Leonardas Gutauskas
Ĺ unĹł dainos Tr u m p o j i p r o z a
Vilnius, 2011
UDK 821.172-3 Gu264
Knyga išleista Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai parėmus
ISBN 978-9955-16-375-6
© Leonardas Gutauskas, 2011 © „Gimtasis žodis“, 2011
Tą vakarą, kai perverčiau kalendoriaus lapelį į spalio mėnesį... Charles Frazier
Į užčiauptą burną jokia musė neįskris. Barselonos grafas Don Chuanas
Šunų dainos Romualdui G.
Esu miško kirtėjo družbanto Kiestos šuva, vardu Pilkis, Pilkio sūnus, kiemsargio ir veislinio terjero mišrūnas, graži auksinio plauko mano barzdelė – įtikinamas įrodymas, jog turiu ir mėlyno kraujo, tad ne su visais kaimo šunimis sutariu, gal būčiau netgi skriaudžiamas ir apkramtytas, bet iš terjero paveldėtos iltys tuos šunėkus pastato į vietą ir, gavę į kailį, jie skuodžia, net vieškelis dulka. Kadangi mano ponas, girtuoklis Kiesta, nelaiko jokio gyvulio, tai, galima sakyti, gyvenu laisvas nuo bet kokių ūkio įsipareigojimų. Kiti šunys pasikeisdami kas dvi dienos gano kaimo bandą, o aš prižiūriu miško zuikius, kad klusniai muštų kelmo būgnelį ir susikibę šoktų kadrilį – palik juos vienus, tai kaipmat sulįs į moterų daržus kopūstauti. Esu laisvas, bet, prisipažinsiu, neturiu net padoresnės būdos, tas šiferio lapas, atremtas į baigiančio sugriūti tvarto rąstelius, tėra ubagiška prieglauda nuo lietaus, karštą vasaros dieną tame urve tvanku kaip pečiuj, o žiemą net ūsai apledėja, tad vasaromis glaudžiuos senos slyvos pavėsyje, o žiemą taikaus kuo dažniau įsmukti į kambarį. Esu laibas, ilgomis kojomis, todėl kaimo šunys mane pravardžiuoja žebroku nuo lenkiško žodžio żebra, mūsų kalba būtų šonkauliai. Nesistebėkit, kad moku lenkiškai, menkas šios kalbos žinias paveldėjau iš protėvio Pilkio, kuris kaime gyveno tais laikais,
Š unų dainos
kai čia šeimininkavo lenkų kareiviai. O šonkaulius po mano šonų oda tikrai nesunku suskaičiuoti, bet toks mano liesumas lengvai paaiškinamas. Iš Kiestos ir jo mėgstančios arielką žmonelės negaunu net nusususio kaulo, nes jie patys, retai kada išsiverdantys mėsgalį, taip apčiulpia kaulelius, kad jie tinka tik vinims kalti, o ne alkiui numalšinti. Tad rytais apeinu kaimynų sąšlavynus ir, susikovęs su trimis katinais, badmiriaujančiais kaip aš, pasirenku duonos plutelių, žuvų ašakėlių, bulvių lupenų ir taip numarinu kirminą. Būna, aišku, ir švenčių, bet jos retos, nes šiandien ir zuikiai gudresni, vaikaisi visą dieną ir grįžti tuščiomis, o jeigu medžioklė pavyksta, tai grobio nenešu į namus, kur Kiesta kaipmat atimtų, ne, puotauju tiesiog miške ant minkštų kerpių, vieną kitą žarnigalį pamėtėju ir varnui Krankui, nes ir jis antrą šimtą metų gyvena pusbadžiu – man negaila kąsnio. Viso zuikio, suprantama, išsyk nesudoroju – gal plyštų pilvas ir išsiskėstų šonkauliai – užkasu slaptoje vietelėje, kad kitą dieną šventę pratęsčiau. Bet, kaip sakiau, šventės retos, o badmiriauti tenka kasdien. Suprantu, kad toks mano gyvenimas nebūtų vertas plunksnos, jei ne vienas įvykis, kuris išgarsino mane visoje plačioje šilų apylinkėje, mat čia gandas kaip aidas smagiai pasklinda, pasiekdamas Čepkelių raistą, tad apie mano žygį sužinojo net pokurčiai kurtiniai. Kadangi mano ponui ir poniai, gerai įgėrus, dažnai tenka užmigti ant stalo padėjus galvas ir neuždarius laukujų durų, tai dažnai apsilankau kambary ir nusnūstu po stalu, ir jei ne bjauriai dvokiančios nuorūkos, arielkos balos, neplautų kojų ir klynų smarvė, tai šios valandėlės būtų pačios maloniausios. Čia reikėtų įterpti, kad mano ponai – dideli balių mėgėjai. Tereikia Kiestai už miško darbus gauti kelis litus ir jis, ant pečių užsimetęs kuprinikę, sėdas ant to savo išklerusio cypiančio dviračio ir sparčiai mindamas nutolsta vieškeliu maisto parduotuvės pusėn, o po va
Le o n a rd a s G u t a u s k as
landos grįžta laimingas su penkiais šešiais alaus buteliais. Tuomet, atsinešus iš Mackės arielkos, sustačius alų ant stalo lentų, peiliu atidarius kvapniąsias konserves ir susikvietus sėbrus, prasideda balius, skamba stiklinaitės, skelbiami tostai už „laisvų Lietuvų“ ir po valandėlės pasigirsta nedarnios girtų dainos, nuo kurių ausys plyšta. Garsiausiai spiegia Kiestos moteriškė – iš bedantės burnos ji leidžia tokius aršius, aukštus garsus, kad pajuntu, kaip skyla musių nutūpti langų stiklai, ir akivaizdu, kad jai iš visos kompanijos čia linksmiausia. Manęs nevaro iš kambario, sykiais koks linksmų plaučių vyrelis pakiša po stalu stiklinę alaus, suprask, vaišinkis, Pilki, bet aš nusuku nosį – mėgstančių išgerti šunų man dar neteko sutikti, kaip tarp žmonių – negeriančių. Nepamirškite, kad mes, šunys, turime kone šimtą kartų geresnę uoslę už dažnai sloguojančius dvikojus mūsų šeimininkus, tad galite įsivaizduoti, kaip man riečia nosį nuo tų kerzinių batų, neplautų kojų, klynų, nuorūkų ir arielkos dvoko, bet aš su tais kvapais jau seniai susitaikiau, kaip žmonės sako, nuo lemties nepabėgsi, teko tau Kiesta ir jo boba, tai ir kentėk dantis sukandęs. Ir dar sakoma, kad žmogus prie gero greitai įpranta, o aš pridurčiau – šuva dar greičiau. Guliu po stalu, surenku iš pražiotų burnų iškritusius menkės gabalėlius, vieną kitą nebaigtą kramtyti kilkulytę, kartais po stalu Kiesta pakiša savo didelę ranką ir pirštu pakaso man paausius, o juk tai yra vienas didžiausių šuns gyvenimo malonumų. Bet kaip visa pasaulyje laikina, taip laikina ir šuns laimė. Kartą Kiesta, jau labai stipriai paėmęs, vos bepastovintis ant ilgų kojų, pakilo nuo stalo ir nuėjo į virtuvikę atsinešti kito butelio ir konservių, eidamas užkliuvo už mano ištiestos užpakalinės letenos. Aš tuo metu, regis, sapnavau aplink kelmą šokančius zuikius ir staiga pajutau skaudų spyrį į šonkaulius. Kiestos batą pažinau iš karto, tad tik tyliai suinkščiau, o svetimam būčiau žaibiškai iltis suvaręs. Kitas šuva, gavęs tokį negailestingą smūgį, suklustų ir
Š unų dainos
pamąstytų, ar tai nereiškia, kad tu, šunie, savo ponui esi niekas, tuščia vieta, ir tik painiojies po kojom? Bet aš nesusimąsčiau, tik susiriečiau po stalu, kad kuo mažiau ploto užimčiau, ir pamaži vėl užsnūdau, mat šunis labai migdo kvailos žmonių kalbos apie vieną ir tą patį: kiek išgėrėm aną vakarą ir kiek išgersim rytoj, gavę algas, o jeigu prie to pliurpimo pridėsime Kiestos žmonos kvailą kikenimą „kchi kchi kchi“ iš kiekvieno pasakyto žodžio, tai nenuostabu, kad po valandėlės vėl užsnūdau. Štai nuo šios akimirkos ir prasideda tikrasis mano pasakojimas, nes ankstesnis amsėjimas tebuvo įžanga. Pirmiausia pajutau stiprią žibalo smarvę ir nespėjau pramerkti akių, kai Kiesta iš blešankėlės kliūstelėjo to aršaus skysčio man po uodega, atsiprašant, tiesiai ant šiknos skylės. Nespėjau net pašokti, kaip mano ponas pakišo degantį degtuką. Būčiau žmogus, tai tikrai būčiau surikęs gelbėėėėėkit! Pajutau svylant kailį, tad nieko nelaukdamas šoviau pro atvertas duris – būtų uždarytos, tai būčiau su visais lango stiklais kieman išgarmėjęs – ir, kiek įkerta letenos, tiesiu taikymu per daržus ir gėlynus nukūriau link Alvydo kūdros, kad, pamerkęs pasturgalį, užgesinčiau tą baisią liepsną. Skuodžiau, kaip čigono botagu šventinamas, vis atsigręždamas pasižiūrėti, ar labai tie dūmai iš užpakalio rūksta. Ir visą kelią iki balos girdėjau Kiestos ir jo draugužių juoką kaip kokį griausmą, nuo kurio man plaukai piestu stojos. Bet aukščiausią natą buvo paėmus Kiestos boba, tarsi ją kas buku peiliu skerstų, – net springdama kvatojosi! Ir tai mane, prisipažinsiu, labiausiai įžeidė, tad, tupėdamas prie kūdros, mąsčiau: likti pas miško kirtėją ar patraukt į kitą kaimą ir pamėgint susirast gailestingesnį šeimininką. Gal būčiau taip ir pasielgęs, tačiau įžeista šuns garbė ir sukilęs įtūžis man pakuždėjo kitą išeitį. Iki pusiaunakčio sukviečiau visus kaimo šunis į būrį ir, pažadėjęs skanią vakarienę su menke tomate ir kilke aliejuje, įkalbėjau 10
Le o n a rd a s G u t a u sk as
kariauną staigiu antpuoliu užgrobti Kiestos namą ir taip išgąsdinti girtuoklių šutvę, kad jie sulįstų po stalu! Mano mintis labai patiko šunims, kurių kiekvienas per daugelį metų buvo sukaupęs daug nuoskaudų, patyręs baisių pažeminimų ir ne kartą slapta griežęs ant savo pono dantį, žadėdamas, pasitaikius progai, atsiteisti, tad ilgai negaišdami visu pulku nuskuodėm į Kiestos pirkią. Mūsų antpuolis buvo toks staigus ir netikėtas, kad ne vienas iš miško kirtėjų šutvės prileido į kelnes. Aš, žinoma, įlėkiau pirmas! Metę stiklines ir šakutes su menkės kąsniais, visi vyreliai žaibu sulindo po plačiu ir ilgu Kiestos stalu, ir boba paskui vyrus – pamatėm, kaip jai iki pažastų užsivertė sijono padurkai. Tuomet aš didžiu balsu sulojau: keturkojai kariai, ant suolų! Ir visi šunys susėdo, o aš pats – stalo gale ant Kiestos kėdės. Sėdim, vaišinamės, aptariam svarbiausius kaimo reikalus, užgriebiam ir šilus, spėliodami, ar šiais metais padaugėjo zuikynų, kas be ko, pasiginčijam dėl dienos, kada Aliutės kalė Mirta kels veseilę – jinai mūsų žygyje nedalyvavo, nes tokie staigūs antpuoliai ne silpnosios lyties ilgai nosiai. Kai kas iš stiklinių sriūbtelėjo alaus, tad nenuostabu, kad po valandėlės suskambo šunų dainos! Ir jos buvo tikrai darnesnės už girtų smirdalių bliovimą. Po stalu lindintys družbantai tylėjo kaip pelės po šluota. Po kurio laiko aš sukaukšėjau iltimis, duodamas ženklą nutilti, ir, atsistojęs ant užpakalinių letenų, paėmiau žodį. Tariau: bičiuliai, žmogus mus tik dėl akių vadina geriausiu savo draugu, o pats tik laukia progos mums ant šiknos skylės užpilti žibalo ir, negana to, dar pakišti degtuką! Atsivėdėjęs spyriau po stalu susirietusiam Kiestai į šonkaulius ir paleidau aštrią čiurkšlę, matyt, tiesiai į akį, nes jis nesavu balsu sukriokė: kaire akia nieko nematau! O aš kaip niekur nieko tęsiau: ši mėnesėta naktis tebūna mūsų išsivadavimo iš dvikojų engėjų priespaudos pradžia, nes tuoj mes užgrobsime žmonių namus ir tvartus, o pačius engėjus sugrūsim į ankštas bū-
Š unų dainos
11
das, tegu savo kailiu pajunta, ką reiškia gyventi vasaros karštyje ir žiemos šaltyje, neduosim valgyt, kad suprastų, kaip sunku ištverti ilgą badmiriavimą, karves ganysim pasikeisdami kas antrą dieną, vakarais jas melšim, mušim sviestą, spausim sūrius, plaksim grietinę ir greitai užmiršim skurdaus gyvenimo metus, o žiemą, prieš Kalėdas, pasiskersim paršą, Mackės garde stovi riebus kuilys, vien jo pautai ko verti! Prasidės tikras, mūsų garbės vertas gyvenimėlis. Tai kaip, bičiuliai, paklausiau, ar sutinkat su mano mintimi? Ir ką jūs manot, iš viso pulko tik to paties Mackės Reksas, pokvailis šunėkas, pritarė, o kiti nežinia kodėl nuliūdo, nuleido ilgas nosis, suglaudė ausis ir vienas po kito pasitraukė iš Kiestos namo. Girdėjau, kaip skuodžia kiekvienas į savo pono kiemą ir, subarškinęs grandinę, bildėdamas įsigrūda į būdą. Ką gi, pasakiau Reksui, matyt, dar per anksti tokias drąsias mintis skleisti, mūsų kaimo šunėkai seniai įprato prie bizūno ir laisvės vėjo net sapnuose nejaučia. Gaila, bet teks ir mudviem, Reksai, ištikimasai kary, šios minties atsisakyti, nes jaučiu, kad visi kaimo šunys stos kaip vienas savo ponų pusėn ir mudu jų niekaip neįveiksim. Tai pabaikim menkę tomate, išlaižykim blešankėles ir palikim šiuos namus, nežadinkim girtuoklėlių – testà pamiega... Reksas, vos išgirdęs mano patarimą, nieko nelaukęs šovė pro duris, net neatsisveikinęs, o juk turėjo nujausti, kad daugiau niekada nepasimatysime. O man, vienam likus, buvo kilus negera mintis dar kartą stipriai įspirti Kiestai į šonkaulius, jau buvau ir užpakalinę leteną pakėlęs, bet staiga supratau, kad buvo šiuose namuose ir gražių dienelių, kai lydėdavau savo poną prie upės ar į tolimas grybaules, negertų, tai būtų galima pasilikti, o dabar, šunie, pasakiau sau, nebūk tikras, kad, kokį vakarą nusilakęs, Kiesta ir vėl neužpils žibalo ir nepadegs. Ir prieš išeidamas stabtelėjau ant slenksčio, kad paskutinį kartą pasižiūrėčiau į Kiestos kojas, kyšančias iš pastalės, į knarkiančią jo pačiutę, ir, nubraukęs šunišką 12
Le o n a rd a s G u t a u sk as
ašarą, visam laikui apleidau savo vaikystės namus, į kuriuos kadaise buvau atneštas kašike vos dviejų savaičių amžiaus, kur užaugau ir, galima sakyti, pasenau. Išėjau supratęs, kad laiko nesugrąžinsi – jis, kaip tos gervės rudenį, nuplasnojo padebesiais ir girgždėdamas išnyko mirgančių žvaigždžių D u b u r y...
Š unų dainos
13