Page 1

Jovarai

literatĹŤrinis zinas 2016 ruduo #8


Juozas Girnius Jeigu jie būtų likę sovietuose Kas iš viso to, kas už tėvynės sukurta, būtų buvę galima sukurti, atitinkamiems rašytojams likus Lietuvoje? Deja, labai ne daug ką, nes labai ne daug kas yra tiek natūraliai neutralu, kad ir sovietiniu žvilgiu būtų sunku įžiūrėti prasilenkimą su „generaline linija“.

Kadangi bolševikinis komunizmas yra ne tik politinio, bet ir pasaulėžiūrinio totalizmo sistema, tai savaime nusikaltimu laikoma visa, kas vienaip ar kitaip nesutaikoma su bolševikiniu nusistatymu. Nors formaliai ir pripažįstama sąžinės laisvė, tačiau faktiškai ji paneigiama. Kadangi sovietinė valstybė angažuojasi antireliginei kovai, tai nuosekliai ir grožinėj kūryboj draudžiama tiesiog ar netiesiog išpažinti Dievą. Tik visomis priemonėmis kovoti prieš religiją ne tik leidžiama, bet ir skatinama. Tačiau tai dar nieku būtų nereiškia, kad bent ateistinį žvilgį būtų galima laisvai plėtoti. Vienintelė pripažįstama ir leidžiama ateizmo forma – marksistinis materializmas. Gi, sakysime, ateistinis egzistencializmas „demaskuojamas“ kaip „apkvaitinanti, žalinga filosofija“, kuri „gali turėti tik krikdantį ir demoralizuojantį poveikį“ (Sovietų Sąjungos oficialus universitetinis vadovėlis „Trumpa filosofijos istorijos apybraiža“, lietuviškas vertimas 1964, 689 psl.). Skelbiamas humanizmas, bet šiuo žodžiu galvoj turimas tik bolševikiškai suprastas marksizmas („marksizmas-leninizmas“), ir komunistinės moralės vardan atmetama krikščioniškoji, „buržuazinė“ etc. moralė. „Buržuazinei“ moralei priskiriamas ir patriotizmas, savo tautai siekiąs

3


4

laisvo ir nepriklausomo gyvenimo. Pagaliau reakciniu dekadentizmu pasmerkiamas ir „meno menui“ estetizmas: nusistatymas meninėj kūryboj nesiangažuoti visuomeninėmis ar pasaulėžiūrinėmis problemomis savaimme jau laikomas atitrūkimu nuo tikrovės, svetimumu liaudžiai ar priešiškumu jos interesams (tokia estetizmo sovietinė žodyninė apibrėžtis). Kiek gi pagal šiuos kriterijus laisvajame pasaulyje sukurtųjų kūrinių būtų galėję pasirodyti tėvynėje? Neįmanoma čia šiuo atžvilgiu pasisakyti dėl visų mūsų rašytojų. Bet žvilgterėkime bent į pačius ryškiuosius egzodo rašytojus: koks likimas jų laukė sovietinėje santvarkoje? Pirmiausia V. Krėvė. Nėra kalbos, kad nebūtų buvę jam įmanoma parašyti apysaką „Pagunda“ (vertimas į anglų kalbą: The Temptation, 1965), kurioj jis stskleidė savo paties, kaip užsienių reikalų ministerio, patirtą sovietų diplomatų klastingumą, 1940 m. užgrobiant Lietuvą. Svarbiausia, likęs Lietuvoj, jis nebūtų galėjęs susitelkti nė „Dangaus ir žemės sūnums“. Nors Kristaus asmenį V. Krėvė analizuoja toli gražu neortodoksiškai, tačiau vis vien jau pati biblinė tema būtų buvusi rasta „neaktuali“ (jei dabar gal ir kitaip būtų sprendžiama, tai betgi dėl „asmenybės kulto“ metų nėra jokios abejonės; deja, žmogui metai nelaukia – ir V. Krėvė tėvynėje nebūtų tekę bent šiokio tokios sovietinio „atlydžio“ sulaukti). Nebent sutikdamas savo kūrinį paversti antireligine propaganda, V. Krėvė būtų galėjęs jam atsidėti. Deja, tai mūsų didžiajam rašytojui būtų reiškę ne tik pačiam save suniekinti, bet ir savo šį viso gyvenimo veikalą sužaloti. Tas pats su M. Vaitkumi ar F. Kirša: nė vienas nebūtų tikę pradėti klasių kovos skelbimą ir bolševikų šlovinimą. Jei amžius ir būtų juos išsaugojęs nuo išsiuntimo į Sibirą, tai būtų likęs tik tylos likimas. Tai rodo bendraamžių P. Vaičiūno ar Ad. Lasto atvejai: nors šiedu poetai ir nebuvo galimi apšaukti „klerikalais“, kaip M. Vaitkus ar F. Kirša, vis vien jų poezijos buvo išleistos tik rinktinės, o ne nauji rinkiniai. Gi už tėvynės F. Kirša paskalbė dvi, o M. Vaitkus net šešias naujas poezijos knygas (be to, dar 7 atsiminimų tomus). Iš tos kartos poetų Lietuvoj tik V. Mykolaitis-Putinas bent paskutiniaisiais gyvenimo metais buvo leistas laisvėliau pasireikšti. Koks likimas pasilikus tėvynėje laukė J. Aisčio ar B. Brazdžionio, liudija A. Miškinio lemtis - Sibire „persiauklėjus“ dėkingai užtikrinėti, kad „man tikrai čia nieko netrūksta“. Kai J. Aistis ir B. Brazdžionis už tėvynės išleido po keturis naujus poezijos rinkinius, tai A. Miškiniui buvo leista pirmą rinkinį paskelbti tik 1965 m. (anksčiau, 1960 m., išleista tik nublukinta rinktinė, neverta šio vardo). Svarbiausia, kaip gi ir galėjo J. Aistis iš intymaus ir subtilaus lyriko „persiauklėti“ į „veiksmingą“, „revoliucingą“, „poetą-trimitininką“ (kokio dar


pernai, 1967 m., jaunųjų poetų vardu reikalavo A. Mikuta), o B. Brazdžionis – iš religinio ir patriotinio poeto, šaukusio „tautą, GPU užguitą“, į nuolankų bolševikinio ateizmo tarną ir ugningą sovietinės vergijos šlovintoją! Galima kelti klausimą net ir dėl „malonės“ Sibire „persiauklėti“ abiems šiems poetams, kuriuos sovietinė „Lietuvių literatūros istorija“ III tome, skirtame kapitalizmo epochai (atseit, nepriklausomos Lietuvos laikotarpiui), įrikiuoja „dekadentinės literatūros“ skyrelin. Šių dviejų poetų traktavime akivaizdžiausiai dokumentuotas šios akademinės literatūros istorijos partinis šališkumas. Kad J. Aisčio poezija yra „tolima darbo liaudies interesams“, šypsodamiesi galime ir sutikti, nes gi žinome, ką sovietų žodyne „darbo liaudis“ reiškia. Tačiau sunku ir besišypsoti, kai B. Brazdžionis kaltinamas skelbiąs „būties beprasmiškumą“, žmogaus nuvertinimą, „mirties adoravimą“.

Jei amžius ir būtų juos išsaugojęs nuo išsiuntimo į Sibirą, tai būtų likęs tik tylos likimas. Nelengviau būtų buvę Lietuvoj likti ir H. Radauskui, įrikiuotam į tą patį „dekadentinės literatūros“ skyrelį. Skeptikas ir individualistas, jis iš tiesų nei į Dievą žadino, nei tautą šaukė, nei kitu kokiu „antikomunizmu“ nusidėjo. Tačiau, deja, H. Radausko poezijoj principiškai nėra vietos nė komunizmo statyboms, kaip aplamai bet kokiam visuomeniniam angažavimuisi. Jis tikrai yra estetizmo atstovas, o sovietiniam žvilgiui tai jau savaime yra ir dekadentizmas. Gi „sveikame“ komunizme nėra vietos „buržuaziniam supuvimui“. Dėl to ir H. Radauskui nebūtų buvę vietos tėvynėje be atitinkamo (ir būtent – labai radikalaus) „persiauklėjimo“. „Žemės“ antologijon įglausto V. Mačernio ignoravimas akivaizdžiai parodo, ko galėjo tikėtis ir visi žemininkai poetai. Traukimosi dienomis fronto sūkury žuvęs gimtinėj, V. Mačernis nespėjo nusidėti nė tėvynės palikimu. Vis dėlto jis buvo totaliai ignoruojamas. Tik po dvidešimt metų „Poezijos pavasario“ antroj knygoj (1966 m.) buvo įdėtas V. Mačernio eilėraščių pluoštelis su trumpu kritiko V. Kubiliaus apie jį straipsniuku. Po šio mosto vėl senoji tyla apgaubė V. Mačernį. O, rodos, V. Mačernį būtų buvę galima nesunkiai priimti. Tiesa, savo sonetuose jis nusideda ir probleminiu nerimu, ir maištinga dvasia. Bet užtat jo „Vizijos“ yra ištisas himnas dirbantiesiems – išdidžioms žemdirbių gentims. Rodos, tektų tik pavydėti V. Mačernio posmų tiems, kurie programon

5


turi įsirašę darbo kultą. Tačiau kadangi V. Mačernis savo žemės artojų nesubolševikina, tai ir lieka svetimu – propagandai nepanaudojamu. „Nepanaudojama“ ir kitų žemininkų poezija. Tegu ir K. Bradūnas savo žemdirbius gaubia kone šventa garbe, bet partiniu žvilgiu reikia ne protėvius kapeliuose garbinti, o kolchozninkus skatinti šiemet didesnį derlių išgauti. Panašiai, bolševikiškai žvelgiant, nėra naudos ir iš H. Nagio poezijos: kai reikia visus apie partiją spiesti ir šlovinti partijai atsidavimą, tai H. Nagys puoselėja individualistinį išdidumą ir miglotai kažkokio abstraktaus brolio ilgisi. Dar blogiau su A. Nykos-Niliūno poezija: kai partija iš poeto laukia „tvirto žodžio“ ir „ginklo“, tai A. Nyka-Niliūnas skęsta problemose ir ne partinį revoliucingumą skelbia, o žiebia kažkokį neaiškų ir dėl to pavojingą maištingumą. Partiniam dogmatikui net ir J. Kėkšto revoliucinis humanizmas nepatikimas: tai kažkaip vis nekonkretus, tai tiesiog nuskamba ne partine pergale, o žmogaus tragizmu. Kai (dar kartą cituojant A. Mikutą) „pilietiškumas poezijai reikalingas, kaip žuviai vanduo“, tai žemininkų poezija ne tik jo stokoja, bet netgi ir nesiilgi: ji nori būti tik poezija ir dėl to laisva nuo bet kokio propagandinio tvaiko. Bet užtat tokiai poezijai ir nebūtų buvę vienos nei anksčiau, nei dabar būtų, atlydžiui vėl suledėjant.

O „dekadentiška“ sovietuose vadinama visa, kas „tamsu“ – kiekviena pesimistiškesnė mintis, melancholiškesnė nuotaika.

6

Ir su kitais poetais ta pati „bėda“: tai mintys miglotos ar tiesiog pavojingos, tai nuotaika sumišusi ar tiesiog dekadentiška. O „dekadentiška“ sovietuose vadinama visa, kas „tamsu“ – kiekviena pesimistiškesnė mintis, melancholiškesnė nuotaika. Sovietinei propagandai tai tik atgrasomi pavyzdžiai pailiustruoti „buržuaziniam“ pasimetimui, blaškymuisi tarp prieštaravimų ar tiesiog supuvimui. Dėl to, pavyzdžiui, kai dabartinėj Lietuvos spaudoj buvo duotas Vl. Šlaito eilėraščių pluoštas, nebuvo parinktas nė vienas eilėraštis, kur poetas liudija savo tikėjimą, o atrinkti tik tie eilėraščiai, kuriuose jis reiškia savo melancholines nuotaikas. V. Kubiliui gana šiltai vertinant V. Mačernį, vis tiek reikėjo priminti, kad V. Mačernio neretai vienatvėj prieitos pesimistinės išvados „liks svetimas tarybinio žmogaus pasaulėžiūrai“ (Poezijos pavasaris, 1966, 158 psl.). Gi A. Baltakis savo simpatiją A. Mackui, „pasimetusiam, tačiau doram


žmogui“, taip tiesiog ir dėsto: „Savaime suprantama, mes negalime sutikti su tuo kraštutiniu pesimizmu, kuris nudažo visą Alg. Mackaus kūrybą, tačiau mes galime suprasti jo priežastis. Reakcinės lietuvių emigracijos aplinka, kuri supo jauną poetą, atliko savo pragaištingą darbą, neleisdama jam suartėti su tais, kurie galėjo poetą išgelbėti iš dvasinės krizės“ (Poezijos pavasaris, 1967, 226 psl.). Taigi, aiškiau ir negalima pasakyti: jei A. Mackui būtų buvę lemta Lietuvoj pasilikti, nebūtų tekę atsidurti prieš jokį žmogiškąjį tragizmą, nes sovietinėj santvarkoj jo nebėra ir nebegali būti! Tai ir J. Mekui nebeliktų pagrindo beprasmybe skųstis! Tai ir Vl. Šlaitui niekada nebetektų nuliūsti! Deja, netektų vien dėl to, kad dabartinėj Lietuvoj tai nebūtų leidžiama.

Nepasitraukus laisvajan pasaulin, nebūtų buvę įmanoma sukurti beveik visų čia pasirodžiusių veikalų. Tas pats ir su proza. Nepasitraukus laisvajan pasaulin, nebūtų buvę įmanoma sukurti beveik visų čia pasirodžiusių veikalų. Vieni nebūtų galėję tėvynėje pasirodyti dėl krikščioniškojo žvilgio į žmogų, antri dėl lietuviško patriotizmo, pagaliau treti apskritai dėl „buržuaziškumo“, atseit, komunistinių reikalavimų neatitikimo. Kaip diena aišku, tėvynėj nebuvo įmanoma sukurti visų tų veikalų, kurie vaizduoja bolševikų įsiveržimą Lietuvon, partizanų vestą laisvės kovą ar pagaliau mūsų pasitraukimą laisvajan pasaulin. Tiesiog ar netiesiog šias temas liečia daug veikalų (ir romanų, ir smulkesnių kūrinių). Ne visiems autoriams pasisekė šias temas pajėgiai įkūnyti. Bet tarp šios tematikos veikalų yra ir toks išliekamos vertės romanas, kaip V. Ramono „Kryžiai“. Bet ypač partizanų laisvės kova domino mūsų dramaturgus. Kaip tik patys stiprieji draminiai veikalai tiesiog ar netiesiog vaizduoja tautos kovą prieš rusų bolševizmo nešamą žmogaus suniekinimą, prieš visą teroro režimą. A. Škėmos visos trys pagrindinės dramos šia prasme yra aiškiai antikomunistinės, ir dėl to nėra kalbos, kad būtų buvusios galimos parašyti, nepasitraukus nuo bolševizmo. Nėra klausimo ir dėl A. Landsbergio „Penkių stulpų“, nors autorius ir neakcentavo politinio aspekto, gilindamasis į individo santykį su idėjine kova. Iš J. Griniaus dramų partizaninė yra „Žiurkių kamera“. Jei vieni veikalai nebuvo įmanomi tėvynėje parašyti dėl jų antikomunistinio nusistatymo, tai antri nebūtų buvę įmanomi dėl to,

7


kad nebūdami komunizmo prisunkti, bolševikiniu požiūriu savaime yra „buržuaziniai“. Nei J. Savickis, nei I. Šeinius nebūtų buvę leisti tėvynėj paskelbti tuos veikalus, kuriuos laisvajame pasaulyje paskelbė. Abu, ypač pirmasis, ironiški skeptikai, galėtume sutikti, buržuazinio nusiteikimo, nebūtų turėję dėl ko džiūgauti sovietinamoje Lietuvoje, o ironizuoti nebūtų galėję, nors ir būtų buvę ką. Kada gi kutiam nors sovietų diplomatui bus galima paskelbti tokios ironijos pilnus dienoraščius, kaip J. Savickio „Žemė dega“. Gi I. Šeinius savo „Raudonuoju tvanu“ (švediškai 1940 m., vėliau daniškai ir suomiškai, lietuviškai 1953 m.) ir kitomis knygomis skandinavų kalbomis buvo užsitraukęs tokio sovietų keršto, kad okupantas būtų norėjęs jį ne raštams į savo rankas pačiupti.

Bet ir liberalizmas sovietiniam žvilgiui yra nemažiau žalingas už „klerikalizmą“...

8

J. Jankus romane „Namas geroj gatvėj“ gilinasi į žmogiško sunykimo (marksistiškai tariant, susvetimėjimo) problemą be ironiško atokumo, o su moraline rimtimi. Tačiau vis tiek tas romanas būtų buvęs rastas „buržuaziniu“ dėl to, kad stokoja „klasinio požiūrio“, t. y. ne komunizme sprendimo ieško. Panašiai būtų vertimani ir A. Barono, J. Gliaudos ar N. Mazalaitės romanai, sprendžią moralines problemas. Net daugely A. Vaičiulaičio pasakų bei padavimų būtų užtinkama „klerikalizmo“. Bet ir liberalizmas sovietiniam žvilgiui yra nemažiau žalingas už „klerikalizmą“ (tik tiek palankiau žvelgiama į liberalizmą, kiek jis padeda nugalėti „klerikalizmą“). Dėl to nebūtų buvę pavergtoje Lietuvoje įmanomi ir tokie su laisvo tiesios ieškojimo romanai, kaip A. Landsbergio „Kelionė“ ir V. Janavičiaus „Pakeliui į Atėnus“. Jei A. Vaičiulaičio pasakose būtų randama „klerikalizmo“, tai J. Kaupo pasakose būtų užuodžiama „liberalizmo“. O A. Škėmos „Balta drobulė“ būtų buvusi atmesta su tokiu pat pasipiktinimu dėl jos „nihilistinio amoralumo“, kaip ir čia kai kas ją sutiko. Tik vienas begalinis skirtumas: kai sovietuose atmetimas reiškia ir uždraudimą, tai čia iš nieko ir nereikia jokio leidimo prašyti. Galbūt, iš laisvajame pasauly sukurtųjų veikalų būtų galėję ir tėvynėje pasirodyti tik tokie buitinio realizmo veikalai, kaip M. Katiliškio „Užuovėja“ ar „Miškais ateina ruduo“, P. Andriušio knygos, Alės Rūtos „Trumpa diena“, K. Barėno novelės ir pan. Tačiau, nėra


abejonės, ir šiais atvejais būtų reikėję atitinkamą kainą sumokėti – įvesti klasių kovą į mūsų tradicinį kaimą ir privesti jį iš „feodalinės“ praeities į kolūkinę dabartį. (Pastaba korektūrose. Iš tiesų, tai, ką anksčiau pastebėjome, iš Lietuvos paliudija V. Kazakevičius savo šių metų „Literatūros ir meno“ ketvirto numerio (1968.I.27) straipsnyje. Iš laisvojo pasaulio lietuvių prozos jis apžvelgia tuos autorius, kurie vaizdavo Lietuvos kaimą, ir iškelia kaip tik tuos pačius vardus, kurie ir šiame rašinyje buvo nurodyti kaip autoriai galėję su savo kūryba reikštis ir dabartinėje Lietuvojej. Ypač šiltai V. Kazakevičius įvertina M. Katiliškio romaną „Miškais ateina ruduo“, tardamas, kad tai yra „pats reikšmingiausias, vertingiausias kaimą vaizduojančios emigracinės buržuazinės literatūros kūrinys“, o toliau dar pridėdamas, kad jis „gali būti ypač artimas mūsų skaitytojui, tas ir reikia manyti, jog susitikimas su juo kada nors turėtų būti malonus ir pageidautinas“.)

Iš knygos „Lietuvių literatūra svetur 1945 – 1967“ (red. Kazys Bradūnas, Čikaga, 1968). Juozas Girnius „Visumos žvilgis į mūsų egzodo literatūrą“ (ištrauka).

9


Henrikas Nagys *** Nebijok tylumos. Žiūrėk kaip žemė žiemą žiemoja: tyli ir kantri. Užpustytoj paežerėj, po ledu ir po gruodu, miega šaknys sapnuodamos atodrėkį. Saulės laukia sula. Nebijok tylėti. Tyla – visų pavasarių motina. Apglėbk ir priglausk išnešiotiną žodį. Ir lauk. Leisk žodžiams augt. Tegul sotina ir juos, kaip medį ir želmenį, neišmatuojami gelmenys... Leisk žodžiui nokti. Tylėk – ir lauk.

12


Žodis Gyvenau tiktai tau. Nieko kito netroškau tiktai, kad išmokčiau tave kaip motinos vardą, vaikystėj kartotą; kad kvėpuočiau tavimi kaip oru; kad tekėtum ir šniokštum kaip kovo upokšniai atokaitoj, po sniego danga; kad noktum kupėdamas kaip javai; kad tu mane užplūstumei kaip lietus, kaip nenumaldomas potvynis.

Metamorfozė Nepasakyti žodžiai, lyg akmenys sietuvų gelmėje. Nei žuvų šešėliai žali, nei liauna lelija nepabudina jų iš miego. Tiktai žiemų naktim, kai ant ledėjančio vandenio krenta iš lėto sniegas, visa, kas nebeatrandama, visa, kas nepasakyta, nemirtingoje šiaurėje skamba ir švyti.

Henrikas Nagys „Prisijaukinsiu sakalą“, Čikaga, 1978.

13


Sandra Bernotaitė Dvi biografijos: raudona ir juoda Šiuo metu Amerikoje gyvenančios Mashos Gessen knyga „The Man Without a Face“ – apie Rusijos prezidento Vladimiro Putino asmenį. Knygos ašinis klausimas: kas tas ponas Putinas? Kas per žmogus, kitaip tariant. Gessen knyga mane paskatino iš interneto nemokamai parsisiųsti žurnalistės Rūtos Janutienės opusą apie mūsų Prezidentę: „Raudonoji Dalia“. Tiesiog įdomu palyginti rusų ir lietuvių žurnalistų etiką ir profesionalumą. Nors išankstinę nuostatą turėjau, nebūčiau suintriguota, jei ne toji knyga apie Putiną. Abi knygos pasirodė panašiu metu: Gessen knyga išleista 2012 m., Janutienės – 2013 m.

Gebėjimas apibrėžti žmogų – tai aukščiausios klasės žurnalisto ar rašytojo gebėjimas. Kitaip neverta pradėti rašyti biografijos. Gessen – aktyvi visuomeninė veikėja. Rašė apie karą Čečėnijoje – tai, ką matė ir savo akimis. Rusijoje ji yra viena iš nedaugelio atvirai homoseksualių moterų. Įsivaikino berniuką iš vaikų namų, į kuriuos atiduodami AIDS užsikrėtusių motinų kūdikiai. Pagimdė dukrą ir pati. Gyvena su moterimi, kuri pagimdė jos brolio vaiką. Gyvena tarp bendraminčių, intelektualų, aktyvistų, žmonių, kurie yra laisvi vidumi. Tokių žmonių Putino režimas negali pakęsti. Įsivaizdavau, kad knygoje bus rašoma vien apie Putiną – bus rausiamasi po nešvarias jo biografines detales ir tiek. Bet paaiškėjo, kad Putino gyvenimo istorija yra ir visos šiuolaikinės Rusijos istorija. Istorija, kuri aktuali ir Lietuvai. Rusijos politiniai ir ekonominiai įvykiai turi atspindžių Lietuvoje, nes lietuviai yra posovietikai. Mūsų traumos panašios į rusų traumas. Mūsų polinkis grįžti į „saugią“ praeitį – panašus.

14


Sovietinė nostalgija. Geležinės rankelės ilgesys. Nusivylimas demokratija, jos dar nepatyrus. Melas, melas, melas. Dviveidystė ir vagystės. Rusai turi herojų ir rusai moka rašyti apie savo herojus. Didesnė tauta, kitokia kultūros dinamika. Gessen iš pradžių sako, kad Boriso Jelcino valdymo laikotarpiu (per kokį dešimtmetį) Rusijoje buvo sukurta graži, profesionali televizija, kurios dabar nebėra – šiandien tai propagandos mašina. Lietuvoje per tą laiką (ir iki šiol) nesukurta graži, profesionali televizija. Nėra ir valstybinės propagandos. Jeigu kažkas dabar šūkčioja, kad lietuviai skleidžia propagandą, tai reikia tik džiaugtis – ypač jei tai ne Putino propaganda. Kiekviena šalis – ypač karo metu – vykdo savo valstybinę propagandą! Skaitant šiaušėsi plaukai: Rusijos istorijos įvykiai tokie neseni, visi matyti per televizorių, apie visus kažkas girdėta, tačiau niekas neapibendrino jų, lietuviai politiniai apžvalgininkai nėra aprėpę tų įvykių ir nėra patikimų intelektualų, kurie suvestų galus ir pateiktų savo įvykių versijas. Gessen pateikia savo versiją. Jos knygoje įvykių karoliukai suveriami ant vienos virvelės, ir visos šalies portretas aiškėja nupiešus vieno tos šalies žmogaus portretą. Tas žmogus stojo prie Rusijos valstybės vairo dutūkstantaisiais ir nesiruošia nuo to vairo pasitraukti iki savo grabo lentos. Tai akivaizdu, bet niekada nesu skaičiusi to ir nesuvokiau šitaip aiškiai: tai yra diktatorius, jis neišeis, nesitrauks, neleis sistemai keistis. Putinas nekenčia demokratijos – tai itin svarbus punktas. Putinas jaučia nostalgiją sovietiniams laikams ir KGB priemonėms – jis sukūrė šalį, kuri valdoma skurdu, baime, išdavystėmis, vagystėmis. Putinas atvirai grasina ir juokiasi. Iki pat nesenų katastrofinių įvykių (turiu omenyje Malaizijos lėktuvo numušimą), vakariečiai dažnai turbūt net negalėdavo patikėti tuo, ką išgirsdavo, o Putinas vis dar buvo bandomas įsivaizduoti kaip vakarietis, pagal europiečių logiką laikomas „žmogumi“. Po Gessen knygos išleidimo įvyko šis bei tas, ir dabar jau niekam neatrodo, kad „Putinas yra žmogus“. Ne „žmogus“ jis, o nusikaltėlių šalies diktatorius. Esu girdėjusi pasakojimą apie tai, kaip Putinas atvyko į vakarėlį pas Nikitą Michalkovą (kino režisierių) pro užpakalines duris. Prie tų durų kaip tik buvo pasodintas, kad netyčia nesutrikdytų prezidento, vienas smarkiai išgėręs aktorius. Pamatęs būtent pro tas duris įeinantį Putiną, aktorius tučtuojau sušuko: „O, Putin! Pokaisia!“ – „O, Putinas! Atgailauk!“ Putinas nuleido akis, šyptelėjo ir apsauginiai jį greitai nuvedė pro nepatogų Michalkovo svečią – gilyn į namus. Deja, iš Gessen nupiešto portreto atrodo, kad tas žmogus niekada neatsiprašys, neatgailaus, nesitrauks. Tai „mažas kerštingas žmogus“, kaip sakė viena žurnalistė, tai žmogutis, kuriam reikia

15


suvaidinti demokratinę prezidento rotaciją, pastačius marionetę Medvedevą – surask tu dar tokį! – šalia kurio neūžauga diktatorius atrodytų aukštas. Knygos paskutinis skyrius – tarsi trilerio kulminacija. Nors žinau šiandieninę Rusijos situaciją, tačiau vis tiek norisi tikėti, kad protesto mitingas Bolotnojos aikštėje turi galios kažką keisti. Rusų (kai kurių) aukštos beviltiškos viltys: kad užsirišę baltus raiščius įvykdys Sniego revoliuciją, taps vieni kitiems geresni, pakeis pasaulį, pavers Rusiją rojum... Skamba naiviai ir netikroviškai. Bet čia norisi pasakyti (stereotipiškai): tokie tie rusai. Jiems arba viskas, arba nieko. Arba purvas, arba sniegas. Tikrovė: gyvenimas režimo sąlygomis, išprievartauti valdžios, apiplėšti ir įbauginti žmonės, kurie tiesą sakyti gali tik susibūrę virtuvėse. Svajonės lieka svajonėmis: geresnis pasaulis, tiesa ir pasitikėjimas, visuotinis gėris… Nejau šito išties siekiama? Gal tiesiog pradėti kurti demokratiją būtų gera pradžia? Vėlgi primena Lietuvą: lietuviai turbūt irgi tikisi rojaus žemėje – ištrūkom iš tokio pragaro, dabar nusipelnėm rojaus – tik kur jis? „Ne tokios Lietuvos tikėjomės!“ O kokios galima tikėtis, jei dar nieko nesukūrei, tik nugriovei? Jeigu šiandien būtų nuverstas Putinas, Rusijoje imtų dėtis baisūs dalykai, kurie vestų prie geresnių dalykų, bet tai užtruktų ne vieną dešimtmetį, per kurį reiktų viltis, jog einama teisingu keliu. Tektų patiems už savo veiksmus atsakyti. Ar norėtų to eiliniai rusai? Revoliucija yra audringas perversmas, didelis pavojingas žaidimas. Tai gimdymas – skausmingas, trunkantis dieną ar dvi, tačiau po jo – metų metai skausmingo auginimo. Vėl imi lyginti Rusijos padėtį su Lietuvos padėtimi, ir matai, kad žmonių lūkesčiai ir atsisakymas atsakyti už savo veiksmus yra labiau panašūs nei skirtingi.

Tai kas tas ponas Putinas? Nusikaltėlis. Gessen užčiuopta nuosekli seka: smurtiniai įvykiai, kurių aplinkybių jau neprisimename, tik žinome, kad jų būta. Sprogimai, teroristiniai aktai, įkaitų paėmimas, nesėkmingi vadavimai... Kai juos rodydavo per TV, visi numanėme, kad nusikaltimai padaryti Rusijos valdžios. Be abejonės. Todėl protu nesuvokiama, kaip kuris nors iš lietuvių – o ypač tie, kurie gimė ir augo sovietinio režimo sąlygomis – šiandien ima tikėti, kad rusų valdžia žmonėms nori gero. Kad Putinas yra „geras papaša“, o blogi yra žemesnieji valdininkai. Arba kad Putinas yra netgi auka – geras žmogus, vos susitvarkantis su šalies

16


chaosu, kovojantis su terorizmu. Žmogus, kuris sako šimtaprocentinę tiesą, „išskyrus tą kartą apie Krymą“. Gessen knyga yra aktuali, kaip istorijos vadovėlis ir kaip priemonė mokytis mąstyti kritiškai, nes autorė niekada neperša savo tiesos: tik sudėlioja faktus, paremiančius ar paneigiančius jos teoriją. Visgi portretas iš tų faktų išryškėja aiškus. Tai kas tas ponas Putinas? Nusikaltėlis. Tokius teisia už

17


nusikaltimus žmonijai. Dabar suprantu, kodėl viešint Australijoje prie Putino staliuko neatsisėdo nė vienas kitos šalies vadovas, ir jis neliko vakariniam furšetui – išskrido namo. Į Bolotnaja strana… O Gessen laiku pabėgo iš Rusijos su savo partnere ir vaikais, nes po pasimatymo su Putinu ėmė darytis tik linksmesni dalykai: priimtas įstatymas, pagal kurį iš homoseksualių tėvų gali būti atimami vaikai.

Janutienės tonas – isterija, o pasikartojimai ir vingrumai tik pastiprina ją. Tuomet nusprendžiau peržvelgti, jei ne perskaityti, Rūtos Janutienės opusą „Raudonoji Dalia“. Kadangi tai dariau iškart po Mashos Gessen knygos skaitymo, tai net ištraukos antrajame viršelyje atrodė kaip nonsensas. Būčiau labai nustebusi, jei lietuviai žurnalistai turėtų tokių puikių gebėjimų, kaip Gessen, kuri net pasauliniu mastu yra neeilinis talentas. Taigi skaitau Janutienės įžangos žodį: cituoja Maceiną, jo mintį apie tai, kad „mes buvojame iš praeities į ateitį“. Na, ir suveda, kad kai kurie žmonės (turimos omeny asabos pavardė numanoma), nesineša su savimi praeities, ji jų dabarties nepaveikia. Na ir kas? Tai puiku, kad neveikia praeitis. Tas žmogus turbūt patyręs aukščiausią nušvitimą, tikras budistas! Vargas tiems, kurie velka savo praeitį ant pečių, kurie negali keistis, mesti senus blogus įpročius, kad galėtų gyventi kitaip. Ne, Janutienei taip neatrodo, ir, jeigu Prezidentė ką nors bus pamiršusi, žurnalistės pareiga jai pačiai, o ir visiems (net Briuseliui) tai priminti… Po kokių dešimties ar dvidešimties puslapių pakvipo mėšlu (bullshit). Nes visi argumentai turintys liudyti Grybauskaitės nežmoniškumą, liudija jos žmogiškumą. O žurnalistė, atvirkščiai, vis labiau atrodo esanti padugnė. Jos pasakojimo tonas – paniekinantis. Kabinėjamasi prie smulkmenų (Grybauskaitė keliasi per anksti, Grybauskaitė važiuoja į darbą su švyturėliais, Grybauskaitė iškirto Turniškėse medžius, kad sustiprintų apsaugą…). Kažkokia baba Bronė „neslėpė apmaudo“, kad Prezidentė nelanko kapelių – paaiškėjo, kad Bronė yra ne tik „Prezidentės vaikystės žaidimų draugė“, bet ir baisiai artima giminė: „senelio antrosios žmonos duktė“ (17 p.). Dingtelėjo neseniai matyta TV pokalbių laida apie laimėjusius loterijoje milijoną: kuo daugiau žmogus laimi, tuo labiau visi jam pavydi turto, o jei laimingasis geranoriškai pasidalina prizu su draugais, tai tie priima su kreiva šypsena, o vėliau nusigręžia. Priežastis? Per mažai davė. Žodžiu, po šito puslapio, ką Janutienė berašytų, kokius skaičius ir statistikas bevardintų, kokias finansines Prezidentės aferas

18


beatskleistų – niekas negali veikti, nes Janutienė nekelia pasitikėjimo, yra nepatikima pasakotoja. Atvirkščiai: ištraukos iš Wikileaks panašios į komplimentus, nors bandoma tuo gąsdinti; kišimasis į asmeninį gyvenimą ir tas „netikiu, kad ji ne lesbietė“ – erzina; galiausiai pateiktosios tarybinės charakteristikos – puikios, galima didžiuotis, kai apie tave rašo, kad esi „politiškai išprususi, principinga, moraliai tvirta“ arba „pasižymi darbštumu ir tikslo siekimu“, o dar „turi autoritetą kolektyve“ ir „reikli sau, savo kolegoms ir mokyklos klausytojams“. Janutienė bando įrodyti, kad Grybauskaitė baisi štai šituo: „gindama savo nuomonę kartais pasikarščiuoja“. Iškasė, kad tėvas – rusas. Na ir kas? Ar mes dabar prieš tautų maišymąsi? Grybauskaitės tėvai anksti išsiskyrė. Ar ne asmeninis žmogaus pasirinkimas – pasakoti ar nepasakoti apie tėvą, kurio gyvenime lyg ir nebuvo? Tėvas NKVD seržanto uniforma… Juodas karatė diržas duodamas tik kėgėbistams… Na ir kas? Kur jos nusikaltimai, kur įrodymai? Vieną orakulišką pastraipą jau dabar galima patikrinti: „Praeis dar dvidešimt metų, kol ji užkops iki realios valdžios. Taip jau sutaps, kad prie Dalios Grybauskaitės Lietuva pateks į visišką energetinę priklausomybę nuo Rusijos, o Lietuva ims teikti keistas paslaugas Maskvai ir Minskui. Prasidės bendros Lietuvos ir Rusijos operacijos prieš blogos reputacijos kaimynų vidaus priešus.“ (65 p.) Apie prastą kalbos stilių jau net nekalbu. Janutienės tonas – isterija, o pasikartojimai ir vingrumai tik pastiprina ją. Dar vienas didelis skirtumas tarp Janutienės ir Gessen knygų – pasaulinio konteksto suvokimas. Beje, tarp lietuvių kol kas nerandu (bet ieškau) tokio mąstytojo, kuris suvoktų pasaulinį kontekstą, kuris jame, tiesą sakant, pats ir gyventų, o ne tik būtų šį bei tą girdėjęs. Galima politinius ir istorinius įvykius ir savaip suvokti – nėra vieno kanoniško suvokimo. Bet neįmanoma parašyti knygos apie asmenybę, ypač politinę, pasaulinio lygio politinę žaidėją, kokia neabejotinai yra Grybauskaitė, neturint istorinio ir politinio išsilavinimo. Ir kai pagalvoji, kad Janutienė savo knygą išvertė į anglų ir sumėtė į ES parlamentarų pašto dėžutes… Laimei, ji taip blogai parašyta ir, ko gera, dar blogiau išversta, kad niekas jos neskaitė. Jos net lietuviškai neįmanoma skaityti! O Grybauskaitė – įdomus žmogus ir visai smalsu būtų paskaityti jos biografiją. Solidaus, išmintingo, kompetetingo autoriaus parašytą. Ir nemanau, kad tokiam autoriui ar autorei ji neduotų interviu... Gal pasiūlyti, kad knygą parašytų Gessen?

19


Viktoras Baltutis Apsilankymas Maskvoje


Ištrauka iš Viktoro Baltučio atsiminimų knygos „Išsinešėme tik ilgesį“ (Adelaidė, 1996). [1990 m.]

Birželio 19 (...) Kaune nuvykau į pasų skyrių, kad duotų leidimą skristi į Maskvą. Jaunas valdininkėlis ilgai vartė mano pasą, aiškino, kad asmuo, kuris turi pasirašyti šiandie nedirba, galbūt būtų galima kaip nors... bet teks pasą palikti ir ateiti rytoj. Šiek tiek pasiginčijau, bet supratau, kad jis laukia iš manęs kyšio. Dėl jo įžūlumo tyčia nusprendžiau neduoti nieko ir bandyti spausti, kad reikalingą įrašą padarytų. – Kada man rytoj ateiti? – paklausiau. – Palaukite, ar paskambinsiu. Skambino ir kalbėjo rusiškai, turbūt žinojo, kad nesuprantu. Padėjo telefoną ir piktoku veidu tarė: – Rytoj prieš pietus! – Kuriame kambaryje? Čia pas jus? – paklausiau. – Priešais mano raštinę.

Birželio 20 Prieš pietus užsukau į pasų skyrių. Ilga eilė laukė prie užrašo: „Vizos į demokratines šalis“. O prie kito užrašo: „Vizos į kapitalistines šalis“, – nei vieno žmogaus. Įėjau į vidų. Laukiamasis tuščias. Pro atidarytas raštinės duris matėsi dvi merginos, kurios linksmai šnekučiavosi. Įėjau ir paklausiau, ar mano pase jau padarytas įrašas. Viena mergina tuoj padavė man pasą: – Laimingos kelionės! – Ačiū už patarnavimą. Į Maskvą nutarėme vykti lėktuvu iš Karmėlavos aerouosto. Elenutė truputį baiminosi ir nesutiko vykti. Bilietus parūpino „transporto ministras“ dr. Angelė Valančiūtė. Bilietai gauti tiktai į vieną pusę – Maskvą. Grįžimui bilietus teks pirktis Maskvoje. Stebėjausi, kad bilietai kainavo tiktai po 22 rublius, tai tiktai 2 JAV doleriai. Skristi nutarėme trise: Angelė Valančiūtė, Virginija ir aš. Vykau su dviem palydovėm, kurios Maskvą gerai pažinojo. Elenutė vis dar manęs klausė: – Ar nebijai skristi į Maskvą? – Šiek tiek baiminuosi, bet būti „zoologijos sode“ ir nepamatyti liūto, tai neatleistina.

22


Birželio 21 Anksti rytą nuvažiavome į Karmėlavos aerouostą. Aerouosto pastatas skardinis; tik viena didžiulė salė su durimis į lėktuvus. Iš Kauno į Maskvą skridome pusantros valandos. Visi keleiviai vasariškai apsirengę. Kai atvykome į Maskvą, lynojo smulkus lietus, o temperatūra tiktai +8 C. Tuoj bandėme gauti bilietus grįžti į Kauną. Prie visų langelių ilgos eilės. Pagaliau prislinkus prie langelio buvo pasakyta, kad už mano bilietą reikia mokėti doleriais ir reikia eiti į pirmą aukštą. Ten pasakė, kad bilietus bus galim gauti tiktai rytoj. Taksi nuvykome į Lietuvos atstovybės viešbutį. Norėjome viešbučio valgykloje išgerti kavos, bet liepė palaukti, nes dabar kavą geria viešbučio personalas. Paklausėme apie apsistojimą viešbutyje. Nusiuntė pas direktorę Januškevičienę. Pažiūrėjo į mano pasą ir pasakė, kad už kambarį man teks mokėti 60 JAV dolerių. Mano palydovės mokėjo po 8 rublius. Turėjau tiktai po 50 dolerių banknotus. Padaviau du – šimtą dolerių: – Neturime grąžos, bet palaukite, mes iš ryto jums grąžinsime. – Gerai, – sutikau. Viešbučio kambariai nedideli. Lova, tualetas ir dušas. Apsitvarkę išvykome pasižiūrėti Maskvos. Lijo lietus, šaltas vėjas lindo per vasarinius rūbus iki kaulų. Suradome autobusą, skirtą turistams, apžiūrėti miestą. Susėdome. Nuvykome prie didžiulių kapinių ir vadovas liepė visiems sekti jį. Krito smulkus lietus. Virga drebėdama pasiliko autobuse, aš su Angele sekėme vadovą, kuris vedžiojo būrį žmonių po Maskvos kapines. Rodė įvairius paminklus, daugumoje teatro aktorių ir menininkų, mažai man girdėtų. Man nusibodo stovėti prie nežinomų paminklų ir klausytis vadovo rusiškai aiškinant apie nežinomą mirusį. Angelė man bandė versti, bet numojo ranka: sakė, viskas labai vienoda ir šabloniška. Girdėjai vieną istoriją – girdėjai visas. Po geros valandos grįžome į autobusą ir pajudėjome po Maskvos miestą. Buvo labai įdomu pro autobuso langą sekti miesto gatves ir pastatus. Grįžę iš ekskursijos, tuoj nuvykome į Baltarusijos geležinkelio stotį, bandydami gauti traukinio bilietus į Kauną. Eilės ilgos ir nejuda. Žmonių gausybė. Visi juda, kalba, ginčijasi ir stengiasi prasibrauti. Pagaliau Angelei pavyko prieiti prie vieno langelio. Stovėjau šalia ir stebėjau moterį, kuri pardavinėjo bilietus. – Prašau man tris bilietus į Kauną, rytoj vakare. – Neturime, – pasižiūrėjusi į ilgą batų dėžutę, pilną kortelių, atsakė. Dar ilgai vartė korteles, žiūrėjo, kišo atgal ir vėl traukė. Angelė

23


24

pastūmė 60 rublių, tai buvo dvigubai daugiau negu bilietų kaina. Moteriškė vėl traukė korteles. Supratau, kad tai vietų vagonuose kortelės. Pagaliau vieną ištraukusi ilgai vartė ir išrašė bilietus ne į Kauną, bet į Kaišiadorius. – Vis tiek gerai, – apsidžiaugė Angelė. Traukinys išeina šeštą valandą vakare. Turėjome dar pusantros dienos laiko. Apsidžiaugę laimėjimu, ieškojome kur nors užvalgyti. – Eikime į „Maskvos“ viešbutį. Kai studijavau Maskvoje, ten visuomet užeidavau, – pasiūlė Angelė. – Ten gana brangu, – suabejojo Virga. – Nesvarbu kiek kainuoja, svarbu, kad gautume užkąsti ir kokį šlaką rusiškos degtinės išgerti, – nuraminau Virgą ir nužingsniavome į „Maskvos“ viešbutį. Tik Angelės gudrumu ir drąsa patekome į viešbutį. Prie kelto laukė būrelis žmonių ir garsiai barėsi su kelto valdytoja, pagyvenusia moteriške. Angelė priėjusi kažką jai pasakė ir įlindo pro kelto praviras duris į vidų. Ji pradėjo kelto valdytojai aiškinti ir rodyti į mudu su Virga. Moteriškė pasitraukė ir mus praleido. – Žinai, Angele, jei kada nors būsiu prezidentu, tai tave būtinai kviesiu transporto ministru. Visi patenkinti nusijuokėme. Keltu pasikėlėme į aštuntą aukštą. Ir vėl ta pati bėda. Prie restorano durų stovėjo būrelis žmonių. Prie durų stovėjo uniformuotas viešbučio tarnautojas. Ir vėl Angelės šmaikštumas ir apsukrumas tuoj įvedė mus į restorano vidų. Restorane ilgi stalai ir tiktai keletas asmenų sėdėjo ir laukė pirmos valandos – pietų pradžios. Parodė ir mums vietą prie vieno ilgo stalo. Atsisėdome stalo gale. Bandžiau užsakyti ką nors išgerti. Liepė palaukti pirmos valandos. Netoli, prie gretimo stalo sėdėjo plačių pečių ir tamsios odos vyras ir dvi blondinės. Vyro švarko atlape prisegta didžiulė penkiakampė žvaigždė. Tuo metu Maskvoje vyko Kaukazo kraštų komunistų partijos suvažiavimas, o čia pietavo vienas iš deputatų. Nors degtinę pardavinėjo nuo pirmos valandos, bet jis jau ją gėrė iš limonado stiklinės, užsveikindamas merginas. Pirmą valandą gavome užkąsti ir užsakiau puslitrį degtinės. Valgydami išgėrėme ir pasidarė šilta ir malonu. Žvalgiausi po restorano sienas. Tai ilga salė su gražiomis kolonomis ir meistriškai išpuoštomis lubomis. Žavėjausi aplinka, tik stalai labai gremėzdiški, o staltiesės cigarečių pradegintomis skylėmis. Padavėjos be šypsnio veide, bet mandagios. Pavalgę išėjome ant restorano balkono. Iš čia matėsi Maskvos miestas, Raudonoji aikštė ir Kremliaus raudonos sienos ir blizgantys bokštai. Prisiminėme, kad prie stalo palikome lietsargį. Angelė greitai nubėgo, bet nei viena padavėja nieko nerado ir nematė. Tiek to. Dovana restoranui už pietus, vietoj arbatpinigių. Nuvykome į garsiąją Arbato gatvę. Pilna žmonių ir triukšmo.


Vieni dainuoja, kiti sako prakalbas, treti pardavinėja paveikslus ir kitas prekes. Labai įdomi gatvė, kurioje gyvenimas kunkuliuoja, bet reikia būti labai atsargiam, nes tai vagišių ir kišenvagių karalystė. Slinkome pamažu, apžiūrinėdami prekes, pasiklausydami dainuojančių ar savo eiles labai jausmingai skaitančių poetų, kurie siūlė pirkti knygas, paveikslus ir kitokius išdirbinius. Prisiartino jauna čigonė su mažu vaiku ant rankų. Ištiesė ranką, prašydama pinigų. Virga man šūktelėjo: – Saugok kišenę! Ir tikrai. Vos penkerių ar šešerių metų vaikas taikėsi savo mažą rankutę kišti į mano švarko kišenę, kai aš klausiausi čigonės prašymo. Perėjome visą Arbato gatvę ir nusileidome į netoli esantį Maskvos metro. Maskvos metro statytas 1950–1951 metais. Gilūs požemiai išrausti su plačiomis stotelių platformomis ir įvairiausiomis skulptūromis papuoštomis sienomis. Traukiniai vienas po kito zujo į abi puses. Žmonių srautas plaukė; vieni aukštyn elevatoriumi, kiti žemyn. Kai pasižiūri, tai atrodo, kad elevatoriai kilometro ilgio; taip giliai įsikasęs Maskvos metro. Sako, kad daug darbo čia atliko po karo vokiečių kariuomenės belaisviai.

Birželio 22 Iš ryto paprašiau viešbučio budėtojos grąžos. Priminiau, kad vakar sumokėjau 100 dolerių ir turėjau gauti 40 dolerių grąžos. Ši ilgai čiupinėjosi, skambino ir, žiūrėdama į mane nustebusiomis akimis, kažką bandė man sakyti rusiškai: – Aš nesuprantu rusiškai, – pasakiau budėtojai. Tai buvo ta pati moteris, kuri vakar man pažadėjo grąžą atiduoti šiandien. – Vedėja apskaičiavo, kad jums reikėtų mokėti 110 dolerių, bet mes nereikalausime... – Bet vakar sakėte, kad kainuoja 60 dolerių! Šiandien jau sakote 110. – Labai atsiprašome už klaidą, – paėmė telefono ragelį ir nusisuko nuo manęs. Nuėjau lyg musę kandęs. Negaila keletos dolerių, bet pikta, kad baltoje dienoje tave apgaudinėja ir į akis meluoja. – Esu girdėjusi apie šio viešbučio direktorę, Ji labai sukta ir apgaulinga ypač su turistais, atvykusiais iš Vakarų, – nuramino mane Angelė. Po pietų nuėjome į Raudonąją aikštę. Aikštė didžiulė, joje žmonės skuba į visas puses. Prisiartinome prie raudono mūro sienos. Prie laiptų į Lenino mauzoliejų stovėjo sargyba. Šiandien Lenino mauzoliejus uždarytas. Apėjome aplink ir įėjome pro aukštus mūro

25


vartus į Kremliaus kiemą. Čia keletas cerkvių, kurias lankė turistai. Bandėme gauti bilietus, bet pardavėja atsakė, kad jau visus pardavusi. Tai nugirdo viena jauna mergina su būriu mažų vaikų. Ji mums pasiūlė bilietus veltui. Vaikščiojome po šimtametes cerkves su aukso ir sidabro išpuoštomis sienomis ir lubomis. Vienoje cerkvėje – eilė sarkofagų su užrašais. Įskaičiau tiktai metus. Ant kai kurių buvo net 1278 metai. Stebėjausi, kad per tiek amžių niekas jų nepajudino, nesudaužė ir nepavogė. Juose tiktai buvusiųjų Rusijos valdovų dulkės. – Vistik rusai savo istorijos paminklus laiko ir saugoja. Kai jie atėjo 1940 metais į Lietuvą, tai viską naikino ir nieko jiems brangaus ar švento nebuvo. Tai tikras rusiškas nacizmas: kas nerusiška – nieko neverta, – pasiskundžiau Angelei. – Taip. Jie vertina tiktai savo istoriją, – atsakė Angelė. Valandą prieš traukiniui išeinant, atvykome į stotį. Vagono kupėje radome dvi dviaukštes lovas, ant kurių ir atsisėdome. Angelė ir Virga užėmę vieną pusę, o man liko kita. Antklodės ir paklodės pilkos spalvos ir sunku pasakyti, ar jos švarios, ar ne. Šeštą valandą traukinys pajudėjo. Atrodo, kad mūsų kupėje būsime tik trise. Stebėjau pro langą bėgančius Maskvos miesto ir priemiesčio vaizdus. Tik išvažiavus iš miesto, pasibaigė aukšti pastatai ir prasidėjo priemiesčių namukai. Visiems trūko dažų. Kažkada nudažyti gelsva spalva, kuri sutamsėjo ir atrodė apskurusiai ir vargingai. Traukinys riedėjo pro miestelius ir kaimus. Kaimai su žemomis trobelėmis ir mažais krūmokšniais. Važiuojant per miškus, matėsi daugybė išvirtusių medžių, tinkamų kurui, bet atrodo, kad niekas jais nesirūpino; geriau šalčiau gyventi, tik kad nereikėtų dirbti. Angelė papasakojo anekdotą, kaip vienas tinginys rusas savo žmonai skundėsi: – Žinai, matuška, užėjo noras dirbti. Eisiu truputį prigulti, gal praeis! Laukuose nesimatė galvijų, tik viena kita karvutė netoli mažos trobelės ganėsi. Vyrai po medžiu susėdę lošė kortomis ir gėrė degtinę, o moteris kapstėsi darže. Tai rusų gyvenimo vaizdelis, kalbąs ir pasakąs daugiau, negu tūkstantinių puslapių knygos. Visur vienoda gamta. Tik kai kuriuose miesteliuose matėsi aplink cerkvę pastatyti pastoliai, matyt, leidžiama cerkves remontuoti. Skubant traukiniui per Rusijos laukus, nesimatė tų išgarsintų kolūkių ir valstybinių ūkių. Kur jie? Nejaugi tie maži daržo lopinėliai aplink trobeles išmaitina Rusiją? O gal Baltijos ir kitos šalys juos maitina? Todėl jie taip kietai įsikabinę laikosi ir nepaleidžia pavergtų tautų iš savo glėbio.

26


Birželio 23 Anksti rytą pasiekėme Baltarusiją. Čia vaizdai pasikeitė. Laukuose ganėsi bandos galvijų ir matėsi banguojantys vasarojai. Mažai kur pievų ar neužsėtų laukų. Artėjome prie Vilniaus. Vilniuje mūsų vagoną atkabino ir teko mums išlipti. Bandžiau, siūlydamas keletą rublių, patekti į vagonus, kurie ėjo į Kauną, nes mačiau, kaip iš jų išlipo keleiviai. Vagono konduktorius griežtai priešinosi ir teko likti ant platformos, traukiniui nuvažiavus į Kauną. Po geros valandos susiradome elektrinį traukinį, kuris kursavo Vilnius–Kaunas. Ant kietų lentinių sėdynių, vagonams barškant ir tarškant, pasiekėme Kauną. Mūsų kelionė į Rusijos „matuškos“ sostinę pasibaigė. (...)


28


kava parduotuvėje bandau rasti kavą niekaip nesiseka. prieinu prie apsauginio ir sakau: - gal žinote kur padėta kava? milžiniškas juodaodis kurį laiką žiūri į mane. jau ruošiuosi eiti, tačiau jis taria: - aš tau nesakysiu kur kava. kai užėjai į parduotuvę, pagalvojau kokia miela mergaitė, bet tu net nepažvelgei į mane. praėjai kaip palei sieną. aš tau egzistavau mažiau nei tie apelsinai, kuriuos atidžiai vėliau tyrinėjai. mažiau nei cukrus, kurio neišsirinkai, mažiau nei krepšelis, kurį laikei rankoje. - atleisk, šiandien turėjau sunkią dieną - meluoju. ir tuo pat metu suprantu, kad teisinuosi ne jam, o visiems žmonėms savo gyvenime, kurie man egzistavo mažiau nei cukrus ar apelsinai. Aušra Kaziliūnaitė

29


Sandra Bernotaitė Dievas, diktatorius ir degtinė 1974 m. vienas iš aštuonių kaime gimusių vaikų buvo oficialiai registruotas kaip neįgalus, nes alkoholio žalą patyrė dar būdamas įsčiose. Tokios bėdos apibrėžimui jau nepakako žodžių gėrimas, užgėrimas, chroniškas alkoholizmas. Tai buvo visuotinė žmonių degradacija. Kad ir kaip šiurpiai skamba tokia statistika, šiuolaikinės Rusijos situacija ją nustelbia. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas yra pasigyręs, kad jo teisingo valdymo metu gimstamumas šalyje padidėjo net dvidešimčia procentų. Tiesa ta, kad didžiąja dalimi šiam pagerėjimui įtakos turėjo ne prezidento politika, o prieš alkoholį nukreipta kampanija, vykusi 1980 m., Gorbačiovo valdymo metais. Staigus anuometinis vaikų pagausėjimas lėmė tai, kad po dviejų dešimtmečių subrendo daug gimdytojų ir todėl pasaulį išvydo daugiau kūdikių. Tačiau toks poveikis laikinas, greit ateis laikas vaikus turėti 1990–ųjų kartai, o tuo metu gimusiųjų skaičius sumažėjo perpus. Tam, kad gimstamumas išliktų pastovus, tos kartos moterims tektų heroiškas uždavinys pagimdyti dvigubai daugiau vaikų, tačiau tokie dalykai savaime neatsitinka. Griebtis Gorbačiovo taktikos ir sumažinti prekybą alkoholiu buvo rizikingas žingsnis net Perestroikos laikais, ir Putino aplinka tai žino. Velsietis Oliveris Bullough’as po moderniosios istorijos studijų Oksfordo universiteto Hetfordo koledže išvyko gyventi į Rusiją ir dirbo ten žurnalistu septynerius metus. Jis laisvai kalba rusiškai, supranta žargoną ir papročius, tačiau, laimei, taip ir neišmoko vieno dalyko: gerti tiek daug degtinės, kiek jos geria eilinis rusas. Knygoje minima ne viena situacija, kai gėrimas ima vykti viešame transporte (traukiniuose dažniausiai) su nepažįstamais bendrakeleiviais, o

30


alkoholio ištekliai, rodos, nesibaigia ir knygos autorius „lūžta“, nesulaukęs finalo. Bullough’as rašo: „Kai rusai geria vodką, jie nesiurbčioja ir nemaišo su sultimis. Jie geria stikliuką po stikliuko, kiekvieną skubiai užkąsdami agurkėliu ar duona. Paprastai rusiška degtinė turi chemikalų prieskonį, tarsi būtų nesėkmingas cheminis eksperimentas. Nedaroma jokių pastangų, kad gėrimas, priešingai negu, pavyzdžiui, viskis, vynas ar alus, teiktų malonumą. Gėrimas yra savitikslis – geriama tam, kad prisigertum.“ (p. 3) Išvykęs iš Rusijos Bullough’as suvokė, kad yra išsunktas, pavargęs nuo viso to skausmo, kurį jam teko matyti, ir nebenorėtų rašyti apie tai, tačiau 2010 m. visgi išleido knygą apie Rusijos pietinę dalį, Kaukazą, pavadinimu „Let Our Fame Be Great“ („Didi tebūna mūsų šlovė“), o iš savo bičiulių rusų gavęs priekaištų, kad jų tautiečiai pavaizduoti pernelyg neigiamai, Bullough’as nusprendė rašyti antrą knygą – joje jis stengėsi atskleisti pačios Rusijos tragišką situaciją, rusų pastangas išsilaisvinti nuo komunistų režimo, o vėliau ir nuo sovietų palikimo. Žurnalistinio tyrimo ašimi jis pasirinko ortodoksų bažnyčios dvasininko, tėvo Dmitrijaus, gyvenimo istoriją: „Man pasirodė, kad Tėvo Dmitrijaus gyvenimas yra sumažinta jo tautos gyvenimo kopija.“ Tėvas Dmitrijus gimė 1922 m., dalyvavo Antrajame pasauliniame kare, grįžęs studijavo dvasininkų seminarijoje, dvidešimt šešerių už eilėraštį apie Staliną buvo nuteistas dešimčiai metų kalėti Vorkutos lageryje, 1960–1970 m. laikotarpiu tapo dvasinio pasipriešinimo lyderiu, vienu žymiausiu Vakaruose rusų disidentu, turėjo minias pasekėjų, leido laikraštį, po arešto 1980 m., padedamas talentingų KGB agentų, „atsivertė“ ir savanoriškai

31


atsižadėjo savo idėjų, išdavė draugus ir pagalbininkus Vakaruose, už tai jo paties atsižadėjo visi draugai ir pasekėjai, jis puolė į atgailą, o galiausiai – tapo aršiu antisemitu ir nacionalistu, skandalingojo politiko Žirinovskio krikšto tėvu… Tokia vieno žmogaus likimo trajektorija atspindi rusų tautos gyvenimą, ir galbūt šio likimo peripetijose galima įžvelgti Rusijos depresijos ir alkoholizmo priežastis, svarsto Bullough’as. „Niekas nenusigeria iki mirties vien todėl, kad gali sau tai leisti. Kažkas rimtesnio turėjo atsitikti, jei visa nacija griebėsi butelio.“ (p. 7) Nenuostabu, kad knygos autoriui pavyko susieti religingumą su alkoholizmu. Apie glaudžias šių dviejų dalykų sąsajas rašė ir Liudmila Aleksejeva, išeivė iš Rusijos, priversta emigruoti į JAV 1978 m. Jos knygoje „Soviet Dissent“ kalbama depresiją, kilusią dėl korumpuotos rusų valdžios veidmainiškumo. Pažadėję žmonėms šviesų rytojų, valdininkai įteisino socialinę nelygybę, o patys naudojosi gėrybėmis jau šiandien. Taip valstybė žudė viltį, o be jos žmonėms sunku išgyventi. Aleksejeva rašė: Alkis religijai… buvo ne bažnyčios pastangų rezultatas, bet greičiau valdžios ideologijos puvimo ir korupcijos pasekmė. Tai sklido po visą šalį ir persmelkė visus socialinius sluoksnius. Masė žmonių bandė užpildyti atsiradusią dvasinę ir intelektualinę tuštumą alkoholiu, kiti bandė kuo nors užsiimti: nuo sodininkystės iki filosofijos.

32

Rusai girtuoklių reputaciją užsidirbo nuo senovės laikų. Istorija byloja, kad dar dešimtajame amžiuje, kai kunigaikštis Vladimiras svarstė, kurią religiją verta priimti jo šaliai, buvo atsisakyta minties priimti islamą, kadangi musulmonams draudžiama gerti. Konstantinopolio krikščionybės versija nugalėjo savo nežemiško grožio prašmatnumu ir turtais, aukso ir spalvų spindesiu, kuriuo ir iki šiol galime gėrėtis stačiatikių bažnyčių interjeruose. Bažnyčios ir valdžios santykiai nuo to laiko buvo glaudūs ir mažai konfliktiški, jie rėmėsi bizantiškuoju papročiu, kur imperatorius buvo tuo pat metu ir šalies valdytojas, ir Bažnyčios globėjas. Teologiniu požiūriu konfliktas tarp žemiškos valdžios ir religijos negalėjo kilti dėl to, kad valdžia buvo nuo Dievo, taigi ir bet kokia valdžios destrukcija, nukreipta tikinčiųjų atžvilgiu, išteisinama kaip Dievo valia. Carinė Rusija rėmė krikščioniškąjį tikėjimą, todėl bažnyčia ėjo su caru išvien. Spalio revoliucija drastiškai pakeitė šią valdžios ir religijos pusiausvyrą. „Kiekviena religinė idėja, kiekviena Dievo idėja, bet koks flirtas su Dievo idėja yra nenusakoma blogybė, – pareiškė Leninas. – Milijonai baisių nusikaltimų, smurtas ir kūno infekcijos


yra ne tiek pavojingos, kiek toji subtili, į gražiausią „ideologinį“ rūbą įvilkta, Dievo idėja.“ Kažin, ar religijos atsisakymas buvo didžiausia Lenino kaltė prieš rusų tautą. Nenusakomai didesnį nuostolį padarė Marxo klasinės kovos interpretacija, kurią pritaikęs Rusijos situacijai, Leninas nusprendė, jog valstiečiai gali būti paskirstomi į tris rūšis – buožes, vidutiniokus ir vargšus. Tik vargšai nenusipelno būti išbuožinti ir daugumoje atvejų ištremti. Leninas nepastebėjo, kad tie vadinamieji turčiai iš tiesų buvo prasigyvenę laikinai, kad šeimos dydis ir pajamos kito atitinkamai pagal kiekvienų metų derlių ir šeimos dydį, kad turtingiausi valstiečiai visgi retai įstengdavo samdyti darbo jėgą, o dirbdavo patys, be to, turto perteklius valstiečius sugundydavo įnikti gerti, o šis įprotis greit nusviesdavo praturtėjusį valstietį atgal į dugną – į vargingiausią sluoksnį, iš kurio išsikapstyti ir vėl buvo nelengva. Nepaisant štai tokios realybės, Leninas išsiuntė toliau nuo dirbamos žemės sumaniausius ir nagingiausius valstiečius. Bolševikai iš likusiųjų atiminėjo ūkio produktus, nes reikėjo maitinti miesto gyventojus – gerbiamąją darbininkų klasę. Vargingi valstiečiai mažai išmanė apie žemės ūkio darbus, nepasilikdavo grūdų sėklai, gyvulių, kurie būtini ne tik mėsai ar pienui, bet ir būsimam prieaugliui, trąšoms. Vien tik 1931 m. birželio mėnesį buvo išbuožinta ir į nuošalias šalies vietoves perkelta daugiau nei šimtas tūkstančių šeimų. Per mažiau nei tris mėnesius Sibiro Narymo teritorijos gyventojų pagausėjo 120–300 tūkstančiais. Sutrikusiems atvykėliams niekaip nebuvo padedama įsikurti atšiauriose sąlygose. Jų laukė ilgoji Sibiro žiema... Stalino laikais kaimo situacija anaiptol nepagerėjo. 1932–1933 m. Ukrainoje kilo baisus badas, o ir pačioje Rusijoje buvo ne ką geriau. Tuo laikotarpiu mirė 5–6 milijonai žmonių. Dvidešimtame amžiuje šį badmetį aukų skaičiumi pralenkė tik 1958 m. badas, nusiaubęs Kiniją... Tais pačiais metais Maskvos elito patogumui buvo atidaryta delikatesų parduotuvė, kad valdininkams nepritrūktų ikrų. Tikra istorija: išbadėjęs ukrainietis berniukas gaudė peles, kad apgintų grūdus (kurie vėliau bus valstybės konfiskuoti) ir už šimtą pelių uodegų gaudavo vieną knygą. Stalinas sunkmetį neigė (neva tai lenkų agentų bandymas juodinti gerą sovietų vardą!), o ukrainiečių valdininkai skelbė, kad badmetis ištiko ne dėl ko kito, o dėl jų pačių kaltės – valstiečiai esą tinginiai. Tampa suprantama, kodėl per Hitlerio invaziją į Ukrainą 1941 m. žmonės okupantus sutiko palankiai – mat fašistai valstiečiams palikdavo dalį grūdų ir gyvulių ne vien tam, kad iš jų būtų pagaminta daugiau produktų, bet ir kad žmonės išgyventų ir liktų darbingi. Besirūpindama provizija ir savo užnugario taikumu, vokiečių kariuomenė elgėsi su vietiniais geriau, negu įsakė Hitleris. Vokiečiai netgi suteikė medžiagas bažnyčių

33


34

statybai. Bažnyčių, kurias uždarė ir nugriovė Stalinas. Stalino laikmečiu vaikai nuo pat mažens buvo auklėjami lojalumo valdžiai dvasia. Tas peles sėkmingai gaudęs ukrainiečių berniukas teoriškai galėjo gauti knygą apie Pavliką Morozovą, kurio istorija greičiausiai yra dalinai pramanyta. Aišku viena: buvo bandoma sukurti mitą apie didvyrį. Pavlikas išdavė savo tėvą, vargšą valstietį, kuris padirbinėjo dokumentus buožėms, bandantiems nuslėpti savo tikrąjį statusą. Valdžia suėmė ir ištrėmė Pavliko tėvą. Nužudyto Pavliko kūną rado kaimo pakraštyje. Įtariamieji – keturi artimi giminaičiai – už kruvino keršto nusikaltimą nubausti mirtimi. Apie šią istoriją buvo rašomos knygos, dainuojamos dainos, statomi spektakliai ir net operos. Kankinystė vardan komunizmo – buvo aukščiausias idealas. Tokia kaip ši istorija turėjo galios atverti prarają tarp senosios ir naujosios kartos – tarp patriarchalinio kaimo ir naujojo sovietinio žmogaus. Bullough’as cituoja istoriką Orlando Figes: „…bet kuriam jaunesniam nei trisdešimt metų asmeniui, kuris pažinojo tik sovietinį pasaulį arba iš savo šeimos nepaveldėjo jokių kitų vertybių, buvo beveik neįmanoma atsiriboti nuo propagandinės sistemos ir suabejoti jos politiniais principais.“ (p. 42) Pagal tuos principus Gulago lageriuose 1940 m. gale kalėjo daugiau nei 2,5 milijono žmonių (vienu milijonu daugiau negu 1945 m.) ir dar tiek pat žmonių buvo išvaryta iš savo gyvenamosios vietos, perkelta gyventi kitur šalies viduje. Po karo, nuo 1948 m. antrosios pusės, slaptosios tarnybos ėmė areštuoti politinius kalinius tiesiog abėcėlės tvarka. Tačiau karo metu Stalino santykis su religija pasikeitė. Jis žinojo, kad stačiatikių Bažnyčia padės laimėti karą, suteikdama žmonėms dvasinį ramstį visiškos nevilties laiku. Todėl ir po karo Stalinas leido vokiečių atstatytoms cerkvėms likti atviroms – su tam tikromis sąlygomis. Pats Stalinas – Sovietų sąjungos maršalas iki generalisimo laipsnio įvedimo – prieš revoliuciją studijavo seminarijoje: dainavo bažnytiniame chore, gaudavo puikius pažymius ir ketino tapti dvasininku. Susitikime su bažnyčios atstovais, kuriuos jis pasikvietė tam, kad aptartų klierikų ruošimo planus, diktatorius atrodė entuziastingas ir gerai nusiteikęs. Į Stalino sarkastišką pastabą – „Kodėl jums trūksta kadrų? Kur jie visi dingo?“ – patriarchas Sergijus atsakė taip pat sarkastiškai, tačiau ir su tam tikru pataikavimo atspalviu: „Viena iš priežasčių yra ta, kad mes laviname žmogų būti dvasininku, o jis tampa Sovietų sąjungos maršalu.“ Žinia, bažnyčia stokojo kadrų todėl, kad Stalinas daugumą suėmė ir sušaudė… Tačiau patriarchas Sergijus praleido auksinę progą protestuoti dėl nežmoniško elgesio su dvasininkais ir tikinčiaisiais. Toks groteskiškas dialogas nustatė tolimesnio bendravimo tarp šalies galvos ir


patriarcho toną. 1943 m., dar tebevykstant karui, Sovietuose buvo atstatyta oficiali bažnyčios institucija. Buvo atidaryta seminarija ir vėl ėmė veikti kai kurie vienuolynai. Oficialiai Sovietai buvo ateistinė šalis, tačiau stačiatikių bažnyčia bendradarbiavo su valdžia ir retai ryždavosi išpuoliams prieš ateizmą. Taigi konflikto tarp valdžios ir tikėjimo tarsi neliko. Dauguma dvasininkų buvo užverbuoti ir dirbo KGB agentais. 1991 m. KGB tarnybos teigė, jog tik 15–20% dvasininkų atsisakė bendradarbiauti. Saugumo organų etatiniai kadrai buvo ir patriarchai, kai kurie iš jų netgi aukštai įvertinti už gerą tarnystę. 1955 m. (Šaltojo karo laikmečiu) publikuoti patriarcho Aleksijaus I žodžiai gerai atspindi santykius su galios jėgomis: „Rusų stačiatikių bažnyčia remia visiškai taikią mūsų valstybės užsienio politiką ne todėl, kad bažnyčia neva stokoja laisvės, bet todėl, kad Sovietų santvarka yra teisinga ir atspindi bažnyčios skelbiamus krikščioniškuosius idealus.“ Aukšti dvasininkijos vadovai iki pat sovietinės eros pabaigos liko ištikimi šiai ištarai ir tylėjo net tuo metu, kai buvo areštuojami kunigai ir tikintieji. Stačiatikių bažnyčia negali pasigirti tuo, kad gynė savo tikinčiuosius taip, kaip Lenkijoje tai darė Romos katalikų bažnyčia. Suirus Sovietų sąjungai stačiatikiai sunkiai rado pateisinimą savo elgesiui ir suprantama, kad jai nelengva aukštinti nukentėjusiuosius dėl tikėjimo ar disidentus. Bažnyčia to, berods, ir nedaro. Apie tokius maištautojus, kaip tėvas Dmitrijus, bažnyčia linkusi tylėti. Seminarijos, kur tėvas Dmitrijus studijavo prieš tremtį, koridoriuje kabo prisiminimų lenta, bet joje nėra įrašo apie jį. Bažnyčia liko iki galo ištikima valdžiai. Pimenas ir Aleksis II – du paskutiniai sovietinės eros patriarchai, pilnu etatu tarnavę KGB. Po to santykiai su valdžia kiek transformavosi, bet nenutrūko. Naujasis šalies vadovas Nikita Chruščiovas savo „slaptojoje kalboje“, pasakytoje 1956 m., kritikavo Stalino kultą ir valymus. Beje, jis nepripažino sovietinių nusikaltimų – tai būtų buvęs sunkiai įmanomas žingsnis, kadangi daugumoje tų nusikaltimų dalyvavo ir jis pats, ir jo aplinka. Tačiau vien jau buvusio vadovo kulto atsižadėjimas buvo didelis sukrėtimas. Pats komunizmas, jo idėja, patyrė virsmą. Chruščiovas užsibrėžė iki 1980 m. „sukurti komunizmą“, bet Leonidas Brežnevas, 1964 m. nustūmęs Chruščiovą nuo valdžios, vietoj komunizmo pažadėjo šaliai stabilumą ir kitą terminą – „išsivystęs socializmas“. Stojo stagnacija. Po Stalino mirties daugelis lagerių buvo uždaryti, dalis tremtinių galėjo (bandyti) grįžti namo. Tačiau, Bullough’o nuomone, tundroje liko palaidota Rusijos ateitis: „Beveik visi šviesiausi žmonės iš kiekvienos industrijos ir kiekvieno miesto kalėjo gulage, o daugelis jų žuvo. Tie, kurie išgyveno, įgijo paklusnumo įpročius, kurių šalis niekada nenusikratė, tuo tarpu tie, kurie nebuvo įkalinti – ir todėl

35


36

prisidėjo arba prie kitų įkalinimo, arba naudojosi jų darbo vaisiais – renkasi nekalbėti apie tai. Amnezija ir niūrus paklusimas yra du esminiai šiuolaikinės Rusijos politikos bruožai, ir kas gali pasakyti, kaip būtų išsivysčiusi šalis, jei tie lageriai nebūtų egzistavę?“ (p. 66) Kaip bebūtų keista girdėti, apie 1960 m. cinizmas Rusijoje dar nebuvo išplitęs, ir dauguma žmonių tikėjo komunizmą ir šviesų rytojų, kurį žadėjo šalies vadai. Net tie, kurie vėliau pasivadino disidentais, iš pradžių buvo nuoširdūs komunistai, kaip pasakoja kino režisierius Valerijus Ogorodnikovas. Chruščiovas ėmėsi tvirtinti komunistinę ideologiją, ir todėl po Stalino mirties bei jo kulto atsižadėjimo Rusijoje buvo uždaryta daugiau nei pusė cerkvių. Religijai atėjo sunkūs laikai, tačiau būtent tokia situacija sukūrė sąlygas kilti pasipriešinimo bangai, kurios vienu svarbiausių veikėjų tapo tėvas Dmitrijus. Iki to laiko dauguma išsilavinusių sovietikų išpažino marksizmą ir materializmą, o bažnyčia savo veikla orientavosi į neišsilavinusiųjų terpę. Ateistinė ideologija niekino religiją kaip tamsių žmonių prieglaudą, o dvasininkus vadino sukčiais ir apgavikais. Tačiau septintajame dešimtmetyje viskas apsivertė. Mat didėjo atotrūkis tarp propagandos ir tikrovės: oficiali literatūra ir žiniasklaida gyrėsi netikroviškai išpūstais laimėjimais sveikatos, rūpybos, laisvalaikio srityse. O žmonės jautė vis daugiau neteisybės, juos vis labiau spaudė desperacija – šitokia nuotaika yra užfiksuota tėvo Dmitrijaus dienoraščiuose. Vienas ateistas po apsilankymo pas tėvą Dmitrijų rašė: „… sovietų visuomenės amoralumas, jos nežmoniškumas ir korupcija, dorovės taisyklių ar įtikimų idealų stoka reiškia tai, kad Kristaus mokymas persmelkia kaip ryški priešprieša. Tai pabrėžia individo vertę, žmogiškumą, atleidimą, švelnumą, meilę.“ Tokioje šviesoje su pasibjaurėjimu imta žvelgti į marksizmą. Pasiklausyti tėvo Dmitrijaus pamokslų ėmė plūsti minios skirtingo išsilavinimo, skirtingo tikėjimo žmonių, taip pat ir ateistai. Dvasininkas tiesiai ir atvirai kalbėjo apie skaudžiausias problemas: girtavimą, abortus, smurtą. Norėdamas dar labiau suartėti su savo auditorija, tėvas Dmitrijus paprašė visų rašyti savo klausimus, į kuriuos jis pamokslo metu atsakydavo. Žinoma, ilgai tokia sielos šventė trukti negalėjo. Tėvas Dmitrijus 1974 m. buvo išsiųstas iš Maskvos į atokų kaimą – tačiau ten jo pasekėjai irgi atvažiuodavo. Iki arešto tėvas Dmitrijus dar spėjo užsiimti savo veikla ir užburti daugybę žmonių, veikėjų, kuriuos ši dvasinė patirtis motyvavo disidentinei veiklai. Įdomu tai, kad šis dvasininkas, Vakarų vadinamas disidentu, tiesiogiai neskatino priešintis valdžiai, reikalauti laikytis žmogaus teisių konvencijos, griauti sistemą ar panašiai. Pavojų valdžiai kėlė vien jau tai, kad žmonės buvo kviečiami mylėti vienas kitą, pasitikėti vienas kitu,


padėti bėdoje, laikytis krikščionybės apibrėžtų dorovės normų. Atrodė, kad kvietimas laikytis abstinencijos ir nedaryti abortų, dvasinis žmonių pasipriešinimas – kita ideologija? – galėtų pakenkti režimui labiau, negu iš vidaus kylantis politinis pasipriešinimas. Bullough’as aiškiai neatskiria dvasininkų, kovojusių už tikėjimo laisvę sovietų režime, propaguojančiame mokslinį ateizmą, ir disidentų, kovojusių už žmogaus teises, laisvę, prieš smurtinę politinę sistemą, t. y. patį sovietų režimą. Visgi „tikrieji“ disidentai (bent Lietuvoje) nebuvo dvasininkijos atstovai. Tos dvi kovotojų grupės turėjo daug sąlyčio taškų ir padėjo viena kitai. Žinoma, kai kurie disidentai buvo tikintys ir taip pat kovojo už tikėjimo laisvę. Bullough’as sulieja tas dvi pasipriešinimo grupes į vieną, ir tai jam padeda patvirtinti jo paties hipotezę: dvasingumo žeminimas sąlygoja Rusijos dvasinę degradaciją, kuri veda į tautos išmirimą.

Dvasingumo žeminimas sąlygoja Rusijos dvasinę degradaciją, kuri veda į tautos išmirimą. Daug panašumų galima rasti tarp septintojo dešimtmečio Sovietų sąjungos reiškinių ir Georgo Orwello romano „1984–ieji” peripetijų. Orwello romano veikėjas kaip galutinę išeitį iš nepakeliamos padėties pasirenka gėrimą – tik geria ne vodką, kaip rusai, o džiną. Dar dešimtajame šimtmetyje, atsisakydamas priimti islamą, kunigaikštis Vladimiras ištarė: „Gėrimas yra rusų džiaugsmas. Mes negalime gyventi be šio malonumo.“ Ikirevoliucinio rusų kaimo aprašymuose gausu pavyzdžių apie tai, kad girtavimas buvo pagrindinė kaimiečių pramoga. Tačiau alkoholio vartojimas pats save ribojo: pralobę valstiečiai įnikdavo gerti, pragerdavo turtą, tapdavo neturtingi, vadinasi, nebeturėdavo už ką gerti ir vėl išsiblaivydavo. Ši karuselė nenustojo suktis ir šaliai tapus sovietine. Leninas suvokė, kad girtavimas trukdo komunizmo statyboms, bet kažką pakeisti buvo sunku, žinant, kad net 40% valstybės iždo įplaukų sudaro mokestis už alkoholio pardavimą. Tiek caristinė, tiek ir socialistinė valdžia neturėjo kitokių prekių, iš kurių galėtų uždirbti, todėl alkoholis tapo nepamainomas. 1925 m. alkoholio prekyba priklausė valstybės monopoliui, o 1940 m. šalyje buvo tiek alkoholio prekybos taškų, kiek mėsos, vaisių ir daržovių parduotuvių drauge sudėjus. Iki 1980 m. alkoholio produkcija patrigubėjo, o visų alkoholinių gėrimų – vyno, alaus, degtinės ir brendžio – vartojimas padidėjo aštuoniskart. Pasibaigus Stalino režimui ir gyvenimui grįžtant į vėžes po karo negandų, nebeliko apribojimų, ir žmonės gėrė tiek, kad alkoholizmas

37


38

tapo epidemija. Rašytojas Venediktas Jerofejevas pogrindinėje satyroje „Maskva – Petuškai“ išjuokia įprastinę darbo savaitę, kai darbo vietoje gerti normalu, o užsiminęs apie darbą – kabelio tiesimą – brigadoje sukeltum isterišką juoką. Konspiracijos teorijų kūrėjai galėjo rasti įrodymų, jog kažkam naudinga nugirdyti Rusijos populiaciją tam, kad ją taptų lengva užvaldyti. Kad ir kaip tikroviškai tai skambėtų, girtavimo priežastis neturėjo paslapties pamušalo: tiesiog valdžiai reikėjo užtikrintų mokesčių įplaukų, o gyventojams tiko prieinama užsimiršimo forma. Surinkti alkoholio prekybos mokesčiai 1970 metais ėmė lenkti šalies gynybos biudžetą… Nors niekas Rusijos atvirai nepuolė, bet dėl alkoholio kaltės mirdavo vis daugiau žmonių: dėl to įvykdavo trečdalis autoavarijų, keturi penktadaliai mirčių keliuose, beveik visos lytiniu keliu plintančios ligos buvo susijusios su alkoholio vartojimu, kaip ir daugybė savižudybių bei smurtinių mirčių, nusinuodijimų, nuskendimų. Mirtys dėl širdies ir kraujotakos ligų, kurias sąlygoja rūkymas ir gėrimas, taip pat stabiliai dažnėjo. Nuo 1965 m., kai Sovietų valdžia atvirai pateikė pirmąją šalies statistiką, iki 1995 m., tokių nelaimingų mirčių atvejų katastrofiškai padidėjo. Valstybės saugumui grėsė net tiesioginis pavojus: naikintuvų antifrizą (o tai yra grynas spiritas) darbuotojai nupildavo ir išgerdavo, o trūkumą pakeisdavo vandeniu, todėl ėmė vykti avarijos, naikintuvai krito žemėn. Per paskutiniuosius šešiolika sovietizmo metų gimė 36 milijonai ir mirė 24,6 milijonai rusų. Per pirmuosius šešiolika kapitalizmo metų šie skaičiai daugmaž apsivertė: gimė 22,3 milijonai, o mirė 34,7 milijonai. Brežnevo laikais oficiali reakcija į alkoholio statistiką buvo gėda. Statistikos departamentas nustojo žymėti vodkos pardavimus atskirai ir įrašė juos į eilutę „kita“ – prie ledų, kavos, kakavos ir prieskonių. Žinoma, ta eilutė tučtuojau ėmė keistai pirmauti. Jokių kitų priemonių, išskyrus gėdingą tikrovės faktų slėpimą, valdžia nesiėmė, todėl galima suprasti, koks reikšmingas buvo bent vieno asmens pasipriešinimas – situacijos absurdiškumo, nežmoniškumo pripažinimas, kurį viešai darė tėvas Dmitrijus. 1975 m. ašiniu disidentų judėjimo įvykiu tapo Helsinkio suvažiavimas, kurio metu buvo pripažinti Antrojo pasaulinio karo metu atsitikę Europos padalijimai (jau susiklosčiusios valstybių sienos), o tuo pačiu, beveik tarp kitko, pasiūlyta visiems pasirašyti susitarimą dėl žmogaus teisių: Sovietų Sąjunga prisiėmė įsipareigojimus gerbti žmogaus teises ir pagrindines laisves, tarp jų minties, sąžinės, religijos ir įsitikinimų laisvę. Taigi į Helsinkio aktu buvo sutarta stebėti ir pranešti apie principų nesilaikymą. Per


dvejus metus šalyje susikūrė vadinamosios Helsinkio grupės. Didžiai valdžios gėdai ir susierzinimui, jos akylai stebėjo ir raportavo apie pažeidimus, kurių buvo apsčiai. Citata iš Juozo Banionios knygos „Helsinkio susitarimų įtaka Lietuvos laisvės bylai“: Išlikusiuose KGB Lietuvos SSR padalinio dokumentuose – ataskaitose pažymima: „Baigiamąjį aktą, pasirašytą 35 valstybių Helsinkyje, Vakarų propagandos centrai pradėjo be ceremonijų taikyti kaip kažkokią „teisinę bazę“ keliant Sovietų Sąjungai įvairiausius reikalavimus, o kai kurių kapitalistinių šalių valstybiniai veikėjai – kaip „teisėtą progą“ kištis į mūsų valstybės vidaus reikalus“.

Brežnevo laikais oficiali reakcija į alkoholio statistiką buvo gėda. Tais pačiais metais (1975 m.) Andrejui Sacharovui suteikta Nobelio taikos premija pakėlė disidentų kovinę nuotaiką. Pasak vieno iš Maskvos Helsinkio grupės įkūrėjų, rašytojo Andrejaus Amalriko: „Disidentams pavyko tai, kas buvo iki genialumo paprasta: nelaisvoje šalyje jie elgėsi kaip laisvi žmonės, taip keisdami moralinę atmosferą ir šalies vyraujančias tradicijas.“ (p. 113) Kol vokiečių ir prancūzų jaunimas mojavo raudonas vėliavas su reikalavimais čia ir dabar pagerinti pasaulį, sovietinės šalies piliečiai kovojo už tai, kad būtų laikomasi elementarių žmogaus teisių. Disidentams grėsė įkalinimas, priverstinis gydymas psichiatrinėse, po kurio žmogus tapdavo sužalotas psichiškai – „gydydavo“ sieros (sulfito) injekcijomis, kurios sukeldavo skausmingą karštligę, ir insulino injekcijomis, kurios iš kraujo pašalindavo cukrų ir pacientas krisdavo komon. Psichiatrinėse vykdavo groteskiškos scenos, kai sveiko proto žmogui būdavo bandomas įteigti psichinis sutrikimas. Būdavo reikalaujama paklusti valdžiai tarsi Dievui, ir visi nesutinkantys su marksistine pasaulėžiūra galėjo būti laikomi bepročiais. Juk marksizmas buvo vienintelė tiesa, žmonijos nušvitimo viršūnė, kaip ir sovietinė sistema – tobula visuomenė. Tokie gydymai, kaip ir sumanūs tardymai, demoralizuodavo maištininkus, tačiau jau buvo kiti laikai, ir niekas jų tūkstančiais nebežudydavo lageriuose ir kalėjimų rūsiuose. Tokie disidentai, kaip, pavyzdžiui, Sacharovas, palaikė ryšį su Vakarų radijo stotimis, per sienas būdavo išvežama ir transliuojama informacija apie tikrąją padėtį už geležinės uždangos.

39


Būdamas penkiasdešimt aštuonerių metų, tėvas Dmitrijus arešto metu netikėtai „atsivertė“ ir savanoriškai atsižadėjo bendradarbiavimo su disidentais, išdavė pagalbininkų vardus. Atrodydamas sveikai ir būdamas pakilios nuotaikos, tarsi išties būtų nušvitęs po kalėjimo Lubiankoje ir KGB agentų tardymo, jis perskaitė savo kalbą, kuri sukrėtė ne tik jo tėvynainius, bet ir užsienio bendruomenę, aktyviai padėjusią disidentams. Visi tiesiog neteko žado. Būtų labiau suprantama, jeigu tėvas Dmitrijus televizijos ekrane būtų atrodęs sugniuždytas, iškankintas, priverstas kalbėti ne savo žodžius. Anaiptol, jis atrodė sotus, sveikas, savame prote ir kalbėjo savo balsu. Jis išties tikėjo tuo, ką sakė.

Teologiniu požiūriu konfliktas tarp žemiškos valdžios ir religijos negalėjo kilti dėl to, kad valdžia buvo nuo Dievo, taigi ir bet kokia valdžios destrukcija, nukreipta tikinčiųjų atžvilgiu, išteisinama kaip Dievo valia.

40

Bullough’as rado „atsivertimo“ detales. Talentingas saugumietis, sugebėjęs įtikinti tėvą Dmitrijų, kad jis nėra savo valstybės priešas, kad jis ir valdžia siekia to paties tikslo, todėl turi eiti išvien, buvo vardu Vladimiras Sorokinas. Sorokinas vienu metu net atsiprašė tėvo Dmitrijaus ir patikino, kad valstybė suvokia kaltę prieš dvasininkiją, bažnyčią. Jis pukiai suvaidino nuoširdaus, dvasingo saugumiečio rolę. Klaidinaičiai veikė taktika „geras policininkas / geras policininkas“ – visi agentai geri, nors prie širdies dėk… Tėvui Dmitrijui buvo leista pasirinkti tarp religijos ir tėvynės. Kaip rusas, tu nenori eiti prieš Rusiją, kaip krikščionis, tu nori priešintis sovietinei valdžiai. Tačiau maištaudamas eini išvien su priešais iš užsienio, kurie Rusijai linki tik blogo. Tėvas Dmitrijus pasirinko tėvynę. Bent taip jis teisinosi iš pradžių. Straipsnis pavadinimu „Vakarams reikia sensacijų“ buvo triuškinantis, bet nukreiptas visų pirma į patį save, į visa, ką jis pats iki tol darė, kuo tikėjo: „1980 m. sausio mėnesį mane areštavo valstybės saugumo organai, kaltindami antisovietine veikla. Iš pradžių aš neigiau savo kaltę ir teigiau, jog nekalbėjau prieš sovietų valdžią, o kaip dvasininkas kovojau prieš bedieviškumą. Bet paskui supratau, kad mane areštavo ne už tikėjimą Dievu, o už nusikaltimą.“ Jis pripažino daręs skriaudą savo šaliai ir padėkojo valdžiai už kantrybę, pakenčiant jo elgesį visus jo veiklos metus. Dabar jis suvokęs, kad turi dirbti išvien, o ne eiti prieš savo valdžią.


Bet sugrįžęs namo ir sutikęs namiškių žvilgsnius, neradęs nė vieno iš buvusiųjų savo draugų bei pasekėjų, vien tik tylą ir visuotinę panieką, tėvas Dmitrijus pajuto padaręs klaidą, jo tuometiniai užrašai kupini skausmingos atgailos: „Aš išjuodinau visa, kas buvo garbinga, tiesu ir drąsu. Išprovokavau žmonių sielose susierzinimą, galbūt netgi keiksmus. Pats atkirtau paramą, kaip toje patarlėje, nukirtau šaką, ant kurios sėdžiu. (…) Savo nuopolio pavyzdžiu aš, kaip dvasininkas, palaiminau bedieviškumo egzistavimą mūsų žemėje, atsižadėjau Kristaus.“ Bullough’o reakcija į šį knygos personažo viražą buvo stipri – jį supykino: „Tuomet suvokiau, kad tai buvo visai ne pykinimas nuo važiavimo, bet stiprus gėdos pojūtis.“

Oliver Bullough „The last man in Russia and the struggle to save a dying nation“. Penguin books, 2014, 284 psl.

41


Aistis Mickevičius INKLIUZIJA V (vienuolis) vis vienas visai vienui vienas vienintelis vienišas vyras visam vienuolyne 1995

INKLIUZIJA S (savimyla) saulė spigina speigas sapnuoju siaubo sapną senas sėdžiu supynėse storas smalsus sau stenu sniego saugokis senstanti saule sausis sausas saugu su savim santykiauti 1998

42


*** karinės chuntos vadas Chamas surūko centnerį cigarų skaitydamas naktim Chajamą ir gerdamas rytinę kavą nudobdamas nuobodų oponentą ampyro stiliaus kandeliabru žiūrėdamas kaip galvos krenta jo generolų Kongo negrų niūniuodamas po nosim sau Marija kai jo kariuomenę suryja krokodilai 1998

43


Snieguolė Kerpienė Ilga kelionė Kai buvau aštuonerių ar devynerių, su tėvais važiavau į Krymą – vasaros atostogų prie Juodosios jūros. 4000 km rusišku automobiliu „Žiguli“, kuris buvo be vairo stiprintuvo, be oro kondicionieriaus, be radijo ir traukė tik daugiausia 100 km per valandą. Mašinos numeriai buvo su skiriamosiomis rusiškomis raidėmis ЛИТ ir kuo toliau važiavome, tuo daugiau dėmesio susilaukdavome: „O! Litva!“ – pypino, šypsojosi, mojavo mums žmonės.

44

O kai sutikdavome kitą tokią ЛИТ mašiną, puldavome vieni prie kitų lyg išsiilgę giminės: savi, kaip miela! Visą mėnesį nakvojome palapinėse prie kokio nors gražesnio vandens telkinio, specialių vietų tais laikais nebuvo, gamta buvo visų namai. Ir blogų žmonių, rodės, lyg ir nebuvo – nebijojome, kad užpuls, apvogs, primuš. Tik palaidų kiaulių reikėjo pasisaugoti – tenykščiai jų nelaiko uždarytų tvartuose, kaip mes, tad išknisdavo jos per naktį mūsų krepšius, paliktus lauke. Tada išmokau plaukti, nes Juodosios jūros vanduo toks sūrus, kad kūną kaip kokią pūslę ant paviršiaus išlaiko. Ir šiltas, ne toks, kaip mūsų Baltija. Tik patogiai atsigulti ir pasnūduriuoti čia nėra kaip: visa pakrantė – vien pilki blizgūs akmenukai. Atrėmusi nugarą į jūrą įsižiūrėjau į priešais stūksančius kalnus. Ant vieno iš jų matėsi užrašas „Artek“ – svajonių stovykla, į kurią buvo atrenkami pavyzdingiausi pionieriai. Visi vaikai tai žinojo. Ant kito kalno iš baltų akmenukų buvo išdėlioti šalių ir miestų pavadinimai: Leningrad, Latvija, Belorusija, Maskva, Estonia, Kiev, Murmansk... – poilsiautojų iš visų didžiosios šalies kampelių pėdsakai. Vargau visą dieną, lipdama aukštyn žemyn, kol didžiulėmis raidėmis išdėliojau dar vieną žodį. Buvo jau toks „Litva“, bet aš norėjau „Lietuva“. Dar ką gerai atsimenu – palmes Sočio aikštėse. Mes tokią pat, tik mažesnę, kambaryje auginome, o čia jos augo lauke, vadinasi buvo tikros! Ir tai leido man įsivaizduoti, kad esu Afrikoje, žygyje per džiungles su ten gyvenančiais juodaodžiais (matytais tik filmuose). Žiūrėdavau paskui ilgai į tą vienintelę pablukusią nuotrauką albume, kur aš su tėvais – ar kada nors pamatysiu tikrą Afriką?


Dar kartą prie Juodosios jūros vykome, kai buvau jau ištįsusi paauglė kokių 15 ar 16 metų. Tuomet tėtis atsivertė tokią storą rusišką knygą „Атлас“ ir išrinko maršrutą į Kaukazą. „Žiguli“ buvo jau šiek tiek naujesni – „penktukas“. Gruzija, Armėnija, kalnai, Ararato ežeras, saldūs arbūzai, kvepiantys pomidorai ir batai man labiausiai įsiminė. Ypač batai! Tik Armėnijoje galėjai tokių gauti, čia buvo gerų fabrikėlių, ne tokių, kaip mūsų „Raudonasis spalis“, čia mokėjo pagaminti gražius batus. Ir jie kaip reikiant buvo susukę man galvą – verkšlenau kaip mažas vaikas žaislo, tėtis pyko aiškindamas, kad man, moksleivei, dar ne laikas panelę vaidinti – batai su kulniukais ne vaikams. Aš jam vis dar vaikas, kokia nesąmonė! Mama tylėjo, nors jaučiau, kad ji supranta mane. Situacija atrodė be išeities, jei ne... vienas vyras. Jis pasižiūrėjo į mane, nusišypsojo pilna auksinių dantų šypsena ir pasakė: – Tau taip patinka tie batai? Nori, aš tau juos nupirksiu. Kaip gi tokia gražuolė be batų! Nuraudau iš gėdos, nutilau ir pamaniau: tiek to, apsieisiu. Tuomet tėtis čiupo tuos batus ir išdidžiai atrėžė tam keistuoliui: – Aš ir pats galiu nupirkti, turiu pinigų! Žvilgtelėjo piktai į mane ir nusinešė batus prie kasos. Daugiau su manim tądien nesikalbėjo, bet aš ir nepykau, turėjau savo batus ir mintimis jau buvau pati gražiausia mokykloje. Nieko nebemačiau, kol neprivažiavome Ararato ežero. Vakare pasistatėme palapinę. Tėvai susipažino su kaimynystėje apsistojusia gruzinų šeima. – Saugokit savo dukrą, neišleiskit iš akių, šviesiaplaukė, daili, nė nepastebėsit, kaip pavogs! – nugirdau gruzinus sakant. – Jei koks

45


vietinis užsimanys tokios merginos sau į žmonas, tai daug nevargs, čiups jėga ir išsiveš į kalnus, niekas nebesuras. Man patiko! Neišsigandau, nepatikėjau, kad taip gali būti. Staiga šovė į galvą mintis, kad reikia į tuos vietinius gerai įsižiūrėti, reikia eiti pasivaikščioti, kiek gi galima su tais tėvais sėdėti, nuobodoka. Tyliai išslinkau iš palapinės ir išėjau viena pati, niekam nesakiusi. Vaikinai visai nieko – juodi jų gaurai ir bronzinis įdegis darė įspūdį, mačiau ir jaučiau, kaip tamsios primerktos akys nužiūrinėja mane... Bet jei kuris tik išsižioja ką sakyti, sublizga auksiniai dantys burnoje. Kaip kokie seniai. Na jau ne, tokios mados man nepriimtinos. Parlėkiau ir toliau klausiausi tėvų pokalbių. – Moterys čia tik namus tvarko ir vaikus gimdo, jokių pasirodymų visuomenėje, jokios profesijos ir karjeros. Net į parduotuves jos neišleidžiamos, kad nebindzinėtų ant akių kitiems. Vyrai patys nuperka tai, ką reikia, – porino gruzinas. Kaip gerai, kad gimiau Lietuvoje, – nepaleido tuomet manęs ši mintis. Kur tik dar nesu buvusi sovietmečiu! Per dvidešimt ketverius gyvenimo metus aplankiau beveik visas penkiolika Tarybinių Respublikų! Keliavau ir su tėvais, ir su šokių kolektyvu, ir su studentais. Keliauti buvo lengva, visur tas pats pinigas – rublis, visi mokėjo rusų kalbą, greitai susidraugaudavome, jautėmės lygūs, jokių sienų, muitinių nebuvo, benzinas nebrangus, traukiniai pusvelčiui, šalis TSRS didžiulė – visam gyvenimui turėjo jos pakakti. Jaunimas turbūt jau ir nebeiššifruos, ką tos raidės TSRS reiškia. Tai Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjunga, į kurią pateko penkiolika šalių: Rusija, Baltarusija, Ukraina, Lietuva, Latvija, Estija, Moldavija, Gruzija, Armėnija, Turkmėnija, Azerbaidžanas, Uzbekija, Kazachija, Kirgizija, Tadžikija. Ši valstybė, kurios sostinė buvo Maskva, gyvavo nuo 1922 m. iki 1991 m. Jai vadovavo Komunistų Partija, visiškai panaikinusi privačią nuosavybę ir kūrusi socializmą ir komunizmą. Deja, „kūryba“ rėmėsi jėga, prievarta ir melu. Iš Maskvos ėjo tokie nurodymai, kaip „instrukcija dėl antisovietinio elemento (!) išvežimo tvarkos iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos“. Taip ir susodino, ir išvežė rusai gyvuliniuose vagonuose tūkstančius mūsų žmonių į Gulagą Sibire. Tereikėjo tik prasitarti kam iš kaimynų, kad svajoji apie laisvą Lietuvą. Taip prigąsdinta Lietuva šioje sąjungoje, tiksliau, okupacijoje išbuvo nuo 1940 m. iki 1991 m. Kokioje sistemoje begimtum, kažkaip prisitaikai, kad išgyventum. Gimusi 1966–aisiais sovietinėje Lietuvoje, čia augau ir svajojau, net neįsivaizduodama, kad gali būti kitaip.

46


Dar viena įsimintina kelionė buvo į Karpatus 1986–ųjų žiemą. Buvome ką tik susituokę, šokome dviese į traukinį, nudardėjome iki Lvovo (Ukrainoje), o ten išsiklausinėję, kur yra kalnų slidinėjimo trasos, atsidūrėme Jablonicoje, Karpatų kalnų slėnyje. Saulėti, apsnigę kalnai, medinės slidės, kurias šiaip ne taip pavyko išsinuomoti trečią dieną, nakvynė troboje be tualeto ir dušo pas vietinius senukus – viskas mums tiko. O dar vietinių parduotuvėje užtaikiau nusipirkti frotinių rankšluosčių – ar begali būti laimingesnis! Tik tas didžiulis, gražus, medžio lentutėmis apkaltas pastatas šalia mūsų trobos – turbazė „Edelveise“ kiek nervino: kodėl mes ne joje apsistoję, kur tiek gražių kambarių, valgykla, foteliai vestibiulyje... Deja, ne mūsų nosiai! Gudragalviams partijos numylėtiniams. Mudu nebuvome tokie apsukrūs, nesugebėjome prisiplakti prie tų išrinktųjų, kuriems buvo skiriami nemokami kelialapiai, butai be eilės, paskyros mašinoms, sodo sklypai, leidimai pirkti specialiose parduotuvėse ir t. t. Per žiopli turbūt buvome. Nors aš turėjau planų... Keliauti po visą TSRS visi galėjo, buvo nebrangu, o ir pamatyti buvo ką – kiekvienoje šalyje savita kultūra, tradicijos, kalba. Kiekviena šalis turėjo ir savo istoriją, tik aš tuomet nesigilinau į jas, maniau, kad visos šalys yra bendroje sąjungoje savo valia, kaip mus mokykloje mokė, o ką mes, vaikai, galėjome suprasti: ar tai gerai, ar blogai? Į kitą pusę niekas nė nebandė žvilgtelėti – Vakarų pasaulis buvo po „devyniom spynom“, jokių galimybių patekti. Tik gandai sklandė: ten yra gerai! Daug gražių drabužių, skanių valgių, visi kaip ponai nuosavuose namuose gyvena, daug pinigų turi ir jokio vargo nemato. Buvo keli laimingieji, turėję giminių užsienyje ar tėtį jūreivį – tie gaudavo kramtomosios gumos, madų žurnalų, gražių drabužių. Labiausiai svaigome dėl užsienietiškų džinsų. Aš taip pat labai labai jų norėjau, tad būdama dešimtoje klasėje, kai maniau, kad jau esu suaugusi, rimtai ėmiausi džinsų plano. Paieškos prasidėjo nuo turgaus tualeto. Buvau girdėjusi, kad būtent jame galima nusipirkti importinių grožybių – akių šešėlių rinkinių, blakstienų tušą, akinių nuo saulės, maišelį su užsieniniu pavadinimu ir džinsų. Nedrąsiai paklausiau moteriškių, stoviniuojančių čia su maišeliais po pažastim: – Gal žinot, kas gali džinsus parduoti? Nužvelgė jos mane įtariai, ar nesu kokia tikrintoja, milicininkė. Nepanaši gi, tad paskubom leido žvilgtelėti: blizgiame celofano maišelyje buvo supakuota mano mėlynos spalvos svajonė, padabinta ryškiomis įspūdingomis popierinėmis etiketėmis „Super star“. – Pažiūrėjai ir užteks, arba mokėk! – Kiek? – šiaip ne taip atgavau žadą. – 180 rublių.

47


– A... taip... kitą kartą... dabar tiek neturiu, – išlemenau. Iš kur gauti 180 rublių, ką daryti, kodėl tėvai negali suprasti tokio mano noro, kaip man toliau gyventi be džinsų – sukosi minčių painiava. Taip, 180 rublių daugumai buvo vos ne dviejų mėnesių atlyginimas. Tėvai nė girdėti nenori apie kvailus džinsus. Pati užsidirbk! Ėmiau visų pažįstamų klausinėti, gal kas žino, kur galėčiau gauti darbo po pamokų. Ir gavau pasiūlymą! Vakarais sutikau plauti stomatologinės poliklinikos kabinetus. Šiurpas ėjo per nugarą nuo kvapų, pykino nuo kraujo, bet džinsai stovėjo akyse, ir daugybę vakarų dirbau, gaudama po 35 rublius už mėnesį, kol pagaliau dėžutėje atsirado tiek, kiek reikia. Pagaliau einu išdidžiai iškėlusi galvą – aš su džinsais, ir ne šiaip kokiais Vilkaviškio, o tikrais importiniais! Juos prisimenu geriau, nei išleistuvinę suknelę.

48

Apie kelionę į Vakarų pasaulį, juolab į Ameriką, nė svajoti nesvajojau, kaip ir apie Afriką. Nei geografijos, nei anglų kalbos pamokų nemėgau – kam? Nei kada ten nuvyksiu, nei su kuo susipažinsiu, nei man reikės tų žinių. Bet vieną 1990–ųjų pavasario dieną gavome keistą laišką. Vokas išdavė, kad tai iš užsienio. Vakarų Vokietijoje gyveno vyro močiutė, kuri ilgą laiką negalėjusi su mumis susisiekti. Šįsyk ji kvietė atvažiuoti pas ją paviešėti. Ir tai buvo ne šiaip paprastas laiškas, buvo ir oficialus dokumentas – iškvietimas. Neįtikėtina! Net ne į sovietinę Demokratinę Vokietiją, į kapitalistinę – Federacinę! Ėmėme ruoštis. Sovietinis saugumas, kruopščiai patikrinęs, ar nesame priešiški valdžiai, davė vizą ir leidimą banke įsigyti vokiškų markių pigesniu kursu, nei pardavinėjo valiutos keityklos (bijojo, matyt, kad nepasirodytume ubagais). Pagaliau mes sėdėjome traukinyje į Vakarus. Traukinys mažo Vokietijos miestelio stotyje sustojo jau sutemus. Vykdydami močiutės paliepimą, sėdome į taksi. Prilipusi prie lango godžiai gėriau visus vaizdus, nuo kurių net sukosi galva. Jautėmės kaip maži vaikai, kuriuos stebina visa, ką jie mato pirmą kartą gyvenime. Milžiniškoje parduotuvėje sutrikau – tiek visko! Nebežinojau už ko griebtis. Pradėjau nuo bananų, prisikroviau pilną krepšį – ne tokie brangūs, prisivalgysiu jų pagaliau! Pamenu, kaip vaikystėje mama kartais parnešdavo žalių bananų kekę ir sakydavo, kad reikės palaukti, kol prinoks. Padėdavo kur nors aukštai, tiksliau – paslėpdavo, o aš tikrindavau kiekvieną dieną, ar jau. Bet argi įmanoma sulaukti? Pusžaliai irgi skanūs! Aišku, ne taip, kaip geltoni, bet... Tąsyk aš jų pagaliau prisivalgiau! O mano vyras griebė keletą sūdytų žemės riešutų skardinių, kurios jam priminė tėčio jūreivio


lauktuves. Vakare sėdėjome pas močiutę ir laimingi šveitėme bananus ir riešutus. Močiutė taip stebėjosi, kad net kaimynams papasakojo. O tie kitą dieną atėjo į mus pasižiūrėti (ar tik mes ne beždžionės?) ir atnešė mums lauktuvių – daug daug bananų. Puiku, tilps! Kitą rytą išsiskalbiau kelis rūbus, pasidžioviau kieme ant virvės skalbiniams ir girdžiu močiutę spiegiant: – Tu ką, šiandien gi sekmadienis, negražu tokią dieną dirbti, ką kaimynai pagalvos, rink šalin greit, kalbės dabar visi, kad mes rusai! Kas per keistuoliai, pamaniau. Bet kad rusais vadintų irgi nenorėjau, tad mikliai parnešiau skalbinius namo. Mėnuo, kai galėjome ten būti, ėjo į pabaigą. Kelionei namo nusprendėme nusipirkti automobilį. Senukas „Ford Taunus“ pranoko net naujausius „Žigulius“ – minkštas kaip laivas, su vairo stiprintuvu, važiuojant salone tylu: mes ponai! Namų jau buvome pasiilgę ir aiškiai supratę, kad Vokietijoje nei už ką neliktumėme – svetimi buvome čia, rusais pravardžiuojami, lyg antrarūšiai. Nežinojome nei kaip elgtis, nei ką sakyti. Labai skubėjome namo. Be nakvynės pasikeisdami vairavome savo forduką per Lenkiją ir pagaliau privažiavome sieną su Lietuva. Pasirodė įtartinai tuščia – jokio kito automobilio, tik vienas kareivis anapus užkardos. Palaukėm kiek, niekas neprieina, vartų neatidaro. Kareivis pamatė mus ir nepatenkintas ėmė rusiškai šūkalioti: – Muitinė uždaryta, man pasakyta nieko neįleisti, važiuokite skubiai iš čia! – Bet čia mūsų Lietuva, mes namo norim, – bandėm jam aiškinti. Priėjo jis arčiau su grėsmingai kabančiu šautuvu ant peties ir arogantiškai mestelėjo: – Man visiškai nusispjaut ant tos jūsų Lietuvos! Arčiausias postas – Brestas Baltarusijoje, galit bandyti per ten į tuos savo namus patekti. Ir skubiai varykit iš čia! Užsikirto žodžiai gerklėje, nieko nesupratome, kas čia vyksta. – Pakvieskit viršininką! – griežtai pareikalavome. – Aš čia viršininkas ir aš paskutinį kartą perspėju – dinkit iš čia! Drebančiom kojom pasiekėme mašiną. Ką daryti? Atgal į Vokietiją – ne! Nei už ką! O kaip namus pasiekti? Pasukom link Baltarusijos, laukė dar ilgas kelias per Lenkiją. Kuro bakas tuštėjo, o pinigų daugiau nebeturėjome. Ką daryti? Nerimas, nežinomybė, baimė kaustė smegenis, kartais padėtis atrodė visiškai be išeities. – Turim butelį vokiško likerio, tą, kurį lauktuvėms pirkom, bandykim iškeisti jį į kurą, – sugalvojo mano vyras. Stabtelėjome prie lenkiškos sodybos kažkokiame kaimelyje, įsidrąsinome, pasibeldėme į duris. Kaip kreiptis? Lenkų kalbos nemokam, bandom rusiškai.

49


50

– O jūs iš kur? – klausia vyras, atidaręs savo namų duris. – Mes lietuviai, – prisistatėme ir buvome bepradedantys pasakoti visą savo istoriją, bet... – Lietuviai! Sveiki gyvi! – su vos jaučiamu akcentu lietuviškai prašneko mūsų gelbėtojas. – Aš irgi lietuvis, tik jau daug metų gyvenu čia, Lenkijoje. Taigi, kuo galiu jums padėti? Ir jis padėjo mums – davė kuro! Bresto muitinę pasiekėme vėlai vakare. Įleido, bet liepė statyti mašiną aikštelėje ir eiti susimokėti importo mokesčio už mašiną. – Kol nesumokėsit, niekur iš čia neišvažiuosit, – griežtai prisakė ir dingo rusakalbis kareivis. O mes gi be pinigų! Bandėm aiškinti, kad grįžę nueisime į banką ir sumokėsim, bet tai niekam čia nerūpėjo. Žvyruota duobėta aikštelė, aptverta aukšta spygliuota viela, buvo prigrūsta panašaus likimo automobilių. Čia sukiojosi daugybė žmonių, verkšleno pervargę maži vaikai. Šiaip ne taip radau tualetą, prie kurio buvo nutįsusi didžiulė eilė ir sklido siaubinga smarvė. Sėdėjome tylėdami, kalboms nebebuvo minčių. O ir pilvai gurgė – kada paskutinį kartą valgėme? Apieškoję visas kišenes sugraibėme dar kelis rublius ir, palikę mašiną, išsiprašėme į miestą. Išleido trumpam. Susiradome paštą – reikėjo skubiai skambinti namiškiams. Pirmiausiai – sesei, kuri gyvena Vilniuje ir dabar yra arčiausiai mūsų, arčiausiai Bresto. – Labas, sese, įstrigom Breste, ar gali mus išgelbėti – atvežti mums 4000 rublių, ir kuo greičiau? – išdėsčiau reikalą. – Sveiki sugrįžę! Jūs turbūt nežinote, kas nutiko, kol jūsų čia nebuvo?! Tikras košmaras! Sėdim be maisto ir be kuro – rusai paskelbė Lietuvai blokadą, supyko už mūsų kalbas apie laisvę! Sunerimusiu balsu sesuo ėmė pasakoti paskutines naujienas, nuo kurių man darėsi silpna. Kaip tėvai ten, kaip mūsų mažyliai – ašaros riedėjo, nebegalėjau nieko sesei pasakyti.. – Žinoma, bandysiu padėti jums, atvažiuosiu į Brestą, jei tik pavyks kuro užsipildyti. Laukit! Visgi ji atvažiavo. Sulaukėme gana greit, už dienos. Pamačiau sesę artėjančią prie mūsų aptvaro ir negalėjau patikėti, neviltis jau buvo perėjusi į apatiją, kai žiūri į vieną tašką ir nieko nebematai... Įteikėme muitininkams pinigus ir jie išleido mus pro vartus. – O dabar tiesiai į kokią nors maisto parduotuvę čia, Breste, – ėmė vadovauti sesuo. – Antraip grįžę neturėsite ką į burną įdėt nei sau, nei vaikams! Vaikščiojau po apytamsią, pelėsiais pasmirdusią parduotuvę ir nesuvokiau, ką čia turiu daryti. Iš atminties vis lindo vokiško supermarketo vaizdai – kvapnios bandelės, šimtai, tūkstančiai produktų, dailiai supakuotų į margus popierėlius ir plastikines


dėželes, buteliukus, skardines. Kodėl aš čia, kodėl nelikau ten? Kiek mes dar vargsim tame skurdo liūne? O jei rusai dar labiau prispaus mūsų šalį, kokia ateitis laukia mūsų vaikų? Ir vėl man ašaros ėmė riedėti tiesiai ant purvinų Bresto parduotuvės grindų, kol sesuo stipriai nesugriebė manęs už rankos: – Va, matai – miltai, kruopos, konservai – krauk į krepšį ir paskubėk, mes dar turime rasti kuro, namo laikas! Susiėmiau – viskas bus gerai, ką nors sugalvosim. Vakarėjant važiavome kuro į baltarusišką degalinę. Sesuo tyčia laukė, kol šiek tiek sutems, kad niekas nepastebėtų kartoninių mašinos numerių, kuriuos ji mikliai prikabino ant mūsų automobilių. Ji buvo viską apgalvojusi! Baltarusiams buvo prisakyta nepilti kuro į lietuvių automobilius, todėl sesei šovė į galvą mintis pasigaminti lentelę su baltarusiškais numeriais. Šaunuolė! Pirma privažiavo ji savo „Žiguli“ ir pradėjo taukšti rusiškai, baltarusis kasininkas išsišiepė ir prileido pilną baką. Važiuojam mes savo ponišku fordu, dar nematytu tuose kraštuose, širdis plaka aiškiai per garsiai, išsiduos gi, aš mintyse repetuoju kalbą. Kasininkas įsispitrija į mūsų mašiną: – Oho, kakaja krasavitsa! Jau maniau, kad viskas, prigaus jis mus. Bet kiti automobiliai, stovėję eilėje už mūsų, nekantraudami ėmė pypinti, kad kasininkas greičiau dirbtų savo darbą ir tas akimirksniu atsuko kuro čiaupą. Beliko spausti 300 km iki Vilniaus ir dar 300 km iki mūsų namų Klaipėdoje. Ir štai viskas apsiverčia priešingai – Rusija ir visos penkiolika buvusių draugiškų respublikų apsitvėrė sienomis ir muitinėmis, o Vakarai plačiai išskėtė rankas – tik važiuokit, ilsėkitės, dirbkit, bizniaukit! Net Amerika atsidarė, prieš tai ilgai bijojusi, kad visi mes neatsikraustytume jų sotaus gyvenimo kopinėti. Atostogoms jau prie kitų krantų traukiame – į Turkiją, Graikiją, Ispaniją, Italiją. Mano kelionės dabar susijusios su verslu. Vykstu į Londoną, Paryžių, pietauju gražiose kavinėse su verslo partneriais, galvoju sau, kad esu jau tokia pat, kaip ir jie – laisva, protinga, bet metro bevažiuojant: – Zdrastvuite, devuška, iz Rosii priehali? Turkijoje vaikštant miestelio gatvėse taip pat tik rusų kalba į mane vis: – Zdrastvuite, zdrastvuite! Dvidešimt metų praėjo nuo tos dienos, kai Lietuva tapo laisva, o tas įspaudas mūsų akyse dar vis ryškus. Tik šį pavasarį, kai keliavau po Afriką, išgirdau klausiant: – Are you from Sweden? Or Denmark? Ar kada paklaus: Are you from Lithuania?

51


Iš interviu: Francis Bacon Mes galime bandyti mėgautis gyvenimu – ir tikėtis, kad pasieksime pasitenkinimo įvairiausiais būdais. Kas gi belieka? Pasitenkinimą gali atrasti tik suteikdamas sau visišką laisvę nuklysti į šoną. Dar galime stebėti savo puvimą laiko intervale tarp gyvenimo ir mirties… Kaip ir Nietzsche tikiu, kad žmogus turi save perkurti. Turime remti gydytojus ir mokslininkus bandančius mus atnaujinti ir patobulinti, nors iki tol, kol baigsis religinės pagirios ir jie sugebės veikti laisvai, turi praeiti dar nemažai laiko... Skirtis tarp lyčių didžiąja dalimi buvo išgalvota. Lyčių pasiskirstyme veikia tik palyginus maža žmonijos dalis. Visi kiti laukia, kol kažkas atsitiks arba jų labui kas nors bus padaryta. Bet visuomenė yra bandžiusi keisti dorovines normas. Privalome leisti sau nuklysti ir vėl atrasti save. Bandydamas save sąmoningai iškreipti, toli nenuėjau. Šito iškrypimo dokumentacija, galima sakyti, yra mano tapyba. Daug ką yra užfiksavusi fotografija: jei nori, kad paveikslas ir vėl atakuotų nervinę sistemą, fotografinis vaizdas turi būti iškreiptas, tik tada jis bus vertas dėmesio. Tai keista dabartinės figūratyviosios tapybos užduotis. Savo patyrimus bandau atkurti dar tiksliau, trokštamas išgyventi juos iš naujo, su kitokiu intensyvumu. Tuo pat metu tarp originalaus ir atkurto išgyvenimo bandau išlaikyti didžiausią įmanomą įtampą. Be to, visuomet noriu kiek labiau komplikuoti žaidimą – pasukti tradiciją kitu kampu... Abstraktusis menas yra laisva fantazija apie nieką. Niekas atsiranda iš nieko. Gilesnių pojūčių atrakinimui reikia specifinių vaizdinių, taip pat atsitiktinumo misterijos ir intuicijos – iš to gimsta konkretumas. Dabar labiausiai panorau kurti portretus, nes iš dalies jie yra artimi iliustracijai. Tai lošimas, kurį sudaro sėkmė, intuicija ir tvarka. Kad ir kiek tame bebūtų atsitiktinumo, tikras menas visuomet yra tvarkingas.

„From a Conversation with Francis Bacon“, Cambridge Opinion, 1964.

52


Redakcijos žodis:

Tarnavimas žodžiais Aštuntąjį „Jovarų“ zino numerį sumesti į maketą nebuvo sunku: medžiagos radau daugiau, negu reikia. Išties nebūtina pradėtąją temą apie sovietus ir Rusiją užbaigti vienu mostu. Kalbėti apie istoriją ir politinę tikrovę kultūros (literatūros) leidinyje, manau, yra verta ir teisinga. Kur, jei ne čia? Kas, jei ne mes? Kada, jei ne dabar? Apie iliustracijas. Panaudojau keletą labiau ar mažiau žinomų piešinių prastos rezoliucijos kopijas, už kurias, tikiuosi, jokia autorinė agentūra nesupyktų – tai tik autorių reklama. Argentinietės siurrealistės Leonoros Fini arogantiška porelė – 9 psl. Rusų kilmės amerikiečių konceptualistų, kūrusių dviese trisdešimt šešerius metus, kas savaime yra įdomus ir keistas reiškinys – Komar ir Melamid – du paveikslai atsidūrė nepažymėtuose puslapiuose (10–11). „Mes ne tik vienas artistas, mes esame judėjimas,“ – sakė jie, ir tuo nesunku patikėti. Francis Baconas – airių kilmės dailininkas, kurio išdarkytus paveikslų vaizdinius iškart atpažįstame, taip pat yra savotiškas artistas ir judėjimas – du viename. Jo darbą matote 17 psl., o ištrauką iš inerviu galite skaityti 52 psl. Kaip galiu neįdėti prie to ir nuotraukos su Bacono studijos vaizdu – jis taip gražiai atspindi menininko vidinę tikrovę:

53


Trys paskutinės fotoiliustracijos, susijusios su Rusija tiesiogiai. Oliverio Bullough’o knygos apžvalgai tiko kadras iš Andrejaus Zviagincevo filmo „Leviatanas“ (palikau ir anglišką subtitrą: „visa valdžia iš Dievo“). Straipsnio pabaigoje matote šiurpų Sibiro miestą Udačni iš paukščio, tiksliau, malūnsparnio skrydžio (fotografas Andrejus Rudakovas). 45 psl. puošia dainuojančių nuogalių paradas Maskvos Raudonojoje aikštėje, kurį užfiksavo žymus rusų fotografas Aleksandras Rodčenko. 27 psl. – balerina Ana Pavlova su gulbe. (Jei apie kitas iliustracijas nieko nesakau, vadinasi, aš esu jų autorė.) „Gyvųjų“ autorių kūryba šįkart ir vėl gausi: be manęs dar trys žmonės sutiko prisidėti prie zino. Poetė Aušra Kaziliūnaitė, kurią įsimylėjau praeitos Knygų mugės Vilniuje metu, atsiuntė savo eilėraštį apie kavą (na, išties jis ne apie kavą, bet perskaitę patys susidarysite įspūdį apie ką). Mano šališkumas turi priešistorę: Aušra pakvietė taurei vyno knygų prekystalių apsuptyje, o vėliau, kai klausiausi šiuolaikinių poetų poezijos kampelyje (toje pačioje mugėje), supratau, kad Aušra yra labiausiai nusiteikusi bendrauti su publika, kai kiti poetai skaitė sukandę dantis, o tai, pripažinkime, nelengva ne tik pačiam skaitovui, bet ir klausytojams. Jei kenčia autorius drauge su publika – kenčia ir pati poezija. Aušra poezijos nekankina! Kitas eilių autorius – aktorius, parfumeris, mano kurso draugas, žmogus, kurio varde telpa dviejų žymių poetų pavardės – Aistis Mickevičius – atsiliepė, kai jo paprašiau pasirausti savo archyvuose, o tai, kaip jis sakė, „sujudino griuvėsius“. Aisčio inkliuzijas skaičiau dar tuomet, kai jos buvo ką tik parašytos – fone bendrų išgyvenimų, studijuojant aktorystę Akademijoje – taigi man jos turi ne tik meninę, bet ir istorinę vertę. Trečioji autorė – debiutuojanti – klaipėdietė Snieguolė Kerpienė. Jos prisiminimai ir liudijimas apie jaunystę gyvenant sovietuose, apie žinojimą ir nežinojimą, apie jaunos veiklios moters brendimą ir sąmonėjimą mane sužavėjo savo sprogdinančia energija (iškupiūravau gal dešimt šauktukų, bet vis tiek nemažai liko) ir pojūčiu, kad buvo parašyta vienu mostu. Tikiuosi, kad ir perskaityta bus vienu prisėdimu. Snieguolės pasakojimui atitaria ir savaip, iš kitos pusės, kitos perspektyvos, kalba Australijoje gyvenęs žurnalistas Viktoras Baltutis. Jo atsiminimų knygos fotografijose nesunkiai gali atskirti lietuvius, kurie gyveno Australijoje, nuo lietuvių, kurie liko sovietuose: pirmieji fotografuojami šypsosi, o antrieji – ne, niekada. Įdomu pamatyti šalį, kurioje gimiau ir augau, svečio akimis ir dar tais ypatingais laikais, kai Lietuva ką tik atgavo nepriklausomybę. Tačiau žmonės iš esmės nepasikeitė. Ir nepasikeis. Tie žmonės, kurie gimė ir augo kitoje valstybėje, kitoje santvarkoje. Kai pirmą sykį skaičiau,


ne iškart supratau, kad Maskvos viešbučio darbuotoja, apgaule išviliojusi iš Baltučio dvigubą mokestį už kambarį, buvo ne rusė, o lietuvė. Sovietikė. Kanukė, pasakytų Gavelis. Požiūris į užsieniečių apgaudinėjimą ir skirtingus paslaugų tarifus vietiniams ir svečiams man taip pat žinomas iš vienintelės kelionės Rusijon maždaug dutūkstantaisiais. Kažin, ar šiais laikais ten kas pasikeitė? Nemanau. Kas būtų, jei būtume likę sovietuose? Juozas Girnius, mūsų egzodo filosofas egzistencialistas, rašęs apie lietuvių kultūros padėtį po Antrojo pasaulinio karo, leido sau įsivaizduoti praeities variantą, kuriame visi rašytojai ir poetai būtų buvę priversti likti sovietų okupuotoje Lietuvos teritorijoje. Taip matome skirtumą – tarp laisvės ir nelaisvės, tarp politinės cenzūros ir baisiausios rūšies cenzoriaus – vidinio. Poezijos bare šįkart ir Henriko Nagio trys eilėraščiai – meditacijos apie Žodį – kaip duoklė, nusilenkimas, padėka ir atsvara gan slogiai šio zino temai. Šįkart publikuojami du mano rašyti straipsniai: apie dviejų šalių vadovų biografijas, kurių autorės Masha Gessen ir Rūta Janutienė – apie skirtumus tarp vakarietiško ir sovietinio žurnalizmo. (Spėkit iš trijų kartų, kuri autorė priklauso kuriam.) Bullough’o knygos apie Rusiją apžvalgą jau minėjau, bet pridursiu štai ką: jos turinys daug turtingesnis, bet aš ištraukiau vien istorinę liniją tam, kad pačiai būtų patogu bet kada atsiversti ir prisiminti. Juk man tenka savarankiškai mokytis istorijos – esu iš tos kartos, kuri mokykloje išėjo pramaną, sovietų selektyviąją pasaulio istoriją. Verta šią Bullough’o knygą perskaityti tiems, kurie nori geriau suvokti ne tik Rusijos, bet ir Lietuvos, posovietinių žmonių būseną, pajusti skirtumą, didėjantį su kiekvienais metais, išgyventais ne Sovietų, o Europos sąjungoje. Jeigu šio zino numerio tekstai bent vienam iš jūsų sukels nerimasties ir minčių – nebūtinai labai rišlių, nebūtinai malonių – tai laikysiu savo sėkme. Kaip sakė rašytojas Marius Ivaškevičius: kol vyksta karas, negaliu rašyti meilės istorijų. Maždaug taip. Tie jo žodžiai dar labiau sukirbino mano sąžinę. Kaip ir Marius, jaučiu pareigą tarnauti tėvynei taip, kaip moku: žodžiais, kurie yra darbai. Kito zino numerio tema: feminizmas. Rašykit!

www.jovarotiltai.com


Apie Rusiją, kurią visgi suvoksi protu; viename tekste nesugyvenantys: Putinas ir Grybauskaitė, Gessen ir Janutienė; paskutinio žmogaus dvasinė mirtis ir neprisikėlimas; Baconas ir jo (ne)sėkmingi iškrypimai; Kaziliūnaitės eilėraštis ne apie kavą; žaismingos Aisčio (ir) Mickevičiaus inkliuzijos; sovietinės jaunystės aidai Klaipėdoje; Australijos lietuvio atlaidai Maskvoje; Girniaus hipotezė apie praeitį, kuri kitokia būti negalėjo, todėl ir nebuvo; Nagio poetinis žodis – nepaskutinis.

Jovarai 2016 ruduo #8  

Apie Rusiją, kurią visgi suvoksi protu; viename tekste nesugyvenantys: Putinas ir Grybauskaitė, Gessen ir Janutienė; paskutinio žmogaus dvas...

Advertisement