yorker, 2016 m. rugsėjis. Vert. S. Bernotaitė. http://www.newyorker.com/culture/culture-desk/the-opposite-of-a-muse


diary.linascheynius.com


Redakcijos žodis:

Nuo pabaigos mes pradedame Dešimtasis Jovarų pavasaris vėluoja. Kaip vėlavo ir tikrasis, gamtos pavasaris, išdaigininkas, per Velykas užmetęs ant Lietuvos sniego. Tuo metu aš, Jovarų zino redaktorė, buvau Lietuvoje. Tebesu čia. Grįžau ir liksiu. Tai sąlygojo gyvenimo kismas — taip normalu, kad nieko nėra pastovaus, ar ne? — ir visgi nepastovumas išveda iš pusiausvyros, varo iš proto, jis yra siaubingas. Todėl taip gera, kad gimė dešimtas Jovaro zinų numeris. Tai buvo privalomas dalykas, kas beatsitiktų. Šio numerio tema — fotografija. Taip jau atsitiko, pastebėjau, kad kiekvieną kartą uždavus numerio temą, imdavo dėtis keistai susiję dalykai. Atsirasdavo žmonės, kurie būtent gali duoti tekstų zinui ir būtent tie tekstai arba būtent tų žmonių profesija, užsiėmimas, pomėgis, susidomėjimas, atitinka temą. Kitaip tariant, kiekvieną zino numerį man

39


tekdavo išgyventi, o tik paskui publikuoti. Tad kiekviename yra užvakuotas mano gyvenimo gabalėlis. Kad galėčiau atsigręžti, atsiversti, perskaityti ir paliudyti: tai buvo. Tai buvo tikra. Šįkart patyriau tiek daug incidentų su fotografais ir fotografijomis, kad nebežinojau, kas pateks į ziną, o kas tik į dienoraštį. Bet visas istorijas stoiškai išgyvenau, ištvėriau. Buvo daug emocijų. Nuostabos. Netikėtumų ir atradimų ten, kur nesitiki. Galiausiai supratau, kad kūrybinio rašymo kursus vesiu taip pat tema, susijusia su fotografijos menu: kaip iš vaizdinio sukurti novelę. Su studentais mokomės išversti vaizdą į tekstą ir tekstą į vaizdą... Vienas incidentas: mados fotografė Agnė Gintalaitė, neseniai debiutavusi romanu „Bloga veganė“, davė man ilgą ir gražų interviu, kurį abi nusprendėme perleisti žurnalui „Nemunas“, nes… visiems nuo to bus daugiau naudos. Zinui irgi nauda, nes liko daugiau vietos kitiems autoriams. Tekstais ir vaizdais numeryje dalyvauja Henri CartierBressonas (parašęs keletą knygelių, kupinų filosofinių pamąstymų apie fotografiją ir pasaulį). Seniai norėjau išversti įstabią istoriją apie mūzos priešingybę, paprastą moterį iš ligoninės administracijos, kurios aistra fotografijai (ir gyvenimui) privertė ją tęsti daug metų trukusį projektą — susisiekti su pamėgtais fotografais ir pozuoti jiems, kurti nuotraukas drauge. Isabelle Mège — lakmuso popierėlis, parodantis, ar fotografijos menas gyvas. Vietoj tekstinio dienoraščio įkėliau nuorodą į švedų kilmės fotografės — gyvenančios turbūt visame pasaulyje, net nežinau kur tiksliai, gal Prancūzijoje daugiausia, nes yra dirbusi modeliu? — fotodienoraštį. Jos pavardė panaši į lietuvišką — Scheynius (Igno Šeiniaus vaikaitė?), o vardas Lina. Jos dienoraščiai jaudinančiai atviri. Dar viena fotografė, žurnalistė Aušra Barysienė išdrįso debiutuoti nuostabia novelyte, kurioje smagu rasti savo vardą: tebūnie simboliškai Sandra ir kūrinyje, ir gyvenime nuperka bilietą į vietą, kur laukia literatūriniai nuotykiai. Greta teksto — autorės daryta fotografija, ne ką mažiau nuostabi. Su fotografija artimiau ar tolimiau susiję ir kiti zino autoriai. Jurate Francesca Sasnaitis, su kuria mane sieja australiški išgyvenimai, yra dailininkė ir poetė, o jos eilės dažnai gimsta iš vaizdinių, randamų fotografijose. Eilėraštis „Žvejo žmona“ taip pat gimė iš nuotraukos, bet jos nusprendžiau nerodyti — tegul atgimsta kiekvieno vaizduotėje vis kitaip. Kitas lietuvių kilmės australas — Moon Doogas

40


— padovanojo savo, pavadinkime, fotokomiksą. Jis man pasakojo, kad visai atsitiktinai — viskas juk atsitiktinai! — gulėjo paplūdimyje, kaip visuomet, su fotoaparatu po ranka, kai pusnuogis vyriškis „įėjo į kadrą“ ir ėmė daryti mankštą su lazda. Kas jam beliko? Gaudyti kadrus ir užrašyti mitą apie Baironmeną! Beje, Moon Doogas vadina save fotodailininku, ir kiti jo darbai verti mūsų dėmesio (po fotokomiksu rasite nuorodą). Živilė Miežytė susijusi su Australija — ten mudvi susipažinom ir užmezgėm labai naudingą draugystę, kaip dvi literatės maištininkės. Ji su fotografija susijusi per tą nuotrauką, kurią aš pagavau: poezijos knygų irštvoje Melburne, iš nugaros, vieniša ir drąsi keliauninkė. Su literatūriniu maištu gal šiek tiek galėtų būti susijęs Algirdas Julius Greimas — jo žodžiai skatina nedaryti kompromisų su sąžine, todėl gyventi darosi lengviau. Tegu ir visas pasaulis sakytų, kad sunkiau. Galiausiai zinas užsibaigia eilėraščiu, kurį parašė mano žmogus. Atsiuntė jį paskutinę minutę. Tai žmogus, be kurio nebūtų buvę nė vieno šio zino numerio. Be kurio kažin ar būčiau galėjusi rasti tiek jėgų ir drąsos savyje plaukimui prieš srovę — man ne vienas yra sakęs, kad plaukiu būtent prieš srovę, nors taip ir nesijaučiu. Bet gerai, aš plaukiu prieš srovę. Ir ketinu nesustoti, plauksiu toliau. Tik nuo šiol plauksiu nebe viena, nebe dviese ir nebe trise. Reikia daugiau žuvelių, girdite? Reikia narsaus žuvų guoto, kuris plauktų ten, kur jam reikia. Susiraskime vieni kitus ir išleiskime kitą leidinį ne tik elektroninį, bet ir popierinį, ir ne tik vienos redaktorės surinktą, bet visos entuziastų komandos. Kurkime savo bendruomenę. Štai tokia kito, kitokio, ateities projekto tema. Jam nėra deadline’o. Tad nesakau sudie.

What we call the beginning is often the end. And to make an end is to make a beginning. The end is where we start from. — T. S. Eliot Tai, ką vadiname pradžia, dažnai yra pabaiga. O pabaigti reiškia pradėti. Nuo pabaigos mes pradedame. — T. S. Eliotas

41


Lapė Tu pagavai mano žvilgsnį Aš pagavau tavo Sužiuro visos mano akys Tu? Tu! Tai tikrai tu? Ryto draugas tamsa Lapės draugas tamsa Tylos draugas tamsa Daug draugų tamsoje Sekundę buvom šalia Sekundė judesy yra laikas Pokyčiai nepaiso laiko Mes išmokom gyventi drauge Rimas Gaupšas 1/06/2017

www.jovarotiltai.com


Dieviška pora — literatūra ir fotografija — vaizdinių pasakorius Henri Cartier-Bressonas dalinasi istorijų gaudymo metodais; Algirdas Julius Greimas nedaro nuolaidų rašytojo moralei; Moon Doogas žmonijai dovanoja Baironmeno mitą; Živilė Miežytė eiliuotai išsako plaukimą viena gyvenimo atkarpa; Aušra Barysienė intriguoja kelionės novele su detektyvo elementais; Jurate Francesca Sasnaitis parplaukia į lietuvišką naratyvą žvejo žmonos valtele; Hana Heyward įsibrauna į „antimūzos“ Isabelle Mège archyvą ir randa žmogiškąją perversiją; Patricko Tosani ir Joel-Peter Witkino vizualinis košmaras; kur ne kur Bruce Weber, Lina Scheynius, japoniškos žuvys, stirnų kaukolės, ragai ir įsimylėjusios lapės; ir paskutinis taškas.

/////////////////////

Jovarai 2017 pavasaris # 10  

Dieviška pora — literatūra ir fotografija — vaizdinių pasakorius Henri Cartier-Bressonas dalinasi istorijų gaudymo metodais; Algirdas Julius...

Advertisement