Page 1

Jovarai

literat큰rinis e-zinas 2015 vasara, #3

1


Walt Witman

Tau

Kas tu bebūtumei, aš bijau, kad tu vaikščioji dar sapnų takais, Aš bijau, kad tavo įsivaizduojamos realybės sutirps po tavo kojom bei rankom, Netgi dabar tavo veido bruožai, džiaugsmai, kalbėsena, namai, užsiėmimas, laikysena, kančios, kvailystės, drabužiai, prasikaltimai išsisklaido šalin nuo tavęs, Tavo tikroji siela ir kūnas prieš mane atsiskleidžia, Jie atsiplėšia nuo tavų reikalų, prekybos, krautuvės, darbo, fermos, rūbų, namų, pardavimo, pirkimo, gėrimo, valgymo, kentėjimo ir mirimo. Kas tu bebūtumei, dabar aš dedu ant tavęs savo ranką, kad tu būtumei mano daina, Aš šnabždu tau visai prie ausies, Aš mylėjau daugelį vyrų ir moterų, bet nemylėjau nieko labiau už tave. O, aš buvau nepaslankus, nebylus, Aš seniai turėjau rasti tavin tiesų kelią, Aš turėjau kalbėti tiktai apie tave, turėjau dainuoti tik apie tave. Aš viską paliksiu ir atėjęs tau himnus dainuosiu, Niekas tavęs nesuprato, bet aš suprantu, Niekas tau teisingas nebuvo, tu ir pats nebuvai sau teisingas, Niekas tinkamu tavęs nepalaikė, tik aš vienas trūkumų tavyje nerandu, Niekas tavęs nepriklausomu nepalaikė, tik aš esu tas, kuris niekados neleis, kad tu kam nors priklausytum, Tik aš esu tas, kurs neuždeda tau nei valdovo, nei šeimininko, nei dievo, tave palieku su tuo, kas tavyje pačiame giliai slypi. Dailininkai savo paveiksluose nupiešė grupių daugybę ir visur centrinę figūrą, Nuo centrinės figūros galvos sklinda auksinės spalvos aureolės šviesa, Bet aš piešiu miriadus galvų, tik nepiešiu jokios galvos be auksinės spalvos aureolės, Per mano ranką iš kiekvieno vyro ir moters galvos amžinai trykšta spindulingosios srovės, O, aš galėčiau dainuoti tokią didybę ir garbę apie tave! Tu pats nežinojai, kas tu esi, visą savo gyvenimą tu buvai lyg apsnūdęs pats savyje, Tavo akių vokus tarsi laikas buvo užmerkęs, Tai, ką padaręs buvai, tau virsta pasityčiojimais,

2


(Tavo taupumas, žinojimas, maldos – jeigu jie virto ne pasityčiojimais, tai kuo gi jie tada virto?) Pasityčiojimai yra juk ne tu pats, Po jais ir juose aš matau tave pasislėpusį, Aš regiu tave ir tenai, kur niekas tavęs neregėjo; Tyla, rašomasis stalas, įžūli mina, naktis, įprasta rutina – jei visa tai slepia tave nuo kitų, tai nepaslepia nuo manęs, Nuskustas veidas, klajojančios akys, nešvari veido spalva – gal sulaiko kitus, bet tai nesulaiko manęs, Ekstravagantiški drabužiai, iškrypusi išvaizda, girtuoklystė, godumas, pirmalaikė mirtis – visa tai nuošaliai aš palieku. Joks vyras ir moteris neturi tokių gabumų, kurie neslypi ir tavyje, Joks vyras ir moteris neturi tokios dorybės, kurios nebūtų ir tavyje, Nė drąsos, nė ištvermės nebūtų kituose ir taip pat tavyje, Nė malonumo, kuris lauktų kitų, o nelauktų tavęs. Kai dėl manęs, tai niekam aš nedarau išimties, – tau, kaip ir kitiems, vienodai esu rūpestingas. Aš nedainuoju šlovės dainų niekam, net dievui noriau, negu tau. Kas tu bebūtumei! Visokiu atveju reikalauk, kas tau priklauso! Tie Rytų ir Vakarų prašmatnumai yra nuobodūs, palyginus su tavimi, Tos neaprėpiamos pievos, tos begalinės upės, – tu esi neaprėpiamas, begalinis, kaip jos, Tie siautimai, audros, stichijos, gamtos siūbavimai, tos tariamos pražūties skausmai – tu, jis arba ji esate viso to valdovas ar valdovė. Valdovas ar valdovė pagal įgimtą teisę tvarkyti Gamtą, stichijas, skausmą, aistrą ir išsiskaidymą. Krinta pančiai nuo tavo kulkšnių, tu įgauni neprarandamą pajėgumą, Senas ar jaunas, vyras ar moteris, grubus, niekingas, atstumtas kitų, kas tu bebūtumei, prasiskini kelią Per gimimą, gyvenimą, mirtį, palaidojimą – ir menkieji yra aprūpinti, niekas nėra apribotas, Per pyktį, nepasisekimus, išdidumą, nuobodį ir nemokšumą skinasi tai, kas tu esi, savo kelią.

Vertė Antanas Miškinis. Iš poezijos rinktinės „Žolės lapai“, Valstybinė grožinės literatūros leidykla, Vilnius, 1959.

3


Dr. Kazys Grinius Kunigams netolerantūs indiferentai Sunku pranašauti, ypač savo tėvynėje, nes jau filosofo Spinozos nustatytieji kai kurie arkanai (lot. arcana) neleidžia bešališkai spręsti. Štai tų arkanų „simpatijos ir antipatijos“ temdina protavimą ir neleidžia grynai logiškai galvoti. Iš savo 80 metų gyvenimo galiu apžvelgti lietuvių tautos beveik viso šimtmečio buitį. Dėl katalikybės pažangos ar atžangos bei atsilikimo galiu pasakyti, kad katalikybė (kunigijos autoritetas, tikinčiųjų praktikuojančių katalikų skaičius) per 100 metų Lietuvoje yra sumenkusi: apie 1840–1880 m. kunigas buvo neginčijamas parapijos vadas, visi katalikais užrašytieji eidavo išpažinties, laikydavo ilgas gavėnias, kvartalines, adventines ir priešatlaidines vigilijas, atsidėję klausydavo mišių, pamokslų, mišparų, namie giedodavo graudžiuosius verksmus, rožančius, karunkas, šventindavo laukus; kunigų egzortai gelbėdavo nuo ligų, seklyčių sienos būdavo nukabinėtos šventųjų, Kristaus kančių paveikslais; žmonės tikėdavo įžadais, stebuklingomis vietomis, kunigų žodžiais; bažnyčios būdavo pilnos, moterys alpdavo nuo susikimšimo ir tvankaus oro. Dabar tų visų praktikų vargu pusė beliko. Juk ketveri Lietuvos Respublikos seimų rinkimai 1920–1927 m. rodyte rodo, kad katalikų partijų atstovų skaičius buvo smarkiai nukritęs, o kairiųjų (bedieviškųjų, kaip liaudininkų, L.S.D.P.) – pakilęs. Tiesa, katalikai paskutiniaisiais metais susigriebė, labai stengėsi savo pašlijusias pozicijas stiprinti. Teisybė ir tai, kad reformacijos laikais, XV, XVI, XVII a., Lietuvos katalikija buvo pergyvenusi baisią krizę, kai Žemaitijos vyskupijoje tebuvo pasilikusios apie 8 katalikų bažnyčios.* Jėzuitai tuomet sugebėjo perauklėti jaunąją bajorų kartą ir atsigriebti. Tais pačiais keliais einama mūsuose ir dabar. Reikalai dabar pasunkėjo, nes „bedievybė“ pereina į apačias, proletariatą, į valstiečius. Šių yra daug daugiau, negu Radvilų ir kitų didikų, nuklydusių nuo katalikybės. Kitos kultūringos valstybės taip pat eina nepalankiais katalikybei takais. Monarchijos gana sparčiai žlunga, įsivyrauja tolerantiškos demokratijos, prie kurių santvarkos vadų principais paremtai katalikybei sunku prisitaikyti. Politinės katalikų partijos atrodo silpstančios. Galinga, kitąkart Bismarką nugalėjusi Vokietijos Katalikų Centro partija buvo A. Hitlerio nustumta į šalį nuo valdymo. Prancūzijoje katalikai jau seniai neteko savo rolės politikoje, Italijoje – taip pat. Belgijoje eina karaliaus ir katalikybės politinės rolės persilaužimas. Ispanijos diktatorius Franko grimzta, o su juo nyksta ir katalikų persvara. Nuo Leono XIII katalikybė labiau pritaikoma prie demokratijos. Beveik 2000 metų turinčiam bažnyčios organizmui sunku persiorientuoti iš simbiozės su autokratija ir aristokratais į demokratiją. Tai rodo, kad ir anachroniškas Kristaus paskelbimas Karaliumi, šito vardo suteikimas tada, kai jo svarba krinta visame pasaulyje. Taip pat be reikalo Lenkijos kunigija pavadino Vilniaus Aušros vartų

4


Panelę Mariją lenkų karaliene. Bet čia dar galimas pasiteisinimas: norima tuo pririšti Vilnių prie Lenkijos. O Lenkijai katalikybė yra daug daugiau nusipelniusi negu Lietuvai. Vargas su mūsų katalikais ir su jų siaura pasaulėžiūra: arba atlik visas pareigas, tikėk visomis dogmomis, visu senuoju ir naujuoju Šventraščiu be kokių nors abejojimų ir kritikavimų, arba atsitrauk, išsiskirk iš katalikų bažnyčios, arba bažnyčia tave išmes. Be to dar, vargas ir tas, kad kunigija, norėdama panaudoti valstybę bažnyčios reikalams ir priversti gyventojus laikytis katalikybės, labai veržiasi į valdžią. Tai yra ne tik tikybinė, bet ir politinė organizacija. Kur yra daugiau katalikų, ten šioje gadynėje visuomenės suskilimas neišvengiamas, o vieningumas vis sunkiau pasiekiamas. Katalikų bažnyčia yra pasidariusi ir ekonominė organizacija. Bažnyčios turtai yra jos galybės pagrindas, bet kartu ir pavojus, nes istorija rodo, kad praturtėjusi bažnyčia susilaukia iš valstybės pusės jos turtų sekuliarizacijos. Ir Sovietų Sąjungos propaganda 1917–1947 m. yra šauniai pasinaudojusi faktu, kad pravoslavų ir kitų konfesijų bažnyčios per 1000 metų sukrovė didelių turtų. Gal šis faktas daugiausia padėjo negirdėtai Sovietų ekspansijai. Lietuvos katalikų bažnyčios turtai 1842 m. ir vėliau atiteko maskoliams. Kažin kas būtų išėję, jei kunigai būtų sutikę su Lietuvių Demokratų Partijos programa. Juk tada gal tarp varpininkų ir kunigijos būtų galėjusi susidaryti pakenčiama vienybė. Tokia simbiozę juk varpininkai 1888–1894 m. turėjo. Demokratų reikalavimai: Lietuvos politinė autonomija, siekiant visiškos nepriklausomybės, žemės reformos ir sąžinės laisvės, be to, tautinės dvasios ugdymas. Bet manau, kad ta vienybė neilgai būtų tvėrusi. Mes, demokratai, buvome nepraktikuoją katalikai, o katalikų dvasiškija reikalaute reikalauja atlikti tikybines apeigas pagal Romos tradicijas. Be to, ir laikas nedirbo tokios vienybės naudai, nes plito socializmas, racionalizmas ir radikalizmas bei tikybinis abejingumas. Būtų pelnę iš to katalikai, nes demokratai būtų likę beveidžiai. Būdami prie katalikų, nebūtų jie turėję savo atskiros programos, būtų negalėję reikalauti nei civilinės metrikacijos, nei bažnyčios atskyrimo nuo valstybės. Būtų pasdaręs tautininkų ir kunigų tolerantų sugyvenimas, kaip A. Smetonos – Tumo – Mirono simbiozė. Bet ir vienoje ir kitoje pusėje būtų atsiradę kraštutinių grupių ir skilimų. Katra kombinacija būtų išėjusi į didesnę lietuvių tautos naudą, negalima pasakyti. Seinų „Šaltiniui“ 1906 m. besirengiant užgimti, aš buvau gavęs iš to savaitraščio pirmutinio redaktoriaus kun. Kaz. Prapuolenio kvietimą bendradarbiauti. Tai buvo iš katalikų pusės lyg naujas „kibinimas“. Tada aš tik ką buvau sudaręs Lietuvių Demokratų Partijos programos projektą, kuris jau neleido man glaustis prie katalikų. Nuo ano laiko praėjo 40 metų. Daugelis lietuvių atšalo nuo katalikų tikybos; prie jos pasilikusių daugumas pasidarė netolerantūs fanatikai, atsiskyrę nuo kitos tautos dalies. Kunigų autoriteto žmonėse nė pusės neliko, kaimiečių jaunimo nemaža dalis naudojosi bažnyčiomis tik kaip pasižmonėjimo vietomis, pavainikių vaikų atsirado daug daugiau negu prieš 40 metų. Mano trimis metais už mane

5


vyresnis gimnazijos bendramokslis (aš buvau I, o jis IV klasėje) Sasnavos klebonas kun. Stanislovas Čėsna, kilęs iš šimtamargio ūkininko šeimos, Meškučių kaimo, 4 km į vakarus nuo Marijampolės, uolus, bet kultūringas katalikas, kaip man teko nugirsti 1944 m., esąs išsitaręs maždaug šitaip: „Mes, kunigai, jau 40 metų kovojame su tokiais lietuviais inteligentais, kaip Dr. K. Grinius, bet pasidairykime, kad per tą laikotarpį įvyko; trumpai tariant, labai daug lietuvių valstiečių pasidarė tokie, kaip Dr. K. Grinius – katalikiškų apeigų ir priedermių nepraktikuoja, tikybos reikalais pasidarė indiferentais, bet stačiai su tikyba nekovoja“. Rodos, tokia kun. Čėsnos nuomonė buvo atpasakota kun. Anskaičio, gyv. Selemos Būdos kaime, už 2 sodybų nuo Dr. K. Griniaus tėviškės. Katalikų kunigija žada dar atsigriebti, formuoja savo inteligentus, kiek galėdama palaiko saviškius katalikus, stengiasi valstybės vairą ir ypač švietimą (stipendijos, gimnazijos, teologijos-filosofijos fakultetas, tikybos dėstymas, spauda, studentų organizacijos, eucharistininkai ir kt.) paimti į savo rankas ir net jėga priversti gyventojus laikytis katalikiškųjų praktikų. 1922–1926 m. katalikai Lietuvoje turėjo savo rankose valstybės valdymą, ir mes esame patyrę, kokie netolerantūs katalikų valdovai. Atsimenu bene 1922 m. Devintinių eiseną Kaune: gatvėmis traukia minios žmonių, rankose degančiomis žvakėmis nešini. Ogi žiūriu – naujai atsivertęs Kauno universiteto rektorius prof. Jonas Šimkus (chemikas ir ekonomistas) su vaškine žvake rankoje žingsniuoja gatve Devintinių eisenoje. Žinodamas jį buvus indiferentą tikybos reikalams, susitikęs paskiau klausiu apie jo dalyvavimą anose iškilmėse. „Nieko nepadarysi“, sako jo magnificencija rektorius, „kieno suole sėdi, to ir giesmę giedi. O gavęs įsakymą, ir akušeriu pasidarysi, kaip rašo buv. Vilniaus cenzoriaus Kukolkino žodžiais garsusis rusų satyrikas M. E. Saltykovas-Ščedrinas“. Taip buvo katalikinės Švietimo Ministerijos įsakyta. „Rektorius turįs duoti gerą pavyzdį studentams“, teisinosi vargšas „bedievis“ rektorius. Kitas katalikiško valdymo pavyzdys – tai 1941–42 m. m. Kai bolševikai, vokiečių armijos vejami, pasitraukė iš Lietuvos, tai katalikai ėmė valyti tėvynę nuo nekatalikiškų elementų, ir tuojau sukatalikino universitetus, kooperatyvų ir kitas įstaigas, kur tikrai galėjo. Jie nelabai tepaisė, ar asmuo moka duodamą jam darbą ar ne, ar buvęs toje vietoje „bedievis“ tinkamas jai buvo, ar ne, į profesorius prikišo net nemokšų, bet katalikų. Tai žydiški metodai: nors tik trąša, bet sava. Katalikiškas valdymas yra valdymas, varžąs valdžios darbų kritiką, spaudos, žodžio ir kitas asmens laisves. Katalikai remiasi neliečiamais autoritetais ir tekstais, drausdami kalbėti apie daugelį dalykų kitaip, negu jų autoritetai tvirtina. Valdovai katalikai naudojasi dviem policijom – viešąja ir tikybine. Nuo kataliko žandaro, prokuroro nepasislėpsi. Jei policijos agentas tavęs nesuseks, tai suseks davatka ir kam reikia praneš, kad esi nusikaltęs bažnyčios reikalavimams. * Kai kurie rašytojai sako, kad katalikų bažnyčių Žemaitijoje anuomet buvę likę daugiau kaip aštuonios. Bet tas teigimas katalikijos krizės nedaug tesumažina. Rodos vysk. Valančius baisiai sumažėjusį katalikų bažnyčių skaičių mini savo „Žemaičių Vyskupystėje“.

Dr. Kazys Grinius „Atsiminimai ir mintys“, 135-140 pp. Išleido Dr. Kazio Griniaus komitetas, Chicago, 1962.

6


Maironis Nuolat verkšlenantiems politikams Tuščių skundų, įgrįsusių dejonių Gana! Per daug, nenuoramos rėksniai! Gana verkšlent jums, milžinai svajonių, Išlepinti ir sotūs tinginiai! Ne jums jaunos tėvynės saulė teka: Pro akinius joj viskas jums juodai! Ne meilė jums į rūsčią širdį šneka, Tiktai garbės užgautos apmaudai. Jums viskas griūt, subirti viskas žada: Jau parausti net patys pamatai!.. Belieka jūsų mylistą, kaip vadą, Pagalbon melst: išgelbėk tu tiktai! Juk buvo laikas, kad prie kito vairo Stovėjote, išminčiai! Kuo tada Nustebinot? Ne veltui nesidairo Į jūs dabar su ilgesiu tauta. Dabar šalis, nuo jūsų nusikreipus, Beeina savo išminties keliu, O jūsų priešai užkampiais bešaipos, Kad tapote verkšlentoju gailiu. Ne kritikų, kur šmeižia, viską peikia, Ne pranašų bedugnės ateities, -Mums reikia tų, kur susikaupę veikia! Daugiau darbų! Daugiau jaunos vilties! 1926.I Iš rinkinio „Pavasario balsai“, 1947 – 400-aisiais lietuviškos knygos jubiliejiniais metais – Bavarija, Würzburgas.

7


Jonathanas Franzenas D. F. Wallace’o elegija Šios mintys buvo išsakytos minėjime, skirtame Davidui Fosteriui Wallace’ui, 2008-ųjų spalio 23 d., Niujorke. Kaip ir daugelis rašytojų, bet netgi labiau, negu dauguma jų, Dave’as mėgo valdyti situaciją. Jį lengvai sujaukdavo chaotiškos socialinės aplinkybės. Be Karenos esu matęs jį vakarėlyje tik du kartus. Į vieną pobūvį, kurį surengė Adamas Begley, turėjau atitempti beveik jėga, bet vos tik įėjome pro duris ir sekundei paleidau jį iš akių, apsisuko ant kulno ir grįžo į mano butą kramtyti tabako ir skaityti knygos. Kitame vakarėlyje neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik likti, nes tai buvo „Infinite Jest“ (D. F. Wallace’o romanas „Begalinis pokštas“ – S. B.) pristatymo šventė. Jis išgyveno tai, kartodamas ačiū, vėl ir vėl kartodamas su skausmingai perdėtu oficialumu. Nepaprastu koledžo dėstytoju Dave’as galėjo būti dėl vieno dalyko – darbovietės metodiškumo. Tuose rėmuose jis galėjo saugiai naudotis savo milžiniška ir tikra gerumo, išminties, patirties sankaupa. Interviu struktūra taip pat buvo saugi. Kai interviu objektu buvo pats Dave’as, jis galėjo atsipalaiduoti ir užsiimti klausinėtoju. Kai pats būdavo žurnalisto vietoje, dirbdavo geriausiai tuomet, kai galėdavo rasti techninį aptarnautoją – Johną McCainą lydėjusį operatorių, radio šou studijos operatorių – kuris apsidžiaugdavo sutikęs žmogų, nuoširdžiai susidomėjusį jo darbo paslaptimis. Dave’as mėgo smulkmenas vardan smulkmenų, bet smulkmenos buvo ir jo širdyje susikaupusios meilės išdava: būdas prisiliesti kito gyvo žmogaus gan saugioje zonoje. O tai buvo daugmaž toks literatūros apibrėžimas, dėl kurio sutarėme savo pašnekesių ir susirašinėjimų metu 1990–ųjų pradžioje. Pamėgau Dave’ą nuo pirmojo iš jo gauto laiško, bet per du pirmuosius bandymus susitikti gyvai, dar būnant Kembridže, jis tiesiog nepasirodė. Net jau ėmus matytis, mūsų pasimatymai dažnai buvo įtempti ir skuboti – visai ne tokie intymūs, kaip keitimasis laiškais. Pamėgęs bičiulį iš pirmojo žvilgsnio, vis stengiausi įrodyti esąs gan linksmas ir gan protingas, bet jis turėjo įprotį spoksoti į tašką esantį kažkur už kelių mylių, ir tai vertė jaustis taip, tarsi mano pastangos būtų bergždžios. Nedaug dalykų gyvenime man yra suteikę didesnį pasiekimo jausmą, nei Dave’o prajuokinimas. Bet ta „neutrali vidurinė zona, kurioje galima giliai prisiliesti kito gyvo žmogaus“: tai, kaip nusprendėme, buvo literatūros prasmė. Sutarėme sutarti dėl apibrėžimo: „būdas ištrūkti iš vienatvės“. Ir niekur kitur, kaip tik rašytinėje kalboje, Dave’as galėjo

8


pilnai ir puikiai valdyti situaciją. Rašytojų amžininkų tarpe jo retorinis virtuoziškumas buvo pats stipriausias ir paveikiausias, ir išradingiausias. Nuo ilgesnių nei 70 ar 100 ar 140 žodžių sakinių gelmės iki trijų puslapių ilgio pastraipos makabriško humoro ar įstabių sąžinės išnarstymų, kuriuose galėjai užuosti ozoną iš traškios sakinių struktūros precizikos, pastangos nesijautimo ir tobulai muzikalių perėjimų dešimtyje skirtingų lygmenų – aukštai, žemai, viduriukas, techninis, hipsteriškas, moksliukas, filosofiškas, tarmiškas, vodeviliškas, didaktiškas, kietas, nelaimingai įsimylėjęs, lyriškas. Tie jo sakiniai ir tie puslapiai, parašyti tuomet, kai galėdavo kurti, buvo taip pat tikri ir saugiai patikimi, kaip ir visi kiti parašytieji per tuos dvidešimt metų, kai jį pažinojau. Tad galėčiau pasakoti istorijas apie sykį nutikusį trumpą nevėkšlišką mudviejų pasivažinėjimą arba galėčiau pasakoti apie žiemiškai gaivų kramtomojo tabako kvapą, likdavusį po jo apsilankymų mano mažame bute, arba galėčiau pasakoti apie nemokšiškas mūsų šachmatų partijas ir netgi dar labiau nemokšišką tenisą, kurį kartais žaidėme, – raminanti žaidimų struktūra versus keistas gilus broliškas varžymasis, verdantis po paviršiumi, – bet pagrindinis dalykas išties buvo rašymas. Labiausiai įtemptas bendravimas per tą laiką, kai pažinojau Dave’ą, tarp mudviejų vyko, kai jis sėdėjo mano krėsle vienas ir naktis po nakties, dešimt parų skaitė „Infinite Jest“ rankraštį. Tai knyga, kurioje jis pirmąkart save ir pasaulį priešpastatė taip, kaip norėjo. Mikroskopiniu lygmeniu: Dave’as Wallace’as buvo aistringiausias ir preciziškiausias prozos ženklintojas, kokį tik žemė yra nešiojusi. Globaliu lygmeniu: jis parašė tūkstančio puslapių apimties aukščiausios rūšies pokštą, kurio humoro pobūdis ir kokybė nesusvyravo, tačiau pokštas virto vis mažiau ir mažiau juokingu, skyrius po skyriaus, kol, artėjant prie galo, jutai, jog knygos pavadinimas galėjo būti ir „Begalinis liūdesys“. Dave’as sukalė taip, kaip dar niekas nesugebėjo. O dabar šitas simpatiškas, protingas, linksmas, jautrus žmogus iš vidurio Vakarų, kurio žmona nuostabi ir vietinis rėmėjų tinklas puikus, ir karjera sėkminga, ir puikus darbas puikioje mokymo įstaigoje su puikiais studentais, šitas žmogus atėmė sau gyvybę, o mes, likusieji, klausiame (cituojant „Infinite Jest“): „Tai jo, seni, kokios tavo problemos?“ Koks nors geras, paprastas, modernus pasakojimas galėtų prasidėti taip: „Miela, talentinga asmenybė tapo baisaus cheminio smegenų disbalanso auka. Štai Dave’o asmenybė, štai liga, o štai liga nužudė žmogų lygiai taip žiauriai, kaip būtų nužudęs vėžys.“ Ši versija tuo pat metu tarsi ir teisinga, bet ir visiškai neadekvati. Jei jus patenkina tokia versija, jums nereikia Dave’o parašytų istorijų – konkrečiai nereikia tų visų skaitlingų istorijų, kuriose dualumas, atskirumas, asmenybė ir liga yra problematizuota arba iš to atvirai išsityčiota. Vienas akivaizdus paradoksas, žinoma, tas, jog pats Dave’as galiausiai tapo tam tikra prasme patenkintas tokia paprasta versija ir prarado ryšį su kitomis, daug įdomesnėmis, istorijomis, paties parašytomis praeityje ir parašysimomis ateityje. Savižudiškumas nugalėjo ir pavertė nereikšminga visa, kas gyvųjų pasaulyje.

9


Bet tai nereiškia, kad neliko reikšmingų istorijų, kurias galėtume pasakoti. Galėčiau pateikti dešimt įvairių versijų apie tai, kaip jis nusigyveno iki rugsėjo 12–osios vakaro, kai kurios labai juodos, kai kurios man sukelia baisų pyktį, bet dauguma jų surištos su Dave’o, suaugusio žmogaus, prisitaikymais, atsiradusiais kaip atsakas paauglystėje vos ne įvykusiai savižudybei. Tačiau yra viena konkreti, ne tokia jau ir juoda, istorija, kurią žinau esant teisingą ir kuria noriu dabar pasidalinti, kadangi esu patyręs tokią didelę laimę ir garbę, ir be galo įdomų iššūkį būti Dave’o draugu. Žmonėms, mėgstantiems valdyti situaciją, sunku ištverti artumą. Intymumas esti archaiškas ir abipusis, ir pagal apibrėžimą nederantis su kontrole. Sieki kontroliuoti dalykus, nes bijai, bet maždaug prieš penkerius metus, labai pastebimai, Dave’as nustojo taip smarkiai bijoti. Tai atsitiko dalinai todėl, kad įsikūrė geroje, stabilioje situacijoje – Pomonos koledže. Kita tikrai didelė priežastis buvo ta, kad pagaliau rado moterį, kuri jam tiko, ir pirmą kartą atsivėrė galimybė patirti pilnakraujiškesnį ir laisviau tvarkomą gyvenimą. Pastebėjau, jog kalbantis telefonu jis pradėjo sakyti man komplimentus, ir staiga pajutau, jog savo ruožtu neprivalau sunkiai stengtis, norėdamas prajuokinti, neprivalau įrodinėti esąs protingas. Drauge su Karena sugebėjom ištempti jį savaitei Italijon, ir vietoj to, kad leistų dienas viešbučio kambaryje žiūrėdamas televizorių, kaip būtų atsitikę prieš keletą metų, jis pietavo terasoje ir valgė aštuonkojį, o vakarais nuslinkdavo drauge su mumis į pobūvius, ir iš tiesų mėgavosi kasdienišku bendravimu su kitais rašytojais. Jis nustebino visus, bet save turbūt iš visų labiausiai. Tai buvo tikrai smagus dalykas, kurį jis mielai pakartotų.* Maždaug po metų jis nusprendė liautis vartojęs vaistus, teikusius gyvenimo stabilumą daugiau, nei dvidešimt metų. Vėlgi, yra daug skirtingų versijų apie tai, kodėl tiksliai jis nusprendė tai padaryti. Bet viena priežastis, kurią pokalbyje apie tai jis man paaiškino, buvo noras duoti šansą normalesniam gyvenimo būdui, kur būtų mažiau beprotiškos kontrolės ir daugiau paprasto malonumo. Šis sprendimas gimė iš meilės Karinai, iš noro atverti kelią naujam ir brandesniam rašymui bei iš to, kad gavo progą žvilgtelėti į kitokio pobūdžio ateitį. Buvo nepaprastai baisu ir drąsu tai bandyti, nes Dave’as buvo kupinas ne tik meilės, bet ir baimės – pernelyg atviras jam buvo kelias į tas begalinio liūdesio gelmes. Tie vieneri metai buvo emocinės sūpuoklės, o birželį jį ištiko krizė, paskui – labai sunki vasara. Kai susitikome liepą, jis buvo sulysęs vėl lygiai kaip paauglys per savo pirmąją sunkią krizę. Vienu iš paskutiniųjų kartų, kai telefonu kalbėjomės po to, rugpjūtį, jis prašė papasakoti apie tai, kaip viskas galėtų pagerėti. Pakartojau jam daug ką iš to, ką pats buvo minėjęs praeitų metų pokalbiuose. Pasakiau, kad jis yra baisioje ir pavojingoje vietoje, nes bando tikrai pasikeisti, kaip žmogus ir kaip rašytojas. Pasakiau, kad po to, kai paskutinįkart buvo atsidūręs ant mirties slenksčio, jis išsikapstė ir nepaprastai greit sukūrė knygą, kuri šviesmečiais lenkė tai, ką buvo

10


parašęs prieš lūžį. Pasakiau, kad jis yra užsispyręs kontrolės beprotis ir visažinis – „Tu pats irgi toks!“ – atšovė jis man – ir pasakiau, kad tokie žmonės, kaip mes, taip smarkiai bijo paleisti vadžias, jog kartais vienintelis būdas priversti save atsiverti ir pasikeisti yra ėjimas skausmo ir savidestrukcijos prieigų link. Pasakiau, kad jis nusprendė atsisakyti vaistų todėl, kad norėjo augti ir gyventi geriau. Pasakiau, jog manau, kad geriausi jo kūriniai laukia ateityje. O jis atsakė: „Man patinka šita poringė. Ar galėtum skambinti kas keturias penkias dienas ir vėl ką nors tokio pasekti?“ Deja, turėjau tik dar vieną progą pasekti poringę, o paskui jis nebegirdėjo. Jis kentė siaubingą, minutė minutėn besitęsiantį, nerimą ir skausmą. Kitus kartus po to bandžiau susisiekti, bet jis nekėlė ragelio ir neatsakinėjo į žinutes. Nusileido į begalinio liūdesio šulinį, nepasiekiamas, už pasakojimo ribų, ir jam nepavyko išlipti. Bet jo tyrumas buvo nuostabus, ilgesingas, ir jis stengėsi.

* Aliuzija į D. F. Wallace’o esė apie kelionę kruiziniu laivu: „A Supposedly Fun Thing I’ll Never Do Again“ – S. B. Vertė Sandra Bernotaitė

11


David Foster Wallace Pagalvok Liemenėlė susegama priekyje. Į kaktą jam žiebia aiškiai. Mintis – atsiklaupti. Bet žinia, ką ji pagalvotų, jei atsiklaups. Raukšles kaktoje išsklaidė savotiškas nušvitimas. Krūtys jau tapo laisvos. Jis įsivaizduoja žmoną ir sūnų. Krūtys dabar nesuvaržytos. Lovos užtiesalo pakraščiai, tiulis lyg balerinos pasijonis. Juk tai žmonos studijų laikų kambario draugės jaunesnioji sesuo. Visi kiti išvažiavę prekybos centran, kas apsipirkti, kas pažiūrėti filmo prekybcentrio multiplekse. Krūtinga sesutė šalia lovos, skvarbiu žvilgsniu ir švelnia šypsena, švelnia ir mįslinga, kaip iš žurnalų. Mato jo nuraudimą, mato kaktą išlygintą nušvitimo: štai kodėl ji atsikalbėjo nuo prekybos centro, štai, ką reiškia tos pastabos, žvilgsniai, išdidėję momentai viso savaitgalio bėgyje, jo palaikyti tuštybe, vaizduotės žaismu. Per televizorių šitokius dalykus matom kasdien dešimtimis kartų, bet vaizduojamės, kad mes patys, mūsų fantazijos – beprotybė. Kitas vyriškis galbūt sakytų tematęs jos ranką, siekusią liemenėlės ir išlaisvinusią krūtis. Kojos kiek suvirpėtų nuo jos užklausimo: ką manai? Jos veido išraiška iš „Victoria’s Secret“ katalogo, 18 puslapio. Štai, jis galvoja, tokia moteris, kuri paprašyta liktų nenusiavusi aukštakulnių. Net jei iki šiol niekada nelikdavo nenusiavusi aukštakulnių, tik pasiųstų jam visažinę, mįslingą šypseną iš 18 puslapio. Kai ji pasisuka uždaryti durų, švysteli šonas, krūtis yra pusrutulis – apačioje, tramplino išlinkis – viršuje. Tingus posūkis ir durų stumtelėjimas kupinas tam tikros reikšmės; jis suvokia, kad čia atkartojamas kadras iš mėgiamo filmo. Vaizduotės ekranas: žmonos ranka ant sūnelio petuko, guli beveik tėviškai. Jis ne tai kad pats nusprendžia klauptis – tiesiog pajunta svorį, lenkiantį per kelius. Tokia poza galėtų sukelti mintį, jog norima jai nutraukti kelnaites. Jo veidas atsiduria tų kelnaičių aukšty, kai ji prieina. Keliais jis jaučia kelnių medžiagos raštą, kilimo dangą po savimi. Jos veido išraiška yra mišinys gundytojos ir susijaudinusios su posluoksniu nežymaus pasitenkinimo, kuris turėtų išduoti rafinuotumą ir seniai prarastas iliuzijas. Tai tokia veido išraiška, kuri nuotraukoje atrodo stulbinančiai, tačiau tikrovėje, jei per ilgai išlaikoma, tampa nejauki. Kai jis suglaudžia delnus priešais krūtinę, tampa akivaizdu, jog atsiklaupė melstis. Dabar nebekyla abejonių dėl to, ką daro. Skaisčiai išraudęs. Krūtys nustoja virpėti ir siūbuoti, kai ji sustoja. Dabar moteris toje pačioje lovos pusėje, bet dar ne priešais. Jo žiūrėjimas į lubas atrodo nuolankiai maldaujantis. Lūpos – be garso judančios. Ji sutrikusi stovi. Nuogumo pojūtis virsta jai kitos rūšies pojūčiu. Nebežino, kaip stovėti ar žiūrėti, kai jis taip įtemptai spokso aukštyn. Akių neužmerkęs. Jos sesuo su vyru ir vaikais bei

12


šito vyriškio žmona su sūneliu savo mini autobusiuku Voyager išvažiavo prekybos centran. Sunėrusi ant krūtinės rankas, ji užmeta akį į tai, kas už nugaros: durys, jos palaidinė ir liemenėlė, senoviškas šito vyriškio žmonos tualetinis stalas, šlakuotas nuo saulės, įspingusios pro lapiją už lango. Galėtų pabandyti bent vienai sekundei įsivaizduoti, kas dedasi jo galvoje. Vonios svarstyklės dirsčioja iš palovio, po skaidriu lovos apkloto pasijoniu. Bent akimirkai atsistoti šito žmogaus vietoje. Klausimas, jos užduotas, priverčia jį susigūžti, suraukti kaktą. Sukryžiavusi rankas ant krūtinės. Klausimas iš dviejų žodžių. – Tu ne taip supratai, – atsako jis. Bet akys neapleidžia taško kažkur tarp lubų ir veido. Dabar ji galvoja tik apie tai, kaip stovi ir kaip kvailai šitai atrodytų, žiūrint pro langą. Ne erotinis šiurpas sukietino spenelius. Kaktoje įsirėžia linija, reiškianti sutrikimą. – Nepagalvok, bijau ne dėl to, – taria jis. O kas, jeigu ji prisijungtų, jei atsiklauptų prie jo, ant grindų, va šitaip, priglustų pamaldžiai: štai šitaip.

Vertė S. Bernotaitė. „Think“, iš rinkinio „Brief Interviews with Hideous Men“, Londonas, Abacus 1999.

13


Ischokas Meras

Dingęs be žinios

apsakymas Neverkiu aš. Ir nepravirkau, nė nesurikau, kai tyliai sušnypštė greta namų stabdomo automobilio ratai. Jau seniai laukiau šito nepažįstamo, niekada nematyto automobilio ir tų žmonių, kurie juo atvyko, tų žmonių, kurie išlipę vėl apsidairė ir persimetė tarpusavy keliais negirdimais žodžiais, dar kartą norėdami įsitikinti – ar čia ta gatvė, ar čia tas namas, ar čia tas įėjimas ir tie laiptai, kur gyvenu aš. Jau ugnis nutraukta, jau tyli frontuose, mūšiai nebevyksta, tylu jau buvo vakar vakare, naktį, iš ryto ir visą dieną iki šiol, jau galėjau apgaudinėti save, sakydama – gyvas, gyvas, gyvas! sakydama – sugrįš, sugrįš, sugrįš! sakydama – nežuvo, nesužeistas, nesužalotas! Juk šviesa jau sužibo tūkstančiuose langų, užsidegė gatvių žibintai, ir kaltomis šypsenomis veiduose sušvito viltis – žuvo, sužeistas, sužalotas anas, – nepažįstamas, nematytas – kitas, bet ne mano. Ne, pats laikas buvo laukti dabar, neapgaudinėjant savęs, sėdėti tyliai ir laukti valandą po valandos, ir kuo sunkiau taip laukti, kuo daugiau laiko praeina, tuo geriau. Dar minutė, dar viena. Gal atsitolins, gal pro šalį praeis lemtis. Negera, kai karo metu sustoja prie tavo namų svetimas automobilis. Geriau atsiųstų laišką, atvirutę kokią, popiergalį su ta žinia. Taip nenoriu susitikti akis į akį su tais nepažįstamais žmonėmis, kurie ką tik prie namo privažiavo, taip nesinori, nors verk. Bet neverkiu aš. Laukiu. Jie dar nedrąsiai trypčioja apačioj, bet jau įsitikino, jau įsitikino, jau žino, kad čia ta gatvė, čia tas namas, čia tie laiptai. Čia, čia, čia – lėtai ir tyliai šlepsi žingsniai vis aukščiau ir aukščiau, vis labiau girdimi. Tuoj stabtels prie durų, dar kiek lukters ir paskambins. Įeis galvas nuleidę ir pasakys. Ir nieko daugiau. Ir tik kitą kartą, daug vėliau, ateis kiti ir perduos kažką – kokią rūbo skiautę ar šukas ar laikroduką ar nuotrauką ar užrašų knygutę ar skutimosi mašinėlę ar popierį kokį ar dantų šepetuką ar nosinaitę ar atsarginę porą kojinių ar gal metalinę grandinėlę, baltą metalinę grandinėlę su kareivio numeriu arba nieko, nieko. Viešpatie, juk įeis jie tuoj, galvas nuleidę, bet nėra gerų žodžių, – ne. Jie bijosi akis pakelti, jausdamiesi kalti ir džiaugdamiesi, kad ne jų, o – mano. O jeigu ir jiems jau pranešė – jausdamiesi dvigubai kalti, kad – mano ir jų. Nors kažin ką, nors galą pasidaryk, taip baisiai nenoriu susitikti su tais žmonėmis, kurie ką tik prie namo privažiavo, kurie pasitikrino, ar čia, kurie laiptais lipa vis arčiau ir arčiau – čia, čia. Neverkiu aš, nors geriau būtų laiškas, atvirutė ar koks popieris su ta žinia, neverkiu, nes seniai laukiau, nes žinojau, kad taip bus, nes jeigu taip būna, tai kodėl būtinai – ne man? Neverkiu, bet nekylu iš vietos, dar minutė, kita, užsimerkiu, alsuoju tyliai, į gilią kėdę įsmukusi, kojas ištiesusi, rankas išskleidusi. Taip gulėčiau ir gulėčiau ir nesikelčiau užsimiršusi, kad taip visai užsimiršus, kad taip ir baigtųsi

14


viskas, aptemtų ir dingtų, ir nebebūtum daugiau ir nebežinotum nieko, ir nereikėtų atsikelti ir atidaryti duris ir įleisti juos, tuos žmones, kad taip užsibaigtų viskas staiga, iš karto, nuo kėdės tos nepakilus, kaip gera būtų. Bet mintys grįžta, sugrįžta prie to paties, ir vėl iš naujo, nors užsimerkusi, nors beveik nealsuoju. Seniai laukiu ir žinau, ir beveik sulaukiau, jau žingsniai prie pat durų, tuoj kažkieno ranka paskambins, bet vistiek nesuprantu ir suprasti negaliu, niekaip negaliu įsivaizduoti, kaip tai – buvo, tiek metų, dvidešimt su viršum metų buvo čia, greta, šalia, buvo – ir staiga nebėra ir nebus, lyg niekada nebuvęs, bet juk buvo, buvo, aš žinau. Sėdžiu taip, su kėde suaugusi, nekrusteldama, dar minutė, dar kita – nejaugi bėgsi mirties pasitikti, tos mirties, kai miršti ir dar lieki gyventi – ir visai negalvoju apie tai, kiek iškentėjau, jam gimstant. Gimsta žmogus skausmuose, bet prasideda – palaimoje. Jis minta tavim, bet juk jis – tavo kūnas. Jis drasko tau širdį, bet jis – vienintelis tikras tavo džiaugsmas, bet jis prasidėjo ir jis yra ir jis... Jau žingsniai prie pat durų, čia pat, ir tyla aplinkui, baisi tyla, jokio garso, tik žingsniai. Ir paspaudžiu aš radijo mygtuką, ir įsiveržia keista melodija, seniai seniai begirdėta, ir jinai užgožia viską, ir nebėra tylos, nebėra žingsnių. Gal jie prie kitų, prie gretimų durų sustojo? Juk ten irgi jų laukia. O gal pasigirdo? Gal visai jų nėra? Nieko nebėra – nei tylos, nei žingsnių, tik ta melodija, sena melodija, ir aš pakylu, ir kojos pačios slysta pagal tos melodijos taktą, ir rankos paklūsta tai melodijai, ir kūnas linkteli, išsitiesia ir kiton pusėn pakrypsta, ir plaukiu aš per kambarį, negirdėdama nieko, tik muziką, ir jaučiu tik kilimo vilną ir slidžias vėsias plyteles basomis kojomis, taip kaip jaučiau kažkada, seniai, kai supratau, kad nebe mergaitė esu, kai supratau, kad mylima esu, kai širdimi ir kūnu pajutau, kad jo tėvas myli mane, ta pati melodija supo mane tada. O gal, iš tiesų, tai ta pati diena, buvusi seniai, prieš dvidešimt su viršum metų? Gal nieko dar nebuvo, gal tai ta pati diena, ir viskas, kas buvo – visai nebuvo, tik ilgas sapnas prisisapnavo, geras ar blogas sapnas, juk vėl ta pati muzika, ir aš šoku basa, kaip tada, gal nieko nebuvo? Gal dar nebuvo jo tėvo, gal tik bus. Ir toks pat automobilis su tokiais pat žmonėmis, kaip dabar, gal neatvyko visai nė aną sykį, prieš šešerius metus, kai be žinios dingo jo tėvas, mano vaiko tėvas. Kai jis buvo ir mylėjo mane – buvo geras sapnas, kai jo nebeliko – buvo blogas sapnas. Kai buvo čia, greta, mano vaikas – buvo geras sapnas, o nebeliko jo – blogas sapnas. Ir aš dar nepasenau, aš jauna, tokia, kokia buvau prieš dvidešimt su viršum metų, ir dar nepraėjo pusė gyvenimo ar daugiau, tik sapnas prisisapnavo, geras ir blogas ilgas sapnas, ir gyvenimas tik prasideda, atsibusiu, gal jau atsibudusi esu, ir tik dabar prasidės viskas, ir melodija supa ir nešioja mane basą, jauną mergaitę, kaip kadaise. Ir nesutrikdo manęs nei mano melodijos aštrus, rėžiantis garsas – skambutis. Aš nesiklausau ir negirdžiu jo, ir šoku, ir šoku, ir ne tik kojomis, bet visu kūnu jaučiu kilimo vilną ir vėsias grindų plyteles. Ir jeigu net atidaryčiau jiems dabar duris ir įleisčiau juos, tuos nepažįstamus žmones, aš nenusigąsčiau, aš nieko nebijočiau, aš pasakyčiau jiems, kad nieko nėra ir nebuvo, kad viskas – sapnas, – geras ir blogas ilgas sapnas. Bet tegul jie nemeluoja, kad jame nebuvo nieko, tame sapne buvo viskas – ir mano vaiko tėvas, prieš

15


šešerius metus dingęs be žinios, ir mano vaikas, dabar užmuštas, o gal irgi be žinios dingęs, nebeesantis. Kai jie išeis, aš vėl liksiu viena ir neverksiu. Nors jie sakys, kad tame sapne mano vaiko nebėra, ir niekas jo daugiau nepažinos, nematys, nesusitiks, lyg niekada nebūtų jo buvę, aš žinau, ir niekas neapgaus manęs, aš žinau – turėjau vaiką, turėjau, jis čia buvo, buvo, buvo, visada buvo – buvo kūdikis, buvo berniukas, buvo vyras, buvo žmogus. Aš žinau. Tegu sapne, bet buvo. Nes jeigu ne sapne, aš pasakyčiau jiems, tiems žmonėms, atvykusiems svetimu automobiliu, pasakyčiau jiems, kad nebebus daugiau tėvų nei vaikų, nes prakeikiu aš motinos įsčias, ir negimdys jos daugiau niekada, ir neprasidės jose, niekada daugiau neprasidės žmogus tam, kad pradingtų, lyg niekada nebūtų jo buvę. Neprasidės žmogus, nes aš prakeikiu sėklą ir palaimą, kurioje žmogus prasideda. Gerai, kad viskas sapnas, tegu ilgas, tegu geras ir blogas. Ir aš šoku, šoku, aš jauna mergaitė kaip prieš dvidešimt su viršum metų, ir melodija tęsiasi ir tęsiasi dar ilgai, kol nutyla, baigiasi, nutrūksta. Tuomet išjungiu radiją ir, kaip buvusi, basa, nueinu iki durų ir atidarau jas.

Iš literatūros metraščio „Pradalgė“ devintojo numerio, red. K Barėnas, Nida press, Londonas, 1976.

Virginia Woolf: dienoraštis Trečiadienis, gegužės 13 [1931] Jei retkartėmis neparašysiu čia bent kelių sakinių, tai, kaip sakoma, pamiršiu, kaip laikyti rankoje parkerį. Dabar esu užsiėmusi tos labai tirštos knygos „Bangos“ [orig. „The Waves“ – S. B.] atspausdinimu mašinėle nuo pradžios iki galo 332 puslapių. Kasdien įveikiu 7 ar 8; tai reiškia, kad tikiuosi viską užbaigti birželio 16 ar panašiai. Tam reikia tvirto apsisprendimo; bet nematau kito būdo daryti visas pataisas, & išlaikyti toną, & apjungti, & išplėsti & atlikti visus kitus užbaigimo procesus. Tai panašu į paveikslo drobės nubraukimą drėgnu teptuku.

Vertė S. Bernotaitė. „The Diary of Virginia Woolf. Volume Four 1931–1935“, 1982.

16


Sandra Bernotaitė Nepaklausta atsakau 1. nūdienos meną patiriu ne kaip tautinį, o kaip pasaulinį, todėl viskas mane tenkina; jei pasaulio mastu per metus galiu rasti tris gerus dalykus – tai optimalus gėrybių kiekis; lietuvių literatūroje trūksta kokybės; kartais idėja, pastanga puiki, žmogus tikras, intelektualus, bet kūrinio kokybė – nubraukia daug, jei ne viską; kartais galvoju, kad lietuviai net nesupranta, apie kokią kokybę kalbu; sunku ją nupasakoti, galima ją patirti, galima jos išmokti; lietuvių terpėje pasigendu to patyrimo, sunku net pateikti lietuviškų pavyzdžių; iš vertimų, nors ir esama gerų, ne visada kokybę patirsi; bijau, kad kokybė yra tapusi svetimu bruožu: tai, kas būdinga tik kitiems, tik ne mums 2. sukrečiantys kultūros įvykiai reti, ir gerai, kad taip, antraip atbuktų juslės ir niekas nebejaudintų; mane jaudina moderno šokėjai: Andrius Mulokas, Lora Juodkaitė; aktorius Valentinas Masalskis ir jo nauja rolė (Thomo Bernhardo pjesėje); Agnės Narušytės ir Jurijaus Dobriakovo tekstai; Vaido Jauniškio publicistika; Knausgaardo sekstetas ir kitos jo knygos; Julianas Barnesas – jis pats ir jo rekomenduotas Johno Williamso romanas „Stoner“; laukiu naujo Milano Kunderos romano (išleistas anglų kalba), spalio mėnesį angliškai išleis Houellebecqo „Soumission“ – irgi laukiu; vokietės Alissos Walser knygų laukiu; kinas – laukiu naujų darbų iš Gaspar Noé, Catherine Breillat, Nuri Bilge Ceylan; iš lietuvių prozos… Valdo Papievio kūrinių laukiu; turiu ko laukti, bet dar daugiau turiu ką atrasti iš to, kas jau padaryta ir laukia manęs 3. knygynuose TRŪKSTA gerų knygų, tragiškai trūksta; kiek daug reikalingų knygų yra „out of print“! iš gausybės rago pilasi tik chaltūra; o kad chaltūristai (kultūristai) nori būti vertinami, tai dejavimas daro atvirkščią – jeigu nori būti vertingas, daryk tai, kas tau pačiam vertinga, kas tave, kaip žmogų, augina, auk, žmogau, auk ir skleiskis, ir negalvok apie pasekmes, visų mažiausiai galvok apie sėkmę arba kitaip – įvertinimą, kuris nuo tavęs nepriklauso; streikas atrodytų apgailėtinai; beje, mokytojai streikuoja ne dėl įvertinimo, o dėl algų padidinimo, ar ne? jei iš tikrųjų tenori pinigų, tai ir gausi pinigus; manau, menininkams reiktų duoti kuo daugiau pinigų, kad jie nustotų dejuoti ir kurti – nes kai kurie tikrai gali

17


4. toks „menas“, kuris gyvuoja tik remiamas institucijų, tegali būti patogus, imitacinis ir negyvas; turbūt remiamieji jaučiasi skolingi ir turintys pareigą institucijų neapvilti, kad kitąkart vėl gautų rėmimą; kaltos ne institucijos, o bailiai menininkai; drąsūs menininkai rizikuoja ir pralošia – nes mene galima tik pralošti (kalbant apie pinigus); drąsiems menininkams tai nė motais, nes jie pasirengę dėl meno numirti; tiksliau, jie šiaip ar taip numirtų, jeigu nekurtų savo meno taip, kaip tik įmanoma – nuoširdžiai, atvirai, nemeluodami sau ir kitiems; atsiverti priešais kitą – aukščiausia menininko pareiga; priešais kitą vaidinti didesnį, negu esi, – žemiausia menininko nuodėmė; tai kaip varlės pūtimasis priešais jautį; menininkas kuria tam, kad taptų vertas apdovanojimo, nacionalinės premijos ar sidabrinės gervės? mirtis tokiam menininkui! politikai moka pinigus už tai, kad menininkas pažaistų su miesčionimis, užimtų jų laiką, uždusintų mintis ir nuslopintų egzistencinį nerimą; tai žudymas laiko – o laikas yra vienintelis mūsų turtas – laiko, per kurį žmonės galėjo susitikti su kitu ir savimi; žmonės bus apiplėšti; institucija gaus tai, už ką susimokėjo; tai triukšmas, tik triukšmas; tikras menas yra tai, kas prieš triukšmą, ir tai, kas po triukšmo, – sprogimas ir tyla 5. nujausti save ateityje, nujausti savo monstriškumą – ar tai baisus pažinimas? turbūt Gombrowiczius kalbėjo apie savęs nujautimą, o ne išorės reiškinius ir pranašiškus ženklus; ką gi, manęs laukia mano pasaulio pabaiga ir turiu jai ruoštis – todėl ant rašomojo stalo šypsosi kaukolė – memento more; išorės pokyčiai yra neišvengiami, judesys mane džiugina; nemanau, kad stagnacija, net jeigu teoriškai tatai būtų idealios būsenos sustingimas, mane taip džiugintų, kaip toji tamsi nežinomybė, plytinti ateityje; šiandien mane liūdina tik tai, kad daugiau gyvų žmonių randu tarp mirusiųjų, o ne tarp gyvųjų; kažkaip aš jų per mažai sutinku; gal aš jų netraukiu? gal ir aš jau esu mirusi? štai, kas būtų baisiausia P.S.: Dar neaišku, apie ką ten Gombroviczius kalbėjo. Radau anglišką sakinio vertimą, jis toks: „To forsee ourselves in the future... what knowledge!“ – Tai (bent) pažinimas! Ar tik lietuviškame vertime atsirado žodis baisus? Ar tik ne iš baimės? 2015 birželis

18


Redakcijos žodis: Trečiasis „Jovarų“ numeris ir vėl išeina sezono gale, tačiau nepavėlavęs. Šis leidinys – savotiškas derlius lietuviškos vasaros, mano praleistos pietiniame planetos pusrutulyje žiemojant. Supratau, kad imsiu dažniau lankytis Melburno lietuvių klubo bibliotekoje, kur pasirausus lentynose ir spintelėse galima rasti šiokių tokių lobių, o kai kurias knygas net gauti dovanų. Štai radau du numerius Londone leisto storučio literatūros metraščio „Pradalgė“. Iš jo šįkart sužvejojau Ischoko Mero apsakymą – jausmingą ir jaudinantį vidinį monologą moters, netekusios kare artimųjų, – kuris, tikėtina, susijęs su romano „Sara“ kūrimu. Neseniai lietuvių literatų dėmesio vėl susilaukęs amerikietis Waltas Witmanas šiame „Jovarų“ numeryje prabyla į mus Antano Miškinio dėka – man šis vertimas pasirodė puikus ir nepasenęs. Galima būtų net perleisti „Žolės lapų“ tomelį iš naujo, galbūt pridėjus kitą įžangos žodį, nes A. Miškinis informaciją apie šį (mažiausiai) biseksualų kūrėją pateikia perleidęs per raudoną marlę – sovietų cenzorių džiaugsmui. Kiti du amerikiečiai šiame numeryje – du bičiuliai Franzenas ir Wallace’as. Deja, pastarasis išėjo iš gyvenimo – negalim sakyti, savo noru, bet netinka ir „miręs natūralia mirtimi“. Franzeno eulogiją radau po to, kai galiausiai sutvarkiau senokai mano išverstą, ko gera, patį trumpiausią Wallace’o kūrinį – gabaliuką pavadinimu „Think“ – „Pagalvok“. Wallace’o žymiausias darbas – pamėgtas moksliukų ir hipsterių (greičiau abiejų tipų viename) romanas „Infinite Jest“ („Begalinis pokštas“), kurį smulkiu šriftu išspausdinus skaitytojas gauna virš 1000 psl. plytą. Bet Wallace’as ne vienintelis literatūros istorijoje išplaukęs į tokias plačias apimtis... Dar neskaičiau šios knygos, bet neseniai ėmiau ieškoti jos komisuose (kažkur mačiau). Įkeliu jūsų dėmesiui ir du su politika susijusius lietuvius – Maironį ir Prezidento-diktatoriaus Smetonos nuverstąjį Prezidentą dr. Kazį Grinių. Įdomiai dera poeto su sutana politinis pasisakymas ir Prezidento ateistinės pažiūros. (Prisipažįstu, kad savavališkai sudėjau į vieną du K. Griniaus skyrelius, o ir užvadinau savaip. )Paskutinę minutę įterpiau trumpą Virginijos Woolf dienoraščio įrašą, nes perskaičius jis man įstrigo: na ir sunkus darbas eroje, kai dar nebuvo kompiuterių, na ir gražus palyginimas – perrašyti romaną yra tas pats, kas nubraukti paveikslo drobę drėgnu teptuku... Taip ir pamačiau, kaip atgyja spalvos, pakvimpa dažais, smulkmenos sukrenta į vietas... O pabaigai – mano pačios atsakymai į „Literatūroje ir mene“ šiuo metu publikuojamą anketą lietuvių literatams. Taip smagu kartais atsakyti į tai, ko tavęs nepaklausė. Ir turbūt nepaklaus. Kuo keistesni klausimai – tuo įdomiau. Beje, klausimus palikau jums įsivaizduoti – pasiskolinau šitą idėją iš Wallace’o.

19


Antanas Miškinis verčia ekstatiškąjį Waltą Witmaną; Prezidentas Kazys Grinius sako tiesą apie religijos vietą valstybėje; Maironis peikia verkšlenančius politikus; Jonathanas Franzenas gedi savo bičiulio Davido Fosterio Wallace’o; D. F. Wallace’as pokštauja; Ischokas Meras rašo monologą moters balsu; Virginia Woolf bando nepamiršti, kaip laikyti rankoje parkerį; Sandra Bernotaitė atsako į klausimus, kurių jai neuždavė „Literatūra ir menas“.

20

Jovarai 2015 vasara #3  
Jovarai 2015 vasara #3  

Literatūrinis e-zinas.

Advertisement