Taurosta 2025 m. Nr. 2 (22)

JONAVOS KRAŠTO KULTŪROS IR ISTORIJOS METRAŠTIS 2025 M. NR. 2 (22)

Turinys

I. DATOS IR ŽMONĖS

Jonava su trenksmu atšventė 275-ąjį gimtadienį! 3

N. Stankevičiūtė

Įspūdinga Joninių šventė nustebino net skeptikus 9

N. Stankevičiūtė

„Skaitanti Jonava“ – jonaviečių ryšys su literatūra. 12 275 rekomenduojamos knygos

K. Diemintaitė-Stepšienė

Vasara Knygų terasoje 2025: trys mėnesiai istorijų, 16 muzikos ir atradimų

K. Adukaitė

Jonavos krašto moterų asociacija „Jonavietė“ – 19 20 metų bendrystės ir šviesos

R. Mikalauskienė

Užusalių bibliotekai – 85-eri 23

E. Legienė

Žeimiškiai džiaugiasi atsinaujinusia biblioteka 25

V. Vaičiuškienė

Tarptautinė tekstilės paroda „Gijos“ 28

E. Legienė

II. JUBILIEJAI

Tautodailininkui, pedagogui, mokyklos vadovui 33

Ipolitui Valeravičiui – 100

D. Kšivickienė

Ipolito Valeravičiaus galerija 36

G. Narbutaitė-Kontrimė

Jurgitai Lieponei – 50

Švęsti gyvenimą su trenksmu 44

J. Lieponė

Eugenijui Sabučiui – 50

50 metų – tvirtu žingsniu ir su šypsena 51

E. Legienė

Kazimierui Jakučiui – 65

Kazimieras Jakutis – tarp scenos šviesų ir 56 verslo planų

E. Legienė

III. SUSITIKIMAS SU ĮDOMIAIS ŽMONĖMIS

Dievo šauksmas išvedė iš profesijų paieškų labirinto 59 I. Nagulevičienė

IV. POEZIJOS KLUBAS „ŠALTINIS“

Naujasis almanachas – Lietuvos kūrėjų jausmų ir 65 minčių išraiška

I. Nagulevičienė

Paveikslai it laivai išpūstomis burėmis 69

M. Glinskas

V. JAUNŲJŲ KŪRYBA

Kūrybinis projektas „Karalių pasaka“ pakvietė 71 mokinius pažinti M. K. Čiurlionio pasaulį

D. Kloniūnienė

Arkliškai geri dalykai bibliotekoje: kaip Jonavoje

80 gimė komiksų bendruomenė

K. Adukaitė

VI. IŠTAKOS, ISTORIJOS

Likviduoto Jonavos trinitorių vienuolyno pajamų byla

E. Ancuta

Kunigo Jono Ulicko atsiminimai: gyvas žvilgsnis į

99

103 tautos istoriją

I. Nagulevičienė

VII. KRONIKA

Skarulių bendruomenė – gyvosios istorijos tiltas

D. Vasiljeva

Donaldas Kajokas tapo Grigorijaus Kanovičiaus

107

110 literatūrinės premijos laureatu

K. Adukaitė

Mokytojų dienos šventė – dėkingumo ir

113 įkvėpimo akimirkos

E. Legienė

VIII. 2026 METŲ KALENDORIUS

IX. NAUJAUSI LEIDINIAI. KRAŠTIEČIŲ KŪRYBA

Pirmame viršelyje – Janina Celešienė „Ant slenksčio mes abu...“. 2013 m., drobė, aliejus, 80×100 cm.

Antrame viršelyje – Janina Celešienė „Du laivai – du likimai“. 2013 m., drobė, aliejus, 100×130 cm.

Trečiame viršelyje – Janina Celešienė „Pienė“. 2008 m., pop., akvarelė, 62×44 cm.

Ketvirtame viršelyje – Janina Celešienė „Gyvenimo karoliai“. 2023 m., drobė, aliejus, 80×80 cm.

LEIDĖJAS – Jonavos rajono savivaldybės Grigorijaus Kanovičiaus viešoji biblioteka

REDAKCINĖ KOLEGIJA – Ernesta Legienė, Irena Nagulevičienė, Jurgita Serapinė, Kristina Adukaitė, Kristina DiemintaitėStepšienė, Martyna Brėdikienė, Giedrė Narbutaitė-Kontrimė.

KALBOS REDAKTORĖ – Rita Masiliūnienė

LEIDINĮ GALIMA ĮSIGYTI VIEŠOSIOS BIBLIOTEKOS SKAITYKLOJE

118

125

ADRESAS – Žeimių g. 9, LT-55158 Jonava, tel. +370 614 68 838, el. p. taurosta@jonbiblioteka.lt, www.jonbiblioteka.lt

MAKETAVO IR SPAUSDINO UAB „Printėja“, Gedimino g. 16-1, LT-56128 Kaišiadorys

TIRAŽAS – 250 egz. | ISSN 2424-4317

VISI „TAUROSTOS“ LEIDINIAI SVETAINĖJE www.jonbiblioteka.lt

Jonava su trenksmu atšventė 275-ąjį gimtadienį!

STANKEVIČIŪTĖ, Jonavos kultūros centro reklamos kampanijų organizatorė

Šiais metais Jonavos 275-asis jubiliejinis gimtadienis tapo tikra vienybės bei džiaugsmo švente, subūrusia miesto bendruomenę ir svečius.

Visose šventės erdvėse netrūko veiklų tiek mažiems, tiek dideliems. „Šeimų linksmybių pievelėje“ vaikai leidosi į žaidimus, išbandė atrakcionus ir dalyvavo kūrybinėse dirbtuvėse. Čia savo veiklas pristatė įvairios organizacijos, o kariuomenė, ugniagesiai, policija bei medikai kvietė į edukacinius užsiėmimus. Pikniko nuotaiką sukūrė animatorės Mergaitės „gimtadienis“ – net žirgas šoko, o cirko artistai iš Alytaus stebino smagiais pasirodymais.

Miesto svečius ir gyventojus džiugino linijinių šokių respublikinis festivalis „Aksominis ruduo“, į kurį susirinko šokių kolektyvai iš visos Lietuvos, o jų energija užbūrė visus žiūrovus.

Šventės metu Jonava pavirto gyvuoju muziejumi po atviru dangumi – senovinių automobilių bei motociklų paroda viliojo smalsius žvilgsnius ir leido pasinerti į retro atmosferą. Gausi prekybinė mugė kaip visada džiugino savo unikalumu, skonių įvairove ir šventine atmosfera.   Šių metų Jonavos miesto šventė išsiskyrė ypatingu sumanymu – buvo siekiama sukurti didžiausio paukščio instaliaciją. Šventės tradicinė eisena, kurią sudarė įvairios bendruomenės, organizacijos, įmonės, įstaigos ir kolektyvai, šįkart tapo šios gražios idėjos dalimi – jonaviečiai buvo pakviesti savo rankomis pagaminti paukštelius. Tai šventės simbolis, išreiškiantis skrydį, polėkį ir gyvybę –visa tai, kas būdinga mūsų miestui. Paukštelius nešėsi net 3500 šventinės eisenos dalyvių. Vėliau šie simboliai Joninių slėnio šlaite virto vienu didžiuliu kūriniu, įprasmi-

Linijinių šokių respublikinio festivalio „Aksominis ruduo“ dalyviai.

Neda

nusių šventės šūkį „Jonava – gyvybės pilna“. Didžiausio paukščio instaliaciją savo rankomis susmaigstė ir sudėliojo Jonavos kultūros centro darbuotojai. Figūra siekė 24,5 m plotį ir 20 m ilgį. Tai buvo akivaizdus pavyzdys, ką galima sukurti, kai miestą vienija bendras tikslas, idėja ir kūrybiškumas.

Po šurmulingos eisenos prasidėjo energingas koncertas. Charizmatiškasis vedėjas Rolandas Mackevičius į sceną pakvietė jonavietę Elviją Zvicevičiūtę. Toliau koncertą tęsė styginių grupė „Voiceless“, klasikinės muzikos garsus pakeitusi šiuolaikinės muzikos gijomis. O legendinė Lietuvos scenos žvaigždė Džordana Butkutė su savo grupe užbūrė publiką, nepalikdama nė vieno abejingo. Pasiekus šventės įkarštį, į susirinkusiuosius prasmin-

gais ir džiugiais žodžiais kreipėsi Jonavos rajono savivaldybės meras Mindaugas Sinkevičius, pabrėždamas miesto bendruomenės stiprybę ir ateities viziją. Mero kalbą vainikavo neregėtas fejerverkas: 12 metrų skersmens ratas, pakibęs 80 metrų aukštyje ir nušvietęs naktinį dangų spalvingais sprogimais.

Po šventinės kalbos ir fejerverkų koncertą tęsė legendinis Lietuvos atlikėjas Marijonas Mikutavičius, su kuriuo kartu dainavo daugiau nei 30 000 širdžių. Jonava tapo ne tik pilna gyvybės, bet ir pulsavo kaip stipri jėga!

Jonavos 275-asis gimtadienis tapo švente, kuri parodė, kad miestas ne tik puoselėja savo istoriją ir tradicijas, bet ir drąsiai žengia į ateitį, spinduliuodamas bendruomeniškumą, kūrybiškumą bei neblėstančią šventinę dvasią.

Šventės akimirkos

Tradicinės šventinės eisenos dalyviai.

Tradicinės šventinės eisenos dalyviai.

Jonaviečių rankomis pagaminti skirtingų spalvų paukšteliai sudarė didžiulę paukščio instaliaciją – polėkio ir gyvybės simbolį.

Styginių grupė „Voiceless“ klasikinės muzikos garsus pakeitė šiuolaikinės muzikos gijomis.

Legendinės scenos žvaigždės Džordanos Butkutės pasirodymas nepaliko abejingų.

Įspūdingas fejerverkas – 12 metrų skersmens ratas, pakibęs 80 metrų aukštyje ir nušvietęs naktinį dangų spalvingais sprogimais.

Nuotraukų autorė – Jonavos kultūros centro viešųjų ryšių specialistė Ernesta Eglinskė.

Publika šėlo kartu su Marijonu Mikutavičiumi.

Įspūdinga Joninių šventė nustebino net skeptikus

Vasara Jonavoje buvo ypatinga – ją užliejo gausybė įvairių koncertų, renginių, ekskursijų, žygių, parodų ir kitų kultūrinių veiklų. Tačiau viena įsimintiniausių švenčių įvyko birželio 23-iąją – jau 36 kartą nuaidėjo organizuojama Joninių šventė.

Tądien Jonava tapo unikalia vienadiene Jonų respublika, kuri šiemet minėjo 20 metų jubiliejų. Respublikos širdimi tapo Jonų sodyba, kurioje apsigyveno senosios tradicijos. Čia lankytojai buvo kviečiami į tautinių edukacijų kelionę: pynė vainikus, mušė sviestą, žaidė senovinius žaidimus, susipažino su kalvystės amatu ar puodų žiedimu. Edukacijos tapo gyva etnografijos pamoka, kurioje kiekvienas įprasmino dalelę mūsų kultūros. Respublikos kanceliarijoje į didžiąją knygą buvo įrašyti visi Jonai

ir Janinos – jie tapo oficialiais Jonų respublikos piliečiais. Kaip ir kasmet, Joninių šventėje didelio susidomėjimo sulaukė mugė, pilna rankų darbo kūrinių ir gardžių skanėstų. O vienas jautriausių vakaro momentų – scenoje iškilmingai ąžuolų vainiku papuoštas šventės vedėjas Jonas Radzevičius. Jį vainikavo Kultūros centro vadovė Jurgita Serapinė, taip įprasmindama visų Jonų respublikos piliečių išskirtinumą ir parodydama ypatingą dėmesį visiems Jonams, Janinoms, Janėms, Janiams trumpiausios nakties ir ilgiausios dienos šventėje.

Koncertinėje programoje žiūrovus džiugino žinomi Lietuvos atlikėjai: Rokas Kašėta, žavingasis „Kamanių šilelis“, legendinės „Hiperbolės“ įkūrėjas maestro Viktoras Prapras su grupe, o vakarą užkūrė vienas ryškiausių

Neda STANKEVIČIŪTĖ, Jonavos kultūros centro reklamos kampanijų organizatorė

Kultūros centro vadovė Jurgita Serapinė sveikina Jonų respublikos piliečius.

Rekordinio dydžio šaukštas padovanotas šventės vedėjui Jonui Radzevičiui.

Sveikinimo žodžiai skrieja iš mero Mindaugo Sinkevičiaus lūpų.

misterija „Oi kalnas, kalnas“.

Lietuvos scenos vardų – dainininkas Vaidas Baumila, su kuriuo dainas traukė daugiau nei 30 tūkstančių į šventę susirinkusių žiūrovų iš visos Lietuvos. Sveikinimo žodžius tarė Jonavos rajono meras Mindaugas Sinkevičius bei Seimo narys Eugenijus Sabutis. Jie pabrėžė, kad Jonų respublika – tai daugiau nei renginys, tai – reiškinys, kuris jau tapo neatsiejama Jonavos įvaizdžio dalimi.

Smagių staigmenų netrūko ir šventės kiemeliuose: buvo nudrožtas rekordinio dydžio šaukštas – bendrystės ir lietuviško vaišingumo simbolis. Vėliau jis buvo padovanotas šventės vedėjui J. Radzevičiui, o šis jį atsinešė į savo vedamą laidą „Teleloto“ LNK televizijoje. Taip šaukštas tapo tikru šventės simboliu ir smagiu prisiminimu, apie kurį dar ilgai kalbėjosi dalyviai.

Taip pat vyko Sūrininko čempionatas, o iniciatyvoje „Atrask paparčio žiedą Jonavoje“ išrinktas pats gražiausias žiedas. Tačiau didžiausias įspūdis laukė sutemus, kai Joninių slėnį apgaubė baltiškoji misterija „Oi kalnas, kalnas“. Šiame reginyje susiliejo senovės baltų simboliai, mitologija ir šiuolaikinės technologijos. Tai buvo ne tik akims skirtas reginys, bet ir tikra jausmų kelionė – sustojimo, įsiklausymo, susimąstymo akimirkų, nes Joninių slėnio kalnai pasakojo neįprastą, užburiančią, magišką istoriją. Vidurnaktį vienadienės Jonų respublikos dangų nutvieskė fejerverkai – paskutinis šventės akordas ir simbolinis atsisveikinimas iki kitų metų. Jonavos kultūros centro darbuotojams dėkojo rajono meras M. Sinkevičius: „Patyrėme gražią šventę, kuri į Jonavą sukvietė tiek žmonių, kiek per Jonines Jonavoje dar nėra tekę matyti. Dėkoju jums už puikų reginį, sukėlusį gausybę teigiamų emocijų ir tikiu, kad visiems šventės dalyviams nekilo jokių abejonių, kad Jonava – tikrų tikriausia Joninių sostinė.“

Kartu su Vaidu Baumila dainavo daugiau nei 30 tūkstančių žiūrovų.

Paskutinis šventės akordas.

Šių metų jonaviečių Joninių šventė dar kartą įrodė, kad ilgiausia metų naktis gali tapti nepakartojamu įspūdžiu.

Nuotraukų autorė – Jonavos kultūros centro viešųjų ryšių specialistė Ernesta Eglinskė.

Baltiškoji

„Skaitanti Jonava“ –jonaviečių ryšys su literatūra. 275 rekomenduojamos knygos

Kristina DIEMINTAITĖ-STEPŠIENĖ, Jonavos r. savivaldybės Grigorijaus Kanovičiaus viešosios bibliotekos vyr. bibliotekininkė

Šie metai mūsų kraštui ypatingi – Jonava švenčia 275erių metų sukaktį. Ta proga Grigorijaus Kanovičiaus viešoji biblioteka parengė ir išleido leidinį „Skaitanti Jonava: žmonės ir jų 275 rekomenduojamos knygos“. Bibliotekininkės Jovita Ulanavičienė ir Kristina Diemintaitė-Stepšienė pakalbino ir nufotografavo 275 aktyvius bibliotekos skaitytojus, kurie noriai pasidalijo savo mėgstamų knygų rekomendacijomis.

Jonava skaito ir dalijasi

„Skaitanti Jonava: žmonės ir jų 275 rekomenduojamos knygos“ – tai leidinys, atskleidžiantis Jonavos bendruomenės ryšį su literatūra. Čia pateiktos knygos, kurios skaitytojams paliko įspūdį, pakeitė jų mąstymą ar tiesiog sušildė sielą.

Rekomendacijų įvairumas stebina. Mažiausieji bibliotekos skaitytojai kartu su tėveliais renkasi knygeles, kuriose pasakojamos įvairios su gyvūnais susijusios linksmos istorijos, nuotykiai, magija ar garsių žmonių biografijos. „Sužinojau, kieno pėdos liko mėnulyje“, – šypsenos veide neslepia mažoji skaitytoja Gretė Liepaitė ir visiems rekomenduoja perskaityti knygą „Mažų žmonių didelės svajonės. Neil Armstrong“.

Jau mokyklą lankantys jaunieji skaitytojai ypač pamėgę Tomo Dirgėlos (knygų serija „Domas ir Tomas“), Linos Žutautės („Kakė Makė“), Knister („Ragana Lilė“) ir Jeffo Kinney („Nevykėlio dienoraštis“) kūrybą. „Ši knyga man įdomiausia, nes joje yra kalnai cukraus“, – šmaikščiai T. Dirgėlos kūrinį „Domas ir Tomas. Virėjos Irenos byla“ pristato moksleivis Benas Rimkevičius.

Suaugusieji rekomenduoja įvairias knygas – nuo meilės romanų iki siaubo ar psichologinių trilerių. Neužmirštama ir klasika – Erikas Maria Remarkas, Levas Tolstojus, Džordžas Orvelas, Albertas Kamiu, Michailas Bulgakovas. „Tai nesenstantis priminimas mūsų ir ateinančioms kar-

toms apie tai, kaip svarbu išsaugoti ir kovoti už tikrą laisvę: žodžio, veiksmo, meilės, pasirinkimo, politinę ir, kas svarbiausia, minties“, – tokiais žodžiais Dž. Orvelo kūrinį „1984-ieji“ rekomenduoja jonavietis, Seimo narys Eugenijus Sabutis.

Autorių įvairovė

Daug teigiamų atsiliepimų sulaukė užsienio autorė Kristin Hannah. Jonavietės ją ypač pamėgusios dėl ypatingų gyvenimo istorijų, stiprių personažų išgyvenimų. Bibliotekos skaitytoja Vaida Šabanaitė rekomenduoja šios autorės knygą „Seserys“. Ji teigia, kad šios autorės knygos atkuria norą bendrauti ir palaikyti stipresnį ryšį su artimais žmonėmis.

Detektyvų mėgėjams siūlomos Tessės Gerritsen, Larso Kepler, Rachelės Abbott, Sandros Brown, Chriso Carter ir daugelio kitų kūriniai. Pastarojo autoriaus knygą „Genezė“ intriguojančiai rekomenduoja Asta Cikanaitė: „Tamsi, šiurpi istorija, kuri verčia pasitikrinti, ar užsirakinai duris, nes galbūt blogiukas ateina ir pas tave.“

Jonaviečiai mėgsta ir mokslinės fantastikos ir fantastinių knygų serijas: Liu Cixin „Trijų knygų problema“, Suzanne Collins „Bado žaidynės“, George R. R. Martin „Karalių kova“ ir kt. Štai Simona Paulauskaitė rekomenduoja Rebeccos Yarros „Ketvirtąjį sparną“, teigdama, kad tai nuostabus fantastikos romanas su įtraukiančiu siužetu ir stipriais personažais.

Tikrais faktais paremtų knygų rekomendacijų leidinyje taip pat netrūksta. Jonaviečiai sako, kad istorija neturi būti užmiršta, kad ir kokia ji skaudi būtų. Lina Knystautienė rekomenduoja Heather Morris „Cilkos kelią“, atskleidžiantį Holokausto liudijimus ir patirtis.

Stipriai sukrečiančios istorijos pasakojamos knygose apie musulmoniškus kraštus ir čia gyvenančių žmonių likimus. Albina Vaitkevičienė rekomenduoja Waris Dirie

Sumanymo autorės K. Diemintaitė-Stepšienė ir J. Ulanavičienė.

„Dykumų gėlė“, Jovilė Židžiūnienė – Khaled Hosseini „Bėgantis paskui aitvarą“, Inga Dzevaltauskienė – Betty Mahmoody, William Hoffer „Tik su dukra“.

Skaito ir lietuvišką literatūrą

Tarp rekomenduojamų lietuvių autorių dominuoja Grigorijaus Kanovičiaus, Irenos Buivydaitės, Violetos Tapinienės, Rūtos Šepetys, Inos Les, Juozo Gaižausko, Edmundo Malūko, Aldonos Ruseckaitės kūryba.

Bibliotekos direktorė Skirmutė Gajauskaitė kviečia leistis į kelionę po Jonavos krašto istorijos puslapius, pažymėtus ir džiaugsmo, ir skausmo ženklais, kuriuos meistriškai užfiksavo G. Kanovičius romane „Miestelio romansas“.

Lietuviškoji klasika taip pat nepamiršta. Balio Sruogos „Dievų miškas“, Mariaus Katiliškio „Miškais ateina ruduo“, Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“ ir Apolinaro Čepulio „Likimo upė“ yra ne vieno skaitytojo pamėgti. Jonaviečių teigimu, šios knygos sugrąžina į jaunas dienas.

Garsaus filosofo Leonido Donskio mintys taip pat paliečia ne vieno širdį. Rajono meras Mindaugas Sinkevičius rekomenduoja šio autoriaus knygą „Blogis yra laikinas“. „Šių dienų kontekste, kai pasaulyje netrūksta neramumų ir vyksta karai, gėrio paieškos – aktualios kaip niekada, o knygoje pateikiamas filosofinis požiūris įtraukia skaityti puslapį po puslapio“, – rekomenduoja rajono vadovas.

Domisi istorine tematika

Bibliotekoje skaitytojų mėgstamas ir lankomas „Istorinių labirintų“ skyrelis, kuriame sudėti istoriniai romanai. Dažniausiai rekomenduoti Philippos Gregory, Sabinos Ebert, C. W. Gortner ir Kenno Follet kūriniai, kurie nukelia į gūdžius viduramžius, renesanso ir kitus laikmečius, kai valdė didingi valdovai. Gitana Mockuvienė siūlo perskaityti Keno Follett istorinį romaną „Žemės stulpai“: „Tai įtraukianti istorija apie viduramžių Anglijos Kingsbridžo katedros statybą. Ji kupina dinamiškų įvykių ryškių veikėjų charakterių, patrauklus ir įtaigus autoriaus rašymo stilius. Nors knygos puslapių daugiau nei 1000, skaitoma lengvai ir greitai.“

Istorijos fondo lentynose dažniausiai knygų ieško vyriškosios lyties atstovai. Štai jonavietis Mantas Kožaniauskas visiems rekomenduoja atsiversti Roberto Petrausko knygą „Lemtingi sprendimai. Antrasis pasaulinis karas Europoje“, kuri, pasak jo, yra labai įtraukianti. Lietuvos istorinės tematikos knygų rekomenduota kiek mažiau. Giedrei Narbutaitei-Kontrimei įspūdį paliko „Juozapas Kosakovskis. Atsiminimai (1738–1788). Jos

teigimu, knyga nukelia 250 metų atgal, kai klestėjo Jonavos dvaras, buvo šventinama pirmoji medinė Marijonos Kosakovskienės funduota bažnyčia, o į Jonavą suvažiavusiems Kosakovskių giminaičiams iškelta dviejų savaičių trukmės puota. Daiva Tuskienė rekomenduoja jaunajai kartai atsigręžti į savo protėvių šaknis ir perskaityti „Amžino įšalo žemėje“.

Žavisi psichologija

Iš šakinės literatūros daugiausiai sulaukėme psichologinės tematikos knygų rekomendacijų. Lankytojai ypač domisi knygomis apie asmeninį augimą, tarpusavio santykius, žmogaus vidinį pasaulį. Ypatingo dėmesio sulaukė šie leidiniai: Clarisa Pinkola Estes „Bėgančios su vilkais“, John Duffy „Šiuolaikinis paauglys nerimo amžiuje“, Gary Chapman „Penkios meilės kalbos“. Pasak pastarąją knygą rekomendavusios Milenos Veličkaitės, įgytos žinios pakeitė mąstymą, padėjo kitaip vertinti situacijas. Knygos apie mediciną taip pat populiarios. Skaitytojai domisi literatūra apie sveiką gyvenseną, ligas, jų prevenciją ir gydymą. Elvyrai Urbanavičienei paliko įspūdį Živilės Povilaitytės-Buzaitės knyga „Viskas dėl angliavandenių“: „Rekomenduoju perskaityti ir sužinoti, kaip taisyklingai maitintis ir išlaikyti puikią sveikatą.“

Pavykęs sumanymas

Leidinio sumanytojos džiaugiasi pavykus įgyvendinti idėją. „Smagu, kad jau nuo pirmųjų projekto dienų skaitytojai aktyviai ir nuoširdžiai dalijosi savo mėgstamų knygų rekomendacijomis. Projektas atskleidė skaitytojus kaip asmenybes, susipažinome su jais iš arčiau. Taip pat praplėtėme ir savo žinias apie knygas, papildėme asmeninius sąrašus knygų, kurias skaitysime ateityje“, – šypsenos veide neslepia bibliotekininkė Jovita Ulanavičienė. Šis leidinys – tai daugiau nei knygų siūlymai. Tai –gyvas miesto portretas per literatūrą, kur kiekviena rekomendacija tampa tarsi tiltu tarp žmonių. Čia rasite ir trumpų asmeninių skaitytojų istorijų, minčių, kaip viena ar kita knyga palietė, įkvėpė ar pakeitė jų pasaulėžiūrą. Širdingai dėkojame visiems, prisidėjusiems prie šio sumanymo. Tikimės, kad jonaviečių rekomendacijos sudomins, tai taps puikiu orientyru ieškantiems, ką skaityti! Kviečiame visus – nuo smalsių ikimokyklinukų iki patyrusių skaitytojų – atsiversti leidinį, pasisemti idėjų ir tapti dalimi skaitančios Jonavos. Leidinį galite rasti Bibliotekos Vartotojų aptarnavimo skyriuje ir internetinėje svetainėje.

Vasara Knygų terasoje 2025: trys mėnesiai istorijų, muzikos ir atradimų

Kristina ADUKAITĖ, Jonavos r. savivaldybės Grigorijaus Kanovičiaus viešosios bibliotekos kultūros projektų vadovė

Šių metų vasara Knygų terasoje vėl tapo gyvu įrodymu, kad kultūra vaikams – tai ne tik scenos šviesos, bet ir kasdieniai mažųjų atradimai. Renginiai, kaip ir įprasta, vyko trečiadienio rytmečiais, o prireikus visa bendruomenė persikeldavo į jaukią Skaityklą – be skubos, su knygų kvapu ir šurmuliuojančiais vaikų balsais. Išlaikydama tęstinumą, Jonavos Grigorijaus Kanovičiaus viešoji biblioteka dar kartą parodė, jog vasara gali būti ir smalsi, ir prasminga, ir kupina kūrybiškų nuotykių.

Birželio trečiadieniai skleidėsi lyg pasakos skyriai. Mėnesį pradėjo muzikinis edukacinis spektaklis „Drevinukas“, kurio veikėjai priminė vaikams, kaip svarbu saugoti ir tausoti gamtą. Po savaitės Kauno valstybinio lėlių teatro edukacija „Lėlė, kuri didžiuojasi, kad turi Ė“ žaismingai atvėrė lietuvių kalbos garsų slėpinius – vaikai klausėsi, kartojo, improvizavo, o scena tapo didžiąja „ė“ švente. Trečiąjį birželio trečiadienį „Teatrariumo“ „Gyvenimo linksmybės“ ragino pamatyti didelius džiaugsmus mažuose dalykuose, naujai patirti nuostabaus ir visiems

Vaikus pasitinka draugiški ir spalvingi bibliotekos personažai: Bildukas ir Panelė Raidelė.

puikiai žinomo Kristijono Donelaičio kūrinio atmosferą pasitelkiant garsus, kvapus ir nepaprastas gamtos dovanas. Mėnesio pabaigoje teatras „Avilys“ su spektakliu „Uch – Ach – Ajajai, arba Kiemsargių svajonės“ pakvietė į spektaklį-žaidimą, kuriame žiūrovai virto bendrakūrėjais – kiemo paslaptys ir svajonės skleidėsi čia pat, tarp knygų ir vasaros vėjo.

Liepa buvo muzikali ir nuotykinga. Šiaulių valstybinio kamerinio choro „Polifonija“ muzikinė pasaka „Kaip ežiukas chorą būrė“ leido mažiesiems pajusti, kaip bendras balsas užaugina drąsą – ežiuko ryžtas netruko persikelti į žiūrovų eilutes. Tą patį mėnesį „Vikingų kaimas“ atvežė trijų valandų gyvą istorijos pamoką: šarvai, virtuvės paslaptys, žaidimai ir pasakojimai apie kasdienybę kėlė klausimų ir skatino tyrinėti. Šiaulių vaikų dainavimo studijos „Svirplys“ koncertas „Dainos iš lagamino“ nukėlė į kelionių fantaziją, kur lagaminas virto scenos instrumentu – iš jo „išsirito“ melodijos, ritmai ir žaidimai. „Taško teatro“ spektaklis „Apie vamzdį ir mus“ netikėtai parodė, kaip paprasti

Bildukas džiaugiasi gausiai susirinkusiais atostogautojais.

Bibliotekos mažieji lankytojai šią vasarą išvydo įvairiausių spektaklių.

Edukacija su indėnu ir įvairiais būgnais nepaliko abejingų.

daiktai slepia istorijas apie mus pačius, o „Teatriuko“ teatralizuota Violetos Palčinskaitės programa „Vaikų kambarys“ sujungė poeziją, judesį ir atpažįstamus vaikystės daiktus – eilės čia skambėjo lyg gyvi prisiminimai.

Rugpjūtį sceną užvaldė žodžio ir ritmo sintezė. „Teatriuko“ muzikinis skaitymas „Vabalai“, sukurtas pagal Liutauro Degėsio eiles, parodė, kad poezija vaikams gali būti ir judri, ir labai juokinga – vabaliukai marširavo tarp eilučių, o salė šypsojosi ritmui. Šokių pamoka „K-POP Jonavoje“, kurią vedė Azijos kalbų ir kultūrų namų atstovė, pritraukė paauglius, norinčius išmokti tolimųjų rytų šalies šokių žingsnelių. „Vinetu kaimo“ programa „Svečiuose pas indėnus“ pristatė Šiaurės Amerikos indėnų kultūros elementus – būgnų ratas, muzikos instrumentai, žaidimai ir sapnų gaudyklės traukė įvairaus amžiaus smalsuolius. Renginių ciklą uždarė teatro „Aitvaras“ interaktyvus lėlių spektaklis „Vilkas ir septyni ožiukai“ – klasikinė pasaka čia atgijo su netikėtais žiūrovų įsitraukimo viražais, o finalinis vasaros vėliavos nuleidimo akcentas ir smagūs plojimai priminė, kad bendra patirtis yra didžiausia šio renginių ciklo dovana. Ši trijų mėnesių kelionė dar kartą paliudijo sumanymą, kuris Jonavos Grigorijaus Kanovičiaus viešosios bibliotekos bendruomenėje jau tapo tradicija: vasaros trečiadieniai bibliotekoje – tai nuosekli pažinimo, kūrybos ir atradi-

mų kelionė, kurios metu mažieji žiūrovai virsta didžiaisiais kultūrinio vyksmo dalyviais. Lankytojai ne kartą pabrėžė, kad būtent idėja visą vasarą kas savaitę patirti skirtingas kultūros raiškos formas – nuo lėlių teatro iki poezijos, nuo istorinių rekonstrukcijų iki muzikinių pasakų – yra didžiausia „Vasaros Knygų terasoje“ vertė. Kol kalendorius vartys kitus metų laikus, šio sezono istorijos ir dainos dar ilgai skambės atmintyje – kaip pažadas sugrįžti ten, kur knygos susitinka su teatru, muzika ir vaikų juoku.

Vaikai kepė duonelę kartu su vikinge iš Vikingų kaimo.

Kai lauke būdavo labai karšta arba lydavo lietus, bibliotekos salė dūgzdavo kaip bičių avilys. Nuotraukų autorė – Simona Žičkienė.

Jonavos krašto moterų asociacija „Jonavietė“ –20 metų bendrystės ir šviesos

Prieš du dešimtmečius, šiltą 2005-ųjų vasarą, iš Vilniuje vykusio moterų suvažiavimo sugrįžusios jonavietės kalbėjosi apie svajonę įkurti savo bendruomenę, kuri gintų moterų teises, įkvėptų drąsiai siekti tikslų, bet sykiu atsigręžtų ir į tuos, kuriems gyvenimas nepagailėjo išbandymų. Šią svajonę lydėjo ryžtas, todėl netrukus ji tapo tikrove – lapkričio 9 dieną gimė Jonavos krašto moterų asociacija „Jonavietė“. Asociacijos steigime dalyvavo: Angelė Masiukienė, Sigita Sasnauskienė, Vida Jokimienė, Laimutė Šatienė, Svetlana Vidauskienė, Margarita Zonienė, Vilija Adomelienė, Gitana Adomaitienė, Elena Ivanauskienė, Irena Revzinienė, Galina Kuzmič, Natalija Tur, Irena Nagulevičienė, Ja-

dvyga Rusilienė, Stanislava Daubarienė, Rita Kertenienė, Regina Kalinauskienė, Ieva Svolkinaitė, Rita Latviūnienė, Janina Vasiljevaitė, Jurgita Serapinė, Regina Petkuvienė.

Pirmieji žingsniai

„Jonavietė“ savo kelią pradėjo kalėdiniu labdaros vakaru „Kai atviros širdys“, skirtu gabiems vaikams paremti. Nuo to laiko netrūko iniciatyvų, kuriose šiluma, rūpestis ir kūryba tapo neatsiejama asociacijos dvasia. Vėliau gimė renginys „Vilties sparnai“, skirtas finansinei paramai surinkti ir lėšas pervesti į vaikų sąskaitas ateities mokslams ir svajonėms.

Labdaros vakare „Kai atviros širdys“ – Danutė Kriščiūnienė, Panevėžio politikių klubo „Veiklios moterys“ narė, ir vakaro vedėjas Jonas Andriulevičius, 2013 m. „Jonavietės“ archyvo nuotrauka.

Renata MIKALAUSKIENĖ, asociacijos „Jonavietė“ pirmininkė

Edukacinė-pažintinė kelionė socialiai remiamų šeimų vaikams į Trakus, 2018 m. „Jonavietės“ archyvo nuotrauka.

Improvizuotas „Bobelių turgus“ (pardavus prekes gauti pinigai panaudoti kalėdiniam labdaros vakarui organizuoti), 2012 m. „Jonavietės“ archyvo nuotrauka.

Kelionė į Mažąją Lietuvą pagal projektą „Pažinkime Lietuvą“. Projekto dalyviai – socialinę atskirtį patiriantys Jonavos r. socialiai remtinų šeimų vaikai, Jonavos vaiko ir šeimos gerovės centro globotiniai, Jonavos J. Miščiukaitės meno mokyklos ugdytiniai bei vaikai ir jaunuoliai iš Ukrainos, 2022 m. Renatos Mikalauskienės nuotrauka.

Ieškant rėmėjų, lankomos įmonės, rengiami labdaros vakarai. „Jonavietė“ sulaukia paramos iš daugelio Jonavos įmonių, kurios padėjo įgyvendinti ne vieną gražią iniciatyvą.

Augimo metai

Per du dešimtmečius „Jonavietė“ tapo tikru kultūrinės ir socialinės atminties ženklu Jonavos krašte. Ji rengia muges, ekskursijas, labdaros koncertus, organizuoja projektus vaikams, šeimoms, moterims. Floristikos ir mezgimo užsiėmimai, edukacijos, kelionės po Lietuvą – visa tai kuria bendrystę.

Asociacija nėra vieniša – ji bendradarbiauja su Ukmergės ir Panevėžio moterų organizacijomis, jungiasi į respublikines iniciatyvas. Jos vadovės – Sigita Sasnauskienė, Angelė Masiukienė, Jadvyga Rusilienė ir Renata Mikalauskienė – nuosekliai vedė asociaciją pirmyn, kiekviena įnešdama savitos patirties, kūrybos ir širdies šilumos.

Veiklų sūkuryje

Šiandien „Jonavietė“ – tai ne tik moterų organizacija, bet ir šviesos bei vilties šaltinis socialiai pažeidžiamoms šeimoms ir vaikams. Keičiasi laikai, bet išlieka tikslas: padėti vaikams augti oriai, šeimoms –jausti bendruomenės petį, o moterims – atrasti savo stiprybę.

Edukacinės kelionės „Pažink Lietuvą“, sveikatingumo projektai „Judu – esu“, akcijos „Gėrį ir grožį kuriame kartu“, kalėdiniai vakarai, vaikų stovyklos ir

Kalėdų Senelio apsilankymas globėjų šeimoje, 2024 m. Renatos Mikalauskienės nuotrauka.

net padovanotos spintos ar lovos vienišiems tėčiams – visa tai liudija, kad gerumas čia nėra tik žodis.

„Jonavietė“ kasmet rengia kalėdinius labdaros vakarus. Jaukūs, kameriniai renginiai skirti gabiems miesto vaikams bei ukrainiečių pabėgėlių vaikams, apsistojusiems Jonavoje, paremti. Taip pat moterys dekoruoja eglutę

Kalėdinių eglučių miesteliui, puoselėdamos šventinę dvasią ir bendruomeniškumą. Moterys organizuoja ir Kalėdų Senelio apsilankymą socialiai remtinų bei globojamų vaikų šeimose. Tai yra ypač šilta ir prasminga iniciatyva, suteikianti vaikams ne tik džiaugsmo, bet ir galimybę pasijusti ypatingais. Ši akcija neabejotinai kuria šventinę dvasią, palieka neišdildomų prisiminimų.

Nepamirštama lieka ir kita didžioji metų šventė – Velykos. Per Didžiąją savaitę veikliosios jonavietės aplanko vienišus senjorus ir socialiai pažeidžiamus asmenis – linki stiprios sveikatos, šiltų švenčių ir dovanoja nuoširdų dėmesį tiems, kuriems labiausiai reikia artumo ir rūpesčio.

Kasmet asociacija jungiasi prie gražios iniciatyvos „Padovanok suknelę“. Jos narės surenka daug suknelių, kostiumėlių, batelių bei

Prieš šv. Velykas vienišus senjorus, socialiai pažeidžiamus asmenis lankiusios „Jonavietės“ Renata Mikalauskienė, Lolita Grajauskienė ir Vilma Finižinkovaitė. Renatos Mikalauskienės nuotrauka.

Akcija Mamos dienos proga „Skleiskime gėrį ir grožį kartu“. Nuotraukoje –vizažistė Kristina Kriūnienė ir mama globėja, 2024 m. Vilmos Matačiūnienės nuotrauka.

papuošalų ir perduoda socialiai remtinoms moterims, kad suteiktų joms džiaugsmo ir sukurtų šventinę nuotaiką. Likę neišdildomi įspūdžiai iš 2023 metų gruodžio renginio. Jonavos kultūros centre įvyko finalinis projekto „Padovanok suknelę“ renginys, kuriame pasirodė dovanotomis suknelėmis pasipuošusios Jonavos rajono socia linių paslaugų centro (SPC) globojamos moterys.

Nuo pat ankstyvo ryto renginio dalyvės vyko į Jonavos politechnikos mokyklą. Čia dirbančios kirpėjų bei vizažo profesijos mokytojos kartu su mokinėmis puošė moteris, rūpinosi jų grožiu, kad renginio metu atrodytų nepakartojamai.

Mokyklos floristikos mokytoja su mokinėmis rūpinosi šventinės vietos dekoru ir jaukumu renginio metu.

„Nepaprastai smagu pasidžiaugti didele gausa rėmėjų, kurie jungiasi prie šio gražaus, kilnaus ir prasmingo renginio, dalijasi savo laiku, dėmesiu su renginio dalyvėmis. Per keletą metų pavyko sukurti bendrystę su esamais rėmėjais, kurie prie renginio prisijungia ne pirmą kartą.

Didžiausia dovana ir džiaugsmas matyti pasitempusias ir gražias moteris, kurių veidą puošia šypsena, akyse spindi džiaugsmo ašaros, o teigiamos emocijos padeda neužgesinti savyje šviesos net sunkiausiuose gyvenimo

etapuose.

Geri darbai grįžta gerumu, o bendradarbiavimas įkvepia – šis renginys yra puikus to pavyzdys“, – sako renginio iniciatorė ir organizatorė Evelina Darvidė.

Puoselėjamas bendruomeniškumas

„Jonavietės“ veikla – tai ne vien projektai, renginiai ar parama. Tai ir šiltas tarpusavio ryšys, kurį narės puoselėja susitikdamos, minėdamos gimtadienius, aptardamos veiklos planus ar tiesiog dalydamosi gyvenimo džiaugsmais.

Moterys dažnai kartu leidžia laiką pas asociacijos pirmininkę Renatą Mikalauskienę, kur neformalioje aplinkoje gimsta artimesnė draugystė ir nauji sumanymai. Be to, asociacija dažnai svečiuojasi „Vilkolės“ sodyboje pas narę Olgą Vilkelienę, kur vyksta smagūs pasibuvimai ir planuojamos bendros iniciatyvos.

Šiandien 20-metį mininti „Jonavietė“ kuria istoriją apie moteris, kurios ne tik svajoja, bet ir turi drąsos, randa laiko veikti bendruomenės labui. Tai istorija apie tikėjimą, kad mažos pastangos gali užauginti didelius darbus, o širdžių šiluma – bendruomenės jėgą.

Jonavos krašto moterų asociacijos „Jonavietė“ 20-metis. Iš kairės: Dalia Urbonavičienė, Vilma Finižinkovaitė, Lolita Grajauskienė, Irma Kartašovienė, Birutė Gailienė, Gražina Grigaravičienė, Vitalija Kraučelienė, Eugenijus Sabutis, Renata Mikalauskienė. Vilmos Matačiūnienės nuotrauka.

Užusalių bibliotekai –85-eri

Spalio 24-osios vakarą Užusalių bibliotekos lankytojai, svečiai, susibūrę žvakių šviesoje skendinčioje Užusalių kultūros centro salėje, minėjo garbingą Užusalių bibliotekos 85-erių metų jubiliejų. Vakaro vedėja, Užusalių kultūros centro renginių organizatorė, Laurita Puškova sakė: „85-eri – tai ne tik datos kalendoriuje. Tai dešimtmečiai, kupini istorijų, žmonių veidų, kvapų, balsų, susitikimų. Tai vieta, kurioje susitinka praeitis ir dabartis, kur išsaugota kiekviena šypsena, knygos puslapis, žodis.“

Sveikinimus ir simbolines dovanas dalijo svečiai: Jonavos rajono savivaldybės tarybos narė Vijolė Šadauskienė, Jonavos rajono savivaldybės Užusalių seniūnijos seniūnas Rolandas Skuja, Užusalių bendruomenės nariai ir kt.

Bibliotekos lankytoja Janina Koncevičienė pasidalijo savo vaikystės prisiminimu: būdama mergaitė ji į biblioteką eidavo kaip į šventę, kaip į stebuklingą pasakų pasaulį.

Šventinę nuotaiką scenoje kūrė Šveicarijos bibliotekos klubas „Prie kavos“ (vadovė Marytė Terebeizienė) ir

Užusalių bendruomenės lakštingala Ingrida Gudauskaitė.

Laurita Puškova pasakojo: „Užusalių biblioteka savo kelią pradėjo dar 1940-aisiais. Iš mažos skaityklos ji tapo kultūros židiniu, kurio siela pastaruosius ketverius metus yra Ala Kontromavičienė.“ Bibliotekininkė Ala prisiminė, ką pamatė, kai pirmą kartą įžengė pro bibliotekos duris, kokius tikslus sau išsikėlė, kai ėmė bibliotekoje dirbti, ir pabrėžė, kad labai didžiuojasi Užusalių bendruomene, kuri, nors ir nedidelė, bet veikli, vieninga, draugiška.

„85-eri metai – tai ne tik praeitis, bet ir pažadas ateičiai. Tegu knyga ir toliau būna mūsų šviesos šaltinis, o biblioteka – vieta, kurioje gera būti. Tegu Užusalių biblioteka išlieka vieta, kur žmogus ateina ieškoti atsakymų ir visada randa šilumą“, – taip nuskambėjo baigiamieji šventės akordai.

Nuotraukų autorė – Simona Koženiauskaitė.

Ernesta LEGIENĖ, „Taurostos“ redaktorė

Nuoširdūs sveikinimai iš R. Skujos lūpų. V. Šadauskienė išsakė daug gražių žodžių ir linkėjimų.

Artistai svečius nukėlė į tarpukario Lietuvos laikus. Užusalių bendruomenės lakštingala I. Gudauskaitė.

Renginio vedėjos L. Puškovos interviu su Užusalių bibliotekos vyresniąja bibliotekininke A. Kontromavičiene.

Žeimiškiai džiaugiasi atsinaujinusia biblioteka

Vaida VAIČIUŠKIENĖ, Jonavos r. savivaldybės Grigorijaus Kanovičiaus viešosios bibliotekos Žeimių filialo vyresnioji bibliotekininkė

Spalio 16 dieną atidaryta atnaujinta Žeimių biblioteka. Iki remonto bibliotekoje aktyviai vyko edukacijos, renginiai. Bendradarbiavome su Žeimių mokykla, dabar jau tapusia Jonavos Raimundo Samulevičiaus progimnazijos padaliniu, Jonavos socialinių paslaugų centro Žeimių padaliniu. Bibliotekoje aktyviai lankydavosi skaitytojai, o ypač vaikai. Čia skambėjo ir juokas, ir kalbos, ir dainos,

bet bibliotekai reikėjo remonto. Senos lentynos, medinės grindys su tarpais tarp lentų, seni vamzdžiai, šviestuvai, išorėje išvedžioti elektros laidai ant sienų nesuteikė bibliotekai estetinio vaizdo.

Remontas prasidėjo 2025 m. kovo pabaigoje, todėl turėjome greitai atlaisvinti patalpas ir viską išnešti. Buvo labai daug darbo, tačiau milžinišką pagalbą suteikė Žei-

Su dovanomis ir linkėjimais, kad biblioteka būtų pilna gyvybės, idėjų ir skaitytojų šurmulio, sveikina meras Mindaugas Sinkevičius ir vicemerė Birutė Gailienė.

mių seniūnija – nuo pat pirmojo remonto žingsnio iki paskutinio. Išnešti bibliotekos inventorių ir knygas padėjo gerbiamas A. Narkevičius, laikinai ėjęs seniūnijos seniūno pareigas, kiti seniūnijos darbuotojai. Taip pat seniūnijos administracijai pasiūlius, biblioteka laikinai įsikūrė jos patalpose, kur skaitytojai galėjo toliau lankytis ir skaityti, o man buvo malonu artimiau susipažinti su seniūnijos administracija bei darbuotojais.

Nors laikinoji biblioteka neatrodė estetiškai, kadangi dalis knygų buvo surištos, dalis išdėliota lentynose, o aplink – sustatytos dėžės ir kiti daiktai, tačiau labai džiaugiuosi savo skaitytojais, kurie liko supratingi ir labai kantrūs.

Remonto metu edukacijos vyko Žeimių miestelio parkelyje, netoli bibliotekos, taip pat turėjome išvažiuojamųjų edukacijų. Viena įsimintinesnių – „Spalvotų drugelių edukacija“ Žeimių miestelio šventėje, kurioje aktyviai dalyvavo ir maži, ir suaugusieji.

Bibliotekoje buvo pakeistos grindys, elektros instaliacija, pažemintos lubos, įvesta ventiliacija, pakeistos lauko durys, suremontuotos ūkinės paskirties patalpos, renovuotas pandusas, kad į biblioteką galėtų patekti ir turintieji judėjimo negalią, padaryta daug kitų darbų.

Baigus renovuoti patalpas, buvo montuojamos naujos lentynos ir nauji baldai. Sugrįžti į biblioteką mums padėjo dabartinė Žeimių seniūnė I. Mačiulė ir seniūnijos darbuotojai, kurių dėka šis iššūkis buvo greitai įveiktas.

Dabar Žeimių filialo biblioteka atrodo neatpažįstamai pasikeitusi. Tai erdvi, jauki ir be galo šviesi vieta, kurioje ne tik malonu dirbti darbuotojams, bet ir malonu priimti skaitytojus bei bibliotekos svečius.

Todėl noriu padėkoti Jonavos rajono savivaldybei už tai, kad įvertino bibliotekos svarbą Žeimių miestelio bendruomenei ir skyrė finansavimą remontui atlikti, atvyko į bibliotekos atidarymo šventę.

Taip pat nuoširdžius padėkos žodžius skiriu Žeimių

Dovana atnaujintai bibliotekai – medinis suoliukas, prie kurio susirinko (iš dešinės) B. Gailienė, A. Narkevičius, S. Gajauskaitė, I. Mačiulė, dirbinio autorius S. Boreišis, A. Bagdonavičienė.

seniūnijos administracijai ir darbuotojams už nuolatinę pagalbą ir, žinoma, dovaną, kuri nuo šiol puošia bibliotekos kiemelį. Tai nuostabaus grožio medžio kūrinys, kurio autorius – seniūnijos darbuotojas S. Boreišis.

Nuoširdų ačiū tariu ir Jonavos rajono savivaldybės Grigorijaus Kanovičiaus viešosios bibliotekos vadovei Skirmutei Gajauskaitei ir kolegėms, jog aktyviai dalyvavo visame remonto procese. Džiaugiuosi turinti didelį, stiprų, labai darbštų ir labai draugišką kolektyvą.

Taip pat už gražius sveikinimus ir dovanas nuoširdžiai dėkojame bibliotekos atidarymo šventės svečiams: Jonavos rajono savivaldybės merui Mindaugui Sinkevičiui, vicemerei Birutei Gailienei, Seimo nario Eugenijaus Sabučio patarėjai Audronei Bagdonavičienei, Jonavos Raimundo Samulevičiaus progimnazijos Žeimių skyriaus bendruomenei ir skyriaus vadovei Danguolei Svirskienei,

Atnaujinta bibliotekos erdvė.

Jonavos socialinių paslaugų centro Žeimių padaliniui (vad. J. Čergelytė), skaitytojams, kurie ne tik sveikino, bet ir drauge džiaugėsi bibliotekos atidarymu.

Šventinę nuotaiką padėjo sukurti šokių namai MELGĖ (vad. R. Blažienė) ir Jonavos socialinių paslaugų centro Žeimių padalinio senjorų užimtumo grupė „Lankesa“ (vad. J. Čergelytė) bei bibliotekos Bildukas, sutikęs svečius bibliotekos kiemelyje (Jonavos r. savivaldybės Grigorijaus Kanovičiaus viešosios bibliotekos vyresnioji bibliotekininkė J. Ulanavičienė) ir, žinoma, renginio vedėja, Jonavos r. savivaldybės Grigorijaus Kanovičiaus viešosios bibliotekos kultūros projektų vadovė, K. Adukaitė.

Nuotraukų autorė – Jonavos r. savivaldybės Grigorijaus Kanovičiaus viešosios bibliotekos viešųjų ryšių specialistė Simona Žičkienė.

Energijos ir geros nuotaikos užtaisas – Bildukas (Jovita Ulanavičienė). Audriaus Reipos nuotrauka.

Dainuoja senjorų užimtumo grupė „Lankesa“.

Šokių namų „Melgė“ balerinos.

Tarptautinė tekstilės paroda „Gijos“

Spalio 17-ąją, minint Tarptautinę nematerialaus kultūros paveldo dieną, Jonavos kultūros centro Meno galerijoje atidaryta tarptautinė Baltijos šalių tradicinės tekstilės paroda „Gijos“. Parodoje dalyvavo dvidešimt meistrų iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos. Buvo galima pasigrožėti rankų darbo audiniais, tautinių kostiumų detalėmis, Mažosios Lietuvos delmonais, pintinėmis juostomis, riešinėmis, Mulgi regiono siuvinėjimais puoštomis prijuostėmis, Muhu salos šlepetėmis, megztomis pirštinėmis. „Ši paroda – unikali galimybė pamatyti, kaip skirtingos tradicijos susilieja į vieną audinį, kaip amatai, perduodami iš kartos į kartą, tampa jungiančia gija tarp mūsų tautų“, – kalbėjo projekto vadovė, Jonavos krašto muziejaus vedėja Daiva Petrikėnienė, kurios iniciatyva festivalis „Gijos“ tapo realybe. Pasak jos, iš pradžių manyta, kad paroda bus kukli, tačiau susidomėjimas pranoko visus lūkesčius. Prireikė didesnės erdvės, kad tilptų visi norintys pristatyti savo

darbus, – sakė D. Petrikėnienė. Tarp dalyvių – žinomi Baltijos tekstilės meistrai: estė Alliki Oidekivi, pristačiusi tradicinius Muhu regiono siuvinėjimus ir šlepečių gamybą, Annika Anuk – Kihnu salos švarkus, kurie tapo madingi ir žemyne, latvių meistrės Gita Priberga ir Mara Rožuleja pristatė nėrinius. Lietuvai atstovavo Eglė Pečiurienė su autentiškomis riešinėmis, dr. Elena ir Ieva Matulionytės, atgaivinusios Mažosios Lietuvos delmonų siuvinėjimo tradiciją, jonavietė Kristina Adukaitė, kurios nėriniai vąšeliu remiasi muziejiniu paveldu bei Lina Vilienė, jau tris dešimtmečius puoselėjanti pintinių juostų pynimo tradiciją, įtrauktą į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą.

Nuotraukų autorė – Jonavos r. savivaldybės Grigorijaus Kanovičiaus viešosios bibliotekos vyr. bibliotekininkė Martyna Brėdikienė.

Ernesta LEGIENĖ, „Taurostos“ redaktorė

Mažosios Lietuvos delmonai, kuriuos sukūrė dr. E. Matulionienė ir I. Matulionytė.

K. Adukaitės nėriniais papuoštos pagalvės.

E. Pečiurienės autentiškos riešinės.

L. Vilienės pintinės juostos.

Latvės L. Šteinbergos juostuoto audimo antklodės.

Tradiciniai Kihnu regiono drabužiai, kuriuos sukūrė M. Aav.

Z. Muze megztos latviškos pirštinės.

Audiniai, dekoruoti Muhu regiono siuviniais.

I. Raud sukurtos Mulgi regiono tautinio kostiumo detalės.

Tautodailininkui, pedagogui, mokyklos vadovui Ipolitui

Valeravičiui – 100

Jonavos Jeronimo Ralio gimnazijos

„Trumpas ir labai trapus žmogaus gyvenimas, todėl reikia skubėti nuveikti kažką prasmingo ir gražaus.“ (I. Valeravičius)

Pedagogas ir dailininkas Ipolitas Valeravičius, 1979 m.

1925 m. rugpjūčio 2-ąją Ukmergės apskrities Veprių valsčiaus Dubių kaime gimė berniukas, kuriam buvo lemta tapti vienu ryškiausių Jonavos krašto dailininkų ir pedagogų. Ipolitas Valeravičius, augęs valstiečių šeimoje, nuo vaikystės siekė mokslo: būdamas aštuonerių pradėjo lankyti Upninkų pradžios mokyklą, vėliau baigė Jonavos progimnaziją.

Pirmoji jo darbovietė – Reniūnų kaimo pradinė mokykla, kur pradėjo formuotis būsimojo pedagogo asmenybė. Vėliau – darbas Bukonių mokykloje, vadovavimas Upninkų ir Žeimių septynmetėms. Būsimasis mokytojas

vadovė

taip pat studijavo dailę Šiaulių pedagoginiame institute, o 1964 m. rankose laikė Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto diplomą – tapo kvalifikuotu rusų kalbos ir literatūros mokytoju.

Didžiausias karjeros iššūkis atėjo 1957-aisiais, kai buvo paskirtas Jonavos vidurinės mokyklos direktoriumi, šias pareigas ėjo ketverius metus. 1961–1984 m. I. Valeravičius šioje mokykloje, vėliau tapusia Jonavos 1-ąja vidurine mokykla, moksleivius mokė dailės ir rusų kalbos. Per pedagoginę karjerą išleido keturias abiturientų laidas.

Daiva KŠIVICKIENĖ,

muziejaus

I. Valeravičiaus kūrybinis kelias prasidėjo dar 1960 m., kai mokyklos patalpose surengė pirmąją personalinę parodą. Netrukus jo darbai buvo pastebėti ir 1965 m., dalyvaujant Lietuvos liaudies meno parodoje, o 1970-aisiais ir 1975-aisiais kūriniai buvo eksponuojami liaudies meno meistrų parodose Kaune ir Vilniuje. I. Valeravičius aktyviai dalyvavo Jonavos krašto liaudies meistrų veikloje ir tapo Lietuvos tautodailininkų sąjungos Kauno skyriaus nariu. 1984 m. dailininkas prarado galimybę valdyti dešinę ranką. Žmonos paskatintas nepasidavė ir pradėjo tapyti kaire ranka. Šis lūžis tapo įrodymu, jog kūrybinis užsidegimas stipresnis už fizinius apribojimus.

I. Valeravičiaus darbų kraitėje – įspūdingas palikimas: daugiau nei 900 akvarelių. Ypač kruopščiai dailininkas įamžino savo gimtąjį Jonavos kraštą, kuris buvo nuolatinis jo įkvėpimo šaltinis. 2002 m. šis dailininkas ir pedagogas atgulė amžinojo poilsio Jonavos kapinėse.

I. Valeravičius laikomas tradicinės tapybos atstovu, tačiau jo kūrybinis produktyvumas stebina net patyrusius meno žinovus. Šiandien mūsų krašto menininko kūryba išlieka gyva ne tik drobėse, bet ir žmonių atmintyje kaip meilės savo kraštui ir jo grožiui liudijimas.

Nuotraukos – iš Jonavos Jeronimo Ralio gimnazijos muziejaus archyvo.

Lietuvos tautodailininkų sąjungos pažymėjimas.

I. Valeravičius su XIX laidos abiturientais, 1966 m.

Dailės pamokos metu, 1980 m.

I. Valeravičiaus pagerbimas 70-mečio proga, 1995 m.

Personalinėje parodoje, 1998 m.

I. Valeravičiaus darbų paroda Jeronimo Ralio gimnazijoje, 2025 m.

Dailininko parašo faksimilė.

Ipolito Valeravičiaus galerija

Giedrė NARBUTAITĖ-KONTRIMĖ,  Jonavos kultūros centro Krašto muziejaus muziejininkė

Šiemet minime kraštiečio dailininko, Lietuvos tautodailininkų sąjungos nario, pedagogo I. Valeravičiaus 100-ąsias gimimo metines. Jau pasirodė ne vienas jautrus straipsnis apie šį išskirtinį žmogų, o Jonavos kultūros centro Krašto muziejus, pravėręs savo fondus, rugpjūtį kvietė pasigrožėti jo akvarelės technika lietais darbais. Jonavos krašto muziejuje saugoma beveik šimtas I. Valeravičiaus darbų. Juos muziejui, vykdydama tėčio valią, padovanojo dailininko dukra Eglė. Manoma, kad iš viso dailininkas yra nutapęs apie tūkstantį darbų.

Dažnai menininkai trokšta, kad už juos kalbėtų jų kūriniai. Todėl ir šiandien kviečiame stabtelėti prie I. Valeravičiaus paveikslų ir akvarelės spalvomis pasakojamų istorijų.

Apie kraštietį dailininką

I. Valeravičius gimė 1925 m. rugpjūčio 2 d. Dubių kaime (dabar Jonavos rajonas). Pasirinko pedagogo kelią. Šį mokytoją turėtų atsiminti buvę Reniūnų, Panoterių, Bukonių, Žeimių, Skarulių, Jonavos mokyklų mokiniai.

Mokyk lose jis dėstė rusų kalbą ir literatūrą, taip pat piešimą. Ilgametė Jonavos krašto muziejaus direktorė Regina Karaliūnienė, dirbusi kartu su Ipolitu, prisimena: „Jis buvo geraširdis, santūrus, kultūringas žmogus, mėgdavęs bendrauti su vaikais. Pamokose viešpatavo ramybė –jis kiekvienam kantriai aiškindavo, kaip laikyti teptuką, kaip maišyti dažus, kaip atrasti tinkamą spalvą.“

I. Valeravičius dalyvavo tautodailininkų sąjungos veikloje, buvo aktyvus parodų dalyvis, yra pelnęs ne vieną apdovanojimą ir įvertinimą. Jonavoje įkūrus muziejų, dalyvavo rengiant Jonavos dailininkų parodas.

Autoportretas.

Darbuose įamžintas gimtasis kraštas

Nors pats dailininkas buvo santūrus ir mažakalbis, jo akvarelės iškalbingai atskleidžia tai, kas jam buvo brangu. Muziejaus fonduose saugomuose paveiksluose jaučiamas gilus ryšys su gimtaisiais Dubiais, pažįstamomis Upninkų apylinkėmis, paslaptingais Šventosios, prie kurios krantų prabėgo jo vaikystė, vingiais. Beveik kiekvienas darbas turi savo pavadinimą – lakonišką, bet tiksliai atveriantį erdvę, kurioje dailininkas regėjo grožį ir prasmę: „Tėviškė“, „Užupio kaimas prie Upninkų“, „Dumsių malūnas“, „Jonava prie Varnutės tvenkinio“, „Palūšės

bažnyčia“ ir kt. Kiekvieną savo darbą dailininkas pasirašydavo, šalia užrašydamas ir datą, kada darbas nulietas. Šiandien tai padeda stebėti kūrybos kaitą, lengviau susieti su paties menininko istorija. Pasak R. Karaliūnienės, surengusios ne vieną parodą kartu su I. Valeravičiumi, daugelyje darbų vyrauja žalia spalva. Kartą ji paklaususi: „Kodėl tiek daug žalios? Žalia žalia visur…“ Dailininkas paprastai atsakęs: „Nes gamtoje žalios pilna.“

Muziejaus fonduose saugomuose I. Valeravičiaus darbuose – didelis dėmesys Jonavos kraštui. Savo potėpiais jis įamžino ne tik gimtuosius Dubius, bet ir kitas Jonavos apylinkes – Žeimius, Skarulius, Šveicariją, Jonavos miestą.

„Tėviškė“, 1998 m.

„Tėviškė“, 1998 m.

„Užupio kaimas prie Upninkų“, 1996 m.

„Dumsių malūnas“, 1991 m.

„Dubių piliakalnis“, 1991 m.

„Jonava prie Varnutės tvenkinio“, 1991 m.

„Skaruliai“, 1972 m.

„Šventosios pakrantė ties Upninkais“, 1981 m.

„Šventoji ties Dubiais“, 1971 m.

„Šventoji ties Dubiais (prie Upninkų)“, 1981 m.

„Žeimiai“, 1998 m.

„Senas namas“, 1981 m.

Be pavadinimo, 1970 m.

Išskirtiniai dailininko darbai – gėlės

Be gimtųjų vietų peizažų, I. Valeravičiaus darbuose atsiskleidžia ir kitų vietovių grožis – Palūšės, Trakų, Palangos, Klaipėdos vaizdai. Šeimai poilsiaujant, dailininkas nesiskirdavo su teptuku ir dažais – net kelionės virsdavo įkvėpimu naujam paveikslui.

Išskirtiniai jo darbai – gėlės. Jų muziejaus fonduose išlikę nedaug, tačiau būtent jos labiausiai pakerėdavo parodų lankytojus. „Ypatingo grožio buvo gėlės, – prisimena R. Karaliūnienė. – Atmintis neleis jau tiksliai pacituoti dailininko žodžių, bet jis sakydavo, kad didžiausios gyvenimo puošmenos yra moterys ir gėlės.“

„Rožės“, 1997 m.

Piešimas – sielos atgaiva

Kiekvienas menininkas savo kūriniais leidžia prisiliesti prie vidinio pasaulio, kupino jausmų, prisiminimų ir istorijų. I. Valeravičiaus akvarelėse gimtosios apylinkės, gamtos spalvos ir trapios gėlės tampa jo sielos kalba. „Jis ne kartą yra sakęs, kad piešimas jam buvo širdies ramybė ir sielos atgaiva“, – prisimena R. Karaliūnienė. Šiandien belieka sustoti prie jo darbų, leisti akims keliauti potėpiais ir atrasti patį dailininką – jautrų, nuoširdų, mylėjusį savo kraštą, mačiusi pasaulio grožį.

„Rudens puokštė“, 1998 m.

Jurgitai Lieponei – 50

Švęsti gyvenimą su trenksmu

Gyvenime daug ką esu pametusi – raktus, skėtį, kelią, kartais net save. Bet visada rasdavau, nes tikrai nuoširdžiai ieškojau. Tiesa, ne visada įprastose vietose. Tarkime, kai dantų pastą radau šaldytuve, supratau, kad pranokau pati save. Tačiau manęs pačios šaldytuve, žinoma, niekada nebuvo: tos paieškos vedė toliau, giliau, tikriau. Vis tik vieno dalyko dažniausiai ieškoti nereikėdavo. Tas dalykas – žodžiai. Man rodos, jie duotybė, ne mano nuopelnas. Žodžius gavau dovanų. Galbūt tik jų struktūra, vieta sakinyje keitėsi taip, kaip keičiausi pati.

Esu Jurgita Lieponė ir save vadinu tekstų autore. Man rodos, šis apibūdinimas tinka geriausiai. O šiemet vasarą man sukako penkiasdešimt. Nebuvo nė vieno gimtadienio, kuris keltų nerimą ar stresą – visada jų laukiu, net ir suprasdama, kad laukti, tiesą sakant, nelabai yra ko – juk metai eina ne atgal. Tačiau nieko negaliu padaryti: laukiu ir švenčiu, o tą daryti man be proto gera! Kalbant tarp mūsų, aš mėgstu švęsti, ir ne tik gimtadienius, o tiesiog gyvenimą. Mėgstu būti su draugais, bičiuliais, eiti, kaip sako mama, laukais ir kurti progas, jei jų nėra. Naujausia – cepelinų valgymas rudenį, pažymint cepelininio dangaus sezono pradžią. Progos būti ir susitikti su žmonėmis – tikrai ne dviratis ir jų, naujų, vis galima išrasti. Be to, susitikti tikrai nereikia progos.

Mano gyvenimas, sakyčiau, nėra labai išskirtinis. Aš tik rašau, keliauju ir mėgstu gerus kultūros renginius. Dar tikiu sporto bei aktyvaus gyvenimo jėga – jie, bent jau man, svarbiausi geros savijautos, ne tik fizinės, bet ir emocinės, šaltiniai. Ir tai – viskas. Bet tiek užtenka tam, kad šaldytuve rasčiau dantų pastą, o kažkur giliau – save. Man be galo svarbios patirtys, be jų nemokėčiau, nenorėčiau gyventi. O taip pat ir žmonės. Neįsivaizduoju savęs be žmonių.

Jurgita LIEPONĖ, žurnalistė, rašytoja

Pokalbis LRT radijuje.

Kartais – rimtai, giliai – atrandu save svetimo žmogaus pasakojime, tekste, istorijoje. Žmonės – mano veidrodis, mano klausimai ir atsakymai. Kiekvienas žmogus, su kuriuo susitinku, kažką palieka, kažką – tarsi į laikmeną – įrašo. O aš turbūt todėl ir rašau, kad tos dovanos neiššvaistyčiau, kad žodžiai nedingtų kaip pamesti raktai. Kad jie neatsidurtų šaldytuve.

Žodžiams nereikia įkvėpimo, nereikia ir tos mistinės mūzos. Visa tai, mano nuomone, niekai. Rašymui reikia disciplinos ir vidinės drausmės, o tada imi ir rašai. Rašantys žmonės turi savų būdų, tačiau su įkvėpimu tai menkai susiję. Žinau, kad yra kas nusistato žadintuvą ir

rašo nustatytą laiką – tol, kol jis suskambės. Mano būdas – labiau matematinis. Sėsdama prie knygos nusistatau ženklų skaičių, kurį per dieną turiu parašyti. Ir dar. Aš niekada nevėluoju ir, jei esu sutarusi konkretų darbo atidavimo terminą, padarysiu. Tokia mano taisyklė, nes kai turi taisykles – gyventi ir dirbti daug paprasčiau. Tai irgi disciplina.

Nugyventi kito žmogaus gyvenimą

Per pastaruosius metus BALTO leidybos namai išleido dvi mano knygas. Trečioji, kai rašau šį tekstą, jau ruošiama spaudai, pakeliui – dar dvi. Bet ta pirmoji, išleista leidykloje, man brangiausia. Visų pirma todėl, kad užrašiau kito žmogaus – aktoriaus Sauliaus Sipario – gyvenimą, kad jis tikėjo manimi ir leido sau kartais net geliantį atvirumą. Kol nekūriau šios knygos, net neįsivaizdavau, kiek tai gali būti tikra, intymu, jautru, kiek visko pulsuoja žmogaus pasakojime. Puikiai pamenu – ją baigiau savo gimtadienio dieną, liepos 29ąją, ir tą patį vakarą išsiunčiau į leidyklą. Apėmė nepaaiškinamas graudumas: kiekviena pabaiga turi liūdesio.

„Kai padėjau paskutinį tašką, pasidarė kažkaip liūdna“, – parašiau Sauliui.

„Dar nedėk taško“, – atrašė jis.

Taško ir nebuvo, nes tai nėra tik knyga. Tai – dovana. Pažintis, kuri tęsiasi iki šiol. Vieną vasaros vakarą Molėtų rajone sėdėjome jų sodyboje kartu su Sauliumi ir jo gyvenimo drauge Jūrate. Temstant zujo uodai, o žodžiams, rodėsi, nebuvo pabaigos. Jūratė tada paklausė: „Ar tu žinai, kaip jis jausdavosi po jūsų pokalbių?“ Nebuvau pagalvojusi, kad Sauliui tai reiškė vėl iš naujo gyventi: laidoti mamą, vaidinti, scenoje dar likus laidotuvių žvakių vaško pėdsakams, prisiminti santykius su tėvu, santuokas, vaikų gimimus. Gimstant jaunėlei Salomėjai jis sako išgyvenęs visą jausmų paletę – tarsi žmogus gimtų per kito žmogaus mirtį. Per mūsų pokalbius jis grįžo ir prie gestapininko Kitelio vaidmens, vieno sunkiausių karjeroje, prie legendinio Škėmos „Pabudimo“, prie skirtumo tarp vaidinimo ir buvimo scenoje. Kalbėjo apie ramybę, kuri atėjo tik po šešiasdešimties, apie meilę, sugrįžusią po keturių dešimtmečių. Gyvenimo geometriją, kada net paralelės gali susikirsti.

Kartais, grįžusi iš pokalbių, dar ilgai negalėdavau išeiti iš Sauliaus pasaulio: iš jo akių, juoko, tylos ar vidinio triukšmo. Man reikėjo nusirengti jo gyvenimą. Kaip paltą. Jis dažnai šaipėsi iš mano ko nors nežinojimo, o aš mokiausi neįsižeisti ir priimti jo humorą. Todėl šioji patirtis –daugiau nei knyga. Ji patvirtino, ką ir anksčiau jaučiau: mano kelias – klausytis žmonių ir jų gyvenimus versti

Vilniaus knygų mugėje, BALTO leidybos namų stende, su aktoriumi Sauliumi Sipariu.

tekstu. Tik tai ir noriu daryti. Manau, net ne manau, o žinau, kad Sauliui šis jo gyvenimo etapas irgi paliko pėdsaką. Mes abu gavome dovaną. Man jis niekada nebus „arogantiškas Siparis“. Man jis visada liks Saulius – tas, kurį turėjau laimę pažinti. O aš jam turbūt liksiu „tarpinė“ (kirtis ant i) – taip pavadino tuomet, kai pasakojau, kaip laikausi protarpinio badavimo.

Mūsų brangioji Gražina

Kartą, jau ir nepamenu, žinute ar skambučiu, sulaukiau BALTO redaktorės Irmos klausimo: gal norėtum parašyti knygą apie aktorę Gražiną Balandytę? Tuomet buvo praėję, berods, treji metai nuo jos mirties. Kiek pasvarsčiusi sutikau. Tai buvo proga prisiliesti ne tik prie žmogaus gyvenimo, tačiau ir tam tikra prasme prie epochos. Dar vienas momentas: man labai patinka autobiografinės knygos, pati esu jų skaitytoja.

Tačiau šis darbas buvo kitoks, nes žmogaus, apie kurį turėjau rašyti, jau nebėra. Pradėjusi šią kelionę kalbėjausi su Gražinos vyru Andriumi, jos kolegomis, bičiuliais ir daug laiko praleidau prie aktorės archyvo, jos namuose. Buvo visko – kartais nuoširdžiai juokiausi, kartais graudinausi, o kartais atrodė, kad esu jos gyvenime, jos kasdienybėje, jos laukime, tikėjime, kūryboje. Jaučiuosi tarsi įėjusi pro tyliai prasivėrusias atsargines duris. Būdama ten, kur ji manęs nekvietė ir, žinoma, nelaukė. Tarsi liesčiausi prie jos giliausių paslapčių, likusių senuose rašytuose laiškuose su nusitrynusiomis rašalo žymėmis. Čia, namuose, ji praleido pa skutinius savo gyvenimo metus. Jau daug metų ant kambario durų kabo spektaklio „Biografija: vaidinimas“ skirtukas „Tylos! Vyksta gyvenimo repeticija“. Keista, bet šį užrašą pastebėjau jau po visko, kai vežiau knygos rankraštį aktorės vyrui. Gražinos kambaryje – daugybė jos nuotraukų. Likę net kvepalai, šaneliai, kurių išmesti Andrius tiesiog negalėjo. Įsidrąsinusi vaikštinėjau po jų namus tarsi po savus, tarp daiktų ieškodama ne artefaktų, o jos. To, kas man atrodė esminga, gyva, tikra.

Pasvarsčiau: ką galvoja Gražina, iš viršaus stebėdama šį keistą spektaklį, vykstantį jos buvusiame gyvenime? Matydama, kaip atsuku ir uostau jos kvepalus? Kai žvelgiu į nuotraukas? Kai skaitau laiškus, kurių – manau – ji galvojo, kad niekas neskaitys? Laiškai man atrodė tarsi langas, pro kurį gali pažvelgti vidun. Tą savaitę, kai skaičiau laiškus, patyriau bene intymiausias savo pažinties su Gražina akimirkas. Meilės laiškus, kuriuos jai rašė rašytojai Kazys Saja ir Juozas Baltušis, pirmasis vyras režisierius Raimondas Vabalas.

Pamoka, kurią man dovanojo Gražina Balandytė, yra labai paprasta: norėti gyventi ir daryti čia, dabar. Gyventi taip, kad liktų prisiminimų. Nebijoti mylėti.

„Mūsų brangioji Gražina“ – taip vadinasi ir naujausia mano knyga.

„Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“

Aš augau sovietmečiu ir tame mano gyvenimo etape nebuvo daug lietuvybės. Turėjau uolią rusų kalbos mokytoją, tad puikiai žinojau Lenino biografiją, tačiau ne Lietuvos vėliavos spalvas. Pagaliau atėjo 1990-ieji ir mes tapome laisvi. Man, jaunam žmogui, buvo daug klausimų, daug nežinomųjų. Tarsi gimtumei iš naujo. Kalbant apie Lietuvos nepriklausomybės pradžią, manyje labai svarbius ženklus paliko Raimundo Banionio filmas „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“. Filmo premjera įvyko 1991ųjų vasarį, netrukus po kruvinų Sausio 13-osios įvykių. Šis filmas tam tikra prasme manyje užaugino Lietuvą. Jis pasakoja apie laiką, kai Kaune susidegino Romas Kalanta, apie 1972-uosius. Mačiau tą filmą nesuskaičiuojamai daug kartų, o jo režisierius – Raimundas Banionis, aktoriaus Donato Banionio sūnus, tapo „mano režisieriumi“. Jau gerokai vėliau, kai dirbau naujienų portale „15min“, man Raimundą teko kalbinti – rašiau apie jo „vaikus“, kai filmui suėjo trisdešimt metų. Tąsyk kalbinau ir aktorius, savo karjerą pradėjusius būtent šiame filme – Rolandą Kazlą, Gabiją Jaraminaitę. Vieną dieną nutiko netikėtas dalykas: gyvenimas mirktelėjo akimi. Sulaukiau pasiūlymo parašyti knygą apie Raimundą Banionį. Ar bereikia sakyti, kiek džiaugsmo tada buvo? Kai ėmiausi šio darbo, kilo mintis į vieną knygą sudėti trijų žmonių gyvenimo fragmentus – Raimundo, jo tėvo Donato Banionio ir režisieriaus Juozo Miltinio, ant kurio kelių Panevėžio teatre Raimundas augo. Knygą jau beveik baigiau, o į ją nugulė ir kitų kino, muzikos ir teatro žmonių prisiminimai. Man visuomet svarbu kontekstas ir labai noriu, kad žmogus, kuris skaitys, matytų platesnį vaizdą – kokia buvo to meto kultūra, atmosfera ir kaip gyveno žmonės. Aš labai tikiu autobiografinėmis knygomis ir užrašyti žmonių gyvenimai, manau, turi išliekamąją vertę. Tai ne užgaida, tai ne akimirkos šokis, o mūsų kultūros istorijos atmintis. Tikiu papasakotais gyvenimais.

Lengva apie tai kalbėti, kai beveik viskas jau padaryta, tačiau Raimundo knyga ilgai gulėjo mano mintyse – maždaug metus, mat mudu nebuvome sutarę jokio konkretaus termino. Neturiu paaiškinimo kodėl, tačiau vis prie jos neprisėsdavau, nors visą reikiamą medžiagą turėjau. Mes kalbėjomės Raimundo ir jo žmonos Violetos sodyboje. Bendrai sudėjus ten gyvenau kelias savaites. Nuos-

tabi vieta, kur kiekvieną rytą gali terasoje gerti kavą, o tada panirti į šalia esantį ežerą, gali mėgautis ypatingais Violetos paruoštais patiekalais. Tai nebuvo darbas – tai buvo atostogos.

Tik štai tų atostogų turinys – mūsų pokalbiai – man tiesiog nesirašė, kol vieną naktį į mano pasąmonę atėjo sapnas. Sapnavau, kad esu Rygoje su drauge, kuri buvo sapno žmogus ir nepažįstama iš tikrovės. Su mumis –jos neįgalus, vežimėlyje sėdintis sūnus. Nežinau, koks tai buvo metų laikas, tikrai ne žiema, bet ėmė snigti. Baltu, švariu sniegu. Vaikštinėjom senamiesčio gatvėmis, sustojom prie kažkokių rūmų, tada pasukom atgal. Ir staiga supratom – pamiršom vaiką. Puolėm atgal, aš norėjau eiti į vieną pusę, kuri arčiau tos vietos, bet ji man pasakė: eik pro tolimesnę pusę, tu gi neturi jausmų. Pasukau kitu keliu, jau iš tolo pamačiau berniuką, ėmiau jį garsiai šaukti ir bėgti artyn. Jis sėdėjo nuleidęs galvą, o aš kalbėjau, kad mes jį pamiršom, bet juk gyvenime visko būna, o pagal tokius gyvenimo netikėtumus būna kuriami filmai! Tada abu pradėjome juoktis ir laikiau jį stipriai apsikabinus.

Šis sapnas mane kažkodėl palietė taip stipriai, kad neištvėrusi parašiau savo bičiulei Ritai, kuri rašo knygas apie sapnus ir gilinasi į šią temą. Ji man paskambino ir ėmė klausinėti apie viską: vaikus, darbus, emocijas. Bet nei Ryga, kurioje nesu buvusi, nei sniegas, nei neįgalumas niekaip nesisiejo. Bet tada ji paklausė: „Ar turi kokį darbą, kurį vis atidedi?“

Turiu. Tą, kuris jau metus guli kompiuteryje ir „ant sąžinės“. Ir kaip tik dieną prieš šį sapną buvau atsivertusi pradėtos rašyti knygos pradžią. „Tai gal tas vaikas sapne ir yra šis darbas? – paklausė Rita. – Vežimėlis, kurį vis stumi. Rašyk, padaryk tą darbą ir už tai gausi atpildą, pasitenkinimą.

Tai ir bus tas baltas švarus sniegas ir gera sapno pabaiga.“

Bet kuo dėta Ryga? Rita man patarė: gal nuvažiuok į Rygą? Kas žino, o jei tame mieste tavęs laukia malonus atradimas, netikėtumas, džiaugsmas? Galiausiai paklausė: „O ar tas žmogus, apie kurį rašai, niekaip nesusijęs su Ryga?“ Ir tada aš lengvai atsilošiau kėdėje. Susijęs! Raimundas ten turėjo ne vieną ir ne du kūrybinius projektus.

„Štai tau ir išaiškinimas“, – pasakė ji.

Dar kiek vėliau man vėl iš nuostabos atsimerkė akys: juk Raimundas Banionis yra kino kūrėjas, o aš vaikui iš sapno kalbėjau apie kiną! Tik viena liko neišspręsta. Kodėl neturiu jausmų? Pamaniau, kad tebūnie tai sapno klaida. O gal ne? Gal iš tiesų kažkaip panašiai apie mane galvoja Banionis? Galima tikėti, o galima ne, tačiau jau

pingvinai ir aš“ – asmeniška knyga, tačiau joje daug ir kitų kelyje sutiktų žmonių istorijų.

kitą savaitę aš sėdau prie knygos rašymo ir ją parašiau per kelis mėnesius.

Tačiau ir tai – dar ne viskas. Kai dalį parašytos knygos nusiunčiau Raimundui, gavau jo žinutę: „Paskaitysiu vėliau. Dabar esu Rygoje.“ Rygoje! Tada jam papasakojau savo sapną, o jis pakvietė į savo naujo spektaklio premjerą. Žinoma, Rygoje.

Šiandien man jo „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“ suskamba dar kitaip, nes mes gyvename Ukrainos karo kontekste. Mes tapome labiau suaugę ir aiškiai supratę: laisvė yra ne tik gražus žodis, vėliava – ne tik spalvos. Viskas daug sudėtingiau.

Nuo trupinio drąsos

Mano namuose kuprinių daugiau nei „tikrų moteriškų“ rankinukų. Taip yra todėl, kad aš einu – pėsčiomis per Lietuvą ir pasaulį.

Kartą, kai atrodė, kad griūva mano gyvenimas (o kam nepasitaiko?), išėjau į kelią. Tai buvo vienas geriausių sprendimų. Iš tų vaikščiojimų irgi gimė knyga, nors pati tikrai nebūčiau sugalvojusi rašyti apie ėjimą, tačiau pasiūlė mano mylimos BALTO leidyklos tuometinė redaktorė Daina, kuri tuose mano žingsniuose matė turinį. Ar reikia sakyti, kad su džiaugsmu ėmiausi?

„Kelias,

Su draugais – kelionė į Šveicariją ir žygiai po kalnus. Nuotraukoje – įpusėjusi ilga diena, kai ėjome iš viso dvylika valandų, beveik pasiekus ledyną. Per Lietuvą vedantis „Camino Lituano“ – tūkstančio kilometrų kelias, leidžiantis kitaip pažinti ir pamatyti savo kraštą.

Knygoje „Kelias, pingvinai ir aš“ pasakoju apie per Lietuvą vedantį tūkstančio kilometrų „Camino Lituano“. Tai pati asmeniškiausia mano knyga. Joje – ne tik kelyje sutiktų žmonių istorijos, tačiau ir aš: klystanti, pavargusi, laiminga. Ten ir mano draugai, su kuriais ėjome – Živilė, Gedas, Arnoldas, Agnė. Net knygos viršelis yra toks tikras – Arnoldo kojos, kurias nufotografavo Živilė. Mes tiek daug kartu patyrėme. Linkėčiau visiems tokių patirčių. Esu ne tik žygeivė, tačiau ir „Camino Lituano“ asociacijos narė, o šios bendruomenės žmonės, galiu sakyti, keitė ir pildė mano gyvenimą. Aš tiek daug iš jų gavau ir tiek išmokau. O toji esminė ir didžiausia dovana – tarsi uraganas išsiveržęs pačios netobulumas. Labai mėgstu pasakoti šią istoriją. Prieš dvejus metus su kaminiečiais išvažiavome į kalnus eiti Monte Rosa masyvu. Monte Rosa – tai Alpių masyvas, kuris driekiasi tarp Šveicarijos ir Italijos, jis antras pagal aukštį visame Alpių regione po Monblano. Aš, kalnuose buvusi tik simboliškai, tąsyk pasijutau tarsi patekusi į spąstus. Nežinojau, kad dienos kopimo tikslas – apie tūkstantį vertikalių metrų, o kai kada ir daugiau, toks pats ir nusileidimas. Dabar šie skaičiai manęs negąsdina, bet tada... Kukliai pridursiu: turiu ir kažkokią sunkiai apčiuopiamą aukščio baimę.

Tąsyk pasirinkimai buvo du – eiti arba išsikviesti gelbėtojų sraigtasparnį. Juokauju, žinoma, minties apie sraigtasparnį nebuvo. Vieną iš dienų, pačią sunkiausią, man išmušė saugiklius: nuo nuovargio, pykčio ant visų ir savęs, bejėgystės jausmo tapau bambančia ir besikeikiančia boba. Ir tai buvo pamoka: tu gali tikėti, kad esi mielas ir draugiškas, bet būtent tokiose situacijose pasimato tas „tu“, kurį kasdienybėje slepi ar kuriam nėra progų pasirodyti. Nes mes dažnai esame komforte, o komforte lengva būti tobulu. Aš manau, kad tąsyk pamoką išmokau, ir daugiau, nors kalnų kelionių buvo ne viena ir ne dvi, nieko panašaus neįvyko. Išmokau susitarti ir susitvarkyti su savimi. Nuovargio, niūrios nuotaikos, žinoma, būta, tačiau viskas proto ribose. Niekada nesu atostogavusi turkijose ir egiptuose. Atvirai tariant, man kelia lengvą šypseną žmonės, kurie, nepažinę savo krašto, leidžiasi svetur. Neturiu nusistatymo prieš pasyvų poilsį prie baseino ar su kokteilio taure rankose, tačiau tai – ne man. Būtų gaila laiko, o ir pasaulis per daug įdomus, kad per atostogas gulėčiau prie baseino. Beje, Turkijoje buvau, tačiau ne kurortuose, o kalnuose – ėjome dalį Likijos kelio. Nuostabi šalis, kaip ir nuostabūs kaimukai, į kuriuos daug rečiau užklysta turistai, o vietos gyventojas tau vakarienę ruošia prie savo namų, ant laužo kepdamas žuvį.

Prieš metus nutariau vykti į Tenerifę, irgi į žygių kelionę. Tąsyk socialiniuose tinkluose akis užmatė vienos

kelionių agentūros siūlymą pamatyti kitokią Tenerifę. Užsiregistravau nė kiek nesukdama galvos dėl to, kad keliausiu viena ir nežinia su kuo teks dalintis viešbučio kambariu. Neišsiplėsiu, tačiau nuo šios kelionės praėjo jau daugiau nei metai, o beveik visa mūsų grupė – buvę nepažįstami žmonės – ir toliau ne tik kartu keliauja, bet ir eina į spektaklius, filmus, drauge leidžia laiką. Mes visi tokie skirtingi, bet mums drauge – iki saldumo gera. Kartais reikia išdrįsti, nebijoti ir leistis į nuotykius, į patirtis. Tiesą sakant, ir drąsos tam reikia gerokai mažiau, nei atrodo. Ji atsiperka – naujomis spalvomis ir žmonėmis, kurie visai netikėtai ateina į gyvenimą. Kelionės yra ne tik vietos žemėlapyje, bet ir vidinės stotelės. Kiekviena tokia kelionė išmoko paprastumo: pasidžiaugti vandeniu, kvepiančiu oru, miške pakibusiu voratinkliu, draugo juoku ir suprasti, koks nuostabus dalykas yra karštas dušas, kai grįžti sušlapęs, sušalęs ir pavargęs.

O žmonės? Jiems išpažįsti, jiems kalbi, jiems ir tyli. Kartais esi kaip vaikas, kalbantis vėjus. Kartais atiduodi tai, ką skauda. Kelias, kai juo eini, suveda. Todėl labai svarbu eiti. O tada nutinka įdomių, netikėtų pažinčių. Kai eini – nepasiklysti, nors kartais gali pasirodyti priešingai. To nepakeis socialiniai tinklai, dalijami patiktukai. Nėra tokio „apps‘o“. Geriausias „like“ yra tikras ryšys.

Dažniausiai žmonės, įvykiai, nuotykiai atsitinka tiek, kiek atviros mūsų širdys, kiek smalsios akys, kiek tikras noras. Ilgas kelias prasideda nuo trupinio drąsos, o kartais į kalną imi lipti tik nuo jo nulipęs. Kartais „kartais“ virsta į „dažnai“. Ir eidamas supranti: kiek daug dalykų mes galim. Begalybę. Kai kelyje sugenda automobilis – galim išsikviesti techninę pagalbą. O kai kavinės sriuboj randam plauką –ant kilimėlio galim išsikviest kavinės šeimininkę. Mes, moterys, galim susimažint ar pasididint krūtinę. Galim apskųst iš esmės visus, mums neįtikusius, – feisbuke, tiesiogiai, ministerijoms, vartotojų teisėms ir dar kam tik išeina. Galim išsiskirt per akimirką ir per tą pačią akimirką įsimylėt. Galim atsiprašyti. Galim susikibt rankom už laisvę. Galim būti iki begalybės bjaurios, o kartais –iki graudumo geros. Galim apsimest turtingos ir važinėt automobiliu ne pagal savo kišenę. Bet kai tu esi viduryje laukų ir ateina lietus, tada supranti, kad nieko padaryti negali. Nors stauk, šokinėk ant vienos kojos, bėk, dainuok, pyk. Nieko nebus. Lietus ateina. Ir eini vienas sau, šlapias, o veidu – tarsi ašaros – ritasi lietus.

Su trenksmu

Dar ne kartą mintimis sugrįšiu į savo penkiasdešimtmetį. Tai buvo pats geriausias gimtadienis. Nors esu

gimusi vasarą, tačiau minties švęsti gamtoje, pavyzdžiui, sodyboje, nebuvo. Gamtos mano gyvenime apstu ir taip. Aš norėjau miesto vakarėlio, į kurį susirinktų pasipuošę žmonės, kur skambėtų gyva muzika, o šokiai vyktų iki paryčių. Su trenksmu!

Taip ir buvo. Atvažiavo net policija, laimei, tik dėl per didelio garso. Susirinko šešiasdešimt žmonių iš pačių įvairiausių mano gyvenimo knygos skyrių. Žmonių, kurie tobuli savo netobulumu, žmonių, kurie dalina šviesą net tada, kai patys jos stokoja.

Per penkias dešimtis metų neužgyvenau didelio turto – tik paprastą dviejų kambarių butą, du katinus ir pilną lentyną knygų. Mano santykis su pinigais – kitoks. Aš juos tiesiog leidžiu savo malonumui. Tačiau aš užgyvenau žmones.

Kartais paskaičiuoju tuos pirmuosius gyvenimo kartus ir kiek visko jau būta. Pririnktas pirmasis kibiras mėlynių. Pabučiuota pirmoji gyvatė. Pirmasis kartas nelikusios – išaugtos tarsi marškinėliai – gėdos. Pirmą kartą vienu kartu abiem rankom suvalgytos dvi porcijos ledų. Pirmasis neįkurtas laužas. Pirmoji išverkta mokyklinė naktis, nes tas, kurį įsimylėjai, neįsimylėjo tavęs. Pirmoji

viršukalnė. Pirmasis šuolis su guma, kai atrodė, kad mirsi. Pirmą kartą kava su pienu.

Pirmasis apsisprendimas. Pirmosios laidotuvės. Pirmoji narkozė. Pirmasis užsienis (Latvija). Pirmoji išdavystė. Pirmoji avarija. Pirmoji upė, kai vertėmės su baidare. Aštuoniolika. Pirmasis skonis, kai vanduo skaniau už limonadą. Donoro kortelė. Pirmasis pasas. Pirmasis purvas ten, kur atrodė pieva. Pirmasis juokas, kai nebuvo gėda dėl nubėgusio tušo. Pirmosios vestuvės. Pirmasis bučinys. Pirmosios pagirios. Pirmasis melas. Pirmasis šauktukas ten, kur turėjo būti klaustukas.

Pirmoji nepadėta „ą“ nosinė. Pirmasis apsilankymas pas odontologą. Pirmasis šokis ant stalo.

Pirmasis seksas be meilės. Pirmasis atsiprašymas. Pirmasis supratimas, kad „Photoshop‘as“ dažnai meluoja.

Turbūt jau ir baigsiu pasakojimą apie save. Neslėpsiu – buvo sunku, tikrai lengviau rašyti apie kitus. Apie save – yra reikalų! Atrodo, kad kalbi neesmingai, ne apie tai, ne tą. Todėl jau tuoj pat norėčiau padėti tašką. Ne gyvenimo, tik teksto.

Eugenijui Sabučiui – 50

50 metų – tvirtu žingsniu ir su šypsena

Prieš 50 metų rugsėjo 10-ąją pasaulį išvydo ryški Jonavos ir Lietuvos politinės arenos asmenybė – Eugenijus Sabutis. Nors pats pašnekovas teigia, kad per daugelį metų jis apie save viską išpasakojo, brandžios sukakties proga kalbiname Eugenijų apie nueitą kelią ir ateities svajones.

50 metų – gražus ir simboliškas jubiliejus. Ką Jums asmeniškai reiškia šis skaičius?

Manau, šis skaičius yra simbolis to, kad jau esu pakankamai subrendęs, pakankamai patyręs, jog užtikrintai galėčiau ne tik vertinti save, savo aplinką, savo miestą ir šalį, bet ir galėčiau užtikrintai duoti patarimų, padėti ir pamokyti tuos, kuriems to reikia. Gyvenimo patirtis turbūt labiausiai ir atsiskleidžia šiuo laikotarpiu. Taip pat tai reiškia, kad prieš akis dar ne vieneri gražiausi brandos metai.

Jei grįžtumėte 30 metų atgal, ką norėtumėte pasakyti jaunam Eugenijui Sabučiui? Ką patartumėte?

Tai vienas sunkiausių klausimų, kuriuos sau užduodame. Pirmiausia užplūsta emocijos ir noras pamokyti ir sulaikyti nuo praeities klaidų. Tačiau gyvenimo patirtis rodo ir akivaizdžiai sako, kad, išvengęs ankstesnių klaidų, padarytum daugybę naujų. Todėl patarčiau labiau susitelkti į santykius su artimaisiais, praleisti su jais daugiau laiko, nes anksčiau ar vėliau kai kurių jų neliks šioje Žemėje. Patarčiau labiau koncentruotis ne į tai, ką darau, o į tai, kaip tai darau.

Ar kada nors galvojote, kad politika taps tokia svarbia Jūsų gyvenimo dalimi? Kas į ją atvedė?

Politika domėjausi nuo paauglystės, tačiau tikrai nemaniau, kad turėsiu galimybių išbandyti save politiko darbe. Na, o atsakant į klausimą, kas į ją atvedė, reikia paminėti du dalykus: aplinkybes ir žmones. Aplinkybės

45-ojo gimtadienio siurprizas.

Ernesta LEGIENĖ, „Taurostos“ redaktorė

Jonavos Jeronimo Ralio vidurinės mokyklos kieme, 1993 m.

Atostogos Prancūzijoje. Už nugaros – Sen Michelle pilis, 2025 m Sustabdyta akimirka Cinco Terre, Italija, 2024 m.

Su žmona Romoje, 2023 m.

yra visiškai aiškios – tai pati Sąjūdžio pradžia, kuri mane, dar paauglį, tarsi pažadino, atvėrė tuo laiku man nežinomus mūsų tautos ir valstybės praeities klodus. Labai daug skaičiau tremtinių atsiminimų, taip pat visus, kiek galėjau gauti tuo metu, nevalstybinius laikraščius. Aiškiai suvokiau, ką mes praradome okupacijos metais ir ką turime atgauti, o atgavę – išsaugoti. Na, o kalbant apie žmones, labiausiai domėtis politika mane skatino amžiną atilsį seneliai: vieni savo namuose slėpė (bet ne nuo manęs) „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ leidinius, kiti pasakojo apie prieškarį, karą ir pokarį. O tikruoju politiku paskatino ir padrąsino tapti tuometis ir dabartinis Jonavos meras Mindaugas Sinkevičius. Viename renginyje ilgo pokalbio metu įtikino, kad esu tinkamas būti savivaldos politiku, kad tam turiu tinkamų savybių ir charakterio bruožų. To pokalbio niekada nepamiršiu ir visada būsiu dėkingas už tokį svarbų postūmį.

Politiko darbas dažnai atrodo labai formalus. Kas iš tiesų slepiasi už kasdienybės Seime?

Seime per penkerius metus esu vedęs ne vieną dešimtį ekskursijų ir daug pasakojęs apie politiko darbą. Tą dariau ir darysiu paprastai, be pompastikos ir apsimestinio pasididžiavimo. Politiko darbas tik atrodo formalus, kai per televiziją stebime posėdžių ir pasitarimų fragmentus. Tačiau visiškai suprantama, kad tam, jog posėdžiai įvyktų, turi būti paruošta atitinkama medžiaga: projektai, nutarimai ir pan. Jų rengimas, aptarimas, idėjų generavimas ir gryninimas – tai mažai matoma, bet įdomiausia politinio darbo dalis, susidedanti iš tūkstančių valandų bendravimo, įsiklausymo, nuomonių apsikeitimo, o kartais ir aršių ginčų, nesutarimų. Ši kasdienybė tikrai nėra nei nuobodi, nei beprasmė.

Ar per šiuos metus pasikeitė Jūsų požiūris į valdžią ir jos galimybes padėti žmogui?

Racionalus politikas visada turėtų gebėti pasakyti žmogui, kad ne visi jo poreikiai gali būti patenkinti, kad valstybė visada turi ribotas galimybes ir išteklius, kurių skirstymą reikia balansuoti. Toks yra mano požiūris, ir jis nesikeičia. Nuolat skatinu visų pirma save, o paskui ir kitus stengtis siekti geresnio išsilavinimo, įgyti daugiau kompetencijų, o valstybė ir valdžia turi tam sudaryti prielaidas. Ne kartą esu sakęs, kad nesutikau nė vieno politiko, kuris nenorėtų padėti žmonėms, kuris nenorėtų, kad jie gyventų geriau ir laimingiau, tačiau tikrai ne viskas priklauso nuo valdžios. Ir tam parodyti užtenka paprasto pavyzdžio: valstybė man garantuoja nemokamą sveikatos priežiūrą, įvairias prevencines programas, tačiau jeigu aš jomis nesinaudosiu, kodėl susirgęs turėčiau kaltinti

valdžią, kad manimi nepasirūpino? Kodėl studijuodamas universitete turėčiau pykti ant valdžios dėl savo prastų rezultatų, jeigu, užuot vakarais mokęsis, linksminuosi su draugais? Pavyzdžiai paprasti, bet jie parodo, kad valdžia sudaro galimybes, reikia jomis laiku ir protingai naudotis.

Ko, Jūsų manymu, šiandien labiausiai trūksta Lietuvos politikoje?

Tai, ko stokoja ir kitų šalių politikai – noro išgirsti vienas kitą. Deja, ne pirmus metus matau labai pavojingą tendenciją – nuomonių radikalizavimąsi ir labai ryškią poliarizaciją. Einama patogiu, bet pavojingu keliu: dažnai numojame ranka, nesiklausome oponentų, tiesiog juos išvadiname nieko nesuprantančiais. Tokiu būdu patys užkertame kelią diskusijoms ir kompromiso paieškoms, tačiau labai stebimės, kai toks elgesys vėliau pritaikomas ir mums patiems.

Kokį sprendimą per savo politinę karjerą laikote reikšmingiausiu?

Negaliu išskirti konkretaus, nes galbūt reikšmingiausias dar laukia ateityje. Greičiausiai iki šiol vienas svarbiausių apsisprendimų – tapti politiku, viešu asmeniu, žinant, kiek tai kainuos šeimai, artimiesiems, žinant, kad nebeliks vadinamosios komforto zonos, žinant, ką kalbės visiškai manęs nepažįstantys žmonės.

Kas Jus labiausiai įkvepia dirbti toliau, kai politika tampa sunki?

Galbūt kai kam atsakymas į šį klausimą atrodys per daug arogantiškas, tačiau labiausiai įkvepia supratimas, kad esu tinkamas šiam darbui, kad turiu daug patirties ir galimybių. O sunkiomis akimirkomis prisimenu pirmąsias dienas visuose naujuose darbuose. Pirmomis dienomis apima nerimas, kaip reikės įsisavinti visą informaciją, susipažinti su visais bendradarbiais, kaip spėti viską atlikti ir panašiai, tačiau po kelių savaičių ateina supratimas, kad viskas įmanoma, jeigu tam skiri pakankamai laiko ir pastangų.

Kas Jus, kaip žmogų, labiausiai suformavo?

Toks klausimas suponuoja, tarsi daugiau kaip žmogus nebesiformuoju, kas nėra tiesa. Žiūrint į praeitį, turbūt labiausiai formavo noras klausti, smalsumas, noras kapstytis giliau, nesitenkinimas paprastais atsakymais.

Kaip išlaikote pusiausvyrą tarp viešo politiko vaidmens ir asmeninio gyvenimo?

Na, tai nuolatinė kova su savimi, nes, tarkime, dirbdamas ministro ir Seimo nario darbą pajutau, kad visą

mano laiką užima tik darbo reikalai. Tokiais momentais labai akivaizdžiai pajuntu, kokios vertingos akimirkos, kurias galėčiau praleisti su šeima, draugais ir artimaisiais.

Ar turite ritualų, kurie padeda „atsijungti“ nuo politinės rutinos?

Politinė rutina – tai nuolatinis bendravimas su žmonėmis, todėl lieka labai mažai asmeninio laiko. Todėl ritualas yra labai paprastas, turbūt netgi buitinis – pažiūrėti filmą ar serialą, galbūt įsijungtą atsitiktinai ar net nelabai įdomų. Dažniausiai pagaunu save, kad ne itin gilinuosi į tai, kas vyksta ekrane, tuo metu tiesiog ilsiuosi arba, paprastai sakant, valau smegenis.

Ko žmonės apie Jus nežino, nors galbūt būtų įdomu sužinoti?

Kadangi per daugelį metų esu ne kartą paatviravęs, tai nelabai ir žinau, ko kas nors nebežinotų. Na, nebent, kad labai mėgstu „Žiedų valdovo“ trilogiją, ją perskaitau mažiausiai kartą per metus ir kas kartą atrandu ką nors nauja. Kūrinį perskaičiau trimis skirtingomis kalbomis ir netgi leidžiu sau lyginti vertimo ypatumus. Kartais pasva-

joju, kad ir pats galėčiau naujai jį išversti, tačiau tam reikia ne tik noro, bet ir platesnio literatūrinio bei filologinio išsilavinimo. Apie knygos ekranizaciją net nekalbu, nes nebesuskaičiuoju, kiek kartų esu ją žiūrėjęs.

Kaip įsivaizduojate save po dar 10 metų?

Norėčiau ir toliau likti aktyvus politikas, tačiau tai nėra mano svarbiausias siekis. Norėčiau, kad ir toliau visi žmonės, kuriuos myliu, būtų sveiki ir laimingi. Tada būčiau toks pats laimingas, koks ir esu dabar.

Jei turėtumėte galimybę iš naujo pasirinkti kelią, koks jis būtų?

Visada juokaudamas sakydavau, kad, jeigu turėčiau muzikinę klausą, tai gročiau gitara – greičiausiai elektrine ir metalo muziką. Žinau, kad konkurencija būtų didelė, bet kur jos šiame pasaulyje netrūksta?..

Kokia Lietuva, Jūsų akimis, turėtų būti po 20 metų?

Nepriklausoma, pasiturinti, inovatyvi. Bendraudamas su dabartiniu jaunimu įsitikinau, kad taip ir bus, nes jie

Su sūnumi uošvių sodyboje, 2024 m.

Saulės palydėtuvės ant Palangos pėsčiųjų tilto, 2025 m.

tam turi visas sąlygas – tik jas reikia išnaudoti.

Kokį palikimą norėtumėte palikti – kaip politikas ir kaip žmogus?

Kaip politikas – atsiminimą, kad toks buvau. O kaip žmogus – jau jį turiu. Tai mano šeima ir sūnus, kuris, tikiu, bus aktyvus valstybės ateities kūrėjas.

Mėgstamiausia vaikystės vieta?

Mėgstamiausias vaikystės atsiminimas susijęs su Šilų kaimu. Pievoje, šalia močiutės sodybos, žydint pienėms mėgdavau tiesiog gulėti ir žiūrėti į dangumi plaukiančius baltus debesis. Nors esu aplankęs labai daug pasaulio šalių ir matęs pakankamai gražių vietų, tačiau nė viena neprilygsta šiam vaikystės atsiminimui.

Knyga, kuri Jus paveikė?

Panašu, kad apie vieną knygą jau paatviravau anksčiau… Tačiau labiausiai mane paveikė kita, kurią perskaitęs ėmiau suprasti, kad labiausiai norėčiau studijuoti filosofiją. Ją pirmą kartą perskaičiau dar 1991 m., radęs Jonavos bibliotekoje, ir nuo to laiko ji lydi mane visur. Tai

George Orwell „1984“. Sunki, sudėtinga knyga, reikalaujanti ne vieno perskaitymo, ne vieno sugrįžimo atgal, tačiau tiesiog būtina kiekvienam, norinčiam suprasti šiuolaikinių totalitarinių režimų prigimtį ir veikimo būdą. Jeigu kas nors galvoja, kad tai tėra išsigalvojimas, norėčiau priminti, kad vis dar turime tokią šalį, kaip Šiaurės Korėja, kurioje visi knygoje aprašyti siaubai labai „sėkmingai“ įgyvendinami. Todėl net daugiau nei po septyniasdešimties metų ši knyga išlieka aktuali.

Vienas žmogus, kurį norėtumėte pakviesti vakarienės (gyvą ar istorinį)?

Tėtis. Tiek daug liko nepasakyta, kol jis buvo gyvas.

Trys žodžiai, kuriais apibūdintumėte save šiandien?

Nusiramink ir judėk toliau.

Didžiausia šios dienos svajonė?

Ukrainos pergalė.

Dėkoju už nuoširdžius atsakymus!

Kazimierui Jakučiui – 65

Kazimieras Jakutis – tarp

scenos šviesų ir verslo planų

Ernesta LEGIENĖ, „Taurostos“ redaktorė

Kazimieras Jakutis su grupe: Aurimas Driukas – gitara, klavišiniai, Gediminas Legas – ritmas, Vaida Jakutienė – pritariančioji vokalistė. Nuotrauka – iš asmeninio archyvo.

Į susitikimą buvęs jonaviškis, Jonavoje savo verslą plėtojantis Kazimieras Jakutis ateina energingu žingsniu, besišypsantis ir niūniuojantis melodiją. Atsineša ką tik kepyklėlėje pirktų pyragėlių. Kazimieras – žmogus, kurio pavardė dabar daugeliui siejasi su muzika. Tačiau už scenos šviesų jis ne mažiau ryškus ir verslo pasaulyje. Nors įmonių vairas perduotas sūnums, vyras vis dar aktyviai įsitraukęs į verslo reikalų sūkurį. Šiemet Kazimieras švenčia 65-ąjį jubiliejų, o su grupe kartu koncertuoja jau solidžius dvidešimt metų.

Kūryba – ne tik melodija ir tekstai

Paklaustas apie kūrybą – kaip, kodėl ir kada ji atsirado dainininko gyvenime, Kazimieras sako, kad ji neatsiejama nuo vaikystės. Kūryba – akimirkos, kai jis apsinuogina prieš pasaulį, leisdamas kitiems pažvelgti į jautriausias savo vietas. Kūrėjai, anot pašnekovo, yra jautresni žmonės nei „pinigų kalikai“, nors kažkuria prasme ir jis save pastaruoju laiko. „Savęs išviešinimas, ypač pradiniame etape, nėra labai patogus, būna nedrąsu, ne kiekvienas

tam pasiryžta, bet kai tai darai antrą, trečią, dvidešimtą kartą, viskas tampa paprasčiau.“ Tačiau K. Jakutis pripažįsta: jei negali nekurti, vadinasi, tiesiog negali. Kūryba jam nėra hobis ar pasirinkimas, tai – prigimtis, genai, tarsi likimo užrašytas kodas. „Aštuntoje klasėje mergaitės duodavo sąsiuvinius pildyti su visokiais klausimais, tarp kurių buvo ir toks: „Kuo tu nori būti?“ Dantis sukandęs, bet norėdamas būti sąžiningas sau, rašiau, kad noriu būti dainininku“, – sako jis, ir šiuose žodžiuose slypi ne pareiga, o gyvenimo esmė.

Muzika dažnai romantizuojama kaip iš dangaus atskriejusi angelų giesmė – tarsi mistiškas įkvėpimas, nukrentantis ant kūrėjo. Tačiau Kazimieras šį mitą prasklaido. Tai valandų valandos ieškant akordų dermės, nuolatinis klausa pagautos melodijos gryninimas, harmonijos šlifavimas.

„Kalbant apie kūrybą, gal ir yra kažkoks spindulys, kuris netikėtai suteikia įkvėpimo, bet šiaip tai yra darbas, kaip ir kiti darbai. Kad gimtų kūrinys, reikia nemažai pastangų, išsilavinimo, sukauptos patirties, gebėjimo subtiliai garsiai ar tyliai išreikšti natas. Kad ir kaip tai skambėtų nepatraukliai, kūryba yra juodas darbas.“

Romantinio roko atlikėjas

Savo atliekamą muziką autorius apibūdina kaip romantinį roką. Tai stilistika, kurioje dera emocijų giluma ir šiuolaikinė roko energija. Tačiau autoriaus kelias iki šio skambesio buvo ilgas ir nuolat kintantis. Pradėjęs kaip bardas, K. Jakutis pirmuosius kūrinius atlikdavo akustiškai, vėliau prie jo prisijungė grupė, atsirado platesnės aranžuotės. Tarp gitarų akordų ėmė skambėti elektroniniai būgnai, sintezatoriaus garsai, suteikę muzikai naujų spalvų. Ir šiandien ta kaita nesustoja – paruoštas naujas albumas, kuriame pulsas dar greitesnis, ritmika – gyvesnė, skambesys – stipresnis, linksmesnis. Tačiau po visa

šia energija slypi tai, kas niekada nekinta –žodžių gylis. Jų atvirumas ir jautrumas tampa tiltu tarp kūrėjo ir klausytojo, primindamas, kad muzika, kad ir kaip keistųsi jos formos, visada yra sielos kalba.

Koncertas – gyvas kūrėjo ir žiūrovų pokalbis

Koncerto šerdis Kazimierui – ne vien muzika. Tai ir bendravimas su publika. Bėgant metams sceninė patirtis šį dialogą padarė laisvesnį, atviresnį. Atikėjui svarbu keistis energija su publika, jausti širdžių dūžius, kurie užveda vakaro ritmą. Kazimieras moka ir pralinksminti, ir prajuokinti, o kartais – stabtelėti akimirkai rimtam pokalbiui tarp dainų.

O tos akimirkos, kai publika kartu uždainuoja, yra daugiau nei malonus pritarimas ar gražus salės choras. Tai muzikantą pakylėja, kartu sustabdo – tarytum primindamos, kodėl jis išėjo į sceną. Tai ne vien pasirodymas, tai ir bendras išgyvenimas, kai daina nebepriklauso kūrėjui – ji tampa visų.

Kiekvienas kūrėjas ir atlikėjas turi viziją, taip pat susiduria su sunkumais, iššūkiais. Meilės kalba gimsta ne tik studijoje, bet ir išsiskleidžia scenoje, tampa ne vien kūrinio atlikimu, bet ir tikru išgyvenimu. Tačiau net ir šioje emocijų kalboje slypi labai žemiškas siekis. „Noriu, kad muzikinis turas „išsilaikytų iš savęs“, – atvirauja pašnekovas.

Naujas albumas – naujas koncertinis turas

2025-ieji Kazimierui padovanojo nemažą muzikinį derlių. Lyg savaime, lyg be pastangų, o gal po sudalyvautų mokymų pas kompozitorių, muzikos prodiuserį Vytautą Bikų, atsivėrė kūrybos versmė, iš kurios per trumpą laiką išsiliejo net septynios naujos dainos. Prie aranžuočių itin svariai prisidėjo muzikantas Aurimas Driukas, su kuriuo pašnekovas dalyvavo trijose kūrybinėse stovyklose. Jose abu, pasinėrę į darbą nuo ryto iki sutemų, ieškojo naujų muzikos vingių, dėliojo skambesio sluoksnius, kol iš jų pynėsi gyva, įvairiaspalvė muzikinė drobė.

Koncertas dainininko mylimoje sodyboje Pagulbyje. Dariaus Baltakio nuotrauka.

Akimirka iš koncertinio turo. Dariaus Baltakio nuotrauka.

Klausosi prasmingos muzikos

Pašnekovas niekada neslėpė, kad jis nėra didelis gerbėjas šiuolaikinės muzikos, kurią transliuoja radijo stotys, televizijos kanalai ar reklamuoja socialiniai tinklai. „Kažkodėl ji man atrodo tuščia ir melodijos, ir žodžių prasme. Nenutinka taip, kad išgirsčiau ir pagalvočiau, aha, matai, kaip čia įdomiai. Na ko ten klausyti?“ – samprotauja pašnekovas. Todėl Kazimierui artimesni tie kūrėjai, kurie, anot jo, moka kalbėti per muziką taip, kad sujaudina, paliečia. „Kaip kūrėją pripažįstu Marijoną Mikutavičių, Andrių Mamontovą. Mikutavičius visų pirma nėra tuščias žmogus, nors jo balsas gal ir nėra „superinis“, bet man jis priimtinas, jo muzikos gera klausytis.“ O kalbėdamas apie savo dievuką, šypsosi: „Bruce’as Springsteenas man

buvo ir liks numeris vienas. Jo „The river“, „Born in the U.S.A“ – tai dainos, kurios mane augino ir įkvėpė.“

Žinutė ateities kartoms

Žinutė, kurią muzikantas norėtų palikti ateities kartoms, paprasta ir kartu amžina: viskas praeina.

Praeina liūdesys, ištirpsta ir trumpa džiaugsmo akimirka, kaip ir jaunystė, kaip ir sunkumai, slegiantys pečius. Viskas, kas šiandien atrodo nepakeliama ar neįkainojama, yra trapu ir laikina. Ir tik pažvelgus į didžiulę visatos būtį, į jos tyliai alsuojančią didybę, supranti –žmogaus rūpesčiai, džiaugsmai ir nuopuoliai yra tik maži lašai didžiojoje laiko upėje.

65-ojo gimtadienio koncertas Pagulbyje. Kazimieras publiką linksmina ir akordeono garsais. Dariaus Baltakio nuotrauka.

Dievo šauksmas išvedė iš profesijų paieškų labirinto

Šešerius metus Žeimių ir Kulvos parapijose tarnaujantis kunigas Rytis Gurkšnys, nepabūgęs iškeisti miesto gyvenimo į kaimą, sako esąs patenkintas ramybe, supančia kiekvieną dieną, ir nepasigendąs didmiesčių šurmulio. Tikinčiuosius visada pasitinka jo šildantis žvilgsnis, šypsena, dvasingas žodis, padedantis nusiraminti. Tačiau ar kas nors žino apie šio žmogaus kelią į kunigystę, apie jo studijas, darbą užsienyje ir Lietuvoje? Ar kas nors iš sodiečių susimąstė apie mokslo žinias, kurios slypi šio sielų ganytojo, turinčio kelis magistro laipsnius, galvoje? Kas lėmė, kad jaunuolis, svajojęs apie tiksliuosius mokslus, ekonomiką ar vadybą, pasirinko kunigystę?

Tad paprašėme 55-erių metų kunigą Rytį pasidalyti savo gyvenimo patirtimi.

Nublankusios svajonės, elektrotechnika ir ekonomika

Jis – aukštaitis, kilęs iš Utenos krašto. Vaikystė niekuo nesiskyrė nuo kitų vaikų. Tėvai buvo pamaldūs, kiekvieną sekmadienį ir per šventes eidavo į bažnyčią, vesdamiesi tris atžalas. Trejais metais jaunesnis brolis drąsiai kildavo patarnauti prie altoriaus kunigui, o Rytis nedrįso sekti jo pavyzdžiu. Gal tuomet dar nesuprato Dievo ir žmogaus ryšio, o gal bijojo, kad bendraamžiai ims iš jo šaipytis.

Pradinėje mokykloje susižavėjo mokytojo profesija. Namuose pradėjo kurti įvairius rašinius ir, susiradęs raudonai rašantį pieštuką, pats juos taisydavo. Tiesiog įsijausdavo į mokytojo vaidmenį. Kitąsyk žvelgdamas į tėtį, valdantį ekskavatorių, užsimanydavo tapti ekskavatorininku. O ką? Juk įdomus darbas rausti žemę. Vedamas tokių vaikiškų svajonių, Rytis pradėjo lankyti IV vidurinę mokyklą (dabar – Dauniškio gimnazija). Čia berniukas noriai griebėsi visų dalykų, bet labiausiai sekėsi anglų kalba, kurią mokėjo geriau už pirmūnus. Daugelis stebėjosi

Kunigas Rytis Gurkšnys.

Ryčio stropumu – juk tarybinis laikmetis, niekas į užsienį neišleidžia, tad kam taip stengtis? Tačiau moksleiviui kitų požiūris mokytis netrukdė.

Aštuonias klases baigęs gerais pažymiais (ketvertais penkiabalėje sistemoje), vaikinas pamiršo vaikystės svajones ir pasirinko pramonės įmonių elektros įrenginių specialybę politechnikume. Šioje mokymo įstaigoje buvo

Irena NAGULEVIČIENĖ, žurnalistė

nepralenkiamas pirmūnas – puikiai sekėsi matematika, lietuvių kalba, o apie anglų kalbą neverta nė užsiminti.

Gaudamas aukščiausius įvertinimus, vaikinas pradėjo galvoti apie elektrotechnikos studijas universitete. Tačiau Lietuvos universitetai jaunuolio neviliojo, dairėsi į užsienio aukštąsias mokyklas.

1989-aisiais, baigiant mokslus technikume, Lietuva subangavo, prasidėjo Sąjūdžio metas, pamažu ėmė vertis sienos ir galimybės išvykti į Vakarus.

„Visgi nusprendžiau pamėginti studijas Vilniaus universitete – pasirinkau ekonomikos mokslą, nes tada atsirado nauja verslo vadybos specialybė, ko nebuvo sovietmečiu. Ekonomikos fakultete studijavau gamybos ekonomiką ir valdymą. Tai buvo visiškai sausas mokslas, tačiau mokiausi labai gerai. Bet po pirmo kurso pajutau, kad tos studijos ne man...“ – prisimena pašnekovas.

Vidinio balso galia

Antraisiais studijų metais vaikinas susižavėjo psichologija, dvasiniais dalykais, viduje pajuto trauką bažnyčiai. „Vakarais pradėjau lankyti Vilniaus arkikatedrą, stengdavausi dalyvauti šventose mišiose. Pajutau pašaukimą,

išgirdau Dievo balsą, tai teikė man daug didesnį malonumą nei studijos Ekonomikos fakultete“, – tęsia pasakojimą kunigas.

Nedavė ramybės mintis – ką toliau daryti? Savaitgaliais ir vakarais studentas ėmė ieškoti kunigų, su kuriais galėtų pasitarti, kaip tapti sielų ganytoju. „Nuvažiavau į kunigų seminariją, pasikalbėjau su seminaristais, prisipažinau, kad noriu gilintis į dvasinį gyvenimą, skelbti Dievo žodį. Bet išgirdau atsakymą, kad ir be kunigystės galiu domėtis dvasiniu pasauliu. Tuomet nemokėjau paaiškinti, kad mano vidinis balsas šaukia būti dvasininku“, – sako R. Gurkšnys.

Save rasti vaikinui padėjo Vilniaus universiteto bažnyčioje dirbę kunigai jėzuitai, kuriems vadovavo kun. Jonas Boruta. „Jie man pasiūlė ateiti patarnauti. Ir vėl abejojau: ar tikrai tai mano kelias? Kunigas Boruta pasiūlė pradėti dvasinį pasiruošimą. Jėzuitų ordinas yra tokia katalikų bendruomenė, kuri veda rekolekcijas, užsiima švietėjiška veikla“, – pasakoja kun. Rytis. – Sužinojau, kad atsiveria naujų galimybių – galiu būti misionieriumi bet kurioje pasaulio šalyje, galiu studijuoti seminarijoje užsienyje, nes Lietuvoje jėzuitai savo seminarijų neturi.“

Laimingos vaikystės akimirka.

Teologijos mokslai užsienyje

Pasitraukęs iš universiteto, vaikinas buvo išsiųstas į jėzuitų dvasingumo programą Insbruke (Austrija). Dveji metai prabėgo gana įdomiai – kiekvieną ketvirtadienį grupė studentų kopdavo į 3–4 kilometrų aukščio kalnus, žiemą slidinėdavo, rudenį mėgaudavosi kalnų dviračių sportu.

O paskui – dveji metai Vokietijoje, kur lankė bakalauro studijas Miunchene. Šalia dvasingumo mokslų, jaunam vyrui reikėjo gilinti ir vokiečių kalbos žinias – vienas garbaus amžiaus kunigas jėzuitas vedė privačias pamokas, užduodavo namų darbų. Krūvis buvo nemažas. Norėdamas atsipalaiduoti, vakarais kartu su kitais Miuncheno studentais pradėjo lankyti korėjiečių kovos menų – tekvondo – treniruotes. Miuncheno filosofijos aukštojoje neuniversitetinėje mokykloje baigė filosofijos bakalauro mokslus.

Prieš magistro studijas kunigui Ryčiui reikėjo atlikti praktiką – įgytas teorines žinias pritaikė dirbdamas Vilniaus jėzuitų gimnazijoje filosofijos ir tikybos mokytoju. „Man tai buvo iššūkis, nes aš, būdamas 25-erių, turėjau įrodinėti 18–19 metų jaunuoliams, kodėl žmogui šios disciplinos svarbios“, – prisimena pašnekovas.

Po dvejų metų praktikos reikėjo siekti magistro laipsnio. Būsimasis kunigas norėjo studijuoti angliškai kalbančioje šalyje. R. Gurkšnį priėmė į Tarptautinę Bostono jėzuitų teologijos aukštąją mokyklą, kurioje per ketverius metus baigė teologijos magistrantūrą ir teologijos licenciatą. Disertacijos tema –„Postmodernių filmų teologinė dimensija“. Tais pačiais metais išlaikė ir tekvondo juodojo diržo egzaminą.

Iš Jėzuitų ordino – į vyskupo pavaldumą

Amerikoje įgijęs magistro laipsnį, R. Gurkšnys sugrįžo į Lietuvą. 2003 m. arkivyskupas Sigitas Tamkevičius įšventino jaunuolį į kunigus, kuris pradėjo dirbti Kauno jėzuitų gimnazijoje kapelionu ir buvo atsakingas už mokytojų ir mokinių dvasines programas.

Po poros metų, praleistų Lietuvoje, pusmetį jam teko dirbti kapelionu Vokietijoje, Vasario 16-osios gimnazijoje, kur susibūrusi lietuvių bendruomenė. Pašnekovo žodžiais tariant, tai buvo tarsi startas dar vienam skrydžiui į Ameriką, nes gavo pakvietimą papildomai studijuoti vadybą. Kadangi planavo ateityje dirbti gimnazijoje, tad vadybiniai gebėjimai, manė, būsią naudingi.

„Vėl išvykau į Ameriką pradėti vadybos ir organizacijų psichologijos studijas, kurias po dvejų metų baigiau magistro laipsniu. Ten turėjau galimybę gilintis į ugdo-

mojo vadovavimo (angl. coaching) naudą visai įmonei arba organizacijai. Mano svajonės, įsižiebusios Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultete, išsipildė su kaupu. Studijos užsienyje davė labai daug žinių, ko galbūt nebūčiau gavęs Kauno kunigų seminarijoje. Sugrįžęs į Lietuvą, gimnazijoje likti nenorėjau, tad trejus metus dirbau Kauno jėzuitų bažnyčioje, paskui šešeri metai prabėgo Vilniaus šv. Kazimiero jėzuitų bažnyčioje, dar trejus metus direktoriavau Kauno jėzuitų gimnazijoje. Čia iš tiesų buvo stipri, aktyvi, kompetentinga mokytojų ir kitų darbuotojų komanda. Labai glaudžiai bendradarbiavome su tėvų komitetu. Tačiau pastebėjau, kad šios pareigos – tai ne kunigo darbas, kurio ilgai siekiau“, – pasakojo pašnekovas.

Daug metų praleidęs ir dirbęs miestų bažnyčiose ir gimnazijose, jis pageidavo gauti tarnystę kaimo maldos namuose. Be to, turėjo teikti prašymą Jėzuitų ordinui, kad leistų tapti pavaldžiam vyskupui ir turėti savo parapiją. Jėzuitai, matydami ir suvokdami kun. R. Gurkšnio tikrąjį pašaukimą, davė sutikimą pasitraukti iš ordino ir tapti parapijos klebonu.

„Ir čia nusišypsojo sėkmė – per mėnesį atsirado laisva vieta Kulvos ir Žeimių parapijose. Tiesiog susidėliojo

Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius įšventina R. Gurkšnį į kunigus, 2003 m.

taip, kad kunigas Raimundas Kazaitis buvo perkeltas valdyti Ukmergės dekanatą, o aš gavau paskyrimą į Jonavos kraštą. Šių metų lapkritį sukaks šešeri metai, kai esu čia“, – nusišypso klebonas.

Tarnystė Kulvos ir Žeimių parapijose

Pusę savo gyvenimo praleidęs Lietuvos ir užsienio didmiesčiuose, klebonas pastebi, kad kaimas nuo miesto labai skiriasi. Tarkime, Kaune, Vilniuje ar Bostone nepabėgsi nuo triukšmo, automobilių dūzgesio, reklamų spindesio, o kaime – tylu ir ramu, nebent šuo suloja ar gaidys giesmę užtraukia. Aplink nėra nei koncertų salių, nei teatrų, taigi norint pamatyti spektaklių ar pasiklausyti koncertų reikia nukeliauti ne vieną dešimtį kilometrų. Bet kaimo žmonės, anot kun. Ryčio, yra paprastesni, šiltesni, jautresni kito nelaimei.

„Kaime daugiau artumo ir bendravimo, čia žmonės pažįsta vieni kitus. Žinoma, neapsieinama be pavydo, apkalbų. Ir šių dalykų pakanka. Klebono pareiga kurti dvasinį žmonių bendrumą, skelbiant Dievo žodį, ieškoti būdų santarvei, kviesti maldai, nes ji yra galinga. Jeigu negali ateiti į bažnyčią, melskis ir ką kita veikdamas. Svarbiausia – palaikyti ryšį su Dievu, kasdien skirti laiko maldai“, –pataria kun. Rytis.

Kulvos ir Žeimių parapijose yra maždaug po 2000 parapijiečių, bet tikinčiųjų, nuolat lankančių į bažnyčią, tėra tik po kelias dešimtis. Tiesa, nemažai žmonių į šv. Mišias atvažiuoja iš Jonavos. Klebonas pasidžiaugia, kad Kulva turi aktyvių parapijiečių branduolį, apie kurį buriasi kiti sodiečiai.

„Tai tarsi traukos centras, motyvuojantis, uždegantis, raginantis ir kviečiantis puošti bažnyčią, dalyvauti talkose ar įsitraukti į kitas veiklas. Tokie aktyvūs parapijiečiai, kaip Vita Radionovienė, Janina Ragelienė, yra didelė pagalba klebonui. Žeimiuose stiprus pagalbininkas yra zakristijonas, bet ten tokio traukos branduolio dar nėra. Norėtųsi, kad pasauliečiai labiau įsiklausytų ir išgirstų asmeninį Dievo kvietimą“, – mąsto R. Gurkšnys.

Klebonas nemažai laiko skiria pokalbiams su jaunavedžiais, aptariant dvasinius reikalus, susitikimams su krikštijamų vaikų tėvais, su mirusiųjų artimaisiais, kai jiems būtinas dvasinis palaikymas. Jis pats tvarko dokumentus, veda apskaitas ir ataskaitas. Klebonui norėtųsi, kad parapijose susikurtų jaunimo ar vaikų grupė, galinti giesmėmis sutikti tikinčiuosius bažnyčioje, lankyti bei gerais žodžiais ir darbais laiminti vienišus senolius ir kitus vargstančius parapijiečius. Ateityje galbūt pavyks ką nors panašaus suburti, kad parapijiečiams būtų smagiau.

Kulvos bažnyčioje su parapijiečiais, 2024 m.

Pasauliečių įsiliejimas į bažnyčios veiklą

Prakalbus apie celibatą, klebonas abejoja, ar jo panaikinimas išspręstų pašaukimo klausimą. Pasak pašnekovo, yra jaunų pasauliečių vyrų, sukūrusių šeimas, tarnaujančių Bažnyčiai. Tai esą visiškai įmanoma. Jie, baigę kelerių metų studijas, pašventinami diakono tarnystei ir tampa kunigo pagalbininku.

„Diakonams neleidžiama laikyti šv. Mišių ir klausyti išpažinčių. Bet jie gali sakyti pamokslus, krikštyti, laiminti santuokas ir vesti kitas pamaldas. Dabar Lietuvoje turime gal apie 20 diakonų, dirbančių didžiuosiuose miestuose, bet užsienyje tai yra gana populiaru. Pasitraukiančių kunigų nėra labai daug. Nemanau, kad, panaikinus celibatą, rastųsi daugiau vyrų, norinčių tarnauti Dievui. Kol kas šiuo klausimu diskutuojama. Aš manau, kad Dievo kvietimą labiau įsitraukti į parapijos veiklą daugelis girdi. Tikiu, kad jis šaukia daugiau pasauliečių įsilieti į Bažnyčios veiklą. Užsienyje klebonas atvažiuoja tik laikyti mišių, o visais kitais reikalais – remontu, finansų tvarkymu, bendruomenės mokymais – rūpinasi pasauliečiai, jaučiantys lyderystę. Pavyzdžiui, Amerikoje yra nemažai parapijų be kunigo, bet ūkinę-finansinę veiklą sutvarko grupė žmonių“, – aiškina klebonas.

Kunigo kelias – teisingas pasirinkimas

Pašnekovas sako, kad turbūt nerastume gyvenime žmogaus, kuris nebūtų kada nors mylėjęs. Pirmą kartą jį patį šis jausmas aplankė dar mokantis technikume, o paskui jis įsimylėjo studijuodamas Ekonomikos fakultete.

„Bet viskas išblėso, kai pajutau pašaukimą pasirinkti dvasininko kelią, kuris mane labai žavėjo. Vadinasi, meilės jausmas buvo netikras. Tėvai sužinoję, kad pasirinkau kunigo kelią, išsigando: o jeigu mesiu? Bet aš buvau įsitikinęs, kad einu teisingu keliu. Neslėpsiu – buvo klaidžiojimų renkantis profesiją. Bet kunigystę pasirinkau ne iš išskaičiavimo, o iš įsitikinimo, išgirdęs Dievo balsą ir suvokęs to šauksmo esmę, – aiškina klebonas.  – Jei turi pašaukimą, o ir istoriškai taip susidėlioja, kad kunigai negali turėti šeimos, Dievas duoda tam stiprybės. Bet man toks gyvenimo būdas nėra našta. Aš kartais pats nesugebu visų reikalų sutvarkyti, kas būtų, jei turėčiau dar ir šeima pasirūpinti? Dabar, būdamas klebonu, laisvą laiką galiu skirti tobulėjimui ir pagalbai.“

Nepamirštamos praeities akimirkos

Kun. R. Gurkšnys, daug metų bendradarbiaudamas su Marijos radiju, vedė lyderystės laidas, kartą per mėne-

sį sakydavo pamokslus, vedė katechezes. „Šiemet padariau pertrauką. Bet džiugu, kad žmonės manęs nepamiršo – vis dėkoja už mano laidas“, – teigia kun. Rytis.

Studijuodamas įvairiose valstybėse, klebonas susirado daug draugų, kurie ir dabar kartais paskambina, pasidomi, kaip sekasi dirbti ir gyventi kaime. „Daug metų prabėgo nuo susitikimų, tačiau visada malonu išgirsti pažįstamą balsą, prisiminti bendravimą ir paprasčiausiai pasikalbėti“, – patikina jis.

Šešias savaites klebonui teko praleisti nedidelėse salose aborigenų kaime, esančiame Australijos šiaurėje. Pasak jo, daugelis įsivaizduoja čiabuvius lakstančius nuogus, apsikaišiusius plunksnomis, gyvenančius po tenykščiais medžiais. „Iš tikrųjų ši tauta gyvena vieno aukšto namuose, gauna pašalpas, pervedamas į banko sąskaitas. Pinigus išleidžia krautuvėse, pirkdami traškučius ir kokakolą. Laiką leidžia lošdami kortomis, kalbėdamiesi arba tylėdami. Kitaip tariant – aborigenai gyvena europie tiškai“, – pasakoja kunigas.

Prieš atsisveikindamas, kun. Rytis pakartoja, kad darė tai, kas patinka, kur linko širdis. „Kiekvienas žmogus turi tikėti, kad viskas bus gerai. Jei pasitaiko iššūkių, žinokite –Dievas suteiks stiprybės jiems įveikti“, – pabrėžia Kulvos ir Žeimių parapijų klebonas R. Gurkšnys.

Nuotraukos iš asmeninio archyvo.

Su jaunesniuoju broliuku.

Su Melville (Vakarų Australija) gyventojais.

Šv. Mišios Nguiu kaime (Australija), 2008 m.

Naujasis almanachas –Lietuvos kūrėjų jausmų ir

minčių

išraiška

Irena NAGULEVIČIENĖ, žurnalistė, Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos pirmininkės pavaduotoja

Lietuvos kaimo rašytojų sąjunga (LKRS), burianti arti šimto visos šalies kūrėjų, išleido almanachą „Apglėbkime žemę širdimi ir žodžiais“. Leidinio pristatymas surengtas Elektrėnuose, mieste, kuriame gyvena šio sambūrio pirmininkė Onutė Kulbokienė. Šventė, šurmuliavusi Viešo-

joje bibliotekoje, sulaukė svečių iš Savivaldybės, kūrėjus pagerbė Seimo narys Algimantas Radvila. Tądien skambėjo ne tik poezijos posmai, bet ir buvo galima pasigrožėti literatūrinio žodžio puoselėtojų sukurtais rankdarbiais bei tapybos darbais.

Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos pirmininkė O. Kulbokienė (dešinėje).

Atsinaujinusi veikla

Lietuvos kaimo rašytojų sąjunga buvo įkurta 1994 m. sausio 28 d. steigiamasis suvažiavimas įvyko Jonavos rajono savivaldybės salėje. Jo metu LKRS pirmininku vienbalsiai buvo išrinktas Jonavoje gyvenęs sambūrio idėjos iniciatorius, pedagogas, žurnalistas, rašytojas Konstantinas Felicijonas Fedaravičius, šias pareigas ėjęs iki mirties (2023 m.).

Į Anapilį išėjus buvusiam LKRS vadovui, 2024 m. birželio mėnesį sušaukto ataskaitinio-rinkiminio susirinkimo metu buvo išrinkta nauja valdyba, o pirmininkės pareigos patikėtos Elektrėnuose gyvenančiai O. Kulbokienei. Sąjunga pabudo iš sąstingio ir ėmėsi aktyvios veiklos. Sambūris suskirstytas į kelias grupes, išrinkti jų vadovai. 2024 m. spalio mėnesį Jonavoje vykusio valdybos ir skyrių vadovų išplėstinio susirinkimo metu aptarti svarbiausi klausimai, į kūrėjų gretas priimta dvylika naujų narių.

Šių metų balandžio pabaigoje Lietuvos literatai susitiko Elektrėnuose vykusiame renginyje „Mama, ačiū Tau už gerumą“. Sąjungą papildė dar šeši literatūrinio žodžio puoselėtojai, pristatyta LKRS narės Elenos Dekaminavi-

čienės parašyta knyga „Tau vyturiu būsiu“, skirta buvusio sąjungos pirmininko K. F. Fedaravičiaus literatūrinei veiklai atskleisti.

LKRS – tai jėga, prikelianti kaimo žmogų visaverčiam gyvenimui, bendrystei su kito krašto kūrėjais ir menininkais. Pasikeitimas knygomis, naujos pažintys skatina žmogų būti aktyvesnį, domėtis kitų rajonų literatūros talentais. Net ir atokiausiame kaime gyvena talentingų žodžio meistrų, kurie ne tik augina miestiečiams duoną, bet ir leidžia autorines knygas, yra dešimčių almanachų bendraautoriai.

Svarbiausia, kad šis literatūrinis sambūris jungia ir vienija įvairių rajonų prozininkus bei eiliuotojus, kurie dalijasi patirtimi ir įsilieja į visos šalies kultūrinį gyvenimą. Todėl jis ir vadovaujasi K. Fedaravičiaus šūkiu – „Mes atėjome ir einame“.

Renginiai įvairiuose rajonuose

Vadovė O. Kulbokienė, pradėdama sueigą, padėkojo visiems kūrėjams, susirinkusiems iš Žemaitijos, Dzūkijos, Aukštaitijos regionų. „Malonu Jus matyti respublikinėje

Almanacho autoriai džiaugiasi bendrystės švente.

šventėje „Mes atėjome ir einame“. Ne aš sugalvojau tokį pavadinimą, virtusį sąjungos šūkiu, – tai Jonavoje gyvenusio mūsų sambūrio įkūrėjo ir ilgamečio pirmininko Kosto Fedaravičiaus idėja. Lietuvos kūrėjams vadovaudamas daugiau kaip tris dešimtmečius, jis nuolat ragino visus kurti Lietuvai, puoselėti dr. Vinco Kudirkos lietuvių literatūros demokratines tradicijas ir tautos papročius. Šis kūrėjų būrys keliavo per Lietuvą, aplankydamas įvairius šalies kampelius – Jonavą, Biržus, Pasvalį, Kelmę, kitus, pasiekė net Trakų pilį. O šiandien susirinkome į Elektrėnų miestą, ką tiktai paminėjusį 65-erių metų sukaktį. Dar džiugiau, kad šioje sueigoje pristatome naują almanachą, kuriame sudėtos mūsų širdys ir mintys. Tai tarsi kiekvieno mūsų kelias, įprasmintas išgyvenimais, patyrimais ir filosofija. Visai nesvarbu, kokios tos mintys, svarbiausia, kad jų yra, nes mes esame kūrybingi – ieškantys, atrandantys, jaučiantys, gerbiantys, laukiantys. Dėkui, kad atvykote į jauną miestą – Elektrėnus“, – kalbėjo LKRS pirmininkė O. Kulbokienė, primindama, kad paskutinis almanachas buvo išleistas prieš septynerius metus.

Dailininkės žvilgsnis

272 puslapių almanache spausdinama po kelis 67 autorių eilėraščius. O knygos pabaigoje galima pasigrožėti LKRS narių tapybos, grafikos, kitais įvairia technika atliktais darbais. Anot O. Kulbokienės, toks sumanymas leidžia giliau pažinti poezijos autorių vidinį pasaulį.

Knygą maketavusi, iliustravusi ir viršelius kūrusi dailininkė Loreta Pladienė prisipažino ieškojusi dizaino, traukiančio skaitytojo dėmesį. Anot jos, nelengva buvo sukurti leidinio viršelį, atspindintį ir knygos pavadinimą, ir jame publikuojamų kūrinių pagrindines temas. Tad p. Loreta nutarė pavaizduoti moterį (gal tai deivės Žemynos simbolis?), rankas padėjusią ant gaublio – apglėbusią žemę, o virš jos nupiešė švytinčias žvaigždes ir mėlyną dangų.

Menininkės teigimu, pirmiausia ji perskaitė autorių pateiktus eilėraščius, o tada pradėjo ieškoti vaizdo, kuris apjungtų temas į visumą. „Man labai patiko visų kūryba, skaitydama „įlindau“ į sielas ir pamačiau, koks gražus tų kuriančių žmonių vidus. Daugelio kūryboje minima gamta, gerbiama žemė bei ją puoselėjantis žmogus. Tad ir sumaniau įprasminti žemės temą, kuri apjungtų autorių kūrybą“, – aiškino L. Pladienė.

Dailininkė prisipažino – nieko nenorinti nei peikti, nei labai girti, o skaitydama biografijas apsidžiaugė, radusi nemažai dailės menininkų. „Į knygą sudėjau tuos darbus, kurie, mano vertinimu, yra įdomūs ir kokybiški. Tad almanachą iliustravau Violetos Astrauskienės, Gedimino Bytauto, Eugenijos Strazdienės, Antano ir Juozo Jankaus-

kų meniniais darbais. Malonu, kad Lietuva turi tiek daug talentų, o dar džiugiau, kad juos vienija Kaimo rašytojų sąjunga. Linkiu visiems kūrybinės sėkmės ir dar daug almanachų ateityje“, – linkėjo dailininkė L. Pladienė.

Gražiausias yra kuriantis žmogus

Knygos redaktorė Aldona Maksvytienė viena pirmųjų susipažino su autoriais ir jų pateiktais kūriniais. Jos nuomone, nieko nėra gražiau už kuriantį žmogų: dėliodamas mintis, eiliuotojas apnuogina sielą, atveria slapčiausias kerteles, taip gimsta jausmingi ir prasmingi tekstai. „Autorių kūryboje gausu įvairių temų ir žmogiškųjų potyrių. Koks rašytojas be jausmų? Kūryboje atsiveria skausmas, ilgesys, džiaugsmas, liūdesys, netektys. Eilėraščiai – kaip tie kūdikiai, juos išleidžiame į pasaulį, kad būtų globojami, kad suvirpintų širdį... Neskirsčiau jų į gerus, geresnius ar geriausius, tačiau mano sielai pasirodė artimesni Gedimino Bytauto gilių minčių eilėraščiai, savitumu išsiskyrė Redos Kiselytės sentencijos, Romualdo Zabulionio poezija, atspindinti žmogaus ryšį su žeme. Norisi pasakyti: gera, kad kuriate, ir toliau būkime bendrystėje, būkime žodyje“, – ragino leidinio redaktorė.

Bendrystės šventė

Literatūrinio žodžio puoselėtojus sveikino Elektrėnų savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjas Džeraldas Dagys, Rimutė Stribeikienė, vyr. specialistė, nevyriausybinių ir bendruomeninių organizacijų koordinatorė Eglė Butkutė-Usenko, kiti savivaldos atstovai. Almanacho pristatymą jie pavadino „bendrystės švente“. „Šiandien šioje jaukioje salėje pulsuoja žodžių šiluma, sklando geras, šildantis jausmas. Per žodį ir bendrystę auginame kultūrą, ariame literatūros vagas, įsiliedami į savo šalies gyvenimą knygomis, paveikslais, skulptūromis... Iš tikrųjų džiugu, kad Lietuvos kūrėjai susirinko Elektrėnuose. Dėkojame sąjungos vadovei Onutei Kulbokienei, savo energija ir aktyvumu vedančiai Lietuvos rašytojus į kūrybišką ateitį“, – kalbėjo D. Dagys. Nešinas padėkų raštais ir suvenyrais į šventę atskubėjo Seimo narys A. Radvila. Anot svečio, Lietuvai reikia ir prozos, ir poezijos, ir kitų literatūros žanrų, kurių nestokoja kuriantys žmonės. „Jūs rašykite, kurkite, lygiuokite tekstus, o mes juos skaitysime. Šiandien akivaizdu, kad šioje dėlionėje dalyvauja visa Lietuva“, – mintimis dalijosi parlamentaras.

Daug gražių žodžių rašytojų sąjungos nariams skyrė Elektrėnų viešosios bibliotekos darbuotoja Jūratė Volungevičienė, Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungos

Literatūrinio almanacho pristatymo renginyje dalyvavo ir valdžios atstovų.

pirmininkės pavaduotojas Vytautas Šiaudytis, LKRS Šiaulių, Jonavos, Panevėžio, Marijampolės, Pajūrio–Šilutės, Vilniaus–Elektrėnų, Kėdainių, Pietryčių Lietuvos skyrių nariai, atvykę į almanacho pristatymo šventę.

Kūrėjai garsina Jonavos vardą

Šiuo metu LKRS Jon avos skyrių sudaro šeši rajono poezijos klubo „Šaltinis“ nariai: Albina Jefimenko, Valentina Kašauskienė, Vytautas Riaubiškis, Galina Plytnikienė, Vilius Plytnikas ir šių eilučių autorė, išrinkta šios grupės vadove. Visų jų kūryba publikuojama almanache „Apglėbkime žemę širdimi ir žodžiais“. Jonavos skyriui priklauso ir Anykščių kraštas, kuriam atstovauja Regina Kazanevičienė.

Jonavos skyriaus literatai yra ne tik eiliuotojai, bet ir nuostabūs draugai bei bičiuliai. Jonaviečiai sulaukia daug kvietimų atvykti į literatūrinius vakarus, kituose kraštuose organizuojamas šventes, naktinius skaitymus.

Malonu, kad netrukus galėsime papildyti Kaimo rašytojų sąjungos narių išleistų knygų sąrašą. Jau greitai pasirodys G. ir V. Plytnikų pirmas poezijos rinkinys, knygą spaudai baigia parengti V. Kašauskienė, prieš daugelį metų išleidusi eilėraščių rinkinį „Pabirusios šukės“.

V. Riaubiškio artimiausiuose planuose – grafikos darbais iliustruotas naujas poezijos leidinys, tęsiantis pirmosios knygos „Be sustojimo“ gilias mintis. Apie dar vieną eilėraščių knygą mąsto A. Jefimenko, iki šiol skaitytojams pateikusi keletą rinkinių.

Gera žinoti, kad kūrėjai dalijasi savo sielos gelmėmis, papildo poezijos mylėtojų bibliotekas naujais eilėraščiais ir knygomis. Skyriaus literatai yra įsilieję į visos šalies kūrėjų gretas, žinomi atokiausiuose rajonuose. Atstovaudami Jonavai, jie savo sukurtais eiliuotais tekstais garsina ir puošia miestą, įsikūrusį ant Neries krantų. Todėl ir sakome: mes atėjome, einame ir eisime.

Nuotraukos – straipsnio autorės

Paveikslai it laivai išpūstomis burėmis

Marius GLINSKAS, žurnalistas

Nuo Lietuvos iki Japonijos ir dar plačiau rugsėjo mėnesį nuvilnijo žinia: Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui –150 metų. Likimas jam neskyrė ilgo gyvenimo, bet apdovanojo unikaliu talentu. Šis į pasaulį išėjęs valstietiškos dzūkų šeimos vaikas tapo tautos dvasios milžinu, tolimiausius kraštus jungiančių kultūrų sėjėju.

Jonava taip pat neužmiršo didžio menininko, priminė visiems jo vardą ir šlovę. „Šaltinio“ literatų klubas, atsiliepdamas į po Lietuvą skriejančius renginius, paruošė savo šventės „Susitikimas su M. K. Čiurlioniu ir jo mūzomis“ scenarijų, paraidžiui sudėliojo šio renginio niuansus ir nuotaikas. Vien žvelgiant į jubiliato reprodukcijas, iškabintas Kultūros centro meno galerijoje, galima buvo pasijusti esant kone nacionaliniame muziejuje, mat žvilgsnį čia traukė kelios dešimtys dailininko kūrinių reprodukcijų, o erdvėje sklandė Kastuko simfoninės poemos „Jūra“ bangos.

Turbūt didžiausias renginio svečias – kaunietis aktorius Petras Venslovas, ne kartą lankęsis jonaviečių renginiuose. Jo raiškusis skaitymas visada suvirpina klausytojų širdis, mintis nuveda svajonių ir kosminių erdvių takais. Tądien jis skaitė Čiurlionio laiškus žmonai Sofijai.

„Kaip nuostabu buvo galvoti apie Tave, žiūrint į rausvėjančius debesėlius, į tolimą gimstančią šviesą, į kylančią dieną... Siluete, glaudžiu ir myluoju Tave ir jaučiu Tavo lūpas ir matau akis ir ilgiuosi. Zosele, ką Tu galvoji dabar, ką jauti, kur esi, kad dabar Tavęs nėra, kai aš toks laimingas?“

Dar vienas renginio svečias – Seimo narys Eugenijus Sabutis. Jis atėjo ne tik pasidžiaugti sukurta čiurlioniška dvasia, bet ir padėkoti „Šaltiniui“ už ilgametę veiklą, įteikti ištikimiausiems nariams padėkas.

Pagaliau buvo pristatyta ir „Šaltinio“ staigmena – ką tik atspausdintas kūrybos almanachas „Laiko dovanos“.

Galbūt ne visiems pavyko atsiliepti į klubo garbės pirmininkės Irenos Nagulevičienės pasiūlymą kiekvienam poetui į eilėraščius įpinti „kažko čiurlioniško“, bet visi 18 autorių įrodė, kad dar rusena kadaise užkurtas bendruomenės židinys, kad niekas nepraranda gebėjimo kurti, noro ieškoti savo dvasios išraiškos. Įdomu, kad klubo narys Vytautas Riaubiškis net paskutinę naktį sudėliojo eilėraštį „Laiškas Zo...“, kuriame gražiai vyrauja išties čiurlioniški motyvai. Tuo tarpu dailininkas Vytautas Butas poezijos renginį papuošė ką tik savo ranka pieštu Čiurlionio portretu. Kastukas, rodos, gyvas papuošė bendrą renginio dalyvių nuotrauką...

„Šiandien gavau antrą Tavo laišką, taigi pasakoju ir išsipažįstu Tau, ir noriu paslėpti akis Tavo delnuose, ant Tavo širdies linijų, ir noriu, kad nublokštum debesų pradžią nuo mano kaktos – gerai? Ar gali tai padaryti, Zose?“

Kur šventė, ten ir svečiai, nuomonės, diskusijos. Šį kartą pas mus svečiavosi Elektrėnų klubo „Strėva“ kūrėja Onutė Kulbokienė, Kėdainių klubo „Vaivorykštės tiltai“ poetė Alma Jociuvienė, ukmergiškis Kazys Klevinskas. Jie atvežė ne tik geros kaimynystės dovanėlių – savo knygų, krašto suvenyrų, bet ir paskaitė savo lyrikos posmų. O naujas, dar neskaitytas knygeles galima buvo papuošti pagal „Šaltinio“ klubo narės Ingridos Gedvilienės pasiūlymą atspausdintais skirtukais su M. K. Čiurlionio simbolika.

„Zosele mano mieliausia, sveikinu Tave Plungėje, Tavo salone, sode, kur buvome kartu – kaip gyvą matau visą Plungės aplinką, tą namą tokį rimtą ir sodelį su išsiklaipusiomis obelų šakomis, supamąjį krėslą – visa tai matau ir labai ilgiuosi Tavęs tenai, Zose, ak Tu mažoji mano gėlele...“

Kitados Čiurlionio žmona Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė pasakojo, kaip galima paaiškinti jo vizijas. Kartą, sakė, pajūryje sėdėjo ant aukštos kopos. Staiga virš jų galvų ėmė plaukti tokie keisti debesys, dideli, kaip buriniai laivai. Tos burės, tai palšos, tai nurausvintos, tik slinko ir slinko. „Žiūrėk, tai tavo paveikslai“, – parodė savo Kastukui. Šis dar labiau užsisvajojo...

Afišose pavakarojimas su Čiurlioniu pavadintas susitikimu su M. K. Č. ir jo mūzomis. Anot senovės graikų,

tos mūzos turėtų būti dvi – muzikos ir tapybos. Tačiau kiekvienas savo siela, savo širdies virpuliukais jautė, kad jų čia daugiau. Tereikia išgirsti, ką grojo mums iš Meno mokyklos atsineštas smuikas, fortepijonas, dar kartą įsižiūrėti į genijaus „Pasaulių sutvėrimą“ ar „Ramybę“, kad suprastumei, jog kiekvienas čionai atklydęs – šiek tiek kūrėjas, šiek tiek karalius, šiek tiek angelas. Šiek tiek M. K. Čiurlionis.

Savo eiles skaito Kėdainių klubo literatės.

Renginio dalyviai. Dailininko Vytauto Buto nupieštą M. K. Čiurlionio portretą laiko aktorius Petras Venslovas ir „Šaltinio“ klubo garbės pirmininkė Irena Nagulevičienė. Danutės Kasparavičienės nuotraukos.

Kūrybinis projektas „Karalių pasaka“ pakvietė mokinius pažinti M. K. Čiurlionio pasaulį

Daivutė KLONIŪNIENĖ, Jonavos Justino Vareikio progimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja

2025 m. rugsėjo mėnesį Lietuva paminėjo iškilaus dailininko, kompozitoriaus M. K. Čiurlionio 150-ąsias gimimo metines. Šia proga Jonavos Justino Vareikio progimnazijos lietuvių kalbos mokytojos pakvietė rajono mokyklų 5–8 klasių mokinius dalyvauti kūrybiniame projekte „Karalių pasaka“. Projekto tikslas – skatinti mokinius pažinti ir savaip interpretuoti M. K. Čiurlionio kūrybą, įprasminti ir puoselėti kompozitoriaus, dailininko kūrybinį palikimą. Mokiniai buvo kviečiami sukurti miniatiūrą, eilėraštį arba trioletą pagal pasirinktą patikusį dailininko paveikslą. Kūrybinius darbus vertinusi komisija džiaugėsi jaunųjų autorių kūrybiškumu, originaliais įspūdžių perteikimo būdais bei gebėjimu jautriai kalbėtis su M. K. Čiurlionio paveikslais. Kiekvienas mokinio kūrinys –tai bandymas įminti dailininko pasaulį, pajusti jame slypinčią šviesą. Jaunieji autoriai įsiklausė į spalvų skambesį, tyrinėjo ir skaitė simbolių kalbą, išdrįso ją atskleisti savais žodžiais.

Kviečiame susipažinti su geriausiais kūrybinio projekto „Karalių pasaka“ mokinių darbais.

M. K. Čiurlionis. „Himnas“, III iš 3 pav. iš ciklo, 1906 m.

Priešpaskutinė nata

Didelė salė be publikos. Čia – kol neiškrenta pirmoji nata, pasaulis stovi vietoje.

Grindys – juodos, lyg išlietas rašalas.

Ant jų, pilko rūko fone, įstrižai, stovi arfų linija. Stygos – tos pačios, ištemptos tarp šviesos ir šešėlio.

Šviesa sklinda iš viršaus, blausi, tarsi pro dulkėtą langą.

Ji teka tomis stygomis žemyn – lyg auksinis lietus.

Artistai šešėliuose vis ieško natų.

Vienas palinkęs taip žemai, lyg ieškotų žemėje prarasto garso, lyg jo kvėpavimas galėtų uždegti

garsą.

Kitas – sustingęs, ranka ore, sekundė prieš paskutinį brūkštelėjimą.

Jie negroja.

Gal laukia dirigento mosto?

Viena jų, trečia iš kairės, virptelėjo.

Negarsiai. Ne taip, kad kas nors atsigręžtų. Vos juntamai.

Tarsi per ją būtų perėjusi mintis.

Galbūt tai tik repeticija, bet niekas nepasakė, kada koncertas.

Ir niekas nepaklausė, ar paskutinė nata jau nuskambėjo.

Austėja Jodelytė, Jonavos Justino Vareikio progimnazijos 8 kl. mokinė, mokytoja Diana Kizogian

K. Čiurlionis. „Pasaka“ („Karalių pasaka“), 1909 m.

Gėlės

(trioletas)

Tarp aukso medžių gėlės žydi

Raudonų žiedų raštais maloniais.

Jau pavasaris atėjo,

Tarp aukso medžių gėlės žydi.

Grįžta jau šviesa pas mus,

Vėl laukuos nuostabiuos

Tarp aukso medžių gėlės žydi

Raudonais žiedų raštais maloniais.

Andrėja Maželytė, Jonavos „Neries“ pagrindinė mokykla, 6 klasė, mokytoja Daiva Balandienė

Saugantys karaliai (trioletas)

Karaliai saugo mūsų žemes

Nuo blogio, tamsos, nevilties, –Piktosios jėgos neišgąsdins manęs.

Karaliai saugo mūsų žemes, Tad viltis ir džiaugsmas užvaldo gelmes, Juodi šešėliai netenka atminties.

Karaliai saugo mūsų žemes

Nuo blogio, tamsos, nevilties.

Aleksandras Demidenko, Jonavos „Neries“ pagrindinės mokyklos 7 kl. mokinys, mokytoja Inga Sadzevičienė

K. Čiurlionis. „Pasaulio sutvėrimas“ IX, 1906 m.

M.

M.

M. K. Čiurlionis. „Pasaka“ („Pilies pasaka“), 1909 m.

Pilies pasaka (trioletas)

Pilies tyloj užgimsta pasaka sena, Kur bokštai slepia meilės šnabždesius. Ten laumė šoka mėnesienos šviesoje viena, Pilies tyloj užgimsta pasaka sena.

Nuo sienų krenta laiko dulkės tyliai, O aidas atkartoja riterių žingsnius...

Pilies tyloj užgimsta pasaka sena, Kur bokštai slepia meilės šnabždesius.

Girius Grivačiauskas, Jonavos Justino Vareikio progimnazijos 7 kl. mokinys, mokytoja Leonora Postaukienė

Pilies pasaka (trioletas)

Pilis pastatyta ant kalno, Takelis stebuklų šalies.

Pily gyvena princesė, Pilis pastatyta ant kalno.

Debesys – aukso plaštakės, Ošimas jūros bangų.

Pilis pastatyta ant kalno, Takelis stebuklų šalies.

Kotryna Mikalauskaitė, Jonavos Justino Vareikio progimnazijos 5 kl. mokinė, mokytoja Daivutė Kloniūnienė

Tą naktį tamsią, giedrą, Pažvelki tu aplink.

Ir neški skaisčią šviesą, Kurią žmonėms vėliau dalink.

Kalnas šis juk didelis, status, Ar suspėsi grįžti į namus?

Tas mažas saulės spindulėlis toks trapus, Nepaleisk jo, kol grįš jisai pas mus.

Tik nebijok pajusti šilumos, Tokios skaisčios kaip auksas.

Ir neieškok tu lygumos, Kol nesibaigs šis kalnas.

Elvija Balkutė, Jonavos Justino Vareikio progimnazijos 8 kl. mokinė, mokytoja Diana Kizogian M. K. Čiurlionis. „Laidotuvių simfonija“ (VI), 1903 m.

Laidotuvių skausmai (trioletas)

Laidotuvių simfonijos tyliam skambesy

Su kiekvienu žingsniu skausmas sugrįžta: Širdy liūdesys, atmintis gyva –Laidotuvių simfonijos tyliam skambesy. Prisiminimai žvaigždėse blizga, Laikas praeina ir sielą gydo, Laidotuvių simfonijos tyliam skambesy

Su kiekvienu žingsniu skausmas sugrįžta.

Julija Valiukevičiūtė, Jonavos „Neries“ pagrindinės mokyklos 6 kl. mokinė, mokytoja Daiva Balandienė

Laidotuvių simfonija (trioletas)

Amžiams užmerkė akis milžinai, Žvakės kaip upė vingiavo kalne.

Ašaros ritos pakalnėn žemyn, Amžiams užmerkė akis milžinai.

Užtraukė užuolaidą rūkas tamsus, Atėjo žiauri likimo valia.

Amžiams užmerkė akis milžinai, Žvakės kaip upė vingiavo kalne.

Justė Dieninytė, Jonavos Justino Vareikio progimnazijos 6 kl. mokinė, mokytoja Loreta Kazlauskienė

M. K. Čiurlionis. „Angelas“, 1909 m.

Angelas

Virš miesto stovi jis, Kur vėjas dūzgia, ten aukštai Sparnai jo platūs kaip naktis, O žvilgsnis tylus taip arti.

Jis laiko, globoja mus visus, Ir baimė virsta į ramybę.

Jis saugo tuos, kuriems sunku, Kai siela ima pagauti viltį.

Jo žingsniai – tylūs, tarsi vėjas, Bet širdyje – gyva vilties sėja.

Jis neprašo, neverkia, neklausia, Tik tyliai lydi į pasaulio kelią…

Kai nieks nemato – jis šalia, Lyg rytmečio šviesi tyla.

Ir nors pasaulis griūva, krinta –Jaučiamės sparnų jo apkabinti.

Skaistė Šimkutė, Jonavos „Neries“ pagrindinės mokyklos 7 kl. mokinė, mokytoja Daiva Balandienė

Liūdnom akim (trioletas)

Toli salelė stūkso, Seniai jos nieks nelanko, Ir ašarą ji braukia.

Toli salelė stūkso, Liūdnom akim ji laukia,

Kad tu ją aplankytum.

Toli salelė stūkso, Seniai jos nieks nelanko...

Ieva Dūdaitė, Jonavos Justino Vareikio progimnazijos 6 kl. mokinė, mokytoja Loreta Kazlauskienė

Paulina Adamonytė, Jonavos Justino Vareikio progimnazijos 7 kl. mokinė, mokytoja Leonora Postaukienė M. K. Čiurlionis. „Ramybė“, 1903 m.

Čiurlionio ramybė

Paveiksle labai tylu, Lyg visi būtų išėję. Mėnulis kyla tyliai, Ir viskas čia nurimę.

Medžiai stovi kaip sargai, Nieko nesako, tik žiūri. Viskas atrodo lyg sustojo, Bet kartu yra gyva.

Žiūriu ir galvoju: Čia nėra nei triukšmo, Nėra nei skubėjimo –Tik tyla ir ramybė.

Man širdy irgi ramu, Lyg viskas būtų gerai. Tarsi paveikslas kalbėtų: „Tiesiog pabūk. Nieko nereikia daryti.“

M. K. Čiurlionis. „Amžinybė“, 1906 m.

Išdidus paukštis (trioletas)

Išdidus paukštis kelia sparnus, Jis sklendžia pro žemės aukščiausius slenksčius, Nuleis sparnelius ir jis visas sužlugs, Išdidus paukštis kelia sparnus, Atsimerkęs jis mato įvairiausių vaizdų, Taip pat akylai stebi palikuonis žmonių, Išdidus paukštis kelia sparnus, Jis sklendžia pro žemės aukščiausius slenksčius.

Titas Petkevičius, Jonavos Justino Vareikio progimnazijos 6 kl. mokinys, mokytoja Loreta Kazlauskienė

„Žvilgsnis iš amžinybės“

(trioletas)

Du keliai į tolį eina, Veidas žiūri iš dangaus. Virš galvos karūna šviečia, Du keliai į tolį eina.

Siela žiūri iš dangaus, Akys saugo mūsų viltį, Du keliai į tolį eina, Veidas žiūri iš dangaus.

Lauryna Rimdeikaitė, Jonavos Justino Vareikio progimnazijos 7 kl. mokinė, mokytoja Daivutė Kloniūnienė

M. K. Čiurlionis. „Pasaka“, II pav. iš triptiko, 1907 m.

M. K. Čiurlionis. „Angelėliai“ („Rojus“), 1909 m.

Paveikslo angelai (miniatiūra)

M. K. Čiurlionio paveikslas „Angelai“ primena išgyventą jausmą, kad tai tarsi vieta, kurioje aš buvau. Tylu... Jaučiu vėjelio dvelksmą, putoja bangos, girdžiu švelnų šnabždesį, iš lėto jos ritasi krantan. Žiūriu ir rimstu. Pakeliu akis – ten debesys, tarsi minkšti, pūkuoti avinėliai. Jie ganosi pievoje, kartais išdykauja. Paveikslas skleidžia šviesą, beribį laisvės pojūtį. Visa jo erdvė skirta dangaus paukščiams, angelams – ne žemės kirminams... Juntu paukščių akis, skvarbų žvilgsnį, jie skrenda palikdami melsvus šešėlius. Tokie nežemiški, net pavydu. Atneša žinią, kartais džiugią, kartais – niūrią kaip naktis. Pakrantėje angelai – jie lyg žmogaus prisiminimai. Būna visokie, tas parklupęs – jis svarbiausias. Ką jis renka? Gal akmenėlius, gal žiedlapius, gal meldžiasi. Greičiausiai, skaičiuoja žmogaus nugyventus metus. Pastebiu laiptus – tai kelias į dangų, žmogaus gyvenimo kelias. Laikas sustoja, bet niekas nesibaigia. Angelai pasitinka ir palydi žmogų į rojų. Išeinu, bet grįšiu, angelai lauks, paveikslas – dalis manęs...

Urtė Dilytė, Jonavos Justino Vareikio progimnazijos 5 kl. mokinė, mokytoja Daivutė Kloniūnienė

Arkliškai geri dalykai bibliotekoje: kaip Jonavoje gimė komiksų bendruomenė

ADUKAITĖ, Jonavos r. savivaldybės Grigorijaus Kanovičiaus bibliotekos kultūros projektų vadovė

2025-ųjų pavasarį Jonavos Grigorijaus Kanovičiaus viešoji biblioteka virto kūrybine komiksų laboratorija. Kiek vieną savaitę čia rinkosi paaugliai – dažnai tie, kuriems biblioteka iki tol buvo tik vieta prisėsti prie kompiuterio. Jie ėmė kalbėtis, piešti, juoktis, gerti arbatą, ragauti sausainių ir... kartoti vieną klausimą: „O kas bus, kai projektas baigsis?“

Šios istorijos pradžia – 2024 m., kai bibliotekoje užgimė pirmasis Komiksų kūrėjų klubas su iliustruotoja Greta Alice. Klube greitai radosi savita mitologija: talismanu tapo arklys – aliuzija į šalia bibliotekos kadaise veikusią arklių stotį. Iš čia ir posakis, kad Jonavoje ėmė dėtis „arkliškai geri dalykai“.

Antrasis klubo sezonas, įvykęs 2025 m. vasarį–birželį, sutelkė 9–17 metų jaunimą ir tikslingai atvėrė duris tiems, kurie rečiau randa kelią prie bibliotekos lentynų. Įtraukianti edukacinė programa rėmėsi paprasta, bet veiksminga logika: iš literatūros personažų – į savus, iš kadrų – į istorijas, iš linijų – į balsą. Per 17 susitikimų jauni kūrėjai mokėsi komiksų kalbos – nuo kadravimo ir ritmo iki teksto bei piešinio santykio. Jų laukė ir visą dieną trukusi kūrybinė stovykla: biblioteka tą šeštadienį tapo atvira studija, kurioje kūryba vyko ant stalų, ant grindų, ant lipnių lapelių – visur, kur tik galėjo nusileisti pieštuko taškas. Sezono finiše – paroda bibliotekoje, geriausio komikso konkursas, išleistas fanzinas ir dalyvių atvirukai–skirtukai, kad į bibliotekos lentynas sugrįžtų ir skaitymo malonumas, ir saviraiškos džiaugsmas.

Šio projekto sėkmė – ne tik matomi rezultatai (paroda, fanzinas, lipdukai ir atvirukai), bet ir nematomi: sutramdytas vidinis kritikas, atrasta drąsa rodyti darbus, supratimas, kad „mėlynaplaukių“ bendruomenė čia laukiama visus metus. Greta Alice – profesionali knygų iliustruotoja ir komiksų autorė – subtiliai palydėjo paauglius per kūrybinį procesą, pažindama jų ritmus ir poreikius nuo pat pirmojo klubo sezono. Tai – tęstinumas, kuris

Simonos Žičkienės nuotrauka.

kuria vertę: vaikams ir jaunimui, bibliotekai, miestui.

Komiksai čia tapo tiltu: tarp literatūros ir vaizdo, tarp jaunimo ir bibliotekos, tarp miesto istorijos ir šiandienos kultūros. Kai piešinys ima pasakoti, knygos lentynose suskamba nauji balsai – o biblioteka tampa ne tik žinių, bet ir kūrybos vieta. Dėl to ši iniciatyva dera su platesniu bibliotekos siekiu skatinti skaitymą pasitelkiant šiuolaikiškas, interaktyvias priemones bei kūrybinio rašymo praktiką. Ar bus „kas toliau“? Komiksų klubo istorija rodo, kad kultūra įtraukia tada, kai suteikiame erdvės kurti, klysti, bandyti dar kartą ir – svarbiausia – būti kartu. Jonavos Grigorijaus Kanovičiaus viešoji biblioteka tai pavertė kasdienybe. O „arkliškai geri dalykai“ čia, regis, tik įsibėgėja.

Projektą „Ugdymas kultūra. Komiksų kūrėjų klubas 2“ įgyvendino Jonavos rajono savivaldybės Grigorijaus Kanovičiaus viešoji biblioteka. Projektą finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Jonavos rajono savivaldybė.

Kristina

Komiksų kūrėjų klubo dalyvių mintys

Viktorija, 9 m. ir Kotryna, 10 m. Koks knygos veikėjas būtum?

✎ Viktorija:

Aaa...am... Galvoju... Jeigu aš galėčiau būti veikėjas būčiau... senas vyras! Arba gražuolė blondinė, Rupunzelė, Auksaplaukė.

✎ Kotryna:

Norėčiau būti.... Auksaplaukė, aš tikrai tinkama, mano ilgi plaukai!

✎ Viltė: Aš būčiau... Džokeris!

✎ Greta Alice:

Esu tikra, kad būčiau Donaldo Bisset‘o Tigras.

Jei Tavo gyvenimas būtų knygą, kaip ji vadintųsi?

✎ Viktorija: „Depresija“... arba „Pavargusi“.

✎ Kotryna: Galvoju... Žinau! „Charakterio emocija“.

✎ Viltė: Hm... „Mėlynas žvaigždynas“.

✎ Greta Alice: Kadangi mano gyvenime, net jei dedu visas pastangas jį gyventi ramiai, nutinka beprotiškiausi nutikimai, manau, mano knyga būtų bežodis komiksas, kurį pavadinčiau „Greta ir kitos laimingos nelaimės“.

Likviduoto Jonavos trinitorių vienuolyno pajamų byla

„Taurosta“ jau publikavo Jonavos Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčios ir vienuolių trinitorių vienuolyno inventoriaus aprašą, kurį inicijavo Prancūzijos kariuomenės generolas grafas Juozapas Antanas Kosakovskis. [„Taurosta“, 2023 m. Nr. 1 (17), 82–93 p.]. Aprašą pasirašė kun. Viktoras Centelevičius, Lietuvos trinitorių provinciolas (vienuolijos vadovas).

Minėto aprašo kontekstą sudaro, berods, pirmą kartą 40–50 metų laikotarpiu istorikų nepaliesto Lietuvos valstybinio istorijos archyvo medžiaga. Joje atskleistos Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčios pajamų ir vienuolyno išlaikymo bei remonto darbams atlikti išlaidų disbalanso bylos priežastys, lėmusios Jonavos vienuolių trinitorių vienuolyno likvidavimą. Šią išvadą galima buvo padaryti atlikus rankraščio analizę ir įsigilinus į XIX a. pradžios istorinių įvykių kontekstą. Mat oficialų rankraštį sudaro tik 50 puslapių Rusijos imperijos institucijų Lietuvoje archyvui parengtos medžiagos jau po 1831 metų lapkričio sukilimo, „užmiršus“ išmesti dalį iki sukilimo parengtos medžiagos, kuri atliepia Jonavos bažnyčiai ir vienuolynui finansuoti skirto iš generolo Juozapo Antano Kosakovskio palivarko, pavadinto Antano vardu, pajamų bylos nagrinėjimą. Šios dalies nuotrupos atskleidžia oficialaus 50-ies puslapio rankraščio paskirtį – nagri-

nėti vienuolių trinitorių pretenzijas jų pajamų byloje. Tuo tikslu bylos pavadinimas pateikiamas kaip trinitorių pretenzija gauti procentę išmoką, kurią sudaro 1517 sidabrinių rublių ir 15 kapeikų nuo minėto palivarko vertės. Palivarko pavadinimas siejamas su generolo J. A. Kosakovskio patikėtinio Antano Rudaminos (lenk. Antoni Rudamina) vardu, kuris bylos eigoje virsta „dvarininku“, turinčiu pretenzijų privatizuoti palivarką. Trinitoriams priteisiama 900 sidabrinių rublių išmoka.

50 rankraščio puslapių yra surašyti rusų ir lenkų kalbomis. Vertėjo atlikta rankraščio analizė, teksto transkripcija ir lingvistinis vertinimas nepretenduoja į profesionalaus istoriko darbą, tačiau duoda akstiną istorikams atlikti tokį darbą.

Byloje ypatingas vaidmuo tenka Antakalnio Trinitorių dvasinės kolegijos ministrui, Lietuvos trinitorių provinciolui kun. Viktorui Centelevičiui. Jis yra ir svarbiausias atstovas, atsakingas už Jonavos Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčios ir vienuolyno inventorizavimą. Būtent Viktoras Centelevičius parengė išsamų raportą nominuotam Vilniaus vyskupui JM Andriejui Benediktui Klungevičiui be lydinčių dokumentų, kurie įvardinti raporto tekste.

Buvęs Jonavos trinitorių vienuolynas. Dabar – Jonavos Šv. apaštalo Jokūbo parapijos namai.

Habil. dr. prof. Andriejus Edvardas ANCUTA

TRINITORIŲ

ORDINO

PROVINCIALO KUN. VIKTORO CENTELEVIČIAUS

R A P O R T A S (pagal Lietuvos valstybės istorijos archyvo bylą (LVIA, F. 669, ap. 3, B 380)

Kilniajam nominuotam Vilniaus vyskupui sufraganui1, diecezijos valdytojui, Vilniaus katedros kanauninkui, filosofui ir teologijos daktarui, Šv. Onos 2 klasės ordino kavalieriui, kunigui Andriejui Benediktui Klungevičiui (lenk. Jędrzeja Benedykta Klągewicza).

Į Jūsų man adresuotą 1828 m. liepos 13 d. laišką Nr. 773 dėl Jonavos dvaro lėšų trinitorių kunigams, gaunamų pagal JP (Jo Prakilnybės) grafo, LDK medžioklio, paskirtojo kavalieriaus Juozapo Kosakovskio (lenk. J.W. Józefa Grafa Kossakowskiego) nurodymą, turiu garbės pateikti tokį išsamų paaiškinimą:

Mirusio Livonijos vyskupo ir kavalieriaus Juozapo Kosakovskio broliai, būdami ištikimi Dievo malonei, tėvų turto dalybomis įpareigojo velionį išlaikyti Jonavos dvare bažnyčią ir kunigą. Nesavalaikė Vyskupo mirtis neleido jam tesėti šio įpareigojimo. Po mirties jo turto eksdivizinis teismas, norėdamas įtikti konkurentams ir patenkinti kreditorius, kunigui išlaikyti Jonavos krikščionių labui paskyrė metams 600 lenk. auksinų, o Skarulių bažnyčiai –200 auksinų. Šios lėšos turėjo būti gaunamos iš Juzefos smuklės, esančios kitame Neries krante, veiklos. Šiam tikslui skirtas žemės sklypas, kuris paliekamas Livonijos vyskupo paveldėtojams, šiuos įpareigojant lėšas naudoti pagal paskirtį. Tai liudija 1799 m. rugpjūčio 11 d. eksdivizinio2 dekreto raidės A kopija. Sekdamas savo tėvų pavyzdžiu, lygiai taip pat ištikimas Dievui, JP grafas Juozapas Korvin Kosakovskis (lenk. Józef Korwin Graf Kossakowski), dabartinis Jo Imperatoriškosios Didenybės kamerdineris ir kavalierius, 1803 m. kovo 11 d. dokumentu paskyrė visam laikui kunigams trinitoriams lėšų, priklausančių jau pagal eksdivizijos aktą, bet jos anuo metu nebuvo patvirtintos. Ir tik 1816 m., kai Jonavos dvaras atiteko JP generolui Juozapui Kosakovskiui, dokumentas buvo pripažintas Varšuvoje ir tais pačiais metais jau buvo Vilniaus konsistorijos aktuose, kuriuose nurodytos didesnės lėšos, nors trinoriai tam įtakos neturėjo. Generolas atidavė trinitoriams eksdivi-

1 Sufraganas – vyskupas, kuris pavaldus aukštesnio rango dvasininkui, dažniausiai metropolitui arba vyskupui.

2 Eksdivizija – Lietuvos teismų XVIII–XIX a. praktika spręsti bylas dėl nemokaus skolininko turto paėmimo natūra kreditorių naudai.

zijos jam paskirtą dvaro paveldo dalį, išlaikomą Jonavos miestelio lėšomis, apmokant grynaisiais iš Neries upėje sugautos žuvies pardavimo pajamų, su sąlyga, kad bus tęsiama anuo metu Jonavoje buvusios bažnyčios ir vienuolyno veikla. Tai liudija šiais metais padaryta ištrauka iš Vilniaus konsistorijos lėšų sąvado.

Norėdami pateisinti lėšų steigėjo (fundatoriaus) pasitikėjimą, trinitoriai turėjo suniokotą bažnyčią ir vienuolyną remontuoti savo lėšomis, nes bažnyčia buvo seniai apleista, o vienuolynas – negyvenamas. Veiklos pradžia sutapo su šviesaus atminimo Vilniaus vyskupo Jono Korvino Kosakovskio (lenk. Jana Korwina Kossakowskiego) asmeninių lėšų – 6000 lenk. auksinų – paskyra.

Trinitoriai savo menkomis lėšomis, kurių dalis buvo iš gautų pajamų, iki 1811 m. suremontavo bažnyčią už 4640 lenk. auksinų ir 20 skatikų (grašių) ir vienuolyną –už 1724 lenk. auks. ir 20 sk. Šias sąnaudas turėtų dengti koliatoriai, t. y. išoriniai lėšų tiekėjai, būtent generolas grafas Juozapas Antanas Kosakovskis, kaip Jonavos dvaro savininkas. Įvertinęs išlaidas 1824 m. krušos išmuštiems langams naujai įrėminti tiek bažnyčioje, tiek vienuolyne, ir netikėtai bažnyčioje įgriuvus luboms, kunigas Benediktas Šaulevičius (lenk. Benedykt Szawlewicz) išsiuntė pranešimą Šviesiajam Konsistoriui apie gresiantį pavojų, o generolui – prašymą skirti paramą. Mat trinitoriai rinko

pinigus tik iš Juzefos smuklės jos gyvavimo laikotarpiu, iš žydų mokyklos, pirties, kapinių ir iš 14 namelių.

Tai, kad kun. Benedikto Šaulevičiaus elgesys yra nepriekaištingas, liudija patys Jonavos bažnyčios lankytojai: 1827 m. birželio 28 d. ir liepos 13 d. šie liudijimai įrašyti į Kauno m. aktų sąvadą raidės H pastraipoje. Toks yra ir Kauno dekano kun. Rapoževičiaus (lenk. Rapożewicza) liudijimas, pateiktas 1827 m. liepos 18 d. (Nr. 216 raidės I pastraipoje). Tai liudija netgi paties Skarulių klebono kun. Motiejaus Gulbino (lenk. Macieja Gulbina) pasisakymas 1827 m. liepos 28 d. (teikiamas raidės K pastraipoje). Kai eidamas savo pareigas kunigas aiškinasi dėl bažnytinės hierarchijos Nurodymų, šių paaiškinimų negalima ignoruoti. Juos dera perduoti vietos valdžios institucijoms tyrimo komisijai sudaryti, kuri galėtų jį išteisinti arba nubausti, išaiškinus kaltuosius. Vis dėlto Vilniaus Konsistorius savo nurodymais, būtent, 1827 m. gegužės 19 d.3 Nr. 828, 1827 m. gegužės 25 d. dekano Rapoževičiaus Nr. 161, 1827 m. birželio 13 d. Nr. 971, nuolat ragino kun. Šaulevičių pašalinti iš Jonavos bažnyčios ir vienuolyno. Šių nurodymų sąvadas teikiamas raidžių L, M pastraipomis.

Negalėdamas prieštarauti aukščiau stovinčiai diecezijai, prašiau Vilniaus Konsistorių pašalinimą įforminti teisiškai – paskirti žmogų trinitorių turtui atskirti nuo vietinio. Šis darbas buvo pavestas Kauno dekanui pagal Nurodymą Nr. 1004 (raidės N pastraipa). Tad 1827 m. birželio 23 d. atvykau į Jonavą. Kai kun. Šaulevičius jau buvo išsiųstas į Vilniaus Antakalnio vienuolyną, kartu su kunigu Rapševičiumi (lenk. Rapszewiczem) paskirstėme įvairius daiktus. Tačiau pagal buvusio diecezijos Valdytojo pageidavimą ir žodinį pavedimą įforminti santykius su generolu Kosakovskiu, 1827 m. birželio 27 d. buvo sudarytas atsiskaitymo Dokumentas, kuris pripažintas Vilniaus žemės teismų aktuose. Generolas Kosakovskis pagal Dokumentą įsipareigojo apmokėti trinitorių 147 rub., arba 48 proc., skolą įvairiems asmenims, atlyginant išlaidas smuklei. Šios dalies Dokumento ištrauką teikiu raidės O pastraipoje ir raidės P pastraipoje generolo Kosakovskio pripažintą (akceptuotą) 1827 m. birželio 28 d. skolos rejestrą.

Trinitorių ypatingos pretenzijos skirtos Jonavos baž-

3 Konsistorius – asmuo, priklausantis bažnytiniam teismui arba administracijos tarybai.

Nepatenkintas dėl tokio trinitorių elgesio, JP generolas Kosakovskis bažnyčios raktus atidavė Skarulių klebonui kunigui Gulbinui (lenk. Gulbinowi) Apie tokį pasaulietinio asmens elgesį ir trinitoriams daromą skriaudą turėjau nedelsdamas pranešti vietinei diecezijos valdžiai, kad ji, taikydama savo viršenybę, pradėtų tyrimą, siekiant vietiniam kunigui B. Šaulevičiui grąžinti savivaliautojo JP generolo paimtus raktus ir leisti pastarajam toliau tęsti teisėtą veiklą. Tokį pranešimą išsiunčiau Vilniaus konsistorijai 1825 m. liepos 6 d. (pridedu pažymėtą raide C), tačiau dėl man nežinomų priežasčių negavau jokio atgarsio. Tad Jonavoje esantis kunigas liko paniekintas. Toliau – dar gražiau: Kauno žemesniojo žemės teismo antstolis Blaževičius (lenk. Błażewicz) ar tai Skarulių klebono Gulbino pageidavimu, ar dėl kitos priežasties 1825 m. balandžio 25 d., vykdydamas kunigui Gulbinui tariamai priklausančių Juzufkos? pajamų perdavimą, atvyko į Jonavos vienuolyną ir rekvizavo įvairų gyvąjį inventorių. 1826 m. kovo 10 d. šis antstolis atvyko antrą kartą su keliais pagalbininkais, turėdamas tikslą atimti bažnyčios raktą, kurį kunigas Šaulevičius neva pavogė. Antstolis elgėsi neregėtai šiurkščiai: vienuolių broliją „statė ant blakstienų“, o pačiam įgaliotajam kunigui Šaulevičiui jo paties celėje surengė egzekuciją – piktnaudžiavo be ribų. Tai paskatino Šaulevičių, kaip pilietį, rašyti skundą pilietiniam gubernatoriui ir kavalieriui (riteriui) Hornui 1826 m. balandžio 15 d. (kopija pažymėta raide D) ir prašyti šiuo klausimu pradėti tardymą. Tačiau Gubernatorius skundą nusiuntė Vilniaus konsistoriui, kuris savo įsakymu Nr. 853 (pažymėta raide E) nurodė kunigui Šaulevičiui rašyti paaiškinimą. Gavęs kun. Šaulevičiaus paaiškinimą (kopija pažymėta raide F), Vilniaus konsistorius3 1826 m. rugpjūčio 13 d. savo nurodymu, kurio kopiją perdavė dekanas (pažymėta raide G), kaltu pavadino kunigą Šaulevičių ir jam paskyrė rekolekciją. Trinitorių ginčą su kunigu Gulbinu Konsistorius perdavė pasaulietiniam teismui, nurodęs kun. Šaulevičiui išvykti ir man, trinitorių provincialui, užimti jo vietą. Toks sprendimas neatrodo pagrįstas, nes skundžiamas antstolis negali bylos anuliuoti ir jo teiginiai yra motyvuoti, tad jo veiksmai negali būti iš anksto laikomi teisėtais. Kunigo Šaulevičiaus reikalavimas inicijuoti tardymą buvo skirtas vietinėms aplinkybėms išsiaiškinti, bet tai svarbu ir dėl dvasinės visumos priklausomybės, ir dėl visuomenės saugumo pažeidimo, kai užpuolamas vienuolynas ir bažnyčia. Tai neįmanoma be aukštesnės valdžios nurodymo. Pagaliau jau vien tik Konsistoriaus sprendimas, kad kunigo Gulbino ir trinitorių ginčas reikalauja išorinio (ne bažnytinio) teismo nagrinėjimo, reiškia, kad antstolio Blaževičiaus veiksmai bažnytinės veiklos finansavimui keisti be teismo sprendimo (Dekreto) yra neteisėti. Vadinasi, antstolis turi atsakyti už įgaliojimų viršijimą. Apskritai, bažnytinio rakto atėmimas yra kalėjimu baustinas veiksmas, kaip ir tarnautojų, ir paties įgaliotojo prievartavimas. Tai atskiras klausimas, paliktas be vietinio tardymo, be sprendimo ir be kaltininkų.

nyčios ir vienuolyno paslaugoms ir remonto darbams atlyginti nuo 1800 iki 1825 m. Šios trinitorių sąnaudos siekia 536 lenk. auks. ir 6 sk. Kartu su kitomis įplaukomis jos buvo pripažintos, pritariant visoms valdžioms: 1824 m. balandžio 23 d. pagal buvusio Kauno pakamario Simono Kosakovskio anuo metu pasirašytą pakvitavimą, dabar įvertintą 230 rub., ir 1824 m. gegužės 9 d. sutvarkytą Povilo Kuzmitavičiaus (lenk. Pawła Kuzmitowicza) testamentą (sudarytas 1827 m. liepos 4 d., priede raide L pažymėta pastraipa), skiriantį trinitoriams 110 dukatų. Teikdamas Vilniaus Konsistoriui priede L pažymėtą pastraipą, kaip pranešimą, pridėjau LDK raštininko grafo Mykolo Kosakovskio (lenk. Michała grafa Kossakowskiego) pakvitavimą 6000 lenk. auksinų, kuriuos trinitoriams užrašė buvęs Vilniaus vyskupas ir kavalierius (riteris) Jonas Kosakovskis. Mano prašymai naudoti šiuos pinigus pagal paskirtį liko be atsakymo – šių pinigų dar negavau. Visa tai rodo, Šviesusis Pone, kad kunigų trinitorių išėjimas iš Jonavos bažnyčios ir vienuolyno vietinės diecezinės valdžios nurodymu buvo priverstinis, nepalankiomis sąlygomis, kaip rodo daugkartiniai aukščiau cituojami ir pateikiami Konsistoriaus nurodymai. Jo motyvų neprivalau aiškinti, bet privalau vykdyti. Kunigų trinitorių ištverti ilgalaikiai nepritekliai nesumažino jų uolumo. Negaudami pajamų iš priklausančio fondo, Jonavos trinitoriai naudojo kitų savo provincijų lėšas bažnyčios ir vienuolyno remontui iš esmės kaip paramą Jonavos vienuolynui. Dėl išėjimo iš Jonavos buvo šaukiamas provincijos definitorių (sprendėjų) pasitarimas. Kaip įrodymą teikiu Jūsų Šviesybei pasitarimo sprendimų kopiją (raidės R pastraipa), pabrėždamas nuolankumą, kurį ordinas privalėjo rodyti, kai, nepaisant didelių rūpesčių ir teikiamų pranešimų, Jonavos vienuolynas nuo 1825 m., t. y. nuo mano pranešimo raidės Q (?) pastraipoje, negavo jokio palaikymo. Koliatoriaus (išorinio finansuotojo) ir kitų negrąžinti priklausiniai, kaimynų klebono ir vietinės policijos keliami nemalonumai neleido vienuolynui išsilaikyti. Tad Jonavos vienuolynas tapo provincijos našta ir nieko nuostabaus, kad trinitorių provincija valiojo verčiau atsisakyti nepatikimo finansavimo, nei nuolat jį remti savo ištekliais.

Ir taip, pradedant laikotarpiu, kai Jonavos bažnyčią valdė kunigai trinitoriai, ji buvo visada nepriklausomų bažnyčių sąraše.

Kalbant apie Dokumentą, sudarytą su generolu grafu Kosakovskiu, ir jame esantį teiginį, kad medžioklio Kosakovskio įsteigtas fondas nėra privalomas vykdyti abipusius įsipareigojimus nei Jonavos didikams, nei trinitoriams, atsakau:

Gerai žinau, kad jokia bažnytinė nuosavybė be vyriausybinės valdžios nurodymo negali būti paimta. Kadangi

dvasiniai fondai pagal Aukščiausius Ukazus (Dekretus) lieka iždo žinioje, tai medžioklio Kosakovskio įkurtą fondą, kaip rodo 1816 m. liepos 25 d. įrašas, paverčiau Vilniaus Konsistorijos aktu. Tokiu būdu šis fondas jau tapo teisėtu bažnytiniu, be valdžios suvaržymų. Tad Jonavos vienuolynui stokojant nuosavų pajamų egzistuoti, atvykau pas deramą valdžią – vietinę dieceziją, prašydamas padėti, taikant mokėjimą pagal Koliatoriaus įsipareigojimų vykdymą. Nors teisėtus reikalavimus išsakiau žodžiais ir raštu, Vilniaus Konsistorius neprivertė generolą Kosakovskį vykdyti įsipareigojimų. Man lieka vertinti šį fondą taip, kaip jį vertino Konsistorius – neprivalomą naudoti, nes Konsistorius neprivertė paveldėtoją vykdyti mokėjimų. Šia dvasia pasirašiau dokumentą, kurio pageidavo ir jam aiškiai pritarė buvęs Vilniaus diecezijos administratorius. O dėl trinitorių, tai jie pagal medžioklio Kosakovskio fundaciją eidami pareigas negavo reikiamų pajamų iš paveldėtojo, todėl dokumentas neįpareigoja juos toliau eiti savo pareigas. Kiek prisiimti įsipareigojimai yra įvykdyti abiejų pusių, tiek kiekvienas dokumentas turi teisinę galią. Kadangi generolas Kosakovskis pažeidinėjo sutarimą, tai jį tenka vertinti kaip negaliojantį, neatitinkantį pamatinių žmogaus poreikių. Supratau, kad trinitorių fondas yra neteisėtas ir todėl niekinis, nors Konsistorius fondą naudoti galėjo, bet nenorėjo ar nemokėjo. Pagaliau mano ir generolo Kosakovskio Dokumentas sudarytas viešai ir mano pranešimu pristatytas Konsistoriui. Koks bebūtų jo požiūris, Dokumentą jis turėjo patvirtinti arba atmesti. Medžioklio J. K. Kosakovskio fundaciją visada laikiau teisėta ir trinitorius įpareigojančia. Įrodymas yra dvidešimt ketverių metų kantrybė ir vienuolių gyvenimas Jonavoje, nepaisant daugybės nemalonumų, nepritekliaus. Tik po ketvirto Ukazo buvau priverstas tenkinti Vilniaus Konsistoriaus reikalavimą, priešingu atveju būčiau likęs asmeniškai atsakingas už administracinės ir religinės drausmės pažeidimą.

Pabaigoje – apie priemones grąžinti reikalą į pradinę padėtį. Tai yra svarbiausias klausimas, kurį įžvelgiau Jūsų Šviesybės rašte, nes mano elgesys, tenkinant Konsistoriaus reikalavimą, vertintinas kaip nelegalus, nepateisinamas ir todėl niekinis. Jeigu generolo grafo Kosakovskio pirmtako valia bus realizuota ir generolas grafas bus įpareigotas ją vykdyti, o dviejų jo giminės vyskupų siekį dalį parapijos iš kitos Neries pusės prijungti prie Jonavos bažnyčios realizuos diecezijos vadovybė, tai reikalas bus grąžintas į pradinę padėtį.

Tokie mano paaiškinimai, kuriuos tvirtinu savo parašu.

Kun. Viktoras Centelevičius (lenk. Wiktor Centelewicz), Lietuvos trinitorių Provincialas

Kunigo Jono Ulicko atsiminimai: gyvas žvilgsnis į tautos

istoriją

Šiemet išleista kunigo Jono Ulicko (1866–1959) atsiminimų knyga „Gyvenau, kaip mokinau. Atsiminimai“. Ji atskleidžia daug negirdėtų faktų apie XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios garsias asmenybes, kunigus, istorinius įvykius ir jų liudininkus. Leidinį sudaryti ir išleisti ryžosi kelių knygų autorius ir bendraautoris, buvęs Jonavos kultūros ir istorijos metraščio „Taurosta“ redaktorius Vytautas Venckūnas ir prieš daugelį metų „Jonavos balso“ redakcijoje dirbęs dailėtyrininkas, žurnalistas Vidmantas Jankauskas. Knygos pristatymas surengtas Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčioje, minint Europos kultūros paveldo dienas.

Apie kunigą J. Ulicką

Dėmesio ir pagarbos kun. J. Ulickas nusipelnė ne tik dėl tarnystės Dievui ir tikintiesiems. Jis aktyviai dalyvavo bažnytinėje ir visuomeninėje veikloje: bendradarbiavo periodinėje spaudoje, Senelio slapyvardžiu pasirašinėdavo publikacijas „Tėvynės sargo“ laikraštyje, reiškėsi kaip aktyvus lietuvybės skleidėjas. Mokydamasis Žemaičių vyskupijos kunigų seminarijoje Kaune, priklausė slaptai Šv. Kazimiero draugijai.

Po įšventinimo į kunigus trejiems metams paskirtas vikaru Lygumuose, Pakruojo r., paskui ketverius metus kunigavo Darbėnuose, Skuodo r., o nuo 1901 m. iškeltas kuratu į Jonavos Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčią, priklausiusią Skarulių parapijai. Per keturiolika tarnystės mūsų mieste metų J. Ulickas išgarsėjo itin svarbia ir prasminga veikla. Didžiausi jo nuopelnai – įvestos lietuviškos pamaldos ir bažnyčiai sugrąžintas iki tol kariuomenei priklausęs buvusio vienuolyno pastatas.

Pirmojo pasaulinio karo metais klebonaudamas Debeikių Šv. Jono Krikštytojo parapijoje (Anykščių r.), įsteigė beglobių vaikų prieglaudą, globojo karo pabėgėlius. 1920-aisiais buvo perkeltas į Pušaloto Šv. apaštalų Petro ir Povilo parapiją Pasvalio r., kur ir baigė savo gyvenimą.

Irena NAGULEVIČIENĖ, žurnalistė

Pušaloto bažnyčios šventoriuje ant jo kapo iki šiol nevysta gėlės.

Vartai į šeimos istoriją

Knygos pristatymo renginyje dalyvavo atsiminimų autoriaus dukterėčios Apolonijos Nistelienės-Gugaitės dukra Meilė Gugaitė, J. Ulicko brolio Mykolo anūkė Nijolė Ulickaitė ir jo sesers duktė Danguolė Gugaitė. Susipažinti su keturiolika metų Jonavoje dirbusio J. Ulicko asmenybe susirinko nemažai jonaviečių.

V. Venckūnas papasakojo apie ilgą ir ganėtinai sudėtingą kunigo rankraščių paiešką. „Suradęs Apolonijos Nistelienės-Gugaitės straipsnį viename Kauno laikrašty-

je, ėmiau ieškoti jos pačios. Man pavyko sužinoti adresą ir užmegzti ryšius, tačiau susitikti neteko – išėjo Anapilin sutartą susitikimo dieną 2024 m. Tačiau turėtą medžiagą apie dėdę ji perdavė savo dukteriai Meilei. Tokia buvo pradžia, vėliau leidusi įsigilinti į šios šeimos istoriją.“

V. Jankauskas, pratęsdamas knygos iniciatoriaus p. Vytauto mintis, akcentavo J. Ulicko gebėjimą bendrauti ir pasakoti, tačiau, deja, tų pasakojimų niekada neužrašydavo. „Likimo dovana, kad šalia jo atsirado jaunas kunigas Gediminas Ignas Blynas, gyvenęs nuo 1917 iki 1981 m., kuris suvokė vieno iš paskutiniųjų senosios kartos kunigų liudijimų vertę ir iš jo pasakojimų apie 1943-iuosius parengė prisiminimų rankraštį“, – pastebėjo svečias.

Sudėtinga rankraščių

kalba

Iki šiol yra išlikę du rankraščių egzemplioriai – vienas saugomas Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekoje, o kitas, kaip jau minėta, yra pas kunigo dukterėčios dukterį M. Gugaitę Kaune.

V. Jankauskas atkreipė dėmesį, kad kun. J. Ulickas buvo vienas pirmųjų inteligentų, mėgusių fotografuoti savo aplinką. „Dar kunigaudamas Darbėnuose, įsigijo fotoaparatą ir visą gyvenimą fotografavo, nuotraukas siuntinėdamas kaip atvirlaiškius. Ši atsiminimų knyga iliustruota J. Ulicko ir artimųjų fotografijomis iš giminės albumo“, – pridūrė V. Jankauskas.

Pasak V. Venckūno, rankraštyje labai daug žodžių ir dialogų rusų bei lotynų kalbomis. „Dėkojame kalbos redaktorei Verai Semionovai už didelį darbą – išverstus tekstus į mums suprantamą kalbą“, – sakė V. Venckūnas.

Redaktorė pripažino, kad darbas buvo nelengvas. „Rankraštyje itin daug senovinių, nesuprantamų žodžių, todėl teko gilintis, ieškoti žodynuose ir pateikti jų reikšmę“, – teigė V. Semionova.

Knygos leidimo rėmėjas – Jonas Sirvydis

Giminaičių prisiminimai

Renginyje dalyvavusios giminaitės labai šiltai atsiliepė apie J. Ulicką. „Jis buvo pirmasis kunigas, Jonavos bažnyčioje pamaldas pradėjęs laikyti lietuviškai, o dirbdamas Žemaitijoje vaikus mokė lietuviško rašto. Visuomet buvo malonus, geraširdis ir mielas. Mokėjo jis ir pašmaikštauti, ir patarti, ir iš keblių situacijų išsisukti“, – kalbėjo N. Ulickaitė, giminaitį vadindama seneliu.

Jo sesers dukra atkreipė dėmesį į tai, kad dėdė turėjo turtingą biblioteką ir buvo itin apsišvietęs. „Jo bibliotekoje buvo ir religinio, ir pasaulietinio turinio literatūros. Pats daug skaitė. O svarbiausia – dėdė gerbė ir mylėjo visus žmones, pirmiausia juose įžvelgdavo gerus bruožus. Jis ir tuokė, ir laidojo, ir kitokiais būdais visiems padėdavo. Užtai, matyt, ir pats buvo labai mylimas, gerbiamas“, – mintijo 93-ejų metų Meilė Gugaitė, kadaise dirbusi Vilniaus universiteto bibliotekoje.

Įdomūs pasakojimai

Skaitydami kun. J. Ulicko atsiminimus, aptinkame daug įdomių dalykų, susijusių su Jonava. Pavyzdžiui, faktų apie Jonavos bažnyčios statybas. 1795 m. Martyniškio dvaro prie Žeimių savininkas Kosakovskis sumanė pasistatyti dvaro rūmus vietoje medinio namo. Susivežė visas reikiamas medžiagas, bet, nepradėjęs darbų, išvyko į Paryžių. Tuo metu jo brolis Juozapas Kazimieras Korvinas-Kosakovskis, Vilniaus vyskupas, sušaukęs kelių dvarų baudžiauninkus, pergabeno statybines medžiagas į Jonavą ir pastatė „puikią su požemiu, su dvylikos laiptų paaukštinimu bažnyčią“. Iš Paryžiaus į namus sugrįžęs dvarininkas nustebo neberadęs statybinių medžiagų, kurias buvo pirkęs rūmams statyti. Bet kai vyskupas prisipažino jas panaudojęs Jonavos bažnyčiai pastatyti, Kosakovskis „apkabino, pabučiavo

Viena sudėtingiausių užduočių, rengiant leidinį spaudai, buvo finansavimas. „Pinigų prašyti niekada nėra malonu. Tačiau kreipiausi į Jonavos rajono garbės pilietį Joną Sirvydį, papasakojau savo sumanymą, išdėsčiau tikslą, daviau paskaityti rankraštį. O garbusis Jonas perskaitė ir asmeninėmis lėšomis sutiko paremti knygos leidimą. Didžiausia jam padėka“, – pabrėžė V. Venckūnas. „Perskaičius atsiminimus, mane sujaudino, kad kunigas Ulickas buvo pirmasis, šv. Mišias laikęs lietuvių kalba. Jo rankraščiuose paminėta daug su Jonavos kraštu susijusių asmenybių, pasakojama apie baudžiavą, pateikiama liudijimų apie lietuviškos minties atgimimą. Tauta be istorijos – tauta be ateities. Noriu nuoširdžiai padėkoti p. Venckūnui už įdėtas pastangas išleisti šią knygą. Noriu padėkoti ir už atsidavimą bei rūpestį leidžiant „Taurostos“ žurnalą, atspindėjusį mūsų Jonavos krašto istoriją, kultūrą, pristačiusį daugelį asmenybių. Taip pat noriu pabrėžti, kad lietuvių kalbą reikia mylėti. Esame maža tauta, kiekvienas galime prisidėti prie šalies kultūros ir lietuviškos šnekos. Visų kalbų neišmoksime, bet keletą jų mokėti būtų neblogai. Tačiau kaišioti į lietuvių kalbą įvairius anglicizmus laikau šventvagyste. Norisi tikėti, kad ir ateityje rasime mūsų tautai nusipelniusių, bet užmarštyje likusių asmenybių. Dar kartą dėkui Vytautui už meilę kraštui“, –kalbėjo knygos rėmėjas J. Sirvydis.

Renginyje ištraukas iš atsiminimų knygos „Gyvenau, kaip mokinau“ skaitė Vilniaus universiteto studentė Gustė Cvilikaitė.

Leidinio sudarytojai: Vytautas Venckūnas ir Vidmantas Jankauskas.

Leidinio sudarytojas V. Jankauskas kunigo atsiminimus vertina kaip neįkainojamą pažinimo šaltinį.

savo brolį vyskupą ir pasakė: „Gerai ir padarei. Apsieis dvaras ir be rūmų.“ Tokius prisiminimus J. Ulickui papasakojo aštuoniasdešimtmetis jo senelis Juozas Vilkas iš Gaižiūnų kaimo.

Knygoje pateikiami prisiminimai apie dvarininką Zigmą Mackevičių, gyvenusį Beržų dvare. Tai buvęs muzikos mėgėjas, mokėjęs skambinti L. Van Bethoveno kūrinius iš atminties, itin vertinęs Mikalojaus Konstantino Čiurlionio tapybos darbus ir jį pavadinęs genijumi. Beje, J. Ulickas prisipažįsta pats matęs Čiurlionį viename susirinkime. „Man ypač krito į akis jo tylumas: kažkaip keistai susikaupęs, labai rimtai klausėsi kitų kalbančiųjų šnekos“, –atsimena knygos autorius.

Tęsdamas prisiminimus apie Z. Mackevičių, J. Ulickas apibūdina jį kaip labai užjaučiantį darbininkus, nes juos aprūpindavo gerais butais ir kuru. Kai 1902 m. sudegė Jonavos miestelis su krautuvėmis ir beveik visais žydų namais, Z. Mackevičius paėmė iš banko, kuriame laikė 200 000 rublių, 30 tūkst. rublių ir padalijo kiekvienai šeimai nuo 200 iki 500 rublių – „pagal žydų tarybos nurodymą, kaip paskolą trejiems metams be nuošimčių“. O katalikų padegėliams pinigų tiesiog dovanojo.

Susitikimas su Žemaite Jonavoje

Knygoje dalijamasi atsiminimais apie Jonavoje dirbusį ir gyvenusį Homero vertėją, gydytoją Jeronimą Ralį: „Su kuprele, rimtas, nevedęs. /.../ Iš lenkų pacientų jis imdavo po rublį, o iš lietuvių – po 30 kapeikų. Paskui juokaudavo, kad Jonavoje nebelikę nė vieno lenko: visi lietuviškai su juo kalba. Nemėgo palaidų pramogų.“

Iš J. Ulicko pasakojimų sužinome, kad Jonavoje lankė-

si ir Žemaitė. Iki šiol daugelis įsivaizduoja ją kaip tamsią kaimo moterį, ryšinčią languota skarele, literatūros keliu pasukusią sulaukus garbaus amžiaus. „Išeinu vienądien iš Jonavos bažnyčios: ant laiptų, prie didžiųjų durų, stovi nepažįstama moteris. „Aš esu Žemaitė. Gal apie tokią girdėjote?“ /.../ Ji pasakė aplankiusi savo giminaitį kun. Narkevičių Kulvoje, jis jai papasakojo apie mane, tai ji ir atvykusi su manimi susipažinti, pasišnekėti. /.../ Nuėjom į kleboniją. Pavalgėm ir ilgai šnekučiavomės. /.../ Apie viską šnekėjomės. Apie bažnytinės kalbos taisymą maldose. Ji apie viską teiravosi. /.../ Kalbėjom iš širdies apie viską. Apie reikalus Lietuvos, kuriai reikia visiems visomis jėgomis dirbti. /.../ Ji mane stebino. Pirma moteris, kuri taip plačiai apie viską išmano ir viskuo domisi. Padarė gerą įspūdį. Tokia drąsi, norinti sužinoti, kas ką kur veikia. Apie viską turi rimtą nuomonę, yra apsišvietusi. Paprasta. Ir apsitaisiusi kaip inteligentė kaimietė: kukliai, švariai“, – prisimena J. Ulickas.

Papildė memuarų autorių gretas

J. Ulickas – Maironio ir Vaižganto amžininkas, svarbių mūsų šalies istorinių įvykių liudininkas, atskleidžiantis gyvenimo kelyje įdomių žmonių vidines savybes, požiūrį į lietuvybę ir tikėjimą.

Kaip teigia knygos sudarytojas V. Jankauskas, aktyviai lietuvių nacionalinio atgimimo istorijoje dalyvavusių katalikų bažnyčios kunigų memuarų nėra daug. Pasak jo, belieka džiaugtis vėlesnės kartos kunigų, tokių kaip Juozas Stakauskas, Juozas Skvireckas, Juozas Čepėnas, Mykolas Krupavičius palikimu.

„Jų palikti atsiminimai šiandien vertintini kaip neįkainojamas šaltinis tai sudėtingai tautos dvasinės emancipacijos ir valstybės kūrimosi epochai pažinti, – pabrėžia V. Jankauskas. – Prie šitos kunigų memuaristų plejados dabar su savo atsiminimų knyga pagaliau prisišlieja ir tylus, bet darbštus aukštaitis J. Ulickas. Džiaugiuosi, kad šie įdomūs atsiminimai, iki šiol buvę žinomi tik istorikams, tapo prieinami ir visiems besidomintiems“, – pastebi V. Jankauskas.

Renginyje ištraukas iš atsiminimų knygos „Gyvenau, kaip mokinau“ skaitė Vilniaus universiteto studentė Gustė Cvilikaitė.

Kun. J. Ulicko portretą, kuris prieš gerą šimtą metų puošė tėvų seklyčią, giminės padovanojo Jonavos Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčiai.

Nuotraukų autorė – Jonavos r. savivaldybės Grigorijaus Kanovičiaus viešosios bibliotekos viešųjų ryšių specialistė Simona Žičkienė.

Skarulių bendruomenė –gyvosios istorijos tiltas

Dalė VASILJEVA, Jonavos r. savivaldybės Grigorijaus Kanovičiaus viešosios bibliotekos Rimkų filialo vyresnioji bibliotekininkė, Skarulių bendruomenės asociacijos narė

„Istorija gyva tol, kol ją prisimena.“ Šie žodžiai mums, Skarulių bendruomenės asociacijos nariams, labai svarbūs. Mes puoselėjame jau nebeegzistuojančio kaimo atminimą ir stengiamės telkti žmones bendram darbui stiprindami bendruomeniškumą.

Unikali asociacija

Mūsų bendruomenė – unikali, analogų Lietuvoje neturinti asociacija. Mes rūpinamės ne tik kultūros paveldo objektais, bet ir visa buvusios gyvenvietės aplinka, siekiame, kad ši vieta taptų lankytinu objektu. Į veiklas įtraukiame savanorius, savo šeimas, vaikus ir net anūkus.

Kartu puoselėjame senolių tradicijas ir papročius, kad jie neišnyktų.

Skarulių istorija ir bendruomenės gimimas

Skarulių gyvenvietė sovietmečiu išnyko, nes visi gyventojai buvo iškelti į Jonavą statant azotinių trąšų gamyklą. 2022 m., ruošdamiesi Šv. Onos bažnyčios 400 metų jubiliejui, susivienijome ir įkūrėme Skarulių bendruomenės asociaciją, kuri dabar vienija 105 narius. Asociacijos įkvėpėja – Elena Tuzovienė.

Bendruomenės nariai aktyviai prisidėjo prie bažnyčios jubiliejaus renginių. Suremontavome koplytėlę,

Didžiulis riedulys, atgabentas E. ir V. Tuzovų, įkurdintas prie atkastų Skarulių mokyklos pamatų, kad primintų mokyklos istoriją.

pastatėme kryžių šventoriuje, sutvarkėme žuvusių kunigų kapus, restauravome stogastulpį ir įrengėme atminties lauką su rieduliais, skirtais bažnyčios fundatoriui Andriejui Skorulskiu ir išnykusiam kaimui atminti bei bažnyčios 400 metų jubiliejui įamžinti. Vienuolės pasiuvo naują bažnytinę šv. Onos vėliavą. Rajono savivaldybės mero potvarkiu buvo parengtas jubiliejaus priemonių planas, kurį įgyvendinti padėjo ir mūsų bendruomenė.

Tradicijos ir bendruomeniškumas

Nors esame išsibarstę po visą Lietuvą, mus vienija noras susiburti ir daryti gerus darbus gimtinėje. Mes atkūrėme ir puoselėjame senolių tradicijas: minime Sekmines pagal Skarulių kaimo papročius, šv. Velykas, šv. Kalėdas.

Kasmetiniai Šv. Onos atlaidai pritraukia gausybę tikinčiųjų, koncertuoja garsūs atlikėjai, o po atlaidų renkamės į agapę. Mes tvarkome bažnyčią, prižiūrime kapus ir padėjome savivaldybei skaitmenizuoti kapines.

Taip pat rengiame asociacijos narių darbų parodas Rimkų bibliotekoje, organizuojame ekskursijas po Lietuvą ir užsienį. Per svarbias šventes didžiuojamės savo

vėliava, dėvime bendruomenės atributika puoštus marškinėlius, kaklajuostes.

Pasiekimai ir apdovanojimai

Per trejus veiklos metus mūsų iniciatyvos tapo matomos ir žinomos. 2024 m. dalyvavome projekto „Lietuvos galia“ iniciatyvoje „Stipri Lietuva“ ir tapome laureatais, gavome apdovanojimą iš LR Prezidento rankų.

Intensyviai rūpinamės Šv. Onos bažnyčios langų remonto darbais: parengėme projektą, radome rėmėjų, finansavome dalį darbų, o rajono savivaldybė skyrė solidžią paramą. Darbai vyksta – gaminami nauji langai, restauruojami seni.

Skarulių dvarvietės atgaivinimas

Mes rūpinamės ir buvusia dvarviete, kur 1945–1984 m. veikė septynmetė ir aštuonmetė mokykla. Atkasėme pamatus, išvalėme teritoriją, pastatėme suolus, pakabinome inkilų, o didžiulį riedulį iš Bukonių laukų įkurdinome prie atkastų pamatų, kad primintų mokyklos istoriją.

80 metų jubiliejų pažymėjome švente „Štai mano suolas, aš čionai sėdėjau“, į kurią susirinko buvę mokytojai ir mokiniai, tarp jų ir 94 metų mokytoja Bronė Ragelienė. Šventę vedė buvusios mokinės Lina Nekrošienė ir Janina Vorošilienė, dalyvavo ir skarulietė, operos solistė Genovaitė Bigenytė iš Čikagos. Akmenį pašventino Jonavos dekanas kunigas Virginijus Birjotas ir kraštietis kunigas Vytautas Kurtinaitis, o atidengti pakviesti Vladas Tuzovas, kuris padėjo įgyvendinti idėją, pasodino šermukšnį prie akmens, ir vyriausia buvusi mokinė Stefanija Vansevičienė. Šventėje dalyvavo daugiau nei 120 buvusių mokinių.

Šventė buvo pilna prisiminimų, bendrystės, dainų ir

šokių, o senasis mokyklos suolas tapo emocijų centru. Tai – Onutės Žukauskienės sumanymas.

Gyva istorija ir ateities vizija

Mūsų veikla yra gyvas įrodymas, kad istorija gyva tol, kol ją prisimename ir kuriame. Saugodami praeitį, kurdami dabartį ir planuodami ateitį puoselėjame tradicijas. Vykdome projektus, telkiame bendruomenę ir įkvepiame naujas kartas prisiminti savo šaknis.

Nuotraukos – iš asmeninio archyvo.

80 metų jubiliejaus šventės „Štai mano suolas, aš čionai sėdėjau“ dalyviai.

Senasis mokyklos suolas, prie kurio vyko smagi fotosesija. Tai – O. Žukauskienės sumanymas.

Donaldas Kajokas tapo Grigorijaus Kanovičiaus literatūrinės premijos laureatu

ADUKAITĖ Jonavos r. savivaldybės Grigorijaus Kanovičiaus viešosios bibliotekos kultūros projektų vadovė

Rugsėjo 10-osios vakarą devintąjį kartą Jonavos Grigorijaus Kanovičiaus viešojoje bibliotekoje įteikta kasmetinė šio rašytojo vardo literatūrinė premija. Šių metų premijos laureatu tapo Donaldas Kajokas, skaitytojams pristatęs knygą „Leistinas privatumas. Dienoraščiai, 1979–1999“.

Donaldas Kajokas – poetas, eseistas, prozininkas, 1999 m. apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija. Jo kūryba išversta į beveik dvi dešimtis kalbų ir įvertinta svarbiausiomis Lietuvos literatūros premijomis. Naujausioje knygoje „Leistinas privatumas. Dienoraščiai, 1979–1999“ apibendrinamas autoriaus kūrybinis kelias.

Apdovanojimų dalyviai. Iš kairės: Kristina Adukaitė, Birutė Gailienė, Audronė Bagdonavičienė, Skirmutė Gajauskaitė, Donaldas Kajokas, Aurimas Švedas, Giedrė Narbutaitė-Kontrimė, Virginijus Gasiliūnas, Sergejus Kanovičius.

Kristina

D. Kajoką sveikina Jonavos r. savivaldybės Grigorijaus Kanovičiaus viešosios bibliotekos direktorė Skirmutė Gajauskaitė.

Jis atskleidžia kelių dešimtmečių šalies kultūrinio gyvenimo skerspjūvius, pateikiama įžvalgų apie kasdienybę ir tai, kas slypi už jos.

„Šioje skaidraus tikrumo sklidinoje knygoje į visumą susilieja vidiniai monologai, savistabos pratybos, kasdienybės istorijos eskizai, santykio su kintančiu XX amžiaus pabaigos erdvėlaikiu paieškos ir bandymai atsakyti į pamatinius būties klausimus. Ji leidžia patirti, kad ieškojimų keliuose ir klystkeliuose nesame vieniši. Knyga geriausiai iš visų konkursui pateiktų kūrinių atitinka konkurso nuostatų vertinimo kriterijus“, – tokį sprendimą priėmė šių metų Grigorijaus Kanovičiaus literatūrinės premijos komisijos nariai: pirmininkas – Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docentas Aurimas Švedas, filologas, redaktorius, žurnalistas Virginijus Gasiliūnas ir Jonavos kultūros centro Krašto muziejaus muziejininkė Giedrė Narbutaitė-Kontrimė.

Jonavos rajono savivaldybės tarybos įteigtą 3000 eurų premiją laureatui įteikė Bibliotekos direktorė Skirmutė Gajauskaitė, pabrėždama, jog Donaldas Kajokas –tikrai jonaviečių mėgstamas autorius, jo kūriniai bibliotekos lankytojų skaitomi ir vertinami.

Į premijos įteikimo šventę pasveikinti laureato susirinko būrys garbingų svečių: Jonavos rajono savivaldybės meras Mindaugas Sinkevičius, vicemerė Birutė Gailienė, Seimo nario Eugenijaus Sabučio patarėja Audronė Bagdonavičienė, Jonavos rajono savivaldybės tarybos Švietimo, kultūros, sporto ir jaunimo reikalų komiteto pirmininkė Vijolė Šadauskienė, kasmetinės respublikinės Grigorijaus Kanovičiaus literatūrinės premijos komisijos nariai, Grigorijaus Kanovičiaus sūnus Sergejus Kanovičius.

D. Kajoką sveikina Jonavos r. savivaldybės meras Mindaugas Sinkevičius.

Respublikinė Grigorijaus Kanovičiaus literatūrinė premija skiriama už lietuvių kalba per praėjusius metus publikuotą literatūrinės prozos kūrinį istorinės atminties tema. Šiais metais konkurse dalyvavo ir į apdovanojimą pretendavo šeši autoriai: Nijolė Kliukaitė („Imanuelio Kanto katė“), Tomas Kačerauskas („Karo laiškai, 1 dalis“), Vytautas Čepas („Surask mano vyro kaulus“), Vytis Laurynas Palūkstis („Po karaliaus Stepono vėliavomis“), Gytis Norvilas („Požemių paukščiai“).

Vakaro metu bibliotekos skaitykloje skambėjo smuikininkės Dianos Rimkutės atliekami muzikiniai kūriniai, o iškart po premijos įteikimo visi susirinkusieji buvo pakviesti stebėti gatvės teatro spektaklį „Quintetto della Morte“ (režisierė – Jūratė Širvytė, režisierius-konsultantas – Adrian Schvarzstein), kurio aktoriai meistriškai improvizavo gyvenimo ir mirties santykio tema.

Nuotraukų autorė – Jonavos r. savivaldybės Grigorijaus Kanovičiaus viešosios bibliotekos viešųjų ryšių specialistė Simona Žičkienė.

Jonavos r. savivaldybės tarybos Švietimo, kultūros, sporto ir jaunimo reikalų komiteto pirmininkė Vijolė Šadauskienė mielai įsitraukė į gatvės teatro spektaklį „Quintetto della Morte“.

Aktoriai meistriškai improvizavo gyvenimo ir mirties santykio tema.

Mokytojų dienos šventė –dėkingumo ir įkvėpimo akimirkos

Spalio 5-oji – ypatinga diena, kai visame pasaulyje dėkojama žmonėms, kurie kasdien tyliai, kantriai ir su meile kuria ateitį. Tarptautinė mokytojų diena kasmet suburia švietimo bendruomenę, savivaldybės vadovus ir, žinoma, pagrindinius vakaro herojus – mokytojus.

Jonavos kultūros centro salėje Mokytojo dienos šventę pradėjo Jeronimo Ralio gimnazijos ir Janinos Miščiukaitės meno mokyklos mokiniai (mokytoja Živilė Martinaitienė). Vaikų humoristinis pasirodymas, šypsenos ir nuoširdūs žodžiai sukūrė ypatingą atmosferą, kurioje net ir oficialūs sveikinimai skambėjo šiltai bei jautriai.

„Mokytojas – tai ne tik žinių perteikėjas, bet ir įkvė-

pėjas, vedlys, kuris uždega smalsumo kibirkštį mokinio širdyje. Jis moko ne tik dalykų, bet ir drąsos svajoti, tikėti savimi, išlikti žmogumi. Mokytojas – tarsi švyturys: jis neplaukia už mus, bet nušviečia kryptį, kad atrastume savo kelią“, – skambėjo renginio vedėjos Kristinos Adukaitės žodžiai, priminę, kokia svarbi yra ši profesija.

Dėkingumo žodžiai – nuo širdies

Mokytojus sveikino Jonavos rajono savivaldybės meras Mindaugas Sinkevičius, vicemerė Birutė Gailienė, Lietuvos Respublikos Seimo nario Eugenijaus Sabučio

Jeronimo Ralio gimnazistų ir Jonavos Janinos Miščiukaitės meno mokyklos mokinių pasirodymo akimirka.

Ernesta LEGIENĖ, „Taurostos“ redaktorė

Jonavos

padėjėja Audronė Bagdonavičienė bei Švietimo, kultūros, sporto ir jaunimo reikalų komiteto pirmininkė Vijolė Šadauskienė. Visi jie pabrėžė mokytojų darbo svarbą, jų kasdienį atsidavimą, gebėjimą įkvėpti vaikus ir jaunuolius bei kurti bendruomenę, kurioje gimsta ateities vizijos.

Tarptautinė mokytojų diena – tai proga sustoti ir pasakyti paprastą, bet labai reikšmingą „ačiū“, nes būtent mokytojai palieka pėdsaką, kuris lydi visą gyvenimą.

Metų mokytojai – bendruomenės pasididžiavimas

Antrus metus iš eilės Jonavos rajone buvo pagerbti ir apdovanoti įstaigų Metų mokytojai – pedagogai, kuriuos išrinko jų pačių kolektyvai. Kiekvienam jų įteikta mero padėka ir rankų darbo stiklinė plunksna, sukurta Kauno kolegijos Menų akademijos lektorės Sigitos Grabliauskaitės, kaip kūrybos, išminties ir šviesos simbolis.

Šių metų ugdymo įstaigų Metų mokytojais paskelbti:

Aušra Nacevičienė (Jonavos Jeronimo Ralio gimnazija),

Danguolė Černiauskienė (Jonavos „Neries“ pagrindinė mokykla),

Arūnas Čekanavičius (Jonavos „Lietavos“ pagrindinė mokykla),

Edita Janavičienė (Ruklos Jono Stanislausko mokykla-daugiafunkcis centras),

Daivutė Kloniūnienė (Jonavos Justino Vareikio progimnazija),

Neringa Kušeliauskienė (Jonavos Raimundo Samulevičiaus progimnazija),

Daiva Jurevičienė (Jonavos r. Šveicarijos progimnazija),

Asta Narkevičienė (Jonavos Panerio pradinė mokykla),

Valdonė Šimonytė (Jonavos „Žingsnio“ pradinė mokykla),

Inga Matuzė (Jonavos vaikų lopšelis-darželis „Žilvitis“),

Edita Jankauskienė (Jonavos vaikų lopšelis-darželis „Lakštingalėlė“), Jūratė Serdcevienė (Jonavos vaikų lopšelis-darželis „Saulutė“),

Asta Babilienė (Jonavos vaikų lopšelis-darželis „Bitutė“),

Danguolė Greičiuvienė (Jonavos vaikų lopšelis-darželis „Pakalnutė“),

Eridana Tabūnienė (Jonavos vaikų lopšelis-darželis „Dobilas“),

Tomas Poškus (Jonavos Janinos Miščiukaitės meno mokykla).

Pagerbti ir apdovanoti įstaigų Metų mokytojai.

Šie žmonės yra tikrieji švietimo ambasadoriai, kasdien savo darbu ir širdimi įrodantys, kad mokytojo profesija – tai pašaukimas.

Švietimo lyderio apdovanojimas

Vadovaujantis Jonavos rajono savivaldybės Švietimo lyderio atrankos nuostatais, patvirtintais Jonavos rajono savivaldybės mero 2025 m. rugsėjo 22 d. potvarkiu Nr. 699, Jonavoje buvo surengta Švietimo lyderio atranka, kurios tikslas – išskirti ir pagerbti žmogų, stipriausiai prisidėjusį prie švietimo kokybės, inovacijų ir bendruomeniškumo stiprinimo. Kandidatais galėjo būti siūlomi pedagogai, vadovai, jų pavaduotojai, skyrių vedėjai, švietimo pagalbos specialistai ar kiti ugdymo procesą stiprinantys asmenys.

2025 m. Jonavos rajono savivaldybės Švietimo lyderės vardas suteiktas Simonai Černiauskienei, Jonavos vaikų lopšelio-darželio „Pakalnutė“ direktorei.

Paklausus S. Černiauskienės, kaip jaučiasi gavusi tokį apdovanojimą, pašnekovė sakė: „Ši Mokytojų diena man yra išskirtinė – nustebinusi, sušildžiusi širdį ir įkvėpusi

tolesniems darbams. Švietimo lyderio apdovanojimas –svarbus pripažinimas ir kartu atsakomybė nuolat judėti, tobulėti, ieškoti naujų idėjų, stiprinti bendruomenę. Šis laimėjimas priklauso visai „Pakalnutės“ komandai, kuri kasdieniu darbu keičia vaikų pasaulius.“

Paskelbtas Metų mokytojas

Apdovanojimų vakaro kulminacija – Jonavos rajono 2025 m. Metų mokytojo rinkimai, vykstantys jau ketvirtus metus. Tarp šių metų nominantų – Edita Jankauskienė (Jonavos vaikų lopšelis-darželis „Lakštingalėlė“), Diana Bazevičienė (Jonavos vaikų lopšelis-darželis „Bitutė“), Rūta Strumilienė (Jonavos Jeronimo Ralio gimnazija) ir Laurynas Gailius (Jonavos Justino Vareikio progimnazija).

Komisijos sprendimu 2025 m. Metų mokytojos vardas ir 1500 eurų premija skirta Dianai Bazevičienei, Jonavos vaikų lopšelio-darželio „Bitutė“ priešmokyklinio ugdymo mokytojai metodininkei. Mokytoja aktyviai įsitraukia į tarptautinius projektus, vykdo „eTwinning“ veiklas, garsina savo įstaigą ir Jonavą šalies bei Europos mastu.

Praėjus kelioms dienoms po šventės, Diana Bazevi-

2025 m. Metų mokytojo vardo nominantai: Laurynas Gailius, Edita Jankauskienė, Diana Bazevičienė.

2025 m. Jonavos rajono savivaldybės Švietimo lyderio vardas suteiktas Jonavos vaikų lopšelio-darželio „Pakalnutė“ direktorei Simonai Černiauskienei.

Švietimo skyriaus vedėja Violeta Kolesnikienė, vicemerė Birutė Gailienė, 2025 m. Metų mokytoja Diana Bazevičienė ir meras Mindaugas Sinkevičius.

čienė pasidalijo savo mintimis ir įspūdžiais: „Nurimus Mokytojų dienos šurmuliui, vis dar su šypsena prisimenu sveikinimus, linkėjimus. Vis dar gyvenu šventės akimirkomis ir esu pilna dėkingumo. Metų mokytojo apdovanojimas man – ne tik asmeninis įvertinimas, bet ir visos mūsų bendruomenės darbo, augimo ir bendrystės rezultatas, kuriuo norisi pasidalinti su visa Jonavos vaikų lopšelio-darželio „Bitutė“ bendruomene. Didžiausia dovana – būti tarp žmonių, kurie tiki, palaiko ir įkvepia. Dėkoju visiems, su kuriais einame šiuo keliu, už galimybę augti, tobulėti, siekti svajonių. Ypatinga mano padėka – įstaigos vadovei Violetai Skodienei už pasitikėjimą, palaikymą ir nuolatinį skatinimą stiebtis aukštyn. Labai džiaugiuosi, kad mano darbas pastebėtas ir įvertintas, skirta piniginė premija. Mokytojo darbas man – misija, atsakinga ir įkvepianti. Vaikų šypsenos, ištarti žodžiai, įveikti sunkumai – maži stebuklai, kurie primena ir patvirtina, kodėl pasirinkau šį kelią. Vienas mėgstamiausių autorių Richardas Bachas knygoje „Džonatanas Livingstonas Žuvėdra“ rašo: „Aukščiausias meistriškumo laipsnis – džiaugtis skrydžiu.“ Tai man primena, kad svarbiau-

sia – ne tik pasiekti tikslą, bet ir mėgautis pačiu procesu. Keičiasi laikai, priemonės, technologijos, bet svarbiausia lieka – būti šalia vaiko, įžiebti tikėjimą, padėti jam augti ir drąsiai svajoti, pakelti akis į žvaigždėtą dangų, nes kartais didžiausi atradimai slypi ten, kur mažiausiai jų tikimės.“

Šventė, kupina šviesos

Renginys baigėsi ne tik nuoširdžiais padėkos žodžiais, bet ir šypsenomis, nuotraukomis, šiltomis diskusijomis bei koncertu – scenoje pasirodė žavingas trio „The Ditties“, padovanojęs vakaro dalyviams geros nuotaikos ir elegantiško žaismingumo akimirkų.

Mokytojų diena – tai priminimas, kad už kiekvienos sėkmės istorijos stovi Mokytojas. Tas, kuris tiki, skatina, lydi ir įkvepia.

„Ačiū, kad esate. Ačiū, kad kasdien šviečiate kelią kitiems“, – šiais žodžiais nuskambėjo baigiamieji šventės akordai.

Nuotraukų autorius – Audrius Reipa.

Jonavos krašto jubiliejinės datos

2026-aisiais metais

1711 m. gimė bajoras, Jonavos miesto įkūrėjas, Domininkas KOSAKOVSKIS Kauno pavieto sargybinis ir teisminis paseniūnis, garsus visoje apylinkėje ūkio tvarkytojas, sudaręs sąlygas savo keturiems sūnums tapti įtakingais LDK didikais. Apie 1740 m. įkūrė Jonavos dvarą, 1750 m. išsiplėtusį į privatų miestelį. Mirė 1743 m. Sukanka 315 metų.

1741 m. Šilų dvare (Jonavos r.) gimė LDK etmonas, politinis, karo veikėjas, bajoras Simonas KOSAKOVSKIS Buvo jauniausias iš keturių Domininko Kosakovskio sūnų, paskutinis Lietuvos didysis etmonas, aktyvus Abiejų Tautų Respublikos konfederacijų dalyvis. 1794 m. balandžio 25 d. pakartas Vilniuje, Rotušės aikštėje. Po kurio laiko palaikai pervežti į Jonavą ir palaidoti ką tik pastatytos bažnyčios požemiuose.

Sukanka 285 metai.

1861 m. Kvietkučių k. (Jonavos r.) gimė knygnešys Jonas LAURINAVIČIUS, kuris iš Mažosios Lietuvos atgabentą nelegalią lietuvišką spaudą platino kartu su kunigu Senvaičiu. Sužinojęs, kad jį ruošiamasi suimti, pasitraukė gyventi į Ukrainą. Mirė 1943 m. spalio 20 d. Kaišiadoryse. Sukanka 165 metai.

Kitos datos

Sukanka 155 metai, kai per Jonavą nutiestas Romnų-Liepojos geležinkelis (1871 m.).

Sukanka 155 metai, kai iš Rumšiškių į Jonavą buvo perkelta pradinė mokykla, prie kurios įsteigta speciali amatų klasė su stalių-račių skyriumi (1871 m.).

Sukanka 105 metai, kai įkurta Jonavos pradinė mokykla, dabartinė Jeronimo Ralio gimnazija (1921 m.).

Sukanka 105 metai, kai pradėjo veikti Bukonių pradedamoji mokykla, dabar – Jonavos r. Bukonių mokykla-daugiafunkcis centras (1921 m.).

Sukanka 95 metai, kai pastatytas paminklas „Odisėjos“ ir „Iliados“ vertėjui dr. Jeronimui Raliui. Architektas –A. Netiksa (1931 m.).

Sukanka 85 metai, kai birželio 14-osios naktį sovietų saugumiečiai suėmė ir ištrėmė per 60 Jonavos ir jos apylinkių šeimų (1941 m.).

Sukanka 85 metai, kai vokiečiai užėmė Jonavą. (1941 m. birželio 25 d.) Genocido metu Jonavoje nužudyta per 2000 žmonių.

Sukanka 75 metai, kai pradėjo eiti rajoninis laikraštis „Pergalės vėliava“ (1951 m.).

Sukanka 55 metai, kai pastatyta 335 vietų ligoninė ir poliklinika (1971 m.).

Sukanka 30 metų, kai patvirtintas Jonavos miesto herbas (1996 m. spalio 18 d.).

1921 m. sausio 1 d.

1931 m. sausio 4 d.

1971 m. sausio 6 d.

1936 m. sausio 12 d.

1956 m. sausio 31 d.

1966 m.

vasario 2 d.

1926 m.

vasario 4 d.

1936 m. vasario 4 d.

SAUSIS

Deltuvoje (Ukmergės r.) gimė poetas, kandidatas į sporto meistrus Stasys SALDŪNAS Korespondencinių šachmatų Europos pirmenybių I vietos laimėtojas (1979 m.), kandidatas į sporto meistrus (1980 m.), Jonavos r. šaškių čempionas (1999 m.). Kūrė eilėraščius, juos publikavo rajono ir respublikos spaudoje, ruošėsi išleisti poezijos knygelę, bet nespėjo. Eilėraščiai spausdinti almanachuose „Laiko aidas“ (2000 m.), „Lyg krintantys lašai“ (2006 m.). Mirė 2004 m. spalio 28 d. Jonavoje. Sukanka 105 metai.

Knypų k. (Jonavos r.) gimė Laisvės kovų dalyvė, tremtinė, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Jonavos skyriaus tarybos narė, Jonavos krašto šviesuolė (2015 m.) Veronika GABUŽIENĖ Knygų „Būki versme“ (1999 m.), „Didžioji kova“ (1999 m.), „Sibiro Alma Mater. Dimicandum!“ (2007 m.) bendraautorė, daugelio publikacijų apie partizaninį pasipriešinimą Jonavos r. autorė. Gyvena Jonavoje. Sukanka 95 metai.

Jonavoje gimė buvęs krepšininkas, treneris, Lietuvos rinktinės vyr. treneris Darius MASKOLIŪNAS LKL čempionas (1994–1999 m., 2007–2008 m.), Europos taurės laimėtojas (1998 m.), NEBL čempionas (1999 m.), Eurolygos čempionas (1999 m.), Sidnėjaus Olimpinių žaidynių bronzos medalio laimėtojas (2000 m.), Lenkijos taurės laimėtojas (2000–2001 m.), Lenkijos supertaurės laimėtojas (2001 m.), FIBA Čempionų taurės vicečempionas (2003 m.), Lenkijos vicečempionas (2003 m.), Lenkijos čempionas (2004, 2005 m.), LKF taurės laimėtojas (2007 m.), BBL čempionas (2007 m., 2010 m.). Gyvena Vilniuje. Sukanka 55 metai.

Edvardas SATKEVIČIUS – technikos mokslų daktaras, docentas. Gimė Užusalių k. (Jonavos r.). Knygų „Lietuviškos pavardės“ (1997 m., 2021 m.), „Labgeba“ (2008 m.), „Slepiama Samogetijos-Lietuvos praeitis“ (2021 m.) autorius. Gyvena Kaune.

Kaune gimė miškininkas, VĮ Jonavos miškų urėdijos Svilonių girininkijos girininkas Kęstutis KAKANIS Leidinio „Svilonių girininkija“ (2005 m.), straipsnių girininkijos bei miškininkystės temomis autorius. Gyvena Išoruose (Jonavos r.). Sukanka 70 metų.

VASARIS

Plungėje gimė keramikė, tapytoja Edita DANIELIENĖ Dalyvauja rajono dailininkų parodose, surengė personalinę parodą Jonavos krašto muziejuje (1996 m.), dalyvavo plenere, skirtame A. Samuolio 100-osioms g. m. paminėti (1999 m.), dalyvauja Jonavos kultūros centro Meno galerijoje rengiamose Jonavos krašto menininkų parodose ir kt. Gyvena Jonavoje.Sukanka 60 metų.

Žeimiuose (Jonavos r.) gimė dailininkas, skulptorius, humanitarinių mokslų, menotyros daktaras, profesorius, vienas Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos steigėjų, Jonavos rajono garbės pilietis (2000 m.) Konstantinas BOGDANAS. Daugelio straipsnių dailės ir kultūros klausimais respublikos ir užsienio spaudoje autorius. Atkūrė kelis bajorų herbus, dalyvavo Lietuvos herbo konkurse (II premija). Sukūrė kelis šimtus monumentaliosios, daugiafigūrės ir portretinės skulptūros darbų (bronza, marmuras, granitas). Nuo 1951 m. dailės parodų Vilniuje, Biržuose, Maskvoje (Rusija), Helsinkyje (Suomija), Sofijoje (Bulgarija), Belgrade (tuometinė Jugoslavija), Vienoje (Austrija), Rygoje (Latvija), Pekine (Kinija) ir kitur dalyvis. Mirė 2011 m. rugsėjo 26 d. Vilniuje. Sukanka 100 metų.

Barkiškio k. (Rokiškio r.) gimė AB „Achema“ generalinis direktorius, Lietuvos chemijos pramonės įmonių asociacijos prezidentas, Jonavos rajono garbės pilietis (2006 m.) Jonas SIRVYDIS Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos Lietuvos kultūros šviesuolis (2005 m.), Profesijos riteris (2006 m.), Jonų respublikos prezidentas (2006 m.), Jonavos krašto šviesuolis (2012 m.) ir daugelio kitų apdovanojimų nominantas. Gyvena Jonavoje. Sukanka 90 metų.

1956 m. vasario 5 d. Jonavoje gimė Lietuvos šachmatininkas, tarptautinis korespondencinių šachmatų didmeistris (2001 m.), Lietuvos korespondencinių šachmatų rinktinės narys Vytautas ANDRIULAITIS Nuo 2021 m. – Jonavos šachmatų draugijos „Aidas“ pirmininkas. Gyvena Jonavoje. Sukanka 70 metų.

1956 m.

vasario 5 d.

1926 m. vasario 5 d.

Lauksvyduose (Kauno r.) gimė dailininkas Vytautas BUTAS Tapo ir parodose dalyvauja nuo 1980 m. Kartu su kitais dailininkais rengia parodas žymiausiose Lietuvos galerijose. Dalyvavo respublikinėse parodose Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Kėdainiuose, Jonavoje, taip pat – tarptautinėse Lenkijoje, Vokietijoje ir kitur. Paveikslai yra iškeliavę į įvairias pasaulio šalis. Išleido tapybos darbų bukletą (Vokietija, 1996 m.), Albumą „Tapyba = Painting“ (2024 m.), iliustravo Vygaudo Juknelio knygas. Gyvena Jonavoje.  Sukanka 70 metų.

Upninkuose (Jonavos r.) gimė agronomas, agrarinių mokslų daktaras, docentas Klemensas PALAIMA Parašytos knygos: „Daržovių daigų auginimas“ (1973 m.), „Žemės ūkio gamybos intensyvinimo efektyvumo didinimo būdai: sodininkystės ir daržininkystės sekcija“ (1986 m.), „Medžiotojų klubo Antaginė istorinė apžvalga“ (2003 m.), „Upninkų bažnytkaimis prie Šventosios upės“ (2004 m.) „Praeities godos“ (2006 m.), „Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutas 1938–2008 m.“ (2008 m.). 36 mokslinių darbų, apie 100 populiarių straipsnių spaudoje sodininkystės-daržininkystės ir ekonomikos klausimais autorius, vadovėlių ir mokymo priemonių bendraautoris. Mirė 2016 m. spalio 19 d. Kaune. Palaidotas Romainių kapinėse. Sukanka 100 metų.

1906 m. vasario 22 d. Stavropolio krašto Arzgiro mieste gimė liaudies menininkė, dailininkė animalistė Stasė SAMULEVIČIENĖ Didelę gyvenimo dalį praleido Prauliuose (Jonavos r.). Sukūrė daugybę žaislų vaikams. Kūrė pjeses vaikų lėlių teatrui. Dalyvavo įvairiose tarptautinėse parodose. Paryžiaus parodoje už kailių dirbinius apdovanota aukso medaliu (1935 m.), vaikų įsteigtu „Šypsenos“ ordinu (1977 m.). Išleistos dailininkės knygelės: „Padaužiukai“ (1976 m.), „Broliukai nykštukai“ (1980 m., 1983 m.), „Nykštukai atostogauja“ (1981 m.), „Padaužiukų bičiuliai“ (1984 m.), „Broliukai nykštukai“ (1987 m.), „Padaužiukai“ (1991 m.). Užbaigė tragiškai žuvusio sūnaus Raimundo knygą „Baltoji obelis“, kūrė novelių romaną „Mano kiemo istorija“, kurio nebaigė. Mirė 1988 m. liepos 25 d. Kaune.  Sukanka 120 metų.

1936 m. vasario 29 d. (pagal dokumentus –balandžio 13 d.)

1961 m. kovo 1 d.

Noškūnų k. (Varėnos r.) gimė ilgametis Jonavos r. vadovas, Jonavos rajono garbės pilietis (2000 m.) Edvardas PRICHODSKIS Apdovanotas Nusipelniusio kultūros veikėjo garbės vardu (1986 m.) bei kitais reikšmingais tuomečiais apdovanojimais. Jo rūpesčiu Jonavos mieste pastatytos užtvankos, stadionas, aikštės ir restauruotos gatvės, kaime pastatyti visi būtiniausi infrastruktūros ir ūkiniai objektai. Mirė 2012 m. spalio 2 d. Jonavoje. Sukanka 90 metų.

KOVAS

Kaune gimė dailininkė, novelistė Eitvydė PRANEVIČIENĖ. Tapyti pradėjo 2003 m., dalyvauja tapybos darbų, gobeleno, kitų sričių dailininkų parodose. Nuo 2010 m. rašo noveles. Novelių knygų „Vidinė styga“ (2013 m.), „Angelų vasara“ (2020 m.), „Tango tyloje“ (2022 m.) autorė. Sukanka 65 metai.

1936 m. kovo 29 d.

Kantališkiuose (Marijampolės r.) gimė istorikas, kultūros tyrinėtojas, knygų autorius, Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo akto signataras, Jonavos rajono garbės pilietis (2000 m.) Stanislovas Gediminas ILGŪNAS 1988 m. buvo vienas Sąjūdžio kūrėjų Jonavoje, 1988–1990 m. Sąjūdžio seimo narys, Sąjūdžio Jonavos r. tarybos pirmininkas. Knygų „Jonas Čerskis“ (1983 m. ), „Vincas Pietaris“ (1987 m.), „Prie Sasnos ir Šešupės“ (1995 m.), „Kazys Grinius“ (2000 m.), „Šaknys“ (2001 m.), „Steponas Kairys“ (2002 m.), „Česlovas Kudaba“ (2003 m.), „Sąjūdis Jonavoje. 1988–1990“ (2004 m.), „Lietuvos Respublikos XII Vyriausybė“ (2004 m.), „Knygnešių keliais“ (2005 m.), „Sasnava. Kraštas ir žmonės“ (2005 m.), „Antanas Mackevičius. Sukilimo žygiai ir kovos“ (2007 m.), „Nuo Neries iki Kolymos“ (2008 m.), „Lietuvos Respublikos I Vyriausybė“ (2008 m.), „Antroji Vyriausybė. Premjero paslaptis“ (2008 m.), „Algirdas Brazauskas“ (2009 m.), apie 500 straipsnių lietuvių istorijos, kultūros, mokslo ir politikos temomis autorius, daugelio leidinių bendraautoris ir sudarytojas. Apdovanotas Gedimino ordino Karininko kryžiumi (1996 m.), Lietuvos nepriklausomybės medaliu (2000 m.) ir kt. Mirė 2010 m. gegužės 8 d. Vilniuje. Sukanka 90 metų.

1891 m. kovo 30 d. Kikonių k. (Kupiškio r.) gimė kanonų teisės licenciatas, Jonavos klebonas (1927–1942), Jonavos miesto burmistras (1937–1940 m.) Petras VAITIEKŪNAS Jonavoje išvystė įvairiapusę veiklą, skiepijo lietuvybę, dėstė tikybą progimnazijoje, rūpinosi miestelio ir parapijos kultūrine veikla, bažnyčios remontu ir rekonstrukcija, pasižymėjo kaip sumanus ūkio reikalų žinovas. Jo iniciatyva vietoje senos varpinės Jonavos bažnyčiai pristatyti du bokštai, renovuotas bažnyčios vidus, kartu sutvarkyti šventovės požemiuose esantys Kosakovskių giminės palaidojimai, įrengta kripta. Vietoje nugriautos stačiatikių cerkvės burmistro iniciatyva pradėta ir pastatyta pradžios mokykla. Mirė 1946 m. gegužės 22 d. Palaidotas Papilių k. kapinėse (Kupiškio r.). Sukanka 135 metai.

BALANDIS

1971 m. balandžio 21 d.

Jonavoje gimė vitražo menininkas, Vilniaus dailės akademijos Įvietinto meno ir scenografijos katedros docentas Žydrūnas MIRINAVIČIUS. Nuo 1996 m. dalyvauja grupinėse vitražo parodose. Daugelio straipsnių monumentaliosios dailės tema Lietuvos mokslinėje bei kultūrinėje spaudoje autorius.

GEGUŽĖ

1951 m. gegužės 12 d.

1976 m. gegužės 15 d.

Vandžiogaloje (Kauno r.) gimė literatė Gražina ČEKAVIČIENĖ Išleido humoreskų, epigramų ir eilėraščių knygas „Šiek tiek“ (2012 m.), „Dar šiek tiek...“ (2025 m.). Kūrybą publikuoja rajono ir respublikos leidiniuose. Gyvena Jonavoje. Sukanka 75 metai.

Jonavoje gimė dailininkas, iliustratorius Remigijus JANUŠKEVIČIUS Surengė tapybos darbų parodas Jonavoje, Kėdainiuose ir kitur, fotografijos parodą Jonavos meno mokykloje (1999 m.), dalyvavo plenere, skirtame A. Samuolio 100-osioms g. m. paminėti Jonavos krašto muziejuje (1999 m.), taip pat respublikiniame dailininkų plenere „Dėmės“ (2012 m.). Dalyvauja Jonavos kultūros centro Meno galerijoje rengiamose tradicinėse Jonavos krašto menininkų parodose. Jo tapyti darbai iškeliavę po visą pasaulį – į Vokietiją, Portugaliją, JAV, Kanadą, Lenkiją, Norvegiją, Švediją, Belgiją, Pietų Korėją ir daugelį kitų šalių. Sukūrė paveikslą „Gyvybės sala“, kuris puošia Jonavos ligoninės gimdymo skyriaus pastato sieną (2024 m.). Iliustravo leidyklos „Nieko rimto“ knygas: Kate DiCamillo „Pasaka apie Desperą, arba Pasakojimas apie peliuką, princesę, sriubą ir siūlų ritę“ (2015 m.), Jules Verne „Kelionė į Žemės centrą“ (2018 m.), Johanna Spyri „Heida“ (2020 m.).  Sukanka 50 metų.

1936 m. gegužės 24 d. Greitužės k. (Jonavos r.) gimė rašytojas Algirdas RADVILAVIČIUS Rašė prozos kūrinius, eilėraščius, straipsnius, buvo Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narys. Knygų: „Aukščiausia bausmė“ (1996 m.), „Viza į Vakarus“ (1998 m.), „Iš duonos pateka saulė“ (2008 m.), „Jausmo ir minčių blyksniai“ (2017 m.) autorius. Už knygą „Aukščiausia bausmė“ suteiktas Abraomo Kulviečio konkurso laureato vardas. Išvertė Michailo Čechovo knygą „Aktoriaus kelias“ (2007 m.). Kūryba publikuota leidiniuose „Tėkmė“ (1999 m.), „Vilties žarija“ (2003 m.), „Veidu į tėvynę“ (2003 m.), „Švenčiausias vardas“ (2008 m.), „Mieloji mano, rudenio žemele...“ (2017 m.), „Mes laisvei gimę“ (2018 m.). Mirė 2019 m. rugpjūčio 26 d. Sukanka 90 metų.

BIRŽELIS

1951 m. birželio 12 d.

1881 m.

birželio 13 d.

Šiuoriškių k. (Kauno r.) gimė pedagogė, paminklosaugininkė, knygų sudarytoja Gražina MRAZAUSKIENĖ Buvo Lietuvos Sąjūdžio Jonavos r. skyriaus tarybos narė (1991 m.), projektų „Išsaugokime kultūros paveldą“ Jonavos rajone iniciatorė. Knygų „Žmonių apšvietai paaukočiau viską. Jonavos krašto knygnešiai“ (2004 m.), „Išsaugokime kultūros paveldą“ (I d., 2006; II d., 2008) sudarytoja. Mirė 2013 m. vasario 11 d. Jonavoje.  Sukanka 75 metai.

Vaivadiškiuose (Jonavos r.) gimė pedagogas, publicistas, prozininkas Jonas ILGŪNAS 1933–1935 m. redagavo laikraštį „Laisvoji mintis“, aktyviai dalyvavo laisvamanių veikloje. Parašė vadovėlių, romaną, antireliginių brošiūrų, straipsnių. Knygų „Šviesa – tai galybė“ (elementorius, 1916 m.), „Buhalterijos vadovėlis“ (1 dalis, 1921 m.), „Komercijos aritmetikos vadovėlis“ (1922 m.), „Komerci

1926 m. liepos 7 d.

1921 m. liepos 17 d.

jos aritmetikos uždavinynas“ (1922 m.), „Kristus ir krikščionybė“ (1923 m.), „Komercijos korespondencijos vadovėlis“ (1924 m.), „Šventasis Tėvas Ryme“ (1925 m.), „Ar yra toks tikėjimas, be kurio žmogus negali gyventi?“ (1930 m.), „Vienmarškinė vienuolė“ (romanas, 1932 m.), „Mašinraščio vadovėlis“ (1937 m.) ir kt. autorius. Mirė 1956 m. gegužės 28 d. Kaune. Sukanka 145 metai. LIEPA

Čičinuose (Jonavos r.) gimė dailininkas Juozas Jaunutis MAČIULIS Piešti pradėjo būdamas 17 metų. Pirmieji darbai atlikti guašu. Vėliau tapė aliejiniais dažais. Dalyvavo parodose Jonavos krašto muziejuje. Mirė 2008 m. liepos 30 d. Palaidotas Kulvos kapinėse. Sukanka 100 metų.

Kulvoje (Jonavos r.) gimė dailininkė Lidija MAČIULYTĖ-SKREBUTĖNIENĖ Tapė peizažus. Jos darbai nuo 1986 m. buvo eksponuoti visose Jonavos r. tautodailininkų darbų parodose. Rašė eilėraščius, bet jų nepublikavo. Mirė 2006 m. spalio 15 d. Kaune. Palaidota Romainių kapinėse. Sukanka 105 metai.

1941 m. liepos 20 d.

Širvių k. (Jonavos r.) gimė liaudies menininkas, tautodailininkų sąjungos narys Pranas SMAILYS Drožė iš medžio (kryžius, žvakides ir kitus dirbinius, juos meniškai išraižydavo), kūrė paveikslus iš metalo (vario, žalvario), tapė paveikslus. Praktikavo virgulininkystę bei liaudies mediciną. Suteiktas Liaudies meistro vardas (metalo darbai, 1980 m.). Dalyvavo parodose Jonavoje, Vilniaus parodų rūmuose (1983 m.), surengė personalines parodas Jonavoje, Ukmergėje. Mirė 2024 m. vasario 17 d. Jonavoje. Sukanka 85 metai.

1971 m. liepos 26 d. Kaune gimė pedagogė, menininkė Auksė DRAUGELIENĖ Tapo paveikslus, pano. Dalyvavo daugelyje parodų: tekstilės parodoje Kauno menininkų namuose „Ieškojimai“ (2005 m.), šilko tapybos ir šilkografijos parodoje „Pirmas kartas“ (Kaunas, 2007 m.), tarptautinėje parodoje „Juoda balta ir akcentas“ (Berlynas, Vokietija, 2008 m.), shibori parodoje „Angelo šėlsmas“ M. Marks galerijoje (Kėdainiai, 2008 m.), Jonavos menininkų galerijoje „Homo ludens“ (2009–2011 m.), mini tekstilės parodoje (Como, Italija, 2010 m.) ir kitose. Surengė autorines parodas Jonavos viešojoje bibliotekoje (2004 m.), tarptautiniame festivalyje „Tebūnie naktis“ („Gerosios ir blogosios tekstilės dvasios“, Vilnius, 2011 m.) ir kt.  Sukanka 55 metai.

RUGPJŪTIS

1901 m.

rugpjūčio 21 d.

Petrapilyje gimė pulkininkas, Respublikos Prezidento adjutantas Vaclovas ŠLIOGERIS 1938 m. Lokenėliuose (Jonavos r.) įsigijo ūkį. Čia lankydavosi Prezidentas Antanas Smetona, generolas Jonas Černius, Stepono Nasvyčio šeima ir kiti nepriklausomos Lietuvos veikėjai. Parašė atsiminimų knygą „Antanas Smetona: žmogus ir valstybininkas“ (1966 m.). Mirė 1978 m. gegužės 13 d. Sidnėjuje. Palaidotas Kaune, Petrašiūnų kapinėse. Sukanka 125 metai.

1921 m. rugpjūčio 24 d.

Laukogalių k. (Jonavos r.) gimė tapytoja, akvarelistė Ona DOBKEVIČIENĖ. Kūrė peizažus, natiurmortus, atvirutes ir kt. Dalyvavo parodose Kaune (1980–1991 m.), Jonavos krašto muziejuje (1989 m., 1993 m., 1995 m.), darbai buvo eksponuojami Pasaulio lietuvių dainų šventei skirtoje parodoje (1994 m.). Tapyba pasižymi tikroviškumu, nuoširdumu. Mirė 2012 m. vasario mėn. Sukanka 105 metai.

1936 m. rugpjūčio 24 d.

Siesikuose (Ukmergės r.) gimė pedagogė, poetė Danutė KULIAVIENĖ Poezijos knygų „Ilgesys“ (2005 m.), „Paženklinta“ (2007 m.), „Laiko upė“ (2009 m.), „Per gyvenimą“ (2014 m.) autorė. Eilėraščiai publikuoti almanachuose „Lyg krintantys lašai“ (2000 m.), „Akimirkos“ (2003 m.), „Ilgesy, benami sielos paukšti“ (2006 m.), „Įsižiūrėjimas“ (2007 m.), „Žodžiai – lyg duona“ (2009 m.), „Tarp praeities ir ateities. Jonava“ (2009 m.), „Sielos virpesiai“ (2016 m.). Eilėraščius publikavo rajono ir respublikos spaudoje. Mirė 2023 m. vasario 27 d. Sukanka 90 metų.

1966 m. rugsėjo 20 d.

1896 m. spalio 3 d.

RUGSĖJIS

Stalupėnuose (Karaliaučius) gimė dailininkas Aidaras MERKEVIČIUS Aktyvus tapybos parodų ir plenerų dalyvis. Surengė parodas Kėdainių rotušės dailės galerijoje (1994 m.), Kauno dailininkų sąjungos galerijoje (1994 m.), Jonavos krašto muziejuje (1995 m, 1996 m., 1997 m.), galerijoje „Arka“ (1995 m.), galerijoje „Skliautai“ (1995 m.), meno galerijoje „Homo Ludens“ (Jonava, 2008 m., 2009 m., 2010 m. ir kt.), dalyvavo Aukštaitijos regiono menininkų parodoje „Vilnius – vartai į Aukštaitiją“ (Vilnius, 2011 m.). 1995–2008 m. gyveno ir kūrė Škotijoje, rengė personalines ir bendras parodas Anglijoje. Išleido kūrybos darbų bukletą-katalogą (1995 m., 1998 m.), albumą „Tapyba = Painting“ (2023 m.). Gyvena Jonavoje. Sukanka 60 metų.

SPALIS

Piliakalniuose (Jonavos r.) gimė gydytojas psichiatras, neuropatologas, profesorius Viktoras VAIČIŪNAS Išleido knygą „Sveikatos dalykai: įvairios gydytojo pastabos“ (1928 m.). Žurnale „Medicina“ paskelbė mokslinių straipsnių apie alkoholizmą, meningito diagnostiką ir gydymą, psichoterapiją. Jo pastangomis Nervų ir psichikos ligų klinikoje pradėta naudoti encefalografija, mielografija, insulino ir elektrotraukulinė terapija. Mirė 1945 m rugsėjo 3 d. Kaune. Sukanka 130 metų.

1876 m. spalio 10 d. Antkapinyje (Kelmės r.) gimė vertėjas, prozininkas, gydytojas, Jonavos rajono garbės pilietis (2000 m.) Jeronimas RALYS Nuo 1918 gyveno Jonavoje, rūpinosi švietimu. Bendradarbiavo žurnaluose „Varpas“, „Ūkininkas“, dienraštyje „Vilniaus žinios“, išspausdino šviečiamojo pobūdžio straipsnių. Išleido apysaką „Rykštės“ (1902 m.). Išvertė Homero „Odisėją“ (1921 m.). Tuo laikotarpiu tai buvo vienas ryškiausių meninių vertimų. Vertė ir „Iliadą“, bet nespėjo baigti. Iš lenkų kalbos išvertė Danielio Defo romaną „Robinzono gyvenimas ir jo nelaimės“ (su J. Šlapeliu, 1907 m.), Harietos Bičer-Stou romaną „Dėdės Tomo trobelė“ (1914 m.). Mirė 1921 m. gruodžio 17 d. Jonavoje. Palaidotas Jonavoje, Ramybės skvere. Sukanka 150 metų.

1951 m. spalio 11 d.

1911 m. spalio 15 d.

Marijampolėje gimė poetė Laimutė ŠATIENĖ. Išleido poezijos knygas „Dūžiai širdyje“ (2004 m.), „Sudraskykime tylą“ (2008 m.), „Žingsniai“ (2024 m.). Yra rajono poezijos leidinių „Akimirkos“ (2003 m.), „Lyg krintantys lašai“ (2006 m.), „Tarp praeities ir ateities“ (2009 m.), „Pavasario valsas“ (2014 m.), „Rudens preliudija“ (2015 m.), „Sielos virpesiai“ (2016  m.), „Keturiese“ (2017 m.), „Už tų langų“ (2020 m.) ir kitų bendraautorė. Jos eilėraščiai spausdinami rajono ir respublikos spaudoje. Nuo 1991 m. gyveno Jonavoje, nuo 2008 m. – Upninkuose (Jonavos r.). Sukanka 75 metai.

Laikiškiuose (Jonavos r.) gimė žurnalistas, vertėjas Pranas DOVALGA Į lietuvių kalbą išvertė čekų grožinės literatūros kūrinių: romanus Ivano Olbrachto „Plėšikas Nikola Šuhaj“ (1935 m.), Karelo Čapeko „Karas su salamandromis“ (1937 m.), Josefo Koptos „Trečia kuopa“ (4 dalys, 1937 m.), naujosios čekoslovakų literatūros antologiją „Besišypsanti mergaitė“ (1936 m.), Františeko Langerio pjesę „Kupranugaris pro adatos skylutę“ (1935 m., pastatyta Valstybės teatre Kaune 1936 m.). Bendradarbiavo Lietuvos ir Čekoslovakijos periodinėje spaudoje, pasirašinėjo įvairiais slapyvardžiais. Vertingiausia žurnalistinio palikimo dalis – kelios dešimtys straipsnių, išspausdintų laikraštyje „XX amžius“ apie įvykius Čekoslovakijoje. Sušaudytas 1941 m. lapkričio 17 d. Prahoje. Sukanka 115 metų.

1866 m. spalio 15 d. Vaitkuškio dvare (Ukmergės r.) gimė inžinierius, architektas Vaclovas MICHNEVIČIUS. Sukūrė apie 30 bažnyčių projektų Lietuvoje ir Baltarusijoje, iš jų pastatyta 15. Parašė knygą „Vieškeliai ir paprastieji keliai, jų taisymas ir laikymas“ (1925 m.). Pagal architekto projektus pastatyta turgaus halė Vilniuje (1906 m.), perstatyta Vilniaus miesto salė (1912 m., dabar Nacionalinė filharmonija), Kauno bernardinų vienuolyno korpusas (1929 m.) ir daugelis kitų pastatų. Mirė 1947 m. sausio 14 d. Strebeikiuose (Jonavos r.). Palaidotas Žeimiuose (Jonavos r.), bažnyčios šventoriuje. Sukanka 160 metų.

1971 m. spalio 29 d.

Jonavoje gimė dailininkė, menotyrininkė Jurgita Elena ALKSNYTĖ-RIMKEVIČIENĖ Dalyvavo bendrose meno parodose, plenere, skirtame A. Samuolio 100-osioms g. m. paminėti Jonavos krašto muziejuje (1999 m.), surengė personalinę parodą Jonavos krašto muziejuje (1993 m.). Mirė 2012 m. gruodžio 24 d. Jonavoje. Sukanka 55 metai.

LAPKRITIS

1961 m. lapkričio 14 d.

1946 m. lapkričio 15 d.

Kaune gimė katalikų kunigas, teologijos mokslų daktaras, Jonavos dekanato Ruklos Šventosios Dvasios parapijos klebonas, Ruklos įgulos I kapelionato vyr. kapelionas, majoras Arnoldas VALKAUSKAS Jonavos krašto šviesuolis (2012 m.), Katalikų teologijos fakulteto dėstytojas, dogminės teologijos specialistas, vienas iš nedaugelio Lietuvos egzorcistų – Kauno arkivyskupijos egzorcistas. Gyvena Rukloje (Jonavos r.).  Sukanka 65 metai.

Svolkenių k. (Jonavos r.) gimė dailininkė, Lietuvos dailininkų sąjungos narė Elena TAUJANSKAITĖ Nuo 1976 m. dalyvavo įvairiose parodose Lietuvoje, Rusijoje, Didžiojoje Britanijoje, Švedijoje, Lenkijoje, Baltijos šalių trienalėse (1984 m., 1986 m., 1989 m.), rengė autorines parodas. Kūrė skulptūras ir medalius. Sukanka 80 metų.

GRUODIS

1896 m. gruodžio 18 d. Patrakiemio k. (Pakuonio valsč., Kauno apskr.) gimė mokytojas, Jonavos pradinės mokyklos vedėjas Boleslovas GARMUS 1920 m. atvyko į Jonavą, buvo paskirtas eiti Jonavos valsčiaus, vėliau Jonavos miesto pradžios mokyklos vedėjo pareigas. Organizavo dabartinės Jonavos Janinos Miščiukaitės meno mokyklos pastato statybą. Buvo aktyvus visuomenininkas, tautininkas, vienas žymiausių lietuvybės skleidėjų ir platintojų Jonavoje, priklausė Šaulių sąjungai. Buvo apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės 10-ties metų jubiliejaus medaliu (1928 m.), Vytauto Didžiojo 2-ojo laipsnio medaliu (1933 m.). Mirė 1942 m. rugsėjo 12 d. Krasnojarsko krašto Rešotų kalėjime. Sukanka 130 metų.

1941 m. gruodžio 21 d. Karaliūnų k. (Jonavos r.) gimė fizikos magistrė, mokytoja ekspertė, Kauno miesto fizikos mokytojų tarybos, Lietuvos fizikos mokytojų asociacijos narė Aldona KAIRIENĖ-BIGENYTĖ Leidinių „Dobkevičiaus vidurinė mokykla“ (1994 m., 2001 m), „Fizikos didaktinė medžiaga. Elektrodinamikos pagrindai“ (1995 m.), „Molekulinė fizika ir šiluma. Elektra. Elektromagnetizmas“ (2000 m.), „Žaisdami mokomės fizikos“ (2000 m.), „Žvilgsnis į Kauno fizikus nuo Aleksoto kalno“ (2000 m.), „Žmogaus fizika“ (2000 m.), „Aleksote paliktos pėdos: mokyklos ir mokytojai“ (2008 m.), „Karaliūnų kaime paliktos pėdos“ (2011 m.) ir kt., daugelio straipsnių įvairia tematika laikraščiuose, žurnaluose, knygose autorė bei rengėja. Sukanka 85 metai.

1881 m. gruodžio 22 d.

Karklupėnuose (Kaupiškių valsč., Vilkaviškio apskr.) gimė vertėjas, dramaturgas, pulkininkas-leitenantas Kazys ALYTA Nuo 1935 m. gyveno ūkyje Šveicarijos dvare (Jonavos r.). Sukūrė literatūrinę komediją „Ant bedugnės krašto“ (1913 m., pakartota 1918 m.). Ji tapo pirmojo Blaivybės draugijos konkurso laureate ir tais pačiais, 1913 m., pastatyta Palangoje. Išvertė Aleksandro Fredro, Tomo Brandono ir kitų rašytojų kūrinių. Nužudytas 1942 m. liepos 1 d. Jonavoje. Palaidotas Skarulių kapinėse. Sukanka 145 metai.

1976 m. gruodžio 24 d. Jonavoje gimė poetas, eseistas, vertėjas, Lietuvos rašytojų sąjungos narys Gytis NORVILAS Knygų „Akmen-skeltės“ (2002 m.), „Skėrių pusryčiai“ (2006 m.), „Išlydžių zonos“ (2012 m.), „Grimzdimas“ (2017 m.), „Vėžlys Dūmas“ (2018 m.), „Akla valtis“ (2021 m.), „Požemių paukščiai“ (2024 m.) autorius, daugelio leidinių bendraautoris, vertėjas. Gyvena Vilniuje. Sukanka 50 metų.

Naujausi leidiniai apie Jonavos kraštą ir žmones. Kraštiečių kūryba

Informaciją parengė Rimantė TARASEVIČIENĖ, Jonavos rajono savivaldybės Grigorijaus Kanovičiaus viešosios bibliotekos Informacijos ir kraštotyros skyriaus vyriausioji bibliografė

Gimėme, kad mylėtume: eilėraščiai / Daiva Skrabulienė-Jočytė. – Kaunas: Ridsales, 2025. – 109, [1] p.

Tai pirmoji ilgametės pediatrės, vėliau – šeimos gydytojos Daivos Skrabulienės-Jočytės poezijos knyga. Kurti pradėjo vėlai, nuo 2020 metų, kai jau nebedirbo gydytojos darbo. „Supratau, kad mes esame laimingi tada, kada meilė srūva per mus. Tik mylėdamas artimą, Dievą, gyvenimą, save – žmogus yra laimingas. Mes ilgimės šitos būsenos, nes Meilė yra iš Dievo, tada mūsų egzistencija Žemėje tampa palaiminta“, – rašo autorė poezijos knygos, skiriamos mylimai mamai ir brangiems vaikams, pradžioje.

„Gimėme, kad gyventume, Gimėme, kad mylėtume

Ir Meile būtume Amžini!“, – Daiva Skrabulienė-Jočytė.

Knyga išleista 100 egz. tiražu.

Gyvenau, kaip mokinau: atsiminimai / Jonas Ulickas. – Kaišiadorys: Printėja, 2025. – 191, [1] p.

Kunigas Jonas Ulickas – beveik nežinoma asmenybė, o jo gyvenamuoju laiku šis „mažas ir save laikęs mažu“ kunigas aktyviai dalyvavo bažnytinėje ir visuomeninėje veikloje, bendradarbiavo periodinėje spaudoje. Nuo 1901 iki 1915 metų kunigavo Jonavos Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčioje (tuomet priklausiusioje Skarulių parapijai). Bene didžiausiais jo nuopelnais Jonavoje reikia laikyti tai, kad įvedė lietuviškas pamaldas ir bažnyčiai grąžino iki tol kariuomenei priklausiusį buvusio vienuolyno pastatą. Iš skelbiamų atsiminimų matyti, kad Jonas Ulickas buvo neblogas pasakotojas, bet pasakojimų užrašyti nejautė reikalo ar neprisiruošė. Džiugu, kad šalia jo atsirado jaunas kunigas Gediminas Ignas Blynas, kuris iš J. Ulicko pasakojimų apie 1943 m. parengė prisiminimų rankraštį. Žinomi du jo egzemplioriai, vienas saugomas Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekoje, kitas – pas giminaitę Apoloniją Nistelienę (Gugaitę). Remiantis šiais rankraščiais ir parengta atsiminimų knyga. Jai iliustruoti panaudotos kunigo Jono Ulicko ir jo artimųjų fotografijos iš Kaune saugomo giminaitės albumo. Kunigas J. Ulickas visą gyvenimą fotografavo, o nuotraukas siuntinėjo kaip atvirlaiškius.

Leidinio rėmėjas – Jonavos rajono garbės pilietis Jonas Sirvydis.

Sudarytojai – Vidmantas Jankauskas, Vytautas Venckūnas.

Knyga išleista 250 egz. tiražu.

Ir man į delnus žvaigždės krito: meilės lyrika: rinktinė / Petras Zlatkus. –Kaunas: Ridsales, 2025. – 216, [1] p.

Tai 16-oji kraštiečio Petro Zlatkaus kūrybos knygelė. Joje surinkti 199 eilėraščiai meilės tema. Meilė ne tik moteriai, bet ir vaikystės kaimui, ir Jonavai, kurioje autorius gyvena nuo 1969 metų. Nostalgija gimtajam Kupiškio kraštui ypatingai išsakoma eilėraštyje „Žvilgsnis iš Jonavos į Kupiškį, ir atvirkščiai“. Kupiškėnų tarmei skirtame eilėraštyje ji įvardijama kaip upelio tėkmė ir tikima, jog ši tarmė „gyvavo ir toliau gyvuos, kol bus nors vienas kupiškėnas“. Eilėraštyje „Poezija“ rašoma: „Ji – mėnesienos muzika švelni, Tylus šnabždėjimas aistringų lūpų, Prisilietimas virpančių delnų, Vėjo pagautas pienės pūkas...“

Rinktinėje – įvairių laikotarpių eilėraščiai. Ankstyviausias – 1955 m. „Spindi žvaigždė tolybėj Paukščių Tako...“ skirtas Noriūnų mokyklos mokytojai Janinai Lapavičiūtei. Rinkinyje – ir 1958 m. Želvoje, ir 1966 m. Kilijoje (Besarabija), ir 1968 m. Prahoje, ir 1989 Palangoje, ir 2021 m. Druskininkuose sukurti posmai. Taip pat – ir naujausi pastarųjų metų eilėraščiai, sukurti Jonavoje.

Knyga išleista 50 egz. tiražu.

Jonavos baldai ir baldžiai / Algimantas Ignatavičius, Kęstutis Macionis, Vytautas Venckūnas. – Kaišiadorys: Printėja, 2025. – 303, [1] p.

Knyga skiriama Jonavos baldžiams, amatininkams, pirmosios pramonės įmonės Jonavos mieste istorijai atminti. Leidinį sudaro penki skyriai: I. Baldžių miestas. Baldų gamyba ir prekyba Jonavoje iki 1941 m.; II. Pramoninės baldų gamybos pradžia Jonavoje – degtukų fabrikas; III. Baldų gamybos industrializacija Jonavoje 1946–1990 m.; IV. 1990–2000 m. Esminiai pokyčiai; V. Ko nenusinešė laikas.

Leidinio sudarytojas – Vytautas Venckūnas. Pirmojo skyriaus autorė – dizaino istorikė dr. Aistė Dičkalnytė. Viršelio dizainerė – Dainora Laima Jaseliūnė. Leidinį finansavo Jonavos rajono savivaldybė ir autoriai.

Knygoje pateikiami ilgamečių darbuotojų prisiminimai. Apžvelgiama Baldų kombinato chorų istorija ir išsamiai pristatomas moterų choras „Guoba“. Jonavos sporto metraštininkas Algimantas Kšivickas apžvelgia sportinę veiklą, vykusią Baldų kombinate. Knyga gausiai iliustruota nuotraukomis.

Knyga išleista 300 egz. tiražu.

Laiko dovanos: Jonavos miesto 275-osioms metinėms / Jonavos rajono poezijos klubas „Šaltinis“. – [Jonava], UAB „Orglita“, 2025. – 72, [1] p.

Naujausias Jonavos rajono poezijos klubo „Šaltinis“ leidinys išleistas, įgyvendinus projektą „Susitikimas su M. K. Čiurlioniu ir jo mūzomis“. Knygelėje publikuojama aštuoniolikos poezijos klubo „Šaltinis“ narių poezija: Kristinos Adukaitės, Albinos Jefimenko, Ingridos Gedvilienės, Mariaus Glinsko, Valentinos Kašauskienės, Mykolo Kručo, Irenos Būtėnaitės-Nagulevičienės, Galinos Plytnikienės, Viliaus Plytniko, Vytauto Riaubiškio, Nijolės Markevičiūtės-Smolinos, Laimutės Šatienės, Danguolės Vasiliauskienės, Aloyzo Vaznaičio, Emos Vosylienės, Justinos Zaleckienės, Petro Zlatkaus ir Linos Žuvininkaitės. Knyga išleista 30 egz. tiražu.

Literatūros filosofijos istorija ir vertinimai: vadovėlis aukštųjų mokyklų studentams / Ramūnas Čičelis. – Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2025. – 175, [1] p.

Tai kraštiečio, humanitarinių mokslų daktaro Ramūno Čičelio parengtas vadovėlis, skirtas aukštųjų mokyklų filosofijos bei literatūrologijos studijų programų studentams, bet gali būti naudingas ir kitiems besidomintiesiems grožinės literatūros teksto būties klausimais.

Kas yra literatūra? Kokia jos kilmė ir prasmė? Kaip įmanoma filosofiniu mąstymu vertinti žodžio meno kūrinius? Šie ir kiti klausimai formuluojami vadovėlyje. Skaitytojai nebūtinai sužinos galutinius ir neginčijamus atsakymus, tačiau intelektualinė kelionė ir nuotykiai jiems garantuojami.

Vadovėlyje „Literatūros filosofijos istorija ir vertinimai“ analitiškai pristatomos svarbiausios Vakarų literatūros filosofijos istorijos mokyklos ir jų idėjos, nagrinėjami lietuvių grožinės literatūros tekstai. Didžiausias dėmesys skiriamas meninio literatūros teksto ontologijos klausimams analizuoti.

Knyga išleista 400 egz. tiražu.

Metai II: atvirukų rinkinys / Ramūnas Čičelis. – [2025]. – 1 vokas (12 spalvotų atvirukų).

Atvirukų komplektas – Jonavos miesto vaizdas (su vandens bokštu Vilties gatvėje) iš autoriaus buto balkono įvairiais metų laikais (nuo sausio iki gruodžio mėn.). Nuotraukoms parinktos citatos iš Kristijono Donelaičio poemos „Metai“. Atitinkamiems skirtingų metų laikų mėnesiams panaudotos ištraukos iš „Žiemos rūpesčių“, „Pavasario linksmybių“, „Vasaros darbų“ ir „Rudens gėrybių“.

Rinkinys išleistas 50 egz. tiražu.

Nida eilutėse = Nida in den Zeilen: [trieiliai] / Samogite; [tikrasis autorės vardas: Aistė Žemaitytė]. – Kaunas: Inse [i.e. Insė], 2024. –117, [2] p.

Tai kraštietės Aistės Žemaitytės trieilių knygelė, skirta Nidai. Pavasario dalis sukurta Tarptautiniame vertėjų ir rašytojų centre (Nidoje), dalyvaujant individualios kūrybinės rezidencijos programoje. „Lankydamasi Nidoje ir Kuršių nerijoje įvairiais metų laikais autorė turėjo galimybę patirti šį įstabų kraštą skirtingai. Tai atsispindi jos lakoniškuose trieiliuose – sukurtuose kartais lietuvių, kartais vokiečių kalba su daug erdvės tarp eilučių. Kūriniai skirti įžvalgiam, šiuolaikiškam stebėtojui, ypač miestiečiui“, – rašoma knygelės anotacijoje.

Knyga išleista 300 egz. tiražu.

Planas B: praktiniai patarimai gidams ir ne tik: kaip tapti sėkmingu gidu / Anita Špakauskė. – Kaunas: Ridsales, 2025. – 223, [1] p. „Šios knygos tikslas – ne pasiguosti, kaip būna sunku su „visokio plauko“ turistais, o atvirkščiai – išplėsti požiūrį į gido darbą, kur svarbu ne tik istorijos ir teorinės žinios, bet ir komunikabilumas, kantrybė, pagarba klientui, kūrybiškumas, iškalba, lankstumas, modernus požiūris ir, aišku, meilė kelionėms.

Ekskursija ar kelionė – tai mažytis spektaklis dienoje arba savaitėje, kur bendravimas su visiškai nepažįstamais žmonėmis derinamas su judėjimu erdvėje. Tai – keliautojų poreikių ir kultūrinės-pažintinės-rekreacinės programos sintezė.

Ir net jei moderniame pasaulyje viskas taip greitai keičiasi, mes, gidai-kelionių vadovai, galime prisitaikyti ir pateikti savęs geresnę versiją. Nuolat tobulėdami ir keisdamiesi. Ši profesija – tai gyvenimo būdas, o kalba – pagrindinis jo įrankis“, – teigia kraštietė Anita Špakauskė.

Knyga išleista 300 egz. tiražu.