Man galima, aš žydas

Page 1

Oliver Polak Jens Oliver Haas

Man galima, aš žydas Iš vokiečių kalbos vertė Edita Frejerytė

Vi l n i u s , 2 0 1 2


UDK 821.112.2-7 Po83

ISBN 978-9955-16-410-4

Versta iš: Oliver Polak, Jens Oliver Haas ICH DARF DAS, ICH BIN JUDE

© 2008 by Verlag Kiepenheuer & Witsch, Köln © Vertimas į lietuvių kalbą, Edita Frejerytė, 2012 © „Gimtasis žodis“, 2012


Apie knygą Oliveris Polakas užaugo vienintelėje žydų šeimoje Papenburge, Emslande, ir jokios keistenybės jam nėra svetimos. Būdamas trisdešimties, jis pirmą kartą stabteli ir prisimena savo jaunystę – kaip pirmosios kartos po „nulinės valandos“ atstovas, kažkur tarp Toros ir Vivos. Oliveris Polakas aiškina, ką jis turi bendra su popiežiumi ir Alfu ir kodėl Papenburgo gyventojas yra lyg lašiša tarp emslandiečių. Jis pasakoja apie savo mamos griežtą būdą, privertusį jį griebtis psichoterapijos, laiką, praleistą žydų ortodoksų internate Anglijoje, išgyventą sėklidžių vėžį ir galiausiai – kodėl jamaikiečiai ir žydai yra vienos kilmės. Be to, piktinasi, kad Hitleris nenutiesė greitkelio į Osnabriuką. Kartais peržengdamas visas ribas. Tačiau... jam galima, juk jis žydas! Autorius turi vieną prašymą – neskaitykite jo knygos vien todėl, kad graužia sąžinė ar norite būti politiškai korektiški. Šiam tikslui verčiau nusipirkite antrą knygos egzempliorių. Ar galima iš viso to juoktis? Privalu! Nes Oliveris Polakas apie savo pirmuosius trisdešimt gyvenimo metų pasakoja taip žavingai ir akiplėšiškai, kad su malonumu galime pranešti: žydiškas humoras grįžo į Vokietiją.

Apie autorius Oliveris Polakas (Oliver Polak) gimė Papenburge, Emslande, buvo Vokietijos televizijos kanalų (VIVA, RTL) vedėjas, aktorius (Berndo ragana, Zakas) ir grupės Sternzeit būgnininkas. Šiuo metu gyvena Berlyne ir veda humoro vakarus. Jensas Oliveris Hasas (Jens Oliver Haas) gimė Frankfurte prie Maino, yra scenaristas, televizijos laidų kūrėjas ir rašytojas. Parašė knygą 101 priežastis, kodėl verta gyventi be moterų. Šiuo metu gyvena Miunchene. Vok. Stunde Null – terminas, žymintis Antrojo pasaulinio karo pabaigą, kai 1945 m. gegužės 8 d. Vokietija pasirašė besąlyginį kapituliacijos aktą – nuo tada prasidėjo tarsi atgimimo laikotarpis. – Vert. past.


Tu r i n y s Pratarmė .../... 8 Mano prisipažinimai .../... 10 Mama .../... 12 Apipjaustyti ar ne? .../... 21 Tėtis .../... 24 Papenburgas .../... 31 1:0 Chanukameno naudai .../... 41 Aš, Alfas ir kiti TV žydai .../... 49 Tėviška įtaka .../... 54 S klasė .../... 61 Holsten Pilsener .../... 65 Nemokamas maniežas .../... 68 Turkai ateina, naciai išeina .../... 80 Karinė tarnyba Mepene, arba kaip tėtis mane gynė nuo Tėvynės .../... 87 Izraelietis mane persekioja! .../... 92 Šimtu procentų nieko naujo .../... 97 Žydas Anglijoje .../... 108 Motorpsycho .../... 118 Viva Colonia .../... 129 Palaima visą parą .../... 135 Vieną sėklidę dar turiu Berlyne .../... 139 Šindlerio liftas .../... 144 Kaip ten vis dėlto buvo? .../... 149 Telekomo komanda .../... 153 Stefi .../... 157 Centrinė žydų taryba ir taip toliau... .../... 165 500 eurų vertės klausimas .../... 168


Vilhelmui, Inai ir Ilzei


Pratar mė

Leiskite jums trumpai prisistatyti: mano vardas yra Oli-

veris Polakas, gimęs Emslande... ir aš esu žydas. Vis dėlto juokitės tik tada, jei knyga iš tiesų patiks. Prašau jūsų skaityti šią knygą ne todėl, kad graužia sąžinė ar norite būti politiškai korektiški. Man tai nelabai patiktų. Šiam tikslui geriau nusipirkite antrąjį knygos egzempliorių. Šis variantas man tinka. Bendraukime tarpusavy be jokių kliūčių: kiek jau laiko šiai kvailai istorijai? Per šešiasdešimt, ar ne? Tolesnių pasvarstymų labui susitarkime: aš užmiršiu visą holokausto istoriją, o jūs atleisite mums dėl Mišelio Frydmano . Puiku! Tuomet galime pradėti iš pradžių. Taigi... aš esu žydas. Tai yra platus bendrinis vieno tikėjimo, tautos ir kultūros apibūdinimas. Prašau nepainioti pasakymų „būti žydu“ ir „būti izraeliečiu“. Galiausiai juk ne kiekvienas katalikas turi gyventi Bavarijoje. Kas, beje, būtų visai nebloga mintis. Arba dar geriau: kiekvienas miestas galėtų turėti Michel Friedman (g. 1956) – vokiečių teisininkas, politikas, žurnalistas, 2001–2003 m. Europos žydų kongreso pirmininkas. Žinomas kaip politinių pokalbių laidų vedėjas, pasisakantis prieš neonacizmą ir antisemitinius reiškinius. 2003 m. buvo nuteistas už kokaino siūlymą prostitutėms iš Ukrainos. – Red. past.


savo grynai katalikišką kvartalą. Tuomet dar graži tvora... ėėė, ne, šitai jau turėjom... Žydai ir krikščionys... tai tėra itin plataus reikš­­mių rezginio itin šiurkštus apibūdinimas. Sąvoka „krikš­ čioniškas“... aprėpia reikšmes nuo psichiškai nesveiko, tačiau pakrikštyto masinio žudiko be jokios socialinės kompetencijos iki popiežiaus. Ir „žydas“ – nuo aškenaziško Izraelio didžiojo rabino iki manęs. Paskutinįkart sinagogą iš vidaus apžiūrėjau prieš daugelį metų, ir Talmudas man toks pat aiškus kaip Windows Vista programa. Aš net nežinau, kodėl kiekvienose pamaldose privalo dalyvauti mažiausiai dešimt vyrų. Vienuolika juk būtų logiškiau – būtų galima iškart sulošti futbolo mačą su katalikais. Kas, beje, per šabą yra draudžiama, nes neleistina jokia pastangų reikalaujanti veikla ar darbas. Tačiau tai tik keletas manosios religijos dalykų, kuriuos tikrai išmanau. Tačiau kur kas svarbesnė nei šios išvardytos formalios tikėjimo tiesos yra mano savijauta. Kas aš jaučiuosi esąs? Ir dar turiu pridurti: jei man kas nors pasiūlytų keletą variantų – „žydas“, „vokietis“ ar „komikas“, vis dėlto pasirinkčiau „komiką“. Ir tai tikriausiai būtų itin žydiškas apsisprendimas.


Mano prisipažinimai

Kai buvau trejų metų, likimas nusprendė, kad jau laikas

stumtelėti mane dvejonių dėl savo kultūrinių pozicijų link. Lankiau katalikišką darželį Wicherno gatvėje. Įdomi kombinacija: žydų vaikas lanko katalikišką darželį gatvėje, pavadintoje evangelikų teologo vardu! Jeigu vis dėlto kas nors kada nors nuspręstų ieškoti biblinių religijų sąsajų – tai būčiau aš! Šiaip ar taip, juk yra informacijos, kuri, mano nuomone, svarbi. Jei kada nors būtų nutarta suvienyti Vakarų religijas, aš būčiau puikus kandidatas gauti aukščiausią postą. Beje, neseniai skaičiau, kad popiežius neturi jokios darbo sutarties, taigi negauna ir algos. Puiku! Tai yra du dalykai, su kuriais niekas neturi tiek patirties, kiek aš. Tačiau tikrai nėra taip, kad, be polinkio būti komiku, aš neturėčiau jokių kitų gabumų. Turiu jų daug, tiesiog vis dar tebeieškau – šalinimo būdu! Šiuo metu galiu išbraukti aštuonias profesijas pakeliui į savo pirmąjį milijoną – šias profesijas jau esu išmėginęs, bandydamas užsidirbti pinigų. Vis mąstau, kada man paaiškėjo, jog nesu toks kaip kiti vaikai. Greičiausiai tada, kai mokiausi pagrindinėje katali10


kiškoje mokykloje Papenburge. Čia, kaip žydas, žinoma, buvau pašalintas iš religijos pamokų. Valio! Dvi laisvos valandos per savaitę! Tačiau ar tai teikia naudos, jei esi priverstas sėdėti vienas? Taigi šokinėdavau ant grindų, iš nuobodulio skaičiuodavau ant pakabų sukabintus švarkelius (šitai žiemą būdavo smagiau nei vasarą) ir tyliai sau linkėjau antros religijos. Tik prašom nesiūlyti tapti Jehovos liudytoju, nes jie visą laiką nori kalbėti tik apie Jėzų. Tarytum aš apie jį nieko nebūčiau girdėjęs. Ei?! Juk mes jį nužudėme! Tai asmeniškai aš vertinu ne itin teigiamai, nes Jėzus buvo šaunus vyrukas. Pavyzdžiui, esu skaitęs, kad akliesiems jis grąžino regėjimą. Mano galva, tai puiku! Žinoma, geriau būtų buvę, jei iš pat pradžių nebūtų jo atėmęs. Be to, jis mokėjo vandenį paversti vynu! Pagarba! Jei aš šitai gebėčiau, sulaukęs trisdešimt trejų būčiau ne Mesijas, o alkoholikas! Tačiau iki to amžiaus man dar liko keleri meteliai. Galbūt dar juo tapsiu.


Mama

Apyvarpės pašalinimas dar nepadaro tavęs žydu. Galėtum

būti ir musulmonas. Arba paprasčiausiai sirgęs fimoze. Tai įgimtas susiaurėjimas, kai apyvarpė yra tokia prigludusi kaip Marajos Keri sijonėliai. Taigi, kada esi žydas? Kuomet tavo vardas yra Izaokas Papierkragenas ar Šolomas Goldkugelis? Kuomet blogai jautiesi, kai neonacis tikina, jog per konclagerio kaminą paleisti žydai buvo kalti dėl klimato atšilimo? Ne! Žydas esi tuomet, kai tavo motina yra žydė. Mano mama yra žydė. Ir dar kokia! Kaip man paaiškinti, ką reiškia būti motinos žydės sūnumi? Galbūt taip: kažkada esu girdėjęs, kad krikščioniškasis Dievas viską žino, viską mato ir kažkokiu būdu visada yra šalia. Jei tai tiesa, tuomet jis mokėsi iš mano mamos. Mama visada yra šalia. Kai esi dar mažas vaikas, tai visiškai priimtina. Kitaip ir negali būti, nes lygiai tas pat matoma ir tarp bendraamžių. Tačiau vėliausiai darželyje tai pradeda nervinti. Man tapo aišku, kad mano mama skiriasi nuo kitų, kai ji, kaip ir kitos mamytės, atvedė mane į darželį ir... ten pasiliko. 12


Aš vis tikėjausi, kad sulaukusi brandaus amžiaus ji liausis. Kurgi ne! Mano mama, būdama keturiasdešimt dvejų, nusprendė dar kartą laikyti abitūros egzaminus. Vien tam, kad mokykloje galėtų sėdėti drauge su manimi. O kai aš pirmą kartą norėjau važiuoti su savo drauge atostogų, ji tarė: – Oliveri, galėsi keliauti, kai sulauksi aštuoniolikos! – Mama, betgi man jau dvidešimt vieni! – Na, sūnau, tuomet savo progą jau pražiopsojai! Žydę mamą geriausiai galima apibūdinti taip: ji nuperka tau du megztinius – žalią ir raudoną. Kitą rytą, kai nusileidi laiptais vilkėdamas raudonąjį megztinį, ji iškart paklausia, ar žaliasis tau nepatinka. Būdamas vaikas, dar nežinai, jog tam apibūdinti yra net speciali sąvoka: ryšys per kaltės jausmą. Užtruko gana ilgai, kol perpratau šį principą. Man padėjo buteliukas kvepalų už stulbinamą 89,90 markių kainą – būdamas dvidešimties, padovanojau juos mamai gimtadienio proga. Tai buvo bandymas pasinaudoti savo sunkiai uždirbtais pinigais ir išsivaduoti iš nuolatos graužiančio sąžinės balso. Tačiau tokiais pigiais metodais mano mamos nepapirksi. Ji man širdingai padėkojo, kas, anot jos, reiškė, kad nenumetė jų man atgal, – tačiau kitus penkerius metus buteliukas stovėjo ant jos komodos nė nepaliestas. Kaip mano prasto skonio ir nesugebėjimo jai padovanoti to, ką ji mėgsta, priminimas. Kiekviena dovana, kurią vėliau jai įteikdavau, išpakuota tuoj pat būdavo padedama ant komodos – prie dar pilno kvepalų buteliuko. Būdamas dvidešimt ketverių užtikau savo mažąją sesutę rūkančią. Norėdama mane užčiaupti, sesuo išdavė 13


paslaptį: iškart po gimtadienio mama kvepalus perpylė į kitą buteliuką ir seniai juos sunaudojo. Originaliajame buteliuke jau penkerius metus buvo tik vanduo. Antroji mamos specialybė buvo ir yra gebėjimas mane visiškai sumenkinti kitų žmonių akivaizdoje. Tai prasidėjo nuo mano gimimo, ir, esu tikras, ji ras būdą šią tradiciją tęsti ir po savo mirties. Aš jau šiandien bijau jos testamento. Pirmuoju punktu tikriausiai bus įrašyta, kad per jos laidotuves vilkėčiau žaliąjį megztuką. Ji, ko gero, iki šiol mano, jog raudonasis man patinka labiau. Visame Papenburgo miestelyje buvau vienintelis vaikas, kurį ketverių metų dar vežiodavo į darželį. Žinoma, kuo puikiausiai mokėjau bėgioti, tačiau tai mamai netrukdė mane, kaip kokį sunkų invalidą, vežti vežimėlyje per visą miestą. Priežastis, žinoma, buvo ta, kad jai nereikėtų taikytis prie mano tempo – šitaip buvo praktiškiau, nes ji savo pirkinius visuomet galėdavo sukrauti į mano vežimėlį. Mobilieji apsipirkimo krepšiai, vadinamieji Hakken-Porsche, jai buvo pernelyg gėdingi. O tai, kad mano vaikiška siela kentėjo lyg į sausumą išmesta bekojė amfibija, motinai nerūpėjo. Ir vis dėlto tai buvo itin žeminamas jausmas – sėdėti tarp tualetinio popieriaus ritinėlių, pomidorų skardinių ir higieninių įklotų. Aš norėjau bėgioti! Tačiau keturmečiui yra itin sunku pasipriešinti motinai. Net ir šiandien man tai kartais sunkiai pavyksta! Kadangi abu mano tėvai dirbo parduotuvėje, kai kada man būdavo leidžiama nuvykti į Ašendorfą pas mūsų valytoją (tuomet dar buvo galima vartoti žodžius „valytoja“, taip pat „negro bučinys“) arba pas savo geriausią draugą 14


Hanesą į namus, arba vienas žaisdavau namie dėliodamas lego. Kai vaikas paliekamas vienas namuose ir negauna reikiamo dėmesio, pradeda arba niokoti daiktus, arba veržiasi į priekį ir bando šnekinti žmones – nori jie to ar ne. Aš pasirinkau antrąjį variantą. Oliverio Polako šou premjerą surengiau dar pradinėse klasėse. Kritikai buvo palankūs. Pirmajame pažymėjime buvo įrašyta: „Oliveris domisi visais dėstomais dalykais. Jo pastabos per pamokas būna linksmos ir juokingos.“ Tuomet, žinoma, pradėjau specializuotis srityje, kuriai turėjau daugiausia gabumų. Už šias pastangas buvau vertinamas ir gerbiamas. Tačiau antrajame pažymėjime jau buvo teigiama: „Oliveris per pamokas dažnai nesusikaupia. Jis nukreipia dėmesį kitur, o vėliau dirba itin neatidžiai.“ Šiek tiek negatyviai suformuluota, tačiau gana tiksliai, kaip ir pabaiga, parašyta mokytojos 1985-aisiais, pagrindinės mokyklos turnė metu: „Oliveris vis dar nesuprato mokyklos ir mokymosi rezultatų reikšmės.“ Mama susirūpino ir sužinojo Oldenburge esant vaikų psichologą. Ji man pasakė, kad važiuojame apsipirkti, tačiau kai atvykome į Oldenburgą, sustojome ne kaip įprastai – palei pėsčiųjų taką, o praktikuojančio gydytojo automobilių stovėjimo aikštelėje. Mane pririšo prie kažkokio aparato – rankas, kojas, pėdas ir galiausiai galvą. Ant savo kūno mačiau kone šimtą laidelių ir klausiau savęs, ar mano tėvas apskritai žino, kur aš šiuo metu esu ir kad su manimi atliekami kažkokie bandymai. Tuo metu per ZDF televiziją žiūrėjau serialą Patrikas Pakardas, kurio pagrindiniam herojui 15


įsodinamas vadinamasis čipas ir jis yra nuolat gaudomas gangsterių. Galbūt mama norėjo kažką panašaus padaryti ir man: įterpti čipą, per kurį galėtų mane valdyti ir kontroliuoti! Galiausiai ji juk buvo kilusi iš Sankt Peterburgo ir galėjo būti tuometinio KGB darbuotoja – arba iš Papenburgo slapta dirbo Izraelio Mosadui . Aš buvau žydų, rusų ir Izraelio mafijos spąstuose! Tačiau jei tai man padėtų patekti į ZDF televiziją – lai daro, ką nori. Deja, testas nedavė jokių rezultatų ir čipo man neįdėjo, o ZDF liko be Oliverio Polako. Mano pažymėjimuose ir toliau mirgėjo tokios frazės kaip „klasės klounas“, „trukdantysis veiksnys“, „dėmesingumo stoka“. Tačiau vis tiek reikėjo rasti ką apkaltinti. Ir tai buvo mano klasės auklėtoja, kuri itin dažnai sirgdavo. Mama laikėsi teorijos, kad dėl šios priežasties auklėtoja negali tinkamai mūsų mokyti bei prižiūrėti. Vieną akimirką ponia Kamper buvo sąjungininkė kovojant su mano išsilavinimo trūkumu, kitą jau virto valstybės priešu numeris vienas. Mama pasiskundė mokyklos direktoriui, parašė raštą mokyklos tarybai ir surinko parašus, kad mes gautume naują klasės auklėtoją. Taip ir nesužinojau, ką dar ji nuveikė – galbūt aš ir nenorėjau daugiau žinoti, tačiau po trijų mėnesių ponia Kamper buvo perkelta kitur ir mes gavome naują klasės auklėtoją. Gaila, ponią Kamper aš labai mėgau, nes ji nebuvo tokia griežta kaip mano mama. Specialiųjų užduočių ir žvalgybos institutas (žodis Mossad reiškia institutas) – Izraelio specialiųjų užduočių tarnyba, įkurta 1949 metais. – Red. past.

16


Papenburge tokie KGB metodai buvo naujiena – buvo panaudotos psichologinės priemonės, kad nubaustų ir pakeistų pedagogą. Nuo tos akimirkos mano mamą pažinojo visi mokytojai, ir ji tikrai nebuvo mėgstama. Jos buvo bijomasi, kas jai asmeniškai buvo dar svarbiau. Ji tuo netgi mėgavosi! Jei aš kur nueidavau, tai daugiau nebereiškė: „Žiūrėkit, ateina Oliveris Polakas.“ Ne, tai reiškė: „Pažiūrėkite, ateina tasai su savo mama!“ Nes ji visuomet eidavo drauge, norėdavau aš to ar ne. Ji mane nuveždavo, ji ir parveždavo, nauji draugai būdavo ištiriami kaip Kommune 1 nariai Konstitucijos apsaugos tarnybos. Kiti tėveliai greičiausiai nesidomėdavo, kokia profesine veikla užsiima jų vaiko draugų šeimos, mano mama, deja, žydų ir arijų metodais reikalaudavo duomenų. Kuo išsamiausių. Tačiau visa tai ji darė tik dėl manęs – kad paruoštų mane tokiam gyvenimui, kokio aš būčiau norėjęs. Taigi tokiam, kokį jį įsivaizdavo mama. Dėl to ji man iškėlė tris griežtas sąlygas: 1. Tau reikia vesti žydę moterį ... tačiau ją būtinai turi susirasti Papenburge! Vienintelė žydė moteris aplinkiniame rajone buvo mano mama – ir šių santykių man buvo daugiau nei užtektinai. Taigi beliko slapti pasimatymai su Emslando apylinkės merginomis. Deja, mama įspraudė mane į kampą, kur nebuvo jokio pavojaus mano ateities planams. Emslando krašto gražuolės buvo apkūnios ir vislios – kaip ir gyvuliai, kuriuos jos prižiūrėjo.

17


2. Baigęs mokyklą, privalai išsikraustyti iš Papenburgo ir persikelti į didmiestį ... vienas iš nedaugelio norų, kuriais aš galėjau pasidalyti su motina. Ji buvo kilusi iš metropolinio miesto Sankt Peterburgo, ir kai ten paatostogavusi grįždavo į Papenburgą, jausdavosi taip, lyg kažkas būtų ją uždaręs į karstą ir dar užkalęs dangtį. Čia mes buvome vienos nuomonės, jog aš turiu kuo greičiau palikti miestelį, tačiau kaip – nuomonės nesutapo. Mama buvo įsitikinusi, jog turiu išlaikyti abitūros egzaminus ir tęsti studijas, aš, priešingai, norėjau tapti muzikantu, klounu ar komiku, tačiau Papenburgo miestas tokio išsilavinimo galimybės nesuteikė. 3. Arba tu stosi mokytis į gimnaziją, arba įgysi suvirintojo specialybę Meyerio Werfto laivų statyklos akademijoje ... na, gerai, į gimnaziją stoti aš norėjau. Bėda buvo ta, jog ne mama, o mokymosi rezultatai lemdavo, kas pateks į geresnę mokyklą. Taigi, kai baigėme šeštą klasę, auklėtojai pateikė siūlymų mokyklinei reformai įgyvendinti. Pradžioje buvo galima juos ignoruoti, tačiau neįveikus septintos klasės tekdavo paklusti. Kaip tik čia prasidėjo mano vargai. Tuometinis klasės auklėtojas buvo ponas Dytrichas – dviejų metrų ūgio, svėrė kone šimtą dvidešimt kilogramų... ir visiškai nepalaikė mano akademinių planų. Galbūt jis tiesiog pavydėjo, nes mano juokai Emslando merginoms patiko labiau. Su jo rekomendacijomis negalėjau pradėti dirbti plaukimo treneriu delfinų mokykloje. Jis mane apibūdino kaip „sunkų atvejį“, 18


diagnozavo „nerimą keliančias elgesio manieras“, ir šią siaubingą charakteristiką užbaigė žvalinančiu sakiniu: „Manau, jog vienintelė galimybė Oliveriui baigti pagrindinę mokyklą – sėkmė ir darbas.“ Ir darbas galiausiai buvo dar ir pabraukta ranka. Sulig šiais žodžiais ponui Dytrichui atiteko ponios Kamper turėtas titulas „valstybės priešas numeris vienas“. Kai padaviau mamai perskaityti pažymėjimą, jos veide išvydau ypatingą išraišką – tos siauros lūpos ir aštrus žvilgsnis, kurį paskutinį sykį mačiau būdamas aštuonerių metų, kai pranešiau, kad nenoriu griežti smuiku. Smuiku griežiau kitus aštuonerius metus. Nežinau, kas nutiko ponui Dytrichui, tačiau neseniai sutikau jį, tikriausiai jį, Berlyne, prie Kaufhofo prekybos centro. Vis dėlto manau, jog tai buvo jis. Kitaip nesuprantu, kodėl dviejų metrų ūgio elgeta mano duotus dvidešimt centų metė atgal. Blogiausia buvo ne pono Dytricho parinkti žodžiai, kuriais mane įvertino, – greičiau faktas, kad visgi jis nelabai klydo. Mama svarstė dvi alternatyvas. Padedama Sankt Peterburgo mafijos, ji norėjo tapti Žemutinės Saksonijos žemės ministre pirmininke ir pertvarkyti mokyklų sistemą pagal vien tik finansais paremtą modelį, ir tuomet iš savo algos pagelbėti man išlaikyti abitūros egzaminus. Tačiau ji nėjo lengviausiu keliu ir galiausiai išsiuntė mane į internatą Anglijoje. Ten aš privalėjau mokytis pusę metų ir padedamas mokytojų, kurie išsiaiškintų mano tikrąsias galimybes, gauti rekomendacinį laišką gimnazijai. 19


Žinoma, tai tebuvo bandymas nusipirkti leidimą – kas gali sau leisti išsiųsti sūnų mokytis į privačią mokyklą užsienyje? Klaida buvo bandyti tai daryti Anglijoje. Galbūt prancūzai, austrai ar rusai ir būtų pasistengę, padedami mano tėvų finansų, nekreipti dėmesio į realius mano gebėjimus. Tačiau elitinė britų sistema – ne. Taigi... galiausiai jie leidosi į kompromisą ir parašė rekomendaciją realinio profilio mokyklai. Iš prigimties būdamas optimistas, iš dalies laikiau tai savo pergale ir aukštai iškėlęs galvą grįžau į Papenburgą. Tačiau mamai neprireikė nė dešimties minučių, kad grąžintų mane į įprastą vietą šeimos hierarchijoje: vėl pasijutau esąs kaltės graužiamas nevykėlis. Kartais negalėdavau suprasti, ar tik mama nenusivylė, kai man vis dėlto pavyko įstoti į gimnaziją. Tačiau jos pasaulėžiūra liko tokia pat – ji ir toliau kūrė man povandenines kliūtis, kad, į jas atsitrenkęs ir apsidaužęs, kaip koks sukežęs laivas parplaukčiau į gimtąjį uostą: po dešimtos klasės, gerai baigęs realinio profilio mokyklą, vis dėlto turėjau sėkmingai patekti į gimnaziją. Tačiau šiuo atveju aš reiškė mes! Polakų duetas iš Papenburgo. Žydas kvailelis šuns žvilgsniu ir jo šarmingoji motina rusė lyg karo laivas, plaukiantis iškeltomis burėmis Šiek tiek išsamiau: net ir šio genialaus plano nesėkmė, kurios nenumatė mama, buvau aš!


Issuu converts static files into: digital portfolios, online yearbooks, online catalogs, digital photo albums and more. Sign up and create your flipbook.