Taurosta Nr. 2 (10)

I. Datos ir žmonės

JONAVOS KRAŠTO KULTŪROS IR ISTORIJOS METRAŠTIS 2019 M. NR. 2 (10)

1

TAUROSTA

2

2019 NR. 2 (10)

I. Datos ir žmonės

1

TAUROSTA TURINYS

I. DATOS IR ŽMONĖS

Su pirmąja Sąjūdžio banga Vidmantas Jankauskas

3

Festivalis „Vasara Jonavoje 2019“ Jurgita Serapinė

17

Vyšnialaukio stebuklas: mažos bendruomenės didelės šventės Irena Nagulevičienė

23

Žemaitis, savo darbais sužavėjęs kolumbiečius Irena Nagulevičienė Alfredui Ogonauskui – 85

Lietuvos čempionių treneris Algimantas Kšivickas Aleksandrui Bogdanui – 100

Žeimių dvaras primena ir garbų muziką Marius Glinskas Vladislavui Česiūnui – 80

Lauko vyšnios žydėjimas Eugenija Mockaitienė Jonui Garbšiui – 110

Tragedijos realybė neužvirto istorijos žvyrduobėse Marius Glinskas

Atmintis liko gyva Kristupas Šliogeris

56

IV. KRONIKA

62

V. KŪRYBINĖ MOZAIKA

Jonavos poezijos klubo „Šaltinis“ svetainė

VI. IŠTAKOS, ISTORIJOS, PRISIMINIMAI

II. JUBILIEJAI Tomui Jončui – 80

III. LIETUVOS ŠIMTMEČIO ŽMONĖS

28

34

38

46

53

Lietuvių kalbos reliktai Italijoje Algirdas Grėbliūnas Ručiūnų kaimo tragedijai – 75

73 80

Raudonojo teroro aukos Vaclovas Slivinskas

91

Upninkų bažnyčios istorija. II dalis Pagal kun. Pranciškaus Tumino rankraštį

103

VII. NAUJAUSI LEIDINIAI

Naujausi leidiniai apie Jonavos kraštą ir žmones. Kraštiečių kūryba Rimantė Tarasevičienė

VIII. JONAVOS RAJONO JUBILIEJINĖS DATOS

123 125

Regina Lukoševičienė

1-as viršelis – Vytautas Butas. Miško laukymė ties Venecijos kaimu, 70x50, drobė, aliejus.

2-as viršelis – Kęstutis Putelis. Aš myliu Jonavą, 2019 m.

4-as viršelis – Vytautas Venckūnas.

Miesto laiptai žiemą.

LEIDĖJA – Jonavos rajono savivaldybės viešoji biblioteka / REDAKCINĖ KOLEGIJA – Vytautas Venckūnas – redaktorius, Irena Nagulevičienė, Rimantė Tarasevičienė, Gintarė Vaiciekavičiūtė, Jurgita Serapinė, Marius Glinskas / KOREKTORĖ – Rita Masiliūnienė / ADRESAS – Žeimių g. 9, LT-55158 Jonava, tel. +370 614 68 838, el. p. taurosta.jonava@gmail.com, www.jonbiblioteka.lt / MAKETAVO IR SPAUSDINO UAB „Printėja“, Vytauto Didžiojo g. 114B, LT-56111 Kaišiadorys / TIRAŽAS – 500 egz.

ISSN 2424-4317 LEIDINĮ GALIMA ĮSIGYTI VIEŠOSIOS BIBLIOTEKOS SKAITYKLOJE

INFORMACINIAI RĖMĖJAI

2

2019 NR. 2 (10)

RĖMĖJAI

VISI „TAUROSTOS“ LEIDINIAI SVETAINĖJE www.jonbiblioteka.lt

I. Datos ir žmonės

SU PIRMĄJA SĄJŪDŽIO BANGA (Tęsinys. Pradžia Nr. 1/9) Jonava, 1990 m.

Vidmantas JANKAUSKAS, dailėtyrininkas, žurnalistas.

Nuotraukos autoriaus

EKOLOGINIAI PROTESTO ŽYGIAI Tik grįžęs iš kelionės po Žemaitiją ėmiausi ruoštis naujam žygiui – šį kartą dviračiu per Lietuvą. Mat nuo liepos 20 d. Lietuvos persitvarkymo sąjūdis kartu su vilniečių ekologiniu klubu „Žemyna“ organizavo dviratininkų žygį „Lietuva – mano namai“, kuriuo buvo populiarinama Sąjūdžio veikla ir renkami parašai po laišku TSRS Ministrų Tarybos pirmininkui Nikolajui Ryžkovui, reikalaujant stabdyti Ignalinos atominės elektrinės (AE) III bloko statybas. Išvakarėse dar tvarkiau dviratį ir buvau pas Gediminą ir Birutę Ilgūnus, nes keliauti dviračiais kaip tik ruošėsi ir neseniai ištekėjusi jų dukra Ugnė su vyru Egidijumi Matulevičiumi.

1988 m. vasarą autoriaus pasisiūta tautinė vėliavėlė ir raištis.

Liepos 20-ąją, trečiadienį, traukiniu pasiekėme Vilnių, kur Katedros aikštėje rinkosi žygio dalyviai. Jų čia sugužėjo kelios dešimtys, įvairaus amžiaus bet, žinoma, daugiausia jaunimo. Daugelis buvo pasipuošę tautine simbolika, kai kurie turėjo prie dviračių prisitaisę trispalves vėliavėles ar kitą ženklą. Kaip ten bebūtų, juk ruošėmės važiuoti per Rytų Lietuvą iki pat Ignalinos atominės elektrinės, kur tų trispalvių žmonės gal nebuvo matę kelis dešimtmečius. Buvo parengta ir įvairios agitacinės-informacinės medžiagos (plakatų, stendų), kuriuos vežė turbūt koks lydintis automobilis, nes dviratininkai turėjo tik minimalų bagažą. Žygiui vadovavo man iki tol nežinomas barzdotas gal Kristaus amžiaus vyras – Rimantas Astrauskas, būsimasis Kovo 11-osios nepriklausomybės akto signataras.

Dviračių žygio dalyviai Egidijus ir Ugnė Matulevičiai.

3

TAUROSTA

Dviračių žygio dalyviai artėja prie Ignalinos AE.

Po bene vidurdienį įvykusių iškilmingų išlydėtuvių žygio dalyvių kolona iš Katedros aikštės pajudėjo Antakalnio link, paskui – dviračių taku iki Nemenčinės.

Aš, gyvendamas Jonavoje, buvau surengęs net keletą savaitės ir ilgesnių žygių dviračiu į Kėdainių kraštą, Žemaitiją, Suvalkiją (iki Tolminkiemio), tad minti pedalus jaučiausi gerai pasiruošęs. Šį kartą, vos tik išvažiavome į užmiestį, pastebėjau, kad publika juda lėtokai, net kiek nerangiai, lyg dauguma būtų ilgai nematę dviračio. Man toks tempas nepatiko, norėjosi greičio, na bet, pasiryžus važiuoti drauge, kitokio pasirinkimo nebuvo. Šiaip oras po dviejų lietingų dienų pasitaikė gana gražus, tad pedalus minti buvo malonu. Taigi, neskubėdami, su trumpomis poilsio pertraukėlėmis jau vakarop pasiekėme Pabradės apylinkes ir gražiame pušyne apsistojome nakvynei. Aš įsikūriau iš Gedimino pasiskolintoje vienvietėje palapinėje, šalia pasistačiau dviratį. Netoliese palapinę įkurdino ir Ugnė su Egidijumi. Daugiau pažįstamų tarp žygio dalyvių nebuvo. Tą pačią pavakarę į mūsų stovyklą atvažiavo Lietuvos televizijos grupė su žurnaliste Danute Jaku-

4

2019 NR. 2 (10)

bėniene priešakyje. Tada buvo jos karjeros pradžia, o labiausiai ji išgarsėjo, kai kiek vėliau televizijoje ėmėsi vesti populiarią publicistinę laidą „Veidrodis“.

Kitą dieną pasiekėme Švenčionis, o vakare atvažiavome į Ignaliną ir apsistojome antrajai nakvynei. Tiesa, nebeprisimenu, kurioje tiksliai vietoje nakvojome.

Vežiausi šiek tiek maisto, nors, antra vertus, nebuvo problemų ir ką nors nusipirkti pakelės parduotuvėse.

Be to, miestuose būdavo galima rasti valgyklų, tai, atrodo, kad ten ir maitindavomės. Bent jau Ignalinoje.

Beje, šio miesto centre buvo išstatyti žygio dalyvių atsivežti stendai, informuojantys apie Sąjūdžio veiklą ir apie žygio tikslus: protestuoti prieš Ignalinos atominės elektrinės III bloko statybą, paremti kareivį Artūrą Sakalauską, kuris, nepajėgdamas kęsti tarnyboje įsigalėjusios „diedovščinos“, iššaudė savo skriaudikus...

Liepos 22 d. važiuodami vaizdingomis Ignalinos krašto vietovėmis pasiekėme Sniečkaus miestą (dabartinį Visaginą) ir Ignalinos atominę elektrinę. Čia,

I. Datos ir žmonės

svečių – Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narius Arvydą Juozaitį, Česlovą Kudabą ir Vytautą Landsbergį. Su jais buvo suplanuoti susitikimai darbo kolektyvuose, tikintis, jog pavyks įkurti vietines Sąjūdžio rėmėjų grupes. Man teko dalyvauti viename tokiame susitikime, kuris vyko Chemijos statybos treste.

Prof. Česlovas Kudaba lankosi Jonavos chemijos statybos treste.

prie elektrinės fasado, įvyko nedidelis mitingas. Aišku, niekas iš vietinių nedalyvavo ir elektrinės administracijos atstovų nepasirodė. Iš elektrinės jau sukome į Utenos pusę. Ten nedidelis mitingas įvyko liepos 23 d. Mieste papietavę nakvojome miško poilsiavietėje, už Vidiškių. Liepos 24 d. pasiekėme Ukmergę ir čia, prie kultūros rūmų, buvo surengtas dar vienas mitingas. Kiek pamenu, jis sutraukė daugiausia žmonių. Kaip ir kitur buvo demonstruojami stendai su informacija apie Sąjūdį ir „Žemynos“ klubą, renkami parašai dėl Ignalinos AE III bloko, platintos „Sąjūdžio žinios“. Diena buvo graži, saulėta, nuotaika jaunatviška.

Liepos 25 d., pirmadienį, pasiekėme Jonavą. Čia dviratininkų apsilankymo proga įvyko net keletas Sąjūdžio renginių. Nors man nedalyvaujant, ruošdamasis šiai atsakingai dienai ypač daug pasidarbavo „Taurostos“ klubas. Svarbiausias akcentas turėjo būti pavakare miesto stadione numatytas pirmasis viešas Sąjūdžio mitingas Jonavoje. G. Ilgūnas į Jonavą pakvietė

Čia viešėjo profesorius Č. Kudaba. Susirinko apie 50 žmonių. Kudabą pažinojau iš studijų laikų, jis mums, žurnalistams, dėstė gamtos apsaugos kursą, kuris, beje, įsiminė kaip vienas nuobuodžiausių. Profesorius, nors ir garsėjo didele erudicija, publicisto talentu, tačiau gal dėl per didelio užimtumo ar kitų priežasčių tuometinio Istorijos fakulteto auditorijose, atrodo, jautėsi svetimokas, maža to, dėstė gana sausai, „valdiškai“. Nepalyginsi su kai kuriais mūsų dėstytojais humanitarais, mokančiais ne tik įdomiai perteikti žinias, bet ir suintriguoti, prie progos įterpti linksmesnę istoriją ar bent pastabą. Čia, Jonavoje, Č. Kudaba kalbėjo labai panašiai kaip per paskaitas, daugiausia apie ekologiją, kultūrą (juk buvo Lietuvos kultūros fondo (LKF) pirmininkas), o politinių dalykų iš esmės nelietė, lyg tarp kitko paminėjo neseniai Vilniuje susikūrusią Sąjūdžio iniciatyvinę grupę. Bene labiausiai įsiminė žodžiai, kad jis atėjęs į Sąjūdį dėl ekologijos, bet jei Sąjūdis ims ką nors šnekėti prieš kitų tautybių žmones, iš jo pasitrauksiąs. Nenuostabu, kad Kudabos pasisakymas manęs nesuintrigavo ir susirinkusiųjų neuždegė. Šis susitikimas su profesoriumi galėjo taip kalbomis ir pasibaigti, jei ne G. Ilgūnas bei keli kiti aktyvesni tresto žmonės, kurie, pasinaudodami proga, kad vieši Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, patys ėmėsi iniciatyvos suburti savo įmonėje Sąjūdžio rėmimo grupę. Kadangi tuo metu prieštaraujančiųjų neatsirado, čia pat vietoje buvo išrinkta penkių narių grupė. Pirmoji Jonavos rajone! Kaip sužinojome vėliau, „Azote“ įkurti tokios rėmimo grupės nepavyko, nors čia už Sąjūdį agitavo žymiai radikalesnis ir charizmatiškesnis kalbėtojas A. Juozaitis. Tiesiog toje sąjunginio pavaldumo įmonėje dar nebuvo atėjęs laikas pokyčiams, o ir susitikime dalyvavo daug gamyklos administracijos, komunistų partijos atstovų ir profsąjungos aktyvas.

Pasibaigus susitikimui Chemijos statybos treste, kartu su Č. Kudaba, G. Ilgūnu ir kitais Žeimių gatve neskubėdami žingsniavome prie stadiono. Gautas

5

TAUROSTA

1988 m. liepos 25Â d. mitingas Jonavoje.

6

2019 NR. 2 (10)

I. Datos ir žmonės

dovanų gėles Č. Kudaba padėjo prie J. Ralio paminklo. Pakeliui prie mūsų kompanijos dar prisijungė iš „Azoto“ atvykęs A. Juozaitis. Stadiono link jau traukė ir žmonių minios. Ėjo jie su trispalvėmis, transparantais, plakatais, Gorbačiovo portretais. „Taurostos“ klubo organizacinis indėlis buvo akivaizdus. Kituose dviratininkų aplankytuose miestuose per improvizuotus mitingus oratoriams tekdavo kalbėti įsitvėrus megafoną ir pasilypėjus ant laiptelių (kaip kad buvo Ukmergėje), o Jonavoje kalbėtojams buvo paruošta specialiai aptverta aikštelė, šalia stovėjo autobusas su garsiakalbiais, buvo bent du mikrofonai kalbėtojams ir suoliukas svečiams atsisėsti, o tvarką prižiūrėjo vietiniai žaliaraiščiai! Prie stadiono svečius iš Vilniaus sutiko rajono vykdomojo komiteto pirmininkas Jonas Valys ir kartu su jais, taip pat su „Azoto“ generaliniu direktoriumi Bronislovu Lubiu nuėjo užimti vietos mitingo „prezidiume“. Į mitingą susirinko keli tūkstančiai žmonių. Renginį vedė Vygaudas Juknelis. Tai buvo pirmas svarbesnis jo viešasis pasirodymas. Iš pradžių mitinge pasisakė svečiai A. Juozaitis, Č. Kudaba, V. Landsbergis, R. Astrauskas, po to žodį tarė jonaviečiai J. Valys, B. Lubys, G. Ilgūnas, E. Simanaitis, J. Šalčius, V. Aleksandraitis.

V. Juknelis informavo apie pirmąją rajone susikūrusią Sąjūdžio rėmimo grupę. Žygio dalyviai mitingo metu toliau sėkmingai rinko parašus prieš Ignalinos AE III bloko statybą ir už paramą kareiviui A. Sakalauskui. Taip pat mitinguojant į pasiųstą krepšį buvo renkamos aukos Sąjūdžiui. Kai krepšys grįžo atgal, jis buvo artipilnis įvairiausių kupiūrų! Vėliau pinigai buvo suskaičiuoti ir didžioji jų dalis per V. Landsbergį perduota Sąjūdžio iniciatyvinei grupei, o likusieji – „Taurostos“ klubui paremti. Mitingas baigtas „Tautine giesme“. Jo metu, neturėdamas jokių įpareigojimų, užsiėmiau tiesioginiu darbu – fotografavau. Beje, Jonavoje iš dviratininkų žygio pasitraukiau, nes turėjau grįžti į darbą redakcijoje. Tačiau žygis tęsėsi toliau. Iš Jonavos jo maršrutas per Kėdainius, Dotnuvą, Šiaulius, Varnius, Plungę, Kretingą, Palangą vedė iki Klaipėdos. Iš viso nuvažiuota apie 600 km, suorganizuoti 24 mitingai. Aš įveikiau apie pusę maršruto kelio.

Pasibaigus dviratininkų žygiui, kelios dienos buvo ramesnės, o liepos 29 d. jau lėkiau į Zūbiškes (Kaišiadorių r.), kur Neries pakrantėje rinkosi „Atgajos“ rengiamo ekologinio protesto žygio (EPŽ) dalyviai. EPŽ pradėta organizuoti dar pavasarį, finansiškai jį rėmė

Kauno miesto komjaunimo komitetas ir „Azoto“ gamybinis susivienijimas. Informacine parama prisidėjo ir „Taurosta“. Žygio tikslas buvo atkreipti visuomenės dėmesį į apverktiną Neries ir Nemuno būklę, vienyti „žaliąsias“ jėgas, atlikti laboratorinius dirvos, vandens ir oro tyrimus ir gautus duomenis paskelbti visuomenei. Liepos 29-ąją įvyko susipažinti skirtas folkloro vakaras. Kitą dieną, šeštadienį, 13 val., valtimis, plaustais ir kitomis priemonėmis žygio dalyviai pajudėjo Nerimi žemyn. Aš asmeniškai niekur neplaukiau, tik kaip žurnalistas įvykius sekiau nuo kranto. Tos pačios dienos vakare žygeiviai sustojo stovyklauti prie „Azoto“ profilaktoriumo (ties Jonavos ir Kaišiadorių rajonų riba), kur esančioje estradoje buvo surengtas pirmas didžiulis EPŽ mitingas, arba Kalbos vakaras. Čia susirinko daug jonaviečių, dalyvavo rašytojai, kalbininkai, aktoriai. Vakarą vedė rašytojas Vytautas Petkevičius. Žygio dalyviai gabeno daug įvairios agitacinės-informacinės medžiagos, tarp jų ir stendus, pasakojančius apie padėtį Armėnijoje. Čia reikėtų priminti, kad Azerbaidžanui priklausiusioje, bet armėnų apgyventoje Kalnų Karabacho srityje, prasidėjus taikiai nacionalinio išsivadavimo kovai, kilo kerštas, pasireiškęs 1988 m. vasario 27–28 d. surengtais armėnų pogromais, žinomais Sumgaito žudynių vardu. Šie įvykiai sukrėtė ne tik Kaukazą, bet ir visą Sovietų Sąjungą, įplieskė stiprų armėnų tautos judėjimą dėl nepriklausomybės. Bežiūrint tuos stendus man kilo mintis artimiausiu metu aplankyti Armėniją.

Liepos 31 d. žygio dalyvių stovyklavietė jau buvo įrengta pievelėje prie gamybinio susivienijimo „Azotas“, kur vyko kitas EPŽ mitingas, arba Statistikos (skaičių) vakaras, užtrukęs beveik penkias valandas.

Rugpjūčio 1 d., pirmadienio vidurdienį, įvyko dar vienas mitingas-pokalbis prie „Azoto“ administracijos pastato. Žygio dalyviai judėjo toliau ir vakarop pasiekė Guldėnų poilsiavietę, kur surengtas Istorijos vakaras. Pamenu, ten dalyvavo istorikai Egidijus Banionis, Edmundas Rimša, Algirdas Baliulis (vėliau pasižymėję kaip žymūs savo sričių specialistai), bet tąkart jų kalbos renginyje nepadarė didesnio įspūdžio, neprilygo iki tol matytų Sąjūdžio iniciatyvinės grupės tribūnų pasirodymams.

Dar po dienos, rugpjūčio 2-osios vakare, EPŽ dalyviai pasiekė Kauną ir čia, Nemuno bei Neries santakoje, įvyko pirmasis laikinojoje sostinėje Sąjūdžio mitingas ir protesto dainų koncertas – visų kitų būsimų

7

TAUROSTA

Ekologinio protesto žygio (EPŽ) pradžia Zūbiškėse.

EPŽ dalyvių stovykla prie „Azoto“ profilaktoriumo.

Pirmasis EPŽ mitingas prie „Azoto“ profilaktoriumo.

8

2019 NR. 2 (10)

Mitingo metu Algirdas Jurgis Bielinis, Vytautas Petkevičius, Saulius Gricius.

I. Datos ir žmonės

Mitingo metu kalba Edmundas Simanavičius (Simanaitis).

didelių kauniečių susibūrimų šioje vietoje pradininkas. Mitingą vedė Algirdas Kaušpėdas. Atrodė, kad Santakos susibūrimas gausumu nenusileido liepos 9-osios mitingui Vingio parke. Žygis tęsėsi dar kelias dienas ir rugpjūčio 5-ąją pasiekė Klaipėdą, bet aš jame jau nebedalyvavau. Ir taip įspūdžių buvo per akis.

Apibendrinant 1988-ųjų liepos mėnesio įspūdžius, reikia pažymėti, kad didieji tos vasaros Sąjūdžio šuorai Jonavos krašte neabejotinai paliko ryškių pėdsakų. Jonava buvo vienas mažesnių miestų, atsidūrusių tuometinių įvykių epicentre. Tai didelis „Taurostos“, įtraukusios jonaviečius į protesto akcijas, į Atgimimo veiklą, nuopelnas. Vietovės, esančios toliau nuo pagrindinių miestų ar minėtų akcijų nepaliestos, budo žymiai lėčiau ir Sąjūdžio rėmimo grupių kūrimąsi ten lydėjo daugiau trikdžių. Pavyzdžiui, Kupiškyje pirmasis Sąjūdžio mitingas įvyko tik spalio mėnesį...

KONFLIKTAS SU VALDŽIA Nepaisant to, kad rugpjūtis tradiciškai yra atostogų mėnuo, Lietuvoje ir Jonavoje šiuo laiku gyvenimas nesustojo, priešingai, rodės, kad įvykių pagreitis tik didėja. Artėjo rugpjūčio 23-ioji, Ribentropo-Molotovo pakto pasirašymo metinės, ir jas būtinai reikėjo kažkaip paminėti. Vieną dieną sulaukiau Gedimino žinios, kad jį aplankęs toks Kazimieras Vyčas, buvęs Jonavos MSV viršininkas, komunistas, kuris pasi-

EPŽ dalyvių stovykla Guldėnuose.

siūlęs padėti suorganizuoti Sąjūdžio Jonavos rajono iniciatyvinę grupę. Jiedu apsitarę, kad į tokią grupę reikėtų pakviesti ir didžiulį autoritetą rajone turintį Žeimių kolūkio pirmininką Vaclovą Lapę (beje, ir partijos rajono komiteto biuro narį), pažangiomis mintimis (taip pat rajono laikraštyje) garsėjusį grūdų bazės Nr. 99 direktorių Vytautą Keršį, na ir mane. Aš sutikau dalyvauti. Po kurio laiko iš Gedimino gavau žinią, kad pas V. Keršį paskirtas būsimų iniciatyvinės grupės narių susitikimas. Taigi, rugpjūčio 9 d., antradienį, po darbo važiuodamas Gediminas stabtelėjo prie redakcijos durų, paėmė mane ir kartu nuvykome į miesto pakraštyje buvusią grūdų bazę.

Direktorių V. Keršį kabinete radome ne vieną, o kartu su minėtuoju K. Vyču ir V. Lape. Bendravome lyg seni pažįstami. Aptarėme reikalą Jonavoje suburti Sąjūdžio iniciatyvinę grupę, kuri imtųsi organizuoti Juodojo kaspino dienos paminėjimą. Žinoma, supratome, kad grupės steigimo procesas užtruks, o laikas spaudžia, tad nutarėme, jog vienintelis būdas – minėjimą organizuoti paitelkus „Taurostos“ klubą, kuris buvo vienintelė organizuota Sąjūdžiui artima grupė, puikiai surengusi liepos 25-osios mitingą. Man pasiūlius į buriamą Sąjūdžio iniciatyvinę grupę pakviesti ir „Taurostos“ pirmininką Vygaudą Juknelį, buvo pritarta. Tačiau K. Vyčas tik dėl jam žinomų priežasčių tolesniame iniciatyvinės grupės darbe dalyvauti atsisakė. Susitarę susitikti kitą savaitę ir pasikviesti V. Juk­ nelį, išsiskirstėme. Atgal į miesto centrą grįžau su Ge-

9

TAUROSTA diminu. Gatvėje, prie redakcijos, jam sustabdžius žiguliuką, dar dalijomės ką tik pasibaigusio susitikimo įspūdžiais. Mačiau, kad Gediminą graužia kažkokia abejonė. Jis klausė nuomonės, ar tikrai jam derėtų eiti į Sąjūdį, nes tai gali turėti neigiamų pasekmių, mat savo buvimu jis galįs ne tiek padėti, kiek pakenkti.

Prisipažinsiu, tuo metu Gediminą pažinojau tik kaip mokslo istoriką, keliautoją, labai įdomų, patriotiškai nusiteikusį žmogų, vieną ryškiausių šviesulių tuometinėje Jonavoje. Girdėjau praeityje jį turėjus kažkokių problemų su valdiškomis institucijomis, bet nemaniau, kad tai rimta. Juk Lietuvoje vykstant partizaninės kovoms Gediminas buvo dar paauglys. Taigi, išgirdęs bičiulio abejones, laikiausi aiškios nuomonės: jei jau Ilgūnas nėra vertas dalyvauti Sąjūdyje, tai kas tada vertas? Mums, jauniesiems, ir visai iniciatyvinei grupei buvo reikalingas jo vardas, patirtis, organizaciniai gebėjimai. Ar būčiau taip svarstęs ir kalbėjęs, jei tada būčiau žinojęs, kad septyniolikmetis Gediminas už ryšius su partizanais paragavo lagerių? Žinoma!

Nuo pat pirmų Sąjūdžio dienų maniau, kad Gediminas šiame Atgimimo žygyje vertas svarbaus vaidmens ir buvau tikras, kad iš mūsų jis yra tam tinkamiausias žmogus. Kas kita, jei kalbėtume apie jo veiklą jau Nepriklausomoje Lietuvoje. Tegul ir žinojau Gediminą esant socialdemokratinių pažiūrų, jo suartėjimas su buvusiais nomenklatūrininkais man nepatiko...

Vygaudui, kad yra pakviestas į iniciatyvinę grupę, pranešė, atrodo, Gediminas. Jau rugpjūčio 12 d. „Taurostos“ parengtą prašymą leisti Jonavoje surengti Ribentropo-Molotovo pakto paminėjimą nunešėme tuometiniam miesto „šeimininkui“ – LDT miesto vykdomojo komiteto pirmininkui V. Liovinui. Pastarasis mus maloniai priėmė, nors, aišku, nieko nepažadėjo. Visi puikiai supratome, kad čia užsiimame tik biurokratiniais formalumais, nes iš esmės tokius reikalus sprendžia „pilkieji rūmai“, arba konkrečiai – partijos komiteto pirmasis sekretorius E. Prichodskis.

Mes savo prašymu tiesiog tikrinome situaciją – bus pasipriešinta ar ne? Gausime leidimą ar bus kitokia reakcija?

Taigi, „Taurosta“ ėmėsi organizuoti parašų rinkimą prieš naujų ir pavojingų chemijos įmonių statybas Jonavos rajone ir Ignalinos AE plėtrą, ji rėmė per rajoną ėjusius ekologinio protesto žygius ir liepos 25-ąją Jonavoje suorganizavo pirmąjį Sąjūdžio mitingą, pradėjo mieste dauginti ir platinti Sąjūdžio spaudą, galų

10

2019 NR. 2 (10)

gale davė didelį impulsą susikurti Sąjūdžio iniciatyvinei grupei. Logiška, kad toks „ Taurostos“ aktyvumas, galėjo sukelti ilgai slėpto partiečių pykčio protrūkį.

Rezultatų ilgai laukti neteko. Po kelių dienų po žygio pas V. Lioviną mus pasiekė informacija, kad „Taurostai“ ruošiamas smūgis: Inesa Miesčionaitienė ir Julius Smetona verčiami pasirašyti atvirą laišką, jog palieka klubą.

Nepasakyčiau, kad tokia įvykių eiga būtų mus išgąsdinusi, priešingai, pasidarė labai įdomu, ką gi galima prikišti „Taurostos“ veiklai? Todėl nieko nelaukdamas nudrožiau tiesiai į Kultūros skyrių. J. Smetona savo kabinete kalbėtis pabijojo, sakė jaučiąs, jog jo pasiklausoma, tad nuėjome į tualetą. Nervingai traukdamas dūmą, J. Smetona papasakojo, jog partkomas jį ir Inesą verčia palikti „Taurostą“ ir pasirašyti atvirą laišką laikraštyje. Pasidomėjau, kuo mus kaltina? Pasirodo, per dideliu nukrypimu Sąjūdžio pusėn. Aš nusijuokiau ir pasakiau, kad tai nerimta ir, jei nori apsijuokti, tegul pasirašo tą laišką, bet tuo nepavyks nieko išlošti. Julius pasakė nepasirašysiąs.

Deja, berods, jau kitą dieną tą atvirą laišką aš pamačiau redakcijoje. Šefas jį atnešė man paruošti spaudai. Ką gi, nebuvo sunku tai padaryti, nes panašių kūrinių kalbos taisyti nereikia, jie turi atspindėti rašančiojo asmenybę. Pridėjau tik pavadinimą – „Paliekame!“, geriausiai atspindintį šio opuso prasmę. Dar skaitydamas laišką sumečiau pirmuosius kontrargumentus išdėstytiems kaltinimams. Pastarieji buvo tokie lėkšti, kad net nereikėjo sukti galvą, kaip atsikirsti. Pavyzdžiui, pagrindinis kaltinimas tūnojo tokiame sakinyje: „Tačiau pastaruoju metu šios grupės (t. y. „Taurostos“ – V. J.) veikla vystosi ne ta kryptimi, dubliuodama Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio veiklą, nors tarybinio Kultūros fondo įstatai ir nuostatai numato grynai „kultūrinę kryptį“. O pabaigtas laiškas tokia fraze: „Todėl, ryšium su kultūros fondo rėmimo grupės „Taurosta“ veiklos nukrypimu nuo tarybinio Kultūros fondo įstatų, mes paliekiame šią grupę, kaip atsakingi už Jonavos rajono kultūrinį gyvenimą asmenys, įeidami į rajono Kultūros fondo rėmimo tarybos sudėtį.“ Laiškas buvo išspausdintas rugpjūčio 20 d. numeryje. Kadangi buvo žinoma, jog Vilniuje tikrai įvyks Ribentropo-Molotovo pakto paminėjimas, mūsų norą surengti kažką panašaus Jonavoje nebuvo galima in-

I. Datos ir žmonės

terpretuoti kaip kėslą, keliantį pavojų tvarkai, ar pan.

Greitai paaiškėjo, kad tą atvirą laišką rajono vykdomojo komiteto pirmininko Jono Valio verčiamas parašė pats J. Smetona. Per vieną vakarą surašiau argumentuotą atsakymą ir, prilyginęs Jonavos partiečių išpuolį tuo metu pagarsėjusios stalinistės Ninos Andrejevos veiklai, savo rašinį pavadinau „Jonavietiškas N. A. variantas?“.

Vygaudas, pasirodo, taip pat buvo berengiąs atsakymą, tad susitikę pas mane pasitarėme ir, minimaliai pataisę, abu pasirašėme manąjį vairiantą. Redaktorius nesipriešino, ir mūsų atsakymas netrukus pasirodė laikraštyje. Beje, Ribentropo-Molotovo pakto paminėjimas Jonavoje įvyko. Kad ir dieną vėliau, bet Chemijos statybos treste jį surengė G. Ilgūnas. Apie tai irgi paskelbiau informaciją. Tegul skaito „pilkieji rūmai“.

Minėtasis atviras laiškas sukėlė nemažai šurmulio Jonavos visuomenėje. Atrodė, kad visi, kas nors kiek sekė įvykių eigą, suprato tikrąją šio išpuolio prasmę ir rėmė mus, taurostiečius. Kultūros ir technikos rūmų direktoriaus pavaduotoja Janina Chabarova pasižadėjo, reikalui esant, mūsų grupę priglausti po šios įstaigos stogu, „Taurostą“ savo laišku užtarė ir pats Lietuvos kultūros fondo pirmininkas prof. Č. Kudaba. Jis rašė: „Labiausiai mane nustebino Sąjūdžio idėjų skyrimas tarsi į antrą rūšį, įžiūrėjimas tarp Sąjūdžio ir Fondo vos ne barikadų. Prieita net iki išėjimo. Keista. O kas jei kultūriniai („grynai kultūriniai“, kaip rašoma straipsnyje „Paliekame!“) ir Sąjūdžio siekiai eina kartu? Ką daryti, kai esi ir Fonde ir Sąjūdyje (taikau sau)? Manyje dvi jėgos nesigrumia, patikėkite. Juk visa taip persipynę, tokia didelė persitvarkymo upė!?“

SĄJŪDŽIO RAJONO INICIATYVINĖ GRUPĖ Taigi, valdžios išpuolis prieš „Taurostą“ nepavyko, paskvilis „Paliekame!“ jam iškelto tikslo diskredituoti taurostiečius nepasiekė, o mano su V. Jukneliu parengtas atsakymas „Jonavietiškas N. A. variantas“ kolegų buvo išrinktas viena iš geriausių rugpjūčio mėnesio publikacijų „Jonavos balse“.

Tuo metu Sąjūdžio rajono iniciatyvinės grupės organizaciniai darbai tęsėsi. Sutikęs likti šioje veikloje, G. Ilgūnas bandė į grupę prikalbinti naujų jėgų – rajono gamtos apsaugos inspektorių Igną Stankovičių ir „Azoto“ gamybinio susivienijimo skyriaus viršininką Edmundą Simanavičių. Jie buvo pasireiškę per ekologinius protesto žygius, kalbėję mitinguose, bet prie iniciatyvinės grupės jungtis nesutiko. Aišku, gal dar abejojo, ar Sąjūdžiui pavyks ką nors realaus pasiekti ir, eidami atsakingas pareigas, baiminosi dėl galimų pasekmių – pirmiausia darbe. Pamenu, kai sykį Edmundui užsiminiau, kad galėtų prisijungti prie buriamos iniciatyvinės grupės, jis tik numykė, kad gal dar ne laikas ar kažką panašaus.

Antrasis susitikimas grūdų bazėje Nr. 99 įvyko rugpjūčio 17-ąją. Tądien ten nuvažiavome jau trise: Gediminas, aš ir Vygaudas. Tik atvykę sužinojome, kad V. Lapė nedalyvaus. Atrodo, kad jis pats apie tai pranešė V. Keršiui, bet tikslios priežasties neįvardijo, tik leido suprasti, jog po pirmojo mūsų grupelės susitikimo buvęs iškviestas „ant kilimėlio“ pas pirmąjį sekretorių E. Prichodskį, kuris, aišku, Žeimių kolūkio pirmininką atitinkamai paauklėjęs. Šis faktas aiškiai parodė, kad esame KGB stebimi, bet tai mūsų neišgąsdino. Juk nedarėme nieko nelegalaus. Nors ir buvo aišku, kad leidimo minėti rugpjūčio 23-iąją greičiausiai negausime, susitikę toliau svarstėme šį reikalą, aptarėme, kaip būtų galima sušaukti visuomenės atstovus ir oficialiai išrinkti Sąjūdžio rajono iniciatyvinę grupę. Ir vėl pamatėme, kad nėra kito kelio, kaip tik šį organizacinį darbą patikėti „Taurostos“ klubui. Užbėgant į priekį, reikia pasakyti, kad V. Lapė, 1988-ųjų vasaros pabaigoje vos netapęs vienu iš Sąjūdžio Jonavos rajone kūrėjų, jau po pusmečio, pasikeitus politinei situacijai, tapo LKP rajono komiteto proteguojamu kandidatu rinkimuose į TSRS liaudies deputatus ir gana rimtai varžėsi su Sąjūdžio iškeltu Marijonu Visakavičiumi.

Nors sumanymas pažymėti Juodojo kaspino dieną Jonavoje ir neišdegė, bet tą sukaktį pakiliai nusiteikę paminėjome Vingio parke, kur įvyko bene grandioziškiausias Sąjūdžio laikų mitingas. Į Vilnių nuvažiavau kartu su G. Ilgūno šeima. Mitingo metu pavyko įsitaisyti netoli pagrindinės tribūnos, daug fotografavau.

Ypač įsiminė poeto Sigito Gedos kalba. Teko sutikti nemažai pažįstamų, ypač iš „Keliautojų respublikos“.

11

TAUROSTA

1988 m. rugpjūčio 23 d. mitingas Vingio parke.

Trečias susitikimas grūdų bazėje Nr. 99 įvyko rugpjūčio 25 d. Besėdant į Gedimino automobilį, kažkaip atsitiktinai pasipainiojo pro šalį einantis sporto metodininkas, kelionių entuziastas Vytenis Aleksandraitis.

Sužinojęs, kur vykstame, iš karto pareiškė norą prisijungti. Ką gi, paėmėme. Taip Vytenis tapo sąjūdininku. Tos dienos susitikime daugiausia buvo kalbama apie Sąjūdžio rajono iniciatyvinės grupės įkūrimą.

Planavome, kaip, „Taurostai“ padedant, būtų galima tam reikalui gauti salę „Azoto“ kultūros ir technikos rūmuose, o jei nepavyktų – „Azoto“ gamybinio susivienijimo administracinio pastato aktų salėje. Susirinkimą numatėme sušaukti rugsėjo 6 d., penktadienį, ir pakviesti svečią iš Kauno, LŽŪA profesorių, miškininką Vaidotą Antanaitį.

Deja, susirinkimimą pavyko surengti tik rugsėjo 9-ąją ir tik „Azoto“ gamybinio susivienijimo aktų salėje. Nemažas atstumas nuo miesto, informacijos trūkumas lėmė, kad susirinko mažiau žmonių, nei tikėjomės, salė buvo tik artipilnė, o pirmosios trys kėdžių eilės – beveik visai tuščios. Iš fotografijų galima spręs-

12

2019 NR. 2 (10)

ti, kad dalyvavo ne daugiau kaip 150 žmonių.

Susirinkimą vedė „Taurostos“ pirmininkas V. Juknelis, šalia jo sėdėjo V. Antanaitis, salės sceną puošė vėliava su Gedimino stulpais. Pirmasis kalbėjęs svečias iš Kauno supažindino susirinkusiuosius su Sąjūdžiu ir jo tikslais, aptarė ekologines Jonavos rajono problemas. Buvo daug pasisakančiųjų: Jonavos miškų ūkio vyriausiasis miškininkas Vytautas Daukševičius, trečiosios vidurinės mokyklos mokytoja, buvusi tremtinė Irena Zinkevičiūtė, LKP rajono komiteto propagandistas Jonas Jaciničius, LKJS pirmasis sekretorius Raimundas Ginkus, rajono karo ir darbo veteranų tarybos pirmininkė Elena Stankevičienė, Žeimių vidurinės mokyklos mokytojas Robertas Čyvas, ketvirtosios vidurinės mokyklos mokytoja Birutė Ilgūnienė, buvęs miesto vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas A. Žalnierauskas. Nesidrovėjo pasirodyti ir literatas V. Junkaitis, dar prieš pusmetį aršiai kritikavęs prieškario Lietuvą. Apie Sąjūdžio rajono iniciatyvinės grupės įkūrimo svarbą teko žodelį pasakyti ir man.

I. Datos ir žmonės

Sąjūdžio Jonavos rajono iniciatyvinės grupės rinkimai.

Jau prieš renginį buvo aišku, kad, pasinaudodami viešumu ir demokratija, rajono partiečiai gali bandyti infiltruoti asmenį į kuriamą iniciatyvinę grupę.

Kai kurie susirinkime nuskambėję pasisakymai parodė, kad tokia grėsmė tikrai yra: „ant bangos“ tikėjosi užšokti ne vienas įtartinas ir Sąjūdžiui gana tolimas personažas. Bet kito kelio nebuvo – pasitikėjome susirinkusiųjų sąmoningumu ir rizikavome. Svarbiausia buvo, kad pažangiai, patriotiškai mąstantys žmonės sudarytų daugumą.

Iniciatyvinę grupę buvome nutarę rinkti iš dvidešimties žmonių, o balsavimo procedūra gana paprasta – vizuali balsų dauguma. Taip buvo išrinkti Vytenis Aleksandraitis, Valdemaras Bačiauskas, Robertas Čyvas, Vytautas Daukševičius, Janina Chabarova, Algirdas Grėbliūnas, Gediminas Ilgūnas, Petras Janulevičius, Vidmantas Jankauskas, Vygaudas Juknelis, Virgilijus Keršys, Violeta Maculevičienė, Jūratė Povilavičienė, Gintaras Praniulis, Elena Stankevičienė, Vytautas Verbickas, Gintarė Vaicekavičiūtė, Virgilijus Vizbaras, Marijonas Visakavičius, Irena Zinkevičiūtė. Galima sakyti, kad grupėn pateko praktiškai visi iniciatorių numatyti kandidatai, nors vienas kitas, pavyzdžiui, R. Ginkaus pasiūlytas jo kolega G. Praniulis ar minėtoji E. Stankevičienė, tikrai nebuvo „planuoti“.

Jau rugsėjo 12 d. iniciatyvinės grupės nariai „pilkuosiuose rūmuose“ susitiko su LKP rajono komiteto pirmuoju sekretoriumi E. Prichodskiu. Tris valandas užtrukęs pokalbis tapo tam tikru lūžio momentu, leidusiu galutinai įteisinti Sąjūdžio veiklą rajone. Tada E. Prichodskis prisipažino, kad iš LKP CK buvo ga-

vęs nurodymą neleisti rajone kurtis jokiai persitvarkymo grupei, todėl anksčiau jo požiūris į Sąjūdį buvęs kitoks nei dabar... Kažin ar galėjo tada nujausti, kad šeimininkauti rajone jam buvo likę mažiau nei du mėnesiai?

RUGSĖJO DERLIUS 1988 m. rugsėjis paminėtinas ne tik dėl to, kad įsikūrė Sąjūdžio rajono iniciatyvinė grupė. Tai buvo itin aktyvios veiklos, didelio pakilimo mėnuo. Kaip ir pridera, pagal paskyrimą „Jonavos balse“ atidirbęs lygiai trejus metus, rugsėjo pradžioje aš išėjau iš redakcijos ir pasidariau tikru „revoliucionieriumi profesionalu“.

Dėl darbo stažo nesijaudinau, nes kaip tik prieš pusmetį buvau priimtas į TSRS Žurnalistų sąjungą ir įgijau tuo metu gana daug reiškusį raudonąjį nario bilietą. Žinoma, kaip neetatinis korespondentas ir toliau bendradarbiavau su „Jonavos balsu“, bet daugiausia atsidėjau darbui „Taurostos“ klube ar Sąjūdyje. Taip išėjo, kad tie keli rudens ir žiemos mėnesiai tapo vaisingiausiu „Taurostos“ veiklos periodu.

Kad „Taurosta“ yra gana autoritetinga organizacija, turinti nemažai rėmėjų, paaiškėjo rugsėjo 6 d., kai Vykdomojo komiteto rūmų salėje susirinko rajono kultūros darbuotojai. Šį susiėjimą bene labiausiai inicijavo Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoja R. Geštautienė, kuri tikėjosi įkurti Lietuvos kultūros fondo rajono tarybą. Ši mintis jau buvo išsakyta ir liūdnai pagarsėjusiame laiške „Paliekame!“. Tai rodė

13

TAUROSTA

„Taurostos“ klubo ir komjaunuolių organizuoto ekologinio plakato konkurso paroda „Jaunystės“ kino teatre.

„Taurostos“ klubo narių viešnagė Paberžėje.

14

2019 NR. 2 (10)

I. Datos ir žmonės

Stendas, kvietęs į 1863 m. sukilimo minėjimą.

akivaizdžiai kyšančias rajono valdžios „ausis“: aiškiai norėta tokią tarybą formaliai „pastatyti“ virš „Taurostos“. Faktiškai tai būtų reiškę, kad „Taurosta“, kaip savarankiškas subjektas, nustoja egzistuoti ir tampa pavaldi minėtajai tarybai. Taigi, „išsišokėliai“ sutramdomi ir toliau vėl galima ramiai gyventi. Tačiau laikai buvo nebe tie ir dalis kultūros darbuotojų atvirai pareiškė paramą „Taurostai“. Išsakyta nuomonė, jog nesant rajone daugiau LKF rėmimo grupių, nėra reikalo kurti ir jų veiklą koordinuojančią tarybą. Kol kas pati „Taurosta“ gali atlikti savo numatytus darbus.

Taigi, pergalė mūsų, todėl galėjome rimtai atsidėti darbui. Kita vertus, būtina pažymėti, kad tas laikotarpis reikalavo daugiau dėmesio skirti politinei veiklai, tad „Taurosta“ kaskart vis labiau tolo nuo užsibrėžtų tikslų, o galiausiai visiškai susiliejo su Sąjūdžiu. Kadangi Jonavoje tuo laiku nebuvo pakankamai kultūriniam darbui atsidavusių entuziastų, tokia evoliucija, ko gero, buvo natūrali! Visi aktyviausieji nuėjo ten, kur buvo svarbiau. O svarbiausia buvo iškovoti nepriklausomybę. Po metų, kai neliko pavojaus, kad „Taurostos“ klubo veikla gali būti varžoma, ir paaiškėjo, kad kultūros fondo rajono tarybos tikrai reikėtų, pabandžiau spaudoje kelti šį klausimą. Tačiau idėja nebesudomino: visi iki ausų buvo panirę politikon arba domėjosi tik savo reikalais. Taigi, išblėsus „Taurostos“ klubui, visuomeninė kultūrinė veikla vėl neteko savotiško katalizatoriaus, vienijančio epicentro...

Grįžtant prie 1988-ųjų rugsėjo, įsimintiniausiu to

1863 m. sukilimo minėjimas „Azoto“ kultūros ir technikos rūmuose.

mėnesio įvykiu Jonavoje reikėtų laikyti „Azoto“ kultūros rūmuose įvykusį 1863 m. sukilimo minėjimą.

Pagrindinį pranešimą paruošti sutiko G. Ilgūnas, pats daug tyrinėjęs sukilimo istoriją, ieškojęs sukilėlių vado Antano Mackevičiaus pėdsakų. Į minėjimą nusprendėme pakviesti ir poetą Mykolą Karčiauską, dainininkę Veroniką Povilionienę, tuo metu viešumoje dar mažai žinomą Paberžės (Kėdainių raj.) kleboną Mykolą Dobrovolskį (Tėvą Stanislovą).

Aš apie šį žmogų pirmąsyk išgirdau savo dėdės šeimoje. Jie, kaip kėdainiečiai, gerai pažinojo Paberžės kunigą ir savo bute turėjo bene dvi jo nukaltas saulutes. Vėliau daug apie Tėvą Stanislovą ir Paberžę sužinojau iš G. Ilgūno, kuris taip pat pabendravo su kunigu rinkdamas medžiagą apie 1863 m. sukilimą. Prieš kurį laiką ir aš lankiausi Paberžėje. Taigi, planuodami būsimo minėjimo scenarijų, nusprendėme į renginį pakviesti šį įdomų ir tam tikruose sluoksniuose jau gerai žinomą kunigą. Kviesti Tėvo Stanislovo nuvažiavo visas būrys taurostiečių, kelionėje mus lydėjo B. Ilgūnienė. Tėvas Stanislovas priėmė maloniai ir sutiko atvykti į Jonavą. Pasižadėjome jį atvežti savo transportu. V. Povilionienę į minėjimą pakvietė bene G. Ilgūnas.

Ir taip atėjo rugsėjo 19-oji, pirmadienis. Sukilimo minėjimui buvo skirta didžioji „Azoto“ kultūros ir technikos rūmų salė. Kadangi iš anksto pasirūpinome tam tikra renginio reklama mieste, buvo įdėtas skelbimas ir „Jonavos balse“, tikėjomės, kad žmonių tikrai

15

TAUROSTA susirinks. Ir iš tiesų jau gerokai prieš renginį mieste jautėsi tam tikras pagyvėjimas, žmonės pamažu rinkosi į minėjimą. Iš Paberžės atvežėme Tėvą Stanislovą, atvyko V. Povilionienė. Poetas Mykolas Karčiauskas nepasirodė. Paskirtą valandą kultūros ir technikos rūmai jau buvo sausakimši, o žmonės vis ėjo ir ėjo, nors neliko ne tik sėdimų, bet ir stovimų vietų.

Skaudama širdimi kartu su kultūros rūmų vadovais priėmėme sprendimą daugiau žmonių neįleisti. O už durų jų būriavosi dar dešimtys. Tai buvo pirmas toks didelis tautinis patriotinis renginys, sudominęs jonaviečius. Ir, atrodo, kad mes šiuo renginiu publikos nenuvylėme. Gedimino paskaita apie sukilėlių kovas, jausminga Tėvo Stanislovo kalba, Veronikos dainų pynės nepaliko abejingų. Salė plojo atsistojusi, svečiai apdovanoti gėlėmis. Kartu tai buvo ir „Taurostos“ klubo triumfo valanda. Mat, nors panašių kultūrinių patriotinių renginių organizavome ir daugiau, tokio didžiulio jonaviečių susidomėjimo kaip tą rugsėjo vakarą nebesulaukėme.

Beje, tai buvo ne paskutinis 1863 m. sukilimui skirtas renginys, kuriame tą rugsėjį man teko dalyvauti. Jau šeštadienį, rugsėjo 24 d., Liaudies buities muziejuje Rumšiškėse įvyko kitas minėjimas. Čia G. Ilgūnas taip pat skaitė pranešimą. Ten nuvykome kartu su Lietuvoje besilankančia poete iš Australijos Lidija Šimkute. Gediminas su ja buvo susipažinęs pavasarį, lankydamasis Australijoje, o dabar, atvykusi į tėvų žemę, Lidija viešėjo ir Jonavoje.

Dar reikėtų paminėti, kad rugsėjo 16 d. buvo paskelbti LKJS rajono komiteto ir „Taurostos“ surengto ekologinio plakato konkurso rezultatai. „Jaunystės“ kino teatre buvo atidaryta konkursinių plakatų paroda, apdovanoti nugalėtojai.

Paskutinis įsimintinas to rugsėjo akcentas buvo trečiadienį, rugsėjo 28 d., Vilniuje įvykęs mitingas, skirtas paminėti antrąją Sovietų Sąjungos ir Vokietijos 1939 m. sutartį, kuria Lietuva atiduota sovietų įtakos zonon. Mitingą organizavo Lietuvos laisvės lyga (LLL), ir valdžia tąkart rimtai pasiruošė jį išvaikyti.

Kai atvykau pafotografuoti, Katedros aikštė jau buvo apsupta vidaus reikalų kariuomenės kareivių, perrengtų milicininkų uniformomis. „Milicininkai“ buvo su šalmais, apsiginklavę skydais ir guminėmis lazdomis – iki tol Vilniaus gatvėse nematytas vaizdelis! Jie buvo apstoję Katedros (tada dar Gedimino) aikštę ir

16

2019 NR. 2 (10)

stengėsi į ją neleisti mitinguojančiųjų. Aikštėje, beje, kaip tik tuo metu stovėjo palapinė, kurioje badavo disidentas P. Cizikas. Teko matyti vieną kitą atvejį, kai apsauga sulaikė aktyvesnį protestuotoją, gal ir lazdomis pavaišino, bet masinio žmonių daužymo nepastebėjau. Tačiau žmonės buvo mušami, ypač kliuvo tiems, kurie būriavosi prie badaujančiųjų. Ne veltui ši diena Vilniuje išsyk gavo „bananų baliaus“ pavadinimą. Fotografams buvo kur pasireikšti. Sutikau čia savo bendrakursį Vidmantą Kliuką, kuris kaip tik padarė šio „baliaus“ nuotrauką (čebatuoti kareiviai su „bananais“ iš nugaros), greitai nuvilnijusią per daugelį laikraščių ir tapusią sovietinių represijų simboliu. Fotografas Z. Kazėnas irgi tą dieną padarė bene garsiausią savo nuotrauką (mergina su trispalve virš kareivių galvų).

Rytojaus dieną sužinojome, kad naktį milicija mušė, vaikė ir suėmė kelis badautojus. Prie Katedros netrukus įvyko bendras Sąjūdžio ir LLL mitingas, kalbėjo V. Landsbergis, R. Ozolas ir kiti. Kartu su dalimi mitinguojančiųjų ir A. Terlecku nuvykome į Kosciuškos gatvę, kur buvo laikomi sulaikyti badautojai, ir pareikalavome juos kuo greičiau paleisti. „Bananų balius“ buvo reakcingojo LTSR valdžios sparno bandymas suskaldyti bundančios tautos jėgas, supriešinti Sąjūdį ir Lietuvos laisvės lygą. Užmačia nepavyko, tad daugiau tokių drastiškų priemonių nesiimta. O kadangi įvykiai rutuliojosi labai greitai, šis incidentas netrukus buvo primirštas. Atrodo, kad niekas vėliau rimčiau „nepaklibino“ ir to milicijos kapitono, kurį dėl itin brutalaus elgesio su badautojais tada labai smerkė ir reikalavo nubausti mitinge kalbėję sąjūdiečiai bei LLL atstovai.

I. Datos ir žmonės

FESTIVALIS „VASARA JONAVOJE 2019“ Jurgita SERAPINĖ, Jonavos kultūros centro direktoriaus pavaduotoja.

Nuotraukos – iš Jonavos kultūros centro archyvo

VASARA JONAVOJE Išskirtinai šiltą šių metų vasarą Jonavos gyventojus ir miesto svečius džiugino keturis mėnesius trukęs ir ketvirtus metus organizuotas festivalis „Vasara Jonavoje 2019“. Lietuvos kultūros centrų asociacijos prezidentas R. Matulis viename iš savo pranešimų teigė,

jog šalies meno ir muzikos mokyklose ugdoma apie 20 proc. vaikų ir jaunimo, iš kurių tik 5 proc. pasirenka profesionalaus atlikėjo kelią. Taigi likusieji 80 proc. jaunimo ir suaugusiųjų įsilieja į kultūros centruose vykstantį, visų bendrai kuriamą edukacinį ir sociokultūrinį procesą. Pranešime įvardintos kultūros centrų darbo kryptys, kurių svarbiausioji – įvairių amžiaus grupių gyventojų neformalusis švietimas ir

17

TAUROSTA

informalus ugdymas, taip pat etninio, kalbinio, istorinio, kultūrinio savitumo bei tradicijų atspindėjimas, profesionalaus meno sklaida, mėgėjų, kino ir vizualiųjų menų populiarinimas ir kt.

Kasmet ruošdamiesi vasaros festivalio renginiams, Jonavos kultūros centro kūrybiniai darbuotojai labai kruopščiai apgalvoja renginių programą, tikslus ir formas. Šiais metais festivalio „Vasara Jonavoje 2019“ programą sudarė rekreaciniai, švietėjiški ir masiniai šventiniai renginiai.

Etnokultūros puoselėjimas ir tęstinumas. Organizuotas respublikinis vaikų ir jaunimo folkloro festivalis „Siūlai siūlai, susivykit“, sutartinių šventė „Sutarysma“, vykusi ant Mažųjų Žinėnų piliakalnio, Rasos šventės apeigos Joninių šventėje ir pirmoji respublikinė armonikierių šventė „Jono armonika 2019“, į kurią sugužėjo daugiau kaip 30 geriausių Lietuvos muzikantų. Renginiuose vyko edukacijos, skamėjo folklorinės dainos, šokiai, vyko žaidimų mokymai, kulinarinio paveldo pristatymai, įtraukiant ir provokuojant susirinkusiuosius būti aktyviais šventės dalyviais.

18

2019 NR. 2 (10)

Visuomenės patriotiškumas ir pilietiškumas.

Kultūros centras organizavo ir valstybinių švenčių bei istorinių datų paminėjimo renginius: Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo), Gedulo ir vilties, Baltijos kelio 30-mečio dienas.

Mėgėjų menas – viena iš Kultūros centro prioritetinių sričių. Paskutinį gegužės savaitgalį Joninių slėnyje suorganizuotas XI tarptautinis chorinės muzikos ir šokių festivalis „Šviesa amžinoji dainos“, kurį iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba. Festivalyje dalyvavo chorai ir šokių kolektyvai iš Lietuvos, Moldavijos ir Estijos, akomponavo Panevėžio pučiamųjų orkestras „Panevėžio garsas“. Iš viso programoje pasirodė daugiau nei 340 muzikantų, dainininkų ir šokėjų.

Birželio pradžioje Kultūros centras jonaviečius ir miesto svečius pakvietė į pirmą kartą surengtą respublikinį populiariosios muzikos ir dailės festivalį-konkursą „Spalvų gama“. Jame dalyvavo 200 atlikėjų iš Jonavos, Kėdainių, Kybartų, Kauno, Ukmergės, Kaišiadorių ir kitų vietovių. Taip pat Jonavos ir aplinkinių

I. Datos ir žmonės

rajonų mėgėjų meno kolektyvai dalyvavo Joninių, Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dienos, miesto šventėse.

Kultūrinis išskirtinumas užtik­ rina kiekvieno miesto ar rajono įvaizdžio patrauklumą ir skatina profesionalaus meno sklaidą. Festivalis „Vasara Jonavoje“ jau įgavo pagreitį, todėl į jo renginius vis gausiau atvyksta kultūrinio turizmo mėgėjų iš visos Lietuvos ir užsienio.

Festivalio programoje netrūko ir profesionalių atlikėjų koncertų.

Rugpjūčio mėnesį Joninių slėnyje vykstantys Pažaislio muzikos festivalio koncertai kasmet sutraukia tūkstančius žiūrovų. Šių metų koncerte dalyvavo Kauno miesto simfoninis orkestras, Kauno valstybinis choras ir solistas Kristianas Benediktas. Festivalio metu žiūrovai galėjo pasiklausyti ir populiariosios muzikos profesionalių atlikėjų: Dainoto Varno, Samantos Tinos (Latvija), grupės „Žalvarinis“, S. Prūsaičio ir grupės, elektroninės muzikos projekto „Girių dvasios“, folkloro ansamblio „Mzeshina“ ir choreografinio ansamblio „Shadiani“ (Sakartvelas) ir kitų pasirodymų. Į programą buvo įtrauktas ir roko muzikos vakaras, kuriame sunkiosios muzikos gerbėjams kraują kaitino roko grupė „Bon Jeans“ ir projektas „AC/DC Project“.

Finaliniame šių metų festivalio koncerte pasirodė Rūta Žibaitytė su muzikiniu projektu „Muzikos spalvos“ ir Iglė Bernotaitytė.

Vasara baigėsi nusinešdama ir paskutinius festivalio „Vasara Jonavoje“ akordus. Tikimės, kad jis patiko įvairaus amžiaus ir meninių skonių žmonėms. Didžiuo-

19

TAUROSTA

jamės, kad tradicijas kuriančiu, bet jau savo gerbėjų turinčiu festivaliu puoselėjame Jonavos krašto kultūrines tradicijas, papročius, atitinkančius šiuolaikinės visuomenės poreikius.

JUBILIEJINĖ 30-OJI JONINIŲ ŠVENTĖ Birželio 23 d. Jonavoje iškilmingai suplevėsavus Jonų respublikos vėliavoms, miestas tradiciškai paskelbtas Jonų ir Janinų sostine, o rajonas – Jonų Respublika.

Jonavos prieigose nusidriekė mašinų spūstys, žmonės plūdo į Joninių slėnį švęsti svarbiausios ir labiausiai miestą išgarsinusios šventės. Šiemet ji buvo jubiliejinė.

30 metų – pakankamas laikotarpis tradicijoms susiformuoti ir šventei išpopuliarinti. Pirmoji Joninių šventė suorganizuota 1989-aisiais, 1997 m. išleistas pirmasis laikraštis „Joninės Jonavoje“. 1998 m. tiesio-

20

2019 NR. 2 (10)

giai Joninių šventę transliavo stoties „Pūkas“ kanalas, parodęs pirmąją misteriją „Švento Jono vakarėlį“.

1999 m. tiesiogiai Joninių šventę transliavo ir nacionalinės televizijos LRT kanalas. 2005 m. buvo įkurta Jonų respublika ir išrinktas prezidentas, sukurtas respublikos antspaudas ir metrika, kurioje registruojami Jonų respublikos piliečiai. Jais yra tapę Lietuvos, Lenkijos, Olandijos, Rumunijos, Čekijos, Kroatijos, JAV ir Portugalijos gyventojai. Piliečių pažymėjimus jau yra gavę daugiau nei 2000 įvairių šalių Jonų, Janinų, Jonių, Janių, Džonų, Ivanų.

Tai tik keletas išskirtinės šventės štrichų, atskleidžiančių, kaip mūsų organizuojamos Joninės išpopuliarėjo Lietuvoje. O svarbiausia, kad šventė davė postūmį Jonavos įvaizdžio (Jonų ir Janinų sostinė) formavimuisi. Šįmet jubiliejinėje Joninių šventėje netrūko įspūdingų akimirkų: jonaviečius ir miesto svečius kvietė

I. Datos ir žmonės

prekybinė mugė, mėgėjų meno kolektyvų koncertas „Švento Jono vakarėlį“, kosminės, spalvingos grupės „Elnio rago miškas“ pasirodymas, charizmatiškosios Aistės Smilgevičiūtės ir legendinės grupės „Skylė“ bei modernaus folkloro grupės „Žalvarinis“ koncertai.

Daug dėmesio sulaukė Jonų sodyba, kurioje vyko įvairūs žaidimai ir atrakcijos. Juškonių kaimo bendruomenė iš gėlių žiedų dėliojo mandalą, Kultūros centro Krašto muziejaus kolektyvas kepė kvapnų šakotį. O ant suvežto šieno norintieji galėjo išmėginti jėgas nematerialaus kultūros paveldo statusą turinčios ristynių šakos, atsiradusios dar XIX a., subtilybių. Sodybos kiemelyje įvairius rankų darbo gaminius siūlė amatininkai, raštinėje buvo registruojami Jonų respublikos piliečiai.

Visus susirinkusiuosius sveikino Jonų respublikos prezidentas Jonas Sirvydis ir meras Mindaugas Sinkevičius. Artėjant vidurnakčiui, buvo siekiama Lietuvos rekordo, pavadinimu „Daugiausiai vienu metu paleistų tradicinių Joninių vainikėlių viename vandens telkinyje“. Vidurnaktis pasitiktas ugnies, lazerių, pirotechnikos, muzikos ir šviesų teatralizuota Vasarvidžio misterija, kurią vainikavo susirinkusiųjų sugiedota „Lietuva brangi“ ir šventiniai fejerverkai.

MIESTO ŠVENTĖ GRAŽĖJANČIOJE JONAVOJE 2019 m. Jonava šventė 269 m. gimtadienį. Šventiniai renginiai prasidėjo rugpjūčio 2-ąją dviračių žygiu aplink Jonavą „Su gimimo diena, Jonava“, kurį organizavo Krašto muziejaus Jonavos turizmo informaci-

jos centras. Žygio dalyviai apvažiavo Jonavą, gėrėjosi prieblandoje skendinčiu miestu, dalyvavo viktorinoje „Jonavos krašto žinovai“. Nusileidus saulei, žygeiviai atvyko į Joninių slėnį, kur juos į šokių sūkurį įtraukė rumbos šokėjai kviesdami ne tik pajudėti, bet ir drauge suvalgyti šventinį tortą „Mes mylim Jonavą“.

Rugpjūčio 3 d. šventiniai renginiai prasidėjo Šeimų pikniku. Čia susirinkusiųjų laukė didelė puokštė pramogų: nardymas spalvotose putose, duonelės kepimas ant laužo, edukacinės programėlės, atvirukų „Mes mylim Jonavą“ gamyba, lėlių teatro spektakliai, paspirtukų varžybos, piešimas ant veidų, balionų lankstymas, muilo burbulų leidimas ir kitos šmaikščios ir smagios linksmybės. Mažiesiems šventės dalyviams nuotaiką kėlė pasakų personažai – Pelytė Minė, Hello Kitty, Pimpačkiukai ir Žmogus Voras. Tėvelius laimę rasti mokė vienuolė sesuo Fausta Palaimaitė.

Pikniko dalyviams koncertavo atlikėja Gintarė Karaliūnaitė, Šveicarijos kultūros centro vaikų popchoro „Spindulėliai“ ir JKC vaikų popchoro „Šuldu buldu“ dainininkai. Sporto aistruoliai dalyvavo elektromobilių lenktynėse „Agrochemos“ taurei laimėti bei šaškių, futbolo, krepšinio 3x3 varžybose. Neries krantinėje galynėjosi Lietuvos virvės traukimo čempionato 3-iojo, finalinio, etapo stipruoliai rajono savivaldybės mero Mindaugo Sinkevičiaus taurei laimėti.

Vakarinė programos dalis prasidėjo šventine jonaviečių eisena. Mušamųjų instrumentų ansamblis „Ritmas kitaip“ pakiliu ritmu atvedė šventinę eiseną į Joninių slėnį. Jos priekyje Lietuvos kariuomenės didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos mokomojo pulko bazinio kurso kariai nešė Jonavos vėliavą – baltą gulbę mėlyname fone, kuri simbolizuoja Jonavos įkūrėjų Kosakovskių giminės istoriją ir tekančią Nerį.

21

TAUROSTA

Rajono savivaldybės meras M. Sinkevičius, pradėdamas finalinį renginį, kreipėsi į susirinkusiuosius sakydamas, jog ši šventė yra puiki proga padėkoti visiems, prisidedantiems prie Jonavos krašto garsinimo ir puoselėjimo. „Pokyčiai vyksta ne be jūsų pastangų, pasiūlymų ir norų. Už gražų indėlį dėkoju kiekvienam, prisidedančiam prie miesto puoselėjimo. Gerai dirbant, smagu ir švęsti, tad linkiu smagios ir įspūdingos Jonavos miesto gimtadienio šventės“, – kalbėjo M. Sinkevičius.

Jau tapo tradicija per šventę apdovanoti konkurso „Sukurta Jonavoje“ nugalėtojus. Šio sumanymo tikslas, bendradarbiaujant su rajono verslininkus vienijančiu ir jiems atstovaujančiu partneriu, Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmų Jonavos filialu, didinti savivaldybėje sukurtų gaminių ir paslaugų žinomumą, jų vartojimą bei skatinti aukštos kokybės, inovatyvių, išskirtinių ir galinčių konkuruoti šalies bei užsienio rinkose gaminių ir paslaugų kūrimą. Šiais metais pirmąją vietą laimėjo uždaroji akcinė bendrovė „Gera karma“, pristačiusi gaminį „Purškiamas mag­nis „Zechstein Inside® Magnio aliejus“ ir „Virškinimo fermentai „DigeZyme® + Trimphala cimplex“. Tai sveikuolių produktai, konkuruojantys pasaulyje. Antrosios vietos laimėtoju pripažintas Karolis Matulevičius, konkursui pateikęs trijų spalvų (geltonos, žalios ir raudonos) šakotį „Jo-

22

2019 NR. 2 (10)

navietis“. Trečiasis apdovanojimas atiteko UAB „Reception“, sukūrusiai programėlę „Keliauk po Jonavą“.

Prizininkai paskatinti dovanomis, padėkos įteiktos ir visiems, dalyvavusiems konkurse „Sukurta Jonavoje“.

Likus keletui savaičių iki šventės, kultūros centras „Facebook“ paskyroje pakvietė jonaviečius dalyvauti akcijoje „Gaminu Jonavai“. Daugiausia balsų sulaukė Renatos Mikalauskienės iškepta naminė duona, Daivos Minkuvienės kvapnūs meduolių meškinai ir Vaidos Kistauskienės pagamintos tautinių spalvų panakotos. Šventės metu nugalėtojai buvo apdovanoti atminimo dovanomis. Na, o ketureilio konkurse apie Jonavą nugalėtoja tapo Emilija, besimokanti Ignalinoje.

Koncertinėje šventės dalyje gražiausias dainas Jonavai dovanojo renginio vedėja Nijolė Pareigytė, projektas „ABBA ir pasaulio hitai“, atlikėja Samanta Tina iš Latvijos ir ansamblis „Rondo“. Šventę vainikavo ugnies ir pirotechnikos programa. Pasveikinti jonaviečių į šventę atvyko ir svečių iš Sakartvelo, Rumunijos, Estijos, Moldovos, Ukrainos bei Čekijos.

2020 m. vis gražėjantis mūsų miestas pakvies į 270-ųjų jubiliejinę šventę. Šiai progai suburtas organizacinis komitetas žada, jog šventė bus išties įspūdinga.

I. Datos ir žmonės

VYŠNIALAUKIO STEBUKLAS: MAŽOS BENDRUOMENĖS DIDELĖS ŠVENTĖS

Irena NAGULEVIČIENĖ, žurnalistė

Lietuvoje keičiantis demografinei padėčiai, mažėjant gyventojų, pamažu nyksta ir kaimai, tik likusiais užrašais primindami apie gyvavimą. Jų išnykimo priežastys įvairios – žmonės keliasi gyventi į miestus, neturintieji artimųjų įsikuria globos namuose ir iš ten iškeliauja į Anapilį. Vienišos, be šeimininkų paliktos sodybos tiesiog griūva, susilygina su žeme. Tačiau atsiranda ir atgyjančių kaimų, kurie skleidžia žinią apie save po visą Lietuvą.

Toks yra Vyšnialaukis, esantis Jonavos rajone, Upninkų seniūnijoje.

KELIAS VEDA PER MIŠKUS

IŠ PRAEITIES

Vyšnialaukio kaimas įsikūręs itin miškingoje vietoje, per kurią teka Lietavos upelis, seniau tęsęsis 11 km. Užėjus melioracijos vajui, apie 7 km jo pavirto grioviu, taigi tikroji vaga sutrumpėjo iki 4 km. Kalbininkų nuomone, visai tikėtina, kad Lietavos upelis davęs vardą visai Lietuvai.

Pasakojama, kad čia buvę dideli vyšnių sodai, pavasariais žemę apiberdavę baltais žiedlapiais. Nuo vaismedžių gausos ir kilęs Vyšnialaukio pavadinimas. Tikėtina, kad sodžius įsikūrė anksčiau nei atsikėlė sentikiai iš centrinių Rusijos gubernijų, galbūt prieš 300 m. Žemės aplink nebuvo daug, o ir ta nederlinga, todėl pagrindinis užsiėmimas buvo dvaro ir valstybės miškų priežiūra. Nuo įsikūrimo pradžios kaimas nepasižymėjo gyventojų gausa – jame iškilo septynios sodybos, keturios pirtys. Netgi 1923 m. Lietuvos gyvenamųjų vietų surašyme minimos tos pačios septynios sodybos su 43 gyventojais. Netoliese buvo ir Vyšnialaukio viensėdis, kuriame gyveno gausi šeima, o Gegužinės link įsikūrusiame Galijevkos (liet. – Galijaukos) palivarke gyveno vienuolika šeimų – 59 gyventojai. Kadaise per Vyšnialaukį ėjo pagrindinis kelias į Gegužinę iš Upninkų ir aplinkinių kaimų, priklausiusių Gelvonų valsčiui ir Gegužinės parapijai. Vyšnialaukio kaimas įėjo į Jonavos r. sudėtį nuo 1951 m., kai buvo atliktas naujas administracinis Lietuvos suskirstymas.

Norintieji pasiekti Vyšnialaukį, turi sukti per XVII a. pabaigoje įsikūrusį Perelozų kaimą, kuriame 1923 m. gyveno 225 asmenys, o nuo praėjusio amžiaus antrosios pusės nebeliko nė vieno gyventojo. Šiuo metu kaimą mena restauruota medinė Viešpaties Kryžiaus cerkvė ir vis dar veikiančios sentikių kapinės.

Riedėdami vingiuotu keliu per tankius miškus, rudenį pilnus grybautojų iš įvairių kampelių, pasiekiame medžių paunksmėje pasislėpusį, keista paslaptimi dvelkiantį Vyšnialaukio kaimą...

23

TAUROSTA

24

2019 NR. 2 (10)

I. Datos ir žmonės

Teigiama, kad 1812 m., per Prancūzijos karą su Rusija, per šį atokų kaimą keliavęs Napoleonas, kuris su kariais naktį ilsėjosi vienos sodybos klojime.

Napoleono pėdsakų aptinkama visoje Lietuvoje – jo vardu pavadinti piliakalniai, medžiai, toks ąžuolas tebežaliuoja ir Upninkų seniūnijoje, Keižonyse, netoli Vėgėlės upelio.

Kolūkinė žemės ūkio santvarka nepalietė atokaus Vyšnialaukio, kuris nebuvo patogus kolūkio poreikiams. Gatvinis padrikas kaimas, išsidėstęs palei vieną vingiuotą pagrindinį kelią, išlaikė savo pirminį būvį. Tokio tipo kito neurbanizuoto kaimo Jonavos rajone nėra, todėl reikia jį išsaugoti nepakitusį. Šiandien nebeliko anų šimtmečių vyšnialaukiečių, nebėra kas papasakotų apie istorinius gyvenvietės pokyčius. Tad džiugu, kad, įsibėgėjant XXI a., Vyšnialaukis atsigavo – čia skamba muzika, dainos, šaknis įleidžia vis nauji vyšnių sodinukai, tvirtėja bendruomenė, kurdama naujus planus ateities gerovei.

DRĄSUS SPRENDIMAS Vyšnialaukio sodžiuje tebestovi septynios sodybos.

Senieji gyventojai ilsisi Anapilyje, tad jų valdose šeimininkauja paveldėtojai. Vyšnialaukį puoselėja kaimo pasididžiavimu laikomas pasaulio ir olimpinis čempionas Vladas Česiūnas su sutuoktine Irena, Irena ir Mindaugas Karalevičiai, Kristina ir Borisas Morozovai, Valdas Bagdonas su drauge Gražina Grigaravičiene ir neseniai sodiečių būrį papildžiusi Upninkų seniūnė Lolita Nekrošienė.

Vyšnialaukio, priklausančio Keižonių seniūnaitijai, bendruomenė įsikūrė daugiau nei prieš dešimtmetį.

Jos įkūrimo idėjos iniciatoriai V. Bagdonas ir G. Grigaravičienė neslepia, kad tai buvęs drąsus žingsnis.

Mat ši atoki vietovė – tik nedidelis, miško apsuptas lopinėlis, glaudžiantis vos kelias sodybas, kurias geriau žino čia užklystantys grybautojai nei Jonavos krašto žmonės.

Anot G. Grigaravičienės, labai norėjosi, kad kaimas paskleistų žinią apie kiemų šeimininkus ir taptų patraukliu kampeliu. Susibūrus bendruomenei, kurį laiką buvo apsiribota planais ir naujų idėjų aptarimais, kol pagaliau jie virto realybe – bendruomenės renginiai pradėjo garsinti Vyšnialaukio vardą.

NUO KOPLYTSTULPIO IKI ŠVENČIŲ Veiklos pradžioje nuspręsta sukurti bendruomenės rekreacinę zoną – pastatyti medinį kryžių-koplytstulpį ir vartus į paslaptingąjį Vyšnialaukį. V. Bagdono parengtas projektas „Vyšnialaukio kaimo bendruomenės veiklos stiprinimas“ sulaukė teigiamo įvertinimo. Skulptoriaus Andriaus Kazlausko dėka nedidelėje gyvenvietėje iškilo koplytstulpis, skelbiantis, kad „Vyšnialaukis atgyja gyvųjų susitikimams ir mirusiųjų prisiminimams“, o ties įvažiavimu įsikomponavo to paties meistro vartai su įrašytu kaimo pavadinimu. Ir tai dar ne viskas – V. Bagdonas kartu su kaimynais sumeistravo pavėsinę, ne tik saugančią nuo lietaus, bet ir kviečiančią kaimynus, susibėgus draugėn, kartu išgerti arbatos. Teritorijoje sumontuotos kelios šiukšliadėžės, itin praverčiančios švenčių metu. Bendruomenei pavyko įsigyti ir traktoriuką-žoliapjovę – anot pirmininko V. Bagdono, tai būtina priemonė didelėms viešosioms erdvėms tvarkyti.

2016-aisiais žengta toliau – surengta pirmoji bendruomenės šventė „Vyšnialaukis atgyja“. 2017 m. G. Grigaravičienės ir V. Bagdono iniciatyva nušurmuliavo kitas renginys – „Lik sveika, vasara“. Dar po metų sodžių supančiais miškais ir takeliais nuskambėjo romansų ir liaudies dainų popietė „Vyšnialauki, žydėk“. Visos bendruomenės šventės sulaukė daug svečių, meno kolektyvų, poezijos kūrėjų, kitų sričių menininkų.

KAIMĄ ATGAIVINO ŽMONĖS Augantį susidomėjimą šventėmis paliudija ir vis gausesnis dalyvių skaičius – į 2019-ųjų rugpjūtį surengtą sueigą „Vyšnialaukio vasaros garsai“ susirinko apie pusantro šimto gyventojų iš Upninkų krašto, Jonavos ir kitų rajonų.

Savivaldybės mero pavaduotojas Eugenijus Sabutis, kreipdamasis į susirinkusiuosius, samprotavo apie dviejų rūšių stebuklus: vieni sužavi, bet staiga dingsta, o kiti tęsiasi ilgai. „Vyšnialaukis – vienas iš pastarųjų stebuklų. Lietuvoje išnyko daug kaimų, nebuvo kas juos gaivina.

O Vyšnialaukis išliko ir garsėja įdomiais renginiais. Ši erdvė neatsirado iš niekur – savo darbais, lėšomis ją išpuoselėjo vietos bendruomenė, – kalbėjo E. Sabutis. – Tai, ką jūs darote, yra didelis ir puikus stebu-

25

TAUROSTA klas. Linkiu jį išsaugoti, kad netaptų fejerverkų įspūdžiu – sužavėjo ir užsimiršo. Tikiu, kad šitie aktyvūs ir veiklūs žmonės, jų draugai toliau gražins, garsins šį nuostabų, nors ir atokiai įsikūrusį kampelį. Kasmet kurkite ir puoselėkite šį stebuklą. Ačiū jums už tai.“ Vicemero išsakytoms mintims pritarė kelių knygų autorius, Jonavos krašto kultūros ir istorijos metraščio „Taurosta“ redaktorius Vytautas Venckūnas. „Ši nesoti žemė atgaivino bendruomenę, atgimusią po ilgos tylos. Ji nebūtų atgimusi, jei ne jūsų širdys ir noras sugrįžti į gimtąjį lizdą, kuriame, kaip rodo ši diena, telpate ne tik jūs patys, ne tik trobos ir graži gamta, bet ir visa Jonava. Malonu, kad supratote, jog gimtasis lizdas – tai jėgų šaltinis. Ačiū už tai, kad esate, viliuosi, jog būsite daug metų, net ir tada, kai mūsų šiame pasaulyje nebeliks“, – kalbėjo V. Venckūnas, keliems šio krašto gyventojams įteikdamas po naują savo knygą „Jonavos krašto karžygiai“.

NUOŠIRDUS BENDRAVIMAS Upninkų seniūnė L. Nekrošienė, pasipuošusi tautiniais drabužiais, prisipažino šventėje dalyvaujanti kaip Vyšnialaukio bendruomenės narė, tačiau neatsiribojo nuo savo tiesioginių pareigų – pasidžiaugė nuoširdžiu bendradarbiavimu su devyniais seniūnaičiais ir pakvietė juos į sceną. „Šie pagalbininkai – tai tarpininkai tarp seniūno ir gyventojų, perduodantys žinias apie jų gyvenamosiose teritorijose kilusias problemas. Džiaugiuosi šiais žmonėmis ir jiems dėkoju“, – mintijo seniūnė.

Seniūnaičiai pabrėžė, kad Vyšnialaukio bendruomenė kaimą prikėlė naujam gyvenimui, nors čia ir nėra nuolatinių gyventojų. Ši vieta ne vienam yra antri namai. „Dovanojame lininę staltiesę, tegul ja uždengtas stalas kvies dar nuoširdesniam bendravimui. Generuokite idėjas prie stalo – tegul jos virsta žodžiais, o žodžiai – darbais. O Gražinos ir Valdo širdyse tegul negęsta tos ugnelės, kurios suteikė jėgų įveikti pasitaikiusius sunkumus“, – linkėjo seniūnaičių atstovė.

Upninkų seniūnijoje veikia tik dvi – Upninkų ir Vyšnialaukio – bendruomenės, džiuginančios veiklumu ir šiltu bendravimu. Anot seniūnės, pagarbos ir gerų žodžių nusipelno Upninkų bendruomenės pirmininkas Valerijonas Šemeta. „Mus sieja bičiulystė –

26

2019 NR. 2 (10)

Valerijonas visada pataria, padeda, atsiliepia į kiekvieną mūsų kreipimąsi. Esame jam labai dėkingi“, – pridūrė G. Grigaravičienė.

V. Šemeta, sveikindamas Vyšnialaukio bendruomenę, stebėjosi tokia susirinkusiųjų gausa. „Džiaugiuosi, kad kaimas atgimė. Mes ir ateityje pagal galimybes paremsime jūsų renginius. Štai viena mūsų padovanota vyšnia jau žaliuoja, atėjus medelių sodinimo laikui, padovanosime dar vieną sodinuką. Tegul Vyšnialaukis kvepia vyšniomis“, – šypsojosi svečias iš Upninkų.

ĮKVĖPĖ GERUMO AURA Sangailų kaimo (Šėtos sen., Kėdainių r.) neseniai įsikūrusios bendruomenės pirmininkas Mantas Kučinskas pripažino, kad „Vyšnialaukis esąs geras pavyzdys, iš kurio būtina mokytis“. Svečiai iš Širvintų krašto Karališkių kaimo stebėjosi organizatorių sugebėjimu „mažoje bendruomenėje surengti tokią didelę šventę“. Šmaikščią kalbą, užtraukdamas dainos posmą, pasakė Batėgalos (Kulvos sen.) atstovas Valeras Mikalauskas, linkėjimų pažėrė Liepių bendruomenei vadovaujanti Neringa Kukarinienė, Upninkų kultūros centro vadovė Kristina Krikščiūnienė, Upninkėlių kaimo gyventojas, drožėjas ir solistas Bronislovas Sed­leckas, skambiu balsu išvinguriavęs porą romansų.

Beje, šis garbaus amžiaus menininkas šventės aikštėje eksponavo savo darbus, o bendruomenei atvežė kvapnų, paties iškeptą pyragą. Šventėje dalyvausi rajono Savivaldybės tarybos narė Marijona Širvelienė sakė jaučianti erdvėje sklandančią gerumo aurą. „Gerumas – tai kalba, kurią girdi kurtieji ir mato aklieji“, – pasitelkusi Marko Tveno mintis, teigė ji. O Jonavos krašto moterų asociacijos vadovė Jadvyga Rusilienė Vyšnialaukį pavadino „rojumi žemėje“.

Vyšnialaukio šviesuolius pasveikino Bukonių krašto šeimos centro pirmininkė Elena Tuzovienė, Vietos veiklos grupės atstovas Petras Vyšniauskas, kiti svečiai.

Poezijos posmais į susirinkusiuosius kreipėsi grupė rajono poezijos klubo „Šaltinis“ kūrėjų. Savo kūrybos paskaitė Albina Jefimenko, Ingrida Gedvilienė,

I. Datos ir žmonės

Aloyzas Vaznaitis, Laimutė Šatienė, šių eilučių autorė, o Mykolas Kručas Vyšnialaukio kaimui paskyrė visą poemą.

PADĖKOS, MUZIKA IR ATRAKCIJOS

Kirvelevičiumi, Upninkų kultūros centro „Širvinta“, vadovaujama Justino Diržinsko, koncertą paįvairino „Norago“ muzikantai iš Širvintų krašto (vad. Arvydas Golcas).

Renginio vedėja G. Grigaravičienė dėkojo Vyšnialaukio kaimo gyventojams už aktyvų dalyvavimą bendruomenės veikloje. „Tai žmonės, kurie negaili savo laiko, veiklą remia savo darbais, mintimis, pasiūlymais ir visada palaiko gimstančias idėjas. Visiems jums už tai dėkojame“, – sakė ji, į sceną pakviesdama visų sodybų gyventojus.

Aikštėje mandalų ir fraktalų paslaptimis dalijosi šios srities žinovės Birutė Gadišauskienė ir Inga Šišovienė, rankdarbiais viliojo menininkė Virginija, o Petras Bieliauskas gundė česnakais kvepiančiu kastiniu, įvairaus skonio sūriais, kitais skanumynais.

Prie ugnies triūsė kulinarijos šefas, ispanas Karlosas, kviesdamas paskanauti paelijos, o Vyšnialaukio bendruomenės kulinarijos meistras Šarūnas stebino gardžia sriuba.

Skambių melodijų vėrinį dovanojo Vyšnialaukio bendruomenės kapela „Savi“ (vad. Alvydas Kurkuzinskas), Šveicarijos kolektyvas „Varpena“ (vad. Dalia Toločkienė), „Gijos“ muzikantai iš Liepių (vad. Modesta Korepina), Suaugusiųjų švietimo ir jaunimo mokymo centro kapela „Lankesa“ su vadovu Antanu

V. Bagdonas ir G. Grigaravičienė šypsojosi – malonu matyti nemažai naujų veidų. Dėkodami svečiams ir ragindami ilgiau pavakaroti, pasidairyti po skoningai sutvarkytą Vyšnialaukio teritoriją, kitų metų šventę organizatoriai žadėjo paįvairinti naujais akcentais ir netikėtumais.

27

TAUROSTA

Tautodailininkui Tomui Jončui – 80

ŽEMAITIS, DROŽINIAIS SUŽAVĖJĘS KOLUMBIEČIUS Irena NAGULEVIČIENĖ, žurnalistė

Praėjusį rugsėjį Veseluvkos kaime, Užusalių seniūnijoje, gyvenančiam tautodailininkui Tomui Jončui sukako 80 metų. Menininko išskobtos medžio skulptūros, koplytstulpiai puošia įvairius Lietuvos kampelius, o smulkesni drožiniai nukeliavo ir į svečiose šalyse gyvenančių tautiečių namus. Garbaus amžiaus menininkas neslepia turįs gražių planų, kuriuos labai norėtų įgyvendinti. „Stengsiuosi pasiekti tikslus, antraip – koks aš būčiau žemaitis?“ – šmaikštauja jubiliatas, prieš 37-erius metus apsigyvenęs Jonavos rajone.

MALONŪS PRISIMINIMAI Su tautodailininku Tomu ir jo sutuoktine Aldona kalbamės rudenėjančiame namų kieme. Pavėsinėje ant stalo garuoja virtos bulvės su lupenomis, vilioja šeimininkės išsuktas žemaitiškas kastinis. Gegužės mėnesį pora atšventė bendro gyvenimo 55-metį. Tad kalba sukosi ne tik apie tautodailininko kūrybą, aktyvią veiklą, bet ir apie už nugaros pasilikusius metus, kurių nebeįmanoma nei pakartoti, nei sugrąžinti.

Sutuoktiniai pasakoja, kad beveik prieš keturis dešimtmečius įsikūrę Užusalių seniūnijoje gyveno ūkiškai – laikė kelias karves, prieauglį. Aldona dirbo Kauno šilko fabrike ekonomiste, turėdavo spėriai ir po namus suktis – daržus ravėti, šiltnamiu rūpintis, o ką jau kalbėti apie gėlynus – gėles moteris buvo tiesiog „įsimylėjusi“. „Visko pakako, visko turėjome, ūkiu rūpinomės abudu, užauginome du sūnus ir dukrą, neturėjome laiko liūdesiui ir barniams. Aktyviai dalyvavome Užusalių kultūros centro veikloje, smagiai bėgo laikas. Dabar, iš darbo išėjus mūsų vadovei Vitalijai, mes, senjorai, pasitraukėme iš aktyvios veiklos. Žinote, reikalingas tol, kol dalyvauji, tik

28

2019 NR. 2 (10)

II. Jubiliejai

nutolk – ir būsi užmirštas“, – papildydami vienas kitą pasakoja šeimininkai.

Pastaraisiais metais, Tomą užklupus sveikatos negaliai, sodo lysvėse tarpsta tik nedideli daržovių ploteliai, vaisius nokina obuoliai, uogų nestokoja įvairūs vaiskrūmiai, o pakraštyje akį traukia prinokusios vynuogių kekės. Sėdėdami jaukioje erdvėje, pasukame tautodailininko Tomo kūrybiniu keliu.

MEDŽIO KVAPAS Kiek skulptūrų ir smulkesnių drožinių yra išskobęs, autorius negali suskaičiuoti, tai geriausiai nusako žodis „daug“. Pirmieji bandymai buvo vaikystėje, kai su bendraamžiais krūmuose žaisdavo karą. Koks kareivis be šautuvo? „Jau tada griebdavau kokią medžio šaką, peilį ir mėgindavau padaryti kažką panašaus į šautuvėlį. Apie ateitį tuomet dar negalvojau, bet medžio gabaliukus

sugebėdavau paversti paukšteliais, kitais miškų gyvūnėliais. Drožiniai gal ir nebuvo aukštos kokybės, tačiau pajutau medžio kvapą“, – pasakoja T. Jončas.

Iki šiol prisimena tuos metus, kai mokėsi Kauno statybos mokykloje santechniko-dujininko specialybės. Moksleivio dėmesį patraukė medžio tekinimo staklės. Naudotis jomis, paverčiant medieną viena ar kita figūra, būdavo didžiausia palaima. „Zulindavau medžio gabalėlius tol, kol meistras šalin nuvarydavo. Jutau kvepiantį medį, vaizduotėje gimdavo vienas ar kitas reginys, kurį norėjau paversti apčiuopiama būtybe“, – tęsia pasakojimą kūrėjas.

Taip pirmiausia namų lentynėles papildė ištekintos medinės dėžutės smulkmenoms dėti, cukrainės, dubenėliai. O paskui talentingo jaunuolio galvoje gimė skulptūrų kompozicijos, atspindinčios vaikystės prisiminimus. Ilgainiui drožinių daugėjo, jie atrodė vis įspūdingesni, prasmingesni. „Supratau, kad be medžio negalėsiu ramiai gyventi, tai pradėjau skobti didesnes skulptūras, kurioms naudojau liepą, ąžuolą, uosį, beržą, net raudonmedį. Iš visų rūšių medienos galima pagaminti patrauklų, gražų ir prasmingą kūrinį. Tik reikia fantazijos, o kartais ir gilesnių žinių“, – pasakoja T. Jončas.

29

TAUROSTA

30

2019 NR. 2 (10)

II. Jubiliejai

ĮPAREIGOJANTIS TAUTODAILININKO VARDAS Kūrėjas atvirai sako, kad pelnyti tautodailininko vardą nėra lengva ir vien rekomendacijų neužtenka. „Porą metų turėjau būti kandidatu, per tą laiką privalėjau surengti kelias autorines parodas. Man, kukliam medžio drožėjui, tai atrodė gana sudėtinga – jaudindavausi kaip koks paauglys. Bet reikalavimus įvykdžiau – 1983-iaisiais suteikė tautodailininko vardą. Tiesą sakant, tokia žinia labai nudžiugino. Tai buvo ne tik sunkaus darbo įvertinimas, bet ir įpareigojimas tobulėti, kurti reikšmingus, išliekamąją vertę turinčius kūrinius“, – patirtimi dalijosi pašnekovas.

Menininkas, stengdamasis pateisinti pripažinimą, ėmėsi aktyvios veiklos.

T. Jončo koplytstulpis 1863 m. sukilimui atminti iškilo Užusalių gyvenvietės centre. Minint Užusalių 270 metų sukaktį, ant tvenkinio kranto atidengta bebro, seniūnijos simbolio, skulptūra. Jubiliejaus proga stogastulpis su pelėda papuošė vietos pagrindinės mokyklos prieigas. Kupriukas muzikantas įsitvirtino Kauno muzikos instrumentų muziejuje. Šv. Agotos

medinis atvaizdas iškeliavo į Jurbarko rajoną, kitas, daug metų „gyvenęs“ Užusalių kultūros centre, neseniai atsidūrė vieno geradario chirurgo namuose. Pasitelkęs į pagalbą literatūros šaltinius, menininkas nemažai laiko skyrė itin sudėtingiems kūriniams – Mažosios Lietuvos šviestuvams, kurie atitinka visus metų laikus, mėnesius, savaites, dienas. Šis kūrinys papuošė Užusalių kultūros centro sceną.

Koplytstulpis su viršūnėje spindinčia metaline saulute saugo ir Jončų namo kiemą.

DIDŽIAUSIAS DĖMESYS – UŽUSALIAMS Idėją sukurti vieną ar kitą kūrinį kartais „pamėtėja“ ne tik jubiliejinės įstaigų datos, bet ir literatūra ar netikėtai išgirstos legendos. Taip atsitiko ir su Šv. Jono Napomuko skulptūra.

Prieš gerą dešimtmetį darbus veždamas į Austriją, T. Jončas apsilankė ir Prahoje, kur išgirdo pasakojimą apie kunigą, išpažinties saugotoją Šv. Joną Napomuką, kuris 1393-iaisiais Prahoje buvo numestas nuo Karaliaus Karolio tilto ir nuskandintas. „Švento žmogaus nužudymą mena toje vietoje pastatyta skulptūra. Pasak legendos, karalius reikalavo, kad kunigas išduotų paslaptis, kurias per išpažintį

31

TAUROSTA

NAUDOJA ĮVAIRIĄ MEDIENĄ Pasak tautodailininko, gaminiams jis renkasi įvairią medieną. Tinka ąžuolas, liepa, beržas, uosis, raudonmedis, kurio gauti sudėtinga, tačiau iš jo galima pagaminti labai gražių kūrinių. „Turiu savo miško, tai medžiagos iš ten parsigabenu.

Daugiausia skulptūrų išskobta iš ąžuolo. Nemažai laiko ir žinių reikia medienai paruošti. Pavyzdžiui, ąžuolas turi išgulėti kokius trejus ketverius metus, kol nupūva balana ir lieka grynas, natūralus medis. Svarbu nelaikyti saulėje ir impregnuoti, antraip sutrūkinės ir ims sproginėti“, – aiškina sodietis. papasakoja jo žmona. Bet dvasininkas, laikydamasis kanonų, atsisakė jas atskleisti. Įdomi ir kita versija, teigianti, jog jis buvo nužudytas dėl to, kad gynė arkivyskupo viršenybę prieš karalių Vaclovą IV. Nuo tol Napomukas laikomas vandens telkinių, tiltų sergėtoju, saugančiu nuo nelaimių vandenyje. Mane tos istorijos labai sudomino“, – mintija pašnekovas.

T. Jončo teigimu, visose Žemaitijos koplytėlėse rasime Šv. J. Napomuką. Jo skulptūros, stovėjusios Anykščiuose, Trakuose, tarybiniais metais buvo sunaikintos. „Prieš kelerius metus šio šventojo skulptūra iškilo ant plūduro Neries upėje, tarp Baltojo ir Žaliojo tiltų, Vilniuje. Pagalvojau, kad šio šventojo drožinys galėtų įsitvirtinti ir Užusaliuose, prie mūsų tvenkinio, – čia ir pastačiau koplytstulpį“, – dalijasi mintimis menininkas. Į pagalbą pasitelkęs lietuvių liaudies pasaką „Eglė žalčių karalienė“, tautodailininkas beveik dvidešimt­ metį plušo prie tokio paties pavadinimo skulptūros.

Autorius prisipažįsta, kad šis darbas jam buvęs bene pats mieliausias. „Radau reikiamą medį, išdrožiau, išdegusiame durpyne aptikau beržo šaką, kuri buvo panaši į žaltį ir atitiko mano lūkesčius. Džiaugiausi ją padaręs. Darbas puošė Užusalių kultūros centro fojė.

Galvoje sukasi daug minčių, bet kitąsyk reikia impulso, kad imtumeis darbo. Jėgos nepakanka, reikia ir vaizduotės“, – nusišypso pašnekovas.

32

2019 NR. 2 (10)

Menininkas niekada nedirba tik prie vieno kūrinio – būna pradėjęs bent kelis. O ką, jeigu kartais pritrūks vaizduotės ar dar kas sutrukdys? „Pasitaikė, kad kartais įstringu prie kurios nors skulptūros. Laiko negaištu – einu prie kitos“, – prisipažįsta jis.

EKSPONATAI ILSISI PALĖPĖJE Per kelis kūrybinės veiklos dešimtmečius teko patirti ir vagysčių, ir praradimų, ir abejingo požiūrio.

Dėl to apie kai kuriuos kūrinius tenka kalbėti būtuoju laiku.

Kartą, įėjęs į vietos kultūros centro ekspozicijų salę, Tomas pamatė sulaužytas ir sutryptas kelias savo skulptūras. „Išsigandau ir netekau žado. Atsipeikėjęs suvokiau, kad mano triūsas nuėjo veltui. Ir dabar jas apdaužytas laikau savo namuose. O prieš kelerius metus piktadariai sudaužė bebro skulptūrą ir įmetė į tvenkinį. Iš vandens sudarkytą kūrinį ištraukė mūsų kultūros centro ansamblio nariai. Buvo galima restauruoti, seniūnijoje siūliausi atnaujinti skulptūrą, deja, niekam nereikėjo. Supratau – o kam, juk pelno bebras tai neduoda“, – apgailestauja kūrinio autorius.

II. Jubiliejai

Buvusios Užusalių kultūros centro vadovės Vitalijos Šatkienės iniciatyva įstaigos fojė buvo įkurtas tikras įvairių tautodailės kūrinių muziejus. Jame darbus eksponavo ne tik T. Jončas, bet ir medžio drožėjas Lionginas Sabaliauskas, kiti tautodailininkai. V. Šatkienei iš pareigų pasitraukus, atėjusiems naujiems žmonėms, ekspozicijos pasirodė menkavertės – skubiai liepė kūrinius iš ten išnešti. „Ekspozicijai buvau pristatęs apie 30 darbų, tad parsigabenau juos į namus – nelauksi, kol išmes. Malkinėje vietos rado ir bene daugiausia triūso ir pastangų pareikalavusi skulptūra „Eglė žalčių karalienė“, kurią kūriau ne vienerius metus. Kultūros centre nebeliko ir a. a. tautodailininko Liongino Sabaliausko medžio drožinių – gal išmetė, gal kam išdalijo? Neramu, kad kada nors nenupjautų koplytstulpio 1863-iųjų sukilimui, kai šitokie dalykai darosi...“ – sako Užusalių krašto tautodailininkas.

Pasak V. Šatkienės, toks kai kurių bendruomenės narių elgesys rodo negatyvų požiūrį į talentingus žmones, kuriančius išliekamąją vertę. Jie ne kartą parėmė įvairius renginius savo išdrožtais darbais. Tai esanti nepagarba autoriams ir jų kūrybai. „Žinoma, man viduje labai skauda, tą skausmą mėginau gesinti savyje, bet matau, kad, keičiantis kartoms, kinta ir meno suvokimas – jaunimui jo nereikia“, – palinguoja galvą buvęs aktyvus mėgėjų meno kolektyvo narys – muzikantas, dainininkas, šokėjas.

Tomas sako daug įvairių medinių angelėlių išdalijęs doriems žmonėms, o dešimtis dekoratyvinių šaukštų su pagonybės ženklais išsivežė Kolumbijoje juvelyre dirbanti anūkė Rūta. „Širdį sušildė žinia, kad tenykščiams gyventojams labai patiko mano išdrožti suvenyrai“, – nusišypso pašnekovas.

MENININKŲ ŠEIMA Prieš penkerius metus T. Jončas pažadėjo užusaliečiams padovanoti dar vieną skulptūrą, bet savo sumanymo neatskleidė. Tačiau netikėtai užklupusi liga sugriovė menininko planus – operacijos, sekusios viena paskui kitą, gydymasis reabilitacijoje, gulimasis režimas atėmė galimybę svajonei išsipildyti. Laimei, jėgos grįžta, tačiau koplytstulpių ar didesnių skulptūrų ga-

mybą teks kuriam laikui atidėti į šalį. „Jaučiuosi neblogai, pamažu atsigaunu ir vis stiprėju, taigi, tikiuosi, savo pažadą ištesėsiu – padarysiu ugniagesių globėjo šv. Florijono skulptūrą Užusaliams.

Gaisrininkus reikia pagerbti“, – paslaptį atskleidžia tautodailininkas.

Sutuoktinė Aldona tik įtariai žvilgteli į vyrą, tarsi perspėdama, kad reikia save saugoti ir mesti darbus į šalį. Abu jie skirtingų sričių menininkai: Tomas skaptuoja medį, o Aldona linkusi prie savo rankdarbių – mezga šalikus, pirštines, neria dekoratyvinius nėrinius, tinkančius Velykų stalui ar Kalėdų eglei papuošti. Iki šių dienų moteris neatsisako ir, atrodytų, jau atgyvento amato – audimo. Tomo pagamintomis staklėmis išaudžia tokių gražių skarų, kad atsigrožėti negali. Aldona ir puiki šeimininkė, jos pagamintas žemaitiškas kastinis tiesiog tirpsta burnoje.

Abu sutuoktiniai vienas kitą supranta iš žvilgsnio.

Vyras džiaugiasi turįs labai gerą žmoną ir vadina „savo angelu“, o Aldona papriekaištauja, kad Tomas netausoja ir negaili savęs. „Atrodo, dūšia kaip jaunystėje siaučia, bet veidrodis rodo kitaip. Ir ką dabar prieš vėją pūsi? Nugyvenome gražiai, santarvėje. Gyvenime reikia vienas kitam nusileisti, o ne užsispyrusiai įrodinėti savo teisybę. Dabar vienas į kitą remiamės, pasiguodžiame, pasidžiaugiame, bendraminčių sulaukiame. Esame laimingi...“ – samprotauja Tomas.

A. ir T. Jončų bičiuliai, daug metų kartu lankę repeticijas, koncertavę įvairiuose rajonuose, Lietuvos dainų šventėje Vilniuje, sutuoktinius apibūdina taip: jautrūs, malonūs, ypatingi žmonės, savo širdies gerumu sušildantys kiekvieną, kuriam kartais tos šilumos pristinga.

Ačiū Jiems.

33

TAUROSTA

Alfredui Ogonauskui – 85

LIETUVOS ČEMPIONIŲ TRENERIS

Algimantas KŠIVICKAS

A. Ogonauskas gimė 1934 m. sausio 3 d. Kaune.

1954 m., baigęs Kauno medicinos mokyklą, išvyko dirbti pagal paskyrimą į Joniškį. 1956-aisiais, atvykęs į Jonavą, dirbo felčeriu sanitarijos ir epidemijos stotyje. Laisvalaikiu žaidė futbolą miesto „Baldininko“ komandoje, buvo geras puolėjas. Taip pat jaunam medikui puikiai sekėsi organizuoti sporto varžybas.

Tuometiniai rajono vadovai įvertino organizacinius A. Ogonausko gebėjimus ir 1959 m. paskyrė jį Jonavos rajono kūno kultūros ir sporto komiteto pirmininku. Tapęs vadovu, A. Ogonauskas daug dėmesio skyrė sporto infrastruktūros plėtrai ir sporto kolektyvų veiklai. Mūsų rajono sportininkai dažnai tapdavo SSD „Nemunas“ draugijos ir įvairių Lietuvos spartakiadų nugalėtojais bei prizininkais. 1963 m., panaikinus Jonavos rajono statusą, A. Ogonauskas išvyko į Joniškį. O po poros metų, statusą grąžinus, grįžo į Jonavą ir užėmė ankstesnes pareigas.

Alfredas Ogonauskas, 1970 m.

Jonava – veržlus ir dinamiškas miestas, kurio istorijoje gilių pėdsakų paliko didelis būrys perspektyvių sportininkų ir talentingų trenerių. Didelį indėlį į Jonavos sporto bendruomenės kraitę įnešė ilgametis rajono sporto komiteto pirmininkas ir tinklinio treneris Alfredas Ogonauskas. Šiais metais minime jo 85-ąsias gimimo metines.

34

2019 NR. 2 (10)

A. Ogonauskas taip pat ženklų pėdsaką paliko Jonavos tinklinio istorijoje. 1963–1965 m., dirbdamas Joniškyje, jis subūrė stiprią moterų tinklinio komandą. Vėliau įtikino tris Joniškio tinklininkes – Zofiją Tonkūnienę, Stasę Jakubauskaitę ir Elą Griškevičienę vykti drauge į Jonavą ir jungtis prie augančio chemikų miesto komandos geriausių sportininkių: Jadvygos Mačiulienės, Bronislavos Kreičmarienės, Angelės Žuvelienės, Zolės Grinevičiūtės. 1967 ir 1970 m. Jonavos tinklininkės tapo SSD „Nemunas“ čempionėmis, 1968 ir 1969 m. iškovojo LTSR moterų tinklinio čempionato bronzos medalius. Nuo 1966-ųjų žurnalo „Tarybinė

II. Jubiliejai

moteris“ tinklinio taurė net šešerius metus iš eilės atiteko mūsų miesto tinklininkėms.

turnyrą, kuriame varžosi pajėgiausios šalies ir Jonavos rajono tinklininkės.

1972 m. A. Ogonauskas pradėjo dirbti Jonavos vaikų ir jaunių sporto mokykloje tinklinio treneriu.

1975 m. už organizacinę veiklą ir aukštus pasiekimus A. Ogonauskui suteiktas LTSR nusipelniusio trenerio vardas. Gabus treneris subūrė geriausias rajono tinklininkes į Jonavos „Azoto“ komandą. Atstovauti Jonavai taip pat buvo pakviestos trys Lietuvos tinklinio rinktinės narės. Įvairiose varžybose Jonavos vardą gynė Virginija Bručaitė-Margienė, Rima Bukinaitė, Donata Dilytė-Dolgich, Tatjana Griceva, Irina Levačiova, Galina Matvejeva, Olga Ryžova, Irena Rugienė, Tatjana Stirbis, Vida Urbonavičiūtė. 1981 m. ši komanda iškovojo Lietuvos moterų tinklinio čempionato aukso medalius, tais pačiais metais laimėjo ir laikraščio „Sportas“ taurę.

Pagerbdamas gabų organizatorių ir trenerį A. Ogonauską, per pirmąjį atminimo turnyrą sporto žinovas Arvydas Stirna kalbėjo: „Netiesa, kad žmogui iškeliavus anapus lieka tik smėlio kauburėlis ir kryžius kapinėse. Lieka atmintis. Kuo prasmingiau, turtingiau gyveno žmogus, tuo ilgiau jį prisimena ne tik artimieji, draugai, bendražygiai, bet ir visuomenė.“

1985 m. A. Ogonauskas po sunkios ligos negalėjo vykdyti rajono sporto vadovo pareigų ir tapo miesto stadiono direktoriumi. Vėliau jis išvyko gyventi į Pasvalį, kur mirė 1988 m. vasarį, sulaukęs 55-erių metų, palaidotas Jonavos kapinėse.

--------------------------...-------------------------1995 m. Jonavos rajono kūno kultūros ir sporto centro bei tinklinio klubo „Neris“ iniciatyva buvo surengtas pirmasis moterų tinklinio turnyras Alfredui Ogonauskui atminti. Turnyrą laimėjo Šiaulių tinklininkės. 1998 m. įkurtas Jonavos tinklinio klubas „Aušrinė“ organizuoja tradicinį A. Ogonausko taurės

Jonavos tinklininkės – žurnalo „Tarybinė moteris“ taurės laimėtojos, 1966 m. Iš Jadvygos Mačiulienės nuotraukų rinkinio.

A. Ogonauskas ir Jonavos tinklininkės – SSD „Nemunas“ čempionės, 1970 m. Iš Stepono Dromanto nuotraukų rinkinio.

35

TAUROSTA

A. Ogonauskas su Jonavos rajono vyrų ir moterų tinklinio komandų nariais, 1970 m. Iš Edmundo Narvydo nuotraukų rinkinio.

Jonavos komandos „Azotas“ tinklininkės – tarptautinio turnyro Tartu m. dalyvės, 1986 m. Iš Virginijos Margienės nuotraukų rinkinio.

36

2019 NR. 2 (10)

II. Jubiliejai

Laikraščio „Sportas“ straipsnio apie Jonavos tinklininkių pergalę fragmentas, 1981 m. Iš V. Margienės nuotraukų rinkinio.

Jonavietės – tinklinio turnyro A. Ogonauskui atminti dalyvės, 1996 m. Iš J. Mačiulienės nuotraukų rinkinio.

Prieš rungtynes su latviais. Rungtynių vyr. teisėjas – tarptautinės kategorijos teisėjas jonavietis Kęstutis Andziulis su šoniniais teisėjais Jonu Martinaičiu ir A. Ogonausku. Nežinomo fotografo nuotrauka, daryta Jonavos m. stadione, Paneriuose, 1962 m.

37

TAUROSTA

Aleksandrui Bogdanui – 100

ŽEIMIŲ DVARAS PRIMENA IR GARBŲ MUZIKĄ Marius GLINSKAS, žurnalistas

Žmogus, palikęs ryškų pėdsaką šalies muzikos istorijoje. Pedagogas, sėkmingai išugdęs kelias vokalistų, instrumentininkų kartas. Tai – mūsų kraštietis Aleksandras Bogdanas, kurio vaikystė nuskubėjo Žeimių dvaro liepų paunksmėje, kur lakstyta pro naująją raudonplytę bažnyčią į pradžios mokyklą, klausytasi lietuviškai ir lenkiškai traukiamų aplinkinių kaimų dainų, įsižiūrėta į liaudies papročius, šventines apeigas. Šiemet kraštiečiui būtų sukakę 100 metų. Sunkios ligos pakirstas jis mirė 1973 m., eidamas 54-uosius metus. Pedagogą prisimena jo buvę mokiniai, jaunesnieji pokario kartų muzikai, jo veikla įrašyta į Kauno Juozo Gruodžio konservatorijos ir Juozo Naujalio muzikos gimnazijos istorijos puslapius.

NUO TRIUKŠMAVIMO IKI VARGONAVIMO Įdomus sutapimas. Aleksandras gimė 1919-aisiais, tais metais, kada Lietuvos valdžia suteikė leidimą atidaryti Juozo Naujalio muzikos mokyklą. Tą pačią, kuriai būsimasis pedagogas paskirs kūrybingiausius savo dešimtmečius. Žeimietis gimė lapkričio 24 dieną, kai jau gerą pusmetį Naujalių bute vyko nepaprasti dalykai: rinkti muzikos instrumentai, kabintos mokyk­ linės lentos, ieškota gerų mokytojų.

Aleksandro Bogdano marmurinė atminimo lenta

Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijos vestibiulyje.

Autorius K. Bogdanas, 26x14, bronza, 2000 m.

38

2019 NR. 2 (10)

II. Jubiliejai

Bogdanų šeima grafo M. Kosakovskio dvaro parke Žeimiuose. Iš kairės – Aleksandras, brolis Konstantinas sėdi ant tėvo kelių, seserys Teresė ir Onutė, mama, sesuo Sofija. Nuotrauka iš albumo „Konstantinas Bogdanas“, VDA leidykla, 2010 m.

Gaila, platesnių rašytinių prisiminimų apie kraštiečio vaikystę, atrodo, neužfiksuota. Vienas jų – 1955 m.

A. Bogdano gyvenimo aprašymas. Jame Aleksandras teigia, kad gimė jis tarnautojų šeimoje, 1932 m. baigė Žeimių pradžios mokyklą, o 1934 m. su visa šeima persikėlė į Biržus, kur įstojo į Biržų gimnazijos 4-ąją klasę. Galima numanyti, kad tuo metu jam buvo sukakę 15 metų, jo jaunesniam broliukui Konstantinui, ateityje garsiam skulptoriui, ko gero, ėjo aštunti metai. Tačiau knygoje „Konstantinas Bogdanas“, kurią 2010 m. sudarė Irena Račkauskaitė-Petraitienė, minima, kad šeima iš Žeimių į Biržus persikėlė 1930 m.

Tikėtina, kad ši data tikslesnė, nes ir jaunesnysis brolis, tapęs Jonavos rajono garbės piliečiu, niekada pokalbiuose su kraštiečiais nėra minėjęs, jog mokėsi Žeimių mokykloje.

Knygoje randame ir daugiau žinių apie Bogdanų giminės ištakas, brolių studijas, jų šeimų tradicijas, brolių ir seserų bendravimą. Pasirodo, po pilku Aleksandro gyvenimo aprašyme paminėtu žodžiu „tarnautojas“ slėpėsi itin atsakingos, bajoriškoje aplinkoje težinomos pareigos – tėvas buvo Žeimių dvaro vie-

tininkas, tvarkantis jam patikėtus grafų Kosakovskių reikalus. O visa Bogdanų giminė buvo kilusi iš senos ir garbingos Poradnių giminės, garsinusios Čekijos kraštus, dalyvavusios 1864 m. sukilime. Kadaise žeimiečių proseneliai, norėdami išvengti represijų, pasitraukė net į Polocko apskritį ir dėl konspiracijos antrąjį Bogdano vardą pakeitė į pavardę.

Aleksandras, kaip ir jo brolis, seserys, mamos pamokyti poterius kalbėdavo lenkiškai. Augo jie mokėdami dvi kalbas – lietuvių ir lenkų. Bogdanų šeimoje vyresnieji globojo mažesniuosius, o šie itin dėmesingi buvo vyresniems. Iš Konstantino atminties neišbluko epizodas, kaip kartą sekmadienį jiedu su Aleksandru nuėjo prie vandens malūno, stūksojusio virš Lankesos, pažvejoti. Norėdamas kuo toliau upėn numesti sugautą varlytę, jaunėlis staiga paslydo ir įkrito į upę.

O toje vietoje buvo gilu. Brolis Aleksandras, pastebėjęs srovės nešamą kepurę, spėjo ištraukti jaunėlį.

O gal kas nors iš žeimiečių prisimena nebylųjį kiną, atvežamą amžiaus pradžioje į miestelį? Tas triukšmas kitoje ekrano pusėje, tas būgnų mušimas, skardos traškesys ir vandens teliūškavimas – tai broliukų Bog-

39

TAUROSTA

Visa Bogdanų šeima: sėdi mama ir tėvelis, stovi – Konstantinas, Teresė, Aleksandras, Sofija, Onutė. Viduryje – pagrandukas Henrikas, 1938 m. Nuotrauka iš albumo „Konstantinas Bogdanas“, VDA leidykla, 2010 m.

danų išmonė. Pasislėpę už ekrano, jie taip „įgarsindavo“ rodomus kadrus.

Perbėkime tolesnėmis minėto dokumento – gyvenimo aprašymo eilutėmis. 1938 m. A. Bogdanas įstojo į Kauno valstybinę konservatoriją. Tuo metu vis dar lankė suaugusiųjų gimnaziją, kurią užbaigti į muziką pasinėrusiam studentui, pasirodo, nebuvo lengva.

Mat besikeičiantis muzikos mokymas Lietuvoje nebuvo diferencijuojamas, konservatorija savo darbe turėjo jungti visus mokymo etapus – nuo žemiausio iki aukščiausio, tad studijos užtrukdavo iki devynerių metų, o dalis klausytojų dar neturėdavo vidurinio mokslo baigimo atestato. Šis dokumentas Aleksandro rankose suvirpo tik 1943 m. Vokiečiams uždarius konservatoriją, teko nutraukti ir muzikos studijas.

1944-aisiais Aleksandras vėl praveria muzikantų kalvės auditorijas ir tampa vienu iš pažangiausių studentų. Po dvejų metų jis baigia fortepijono-vargonų fakultetą ir įgyja vargonininko solisto, pedagogo kvalifikaciją. Beje, studijas šiame fakultete jaunuolis derino su profesoriaus M. Bukšos dirigavimo paskaitomis, užsukdavo ir į profesoriaus Juozo Gruodžio kompo-

40

2019 NR. 2 (10)

zicijos paskaitas. Gaila, šių kursų iki galo neišklausė (tobulinosi tik ketvertą metų), nes Kauno konservatorija buvo sujungta su Vilniaus, tad dalis dėstytojų persikėlė į sostinę.

PO KARO MŪZOS KARTAIS PRABYLA Aleksandras į Vilnių nesikėlė, nes, anot vėliau šias aplinkybes apibūdinusio Konstantino, šeima ir ką tik gautas sklypas namui statyti K. Būgos gatvėje privertė pasilikti, imtis nelengvų pedagogo pareigų. „Senamiestyje, M. Daukšos gatvėje, gyveno jauna medikė Birutė Tumaitė, lietuvių klasiko Juozo Tumo-Vaižganto giminaitė, su kuria Aleksandro pažintis buvo lemtinga. Jauna, reto dailumo mergina turėjo ir gerą, jautrią širdį. Aleksandras netikėtai susirgo džiova ir panelė Birutė jį pasiaukojamai slaugė, gydė įvairiais netradicinės medicinos būdais – buvo tikras angelas sargas. Bajoriškos kilmės Aleksandrui imponavo taip pat iš bajorų kilusios merginos kilnumas. Netrukus buvo atšoktos jų vestuvės, o gimus dukrelei Ryman-

II. Jubiliejai

tei į krikštatėvius, arba, kaip tais laikais sakydavo, kūmus, buvo pakviestas brolis Konstantinas“, – rašoma jau minėtoje I. Račkauskaitės-Petraitienės knygoje „Konstantinas Bogdanas“. (198 psl.)

Kas nutylėta išlikusiame ranka rašytame gyvenimo aprašymo dokumente? Be abejo, bajoriška kilmė, šeimoje diegtos tautinės vertybės. Taip pat kai kurie faktai, trukdę ilgai, kone iki gyvenimo pabaigos pripažinti Aleksandrą kaip vieną iškiliausių muzikos pedagogų, ilgam patikėti mokyklos vadovo pareigas. Pavyzdžiui, Aleksandras niekam nepasakojo, kad tėvas tarnavo ne tik Žeimių dvare, bet ir grafo Komaro dvare Baisogaloje. 1930 m. tėvo moksladraugis verslininkas Pakštas šiam pasiūlė užimti direktoriaus pavaduotojo vietą ką tik grafo Tiškevičiaus įsteigtame fabrike „Siūlas“. Ten, Biržų link, į Astravo dvarą, netrukus ir išvyko to meto žeimiečiai. Apsigyvenę Astravo rūmų flygelyje, Bogdanai čia surado gausią grafų biblioteką, pianiną, net radijo imtuvą. Tėvas nesunkiai įsijungė į naujojo fabriko administracijos komandą, o vaikai lankė Biržų gimnaziją, mėgavosi Širvėnos ežero malonumais ir nuo mažumės pasireiškiančiais savo talentais įsiliejo į kultūrinę aplinką. Vėliau, jau brandžiame amžiuje, K. Bogdanas prisiminė, kad studijų laiku vyresnėlis Aleksandras per atostogas užsukdavo į Biržų bažnyčią pavargonuoti, pamokydavo natų ir jį, Kostuką.

Tačiau Biržai netapo Bogdanams antrąja tėviške.

Pokario metais, kai Aleksandras ir Konstantinas dar studijavo, jie persikėlė į laikinąją sostinę. Tėvui pradėjus dirbti „Litekso“ fabriko direktoriaus pavaduotoju, šeimai buvo paskirtas butukas Kęstučio gatvėje.

Sovietmečio raštinės dokumentuose A. Bogdanas neminėjo ir to, kad 1944 m. jis, Kauno konservatorijos studentas, kaip ir šimtai tautiečių, išgirdęs generolo Povilo Plechavičiaus kvietimą ginti tėvynę nuo bolševizmo grėsmės, savanoriu įstojo į Marijampolės karo mokyklą, rengėsi kaip ir brolis Konstantinas tapti kariu. Ten pat, karo mokykloje, buvo subūręs net kariūnų chorą, kuris žygiuodamas traukdavo „Mūsų kuopa, kai išeina...“ Deja, tais pačiais metais, gegužės 15 d., generolas, pabrėžęs išrikiuotiems kariūnams priesaikos reikšmę, paskelbė neterminuotas atostogas. „Kuo greičiau sprukite su ginklais“, – patarė. Tad ir broliai Bogdanai, dar kurį laiką paviešėję pas Kaune įsikūrusią seserį Konstanciją, aplinkiniais keliais grįžo į Biržus. Netrukus Aleksandras vėl išvyko į laikinąją sostinę tęsti studijų.

„SEKLIŲ“ GNIAUŽTAI NEUŽGOŽĖ SVAJONIŲ Baigęs konservatoriją ir kiek pailsėjęs, 1947 m. rugsėjį A. Bogdanas pradėjo dirbti Juozo Gruodžio muzikos mokykloje bendrųjų muzikinių disciplinų dėstytoju. 1948-aisiais jis perkeltas į Kauno dešimtmetę muzikos mokyklą direktoriaus pavaduotoju mokymo reikalams. Čia plušo iki 1968 m. rugpjūčio pabaigos, eidamas tai direktoriaus, tai pavaduotojo, tai įvairių disciplinų dėstytojo pareigas. „Nuo 1950 m. kovo mėn. 20 d. iki 1952 m. rugsėjo mėn. laikinai ėjau mokyklos direktoriaus pareigas. Šiuo metu Kauno dešimtmetėje muzikos mokykloje dirbu dėstytoju“, – rašė A. Bogdanas 1955 m. kovo 1 d. Pučiant sovietmečio vėjams, dažnai jauni talentingi pedagogai prieš savo norą buvo mėtomi iš vietos į vietą. Antai, dėstytojo darbo knygelėje po 1947 m. rugsėjo 1 d. įrašu apie paskyrimą dirbti muzikos mokyklos pedagogu seka 1949 m. gegužės 25 d. įrašas, kad ryšium su perėjimu į dešimtmetę muzikos mokyklą dirbti pirmaeilėmis pareigomis jis paliekamas muzikos mokykloje antraeilėms pareigoms. 1948 m.

Meno reikalų viršininko įsakymu A. Bogdanas dešimtmetėje mokykloje paskirtas direktoriaus pavaduotoju, o 1950 m. kovo 20 d. ima laikinai eiti direktoriaus pareigas. Tačiau ir čia neužsibuvo. 1952 m. rugsėjo 15 d. Aleksandras atleidžiamas iš vadovo pareigų, paskiriamas pavaduotoju. Po mėnesio jau atleidžiamas ir iš šių pareigų, tampa paprastu dėstytoju. Pagaliau 1957 m. liepos 1 d. vėl paskiriamas pavaduotoju mokymo reikalams.

1957 m. spalį dešimtmetę muzikos mokyklą pavadinus Kauno specialiąja muzikos mokykla, Aleksandrui pavesta čia laikinai eiti direktoriaus pareigas, tačiau jau 1961 m. vasarį jis atleistas ir paskirtas pavaduotoju mokymo reikalams. 1964 m. liepos 1 d. Aleksandras vėl paskiriamas šios mokyklos direktoriumi.

1965 m. rugpjūčio pabaigoje Kauno specialiąją muzikos mokyklą sujungus su Kauno vidurine taikomosios dailės mokykla, susikuria Kauno vidurinė meno mokykla, o A. Bogdanas tampa direktoriaus pavaduotoju muzikos reikalams.

Nuo 1968 m. rugsėjo Aleksandras ministro įsakymu perkeltas į Juozo Gruodžio aukštesniąją muzikos mokyklą darbuotis dėstytoju. Dokumentuose rašoma

41

TAUROSTA

Jungtinis Kauno J. Gruodžio muzikos technikumo ir Kauno vidurinės specializuotos muzikos mokyklos moksleivių simfoninis orkestras. Kaunas, 1962 m. Nuotrauka iš J. Gruodžio muzikos mokyklos archyvo.

„jam pačiam prašant“, tad, ko gero, didelė administracinio darbo našta buvo jau gerokai nuvarginusi kraštiečio pečius, ir jis mieliau rinkosi profesinį bendravimą su mokiniais. Tikėtina ir kita versija. Aleksandras, anot jo dukters Gailutės, dažnai buvo kviečiamas į KGB kabinetus, mat okupacinės valstybės saugumiečiams nestigo noro priminti jo bajorišką kilmę, sutramdyti kai kurias muzikos mokyklose kylančias tautines aspiracijas. Nepatiko, matyt, valstybės sargams ir tai, kad Aleksandras artėjant valstybiniams egzaminams eidavo į Įgulos (Šv. Mykolo Arkangelo) bažnyčią su studentais pavargonuoti, grodavo Bacho fugą ar Regerio tokatą. O kai kokią nors natą spūstelėdavo ir pasisvečiuoti atvykęs Konstantinas, pasklisdavo kalbos, kad „tie plechavičiukai“ per daug sau leidžia...

žmogus, nestokojęs nei pedagoginių įžvalgų, nei kūrybinių aspiracijų. Deja, kaip profesionalus vargonininkas savo srityje plačiau negalėjo pasireikšti. Vargonininkas ir mokyklos vadovas – tai anuomet beveik nesuderinamos sąvokos. Tačiau nei įstaigos vadovui, nei docentui jo specialybė, įgyta tarpukario lietuviškoje konservatorijoje, netrukdė būti gerbiamam, mylimam. Savo kolegų ir mokinių atmintyje Aleksandras liko kaip itin reiklus, nemėgstantis tuščiai kalbėti, girtis, tačiau ir gerų patarimų nešykštintis žmogus.

MAESTRO PAGERBĖ JUBILIEJAUS KONCERTAS

„Būdamas 10 klasėje, 1965-aisiais, sukūriau „Intermezzo“ opusą styginiam orkestrui, kurį dedikavau Pirčiupiui atminti. Pamenu, pavartė dėstytojas mano kūrinį, pavartė ir sako: „Gerai, tik šitą nubrauk.“ Suprask, nereikia dedikacijos. Vėliau kūrinys buvo atliktas ir gerai įvertintas, tačiau jau be idėjinio-politinio atspalvio“, – prisimena vieną savo studijų „nuotykį“ dabartinis Juozo Gruodžio konservatorijos dėstytojas Gracijus Urbonavičius.

Peržvelgus A. Bogdano darbų biografiją, aiškėja, kad kraštietis buvo išskirtinai universalaus talento

Beje, tam pačiam dėstytojui nuo mažens buvo įsimintinas ir docento reiklumas. Į pirmą muzikos

42

2019 NR. 2 (10)

II. Jubiliejai

Lietuvos moksleivių dainų šventė Kaune, 1963 m. Jungtiniam moksleivių simfoniniam orkestrui diriguoja A. Bogdanas. Nuotrauka iš J. Gruodžio muzikos mokyklos archyvo.

Kauno J. Gruodžio muzikos mokyklos moksleivių simfoninis orkestras. Centre – A. Bogdanas, iš dešinės dėstytojas J. Rimkevičius. Kaunas, 1969 m. Nuotrauka iš J. Gruodžio muzikos mokyklos archyvo.

43

TAUROSTA mokyklos klasę Gracijus atėjo metais vėliau, nei tada reikalaudavo. Berniukas norėjo griežti smuiku, tačiau priėmimo komisija, kurioje svarbus asmuo buvo A. Bogdanas, pasiūlė imtis violončelės. Ji esą ne prastesnė už smuiką, net madinga. Pirmaklasis ir pasirinko violončelę, likdamas dėkingas svariems Aleksandro argumentams.

Sunkiau atsakyti į klausimą, ar A. Bogdanas buvo pirmasis Kauno simfoninio orkestro įkūrėjas. To meto spaudoje paminėta, kad Kauno filharmonijoje orkestro pirmasis koncertas, skirtas miesto visuomenei, nuskambėjo 1965-ųjų gegužės 10-ąją. Vadinamajam liaudies orkestrui dirigavo A. Bogdanas. Kraštietis neabejotinai prisidėjo prie orkestro kūrimo, nes jame grojo geriausi jo mokiniai. Yra žinoma, kad 1949–1969 m. Aleksandras vadovavo ir Juozo Gruodžio aukštesniosios muzikos mokyklos simfoniniam orkestrui, todėl tikėtina, kad siekė diriguoti ir platesniems horizontams klasikų opusus grosiančiam kolektyvui.

Buvęs absolventas, nusipelnęs Lietuvos meno veikėjas Valentinas Bagdonas pasakoja: „Kadangi mes su V. Blūšiumi buvome pirmoji (VIII) kompozitorių laida, tad labai stengėmės ir mokyklos baigimui parašėme po keletą kūrinių simfoniniam orkestrui. Juos pagrojo dėstytojų ir mokinių simfoninis orkestras, kuriam dirigavo Aleksandras Bogdanas. Tai buvo didelis įvykis mano gyvenime, o ir muzikos mokykloje taip pat.“ Nieko keisto, kad 1964 m. A. Bogdanas buvo pakviestas vyriausiuoju Respublikinės moksleivių dainų šventės dirigentu, kur dirigavo pirmą kartą pasirodžiusiam jungtiniam moksleivių simfoniniam orkestrui. „Aleksandras vadovavo ne vienam Kauno chorui, vienu metu net buvo respublikinio vaikų choro dirigentu. Diriguodavo pagal savo tvirtą būdą – ir judesiai diriguojant būdavo tvirti, aiškūs. Nors iš tikrųjų mano vyresnysis brolis sielos gelmėse buvo jautrus, subtilus, tik pedantiškas žmogus, didelis muzikos profesionalas. Būdavo, jei per stojamuosius egzaminus į Lietuvos konservatoriją iš Kauno atvykęs jaunuolis prasitaria, jog mokėsi pas Bogdaną, jam išsyk nusišypso sėkmė“, – pasakojo K. Bogdanas jau minėtosios knygos autorei I. Račkauskaitei-Petraitienei.

Prisimenant A. Bogdano nuopelnus kuriant Kauno orkestrą, 2009 m. lapkričio 24 d. Kauno Kristaus pri-

44

2019 NR. 2 (10)

sikėlimo bažnyčioje buvo aukojamos šventos mišios už ankstokai, 1973 m. sausio 20 d., į Anapilį iškeliavusį mokytoją, o gruodžio 9 d. Kauno filharmonijoje įvyko koncertas, skirtas jo 90-osioms gimimo metinėms paminėti. Orkestras kartu su buvusiais A. Bogdano mokiniais atliko kūrinius, kurie toje pat salėje sklandė prieš 45 metus – 1965-ųjų gegužės 10 d.

Tik dabar orkestrui dirigavo kitas maestro – Saulius Sondeckis. Koncerto programoje vėl nuskambėjo J. Gruodžio simfoninis paveikslas „Rudenėlis“, L. van Bethoveno, M. Glinkos, P. Čaikovskio, E. Grygo kūriniai – tarsi tolyn negrįžtamai nuvilnijusių dešimtmečių aidas.

DARBAI SUKURIA GARBĘ (Labores poriunt honores) Nuo 1952 m. dabartinėje Juozo Gruodžio konservatorijoje kartu su mūsų kraštiečiu besidarbavusios dėstytojos Danguolės Vaitkutės, dabar gyvenančios Vilniuje, prisiminimai: „Aleksandras buvo nepaprastai darbštus, principingas, reiklus sau ir kitiems pedagogas. Pavyzdžiui, jei kuris nors mokytojas jau pertraukos metu vis nebaigdavo pamokos, A. Bogdanas, kaip įstaigos vadovas, atverdavo auditorijos duris ir pareikalaudavo visiems išeiti, nes, girdi, jau pertrauka.“ Anot kolegės, Aleksandras gerai dėstė tiek muzikos teoriją, tiek fortepijono paslaptis. D. Vaitkutei atėjus dirbti, buvo jau beveik suburtas mokyklos orkestras. Beje, muzikas niekada nesigirdavo turįs garsų brolį skulptorių. Kalbėti anais laikais apie įvairias giminystes nebuvo geras tonas. O savo dukrą Gailutę, besimokiusią toje pat mokykloje, Aleksandras vertino kaip ir kitus vaikus. Antai, kartą skubant į svarbią choro repeticiją sprogo automobilio padanga, ir mokinė gerokai pavėlavo. Vėliau jai, kaip ir kitiems nelabai drausmingiems mokiniams, A. Bogdanas sumažino drausmės pažymį.

Atsivertus įstaigos 80-mečiui skirtą storą knygą „Kauno Juozo Gruodžio konservatorija 1920–2000“, 268-ajame puslapyje galima rasti buvusios absolventės, muzikologės, daktarės Danos Palionytės šiltų minčių: „J. Gruodžio muzikos mokykloje mokiausi 1951–1955 m. (...) visada būsiu dėkinga šviesaus atminimo A. Bogdanui už daug ką: už tai, kad išmokė suvokti kūrinio visumą, pajausti jo prasmę, kad stengėsi išmokyti sunkaus dirigavimo meno... Be to,

II. Jubiliejai

A. Bogdanas buvo tėviškai nuoširdus, gebėjo įdiegti etikos dalykus: jis mus drauge su V. Treinyte išmokė sveikinantis paduoti ranką ne kaip „šaltą varlę“, o veiksmingai, truputį spūstelint. Iki šiol su kuo nors susipažindama prisimenu šį gerbiamo mokytojo patarimą.“ Tiek padrikokos, iš įvairių šaltinių mus pasiekusios informacijos apie žymų kraštietį. Ateityje galėtų jos atsirasti daugiau. Norėtųsi, kad atsilieptų, pasidalytų prisiminimais ir kiti docento mokiniai, kolegos, artimieji. Neabejotina, kad šis žmogus buvo aštraus proto vadovas, taktiškas savo kolegų bendražygis, tikras muzikos profesionalas – pianistas, vargonininkas, chorvedys, simfoninio orkestro dirigentas. Tėvo atminimą tebesaugo ir dvi laikinojoje sostinėje gyvenančios dukros – muzikė Gailutė Misiukevičienė ir architektė Rymantė Gudienė.

Bogdanai Žeimiuose. Artūro Narkevičiaus nuotrauka.

Bogdanų giminės moteriškoji jaunoji karta K. Bogdano skvere Žeimiuose, 2019 m. vasara. A. Narkevičiaus nuotrauka.

45

TAUROSTA

Vladislavui Česiūnui – 80

LAUKO VYŠNIOS ŽYDĖJIMAS Eugenija MOCKAITIENĖ

Mano mamytė Veronika, jauniausia iš septynių Antano ir Karolinos Muleronkų vaikų, pamilo mano tėvelį Adolfą, kilimo iš Širvintų rajono Jononių kaimo. Susituokė. Jaunavedžiams atiteko uošvių pastatai, 10 ha žemės ir 8,5 ha miško. Kiti Muleronkų vaikai jau buvo sukūrę savo šeimas ir išsisklaidę kas kur, žodžiu, visi gyveno atskirai. Žentas Adolfas iš savo tėvų irgi paveldėjo 10 ha žemės Jononių kaime, taigi ūkio darbų buvo per akis.

Kartu su žmonos tėvais dirbo, statėsi naujus namus, kitus ūkinius pastatus, augino gyvulius ir puikiai tvarkėsi Vyšnialaukyje. O kur dar žemės dirbimas Jono-

nių kaime! Tik spėk suktis, kad laiku viską padarytum: suartum, pasėtum, derlių nuimtum... Tėvelis buvo baigęs tik pradžios mokyklą, bet buvo žingeidus – daug skaitė, domėjosi daugeliu gyvenimui naudingų dalykų, ypač agronomija ir veterinarija. Buvo linksmo būdo žmogus. Gražiai tvarkė sodybą, puoselėjo sodą, gėlyną, o prie namo stovėjo kryžius. Mamytė buvo religinga, išpažino Romos katalikų tikėjimą, laikė save lenke ir kalbėjo lenkiškai kaip ir kiti vyšnialaukiečiai.

Tėvelis – grynas lietuvis, nors kalbėjo laisvai lenkiškai, irgi Romos katalikas. Šeima gyveno pasiturimai palyginti su kitų kaimų gyventojais ar kai kuriais kaimynais. Gal kai kas pavydėjo, bet Verutė ir Adolfas savo triūso vaisiais nesididžiuodavo, o reikalui esant visada kitiems patardavo, padėdavo.

1935 m. gimė pirmasis sūnus Henrikas, o aš, Vladislovas, gimiau 1940 m. kovo 15 d., 2-ojo pasaulinio karo išvakarėse. Tų pačių metų birželio vidury įvyko pirmoji rusų okupacija, po metų – karas su Vokietija, vokiečių okupacija ir nuo 1944-ųjų vėl sovietų Rusija „tvarkėsi“ Lietuvoje... Šito aš neprisimenu, nes dar buvau visai mažas, tik vėliau suaugęs ėmiau suprasti mūsų šalį ištikusią tragediją. Prisimenu, kad mūsų

46

2019 NR. 2 (10)

II. Jubiliejai

dideliame „dviejų galų“ name buvo įrengta mokykla Vyšnialaukio vaikams. Mokytis reikėjo lietuvių kalba, nors kaime visi kalbėjo ir skaitė (daugiausiai iš maldaknygės) lenkiškai. Brolis Henrikas jau mokėsi pradinėje, o aš pabėgdavau nuo mamos ir šliaužiodavau tarp mokyklos suolų. Mokytoja manęs lauk nevarydavo, nes buvau ramus vaikas – leisdavo klasėje būti, o man ten labiau patiko, nei pas mamą virtuvėje.

Likome trise – mamytė ir du mažamečiai berniukai. Tvartas ir svirnas – tušti... Kaip mama mus išmaitino, aš ir šiandien suprasti nepajėgiu, tik prisimenu, kad dažnai labai norėdavosi valgyti... Augino ji darže bulvių, kopūstų, eidavo į mišką grybų, uogų. Paskui ėmėsi kailiukus išdirbti, kad iš užsakovų gautų kokį rublį duonai. Šis amatas jai gerai sekėsi – sunešdavo, suveždavo gyvulių, žvėrelių odų iš plačios apylinkės.

Trumpa ir graži vaikystė baigėsi kartu su 2-ojo pasaulinio karo pabaiga. 1945 m. sovietų Rusija įsitvirtino okupuotuose kraštuose ir nesiruošė iš jų pasitraukti: pradėjo tvarkyti šalį pagal sovietinius įstatymus. Žmonės pasimetė, sunerimo. Juk skambėjo šūkis: „Visi turi būti lygūs!“, tai reiškė, kad iš turtingesnio reikia atimti ir duoti neturtingajam. Tokio atviro plėšimo kaip Ukrainoje (apie tai sužinojau daug vėliau) Lietuvoje nebuvo, bet valdžia prispaudė ūkininkus mokesčiais, duoklėmis. Pamenu, kaip buvo rengiamos „raudonosios gurguolės“. Kaimiečiai savo vežimais, arkliais maišuose veždavo javus į punktus Jonavoje, Ukmergėje, Gelvonuose. Pirmajame vežime būtinai turėjo būti iškelta raudona vėliava ir visa kolona važiuodavo keliais, vieškeliais.

Nuo sunkaus darbo, begalinių rūpesčių mamytės sveikata blogėjo, ji net pradėjo rūkyti. „Nuo nervų“, – sakydavo... O Vyšnialaukyje ji tik viena iš moterų rūkė...

Kas turėjo daugiau žemės, tiems būdavo skirta didesnė duoklė... Ir taip žmonės liko be duonos, gyvuliai – be pašarų. Nesvarbu, ar derlius buvo gausus, ar menkas – atiduok, kas valstybės nustatyta, ir viskas!

Kitaip būsi „sabotažnikas“, buožė, kenkėjas, kurį reikia sodinti į kalėjimą ar išvežti į Sibirą. Taip žmogeliai patys liko be duonos kąsnio...

O vaikystės svajonės! Kas jų neturėjo? Augau ramus, netriukšmingas, bet mėgau draugus, muziką, buvau vikrus ir linksmas vaikinas. Ir kas mane patraukė į sportą? Prisimenu, dar pačiame pokaryje su broliu ir kitais kaimo vaikais žiemos metu norėdavome slidinėti. O slidžių nėra... Tai su broliu sugalvojom, kad jas galima sumeistrauti iš senos statinės, į kurią mama neberaugdavo kopūstų. Išsiardydavome po du šulus, prisitvirtindavom prie kojų ir čiuoždavom (šulas – tai statinės šoninė sienelė lenktais galais). Nučiuoždavom po keliolika kilometrų. Kai augom, atrodo ir žiemos snieguotesnės buvo...

Tas pats ištiko ir mūsų šeimą – išveždavo iki paskutinio grūdo, nes „žemės buvo daug“... Be to, visi bijojo Sibiro ir lagerių...

Dar skaudesnis įvykis – tėvelio gautas šaukimas tarnauti sovietinėje armijoje. Nors karas jau buvo pasibaigęs, bet privalomoji karinė tarnyba būtina. Tėvelis buvo pasidaręs suklastotus dokumentus, bet naujoji valdžia nepatikėjo. Tada jis namuose įsiruošė slėptuvę ir kariniam komisariatui neprisistatė – nenorėjo palikti žmonos ir abiejų vaikų. Sakydavo, kad „šeimyniniai“ nuo karo prievolės atleidžiami. Kariniam komisariate aiškiai pasakė, kad „atleidžiami tik daugiavaikiai tėvai“. Iš tiesų, Vyšnialaukyje šeimos buvo gausios, o mūsų – tik du vaikai. Stribai surado tėvelį ir nutempė į karinį komisariatą. Ten pasakė – „tarnausi ūkio padaliny trejus metus be atostogų“.

Pradžios klases baigiau „namuose“, nes mokykla juk buvo mūsų name, o iki septynių klasių mokiausi Gegužinėje. Tiesa, brolis Henrikas, baigęs septynias klases Gegužinėje, jau būdamas paauglys, išvažiavo į Vilnių ir įsidarbino statybos treste apdailos ir dažytojų padalinyje mokiniu su sąlyga, kad lankys suaugusiųjų vidurinę – vakarinę mokyklą. Su keliais bendradarbiais nuomojosi privatų butą. Kas likdavo nuo uždarbio, veždavo mamytei ir man į kaimą, nors pats gyveno taupiai, vos ne skurdžiai...

Teko išmėginti ir pačiūžas, bet mane traukė ir džiugino Neries vanduo. Pabaigęs keturias pradines klases lankiau pagrindinę septynmetę Gegužinėje, kitoje Neries upės pusėje. Tilto nėra, tik valtininkas perkelia valtele į kitą upės krantą. Visada prašydavau valtininko leisti man pairkluoti. Pradžioje patikėdavo tik vieną irklą, o vėliau – ir abu. Tai būdavo man didžiausias džiaugsmas.

Dar džiaugdavausi, kad moku groti tėvelio armonika. Kartais Vyšnialaukyje, bet dažniausiai Perelozuose, kur gyveno daugiau nei 100 sentikių šeimų,

47

TAUROSTA paprašydavo manęs „pačirpinti“ jaunimo vakaruškose. Grodavau, net pirštai skaudėdavo, parnešdavau mamytei keletą uždirbtų rublių.

1948 metai atnešė naujus svetimos valdžios nurodymus – tai paskutinis terminas, kada visi valstiečiai privalėjo susijungti bendram darbui kolūkiuose.

Vyšnialaukiečiai, juo labiau mūsų šeima, neturėdami ko prarasti (nors visi prarado labai daug: pastatus, gyvulius, žemės ūkio inventorių ir brangiausią turtą – žemę), parašėme priverstinius pareiškimus stoti į kolūkį, kurį pavadino „Ateitis“. Pirmuoju kolūkio pirmininku išrinko Mikalojų Muleronką. Kontora buvo Galijevkos dvaro patalpose, o sujungė Vyšnialaukį, Perelozus, Galijevką ir dar aplinkinius vienkiemius.

Tuo metu kolūkio pirmininkais dirbti vietiniai nedrįso. Visi žinojo, kad bus nelengva susitvarkyti su didelės apimties žemės plotais ir labai sunku rasti kalbą su žmonėmis, kad jie nuoširdžiai stengtųsi, dirbtų kaip sau. Kartu bijojo „miškinių“, kurie ne tik gąsdino, bet kartais šaudydavo „naujos valdžios“ aktyvistus. Be to, paprasti žmonės neturėjo vadovavimo patirties. Tačiau visada geriau pirmininku turėti „savo žmogų“. Kaimynas ar pažįstamas žino, ką ir kaip kalbėti, kaip kuriam padėti. Teko girdėti, kad, jei neatsiranda savas pirmininkas, – rajono valdžia atsiunčia svetimą, kartais apie ūkininkavimą nieko neišmanantį. Tada jau visai blogai.

to proftechninės mokyklos vakarinį skyrių. Dirbau ir mokiausi šešerius metus, nes mokėjo stipendiją, o pinigų labai reikėjo. Įsigijau geležinkelio automatikos įrengimų priežiūros ir remonto meistro specialybę.

Per tą laiką sporto neapleidau – vis traukė išbandyti jėgas kurioje nors naujoje sporto šakoje. Man labai patiko garsus boksininkas Algirdas Šocikas. Sumaniau ir aš pamėginti boksuotis. Pradėjau lankyti treniruotes. Deja, gaudavau daugiau smūgių, nei pats galėjau suduoti. Supratau, kad boksas ne man...

1957 m., tarnaudamas privalomoje tarybinėje armijoje Baltarusijoje, Valkavisko mieste, prisiminiau slides. Laisvu nuo karinės tarnybos metu treniruodavausi. Po trejų metų grįžęs į Lietuvą išmėginau 30– 40 kilometrų trasas. Pasiryžau dalyvauti varžybose ir Lietuvos čempionatuose. 1960 m. pirmąjį bronzos medalį gavau įveikęs 35 km trasą! Trečioji vieta! Šauni pradžia!

Vėliau prisiminiau irklavimą, kurį taip mėgau vaikystėje. Čia galbūt ir buvo mano lemtis, mano pašaukimas, mano svajonė... Tapau Vilniaus „Dinamo“ ir-

Sulaukėme sugrįžtančio tėvelio, bet šeimoje viskas pasikeitė. Mamytė kaltino tėvelį dėl visų išgyventų nesėkmių ir negandų. Dar blogiau tapo, kai jį, buvusį „gerą ūkininką“, pusiau agronomą, pusiau veterinarą išrinko „Ateities“ kolūkio pirmininku. Minėtasis M. Muleronka persėdo į vyr. buhalterio kėdę. Tėvelis energingai ėmėsi naujų pareigų: čia susirinkimai rajone, čia pasitarimai iki išnaktų... Kartais net į namus negalėdavo sugrįžti... O kai pareina, kyla barniai... Išsiskyrė nuomonės, pažiūros, nes vienas lietuvis, kitas lenkas. Kai kolūkius sustambino, tai „Ateitis“ buvo įjungta į Upninkų tarybinį ūkį ir jos vadovų nebeliko. Tėvelis tapo eiliniu darbininku, dar ėmėsi batsiuvystės – buvo vienintelis apavo specialistas savame kaime.

Baigęs septynias klases aš išvažiavau į Vilnių pas brolį. Įsidarbinau tame pačiame statybos treste pagalbiniu darbininku. Įstojau į Geležinkelio transpor-

48

2019 NR. 2 (10)

Su treniruojamais auklėtiniais Trakuose, 1985 m.

II. Jubiliejai

klavimo mokyklos auklėtiniu. Mano aukso kalėjai – treneriai G. Semionovas (1962–1964), I. Sodovodovas (1964–1976).

Pradėjęs sportininko karjerą, jau nebegalėjau nuo jos pabėgti. Išmokau irklavimo technikos: kaip valdyti vienvietę, dvivietę kanojas, vienvietę ir dvivietę baidares, perpratau akademinį irklavimą. Pats mokiausi ir mokiau kitus sporto entuziastus.

Taip ne kartą tapau SSRS ir pasaulio čempionu.

1970–1979 m. – mano aukso metai. 1980 m. baigiau Lietuvos kūno kultūros institutą ir iki 2003 m. dirbau treneriu. Dar dirbau „Dinamo“ draugijos sporto mokyklos direktoriumi. Apie 14 metų tarnavau krašto apsaugos sistemoje, muitinėje: 1991–1997 m. – Vilniaus teritorinės muitinės inspektoriumi, 1997–2005 m. – pamainos viršininku, III rango muitininku.

Dabar jau esu pensininkas. Pirmoji mano santuoka buvo nesėkminga – žmona nelaukė manęs grįžtančio iš ilgalaikių treniruočių, varžybų, olimpiadų. Liko sūnus Henrikas. 1980 m. antroje santuokoje su Irena Jepertaite-Česiūniene, g. 1955 m., užauginome dvi

dukras: Veroniką, g. 1982 m., ir Birutę, g. 1984 m. Abi ištekėjusios, laimingos savo šeimose, mums su Irena padovanojo du anūkus ir dvi anūkes. Abu esame laimingi šeimos apsuptyje. Žmona mėgsta žvejoti, tai jos hobis. Ir mane „pasigavo ant kabliuko“, nes esu gimęs Žuvimi pagal Vakarų horoskopą.

Dieve, tik duok sveikatos, kad dar ilgai galėtume džiaugtis gyvenimu.

1990 m. atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę susigrąžinau savo nuosavybėn mamytės ir tėvelio turėtą žemę ir mišką. Jazokų kaime žemę nuomoju bendrovei, o Vyšnialaukyje apsodinau mišku.

Gimtuosius namus suremontavome, atnaujinome – čia su visa šeima leidžiame gražius vasaros mėnesius. Išsikasėme kieme didelį tvenkinį, jame yra žuvų. Žmona Irena taip pat susigrąžino tėvų žemę ir sodybą. Pasitarę savo butą Vilniuje atidavėme dukros Veronikos šeimai, o patys gyvename Irenos gimtojoje sodyboje, Kaišiadorių rajone, netoli Žaslių, kartu su Birutės šeima.

Mano sveikata bėgant metams po truputį senka.

Matyt, atsiliepia skurdūs, alkani vaikystės metai. O sportas irgi išsekina. Tiek varžybos, tiek treniruotės paguldo į lovą su plaučių uždegimu ar kita virusine liga... Bet nenoriu pasiduoti – ir ligas reikia nugalėti, kaip varžybose. Gyvenime niekada nerūkiau ir negėriau alkoholio.

Negailestingas laikas nusinešė amžinybėn artimiausius žmones. Abu tėvai palaidoti Gegužinės kapinėse ir kartu jų sūnus, mano brolis Henrikas.

Kai lankausi Gegužinės kapinėse, sustojus prie kapo lūpos be žodžių pradeda virpėti: MAMYTE, MAMYTE... Man brangūs abu tėvai, kuriuos mylėjau, bet MAMA – tai šventoji, davusi man gyvybę... O jos gyvenimas buvo pilnas nerimo, baimės už mus visus, nes laikmetis buvo žiaurus. Gal dabar Aukščiausiojo buveinėje jai gera... Ilsėkis ramybėje...

III rango muitininkas, pamainos viršininkas, 1993 m.

Gyvenime buvo gražių laimėjimų, pakilimų. Neužmirštami įspūdžiai, kai ploja, šaukia visos tribūnos, pilnos žmonių, o tau kabina ant kaklo medalį, tavo šalies garbei (deja, Sovietų Sąjungai) skamba himnas.

Užmiršti nuovargį, kartais skauda rankas, nugarą, bet jautiesi įvertintas. Jauti, kad sugebi būti stipresnis už

49

TAUROSTA

V. Česiūnas su savo moterimis: dukromis Birute ir Veronika, žmona Irena.

Su mama brolio Henriko vestuvėse

kitus varžovus... Pagalvoji, ar mato mane, stovintį ant aukščiausios pasaulio arba ant olimpinės pakylos, mama, tėtis...

PASIEKIMAI IR LAIMĖJIMAI, SKIRTI LIETUVAI 1967–1969 m. – olimpinio rezervo Valstybinės jaunimo sporto mokyklos direktorius.

1972 m. – SSRS nusipelnęs sporto meistras.

1973 ir 1974 m. – geriausias LSSR sportininkas.

1977 m. – LSSR nusipelnęs kūno kultūros ir sporto darbuotojas.

Neišskiriamieji Irena ir Vladas Česiūnai.

50

2019 NR. 2 (10)

Vilniaus olimpiečių, senjorų klubo prezidentas nuo 2005 metų.

II. Jubiliejai

2 kartus tapo pasaulio vicečempionu: 1000 m – 1973 ir 1974 m.

1971 m. SSRS tautų spartakiadoje laimėjo 1000 m lenktynes.

Irkluodamas dvivietę kanoją, SSRS čempionatuose pelnė 2 sidabro: 10000 m – 1969 m., 1000 m – 1972 m. ir bronzos 500 m – 1973 m. medalius.

6 kartus laimėjo SSRS taurę: 500 m – 1973 m.; 1000 m – 1974 m. ir 1975 m.; 10000 m – 1973, 1974, 1975 m.

Sporto zenite.

1966 ir 1967 m. slidinėjimo (4 x 10 km) ir 1967 m. biatlono (4 x 7,5 km) Lietuvos čempionas.

12 kartų kanojų irklavimo Lietuvos čempionas: vienvietės kanojos (4 x 500 m) – 1968, 1970, 1971 m.

1000 m – 1971 m.; dvivietės kanojos: 10000 m –1968, 1970, 1971, 1973, 1976 m.

1000 m – 1968, 1971, 1973 m.

5 kartus dvivietės kanojos irklavimo SSRS čempionas: 1000 m – 1970, 1973, 1974 m.; 10000 m – 1970, 1974 m.

Irkluodamas vienvietę kanoją, SSRS čempionate pelnė sidabro medalį (4 x 500 m) – 1970 m., pasaulio čempionate – bronzos, 1000 m – 1971 m. Belgrade (Jugoslavija).

2 kartus tapo pasaulio vicečempionu: 1000 m – 1973 ir 1974 m.

5 kartus tapo dvivietės kanojos irklavimo SSRS čempionu: 1000 m – 1970, 1973, 1974 m.; 10000 m – 1970, 1974 m.

4 kartus tapo dvivietės kanojos irklavimo pasaulio čempionu: 10000 m – 1973 m. Tamperėje (Suomija); 1000 ir 10000 m – 1974 m. Meksikoje (Mexico); 10000 m – 1975 m. Belgrade (Jugoslavija) ir olimpiniu čempionu XX olimpinėse žaidynėse 1972 m.

Miunchene (Vokietija) – 1000 m.

Olimpinis čempionas: XX olimpinės žaidynės 1972 m. Miunchene (Vokietija) – 1000 m.

Pelnė KKSD 1 laipsnio ordiną su grandine „Už nuopelnus Lietuvos sportui“ 2000 m.

Pasaulio čempionatų auksinis duetas – V. Česiūnas ir J. Lobanovas.

51

TAUROSTA

Sportininkų eisenoje. Gegužės 1-oji, Vilnius, 1975 m.

LTOK apdovanotas Garbės ženklu 2000 m.

Pelnė Olimpinę žvaigždę – 2005 m.

1991 m. apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžiumi.

1992 m. – Sausio 13-osios atminimo medaliu.

NIEKADA NEBŪNA VISKAS GERAI Ir man pasitaikė daug nesėkmių: viena jų – priverstinis sporto karjeros nutraukimas, buvau diskvalifikuotas. Laimei, išvengiau sovietinio kalėjimo ar lagerio.

Jaučiausi nepaprastai vienišas – tėvai ir brolis mirę, šeimos nėra, giminės – kas sau... Tai po Miuncheno olimpiados su TSRS sportininkų grupe negrįžau, pasiprašiau ambasadoje prieglobsčio... O kur nebuvo ir dabar nėra sovietinių šnipų, agentų?... Surado, sugavo ir grąžino į TSRS... Čia, Lietuvoje, pirmiausia pašalino iš darbo, neleido sportuoti užsienyje.

GYVENIMAS TĘSIASI...

Po mamytės mirties 1976 m. sodyba Vyšnialaukyje liko tuščia. Atvažiuodavome su broliu, susitvarkydavome dar nuo kolūkio laikų neprižiūrėtus tvartus, klojimus ir skaudama širdimi išvažiuodavome vėl

52

2019 NR. 2 (10)

E. Mockaitienė su svečiu V. Česiūnu savo sodyboje Jonavoje.

į Vilnių. Pastatai seno, griuvo, puvo – tai labai tiko kaimynų maldoms... 2010 m. sužinojau, kad pradėta kurti Vyšnialaukio kaimo bendruomenė, kad organizatoriai mėgina atkurti ištuštėjusį kaimą, ir mielai įsitraukiau atkuriamąją veiklą. Čia susitinkame buvusieji kaimo vaikai – dabar beveik visi jau pensininkai.

Bendraujame ir kartu dirbame: remontuojame tėvų, net ir senelių statytus namus, valome užžėlusius krūmynus, sodiname augalus.

Atrodo, kad padeda tėvų ir protėvių dvasios... Aš širdimi jaučiu savotišką Vyšnialaukio aurą. Tai ne vien tėviškės ilgesys, ne vien vaikystės prisiminimai...

Tai kažkas dar nepažinto, nežinomo, bet labai mielo, brangaus. Tikiuosi, kad gal mano dukros ar kuris nors iš anūkų panorės gyventi sodyboje... Dabar visi šeimos nariai vasarojame po keletą mėnesių. Mūsų atžalos neatsidžiaugia Lietavos upeliu ir žydinčiomis ievomis šiame hidrografiniame draustinyje. Manau, kad jie pamils šį ramų kaimelį ir išsaugos senelio tėviškę...

II. Jubiliejai

Jonui Garbšiui – 110

TRAGEDIJOS REALYBĖ NEUŽVIRTO ISTORIJOS ŽVYRDUOBĖSE Marius GLINSKAS, žurnalistas

FAKTAI PASIRINKO MŪSŲ MIESTELĮ Kaip netikėti likimu? Tai jis, rodos, atbloškė jauną pedagogą Joną Garbšį iš tolimo Aukštaitijos kaimo į Žeimius ir paragino griebtis platesnės švietėjiškos veiklos, skleisti sulenkėjusiame krašte lietuvybę. 1941-aisiais ką tik užplūdusi sovietinė okupacija sugniuždė, fiziškai sunaikino tūkstančius laisvą šalį kuriančių tautiečių, tad mokytojo žūties drama galėjo nutikti bet kur – ežerų krašte, lenkiškai tebesimeldžiančiame miestelyje ar knygnešių pėdsakus menančiame užkampyje. Vis dėlto tai atsitiko Žeimiuose.

Marija ir Jonas Garbšiai. Žeimiai, 1939 m. Žeimių daugiafunkcio centro muziejaus nuotrauka.

Apie mokytojus Garbšius garsiau pradėta kalbėti maždaug prieš tris dešimtmečius. Tais laikais, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Žeimių vidurinės mokyklos dailės mokytoja Vincė Pranienė, rinkdama įstaigos istorijos medžiagą, atskleidė savo pirmtakų šeimos tragediją, o ją paviešinti ir publikuoti padėjo kolegė lituanistė Stasė Liutkutė-Pulkauninkienė. Vėliau jaunieji kraštotyrininkai, vadovaujami istorijos mokytojos Valentinos Zujevaitės, jau užfiksuotą įvykį praplėtė liudininkų pasakojimais, įamžino ekspozicijoje. Tad šiandien Garbšių tragedija – tai laisvės ir nepriklausomybės kovų dalelė, kančios akmenėlis tautos atminties mozaikoje.

Prieš 110 m., gruodžio pradžioje, Vyžėlių kaime, Salako valsčiuje, gimė dar vienas valstiečių šeimos vaikas – Jonukas. Jo kilmė nežadėjo nei žemvaldžio, nei fabrikanto statuso, bet tėvai nuo mažens skatino susidomėjimą raštu, knygomis. Ganydamas karvių bandą, jis jau vartė netrukus po lietuviškos spaudos atgavimo pasirodžiusius leidinius, bandė suprasti vaikui dar neįkandamus tekstus. 1924 m. įstojęs į Zarasų progimnaziją, jaunuolis tapo Šaulių ir Tautininkų organizacijų nariu, vėliau net ėmė vadovauti apylinkės jaunalietuviams. Jausdamas trauką žodžio vertei, jo prasmei, nuo 17-os metų pradėjo rašyti dienoraštį, kuriam patikėdavo slapčiausius savo troškimus, kūrė savo asmenybės brendimo viziją. „Geriau išmokti vokiečių kalbą“, – skaitome dabar vieną eilutę kaip vidinį imperatyvą. Deja, po tragiškos žūties Jono seserys rado tik dienoraščio fragmentus, kurie dabar saugomi Žeimių mokyklos-daugiafunkcio centro istorijos muziejuje.

53

TAUROSTA

Su bendraklasiais Ežerėnuose (dabar Zarasai), apie 1930 m. Žeimių daugiafunkcio centro muziejaus nuotrauka.

Puoselėdamas svajonę tapti mokytoju, J. Garbšys 1930 m. Kaune baigė kūno kultūros kursus, o 1931 m.

Panevėžyje – pedagoginių darbų kursus. Maža to, netrukus Kaune išklausė žemės ūkio kursus, tad pagal to meto reikalavimus, atrodo, visiškai pasirengė tapti kaimo mokytoju.

1935 m. J. Garbšys paskirtas Švendriškių pradžios mokyklos vedėju, tačiau jo žvilgsnis siekė tolesnius kraštus, ten, kur auga miesteliai, kur ypač prasmingai galima skleisti tautinę kultūrą, lietuvišką žodį. Nieko keista, kad po metų, 1936-aisiais, J. Garbšys savo noru atvyko į Žeimius ir tapo augančios pradžios mokyklos vedėju. Tuoj pat įsitraukė į patriotinių organizacijų veiklą, sukūrė šeimą. Vėliau mokytoja S. Liutkutė-Pulkauninkienė šį pirmtako laiko mirksnį taip apibūdino: „J. Garbšys, mokyklos vedėjas, buvo doras katalikas, daug dirbo lietuvindamas aplenkėjusius Žeimius, vadovavo šauliams, turėjo didelį autoritetą mokinių ir jų tėvų tarpe.“ Ne mažiau reikšmingi ir buvusio Žeimių senolio, tarpukario ūkininko Mykolo Jankūno prisiminimai, spausdinti 1989 m. rajono laikraštyje, taip pat jo laiškas Žeimių vidurinės mokyklos direktorei Dijanai Vazgienei. Jame tarpukario jaunalietuvis prisimena J. Garbšio bendravimą su to meto patriotinėmis organizacijomis, paliudija mokytojo atsidavimą tautinėms idėjoms.

54

2019 NR. 2 (10)

Su draugu Žeimiuose. Žeimių daugiafunkcio centro muziejaus nuotrauka.

TYLĄ NUTRAUKĖ VIENINTELIS LIUDININKAS 1991 m. į M. Jankūno laišką, išspausdintą „Jonavos balse“, atsiliepė vienintelis Garbšių šeimos tragedijos liudininkas – buvęs Liepių pradžios mokyklos vedėjas Vincas Vabalas. Jo rašinys „Žiauri naktis“, publikuotas gegužės 21 d., prabyla skaudžia faktų ir argumentų tikrove. Čia rašoma: „Mokytojas Garbšys anomis siaubingomis dienomis buvo Žeimiuose pradžios mokyklos vedėju, 1941-ųjų birželio 13 dienos pavakarę atėjo pas mane į Liepių pradžios mokyklą, galvodamas rasti saugią vietą ir išvengti ištrėmimo. Apie galimą žmonių gaudymą ir vežimą į Sibirą buvo girdėjęs iš Žeimių pašto viršininko. Kolega Jonas, man jį įtikinėjant, jog ir Liepiuose vargu ar bus saugu, nes ir mane gali tremti, ir tada sučiups abudu, paaiškino, kad, jo manymu, manęs tikrai neveš: dirbu tik pirmus metus, mažai kam esu žinomas, neturiu bolševikus viliojančio turto, nepriklausau jokiai draudžiamai partijai ar organizacijai. Beveik patikėjau.“ Aprašęs, kaip jiedu praleido vakarą ir ką kalbėjosi, mokytojas narpliojo dramą toliau. „Paryčiu į virtuvę įsiveržė keturiese. Kiek prisimenu, du uniformuoti. Visi ginkluoti. Vieni automatais, kiti pistoletais.

II. Jubiliejai

Atminimo lenta ant Žeimių daugiafunkcio centro pastato.

Mokytojo Jono Garbščio rožančius. Žeimių daugiafunkcio centro muziejaus eksponatas.

ATMINTĮ UGDO MOKYKLOS MUZIEJAUS EKSPONATAI

Kontekstas iš laiško Žeimių pagrindinei mokyklai nuo kraštiečio. Žeimių daugiafunkcio centro muziejaus eksponatas.

Keikėsi. Mane stumdydami šaukė rusiškai. Reikalavo pasakyti, kur paslėpiau Garbšį. Iš to supratau, kad jį, einantį į Liepius, sekė. (...) Garbšį rado stovintį prie lovos išbalusį, sutrikusį. Kariškiui rusiškai surikus „rankas aukštyn“, mokytojas beviltiškai jas pakėlė, liūdnomis akimis pažvelgė į mane ir tarė: „Viskas.“ (...) Vienas iš kariškių rankos mostu Garbšiui įsakė lipti į sunkvežimį. Garbšys čiupo jam už rankos, norėdamas atimti ginklą ir pabėgti. Tuo tarpu enkavedistas iššovė. Pataikė į galvą, ir Garbšys sukniubo. Pasruvo kraujuose. Krisdamas žemėn ir mane aptaškė kraujais. Vienas enkavedistas stvėrė mokytoją už galvos ir plaukų, kitas – už kojų, ir įsiūbavę nusviedė į sunkvežimį. (...) Tik gerokai vėliau vietiniai žmonės pasakojo, kad pro langą matė, kaip, nuvežę jų mokytoją prie pat mokyklos, išmetė į žvyrduobę.“ Toliau V. Vabalas pasakojo, kaip mokytoją M. Garbšienę, jos dukrytę ir jį patį vežė į Kėdainius. Ten patį uždarė į vandens prileistą saugumo rūsį, o bendrakeleives, kaip sužinojo vėliau, nuvežė į traukinių stotį ir sugrūdo į vagonus. M. Garbšienė išbuvo prie Jenisiejaus 15 metų, per badą prarado abi mažas dukrytes.

1956 m. fiziškai ir dvasiškai palaužta grįžo į Lietuvą. Netrukus ją priglaudė tėviškės žemė.

Mokytojų Garbšių, Jono ir Marijos, tragediją primena ekspozicija mokyklos muziejuje. Čia dar V. Pranienės surinkti eksponatai: rožinis, pageltę dienoraščio lapai, rašalinė, 1936 m. išleista Antano Šapokos „Lietuvos istorija“, kelios kitos knygos. Senosiose miestelio kapinėse vėliau čia perlaidoto mokytojo, kitų vietos šviesuolių atminimą saugo 1996 m. pastatytas tautodailininko Artūro Narkevičiaus kryžius.

1981 m. J. Garbšio seserų iniciatyva mokytojo palaikai pervežti į Švendriškių (Ignalinos r.) kapines, paguldyti šalia tėvo palaikų. Ten pat po kurio laiko iškilo ir Gedimino stulpai. Ant vieno užrašyta, kad čia ilsisi okupantų nukankintas J. Garbšys, pasirinkęs verčiau mirti Tėvynėje, nei pasiduoti Sibiro tremčiai. Vėliau antkapinis paminklas pakeistas kitu, modernesniu.

Retkarčiais šią vietą, saugančią mokytojo atminimą, aplanko ir Žeimių krašto istorijos sergėtojai.

55

TAUROSTA

ATMINTIS LIKO GYVA Kristupas ŠLIOGERIS, Vaclovo Šliogerio vaikaitis

nas, ir profesorius, carinės Rusijos valdininkas Jeronimas, jo sūnus, Lietuvos kariuomenės pulkininkas Vaclovas, taip pat pastarojo sūnus – garsus architektas Vytautas ir profesorius Jurgis bei kiti garbingi dinastijos atstovai. Kiekvienas jų savo darbais kūrė visos Lietuvos istoriją.

Jeronimas Šliogeris, XIX a. pabaigoje išvykęs studijuoti į Sankt Peterburgą, ten gyveno iki kruvinosios bolševikų revoliucijos. Pradėjo dirbti Peterburgo elektros tinklų bendrovėje inžinieriumi, ilgainiui tapo belgams priklausiusios visos Rusijos imperijos elektros tinklų bendrovės viršininku. Vedė Livonijos bajoraitę Anna Grynhoff ir Peterburge susilaukė trijų sūnų: 1901 m. – Vaclovo, 1903 m. – Tado ir 1906 m. – Antano. Šliogerių namuose Sankt Peterburge vyravo lietuvybės dvasia, šeima perėjo nuo bajorams įprastos Jeronimas Šliogeris ir Anna lenkų kalbos prie lietuvių, buvo laikomos tik lietuvės Grynhoff-Šliogerienė, 1900 m. tarnaitės, čia apsistodavo iš Lietuvos atvykę studentai ir kultūrininkai. Net ir būsimasis prezidentas Antanas Luokės* (red. – Lokio) ir Neries upių santakoje sto- Smetona, studijuodamas Peterburge, kurį laiką gyvevėjęs Luokenėlių* (red. – Lokėnėlių) dvaras mena įdo- no Šliogerių namuose. Būdamas turtingas ir įtakinmią ir dramatišką Šliogerių šeimos istoriją. gas žmogus, J. Šliogeris kartu su kitais lietuvių inteligentais įsteigė draugiją lietuviams karo tremtiniams Šliogerių giminė, kilusi iš Livonijos ordino riterių, šelpti, taip pat buvo vienas lietuvių dailės draugijos nuo XVI a. gyveno Lietuvos žemėje. Daugybė šios gi- steigėjų. Kartu su M. Yču Peterburge ėmė leisti lietuminės atstovų prisidėjo prie valstybės raidos ir žmo- višką laikraštį „Lietuvių balsas“, asmeninėmis lėšomis nių gerovės. Tai ir Liudvikas Šliogeris, Lietuvos Di- smarkiai rėmė ir pirmąjį lietuvišką laikraštį Lietuvodžiosios Kunigaikštystės tribunolo teisėjas (XVIII a.), je – „Vilniaus žinias“. ir aktyvūs 1831 m. sukilimo dalyviai Gustavas bei Jo* Tekste vartojami tarpukario Lietuvoje naudoti Vietovardžių pavadinimai.

56

2019 NR. 2 (10)

Rusijos imperijai žlugus bolševizmo liepsnose ir po metų Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, J. Šlio-

III. Lietuvos šimtmečio žmonės

Vaclovas Šliogeris Sankt Peterburgo kadetų mokykloje, 1913 m.

Pulkininkas V. Šliogeris, 1937 m.

geris su šeima grįžo į savo istorinę tėvynę, į naująją jos sostinę Kauną. Tokiomis aplinkybėmis vyriausias sūnus Vaclovas, pagal bajorišką tradiciją ruoštas būti karininku, jau buvęs imperatoriškosios kadetų mokyklos kursantu, vos grįžęs slapta nuo tėvų įstojo į besikuriančią Lietuvos kariuomenę eiliniu kareiviu. Jį, turtingų tėvų vaiką, viliojo ne savanoriams pažadėta žemė, o idealistinis noras kautis už savo Tėvynės laisvę. Šitaip jis buvo mokytas – jei Tėvynė šaukia, stokis, imk ginklą į rankas, eik ir kovok, o jei reikės, žūk. Tokia buvo luomo kaina.

V. Šliogeris su žmona Elena ir sūnumi Vyteniu, 1933 m.

Prezidentas Antanas Smetona su asmens adjutantu V. Šliogeriu.

Vaclovas dalyvavo vienuose pirmųjų Lietuvos kariuomenės mūšių su bermontininkais ties Radviliškiu, vėliau, įvertinus jo gabumus, buvo išsiųstas į karininkų kursus. Jau kaip leitenantas kariavo su lenkais ties Trakais, vėliau dalyvavo Klaipėdos krašto aneksijos operacijoje. Paradoksalu, bet būtent lenkų fronte sutiko lenkaitę Heleną Sedlecką, dirbusią medicinos seserimi, su kuria užgimė romantiški jausmai. Jų santuoką 1923 m. Kauno Vytauto Didžiojo bažnyčioje pašventino Juozas Tumas-Vaižgantas ir Helena tapo Elena Šliogeriene. Vaclovas vis kilo karinėje tarnybo-

57

TAUROSTA je, baigė Kauno karo mokyklą, o nuo 1931 m. išvyko studijuoti į Paryžių, Prancūzijos karo akademiją.

Grįžęs į Lietuvą, kaip reprezentatyvus poliglotas, gavo pasiūlymą iš prezidento A. Smetonos eiti prezidento adjutanto pareigas.

Mirus tėvui J. Šliogeriui, gavęs palikimą, V. Šliogeris įsigijo buvusio Kauno gubernatoriaus Piotro Veriovkino dvarelį Jonavos valsčiuje, Luokenėliuose, kurį pats savo atsiminimų knygoje kukliai vadina „ūkeliu“: „Tas ūkelis buvo ypatingai gražioje vietoje, Neries ir Luokės santakoje, aukštame krante, apaugusiame ąžuolais ir pušimis. Apie pusę viso ploto užėmė miškelis, lyg koks natūralus parkas, kuriame gyveno daugybė įvairiausių paukščių. Vasarnamio priešakyje, upelio šlaite, buvo užveistas daugiau kaip 1 ha vaisių sodas.“ Ten šeimininke priimama E. Šliogerienės sesuo Sofija, ūkvedžio pareigas ėjo Juozas Areima. Nuostabią atsiminimų knygą „Paklydusi dvasia“ išleidęs J. Areimos sūnus Vaclovas taip pasakoja apie jų šeimos gyvenimą Luokenėlių dvare: „Šią vasarą pas mūsų ponią viešėjo toks dvimetrinis ponas. Jo pavardė Šliogeris. Gal jo protėviai ir buvo vokiečiai, tačiau dabar jis tikras lietuvis iš paties Kauno. Moka ne vieną užsienio kalbą ir dirba pačiam Prezidentui Smetonai. O ponai – ne mužikai.

Jie dirba, dirba, o paskui turi pailsėti. Ne taip, kaip mes. Tai va, ponas Šliogeris užtiko tokią, kaip jis pats sako, nuostabią vietelę netoli Jonavos ir nusipirko ją su visais pastatais. Dirbamos žemės kokie penki šeši hektarai, dar tiek pat – miškeliai, kalneliai, upeliai.

Kadangi vieta nuostabi, tai ponas su savo šeima ten ir vasaroja.“ Luokenėlių dvaras pirmiausia V. Šliogerį pakerėjo fantastiška jį supančia gamta – medinis, gausiai drožinėtas dvarelio pastatas stovėjo ant aukšto kalno, nuo jo leidosi nuostabus obelų slėnis į Luokės upės vingį.

Vyriausias V. Šliogerio sūnus Vytenis, gimęs 1931 m. (šiuo metu gyvenantis Australijoje) iki šiol prisimena visas vaikystės vasaras, praleistas Beržų dvare: vėžių gaudymą ir žvejybą su ūkvedžio vaikais Luokės upėje, žaidimus riteriais, indėnais ir kaubojais, karstymusis po medžius bei kitas išdaigas. „Ponas mėgo grožį ir tvarką, todėl prieš jo atostogas dvarelio kiemas labiau priminė sanatorijos skverą,

58

2019 NR. 2 (10)

kuriame negali kėpsoti kokie nors padargai. Visi daiktai turėjo būti jiems skirtose vietose. Sodų žydėjimo metas buvo mėgiamiausias ponų atostogų laikas. Ponia su vaiku paprastai čia praleisdavo visą vasarą. Ponas atostogaudamas grožėjosi gamta. Vakarais dažnai atsisėsdavo į supamąją kėdę atviroje verandoje ir žiūrėdavo į šlaite išsirikiavusias žydinčias obelis, kurios kaskadomis leidosi žemyn. Traukė krūtinėn mėgiamą alyvų kvapą. Vaikščiodamas ponas dažnai stabteldavo tarp tų alyvų ir palenkęs galvą su pasitenkinimu traukdavo į plaučius jų aromatą. Vaikai negalėjo suprasti, kaip gali užaugti toks didelis žmogus. Kartais pasilenkę pro alyvų krūmų apačią žiūrėdavo, ar ponas nestovi ant akmens ar kitokio paaukštinimo“, – vaikystės atsiminimais dalijasi V. Areima.

Luokenėlių dvare svečiavosi ir prezidentas A. Smetona, kurio vizitą V. Šliogeris aprašė savo atsiminimų knygoje: „Vieną vasaros sekmadienį A. Smetona ir apsilankė mano ūkelyje. Atvažiavau kartu su Prezidentu, pora svečių ir Prezidentūros karininkais. A. Smetona, tik ką išlipęs iš automobilio, jį sutikusiai mano žmonai pareiškė susižavėjimą tokia gražia gamta. Tai esąs mažas gamtos rojus. A. Smetona atidžiai apžiūrėjo mano ūkelį, bet daugiausia grožėjosi Luokės šlaitais, apaugusiais medžiais bei krūmais, ir paukščių čiulbesiu.

Miškelyje jis praleido daugiau kaip valandą. Nusileidęs pakalnėn, susidomėjo mano šešiamečio sūnaus „architektūra“ – iš akmenų pastatyta pilim-tvirtove ir jos įgula – švininiais kareivėliais. A. Smetona pakalbino meškeriojantį mano sūnų ir, atrodo, jau pats buvo besiruošiąs pameškerioti ir prisiminti savo jaunas dienas prie Lėno ežero. Bet jo akys vėl nuklydo į Luokės pašlaites.

Susimąstė. Po to, atsisukęs į mane, ėmė dėstyti, kad valdininkams ar šiaip miestiečiams nesą reikalo pirkinėti stambesnius ūkius, nes be pačių darbo ir priežiūros nelengva tuos ūkius pastatyti ant kojų. Žemę tegu dirba tie, kurie iš jos gyvena ir turi patyrimo. Miestiečiui pakanka vasarnamio su nedideliu žemės plotu kur nors gražioje vietoje, prie vandens. Ir jam Užulėnyje būtų pakakę namo su gražiu sodu ir ežero pakraštėliu. A. Smetona toliau tęsė: „Kai galutinai sutvarkysiu ūkį, grąžinsiu valstybei, tegu ji čia steigia žemės ūkio mokyklą apylinkės ūkininkaičiams ruošti.“ Laukdama garbingo svečio mano žmona paruošė atitinkamas vaišes. Žinodamas A. Smetonos vasarą mėgiamus valgius, priminiau žmonai, kad dėl visa ko paruoštų gero rūgusio pieno su bulvėmis. Neapsirikta. Pasigrožėjęs atviroje verandoje paruoštu stalu,

III. Lietuvos šimtmečio žmonės

A. Smetona patyliukais kreipėsi į mane: „Žinai, Pulkininke, stalas tai labai puikus, bet gal ponia turi rūgusio pieno su bulvėmis?“ Mažai paragavęs poniškų valgių, A. Smetona užsigardžiavo savo mėgiamu pienu ir šviežiai iš daržo nuraškytomis braškėmis. Vėliau, begeriant kavą, mūsų svečias išbuvo verandoje iki sutemų. Prieš išvažiuodamas vakaro tylumoje dar pasiklausė skardaus upelio čiurlenimo ir gražiabalsių lakštingalų suokimo.“ Tačiau virš šviesaus ir laimingo Lietuvos dangaus ėmė tvenktis tamsūs debesys. Sovietams okupavus Lietuvą, 1940 m. liepos 6 d. pulkininkas V. Šliogeris buvo paleistas iš Lietuvos kariuomenės ir, vengdamas represijų, pasitraukė iš viešojo gyvenimo. Nacių okupacijos metais dirbo Lietuvos malūnų bendrovės viršininku. Naciai skirdavo ūkininkams rusų karo belaisvių ūkio darbams dirbti, taip Luokenėlių dvare atsirado Ivanas, ruselis iš Sibiro glūdumos. „Karas pakeitė ir pono atostogų laiką. Neteko jam šiais metais pasidžiaugti žydinčiais sodais, įkvėpti mėgiamo alyvų žiedų aromato. Atostogų laikas net ir ponui priklausė nuo okupacinės valdžios, o ji manė, jog karo metu atostogauti nederėtų. Vis dėlto vasarai baigiantis ponas su ponia ir sūnumi Vyteniu, kurio išaugtiniais drabužiais dažnai pasipuošdavau, atvažiavo pailsėti. Ponų namas su išblizgintomis grindimis ir kiliminiais takais prisipildė gyvybės. Ten pasigirdo vienintelio kaime radijo aparato garsai, – prisimena V. Areima. – Kaimynai, norėdami išgirsti daugiau žinių apie įvykius fronte, ėmė dažniau lankytis, tikėjosi iš pono lūpų išgirsti naujienų. Pono kaimiečiai klausydavo kaip kokio pranašo. Ponas taipogi vertino tokią dėmesingą auditoriją ir kartais savo apmastymų moksliškumu pakildavo pernelyg aukštai, tačiau nė vienas klausytojas neišdrįsdavo jo nutraukti.“ 1943 m. Šliogeriai susilaukė dar vieno sūnaus – Vytauto, būsimojo garsaus architekto ir Sąjūdžio veikėjo. Gimus mažyliui, visa šeima praktiškai gyveno Beržuose. Čia pasislėpti nuo karo negandų ir miesto nepritekliaus atsikėlė ir Vaclovo brolių Tado bei Antano šeimos su vaikais. Tačiau frontas artėjo ir vis labiau jautėsi raudonojo maro tvaikas. Vis garsiau vakarais girdėdavosi pabūklų kanonados, o nakties padangę nušviesdavo sprogimų šviesos. Per stebuklą išgyvenus pirmąją sovietų okupaciją, buvo aišku, kad antrosios išgyventi nebepavyks. „Dabar jau visai aišku, kad

bolševikai netrukus bus čia. Reikia pagalvoti apie savo kailį“, – prisimena Vaclovą sakant V. Areima. „Netrukus tėvas pakinkė geriausią kumelę. Ratuose ant pasostės, vilkįs kelioniniais drabužiais su botagu rankoje sėdėjo ponas Šliogeris. Šalia jo – sūnus Vytenis.

Glausdama mažąjį Vytuką prie vežimo stovėjo ponia.

Pagaliau ponas kilstelėjo botagą ir vežimas trūktelėjo iš vietos. Ties kiemo vartais kumelė stabtelėjo ir gailiai sužvingo, lyg visam laikui atsisveikindama. Ponas, pasinaudodamas proga, dar kartą atsisuko ir šūktelėjo – iki greito pasimatymo! Valandėlę visi stovėjo tarsi stabo ištikti. Nenorėdama rodyti ašarų pirmoji į namą nuėjo ponia.“ Išsiskyrimas tuomet atrodė toks laikinas. E. Šliogerienė su kūdikiu ant rankų kategoriškai atsisakė palikti savo namus, pareiškusi, kad priims likimą tokį, koks jai lemtas. 1944 m. vasarą frontas sustojo vidury Lietuvos. V. Šliogeris su sūnumi laikinai įsikūrė vis dar vokiečių valdomoje Žemaitijoje – Žemaičių Naumiestyje, kur vietiniai gyventojai iškart jį išrinko naujuoju seniūnu. Įvairiausiais būdais kvietė žmoną prisijungti, tačiau Elena dar nematė reikalo palikti savo namų ir bėgti su kūdikiu ant rankų, kur akys mato. Viskas atrodė tuoj pasikeis ir gyvenimas grįš į savo vėžes. Deja, Vaclovas ir Elena daugiau niekada nebepamatė vienas kito. Vytautas niekada neišvydo savo tėvo, o V. Šliogeris į Lietuvą grįžo tik po keliasdešimties metų... urnoje su pelenais.

Sovietams vis dėlto palaužus Vokietijos pasipriešinimą, V. Šliogeris su sūnumi traukėsi vis gilyn į vakarus, kol besibaigiant karui pasiekė pietų Vokietiją, Prancūzų okupacinę zoną. Pabėgėlių stovykloje dirbo policininku, kadangi laisvai kalbėjo prancūziškai, bandė gauti darbą Prancūzijos kariuomenėje. Tačiau Prancūzija Lietuvos kariuomenės karinių laipsnių nepripažino, todėl buvęs pulkininkas gavo tik kapitono laipsnį – tokį, koks jam priklausė kaip Prancūzijos karo akademijos absolventui. Jam buvo pasiūlytas darbas Madagaskaro Svetimšalių legione, tačiau dėl atšiauraus klimato ir sūnui nesaugios aplinkos jis pasirinko ramų civilį gyvenimą Australijoje. Išgyveno ten iki 1978 m. su kasdiene viltimi dar kartą išvysti savo žmoną ir jaunėlį sūnų Vytautą, su kuriuo galėjo bendrauti tik laiškais.

Tuo laiku Lietuvoje likusi E. Šliogerienė su sūnumi labai greitai pajuto savo apsiprendimo kainą. Užgriuvusios sovietų ordos Beržų dvarą sudegino, o jai pačiai reikėjo net keletą metų slapstytis tiek miškuose

59

TAUROSTA

60

E.Šliogerienė su sūnumi Vyteniu Luokenėlių dvaro parke.

Tado Šliogerio žmona Gražina su sūnumi ir E. Šliogerienė su sūnumi Vyteniu Luokenėlių dvare nacių okupacijos metais.

Vytenis Šliogeris su žmona Laima prie Šliogerių namo Kaune Žaliakalnyje sovietų okupacijos metais.

Kristupas Šliogeris su sūnumi Teodoru prie prosenelio Jeronimo Šliogerio portreto.

2019 NR. 2 (10)

III. Lietuvos šimtmečio žmonės

su partizanais, tiek pas pažįstamus ar svetimus žmones. Kurį laiką ji gyveno ir apleistame malūne prie Šeduvos.

Grįžusi į Kauną, savo trijų aukštų name Žaliakalnyje E. Šliogerienė tegavo mažytį buvusį tarnaitės kambarėlį. Kituose kambariuose jau buvo apgyvendintos okupantų šeimos, kėlusios siaubą savo gyvenimo būdu ir slavišku barbarizmu. Elena ne kartą buvo kviečiama į KGB rūmus, tardoma, jai nebuvo leista įsidarbinti, bet tremties stebuklingu būdu išvengė. Tačiau klestintis gyvenimas su aukštuomenės baliais, deimantais ir kailiniais tapo skurdu ir badu.

Nepaisant visko, iki pat mirties E. Šliogerienė kartojo: „Kokį laimingą ir įdomų gyvenimą aš pragyvenau.“ Matyt, tas įgimtas optimizmas ir ją globojęs angelas sargas padėjo mūsų šeimai išgyventi ir išlikti, taip ir netapus homo sovieticus, bet išlaikant kilnumą, vidinės laisvės jausmą bei dvasios polėkį. Prasidėjus chruščioviniam atšilimui E. Šliogerienė rašė laiškus, kam tik begalėjo, kad išleistų ją su sūnumi pas vyrą.

Rašė ir A. Sniečkui, ir vėliau Griškevičiui, net pačiam L. Brežnevui, tačiau ledų pralaužti taip ir nepavyko.

Tik 1972 m. Vytenis Šliogeris su turistine grupe atvyko į Lietuvą ir, slapta nuo jos atsiskyręs, po beveik 30 metų vėl pasimatė su savo broliu ir mama. Tos akimirkos nė vienas jų niekada nepamiršo...

1978 m. mirus V. Šliogeriui, lyg pasityčiojant, jo žmonai Elenai iškart buvo leista išvykti į Australiją. Ir po metų ji, būdama jau beveik aštuoniasdešimtmetė močiutė išlipo iš lėktuvo vienoje rankoje laikydama australišką vežimėlį tik gimusiam anūkui Kristupui, galingą radijo imtuvą klausytis laisvosios „Amerikos balso“ stoties ir urną su visą gyvenimą mylėto vyro Vaclovo pelenais. Daug metų urna stovėjo Elenos namų salone, tarsi kompensuodama išsiskyrimo dešimtmečius, nors šios poros ryšys visada išliko labai stiprus. Elena mintimis kalbėdavosi su savo vyro urna, pasakodavosi, kol galutinai atsisveikinusi palaidojo Šliogerių šeimos panteone, Kauno Petrašiūnų kapinėse.

Redakcijos prierašas: Beržų-Lokenėlių dvaras su Jadvygavos palivarku dvaro parceliacijos (išdalinimo) laikotarpiu 1926 m. priklausė dvarininkui Zigmui Mackevičiui (Zygmunt Mackiewicz, 1860–1935). Iš minėto dvaro žemės – nenusavinta žemės norma buvo 82,05 ha ir pramonės įmonė – malūnas ant Luokės upės su 3,66 ha žemės. Žemės reformos valdybos nutarimu Nr. 2851/ 1929 04 23, Beržų-Luokenėlių dvaro atskiroji dalis – Beržų dvaras su 15 ha žemės paskirtas Mykolui Kalmantui. Jam, I laipsnio Vyčio Kryžiaus kavalieriui, Lietuvos šaulių sąjungos pirmininko pavaduotojui, 1930 m spalio 23 d. Žemės reformos valdybos nutarimu Nr. 2187 paskirti du sklypai iš Beržų-Luokenėlių dvaro Nr. 15 ir 16 bendro ploto 20 ha be išperkamojo mokesčio.

Lietuvos centrinis valstybinis archyvas, f. 1330, ap.10, b.87 Luokenėlių dvaras liko ankstesniajam savininkui Zigmui Mackevičiui, kuriame jis gyveno iki mirties. Jis palaidotas dvaro sodybos.

Kapas ant aukšto Luokės upės skardžio – išliko ir prižiūrimas dabartinio šeimininko Rimvydo Baltušonio.

Tarpukaryje šis dvaras buvo vadinamas ir Beržų, ir Luokenėlių, o Luokės upės pavadinimas transformavosi į Lokio pavadinimą, Luokenėlių kaimas – į Lokėnėlių. Atsiminimų tekste vartojami autentiški tarpukario Lietuvos pavadinimai.

Ši šeimos drama puikiai iliustruoja tiek sovietinį žiaurumą, tiek tūkstančius sudaužytų likimų ir išardytų šeimų. Tačiau, nepaisant visko, puoselėdama savo tradicijas ir vidinę laisvę, Šliogerių giminė išliko, o kiekvienas šeimos narys toliau dirba ir kuria Lietuvą. Tokia mūsų riteriška misija. Tokią ją išlaikysime ir ateityje.

61

TAUROSTA

RESPUBLIKINĖ GRIGORIJAUS KANOVIČIAUS LITERATŪRINĖ PREMIJA Ramūnas ČIČELIS, Jonavos r. savivaldybės viešosios bibliotekos kultūrinių veiklų organizatorius

2019 m. birželio 18 d. Jonavos viešojoje bibliotekoje įteikta kasmetinė respublikinė Grigorijaus Kanovičiaus literatūrinė premija. Šiais metais ji po mirties atiteko rašytojui Romui Treiniui už itin savitą ir originalų romaną „Dziedas“, išleistą leidykloje „Tyto alba“, Vilniuje, 2018 m. Premiją rašytojo seseriai Ritai Treinytei įteikė Jonavos rajono savivaldybės meras Min-

62

2019 NR. 2 (10)

daugas Sinkevičius, kartu pasveikindamas ir G. Kanovičių su jubiliejiniu 90-uoju gimtadieniu. Apdovanojamąjį romaną aptarė ir premijos kūrinių vertinimo komisijos pirmininkas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius istorikas Egidijus Aleksandravičius, papildęs merą mintimis apie „Dziedo“ herojaus unikalumą, grožinės literatūros ir istorijos mokslo sąsajas.

IV. Kronika

Iškilmingas momentas. Respublikinę G. Kanovičiaus premiją rašytojo seseriai Ritai Treinytei įteikia Jonavos viešosios bibliotekos direktorė S. Gajauskaitė ir Jonavos r. savivaldybės meras M. Sinkevičius.

Renginyje dalyvavo ir svečių iš Lietuvos rusų dramos teatro – aktoriai Valda Bičkutė ir Mindaugas Valiukas. Jie perskaitė ir gitaros muzika palydėjo G. Kanovičiaus romano „Miestelio romansas“ ištrauką, kurioje pasakojama apie beprasidedantį Antrąjį pasaulinį karą Jonavoje. Žiūrovai turėjo progą susidaryti įspūdį, koks jų miestas buvo prieš didžiąją XX a. pasaulio tragediją. Po teatralizuoto „Miestelio romanso“ skaitymo susirinkusiųjų laukė dokumentinis filmas „Iš fotoateljė UNION archyvo“. Šioje trumpojo metražo juostoje parodyta daugiau nei trys dešimtys tarpukario jonaviečių portretinių nuotraukų (tarp jų – ir penkiamečio G. Kanovičiaus), fotografuotų anuometinėje Jonavoje, J. Ralio gatvėje veikusioje fotoateljė.

Senoji žydų dialogo ir išminties vieta – Jonava įprasminta veidais, kurie itin svarbūs judaizmo religijoje ir senojoje žydų filosofijoje, nes visavertis pokalbis vyksta žiūrint į kito žmogaus akis, veidą. Renginį vainikavo Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos aktorinio meno bakalaurantės Miglės Janutėnaitės

perskaityta autoriaus, panorusio likti nežinomu, novelė „Kas galėjo pagalvoti?“. Šis kūrinys – tai žodžio meno ir istorinio aprašymo lydinys, kuriame susitiko visos prasminės renginio gijos.

Jonavos viešoji biblioteka respublikinę Grigorijaus Kanovičiaus literatūrinę premiją įsteigė prieš trejus metus. 2017 m. laureatu tapo rašytojas, poetas, eseistas Kęstutis Navakas su romanu „Vyno kopija“, o pernai – kaunietis rašytojas, filosofas Tomas Kavaliauskas su romanu „Originalas“. Visus trejus metus premijos mecenatais buvo advokatas Rolandas Valiūnas ir Jonavos rajono savivaldybė. Dėkojame jiems už premijos fondo lėšas ir gerą valią. Šios literatūrinės premijos išskirtinumas glūdi sąsajoje su apibrėžtomis atminties vertybėmis – ji teikiama už kūrinius, kuriuose atskleidžiama daugiatautės Lietuvos istorija. Šis apdovanojimas – bene vienintelis Lietuvoje, pavadintas pasaulinio masto rašytojo vardu.

63

TAUROSTA

ekordas 2019 m. liepos 9 d. agentūra „Factum“ jonaviečiui ANTANUI KIRVELEVIČIUI įteikė Lietuvos Respublikos rekordo diplomą. Kapelijos „Lankesa“ vadovas, daugelio armonikierių konkursų laureatas, muzikos instrumentų kolekcininkas šį įvertinimą gavo kaip didžiausias vieno žmogaus orkestras – rekordas pasiektas grojant dešimčia įvairių muzikos instrumentų vie-

nu metu. Anot A. Kirvelevičiaus, šiuo įvertinimu jis neapsiribos. Ir iš tikrųjų – neseniai į Jonavą atkeliavo dar vienas Lietuvos rekordo diplomas. Didžiausia stiklo arfa – taip kalbininkai pavadino dviejų akordų dvylikos stiklo taurių suderintą instrumentą. Talentingam ir maištingos prigimties jonaviečiui pakanka energijos siekti naujų aukštumų ir garsinti Jonavą.

A. Kirvelevičius – Jonavos viešosios bibliotekos svečias.

Diplomą įteikia agentūros „Factum“ direktorius Vytautas Navaitis.

64

2019 NR. 2 (10)

IV. Kronika

65

TAUROSTA

XXIV PAŽAISLIO MUZIKOS FESTIVALIO AIDAS ŽEIMIUOSE

Kasmetinio tarptautinio Pažaislio muzikos festivalio rengėjai ir Jonavos rajono savivaldybė šių metų liepos 12 d. klausytojus pakvietė į klasikinės muzikos ansamblio „Regnum musicale“ koncertą Žeimių Švč.

Mergelės Marijos Gimimo bažnyčioje. „Regnum musicale“ (liet. „Muzikos karalystė“) – tai šeimyninis seserų Daunyčių ansamblis iš Kauno.

Vita Marija groja fleita, Kotryna Ugnė griežia smuiku, o Elena – violončele, Joana skambina arfa.

Muzikantės jau koncertavo daugelyje pasaulio scenų. Jos pelnė populiarumo dėl unikalios ansamblio sudėties ir nuoširdaus, aukšto meninio lygio kūrinių atlikimo. Ansamblis yra gavęs Lietuvos Respublikos

66

2019 NR. 2 (10)

prezidentų Valdo Adamkaus ir Dalios Grybauskaitės padėkas už muzikinius tarptautinius laimėjimus ir Lietuvos vardo garsinimą užsienyje.

Talentingos ir muzikalios seserys Daunytės atliko klasikinės, populiariosios ir etnininės muzikos kūrinių, o Elena pademonstravo švelnų operinį balsą.

Muziką lydėjo judesių improvizacijos, atskleidusios jaunųjų atlikėjų žavesį. Publika muzikantes pagerbė gausiais aplodismentais. Klebonas kunigas Raimundas Kazaitis tarė padėkos žodžius, pabrėždamas, kad šeimos, išugdžiusios tokius talentus, yra Lietuvos pasididžiavimas ir gyvenimiškas pavyzdys politikams, nerandantiems darnos ir sutarimo.

IV. Kronika

III TARPTAUTINIS SKARULIŲ MUZIKOS FESTIVALIS

Tarptautinis Skarulių muzikos festivalis jau turi savo istoriją ir tampa neatsiejama Jonavos vasaros kultūrinio gyvenimo dalimi. Šiais metais jis harmoningai papildė festivalio „Vasara Jonavoje 2019“ renginius.

Birželio 16 d. Skarulių Šv. Onos bažnyčioje tradiciškai po šv. Mišių koncertavo Šiaulių valstybinis kamerinis choras „Polifonija“, vadovaujamas Tomo Ambrozaičio. Sakralinėje erdvėje įspūdingai skambėjo profesionaliai atlikta koncertinė programa „Ašara Dievo aky“.

Liepos 27 d., po vidurdienio šv. Mišių, jonaviečiai gėrėjosi dainininkės, kompozitorės ir poetės Gintarės Jautakaitės, gyvenančios JAV, balsu ir jos programa „Viešpaties lelija“. G. Jautakaitė pristatė ir premjerinį kūrinį „Lietuva“, prieš keletą dienų sukurtą Lietuvos pajūryje, kuris šiuo metu jau yra įtrauktas į artimiausios Lietuvos dainų šventės programą. Sausakimšoje bažnyčioje žiūrovai gausiais aplodismentais sveikino solistę ir vadino šį koncertą atgaiva sielai.

Rugsėjo 26 d., paskutinį rugsėjo šeštadienį, įvyko festivalio baigiamasis koncertas. Jame dalyvavo žymūs dainininkai: Evelina Sašenko, Liudas Mikalaus-

kas ir aktorius, bardas Jokūbas Bareikis, kuris beje, tokio žanro renginyje dalyvavo pirmą kartą. Žymiems solistams talkino jonaviečiams pažįstama Kauno šv.

Vincento Pauliečio parapijos jaunimo šlovinimo grupė. Specialiai šiam festivaliui suburtas Tėvo Stanislovo vardo vaikų choras darniai įsiliejo į profesionalių atlikėjų būrį. Chorui vadovavo ir pianinu akompanavo chormeisterė, Palangos vargonininkė, giesmių autorė Audronė Juozauskaitė, o instrumentais ansamblį papildė profesionalai D. Rudvalis (kontrabosas) ir V. Kasparavičius (mušamieji). Šių metų Skarulių muzikos festivalio naujovė – pakviesti lankytojus pabūti bendrystėje ir kitose erdvėse.

Spalio mėnesį vienas iš renginių vyko Jonavos globos namuose, kur charizmatiškoji aktorė Virginija Kochanskytė supažindino su žaižaruojančiu ir jausmingu poezijos pasauliu. Planuojama ketvirtąjį festivalį praturtinti idėja aplankyti kitus jautriausius Jonavos krašto kampelius.

Liudo ir Sigitos Mikalauskų, rajono savivaldybės, Šv. Onos bažnyčios bendruomenės bendras darbas duoda puikių vaisių ir, reikia tikėtis, kad dvasios šventė niekada nesibaigs.

67

TAUROSTA

„LIETUVOS KUNIGAIKŠČIAI TĖVIŠKĖS SPALVŲ FONE“

Taip pavadinta dailininkų tėvo Prano ir sūnaus Jono Butkevičių paroda Lietuvos Respublikos Seimo Vit­ražų salėje, atidaryta š. m. spalio 8 d. Parodą atidarė Seimo narys, renginio globėjas Rimantas Sinkevičius. Gausiai susirinkusius vilniečius ir jonaviečius sveikino Šveicarijos seniūnijos vadovai, kapelija „Varpena“. Geriausi Butkevičių dailės kūriniai,

68

2019 NR. 2 (10)

tėvo Prano ąžuolo drožiniai jau pirmą parodos dieną užkariavo lankytojų širdis spalvų žaismo interpretacijomis, unikalia medžio drožyba.

Tai dar vienas produktyvaus dailininko J. Butkevičiaus žingsnis tobulybės ir pripažinimo kelyje.

IV. Kronika

PRO MEMORIA

MEILUTĖ MARIJA RAŠTIKYTĖ-ALKSNIENĖ (1937-02-05 – 2019-07-16)

Skaudi žinia pasiekė Jonavos rajono visuomenę: netekome buvusios tremtinės, generolo Stasio Raštikio dukros, jonavietės Meilutės Marijos Raštikytės-Alksnienės.

tuvos Prezidento Antano Smetonos brolio) Smetonų – namo. Mama kalėjo Kauno sunkiųjų darbų kalėjime, o tėtis, generolas Stasys Raštikis, slapstėsi nuo okupantų.

Meilutė Marija Raštikytė gimė 1937 m. ir, kaip pati sakydavo, patyrė linksmą vaikystę, tik, deja, trumpai – iki 4 metų...

Meilutė Marija Raštikytė tremtį išgyveno Altajaus krašte, Kamen na Obi, vėliau su artimaisiais buvo perkelta į Pavlovsko gyvenvietę.

1946 m. parvežta į Lietuvą mokėsi Kauno Aleksoto mokykloje. 1947 m. sužinojus, kad tėvai atsisakė grįžti ir bendradarbiauti su okupantais, gelbstint Meilutę, ji buvo išvežta į Žeimelį Joniškio rajone ir pavadinta Marija Neryte, našlaite iš Raseinių. Išvengu-

Per pirmąjį trėmimą 1941 m. birželį Meilutė Marija su artimaisiais atsidūrė gyvuliniuose vagonuose ir buvo išgabenta į Sibirą. Išvežė iš Kauno, Aleksote gyvenusių mamos tėvų (senelių) – Barboros ir Motiejaus (Lie-

69

TAUROSTA

si vėl grėsusio Sibiro, vėliau Meilutė Marija Raštikytė slapstėsi Kriukuose, Panevėžyje, Telšiuose, Raudėnuose...

Po Stalino mirties, būdama penkiolikmetė, Meilutė Marija baigė Šeduvos vidurinės mokyklos penktą klasę. 1955 m. labai gerai baigusi septynias klases Kaune, padedama gerų žmonių, įstojo į Vilniaus kooperatinio technikumo neakivaizdinį skyrių. Vakarais lankė Kauno 1-ąją darbo jaunimo vakarinę mokyklą Šančiuose, o ją baigusi dvejus metus dirbo Raudonojo Kryžiaus ligoninėje sanitare.

1961 m. įstojo į Kauno medicinos institutą, Gydomąjį fakultetą.

1967 m. gavusi diplomą kurį laiką dirbo pediat­re Radviliškyje.

1967 m. Meilutė Marija ištekėjo už jonaviečio Alfonso Alksnio ir nuo 1968 m. 32 metus Jonavoje dirbo kaip pirmosios kategorijos pediatrė.

Netekome šviesios asmenybės, puikios medikės ir kartu draugiškos, pap­rastos moters, kuri visada rasdavo šiltą žodį kiekvienam, su kuo tekdavo bendrauti.

Artimieji prie amžinojo poilsio vietos Kauno Petrašiūnų kapinėse. Lino Alksnio nuotrauka.

70

2019 NR. 2 (10)

IV. Kronika

BALTIJOS KELIUI – 30!

Unikali, gerai sugalvota ir sustyguota trijų Baltijos tautų nacionalinių judėjimų – „ Sąjūdžio“, „Latvijos liaudies fronto“, „Rahvarinne“ akcija primena, kad kova už Nepriklausomybę, teises ir galimybę gyventi demokratijoje yra mūsų sėkmės istorija. Tada Baltijos kelyje stovėjo per milijoną Lietuvos piliečių. Tai buvo proto ir jausmų šviesos, gražiausių nesuvaidintų šypsenų ir emocijų metas. „Taip... stovėjau, nebodamas vėjų, kai Lietuvai buvo sunku

Jonavos bažnyčios klebonas V. Pranckietis pašventino Baltijos kelio ruože jonaviečių pastatytą kryžių. Aldonos Skaisgirytės nuotrauka.

ir Lietuvoj buvo gaivu“ – rašė vienas mokinys savo rašinyje.

Metai keitė Baltijos kelyje mūsų pastatytą atminimo kryžių. Dovanotas Jonavos baldininkų, jis buvo pastatytas plikame lauke, o dabar jis apsuptas vešlių eglių. Kryžius vietos gyventojų Baravykų buvo restauruotas, bet amžius daro savo. Reikia naujo simbolio, naujo kryžiaus, kurį neštų kita karta tuo pačiu Baltijos keliu.

Visos Lietuvos gėlės Baltijos keliui. Nežinomo autoriaus nuotrauka.

71

TAUROSTA

Baltijos kelio 25-metis 2014 m. rugpjūčio 23 d. Jonaviečiai Baltijos kelyje su pakeleivingu svečiu – tuometiniu Telšių vyskupu Jonu Boruta. Danutės Kasparavičienės nuotrauka.

Baltijos kelio 30-metis 2019 m. rugpjūčio 23 d. Jonaviečiai Baltijos kelyje. Vaclovo Slivinsko nuotrauka.

72

2019 NR. 2 (10)

IV. Kronika

POEZ S VO A N O J

Š

I J O S K LU B O

SVE

I T N L IS A

TA

IN

Ė

73

TAUROSTA

ALBINA ŠEREIKAITĖ-JEFIMENKO: „NEŠUOSI ILGESĮ“ Irena BŪTĖNAITĖ

Šį rudenį rajono poezijos klubo „Šaltinis“ narė Albina Šereikaitė-Jefimenko išleido poezijos rinktinę „Nešuosi ilgesį“. Jos pirmoji knyga „Toks gyvenimas“ pasirodė 2000-aisiais, po dešimtmečio išleistas poezijos ir prozos rinkinys „Ištirpę toliuos“. O 2012 m. leidiniu „Marko knygelė“ autorė nudžiugino mažuosius skaitytojus.

Naujajame leidinyje kūrėja neieško romantikos, nesivaiko fantazijos, bet į eilėraščius sudėlioja asmeninę patirtį, išsakydama požiūrį į įvairius gyvenimo reiškinius. Daugelyje kūrinių išryškinamas beprotiškas laiko bėgsmas, vedantis į nežinomybę, dėmesys skiriamas praeities apmąstymams ir dabarties realybei, nes metai atima jėgas, energiją, „žvaigždė jau prie žemės artėja“.

Pagrindinis eilėraščių personažas – pati autorė, atsiskleidžianti per savo samprotavimų prizmę ir san-

74

2019 NR. 2 (10)

tykį su gamta. Jos kūriniai – tarsi viso gyvenimo išpažintis, pokalbis su savimi, nueito kelio įvertinimas.

Knygą sudaro trys dalys, kurių pavadinimai ir iliustracinės nuotraukos dera su publikuojamų eilėraščių temomis. Pirmajame skyriuje „Brydė pėdų manų“ poetiniu žodžiu autorė žvelgia į asmeninio gyvenimo peripetijas, nuveiktus darbus, vertina šios dienos galimybes, paliečia meilės temą, skausmingai prisiglaudžia prie nesugrąžinamo laiko gijos, atsargiai paleidžia mintį apie išėjimą į nebūtį.

Skyrių „Kas aš“ sudaro įvairios tematikos eilėraščiai. Tai ir požiūris į žmonių tarpusavio santykius, kūriniai, dedikuoti konkretiems asmenims ar net kolektyvams, pokalbis su klasės draugais ir kt. Bet visus juos jungia autorės subjektyvus vertinimas, kartais pavirstantis ir griežtesne retorika (eil. „Gimdykite vaikus“).

V. Kūrybinė mozaika

Trečiojoje dalyje „Kai į širdį pasibeldžia ruduo“ daugiausia dėmesio skiriama rudeniui, tarsi įspėjančiam žmogų apie artėjantį gyvenimo saulėlydį. Anot knygos autorės, ir žmogus, sulaukęs brandos, pamažu „brenda į gamtos ir gyvenimo rudenį“, dažniausiai prabylantį liūdesio, o ne džiaugsmo akordais.

Eilėraščiai nesudėtingi, juos lengva skaityti, bet svarbiausia – kūriniuose atsiveria A. Šereikaitės-Jefimenko asmenybė, tarsi drobėje pamatome jos nueitą

kelią ir norą jį įprasminti poetiniais žodžiais. Rinktinėje rasime ir keletą kūrinių, kuriuose autorė atsisako skyrybos ženklų, leisdama juos susidėlioti skaitytojui. Žmogus, kurio dėmesį patraukia nuo vėjo virpantis lapas, kuris sustoja pasiklausyti paukščio giesmės, o rugių lauko gale užuodžia būsimos duonos kvapą, yra jautrios sielos kūrėjas, mokantis ne tik sukurti eilėraštį, bet ir atiduoti dalelę širdies pašėlusiai bėgančiam laikui.

Ateik iš laiko

Tik su Tavim

Ateik iš laiko, metais išmatuoto, kasmet brandesnė ir pažeidžiama, ateik, kol laukiu.

Kol atleist galiu išduota, nors pavėluota, bet dar geidžiama.

Jau garbanos Pasidengė šerkšnu.

Retėja. Širdy jai mano Vietos dar užteks.

Neišmeluotai, Išsvajotai, Numylėtai, Ateik iš Mūsų metų Praeities.

Ateik stipri, kaip Išlaikytas vynas – Kuo jis senesnis, Tuo didesnė jo vertė.

Jau pareini – paglostysiu Ranka groblėta, Kad nenorėtum Niekada išeit...

Tik su Tavim Aš noriu kelti Laimės taurę, Tik su Tavim sutikt Saulėtekius ir Saulę palydėt, Braidyt po rudenio Lapus ir gert Pavasarinį lietų, Skaičiuot kartu Prabėgusius metus.

Tik su Tavim Įveikti nakties baimę Ir dieną saulėtą Pasidalint džiaugsmu Perpus.

Tik su Tavim Ir laimėj, ir nelaimėj, Tik su Tavim – Svarbiausia būt kartu.

Išėjai Ta vėjinga nakčia Išėjai paslapčia, Skausmo mano tu Negirdėjai, Į pravertas duris Įsiveržęs šiaurys Įžūliai į akis man Žiūrėjo. Siautulinga

75

TAUROSTA Naktis blaškė mano Mintis, sustabdyt ji Tavęs negalėjo.

Išėjai paslapčia, Tada švietė delčia, Kur eini, aš Žinot neturėjau.

Ieškojau meilės, Šaukiau vardu, ieškojau mėnesienoj, Klausiausi lapų šnaresio, Tikėdamasi bent atodūsį išgirsti, Braidžiau rytais rasotą žolę, Prieš sutemas rūkus žarsčiau Ir lietų sėmiausi rieškučiom, Kur tu? Šaukiau. Kur tu? Šaukiau.

Viltį praradus, dar sapnuose ieškojau Ir neradau...

Netektis Nubarstė lapus lapkritys Ir paliko lyg sąžinė nuogas.

Nesakyk, kad tai netektis, Juk paliko ant putino uogos.

Nemanyk, kad tai netektis, Jeigu vieną rudenį Aš nepareisiu.

Lietūs lis, lapai kris, Žais vaikai Ir toliau, kaip žaidę.

Nemanyk, kad tai netektis, Jei lietaus šnaresy Mane išgirsi, Kai pajusi širdim, Kai paliesi mintim, Kai žaizdas užgydys laikas.

Nemanyk, kad tai netektis, Vėjo šuoru sugrįžus, Paliesiu tau lūpas

76

2019 NR. 2 (10)

Arba lapais rudens, Kai šalna jau šalvens, Tau po kojom Sugrįžus nukrisiu.

Nubarstė lapus lapkritys Ir paliko lyg sąžinė nuogas.

Nesakyk, kad tai netektis, Juk paliko ant putino uogos.

Sniegenos Nupurtė sniegenos Sniegą nuo uogų Putinų. Einu, Brendu per ilgesį Raudonų putinų.

Lašai, sniege apsalę Nuo šalnų, Viską nupurtė Vėjas.

Po sniegenos Sparnu paliko Uogų kekė Raudonų putinų...

Brendu į rudenį Brendu į rudenį Alėjos ištuštėjo, Tik vėjo smuikais Šiaušdami lapus Piano suskambėjo.

Klausausi jų raudos Minorine gaida Suskambo Girdžiu kaip Vėjas kužda Mano vardą Brendu į Savo rudenį...

V. Kūrybinė mozaika

PETRAS ZLATKUS: „VISA TAI BUVO, BUVO, BUVO...“ Irena BŪTĖNAITĖ

Šių metų pavasarį poezijos klubo „Šaltinis“ narys Petras Zlatkus išleido naują eilėraščių rinkinį „Visa tai buvo, buvo, buvo...“. Tai šeštoji autoriaus knyga, kurioje jis publikuoja ne tik pastaraisiais metais parašytus kūrinius, bet ir pristato keletą eilėraščių, sukurtų paauglystės ir jaunystės laikotarpiais.

Pats knygelės pavadinimas rodo, kad kūriniuose liečiama praeities tema, išgyvenimai, kurių neįmanoma sugrąžinti ir pakartoti. Kreipdamasis į skaitytoją, autorius sako: „Šiame rinkinėlyje jūs nerasite literatūrinio žanro stebuklų, o – patį gyvenimą. Ateina momentas, kada norisi pasidalinti savo poetiniu pasauliu su kitais.“ Naujojo rinkinio pagrindiniu leitmotyvu autorius pasirenka moters paveikslą, kuris blyksteli trumpais susitikimais gatvėje, nostalgiškais prisiminimais, praradimais ar vienkartiniais pasimatymais. Kūriniuose pinasi gamtos ir meilės motyvai, papildantys vienas kitą.

Knygoje nerasime turinio – jį atstoja trys rinkinio dalys: „Aviečių kvapas“, „Pajūrio kavinėje“ ir „C‘est la vie“. Beje, pastarajame skyriuje neišvengiama ir sarkastiškų, turinčių politinio atspalvio kūrinėlių. Eilėraštyje be pavadinimo (p. 76) autorius piktokai kalba rinkimų tema: „Kvailių pasauly / Buvo yra ir visad bus. / Kovot su jais / Beprasmiška ir kvaila. / Bet kai tauta vedliais / Išsirenka kvailius – / Žiūrėt į tokią tautą – / Gaila.“ Eilėraštyje „Nesakyk“ kūrėjas nevengia socialinės atskirties aštrumo: „Tu nesakyk, / Kad tobulas šis amžius – / Dvasia gerumo / Mirusi seniai. / Landynėse pajacai / Meilę glamžo, / O sąžinę / Sukandžiojo tranai. / Apgaulės liūnas, / Sąmokslo ruletė / Ir vergo krūvis, / Slegiantis pečius... / Palėpės aktorius / Ir karčiamos poetas / Svajoja apie / Labdaros barščius.“ „Aš įsitikinęs, kad poezija gelbsti žmogaus sielą, ji – šventovė, todėl privalo būti aukštos moralės, nešti gėrį, meilę, grožį ir šviesą“, – įsitikinęs „Šaltinio“ klubo narys.

77

TAUROSTA XXX Turim tą, Kas Dievo duota, Ko negalima pamiršti: Ieškai moters nebučiuotos – Rizikuoji likt kaip pirštas.

XXX Prie mano kojų Glaudžias margos gėlės Ir jausmų viesulo Nematoma siena Kutena širdį, Lyg birželio vėjas Kuždėdamas, Kad artinas diena, Kai aš sutiksiu Moterį kaip rožę, Kuriai nuklosiu Žiedlapiais takus, O spindesį akių ir kūno grožį Dainon įausiu Su aušra perpus.

Atskrieja vėjas, Žaluma pakvipęs, Ir sušnabžda Nulėkdamas toliau, Kad moterį, Kurios nesu sutikęs, Aš greitai greitai Pamatysiu jau...

2015 05 12

Tai buvo vakar Mane užbūrė Tavo šypsena, Duobutės skruostuos, Žalsvos akys.

Ir jeigu apie tai Tylėjau vakar, Atleiski man, – Tai buvo vakar.

O šiandien...

Einančią gatve mačiau – Tu su drauge Kažką gyvai kalbėjot.

Plaukai Kaip kadagio derva Upokšniais per pečius Banguotais liejos.

Bandžiau įsivaizduot Save šalia tavęs, Susikrimtau...

Ir neviltį užgožęs, Jaučiau, Koks aš neišvaizdus esu Prieš tavo Angelišką grožį 2016 10 23 Visa tai – buvo, buvo, buvo...

Gilus ruduo...

Ankstyvą rytą Nuo pirmo šerkšno gatvės baltos.

Tave per liemenį apglėbęs, Ėjau atsilapojęs paltą.

Rytų vėjelis Vos alsavo – Lyg bobų vasara, tačiau Balandžiai gūžėsi pastogėj.

Aš tavo nerimą jaučiau.

78

2019 NR. 2 (10)

V. Kūrybinė mozaika

Mažoj stotelėj Autobusų, Kurios neatmenu aš jau, Tave įraudusią nedrąsiai, Mašinoms pypsint bučiavau.

Visa tai – Buvo, buvo, buvo!

Prieš metų trisdešimt, deja.

Bet tas ruduo ir pirmas šerkšnas – Lig šiol mus jungianti gija.

2015 09 27 XXX Išblėso židinys, Jausmai atvėso.

Po rūko marška slepiasi dangus.

O aš eilėraščius jaunystės plėšau – Aš – nerimą geriu.

Ir nerimas Iš sklidino bokalo Ant stalo ima lietis per kraštus.

Jaučiu – nuo įtampos man pirštai šąla – Ir sau tariu: Gyvendamas plėšrių Vilkų pasauly – Būk toks, kaip jie, ir stauk su jais kartu... Įbėriau jums nuodų į vyno taurę?

Ir sau turiu.

XXX Noriūnų mokyklos mokytojai Janinai Lapavičiūtei Spindi žvaigždė Tolybėj Paukščių Tako Ir niekas jai Spindėt nesukliudys...

Man vis atrodo – Jos krūtinėj plaka Tauri ir mylinti širdis.

Ir jei pradingsta Ūkanoj dangus – Meldžiu, kad ūkana Tuoj pat prasmegtų, Meldžiu, kad veidas Jos brangus Spindėtų ir manoj Krūtinėj degtų!

1955, Aukštaičių k.

XXX Į saulę Pavasaris tiesia rankas, Pavasaris mano Tėvynės.

O žeme!

Norėčiau apglėbti tave, Norėčiau priglaust prie krūtinės.

1955, Noriūnai

Langų stiklais Vandens vorai ropoja.

Klevus rugpjūtis papuošė variu.

Aš nežinau, ką žada man rytojus, – Aš – nerimą geriu.

2018 08 20

79

TAUROSTA

LIETUVIŲ KALBOS RELIKTAI ITALIJOJE (Tęsinys. Pradžia –„Taurosta“, Nr. 1/9)

Algirdas GRĖBLIŪNAS

II. BENDRAVARDŽIAI ITALIJOS IR LIETUVOS VIETOVARDŽIAI Keliaujant po užsienio valstybes, daugeliui teko išgirsti vietos pavadinimų, panašių į lietuviškus kaimų, upių vardus. Daug bendravardžių vietovardžių yra Italijoje, ypač vidurinėje jos dalyje, taip pat Sardinijos ir Korsikos salose, Tirėnų jūros pakrantėje. Kas tai?

Sutapimas ar bendrumas?

Kyla klausimas, ar galėtų būti, kad iš ten kilusios praeities žmonių gentys migravo į šiaurės vakarus, Baltijos jūros link, Skandinavijos ir atsinešė tuos vietovardžių pavadinimus? Būtent tuose Italijos kraštuose, tarp Arno ir Tiberio upių, I tūkst. pr. Kristų išaugo viena įdomiausių senovės pasaulio civilizacijų, pasižyminti aukšta kultūra ir technologijomis. Senovės istorijoje šios gentys lotyniškai buvo vadinamos etrusci arba tusci.

Bendravardžių vietovardžių nagrinėjimas – kalbotyros mokslo šaka, vadinama toponimika. Jos reikšmingiausios šakos yra hidronimija (upių, jūrų, ežerų vardai), oikonimija (kaimų, miestų, vietovių pavadinimai), jos duoda aiškią kryptį nagrinėti bendravardžių žodžių reikšmes ir kt. Straipsnyje pateikiama tik maža dalis aiškiausių toponimų, kurie sukuria prielaidą nagrinėti baltų genties prigimtį ir transformacijas amžių tėkmėje.

Etruskų laikų Baltijos jūros juvelyriniai gintaro dirbiniai.

Karoliai, 680×1024, Italija. https://www.pinterest.com

80

2019 NR. 2 (10)

VI. Ištakos, istorijos, prisiminimai

BUDA:

Liet. Būdos I, II, III, IV – kaimai Jonavos rajone, Užusalių seniūnijoje.

Liet. Būdo ežeras Vištytyje, Vilkaviškio rajone. Gal iš *Būdos ežeras. Būd-upis – upė Ylakiuose, Skuodo rajone ir kt., iš viso šeši pavadinimai. Iš liet. būda – „namelis, palapinė, pastogė“ [Dabartinės lietuvių kalbos žodynas (DLKŽ)].

PAVARA:

It. Buda – vietovė Italijos pietuose, Kalabrijos krašte. Apie 6 km į šiaurės vakarus nuo Liketo (Torrente Liceto) upės vidurupio ir apie 2 km į šiaurės vakarus nuo Kavos (Cava).

It. Buda – gyvenvietė Šiaurės Vidurio Italijoje, apie 12 km į rytus nuo Budrio gyvenvietės, prie SP 6 plento, netoli Idikės (Torrente Idice) upės.

It. Buda – kaimelis Vidurio Italijoje, arti SP 474– SP 11C vieškelio ir Sala kaimelio, prie SP 11 vieškelio.

Apie 35 km į šiaurės rytus nuo Rieti miestelio, toliau į pietus nuo Fiume Nera upės (žr. iškarpą).

It. Cascinali Buda – kaimelis Italijos šiaurėje, netoli Litta Parodi kaimo, esančio prie SS 35 BIS plento. Ir Alessandria mst., prie Fiume Tanaro upės.

Torrente Favara (Pavara) – upė Sicilijos salos šiaurėje, įtekanti į Tirėnų marias.

Liet. Pavara – upė Jūžintuose, Rokiškio rajone. Pavara – pieva Žasliuose, Kaišiadorių rajone. Matyt, iš lietuviško pavara – „ariant lauką, galuose paliekamas rėželis, pabaigus suariamas skersai; skersinė lysvė, atara“ [Lietuvių kalbos žodynas (LKŽ)].

PELLA:

It. Rio Scala Buda – upė rytinėje Sardinijos salos dalyje, Orune savivaldybėje. Rio Mannu kairysis intakas (it. scala – „laiptai“), pavadinimas – sudėtinis.

It. Rio Scala Buda – upelis, pirmosios Rio Scala Buda dešinysis intakas (it. Rio – „upelis, upokšnis“).

Liet. Būda – kaimų, esančių Alytaus, Anykščių, Jonavos, Kaišiadorių, Lazdijų, Prienų, Šakių, Širvintų, Trakų ir Vilkaviškio rajonuose, pavadinimas, iš viso 16 gyvenviečių4 (p. 41).

Liet. Ąžuolų Būda, Čysta Būda, Būda, Būdelė – kaimai Kazlų Rūdos savivaldybėje.

It. Fiume Fella (Pella) – upė Šiaurės Rytų Italijoje.

Fiume Taglliamento vidurupio kairysis intakas, teka

81

TAUROSTA netoli Austrijos.

GELA:

Liet. Pela – upė Skaudvilėje, Tauragės rajone. Siejama su Pala upe Pakruojyje ir kt.2

GARDENA:

It. Fiume Gela – upė Sicilijos salos pietuose, įteka į Viduržemio jūrą.

It. Passo di Gardena – perėja (it. passo – „kalnų perėja“) Šiaurės Rytų Italijoje, netoli Austrijos ir apie 6 km į pietvakarius nuo Varda kaimelio, esančio šalia SS 244 kelio bei Torrente Gadera upės. Ši kalnų perėja yra šalia Parco Naturale Puez (kalnų) Odle parko pietinio pakraščio.

It. Ponte Gardena – tiltas (it. ponte – „tiltas“) Šiaurės Rytų Italijoje, netoli Austrijos. Nutiestas per Fiume Isarco upę, yra apie 2,5 km į šiaurės vakarus nuo Tisana kaimelio, arti SP 24 vieškelio.

It. Gela – miestelis Sicilijos salos pietuose, šalia Gela upės žiočių (žr. žemiau žemėlapio iškarpą).

Liet. Gėla – upė ir ežeras Nemenčinėje, Vilniaus r. [...], sietina su liet. gėlas – „be druskos, be rūgšties, prėskas, saldus“ (LKŽ).

GILBA:

It. Via Gardena – kelias (it. via – „kelias“) Šiaurės Rytų Italijoje, netoli Austrijos. Šis kelias jungia Busin Gardena vietovę, esančią netoli Rio Gardena upelio ištakų, su bendravardžiu tiltu per Fiume Isarco upę.

It. Rio Gardena – upelis Šiaurės Rytų Italijoje, netoli Austrijos, teka Ortisei ir Castelrotta komunų teritorijų paribiu. Upeliukas prasideda netoli Busin Gardena vietovės, esančios tarp SS 242 DIR plento ir Lokalita Premesa kelio. Toliau jis teka Ortisei / Sankt Ulrich kaimo pakraščiu.

Liet. Gardena, Garduva – upė Laukuvoje, Šilalės rajone. Kalbininkas Aleksandras Vanagas teigia: Lietuvių toponimų su šaknimi gard- yra gana daug.

Dauguma jų, matyt, yra vėlesni dariniai, kildintini iš liet. gardas – „aptvaras lauke ar ganykloje gyvuliams“ (LKŽ). Įmanoma ir tai, kad hidronimai irgi, matyt, tik kai kurie su gard- susidarė dėl to, jog upių vagose būta daug užtvarų, pertvarų ar pan.“2 (p. 106–107).

82

2019 NR. 2 (10)

It. Torrente Gilba – upė Šiaurės Vakarų Italijoje, netoli Prancūzijos. Torrente Varaita aukštupio kairysis intakas. Teka Brossasco komunos teritorijoje, tolokai į pietvakarius nuo Torino. Jos žiotys – netoli Garda.

It. Gilba – vietovė Šiaurės Vakarų Italijoje, prie Danna – Brossasco kaimų vieškelio. Netoli Torrente Gilba upelio ištakų.

Liet. Gilba – upė Kuktiškėse, Utenos rajone. Kamienas gilb- galbūt su determinantu b iš gil- (liet. – gilus), plg. Gilio ežeras Dauguose, Alytus rajone2 (p. 115).

VI. Ištakos, istorijos, prisiminimai

GILIUS:

GRUDA:

It. Gruda – kaimelis Italijos pietiniame pakraštyje (žemyne), arti Jonijos (Mar Ionio) marių, šalia E 90, SS 106 plento ir netoli Torrente Aranghia žiočių.

It. Riu Gilius – upelis Sardinijos salos pietryčiuose, Riu de Quira vidurupio dešinysis intakas. Teka netoli Tirėnų marių (it. Riu – „upelis“).

Liet. Gilius, Gilis – ežeras Tytuvėnuose, Kelmės rajone. Iš lietuviško gilus – „toli einantis žemyn ar tolyn nuo paviršiaus“ (DLKŽ) (p. 115).

Liet. Grūda – upė Merkinėje, Varėnos rajone, Merkio žemupio galo kairysis intakas. Jų santaka – šalia Puvočių kaimo2 (p. 123). Palyginti su lietuviškuoju grūdis – „spūstis“ (buvo didelis žmonių grūdis)5 (p. 389).

MARA:

GRUTTAS:

It. Monte Gruttas – vietovė Sardinijos salos pietuose, šalia plento Localita Monte Gruttas ir netoli Olia Speciose gyvenvietės, taip pat netoli Riu Core Pruna upės.

Liet. Grūtas – ežeras Druskininkuose. Plg. lietuviškai griūtis – „griūvantis, irstantis skardis, kalno šonas“ (LKŽ): griūti2 (p. 124).

Liet. Grūtas – kaimas Ratnyčios apylinkėje, Varėnos rajone.

It. Mara – upokšnis itališkame Tičino kantono pietiniame kyšulyje, Šveicarijoje, Maroggia komunos teritorijoje. Įteka į Lago di Lugano ežero pietrytinę šaką.

It. Mara – vietovė Šiaurės Vidurio Italijoje, apie 6,5 km į pietryčius nuo Lago Maggiore – labai didelio šakoto ežero bei 1 km į pietryčius nuo Brenta kaimo, šalia SS 394 plento.

It. Mara – kaimelis Sardinijos salos šiaurės vakaruose, prie SP 11 plento, netoli Fiume Tema vidurupio, tolokai į pietus nuo Sassari miesto.

83

TAUROSTA It. Rio Mara – vietovė Šiaurės Rytų Italijoje, netoli Mantana kaimelio, šalia Torrente Gadera žemupio, tekančio palei SS 244 vieškelį.

It. Mara – kaimelis Italijos šiaurėje, abipus SP 116 plento ir arti Torrente Parma upės aukštupio.

It. Alpe Mara – vietovė Šiaurės Vidurio Italijoje, netoli pietryčių Šveicarijos pasienio, apie 3,7 km į šiaurę nuo Fiume Adda upės ir apie 3,5 km į rytus nuo Torrente Mallero upės bei 4 km į šiaurės rytus nuo Sondrio kaimo.

Liet. Mara – upė Kapčiamiestyje, Lazdijų rajone.

Sietina su liet. marės, marios – „jūra“2 (p. 204).

Liet. Mera, Meria – upė Švenčionyse. Žr. Mara2 (p. 211).

MERIA:

MARGA:

It. Valle Meria – upė Italijos šiaurėje, Lombardijos krašte. Įteka į Lago di Lecco (Lago de Como rytinė šaka) ežerą.

It. Marga – kaimelis Šiaurės Rytų Italijoje, netoli Austrijos, apie 2,5 km į šiaurę nuo Fiume Rienza upės ir E 66, SS 49 plento, taip pat apie 13 km į šiaurės vakarus nuo Brunico / Bruneck miestelio.

Liet. Mera, Meria – upė Švenčionyse. Žr. Mara2 (p. 211).

MIS:

Liet. Marga – upė Paberžėje, Vilniaus rajone.

A. Vanagas teigia: Vietovardžiai su marg- lietuvių vardyne yra vieni populiariausių – jų žinoma keliolika šimtų. [...] vietovardžiai su marg- gali būti įvairios kilmės – vieni jų, matyt, sietini su liet. margas – „raibas, rainas“ kiti su margė – „karpinių šeimos žuvis“ (LKŽ), treti su margas – „žemės matas“ (ten pat, 850), margė – „toliau nuo sodybų esantis rėžis“ (ten pat, 852) ir t. t.2 (p. 205).

MERA: It. Fiume Mera – upė Italijos šiaurėje, Lombardijos krašte, įteka į Lago di Como (Komo) ežero šiaurės galą, arti Fiume Adda upės žiočių. Ištakos Šveicarijoje (it. Fiume – „upė“).

84

2019 NR. 2 (10)

It. Torrente Mis – upelis Šiaurės Rytų Italijoje, Torrente Cordevole dešinysis intakas. Išteka iš ežero Lago

VI. Ištakos, istorijos, prisiminimai

del Mis, netoli vietovės Ai Pissa. Upelio žiotys – netoli kaimelio Maras, teka toliau į rytus nuo Trento (it. torrente – „upelis“).

MOLINA:

It. Mis – kaimelis Šiaurės Rytų Italijoje, prie Mis upelio.

It. Canale del Mis – upė-kanalas Šiaurės Rytų Italijoje, įteka į tą patį ežerą (tik į šiaurės vakarinę pusę) kaip ir bendravardė upė Mis. It. Lago del Mis – ežeras Šiaurės Rytų Italijoje, yra toliau į rytus nuo Trento.

Ežeras Mis ir šalia esantys bendravardžiai vietovardžiai yra Parco Nazionale delle Dolomiti Bellunesi parko teritorijoje.

Liet. Mis-upis – upė Plokščiuose, Šakių rajone. [...] upės vardo pirmasis sandas mis- gali būti asmenvardinis: lietuviški pavadinimai Misys, Misius, Misiūnas2 (p. 218).

MISA:

It. Molina – kaimas Šiaurės Vidurio Italijoje, netoli Šveicarijos. Arti Fiume Adda ištakų, prie SS 38 plento, Parco Nazionale dello Stelvio regione.

It. Molina – vietovė Šiaurės Vidurio Italijoje, netoli Fiume Tanaro (Fiume Po dešiniojo intako) žiočių.

Tarp SS 494 plento ir minėtos upės, apie 4 km į p. nuo Valenza miestelio.

It. Molina – kaimas Šiaurės Rytų Italijoje, šalia Torrente Avisio upės vidurupio ir SS 612 vieškelio.

It. Molina – kaimelis Italijos šiaurėje, arti SP 33 vieškelio, apie 4 km į rytus nuo Fiume Adige vidurupio ir apie 15 km į rytus nuo Lago di Garda ežero (didžiojo).

It. Molina – kaimas Šiaurės Rytų Italijoje, arti A 31 plento ir jo kryžkelės su SP 48 keliu. Jis yra arti upės Torrente Leogra (Fiume Orolo aukštupio vardas).

It. Fiume Misa – upė Vidurio Italijoje, įteka į Adrijos marias prie Senigallia.

Liet. Misa – klonis Aukštadvario miestelyje, Trakų rajone2 (p. 218).

Liet. Mis-akė – upė Stakliškėse, Prienų rajone. Galbūt sietina su liet. misa – „nuopilas nuo salyklo alui daryti; iš ruginių miltų padarytas rūgštus gėrimas, gira, rūgštymas, rūgštelė; medumi ar sirupu pasaldintas vanduo“ (LKŽ)2 (p. 218).

It. Roggia Molina – upokšnis, apie 1,2 km ilgio Šiaurės Vakarų Italijoje, teka netoli Pavia miestelio, esančio arti Tičino upės žiočių (Fiume Ticino yra Po vidurupio kairysis intakas). Upokšnis yra upelio Roggia Speziana dešinysis intakas. Pastariesiems sutekant, jų vagos sudaro rogių formą. Matosi „rogės“ prie M1: 0,2 km mastelio. Upokšnio pavadinimas – sudėtinis. Jo antrasis vardas Molina yra bendravardis.

Liet. Molina – upė Biržuose ir kitur. Iš liet. molis – „tąsi rusva žemė, iš kurios daro plytas, indus“

85

TAUROSTA (DLKŽ)2 (p. 219).

Ir pirmajam vardui labai artimas liet. Rog-upis – upė Griškabūdyje, Šakių rajone, iš viso jų yra trys.

Galbūt sietina su liet. rogės2 (p. 279).

NAVA:

teigia: Laikoma labai archajiškais hidronimais ir siejama su sen. ind. nedati – „teka, srūva“ (H. Krahe, 1964 c, p. 48; J. Otrębski, 1949 a, p. 148; W. Schmid, 1960, p. 203; K. Būga, 1961, p. 241; V. Toporov, 1977, p. 73)2 (p. 230). Sudėtinis pavadinimas.

NYKA: It. Nava – kaimelis Šiaurės Vakarų Italijoje, netoli Fiume Tanaro upės pradžios, šalia SS 28 kelio.

It. Nova – kaimelis Šiaurės Vakarų Italijoje, netoli Fiume Stura di Demonte upės, arti Braida kaimelio, kiek į pietvakarius nuo Cuneo miestelio.

It. Cava di Santa Maria la Nova – upė Sicilijos salos pietryčiuose, netoli Viduržemio jūros (it. cava – „kasykla“), t. y. upė Nova teka šalia Šv. Marijos vardo kasyklos). Sudėtinis pavadinimas.

Liet. Nova – upė Griškabūdyje, Šakių rajone2 (p. 232–233).

Liet. Nava – ežeras Aukštadvaryje, Trakų rajone.

A. Vanagas teigia: Laikomi labai archajiškais hidronimais, turinčiais atitikmenų kitų indoeuropiečių kalbų vardyne. Vieni sieja su senųjų indoeuropiečių navya – „upė, tėkmė“, persų nav – „kanalas“2 (p. 232–233).

NIEDA: It. Riu ABBA NIEDDA – upokšnis Sardinijos salos šiaurėje. Apie 50 km į pietryčius nuo Sassari miesto.

Jam sutekėjus su Riu Mannu, susidaro Riu Butule upė.

Pastaroji yra Rio Mannu dešinysis intakas.

Liet. antrasis upės vardas yra bendravardis Nieda – upė Kapčiamiestyje, Lazdijų rajone ir kt. A. Vanagas

86

2019 NR. 2 (10)

It. Fiume Nica (tariama Nika) – upė Pietų Italijoje, Kalabrijos krašte. Upė įteka į Jonijos marias, jos vaga kelis kartus nutrūksta – išnyksta iš žemėlapio. Turi du bendravardžius (Fiume Nica) intakus, abu kairieji, teka Scala Coeli komunos teritorijoje.

Liet. Nyka – upė Kriūkuose, Šakių rajone. Nykis, Nikis, Nikys – upė Surviliškyje, Kėdainių rajone. [...] Plg. liet. nykti – „mažėti, gaišti; silpti, menkėti“ (LKŽ). Kad šie upių vardai tikrai yra kilę iš liet. nykti, rodo tai, kad keletą kartų Italijos Fiume Nica upės vaga išnyksta, net ir prie pat marių. Tai matome žemiau esančio vietovės žemėlapio iškarpoje.

NOTA: It. Nota – vietovė Šiaurės Vakarų Italijoje, netoli

VI. Ištakos, istorijos, prisiminimai

pietus nuo Vicenza miestelio Vakarų pietinio pakraščio ir arti Fiume Retrone ištakų, bet kiek toliau nuo Fiume Bacchiglione upės vakarinio šono.

It. Pila – vietovė Šiaurės Rytų Italijoje, netoli Fiume BRENTA vidurupio ir šalia Gazzo kaimelio.

It. Pila – vietovė Šiaurės Rytų Italijoje, tarp E 70 plento ir SP 19 vieškelio, netoli Lapio kaimelio.

Liet. Pyla – upė Rietave, Plungės rajone ir Žarėnuose, Telšių rajone. Dar Pyla pylimėlis yra Žemaičių Naumiestyje, Šilutės rajone; užtvanka – Plateliuose, Plungės rajone ir kt., iš viso šeši pavadinimai. [...] sietinas su liet. pyla – „užtvanka; pylimas, piltas kelias“ (LKŽ). Plg. liet. Pilaitė – kaimas Buivydiškių apylinkėje, Vilniaus rajone.

Prancūzijos, šalia Avigliana kaimo. Ji yra apie 1,5 km į šiaurę nuo Fiume DORA Riparia vidurupio, arčiau E 70 plento, apie 5,5 km į pietryčius nuo SALA. Liet. Nota – upė Žasliuose, Kaišiadorių rajone. (LKŽ).

Įdomu, kad net ir 21 a. lietuvių vietovardis Pila dar yra gana paplitęs Italijoje.

RIBBA:

PILA:

It. Pila – kaimelis Vidurio Italijoje, prie SP 318 ir SP 344-I kelių sankirtos, arti Perugia miesto ir kiek į šiaurę nuo Romos.

It. Pila – kaimas Šiaurės Vidurio Italijoje. Šalia Fiume Po žemupio galo ir arti Adrijos marių.

It. Pila – kaimelis Šiaurės Vidurio Italijoje, šalia upės Fiume Sesia aukštupio, apie 5 km į rytus nuo Rassa kaimelio, esančio šalia SP 82 kelio ir apie 5,5 km į pietryčius nuo Mollia kaimo.

It. Pila – vietovė Šiaurės Rytų Italijoje, apie 3 km į

It. RIBBA – vietovė Šiaurės Vakarų Italijoje, netoli Prancūzijos, prie SP 169 kelio pabaigos. Kiek į šiaurę nuo Torrente Pellice upės pradžios.

Liet. Riba – upė Šiluvoje, Raseinių rajone. Galbūt sietina su liet. riba – „rubežius, siena“. Dėl semantikos plg. liet. Rubežiaus upė Radviliškyje (LKŽ).

87

TAUROSTA RUDA:

Turano (Velino kairysis intakas) ir Fiume Salto upių žemupių 3 km tarpupyje, arti Rieti miestelio, prie Fiume Velino upės.

It. Ruda – kaimas Šiaurės Rytų Italijoje, arti Torrente Torre upės žiočių, šalia SR 351 plento ir apie 30 km į pietryčius nuo Udine miesto bei kiek į šiaurę nuo Adrijos marių.

It. Ruda – kaimas Šiaurės Italijoje, arti Canale Gorzone kanalo ir apie 3 km į šiaurę nuo Fiume Adige upės bei 3,5 km į pietryčius nuo Pisana vietovės prie Solesino. Tolokai į pietus nuo Padova miesto.

Liet. Rūda – kaimas Veisiejų apylinkėje, Lazdijų rajone, iš viso keturi pavadinimai.

Liet. Kazlų Rūda – savivaldybės centras Marijampolės apskrityje ir kaimai: Sena Rūda, Višakio Rūda.

Liet. Rudė – upė Balbieriškyje, Prienų rajone, upė Simne, Alytaus rajone, iš viso keturi pavadinimai. Dar yra ežeras Žasliuose, Kaišiadorių rajone [...]. A. Vanagas teigia: Šaknis rud- yra viena būdingiausių ne tik hidronimams, bet ir apskritai lietuvių vardynui. Vien mikrotoponimų su rud- žinoma šimtai. Šaknis rud- sietina su liet. rudas – „tamsiai geltonas“ [Lietuvių kalbos žodyno kartoteka (LKŽK)]2 (p. 281–282). Įdomu, kad vienas būdingiausių lietuvių vietovardžių net ir 21 a. dar yra išlikęs Šiaurės Italijoje.

It. Sala – kaimelis Vidurio Italijoje, šalia SP 103 vieškelio, apie 2,5 km į šiaurę nuo Fiume Aso upės bei 6 km į pietvakarius nuo Molino, taip pat apie 8,5 km į šiaurės rytus nuo Pera vietovės.

It. Sala – vietovė Vidurio Italijoje, arti Fiume Elsa vidurupio. Šalia Castelfiorentino gyvenvietės, prie SR 429 plento.

It. Sala – vietovė Vidurio Italijoje, netoli Fiume Paglia upės, tarp E 35 autostrados ir SS 71 plento ir į šiaurės vakarus nuo Romos.

It. Sala – kaimelis Vidurio Italijoje, netoli Fiume Tronto upės ir arti SP 80 vieškelio. Apie 11 km į pietvakarius nuo Ascoli Piceno miestelio.

It. Sala – kaimas Vidurio Italijoje, prie SP 11 kelio ir arti Buda. Apie 30 km į šiaurės rytus nuo Rieti.

It. Sala – kaimas Vidurio Italijoje, kiek į pietryčius nuo Ravenna miesto. Šis yra netoli Adrijos marių ir Fiume Rubicone upelio, įtekančio į minėtas marias.

It. Sala – vietovė Pietų Italijoje, arti Jonijos marių ir Fiumara Precariti žemupio.

SALA: It. Sala – vietovė Vidurio Italijoje, arti Fiume Arno aukštupio. Antra tokio pat pavadinimo vietovė yra šalia minėtos upės intako Torrente Solano žemupio. Abi netoli viena kitos.

It. Sala – vietovė Vidurio Italijoje, esanti Fiume

88

It. Sala – vietovė Šiaurės Vakarų Italijoje, netoli Prancūzijos, apie 1,5 km į šiaurę nuo Fiume Dora Ripara vidurupio, arčiau E 70 plento.

2019 NR. 2 (10)

It. Sala – vietovė Šiaurės Vidurio Italijoje, netoli Torrente Lima upės, į šiaurės rytus nuo Pisa.

It. Sala – vietovė Šiaurės Italijoje, netoli Torrente Nure upės ir arti SP 654 R vieškelio bei kiek į pietus nuo Piacenza.

VI. Ištakos, istorijos, prisiminimai

It. Sala – kaimelis Šiaurės Italijoje, esantis abipus SP 35, SP 37 ir SP 41 kelių kryžkelės. Apie 7 km į pietus nuo Fiume Po upės ir 2 km į šiaurės vakarus nuo Moleto kaimelio.

UTA:

It. Sala – kaimas Šiaurės Vidurio Italijoje, netoli SR 53 plento.

It. Sala – kaimelis Šiaurės Vidurio Italijoje, prie SP 186 kelio, netoli Torrente Staffora upės pradžios, jos ištakų.

It. Sala – kaimelis Šiaurės Rytų Italijoje, abipus SP 68 vieškelio ir apie 10 km į šiaurę nuo Fiume Sile pradžios. Toli į šiaurės rytus nuo Padova miesto.

Liet. Sala – upė Viešintose, Anykščių rajone, Sala – ežeras Dusetose, Zarasų rajone ir kt. Iš liet. sala – „žemės plotas, iš visų pusių apsuptas vandens“ (DLKŽ)2 (p. 287).

Liet. Sala – kaimas Daugų apylinkėje, Alytaus rajone, dar keturi kaimai Zarasų, Marijampolės rajonuose. Įdomu, kad ir XXI a. lietuvių vietovardis Sala yra gana paplitęs Italijoje.

It. Uta – kaimas Sardinijos salos pietuose, netoli Cagliari miesto, prie Tirėnų marių.

Liet. Uta – kaimas Piniavos apylinkėje, Panevėžio rajone ir Kaišiadorių, Molėtų, Šilutės, Alytaus, Šalčininkų, Varėnos rajonuose, iš viso 10 kaimų septyniuose rajonuose (p. 325)4.

Plg. liet. Utenis, Utenaitis – ežeras Utenoje ir kt. [...] Ryšys su liet. utis, utėlė – „toks smulkus, besparnis parazitinis vabzdys“ (LKŽK), nors dėl semantikos ir kelia abejonių, vis dėlto įmanomas.

VARENA:

SENNA:

It. Torrente Senna – upokšnis Vidurio Italijoje. Fiume Paglia dešinysis intakas, teka kiek į vakarus nuo Tirėnų marių ir toli į pietryčius nuo Siena. Žiotys yra ties SP 18 kelio per Fiume Paglia upę tiltu ir priešais Ponte del Rigo vietovę (it. Torrente – „upė“).

Liet. Sena – upė Stakliškėse, Prienų rajone. Sena – upelė Semeliškėse, Trakų rajone. Iš liet. senas, -a – „buvęs“; daug amžiaus turintis, nejaunas“ (LKŽK, p. 296).

It. Torrente Varenna – upė Šiaurės Italijoje, Ligūrijos krašte. Įteka į Ligūrijos marias Genujos miesto vakaruose.

It. Varena – kaimelis Šiaurės Italijoje, netoli Torrente Avisio upės vidurupio ir abipus SS 620 Via Alpini vieškelio.

Liet. Varėna, Varėnė – upė Varėnoje. [...] Anot A. Vanago, indoeuropietiškoji liet. hidronimų su var-, ver- kilmės versija, pagal kurią šaknis var-, ver- vestina iš [...] senovės indų var, vari –„vanduo“, avestos var – „lietus“, vairi – „ežeras“ ir pan. Plg. Vara upė Ligūrijoj, Wara, Vera upė Prancūzijoje.

89

TAUROSTA VARMO:

It. Fiume Varmo – upė Šiaurės Vakarų Italijoje, upės Fiume Taglimento žemupio kairysis intakas. Prasideda netoli Varmo, teka Varmo komunos teritorijoje.

It. Varmo – kaimas Šiaurės Vakarų Italijoje, arti Varmo upės.

Liet. Varmo – pelkė Kaltinėnuose, Šilalės rajone. Varmė – upė Užventyje, Kelmės rajone [...]

J. Otrembskis liet. Varmė sieja su varmas – „uodas, kuisis; aklys, sparva“ 2.

VESA:

rasennų (etruskų) ir lietuvių kalbų artumą. Įdomu, kad ir po kelių tūkstantmečių, ir dabar Italijoje yra daugiau nei šimtas bendravardžių rasennų ir lietuvių toponimų – per 30 vandenvardžių, per 40 gyvenamųjų vietų, daugiau nei 20 kitų žemės paviršiaus vietų pavadinimų – ir tai toli gražu ne visas sąrašas.

Ir dar yra per šimtas pavadinimų, besiskiriančių tik vienintele vietovardžio galūnės raide. O giminiškų, turinčių bendras šaknis, pavyko aptikti daugiau kaip 500 vietovardžių. Jie vestini iš bendros giminiškos šaknies, turinčios tą pačią prasmę. Manau, kad jų yra daugiau, kadangi dalis vietovių pavadinimų (mikrotoponimų) į internetinį Italijos kelių žemėlapį dar nepateko. Čia minėtus Italijos vietovių vardus aptikau ir surinkau Italijos kelių žemėlapyje: https://www.viamichelin.it/web/Mappe-Piantine.

Surinkti Italijos kelių žemėlapio vietovardžiai sugretinti su 1981 m. A. Vanago „Lietuvių hidronimų etimologinio žodyno“ vandenų vardais ir su 1976 m. „Lietuvos TSR Administracinio teritorinio suskirstymo žinyno“ gyvenamųjų vietų pavadinimais.

Bet iki šiol dar vyrauja Europos istorikų nuostata, kad tik susiliejusi graikų ir romėnų kultūra buvo „viena iš pagrindinių“ Vakarų civilizacijos atramų.

Apie etruskų – RASENNŲ civilizacijos egzistavimą jie nutyli; ji palikta istorijos paraštėje. Tiesa, archeologų atkasti ir italų mokslininkų Google jau pateikti Kerveteri (Cerveteri), Perudžijos (Perugia), Tarkvinijos (Tarquinia), Vulkų ir kt. vietovių, artefaktai liudija apie toli pažengusią RASENNŲ civilizaciją.

LITERATŪROS ŠALTINIAI It. Torrente Vessa – upė Šiaurės Vidurio Italijoje, Fiume Arno upės aukštupio kairysis intakas. Teka Bibbiena komunos teritorijoje, žiotys – netoli Rassina kaimo.

Liet. Vėsa – upė Varniuose, Telšių rajone ir kt. Galbūt sietina su liet. vėsus – „ne visai šaltas, išvėsęs, nekarštas“, vėsti – „darytis vėsiam, aušti“ (LKŽ, p. 376).

--------------------------- ...--------------------------Iki šiolei išlikę Italijos vietovių pavadinimai rodo

90

2019 NR. 2 (10)

1. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, t. 4, Vilnius, „Mokslas“, 1978, p. 299.

2. A. Vanagas. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas. Vilnius, „Mokslas“, 1981, p. 376; Lietuvių kalbos ir literatūros institutas.

3. J. Šeimys. Gališkos runos. Marijampolė, UAB „TeleSAT presas“, 2003, p. 131–132.

4. Lietuvos TSR Administracinio teritorinio suskirstymo žinynas. II d., Vilnius, 1976, p. 41.

5. Aiškinamasis lietuvių kalbos žodynas. Sudarė Aldona Mackevičienė. Vilnius, 2001, p. 389. UAB „Gimtinė“.

VI. Ištakos, istorijos, prisiminimai

Ručiūnų kaimo tragedijai – 75

RAUDONOJO TERORO AUKOS Vaclovas SLIVINSKAS, inžinierius

1944 m. liepos mėnesį Vermachto kariuomenė, neatlaikydama Sovietų Raudonosios armijos masinių atakų traukėsi į Vakarus. Sovietai užėmė didžiąją Lietuvos dalį. Masinėms atakoms vykdyti reikėjo didelių žmonių išteklių. 1944 m. rugpjūčio 1 d. Lietuvoje paskelbta 1908–1926 m. gimusių vyrų mobilizacija į frontą. Lietuviai suprato, kad, patekus į frontą, jų laukia neišvengiama mirtis svetimoje žemėje ir nežinia už ką, nes sovietai buvo tokie patys okupantai. Visi dar gerai prisiminė jų piktadarybes, padarytas 1940–

1941 m. Vyrams neliko kitos išeities, tik slapstytis.

Vieni bėgo į miškus, pelkes ir kitas sunkiai prieinamas vietas. Kiti namuose įsirengė slėptuves. Visi laukė, kada pasibaigs karas ir galbūt Lietuvai bus suteikta autonomija.

Tuo metu niekas nežinojo, kad 1943 m. lapkričio 28 d. – gruodžio 12 d. Teherane vykusioje konferencijoje, dalyvaujant sovietų lyderiui Josifui Stalinui, JAV prezidenui Franklinui Ruzveltui ir Anglijos lyderiui

Ručiūnų kryžius

91

TAUROSTA Vinstonui Čerčiliui, buvo nutarta, kad po karo Baltijos valstybės atiteks Sovietų įtakai ir jų nepriklausomybės klausimas nebus svarstomas. Ta pati pozicija patvirtinta ir Jaltos konferencijoje, vykusioje 1945 m. vasario 4–11 d. Nors tuo metu lietuviai beviltiškai tikėjosi Vakarų pagalbos ir laukė, kad galbūt pasikeis politinė situacija...

Lietuvoje vyrų mobilizacija į frontą vyko sunkiai, beveik visi ją ignoravo. Siekiant užtikrinti jos vykdymą, nuo 1944 m. rugpjūčio 1 d. į Lietuvą permesta 4-oji NKVD šaulių divizija, vadovaujama generolo majoro P. Vetrovo. Prieš tai ši divizija pasižymėjo ypatingu žiaurumu tremiant Čečėnijos Ingušijos ir Krymo gyventojus. Į Lietuvą permestos SSSR NKGB dalys. Šiek tiek anksčiau, 1944 m. liepos 23 d., Vilniuje buvo dislokuotas SSRS NKVD pasienio kariuomenės pulkas. Vienas iš pulko padalinių įsikūrė Kėdainiuose, kaip apskrities centre, ir vykdė baudžiamąsias operacijas visoje apskrityje, taip pat Žeimių valsčiuje.

Kadangi Lietuva kurį laiką buvo okupuota Vokietijos, SSSR represinės struktūros visus lietuvius laikė vokiečių rėmėjais, nacionalistais ir sovietų valdžios priešais. Kaimuose prasidėjo masinis teroras: areštai, kratos, neginkluotų piliečių sušaudymai. Represijas vykdė reguliariosios sovietų kariuomenės dalys, joms talkino vietiniai stribai. Tai vietiniai kolaborantai ir suklaidinti gyventojai, perėję į naikintojų būrius, rusiškai vadinamus ,,istrebitelnyje otriady“. Lietuviai juos vadino niekinamai ,,stribais“ arba ,,skrebais“. Besislapstantys vyrai suprato, kad reikia priešintis sugrįžusiajai okupacijai. Imta organizuotis į būrius, ginkluotis. Vėliau tai išaugo į organizuotas karines gink­ luotas struktūras, kurios veikė pagal karinį statutą.

Panaši situacija buvo ir Žeimių valsčiuje, Ručiūnų kaime. Jauni vyrai slapstėsi nuo mobilizacijos į sovietų kariuomenę, vyresnieji, aktyvūs prieškario Lietuvos piliečiai, jautėsi nuolat sekami. Daugelis jaunų kaimo vyrų ieškojo darbo geležinkelio sistemoje, nes geležinkeliečių neėmė į kariuomenę. Tačiau daugeliui buvo laiko klausimas, kada jie bus suimti arba pasitrauks į mišką ir taps pasipriešinimo okupaciniam režimui dalyviais.

Apie šį įtemptą ir tragišką laikotarpį pasakoja įvykiuose dalyvavę giminės, kiti liudinkai. Sunku šian-

92

2019 NR. 2 (10)

dien atkurti tikslią įvykių chronologiją, tačiau pasakojimais paremti šaltiniai išlaiko vieną liniją – tiksliai nurodo įvykius, apibūdina žmones.

ORERACIJOS TIKSLAS – NEPALIKTI GYVŲ Tragedijos išvakarėse, 1945 m. vasarį, besislapstantys Ručiūnų kaimo vyrai susirinko pas Mečislovą Baltaduonį aptarti esamos situacijos ir ką reikės veikti toliau, nes kalbos apie ruošiamas gaudynes į sovietų kariuomenę jau pasiekė Ručiūnus. Bekalbėdami pastebėjo, kad sodybą supa stribai. Visi šoko laukan ir grioviais nekliudomi pasitraukė Kulvos miškan. Kartu buvęs Mečys Kiburys turėjo kulkosvaidį ir atsitraukdamas paleido seriją stribų pusėn. Kilo susišaudymas.

Vėliau kaime kalbėta, kad M. Kiburio šūviai buvo signalas stribams, jog tai suplanuota provokacija, apie kurią jis pats puikiai žinojo. Dar tą pačią naktį, viskam aprimus, vyrai grįžo namo. (Aldonos Klibavičienės prisiminimai.)

Išaušo lemtinga 1945-ųjų vasario 6-oji. Ankstyvą rytą kaimą apsupo NKVD karinis dalinys, kuriam talkino Žeimių stribai. Prasidėjo baudžiamoji karinė operacija, kurios tikslas – įbauginti vietos gyventojus. Apsupus sodybas, darytos kratos. Areštuotas Jonas Baltaduonis. Jis laikytas didžiausiu sovietų priešu, nes buvo Lietuvos policininkas, šaulys, Lietuvos tautininkų sąjungos narys. Taip pat areštuoti Mečislovas Baltaduonis, Feliksas Grebliauskas, Rapolas Kulakauskas. Apsuptos ir šalia buvusios Alekso bei Jono Kazlauskų sodybos. Aleksas spėjo pasislėpti savo slėptuvėje, bet ją išdavė stribų atvestas Mečys Kiburys. Įsiveržę į Alekso namus sribai reikalavo, kad šis išlįstų, nes priešingu atveju sušaudys visą šeimą, o namus sudegins. Paklusęs Aleksas pasidavė ir lauke, žmonos ir klykiančių vaikų akivaizdoje, buvo sušaudytas. Pasikinkę jo arklį į roges, stribai lavoną išvežė į Žeimius.

Kiti, grįžę į Mečislovo Baltaduonio sodybą, apiplėšė namus, turtą sukrovę į roges išsivežė, o netilpusįjį sukrovė į Felicijos Grebliauskienės roges, sodybą sudegino.

Areštuotus Joną ir Mečislovą Baltaduonius, Feliksą Grebliauską, Rapolą Kulakauską, Aleksą Kaz-

VI. Ištakos, istorijos, prisiminimai

Iš Kėdainių apskrities NKVD operatyvinės grupės viršininko valstybės saugumo papulkininkio Jevdokimovo ataskaitos. LYA, f. K-41, ap. 1, b. 1078, l. 71.

lauską išsivarė į Žeimius. Už Martyniškių dvaro visus juos sušaudė, tuo parodydami, kad iš sovietų valdžios jokio pasigailėjimo ir gailesčio niekas nesitikėtų. Lavonus sukrovė į roges ir nuvežė į Žeimių stribynę.

Kėdainių NKVD ir NKGB operatyvinės grupės viršininkas, valstybės saugumo papulkininkis Jevdokimovas savo statistinėje suvestinėje už 1945 m. vasario 1–10 d. laikotarpį rašė: Pažyma 1945 m. vasario 6 d. Žeimių valsčius Įvykdyta operacijų – 1; Likviduota banditų būrių – 1; nušauta banditų – 6; sulaikyta banditų – 4; paimta šautuvų – 3; rankinių kulkosvaidžių – 1; šovinių – 700.

KAS BUVO TERORO AKTŲ VYKDYTOJAI? NKVD veikla pokario Lietuvoje plačiai išnagrinėta istorikų ir tiems veiksmams duotas vertinimas. Vartant Baltaduonių šeimos tremties bylą teko dar kartą įsitikinti, kad įvykių liudytojais buvo arba patys stribai, arba infiltruoti agentai. Šioje byloje M. Kiburio veiksmai tragedijos išvakarėse sutampa su agento Jungio parodymais byloje. Ir tas faktas, kad jis nebuvo suimtas ar teistas visą pokario laikotarpį perša mintį apie išdavystę, nusikaltimą žmogiškumui. Juolab gyvų liudytojų pasakojimai, kuriuos publikuojame be pakeitimų, vienareikšmiškai vertina situaciją – išdavystė. Pseudonimas Jungis įrašytas ir 1947 m. Žeimių valsčiaus informatorių sąraše.

93

TAUROSTA

Žemių valsčiaus informatorių sąrašas, 1947 m. Ištrauka iš LYA, f. K-41, ap. 1, b. 1089.

Raudonai pažymėta: eil. Nr., asmens bylos Nr., kategorija c/o – slaptas informatorius, slapyvardis, lapų skaičius asmens ir veikimo bylose.

Žeimių valsčiaus stribai. Ištrauka iš archyvinės bylos LYA, f. K41, ap. 1, b. 1089.

94

2019 NR. 2 (10)

VI. Ištakos, istorijos, prisiminimai

Nuotrauka iš monografijos. Juozas Starkauskas. Stribai. Vilnius, 2001 m.

Tremtis Žeimių valsčiuje 1948 m. vykdė NKVD įgaliotinis vyr. leitenantas Čikalovas. Nutarimas ištremti Baltaduonių šeimą buvo pasirašytas 1948 m. gegužės 22 d., o Kulakauskų šeimą – 1948 m. spalio 16 d. Protokoluose dėl ištrėmimo – agento Jungio ir stribo Jono Vasiliausko liudijimai. Jų parašų nėra.

Jungis, kaip agentas, nepasirašė, o J. Vasiliauskas buvo beraštis. Žeimių valsčiaus stribų ir NKVD kariuomenės įvykdytos baudžiamosios operacijos tikslas – naikinti besiformuojančias partizanų grupes, įbauginti vietos gyventojus, kad jie taptų lojaliais sovietų valdžiai. Tai pagreitino jaunimo pasitraukimą į partizanų būrius.

Apsisprendusieji partizanauti davė karinę priesaiką ir nuo to laiko pradėjo gyventi pagal karinį drausmės statutą ir vykdyti karo vyresnybės įsakymus.

Ginkluotas pasipriešinimas 1945 m. vasarą įgavo gerai organizuotos kovos prieš okupantus mastą visoje Lietuvoje.

Apie Žeimių valsčiaus stribus nutylima lig šiolei.

Gal abejingumo, gal nuolankumo ženklais pažymėta karo karta išsiugdė atsargumo ir uždarumo jausmą.

Jiems leista tyliai išeiti iš gyvenimo. Be bendruomenės pagarbos, be išlikimo pėdsakų...

ATMINTIS Tik praėjus trims mėnesiams, 1945 m. balandžio 29 d., pasikeitus Žeimių valsčiaus stribų vadui, buvo leista nužudytuosius iškasti ir perlaidoti Kulvos kapinėse. Apie jų mirtį nėra jokio įrašo civilinės metrikacijos skyriaus registracijos knygose. Tik vienintelis kun. J. Razmanto įrašas išlikęs Kulvos bažnyčios mirties registracijos knygoje. Tą dieną skambėjo Kulvos bažnyčios varpai ir giesmės pirmiesiems Ručiūnų vyrams, įveikusiems okupantų baimę, bet nugalėtiems mirties.

95

TAUROSTA JONAS BALTADUONIS. Gimė 1905 m., balandžio 19 d. Tėvas Stasys Baltaduonis, motina Marijona Talačkytė-Baltaduonienė. Brolis Kostas, g. 1907 m., sesuo Elena Baltaduonytė-Jarackienė.

1942 m. gyventojų surašymą gyveno su motina Marijona, gim. 1875 m. Ručiūnų kaime. Tėvas buvo miręs.

Tuo metu buvo nevedęs. Vedė 1943 m. Stefaniją Zdanavičiūtę iš Ručiūnų kaimo.

Lietuvos tautininkų sąjungos narys (šaltinis – Lietuvos centrinis valstybinis archyvas, f. 554, ap. 1, b. 116). Nepriklausomybės laikais tarnavo Kėdainių apskrities vyr. policininku (šaltinis – Lietuvos centrinis valstybinis archyvas, f. 377, ap. 1, b. 600). Pagal

2001 m. gegužės 15 d. Lietuvos Prezidento įsaku Nr. 1324 suteiktas Lietuvos kariuomenės kūrėjo savanorio statusas ir įteiktas (po mirties) savanorio medalis.

Įrašas Kulvos bažnyčios mirties registro knygoje.

J. Baltaduonio motina Marijona Baltaduonienė, g. 1872 m., ir žmona Stefanija Baltaduonienė (Zdanavičienė), g. 1918 m., ištremtos į Sibirą 1948 m. Dirbo miško kirtimo darbus. Į Lietuvą grįžo 1957 m. spalį. Žmona Stefanija gyveno Vilkijoje pas dukrą Vandą.

96

2019 NR. 2 (10)

VI. Ištakos, istorijos, prisiminimai

MEČISLOVAS BALTADUONIS. Gimė 1914 m. lapkričio 28 d. Tėvai Kazimieras ir Elena Omonytė-Baltaduonienė.

degino, pagrobė turtą, gyvuliai buvo iššaudyti ir stribų išvežti. Mečislovas stribų buvo sušaudytas 1945 m. vasario 26 d. Teta Karolina sugebėjo pabėgti.

M. Baltaduonis gyveno (slapstėsi) pas tetą Karoliną (g. 1850 m.), buvo nevedęs. Jis buvo Jono Baltaduonio pusbrolis. Mečislovas buvo nutaręs įsidarbinti Kėdainių geležinkelyje. Tą lemtingą rytą jo sodybą su-

2001 m. gegužės 17 d. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos nutarimu jam pripažintas kario savanorio vardas (po mirties). Protokolas Nr. 82.

Įrašas Kulvos bažnyčios mirties registro knygoje.

ALEKSANDRAS KAZLAUSKAS. Gimė 1912 m. sausio 25 d. Žmona Jadvyga Vasiliūtė-Kazlauskienė, duktė Janina Kazlauskaitė, gim. 1934 m., sū-

nus Vytautas Kazlauskas, gim. 1936 m. Aleksas turėjo seseris Bronę ir Viktoriją, brolius Kazį ir Juozą.

Profesija – stalius.

Įrašas Kulvos bažnyčios mirties registro knygoje.

97

TAUROSTA

Iš dukters Janinos Buinevičienės prisiminimų, saugomų Kulvos bibliotekoje.

JUOZAPAS KAZLAUSKAS. Gimė 1902 m. kovo 5 d. Tėvai Petras Kazlauskas ir Teresė BaltaduonytėKazlauskienė. Žmona Juzė Kazlauskienė-Dirmantaitė, g. 1910 m., duktė Leonida, g. 1941 m. J. Kazlausko šeima gyveno pas brolį Aleksą, nes jų namas buvo su-

degęs. Juozapas dirbo Žeimių valsčiaus Ručiūnų kaimo seniūnu, priklausė Lietuvos šaulių sąjungai, į kurią įstojo 1930 m. gruodžio 17 d. (įsakymas rinktinei Nr. 27/12).

Įrašas Kulvos bažnyčios mirties registro knygoje.

2000 m. birželio 21 d. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos nutarimu pripažintas kario savanorio vardas (po mirties).

98

2019 NR. 2 (10)

VI. Ištakos, istorijos, prisiminimai

RAPOLAS KULAKAUSKAS. Gimė 1925 m. lapkričio 20 d. Tėvai Jonas Kulakauskas, g. 1893 m.), motina Veronika Baltaduonytė-Kulakauskienė,

g. 1895 m. Devyniolikmečio Rapolo nuotraukos neturime. Liko tik prisiminimai ir nekalta bausmė visai šeimai.

Įrašas Kulvos bažnyčios mirties registro knygoje.

Iš sesers Marytės Kulakauskaitės prisiminimų, saugomų Kulvos bibliotekoje.

Tėvai Jonas, g. 1886 m., ir motina Veronika, g. 1889 m., ir jų vaikai Marija Kriaučiūnienė, g. 1926 m., Petras, g. 1937 m., Mikolina, g. 1934 m., ištremti į Sibirą 1948 m.

99

TAUROSTA FELIKSAS GREBLIAUSKAS (Grabliauskas). Gimė 1917 m. lapkričio 11 d. Žmona Felicija Pešinaitė-

Grebliauskienė, g. 1913 m., duktė Marytė, g. 1942 m., sūnus Juozas, g. 1944 m.

Įrašas Kulvos bažnyčios mirties registro knygoje.

DABARTIS Jonavos r. savivaldybės viešosios bibliotekos Kulvos filialo darbuotoja Vyta Radionovienė domisi krašto istorija. Tų dienų liudytojų prisiminimai užrašyti, sudėti į aplanką, skirtą skaitytojams. Ji padėjo surasti dar gyvus liudytojus, žuvusiųjų giminaičius.

Bekalbant su jais pajunti giliai širdyse užspaustą raudą, be neapykantos, bet su tikėjimu, kad Dievas atlygina už gerus ir blogus darbus.

Jono Baltaduonio dukros Vandos Baltaduonytės-Stelmokienės prisiminimai: Po tėvo mirties gyvenimas buvo pragariškas. Jei susirinkdavo kaimynai vakaroti ar šiaip kas užeidavo, mama (Stefanija Baltaduonienė-Zdanavičienė) sakydavo vaikams, kad žiūrėtume, ar Kiburys neateina. Vėliau sužinojo, kad Dievas jį nubaudė – susirgo ir mirė be laiko. Ručiūnuose buvo du žmonės, kurių visi bijojo ir vengė draugystės – Sekmoko? ir Kiburio Mečio.

100

2019 NR. 2 (10)

Prisimenu, kad motina pasakojo: į karo pabaigą tėvas dviem vežimais nuvažiavo į Kauną ir parsivežė ginklų ir šovinių. Kas davė, dėl ko davė, nežinojo. Tik buvo aišku, kad jų namuose nebuvo. Tėvas buvo labai apsiskaitęs, turėjom daug knygų. Su kaimiečiais elgėsi gražiai, jį gerbė. Kai motina ėjo pas Kuzminą? į Žeimius prašyti, kad leistų išsikasti vyrą, tai ir tas bėdavojo, kam reikėjo tokį žmogų nušauti. Prieš suimant penkis vyrus, Čižauskas ir Zdanavičius buvo nuvaryti į Žeimius ir kasė duobę. Tai tas pats Zdanavičius, už kurio Stefanija ištekėjo grįžusi iš tremties. O tremtyje ji buvo 10 metų. Jono B. motina išbuvo 5 metus ir sugrįžo, mat ten prižiūrėjo komendanto mažus vaikus.

Ištremta 1948 m. gegužės 22 d. Ji pati (Vanda) pabėgo pas gimines į kitą kaimą, pas juos užaugo. Kai stojo į Kauno medicinos institutą, nors buvo geri pažymiai, vienas iš komisijos pasakė: „Tu bandito vaikas ir nebandyk niekur stoti, vis tiek nepriims.“ Tai buvo 1961 m. Tada M. Raštikytė įstojo, bet su kita pavarde.

Vėliau baigė Veterinarijos akademiją ir visą laiką dirbo Vilkijos tarybiniame ūkyje, žvėrelių fermoje, zootechnike. Visą gyvenimą jautė valdžios dėmesį.

Visi sušaudytieji guli viename kape. Kol dar krutam, tai prižiūrim, bet jėgos baigiasi. Manom, kad seniūnija galėtų paimti priežiūrą, nuimtų antkapius, ap-

VI. Ištakos, istorijos, prisiminimai

sėtų žole ir prižiūrėtų. Kaip ne kaip, jie tos pačios bendruomenės nukentėję žmonės. Yra pagaliau mokykla, ar ne ji turėtų su vaikais prižiūrėti savanorių ir aukų kapus? Ne priekaištas, tik noras, kad nebūtų apleista, kai mes išeisim Anapilin.

Juozapo Kazlausko dukters Leonardos Šuliokienės prisiminimai: Prisiminimai apie tėvelį daugiau iš mamos pasakojimų. Jis buvo visuomet pasitempęs, kaimo gyventojų gerbiamas seniūnas, ramaus būdo. Kaip šaulys, jis buvo pavyzdys visur. Po tėvelio sušaudymo supratome, kad mūsų likimas apspręstas. Teko slapstytis: gyvenome vis kitur ir, pajutę nors mažiausią pavojų, bėgdavome paslapčia kitur. Ir taip iki Stalino mirties. Aišku, tie, kurie skundė žmones,

Mišias nužudymo vietoje, prie pastatyto atminimo kryžiaus, laiko keturi kunigai. Iš kairės kun. J. Dobilaitis, kun. J. Razmantas, kun. V. Pranckietis, kun. J. Jokubauskas.

vaikščiojo laisvi. Kai kartą aptikau M. Kiburį prie sušaudytųjų kapo, tai paklausiau, kad gal sąžinė nubudo.

Atsakė tyliai – karas lieka karu, ir visko buvo. Mama labiausiai bijojo stribų vado Sekmoko ir M. Kiburio.

Taip besisaugodami likome gyvi, bet baimė dėl gyvybės persekiojo iki pat nepriklausomybės paskelbimo.

Nusikaltimo žmogiškumui vietoje, už Martiniškio kaimo, link Žeimių miestelio, 1990 m. balandžio 30 d. buvo pastatytas ir pašventintas kryžius, kurį autorius – liaudies menininkas jonavietis A. Kazlauskas pagamino tame pačiame Ručiūnų kaime. Buvo mišios Kulvos Švč. Mergelės Marijos bažnyčioje. Mišiose ir pašventinime dalyvavo Joniškio dekanas kun. J. Dobilaitis, 12 metų kalėjęs lageriuose, klebonavęs Kulvoje, buvęs Kulvos ir Žeimių parapijos klebonas J. Razmantas, Jonavos parapijos klebonas V. Pranckietis, Žeimių ir Kulvos parapijos klebonas E. Jokubauskas.

Kalba mokytoja Stefanija Lankelienė, Kulvos apylinkės pirmininkas Antanas Ivaškevičius.

Kryžių šventina Kulvos ir Žeimių parapijos klebonas kun. J. Jokubauskas.

101

TAUROSTA --------------------....-------------------Nuo to laiko prabėgo 75 metai. Išaugo naujos kartos ir praeitin nuslenka slogus sovietų okupacijos ūkas, prisotintas skausmo, išdavysčių. Išlieka gyva atmintis, kurią privalu mums gaivinti, kad skaudžios pamokos nepasikartotų, kad jaunoji karta išugdytų savyje teisingumo jausmą.

Naudota literatūra: 1. „Jonavos balsas“, 1990 m. gegužės 8 d., Nr. 51 (5245).

2. Kulvos bibliotekos surinkti liudininkų parodymai.

3. A. Anušauskas. Teroras 1940–1958.

4. Kulvos bažnyčios mirties registracijos metrikos knyga.

Genocido aukų kapas Kulvos kapinėse. Nuotrauka V. Radionovienės.

102

2019 NR. 2 (10)

VI. Ištakos, istorijos, prisiminimai

UPNINKŲ BAŽNYČIOS ISTORIJA. II DALIS (Medžiaga gilesnėms studijoms apie Upninkų apylinkės praeitį)

Žinias rinko ir 1941–1945 m. užrašė kun. Pranciškus Tuminas, Upninkų parapijos klebonas.

Redagavo ir perrašė kun. Vaclovas Ramanauskas. 1960 m.

Rankraštį skaitmenino ir perrašė inžinierius Robertas Arlauskas, 2018 m.

Kun. Vaclovas Ramanauskas – vienuolis, poetas, Lietuvos istorijos žinovas. Dirbo Skarulių ir Upninkų parapijų klebonu. 1991 m. paskirtas Ukmergės Šv. Trejybės bažnyčios klebonu. 1996 m. sausio 27 d. vietos banditų buvo kankintas ir nužudytas savo bute Ukmergėje.

IV. UPNINKŲ BAŽNYČIA ATSIGAUNA IV.1 BAŽNYČIOS IR PARAPIJOS VAIZDAS PRIEŠ KUNIGĄ Bažnytėlės vidaus vaizdas maždaug toks pats, kaip ir 1866 m. Grindys iš plytų, o didysis ir du šoniniai altoriai iš medžio, labai prasto darbo, seni, melsvai dažyti, karnyzėliai geltoni. Šoniniai altoriai stovėjo

Upninkų Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia šiandien.

103

TAUROSTA navose, tik kitaip, negu dabartiniai, ne navų galuose, bet prie sienos į Didžiojo altoriaus pusę. Sienos seniai baltintos. Šventorius žymiai mažesnis negu dabar, aptvertas kartimis. Šventoriaus kampe ant keturių medinių stulpų po stogeliu kabo du varpai. Stulpams nupuvus, žmonės pastatė dabartinę varpinę dar gerokai prieš kunigo Vėlučio atvykimą.

Tik keletą kartų per metus kunigas atvažiuodavo iš Veprių laikyti pamaldų: per Šv. Mykolą, sekmadienį po Šv. Jurgio, antrąją Velykų dieną, per Žolinę ir, manoma, per Šv. Apolinarą. Kartais vasarą iš Medinų dvaro atvažiuodavo pamaldų laikyti prelatas Erdmanas. Pamaldoms arnotą ir kitus liturginius reikmenis zakristijonas atsinešdavo iš namų, zakristijoje nelaikė dėl nesandaraus stogo – labai bėgo vanduo. Raktai būdavo Upninkuose pas Matą Palaimą, dabartinio Jono Palaimos dieduką. Tuo laiku ilgą laiką zakristijonu buvo Adolis Palaima. Žmonės kunigo ligoniui važiuodavo į Veprius ir kitais parapijos reikalais ten pat kreipdavosi. Bažnytėlės negalėjo remontuoti, nes valdžia nedavė leidimo.

Netaisomas stogas labai sukiuro ir smarkiai bėgo vanduo. Prelatas Erdmanas davė kažkam 25 rublius, kad privežtų samanų luboms, kad vanduo ne taip bėgtų.

Tai išgirdęs Veprių klebonas kunigas Janulevičius, kurio žinioje buvo Upninkų bažnyčia, pasakė, kad prelatas verčiau būtų davęs 300 rublių visam stogui (Adolis).

Nesant kunigo, daug ydų įsibrovė į žmonių gyvenimą, ypač tarp jaunimo. Labai žymus dorovinis sugedimas buvo Vareikių kaime. Dar ir šiandien ten galima rasti to blogo dalyko likučių, kur net keturios kartos iš eilės yra pavainikiai. Tai tikriausiai dėl dviejų brolių dvarininkų Montvilų žalingos įtakos. Vagystės, svetimos nuosavybės negerbimas buvo dažnas dalykas.

IV.2. UPNINKIEČIAI LAUKIA NUOSAVO KLEBONO Senoliai pasakodavę ir visais laikais pranašavę, kad Upninkuose vėl bus parapija, kaip anksčiau buvusi. Ir visa tai vėliau išsipildė.

104

2019 NR. 2 (10)

Žmonės labai norėjo ir rūpinosi, kad Upninkuose gyventų kunigas. Važiuodavo su prašymais pas dekaną. Dekanas neatsakydavo, bet paminėdavo, kad reikia materialinių sąlygų, reikia kunigui lizdo. Tai buvo kun. dekano Legecko mėgstamiausias posakis, bet nepatarė žmonėms, kaip tai įvykdyti.

Upninkietis Ignacas Palaima (dabartinio Jono tėvas) kartą sapnavo, kad girdi balsą: „Kelkis, nemiegok, taisyk bažnyčią, aš padėsiu.“ Nuo to laiko jam toji mintis nebeišėjo iš galvos. Nuėjo į Upninkų dvarą pas tūlą Silionyčią – nevietinę, pamaldžią, gerą ponią, pasitarė ir pradžiai abu sudėjo po 100 rublių bažnyčios fondui. Po to pradėjo aukas rinkti iš žmonių. Vieni duodavo pinigų, o kiti nieko. Renkant aukas daug pasitarnavo ir Palaima Šitomas (Tomas?) iš Aukštakaimio.

Kad vietos bažnyčia atsigautų ir būtų nuolatinis kunigas, daug prisidėjo ir rūpinosi Upninkų dvaro savininkas Lopata, karaimas, buvęs caro karininkas. Jis dovanojo žemės sklypą priešais bažnyčią, kuris dabar apsodintas eglaitėmis, vėliau davė žemės šventoriui padidinti. Kartą Lopata su Ignu Palaima nuvažiavo pas dekaną į Kavarską Upninkų bažnyčios reikalais.

Lopata buvo su uniforma – mėgdavo ją nešioti. Dekanas, pamatęs uniformuotą rusų karininką, ne juokais išsigando, manė, kad areštuoti ar kitais nemaloniais reikalais atvažiavo.

Iš surinktų aukų žmonės patys 1899 m. apdengė bažnyčią gontomis, paremontavo vidų, taip pat pastatė kunigui gyventi namą, kuris vėliau tapo špitole.

Kai 1901 m. atvažiavo kun. Motiejus Vėlutis, to namo vidus dar nebuvo įrengtas ir jis laikinai apsistojo pas Palaimą(?).

Veprių klebonas kun. Janulevičius apie Upninkų bažnyčią anksčiau taip sakydavo: „Aš bijau įeiti, gali sugriūti.“ Jis iš viso nenorėjo, kad Upninkuose būtų bažnyčia, ir tiems reikalams buvo nepalankus, apskritai nenorėjo niekuo rūpintis. Žmonės ne kartą per jį siuntė vyskupui prašymus dėl nuolatinio kunigo, bet paaiškėjo, kad jis tuos prašymus sulaikydavo. Upninkiečiai pasiskundė prelatui Erdmanui, tas Janulevičių pabarė, reikalus sutvarkė ir po kiek laiko atėjo iš rusų valdžios leidimas taisyti trobesius ir gauti nuosavą kunigą.

VI. Ištakos, istorijos, prisiminimai

Veprių vikaras kunigas Mikšys dar prieš kunigą Motiejų Vėlutį rengėsi Upninkuose įsikurti: dažnai atvažiuodavo, padėdavo žmonėms rūpintis bažnyčios remontu, namo kunigui statyba. Tačiau jis buvo iškeltas kitur, o į Upninkus vėliau iš Veprių atvažiavo kun. M. Vėlutis – pirmasis Upninkų klebonas šiame šimtmetyje.

IV.3. KUN. MOTIEJUS VĖLUTIS – PIRMASIS UPNINKŲ KLEBONAS (1901–1910 M.) Gimęs 1873 m., kunigu įšventintas 1893 m., kilęs iš Užpalių. Į Upninkus atvažiavo būdamas 28 m., tačiau atrodė labai jaunas, plonutis, simpatiškos išvaizdos, švelnus, visad malonus, iškalbingas ir taktiškas su žmonėmis. Buvo abstinentas, be priekaišto moterų atžvilgiu. Už tai jį žmonės labai pamilo. Upninkuose išbuvo devynerius metus, šeimininkavo jo sesuo.

Pats kunigas Vėlutis viename laiške, rašytame kunigui Tuminui 1943 m., apie Upninkus pasakojo: „Jo Ekscelencijai vyskupui Paliulioniui prašant, aš sutikau pas upninkiečius apsigyventi, todėl ir tapau pirmuoju klebonu. Į Upninkus atvykau 1901-aisiais, Didžiojo Jubiliejaus metuose, todėl pastoracijai upninkiečių širdys buvo labai palankios, ką sakydavau ar prašydavau, šventai vykdydavo. Blaivumas ir jaunimo padorumas prigijo, net visi nesusipratimai, bylos pasisekdavo užbaigti namie, į teismus neidavo. Bažnyčiai ir bažnyčios trobesiams aukų negailėdavo, čia ne tiek mano darbas, kiek upninkiečių gerumas, mat buvo pasiilgę kunigo.“ Taip manė kuklus ir šventas kunigas, bet čia ir jo, aišku, nemažas nuopelnas ir daug darbų padaryta.

IV.3.1. KUN. VĖLUTIS SUTVARKO BAŽNYČIĄ Upninkų bažnyčia atrodė skurdžiai. Remontui pirmiausia reikėjo medžiagų. Kunigas Vėlutis vis sakydavo: „Ar neduos Dievas balkių, gal atplauks jie iš kur nors.“ Kaip tik taip ir atsitiko. Vėlai rudenį Širvintos upe pirklys plukdė sielius, bet užėjo staigus šaltis ir sieliai užšalo. Pavasarį, prieš einant ledams, pirklys manė samdyti žmones, rąstus iškelti ir suvežti, bet pasirodė per brangu, neapsimokėjo. Tada juos gan pigiai nupirko kun. Vėlutis ir su talka vos ne per dieną suvežė ledu iš Širvintos į namus. Vėliau pripjovė daug lentų ir 1903 m. sudėjo bažnyčioje naujas lubas ir grindis vietoj suirusių plytinių.

Tais pačiais 1903-iaisiais aptvėrė šventorių akmenine siena. Kiekvienam parapijiečiui reikėjo mūryti po vieną sieksnį savais akmenimis. Akmenis suvežė visi, bet ne visi mūryti mokėjo. Daugiausia talkino Adomas Palaima-Pagada ir Baltrus Palaima, abu iš Kunigiškių kaimo. Tie, kurie nemūrijo, už savo sieksnį turėjo mokėti po 4 rublius, tačiau mažai kas atsilygino. Tuo pačiu metu buvo įmūryti ir treji geležiniai vartai. Kalkes patys žmonės, susibūrę į talką, suveždavo ir išdegdavo.

Kaip minėta, altoriai buvo seni, menkučiai. Tuo metu Užpaliuose buvo statoma nauja bažnyčia, tai iš jos kun. Vėlutis nupirko senus, bet gerai išsilaikiusius tris altorius. Kadangi jie buvo per aukšti, tai pastatė navų galuose, kur jie šiandien tebestovi. Didįjį altorių teko bent metru nužeminti, bet vis tiek netilpo, teko lubose daryti išlenkimą.

1907 m. bažnyčia buvo ištinkuota iš lauko ir vidaus.

Adomas Palaima-Pagada tada bažnyčios, šventoriaus ir klebonijos remontui išdegė daugybę kalkių veltui.

Laikraštyje, berods „Vienybėje“, buvo paskelbta, kad Švėkšnoje statomi nauji vargonai, o senieji, tinkami mažesnei bažnyčiai, parduodami. Dėl malonaus būdo kun. Vėlutis tuos vargonus gavo pusvelčiui.

Upninkiečiai veržėsi padėti, su šešiais aštuoniais vežimais pastotėmis važiavo parvežti juos iš Švėkšnos į Upninkus, kelionė atgal užtruko savaitę. Vargonai buvo seni, 12 balsų, bet dar ilgą laiką tarnavo. 1943 m. vargonų meistras iš Vilniaus Edwart Pšitulski, kuris tuo metu gyveno Upninkų parapijoje, atliko tų vargonų kapitalinį remontą, juos modernizavo, tačiau per karą, 1944-aisiais, pataikius porai sviedinių, jie buvo sunaikinti.

105

TAUROSTA Vienas senelis pasižadėjo įtaisyti altoriams liktorius. Kun. Vėlutis nuvažiavo pas jį ir gavo 10 auksinių monetų po 10 rublių. Grįžęs namo pastebėjo, kad vienas dešimtukas kiauras. Siuntė žmogų pas tą geradarį, kad pakeistų. Diedukas pakeisti nenorėjo, taip kun. Vėlutis pasilikęs tą kiaurą monetą ir Didžiajam altoriui buvo įtaisyti metaliniai liktoriai vietoj buvusių medinių. Kielikus, arnotus ir kitus liturginius reikmenis, gavęs vyskupo leidimą, kun. Vėlutis atsivežė iš Kražių. Monstranciją atsiėmė iš Veprių. Bažnyčios langams įtaisė geležinius rėmus, kad nereikėtų jų taip dažnai taisyti. Mažiesiems, esantiems aukštai, geležinių rėmų nesuspėjo įdėti, taip jie ir mėtėsi, kol dauguma pražuvo. Jo pastangomis ir bažnytiniai suolai buvo padaryti.

Kad išlaikytų kunigą, žmonės, prieš jam apsigyvenant, buvo nutarę mokėti vadinamąją sipką: nuo valako po asminką – 40 kg. Taip pat nuo valako po 1 rublį. Tokių valakų dokumentuose pažymėta 45, nors žmonės sako, kad jų daugiau buvę – apie 80.

IV.3.3 KUN. VĖLUTIS – ŽMOGUS IR MEDŽIOTOJAS

IV.3.2. PARAPIJOS ŽEMĖ IR TROBESIAI

Kun. Vėlutis buvo mėgėjas medžioti ir žuvauti, tikras tos rūšies sportininkas. Ankstį rytą, dar gerokai prieš saulėtekį, jau buvo galima jį sutikti keletą kilometrų už Upninkų, betykojantį tetervinų, beieškantį ančių. Iš medžioklės beveik visuomet grįždavo su laimikiu, vis ką nors parsinešdavo. Eidavo sutaną pasijuosęs, toli nuklysdavo, bet šv. Mišioms visuomet punktualiai sugrįždavo. Laikė skaliką.

Kaip minėta, priešais bažnyčią buvo žemės trobesiams, kurią dovanojęs Lopata dar prieš atvykstant kunigui. 1904 m. du broliai – Konstantinas ir Juozas Montvilai dar dovanojo apie septynis gabaliukus žemės, kuri sudarė 1 ha lauko daržams. Veprių klebonas iš Beinoriškių davė dešimtinę beneficijos. Tokia padėtis buvo ilgesnį laiką.

Žuvauti irgi labai mėgo. Per atlaidus ir kitomis progomis ant stalo visuomet turėdavo pačių geriausių upės žuvų. Pats išmoko puikiai plaukioti luoteliu ir, ledams einant, buvo galima matyti tarp jų vikriai besisukiojantį. Pats statydavo venterius Širvintoje ir kitur, o jei kas išvogdavo, tą mokėdavo sučiupti ir pedagogiškai nubausdavo.

Sklypelis prieš bažnyčią, skirtas klebonijos sodybai, buvo pilnas griuvėsių, senų pamatų, rūsių, apaugęs krūmais. Jį paruošti naujoms statyboms reikėjo įdėti daug darbo.

Toje vietoje, kur vėliau kun. Vėlutis pastatė kleboniją, buvo senas namas, kurį Lopata buvo dovanojęs parapijai, ir žmonės už tai turėję vieną dieną dvare pjauti rugius. Vėliau iš to namo buvo padarytas klojimas.

Pirmoji klebonija įsikūrė iš Morkūno pirktame name, ją vėliau perleido špitolei. 1904 m. pastatė kleboniją (20x9 m). Ją įrengė, pastatė koklių pečius, apdengė gontais. 1905 m. tarp špitolės ir klebonijos iškasė šulinį, pasodino vaismedžių ir serbentų.

1908 m. pastatė ir po vienu stogu įrengė tvartą, klėtį, daržinėlę. Žmonės su ūpu eidavo mylimam klebonui talkininkauti. Per paskutinį pamokslą, išvykdamas iš Upninkų, kunigas pasakė: „Na, praleidau devynerius metus, lizdą įtupėjom, dabar jau visada kunigą turėsite.“

106

2019 NR. 2 (10)

Uoliai paruošdavo vaikus pirmajai šv. Komunijai, berods, per dvejus metus. Pirmaisiais – tik išpažinčiai, antraisiais – prie Komunijos. Vaikus ilgai, kruopščiai, mokydavo poterių, katekizmo, rožančiaus paslapčių, šventųjų istorijų, vėliau nė vienas iš klebonų jam neprilygo. Apskritai labai stengėsi, kad žmonės tikėjimą pažintų, taptų per jį šviesesni. Už tai dar ir dabar senesnieji mėgsta atminti jo pamokymus, posakius.

Kun. Vėlutis įsteigė Upninkuose blaivybės draugiją ir išplėtė jos veiklą. Visus versdavo pasirašyti, bučiuoti kryžių, dažniausiai po pamokslo. Pats nė lašelio negėrė, nerūkė. Jam tarnaujant ėmė mažėti vagysčių, girtuokliavimo. Ištvirkėliai išsikėlė kitur arba pakeitė savo gyvenimą. Turtų sau nekrovė, užtat Upninkų bažnyčiai labai daug gero padarė. Kun. Vėlutis, kitų jo bendraamžių pasakojimu, buvęs labai darbštus. Jo laikotarpis Upninkų parapijoje yra vienas iš gražiausių ir jo, kaip geradario, vardas niekada neturi būti pamirštas.

Iš Upninkų išvykusį kun. Vėlutį parapijiečiai visur minėjo su pagarba, mylėjo ir gerbė. Kunigas iki senat-

VI. Ištakos, istorijos, prisiminimai

vės išlaikė žvalumą, vikrumą, nenutuko. Į Upninkus buvo atvykęs porą kartų, vieną kartą su vyskupu. Nuo 1927 m. gyvena Sedoje, yra kanauninkas, buvo Sedos klebonas – parochus inamovibilis ir Sedos dekanas.

Dar ir šiandien yra gyvas, jubiliatas (1960 m.).

IV.4. KUN. JURGIS GOGELIS, ANTRASIS UPNINKŲ KLEBONAS (1910–1912 M.) Kun. Gogelis, žmonių stačiai vadinamas Gogiu, neilgai Upninkuose užsibuvo, galima sakyti, iš visų klebonų mažiausiai žmonių minimas. Kilęs, berods, nuo Anykščių, iš Upninkų iškeltas Čiobiškin, ten ir miręs. Buvo jau per 50 metų, stambokas.

Kalbant apie bažnyčios turtą ir jo remontą, kaip pasakė vienas parapijietis, nepadarė nieko: nei gero, nei blogo. Tačiau kaip kunigas rūpinosi sielų gerove, rūpestingai ir tvarkingai atlikdamas savo pareigas. Be to, nuveikė smulkesnių dalykų.

Kiti kunigai už tokį savęs negerbimą pyko, net sveikintis nenorėjo. Kartą klebonas po mišių ir klausia zakristijono Adolio: „– Ar nieko negirdėjai per mišias?

– Nieko. – Paršas žviegė, girdėt buvo“, – sako. Adolis, nors ir geras klebono prietelis buvo, tačiau pasipiktino, kad kunigo mintys per pamaldas kažkur skraido.

Svaigalų negėrė, nerūkė. Buvo darbštus, pats burokus apravėdavo ir kitokio darbo nesigėdindavo. Dažnai melsdavosi, pasninkaudavo. Šeimininkavo motina ir kažkokia Barbė. Grįžęs iš ekskursijos po Romą ir kitas šventas vietas, parvežė parapijiečiams daug devocionalinių (red. – smulkūs religinio kulto daiktai) dovanų. Jo įtaisyta ta relikvija prie Upninkų bažnyčios durų po stiklu – vinis, širdelė, statulėlė. Taip pat įrengė velykinio Kristaus karsto paveikslą, jo užsakymu padaryta krikštykla.

IV.5. KUN. ANTANAS RAGAŽINSKAS, TREČIASIS UPNINKŲ KLEBONAS (1912 –1914 M.)

Jonas Palaima pasakojo, kad kartą kun. Ragažinskas susipyko su jo tėvu, Upninkų maršalka Ignu Palaima, o po to beveik su visa parapija. Mat prieš bažnyčią augo aukšti, gal 25 metų jovarai. Vieno jovaro lapuose klebonas pastebėjo daug kirmėlių, apkrovė medį šiaudais, uždegė, kad išsvilintų kirmėles, kurios užveisiančios kenkėjus. Vėjas tą dieną buvo didelis. Pro šalį ėjo Ignas Palaima, irgi karštakošis, tai pamatęs pradėjo bartis: „–Ar pašėlai, uždegsi bažnyčią. Aš sodinau, o tu degini... – Durniau, čia yra šarančių (red. – skėrių). Jei aš uždegsiu bažnyčia, tai aš ir statysiu. – Ne klebonas statysi, bet parapijai reikės statyti...“ Tas ginčas, pyktis pasklido po visą parapiją ir tapo priežastimi iškelti kunigą.

Šventas, uolus kunigas, bet labai staigaus, karšto būdo, nervingas, piktas. Už tai tik keletą draugų parapijoje teturėjo. Apskritai su parapijiečiais nesugyveno, pykosi, todėl žmonės sako: „Mes su vienu klebonu nesugyvenome, su kunigu Ragažinsku.“ Kilęs jis buvo nuo Panevėžio, nesenas, gal apie 40 metų. Iš Upninkų išvažiavo į altariją.

Klebonas, palikdamas Upninkus, 1914 m. inventoriaus knygoje įrašė: „Visi parapijiečiai sipką vykdo, išskyrus Ignacą Palaimą, kuris pagaliais ir akmenimis pravarė iš Upninkų kun. Ragažinską. Už tai Ignacas Palaima pagal bažnyčios kanonus negali būti palaidotas pašventintose kapinėse.“ Tačiau, kai šis mirė, pareigas ėjo kitas klebonas, kuris laidojo kapinėse.

Labai nemėgo lenkų. Per išpažintį buvo aštrus, balsiai bardavo. Jei kas pradėdavo lenkiškai kalbėti, visai nepriimdavo. Klausyklos langeliai ir priekis buvo uždengti violetine medžiaga, kad kitų nematytų.

IV.6. KUN. ANTANAS GARLAUSKAS, KETVIRTASIS KLEBONAS (1914–1920 M.)

Džentelmeniškas, mielaširdingas, vaišingas – retą kurį žmogų išleisdavo tai vynu, tai papirosais ar arbata nepavaišinęs – sulig svečio. Labai meilus buvo su senesniais žmonėmis, o į familiarumą su jaunimu nesileisdavo, už tai kai kuriems atrodė kiek išdidus. Šeimininkavo jo sesuo.

Turėjo polinkį bylinėtis. Plačiai žinoma viena istorija, nutikusi su paršu. Kartą viena moterėlė kaip stipendiją šv. Mišioms atnešė paršiuką, bet tas pabėgo.

Klebonas apkaltino kažkurią bobą, kad ji pavogusi.

Žmonių jis buvo vadinamas Gurliausku. Atvažiavo visai prieš karą, po jo, susikūrus Lietuvai, išvyko.

Karo audrose patyrė daug sunkumų, asmeninių nuostolių. Palyginti jaunas, aukšto ūgio, šviesus. Buvo silpnos sveikatos, vartodavo daug vaistų. Nusimanė apie

107

TAUROSTA advokatavimą, daktaravimą, šiek tiek gydė žmones. Šaunus, griežtas, ambicingas, jei gerai, tai gerai, jei ne, tai ne. Labai meilus seniems žmonėms, už tai senieji jį gerai mini.

Per karą, besislapstydamas nuo rusų, vokiečių, lenkų, buvo paslėpęs bažnyčios rūsy šiek tiek auksinių pinigų, žmonių paaukotų bažnyčiai. Vėliau nebesurado.

Nors kaltino zakristijoną, išėjo versija, kad pats tuos pinigus pasiėmęs. Kai kurie žmonės nepagalvoję dar ir dabar pasako, kad kun. Garliauskas ne tik nieko gero nepadarė Upninkų bažnyčiai, bet dar ir iš jos išvežė.

Savo pastangomis subūrė gerą chorą, kurį švenčių ir kitomis progomis pavaišindavo. Parceliuojant Upninkų dvarą, jis sukombinavo, kad kapinėms būtų priskirtas šalia esantis šlaitas. Iš prelato Erdmano gavo daug stačiojo miško, planavo statyti bažnytinius trobesius. Tačiau parapija į tai šaltai pažiūrėjo. Klebonas užsigavo, todėl iš Upninkų išsikėlė. Per atsisveikinimo pamokslą geruosius laimino, o blogųjų – ne. Išsikėlė į Pumpėnus. Apie jį daugiau žino Ivanauskaitė-Gedeikienė, buvusi jo šeimininkė, kilusi nuo Upninkų.

IV.7. DIDYSIS KARAS UPNINKUOSE 1914–1918 M. Tiesiogiai karas Upninkų apylinkės nepalietė.

Fronto čia niekur nėra buvę.

Raudonarmiečiai buvo užėmę Veprius iki Markutiškio, bet neilgam. Netrukus užėjo lietuviai ir vokiečiai. Raudonarmiečiai į Upninkus užsukdavo tik atsitiktinai. Jų bijodamas kun. Garliauskas buvo pabėgęs. Lietuvių kovų su lenkais periodu lenkai valdė Gelvonus, Sližius ir kitus kaimus iki Šventosios upės.

Upninkai lenkų teritorijoje išbuvo apie pusmetį. Lenkai iš kun. Garliausko ir vieno kito asmens atėmė arklius, žydui Kremermanui nukirpo barzdą, iškrėtė daugiau panašių išdaigų, bet žymių nuostolių nepadarė. 1919 m. lietuviai atėjo nuo Užupio pusės, o lenkai dešiniu krantu nešėsi aukštyn ir nesugrįžo.

Kuriantis Lietuvai, kun. Garliauskas ragino jaunus vyrus eiti savanoriais. Nemaža dalis jo paklausė ir vėliau gavo žemės parceliuojant dvarus apylinkėje ir kitur.

108

2019 NR. 2 (10)

IV.8. KUN. MYKOLAS LEVČIKAS, PENKTASIS KLEBONAS (1920–1925 M.) Jis buvo kilęs nuo Švenčionėlių, kur maišėsi lietuviai, lenkai, gudai. Save laikė gudu, bet lietuviškai labai gerai kalbėjo. Buvo aukštoko ūgio, blondinas, dar jaunas, tylaus, lėto, bet malonaus būdo, tvarkingas, geras kunigas. Upninkuose apsigyveno su visa šeima – tėvais, broliais, seserimis. Tėvai ir kiti šeimos nariai tvarkė ūkio reikalus, o jo šeimininkė – sesuo Jadvyga čia ištekėjo už Jono Palaimos, ir šiandien (1960 m.) Upninkuose abu tebegyvena.

Kun. Levčikas užbaigė dar kun. Garliausko pradėtą darbą – Upninkai atgavo parapijos teises 1920 m. rugsėjo mėn. 4 d. (vyskupo raštas, Nr. 2095). Iki to laiko 75 metus (1845–1920) ji buvo Veprių bažnyčios filija.

Kun. Levčikui besirūpinant, Upninkų bažnyčia gavo iš Veprių beneficijas Beinoriškiuose – du gabalus žemės, iš viso 12 ha. Jis pristatė prie klojimo lentinę daržinę, šventoriaus mūrą uždengė nauju stogu. Raštininkavo pavyzdingai, užvedė naujas bažnyčios knygas, sutvarkė archyvą ir inventoriaus knygą. Įsteigė ir atgaivino keletą brolijų, veikė jaunimo organizacijose pagal aplinkraščius. Dažnai šaukdavo bažnyčios tarybos posėdžius – apskritai buvo įstatymų žmogus. Jam klebonaujant buvo padarytas žymesnis bažnyčios išorės remontas, kainavęs 10000 auksinų. Per atlaidus suvažiuodavo daug kunigų, net iki dešimties. Matyt, ir su kaimynais sutardavo.

Viena moteris iš Aukštakaimio, kažkokia Selvienė, norėjo palikti bažnyčiai gabaliuką žemės, bet už tai norėjo gauti klebonijoje visą išlaikymą, aptarnavimą iki gyvos galvos. Tokios sąlygos kun. Levčikui buvo nepriimtinos, tai jis nei tos žemės, nei tos bobos neėmė. Tada toji apskundė kleboną vyskupui, kad šis nepriima bažnyčiai skiriamų dovanų. Pagal bažnyčios kanonus kunigas taip elgtis negali, todėl tai buvo priežastis iškelti kun. Levčiką. Taip jis atsidūrė Žemaitijoje, geresnėje parapijoje. Mirė Gadūnave 1927 m. (mirties metai abejotini) kaip Telšių dekanas. Upninkiečių širdyse dėl švelnaus, taktiško, malonaus būdo paliko labai gražų prisiminimą.

VI. Ištakos, istorijos, prisiminimai

1920-ŲJŲ METŲ PAMALDŲ TVARKA UPNINKŲ BAŽNYČIOJE Sekmadieniais ir šventadieniais:

Per metus:

1. 8 val. lietuviškai giedamos valandos, vargonams pritariant.

1) Kiekvieno mėnesio pirmąjį sekmadienį esti: Matutinum, Missa, Vesporao geram SS. Sacramento in ostensorio, po mišparų dalinamas bučiuoti Šv.

Kryžius.

2. 9–10 val. lietuviškai giedamas rožančius.

3. 10.30 pašlakstymas švęstu vandeniu. Suma.

4. Po Sumos prie išstatyto Šv. Sakramento lietuviškos suplikacijos. Po „Tantum ergo“ intonuojama „Tegul bus pagarbintas“. a. Lietuviška evangelija iš sakyklos. Pamokslas.

Po pamokslo užduodami poteriai už vėles ir intonuojama: „Aniuolas Dievo apreiškė...“ b. Mišparai. Po mišparų intonuojama: „Kas nori Panai Marijai tarnaut per jos užtarimą...“

2) Atlaidai doram exposite SS. Sacramento (dveji): a. Švč. Jėzaus Širdies in cominicam sequen. Post actava dopperis Christi. Šeštadienį prieš atlaidus mišparai ir dalinamas bučiuoti Šv. Kryžius. b. Šv. Mykolo rugsėjo 29 dieną olo cagenti. Visa kita kaip Švč. Jėzaus Širdies atlaiduose.

3) Gegužinės ir spalinės pamaldos laikomos šventadieniais prie Šv. Panelės altoriaus doram exposite SS. Sacramento in pyxide. Paprastomis dienomis – be SS. Sacramento.

4) Penktadieniais (išskyrus Didįjį Penktadienį) duodamas bučiuoti Šv. Kryžius. Šeštadieniais mišparai nelaikomi.

1920 M. UPNINKŲ PARAPIJOS STATISTIKA, SUDARYTA KUN. LEVČIKO. Kaimai

Vyrų

Moterų

Iš viso

Vienkiemiai

Vyrų

Moterų

Iš viso

1. Aukštakaimis

45

53

98

1. Aleksiejuvka

4

3

7

2. Apeikiškiai

41

41

82

2. Beinoriškiai

4

4

8

3. Bajoriškiai

56

63

119

3. Galinė

5

4

9

4. Dagilioniai

28

32

60

4. Ilgabradėlis

5

5

10

5. Dubiai

17

20

37

5. Medininkai I

3

4

7

6. Gudeniai

30

35

65

6. Medininkai II

3

4

7

7. Kunigiškiai

96

98

194

7. Medinų dv.

5

7

12

8. Medinai

35

38

73

8. Paulinkava

4

4

8

9. Sergijevka

20

22

42

9. Pavinkšnis

3

3

6

10. Upninkai

28

31

59

10. Sokolnika

2

3

5

11. Upninkų dv.

32

51

83

11. Valdašilis

2

3

5

12. Upninkėliai

55

61

116

12. Vidnopolis

7

10

17

13. Užupis

40

54

94

14. Vareikiai

55

56

111

578

655

1233

47

54

101

109

TAUROSTA Taigi, 1920 m. Upninkų parapijoje buvo 625 vyrai, 709 moterys, iš viso 1334 gyventojai. Iš jų 128 lenkai, 10 žydų, kiti kalbėjo lietuviškai.

IV.9. KUN. FELIKSAS PAKŠTAINIS, ŠEŠTASIS KLEBONAS (1925–1927 M.)

kus atvyko vyskupas, tai pats jį vežė, buvo furmanas (lenk. – vežikas). O kai žmonės bijojo, kad tokie eržilai gali vyskupą užmušti, tai klebonas sakęs, kad daug kas norėtų su jo vežiojamu vyskupu pasikeisti. Mėgdavo jodinėti ant tų didžiųjų savo eržilų ir gan juokingai atrodydavo.

Tai buvo didelių gabumų ir aukšto mokslo pasiekęs dvasininkas – Petrapilio akademikas. Galėjo padaryti didelę karjerą, bet dėl savo ekscentriško būdo ir nesiskaitymo su dvasine vyriausybe buvo mėtomas po menkesnes parapijas. Į Upninkus atvyko jau būdamas senyvas. Kilęs nuo Dusetų, nedidelio ūgio, dručkis, vikrus, stiprus, didelis plepys, štukorius ir originalas.

Kun. Pakštainis su daugybe vežimų išsikėlė iš Upninkų į Taujėnus. Netikėtai mirė Aukštadvaryje.

Po šv. Mišių suėmė kažkoks paralyžius, vos pajėgė kitų padedamas pasirašyti ant testamento. Jo mirtis upninkiečius sukrėtė. Kunigui šeimininkavusios dvi seserys Ragulytės, pagal vyrus – Marcinauskienė ir Žapeikienė, kurios gali apie jį daugiau papasakoti.

Parapijiečių buvo labai mėgstamas, patiko jam svečiuotis, visokių nuotykių pripasakodavo. Jį pažinoję kunigai pasakoja, kad turėjęs labai aštrų liežuvį, o tokių sąmojų, kaip jo, retai kada išgirsi. Vaišėse juokindavęs visus savo gyvenimo įvykiais, pavyzdžiui, kaip ant girto popo jojęs ir už tai rusų valdžios buvo nubaustas, kaip vienose vaišėse pas grafus jam vaikai prikalę prie grindų kaliošius ir jis vos nepargriuvęs ir kt. Sako, kas žino, gal jo gyvenimas iš tikrųjų buvęs pilnas nepaprastų nuotykių. Alkoholinių gėrimų nevartodavęs, bet arbatos gerdavęs labai daug – po 1012 stiklinių. Svečiuodavosi iki vidurnakčio, nesileisdavo palydimas, buvo labai drąsus. Jei dieną kur nors eidavo, dažnai grįždavo per miškus garsiai giedodamas mišparus.

IV. 10. KUN. JUOZAPAS ŠEREIVA, SEPTINTASIS KLEBONAS (1927–1941 M.)

Upninkėlių kaime pastatė medinę pradinę mokyklą, dviejų komplektų, su dviem butais mokytojams, Ji buvo visos apylinkės papuošalas, bet per karą 1944 m. sudegė. Buvo sugalvojęs ir tiltą per Šventąją ties Upninkais nutiesti. Tai jam greičiausiai ir būtų pavykę, nes turėjo pažinčių, ir Jonavos valsčiuje nutarimas jau buvo, bet klebonui iš Upninkų išsikėlus viskas nurimo.

Jis pasiskųsdavęs, kad čia užkampis. Apsodino klebonijos sklypą eglaitėmis vasarį, nes tais metais buvo šilta žiema, užveisė prie gonkų vijoklių. Planavo ir visus klebonijos trobesius perstatyti, perkelti į kaimo pusę.

Laikė du ypatingus užsienietiškos kilmės veislinius eržilus, kuriuos labai mylėjo. Apskritai arklius labai mėgo, o jei kuris važiuodamas juos risčia vydavo, tam burbėdavo: „Duren, duren, duren“ (lenk. – kvailys). Pats kontroliuodavęs kergimo reikalus ir sakydavęs, kad tie eržilai jam duoną uždirba. Kai į Upnin-

110

2019 NR. 2 (10)

Tai iš visų klebonų ilgiausiai – 14 metų Upninkuose ištarnavęs dvasininkas. Gimęs 1875 m., kunigu įšventintas 1899 m. Į Upninkus atvažiavo jau senyvas, būdamas 52 metų, ir čia tikėjosi amžių užbaigti, bet dėl žmonių skundų turėjo išsikelti. Kilęs nuo Šeduvos, jis buvo grynas lietuvis, tačiau mėgo lenkus ir namie dažniau lenkiškai kalbėjęs. Galbūt dėl šeimininkės įtakos, kuri buvo kilusi nuo Kelmės, tokia sulenkėjusi našlė. Klebonas buvo aukšto ūgio, tvirto sudėjimo, bet nenutukęs, turėjo stiprų balsą. Kai sakydavo pamokslus, buvo galima girdėti klebonijoje langą atidarius. Turėjo stiprią sveikatą ir tuo didžiavosi, tačiau į senatvę dažnai sirgęs viduriais ir klausa jo nusilpusi.

Priimdamas išpažintis kalbėdavęs pusbalsiu, kas jautresnius labai veikdavo.

Kun. Šereivai vadovaujant, parapijiečių rūpesčiu ir lėšomis buvo padarytas didelis Upninkų bažnyčios vidaus ir išorės remontas. 1932 m. stogas apdengtas cinkuota skarda, 1935 m. atliktas vidaus dekoravimas: išdažytos sienos, lubos, altoriai, atnaujinti paveikslai, stacijos. Tam vadovavo kažkoks maliorius žydas iš Ukmergės. Darbus prižiūrėjo ir teisėjas Dačkus, inteligentas, meną išmanąs vyras, kun. Šereivos giminaitis, kuris dažnai čia atostogaudavo. Taip pat atliktas ir bažnyčios išorės tinko remontas, išdažytas klebonijos vidus. Klebonijos kieme buvo iškastas šulinys, išcementuotas. Jis kainavo per 300 litų.

Pats klebonas buvo neaplenkiamas rūkalius, papiroso neišleisdavo iš dantų net sakykloje per tikybos

VI. Ištakos, istorijos, prisiminimai

pamokas. Ir degtinės mėgdavo išgerti, kai kada stipriau pasivaišindavo, tačiau viešų skandalų nekildavo.

Gal kada kambaryje ir vienas išgerdavo, bet po to interesantų nepriimdavo. Kartais kalėdodamas tarnams pasiūlydavo čerką, o sau pasilikdavo bonką. Dėl taksų už bažnytinius patarnavimus kai kada būdavo kietokas, tačiau kalbos apie jo dideles santaupas, kaip teko patirti iš kitų kunigų, neturėjo pagrindo.

čią, tai visi vepriškiai nuo valako turėjo sumokėti po 50 rublių. Šližių dvaro savininkai įmokėjo per mažai, žadėjo apie 1000, bet daugiau nedavė. Veprių klebonas jų suolus iš bažnyčios išmetė ir naujojoje neleido statyti, kol nesumokės. Tada Rumbauskai supyko, užsisakė naujus suolus ir pastatė Upninkuose. Per atlaidus atvažiuodavo ir su svečiais sėdėdavo. Mediniai suolai prie bažnyčios durų yra nuo senovės.

Organizacijų kūrimu neužsiėmė, nors ta „liga sirgti“ tada buvo verčiami visi kunigai. Jei kurija aplinkraštyje klausdavo, kokių esama organizacijų, atsakydavo „visos“. Jei reikalaudavo pavardžių, nurodyti valdybas, tai pagalvodavo dūmą bepūsdamas ir suminėdavo kai kurių žmonių pavardes, tada liepdavo vargonininkui Jonui Bružinskui tai užrašyti. O tie žmoneliai nieko nežinodavo, ir organizacijos likdavo tik ant popieriaus. Dėl to parapija liko nesuskaldyta, nesugadinta organizacijų.

Juozo Utkos-Trudnos iš Upninkų šeima paaukojo bažnyčiai 100 dolerių. Tie pinigai kurį laiką buvo banke, vėliau kun. Šereivos panaudoti bažnyčiai remontuoti. Už tai Utkienė naudojosi privilegija nemokamai sėdėti prie altoriaus esančiame suole Evangelijos pusėje.

Rekolekcijas vesdavo vieną dieną, kviesdavosi tik Veprių kleboną. Dėl savo senatvės klebonijos trobesius vengė remontuoti, todėl jie atrodė apleisti, bet šiaip ūkininkavo gerai. Ko ne visus parapijiečius pažinojo ir vadino vardais ir pavardėmis. Tiesaus, lietuviško būdo, kai kada ir stačiokas, bet buvo žmonių mylimas. Išgyveno Upninkuose daug nemalonumų, vyskupą pasiekusių skundų. Daug kenkė vargonininkas, ant jo galvos viską suversdamas. Iškėlė į Girkalnį altaristu.

V. BAŽNYČIOS ATSIGAVIMAS 1901–1940 M. V.1. UPNINKŲ BAŽNYČIOS GERADARIAI IR FUNDATORIAI Kuriant Upninkų bažnyčią ir vėliau daug prisidėjo šie parapijiečiai (dabar jau visi mirę): Ignas Palaima iš Upninkų, Palaima Šitomas iš Aukštakaimio, Mozė Stepšys iš Upninkėlių, Adomas Palaima-Pagada iš Kunigiškių, Vareikis-Staršina iš Gudonių, Januškevičius-Krisiukas iš Kunigiškių, Palaima-Žiliukas iš Dubių, Palaima iš Užupio, Adolis Palaima-Agradninkas iš Sergejevkos, Baltrus Palaima iš Kunigiškių ir kiti.

Dviejų ąžuolinių suolų, stovinčių prie altoriaus, istorija tokia: kai apie 1910 m. Vepriuose atstatė bažny-

Stasys Utka-Senis, bevaikis iš Upninkų, įtaisė Švč.

Jėzaus Širdies altoriui žvakides, o jo žmona – Švč. Jėzaus Širdies paveikslą kun. Garliausko laikais. Vieną žirandolį (red. – pakabinamas šviestuvas) nupirko Ignas Palaima, kitą ir lemputę – kažkurio vyskupo zakristijonas. Juodą arnotą paaukojo Jonas Palaima iš Aukštakiemio, baltas megztas vėliavas įtaisė Vareikienė iš Gudenių, kitos vėliavos įsigytos bendromis lėšomis.

Du procesijų altorėliai buvo nuo senovės, dabar jau nenaudojami. Tas naujasis, gotiškasis, įsigytas iš Bajoriškių ir Upninkėlių kaimų aukų. Marijos paveikslas gautas kartu su altoriumi. Klausykla po sakykla yra nuo senovės, antroji – kun. Gogelio įtaisyta.

Kryžius šventoriaus kampe, evangelijos pusėje, pastatytas dar prieš kun. Vėlutį kažkokios Černiauskienės iš Medinų kaimo, vykdant kažkokį įžadą. Kryžius prie varpinės pastatytas kun. Šereivos laikais misijoms atminti. Tačiau tos misijos nebuvo labai žymios, nes čia misijų, vestų Kazimiero Bružiko ar kokio kito smarkaus pamokslininko, nėra buvę. Kaštonus yra pasodinęs Adolis Palaima, bet jie per 1940 m. žiemą iššalo. Alyvos čia auga nuo senovės.

V.2. BAŽNYTINĖS ŽEMĖS (NUO 1900 M.) ISTORIJA IR SIPKA Kaip buvo anksčiau minėta, Lopata, Upninkų dvaro savininkas, dar prieš atsikeliant kun. Vėlučiui, dovanojo sklypelį žemės (apie 0,7 ha), esantį priešais bažnyčią, kur dabar klebonijos griuvėsiai.

111

TAUROSTA Atvykus kun. Vėlučiui, du broliai, Konstantinas ir Juozas Montvilai, Vareikių dvaro savininkai, bažnyčiai dovanojo dar apie 1 ha žemės, išmėtytos septyniais gabaliukais po Upninkų laukus. Už tą žemę klebonas privalo kasmet penktadienį, po spalio 2-osios, atgiedoti nocturnum at laudibus ot Missas pro defunatis familias Montvilų. Taip pat ta pati šeima dovanojo bažnyčiai 1,40 ha miško, esančio Vareikiuose, Čekynės vienkiemyje, tarp Jono Mockos sklypo ir valdiško miško. Miškas po dabartinių reformų yra suvalstybintas. Upninkams einant į vienkiemius, 1943 m. tie septyni gabaliukai žemės buvo sujungti į vieną sklypą.

Dabar, kaip ir miškas, šis sklypelis yra suvalstybintas.

1 ha sklypas, esantis tarp klebonijos sodybos ir kaimo (tarp kelio ir Šventosios kranto) yra ilgas ir siauras, su namu, Onos Jarmolavičienės padovanotas bažnyčiai prieš didįjį karą. 1914 m. Jarmolavičienė tą sklypą specialiai bažnyčiai pirko iš kažkokio Rajecko, kuris pardavė žemę labai palankiomis sąlygomis. Šiame sklype dar ir šiandien Upninkų klebonai gauna žemės daržams ir bulvėms.

Beinoriškių beneficijos (red. – žemės valda be paveldėjimo teisės) apie 30 desintinų (red. – ariamos žemės plotas dešimtinė, apie 1,1 ha) valdė Veprių klebonas. Iš tos beneficijos 1 desintinas buvo duotas valdyti Upninkų klebonui. Prie kun. Vėlučio, 1924 m. vykdant žemės reformą, valdžiai pritarus, su Beinoriškiais buvo padaryta kombinacija: Veprių kun. Mirskis 20 ha perkėlė į Veprius, o Upninkų bažnyčiai buvo paskirta 12 ha, kurie perkelti į Upninkus ir sudarė du sklypus – 7,5 ha apie šventorių ir 4,5 ha prie Januškevičiaus-Lobecko. Kun. Levčikas dėjo pastangų per kuriją, kad visa žemė būtų grąžinta Upninkų bažnyčiai, nes fundatoriai aiškiai (directe) paliko Upninkų bažnyčiai. Tačiau iš to niekas neišėjo, nes Veprių klebonas Mirskis trobesius nusigriovęs į Veprius nusivežė.

Taigi, besikurianti Upninkų parapija buvo labai nuskriausta ir upninkiečiai net dabar jaučia nepasitenkinimą. Kaip pasakoja žmonės, jei kun. Levčikas būtų buvęs apsukresnis ir kai kam „pafundijęs“, tai būtų gavęs žemės vienoje vietoje ir dar su pievomis.

Taip pat kun. Levčiko laikais nusistovėjo žemės – iš viso trečiosios rūšies 14,3971 ha: Beinoriškių – 12,2914 ha, prie bažnyčios dirbamos – 1,1017 ha ir 1,40 ha miško. Atrodo, kad šis skaičiavimas netikslus, nes žemės yra daugiau. Kunigaujant Paškaniui

112

2019 NR. 2 (10)

1926 m. dar gauta žemės kapams padidinti.

Per naują žemės reformą 1940 m. Upninkams, kaip ir visoms klebonijoms, buvo palikta 3 ha žemės su sodyba ir gabaliukas kampo tarp kelio ir kapinių. Vėliau visa žemė grįžo parapijai, o 1944 m. vėl buvo palikta 3,3 ha, visas kitas plotas padalintas klebonui prašant – 5,5 ha vargonininkui ir 4,5 ha zakristijonui. Susikūrus kolektyviniams ūkiams, visa klebonijos žemė perėjo į kolūkio nuosavybę. Šiandien čia įsikūręs Upninkų tarybinis ūkis, savo plotu siekiąs net kelias parapijas.

Besikuriant Upninkų parapijai, dar prieš kunigaujant Vėlučiui, parapijiečiai raštu pasižadėjo, kad kunigui mokės po 1 rublį nuo valako. Gyveną toj pusėj Šventosios, kur stovi bažnyčia, po 20 gorčių (red. – grūdų), gyveną anoj pusėj po 10 gorčių nuo valako.

Tokių valakų buvo apie 50.

Veprių klebonas privalėjo kasmet tikriausiai už Beinoriškių beneficiją mokėti Upninkų klebonui po 60 rublių. 1920 m. inventoriaus knygoje rašoma: „Pragyvenimui Upninkų kunigui moka Veprių klebonas 60 rublių kasmet (tik niekada tų visų pinigų neužmoka).“ 1919 m. parapijiečiai, norėdami, kad Upninkai būtų ne Veprių filija, bet savarankiška parapija, savo prašyme vyskupui vėl pasižadėjo mokėti kunigui po 20 gorčių ir 2 auksinus nuo valako.

Senieji žmonės sako, kad tokia prievolė uždėta apart kalendos. Kai klebonija 1924 m. gavo žemės, ta prievolė žmonėms kaip ir atpuolė. Tai buvo vadinamoji sipka (red. – rus. сыпка, prievolė grūdais).

V.3. ŽEMĖS ŪKIO KULTŪROS KILIMAS Dvarininkų laukuose lubinai, seradėlės ir kitos naujos kultūros pasirodė tik po 1900 m. Šližių dvaro savininkas Rumbauskas buvo labai geras, modernus ūkininkas. Jis pirmasis pradėjo sėti lubinus ir kitus ragino. Juo pasekė Adomas Palaima-Pagada, kuris pirmasis užsiveisė lubinų ir po jų pasėjo rugius. Kun. Vėlutis po pamokslo sakydavęs: „Sėkite visi rugius po lubino, nueikite pas Adomą Palaimą.“ Vėliau ir kiti įsitikino šios kultūros nauda. Seradėlės į Upninkus atkeliavo iš Santakų dvaro kartu su dobilais ir kitomis kultūromis.

VI. Ištakos, istorijos, prisiminimai

Sodininkystę ir gėlininkystę apylinkėje išplatino Adolis Palaima-Agrodnikas iš Dubių. Šiaip sodai šioje apylinkėje dar nėra labai paplitę. Daugiausia yra Kunigiškių kaime. Apskritai abiejose upės pusėse dauguma sodybų (apie 80) yra be sodų. Adolis Palaima buvo dvaruose išmokęs ir gerai vertėsi sodininkyste, bitininkyste, daržininkyste ir su noru tuos dalykus skiepijo kaimynams.

Gyvulininkystei, kaip ir kitoms ūkio šakoms, tobulinti padėjo Vepriuose įkurta žemės ūkio mokykla, kuri veisė apylinkėje geros veislės karves, kiaules. O daug gerų arklių buvo išauginta kun. Paškanio laikais, nes jis laikė gerus eržilus.

Upninkų apylinkės gyventojai palyginti vėlai pradėjo eiti į vienkiemius. Galimybių buvo ir anksčiau, bet žmonės svyravo, gal bijojo tos naujovės. 1927 m. pirmieji į vienkiemius išsiskirstė Kunigiškiai ir Apeikiškiai, nes jų žemės tarp savęs buvo susipynusios.

Po jų 1935 m. išėjo Gudonys, Medinos – 1937 m., Aukštakaimis – 1936 m., Užupis, Sergijevka, Vareikiai, Upninkėliai, Bajoriškiai – 1938 m., Dagilionys – 1940 m. išėjo į vienkiemius. Ten du žmonės, o vienas iš jų maršalka pasikorė nusivylę gautais sklypais. Upininkų dvaras išparceliuotas vykdant žemės reformą 1923 m., tada į vienkiemius išėjo ir susikūrė Eglinės, Lazdinavos, Pakalniškių kaimai, kaip dvarų žemės.

Paskiausiai, tik 1943 m., išsiskirstė Upninkų kaimas.

Išsiskirstę į vienkiemius, ūkininkai labai greitai pasistatė trobas, nes beveik kiekvienas kaimas turėjo nuosavo miško, taip pat čia gausu valdiškų miškų.

Namus ir kitus trobesius kiekvienas statė pagal savo skonį, nes jokios techninės kontrolės čia nebuvo.

Einant į vienkiemius, miškų apylinkėje labai sumažėjo, nes kaimai savus iškirto, pavertė dirbama žeme.

Daug valdiškų miškų išnaikinta vokiečių okupacijos metais ir tuojau po karo, kada nebuvo jokios kontrolės, o ir daug sudegusių sodybų buvo...

V.4. MOKYKLOS IR KULTŪRINĖS ĮSTAIGOS 1818 m. bažnyčios inventoriuje rašoma, kad Upninkų parapijoje „nei parapijinės mokyklos, nei špitolės nėra ir fundušų jokių tam reikalui nėra.“ Kada Vepriuose atsirado mokykla, nėra tiksliai žinoma, bet ji atidaryta tik po 1863 m. „metiežų“. Mo-

kiniams gyventi buvo bendrabutis, kur jie atsigabendavo maisto visai savaitei.

Upninkuose mokykla įsikūrė dvarininko Lopatos pastangomis apie 1905 m., kunigaujant Vėlučiui. Karaimas Lopata daug pastangų įdėjo, kol tą mokyklą įsteigė. Pradžioje ji buvo Šimonio name, vėliau dabartinės (1960 m.) klebonijos patalpose. Iki 1914-iųjų čia mokytojavo net penki rusai mokytojai. Kai kurias pavardes žmonės ir dabar prisimena, pavyzdžiui, Sloveckio, Zabroskio (mirė jaunas Upninkuose nuo džiovos), Psygos.

Po didžiojo karo, kol atsirado mokytojas, vaikus mokė pats klebonas Garliauskas. Po jo, maždaug nuo 1920 m., yra dirbę šie mokytojai: 1. kažkokia moteris – apie metus laiko; 2. Chaiseris – apie 2 metus; 3.

Malvina Pužauskienė – apie 7 metus; 3. Marytė Kavaliauskaitė – apie 2–3 metus; 4. Jonas Raulušaitis (griežtas, vartojo fizines bausmes) – apie 6 metus; 5.

Kostė Žukaitė-Palaimienė – nuo 1937 iki 1950 m., ji daug prisidėjo prie Upninkų apylinkės kultūrinimo.

Upninkų mokykla sudegė 1944 m. Dabar septynmetė mokykla iškelta į Gudonių kaimą, kur dirba keletas mokytojų.

Kunigiškių kaime mokykla įsikūrė po didžiojo karo. Ilgiau dirbę ir išlikę žmonių atmintyje šie mokytojai: Stasiukaitis, Maciejauskas, Lukoševičiūtė.

Upninkėliuose mokykla irgi atsirado tik po karo. Joje dirbo mokytojai Butrimavičius, Kalotas, Bernotavičienė.

Upninkų parapijoje 1945 m. buvo trys pradinės mokyklos, visos keturių skyrių, turinčios po vieną mokinių komplektą.

Paštas. 1818 m. inventoriuje minima: Upninkų bažnyčia (...) nuo pašto stoties Ukmergės apie 3 mylios. (Red. pastaba: atstumas nekoreguotas.) Taigi, tais laikais arčiau pašto nebuvo. Žymiai vėliau jis atsirado Pagelažiuose, o dar vėliau Vepriuose. Upninkuose pašto agentūra ir telefonas įsikūrė kun. Paškanio laikais.

Kooperatyvas įsisteigė Kazio Jasionio iš Upninkų rūpesčiu 1919 ar 1920 m., kun. Garliausko laikais, ir vadinosi „Upė“. Nors Jasionis buvo to kooperatyvo siela, tačiau jis bankrutavo. Tada krautuvę atidarė Jo-

113

TAUROSTA nas ir Domininkas Palaimos. Toji krautuvė 1940 m. buvo suvalstybinta ir pavadinta „Banga“.

Kam ir kada priklausė Upninkų apylinkė? Dvasininkijos reikalų požiūriu 1818 m. Upninkų parapija priklausė Vilniaus vyskupijai, Pabaisko dekanatui. Nuo 1949 m., kada prie Žemaičių vyskupijos buvo prijungta keletas naujų dekanatų, tarp jų Kauno, Ukmergės dekanatai su 93 parapijomis kartu su Upninkais, o Vepriai nuo tada priklausė Ukmergės dekanatui, Žemaičių vyskupijai. Nuo 1956(?) Upninkai priklausė Kauno arkivyskupijos, Žeimių dekanatui. Žeimių dekanatą panaikinus, Upninkai dabar priklauso Ukmergės dekanatui.

Pasaulietiniu požiūriu iki didžiojo karo Upninkų apylinkė iki Neries ir Šventosios santakos priklausė Veprių valsčiui, Ukmergės apskričiai. Po karo galėjo laisvai apsispręsti ir, kadangi Jonava arčiau, iki Lazdinavos kaimo priklausė Jonavos valsčiui, Kauno apskričiai. Dabar (1960 m.) visa Upninkų parapija priklauso Jonavos rajonui, vietinė valdžia – Upninkų ir Upninkėlių apylinkių taryboms.

V.4.1. UPNINKAI AR UPNIKAI? RAŠYBOS KLAUSIMAS 1522 m. pirmame Vilniaus vyskupijos bažnyčių sąraše lotynų kalba rašoma „Upniki“. 1613 m. pirmame Lietuvos žemėlapyje vietovė pažymėta taip pat lotyniškai – „Upniki“ (turimas omenyje LDK žemėlapis, sudarytas Mikalojaus K. Radvilos Našlaitėlio iniciatyva). 1669 m. Vilniaus vyskupijos bažnyčių sąraše ir 1774 m. tokiame pat sąraše irgi užrašyta „Upniki“.

Parapijų ir parapijinių mokyklų 1781–1782 m. sąraše lenkų kalba rašoma „Upninki“. 1818 m. Upninkų klebonas kun. dr. Gineika, aprašydamas Upninkų bažnyčios inventorių lenkų kalba, vartojo pavadinimą „Upninki, Kosciol Upnicki“. Tas pats pasakytina ir apie 1859–1866 m. Upninkų bažnyčios inventorių. Senuosiuose directoris elenchus 1858 m., 1860 m., 1855 m., 1875 m. rusų kalba užrašyta „Upniko – Wieprze Filia Upniki“. 1909 m. vyskupas M. Paliulionis ir vyk. G. Girtautas vartoja lotyniškus terminus: „Upnisciecelesis, Upnicsensis“. Neteko nė karto užtikti išimties.

Taigi, iki Lietuvos laikų – 1918–1920 m. vartojamas žodis „Upnikai“. Taip ir dabar taria vietiniai gy-

114

2019 NR. 2 (10)

ventojai: „Upnikai, upnikiečiai, Upnikėliai“. Lietuvos laikais pradėta kitaip rašyti. Upninkų bažnyčios inventoriuje sutinkamas „Upninkai“, užrašytas 1920 m.

Kaip žinoma „jablonskinė“ lietuvių kalbos rašyba yra perpus fonetinė, perpus kilminė. Šį žodį pradėta rašyti ne fonetiškai, kaip girdime, bet kilmiškai, t. y. nuo šaknies. Taigi Upninkai, nes pats žodis yra kilęs nuo to, kad vietovė yra tarp upių: Šventosios, Širvintos, Musinio, Neries, todėl ir pradėta rašyti „Upninkai“, kaip „ūkininkai“. Mokytojai per mokyklas tą žodį įskiepijo į rašybą, taip įsigalėjo „Upninkai“. Tačiau gal reikėtų tarti ir rašyti „Upnikai“, nes taip sako vietiniai žmonės, taip ir senovėje buvo rašoma. Tačiau čia lemiamą žodį turi tarti kalbininkai.

V.4.2. KUN. VACLOVAS TURLA, ATBĖGĖLIS IŠ LENKIJOS. Kai 1939 m. griuvo Lenkija, kun. Turla iš Pinsko vyskupijos atbėgo pas savo gimines, gyvenusius Bendoriškių kaime, Veprių valdoje ir parapijoje. Iš čia kilę jo tėvai ir protėviai. Jis pats, nors buvo lietuviško kraujo, bet stipriai sulenkėjęs, o kai išgerdavo, tai labai jau už lenkus ir Lenkiją stodavo. Lietuviškai pramoko čia begyvendamas, bet ta jo lietuviška šneka kartais juokingai skambėdavo. Kartą, perskaitęs evangeliją, uždavė poterius: „Prašau sukalbėti trys numirėliai poteriai“...

Jis buvo laikomas tiek Upninkų, tiek Veprių bažnyčių kunigu, bet Upninkuose mėgo dažniau būti, nes čia jam buvo arčiau. Nors beveik 60 metų, bet buvo tiesus, gražios išvaizdos, nenutukęs. Kur nueidavo, ten pasidėdavo ant stalo skarelę su taboka ir pradėdavo sukti bankrutkę, užtai visur visada palikdavo tabokos šiukšlių. Su namų tvarka ir švara nedraugavo ir šeimininkės jo nemėgo. Ne paslaptis, kad buvo mėgėjas išgerti. Kompanijos labai nesirinkdavo, su kuo papuldavo, kartu vaišindavosi. Įprotį gerti skatino ir lietuviškas vaišingumas. Vienas asmuo (J. J.) rašė, kad jam tekę būti vaišėse, kuriose dalyvavo kun. Turla ir klebonas. Vaišingasis šeimininkas žiūrėjo, kad stikleliai nebūtų tušti, ragino gerti. Klebonas tik pridėdavo stiklelį prie lūpų, o kun. Turla per du tris kartus jį išgerdavo. O kai kunigas užsišnekėdavo, klebonas jam savo stiklelį pakišdavo. Rezultatas – kun. Turlą reikėjo namo parvesti. Arba vėl kunigas grįžta iš atlaidų koplyčioje, po pamaldų žmonės jį pavaišina samagonu.

Grįždamas užeina sušalęs atsipūsti, čia vėl pavaišina.

VI. Ištakos, istorijos, prisiminimai

Keldamasis per Šventąją išvirsta į vandenį, užeina pas gerą kataliką išdžiūti, čia vėl samagonas, taip žmogus ir tampa alkoholiku.

Girtavimas smarkiai sumenkino jo orumą, taip pat draugystė su stribukais. Pastarieji dvasininką nuvaišinę juokdavosi, sako, net raiti ant jo jodavę. Eidavo į mitingus ir lenkiškai užbaigdavo: „Niech bęndzie pochvaleny Jezus Christus“. Už tas štukas buvo suspenduotas, o iškėlus į kitą vietą suspensa buvo nuimta.

Turto jokio neturėjo, viskas tilpo į čemodaną, sau galvos dėl kasdieninio pragyvenimo nesukdavo. Dėl to neturto patikdavo žmonėms, buvo neišdidus, kaimynams rekolekcijų ir atlaidų metu mielai talkininkaudavo.

Vyskupų vizitacijos: 1902 m. – lankėsi vyskupas Gasparas Girtautas, po jo vyskupas Upninkus lankydavo kas 4–6 metus, bet eilė iki galo nežinoma.

1925 m. – vyskupas Pranciškus Karevičius, 1930 m. – arkivyskupas Juozapas Skvireckas, 1936 m. – vyskupas Teofilijus Matulionis, 1942 m. – vyskupas Vincentas Brizgys.

VI. NAUJAUSIEJI ĮVYKIAI VI.1. KUN. PRANAS TUMINA, AŠTUNTASIS KLEBONAS (1941–1945 M.) Šis kunigas atėjo į Upninkus nedirbęs parapijos darbo, neprityręs. Jis kilęs iš Šiaurės Lietuvos, joniškietis. Šviesus, vidutinio ūgio, su akiniais.

Atsikėlė į Upninkus plikas, per 1941 m. karą praradęs daiktus. Teko kurtis sunkiomis vokiečių okupacijos sąlygomis, tačiau dėl žmonių dosnumo neblogai įsikūrė, bet per 1944 m. mūšius vėl viską prarado. Tačiau žmonių remiamas ir po gaisro neblogai gyveno.

Jam klebonaujant buvo atliktas kapitalinis vargonų remontas. Vargonus atnaujino lenkas iš Vilniaus Edvard Pšituleš. Prie Upninkų parapijos prijungė Eglinės kaimą, tvarkė kapines, įvedė per Gavėnią Graudžių verksmų pamaldas, paauksavo eucharistinius indus. Savo gražiu, pamaldžiu, tikrai kunigišku gyvenimu švietė visai parapijai.

Karo metu, 1944 m. liepą, iš Upninkų dėl mūšių pasitraukė į savo tėviškę ir ten išbuvo apie keturias savaites. Tos moralinės nuodėmės prieš parapiją vėliau labai gailėjosi.

Labai mylėjo Upninkus ir jų žmones. Išvažiuodamas žadėjo iki gyvenimo pabaigos už juos kasdien pasimelsti. Dėl nenormalių sąlygų karo metais ir tarnų intrigų, kuriems buvo labai geras, nemokėjo griežtai suvaldyti, labai nukentėjo. Tie, išnaudodami kunigo gerumą, užsisėdo jam ant sprando, sukurstė prieš jį sąjūdį, kuriam vadovavo vargonininkas, jo žmona Grinienė su sūnumi Stasiuku, zakristijonu. Netgi į klebono gyvybę buvo pasikėsinta. Šiam pabėgus, parapija liko be kunigo.

VI.2. KARO PRADŽIA IR VOKIEČIŲ OKUPACIJA 1940 m. Lietuvos gyvenimas pasisuko kita linkme.

Tačiau šie pokyčiai Upninkų gyvenimo smarkiai nepakeitė. Įvykdžius žemės reformą, bažnyčiai palikta 3 ha. Nukentėjo visoje apylinkėje vienas Stepšys, studentas iš Bajoriškių.

1941 m. birželio 22 dieną, per Švč. Širdies atlaidus, prasidėjo karas. Tą rytą bombardavo poligoną, bet šiaip mūšių nebuvo ir žmonės netikėjo, kad vyksta karas, kol po kelių dienų pamatė vokiečių. Dar tą pačią dieną buvo padegta Jonava.

Tas karas, galima sakyti, Upninkų parapijos nepalietė: gyventojų nesudegino, jų neapiplėšė, fronto čia nebuvo. Ties Jonava vyko aršūs mūšiai, miestas buvo sudegintas ir sugriautas: keletą naktų gaisrai švietė visame horizonte ir buvo girdėti nuolatinė kanonada.

Užmuštų kareivių Upninkų parapijoj nepasitaikė, tik Dubiuose nukrito pašautas vokiečių lėktuvas, kuris krisdamas sugriovė vieną klojimą ir pats sudužo. Vienas lakūnas užsimušė, kiti iššoko su parašiutais. Kai frontas nuslinko toli į rytus, pirmieji vokiečiai pasirodė tik po dviejų savaičių.

Per tuos mūšius žuvo labai daug tarybinės kariuomenės. Mat čia jie masiškai kėlėsi per Nerį. Vieni tiesiog brisdavo, manydami esant negilią upę ar galvodami perplaukti, tačiau dauguma prigerdavo. Kiti su sieliais kėlėsi į kitą pusę, bet sielius sunku suvaldyti, juos nunešdavo srovė. Vokiečių lėktuvai skrisdavo žemai ir iš kulkosvaidžių šaudydavo į sielius. Treti prigėrė su arkliais. Dažnai atžygiuodavo pilnas dalinys

115

TAUROSTA su įvairiais priedais ir brisdavo tiesiai į upę. Taip krūvos lavonų plaukė upe kelias dienas, o pavieniai dar ilgai. Kai kurie žmonės taip buvo sužvėrėję, kad lavoną su kartimi išgriebdavo, nuaudavo batus ir vėl paleisdavo į upę. (Taip liudijo Gegužinės klebonas, kuris prie Neries slapstėsi ir viską matė, taip pat kiti žmonės pasakojo.)

Tarybinė kariuomenė buvo labai ištobulinusi Gaižiūnų poligoną prie Neries – ištisą miestelį sudarė dviejų aukštų namai, buvo daug sandėlių, medžiagų, visokio turto. Karo pradžioje vokiečiai dalį tų namų sudegino, o likusį turtą išgrobstė žmonės. Daug įvairių dalykų parsivežė upninkiečiai: šiltų drabužių, lentų, dažų, vinių. Beveik nebuvo namo, kur nebūtų kas gero iš poligono atvežta.

1941 m. birželio 22 d. Jonavoje bažnyčioje sutvirtinimo Sakramentą teikė vyskupas V. Brizgys. Todėl čia buvo susirinkę apylinkės kunigai. Prasidėjus bombardavimui ir šaudymams, žmonės išsiskirstė.

Vyskupas su pagalbininkais bandė grįžti į Kauną, bet buvo sugrąžintas. Tada jis slapstėsi Jonavos klebonijoje. Kai Jonava, smarkiai apšaudyta, pradėjo degti, vyskupas kun. Aviža, Jonavos klebonas Statkevičius pasislėpė bažnyčios rūsyje, o po dviejų dienų išvyko į Kauną. Skarulių klebonas kun. Pranas Vitkevičius, Veprių klebonas kun. Boleslavas Vėgėlė ir kun. neopresbiteris (red. – kardinolas) Zigmantas Stankevičius iš Vilniaus, nutraukus sutvirtinimo Sakramentą, grįžo į Skarulius ir čia galvojo ramiai praleisti karo dienas. Tačiau išėjo atvirkščiai. Tarp kareivių įvyko kažkoks susišaudymas, jiems atrodė, kad buvo šaudoma iš varpinės. Birželio 25 d. po pusryčių į kleboniją atėjo keli ginkluoti raudonarmiečiai ir pareikalavo, kad kunigai paaiškintų, kas galėjo šaudyti iš varpinės.

Kunigus suėmė, nuvarė į šventorių. Du paliko saugoti, o vietinį kleboną nusivedė į bažnyčią, kur padarė smulkią kratą. Vėliau kunigus varėsi vieškeliu į poligono pusę. Tuojau už miestelio Skarulių klebonas atsisakė toliau eiti ir buvo nušautas keliais šūviais į galvą bei iš nugaros ir įmestas į griovį, o kun. Vėgėlę ir kun. Stankevičių pasivedė toliau ir ganykloje pakankinę nužudė.

Kunigų lavonų neleido laidoti ir tris dienas jie gulėjo nužudymo vietoje. Šiltas oras padarė savo, lavonus buvo sunku atpažinti, veidai sutinę, pradėję irti, kvapas sunkus ir nemalonus. Karstus turėjo daryti labai plačius. 1941 m. birželio 29 d. Jonavos vika-

116

2019 NR. 2 (10)

ras kun. Klovas Henrikas palaidojo visus tris vienoje duobėje Skarulių bažnyčios šventoriuje. Palaidoti tokia tvarka: viduryje Skarulių klebonas, jo dešinėje Veprių klebonas, kairėje neopresbiteris. Pamaldžios šeimininkės Elenos Tvarionavičiūtės rūpesčiu buvo pastatyti du kryžiai nužudymo vietose: prie vieškelio ir ganykloje, taip pat paminklas Skarulių šventoriuje.

Ir šiandien toji senutė tvarko tų kunigų kapą.

VI.3. OKUPACIJOS METŲ BLOGYBĖS Vokiečių okupacijos laiku gyventojai patyrė daug sunkumų dėl prievolių. Nors ir grasinami, bet prievolių mažai kas davė, į mobilizaciją nėjo, sabotavo, bet labai smarkių bausmių už tai nesulaukė, mat apylinkėje buvo gausu miškų, todėl vokiečiai šį kampelį mažai lankė.

Didžiausia vokiečių laikų blogybė buvo paplitęs samagono varymas ir girtuokliavimas. Gal tik kelios šeimos, nevirdavo šnapselio. Samagoną daugiausia darė parduoti, nes už tai paimdavo gausiai markių, be to, patys labai maukė. Ypač labai smarkiai gėrė vyrai visomis progomis: per balius, vardines, talkas, šventes, vienas pas kitą užėję be butelio neapsieidavo. Gėrė ir moterys, mergaitės, vaikai, bet mažiau, ne tokiu mastu kaip vyrai. Vidutiniškai kiekvienas ūkis samagonui sunaudodavo apie kelis centnerius rugių, o iš centnerio išsunkdavo apie 25–30 litrų „gaivinančio“ skystimėlio. Dažniausiai žmonos jį parduoti veždavo į Kauną, Ukmergę.

VI.4. TARYBINĖ ARMIJA IŠVEJA VOKIEČIUS. FRONTAS UPNINKUOSE Frontas prie Upninkų nuo Vilniaus per Galvonus atėjo be didelių įvykių ir mūšių. Tačiau ties Šventosios upe frontas sustojo ir dideli mūšiai čia tęsėsi net devynias dienas: nuo 1944 m. liepos 16 iki 24 d. Tarybiniai kariai net tris kartus bandė keltis per Šventąją, bet buvo atmušti. Tik ketvirtą kartą, remiant artilerijai ir aviacijai, pavyko persikelti, nes vokiečiai čia buvo gerai įsitvirtinę. Ties Upninkais buvo padarytas laikinas medinis tiltas kariuomenei ir technikai perkelti. Tas tiltas išstovėjęs apie mėnesį, paskui gyventojai patys išgrobstė rąstus malkoms ir statybai. Daug kareivių žuvo, mano nuomone, Upninkų laukuose jų palaidota apie 400. Daugumą palaidojo žmonės, dalį kareiviai, o dalis liko neužkasta, bet nuo karščio ir

VI. Ištakos, istorijos, prisiminimai

UPNINKŲ PARAPIJOS STATISTIKA, SUDARYTA 1942 M. Kaimai

Šeimos

Vyrų

Moterų

Iš viso

Apeikiškiai

24

50

50

100

Aukštakaimis

24

42

61

103

Bajoriškiai

26

44

59

103

Dagilioniai

14

34

32

66

Dubiai

8

17

24

41

Gudonys

26

39

43

82

Eglinė

25

54

75

129

Kunigiškiai

53

114

118

232

Lazdinava

21

48

55

103

Medinos

10

27

22

49

Sergijevka

9

22

24

46

Upninkai

14

31

45

76

Upninkėliai

28

61

68

129

Užupis (su Žakiais)

33

77

81

158

Vareikiai

29

65

61

126

Vienkiemiai

4

16

21

37

Iš viso

348

741

839

1580

saulės labai greitai sudūlėjo, po mėnesio liko tik baltutėliai kaulai ir drabužių likučiai. Arklių lavonų prie upės buvo apie 30.

Vanduo persikeliant nuo kulkų virte viręs ir ties Upninkėliais nuo kraujo buvo raudonas tikrąja prasme. Šio fronto metu ir Upninkų parapijiečiai smarkiai nukentėjo.

Paupiuose buvo daug ištisai sudegintų sodybų, o kai kur liko tik vieni dveji trobesiai. Ypač nukentėjo Užupis, Dubiai, Sergijevka, Kunigiškiai, Upninkai, Upninkėliai, Vareikiai, Bajoriškiai. Daugiausia buvo padegta kulkomis, sviediniais, o Dubiuose ir Sergijevkoje vokiečiai tyčia padeginėjo degtukais. Daug gyvulių, ypač kiaulių, buvo sunaikinta, kai kur jų beliko tik ketvirtoji dalis. Iš žmonių atėmė arklius, dar daugiau iškeitė. Dagilionys pasižymėjo avių gausa, o po karo jų ten visai neliko. Kareiviai išrausė žemėje užkastas dėžes, lašinius, drabužius, bites išdegino. Buvo keletas išprievartavimų. Šiaip žmonių žuvo stebėtinai mažai, tik vienas senukas nušautas Vareikiuose. Visi kiti, net didžiausi atšalėliai ir bepoteriai šaukėsi Marijos ir buvo išklausyti, kaip jie patys man yra įvairiomis progomis sakę.

VI.5. SUDEGA BAŽNYTINIAI TROBESIAI, ŽŪSTA KUN. MIRSKIS Prieš pat mūšius Upninkų klebonas kun.

Tuminas pabėgo į savo tėviškę, savo vietoje palikęs kun. Praną Mirskį, Skarulių kleboną, kuris čia atvažiavo ieškodamas ramybės, saugesnės vietos.

Aštrus šaudymas prasidėjo liepos 16 d., per pačią Sumą. Kunigas Mirskis nebaigė laikyti šv. Mišių, žmonės išlakstė. Pirmosiomis dienomis jie slapstėsi prie namų, šlaite išsikasę apkasėlius, o paskui pasitraukė toliau nuo upės pasiimdami gyvulius ir kai kuriuos daiktus. O kun. Mirskis špitolėje gyvenusias šeimas ragino nebėgti ir pats su jomis pasiliko, sakydamas, kad nieko nebūsią, juokėsi iš žmonių bailumo. Šaudymams užėjus, tos šeimos slėpdavosi šlaito bunkeryje, kun. Mirskio klebonijos sklype. Liepos 18 d. prasidėjo atkaklūs mūšiai, žmonės išlakstė, o kun. Mirskis norėjo slėptis bažnyčioje, bet špitolninkas bėgdamas buvo išsinešęs raktus, tai klebonas blaškėsi tarsi be vietos. Apskritai jis rodė didelę drąsą, šaltakraujiškumą visai nekreipdamas dėmesio į šaudymus. Sako, degant špitolei, vykstant šaudymui, jis pasigavo tris viščiukus, nukirto jiems galvas ir svilino juos ant degančios špitolės. Buvo atsivedęs į Upninkus tris arklius, kai du užmušė, ėjo ieškoti trečiojo manydamas jį gelbėti, tačiau ties kryžkele, kur kelias eina į keltą ir į kapines, buvo sužeistas į vidurius kulkos ar skeveldros. Nuvežtas karo ligoninėn į Bagaslaviškį po operacijos kitą dieną mirė. Palaidotas Bagaslaviškyje 1944 m. liepos 21 d.

Per mūšius sudegė špitolė, tvartai, klojimas, visi kiti pastatai. Klebonija ir mokykla dar ilgą laiką stovėjo, didieji mūšiai jau buvo praėję. Tada vokiečiai, matyt, tyčia iš padegamųjų kulkų kleboniją ir mokyklą padegė, kad matymo lauko neužstotų. Oras buvo gražus, giedras, ir klebonija sudegė kaip Abelio auka su dūmais, kylančiais tiesiai į dangų. Taip ir neliko nė vieno pastato baž-

117

TAUROSTA nyčios artumoje. Į bažnyčios fasadą pataikė keletas nestambių patrankos sviedinių, greičiausiai iš tankų, ir visiškai sudraskė vargonus, kurie prieš dvejus metus buvo pataisyti ir modernizuoti. Taip pat virš vargonų nuplėšė bažnyčios stogą. Kitas sviedinukas ties didžiuoju altoriumi, pačiame viršuje, nuplėšė nedidelę stogo dalį, skeveldros apdraskė sienas, bet altorius išliko sveikas. Taip pat nesužaloti liko ir kiti altoriai. Visą stogo skardą kulkos taip sukapojo, kad ji pasiliko kaip rėtis.

Keletas sviedinių pataikė ir į sienas, bet akmuo atlaikė ir žymesnių nuostolių nepadarė. Langai liko be stiklų, nors šiaip žymiai bažnyčios vidus nenukentėjo.

Keletas sviedinių nukrito ir šventoriuje.

Kun. Mirskiui žuvus, bažnyčia liko be šeimininko. Švenčiausiasis buvo paliktas altoriuje. Vėliau kareiviai įsibrovė į bažnyčią pro langą, išvertė drabužius, marškinius, kai ką paėmė, įsigriovė ir į rūsį, kur buvo klebono ir kitų žmonių daiktai, baldai, apkraustė, kaip jiems patiko. Nors karas buvo praėjęs, bet žmonės bijojo, kad kareiviai neišniekintų Švenčiausiojo, tada vargonininkas Steponas Utyra jį parsinešė į savo butą, padėjo į spintą tarp kitų daiktų. Taip Švenčiausiasis pas vargonininką išbuvo rugpjūčio 7–15 dienomis, kol grįžo klebonas kun. Tuminas.

Klebonas buvo apleidęs parapiją vieną mėnesį, nuo 1944 m. liepos 14 d iki rugpjūčio 15 d. Jam grįžus, bažnyčia atrodė šiurpiai. Aptvarkęs ją, parsinešė Švenčiausiąjį ir per Žolinę pirmą kartą atlaikė prie Marijos altoriaus šv. Mišias, nes ties vargonais ir ties didžiuoju altoriumi švietė dangus. Žmonės verkė, dėkodami Švč. Mergelei, kad liko gyvi. Visi eucharistijos indai per frontą išliko sveiki.

Sugrįžęs kun. Tuminas vietoj klebonijos sodybos rado tik klaikumą, degėsių krūvas. Arti bažnyčios prisiglausti nebuvo kur, nes likusios kaimo trobos buvo pilnos savų žmonių ir padegėlių. Kiek toliau, ties šventorėliu, buvo likęs vienas bažnytinis namas, bet labai apleistas. Į sveikesnę jo dalį susikraustė vargonininkas su šeima, o kita pusė liko tuščia. Ją paremontavus buvo padaryta klebonija-butas iš trijų kambarių ir virtuvės. Įdomi to namo istorija. Jis – seniausias iš klebonijos pastatų, per karą išlikęs sveikas. Jį pastatė

118

2019 NR. 2 (10)

Upninkų dvaro savininkas liuteronas Bulmieringas, norėdamas ten įrengti karčiamą, kurią išnuomodavo žydams ir gaudavo gražaus pelno. Paskui jį valdė Lopata. Iš Lopatos namą nupirko kažkokia Slipionka Oleska, vėliau Rajeckas, kurio giminės tą statinį padovanojo bažnyčiai. Jame gyveno žydas Mankelis.

Buvo paprotys, kad po jungtuvių, krikšto ar kitokių savo iškilmių žmonės užsukdavo pas jį išgerti ir užkąsti. Pagaliau caro laikais įkurta mokykla, kurioje mokytojavo rusai mokytojai. Lietuvos laikais tame name kurį laiką veikė Upninkų pradžios mokykla, Upninkų kooperatyvas, gyveno siuvėjas, kiti, kol pagaliau jis tapo klebonija – klebono ir bažnyčios tarnų namu.

Kun. Tuminas, kol tą namą rengė, gyveno Kunigiškiuose pas Adomą Palaimą-Pagadą. Rytą, kai ateidavo Šv. Mišioms, tai iki vakaro čia ir būdavo, laiką praleisdamas tai darbe, tai bažnyčioje. Taip gyveno tris mėnesius, o nuo Visų Šventųjų susikraustė į „savo namus“. Po tokio bastymosi ir kuklus butas atrodė liuksusinis.

Per karą žuvo kone visas kun. Tumino turtas, išskyrus drabužius, kuriuos su savimi išsivežė, knygas ir baldus, kurie buvo likę bažnyčios rūsyje. Gyvuliai (dvi karvės, kumelė, kiaulės) pražuvo fronto dienomis. Liko vienas paršas, šuo ir katė. Tačiau žmonės, nors ir patys nukentėję, uoliai šelpė, aukojo per šv. Mišias, tad kunigas pamažu įsigijo, kas reikalinga, vėl pradėjo pakenčiamai gyventi.

Buvo galima pradėti atstatyti klebonijos trobesius, bet vyrų mobilizacija ir kitoks žmonių maišymasis, netikrumas, talkininkų trūkumas taip viską ir paliko.

Be to, ir pačiam kun. Tuminui dėl tarnų intrigų ir neramumų teko Upninkus apleisti. Kurį laiką Upninkai buvo be kunigo.

VII. PENKIOLIKAI METŲ PRAĖJUS VII.1. UPNINKAI ŠIANDIEN – 1960 M. Kai šiandien žvelgi į Upninkus, iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad nuo kun. Tumino dienų čia niekas nepasikeitę. Tačiau gyvenimas įgavo naujų formų, žmonės turi kitokių poreikių ir planų. Tačiau jų nuoširdumas ir sodybos liko tokios pačios. Tiesa, išdygsta naujų

VI. Ištakos, istorijos, prisiminimai

statinių, užlopomos karo žaizdos, sodinama naujų sodų. Prie bažnyčios klebonijos sodyba tuščia, bet už kelio iš vienos ir kitos pusės dygsta naujos sodybos. Ir kelias naujas, o gal gatvė, užplanuota priešais bažnyčią, iš kito galo negu dabar. Naujų namų, sodybų geroji pusė jau į naują kelią atgręžta. Šioje pusėje kelio, nuo Šventosios iki dabartinio parapijos namo, tuščia kaip ir prieš penkiolika metų. Senasis šventorėlis tebėra apaugęs alyvomis, tebekeroja topolis su senu kryželiu prie savo liemens ir klebonas su visu bažnytiniu personalu gyvena kun. Tumino įruoštame namelyje. Čia dabar tikra klebonija – ne tik Vilniaus ir rajono ponų kalbose, bet ir dokumentuose taip vadinama.

Nebėra kun. Tumino minimų Adolio, Baltraus, Pagados. Visi jie ilsisi Upninkų kapuose. Iš Pagadų gyva viena Karolina, kuri kaip invalidė nuo lovos nenulipa, nes prieš trejus metus, rišdama savo karvutę, išnarino koją ir dabar negali visiškai vaikščioti, bet šiaip yra sveika. Savo namelį ji pavedė Upninkų bažnyčiai, būtų gera klebonija, bet jau pavėluota, jie į Upninkus perkelti. Žmonės labai geri, nuoširdūs. Jautiesi su jais kaip su draugais, rodos, visi tokie seniai pažįstami. Bažnyčią lanko, ir jaunimas dar bažnyčioje savas. Papročiai katalikiški, tačiau dabartinės blogybės, tokios kaip girtavimas, čia neblogą dirvą turi.

Materialiai kunigą žmonės labai remia, maisto produktų pirkti nereikia, atneša. Neturėjome karvės, bet pieno užtekome. Be kalėdojimo, čia dar yra paprotys rudenį bulviauti, taip kad kunigui, nors parapija ir maža, gyventi geriau negu didesnėje. Stipendijų užtenka, atlaikyti nesuspėjama, galima sušelpti kitus ar vikarą išlaikyti.

Kunigai čia labai dažnai keičiami. Mat paplito nuomonė, kad čia baisus užkampis. Taip nėra, o vasarą geresnės vietos poilsiui ir neieškok. Kaip tik šiemet buvo sudaryti planai ir, sako, kitą vasarą statys tiltą.

Be to, iš Jonavos rytą ir vakarą iki kelto kasdien kursuoja keleivinė mašina. Prie pat klebonijos, Jasionio namuose, yra paštas, krautuvė, taigi ir ryšį su pasauliu galima palaikyti, ir menkniekių bei duonos vietoje nusipirkti.

Bažnyčiai reikalingas remontas. Dar prie kunigo Drazdžio dengtą gontų stogą reikia pakeisti nauju,

nes vos laikosi ir vietomis jau leidžia lietaus vandenį. Buvo labai apleisti liturginiai drabužiai, bet dabar daug sutaisyta žmonių rūpesčiu ir aukomis. Reikalinga dekoruoti ir bažnyčios vidų, ypač lubos prašo taisymo, nes dar nuo karo tebėra sušaudytos. Šventorius gražus, dabar, išrovus alyvas, kurios buvo be tvarkos suaugusios, galima padaryti pavyzdingą. Pavasarį žadama pasodinti obelaičių ir padaryti gėlynų, pasodinti jurginų.

Per penkiolika metų nuo kun. Tumino Upninkuose buvo net devyni klebonai. Apie juos ir su jais įvykusius pasikeitimus, kiek rodo įrašai inventoriaus sąrašuose, dabar bus pasakojama.

VII.2. KUN. KAZIMIERAS GABRIJIELAITIS, DEVINTASIS KLEBONAS (1945 M.) Kun. Tuminui apleidus Upninkus, po kurio laiko atvyko kun. Gabrijielaitis, kuris čia neilgai užtruko, tik iki 1945 m. liepos 19 d. Jis kiek galėdamas prisidėjo prie parapijos trobesių išlaikymo. Pats taisė bažnyčios stogą, klebonijos butą, padarė dėžutes eucharistijos indams. Buvo ištremtas į Sibirą, grįžęs paskirtas altarista Joniškyje, kur ir mirė.

VII.3. KUN. ALBINAS DRAZDYS, DEŠIMTASIS KLEBONAS (1946–1947 M.) Į Upninkus atvyko 1946 m. sausio 23 d. Suremontavo nuo karo nukentėjusią bažnyčią, uždengė stogą gontomis, pastatė bokštelį. Dėl nuoširdumo įgijo daug prietelių, buvo upninkiečių labai mylimas. 1947 m. kovo mėn. 9 d. apleido Upninkus – daptus, trasmigratus. Sugrįžęs apsistojo Alytuje, dabar ten gyvena kaip Alytaus antrosios bažnyčios altarista. Upninkus ir upninkiečius mini su džiaugsmu ir meile.

VII.4. KUN. STANISLOVAS JOCAS, VIENUOLIKTASIS KLEBONAS (1947–1948 M.) Upninkų klebono pareigas jis užėmė 1947 m. balandžio mėn. 17 d. ir Upninkuose buvo iki 1948 m. liepos 30 d. Per tą laiką pastatė naują tvartelį, suremontavo klebonijos stogą, pertvarkė vargonininko butą, pasidabravo ampules (red. – liturginiai reikmenys), sakyklai užtiesalą įtaisė.

119

TAUROSTA nyčios langus, suremontavo procesijų altorėlius, vieną panaikino, padarė staliuką jungtuvėms. Jo rūpesčiu sutvarkytas baldakimas, suremontuota klebonijos krosnis, padaryti antralangiai, pataisytas rūsys.

VII.8. KUN. IGNACAS MILAŠIUS, PENKIOLIKTASIS KLEBONAS (1953–1956 M.) VII.5. KUN. DR. PIJUS ČIŽAUSKAS, DVYLIKTASIS KLEBONAS (1948–1950 M.) Jis iš pagrindų sutvarkė dabartinę kleboniją, apkalė lentomis, nes sienos buvo taip supuvusios, kad su lazda buvo galima kiaurai perdurti. Sudėjo dviejuose kambariuose grindis, pastatė iš kiemo pusės gonkeles, tvarto galus apkalė lentomis, pastatė medinį sandėliuką.

VII.6. KUN. VINCENTAS GRUŠAS, TRYLIKTASIS KLEBONAS (1950–1951 M.) Tai buvo energingas, bet silpnos sveikatos kunigas, sergantis tuberkulioze. Rūpinosi bažnytiniu giedojimu, choru, mylėjo bažnyčią, pastoracinį darbą. Buvo vaišingas, mėgo vaišintis ir pats, tačiau būdamas silpnos valios ir turėdamas nesveikus plaučius, širdį, skrandį, taip pat nemokėdamas susivaldyti nuo stiklelio, atsisakyti žmonių vaišingumo, 1951 m. spalio 11 d. Dagilionių k., pas Petrą Vareikį, užtroško nuo degtinės. Atvažiavo tėvai ir išsivežė su karstu, palaidojo Mažeikių kapuose. Dėl šios mirties kalti žmonės, kurie, žinodami kunigo silpnybes, ne tik kad neprilaikė, bet dar labiau jas didino.

Upninkų kapinės gal jau 300 metų ar dar senesnės, bet neturėjo laimės turėti kunigo kapo. Mirę kunigai vis pagal savo ar artimųjų valią būdavo palaidoti kitur: kun. Gineika – Dubių miškelyje, kun. Grušas – Mažeikiuose. Kauno arkivyskupijos kurija nubaudė Upninkų parapiją už kun. Grušo pražudymą: „... metams laiko negausite kunigo.“ Upninkus aptarnauti buvo pavesta Veprių klebonui kun. Stanislovui Rušai, kol bus paskirtas klebonas.

VII.7. KUN. JUOZAPAS KUPSTAITIS, KETURIOLIKTASIS KLEBONAS (1952–1953 M.) Jis Upninkuose gyveno nuo 1952 m. rugsėjo mėn.

1 d. iki 1953 m. gegužės 8 d. Aptvarkė išmuštus baž-

120

2019 NR. 2 (10)

Paskirtas Upninkų klebonu 1953 m. balandžio 3 d. ordinaro raštu Nr. 583. Tą pačią dieną atvyko apžiūrėti Upninkus ir susitarti su vietos klebonu dėl persikėlimo, bet apsigyveno tik 1953 m. liepos 10 d. Anksčiau neišleido Kelmės rajono valdžia, nes buvo neatsiskaitęs su finansų ir paruošų agentais. Atvykdavo tik šventėms ir vėl išvykdavo į savo seną parapiją – Gaudininkus. Upninkuose išgyveno iki 1956 m. pavasario.

Per tuos trejus metus jam teko nemaža pasidarbuoti, pavargti fiziškai. Nors buvo silpnokos sveikatos, sirgo tuberkulioze, skrandžiu ir akimis, tačiau reikalas vertė dirbti.

Klebonijos kiaurą stogą apdengė ruberoidu. Sutvarkė varpus, vargonėlius. Iškėlė iš klebonijos krautuvę ir ten įrengė zakristijonui ir skalbėjai butelius, pastatė virtuvėles. Šventoriaus tvoros apie 90 m padarytos iš cemento. Dėl šventoriaus tvoros iškilo du sunkūs konfliktai su vietinio kolūkio „Naujas gyvenimas“ valdžia. Pats klebonas buvo iškviestas į kolūkio valdybos posėdį ir smarkiai išbartas, net apvagintas.

Po to teko apmokėti neteisingą sąskaitą – 396 rublius.

Kitą neteisingą 800 rublių sąskaitą atsisakė mokėti ir jos nepriėmė. Klebonijos sodybą aptvėrė žiogrelių tvorele, nes negalėjo apsiginti nuo kolūkio bei kaimynų paukščių net gyvulių. Išvalė karo metais užverstą sudegusios klebonijos šulinį, kad žmonės karštomis dienomis turėtų kur atsigerti. Perstatė užgriuvusį dabartinės klebonijos rūsį.

Bažnyčioje atliko šiuos darbus: savo pinigais nupirko ir padovanojo bažnyčiai sieninį laikrodį, padarė velykinei žvakei žvakidę, suremontavo didžiajame altoriuje šv. Mykolo paveikslą, nuo karo sugadintą. Jo įtaisyti nauji kanonai didžiajam ir šoniniam altoriams. Pasiuvo naują antepedijų (red. – liturginio stalo papuošimas) zakristijoje įrengė rūbinę kamžoms, paplatino šoninius altorius, aptvarkė viškas, Dievo Stalui padarė suolelį. Padovanojo Komuninę, išpuošė šilku didžiojo ir vieno šoninio altoriaus tabernakulius (red. – ostijos

VI. Ištakos, istorijos, prisiminimai

saugojimo vieta). Padirbino pas dailininką Bartulį keturias naujas stacijas: I, IV, XI ir XIV. Jo įtaisytas 15 figūrų Betliejus, spintelė raštinės knygoms.

Iškovojo bažnyčiai mažesnius mokesčius. Atvykęs rado 1920,02 rb mokestį, iškovojo iki 628,91 rb. Išausdino laidotuvių diržus, apkalė varpinę lentomis.

Kunigiškių kaimo jaunimas įtaisė naują baltą vėliavą su Kristaus Ecce Homo (liet. – „štai žmogus“) ir Skausmingosios Motinos Marijos paveikslais. Ir vėliavą, ir arnotą siuvo sesuo Akvilina Arštikytė.

VII.10. KUN. VACLOVAS RAMANAUSKAS, SEPTYNIOLIKTASIS Didžiausias jo darbas – kapinių sutvarkymas. Jas KLEBONAS (1960–1960 M.)

išvalė, iškirto krūmus, padarė į kalną laiptus. Kapines, gavęs kurijos ir vietos valdžios leidimus, aptvėrė štankietų tvora, iš viso apie 570 m ilgio. Išreikalavo iš kolūkio „Naujas gyvenimas“ skolą, apie 85 kietmetrių miško medžiagos, kuri buvo panaudota kapinėms ir bažnyčiai remontuoti. Kapinių tvora buvo labai problemiška: pats darbas, kapinių planas, pats įvažiavimas ir kt. Du kartus teko atsiklausti kurijos, kai komitetas pats nepajėgė išspręsti problemų. Klebonui teko daug nukentėti nuo kapinių kaimyno S. Tarasevičiaus, kai komisija pridėjo 3–4 arus žemės naujam įvažiavimui nutiesti. Pats klebonas kapinėse išdirbo daugiau nei 175 dienas. Kapinių šlaito pakalnėje pastatė ir pašventino kryžių.

Kun. Milašius buvo žmogus, gyvenęs šventą ir gražų gyvenimą, upninkiečių atmintyje palikęs labai gražų pavyzdį. Iš Upninkų iškeltas į Čiobiškį. Dabar klebonauja Vilūnuose, Kaišiadorių vyskupijoje, Jiezno rajone.

VII. 9. KUN. ANTANAS RAČKAUSKAS, ŠEŠIOLIKTASIS KLEBONAS (1956–1960 M.) Tai jauniausias Upninkų klebonas, gim. 1931 m., atvykęs 1956 m. birželio pradžioje. Čia gyvena iki 1960 m. sausio 15 d.

Energingas, vaišingas tiek parapijiečiams, tiek sau, kai kada „iki žemės graibstymo“. Jautėsi, kad Upninkuose gyvena už bausmę, todėl pastoraciniam darbui ir bažnytinėms pareigoms didelio entuziazmo nerodė.

Per pamokslą paprastai pranešdavo, kada bus namie, o kada nebus, parapijiečiai patys žinojo... Turėjo lengvąjį automobilį „Moskvič“.

Jo klebonavimo metu bažnyčios išorė buvo nubalinta. Kunigiškio kaimo gyventoja Karolina Palaimaitė-Pagadžianka parūpino naują žalią aksominį arnotą (red. – puošnus kunigo viršutinis apeigų drabužis).

Buvo paskirtas į Upninkus 1960 m. sausio 14 d., tačiau, kol buvo surastas į jo vietą – Šaravus kitas klebonas, nuolat apsigyveno tik kovo 23 d. Iki tol teko aptarnauti abi parapijas vieną sekmadienį laikant pamaldas Upninkuose, kitą Šaravuose. Persikelti teko labai nepatogiu laiku, buvo gili žiema, daug sniego, tiek prie Šaravų, tiek prie Upninkų privažiuoti be traktoriaus buvo neįmanoma. Teko daiktus iškrauti Užupio kaime pas Vladą Palaimą, paskui, Šventajai ledus išnešus, dvi valteles surišus, keltis per upę. Kai iš Upninkų kėlėsi buvęs klebonas į Skarulius, irgi be traktoriaus neapsieita. Tiek į Upninkus atvykstantis, tiek išvykstantis klebonas buvo užklimpęs. Taip, susisiekimas čia blogas.

Septynioliktasis Upninkų klebonas buvo vidutinio ūgio, gerokai praplikęs galvos priekyje, o iš užpakalio plaukai kaip popo. Iš išvaizdos tai vienas negražiausių Upninkų dvasininkų. Nepastovaus būdo, plepys, daug kalbėjo, mažai dirbo. Vos atvykęs žadėjo kalnus nuversti, nudažyti varpinę, sutaisyti ir perdažyti bažnyčios lubas, nudažyti bokštelį, bet nieko iš užsibrėžtų darbų nepadarė. Vienas kaimynas gražiai jį charakterizavo, kad tai buvo garsiai skambąs tuščias indas, o jo pamokslai buvo panašūs į šiandieninių laikraščių straipsnius.

Jam klebonaujant, žmonės suskato remontuoti bažnyčios liturginius rūbus, kurie buvo labai suplyšę. Kiekvienas kaimas stengėsi ką nors naujo bažnyčiai padaryti. Aukštakaimis įtaisė naują violetinį arnotą. Dagilionys – raudoną, Upninkėliai – violetinį, menkesnį, Gudonys – naują juodą kapą. Žalią kapą patys taisė, seną perdažę. Apolonija Palaimienė įtaisė raudoną, tą gražesnį, siuvinėtą arnotą. Karolina Palaimaitė-Pagadžianka paaukojo naują, baltą su Marijos atvaizdu arnotą, kurį Vilniuje siuvinėjo ir siuvo M. Ruseckaitė. Užupio kaimas pasiuvo savo lėšomis gedulingas juostas, Kunigiškiai – naują altoriaus laiptų užtiesalą, žalią antepedijų. Du balti arnotai persiūti

121

TAUROSTA

Kairysis Švč. Mergelės Marijos altorius.

Didysis altorius su šv. Arkangelo Mykolo paveikslu centre.

ir pataisyti pačių lėšomis. Taisant drabužius, kaip siuvėjas daug pasidarbavo Zenonas Nekrošius – Upninkų vargonininko tėvas, pasiuvęs tas mažesnes baltas vėliavas. Naują, baltą su šv. Juozapo ir šv. Teresėlės paveikslais įtaisė Eglinės kaimo jaunimas. Tas visas remontas upninkiečiams kainavo daugiau nei 8000 rublių. Janė Rajackienė-Jasionytė paaukojo gražų sakyklos užtiesalą.

Klebonijoje perstatyta, iš pagrindų sutvarkyta virtuvės plyta ir duonkepė krosnis. Šventoriuje išrautos be tvarkos suaugusios alyvos. Planuota čia pavasarį pasodinti vaismedžių ir gėlynų. Ruoštasi perdengti bažnyčios stogą, užsakyta miško medžiagos, bet, kunigą iškėlus, darbai liko įpėdiniui.

Kun. V. Ramanauskas Upninkuose gyveno tik keletą mėnesių, t. y. nuo 1960 m. kovo 23 d. iki lapkričio 20 d. Buvo iškeltas į Skarulius, į kaimyninę Upninkų parapiją. Dėl žioplumo, netaktiško elgesio, nemokėjimo susitvarkyti su tarnais, sukėlė daug nemalonumų, paliko Upninkus netekęs autoriteto, patyręs moralinių ir materialinių nuostolių. Upninkuose, nors ir kaimynas, pasirodyti nedrįsta.

Jam kunigaujant, Upninkų religinis gyvenimas atrodė šitaip: bažnyčia lankyta nedaug, turgūs sutraukdavo žmones į rajonų centrus. Labai upninkiečiai

122

2019 NR. 2 (10)

Dešinysis Švč. Jėzaus Širdies altorius.

mėgdavo vakarines pamaldas, jas gausiai lankė. Gegužės, birželio ir spalio mėnesiais pamaldos ir šv. Mišios laikytos vakarais, visada užtenkamai susirinkdavo žmonių.

Prie šv. Komunijos priėjo tiek žmonių: balandžio mėn. – 1158, gegužės mėn. – 351, birželio mėn. – 477, spalio mėn. – 347. Ne visų mėnesių duomenis turime, nes metų statistiką tęsti nebaigėme. Per žymesnes šventes Komuniją priėmė: per rekolekcijas – 487 parapijiečiai, per Velykas – 215, per Marijos Krikščionių Pagalbos atlaidus – 58, per Žolinę – 42, per Visus Šventus – 93, per Vėlines – 66, Švč. Jėzaus Širdies atlaiduose – 88, per šv. Mykolo atlaidus – 56. Šiaip iš religinio gyvenimo pažymėtini Šv. Jurgio atlaidai balandžio 24 d., vieno jauno kunigo primicijos ir bažnyčios pašventinimo šimtmečio jubiliejus, kurio proga įvesti Švč. Marijos – Krikščionių Pagalbos atlaidai.

Dabartiniu metu Upninkuose labai gražiai klebonauja parapijiečių mylimas, veiklus klebonas, iš eilės aštuonioliktasis kun. Liudvikas Semaška. Jam paliekama Upninkų istoriją tęsti toliau. ..-..-..-..-..-..-..-..-..-..-..-..-..-..-..-..-..-..-..-..-..-..-..-..-..-..-..

PABAIGA

VII. Naujausi leidiniai

NAUJAUSI LEIDINIAI APIE JONAVOS KRAŠTĄ IR ŽMONES. KRAŠTIEČIŲ KŪRYBA Rimantė TARASEVIČIENĖ

Čia, kur Nemunas…: eilėraščiai, proza, publicistika: [antologija, skirta Juozo Tumo-Vaižganto 150-osioms gimimo metinėms paminėti] / Lietuvos kaimo rašytojų sąjunga; [sudarytojas ir redaktorius Kostas Fedaravičius]. – Jonava: Dobilo leidykla, 2019. – 167, [1] p.

Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos antologiją „Čia, kur Nemunas...“ sudaro eilėraščiai, proza, publicistika. Ji skirta Juozo Tumo-Vaižganto 150-osioms gimimo metinėms paminėti. Leidinio sudarytojas ir redaktorius Kostas Fedaravičius, korektorė – Pranė Fedaravičienė. Knygoje publikuojama kraštiečių kūryba: Marijos Blažaitytės eilėraščiai – „Čia, prie Nemuno“, „Mano kraštas“, „Lakštingalai“, Kosto Fedaravičiaus – „Tu – moteris. Tu – žodžio spinduliai...“, „Tu – moteris, kuriai lig šiol lenkiuos...“, „Tu – moteris. Tu – rudenio medus...“, „Tu – moteris. Tu – saulė nuostabi...“, „Tu – moteris. Pasauly be širdies...“ ir Irenos Nagulevičienės – „Maldos fragmentas“, „Kryžkelė“, „Atodūsis“, „Praradimai“, „Amžinoji malda“.

Knyga išleista 125 egz. tiražu.

123

TAUROSTA Jonavos valsčiaus šauliai 1919–1940 m. / Vytautas Venckūnas. − Jonava: Jonavos rajono savivaldybės viešoji biblioteka, 2019. − 478, [1] p.: iliustr., faks., portr., žml. – Lietuvos šaulių sąjungai – 100. − Jonavos valsčiaus šaulių vardynas (1940 01 01): p. 8–21. − Bibliogr. išnašose.

Knygoje pristatoma I Kauno šaulių rinktinės Jonavos valsčiaus šaulių kuopos ir kitų Jonavos valsčiuje veikusių šaulių būrių istorijos, vadai, valdybų sudėtys (1919– 1940 m.), pateikiamas Jonavos valsčiaus šaulių būrių šaulių sąvadas 1940 m.

Knygoje pateikta šaulių būrių sudėtis 1940 m. pradžioje. Iš viso pateikta apie 400 tuomečių Jonavos valsčiaus šaulių biografijų. Suskaičiuota, kad per visą tarpukario nepriklausomos Lietuvos laikotarpį šauliais buvo per 800, arba daugiau nei 5 proc., valsčiaus gyventojų. Monografijoje aprašyti žmonės, dalyvavę sunkiame kasdieniame krašto lietuvinimo ir tautinės savimonės puoselėjimo darbe. Tai –svarbiausia šaulių veiklos kryptis. Nuo tos veiklos keitėsi ir aplinka: buvo daugiau kalbama lietuviškai, kitataučių akyse daugiau pasitikėjimo įgavo valstybinės struktūros.

Knyga išleista 300 egz. tiražu.

Nešuosi ilgesį: poezijos rinktinė / Albina Šereikaitė-Jefimenko. – Kaišiadorys: Printėja, 2019. – 84, [1] p.

Tai ketvirtoji kraštietės Albinos Šereikaitės-Jefimenko knyga, atskleidžianti kūrėjos požiūrį į praeitį, savitai vertinamas metų naštos svoris, brandos amžius palyginamas su liūdesį keliančiu rudeniu. Poezijos rinktinėje „Nešuosi rudenį“ pinasi gamtos ir žmogaus motyvai, o realistinis pasaulis paslepiamas po paslapties ir lyrikos skraiste.

Poezijos rinktinės pradžioje redaktorė Irena Nagulevičienė straipsnelyje „Eilėraščių rinktinė – duoklė pašėlusiai bėgančiam laikui“ apžvelgia rinktinės turinį, temas, taip pat pamini ir kitas tris, anksčiau išleistas knygas. „Žmogus, kurio dėmesį patraukia nuo vėjo virpantis lapas, kuris sustoja pasiklausyti paukščio giesmės, o rugių lauko gale užuodžia būsimos duonos kvapą, yra jautrios sielos kūrėjas, mokantis ne tik sukurti eilėraštį, bet ir atiduoti savo širdies dalelę pašėlusiai bėgančiam laikui. Tokia A. Šereikaitė-Jefimenko ir atsiskleidžia savo kūriniuose“, – rašo Irena Nagulevičienė.

Knyga išleista 70 egz. tiražu.

124

2019 NR. 2 (10)

VIII. Jonavos rajono jubiliejinės datos

JONAVOS RAJONO JUBILIEJINĖS DATOS 2020 M. Regina LUKOŠEVIČIENĖ

Sukanka 510 metų, kai gimė Abraomas KULVIETIS – vienas lietuvių raštijos pradininkų. Gimė apie 1510 m. Kulvoje (Jonavos r.). Mirė 1545 m. birželio 6 d. tėviškėje.

Sukanka 285 metai, kai gimė Antanas KOSAKOVSKIS – bajoras, kaštelionas, antrasis Domininko Kosakovskio sūnus. Gimė 1735 m. Martyniškio dvare (Jonavos r.). Mirė 1798 m. rugsėjo 25 d.

SAUSIS Sausio 4 d.

sukanka 130 metų, kai gimė Jonas KARTANAS – žymus tarpukario Lietuvos pedagogas, visuomenės veikėjas, Jonavos vidurinės mokyklos steigėjas ir direktorius. Gimė 1890 m. sausio 4 d. Aukštosios Kulvos kaime, Jonavos r. Mirė 1944 m. liepos 13 d. Vorkutos lageryje.

Sausio 13 d.

sukanka 120 metų, kai gimė Juozas KATINAS – dramaturgas, poetas, kunigas. Gimė 1900 m. Graužiečių k. (Ukmergės r.). Mirė 1985 m. vasario 14 d. Kulvoje.

Sausio 22 d.

sukanka 70 metų, kai gimė Kazimieras MACKEVIČIUS – buvęs ilgametis Lietuvos technikos bibliotekos direktorius, Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos senatorius. Gimė 1950 m. Juciūnų k. (buv. Kėdainių r., dab. Jonavos r.). Gyvena Vilniuje.

Sausio 25 d.

sukanka 130 metų, kai gimė Paulius GALAUNĖ – dailėtyrininkas, muziejininkas, dailininkas, grafikas. Gimė 1890 m. Pageležiuose (buv. Jonavos r., dab. – Ukmergės r.). Mirė 1988 m. spalio 22 d. Kaune.

Sausio 29 d.

sukanka 90 metų, kai gimė Vytautas JANKUS – docentas, nacionalinės kategorijos tink­ linio teisėjas, leidinių ir publikacijų apie tinklinį autorius. Gimė 1930 m. Jonavoje.

VASARIS Vasario 16 d.

sukanka 80 metų, kai gimė Vytautas MIKŠTAS – tautodailininkas, audėjas. Gimė 1940 m.

Misiūnų k. (Švenčionių r.). Mirė 2016 m. birželio 20 d. Šveicarijos k. (Jonavos r.).

Vasario 20 d.

sukanka 85 metai, kai gimė Ona KAJOKIENĖ – tautodailininkė, poetė. Gimė 1935 m.

Gražiškių k. (Vilkaviškio r.). Mirė 2009 m. spalio 5 d. Jonavoje.

125

TAUROSTA Vasario 23 d.

sukanka 100 metų, kai gimė Pranas BUTKEVIČIUS – tapytojas, medžio drožėjas. Gimė 1920 m. Angirių k. (Kėdainių r.). Mirė 1994 m. balandžio 20 d. Dumsiškių k. (Jonavos r.).

KOVAS Kovo 9 d.

sukanka 170 metų, kai gimė Juozapas MONTVILA – tarpukario Lietuvos bankininkas, filantropas. Gimė 1850 m. Mitėniškių dvare (Jonavos r.). Mirė 1911 m. vasario 20 d.

Vilniuje.

Kovo 15 d.

sukanka 80 metų, kai gimė Vladas ČESIŪNAS – irkluotojas, olimpinis čempionas. Gimė 1940 m. Vyšnialaukio k. (Jonavos r.). Gyvena Vilniuje.

Kovo 15 d.

sukanka 95 metai, kai gimė Antanas ČEKAITIS – prisiminimų autorius, muziejaus savo namuose įkūrėjas. Gimė 1925 m. Paupio k. (Jurbarko r.). Mirė 2004 m. lapkričio 3 d.

Jonavoje.

Kovo 22 d.

sukanka 70 metų, kai gimė Marius GLINSKAS – poetas, žurnalistas. Gimė 1950 m.

Strebeikių k. (Jonavos r.). Gyvena Jonavoje.

BALANDIS Balandžio 6 d.

sukanka 65 metai, kai gimė Jolanta GRIGIENĖ – dailininkė, pedagogė. Gimė 1955 m.

Kaune. Gyvena Jonavoje.

Balandžio 17 d.

sukanka 65 metai, kai gimė Violeta NEIMONTAITĖ – Jonavos rajono neįgaliųjų draugijos įkūrėja, ilgametė pirmininkė. Gimė 1955 m. Kaišiadoryse. Nuo 1965 m. gyvena Jonavoje.

Balandžio 23 d.

sukanka 80 metų, kai gimė Aleksandras KMITAS – biomedicinos mokslų, agronomijos daktaras, „Žemės ūkio enciklopedijos“ mokslinis konsultantas. Gimė 1940 m. Svilonėlių k.

(Jonavos r.).

GEGUŽĖ Gegužės 3 d.

sukanka 70 metų, kai gimė Irena NAGULEVIČIENĖ-BUTĖNAITĖ – poetė, žurnalistė.

Gimė 1950 m. Paguriuose (Rokiškio r.). Gyvena Jonavoje.

Gegužės 8 d.

sukanka 50 metų, kai gimė Vydas DOLINSKAS – dailėtyrininkas, meno istorikas, kultūros vertybių specialistas, muziejininkas, humanitarinių mokslų daktaras, Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų direktorius. Gimė 1970 m.

Jonavoje. Gyvena Vilniuje.

BIRŽELIS Birželio 13 d.

126

sukanka 150 metų, kai gimė Juozas KAUNAS – Jonavos miesto burmistras (1926–1935 m.). Gimė 1870 m. Pavilktinių k. (Sintautų valsč., Šakių apskr.). Mirė 1936 m. rugpjūčio 28 d.

2019 NR. 2 (10)

VIII. Jonavos rajono jubiliejinės datos

Birželio 26 d.

sukanka 95 metai, kai gimė Zigmas PAVILONIS – poetas. Gimė 1925 m. Kaune. Mirė 2005 m. birželio 25 d. Jonavoje.

LIEPA Liepos 11 d.

sukanka 130 metų, kai gimė Petras VAIČIŪNAS – poetas, dramaturgas, vertėjas. Gimė 1890 m. Piliakalniuose (Jonavos r.). Mirė 1959 m. birželio 7 d. Vilniuje.

Liepos 22 d.

sukanka 90 metų, kai gimė Kazimieras VYČAS – prozininkas, Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narys. Gimė 1930 m. Maliūpių k. (Pasvalio r.). Mirė 2015 m. birželio 27 d.

Jonavoje.

RUGPJŪTIS Rugpjūčio 2 d.

sukanka 95 metai, kai gimė Ipolitas VALERAVIČIUS – dailininkas, mokytojas. Gimė 1925 m. Dubių k. (Jonavos r.). Mirė 2002 m. birželio 5 d. Jonavoje.

Rugpjūčio 2 d.

sukanka 95 metai, kai gimė Jonas ERTMONAS – medžio drožėjas, pedagogas. Gimė 1925 m. Sietynų k. (Ukmergės r.). Mirė 1996 m. rugsėjo 9 d. Upninkuose (Jonavos r.).

Rugpjūčio 5 d.

sukanka 85 metai, kai gimė Stasė KUZERYTĖ-RAGELIENĖ – poetė, dailininkė. Gimė 1935 m. Gūruose (Raseinių r.). Mirė 2006 m. rugsėjo 19 d. Jonavoje.

Rugpjūčio 21 d.

sukanka 60 metų, kai gimė Kazimieras JAKUTIS – poetas, bardas. Gimė 1960 m. Kalviškių k. (Ignalinos r.). 1983–2009 m. gyveno ir dirbo Jonavoje. Gyvena Pagulbio k.

(Molėtų r.).

RUGSĖJIS Rugsėjo 23 d.

sukanka 80 metų, kai gimė Petras ZLATKUS – poetas, prozininkas. Gimė 1940 m. Noriūnuose (Kupiškio r.). Gyvena Jonavoje.

LAPKRITIS Lapkričio 11 d.

sukanka 65 metai, kai gimė Audra STASIUKONYTĖ – poetė. Gimė 1955 m. Bešių k.

(Jonavos r.). Mirė 1985 m. balandžio 29 d. Kaune.

Lapkričio 26 d.

sukanka 70 metų, kai gimė Eglė MILIUŠYTĖ-BRAZDŽIŪNIENĖ – poetė. Gimė 1950 m. Žiežmariuose (Kaišiadorių r.). Gyvena Jonavoje.

Lapkričio 28 d.

sukanka 90 metų, kai gimė Henrikas ŠADŽIUS – habilituotas humanitarinių mokslų daktaras, istorikas. Gimė 1930 m. Jonavoje. Gyvena Vilniuje.

GRUODIS Gruodžio 2 d.

sukanka 90 metų, kai gimė Danutė MAČIULYTĖ-DAMBRAUSKIENĖ – drožėja, tautodailininkė, tapytoja. Gimė 1930 m. Bešių k. (Jonavos r.). Mirė 1987 m. kovo 21 d.

127

TAUROSTA

Gruodžio 7 d.

sukanka 60 metų, kai gimė Algimantas ŽENTELIS – aukštojo pilotažo sporto meistras, Kauno aeroklubo direktorius, Lietuvos akrobatinio skraidymo federacijos tarybos narys. Gimė 1960 m. Jonavoje. Gyvena Birštone.

Gruodžio 10 d.

sukanka 90 metų, kai gimė Irena LEONAVIČIŪTĖ-BRATKAUSKIENĖ – aktorė, nusipelniusi artistė. Gimė 1930 m. Gaižiūnuose (Jonavos r.). Mirė 2011 m. rugsėjo 24 d.

Vilniuje.

Gruodžio 14 d.

sukanka 60 metų, kai gimė Artūras RIMKEVIČIUS – stiklo dailininkas, Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Gimė 1960 m. Jonavoje. Gyvena Kaune.

Gruodžio 28 d.

sukanka 80 metų, kai gimė Edvardas DOMBROVICKAS – žurnalistas, knygų autorius.

Gimė 1940 m. Kaune. Mirė 2008 m. lapkričio 10 d. Marijampolėje.

Kitos datos: Sukanka 270 metų, kai įkurta Jonava. Lenkijos ir Lietuvos karalius Augustas III Marijai Kosakovskienei suteikė privilegiją įkurti Jonavos miestelį (1750 m.).

Sukanka 185 metai, kai buvo nutiestas Peterburgo–Varšuvos pašto kelias pro Jonavą (1835 m.).

Sukanka 185 metai, kai pastatyta senoji pašto stotis, dabar – Krašto muziejus (1835 m.).

Sukanka 120 metų, kai atidaryta Upninkų valdinė pradžios mokykla (1900 m.). (Nuo 1782 m. veikė parapijinė Upninkų mokykla.)

Sukanka 90 metų, kai pastatytas paminklas „Odisėjos“ ir „Iliados“ vertėjui dr. Jeronimui Raliui senosiose kapinėse (dab. Ramybės skveras). Architektas – A. Netiksa (1930 m.).

Sukanka 70 metų, kai Jonava tapo rajono centru (1950 m.).

Sukanka 55 metai, kai pradėjo veikti azotinių trąšų gamykla (dabar – AB „Achema“) (1965 m.).

Sukanka 55 metai, kai įkurta vaikų muzikos mokykla (dab. Jonavos Janinos Miščiukaitės meno mokykla) (1965 m.).

Sukanka 30 metų, kai pastatytas Atminimo akmuo Nepriklausomybės kovų dalyviams buvusiose miesto kapinėse (dab. Ramybės skveras) (1990 m.).

Sukanka 30 metų, kai Jonavoje atidengtas paminklas poetui, dramaturgui, vertėjui Petrui Vaičiūnui. Skulptorius – V. Vildžiūnas (1990 m.).

Sukanka 25 metai, kai pastatyta Panoterių Šv. Kryžiaus atradimo bažnyčia (1995 m.).

128

2019 NR. 2 (10)

VIII. Jonavos rajono jubiliejinės datos

Malonūs skaitytojai,

Netrukus atkelsime vartus 20 jomis, planais, svajonėmis 20-iesiems, pasitiksime juos su naujomis idėir me, savo išmintį ir gerus viltimis – kursime, dirbsime, augsime, mylėsinorus skirdami Jonavos mie gimtadieniui, pilietiškai paminėdami Lietuvos ne sto įkūrimo 270-ajam priklausomybės atkūrimo 30-metį.

Sveikiname visus artėjanč ių laime, kai jos bus nedaug Šv. Kalėdų ir Naujų metų proga. Dalykitės , da tegul jūsų namus apgaub lykitės skausmu, kai jis pasirodys per didelis – ia šilumos ir pilnatvės au ra.

T „ aurostos“ redkolegija

129

TAUROSTA

130

2019 NR. 2 (10)