Apie „Negestį“: Nelės Mazalaitės romanas „Negestis“ (1955 m.) – vienas tų malonių atradimų, kurie patvirtina man, jog ne veltui veliuosi dulkėmis ir voratinkliais, ieškodama tarp senų knygų kažko gera, kas pamiršta ir vėl neatrasta. Knygelė gali būti drąsiai vadinamas žanrine (populiariąja) – tai mažasis meilės romanas, iš jo gali būti kildinama lietuviško meilės romano tradicija. Žinoma, ir skaityti, ir vertinti tokį kūrinį būtų išmintinga nelyginant jo su to paties laikmečio nežanrinio varžovais, nors kai kuriais bruožais N. Mazalaitė nenusileidžia ir tiems. Lietuvišką meilės romaną tiktų lyginti su nuotykių, detektyvo elementų turinčia vyrų autorių kurta populiariąja literatūra – kad ir Jurgio Jankaus darbais. Kaip teisingai apie N. Mazalaitės tipiškas veikėjas išsireikšta: „linkusios į senmergystę, nors ir išsilavinusios, dvasingos, meniškos“… Tai visai įdomus ir neretai sutinkamas moterų (ypač lietuvių) tipažas, vertas atstovavimo literatūroje. Pagrindinė veikėja – Danguolė, vieniša, skurstanti moteris, kuri leidžia dienas Amerikos didmiesčio prietemose, siuvykloje. Kol iki jos namų neatseka įsimylėjęs amerikietis advokatas. Romano intriga sukama žanro rėmuose: įspūdingos viliokės moterys, intrigantės, gerosios tetulės, pilkos draugės, buvusios žmonos, kurios išdygsta ant slenksčio su vyro nuslėpta atžala (iš serijos „aš tau viską paaiškinsiu, tu ne taip supratai“), „netikėti“ vyro viražai su aristokratėmis, kurios gali duoti tai, ko neduos „nelabai gražaus, bet moteriško ir žmogiško“ veido moteris iš Lietuvos, gedinti savo paliktos dukros ir dingusio be žinios vyro… Sunku patikėti, kad iš sovietinės Lietuvos Danguolė negalėjo gauti žinių, net nežinojo, ar jos dukra, palikta motinai, dar gyva. Taip pat kyla klausimų dėl vyro, kuris „dingo be žinios“ Sibire – visgi žmonės susižinodavo, o susiradę vieni kitus – rašydavo ir iš tremties. Žinoma, vyras galėjo būti žuvęs. Kadangi žmona nežino apie tai, jos vidinis konfliktas pateisinamas – ar sąžinė leistų tekėti už kito vyro, jeigu nesi tikra, kad pirmasis tikrai žuvo? O pamilus kitą – ar leistų širdis pasakyti sau, apsispręsti, kad pirmasis yra miręs – tavo širdyje, tavo galvoje? Ar būtum teisi kitų akyse, o ir prieš save pačią? Kita konflikto dalis labiau socialinė: ar galima imti iš naujo vyro (amerikono) jo gerovę, jo materialinį aprūpinimą, kai tavo tėvynainiai vargsta, kai tavo vieta siuvykloje, greta kitų panašaus likimo tautiečių? Tai labai suprantamas ir modernus – moralinis ir feministinis – konfliktas tarp vidaus ir išorės. Moteris, kuri neturi ką gyvenime veikti, tik naudotis vyro uždarbiu, na, ir savo malonumui lankyti operinio dainavimo pamokas, atrodo tikrai apgailėtinai. Visai nuoširdžiai užjaučiame jos skausmą. Gal N. Mazalaitė ir dvasinga, tačiau bent jau ne ciniška. Jos dievoieška man pasirodė nuoširdi, todėl su ja labai greit galima susidraugauti ir pateisinti, ir bandyti suprasti. Po gan teatrališku paviršiumi nujauti rimtą vidinį konfliktą, abejonę, sąžinę – kas įdomu, tai nešvari sąžinė, tai moteris, kuris daro klaidas ir dėl jų gailisi,
10