II. Jubiliejai
Vilnė SIMANAITYTĖ, 12 metų E. Simanaičio vaikaitė
ATE Karibų piratai tupi pajūry. Atkeliauja kareiviai apginti namus. Sėdi senelis atsirėmęs į duris, Ir laukia baigties, ramios su draugais. Atėjo močiutė palinkėti sėkmės, Nes kelionė ilga bus sapnuos ir kalnuos. Atbėgo sesutė pasakyti ate, Nes negrįšiu aš greitai, O gal niekada. Pakliuvau į nelaisvę, apsiginti nemoku. Surišo parankes ir greitai išėjo. Skaudu yra, kai palieka tave Artimas brolis, o gal dėdė, teta. Jis pasakė ate, nes grįžti negrįš. Nors mes laukiam jo, susėdę rate. Pasiilgsim visi jo sielos gražios. Jis puošė namus ir mūsų jausmus. Sunku atsisveikint, kai būni pririštas.
Tik sustoki, pažiūrėki, kas gi gali atsitikt, Jei sutiksi pasilikt ar truputį dar išlikt. Atsigręžti nedrįstu, O kai žiūriu, greit mirštu. Dar pabūti daug baisiau, Negu eiti kuo greičiau. Kojos lūžta, rankos plyšta, Kai širdis nustojo plakt. Laido gerklę mano tėtis, O su juo visa šeima. Kaip dar galima išbūti, Jei esi čionai viena? Kaip dar galima užsnūsti, Kai matai, kad čia ne aš? Dar palauki ir pabūki, Kol ateis mums pabaiga. Nejudėk tu bent minutę, Nes po jos tai pabaiga. Dar tu leiski man pabūti su sava šeima, O tada jau nebėra, Nei ko laukti, nei kada...
Atsigręžti baisu, nes grįžti nedrįsti. Skauda sielos dalelę, Nors žinai, kad ji tuščia. Sklinda aidas iš po kojų, Nors bijai, kad ten ne aš.
Mes turime tikėti savo pasirinktais keliais, nes kitaip nukrypsime į šoną. Mes mylėjome ir gerbėme Tėvuką Edmundą, tai leiskime ir jam mus mylėti bei gerbti, – taip mes išsaugosime Tėvuko atminimą. Jis stebi mus iš dangaus su meile, tai mes leiskime jam jaustis taip pat mylimam ir nepamirštamam.
45