Issuu on Google+

Lietuvos edukologijos universitetas

Mindaugas Tamošaitis

Vinco Krėvės-Mickevičiaus politinė biografija

Rašytojo tragedija politikoje

Monografija

Vi lnius, 2012


UDK 821.172(029) Ta79

Apsvarstyta Lietuvos edukologijos universiteto Istorijos fakulteto Lietuvos istorijos katedros posėdyje 2011 m. gruodžio 2 d. (protokolo Nr. 4) ir rekomenduota monografiją teikti spaudai. R e cen z e nt ai : Prof. dr. Zenonas Butkus (Vilniaus universitetas) Dr. Artūras Svarauskas (Lietuvos istorijos institutas) Prof. habil. dr. Liudas Truska (Lietuvos edukologijos universitetas)

Knygos leidimą parėmė Kultūros rėmimo fondas

ISBN 978-9955-16-379-4

© Mindaugas Tamošaitis, 2012 © „Gimtasis žodis“, 2012


Skiriu Mamai Petronėlei Tamošaitienei, sugebėjusiai savo vaikus išleisti į mokslus




Turinys Pratarmė...................................................................................................................... 9 Įvadas......................................................................................................................... 11

I. Jaunystės metai..........................................................................................35

1. Tėvai, gimtoji aplinka ir asmenybės bruožai...................................................35 2. Mokslo metai, ankstyvosios profesinės ir visuomeninės veiklos apžvalga...................................................................................................................... 46

II. Lietuvos šaulių sąjungos pirmininkas (1922–1924 m.).........................53 1. Vaidmuo prijungiant Klaipėdos kraštą............................................................54 2. Požiūris į tautines mažumas..............................................................................66 3. „Pakreipkim vairą“..............................................................................................75

III. Lietuvių tautininkų sąjungos gretose (1920–1926 m.)......................101 1. Suartėjimas su tautininkais...............................................................................101 2. Bandymai patekti į Seimą.................................................................................105 3. Lietuvių tautininkų sąjungos pirmininkas.....................................................111 4. Triumvirato iširimas ir V. Krėvės-Mickevičiaus pasiraukimas iš tautinininkų.........................................................................................................116

IV. Prezidento Antano Smetonos ir tautininkų valdymo priešininkas...........................................................................................121 1. „Smetonos Lietuvos“ kritikas...........................................................................122 2. Konfliktas dėl tautosakos reikalų tvarkymo..................................................128

V. Tarp kairiųjų literatų ............................................................................139 1. Suartėjimo pradžia.............................................................................................140 2. Vaidmuo leidžiant žurnalą „Literatūra“.........................................................145 3. Kairiųjų lyderis...................................................................................................160




VI. Dramatiškų politinių įvykių sūkuryje (1940–1941 m.).....................171 1. Įėjimo į Liaudies vyriausybę motyvai ir vyriausybės vertinimas................172 2. Veikla Liaudies vyriausybėje............................................................................189 3. Tolesnė veikla ir išgyvenimai pirmuoju sovietmečiu...................................210

VII. Kovos dėl išlikimo ir apsisprendimo kelyje (1941–1944 m.)..........217 1. Išgyvenimai nacių okupacijos pradžioje........................................................217 2. Sovietų valdžios Lietuvoje 1940 m. kritikas...................................................221 3. „Miglose“ . ..........................................................................................................236 4. Drama šeimoje ir nuotaikos prieš apsisprendžiant palikti Lietuvą...........241

VIII. Naujų išbandymų verpetuose (1944–1954 m.)...............................247 1. „Liaudies priešas“ SSRS okupuotoje Lietuvoje..............................................248 2. Išgyvenimai ir nuotaikos emigracijoje............................................................251 3. Politinių atsiminimų rašymo istorija ir jų vertinimas JAV lietuvių spaudoje...................................................................................................................262 4. Parodymai apie Lietuvos okupaciją 1940 m. Ch. J. Kersteno komitetui.................................................................................................................277 5. V. Krėvės-Mickevičiaus politinės veiklos vertinimas išeivijoje ir SSRS okupuotoje Lietuvoje po jo mirties.......................................................285 Išvados......................................................................................................................293 Priedai......................................................................................................................299 Šaltinių ir literatūros sąrašas................................................................................342 Asmenvardžių rodyklė..........................................................................................352 Summary ................................................................................................................360




Pratarmė Lietuvos istorijoje ryškų pėdsaką paliko trys Mickevičiai: Adomas Mickevičius, Vincas Mickevičius-Kapsukas ir Vincas Mickevičius-Krėvė. Pirmasis įsiamžino istorinio romantizmo dvasia parašytomis istorinėmis poemomis ir kitais poetiniais kūriniais. Nors Adomas Mickevičius kurį laiką XIX a. pradžioje gyveno ir studijavo Vilniaus universitete, save jis laikė lenku, teisingiau sakant, 1795 m. iš žemėlapio išnykusios valstybės – Abiejų Tautų Respublikos – piliečiu. Vincas Mickevičius-Kapsukas – pagal tautybę tikras lietuvis, XX a. pradžioje įsiliejęs į Vladimiro Lenino vadovaujamą Rusijos bolševikų partiją, pamažu tapo 1918 m. įkurtos Lietuvos komunistų partijos lyderiu. Iki pat mirties šis Mickevičius uoliai tarnavo bolševikams ir siekė Lietuvos valstybės prievartinio prijungimo prie Sovietų Sąjungos. Trečiasis Mickevičius – Vincas Krėvė. Adomas Mickevičius – didis poetas, Vincas Mickevičius-Kapsukas – politikas radikalas, o Vincas Krėvė-Mickevičius istorijoj išliks kaip lietuvių literatūros klasikas ir kaip politikas, kuriam 1940 m. vasarą keletą savaičių marionetinėje Liaudies vyriausybėje teko užimti ministro pirmininko pavaduotojo ir užsienio reikalų ministro pareigas. Nepaneigiami yra rašytojo V. Krėvės-Mickevičiaus nuopelnai lietuvių literatūrai ir lietuvių tautai, tačiau jo politinė veikla Sovietų Sąjungos okupacijos pradžioje buvo laikoma atsitiktine ir epizodine, nebuvo minima ir ankstesnė politinė veikla nepriklausomoje Lietuvoje. Kultūra ir politika dažnai nesuderinami dalykai. Istorijoje gausu pavyzdžių, kai dideliems menininkams (poetams, teatralams, muzikams) išmėginimas politika baigėsi tragiškai ar mažų mažiausiai nesėkmingai. Lietuvos istorikai kaip tokį pavyzdį dažnai mini profesorių Augustiną Voldemarą, apie kurį epizodiškai bus rašoma ir šioje monografijoje. Paprastai lietuvių literatai, pagrindinį dėmesį skirdami kurio nors rašytojo kūriniams, tik paviršutiniškai aptaria ir politinę veiklą, jei tokios būta. Istorikai dažniausiai į literatūros reikalus ir literatų dalyvavimą politiniuose šalies įvykiuose pernelyg nesigilina. Taip atsikūrusioje Lietuvoje įsigalėjo lyg ir kokia tradicija – istorikai „nelindo“ į lietuvių literatūros reikalus, o literatai politinius praeities įvykius paliko tirti Lietuvos istorikams. Taip nuošalyje liko ir V. KrėvėsMickevičiaus politinė veikla, kurios tyrimai tapo galimi tik maždaug prieš dvidešimt metų, atsivėrus Lietuvos archyvams. Taigi atsirado galimybė pirmą kartą įvertinti V. Krėvę-Mickevičių kaip politiką, o kartu patvirtinti arba paneigti hipotezę, kad menininkai dažnai būna nevykę politikai. Rašyti lietuvių literatūros klasiko Vinco Krėvės-Mickevičiaus politinę biografiją apsisprendžiau daugiau nei prieš dešimtmetį. Jau 1999­–2001 m., kai studijavau


10 Vilniaus pedagoginio universiteto Istorijos fakulteto magistrantūroje ir rengiau magistro darbą „Vinco Krėvės politinė biografija (iki 1926 12 17 d.)“, sostinės biblio­ tekose ir archyvuose pavyko surinkti didžiąją dalį šioje monografijoje panaudotų istorijos šaltinių. Bėgant laikui turimi šaltiniai būdavo vis papildomi naujais istorikų tyrimais ir archyvine medžiaga. Peržvelgęs Lietuvos pasiuntinybės Vašingtone fondą, mažiau nei prieš dešimtmetį parvežtą iš JAV į Lietuvos centrinį valstybės archyvą (LCVA), išsiaiškinau V. Krėvės-Mickevičiaus veiklos emigracijoje 1944–1954 m. detales, jo politinių atsiminimų rašymo aplinkybes. Pamažu ėmė ryškėti išsamus V. Krėvės-Mickevičiaus gyvenimo ir politinės veiklos vaizdas. Beliko kibti į darbą ir pateikti V. Krėvės-Mickevičiaus politinės veiklos įvertinimą. Nors už tyrimo kokybę, be abejo, atsako pats knygos autorius, tačiau už tai, kad ta kokybės kartelė yra iškelta aukščiau, tariu nuoširdų ačiū šios knygos recenzentams ir kolegoms – Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dekanui prof. dr. Zenonui Butkui, istorijos krypties daktarui, Lietuvos istorijos instituto darbuotojui Artūrui Svarauskui. Ypač dėkoju Lietuvos edukologijos universiteto Istorijos fakulteto Lietuvos istorijos katedros kolektyvui už posėdyje priimtą rekomendaciją išleisti šį darbą kaip mokslinę monografiją. Atskirai noriu padėkoti dviem šios katedros darbuotojams: recenzentui prof. habil. dr. Liudui Truskai, paskatinusiam susidomėti V. Krėve-Mickevičiumi politiku bei pateikusiam pastabų dėl šios monografijos; taip pat prof. dr. Aivui Ragauskui, kuris, pakviesdamas mane dirbti į tuometinio Vilniaus pedagoginio universiteto Lietuvos istorijos katedrą, tikėjo, kad knyga apie Vincą Krėvę-Mickevičių tikrai bus parašyta ir bus ginama kaip daktaro disertacija. Turiu „atsiprašyti“, kad disertacija kita tema buvo apginta truputį anksčiau, o pažadėtoji knyga apie V. Krėvę-Mickevičių tik dabar išvysta dienos šviesą. Negaliu nepadėkoti Lietuvos edukologijos universiteto Visuotinės katedros vedėjui prof. dr. Juozui Skiriui, kuris universiteto koridoriuose susitikęs jau keletą metų užduodavo svarbiausią klausimą: „Kada baigsi rašyti knygą apie V. Krėvę-Mickevičių politiką?“ Vis turėdamas prieš akis sau išsikeltą tikslą, toliau po truputį darbavausi prie knygos rankraščio, puoselėdamas viltį, kad knygą galų gale baigsiu. Nuoširdžiai dėkoju LCVA vyresniajam archyvistui Vaidui Agurkiui už nurodytus labai svarbius minėtame archyve saugomus dokumentus, susijusius su V. Krėvės-Mickevičiaus veikla emigracijoje (1944­–1954 m.). Dėkoju LCVA ir Lietuvos nacionaliniam muziejui už galimybę panaudoti šioje knygoje jų fonduose saugomas nuotraukas. Kaip ir prieš metus, leidžiant „Didįjį apakimą“, nuoširdų ačiū tariu leidyklos „Gimtasis žodis“ darbuotojams, padėjusiems parengti spaudai šią monografiją, ir „Kultūros rėmimo fondui“, parėmusiam knygos išleidimą.

Autorius Vilnius, 2011 m. spalio 30 d.


11

Įvadas Tuo metu jis (V. Krėvė – M. T.) reikšmingai dalyvauja politiniame, visuomeniniame ir kultūriniame tautos gyvenime, vienų keliamas, kitų smerkiamas, tik visados kaip sugebėdamas, stengdamasis padėti savo tautai ir tėvynei. Tačiau visa jo šakotoji veikla apvainikuojama jo didžiojo talento literatūrine kūryba, kuri jį iškėlė pačion lietuvių literatūros viršūnėn. Biržiška M. Lietuvių tautos kelias. Los Angeles, 1953, t. II, p. 209.

Abelnai norėtųsi ramiai pagyventi, nesipykti su nieku ir esu kol kas patenkintas, kad visi mane palieka ramybėje. Ypač bijau „politikų“. Pabuvojau vieną kartą politiku (1940 m. – M. T.) ir taip „apsišutinau“, kad tos politikos bijau kaip velnias kryžiaus. Iš 1951 12 26 d. V. Krėvės laiško M. Biržiškai. Vilniaus universiteto bibliotekos rankraščių skyrius (VUB RS), f. 118–428, laiško nr. 46.

Temos aktualumas ir problematika. Vincas Krėvė-Mickevičius – viena iškiliausių ir prieštaringiausių XX a. Lietuvos istorijos asmenybių. Jis yra vienas žymiausių visų laikų lietuvių literatūros rašytojų, iškilių kūrinių „Šarūnas“, „Skirgaila“, „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“ autorius. Kūrybai paskyrė beveik penkiasdešimt metų, beje, tiek rašė ir stambiausią savo veikalą „Dangaus ir žemės sūnūs“. Kūriniuose rašytojas garsino Lietuvos vardą, idealizavo jos praeitį, stiprino lietuvių tautinius jausmus XX a. pradžioje. Lietuvių visuomenės V. Krėvė-Mickevičius buvo lyginamas su Maironiu, Juozu Tumu-Vaižgantu, vadinamas lietuvių literatūros klasiku. Baigiantis Pirmosios Lietuvos Respublikos (1918–1940 m.) pirmajam dešimtmečiui buvo išleistas dešimtasis jo kūrinių raštų tomas. Kartu V. KrėvėMickevičius – profesorius, ilgametis Lietuvos universiteto, o nuo 1930 m. Vytauto Didžiojo universiteto, Humanitarinių mokslų fakulteto dekanas, daugelio periodinių leidinių redaktorius, bendradarbis, garbės narys. Jo literatūrinė veikla visada buvo vertinama tik teigiamai. 1931 m., minint rašytojo literatūrinio darbo 25-erių metų jubiliejų, jo jaunystės laikų bičiulis Liudas Gira dienraštyje „Lietuvos aidas“ pateikė tokį V. Krėvės įvertinimą: „Rašyti apie Krėvę ypač gražia forma yra vienas malonumas. Malonumas ypač dėl to, kad Krėvė yra vienas iš tų rašytojų tarpo, apie kuriuos galima lygiai vienaip rašyti ar jie švenčia kokį nors savo jubiliejų, ar ne [...]. Krėvės jubiliejaus progomis, kokios tik kad kada nors bus, visai nereikia ne tik nieko


12

V i n c o K r ė v ė s - M i c k e vi č i a u s p o l iti n ė b i o g r a f i j a

prasimanyti, meluoti, bet net ir stengtis gražinti. Apie Krėvės kūrybą užtenka pasakyti tik tai, ką ir be jubiliejaus progos, kiekvieną šiokią dieną, būtent, kad jis, jau „Bobulės vargais“, „Gilše“ ir „Šarūnu“ nukariavęs sau pirmąją vietą mūsų literatūroje, ne tik pasilieka joje pirmas ir ligi šiai dienai [...], bet ir visada jau pasiliks lietuvių literatūroje tiktai nenuvainikuotu josios „klasiku“, pirmaeiliu kūrėju“. Panašiai apie V. Krėvę-Mickevičių rašytoją nacių okupacijos metais atsiliepė žurnalo „Naujoji Romuva“ redaktorius Juozas Keliuotis. 1942 m. spalį, pažymint V. Krėvės-Mickevičiaus 60-ies metų jubiliejų, rašė: „Ir vis dėlto drįstu tvirtinti, kad jis ne tik dramaturgas, novelistas ir mokslininkas, bet ir poetas [...]. Ar vien todėl, kad jis yra parašęs dainų Liaudies stygomis? To būtų per maža Krėvei laikyti [jį] poetu ir dar žymiu. Tose dainose jis griežtai laikosi liaudies dainų tradicijų ir savos individualios kūrybos nedaug įdeda. Bet Krėvė poetas visoj savo kūryboj, ar tai būtų drama ar novelė, Krėvė turi poeto kūrybinę asmenybę, dėl kurios jis lieka poetas kiekvienoj savo veikloj, neišskiriant ir politikos“ . 1953 m. lyginamosios kalbotyros profesorius Alfredas Sennas apie V. Krėvę-Mickevičių JAV pasakė: „Manau, jog Krėvė yra iškiliausias visų laikų lietuvių poetas ir rašytojas. Jo pagrindiniais varžovais dėl šio titulo galima įvardinti K. Donelaitį ir Maironį. Vis dėlto K. Donelaitį reikia atmesti dėl originalumo stokos. Jo hegzametrai imitavo trumpalaikį to meto Vakarų Europos literatūroje vyravusį stilių. Galima sakyti, jog K. Donelaitis rašė vokiečių poeziją lietuviškais žodžiais, praturtindamas kūrinius savo realizmu, kas skyrėsi nuo to meto vokiečių tradicijos. K. Donelaitis buvo didis poetas, tačiau V. Krėvė dar iškilesnis. Net Maironis nusileidžia V. Krėvei, nors Maironis, be abejo, yra originalus pagal poemų turinį, tačiau ne pagal formą [...]. Kita vertus, V. Krėvė sėkmingai kūrė bent jau dviejų žanrų – apsakymų ir dramų kūrinius; jo stilių imitavo ir kiti rašytojai. Net jei Krėvė būtų rašęs tik realistines dramas ir apsakymus, jis būtų vertas didžiausios garbės ir pripažinimo, net Nobelio premijos. Tačiau lietuviai jį pamilo  daugiau dėl romantinių kūrinių [...]“. „Vincas Krėvė – pirmasis europietiško universalizmo, įvairiažanris ir daugiabalsis lietuvių rašytojas, žymiausias tautinių psichologinių tipų ir tautinio stiliaus kūrėjas, suteikęs tautinio idealizmo literatūrai dramatiško maštabingumo ir klasikinio išbaigtumo“, – taip V. Krėvę-Mickevičių XX a. pabaigoje apibūdino literatūrologas Vytautas Kubilius. Tačiau V. Krėvė-Mickevičius savo išskirtine rašytojo padėtimi lietuvių visuomenėje nesitenkino, visą laiką siekė kažko daugiau. Anot Alfonso Nykos-Niliūno, „visų pripažįstamas, kone ant rankų nešiojamas rašytojas ir literatūros profesorius, jis siekė vis ko nors kito. Kaip Maironio idealas  

 

Gira L. Vincas Krėvė-Mickevičius. Lietuvos aidas, 1931 gruod. 12, p. 3. Keliuotis J. Lietuviškojo individualizmo poetas. Vinco Krėvės 60 metų sukakčiai paminėti. Į laisvę, 1942 spal. 17, p. 3. http://www.vilniausmuziejai.lt/kreve/asmenybe.htm (žr. 2011 04 19). Kubilius V. XX amžiaus literatūra. Vilnius, 1995, p 83.


Įvadas

buvo vyskupystė, taip Krėvės idealas buvo valdžia“. Tačiau pats V. KrėvėMickevičius savo politinę veiklą buvo linkęs neigti. 1947 m. laiške M. Biržiškai jis nurodė: „Aš visuomet buvau toli nuo politikos ir visuomeninės veiklos“. „Aš niekuomet nebuvau „visuomeniškas“, visą gyvenimą mėgau stovėti nuošaliai ir iš tolo stebėti, todėl ir čia (JAV – M. T.) nesu pavyzdys, kaip reikėtų čia elgtis“, – rašė V. Krėvė kitame laiške M. Biržiškai. Šie žodžiai neatitinka tikrovės. M. Biržiška laiške V. Krėvei-Mickevičiui pagrįstai prieštaravo: „Ak, kakoi pai malčik [Ak, koks gerutėlis berniukas! angelėlis! akademikas! pan profesor!] [...] O Kaukaze eserinės uvlečenijos? [įkarščiai, susižavėjimai] – tai kultūros darbas? O tautininkų programa tai literatūrinė kūryba? O – kur – 1921 m. „galvosūkinės galvanauskinės kombinacijos“ – tai moja chata s kraju [aš čia esu nuošalyje; ne mano daržas, ne mano pupos?] O Šaulių Sąjungai vadovavimas – tai akademinė pedagogika? O 1923 m. klaipėdiada – seminariniai darbai su slavistais? O „Literatūra“ tai visuomeninės reikšmės akademizmas? O 1940 m. ministravimas turbūt bus pasaka? O jūsų pareiškimas per radiją 1940 m. ar 1943 m. (1942 m. rugpjūčio 30 d. – M. T.), už kurį į „vragus atečestva“ [tėvynės priešus] pakliuvot ir net Philadelfijoje gavote atsidurti [...]“. Iš tiesų, be literatūrinės veiklos, V. Krevė-Mickevičius nevengė aktyviai dalyvauti Pirmosios Lietuvos Respublikos politiniame gyvenime: 1922–1924 m. vadovavo Lietuvos šaulių sąjungai, kuri nemažai prisidėjo prie Klaipėdos karinės operacijos sėkmės 1923 m. pradžioje Lietuvai prisijungiant Klaipėdos kraštą, nuo 1920 iki 1926 m. priklausė Lietuvių tautininkų sąjungai, o 1924–1925 m. net išrinktas jos pirmininku, 4-ajame dešimtmetyje suartėjo su kairiąja lietuvių inteligentija, buvo vienas iš jos lyderių, keletą metų vadovavo prosovietinei draugijai „Lietuvių draugija TSRS tautų kultūrai pažinti“. Minėtu laikotarpiu V. Krėvė-Mickevičius tapo vienu iš didžiausių prezidento Antano Smetonos ir jo autoritarinio režimo priešininkų, savo antismetonines nuostatas dažnai viešai skelbdavo to meto spaudoje, susirinkimuose, realistinėse apysakose. 1940 m. birželį Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, V. Krėvė-Mickevičius marionetinėje Liaudies vyriausybėje kurį laiką ėjo ministro pirmininko pavaduotojo (Justą Paleckį paskyrus prezidentu, V. Krėvė-Mickevičius faktiškai užėmė ministro pirmininko pareigas) ir užsienio reikalų ministro pareigas. Kaip vėliau matysime, V. Krėvė-Mickevičius politikas ir V. Krėvės-Mickevičius rašytojas pasiekė skirtingų rezultatų. 1940 m. Lietuvos okupacija – kartu ir asmeninė V. Krėvės-Mickevičiaus tragedija. „Apie Krėvę buvo ir bus kalbama, nes tai vienas iš pačių žymiausių Lietuvos rašytojų, ir jo kaip politiko tragedija buvo per daug įdomi ir per daug didelė. Ji buvo lietuviškos dvasinės ir politinės trage   

Lietuvių egzodo literatūra 1945–1990. Čikaga, 1992, p. 26. Iš laiškų Vincui Krėvei 1944–1954 (parengė K. Ostrauskas). Metmenys, 1983, kn. 45, p. 126. Iš 1948 08 04 V. Krėvės laiško Mykolui Biržiškai. VUB RS, f. 118–428, laiško nr. 26. Iš laiškų Vincui Krėvei 1944–1954 (parengė K. Ostrauskas). Metmenys, 1983, kn. 45, p. 126–127.

13


14

V i n c o K r ė v ė s - M i c k e vi č i a u s p o l iti n ė b i o g r a f i j a

dijos dalis, viena iš skaudžiausių. Ji visada duos daug medžiagos analizei ir pamokoms, jeigu iš viso kada nors žmonės norės ir sugebės mokytis iš savo praeities patyrimų“. Kaip pastebėjo Bronys Raila, „Krėvės tragedija tuo darosi ypatinga, kad jos fone atsispindi Lietuvos valstybės ir mūsų tautos tragedija. Daugelis Krėvės-Mickevičiaus klaidų – tai juk pačios mūsų visuomenės, pačios mūsų politikos klaidos ir nelaimės. Šiandien liūdna ir nemalonu kai kam tai prisiminti, todėl daugelis ir pyksta. Be jei mes patys iš savo istorijos ir gyvenimo nesugebėsime pasimokyti, tai jau niekas mūsų nebepamokys“10. Norėtųsi šį tą pasakyti dėl slapyvardžio „Krėvė“ vartojimo. Šioje monografijoje, šalia tikrosios Vinco Mickevičiaus pavardės, vartojamas ir jo slapyvardis Krėvė. Tokiu slapyvardžiu pasivadino pats šioje knygoje aprašomas pagrindinis veikėjas. Gimtajame Subartonių kaime Mickevičiai dar buvo vadinami Krėvėmis, todėl tą pavardę rašytojas pasirinko slapyvardžiu, periodiniame leidinyje „Viltis“ spausdindamas pirmuosius savo kūrinius. Nepriklausomoje Lietuvoje, kaip nurodo V. Mykolaičio-Putino žmona E. Kvedaraitė-Mykolaitienė, „anuomet visi ir visada V. Mickevičių vadino Krėve, o jo žmoną – Krėviene“11. Vincas Mickevičius savo slapyvardį „Krėvė“ po Antrojo pasaulinio karo pavertė oficialiąja pavarde ir dažniausiai pasirašinėdavo „Vincas Krėvė“. Turint omenyje, kad šios monografijos pagrindinis herojus politinėje veikloje po įvairiais juridiniais aktais ir straipsniais pasirašinėjo „Vincas Krėvė-Mickevičius“, knygoje nuspręsta nurodyti šalia vardo slapyvardį ir tikrąją pavardę. Atskirose vietose nurodomas tik vardas ir slapyvardis. Būtų galima priminti, kad slapyvardžiais pasirašinėjo ne vien lietuviai, kurie, ypač spaudos draudimo metais, saugumo sumetimais turėjo tai daryti. Kunigas Juozas Tumas pasirinko senovės lietuvių derliaus dievaičio Vaižganto vardą, kunigas A. Dambrauskas pakeitė pavardę ir tapo Jakštu, pridėdamas net ir kitą vardą – Adomą; Vincas Kudirka pasivadino Kapsu (kadangi kilimo kapsas), o Petras Karuža, pagerbdamas Kudirką – Kapsainiu (kapso ainiu); Marija Pečkauskaitė, jos artimųjų vadinta „raganėle“, pasirinko Šatrijos Raganos slapyvardį; Ignas Jurkūnas pasivadino Šeinium (nuo kaimo Šeiniūnai). Buvo manoma, kad Antanas Žukauskas „Vienuoliu“ ėmė pasirašinėti dėl savo legendos „Prakeikti vienuoliai“, bet jis pats vėliau kitaip aiškino – kad buvęs vienišas. Jonas Aleksandravičius (Aleksandriškis), po Antrojo pasaulinio karo ėmęs pasirašinėti Aisčiu, tą slapyvardį irgi padarė oficialia pavarde. Istoriografijos apžvalga. V. Krėvės-Mickevičiaus biografija vienas iš pirmųjų susirūpino J. Tumas-Vaižgantas. 1926 m. minint V. Krėvės-Mickevičiaus literatūrinio darbo 20 metų jubiliejų, jis pasigedo jubiliato biografinių duomenų: „Juo gardesnis skaityti literatūros veikalas, juo daugiau nori  10

11

Raila B. Liudytojo poringės. Minčių ir išgyvenimų pėdsakais 1944–1996 m. Vilnius, 1996, p. 335. Valkiniškis A. [Raila B.]. Nemirtingoji mūsų sesuo – demagogija. Balsiai ir atbalsiai dėl straipsnio apie V. Krėvę. Vienybė, 1946 spal. 4, p. 5. Vincas Krėvė-Mickevičius. Literatūra ir kalba. Vilnius, 1981, t. XVII, p. 435.


Įvadas

sužinoti, kas toks jį parašęs ir kada, kaip ir kam parašęs. [...] Aštuonerios jau išspausdintos Krėvės Raštų knygos pačios nieko neduoda jų istorijai, jokios biografinės žinios. Tad ištikus reikalui, kaip dabar štai, sulaukus 20 m. rašto darbo sukaktuvių, tenka tenkintis atsiminimais“12. Jubiliejiniame leidinyje „Pradai ir žygiai“ V. Krėvės-Mickevičiaus jaunystės bičiulis L. Gira pateikė prisiminimus apie V. Krėvės-Mickevičiaus jaunystę, atvirtimą lietuvybėn, pasitraukimo iš kunigų seminarijos priežastis13. 1926 m. jaunasis rašytojas Kostas Korsakas, pasivadinęs slapyvardžiu K. Gelvainis, be V. Krėvės-Mickevičiaus rašytojo veiklos, nežymiai nušvietė ir jo politinę veiklą Baku mieste, jubiliato priklausymą eserų partijai14. Sovietmečio istoriografija. 1940 m. Lietuvos okupacija ir daugeliui netikėtas V. Krėvės-Mickevičiaus įėjimas į marionetinę Liaudies vyriausybę paskatino lietuvių visuomenę bene pirmą kartą rimčiau pažvelgti į rašytojo politinę veiklą. Iš pradžių sulaukta teigiamo įvertinimo. Pirmuoju sovietmečiu 1940–1941 metais jis buvo vienas „žymiausių respublikos mokslinių pajėgų“, „lietuvių literatūros klasikas“. P. Cvirka, Lietuvos SSR Rašytojų sąjungos organizacinio komiteto sekretorius (vėliau pirmininkas), laikraštyje „Darbo Lietuva“ 1940 m. rugsėjo 1 d. rašė, kad „iš tokių rašytojų, kurie šiandieninėje lietuvių literatūroje užima ryškiausias pozicijas, pirmoje eilėje reikia suminėti V. Krėvę-Mickevičių (pabr. P. Cvirkos – M. T.), stambiausią šių dienų lietuvių literatūros figūrą“15. V. Krėvė-Mickevičius kartu tapo akademiku, buvo išrinktas deputatu į SSRS Aukščiausiąją Tarybą, 1941 m. pavasarį išrinktas pirmuoju LSSR Mokslų akademijos prezidentu. Po Antrojo pasaulinio karo daugeliui lietuvių, tarp jų ir V. Krėvei, pasitraukus į Vakarus, pasikeitė Sovietų Sąjungos, kuri 1944/1945 m. antrą kartą okupavo Lietuvą, požiūris į palikusius tėvynę lietuvius. Okupacinė valdžia V. Krėvę-Mickevičių viešai pavadino tėvynės išdaviku. Tik po dešimtmečio 1954-aisiais V. Krėvei-Mickevičiui mirus JAV, SSRS valdžią į savo rankas perėmus Nikitai Chruščiovui, požiūris į jį okupuotoje Lietuvoje pradėjo keistis. Pamažu Lietuvoje vėl buvo galima susipažinti su V. Krėvės-Mickevičiaus literatūriniais kūriniais. Antruoju sovietmečiu (1944/45–1990 m.) V. Krėvės-Mickevičiaus asmenybe išsamiau susidomėjo Zigmas Toliušis, buvęs aktyvus valstiečių liaudininkų partijos narys Pirmojoje Lietuvos Respublikoje. 1958 m. Z. Toliušis parašė knygą apie visapusišką V. Krėvės-Mickevičiaus veiklą. Išskyrus spaudoje paskelbtus atskirus fragmentus16, šis darbas lietuvių visuomenei nežinomas ir 12 13 14 15 16

Doc. Tumas J. Gilšė – Krėvės raštų prototipas. Pradai ir žygiai, 1926, nr. 7, p. 156. Gira L. Vinco Krėvės dzūkiškumo genezis. Ten pat, nr. 8, p. 204–209. Gelvainis K. [Korsakas K.] Vincas Krėvė-Mickevičius. Kultūra, 1926, nr. 11, p. 424–427. Cvirka P. Raštai. Vilnius, 1956, t. XII, p. 213. Toliušis Z. Vincas Krėvė. Medžiaga biografijai (1). Metai, 2003, nr. 3. http://www.tekstai.lt/zurnalas-metai/3199-zigmas-toliusis-vincas-kreve-medziaga-biografijai.html?catid=489%3A2008-nr-3-kovas (žr. 2011 04 28); Toliušis Z. Vincas Krėvė. Medžiaga biografijai (2). Metai, 2003, nr. 4 http://www.tekstai.lt/zurnalasmetai/3241-zigmas-toliusis-vincas-kreve-medziaga-biografijai-2.html?catid=490%3A2008-nr-4-balandis (žr. 2011 04 28).

15


16

V i n c o K r ė v ė s - M i c k e vi č i a u s p o l iti n ė b i o g r a f i j a

yra saugomas Nacionalinės bibliotekos rankraščių skyriuje. Autorius darbe niekur neatskleidė savo rašymo tikslo. Vienur teigė: „Neturėdami tikslo tyrinėti Krėvės literatūrinį palikimą, pasitenkinsime tik kitomis pastangomis“17. Z. Toliušis pirmasis V. Krėvės-Mickevičiaus gyvenimą ir veiklą suskirstė į keturis laikotarpius: 1. jaunystė ir mokymasis ligi 1908 m., 2. gyvenimas Baku (1909–1920 m.), 3. Krėvės veikla Lietuvoje (1920–1944 m.), 4. emigracijoje (1944–1954 m.). Z. Toliušis, pažymėjęs, kad V. Krėvė-Mickevičius – rašytojas įamžino savo raštais save lietuvių literatūros istorijoje ir kad jo kūryba „įeis į jos aukso lobyną“18, apie V. Krėvės-Mickevičiaus politinę veiklą atsiliepė labai skeptiškai: „Gal nė vienoje srityje Krėvei taip nesisekė, kaip politikoj“19. Visų pirma turėta omenyje V. Krėvės-Mickevičiaus veikla Liaudies vyriausybėje. Autorius visiškai nesirėmė archyvine medžiaga, menkai panaudojo nagrinėjamo laikotarpio periodinę spaudą, tačiau darbo vertę padidina su Vincu Krėve artimai bendravusių asmenų pateikti prisiminimai: M. Banevičiaus, Pauliaus Galaunės, S. Čiurlionienės, Petro Vaičiūno, Vinco Mykolaičio-Putino, A. Miškinio, Antano Purėno, Valentino Gustainio ir kitų. Be to, autorius pateikė įdomių faktų apie V. Krėvės-Mickevičiaus ir A. Smetonos konfliktą trečiojo dešimtmečio viduryje. Vėlesniu laikotarpiu V. Krėvės-Mickevičiaus politinę veiklą epizodiškai aprašė lietuvių literatai. 1979 m. pirmojoje „Lietuvių literatūros istorijos“ dalyje Albertas Zalatorius, be literatūrinės V. Krėvės-Mickevičiaus veiklos, trumpai nušvietė ir politinę: „Nuo Baku iki pasitraukimo į emigraciją“. Autorius nepaaiškino, kodėl V. Krėvė 1940 m. įėjo į Liaudies vyriausybę, kokiomis aplinkybėmis paskelbė viešą pareiškimą 1942 m. vasarą, miglotai nurodė V. Krėvės-Mickevičiaus pasitraukimo iš Lietuvos priežastį: „Frontui artėjant, nepajėgęs atsispirti antitarybinei propagandai“ 20, šeimos narių įkalbėtas, pasitraukė į užsienį. 1981 m. kapitaliniame didelės apimties „Literatūros ir kalbos“ XVII tome pirmą kartą viešai buvo paskelbta gausybė vertingos medžiagos apie V. KrėvęMickevičių. Knygoje publikuojami 145 V. Krėvės-Mickevičiaus laiškai 16 adresatų ir 111 V. Krėvei-Mickevičiui rašytų laiškų. Įvade nurodoma: „Jame [tome] publikuojama iki šiol dar neskelbta Vinco Krėvės-Mickevičiaus archyvinė epistolinė, dokumentinė ir memuaristinė medžiaga, gausiai surinkta respublikos mokslininkų bibliotekų rankraštynuose bei archyvuose [...]. Tai ne visa rašytojo korespondencija, bet tik tie laiškai, kurie atspindi V. Krėvės literatūrinę veiklą“21. Medžiaga apėmė 1907–1944 m. laikotarpį. Ją atrenkant 17

18 19 20 21

Toliušis Z. Vincas Krėvė. Medžiaga biografijai. Kaunas. 1958 12 15. Lietuvos nacionalinės bibliotekos rankraščių skyrius (LNB), f. 66–22, l. 36. Ten pat. Toliušis Z. Vincas Krėvė. Medžiaga biografijai. Kaunas, 1958 12 15. LNB RS, f. 66–22, l. 43. Lietuvių literatūros istorija. Vilnius, 1979, t. 1, p. 363. Vincas Krėvė-Mickevičius. Literatūra ir kalba. Vilnius, 1981, t. XVII, p. 5.


Įvadas

lemiamą žodį turėjo K. Korsakas, kuris, kaip vėliau pats prisipažino, pažymėdavo, kuriuos dokumentus dėti į leidinį, o kurių nedėti. Oficialią nuostatą V. Krėvės-Mickevičiaus atžvilgiu K. Korsakas apibrėžė taip: „Mums rūpi jo literatūrinė kūryba – jis klasikas, mažiau – profesorius, mažiausiai – visuomeninė politinė veikla. Į šią nuostatą buvo atsižvelgta rengiant spaudai Krėvės Literatūros ir kalbos tomą“22. Bronius Vaškelis, recenzuodamas šią knygą, išeivijoje pagrįstai nurodė kai kuriuos trūkumus, iškėlė klausimą: kodėl darbe nepateikta nei vieno dokumento iš 1941–1944 m. laikotarpio, kodėl nei vienas memuaristas nepateikė išsamių atsiminimų apie 1941–1944 m. V. Krėvės-Mickevičiaus politinę veiklą?23 B. Vaškelis, pristatęs knygoje publikuojamus dokumentus lietuvių išeivijos visuomenei, didžiausią knygos trūkumą įvardijo šiais žodžiais: „Didžiausias trūkumas yra tai, kad redaktoriai stengėsi Krėvę nuspalvinti tokiu, kokiu jis nebuvo; Krėvė nesimpatizavo nei komunistams, nei Tarybų Sąjungai, nors kurį laiką santykiavo su kairiaisiais ir įėjo į Liaudies vyriausybę. Jis taip pat nesimpatizavo tautininkų vyriausybei, nemėgo kai kurių jos narių ir, atrodo, buvusio artimo Krėvės draugo A. Smetonos, bet, kiek galima spręsti iš esamų duomenų, Krėvė niekuomet nenorėjo pakenkti Lietuvos suverenumui. Nepriklausoma Lietuva buvo Krėvės idealas“24. Minėtoje knygoje pateikiamas labai vertingas A. Zalatoriaus straipsnis apie V. Krėvės-Mickevičiaus asmenybės bruožus. Autorius, remdamasis V. Krėvę-Mickevičių artimai pažinojusių žmonių atsiminimais, teigė, jog pastarasis turėjo politinių ambicijų25. 1982 m. Lietuvoje iškilmingai paminėtos V. Krėvės-Mickevičiaus 100-osios gimimo metinės. Tuo tikslu pirmą kartą buvo išleistas V. Krėvės-Mickevičiaus kūrybos raštų trijų tomų rinkinys. Pirmajame tome Petronėlė Česnulevičiūtė apie V. Krėvės-Mickevičiuas politinę veiklą nieko nekalbėjo, apsiribota jo literatūrinės veiklos apžvalga26. Sovietmečiu visa Lietuva jau nuo mokyklos suolo buvo gerai susipažinusi su V. Krėvės-Mickevičiaus kūriniais, tačiau jo politinės veiklos peripetijos literatūros istorikų nebuvo afišuojamos. Vengta neigiamai vertinti didįjį klasiką. Šiuos žodžius patvirtina Vandos Zaborskaitės prisiminimai: „Prisimenu vieną pokalbį bene aštuntojo dešimtmečio pabaigoje su žymiu vertėju bei tekstologu ir geru savo draugu Dominyku Urbu. Kalbinau jį tada ateiti į Pedagoginį institutą ir papasakoti atsiminimus apie Krėvę, apie kurį jis sakėsi daug žinąs. Bet ateiti ir papasakoti atsisakė: meluoti

22 23 24 25 26

Žukas V. Kostas Korsakas. Prisiminimai. Vilnius, 2005, p. 83. Vaškelis B. Vertingas, bet su atspalviais mokslinis darbas. Metmenys, 1983, kn. 45, p. 187. Ten pat, p. 191. Vincas Krėvė-Mickevičius. Literatūra ir kalba. Vilnius, 1981, t. XVII, p. 487–515. Krėvė V. Rinktiniai raštai. Vilnius, 1982, t. I, p. 5–28.

17


18

V i n c o K r ė v ė s - M i c k e vi č i a u s p o l iti n ė b i o g r a f i j a

negalįs, o sakyti, ką žinąs, nenorįs: negalima esą menkinti visuomenės akyse tautos didžiųjų“27. Sovietiniai istorikai, tyrinėdami neva savanorišką Lietuvos prisijungimą prie Sovietų Sąjungos 1940 m. vasarą, negalėjo visiškai atsiriboti nuo V. Krėvės-Mickevičiaus politinės veiklos dramatišku lietuvių tautai laikotarpiu. Istorikų darbuose fragmentiškai buvo aptartas V. Krėvė-Mickevičius politikas, tačiau išsamesnės analizės niekas nepateikė28. Kaip pavyzdį galima paminėti dar 1958 m. istoriko Solomono Atamuko išleistoje knygoje pristatytą trumpą V. Krėvės-Mickevičiaus politinės veiklos įvertinimą: „V. Krėvė-Mickevičius aktyviai dalyvavo kovoje prieš fašistinį režimą (turimas omenyje A. Smetonos autoritarinis valdymas – M. T.) Lietuvoje. Bet, nuvertus fašizmą, naujos istorinės perspektyvos akivaizdoje, jame pasireiškė abejonių ir svyravimų, kurie yra būdingi buržuazinei ir smulkiaburžuazinei inteligentijai. Kaip žinoma, pasilikęs karo metu vokiečių okupuotoje Lietuvos teritorijoje, buržuazinių nacionalistų verčiamas, jis padarė antitarybinį atsišaukimą (1942 m. rugpjūčio 30 d. – M. T.) ir, karui baigiantis, išvyko į užsienį, kur jis ir mirė“29. Reikėtų išskirti ir Michalinos Meškauskienės, kuri ketvirtojo dešimtmečio antroje pusėje komunistų partijos įpareigota artimai kontaktavo su kai kuriais Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto profesoriais, visų pirma su dekanu V. Krėve-Mickevičiumi, atsiminimus30. Autorė nurodė tuo metu aiškias V. Krėvės-Mickevičiaus prosovietines, A. Smetonos atžvilgiu priešiškas pozicijas, pabrėžė nuolatinį jo kontaktavimą su kairiaisiais inteligentais. Iš to buvo galima spręsti, kad klasikas 1940 m. dėsningai atsidūrė marionetinėje Liaudies vyriausybėje. Informacijos apie V. Krėvę-Mickevičių politiką sovietmečiu buvo galima aptikti ir atskiruose dokumentų rinkiniuose, skirtuose Liaudies seimo veiklai31 bei 1940 m. politiniams Lietuvos įvykiams32. Prasidėjus tautinio atgimimo laikotarpiui, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse susidomėta svarbiausiais praeities įvykiais, tarp jų ir 1940 m. tragedija. Daugiausiai literatūrologo Alberto Zalatoriaus dėka lietuvių visuomenė pirmą kartą galėjo susipažinti su Antrojo pasaulinio karo metais ir išeivijoje rašytais politiniais V. Krėvės-Mickevičiaus atsiminimais bei paskutinėmis kalbomis, skirtomis išeivijai ir sovietų okupuotai Lietuvai33.

27 28

29 30

31 32 33

Zaborskaitė V. Daugiaveidis Vincas Krėvė. Dienovidis, 2003 / Kovas, p. 46. Noreikienė S. Mobilizuojantis poveikis. Pergalė, 1973, nr. 10, p. 146–154; Noreikienė S. Lietuvių draugija TSRS tautų kultūrai pažinti (1929–1940 m.). Vilnius, 1978. Atamukas S. LKP kova prieš fašizmą 1935–1940 metais už tarybų valdžią Lietuvoje. Vilnius, 1958, p. 186. Meškauskienė M. LKP telkė inteligentijos jėgas. Komunistas, 1966, nr. 10, p. 66–71; Meškauskienė M. Ateities viltys. Vilnius, 1978; Meškauskienė M. Tolimi artimi metai. Vilnius, 1979. Lietuvos liaudies seimas. Stenogramos ir medžiaga. Vilnius, 1985. Tarybų valdžios atkūrimas Lietuvoje 1940 metais. Dokumentų rinkinys. Vilnius, 1986. Pasikalbėjimas Maskvoje su V. Molotovu. Atsiminimai. Jaunimo gretos, 1989, nr. 4; Zalatorius A. Krėvė – lemtingų įvykių liudininkas. Nemunas, 1989, nr. 6. p. 32; Zalatorius A. Paskutinieji Krėvės žodžiai išeivijai ir Lietuvai. Lituanistica, 1990, nr. 1, p. 89–98 ir kt.


Vinco Krėvės-Mickevičiaus politinė biografija: rašytojo tragedija politikoje