ES pilietybė; Laisvas asmenų, paslaugų, prekių, kapitalo judėjimas; Ž. ūkis ir žuvininkystė,Laisvės

I. Europos Sąjungos pilietybė .............................................................................................................. 5 1.1. Nediskriminavimas ir Sąjungos pilietybė ................................................................................. 5 1.2. Teisė laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje ................................................ 13 1.2.1. Bendrieji aspektai ............................................................................................................ 13 1.2.2. Naudojimosi teise atvykti ir apsigyventi sąlygos ............................................................ 28 1.2.3. Apribojimai, grindžiami viešėja tvarka, visuomenės saugumu ar visuomenės sveikata . 37 1.3. Politinės Sąjungos piliečių teisės............................................................................................ 42 1.4. Sąjungos pilietybė ir valstybių narių teisės aktai pavardžių srityje ........................................ 45 1.5. Sąjungos pilietybė .................................................................................................................. 50 II. Laisvas prekių judėjimas............................................................................................................... 57 III. Žemės ūkis ir žuvininkystė .......................................................................................................... 58 3.1. Bendrieji žemės ūkio politikos aspektai ................................................................................. 58 3.2. Bendrosios žemės ūkio politikos tikslai ................................................................................. 62 3.3. Bendrosios žemės ūkio politikos kūrimas ir įgyvendinimas .................................................. 63 3.3.1. Institucijoms suteikti įgaliojimai ..................................................................................... 63 3.3.2. Procedūros ....................................................................................................................... 69 3.4. Teisės aktų suderinimas .......................................................................................................... 70 3.4.1. Bendrieji aspektai ............................................................................................................ 70 3.4.2. Sveikatos problemos ........................................................................................................ 71 3.4.3. Išteklių ir ūkininkavimo sąlygų gerinimas ...................................................................... 86 3.4.4. Geografinių apibūdinimų ir registruotų kilmės pavadinimų apsauga ............................. 89 3.4.5. Naujų augalų veislių apsauga .......................................................................................... 95 3.5. Struktūrinė politika ................................................................................................................. 99 3.6. Finansavimas ........................................................................................................................ 111 3.7. Žuvininkystė ......................................................................................................................... 118 3.7.1. Bendrieji Bendros žuvininkystės politikos aspektai ...................................................... 118 3.7.2. Jūros biologinių išteklių apsauga ir valdymas ............................................................... 121 3.7.4. Išorės santykiai žuvininkystės srityje ............................................................................ 123 IV. Laisvas asmenų ir paslaugų judėjimas bei įsisteigimo laisvė.................................................... 124 4.1. Laisvas asmenų ir paslaugų judėjimas: bendrieji principai .................................................. 124 4.2. Laisvas darbuotojų judėjimas ............................................................................................... 132 4.2.1. Bendrieji aspektai .......................................................................................................... 132 4.2.2. Vienodas požiūris .......................................................................................................... 142 4.2.3. Darbas valstybės (viešojoje) tarnyboje .......................................................................... 154 4.3. Įsisteigimo laisvė .................................................................................................................. 158 4.3.1. Bendrieji aspektai .......................................................................................................... 158 4.3.2. Įvairios veiklos rūšys ..................................................................................................... 186

4.4. Laisvė teikti palsaugas .......................................................................................................... 186 4.5. Bendrovių teisė (4.04.04; B-04.05) ...................................................................................... 187 4.6. Socialinis draudimas ............................................................................................................. 202 4.6.1. Bendrieji principai ......................................................................................................... 202 4.6.2. Bendrosios nuostatos įvairioms išmokų grupėms ......................................................... 210 4.6.2.1. Apibrėžimai ............................................................................................................ 210 4.6.2.2. Reglamentų taikymas asmenų atžvilgiu ................................................................. 213 4.6.2.3. Vienodas požiūris ................................................................................................... 219 4.6.2.4. Taikymas ratione materiale ................................................................................... 225 4.6.2.5. Socialinės apsaugos susitarimai ............................................................................. 233 4.6.2.6. Savanoriškas ar neprivalomas nuolatinis draudimas .............................................. 234 4.6.2.7. Su gyvenamąja vieta siejamų sąlygų panaikinimas/įmokų grąžinimas .................. 236 4.6.2.8. Išmokų nesutapimas ............................................................................................... 240 4.6.2.9. Taikytini teisės aktai ............................................................................................... 245 4.6.3. Liga ir motinystė ............................................................................................................ 255 4.6.3.1. Bendrieji aspektai ................................................................................................... 255 4.6.3.2. Draudimo, darbo arba gyvenimo laikotarpių sumavimas ....................................... 257 4.6.3.3. Buvimas ir gyvenimas nekompetentingoje valstybėje narėje................................. 257 4.6.4. Neįgalumas .................................................................................................................... 263 4.6.5. Senatvė ir mirtis ............................................................................................................. 267 4.6.5.1. Bendrieji aspektai ................................................................................................... 267 4.6.5.2. Laikotarpiai, į kuriuos turi būti atsižvelgta............................................................. 267 4.6.5.3. Išmokų apskaičiavimas ........................................................................................... 272 4.6.5.4. Minimalios pašalpos ............................................................................................... 274 4.6.5.5. Laikinosios pašalpos ............................................................................................... 274 4.6.6. Nelaimingi atsitikimai darbe ir profesinės ligos ............................................................ 275 4.6.7. Pašalpa mirties atveju .................................................................................................... 276 4.6.8. Nedarbas ........................................................................................................................ 276 4.6.8.1. Bendroji dalis .......................................................................................................... 276 4.6.8.2. Bedarbiai vykstantys į kitą valstybę narę ............................................................... 279 4.6.8.3. Bedarbiai, kurie paskutinį kartą dirbdami gyveno kitoje valstybėje narėje ........... 282 4.6.9. Šeimos pašalpos ir šeimos išmokos dirbantiems asmenims ir bedarbiams ................... 285 4.6.10. Pašalpos pensininkų išlaikomiems vaikams ir našlaičiams ......................................... 290 4.6.10.1. Bendrieji aspektai ................................................................................................. 290 4.6.10.2. Nuostatos dėl išmokų nesutapimo ........................................................................ 292 4.6.11. Įvairios nuostatos ir procedūrinės nuostatos ................................................................ 294 4.7. Profesinių kvalifikacijų ir diplomų pripažinimas. ................................................................ 297

V. Laisvas kapitalo judėjimas.......................................................................................................... 313 VI Laisvės, saugumo ir teisingumo erdvė ....................................................................................... 314 6.1. Sienų kontrolė, prieglobstis ir imigracijos politika .............................................................. 314 6.1.1. Išorės sienų kirtimas ...................................................................................................... 314 6.1.2. Prieglobsčio politika ...................................................................................................... 322 6.1.3. Imigracijos politika ........................................................................................................ 348 6.2. Teisminis bendradarbiavimas civilinėse bylose ................................................................... 359 6.2.1. Bendrieji aspektai .......................................................................................................... 359 6.2.2. Jurisdikcija ir teismo sprendimų pripažinimas ir vykdymas civilinėse ir komercinėse bylose ....................................................................................................................................... 359 6.2.2.1. Taikymo sritis ......................................................................................................... 359 6.2.2.2. Speciali jurisdikcija ................................................................................................ 363 6.2.2.3. Jurisdikcija bylose, susijusiose su draudimu .......................................................... 382 6.2.2.4. Jurisdikcija, susijusi su vartotojų sutartimis ........................................................... 385 6.2.2.5. Jurisdikcija, susijusi su individualiomis darbo sutartimis ...................................... 392 6.2.2.6. Išimtinė jurisdikcija ................................................................................................ 394 6.2.2.7. Susitarimas dėl jurisdikcijos ................................................................................... 398 6.2.2.8. Pripažinimas ir vykdymas ...................................................................................... 399 6.2.2.9. Kitos nuostatos ....................................................................................................... 410 6.2.3. Europos vykdomasis raštas ............................................................................................ 413 6.2.4. Įteikimas ........................................................................................................................ 413 6.2.5. Įrodymų rinkimas .......................................................................................................... 419 6.2.6. Įstatymų kolizija ............................................................................................................ 421 6.2.7. Veiksminga teisė į teisingumą ....................................................................................... 426 6.2.8. Europos mokėjimo įsakymo procedūra ......................................................................... 426 6.2.9. Europos ieškinių dėl nedidelių sumų nagrinėjimo procedūra ....................................... 428 6.2.10. Bankroto bylos ............................................................................................................. 428 6.2.11 Teismų jurisdikcija ir teismo sprendimų vykdymas santuokos ir tėvų pareigų srityse 438 6.3. Teisminis ir policijos bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose ....................................... 456 6.3.1. Bendrieji aspektai .......................................................................................................... 456 6.3.2. Teisingumo Teismo jurisdikcija .................................................................................... 463 6.3.3 Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ........................................................ 469 6.3.3.1 Bendrosios nuostatos ............................................................................................... 469 6.3.3.2 Ne bis in idem principas .......................................................................................... 472 6.3.4. Teisės aktų suderinimas ................................................................................................. 480 6.3.4.1. Europos arešto orderis ............................................................................................ 480 6.3.4.2. Aukų statusas .......................................................................................................... 492

6.3.5. Policijos bendradarbiavimas .......................................................................................... 496

I. Europos Sąjungos pilietybė 1.1. Nediskriminavimas ir Sąjungos pilietybė

Turinys

Žr. taip pat: Sprendimą Martínez Sala Sprendimą Grzelczyk Laisvas asmenų judėjimas – SESV 45 straipsnis – Socialinės apsaugos pašalpa, mokama ieškantiesiems darbo – Gyvenamosios vietos sąlyga – Sąjungos pilietybė <...> 63. Atsižvelgiant į Sąjungos pilietybės įvedimą ir į Sąjungos piliečių teisės naudotis vienodo požiūrio principu išaiškinimą, piniginės išmokos, skirtos tam, kad būtų galima lengviau patekti į kitos valstybės narės darbo rinką, atžvilgiu nebegalima netaikyti Sutarties 48 straipsnio [dabar SESV 45 straipsnis] 2 dalies, kuri yra Sutarties 6 straipsnyje [dabar SESV 18 straipsnis] garantuojamo pagrindinio vienodo požiūrio principo išraiška.

64. Vienodo požiūrio principo taikymo srities įsidarbinimo srityje aiškinimas turi atspindėti tokius pokyčius, palyginti su aiškinimu1.

65. 1996 m. nutarimu [t. y. Jobseeker’s Allowance Regulations 1996] įvedamas skirtingas požiūris, atsižvelgiant į tai, ar asmuo įprastai gyvena Jungtinėje Karalystėje, ar ne. Kadangi šią sąlygą lengviau įvykdyti tos šalies piliečiams, šis reglamentas yra nepalankus valstybių narių piliečiams, kurie pasinaudojo teise judėti siekdami ieškoti darbo kitos valstybės narės teritorijoje2.

66. Tokia gyvenamosios vietos sąlyga galėtų būti pateisinama tik jeigu ji būtų pagrįsta nuo atitinkamų asmenų pilietybės nepriklausančiomis objektyviomis priežastimis, proporcingomis nacionalinės teisės siekiamam teisėtam tikslui3.

67. Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad nacionalinis teisės aktų leidėjas teisėtai gali norėti įsitikinti, ar egzistuoja realus ryšys tarp prašymą dėl pašalpų, kurios yra socialinių lengvatų pobūdžio Reglamento Nr. 1612/684 7 straipsnio 2 dalies prasme, pateikusio asmens ir aptariamos geografinės darbo rinkos5.

68. Reikia nurodyti, kad 1995 m. įstatyme <dėl ieškančiųjų darbo> numatyta darbo ieškančio asmens pašalpa yra socialinio draudimo išmoka, pakeitusi bedarbio išmoką ir paramą, susijusią su pajamomis, kuriai gauti, be kita ko, reikalaujama, kad jos prašantis asmuo galėtų dirbti, aktyviai ieškotų darbo ir negautų pajamų, viršijančių taikytiną sumą, ir neturėtų kapitalo, didesnio nei nustatyta suma.

69. Valstybė narė gali teisėtai skirti tokią pašalpą tik tuomet, kai nustatyta, kad šis darbo ieškantis asmuo iš tikrųjų susijęs su šios valstybės darbo rinka.

70. Tokio ryšio egzistavimą galima būtų įrodyti, be kita ko, konstatuojant, kad suinteresuotasis asmuo protingą laikotarpį veiksmingai ir iš tikrųjų ieškojo darbo atitinkamoje valstybėje narėje.

71. Taigi Jungtinė Karalystė gali reikalauti, kad asmenys, prašantys tokios pašalpos, būtų susiję su jos darbo rinka.

72. Vis dėlto, nors gyvenamosios vietos sąlyga iš esmės tinkama užtikrinti tokį ryšį, laikantis proporcingumo principo, ji negali viršyti to, kas būtina šiam tikslui pasiekti. Konkrečiau kalbant, 1987 m. birželio 18 d. Sprendimas Lebon, 316/85, Rink. p. 2811; 1996 m. rugsėjo 12 d. Sprendimas Komisija prieš Belgiją, C-278/94, Rink., 1996, p. I-4307 2 1996 m. gegužės 23 d. Sprendimo O’Flynn, C-237/94, Rink. p. I-2617, 18 punktą ir 2003 m. sausio 16 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją, C-388/01, Rink. p. I-721, 13 ir 14 p 3 1998 m. lapkričio 24 d. Sprendimo Bickel ir Franz, C-274/96, Rink. p. I-7637, 27 p.

4 Minėtas pirmiau.

5 2002 m. liepos 11 d. Teisingumo Teismo sprendimas Marie-Nathalie D'Hoop prieš Office national de l'emploi, C224/98, Rink., 2002, p. I-06191, 38 p.

1

nacionalinės valdžios institucijos ją taikydamos turi remtis aiškiais ir iš anksto žinomais kriterijais, ir turi būti numatyta galimybė kreiptis į teismą teisminės gynybos. Bet kuriuo atveju, jei tam, kad asmuo atitiktų šią sąlygą, jo reikalaujama pragyventi tam tikrą laikotarpį, šis laikotarpis neturi viršyti tiek, kiek būtina tam, kad vietinės valdžios institucijos galėtų įsitikinti, kad nagrinėjamas asmuo iš tiesų ieško darbo priimančiosios valstybės narės darbo rinkoje.

73. Taigi <...> Sutarties 48 straipsnio [dabar SESV 45 straipsnis] 2 dalyje, skaitomoje kartu su Sutarties 6 ir 8 straipsniais [dabar SESV 18 ir 20 straipsniai], numatyta teisė į vienodą požiūrį nedraudžia nacionalinės teisės aktų, pagal kuriuos teisei gauti darbo ieškančio asmens pašalpą taikoma gyvenamosios vietos sąlyga, jei ši gali būti pateisinta objektyviomis priežastimis, nepriklausomomis nuo atitinkamų asmenų pilietybės ir proporcingomis teisėtai nacionaline teise siekiamam tikslui.

2004 m. kovo 23 d. Sprendimas Collins (byla C-138/02, Rink. p. I-2703) Sąjungos pilietybė – Teisė laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje - Teisė apsigyventi – Tiesioginis SESV 21 straipsnio 1 dalies taikymas – Apribojimai ir sąlygos - Taikymas laikantis bendrųjų Sąjungos teisės principų ir pirmiausia proporcingumo principo - Ekonomiškai neaktyvus Sąjungos pilietis, turintis priimančios valstybės išduotą leidimą gyventi – Naudojimasis vienodu požiūriu, kiek tai susiję su socialine parama, užtikrinančia minimalų pragyvenimo lygį <...> 33. Tarp Direktyvos 90/3646 taikymo sąlygų ir apribojimų 1 straipsnyje yra numatyta, kad valstybės narės iš kitų valstybių narių piliečių, norinčių pasinaudoti teise apsigyventi jų teritorijoje, gali reikalauti, jog jie ir jų šeimos nariai būtų apdrausti ligos draudimu bet kurios rizikos priimančioje valstybėje narėje atžvilgiu ir turėtų pakankamai lėšų, kad savo gyvenimo laikotarpiu netaptų našta priimančiosios valstybės narės socialinės paramos sistemai. <...> 43. <...> dėl tokių išmokų ekonomiškai neaktyvus Europos Sąjungos pilietis gali remtis EB 12 straipsniu [šiuo metu SESV 18 straipsnis], jei jis teisėtai gyveno priimančioje valstybėje narėje tam tikrą laikotarpį arba jei turi leidimą apsigyventi. <...> 46. <...> Europos Sąjungos pilietis, kuriam nesuteikta teisė apsigyventi priimančioje valstybėje pagal EB 39, 43 ar 49 straipsnius [dabar SESV 45, 49 ir 56 straipsniai], gali kaip Europos Sąjungos pilietis apsigyventi toje valstybėje tiesiogiai taikant EB 18 straipsnio [dabar SESV 21 straipsnis] 1 dalį. Šios teisės įgyvendinimui minėtas straipsnis nustato sąlygas ir apribojimus, tačiau kompetentingos valdžios institucijos turi užtikrinti, kad šios sąlygos ir apribojimai nepažeistų bendrųjų Bendrijos teisės principų ir pirmiausia proporcingumo principo.

Tačiau nustačius, kad asmuo esantis tokioje padėtyje kaip pareiškėjas pagrindinėje byloje, turi leidimą apsigyventi, šis asmuo gali prašyti socialinės paramos, pavyzdžiui, <minimalaus pragyvenimo pašalpos>, remdamasis EB 12 straipsniu.

2004 m. rugsėjo 7 d. Sprendimas Trojani (byla C-456/02, Rink. p. I-7573) Sąjungos pilietybė – Sutarties nuostatos – Taikymo sritis draudimo diskriminuoti dėl pilietybės tikslais – Studentams teikiama pagalba jų išlaikymo išlaidoms padengti – Įtraukimas – Nacionalinės teisės aktai, kurie numato, kad tokią pagalbą gali gauti tik nuolat valstybės teritorijoje gyvenantys studentai – Galimybės studentams, kurie yra kitų valstybių narių piliečiai, būti laikomiems nuolat gyvenančiais asmenimis, nebuvimas – Nepriimtinumas <...> 48. Esant šioms aplinkybėms <...> pagalba priimančiojoje valstybėje narėje teisėtai gyvenantiems studentams, suteikiant subsidijuojamas paskolas arba stipendijas, kurios skirtos jų

6

Minėta pirmiau.

išlaikymo išlaidoms padengti, patenka į Sutarties taikymo sritį EB 12 straipsnio [dabar SESV 18 straipsnis] pirmojoje pastraipoje numatyto draudimo diskriminuoti taikymo tikslais. <...> 57. Kalbant apie pagalbos išlaikymo išlaidoms padengti teikimą studentams, valstybė narė teisėtai gali šią pagalbą teikti tik tiems studentams, kurie įrodė tam tikrą integracijos į šios valstybės visuomenę lygį7.

58. Vis dėlto šioje situacijoje valstybė narė negali reikalauti iš atitinkamų studentų įrodyti jų ryšio su pastarosios darbo rinka. Dažniausiai mokantis aukštojoje mokykloje įgytos žinios studento nesusieja su konkrečia geografine darbo rinka, todėl pagalbos išlaikymo išlaidoms padengti prašančio studento padėtis nėra sulyginama su asmens, kuris prašo laukimo išmokos, skiriamos savo pirmojo darbo ieškančiam jaunimui, arba išmokos darbo paieškai8.

59. Tačiau tam tikros integracijos reikalavimas gali būti laikomas patenkintu, jei nustatoma, kad tas studentas tam tikrą laiką gyveno priimančiojoje valstybėje narėje9. <...> 61. Papildoma sąlyga, kad studentai gali gauti pagalbą išlaikymo išlaidoms padengti tik tuomet, jei jie nuolatos gyvena priimančiojoje valstybėje narėje, kaip ir reikalavimas gyventi trejus metus, aptartas pirmesniame punkte, tai pat galėtų būti laikoma pagrįsta ir skirta tam tikram integracijos į šios valstybės visuomenės lygiui užtikrinti. Tačiau nustatyta, kad pagrindinėje byloje nagrinėjami teisės aktai nenumato jokios galimybės studentui, kuris yra kitos valstybės pilietis, gauti nuolat gyvenančio asmens statusą. Dėl šių teisės aktų toks pilietis, kad ir koks būtų jo realios integracijos į priimančiosios valstybės narės visuomenę lygis, neturi jokių galimybių įvykdyti šią sąlygą ir gauti pagalbą išlaikymo išlaidoms padengti. Todėl toks požiūris negali būti pateisintas šiomis taisyklėmis siekiamu teisėtu tikslu. <...> 63. Esant šioms aplinkybėms <...> EB 12 straipsnio pirmoji pastraipa turi būti aiškinama taip, kad ji draudžia nacionalinius teisės aktus, kurie numato, kad studentai gali gauti pagalbą išlaikymo išlaidoms padengti, tik jei jie nuolat gyvena priimančiojoje valstybėje narėje, ir nenumato jokios galimybės studentui, kuris yra kitos valstybės narės pilietis, gauti nuolat gyvenančio asmens statuso, net jei jis teisėtai gyvena priimančiojoje valstybėje narėje ir joje pabaigė didelę dalį vidurinio mokslo bei dėl to turi realų ryšį su šios valstybės visuomene.

2005 m. kovo 15 d. Sprendimas Bidar (byla C-209/03, Rink. p. I-2119) Valstybės įsipareigojimų neįvykdymas – SESV 18, 165 ir 166 straipsniai – Priėmimo į universitetą sąlygos, pagal kurias kitose valstybėse narėse vidurinio mokslo baigimo diplomus įgiję asmenys, įvykdę bendrąsias priėmimo į aukštąsias mokyklas ar universitetus sąlygas, turi dar įrodyti, kad atitinka specialias diplomų išdavimo valstybėje nustatytas tiesioginio priėmimo į pasirinktas studijas sąlygas – Diskriminacija – Pateisinimo nebuvimas <...> 41. <...> vienodo požiūrio principas draudžia ne tik atvirą diskriminaciją dėl pilietybės, bet ir visas paslėptas diskriminacijos formas, kurios taikant kitus kriterijus sukelia tokias pačias pasekmes10.

42. Šioje byloje nagrinėjamuose nacionalinės teisės aktuose nustatyta, kad studentai, kurie įgijo vidurinio mokslo diplomą kitoje nei Austrijos Respublika valstybėje narėje ir kurie pageidauja studijuoti aukštojoje mokykloje ar universitete pagal konkrečią Austrijos mokymo įstaigos studijų programą, turi ne tik pateikti šį diplomą, bet ir įrodyti, kad atitinka priėmimo į studijas aukštojoje Nusistovėjusi praktika.

2002 m. liepos 11 d. Teisingumo Teismo sprendimas Marie-Nathalie D'Hoop prieš Office national de l'emploi, C224/98, Rink., 2002, p. I-06191, 38 p.; 2004 m. kovo 23 d. Sprendimas Collins, C-138/02, Rink. p. I-2703, 67 p.

9 Nusistovėjusi praktika.

10 1974 m. vasario 12 d. Sprendimas Sotgiu, 152/73, Rink. p. 153, 11 p.; 2004 m. liepos 1 d. Sprendimas Komisija prieš Belgiją, 28 p.; 2005 m. kovo 15 d. Sprendimas Bidar, C-209/03, Rink. p. I-2119, 51 p.

7 8

mokykloje ar universitete sąlygas toje valstybėje narėje, kurioje įgijo diplomą, pavyzdžiui, išlaikyti stojimo egzaminą arba pasiekti lygį, pakankamą būti įtrauktam į ribotą priimamų asmenų sąrašą.

43. Taip pat panašu, kad <Universitetinių studijų įstatymo> 36 straipsnis įtvirtino ne tik skirtingą požiūrį į studentus, įgijusius vidurinio mokslo diplomą kitoje nei Austrijos Respublika valstybėje narėje, tačiau taip pat skirtingą požiūrį į jos pačios studentus, atsižvelgiant į valstybę narę, kurioje jie įgijo vidurinio mokslo diplomą.

44. Sutartyje suteiktos laisvo judėjimo galimybės negalėtų būti visiškai veiksmingos, jeigu asmuo būtų baudžiamas paprasčiausia dėl naudojimosi jomis. Ši išvada yra ypač svarbi švietimo srityje, atsižvelgiant į EB 3 straipsnio 1 dalies q punktu ir EB 149 straipsnio [dabar SESV 165 straipsnis] 2 dalies antra įtrauka siekiamus tikslus, t. y. skatinti studentų ir dėstytojų judėjimą11. <...> 48. Todėl šioje byloje nagrinėjamas skirtingas požiūris galėtų būti pateisinamas, tik jeigu jis būtų pagrįstas objektyviais veiksniais, kurie nepriklauso nuo atitinkamų asmenų pilietybės ir kurie yra proporcingi nacionalinės teisės siekiamam teisėtam tikslui12.

2005 m. liepos 7 d. Sprendimas Komisija prieš Austriją (byla C-147/03, Rink. p. I-5969) Sąjungos pilietybė - Teisė judėti ir apsigyventi - SESV 20 ir 21 straipsniai - Diskriminacija dėl pilietybės - SESV 18 straipsnis - Direktyva 2004/38 - 24 straipsnis - Nukrypimas - Apimtis - Valstybė narė, kurioje važiavimo transportu lengvata taikoma tik studentams, kurių tėvai šioje valstybėje gauna pašalpas šeimai - Valstybės įsipareigojimų neįvykdymas <...> 39. <...> kiekvienas Sąjungos pilietis gali remtis SESV 18 straipsniu, kuriuo draudžiama bet kokia diskriminacija dėl pilietybės, visose situacijose, kurios priklauso Sąjungos teisės taikymo ratione materiae sričiai; prie tokių situacijų priskirtinos SESV 21 straipsniu suteiktos laisvės judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje įgyvendinimas13.

40. Be to, iš teismo praktikos taip pat matyti, kad šis draudimas taikytinas ir su profesinio mokymo prieinamumu susijusioms situacijoms, turint omenyje tai, kad tiek aukštasis, tiek universitetinis mokymas priskiriamas prie profesinio parengimo14.

41. Tai reiškia, kad Austrijoje studijuojantis valstybės narės pilietis gali remtis SESV 18 ir 21 straipsniuose įtvirtinta teise laisvai judėti ir apsigyventi priimančiosios valstybės narės teritorijoje nepatirdamas tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos dėl savo pilietybės15.

42. Dėl klausimo, ar važiavimo transportu lengvatos, kaip antai taikomos kai kuriose Austrijos federalinėse žemėse, patenka į sutarčių taikymo sritį, kaip tai suprantama pagal SESV 18 straipsnio 1 dalį, reikia nurodyti, kad konstatuodamas, jog profesinio parengimo prieinamumas patenka į Sąjungos teisės taikymo sritį, Teisingumo Teismas jau patikslino, kad į šią taikymo sritį patenka nacionalinė parama, kuri suteikiama studentų išlaikymo išlaidoms padengti, socialinės išmokos pagal neįmokinę nacionalinę sistemą ir nacionalinės teisės aktuose numatytos vadinamosios laukimo pašalpos, skirtos pirmojo darbo ieškantiems jauniems bedarbiams (žr. atitinkamai minėtų sprendimų Bidar 42 punktą; Grzelczyk 46 punktą ir D’Hoop 34 ir 35 punktus).

11

2002 m. liepos 11 d. Sprendimas D'Hoop, C-224/98, Rink., 2002, p. I-6191, 30-32 p.

1998 m. lapkričio 24 d. Sprendimas Bickel ir Franz, C-274/96, Rink. p. I-7637, 27 p.; 2002 m. liepos 11 d. Sprendimas D'Hoop, C-224/98, Rink., 2002, p. I-6191, 36 p.

13 1998 m. gegužės 12 d. Sprendimas Martínez Sala, C-85/96, Rink. p. I-2691, 63 p.; 2005 m. kovo 15 d. Sprendimas Bidar, C-209/03, Rink., 2005, p. I-2119, 32 ir 33 p.; 2008 m. lapkričio 18 d. Sprendimas Förster, C-158/07, Rink. p. I-8507, 36 ir 37 p.; 2010 m. balandžio 13 d. Sprendimas Bressol ir kt., C-73/08, Rink., 2010, p. I-2735, 31 p.

14 2010 m. balandžio 13 d. Sprendimas Bressol ir kt., C-73/08, Rink., 2010, p. I-2735, 32 p.

15 2010 m. balandžio 13 d. Sprendimas Bressol ir kt., C-73/08, Rink. p. I-2735, 33 p.

12

43. Tai reiškia, kad sistema, pagal kurią studentams taikomos važiavimo transportu lengvatos, tiesiogiai arba netiesiogiai padengiančios jų išlaikymo išlaidas, taip pat patenka į ESS sutarties taikymo sritį. <...> 48. Austrijos Respublikos argumentai dėl važiavimo transportu lengvatų priskyrimo prie išmokų šeimai, kaip tai suprantama pagal Reglamentą Nr. 1408/7116, nepaneigia, kad, kaip nurodė Komisija, Austrijoje studijuojantys kitų valstybių narių studentai diskriminuojami dėl pilietybės. <...> 52. <...> netiesioginė diskriminacija dėl pilietybės gali būti pateisinama, tik jeigu ji pagrįsta objektyviais pagrindais, nepriklausančiais nuo atitinkamų asmenų pilietybės, ir yra proporcingais nacionalinės teisės teisėtai siekiamam tikslui17. <...> 61. <...> nacionaline sistema, pagal kurią reikalaujama, kad studentas įrodytų realaus ryšio su priimančiąja valstybe nare buvimą, siekiamas tikslas iš principo galėtų būti teisėtas ir pateisinti SESV 21 straipsnyje numatytų teisių laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje apribojimus.

62. Vis dėlto reikia, pirma, patikslinti, kad įrodymas, kurio reikalaujama siekiant įvertinti tokio realaus ryšio buvimą, neturėtų būti pernelyg išimtinio pobūdžio, kuriuo būtų neteisingai suteikiama pirmenybė veiksniui, nebūtinai atspindinčiam realų ir veiksmingą asmens, prašančio važiavimo transportu lengvatos, ir valstybės narės, kurioje šis asmuo studijuoja, ryšio laipsnį, pašalinant bet kokį kitą tokį ryšį atspindintį veiksnį18.

63. Antra, <...> reikalaujamas realus studento, prašančio skirti išmoką, ir priimančiosios valstybės narės ryšys neturi būti vienodai nustatomas visų išmokų atveju; jis turėtų būti nustatomas atsižvelgiant į sudėtinius nagrinėjamos išmokos elementus, visų pirma jos pobūdį ir tikslą. Be kita ko, išmokos tikslas turi būti nagrinėjamas remiantis jos rezultatais, o ne struktūra ar formaliu kvalifikavimu19.

64. Dėl važiavimo transportu lengvatų studentams reikia pažymėti, kad realus besimokančio studento ir priimančiosios valstybės narės ryšys, kiek tai susiję su važiavimo transportu lengvatomis, gali būti veiksmingai patikrinamas pirmiausia nustatant, ar aptariamas asmuo yra priimtas, remiantis Direktyvos 2004/3820 7 straipsnio 1 dalies c punkto pirma įtrauka, į privačią arba valstybinę instituciją, akredituotą ar finansuojamą priimančiosios valstybės narės pagal jos įstatymus ar administracinę praktiką, turėdamas pagrindinį tikslą studijuoti, įskaitant profesinį rengimą. <...> 66. Atsižvelgiant į visus šiuos paaiškinimus reikia konstatuoti, kad važiavimo transportu lengvatas taikydama iš principo tik studentams, kurių tėvai gauna pašalpas šeimai Austrijoje, Austrijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal kartu taikomų SESV 18, 20 ir 21 straipsnių bei Direktyvos 2004/38/EB 24 straipsnio nuostatas.

2012 m. spalio 4 d. Sprendimas Komisija prieš Austriją (byla C-75/11, Rink. p. I-0000) Laisvas asmenų judėjimas – SESV 45 straipsnis – Valstybės narės pilietis, ieškantis darbo kitoje valstybėje narėje – Vienodas požiūris – Laukimo išmokos jauniems pirmojo darbo ieškantiems asmenims – Suteikimas, siejamas su mokymosi bent šešerius metus priimančiojoje valstybėje sąlyga 1971 m. birželio 14 d. Tarybos Reglamentas (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje.

17 Nusistovėjusi praktika.

18 2002 m. liepos 11 d. Sprendimas D'Hoop, C-224/98, Rink., 2002, p. I-6191, 39 p.; 2011 m. liepos 21 d. Sprendimas Stewart, C-503/09, Rink. p. I-0000, 95 p.

19 2009 m. birželio 4 d. Sprendimas Vatsouras ir Koupatantze, C-22/08 ir C-23/08, Rink. p. I-4585, 41 ir 42 p.

20 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičianti Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinanti Direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB (OL 2004 m. specialusis leidimas, 5 skyrius, 5 tomas, p. 46 - 61) 16

<...> 18. <...> EB 12 straipsnis [dabar SESV 18 straipsnis], kuriuo įtvirtintas bendrasis diskriminavimo dėl pilietybės draudimo principas, savarankiškai taikomas tik tose Sąjungos teisės reglamentuojamose situacijose, dėl kurių Sutartyje nenumatyta specialių nediskriminavimo taisyklių21. <...> 20. Kalbant apie EB 18 straipsnį [dabar SESV 21 straipsnis], kuriame bendrai numatyta kiekvieno Sąjungos piliečio teisė laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje, reikia nurodyti, kad taip pat iš teismo praktikos matyti, jog šios nuostatos konkreti išraiška yra EB 39 straipsnis [dabar SESV 45 straipsnis], kiek tai susiję su darbuotojų judėjimo laisve22. <...> 25. Teisingumo Teismas šiuo atžvilgiu pažymėjo, kad, atsižvelgiant į Sąjungos pilietybės įvedimą ir teisės į vienodą požiūrį, kuria naudojasi Sąjungos piliečiai, aiškinimą teismo praktikoje, piniginės išmokos, skirtos patekimui į kitos valstybės narės darbo rinką palengvinti, atveju nebegalima netaikyti EB 39 straipsnio 2 dalies, kuri yra EB 12 straipsniu garantuojamo pagrindinio vienodo požiūrio principo išraiška23. <...> 30. Pagrindinėje byloje nagrinėjamomis teisės nuostatomis nustatytas skirtingas požiūris atsižvelgiant į tai, ar pirmojo darbo ieškantys jauni asmenys gali įrodyti, kad bent šešerius vidurinio mokslo metus mokėsi Belgijos mokymo įstaigoje.

31. Todėl sąlygą, kad buvo būtina mokytis priimančiosios valstybės narės mokymo įstaigoje, dėl paties jos pobūdžio lengviau gali įvykdyti šios valstybės piliečiai ir ja iš esmės keliama grėsmė, kad kitų valstybių narių piliečiams bus sudarytos mažiau palankios sąlygos24. <...> 33. Šiuo atžvilgiu, kalbant apie išmokas, kaip antai nagrinėjamąsias pagrindinėje byloje, kuriomis siekiama palengvinti jaunų asmenų integraciją į darbo rinką baigus mokslus, reikia nurodyti, kad Teisingumo Teismas pripažino, jog nacionalinės teisės aktų leidėjo siekis užtikrinti prašymą skirti tokias išmokas pateikusio asmens ir atitinkamos geografinės darbo rinkos realų ryšį yra teisėtas25. <...> 50. <...> veiksniai, susiję su prašančio skirti laukimo išmokas asmens šeiminėmis aplinkybėmis, taip pat gali padėti įrodyti realaus ryšio tarp prašymą pateikusio asmens ir priimančiosios valstybės narės egzistavimą26. Šiuo atžvilgiu glaudžių ryšių, visų pirma asmeninio pobūdžio, su priimančiąja valstybe nare, kurioje suinteresuotasis asmuo, susituokęs su šios valstybės piliečiu, įsikuria ir nuo tada įprastai gyvena, egzistavimas gali prisidėti prie to, kad tarp suinteresuotojo asmens ir naujos įsikūrimo valstybės narės atsiranda tvirtas ryšys, įskaitant ryšį su šios valstybės darbo rinka27. <...> 52. <...> pagal EB 39 straipsnį draudžiama nacionalinė nuostata, kaip antai nagrinėjamoji pagrindinėje byloje, pagal kurią pirmojo darbo ieškančių jaunų asmenų teisė gauti laukimo išmokas siejama su sąlyga, kad suinteresuotasis asmuo bent šešerius metus būtų mokęsis priimančiosios valstybės narės mokymo įstaigoje, nes dėl šios sąlygos trukdoma atsižvelgti į kitus veiksnius, kurie yra tinkami nustatant realaus ryšio tarp prašymą skirti išmokas pateikusio asmens ir atitinkamos geografinės darbo rinkos egzistavimą, ir dėl to ja viršijama tai, kas būtina šia nuostata siekiamam tikslui, t. y . užtikrinti tokio ryšio egzistavimą, pasiekti.

1989 m. gegužės 30 d. Sprendimas Komisija prieš Graikiją, 305/87, Rink. p. 1461, 13 p.; 1998 m. gegužės 12 d.

Sprendimas Gilly, C-336/96, Rink. p. I-2793, 37 p.; 2002 m. lapkričio 26 d. Sprendimas Oteiza Olazabal, C-100/01, Rink. p. I-10981, 25 p.; 2011 m. rugsėjo 15 d. Sprendimas Schulz-Delzers ir Schulz, C-240/10, Rink. p. I-0000, 29 p.

22 2007 m. rugsėjo 11 d. Sprendimas Hendrix, C-287/05, Rink., 2007, p. I-6909, 61 p.; 2011 m. rugsėjo 15 d. Sprendimas Schulz-Delzers ir Schulz, C-240/10, Rink. p. I-0000, 30 p.

23 2004 m. kovo 23 d. Teisingumo Teismo sprendimas Brian Francis Collins prieš Secretary of State for Work and Pensions, C-138/02, Rink., 2004, p. I-02703, 63 p.; 2005 m. rugsėjo 15 d. Sprendimas Ioannidis C-258/04, Rink., 2005, p. I-8275, 22 p.

24 2005 m. rugsėjo 15 d. Sprendimas Ioannidis C-258/04, Rink., 2005, p. I-8275, 28 p.

25 2005 m. rugsėjo 15 d. Sprendimas Ioannidis C-258/04, Rink., 2005, p. I-8275, 30 p.; 2002 m. liepos 11 d. Sprendimas D'Hoop, C-224/98, Rink., 2002, p. I-6191, 38 p.; 2004 m. kovo 23 d. Teisingumo Teismo sprendimas Brian Francis Collins prieš Secretary of State for Work and Pensions, C-138/02, Rink., 2004, p. I-02703, 67 ir 69 p.

26 2011 m. liepos 21 d. Sprendimas Stewart, C-503/09, Rink., 2011, p. I-0000, 100 p.

27 1988 m. rugsėjo 22 d. Sprendimas Bergemann, 236/87, Rink., p. 5125, 20–22 p.

21

Sąjungos pilietybė – Laisvas darbuotojų judėjimas – Vienodo traktavimo principas − SESV 45 straipsnio 2 dalis – Reglamentas (EEB) Nr. 1612/68 – 7 straipsnio 2 dalis − Direktyva 2004/38 – 24 straipsnio 1 ir 2 dalys – Vienodo traktavimo principo išimtis, taikoma paramai studijoms studento stipendijų ar paskolų forma – Priimančiojoje valstybėje narėje studijuojantis Sąjungos pilietis – Prieš pradedant studijas ir jas pradėjus vykdyta veikla pagal darbo sutartį − Suinteresuotojo asmens pagrindinis atvykimo į priimančiosios valstybės narės teritoriją tikslas – Įtaka kvalifikavimui kaip darbuotojo ir teisei į studento stipendiją <...> 32. <...> direktyvos <2004/38 28 > 24 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybė narė neįpareigojama iki įgyjant nuolatinio gyvenimo šalyje teisę suteikti paramą studijoms, įskaitant profesinį parengimą, susidedančią iš studento stipendijų ar paskolų, asmenims, išskyrus darbuotojus, savarankiškai dirbančiuosius, tokį statusą išlaikančius asmenis ir jų šeimos narius.

33. Direktyvos 2004/38 24 straipsnio 2 dalis, kaip nuostata, kuria leidžiama nukrypti nuo SESV 18 straipsnyje numatyto vienodo traktavimo principo – 24 straipsnio 1 dalis yra tik jo speciali išraiška, – pagal Teisingumo Teismo praktiką turi būti aiškinama siaurai ir remiantis Sutarties nuostatomis, įskaitant susijusiąsias su Sąjungos pilietybe ir laisvu darbuotojų judėjimu29.

34. Pagal Teisingumo Teismo turimą informaciją L. N. prašoma parama yra parama studijoms studentų stipendijos forma. Taigi šiai paramai gali būti taikomas Direktyvos 2004/38 24 straipsnio 2 dalyje numatytas leidimas nukrypti nuo vienodo traktavimo principo.

35. Tačiau, kaip aiškiai matyti iš minėtos nuostatos teksto, toks leidimas nukrypti negali būti taikomas nei nuolatinio gyvenimo teisę turintiems asmenims, nei „darbuotojams, savarankiškai dirbantiesiems, tokį statusą išlaikantiems asmenis ir jų šeimos nariams“.

36. Nors tiesa, jog Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 1 dalies c punkte numatyta, kad Sąjungos pilietis turi teisę gyventi kitos valstybės narės teritorijoje ilgiau nei tris mėnesius, jei yra priimtas „į privačią arba valstybinę instituciją“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, „turėdamas pagrindinį studijų kurso baigimo tikslą“, tačiau iš šio patikslinimo nematyti, kad šias sąlygas atitinkančiam Sąjungos piliečiui dėl to automatiškai netaikomas „darbuotojo“ statusas, kaip tai suprantama pagal SESV 45 straipsnį. <...> 39. Tačiau primintina, kad <...> „darbuotojo“ sąvoka, kaip ji suprantama pagal SESV 45 straipsnį, turi autonomišką Sąjungos teisei būdingą reikšmę ir ji neturi būti aiškinama siaurai30.

40. Be to, ši sąvoka turi būti apibrėžta remiantis objektyviais darbo santykius apibūdinančiais kriterijais, atsižvelgiant į atitinkamų asmenų teises ir pareigas. Pagrindinis darbo santykių požymis yra tas, kad asmuo tam tikrą laiką kito asmens naudai ir jo vadovaujamas teikia tam tikras paslaugas, už kurias gauna atlyginimą31.

2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičianti Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinanti Direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB (OL 2004 m. specialusis leidimas, 5 skyrius, 5 tomas, p. 46 - 61) 29 2009 m. birželio 4 d. Sprendimas Vatsouras ir Koupatantze, C-22/08 ir C-23/08, Rink. p. I-4585, 44 p.; 2012 m. spalio 4 d. Sprendimas Komisija prieš Austriją, C-75/11, Rink., p., 54 ir 56 p.

30 1986 m. liepos 3 d. Sprendimas Lawrie-Blum, 66/85, Rink. p. 2121, 16 p.; 1988 m. birželio 21 d. Sprendimas Brown, 197/86, Rink. p. 3205, 21 p.; 1992 m. vasario 26 d. Sprendimas Bernini, C-3/90, Rink. p. I-1071, 14 p.; 2003 m. lapkričio 6 d. Sprendimas Ninni-Orasche, C-413/01, Rink. p. I-13187, 23 p.

31 1986 m. liepos 3 d. Sprendimas Lawrie-Blum, 66/85, Rink. p. 2121, 17 p.; 2003 m. lapkričio 6 d. Teisingumo Teismo sprendimas Franca Ninni-Orasche prieš Bundesminister für Wissenschaft, Verkehr und Kunst, C-413/01, Rink., 2003, p.

I-13187, 24 p.; 2009 m. birželio 4 d. Teisingumo Teismo (trečioji kolegija) sprendimas Athanasios Vatsouras (C-22/08) ir Josif Koupatantze (C-23/08) prieš Arbeitsgemeinschaft (ARGE) Nürnberg, sujungtos bylos C-22/08 ir C-23/08, Rink., 2009, p. I-04585, 26 p.

28

41. Žemas atlyginimo lygis ar atlyginimo šaltinio kilmė, didesnis ar mažesnis suinteresuotojo asmens darbo našumas ar faktas, kad jis dirba tik nedidelį skaičių valandų per savaitę, netrukdo asmenį pripažinti „darbuotoju“, kaip tai suprantama pagal SESV 45 straipsnį32.

42. Kad atitinkamas asmuo turėtų „darbuotojo“ statusą, jis turi užsiimti realia ir veiksminga veikla, išskyrus visiškai nereikšmingą veiklą, kuri gali būti laikoma nereikšminga ir pagalbine33. <...> 46. <...> siekiant nustatyti, ar dėl darbo gali būti suteiktas darbuotojo statusas, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, nėra svarbūs aspektai, susiję su suinteresuotojo asmens veiksmais iki ir po darbo laikotarpio. Iš tiesų šie aspektai visiškai nesusiję su objektyviais kriterijais, nustatytais šio sprendimo 40 punkte primintoje teismo praktikoje34.

47. Šiuo klausimu pažymėtina, kad sąvokos „darbuotojas“, kaip tai suprantama pagal SESV 45 straipsnį, apibrėžtyje išreikštas reikalavimas, būdingas pačiam laisvo darbuotojų judėjimo principui, kad šios pagal Sąjungos teisę suteiktos laisvės lengvatomis gali remtis tik asmenys, iš tiesų dirbantys pagal darbo sutartį ar rimtai ketinantys dirbti pagal darbo sutartį. Tačiau tai nereiškia, kad naudojimasis šia laisve gali priklausyti nuo valstybės narės piliečio, prašančio leidimo atvykti ir gyventi priimančiojoje valstybėje narėje, siekiamų tikslų su sąlyga, kad jis ten vykdo ar ketina vykdyti realią ir veiksmingą veiklą. Kai ši sąlyga įvykdyta, darbuotojo ketinimai, galėję paskatinti jį ieškoti darbo atitinkamoje valstybėje narėje, nėra svarbūs ir į juos nereikia atsižvelgti35.

48. Jei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nuspręstų, kad L. N. turi būti laikomas „darbuotoju“, kaip tai suprantama pagal SESV 45 straipsnį, reikia konstatuoti, kad atsisakymas šiam Sąjungos piliečiui suteikti paramą studijoms pažeidžia teisę į vienodą traktuotę, kurią šis pilietis, kaip darbuotojas, turi.

49. Iš tiesų Sąjungos pilietis, pasinaudojęs SESV 45 straipsnyje užtikrintu laisvu darbuotojų judėjimu, pagal Reglamento Nr. 1612/68 36 7 straipsnio 2 dalį priimančiojoje valstybėje narėje naudojasi tomis pačiomis socialinėmis lengvatomis kaip ir vietiniai darbuotojai.

50. Teisingumo Teismas jau nusprendė, kad parama studijoms yra socialinė lengvata, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio 2 dalį37.

51. Atsižvelgiant į minėtus argumentus, <...> Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 1 dalies c punktą ir 24 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti taip, kad Sąjungos piliečiui, studijuojančiam priimančiojoje valstybėje narėje ir tuo pačiu metu ten realiai ir veiksmingai dirbančiam pagal darbo sutartį, dėl ko jam gali būti suteikiamas „darbuotojo“ statusas, kaip tai suprantama pagal SESV 45 straipsnį, negalima atsisakyti suteikti paramą studijoms, teikiamą šios valstybės narės piliečiams. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti faktus, būtinus siekiant įvertinti, ar ieškovo pagrindinėje byloje darbas pagal darbo sutartį pakankamas, kad jam būtų suteiktas toks statusas. Aplinkybė, kad suinteresuotasis asmuo atvyko į priimančiosios valstybės narės teritoriją turėdamas pagrindinį studijų kurso baigimo tikslą, nėra svarbi nustatant, ar jis turi „darbuotojo“ statusą, kaip tai suprantama pagal SESV 45 straipsnį, ir ar todėl jis turi teisę į šią paramą tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir priimančiosios valstybės narės pilietis pagal Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio 2 dalį.

1986 m. liepos 3 d. Sprendimas Lawrie-Blum, 66/85, Rink. p. 2121, 21 p.; 1989 m. gegužės 31 d. Sprendimo Bettray, 344/87, Rink. p. 1621, 15 p.; 33 1982 m. kovo 23 d. Sprendimas Levin, 53/81, Rink. p. 1035, 17 p.

34 m. lapkričio 6 d. Sprendimas Ninni-Orasche, C-413/01, Rink. p. I-13187, 28 p.

35 1982 m. kovo 23 d. Sprendimas Levin, 53/81, Rink. p. 1035, 21 – 22 p.; 2003 m. rugsėjo 23 d. Sprendimas Akrich, C-109/01, Rink. p. I-9607, 55 p.

36 1968 m. spalio 15 d. Tarybos Reglamentas (EEB) Nr. 1612/68 dėl laisvo darbuotojų judėjimo Bendrijoje (OL 2004 m. specialusis leidimas, 5 skyrius, 1 tomas, p. 15 - 26 ) 37 1988 m. birželio 21 d. Sprendimas Lair, 39/86, Rink., 1988, p. 3161, 23 ir 24 p.; 1992 m. vasario 26 d. Teisingumo Teismo sprendimas M. J. E. Bernini prieš Minister van Onderwijs en Wetenschappen, Byla C-3/90, Rink., 1992, p. I01071 32

2013 m. vasario 21 d. Sprendimas L. N. (byla C-46/12, Rink. p. I-0000) 1.1.

1.2. Teisė laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje 1.2.1. Bendrieji aspektai Žr. taip pat Sprendimą Baumbast ir R

Turinys

Sąjungos pilietybė – SESV 21 straipsnis - Teisė laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje – Periodinių mokėjimų išskaitymas iš pensijos – Išsamios taisyklės <...> 35. Taigi Bendrijos teisė iš esmės draudžia valstybės narės teisės aktus, pagal kuriuos nuo pensijos išskaitomų periodinių mokėjimų kreditoriui šioje valstybėje dydis apskaičiuojamas iš šios pensijos atėmus šioje valstybėje mokamo pajamų mokesčio avansinę sumą, o į mokestį, kurį pensijos gavėjas vėliau turi sumokėti valstybėje narėje, kurioje jis gyvena, apskaičiuojant šį dydį visiškai nėra atsižvelgiama, tokiu būdu dėl tokio nevienodo požiūrio pajamos, kuriomis, sumokėjęs nuo pensijos mokesčius, realiai gali disponuoti skolininkas, yra mažesnės antruoju atveju. <...> 48. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, <...>: – Bendrijos teisė iš esmės draudžia valstybės narės teisės aktus, pagal kuriuos nuo pensijos išskaitomų periodinių mokėjimų kreditoriui šioje valstybėje dydis apskaičiuojamas iš šios pensijos atėmus šioje valstybėje mokamo pajamų mokesčio avansinę sumą, o į mokestį, kurį pensijos gavėjas vėliau turi sumokėti valstybėje narėje, kurioje jis gyvena, apskaičiuojant šį dydį visiškai nėra atsižvelgiama; – tačiau Bendrijos teisė nedraudžia tokių valstybės teisės aktų, jeigu pagal juos į mokestį atsižvelgiama su sąlyga, kad skolininkas pateikia įrodymus apie tai, kad jis faktiškai sumokėjo ar kad iš jo reikalaujama per atitinkamą laikotarpį sumokėti tam tikrą pajamų mokesčio sumą valstybėje narėje, kurioje jis gyvena. Vis dėlto taip yra tik tuo atveju, jeigu, pirma, šiuose teisės aktuose aiškiai numatyta atitinkamo skolininko teisė į tai, kad būtų atsižvelgta į jo sumokėtą mokestį, antra, vadovaujantis išsamiomis taisyklėmis, pagal kurias atžvelgiama į mokestį, suinteresuotai šaliai garantuojama teisė į metinį pensijos dalies dydžio koregavimą, užtikrinantį tokį patį lygį, lyg tas mokestis būtų mokamas prie šaltinio valstybėje narėje, kuri priėmė šiuos teisės aktus, ir trečia, šios išsamios taisyklės neturi būti tokios, kad naudojimasis šia teise būtų neįmanomas arba pernelyg sudėtingas. <Neoficialus vertimas> 2004 m. balandžio 29 d. Sprendimas Pusa (byla C-224/02, Rink. p. I-5763) Socialinė darbuotojų migrantų apsauga – Vienodas požiūris – Išmokos, skirtos slaugos rizikai padengti - Slaugos draudimo įstaigos mokamos trečiojo asmens, slaugančio slaugos reikalingą asmenį, pensijos draudimo įmokos <...> 34. Sąjungos piliečio statusas valstybių narių piliečiams, kurių padėtis yra identiška, nepažeidžiant aiškiai šiuo klausimu numatytų išimčių, suteikia teisę į vienodą teisinę traktuotę Sutarties taikymo ribose38.

35. Taigi pagrindinių bylų atveju atsisakymas mokėti pensijos draudimo įmokas už trečiąjį asmenį, slaugantį slaugos reikalingą asmenį, motyvuojant tuo, kad jis negyvena kompetentingos valstybės, kurios teisės aktai taikomi, teritorijoje, reiškia identiškoje padėtyje esančių asmenų, t. y. neprofesionaliai slaugančiųjų pagal kompetentingos valstybės teisės aktus bei apdraustųjų slaugos draudimu pagal tuos pačius teisės aktus, nevienodą traktuotę. Tokiu atveju, atsižvelgiant į trečiųjų asmenų, slaugančių slaugos reikalingus asmenis, veiklos tikslą, šių trečiųjų asmenų 38

2002 m. liepos 11 d. Sprendimas D’Hoop, C-244/98, Rink., 2002, p. I-6191, 28 p.

gyvenamosios vietos kriterijus iš tikrųjų nėra objektyviai padėties skirtumus įtvirtinantis ir nevienodą traktuotę pateisinantis veiksnys; tai yra skirtinga identiškų situacijų traktuotė, sudaranti Bendrijos teisės draudžiamą diskriminaciją.

36. Taigi <...> Vokietijos slaugos draudimo išmokų, mokamų pagrindinių bylų aplinkybėmis apdraustajam asmeniui, gyvenančiam kompetentingos valstybės teritorijoje, arba asmeniui, gyvenančiam kitos valstybės teritorijoje ir apdraustam šiuo draudimu kaip darbuotojo šeimos narys, atžvilgiu Sutartis ir konkrečiai EB 17 straipsnis [dabar SESV 20 straipsnis] bei Reglamentas Nr. 1408/7139 draudžia, kad būtų atsisakyta mokėti pensijos draudimo įmokas už valstybės narės pilietį, veikiantį kaip apdraustąjį asmenį slaugantis tretysis asmuo, vien dėl to, kad šis trečiasis asmuo ar šis apdraustasis gyvena kitoje nei kompetentinga valstybėje narėje.

2004 m. liepos 8 d. Sprendimas Gaumain-Cerri ir Barth (byla C-502/01 ir C-31/02, Rink. p. I-6483) Sąjungos pilietybė – Sutarties nuostatos – Taikymo sritis ratione materiae – Netaikymas vidaus situacijoms – Nacionaliniai mokesčių teisės aktai, susiję su išlaikymo išmokų atskaita iš apmokestinamųjų pajamų – Atsižvelgimas į išmokų vertinimą pagal kitos valstybės narės, kurioje gyvena gavėjas, mokesčių teisės aktus – Ne vien tik vidaus situacija – Vienodas požiūris – Diskriminacija dėl pilietybės – Teisė laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje – Nacionaliniai teisės aktai, pagal kuriuos išlaikymo išmokos, išmokėtos kitoje valstybėje narėje gyvenančiam gavėjui, gali būti atskaitomos iš apmokestinamųjų pajamų tik jei jos buvo apmokestintos šioje valstybėje – Priimtinumas pagal Sutartį <...> 20. Bet kokiu atveju iš Teisingumo Teismo praktikos taip pat išplaukia, kad EB 17 straipsnyje [dabar SESV 20 straipsnis] įtvirtinta Sąjungos pilietybe nesiekiama išplėsti Sutarties ratione materiae taikymo srities vidaus situacijoms, neturinčioms jokio ryšio su Bendrijos teise40. <...> 22. Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad, priešingai nei teigia Vokietijos ir Nyderlandų vyriausybės, valstybės narės piliečio, pavyzdžiui, E. Schempp, kuris nepasinaudojo laisvo judėjimo teise, padėties tik dėl šios aplinkybės negalima laikyti vien tik vidaus situacija41. <...> 24. <...> kadangi siekiant nustatyti, ar galima atskaityti išlaikymo išmokas, kurias Vokietijoje gyvenantis mokesčių mokėtojas sumokėjo kitoje valstybėje narėje gyvenančiam gavėjui, pagrindinėje byloje nagrinėjamas nacionalinės teisės aktas atsižvelgia į minėtų išmokų vertinimą pagal valstybės narės, kurioje gyvena gavėjas, mokesčių teisės aktus, iš to neišvengiamai išplaukia, kad nagrinėjamu atveju E. Schempp buvusios sutuoktinės pasinaudojimas EB 18 straipsnyje [dabar SESV 21 straipsnis] įtvirtinta teise laisvai judėti ir apsigyventi kitoje valstybėje narėje turėjo poveikį jos buvusio sutuoktinio galimybei jai sumokėtas išlaikymo išmokas atskaityti iš jo apmokestinamųjų pajamų Vokietijoje.

25. Iš viso to išplaukia, kad tokia situacija, kai E. Schempp sutuoktinės pasinaudojimas Bendrijos teisės aktais suteikta teise turėjo poveikį ieškovo pagrindinėje byloje teisei į atskaitą toje valstybėje narėje, kurioje jis gyvena, nelaikytina vidaus situacija, neturinčia jokio ryšio su Bendrijos teise. <...> 34. <...> EB 12 straipsniu [dabar SESV 18 straipsnis] nesiekiama panaikinti galimų požiūrio į asmenis ir įmones, patenkančius į Bendrijos jurisdikciją, skirtumų, egzistuojančių

Minėtas pirmiau.

1997 m. birželio 5 d. Sprendimas Uecker ir Jacquet, C-64/96 ir C-65/96, Rink. p. I-3171, 23 p.; 2003 m. spalio 2 d.

Teisingumo Teismo sprendimas Carlos Garcia Avello prieš Belgijos valstybę, C-148/02, Rink., 2003, p. I-11613, 26 p 41 2004 m. spalio 19 d. Sprendimas Zhu ir Chen, C-200/02, Rink., 2004, p. I-9925, 19 p.

39 40

atskirose valstybėse narėse, jei visiems į šio požiūrio taikymo sritį patenkantiems asmenims jis yra taikomas remiantis objektyviais kriterijais ir neatsižvelgiant į jų pilietybę42. <...> 45. Bet kuriuo atveju Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, jog Sutartis negarantuoja to, kad Sąjungos piliečio veiklos perkėlimas į kitą valstybę narę nei ta, kurioje jis iki tol gyveno, neturės jokio poveikio apmokestinimui. Dėl valstybių narių mokesčių teisės aktų skirtumų toks perkėlimas, atsižvelgiant į aplinkybes, piliečiui gali būti daugiau ar mažiau palankus arba nepalankus netiesioginio apmokestinimo atžvilgiu43.

46. Toks pat principas a fortiori taikomas tokiai situacijai, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, kurioje suinteresuotasis asmuo pats nepasinaudojo savo laisvo judėjimo teise, tačiau, jo buvusiai sutuoktinei perkėlus gyvenamąją vietą į kitą valstybę narę, teigia tapęs nevienodo vertinimo auka.

47. Esant šioms aplinkybėms, <...> EB 12 straipsnio pirmoji pastraipa ir 18 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinamos taip, kad jos nedraudžia to, kad Vokietijoje gyvenantis mokesčių mokėtojas pagal pagrindinėje byloje nagrinėjamo nacionalinės teisės akto nuostatas negali iš savo šioje valstybėje apmokestinamųjų pajamų atskaityti išlaikymo išmokų, sumokėtų savo buvusiai sutuoktinei, gyvenančiai kitoje valstybėje narėje, kurioje šios išmokos neapmokestinamos, nors jis turėtų tokią teisę, jei ji vis dar gyventų Vokietijoje.44 2005 m. liepos 12 d. Sprendimas Schempp (byla C-403/03, Rink. P. I-6421) Sąjungos pilietybė – Teisė laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje – Socialinės garantijos – Bedarbio išmoka – Reikalavimas realiai gyventi valstybės narės teritorijoje, taikomas vyresniems nei 50 metų bedarbiams, atleistiems nuo pareigos įrodyti savo buvimą darbo rinkoje, kaip sąlyga išlaikyti savo teisę į bedarbio išmoką – Priimtinumas pagal Sutartį <...> 39. Aišku, kad tokios nacionalinės nuostatos, kaip antai nagrinėjamos šiuo atveju, kurios numato nepalankesnes sąlygas tam tikriems valstybės piliečiams tik todėl, kad jie naudojosi savo laisve judėti ir apsigyventi kitoje valstybėje narėje, yra EB 18 straipsniu [dabar SESV 21 straipsnis] visiems Sąjungos piliečiams pripažintų laisvių suvaržymas45. <...> 41. Šiuo atveju gyvenamosios vietos sąlygos nustatymas atitinka būtinybę stebėti bedarbių profesinę ir šeiminę padėtį. Iš tiesų ši sąlyga leidžia įdarbinimo tarnybos inspektoriams patikrinti, ar nėra bedarbio išmokos gavėjo padėties pokyčių, kurie turėtų įtakos suteiktai išmokai. Šis pateisinimas pagrįstas objektyviu bendrojo intereso pagrindu, nepriklausančiu nuo atitinkamų asmenų pilietybės.

42. Priemonė yra proporcinga, jei ji būdama tinkama siekiamam tikslui pasiekti, neviršija to, kas būtina jam pasiekti.

43. Belgijos valdžios institucijos šiuo atveju pateisino gyvenamosios vietos sąlygą <Office national de l’emploi> inspektorių poreikiu kontroliuoti teisės aktais numatytas sąlygas išlaikyti teisę į bedarbio išmoką. Taigi ji taip pat turi leisti šiems inspektoriams patikrinti, ar nėra tokių asmens, deklaravusio, kad gyvena vienas ir neturi darbo, padėties pokyčių, kurie darytų įtaką suteiktai išmokai. <...> 45. Taigi tokių kontrolės mechanizmų, kaip antai nagrinėjami pagrindinėje byloje, kuriais siekiama patikrinti atitinkamo bedarbio šeiminę padėtį ir galimų suinteresuoto asmens nedeklaruotų pajamų šaltinių buvimą, veiksmingumas labai pagrįstas tuo, kad kontrolė atliekama netikėtai ir, jei galima, vietoje, nes kompetentingos tarnybos turi būti pajėgios patikrinti, ar bedarbio pateikti duomenys ir realios aplinkybės sutampa. Šiuo aspektu pažymėtina, kad

2003 m. rugsėjo 9 d. Sprendimas Milk Marque ir National Farmers’ Union, C-137/00, Rink. p. I-7975, 124 p.

2004 m. liepos 15 d. Sprendimas Lindfors, C-365/02, Rink. p. I-7183, 34 p.

44 2004 m. liepos 15 d. Sprendimas Lindfors, C-365/02, Rink. p. I-7183, 34 p.

45 2002 m. liepos 11 d. Sprendimas D’Hoop, C-224/98, Rink. p. I-6191, 31 p.; 2004 m. balandžio 29 d. Sprendimas Pusa, C-224/02, Rink. p. I-05763, 19 p.

42 43

kontrolės, kurią reikia atlikti bedarbio išmokų srityje, specifika pateisina labiau varžančių kontrolės mechanizmų, nei taikomi tikrinant kitas išmokas, nustatymą.

46. Taigi jei būtų taikomos mažiau suvaržančios priemonės, pavyzdžiui, dokumentų arba liudijimų pateikimas, kontrolė nebūtų netikėta, ir todėl būtų mažiau veiksminga.

47. Šiomis aplinkybėmis reikia manyti, kad reikalavimas gyventi valstybėje narėje, kurioje yra įstaiga, atsakinga už išmokų mokėjimą, vidaus teisėje pagrįstas poreikiu kontroliuoti teisės aktais numatytų sąlygų gauti bedarbio išmoką, atitinka proporcingumo reikalavimą.

48. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, <...> EB 18 straipsniu [dabar SESV 21 straipsnis] visiems Sąjungos piliečiams pripažinta laisvė judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje nedraudžia pagrindinėje byloje taikomos gyvenamosios vietos sąlygos, numatytos vyresniems nei 50 metų bedarbiams, atleistiems nuo pareigos įrodyti savo buvimą darbo rinkoje, kaip sąlygos išlaikyti savo teisę į bedarbio išmoką.

2006 m. liepos 18 d. Sprendimas De Cuyper (byla C-406/04, Rink. p. I-6947) Sąjungos pilietybė – Teisė laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje – Socialinės garantijos - Išmoka civilėms karo aukoms – Sąlyga prašymo skirti išmoką pateikimo metu gyventi šios valstybės teritorijoje – Nepriimtinumas pagal Sutartį - Pateisinimas – Pateisinimo nebuvimas <...> 31. Tokios nacionalinės nuostatos, kurios numato nepalankesnes sąlygas tam tikriems valstybės piliečiams tik todėl, kad jie pasinaudojo savo laisve judėti ir apsigyventi kitoje valstybėje narėje, yra EB 18 straipsnio [dabar SESV 21 straipsnis] 1 dalimi visiems Sąjungos piliečiams pripažintų laisvių suvaržymas46. <...> 34. Dėl pirmosios sąlygos, susijusios su objektyvių bendrojo intereso pagrindų buvimu, iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo sprendimo matyti, kad <1984 m. kovo 10 d. Įstatyme dėl civilėms 1940–1945 m. karo aukoms mokamų išmokų> įtvirtintas asmenų, kurie gali pasinaudoti šiuo įstatymu nustatytomis išmokomis, skaičiaus apribojimas numatant gyvenamosios vietos sąlygą, yra paremtas Nyderlandų įstatymų leidėjo siekiu solidarumo pareigą civilių karo aukų atžvilgiu vykdyti tik tiems asmenims, kurie su Nyderlandų tauta buvo susiję per karą ir po jo. Todėl gyvenamosios vietos sąlyga yra jų ryšio su šia visuomene glaudumo laipsnio išraiška.

35. Tiesa, šis solidarumo tikslas iš tikrųjų gali būti laikomas objektyviu bendrojo intereso pagrindu. Tačiau būtina, kad būtų laikomasi <...> proporcingumo sąlygos. <...> priemonė yra proporcinga, jei būdama tinkama norimam tikslui pasiekti ji neviršija to, kas būtina jam pasiekti47. <...> 37. Tačiau tokia gyvenamosios vietos sąlyga, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, negali būti laikoma tinkama priemone numatytam tikslui pasiekti.

38. Iš tiesų <...> kriterijus, reikalaujantis, jog būtų įvykdyta gyvenamosios vietos sąlyga, negali būti laikomas pakankamai svarbiu prašymą pateikusių asmenų ryšio su išmoką skiriančia valstybe nare įrodymu, jei, kaip yra pagrindinėje byloje nagrinėjamo kriterijaus atveju, jis gali turėti skirtingų pasekmių asmenų, gyvenančių užsienyje, kurių integracijos į išmoką skiriančios valstybės narės visuomenę laipsnis yra visais atžvilgiais panašus, atžvilgiu.

39. Todėl tokio vien prašymo skirti išmoką pateikimo data pagrįsto gyvenamosios vietos kriterijaus, koks yra taikomas pagrindinėje byloje, nustatymas nėra pakankamai svarbus prašymą pateikusio asmens ryšio su visuomene, išreiškiančia jam savo solidarumą, glaudumo laipsnio įrodymo kriterijus. Iš to, kas išdėstyta pirmiau, išplaukia, kad ši gyvenamosios vietos sąlyga neatitinka <...> nurodyto proporcingumo principo.

40. Atsižvelgiant į prieš tai pateiktus išdėstytus argumentus, <...> EB 18 straipsnio [dabar SESV 21 straipsnis] 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad ji draudžia tokią valstybės narės 46 47

2006 m. liepos 18 d. Sprendimas De Cuyper, C-406/04, Rink., 2006, p. I-6947, 39 p.

2006 m. liepos 18 d. Sprendimas De Cuyper, C-406/04, Rink., 2006, p. I-6947, 24 p.

nacionalinės teisės normą, kuria remiantis atsisakoma vienam jos piliečiui jos piliečiams skirti išmoką civilėms karo aukoms vien todėl, kad pateikdamas prašymą suinteresuotasis asmuo gyveno ne šios valstybės, o kitos valstybės narės teritorijoje.

2006 m. spalio 26 d. Sprendimas Tas-Hagen ir Tas (byla C-192/05, Rink. p. I-10451) Laisvas asmenų judėjimas – Darbuotojai – Įsisteigimo laisvė – Sąjungos pilietybė – Mokesčių teisės aktai - Kapitalo prieaugio dėl nekilnojamojo turto, naudojamo kaip apmokestinamojo asmens arba jo šeimos narių asmeninis nuolatinis gyvenamasis būstas, atlygintino perleidimo atleidimas nuo mokesčio – Nacionaliniai teisės aktai, pagal kuriuos nuo mokesčio atleidžiama, jei gautos pajamos reinvestuojamos kitam būstui, esančiam valstybės teritorijoje, įsigyti – Nepriimtinumas pagal Sutartį - Pateisinimas – Pateisinimo nebuvimas - Valstybės įsipareigojimų neįvykdymas <...> 13. EB 18 straipsnio [dabar SESV 21 straipsnis], kuriame bendrai įtvirtinta kiekvieno Sąjungos piliečio teisė laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje, specialios normos yra EB 43 straipsnis [dabar SESV 49 straipsnis], susijęs su įsisteigimo laisve 48 , ir EB 39 straipsnis [dabar SESV 45 straipsnis], susijęs su darbuotojų judėjimo laisve49. <...> 21. Iš tikrųjų akivaizdu, kad įgyvendindamas EB 39 ir 43 straipsniuose įtvirtintas teises apmokestinamasis asmuo, nusprendęs parduoti savo gyvenamąjį būstą Portugalijoje tam, kad persikeltų į kitą valstybę narę ir ten įsigytų naują gyvenamąjį būstą, mokestiniu požiūriu yra blogesnėje padėtyje nei asmuo, kuris lieka Portugalijoje. <...> 29. Teisingumo Teismas pripažįsta, kad būtinybė išlaikyti mokesčių sistemos vientisumą gali pateisinti Sutartimi garantuojamų pagrindinių laisvių įgyvendinimo apribojimą. Tačiau kad tokiu pateisinimu grindžiamas argumentas būtų priimtinas, turi būti nustatytas tiesioginis ryšys tarp atitinkamos mokesčių lengvatos ir jos kompensavimo konkrečiu apmokestinimu 50 , tačiau šiuo atveju taip nėra. <...> 43. Todėl reikia konstatuoti, kad palikdama galiojančias mokestines nuostatas, šiuo atveju <Fizinių asmenų pajamų mokesčio kodekso> 10 straipsnio 5 dalį, pagal kurias kapitalo prieaugis dėl nekilnojamojo turto, naudojamo kaip apmokestinamojo asmens arba jo šeimos narių asmeninis nuolatinis gyvenamasis būstas, atlygintino perleidimo atleidžiamas nuo mokesčio, jei gautos pajamos reinvestuojamos kitam būstui, esančiam Portugalijoje, įsigyti, Portugalijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal EB 18, 39, 43 straipsnius bei EEE susitarimo 28 ir 31 straipsnius. <...> 45. Kadangi Sutarties ir EEE susitarimo nuostatos dėl laisvo asmenų judėjimo draudžia ginčijamus teisės aktus, nereikia atskirai nagrinėti tų pačių teisės aktų EB 56 straipsnio [dabar SESV 63 straipsnis] 1 dalies ir EEE susitarimo 40 straipsnio dėl laisvo kapitalo judėjimo atžvilgiu51.

2006 m. spalio 26 d. Sprendimas Komisija prieš Portugaliją (byla C-345/05, Rink. p. I-10633)52 Sąjungos pilietybė – Teisė laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje - Mokesčių teisės aktai - Pajamų mokestis - Didesnis senatvės pensininkų, gyvenančių kitoje valstybėje narėje, apmokestinimas, kai pensija sudaro visas ar beveik visas asmens pajamas <...> 22. Nacionalinės teisės aktai, dėl kurių kai kurie šios valstybės piliečiai atsiduria mažiau palankioje padėtyje vien dėl to, kad jie pasinaudojo savo judėjimo ir apsigyvenimo kitoje valstybėje narėje laisve, lemtų nevienodą vertinimą, pažeidžiantį principus, kuriais pagrįstas 2006 m. rugsėjo 7 d. Sprendimas N, C-470/04, Rink. p. I-7409, 22 p.

Nusistovėjusi praktika.

50 2006 m. vasario 23 d. Sprendimas Keller Holding, C-471/04, Rink. p. I-2107, 40 p.

51 2002 m. birželio 4 d. Sprendimas Komisija prieš Prancūziją, C-483/99, Rink. p. I-4781, 56 p.

52 Panašūs yra 2007 m. sausio 18 d. Sprendimas Komisija prieš Švediją, C-104/06, Rink. p. I-671, 2008 m. sausio 17 d.

Sprendimas Komisija prieš Vokietiją, C-152/05, Rink. p. I-39 48 49

Sąjungos piliečio statusas, t. y. vienodo teisinio vertinimo naudojantis savo judėjimo laisve garantiją (minėto sprendimo Pusa 20 punktas). <...> 26. Iš tiesų tiesioginių mokesčių srityje Teisingumo Teismas yra pripažinęs, kad rezidentų ir ne rezidentų padėtis paprastai nėra panaši53. <...> 31. Taigi reikia konstatuoti, kad tiek, kiek Suomijoje mokama senatvės pensija sudaro visas ar beveik visas pensininkų ne rezidentų, pavyzdžiui, P. M. Turpeinen, pajamas, pastarieji pajamų mokesčio atžvilgiu objektyviai yra tokioje pačioje padėtyje kaip ir Suomijoje gyvenantys pensininkai, kurie gauna tokią pačią senatvės pensiją. <...> 39. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, <...> EB 18 straipsnis [dabar SESV 21 straipsnis] turi būti aiškinamas kaip draudžiantis nacionalinės teisės aktus, pagal kuriuos pajamų mokestis, susijęs su senatvės pensija, mokama atitinkamos valstybės narės institucijos asmeniui, gyvenančiam kitoje valstybėje narėje, kai kuriais atvejais viršija mokestį, kurį reikėtų mokėti tuo atveju, jei šis asmuo gyventų šioje pirmojoje valstybėje narėje, kai minėta pensija sudaro visas ar beveik visas minėto asmens pajamas.

2006 m. lapkričio 9 d. Sprendimas Turpeinen (byla C-520/04, Rink. p. I-10685) Laisvas asmenų judėjimas – Darbuotojai – Įsisteigimo laisvė – Laisvė teikti paslaugas – Sąjungos pilietybė – Apribojimai – Mokesčių teisės aktai - Papildomas senatvės ir ankstyvos mirties draudimas - Darbdavio mokamų draudimo įnašų atskaita tik kai įnašai pervedami valstybėje narėje įsteigtam draudikui – Mokesčių lengvata, taikoma tik tokiems darbdavio mokamiems draudimo įnašams, kurie pervedami valstybėje narėje įsteigtam draudikui – Kapitalo, išperkamųjų sumų ir sukauptų sumų, pervestų savo gyvenamąją vietą į užsienį perkėlusiems gavėjams, apmokestinimas – Kapitalo ir išperkamųjų sumų, pervestų už valstybės narės ribų įsteigtai institucijai, apmokestinimas – Pareiga užsienio draudikams paskirti atsakingąjį atstovą – Nepriimtinumas pagal Sutartį - Valstybės įsipareigojimų neįvykdymas <...> 79. Kadangi Sutarties ir EEE susitarimo nuostatos, susijusios su laisvu darbuotojų judėjimu, įsisteigimo laisve ir laisvu asmenų judėjimu, pastarajame šio sprendimo punkte nurodytas nacionalines nuostatas draudžia, nebūtina atskirai nagrinėti šių nuostatų atsižvelgiant į EB 56 straipsnį [dabar SESV 63 straipsnis], susijusį su laisvu kapitalo judėjimu54.

80. Taigi reikia konstatuoti, kad: – darbdavio draudimo įnašų, mokėtinų pagal papildomojo senatvės ir ankstyvos mirties draudimo sutartį, atskaitą susiedama su <1992 m. Pajamų mokesčio kodekso (toliau - CIR 1992)> 59 straipsnyje numatyta sąlyga, kad šie įnašai turi būti pervesti Belgijoje įsteigtai draudimo įmonei arba socialinio aprūpinimo fondui, – ilgalaikio taupymo mokesčio lengvatą, pagal CIR 1992 145/1 ir 145/3 straipsnius suteiktą už asmeninius papildomojo senatvės ir ankstyvos mirties draudimo arba papildomos pensijos įnašus, sumokėtus darbdaviui išskaitant juos iš darbuotojo atlyginimo arba įmonei išskaitant juos iš įmonės vadovo, nesusaistyto sutartiniais darbo santykiais, atlyginimo, susiedama su sąlyga, kad šie įnašai pervedami Belgijoje įsteigtai draudimo įmonei arba socialinio aprūpinimo fondui, – CIR 1992 364a straipsnio pirmojoje pastraipoje nustatydama, kad kai kapitalas, išperkamoji suma ir sukaupta suma, nurodyti šio kodekso 34 straipsnyje, yra išmokami arba skiriami mokesčių mokėtojui, kuris anksčiau perkėlė savo gyvenamąją vietą arba savo kapitalo buvimo vietą į užsienį, mokėjimas arba skyrimas laikomas įvykdytu dieną prieš šį perkėlimą, pagal minėto 364a straipsnio antrąją pastraipą skyrimui prilygindama bet kokį šio kodekso 34 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytą perkėlimą, dėl ko pagal CIR 1992 270 straipsnį kiekvienas draudikas yra 53

1995 m. vasario 14 d. Sprendimas Schumacker C-279/93, Rink. p. I-225, 31 p.

2006 m. spalio 26 d. Teisingumo Teismo sprendimas Komisija prieš Portugaliją, C-345/05, Rink. p. I-10633, 45 p.; 2007 m. sausio 30 d. Sprendimas Komisija prieš Daniją, C-150/04, Rink. p. I-1163, 76 p.

54

įpareigotas iš anksto išskaityti profesinės veiklos mokestį už kapitalą ir išperkamąją sumą, išmokamą ne rezidentui, kuris kažkuriuo momentu buvo Belgijos rezidentas mokesčių tikslais, jeigu visa ši suma ar jos dalis buvo sukaupta per laikotarpį, kai suinteresuotasis asmuo buvo Belgijos rezidentas mokesčių tikslais, net jeigu Belgijos Karalystės sudarytos dvišalės sutartys dėl mokesčių teisę apmokestinti tokias pajamas suteikia kitai Susitariančiajai Šaliai, – pagal CIR 1992 364b straipsnį apmokestindama kapitalo arba išperkamosios sumos, sukauptų gavėjo arba teisę į jas turinčių asmenų naudai iš darbdavio arba asmeninių papildomos pensijos įnašų, pervedimą, pensijų fondo arba draudimo institucijos, kuriuose šios sumos yra sukauptos, atliekamą kitam už Belgijos ribų įsteigtam pensijų fondui arba kitokiai draudimo institucijai, nors toks pervedimas nėra apmokestinamas, jeigu kapitalas arba išperkamoji suma yra pervedami kitam pensijų fondui arba kitai draudimo institucijai, įsteigtiems Belgijoje, – pagal <Bendrojo reglamento dėl 1927 m. kovo 3 d. Karaliaus sprendimu nustatytai valstybinei rinkliavai prilygintų mokesčių> 224/2a straipsnį reikalaudama, kad užsienio draudikai, neturintys veiklos buveinės Belgijoje, prieš teikdami savo paslaugas Belgijoje paskirtų šioje valstybėje reziduojantį atsakingąjį atstovą, kuris asmeniškai raštu Belgijos valstybei įsipareigotų sumokėti metinį draudimo sutarčių mokestį, palūkanas ir baudas, kurias gali tekti mokėti pagal sutartis dėl Belgijoje esančios rizikos, Belgijos Karalystė neįvykdė įsipareigojimų pagal EB 18, 39, 43 ir 49 straipsnius [dabar SESV 21, 45, 49 ir 56 straipsniai], EEE susitarimo 28, 31 ir 36 straipsnius bei Direktyvos 92/96 4 straipsnį, dabar – Direktyvos 2002/8355 5 straipsnio 1 dalį.

2007 m. liepos 5 d. Sprendimas Komisija prieš Belgiją (byla C-522/04, Rink. p. I-5701) Europos Sąjungos pilietybė – Teisė laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje - Mokesčių teisės aktai - Pajamų mokestis - Teisė į atskaitą, taikoma tik nacionalinėms privačioms įstaigoms sumokėtam mokesčiui už mokslą – Nepriimtinumas pagal Sutartį <...> 98. Iš to reikia daryti išvadą, kad tuomet, kai vienos valstybės mokesčių mokėtojų vaikai mokosi kitoje valstybėje narėje įsteigtoje mokykloje, kurios teikiamos paslaugos nepatenka į EB 49 straipsnio [dabar SESV 56 straipsnis] taikymo sritį, <Pajamų mokesčio įstatymo> 10 straipsnio 1 dalies 9 punktas šiems vaikams nepagrįstai sudaro nepalankesnes sąlygas, palyginti su tais vaikais, kurie nepasinaudojo judėjimo laisve tam, kad nuvyktų mokytis į kitoje valstybėje narėje įsteigtą mokyklą, ir pažeidžia EB 18 straipsnio [dabar SESV 21 straipsnis] 1 dalyje įtvirtintas šių vaikų teises.

99. Todėl <...> tais atvejais, kai vienos valstybės narės mokesčių mokėtojai savo vaikus leidžia į kitoje valstybėje narėje įsteigtą mokyklą, kurios paslaugos nepatenka į EB 49 straipsnio taikymo sritį, EB 18 straipsnis draudžia tokius valstybės narės teisės aktus, kurie numato, kad specialiosiomis išlaidomis, suteikiančiomis teisę į mokesčių lengvatą, mokesčių mokėtojai gali laikyti tam tikroms šios valstybės teritorijoje įsteigtoms privačioms mokykloms sumokėtus mokesčius už mokslą, tačiau apskritai atmeta tokią galimybę kitoje valstybėje narėje įsteigtai privačiai mokyklai sumokėtų mokesčių atžvilgiu.

2007 m. rugsėjo 11 d. Sprendimas Schwarz ir Gootjes-Schwarz (byla C-76/05, Rink. p. I-6849) Europos Sąjungos pilietybė – Teisė laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje - Mokesčių teisės aktai - Pajamų mokestis - Teisė į atskaitą, taikoma tik nacionalinėms privačioms įstaigoms sumokėtam mokesčiui už mokslą – Nepriimtinumas pagal Sutartį - Valstybės įsipareigojimų neįvykdymas

55

2002 m. lapkričio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos Direktyva 2002/83/EB dėl gyvybės draudimo.

<...> 137. Iš to reikia daryti išvadą, kad tuomet, kai vienos valstybės mokesčių mokėtojų vaikai mokosi kitoje valstybėje narėje esančioje mokykloje, kurios teikiamos paslaugos nepatenka į EB 49 straipsnio [dabar SESV 56 straipsnis] taikymo sritį, <Pajamų mokesčio įstatymo> 10 straipsnio 1 dalies 9 punktas šiems vaikams nepagrįstai sudaro nepalankesnes sąlygas, palyginti su tais vaikais, kurie nepasinaudojo judėjimo laisve tam, kad nuvyktų mokytis į kitą valstybę narę, ir pažeidžia EB 18 straipsnio [dabar SESV 21 straipsnis] 1 dalyje įtvirtintas šių vaikų teises. <...> 139. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia konstatuoti, kad be išimčių neleisdama atskaityti mokesčių, mokamų už kitoje valstybėje narėje esančios mokyklos lankymą, kaip specialiųjų išlaidų pagal <Pajamų mokesčio įstatymo> 10 straipsnio 1 dalies 9 punktą, Vokietijos Federacinė Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal EB 18, 39, 43 ir 49 straipsnius [šiuo metu SESV 21, 45, 49 ir 56 straipsniai]. Likusią ieškinio dalį, t. y. kaltinimą, grindžiamą kitoje valstybėje narėje įsteigtų mokyklų įsisteigimo laisvės pažeidimu, reikia atmesti.

2007 m. rugsėjo 11 d. Sprendimas Komisija prieš Vokietiją (byla C-318/05, Rink. p. I-6957) Sąjungos pilietybė – Sutarties nuostatos – Taikymo sritis ratione personae – Vienos valstybės narės pilietis, studijuojantis kitos valstybės narės teritorijoje – Įtraukimas – Poveikis - Naudojimasis teisėmis, kurias suteikia Sąjungos pilietybė - Teisė laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje - Studijų parama vienos valstybės narės piliečiams, besimokantiems kitoje valstybėje narėje – Pirmojo studijų etapo kilmės valstybės narės teritorijoje esančioje įstaigoje reikalavimas - Nepriimtinumas pagal Sutartį – Pateisinimas – Pateisinimo nebuvimas <...> 18. Pateikdamas šį klausimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės nori sužinoti, ar EB 17 ir 18 straipsniai [dabar SESV 20 ir 21 straipsniai] draudžia tokį reikalavimą, koks yra pirmojo studijų etapo reikalavimas. Šį reikalavimą, kaip matyti iš nacionalinio teismo sprendimų, sudaro dviguba pareiga, kurią būtina įvykdyti norint gauti paramą studijoms kitoje valstybėje narėje nei prašančių suteikti tokią paramą studentų pilietybės valstybė: pirma, studentas bent vienerius metus turi studijuoti pilietybės valstybėje narėje, antra, kitoje valstybėje narėje jis turi tęsti tik tas pačias studijas. <...> 22. Reikia nurodyti, kad būdamos Vokietijos pilietėmis R. Morgan ir I. Bucher yra Sąjungos pilietės EB 17 straipsnio 1 dalies prasme, todėl gali remtis tokį statusą turintiems asmenims suteiktomis teisėmis taip pat prieš savo kilmės valstybę narę56.

23. Tarp situacijų, kurios patenka į Bendrijos teisės taikymo sritį, yra tos, kurios susijusios su naudojimusi EB sutarties užtikrinamomis pagrindinėmis laisvėmis, ypač tos, kurios susijusios su EB 18 straipsniu suteikta laisve judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje57. Pagrindinėse bylose nagrinėjama parama yra būtent parama studijoms kitoje valstybėje narėje. <...> 30. Taigi dviguba pareiga – nurodyta šio sprendimo 18 punkte – išplaukianti iš pirmojo studijų etapo reikalavimo, dėl jos sukuriamų nepatogumų asmenims, papildomų išlaidų ir galimų su ja susijusių vėlavimų gali atgrasyti Sąjungos piliečius palikti Vokietijos Federacinę Respubliką dėl studijų kitoje valstybėje narėje ir taip įgyvendinti pastarojoje EB 18 straipsnio 1 dalyje numatytą judėjimo bei apsigyvenimo laisvę. <...> 35. Pirma, Kelno vietos valdžios administracijos manymu, šį reikalavimą pateisina siekis užtikrinti, kad studijų parama būtų teikiama tik baigti studijas sugebantiems studentams. Vykstant posėdžiui Vokietijos vyriausybė taip pat pabrėžė, kad šiuo reikalavimu siekiama suteikti galimybę studentams įrodyti savo norą studijuoti ir sėkmingai bei greitai baigti studijas.

56 57

2006 m. spalio 26 d. Sprendimas Tas-Hagen ir Tas, C-192/05, Rink. p. I-10451, 19 p.

2007 m. rugsėjo 11 d. Sprendimas Schwarz ir Gootjes-Schwarz, C-76/05, Rink. p. I-6849, 87 p.

36. Tai, jog tikslas užtikrinti, kad studentai baigtų savo studijas per trumpą laikotarpį, be kita ko, prisidedantis prie atitinkamos valstybės narės finansinės švietimo sistemos pusiausvyros, gali būti teisėtas tikslas organizuojant šią sistemą, nekelia abejonių. Vis dėlto jokia Teisingumo Teismui pateikta informacija neleidžia manyti, kad pats savaime pirmojo studijų etapo Vokietijoje reikalavimas yra ar gali būti tinkamas užtikrinti, jog atitinkami studentai baigtų savo studijas. Be to, šio reikalavimo, dėl kurio gali padidėti bendra studijų, kurioms skiriama pagrindinėse bylose nagrinėjama parama, trukmė, taikymas pagrindinėse bylose atrodo nesuderinamas su šiuo tikslu ir dėl to netinkamas jį pasiekti. Taigi šio reikalavimo negalima laikyti proporcingu siekiamam tikslui. <...> 39. Be to, kalbant apie studijas, kurių atitikmens nėra Vokietijoje, reikia nurodyti, kad šis tęstinumo reikalavimas, kaip pabrėžė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, įpareigoja atitinkamus studentus – kuriems <...> teigia priklausančios ieškovės pagrindinėje byloje – pasirinkti, ar visiškai atsisakyti studijų, kurias jie ketino vykdyti kitoje valstybėje narėje, ar netekti studijų paramos. Taigi šis reikalavimas negali būti laikomas proporcingu tikslui padėti atitinkamiems studentams pasirinkti tinkamas studijas. <...> 43. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas aiškiai pripažino, jog siekdama išvengti, kad paramos išlaikymo išlaidoms padengti teikimas kitų valstybių narių studentams netaptų neprotinga našta, kuri galėtų turėti įtakos bendram tos valstybės teikiamos paramos lygiui, valstybė narė teisėtai gali šią paramą teikti tik tiems studentams, kurie įrodė tam tikrą integracijos į šios valstybės visuomenę lygį58.

44. Iš tiesų esant tokios neprotingos naštos grėsmei, panašios išvados gali būti taikomos valstybės narės teikiamai paramai studentams, norintiems studijuoti kitoje valstybėje narėje. <...> 46. Atsižvelgiant į tai atrodo, kad pirmojo studijų etapo, t. y. bent vienerių metų aukštojo mokslo studijų kilmės valstybėje narėje (prieš išvykstant studijuoti į kitą valstybę narę), reikalavimas yra per daug bendras ir išimtinis. Jis neteisingai suteikia pirmenybę aplinkybei, kuri nebūtinai atspindi integracijos į šios valstybės narės visuomenę laipsnį prašymą skirti paramą pateikimo momentu. Todėl jis viršija tai, kas būtina tikslui pasiekti, ir neturi būti laikomas proporcingu59. <...> 50. Tačiau pirmojo studijų etapo reikalavimu visiškai nesiekiama užkirsti kelio to paties pobūdžio paramai, kurią būtų galima gauti kitoje valstybėje narėje, ar į ją atsižvelgti. Taigi negalima teigti, kad šis reikalavimas pats savaime yra tinkamas ar būtinas užtikrinti, kad parama nebūtų teikiama kelis kartus.

51. Atsižvelgiant į visus pirmiau išdėstytus argumentus, <...> EB 17 ir 18 straipsniai tokiomis aplinkybėmis, kokios yra pagrindinėse bylose, draudžia nustatyti, kad parama studijoms kitoje valstybėje narėje, kuri nėra tokios paramos prašančių studentų pilietybės valstybė, galėtų būti skiriama tik studentams, kurie tęsia studijas, bent vienerius metus vykdytas savo kilmės valstybėje narėje.

2007 m. spalio 23 d. Sprendimas Morgan ir Bucher (byla C-11/06 ir C-12/06, Rink. p. I-9161) Sąjungos pilietybė – Teisė laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje – Socialinės garantijos - Civilėms karo ar represijų aukoms skirta invalidumo pensija - Gyvenimo nacionalinėje teritorijoje per visą pensijos mokėjimo laikotarpį sąlyga – Nepriimtinumas pagal Sutartį – Pateisinimas – Pateisinimo nebuvimas – Proporcingumo principo pažeidimas <...> 35. Dėl pirmosios sąlygos iš atsakovo pagrindinėje byloje bei Lenkijos vyriausybės Teisingumo Teismui pateiktų pastabų matyti, kad <1974 m. gegužės 29 d. Įstatymas dėl karo ir kariuomenės invalidų ir jų šeimų aprūpinimo> numatytas apribojimas iš esmės grindžiamas Lenkijos įstatymų leidėjo siekiu solidarumo su civilėmis karo ar represijų aukomis įsipareigojimą 58 59

2005 m. kovo 15 d. Sprendimas Bidar, C-209/03, p. I-2119, 56 ir 57 p.

2002 m. liepos 11 d. Sprendimas D’Hoop, C-224/98, Rink. p. I-6191, 39 p.

taikyti tik tokiems asmenims, kurie turi sąsają su Lenkijos tauta. Taigi gyvenamosios vietos sąlyga patvirtina jų integraciją į Lenkijos visuomenę. <...> 37. Teisinga, kad ir siekis užtikrinti sąsają tarp atitinkamos valstybės narės visuomenės bei teisės į išmoką turėtojo, ir būtinybė patikrinti, ar pastarasis tebetenkina šios išmokos skyrimo sąlygas, yra objektyvūs bendrojo intereso pagrindai, galintys pateisinti tai, kad tokios išmokos skyrimo ar mokėjimo sąlygos galėtų turėti įtakos šios valstybės narės piliečių judėjimo laisvei. <...> 39. Pavyzdžiui, valstybė narė, nustatydama su suinteresuotojo asmens pilietybe ar gyvenamąja vieta susijusias sąlygas, gali teisėtai apriboti išmokų civilėms karo ar represijų aukoms skyrimą tik tokiems asmenims, kurie turi tam tikro laipsnio sąsają su šios valstybės narės visuomene.

40. Tačiau nors <...> nustatytas apribojimas gali būti pateisintas objektyviais pirmesniame punkte nurodytais bendrojo intereso pagrindais, dar būtina, kad jie nebūtų neproporcingi siekiamam tikslui.

41. Visų pirma, kalbant apie nuolatinės gyvenamosios vietos nacionalinėje teritorijoje turėjimo per visą aptariamos išmokos mokėjimo laikotarpį sąlygą, laikomą civilių karo ar represijų aukų sąsajos su Lenkijos visuomene kriterijumi, reikia konstatuoti, kad nors teisinga, jog gyvenamoji vieta yra tokią sąsają patvirtinti galintis kriterijus, pagrindinėje byloje nagrinėjamomis aplinkybėmis tokia sąlyga viršija tai, kas būtina siekiamam tikslui įgyvendinti.

42. Neginčijama, kad H. Nerkowska yra Lenkijos pilietė ir gyveno Lenkijoje daugiau kaip dvidešimt metų, per kuriuos mokėsi ir dirbo.

43. Pagrindinėje byloje nagrinėjamą išmoką skiriančios valstybės narės pilietybės turėjimo bei daugiau kaip dvidešimties metų gyvenimo šioje valstybėje studijuojant ir dirbant aplinkybės gali pakakti sąsajai tarp šios valstybės ir teisės gauti šią išmoką turėtojo įrodyti. Tokiomis aplinkybėmis gyvenamosios vietos per visą minėtos išmokos mokėjimo laikotarpį reikalavimas laikytinas neproporcingu, nes jis viršija tai, kas būtina tokiai sąsajai užtikrinti.

44. Antra, kalbant apie argumentą, kad gyvenamosios vietos sąlyga yra vienintelė priemonė patikrinti, ar teisės į invalidumo pensiją turėtojas tebetenkina jos skyrimo sąlygas, pakanka atsakyti, jog negali būti pagrįstai teigiama, kad siekiamo tikslo negalima pasiekti kitomis priemonėmis, kurios, nors ir mažiau ribojančios, yra tokios pat veiksmingos.

45. Nors medicininis ar administracinis patikrinimas reikalauja, kad teisės į tokią išmoką, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, turėtojas būtų atitinkamos valstybės narės teritorijoje, niekas netrukdo, kad ši valstybė narė pakviestų šį teisės turėtoją atvykti į šią valstybę tokiam patikrinimui, įskaitant galimą išmokos mokėjimo sustabdymo sankciją nepagrįsto minėto teisės turėtojo atsisakymo atveju.

46. Todėl gyvenamosios vietos sąlyga, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, viršija tai, kas būtina, siekiant įgyvendinti tikslą patikrinti, ar teisės į išmoką turėtojas tebetenkina jos skyrimo sąlygas, ir todėl ši sąlyga neatitinka <...> proporcingumo principo.

47. Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytus argumentus, <...> EB 18 straipsnio [dabar SESV 21 straipsnis] 1 dalis turi būti aiškinama kaip draudžianti tokias valstybės narės teisės nuostatas, pagal kurias jos piliečiams absoliučiai ir bet kokiomis sąlygomis atsisakoma mokėti civilėms karo ar represijų aukoms skirtą išmoką vien dėl to, kad jie neturi gyvenamosios vietos šios valstybės teritorijoje per visą šios išmokos mokėjimo laikotarpį ir gyvena kitoje valstybėje narėje.

2008 m. gegužės 22 d. Sprendimas Nerkowska (byla C-499/06, Rink. p. I-3993) Sąjungos pilietybė – Teisė laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje – Socialinės garantijos - Išmokos karo aukų našliams – Gyvenamosios vietos nacionalinėje teritorijoje sąlyga – Nepriimtinumas pagal Sutartį – Pateisinimas – Pateisinimo nebuvimas – Proporcingumo principo pažeidimas

<...> 38. Ir iš Badeno–Viurtembergo federalinės žemės, ir iš Vokietijos vyriausybės Teisingumo Teismui pateiktų pastabų išplaukia, kad <1950 m. gruodžio 20 d. Federalinio aprūpinimo įstatymo> numatytu apribojimu siekiama suteikti tinkamą išmoką už Vokietijos ribų gyvenantiems gavėjams, atsižvelgiant į dabartinius pragyvenimo lygio, pajamų ir socialinių išmokų skirtumus šioje valstybėje narėje ir valstybėse narėse, kuriose gyvena teisės turėtojai. Be to, remiantis šiomis pastabomis, būtinybė užtikrinti pakankamą teisės turėtojų profesinės ir socialinės situacijos, be kita ko, jų pajamų, kontrolę taip pat pateisina nagrinėjamą apribojimą.

39. Ir siekis skirti išmokas atsižvelgiant į minėtus skirtumus tarp atitinkamų valstybių narių, ir būtinybė užtikrinti pakankamą teisės turėtojų profesinės ir socialinės situacijos kontrolę yra objektyvūs bendrojo intereso pagrindai, galintys pateisinti tai, kad tokių išmokų, kokios nagrinėjamos pagrindinėje byloje, mokėjimo sąlygos ir taisyklės gali turėti poveikį judėjimo laisvei. <...> 41. Vis dėlto gyvenamosios vietos reikalavimas, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje, negali būti laikomas proporcingu siekiamiems tikslams.

42. Reikia pažymėti, kad <1990 m. birželio 30 d. Nutarimas dėl aprūpinimo užsienyje> 1 straipsnis aiškiai apriboja <1950 m. gruodžio 20 d. Federalinio aprūpinimo įstatymo> 64e straipsnio taikymą teisės turėtojams, turintiems nuolatinę ar įprastą gyvenamąją vietą arba vienoje iš dešimties šiame straipsnyje nurodytų valstybių narių, arba Albanijoje ar buvusioje Jugoslavijoje, arba buvusioje Sovietų Sąjungoje.

43. Tačiau yra <1990 m. birželio 30 d. Nutarimo dėl aprūpinimo užsienyje> 1 straipsnyje nenurodytų valstybių, kur pragyvenimo lygis yra mažesnis nei tam tikrose šiame straipsnyje nurodytose valstybėse narėse. Be to, yra didelių skirtumų tarp ten paminėtų valstybių.

44. Būtinybė užtikrinti pakankamą teisės turėtojų profesinės ir socialinės situacijos kontrolę taip pat turėtų būti vienodai taikoma visose valstybėse narėse, nesvarbu, ar jos būtų nurodytos <1990 m. birželio 30 d. Nutarimo dėl aprūpinimo užsienyje> 1 straipsnyje, ar ne. <...> 46. Be to, kadangi šiuo reglamentavimu tik sustabdomas jame numatytų išmokų mokėjimas, negali būti pagrįstai teigiama, kad jis tinkamas siekiant adaptuoti išmokas, atsižvelgiant į dabartinius Vokietijos Federacinės Respublikos ir teisės turėtojo gyvenamosios vietos valstybės pragyvenimo lygio, pajamų ir vidutinių socialinių išmokų skirtumus.

47. Galiausiai, nors teisinga, kad atsižvelgiant į pajamas skiriamų išmokų atveju teisės turėtojų profesinės ir socialinės situacijos kontrolė gali pasirodyti reikalinga, išmokų mokėjimo sustabdymas yra priemonė, kuri viršija tai, ko reikia tokiai kontrolei užtikrinti.

48. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, <...> EB 18 straipsnio [dabar SESV 21 straipsnis] 1 dalis turi būti aiškinama kaip draudžianti tokius valstybės narės teisės aktus, pagal kuriuos ši valstybė atsisako mokėti tam tikras karo aukomis pripažintų asmenų našliams skirtas išmokas vien dėl to, kad jie gyvena tam tikrų nustatytų valstybių narių teritorijoje.

2008 m. gruodžio 4 d. Sprendimas Zablocka-Weyhermüller (byla C-221/07, Rink. p. I-9029) Sąjungos pilietybė – Sutarties nuostatos – Taikymo sritis ratione personae – Vienos valstybės narės pilietis, išėjęs į pensiją išvykstantis į kitą valstybę narę, kad joje įsikurtų – Įtraukimas – Poveikis - Naudojimasis teisėmis, kurias suteikia Sąjungos pilietybė – Teisė laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje – Mokesčių teisės aktai – Pajamų mokestis - Pajamų mokesčio sumažinimas apmokestinimo valstybėje narėje mokamomis sveikatos draudimo įmokomis - Atsisakymas sumažinti mokestį kitose valstybėse narėse mokamomis įmokomis - Nepriimtinumas pagal Sutartį – Pateisinimas – Pateisinimo nebuvimas <...> 55. Kaip Vokietijos pilietis U. Rüffler naudojasi Sąjungos piliečio statusu, įtvirtintu EB 17 straipsnio [dabar SESV 20 straipsnis] 1 dalyje, todėl gali naudotis su tokiu statusu susijusiomis teisėmis, be kita ko, EB 18 straipsnio [dabar SESV 21 straipsnis] 1 dalimi suteikta

teise laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje 60 )minėto sprendimo ZablockaWeyhermüller 26 p.).

56. Tokiai kaip U. Rüffler situacijai taikytina Sąjungos piliečių teisė laisvai judėti ir apsigyventi valstybėse narėse. Asmuo, kuris, išėjęs į pensiją, išvyksta iš valstybės narės, kurios pilietis jis yra ir kurioje vykdė visą profesinę veiklą, kad įsikurtų kitoje valstybėje narėje, naudojasi EB 18 straipsnio 1 dalies visiems Sąjungos piliečiams suteikiama teise laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Turpeinen 16–19 punktus). <...> 67. Teisės aktai, kokie nagrinėjami pagrindinėje byloje, numato nevienodą mokesčių mokėtojų piliečių rezidentų vertinimą pagal tai, ar sveikatos draudimo įmokos, kurios gali būti atskaitomos iš Lenkijoje mokėtino pajamų mokesčio, mokamos į nacionalinę privalomojo sveikatos draudimo sistemą. Taikant tokį reglamentavimą, pagrindinėje byloje nagrinėjama teise į mokesčio sumažinimą gali pasinaudoti tik tie mokesčių mokėtojai, kurių sveikatos draudimo įmokos mokamos apmokestinimo valstybėje narėje.

68. Kalbant apie jų pajamų apmokestinimą Lenkijoje, reikia pažymėti, kad mokesčių mokėtojai rezidentai, mokantys įmokas pagal Lenkijos sveikatos draudimo sistemą, ir tie, kurie priklauso kitos valstybės narės privalomojo sveikatos draudimo sistemai, objektyviai žiūrint, nėra skirtingose situacijose, kurios galėtų paaiškinti tokį skirtingą vertinimą atsižvelgiant į įmokų mokėjimo vietą.

69. Kiek tai susiję su apmokestinimo principais, į pensiją išėjusio mokesčių mokėtojo, kaip antai U. Rüffler, kuris gyvena Lenkijoje ir gauna pensiją iš kitos valstybės narės privalomojo sveikatos draudimo sistemos, situacija yra panaši į Lenkijos pensininko, kuris taip pat gyvena Lenkijoje, tačiau savo pensiją gauna iš Lenkijos sveikatos draudimo sistemos, situaciją, nes jie abu Lenkijoje turi neriboto apmokestinimo pareigą. <...> 72. Reikia pripažinti, kad tiek, kiek pagrindinėje byloje nagrinėjami nacionalinės teisės aktai mokesčių lengvatos suteikimą sveikatos draudimo įmokų atžvilgiu susieja su sąlyga, kad pastarosios būtų mokamos Lenkijos sveikatos draudimo įstaigai, ir dėl jų atsisakoma suteikti šią lengvatą mokesčių mokėtojams, kurie įmokas mokėjo kitos valstybės narės įstaigai, jie sudaro mažiau palankias sąlygas mokesčių mokėtojams, kurie, kaip U. Rüffler, pasinaudojo savo judėjimo laisve, išvykdami iš valstybės narės, kurioje jie vykdė visą savo profesinę veiklą, kad galėtų įsikurti Lenkijoje.

73. Panašūs nacionalinės teisės aktai, kurie sudaro mažiau palankias sąlygas tam tikriems valstybės narės piliečiams vien dėl to, kad jie pasinaudojo savo laisve vykti į kitą valstybę narę, sudaro EB 18 straipsnio 1 dalyje visiems Sąjungos piliečiams pripažintų laisvių apribojimą. <...> 78. Tokiam pateisinimui negalima pritarti. Aplinkybė, kad, viena vertus, Vokietijos privalomojo draudimo institucija padengia tik iš tikrųjų U. Rüffler suteiktų paslaugų išlaidas ir kad, kita vertus, kai pastarasis negauna sveikatos priežiūros paslaugų, jo įmokos neprisideda prie Lenkijos sveikatos draudimo sistemos finansavimo, negali pateisinti pagrindinėje byloje nagrinėjamo apribojimo. <...> 85. Todėl tiek, kiek taisykles dėl apsigyvenimo laisve pasinaudojančių piliečių priklausymo tam tikrai socialinės apsaugos sistemai ir dėl šiai sistemai priskiriamų socialinių įmokų mokėjimo tiesiogiai nustato Reglamentas Nr. 1408/7161, reikia pripažinti, kad valstybė narė negali mažiau palankiai traktuoti tokių mokesčių mokėtojų rezidentų apsigyvenimo ir apmokestinimo, kurie, remdamiesi šio reglamento nuostatomis, moka įmokas pagal kitos valstybės narės socialinio draudimo sistemą. <...> 87. Šiomis aplinkybėmis <...> EB 18 straipsnio 1 dalis draudžia tokius valstybės narės teisės aktus, kurie teisės į pajamų mokesčio sumažinimą sveikatos draudimo įmokomis suteikimą susieja su sąlyga, kad šios įmokos remiantis nacionalinės teisės nuostatomis būtų mokamos šioje valstybėje narėje, ir dėl jų tokią mokesčių lengvatą atsisakoma suteikti, kai įmokos, kurios gali 60 61

2008 m. gegužės 22 d. Sprendimas Nerkowska, C-499/06, Rink., 2008, p. I-3993, 22 p.

Minėtas pirmiau.

būti atskaitomos iš šioje valstybėje narėje mokėtino pajamų mokesčio, mokamos pagal kitos valstybės narės privalomojo sveikatos draudimo sistemą.

2009 m. balandžio 23 d. Sprendimas Rüffler (byla C-544/07, Rink. p. I-3389) Sąjungos pilietybė – Teisė laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje - Darbuotojų migrantų socialinė apsauga - Gyvenamosios vietos valstybės narės socialinės apsaugos sistema, kurioje, skirtingai nei pagal kompetentingos valstybės socialinės apsaugos sistemą, nenumatytos išmokos natūra slaugos rizikai padengti - Kompetentingos įstaigos atsisakymas apmokėti su buvimu gyvenamosios vietos valstybėje narėje esančiuose slaugos namuose susijusias išlaidas iki sumos, lygios išmokoms, kurias šis asmuo būtų turėjęs teisę gauti, jeigu tokia pati slauga jam būtų suteikta kompetentingoje valstybėje esančiuose licencijuotuose slaugos namuose – Priimtinumas pagal Sutartį <...> 84. Tačiau, kadangi EB 42 straipsnyje [dabar SESV 48 straipsnis] numatytas valstybių narių teisės aktų koordinavimas, o ne derinimas, ši teisės nuostata neturi įtakos materialiesiems ir procedūriniams atskirų valstybių narių socialinės apsaugos sistemų skirtumams ir dėl to prie jų prisijungusių asmenų teisėms62.

85. Tokiomis sąlygomis EB 18 straipsnio [dabar SESV 21 straipsnis] 1 dalis negali garantuoti apdraustajam, kad jo persikėlimas į kitą valstybę narę išliks neutralus socialinės apsaugos atžvilgiu, be kita ko, kiek tai susiję su ligos išmokomis63. Kaip pažymi Komisija, atsižvelgiant į esančius valstybių narių sistemų ir teisės aktų šioje srityje skirtumus, toks persikėlimas konkrečiu atveju suinteresuotajam asmeniui gali būti daugiau ar mažiau palankus arba nepalankus, nelygu pagal Reglamentą Nr. 1408/7164 taikytinų nacionalinės teisės nuostatų kombinacija. <...> 88. Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, į <...> klausimą reikia atsakyti, kad jeigu, skirtingai nei kompetentingos valstybės socialinės apsaugos sistema, valstybės narės, kurioje gyvena slaugos reikalingas asmuo, apdraustas kaip pagal darbo sutartį ar savarankiškai dirbančio asmens šeimos narys pagal Reglamentą Nr. 1408/71, socialinės apsaugos sistema nenumato išmokų natūra tam tikrose slaugos poreikio situacijose, tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė pagrindinėje byloje, EB 18 straipsnis nedraudžia tokio reglamentavimo, koks įtvirtintas <Socialinio kodekso> 34 straipsnyje, kuriuo remdamasi kompetentinga įstaiga, neatsižvelgiant į šio reglamento 19 straipsniu arba prireikus 22 straipsnio 1 dalies b punktu sukurtus mechanizmus ir neribotam laikui, atsisako apmokėti su buvimu gyvenamosios vietos valstybėje narėje esančiuose slaugos namuose susijusias išlaidas iki sumos, lygios išmokoms, kurias šis asmuo būtų turėjęs teisę gauti, jeigu tokia pati slauga jam būtų suteikta kompetentingoje valstybėje esančiuose licencijuotuose slaugos namuose.

2009 m. liepos 16 d. Sprendimas Chamier-Glisczinski (byla C-208/07, Rink. p. I-6095) Laisvas asmenų judėjimas – Darbuotojai – Vienodas požiūris – Socialinės garantijos – Kaupiamosios pensijos priemoka, kuria siekiama paremti kaupiamosios pensijos įmokų mokėjimą - Nacionaliniai teisės aktai, pagal kuriuos priemokos gavėjas, kuris išsikelia iš savo gyvenamosios vietos valstybėje narėje ir todėl nustoja būti neribotai apmokestinamas pajamų mokesčiu, privalo grąžinti gautas kaupiamosios pensijos priemokas - Nepriimtinumas pagal Sutartį – Pateisinimas – Pateisinimo nebuvimas - Valstybės įsipareigojimų neįvykdymas

62

1986 m. sausio 15 d. Sprendimas Pinna, 41/84, Rink. p. 1, 20 p.; 1997 m. sausio 30 d. Sprendimas Jaeck, C-340/94, Rink. p. I-461, 18 p.; 1997 m. sausio 30 d. Sprendimas Hervein ir Hervillier, C-221/95, Rink. p. I-609, 16 p.

63 2002 m. kovo 19 d. Sprendimas Hervein ir kt., C-393/99 ir C-394/99, Rink. p. I-2829, 51 p.; 2006 m. kovo 9 d.

Sprendimas Piatkowski, C-493/04, Rink. p. I-2369, 34 p.

64 Minėtas pirmiau.

<...> 101. Pagal bendrai taikomus <Pajamų mokesčio įstatymo> 93–95 straipsnius priemokos gavėjas, kuris išsikelia iš savo gyvenamosios vietos arba įprastos gyvenamosios vietos Vokietijoje ir todėl nustoja būti neribotai apmokestinamas, privalo grąžinti gautas kaupiamosios pensijos priemokas ir, jei pasinaudojo, ypatingų išlaidų atskaitas pagal <Pajamų mokesčio įstatymo> 10a straipsnį.

102. Tačiau reikia pažymėti, kad šiuo atveju darbuotojai migrantai, kurie paprastai yra užsienio piliečiai, labiau linkę išvykti iš Vokietijos teritorijos, kad įsidarbintų ir įsikurtų kitoje valstybėje narėje, ir todėl daugiau jų nustoja būti neribotai apmokestinti Vokietijoje. Tad nepalankus režimas dažniau taikomas darbuotojams užsieniečiams nei darbuotojams vokiečiams. <...> 104. Vadinasi, ginčijamomis nuostatomis netiesiogiai diskriminuojami darbuotojai migrantai. <...> 109. Ginčijamomis nuostatomis reikalaujama, kad priemokos gavėjai, nutrūkus neribotam apmokestinimui Vokietijos mokesčiais, grąžintų iš šios valstybės gautą kaupiamosios pensijos priemoką, todėl kiekvienas Vokietijos darbuotojas, norintis pasinaudoti teise laisvai judėti pagal EB 39 straipsnį [dabar SESV 45 straipsnis], t. y. įsikurti kitoje valstybėje narėje, yra nepalankesnėje padėtyje nei darbuotojas, kuris išlaiko savo gyvenamąją vietą valstybės teritorijoje ir toliau yra Vokietijoje neribotai apmokestinamas. Toks skirtingas požiūris atgraso darbuotojus, Vokietijos piliečius, vykdyti profesinę veiklą už Vokietijos ribų. <...> 112. Tokiomis sąlygomis pareiga grąžinti, numatyta bendrai taikomuose <Pajamų mokesčio įstatymo> 93-95 straipsniuose, gali trukdyti laisvą darbuotojų judėjimą.

113. Be to, Vokietijos Federacinė Respublika teigia, kad pareiga grąžinti yra pateisinama jos mokesčių sistemos darnumo atžvilgiu. Tačiau mokestinis darnumas užtikrinamas remiantis dvišalėmis sutartimis dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo, kurias ši valstybė sudarė su kitomis valstybėmis narėmis, todėl Vokietijos Federacinė Respublika negali pasinaudoti tokiu pateisinimu65. <...> 115. Kalbant apie ekonominės veiklos nevykdančius asmenis, reikia padaryti tą pačią išvadą dėl tų pačių argumentų, kokie pateikti dėl EB 18 straipsnio [dabar SESV 21 straipsnis] pažeidimo.

116. Iš išdėstytų argumentų matyti, kad <...> kaltinimas yra pagrįstas ir todėl Vokietijos Federacinė Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal EB 18 bei EB 39 straipsnius ir Reglamento Nr. 1612/68 66 7 straipsnio 2 dalį, pagal <Pajamų mokesčio įstatymo> 93–95 straipsnius reikalaudama, kad nutrūkus neribotam apmokestinimui Vokietijoje priemoka būtų grąžinta.

2009 m. rugsėjo 10 d. Sprendimas Komisija prieš Vokietiją (byla C-269/07, Rink. p. I-7811) Sąjungos pilietybė - Teisė laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje – Mokesčių teisės aktai – Pajamų mokestis – Nacionaliniai teisės aktai, kuriuose nenumatyta galimybė iš bendro mokesčio atskaityti išlaidas už universitetinį mokslą kitoje valstybėje narėje įsteigtame universitete – Nepriimtinumas pagal Sutartį – Galimybė atskaityti išlaidas už studijas kitoje valstybėje narėje įsteigtame universitete neviršijant didžiausios už panašias paslaugas, kurias teikia valstybės narės valstybiniai universitetai, mokėtinų mokesčių ir įmokų sumos – Priimtinumas pagal Sutartį <...> 78. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, EB 18 straipsnį [dabar SESV 21 straipsnis] reikia aiškinti taip: – draudžiami valstybės narės teisės aktai, kuriuose mokesčių mokėtojams numatyta galimybė iš bendro mokesčio atskaityti išlaidas už universitetinį mokslą, teikiamą šios valstybės narės teritorijoje esančių universitetų, tačiau kuriuose bendrai nenumatyta tokia galimybė išlaidų už universitetinį mokslą kitoje valstybėje narėje įsteigtame privačiame universitete atveju, 65 66

1995 m. rugpjūčio 11 d. Sprendimas Wielockx, C-80/94, Rink. p. I-2493, 25 p.

Minėtas pirmiau.

– nedraudžiami valstybės narės teisės aktai, kuriuose mokesčių mokėtojams numatyta galimybė iš bendro mokesčio atskaityti išlaidas už universitetinį mokslą kitoje valstybėje narėje įsteigtame privačiame universitete tiek, kiek jos neviršija didžiausios išlaidų, kurios yra numatytos už panašius mokymus arčiausiai mokesčių mokėtojo gyvenamosios vietos mokesčių mokėjimo tikslais esančiame valstybiniame šalies universitete, sumos.

2010 m. gegužės 20 d. Sprendimas Zanotti (byla C-56/09, Rink. p. I-4517) Sąjungos pilietybė – Teisė laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje – Piliečių migrantų socialinė apsauga - Senatvės ar nedarbingumo pensijų gavėjai, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra kitoje nei pensiją turinčioje mokėti valstybėje narėje - Išmokos natūra gyvenamosios vietos valstybėje mokėjimo pareigą turinčios valstybės sąskaita – Mokėjimo pareigą turinčios valstybės narės reglamentavimas, kuriuo remiantis šie pensijų gavėjai turi mokėti įmokas šioms išmokoms gauti atskaitymo iš savo pensijos forma, net jeigu nėra prisiregistravę kompetentingoje savo gyvenamosios vietos valstybės narės įstaigoje - Priimtinumas pagal Sutartį – Sąlygos - Skirtingas požiūris į rezidentus ir ne rezidentus, kiek tai susiję su visiškos apsaugos nuo ligos rizikos tęstinumu – Nacionalinio teismo pareiga patikrinti atitinkamas aplinkybes „130. <...> SESV 21 straipsnis aiškintinas taip, kad jis nedraudžia tam tikros valstybės narės reglamentavimo, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kuriuo remiantis kitoje valstybėje narėje pensijų, mokėtinų pagal šios valstybės teisės aktus, gavėjai, gyvenantys kitoje valstybėje narėje, kur pagal Reglamento Nr. 1408/7167 28 ir 28a straipsnius jie turi teisę gauti ligos išmokas natūra, teikiamas kompetentingos šios valstybės narės įstaigos, turi mokėti įmokas šioms išmokoms gauti atskaitymo iš savo pensijos forma, net jeigu nėra prisiregistravę kompetentingoje savo gyvenamosios vietos valstybės narės įstaigoje.

131. Tačiau SESV 21 straipsnis aiškintinas taip, kad jis draudžia tokį nacionalinį reglamentavimą, jeigu juo inicijuojamas arba jame įtvirtintas nepateisinamas skirtingas rezidentų ir ne rezidentų traktavimas, kiek tai susiję su visiškos apsaugos nuo ligos rizikos, kurią jie turėjo pagal iki įsigaliojant šiam reglamentavimui sudarytas draudimo sutartis, tęstinumu, o tai turi išsiaiškinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

2010 m. spalio 14 d. Sprendimas van Delft ir kiti (byla C-345/09, Rink. p. I-9879) 1.2.1.

67

Minėtas pirmiau.

Turinys

1.2.2. Naudojimosi teise atvykti ir apsigyventi sąlygos

Turinys

Sąjungos pilietybė – Teisė laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje — Sienų kontrolė — Nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos reikalaujama, kad asmenys, atvykstantys iš kitos valstybės narės, pateiktų pasą <...> 41. Be to, pagal Sutarties 8a straipsnio [dabar SESV 21 straipsnis] 1 dalį Sąjungos piliečiai naudojasi teise laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje laikydamiesi Sutartyje ir jai įgyvendinti priimtose nuostatose nustatytų apribojimų bei sąlygų. Pagal Sutarties 8a straipsnio 2 dalį Taryba gali priimti nuostatas, numatančias padėti naudotis šiomis teisėmis.

42. Vis dėlto <...> tol, kol nėra priimtos Bendrijos nuostatos dėl Bendrijos išorės sienų kontrolės, įskaitant bendras ar suderintas taisykles dėl atvykimo, vizų išdavimo ir prieglobsčio suteikimo sąlygų, naudojimasis šiomis teisėmis reiškia, kad atitinkamas asmuo turi galėti įrodyti, kad jis ar ji turi valstybės narės pilietybę.

43. Pagrindinėje byloje reikšmingu laikotarpiu nebuvo bendrų taisyklių, taip pat nebuvo suderintų valstybių narių įstatymų dėl išorės sienų kontrolės ir imigracijos, vizų bei prieglobsčio politikos.

Todėl nors pagal Sutarties 7a ar 8a straipsnį [šiuo metu SESV 26 ir 21 straipsniai] valstybių narių piliečiai turėjo besąlyginę teisę laisvai judėti valstybių narių teritorijoje, valstybės narės išlaikė teisę vykdyti asmenų tapatybės kontrolę prie vidinių Bendrijos sienų, kurios metu reikalaujama pateikti galiojančią asmens tapatybės kortelę ir pasą, kaip yra nustatyta Direktyvose 68/360, 73/148, 90/364, 90/365 ir 93/9668, tam, kad galėtų įsitikinti, ar atitinkamas asmuo yra valstybės narės pilietis ir turi teisę laisvai judėti valstybių narių teritorijoje, ar trečiosios valstybės pilietis, kuris tokios teisės neturi.

45. Todėl reikia atsakyti, kad pagal pagrindinėje byloje reikšmingu laikotarpiu galiojusią Bendrijos teisę Sutarties 7a ar 8a straipsniai nedraudė valstybei narei, grasinant kriminalinėmis bausmėmis, reikalauti, kad asmuo, nepriklausomai nuo to, ar jis yra Sąjungos pilietis, ar ne, atvykdamas į šios valstybės narės teritoriją pateiktų savo tapatybę patvirtinantį dokumentą, su sąlyga, kad taikomos bausmės yra panašios yra tas, kurios taikomos analogiškų nacionalinių pažeidimų atveju, ir nėra neproporcingos, t. y. nesudaro laisvo asmenų judėjimo kliūties.<Neoficialus vertimas> 1999 m. rugsėjo 21 d. Sprendimas Wijsenbeek (byla C-378/97, Rink. p. I-6207) Laisvas asmenų judėjimas – Laisvė teikti paslaugas – Sąjungos pilietybė – Teisė laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje – Prašymas priimti prejudicinį sprendimą, susijęs su nacionalinės teisės aktų, tam tikrais atvejais numatančių kitų valstybių narių piliečių išsiuntimą, atitiktimi Sąjungos teisei – Nepakankama informacija, neleidžianti Teisingumo Teismui nustatyti aktualias Sąjungos teisės nuostatas – Nacionalinio teismo pareiga patikrinti atitinkamas aplinkybes <...> 47. Šiuo požiūriu reikia pažymėti, kad dabartinėje Bendrijos teisės išsivystymo stadijoje piliečių teisė atvykti ir apsigyventi kitoje valstybėje narėje nėra besąlyginė. Tokia išvada darytina, remiantis, pirma, Sutarties trečios dalies III antraštinės dalies nuostatomis dėl laisvo asmenų ir paslaugų judėjimo, t. y. EB 39, 43, 46, 49 ir 55 straipsniais [dabar SESV 45, 49, 52, 56 ir 62 straipsniai], ir joms įgyvendinti priimtais antrinės teisės aktais, ir antra, Sutarties antros dalies nuostatomis, o ypač EB 18 straipsniu [dabar SESV 21 straipsnis], kuriame Sąjungos piliečiams suteikiant teisę judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje tiesiogiai nurodyti Sutartyje ir jai įgyvendinti priimtose nuostatose nustatyti apribojimai ir sąlygos69.

Visas šias direktyva panaikino ir pakeitė Direktyva 2004/38.

2000 m. balandžio 11 d. Sprendimas Kaba I, C-356/98, Rink. p. I-2623, 30 p.; 2003 m. kovo 6 d. Sprendimas Kaba II, C-466/00, Rink. p. I-2219, 46 p.

68 69

<...> 52. Kiek tai susiję su byla C-493/01, iš Teisingumo Teismui pateiktos informacijos negalima aiškiai nustatyti, ar R. Oliveri gali remtis EB 39 straipsniu, ar kitomis Sutarties nuostatomis, antrinės teisės aktais, reglamentuojančiais laisvą asmenų judėjimą, ar laisvę teikti paslaugas.

53. Kita vertus, visos šalys sutinka su tuo, kad būdamas Sąjungos pilietis R. Oliveri pagal EB 18 straipsnį naudojasi teise laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje laikydamasis Sutartyje ir jai įgyvendinti priimtose nuostatose nustatytų apribojimų bei sąlygų.

54. Taigi nacionalinis teismas turi nustatyti, ar esama Bendrijos teisės nuostatų, išskyrus EB 18 straipsnio 1 dalį, kuriomis gali remtis valstybės narės pilietis, kaip, pavyzdžiui, R. Oliveri, pagrindinėje byloje, kurioje buvo pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą C-493/01, nagrinėjamomis aplinkybėmis. Šiuo tikslu nacionalinis teismas, visų pirma, turi nustatyti, ar, remiantis EB 39 straipsniui ir judėjimo laisvei įgyvendinti priimtais antrinės teisės aktais, atitinkamam asmeniui šis straipsnis yra taikomas kaip darbuotojui ar kuriuo kitu pagrindu, ar jis gali remtis kitomis Bendrijos teisės nuostatomis, pavyzdžiui, Direktyva 90/364 70 arba EB 49 straipsniu, kuris taikomas paslaugų gavėjams. <Neoficialus vertimas> Žr. taip pat: Sprendimą Baumbast ir R Sprendimą Trojani Sprendimą Zhu ir Chen Sąjungos pilietybė – Teisė laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje – Direktyva 90/364 – Sąlyga turėti pakankamai lėšų - Negalėjimas pasiremti partnerio lėšomis - Valstybės įsipareigojimų neįvykdymas <...> 40. 2004 m. spalio 19 d. Sprendimo Zhu ir Chen (C-200/02, Rink. p. I-9925) 30 ir 31 punktuose Teisingumo Teismas pažymėjo, kad, pagal patį Direktyvos 90/364 71 1 straipsnio 1 dalies pirmosios pastraipos tekstą, pakanka, kad valstybės narės piliečiai „turi“ pakankamai lėšų, ir ši nuostata nenustato jokių reikalavimų lėšų kilmei. Tokio išaiškinimo teisingumas patvirtinamas ir tuo, kad pagrindinį principą, kaip antai laisvą asmenų judėjimą, įtvirtinančios nuostatos turi būti aiškinamos plačiai.

41. Toliau Teisingumo Teismas teigė, kad toks Direktyvoje 90/364 numatytos sąlygos turėti pakankamai lėšų aiškinimas, pagal kurį suinteresuotasis asmuo privalo pats disponuoti šiomis lėšomis ir negali šiuo atžvilgiu pasiremti jį lydinčio jo šeimos nario lėšomis, greta šio direktyvoje numatyto reikalavimo nustatytų papildomą reikalavimą dėl lėšų kilmės, kuris būtų neproporcinga kliūtis naudotis EB 18 straipsnyje [dabar SESV 21 straipsnis] įtvirtinta pagrindine teise laisvai judėti ir apsigyventi, nes jis nėra būtinas norint pasiekti iškeltą tikslą – apsaugoti valstybių narių viešuosius finansus (minėto sprendimo Zhu ir Chen 33 punktas).

42. Iš šios teismo praktikos išplaukia, kad tiek, kiek finansines lėšas užtikrina Sąjungos piliečio šeimos narys, Direktyvos 90/364 1 straipsnio 1 dalies pirmojoje pastraipoje numatyta sąlyga dėl pakankamų lėšų buvimo yra įvykdyta. <...> 46. <...> sąlyga, kad tarp lėšų davėjo ir jomis besinaudojančio asmens egzistuotų toks teisinis ryšys, kokį nurodė Belgijos Karalystė, yra neproporcinga ir viršija tai, kas būtina tikslui, kuriam skirta Direktyva 90/364, būtent apsaugoti priimančiosios valstybės narės viešuosius finansus, pasiekti. <...> 51. Iš viso to, kas pirmiau išdėstyta, išplaukia, kad taikydama Direktyvą 90/364 valstybės narės piliečiams, norintiems pasinaudoti iš šios direktyvos bei iš EB 18 straipsnio kylančiomis 70 71

Minėta pirmiau.

Minėta pirmiau.

teisėmis, neatsižvelgdama į priimančiojoje valstybėje narėje gyvenančio partnerio pajamas, jei nėra notaro patvirtintos ir pagalbos sąlygą turinčios sutarties, Belgijos Karalystė neįvykdė įsipareigojimų pagal šį EB 18 straipsnį [dabar SESV 21 straipsnis] ir <Direktyvą 90/364>.

2006 m. kovo 23 d. Sprendimas Komisija prieš Belgiją (bylaC-408/03, Rink. p. I-2647) Žr. taip pat Sprendimą Metock Sąjungos pilietybė – Teisė laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje – Direktyva 2004/38 – Sąjungos piliečių nuolatinio gyvenimo šalyje teisė - Gyvenimo šalyje laikotarpiai iki direktyvos perkėlimo dienos <...> 33. Akivaizdu, kad iki šios direktyvos priėmimo, taikant EB 18 straipsnį [dabar SESV 21 straipsnis], patvirtintose Sąjungos teisės priemonėse nebuvo Direktyvos 2004/38 16 straipsnio 1 dalyje numatytos galimybės suteikti nuolatinio gyvenimo priimančiojoje valstybėje narėje teisę dėl legalaus gyvenimo šios valstybės teritorijoje ištisinį penkerių metų laikotarpį. <...> 35. Iš tiesų pirmiausia aiškinant, kad nuolatinio gyvenimo šalyje teisės įgijimo tikslais reikia atsižvelgti tik į ištisinį penkerių metų teisėto gyvenimo šalyje laikotarpį, kuris prasidėjo po 2006 m. balandžio 30 d., šią teisę būtų galima suteikti tik nuo 2011 m. balandžio 30 d. Dėl tokio aiškinimo būtų pašalintos visos Sąjungos piliečių gyvenimo šalyje pagal iki 2006 m. balandžio 30 d. galiojusias Sąjungos teisės priemones pasekmės nuolatinio gyvenimo šalyje teisės įgijimo tikslais. Šiuo klausimu reikia pabrėžti, kad iki Direktyvos 2004/38 priėmimo galiojusioje Sąjungos teisėje tam tikrais atvejais jau buvo numatyta nuolatinio gyvenimo šalyje teisė, kuri, beje, buvo įtvirtinta ir šios direktyvos 17 straipsnyje.

36. Reikia pripažinti, kad toks rezultatas prieštarauja šio sprendimo 30–32 punktuose primintam Direktyvos 2004/38 tikslui ir dėl jo ji nebetenka veiksmingumo.

37. Antra, aiškinimas, kad Direktyvos 2004/38 16 straipsnyje numatytos nuolatinio gyvenimo šalyje teisės įgijimo tikslais reikia atsižvelgti tik į ištisinio teisėto penkerių metų gyvenimo šalyje laikotarpį, kuris baigėsi 2006 m. balandžio 30 d. ar po šios datos, taip pat prieštarauja šios direktyvos tikslui ir veiksmingumui. Iš tiesų Sąjungos teisės aktų leidėjas nustatė, jog nuolatinio gyvenimo šalyje teisės suteikimas pagal Direktyvos 2004/38 16 straipsnio 1 dalį priklauso nuo Sąjungos piliečio integravimosi į priimančiąją valstybę narę. Taigi <...> su minėtos direktyvos 16 straipsnį grindžiančia integracijos idėja būtų nesuderinamas sprendimas, kad reikiamas integracijos priimančiojoje valstybėje narėje lygis priklauso nuo to, ar ištisinis penkerių metų gyvenimas šalyje baigėsi iki 2006 m. balandžio 30 d., ar po šios datos.

38. Be to, svarbu nurodyti, jog Direktyvos 2004/38 16 straipsnyje numatyta nuolatinio gyvenimo šalyje teisė gali būti įgyta tik nuo 2006 m. balandžio 30 d., todėl, atsižvelgus į gyvenimo šalyje laikotarpius iki šios datos, nebūtų pripažintas Direktyvos 2004/38 16 straipsnio galiojimas atgaline data, bet paprasčiausiai iki šios direktyvos perkėlimo susiklosčiusioms situacijoms būtų suteiktos dabartinės pasekmės. <...> 53. Iš tiesų pirmiausia tiek šio sprendimo 30 ir 31 punktuose priminti Direktyvos 2004/38 tikslai ir siekis supaprastinti naudojimąsi pagrindine teise laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje ir sustiprinti šią pagrindinę teisę, tiek, konkrečiau kalbant, šio sprendimo 32 punkte priminti šios direktyvos 16 straipsnio tikslai suteikiant nuolatinio gyvenimo šalyje teisę skatinti socialinę sanglaudą ir sustiprinti Sąjungos pilietybės jausmą būtų labai pažeisti, jeigu ši gyvenimo šalyje teisė nebūtų suteikiama Sąjungos piliečiams, iki 2006 m. balandžio 30 d. teisėtai gyvenusiems priimančiosios valstybės narės teritorijoje ištisinį penkerių metų laikotarpį, tik todėl, kad po šio laikotarpio, bet iki aptariamos datos jie buvo išvykę trumpesnį kaip dvejų metų iš eilės laikotarpį. <...> 56. Direktyvos 2004/38 16 straipsnio 4 dalis turi būti taikoma, nepaisant to, ar gyvenimo šalyje laikotarpis yra iki 2006 m. balandžio 30 d., ar po šios datos. Iš tiesų kadangi, kaip paaiškėjo

atlikus analizę šio sprendimo 29–40 punktuose, Direktyvos 2004/38 16 straipsnio 1 dalyje numatytos nuolatinio gyvenimo šalyje teisės įgijimo tikslais reikia atsižvelgti į penkerių metų gyvenimo šalyje iki 2006 m. balandžio 30 d. laikotarpį, šio 16 straipsnio 4 dalis šiam laikotarpiui turi būti neišvengiamai taikoma. Jeigu būtų kitaip, valstybės narės pagal 16 straipsnį turėtų suteikti tokią nuolatinio gyvenimo šalyje teisę net ilgalaikių išvykų, dėl kurių būtų galima suabejoti atitinkamo asmens ryšiu su priimančiąja valstybe nare, atveju. <...> 59. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti taip, kad Direktyvos 2004/38 16 straipsnio 1–4 dalys turi būti aiškinamos taip: – nuolatinio gyvenimo šalyje teisės įgijimo pagal Direktyvos 2004/38 16 straipsnio 1 dalį tikslais reikia atsižvelgti į ištisinio penkerių metų gyvenimo šalyje pagal ankstesnes Sąjungos teisės priemones laikotarpį iki šios direktyvos perkėlimo datos, t. y. iki 2006 m. balandžio 30 d., ir – trumpesnės kaip dvejų metų iš eilės išvykos iš priimančiosios valstybės narės iki 2006 m. balandžio 30 d. po teisėto ištisinio penkerių metų gyvenimo šalyje iki šios datos negali daryti įtakos nuolatinio gyvenimo šalyje teisės įgijimui pagal minėto 16 straipsnio 1 dalį. 72 2010 m. spalio 7 d. Sprendimas Lassal (byla C-162/09, Rink. p. I-09217) Sąjungos pilietybė - SESV 20 straipsnis - Teisės gyventi valstybės narės teritorijoje suteikimas pagal Sąjungos teisę mažamečiam vaikui, turinčiam šios valstybės narės pilietybę, neatsižvelgiant į tai, ar jis anksčiau naudojosi teise laisvai judėti valstybių narių teritorijoje - Išvestinės teisės gyventi valstybės narės teritorijoje suteikimas tokiomis pačiomis aplinkybėmis tiesiosios aukštutinės giminystės linijos giminaičiui, trečiosios valstybės piliečiui, kuris išlaiko mažametį vaiką - Mažamečio vaiko teisės gyventi valstybės narės teritorijoje pasekmės šio mažamečio tiesiosios aukštutinės giminystės linijos giminaičio, trečiosios valstybės piliečio, teisei į darbą <...> 40. SESV 20 straipsniu kiekvienam asmeniui, turinčiam valstybės narės pilietybę, yra suteikiamas Sąjungos piliečio statusas73. Kadangi ieškovo pagrindinėje byloje <...> vaikai turi Belgijos pilietybę, kurios įgijimo sąlygos priskirtinos nagrinėjamos valstybės narės kompetencijai74, jie neginčijamai naudojasi šiuo statusu75. <...> 42. Šiomis aplinkybėmis pagal SESV 20 straipsnį draudžiamos nacionalinės priemonės, kuriomis iš Sąjungos piliečių atimama galimybė veiksmingai naudotis pagrindinėmis teisėmis, kurios jam, kaip Sąjungos piliečio statusą turinčiam asmeniui, priklauso76.

43. Tokį poveikį turi atsisakymas leisti trečiosios valstybės piliečiui gyventi valstybėje narėje, kurioje nuolat gyvena jo išlaikomi mažamečiai vaikai, šios valstybės narės piliečiai, ir atsisakymas išduoti tokiam asmeniui darbo leidimą.

Panašiai 2011 m. gruodžio 21 d. Sprendime Ziolkowski (C-424/10 ir C-425/10, Rink. p. I-0000) ir 2012 m. rugsėjo 6 d.

Sprendime Czop (C-147/11 ir C-148/11, Rink. p. I-0000) buvo konstatuota, kad Direktyvos 2004/38 16 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti, atitinkamai, taip, kad Sąjungos pilietis, kuris tik pagal nacionalinę teisę daugiau nei penkerius metus legaliai gyveno priimančiojoje valstybėje narėje, negali būti laikomas įgijusiu teisę nuolat gyventi šalyje pagal šią nuostatą, jeigu per šį laikotarpį jis neatitiko tos pačios direktyvos 7 straipsnio 1 dalyje numatytų reikalavimų, ir kad Sąjungos pilietis, turintis neseniai į Europos Sąjungą įstojusios valstybės narės pilietybę, pagal šią nuostatą gali naudotis teise nuolat gyventi šalyje, kai daugiau nei penkerius metus nepertraukiamai gyveno priimančiojoje valstybėje narėje ir dalį šio laikotarpio gyveno iki pirmosios valstybės įstojimo į Europos Sąjungą, jeigu gyventa laikantis Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 1 dalyje numatytų reikalavimų.

73 2002 m. liepos 11 d. Sprendimas D’Hoop, C-224/98, Rink. p. I-6191, 27 p.; 2003 m. spalio 2 d. Sprendimas Garcia Avello, C-148/02, Rink. p. I-11613, 21 p.

74 2010 m. kovo 2 d. Sprendimas Rottmann, C-135/08, Rink. p. I-1449, 39 p.

75 2003 m. spalio 2 d. Sprendimas Garcia Avello, C-148/02, Rink. p. I-11613, 21 p.

76 2010 m. kovo 2 d. Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) sprendimas Janko Rottman prieš Freistaat Bayern C-135/08, Rink., 2010, p. I-01449 72

44. Iš esmės turi būti laikoma, kad dėl tokio atsisakymo minėti vaikai, Sąjungos piliečiai, privalės išvykti iš Sąjungos teritorijos kartu su tėvais. Analogiškai, jei tokiam asmeniui nebūtų išduotas darbo leidimas, jam kiltų grėsmė dėl lėšų savo ir šeimos išlaidoms padengti stygiaus, o tai irgi reikštų, kad jo vaikai, Sąjungos piliečiai, privalėtų išvykti iš jos teritorijos. Tokiomis aplinkybėmis šie Sąjungos piliečiai iš tikrųjų negalėtų naudotis pagrindinėmis teisėmis, kurios jiems priklauso dėl jų, kaip Sąjungos piliečių, statuso.

45. Todėl <...> SESV 20 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiama valstybei narei, viena vertus, atsisakyti leisti trečiosios valstybės piliečiui, išlaikančiam savo mažamečius vaikus, Sąjungos piliečius, gyventi valstybėje narėje, kurioje gyvena jo vaikai ir kurios pilietybę jie turi, ir, antra vertus, atsisakyti šiam trečiosios valstybės piliečiui išduoti darbo leidimą, nes tokiais sprendimais iš minėtų vaikų būtų atimta teisė veiksmingai naudotis su jų, kaip Sąjungos piliečių, statusu susijusiomis pagrindinėmis teisėmis.

2011 m. kovo 8 d. Sprendimas Ruiz Zambrano (byla C-34/09, Rink. p. I-01177) Laisvas asmenų judėjimas - SESV 21 straipsnis - Pilietis, kuris niekada nepasinaudojo teise laisvai judėti ir visą laiką gyveno savo pilietybės valstybėje narėje - Kitos valstybės narės pilietybės turėjimo įtaka - Išimtinai vidaus situacija <...> 45. <…> Sutarties normos laisvo asmenų judėjimo srityje ir joms įgyvendinti priimti aktai negali būti taikomi situacijoms, kurios neturi jokios sąsajos su kuria nors iš Sąjungos teisėje numatytų situacijų ir kurių visi svarbūs elementai yra apriboti viena valstybe nare77.

46. Vis dėlto šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad Sąjungos piliečio, kaip antai S. McCarthy, kuris nepasinaudojo teise laisvai judėti, situacijos tik dėl šios aplinkybės negalima prilyginti išimtinai vidaus situacijai78. <…> 48. Asmuo, būdamas bent vienos valstybės narės pilietis, kaip antai S. McCarthy, pagal SESV 20 straipsnio 1 dalį turi Sąjungos piliečio statusą ir todėl gali remtis, taip pat ir prieš savo kilmės valstybę narę, tokį statusą turintiems asmenims suteikiamomis teisėmis, visų pirma SESV 21 straipsniu suteikiama teise laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje79. <…> 50. Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad, priešingai nei byloje, kurioje buvo priimtas minėtas Sprendimas Ruiz Zambrano, dėl pagrindinėje byloje nagrinėjamos nacionalinės priemonės S. McCarthy nebus priversta išvykti iš Sąjungos teritorijos. <…> pagal tarptautinės teisės principą S. McCarthy turi nesąlyginę teisę gyventi Jungtinėje Karalystėje, nes yra Jungtinės Karalystės pilietė.

51. Pagrindinė byla taip pat skiriasi nuo bylos, kurioje buvo priimtas 2003 m. spalio 2 d.

Sprendimas García Avello (C-148/02, Rink. p. I-11613). Minėtame sprendime Teisingumo Teismas nusprendė, kad dėl valstybės narės teisės aktų taikymo šios valstybės narės piliečiams, turintiems ir kitos valstybės narės pilietybę, šie Sąjungos piliečiai turėjo skirtingas pavardes pagal dvi atitinkamas teisės sistemas ir kad tokia situacija jiems galėjo kelti didelių profesinių ir privataus pobūdžio nepatogumų, kuriuos lėmė, be kita ko, sunkumai savo pilietybės valstybėje narėje pasinaudoti aktų ar dokumentų, parengtų naudojant pavardę, pripažįstamą kitoje valstybėje narėje, kurios pilietybę jie taip pat turi, teisiniais padariniais.

52. Kaip Teisingumo Teismas pažymėjo 2008 m. spalio 14 d. Sprendime Grunkin ir Paul (C-353/06, Rink. p. I-7639), tokiomis aplinkybėmis, kaip nagrinėjamosios minėtame Sprendime Garcia Avello, svarbu buvo ne tai, kad skirtingas pavardes lėmė dviguba suinteresuotų asmenų pilietybė, bet tai, kad šie skirtumai atitinkamiems Sąjungos piliečiams galėjo sukelti didelių nepatogumų, sudarančių judėjimo laisvės apribojimą, kurį galima pateisinti tik jeigu jis pagrįstas 2008 m. balandžio 1 d. Sprendimas Prancūzų bendruomenės vyriausybė ir Valonijos vyriausybė, C-212/06, Rink. p. I-1683, 33 p.; Sprendimo Metock ir kt. 77 p.

78 2005 m. liepos 12 d. Sprendimas Schempp, C-403/03, Rink. p. I-6421, 22 p.

79 2008 m. liepos 10 d. Sprendimas Jipa, C-33/07, Rink. p. I-5157, 17 p.

77

objektyviomis aplinkybėmis ir proporcingas siekiamam teisėtam tikslui (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Grunkin ir Paul 23, 24 ir 29 punktus).

53. Taigi bylose, kuriose buvo priimti minėti sprendimai Ruiz Zambrano ir García Avelio, pagal nagrinėjamą nacionalinę priemonę iš Sąjungos piliečių buvo atimama galimybė veiksmingai naudotis pagrindinėmis teisėmis, kurias jie turi dėl šio statuso, arba jiems buvo kliudoma pasinaudoti teise laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje.

54. Tačiau <…> tai, kad S. McCarthy, be Jungtinės Karalystės pilietybės, turi Airijos pilietybę, nereiškia, kad yra taikomos valstybės narės priemonės, kuriomis iš jos atimama galimybė veiksmingai naudotis pagrindinėmis teisėmis, suteikiamomis dėl Sąjungos piliečio statuso, ar kliudoma pasinaudoti jos teise laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje. Todėl atsižvelgiant į tai vien šios aplinkybės nepakanka, kad būtų pripažinta, jog suinteresuotojo asmens situacija patenka į SESV 21 straipsnio taikymo sritį.

55. Šiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad tokio asmens, kaip antai S. McCarthy, situacija neturi jokios sąsajos su kuria nors iš Sąjungos teisėje numatytų situacijų ir kad visi svarbūs šios situacijos elementai yra apriboti viena valstybe nare.

56. Darytina išvada, kad SESV 21 straipsnis netaikomas Sąjungos piliečiui, kuris niekada nepasinaudojo teise laisvai judėti, visą laiką gyveno savo pilietybės valstybėje narėje ir kuris taip pat turi kitos valstybės narės pilietybę tiek, kiek šio piliečio situacija nėra susijusi su valstybės narės priemonių, pagal kurias iš jo atimama galimybė veiksmingai naudotis pagrindinėmis teisėmis, suteikiamomis dėl Sąjungos piliečio statuso, ar kliudoma pasinaudoti teise laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, taikymu.

2011 m. gegužės 5 d. Sprendimas McCarthy (byla C-434/09, Rink. p. I-03375) Sąjungos pilietybė – Sąjungos piliečių šeimos narių, kurie yra trečiųjų šalių piliečiai, teisė gyventi – Atsisakymas suteikti leidimą, grindžiamas tuo, kad pilietis nepasinaudojo teise laisvai judėti – Galintis atsirasti skirtingas vertinimas, palyginti su tais Sąjungos piliečiais, kurie pasinaudojo teise laisvai judėti <...> 63. Kaip valstybės narės piliečiai, ieškovų pagrindinėse bylose šeimos nariai turi Sąjungos piliečio statusą pagal SESV 20 straipsnio 1 dalį, taigi gali remtis, įskaitant savo pilietybės valstybės narės atžvilgiu, su tokiu statusu susietomis teisėmis80.

64. <…> Teisingumo Teismas nusprendė, kad SESV 20 straipsniu draudžiamos nacionalinės priemonės, kuriomis iš Sąjungos piliečių atimama galimybė iš tikrųjų naudotis tuo, kas sudaro šiuo statusu suteikiamų teisių esmę81.

65. Toje byloje reikėjo atsakyti į klausimą, ar tokį poveikį turi leidimo gyventi neišdavimas trečiosios valstybės piliečiui toje valstybėje narėje, kurioje nuolat gyvena jo išlaikomi mažamečiai vaikai šios valstybės narės piliečiai, ir leidimo dirbti neišdavimas. Teisingumo Teismas, be kita ko, nusprendė, kad dėl leidimo gyventi neišdavimo šie vaikai, kurie yra Sąjungos piliečiai, privalės išvykti iš Sąjungos teritorijos kartu su tėvais. Tokiomis aplinkybėmis šie Sąjungos piliečiai faktiškai negalės pasinaudoti tuo, kas sudaro Sąjungos piliečio statusu suteikiamų teisių esmę82.

66. Darytina išvada, kad kriterijus dėl atimtos galimybės naudotis tuo, kas sudaro Sąjungos piliečio statusu suteikiamų teisių esmę, yra susijęs su situacijomis, kuriose atsidūręs Sąjungos pilietis faktiškai privalės išvykti ne tik iš savo pilietybės valstybės narės teritorijos, bet ir apskritai iš Sąjungos teritorijos.

2011 m. gegužės 5 d. Sprendimas McCarthy, C-434/09, Rink. p. I-03375, 48 p.

2011 m. kovo 8 d. Teisingumo Teismo sprendimas Gerardo Ruiz Zambrano prieš Office national de l’emploi (ONEm) C-34/09, Rink., 2011, p. I-01177, 42 p.

82 2011 m. kovo 8 d. Teisingumo Teismo sprendimas Gerardo Ruiz Zambrano prieš Office national de l’emploi (ONEm) C-34/09, Rink., 2011, p. I-01177, 43-44 p.

80 81

67. Taigi, šiuo kriterijumi apibūdintos labai specifinės ir išimtinės situacijos, kai, nepaisant to, kad joms netaikoma su trečiųjų valstybių piliečių teise gyventi susijusi antrinė teisė, vis dėlto negalima atsisakyti pripažinti trečiosios valstybės piliečio, kuris yra valstybės narės piliečio šeimos narys, teisės gyventi, nes priešingu atveju būtų paneigtas jo šeimos nario Sąjungos pilietybės veiksmingumas.

68. Taigi vienintelės aplinkybės, kad valstybės narės pilietis dėl ekonominių sumetimų arba norėdamas turėti neišskirtą šeimą Sąjungos teritorijoje pageidauja, kad jo šeimos nariai, kurie neturi vienos iš valstybių narių pilietybės, gyventų su juo Sąjungos teritorijoje, savaime dar nepakanka nuspręsti, kad, nepripažinus tokios teisės, Sąjungos pilietis būtų priverstas palikti Sąjungos teritoriją. <…> 74. <…> Sąjungos teisę, visų pirma su Sąjungos pilietybe susijusias jos nuostatas, reikia aiškinti taip, kad jomis valstybei narei nedraudžiama neleisti trečiosios valstybės piliečiui apsigyventi jos teritorijoje, nors jis siekia gyventi kartu su savo šeimos nariu, kuris yra Sąjungos pilietis, gyvena šioje savo pilietybės valstybėje narėje ir niekada nepasinaudojo teise laisvai judėti, jei šis atsisakymas iš atitinkamo Sąjungos piliečio neatima galimybės iš tikrųjų naudotis tuo, kas sudaro Sąjungos piliečio statusu suteikiamų teisių esmę, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

2011 m. lapkričio 15 d. Sprendimas Dereci ir kt. (byla C-256/11, Rink. p. I-0000) Sąjungos pilietybė - Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija - Teisė gyventi valstybėje narėje - Trečiųjų šalių piliečiai, kurie nei lydi Sąjungos pilietį, nei prie jo prisijungia priimančiojoje valstybėje narėje, ir gyvena piliečio kilmės valstybėje narėje - Trečiųjų šalių piliečio teisė gyventi kitos valstybės narės piliečio kilmės valstybėje narėje <...> 66. <...> Sutarties nuostatos, susijusios su Sąjungos pilietybe, nesuteikia jokios savarankiškos teisės trečiųjų šalių piliečiams.

67. Iš tikrųjų Sąjungos piliečio, „naudos gavėjo“, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 2004/38 3 straipsnio 1 dalį, teisių perdavimo šeimos nariams iš trečiųjų šalių atveju trečiųjų šalių piliečiams Sutarties nuostatomis, susijusioms su Sąjungos pilietybe, perduodamos teisės taip pat nėra minėtiems piliečiams suteiktos savarankiškos teisės; jos yra išvestinės, įgyjamos Sąjungos piliečiui įgyvendinant teisę laisvai judėti83.

68. <...> išvestinių teisių tikslas ir pateisinimas grindžiamas išvada, kad atsisakius jas pripažinti gali būti pažeista Sąjungos piliečio teisė laisvai judėti, atgrasant pasinaudoti teise įvažiuoti į šią valstybę narę ir joje apsigyventi.

69. Buvo nuspręsta, kad sprendimas vienam iš vaiko tėvų, valstybės narės ar trečiosios valstybės piliečiui, realiai globojančiam Sąjungos nepilnametį pilietį, neleisti apsigyventi kartu su šiuo vaiku priimančioje valstybėje narėje reikštų, kad vaiko teisė apsigyventi šalyje prarastų prasmę, nes tam, kad mažametis vaikas galėtų pasinaudoti teise apsigyventi, jis privalėtų turėti teisę būti lydimas savo globėjo, kuris dėl šios priežasties turi turėti teisę gyventi kartu su vaiku visą laiką84.

70. Be to, buvo konstatuota, kad Bendrijos darbuotojui grįžus į pilietybės valstybę narę, prieš tai pagal darbo sutartį dirbus kitoje valstybėje narėje, šio darbuotojo šeimos narys, trečiosios valstybės narės pilietis, turi teisę apsigyventi darbuotojo pilietybės valstybėje narėje, nors šis darbuotojas joje nevykdo realios ir konkrečios ekonominės veiklos. Jei šis pilietis tokios teisės neturėtų, darbuotojas, Sąjungos pilietis, galėtų būti atgrasytas palikti pilietybės valstybę narę, kad galėtų pagal darbo sutartį dirbti kitoje valstybėje narėje, jeigu nebūtų tikras, kad grįžęs į kilmės 83 2011 m. gegužės 5 d. Sprendimas McCarthy, C-434/09, Rink. p. I-03375, 42 p.; 2011 m. lapkričio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimas Murat Dereci ir kiti prieš Bundesministerium für Inneres C-256/11, Rink., 2011, p. I-11315, 55 p.

84 Teisingumo Teismo sprendimas 2004 m. spalio 19 d. Kunqian Catherine Zhu ir Man Lavette Chen prieš Secretary of State for the Home Department C-200/02, Rink., 2004, p. I-09925, 45 p.

valstybę narę negalėtų gyventi su artimais giminaičiais, su kuriais pradėjo gyventi kartu dėl priimančiojoje valstybėje narėje sukurtos santuokos arba šeimos susijungimo85.

71. Galiausiai taip pat egzistuoja labai ypatingos situacijos, kai, nepaisant to, kad joms netaikoma su trečiųjų valstybių piliečių teise gyventi susijusi antrinė teisė, o atitinkamas Sąjungos pilietis nesinaudojo judėjimo laisve, vis dėlto negalima atsisakyti pripažinti trečiosios valstybės piliečio, kuris yra valstybės narės piliečio šeimos narys, teisės gyventi šalyje, taip paneigiant jo šeimos nario Sąjungos pilietybės veiksmingumą, jei šis pilietis iš tikrųjų būtų įpareigotas palikti Sąjungos teritoriją ir taip iš jo būtų atimta galimybė iš tikrųjų naudotis tuo, kas sudaro Sąjungos piliečio statusu suteikiamų teisių esmę86.

72. Bendras požymis, apibūdinantis minėtas situacijas, yra tas, kad net jeigu jos reglamentuojamos teisės aktais, kurie a priori patenka į valstybių narių kompetenciją, t. y. teisės aktais, susijusiais su trečiųjų šalių piliečių teise įvažiuoti į šalį ir joje apsigyventi, ir joms netaikoma Direktyva 2003/109 arba Direktyva 2004/38, vis dėlto jos pagal savo pobūdį susijusios su Sąjungos piliečio judėjimo laisve, kai, kad ši laisvė nebūtų pažeista, draudžiama atsisakyti pripažinti minėtiems trečiųjų šalių piliečiams teisę įvažiuoti ir apsigyventi valstybėje narėje, kurioje šis Sąjungos pilietis gyvena. <...> 77. <...> tik visiškai hipotetinės galimybės, jog gali būti pasinaudota teise laisvai judėti, nepakanka, kad būtų nustatytas pakankamas ryšys su Sąjungos teise, pateisinantis šių nuostatų taikymą87. Taip yra ir visiškai hipotetinių galimybių, kad gali būti kliudoma pasinaudoti minėta teise, atveju.

78. Dėl <...> pagrindinių teisių, pirmiausia Chartijos 7 ir 24 straipsniuose numatytų teisės į privataus gerbimą ir šeimos gyvenimo ir vaikų teisių, reikia priminti, kad Chartijos nuostatos, kaip nurodyta jos 51 straipsnio 1 dalyje, yra skirtos valstybėms narėms tik kai jos įgyvendina Sąjungos teisę. Pagal šio straipsnio 2 dalį Chartija neišplečia Sąjungos teisės taikymo srities už Sąjungai suteiktų įgaliojimų ribų, nesukuria Sąjungai naujų įgaliojimų ar užduočių ir nepakeičia Sutartyse nustatytųjų. Taigi Teisingumo Teismas turi aiškinti Sąjungos teisę atsižvelgdamas į Chartiją, bet paisydamas Sąjungai suteiktų įgaliojimų ribų88. <...> 82. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, <...> esant situacijoms, kurių nereglamentuoja direktyvos 2003/10989 ir 2004/38, ir kai nėra jokio kito ryšio, kuris jas sietų su kitomis pilietybę reglamentuojančiomis Sąjungos teisės nuostatomis, trečiosios šalies pilietis negali pasiremti išvestine Sąjungos piliečio teise gyventi šalyje.

2012 m. lapkričio 8 d. Sprendimas Iida (byla C-40/11, Rink. p. I-0000) Sąjungos pilietybė - SESV 20 straipsnis - Direktyva 2003/86 - Teisė į šeimos susijungimą Mažamečiai Sąjungos piliečiai, gyvenantys su motinomis trečiųjų šalių pilietėmis valstybės narės, kurios pilietybę turi šie vaikai, teritorijoje - Motinų, turinčių išimtinę Sąjungos piliečių globos teisę, teisė nuolat gyventi šioje valstybėje narėje - Šeimų sukūrimas iš naujo po naujos motinų santuokos su trečiųjų šalių piliečiais ir vaikų, kurie taip pat yra trečiųjų šalių piliečiai, gimimo sudarius šias santuokas - Prašymai susijungti su šeima Sąjungos piliečių kilmės valstybėje narėje - Atsisakymas suteikti teisę gyventi šalyje naujiems sutuoktiniams dėl pakankamų lėšų nebuvimo - Teisė į pagarbą šeimos gyvenimui Atsižvelgimas į svarbiausią vaikų interesą 2007 m. gruodžio 11 d. Sprendimas Eind, C-291/05, Rink. p. I-10719, 45, 35 ir 36 p.

2011 m. lapkričio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimas Murat Dereci ir kiti prieš Bundesministerium für Inneres C256/11, Rink., 2011, p. I-11315, 67, 66 ir 64 p.

87 1997 m. gegužės 29 d. Sprendimas Kremzow, C-299/95, Rink. p. I-2629, 16 p.

88 2011 m. lapkričio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimas Murat Dereci ir kiti prieš Bundesministerium für Inneres C256/11, Rink., 2011, p. I-11315, 71 p.

89 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyva 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso.

85 86

<...> 43. <...> kiek tai susiję su SESV 20 straipsniu, Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad Sąjungos piliečio, kuris, kaip pagrindinėje byloje aptariami vaikai Suomijos piliečiai, nepasinaudojo teise laisvai judėti, situacijos vien dėl šios aplinkybės negalima prilyginti visiškai vidaus situacijai, t. y. situacijai, kuri niekaip nesusijusi su kuriuo nors iš Sąjungos teisėje numatytų atvejų90.

44. Iš tiesų, kadangi Sąjungos piliečio statusas skirtas būti pagrindiniu valstybių narių piliečių statusu, S. ir L. vaikai iš pirmųjų santuokų, kaip valstybės narės piliečiai, turi Sąjungos piliečio statusą pagal SESV 20 straipsnio 1 dalį, todėl gali remtis, įskaitant savo pilietybės valstybės narės atžvilgiu, su tokiu statusu susietomis teisėmis91. <...> 47. Kriterijus dėl atimtos galimybės naudotis tuo, kas sudaro Sąjungos piliečio statusu suteikiamų teisių esmę, bylose, kuriose priimti minėti sprendimai Ruiz Zambrano ir Dereci ir kt., buvo susijęs su situacijomis, kuriose atsidūręs Sąjungos pilietis faktiškai privalėtų išvykti ne tik iš savo pilietybės valstybės narės teritorijos, bet apskritai iš Sąjungos teritorijos.

48. Taigi šis kriterijus yra labai specifinis, nes susijęs su situacijomis, kai išimtinai negalima atsisakyti pripažinti trečiosios valstybės piliečio, kuris yra valstybės narės piliečio šeimos narys, teisės gyventi šalyje, nes priešingu atveju būtų paneigtas valstybės narės piliečio turimos Sąjungos pilietybės veiksmingumas92. <...> 52. Tačiau šiuo atžvilgiu vienintelės aplinkybės, kad dėl ekonominių priežasčių arba siekiant išsaugoti neišskirtą šeimą Sąjungos teritorijoje būtų pageidaujama, jog šeimos, kurią sudaro trečiųjų šalių piliečiai ir mažametis Sąjungos pilietis, nariai galėtų gyventi su šiuo piliečiu Sąjungos teritorijoje jo pilietybės valstybėje narėje, savaime nepakanka nuspręsti, kad nepripažinus tokios teisės gyventi šalyje šis pilietis būtų priverstas palikti Sąjungos teritoriją93.

53. Iš tiesų <...> prašymus priimti prejudicinius sprendimus pateikęs teismas <...> turi išnagrinėti visas konkretaus atvejo aplinkybes, kad galėtų nustatyti, ar iš tikrųjų pagrindinėse bylose nagrinėjamais sprendimais atsisakyti išduoti leidimus gyventi šalyje gali būti pažeidžiamas Sąjungos pilietybės, kurią turi atitinkami Sąjungos piliečiai, veiksmingumas. <...> 55. <...> nors minėtame Sprendime Ruiz Zambrano nurodyti principai taikytini tik išskirtinėmis aplinkybėmis, iš Teisingumo Teismo praktikos nematyti, kad jie taikomi tik situacijoms, kai yra biologinis ryšys tarp trečiosios šalies piliečio, kuriam prašoma suteikti teisę gyventi šalyje, ir Sąjungos piliečio – mažamečio vaiko, su kuriuo siejama galima pareiškėjo teisė gyventi šalyje.

56. Tačiau nagrinėjant klausimą, ar Sąjungos piliečiai dėl sprendimo atsisakyti išduoti leidimą gyventi šalyje negalės naudotis tuo, kas sudaro jų statusu suteikiamų teisių esmę, reikia atsižvelgti tiek į atitinkamų mažamečių Sąjungos piliečių motinų teisę nuolat gyventi šalyje, tiek į aplinkybę, kad trečiosios šalies piliečiai, kuriems prašoma suteikti teisę gyventi šalyje, nėra teisiškai, finansiškai ar emociškai atsakingi už šiuos piliečius. Iš tiesų <...> priklausomumo santykis tarp mažamečio Sąjungos piliečio ir trečiosios šalies piliečio, kuriam atsisakyta suteikti teisę gyventi šalyje, gali paneigti Sąjungos pilietybės veiksmingumą, nes dėl šio priklausomumo dėl tokio

2011 m. kovo 8 d. Teisingumo Teismo sprendimas Gerardo Ruiz Zambrano prieš Office national de l’emploi (ONEm) C-34/09, Rink., 2011, p. I-01177; 2011 m. gegužės 5 d. Sprendimas McCarthy, C-434/09, Rink. p. I-03375; 2011 m. lapkričio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimas Murat Dereci ir kiti prieš Bundesministerium für Inneres C-256/11, Rink., 2011, p. I-11315, 61 p.

91 2011 m. gegužės 5 d. Sprendimas McCarthy, C-434/09, Rink. p. I-03375, 48 p.; 2011 m. lapkričio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimas Murat Dereci ir kiti prieš Bundesministerium für Inneres C-256/11, Rink., 2011, p. I-11315, 63 p.

92 2011 m. lapkričio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimas Murat Dereci ir kiti prieš Bundesministerium für Inneres C256/11, Rink., 2011, p. I-11315, 67 p.

93 2011 m. lapkričio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimas Murat Dereci ir kiti prieš Bundesministerium für Inneres C256/11, Rink., 2011, p. I-11315, 68 p.

90

neigiamo sprendimo Sąjungos pilietis iš tikrųjų bus priverstas išvykti ne tik iš savo pilietybės valstybės narės teritorijos, bet ir iš visos Sąjungos teritorijos94. <...> 82. <...> Prašymai išduoti leidimus gyventi šalyje dėl šeimos susijungimo, kaip antai nagrinėjami pagrindinėse bylose, patenka į Direktyvos 2003/8695 taikymo sritį. Šios direktyvos 7 straipsnio 1 dalies c punktą reikia aiškinti taip, kad nors valstybės narės turi teisę reikalauti įrodyti, jog globėjas turi pastovių ir nuolatinių lėšų, kurių pakanka sau ir savo šeimos nariams išlaikyti, šia teise turi būti naudojamasi atsižvelgiant į Chartijos 7 straipsnį ir 24 straipsnio 2 ir 3 dalis, pagal kuriuos valstybės narės prašymus susijungti su šeima turi nagrinėti atsižvelgdamos į atitinkamų vaikų interesus ir siekdamos sudaryti palankias šeimos gyvenimo sąlygas, taip pat vengdamos kelti grėsmę šios direktyvos tikslui ir veiksmingumui. Prašymus priimti prejudicinius sprendimus pateikęs teismas turi patikrinti, ar pagrindinėse bylose nagrinėjami sprendimai atsisakyti išduoti leidimus gyventi šalyje priimti laikantis šių reikalavimų.

2012 m. gruodžio 6 d. Sprendimas O. ir S. (byla C-356/11 ir C-357/11, Rink. p. I-0000) 1.2.2.

1.2.3. Apribojimai, grindžiami viešėja tvarka, visuomenės saugumu ar visuomenės sveikata Turinys Sąjungos pilietybė – Sutarties nuostatos – Taikymo sritis ratione personae – Vienos valstybės narės pilietis, išvykęs gyventi į kitą valstybę narę – Įtraukimas – Poveikis - Naudojimasis teisėmis, kurias suteikia Sąjungos pilietybė, prieš savo kilmės valstybę narę –Teisė laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje - Direktyva 2004/38 – Vienos valstybės narės pilietis, dėl kurio priimtas sprendimas išsiųsti iš kitos valstybės narės teritorijos – Kilmės valstybėje narėje priimtas sprendimas riboti šio piliečio teisę vykti į kitos valstybės narės teritoriją – Priimtinumas pagal Sutartį – Sąlygos - Nacionalinio teismo pareiga patikrinti atitinkamas aplinkybes <...> 17. Šiuo atžvilgiu pirmiausia reikia pažymėti, jog G. Jipa, kaip Rumunijos pilietis, pagal EB 17 straipsnio [dabar SESV 20 straipsnis] 1 dalį yra Sąjungos pilietis, todėl gali remtis tokį statusą turintiems asmenims suteiktomis teisėmis, taip pat prieš savo kilmės valstybę narę, ir visų pirma EB 18 straipsniu [dabar SESV 21 straipsnis] suteikta teise laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje96.

18. Taip pat reikia pažymėti, kad teisė laisvai judėti <...> apima tiek Europos Sąjungos piliečių teisę atvykti į valstybę narę, kuri nėra jų kilmės valstybė narė, tiek teisę išvykti iš pastarosios. Kaip Teisingumo Teismas jau yra pažymėjęs, EB sutarties garantuojamos pagrindinės laisvės netektų prasmės, jei kilmės valstybė narė galėtų be pateisinamos priežasties uždrausti savo piliečiams išvykti iš jos teritorijos į kitos valstybės narės teritoriją97. <...> 25. Reikia pridurti, kad naudojimąsi teise laisvai judėti ribojančios priemonės <...> turi būti imtasi dėl priežasčių, susijusių su valstybės narės, kuri imasi tos priemonės, viešosios tvarkos apsauga arba visuomenės saugumu. Taigi tokios priemonės negalima grįsti vien kitos valstybės narės nurodytomis priežastimis, kuriomis norėta pateisinti, kaip pagrindinėje byloje, sprendimą 2011 m. kovo 8 d. Teisingumo Teismo sprendimas Gerardo Ruiz Zambrano prieš Office national de l’emploi (ONEm) C-34/09, Rink., 2011, p. I-01177, 43 ir 45 p.; 2011 m. lapkričio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimas Murat Dereci ir kiti prieš Bundesministerium für Inneres C-256/11, Rink., 2011, p. I-11315, 65-67 p.

95 2003 m. rugsėjo 22 d. Tarybos Direktyva 2003/86/EB dėl teisės į šeimos susijungimą.

96 2001 m. rugsėjo 20 d. Sprendimas Grzelczyk, C-184/99, Rink. p. I-6193, 31–33 p.; 2006 m. spalio 26 d. Sprendimas Tas-Hagen ir Tas, C-192/05, Rink. p. I-10451, 19 p.; 2007 m. spalio 23 d. Sprendimas Morgan ir Bucher, C-11/06 ir C-12/06, Rink. p. I-9161, 22 ir 23 p.

97 1988 m. rugsėjo 27 d. Sprendimas Daily Mail ir General Trust, 81/87, Rink. p. 5483, 16 p.; 1994 m. liepos 14 d.

Sprendimas Peralta, C-379/92, Rink. p. I-3453, 31 p.; 1995 m. gruodžio 15 d. Sprendimas Bosman, C-415/93, Rink. p. I-4921, 97 p.

94

išsiųsti Bendrijos pilietį iš tos kitos valstybės teritorijos; vis dėlto tai nepanaikina kompetentingos nacionalinės institucijos galimybės atsižvelgti į tokias priežastis, kai ši atlieka vertinimą siekdama priimti judėjimo laisvę ribojančią priemonę98. <...> 28. Tačiau šiuo atžvilgiu būtinas išvadas turi padaryti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, remdamasis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis, kuriomis pagrindinėje byloje buvo pagrįstas <Administracijos ir vidaus reikalų ministerijos Bukarešto pasų generalinis direktorato> prašymas apriboti G. Jipa išvykimo teisę. <...> 30. Todėl <...> EB 18 straipsnis ir Direktyvos 2004/38 27 straipsnis nedraudžia nacionalinės teisės aktų, leidžiančių riboti valstybės narės piliečio teisę vykti į kitos valstybės narės teritoriją, visų pirma remiantis tuo, kad jis anksčiau buvo iš jos repatrijuotas dėl „nelegalaus buvimo“ toje valstybėje, tačiau su sąlyga, kad, pirma, šio piliečio asmeninis elgesys kelia realią, dabartinę ir pakankamai didelę grėsmę pagrindiniam visuomenės interesui ir, antra, numatyta ribojanti priemonė yra tinkama užtikrinti ja siekiamo tikslo įgyvendinimą ir neviršija to, kas būtina jam pasiekti. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar taip yra jo nagrinėjamoje byloje.

2008 m. liepos 10 d. Sprendimas Jipa (byla C-33/07, Rink. p. I-5157) Žr. taip pat Sprendimą Rottmann Laisvas asmenų judėjimas – Direktyva 2004/38 – 16 straipsnio 4 dalis ir 28 straipsnio 3 dalies a punktas – Sąjungos pilietis, gimęs ir daugiau kaip 30 metų gyvenęs priimančiojoje valstybėje narėje – Išvykimai iš priimančiosios valstybės narės teritorijos – Baudžiamasis teistumas – Sprendimas išsiųsti iš šalies – Imperatyvūs visuomenės saugumo pagrindai <...> 23. Pagal Teisingumo Teismo praktiką Direktyva 2004/38 skirta tam, kad būtų supaprastintas naudojimasis pagrindine ir asmenine teise laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, kuri pagal Sutartį tiesiogiai suteikiama Sąjungos piliečiams, ir ja siekiama sustiprinti šią teisę, todėl šiems piliečiams pagal šią direktyvą negali būti suteikta mažiau teisių nei pagal ja pakeistus ar panaikintus antrinės teisės aktus99.

24. Iš Direktyvos 2004/38 23 konstatuojamosios dalies išplaukia, kad Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių išsiuntimas iš šalies dėl viešosios tvarkos ar visuomenės saugumo priežasčių yra priemonė, galinti rimtai pakenkti asmenims, kurie, pasinaudodami jiems Sutarties suteikiamomis teisėmis ir laisvėmis, galutinai integravosi priimančiojoje valstybėje narėje.

25. Būtent dėl šios priežasties, kaip matyti iš Direktyvos 2004/38 24 konstatuojamosios dalies, ja sukuriama apsaugos nuo išsiuntimo priemonių sistema, kuri grindžiama atitinkamų asmenų integracijos priimančiojoje valstybėje narėje laipsniu, ir todėl kuo didesnis Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių integracijos laipsnis priimančiojoje valstybėje narėje, tuo didesnė turėtų būti apsauga nuo išsiuntimo iš šalies. <...> 31. Nors visiškai teisinga, kad Direktyvos 2004/38 23 ir 24 konstatuojamosiose dalyse numatyta ypatinga asmenų, kurie galutinai integravosi priimančioje valstybėje narėje, apsauga, be kita ko, jeigu jie ten gimė ir gyveno visą gyvenimą, atsižvelgiant į šios direktyvos 28 straipsnio 3 dalies formuluotę lemiamas kriterijus yra klausimas, ar Sąjungos pilietis gyveno šioje valstybėje narėje pastaruosius dešimt metų prieš priimant sprendimą dėl išsiuntimo iš šalies. <...> 38. <...> Direktyvos 2004/38 28 straipsnio 3 dalies a punktas aiškintinas taip, jog siekiant nustatyti, ar Sąjungos pilietis gyveno priimančiojoje valstybėje narėje pastaruosius dešimt metų prieš priimant sprendimą dėl išsiuntimo iš šalies, o tai yra lemiamas šia nuostata suteikiamos sustiprintos apsaugos pripažinimo kriterijus, būtina atsižvelgti į visas kiekvienu konkrečiu atveju 2006 m. sausio 31 d. Sprendimas Komisija prieš Ispaniją, C-503/03, Rink. p. I-1097, 53 p.

2008 m. liepos 25 d. Sprendimas Metock ir kt., C-127/08, Rink. p. I-6241, 59 ir 82 p.; 2010 m. spalio 7 d. Sprendimas Lassal, C-162/09, Rink. p. I-09217, 30 p.

98 99

reikšmingas aplinkybes, be kita ko, į kiekvieno suinteresuotojo asmens išvykimo iš priimančiosios valstybės narės trukmę, į bendrą šių išvykimų trukmę ir jų dažnumą bei į pagrindus, kuriais suinteresuotasis asmuo vadovavosi išvykdamas iš šios valstybės narės ir kurie gali parodyti, ar šie išvykimai reiškia, kad jo asmeninių, šeiminių ar profesinių interesų centras persikėlė į kitą valstybę. <...> 56. <...> tuo atveju, jeigu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas padarytų išvadą, jog atitinkamas Sąjungos pilietis naudojasi Direktyvos 2004/38 28 straipsnio 3 dalies suteikiama apsauga, ši nuostata aiškintina taip, kad „imperatyvių visuomenės saugumo priežasčių“ sąvoka, kuri gali pateisinti pastaruosius dešimt metų priimančiojoje valstybėje narėje gyvenusio Sąjungos piliečio išsiuntimo iš šalies priemonę, gali apimti kovą su nusikalstamumu, susijusiu su narkotinių medžiagų platinimu veikiant organizuota grupe. Jeigu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas padarytų išvadą, jog atitinkamas Sąjungos pilietis naudojasi Direktyvos 2004/38 28 straipsnio 2 dalies suteikiama apsauga, ši nuostata aiškintina taip, kad „rimtų viešosios tvarkos ar visuomenės saugumo priežasčių“ sąvoka apima kovą su nusikalstamumu, susijusiu su narkotinių medžiagų platinimu veikiant organizuota grupe.

2010 m. lapkričio 23 d. Sprendimas Tsakouridis (byla C-145/09, Rink. p. I-11979) Bendrijos teisė – Principai – Vienodas požiūris – Diskriminacija dėl pilietybės – Sąjungos pilietybė – Teisė laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje - Laisvas prekių judėjimas - Laisvė teikti paslaugas – Sutarties nuostatos – Taikymo sritis - Narkotinės medžiagos, kurios yra neteisėtoje apyvartoje ir kurioms visose valstybėse narėse taikomas importo ir pardavimo draudimas – Narkotinių medžiagų, laikomų „lengvaisiais“ narkotikais, prekybos toleravimas „coffee shops“, kai valdžios institucijos, įpareigotos taikyti prekybos narkotinėmis medžiagomis draudimą, teikia mažesnę reikšmę bausmėms už šią prekybą, nes laiko prekybą kitomis medžiagomis pavojingesne – Netaikymas – Negalėjimas remtis SESV 18, 21, 35 ir 56 straipsniais prieš vietos viešosios valdžios institucijos priemonę, pagal kurią patekti į „coffee shops“ leidžiama tik šios valstybės narės rezidentams – Viešojo maitinimo paslaugų, pavyzdžiui, prekybos nealkoholiniais gėrimais ir maistu, šiuose „coffee shops“ teikimas – Sutarties nuostatų taikymas <...> 41. Vadinasi, visose valstybėse narėse narkotinėms medžiagoms, kurios nepatenka į kompetentingų valdžios institucijų griežtai kontroliuojamą apyvartą medicinos ar mokslo tikslais, savaime taikomas importo ir pardavimo draudimas100. <...> 43. Ši išvada negali būti atmesta remiantis tuo, kad, kaip matyti iš šio sprendimo 12-14 punktų, Nyderlandų Karalystė vykdo prekybos kanapėmis tolerancijos politiką, nors prekyba narkotinėmis medžiagomis šioje valstybėje narėje uždrausta. Iš tikrųjų remiantis Teisingumo Teismo praktika darytina išvada, kad šiam draudimui nedaro įtakos vien faktinė aplinkybė, kad jį taikyti įpareigotos valdžios institucijos, pirmiausia atsižvelgdamos į ribotus personalo ir materialinius pajėgumus, teikia mažesnę reikšmę bausmėms už tam tikrą prekybą narkotinėmis medžiagomis, nes laiko prekybą kitomis medžiagomis pavojingesne. Dėl tokio požiūrio neteisėta prekyba narkotinėmis medžiagomis negali būti lyginama su kompetentingų valdžios institucijų griežtai kontroliuojama narkotinių medžiagų ekonomine apyvarta medicinos ir mokslo srityje. Iš tikrųjų pastaroji prekyba yra legalizuota, o neteisėta prekyba, nors ir toleruojama, lieka uždrausta101.

100

1982 m. spalio 26 d. Sprendimas Wolf, 221/81, Rink. p. 3681, 10 p.; 1982 m. spalio 26 d. Sprendimas Einberger, 240/81, Rink. p. 3699, 10 p.; 1984 m. vasario 28 d. Sprendimas Einberger, 294/82, Rink. p. 1177, 15 p.; 1988 m. liepos 5 d. Sprendimas Mol, 269/86, Rink. p. 3627, 15 ir 18 p.; 1988 m. liepos 5 d. Sprendimas Vereniging Happy Family Rustenburgerstraat, 289/86, Rink. p. 3655, 17 ir 20 p.; 1999 m. birželio 29 d. Sprendimas Coffeeshop „Siberië“, C-158/98, Rink. p. I-3971, 14 p.

101 1988 m. liepos 5 d. Sprendimas Vereniging Happy Family Rustenburgerstraat, 289/86, Rink. p. 3655, 29 p.

<...> 49. Šiomis aplinkybėmis atrodo, <...> kad prekyba nealkoholiniais gėrimais ir maistu „coffee shops“ yra maitinimo veikla, kuriai būdinga visuma veiksnių ir veiksmų, tarp kurių pačios prekės pardavimas yra tik viena iš sudedamųjų dalių ir tarp kurių dominuoja paslaugos102. <...> 54. Tad <...> „coffee shop“ savininkas, prekiaujantis narkotinėmis medžiagomis, kurių apyvarta nepatenka į kompetentingų valdžios institucijų griežtai kontroliuojamą apyvartą medicinos ar mokslo tikslais, negali remtis EB 12, 18, 29 arba 49 straipsniais [dabar SESV 18, 21, 35 ir 56 straipsniai], prieštaraudamas tokio vietos savivaldos teisės akto, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje, pagal kurį į šias įstaigas draudžiama įleisti Nyderlanduose negyvenančius asmenis, taikymui. Dėl prekybos nealkoholiniais gėrimais ir maistu šiose įstaigose savininkas gali veiksmingai remtis EB 49 ir kitais straipsniais.

2010 m. gruodžio 16 d. Sprendimas Josemans (byla C-137/09, Rink. p. I-13019) Sąjungos piliečio judėjimo laisvė – Direktyva 2004/38 – Draudimas išvykti iš nacionalinės teritorijos nesumokėjus mokestinės skolos – Priemonė, kurią galima pateisinti viešosios tvarkos priežastimis <...> 28. <...> Sąjungos piliečių teisė laisvai judėti nėra besąlygiška ir jai gali būti taikomi Sutartyje ir jai įgyvendinti priimtose nuostatose nustatyti apribojimai ir sąlygos103.

29. Šie apribojimai ir sąlygos išplaukia pirmiausia iš Direktyvos 2004/38 27 straipsnio 1 dalies, kuri leidžia valstybėms narėms riboti Sąjungos piliečių ar jų šeimos narių judėjimo laisvę tik dėl viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ar sveikatos apsaugos priežasčių. Tačiau vadovaujantis šio straipsnio tekstu šiomis priežastimis negalima remtis „ekonominėms reikmėms patenkinti“. <...> 34. <...> nors valstybės narės, atsižvelgdamos į savo nacionalinius poreikius, kurie gali skirtis, nelygu valstybė narė ir laikotarpis, iš esmės gali laisvai apibrėžti viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo reikalavimus, vis dėlto Sąjungos kontekste šie reikalavimai, visų pirma kaip pagrindinio laisvo asmenų judėjimo principo išimties pateisinimas, turi būti suprantami siaurai, taip, kad kiekviena valstybė narė be Sąjungos institucijų kontrolės negalėtų vienašališkai nustatyti jų aprėpties104.

35. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas patikslino, kad viešosios tvarkos sąvoka bet kuriuo atveju reiškia, kad, be socialinės tvarkos sutrikdymo, kurį sukelia bet koks įstatymo pažeidimas, kyla realus, esamas ir pakankamai rimtas pavojus pagrindiniam visuomenės interesui105.

36. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas šiuo atžvilgiu remiasi viešojo administravimo institucijos bendrojo intereso pobūdžio užduotimi, kuria siekiama užtikrinti biudžeto pajamas, ir tuo, kad susigrąžinant skolas siekiama užtikrinti kitų piliečių teises. Be to, tai, kad bendrovė skolininkė pagrindinėje byloje negrąžino mokestinės skolos, nacionalinis teismas laiko grėsme svarbiam visuomenės interesui.

37. Žinoma, iš principo negalima atmesti to, kad, kaip, beje, pažymėjo Europos Žmogaus Teisių Teismas106, mokestinių skolų negrąžinimas gali būti susijęs su viešosios tvarkos reikalavimais.

Tačiau atsižvelgiant į Sąjungos teisės normas, susijusias su jos piliečių laisvu judėjimu, taip gali būti tik tada, kai kyla realus, esamas ir pakankamai rimtas pavojus pagrindiniam visuomenės interesui ir jis priklauso, pavyzdžiui, nuo grąžintinų sumų dydžio ar būtinybės kovoti su sukčiavimu mokesčių srityje.

102

2005 m. kovo 10 d. Sprendimas Hermann, C-491/03, Rink. p. I-2025, 27 p.

2008 m. liepos 10 d. Teisingumo Teismo sprendimas Ministerul Administraţiei şi Internelor - Direcţia Generală de Paşapoarte Bucureşti prieš Gheorghe Jipa, C-33/07, Rink., 2008, p. I-05157, 21 p.

104 2008 m. liepos 10 d. Teisingumo Teismo sprendimas Ministerul Administraţiei şi Internelor - Direcţia Generală de Paşapoarte Bucureşti prieš Gheorghe Jipa, C-33/07, Rink., 2008, p. I-05157, 23 p.

105 2008 m. liepos 10 d. Teisingumo Teismo sprendimas Ministerul Administraţiei şi Internelor - Direcţia Generală de Paşapoarte Bucureşti prieš Gheorghe Jipa, C-33/07, Rink., 2008, p. I-05157, 23 p.

106 2006 m. gegužės 23 d. EŽTT sprendimas Riener prieš Bulgariją, 114-117 p.

103

38. Be to, kadangi susigrąžinant valstybės skolas, ypač mokestines, siekiama užtikrinti valstybės narės veiksmų, kuriuos ji pasirenka savo nuožiūra, ir toks pasirinkimas atspindi jos bendrą ekonominę ir socialinę politiką 107 , finansavimą, priemonės, kurių imasi valdžios institucijos siekdamos užtikrinti skolų grąžinimą, iš principo negali būti laikomos priimtomis vien dėl ekonominių tikslų, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2004/38 27 straipsnio 1 dalį. <...> 40. Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, <...> Europos Sąjungos teisė nedraudžia valstybės narės teisės nuostatos, kuria administracinės valdžios institucijai leidžiama uždrausti tos valstybės piliečiui išvykti iš jos dėl to, kad bendrovė, kurios vadovas jis yra, nesumokėjo mokestinės skolos, tačiau tik su dviem sąlygomis: priemone turi būti siekiama tam tikromis ypatingomis aplinkybėmis, kurias gali lemti, pavyzdžiui, skolos pobūdis ar dydis, pašalinti realų, esamą ir pakankamai rimtą pavojų pagrindiniam visuomenės interesui ir ja turi būti siekiama ne tik ekonominių tikslų. <...> 49. <...> net jei draudimas išvykti iš šalies teritorijos, kaip antai taikytas pagrindinėje byloje P. Aladzhov, buvo priimtas laikantis Direktyvos 2004/38 27 straipsnio 1 dalyje numatytų sąlygų, šio straipsnio 2 dalyje nustatytos sąlygos draudžia tokią priemonę, – jeigu ji yra grindžiama tik viena aplinkybe – bendrovės, kurios vienas iš vadovų jis yra, mokestine skola, – visiškai nevertinant asmeninio suinteresuotojo asmens elgesio ir neužsimenant apie kokį nors pavojų, kurį jis keltų viešajai tvarkai, ir – jei draudimas išvykti iš šalies teritorijos nėra tinkamas užtikrinti juo siekiamo tikslo įgyvendinimą ir viršija tai, kas būtina jį pasiekti.

2011 m. lapkričio 17 d. Sprendimas Aladzhov (byla C-434/10, Rink. p. I-0000) Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisė laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje - Direktyva 2004/38 - 27 straipsnis - Administracinio poveikio priemonė „draudimas išvykti iš nacionalinės teritorijos“ dėl nesumokėtos skolos privačiam juridiniam asmeniui - Teisinio tikrumo principas, susijęs su galutiniais tapusiais administraciniais aktais <...> 37. Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą ir iš trečiojo klausimo formuluotės matyti, kad vienintelis pagrindinėje byloje nagrinėjamos administracinio poveikio priemonės skyrimo pagrindas yra skola privačiam juridiniam asmeniui ir skolininko negalėjimas užtikrinti, kad ji bus sumokėta. Viešoji tvarka, visuomenės saugumas ar visuomenės sveikata neminimi.

38. Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kelia hipotezę, kad <Bulgarijos asmens dokumentų įstatymo> 76 straipsnio 3 punktu ir pagrindinėje byloje nagrinėjamu draudimu išvykti iš šalies siekiama apsaugoti kreditorius.

39. Net darant prielaidą, kad galima pagrįstai manyti, jog tam tikra viešosios tvarkos apsaugos idėja apima tokį tikslą, remiantis prašymu priimti prejudicinį sprendimą negalima atmesti galimybės, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamu draudimu išvykti iš šalies siekiama vien ekonominio tikslo. Tačiau pagal Direktyvos 2004/38 27 straipsnio 1 dalį valstybėms narėms aiškiai neleidžiama remtis su viešąja tvarka susijusiomis priežastimis ekonominėms reikmėms patenkinti. <...> 46. <...> nereikėtų manyti, jog dėl to, kad Direktyvos 2004/38 27 straipsnio 1 dalyje numatytomis išimtimis negalima remtis ekonominėms reikmėms patenkinti, Sąjungos teisės sistemoje neužtikrinama kito asmens, šiuo atveju kreditoriaus, nuosavybės teisės apsauga, kuri būtų bent lygiavertė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintai apsaugai.

47. Be to <...> iš Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos matyti, kad tokios priemonės, kaip antai pagrindinėje byloje nagrinėjamas draudimas išvykti iš šalies, kuriomis pažeidžiama asmens

107

2011 m. rugsėjo 6 d. Sprendimas Lady & Kid A/S, C-398/09, Rink. p. I-0000, 24 p.

teisė išvykti iš šalies, kur jis gyvena, turi būti reguliariai persvarstomos, priešingu atveju pagal tą pačią teismo praktiką jos laikomos „neproporcingomis“108.

48. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, <...> Sąjungos teisė aiškintina taip, kad pagal ją draudžiama taikyti nacionalinės teisės nuostatą, kurioje numatytas valstybės narės piliečio teisės laisvai judėti Sąjungos teritorijoje ribojimas vien dėl įsiskolinimo privačiam juridiniam asmeniui, kuris viršija tam tikrą įstatyme nustatytą sumą ir kurio sumokėjimas nėra užtikrintas. <...> 79. <...> nagrinėjamomis teisės normomis, kuriose nenumatytas reguliarus persvarstymas, pagrindinėje byloje nagrinėjamas draudimas išvykti iš šalies nustatomas neribotam laikui ir taip pažeidžiama SESV 21 straipsnyje įtvirtinta teisė laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje. Tokiomis aplinkybėmis toks draudimas netgi paneigia Sąjungos piliečio statusą turintiems asmenims suteikiamą teisę laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje109.

80. Be to, Direktyvos 2004/38 32 straipsnio 1 dalyje Sąjungos teisės aktų leidėjas įpareigojo valstybes nares numatyti galimybę persvarstyti draudimą atvykti į jų teritoriją ar iš jos išvykti, net jei tokios priemonės teisėtai priimtos laikantis Sąjungos teisės ir net jeigu jos <...> tapo galutinės.

Tai juo labiau turi būti taikoma ir tokiems draudimams, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kurie priimti neteisėtai ir nesilaikant Sąjungos teisės ir kurie netgi paneigia SESV 21 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą laisvę. <...> 81. Atsižvelgiant į Sąjungos piliečio statuso svarbą pagal pirminę teisę110, darytina išvada, kad esant tokioms situacijoms, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, prašyme priimti prejudicinį sprendimą nurodytos nacionalinės teisės normos, kuriomis Sąjungos piliečiams kliudoma remtis SESV 21 straipsnyje įtvirtinta teise laisvai judėti ir apsigyventi skundžiant neribotam laikui priimtus absoliučius draudimus išvykti iš šalies, o administracinėms institucijoms kliudoma atsižvelgti į Teisingumo teismo praktiką, kurioje patvirtinta, kad tokie draudimai neteisėti pagal Sąjungos teisę, negali būti pagrįstai pateisintos teisinio saugumo principu, todėl turi būti laikomos prieštaraujančiomis veiksmingumo principui ir ESS 4 straipsnio 3 daliai111.

2012 m. spalio 4 d. Sprendimas Byankov (byla C-249/11, Rink. p. I-0000) 1.2.3.

1.3. Politinės Sąjungos piliečių teisės

Turinys

Europos Parlamentas - Rinkimai - Teisė balsuoti ir būti kandidatu – Jungtinės Karalystės teisės aktai, pagal kuriuos ši teisė suteikiama ne tik Sąjungos piliečiams – Teisė, garantuojama Gibraltare gyvenantiems ir Sąjungos pilietybės neturintiems Britanijos tautų sandraugos piliečiams – SESV 20 ir 22 straipsnių ir ESS 14 straipsnio pažeidimas – Pažeidimo nebuvimas <...> 65. Ispanijos Karalystės manymu, teisės balsuoti Europos Parlamento rinkimuose suteikimas ir asmenims, neturintiems Sąjungos piliečio statuso, pažeidžia EB 189, 190, 17 ir 19 straipsnius [dabar ESS 14, SESV 20 ir 22 straipsniai]. Vis dėlto EB 189 ir 190 straipsniai aiškiai ir tiksliai nenurodo, kas turi teisę balsuoti ir būti kandidatu į Europos Parlamentą.

66. Kalbant apie EB 17 ir 19 straipsnius, kurie yra Sutarties antrosios dalies dėl Sąjungos pilietybės dalis, tik pastarosios iš šių nuostatų 2 dalyje specialiai aptarta teisė balsuoti Europos Parlamento rinkimuose. Taigi šis straipsnis tik numato, kad naudojimuisi šia teise taikomas nediskriminacijos dėl pilietybės principas, ir kad kiekvienas Sąjungos pilietis, gyvendamas valstybėje narėje, kurios pilietis jis nėra, turi teisę balsuoti ir būti kandidatu per Europos 2009 m. liepos 2 d. EŽTT sprendimas Ignatov prieš Bulgariją, ieškinys Nr. 50/02, 37 p.; 2009 m. lapkričio 26 d. EŽTT sprendimas Gochev prieš Bulgariją, ieškinys Nr. 34383/03, 55–57 p.

109 1999 m. sausio 19 d. Sprendimas Calfa, C-348/96, Rink. p. I-11, 18 p.

110 2010 m. kovo 2 d. Sprendimas Rottmann, C-135/08, Rink. p. I-1449, 43 ir 56 p.

111 2009 m. rugsėjo 3 d. Sprendimas Fallimento Olimpiclub, C-2/08, Rink. p. I-7501, 30 ir 31 p.

108

Parlamento rinkimus valstybėje narėje, kurioje gyvena, tomis pačiomis sąlygomis, kaip ir tos valstybės piliečiai. <...> 70. Tačiau nei EB 190 straipsnis, nei 1976 m. aktas112 aiškiai ir konkrečiai nenustato, kas turi teisę balsuoti ir būti kandidatu Europos Parlamento rinkimuose. Todėl šios nuostatos pačios nepašalina galimybės, kad Sąjungos piliečio statuso neturintis asmuo, kaip antai Gibraltare gyvenantis <tam tikrus kriterijus atitinkantis Britanijos tautų sandraugos pilietis (qualifying Commonwealth citizen, toliau – QCC)>, turi teisę balsuoti ir būti kandidatu. Vis dėlto reikia patikrinti, ar, kaip teigia Ispanijos Karalystė, egzistuoja akivaizdus ryšys tarp Sąjungos pilietybės ir teisės balsuoti ir būti kandidatu, dėl kurio būtų privaloma visada šią teisę suteikti tik Sąjungos piliečiams.

71. Remiantis su Europos Parlamentu susijusiais EB 189 ir 190 straipsniais, kurie nurodo, kad jį sudaro valstybių narių tautų atstovai, šiuo atžvilgiu negalima daryti jokios aiškios išvados, nes neapibrėžtas žodis „tautos“, atsižvelgiant į valstybes nares ir Sąjungos kalbas, gali turėti skirtingas reikšmes.

72. Vadovaujantis Sutarties nuostatomis dėl Sąjungos pilietybės, negalima išvesti principo, kad visos kitos Sutarties nuostatos skirtos tik Sąjungos piliečiams, iš ko išplauktų, jog EB 189 ir 190 straipsniai taikomi tik šiems piliečiams.

73. Iš tiesų nors EB 17 straipsnio 2 dalis numato, kad Sąjungos piliečiai naudojasi Sutartyje numatytomis teisėmis ir jiems taikomos joje numatytos pareigos, reikia konstatuoti, kad ji pripažįsta teises, nesusijusias su Sąjungos piliečio ir net su valstybės narės piliečio statusu. Taip, pavyzdžiui, EB 194 ir 195 straipsniai [dabar SESV 227 ir 228 straipsniai] įtvirtina, kad teisė pateikti peticiją Europos Parlamentui ir teisė kreiptis su skundu į ombudsmeną priklauso ne tik Sąjungos piliečiams; jomis gali naudotis „kiekvienas valstybėje narėje gyvenantis ar savo registruotą buveinę turintis fizinis arba juridinis asmuo“. <...> 76. EB 19 straipsnio 2 dalis, kuria Ispanijos Karalystė taip pat remiasi grįsdama savo teiginį, kad egzistuoja ryšys tarp Sąjungos pilietybės ir teisės balsuoti ir būti kandidatu į Europos Parlamentą, kaip priminta šio sprendimo 66 punkte, kalbant apie minėtą teisę balsuoti ir būti kandidatu, įtvirtina tik vienodo požiūrio į Sąjungos piliečius, gyvenančius vienoje valstybėje narėje, taisyklę. Nors ši nuostata, kaip ir EB 19 straipsnio 1 dalis dėl Sąjungos piliečių teisės balsuoti ir būti kandidatais savivaldybių rinkimuose, reiškia, kad valstybės narės piliečiai turi teisę balsuoti ir būti kandidatais savo valstybėje, ir įpareigoja valstybes nares šias teises pripažinti jų teritorijoje gyvenantiems Sąjungos piliečiams, iš jos negalima daryti išvados, kad tokioje kaip Jungtinės Karalystės padėtyje esančiai valstybei narei sudaromos kliūtys suteikti teisę balsuoti ir būti kandidatais nustatytiems su ja glaudžiais ryšiais susijusiems asmenims, kurie vis dėlto neturi šios valstybės arba kitos valstybės narės piliečio statuso.

77. Be to, kadangi EB 190 straipsnio 2 dalis nustato kiekvienoje valstybėje narėje išrinktų atstovų skaičių ir kadangi pagal dabar galiojančią Bendrijos teisę Europos Parlamento rinkimai organizuojami kiekvienoje valstybėje narėje šioje valstybėje renkamiems atstovams, vienos valstybės narės teisės balsuoti šiuose rinkimuose suteikimas kitiems asmenims, kurie nėra jos piliečiai arba jos teritorijoje gyvenantiems Sąjungos piliečiai, daro poveikį pasirenkant tik šioje valstybėje renkamus atstovus ir nedaro įtakos nei pasirenkant kitose valstybėse narėse išrinktus atstovus, nei jų skaičiui.

78. Iš visų šių argumentų matyti, kad pagal dabar galiojančią Bendrijos teisę asmenų, turinčių teisę balsuoti ir būti kandidatais Europos Parlamento rinkimuose, nustatymas yra kiekvienos valstybės narės kompetencija laikantis Bendrijos teisės ir kad EB 189, 190, 17 ir 19 straipsniai nedraudžia valstybėms narėms suteikti šią teisę balsuoti ir būti kandidatais nustatytiems kitiems su jomis

Prie 1976 m. rugsėjo 20 d. Tarybos sprendimo 76/787/EAPB, EEB, Euratomas, iš dalies pakeisto 2002 m. birželio 25 d. ir 2002 m. rugsėjo 23 d. Tarybos sprendimu 2002/772/EB, Euratomas, pridėtas Aktas dėl Europos Parlamento narių rinkimų remiantis tiesiogine visuotine rinkimų teise.

112

glaudų ryšį turintiems asmenims, kurie nėra jų piliečiai arba jų teritorijoje gyvenantys Sąjungos piliečiai. <...> 80. Dėl šių visų priežasčių reikia pripažinti, kad Ispanijos Karalystė neįrodė, jog Jungtinė Karalystė, priėmusi <2003 m. Įstatymą dėl atstovavimo Europos Parlamento rinkimuose>, kuris dėl Gibraltaro numato, jog šioje teritorijoje gyvenantys QCC, kurie neturi Bendrijos piliečio statuso, turi teisę balsuoti ir būti kandidatais Europos Parlamento rinkimuose, pažeidė EB 189, 190, 17 ir 19 straipsnius. Todėl pirmasis pagrindas yra nepagrįstas.

2006 m. rugsėjo 12 d. Sprendimas Ispanijos Karalystė prieš Jungtinę Karalystę (byla C-145/04, Rink. p. I-7917) Sąjungos pilietybė – Sutarties nuostatos – Taikymo sritis ratione personae – Asmenys, turintys vienos valstybės narės pilietybę ir nuolatinę gyvenamąją vietą arba gyvenamąją vietą užjūrio šalyje ar teritorijoje – Įtraukimas <...> 29. <...> asmenys, turintys vienos valstybės narės pilietybę ir nuolatinę gyvenamąją vietą arba gyvenamąją vietą EB 299 straipsnio 3 dalyje [dabar SESV 355 straipsnio 2 dalis]. nurodytoje teritorijoje, priklausančioje <užjūrio šalims ir teritorijoms>, gali remtis Sutarties antroje dalyje Sąjungos piliečiams pripažįstamomis teisėmis. <...> 44. Remiantis su Europos Parlamentu susijusiais EB 189 ir 190 straipsniais [dabar ESS 14 straipsnis], kurie nurodo, kad jį sudaro valstybių narių tautų atstovai, šiuo atžvilgiu negalima daryti jokios aiškios išvados, nes neapibrėžtas žodis „tautos“, atsižvelgiant į valstybes nares ir Sąjungos kalbas, gali turėti skirtingas reikšmes.

45. Remiantis šiais motyvais darytina išvada, kad pagal dabar galiojančią Bendrijos teisę asmenų, turinčių teisę balsuoti ir būti kandidatais Europos Parlamento rinkimuose, nustatymas yra kiekvienos valstybės narės kompetencija laikantis Bendrijos teisės. Tačiau būtina patikrinti, ar ši teisė draudžia pagrindinėje byloje nagrinėjamą situaciją, kai Aruboje gyvenantys Nyderlandų piliečiai neturi teisės balsuoti ir būti kandidatais per Europos Parlamento rinkimus.

46. Pirma, būtina priminti, kad <užjūrio šalims ir teritorijoms> taikomas specialus asociacijos režimas, apibrėžtas Sutarties ketvirtoje dalyje (EB 182–188 straipsniai [dabar SESV 198-204straipsniai]), todėl, jei nėra aiškios nuorodos, jiems netaikomos bendrosios Sutarties nuostatos113.

47. Iš to matyti, kad su Europos Parlamentu susiję EB 189 ir 190 straipsniai netaikomi šioms šalims ir teritorijoms ir kad valstybės narės neprivalo jose organizuoti rinkimų į Europos Parlamentą. <...> 52. Be to, <...> nei EB 189 ir 189 straipsniai, nei 1976 m. Aktas aiškiai ir tiksliai nenurodo, kas turi teisę balsuoti ir būti kandidatu per Europos Parlamento rinkimus. Be to, Sutarties antros dalies nuostatos, susijusios su Sąjungos pilietybe, Sąjungos piliečiams nepripažįsta besąlyginės teisės balsuoti ir būti kandidatais per Europos Parlamento rinkimus.

53. Iš tikrųjų EB 19 straipsnio [dabar SESV 22 straipsnis] 2 dalis, į kurią daroma nuoroda prejudiciniame klausime, tik numato, jog naudojimuisi šia teise balsuoti ir būti kandidatu taikomas nediskriminacijos dėl pilietybės principas, ir ji nurodo, kad kiekvienas Sąjungos pilietis, nuolat gyvenantis valstybėje narėje ir neturintis jos pilietybės, turi teisę balsuoti ir būti kandidatu per Europos Parlamento rinkimus valstybėje narėje, kurioje gyvena, tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip ir tos valstybės piliečiai. Direktyvos 93/109114 3 straipsnio pirmosios pastraipos b punktas šiuo klausimu nurodo, kad kiekvienas asmuo, kuris nėra nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės narės pilietis, bet atitinka tuos pačius teisei balsuoti ir būti kandidatu keliamus reikalavimus, 1992 m. vasario 12 d. Sprendimas Leplat, C-260/90, Rink. p. I-643, 10 p.;2001 m. lapkričio 22 d. Sprendimas Nyderlandai prieš Tarybą, C-110/97, Rink. p. I-8763, 49 p.

114 1993 m. gruodžio 6 d. Tarybos Direktyva 93/109/EB nustatanti išsamias priemones Sąjungos piliečiams, gyvenantiems valstybėje narėje ir nesantiems šios valstybės piliečiais, naudotis balsavimo teise ir būti kandidatais per Europos Parlamento rinkimus.

113

kuriuos ta valstybė pagal įstatymą taiko savo piliečiams, turi teisę balsuoti ir būti kandidatu per rinkimus savo gyvenamosios vietos valstybėje narėje. Be to, šios direktyvos 5 straipsnis aiškiai grindžiamas prielaida, jog valstybė narė kaip teisės balsuoti sąlygą gali nustatyti reikalavimą pragyventi tam tikrą laiką „rinkimų teritorijoje“. Iš EB 19 straipsnio 2 dalies ir jai įgyvendinti priimtų nuostatų analizės matyti, kad ši sutarties nuostata netaikoma Sąjungos piliečiui, gyvenančiam <užjūrio šalyje ar teritorijoje> ir norinčiam įgyvendinti savo teisę balsuoti savo pilietybės valstybėje narėje. <...> 61. Atsižvelgiant į šiuos argumentus, <...> nors pagal šiuo metu galiojančią Bendrijos teisę nėra draudžiama, kad valstybės narės, nepažeisdamos Bendrijos teisės, apibrėžtų teisės balsuoti ir būti kandidatu per Europos Parlamento rinkimus sąlygas remdamosi gyvenamosios vietos teritorijoje, kurioje organizuojami rinkimai, kriterijumi, vis dėlto vienodo požiūrio principas draudžia, kad dėl pasirinktų kriterijų panašiose situacijose esantys piliečiai būtų vertinami skirtingai, kai šis skirtingas vertinimas nepateisinamas objektyviai.

2006 m. rugsėjo 12 d. Sprendimas Eman ir Sevinger (byla C-300/04, Rink. p. I-8055) 1.3.

1.4. Sąjungos pilietybė ir valstybių narių teisės aktai pavardžių srityje

Turinys

Sąjungos pilietybė – Sutarties nuostatos – Taikymo sritis ratione personae – Vienos valstybės narės pilietis, teisėtai gyvenantis kitos valstybės narės teritorijoje – Įtraukimas – Poveikis - Naudojimasis teisėmis, kurias suteikia Sąjungos pilietybė - Asmenys, turintys dvigubą pilietybę, įskaitant valstybės narės, kurioje gyvena, pilietybę – Sutapimo nebuvimas - Diskriminavimas dėl pilietybės, kiek tai susiję su šeimos pavardę reguliuojančiomis normomis – Nepriimtinumas pagal Sutartį <...> 22. Kaip nusprendė Teisingumo Teismas keliuose sprendimuose 115 , Sąjungos piliečio statusas yra esminis valstybių narių piliečių statusas.

23. Šis statusas leidžia piliečiams, kurie yra tokioje pačioje situacijoje, EB sutarties taikymo ratione materiae srityje būti vienodai teisiškai vertinamiems, neatsižvelgiant į jų pilietybę ir nepažeidžiant šioje srityje aiškiai nustatytų išimčių116 .

24. Į Bendrijos teisės taikymo ratione materiae sritį patenkančioms situacijoms, be kita ko, priskirtinos susijusios su Sutartimi garantuojamų pagrindinių laisvių įgyvendinimu, pirmiausia su laisve judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje, kaip tai numatyta EB 18 straipsnyje117.

25. Nors pagal galiojančią Bendrijos teisę asmens pavardę reguliuojančios normos patenka į valstybių narių kompetenciją, vis dėlto vykdydamos šią kompetenciją jos turi laikytis Bendrijos teisės118 ir būtent Sutarties nuostatų dėl kiekvienam Sąjungos piliečiui pripažintos laisvės judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje119.

26. Tačiau EB 17 straipsniu [dabar SESV 20 straipsnis] nustatyta Sąjungos pilietybe nesiekiama išplėsti Sutarties taikymo ratione materiae srities valstybės vidaus situacijoms, kurios neturi jokio ryšio su Bendrijos teise120.

27. Vis dėlto asmenys, esantys tokioje situacijoje kaip C. Garcia Avello vaikai, vienos valstybės narės piliečiai, teisėtai gyvenantys kitos valstybės narės teritorijoje, turi ryšį su Bendrijos teise.

28. Šios išvados negalima nuginčyti aplinkybe, kad suinteresuotieji asmenys pagrindinėje byloje yra taip pat valstybės narės, kurioje jie nuo gimimo gyvena, piliečiai, ir, šios valstybės valdžios 2002 m. rugsėjo 17 d. Sprendimas Baumbast ir R, C-413/99, Rink. p. I-7091, 82 p.

2001 m. rugsėjo 20 d. Sprendimas Grzelczyk, C-184/99, Rink. p. I-6193, 31 p.; ir sprendimas D’Hoop 28 p.

117 1998 m. lapkričio 24 d. Sprendimas Bickel ir Franz, C-274/96, Rink. p. I-7637, 15 ir 16 p.; minėtų sprendimai Grzelczyk 33 p.; D’Hoop 29 p.

118 1997 m. gruodžio 2 d. Sprendimas Dafeki, C-336/94, Rink. p. I-6761, 16–20 p.

119 2000 m. lapkričio 23 d. Sprendimas Elsen, C-135/99, Rink. p. I-10409, 33 p.

120 1997 m. birželio 5 d. Sprendimas Uecker ir Jacquet, C-64/96 ir C-65/96, Rink. p. I-3171, 23 p.

115 116

institucijų nuomone, dėl to tik šią pilietybę minėta valstybė pripažįsta. Iš tikrųjų neleistina, jog viena valstybė narė apribotų kitos valstybės narės pilietybės suteikimo pasekmes, reikalaudama papildomų sąlygų tam, kad ši pilietybė būtų pripažįstama tada, kai pageidaujama pasinaudoti Sutartyje įtvirtintomis pagrindinėmis laisvėmis 121 . Be to, Hagos konvencijos 122 3 straipsnyje, kuriuo remiasi Belgijos Karalystė, pripažindama tik pilietybę tos valstybės, kurioje asmuo gyvena, kai jis turi kelias pilietybes, o viena iš jų yra Belgijos pilietybė, įtvirtinta ne Susitariančiųjų Šalių pareiga, o tik teisė šiai pilietybei teikti pirmenybę prieš bet kurią kitą pilietybę.

29. Tokiomis aplinkybėmis ieškovo pagrindinėje byloje vaikai gali naudotis EB 12 straipsnyje [dabar SESV 18 straipsnis] numatyta nediskriminavimo dėl pilietybės teise, kiek tai susiję su jų šeimos pavardę reguliuojančiomis normomis.

2003 m. spalio 2 d. Sprendimas Garcia Avello (byla C-148/02, Rink. p. I-11613) Sąjungos pilietybė - Teisė laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje – Nacionalinės taikytiną teisę nustatančios teisės normos – Šeimos pavardės nustatymas - Susiejimas vien su pilietybe nustatant taikytiną teisę − Vienoje valstybėje narėje gimęs ir gyvenantis nepilnametis vaikas, turintis kitos valstybės narės pilietybę – Gimimo ir gyvenamosios vietos valstybėje narėje įgytos pavardės nepripažinimas valstybėje narėje, kurios pilietis jis yra <...> 22. Tačiau aplinkybė, jog valstybėje narėje, kurios pilietis yra aptariamas asmuo, jis priverstas turėti kitokią pavardę nei ta, kuri jau buvo suteikta ir įregistruota gimimo ir gyvenamosios vietos valstybėje narėje, gali trukdyti įgyvendinti EB 18 straipsnyje [dabar SESV 21 straipsnis] įtvirtintą teisę laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje.

23. Reikia priminti, kad dėl dviejų valstybių narių pilietybę turinčių vaikų Teisingumo Teismas jau yra konstatavęs, jog skirtingos pavardės gali lemti rimtų nepatogumų atitinkamiems asmenims tiek profesiniame, tiek privačiame gyvenime, visų pirma dėl sunkumų vienoje valstybėje narėje, kurios piliečiai jie yra, pasinaudoti aktų arba dokumentų, surašytų kitoje valstybėje narėje, kurios piliečiai jie taip pat yra, pripažįstama pavarde, sukuriamais teisiniais padariniais123. <...> 25. Kaip pažymi Komisija, daugelyje kasdienių situacijų tiek viešojoje, tiek privačioje srityje reikalaujama įrodyti tapatybę, kuri paprastai įrodoma pateikiant pasą. Kadangi vaikas Leonhard Matthias turi tik Vokietijos pilietybę, išduoti šį dokumentą yra kompetentingos tik Vokietijos valdžios institucijos. Tačiau tuo atveju, jeigu atsisakys pripažinti Danijoje nustatytą ir įregistruotą šio vaiko pavardę, jam šios valdžios institucijos išduos pasą kita pavarde nei ta, kuri buvo suteikta toje valstybėje narėje.

26. Todėl yra rizika, kad kaskart aptariamajam asmeniui prireikus įrodyti savo tapatybę Danijoje – valstybėje narėje, kurioje jis gimė ir nuo gimimo gyvena, – jis turės išsklaidyti abejones dėl savo tapatybės ir paneigti įtarimus dėl melagingo pareiškimo, kilusius dėl skirtumo tarp jo kasdieniame gyvenime visuomet naudojamos pavardės, įrašytos tiek Danijos valdžios institucijų registruose, tiek visuose jam Danijoje išduotuose oficialiuose dokumentuose, pvz., gimimo liudijime, ir pavardės, nurodytos jam Vokietijos išduotame pase.

27. Be to, bėgant metams dokumentų, visų pirma pažymėjimų, sertifikatų ir diplomų, nurodančių skirtingas aptariamojo asmens pavardes, gali labai padaugėti, nes vaikas yra glaudžiai susijęs tiek su Danija, tiek su Vokietija. Iš bylos medžiagos matyti, kad nors šio vaiko pagrindinė gyvenamoji vieta yra Danijoje su motina, jis reguliariai lankosi Vokietijoje pas tėvą, kuris ten įsikūrė sutuoktiniams išsiskyrus.

28. Tačiau kiekvieną kartą, kai konkrečioje situacijoje naudojama pavardė neatitinka nurodytosios dokumente, pateiktame įrodyti asmens tapatybę, visų pirma norint arba gauti išmoką ar įgyti kokią 121

1992 m. liepos 7 d. Sprendimas Micheletti ir kt., C-369/90, Rink. p. I-4239, 10 p.

1930 m. balandžio 12 d. Hagos konvencija dėl tam tikrų klausimų, susijusių su pilietybės įstatymų kolizija.

123 2003 m. spalio 2 d. Sprendimas Garcia Avello, C-148/02, Rink. p. I-11613, 36 p.

122

nors teisę, arba įrodyti išlaikius testus ar įgijus gebėjimų, arba kai dviejuose kartu pateiktuose dokumentuose nurodytos pavardės nesutampa, toks pavardžių skirtumas gali sukelti abejonių dėl šio asmens tapatybės bei pateiktų dokumentų autentiškumo ar dėl juose pateiktų duomenų teisingumo. <...> 31. Tačiau nė vienam iš šių motyvų, nurodytų pagrįsti asmens pavardės nustatymo susiejimą su jo pilietybe, nepaisant to, kad patys savaime jie gal ir teisėti, nėra pagrindo suteikti tokios svarbos, jog jis tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė pagrindinėje byloje, galėtų pateisinti valstybės narės kompetentingų valdžios institucijų atsisakymą pripažinti kitoje valstybėje narėje, kurioje vaikas gimė ir nuo gimimo gyvena, nustatytą ir įregistruotą jo pavardę.

32. Kadangi susiejant su pilietybe siekiama užtikrinti, kad asmens pavardę būtų galima nustatyti nuosekliai ir pastoviai, reikia konstatuoti, kaip pažymėjo Komisija, kad tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė pagrindinėje byloje, tokio susiejimo rezultatas bus priešingas tam, kurio siekta.

Iš tiesų kaskart vaikui peržengus Danijos ir Vokietijos bendrą sieną jo pavardė bus kita. <...> 36. Tačiau tokių administracinio paprastumo sumetimų negali pakakti šio sprendimo 22-28 punktuose konstatuotai laisvo judėjimo kliūčiai pateisinti.

37. Beje, kaip matyti iš sprendimo pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, Vokietijos teisė visiškai neatmeta galimybės Vokietijos piliečiams suteikti sudėtinių pavardžių. Iš tiesų, kaip per posėdį patvirtino Vokietijos vyriausybė, kai vienas iš tėvų turi kitos valstybės pilietybę, tėvai gali pasirinkti vaiko pavardę sudaryti pagal tos kitos valstybės teisės aktus. <...> Rezoliucinė dalis <...> Tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė pagrindinėje byloje, EB 18 straipsnis draudžia vienos valstybės narės valdžios institucijoms, taikant nacionalinę teisę, atsisakyti pripažinti kitoje valstybėje narėje, kurioje vaikas gimė ir nuo gimimo gyvena, suteiktą ir įregistruotą jo pavardę, jeigu jis, kaip ir tėvai, turi tik pirmosios valstybės narės pilietybę.

2008 m. spalio 14 d. Sprendimas Grunkin ir Paul (byla C-353/06, Rink. p. I-7639) Europos Sąjungos pilietybė – Teisė laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje – Konstitucinę galią turinčios nacionalinės normos, draudžiančios turėti aristokratišką titulą <...> 93. Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad neatrodo neproporcinga valstybei narei bandyti užtikrinti tikslo išsaugoti lygybės principą pasiekimą draudžiant savo piliečiams įgyti, turėti ar naudoti aristokratiškus titulus arba aristokratiškumą nurodančius elementus, dėl kurių kitiems galėtų susidaryti įspūdis, kad tokios pavardės turėtojas turi tokį rangą. Neatrodo, kad atsisakydamos pripažinti aristokratiškumą nurodančius tokios pavardės, kokią turi ieškovė pagrindinėje byloje, elementus, civilinės būklės aktų srityje kompetentingos Austrijos valdžios institucijos būtų viršijusios tai, kas būtina užtikrinti, jog bus pasiektas jų siekiamas pagrindinis konstitucinis tikslas.

94. Esant tokioms aplinkybėms, vienos valstybės narės valdžios institucijų atsisakymas pripažinti visą šios valstybės piliečio pavardę, kuri buvo nustatyta antroje valstybėje narėje, kur šis pilietis gyvena, tuo metu, kai jį, suaugusįjį, įvaikino šios antros valstybės narės pilietis, jeigu šioje pavardėje yra aristokratiškas titulas, kuris pirmoje valstybėje narėje neleidžiamas pagal jos konstitucinę teisę, negali būti laikomas priemone, nepateisinamai apribojančia Sąjungos piliečių laisvą judėjimą ir laisvą apsigyvenimą.

95. Todėl <...> SESV 21 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad tokiomis aplinkybėmis, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, juo nedraudžiama valstybės narės valdžios institucijoms atsisakyti pripažinti visą šios valstybės piliečio pavardę, kuri buvo nustatyta kitoje valstybėje narėje, kurioje šis pilietis gyvena, tuo metu, kai jį, suaugusįjį, įvaikino šios kitos valstybės narės pilietis, jeigu šioje pavardėje yra aristokratiškas titulas, kuris pirmoje valstybėje narėje neleidžiamas pagal jos konstitucinę teisę, su sąlyga, kad šiomis aplinkybėmis šių valdžios institucijų priimtos priemonės pateisinamos su viešąja tvarka susijusiais pagrindais, t. y. kad jos būtinos interesų, kuriuos jos siekia užtikrinti, apsaugai ir proporcingos teisėtai siekiamam tikslui.

2010 m. gruodžio 22 d. Sprendimas Sayn-Wittgenstein (byla C-208/09, Rink. p. I-13693) Sąjungos pilietybė - Laisvė judėti ir apsigyventi valstybėse narėse - Nediskriminavimo pilietybės pagrindu principas - SESV 18 ir 21 straipsniai - Nacionalinės teisės aktai, kuriuose įtvirtinta pareiga fizinių asmenų vardus ir pavardes civilinės būklės aktų įrašuose rašyti laikantis valstybinės kalbos rašybos taisyklių – Pateisinimas – Proporcingumo principas - Nacionalinio teismo pareiga patikrinti atitinkamas aplinkybes <...> 69. Pirma, dėl pareiškėjos pagrindinėje byloje prašymo pakeisti Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriaus išduotuose gimimo ir santuokos liudijimuose jos vardą ir mergautinę pavardę reikia pažymėti, kad, kai Sąjungos pilietis persikelia į kitą valstybę narę ir paskui susituokia su šios kitos valstybės narės piliečiu, tai, kad šio piliečio vardas ir iki santuokos turėta pavardė jo kilmės valstybės narės civilinės būklės aktų įrašuose negali būti pakeisti ir gali būti užrašyti tik tos valstybės narės kalbos rašmenimis, negali būti laikoma mažiau palankiu vertinimu nei tas, kuris jam taikomas prieš pasinaudojant Sutarties suteikiamomis galimybėmis laisvo asmenų judėjimo srityje.

70. Tokios teisės nebuvimas negali atgrasinti Sąjungos piliečio nuo noro pasinaudoti SESV 21 straipsniu pripažįstamomis judėjimo teisėmis ir tai šiuo atžvilgiu nelaikytina ribojimu.

Iš tikrųjų visuose kompetentingų Lietuvos valdžios institucijų pareiškėjai pagrindinėje byloje išduotuose dokumentuose, dėl kurių vyksta ginčas pagrindinėje byloje, gimus įregistruotas vardas ir mergautinė pavardė yra užrašyti vienodai, todėl nėra ribojamas naudojimasis šiomis teisėmis.

71. Vadinasi, SESV 21 straipsnis nedraudžia kompetentingoms valstybės narės valdžios institucijoms taikant nacionalinės teisės aktus, pagal kuriuos asmens vardai ir pavardės tos valstybės civilinės būklės aktų įrašuose gali būti rašomi tik laikantis valstybinės kalbos rašybos taisyklių, atsisakyti pakeisti vieno iš savo piliečių vardo ir iki santuokos sudarymo turėtos pavardės transkripciją, kai jie buvo įregistruoti gimus pagal nacionalinės teisės aktus.

72. Antra, kalbant apie pareiškėjų pagrindinėje byloje prašymus pakeisti įrašus santuokos liudijime, kiek tai susiję su prie pareiškėjos pagrindinėje byloje mergautinės pavardės prijungta sutuoktinio pavarde, reikia priminti, kad sutuoktinio pavardė buvo prijungta pagal galiojančius Lietuvos teisės aktus remiantis aiškiu pareiškėjų pagrindinėje byloje prašymu. <...> 76. Tačiau pagal Teisingumo Teismo praktiką atsisakymas pagal taikytinus nacionalinės teisės aktus pakeisti bendrą pareiškėjų pagrindinėje byloje pavardę gali būti laikomas SESV 21 straipsnyje pripažintų laisvių ribojimu tik tada, kai jis suinteresuotiesiems asmenims gali sukelti „rimtų administracinių, profesinių ir asmeninių nepatogumų“124. <...> 78. Todėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi nustatyti, ar kompetentingoms valdžios institucijoms remiantis nacionalinės teisės aktais atsisakius pakeisti Sąjungos piliečių poros santuokos liudijimą ir abiejų sutuoktinių bendrą pavardę užrašyti, pirma, vienodai ir, antra, taip, kad ji atitiktų sutuoktinio, su kurio pavarde susijęs klausimas sprendžiamas, kilmės valstybės narės rašybos taisykles, suinteresuotiesiems asmenims gali kilti rimtų administracinių, profesinių ir asmeninių nepatogumų. Jei taip, tai yra SESV 21 straipsnyje kiekvienam Sąjungos piliečiui pripažintų laisvių ribojimas.

79. Trečia, dėl pareiškėjo pagrindinėje byloje prašymo, kad jo vardai Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriaus išduotame santuokos liudijime būtų užrašyti laikantis lenkų kalbos rašybos taisyklių kaip „Łukasz Paweł“, reikia priminti, kad vardai santuokos liudijime buvo užrašyti kaip „Lukasz Pawel“. Skirtumas tarp šių transkripcijų yra tas, kad praleisti diakritiniai ženklai, kurie nenaudojami lietuvių kalboje.

124

2003 m. spalio 2 d. Sprendimas Garcia Avello, C-148/02, Rink. p. I-11613, 36 p.; 2008 m. spalio 14 d. Teisingumo Teismo sprendimas Stefan Grunkin ir Dorothee Regina Paul C-353/06, Rink., 2008, p. I-07639, 28 p.; 2010 m. gruodžio 22 d. Teisingumo Teismo sprendimas Ilonka Sayn-Wittgenstein prieš Landeshauptmann von Wien C-208/09, Rink., 2010, p. I-13693, 67, 69, 70 p.

<...> 81. Tačiau <...> diakritiniai ženklai yra dažnai praleidžiami daugelyje kasdienio gyvenimo situacijų dėl techninių priežasčių, pavyzdžiui, dėl objektyvių apribojimų, taikomų tam tikrose kompiuterinėse sistemose. Be to, užsienio kalbos nemokantis asmuo dažnai nesupranta diakritinių ženklų reikšmės ir jų net nepastebi. Taigi mažai tikėtina, kad vien diakritinių ženklų nenaudojimas suinteresuotajam asmeniui gali sukelti realių ir rimtų nepatogumų, kaip jie apibrėžiami šio sprendimo 76 punkte cituojamoje teismo praktikoje, ir abejonių dėl asmens tapatybės bei jo pateiktų dokumentų autentiškumo ar juose esančių duomenų teisingumo.

82. Vadinasi, valstybės narės kompetentingų valdžios institucijų atsisakymas tokiomis, kaip antai pagrindinės bylos, aplinkybėmis, remiantis taikytinais nacionalinės teisės aktais, pakeisti Sąjungos piliečio, turinčio kitos valstybės narės pilietybę, santuokos liudijimą taip, kad jo vardai jame būtų užrašyti su diakritiniais ženklais, kurie naudojami jo kilmės valstybės narės išduotuose civilinės būklės aktų liudijimuose, ir laikantis tos valstybės narės valstybinės kalbos rašybos taisyklių, neriboja SESV 21 straipsnyje kiekvienam Sąjungos piliečiui pripažintų laisvių. <...> 83. Tuo atveju, jei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas padarytų išvadą, kad atsisakymas pakeisti bendrą pareiškėjų pagrindinėje byloje pavardę yra SESV 21 straipsnio apribojimas, reikia priminti, kad <...> laisvo asmenų judėjimo apribojimas gali būti pateisinamas, tik jeigu jis pagrįstas objektyviomis priežastimis ir yra proporcingas nacionalinės teisės teisėtai siekiamam tikslui125. <...> 85. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad Sąjungos teisės nuostatos nedraudžia vykdyti politikos, kuria siekiama ginti ir remti valstybės narės kalbą, kuri yra nacionalinė ir pirmoji valstybinė kalba126.

86. Pagal ESS 3 straipsnio 3 dalies ketvirtą pastraipą ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 22 straipsnį Sąjunga gerbia turtingą savo kultūros ir kalbų įvairovę. Pagal ESS 4 straipsnio 2 dalį Sąjunga taip pat gerbia valstybių narių nacionalinį savitumą, kurio dalis yra valstybinės kalbos apsauga.

87. Vadinasi, nacionalinės teisės aktais, kaip antai taikytini pagrindinėje byloje, kuriais norima apsaugoti valstybinę kalbą nustatant toje kalboje taikomas rašybos taisykles, siekiamas tikslas iš principo yra teisėtas ir gali pateisinti SESV 21 straipsnyje numatytos teisės laisvai judėti ir apsigyventi apribojimus ir į jį galima atsižvelgti ieškant pusiausvyros tarp teisėtų interesų ir šių Sąjungos teisėje pripažįstamų teisių.

88. Tačiau pagrindinę laisvę, kaip antai numatytą SESV 21 straipsnyje, ribojančios priemonės gali būti pateisinamos objektyviais pagrindais, tik jeigu jos yra būtinos interesų, kuriuos jomis siekiama užtikrinti, apsaugai ir tik tiek, kiek šių tikslų negalima pasiekti mažiau ribojančiomis priemonėmis127. <...> 92. Kalbant apie lenkiškos pavardės „Wardyn“ pakeitimą santuokos liudijime į „Vardyn“, pažymėtina, kad Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriaus atsisakymo patenkinti pareiškėjų pagrindinėje byloje dėl to pateiktus prašymus neproporcingumą galėtų rodyti, pavyzdžiui, tai, kad ši institucija tą pačią pavardę pareiškėjo pagrindinėje byloje atveju tame pačiame liudijime užrašė pagal lenkų kalbos rašybos taisykles.

93. Be to, reikia konstatuoti, kad, remiantis Teisingumo Teismui pateikta informacija, kitų valstybių narių piliečių pavardės Lietuvoje gali būti rašomos naudojant lotynų abėcėlės raides, kurių nėra lietuvių kalbos abėcėlėje. Tai įrodo faktas, kad santuokos liudijime pareiškėjo pagrindinėje byloje pavardė prasideda raide „W“, kurios nėra lietuvių kalbos abėcėlėje.

94. Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, <...> SESV 21 straipsnis turi būti aiškinamas taip: 125

2008 m. spalio 14 d. Teisingumo Teismo sprendimas Stefan Grunkin ir Dorothee Regina Paul C-353/06, Rink., 2008, p. I-07639, 29 p.; 2010 m. gruodžio 22 d. Teisingumo Teismo sprendimas Ilonka Sayn-Wittgenstein prieš Landeshauptmann von Wien C-208/09, Rink., 2010, p. I-13693, 81 p.

126 1989 m. lapkričio 28 d. Sprendimas Groener, C-379/87, Rink. p. 3967, 19 p.

127 2010 m. gruodžio 22 d. Teisingumo Teismo sprendimas Ilonka Sayn-Wittgenstein prieš Landeshauptmann von Wien C-208/09, Rink., 2010, p. I-13693, 90 p.

– juo nedraudžiama kompetentingoms valstybės narės valdžios institucijoms taikant nacionalinės teisės aktus, pagal kuriuos asmens vardai ir pavardės tos valstybės civilinės būklės aktų įrašuose gali būti rašomi tik laikantis valstybinės kalbos rašybos taisyklių, atsisakyti pakeisti gimimo ir santuokos liudijimuose vieno iš savo piliečių vardą ir pavardę pagal kitos valstybės narės rašybos taisykles, – juo nedraudžiama kompetentingoms valstybės narės valdžios institucijoms tokiomis, kaip antai pagrindinės bylos, aplinkybėmis, taikant tokius nacionalinės teisės aktus, atsisakyti pakeisti bendrą Sąjungos piliečių sutuoktinių pavardę, kuri įrašyta vieno iš šių piliečių kilmės valstybės narės išduotuose civilinės būklės aktų liudijimuose, laikantis tos valstybės rašybos taisyklių su sąlyga, jei atsisakymas šiems Sąjungos piliečiams nesukelia rimtų administracinių, profesinių ir asmeninių nepatogumų, o tai turi nustatyti teismas, pateikęs prašymą priimti prejudicinį sprendimą. Jei atsisakymas sukelia tokių nepatogumų, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat turi patikrinti, ar toks atsisakymas yra būtinas siekiant apsaugoti nacionalinės teisės aktais ginamus interesus ir yra proporcingas teisėtai siekiamam tikslui, – juo nedraudžiama valstybės narės kompetentingoms valdžios institucijoms tokiomis, kaip antai pagrindinės bylos, aplinkybėmis, taikant tokius nacionalinės teisės aktus, atsisakyti pakeisti Sąjungos piliečio, turinčio kitos valstybės narės pilietybę, santuokos liudijimą taip, kad jo vardai liudijime būtų užrašyti su diakritiniais ženklais, kurie naudojami jo kilmės valstybės narės išduotuose civilinės būklės aktų liudijimuose, ir laikantis tos valstybės narės valstybinės kalbos rašybos taisyklių.

2011 m. gegužės 12 d. Sprendimas Runevič-Vardyn ir Wardyn (byla C-391/09, Rink. p. I-03787) 1.4.

1.5. Sąjungos pilietybė

Turinys

Europos Sąjungos pilietybės institutas buvo įvestas Mastrichto sutartimi 1992 m. Šiuo metu nuostatos dėl Europos Sąjungos pilietybės yra įtvirtintos SESV 20-24 straipsniuose. „20 straipsnis 1. Įvedama Sąjungos pilietybė. Kiekvienas asmuo, turintis valstybės narės pilietybę, yra Sąjungos pilietis. Sąjungos pilietybė ne pakeičia valstybės pilietybę, o ją papildo.

2. Sąjungos piliečiai turi Sutartyse numatytas teises ir pareigas. Jie, be kita ko, turi: a) teisę laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje; b) teisę balsuoti ir būti kandidatais Europos Parlamento ir vietos savivaldos rinkimuose valstybėje narėje, kurioje jie gyvena, tomis pačiomis sąlygomis kaip ir tos valstybės piliečiai; c) būdami trečiosios šalies, kurioje valstybė narė, kurios piliečiai jie yra, neturi atstovybės, teritorijoje, teisę į bet kurios kitos valstybės narės diplomatinių ir konsulinių įstaigų teikiamą apsaugą tomis pačiomis sąlygomis kaip ir tos valstybės piliečiai; d) teisę pateikti peticijas Europos Parlamentui, kreiptis į Europos ombudsmeną, taip pat kreiptis į Sąjungos institucijas ir patariamuosius organus bet kuria Sutarčių kalba bei ta pačia kalba gauti atsakymą.

Naudojimosi šiomis teisėmis sąlygas ir ribas nustato Sutartys ir joms įgyvendinti skirtos priemonės.

21 straipsnis 1. Kiekvienas Sąjungos pilietis turi teisę laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje laikydamasis Sutartyse ir joms įgyvendinti priimtose nuostatose nustatytų apribojimų bei sąlygų.

2. Jei paaiškėtų, kad šiam tikslui pasiekti Sąjungai reikia imtis veiksmų, o Sutartys nesuteikia tam reikalingų įgaliojimų, Europos Parlamentas ir Taryba, spręsdami pagal įprastą teisėkūros procedūrą, gali priimti nuostatas, numatančias padėti naudotis šio straipsnio 1 dalyje nurodytomis teisėmis.

3. Tiems patiems, kaip ir 1 dalyje nurodytiems tikslams, ir jei Sutartys nesuteikia tam reikalingų įgaliojimų veikti, Taryba, spręsdama pagal specialią teisėkūros procedūrą, gali patvirtinti priemones, susijusias su socialiniu draudimu ar socialine apsauga. Taryba, pasikonsultavusi su Europos Parlamentu, sprendžia vieningai.

22 straipsnis 1. Kiekvienas Sąjungos pilietis, gyvendamas valstybėje narėje ir nebūdamas jos pilietis, turi teisę balsuoti ir būti kandidatu per vietos savivaldos rinkimus valstybėje narėje, kurioje gyvena, tomis pačiomis sąlygomis, kaip ir tos valstybės piliečiai. Šia teise naudojamasi atsižvelgiant į išsamias nuostatas, kurias, pasikonsultavusi su Europos Parlamentu, spręsdama pagal specialią teisėkūros procedūrą, vieningai priima Taryba; šios nuostatos gali numatyti nukrypimus, kai jie yra pateisinami dėl valstybei narei būdingų problemų.

2. Nepažeidžiant 223 straipsnio 1 dalies ir jai įgyvendinti priimtų nuostatų, kiekvienas Sąjungos pilietis, gyvendamas valstybėje narėje ir nebūdamas jos pilietis, turi teisę balsuoti ir būti kandidatu per Europos Parlamento rinkimus valstybėje narėje, kurioje gyvena, tomis pačiomis sąlygomis, kaip ir tos valstybės piliečiai. Šia teise naudojamasi atsižvelgiant į išsamias nuostatas, kurias, pasikonsultavusi su Europos Parlamentu, spręsdama pagal specialią teisėkūros procedūrą, vieningai priima Taryba; šios nuostatos gali numatyti nukrypimus, kai jie yra pateisinami dėl valstybei narei būdingų problemų.

23 straipsnis Kiekvienas Sąjungos pilietis, būdamas trečiojoje šalyje, kurioje jo valstybei narei nėra atstovaujama, turi teisę į bet kurios kitos valstybės narės diplomatinių arba konsulinių įstaigų teikiamą apsaugą tomis pačiomis sąlygomis, kaip ir tos valstybės piliečiai. Valstybės narės priima būtinas nuostatas ir pradeda tarptautines derybas dėl šios apsaugos užtikrinimo.

Taryba, spręsdama pagal specialią teisėkūros procedūrą ir pasikonsultavusi su Europos Parlamentu, gali priimti direktyvas, kuriomis nustatomos koordinavimo ir bendradarbiavimo priemonės, būtinos siekiant geriau užtikrinti šią apsaugą.

24 straipsnis Europos Parlamentas ir Taryba, priimdami reglamentus pagal įprastą teisėkūros procedūrą, nustato piliečių iniciatyvos, kaip apibrėžta Europos Sąjungos sutarties 11 straipsnyje, įgyvendinimo procedūrų nuostatas ir sąlygas, įskaitant minimalų valstybių narių, kurių gyventojai tie piliečiai turi būti, skaičių.

Kiekvienas Sąjungos pilietis turi teisę pagal 227 straipsnį pateikti Europos Parlamentui peticiją.

Kiekvienas Sąjungos pilietis gali kreiptis į ombudsmeną, kurio pareigybė įsteigta pagal 228 straipsnį.

Kiekvienas Sąjungos pilietis gali rašyti šiame straipsnyje arba Europos Sąjungos sutarties 13 straipsnyje nurodytoms institucijoms ar įstaigoms viena iš minėtos sutarties 55 straipsnio 1 dalyje minimų kalbų ir gauti atsakymą ta pačia kalba.“ Sąjungos pilietybė – Sutarties nuostatos – Taikymo sritis ratione personae – Vienos valstybės narės pilietis, teisėtai gyvenantis kitos valstybės narės teritorijoje – Įtraukimas – Poveikis - Naudojimasis teisėmis, kurias suteikia Sąjungos pilietybė – Nedirbantis asmuo, patenkantis į socialinės apsaugos sistemą – Šeimos išmokos

<...> 61. Kaip valstybės narės pilietė, teisėtai gyvenanti kitos valstybės narės teritorijoje, apeliantė pagrindinėje byloje patenka į Sutarties nuostatų dėl Europos Sąjungos pilietybės taikymo sritį ratione personae.

62. Sutarties 8 straipsnio [dabar SESV 20 straipsnis] 2 dalis Sąjungos piliečio statusui priskiria Sutartyje nustatytas teises ir pareigas, įskaitant Sutarties 6 straipsnyje [dabar SESV 18 straipsnis] nustatytą teisę nebūti diskriminuojamam dėl pilietybės Sutarties taikymo srityje ratione materiae.

63. Taigi tokia Europos Sąjungos pilietė, kokia yra apeliantė pagrindinėje byloje, teisėtai gyvenanti priimančiosios valstybės narės teritorijoje, gali remtis Sutarties 6 straipsniu visose situacijose, kurios patenka į Bendrijos teisės taikymo sritį ratione materiae 128 , įskaitant tokią situaciją, kai ta valstybė narė delsia arba atsisako suinteresuotajam asmeniui suteikti išmoką, numatytą visiems asmenims, teisėtai gyvenantiems tos valstybės teritorijoje, dėl tos priežasties, kad šis asmuo neturi dokumento, kurio tos pačios valstybės nacionaliniai subjektai turėti neprivalo ir kurį tos valstybės institucijos gali vėluoti išduoti arba atsisakyti išduoti. <...> 65. Nagrinėjamas nevienodas požiūris, patenkantis į Sutarties taikymo sritį, negali būti laikomas pateisinamu. Tai yra tiesioginė diskriminacija dėl apeliantės pilietybės, be to, Teisingumo Teismui nebuvo pateiktas nė vienas šį nevienodą požiūrį pateisinantis įrodymas.

1998 m. gegužės 12 d. Sprendimas Martínez Sala (byla C-85/96, Rink. p. I-2691) Sąjungos pilietybė – Sutarties nuostatos – Taikymo sritis ratione personae – Vienos valstybės narės pilietis, teisėtai gyvenantis kitos valstybės narės teritorijoje – Įtraukimas – Poveikis - Naudojimasis teisėmis, kurias suteikia Sąjungos pilietybė – Sąjungos piliečio, studijuojančio kitos nei jo paties valstybės narės aukštosiose mokyklose, galimybė remtis diskriminacijos dėl pilietybės draudimu <...> 31. Sąjungos pilietybe siekiama suteikti valstybių narių piliečiams esminį statusą, leidžiantį tiems, kurie yra tokioje pačioje situacijoje, būti vienodai teisiškai vertinamiems, nesvarbu, kokia jų pilietybė, ir nepažeidžiant šioje srityje aiškiai nustatytų išimčių129.

32. Minėto sprendimo Martínez Sala 63 punkte Teisingumo Teismas išreiškė nuomonę, kad Sąjungos pilietis, teisėtai gyvenantis priimančiosios valstybės narės teritorijoje, gali remtis Sutarties 6 straipsniu [dabar SESV 18 straipsnis] visose situacijose, kurios priklauso Bendrijos teisės ratione materiae.

33. Tokioms situacijoms priskirtinos tos, kurios susijusios su pagrindinių teisių, garantuojamų Sutarties, įgyvendinimu, ir tos, kurios susijusios su laisvo judėjimo ir apsigyvenimo valstybės narės teritorijoje įgyvendinimu, kaip tai numato Sutarties 8a straipsnis [dabar SESV 21 straipsnis]130.

34. Kaip žinoma, Teisingumo Teismas 1988 m. birželio 21 d. Sprendimo Brown (197/86, Rink. p. 3205) 18 punkte nusprendė, kad esant dabartinei Bendrijos teisės išsivystymo stadijai pagalba, skiriama studentams kasdienėms išlaidoms ir susimokėti už studijas, iš principo nepatenka į EEB sutarties taikymo sritį pagal 7 straipsnį <...>.

35. Vis dėlto priėmus minėtą sprendimą Brown Europos Sąjungos sutartimi į EB sutartį buvo įtraukta nuostata dėl Sąjungos pilietybės bei šios Sutarties trečios dalies VIII antraštinė dalis papildyta 3 skyriumi [dabar SESV trečiosios dalies XI antraštinė dalis], skirtu švietimui ir profesiniam rengimui. Jokia pakeistos Sutarties teksto norma neduoda pagrindo manyti, kad Sąjungos piliečiais esantys studentai, persikeldami į kitą valstybę narę studijuoti, negalėtų pasinaudoti teisėmis, kurias Sutartis suteikia Sąjungos piliečiams. Be to, po minėto sprendimo Nusistovėjusi praktika.

Nusistovėjusi praktika.

130 1998 m. lapkričio 24 d. Sprendimo Bickel ir Franz, C-274/96, Rink. p. I-7637 15 ir 16 p 128 129

Brown Taryba taip pat priėmė Direktyvą 93/96131, kuri numato, kad valstybės narės pripažįsta valstybių narių piliečiams studentams teisę apsigyventi, jei yra tenkinamos tam tikros sąlygos.

36. Faktas, jog Sąjungos pilietis studijuoja kitos nei jo paties valstybės narės aukštosiose mokyklose, pats savaime negali atimti iš jo galimybės remtis diskriminacijos dėl pilietybės draudimu pagal Sutarties 6 straipsnį.

2001 m. rugsėjo 20 d. Sprendimas Grzelczyk (byla C-184/99, Rink. p. I-6193) Sąjungos pilietybė – Sutarties nuostatos – Taikymo sritis ratione personae – Vienos valstybės narės pilietis, teisėtai gyvenantis kitos valstybės narės teritorijoje – Įtraukimas – Poveikis - Naudojimasis teisėmis, kurias suteikia Sąjungos pilietybė - Pilietybės valstybėje narėje Sąjungos piliečiui taikomas mažiau palankus statusas nei tas, kuris būtų taikomas, jeigu jis nepasinaudotų Sutartyje suteiktomis judėjimo galimybėmis – Nepriimtinumas pagal Sutartį – Teisė laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje – Laukimo išmokos, skiriamos jauniems asmenims, ieškantiems pirmojo darbo - Nacionalinės teisės aktai, piliečių teisei gauti laukimo išmokas nustatantys sąlygą baigti vidurinį mokslą savo valstybės narės mokymo įstaigoje – Atsisakymas suteikti išmoką vien dėl to, kad pirmojo darbo ieškantis valstybės pilietis baigė vidurinį mokslą kitos valstybės narės mokymo įstaigoje – Nepriimtinumas pagal Sutartį – Pateisinimas – Pateisinimo nebuvimas <...> 30. Kadangi Sąjungos pilietis visose valstybėse narėse turi būti taip pat teisiškai vertinamas kaip toje pačioje situacijoje esantys šių valstybių narių piliečiai, su laisvo judėjimo teise nesuderinama tai, kad jo pilietybės valstybėje narėje jam būtų taikomas mažiau palankus statusas nei tas, kuris būtų taikomas, jeigu jis nepasinaudotų Sutartyje suteiktomis judėjimo galimybėmis.

31. Iš esmės šios galimybės negalėtų būti visiškai veiksmingos, jeigu valstybės narės pilietį būtų galima atgrasyti naudotis jomis grįžus į kilmės šalį, sudarant kliūtis, įtvirtintas teisės aktuose, kuriuose nepalankiai vertinamas naudojimasis šiomis galimybėmis132. <...> 34. Nacionalinės teisės aktai, laukimo išmokoms skirti nustatantys sąlygą gauti reikalaujamą diplomą Belgijoje, sudaro nepalankias sąlygas kai kuriems savo piliečiams vien dėl to, kad jie įgyvendino savo judėjimo laisvę mokydamiesi kitoje valstybėje narėje.

35. Toks nevienodas požiūris prieštarauja Sąjungos piliečio statusą grindžiantiems principams, t. y. vienodo teisinio vertinimo įgyvendinant judėjimo laisvę garantijai.

36. Nagrinėjama sąlyga galėtų būti pateisinama, tik jeigu ji būtų pagrįsta nuo atitinkamų asmenų pilietybės nepriklausančiomis objektyviomis priežastimis, proporcingomis nacionalinės teisės siekiamam teisėtam tikslui133. <...> 38. Belgijos teisės aktuose numatytomis laukimo išmokomis, suteikiančiomis jų gavėjams galimybę naudotis specialiomis įdarbinimo programomis, siekiama palengvinti jaunimo integraciją į darbo rinką baigus mokslus. Atsižvelgiant į tokį tikslą nacionalinės teisės aktų leidėjo siekis užtikrinti realų ryšį tarp tokių išmokų prašančio asmens ir atitinkamo darbo geografinės rinkos yra teisėtas.

39. Tačiau vienintelė sąlyga, susijusi su vidurinio mokslo baigimo diplomo gavimo vieta, yra pernelyg bendro ir išimtinio pobūdžio. Ji neteisingai suteikia pirmenybę veiksniui, kuris nebūtinai atspindi realų ir veiksmingą prašymą skirti laukimo išmokas pateikusio asmens ir darbo 1993 m. spalio 29 d. Tarybos direktyva 93/96/EEB dėl studentų teisės apsigyventi, kurią panaikino ir pakeitė 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičianti Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinanti Direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB (toliau – Direktyva 2004/38).

132 1992 m. liepos 7 d. Sprendimas Singh, C-370/90, Rink., 1992, p. I-4265, 23 p.

133 1998 m. lapkričio 24 d. Teisingumo Teismo sprendimas baudžiamoji byla prieš Horst Otto Bickel ir Ulrich Franz Byla C-274/96, Rink., 1998, p. I-07637, 27 p.

131

geografinės rinkos ryšio laipsnį, pašalindama bet kokį kitą tokį ryšį atspindintį veiksnį. Todėl ji viršija tai, kas yra būtina pasiekti tikslą.

40. Tad <...> Bendrijos teisė draudžia valstybei narei atsisakyti skirti laukimo išmokas savo piliečiui, pirmojo darbo ieškančiam studentui, vien dėl to, kad šis studentas baigė vidurinį mokslą kitoje valstybėje narėje.

2002 m. liepos 11 d. Sprendimas D’Hoop (byla C-224/98, Rink. p. I-6191) Sąjungos pilietybė – Teisė laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje - Europos Sąjungos pilietis, kuris nebeturi teisės gyventi priimančiojoje valstybėje narėje kaip darbuotojas migrantas - Teisė apsigyventi – Tiesioginis SESV 21 straipsnio 1 dalies veikimas – Apribojimai ir sąlygos - Taikymas laikantis bendrųjų Sąjungos teisės principų ir pirmiausia proporcingumo principo <...> 94. <...> Europos Sąjungos pilietis, kuris nebeturi teisės gyventi priimančiojoje valstybėje narėje kaip darbuotojas migrantas, turi teisę ten gyventi kaip Sąjungos pilietis pagal tiesiogiai veikiančią EB 18 straipsnio [dabar SESV 21 straipsnis] 1 dalį. Tokios teisės įgyvendinimui taikomi šioje nuostatoje įtvirtinti apribojimai bei sąlygos, tačiau kompetentingos institucijos ir prireikus nacionaliniai teismai privalo užtikrinti, kad šie apribojimai bei sąlygos būtų taikomi laikantis bendrųjų Bendrijos teisės principų ir pirmiausia proporcingumo principo134.

2002 m. rugsėjo 17 d. Sprendimas Baumbast ir R (byla C-413/99, Rink. p. 7091) Sąjungos pilietybė – Teisė laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje – Direktyva 90/364 – Nepilnametis valstybės narės pilietis, apdraustas sveikatos draudimu, išlaikomas vieno iš tėvų, trečiosios valstybės piliečio, turinčio pakankamai lėšų bei realiai globojančio vaiką – Tiek nepilnamečio vaiko, tiek vieno iš jo tėvų teisė apsigyventi kitos valstybės narės teritorijoje – Sąlygos, kurioms esant nepilnametis gavo pilietybę – Nereikšmingumas <...> 33. Toks Direktyvoje 90/364135 numatyto reikalavimo turėti pakankamai lėšų aiškinimas, kokį siūlo Airijos ir Jungtinės Karalystės vyriausybės, greta šio direktyvoje numatyto reikalavimo nustatytų papildomą – dėl lėšų kilmės, kuris sudarytų neproporcingą kliūtį naudotis EB 18 straipsnyje [dabar SESV 21 straipsnis] įtvirtinta pagrindine teise laisvai judėti bei apsigyventi valstybių narių teritorijoje, nes jis nėra būtinas norint pasiekti siekiamą tikslą – apsaugoti valstybių narių viešuosius finansus. <...> 36. Tiesa, kad M. L. Chen pripažįsta, jog jos kelionės į Jungtinę Karalystę tikslas buvo sudaryti sąlygas, leidžiančias vaikui įgyti kitos valstybės narės pilietybę, kad vėliau jos vaikas ir ji pati tuo pagrindu galėtų įgyti teisę ilgam apsigyventi Jungtinėje Karalystėje.

37. Tačiau pagal tarptautinę teisę kiekviena valstybė narė, tinkamai atsižvelgdama į Bendrijos teisę, nustato pilietybės gavimo bei praradimo sąlygas136. <...> 39. Be to, neleistina, kad viena valstybė narė apribotų kitos valstybės narės pilietybės suteikimo pasekmes, reikalaudama papildomų sąlygų tam, kad ši pilietybė būtų pripažįstama tada, kai pageidaujama pasinaudoti Europos bendrijos sutartyje įtvirtintomis pagrindinėmis teisėmis137. <...> 47. <...> pagrindinės bylos aplinkybėmis EB 18 straipsnis ir Direktyva 90/364 suteikia nepilnamečiui Europos Sąjungos piliečiui, kuriam taikomas tinkamas sveikatos draudimas ir kurį prižiūri vienas iš tėvų, trečiosios valstybės pilietis, kurio lėšų pakanka, kad vaikas netaptų našta priimančiosios valstybės narės viešųjų finansų įstaigoms, teisę apsigyventi toje valstybėje Nusistovėjusi praktika.

1990 m. birželio 28 d. Tarybos Direktyva 90/364/EEB dėl teisės apsigyventi, kurią panaikino ir pakeitė Direktyva 2004/38 (minėta pirmiau).

136 1992 m. liepos 7 d. Sprendimas Micheletti ir kt., C-369/90, Rink., p. I-4239, 10 p.; 2001 m. vasario 20 d. Sprendimas Kaur, C-192/99, Rink., 2001, p. I-1237, 19 p.

137 1992 m. liepos 7 d. Sprendimas Micheletti ir kt., C-369/90, Rink., p. I-4239, 10 p.

134 135

neribotam laikui. Šiuo atveju tos pačios nuostatos leidžia vienam iš tėvų, realiai globojančiam vaiką, apsigyventi kartu su juo priimančioje valstybėje narėje.

2004 m. spalio 19 d. Sprendimas Zhu ir Chen (byla C-200/02, Rink. p. I-9925) Sąjungos pilietybė – Teisė atvykti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje – Direktyva 2004/38 – Bendrijos piliečių šeimos narių, trečiųjų valstybių piliečių, teisė atvykti ir apsigyventi <...> 54. <...> Direktyvą 2004/38 reikia aiškinti taip, kad ji taikoma kiekvienam trečiosios valstybės piliečiui, Sąjungos piliečio sutuoktiniui, šios direktyvos 2 straipsnio 2 dalies prasme, kuris lydi Sąjungos pilietį ar prie jo prisijungia kitoje nei jo pilietybės valstybėje narėje, ir suteikia jam teisę įvažiuoti į šią valstybę narę ir joje apsigyventi, nesvarbu, ar šis trečiosios valstybės pilietis yra teisėtai gyvenęs kitoje valstybėje narėje. <...> 58. Nors tiesa, kad Teisingumo Teismas <2003 m. rugsėjo 23 d. Sprendimo Akrich (C-109/01, Rink. p. I-9607)> 50 ir 51 punktuose nusprendė, jog siekdamas pasinaudoti Reglamento Nr. 1612/68 138 10 straipsnyje numatytomis teisėmis, trečiosios valstybės pilietis, Sąjungos piliečio sutuoktinis, privalo teisėtai gyventi valstybėje narėje, kai gyvenamoji vieta perkeliama į kitą valstybę narę, į kurią emigruoja ar yra emigravęs Sąjungos pilietis, vis dėlto tokią išvadą reikėtų apsvarstyti iš naujo. Iš tiesų naudojimasis tokiomis teisėmis neturėtų priklausyti nuo sutuoktinio ankstesnio teisėto apsigyvenimo kitoje valstybėje narėje139. <...> 63. Todėl, jei dėl to, kad priimančiojoje valstybėje narėje Sąjungos piliečio negali lydėti ar prie jo prisijungti šeima, būtų pažeista jo judėjimo laisvė atgrasant pasinaudoti teise įvažiuoti į šią valstybę narę ir joje apsigyventi, Bendrijos teisės aktų leidėjas, naudodamasis jam šiais Sutarties straipsniais suteikta kompetencija, gali reglamentuoti Sąjungos piliečio šeimos narių įvažiavimo į valstybių narių teritoriją ir apsigyvenimo jose sąlygas.

64. Priimančiosios valstybės narės atsisakymas suteikti Sąjungos piliečio šeimos nariams teisę įvažiuoti ir apsigyventi gali atgrasinti šį pilietį nuo gyvenamosios vietos pakeitimo ar pasilikimo gyventi šioje valstybėje narėje, net jeigu jo šeimos nariai dar teisėtai negyvena kitoje valstybėje narėje.

65. Iš to išplaukia, kad Bendrijos teisės aktų leidėjas turi kompetenciją reglamentuoti, kaip jis tai padarė priimdamas Direktyvą 2004/38, trečiųjų valstybių piliečių, Sąjungos piliečio šeimos narių, įvažiavimą ir apsigyvenimą valstybėje narėje, kurioje Sąjungos pilietis pasinaudojo teise laisvai judėti, įskaitant atvejį, jeigu jo šeimos nariai kitoje valstybėje narėje nėra gyvenę teisėtai.

66. Todėl Minister for Justice, taip pat kelių pastabas pateikusių vyriausybių aiškinimą, kad valstybės narės išsaugo išimtinę kompetenciją reglamentuoti pirmąjį Sąjungos piliečio šeimos narių, trečiųjų valstybių piliečių, įvažiavimą į Bendriją, nepažeisdamos Sutarties trečiosios dalies IV antraštinės dalies, reikia atmesti.

67. Be to, pripažinimas, kad valstybės narės turi išimtinę kompetenciją leisti arba atsisakyti leisti įvažiuoti ar apsigyventi jų teritorijose trečiųjų valstybių piliečiams, Sąjungos piliečio šeimos nariams, kurie nėra teisėtai gyvenę kitoje valstybėje narėje, galėtų sukelti tokias pasekmes, jog Sąjungos piliečių judėjimo laisvė ne savo pilietybės valstybėje narėje skirtųsi valstybėse narėse, priklausomai nuo nacionalinės imigracijos teisės, t. y. kai kurios valstybės narės leistų Sąjungos piliečio šeimos nariams įvažiuoti ir apsigyventi, o kai kurios – ne.

68. Toks rezultatas būtų nesuderinamas su EB 3 straipsnio 1 dalies c punkte numatytu tikslu – vidaus rinka, pasižyminčia kliūčių laisvam asmenų judėjimui tarp valstybių narių panaikinimu.

1968 m. spalio 15 d. Tarybos Reglamentas (EEB) Nr. 1612/68 dėl laisvo darbuotojų judėjimo Bendrijoje, kurį panaikino 2011 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 492/2011 dėl laisvo darbuotojų judėjimo Sąjungoje.

139 2002 m. liepos 25 d. Sprendimas MRAX, C-459/99, Rink., 2002, p. I-6591, 59 p.; 2005 m. balandžio 14 d. Sprendimas Komisija prieš Ispaniją, C-157/03, Rink., 2005, p. I-2911, 28 p.

138

<...> 99. Todėl <...> Direktyvos 2004/38 3 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, jog trečiosios valstybės pilietis, Sąjungos piliečio, gyvenančio kitoje nei jo pilietybės valstybėje narėje, sutuoktinis, kuris lydi šį Sąjungos pilietį ar prie jo prisijungia, naudojasi šios direktyvos nuostatomis, neatsižvelgiant į santuokos sudarymo vietą ir datą, taip pat į tai, kaip trečiosios valstybės pilietis įvažiavo į priimančiąją valstybę narę.

2008 m. liepos 25 d. Sprendimas Metock (byla C-127/08, Rink. p. I-6241) Sąjungos pilietybė - SESV 20 straipsnis - Gimimu įgyta vienos valstybės narės pilietybė Natūralizacijos būdu įgyta kitos valstybės narės pilietybė - Ankstesnės pilietybės praradimas dėl šios natūralizacijos - Natūralizacijos būdu įgytos pilietybės praradimas atgaline data dėl nesąžiningų veiksmų ją įgyjant - Asmens be pilietybės statusas, lemiantis Sąjungos piliečio statuso praradimą <...> 42. Akivaizdu, kad Sąjungos piliečio – kurio, kaip ir pareiškėjo pagrindinėje byloje, atžvilgiu valstybės narės institucijos priima sprendimą dėl pilietybės suteikimo natūralizacijos būdu akto panaikinimo, dėl kurio jis, netekęs iš pradžių turėtos kitos valstybės narės pilietybės, atsiduria situacijoje, galinčioje lemti EB 17 straipsniu [dabar SESV 20 straipsnis] suteikto statuso ir su juo susijusių teisių praradimą, – situacija pagal savo pobūdį ir pasekmes priklauso Sąjungos teisės sričiai. <...> 51. Iš tiesų sprendimas dėl pilietybės suteikimo natūralizacijos būdu akto panaikinimo, jį motyvuojant nesąžiningais veiksmais, atitinka viešojo intereso reikalavimą. Šiuo atžvilgiu teisėta, kad valstybė narė siekia apsaugoti ypatingą solidarumo ir lojalumo ryšį tarp savęs ir savo piliečių bei teisių ir pareigų abipusiškumą, kurie yra pilietybės santykių pagrindas. <...> 54. Tokie argumentai dėl principinio sprendimo dėl pilietybės suteikimo natūralizacijos būdu akto panaikinimo, motyvuojant nesąžiningais veiksmais, teisėtumo iš esmės galioja ir tuomet, kai dėl tokio panaikinimo atitinkamas asmuo netenka ne tik natūralizacijos valstybės narės, bet ir Sąjungos pilietybės.

55. Tačiau tokiu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, prireikus patikrinęs šio sprendimo proporcingumą pagal nacionalinę teisę, taip pat turi patikrinti, ar sprendimas atimti pilietybę pagrindinėje byloje atitinka proporcingumo principą, kiek tai susiję su minėto sprendimo pasekmėmis atitinkamo asmens padėčiai, atsižvelgiant į Sąjungos teisę.

56. Todėl, atsižvelgiant į pirminėje teisėje Sąjungos piliečio statusui skiriamą svarbą, nagrinėjant sprendimą dėl pilietybės suteikimo natūralizacijos būdu akto panaikinimo būtina atsižvelgti į tokio sprendimo galimas pasekmes suinteresuotam asmeniui ir tam tikrais atvejais jo šeimos nariams, kiek tai susiję su teisių, kuriomis naudojasi kiekvienas Sąjungos pilietis, praradimu. Šiuo atžvilgiu visų pirma svarbu patikrinti, ar toks praradimas pateisinamas atsižvelgiant į suinteresuoto asmens padaryto pažeidimo sunkumą, laiką, praėjusį nuo sprendimo suteikti pilietybę natūralizacijos būdu iki sprendimo dėl pilietybės suteikimo akto panaikinimo, ir galimybę suinteresuotam asmeniui atgauti savo pirminę pilietybę.

Rezoliucinė dalis <...> Pagal Sąjungos teisę, ir visų pirma EB 17 straipsnį, valstybei narei nedraudžiama atimti iš Europos Sąjungos piliečio tokios valstybės narės natūralizacijos būdu suteiktos pilietybės, jeigu ji gauta apgaule, su sąlyga, kad toks sprendimas atimti pilietybę nepažeidžia proporcingumo principo.

2010 m. kovo 2 d. Sprendimas Rottmann (byla C-135/08, Rink. p. I-01449) 1.5.

Turinys

II. Laisvas prekių judėjimas Informacija ruošiama Turinys

III. Žemės ūkis ir žuvininkystė 3.1. Bendrieji žemės ūkio politikos aspektai

Turinys

„Valstybės įsipareigojimų neįvykdymas – Bendrijos teisės aktai dėl ekologinės žemės ūkio produktų gamybos ir nuorodų apie tokią gamybą ant žemės ūkio ir maisto produktų – Nacionalinės teisės aktai, leidžiantys vartoti terminą „bio“ produktams, pagamintiems neekologinės gamybos būdu, ženklinti <...> 33. Reglamento Nr. 2092/91140 2 straipsnis, kiek tai susiję su produktų, pagamintų ekologinės gamybos būdu, etiketėmis, reklamine medžiaga ir prekybos dokumentais, remiasi „kiekvienoje valstybėje narėje naudojamomis nuorodomis, kurios rodo pirkėjui, kad šis produktas <...> buvo gautas laikantis (ekologinės) gamybos taisyklių“, ir „ypač“ „terminais arba jų įprastiniais vediniais“, nurodytais tuo metu galiojusiame sąraše, kuriame vienuolika Bendrijos oficialiųjų kalbų pateiktos viena ar dvi sąvokos. Šiame sąraše penkiomis iš vienuolikos kalbų minimas tik vienas terminas, atitinkantis terminą „biologique“ (biologiškas) prancūzų kalba. Kitomis trimis kalbomis nurodomas tik vienas terminas, atitinkantis terminą „écologique“ (ekologiškas) prancūzų kalba. Vokiečių kalba nurodyti du skirtingi terminai, atitinkantys abu minėtus terminus, o likusiomis dviem kalbomis nurodomi kiti terminai.

34. Šis sąrašas, pradedamas žodžiu „ypač“, nėra baigtinis. Todėl valstybės narės, pasikeitus jų teritorijoje galiojančiai praktikai, gali kaip nuorodas į ekologinės gamybos būdą nacionalinės teisės aktuose nurodyti kitas sąvokas nei nurodytos šiame sąraše.

35. Šiuo atžvilgiu Reglamento Nr. 2092/91 2 straipsnio redakcijos, taikomos nagrinėjant šį ieškinį dėl įsipareigojimų neįvykdymo, formuluotė nekelia abejonių. Kadangi šiuo metu šiame straipsnyje pateiktame sąraše ispanų kalba nurodomas vien tik terminas „ecológico“, apimantis vedinį „eco“, negalima kaltinti Ispanijos Karalystės, kad ji neuždraudė produktų, pagamintų neekologinės gamybos būdu, gamintojams vartoti kitus terminus, kaip šiuo atveju „biológico“ arba „bio“.

36. Priešingai Komisijos nuomonei, iš 2 straipsnio formuluotės taip pat neišplaukia, kad vediniui „bio“, remiantis tuo, kad jis minėtame sąraše nurodytas kaip įprastinis vedinys, turi būti taikoma speciali apsauga visose valstybėse narėse ir visomis kalbomis, įskaitant tas, kuriomis tame pačiame straipsnyje esančiame sąraše nurodytas terminas neatitinka termino „biologique“ prancūzų kalba.

Kaip jau pažymėta, byloje nagrinėjamu laikotarpiu tai buvo būdinga penkioms iš penkiolikos valstybių narių. Iš tikrųjų, Reglamento Nr. 2092/91 2 straipsnio nuoroda į vedinius „bio-, eko- ir t. t.“ nepateisina to, kad tik terminui „bio“ būtų taikoma speciali apsauga.

Teisingumo Teismo (pirmoji kolegija) sprendimas 2005 m. liepos 14 d. Europos Bendrijų Komisija prieš Ispanijos Karalystę (byla C-135/03, Rink., 2005, p. I-06909) Valstybės pagalba – Reglamentas Nr. 26 – Paskolų subsidijavimas žemės ūkio įmonėms <…> 37. Iš Sutarties 42 [dabar SESV 48 straipsnis] straipsnio nuostatų matyti, kad konkurencijos taisyklės žemės ūkio produktų, kaip juos apibrėžia 38 [dabar SESV 44 straipsnis] straipsnis, taikomos gamybai ir prekybai tik Tarybos numatytais atvejais.

1991 m. birželio 24 d. Tarybos Reglamentas (EEB) Nr. 2092/91 dėl ekologinės žemės ūkio produktų gamybos ir nuorodų apie tokią gamybą ant žemės ūkio ir maisto produktų (OL 2004 m. specialusis leidimas, 15 skyrius, 2 tomas, p.

39 – 55) 140

38. Taryba yra priėmusi įvairius reglamentus.

39. Pirmiausia Reglamentas Nr. 26 numato Sutarties nuostatų dėl valstybės pagalbos taikymą žemės ūkio sektoriuje, kuris apsiriboja tik Sutarties 93 [dabar SESV 113 straipsnis] straipsnio 1 dalyje ir 3 dalies pirmame sakinyje įtvirtintomis nuostatomis. Iš to matyti, kad šiuo reglamentu apimamų produktų atžvilgiu Komisija neturi kompetencijos pradėti procedūrą, numatytą to paties straipsnio 2 dalyje. Ji gali tik pateikti savo pastabas, tačiau neturi teisės prieštarauti nagrinėjamos pagalbos skyrimui.

40. Taip pat, kai buvo priimti reglamentai dėl bendro rinkų organizavimo, kaip kad buvo daugelio žemės ūkio produktų Sutarties 38 straipsnio prasme atveju, šie reglamentai numatė, kad tam tikros Sutarties taisyklės dėl valstybės pagalbos, numatytos EB sutarties 89 [dabar SESV 109 straipsnis] straipsnis, yra taikomos su tam tikrais galimais apribojimais. Todėl tik žemės ūkio produktams, kuriems nenustatytas bendras rinkų organizavimas, taikomos Sutarties nuostatos dėl valstybės pagalbos, kurių taikymas yra ribojamas Reglamentu Nr. 26.

41. Galiausiai buvo priimti įvairūs kiti reglamentai, būtent Reglamentas Nr. 797/85, kuriame išdėstomos nuostatos dėl valstybės pagalbos suteikimo, iš kurių matyti, kad pagalbos priemonių, kurios nukrypsta nuo tame reglamente įtvirtintų taisyklių, vis dėlto gali būti leista imtis, su sąlyga, kad jų imamasi nepažeidžiant Sutarties 92–94 straipsnių.

42. Todėl svarbu nustatyti, ar su keturiomis pagalbos priemonėmis susiję produktai yra žemės ūkio produktai Sutarties 38 straipsnio prasme ir, jei taip, kiek jiems taikomos Sutarties nuostatos dėl valstybės pagalbos.

2006 m. vasario 23 d. Teisingumo Teismo (trečioji kolegija) sprendimas Giuseppe Atzeni ir kt. (C346/03), Marco Scalas ir Renato Lilliu (C-529/03) prieš Regione autonoma della Sardegna (sujungtos bylos C-346/03 ir C-529/03, Rink., 2006, p. I-01875) Konkurencija – EB 81 straipsnio 1 dalis – Galvijiena – Importo sustabdymas – Reglamentas Nr. 26 – Konkurencijos ribojimas – Poveikis valstybių narių tarpusavio prekybai – Proporcingumo principas – Bendra žemės ūkio politika ir konkurencijos teisė <…> 197. Visų pirma pažymėtina, kad veiksmingos konkurencijos išsaugojimas žemės ūkio produktų rinkose atitinka bendrosios žemės ūkio politikos tikslus. Nors EB 36 [dabar SESV 71 straipsnis] straipsniu Tarybai iš tikrųjų patikėta nustatyti, kokiu mastu Bendrijos konkurencijos normos taikomos žemės ūkio produktų prekybai ir gamybai tam, kad būtų atsižvelgta į ypatingą šių produktų rinkų padėtį, šia nuostata taip pat nustatomas Bendrijos konkurencijos normų taikymo žemės ūkio sektoriuje principas141.

198. Pagal Reglamento Nr. 26 1 straipsnį EB (81) straipsnio 1 dalis, laikantis šio reglamento 2 straipsnio, taikoma visiems šioje nuostatoje nurodytiems susitarimams, sprendimams ir veiksmams, susijusiems su EB sutarties (I) priede išvardytų žemės ūkio produktų, be kita ko, gyvų gyvūnų, mėsos ir valgomųjų mėsos subproduktų, gamyba arba prekyba jais. Reglamento 2 straipsnyje, be kita ko, numatyta, kad EB (81) straipsnio 1 dalis netaikoma tokiems susitarimams, sprendimams ir veiksmams, kurie yra būtini EB (33) straipsnyje nurodytiems bendrosios žemės ūkio politikos tikslams pasiekti.

2003 m. rugsėjo 9 d. Teisingumo Teismo sprendimas Milk Marque ir National Farmers’ Union, C-137/00, Rink., 2003, p. I-7975, 57 ir 58 p.

141

199. Kalbant apie visuotinio EB 81 [dabar SESV 101 straipsnis] straipsnio 1 dalies taikymo taisyklės išimtį pažymėtina, kad Reglamento Nr. 26 2 straipsnis turi būti aiškinamas siaurai142. Be to, Reglamento Nr. 26 2 straipsnio 1 dalies pirmasis sakinys, numatantis aptariamą išimtį, taikomas, tik jei nagrinėjamas susitarimas palankus visiems 33 straipsnio tikslams įgyvendinti. Tačiau Pirmosios instancijos teismas yra nurodęs, kad kilus konfliktui tarp šių kartais prieštaringų tikslų Komisija gali pamėginti juos suderinti. Galiausiai, kaip matyti iš paties Reglamento Nr. 26 2 straipsnio 1 dalies pirmojo sakinio teksto, nagrinėjamas susitarimas turi būti „būtinas“ nurodytiems tikslams pasiekti. <…> 208. Galiausiai, kalbant apie argumentus, susijusius su ginčijamų priemonių proporcingumu, reikia atmesti kaltinimą dėl pareigos motyvuoti pažeidimo. Ginčijamo sprendimo 148 konstatuojamojoje dalyje Komisija teisiniu požiūriu pakankamai pagrindė savo išvadą, kad kainų nustatymas ir importo sustabdymas buvo didelis konkurencijos apribojimas ir, atsižvelgiant į susitarimo tikslus, negalėjo būti vertinami kaip proporcingos priemonės. Priešingai nei tvirtina ieškovės, Komisija neprivalėjo nurodyti priemonių, kurių ieškovės turėjo imtis, kad jų susitarimas atitiktų Reglamento Nr. 26 2 straipsnį. Kaltinimas, kad Komisija suklydo, kai nagrinėdama šioje nuostatoje numatytos išimties taikymą atsižvelgė į tai, kad susitarime numatytos priemonės nėra proporcingos, taip pat negali būti priimtas. <…> taikant šią nuostatą priemonės gali būti laikomos būtinomis bendrosios žemės ūkio politikos tikslams įgyvendinti tik tuomet, jeigu jos yra proporcingos. Tačiau šioje byloje, net atsižvelgiant į žemės ūkio rinkų specifišką ir į susiklostant bylos faktinėms aplinkybėms galvijų sektorių ištikusią krizę, importo apribojimas ir kainų nustatymas, turint omenyje, kad pagal savo pobūdį tai yra sunkūs konkurencijos teisės pažeidimai, negali būti laikomi proporcingomis priemonėmis siekiamiems tikslams.

2006 m. gruodžio 13 d. Pirmosios instancijos teismo (pirmoji kolegija) sprendimas Fédération nationale de la coopérationbétailet viande (FNCBV) (T-217/03) ir Fédération nationale des syndicats d'exploitants agricoles (FNSEA) ir kt. (T-245/03) priešEuropos BendrijųKomisiją (sujungtos bylos T-217/03 ir T-245/03, Rink., 2006, p. II-04987)

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Bendras aliejaus ir riebalų rinkų organizavimas – Reglamentas Nr. 133/66/EEB – 12a straipsnis – Bendrijos nefinansuojamas alyvuogių aliejaus sandėliavimas – Nacionalinių konkurencijos institucijų įgaliojimai <…> 57. Todėl reikia konstatuoti, kad, nepažeidžiant šio sprendimo 55 ir 56 punktuose nurodytų sąlygų, nacionalinės konkurencijos institucijos yra įgaliotos kontroliuoti, taigi ir uždrausti į Reglamento Nr. 136/66 143 12a straipsnio taikymo sritį nepatenkantį alyvuogių aliejaus pirkimo ir sandėliavimo mechanizmą, dėl kurio susitarta ir kuris finansuojamas privačiai, galintį paveikti Bendrijos rinką.

58. Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, į ketvirtąjį ir penktąjį klausimus reikia atsakyti taip: jeigu nacionalinės konkurencijos institucijos, pirma, nesiima tam tikros priemonės, kuria galima pakenkti bendram alyvuogių aliejaus rinkos organizavimui ar nukrypti nuo jo, ir, antra, nepriima Komisijos sprendimui prieštaraujančio sprendimo ir nesudaro sąlygų tokiam prieštaravimui kilti, jos gali 1995 m. gruodžio 12 d. Teisingumo Teismo sprendimas Oude Luttikhuis ir kt., C-399/93, Rink., 1995, p. I-4515, 23 p.; 1997 m. gegužės 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Florimex ir VGB prieš Komisiją, T-70/92 ir T-71/92, Rink., 1997, p. II-693, 152 p.

143 1966 m. rugsėjo 22 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 136/66 dėl bendro aliejų ir riebalų rinkos organizavimo (OL 2004 m. specialusis leidimas, 3 skyrius, 1 tomas, p. 77 – 87) 142

nacionalinę konkurencijos teisę taikyti susitarimui, kuriuo galima paveikti Bendrijos alyvuogių aliejaus rinką.

2009 m. spalio 1 d. Teisingumo Teismo (antroji kolegija) sprendimas Procesą inicijavo Compañía Española de Comercialización de Aceite SA (byla C-505/07, Rink., 2009, p. I-08963) Konkurencija – Karteliai – Italijos žaliavinio tabako pirkimo ir pirminio perdirbimo rinka – Sprendimas, kuriuo konstatuojamas EB 81 straipsnio pažeidimas – Kainų nustatymas ir rinkos padalijimas – Veiksmingos konkurencijos žemės ūkio rinkose išsaugojimas <...> 298. Visų pirma reikia pažymėti, kad šioje byloje kalbama apie dalyvavimą horizontaliajame kartelyje, kurio nariai ilgus metus slaptai tarėsi būtent dėl kainų nustatymo. Todėl tai yra akivaizdus ir labai sunkus EB 81 [dabar SESV 101 straipsnis] straipsnio pažeidimas. Be to, kiek tai susiję su nagrinėjama įmone, kalbama apie vieną pagrindinių Italijos žaliavinio tabako perdirbėjų, kuris priklauso vienai iš didžiausių pasaulyje nepriklausomų prekybininkų tabako lapais grupei. Taigi tai įmonė, kuri turėjo materialinių ir intelektinių išteklių, jai sudariusių galimybę įvertinti teisės aktų ypatumus ir galimas jos veiklos pasekmes būtent konkurencijos taisyklių atžvilgiu. Tokiomis aplinkybėmis negalima pagrįstai teigti, kad Transcatab galėjo kilti abejonių dėl jos veiklos neteisėtumo.

299. Pirma, kiek tai konkrečiai susiję su Transcatab nurodytu Reglamentu Nr. 26, reikia pažymėti, kad minėtame reglamente, konkrečiai jo 2 straipsnyje, įtvirtinta EB 81 straipsnio 1 dalies taikymo išimtis susitarimams, sprendimams ir veiksmams, susijusiems su EB sutarties I priede išvardytų prekių (tarp jų ir žaliavinio tabako) gamyba ar prekyba, kurie yra nacionalinės rinkos organizavimo dalis arba kurie būtini EB 33 [dabar SESV 39 straipsnis] straipsnyje nurodytiems tikslams pasiekti.

300. Teismų praktikoje nustatyta, kad, kiek tai susiję su EB 81straipsnio 1 dalies visuotinio taikymo taisyklės išimtimi, Reglamento Nr. 26 2 straipsnis turi būti aiškinamas siaurai. Be to, pagal nusistovėjusią teismų praktiką Reglamento Nr. 26 2 straipsnio 1 dalies pirmasis sakinys, kuriame numatyta aptariama išimtis, taikomas tik tuo atveju, jei nagrinėjamu susitarimu sudaromos palankios sąlygos visiems 33 straipsnio tikslams įgyvendinti. Galiausiai, kaip matyti iš paties Reglamento Nr. 26 2 straipsnio 1 dalies pirmojo sakinio teksto, nagrinėjamas susitarimas turi būti „būtinas“ minėtiems tikslams pasiekti144. <...> 303. Bylos medžiagoje nėra jokių duomenų, kad Komisijai buvo pranešta apie perdirbėjų susitarimus siekiant taikyti išimtį pagal minėtą konkrečia procedūrą. Be to, Transcatab neteigia, kad apie šiuos susitarimus Komisijai buvo pranešta. Priešingai, iš tam tikrų Dimon Italia atstovų 2002 m. balandžio 4 d. APTI susitikimo užrašų (žr. šio sprendimo 4 punktą) matyti, kad apie šiuos susitarimus Komisijai nebuvo pranešta, ir Transcatab neginčija šios aplinkybės. Kadangi pranešimo ir formalios procedūros nebuvo, Transcatab negali teigti, kad perdirbėjams kilo abejonių dėl galimybės, kad jų susitarimai gali patekti į Reglamente Nr. 26 numatytos išimties taikymo sritį. Be to, pagal tokią sistemą, kuri numatyta Reglamente Nr. 26, nenumatyta, kad privatūs subjektai Komisijos atliekamą tinkamiausių priemonių EB 33 straipsnio tikslams pasiekti vertinimą galėtų pakeisti savo vertinimu ir imtųsi neteisėtos iniciatyvos, grindžiamos aplinkybe, jog jie siekia tų tikslų. <...> 305. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad veiksmingos konkurencijos žemės ūkio rinkose išsaugojimas yra bendrosios žemės ūkio politikos ir bendro aptariamų rinkų organizavimo tikslų sudedamoji dalis 145 . Todėl Transcatab negali teigti, kad akivaizdžiai

2006 m. gruodžio 13 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas FNCBV ir kt. prieš Komisiją, T-217/03 ir T-245/03, Rink., 2006, p. II-4987, 199 p.

145 2003 m. rugsėjo 9 d. Teisingumo Teismo sprendimas Milk Marque ir National Farmers’ Union, C-137/00, Rink., 2003, p. I-7975, 57 p.

144

antikonkurenciniais susitarimais, kaip antai perdirbėjų kartelis šioje byloje, buvo siekiama EB 33 straipsnio 1 dalyje nurodytų tikslų.

2011 m. spalio 5 d. Bendrojo Teismo (trečioji kolegija) sprendimas Transcatab SpA prieš Europos Komisiją (byla T-39/06, Rink., p.)

3.1.

3.2. Bendrosios žemės ūkio politikos tikslai

Turinys

Žemės ūkis – Bendras rinkų organizavimas – Pieno kvotos – Mokestis – Reglamento (EB) Nr. 1788/2003 galiojimas – Bendros žemės ūkio politikos tikslai – Nediskriminavimo ir proporcingumo principai – Nacionalinio referencinio kiekio nustatymas – Kriterijai – Deficito valstybėje narėje kriterijaus reikšmingumas <...> 47. Reikia priminti, kad Reglamentas Nr. 1788/2003 146 patenka į rinkų stabilizavimo tikslą, kuris aiškiai įvardytas EB 33 [dabar SESV 39 straipsnis] straipsnio 1 dalies c punkte. <...> 53. Konkrečiau kalbant apie tikslus, į kuriuos atkreipė dėmesį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ir ieškovės pagrindinėje byloje, iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, kad mokesčio schema siekiama atkurti pasiūlos ir paklausos pusiausvyrą pieno rinkoje, pasižyminčioje struktūriniais pertekliais, ribojant pieno produktų gamybą, ir todėl ji patenka tarp tikslų racionalizuoti pieno gamybą bei, prisidedant prie atitinkamų kaimo gyventojų pajamų stabilizavimo, išlaikyti tinkamą šios visuomenės dalies gyvenimo lygį147. <...> 57. Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, jog tai, kad nustatant nacionalinį referencinį kiekį Reglamente Nr. 1788/2003 neatsižvelgiama į tai, jog atitinkama valstybė narė turi deficitą, negali paveikti šio reglamento suderinamumo su tikslais, be kita ko, numatytais EB 33 straipsnio 1 dalies a ir b punktuose“.

2009 m. gegužės 14 d. Teisingumo Teismo (pirmoji kolegija) sprendimas Azienda Agricola Disarò Antonio ir kt. prieš Cooperativa Milka 2000 Soc. coop. arl. (byla C-34/08, Rink., 2009, p. I-04023)

Žemės ūkis – Bendras rinkų organizavimas – „Atsargų“ sąvoka – Atsargų sukaupimo aplinkybės <…> 220. EB 33 [dabar SESV 72 straipsnis] straipsnyje nurodytais žemės ūkio politikos tikslais, be kita ko, siekiama užtikrinti deramą žemės ūkiu besiverčiančios bendruomenės gyvenimo lygį, ypač didinant žemės ūkyje dirbančių asmenų asmenines pajamas, ir stabilizuoti rinkas.

221. Iš to darytina išvada, kad žemės ūkio politikos tikslai turi būti suformuluoti taip, kad leistų Bendrijos institucijoms vykdyti savo pareigas atsižvelgiant į mechanizmus, būtinus užkirsti kelią rinkos trikdymams, ir užtikrinti asmenines pajamas, kurios laikomos deramomis šiame sektoriuje dirbantiems asmenims.

2003 m. rugsėjo 29 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1788/2003, nustatantis mokestį pieno ir pieno produktų sektoriuje (OL 2004 m. specialusis leidimas, 3 skyrius, 40 tomas, p. 391 – 404) 147 2004 m. kovo 25 d. Sprendimas Azienda Agricola Ettore Ribaldi ir kt., C-480/00–C-482/00, C-484/00, C-489/00– C-491/00 ir C-497/00–C-499/00, Rink., 2004, p. I-2943, 57 p.

146

222. Remiantis EB 34 [dabar SESV 40 straipsnis] straipsnio 2 dalimi pagal šio straipsnio 1 dalį nustatyta bendra organizavimo forma gali apimti visas priemones, kurios yra būtinos EB 33 straipsnyje nurodytiems tikslams pasiekti, pirmiausia kainų reguliavimą, pagalbą įvairių produktų gamybai ir pardavimui, jų laikymą bei likučio tvarkymą ir bendrą importo bei eksporto stabilizavimo mechanizmą.

223. Kaip matyti iš to, kas pasakyta, neįprastai didelių cukraus kiekio atsargų, įskaitant atsargas namų ūkiuose, sukauptų naujosiose valstybėse narėse prieš joms įstojant į Europos Sąjungą, kontrolė yra privaloma sąlyga, kad vėliau būtų išvengta bendro cukraus sektoriaus rinkų organizavimo galimo sutrikdymo visų pirma numatomos dirbtinai sumažėjusios paklausos dėl to, kad vietoje kiekių, kurie būtų nupirkti rinkoje, vartojamos minėtos atsargos, ir tai Bendrijos gamintojų pajamų ir Bendrijos biudžeto nenaudai.

224. Iš to darytina išvada, kad atsargų namų ūkiuose įtraukimas apskaičiuojant visas atsargas naujosiose valstybėse narėse, būtinas tam, kad būtų išvengta minėtų problemų, yra bendrosios žemės ūkio politikos srityje priimama priemonė. Todėl Estijos Respublikos teiginiui negalima pritarti.

2009 m. spalio 2 d. Pirmosios instancijos teismo (pirmoji kolegija) sprendimas Estijos Respublika prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla T-324/05, Rink., 2009, p. II-03681) 3.2.

3.3. Bendrosios žemės ūkio politikos kūrimas ir įgyvendinimas 3.3.1. Institucijoms suteikti įgaliojimai Turinys Žemės ūkis - Bendra žemės ūkio politika - Atsargumo principo taikymas – Mokslinis rizikos žmonių sveikatai vertinimas - Taikymo sritis – Reglamentas (EB) Nr. 746/2008 – Mažiau ribojančių likvidavimo priemonių, nei buvo anksčiau numatytos, priėmimas - Pareiga užtikrinti aukštą žmonių sveikatos apsaugos lygį

<…> 66. Atsargumo principas yra bendrasis Sąjungos teisės principas, išplaukiantis iš EB 3 straipsnio p punkto, 6 straipsnio, 152 [dabar SESV 168 straipsnis] straipsnio 1 dalies, 153 [dabar SESV 169 straipsnis] straipsnio 1 ir 2 dalių ir 174 [dabar SESV 191 straipsnis] straipsnio 1 ir 2 dalių, kuriuose atitinkamos valdžios institucijos įpareigojamos, konkrečiu atveju įgyvendindamos atitinkamų teisės nuostatų joms suteiktą kompetenciją, patvirtinti tinkamas priemones tam, kad būtų išvengta tam tikros potencialios rizikos visuomenės sveikatai, saugumui ir aplinkai, pirmenybę teikiant šių interesų apsaugos reikalavimams, o ne ekonominiams interesams148.

67. Be to, kaip paaiškinta Reglamento Nr. 178/2002 149 7 straipsnio 1 dalyje kalbant apie maistui skirtus teisės aktus, vadovaujantis atsargumo principu, leidžiama patvirtinti laikinąsias rizikos 2002 m. lapkričio 26 d. Sprendimas Artegodan ir kt. prieš Komisiją, T-74/00, T-76/00, T-83/00–T-85/00, T-132/00, T-137/00 ir T-141/00, Rink. p. II-4945, 183 - 184 p.; 2003 m. spalio 21 d. Sprendimas Solvay Pharmaceuticals prieš Tarybą, T-392/02, Rink. p. II-4555, 121 p.

149 2002 m. sausio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 178/2002 nustatantis maistui skirtų teisės aktų bendruosius principus ir reikalavimus, įsteigiantis Europos maisto saugos tarnybą ir nustatantis su maisto saugos klausimais susijusias procedūras (OL 2004 m. specialusis leidimas, 15 skyrius, 6 tomas, p. 463 – 486) 148

valdymo priemones, būtinas aukštam sveikatos apsaugos lygiui užtikrinti, kai įvertinus turimą informaciją yra nustatoma kenksmingo poveikio sveikatai galimybė, tačiau tebėra mokslinių abejonių.

68. Taigi, jei kyla mokslinių abejonių dėl rizikos žmonių sveikatai ar jos masto, institucijos gali, vadovaudamosi atsargumo principu, imtis apsaugos priemonių nelaukdamos, kol šio pavojaus realumas ir sunkumas bus visiškai įrodyti150.

69. Kalbant apie procesą, po kurio institucija patvirtina tinkamas priemones, kad, vadovaujantis atsargumo principu, būtų išvengta tam tikros galimos rizikos visuomenės sveikatai, saugumui ir aplinkai, gali būti išskirti trys etapai: pirma, galimo neigiamo tam tikro reiškinio poveikio nustatymas, antra, su šiuo reiškiniu susijusios rizikos visuomenės sveikatai, saugumui ir aplinkai vertinimas ir, trečia, jei galima nustatyta rizika viršija visuomenei priimtinas ribas, – rizikos valdymas patvirtinant tinkamas apsaugos priemones. Pirmojo etapo išsamiau aiškinti nereikia, tačiau dėl kitų dviejų verta pateikti paaiškinimus.

70. Rizikos visuomenės sveikatai, saugumui ir aplinkai vertinimas reiškia, kad, siekdama kovoti su galimu neigiamu tam tikro reiškinio poveikiu, institucija turi atlikti mokslinį šios rizikos vertinimą ir nustatyti, ar ji viršija visuomenei priimtinu laikomą rizikos lygį. Taigi, kad Sąjungos institucijos galėtų įvertinti riziką, joms svarbu, pirma, turėti mokslinį rizikos įvertinimą ir, antra, nustatyti visuomenei nepriimtinu laikomą rizikos lygį.

71. Mokslinis rizikos vertinimas – tai mokslinis procesas, kurio tikslas – kiek įmanoma identifikuoti tam tikrą pavojų ir jį apibūdinti, įvertinti sąlyčio su šiuo pavojumi tikimybę ir apibūdinti riziką.

73. Kadangi tai yra mokslinis procesas, institucija turi patikėti mokslinį rizikos vertinimą mokslo ekspertams.

74. Be to, pagal Reglamento Nr. 178/2002 6 straipsnio 2 dalį rizikos vertinimas remiasi turima moksline informacija, o vertinama laikantis nepriklausomumo, objektyvumo ir skaidrumo principų. Šiuo atžvilgiu svarbu pažymėti, jog institucijų pareiga užtikrinti aukštą visuomenės sveikatos apsaugos, saugumo ir aplinkos apsaugos lygį reiškia, kad jų sprendimai turi būti priimami visiškai atsižvelgiant į geriausius turimus mokslinius duomenis ir grindžiami naujausiais tarptautinių tyrimų rezultatais151.

75. Nebūtina, kad moksliniu rizikos vertinimu institucijoms būtų pateikti neginčytini rizikos tikrumo ir galimo neigiamo poveikio sunkumo, jei ši rizika pasitvirtintų, įrodymai. Atsargumo principo taikymo aplinkybės neatsiejamos nuo to, kad nėra aiškios mokslinės pozicijos. Tačiau prevencinė priemonė negali būti tinkamai pagrįsta vien hipotetiniu požiūriu į riziką, grindžiamą dar nepatvirtintomis mokslinėmis hipotezėmis152.

76. Be to, patvirtinant prevencinę priemonę arba, atvirkščiai, ją atšaukiant ar sušvelninant negali būti reikalaujama įrodyti visišką rizikos nebuvimą, nes paprastai moksliniu požiūriu tokio įrodymo pateikti neįmanoma, nes praktikoje nulinės rizikos nebūna. Darytina išvada, kad prevencinė priemonė 1998 m. gegužės 5 d. Sprendimas Jungtinė Karalystė prieš Komisiją, C-180/96, Rink. p. I-2265, 99 p.; 2003 m. rugsėjo 9 d. Sprendimas Monsanto Agricoltura Italia ir kt., C-236/01, Rink. p. I-8105, 111 p.; 2006 m. sausio 12 d. Sprendimo Agrarproduktion Staebelow, C-504/04, Rink. p. I-679, 39 punktą; ir 2004 m. kovo 10 d. Bendrojo Teismo sprendimas Malagutti-Vezinhet prieš Komisiją, T-177/02, Rink. p. II-827, 54 p.; 2002 m. rugsėjo 11 d. Bendrojo Teismo sprendimas Pfizer Animal Health prieš Tarybą, T-13/99, Rink. p. II-3305, 139, 141 p.; 2002 m. rugsėjo 11 d. Bendrojo Teismo sprendimas Alpharma prieš Tarybą, T-70/99, Rink. p. II-3495, 152, 154 p.

151 2002 m. rugsėjo 11 d. Bendrojo Teismo sprendimas Pfizer Animal Health prieš Tarybą, T-13/99, Rink. p. II-3305, 171 p.

152 2007 m. liepos 11 d. Bendrojo Teismo sprendimas Švedija prieš Komisiją, T-229/04, Rink. p. II-2437, 161 p.

150

gali būti patvirtinta tik tada, jei rizika, nereikalaujant, kad jos buvimas ir mastas būtų „visiškai“ įrodyti pateikus neginčytinus mokslo įrodymus, atrodo vis dėlto pakankamai įrodyta remiantis šios priemonės tvirtinimo metu turėtais moksliniais duomenimis. Šiomis aplinkybėmis sąvoka „rizika“ atitinka neigiamo poveikio teisiškai saugomam gėriui tikimybę, kuri atsiranda įteisinant tam tikras priemones arba veiksmus.

77. Galiausiai reikia nurodyti, kad atlikti visapusišką mokslinį rizikos vertinimą gali būti neįmanoma dėl nepakankamų turimų mokslinių duomenų. Tačiau tai negali sutrukdyti kompetentingai viešosios valdžios institucijai imtis prevencinių priemonių vadovaujantis atsargumo principu. Šiuo atveju svarbu, kad mokslo ekspertai atliktų mokslinį rizikos vertinimą nepaisydami tebesančių mokslinių abejonių taip, kad kompetentinga valdžios institucija turėtų pakankamai patikimą ir rimtą informaciją, kuri jai leistų visiškai suvokti kilusio mokslinio klausimo reikšmę ir tuo remiantis apibrėžti savo politiką.

78. Rizikos lygį, laikytiną nepriimtinu visuomenei, apibrėžia institucijos, atsakingos už politinį sprendimą nustatyti tinkamą minėtos visuomenės apsaugos lygį. Būtent šios institucijos turi nustatyti kritinę galimo neigiamo poveikio visuomenės sveikatai, saugumui ir aplinkai ir šio galimo poveikio sunkumo, kuris joms atrodo nebepriimtinas šioje visuomenėje, ribą, kurią peržengus būtina, siekiant apsaugoti visuomenės sveikatą, saugumą ir aplinką, imtis prevencinių priemonių, nepaisant tebesančių mokslinių abejonių153.

79. Nustatydamos rizikos lygį, laikomą nepriimtinu visuomenei, institucijos yra saistomos savo pareigos užtikrinti aukštą visuomenės sveikatos apsaugos, saugumo ir aplinkos apsaugos lygį. Šis aukštas apsaugos lygis, kad būtų suderinamas su šia nuostata, nebūtinai turi būti techniniu požiūriu aukščiausias 154 . Be to, šios institucijos negali taikyti vien hipotetinio požiūrio į riziką ir priimti sprendimų remdamosi „nulinės rizikos“ lygiu.

80. Rizikos lygio, laikytino nepriimtinu visuomenei, nustatymas priklauso nuo kompetentingos institucijos atlikto kiekvieno nagrinėjamo atvejo konkrečių aplinkybių vertinimo. Šiuo požiūriu ši valdžios institucija gali atsižvelgti, be kita ko, į poveikio visuomenės sveikatai, saugumui ir aplinkai sunkumą šios rizikos pasitvirtinimo atveju, įskaitant galimo neigiamo poveikio mastą, ilgalaikiškumą, galimybę jį atitaisyti arba galimą vėlesnį padarytos žalos poveikį, taip pat į daugiau ar mažiau konkretų rizikos suvokimą atsižvelgiant į turimas mokslines žinias.

81. Rizikos valdymas – tai visi veiksmai, kurių ėmėsi su rizika susidūrusi institucija, kad grąžintų visuomenei priimtiną rizikos lygį, atsižvelgdama į savo pareigą užtikrinti aukštą visuomenės sveikatos apsaugos, saugumo ir aplinkos apsaugos lygį. Iš tikrųjų, jei ši rizika viršija visuomenei priimtinu laikytiną rizikos lygį, institucija, vadovaudamasi atsargumo principu, privalo patvirtinti laikinąsias rizikos valdymo priemones, būtinas aukštam apsaugos lygiui užtikrinti.

82. Vadovaujantis Reglamento Nr. 178/2002 7 straipsnio 2 dalimi, atitinkamos laikinosios priemonės, atsižvelgiant į jau patvirtintas panašias priemones, turi būti proporcingos, nediskriminuojančios ir nuoseklios155.

83. Galiausiai kompetentinga valdžios institucija, pasibaigus protingam laikotarpiui, turi iš naujo įvertinti atitinkamas laikinąsias priemones. Teismo sprendimuose buvo nuspręsta, kad jei nauji duomenys keičia rizikos suvokimą arba rodo, jog šios rizikos gali būti išvengta mažiau ribojančiomis

153

2000 m. liepos 11 d. Teisingumo Teismo sprendimas Toolex, C-473/98, Rink. p. I-5681, 45 p.

1998 m. liepos 14 d. Teisingumo Teismo sprendimas Safety Hi-Tech, C-284/95, Rink. p. I-4301, 49 p.

155 2004 m. balandžio 1 d. Teisingumo Teismo sprendimas Bellio F.lli, C-286/02, Rink. p. I-3465, 59 p.

154

nei esamosios priemonėmis, institucijos, ypač iniciatyvos teisę turinti Komisija, privalo užtikrinti teisės nuostatų pakeitimą, atsižvelgdamos į naujus duomenis.

84. Sąjungos institucijos bendros žemės ūkio politikos srityje turi didelę diskreciją nustatyti siekiamus tikslus ir pasirinkti tinkamas veiklos priemones. Be to, vertindamos tokią riziką jos turi atlikti sudėtingus vertinimus tam, kad, atsižvelgdamos į techninio ir mokslinio pobūdžio informaciją, kurią joms pateikė mokslinį rizikos vertinimą atlikę ekspertai, nustatytų, ar rizika visuomenės sveikatai, saugumui ir aplinkai viršija rizikos lygį, laikomą priimtinu visuomenei.

85. Ši didelė diskrecija ir sudėtingi vertinimai reiškia, kad Europos Sąjungos teismo kontrolė yra ribota. Ši diskrecija ir vertinimas lemia tai, kad bylą iš esmės nagrinėjančio teismo atliekama kontrolė turi apsiriboti nagrinėjimu, ar institucijos, naudodamosi savo įgaliojimais, nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos, ar nebuvo piktnaudžiauta įgaliojimais arba ar jos akivaizdžiai neperžengė savo diskrecijos ribų156.

86. Kalbant apie Sąjungos teismo atliekamą nagrinėjimą, ar tam tikrame institucijos akte buvo padaryta akivaizdi vertinimo klaida, reikia patikslinti, kad, siekiant įrodyti, jog institucija, vertindama faktines aplinkybes, padarė akivaizdžią klaidą, kuri gali pateisinti šio akto panaikinimą, ieškovo pateiktų įrodymų turi pakakti tam, kad šiame akte esantis faktinių aplinkybių vertinimas pasirodytų nepagrįstas157.

87. Vis dėlto ribota Sąjungos teismo kontrolė neturi įtakos jo pareigai patikrinti pateiktų įrodymų atitiktį faktinėms aplinkybėms, jų patikimumą ir nuoseklumą, taip pat tai, ar šie įrodymai apima visus svarbius duomenis, į kuriuos reikia atsižvelgti vertinant sudėtingą padėtį, ir ar jie gali pagrįsti jais remiantis padarytas išvadas158.

88. Be to, reikia priminti, kad tuo atveju, kai Sąjungos institucija turi didelę diskreciją, Sąjungos teisinės sistemos suteiktų garantijų laikymosi per administracines procedūras kontrolė yra ypač svarbi. Teisingumo Teismas turėjo progą patikslinti, kad tarp šių garantijų yra ir kompetentingos institucijos pareiga atidžiai ir nešališkai išnagrinėti visas konkrečiu atveju svarbias aplinkybes ir pakankamai motyvuoti savo sprendimą159.

89. Pavyzdžiui, jau buvo nuspręsta, kad mokslinis rizikos vertinimas, kiek įmanoma išsamiau atliktas remiantis mokslinėmis nuomonėmis, pagrįstomis profesionalumo, skaidrumo ir nepriklausomumo principais, yra svarbi procedūrinė garantija, kuria siekiama užtikrinti priemonių mokslinį objektyvumą ir išvengti savavališkų priemonių patvirtinimo. <…> 174. <…> institucijos bendros žemės ūkio politikos srityje turi didelę diskreciją pasirinkti tinkamas veiklos priemones. Be to, nors šios institucijos turi pareigą užtikrinti aukštą žmonių sveikatos apsaugos lygį, jos taip pat turi didelę diskreciją pasirinkti šiai pareigai įvykdyti tinkamas veiklos priemones. Ši didelė institucijų diskrecija reiškia, kad per administracines procedūras Bendrijos teisinės sistemos suteiktų garantijų laikymosi kontrolė yra ypač svarbi160.

156

2009 m. spalio 15 d. Sprendimas Enviro Tech (Europe), C-425/08, Rink. p. I-10035, 47 p.

1996 m. gruodžio 12 d. Sprendimas AIUFFASS ir AKT prieš Komisiją, T-380/94, Rink., 1996, p. II-2169, 59 p.; 2004 m. liepos 1 d. Sprendimas Salzgitter prieš Komisiją, T-308/00, Rink., 2004, p. II-1933, 138 p.

158 2007 m. lapkričio 22 d. Sprendimas Ispanija prieš Lenzing, C-525/04 P, Rink., 2007, p. I-9947, 57 p.; 2008 m. lapkričio 6 d. Sprendimas Nyderlandai prieš Komisiją, C-405/07 P, Rink., 2008, p. I-8301, 55 p.

159 1991 m. lapkričio 21 d. Sprendimas Technische Universität München, C-269/90, Rink., 1991, p. I-5469, 14 p.; 1992 m. gegužės 7 d. Sprendimas Pesquerias De Bermeo ir Naviera Laida prieš Komisiją, C-258/90 ir C-259/90, Rink., 1992, p. I-2901, 26 p.

160 2008 m. lapkričio 6 d. Sprendimas Nyderlandai prieš Komisiją, C-405/07 P, Rink., 2008, p. I-8301, 56 p.

157

175. Viena iš šių garantijų – reikalavimas, kad valdžios institucijos turėtų visą svarbią informaciją, kai, vadovaudamosi atsargumo principu, tvirtina laikinąsias priemones, siekdamos užtikrinti aukštą žmonių sveikatos apsaugos lygį. Taip pat svarbu, kad jos turėtų mokslinį rizikos vertinimą, grindžiamą profesionalumo, skaidrumo ir nepriklausomumo principais. Šis reikalavimas yra svarbi garantija užtikrinant priemonių mokslinį objektyvumą ir siekiant išvengti savavališkų priemonių patvirtinimo161.

176. Kita iš šių garantijų – reikalavimas, kad valdžios institucijos, priimdamos nuostatas, kuriomis švelninamos laikinosios priemonės, patvirtintos vadovaujantis atsargumo principu ir siekiant užtikrinti aukštą žmonių sveikatos apsaugos lygį, turėtų mokslinį rizikos žmonių sveikatai, kylančios patvirtinus šias priemones, vertinimą.

177. Toks mokslinis rizikos žmonių sveikatai vertinimas iš esmės apima visapusišką mokslo ekspertų atliekamą vertinimą dėl galimybės priemonėmis sukelti žmogaus sveikatai žalingas pasekmes. Todėl iš esmės jis apima kiekybinį nagrinėjamos rizikos vertinimą.

178. Tačiau mokslinis rizikos vertinimas gali būti neįmanomas dėl to, kad turimi moksliniai duomenys nėra pakankami. Vis dėlto tai negali sutrukdyti kompetentingai valdžios institucijai vadovaujantis atsargumo principu imtis prevencinių priemonių. Šiuo atveju svarbu, kad ekspertai atliktų kuo išsamesnį rizikos vertinimą, nepaisydami tebesančių mokslinių abejonių, kad kompetentinga valdžios institucija turėtų pakankamai patikimą ir reikšmingą informaciją, kuri jai leistų suprasti visą kylančio mokslinio klausimo reikšmę ir ji galėtų savo politiką apibrėžti žinodama visas aplinkybes.

179. Darytina išvada, jog dėl būtinybės mokslininkams, dalyvaujantiems mokslo požiūriu vertinant riziką žmonių sveikatai, kylančią priėmus nuostatas, kuriomis švelninamos vadovaujantis atsargumo principu patvirtintos laikinosios priemonės, pateikti tam tikrus vertinimus sprendžiama, be kita ko, atsižvelgiant į turimus duomenis. <…> 212. Be to, kompetentinga valdžios institucija po protingo termino turi peržiūrėti laikinąsias priemones, kurias patvirtino vadovaudamasi atsargumo principu. Iš tikrųjų buvo nuspręsta, kad jei dėl naujų aplinkybių pasikeičia rizikos suvokimas arba jos rodo, jog ši rizika gali būti suvaldyta mažiau ribojančiomis, nei galiojančios, priemonėmis, institucijos ir visų pirma Komisija turi pasirūpinti, kad teisės nuostatos būtų pritaikytos pagal naujus duomenis. Taigi, anksčiau patvirtintų prevencinių priemonių sušvelninimas turi būti pagrįstas naujomis aplinkybėmis, pakeičiančiomis nagrinėjamos rizikos vertinimą.

213. Naujosios aplinkybės, tokios kaip naujos žinios arba nauji moksliniai atradimai, jei jie pagrindžia prevencinės priemonės sušvelninimą, pakeičia viešosios valdžios institucijų pareigos nuolat išlaikyti aukštą žmonių sveikatos apsaugos lygį konkretų turinį. Iš tikrųjų šios naujos aplinkybės gali pakeisti rizikos suvokimą ir rizikos lygį, laikytinus priimtinais visuomenei. Mažiau ribojančios prevencinės priemonės teisėtumas vertinamas ne pagal tą rizikos lygį, į kurį atsižvelgta tvirtinant pradines prevencines priemones. Pradinės prevencinės priemonės, skirtos sugrąžinti priimtinu laikytiną rizikos lygį, patvirtinamos atsižvelgiant į rizikos vertinimą ir, be kita ko, į rizikos lygio, laikytino priimtinu visuomenei, apibrėžimą. Jei dėl naujų aplinkybių šis rizikos vertinimas pasikeičia, mažiau ribojančių prevencinių priemonių teisėtumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į šias naujas aplinkybes, o ne į tas, kurios lėmė rizikos vertinimą tvirtinant pradines prevencines priemones. Teismas turi konstatuoti atsargumo principo pažeidimą, tik jei šis naujas rizikos lygis viršija visuomenei priimtinu laikytiną rizikos lygį.

2002 m. rugsėjo 11 d. Bendrojo Teismo sprendimas Pfizer Animal Health prieš Tarybą, T-13/99, Rink., 2002, p. II-3305, 172 p.

161

214. Galiausiai primintina, kad rizikos lygis, nagrinėjamu atveju laikytinas nepriimtinu visuomenei, – tai politinis sprendimas, kurį turi nustatyti kompetentinga institucija, o ne teismas. Kompetentinga institucija tam turi didelę diskreciją vertinti, o teismas negali jo pakeisti savo vertinimu. Teismo atliekama akto esmės kontrolė apsiriboja nagrinėjimu, ar įgyvendindama savo kompetenciją valdžios institucija nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos, ar nebuvo viršyti įgaliojimai ir ar ji akivaizdžiai neperžengė savo diskrecijos ribų. Galiausiai, kalbant apie Sąjungos teismo atliekamą nagrinėjimą, ar priimant institucijos aktą buvo padaryta akivaizdi vertinimo klaida, reikia patikslinti, kad siekiant nustatyti, ar institucija padarė akivaizdžią faktų vertinimo klaidą, kuri gali pagrįsti šio akto panaikinimą, ieškovo pateikti įrodymai turi būti pakankami, kad būtų parodytas šiame akte nurodytų faktinių aplinkybių vertinimo nepagrįstumas.

2011 m. rugsėjo 9 d. Bendrojo Teismo (trečioji išplėstinė kolegija) sprendimas Prancūzijos Respublika prieš Europos Komisiją (byla T-257/07, Rink., p.)

Žemės ūkis – Direktyva 2002/55/EB – Galiojimas – Daržovės – Nacionalinėje rinkoje vykstanti prekyba į bendrąjį oficialųjį daržovių rūšių veislių katalogą neįtrauktomis daržovių sėklomis – Išankstinio leidimo išleisti į rinką tvarkos nesilaikymas – Tarptautinė sutartis dėl augalų genetinių išteklių maisto pramonei ir žemės ūkiui – Proporcingumo principas – Laisvė užsiimti verslu – Laisvas prekių judėjimas – Vienodas požiūris <…> 39. Dėl šio sprendimo ankstesniame punkte minėtų sąlygų teisminės kontrolės reikia priminti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas bendrosios žemės ūkio politikos srityje turi didelę diskreciją, kuri atitinka SESV 40 ir 43 straipsniais jam priskirtas politines funkcijas, ir Teisingumo Teismas jau keletą kartų yra nusprendęs, kad tokios priemonės teisėtumą gali paveikti tik tai, jog šioje srityje priimta priemonė, atsižvelgiant į tikslą, kurį kompetentinga institucija nori pasiekti, yra akivaizdžiai netinkama162.

40. Vis dėlto, nors siekiamų tikslų svarba gali pateisinti apribojimus, sukeliančius neigiamų ar net itin rimtų pasekmių kai kuriems ūkio subjektams163, būtina patikrinti, ar, vertindamas su įvairiomis galimomis priemonėmis susijusius apribojimus, be pagrindinio tikslo, Sąjungos teisės aktų leidėjas atsižvelgė į esamus interesus164. <...> 43. Šiuo klausimu iš Direktyvos 2002/55 165 2–4 konstatuojamųjų dalių matyti, kad daržovių veislių sėklų patvirtinimo taisyklių pagrindinis tikslas – pagerinti produktyvumą auginant daržoves Sąjungoje. Šis tikslas aiškiai priskiriamas prie bendrosios žemės ūkio politikos, numatytos SESV 39 straipsnio 1 dalies a punkte, tikslų.

1994 m. spalio 5 d. Sprendimas Vokietija prieš Tarybą, C-280/93, Rink., 1994, p. I-4973, 89 - 90 p.; 1994 m. gruodžio 13 d. Sprendimo SMW Winzersekt, C-306/93, Rink. p. I-5555, 21 punktą ir 2009 m. liepos 2 d. Sprendimo Bavaria ir Bavaria Italia, C-343/07, Rink., 2009, p. I-5491, 81 p.

163 1997 m. liepos 17 d. Sprendimas Affish, C-183/95, Rink., 1997, p. I-4315, 42 p.

164 2006 m. sausio 12 d. Sprendimas Agrarproduktion Staebelow, C-504/04, Rink., 2006, p. I-679, 37 p.

165 2002 m. birželio 13 d. Tarybos direktyva 2002/55/EB dėl prekybos daržovių sėkla (OL 2004 m. specialusis leidimas, 3 skyrius, 36 tomas, p. 313 – 339) 162

44. Siekiant užtikrinti didesnį šių kultūrų produktyvumą, bendrojo daržovių rūšių veislių katalogo, kaip vienodų ir kuo griežtesnių taisyklių, susijusių su leidžiamų prekiauti veislių pasirinkimu, sudarymas remiantis nacionaliniais katalogais atrodo tinkamas šiam tikslui pasiekti. <...> 47. Direktyva 2002/55 taip pat siekiama sukurti daržovių sėklų vidaus rinką užtikrinant jų laisvą judėjimą Sąjungoje. Nagrinėjamu atveju šioje direktyvoje numatyta patvirtinimo tvarka siekiama įgyvendinti minėtą tikslą, nes tokia tvarka garantuoja, kad skirtingose valstybėse narėse parduodamos sėklos atitinka tuos pačius reikalavimus.

48. Iš Direktyvos 2002/55 4 straipsnio 4 dalies taip pat matyti, kad ja siekiama išsaugoti augalų genetinius išteklius. Valstybės narės taip pat gali nesilaikyti šios direktyvos 4 straipsnio 1 dalyje nurodytų patvirtinimo kriterijų, laikydamosi 44 straipsnio 3 dalyje ir 46 straipsnio 2 dalyje nustatytos tvarkos.

49. Šiuo atžvilgiu atrodo, kad šia leidžiančia nukrypti tvarka, įgyvendinta Direktyva 2009/145, kuri taikoma veislių, tradiciškai augintų tam tikrose vietovėse ir regionuose ir kurioms gresia genetinė erozija (saugotinos veislės), ir veislių, neturinčių tikrosios vertės komercinei kultūrų gamybai, bet vystomų, kad galėtų augti tam tikromis sąlygomis, sėkloms, užtikrinamas augalų genetinių išteklių išsaugojimas. <...> 60. Ne tokia ribojamoji priemonė, kaip antai ženklinimas etiketėmis, nėra tokia veiksminga, nes taip leidžiama prekiauti ir sėti sėklas, kurios galbūt yra kenksmingos arba dėl kurių negalima optimali žemės ūkio gamyba. Iš to matyti, kad ginčijami teisės aktai neturi būti laikomi akivaizdžiai netinkamais atsižvelgiant į minėtus tikslus. <...> 79. Tačiau Direktyvos 2002/55 3–5 straipsniuose įtvirtintomis normomis siekiama pagerinti daržovių produktyvumą Sąjungoje, sukurti daržovių sėklų vidaus rinką užtikrinant jų laisvą judėjimą Sąjungoje ir išsaugoti augalų genetinius išteklius – tai yra bendrojo intereso tikslai. Kaip matyti iš šio sprendimo motyvų, kuriuose aptariamas tariamas proporcingumo principo pažeidimas, neatrodo, kad šios normos ir jomis įtvirtintos priemonės būtų netinkamos šiems tikslams pasiekti, o tomis priemonėmis sukuriama kliūtis užsiimti ekonomine veikla negali, atsižvelgiant į siekiamus tikslus, būti laikoma neproporcingu kėsinimusi į teisę naudotis šia laisve.

2012 m. liepos 12 d. Teisingumo Teismo (trečioji kolegija) sprendimas Association Kokopelli prieš Graines Baumaux SAS (byla C-59/11, Rink., p.)

3.3.1.

3.3.2. Procedūros

Turinys

Žemės ūkis - Bendras rinkų organizavimas - Bananai - Importo režimas - Reglamentas Nr. 404/93 – Veiklos vykdytojų, kuriems gali būti suteikiamos tarifinės kvotos, apibrėžimo nebuvimas - Reglamentas Nr 896/2001 – „Tradiciniai veiklos vykdytojai“ <…> 54. Atkreiptinas dėmesys, kad Reglamento Nr. 404/93166, pakeisto Reglamentu Nr. 216/2001, 20 straipsniu Komisijai suteikiama kompetencija priimti įgyvendinimo nuostatas, ir ypač šio reglamento 18 straipsniu numatytas tarifinių kvotų paskirstymo taisykles.

1993 m. vasario 13 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 404/93 dėl bendro bananų rinkos organizavimo (OL 2004 m. specialusis leidimas, 3 skyrius, 13 tomas, p. 388 – 398)

166

55. Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką, vadovaujantis Sutarties struktūra, kurios dalimi laikytinas EB 211 straipsnis, bei remiantis praktiniais sumetimais, įgyvendinimo sąvoka turi būti aiškinama plačiau. Kadangi tik Komisija gali nuosekliai ir atidžiai sekti žemės ūkio rinkos pokyčius ir prireikus nedelsdama veikti, Taryba gali suteikti jai plačius įgaliojimus šioje srityje. Todėl šių įgaliojimų ribos turi būti nustatytos pagal bendruosius nagrinėjamos rinkos organizavimo tikslus167.

56. Taigi Teisingumo Teismas nusprendė, kad žemės ūkio srityje Komisija yra įgaliota imtis visų priemonių, kurios būtinos ar tinkamos pagrindiniams teisės aktams įgyvendinti, jeigu jos neprieštarauja šiems aktams ar Tarybos įgyvendinimo teisės aktams168.

57. Dėl tarifinių kvotų paskirstymo Reglamente Nr. 404/93, pakeistame Reglamentu Nr. 216/2001, nepateikiamas veiklos vykdytojų, kuriems gali būti suteikiamos tarifinės kvotos, apibrėžimas. Šio reglamento 19 straipsnio 1 dalis nustato, kad tarifinės kvotos paskirstytinos „naudojantis metodu, kuriuo atsižvelgiama į tradicinius prekybos srautus <...> ir (arba) kitais metodais“, o 19 straipsnio 2 dalis nustato, kad taip pasirinktas metodas turi tinkamai vertinti „būtinybę išlaikyti pasiūlos pusiausvyrą Bendrijos rinkoje“. Tokios bendrojo pobūdžio nuostatos nebejotinai suteikia Komisijai plačią diskreciją.

58. Šiuo atžvilgiu akivaizdu, kad pagal Reglamento Nr. 896/2001 3 straipsnį tik pirminiai importuotojai, konkrečiai – „savo sąskaita iš augintojų įsigiję minimalų <...> bananų kiekį, o atitinkamais atvejais ir auginantys juos, siunčiantys į Bendriją ir joje parduodantys“, gali būti laikomi „tradiciniais veiklos vykdytojais“.

59. Tokia priemonė, kuria žymi paskirstomų tarifinių kvotų dalis suteikiama tiems ūkio subjektams, kurie prisiima komercinę šviežių produktų auginimo ar vėlesnio jų įgijimo iš augintojų bei transportavimo riziką, patenka į Komisijai suteiktą pagrindinių teisės aktų įgyvendinimo kompetenciją, jeigu ji gali prisidėti prie tinkamo importo tvarkos veikimo. Be to, nenustatyta, kad priemonė gali sutrikdyti pagrindiniais teisės aktais siekiamą užtikrinti pasiūlos Bendrijos rinkoje pusiausvyrą.

Teisingumo Teismo (antroji kolegija) sprendimas 2004 m. liepos 15 d. Di Lenardo Adriano Srl (C37/02) ir Dilexport Srl (C-38/02) prieš Ministero del Commercio con l'Estero (sujungtos bylos C37/02 ir C-38/02, Rink., 2004, p. I-06911) 3.3.2.

3.4. Teisės aktų suderinimas 3.4.1. Bendrieji aspektai

Turinys

Direktyva 91/628/EEB – Priedo VII skyriaus 48 punktas – Geležinkelio transportu vežamų galvijų apsauga – Direktyvos 91/628/EEB nuostatų aiškinimas <…> 24. Iš skirtingų Direktyvos 91/628 169 priedo VII skyriaus 48 punkto dalių matyti, kad tose dalyse, kurių taikymo sritis ribota konkrečios rūšies transporto priemonėmis, tai aiškiai ir nurodyta.

Antai iš 48 punkto 4, 6 ir 7 dalių formuluočių matyti, kad jos taikomos atitinkamai kelių, geležinkelio

1989 m. birželio 29 d. Sprendimas Vreugdenhil ir Van der Kolk., 22/88, Rink. p. 2049, 16 p.; 1997 m. vasario 4 d.

Sprendimas Belgija ir Vokietija prieš Komisiją, C-9/95, C-23/95 ir C-156/95, Rink. p. I-645, 36 p.

168 1984 m. gegužės 15 d. Sprendimas Zuckerfabrik Franken, 121/83, Rink. p. 2039, 13 p.

169 1991 m. lapkričio 19 d. Tarybos Direktyva dėl gyvūnų apsaugos juos vežant ir iš dalies keičianti Direktyvas 90/425/EEB ir 91/496/EEB (OL 2004 m. specialusis leidimas, 3 skyrius, 12 tomas, p. 133 – 143) 167

ir jūrų transportui. Šio punkto 5 dalyje toks patikslinimas nepateiktas. Kadangi šio punkto 5 dalyje nėra tokio patikslinimo, reikia laikyti, kad ji taikoma visų rūšių transporto priemonėms.

25. Tokiomis aplinkybėmis reikia manyti, kad direktyvos priedo VII skyriaus 48 punkto 5 dalis taikoma ir geležinkelio transportui.

26. Viena vertus, tokį aiškinimą patvirtina bendroji Direktyvos 91/628 nuostatų sistema. Iš jos 2 straipsnio 2 dalyje pateiktų sąvokų „vežimas“ ir „poilsio trukmė“ apibrėžčių matyti, kad visi laikotarpiai nuo gyvūnų pakrovimo į transporto priemonę iki jų iškrovimo iš jos priskiriami arba vežimo, arba poilsio laikui. Kadangi neginčijama, jog Direktyvos 91/628 priedo VII skyriaus 48 punkto 2 ir 3 dalies nuostatos dėl didžiausios leistinos vežimo trukmės taikomos, be kita ko, vežant geležinkeliu, taisyklės dėl poilsio laiko po vežimo taip pat taikomos vežimui šios rūšies transporto priemonėmis.

27. Kita vertus, tokį aiškinimą patvirtina Direktyvos 91/628 tikslas, kuris, kaip nurodyta jos devintoje konstatuojamojoje dalyje, yra „užtikrinti geresnę gyvūnų apsaugą juos vežant“.

28. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 91/628 priedo VII skyriaus 48 punkto 5 dalis taikoma, be kita ko, vežant geležinkeliu.

2011 m. birželio 30 d. Teisingumo Teismo (šeštoji kolegija) sprendimas Viamex Agrar Handels GmbH prieš Hauptzollamt Hamburg-Jonas (byla C-485/09, Rink., 2011, p. I-05795) 3.4.1.

3.4.2. Sveikatos problemos

Turinys

Valstybės įsipareigojimų neįvykdymas – Laisvas žemės ūkio produktų judėjimas – Direktyva 89/662/EEB – 5 straipsnis − Veterinariniai patikrinimai prekių paskirties valstybėse narėse – Nacionalinė tvarka, pagal kurią importuotojai privalo iš anksto pranešti apie iš kitų valstybių narių įvežamus tam tikrus gyvūninės kilmės produktus <…> 51. Iš tiesų šia direktyva170 nustatyta suderinta veterinarinių patikrinimų tvarka, pagrįsta detaliu prekės patikrinimu išsiuntimo valstybėje narėje, iš principo yra skirta pakeisti patikrinimus paskirties valstybėje narėje ir suteikti galimybę laisvam aptariamų produktų judėjimui panašiomis kaip vidaus rinkos sąlygomis. Šiuo požiūriu motyvai dėl būtinybės apsaugoti sveikatą nepateisina vienašališkai valstybės narės vežėjams nustatytų papildomų specialių suvaržymų, kokia yra nagrinėjamuose Švedijos teisės aktuose nustatyta tvarka, pagal kurią importuotojai turi iš anksto pranešti apie tam tikrus gyvūninės kilmės maisto produktus iš kitų valstybių narių kertant sieną.

52. Kadangi ši direktyva siekia išsamiai reglamentuoti prekių išsiuntimo vietoje atliekamus veterinarinius patikrinimus, siekiant kuo labiau apriboti tokius patikrinimus, kurie gali būti atliekami paskirties vietoje, o labiausiai panaikinti juos prie Bendrijos vidaus sienų, kad laipsniškai būtų galima sukurti vidaus rinką, ši direktyva turi būti suprantama kaip aiškiai ir tiksliai nustatanti valstybių narių įgaliojimus atliekant sveikatos patikrinimus, kurie dar gali būti atlikti paskirties vietoje.

53. Šiomis aplinkybėmis Direktyvos 89/662 5 straipsnis, priešingai nei teigia Švedijos vyriausybė, neleidžia tokių nacionalinės teisės aktų, kokie Komisijos ginčijami šioje byloje.

1989 m. gruodžio 11 d. Tarybos direktyva dėl veterinarinių patikrinimų, taikomų Bendrijos vidaus prekyboje, siekiant sukurti vidaus rinką (OL 2004 m. specialusis leidimas, 3 skyrius, 9 tomas, p. 214 – 224) 170

<...> 60. Šiomis sąlygomis Komisijos ginčijami Švedijos teisės aktai negali būti laikomi atitinkantys Direktyvos 89/662 5 straipsnio reikalavimus. <...> 69. Todėl konstatuotina, kad palikdama galioti privalomą išankstinio pranešimo tvarką, taikomą tam tikrų gyvūninės kilmės maisto produktų importui iš kitų valstybių narių, Švedijos Karalystė neįvykdė įsipareigojimų pagal Direktyvos 89/662 5 straipsnį.

Teisingumo Teismo (antroji kolegija) sprendimas 2005 m. spalio 20 d. Europos Bendrijų Komisija prieš Švedijos Karalystę (byla C-111/03, Rink., 2005, p. I-08789) Sveikatos reikalavimai – Apsauga nuo galvijų spongiforminės encefalopatijos (galvijų smegenų kempinligė) – Atrajotojų šėrimas baltymais, gautais iš kitų gyvulių rūšių nei atrajotojai – Grėsmė visuomenės sveikatai <…> 41. Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas dėl norminės procedūros, panašios į Sprendime 94/381171 numatytą procedūrą, jau yra nusprendęs, kad Komisijai turi būti pripažįstama pakankama diskrecija tam, kad, žinodama visas nagrinėjamo atvejo aplinkybes, ji galėtų imtis būtinų ir tinkamų visuomenės sveikatos apsaugai priemonių172.

42. Jeigu tokiomis aplinkybėmis, kurios nagrinėjamos pagrindinėje byloje, remiantis Komisijos turimais įrodymais neįmanoma nustatyti, kad atliekami patikrinimai taikant sistemą, leidžiančią atskirti iš atrajotojų gautus baltymus nuo iš neatrajotojų gautų baltymų, kurią valstybė narė pateikia jai įvertinti prašydama suteikti įgaliojimus, suteikia pakankamas garantijas visuomenės sveikatos apsaugos atžvilgiu, ir jeigu dėl valstybės narės prašymo kreiptasi į Veterinarijos nuolatinį komitetą, tačiau pastarasis neišreiškė savo pozicijos būtent dėl naujai gautos informacijos, pakeičiančios grėsmės visuomenės sveikatai suvokimą, reikia pripažinti, kad Komisija neturi pareigos pateikti Tarybai pasiūlymą dėl priemonių, kurių turi būti imtasi173. Taigi Taryba turi priimti sprendimą tik tuomet, kai Komisija jai pateikia pasiūlymą.

43. Todėl į trečiąjį klausimą turi būti atsakyta taip, kad Sprendimo 94/381 1 straipsnio 2 dalis kartu su Direktyvos 90/425 174 17 straipsnio ir Direktyvos 89/662 175 17 straipsnio nuostatomis, turi būti aiškinama taip, kad jeigu remiantis Komisijos turimais įrodymais neįmanoma nustatyti, jog atliekami patikrinimai taikant sistemą, leidžiančią atskirti iš atrajotojų gaunamus baltymus nuo iš neatrajotojų gaunamų baltymų, kurią valstybė narė pateikė jai įvertinti siekdama gauti įgaliojimus, suteikia pakankamas garantijas visuomenės sveikatos apsaugos atžvilgiu ir jeigu dėl šios valstybės narės prašymo kreiptasi į Veterinarijos nuolatinį komitetą, tačiau pastarasis neišreiškė savo pozicijos visų pirma dėl naujai gautos informacijos, pakeičiančios grėsmės visuomenės sveikatai suvokimą, Komisija neturi pareigos pateikti Tarybai pasiūlymą dėl priemonių, kurių turi būti imtasi.

Šį sprendimą pakeitė 2001 m. birželio 29 d. Komisijos reglamentas (EB) Nr. 1326/2001, nustatantis pereinamojo laikotarpio priemones, leidžiančias pakeisti Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 999/2001, nustatantį tam tikrų užkrečiamųjų spongiforminių encefalopatijų prevencijos, kontrolės ir likvidavimo taisykles, ir iš dalies pakeičiantis šio Reglamento VII ir XI priedus (OL 2004 m. specialusis leidimas, 3 skyrius, 33 tomas, p. 9 – 16) 172 2005 m. liepos 12 d. Sprendimas Komisija prieš CEVA ir Pfizer, C-198/03 P, Rink. p. I-0000, 80 p.

173 1999 m. lapkričio 18 d. Sprendimas Pharos prieš Komisiją (C-151/98 P, Rink. p. I-8157, 23-24 p.

174 1990 m. birželio 26 d. Tarybos Direktyva dėl Bendrijos vidaus prekyboje tam tikrais gyvūnais ir produktais taikomų veterinarinių ir zootechninių patikrinimų, siekiant užbaigti vidaus rinkos kūrimą (OL 2004 m. specialusis leidimas, 3 skyrius, 10 tomas, p. 138 – 151) 175 1989 m. gruodžio 11 d. Tarybos direktyva dėl veterinarinių patikrinimų, taikomų Bendrijos vidaus prekyboje, siekiant sukurti vidaus rinką (OL 2004 m. specialusis leidimas, 3 skyrius, 9 tomas, p. 214 – 224) 171

Teisingumo Teismo (trečioji kolegija) sprendimas 2005 m. spalio 20 d. Staat der Nederlanden (Ministerie van Landbouw, Natuurbeheer en Visserij) prieš Ten Kate Holding Musselkanaal BV ir kt. (byla C-511/03, Rink., 2005, p. I-08979) Leidimas pateikti į rinką augalų apsaugos ir biocidinius produktus – Direktyva 91/414/EEB – 8 straipsnis – Nuostatos, susijusios tik su duomenų pateikimu prieš peržiūrėjimą <…> 57. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta pirmiau, į ketvirtą klausimą reikia atsakyti taip, kad Direktyvos 91/414 176 8 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti taip, kad, jei valstybė narė leidžia savo teritorijoje pateikti į rinką augalų apsaugos produktus, savo sudėtyje turinčius veikliųjų medžiagų, neįrašytų į šios direktyvos I priedą, ir jau esančių rinkoje dvejus metus po pranešimo apie šią direktyvą, ji neprivalo laikytis šios direktyvos 4 straipsnio arba 8 straipsnio 3 dalies nuostatų. <...> 63. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta aukščiau, į antrą klausimą reikia atsakyti taip, kad Direktyvos 98/8 16 straipsnio 1 dalis reiškia tą patį kaip Direktyvos 91/414 8 straipsnio 2 dalis. <...> 67. Dėl to reikia priminti, kad, kaip jau nuspręsta šio sprendimo 48 punkte, peržiūrėjimas Direktyvos 91/414 prasme reiškia, jog dėl nagrinėjamo augalų apsaugos produkto jau suteiktas leidimas ir jog jis dar galioja peržiūrėjimo momentu.

68. Be to, Direktyvos 91/414 4 straipsnio 5 dalį skaitant kartu su 8 straipsnio 3 dalimi, aišku, kad peržiūrėjimo tikslas yra ne atskiros veikliosios medžiagos, bet galutinio augalų apsaugos produkto pakartotinis vertinimas, ir kad jis atliekamas nacionalinių institucijų, o ne suinteresuotųjų privačių asmenų iniciatyva. <…> 70. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas savo šeštu klausimu klausia, ar Direktyvos 91/414 8 straipsnio 3 dalį sudaro tik nuostatos, susijusios su duomenų perdavimu prieš peržiūrėjimą, arba, ar ją reikia aiškinti taip, kad joje nustatytos sąlygos taip pat daro įtaką peržiūrėjimo organizavimo ir vykdymo būdui.

71. Dėl to jau buvo priminta šio sprendimo 47 punkte, kad, remiantis Direktyvos 91/414 8 straipsnio 3 dalimi, tuomet, kai valstybės narės „peržiūri augalų apsaugos produktus, savo sudėtyje turinčius veikliosios medžiagos“, neįrašytos į šios direktyvos I priedą, ir jau esančios rinkoje dvejus metus po pranešimo apie šią direktyvą, ir prieš šį peržiūrėjimą, jos taiko šios direktyvos 4 straipsnio 1 dalies b punkto i-v papunkčius ir c-f punktų nuostatas. Be to, iš Direktyvos 91/414 8 straipsnio 3 dalies išplaukia, kad valstybės narės šių reikalavimų laikosi pagal nacionalines duomenų pateikimo nuostatas.

72. Direktyvos 91/414 4 straipsnio 1 dalies b-e punktuose numatyti reikalavimai susiję su augalų apsaugos produktų saugumu ir veiksmingumu. Šios direktyvos 4 straipsnio 1 dalies f punkte nustatyta valstybių narių pareiga nustatyti didžiausius likučių kiekius ir apie juos pranešti Komisijai, kad ji galėtų juos patvirtinti. Tai, kad valstybės narės nusprendžia vykdyti augalų apsaugos produktų peržiūrėjimą, prieštarauja šiems kriterijams.

73. Be to, Direktyvos 91/414 8 straipsnio 3 dalyje nėra jokių taisyklių, susijusių su peržiūrėjimo organizavimu ir vykdymu.

74. Esant šioms sąlygoms į šeštą klausimą reikia atsakyti taip, jog Direktyvos 91/414 8 straipsnio 3 dalį reikia aiškinti taip, kad joje yra tik nuostatų, susijusių su duomenų pateikimu prieš peržiūrėjimą.

1991 m. liepos 15 d. Tarybos Direktyva dėl augalų apsaugos produktų pateikimo į rinką (OL 2004 m. specialusis leidimas, 3 skyrius, 11 tomas, p. 332 – 367) 176

Teisingumo Teismo (antroji kolegija) sprendimas 2005 m. lapkričio 10 d. Stichting Zuid-Hollandse Milieufederatie prieš College voor de toelating van bestrijdingsmiddelen (byla C-316/04, Rink., 2005, p. I-09759) Leidimas pateikti į rinką augalų apsaugos produktus – Direktyva 91/414/EEB – 8 straipsnis – Veiklioji medžiaga aldikarbas – Sprendimo 2003/199/EB 2 straipsnio pirmosios pastraipos 3 punkto galiojimas <…> 22. Tačiau jei šio sprendimo 2 straipsnio pirmosios pastraipos 3 punktas būtų aiškinamas kaip leidžiantis valstybėms narėms išduoti naujas registracijas šių produktų pateikimui į rinką, nepaisant atsisakymo įrašyti aldikarbo veikliąją medžiagą į Direktyvos 91/414 177 I priedą, tai būtų nesuderinama su bendra šios direktyvos struktūra ir tikslu bei prieštarautų jos 8 straipsnio 2 dalies ketvirtajai pastraipai, kuri, jei buvo nuspręsta veikliosios medžiagos neįrašyti į pastarąjį priedą, valstybes nares įpareigoja užtikrinti, kad atitinkama registracija būtų panaikinta ar prireikus pataisyta per numatytą laikotarpį.

23. Be to, kaip buvo pažymėta šio sprendimo 19 punkte, toks Sprendimo 2003/199178 2 straipsnio pirmosios pastraipos 3 punkto aiškinimas prieštarauja kitoms šios nuostatos kalbinėms versijoms, o būtent vokiškajai („weiter gelten lassen darf“), angliškajai („may maintain in force“), lenkiškajai („może utrzymać w mocy“) ir slovakiškajai („môže zachovať v účinnosti“).

24. Taigi Sprendimo 2003/199 2 straipsnio pirmosios pastraipos 3 punktas aiškintinas kaip šio sprendimo priedo A skiltyje išvardytoms valstybėms narėms leidžiantis, su tam tikromis išlygomis, iki 2007 m. birželio 30 d. svarbiausiems naudojimams palikti galioti registracijas, susijusias su aldikarbo turinčių augalų apsaugos produktų pateikimu į rinką.

25. Antra, nagrinėjant klausimą, ar Direktyvos 91/414 8 straipsnio 2 dalis užkerta kelią tam, kad Taryba valstybėms narėms leistų palikti galioti registracijas pateikti į rinką augalų apsaugos produktus, savo sudėtyje turinčius veikliosios medžiagos, kurią buvo atsisakyta įrašyti į šios direktyvos I priedą, primintina, kad šios direktyvos 8 straipsnio 2 dalies ketvirtoji pastraipa numato, jog „valstybės narės užtikrina, kad augalų apsaugos produktai būtų atitinkamai registruojami, registracija panaikinama ar prireikus taisoma per numatytą laikotarpį“. Taigi ši nuostata pati neapibrėžia termino, per kurį valstybės narės turi užtikrinti, kad ši registracija būtų panaikinta ar pataisyta, tačiau šiuo atžvilgiu nukreipia į „numatytą laikotarpį“, tai yra į terminą, kuris, jei reikia, bus nustatytas direktyvą įgyvendinančiomis priemonėmis.

26. Vadinasi, remiantis iš šios nuostatos kylančia įgyvendinimo kompetencija, Sprendimo 2003/199 2 straipsnio pirmosios pastraipos 3 punktas nustato terminą panaikinti registracijas, susijusias su augalų apsaugos produktų, kurių sudėtyje yra aldikarbo veikliosios medžiagos, pateikimu į rinką.

27. Be to, kadangi šiuo atžvilgiu Direktyvoje 91/414 nėra nustatytas joks apribojimas, principas, pagal kurį registracijų, skirtų augalų apsaugos produktų, kurių sudėtyje yra veikliosios medžiagos, kurią buvo atsisakyta įrašyti į šios direktyvos I priedą, pateikimui į rinką, atsižvelgiant į naudojimą, kuriam šie produktai skirti, panaikinimui nustatomi skirtingi terminai, negali būti laikomas nesuderinamu su šios direktyvos nuostatomis.

1991 m. liepos 15 d. Tarybos Direktyva dėl augalų apsaugos produktų pateikimo į rinką (OL 2004 m. specialusis leidimas, 3 skyrius, 11 tomas, p. 332 – 367) 178 2003 m. kovo 18 d. Tarybos sprendimas dėl aldikarbo neįrašymo į Tarybos direktyvos 91/414/EEB I priedą ir augalų apsaugos produktų, savo sudėtyje turinčių šios veikliosios medžiagos, registracijos panaikinimo (OL 2004 m. specialusis leidimas, 3 skyrius, 38 tomas, p. 333 – 336) 177

<…> 32. Taigi tai, kad nustatomi skirtingi terminai panaikinti registracijoms į rinką pateikti augalų apsaugos produktus, kurių sudėtyje yra veikliosios aldikarbo medžiagos, atsižvelgiant į šių produktų naudojimą, ribotą būtino naudojimo atvejų sąrašą, šios išimties taikymą tik kai kurioms valstybėms narėms ir šiam naudojimui taikant griežtas sekimo ir stebėjimo sąlygas pagal Sprendimo 2003/1999 dešimtą konstatuojamąją dalį, sudaro elementus, leidžiančius Tarybai visapusiškai įvertinti nustatytinos sistemos privalumus ir trūkumus, ir ši sistema siekiamų tikslų atžvilgiu jokiu būdu nėra akivaizdžiai netinkama.

2006 m. kovo 9 d. Teisingumo Teismo (antroji kolegija) sprendimas Stichting Zuid-Hollandse Milieufederatie ir Stichting Natuur en Milieu prieš College voor de toelating van bestrijdingsmiddelen (byla C-174/05, Rink., 2006, p. I-02443) Žemės ūkis – Snukio ir nagų ligos kontrolė – Direktyva 85/511/EEB – Direktyva 90/425/EEB – Tyrimai snukio ir nagų ligai nustatyti, atlikti Direktyvos 85/511/EEB priede nenurodytos laboratorijos – Nacionalinių institucijų diskrecija – Proporcingumo principas – Teisės į gynybą paisymo principas <…> 34. Vis dėlto šis reikalavimas turi būti vertinamas atsižvelgiant į pagrindinį Direktyvos 85/511179 tikslą – efektyvią snukio ir nagų ligos kontrolę, kuris visų pirma apima tai, kad priemonių imamasi, kai tik ši liga atsiranda. Šiuo klausimu pažymėtina, kad tokios kontrolės efektyvumas reikalauja, kad valstybės institucijos, be kita ko, turėtų galimybę laiku pavesti atlikti tyrimą šiai ligai nustatyti.

35. Tačiau jei dėl to, kad Direktyvos 85/511 B priede nebuvo įrašyti pakeitimai, susiję su viena iš jame nurodytų laboratorijų, ši laboratorija visuomet automatiškai prarastų pripažintos laboratorijos statusą, nacionalinės institucijos, atsižvelgdamos į minėtus 11 ir 13 straipsnius, privalėtų nepavesti šiai laboratorijai atlikti tyrimų, iki atitinkami pakeitimai būtų įrašyti į priedą. Toks reikalavimas lemtų formalizmą, kuris galbūt neleistų šioms institucijoms kreiptis į netoliese esančią laboratoriją, kad laiku nustatytų virusą, o tai prieštarautų efektyvios snukio ir nagų kontrolės tikslui.

36. Todėl reikalavimas įrašyti pakeitimus negali viršyti to, kas būtina siekiant apsaugoti juo užtikrinamus interesus, t. y. rizikos, kad virusas išplis per laboratorinius tyrimus, prevencijos. <…> 51. Atsižvelgiant į efektyvios snukio ir nagų ligos kontrolės tikslą, šios diagnostikos priemonės turi būti aiškinamos plačiai.

52. Tačiau, minėtame 2 straipsnio antrosios pastraipos c punkte sąvoka „laboratorija“ pavartota be jokio patikslinimo ir todėl iš šio punkto teksto nematyti, kad priemonių galima imtis tik remiantis į Direktyvos 85/511 B priedą įrašytos laboratorijos tyrimų rezultatais.

53. Be to, ši nuostata taip pat nurodo taikyti šios ligos kontrolės priemones nustačius snukio ir nagų ligos klinikinius požymius arba patologinius anatominius gyvūno pakitimus, „galėjusius“ atsirasti dėl snukio ir nagų ligos. Išvada dėl viruso buvimo, paremta tokiu metodu, atrodo savaime esanti mažiau patikima nei laboratorinis tyrimas, net jei laboratorija nėra pripažinta Komisijos pagal Direktyvos 85/511 17 straipsnį kaip laboratorija, turinti teisę dirbti su virusu.

1985 m. lapkričio 18 d. Tarybos Direktyva dėl Bendrijos snukio ir nagų ligos kontrolės priemonių įdiegimo (OL 2004 m. specialusis leidimas, 3 skyrius, 6 tomas, p. 265 – 272)

179

54. Taip pat jei kompetentingos institucijos, remiantis Direktyvos 90/425180 10 straipsnio 1 dalimi, turi įgaliojimus imtis papildomų nei nustatytos Direktyvoje 85/511 snukio ir nagų ligos kontrolės priemonių, toks papildomas priemonių pobūdis reiškia, jog šios institucijos gali taikyti priemones, analogiškas Direktyvos 85/511 5 straipsnyje nurodytoms priemonėms, remdamosi tais pačiais laboratorinių tyrimų rezultatais, kuriais remiantis buvo taikytos pastarosios priemonės, ir todėl taip pat remdamosi laboratorijos, nenurodytos Direktyvos 85/511 B priede, atliktų tyrimų rezultatais. <…> 59. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmą, antrą ir trečią klausimus reikia atsakyti, kad Direktyvą 85/511 reikia aiškinti taip: jos B priede nurodytos laboratorijos duomenų pasikeitimai, kurie nebuvo į jį įtraukti pagal šios direktyvos 17 straipsnyje numatytą procedūrą, lemia, kad ši laboratorija praranda šiame priede nurodytos laboratorijos statusą, tik jei šie pasikeitimai gali turėti neigiamos įtakos laboratorijos saugumui snukio ir nagų viruso išplitimo tyrimų metu rizikos požiūriu ir jei jie padidina vietinių imlios rūšies gyvūnų užkrėtimo riziką. Be to, Direktyva 85/511 nedraudžia valstybei narei imtis snukio ir nagų ligos kontrolės priemonių, numatytų Direktyvos 90/425 10 straipsnio 1 dalyje, remiantis Direktyvos 85/511 B priede nenurodytos laboratorijos tyrimų rezultatais. <…> 67. Tik tuomet, jei kompetentinga institucija turi informacijos, keliančios rimtų abejonių tokių laboratorijų tyrimų rezultato patikimumu, ji gali atsisakyti neatidėliojant taikyti minėtas priemones.

Tokiu atveju ji, be kita ko, gali pavesti atlikti kitą tyrimą, kuris patvirtintų arba paneigtų šį rezultatą. <…> 74. Iš taip pat nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad teisės į gynybą paisymas bet kokioje procedūroje, kuri buvo pradėta prieš asmenį ir kuri gali pasibaigti jo nenaudai priimtu aktu, yra pagrindinis Bendrijos teisės principas, kuris turi būti užtikrintas net ir nesant procedūrą reglamentuojančių teisės aktų. Pagal šį principą tie asmenys, kuriems skirti sprendimai, galintys turėti reikšmingą poveikį jų interesams, turi turėti galimybę veiksmingai pateikti savo nuomonę dėl jų nenaudai nustatytų aplinkybių 181 . Atsižvelgiant į reikšmingas pasekmes, kurias gyvūnų augintojams sukelia sprendimai, priimti remiantis Direktyvos 85/511 5 straipsniu, Sprendimo 2001/246 2 straipsniu ir Direktyvos 90/425 10 straipsnio 1 dalimi, minėtas principas snukio ir nagų ligos kontrolės priemonių srityje reikalauja, kad tokių sprendimų adresatams iš principo būtų suteikta galimybė veiksmingai išdėstyti savo nuomonę dėl aplinkybių, grindžiančių ginčijamas priemones.

75. Vis dėlto primintina, kad pagrindinės teisės, kaip antai teisės į gynybą paisymas, nėra absoliučios, joms gali būti taikomi apribojimai su sąlyga, kad jie iš tikrųjų atitinka bendrojo intereso tikslus, kurių siekiama nagrinėjama priemone, ir, atsižvelgiant į siekiamą tikslą tai, nėra neproporcingas ir netoleruotinas kišimasis, pažeidžiantis užtikrinamų teisių esmę. Tarp tikslų, galinčių pateisinti tokius apribojimus, taip pat yra visuomenės sveikatos apsauga182.

76. Šiame kontekste konstatuotina, kad jei kompetentinga institucija nebūtų turėjusi teisės taikyti tinkamas priemones prieš snukio ir nagų ligą, kol visi potencialiai suinteresuoti asmenys neturėjo galimybės iš anksto susipažinti su aplinkybėmis ir dokumentais, kuriais šios priemonės buvo pagrįstos, ir kol jos neišsakė savo nuomonės dėl šių aplinkybių ir dokumentų, šiai institucijai galėjo būti užkirstas kelias veikti greitai ir efektyviai. Todėl iš esmės visuomenės sveikatos apsauga pateisina tai, kad ši institucija nusprendžia taikyti nagrinėjamas priemones net iš anksto neišklausiusi 1990 m. birželio 26 d. Tarybos Direktyva dėl Bendrijos vidaus prekyboje tam tikrais gyvūnais ir produktais taikomų veterinarinių ir zootechninių patikrinimų, siekiant užbaigti vidaus rinkos kūrimą (OL 2004 m. specialusis leidimas, 3 skyrius, 10 tomas, p. 138 – 151) 180

1996 m. spalio 24 d. Sprendimas Komisija prieš Lisrestal ir kt., C-32/95 P, Rink., 1996, p. I-5373, 21 p.; 2000 m. rugsėjo 21 d. Sprendimas Mediocurso prieš Komisiją, C-462/98 P, Rink., 2000, p. I-7183, 36 p.; 2005 m. liepos 9 d.

Sprendimas Ispanija prieš Komisiją, C-287/02, Rink., 2005, I-5093, 37 p.

182 1992 m. balandžio 8 d. Sprendimas Komisija prieš Vokietiją, C-62/90, Rink., 1992, p. I-2575, 23 p.; 1995 m. spalio 17 d. Sprendimas Fishermen’s Organisations ir kt., C-44/94, Rink., 1995, p. I-3115, 55 p.

181

suinteresuotų asmenų nuomonės apie aplinkybes, kurios jas pagrindė. Be to, toks apribojimas būtų neproporcingas ir netoleruotinas įsikišimas, pažeidžiantis teisės į gynybą esmę, tik tuomet, jei iš suinteresuotų asmenų būtų atimta galimybė vėlesnėje procedūroje ginčyti minėtas priemones ir vėliau šioje procedūroje veiksmingai pareikšti savo nuomonę.

77. Taip pat, atsižvelgiant į būtinybę greitai imtis veiksmų prieš snukio ir nagų ligą, teisės į gynybą paisymo principas nebūtinai reikalauja sustabdyti tokių priemonių taikymą, iki ši procedūra bus užbaigta.

78. Galiausiai jei tokioje procedūroje paaiškėtų, kad institucija, kuriai pavesta kova su snukio ir nagų liga, galėjo taikyti priemones, numatytas Direktyvoje 85/511, Direktyvoje 90/425 arba Sprendime 2001/246, remdamasi tik faksu praneštais laboratorijos tyrimų rezultatais, teisės į gynybą paisymo principas nedraudžia, kad teismas, priimantis sprendimą šioje procedūroje, pagrįstų savo sprendimą tik šiuo dokumentu, jeigu šalys galėjo dėl jo veiksmingai išdėstyti savo nuomonę.

79. Remiantis tuo, kas išdėstyta, į ketvirtą ir penktą klausimus reikia atsakyti, kad kompetentinga institucija privalo atsižvelgti į laboratorijos, turinčios į Direktyvos 85/511 B priedą įrašytos laboratorijos statusą, tyrimų rezultatą ir iš esmės privalo taikyti šioje direktyvoje numatytas priemones arba bet kokias kitas priemones, reikalingas atsižvelgiant į būtinybę greitai ir efektyviai imtis snukio ir nagų ligos kontrolės priemonių. Kompetentinga institucija, siekdama prireikus taikyti atitinkamas Bendrijos teisės aktuose numatytas priemones, privalo atsižvelgti ir į tokio statuso neturinčios laboratorijos pateiktą tyrimo rezultatą. Vis dėlto kadangi ši laboratorija neužtikrina tokio paties patikimumo, kaip laboratorija, turinti į minėtą B priedą įrašytos laboratorijos statusą, kompetentinga institucija turi įsitikinti minėto rezultato patikimumu. Bet kuriuo atveju kompetentinga institucija turi taikyti šias priemones tik laikydamasi bendrųjų Bendrijos teisės principų, ypač proporcingumo principo ir pagrindinių teisių.

2006 m. birželio 15 d. Teisingumo Teismo (trečioji kolegija) sprendimas G. J. Dokter, Maatschap Van den Top ir W. Boekhout prieš Minister van Landbouw, Natuur en Voedselkwaliteit (byla C-28/05, Rink., 2006, p. I-05431) Direktyva 97/78/EB – Reglamentas (EEB) Nr. 2377/90 – Veterinariniai patikrinimai – Trečiųjų šalių produktai – Importo sąlygų neatitinkančių produktų išsiuntimas atgal – Konfiskavimas ir sunaikinimas <...> 4. Reglamento183 5 straipsnis numato: „Tais atvejais, kai paaiškėja, kad veterinariniuose vaistuose naudojamos farmakologiškai aktyvios medžiagos maksimalaus likučių kiekio nustatyti negalima, kadangi tokių medžiagų likučių bet kokie kiekiai gyvūninės kilmės maisto produktuose yra pavojingi vartotojų sveikatai, tokia medžiaga įtraukiama į IV priedo sąrašą, kuris tvirtinamas 8 straipsnyje nustatyta tvarka. Išskyrus 9 straipsnyje numatytus atvejus, bet kokie IV priedo pakeitimai tvirtinami ta pačia tvarka. Į IV priedo sąrašą įtrauktas medžiagas naudoti maistui skirtiems gyvūnams draudžiama visoje Bendrijoje.“

1990 m. birželio 26 d. Tarybos Reglamentas (EEB) Nr. 2377/90 nustatantis veterinarinių vaistų likučių gyvūninės kilmės maisto produktuose didžiausių kiekių nustatymo tvarką Bendrijoje (OL 2004 m. specialusis leidimas, 3 skyrius, 10 tomas, p. 111 – 121) 183

5. Reglamento IV priede minimi būtent furazolidonas ir chloramfenikolis kaip farmakologiškai veiklios medžiagos. <...> 17. Atsižvelgiant į šiuos argumentus, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti taip: pagal direktyvos184 17 straipsnio 2 dalies a punktą prieštaravimas importo reikalavimų neatitinkančios siuntos išsiuntimui atgal turi remtis Bendrijos taisyklių pažeidimu. <...> 29. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, į antrąjį ir trečiąjį klausimus reikia atsakyti, kad direktyvos 22 straipsnio 2 dalį kartu su reglamento 5 straipsniu reikia aiškinti taip: ši nuostata imperatyviai reikalauja, kad kompetentingos veterinarijos valdžios institucijos konfiskuotų ir sunaikintų produktus, kuriuose per veterinarinį patikrinimą, atliktą pagal šią direktyvą, rasta minėto reglamento IV priede nurodytų medžiagų.

2006 m. rugsėjo 28 d. Teisingumo Teismo (antroji kolegija) sprendimas NV Raverco (C-129/05) ir Coxon & Chatterton Ltd (C-130/05) prieš Minister van Landbouw, Natuur en Voedselkwaliteit (sujungtos bylos C-129/05 ir C-130/05, Rink., 2006, p. I-09297) Direktyva 91/414/EEB – Augalų apsaugos produktai – Veiklioji medžiaga parakvatas – Leidimas pateikti į rinką – Žmonių ir gyvūnų sveikatos apsauga <...> 160. Direktyvos 91/414185 5 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog tam, kad medžiaga galėtų būti įrašyta į tos pačios direktyvos I priedą, turi būti galima tikėtis, kad atsižvelgiant į dabartines mokslo ir technikos žinias augalų apsaugos produktų, savo sudėtyje turinčių nagrinėjamos veikliosios medžiagos, naudojimas, jei buvo laikytasi geros augalų apsaugos praktikos reikalavimų, neturi kenksmingo poveikio žmonių sveikatai pagal Direktyvos 91/414 4 straipsnio 1 dalies b punkto iv papunktį.

161. Ši nuostata, aiškinama kartu su atsargumo principu, reiškia, kad jei žmonių sveikatos požiūriu yra rimtų požymių, kurie, nepašalindami mokslinio netikrumo, leidžia pagrįstai abejoti medžiagos nekenksmingumu, šios medžiagos iš principo negalima įrašyti į Direktyvos 91/414 I priedą. Iš tiesų atsargumo principas yra skirtas galimai rizikai išvengti. Kita vertus, vien hipotetinė rizika, grindžiama nepatvirtintomis mokslinėmis hipotezėmis, yra atmestina186. <...> 169. Direktyvos 91/414 5 straipsnio 4 dalis, nustatanti, kad, įrašant veikliąją medžiagą į I priedą, gali būti taikomi tam tikri naudojimo apribojimai, reiškia, kad leidžiama įrašyti medžiagas, kurios neatitinka šios direktyvos 5 straipsnio 1 dalyje numatytų reikalavimų, nustatant tam tikrus apribojimus, leidžiančius išvengti problemų keliančio nagrinėjamos medžiagos naudojimo.

170. Kadangi ši nuostata atrodo kaip Direktyvos 91/414 5 straipsnio 1 dalies išlyga, ją reikia aiškinti atsižvelgiant į atsargumo principą. Todėl, prieš veikliąją medžiagą įtraukiant į Direktyvos 91/414 I priedą, turi būti neginčijamai įrodyta, jog nagrinėjamos medžiagos naudojimo apribojimai leidžia užtikrinti, kad ši medžiaga naudojama taip, kaip to reikalauja Direktyvos 5 straipsnio 1 dalis.

1997 m. gruodžio 18 d. Tarybos direktyva 97/78/EB, nustatanti principus, reglamentuojančius iš trečiųjų šalių į Bendriją įvežamų produktų veterinarinių patikrinimų organizavimą (OL 2004 m. specialusis leidimas, 3 skyrius, 22 tomas, p. 247 – 268) 185 1991 m. liepos 15 d. Tarybos Direktyva dėl augalų apsaugos produktų pateikimo į rinką (OL 2004 m. specialusis leidimas, 3 skyrius, 11 tomas, p. 332 – 367) 186 2003 m. spalio 21 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Solvay Pharmaceuticals prieš Tarybą, T-392/02, Rink., 2003, p. II-4555, 129 p.

184

<...> 223. Gyvūnų sveikatos apsaugos klausimu Direktyvos 91/414 5 straipsnio 1 dalis numato, kad būtų galima medžiagą įrašyti į šios direktyvos I priedą, reikia, jog, atsižvelgiant į dabartines mokslo ir technikos žinias, būtų galima tikėtis, kad augalų apsaugos produktų, savo sudėtyje turinčių nagrinėjamos veikliosios medžiagos, naudojimas pagal gerą augalų apsaugos praktiką neturi kenksmingo poveikio gyvūnų sveikatai pagal Direktyvos 91/414 4 straipsnio 1 dalies b punkto iv papunktį.

224. Dėl priežasčių, panašių į nurodytas pirmoje šio ieškinio pagrindo dalyje, susijusioje su žmogaus sveikatos apsauga (žr. šio sprendimo 161 punktą), ši nuostata, skaitoma atsižvelgiant į atsargumo principą, reiškia, kad gyvūnų sveikatos atveju egzistuoja rimtų požymių, kurie, nepašalindami mokslinio netikrumo, leidžia pagrįstai abejoti medžiagos nekenksmingumu, iš principo neleidžia šios medžiagos įrašyti į Direktyvos 91/414 I priedą. <...> 227. Galiausiai dėl šio sprendimo 169 ir 170 punktuose nurodytų priežasčių prieš bet kokį įrašymą į Direktyvos 91/414 I priedą turi būti neginčijamai įrodyta, kad nagrinėjamos medžiagos naudojimo apribojimai pagal Direktyvos 91/414 5 straipsnio 4 dalį leidžia užtikrinti šios medžiagos naudojimą, atitinkantį Direktyvos 91/414 5 straipsnio 1 dalies reikalavimus. <...> 254. Direktyvos 91/414 5 straipsnio 1 dalyje atskiriama žmonių ar gyvūnų sveikata, kurios atžvilgiu kenksmingo poveikio egzistavimas netoleruojamas, ir aplinka, kurios atžvilgiu neleidžiama tik nepriimtina įtaka. Panašiai Direktyvos 91/414 4 straipsnio 1 dalies b punkte atskirai aptariamas kenksmingas poveikis žmogaus ar gyvūnų sveikatai (Direktyvos 91/414 4 straipsnio 1 dalies b punkto iv papunktis) ir nepriimtinas poveikis aplinkai (Direktyvos 91/414 4 straipsnio 1 dalies b punkto v papunktis). Iš šios Direktyvos 91/414 4 ir 5 straipsnių struktūros matyti, kad vertinant veikliąją medžiagą gyvūnų sveikatos atžvilgiu pagal Direktyvos 91/414 5 straipsnio 1 dalies b punktą, šios nuostatos nuoroda į tos pačios direktyvos 4 straipsnio 1 dalies b punktą yra susijusi tik su pastarojo straipsnio nuostata, konkrečiai reglamentuojančia gyvūnų sveikatą, būtent nagrinėjamos direktyvos 4 straipsnio 1 dalies b punkto iv papunkčiu.

255. Vadinasi dėl to, kad Direktyvos 91/414 5 straipsnio 1 dalies b punkto iv papunktis jau konkrečiai reglamentuoja produkto, savo sudėtyje turinčio veikliosios medžiagos, poveikį gyvūnų sveikatai, tos pačios direktyvos 4 straipsnio 1 dalies b punkto v papunkčio antroji įtrauka, susijusi su nepriimtino poveikio aplinkai nebuvimu, įskaitant jo poveikį rūšims, kurioms neskirtas toks produktas, nėra svarbi vertinant, ar medžiaga atitinka direktyvos 5 straipsnio 1 dalies b punkto kriterijus, kiek tai susiję su poveikiu rūšims, kurioms neskirtas toks produktas.

2007 m. liepos 11 d. Pirmosios instancijos teismo (antroji išplėstinė kolegija) sprendimas Švedijos Karalystė prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla T-229/04, Rink., 2007, p. II-02437) Augalų apsaugos produktai – Leidimas pateikti į rinką – Etofumezatas – Direktyvos 91/414/EEB ir 2002/37/EB – Reglamentas (EEB) Nr. 3600/1992 – Augalų apsaugos produktų registracija <...> 44. Atsižvelgiant į šį įrašymą Direktyvos 2002/37187 4 straipsnio 1 dalis įpareigoja valstybes nares, pirma, peržiūrėti visus registruotus augalų apsaugos produktus, sudėtyje turinčius etofumezato, 2002 m. gegužės 3 d. Komisijos direktyva 2002/37/EB, iš dalies keičianti Tarybos direktyvą 91/414/EEB, kad būtų įrašyta veiklioji medžiaga etofumezatas (OL 2004 m. specialusis leidimas, 3 skyrius, 35 tomas, p. 450 – 452) 187

siekiant užtikrinti, kad būtų vykdomos Direktyvos 91/414 188 I priede nustatytos sąlygos dėl šios veikliosios medžiagos, ir, antra, iki 2003 m. rugsėjo 1 d. iš dalies pakeisti arba prireikus panaikinti registracijas pagal pastarąją direktyvą. Kita vertus, Direktyvos 2002/37 4 straipsnio 2 dalis numato, kad visus registruotus augalų apsaugos produktus, sudėtyje turinčius tik veikliosios medžiagos etofumezato arba šios medžiagos kaip vienos iš kelių veikliųjų medžiagų, iki 2003 m. kovo 1 d. įrašytų į Direktyvos 91/414 I priedą, valstybės narės iš naujo įvertina pagal Direktyvos 91/414 VI priede numatytus vienodus principus III priedo dokumentų rinkinio pagrindu.

45. Iš Direktyvos 2002/37 4 straipsnio 1 dalies formuluotės visiškai nematyti, kad per galiojančių registracijų peržiūros procedūrą šių registracijų savininkai privalo turėti II priedo dokumentų rinkinį arba galimybę juo pasinaudoti. <...> 50. Tačiau nors pripažintina, kad aiškiai nenustatydama valstybių narių pareigos patikrinti, ar ankstesnių registracijų savininkai turi galimybę pasinaudoti II priedo dokumentų rinkiniu, Direktyvos 2002/37 4 straipsnio 1 dalies nuostata sutrumpina Direktyvos 91/414 13 straipsnio 3 dalies d punkte numatytos duomenų apsaugos terminą, tokia situacija tiesiogiai išplaukia iš pirmosios nuostatos formuluotės. Kadangi Direktyvos 2002/37 4 straipsnio 1 dalies formuluotė yra aiški ir nedviprasmiška, vienintelis jos išaiškinimas, atitinkantis teisinio saugumo principą, reikalaujantį, jog Bendrijos teisės aktai leistų suinteresuotiesiems asmenims tiksliai žinoti savo pareigų, kurios jais nustatomos, apimtį189, yra toks, kad pagal šią nuostatą galiojančios registracijos savininkas neprivalo peržiūros metu pateikti II priedo dokumentų rinkinio. <...> 55. <...> Direktyvos 2002/37 4 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad ji neįpareigoja valstybių narių iki 2003 m. rugsėjo 1 d. panaikinti etofumezato turinčio augalų apsaugos produkto registracijos dėl to, kad šios registracijos savininkas neturi II priedo dokumentų rinkinio arba galimybės pasinaudoti tokiu dokumentų rinkiniu.

2008 m. gegužės 22 d. Teisingumo Teismo (trečioji kolegija) sprendimas Feinchemie Schwebda GmbH ir Bayer CropScience AG prieš College voor de toelating van bestrijdingsmiddelen (byla C361/06, Rink., 2008, p. I-03865) Augalų apsaugos produktai – Veiklioji medžiaga dichlorvosas – Neįtraukimas į Direktyvos 91/414/EEB I priedą – Vertinimo procedūra – EMST mokslo grupės nuomonė – Prieštaravimas dėl teisėtumo – Reglamento (EB) Nr. 1490/2002 20 straipsnis – Naujų tyrimų ir duomenų pateikimas per vertinimo procedūrą – Reglamento (EB) Nr. 451/2000 8 straipsnis – Reglamento (EB) Nr. 178/2002 28 straipsnio 1 dalis – Teisėti lūkesčiai – Proporcingumas – Vienodas požiūris – Gero administravimo principas – Teisė į gynybą <...> 55. Primintina, kad pagal Reglamento Nr. 451/2000 190 8 straipsnio 7 dalį EMST [Europos maisto saugos tarnyba] įvertina įvertinimo ataskaitos projektą ir ne vėliau kaip per vienus metus nuo įvertinimo ataskaitos projekto gavimo pateikia Komisijai nuomonę apie tai, ar veiklioji medžiaga atitinka Direktyvos 91/414 191 saugos reikalavimus. Šioje byloje reikia konstatuoti, kad EMST šį

1991 m. liepos 15 d. Tarybos Direktyva dėl augalų apsaugos produktų pateikimo į rinką (OL 2004 m. specialusis leidimas, 3 skyrius, 11 tomas, p. 332 – 367) 189 2007 m. gruodžio 11 d. Sprendimas Skoma-Lux, C-161/06, Rink., 2007, p. I-0000, 36, 38 p.

190 2000 m. vasario 28 d. Komisijos reglamentas (EB) Nr. 451/2000, nustatantis išsamias darbų programos, minėtos Tarybos direktyvos 91/414/EEB 8 straipsnio 2 dalyje, antrojo ir trečiojo etapo įgyvendinimo taisykles (OL 2004 m. specialusis leidimas, 3 skyrius, 28 tomas, p. 292 – 319) 191 1991 m. liepos 15 d. Tarybos Direktyva dėl augalų apsaugos produktų pateikimo į rinką (OL 2004 m. specialusis leidimas, 3 skyrius, 11 tomas, p. 332 – 367) 188

terminą praleido. Nors EMST gavo įvertinimo ataskaitos projektą 2003 m. spalio 20 d., savo nuomonę Komisijai ji pateikė tik 2006 m. gegužės 12 dieną.

56. Net jeigu Reglamento Nr. 451/2000 8 straipsnio 7 dalyje nustatytas terminas būtų imperatyvus, šio termino praleidimas turėtų įtakos ginčijamo sprendimo teisėtumui tik tuo atveju, jei būtų įrodyta, kad nepadarius šio pažeidimo minėto sprendimo turinys galėjo būti kitoks192. <...> 68. <...>„nuolatinės mokslinės grupės yra atsakingos už [EMST] mokslinių nuomonių teikimą, kiekviena pagal savo kompetenciją“. Svarbu konstatuoti, kad, kaip teigia ieškovė, iš šio straipsnio formuluotės matyti, jog jei EMST nusprendžia paprašyti tokios grupės mokslo nuomonės, ji privalo jos laikytis. Tokį aiškinimą patvirtina EMST nustatytos taisyklės: konsultacijų su augalų sveikatos mokslo grupe atveju numatyta, kad šio sprendimo 66 punkte minėtų nacionalinių ekspertų susirinkimų ataskaitoje turi būti atsižvelgta į jos nuomonę. Šios taisyklės išimtis numatyta tik tuo atveju, kai EMST turi mokslo įrodymų, pateisinančių šios nuomonės nepaisymą.

69. Vis dėlto reikia patikslinti, kad, priešingai nei teigia ieškovė, dokumentų rinkinių, kuriuos perdavė gamintojai, pageidaujantys, kad veiklioji medžiaga būtų įrašyta į Direktyvos 91/414 I priedą, vertinimo procedūroje augalų sveikatos mokslo grupės nuomonės negalima painioti su EMST nuomone dėl veikliosios medžiagos atitikties Direktyvos 91/414 saugos reikalavimams, kuri parengiama pagal Reglamento Nr. 451/2000 8 straipsnio 7 dalį. Jau buvo pažymėta, kad minėtoje procedūroje PRAPeR gali konsultuotis su augalų sveikatos mokslo grupe tam tikrais ypač sudėtingais klausimais, susijusiais su dokumentų rinkiniais, kurių vertinimą ji koordinuoja. Tačiau augalų sveikatos mokslo grupė jokiu būdu negali pakeisti EMST, kiek tai susiję su Reglamento Nr. 451/2000 8 straipsnio 7 dalyje numatytos nuomonės parengimu.

70. <...> Reglamento Nr. 451/2000 8 straipsnyje numatytoje procedūroje augalų sveikatos mokslo grupės nuomonė yra privaloma EMST, kiek tai susiję su klausimais, kuriais su šia grupe buvo konsultuojamasi, tačiau laikantis bendro nagrinėjamos veikliosios medžiagos keliamo pavojaus įvertinimo. <...> 75. Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, reikia konstatuoti, kad EMST ataskaita neiškreipia augalų sveikatos mokslo grupės nuomonės ir jai neprieštarauja. Šiuo klausimu svarbu pažymėti, kad ta aplinkybė, jog savo ataskaitoje EMST manė, kad dichlorvoso keliamo pavojaus žmonių sveikatai įvertinimas nėra įtikinamas dėl abejonių, susijusių su šios medžiagos genotoksinėmis ir kancerogeninėmis savybėmis, nors augalų sveikatos mokslo grupė pabrėžė, kad pagal turimus įrodymus genotoksiškumo ir kancerogeniškumu rizika yra minimali, yra tiesiogiai susijusi su šio sprendimo 69 punkte pateikta išvada, pagal kurią su augalų sveikatos mokslo grupe galima konsultuotis tam tikrais ypač sudėtingais klausimais, susijusiais su vertintinais dokumentų rinkiniais, tačiau ši grupė jokiu būdu negali pakeisti EMST, kiek tai susiję su Reglamento Nr. 451/2000 8 straipsnio 7 dalyje numatytos nuomonės parengimu. Net jei augalų sveikatos mokslo grupės atliktas rizikos vertinimas yra teorinis, atlikdama tokį patį vertinimą EMST turi atsižvelgti į praktines sąlygas, susijusias su šios rizikos valdymu. Šiuo atveju, nors, augalų sveikatos mokslo grupės manymu, mutageniškumo ir kancerogeniškumo rizika teoriškai yra minimali, EMST ataskaitoje buvo pažymėta, jog dėl ieškovės pateiktų duomenų trūkumo, dėl kurio neįmanoma nustatyti ribinės vertės, rizikos vertinimas nėra įtikinamas. <...> 127. Reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką bet kurioje asmens atžvilgiu pradėtoje procedūroje, kurioje gali būti priimtas sprendimas šio asmens nenaudai, teisės į gynybą užtikrinimas yra pagrindinis Bendrijos teisės principas, ir jį reikia užtikrinti, net jeigu nėra atitinkamą procedūrą reglamentuojančių teisės aktų. Pagal šį principą tie asmenys, kuriems skirti sprendimai, 1986 m. balandžio 23 d. Teisingumo Teismo sprendimas Bernardi prieš Parlamentą, 150/84, Rink., 1986, p. 1375, 28 p.; 2006 m. balandžio 5 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Degussa prieš Komisiją, T-279/02, Rink., 2006, p. II-897, 416 p.

192

galintys turėti reikšmingą poveikį jų interesams, privalo turėti galimybę veiksmingai pareikšti savo nuomonę193.

128. Šioje byloje pirmiausia reikia konstatuoti, kad ginčijamas sprendimas priimtas ieškovės nenaudai, nes juo atsisakoma patenkinti jos prašymą įrašyti dichlorvosą į Direktyvos 91/414 I priedą.

129. Tada, visų pirma kalbant apie ieškovės argumentą, kad jos teisė į gynybą buvo pažeista, nes jai nebuvo sudaryta galimybė ir nesuteikta pakankamai laiko pateikti tyrimus atsakant į EMST ataskaitoje pareikštus prieštaravimus dėl ilgalaikių tyrimų nebuvimo, reikia pažymėti, kad, pirma, taikytinuose teisės aktuose nėra numatoma jokia pareiga sudaryti pranešėjui galimybę pateikti tyrimus per vertinimo procedūrą.

130. Taigi Reglamento Nr. 451/2000 8 straipsnio 2 ir 5 dalyse nustatyta, kad „nauji tyrimai“ iš esmės nepriimami, atitinkamai valstybei narei ataskaitos rengėjai ir EMST pradėjus vertinti veikliąją medžiagą. Nors pagal minėtas nuostatas valstybė narė ataskaitos rengėja, atitinkamai gavusi EMST pritarimą, jei įvertinimo ataskaitos projektas jau buvo perduotas šiai institucijai, gali paprašyti pranešėjo per nustatytą terminą pateikti papildomų duomenų, kurių, valstybės narės ataskaitos rengėjos ar EMST nuomone, reikia norint geriau suprasti dokumentų rinkinį, šiomis nuostatomis nėra numatyta tokia išimtis dėl naujų tyrimų pateikimo. Juo labiau kad EMST pabaigus savo ataskaitą nėra jokios galimybės pateikti papildomus duomenis ar tyrimus. <...> 132. Tačiau, viena vertus, nepaisant to, ar ieškovė iš tikrųjų gavo tikslių garantijų, kad nebūtinas joks ilgalaikis tyrimas, tokios garantijos negalėtų sukelti ieškovės teisėtų lūkesčių, nes Reglamento Nr. 451/2000 8 straipsnio 5 dalyje aiškiai numatyta, jog nauji tyrimai iš esmės nepriimami EMST pradėjus vertinti veikliąją medžiagą. Iš teismų praktikos matyti, kad teisėtų lūkesčių gali kilti tik dėl taikytinas normas atitinkančių garantijų194. <...> 148. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką teisę remtis teisėtų lūkesčių apsauga turi kiekvienas asmuo, esantis tokioje padėtyje, kurioje Bendrijos administracija sukėlė jam pagrįstų lūkesčių, suteikdama tikslių garantijų195. Tokias garantijas, neatsižvelgiant į jų pateikimo formą, sudaro tiksli, nesąlyginė ir tikrovę atitinkanti informacija iš kompetentingų ir patikimų šaltinių 196 . Tačiau šio principo pažeidimu negalima remtis tuo atveju, kai administracija nesuteikė tikslių garantijų197.

149. Šiuo atžvilgiu pirmiausia reikia pažymėti, kad per Reglamento Nr. 451/2000 8 straipsnyje numatytą veikliosios medžiagos vertinimo procedūrą, siekiant ją įrašyti į Direktyvos 91/414 I priedą, EMST vertina atitinkamos medžiagos kenksmingą poveikį ir pateikia Komisijai mokslo nuomonę šiuo klausimu. Minėta nuomonė parengiama remiantis įvertinimo ataskaitos projektu, kurį tarpusavyje vertindamos įvertina valstybės narės ir prireikus nacionaliniai ekspertai. Iš principo pranešėjas ar pranešėjai apie nagrinėjamą veikliąją medžiagą bendrauja su EMST prieš pradedant tarpusavio vertinimą. Tada Komisija ir tam tikrais atvejais Taryba turi priimti galutinį sprendimą dėl atitinkamos veikliosios medžiagos. Atsižvelgiant į tokį EMST vaidmenį veikliosios medžiagos vertinimo procedūroje, reikia pripažinti, priešingai nei teigia Komisija, kad tiek Komisijos, tiek 2006 m. birželio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimas Dokter ir kt., C-28/05, Rink., 2006, p. I-5431, 74 p.

2005 m. birželio 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Branco prieš Komisiją, T-347/03, Rink., 2005, p. II-2555, 102 p.; 2006 m. vasario 23 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Cementbouw Handel & Industrine prieš Komisiją, T-282/02, Rink., 2006, p. II-319, 77 p.

195 2004 m. liepos 15 d. Teisingumo Teismo sprendimas Di Lenardo ir Dilexport, C-37/02 ir C-38/02, Rink., 2004, p. I-6911, 70 p.; 1998 m. gruodžio 17 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Embassy Limousines & Servines prieš Parlamentą, T-203/96, Rink., 1998, p. II-4239, 74 p.

196 2000 m. gegužės 25 d. Teisingumo Teismo sprendimas Kögler prieš Teisingumo Teismą, C-82/98 P, Rink., 2000, p. I-3855, 33 p.

197 2005 m. lapkričio 24 d. Teisingumo Teismo sprendimas Vokietija prieš Komisiją, C-506/03, 58 p.; 2006 m. birželio 22 d. Teisingumo Teismo sprendimas Belgique ir Forum 187 prieš Komisiją, C-182/03 ir C-217/03, Rink. p. I-5479, 147 p.

193 194

EMST per veikliosios medžiagos vertinimo procedūrą suteiktos tikslios garantijos pranešėjui gali sukelti teisėtų lūkesčių.

2009 m. lapkričio 19 d. Pirmosios instancijos teismo (antroji kolegija) sprendimas Denka International BV prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla T-334/07, Rink., 2009, p. II-04205) Galvijų spongiforminių encefalopatijų priežiūros sistema – Reglamentas (EB) Nr. 999/2001 – Privalomas patikros tyrimas – Nacionalinės teisės aktai – Patikros pareiga – Išplėtimas – Vyresni nei 24 mėnesių galvijai <...> 32. Toliau pažymėtina, kad, remiantis Reglamento Nr. 999/2001 198 teisiniu pagrindu, būtent EB 152 [dabar SESV 168 straipsnis] straipsnio 4 dalies b punktu, juo tiesiogiai siekiama apsaugoti visuomenės sveikatą. Pagal nusistovėjusią teismo praktiką žmonių sveikata ir gyvybė tarp Sutartimi saugomų interesų užima svarbiausią vietą ir būtent valstybės narės turi nuspręsti, kokio lygio visuomenės sveikatos apsaugą jos ketina suteikti ir kaip šį lygį pasiekti, o tai reiškia, kad valstybėms narėms turi būti suteikta diskrecija199. <…> 43. Remiantis proporcingumo principu, kuris sudaro bendrųjų Sąjungos teisės principų dalį, tokių patikros tyrimų teisėtumo sąlyga yra jų tinkamumas ir būtinumas įgyvendinti teisėtai siekiamus tikslus, turint omenyje, kad galint pasirinkti iš kelių tinkamų priemonių, reikia imtis mažiau suvaržančios, o sukelti nepatogumai neturi būti neproporcingi siekiamiems tikslams200.

44. Šiuo klausimu tyrimų išplėtimas visiems 24–30 mėnesių galvijams yra tinkama šios amžiaus grupės gyvūnų GSE [Galvijų spongiforminė encefalopatija] diagnostikos, todėl ir numatyto tikslo siekimo priemonė.

45. Be to, dėl šios priemonės būtinumo reikia priminti, kad šioje srityje valstybės narės naudojasi diskrecija. Taigi tai, kad viena valstybė narė taiko švelnesnes taisykles nei kita, nereiškia, jog tos kitos valstybės narės taisyklės yra neproporcingos201.

46. Taip pat tai, kad, kaip matyti iš Reglamento Nr. 1248/2001 202 2 konstatuojamosios dalies ir prašymo priimti prejudicinį sprendimą, reaguodamas į pavienių GSE atvejų nustatymą vyresniems nei 28 mėnesių gyvūnams, Bendrijos teisės aktų leidėjas vyresniems nei 24 mėnesių galvijams nustatė mažiau detalius tyrimus nei taikomi valstybės narės, nereiškia, kad ši valstybė narė pagrįstai negali jų laikyti būtinais.

47. Pagaliau nematyti, kad nacionalinė priemonė, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, viršija tai, kas būtina pasiekti iš Reglamento Nr. 999/2001 išplaukiantį visuomenės sveikatos apsaugos tikslą.

2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 999/2001, nustatantis tam tikrų užkrečiamųjų spongiforminių encefalopatijų prevencijos, kontrolės ir likvidavimo taisykles (OL 2004 m. specialusis leidimas, 3 skyrius, 32 tomas, p. 289 – 328) 199 2008 m. rugsėjo 11 d. Sprendimas Komisija prieš Vokietiją, C-141/07, Rink., 2008, p. I-6935, 51 p.; 2009 m. kovo 10 d. Sprendimas Hartlauer, C-169/07, Rink., 2009, p. I-0000, 30 p.; 2009 m. gegužės 19 d. Sprendimas Apothekerkammer des Saarlandes ir kt., C-171/07 ir C-172/07, Rink., 2009, p. I-0000, 19 p.

200 2003 m. liepos 3 d. Sprendimas Lennox, C-220/01, Rink., 2003, p. I-7091, 76 p.

201 2008 m. rugsėjo 11 d. Sprendimas Komisija prieš Vokietiją, C-141/07, Rink., 2008, p. I-6935, 51 p.

202 2001 m. birželio 22 d. Komisijos reglamentas (EB) Nr. 1248/2001, iš dalies keičiantis Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 999/2001 dėl užkrečiamųjų spongiforminių encefalopatijų epidemiologinės priežiūros ir tyrimų III, X ir XI priedus (OL 2004 m. specialusis leidimas, 3 skyrius, 32 tomas, p. 450 – 460) 198

48. Taigi į pateiktą klausimą reikia atsakyti, kad Reglamento Nr. 999/2001 6 straipsnio 1 daliai ir III priedo, iš dalies pakeisto Reglamentu Nr. 1248/2001, A skyriaus I daliai neprieštarauja nacionalinės teisės aktai, kuriais remiantis turi būti atliekami visų vyresnių nei 24 mėnesių galvijų GSE patikros tyrimai”.

2010 m. vasario 25 d. Teisingumo Teismo (antroji kolegija) sprendimas Müller Fleisch GmbH prieš Land Baden-Württemberg (byla C-562/08, Rink., 2010, p. I-01391) Žemės ūkis – Sveikatos reikalavimai – Direktyva 90/425/EEB – Nacionalinė laikinoji tvarka dėl kovos su galvijų spongiforminės encefalopatijos plitimu, uždraudžiant gaminti perdirbtus gyvūninius baltymus ūkiuose auginamų gyvūnų pašarams ir jais prekiauti – Proporcingumas <…> 66. Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, jog tai, kad Komisija priėmė sprendimą, kurio nereikia pradėti taikyti nedelsiant, savaime negali būti prilyginama draudimui valstybei narei pačiai imtis laikinųjų apsaugos priemonių pagal Direktyvos 89/662 203 9 straipsnio 1 dalies ketvirtą pastraipą 204 . Laikinosios apsaugos priemonės Sąjungos lygmeniu, nagrinėjamos Sprendime Eurostock, yra lygiavertės Direktyvos 90/425 205 10 straipsnio 1 dalies ketvirtoje pastraipoje minimoms priemonėms.

67. Taigi valstybė narė gali imtis nacionalinių draudžiamųjų priemonių, kaip antai įtvirtintos Nacionalinėje laikinojoje tvarkoje, jei situacija toje valstybėje yra skubaus pobūdžio, kuris pateisina tokių priemonių priėmimą nedelsiant dėl rimtų, su žmonių arba gyvūnų sveikata susijusių priežasčių.

68. Tačiau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris yra vienintelis, turintis teisę įvertinti nagrinėjamos bylos aplinkybes, turi patikrinti, ar situacija Nyderlandų Karalystėje tuo metu, kai buvo priimta Nacionalinė laikinoji tvarka, buvo skubi.

69. Jei šis teismas nuspręstų, kad situacija buvo skubi ir kad Nacionalinė laikinoji tvarka iš esmės gali būti laikoma laikinąja apsaugos priemone pagal Direktyvos 90/425 10 straipsnio 1 dalies ketvirtą pastraipą, jis taip pat turėtų patikrinti, ar laikytasi proporcingumo principo206.

70. Remiantis išdėstytais motyvais, Sąjungos teisei, ypač Direktyvai 90/425 bei Sprendimams 94/381 ir 2000/566, neprieštarauja nacionalinė tvarka, kurioje, siekiant apsisaugoti nuo GSE [Galvijų spongiforminė encefalopatija], įtvirtintas laikinas draudimas gaminti perdirbtus gyvūninius baltymus ūkiuose auginamų gyvūnų pašarams ir jais prekiauti, jei situacija atitinkamoje valstybėje narėje yra skubaus pobūdžio, kuriuo pateisinamas tokių priemonių priėmimas nedelsiant dėl rimtų, su žmonių arba gyvūnų sveikata susijusių priežasčių. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar įvykdyta ši sąlyga ir ar laikytasi proporcingumo principo.

2011 m. birželio 22 d. Teisingumo Teismo (antroji kolegija) sprendimas Staat der Nederlanden prieš Denkavit Nederland BV ir kt. (byla C-346/09, Rink., p.)

Sanitarinė priežiūra – Reglamentas (EB) Nr. 999/2001 – Apsauga nuo užkrečiamųjų spongiforminių encefalopatijų 1989 m. gruodžio 11 d. Tarybos direktyva dėl veterinarinių patikrinimų, taikomų Bendrijos vidaus prekyboje, siekiant sukurti vidaus rinką (OL 2004 m. specialusis leidimas, 3 skyrius, 9 tomas, p. 214 – 224) 204 2000 m. gruodžio 5 d. Sprendimas Eurostock, C-477/98, Rink., 2000, p. I-10695, 58 p.

205 1990 m. birželio 26 d. Tarybos Direktyva dėl Bendrijos vidaus prekyboje tam tikrais gyvūnais ir produktais taikomų veterinarinių ir zootechninių patikrinimų, siekiant užbaigti vidaus rinkos kūrimą (OL 2004 m. specialusis leidimas, 3 skyrius, 10 tomas, p. 138 – 151) 206 2005 m. kovo 10 d. Sprendimas Tempelman ir van Schaijk, C-96/03 ir C-97/03, Rink., 2005, p. I-1895, 46 p.

203

<…> 206. Pagal Reglamento Nr. 999/2001 207 13 straipsnio 1 dalies b punktą, „atsižvelgiant į VII priedo 1 punktą, atliekamas tyrimas siekiant identifikuoti visus pavojingus gyvūnus“. Be to, pagal Reglamento Nr. 999/2001 13 straipsnio 1 dalies c punktą „visi gyvūnai ir gyvūniniai produktai, nurodyti šio reglamento VII priedo 2 punkte, kurie, atlikus [13 straipsnio 1 dalies] b punkte nurodytą tyrimą, pasirodo esą pavojingi, užmušami ir visiškai sunaikinami, atsižvelgiant į Reglamentą (EB) Nr. 1774/2002“. Taigi, pagal šią nuostatą gyvūnai, kurie turi būti paskersti ir sunaikinti, – tai gyvūnai, kurie nustatomi pagal Reglamento Nr. 999/2001 VII priedo 1 punktu reikalaujamu atlikti tyrimu ir kurie, be to, atitinka šio priedo 2 punkto kriterijus.

207. Pagal Reglamento Nr. 999/2001 23 straipsnį Komisija Reglamento Nr. 999/2001 priedus gali pakeisti laikydamasi šio reglamento 24 straipsnio 2 dalyje numatytos komiteto procedūros ir kiekvienu klausimu, galinčiu daryti įtaką visuomenės sveikatai, pasikonsultavusi su atitinkamu mokslo komitetu. Taigi teisės aktų leidėjas suteikė Komisijai įgaliojimus pakeisti Reglamento Nr. 999/2001 priedus.

208. Atsižvelgiant į Reglamento Nr. 999/2001 13 straipsnio 1 dalies c punkto ir 23 straipsnio taikymo sritį, reikia pripažinti Komisijos kompetenciją reglamentu, priimtu taikant Reglamento Nr. 999/2001 24 straipsnio 2 dalyje numatytą komiteto procedūrą, apibrėžti skerstinus ir sunaikintinų gyvūnus, nustatytus atlikus tyrimą. Kadangi pagal Reglamento Nr. 999/2001 13 straipsnio 1 dalies c punktą gyvūnai, kurie turi būti paskersti ir sunaikinti, yra apibrėžiami darant nuorodą į VII priedo 2 punkto kriterijus, Komisija pagal Reglamento Nr. 999/2001 23 straipsnį turėjo kompetenciją patvirtinti nuostatas, kuriomis, kaip šioje byloje, yra apibrėžiami skerstini ir sunaikintini gyvūnai, nustatyti minėtu tyrimu.

2011 m. rugsėjo 9 d. Bendrojo Teismo (trečioji išplėstinė kolegija) sprendimas Prancūzijos Respublika prieš Europos Komisiją (byla T-257/07, Rink., 2011, p. II-05827) Reglamentas (EB) Nr. 1/2005 – Vežamų gyvūnų apsauga – Kiaulinių šeimos naminių gyvūnų vežimas keliais – Minimalus gardų aukštis – Tikrinimai vežant – Pakrovimo tankumas – Valstybių narių teisė patvirtinti detalias normas <...> 59. Kadangi Teisingumo Teismui pateiktoje medžiagoje nėra vertinimų, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas į kitų nei ta, kuri nustatė šias normas, valstybių narių paprastai pripažįstamus standartus ir laikydamasis Reglamento Nr. 1/2005208, turi šiuo klausimu atlikti reikalingus patikrinimus.

60. Vis dėlto reikia pažymėti, kad normos dėl minimalaus vidinio gardų, skirtų vežti ilgiau nei aštuonias valandas, aukščio, kaip antai patvirtintos Nutarimo Nr. 1729/2006 36 straipsnio 4 dalies pereinamosiose nuostatose, negali būti laikomos proporcingomis, nes nustatydama bendrą tvarką ta pati valstybė narė patvirtino ir mažiau varžančias normas, kaip antai pateiktas šio nutarimo 9 straipsnio 1 dalyje. <...> 62. Šiuo aspektu Reglamento Nr. 1/2005 3 straipsnio antros pastraipos f punkte, kuris skaitomas kartu su šio reglamento I priedo II skyriaus 1.1 punkto f papunkčiu, numatyta, jog gyvūnams vežti 2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 999/2001, nustatantis tam tikrų užkrečiamųjų spongiforminių encefalopatijų prevencijos, kontrolės ir likvidavimo taisykles (OL 2004 m. specialusis leidimas, 3 skyrius, 32 tomas, p. 289 – 328) 208 2004 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1/2005 dėl gyvūnų apsaugos juos vežant ir atliekant susijusias operacijas ir iš dalies keičianti Direktyvas 64/432/EEB ir 93/119/EB ir Reglamentą (EB) Nr. 1255/97 (OL 2005, L 3, p.

1—44) 207

skirtos transporto priemonės turi būti sukonstruotos taip, kad gyvūnai būtų nuolat pasiekiami norint patikrinti jų gerovės sąlygas. Tačiau reikia konstatuoti, kad, priešingai, nei tai buvo pagal Direktyvą 91/628 ir Reglamentą Nr. 411/98, Reglamento Nr. 1/2005 nuostatos dėl vežamų gyvūnų tikrinimo taikomos visoms transporto priemonėms, neatsižvelgiant į kelionės trukmę. <...> 68. Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti, kad Reglamentas Nr. 1/2005 turi būti aiškinamas taip, jog: – pagal šį reglamentą valstybei narei nedraudžiama priimti normų, taikomų vežant kiaules keliais, kuriomis, siekiant stiprinti teisinį saugumą, nepažeidžiant gyvūnų gerovės tikslo ir nenustatant šiuo atžvilgiu pernelyg griežtų kriterijų patikslinami šiame reglamente nustatyti reikalavimai dėl minimalaus vidinio gyvūnų gardų aukščio, jei šios normos nelemia papildomų išlaidų arba techninių sunkumų, dėl kurių jas priėmusių valstybių narių gamintojai arba kitų valstybių narių gamintojai, norintys eksportuoti savo prekes į pirmąją valstybę narę ar per ją, atsiduria nepalankioje padėtyje, o prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi tai patikrinti; normos, kaip antai nustatytos Nutarimo Nr. 1729/2006 36 straipsnio 4 dalyje numatytose pereinamose nuostatose, vis dėlto negali būti laikomos proporcingomis, nes nustatydama bendrą tvarką valstybė narė patvirtino mažiau varžančias normas, kaip antai pateiktas šio nutarimo 9 straipsnio 1 dalyje, – pagal šį reglamentą valstybei narei draudžiama priimti normas, taikomas vežant kiaules keliais, kuriomis patikslinami minėtame reglamente numatyti reikalavimai dėl galimybės prieiti prie gyvūnų, siekiant nuolat tikrinti jų gerovės sąlygas, kurie taikomi tik jei kelionė trunka ilgiau kaip aštuonias valandas, ir – pagal šį reglamentą valstybei narei nedraudžiama priimti normų, nustatančių, jog, vežant kiaules keliais, joms turi būti skirtas minimalus paviršiaus plotas, kuris priklauso nuo jų svorio; konkrečiai kalbant, vienai 100 kg kiaulei būtina skirti ne mažiau kaip 0,42 m2 paviršiaus ploto, kai vežimo trukmė neviršija aštuonių valandų, ir 0,50 m2 – kai kelionė trunka ilgiau.

2011 m. gruodžio 21 d. Teisingumo Teismo (trečioji kolegija) sprendimas Danske Svineproducenter prieš Justitsministeriet (byla C-316/10, Rink., p.)

3.4.2.

3.4.3. Išteklių ir ūkininkavimo sąlygų gerinimas

Turinys Laisvas prekių judėjimas – Prekyba arklinių šeimos gyvūnais Bendrijoje – Organizacijų ir asociacijų, tvarkančių arba užvedančių registruojamų arklinių šeimos gyvūnų kilmės knygas, patvirtinimo arba pripažinimo procedūra – Sprendimo 92/353/EEB 2 straipsnio 2 dalis <…> 35. Taigi Sprendimo 92/353 209 2 straipsnio 2 dalies pirmoje įtraukoje aiškiai numatytos aplinkybės, kuriomis kompetentingos valstybės narės institucijos gali atsisakyti pripažinti naują organizaciją ar asociaciją. Šiuo atveju kalbama apie situacijas, kai atitinkamoje valstybėje narėje jau veikia viena ar kelios oficialiai patvirtintos arba pripažintos konkrečios veislės selekcininkų organizacijos ar asociacijos ir kai pripažinimas kelia pavojų šios veislės išsaugojimui arba trukdo jau veikiančios organizacijos ar asociacijos darbą arba jos veislės tobulinimo ar selekcinės programos įgyvendinimą.

1992 m. birželio 11 d. Komisijos Sprendimas nustatantis organizacijų ir asociacijų, tvarkančių arba užvedančių registruojamų arklinių šeimos gyvūnų kilmės knygas, patvirtinimo arba pripažinimo kriterijus (OL 2004 m. specialusis leidimas, 3 skyrius, 12 tomas, p. 350 – 352) 209

36. Priešingai nei teigia Ponių augintojų susivienijimas, Sprendimo 92/353 2 straipsnio 2 dalies pirmoji įtrauka negali būti aiškinama taip, kad ji suteikia jau veikiančiai organizacijai subjektinę teisę iš atitinkamų kompetentingų institucijų reikalauti atmesti naujos asociacijos ar organizacijos prašymą dėl pripažinimo esant vienai ar kelioms šioje nuostatoje nurodytų aplinkybių. Iš tikrųjų, toks aiškinimas reikštų diskrecijos, kurią Sprendimo 92/353 2 straipsnio 2 dalimi buvo siekiama palikti kompetentingoms valstybės narės institucijoms, panaikinimą.

37. Taigi į pirmą klausimą reikia atsakyti, kad Sprendimo 92/353 2 straipsnio 2 dalies pirma įtrauka aiškintina taip, jog esant vienai ar kelioms šioje nuostatoje nurodytų aplinkybių jau veikiančios oficialiai pripažintos ar patvirtintos konkrečios arklinių šeimos gyvūnų veislės selekcininkų organizacijos ar asociacijos neturi teisės iš kompetentingų institucijų reikalauti atsisakyti pripažinti ar patvirtinti naują tos pačios veislės kilmės knygą tvarkančią ar užvedančią asociaciją ar organizaciją.

38. Antro klausimo antra dalimi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės Teisingumo Teismo klausia, ar Bendrijos teisė nedraudžia, kad valstybės narės teisės normos nesuteiktų jau veikiančioms asociacijoms ar organizacijoms, pasisakiusioms prieš naujos asociacijos ar organizacijos pripažinimą, teisės teisme ginčyti kompetentingų nacionalinių institucijų sprendimą dėl pripažinimo.

39. Iš atsakymo į pirmą klausimą matyti, kad esant vienai ar kelioms Sprendimo 92/353 2 straipsnio 2 dalies pirmoje įtraukoje nurodytų aplinkybių jau oficialiai pripažintos ar patvirtintos konkrečios arklinių šeimos gyvūnų veislės selekcininkų organizacijos ar asociacijos neturi teisės iš kompetentingų institucijų reikalauti atsisakyti pripažinti ar patvirtinti naują tos pačios veislės kilmės knygą tvarkančią ar užvedančią asociaciją ar organizaciją.

40. Tokiomis aplinkybėmis ir dėl generalinio advokato išvados 38–40 punktuose išdėstytų priežasčių į antrąją antro klausimo dalį reikia atsakyti, kad Bendrijos teisė nedraudžia, kad valstybės narės teisės aktai nesuteiktų jau veikiančioms asociacijoms ar organizacijoms, pasisakiusioms prieš naujos asociacijos ar organizacijos pripažinimą, teisės teisme ginčyti kompetentingų nacionalinių institucijų sprendimą dėl pripažinimo.

Teisingumo Teismo (pirmoji kolegija) sprendimas 2004 m. lapkričio 11 d. Österreichischer Zuchtverband für Ponys, Kleinpferde und Spezialrassen prieš Burgenländische Landesregierung (byla C-216/02, Rink., 2004, p. I-10683) Valstybės įsipareigojimų neįvykdymas –Direktyva 90/427/EEB – Prekyba arklinių šeimos gyvūnais Bendrijos viduje – Pareiga įvertinti veislinių eržilų genetinę vertę Švedijoje <…> 23. Arklinių šeimos gyvūnams taikomos tvarkos 29 straipsnis nustato leidimo eržilą naudoti veisimui kriterijų direktyvos 7 straipsnio prasme ir patenka į jos taikymo sritį.

24. Pagal direktyvos210 3 straipsnį, valstybės narės negali uždrausti arba apriboti Bendrijos vidaus prekybos arklinių šeimos gyvūnais, jų sperma, kiaušialąstėmis bei embrionais remiantis zootechniniais arba genealoginiais veiksniais, kurie nėra nulemti šios direktyvos taikymo.

25. Todėl arklinių šeimos gyvūnams taikomos tvarkos 29 straipsnis turi ribojantį poveikį. Iš tiesų iš Komisijos pastabų, kurių nepaneigė Švedijos vyriausybė, aišku, kad tam, jog arklinių šeimos 1990 m. birželio 26 d. Tarybos Direktyva dėl zootechninių ir genealoginių reikalavimų, reglamentuojančių Bendrijos vidaus prekybą arklinių šeimos gyvūnais (OL 2004 m. specialusis leidimas, 3 skyrius, 10 tomas, p. 165 – 169) 210

veisliniai gyvūnai iš kitos valstybės narės galėtų būti naudojami veisimui už ūkio ribų, reikia įvertinti jų genetinę vertę Švedijoje, o dėl to jų naudotojams atsiranda papildomų išlaidų, kurios riboja prekybą arkliais Bendrijos viduje su Švedija. <…> 30. Todėl reikia konstatuoti, kad savo nacionalinėje teisėje numatydama pareigą įvertinti eržilo genetinę vertę Švedijoje tam, kad jį būtų galima kergti už ūkio ribų, Švedijos Karalystė pažeidė savo įsipareigojimus pagal direktyvos 3 straipsnį”.

2006 m. spalio 26 d. Teisingumo Teismo (ketvirtoji kolegija) sprendimas Europos Bendrijų Komisija prieš Švedijos Karalystę (byla C-206/05, Rink., 2006, p. I-10517) Direktyva 91/629/EEB – Sprendimas 97/182/EB – Veršelių auginimas – Individualūs gardai – Draudimas pririšti veršelius – Veiksmažodžio „pririšti“ reikšmė – Saitas ir jo ilgis – Kalbinių versijų nesutapimas – Vienodas aiškinimas <…> 23. Pagal nusistovėjusią teismo praktiką aiškinant Bendrijos teisės nuostatą negalima remtis tik vienoje iš kalbinių versijų pavartota šios nuostatos formuluote arba šiuo atžvilgiu teikti jai pirmenybę kitų kalbinių versijų atžvilgiu. Toks požiūris būtų nesuderinamas su reikalavimu vienodai taikyti Bendrijos teisę211.

24. Esant neatitikimų tarp įvairių Bendrijos teksto kalbinių versijų, nagrinėjama nuostata turi būti aiškinama atsižvelgiant į bendrą teisės akto, kurio dalis ji yra, struktūrą ir tikslą212.

25. Tačiau reikia konstatuoti, kad kitose nei olandų Pakeistos direktyvos 91/629213 priedo 8 punkto kalbinėse versijose vartojamas bendras terminas. Pavyzdžiui, versijoje vokiečių kalba vartojamas terminas „Anbindevorrichtung“ (pririšimo mechanizmas), anglų – žodis „tether“ (pasaitas), prancūzų – žodis „attache“ kaip ir versijoje italų kalba terminas „attacco“. Šis bendro termino vartojimas yra logiškesnis, atsižvelgiant, pirma, į šio sprendimo 16 punkte primintą bendrą draudimą ir, antra, į Pakeistoje direktyvoje 91/629 reikalaujamą gyvulio patogumą, kai išimtinai nukrypstama nuo draudimo rišti veršelius šio sprendimo 17 punkte nurodytomis sąlygomis. Terminas „grandinė“, atvirkščiai, nepateisina Bendrijos teisės aktų leidėjo siekiamo tikslo.

26. Taigi į pateiktus klausimus reikia atsakyti taip, kad Pakeistos direktyvos 91/629 prasme veršelis yra pririštas, kai jis pritvirtintas bet kokiu saitu, nesvarbu, jo ilgis ir gyvulio pririšimo priežastys.

2008 m. balanžio 3 d. Teisingumo Teismo (septintoji kolegija) sprendimas Baudžiamoji byla prieš Dirk Endendijk (byla C-187/07, Rink., 2008, p. I-02115) Gyvūnų sveikata – Galvijų dirbtinio sėklinimo centras – Nacionalinės teisės aktai, suteikiantys patvirtintiems centrams išimtinę teisę teikti galvijų dirbtinio sėklinimo paslaugą tam tikroje teritorijoje ir sėklintojo licencijai gauti nustatantys sąlygą sudaryti sutartį su vienu iš šių centrų

1998 m. lapkričio 12 d. Sprendimas Institute of the Motor Industry, C-149/97, Rink., 1998, p. I-7053, 16 p.

2000 m. kovo 9 d. Sprendimas EKW ir Wein & Co, C-437/97, Rink., 2000, p. I-1157, 42 p.; 2004 m. balandžio 1 d.

Sprendimo Borgmann, C-1/02, Rink., 2004, p. I-3219, 25 p.

213 1990 m. spalio 30 d. Komisijos direktyva, derinanti su technikos pažanga Tarybos direktyvą 76/115/EEB dėl valstybių narių įstatymų, reglamentuojančių motorinių transporto priemonių saugos diržų tvirtinimą, suderinimo (OL 2004 m. specialusis leidimas, 13 skyrius, 10 tomas, p. 215 – 220) 211 212

<…> 73. Pirmiausia reikia priminti, kad, kaip išplaukia iš šio sprendimo 3–6 ir 15 punktuose minėtų Direktyvų 77/504214, 87/328215 ir 91/174216 nuostatų kilmės sąlygos, kalbant apie Bendrijos vidaus prekybą grynaveislių galvijų sperma, yra visiškai suderintos Bendrijos lygiu.

74. Be to, kaip buvo priminta šios sprendimo 67 punkte, negalima remtis viršesniu bendrojo intereso pagrindu, jeigu yra suderinimas Bendrijos lygiu, numatantis priemones, būtinas užtikrinti šio intereso apsaugą217.

75. Todėl tai, kad nacionaliniai kilmės reikalavimai nustatomi siekiant apsaugoti grynaveislių galvijų genetines savybes, negali pateisinti Bendrijos vidaus prekybos tokių galvijų sėkla apribojimų, nenumatytų atitinkamoje srityje suderintuose Bendrijos teisės aktuose.

76. Direktyvos 88/407218, kuri nekeičia Direktyvų 77/504, 87/328 ir 91/174 turinio ir neprieštarauja šio sprendimo 73 punkte minėtai teismo praktikai, 1 straipsnio antrojoje pastraipoje nepaneigtas šis vertinimas. Iš tikrųjų ši nuostata, nurodydama, kad Direktyva 88/407 neturi jokio poveikio Bendrijos ir (arba) nacionalinėms zootechninėms nuostatoms, reglamentuojančioms dirbtinio sėklinimo organizavimą, ypač spermos paskirstymą, yra susijusi tik su zootechninėms priemonėms, o Prancūzijos Respublikos nurodytas pateisinimas paremtas tik genetiniais pagrindais.

2008 m. liepos 17 d. Teisingumo Teismo (ketvirtoji kolegija) sprendimas Europos Bendrijų Komisija prieš Prancūzijos Respubliką (byla C-389/05, Rink., 2008, p. I-05337) 3.4.3.

3.4.4. Geografinių apibūdinimų ir registruotų kilmės pavadinimų apsauga

Turinys Reglamentas (EEB) Nr. 2081/92 – Taikymas laiko atžvilgiu – 14 straipsnis – Registravimas supaprastinta tvarka – Sąsajos tarp prekių ženklų ir saugomų geografinių nuorodų <…> 53. Pirma, Reglamento Nr. 2081/92219 14 straipsnio 1 dalis taikoma kilmės vietos nuorodoms ir geografinėms nuorodoms, įregistruotoms „remiantis šiuo reglamentu“, nedarant skirtumo tarp taikytos registracijos tvarkos.

54. Antra, primintina, kad Reglamento Nr. 2081/92 17 straipsnio tikslas supaprastinta tvarka registruoti valstybėse narėse jau esamus pavadinimus, kurie atitinka šio reglamento esmines sąlygas ir jau yra teisiškai saugomi ar nusistovėję praktikoje.

1977 m. liepos 25 d. Tarybos direktyva dėl grynaveislių veislinių galvijų (OL 2004 m. specialusis leidimas, 3 skyrius, 3 tomas, p. 153 – 155) 214

1987 m. birželio 18 d. Tarybos direktyva dėl grynaveislių veislinių galvijų pripažinimo tinkamais veisimui (OL 2004 m. specialusis leidimas, 3 skyrius, 7 tomas, p. 240 – 241) 216 1991 m. kovo 25 d. Tarybos Direktyva nustatanti zootechninius ir kilmės reikalavimus parduodant grynaveislius gyvūnus ir iš dalies keičianti Direktyvas 77/504/EEB ir 90/425/EEB (OL 2004 m. specialusis leidimas, 3 skyrius, 11 tomas, p. 177 – 178) 215

2006 m. gruodžio 14 d. Sprendimas Komisija prieš Austriją, C-257/05, 23 p.

1988 m. birželio 14 d. Tarybos Direktyva nustatanti gyvūnų sveikatos reikalavimus, taikomus Bendrijos vidaus prekybai užšaldyta galvijų sperma bei jos importui (OL 2004 m. specialusis leidimas, 3 skyrius, 8 tomas, p. 106 – 119) 217 218

1992 m. liepos 14 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 2081/92 dėl žemės ūkio produktų ir maisto produktų geografinių nuorodų ir kilmės vietos nuorodų apsaugos (OL 2004 m. specialusis leidimas, 3 skyrius, 13 tomas, p. 4 – 11) 219

55. Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad Reglamentu Nr. 2081/92, būtent jo 17 straipsniu, sukurta sistema buvo siekiama suteikti supaprastinta tvarka registruojamiems pavadinimams tą patį apsaugos lygį, kuris pripažįstamas įprasta tvarka registruojamiems pavadinimams.

56. Be to, kaip matyti iš Reglamento Nr. 1107/96 220 antros konstatuojamosios dalies ir Reglamento Nr. 2400/96 ketvirtos konstatuojamosios dalies, registravimas tiek supaprastinta, tiek įprasta tvarka reiškė, kad registruojami pavadinimai atitiko Reglamentą Nr. 2081/92 ir kad dėl to jie buvo tinkami apsaugoti Sąjungos mastu.

57. Dėl šios priežasties konstatuotina, kad Reglamento Nr. 2081/92 14 straipsnio 1 dalis taip pat taikoma priešpriešai, susijusiai su pavadinimais, supaprastinta tvarka įregistruotais kaip SGN [Saugomos geografinės nuorodos]. <…> 60. Pirmiausia reikia pažymėti, kad įprastos registravimo tvarkos atveju Reglamento Nr. 2081/92 14 straipsnio 1 dalyje numatyta pavadinimų apsauga Sąjungos mastu nuo konkuruojančio prekių ženklo, kuri prasideda iki šių pavadinimų įregistravimo.

61. Šiomis aplinkybėmis tokios datos nustatymas atsižvelgiant į šio reglamento 6 straipsnio 2 dalyje numatytą paskelbimą Sąjungos mastu atitinka teisinio saugumo principo reikalavimus.

62. Tačiau supaprastinta tvarka įregistruotų pavadinimų pirmasis paskelbimas Sąjungos mastu buvo paskelbimas apie jų įregistravimą.

63. Antra, pažymėtina, kad pagal Reglamento Nr. 2081/92 17 straipsnio 3 dalį valstybės narės galėjo ir toliau taikyti nacionalinę pavadinimų, pateiktų pagal šio straipsnio 1 dalį, apsaugą tol, kol bus priimtas sprendimas dėl įregistravimo. Remiantis Reglamento Nr. 1107/96 1 straipsniu, pagal minėtą 17 straipsnį pateikti pavadinimai toliau saugomi nacionaliniu lygiu, kol dėl jų bus priimtas sprendimas.

64. Kadangi supaprastinta tvarka registruotiniems pavadinimams iki registravimo datos buvo toliau taikoma nacionalinė apsauga, tokios registracijos įsigaliojimo datos nustatymas kaip referencinės datos šių pavadinimų apsaugai pagal Reglamento Nr. 2081/92 14 straipsnio 1 dalį atitinka šiuo reglamentu sukurtos sistemos struktūrą.

65. Be to, kaip matyti iš Reglamento Nr. 1347/2001 dėl pagrindinėje byloje nagrinėjamos SGN, paskelbimas apie registraciją taip pat apima šios registracijos įsigaliojimo datą ir todėl atitinka teisinio saugumo reikalavimus.

66. Dėl šios priežasties darytina išvada, kad, kiek tai susiję su Reglamento Nr. 2081/92 17 straipsnyje numatyta supaprastinta tvarka įregistruotais pavadinimais, registracijos įsigaliojimo data atitinka ir Reglamento Nr. 2081/92 14 straipsnio 1 dalyje numatytos referencinės datos tikslą, ir šio reglamento struktūrą.

67. Darytina išvada, kad ši data yra referencinė data, pagal Reglamento Nr. 2081/92 14 straipsnio 1 dalį sprendžiant dėl priešpriešos, susijusios su pavadinimu, supaprastinta tvarka įregistruotu kaip SGN. 68. Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, į pirmąjį ir antrąjį klausimus reikia atsakyti, kad Reglamento Nr. 2081/92 14 straipsnio 1 dalis taikoma sprendžiant dėl priešpriešos, kilusios tarp 1996 m. birželio 12 d. Komisijos reglamentas (EB) Nr. 1107/96 dėl geografinių nuorodų ir kilmės vietos nuorodų įregistravimo vadovaujantis Reglamento (EEB) Nr. 2081/92 17 straipsnyje nustatyta tvarka (OL 2004 m. specialusis leidimas, 3 skyrius, 19 tomas, p. 176 – 185) 220

supaprastinta tvarka pagal šio reglamento 17 straipsnį kaip SGN tinkamai įregistruoto pavadinimo ir prekių ženklo, atitinkančio vieną iš šio reglamento 13 straipsnyje nurodytų situacijų ir susijusio su ta pačia produkto rūšimi, kurio registravimo paraiška buvo pateikta iki šio pavadinimo įregistravimo ir iki Reglamento Nr. 692/2003 įsigaliojimo. Šio pavadinimo registracijos įsigaliojimo data yra referencinė data taikant minėtą 14 straipsnio 1 dalį.

2010 m. gruodžio 22 d. Teisingumo Teismo (trečioji kolegija) sprendimas Bavaria NV prieš Bayerischer Brauerbund eV (byla C-120/08, Rink., 2010, p. I-13393) Žemės ūkis – Žemės ūkio ir maisto produktų geografinės nuorodos ir kilmės vietos nuorodos – Pavadinimas „feta“ <…> 48. Kad būtų saugomas pagal pastarąją nuostatą, tradicinis negeografinis pavadinimas, inter alia, turi nurodyti „iš kurio nors regiono ar konkrečios vietos kildinamą“ kurį nors produktą.

49. Be to, pagrindinio reglamento221 [Reglamentas (EEB) Nr. 2081/92] 2 straipsnio 3 dalyje, kurioje nurodoma to paties reglamento 2 straipsnio 2 dalies a punkto antroji įtrauka, reikalaujama, kad produkto kokybė ar savybės būtų iš esmės arba išimtinai sietinos su tam tikra geografine aplinka su jai būdingais gamtos ar žmogaus veiklos veiksniais, ir jo gamyba, perdirbimas bei paruošimas būtų atliekami toje konkrečioje įvardytoje geografinėje vietovėje.

50. Iš šių dviejų kartu skaitomų nuostatų išplaukia, kad 2 straipsnio 3 dalyje numatyta vieta ar regionas turi būti apibrėžti kaip tam tikra geografinė aplinka su jai būdingais gamtos ar žmogaus veiklos veiksniais, galinčiais suteikti žemės ūkio ar maisto produktui tam tikrų savybių. Vadinasi, atitinkama kilmės vietovė turi pasižymėti vienodais gamtos veiksniais, dėl kurių ją galima atskirti nuo kaimyninių vietovių222. <...> 79. Atsižvelgiant į gamybos padėtį kitose valstybėse narėse, primintina, jog Teisingumo Teismas nusprendė, kad tai, jog kai kuriose valstybėse narėse produktu su tokiu pavadinimu buvo prekiaujama teisėtai, gali būti veiksnys, į kurį reikia atsižvelgti vertinant, ar šis pavadinimas tapo bendriniu pagrindinio reglamento 3 straipsnio 1 dalies prasme223.

Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) sprendimas 2005 m. spalio 25 d. Vokietijos Federacinė Respublika (C-465/02) ir Danijos Karalystė (C-466/02) prieš Europos Bendrijų Komisiją (sujungtos bylos C-465/02 ir C-466/02, Rink., 2005, p. I-09115) Valstybės įsipareigojimų neįvykdymas – Reglamentas (EEB) Nr. 2081/92 – Žemės ūkio produktų ir maisto produktų geografinių nuorodų ir kilmės vietos nuorodų apsauga – Sūris „Parmigiano Reggiano“ – Pavadinimo „Parmesan“ naudojimas – Valstybės narės pareiga ex officio taikyti sankcijas už nesąžiningą saugomos kilmės vietos nuorodos naudojimą <…> 28. Reglamento Nr. 1107/96 priede esančiose išnašose įvardijami atvejai, kai nebuvo prašoma suteikti apsaugos atitinkamo pavadinimo daliai.

29. Tačiau reikia konstatuoti, kad pareiškimo, pagal kurį tam tikroms pavadinimo sudėtinėms dalims nebuvo prašoma suteikti Reglamento Nr. 2081/92 13 straipsnyje nustatytos apsaugos, nebuvimas nėra pakankamas pagrindas šios apsaugos riboms apibrėžti.

1992 m. liepos 14 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 2081/92 dėl žemės ūkio produktų ir maisto produktų geografinių nuorodų ir kilmės vietos nuorodų apsaugos (OL 2004 m. specialusis leidimas, 3 skyrius, 13 tomas, p. 4 – 11) 222 1975 m. vasario 20 d. Sprendimas Komisija prieš Vokietiją, 12/74, Rink., 1975, p. 181, 8 p.

223 1999 m. kovo 16 d. Sprendimas Danija ir kt. prieš Komisiją, C-289/96, C-293/96 ir C-299/96, Rink., 1999, p. I-1541, 99 p.

221

30. Pagal Reglamente Nr. 2081/92 įtvirtintą apsaugos sistemą klausimus dėl atskirų nuorodos sudėtinių dalių apsaugos ir konkrečiai dėl to, ar jos laikytinos bendriniais pavadinimais, ar nuo šio Reglamento 13 straipsnyje nurodytų veiksmų saugomomis sudėtinėmis dalimis, turi įvertinti nacionalinis teismas, remdamasis detalia suinteresuotųjų asmenų jam pateikto faktinio konteksto analize224. <...> 46. Šioje byloje pavadinimai „Parmesan“ bei „Parmigiano Reggiano“ vizualiai ir fonetiškai panašūs ir taip yra situacijoje, kai nagrinėjami gaminiai – tai smulkinti ar skirti smulkinti kietieji sūriai, kurie išoriškai panašūs.

47. Taip pat, nepaisant to, ar pavadinimas „Parmesan“ yra tikslus SKVN [Saugomos kilmės vietos nuoroda] „Parmigiano Reggiano“ arba žodžio „Parmigiano“ vertimas, būtina atsižvelgti ir į konceptualų šių skirtingoms kalboms priklausančių žodžių artumą, apie kurį liudija diskusijos Teisingumo Teismo posėdyje.

48. Šis artumas bei fonetiniai ir vizualūs panašumai, konstatuoti šio sprendimo 46 punkte, yra tokie, kad susidūręs su smulkintu ar tam skirtu kietuoju sūriu, pavadintu „Parmesan“, vartotojas gali įsivaizduoti sūrį, kuriam skirta SKVN „Parmigiano Reggiano“.

49. Šiomis aplinkybėmis pavadinimo „Parmesan“ naudojimas turi būti kvalifikuotas kaip SKVN „Parmigiano Reggiano“ įvaizdžio atkūrimas pagal Reglamento Nr. 2081/92 13 straipsnio 1 dalies b punktą. <...> 53. Vertinant bendrinį pavadinimo pobūdį, pagal Reglamento Nr. 2081/92 3 straipsnio 1 dalį reikia atsižvelgti į atitinkamo gaminio gamybos vietas nagrinėjamą pavadinimą įregistravusioje valstybėje narėje ir už jos ribų; į šio gaminio suvartojimą bei į tai, kaip šį pavadinimą suvokia vartotojai minėtoje valstybėje narėje ir už jos ribų; į konkrečių nacionalinės teisės aktų, susijusių su šiuo gaminiu, buvimą bei į tai, kaip šis pavadinimas buvo naudojamas Bendrijos teisėje225. <…> 72. Dėl Komisijos kaltinimo, susijusio su valstybių narių pareiga ex officio imtis reikiamų priemonių, kad būtų taikomos sankcijos už minėto reglamento 13 straipsnio 1 dalies pažeidimus, reikia pastebėti tokias aplinkybes.

73. Visų pirma, tokia pareiga neišplaukia iš Reglamento Nr. 2081/92 10 straipsnio.

74. Tiesa, kad siekiant užtikrinti Reglamento Nr. 2081/92 nuostatų veiksmingumą, šio reglamento 10 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog valstybės narės užtikrina, kad ne vėliau kaip po šešių mėnesių nuo šio reglamento įsigaliojimo būtų suformuotos kontrolės struktūros. Taigi jos privalo sukurti tokias struktūras.

75. Tačiau Reglamento Nr. 2081/92 10 straipsnio 4 dalis, kurioje nustatyta, kad „jeigu valstybėje narėje paskirta kontrolės institucija ir (arba) privati organizacija nustato, kad saugomą kilmės pavadinimą toje valstybėje narėje turintis žemės ūkio ar maisto produktas neatitinka specifikacijos kriterijų, jos imasi priemonių, būtinų, kad būtų laikomasi šio reglamento <...>“, parodo, jog valstybėje narėje paskirta kontrolės institucija ir (arba) privati organizacija yra tos valstybės narės, iš kurios kilusi SKVN, institucija ir (arba) organizacija.

76. Minėto reglamento 10 straipsnio 3 dalies nuoroda į „gamintojus ir perdirbėjus, kurių veiklą jos tikrina“ bei šio straipsnio 6 dalyje numatyta gamintojų teisė turėti prieigą prie kontrolės sistemos ir jų pareiga padengti patikrinimų išlaidas, numatyta to paties straipsnio 7 dalyje, patvirtina, kad

1998 m. birželio 9 d. Sprendimas Chiciak ir Fol, C-129/97 ir C-130/97, Rink., 1998, p. I-3315, 38 p.

2005 m. spalio 25 d. Sprendimas Vokietija ir Danija prieš Komisiją, C-465/02 ir C-466/02, Rink., 2005, p. I-9115, 76– 99 p.

224 225

Reglamento Nr. 2081/92 10 straipsnis reglamentuoja valstybių narių, iš kurių kilusios SKVN, pareigas.

77. Šį išaiškinimą patvirtina ir Reglamento Nr. 2081/92 4 straipsnio 2 dalies g punkto bei 5 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatos, iš kurių išplaukia, kad į įregistravimo paraišką įtraukiama specifikacija, kad paraiška siunčiama tai valstybei narei, kurios teritorijoje yra konkreti geografinė vietovė, ir kad šioje specifikacijoje nurodomi „duomenys apie 10 straipsnyje numatytas kontrolės struktūras“.

78. Iš to darytina išvada, kad SKVN specifikacijos laikymąsi privalančios užtikrinti kontrolės struktūros yra valstybės narės, iš kurios kyla atitinkama SKVN, kontrolės struktūros. Taigi Vokietijos kontrolės tarnybos neprivalo kontroliuoti, ar naudojant SKVN „Parmigiano Reggiano“ laikomasi specifikacijos.

2008 m. vasario 26 d. Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) sprendimas Europos Bendrijų Komisija prieš Vokietijos Federacinę Respubliką (byla C-132/05, Rink., 2008, p. I-00957) Reglamentai (EEB) Nr. 2081/92 ir (EB) Nr. 1347/2001 – Galiojimas – Bendrinis pavadinimas – Prekių ženklo ir saugomos geografinės nuorodos koegzistavimas <…> 50. Antra, kalbant apie argumentą, kad EB 32 [dabar SESV 89 straipsnis] ir 37 [dabar SESV 43 straipsnis] straipsniai nėra tinkamas teisinis pagrindas Reglamentui Nr. 2081/92226 priimti, nes alus nenurodytas tarp Sutarties I priede numatytų „žemės ūkio produktų“, primintina, kad Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, jog teisės aktai, kuriais siekiama įgyvendinti vieną ar kelis EB 33 [dabar SESV 39 straipsnis] straipsnyje nurodytus tikslus, turi būti priimti remiantis EB 37 straipsniu, nes net jeigu jis iš esmės taikomas Sutarties I priede nurodytiems produktams, vis dėlto papildomai jis taikomas ir tam tikriems produktams, kurie minėtame priede nenurodyti227.

51. Šiuo atveju aišku, kad, pirma, Reglamento Nr. 2081/92 pagrindinis tikslas, kaip nurodyta jo antroje konstatuojamojoje dalyje, – įgyvendinti EB 33 straipsnyje numatytus tikslus ir, antra, daugiausia jis taikomas produktams, nurodytiems Sutarties I priede. Be to, nors tiesa, kad šiame priede alus nėra aiškiai minimas, ne mažiau svarbu, kad dauguma jo sudėtinių dalių jame įvardytos, o jo įtraukimas į Reglamento Nr. 2081/92 taikymo sritį atitinka šio reglamento tikslą ir būtent siekį įgyvendinti EB 33 straipsnyje numatytus tikslus. <…> 54. Visų pirma reikia priminti, kad net jeigu Reglamento Nr. 2081/92 17 straipsnio 2 dalyje aiškiai numatyta, kad šio reglamento 7 straipsnis netaikomas vykdant supaprastintą registracijos procedūrą, todėl per ją šios nuostatos 3 punkte numatyta teise pateikti protestą negali pasinaudoti teisėtai suinteresuoti tretieji asmenys, registracija pasinaudojant šia procedūra taip pat paremta prielaida, kad pavadinimai atitiko šio reglamento esminius reikalavimus228.

55. Bet kuriuo atveju reikia priminti, kad Reglamento Nr. 2081/92 17 straipsnio jokiu būdu nereikėtų aiškinti taip, kad tretieji suinteresuoti asmenys, kurie mano, kad įregistravus pavadinimą būtų pažeisti jų teisėti interesai, negali pateikti savo nuomonės ir protesto prieš valstybę narę, kuri prašė šios registracijos, būtent remdamiesi teisminės apsaugos, numatytos pagal Reglamento Nr. 2081/92 sistemą, principais.

1992 m. liepos 14 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 2081/92 dėl žemės ūkio produktų ir maisto produktų geografinių nuorodų ir kilmės vietos nuorodų apsaugos (OL 2004 m. specialusis leidimas, 3 skyrius, 13 tomas, p. 4 – 11) 227 1989 m. lapkričio 16 d. Sprendimas Komisija prieš Tarybą, C-11/88, Rink., 1989, p. 3799, 15 p.; 1998 m. gegužės 5 d.

Sprendimo Jungtinė Karalystė prieš Komisiją, C-180/96, Rink., 1998, p. I-2265, 134 p.

228 1999 m. kovo 16 d. Sprendimas Danija ir kt. prieš Komisiją, C-289/96, C-293/96 ir C-299/96, Rink., 1999, p. I-1541, 92 p.

226

56. Todėl, vykdant minėto reglamento 17 straipsnyje numatytą supaprastintą procedūrą, šie tretieji suinteresuoti asmenys taip pat gali pateikti protestą dėl atitinkamos registracijos paraiškos.

57. Būtent nacionaliniai teismai turi nuspręsti dėl pavadinimo registracijos paraiškos teisėtumo pagal Reglamento Nr. 2081/92 17 straipsnį, atlikdami kontrolę pagal tokias pačias sąlygas, kokios taikomos dėl kiekvieno galutinio teisės akto, kurį priėmė ta pati nacionalinės valdžios institucija ir kuris gali pažeisti tretiesiems asmenims pagal Bendrijos teisę suteikiamas teises, todėl šie teismai gali laikyti priimtinu šiuo tikslu pareikštą ieškinį, net jeigu proceso vidaus taisyklėse panašiu atveju tai nenumatyta229. <…> 64. Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad pagal Reglamentu Nr. 2081/92 nustatytą sistemą yra padalijama kompetencija tarp atitinkamos valstybės narės ir Komisijos. Nesvarbu, ar registracija vykdoma pagal įprastą, ar supaprastintą procedūrą, registruojama gali būti tik tada, jei atitinkama valstybė narė perdavė šiuo atžvilgiu paraišką ir specifikaciją bei kitą registracijai būtiną informaciją pagal Reglamento Nr. 2081/92 4 straipsnį.

65. Pagal Reglamento Nr. 2081/92 5 straipsnio 5 dalį valstybės narės turi patikrinti paraiškos registruoti pagal įprastą procedūrą pagrįstumą, atsižvelgdamos į šiame reglamente nustatytus reikalavimus. Iš tikrųjų šioje nuostatoje numatyta, kad valstybė narė, kuriai pagal įprastą procedūrą pateikiama registracijos paraiška, privalo patikrinti šios paraiškos pagrįstumą, ir, jeigu mano, kad įvykdyti Reglamente Nr. 2081/92 nustatyti reikalavimai, perduoti ją Komisijai. Be to, iš Reglamento Nr. 2081/92 6 straipsnio 1 dalies teksto matyti, kad prieš tęsdama minėto reglamento 6 straipsnio 2– 4 dalyse ir 7 straipsnyje numatytą registracijos procedūrą Komisija tik formaliai patikrina, ar minėti reikalavimai yra įvykdyti. Taigi nėra pagrindo vykdant supaprastintą procedūrą taikyti kitų principų.

66. Iš to matyti, kad Komisija gali priimti sprendimą įregistruoti pavadinimą SKVN [Saugomos kilmės vietos nuoroda] ar SGN [Saugomos geografinės nuorodos], tik jeigu atitinkama valstybė narė jai šiuo tikslu perdavė paraišką, o tokia paraiška gali būti perduota, tik jeigu valstybė narė patikrino, kad ji pagrįsta. Šią kompetencijos padalijimo sistemą visų pirma paaiškina tai, kad registruojant daroma prielaida, jog patikrinta, ar įvykdyti tam tikri reikalavimai, o tam daugiausia reikia išsamių žinių apie ypatingas aplinkybes atitinkamoje valstybėje narėje, kurias kompetentingos šios valstybės valdžios institucijos geriausiai gali patikrinti.

67. Pagal šią kompetencijos padalijimo sistemą prieš įregistruodama pavadinimą į paraiškoje nurodytą kategoriją Komisija turi patikrinti, kad būtent, pirma, prie paraiškos pridėta specifikacija atitinka Reglamento Nr. 2081/92 4 straipsnį (t. y. kad joje pateikti reikalaujami duomenys, ir šie duomenys nėra akivaizdžiai klaidingi) ir, antra, remiantis specifikacijoje pateiktais duomenimis, pavadinimas atitinka Reglamento Nr. 2081/92 2 straipsnio 2 dalies a arba b punkte nurodytus reikalavimus.

68. Ši taisyklė taip pat taikoma, kai pagal Reglamento Nr. 2081/92 15 straipsnį Komisijos numatytos priemonės neatitinka šiame straipsnyje nurodyto komiteto nuomonės ar tokia nuomonė nepareiškiama, o sprendimą įregistruoti, remdamasi Komisijos pasiūlymu, priima Taryba. <…> 121. Atvirkščiai, atliekant analizę, kurią lemia Reglamento Nr. 2081/92 14 straipsnio 2 dalis, reikia visų pirma patikrinti, ar prekių ženklo naudojimas atitinka kokią nors iš šio reglamento 13 straipsnyje nurodytų situacijų; vėliau reikia išnagrinėti, ar prekių ženklas buvo sąžiningai įregistruotas prieš paduodant pavadinimo registracijos paraišką ir pagaliau prireikus – ar nėra Pirmosios direktyvos 89/104 3 straipsnio 1 dalies c bei g punktuose ir 12 straipsnio 2 dalies b punkte numatytų pagrindų atitinkamai pripažinti prekių ženklo registraciją negaliojančia ar ją panaikinti.

229

1992 m. gruodžio 3 d. Sprendimas Oleificio Borelli prieš Komisiją, C-97/91, Rink., 1992, p. I-6313, 13 p.

122. Taigi, atliekant šią analizę, reikia išnagrinėti faktines aplinkybes ir nacionalinę, Bendrijos bei tarptautinę teisę, o tai turi padaryti nacionalinis teismas, prireikus pasinaudodamas EB 234 [dabar SESV 267 straipsnis] straipsnyje numatyta prašymo priimti prejudicinį sprendimą procedūra230.

123. Iš to matyti, kad Reglamento Nr. 2081/92 14 straipsnio 2 ir 3 dalių tikslai ir funkcijos skiriasi, ir jos taikomos skirtingomis sąlygomis. Taigi tai, kad Reglamento Nr. 1347/2001 231 1 straipsnyje pavadinimas „Bayerisches Bier“ įregistruotas kaip SGN, o jo trečioje konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad dėl minėtos SGN ir prekių ženklo „Bavaria“ nesusidaro Reglamento Nr. 2081/92 14 straipsnio 3 dalyje numatyta situacija, negali turėti įtakos minėto reglamento 14 straipsnio 2 dalyje numatytų sąlygų, kad minėtas prekių ženklas galėtų egzistuoti kartu su tokia SGN, nagrinėjimui.

124. Konkrečiai kalbant, dėl to, kad Reglamento Nr. 2081/92 14 straipsnio 3 dalies prasme vartotojas negali supainioti nagrinėjamo pavadinimo ir egzistuojančio prekių ženklo, neatmetama galimybė, kad šio prekių ženklo naudojimas atitinka minėto reglamento 13 straipsnio 1 dalyje numatytą atvejį ar kad yra koks nors Pirmosios direktyvos 89/104 3 straipsnio 1 dalies c bei g punktuose ir 12 straipsnio 2 dalies b punkte numatytas pagrindas atitinkamai pripažinti minėto prekių ženklo registraciją negaliojančia ar ją panaikinti. Be to, tai, kad nėra galimybės supainioti, nereiškia, kad nereikia patikrinti, ar aptariamas prekių ženklas buvo sąžiningai įregistruotas prieš paduodant SKVN ar SGN registracijos paraišką.

125. Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į antrąjį klausimą reikia atsakyti, kad Reglamentą Nr. 1347/2001 būtina aiškinti taip, kad jis nepažeidžia egzistuojančių, tretiesiems asmenims priklausančių prekių ženklų, kuriuose yra žodis „Bavaria“ ir kurie sąžiningai įregistruoti prieš paduodant SGN „Bayerisches Bier“ registracijos paraišką, galiojimo ir naudojimo, kuris atitinka kokią nors iš Reglamento Nr. 2081/92 13 straipsnyje numatytų situacijų, galimybės, jeigu nėra Pirmosios direktyvos 89/104 232 3 straipsnio 1 dalies c bei g punktuose ir 12 straipsnio 2 dalies b punkte numatytų pagrindų pripažinti šių prekių ženklų registraciją negaliojančia ar ją panaikinti.

2009 m. liepos 2 d. Teisingumo Teismo (ketvirtoji kolegija) sprendimas Bavaria NV ir Bavaria Italia Srl prieš Bayerischer Brauerbund eV (byla C-343/07, Rink., 2009, p. I-05491) 3.4.4.

3.4.5. Naujų augalų veislių apsauga

Turinys

Reglamentas (EB) Nr. 2100/94 – Žemės ūkis – Augalų veislių teisinė apsauga Bendrijoje – Prašomos apsaugoti veislės skiriamieji požymiai – Veislės visuotinis žinomumas – Įrodymai – Augalų veislė SUMCOL 01 <…> 75. Kalbant apie argumentus, kad Pirmosios instancijos teismas iškraipė faktus ir įrodymus, kai vertino argumentus, kurie grindžiami H. Heine pareiškimais ir galimu aplinkos veiksnių poveikiu skirtumams tarp kontrolinės veislės ir prašomos apsaugoti veislės, reikia priminti, kad tik Pirmosios instancijos teismas gali spręsti dėl galimos būtinybės papildyti informaciją, kurią jis turi apie 230

1999 m. kovo 4 d. Sprendimas Consorzio per la tutela del formaggio Gorgonzola, C-87/97, Rink., 1999, p. I-1301, 28, 35, 36, 42 ir 43 p.

231 2001 m. birželio 28 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1347/2001, papildantis Komisijos reglamento (EB) Nr. 1107/96 dėl geografinių nuorodų ir kilmės vietos nuorodų įregistravimo, vadovaujantis Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2081/92 17 straipsnyje nustatyta tvarka, priedą (OL 2004 m. specialusis leidimas, 3 skyrius, 33 tomas, p. 97 – 98) 232 1988 m. gruodžio 21 d. Pirmoji tarybos Direktyva valstybių narių įstatymams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti (OL 2004 m. specialusis leidimas, 17 skyrius, 1 tomas, p. 92 – 98)

nagrinėjamas bylas. Procesinių dokumentų įrodomoji galia priklauso nuo jo atlikto nepriklausomo faktų vertinimo, kurio Teisingumo Teismas netikrina apeliaciniame procese, išskyrus Pirmosios instancijos teismui pateiktų įrodymų iškraipymo atvejus ar kai iš bylos medžiagos matyti, kad šio teismo išvados iš esmės netikslios233.

76. Faktinės aplinkybės, kurių šalys nenurodė BAVT instancijose, negali būti pateikiamos nagrinėjant ieškinį Pirmosios instancijos teisme. Šis teismas iš esmės privalo įvertinti Apeliacinės tarybos sprendimo teisėtumą ir patikrinti, kaip ši taikė Sąjungos teisę, atsižvelgiant, be kita ko, į minėtai tarybai nurodytas aplinkybes, tačiau tokia priežiūra turėtų būti atliekama neatsižvelgiant į jam naujai nurodytas faktines aplinkybes234.

77. Be to, reikia priminti, kad Pirmosios instancijos teismas, kuris privalo nagrinėti tik neperžengdamas Reglamento Nr. 2100/94 73 straipsnio 2 dalyje nustatytų ribų, neprivalėjo atlikti išsamios kontrolės, kad nustatytų, ar SUMCOL 01 veislė turėjo, ar ne skiriamųjų požymių pagal Reglamento Nr. 2100/94 7 straipsnio 1 dalį, tačiau galėjo, atsižvelgdamas į minėtos sąlygos, kurios laikymasis turi būti kontroliuojamas techninės ekspertizės, kurią atlikti BAVT patiki vienai iš kompetentingų nacionalinių įstaigų, kaip tai matyti iš Reglamento Nr. 2100/94 55 straipsnio, mokslinį ir techninį sudėtingumą, atlikti akivaizdžios vertinimo klaidos kontrolę.

2010 m. balanžio 15 d. Teisingumo Teismo (antroji kolegija) sprendimas Ralf Schräder prieš Bendrijos augalų veislių apsaugos tarnybą (BAVT) (byla C-38/09 P, Rink., 2010, p. I-03209)

Augalų veislės – Paraiška dėl obuolių veislės „Gala Schnitzer“ augalų veislių teisinės apsaugos Bendrijoje – Techninė ekspertizė – Bendrijos augalų veislių tarnybos (BAVT) diskrecija – Prieštaravimai – Reglamentas (EB) Nr. 2100/94

<…> 34. Reikia priminti, kad pagal iš dalies pakeisto Reglamento (EB) Nr. 2100/94235 73 straipsnį Teisme pateiktu ieškiniu siekiama atlikti BAVT [Bendrijos augalų veislių tarnyba] apeliacinių tarybų sprendimų teisėtumo kontrolę. Taigi tai turėtų būti atlikta dėl Apeliacinėje taryboje iškeltų teisės klausimų. Taigi Pirmosios instancijos teismas neturi iš naujo vertinti faktinių aplinkybių, remdamasis pirmą kartą jam pateiktais įrodymais. Iš tikrųjų šių įrodymų priėmimas prieštarauja Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 135 straipsnio 4 daliai, pagal kurią šalių pareiškimais negalima pakeisti Apeliacinės tarybos nagrinėtos bylos dalyko236. <…> 63. Iš tiesų ši diskrecija apima BAVT teisę patikslinti, jei ji mano, kad tai būtina, reikalavimus, kuriuos ji taiko tirdama paraišką dėl veislinių augalų teisinės apsaugos Bendrijoje, jei nesibaigė terminas, per kurį tokios paraiškos dėl apsaugos autorius turi atsakyti į jam pateiktą atskirą reikalavimą.

64. Šiuo atžvilgiu su gero administravimo principu ir būtinybe užtikrinti sklandžią procedūrų eigą bei veiksmingumą suderinama tai, kad kai ji mano, jog jos nustatyti netikslumai gali būti ištaisyti, tad 2008 m. rugsėjo 11 d. Sprendimas Vokietija ir kt. prieš Kronofrance, C-75/05 P ir C-80/05 P, Rink. p. I-6619, 78 p.

2007 m. kovo 13 d. Sprendimas VRDT prieš Kaul, C-29/05 P, Rink. p. I-2213, 54 p.

235 1994 m. liepos 27 d. Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 2100/94 dėl augalų veislių teisinės apsaugos Bendrijoje (OL 2004 m. specialusis leidimas, 3 skyrius, 16 tomas, p. 390 – 419) 236 2009 m. gegužės 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Fiorucci prieš VRDTI – Edwin, T-165/06, Rink., 2009, p. II-1375, 21 - 22 p.

233 234

BAVT turi teisę toliau nagrinėti jai pateiktą prašymą ir tokiu atveju neprivalo jo atmesti. Taigi ši diskrecija leidžia išvengti bet kokio laikotarpio tarp paraiškos dėl veislinių augalų teisinės apsaugos Bendrijoje pateikimo ir sprendimo dėl tokios paraiškos priėmimo bereikalingo ištęsimo, o taip atsitiktų, jei pareiškėjas turėtų pateikti naują paraišką.

65. Be to, dėl tokios diskrecijos, pirma, BAVT gali įsitikinti, kad jos atskiri reikalavimai yra aiškūs ir kad pareiškėjas vienintelis atsako už tai, kad jo veiksmai neatitinka šių atskirų reikalavimų, ir, antra, pareiškėjai gali vienareikšmiškai žinoti savo teises ir pareigas ir imtis atitinkamų veiksmų, o tai yra nuo teisinio saugumo principo neatsiejamas reikalavimas237.

2010 m. rugsėjo 13 d. Bendrojo Teismo (šeštoji kolegija) sprendimas Schniga GmbH prieš Bendrijos augalų veislių apsaugos tarnybą (BAVT) (byla T-135/08, Rink., 2010, p. II-05089) Reglamentas (EB) Nr. 2100/94, iš dalies pakeistas Reglamentu (EB) Nr. 873/2004 – 11 straipsnio 1 dalies, 13 straipsnio 1–3 dalių, 16, 27, 94 ir 104 straipsnių išaiškinimas – Augalų veislių teisinės apsaugos Bendrijoje išnaudojimo principas – Licencinė sutartis – Ieškinys dėl pažeidimo prieš trečiąjį asmenį – Naudojimo teisę turinčio asmens esant sutartiniams santykiams su trečiaisiais asmenimis padarytas licencinės sutarties pažeidimas <…> 44. Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, į pirmąjį pateiktą klausimą reikia atsakyti taip: Reglamento Nr. 2100/94 238 94 straipsnis, siejamas su šio reglamento 11 straipsnio 1 dalimi, 13 straipsnio 1– 3 dalimis, 16, 27 ir 104 straipsniais, esant tokioms sąlygoms, kaip antai pagrindinėje byloje, aiškintinas taip, kad savininkas arba naudojimo teises turintis asmuo gali pareikšti ieškinį dėl pažeidimo trečiajam asmeniui, kuris įsigijo medžiagos iš kito naudojimo teises turinčio asmens, pažeidusio licencinėje sutartyje, kurią pastarasis naudojimo teises turintis asmuo prieš tai sudarė su savininku, esančias sąlygas arba apribojimus, jeigu šios sąlygos arba apribojimai tiesiogiai susiję su pagrindiniais nagrinėjamos augalų veislių teisinės apsaugos Bendrijoje elementais, o tai turi įvertinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

45. Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar vertinant pažeidimą reikia nustatyti, ar trečiasis asmuo, kuris atlieka veiksmus su parduota arba perleista medžiaga, žinojo arba privalėjo žinoti apie licencinėje sutartyje nustatytas sąlygas arba apribojimus.

46. Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad Reglamento Nr. 2100/94 94 straipsnio 1 dalyje nurodomos sąlygos, kurioms esant augalų veislių teisinės apsaugos Bendrijoje savininkas gali pareikšti ieškinį dėl pažeidimo prieš pažeidėją, siekdamas, kad arba būtų nutrauktas pažeidimas, arba tinkamai atlyginta žala, arba ir viena, ir kita.

47. To paties straipsnio 2 dalyje išvardijami atvejai, kuriais savininkas gali, be to, pareikšti ieškinį pažeidimą padariusiam asmeniui, kad gautų šio padarytos žalos atlyginimą. Tam, kad savininkas galėtų prašyti tokio patirtos žalos atlyginimo, pažeidimą padaręs asmuo turėjo veikti tyčia ar dėl neatsargumo, kaip nurodyta minėtoje 2 dalyje. Nedidelio neatsargumo atvejais reikalavimai iš esmės gali būti sumažinti pagal tokio nedidelio neatsargumo laipsnį.

48. Šių abiejų dalių tekstų palyginimas rodo, kad 1 dalyje nėra jokių subjektyvių elementų. Todėl reikia konstatuoti, kad subjektyvūs elementai, kaip antai žinojimas apie licencinėje sutartyje

237

1981 m. liepos 9 d. Teisingumo Teismo sprendimas Gondrand et Garancini, 169/80, Rink., 1981, p. 1931, 17 p.

1994 m. liepos 27 d. Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 2100/94 dėl augalų veislių teisinės apsaugos Bendrijoje (OL 2004 m. specialusis leidimas, 3 skyrius, 16 tomas, p. 390 – 419) 238

nustatytas sąlygas arba apribojimus, iš esmės neturi jokios įtakos pažeidimo vertinimui ir teisei pareikšti ieškinį pažeidėjui.

49. Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, į pirmąjį pateiktą klausimą reikia atsakyti taip: vertinant pažeidimą yra nesvarbu, ar trečiasis asmuo, kuris atlieka veiksmus su parduota arba perleista medžiaga, žinojo arba privalėjo žinoti apie licencinėje sutartyje nustatytas sąlygas arba apribojimus.

2011 m. spalio 20 d. Teisingumo Teismo (pirmoji kolegija) sprendimas Greenstar-Kanzi Europe NV prieš Jean Hustin ir Jo Goossens (byla C-140/10, Rink., 2011, p. I-10075) Augalų veislių teisinės apsaugos Bendrijoje sistema – Reglamentas (EB) Nr. 2100/94 – Ūkininkams taikoma išlyga – Sąvoka „tinkamas atlyginimas“ <…> 37. Taigi, siekiant apskaičiuoti Reglamento Nr. 2100/94 239 94 straipsnio 1 dalyje numatytą „teisingą atlygį“ pagrindinės bylos aplinkybėmis, reikia remtis suma, prilygstančia sumai, mokėtinai už gamybą pagal licenciją.

38. Pirma, J. ir T. Geistbeck, prieštaraudami tokiam aiškinimui, teigia, kad per pirmąjį derlių gauta dauginamoji medžiaga yra prastesnės kokybės negu nurodyta Reglamento Nr. 2100/94 13 straipsnio 2 dalyje. Tačiau šis argumentas nesvarbus, nes saugomos medžiagos dauginimas negali paveikti su ja susijusios intelektinės nuosavybės teisės buvimo.

39. Antra, J. ir T. Geistbeck juo labiau negali teigti, kad tai, jog suma, prilygstanti sumai, mokėtinai už gamybą pagal C licenciją, laikoma pagrindu apskaičiuojant „tinkamą atlyginimą“, kurį pagal Reglamento Nr. 2100/94 94 straipsnio 1 dalį turi mokėti ūkininkas, neįvykdęs šio reglamento 14 straipsnio 3 dalyje, aiškinamoje atsižvelgiant į Reglamento Nr. 1768/95240 8 straipsnį, numatytų reikalavimų, reikštų pripažinti, kad 94 straipsnio nuostatos yra baudžiamojo atlyginamojo pobūdžio, o tai prieštarautų pačiam šio straipsnio tikslui.

40. Kaip minėta šio sprendimo 35 punkte, ūkininkas, kuris nesirėmė Reglamento Nr. 2100/94 14 straipsnio 3 dalies nuostatomis, laikytinas trečiuoju asmeniu, be leidimo atlikusiu vieną iš šio reglamento 13 straipsnio 2 dalyje nurodytų veiksmų. Taigi nauda, kurią gauna pažeidėjas ir kurią siekiama kompensuoti šio reglamento 94 straipsnio 1 dalimi, lygi sumai, mokėtinai už gamybą pagal C licenciją, kurios jis nesumokėjo.

41. Be to, pažeidimo atveju mokėtino tinkamo atlyginimo apskaičiavimas remiantis ne suma, prilygstančia mokesčiui, mokėtinam už gamybą pagal C licenciją, o mažesne suma, prilygstančia atlygiui už teisėtą auginimą, gali lemti tai, kad ūkininkai, nevykdantys įpareigojimo teikti informaciją savininkui pagal Reglamento Nr. 2100/94 14 straipsnio 3 dalies šeštą įtrauką ir Reglamento Nr. 1768/95 8 straipsnį, traktuojami palankiau negu tie, kurie teisingai deklaruoja auginamas sėklas.

42. Skatinamasis pobūdis, siejamas su Reglamento Nr. 2100/94 94 straipsnyje numatyta sąvoka „tinkamas atlyginimas“, dar labiau išryškėja, nes pagal šio reglamento 14 straipsnio 3 dalies penktą įtrauką kontroliuoti ir prižiūrėti, kaip naudojamos saugomos veislės teisėtai jas auginant, yra savininkų išimtinė atsakomybė, taigi jie yra priklausomi nuo atitinkamų ūkininkų sąžiningumo ir bendradarbiavimo.

1994 m. liepos 27 d. Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 2100/94 dėl augalų veislių teisinės apsaugos Bendrijoje (OL 2004 m. specialusis leidimas, 3 skyrius, 16 tomas, p. 390 – 419) 240 1995 m. liepos 24 d. Komisijos reglamentas (EB) Nr. 1768/95, įgyvendinantis Tarybos reglamento (EB) Nr. 2100/94 dėl augalų veislių teisinės apsaugos Bendrijoje 14 straipsnio 3 dalyje numatytos žemės ūkio išimties taisykles (OL 2004 m. specialusis leidimas, 3 skyrius, 18 tomas, p. 63 – 70) 239

43. Iš šių svarstymų matyti, kad į pirmąjį klausimą reikia atsakyti taip: norint apskaičiuoti „tinkamą atlyginimą“, kurį ūkininkas pagal Reglamento Nr. 2100/94 94 straipsnio 1 dalį turi sumokėti, nes panaudojo auginant gautą saugomos augalų veislės dauginamąją medžiagą ir neįvykdė šio reglamento 14 straipsnio 3 dalyje, aiškinamoje atsižvelgiant į Reglamento Nr. 1768/95 8 straipsnį, nustatytų įpareigojimų, reikia remtis mokesčio už gamybą pagal C licenciją dydžiu. <...> 51. Tokiomis aplinkybėmis į trečiąjį klausimą reikia atsakyti taip: apskaičiuojant Reglamento Nr. 2100/94 94 straipsnio 1 dalyje numatytą „tinkamą atlyginimą“, į jį nereikia įtraukti sąnaudų, patirtų kontroliuojant, ar nėra pažeidžiamos augalų veislės savininko teisės, kompensacijos”.

2012 m. liepos 5 d. Teisingumo Teismo (pirmoji kolegija) sprendimas Josef Geistbeck ir Thomas Geistbeck prieš Saatgut-Treuhandverwaltungs GmbH (byla C-509/10, Rink., p.)

3.4.5.

3.5. Struktūrinė politika

Turinys

Bendra žemės ūkio politika – Integruota tam tikrų pagalbos schemų administravimo ir kontrolės sistema – Reglamentas (EB) Nr. 1782/2003 – Bendrosios išmokos schema – Teisių į išmokas perdavimas – Nuomos sutarties pabaiga – Nuomotojo ir nuomininko įsipareigojimai <…> 25. Pirmiausia reikia pripažinti, kad nė vienoje Reglamentų Nr. 1782/2003241 ir Nr. 795/2004242 nuostatoje nenumatyta, kad nuomininkas pasibaigus nuomos sutarčiai privalo perduoti nuomotojui išnuomotą žemę kartu su šios žemės atžvilgiu nustatytomis arba su ja susijusiomis teisėmis į išmokas. Šiuo klausimu bendrosios išmokos schema skiriasi nuo pieno kvotų schemos, kurią pagal Reglamento Nr. 1234/2007 243 74 straipsnio 1 dalį reglamentuoja kvotų perdavimo kartu su ūkiu principas.

26. Tačiau tiek iš Reglamento Nr. 1782/2003 tikslų, tiek iš struktūros išplaukia, kad, nesant priešingos nuostatos, pasibaigus nuomos sutarčiai teisės į išmokas lieka nuomininkui.

27. Pirma, reikia priminti, kad pagal Reglamento Nr. 1782/2003 1 straipsnio antrąją pastraipą bendrosios išmokos schema yra ūkininkų pajamų rėmimo schema, kurios tikslas, kaip nurodyta šio reglamento dvidešimt pirmoje konstatuojamojoje dalyje, yra užtikrinti tinkamą žemės ūkio bendruomenės pragyvenimo lygį. Pagal šio reglamento 33 straipsnio 1 dalį naudotis bendrosios išmokos schema gali tie ūkininkai, kuriems referenciniu laikotarpiu buvo skirta išmoka pagal bent jau vieną šio reglamento VI priede nurodytą paramos schemą.

2003 m. rugsėjo 29 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1782/2003, nustatantis bendrąsias tiesioginės paramos schemų pagal bendrą žemės ūkio politiką taisykles ir nustatantis tam tikras paramos schemas ūkininkams bei iš dalies keičiantis Reglamentus (EEB) Nr. 2019/93, (EB) Nr. 1452/2001, (EB) Nr. 1453/2001, (EB) Nr. 1454/2001, (EB) Nr. 1868/94, (EB) Nr. 1251/1999, (EB) Nr. 1254/1999, (EB) Nr. 1673/2000, (EEB) Nr. 2358/71 ir (EB) Nr. 2529/2001 (OL 2004 m. specialusis leidimas, 3 skyrius, 40 tomas, p. 269 – 337) 242 2004 m. balandžio 21 d. Komisijos reglamentas (EB) Nr. 795/2004, nustatantis išsamias bendrosios išmokos schemos, pateiktos Tarybos reglamente (EB) Nr. 1782/2003, nustatančiame bendrąsias tiesioginės paramos schemų pagal bendrą žemės ūkio politiką taisykles ir nustatančiame tam tikras paramos schemas ūkininkams, įgyvendinimo taisykles (OL 2004 m. specialusis leidimas, 3 skyrius, 44 tomas, p. 226 – 242) 243 2007 m. spalio 22 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1234/2007, nustatantis bendrą žemės ūkio rinkų organizavimą ir konkrečias tam tikriems žemės ūkio produktams taikomas nuostatas ( Bendras bendro žemės ūkio rinkų organizavimo reglamentas ) (OL 2007, L 299, p. 1—149) 241

28. Remiantis Reglamento Nr. 1782/2003 43 straipsnio 1 dalimi, pagal bendrosios išmokos schemą ūkininko teisė į išmokas priklauso nuo per referencinį laikotarpį jo turimų hektarų skaičiaus bei nuo išmokų, kurios jam buvo išmokėtos pagal minėtas paramos schemas. <...> 30. Tokiomis aplinkybėmis Reglamento Nr. 1782/2003 36 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad pagal bendrosios išmokos schemą skiriama parama mokama pagal teises į išmokas, siejamas su vienodu reikalavimus atitinkančių hektarų skaičiumi.

31. Šiuo klausimu reikia nurodyti, kad, kaip matyti iš Reglamento Nr. 1782/2003 trisdešimtos konstatuojamosios dalies, teisės į išmokas susiejimu su reikalavimus atitinkančiais hektarais visų pirma siekiama išvengti spekuliacinių perdavimų, dėl kurių būtų kaupiamos teisės į išmokas neturint atitinkamo žemės ūkio pagrindo.

32. Tačiau iš šio 36 straipsnio 1 dalies visiškai neišplaukia, kad teisės į išmokas yra susijusios su konkrečiais sklypais, t. y. su tais, kuriuos ūkininkas turėjo referenciniu laikotarpiu.

33. Taigi, galiausiai suteikiant paramą svarbiausia yra tai, kad ūkininko turimų teisių į išmokas kiekis atitiktų lygiavertišką reikalavimus paramai gauti atitinkančių hektarų skaičių, o ne konkrečius sklypus. Be to, Reglamento Nr. 1782/2003 44 straipsnio 4 dalyje aiškiai numatyta galimybė valstybėms narėms tinkamai pagrįstomis aplinkybėmis leisti ūkininkams keisti savo deklaraciją, susijusią su sklypais, apimančiais reikalavimus teisei į išmokas atitinkantį plotą, jei išlaikomas hektarų, atitinkančių jo teises į išmokas, skaičius ir laikomasi bendrosios išmokos skyrimo už atitinkamą plotą reikalavimų.

34. Antra, reikia nurodyti, kad Reglamento Nr. 1782/2003 46 straipsnyje reglamentuojama galimybė perduoti teises į išmokas pagal šio reglamento trisdešimtoje konstatuojamojoje dalyje nurodytą tikslą.

35. Konkrečiai kalbant, šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teisės į išmokas gali būti perduodamos be žemės tik galutinai perduodant. Tokiu atveju ūkininkas, iki tol turėjęs teises į išmokas, galutinai jų atsisako, parduodamas kitam ūkininkui, kuris tada pradeda jomis naudotis. Tam, kad galėtų reikšti reikalavimus sumokėti šias išmokas, atitinkamas ūkininkas pagal Reglamento Nr. 1782/2003 44 straipsnio 1 dalį privalo turėti pakankamai reikalavimus paramai gauti atitinkančių žemės ūkio paskirties hektarų, kad būtų užtikrintas pakankamas žemės ūkio pagrindas teisėms į išmokas gauti.

36. Tačiau nuomos ar panašių rūšių sandorių atveju perduoti teises į išmokas leidžiama tik tada, jeigu jas perduodant kartu perduodamas ir atitinkamas reikalavimus atitinkančių hektarų skaičius. Šia Reglamento Nr. 1782/2003 46 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, laikantis reglamento trisdešimtoje konstatuojamojoje dalyje numatyto tikslo, siekiama išvengti spekuliacinių perdavimų, dėl kurių būtų kaupiamos teisės į išmokas neturint atitinkamo žemės ūkio pagrindo.

37. Be to, Reglamento Nr. 1782/2003 46 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad, išskyrus faktinio ar numatyto paveldėjimo keliu perdavimo atvejus, teisės į išmokas gali būti perleistos tik kitam toje pačioje valstybėje narėje įsisteigusiam ūkininkui. Šiuo klausimu reikia priminti, kad, remiantis Reglamento Nr. 1782/2003 33 straipsnio 1 dalies a punkto nuostatomis kartu su šio reglamento 2 straipsnio 1 dalies a ir c punktų nuostatomis, bendrosios išmokos schema skirta ūkininkams, t. y. asmenims, kurie vykdo „žemės ūkio veiklą“, apimančią gamybą, gyvulininkystę, žemės ūkio produktų kultūrų auginimą ar geros agrarinės ir aplinkosauginės būklės žemės išlaikymą.

38. Tačiau žemės nuomotojas nebūtinai yra ūkininkas Reglamento Nr. 1782/2003 2 straipsnio a punkto prasme. Šiomis aplinkybėmis, jei Bendrijos teisės aktų leidėjas būtų norėjęs, kad pasibaigus nuomos sutarčiai teisės į išmokas visais atvejais būtų perduodamos nuomotojui, jis būtų numatęs atitinkamą nuostatą.

<...> 43. Iš visų šių vertinimų matyti, kad pagal Bendrijos teisę nuomininkas neįpareigojamas pasibaigus nuomos sutarčiai nei perduoti nuomotojui išsinuomotą žemę kartu su šiai žemei nustatytomis arba su ja susijusiomis teisėmis į išmokas, nei jam sumokėti kompensaciją.

2010 m. sausio 21 d. Teisingumo Teismo (penktoji kolegija) sprendimas Kornelis van Dijk prieš Gemeente Kampen (byla C-470/08, Rink., 2010, p. I-00603) Bendra žemės ūkio politika – Integruota tam tikrų pagalbos schemų administravimo ir kontrolės sistema – Reglamentas (EB) Nr. 1782/2003 – Bendrosios išmokos schema – Teisių į išmokas perdavimas – Galutinis perleidimas <…> 43. Tačiau pirkimo-pardavimo sutarties šalys tarpusavyje minėtos sutarties 9 straipsnio sąlyga susitarė suteikti pirkėjui atitinkamą skaičių teisių į išmokas, o šis įsipareigojo likusią teisių į išmokas dalį pervesti pardavėjams po kasmetinio išmokėjimo.

44. Panašu, kad iš šios sąlygos, pagal kurią aiškiai numatyta, kad pirkėjas turi teisę ne į visas teises į išmokas, o tik į jų dalį, formuluotės išplaukia, kad šalių valia, pažeidžiant Reglamento Nr. 1782/2003244 tikslus, buvo suteikti pardavėjams tarpusavyje sutartą perduotų teisių į išmokas dalį.

Aiškinant priešingai, iš šios sąlygos neišvengiamai išplauktų, kad teisės į likusias išmokas priskirtinos pardavėjams. Tokį vertinimą sustiprina aplinkybė, kad, kaip matyti ir iš Teisingumo Teismui pateiktos informacijos, šalys nenumatė jokio laikino perėmėjo pareigos perduoti perdavėjui išmokų dalies, kuri jam buvo pervesta pagal šias teises į išmokas, apribojimo.

45. Tokia sąlyga, pagal kurią teisių į išmokas perėmėjas, remdamasis tarpusavio susitarimu, gauna tik dalį jam formaliai perduotų teisių į išmokas, neturėtų būti laikoma atitinkančia Reglamento Nr. 1782/2003 tikslus, nurodytus šio sprendimo 38 punkte, nes jos tikslas yra tas, kad pardavėjas ir toliau galėtų naudotis šiame reglamente nustatyta paramos schema, jam nenumatant pareigų, įtvirtintų šio reglamento II dalies 1 skirsnyje, ir to paties reglamento 33 straipsnyje numatytų sąlygų paramai gauti.

46. Tačiau ieškovė pagrindinėje byloje per posėdį tvirtino, kad sudarant pirkimo-pardavimo sutartį teisės į išmokas dar nebuvo nustatytos Vokietijos Federacinėje Respublikoje ir, konkrečiai kalbant, Žemutinėje Saksonijoje, todėl šios sąlygos, kurios formuluotė yra netinkama, tikslas buvo ne grąžinti jai perėmėjams perduotas teises į išmokas, bet nustatyti, remiantis šios teisių į išmokas dalies verte, sutartą kainą už visų teisių į išmokas perleidimą.

47. Šiuo aspektu reikia manyti, kad, nesant priešingos nuostatos Reglamente Nr. 1782/2003, šalys iš principo gali laisvai nustatyti finansinio atlyginimo už teisių į išmokas perdavimą sumą.

48. Šiomis sąlygomis lemiamas klausimas yra tas, ar ginčijama sąlyga išplaukia iš šalių valios tarpusavyje susitarti dėl formaliai perdavėjui perduotų teisių į išmokas dalies pažeidžiant Reglamento Nr. 1782/2003 nuostatas ar, remiantis šios teisių į išmokas dalies verte, nustatyti sutartą kainą už visų teisių į išmokas perleidimą.

49. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, remdamasis aplinkybėmis, kurias tik jis gali įvertinti, privalo nustatyti, koks buvo tikrasis šalių sumanymas.

2003 m. rugsėjo 29 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1782/2003, nustatantis bendrąsias tiesioginės paramos schemų pagal bendrą žemės ūkio politiką taisykles ir nustatantis tam tikras paramos schemas ūkininkams bei iš dalies keičiantis Reglamentus (EEB) Nr. 2019/93, (EB) Nr. 1452/2001, (EB) Nr. 1453/2001, (EB) Nr. 1454/2001, (EB) Nr. 1868/94, (EB) Nr. 1251/1999, (EB) Nr. 1254/1999, (EB) Nr. 1673/2000, (EEB) Nr. 2358/71 ir (EB) Nr. 2529/2001 (OL 2004 m. specialusis leidimas, 3 skyrius, 40 tomas, p. 269 – 337) 244

50. Iš visų prieš tai išdėstytų aplinkybių išplaukia, kad Reglamentas Nr. 1782/2003 turi būti aiškinamas taip, kad juo nedraudžiamas toks susitarimas, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kurio dalykas yra galutinis teisių į išmokas perdavimas ir pagal kurį perėmėjas, kaip teisių į išmokas turėtojas, privalo pasinaudoti šiomis teisėmis ir be jokių apribojimų laiko atžvilgiu perduoti perdavėjui visas ar dalį išmokų, kurios jam buvo pervestos šiuo pagrindu, su sąlyga, kad tokio susitarimo tikslas yra ne sudaryti galimybę pardavėjui išsaugoti formaliai perleistą teisių į išmokas dalį, bet, remiantis šios teisių į išmokas dalies verte, nustatyti sutartą kainą už visų teisių į išmokas perleidimą.

2010 m. gegužės 20 d. Teisingumo Teismo (pirmoji kolegija) sprendimas Arnold und Johann Harms als Gesellschaft bürgerlichen Rechts prieš Freerk Heidinga (byla C-434/08, Rink., 2010, p. I-04431) Žemės ūkis – Bendra žemės ūkio politika – Pagalbos schemos – Reglamentas (EB) Nr. 1782/2003 – 143ba straipsnis – Atskiros išmokos už cukrų – Skyrimas – Naujųjų valstybių narių sprendimas – Sąlygos – Objektyvūs ir nediskriminaciniai kriterijai <…> 41. Vis dėlto reikia pažymėti, kad, remiantis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo išaiškinimu, ūkininko priklausymas teisę tiekti turinčiai augintojų grupei nesukelia kliūčių tiesiogiai minėtam ūkininkui skirti atskirą išmoką už cukrų, nors suinteresuotasis asmuo pats neturi teisės tiekti.

42. Taigi augintojų grupei priklausantys ūkininkai gali patys pateikti prašymą dėl atskiros išmokos už cukrų, ir niekas nesiremia argumentu, jog kolektyvinis prašymo pateikimas būtų svarstomas veiksmingiau. Tokie pat argumentai turi galioti tiek šiai ūkininkų kategorijai, tiek ūkininkams, dirbantiems per tarpininkus ir neturintiems teisės tiekti.

43. Be to, net jei tokie argumentai galėtų būti naudojami prieš per tarpininką dirbančius ūkininkus arba grupės narius, kurie patys netiekia cukraus gamintojams, jie bet kokiu atveju negali būti objektyvus pateisinimas laikytis skirtingo požiūrio į šias dvi ūkininkų kategorijas, palyginti su ūkininku, kuris pats tiekia cukraus gamintojui.

44. Visų pirma jais negalima remtis, jei sąlygos, nustatytos atskirai išmokai teikti tarpininko prašymu, galiausiai iš atitinkamų ūkininkų atimtų teisę gauti šią išmoką, pavyzdžiui, tais atvejais, jei: – tiems ūkininkams, kurių tarpininkas nesiima veiksmų, būtų neleidžiama vietoj jo tiesiogiai pateikti prašymo dėl atskiros išmokos, – tarpininkui, kuris pateikia prašymą dėl atskiros išmokos ūkininkų vardu, būtų taikoma sąlyga, kad jis pats turi atitikti vienkartinės išmokos už plotus schemos reikalavimus, nors Reglamento Nr. 1782/2003245 143ba straipsnyje toks reikalavimas taikomas tik į atskirą išmoką pretenduojančiam ūkininkui, o ne jam atstovaujančiam tarpininkui.

45. Todėl reikia daryti išvadą, kad pagrindinėje byloje aptariamas skirtingas požiūris nėra objektyviai pateisinamas.

46. Taigi į pateiktą klausimą reikia atsakyti, jog Reglamento Nr. 1782/2003 143ba straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad ja draudžiami pagrindinėje byloje aptariami nacionalinės teisės aktai, 2003 m. rugsėjo 29 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1782/2003, nustatantis bendrąsias tiesioginės paramos schemų pagal bendrą žemės ūkio politiką taisykles ir nustatantis tam tikras paramos schemas ūkininkams bei iš dalies keičiantis Reglamentus (EEB) Nr. 2019/93, (EB) Nr. 1452/2001, (EB) Nr. 1453/2001, (EB) Nr. 1454/2001, (EB) Nr. 1868/94, (EB) Nr. 1251/1999, (EB) Nr. 1254/1999, (EB) Nr. 1673/2000, (EEB) Nr. 2358/71 ir (EB) Nr. 2529/2001 (OL 2004 m. specialusis leidimas, 3 skyrius, 40 tomas, p. 269 – 337) 245

pagal kuriuos neskiriama atskira išmoka už cukrų teisės tiekti neturinčiam ūkininkui, cukrinius runkelius cukraus gamintojui tiekiančiam per tokią teisę turintį tarpininką, nors pagal tuos teisės aktus atskira išmoka skiriama teisę tiekti turinčiam ūkininkui, cukrinius runkelius cukraus gamintojui tiekiančiam tiesiogiai, ir teisės tiekti neturinčiam bei augintojų grupei priklausančiam ūkininkui, cukrinius runkelius cukraus gamintojui tiekiančiam per tą grupę, turinčią teisę tiekti.

2010 m. rugsėjo 30 d. Teisingumo Teismo (ketvirtoji kolegija) sprendimas József Uzonyi prieš Mezőgazdasági és Vidékfejlesztési Hivatal Központi Szerve (byla C-133/09, Rink., 2010, p. I-08747) Bendra žemės ūkio politika – Tam tikrų paramos schemų integruota administravimo ir kontrolės sistema – Reglamentas (EB) Nr. 1782/2003 – Bendrosios išmokos schema – Bendrosios tiesioginės paramos schemų taisyklės – „Reikalavimus atitinkančio hektaro“ sąvoka – Ne žemės ūkio veikla – Žemės ūkio paskirties žemės priskyrimo valdai sąlygos <…> 37. Iš šio sprendimo 32–36 punktuose nurodytų nuostatų išplaukia, kad pripažinimas „ariama žeme“ arba „daugiamete ganykla“, taigi ir pripažinimas „žemės ūkio paskirties žeme“, priklauso nuo tikrosios nagrinėjamos žemės paskirties. Taigi žemė turi būti pripažįstama žemės ūkio paskirties žeme, jeigu ji naudojama kaip ariama žemė ir daugiametės ganyklos, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 796/2004246 2 straipsnio 1 ir 2 dalis.

38. Iš to išplaukia, kad aplinkybė, jog žemės plotai iš tikrųjų naudojami kaip ariama žemė arba daugiametės ganyklos, tačiau iš esmės skirti kraštovaizdžio priežiūrai ir aplinkos apsaugai, nėra kliūtis tam, kad tokie plotai būtų pripažinti žemės ūkio paskirties žeme, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 796/2004 2 straipsnio 1 ir 2 dalis.

39. Pirmiausia reikia nurodyti, kad, kaip išplaukia iš Reglamento Nr. 1782/2003247 trečios, dvidešimt pirmos ir dvidešimt ketvirtos konstatuojamųjų dalių, aplinkos apsauga yra vienas iš bendrosios išmokos schemos tikslų. Be to, Teisingumo Teismas nusprendė, kad aplinkos apsauga, kuri yra vienas pagrindinių Europos Sąjungos tikslų, turi būti laikoma ir bendros žemės ūkio politikos tikslu248. Be to, Reglamento Nr. 796/2004 2 straipsnio 1 dalyje aiškiai nurodyta, kad ariama žemė, taigi ir žemės ūkio paskirties žemė pagal Reglamento Nr. 795/2004 249 2 straipsnio a punktą, yra tokia, kuri yra geros agrarinės ir aplinkosauginės būklės pagal Reglamento Nr. 1782/2003 5 straipsnį. <…> 41. Iš pateiktų paaiškinimų matyti, kad tai, jog žemė iš esmės skirta aplinkos apsaugai ir kraštovaizdžio priežiūrai, nepanaikina jos, kaip žemės ūkio paskirties žemės pagal Reglamento

2004 m. balandžio 21 d. Komisijos reglamentas (EB) Nr. 796/2004, nustatantis išsamias kompleksinio paramos susiejimo, moduliavimo ir integruotos administravimo ir kontrolės sistemos, numatytų Tarybos reglamente (EB) Nr. 1782/2003, nustatančiame bendrąsias tiesioginės paramos schemų pagal bendrąją žemės ūkio politiką taisykles ir nustatančiame tam tikras paramos schemas ūkininkams, įgyvendinimo taisykles (OL 2004 m. specialusis leidimas, 3 skyrius, 44 tomas, p. 243 – 283) 246

2003 m. rugsėjo 29 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1782/2003, nustatantis bendrąsias tiesioginės paramos schemų pagal bendrą žemės ūkio politiką taisykles ir nustatantis tam tikras paramos schemas ūkininkams bei iš dalies keičiantis Reglamentus (EEB) Nr. 2019/93, (EB) Nr. 1452/2001, (EB) Nr. 1453/2001, (EB) Nr. 1454/2001, (EB) Nr. 1868/94, (EB) Nr. 1251/1999, (EB) Nr. 1254/1999, (EB) Nr. 1673/2000, (EEB) Nr. 2358/71 ir (EB) Nr. 2529/2001 (OL 2004 m. specialusis leidimas, 3 skyrius, 40 tomas, p. 269 – 337) 248 2009 m. liepos 16 d. Sprendimas Horvath, C-428/07, Rink., 2009, p. I-6355, 29 p.

249 2004 m. balandžio 21 d. Komisijos reglamentas (EB) Nr. 795/2004, nustatantis išsamias bendrosios išmokos schemos, pateiktos Tarybos reglamente (EB) Nr. 1782/2003, nustatančiame bendrąsias tiesioginės paramos schemų pagal bendrą žemės ūkio politiką taisykles ir nustatančiame tam tikras paramos schemas ūkininkams, įgyvendinimo taisykles (OL 2004 m. specialusis leidimas, 3 skyrius, 44 tomas, p. 226 – 242) 247

Nr. 1782/2003 44 straipsnio 2 dalį, pobūdžio, jeigu šiuo atveju žemė iš tikrųjų naudojama kaip ariama žemė arba ganykla. <…> 47. Iš tikrųjų, jeigu žemės ūkio paskirties žemė naudojama žemės ūkio veiklai pagal Reglamento Nr. 1782/2003 2 straipsnio c punktą, remiantis to paties reglamento 44 straipsnio 2 dalimi, nesvarbu, ar šios veiklos pagrindinis tikslas yra susijęs su žemės ūkiu ar su gamtos apsauga. <…> 49. Iš pateiktų paaiškinimų išplaukia, kad Reglamento Nr. 1782/2003250 44 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją nedraudžiama, kad reikalavimus atitinkančia žeme būtų laikoma tokia žemė, kurios, nors ir naudojamos žemės ūkio reikmėms, pagrindinė paskirtis yra kraštovaizdžio priežiūra ir aplinkos apsauga. Be to, dėl aplinkybės, kad ūkininkas yra suvaržytas aplinkos apsaugos įstaigų nurodymų, veikla, atitinkanti minėto reglamento 2 straipsnio c punkte pateiktą apibrėžimą, nepraranda savo, kaip žemės ūkio veiklos, pobūdžio. <…> 71. Todėl į trečiąjį klausimą reikia atsakyti, kad Reglamento Nr. 1782/2003 44 straipsnio 2 dalis aiškintina taip: – kad žemės ūkio paskirties žemė būtų priskirta ūkininko valdai, nereikia, kad ūkininkas ja naudotųsi pagal nuomos sutartį arba kitą panašų perleidimo sandorį už atlyginimą, – priskirti valdai netrukdo tai, kad žemė ūkininkui perduodama neatlygintinai, šiam apsiimant tik mokėti įmokas profesinei asociacijai, siekiant, kad ji būtų naudojama tam tikru būdu ir ribotą laikotarpį, laikantis aplinkos apsaugos tikslų, tik jei šis ūkininkas gali pakankamai nepriklausomai naudoti tokią žemę savo žemės ūkio veiklai vykdyti ne trumpesnį kaip 10 mėnesių laikotarpį, ir kad – priskirti ūkininko valdai atitinkamos žemės netrukdo aplinkybė, kad šis už atlyginimą turi atlikti tam tikrus darbus trečiojo asmens naudai, jeigu šią žemę ūkininkas naudoja ir savo žemės ūkio veiklai vykdyti savo vardu ir savo paties naudai.

2010 m. spalio 14 d. Teisingumo Teismo (pirmoji kolegija) sprendimas Landkreis Bad Dürkheim prieš Aufsichts- und Dienstleistungsdirektion (byla C-61/09, Rink., 2010, p. I-09763) Bendra žemės ūkio politika – Reglamentas (EB) Nr. 1782/2003 – Teisių į išmokas apskaičiavimas – 59 straipsnio 3 dalis – Regioninis bendrosios išmokos schemos įgyvendinimas – 61 straipsnis – Skirtingos vieneto vertės už daugiamečių ganyklų hektarus ir bet kurį kitą pagalbos reikalavimus atitinkantį hektarą <...> 52. <...> Reglamento Nr. 1782/2003251 40 straipsnio 5 dalis turi būti aiškinama taip, kad jeigu atitinkama valstybė narė skirtingas vieneto vertes už ganyklų hektarus ir bet kurį kitą pagalbos reikalavimus atitinkantį hektarą nustatė taikydama šio reglamento 61 straipsnį, tai ūkininkas, kuriam šiame straipsnyje nurodytą referencinę datą taikomi agrarinės aplinkosaugos įsipareigojimai, pratęsiantys agrarinės aplinkosaugos įsipareigojimus, kuriais siekiama ariamąją žemę paversti daugiametėmis ganyklomis, turi teisę prašyti, kad minėto reglamento 59 straipsnio 3 dalies pirmoje 2003 m. rugsėjo 29 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1782/2003, nustatantis bendrąsias tiesioginės paramos schemų pagal bendrą žemės ūkio politiką taisykles ir nustatantis tam tikras paramos schemas ūkininkams bei iš dalies keičiantis Reglamentus (EEB) Nr. 2019/93, (EB) Nr. 1452/2001, (EB) Nr. 1453/2001, (EB) Nr. 1454/2001, (EB) Nr. 1868/94, (EB) Nr. 1251/1999, (EB) Nr. 1254/1999, (EB) Nr. 1673/2000, (EEB) Nr. 2358/71 ir (EB) Nr. 2529/2001 (OL 2004 m. specialusis leidimas, 3 skyrius, 40 tomas, p. 269 – 337) 251 2003 m. rugsėjo 29 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1782/2003, nustatantis bendrąsias tiesioginės paramos schemų pagal bendrą žemės ūkio politiką taisykles ir nustatantis tam tikras paramos schemas ūkininkams bei iš dalies keičiantis Reglamentus (EEB) Nr. 2019/93, (EB) Nr. 1452/2001, (EB) Nr. 1453/2001, (EB) Nr. 1454/2001, (EB) Nr. 1868/94, (EB) Nr. 1251/1999, (EB) Nr. 1254/1999, (EB) Nr. 1673/2000, (EEB) Nr. 2358/71 ir (EB) Nr. 2529/2001 (OL 2004 m. specialusis leidimas, 3 skyrius, 40 tomas, p. 269 – 337) 250

pastraipoje nurodytos teisės būtų apskaičiuojamos pagal vieneto vertes, nustatytas už reikalavimus atitinkančius hektarus, kurie nėra ganyklų hektarai. <...> 58. <...> Reglamento Nr. 1782/2003 40 straipsnio 5 dalis, skaitoma kartu su šio reglamento 61 straipsniu, turi būti aiškinama taip, kad kai tik yra priežastinis ryšys tarp ariamosios žemės pavertimo daugiametėmis ganyklomis ir dalyvavimo agrarinės aplinkosaugos priemonėje leidžiama, apskaičiuojant teises į išmokas, neatsižvelgti į tai, kad ši žemė buvo naudojama kaip daugiametė ganykla šio reglamento 61 straipsnyje nurodytą referencinę datą. <...> 69. Atsižvelgiant į pateiktus paaiškinimus į trečiąjį klausimą reikia atsakyti, kad Reglamento Nr. 1782/2003 40 straipsnio 5 dalis, skaitoma kartu su šio reglamento 61 straipsniu, turi būti aiškinama taip, kad ji taikoma nereikalaujant, jog paraišką bendrajai išmokai gauti pateikęs ūkininkas būtų tas pats asmuo, kuris pakeitė atitinkamos žemės paskirtį.

2010 m. lapkričio 11 d. Teisingumo Teismo (pirmoji kolegija) sprendimas André Grootes prieš Amt für Landwirtschaft Parchim (byla C-152/09, Rink., 2010, p. I-11285) Bendra žemės ūkio politika – Integruota tam tikrų pagalbos schemų administravimo ir kontrolės sistema – Reglamentas (EB) Nr.º1782/2003 – Bendrosios išmokos schema – Teisės į išmokas už atidėtą žemę – 54 straipsnio 6 dalis – Reglamentas (EB) Nr. 796/2004 – 50 straipsnio 4 dalis – Viso ploto deklaravimas norint pradėti naudotis turimomis teisėmis į išmokas už atidėtą žemę – 51 straipsnio 1 dalis – Sankcija <...> 35. Minėtas teismas ypač klausia, ar pareiga prašyti teisių į išmokas už atidėtą žemę anksčiau nei visų kitų teisių į išmokas yra besąlyginė, t. y. susijusi su visu atitinkamo ūkininko turimu plotu, ar ši pareigia yra tik sąlyginė, t. y. susijusi tik su išmokos už atidėtą žemę skyrimo reikalavimus atitinkančiais plotais. <...> 39. Tačiau iš Reglamento Nr. 1782/2003252 sistemos ir tikslų matyti, kad jo 4 straipsnio 6 dalyje numatyta pareiga yra besąlyginė, kaip tai apibrėžta šio sprendimo 35 punkte. <...> 43. Tačiau, siekiant išsaugoti Reglamento Nr. 1782/2003 54 straipsnio 6 dalies veiksmingumą, svarbu, kad teisių į išmokas už atidėtą žemę būtų paprašyta anksčiau nei visų kitų teisių į išmokas, neatsižvelgiant į tai, ar šios išmokos pagrįstos išmokos už atidėtą žemę skyrimo reikalavimus atitinkančiais plotais, ar ne. Priešingu atveju faktinis žemės ūkio paskirties žemės atidėjimui kiltų grėsmė, nes dalis teisių į išmokas už atidėtą žemę liktų nepanaudota dėl to, kad kai kurie ūkininkai perdavė dalį savo išmokos už atidėtą žemę skyrimo reikalavimus atitinkančių plotų, arba dėl to, kad jiems buvo perleistos teisės į išmokas už atidėtą žemę be atitinkamos žemės pagal šio reglamento 46 straipsnį, skaitomą kartu su jo 57 straipsniu, ar vykdant bendrosios išmokos schemos regionavimą pagal to paties reglamento 63 straipsnio 1 dalį.

44. Todėl į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad Reglamento Nr. 1782/2003 54 straipsnio 6 dalis turi būti aiškinama taip, jog ūkininkas gali pasinaudoti turimomis teisėmis į išmokas, įskaitant su išmokos už atidėtą žemę skyrimo reikalavimų neatitinkančiu plotu siejamas išmokas, tik prieš tai aktyvavęs visas teises į išmokas už atidėtą žemę.

2003 m. rugsėjo 29 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1782/2003, nustatantis bendrąsias tiesioginės paramos schemų pagal bendrą žemės ūkio politiką taisykles ir nustatantis tam tikras paramos schemas ūkininkams bei iš dalies keičiantis Reglamentus (EEB) Nr. 2019/93, (EB) Nr. 1452/2001, (EB) Nr. 1453/2001, (EB) Nr. 1454/2001, (EB) Nr. 1868/94, (EB) Nr. 1251/1999, (EB) Nr. 1254/1999, (EB) Nr. 1673/2000, (EEB) Nr. 2358/71 ir (EB) Nr. 2529/2001 (OL 2004 m. specialusis leidimas, 3 skyrius, 40 tomas, p. 269 – 337) 252

<...> 53. Iš išdėstytų argumentų matyti, kad Reglamento Nr. 796/2004 253 51 straipsnis, skaitomas kartu su šio reglamento 50 straipsnio 4 dalimi, turi būti aiškinamas taip, kad, atsižvelgiant į teisinio saugumo principą, minėto 51 straipsnio 1 dalyje numatyta sankcija netaikoma ūkininkui, kuris, neaktyvavęs visų savo teisių į išmokas už atidėtą žemę, nes neturėjo pakankamo skaičiaus išmokos už atidėtą žemę skyrimo reikalavimus atitinkančių hektarų, aktyvavo teises į išmokas, pagrįstas daugiametėmis ganyklomis.

2010 m. gruodžio 2 d. Teisingumo Teismo (pirmoji kolegija) sprendimas Agrargut Bäbelin GmbH & Co. KG prieš Amt für Landwirtschaft Bützow (byla C-153/09, Rink., 2010, p. I-12269) Žemės ūkis – Pieno ir pieno produktų sektorius – Reglamentas (EB) Nr. 1788/2003 – Mokestis pieno ir pieno produktų sektoriuje – Reglamentas (EB) Nr. 1782/2003 – Tiesioginės paramos schemos vykdant bendrą žemės ūkio politiką – Individualių referencinių kiekių perdavimas – Įtaka mokesčio apskaičiavimui – Įtaka priemokos už pieno produktus apskaičiavimui <...> 93. Todėl, atsižvelgiant į visas minėtas išvadas, į byloje C-230/09 pateiktą klausimą reikia atsakyti taip, kad Reglamento Nr. 1782/2003 254 95 straipsnio 1 dalyje numatyta sąvoka „valdoje esanti individuali referencinė kvota, už kurią skiriama priemoka“, kuri atitinka sąvoką „turimas referencinis kiekis“, apibrėžtą Reglamento Nr. 1788/2003 255 5 straipsnio k punkte, turi būti aiškinama taip, kad kai gamintojui per atitinkamą dvylikos mėnesių laikotarpį perduodamas referencinis kiekis, kuriuo jau pasinaudojo ankstesnis jo savininkas per tą patį laikotarpį, ši formuluotė neapima, kiek tai susiję su perėmėju, perduoto referencinio kiekio dalies, pagal kurią perdavėjas jau pristatė neapmokestintą pieną.

2011 m. gegužės 5 d. Teisingumo Teismo (pirmoji kolegija) sprendimas Hauptzollamt Koblenz prieš Kurt und Thomas Etling in GbR (C-230/09) ir Hauptzollamt Oldenburg prieš Theodor Aissen ir Hermann Rohaan (C-231/09) (sujungtos bylos C-230/09 ir C-231/09, Rink., p.)

Bendra žemės ūkio politika – Reglamentas (EB) Nr. 1782/2003 – Papildoma nacionalinė tiesioginė parama – Suteikimo sąlygos <...> 36. Šiuo atžvilgiu Reglamente Nr. 1782/2003256 šioms valstybėms narėms numatyta tam tikra diskrecija suteikti papildomą nacionalinę paramą. Konkrečiai kalbant, šio reglamento 143c straipsnio 2004 m. balandžio 21 d. Komisijos reglamentas (EB) Nr. 796/2004, nustatantis išsamias kompleksinio paramos susiejimo, moduliavimo ir integruotos administravimo ir kontrolės sistemos, numatytų Tarybos reglamente (EB) Nr. 1782/2003, nustatančiame bendrąsias tiesioginės paramos schemų pagal bendrąją žemės ūkio politiką taisykles ir nustatančiame tam tikras paramos schemas ūkininkams, įgyvendinimo taisykles (OL 2004 m. specialusis leidimas, 3 skyrius, 44 tomas, p. 243 – 283) 254 2003 m. rugsėjo 29 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1782/2003, nustatantis bendrąsias tiesioginės paramos schemų pagal bendrą žemės ūkio politiką taisykles ir nustatantis tam tikras paramos schemas ūkininkams bei iš dalies keičiantis Reglamentus (EEB) Nr. 2019/93, (EB) Nr. 1452/2001, (EB) Nr. 1453/2001, (EB) Nr. 1454/2001, (EB) Nr. 1868/94, (EB) Nr. 1251/1999, (EB) Nr. 1254/1999, (EB) Nr. 1673/2000, (EEB) Nr. 2358/71 ir (EB) Nr. 2529/2001 (OL 2004 m. specialusis leidimas, 3 skyrius, 40 tomas, p. 269 – 337) 255 2003 m. rugsėjo 29 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1788/2003, nustatantis mokestį pieno ir pieno produktų sektoriuje (OL 2004 m. specialusis leidimas, 3 skyrius, 40 tomas, p. 391 – 404) 256 2003 m. rugsėjo 29 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1782/2003, nustatantis bendrąsias tiesioginės paramos schemų pagal bendrą žemės ūkio politiką taisykles ir nustatantis tam tikras paramos schemas ūkininkams bei iš dalies keičiantis Reglamentus (EEB) Nr. 2019/93, (EB) Nr. 1452/2001, (EB) Nr. 1453/2001, (EB) Nr. 1454/2001, (EB) Nr. 1868/94, (EB) Nr. 1251/1999, (EB) Nr. 1254/1999, (EB) Nr. 1673/2000, (EEB) Nr. 2358/71 ir (EB) Nr. 2529/2001 (OL 2004 m. specialusis leidimas, 3 skyrius, 40 tomas, p. 269 – 337) 253

6 dalyje naujosios valstybės narės, remdamosi objektyviais kriterijais ir leidus Komisijai, gali nuspręsti dėl papildomos nacionalinės pagalbos, kuri turi būti suteikta, dydžio.

37. Vis dėlto atsižvelgiant į tai, kad nacionalinės teisės aktai, kaip antai taikomi pagrindinėje byloje, sudaro BŽŪP dalį, pažymėtina, kad tokie teisės aktai neturėtų būti priimti ar taikomi taip, kad pažeistų šios politikos tikslus 257 ir, konkrečiai kalbant, tikslus, kurių siekiama Reglamente Nr. 1782/2003 įtvirtintomis paramos schemomis.

38. Pagal šio reglamento 143c straipsnio 7 dalį diskrecija, kurią turi naujosios valstybės narės, yra apribota suma, kuri gali būti pervesta kaip papildoma nacionalinė parama ir kuri turi atitikti 2 dalyje ar prireikus šio straipsnio 5 dalyje įtvirtintas ribas, ir reikalaujama, kad Komisija iš anksto leistų numatyti šios paramos normas ir jos suteikimo sąlygas.

39. Tačiau nagrinėjamu atveju reikia konstatuoti, kad, kaip tai matyti iš bylos medžiagos, 2004 m. gegužės 18 d. Vengrijos Respublikos programoje, susijusioje su papildomomis nacionalinėmis tiesioginėmis išmokomis ir patvirtintoje 2004 m. birželio 29 d. Komisijos sprendimu (C(2004)2295), nebuvo įtvirtintas reikalavimas, pagal kurį papildoma nacionalinė parama galėjo būti suteikiama tik ūkininkams, kaip jie suprantami pagal Reglamentą Nr. 1782/2003, kurių atžvilgiu nebuvo pradėta savanoriško likvidavimo procedūra.

40. Taigi nagrinėjamu atveju pakanka konstatuoti, kad Reglamente Nr. 1782/2003, kiek tai susiję su tokios, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, papildomos nacionalinės pagalbos suteikimu, draudžiama Komisijai, neleidus nustatyti reikalavimo, nesant būtinybės priimti sprendimą dėl jo suderinamumo su šio reglamento tikslais ir apskritai su bendraisiais Sąjungos teisės principais, kurių taip pat turi laikytis valstybės narės258.

41. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pateiktus klausimus reikia atsakyti, kad Reglamentas Nr. 1782/2003 turi būti aiškinamas taip, kad juo draudžiamas nacionalinės teisės aktas, kuriuo neleidžiama suteikti papildomos nacionalinės paramos atitinkamos valstybės narės teritorijoje žemės ūkio veiklą vykdantiems juridiniams asmenims, jeigu jų atžvilgiu pradėta savanoriško likvidavimo procedūra, nes dėl šio reikalavimo, susijusio su šios procedūros nebuvimu, nebuvo priimtas išankstinis Komisijos leidimas.

2011 m. birželio 9 d. Teisingumo Teismo (pirmoji kolegija) sprendimas Bábolna Mezőgazdasági Termelő, Fejlesztő és Kereskedelmi Zrt. prieš Mezőgazdasági és Vidékfejlesztési Hivatal Központi Szerve (byla C-115/10, Rink., p.)

Bendra žemės ūkio politika – Bendrijos pagalbos schemos – Integruota administravimo ir kontrolės sistema – Reglamentas (EB) Nr. 796/2004 – Neleidimas atlikti patikrinimą vietoje – Sąvoka – Ūkininkas, negyvenantis ūkyje – Ūkininko atstovas – Sąvoka <...> 30. Atsižvelgiant į visus išdėstytus argumentus, į pirmąjį ir antrąjį klausimus reikia atsakyti, jog Reglamento Nr. 796/2004259 23 straipsnio 2 dalyje numatytas terminas „neleidus atlikti patikrinimo 2011 m. gegužės 5 d. Sprendimas Kurt und Thomas Etling ir kt., C-230/09 ir C-231/09, 74 - 75 p.

2011 m. gegužės 5 d. Sprendimas Kurt und Thomas Etling ir kt., C-230/09 ir C-231/09, 74 p.

259 2004 m. balandžio 21 d. Komisijos reglamentas (EB) Nr. 796/2004, nustatantis išsamias kompleksinio paramos susiejimo, moduliavimo ir integruotos administravimo ir kontrolės sistemos, numatytų Tarybos reglamente (EB) Nr. 1782/2003, nustatančiame bendrąsias tiesioginės paramos schemų pagal bendrąją žemės ūkio politiką taisykles ir nustatančiame tam tikras paramos schemas ūkininkams, įgyvendinimo taisykles (OL 2004 m. specialusis leidimas, 3 skyrius, 44 tomas, p. 243 – 283) 257 258

vietoje“ atitinka savarankišką Sąjungos teisės sąvoką, kuri turi būti aiškinama vienodai visose valstybėse narėse, t. y. taip, kad ji apima ne tik tyčinius veiksmus, bet ir bet kurį kitą ūkininkui ar jo atstovui priskirtiną netyčinį veikimą ar neveikimą, kuris neleido atlikti viso patikrinimo vietoje, jei šis ūkininkas ar jo atstovas nesiėmė visų pagrįstai reikalingų priemonių, kad užtikrintų viso šio patikrinimo atlikimą.

31. Trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar atitinkamos pagalbos paraiškos atmetimas pagal Reglamento Nr. 796/2004 23 straipsnio 2 dalį priklauso nuo to, ar ūkininkas arba jo atstovas buvo tinkamai informuoti apie patikrinimą vietoje, kuriame jų dalyvavimas būtinas.

32. Šiuo klausimu svarbu priminti, kad Reglamento Nr. 796/2004 260 23 straipsnio 2 dalyje nenustatyta jokia pareiga informuoti ūkininką ar jo atstovą apie patikrinimo vietoje ar jo dalies atlikimą. Pagal šią nuostatą vien neleidimo atlikti patikrinimą vietoje faktas pateisina atitinkamos paraiškos atmetimą, neatsižvelgiant į aplinkybę, jog ūkio savininkas nebuvo tinkamai informuotas, kad bus atliekamas patikrinimas. Iš to matyti, kad šioje nuostatoje numatytas paraiškų atmetimas nepriklauso nuo to, ar šis savininkas arba jo atstovas buvo iš anksto tinkamai informuoti apie patikrinimą, kuriame jų dalyvavimas būtinas.

33. Be to, iš jokios Reglamento Nr. 796/2004 nuostatos nematyti, kad ūkio savininkui prieš patikrinimą vietoje turi būti pateiktas pranešimas. Atvirkščiai, kaip nustatyta šio reglamento 25 straipsnio 1 dalyje, iš esmės patikrinimai vietoje atliekami apie juos nepranešus, o išankstinis pranešimas gali būti pateikiamas tik esant tam tikroms aplinkybėms.

34. Atsižvelgiant į šiuos svarstymus, į trečiąjį klausimą reikia atsakyti taip, kad atitinkamos pagalbos paraiškos atmetimas pagal Reglamento Nr. 796/2004 23 straipsnio 2 dalį nepriklauso nuo to, ar ūkininkas arba jo atstovas buvo tinkamai informuoti apie patikrinimą vietoje, kuriame jų dalyvavimas būtinas. <...> 40. Atsižvelgiant į visus minėtus svarstymus, į ketvirtąjį ir penktąjį klausimus reikia atsakyti taip, kad sąvoka „atstovas“, numatyta Reglamento Nr. 796/2004 23 straipsnio 2 dalyje, yra savarankiška Sąjungos teisės sąvoka, kurią reikia aiškinti vienodai visose valstybėse narėse taip, kad ji atliekant patikrinimą vietoje apima kiekvieną pilnametį veiksnų asmenį, gyvenantį ūkyje ir kuriam patikėta bent dalis jo valdymo, jei ūkininkas aiškiai išreiškė savo valią ir suteikė įgaliojimą jam atstovauti ir todėl prisiėmė atsakomybę už visus šio asmens veiksmus ir neveikimą. <...> 45. Atsižvelgiant į šiuos svarstymus į šeštąjį klausimą reikia atsakyti, jog Reglamento Nr. 796/2004 23 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti taip, jog ūkininkas, negyvenantis ūkyje, kurio savininkas jis yra, neprivalo paskirti atstovo, kurį paprastai bet kada būtų galima rasti ūkyje.

2011 m. birželio 16 d. Teisingumo Teismo (septintoji kolegija) sprendimas Marija Omejc prieš Republika Slovenija (byla C-536/09, Rink., p.)

2004 m. balandžio 21 d. Komisijos reglamentas (EB) Nr. 796/2004, nustatantis išsamias kompleksinio paramos susiejimo, moduliavimo ir integruotos administravimo ir kontrolės sistemos, numatytų Tarybos reglamente (EB) Nr. 1782/2003, nustatančiame bendrąsias tiesioginės paramos schemų pagal bendrąją žemės ūkio politiką taisykles ir nustatančiame tam tikras paramos schemas ūkininkams, įgyvendinimo taisykles (OL 2004 m. specialusis leidimas, 3 skyrius, 44 tomas, p. 243 – 283) 260

<...> 31. Pirmiausia reikia pažymėti, kad Reglamento Nr. 1257/1999 261 37 straipsnio 4 dalyje valstybėms narėms leidžiama nustatyti papildomas ar griežtesnes sąlygas skiriant Bendrijos paramą kaimo plėtrai, jeigu jos atitinka šiame reglamente nustatytus tikslus ir reikalavimus. Šiuo klausimu to paties reglamento 22 straipsnyje, be kita ko, numatyta, kad parama suteikiama žemės ūkio gamybos metodams, skirtiems aplinkai apsaugoti, ir kad ši parama skirta skatinti intensyvesnį ūkininkavimą aplinkai palankiu būdu ir mažai naudojamų ganyklų sistemų valdymą.

32. Taigi, teikiant Reglamento Nr. 1257/1999 22 straipsniu grindžiamą pagalbą taikoma galvijų tankumo sąlyga, kuri nacionalinės teisės aktuose numatyta siekiant jautrioje gamtinėje teritorijoje esantį plotą naudoti kaip ganyklą ir kuria siekiama išsaugoti ganyklų floros ir faunos įvairovę, yra suderinama su šiame reglamente įtvirtintais tikslais ir reikalavimais. Tokia sąlyga yra tinkamumo gauti šią paramą sąlyga, atitinkanti minėto reglamento 37 straipsnio 4 dalį. <...> 37. Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pirmąjį ir antrąjį klausimus reikia atsakyti, kad, kiek tai susiję su Reglamento Nr. 1257/1999 22 straipsniu grindžiama parama, kuriai taikoma galvijų tankumo sąlyga, pagal šią nuostatą ir Reglamento Nr. 817/2004 262 68 straipsnį kompetentingos valdžios institucijos gali atlikti kryžminius patikrinimus pagal integruotos administravimo ir kontrolės sistemos duomenis ir ypač remtis nacionalinėje individualaus galvijų identifikavimo ir registravimo sistemoje, kaip antai ENAR [Vengrijos individualaus galvijų identifikavimo ir registravimo sistema], fiksuojamais duomenimis. <...> 42. Galiausiai iš to išplaukia, kad gyvulių identifikavimo ir registravimo sistemos kompiuterine duomenų baze siekiama užtikrinti efektyvų šių gyvulių atsekamumą realiu laiku, kuris yra esminis dėl visuomenės sveikatos priežasčių 263 . Taigi pagal paskirtį ši duomenų bazė turi būti visiškai patikima. Vadinasi, ši duomenų bazė pati viena gali patvirtinti faktą, jog tinkamumo gauti atitinkamą paramą sąlygos, kaip antai sąlyga dėl galvijų tankumo, yra įvykdytos.

43. Atsižvelgiant į visa, kas išdėstyta, į trečiąjį ir ketvirtąjį klausimus reikia atsakyti, kad pagal Reglamento Nr. 1257/1999 22 straipsnį ir Reglamento Nr. 817/2004 68 straipsnį kompetentingos valdžios institucijos, tikrindamos tinkamumo gauti minėtame 22 straipsnyje numatytą agrarinės aplinkosaugos paramą sąlygas, gali patikrinti vien nacionalinės individualaus galvijų identifikavimo ir registravimo sistemos, kaip antai ENAR, duomenis, kad atsisakytų skirti šią paramą, ir nebūtinai privalo atlikti kitus patikrinimus. <...> 51. Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į penktąjį klausimą reikia atsakyti, kad Reglamento Nr. 1257/1999 22 straipsniu ir Reglamento Nr. 817/2004 68 straipsniu, aiškinamais atsižvelgiant į Reglamento Nr. 796/2004 16 straipsnį, nacionalinėms valdžioms institucijoms tiek, kiek jos tikrina vien nacionalinės individualaus galvijų identifikavimo ir registravimo sistemos, kaip antai ENAR, duomenis siekdamos patikrinti tinkamumo sąlygas gauti minėtame 22 straipsnyje numatytą agrarinės aplinkosaugos paramą, kuriai taikoma galvijų tankumo sąlyga, nustatoma pareiga informuoti apie šias tinkamumo sąlygas, pagal kurią su šia pagalba susijęs ūkininkas turi būti informuojamas apie tai, jog visi šioje nacionalinėje sistemoje neteisingai identifikuoti arba įregistruoti galvijai bus laikomi neatitinkančiais reikalavimų, ir dėl to gali kilti teisinių pasekmių, pavyzdžiui, atitinkamos paramos sumažinimas arba neskyrimas.

1999 m. gegužės 17 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1257/1999 dėl Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo (EŽŪOGF) paramos kaimo plėtrai ir iš dalies pakeičiantis bei panaikinantis tam tikrus reglamentus (OL 2004 m. specialusis leidimas, 3 skyrius, 25 tomas, p. 391 – 413) 261

2004 m. balandžio 29 d. Komisijos reglamentas (EB) Nr. 817/2004, nustatantis išsamias Tarybos reglamento (EB) Nr. 1257/1999 dėl Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo (EŽŪOGF) paramos kaimo plėtrai taikymo taisykles (OL 2004 m. specialusis leidimas, 3 skyrius, 46 tomas, p. 87 – 118) 263 2007 m. gegužės 24 d. Sprendimas Maatschap Schonewille-Prins, C-45/05, Rink., 2007, p. I-3997, 50 p.

262

2011 m. liepos 21 d. Teisingumo Teismo (trečioji kolegija) sprendimas Károly Nagy prieš Mezőgazdasági és Vidékfejlesztési Hivatal (byla C-21/10, Rink., p.) Žemės ūkis – Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondas – Reglamentai (EB) Nr. 1257/1999 ir 817/2004 – Parama, skirta agrarinės aplinkosaugos gamybos metodams – Tikrinimai – Žemės ūkio pagalbos gavėjas – Kliudymas įvykdyti tikrinimą vietoje – Nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos reikalaujama grąžinti visą per kelerius metus išmokėtą pagalbą – Atitiktis <...> 34. Šis atmetimas yra teisinė pasekmė to, kad nebuvo įmanoma veiksmingai patikrinti, kaip laikomasi būtinų paramos teikimo sąlygų, kaip to reikalaujama pagal Reglamento Nr. 817/2004264 67 straipsnį. Kiek tai susiję su pagalba agrarinei aplinkosaugai, susietai su kelerių metų įpareigojimu, šios paramos teikimo sąlygos yra privalomos ne tik tiems metams, kuriais atliktas tikrinimas vietoje, bet visam įpareigojimų laikotarpiui, per kurį ši pagalba teikiama, kad, kaip nustatyta šio reglamento 69 straipsnyje, su šia pagalba susiję tikrinimai vietoje būtų atliekami dėl visų įpareigojimų. Kadangi dėl ūkininko veiksmų neįmanoma atlikti tokių tikrinimų, negalima ir patikrinti, ar sąlygų buvo laikomasi per visą įsipareigojimų laikotarpį.

35. Darytina išvada, kad, kiek tai susiję su agrarinėmis aplinkosauginėmis priemonėmis keleriems metams, kai atlikti tikrinimą vietoje kliudo pagalbos agrarinei aplinkosaugai gavėjas, todėl neįmanoma patikrinti, ar atitikties paramos suteikimo reikalavimams sąlygų buvo laikomasi per visą įsipareigojimo laikotarpį, atitinkamos pagalbos agrarinei aplinkosaugai paraiškos turi būti atmestos pagal Reglamento Nr. 2419/2001265 17 straipsnio 3 dalį ir Reglamento Nr. 796/2004 23 straipsnio 2 dalį. Atitinkamos paraiškos, kaip jos suprantamos pagal šias nuostatas, apima visas paraiškas, atitinkančias atitikties sąlygas, kurių turi būti laikomasi per visą agrarinio aplinkosaugos projekto laikotarpį, dėl kurio gavėjas įsipareigojo ir su kuriuo susijęs tikrinimas vietoje.

36. Tačiau, kaip matyti iš Reglamento Nr. 817/2004 71 straipsnio 2 dalies, minėtas naudos gavėjas privalo grąžinti visas jau sumokėtas pagalbos agrarinei aplinkosaugai sumas, susijusias su jau atmestomis paraiškomis.

37. Be to, reikia pažymėti, kad jei Sąjungos teisės aktų leidėjas nustato atitikties paramos suteikimo reikalavimams sąlygas, teisės netekimas, kylantis dėl vienos iš šių sąlygų nesilaikymo, yra ne sankcija, bet paprasčiausia įstatyme numatytų reikalavimų nesilaikymo pasekmė266. Todėl ir pagalbos paraiškos atmetimas, nes nebuvo įmanoma patikrinti atitikties paramos suteikimo reikalavimams sąlygų dėl ūkininko, kuris kliudė atlikti patikrinimą vietoje, veiksmų, negali būti laikoma sankcija ir jam turi būti taikomas Reglamento Nr. 817/2004 73 straipsnis.

38. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, į pateiktą klausimą reikia atsakyti, kad pagal Reglamentą Nr. 1257/1999267, siejamą su Reglamentu Nr. 817/2004, nedraudžiami nacionalinės teisės aktai, pagal 2004 m. balandžio 29 d. Komisijos reglamentas (EB) Nr. 817/2004, nustatantis išsamias Tarybos reglamento (EB) Nr. 1257/1999 dėl Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo (EŽŪOGF) paramos kaimo plėtrai taikymo taisykles (OL 2004 m. specialusis leidimas, 3 skyrius, 46 tomas, p. 87 – 118) 265 2001 m. gruodžio 11 d. Komisijos reglamentas (EB) Nr. 2419/2001, nustatantis išsamias integruotos administravimo ir kontrolės sistemos taikymo tam tikroms Tarybos reglamente (EEB) Nr. 3508/92 nustatytoms Bendrijos pagalbos schemoms taisykles (OL L 327, 2001 12 12, p. 11—32 (ES, DA, DE, EL, EN, FR, IT, NL, PT, FI, SV) Specialusis leidimas lietuvių kalba: skyrius 03 tomas 34 p. 308 – 329) 266 2004 m. lapkričio 11 d. Sprendimas Toeters ir Verberk, C-171/03, Rink., 2004, p. I-10945, 47 p.; 2007 m. gegužės 24 d. Sprendimas Maatschap Schonewille-Prins, C-45/05, Rink., 2007, p. I-3997, 47 p.

267 1999 m. gegužės 17 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1257/1999 dėl Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo (EŽŪOGF) paramos kaimo plėtrai ir iš dalies pakeičiantis bei panaikinantis tam tikrus reglamentus (OL 2004 m. specialusis leidimas, 3 skyrius, 25 tomas, p. 391 – 413) 264

kuriuos, kai ūkininkas (naudos gavėjas) kliudo tikrinti atitinkamus sklypus, visa vykdant agrarinės aplinkosaugos priemonę per įsipareigojimų laikotarpį jam skirta pagalba turi būti grąžinta, net jei ši pagalba už kelerius metus jau buvo išmokėta.

2012 m. gegužės 24 d. Teisingumo Teismo (septintoji kolegija) sprendimas Peter Hehenberger prieš Republik Österreich (byla C-188/11, Rink., p.)

Bendra žemės ūkio politika – Bendra išmokos už plotą schema – Reglamentas (EB) Nr.°1973/2004 – 138 straipsnio 1 dalis – Pagalbos neskyrimas neteisingų plotų deklaravimo atveju – Šios sankcijos administracinis ar baudžiamasis pobūdis <...> 46. Todėl į pateiktą klausimą reikia atsakyti, kad Reglamento Nr. 1973/2004268 138 straipsnio 1 dalis aiškintina taip, jog šios nuostatos antroje ir trečioje pastraipose numatytos priemonės, kurias sudaro paramos ūkininkui neskyrimas tais metais, kai jis pateikė neteisingą remtinų plotų deklaraciją, ir paramos, kurią jis galėtų gauti kitais trejais kalendoriniais metais, sumažinimas suma, atitinkančia skirtumą tarp deklaruotų ir nustatytų plotų, nėra baudžiamojo pobūdžio sankcijos“.

2012 m. birželio 5 d. Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) sprendimas Baudžiamoji byla prieš Łukasz Marcin Bonda (byla C-489/10, Rink., p.)

3.5.

3.6. Finansavimas

Turinys

EŽŪOGF – Valstybių narių mokėjimo agentūrų sąskaitų, susijusių su EŽŪOGF finansuojamomis išlaidomis, patvirtinimas – Iš Italijos Respublikos susigrąžintinos sumos, jų neišieškojus per nustatytus terminus – Finansinių padarinių sąvoka – Palūkanų įtraukimas – Reglamento (EB) Nr. 1290/2005 32 straipsnio 5 dalis <...> 36. Pagrindinio reglamento 269 32 straipsnio 5 dalyje numatytos konkrečios situacijos, kai valstybė narė neišieškojo sumų per ketverius metus nuo pažeidimo nustatymo per pirminį administracinį ar teisminį nagrinėjimą, arba per aštuonerius metus, kai dėl išieškojimo pateiktas ieškinys nacionaliniuose teismuose. Tokiose situacijose numatyta, kad „50 % finansinių padarinių dėl neišieškotų sumų dengia atitinkama valstybė narė, 50 % – Bendrijos biudžetas“.

37. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką aiškinant Bendrijos teisės nuostatą reikia atsižvelgti ne tik į jos formuluotę, bet ir į jos kontekstą bei teisės akto, kuriame ji yra, siekiamus tikslus270.

38. Atsižvelgiant į šiuos principus reikia išnagrinėti, ar pagrindinio reglamento 32 straipsnio 5 dalyje esančią sąvoką „finansiniai padariniai“ reikia aiškinti kaip apimančią tik sumas, kurios nėra išieškomos, ar kaip apimančią tiek šias sumas, tiek su jomis susijusias palūkanas.

2004 m. spalio 29 d. Komisijos reglamentas (EB) Nr. 1973/2004, nustatantis išsamias Tarybos reglamento (EB) Nr. 1782/2003 nuostatų dėl to reglamento IV ir IVa antraštinėse dalyse numatytų paramos schemų ir atidėtos žemės naudojimo žaliavoms auginti taikymo taisykles (OL 2004, L 345, p. 1—84) 268

2005 m. birželio 21 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1290/2005 dėl bendrosios žemės ūkio politikos finansavimo (OL 2005, L 209, p. 1—25) 270 2005 m. birželio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimas VEMW ir kt., C-17/03, Rink., 2005, p. I-4983, 41 p.; 2005 m.

Pirmosios instancijos teismo sprendimas Sumitomo Chemical ir Sumika Fine Chemicals prieš Komisiją, T-22/02 ir T-23/02, Rink., 2005, p. II-4065, 47 p.

269

39. Pirma, atrodo, kad atsakymas į šį klausimą gali būti pateiktas remiantis pažodiniu pagrindinio reglamento 32 straipsnio 5 dalies aiškinimu, atsižvelgiant į aiškią sąvokos „finansiniai padariniai“ prasmę. Šiuo atžvilgiu reikia nurodyti, kad šios formuluotės taikymo sritis plati, nes apima visus finansinio pobūdžio padarinius, susijusius su neteisėtai sumokėtų sumų neišieškojimu. Be to, tarp šių padarinių būtinai yra palūkanos, mokėtinos pagal pagrindinio reglamento 32 straipsnio 1 dalį.

40. Antra, pažodinį aiškinimą patvirtina ir pagrindinio reglamento 34 straipsnio 1 dalies a punktas, pagal kurį „sumos laikomos asignuotomis įplaukomis, kaip apibrėžta [finansinio] reglamento <...> 18 straipsnyje: sumos, kurios pagal šio reglamento 31, 32 ir 33 straipsnius turi būti sumokėtos į Bendrijos biudžetą, įskaitant su jomis susijusias palūkanas“.

41. Ankstesniame 39 straipsnyje pateiktą aiškinimą taip pat patvirtina sąskaitų patvirtinimo procedūros bendra tvarka. Iš tiesų pagrindinio reglamento 32 straipsnio 5 dalį reikia aiškinti atsižvelgiant į šio reglamento 32 straipsnio 1 dalį, kuria nustatoma bendra sistema, kiek tai susiję su mokėtinų sumų grąžinimu Bendrijai nustačius pažeidimus ar aplaidumą naudojantis lėšomis. Kadangi šio straipsnio 5 dalyje palūkanų apskaičiavimo principas nėra pakeičiamas, o tik padalijama valstybei narei ir Bendrijos biudžetui tenkanti finansinė atsakomybė neišieškojus sumų per protingą terminą, iš to aiškiai išplaukia, kad pagrindinio reglamento 32 straipsnio 5 dalyje numatyti „finansiniai padariniai“ apima, be kita ko, pagrindines sumas bei su jomis susijusias palūkanas.

42. Be to, argumentą, susijusį su tuo, kad tai, jog 32 straipsnio 5 dalyje nėra žodžio „palūkanos“, parodo teisės aktų leidėjo ketinimą numatyti skirtingą situaciją nei to paties straipsnio 1 dalyje, nes 5 dalyje numatytas tik fiksuoto dydžio ir laikinas patvirtinimas, taip pat reikia atmesti. Tiesa tai, kad pagal šios 5 dalies trečią pastraipą valstybė narė turi vykdyti išieškojimo procedūras. Iš to būtinai išplaukia, kad finansinių padarinių sumų atžvilgiu vėliau gali būti taikomos korekcijos. Tačiau ši galimybė vėliau taikyti korekcijas susijusi su visais finansiniais padariniais, apskaičiuotais pagal pagrindinio reglamento 32 straipsnio 5 dalį, įskaitant palūkanas, susijusias su pagrindinėmis sumomis. Taigi nėra jokio prieštaravimo tarp palūkanų įtraukimo prie finansinių padarinių, numatytų pagrindinio reglamento 32 straipsnio 5 dalies pirmoje pastraipoje, ir laikino šio patvirtinimo pobūdžio.

43. Todėl reikia atmesti įvairius Italijos Respublikos argumentus, pirma, grindžiamus aplinkybe, kad tik pagrindinio reglamento 32 straipsnio 1 dalyje aiškiai numatytas palūkanų apskaičiavimas, ir, antra, tuo, kad pagrindinio reglamento 32 straipsnio 5 dalis yra nuo 32 straipsnio 1 dalies leidžianti nukrypti nuostata, kuri turi būti aiškinama siaurai, atsižvelgiant į tai, kad sąvoka „palūkanos“ nėra aiškiai paminėta.

44. Trečia, iš pagrindinio reglamento preambulės, būtent 25 ir 26 konstatuojamųjų dalių, matyti, kad pagrindinio reglamento 32 straipsnio 5 dalyje nustatyta solidarios finansinės naštos sistema siekiama apsaugoti Bendrijos finansinius interesus, įpareigojant atitinkamą valstybę narę sumokėti dalį sumų, mokėtinų nustačius pažeidimus, kurios nebuvo išieškotos per protingą terminą. Kaip teisingai nurodo Komisija, pareiga išieškoti palūkanas, apskaičiuojamas nuo pažeidimo nustatymo iki faktinio aptariamų sumų išieškojimo, yra kompensacinė, nes palūkanos susijusios su nuostoliais, kurių laikinai patyrė Bendrijos biudžetas, negaudamas asignavimų. Todėl jų neįtraukimas į išieškotiną sumą ir atitinkamai sumos, kurią turi išieškoti atitinkama valstybė narė, sumažinimas prieštarautų Bendrijos finansinių interesų apsaugai, nes jai tektų didžiausia finansinių padarinių padengimo našta per protingus terminus neišieškojus identifikavus pažeidimus nustatytų mokėtinų sumų.

45. Ketvirta, reikia pabrėžti, kad principas, pagal kurį palūkanos yra pagrindinės sumos priedas ir joms taikoma apskaitos tvarka, yra bendro pobūdžio, atsižvelgiant į teisės aktus, susijusius su Bendrijos biudžetu, kaip tai patvirtina Reglamento Nr. 2342/2002 86 straipsnio 1 dalis, priimta taikant finansinio reglamento 71 straipsnio 4 dalį, kurioje numatyta, kad „nepažeidžiant jokių

specialių nuostatų, atsirandančių taikant sektoriaus taisykles, <...> negrąžintai gautinai sumai skaičiuojamos palūkanos.

2010 m. balanžio 22 d. Bendrojo Teismo (penktoji kolegija) sprendimas Italijos Respublika prieš Europos Komisiją (bylos T-274/08 ir T-275/08, Rink., 2010, p. II-01233) EŽŪOGF – Garantijų skyrius – Sąskaitų patvirtinimas – 2006 finansiniai metai – Reglamento (EB) Nr. 1290/2005 32 straipsnio 5 dalies pirmos pastraipos taikymo data – Prie Coreper posėdžio protokolo pridėtos vienašalės Komisijos deklaracijos privalomoji galia <...> 46. Pirma, atrodo, kad į šį klausimą galima atsakyti pažodžiui aiškinant Reglamento Nr. 1290/2005271 49 straipsnio trečios pastraipos antrą įtrauką, atsižvelgiant į aiškią frazės „atvejams, apie kuriuos pranešama pagal Reglamento Nr. 595/91272 3 straipsnį“ prasmę. Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad šios frazės taikymo sritis plati, nes ji gali apimti visus atvejus, apie kuriuos pranešta pagal Reglamento Nr. 595/91 3 straipsnį. Tarp šių atvejų būtinai yra tie, apie kuriuos pirmą kartą pranešta pagal 3 straipsnį, o vėliau – specialiu pranešimu pagal 5 straipsnio 2 dalį.

47. Reikia priminti, kad iki Reglamento Nr. 1290/2005 įsigaliojimo su pažeidimais susijusi procedūra visų pirma buvo apibrėžta Reglamento Nr. 595/91 3 ir 5 straipsniuose. Taigi pagal minėtą 3 straipsnį valstybės narės kiekvieną ketvirtį Komisijai turėjo perduoti pažeidimų, kurie buvo nustatyti per pirminį administracinį arba teisminį nagrinėjimą, sąrašą. Tada, remdamosi 5 straipsnio 1 dalimi, kiekvieną ketvirtį jos turėjo nusiųsti Komisijai informaciją apie veiksmus, kurių buvo imtasi pranešus apie pažeidimus pagal 3 straipsnį, o 5 straipsnio 2 dalyje buvo numatyta, kad valstybės narės turi nusiųsti specialų pranešimą apie sumas, kurių, kaip jos mano, negali išieškoti. Vadinasi, Reglamento Nr. 595/91 3 straipsnis ir 5 straipsnio 2 dalis taikomi ne skirtingiems atvejams, kaip teigia Vokietijos Federacinė Respublika, bet skirtingiems etapams, nes 5 straipsnio 2 dalis susijusi su pažeidimais, apie kuriuos prieš tai pranešta pagal 3 straipsnį ir kurių atžvilgiu, valstybės narės manymu, negalima įvykdyti išieškojimo.

48. Be to, reikia pažymėti, kad Vokietijos Federacinė Respublika negali remtis principais, kuriuos Teisingumo Teismas suformulavo Sprendime Airija prieš Komisiją (minėtas 37 punkte), nes šioje byloje nėra tokių aplinkybių kaip tos, dėl kurių Teisingumo Teismas turėjo išaiškinti Reglamentą Nr. 1258/1999 273 , kuriame nebuvo pereinamojo laikotarpio nuostatų. Šiuo atveju Reglamente Nr. 1290/2005 išsamiai išdėstytos taisyklės, susijusios su jo įsigaliojimu, taikymu, reikiamais panaikinimais ir pereinamojo laikotarpio priemonėmis su kitomis nuostatomis dėl EŽŪOGF. Jame, be kita ko, numatyta, kad nuo 2006 m. spalio 16 d. 32 straipsnis taikomas atvejams, apie kuriuos

2005 m. birželio 21 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1290/2005 dėl bendrosios žemės ūkio politikos finansavimo (OL 2005, L 209, p. 1—25)

271

1991 m. kovo 4 d. Tarybos Reglamentas (EEB) Nr. 595/91 dėl pažeidimų ir neteisingai sumokėtų sumų, susijusių su bendrosios žemės ūkio politikos finansavimu, susigrąžinimo, ir dėl šios srities informacinės sistemos organizavimo bei panaikinantis Reglamentą (EEB) Nr. 283/72 (OL 2004 m. specialusis leidimas, 3 skyrius, 11 tomas, p. 171 – 175) 272

273 1999 m. gegužės 17 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1258/1999 dėl bendrosios žemės ūkio politikos finansavimo (OL 2004 m. specialusis leidimas, 3 skyrius, 25 tomas, p. 414 – 423)

pranešta pagal Reglamento Nr. 595/91 3 straipsnį ir kurių atžvilgiu dar nebuvo išieškotos visos sumos.

49. Antra, šio sprendimo 46 punkte pateiktas aiškinimas taip pat atitinka bendrą naujos sąskaitų patvirtinimo procedūros, numatytos Reglamente Nr. 1290/2005, struktūrą. Pagal ankstesnę sistemą, remiantis Reglamento Nr. 1258/1999 8 straipsnio 2 dalimi, Bendrija prisiimdavo dėl taisyklių nesilaikymo ar aplaidumo atsiradusias finansines pasekmes, išskyrus tas, kurios priskirtinos valstybių narių administracinėms institucijoms ar kitoms įstaigoms. Priimdama Reglamentą Nr. 1290/2005 Europos Sąjungos Taryba visų pirma išsikėlė tikslą nustatyti procedūrą, pagal kurią Komisija galėtų apsaugoti Bendrijos biudžeto interesus, priimdama sprendimą į atitinkamos valstybės narės sąskaitą įrašyti dalį sumos, kuri buvo prarasta dėl pažeidimų ir nebuvo išieškota per pagrįstą laikotarpį (25 ir 26 konstatuojamosios dalys). Taigi šio reglamento 32 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad sumos, kurios neišieškotos per ketverius ar aštuonerius metus po to, kai pažeidimas buvo pirmą kartą nustatytas per administracinį arba teisminį nagrinėjimą, nuo šiol padalijamos per pusę valstybei narei ir Bendrijos biudžetui.

50. Šiuo atžvilgiu reikia patikslinti, kad Reglamento Nr. 1290/2005 49 straipsnyje numatyta, jog straipsniai, susiję su sąskaitų patvirtinimu (30 ir 31 straipsniai) ir pažeidimais (32 straipsnis), taikomi nuo 2006 m. spalio 16 dienos. Todėl, atsižvelgiant į teisės aktų leidėjo tikslą apsaugoti Bendrijos biudžeto finansinius interesus, nėra logiška manyti, kad teisės aktų leidėjas ketino netiesiogiai specifiniu būdu traktuoti pažeidimus, apie kuriuos pranešta specialiu pranešimu pagal Reglamento Nr. 595/91 5 straipsnio 2 dalį, kai jis numatė, kad visos su sąskaitų patvirtinimu ir pažeidimais susijusios nuostatos taikomos nuo 2006 m. spalio 16 dienos“.

2010 m. spalio 26 d. Bendrojo Teismo (antroji kolegija) sprendimas Vokietijos Federacinė Respublika prieš Europos Komisiją (byla T-236/07, Rink., 2010, p. II-05253) Fizinių asmenų apsauga tvarkant asmens duomenis – Informacijos apie paramos žemės ūkiui gavėjus skelbimas – Šį skelbimą numatančių ir jo tvarką nustatančių Sąjungos teisės nuostatų galiojimas – Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija – 7 ir 8 straipsniai <...> 58. Byloje neginčijama, kad atitinkamų gavėjų iš EŽŪGF ir EŽŪFKP gaunamos sumos neretai sudaro didžiąją jų pajamų dalį. Taigi su asmenvardžiais susietų duomenų apie atitinkamus gavėjus ir tikslias jų gautas sumas paskelbimas internete, dėl ko šie duomenys tampa prieinami tretiesiems asmenims, yra teisės į privatų gyvenimą, kaip ji suprantama pagal chartijos 7 straipsnį, apribojimas.

59. Šiam vertinimui nėra svarbu tai, kad skelbiami duomenys susiję su profesine veikla. Šiuo klausimu Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas EŽTK 8 straipsnį, yra nusprendęs, kad terminas „privatus gyvenimas“ neturi būti aiškinamas siaurai ir kad „jokia svarbi priežastis neleidžia pašalinti profesinės veiklos <...> iš „privataus gyvenimo“ sąvokos apimties“274.

274

2000 m. vasario 16 d. EŽTT sprendimas Amann prieš Šveicariją, Recueil des arrêts et décisions 2000-II, 43 p.

60. Reglamento Nr. 1290/2005 275 44a straipsniu ir Reglamentu Nr. 259/2008 276 reikalaujamas paskelbimas yra asmens duomenų tvarkymas, patenkantis į chartijos 8 straipsnio 2 dalies taikymo sritį.

61. Tačiau Heseno žemė kvestionuoja net ieškovų pagrindinėje byloje privataus gyvenimo apribojimo egzistavimą, nes jie neva buvo apie tai informuoti prašymo skirti paramą formoje nurodžius, kad jų asmens duomenys skelbiami privaloma tvarka, bet, pateikdami prašymus, davė sutikimą skelbti šiuos duomenis, kurio reikalaujama pagal chartijos 8 straipsnio 2 dalį. <...> 63. Taigi nagrinėjamais Sąjungos teisės aktais, kuriuose nurodoma tik tai, jog paramos gavėjai bus iš anksto informuoti apie jų asmens duomenų paskelbimą, nesiekiama pagrįsti juose numatyto asmens duomenų tvarkymo atitinkamų gavėjų sutikimu. Be to, reikia konstatuoti, kad ieškovai pagrindinėse bylose prašymų formose tik patvirtino, jog žino, „kad pagal Reglamento Nr. 1290/2005 44a straipsnį reikalaujama skelbti informaciją apie EŽŪGF ir EŽŪFKP paramos gavėjus“.

64. Kadangi, pirma, su asmenvardžiais susietų duomenų apie atitinkamus gavėjus ir tikslias jų iš EŽŪGF ir EŽŪFKP gautas sumas paskelbimas yra šių gavėjų teisių, jiems pripažintų chartijos 7 ir 8 straipsniais, apribojimas ir, antra, toks asmens duomenų tvarkymas pagrįstas ne šių gavėjų sutikimu, reikia išnagrinėti, ar šis apribojimas yra pateisinamas pagal chartijos 52 straipsnio 1 dalį. ii) Dėl chartijos 7 ir 8 straipsniais pripažįstamų teisių apribojimo pateisinimo 65. Reikia priminti, kad chartijos 52 straipsnio 1 dalimi pripažįstama galimybė apriboti naudojimąsi jos 7 ir 8 straipsniuose įtvirtintomis teisėmis, jei šie apribojimai numatyti įstatymo, nekeičia šių teisių ir laisvių esmės ir, remiantis proporcingumo principu, yra būtini bei tikrai atitinka Sąjungos pripažintus bendruosius interesus arba reikalingi kitų teisėms ir laisvėms apsaugoti. <...> 79. Nors demokratinėje visuomenėje mokesčių mokėtojai iš tikrųjų turi teisę būti informuoti apie viešųjų fondų lėšų panaudojimą, tai nepaneigia, kad subalansuoto santykio tarp įvairių nagrinėjamų interesų nustatymas reikalauja iš atitinkamų institucijų prieš priimant skundžiamas nuostatas patikrinti, ar valstybės narės atliekamas su asmenvardžiais susietų duomenų apie visus atitinkamus gavėjus ir tikslias kiekvieno jų iš EŽŪGF ir EŽŪFKP gautas sumas paskelbimas viename laisvai prieinamame interneto tinklalapyje, nesvarbu, kokia paramos trukmė, jos mokėjimo dažnis, rūšis ir dydis, neviršija to, kas būtina įgyvendinant siekiamus teisėtus tikslus ir paisant visų pirma grėsmės, kuri tokiu paskelbimu keliama chartijos 7 ir 8 straipsniuose įtvirtintoms teisėms. <...> 85. Šį argumentą reikia atmesti. Primintina, kad prieš išplatindamos informaciją apie fizinį asmenį institucijos privalo nustatyti subalansuotą santykį tarp Sąjungos intereso užtikrinti savo veiksmų skaidrumą bei chartijos 7 ir 8 straipsniais pripažintų teisių. Automatiškai teikti pirmenybės skaidrumo tikslui, palyginti su teise į asmens duomenų apsaugą, negalima277, net jei tai susiję su svarbiais ekonominiais interesais.

86. Iš išdėstytų argumentų darytina išvada, jog neatrodo, kad institucijos būtų nustačiusios subalansuotą santykį tarp Reglamento Nr. 1290/2005 44a straipsnio bei Reglamento Nr. 259/2008 tikslų ir fiziniams asmenims chartijos 7 ir 8 straipsniais pripažintų teisių. Kadangi nuo asmens duomenų apsaugos nukrypstančios nuostatos ir jos apribojimai turi griežtai atitikti būtinumo sąlygą ir galima įsivaizduoti mažiau minėtą fizinių asmenų pagrindinę teisę apribojančias, tačiau leidžiančias veiksmingai pasiekti Sąjungos teisės aktų tikslus priemones, reikia konstatuoti, kad Taryba ir 2005 m. birželio 21 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1290/2005 dėl bendrosios žemės ūkio politikos finansavimo (OL 2005, L 209, p. 1—25) 276 2008 m. kovo 18 d. Komisijos reglamentas (EB) Nr. 259/2008, kuriuo nustatomos išsamios Tarybos reglamento (EB) Nr. 1290/2005 nuostatų dėl informacijos apie Europos žemės ūkio garantijų fondo (EŽŪGF) ir Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) paramos gavėjus skelbimo taikymo taisyklės (OL 2008, L 76, p. 28—30) 277 2010 m. birželio 29 d. Sprendimas Komisija prieš Bavarian Lager, C-28/08 P, Rink., 2010, p. I-0000, 75 – 79 p.

275

Komisija, nustačiusios reikalavimą paskelbti visų EŽŪGF ir EŽŪFKP paramos gavėjų asmenvardžius ir tikslias jų gautas sumas, viršijo proporcingumo principu nustatytas ribas.

87. Galiausiai dėl EŽŪGF ir EŽŪFKP paramos gavėjų juridinių asmenų, kiek jie gali remtis chartijos 7 ir 8 straipsniuose įtvirtintomis teisėmis (žr. šio sprendimo 53 punktą), reikia nurodyti, kad iš Sąjungos teisės aktų nuostatų, kurių galiojimas ginčijamas, kylanti paskelbimo pareiga neviršija proporcingumo principu nustatytų ribų. Teisės į asmens duomenų apsaugą apribojimas skirtingai veikia juridinius subjektus ir fizinius asmenis. Šiuo klausimu svarbu pažymėti, kad juridiniams asmenims taikoma pareiga paskelbti daug išsamesnius duomenis. Be to, kompetentingų nacionalinių institucijų pareiga prieš paskelbiant atitinkamus duomenis kiekvieno EŽŪGF ir EŽŪFKP paramos gavėjo juridinio asmens atveju išnagrinėti, ar iš jo pavadinimo galima nustatyti fizinius asmenis, šioms institucijoms būtų nepamatuota administracinė našta278. <...> 89. Atsižvelgiant į visus išdėstytus argumentus, Reglamento Nr. 1290/2005 44a straipsnį ir Reglamentą Nr. 259/2008 reikia pripažinti negaliojančiais tiek, kiek jais nustatomas reikalavimas paskelbti visų EŽŪGF ir EŽŪFKP paramos gavėjų fizinių asmenų asmens duomenis, neskirstant jų pagal reikšmingus kriterijus, kaip antai tokios paramos gavimo laikotarpis, jos mokėjimo dažnis, rūšis ar dydis. <...> 92. Taigi į pirmąjį klausimą ir antrojo klausimo pirmą dalį reikia atsakyti, kad Reglamento Nr. 1290/2005 42 straipsnio 8b punktas ir 44a straipsnis bei Reglamentas Nr. 259/2008 yra negaliojantys tiek, kiek jais nustatomas reikalavimas paskelbti visų EŽŪGF ir EŽŪFKP paramos gavėjų fizinių asmenų asmens duomenis, neskirstant jų pagal reikšmingus kriterijus, kaip antai tokios paramos gavimo laikotarpis, jos mokėjimo dažnis, rūšis ar dydis.

2010 m. lapkričio9 d. Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) sprendimas Volker und Markus Schecke GbR (C-92/09) ir Hartmut Eifert (C-93/09) prieš Land Hessen (sujungtos bylos C-92/09 ir C-93/09, Rink., 2010, p. I-11063) Žemės ūkis – Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondas – Reglamentai (EB) Nr. 1257/1999 ir 817/2004 – Parama, skirta agrarinės aplinkosaugos gamybos metodams – Tikrinimai – Žemės ūkio pagalbos gavėjas – Kliudymas įvykdyti tikrinimą vietoje – Nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos reikalaujama grąžinti visą per kelerius metus išmokėtą pagalbą <...> 34. Šis atmetimas yra teisinė pasekmė to, kad nebuvo įmanoma veiksmingai patikrinti, kaip laikomasi būtinų paramos teikimo sąlygų, kaip to reikalaujama pagal Reglamento Nr. 817/2004279 67 straipsnį. Kiek tai susiję su pagalba agrarinei aplinkosaugai, susietai su kelerių metų įpareigojimu, šios paramos teikimo sąlygos yra privalomos ne tik tiems metams, kuriais atliktas tikrinimas vietoje, bet visam įpareigojimų laikotarpiui, per kurį ši pagalba teikiama, kad, kaip nustatyta šio reglamento 69 straipsnyje, su šia pagalba susiję tikrinimai vietoje būtų atliekami dėl visų įpareigojimų. Kadangi dėl ūkininko veiksmų neįmanoma atlikti tokių tikrinimų, negalima ir patikrinti, ar sąlygų buvo laikomasi per visą įsipareigojimų laikotarpį.

2009 m. kovo 2 d. EŽTT sprendimas K.U. prieš Suomiją, 2872/02, Rink., 2009, p. I-0000, 48 p.

2004 m. balandžio 29 d. Komisijos reglamentas (EB) Nr. 817/2004, nustatantis išsamias Tarybos reglamento (EB) Nr. 1257/1999 dėl Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo (EŽŪOGF) paramos kaimo plėtrai taikymo taisykles (OL 2004 m. specialusis leidimas, 3 skyrius, 46 tomas, p. 87 - 118) 278 279

<...> 37. Be to, reikia pažymėti, kad jei Sąjungos teisės aktų leidėjas nustato atitikties paramos suteikimo reikalavimams sąlygas, teisės netekimas, kylantis dėl vienos iš šių sąlygų nesilaikymo, yra ne sankcija, bet paprasčiausia įstatyme numatytų reikalavimų nesilaikymo pasekmė 280 . Todėl ir pagalbos paraiškos atmetimas, nes nebuvo įmanoma patikrinti atitikties paramos suteikimo reikalavimams sąlygų dėl ūkininko, kuris kliudė atlikti patikrinimą vietoje, veiksmų, negali būti laikoma sankcija ir jam turi būti taikomas Reglamento Nr. 817/2004 73 straipsnis.

38. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, į pateiktą klausimą reikia atsakyti, kad pagal Reglamentą Nr. 1257/1999281, siejamą su Reglamentu Nr. 817/2004, nedraudžiami nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos, kai ūkininkas (naudos gavėjas) kliudo tikrinti atitinkamus sklypus, visa vykdant agrarinės aplinkosaugos priemonę per įsipareigojimų laikotarpį jam skirta pagalba turi būti grąžinta, net jei ši pagalba už kelerius metus jau buvo išmokėta.

2012 m. gegužės 24 d. Teisingumo Teismo (septintoji kolegija) sprendimas Peter Hehenberger prieš Republik Österreich (byla C-188/11, Rink., p.) Žemės ūkis - EŽŪOGF - Išlaidų patvirtinimas – Valstybių narių pareiga užtikrinti materialių ir formalių pagalbos išmokų skyrimo sąlygų laikymąsi

<...> 72. Kalbant apie finansinės korekcijos dydį reikia priminti, kad Komisija netgi gali atsisakyti apmokėti EŽŪOGF lėšomis visas patirtas išlaidas, jei konstatuoja, kad neegzistuoja pakankami patikros mechanizmai282. Tačiau Komisija turi paisyti proporcingumo principo, kuris reikalauja, kad institucijų aktai neviršytų to, kas tinkama ir būtina nustatytam tikslui pasiekti 283 . Jei vykdydama sąskaitų apmokėjimo užduotį, užuot atsisakiusi finansuoti visas išlaidas, Komisija bando nustatyti taisykles, kuriomis pagal EŽŪOGF keliamos rizikos laipsnį būtų diferencijuoti įvairūs aplaidžios patikros lygiai, valstybė narė turi įrodyti, kad šie kriterijai yra savavališki ir neteisingi 284.

73. Dėl šioje byloje taikytos korekcijos pobūdžio reikia pažymėti, kad pagal 1997 m. gruodžio 23 d.

Komisijos dokumentą Nr. VI/5330/97 „Rekomendacijos dėl finansinių pasekmių apskaičiavimo rengiant sprendimą dėl EŽŪOGF Garantijų skyriaus sąskaitų apmokėjimo“, kai nėra įmanoma tiksliai įvertinti Bendrijos patirtų nuostolių, Komisija gali nustatyti fiksuoto dydžio korekciją285. <...> 114. Iš su EŽŪOGF susijusių nuostatų matyti, kad valstybės narės privalo numatyti visapusiškus administracinius patikrinimus ir patikrinimus vietoje, taip garantuodamos, kad tinkamai laikomasi materialių ir formalių pagalbos išmokų skyrimo sąlygų. Jei tokių visapusiškų patikrinimų sistemos nėra arba valstybės narės sukurtoje sistemoje yra trūkumų ir lieka abejonių dėl tokių sąlygų laikymosi, Komisija turi teisę nepripažinti kai kurių atitinkamos valstybės narės padarytų išlaidų286.

2004 m. lapkričio 11 d. Sprendimas Toeters ir Verberk, C-171/03, Rink. p. I-10945, 47 p.; 2007 m. gegužės 24 d.

Sprendimas Maatschap Schonewille-Prins, C-45/05, Rink. p. I-3997, 47 p.

281 1999 m. gegužės 17 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1257/1999 dėl Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo (EŽŪOGF) paramos kaimo plėtrai ir iš dalies pakeičiantis bei panaikinantis tam tikrus reglamentus (OL 2004 m. specialusis leidimas, 3 skyrius, 25 tomas, p. 391 – 413) 282 2001 m. rugsėjo 20 d. Teisingumo Teismo sprendimas Belgija prieš Komisiją, C-263/98, Rink. p. I-6063, 125, 39 p.; 2009 m. birželio 11 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Graikija prieš Komisiją 140 p.

283 1984 m. gegužės 17 d. Teisingumo Teismo sprendimas Denkavit Nederland, 15/83, Rink. p. 2171, 25 p.

284 1996 m. liepos 4 d. Teisingumo Teismo sprendimas Graikija prieš Komisiją, C-50/94, Rink. p. I-3331, 28 p.

285 2003 m. rugsėjo 18 d. Teisingumo Teismo sprendimas Jungtinė Karalystė prieš Komisiją, C-346/00, Rink. p. I-9293, 53 p.; 2009 m. balandžio 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Ispanija prieš Komisiją, T-281/06, 66 p.

286 2005 m. balandžio 14 d. Teisingumo Teismo sprendimas Ispanija prieš Komisiją, C-468/02, 36 p.; 2009 m. rugsėjo 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Portugalija prieš Komisiją, T-183/06, 31 p.

280

115. Pagal nusistovėjusią teismo praktiką, norėdama įrodyti, kad pažeistos bendro žemės ūkio rinkų organizavimo taisyklės, Komisija turi ne visiškai įrodyti, kad nacionalinės institucijos atliko nepakankamą kontrolę ar pateikė neteisingus skaičius, bet pateikti įrodymų, kad ji turi rimtų ir pagrįstų abejonių dėl tokios kontrolės ir skaičių. Komisijos įrodinėjimo pareiga šiuo atveju sumažinama todėl, kad valstybė narė yra geresnėje padėtyje rinkdama ir tikrindama EŽŪOGF sąskaitoms apmokėti reikalingus duomenis, todėl ji ir turi pateikti detaliausius bei išsamiausius įrodymus dėl šių patikrinimų realaus vykdymo ar šių skaičių ir prireikus dėl Komisijos teiginių nepagrįstumo287.

2012 m. liepos 5 d. Bendrojo Teismo (aštuntoji kolegija) sprendimas Graikijos Republika prieš Europos Komisiją (byla T-86/08, Rink., p.)

3.6.

3.7. Žuvininkystė 3.7.1. Bendrieji Bendros žuvininkystės politikos aspektai

Turinys

Žuvininkystė – Menkė – Žvejybos pastangų apribojimas – Sijiniai tralai – Proporcingumo ir nediskriminavimo principai“ <...> 53. Svarbu priminti, kad nediskriminavimo principas ir proporcingumo principas, kuris šioje byloje yra su pirmuoju glaudžiai susijęs, yra vieni iš bendrųjų Bendrijos teisės principų, ir žemės ūkio srityje, įskaitant žvejybą, jie yra išreikšti EB 34 [dabar SESV 40 straipsnis] straipsnio 2 dalies antrojoje pastraipoje.

54. Ši nuostata Bendrijos teisės aktų leidėjui nustato užduotį įgyvendinti EB 33 [dabar SESV 39 straipsnis] straipsnyje įtvirtintą bendrą žemės ūkio politiką, kad, be kita ko, būtų užtikrintas deramas žemės ūkiu besiverčiančios bendruomenės gyvenimo lygis ir pakankamas tiekimas, pašalinant bet kokią Bendrijos gamintojų diskriminaciją.

55. Remiantis nusistovėjusia teismų praktika, Bendrijos teisės aktų leidėjas šioje srityje turi didelę diskreciją, atitinkančią jam pagal EB sutarties 34−37 straipsnius suteiktą politinę atsakomybę. Todėl teismo kontrolė turi apsiriboti patikrinimu, ar nagrinėjamai priemonei nebūdinga akivaizdi klaida, ar jos atžvilgiu nebuvo piktnaudžiauta įgaliojimais arba ar atitinkama institucija akivaizdžiai neviršijo savo diskrecijos ribų288.

56. Dėl šios diskrecijos Teisingumo Teismas yra nusprendęs, jog proporcingumo principas įpareigoja, kad Bendrijos teisės nuostata nustatytos priemonės būtų tinkamos numatytam tikslui įgyvendinti ir neviršytų to, kas būtina jam pasiekti289.

57. Kalbant apie teisminę šio principo įgyvendinimo sąlygų kontrolę, atsižvelgiant į didelę Komisijos diskreciją bendros žemės ūkio politikos srityje, tik akivaizdžiai netinkamas šioje srityje priimtos

2001 m. sausio 11 d. Teisingumo Teismo sprendimas Graikija prieš Komisiją, C-247/98, Rink. p. I-1, 7–9 p.

2001 m. liepos 12 d. Sprendimas Jippes ir kt., C-189/01, Rink. p. I-5689, 80 p.; 2004 m. rugsėjo 9 d. Sprendimas Ispanija prieš Komisiją, C-304/01, Rink. p. I-7655, 23 p.

289 2002 m. liepos 11 d. Sprendimas Käserei Champignon Hofmeister, C-210/00, Rink. p. I-6453, 59 p.; 2004 m. gruodžio 14 d. Sprendimas Swedish Match, C-210/03, Rink. p. I-11893, 47 p.; 2005 m. gruodžio 6 d. Sprendimas ABNA ir kt., C-453/03, C-11/04, C-12/04 ir C-194/04, Rink. p. I-0000, 68 p.; 2006 m. sausio 10 d. Sprendimas IATA ir ELFAA, C-344/04, Rink. p. I-0000, 79 p.

287 288

priemonės pobūdis, palyginti su tikslu, kurio kompetentinga institucija ketina siekti, gali turėti poveikį šios priemonės teisėtumui290.

2006 m. kovo 23 d. Teisingumo Teismo (trečioji kolegija) sprendimas The Queen, prašoma Unitymark Ltd ir North Sea Fishermen's Organisation prieš Department for Environment, Food and Rural Affairs (byla C-535/03, Rink., 2006, p. I-02689) Bendra žuvininkystės politika – Žvejyba Viduržemio jūroje – Reglamentas (EB) Nr. 1626/94 – 1 straipsnio 2 ir 3 dalys – Draudimas naudoti tam tikros rūšies žvejybos tinklus – Papildomos arba šiuo reglamentu nustatytus būtiniausius reikalavimus viršijančios priemonės, priimtos prieš įsigaliojant minėtam reglamentui – Galiojimo sąlygos <...> 53. Pažymėtina, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamas draudimas susijęs su žvejybos tam tikros rūšies tinklais licencijomis, o jį taikant nėra daromas skirtumas tarp įvairių šios žvejybos įrangos naudotojų kategorijų. Todėl neatrodo, kad šia priemone įtvirtinta kokia nors tiesioginės diskriminacijos nuostata.

54. Per teismo posėdį buvo tvirtinama, kad maži pakrantės žvejybos laivai naudoja tik mažus gaubiamuosius tinklus ir nenaudoja jokios kitos žvejybos įrangos ir kad minėtu draudimu iš jų faktiškai buvo atimta bet kokia galimybė žvejoti.

55. Vis dėlto tai, kad teisės aktu vienai konkrečiai grupei padarytas didesnis poveikis nei kitai, nebūtinai reiškia, kad šis aktas yra neproporcingas ar diskriminuojantis, nes juo siekiama visapusiškai išspręsti bendrojo intereso problemą291.

56. Šiuo atžvilgiu, <...> tai, kad Reglamento Nr. 1626/94 292 ketvirtoje konstatuojamojoje dalyje numatyta, jog pakrančių zonos dalis turi būti palikta tik selektyviai įrangai, kurią naudoja smulkūs žvejai, remiantis ta pačia konstatuojamąja dalimi nekliudo uždrausti žvejybos įrangos, kurios naudojimas pernelyg prisideda prie jūros aplinkos blogėjimo.

57. Kadangi dėl pagrindinėje byloje nagrinėjamo draudimo tam tikra žvejų kategorija netenka galimybės žvejoti, nacionalinis teismas turi patikrinti, ar yra objektyvių skirtumų tarp „gri-gri“ ir mažų gaubiamųjų tinklų, kiek tai susiję su jų charakteristikomis ir naudojimu, ir ar šie skirtumai pateisino tai, kad pastarieji buvo uždrausti, o pirmieji ne.

58. Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad į pateiktus klausimus reikia atsakyti, jog Reglamento Nr. 1626/94 1 straipsnio 2 ir 3 dalys turi būti aiškinamos taip, kad, pirma, šio reglamento įsigaliojimas neturi įtakos papildomos nacionalinės draudimo priemonės, priimtos prieš jam įsigaliojant, galiojimui ir, antra, minėtu reglamentu tokia priemonė nėra draudžiama, jeigu ji atitinka bendrą žuvininkystės politiką, neviršija to, kas būtina norimam tikslui pasiekti, ir nepažeidžia vienodo požiūrio principo, o tai turi patikrinti nacionalinis teismas.

2010 m. rugsėjo 2 d. Teisingumo Teismo (antroji kolegija) sprendimas Panagiotis I. Karanikolas ir kt. prieš Ypourgos Agrotikis Anaptyxis kai Trofimon ir Nomarchiaki Aftodioikisi Dramas, Kavalas, Xanthis (byla C-453/08, Rink., 2010, p. I-07895)

1990 m. lapkričio 13 d. Sprendimas Fedesa ir kt., C-331/88, Rink. p. I-4023, 14 p.; 1994 m. spalio 5 d. Sprendimas Crispoltoni ir kt., C-133/93, C-300/93 ir C-362/93, Rink. p. I-4863, 42 p.

291 2006 m. kovo 23 d. Sprendimas Unitymark ir North Sea Fishermen’s Organisation, C-535/03, Rink. p. I-2689, 63 p.

292 1994 m. birželio 27 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1626/94, nustatantis tam tikras technines priemones žuvų ištekliams išsaugoti Viduržemio jūroje (OL 2004 m. specialusis leidimas, 4 skyrius, 2 tomas, p. 166 – 172) 290

Reglamentas (EB) Nr. 530/2008 – Galiojimas – Bendroji žuvininkystės politika – Išteklių išsaugojimas – Paprastųjų tunų išteklių atkūrimas Atlanto vandenyno rytinėje dalyje ir Viduržemio jūroje <...> 107. Darytina išvada, kad nors Komisija, remdamasi Pagrindinio reglamento 293 7 straipsnio 1 dalimi, ėmėsi veiksmų siekdama sustabdyti kilusį pavojų paprastųjų tunų atsargoms Atlanto vandenyno rytinėje dalyje ir Viduržemio jūroje dėl gaubiamaisiais tinklais žvejojančių laivų veiklos, ji iki 2008 m. birželio 23 d. nukėlė draudimo priemonių įsigaliojimą tik Ispanijos laivams, tačiau šis papildomas laikotarpis nebuvo objektyviai pagrįstas atsižvelgiant į siekiamą tikslą.

108. Ėmusis tokių veiksmų, Komisija taikė skirtingą požiūrį Ispanijos laivams ir kitiems laivams, tačiau požiūrio skirtumas nebuvo objektyviai pagrįstas. Darytina išvada, kad dėl nediskriminavimo principo pažeidimo reglamentas tampa negaliojantis, nes Ispanijos laivams buvo leista paprastuosius tunus žvejoti po 2008 m. birželio 16 d. ir jį laikyti laivuose, perkelti į varžas tukinti ar auginti, perkrauti, perduoti ir iškrauti po šios datos.

109. Reglamento 3 straipsnio 2 dalyje nurodyti Bendrijos ūkio subjektai paprastųjų tunų pirkimo sutartis buvo sudarę su Ispanijos laivais ir galėjo leisti 2008 m. birželio 16 d.–2008 m. birželio 23 d. tų laivų sužvejotus paprastuosius tunus iškrauti, perkelti į varžas tukinti ar auginti bei perkrauti.

110. Atvirkščiai, to paties reglamento 3 straipsnio 1 dalyje nurodyti ūkio subjektai, kaip antai AJD Tuna, tokias sutartis sudarę su kitais laivais, turėjo neleisti vykdyti šių operacijų, susijusių su tų laivų po 2008 m. birželio 16 d. sugautais paprastaisiais tunais. Šioms dviem Bendrijos ūkio subjektų kategorijoms buvo taikomas skirtingas požiūris, o tas skirtingas požiūris yra Ispanijos laivams taikyto nepagrįsto skirtingo požiūrio tiesioginė pasekmė.

111. Iš tikrųjų sutartis su Ispanijos laivais sudariusiems Bendrijos ūkio subjektams suteikta galimybė leisti tų laivų 2008 m. birželio 16 d.–2008 m. birželio 23 d. sužvejotus paprastuosius tunus iškrauti, perkelti į varžas tukinti ar auginti arba perkrauti yra nepagrįsta, nes tie ūkio subjektai yra objektyviai lygiavertėje padėtyje, palyginti su kitais ūkio subjektais.

112. Dėl tokio nediskriminavimo principo pažeidimo reglamentas tampa negaliojantis, nes Bendrijos ūkio subjektai, sudarę paprastųjų tunų pirkimo sutartis su Ispanijos laivais, galėjo tęsti veiklą, kiek tai susiję su po 2006 m. birželio 16 d. sugautais paprastaisiais tunais, nes tiems laivams po šios datos buvo suteiktas leidimas juos žvejoti.

113. Todėl į šeštąjį klausimą reikia atsakyti, kad reglamentas negalioja, nes jame nustatyti draudimai, priimti pagal Pagrindinio reglamento 7 straipsnio 1 dalį, Ispanijos laivams ir Bendrijos ūkio subjektams, sudariusiems su jais sutartis, įsigalioja nuo 2008 m. birželio 23 d., o tie patys draudimai kitiems laivams ir su jais sutartis sudariusiems Bendrijos ūkio subjektams įsigalioja nuo 2008 m. birželio 16 d., nors toks skirtingas požiūris objektyviai nepagrįstas.

2011 m. kovo 17 d. Teisingumo Teismo (antroji kolegija) sprendimas AJD Tuna Ltd prieš Direttur tal-Agrikoltura u s-Sajd ir Avukat Generali (byla C-221/09, Rink., p.)

3.7.1.

Turinys

2008 m. birželio 12 d. Komisijos reglamentas (EB) Nr. 530/2008, kuriuo nustatomos nepaprastosios priemonės Atlanto vandenyne ryčiau 45 ° vakarų ilgumos ir Viduržemio jūroje paprastuosius tunus gaubiamaisiais tinklais žvejojantiems laivams (OL 2008, L 155, p. 9—10) 293

3.7.2. Jūros biologinių išteklių apsauga ir valdymas

Turinys

Konvencija dėl Viduržemio jūros apsaugos nuo taršos (Barselonos konvencija) – Protokolas dėl Viduržemio jūros apsaugos nuo taršos iš sausumoje esančių šaltinių – 6 straipsnio 3 dalis – Leidimas išmesti – Tiesioginis veikimas <...> 48. Taigi, kaip teisingai pastebėjo Coordination des pêcheurs, Prancūzijos vyriausybė ir Komisija, III priedas, į kurį nukreipia Protokolo 6 straipsnio 3 dalis, ir kuris išvardija veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta išduodant leidimus išmesti teršalus, pats daro nuorodą į II priedą, nurodantį teršaluose esančias nagrinėjamas medžiagas. Tarp jų – 11 punkte nurodytos „medžiagos, tiesiogiai ar netiesiogiai turinčios neigiamą poveikį deguonies kiekiui jūrų aplinkoje, ypač tos, kurios gali sukelti eutrofikaciją“ ir 13 punkte minimos „medžiagos, kurios, nors ir netoksiškos, dėl išmetamo kiekio gali būti žalingos jūrų aplinkai ar trukdyti teisėtai naudotis jūra“.

49. Būtina konstatuoti, kad 11 ir 13 punktai nesusieja išankstinio leidimo reikalavimo juose numatomoms medžiagoms išmesti su tuo, ar jos yra nuodingos.

50. Ta pati išvada darytina ir dėl Pakeisto protokolo 6 straipsnio 1 dalies taikymo srities.

51. Iš tikrųjų pagal šią nuostatą ne tik medžiagų, nurodytų Protokolo II priede išmetimas, bet ir „sutelktųjų taršos šaltinių išmetimas į Protokolo zoną (į kurią pagal Pakeisto protokolo 3 straipsnio d punktą įeina su Viduržemio jūra susisiekiančios sūraus vandens žemapelkės) bei teršalų, kurie turi ar gali turėti poveikį Viduržemio jūros zonai, išmetimas į vandenį bei orą“ nuo šiol yra „griežtai priklausomas nuo šalių kompetentingų valdžios institucijų išduodamų leidimų ar teisės aktų reguliavimo“. Be to, šios nacionalinės valdžios institucijos turi atsižvelgti į Pakeisto protokolo ir jo II priedo nuostatas.

52. Atsižvelgiant į tai, kas pirmiau pasakyta, į antrą klausimą reikia atsakyti, kad ir Protokolo 6 straipsnio 3 dalis, ir Pakeisto protokolo 6 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinamos kaip draudžiančios be kompetentingų nacionalinės valdžios institucijų išduotų išankstinių leidimų išmesti į sūraus vandens žemapelkes, susisiekiančias su Viduržemio jūra, medžiagas, kurios, nors ir nenuodingos, tačiau turi neigiamą poveikį deguonies kiekiui jūrų aplinkoje.

Teisingumo Teismo (antroji kolegija) sprendimas 2004 m. liepos 15 d. Syndicat professionnel coordination des pêcheurs de l'étang de Berre et de la région prieš Électricité de France (EDF) (byla C-213/03, Rink., 2004, p. I-07357) Valstybės įsipareigojimų neįvykdymas – Konvencija dėl Viduržemio jūros apsaugos nuo taršos – 4 straipsnio 1 ir 8 dalys – Protokolas dėl Viduržemio jūros apsaugos nuo taršos iš sausumoje esančių šaltinių – 6 straipsnio 1 ir 3 dalys – Priemonių, reikalingų užkirsti kelią didelei ir užsitęsusiai Berre žemapelkės taršai, jai sumažinti ir su ja kovoti, nepriėmimas – Leidimas išleisti nuotekas

<...> 25. Pagal teismų praktiką Bendrijos, valstybių narių ir trečiųjų šalių vardu sudaryti mišrūs susitarimai Bendrijos teisėje turi tokį patį statusą kaip ir tik Bendrijos vardu sudaryti susitarimai, tiek, kiek jų nuostatos patenka į Bendrijos kompetencijos sritį294.

1987 m. rugsėjo 30 d. Sprendimas Demirel, 12/86, Rink. p. 3719, 9 p.; 2002 m. kovo 19 d. Sprendimas Komisija prieš Airiją, C-13/00, Rink. p. I-2943, 14 p.

294

26. Teisingumo Teismas iš to daro išvadą, kad, užtikrindamos Bendrijos institucijų sudarytuose susitarimuose numatytų įsipareigojimų vykdymą, valstybės narės vykdo Bendrijos teisės sistemoje egzistuojančią pareigą Bendrijai, kuri prisiėmė atsakomybę už tinkamą susitarimo vykdymą295. <...> 31. Iš viso, kas pasakyta, išplaukia, kad Konvencijos 4 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio ir Protokolo 6 straipsnio 1 ir 3 dalies taikymas gėlo vandens ir aliuvinių darinių išmetimui į sūriavandenę žemapelkę, kai tokio išmetimo nereglamentuoja joks atskiras Bendrijos aktas, patenka į Bendrijos reguliavimo sritį, nes šie straipsniai yra išdėstyti Bendrijos ir valstybių narių vardu sudarytuose mišriuose susitarimuose ir reglamentuoja sritį, kuri daugiausia yra reglamentuojama Bendrijos teisės. Todėl Teisingumo Teismas, į kurį buvo kreiptasi pagal EB 226 [dabar SESV 258 straipsnis] straipsnį, yra kompetentingas įvertinti, ar valstybė narė vykdo tuose straipsniuose numatytus įsipareigojimus. <...> 50. Todėl susitariančiosios šalys pagal Protokolo 6 straipsnio 1 dalį kartu su 1 straipsniu turi nedviprasmišką pareigą „griežtai riboti“ zonoje taršą iš sausumoje esančių šaltinių, kurią sukelia bet kokių, „nors ir netoksiškų“, medžiagų, galinčių tapti žalingomis jūrų aplinkai, išmetimai, ir tam imtis „atitinkamų priemonių“. Šis griežtumas atspindi šio akto tikslą, kuris pirmiausia skirtas išvengti taršos, atsirandančios dėl viešųjų valdžios institucijų įsipareigojimų nevykdymo.

51. Kaip teisingai pažymi Komisija, šios pareigos turinys turi būti nustatomas atsižvelgiant į Protokolo 6 straipsnio 3 dalį, kuri, nustatydama, kad kiekvienam II priede numatytų medžiagų išmetimui turi būti gautas išankstinis kompetentingų valdžios institucijų leidimas, reikalauja, kad valstybės narės Protokolo zonoje kontroliuotų taršą iš sausumoje esančių šaltinių.

Teisingumo Teismo (antroji kolegija) sprendimas 2004 m. spalio 7 d. Europos Bendrijų Komisija prieš Prancūzijos Respubliką (byla C-239/03, Rink., 2004, p. I-09325) Valstybės įsipareigojimų neįvykdymas – Jungtinių Tautų jūrų teisės konvencija – XII dalis – Jūrų aplinkos apsauga ir išsaugojimas – Šioje konvencijoje numatyta ginčų sprendimo tvarka – Šios tvarkos pagrindu Airijos pradėta arbitražo procedūra prieš Jungtinę Karalystę – Ginčas dėl Sellafield (Jungtinė Karalystė) MOX gamyklos – Airijos jūra <...> 90. Taigi Teisingumo Teismas jau išaiškino, kad EB 175 [dabar SESV 192 straipsnis] straipsnio 1 dalis yra tinkamas teisinis pagrindas tarptautiniams susitarimams aplinkos apsaugos srityje Bendrijos vardu sudaryti.

91. Ši išvada patvirtinama šią nuostatą skaitant kartu su EB 174 [dabar SESV 191 straipsnis] straipsnio 1 dalies paskutinėje įtraukoje esančia nuostata, kuri tarp aplinkos apsaugos politikos srityje siektinų tikslų, aiškiai nurodo, kad reikia siekti „remti tarptautinio lygio priemones, skirtas regioninėms ar pasaulinėms aplinkos problemoms spręsti“.

92. Tiesa, kad, kaip tai nurodo EB 176 [dabar SESV 193 straipsnis] straipsnis, ši Bendrijos išorės kompetencija aplinkos apsaugos, šiuo atveju jūros aplinkos, srityje yra ne išimtinė, o iš esmės bendra Bendrijos ir valstybių narių kompetencija.

93. Vis dėlto klausimas, ar mišraus susitarimo nuostata yra Bendrijos kompetencijoje, susijęs su šios kompetencijos suteikimu ir todėl su pačiu jos egzistavimu, o ne su jos išimtiniu ar bendruoju pobūdžiu.

295

1987 m. rugsėjo 30 d. Sprendimas Demirel, 12/86, Rink. p. 3719, 11 p.

<...> 95. Iš tiesų Bendrija gali sudaryti susitarimus aplinkos apsaugos srityje, net jeigu Bendrijos teisės aktai dar nereglamentuoja specifinių klausimų, kuriems taikomi šie susitarimai, arba reglamentuoja tik iš dalies, dėl ko jiems negali būti daroma įtaka296. <...> 108. Iš to matyti, kad specifinėmis konvencijos aplinkybėmis išvada, jog bendra kompetencija buvo perduota Bendrijai, priklauso nuo to, ar nagrinėjamų konvencijos nuostatų reglamentuojamų klausimų srityje egzistuoja Bendrijos taisyklės, neatžvelgiant į tai, kokia jų apimtis ir pobūdis.

109. Šiuo atžvilgiu deklaracijos dėl Bendrijos kompetencijos priedas, nors ir nebaigtinio pobūdžio, yra tinkamas referencinis pagrindas.

110. Taigi paaiškėja, kad konvencijos nuostatų, kuriomis Airija remiasi arbitražiniame teisme, reglamentuojamus klausimus plačiai reglamentuoja Bendrijos teisės aktai, iš kurių keli aiškiai minimi šiame priede. <...> 120. Šių aplinkybių pakanka įrodyti, kad konvencijos nuostatos dėl jūros teršimo prevencijos, kuriomis rėmėsi Airija ir kurios akivaizdžiai taikomos reikšmingai ginčo dėl gamyklos MOX daliai, yra Bendrijos kompetencijoje, kurią ši pasirinko vykdyti tapdama konvencijos šalimi.

121. Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad konvencijos nuostatos, kuriomis Airija rėmėsi nagrinėjant arbitražiniam teismui pateiktą ginčą dėl gamyklos MOX, yra Bendrijos teisės sistemos dalimi esančios taisyklės. Todėl Teisingumo Teismas turi jurisdikciją nagrinėti su minėtų nuostatų aiškinimu ir taikymu susijusius ginčus bei vertinti, ar valstybė narė jų laikosi.

2006 m. gegužės 30 d. Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) sprendimas Europos Bendrijų Komisija prieš Airiją (byla C-459/03, Rink., 2006, p. I-04635) 3.7.2.

3.7.4. Išorės santykiai žuvininkystės srityje

Turinys

Žuvininkystė – Susitarimas dėl žuvininkystės su Argentina – Bendrijos finansinė parama <...> 39. Reglamento Nr. 4253/88 297 24 straipsnis „Paramos sumažinimas, sustabdymas ir nutraukimas“ taikomas, inter alia, struktūrinei finansinei paramai. Be to, iš minėto reglamento pavadinimo ir 3 straipsnio 1 dalies matyti, kad 24 straipsnis taikomas ne tik struktūrinių fondų teikiamai paramai, bet ir paramai, finansuojamai iš Bendrijos biudžeto lėšų, skirtų kitoms struktūrinėms priemonėms, pavyzdžiui, nagrinėjamoms šioje byloje. <...> 48. <...> finansinės paramos suteikimas yra užduotis, kurią susitarimas dėl žuvininkystės patiki tik Bendrijos institucijoms.

49. Kadangi suteikiant paramą jungtinio komiteto ar Argentinos valdžios institucijų konsultacija yra neprivaloma, neturėtų būti tvirtinama, kad priešingu atveju ji yra privaloma“.

Teisingumo Teismo (pirmoji kolegija) sprendimas 2005 m. sausio 13 d. Eduardo Vieira SA prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla C-254/03 P, Rink., 2005, p. I-00237)

2004 m. spalio 7 d. Sprendimas Komisija prieš Prancūziją, C-239/03, Rink., 2004, p. I-9325, 30 p. Šį reglamentą pakeitė 1999 m. birželio 21 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1260/1999 nustatantis bendrąsias nuostatas dėl struktūrinių fondų (OL 2004 m. specialusis leidimas, 14 skyrius, 1 tomas, p. 31 – 72) 296 297

IV. Laisvas asmenų ir paslaugų judėjimas bei įsisteigimo laisvė 4.1. Laisvas asmenų ir paslaugų judėjimas: bendrieji principai

Turinys

Laisvas asmenų judėjimas – Išimčių aiškinimas siaurinamai – Viešosios tvarkos pažeidimas – Valstybės narės pilietis – Deportacija – Asmeninis elgesys – Bendrojo prevencinio pobūdžio priemonė – Neleistina <...> Direktyva 64/221/EEB 298 yra siekiama koordinuoti viešąja tvarka ir viešuoju saugumu pateisinamas priemones, kaip numatyta Sutarties 48 ir 56 straipsniuose [dabar SESV 45 ir 52 straipsniai], siekiant suderinti šių priemonių taikymą su pagrindiniu laisvu asmenų judėjimo Bendrijoje principu ir bet kokios diskriminacijos panaikinimu taikant Sutartį tarp atitinkamos valstybės piliečių ir kitų valstybių narių piliečių.

Kadangi nuokrypiai nuo laisvo asmenų judėjimo nuostatų reiškia išimtis, kurios turi būti aiškinamos siaurai, „asmeninio elgesio“ sąvoka reiškia reikalavimą, kad išsiuntimo įsakymas būtų išduotas tik dėl viešosios tvarkos pažeidimų, kurie turi būti atlikti susijusio asmens.

Iš to seka, kad Direktyvos 62/221/EEB 1 ir 2 straipsniai neleidžia deportuoti vienos valstybės narės piliečio, jeigu tokia deportacija siekiama atgrasinti kitus užsieniečius, tai yra, jeigu tai yra pagrįsta „bendrosiomis prevencinio pobūdžio“ priežastimis.

1975 m. vasario 26 d. Teisingumo Teismo sprendimas Carmelo Angelo Bonsignore prieš Oberstadtdirektor der Stadt Köln, (Byla 67-74, Rink., 1975, p. 297).

Laisvas judėjimas – Ribojimai – Nacionalinė viešoji tvarka – Apimtis – Nacionalinės nuostatos – Individualūs sprendimai – Vienodas elgesys – Asmeninis elgesys <...> Atsakymas į <...> pateiktus klausimus turi būti toks: 1. Sutarties 48 [dabar SESV 45 straipsnis] straipsnio sąvoka “atsižvelgiant į apribojimus, pateisinamus viešąja tvarka” susijusi ne tik kiekvienos valstybės narės priimtų teisės aktų nuostatomis, ribojančiomis judėjimo laisvę ir kitų valstybių narių piliečių apsigyvenimą savo teritorijoje, bet taip pat ir su individualiais sprendimais, priimtais taikant šiuos teisės aktus.

2. Vertinant, ar priemonės skirtos viešosios tvarkos saugojimui yra pateisinamos, turi būti atsižvelgta į visas Bendrijos nuostatas, kurių tikslas yra, viena vertus, apriboti valstybių narių diskreciją šiuo atžvilgiu ir, kita vertus, užtikrinti, kad asmenų teisės, kurios priklausomos nuo ribojančių nuostatų, yra apsaugotos. Šie apribojimai ir garantijos kyla ypač iš valstybėms narėms nustatytos pareigos pagrįsti priimtas priemones išimtinai susijusių asmenų asmeniniu elgesiu; susilaikyti nuo bet kokių priemonių priėmimo šiuo atžvilgiu, kurių taikymas baigiasi nepriklausomai nuo viešosios tvarkos reikalavimų ar kurios neigiamai paveikia prekybos sąjungos teises ir galiausiai, kol tai neprieštarauja susijusios valstybės interesams, nedelsiant turi būti informuotas bet kuris asmuo dėl priemonės pagrindų, prieš kurį ribojanti priemonė buvo priimta, siekiant jam leisti veiksmingai pasinaudoti teisinėmis gynybos priemonėmis.

Ypatingai priemonės, kurios apriboja apsigyvenimo teisę, kuri yra apribota nacionalinės teritorijos dalimi, valstybės narės negali būti taikomos kitų valstybių narių piliečiams, kuriems taikomos 1964 m. vasario 25 d. Tarybos Direktyva 64/221/EEB dėl užsienio piliečių judėjimui ir gyvenimui skirtų specialių priemonių, pateisinamų viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ar jos sveikatos sumetimais, derinimo, OL 56, 1964 4 4, p. 850—857, Specialusis leidimas lietuvių kalba: skyrius 05 tomas 01 p. 11 – 14.

298

Sutarties nuostatos, išskyrus atvejus ir aplinkybes, kuriomis tokios priemonės gali būti taikomos ir susijusios valstybės narės piliečiams.

1975 m. spalio 28 d. Teisingumo Teismo sprendimas Roland Rutili prieš Ministre de l'intérieur, (Byla 36-75, Rink., 1975, p. 1219).

Laisvas asmenų judėjimas – Valstybių narių piliečiai – Apsigyvenimo teisė – Teisė tiesiogiai suteikta Sutartimi – Viešosios tvarkos, viešojo saugumo garantijos – Gyvenimo leidimas – Išdavimas – Įvažiavimas į valstybę narę – Formalumų nesilaikymas – Padariniai – Teisinės gynybos priemonės <...> Atsakant į <...> pateiktus klausimus, konstatuotina: 1. Valstybių narių piliečių teisė atvykti į kitos valstybės narės teritoriją ir ten gyventi yra tiesiogiai suteikta kiekvienam asmeniui teisė, patenkanti į Bendrijos teisės taikymo sritį, remiantis Sutarties, ypač 48, 52 ir 58 straipsniais [dabar SESV 45, 49, 54 straipsniai] arba, nelygu atvejis, jos įgyvendinimui priimtomis nuostatomis, nepriklausomai nuo bet kokio gyvenimo leidimo, išduoto priimančiosios valstybės.

2. Direktyvos 68/360/EEB299 4 straipsnis nustato valstybėms narėms įpareigojimą išduoti leidimą gyventi bet kuriam asmeniui, kuris tinkamais dokumentais pateikia įrodymus, kad jis priklauso vienai iš direktyvos 1 straipsnyje nurodytų asmenų kategorijų.

3. Vien tik valstybės narės piliečio nesugebėjimas laikytis formalumų dėl įvažiavimo, keliavimo ir užsieniečių gyvenimo nėra tokio pobūdžio, kad savaime konstatuotų elgesį, keliantį grėsmę viešajai tvarkai ir viešajam saugumui ir todėl savaime šiuo tikslu negali pateisinti priemonės, nustatančios išsiuntimą ar laikinąjį įkalinimą.

4. Sprendimas dėl išsiuntimo negali būti vykdomas, išskyrus tinkamai pagrįstus skubos atvejus, prieš Bendrijos teisės saugomą asmenį, kol susijusi šalis negalėjo pasinaudoti visomis gynybos priemonėmis, kurios garantuojamos Direktyvos 64/221/EEB 8 ir 9 straipsniais.

1976 m. balandžio 8 d. Teisingumo Teismo sprendimas Jean Noël Royer, (Byla 48-75, Rink., 1976, p. 497).

Pagrindinis principas – Viršenybės principas – Individualios teisės – Nacionalinių teismų apsauga <...> Atsakant į <...> pateiktus klausimus, konstatuotina: Sutarties 48 ir 66 straipsniai [dabar SESV 45 ir 62 straipsniai] ir Bendrijos priimtos priemonės jų taikymui įgyvendina pagrindinį Sutarties principą, suteikiantį susijusiems asmenims individualias teises, kurias nacionaliniai teismai turi saugoti ir kurioms turi būti suteikta pirmenybė prieš bet kokią nacionalinę taisyklę, kuri galėtų joms prieštarauti.

1976 m. liepos 7 d. Teisingumo Teismo sprendimas Lynne Watson ir Alessandro Belmann (byla 11875, Rink., 1976, p. 1185) 1968 m. spalio 15 d. Tarybos Direktyva dėl valstybių narių darbuotojų bei jų šeimų judėjimo ir teisės apsigyventi Bendrijoje apribojimų panaikinimo, OL L 257, Specialusis leidimas lietuvių kalba: skyrius 05 tomas 01 p.

299

27 – 31.

Darbuotojai – Judėjimo laisvė – Laisvė teikti paslaugas – Diskriminacija – Panaikinimas – Tiesioginis veikimas – Individualios teisės – Nacionalinių teismų apsauga <...> Atsakant į <...> pateiktus klausimus, konstatuotina: 1. Netgi sporto organizacijos priimtos nuostatos arba nacionalinė praktika, suteikianti teisę dalyvauti futbolo rungtynėse kaip profesionaliam ar pusiau profesionaliam žaidėjui tik nagrinėjamos valstybės narės piliečiams, yra nesuderinama su 7 straipsniu [dabar panaikintas] ir, pagal aplinkybes, su Sutarties 48-51 [dabar SESV 45-48 straipsniai] arba 59-66 straipsniais [dabar SESV 56-61 straipsniai], kol tokios nuostatos ar praktika neapima užsienio žaidėjų nuo dalyvavimo tam tikrose rungtynėse dėl ne ekonominio pobūdžio priežasčių, susijusių su tokių varžybų tam tikru pobūdžiu ir kontekstu ir yra vien tiktai sportinio intereso pobūdžio.

2. Viena vertus, Sutarties 48 straipsnis [dabar SESV 45 straipsnis] ir, kita vertus, 59 straipsnio pirma pastraipa [dabar SESV 56 straipsnio pirma pastraipa] ir 60 straipsnio trečia pastraipa – pastarosios dvi nuostatos tiek, kiek jos siekia panaikinti bet kokią diskriminaciją prieš teikiantį paslaugas asmenį dėl jo pilietybės arba dėl aplinkybės, kad jis gyvena kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje teikiamos paslaugos – turi valstybių narių teisiniams sprendimams tiesioginį veikimą ir suteikia asmenims teises, kurias nacionaliniai teismai turi ginti.

1976 m. liepos 14 d. Teisingumo Teismo sprendimas Gaetano Donà prieš Mario Mantero (byla 1376, Rink., 1976, p. 1333) Laisvas asmenų judėjimas – Valstybės narės pilietis – Įsisteigimas kitoje valstybėje narėje – Vairuotojo pažymėjimas – Reikalavimas gauti naują vairuotojo pažymėjimą įsisteigimo valstybėje narėje – Sąlygos ir ribojimai <...> Į pateiktą klausimą atsakymas turi būti toks, kad iš principo su Bendrijos teise nėra nesuderinama vienai valstybei narei reikalauti kitos valstybės narės piliečio, kuris yra nuolatos įsisteigęs jos teritorijoje, gauti nacionalinį vairuotojo pažymėjimą siekiant vairuoti transporto priemones, net jeigu tas asmuo turi vairuotojo pažymėjimą išduotą savo kilmės valstybės narės institucijų.

Vis dėlto toks reikalavimas galėtų būti vertintinas kaip netiesiogiai pažeidžiantis teisę naudotis laisvu judėjimu, teisę įsisteigti ar teisę teikti paslaugas, kurios yra garantuojamos atitinkamai Sutarties 48, 52 ir 59 straipsniais [dabar SESV 45, 49 ir 56 straipsniai] ir dėl to kaip esantis nesuderinamas su Sutartimi, jeigu pasirodo, kad nacionalinėmis taisyklėmis sukuriamos sąlygos asmeniui, turinčiam kitos valstybės narės išduotą vairuotojo pažymėjimą, yra neproporcingos saugumo keliuose reikalavimui.

1978 m. lapkričio 28 d. Teisingumo Teismo sprendimas baudžiamojoje byloje prieš Michel Choquet (byla 16/78, Rink., 1978, p. 2293) Laisvas asmenų judėjimas – Laisvė įsisteigti ir teikti paslaugas – Sutarčių nuostatos, taikomos asmenims – Jų apimtis <...> 20. Be to, toks aiškinimas atitinka reikalavimus, kylančius iš laisvo asmenų judėjimo, teisės įsisteigti, ir laisvės teikti paslaugas, kurios yra garantuojamos Sutarties 3 straipsnio c dalimi, 48, 52,

ir 59 straipsniais [dabar SESV 11, 45, 49 ir 56 straipsniai]. Šios laisvės, kurios yra esminės Bendrijos nustatytai sistemai, nebūtų pilnai realizuotos, jeigu valstybė narė galėtų paneigti Bendrijos teisės nuostatų naudą tiems savo piliečiams, kurie pasinaudojo judėjimo laisve ir įsisteigimo laisve ir kurie šiomis priemonėmis pasiekė profesinę kvalifikaciją <...> kitoje valstybėje narėje nei ta, kurios pilietybę jie turi.

1981 m. spalio 6 d. Teisingumo Teismo sprendimas C. Broekmeulen prieš Huisarts Registratie Commissie (byla 246/80, Rink., 1981, p. 2311) Principai – Vienodas vertinimas – Diskriminacija pilietybės pagrindu – Transporto priemonių draudimo tarifai – Atsisakymas suteikti nuolaidą – Leistinumas <...> 14. Kalbant apie pirmą bendrąjį diskriminacijos draudimą, įtvirtintą 7 straipsnyje [dabar panaikintas] ir 48, 59 ir 65 straipsnių [dabar SESV 45, 56 ir 61 straipsniai] įgyvendinančias nuostatas, turi būti pažymėta, kad šios nuostatos siekia pašalinti visas priemones, kurios laisvo darbuotojų judėjimo ir laisvės teikti paslaugas srityse, vertina griežčiau kitų valstybių narių piliečius ar juos pastato į mažiau, tiek teisiškai ar faktiškai, palankią padėtį nei savo piliečius tomis pačiomis aplinkybėmis. <...> 16. Toks argumentas negali būti priimtinas tokiu atveju, kaip bendrosios tarifinės sąlygos, kaip tokios, kurios yra nagrinėjamos bylos metu. Tokios tarifų sąlygos jokiu būdu neapima pilietybės arba apdraustojo asmens gyvenamosios vietos; jos yra išimtinai pagrįstos objektyviais statistiniais veiksniais ir objektyviu registracijos kriterijumi <...>. <...> 18. Iš to, kas anksčiau išdėstyta, darytina išvada, kad Sutarties 7 [dabar panaikintas], 48, 59 ir 65 straipsniuose [dabar SESV 45, 56 ir 61 straipsniai] įtvirtintas diskriminacijos draudimas nedraudžia taikyti tarifų sąlygų draudimo sutartis, kaip tos, kurios yra nagrinėjamos pagrindinėje byloje.

1984 m. gruodžio 13 d. Teisingumo Teismo sprendimas Eberhard Haug-Adrion prieš Frankfurter Versicherungs-AG (byla 251/83, Rink., 1984, p. 4277) Advokatai – Laisvė teikti paslaugas – Direktyva 77/249/EEB300 – Laisvės apimtis

<...> Atsakant į <...> pateiktus klausimus, konstatuotina: Asmuo, kuris yra dviejų valstybių narių pilietis ir kuriam buvo suteikta teisinė profesija vienoje iš tų valstybių narių, gali kitos valstybės narės teritorijoje remtis Direktyvos 77/249/EEB nuostatomis, palengvinančiomis advokatų veiksmingą naudojimąsi laisve teikti paslaugas, kai tos direktyvos taikymo sąlygos, kaip joje apibrėžta, yra patenkintos.

1988 sausio 19 d. Teisingumo Teismo sprendimas Claude Gullung prieš Conseil de l'ordre des avocats du barreau de Colmar et de Saverne (byla 292/86, Rink., 1988, p. 111) Laisvas asmenų judėjimas – Nediskriminavimas – Reguliuojamos profesijos – Abipusiškumo sąlygos – Negalimumas 300

1977 m. kovo 22 d. Komisijos Direktyva skirta padėti teisininkams veiksmingai naudotis laisve teikti paslaugas ( OL

1977 m. specialusis leidimas, 6 skyrius, 1 tomas, p. 52 – 53)

<...> 9. Visų pirma turėtų būti pažymėta, kad bendrasis diskriminaciją draudžiantis principas, kuris yra įtvirtintas Sutarties 48, 52 ir 59 straipsniuose [dabar SESV 45, 49 ir 56 straipsniai], kuriuos atitinkamai jie reglamentuoja, reiškia, kad darbuotojų judėjimo laisvė, įsisteigimo laisvė ir laisvė teikti paslaugas apima ir įdarbintų ar savarankiškai dirbančių asmenų veiklą remiantis priimančiosios valstybės narės priimtomis savo piliečiams sąlygomis301.

10. Turi būti pabrėžta, kad kaip Teismas nuolatos pažymėjo, valstybė narė, kuri leidžia kitų valstybių narių piliečiams imtis tam tikrų profesijų remiantis abipusiškumo sąlyga, neįvykdo įsipareigojimų, nustatytų Sutarties 48, 52 ir 59 straipsniuose [dabar SESV 45, 49 ir 56 straipsniai]302.

1991 m. liepos 15 d. Teisingumo Teismo sprendimas Europos Bendrijų Komisija prieš Italiją (byla C-58/90, Rink., 1991, p. I-04193) Laisvas asmenų judėjimas – Direktyva 89/48/EEB 303 – Netaikoma išimtinai valstybės narės viduje susiklosčiusiai situacijai <...> 21. Be to, kaip Generalinis advokatas pastebėjo savo išvados 2 punkte, pareiškėjai pagrindinėje byloje nei dirbo, nei studijavo, nei gavo universiteto baigimo ar profesinio mokymo diplomą kitoje Bendrijos valstybėje narėje nei kilmės valstybė narė.

22. Galiausiai, buvo nuolatos pabrėžiama, kad Sutarties nuostatos, reglamentuojančios laisvą judėjimą ir teisės aktus, priimtus siekiant įgyvendinti šias nuostatas, negali būti taikomai veiklai, kuri neturi jokio elemento, jungiančio juos su bet kokia Bendrijos teisės reguliuojama situacija ir kurios visais atžvilgiais apsiriboja viena valstybe nare304).

23. Iš to, kas išdėstyta, pareiškėjų pagrindinėje byloje situacija neturi jokios sąsajos su bet kokia Bendrijos teisės numatyta situacija laisvo asmenų, paslaugų judėjimo srityse, nei su direktyvos taikymo sritimi.

1998 m. liepos 2 d. Teisingumo Teismo sprendimas Anestis Kapasakalis, Dimitris Skiathitis ir Antonis Kougiagkas prieš Graikiją (sujungtos bylos C-225/95, C-226/95 ir C-227/95, Rink., 1998, p. I-04239) Laisvas asmenų judėjimas – ES pilietybė – Laisvė laisvai judėti ir apsigyventi kitų valstybių narių teritorijoje – Informacijos nepakankamumas Teisingumo Teismui nuspręsti dėl taikomų nuostatų – Nacionalinio teismo pareiga nuspręsti

1974 m. balandžio 4 d. Teisingumo Teismo sprendimas Komisija prieš Prancūziją, byla 167/73, Rink., 1974, p. 359; 1974 m. birželio 21 d. sprendimas Reyners, byla 2/74, Rink., 1974, p. 631; 1974 gruodžio 3 d. sprendimas Van Binsbergen, byla 33/74, Rink., 1986, p. 1299 302 1986 m. spalio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimas Komisija prieš Italiją, byla 168/85, Rink., 1968, p. 2945 303 1988 m. gruodžio 21 d. Tarybos Direktyva dėl bendrosios aukštojo mokslo diplomų, išduotų po bent trejų metų profesinio mokymo ir lavinimo, pripažinimo sistemos (OL 1988 m. specialusis leidimas, 5 skyrius, 1 tomas, p.

337 – 344) 304 1997 m. birželio 5 d. Teisingumo Teismo sprendimas Land Nordrhein-Westfalen prieš Uecker and Jacquet prieš Land Nordrhein-Westfalen, sujungtos bylos, C-64/96 ir 65/96, Rink., 1997, p. I-3171, 16 pastr.; 1997 m. sausio 16 d. sprendimas USSL No 47 di Biella prieš INAIL, byla C-134/95, Rink., 1997, p. I-195, 19 pastr.; 1992 m. sausio 28 d. sprendimas Steen prieš Deutsche Bundespost, byla C-332/90, Rink., 1992, p. I-341, 9 pastr.

301

<...> 47. Šiuo atžvilgiu turi būti pažymėta, kad pagal dabartinį Bendrijos teisės išsivystimą, piliečių teisė vykti į kitą valstybę narę ir apsigyventi kitoje valstybėje narėje nėra besąlyginė. Tai reiškia, kad, pirma, iš laisvo asmenų ir paslaugų judėjimo nuostatų, įtvirtintų Sutarties 3 dalies III antraštinėje dalyje, o būtent 39, 43, 46, 49 ir 55 straipsniuose [dabar SESV 45, 49, 52, 56 ir 62 straipsniai], ir iš antrinių teisės aktų, priimtų siekiant įgyvendinti minėtus straipsnius, ir, antra, iš Sutarties II antraštinėje dalyje nuostatų, o ypatingai 18 straipsnio [dabar panaikintas], kuris suteikdamas Sąjungos piliečiams teisę laisvai keliauti ir apsigyventi, aiškiai nurodo Sutartyje įtvirtintus apribojimus ir sąlygas ir to įgyvendinimui skirtas priemones305. <...> 52. Byloje C-493/01 negali būti aiškiai iš Teismo turimos informacijos patvirtinta, ar p. Oliveri gali remtis Sutarties 39 straipsnio [dabar SESV 45 straipsnis] nuostata ar kitomis Sutarties nuostatomis ir laisvo asmenų judėjimo ar laisvės teikti paslaugas antriniais teisės aktais.

53. Kita vertus, bendrasis pagrindas yra tai, kad kaip Sąjungos pilietis, p. Oliveri remiantis Sutarties 18 straipsniu [dabar SESV 21 straipsnis] turi teisę laisvai judėti ir apsigyventi kitų valstybių narių teritorijoje, laikantis Sutartyje nustatytų ir joms įgyvendinti priimtose priemonėse nustatytų apribojimų ir sąlygų.

54. Tokiomis aplinkybėmis lieka nacionaliniam teismui įvertinti kitas nei 18 straipsnis [dabar SESV 21 straipsnis], jeigu tokios būtų, Bendrijos teisės nuostatas, kuriomis valstybės narės pilietis kaip p.

Oliveri galėtų remtis tokiomis aplinkybėmis, kurios sudarė sąlygas kilti bylai C-493/01. Šiuo atžvilgiu, nacionalinis teismas turi nustatyti, ar suinteresuotas asmuo patenka į EB Sutarties 39 straipsnio [dabar SESV 45 straipsnis] taikymo sritį kaip darbuotojas, ar kitoks asmuo, kuriam pagal antrinius teisės aktus, priimtus įgyvendinant šį straipsnį suteikiamos teisės laisvai judėti ar kaip kitaip jis gali remtis Bendrijos teisės nuostatomis, kaip Direktyva 90/364/EEB 306 ar EB Sutarties 49 straipsniu [dabar SESV 56 straipsnis], kuris taikomas paslaugų gavėjams.

2004 m. balandžio 24 d. Teisingumo Teismo sprendimas Georgios Orfanopoulos ir kiti ir Raffaele Oliveri prieš Land Baden-Württemberg (sujungtos bylos C-482/01 ir C-493/01, Rink., 2004, p. I5257) Laisvas asmenų judėjimas — Nukrypti leidžiančios nuostatos — Pateisinimas — Reikalingumas įvertinti ribojančios priemonės tinkamumą ir proporcingumą — Valstybei narei tenkanti įrodinėjimo našta <...> 63. Reikėtų papildyti, kad, remdamosi nuo pagrindinio laisvo asmenų judėjimo principo nukrypstančiomis nuostatomis, nacionalinės valdžios institucijos kiekvienu konkrečiu atveju turi įrodyti, jog jų teisės aktai yra būtini ir proporcingi siekiamam tikslui. Pateisinančios priežastys, kuriomis valstybė narė gali remtis, turi būti papildytos šios valstybės priimtos ribojančios priemonės tinkamumo ir proporcingumo įvertinimu bei konkrečiais įrodymais, pagrindžiančiais jos argumentus307.

2005 m. liepos 7 d. Teisingumo Teismo sprendimas Europos Bendrijų Komisija prieš Austrijos Respubliką (byla C-147/03, Rink., 2005, p. I-0000)

2000 m. balandžio 11 d. Teisingumo Teismo sprendimo Kaba I, byla C-356/98, Rink., 2000, p. I-2623, 30 pastraipą; 2003 m. kovo 6 d. sprendimo Kaba II, byla C-466/00, Rink., 2003, p. I-2219, 46 pastr.

306 1990 m. birželio 28 d. Tarybos Direktyva dėl teisės apsigyventi (OL 1990 m. specialusis leidimas, 20 skyrius, 1tomas, p. 3 – 4) 307 2003 m. lapkričio 13 d. Sprendimas Lindman, C-42/02, Rink., 2003, p. I-13519, 25 p.; 2004 m. kovo 18 d. Sprendimas Leichtle, C-8/02, Rink., 2004, p. I-2641, 45 p.

305

Laisvas asmenų judėjimas –Trečiosios valstybės pilietis, valstybės narės piliečio sutuoktinis – Teisė atvykti ir apsigyventi – Apribojimai viešosios tvarkos sumetimais – Šengeno informacinė sistema <...> 35. Administracinės praktikos atitiktis Konvencijos dėl Šengeno susitarimo308 įgyvendinimo nuostatoms kompetentingų nacionalinės valdžios institucijų veiksmus leidžia pateisinti, tik jeigu nagrinėjamų nuostatų taikymas suderinamas su laisvą asmenų judėjimą reglamentuojančiomis Bendrijos taisyklėmis.

2006 m. sausio 31 d. Teisingumo Teismo sprendimas Europos Bendrijų Komisija prieš Ispanijos Karalystę (byla C-503/03, Rink., 2006, p. I-1097) Laisvas asmenų judėjimas – Darbuotojai – Sportinė veikla – Sutarties nuostatos – Taikymo sritis – Draudimai – Išimtys <...> 23. Būtent tada, kai sportinė veikla yra pagal sutartį vykdoma veikla ar už atlyginimą teikiama paslauga, kaip yra pusiau profesionalios ar profesionalios sportinės veiklos atveju (žr. šiuo klausimu minėtų sprendimų Walrave ir Koch (1974 m. gruodžio 12 d. Sprendimas Walrave ir Koch, 36/74, Rink. p. 1405) 5 punktą, Donà (1976 m. liepos 14 d. Sprendimo Donà, 13-76, Rink. p. 1333) 12 punktą ir Bosman (1995 m. gruodžio 15 d. Sprendimo Bosman, C-415/93, Rink. p. I-4921) 73 punktą), ji patenka konkrečiai į EB 39 [dabar 45 straipsnis] ir paskesnių arba į EB 49 [dabar 56 straipsnis] ir paskesnių straipsnių taikymo sritį.

24. Šios Bendrijos nuostatos laisvo asmenų judėjimo ir laisvo paslaugų teikimo srityje reglamentuoja ne tik viešosios valdžios institucijų veiklą, bet taip pat taikomos ir kitokioms taisyklėms, kuriomis siekiama kolektyviai reglamentuoti pagal sutartį vykdomą darbą ir paslaugų teikimą309.

25. Teisingumo Teismas, be kita ko, nusprendė, kad Sutarties nuostatose esantys draudimai nėra susiję su taisyklėmis, kurios reglamentuoja tik sporto klausimus, ir todėl nebūdingomis ekonominei veiklai.

26. Kalbėdamas apie sunkumus, atskiriant ekonominius sportinės veiklos aspektus nuo sportinių, Teisingumo Teismas minėto sprendimo Donà 14 ir 15 punktuose pripažino, kad Bendrijos nuostatos dėl asmenų ir paslaugų judėjimo laisvės nedraudžia taisyklių ar praktikos, pagrįstų neekonominiais motyvais, susijusiais su kai kurių varžybų specifiniu pobūdžiu ir kontekstu. Tačiau jis pabrėžė, kad toks šių nuostatų taikymo srities apribojimas neturi viršyti jų tikslo. Todėl juo negalima remtis, norint netaikyti Sutarties visai sportinei veiklai.

27. Iš viso to, kas pasakyta, matyti, kad vienintelė aplinkybė, jog taisyklė yra išimtinai sportinio pobūdžio, nereiškia, kad asmuo, vykdantis šia taisykle reglamentuojamą veiklą, ar institucija, kuri nustatė šią taisyklę, nepatenka į Sutarties taikymo sritį.

28. Kai nagrinėjama sportinė veikla patenka į Sutarties taikymo sritį, jai vykdyti taikomi visi įpareigojimai, kylantys iš įvairių Sutarties nuostatų. Iš to išplaukia, kad šią veiklą reglamentuojančios taisyklės turi atitikti šioms nuostatoms, kurios būtent siekia užtikrinti laisvą darbuotojų judėjimą, įsisteigimo laisvę, laisvą paslaugų teikimą ar konkurenciją, taikyti nustatytas sąlygas.

1990 m. birželio 19 d. Šengene pasirašyta Konvencija dėl susitarimo įgyvendinimo numatanti bendradarbiavimo priemones, skirtas užtikrinti, jog, panaikinus vidaus sienas, būtų saugoma visų Susitariančiųjų Šalių teritorija, OL L 239, 2000, p. 19.

309 2000 m. balandžio 11 d. Sprendimas Deliège, C-51/96 ir C-191/97, Rink., 2000, p. I-2549, 47 p.; 2000 m. balandžio 13 d. Sprendimas Lehtonen ir Castors Braine, C-176/96, Rink., 2000, p. I-2681, 35 p.

308

29. Taigi, kai šios sportinės veiklos vykdymas turi būti įvertintas atsižvelgiant į Sutarties nuostatas dėl laisvo darbuotojų judėjimo ar laisvo paslaugų teikimo, reikia nustatyti, ar šią veiklą reglamentuojančios taisyklės atitinka EB 39 ir 49 straipsnių [dabar 45, 56 straipsniai] taikymui nustatytas sąlygas, tai yra, ar jos nėra šiais straipsniais draudžiami apribojimai (.

30. Taip pat ir tuo atveju, kai šios veiklos vykdymas turi būti įvertintas atsižvelgiant į Sutarties nuostatas dėl konkurencijos, reikia nustatyti, ar, atsižvelgiant į EB 81 ir 82 straipsniams [dabar SESV 101, 102 straipsniai] taikyti nustatytas specifines sąlygas, šią veiklą reglamentuojančias taisykles nustatė įmonė, ar ji riboja konkurenciją arba piktnaudžiauja dominuojančia padėtimi, ir ar šis ribojimas arba šis piktnaudžiavimas turi poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai.

31. Taip pat, netgi jei šios taisyklės nėra laisvo judėjimo apribojimai, nes jos reglamentuoja tik sporto klausimus, ir todėl nebūdingos ekonominei veiklai (minėti sprendimai Walrave ir Koch bei Donà), ši aplinkybė nereiškia nei to, kad atitinkama sportinė veikla būtinai nepatenka į EB 81 ir 82 straipsnių [dabar SESV 101, 102 straipsniai] taikymo sritį, nei kad šios taisyklės neatitinka specialių šiems straipsniams taikyti nustatytų sąlygų.

2006 m. birželio 18 d. sprendimas David Meca-Medina ir Igor Majcen prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla C-519/04 P, Rink., 2006, p. 6991) Europos Sąjungos pilietybė – Teisė laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje – Civilinės būklės aktams taikomos valstybės narės valstybinės kalbos rašybos taisyklės <...> 69. Pirma, dėl pareiškėjos pagrindinėje byloje prašymo pakeisti Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriaus išduotuose gimimo ir santuokos liudijimuose jos vardą ir mergautinę pavardę reikia pažymėti, kad, kai Sąjungos pilietis persikelia į kitą valstybę narę ir paskui susituokia su šios kitos valstybės narės piliečiu, tai, kad šio piliečio vardas ir iki santuokos turėta pavardė jo kilmės valstybės narės civilinės būklės aktų įrašuose negali būti pakeisti ir gali būti užrašyti tik tos valstybės narės kalbos rašmenimis, negali būti laikoma mažiau palankiu vertinimu nei tas, kuris jam taikomas prieš pasinaudojant Sutarties suteikiamomis galimybėmis laisvo asmenų judėjimo srityje.

70. Tokios teisės nebuvimas negali atgrasinti Sąjungos piliečio nuo noro pasinaudoti SESV 21 straipsniu pripažįstamomis judėjimo teisėmis ir tai šiuo atžvilgiu nelaikytina ribojimu. Iš tikrųjų visuose kompetentingų Lietuvos valdžios institucijų pareiškėjai pagrindinėje byloje išduotuose dokumentuose, dėl kurių vyksta ginčas pagrindinėje byloje, gimus įregistruotas vardas ir mergautinė pavardė yra užrašyti vienodai, todėl nėra ribojamas naudojimasis šiomis teisėmis. <...> 87. Vadinasi, nacionalinės teisės aktais, kaip antai taikytini pagrindinėje byloje, kuriais norima apsaugoti valstybinę kalbą nustatant toje kalboje taikomas rašybos taisykles, siekiamas tikslas iš principo yra teisėtas ir gali pateisinti SESV 21 straipsnyje numatytos teisės laisvai judėti ir apsigyventi apribojimus ir į jį galima atsižvelgti ieškant pusiausvyros tarp teisėtų interesų ir šių Sąjungos teisėje pripažįstamų teisių. <...> 94. Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, į trečiąjį ir ketvirtąjį klausimus reikia atsakyti, jog SESV 21 straipsnis turi būti aiškinamas taip: – juo nedraudžiama kompetentingoms valstybės narės valdžios institucijoms taikant nacionalinės teisės aktus, pagal kuriuos asmens vardai ir pavardės tos valstybės civilinės būklės aktų įrašuose gali būti rašomi tik laikantis valstybinės kalbos rašybos taisyklių, atsisakyti pakeisti gimimo ir santuokos liudijimuose vieno iš savo piliečių vardą ir pavardę pagal kitos valstybės narės rašybos taisykles, – juo nedraudžiama kompetentingoms valstybės narės valdžios institucijoms tokiomis, kaip antai pagrindinės bylos, aplinkybėmis, taikant tokius nacionalinės teisės aktus, atsisakyti pakeisti bendrą Sąjungos piliečių sutuoktinių pavardę, kuri įrašyta vieno iš šių piliečių kilmės valstybės narės išduotuose civilinės būklės aktų liudijimuose, laikantis tos valstybės rašybos taisyklių su sąlyga, jei atsisakymas šiems Sąjungos piliečiams nesukelia rimtų administracinių, profesinių ir asmeninių nepatogumų, o tai turi nustatyti teismas, pateikęs prašymą priimti prejudicinį sprendimą. Jei

atsisakymas sukelia tokių nepatogumų, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat turi patikrinti, ar toks atsisakymas yra būtinas siekiant apsaugoti nacionalinės teisės aktais ginamus interesus ir yra proporcingas teisėtai siekiamam tikslui, – juo nedraudžiama valstybės narės kompetentingoms valdžios institucijoms tokiomis, kaip antai pagrindinės bylos, aplinkybėmis, taikant tokius nacionalinės teisės aktus, atsisakyti pakeisti Sąjungos piliečio, turinčio kitos valstybės narės pilietybę, santuokos liudijimą taip, kad jo vardai liudijime būtų užrašyti su diakritiniais ženklais, kurie naudojami jo kilmės valstybės narės išduotuose civilinės būklės aktų liudijimuose, ir laikantis tos valstybės narės valstybinės kalbos rašybos taisyklių.

2011 m. gegužės 12 d. Teisingumo Teismo sprendimas Malgožata Runevič-Vardyn ir Łukasz Paweł Wardyn prieš Vilniaus miesto savivaldybės administraciją ir kt. (byla C-391/09, Rink., 2011, p. I3787) Laisvas asmenų judėjimas – Valstybių narių piliečių teisė atvykti ir apsigyventi – Leidimo gyventi šalyje išdavimas – Patvirtinamasis ir teisių nesuteikiantis pobūdis – Pasekmės <...> 48. Iš tiesų, kaip Teisingumo Teismas jau keletą kartų nusprendė, EB sutartimi siekiamų tikslų prasme valstybės narės piliečių teisė patekti į kitos valstybės narės teritoriją ir joje apsigyventi reiškia tiesiogiai šia Sutartimi arba tam tikrais atvejais šią Sutartį įgyvendinant priimtomis nuostatomis suteiktą teisę. Leidimo gyventi šalyje valstybės narės piliečiui išdavimas turi būti laikomas ne teises suteikiančiu veiksmu, bet valstybės narės veiksmu, skirtu konstatuoti konkrečią kitos valstybės narės piliečio padėtį Sąjungos teisės nuostatų atžvilgiu310. <...> 54. Vis dėlto, kaip buvo pažymėta šio sprendimo 48–52 punktuose, leidimų gyventi šalyje patvirtinamasis pobūdis reiškia, kad jais tik patvirtinama jau buvusi teisė. Todėl kaip šiuo pobūdžiu užkertamas kelias laikyti neteisėtu, kaip tai suprantama pagal Sąjungos teisę, atitinkamo piliečio gyvenimą šalyje vien atsižvelgiant į tai, kad jis neturi leidimo gyventi šalyje, taip dėl jo negalima laikyti teisėtu, kaip tai suprantama pagal Sąjungos teisę, Sąjungos piliečio gyvenimo šalyje vien dėl to, kad jam teisėtai buvo išduotas šis leidimas.

2011 m. liepos 21 d. Teisingumo Teismo sprendimas Secretary of State for Work and Pensions prieš Maria Dias (byla C-325/09, Rink., 2011, p. 00000) 4.1.

4.2. Laisvas darbuotojų judėjimas 4.2.1. Bendrieji aspektai

Turinys

Darbuotojo“ sąvoka <…> 31. <…> Bendrijos teisėje nėra bendro darbuotojo sąvokos apibrėžimo. Jis skiriasi atsižvelgiant į sritį, kurioje ši sąvoka turi būti taikoma. Pavyzdžiui, darbuotojo sąvoka, vartojama EB sutarties

310

2006 m. kovo 23 d. Sprendimas Komisija prieš Belgiją, C-408/03, Rink., 2006, p. I-2647, 62 ir 63 p.

48 straipsnio [dabar SESV 54 straipsnio 311 ] ir Reglamento Nr. 1612/68 312 kontekste, nebūtinai sutampa su šios sąvokos apibrėžimu, vartojamu taikant EB sutarties 51 straipsnį [šiuo dabar SESV 58 straipsnį313] ir Reglamentą Nr. 1408/71314.

32. Pagal Sutarties 48 straipsnį [dabar SESV 54 straipsnį] ir Reglamentą Nr. 1612/68 darbuotoju yra laikomas asmuo, kuris tam tikrą laikotarpį teikia paslaugas kitam asmeniui, pastarajam vadovaujant, už ką jis gauna užmokestį. Pasibaigus darbo santykiams atitinkamas asmuo paprastai praranda darbuotojo statusą; nors, pirma, šis statusas gali turėti tam tikrų pasekmių darbo santykiams pasibaigus, ir antra, asmuo, iš tikrųjų ieškantis darbo, taip pat privalo būti laikomas darbuotoju (šiuo klausimu žr. 1986 m. liepos 3 d. Sprendimo Lawrie-Blum, 66/85, Rink. p. 2121, 17 punktą; 1988 m. birželio 21 d. Sprendimo Lair, 39/86, Rink. p. 3161, 31–36 punktus ir 1991 m. vasario 26 d.

Sprendimo Antonissen, C-292/89, Rink. p. I-745, 12 ir 13 punktus). <…> 36. <...> asmuo turi darbuotojo statusą pagal Reglamentą Nr. 1408/71, jei jis yra apdraustas privalomuoju arba neprivalomuoju draudimu bent nuo vieno draudiminio įvykio, kurį apima bendra arba speciali socialinės apsaugos sistema, nurodyta Reglamento Nr. 1408/71 1 straipsnio a punkte, neatsižvelgiant į tai, ar yra darbo santykiai (šiuo klausimu žr. 1979 m. gegužės 31 d. Sprendimo Pierik, 182/78, Rink. p. 1977, 4 ir 7 punktus ir 1987 m. liepos 9 d. Sprendimo Laborero ir Sabato, 82/86 ir 103/86, Rink. p. 3401, 17 punktą).

1998 m. gegužės 12 d. sprendimas byloje María Martínez Sala prieš Freistaat Bayern, (byla C-85/96, Rink., 1998, p. I-02691) Laisvas asmenų ir paslaugų judėjimas bei įsisteigimo laisvė - Laisvas darbuotojų judėjimas <…> 30. <…> pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką būtina atskirti valstybės narės piliečius, kurių su priimančiąja valstybe nare, kurioje jie ieško darbo, nesieja darbo santykiai, ir tuos, kurie joje jau dirba arba dirbo, bet kurių nebesieja darbo santykiai ir kurie vis dėlto laikomi darbuotojais315.

31. Iš tiesų valstybių narių piliečiams, kurie ieškodami darbo išvyksta iš šalies, vienodo požiūrio principas taikomas tik tiek, kiek tai susiję su įsidarbinimu, o tie piliečiai, kurie jau pateko į darbo rinką remdamiesi Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio 2 dalimi, gali naudotis tomis pačiomis „Bendrovės arba firmos, įkurtos pagal valstybės narės teisę ir Sąjungoje turinčios savo registruotas buveines, centrinę administraciją ar pagrindinę verslo vietą, šiame skyriuje prilyginamos tos valstybės narės pilietybę turintiems fiziniams asmenims“. „Bendrovės arba firmos“ – tai bendrovės arba firmos, kurios veikia pagal civilinę ar komercinę teisę, įskaitant kooperatyvus ir kitus pagal viešąją ar privatinę teisę veikiančius juridinius asmenis, išskyrusnesiekiančiuosius pelno.“ 312 1968 m. spalio 15 d. Tarybos Reglamentas (EEB) Nr. 1612/68 dėl laisvo darbuotojų judėjimo Bendrijoje (OL 2004 m. specialusis leidimas, 5 skyrius, 1 tomas, p. 15), kurį panaikino 2011 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 492/2011 dėl laisvo darbuotojų judėjimo Sąjungoje (OL 2011 L 141, p. 1).

313 „1. Laisvę teikti paslaugas transporto srityje reglamentuoja transportui skirtos antraštinės dalies nuostatos.

2. Bankų ir draudimo paslaugų, susijusių su kapitalo judėjimu, liberalizavimas turi būti derinamas su kapitalo judėjimo liberalizavimu“.

314 1971 m. birželio 14 d. Tarybos Reglamentas (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje (OL 2004 m. specialusis leidimas, 5 skyrius, 1 tomas, p. 35), kurį panaikino 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo (OL 2004 m. specialusis leidimas, 5 skyrius, 5 tomas, p. 72).

315 1988 m. birželio 21 d. Sprendimas Lair, 39/86, Rink. p. 3161, 32 ir 33 p.

311

socialinėmis ir mokesčių lengvatomis kaip ir vietiniai darbuotojai (be kita ko, žr. <…> Sprendimo Lebon 316 26 punktą ir 1996 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo Komisija prieš Belgiją, C-278/94, Rink. p. I-4307, 39 ir 40 punktus).

32. Taigi sąvoka „darbuotojas“ Reglamente Nr. 1612/68 nėra vartojama vienodai. Minėto reglamento pirmos dalies II skyriuje ši sąvoka apima tik tuos asmenis, kurie jau pateko į darbo rinką, o kitose to paties reglamento dalyse „darbuotojo“ sąvokos reikšmė turi būti suprantama plačiau.

2004 m. kovo 23 d. sprendimas byloje Brian Francis Collins prieš Secretary of State for Work and Pensions, (byla C-138/02, Rink., 2004, p. I-02703) Laisvas asmenų ir paslaugų judėjimas bei įsisteigimo laisvė - Laisvas darbuotojų judėjimas <...> 17. Dėl patikrinimo, ar veikla pagal darbo sutartį yra reali ir efektyvi, nacionalinis teismas, remdamasis objektyviais kriterijais, turi visapusiškai įvertinti visas bylos aplinkybes, susijusias su vykdomos veiklos pobūdžiu ir ginčijamu darbo santykiu317.

2004 m. rugsėjo 7 d. sprendimas byloje Michel Trojani prieš Centre public d'aide sociale de Bruxelles (CPAS), (byla C-456/02, Rink., 2004, p. I-07573) Laisvas asmenų ir paslaugų judėjimas bei įsisteigimo laisvė - Laisvas darbuotojų judėjimas Bendrieji aspektai <...> 37. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką Europos Bendrijų pareigūnas turi darbuotojo migranto statusą. Iš tikrųjų Bendrijos pilietis, dirbantis ne savo kilmės valstybėje narėje, nepraranda darbuotojo statuso EB 39 straipsnio [dabar SESV 45 straipsnio 318 ] 1 dalies prasme dėl to, kad dirba tarptautinėje organizacijoje, net jeigu jo atvykimo ir apsigyvenimo sąlygas įdarbinimo valstybėje konkrečiai reglamentuoja tarptautinė konvencija319. <…> 40. <…> su darbuotojų judėjimo laisve susijusios Sutarties nuostatos, būtent EB 39 straipsnis, negali būti taikomi valstybės narės išimtinai vidaus situacijose320.

1987 m. birželio 18 d. Sprendimas Lebon, 316/85, Rink. p. 2811.

2003 m. lapkričio 6 d. Sprendimas Ninni-Orasche, C-413/01, Rink., p., 27 p.

318 „1. Sąjungoje užtikrinama darbuotojų judėjimo laisvė.

2. Tokia judėjimo laisvė reiškia, kad įdarbinimo, darbo užmokesčio ir kitų darbo ir užimtumo sąlygų atžvilgiu panaikinama bet kokia valstybių narių darbuotojų diskriminacija dėl pilietybės.

3. Ji suteikia teisę, galimą riboti tik viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ir visuomenės sveikatos sumetimais: a) priimti faktiškai pateiktus pasiūlymus įsidarbinti; b) šiuo tikslu laisvai judėti valstybių narių teritorijoje; c) apsigyventi bet kurioje valstybėje narėje siekiant dirbti pagal tos valstybės piliečių įsidarbinimą reglamentuojančius įstatymus ir kitus teisės aktus; d) laikantis Komisijos reglamentuose nustatytų sąlygų pasilikti gyventi valstybės narės teritorijoje pasibaigus darbo joje laikui.

4. Šio straipsnio nuostatos netaikomos darbui valstybės tarnyboje“.

316 317

1989 m. kovo 15 d. Sprendimai Echternach ir Moritz, 389/87 bei 390/87, Rink. p. 723, 11 p.; 1993 m. gegužės 27 d.

Sprendimas Schmid, C-310/91, Rink. p. I-3011, 20 p.

320 1997 m. birželio 5 d. Sprendimas Uecker ir Jacquet, C-64/96 ir C-65/96, Rink. p. I-3171, 16 p.

319

2004 m. gruodžio 16 d. sprendimas byloje Gregorio My prieš Office national des pensions (ONP), (byla C-293/03, Rink.,2004, p. I-12013) Laisvas asmenų ir paslaugų judėjimas bei įsisteigimo laisvė - Laisvas darbuotojų judėjimas Bendrieji aspektai <…> 35. <…> nuostatos, trukdančios valstybės narės piliečiui arba atgrasančios jį išvykti iš savo kilmės šalies įgyvendinant savo teisę į judėjimo laisvę, yra šios laisvės kliūtys, net jei jos yra taikomos neatsižvelgiant į atitinkamų darbuotojų pilietybę (<…> sprendimo Bosman321 96 punktas).

36. Vis dėlto tam, kad sudarytų šias kliūtis, šios nuostatos turi daryti įtaką darbuotojų patekimui į darbo rinką322.

37. Taigi veiklos vykdymo tvarka taip pat gali turėti įtakos galimybei užsiimti šia veikla. Vadinasi, šios teismų praktikos prasme su ekonominės veiklos vykdymo sąlygomis susiję teisės aktai gali būti laisvo judėjimo kliūtis.

2005 m. rugsėjo 15 d. sprendimas byloje Europos Bendrijų Komisija prieš Danijos Karalystę, (byla C-464/02, Rink., 2005, p. I-07929) Laisvas asmenų ir paslaugų judėjimas bei įsisteigimo laisvė - Laisvas darbuotojų judėjimas. Bendrieji aspektai - Profesinių kvalifikacijų pripažinimas iš dalies <...> 39. <...> EB 39 ir EB 43 straipsniai [dabar SESV 45 straipsnis ir 49 straipsnis323] nedraudžia valstybei narei neleisti pradėti dirbti iš dalies pagal profesiją, kai suinteresuotojo asmens mokymo spragos, palyginti su reikalaujamu mokymu priimančiojoje valstybėje narėje, gali būti veiksmingai panaikintos <...> direktyvos [Direktyvos 89/48/EEB 324 ] 4 straipsnio 1 dalyje numatytomis kompensavimo priemonėmis. Tačiau EB 39 ir EB 43 straipsniai [dabar SESV 45 ir 49 straipsniai] draudžia valstybei narei neleisti pradėti dirbti iš dalies, kai to prašo suinteresuotasis asmuo ir kai veiklos sričių skirtumai yra tokie dideli, kad iš tikrųjų reikėtų baigti visą mokymą, nebent šis atsisakymas leisti pradėti dirbti iš dalies yra pateisinamas privalomais bendrojo intereso pagrindais, užtikrinančiais jais siekiamo tikslo įgyvendinimą, neviršijant to, kas būtina jam pasiekti.

2006 m. sausio 19 d. sprendimas byloje Colegio de Ingenieros de Caminos, Canales y Puertos prieš Administración del Estado, (byla C-330/03, Rink., 2006, p. I-00801)

1995 m. gruodžio 15 d. Sprendimas Bosman, C-415/93, Rink. p. I-4921.

2000 m. sausio 27 d. Sprendimas Graf, C-190/98, Rink. p. I-493, 23 p.

323 „Vadovaujantis toliau išdėstytomis nuostatomis vienos valstybės narės nacionalinių subjektų įsisteigimo laisvės kitos valstybės narės teritorijoje apribojimai uždraudžiami. Draudžiami ir apribojimai vienos valstybės narės nacionaliniams subjektams, įsisteigusiems kitos valstybės narės teritorijoje, steigti atstovybes, padalinius ar dukterines bendroves. Įsisteigimo laisvė apima ir teisę imtis savarankiškai dirbančių asmenų veiklos bei ja verstis, taip pat steigti ir valdyti įmones, būtent bendroves ar firmas <…> tomis pačiomis sąlygomis, kurios įsisteigimo šalies teisės aktuose yra nustatytos jos pačios subjektams, ir laikantis kapitalui skirto skyriaus nuostatų“.

324 1988 m. gruodžio 21 d. Tarybos direktyva 89/48/EEB dėl bendrosios aukštojo mokslo diplomų, išduotų po bent trejų metų profesinio mokymo ir lavinimo, pripažinimo sistemos (OL 2004 m. specialusis leidimas, 5 skyrius, 1 tomas, p. 337), kurią panaikino 2005 m. rugsėjo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/36/EB dėl profesinių kvalifikacijų pripažinimo (OL 2005 L 255, p. 22).

321 322

Laisvas asmenų ir paslaugų judėjimas bei įsisteigimo laisvė - Laisvas darbuotojų judėjimas. Bendrieji aspektai - Asmuo, vienu metu dirbantis pagal darbo sutartį ir savarankiškai dviejose valstybėse narėse - Abiejų valstybių narių socialinės apsaugos teisės aktų taikymas <…> 29. <…> kalbant apie darbo pagal darbo sutartį pajamas ir savarankiško darbo pajamas, kurios jokiu būdu negali būti dvigubų įmokų objektas, kiekviena iš atitinkamų valstybių narių gali nustatyti įmokas tik nuo jos teritorijoje uždirbtų pajamų (žr. šiuo klausimu minėto sprendimo De Jaeck325 40 punktą).

30. <…> manytina, kad dvigubų įmokų nustatymo draudimo taisyklė, minėta šio sprendimo ankstesniame punkte, taikoma ne tik darbo pagal darbo sutartį ir savarankiško darbo pajamoms, bet ir visoms asmens gautoms pajamoms, numatytoms Reglamento 1408/71 14c straipsnio b punkte. <…> 32. Kadangi valstybių narių socialinės apsaugos sistemos priskiriamos ne Bendrijos teisei, o jų pačių kompetencijai326, nesant Bendrijos lygiu suderintų teisės normų, atitinkama valstybė narė pati savo teisės normomis apibrėžia teisės arba pareigos priklausyti socialinės apsaugos sistemai sąlygas, taip pat apdraustų asmenų mokėtinų įmokų dydį327 ir pajamas, nuo kurių skaičiuojamos šios įmokos (1999 m. sausio 26 d. Sprendimo Terhoeve, C-18/95, Rink. p. I-345, 51 punktas). <…> 34. <...> Teisingumo Teismas nusprendė, jog EB sutartis [dabar SESV] darbuotojui neužtikrina, kad jo veiklos išplėtimas keliose valstybėse narėse ar perkėlimas į kitą valstybę narę išliks neutralus socialinės apsaugos atžvilgiu. Atsižvelgiant į socialinės apsaugos teisės aktų skirtumus tarp valstybių narių, toks išplėtimas ar perkėlimas, nelygu atvejui, socialinės apsaugos srityje gali būti daugiau ar mažiau naudingas darbuotojui. Iš to matyti, kad net tuo atveju, kai jų taikymas yra mažiau naudingas, tokie teisės aktai atitinka Sutarties 48 ir 52 straipsnių [dabar SESV 54 ir 59 straipsnių] nuostatas, jei dėl jų atitinkamo darbuotojo padėtis netampa mažiau palanki, palyginti su tų, kurie visą veiklą vykdo valstybėje narėje, kur jie taikomi, arba, palyginti su tais, kurie jau moka įmokas, ir jeigu ji nepasireiškia tik paprasčiausiu prarandamų socialinių įmokų mokėjimu (žr. šiuo klausimu <...> sprendimo Hervein ir kt.328 51 punktą).

2006 m. kovo 9 d. sprendimas byloje L. H. Piatkowski prieš Inspecteur van de Belastingdienst grote ondernemingen Eindhoven, (byla C-493/04, Rink., 2006, p. I-02369) Laisvas asmenų ir paslaugų judėjimas bei įsisteigimo laisvė - Laisvas darbuotojų judėjimas Bendrieji aspektai - Darbuotojų šeimos nariai - Sąjungos piliečio sutuoktinio, kuris yra trečiosios valstybės pilietis, teisės įsidarbinti sąlygos <...> 28. Reglamento [Reglamento (EEB) Nr. 1612/68] 11 straipsnis nesuteikia trečiosios valstybės piliečiui teisės įsidarbinti kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje yra ar buvo įsidarbinęs jo sutuoktinis, laisvo judėjimo teise pasinaudojęs Bendrijos pilietis.

2006 m. kovo 30 d. sprendimas byloje Cynthia Mattern ir Hajrudin Cikotic prieš Ministre du Travail et de l'Emploi, (byla C-10/05, Rink., 2006, p. I-03145)

325

1997 m. sausio 30 d. Sprendimas De Jaeck, C-340/94, Rink. p. I-461.

2003 m. gegužės 13 d. Sprendimas Müller-Fauré ir van Riet, C-385/99, Rink. p. I-4509, 100 p.

327 2005 m. rugsėjo 8 d. Sprendimas Blanckaert, C-512/03, dar neskelbto Rinkinyje, 49 p.

328 2002 m. kovo 19 d. Sprendimas Hervein ir kt., C-393/99 ir C-394/99, Rink. p. I-2829.

326

Laisvas asmenų ir paslaugų judėjimas bei įsisteigimo laisvė - Laisvas darbuotojų judėjimas Bendrieji aspektai <…> 25. <…> tam tikromis aplinkybėmis privati įdarbinimo agentūra gali remtis teisėmis, tiesiogiai pripažįstamomis Bendrijos darbuotojams pagal EB 39 straipsnį [dabar SESV 45 straipsnį].

26. Iš tikrųjų tam, kad darbuotojų teisė įsidarbinti ir vykdyti darbinę veiklą kitoje valstybėje narėje nediskriminuojamiems būtų veiksminga ir naudinga, ji taip pat turėtų apimti papildomą įdarbinimo tarpininkų, kaip antai privačios įdarbinimo agentūros, teisę padėti jiems rasti darbą laikantis laisvą darbuotojų judėjimą reglamentuojančių normų.

2007 m. sausio 11 d. sprendimas byloje ITC Innovative Technology Center GmbH prieš Bundesagentur für Arbeit, (byla C-208/05, Rink., 2007, p. I-00181) Laisvas asmenų ir paslaugų judėjimas bei įsisteigimo laisvė - Laisvas darbuotojų judėjimas Bendrieji aspektai <...> 20. <...> valstybės narės pilietis, kuris išlaikydamas savo darbą šioje valstybėje perkėlė gyvenamąją vietą į kitą valstybę narę ir nuo to laiko vykdo profesinę veiklą kaip pasienio darbuotojas, gali naudotis darbuotojo migranto statusu Reglamento Nr. 1612/68 prasme.

2007 m. liepos 18 d. sprendimas byloje Gertraud Hartmann prieš Freistaat Bayern (byla C-212/05, Rink., 2007, p. I-06303) Laisvas asmenų ir paslaugų judėjimas bei įsisteigimo laisvė - Laisvas darbuotojų judėjimas Bendrieji aspektai <...> 45. <...> EB 39 ir 43 straipsniai [dabar SESV 45 ir 49 straipsniai] draudžia bet kokią nacionalinę priemonę, kuri, nors ir taikoma nediskriminuojant dėl pilietybės, gali kliudyti Bendrijos piliečiams pasinaudoti Sutartimi garantuojamomis pagrindinėmis laisvėmis arba dėl kurios naudojimasis jomis gali tapti mažiau patrauklus329. <...> 50. Iš tiesų tam, kad priemonė būtų pripažinta ribojanti laisvą judėjimą, nebūtina, kad ji būtų grindžiama atitinkamų asmenų pilietybe ar kad dėl jos į palankią padėtį patektų visi nacionaliniai darbuotojai arba į nepalankią padėtį patektų tik kitų valstybių narių piliečiai, o ne nacionaliniai darbuotojai330. Pakanka, kad priemonė būtų palankesnė tam tikroms asmenų, dirbančių atitinkamoje valstybėje narėje, kategorijoms <...>331. <...> 52. <...> pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką Sutarties straipsniai laisvo prekių, asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimo srityje yra pagrindinės Bendrijos nuostatos ir <...> draudžiama net mažiausia kliūtis šiai laisvei332.

2008 m. balanžio 1 d. sprendimas byloje Gouvernement de la Communauté française ir Gouvernement wallon prieš Gouvernement flamand, (byla C-212/06, Rink., 2008, p. I-01683) 1993 m. kovo 31 d. Sprendimas Kraus, C-19/92, Rink. p. I-1663, 32 p.; 2003 m. rugsėjo 9 d. Sprendimas Burbaud, C-285/01, Rink. p. I-8219, 95 p.; 2004 m. spalio 5 d. Sprendimas CaixaBank France, C-442/02, Rink. p. I-8961, 11 p.

330 2000 m. birželio 6 d. Sprendimas Angonese, C-281/98, Rink. p. I-4139, 41 p.; 2003 m. sausio 16 d. Sprendimas Komisija prieš Italiją, C-388/01, Rink. p. I-721, 14 p.

331 1991 m. liepos 25 d. Sprendimas Komisija prieš Nyderlandus, C-353/89, Rink. p. I-4069, 25 p.; 2007 m. gruodžio 13 d. Sprendimas United Pan-Europe Communications Belgium ir kt., C-250/06, Rink. p. I-0000, 37 p.

332 1989 m. gruodžio 13 d. Sprendimas Corsica Ferries France, C-49/89, Rink. p. 4441, 8 p.; 2000 m. vasario 15 d.

Sprendimas Komisija prieš Prancūziją, C-169/98, Rink. p. I-1049, 46 p.

329

Laisvas asmenų ir paslaugų judėjimas bei įsisteigimo laisvė - Laisvas darbuotojų judėjimas Bendrieji aspektai <…> 36. <…> bet kuris Bendrijos pilietis, nesvarbu, kur jis gyvena ir kokia jo pilietybė, dirbantis kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje nuolat gyvena, patenka į EB 39 straipsnio [dabar SESV 45 straipsnio] taikymo sritį333.

2008 m. spalio 16 d. sprendimas byloje R. H. H. Renneberg prieš Staatssecretaris van Financiën, (byla C-527/06, Rink., 2008, p. I-07735) Laisvas asmenų ir paslaugų judėjimas bei įsisteigimo laisvė - Laisvas darbuotojų judėjimas Bendrieji aspektai <...> 52. 2006 m. lapkričio 9 d. Sprendime Turpeinen (C−520/04, Rink. p. I−10685, 16 punktas) Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad judėjimo laisve negali remtis asmenys, kurie visą profesinę veiklą vykdė valstybėje narėje, kurios piliečiai jie yra, ir pasinaudojo teise apsigyventi kitoje valstybėje narėje tik išėję į pensiją, neketindami joje užsiimti darbine veikla.

2009 m. balandžio 23 d. sprendimas byloje Uwe Rüffler prieš Dyrektor Izby Skarbowej we Wrocławiu Ośrodek Zamiejscowy w Wałbrzychu, (byla C-544/07, Rink.,2009, p. I-03389) Laisvas asmenų ir paslaugų judėjimas bei įsisteigimo laisvė - Laisvas darbuotojų judėjimas Bendrieji aspektai - „Darbuotojo“ sąvoka <…> 26. <…> remiantis nusistovėjusia Teisingumo Teismo praktika sąvoka „darbuotojas“ pagal EB 39 straipsnį [dabar SESV 45 straipsnį] yra Bendrijos teisės sąvoka ir neturi būti aiškinama siaurai. „Darbuotoju“ turi būti laikomas bet kuris asmuo, kuris užsiima realia ir efektyvia veikla, išskyrus nereikšmingą ir pagalbinę veiklą. Pagal šią praktiką darbo santykių esminis požymis yra tas, kad asmuo tam tikrą laiką kito asmens naudai ir jo vadovaujamas vykdo veiklą, už kurią gauna atlyginimą334.

2009 m. birželio 4 d. sprendimas sujungtose bylose Athanasios Vatsouras (C-22/08) ir Josif Koupatantze (C-23/08) prieš Arbeitsgemeinschaft (ARGE) Nürnberg 900 (bylos C-22/08 ir C-23/08, Rink., 2009, p. I-04585) Laisvas asmenų ir paslaugų judėjimas bei įsisteigimo laisvė - Laisvas darbuotojų judėjimas Bendrieji aspektai - Trečiosios valstybės piliečio, valstybės narės piliečio sutuoktinio, ir jų vaikų, kurie yra valstybės narės piliečiai, teisė apsigyventi - Reglamento (EEB) Nr. 1612/68 12 straipsnis - Direktyva 2004/38/EB <...> 29. Teisingumo Teismas jau buvo nusprendęs, kad pagal Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnį Sąjungos piliečio vaikai, kurie apsigyveno vienoje iš valstybių narių, kai vienas iš tėvų naudojosi teise gyventi šioje valstybėje narėje kaip darbuotojas migrantas, turi teisę joje gyventi, kad lankytų bendrojo lavinimo mokyklas. Tai, kad šių vaikų tėvai per tą laiką santuoką nutraukė, kad vienas iš

333

2006 m. vasario 21 d. Sprendimas Ritter-Coulais, C-152/03, Rink. p. I-1711, 31 p.; 2007 m. liepos 18 d. Sprendimas Hartmann, C-212/05, Rink. p. I-6303, 17 p.; 2007 m. liepos 18 d. Sprendimas Lakebrink ir Peters-Lakebrink, C-182/06, Rink. p. I-6705, 15 p.; 2007 m. rugsėjo 11 d. Sprendimas Hendrix, C-287/05, Rink. p. I-6909, 46 p.; 2008 m. sausio 17 d.

Sprendimas Komisija prieš Vokietiją, C-152/05, Rink. p. I-0000, 20 p.

334 1986 m. liepos 3 d. Sprendimas Lawrie-Blum, 66/85, Rink. p. 2121, 16 bei 17 p.; 2008 m. rugsėjo 11 d. Sprendimas Petersen, C-228/07, Rink. p. I-0000, 45 p.

tėvų yra Sąjungos pilietis, tačiau nėra darbuotojas migrantas priimančiojoje valstybėje narėje, šiuo atžvilgiu neturi jokios reikšmės335.

30. Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, kad kai vaikai pagal Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnį turi teisę tęsti mokslus priimančiojoje valstybėje narėje, nors juos prižiūrintys tėvai gali netekti teisės gyventi šalyje, atsisakius tokiems tėvams suteikti galimybę gyventi priimančiojoje valstybėje narėje, kol jų vaikai mokosi, šie galėtų netekti Sąjungos teisės aktų leidėjo jiems pripažintos teisės (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Baumbast ir R 71 punktą).

31. <...> sprendimo Baumbast ir R 72 punkte priminęs, kad Reglamentą Nr. 1612/68 reikia aiškinti atsižvelgiant į 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnyje įtvirtintą reikalavimą gerbti šeimos gyvenimą, Teisingumo Teismas to paties sprendimo 73 punkte padarė išvadą, kad šio reglamento 12 straipsnyje įtvirtinta darbuotojo migranto vaiko teisė kuo geresnėmis sąlygomis tęsti mokslus priimančiojoje valstybėje narėje būtinai apima ir šio vaiko teisę būti lydimam faktiškai jį prižiūrinčio asmens, taigi ir pastarojo galimybę gyventi šioje valstybėje kartu su vaiku, kol šis mokosi. <...> 42. <…> Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnį reikia taikyti atskirai nuo kitų Sąjungos teisės nuostatų, reglamentuojančių teisės gyventi kitoje valstybėje narėje įgyvendinimo sąlygas. Tokiu 12 straipsnio savarankišku pobūdžiu šio reglamento 10 straipsnio atžvilgiu buvo grindžiama šio sprendimo 29–31 straipsniuose priminta Teisingumo Teismo praktika. Jis išlieka ir kalbant apie ryšį su Direktyvos 2004/38336 nuostatomis.

43. Padarius kitą išvadą būtų pažeistas darbuotojo šeimos integracijos į priimančiosios valstybės narės gyvenimą tikslas, numatytas Reglamento Nr. 1612/68 penktoje konstatuojamojoje dalyje. Pagal nusistovėjusią teismo praktiką, kad ši integracija būtų sėkminga, būtina, kad darbuotojo, kuris yra valstybės narės pilietis, vaikas turėtų galimybę mokytis ir studijuoti priimančiojoje valstybėje narėje ir prireikus baigti mokymąsi ar studijas337. <…> 52. <...> šios sąlygos nėra Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnyje, ir, kaip jau buvo nusprendęs Teisingumo Teismas, šis straipsnis negali būti aiškinamas siaurai ir bet kuriuo atveju neturi prarasti savo veiksmingumo (minėto sprendimo Baumbast ir R 74 punktas). <...> 56. Be to, tam tikrais atvejais Direktyvoje 2004/38 besimokantiems vaikams ir juos faktiškai prižiūrinčio vieno iš tėvų teisei gyventi priimančiojoje valstybėje narėje nekeliamas reikalavimas turėti pakankamų išteklių ir visavertį sveikatos draudimą.

2010 m. vasario 23 d. sprendimas byloje London Borough of Harrow prieš Nimco Hassan Ibrahim ir Secretary of State for the Home Department (byla C-310/08, Rink., 2010, p. I-01065) Laisvas asmenų ir paslaugų judėjimas bei įsisteigimo laisvė - Laisvas darbuotojų judėjimas Bendrieji aspektai - Trečiosios valstybės piliečio, valstybės narės piliečio sutuoktinio, ir jų vaikų, kurie yra valstybės narės piliečiai, teisė apsigyventi - Reglamento (EEB) Nr. 1612/68 12 straipsnis - Direktyva 2004/38/EB

2002 m. rugsėjo 17 d. Sprendimas Baumbast ir R, C-413/99, Rink. p. I-7091, 63 p.

2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičianti Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinanti Direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB (OL 2004 m. specialusis leidimas, 5 skyrius, 5 tomas, p. 46).

337 1989 m. kovo 15 d. Sprendimas Echternach ir Moritz, 389/87 ir 390/87, Rink. p. 723, 21 p.

335 336

<…> 53. <…> Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnį reikia taikyti atskirai nuo kitų Sąjungos teisės nuostatų, aiškiai reglamentuojančių teisės gyventi kitoje valstybėje narėje įgyvendinimo sąlygas.

54. Tokiu Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnio atskirumu, palyginti su šiandien jau nebegaliojančiu to paties reglamento 10 straipsniu, buvo grindžiama <…> Teisingumo Teismo praktika 338 ir jis nebuvo paneigtas įsigaliojus Direktyvai 2004/38. <…> 60. <…> remiantis Direktyvos 2004/38 3 konstatuojamąja dalimi, ja siekiama, be kita ko, supaprastinti ir sustiprinti visų Sąjungos piliečių laisvo judėjimo ir apsigyvenimo teisę (šiuo klausimu žr. 2008 m. liepos 25 d. Sprendimo Metock ir kt., C-127/08, Rink. p. I-6241, 59 punktą). <…> 67. <...> kadangi minėto sprendimo Baumbast ir R 74 punkte Teisingumo Teismas priminė, jog, atsižvelgiant į Reglamento Nr. 1612/68 ir pirmiausia į jo 12 straipsnio kontekstą bei tikslus, ši nuostata negali būti aiškinama siaurai ir bet kuriuo atveju neturi prarasti savo veiksmingumo, remiantis šiuo sprendimu negalima teigti, kad nagrinėjamos teisės gyventi šalyje įgijimas siejamas su finansinio nepriklausomumo sąlyga, nes Teisingumo Teismas net netiesiogiai negrindė savo argumentų tokia sąlyga. <...> 70. <...> pagal Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnį, teisę mokytis įgyvendinantį vaiką faktiškai prižiūrinčio vieno iš tėvų turimai teisei gyventi priimančiojoje valstybėje narėje netaikoma sąlyga turėti pakankamų išteklių, kad netaptų našta šios valstybės narės socialinės paramos sistemai gyvenimo joje laikotarpiu, ir visavertį sveikatos draudimą šioje valstybėje narėje. <...> 73. <…> vaiko teisė lankyti švietimo įstaigą pagal minėtą 12 straipsnį nepriklauso nuo to, ar atitinkamas vienas iš tėvų išsaugo darbuotojo migranto statusą. Todėl buvusių darbuotojų migrantų vaikai gali naudotis iš šio straipsnio kylančiomis teisėmis lygiai taip pat, kaip ir Sąjungos piliečių, kurie turi darbuotojų migrantų statusą, vaikai.

74. Atsižvelgiant į teismų praktiką339, pakanka, kad vaikas, kuris mokosi priimančiojoje valstybėje narėje, būtų joje apsigyvenęs, kai vienas iš tėvų šioje valstybėje naudojosi teise gyventi kaip darbuotojas migrantas. Vaiko teisė gyventi šioje valstybėje, kad joje galėtų mokytis, pagal Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnį ir ja pagrįsta vieno iš tėvų, kuris jį faktiškai prižiūri, teisė gyventi šalyje negali būti siejamos su sąlyga, kad vienas iš tėvų tuo metu, kai vaikas pradėjo mokslus, turėjo vykdyti priimančiojoje valstybėje narėje profesinę veiklą kaip darbuotojas migrantas. <…> 78. <…> pilnametystė neturi tiesioginės įtakos teisėms, kurios vaikui suteikiamos pagal Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnį, kaip jį išaiškino Teisingumo Teismas.

79. Iš tikrųjų tiek Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnyje numatyta teisė lankyti švietimo įstaigą, tiek su ja susijusi vaiko teisė gyventi šalyje, atsižvelgiant į jų dalyką ir tikslą, išsaugoma iki šis vaikas baigs mokslus. <…> 86. Nors laikoma, kad vaikas, kuris sulaukė pilnametystės, iš esmės gali patenkinti savo poreikius, vieno iš tėvų, prižiūrinčio vaiką, kuris turi teisę mokytis priimančioje valstybėje narėje, teisė gyventi toje valstybėje vis dėlto gali būti pratęsiama ir sulaukus šio amžiaus, jeigu vaikui ir toliau reikia, kad šalia būtų ir juo rūpintųsi vienas iš tėvų, kad jis galėtų tęsti ir baigti mokslus <…>.

338 339

Žr. minėto sprendimo Baumbast ir R 63, 71 ir 72 punktus. Žr. minėto sprendimo Baumbast ir R 63 punktą.

2010 m. vasario 23 d. sprendimas byloje Maria Teixeira prieš London Borough of Lambeth ir Secretary of State for the Home Department, (byla C-480/08, Rink., 2010, p. I-01107) Laisvas asmenų ir paslaugų judėjimas bei įsisteigimo laisvė - Laisvas darbuotojų judėjimas Bendrieji aspektai - SESV 45 straipsnis <…> 30. <…> pagal nusistovėjusią teismo praktiką SESV 45 straipsniu reglamentuojami ne tik viešosios valdžios institucijų veiksmai, bet ir apmokamą darbą kolektyviai reglamentuojančios kitokio pobūdžio taisyklės (žr. minėto Sprendimo Bosman 82 punktą ir nurodytą teismo praktiką).

2010 m. kovo 16 d. sprendimas byloje Olympique Lyonnais SASP prieš Olivier Bernard ir Newcastle UFC, (byla C-325/08, Rink., 2010, p. I-02177) Laisvas asmenų ir paslaugų judėjimas bei įsisteigimo laisvė - Laisvas darbuotojų judėjimas Bendrieji aspektai <...> 59. <...> pripažinus, kad valstybė narė gali laisvai taikyti skirtingą vertinimą vien dėl to, kad Sąjungos piliečio pirmoji pagrindinė gyvenamoji vieta yra kitoje valstybėje narėje, normos dėl laisvo asmenų judėjimo taptų beprasmės340. <...> 85. <...> laisvo asmenų judėjimo ir įsisteigimo laisvės apribojimas gali būti pateisintas pagrindu, susijusiu su mokesčio sistemos darnumo užtikrinimu. <...> 91 .<...> nuostatos, draudžiančios riboti judėjimo laisvę ir įsisteigimo laisvę, įtvirtintos EEE susitarimo 28 ir 31 straipsniuose, yra tokios pačios kaip įtvirtintosios EB 39 ir EB 43 straipsniuose [dabar SESV 45 ir 49 straipsniuose] (žr., be kita ko, <...> 2007 m. liepos 5 d.

Sprendimo Komisija prieš Belgiją341 76 punktą).

2011 m. gruodžio 1 d. sprendimas byloje Europos Komisija prieš Vengrijos Respubliką, (byla C253/09, dar nepaskelbtas Rinkinyje) Laisvas asmenų ir paslaugų judėjimas bei įsisteigimo laisvė - Laisvas darbuotojų judėjimas Bendrieji aspektai <…> 35. Kadangi valstybė narė savo kontinentiniame šelfe turi suverenitetą, nors ir funkcinį ir ribotą342, darbas šiame kontinentiniame šelfe esančiuose stabiliuose ar plaukiojančiuose įrenginiuose tiriant ir (arba) eksploatuojant gamtos išteklius, siekiant taikyti Sąjungos teisę, turi būti laikomas darbu tos valstybės teritorijoje343.

36. Taigi valstybė narė, besinaudojanti ekonomine prerogatyva tirti ir (arba) eksploatuoti savo kontinentinio šelfo dalyje esančius išteklius, negali netaikyti Sąjungos teisės nuostatų, kuriomis užtikrinamas laisvas darbuotojų, dirbančių tokiuose įrenginiuose, judėjimas.

2012 m. sausio 17 d. sprendimas byloje A. Salemink prieš Raad van bestuur van het Uitvoeringsinstituut werknemersverzekeringen (byla C-347/10, dar nepaskelbtas Rinkinyje)

1986 m. sausio 28 d. Sprendimas Komisija prieš Prancūziją 18 p.; 2001 m. kovo 8 d. Sprendimas Metallgesellschaft ir kt., C-397/98 ir C-410/98, Rink. p. I-1727, 42 p.; 2008 m. lapkričio 27 d. Sprendimas Papillon, C-418/07, Rink. p. I-8947, 26 p.

341 2007 m. liepos 5 d. Sprendimas Komisija prieš Belgiją, C-522/04, Rink., p. I-5701.

342 2007 m. kovo 29 d. Sprendimas Aktiebolaget NN, C-111/05, Rink. p. I-2697, 59 p.

343 2002 m. vasario 27 d. Sprendimas Weber, C-37/00, Rink. p. I-2013, 36 p.; 2005 m. spalio 20 d. Sprendimas Komisija prieš Jungtinę Karalystę, C-6/04, Rink. p. I-9017, 117 p.

340

Laisvas asmenų ir paslaugų judėjimas bei įsisteigimo laisvė - Laisvas darbuotojų judėjimas Bendrieji aspektai <...> 51. Visomis Sutarties nuostatomis, susijusiomis su laisvu asmenų judėjimu, siekiama palengvinti Sąjungos piliečiams sąlygas visoje jos teritorijoje vykdyti bet kokią profesinę veiklą ir draudžiamos priemonės, galinčios sudaryti mažiau palankias sąlygas šiems piliečiams, kai jie siekia vykdyti ekonominę veiklą kitos valstybės narės teritorijoje (žr. minėtų sprendimų Komisija prieš Vokietiją344 21 punktą, Komisija prieš Graikiją345 43 punktą ir Komisija prieš Vengriją346 46 punktą).

2012 m. liepos 12 d. sprendimas byloje Europos Komisija prieš Ispanijos Karalystę, (byla C-269/09, dar nepaskelbtas Rinkinyje) Laisvas asmenų ir paslaugų judėjimas bei įsisteigimo laisvė - Laisvas darbuotojų judėjimas Bendrieji aspektai 24. <…> pagal Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnį valstybės narės piliečio, dirbančio arba dirbusio kitos valstybės narės teritorijoje, vaikams suteikiama teisė būti priimtiems į tos šalies bendrojo lavinimo, amatų ir profesines mokyklas tomis pačiomis sąlygomis kaip ir tos šalies piliečiams, jeigu šie vaikai gyvena toje šalyje (minėto Sprendimo Teixeira 35 punktas).

25. Pagal teismo praktiką ši teisė lankyti mokymo įstaigą apima darbuotojo migranto arba buvusio darbuotojo migranto vaiko teisę gyventi šalyje, kai šis vaikas pageidauja mokytis priimančioje valstybėje narėje, ir vieno iš tėvų, kuris faktiškai šį vaiką prižiūri, analogišką teisę gyventi toje šalyje (žr. minėto Sprendimo Teixeira 36 punktą).

26. Teismo praktikoje taip pat įtvirtinta, jog pakanka, kad vaikas, kuris mokosi priimančiojoje valstybėje narėje, būtų joje apsigyvenęs, kai vienas iš tėvų šioje valstybėje naudojosi teise gyventi šalyje kaip darbuotojas migrantas. Vaiko teisė gyventi šioje valstybėje tam, kad galėtų joje mokytis, kaip numatyta Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnyje, ir ja pagrįsta vieno iš tėvų, kuris vaiką faktiškai prižiūri, teisė gyventi šalyje negali būti siejamos su sąlyga, kad vienas iš tėvų tuo metu, kai vaikas pradėjo mokytis, turėjo vykdyti priimančiojoje valstybėje narėje profesinę veiklą kaip darbuotojas migrantas (minėto Sprendimo Teixeira 74 punktas).

2012 m. rugsėjo6 d sprendimas sujungtose bylose Secretary of State for Work and Pensions prieš Lucja Czop (C-147/11) ir Margita Punakova (C-148/11), (bylos C-147/11 ir C-148/11, dar nepaskelbtas Rinkinyje) 4.2.1.

4.2.2. Vienodas požiūris

Turinys

<...> 73. [EB] Sutarties 48 straipsnio [dabar SESV 45 straipsnio] 2 dalyje, skaitomoje kartu su Sutarties 6 ir 8 straipsniais [dabar SESV 18 straipsniu347 ir SESV 20 straipsniu348], numatyta teisė

2008 m. sausio 17 d. Sprendimas Komisija prieš Vokietiją, C-152/05, Rink., p. I-39.

2011 m. sausio 20 d. Sprendimas Komisija prieš Graikiją, C-155/09, dar nepaskelbtas Rinkinyje.

346 2011 m. gruodžio 1 d. Sprendimas Komisija prieš Vengriją, C-253/09, dar nepaskelbtas Rinkinyje.

347 „Sutarčių taikymo srityje, nepažeidžiant jose esančių specialių nuostatų, draudžiama bet kokiadiskriminacija dėl pilietybės <…>”.

348 „1. Įvedama Sąjungos pilietybė. Kiekvienas asmuo, turintis valstybės narės pilietybę, yra Sąjungos pilietis. Sąjungos pilietybė ne pakeičia valstybės pilietybę, o ją papildo.

344 345

2. Sąjungos piliečiai turi Sutartyse numatytas teises ir pareigas. Jie, be kita ko, turi:

į vienodą požiūrį nedraudžia nacionalinės teisės aktų, pagal kuriuos teisei gauti darbo ieškančio asmens pašalpą taikoma gyvenamosios vietos sąlyga, jei ši gali būti pateisinta objektyviomis priežastimis, nepriklausomomis nuo atitinkamų asmenų pilietybės ir proporcingomis teisėtai nacionaline teise siekiamam tikslui.

2004 m. kovo 23 d. sprendimas byloje Brian Francis Collins prieš Secretary of State for Work and Pensions, (byla C-138/02, Rink., 2004, p. I-02703) Laisvas asmenų ir paslaugų judėjimas bei įsisteigimo laisvė - Laisvas darbuotojų judėjimasVienodas požiūris - Nediskriminavimo principas darbo sąlygų atžvilgiu - Teisė būti renkamu į darbuotojų rūmus arba į darbo tarybas <...> 30. <...> iš EB 39 straipsnio [šiuo metu, SESV 45 straipsnio] 2 dalies, Reglamento Nr. 1612/68 8 straipsnio 1 dalies ir EEE susitarimo 28 straipsnio 2 dalies matyti, kad darbuotojams, kitų Europos Sąjungos valstybių narių arba valstybių, priklausančių Europos laisvos prekybos asociacijai (toliau – ELPA), piliečiams, dirbantiems kitoje valstybėje narėje, turi būti sudarytos tokios pačios įdarbinimo bei darbo sąlygos kaip ir priimančiosios šalies piliečiams, ir ypač naudojantis profesinių sąjungų teisėmis, įskaitant ir teisę būti renkamu į darbuotojų interesams atstovaujančius ir juos ginančius organus <...>. <...> 40. <...> Teisingumo Teismas sprendimo Wählergruppe Gemeinsam349 93 punkte <...> padarė išvadą, kad užsieniečiams darbuotojams, sudarant tokias pačias darbo užmokesčio bei kitas darbo sąlygas, teisės būti renkamais į darbuotojų interesams atstovaujančius bei juos ginančius organus <...> nesuteikimas negali būti pateisintas nei nacionalinėje teisėje nustatyta ginčijamų organų teisine forma, nei ta aplinkybe, kad kai kurios jų funkcijos gali būti susijusios su dalyvavimu vykdant viešosios valdžios funkcijas.

2004 m. rugsėjo 16 d. sprendimas byloje Europos Bendrijų Komisija prieš Austrijos Respubliką, (byla C-465/01, Rink., 2004, p. I-08291) Laisvas asmenų ir paslaugų judėjimas bei įsisteigimo laisvė - Laisvas darbuotojų judėjimas Vienodas požiūris - Kompensacija buvusiems karo belaisviams - Sąlyga turėti atitinkamos valstybės narės pilietybę prašymo dėl kompensacijos pateikimo metu <...> 16. Reglamento Nr. 1408/71 4 straipsnio, apibrėžiančio šio reglamento taikymo sritis, 4 dalyje yra patikslinta, kad jis netaikomas „išmokų karo aukoms ar dėl jo pasekmių sistemoms“.

a) teisę laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje; b) teisę balsuoti ir būti kandidatais Europos Parlamento ir vietos savivaldos rinkimuose valstybėje narėje, kurioje jie gyvena, tomis pačiomis sąlygomis kaip ir tos valstybės piliečiai; c) būdami trečiosios šalies, kurioje valstybė narė, kurios piliečiai jie yra, neturi atstovybės, teritorijoje, teisę į bet kurios kitos valstybės narės diplomatinių ir konsulinių įstaigų teikiamą apsaugą tomis pačiomis sąlygomis kaip ir tos valstybės piliečiai; d) teisę pateikti peticijas Europos Parlamentui, kreiptis į Europos ombudsmeną, taip pat kreiptis į Sąjungos institucijas ir patariamuosius organus bet kuria Sutarčių kalba bei ta pačia kalba gauti atsakymą.

Naudojimosi šiomis teisėmis sąlygas ir ribas nustato Sutartys ir joms įgyvendinti skirtos priemonės“.

349

2003 m. gegužės 8 d. Sprendimas Wählergruppe Gemeinsam, C-171/01, Rink., p. I-4301.

<...> 18. <...> ši išmoka, numatyta Reglamento Nr. 1408/71 4 straipsnio 4 dalyje, yra tokios rūšies išmoka, kuri nepatenka į šio reglamento materialinę taikymo sritį350.

19. Be to, <...> panaši išmoka nėra garantija, suteikta nacionaliniam darbuotojui iš esmės dėl to, kad jis yra darbuotojas arba gyvena savo pilietybės valstybės teritorijoje, ir dėl šios faktinės aplinkybės ji neatitinka pagrindinių „socialinių garantijų“ požymių, numatytų Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio 2 dalyje (minėto sprendimo Even ir ONPTS 20−24 punktai).

20. Tokia pati išvada darytina ir dėl EB 39 straipsnio [dabar SESV 45 straipsnio] 2 dalies, kuri reglamentuoja įdarbinimo, darbo užmokesčio ir kitas darbo sąlygas ir neapima kompensacinių išmokų, susijusių su piliečių tarnyba savo šaliai karo metu, kurių pagrindinis tikslas yra suteikti garantijas už patirtas kančias.

21. <...> EB 39 straipsnio 2 dalis, Reglamento Nr. 1408/71 4 straipsnio 4 dalis ir Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinamos kaip nedraudžiančios nacionalinės teisės nuostatų, remiantis kuriomis <...> buvusiam karo belaisviui buvo atsisakyta suteikti išmoką vadovaujantis tuo pagrindu, kad prašymo padavimo metu suinteresuotasis asmuo neturėjo atitinkamos valstybės narės pilietybės, o turėjo kitos valstybės narės pilietybę.

2004 m. rugsėjo 16 d. sprendimas byloje Josef Baldinger prieš Pensionsversicherungsanstalt der Arbeiter, (byla C-386/02, Rink., 2004, p. I-08411) Laisvas asmenų ir paslaugų judėjimas bei įsisteigimo laisvė - Laisvas darbuotojų judėjimas Vienodas požiūris - Nediskriminavimo principas - EB 39 straipsnis <…> 29. <…> nevienodas požiūris negali būti pateisinamas, nebent jis grindžiamas objektyviomis, su suinteresuotųjų asmenų pilietybe nesusijusiomis ir proporcingomis nacionalinės teisės siekiamo tikslo atžvilgiu priežastimis351. <…> 38. <…> EB 39 straipsnis [dabar SESV 45 straipsnis] draudžia valstybei narei atsisakyti kitos valstybės narės piliečiui, kuris ieško pirmojo darbo kitoje valstybėje narėje ir kurio, kaip vaiko, neišlaiko darbuotojas migrantas, gyvenantis pirmojoje valstybėje narėje, paskirti laukimo išmoką vien dėl to, kad suinteresuotasis asmuo vidurinį išsilavinimą įgijo kitoje valstybėje narėje.

2005 m. rugsėjo 15 d. sprendimas byloje Office national de l'emploi prieš Ioannis Ioannidis, (byla C258/04, Rink., 2005, p. I-08275) Laisvas asmenų ir paslaugų judėjimas bei įsisteigimo laisvė - Laisvas darbuotojų judėjimas Vienodas požiūris <…> 36. <…> teisės aktus, sudarančius kliūtis, galinčias atgrasyti darbo ieškančius asmenis <…> nuo darbo paieškos kitoje valstybėje narėje, <…> iš esmės draudžia EB 39 straipsnis [šiuo metu, SESV 45 straipsnis] <…>.

37. Priemonė, sudaranti kliūtis laisvam darbuotojų judėjimui, neleistina, išskyrus jeigu ja siekiama Sutartį atitinkančio teisėto tikslo ir ji grindžiama privalomu bendrojo intereso pagrindu. Tačiau net ir tokiu atveju reikia, kad ši priemonė būtų tinkama nagrinėjamam tikslui įgyvendinti ir neviršytų to, kas būtina jį pasiekti (žr. <…> sprendimo Kranemann352 33 punktą).

1978 m. liepos 6 d. Sprendimas Gillard et Caisse régionale d'assurance maladie du Nord-Est, 9/78, Rink. p. 1661, 13 p.; 1979 m. gegužės 31 d. Sprendimas Even ir ONPTS, 207/78, Rink. p. 2019, 12–14 p.

351 1996 m. gegužės 23 d. Sprendimas O’Flynn, C-237/94, Rink. p. I-2617, 19 p.

352 2005 m. kovo 17 d. Sprendimas Kranemann, C-109/04, Rink., p. I-2421.

350

2007 m. sausio 11 d. sprendimas byloje ITC Innovative Technology Center GmbH prieš Bundesagentur für Arbeit, (byla C-208/05, Rink., 2007, p. I-00181) Laisvas asmenų ir paslaugų judėjimas bei įsisteigimo laisvė - Laisvas darbuotojų judėjimas Vienodas požiūris <...> 15. EB 18 straipsnio [dabar SESV 21 straipsnio 353 ], kuriame bendrai įtvirtinta kiekvieno Sąjungos piliečio teisė laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje, specialios normos yra EB 43 straipsnis [dabar SESV 49 straipsnis], susijęs su įsisteigimo laisve354, ir EB 39 straipsnis [dabar SESV 45 straipsnis], susijęs su darbuotojų judėjimo laisve. <...> 26. Be to, nors Teisingumo Teismas pripažino, kad būtinybė išlaikyti mokesčių sistemos vientisumą gali pateisinti Sutartimi garantuojamų pagrindinių laisvių įgyvendinimo apribojimą, tačiau tam, kad tokiu pateisinimu grindžiamas argumentas būtų priimtinas, turi būti nustatytas tiesioginis ryšys tarp atitinkamos mokesčių lengvatos ir jos kompensavimo konkrečia mokestine rinkliava (šiuo klausimu žr. <...> sprendimo Keller Holding 355 40 punktą ir nurodytą teismo praktiką).

2007 m. sausio 18 d. sprendimas byloje Europos Bendrijų Komisija prieš Švedijos Karalystę, (byla C-104/06, Rink., 2007, p. I-00671) Laisvas asmenų ir paslaugų judėjimas bei įsisteigimo laisvė - Laisvas darbuotojų judėjimas Vienodas požiūris Nedirbantis sutuoktinis - Vaiko auginimo pašalpa - Atsisakymas skirti ją sutuoktiniui - Socialinė lengvata - Gyvenamosios vietos sąlyga <…> 30. Net jeigu ji objektyviai pateisinama ir atitinka siekiamą tikslą, nacionalinės teisės nuostata turi būti laikoma netiesiogiai diskriminuojančia, jeigu savo pobūdžiu gali labiau paveikti ne vietinius, o kitų valstybių narių piliečius, ir dėl to pastarieji gali patekti į ypač nepalankią situaciją (<...> sprendimo Meints356 45 punktas)357.

2007 m. liepos 18 d. sprendimas byloje Gertraud Hartmann prieš Freistaat Bayern, (byla C-212/05, Rink., 2007 I-06303) Laisvas asmenų ir paslaugų judėjimas bei įsisteigimo laisvė - Laisvas darbuotojų judėjimas Vienodas požiūris - Vaiko auginimo pašalpa - Atsisakymas skirti pašalpą - Socialinė lengvata Gyvenamosios vietos sąlyga

„1. Kiekvienas Sąjungos pilietis turi teisę laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje laikydamasis Sutartyse ir joms įgyvendinti priimtose nuostatose nustatytų apribojimų bei sąlygų <…>“.

354 2006 m. spalio 26 d. Sprendimas Komisija prieš Portugaliją, C-345/05, Rink. p. I-0000, 13 p.

355 2006 m. vasario 23 d. Sprendimas Keller Holding, C-471/04, Rink., p. I-2107.

353

1997 m. lapkričio 27 d. Sprendimas Meints, C-57/96, Rink., p. I-6689.

31. Taip yra pagrindinėje byloje nagrinėjamos gyvenamosios vietos sąlygos atveju, kurios <…> natūraliai lengviau yra laikytis Vokietijos darbuotojams ar jų sutuoktiniams, dažniausia gyvenantiems Vokietijoje, nei darbuotojams, kitų valstybių narių piliečiams, kurie dažniausiai gyvena kitoje valstybėje narėje ( analogiškai žr. 1999 m. birželio 8 d.

Sprendimo Meeusen, C-337/97, Rink. p. I-3289, 23 ir 24 punktus).

356

357

38. <…> pagrindinės bylos aplinkybėmis Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio 2 dalis draudžia tai, jog valstybėje narėje veiklą vykdančio darbuotojo migranto sutuoktinei, kuri nedirbdama gyvena kitoje valstybėje narėje, nebūtų suteikta teisė į Vokietijos vaiko auginimo pašalpos požymių turinčią socialinę lengvatą todėl, kad pirmojoje valstybėje narėje ji neturi nei nuolatinės, nei įprastinės gyvenamosios vietos.

<…> 26. <…> jeigu nerezidentas atitinkamoje valstybėje narėje nevykdo pakankamai reikšmingos profesinės veiklos, tai gali būti teisėtas pagrindas atsisakyti skirti <…> socialinę lengvatą.

27.

Kaip Teisingumo Teismas jau nusprendė 1995 m. gruodžio 14 d.

Sprendime Megner ir Scheffel (C-444/93, Rink. p. I-4741, 18–21 ir 29 punktai), nors asmuo, kuris vykdo <…> nedidelės apimties veiklą, <…> turi darbuotojo statusą EB 39 straipsnio [dabar SESV 45 straipsnio] prasme, vis dėlto reikia priminti, kad socialinė politika pagal dabartinę Bendrijos teisę išskiria valstybių narių kompetenciją, kurios, naudodamosi šia kompetencija, turi didelę diskreciją.

Tačiau dėl šios diskrecijos asmenų teisės, išplaukiančios iš pagrindines jų laisves reglamentuojančių Sutarties nuostatų, negali tapti beprasmės (dėl EB 39 straipsnio [dabar SESV 45 straipsnio] žr. 2007 m. sausio 11 d. Sprendimo ITC, C-208/05, Rink. p. I-0000, 39 ir 40 punktus ir 1999 m. sausio 26 d. Sprendimo Terhoeve, C-18/95, Rink. p. I-345, 44 punktą; analogiškai vienodo požiūrio į darbuotojus vyrus ir darbuotojas moteris srityje žr. minėtą sprendimą Megner ir Scheffel ir 2003 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo Steinicke, C-77/02, Rink. p. I-9027, 61 ir 63 punktus).

2007 m. liepos 18 d. sprendimas byloje Wendy Geven prieš Land Nordrhein-Westfalen, (byla C213/05, Rink., 2007, p. I-06347) Laisvas asmenų ir paslaugų judėjimas bei įsisteigimo laisvė - Laisvas darbuotojų judėjimas Vienodas požiūris - EB 39 straipsnis - Nerezidentų pajamų mokestis - Mokesčio tarifo apskaičiavimas - Kitos valstybės narės teritorijoje esantis nekilnojamasis turtas - Neigiamos nuomos pajamos, į kurias neatsižvelgta <…> 28. Tiesioginių mokesčių srityje rezidentų ir ne rezidentų padėtis valstybėje paprastai nėra panaši (<…> sprendimo Schumacker358 31 punktas).

29. Todėl valstybės narės sprendimas nesuteikti mokesčių mokėtojui ne rezidentui kai kurių rezidentams suteikiamų mokesčių lengvatų paprastai nėra diskriminacija, nes šių dviejų mokesčių mokėtojų kategorijų padėtis nėra panaši.

30. Pagal nusistovėjusią teismo praktiką vis dėlto kitaip yra tada, kai ne rezidentas savo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje negauna didelių pajamų, o pagrindines apmokestinamąsias pajamas gauna iš darbo vietos valstybėje atliekamos veiklos, todėl nuolatinės gyvenamosios vietos valstybė negali jam suteikti lengvatų, taikytinų atsižvelgiant į jo asmeninę ir šeiminę padėtį (žr., be kita ko, minėto sprendimo Schumacker 36 punktą).

31. Pagal tą pačią teismo praktiką tai, kad į ne rezidento, kuris didžiąją savo pajamų dalį ir beveik visas šeimos pajamas gauna kitoje valstybėje narėje, o ne savo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje, asmeninę bei šeiminę padėtį neatsižvelgiama nei nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje, nei darbo vietos valstybėje, yra diskriminacija (minėto sprendimo Schumacker 38 punktas). <…> 34. Kita vertus, logika, kuria paremta minėtame sprendime Schumacker Teisingumo Teismo pripažinta ir šio sprendimo 30 punkte priminta diskriminacija, apim <…> visas mokesčių lengvatas, susijusias su ne rezidento galimybėmis mokėti mokesčius, į kurias neatsižvelgta nei nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje, nei darbo vietos valstybėje <…>, nes galimybė mokėti mokesčius, be kita ko, gali būti kvalifikuojama kaip priklausanti nuo asmeninės ne rezidento padėties minėto sprendimo Schumacker prasme.

358

1995 m. vasario 14 d. Sprendimas Schumacker, C-279/93, Rink., p. I-225.

35. Todėl valstybės narės mokesčių administratoriaus atsisakymas atsižvelgti į mokesčių mokėtojo neigiamas užsienyje esančio nekilnojamojo turto nuomos pajamas yra netiesioginė diskriminacija, kurią draudžia EB 39 straipsnis [dabar SESV 45 straipsnis].

36. <…> EB 39 straipsnis [dabar SESV 45 straipsnis] turi būti aiškinamas kaip draudžiantis nacionalinės teisės aktą, kuris Bendrijos piliečiui, neturinčiam nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje narėje, kur gauna didžiąją apmokestinamųjų pajamų dalį, neleidžia, nustatant šioms pajamoms taikytiną mokesčio tarifą, atsižvelgti į neigiamas nuomos pajamas, susijusias su pastatais, kuriuose jis asmeniškai negyvena ir kurie yra kitoje valstybėje narėje, nors pirmosios valstybės pilietis gali prašyti atsižvelgti į šias neigiamas nuomos pajamas.

2007 m. liepos 18 d. sprendimas byloje État du Liuksemburgo Didžioji Hercogystė prieš Hans Ulrich Lakebrink ir Katrin Peters-Lakebrink, (byla C-182/06, Rink., 2007, p. I-06705) Laisvas asmenų ir paslaugų judėjimas bei įsisteigimo laisvė - Laisvas darbuotojų judėjimas Vienodas požiūris - Darbuotojų migrantų socialinė apsauga - EB 39 straipsnis <…> 58. <…> EB 39 straipsnis [dabar SESV 45 straipsnis] ir Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnis turi būti aiškinami taip: jie nedraudžia nacionalinės teisės aktų, įgyvendinančių Reglamento Nr. 1408/71 4 straipsnio 2a dalį ir 10a straipsnį bei įtvirtinančių, kad šio reglamento IIa priede numatyta speciali neįmokinė išmoka gali būti suteikta tik asmenims, kurie gyvena nacionalinėje teritorijoje. Vis dėlto šių teisės aktų įgyvendinimas negali pažeisti asmens <…> teisių daugiau, negu reikia nacionalinės teisės akto teisėtiems tikslams pasiekti. Nacionalinis teismas <…> privalo visų pirma atsižvelgti į tai, kad <…> darbuotojas išsaugojo visus savo ekonominius bei socialinius ryšius su kilmės valstybe nare.

2007 m. rugsėjo 11 d. sprendimas byloje D. P. W. Hendrix prieš Raad van Bestuur van het Uitvoeringsinstituut Werknemersverzekeringen, (byla C-287/05, Rink., 2007, p. I-06909) Laisvas asmenų ir paslaugų judėjimas bei įsisteigimo laisvė - Laisvas darbuotojų judėjimas Vienodas požiūris <…> 18. <…> pagal EB 39 straipsnio [dabar SESV 45 straipsnio] 2 dalį darbuotojų judėjimo laisvė reiškia, jog įdarbinimo, darbo užmokesčio ir kitų darbo sąlygų atžvilgiu panaikinama bet kokia valstybių narių darbuotojų diskriminacija dėl pilietybės.

19. Vienodo požiūrio principas, kurio konkreti išraiška yra EB 39 straipsnis [dabar SESV 45 straipsnis], reikalauja, kad panašios situacijos nebūtų vertinamos skirtingai, o skirtingos situacijos – vienodai, jei toks vertinimas nėra objektyviai pagrįstas359. <…> 29. <…> dėl darbo santykių nutraukimo poveikio reikia pabrėžti, jog <…> 2001 m. birželio 26 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją360 28 punkte Teisingumo Teismas nusprendė, kad tik atlikus analizę, kurioje pagrindinis dėmesys būtų kreipiamas į teisinių sistemų esmę, o ne į formą, galima nustatyti, ar jas veiksmingai taikant skirtingoms darbuotojų, kurie yra panašiose teisinėse situacijose, kategorijoms, susidaro situacijos, atitinkančios pagrindinį nediskriminavimo dėl pilietybės principą, ar, atvirkščiai, jo neatitinkančios.

359 360

2007 m. gegužės 3 d. Sprendimas Advocaten voor de Wereld, C-303/05, Rink. p. I-3633, 56 p.

2001 m. birželio 26 d. Sprendimas Komisija prieš Italiją, C-212/99, Rink., p. I-4923.

2008 m. gegužės 15 d. sprendimas byloje Nancy Delay prieš Università degli studi di Firenze, Istituto nazionale della previdenza sociale (INPS) ir Repubblica italiana, (byla C-276/07, Rink., 2008, p. I03635) Laisvas asmenų ir paslaugų judėjimas bei įsisteigimo laisvė - Laisvas darbuotojų judėjimas Vienodas požiūris <…> 41. <…> pagal EB 39 straipsnio straipsnis [dabar SESV 45 straipsnis] 2 dalį darbuotojų judėjimo laisvė reiškia, jog įdarbinimo, darbo užmokesčio ir kitų darbo sąlygų atžvilgiu panaikinama bet kokia valstybių narių darbuotojų diskriminacija dėl pilietybės361.

42. Be to, reikia pažymėti, kad EB 39 straipsnyje straipsnis [dabar SESV 45 straipsnis] skelbiamas nediskriminavimo principas yra suformuluotas abstrakčiai ir konkrečiai netaikomas valstybėms narėms ar viešosios teisės reglamentuojamiems subjektams.

43. Todėl Teisingumo Teismas nusprendė, kad pilietybe grindžiamos diskriminacijos draudimas taikomas ne tik valdžios institucijų veiksmams, bet ir kitokioms taisyklėms, kuriomis siekiama kolektyviniu būdu reglamentuoti apmokamą darbą ir paslaugų teikimą362.

44. Teisingumo Teismas konstatavo, kad laisvo asmenų judėjimo ir laisvo paslaugų teikimo tarp valstybių narių kliūčių panaikinimui kiltų pavojus, jeigu valstybės sukeltų kliūčių pašalinimas galėtų būti neutralizuotas kliūtimis, atsirandančiomis asociacijoms ir viešosios teisės nereglamentuojamoms organizacijoms įgyvendinant savo teisinę autonomiją (žr. minėto sprendimo Walrave ir Koch 18 punktą ir 1995 m. gruodžio 15 d. Sprendimo Bosman, C-415/93, Rink. p. I-4921, 83 punktą).

45. Todėl Teisingumo Teismas dėl EB 39 straipsnio straipsnio [dabar SESV 45 straipsnio], kuris įtvirtina pagrindinę laisvę ir yra specialiai taikoma nuostata EB 12 straipsnyje [šiuo metu, SESV 18 straipsnyje] esančio bendro diskriminacijos draudimo atžvilgiu, nusprendė, kad diskriminacijos draudimas taip pat taikomas visoms sutartims, kuriomis siekiama kolektyviai reglamentuoti apmokamą darbą, ir sutartims tarp privačių asmenų363. <…> 47. <…> remiantis nusistovėjusia Teisingumo Teismo praktika, diskriminacija yra skirtingų taisyklių taikymas panašioms situacijoms arba tos pačios taisyklės taikymas skirtingoms situacijoms364. <…> 50. <…> nei EB 39 straipsnis straipsnis [dabar SESV 45 straipsnis], nei Reglamento Nr. 1612/68 nuostatos neįpareigoja tokių valstybių narių ar asociacijų <…> imtis konkrečių priemonių, kurių valstybės narės turi imtis diskriminacijos draudimo nepaisymo atveju, tačiau joms paliekama laisvė pačioms pasirinkti skirtingus sprendimus, tinkamus pasiekti šių atitinkamų nuostatų tikslą, atsižvelgiant į galimas skirtingas situacijas365.

2000 m. birželio 6 d. Sprendimas Angonese, C-281/98, Rink. p. I-4139, 29 p.

1974 m. gruodžio 12 d. Sprendimas Walrave ir Koch, 36/74, Rink. p. 1405, 17 p.

363 1976 m. balandžio 8 d. Sprendimas Defrenne, 43/75, Rink. p. 455, 39 p.

364 1999 m. balandžio 29 d. Sprendimas Royal Bank of Scotland, C-311/97, Rink. p. I-2651, 26 p.

365 1984 m. balandžio 10 d. Sprendimas von Colson ir Kamann, 14/83, Rink. p. 1891, 18 p.; 2007 m. spalio 11 d.

Sprendimas Paquay, C-460/06, Rink. p. I-8511, 44 p.

361

362

2008 m. liepos 17 d. sprendimas byloje Andrea Raccanelli prieš Max-Planck-Gesellschaft zur Förderung der Wissenschaften eV., (byla C-94/07, Rink., 2008, p. I-05939) Laisvas asmenų ir paslaugų judėjimas bei įsisteigimo laisvė - Laisvas darbuotojų judėjimas. Vienodas požiūris - EB 39 straipsnis - Mokesčių teisės aktai - Pajamų mokestis Apmokestinamosios vertės nustatymas - Valstybės narės pilietis, gaunantis visas arba beveik visas joje apmokestinamas pajamas - Gyvenamoji vieta kitoje valstybėje narėje <…> 59. Dėl tiesioginių mokesčių Teisingumo Teismas su fizinių asmenų pajamų apmokestinimu susijusiose bylose pripažino, kad bendra taisyklė yra ta, jog rezidentų ir ne rezidentų situacijos atitinkamoje valstybėje nėra panašios; jos objektyviai skirtingos tiek pajamų šaltinio, tiek mokesčių mokėtojo asmeninių galimybių mokėti mokesčius arba atsižvelgimo į asmeninę ir šeiminę padėtį atžvilgiu366.

60. Tačiau Teisingumo Teismas patikslino, kad, numačius mokesčių lengvatą, kuri netaikoma ne rezidentams, skirtingas šių dviejų mokesčių mokėtojų grupių vertinimas gali būti kvalifikuojamas kaip diskriminacija Sutarties prasme, jeigu nėra jokių objektyvių situacijos skirtumų, kurie pateisintų skirtingą šių dviejų mokesčių mokėtojų grupių vertinimą tuo klausimu (minėto sprendimo Talotta 19 punktas ir nurodyta teismo praktika).

61. Būtent taip yra, kai mokesčių mokėtojas ne rezidentas savo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje negauna didelių pajamų, o pagrindines apmokestinamąsias pajamas gauna iš darbo vietos valstybėje atliekamos veiklos, todėl nuolatinės gyvenamosios vietos valstybė negali jam suteikti lengvatų, taikytinų atsižvelgiant į jo asmeninę ir šeiminę padėtį (be kita ko, žr. minėtų sprendimų Schumacker367 36 punktą ir Lakebrink ir Peters-Lakebrink 30 punktą).

62. Tokiu atveju aplinkybė, kad į ne rezidento, kuris didžiąją savo pajamų dalį ir beveik visas šeimos pajamas gauna kitoje valstybėje narėje, o ne savo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje, asmeninę bei šeiminę padėtį neatsižvelgiama nei nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje, nei darbo vietos valstybėje, yra diskriminacija (minėtų sprendimų Schumacker 38 punktas ir Lakebrink ir Peters-Lakebrink 31 punktas). <…> 84. <...> EB 39 straipsnį [dabar SESV 45 straipsnį] reikia aiškinti kaip draudžiantį <...> nacionalinės teisės nuostatas, pagal kurias Bendrijos pilietis, nesantis valstybės narės, kurioje gauna visas arba beveik visas savo apmokestinamąsias pajamas, rezidentu, nustatant šių pajamų apmokestinimo bazę šioje valstybėje narėje, negali pasiremti neigiamomis pajamomis iš nuosavo gyvenamojo namo, esančio kitoje valstybėje narėje, nors pirmosios valstybės narės rezidentas gali pasiremti tokiomis neigiamomis nuomos pajamomis, kad nustatytų savo pajamų apmokestinimo bazę.

2008 m. spalio 16 d. sprendimas byloje R. H. H. Renneberg prieš Staatssecretaris van Financiën, (byla C-527/06, Rink., 2008, p. I-07735) Laisvas asmenų ir paslaugų judėjimas bei įsisteigimo laisvė - Laisvas darbuotojų judėjimas. Vienodas požiūris - Direktyvos 2004/38/EB 24 straipsnio 2 dalis - Galiojimo vertinimas Profesinė veikla kitoje valstybėje narėje - Teisė į išmokas darbo ieškantiems asmenims <...> 34. Direktyvos 2004/38 24 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuo vienodo požiūrio leidžianti nukrypti nuostata, kuri taikoma Sąjungos piliečiams, išskyrus darbuotojus, savarankiškai dirbančiuosius, tokį 366 367

2007 m. kovo 22 d. Sprendimas Talotta, C-383/05, Rink. p. I-2555, 19 p.

1995 m. vasario 14 d. Sprendimas Schumacker, C-279/93, Rink., p. I-225.

statusą išlaikančius asmenis ir jų šeimos narius, kurie gyvena priimančiosios valstybės narės teritorijoje.

35. Pagal šią nuostatą priimančioji valstybė neprivalo užtikrinti teisės į socialines išmokas, be kita ko, darbo ieškantiems asmenims ilgiau, nei jie turi teisę joje gyventi.

36. Valstybės narės piliečiai, ieškantys darbo kitoje valstybėje narėje, patenka į EB 39 straipsnio[šiuo metu, SESV 45 straipsnio] taikymo sritį, todėl jiems taikomas šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintas vienodo požiūrio principas368.

37. Be to, atsižvelgiant į Sąjungos pilietybės įvedimą ir į Sąjungos piliečių teisės naudotis vienodo požiūrio principu išaiškinimą, piniginės išmokos, skirtos tam, kad būtų galima lengviau patekti į kitos valstybės narės darbo rinką, atžvilgiu nebegalima netaikyti EB 39 straipsnio [šiuo metu, SESV 45 straipsnio] 2 dalies369.

38. Tačiau valstybė narė gali teisėtai teikti pašalpą darbo ieškančiam asmeniui tik tuomet, kai nustatyta, kad šis darbo ieškantis asmuo iš tikrųjų susijęs su šios valstybės darbo rinka370.

39. Tokio ryšio egzistavimą galima įrodyti, be kita ko, konstatuojant, kad suinteresuotasis asmuo protingą laikotarpį veiksmingai ir iš tikrųjų ieško darbo atitinkamoje valstybėje narėje (minėto sprendimo Collins 70 punktas).

40. Iš to išplaukia, kad valstybių narių piliečiai, kurie ieškodami darbo kitoje valstybėje narėje sukūrė realius ryšius su šios valstybės narės darbo rinka, gali remtis EB 39 straipsnio [šiuo metu, SESV 45 straipsnio] 2 dalimi, siekdami gauti piniginę išmoką, skirtą tam, kad būtų galima lengviau patekti į darbo rinką.

41. Kompetentingos nacionalinės institucijos ir prireikus nacionaliniai teismai privalo ne tik konstatuoti realaus ryšio su darbo rinka egzistavimą, bet ir išanalizuoti šios išmokos pagrindinius elementus, ypač jos suteikimo tikslą ir sąlygas.

42. <…> išmokos tikslą reikia nagrinėti remiantis jos rezultatais, o ne formalia struktūra. <…> 44. Bet kuriuo atveju Direktyvos 2004/38 24 straipsnio 2 dalyje numatyta nukrypti leidžianti nuostata turi būti aiškinama atsižvelgiant į EB 39 straipsnio [šiuo metu, SESV 45 straipsnio] 2 dalį.

45. Piniginės išmokos, kurios, nepaisant jų pavadinimo nacionalinėje teisėje, skirtos integracijai į darbo rinką palengvinti, negali būti laikomos „socialine parama“ Direktyvos 2004/38 24 straipsnio 2 dalies prasme.

2009 m. birželio 4 d. sprendimas sujungtose bylose Athanasios Vatsouras (C-22/08) ir Josif Koupatantze (C-23/08) prieš Arbeitsgemeinschaft (ARGE) Nürnberg 900, (bylos C-22/08 ir C-23/08, Rink., 2009, p. I-04585) Laisvas asmenų ir paslaugų judėjimas bei įsisteigimo laisvė - Laisvas darbuotojų judėjimas Vienodas požiūris - „Socialinės lengvatos“ sąvoka <…> 39. Pagal nusistovėjusią teismo praktiką socialinės lengvatos sąvoka apima visas su darbo sutartimi susijusias arba su ja nesusijusias lengvatas, kurios paprastai suteikiamos vietiniams darbuotojams iš esmės dėl to, kad jie yra darbuotojai, arba dėl to, kad turi įprastą gyvenamąją vietą nacionalinėje teritorijoje, ir kurių taikymas taip pat darbuotojams iš kitų valstybių narių palengvina 2005 m. rugsėjo 15 d. Sprendimas Ioannidis, C-258/04, Rink. p. I-8275, 21 p.

2004 m. kovo 23 d. Sprendimas Collins, C-138/02, Rink. p. I-2703, 63 p.

370 2002 m. liepos 11 d. Sprendimas D’Hoop, C-224/98, Rink. p. I-6191, 38 p.

368 369

šių judėjimą Bendrijoje371. Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad Teisingumo Teismas jau nusprendė, jog socialinės lengvatos sąvoka Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio 2 dalies prasme apima valstybės narės teisės aktais garantuojamas senyvų asmenų pajamas372. <…> 54. Išskyrus, kai nacionalinės teisės nuostata yra objektyviai pateisinama ir proporcinga siekiamam tikslui, ji turi būti laikoma netiesiogiai diskriminuojančia, jeigu dėl savo pobūdžio gali labiau paveikti darbuotojus migrantus nei vietinius darbuotojus, ir dėl to pirmieji gali patekti į ypač nepalankią situaciją (žr. minėtų sprendimų Meints 373 45 punktą ir Komisija prieš Prancūziją 374 38 punktą).

2009 m. rugsėjo 10 d. sprendimas byloje Europos Bendrijų Komisija prieš Vokietijos Federacinę Respubliką, (byla C-269/07, Rink., 2009, p. I-07811) Laisvas asmenų ir paslaugų judėjimas bei įsisteigimo laisvė - Laisvas darbuotojų judėjimas Vienodas požiūris 45. <…> iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad pagal vienodo vertinimo taisykles draudžiama ne tik atvira diskriminacija dėl nacionalinės priklausomybės, bet ir bet kokios kitos paslėptos diskriminacijos formos, kuriomis, taikant kitus diferencijavimo kriterijus, pasiekiamas toks pats rezultatas (be kita ko, žr. 1974 m. vasario 12 d. Sprendimo Sotgiu, 152/73, Rink. p. 153, 11 punktą; minėto Sprendimo Commerzbank 375 14 punktą ir 2009 m. spalio 1 d.

Sprendimo Gottwald, C-103/08, Rink. p. I-9117, 27 punktą).

46. Taip, pavyzdžiui, yra priemonės, kuri diferencijuoja asmenis pagal nuolatinės ar įprastos gyvenamosios vietos kriterijų, atveju, kai kyla grėsmė, kad ji daugiausia neigiamai paveiks kitų valstybių narių piliečius, nes valstybės teritorijoje nuolat ar įprastai negyvenantys asmenys dažniausiai neturi tos valstybės pilietybės376.

2011 m. sausio 20 d. sprendimas byloje Europos Komisija prieš Graikijos Respubliką, (byla C155/09, Rink., 2011, p. I-00065) Laisvas asmenų ir paslaugų judėjimas bei įsisteigimo laisvė - Laisvas darbuotojų judėjimas Vienodas požiūris <…> 36. Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką vienodo požiūrio principas, įtvirtintas Reglamento (EEB) Nr. 1612/68 7 straipsnyje, draudžia ne tik atvirą diskriminaciją dėl pilietybės, bet ir bet kokias kitas paslėptas diskriminacijos formas, kuriomis, pritaikius kitus skirtumų kriterijus, pasiekiamas toks pats rezultatas377.

1998 m. gegužės 12 d. Sprendimas Martínez Sala, C-85/96, Rink. p. I-2691, 25 p.; 2007 m. rugsėjo 11 d.

Sprendimas Hendrix, C-287/05, Rink. p. I-6909, 48 p.

372 1984 m. liepos 12 d. Sprendimo Castelli, 261/83, Rink. p. 3199, 11 punktą ir 1985 m. birželio 6 d.

Sprendimo Frascogna, 157/84, Rink. p. 1739, 22 p 373 1997 m. lapkričio 27 d. Sprendimas Meints, C-57/96, Rink., p. I-6689.

374 1998 m. rugsėjo 24 d. Sprendimas Komisija prieš Prancūziją, C-35/97, Rink., p. I-5325 375 1993 m. liepos 13 d. Sprendimas Commerzbank, C-330/91, Rink., p. I-4017.

376 1999 m. balandžio 29 d. Sprendimas Ciola, C-224/97, Rink. p. I-2517, 14 p.; 2003 m. sausio 16 d. Sprendimas Komisija prieš Italiją, C-388/01, Rink. p. I-721, 14 p.

377 1997 m. lapkričio 27 d. Sprendimas Meints, C-57/96, Rink. p. I-6689, 44 p.; 2009 m. rugsėjo 10 d. Sprendimas Komisija prieš Vokietiją, C-269/07, Rink. p. I-7811, 53 p.

371

37. Jeigu nacionalinės teisės nuostata nėra objektyviai pateisinama ir neatitinka siekiamo tikslo, ji turi būti laikoma netiesiogiai diskriminuojančia, jei savo pobūdžiu gali labiau paveikti ne vietinius, o kitų valstybių narių piliečius, ir dėl to pastarieji gali patekti į ypač nepalankią situaciją (visų pirma žr. minėtų sprendimų Meints 45 punktą ir Komisija prieš Vokietiją 54 punktą).

2011 m. gegužės 5 d. sprendimas byloje Europos Komisija prieš Vokietijos Federacinę Respubliką, (byla C-206/10, dar nepaskelbtas Rinkinyje) Laisvas asmenų ir paslaugų judėjimas bei įsisteigimo laisvė - Laisvas darbuotojų judėjimas Vienodas požiūris - Darbuotojų migrantų ir jų šeimos narių galimybė mokytis - Gyvenamosios vietos sąlyga <...> 37. <...> pagal vienodo požiūrio principą, numatytą ir SESV 45 straipsnyje, ir Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnyje, draudžiama ne tik atvira diskriminacija dėl pilietybės, bet ir visos netiesioginės diskriminacijos formos, kuriomis, taikant kitus atskyrimo kriterijus, iš esmės pasiekiamas toks pats rezultatas378.

38. Taip yra visų pirma kalbant apie tokią priemonę <...>, kuria reikalaujama gyventi šalyje labai tikslų laikotarpį, nes grėsmė atsidurti blogesnėje padėtyje pirmiausia kyla kitų valstybių narių pilietybę turintiems darbuotojams migrantams ir pasienio darbuotojams dėl to, kad ne rezidentai dažniausiai neturi tos valstybės pilietybės (šiuo klausimu žr. 1999 m. balandžio 29 d. Sprendimo Ciola, C-224/97, Rink. p. I-2517, 14 punktą ir 2011 m. sausio 25 d. Sprendimo Neukirchinger, C-382/08, dar nepaskelbto Rinkinyje, 34 punktą). Šiomis aplinkybėmis neturi reikšmės tai, kad ginčijama priemonė tam tikrais atvejais daro įtaką ir piliečiams, negalintiems laikytis tokio kriterijaus, ir kitų valstybių narių piliečiams. Tam, kad priemonė galėtų būti laikoma netiesiogiai diskriminuojančia, nebūtina, kad ja būtų sudarytos palankesnės sąlygos visiems savo piliečiams arba būtų sudarytos nepalankesnės sąlygos tik kitų valstybių piliečiams, nepaveikiant savo piliečių (šiuo klausimu žr. 2003 m. sausio 16 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją, C-388/01, Rink. p. I-721, 14 punktą). <…> 48. Darbuotojo migranto šeimos nariai netiesiogiai naudojasi vienodu požiūriu, kuris šiam darbuotojui taikomas pagal Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio 2 dalį. Kadangi finansavimo suteikimas darbuotojo migranto vaiko studijoms yra darbuotojui migrantui teikiama socialinė lengvata, vaikas gali pats remtis šia nuostata, kad gautų šį finansavimą, jeigu pagal nacionalinę teisę jis suteikiamas tiesiogiai studentui. Tačiau tokia lengvata yra darbuotojui migrantui teikiama socialinė lengvata pagal šią nuostatą, tik jeigu jis ir toliau išlaiko savo palikuonį (1987 m. birželio 18 d. Sprendimo Lebon, 316/85, Rink. p. 2811, 12 ir 13 punktai bei <…> Sprendimo Bernini379 25 ir 26 punktai).

49. Tačiau Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsniu darbuotojo migranto vaikams suteikiama savarankiška teisė į mokslą. Ši teisė nepriklauso nei nuo išlaikomo vaiko statuso380, nei nuo jo tėvų teisės gyventi priimančiojoje valstybėje narėje381. Ji taip pat nėra suteikiama tik darbuotojo migranto vaikams, nes taikoma ir buvusių darbuotojų migrantų vaikams (minėto Sprendimo Ibrahim 39 punktas).

1997 m. lapkričio 27 d. Sprendimas Meints, C-57/96, Rink. p. I-6689, 44 p.; 2009 m. rugsėjo 10 d.

Sprendimas Komisija prieš Vokietiją, C-269/07, Rink. p. I-7811, 53 p.

379 1992 m. vasario 26 d. Sprendimas Bernini, C-3/90, Rink., p. I-1071.

380 1995 m. gegužės 4 d. Sprendimas Gaal, C-7/94, Rink. p. I-1031, 25 p.

381 2010 m. vasario 23 d. Sprendimas Ibrahim, C-310/08, Rink. p. I-1065, 40 p.

378

50. 12 straipsnyje tik reikalaujama, kad vaikas būtų gyvenęs su tėvais arba vienu iš jų valstybėje narėje tuo metu, kai bent vienas iš tėvų gyvendamas joje turėjo darbuotojo statusą382.

51. Nors Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio 2 dalies ir 12 straipsnio taikymo sritys asmenų atžvilgiu yra skirtingos, Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad abiejuose šiuose straipsniuose vienodai nustatoma bendra taisyklė, kuria švietimo srityje reikalaujama, kad visos valstybės narės užtikrintų vienodą savo piliečių ir jų teritorijoje gyvenančių kitų valstybių narių piliečių vaikų vertinimą (<…> Sprendimo di Leo383 15 punktas).

<…> 53. Be to, <…> Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio 2 dalyje numatytos pareigos vienodai vertinti asmenis taikymo srities apimtis negali priklausyti nuo diskriminacijos pobūdžio. <…> 65. Darbuotojų migrantų ir pasienio darbuotojų atveju tai, kad jie pateko į valstybės narės darbo rinką, iš principo reiškia pakankamą integracijos šios valstybės visuomenėje ryšį, dėl kurio jų atžvilgiu galima taikyti vienodo požiūrio, palyginti su darbuotojais tos valstybės piliečiais, principą socialinių lengvatų srityje. Šis principas taikomas ne tik visoms įdarbinimo ir darbo sąlygoms, bet ir su darbo sutartimi susijusioms arba su ja nesusijusioms lengvatoms, kurios paprastai suteikiamos darbuotojams tos valstybės piliečiams iš esmės dėl to, kad jie yra darbuotojai, arba dėl to, kad turi įprastą gyvenamąją vietą nacionalinėje teritorijoje (žr., be kita ko, 1998 m. gegužės 12 d. Sprendimo Martínez Sala, C-85/96, Rink. p. I-2691, 25 punktą ir minėto Sprendimo Komisija prieš Vokietiją 39 punktą).

66. Integracijos ryšys visų pirma atsiranda dėl to, kad priimančiojoje valstybėje narėje mokėdamas mokestines įmokas dėl pagal darbo sutartį dirbamo darbo darbuotojas migrantas taip pat prisideda prie šios valstybės socialinės politikos finansavimo ir turi turėti galimybę ja pasinaudoti tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir darbuotojai tos valstybės piliečiai. <…> 73. <…> teisės norma, kuria gali būti apribota Sutartimi garantuojama pagrindinė laisvė, kaip antai laisvas darbuotojų judėjimas, gali būti tinkamai pateisinti, tik jeigu ja galima užtikrinti siekiamo teisėto tikslo įgyvendinimą ir neviršijama tai, kas būtina jam pasiekti.

2012 m. birželio 14 d. sprendimas byloje Europos Komisija prieš Nyderlandų Karalystę, (byla C542/09, dar nepaskelbtas Rinkinyje) Laisvas asmenų ir paslaugų judėjimas bei įsisteigimo laisvė - Laisvas darbuotojų judėjimas Vienodas požiūris <...> 35. Pagal SESV 45 straipsnio 2 dalį draudžiama bet kokia valstybių narių darbuotojų diskriminacija dėl pilietybės darbo, darbo užmokesčio ir kitų darbo sąlygų atžvilgiu.

36. Šioje nuostatoje numatytas draudimas diskriminuoti taikomas ne tik valdžios institucijų veiksmams, bet ir kitokioms sutartims, kuriomis siekiama kolektyviniu būdu reglamentuoti darbą pagal darbo sutartį, ir asmenų sudarytoms sutartims384.

1988 m. birželio 21 d. Sprendimas Brown, 197/86, Rink. p. 3205, 30 p.; 2010 m. vasario 23 d. Sprendimas Teixeira, C-480/08, Rink. p. I-1107, 52 p.

383 1990 m. lapkričio 13 d. Sprendimas di Leo, C-308/89, Rink., p. I-4185 384 2008 m. liepos 17 d. Sprendimas Raccanelli, C-94/07, Rink. p. I-5939, 45 p.

382

37. Be to, Reglamento Nr. 1621/68 7 straipsnio 4 dalyje, kurioje išaiškinamos ir nustatomos tam tikros teisės, suteiktos darbuotojams migrantams pagal SESV 45 straipsnį (<…> Sprendimo Merida385 19 punktas), numatyta, kad bet kokia kolektyvinių ar individualių sutarčių sąlyga, susijusi su atlyginimu ir kitomis darbo arba atleidimo iš darbo sąlygomis, jeigu joje numatomos diskriminuojančios darbuotojus, kurie yra kitų valstybių narių piliečiai, sąlygos, yra niekinė. <…> 41. Jeigu nacionalinės teisės nuostata nėra objektyviai pateisinama ir neproporcinga siekiamam tikslui, ji turi būti laikoma netiesiogiai diskriminuojančia, jei savo pobūdžiu gali labiau paveikti ne vietinius, o kitų valstybių narių piliečius, ir dėl to pastarieji gali patekti į ypač nepalankią situaciją (žr., pavyzdžiui, minėto Sprendimo Merida 23 punktą). Tam, kad priemonė galėtų būti laikoma netiesiogiai diskriminuojančia, nebūtina, kad ji būtų palanki visiems atitinkamos valstybės narės piliečiams arba būtų nepalanki tik kitų valstybių narių piliečiams, o šios valstybės narės piliečiams tokios įtakos neturėtų (šiuo klausimu žr., pavyzdžiui, 2012 m. birželio 14 d. Sprendimo Komisija prieš Nyderlandus, C-542/09, dar nepaskelbto Rinkinyje, 38 punktą).

2012 m. birželio 28 d. sprendimas byloje Georges Erny prieš Daimler AG - Werk Wörth, (byla C172/11, dar nepaskelbtas Rinkinyje) Laisvas asmenų ir paslaugų judėjimas bei įsisteigimo laisvė - Laisvas darbuotojų judėjimas Vienodas požiūris <…> 53. Nuostatos, kurios valstybės narės piliečiui sudaro kliūčių arba jį atgraso nuo išvykimo iš savo kilmės valstybės siekiant pasinaudoti laisvo judėjimo teise, riboja šią laisvę, net jeigu jos taikomos neatsižvelgiant į atitinkamų darbuotojų pilietybę386.

2012 m. liepos 12 d. sprendimas byloje Europos Komisija prieš Ispanijos Karalystę (byla C-269/09, dar nepaskelbtas Rinkinyje) 4.2.2.

4.2.3. Darbas valstybės (viešojoje) tarnyboje

Turinys

Laisvas darbuotojų judėjimas – Darbas valstybės tarnyboje – Taikymo sritis <...> 10. <...> Belgijos Karalystės argumentai, kad užsienio šalių piliečiai negali užimti tam tikrų pareigų Société Nationale des Chemins de Fer Belges [Belgijos nacionalinė geležinkelių bendrovė] ir Société Nationale des Chemins de her Vicinaux [Nacionalinė vietos geležinkelių kompanija], nes tam tikri valstybės interesai gali būti pažeisti, negali būti priimtina Sutarties 45 straipsnio 4 dalies prasme. Tokio pobūdžio argumentas paremtas hipoteze, kuri neturi jokios sąsajos su minėtos nuostatos teisiniu kontekstu.

11. Dėl šių priežasčių reikia konstatuoti, kad nustatydama reikalavimą turėti Belgijos pilietybę norint užimti šalių 1981 m. spalio 29 ir 30 dienos pranešime nurodytas pareigas, išskyrus aukščiausiąjį techninio skyriaus vadovą, pagrindinį prižiūrėtoją, gamyklos prižiūrėtoją, išteklių kontrolierių ir Briuselio savivaldybės naktinį sargą, taip pat Briuselio savivaldybės architektą, Belgijos Karalystė pažeidė savo įsipareigojimus pagal Europos Sąjungos teisę.

385 386

2004 m. rugsėjo 16 d. Sprendimas Merida, C-400/02, Rink., p. I-8471 2007 m. rugsėjo 11 d. Sprendimas Komisija prieš Vokietiją, C-318/05, Rink. p. I-6957, 115 p.

1982 m. gegužės 26 d. Teisingumo Teismo sprendimas Europos Bendrijų Komisija prieš Belgijos Karalystę (byla 149/79, Rink., 1982, p. 01845) Laisvas darbuotojų judėjimas – Darbas valstybės tarnyboje – Medicinos seselių darbas <…> 13. Kaip jau įtvirtinta Teismų praktikoje, atsižvelgiant į funkcijų pobūdį ir pareigas, reikia priminti, kad medicinos seselių darbas valstybinėse ligoninėse nėra darbas valstybės (viešojoje) tarnyboje kaip jis suprantamas Sutarties 45 straipsnio 4 dalies prasme”.

1986 m. birželio 3 d. Teisingumo Teismo sprendimas Europos Bendrijų Komisija prieš Prancūzijos Respubliką (byla 307/84, Rink., 1986, p. 01725) Laisvas darbuotojų judėjimas – Darbas valstybės tarnyboje – Išimties taikymas tyrėjams <…> 9. Šioje byloje ginčas dėl darbo vietos neatitinka valstybės tarnybos išimties, kaip ji suprantama Teisingumo Teismo praktikoje, sąlygų. Paprasčiausiai nurodant bendras visų CNR tyrėjų funkcijas ir pareigas, nėra pakankamas pagrindas teigti, kad tyrėjai yra atsakingi už viešosios teisės suteiktų funkcijų vykdymą ar bendrųjų valstybės ar valstybinių institucijų interesų apsaugą. Taip pat reikia paminėti, kad tik pareigos susijusios su valdymu ar valstybės konsultavimu moksliniais ar techniniais klausimais galėtų būti laikomos darbu valstybės (viešojoje) tarnyboje kaip tai suprantama Sutarties 45 straipsnio 4 dalies prasme. Tačiau negalima sutikti, kad tokios pareigos yra vykdomos CNR tyrėjų.

10. <...> Galimybė, kad kitų valstybių narių piliečiai gali neturėti galimybės būti paaukštinti pareigose ar perkelti į kitą darbą dėl valstybės tarnybos išimties, tai nesukelia jiems kliūčių užimti kitų darbo vietų, kurios nebus susijusios su darbu valstybės tarnyboje kaip tai suprantama pagal Sutarties 45 straipsnio 4 dalį.

11. Dar daugiau, reikia nurodyti, kad netgi jei darbo vieta yra susijusi su viešųjų funkcijų vykdymu, negalima taikyti Sutarties 45 straipsnio 4 dalies dėl atlyginimo ar kitų darbo sąlygų tada, kai kitų valstybių narių piliečiai jau buvo priimti dirbti valstybės tarnyboje.

1987 m. birželio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimas Europos Bendrijų Komisija prieš Italijos Respubliką (byla 225/85, Rink., 1987, p. 02625) Laisvas darbuotojų judėjimas – Darbas valstybės tarnyboje – Vidurinės mokyklos mokytojo darbas <…> 7. Teismas jau buvo nusprendęs, kad valstybės tarnybos išimtis netaikoma mokytojams stažuotojams ir užsienio kalbos lektoriams387. Tas pats taikoma vidurinės mokyklos mokytojams.

8. Atitinkamai, atsakymas į Teismui pateiktą klausimą turėtų būti toks, kad vidurinės mokyklos mokytojo darbas nesudaro darbo viešėjame sektoriuje kaip tai nurodo Sutarties 45 straipsnio 4 dalis.

1991 m. lapkričio 27 d. Teisingumo Teismo (trečioji kolegija) sprendimas Annegret Bleis prieš Ministère de l'Education nationale (byla C-4/91, Rink., 1991, p. I-05627) Laisvas darbuotojų judėjimas – Darbas valstybės tarnyboje – Mokslo ir švietimo sritis

1986 m. liepos 3 d. Teisingumo Teismo sprendimas Deborah Lawrie-Blum prieš Land Baden-Württemberg, 66/85, Rink., 1986, p. 02121 387

<…> 35. Tai, jog valstybių narių nacionalinio identiteto išsaugojimas yra ginamas Bendrijos teisinės tvarkos, todėl Liuksenburgo Didžiosios Kunigaikštystės prašymas dėl bendrojo lavinimo gali visgi būti veiksmingai ginamas kitaip nei draudimu kitų valstybių narių piliečiams užimti pareigas minėtoje srityje. Kaip savo išvados 132 – 141 punktuose nurodo Generalinis Advokatas, kitų valstybių narių piliečiai turėtų atitikti Liuksenburgo piliečiams keliamus reikalavimus, ypač tuos, susijusius su apmokymais, patirtimi ir kalbos išmanymu.

36. Atitinkamai, nacionalinio identiteto apsauga neturėtų būti pateisinama draudimu kitų valstybių narių piliečiams užimti pareigų mokymo srityje, pateisinant tuo, kad mokymo pareigos susijusios su tiesioginiu ar netiesioginiu viešosios teisės suteiktų įgaliojimų įgyvendinimu ar pareigos skirtos apsaugoti bendruosius valstybės ar kitų valdžios institucijų interesus. <…> 48. Tam, kad būtų galima pilnai užtikrinti laisvo darbuotojų judėjimo ir vienodo požiūrio principą, Liuksenburgo Didžioji Kunigaikštystė privalėjo taikyti pilietybės reikalavimą tik tokioms pareigoms, kurios iš tiesų apima tiesioginį ar netiesioginį dalyvavimą įgyvendinant viešosios teisės suteiktus įgaliojimus ir kurios skirtos užtikrinti bendruosius valstybės ar kitų viešųjų įstaigų bendruosius interesus. <…> 50. Todėl reikia konstatuoti, kad taikydama pilietybės reikalavimą viešuosiuose tyrimų, lavinimo, sveikatos, vidinio transporto, pašto ir telekomunikacijų, vandens, dujų ir elektros tiekimo paslaugų srityje, Liuksenburgo Didžioji Kunigaikštystė nesilaikė savo įsipareigojimų pagal Sutarties 45 straipsnį ir Reglamento Nr. 1612/68388 1 straipsnį.

1996 m. liepos 2 d. Teisingumo Teismo sprendimas Europos Bendrijų Komisija prieš Liuksemburgo Didžiąją Hercogystę (byla C-473/93, Rink., 1996, p. I-03207) Laisvas darbuotojų judėjimas – Darbas valstybės tarnyboje – Taikymo sritis <…> 34. Taikymas apima tyrimų, mokslo, sveikatos, sausumos, jūros, oro transporto, pašto ir telekomunikacijų, televizijos transliacijos, vandens, dujų ir elektros tiekimo paslaugų, ir galiausiai muzikos sritis. Kaip pripažįsta Graikijos Vyriausybė, šiose srityse vykdomos veiklos nėra tiesiogiai ar netiesiogiai susijusios su viešosiomis paslaugomis, nes jos nesusijusios su bendrųjų valstybės ar kitų viešųjų įstaigų interesų apsauga389.

35. Atitinkamai valstybės narės nacionalinėmis nuostatomis negali išplėsti Sutarties 45 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos išimties ribų.

36. Tas faktas, jog tam tikroms tarnyboms galima taikyti Sutarties 45 straipsnio 4 dalį, negali pateisinti Sutartimi nustatyto bendrojo draudimo”. <…> 39. Atsižvelgiant į visa, kas išdėstyta, reikia konstatuoti, kad Graikija taikiusi reikalavimus, jog užimti postus vandens, dujų ir elektros tiekimo, viešųjų sveikatos paslaugų tiekimo, visuomenės švietimo, jūrų, oro, sausumos transporto, tarpmiestinio viešojo transporto, tyrimų, atliekamų visuomeniniais tikslais, pašto ir telekomunikacijų, ir radijo bei televizijos transliacijos sektoriuose, Atėnų Operos, ir savivaldybės bei vietos orkestruose gali tik piliečiai, nes šios veiklos susijusios su

Šį reglamentą pakeitė 2011 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 492/2011 dėl laisvo darbuotojų judėjimo Sąjungoje (OL 2011, L 141, p. 1—12) 389 1986 m. birželio 3 d. Teisingumo Teismo sprendimas Europos Bendrijų Komisija prieš Prancūzijos Respubliką, 307/84, Rink., 1986, p. 01725; 1987 m. birželio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimas Europos Bendrijų Komisija prieš Italijos Respubliką, 225/85, Rink., 1987, p. 02625; 1986 m. liepos 3 d. Teisingumo Teismo sprendimas Deborah LawrieBlum prieš Land Baden-Württemberg, 66/85, Rink., 1986, p. 02121; 1991 m. lapkričio 27 d. Teisingumo Teismo (trečioji kolegija) sprendimas Annegret Bleis prieš Ministère de l'Education nationale, C-4/91, Rink., 1991, p. I-05627 388

valstybės bendrųjų interesų apsauga, pažeidė savo sutartinius įsipareigojimus pagal Sutarties 45 straipsnį ir Reglamento Nr. 1612/68390 1 straipsnį.

1996 m. liepos 2 d. Teisingumo Teismo sprendimas Europos Bendrijų Komisija prieš Graikijos Respubliką (byla C-290/94, Rink., 1996, p. I-03285) Laisvas asmenų judėjimas – Darbas valstybės tarnyboje – Privatus apsaugos darbuotojas <…> 25. Toliau reikėtų paminėti, kad skirtingai nei Sutarties nuostatos, susijusios su įsisteigimo laisve ir laisve teikti paslaugas, Sutarties 45 straipsnis ir kiti straipsniai dėl laivo darbuotojų judėjimo nenustato jokios išimties dėl viešųjų funkcijų vykdymo. Sutarties 45 straipsnio 4 dalis paprasčiausiai nustato, kad šio straipsnio nuostatos netaikomos darbui valstybės tarnyboje. Kaip Generalinis Advokatas nurodo 26 punkte savo išvados, „darbo valstybės tarnyboje“ sąvoka neapima privataus fizinio ar juridinio asmens darbo, nepaisant kokios yra darbuotojo pareigos. Todėl yra nepaneigiama, kad privataus apsaugos darbuotojo pareigos nėra valstybės tarnyba. Todėl Sutarties 45 straipsnio 4 dalis nagrinėjamai situacijai netaikoma.

2001 m. gegužės 31 d. Teisingumo Teismo (penktoji kolegija) sprendimas Europos Bendrijų Komisija prieš Italijos Respubliką (byla C-283/99, Rink., 2001, p. I-04363) Laisvas asmenų judėjimas - Darbas valstybės tarnyboje – Laivo kapitono pareigos – SESV 45 straipsnio 4 dalis <…> 63. Taikant EB 39 straipsnio [dabar SESV 45 straipsnis] 4 dalies nuostatas negalima remtis vien tik tuo, kad pagal nacionalinę teisę tokios pareigos laikomos darbu valstybės tarnyboje. Taip pat labai svarbu, kad tokios funkcijos būtų atliekamos reguliariai ir nesudarytų tik mažą dalį jų vykdomos veiklos. Taip pat, išimties taikymas laisvam darbuotojų judėjimui turėtų būti ribojamas tik tiek, kiek būtina užtikrinti valstybės narės interesus, kuriems nekiltų pavojaus, jeigu viešosios teisės suteiktomis teisėmis kitų valstybių narių piliečiai naudotųsi tik periodiškai, išimtiniais atvejais.

64. Kaip nurodo Teismas, nedidelių giliųjų vandenų žvejybos laivų kapitonas su nedidele įgula, kurie tiesiogiai dalyvauja žvejyboje ir žuvies produktų gamyboje, yra valstybę atstovaujančios pareigos, kurios praktikoje yra nereikšmingos. <...> 69. Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti taip, kad 45 straipsnio 4 dalis turi būti aiškinama kaip leidžianti valstybei narei rezervuoti laivo su nacionaline vėliava, užsiimančio nedidelio masto jūros laivininkyste, kapitono darbo vietą savo piliečiams, tik jeigu viešosios teisės suteikiamos teisės tokiems laivo kapitonams faktiškai įgyvendinamos reguliariai ir nesudaro tik nereikšmingos jų veiklos dalies.

2003 m. rugsėjo 30 d. Teisingumo Teismo sprendimas Albert Anker, Klaas Ras ir Albertus Snoek prieš Bundesrepublik Deutschland (byla C-47/02, Rink., 2003, p. I-10447) 4.2.3.

Turinys

Šį reglamentą pakeitė 2011 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 492/2011 dėl laisvo darbuotojų judėjimo Sąjungoje (OL 2011, L 141, p. 1—12) 390

4.3. Įsisteigimo laisvė 4.3.1. Bendrieji aspektai

Turinys

Įsisteigimo laisvė – Įsisteigimo laisvės apribojimų draudimas – Įsisteigimo laisvės apsauga <...> Pagal 53 straipsnį (EEB sutarties, dabar SESV straipsnis), jeigu Sutartyje nenumatyta kitaip, valstybės narės nenustato jokių naujų kitų valstybių narių subjektų įsisteigimo jų teritorijoje teisės apribojimų.

Toks įsipareigojimas <...> yra absoliutus, teisiškai užbaigtas, todėl gali tiesiogiai veikti valstybių narių ir jų subjektų santykius.

Taip formaliai išreikštas draudimas, įsigaliojęs su Sutartimi visoje Bendrijoje ir dėl to integruotas į valstybių narių teisinę sistemą, tampa jų pačių įstatymu ir yra tiesiogiai skirtas jų nacionaliniams subjektams, sukuriantis individualias teises, kurias turi ginti nacionaliniai teismai.

Tam, jog būtų laikomasi 53 straipsnio, pakanka, kad jokia nauja priemonė nenustatytų kitų valstybių narių nacionaliniams subjektams, neatsižvelgiant į įmonės teisinę formą, griežtesnių įsisteigimo sąlygų negu savo nacionaliniams subjektams.<...> 1964 m. liepos 15 d. sprendimas Costa / E.N.E.L (byla 6/64, Rink.p. 01141) Įsisteigimo laisvė – Apribojimų draudimas – Tiesioginis veikimas – Nukrypti leidžiančios nuostatos – Viešoji tvarka <...>Nurodęs, jog „vienos valstybės narės nacionalinių subjektų įsisteigimo laisvės kitos valstybės narės teritorijoje apribojimai pereinamuoju laikotarpiu palaipsniui panaikinami“, (EEB sutarties) 52 straipsnis [dabar SESV 49 straipsnis] išreiškia pagrindinį šios srities principą, nustatantį, kad įsisteigimo laisvė apima ir teisę imtis savarankiškai dirbančių asmenų veiklos bei ja verstis „tomis pačiomis sąlygomis, kurios įsisteigimo šalies teisės aktuose yra nustatytos jos pačios subjektams“. <...> Nacionalinio režimo taisyklė yra viena iš pagrindinių Bendrijos teisės nuostatų.

Dėl nuorodos į įsisteigimo šalies teisės aktų nuostatas, taikomas jos pačios subjektams, šia taisykle iš esmės gali tiesiogiai remtis visų kitų valstybių narių piliečiai. <...> Pasibaigus pereinamajam laikotarpiui (EEB sutarties) Sutarties 52 straipsnis yra tiesiogiai taikoma nuostata, nors atitinkamoje srityje ir nebuvo priimtos direktyvos, numatytos Sutarties 54 straipsnio 2 dalyje ir 57 straipsnio 1 dalyje.<...> <...>Atsižvelgiant į įsisteigimo laisvės ir nacionalinio režimo taisyklės esminę reikšmę Sutarties sistemoje, (EEB sutarties) 55 straipsnio pirmosios pastraipos leidžiančių nukrypti nuostatų taikymas neturi viršyti tikslo, dėl kurio ši išimtis buvo įterpta. <...>EEB sutarties 55 straipsnio pirmojoje pastraipoje numatyta įsisteigimo laisvės išimtis turi būti taikoma tik toms 52 straipsnyje nurodytoms veiklos sritims, kurios pačios savaime tiesiogiai ir ypatingai yra susijusios su viešosios valdžios funkcijų vykdymu.

Negalima taip įvertinti tokios laisvai advokato profesijai būdingos veiklos kaip teisinės konsultacijos ir teisinė pagalba arba atstovavimas šalims ir jų gynimas teisme, net jei šios veiklos vykdymas yra įstatymo numatyta pareiga arba išimtinė advokato teisė.

1974 m. birželio 21 d. sprendimas Reyners (byla 2/74, Rink., p. 00631) Įsisteigimo laisvė - Apribojimų draudimas – Tiesioginis taikymas – Pereinamojo laikotarpio nuostatos <...> 9.<...>Nacionalinio režimo taisyklė yra viena iš pagrindinių Bendrijos teisės nuostatų.<...> Šia taisykle iš esmės gali tiesiogiai remtis visų kitų valstybių narių piliečiai.

10. <...>Nustatydamas, kad įsisteigimo laisvė turi būti pasiekta pereinamojo laikotarpio pabaigoje, (EEB) Sutarties 52 straipsnis [dabar SESV 49 straipsnis] įpareigoja pasiekti konkretų rezultatą, priemonių programos įgyvendinimas turi palengvinti įvykdyti šią pareigą, o ne būti jos vykdymo sąlyga. <...>13.Pasibaigus pereinamajam laikotarpiui direktyvos nurodytos Sutarties [EEB sutartis] skyriuje dėl įsisteigimo teisės tapo nereikalingos nacionalinio režimo taisyklės įgyvendinimui, nes nuo šio momento atitinkama taisyklė gali būti tiesiogiai taikoma remiantis pačia Sutartimi (EEB). <...>15. Valstybė narė (pasibaigus pereinamajam laikotarpiui) negali naujos valstybės narės piliečio įsisteigimo teisės sieti su leidimų išdavimu, jei atitinkamas asmuo atitinka teisės aktuose įtvirtintas sąlygas taikomas tos valstybės narės piliečiams.

1977 m. birželio 28 d. sprendimas Patric (byla 11/77, Rink.p. 01199) Įsisteigimo laisvė – Sutarties tikslai – Abipusio pripažinimo principas – Profesinės veiklos vykdymas kitoje valstybėje narėje – Draudžiami ribojimai <...>15. <...> Įsisteigimo laisvė, laikantis profesinių taisyklių, pagrįstų bendruoju interesu, yra vienas iš Sutarties (EEB) tikslų.

16. Tuo atveju, jei Bendrijos lygmeniu nėra priimta jokių specialių nuostatų, šių tikslų gali būti pasiekta valstybių narių, laikantis Sutarties (EEB) 5 straipsnio, priimtomis priemonėmis. <...> 17. Taigi, jei (EEB Sutarties) 52 straipsnyje [dabar SESV 49 straipsnis] numatyta įsisteigimo laisvė valstybėje narėje gali būti užtikrinta pagal valstybės narės galiojančius teisės aktus arba pagal valstybės tarnyboje ar profesinėse organizacijose galiojančią praktiką, asmeniui, kuriam taikoma Bendrijos teisė, įsisteigimo laisvė negali būti paneigta vien dėl, kad dėl tam tikros profesijos, dar nebuvo priimtos Sutarties (EEB) 57 straipsnyje nurodytos direktyvos.

18. Kadangi praktinis įsisteigimo laisvės įgyvendinimas tam tikromis aplinkybėmis gali priklausyti nuo nacionalinių teisės aktų arba praktikos, valstybių narių kompetentingos institucijos - įskaitant teisiškai pripažintas profesines organizacijas, yra įpreigotos užtikrinti, kad tokia praktika ar teisės aktai būtų taikomi laikantis Sutartyje (EEB) apibrėžtų su įsisteigimo laisve susijusių nuostatų tikslų. <...>27. <...> Kai vienos valstybės narės pilietis, siekiantis verstis profesione veikla tokia kaip, pavyzdžiui, advokato profesinė veikla kitoje valstybėje narėje, savo kilmės valstybėje narėje yra gavęs diplomą, kuris įsisteigimo valstybės narės kompetentingos institucijos buvo pripažintas lygiaverčiu ir, kuris suteikė jam teisę laikyti specialų kvalifikacinį egzaminą, reikalavimas turėti įsisteigimo valstybėje narėje išduotą diplomą <...> yra su Sutarties (EEB) 52 straipsnyje garantuojama įsisteigimo laisve nesuderinamas apribojimas.

1977 m. balandžio 28 d. sprendimas Thieffry (byla 71/76, Rink.p. 00765)

Įsisteigimo laisvė – Sutarties nuostatų taikymo sritis – Taikymo srities ribos <...>24. Nors Sutarties (EEB) nuostatos, susijusios su įsisteigimo laisve ir paslaugų teikimo laisve negali būti taikomos situacijose, kurios yra išimtinai vidinės valstybės narės situacijos, vis dėlto Sutarties (EEB) 52 straipsnyje [dabar SESV 49 straipsnis] pateikiama nuoroda į „valstybės narės piliečius“, kurie siekia įsisteigti „kitos valstybės narės teritorijoje“, negali būti aiškinama taip, kad iš Bendrijos teisės taikymo srities pašalintų atitinkamos valstybės narės piliečius, kurie teisėtai gyveno kitos valstybės narės teritorijos ir ten įgijo kvalifikaciją, kuri yra pripažįstama pagal Bendrijos teisės nuostatas, ir kurie siekdami įsisteigti savo kilmės valstybėje narėje yra tokioje padėtyje, kuri gali būti prilyginama bet kurių kitų asmenų (kitų valstybių narių piliečių), kurie naudojasi Sutartimi garantuojamomis teisėmis ir laisvėmis.

25. Tačiau, neįmanoma neatsižvelgti į teisėtus interesus, kuriuos valstybė narė gali turėti siekdama užkirsti kelią kai kurių savo piliečių bandymams, pasinaudojant Sutarties (EEB) garantuojamomis teisėmis, išvengti nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų.

1979 m. vasario 7 d. sprendimas Knoors prieš Staatssecretaris van Economische Zaken (byla 115/78, Rink., p. 00399) Įsisteigimo laisvė – EEB sutarties 52 straipsnis – Tiesioginis veikimas – Laisvosios profesijos <..>10.<..> Nustatydamas, kad įsisteigimo laisvė turi būti pasiekta pereinamojo laikotarpio pabaigoje (EEB sutarties) 52 straipsnis [dabar SESV 49 straipsnis] nustato pareigą pasiekti konkretų rezultatą, kurios įgyvendinimą turėtų palengvinti pažangos priemonių programos įgyvendinimas, bet nurodytos pareigos įgyvendinimas nėra priklausomas nuo pažangos priemonių programos įgyvendinimo. Todėl tai, kad Taryba nesugebėjo priimti direktyvų, numatytų (EEB sutarties) 54 ir 57 straipsniuose [dabar SESV 50 ir 53 straipsniai], negali pateisinti įsipareigojimų nevykdymo. <...>19. <...> Sutarties (EEB) 52 straipsnis, pagal kurį palaipsniui panaikinami įsisteigimo laisvės apribojimai vienos valstybės narės piliečiui steigiant atstovybes, padalinius ar dukterines bendroves kitos valstybės narės teritorijoje, patvirtina, kad įsisteigimo laisvė neapsiriboja pirminio įsisteigimo teise. Nurodyta nuostata turėtų būti traktuojama kaip speciali ir laisvosios profesijoms taikomo bendrojo principo, pagal kurį įsisteigimo teisė, su sąlyga, kad yra laikomasi profesinių taisyklių, apima teisę įsisteigti daugiau nei vienoje vietoje, išraiška. <...>22.<...>Net ir nesant direktyvų, kuriomis būtų suderintos valstybių narių teisės aktų nuostatos dėl vertimosi teisininko profesija, EEB sutarties 52 ir susiję straipsniai valstybės narės kompetentingoms institucijoms neleidžia, vadovaujantis nacionaliniais teisės aktais ir profesinio elgesio kodeksais, apriboti kitos valstybės narės piliečio teisės atvykti ir verstis teisininko profesija, remiantis vien tik tuo, kad atitinkamas asmuo tuo pačiu metu vykdo veiklą ir kitoje valstybėje narėje.

1984 m. liepos 12 d. sprendimas Ordre des avocats au barreau de Paris prieš Klopp (byla 107/83, Rink. p. 02971) Įsisteigimo laisvė– EB sutarties 52 ir 59 straipsniai - Galimybė įsteigti advokato kontorą – Apribojimai <…> 28. <...> [K]ai vienos valstybės narės pilietis, nuolat ir nepertraukiamai besiverčiantis profesine veikla kitoje valstybėje narėje, siūlo savo paslaugas, dirbdamas įsteigtoje profesinėje buveinėje, be

kita ko, ir tos valstybės piliečiams. Tokiam piliečiui taikomos įsisteigimo teisės skyriaus, o ne paslaugų skyriaus nuostatos. <...>32. Vadinasi, valstybės narės nacionalinio subjekto galimybė pasinaudoti įsisteigimo teise ir naudojimosi tokia teise sąlygos turi būti vertinamos atsižvelgiant į veiklą, kuria jis ketina verstis priimančiosios valstybės narės teritorijoje.

33. Pagal (EEB sutarties) 52 straipsnio antrąją pastraipą [dabar SESV 49 straipsnis] įsisteigimo laisve turi būti naudojamasi tokiomis pat sąlygomis, kokios yra nustatytos tos šalies, kurioje įsisteigiama, nacionaliniams subjektams.

34. Kai konkrečios veiklos nereglamentuoja jokie priimančiosios valstybės teisės aktai ir tos valstybės pilietis neprivalo turėti jokios konkrečios kvalifikacijos, kad galėtų ja verstis, bet kurios kitos valstybės narės pilietis turi teisę įsisteigti pirmosios valstybės teritorijoje ir ten verstis ta veikla.

35. Tačiau iš norinčiojo imtis savarankiškai dirbančio asmens veiklos ar ja verstis gali būti pareikalauta laikytis tam tikrų bendrojo intereso pagrįstų įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatų, pavyzdžiui, organizavimo, kvalifikacijos, profesinės etikos, kontrolės ir atsakomybės taisyklių 391.

Tokiose nuostatose visų pirma gali būti numatyta, kad verstis tam tikra veikla leidžiama tik turintiems diplomą, pažymėjimą ar kitą oficialios kvalifikacijos įrodymą, profesinei organizacijai priklausantiems asmenims arba asmenims, kuriems taikomos tam tikros drausmės taisyklės ar kontrolė, atsižvelgiant į konkrečią situaciją. Jos taip pat gali nustatyti profesinių vardų, pavyzdžiui, avvocato, naudojimo sąlygas.

36. Kai imtis konkrečios veiklos ar ja verstis galima tik laikantis tokių priimančiosios valstybės narės nustatytų sąlygų, kitos valstybės narės pilietis, norintis verstis tokia veikla, iš esmės privalo jų laikytis. Kaip tik dėl to (EEB sutarties) 57 straipsnyje [dabar SESV 53 straipsnis] nustatyta, kad Taryba turi priimti direktyvas, pavyzdžiui, Direktyvą 89/48 392 dėl diplomų, pažymėjimų ir kitų oficialių kvalifikacijos įrodymų abipusio pripažinimo ( ), arba tam tikrais atvejais – dėl nacionalinių nuostatų, reglamentuojančių veiklos pradėjimą ir vertimąsi ja, derinimo.

37. Tačiau pagal Teisingumo Teismo praktiką nacionalinės priemonės, kurios gali trukdyti naudotis pagal Sutartį garantuotomis pagrindinėmis laisvėmis arba dėl kurių jų vykdymas gali būti mažiau patrauklus, privalo tenkinti keturias sąlygas: jos privalo būti nediskriminuojančios; būti pagrįstos privalomais bendrojo intereso pagrindais; tinkamos užtikrinti, kad jomis siekiamas tikslas bus pasiektas; ir neviršyti to, kas būtina pasiekti tikslą393.

38. Be to, valstybės narės, taikydamos savo nacionalines priemones, negali nekreipti dėmesio į žinias ir kvalifikaciją, kurias konkretus asmuo jau yra įgijęs kitoje valstybėje narėje. Vadinasi, jos privalo atsižvelgti į diplomų lygiavertiškumą ir prireikus palyginti konkretaus asmens įgytas ir pagal nacionalines taisykles reikalaujamas žinias bei kvalifikaciją.

39. <...> - valstybės narės piliečiui, nuolat ir nepertraukiamai besiverčiančiam profesine veikla kitoje valstybėje narėje, kurioje jis siūlo savo paslaugas dirbdamas įsteigtoje profesinėje buveinėje, be kita ko, ir tos valstybės piliečiams, taikomos įsisteigimo teisės skyriaus, o ne paslaugų skyriaus nuostatos, - galimybė valstybės narės piliečiui pasinaudoti įsisteigimo teise ir sąlygos naudotis tokia teise turi būti vertinamos atsižvelgiant į veiklą, kuria jis ketina verstis priimančiosios valstybės narės teritorijoje - kai konkrečios veiklos nereglamentuoja jokie priimančiosios valstybės narės teisės aktai, bet kurios kitos valstybės narės pilietis turi teisę įsisteigti pirmosios valstybės teritorijoje ir ten verstis ta veikla.

Kita vertus, kai imtis konkrečios veiklos ar ja verstis galima tik laikantis tam tikrų priimančiosios valstybės narės nustatytų sąlygų, kitos valstybės narės pilietis, norintis verstis tokia veikla, iš esmės privalo jų laikytis, 1977 m. balandžio 28 d. Sprendimo Thieffry, 71/76, Rink. p. 765, 12 p 1988 m. gruodžio 21 d. Tarybos Direktyva dėl bendrosios aukštojo mokslo diplomų, išduotų po bent trejų metų profesinio mokymo ir lavinimo, pripažinimo sistemos (OL 2004 m. specialusis leidimas, 5 skyrius, 1 tomas, p. 337 – 344) 393 1993 m. kovo 31 d. Sprendimas Kraus, C-19/92, Rink., 1993, p. I-1663, 32 p.

391 392

- tačiau nacionalinės priemonės, kurios gali trukdyti naudotis pagal Sutartį garantuotomis pagrindinėmis laisvėmis arba dėl kurių jų įgyvendinimas gali būti mažiau patrauklus, privalo tenkinti keturias sąlygas: jos privalo būti nediskriminuojančios; būti pagrįstos privalomais bendrojo intereso pagrindais; tinkamos užtikrinti, kad jomis siekiamas tikslas bus pasiektas; neviršyti to, kas būtina pasiekti tikslą, – be to, valstybės narės privalo atsižvelgti į diplomų lygiavertiškumą ir prireikus palyginti konkretaus asmens įgytas ir pagal nacionalines taisykles reikalaujamas žinias bei kvalifikaciją.

1995 m. lapkričio 30 d. sprendimas Gebhard (byla 55/94, Rink., p.4165) Įsisteigimo laisvė – Mokesčių teisės nuostatos – Įmonės įsisteigusios kitoje valstybėje narėje akcijų įsigijimas <...> 22. Iš Sutarties 52 straipsnio [dabar SESV 49 straipsnis] antros pastraipos aišku, kad įsisteigimo laisvė apima vienos valstybės narės piliečio teisę steigti ir valdyti bendroves kitoje valstybėje narėje. Taigi valstybės narės pilietis, kuris dalyvauja kitoje valstybėje narėje įsteigtos bendrovės kapitale ir toks dalyvavimas jam leidžia daryti aiškią įtaką šios bendrovės sprendimams bei nulemti jos veiklą, įgyvendina įsisteigimo laisvę. <...> 30. Atsisakant valstybės narės piliečiams suteikti mokestinę lengvatą tuo atveju, kai įgyvendindami įsisteigimo laisvę, jie valdo bendrovę, kurios buveinė yra kitoje valstybėje narėje, nors tokia mokestinė lengvata suteikiama piliečiams, kurie valdo Nyderlanduose buveinę turinčią bendrovę, nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtinamas skirtingas apmokestinamųjų asmenų traktavimas, atsižvelgiant į bendrovės, kurios akcininkai jie yra buveinės vietą.

31. Toks skirtingas apmokestinamųjų asmenų traktavimas iš esmės prieštarauja Sutarties 52 straipsniui. <...> 41.<...> Sutarties 52 straipsniui prieštarauja tokios kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje valstybių narių mokesčių teisės nuostatos, kurios tais atvejais, kai akcininkas valdo bendrovės akcijų paketą, leidžiantį iš esmės įtakoti bendrovės valdymą,  valstybių narių piliečiams, gyvenantiems jos teritorijoje, turto investuoto į bendrovės akcijas atžvilgiu suteikia pelno mokesčio lengvatą,  tačiau ši lengvata taikytina tik tuo atveju, jei atitinkama bendrovė yra įsisteigusi toje valstybėje narėje, taip paneigiant kitose valstybėse narėse įsteigtų bendrovių akcininkams galimybę pasinaudoti lengvata.

2000 m. balandžio 13 d. sprendimas Baars (byla C-251/98, Rink. p. 2787) Įsisteigimo laisvė – Apribojimai – EB sutarties 43 ir 48 straipsniai – Pagal valstybės narės teisę įkurta įmonė, turinti joje registruotą buveinę – Kitoje valstybėje narėje įsisteigimo laisvę įgyvendinanti įmonė – Įmonė, laikoma perkėlusia savo faktinę buveinę į priimančios valstybės narės teritoriją pagal šios valstybės teisę – Įmonės teisnumo ir gebėjimo būti ieškove ar atsakove teisme nepripažinimas priimančioje valstybėje narėje <...>56.<...> Reikia priminti, kad, kaip jau yra pabrėžęs Teisingumo Teismas, EB sutarties 43 straipsniu [dabar SESV 49 straipsnis] Bendrijos piliečiams pripažįstama įsisteigimo laisvė suteikia pastariesiems teisę į savarankišką veiklą ir į jos įgyvendinimą bei teisę valdyti ir kurti įmones tokiomis pačiomis sąlygomis kaip tos, kurias įsisteigimo valstybės narės teisės aktai nustato

savo piliečiams. Be to, pagal EB sutarties 48 straipsnį [dabar SESV 54 straipsnis] „bendrovės arba firmos, įkurtos pagal valstybės narės teisę ir Bendrijoje turinčios savo registruotas buveines, centrinę administraciją ar pagrindinę verslo vietą, šiame skyriuje (skirtame įsisteigimo teisei) prilyginamos tos valstybės narės pilietybę turintiems fiziniams asmenims“.

57. Iš to tiesiogiai išplaukia, kad šios įmonės turi teisę vykdyti savo veiklą kitoje valstybėje narėje, o registruotos buveinės, centrinės administracijos ar pagrindinės verslo vietos padėtis, kaip ir fizinių asmenų pilietybė, padeda nustatyti jų priklausymą valstybės narės teisės sistemai. <...> 82.<...> Valstybės narės atsisakymas pripažinti pagal kitos valstybės narės teisę įkurtos įmonės, kuri turi joje registruotą buveinę, teisnumą remiantis tuo, kad, visų pirma, įmonė perkėlė savo faktinę buveinę į jos teritoriją visas akcijas perleidusi joje gyvenantiems šios valstybės narės piliečiams, ir todėl įmonė priimančioje valstybėje negali kreiptis į teismą, kad apgintų savo iš sutarties kylančias teises, nebent iš naujo įsikurtų pagal tos valstybės teisę, yra įsisteigimo laisvės apribojimas, iš esmės nesuderinamas su EB sutarties 43 ir 48 straipsniu [dabar SESV 54 straipsnis]. <...> 92. Šiuo atveju negalima neatsižvelgti į tai, kad tam tikromis aplinkybėmis ir tam tikromis sąlygomis privalomi bendrojo intereso sumetimai, kaip antai kreditorių, smulkiųjų akcininkų, darbuotojų ar net mokesčių institucijų interesų apsauga, gali pateisinti įsisteigimo laisvės apribojimus.

93. Tačiau tokie tikslai negali būti pateisinami paneigiant kitoje valstybėje narėje, kurioje yra įmonės registruota buveinė, įkurtos įmonės teisnumą ir todėl gebėjimą būti ieškove ar atsakove teisme. Iš tiesų tokia priemonė prilygsta pačiam įsisteigimo laisvės, suteiktos įmonėms EB sutarties 43 ir 48 straipsniais, paneigimui.

94. <...> Kai pagal valstybės narės, kurios teritorijoje ji turi registruotą buveinę, teisės aktus įkurta įmonė pagal kitos valstybės narės teisę yra laikoma perkėlusia savo faktinę buveinę į šią valstybę, EB sutarties 43 ir 48 straipsniai draudžia, kad pastaroji paneigtų minėtos įmonės teisnumą ir todėl gebėjimą būti ieškove ar atsakove jos nacionaliniuose teismuose, siekiant ginti teises, kylančias iš sutarties, sudarytos su šioje valstybėje įsteigta įmone.

95.<...> Kai pagal valstybės narės, kurioje ji turi savo registruotą buveinę, teisę įkurta įmonė įgyvendina įsisteigimo laisvę kitoje valstybėje narėje, EB sutarties 43 ir 48 straipsniai reikalauja, kad pastaroji pripažintų teisnumą ir todėl gebėjimą būti ieškove ar atsakove teisme, kurį ši įmonė turi pagal įkūrimo valstybės teisę.

2002 m. lapkričio 5 d. sprendimas Überseering (byla C-208/00, Rink.p. 9919) Įsisteigimo laisvė - Bendrovės rezidentės didelės kapitalo dalies perleidimas – Gauto pelno apmokestinimo būdai <...>28.<...> EB sutarties 43 ir 48 straipsniai [dabar SESV 49 ir 54 straipsniai] draudžia, kad nacionalinės teisės norma, būtent – Belgijos pajamų mokesčių kodekso redakcijos, galiojusios pagrindinės bylos aplinkybių metu, 67, 8º ir 67 straipsniai, – numatytų, kad, išskyrus profesinės veiklos atvejį, pelnas, gautas už atlyginimą perleidžiant bendrovių, asociacijų, įstaigų ar organizacijų akcijas ar kapitalo dalis, yra apmokestinamas, kai perleidžiama kitoje valstybėje narėje įsteigtoms bendrovėms, asociacijoms, įstaigoms ar organizacijoms, nors tokiomis pat aplinkybėmis pelnas nėra apmokestinamas, kai perleidžiama Belgijoje įsteigtoms bendrovėms, asociacijoms, įstaigoms ar organizacijoms, jei perleistas dalyvavimas suteikia jo turėtojui galimybę turėti tam tikrą įtaką bendrovės sprendimams ir leidžia jam lemti šios veiklą.

2004 m. birželio 8 d. nutartis De Baeck (byla C-268/03, Rink., p. 5961)

Įsisteigimo laisvė – Diskriminacija pilietybės pagrindu – Vienodo požiūrio principas <...> 48. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką EB sutarties 43 ir 49 straipsniai [dabar SESV 49 ir 56 straipsniai] konkrečiai išreiškia vienodo požiūrio principą394. Draudimas diskriminuoti dėl pilietybės taip pat yra konkreti vienodo požiūrio bendrojo principo išraiška395. <...> 50. Koncesiją suteikiančioji valstybės valdžios institucija turi įvertinti, kontroliuojant kompetentingiems teismams, ar konkurso tvarka atitinka atitinkamos viešųjų paslaugų koncesijos ypatumus. Tačiau tai, kad visiškai nebuvo paskelbtas konkursas dėl viešųjų paslaugų koncesijos suteikimo, kaip ir šios pagrindinės bylos atveju, neatitinka EB 43 ir 49 straipsnių reikalavimų bei vienodo požiūrio, nediskriminavimo ir skaidrumo principų. <...> 72. EB sutarties 43 ir 49 straipsniai ir vienodo požiūrio, nediskriminavimo bei skaidrumo principai turi būti aiškinami kaip draudžiantys valstybės valdžios institucijai be konkurso suteikti viešųjų paslaugų koncesiją akcinei bendrovei, įsteigtai reorganizavus šios valstybės valdžios institucijos specialiosios paskirties įmonę, kurios veiklos tikslas buvo išplėstas naujomis svarbiomis sritimis, o kapitalas netrukus bus privalomai atvertas kitiems investuotojams, kuriai buvo leista veikti visos valstybės teritorijoje bei užsienyje ir kurios valdyba turi plačius valdymo įgaliojimus bei gali juos įgyvendinti savarankiškai.

2004 m. spalio 13 d. sprendimas Parking Brixen (C-458/03, Rink. p. 8585) Įsisteigimo laisvė – Apribojimai - Kitoje valstybėje narėje įsteigtas darbdavys – Automobilio registracija ir apmokestinimas <...>39. Ši priemonė (pareiga valstybėje narėje įregistruoti bendrovės transporto priemonę, kurią darbuotojui suteikė kitoje valstybėje narėje įsteigta bendrovė, kurioje jis dirba, kai darbuotojas taip pat yra šios bendrovės akcininkas, direktorius ar vadovas) galėtų būti leistina tik EB sutarties 46 straipsnio 1 dalyje [dabar SESV 52 straipsnis] aiškiai numatytų išimčių pagrindu, arba jeigu ja būtų siekiama Sutartį atitinkančio teisėto tikslo ir ji būtų pateisinama privalomais bendrojo intereso pagrindais. Tačiau net tokiu atveju šių priemonių taikymas turi būti tinkamas užtikrinti atitinkamo tikslo įgyvendinimą ir neviršyti to, kas yra būtina jam pasiekti. <...>44.<...> Nesant šio sprendimo 39 punkte išvardytų sąlygų, kovos su mokesčių vengimu tikslas negali pateisinti mokesčio, taigi ir registracijos pareigos tokiu atveju, kuris yra nagrinėjamas pagrindinėse bylose.

45. Kalbant apie piktnaudžiavimo prevenciją, iš teismo praktikos, ypač iš 1999 m. kovo 9 d.

Sprendimo Centros (C-212/97, Rink. p. I-1459, 24 punktas) matyti, kad valstybė narė turi teisę imtis priemonių, užkertančių kelią savo piliečių mėginimui, prisidengiant Sutarties teikiamomis teisėmis, nesilaikyti nacionalinių įstatymų arba piktnaudžiaujant ar apgaulės būdu pasinaudoti Bendrijos teisės nuostatomis.

46. Vis dėlto bendra piktnaudžiavimo prezumpcija negali būti pagrįsta tuo, kad Belgijoje gyvenantis savarankiškai dirbantis asmuo šios valstybės teritorijoje naudojasi kitoje valstybėje narėje įsteigtos bendrovės, kurioje jis dirba, suteiktu automobiliu. <...>48. Dėl argumento, grindžiamo patikimo identifikavimo būtinumu, reikia pažymėti, kad kitoje valstybėje narėje įsteigtoms bendrovėms priklausančių transporto priemonių registracijos 394 395

1989 m. gruodžio 5 d. Sprendimas Komisija prieš Italiją, Rink., 1989, p. 4035, 8 p.

1980 m. spalio 8 d. Sprendimo Überschär, 810/79, Rink., 1980, p. 02747, 16 p.

reikalavimas, siekiant užtikrinti patikimą šių transporto savininkų identifikavimą, viršija tai, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti. Iš tiesų visose valstybėse narėse egzistuoja transporto priemonių registracijos sistema, todėl atrodo, kad galima identifikuoti transporto priemonės savininką bet kurioje valstybėje narėje, kur ji yra įregistruota.

49. Nagrinėjant su saugumu keliuose susijusį argumentą, reikia sutikti, kad tai yra privalomas bendrojo intereso pagrindas, galintis pateisinti kliūtį laisvam asmenų judėjimui.

50. Vis dėlto, kai vienoje valstybėje narėje atliekama transporto priemonės techninė apžiūra <...> lygiavertiškumo ir abipusio pripažinimo principai reikalauja, kad visos kitos valstybės narės pripažintų tokiu atveju išduotą pažymą, nedraudžiant joms reikalauti papildomų patikrinimų siekiant registruoti jų teritorijoje, su sąlyga, kad tokia pažyma neapima šių patikrinimų. <...>55.<...> EB sutarties 43 straipsnis [dabar SESV 49 straipsnis] draudžia pirmosios valstybės narės nacionalinės teisės aktus, nagrinėjamus pagrindinėse bylose, kurie įpareigoja šioje valstybėje narėje gyvenantį savarankiškai dirbantį asmenį joje įregistruoti bendrovės transporto priemonę, jam suteiktą antrojoje valstybėje narėje įsteigtos bendrovės, kurioje jis dirba, kai bendrovės transporto priemonė nėra nei skirta nuolat naudoti daugiausia pirmojoje valstybėje narėje, nei realiai taip naudojama.

2005 m. gruodžio 15 d. sprendimas Nadin ir Nadin-Lux (sujungtos bylos C-151/04 ir C-152/04, Rink.p. 11203) Įsisteigimo laisvė – Mokesčių teisės aktai – Bendrovių pelno mokestis <...> 12. Primintina, kad Sutarties 52 straipsnis [dabar SESV 49 straipsnis] yra viena pagrindinių Bendrijos teisės nuostatų ir valstybėse narėse taikoma tiesiogiai396.

13. Pagal šią nuostatą vienos valstybės narės nacionalinių subjektų įsisteigimo laisvė kitos valstybės narės teritorijoje apima ir teisę imtis savarankiškai dirbančių asmenų veiklos bei ja verstis, taip pat steigti ir valdyti įmones tomis pačiomis sąlygomis, kurios įsisteigimo šalies teisės aktuose yra nustatytos jos pačios subjektams. Įsisteigimo laisvės apribojimų panaikinimas taip pat taikomas atstovybių, filialų ar dukterinių bendrovių steigimo, vykdomo vienos valstybės narės subjekto kitos valstybės narės teritorijoje, apribojimų atžvilgiu397.

14. Kadangi Sutarties 52 straipsnio pirmosios pastraipos antrasis sakinys aiškiai palieka ūkio subjektams galimybę laisvai pasirinkti tinkamą teisinę formą vykdant savo veiklą kitoje valstybėje narėje, šis laisvas pasirinkimas neturi būti ribojamas diskriminacinėmis mokesčių nuostatomis.

15. Laisvė pasirinkti tinkamą teisinę formą vykdant savo veiklą kitoje valstybėje narėje yra taip pat skirta leisti bendrovėms, kurių buveinė yra valstybėje narėje, atidaryti filialą kitoje valstybėje narėje, kad galėtų joje vykdyti savo veiklą tokiomis pačiomis sąlygomis, kurios taikomos dukterinėms bendrovėms. <....>17.<...> Dėl atsisakymo filialams taikyti sumažintą mokesčio tarifą bendrovėms, kurios turi buveinę kitose valstybėse narėse, įsisteigimo laisvės per filialą įgyvendinimas tampa mažiau patrauklus. Iš to išplaukia, kad pagrindinėje byloje nagrinėjama nacionalinė teisė riboja laisvę pasirinkti tinkamą teisinę formą vykdant veiklą kitoje valstybėje narėje. <...>31.<...> EB sutarties 52 straipsnis ir EB sutarties 58 straipsnis [dabar SESV 65 straipsnis] draudžia pagrindinėje byloje nagrinėjamus nacionalinės teisės aktus, kurie bendrovės, turinčios buveinę kitoje valstybėje narėje, filialo atžvilgiu nustato didesnį pelno mokesčio tarifą nei taikomas 1999 m. rugsėjo 21 d. Sprendimas Saint-Gobain ZN, C-307/97, Rink., 1999, p. I-6161, 34 p.

1986 m. sausio 28 d. Sprendimas Komisija prieš Prancūziją, 270/83, Rink., 1986, p. 273, 13 p.;1999 m. balandžio 29 d.

Sprendimas Bank of Scotland, C-311/97, Rink., 1999, p. I-2651, 22 p.

396 397

šios bendrovės dukterinės įmonės pelnui, jei ši dukterinė bendrovė visą savo pelną perveda patronuojančiai bendrovei. <...>37.<...> Nacionalinis teismas turi įvertinti pagrindinėje byloje aptariamo filialo pelno mokesčio tarifą atsižvelgdamas į galutinį mokesčio tarifą, taikytą dukterinei bendrovei paskirstant pelną savo patronuojančiai bendrovei.

2006 m. vasario 23 d. sprendimas CLT-UFA (byla C-253/03, Rink. p.1831) Įsisteigimo laisvė – Bendrovių pelno mokestis – Patronuojančios bendrovės teisė atskaityti išlaidas, susijusias su jos dalyvavimu kapitale – Negalėjimas atskaityti finansavimo išlaidų, turinčių ekonominį ryšį su neapmokestinamais dividendais <...> 50.<...> EB sutarties 52 straipsnis [dabar SESV 59 straipsnis] ir 1992 m. gegužės 2 d. Europos ekonominės erdvės susitarimo 31 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad jie draudžia valstybės narės teisės aktą, nesuteikiantį mokestinės galimybės šioje valstybėje narėje bendrovių pelno mokesčiu neribotai apmokestinamai patronuojančiai bendrovei atskaityti finansavimo išlaidas, skirtas kapitalo dalims dukterinėje bendrovėje įsigyti, kai šios išlaidos yra susijusios su dividendais, kurie atleidžiami nuo mokesčio dėl to, kad juos yra išmokėjusi kitoje valstybėje narėje arba minėto susitarimo šalimi esančioje valstybėje įsteigta netiesioginė dukterinė bendrovė, nors galimybė atskaityti tokias išlaidas suteikiama, kai jos yra susijusios su toje pačioje valstybėje narėje, kurioje yra registruota patronuojančios bendrovės buveinė, įsteigtos netiesioginės dukterinės bendrovės išmokėtais dividendais, kurie faktiškai taip pat yra atleisti nuo mokesčio.

2006 m. vasario 23 d. sprendimas Keller Holding (byla C-471/04, Rink.p. 2107) Įsisteigimo laisvė – EB sutarties 43 straipsnis – Taikymo sritis - Tiesioginis apmokestinimas – Numanomų pajamų iš esminio akcijų paketo apmokestinimas perkeliant mokestinę buveinę į kitą valstybę narę <...> 30.<...> EB sutarties 43 straipsniu [dabar SESV 49 straipsnis] gali remtis toks Bendrijos pilietis, kaip ieškovas pagrindinėje byloje, kuris, persikėlęs gyventi kitur, gyvena vienoje valstybėje narėje ir turi visas kitoje valstybėje narėje įsteigtų bendrovių akcijas. <...> 55.<...> EB sutarties 43 straipsnis turi būti aiškinamas kaip draudžiantis valstybei narei įtvirtinti tokią kaip pagrindinėje byloje nagrinėjamą pajamų apmokestinimo tvarką, mokesčių mokėtojui iš šios valstybės narės persikėlus gyventi kitur, pagal kurią, siekiant atidėti šio mokesčio mokėjimą, reikia pateikti garantijas ir pagal kurią visiškai neatsižvelgiama į pajamų sumažėjimą, kuris gali vėliau atsirasti suinteresuotajam asmeniui persikėlus gyventi kitur ir į kurį nebuvo atsižvelgta priimančiojoje valstybėje narėje.

2006 m. rugsėjo 7 d. sprendimas N (byla C-470/04, Rink.p. 7409) Įsisteigimo laisvė – Kontroliuojamas užsienio bendroves reglamentuojančios nuostatos – Kontroliuojamų užsienio bendrovių pelno įtraukimas į patronuojančios bendrovės apmokestinimo pagrindą

<...> 37.<...> Vien tik aplinkybė, jog bendrovė valstybėje narėje buvo įsteigta turint tikslą pasinaudoti palankesniais teisės aktais, nėra pakankama, kad būtų galima daryti išvadą apie piktnaudžiavimą šia laisve398. <...>50.<...> Vien tik tuo, jog bendrovė rezidentė įsteigia papildomą verslo vietą, pavyzdžiui, dukterinę įmonę, kitoje valstybėje narėje, negalima pagrįsti bendros sukčiavimo mokesčių srityje prezumpcijos ir dėl to pateisinti priemonės, keliančios grėsmę naudojimuisi pagrindine Sutarties garantuojama laisve399.

51. Tačiau nacionalinė įsisteigimo laisvę ribojanti priemonė gali būti pateisinama, kai ji yra susijusi su išimtinai dirbtiniais dariniais, kurių tikslas yra išvengti atitinkamos valstybės narės teisės aktų taikymo400. <...>55.<...> Siekiant pateisinti įsisteigimo laisvės apribojimą kova su piktnaudžiavimais, specifinis tokio apribojimo tikslas turi būti sudaryti kliūtis tokiam elgesiui, kuriam būdingas dirbtinių, neturinčių ekonominio pagrindo darinių kūrimas, turint tikslą išvengti mokesčio, kurį paprastai reikia sumokėti nuo gauto pelno už nacionalinėje teritorijoje vykdytą veiklą. <...>75.<...> EB sutarties 43 ir EB 48 straipsniai [dabar SESV 49 ir 54 straipsniai] turi būti aiškinami taip, kad jie draudžia vienoje valstybėje narėje įsteigtos kontroliuojamos užsienio bendrovės gauto pelno įskaitymą į kitoje valstybėje narėje įsteigtos bendrovės rezidentės apmokestinimo pagrindą, kai šio pelno apmokestinimo lygis pirmojoje valstybėje yra mažesnis nei antrojoje valstybėje, nebent toks įskaitymas susijęs tik su išimtinai dirbtiniais dariniais, skirtais išvengti paprastai mokėtino nacionalinio mokesčio. Todėl tokios apmokestinimo priemonės taikymo turi būti vengiama, kai, remiantis objektyviais ir trečiųjų asmenų patikrinamais įrodymais, paaiškėja, kad, nepaisant mokestinio pobūdžio motyvų buvimo, tokia kontroliuojama užsienio bendrovė yra realiai įsteigta priimančiojoje valstybėje narėje ir joje vykdo faktinę ekonominę veiklą.

2006 m. rugsėjo 12 d. sprendimas Cadbury Schweppes ir Cadbury Schweppes Overseas (byla C-196/04, Rink.p. 7995) Įsisteigimo laisvė – Skirtingas akcininkų rezidentų ir akcininkų ne rezidentų vertinimas – Dvišalės dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartys <...> 55. Jei valstybė narė rezidentams bendrovių rezidenčių išmokamiems dividendams numato apmokestinimo kelis kartus ir ekonominio dvigubo apmokestinimo išvengimo arba sušvelninimo sistemą, ji lygiaverčiai turi vertinti ir rezidentams bendrovių ne rezidenčių išmokamus dividendus.

56. Iš tiesų pagal tokias sistemas vienos valstybės rezidentų akcininkų, gaunančių dividendus iš šioje valstybėje įsteigtos bendrovės, padėtis yra panaši į šios valstybės rezidentų akcininkų, gaunančių dividendus iš kitoje valstybėje narėje įsteigtos bendrovės, padėtį tuo, kad tiek iš nacionalinio, tiek iš užsienio šaltinio gaunamiems dividendams gali būti taikomas, viena vertus, bendrovių, kurios yra akcininkės, atveju – apmokestinimas kelis kartus ir, kita vertus, galutinių akcininkų atveju – ekonominis dvigubas apmokestinimas. <...> 58. Iš tiesų, jei dividendus išmokanti bendrovė ir juos gaunantis akcininkas reziduoja ne toje pačioje valstybėje narėje, dividendus išmokančios bendrovės rezidavimo valstybės, t. y. pelno šaltinio valstybės narės, padėtis apmokestinimo kelis kartus ir ekonominio dvigubo apmokestinimo

2003 m. rugsėjo 30 d. Sprendimas Inspire Art, C-167/01, Rink., 2003, p. I-10155, 96 p.

2000 m. rugsėjo 26 d. Sprendimas Komisija prieš Belgiją, C-478/98, Rink., 2000, p. I-7587, 45 p.; 2004 m. kovo 4 d.

Sprendimas Komisija prieš Prancūziją, C-334/02, Rink., 2004, p. I-2229, 27 p.

400 2002 m. gruodžio 12 d. Sprendimas Lankhorst-Hohorst, C-324/00, Rink., 2002, p. I-11779, 37 p.

398 399

išvengimo arba sušvelninimo atžvilgiu nėra tokia pati kaip valstybės narės, kurios rezidentas yra dividendus gaunantis akcininkas. <...> 64. Valstybė narė veikia kaip akcininko rezidavimo valstybė, kai bendrovė rezidentė išmoka dividendus savo galutiniams akcininkams rezidentams, ši valstybė narė suteikia šiems akcininkams teisę į mokesčio kreditą, atitinkantį paskirstytąjį pelną uždirbusios bendrovės skirstant šiuos dividendus sumokėto avansinio pelno mokesčio dalį.

65. Dėl apmokestinimo kelis kartus ir ekonominio dvigubo apmokestinimo išvengimo arba sušvelninimo mechanizmų taikymo valstybės narės, kurios rezidentai yra tiek dividendus išmokančios bendrovės, tiek galutiniai akcininkai, padėtis nepanaši į valstybės narės, kurios rezidentė yra bendrovė, išmokanti dividendus bendrovei ne rezidentei, po to juos išmokančiai savo galutiniams akcininkams, nes antroji valstybė iš esmės veikia tik kaip paskirstytojo pelno šaltinio kilmės valstybė. <...> 74. <...> Tuo atveju, kai bendrovė, valstybės narės rezidentė, išmoka dividendus, EB sutarties 43 ir 56 straipsniai šiai valstybei nedraudžia suteikti šiuos dividendus gaunančioms bendrovėms, taip pat šios valstybės rezidentėms, mokesčio kreditą, atitinkantį dividendus išmokančios bendrovės už skirstomą pelną sumokėto mokesčio dalį, nesuteikiant jo toms dividendus gaunančioms bendrovėms, kurios yra kitos valstybės narės rezidentės ir kurių šie gaunami dividendai pirmojoje valstybėje neapmokestinami. <...> 91. Tai, kad abipusės teisės ir pareigos taikomos tik vienos iš dviejų sutartį sudariusių valstybių narių rezidentams, yra dvišalėms dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartims būdinga pasekmė. Iš jų išplaukia, kad, apmokestinant bendrovės, Jungtinės Karalystės rezidentės, išmokamus dividendus, bendrovės, reziduojančios valstybėje narėje, su Jungtine Karalyste sudariusioje teisės į mokesčio kreditą nenumatančią dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartį, padėtis nėra tokia pati kaip bendrovės, kuri yra valstybės narės, sudariusios tokią teisę numatančią dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartį rezidentės padėtis. <...> 94.<...> EB sutarties 43 ir EB 56 straipsniai [dabar SESV 49 ir 63 straipsniai] valstybei narei nedraudžia teisės į mokesčio kreditą, kuri su kita valstybe nare sudarytoje dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartyje yra numatyta bendrovėms tos kitos valstybės rezidentėms, gaunančioms dividendus iš bendrovių, pirmosios valstybės rezidenčių, nesuteikti bendrovėms, kurios reziduoja trečiojoje valstybėje narėje, su kuria ji sudarė dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartį, nenumatančią tokios teisės bendrovėms, šios trečiosios valstybės rezidentėms.

2006 m. gruodžio 12 d. sprendimas Test Claimants in Class IV of the ACT Group Litigation (byla C374/04, Rink. p. 11673) Įsisteigimo laisvė – Pelno mokestis – Dividendų išmokėjimas – Bendrovėms rezidentėms išmokamų dividendų neapmokestinimas – Mokestis prie šaltinio už bendrovėms ne rezidentėms išmokamus dividendus – Dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartis – Galimybė iš kitoje valstybėje narėje mokėtino mokesčio atskaityti išskaičiuotą <...>23. Iš tiesų Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad mokesčių teisėje mokesčių mokėtojų rezidavimo vieta gali būti faktorius, galintis pateisinti nacionalines taisykles, pagal kurias skirtingai vertinami mokesčių mokėtojai rezidentai ir mokesčių mokėtojai ne rezidentai.

24. Todėl skirtingas mokesčių mokėtojų rezidentų ir mokesčių mokėtojų ne rezidentų vertinimas savaime neturėtų būti laikomas diskriminavimu Sutarties [EB sutartis, dabar SESV] prasme.

25. Tačiau skirtingas šių dviejų kategorijų mokesčių mokėtojų vertinimas turi būti laikomas diskriminavimu Sutarties prasme, jei nėra jokio objektyvaus jų padėties skirtumo, kuriuo galima būtų pagrįsti tokį skirtingą vertinimą.

<...>29. Toks skirtingas dividendų mokestinis vertinimas pagal patronuojančių bendrovių buveinės vietą, yra įsisteigimo laisvės apribojimas, iš principo draudžiamas EB sutarties 43 ir 48 straipsniais [dabar SESV 49 ir 54 straipsniai]. <...>34. Tiesa, kad valstybės narės priemonių, kuriomis siekiama išvengti bendrovės rezidentės paskirstyto pelno apmokestinimo kelis kartus ar dvigubo apmokestinimo arba juos sušvelninti, atžvilgiu dividendus gaunančių akcininkų rezidentų padėtis nebūtinai yra panaši į dividendus gaunančių akcininkų, kurie yra kitos valstybės narės rezidentai, padėtį401.

35. Tačiau nuo tada, kai valstybė narė vienašališkai arba pagal susitarimą pajamų mokesčiu apmokestina ne tik akcininkų rezidentų, bet ir akcininkų ne rezidentų iš bendrovės rezidentės gaunamus dividendus, šių akcininkų ne rezidentų padėtis tampa panaši į akcininkų rezidentų padėtį. <...>37. <...> Atsižvelgiant į tai matyti, kad atleidžiant patronuojančias bendroves nuo mokesčio už gaunamus dividendus, siekiama išvengti dukterinių bendrovių pelno, kuris jų patronuojančioms bendrovėms paskirstomas dividendų pavidalu, apmokestinimo kelis kartus. Kaip savo išvados 22 punkte pažymėjo generalinis advokatas, jeigu Prancūzijos Respublika pasirinko apsaugoti savo rezidentus nuo tokio apmokestinimo, šią priemonę ji turi taikyti ir ne rezidentams tiek, kiek analogiškas šių ne rezidentų apmokestinimas kyla iš jos kompetencijos mokesčių srityje įgyvendinimo pastarųjų atžvilgiu. <...> 41.<...> EB sutarties 43 ir 48 straipsniai turi būti aiškinami kaip draudžiantys nacionalinės teisės aktus, kurie, nustatydami tam tikrą mokestinę prievolę už dividendus patronuojančiai bendrovei ne rezidentei, nuo jos beveik visiškai atleidžia patronuojančias bendroves rezidentes, yra diskriminacinis įsisteigimo laisvės apribojimas. <...>49. Taikant tokią sutartį (Sutartis tarp Nyderlandų ir Prancūzijos dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo) ir tokius teisės aktus atsirandantis skirtingas mokestinis vertinimas, kad ir kokia būtų jo apimtis, diskriminuoja patronuojančias bendroves jų buveinės vietos pagrindu, o tai yra nesuderinama su Sutarties nuostatomis užtikrinama įsisteigimo laisve. <...>56.<...> EB sutarties 43 ir 48 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad jie draudžia nacionalinės teisės aktus, kurie tik patronuojančioms bendrovėms ne rezidentėms numato mokestį prie šaltinio už dukterinių bendrovių rezidenčių išmokėtus dividendus, net jei šį mokestį prie šaltinio leidžianti mokesčių srities sutartis, nagrinėjamos valstybės narės sudaryta su kita valstybe nare, numato galimybę iš šioje kitoje valstybėje mokėtino mokesčio atskaityti pagal šiuos nacionalinės teisės aktus sumokėtą mokesčio sumą, jei patronuojanti bendrovė negali pasinaudoti minėtoje sutartyje numatytu atskaitymu šioje kitoje valstybėje narėje.

2006 m. gruodžio 14 d. sprendimas Denkavit Internationaal ir Denkavit France (byla C-170/05, Rink.p. 11949) Įsisteigimo laisvė – Mokesčių teisės aktai, susiję su pajamų mokesčiu – Bendrovės galimybė atskaityti grupės viduje pervestas lėšas – Reikalavimas bendrovei, kuriai pervedamos lėšos, turėti savo buveinę atitinkamoje valstybėje narėje <...> 39. Dukterinių bendrovių rezidenčių skirtingas vertinimas, atsižvelgiant į jų patronuojančios bendrovės buveinės vietą, riboja įsisteigimo laisvę, nes naudojimasis šia laisve iš tikrųjų tampa mažiau patrauklus kitose valstybėse narėse įsteigtoms bendrovėms, kurios dėl to gali atsisakyti šią priemonę priimančioje valstybėje narėje įsigyti, įkurti dukterinę bendrovę arba pratęsti jos veiklą402.

2006 m. gruodžio 12 d. Sprendimas Test Claimants in Class IV of the ACT Group Litigation, C-374/04, Rink., 2006, p. I-0000, 57–65 p.

402 2002 m. gruodžio 12 d. Sprendimas Lankhorst-Hohorst, C-324/00, Rink., 2002, p. I-11779, 32 p.

401

<...>56.<...> Pripažinimas, kad toks užsienio elementą turintis lėšų pervedimas grupės viduje, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje, gali būti atskaitomas iš jį atlikusio asmens apmokestinamųjų pajamų, leistų bendrovių grupėms laisvai pasirinkti valstybę narę, kurioje bus apmokestinamas dukterinės bendrovės pelnas, atimant šias pervestas lėšas iš pastarosios bendrovės mokesčio bazės, o kai šis pervedimas jį gaunančios patronuojančios bendrovės valstybėje narėje laikomas apmokestinamomis pajamomis, – įskaičiuojant jį į patronuojančios bendrovės pelną. Tai pažeistų pačią apmokestinimo kompetencijos pasidalijimo tarp valstybių narių sistemą, nes dėl bendrovių grupės pasirinkimo dukterinės bendrovės valstybė narė bus priversta atsisakyti savo, kaip dukterinės bendrovės rezidavimo, valstybės teisės apmokestinti pastarosios pajamas, leidžiant tai padaryti patronuojančios bendrovės buveinės valstybei narei. <...> 58. Galiausiai dėl siekio užkirsti kelią mokesčių vengimui reikia pripažinti, kad galimybė pervesti dukterinės bendrovės apmokestinamąsias pajamas patronuojančiai bendrovei, kurios buveinė yra kitoje valstybėje narėje, susijusi su rizika, kad sudarant vien apsimestinius susitarimus pajamų pervedimai bendrovių grupės viduje bus vykdomi į bendroves, kurių buveinės yra mažiausius mokesčio tarifus taikančiose valstybės narėse arba valstybėse narėse, kur tokios pajamos nėra apmokestinamos. Tokią galimybę patvirtina ir tai, kad Suomijos lėšų pervedimo grupės viduje schema nereikalauja, jog šių lėšų gavėjas būtų patyręs nuostolių.

59. Suteikdama galimybę iš dukterinės bendrovės apmokestinamųjų pajamų atskaityti grupės viduje pervestas lėšas patronuojančiai bendrovei tik tuo atveju, kai pastaroji turi buveinę toje pačioje valstybėje narėje, Suomijos lėšų pervedimo grupės viduje schema gali užkirsti kelią tokiai praktikai, kuri būtų grindžiama dideliais skirtumais tarp skirtingose valstybės narėse taikomų mokesčio bazių ar mokesčio tarifų ir kurios tikslas – išvengti mokesčio, paprastai mokėtino dukterinės bendrovės valstybėje narėje nuo jos pelno.

60. Atsižvelgiant į šiuos du veiksnius, t. y. būtinybę apsaugoti apmokestinimo kompetencijos tarp valstybių narių subalansuotą pasidalijimą ir būtinybę užkirsti kelią mokesčių vengimui, bendrai reikia konstatuoti, kad schema, nagrinėjama pagrindinėje byloje, suteikiančia galimybę iš dukterinės bendrovės apmokestinamųjų pajamų atskaityti grupės viduje pervestas lėšas patronuojančiai bendrovei tik tuo atveju, kai pastaroji ir minėta dukterinė bendrovės turi buveinę toje pačioje valstybėje narėje, siekiama teisėtų tikslų, suderinamų su Sutartimi ir išplaukiančių iš privalomų bendrojo intereso pagrindų, ir ji yra tinkama užtikrinti šių tikslų įgyvendinimą. <...> 67.<...> EB sutarties 43 straipsnis nedraudžia valstybės narės teisės aktais nustatytos schemos, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, pagal kurią dukterinė bendrovė, šios valstybės narės rezidentė, iš savo apmokestinamųjų pajamų gali atskaityti grupės viduje savo patronuojančiai bendrovei pervestas lėšas, tik jei pastarosios bendrovės buveinė yra toje pačioje valstybėje narėje.

2007 m. liepos 18 d. sprendimas Oy AA (byla C-231/05, Rink., p. 6373) Įsisteigimo teisė – Taikymo sritis - Nacionalinės mokesčių teisės aktai – Paveldėjimo mokestis – Šeimai priklausanti bendrovė – Atleidimas nuo mokesčio – Sąlygos – Tam tikro skaičiaus darbuotojų įdarbinimas tam tikrame valstybės narės regione <...>16.<...> Pagrindinėje byloje ginčijami teisės aktai turi didelį poveikį įsisteigimo laisvei ir pagal Teisingumo Teismo praktiką jiems turi būti taikomi tik su šia laisve susijusios Sutarties nuostatos.

Darant prielaidą, kad ši nacionalinė priemonė, kaip teigia ieškovai pagrindinėje byloje, turi ribojantį poveikį laisvam kapitalo judėjimui, toks poveikis yra neišvengiama galimo įsisteigimo laisvės

apribojimo pasekmė ir jis nepateisina minėtų teisės aktų nagrinėjimo EB sutarties 56–58 straipsnių atžvilgiu403. <...>18.<...> Šeimoms priklausančioms bendrovėms kaip atleidimo nuo paveldėjimo mokesčio sąlygą nustatydami tam tikro skaičiaus darbuotojų įdarbinimą atitinkamos valstybės narės regione pastaruosius trejus metus iki palikėjo mirties, pagrindinėje byloje nagrinėjami ginčijami teisės aktai tokios įmonės savininką bei po jo mirties paveldėtojus traktuoja skirtingai, atsižvelgiant į tai, ar įmonė įdarbina darbuotojus šioje valstybėje narėje, ar kitoje valstybėje narėje.

19. Pagal Teisingumo Teismo praktiką valstybės narės teisės aktai, kuriuose įtvirtinamas skirtingas apmokestinamųjų asmenų traktavimas, atsižvelgiant į bendrovės, kurios akcininkai jie yra, buveinės vietą, iš esmės prieštarauja EB sutarties 43 straipsniui [dabar SESV 49 straipsnis] (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Baars 30 ir 31 punktus). Tas pats pasakytina ir apie valstybės narės teisės aktus, kuriuose įtvirtinamas skirtingas apmokestinamųjų asmenų traktavimas, atsižvelgiant į vietą, kur jiems priklausančioje bendrovėje per tam tikrą laikotarpį dirbo tam tikras skaičius darbuotojų.

20. Iš tikrųjų iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad įsisteigimo laisvės srityje vienodo požiūrio taisyklės draudžia ne tik atvirą diskriminaciją dėl pilietybės arba buveinės vietos, kiek tai susiję su bendrovėmis, bet ir visas paslėptas diskriminacijos formas, kuriomis, pritaikius kitus atskyrimo kriterijus, pasiekiamas toks pats rezultatas404.

21. Pagrindinėje byloje nagrinėjami teisės aktai nustato minėtos lengvatos, susijusios su tam tikro skaičiaus darbuotojų įdarbinimu tam tikru laikotarpiu šioje teritorijoje, suteikimo sąlygą, kurią neginčijamai lengvai gali įvykdyti minėtoje valstybėje narėje įsteigta bendrovė.

22. Todėl šie teisės aktai, suteikdami mokesčių lengvatą, netiesiogiai diskriminuoja apmokestinamuosius asmenis atsižvelgiant į vietą, kurioje per tam tikrą laikotarpį dirbo tam tikras skaičius darbuotojų, ir ši diskriminacija gali pažeisti šių apmokestinamųjų asmenų naudojimąsi įsisteigimo laisve. <...>27. Kalbant apie Belgijos vyriausybės pateiktus argumentus, reikia pažymėti, kad ji negalėjo įrodyti būtinybės taikyti atleidimo nuo pagrindinėje byloje nagrinėjimo mokesčio tik vadinamosioms „šeimoms priklausančioms“ įmonėms, kuriose yra apibrėžtas skaičius darbo vietų atitinkamos valstybės narės teritorijoje. Iš tiesų šioje byloje, atsižvelgiant į tikslą išvengti, kad paveldėjimui taikomas mokestis nesužlugdytų tolesnės šeimoms priklausančių įmonių veiklos, taigi – ir jose esančių darbo vietų, įmonės, turinčios buveinę kitoje valstybėje narėje, yra panašioje padėtyje kaip ir pirmojoje valstybėje narėje įsteigtos įmonės.

28. Be to, kalbant apie šios vyriausybės argumentą, jog būtina apsaugoti mokesčių kontrolės veiksmingumą, nes 1977 m. gruodžio 19 d. Tarybos direktyva dėl valstybių narių kompetentingų institucijų tarpusavio pagalbos tiesioginio apmokestinimo srityje (OL L 336, p. 15) netaikoma paveldėjimo mokesčiui, pakanka pažymėti, kad ši problema negali pateisinti kategoriško atsisakymo suteikti nagrinėjamas mokesčių lengvatas, nes mokesčių institucijos gali pačių suinteresuotų apmokestinamųjų asmenų paprašyti pateikti, jų manymu, reikalingus įrodymus, kad būtų užtikrinta, jog nagrinėjamos mokesčių lengvatos būtų teikiamos tik tais atvejais, kai darbo vietos atitinka nacionalinėje teisėje nustatytus reikalavimus405.

29. <...> Nesant tinkamo pateisinimo, EB sutarties 43 straipsnis draudžia taikyti valstybės narės mokesčių teisės aktus paveldėjimo mokesčio srityje, kurie neleidžia atleisti nuo šio mokesčio šeimoms priklausančių bendrovių, kur per trejų metų laikotarpį iki palikėjo mirties dirbo mažiausia penki darbuotojai kitoje valstybėje narėje, nors jie ir taiko šį atleidimą nuo mokesčio, jei darbuotojai įdarbinami pirmosios valstybės narės regione.

403

2007 m. kovo 13 d. Sprendimas Test Claimants in the Thin Cap Group Litigation, C-524/04, Rink., 2007, p. I-0000, 33 ir 34 p.; 2007 m. gegužės 10 d. Nutartis A ir B, C-102/05, Rink., 2007, p. I-0000, 26 ir 27 p.

404 2000 m. rugsėjo 19 d. Sprendimas Vokietija prieš Komisiją, C-156/98, Rink., 2000, p. I-6857, 83 p.

405 2007 m. spalio 11 d. Sprendimas Elisa, C-451/05, Rink., 2007, p. I-0000, 98 p.

2007 m. spalio 25 d. sprendimas Geurts et Vogten (byla C-464/05, Rink. p. 9325) Įsisteigimo teisė − Taikymo sritis - Bendrijos socialinės politikos tikslai − Profesinės sąjungos kolektyvinė priemonė prieš privačią įmonę − Kolektyvinė sutartis, atgrasanti įmonę nuo laivo registravimo su kitos valstybės narės vėliava <...> 33.<...> Iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, jog EB sutarties 39, 43 ir 49 straipsniai [dabar SESV 45, 49, 56 straipsniai] reglamentuoja ne tik valdžios institucijų veiksmus, bet taip pat taikomi ir kitokioms taisyklėms, kuriomis siekiama kolektyviniu būdu reglamentuoti darbą pagal darbo sutartį, savarankišką darbą ir paslaugų teikimą406.

34. Kadangi darbo sąlygos įvairiose valstybėse narėse tam tikrais atvejais reglamentuojamos įstatymais ar kitais teisės aktais, o kitais atvejais – kolektyvinėmis sutartimis ir kitais aktais, kuriuos sudarė ar priėmė privatūs asmenys, šiuose straipsniuose numatytų draudimų apribojimas viešosios valdžios institucijos aktais gali sukelti nelygybę, kiek tai susiję su jų taikymu407.

35. Nagrinėjamu atveju reikia pripažinti, pirma, kad darbuotojų profesinių sąjungų rengiamos kolektyvinės priemonės turi būti laikomos teisinės autonomijos, kurią šios organizacijos, ne viešosios teisės subjektai, turi pagal, be kita ko, nacionalinės teisės joms pripažįstamą asociacijų laisvę, dalis.

36. Antra, <...> tokios pagrindinėje byloje nagrinėjamos kolektyvinės priemonės, galinčios būti kraštutinėmis priemonėmis, kurių gali imtis profesinės sąjungos savo reikalavimams, siekiant kolektyviniu būdu reglamentuoti Viking samdomų darbuotojų darbą, patenkinti, turi būti laikomos glaudžiai susijusios su kolektyvine sutartimi, kurią siekė sudaryti FSU. 37. Iš to aišku, kad tokios kolektyvinės priemonės iš esmės patenka į EB sutarties 43 straipsnio [dabar SESV 49 straipsnis] taikymo sritį. <...> 47. <...> Tai, kad teisė imtis kolektyvinės priemonės turi pagrindinės teisės požymių, nelemia EB sutarties 43 straipsnio netaikymo pagrindinėje byloje aptariamoms kolektyvinėms priemonėms. <...> 55.<...> EB sutarties 43 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad iš esmės į šio straipsnio taikymo sritį patenka profesinės sąjungos arba profesinių sąjungų asociacijos kolektyvinė priemonė prieš tam tikrą įmonę, siekiant, kad ši įmonė sudarytų kolektyvinę sutartį, kurios turinys gali ją atgrasyti nuo pasinaudojimo įsisteigimo laisve. <...> 57.<...> Iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, jog laisvo asmenų judėjimo ir laisvo paslaugų teikimo tarp valstybių narių kliūčių panaikinimui kiltų pavojus, jeigu valstybės sukeltų kliūčių pašalinimas galėtų būti neutralizuotas kliūtimis, atsirandančiomis asociacijoms ir viešosios teisės nereglamentuojamoms organizacijoms įgyvendinant savo teisinę autonomiją.

58. Be to, Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, pirma, jog tai, kad kai kurios Sutarties nuostatos formaliai skirtos valstybėms narėms, dar nereiškia, kad teisės negali būti suteiktos ir bet kuriam privačiam asmeniui, suinteresuotam, jog būtų laikomasi taip apibrėžtų pareigų, ir, antra, kad draudimas pažeisti pagrindinę laisvę, kurią numato privalomojo pobūdžio Sutarties nuostata, taikomas visų pirma visoms sutartims, kuriomis siekiama kolektyviai reglamentuoti darbą pagal darbo sutartį408. <...> 66.<...> EB sutarties 43 straipsnis privačiai įmonei gali suteikti teisių, kuriomis būtų galima remtis prieš profesinę sąjungą arba profesinių sąjungų asociaciją. <...> 90. <...> EB sutarties 43 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamos kolektyvinės priemonės, kuriomis siekiama, jog įmonė, kurios buveinė yra konkrečioje 1974 m. gruodžio 12 d. Sprendimas Walrave ir Koch, 36/74, Rink., 1974, p. 1405, 17 p.; 1976 m. liepos 14 d.

Sprendimas Donà, 13/76, Rink., 1976, p. 1333, 17 p.; 2000 m. balandžio 11 d. Sprendimas Deliège, C-51/96 ir C-191/97, Rink., 2000, p. I-2549, 47 p.; 2000 m. birželio 6 d. Sprendimas Angonese, C-281/98, Rink., 2000, p. I-4139, 31 p.; 2002 m. vasario 19 d. Sprendimas Wouters ir kt., C-309/99, Rink., 2002, p. I-1577, 120 p.

407 1974 m. gruodžio 12 d. Sprendimas Walrave ir Koch, 36/74, Rink., 1974, p. 1405, 19 p.; 2000 m. birželio 6 d.

Sprendimas Angonese, C-281/98, Rink., 2000, p. I-4139, 33 p.

408 1976 m. balandžio 8 d. Sprendimas Defrenne, 43/75, Rink., 1976, p. 455, 31 ir 39 p.

406

valstybėje narėje, sudarytų kolektyvinę darbo sutartį su šioje valstybėje įsteigta profesine sąjunga ir taikytų šioje sutartyje numatytas sąlygas šios įmonės dukterinės įmonės, įsteigtos kitoje valstybėje narėje, samdomiems darbuotojams, yra apribojimai šio straipsnio prasme. Šie apribojimai iš principo gali būti pateisinti vieno iš privalomų bendrojo intereso pagrindų apsauga, kaip antai darbuotojų apsauga, su sąlyga, kad įrodyta, jog jie gali užtikrinti teisėto tikslo įgyvendinimą ir neviršija to, kas būtina šiam tikslui pasiekti.

2007 m. gruodžio 11 d. sprendimas The International Transport Workers' Federation ir The Finnish Seamen's Union (byla C-438/05, Rink. p. 10779) Įsisteigimo laisvė – Apribojimai - Pelno mokestis – Valstybėje narėje įsteigtai bendrovei priklausančiam ir kitoje valstybėje narėje esančiam nuolatiniam padaliniui paskolinto kapitalo grąžinimo finansinės pasekmės <...>28.<...> Remiantis nusistovėjusia Teisingumo Teismo praktika, apribojimais laikomos visos priemonės, kurios draudžia, trukdo naudotis šia laisve arba dėl kurių naudojimasis ja tampa mažiau patrauklus409.

29. Teisingumo Teismas, be kita ko, nusprendė, kad toks ribojantis poveikis gali būtent atsirasti, jei dėl mokesčių teisės aktų būtų daroma įtaka bendrovės sprendimui įsteigti pavaldžius vienetus, kaip antai nuolatinį padalinį, kitose valstybėse narėse ir vykdyti savo veiklą per šiuos vienetus410. <...>30.<...> Pagrindinėje byloje nagrinėjama mokesčių sistema padidina ekonominę riziką, su kuria susiduria valstybėje narėje įsteigta bendrovė, norinti įkurti padalinį kitoje valstybėje narėje, kai ji naudoja kitokią atsiskaitymo priemonę nei kilmės valstybėje. Tokioje situacijoje pagrindinė įmonė susiduria ne tik su įprasta rizika, kuri atsiranda kuriant tokį padalinį; ji taip pat patiria ir papildomą mokestinę riziką, kai pastarajam perduoda paskolintą kapitalą.

31. Kalbant apie pagrindinę bylą reikia pažymėti, kad dėl įsisteigimo laisvės įgyvendinimo Deutsche Shell patyrė finansinių nuostolių, į kuriuos neatsižvelgė nacionalinės mokesčių institucijos, nustatydamos pelno mokesčio apmokestinimo pagrindą Vokietijoje, ir į kuriuos taip pat nebuvo atsižvelgta apmokestinant jos nuolat veikiantį padalinį Italijoje.

32. Darytina išvada, kad pagrindinėje byloje nagrinėjama mokesčių sistema riboja įsisteigimo laisvę. <...>37.<...> Teisingumo Teismas pripažino, jog būtinybė apsaugoti mokesčių sistemos darną gali pateisinti naudojimosi Sutartimi garantuojamomis pagrindinėmis laisvėmis apribojimą411.

38. Tačiau tam, kad tokiam pateisinimo argumentui būtų galima pritarti, Teisingumo Teismas nusprendė, kad reikia, jog būtų nustatytas tiesioginis ryšys tarp aptariamos mokesčių lengvatos ir šios lengvatos kompensavimo konkrečia mokestine išskaita412.

39. Be to, aptariamų mokesčių teisės aktų siekiamo tikslo atžvilgiu ir mokesčių mokėtojų lygmeniu tokio ryšio tiesioginį pobūdį reikia nustatyti atsižvelgiant į glaudų ryšį tarp atskaitos ir apmokestinimo413.

40. Dėl pagrindinėje byloje nagrinėjamos mokesčių sistemos reikia pabrėžti, kad su valiutos keitimu susijusių nuostolių ir pelno palyginimas neturi jokios reikšmės, nes tarp šių dviejų elementų nėra jokio tiesioginio ryšio prieš tai einančiuose dviejuose punktuose primintos Teisingumo Teismo 1995 m. lapkričio 30 d. Sprendimas Gebhard, C-55/94, Rink., 1995, p. I-4165, 37 p.; 2004 m. spalio 5 d. Sprendimas CaixaBank France, C-442/02, Rink., 2004, p. I-8961, 11 p.

410 2005 m. gruodžio 13 d. Sprendimas Marks & Spencer, C-446/03, Rink., 2005, p. I-10837, 32 ir 33 p.; 2006 m. vasario 23 d. Sprendimas Keller Holding, C-471/04, Rink., 2006, p. I-2107, 35 p.

411 1992 m. sausio 28 d. Sprendimas Bachmann, C-204/90, Rink., 1992, p. I-249, 28 p.; 2007 m. lapkričio 8 d.

Sprendimas Amurta, C-379/05, Rink., 2007, p. I-0000, 46 p.

412 1995 m. lapkričio 14 d. Sprendimas Svensson ir Gustavsson, C-484/93, Rink., 1995, p. I-3089, 58 p.; 2002 m. lapkričio 21 d. Sprendimas X ir Y, C-436/00, Rink., 1995, p. I-10829, 52 p.; 2006 m. rugsėjo 14 d. Sprendimas Centro di Musicologia Walter Stauffer, C-386/04, Rink., 2006, p. I-8203, 54−56 p.

413 1995 m. rugpjūčio 11 d. Sprendimas Wielockx, C-80/94, Rink., 1995, p. I-2493, 24 p.

409

praktikos prasme. Iš tikrųjų nuostolių dėl valiutos keitimo neįtraukiant į Deutsche Shell apmokestinimo pagrindą už 1992 mokestinius metus atžvilgiu nėra kompensuojama jokia mokesčių lengvata valstybėje narėje, kurioje ši bendrovė turi savo buveinę, ir valstybėje narėje, kurioje yra jos nuolat veikiantis padalinys. <...>43. Iš tikrųjų įsisteigimo laisvė neturėtų būti traktuojama taip, jog valstybė narė savo mokesčių teisės nuostatas privalo sieti su kitos valstybės nuostatomis, kad visais atvejais būtų užtikrintas apmokestinimas, naikinantis skirtumus, išplaukiančius iš nacionalinių mokesčių teisės aktų, nes bendrovės priimami sprendimai dėl komercinių struktūrų įsteigimo užsienyje gali tam tikrais atvejais būti daugiau ar mažiau palankūs arba nepalankūs tokiai bendrovei414.

44. Dėl pagrindinės bylos reikia pažymėti, kad nagrinėjama mokesčių našta siejama su atitinkama aplinkybe, į kurią gali atsižvelgti tik Vokietijos mokesčių institucijos. Nors teisinga, kad kiekviena valstybė narė, sudariusi sutartį dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo, privalo ją įgyvendinti taikydama savo mokesčių teisės aktus ir taip nustatydama nuolat veikiančio padalinio pajamas, valstybė narė negali į pagrindinės įmonės apmokestinimo pagrindą neįtraukti nuostolių dėl valiutos keitimo, kurių dėl jų pobūdžio nuolat veikiantis padalinys niekada negalėtų patirti.

45.<...> Sutarties 52 ir 58 straipsnių [dabar SESV 49 ir 54 straipsniai] nuostatos valstybei narei draudžia nuostolių dėl valiutos keitimo, kurių patyrė šios valstybės teritorijoje buveinę turinti bendrovė grąžinant jai priklausančiam kitoje valstybėje narėje esančiam nuolat veikiančiam padaliniui paskolintą kapitalą, neįtraukti į nacionalinį apmokestinimo pagrindą. <...> 47. Kaip išplaukia iš šio sprendimo 30 ir 31 punktuose pateikto vertinimo, minėto nuolat veikiančio padalinio patirtų nuostolių dėl valiutos keitimo įskaitymo ribojimas, atsižvelgiant į jo rezultatus, taip pat gali atgrasinti bendrovę vykdyti savo tarpvalstybinę veiklą Europos bendrijoje tarpininkaujant tokiam padaliniui ir todėl turi būti laikomas įsisteigimo laisvės ribojimu. <...> 51. Dėl konkretaus argumento, kad Deutsche Shell galėtų pasinaudoti dviguba lengvata dėl nuostolių, susijusių su valiutos keitimu, reikia pažymėti, kad valstybė narė, kuri atsisakė vykdyti savo apmokestinimo kompetenciją sudarydama dvišalį susitarimą dėl mokesčių, tokį, koks taikytinas pagrindinėje byloje, negali remtis šios valstybės teritorijoje įsteigtai bendrovei priklausančio nuolat veikiančio padalinio pajamų apmokestinimo kompetencijos nebuvimu, siekdama pateisinti atsisakymą atskaityti šios bendrovės nurodytas išlaidas, į kurias dėl jų pobūdžio negalima atsižvelgti valstybėje narėje, kur yra šis padalinys. <...> 53. <...> Sutarties 52 ir 58 straipsnių nuostatos taip pat draudžia leisti atskaityti nuostolius dėl valiutos keitimo kaip dėl savo buveinę valstybėje narėje turinčios įmonės eksploatavimo išlaidas, tik kai jai priklausantis kitoje valstybėje narėje esantis nuolat veikiantis padalinys negauna neapmokestinamojo pelno.

2008 m. vasario 28 d. sprendimas Deutsche Shell (byla C-293/06, Rink., p. 1129) Įsisteigimo laisvė – Tiesioginiai mokesčiai – Atsižvelgimas į valstybėje narėje veikiančio ir savo pagrindinę buveinę kitoje valstybėje narėje turinčiai bendrovei priklausančio nuolatinio padalinio patirtus nuostolius <...>15.<...> Reikia priminti, kad nuolatinio padalinio, neturinčio atskiro teisnumo ir veikiančio valstybėje narėje sukūrimas ir visiškas priklausymas kitoje valstybėje narėje reziduojančiam fiziniam ar juridiniam asmeniui patenka į EB sutarties 43 straipsnio [dabar SESV 49 straipsnis] materialinę taikymo sritį.

414

2005 m. liepos 12 d. Sprendimas Schempp, C-403/03, Rink., 2005, p. I-6421, 45 p.

16. Jei pagrindinėje byloje nagrinėjama mokesčių sistema riboja laisvą kapitalo judėjimą, toks poveikis yra neišvengiama galimo įsisteigimo laisvės apribojimo pasekmė, todėl minėtos mokesčių sistemos negalima nagrinėti EB sutarties 56 straipsnio atžvilgiu415.

18. Pirmiausia reikia priminti, kad Įsisteigimo laisvė apima bendrovių, įsteigtų vadovaujantis valstybės narės teisės aktais ir Bendrijoje turinčių savo pagrindines buveines, centrinę administraciją ar pagrindinę verslo vietą, teisę vykdyti savo veiklą atitinkamoje valstybėje narėje per dukterinę bendrovę, filialą ar atstovybę416.

19. Nors, atsižvelgiant į tekstą, EB sutarties nuostatos dėl įsisteigimo laisvės yra skirtos užtikrinti naudojimąsi priimančiojoje valstybėje narėje tomis pačiomis kaip ir nacionalinių subjektų teisėmis, jos taip pat draudžia, kad kilmės valstybė narė savo piliečiui ar pagal jos teisės aktus įsteigtai bendrovei ribotų įsisteigimo laisvę kitoje valstybėje narėje417.

20. Šios nuostatos yra taikomos ir tuomet, kai valstybėje narėje įsteigta bendrovė veikia kitoje valstybėje narėje per nuolatinį padalinį. <...>22.<...> Nuolatinio padalinio, kaip savarankiško fiskalinio vieneto, sąvoka atitinka tarptautinę teisinę praktiką, išdėstytą Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) parengtoje pavyzdinėje sutartyje, būtent jos 5 ir 7 straipsniuose. <...>25.<...> Bendrovės, turinčios pagrindinę buveinę Vokietijoje ir nuolatinį padalinį kitoje valstybėje narėje, situacija mokestiniu požiūriu yra mažiau palanki nei tuo atveju, jei ši bendrovė turėtų nuolatinį padalinį Vokietijoje. Dėl tokio skirtingo mokestinio traktavimo Vokietijos bendrovė gali nenorėti vykdyti savo veiklos per kitoje valstybėje narėje įsteigtą nuolatinį padalinį.

26. Reikia konstatuoti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjama mokesčių sistema riboja įsisteigimo laisvę.

27. Iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad įsisteigimo laisvės apribojimas gali būti leidžiamas tik tuo atveju, jeigu jis pateisinamas privalomaisiais bendrojo intereso pagrindais. Tačiau net tokiu atveju šis apribojimas turi būti tinkamas užtikrinti atitinkamo tikslo įgyvendinimą ir neviršyti to, kas būtina jam pasiekti418. <...>33.<...> Reikia pažymėti, kad jei nebūtų sutarties dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo, valstybė narė, kurioje yra nuolatinį padalinį turinčios bendrovės buveinė, turėtų teisę apmokestinti tokio subjekto gautą pelną. Todėl apmokestinimo kompetencijos pasidalijimo tarp dviejų valstybių narių apsaugos tikslas, kuris atsispindi sutarties nuostatose, gali pateisinti pagrindinėje byloje nagrinėjamą mokesčių sistemą, nes pagal šią sistemą išsaugoma simetrija tarp pelno apmokestinimo teisės ir galimybės išskaityti nuostolius. <...>35. <...>Dėl antrojo pateisinimo motyvo <...> pagrįsto nuostolių dvigubo panaudojimo rizika, Teisingumo Teismas yra pripažinęs, kad valstybės narės turi galėti užkirsti kelią šiai rizikai.

36. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad <...> pagrindinėje byloje, akivaizdžiai egzistuoja nuostolių dvigubo panaudojimo rizika. Iš tikrųjų negalima atmesti galimybės, kad bendrovė savo buveinės valstybėje narėje apskaitys jai priklausančio ir kitoje valstybėje narėje veikiančio nuolatinio padalinio patirtus nuostolius ir, nepaisant šio įskaičiavimo, į tuos pačius nuostolius bus atsižvelgta vėliau nuolatinio padalinio valstybėje narėje, kai pastarasis gaus pelno, taip neleidžiant valstybei narei, kurioje yra pagrindinės bendrovės buveinė, apmokestinti šio pelno. <...>52. <...>Teisingumo Teismas yra pripažinęs valstybių narių teisėtą interesą užkirsti kelią veiksmams, kurie gali pakenkti teisei vykdyti joms priskiriamą fiskalinę kompetenciją. Šiuo 2006 m. rugsėjo 12 d. Sprendimas Cadbury Schweppes ir Cadbury Schweppes Overseas, C-196/04, Rink., 2006, p. I-7995, 33 p.; 2006 m. spalio 3 d. Sprendimas Fidium Finanz, C-452/04, Rink., 2006, p. I-9521, 48 ir 49 p.; 2007 m. kovo 13 d. Sprendimas Test Claimants in the Thin Cap Group Litigation, C-524/04, Rink., 2007, p. I-2107, 34 p.

416 1999 m. rugsėjo 21 d. Sprendimas Saint-Gobain ZN, C-307/97, Rink., 1999, p. I-6161, 35 p.; 2000 m. gruodžio 14 d.

Sprendimas AMID, C-141/99, Rink., 2000, p. I-11619, 20 p.; 2006 m. vasario 23 d. Sprendimas Keller Holding, C-471/04, Rink., 2006, p. I-2107, 29 p.

417 1998 m. liepos 16 d. Sprendimas ICI, C-264/96, Rink., 1998, p. I-4695, 21 p.; 2007 m. gruodžio 6 d. Sprendimas Columbus Container Services, C-298/05 Rink., 1998, p. I-0000, 33 p.

418 2005 m. gruodžio 13 d. Sprendimas Marks & Spencer, C-446/03, Rink., 2005, p. I-10837, 35 p.; 415

atžvilgiu, kai sutartis dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo valstybei narei, kurioje veikia nuolatinis padalinys, suteikia teisę apmokestinti jo pelną, aplinkybė suteikti pagrindinei bendrovei galimybę pasirinkti, kur turėtų būti atsižvelgta į nuolatinio padalinio nuostolius – ar valstybėje narėje, kurioje jis yra įsteigtas, ar kitoje valstybėje narėje – sukeltų didelį pavojų apmokestinimo kompetencijos tarp valstybių narių subalansuotam pasidalijimui419.

53. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nagrinėjama mokesčių sistema turi būti laikoma proporcinga jos siekiamų tikslų atžvilgiu.

54.<...> EB sutarties 43 straipsnis nedraudžia to, kad valstybėje narėje įsteigta įmonė negali iš savo apmokestinimo bazės išskaityti jai priklausančio ir kitoje valstybėje narėje veikiančio nuolatinio padalinio nuostolių, jei pagal dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartį šio padalinio pajamos yra apmokestinamos pastarojoje valstybėje narėje, kurioje į minėtus nuostolius gali būti atsižvelgta apmokestinant šio nuolatinio padalinio pelną vėlesniais mokestiniais metais.

2008 m. gegužės 15 d. sprendimas Lidl Belgium (byla C-414/06, Rink., p. 3601) Įsisteigimo laisvė - Bendrovės buveinės perkėlimas į kitą valstybę narę nei jos įsteigimo valstybė − EB sutarties 43 ir EB 48 straipsniai <...>109.<...> Kadangi Bendrijos teisėje nėra vienodo įsisteigimo laisve galinčių pasinaudoti bendrovių apibrėžimo ir pagal EB sutarties 48 straipsnį [dabar SESV 54 straipsnis] bendrovei taikytina nacionalinė teisė nustatoma remiantis vien sąsajos kriterijumi, klausimas, ar EB sutarties 43 straipsnis [dabar SESV 49 straipsnis] taikytinas bendrovei, kuri remiasi pagrindine šiame straipsnyje įtvirtinta laisve, kaip ir klausimas, ar fizinis asmuo yra valstybės narės pilietis ir šiuo pagrindu gali naudotis šia laisve, yra preliminarus, į kurį pagal galiojančią Bendrijos teisę galima atsakyti tik vadovaujantis nacionaline teise. Todėl tik patikrinus, ar ši bendrovė iš tiesų naudojasi įsisteigimo laisve laikydamasi EB sutarties 48 straipsnyje nustatytų sąlygų, galima kelti klausimą, ar bendrovei netaikomi šios laisvės apribojimai EB sutarties 43 straipsnio prasme.

110. Taigi valstybė narė turi teisę apibrėžti ir sąsajos kriterijų, kurio reikalaujama siekiant pripažinti, jog bendrovė įsteigta pagal nacionalinę teisę, o tuo remdamasi ji gali pasinaudoti įsisteigimo laisve, ir tokiam statusui išsaugoti nustatytus reikalavimus. Tokia teisė apima galimybę valstybei narei neleisti, jog bendrovė, kuriai taikoma jos teisė, tokį statusą išsaugotų, kai reorganizuodamasi į kitą valstybę narę ketina perkelti savo buveinę, nes tokiu būdu nutraukiama steigimosi valstybės narės nacionalinėje teisėje numatyta sąsaja. <...>115.<...> Komisija teigia, kad Bendrijos teisės reglamentavimo šioje srityje stoka <...> buvo pataisyta Bendrijos normomis dėl buveinės perkėlimo į kitą valstybę narę, įtvirtintomis Reglamente Nr. 2137/85420 ir 2157/2001421, atitinkamai − dėl EEIG ir dėl SE, ar 2003 m. liepos 22 d. Tarybos reglamente (EB) Nr. 1435/2003422 dėl Europos kooperatinės bendrovės (SCE) statuto (OL L 207, p. 1) bei po šių reglamentų priimtais Vengrijos teisės aktais. <...>117.<...> Nors EB sutarties 308 straipsnio pagrindu priimtuose reglamentuose numatoma sistema, suteikianti teisę naujai steigiamiems teisės subjektams perkelti savo buveinę, taigi ir realią buveinę, šios abi buveinės turi būti toje pačioje valstybėje narėje, kitoje valstybėje narėje 419

2007 m. liepos 18 d. sprendimas Oy AA, C-231/05, Rink., 2007, p. 6373, 55 p.

1985 m. liepos 25 d. Tarybos Reglamentas (EEB) Nr. 2137/85 dėl Europos ekonominių interesų grupių (EEIG) (OL 2004 m. specialusis leidimas, 17 skyrius, 1 tomas, p. 83 – 91) 421 2001 m. spalio 8 d. Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 2157/2001 dėl Europos bendrovės (SE) statuto (OL 2001 m. specialusis leidimas, 6 skyrius, 4 tomas, p. 251 – 271) 422 2003 m. liepos 22 d. Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 1435/2003 dėl Europos kooperatinės bendrovės (SCE) statuto (OL 2004 m. specialusis leidimas, 17 skyrius, 1 tomas, p. 280 - 303) 420

nelikviduojant pirminio juridinio asmens ir iš naujo nesteigiant naujo juridinio asmens, vis dėlto toks perkėlimas būtinai reiškia, kad pasikeičia subjektui taikytina nacionalinė teisė. <...>124.<...> Pagal galiojančią Bendrijos teisę EB sutarties 43 ir 48 straipsnius reikia aiškinti taip, kad jie nedraudžia valstybės narės teisės aktų, remiantis kuriais pagal šios valstybės narės teisės aktus įsteigtai bendrovei trukdoma perkelti savo buveinę į kitą valstybę narę išsaugant bendrovės, kuriai taikomi steigimosi valstybės narės teisės aktai, statusą.

2008 m. gruodžio 16 d. sprendimas Cartesio (byla C-210/06, Rink., p. 9641) Įsisteigimo laisvė – EB sutarties 43 straipsnis – Apribojimai - Nacionalinės teisės nuostatos, kuriomis nustatytos bendrovių įregistravimo sąlygos naujųjų valstybių narių piliečių prašymu – Savarankiškumo pripažinimo procedūra <...> 28.<...> Pagal EB sutarties 43 straipsnį [dabar SESV 49 straipsnis] valstybėms narėms draudžiama savo teisės aktuose numatyti kitokias veiklos vykdymo sąlygas asmenims, kurie nori pasinaudoti įsisteigimo laisve, nei tos, kurios nustatytos jų pačių piliečiams.

29. Tačiau šiuo atveju ginčijama nacionalinės teisės nuostata aiškiai pažeidžia šį draudimą, nes pagal ją tik aštuonių naujų valstybių narių piliečiams taikomas reikalavimas įrodyti, kad jie nedirba pagal darbo sutartį, pateikiant AuslBG 2 straipsnio 4 dalyje numatytą pažymėjimą arba to paties įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje numatytą pažymėjimą, kad jie neprivalo turėti darbo leidimo.

30. Taigi šie Bendrijos piliečiai gali vykdyti ekonominę veiklą kaip ūkinės bendrijos arba ribotos atsakomybės bendrovės, kurios jiems priklauso mažiau nei 25 %, dalyviai, tik įvykdę papildomas sąlygas ir formalumus, kurie netaikomi nacionaliniams subjektams. Be to, vykdant AuslBG 423 2 straipsnio 4 dalyje numatytą pripažinimo procedūrą, aštuonių naujų valstybių narių piliečių ekonominės veiklos vykdymas sustabdomas tiek, kiek trunka ši procedūra, t. y. daugiausia trims mėnesiams.

31. Taigi ginčijama nacionalinės teisės nuostata numato EB sutarties 43 straipsniu iš esmės draudžiamą skirtingą požiūrį dėl pilietybės.

32. Todėl reikia išnagrinėti, ar šiam skirtingam požiūriui taikoma EB sutarties 46 straipsnyje numatyta leidžianti nukrypti nuostata, pagal kurią diskriminacines priemones galima pateisinti tik viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ir sveikatos sumetimais. <...> 35.<...> Viešosios tvarkos sąvoka reikalauja realios ir pakankamai didelės grėsmės, turinčios įtakos pagrindiniam visuomenės interesui, ir, kaip nuo Sutarties pagrindinio principo leidžianti nukrypti nuostata, turi būti aiškinama siaurai424.

36. Taip pat iš teismo praktikos matyti, kad kartu su priežastimis, kuriomis galėtų remtis valstybė narė, siekdama pateisinti nuo įsisteigimo laisvės principo leidžiančią nukrypti nuostatą, turi būti pateikiama šios valstybės priimtos ribojančios priemonės tinkamumo ir proporcingumo analizė bei konkretūs įrodymai, leidžiantys pagrįsti jos argumentus425. <...>38.<...> Net jei pavojus, kad bus apeinamos minėtos taisyklės, lemtų tokį viešosios tvarkos sutrikdymą, reikia pripažinti, kad valstybė narė atsakovė teisiškai neįrodė, nei kad ginčijamomis teisės nuostatomis siekiamam tikslui užtikrinti gerą darbo rinkos veikimą būtina numatyti bendrą išankstinio leidimo sistemą, taikomą visiems atitinkamiems aštuonių naujų valstybių narių ūkio 423

1975 m. kovo 20 d. Užsieniečių darbinės veiklos įstatymas (Ausländerbeschäftigungsgesetz, BGBl. Nr. 218/1975)

2000 m. kovo 9 d. Sprendimas Komisija prieš Belgiją, C-355/98, Rink., 2000, p. I-1221, 28 p.; 2007 m. gruodžio 13 d.

Sprendimas Komisija prieš Italiją, C-465/05, Rink., 2007, p. I-11091, 49 p.; 2008 m. birželio 19 d. Sprendimas Komisija prieš Liuksemburgą, C-319/06, Rink., 2008, p. I-0000, 50 p.

425 2008 m. birželio 19 d. Sprendimas Komisija prieš Liuksemburgą, C-319/06, Rink., 2008, p. I-0000, 51 p.

424

subjektams, nei kad šio tikslo negalima pasiekti mažiau įsisteigimo laisvę ribojančiomis priemonėmis.

39. Iš tiesų, kaip teigia Komisija ir Lietuvos Respublika, palyginti su ginčijamomis nacionalinės teisės nuostatomis mažiau ribojančiomis priemonėmis, pavyzdžiui, įvedant reguliarius administracinius patikrinimus, galbūt derinamus su galimai susijusių ūkio subjektų pareigomis šiuo klausimu teikti informaciją, būtų galima užtikrinti panašų rezultatą, nes jos sudarytų sąlygas patikrinti, ar tam tikra ekonominė veikla tikrai vykdoma savarankiškai, ar ji atliekama susiklosčius darbo santykiams. <...>41. Vadinasi, iš nacionalinės teisės nuostatų kylantis įsisteigimo laisvės suvaržymas yra nepateisinamas.

42. Tokiomis aplinkybėmis reikia pripažinti, kad nustačiusi, jog prekybos registre bendrijos arba bendrovės aštuonių naujų valstybių narių [kurios įstojo į Europos Sąjungą 2004 m. gegužės 1 d., išskyrus Kipro Respubliką ir Maltos Respubliką] piliečių, kurie yra ūkinės bendrijos dalyviai arba smulkūs ribotos atsakomybės bendrovės dalyviai, prašymu registruojamos AMS [Arbeitsmarktservice] pripažinus jų savarankiškumą arba gavus pažymėjimą, kad jie neprivalo turėti darbo leidimo, Austrijos Respublika nevykdo įsipareigojimų pagal EB sutarties 43 straipsnį.

2008 m. gruodžio 22 d. sprendimas Komisija prieš Austriją (byla C-161/07, Rink., p. 10671) Įsisteigimo laisvė - EB 43 ir 56 straipsniai – Taikymo sritis – Apribojimai - Privatizuotų įmonių įstatai – Tam tikrų valstybės specialių teisių įgyvendinimo kriterijai <...> 36. Nacionalinės teisės aktas, kuris taikomas ne tik toms turimoms akcijoms, kurios leidžia daryti konkrečią įtaką bendrovės sprendimams ir nulemti jos veiklą, bet taikomas neatsižvelgiant į akcininko turimą dalį bendrovėje, gali patekti ir į EB sutarties 43 straipsnio [dabar SESV 49 straipsnis], ir į EB sutarties 56 straipsnio [dabar SESV 63 straipsnis] taikymo sritis. Priešingai nei tvirtina Italijos Respublika, sprendimas Cadbury Schweppes ir Cadbury Schweppes Overseas ( ) neleidžia daryti išvados, kad tokiu atveju tik EB sutarties 43 straipsnis yra reikšmingas.

37. Šioje byloje reikia atskirti tai, ar kriterijai taikomi valstybės teisei prieštarauti dėl akcijų įsigijimo ir akcininkų, turinčių tam tikrą procentą balsavimo teisių, susitarimų sudarymo, ar teisei vetuoti tam tikrus bendrovės sprendimus.

38. Pirma, kalbant apie teisę prieštarauti,<...> iš bylos medžiagos matyti, kad nemažiau kaip 5 % balsavimo teisių arba prireikus kompetentingo ministro nustatytas mažesnis procentas leidžia suinteresuotiesiems asmenims efektyviai dalyvauti valdant atitinkamą bendrovę, o tai apima EB sutarties 56 straipsnio nuostatos. Vis dėlto kalbant apie bendroves, kurių akcininkai bendrai yra išsisklaidę, neatmestina, kad šiuos procentus atitinkančių akcijų turėtojai gali neabejotinai daryti įtaką valdant tokią bendrovę ir nulemti jos veiklą, o tai, kaip tvirtina Italijos Respublika, apima EB sutarties 43 straipsnio nuostatos. Be to, kadangi [Italijos nacionaliniai teisės aktai] nustato minimalų procentą, jie taip pat skirti taikyti akcijų paketams, viršijantiems šį procentą ir suteikiantiems akivaizdžios kontrolės teisę.

39. Antra, kalbant apie veto teisę <...> reikia konstatuoti, kad ši teisė susijusi su bendrovės valdymo sprendimais ir, vadinasi, tik su akcininkais, galinčiais daryti neabejotiną įtaką atitinkamoms bendrovėms, todėl kriterijai, susiję su šios teisės įgyvendinimu, turi būti nagrinėjami atsižvelgiant į EB sutarties 43 straipsnį. Be to, darant prielaidą, kad šie kriterijai riboja laisvą kapitalo judėjimą, jie yra neišvengiama galimo įsisteigimo laisvės apribojimo pasekmė ir nepateisina atskiro minėtų teisės aktų nagrinėjimo EB 56 straipsnio atžvilgiu. <...> 52. <...> Iš tiesų, nors nagrinėjami kriterijai apima įvairių tipų bendruosius interesus, jie yra suformuluoti abstrakčiai ir netiksliai. Be to, ryšio tarp šių kriterijų ir specialių teisių, kurioms jie

taikomi, nebuvimas sustiprina neaiškumą dėl aplinkybių, kurioms esant šios teisės gali būti įgyvendinamos, ir suteikia šioms teisėms diskrecinį pobūdį diskrecijos, kurią turi nacionalinės institucijos joms įgyvendinti, atžvilgiu. Tokia diskrecija yra neproporcinga siekiamų tikslų atžvilgiu. <...> 56. Kadangi teisės prieštarauti įgyvendinimas apima ir dalyvavimą, kuris jo turėtojams suteikia galimybių daryti neabejotiną įtaką susijusių bendrovių valdymui ir nulemti jų veiklą ir todėl gali riboti įsisteigimo laisvę, dėl tų pačių priežasčių, kurios nurodytos prieš tai atliekant nagrinėjimą, susijusį su kriterijų, įtvirtintų 2004 m. Dekreto 1 straipsnio 2 dalyje, suderinamumu su EB sutarties 56 straipsniu reikia pripažinti, kad šie kriterijai suteikia Italijos institucijoms neproporcingą teisės prieštarauti įgyvendinimo diskreciją.

57. Todėl reikia konstatuoti, kad priėmusi nuostatas, esančias 2004 m. Dekreto 1 straipsnio 2 dalyje, Italijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal EB 43 straipsnį tiek, kiek šios nuostatos taikomos specialioms teisėms, numatytoms Dekreto įstatymo Nr. 332/1994 2 straipsnio 1 dalies a ir b punktuose. <...> 60. Reikia konstatuoti, kad, kalbant apie atitinkamas bendroves, sprendimai dėl jų likvidavimo, perdavimo, jungimo, skaidymo, buveinės perkėlimo į užsienį, bendrovės tikslų pakeitimo, įstatų pakeitimo, kurie panaikina ar pakeičia specialias teises, apima svarbius šių bendrovių valdymo aspektus.

61. Tikėtina, kad tokie sprendimai, kurie gali būti susiję netgi su šių bendrovių egzistavimu, be kita ko, gali turėti įtakos viešųjų paslaugų tęstinumui arba minimalaus nacionalinio aprūpinimo pagrindinėmis prekėmis užtikrinimui, kurie yra 2004 m. Dekrete numatyti bendrieji interesai.

62. Vadinasi, egzistuoja ryšys tarp specialios veto teisės ir kriterijų, nustatytų 2004 m. Dekrete.

63. Tačiau aplinkybės, kurioms esant ši teisė gali būti įgyvendinama, nėra aiškios. <...>66. 2004 m. Dekrete nenurodoma, kokiais kriterijais vadovaujantis gali būti įgyvendinama veto teisė, numatyta Dekreto įstatymo Nr. 332/1994 2 straipsnio 1 dalies c punkte. Net jei ši teisė gali būti įgyvendinama didelės ir realios rizikos ar ekstremalių atvejų situacijomis, remiantis šio dekreto 1 straipsnio 1 dalimi ir laikantis to pačio dokumento 1 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų, t. y. pavyzdžiui, dėl viešosios tvarkos, visuomenės saugumo, visuomenės sveikatos ir gynybos priežasčių, nenurodžius konkrečių aplinkybių, leidžiančių įgyvendinti nagrinėjamą teisę, investuotojai nežino, kada ją galima taikyti. Todėl manytina, kad, gali būti daug neapibrėžtų ir neapibrėžiamų situacijų, leidžiančių įgyvendinti veto teisę, ir kad jos suteikia Italijos institucijoms didelę diskreciją. <...>72.<...> Todėl jame [2004 m. Dekrete] nurodyti kriterijai negrindžiami objektyviomis ir patikrinamomis sąlygomis. <...>74. Todėl reikia konstatuoti, kad priėmusi 2004 m. Dekreto 1 straipsnio 2 dalyje esančias nuostatas Italijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal EB sutarties 43 straipsnį tiek, kiek šios nuostatos taikomos Dekreto įstatymo Nr. 332/1994 2 straipsnio 1 dalies c punkte numatytoms specialioms teisėms.

2009 m. kovo 26 d. sprendimas Komisija prieš Italiją (byla C-326/07, Rink. p. 2291) Įsisteigimo laisvė – Teisę verstis transporto priemonių patikros veikla ribojančios sąlygos – Leidžiančios nukrypti nuostatos – Su viešosios valdžios funkcijų vykdymu susijusi veikla – Kelių eismo saugumas <...> 28. <...> Šiuo atveju kyla klausimas, ar nacionalinės teisės aktai, kuriais nustatomos tam tikros sąlygos siekiant gauti leidimą verstis transporto priemonių patikra, būtent administracinių leidimų išdavimas atsižvelgiant į visuomenės intereso kriterijų, reikalavimas įmonėms, siekiančioms įsisteigti šioje rinkoje, turėti ne mažesnį kaip 100 000 EUR įstatinį kapitalą, šių įmonių veiklos

objekto apribojimas ir narių, valdytojų ir administratorių veiklos nesuderinamumo su kita veikla taisyklių nustatymas, atitinka EB sutarties 43 straipsnį [dabar SESV 49 straipsnis].

29. Iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, kad įsisteigimo laisvės apribojimais turi būti laikomos visos priemonės, kurios šios laisvės įgyvendinimą draudžia, riboja arba daro mažiau patrauklų426.

30. Tačiau net jei Portugalijos teisės aktuose numatyti reikalavimai taikomi vienodai tiek Portugalijoje, tiek kitose valstybėse narėse įsteigtiems subjektams, jie gali sutrukdyti ūkio subjektams, neatitinkantiems juose apibrėžtų kriterijų, įsisteigti Portugalijoje siekiant vykdyti transporto priemonių patikrą. Visuomenės intereso kriterijus, į kurį atsižvelgiant išduodamas nagrinėjamas administracinis leidimas, būtent gali sudaryti kompetentingoms institucijoms sąlygas nepagrįstai naudotis savo diskrecija, taip suteikiant joms galimybę atsisakyti išduoti šį leidimą tam tikriems suinteresuotiesiems ūkio subjektams, nors jie ir tenkintų kitas teisės aktuose nustatytas sąlygas.

31. Todėl ginčijamos sąlygos, Portugalijos teisės aktuose nustatytos teisei verstis transporto priemonių technine patikra, sudaro įsisteigimo laisvės kliūtį. <...> 37. <...> Be to, Teisingumo Teismas išaiškino skirtumą tarp privačių įmonių veiklos, kurią sudaro papildomos ir parengiamosios funkcijos, ir tos, kurią sudaro tiesioginis ir konkretus dalyvavimas vykdant viešosios valdžios funkcijas, konstatuodamas, jog net kai privačios įmonės vykdo viešosios valdžios įgaliojimus padarydamos išvadas dėl jų atliktos patikros, EB sutarties 45 straipsniu [dabar SESV 51 straipsnis] negali būti remiamasi, jei taikytinuose teisės aktuose numatyta kompetentingos valdžios institucijos vykdoma šių privačių įmonių priežiūra.

Teisingumo Teismas iš tikrųjų konstatavo, kad privačios įmonės, kurios vykdo savo veiklą aktyviai prižiūrimos kompetentingos viešosios valdžios institucijos, atsakingos už šių įmonių atliekamą kontrolę ir priimtus sprendimus, negali būti laikomos „tiesiogiai ir konkrečiai dalyvaujančiomis vykdant viešąsias funkcijas“ EB sutarties 45 straipsnio prasme. <...> 41. <...> Sprendimas patvirtinti arba nepatvirtinti techninę apžiūrą, kuriuo iš esmės tik konstatuojami techninio vizito rezultatai, pirma, nepasižymi sprendimo priėmimo autonomija, kuri būdinga vykdant viešosios valdžios įgaliojimus, ir, antra, jis yra priimamas valstybei vykdant tiesioginę priežiūrą. <...> 45. <...> Privačių transporto priemonių techninės apžiūros įmonių veikla nepatenka į EB sutarties 45 straipsnyje numatytos išimties taikymo sritį.

2009 m. spalio 22 d. sprendimas Komisija prieš Portugaliją (byla C-438/08, Rink. p. 10219) Įsisteigimo laisvė – Apribojimai – Teisė iš mokesčio bazės atskaityti socialinio draudimo įmokas – Teisė į mokesčio mažinimą, atsižvelgiant į sumokėtas sveikatos draudimo įmokas – Neleidimas pasinaudoti, jeigu įmokos sumokėtos ne apmokestinimo, o kitoje valstybėje narėje <...> 66. Teisės aktais numatytas nevienodas mokesčių mokėtojų rezidentų vertinimas pagal tai, ar sveikatos draudimo įmokos, į kurias gali būti atsižvelgiama norint sumažinti Lenkijoje mokėtino pajamų mokesčio sumą, arba socialinio draudimo įmokos, kurios gali būti atskaitytos iš Lenkijoje mokėtino mokesčio bazės, buvo sumokėtos pagal nacionalinę privalomojo sveikatos arba socialinio draudimo sistemą.

67. Iš to matyti, kad kiekvienas mokesčių mokėtojas, kuris gyvena Lenkijoje, tačiau vykdo ekonominę veiklą kitoje valstybėje narėje, kurioje jam taikomas privalomas socialinis ir sveikatos draudimas, negalės mokamų įmokų atskaityti iš mokesčio bazės arba sumažinti minėtomis įmokomis 426

2002 m. spalio 17 d. Sprendimas Payroll ir kt., C-79/01, Rink., 2002, p. I-8923, 26 p.; 2004 m. spalio 5d. Sprendimas CaixaBank France, C-442/02, Rink., 2004, p. I-8961, 11 p.; 2008 m. spalio 23 d. Sprendimas Krankenheim Ruhesitz am Wannsee-Seniorenheimstatt, C-157/07, Rink., 2008, p. I-8061, 30 p.

Lenkijoje mokamo mokesčio. Taigi jis bus traktuojamas mažiau palankiai nei bet koks kitas mokesčių mokėtojas, kuris gyvena Lenkijoje, vykdo ekonominę veiklą tik šioje valstybėje ir moka privalomo socialinio ir sveikatos draudimo įmokas kompetentingai Lenkijos viešosios valdžios institucijai.

68. Reikia pažymėti, kad mokesčių mokėtojai rezidentai, kalbant apie jų pajamų apmokestinimą Lenkijoje, objektyviai žiūrint, nėra kitokioje situacijoje, kuri galėtų paaiškinti tokį skirtingą vertinimą, atsižvelgiant į įmokų mokėjimo vietą.

69. Kiek tai susiję su apmokestinimo principais, tokio mokesčio mokėtojo, kaip antai K. Filipiak, gyvenančio Lenkijoje ir vykdančio ekonominę veiklą kitoje valstybėje narėje, kurioje jam taikomas privalomas sveikatos ir socialinis draudimas, situacija ir mokesčio mokėtojo, kuris taip pat gyvena Lenkijoje, tačiau vykdo profesinę veiklą šioje valstybėje, kurioje jam taikomas nacionalinis sveikatos ir socialinis draudimas, situacija yra panašios, nes jie abu Lenkijoje turi neribotą mokestinę pareigą.

70. Taigi jų pajamos šioje valstybėje narėje turi būti apmokestinamos remiantis tais pačiais principais ir todėl suteikiant tas pačias mokesčių lengvatas.

71. Šiomis aplinkybėmis atsisakymas mokesčių mokėtojui rezidentui suteikti teisę atskaityti iš mokesčio bazės Lenkijoje privalomo socialinio draudimo įmokas, sumokėtas kitoje valstybėje narėje, arba sumažinti šioje valstybėje narėje mokėtiną mokestį, atsižvelgiant į privalomo sveikatos draudimo įmokas, sumokėtas ne Lenkijos Respublikoje, o kitoje valstybėje narėje, gali atgrasyti mokesčių mokėtoją nuo pasinaudojimo įsisteigimo ir paslaugų teikimo laisvėmis, numatytomis EB 43 ir 49 straipsniuose [dabar SESV 49 ir 56 straipsniai], ir riboja šias laisves. <...> 74. <...> EB 43 ir 49 straipsniai draudžia nacionalinės teisės aktus, pagal kuriuos mokesčių mokėtojas rezidentas turi teisę, kad, pirma, mokestiniais metais sumokėtos socialinio draudimo įmokos būtų atskaitytos iš mokesčio bazės ir, antra, mokėtinas pajamų mokestis būtų sumažintas atsižvelgiant į per šį laikotarpį sumokėtas sveikatos draudimo įmokas tik tuo atveju, kai minėtos įmokos mokamos apmokestinimo valstybėje narėje, o tuo atveju, kai šios įmokos mokamos kitoje valstybėje narėje, tokią teisę atsisakoma suteikti, net jei šios įmokos nebuvo atskaitytos kitoje valstybėje narėje 2009 m. lapkričio 19 d. sprendimas Filipiak (byla C-314/08, Rink. p. I-11049) Įsisteigimo laisvė – SESV 49 ir SESV 54 straipsniai – Taikymo sritis – Apribojimai – Regioniniai teisės aktai, kuriuose numatomas minimalus privalomas atstumas tarp degalų tiekimo keliuose įrenginių <..> 39.<...> Pagal EB 50 straipsnio [dabar SESV 57 straipsnis] pirmąją pastraipą Sutarties nuostatos, susijusios su laisvu paslaugu teikimu, taikomos, tik jei netaikomos nuostatos, susijusios su įsisteigimo teise. Todėl EB 49 straipsnis [dabar SESV 57 straipsnis] taip pat nėra reikšmingas šiuo atveju. Juridiniai asmenys EB 48 [dabar SESV 54 straipsnis] straipsnio prasme, statantys degalų tiekimo keliuose įrenginius, privalo turėti galimybę patekti į priimančiosios valstybės narės teritoriją, siekiant nuolat ir nepertraukiamai dalyvauti šios valstybės ekonominiame gyvenime, be kita ko, steigiant atstovybes, filialus arba dukterines bendroves427.

40. Be to, jei pagrindinėje byloje nagrinėjamos nuostatos turėtų poveikį laisvam kapitalo judėjimui, iš teismo praktikos išplauktų, kad toks poveikis būtų neišvengiama galimo įsisteigimo laisvės apribojimo pasekmė ir bet kuriuo atveju nepateisintų atskiro šių nuostatų nagrinėjimo EB 56 straipsnio [dabar SESV 63 straipsnis] atžvilgiu.

1995 m. lapkričio 30 d. sprendimas Gebhard, C-55/94, Rink., 1995, p. I-4165, 22–26 p.; 2004 m. balandžio 29 d.

Sprendimas Komisija prieš Portugaliją, C-171/02, Rink., 2004, p. I-5645, 24 ir 25 p.

427

41. Remiantis tuo, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti atsižvelgiant vien į su įsisteigimo laisve susijusias Sutarties nuostatas. <...> 45. Apribojimas EB 43 straipsnio [dabar SESV 49 straipsnis] prasme atsiranda dėl nuostatų, kaip antai nagrinėjamų pagrindinėje byloje, kurios naujų degalų tiekimo keliuose įrenginių atidarymą sieja su minimalaus atstumo nuo kitų panašių įrenginių laikymusi. Iš tiesų tokios nuostatos, kurios taikomos tik naujiems įrenginiams, o ne iki jų įsigaliojimo egzistuojantiems įrenginiams, numato prieigos prie degalų tiekimo veiklos sąlygas, ir taip sudarydamos palankesnes sąlygas subjektams, kurie jau yra Italijos teritorijoje, gali atgrasinti subjektus iš kitų valstybių narių nuo patekimo į Italijos rinką arba net sutrukdyti jam428. <...> 49. <...> EB 46 straipsnio 1 dalis [dabar SESV 52 straipsnis] leidžia įsisteigimo laisvės apribojimą, be kita ko, pateisinamą visuomenės sveikatos pagrindais.

50. Be to, Teisingumo Teismo praktikoje nustatyti keli privalomieji bendrojo intereso pagrindai, kurie gali pateisinti Sutarties garantuojamų pagrindinių laisvių apribojimą. Tarp tokių Teisingumo Teismo jau pripažintų pagrindų yra kelių eismo saugumo 429 , aplinkos apsaugos 430 ir vartotojų apsaugos tikslai431.

51. Tačiau reikia priminti, kad, nepaisant privalomuosius bendrojo intereso pagrindus atitinkančio teisėto tikslo Sąjungos teisės atžvilgiu, Sutartimi garantuojamų pagrindinių laisvių apribojimo pateisinimas reikalauja, kad atitinkama priemonė būtų tinkama užtikrinti tam tikro tikslo įgyvendinimą ir neviršytų to, kas būtina jam pasiekti432. Be to, nacionalinės teisės aktai gali užtikrinti nurodyto tikslo įgyvendinimą, tik jeigu jais iš tikrųjų nuosekliai ir sistemiškai siekiama šio tikslo.

52. Šiuo atveju, kalbant apie kelių eismo saugumo, sveikatos ir aplinkos apsaugos tikslus, nepanašu, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamos nuostatos tenkintų ankstesniame punkte primintus reikalavimus, o tai prireikus privalo patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. <...> 55. <...> Dėl sprendime pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą nurodyto „vartotojams teikiamų paslaugų racionalizavimo“ tikslo reikia priminti, pirma, kad vien ekonominiai motyvai negali būti laikomi privalomuoju bendrojo intereso pagrindu, pateisinančiu Sutartimi užtikrinamos pagrindinės laisvės apribojimą.

56. Kita vertus, net darant prielaidą, kad šis tikslas galėtų būti laikomas privalomuoju bendrojo intereso pagrindu tiek, kiek jis susijęs su vartotojų apsauga, o ne vien ekonominiu motyvu, sudėtinga nustatyti, kaip tokios teisės aktų nuostatos, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, galėtų tinkamai apsaugoti vartotojus arba būti jiems naudingos. Atvirkščiai, kaip iš esmės nurodė iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, panašu, kad tokios nuostatos, trukdydamos naujų ūkio subjektų patekimą į rinką, palengvina jau esančių Italijos teritorijoje ūkio subjektų padėtį, o vartotojai iš to negauna realios naudos. Bet kuriuo atveju atrodo, kad minėtais teisės aktais viršijama tai, kas yra būtina norint įgyvendinti vartotojų apsaugos tikslą, o tai prireikus privalo įvertinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

57. <...> EB 43 straipsnis kartu su EB 48 straipsniu turi būti aiškinami taip, kad tokios vidaus teisės aktų nuostatos, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, kuriose nustatyti privalomi minimalūs atstumai tarp degalų tiekimo keliuose įrenginių, sudaro Sutartyje įtvirtintos įsisteigimo laisvės apribojimą. Tokiomis aplinkybėmis, kokios nagrinėjamos pagrindinėje byloje, nepanašu, kad šis 2009 m. balandžio 28 d. Sprendimas Komisija prieš Italiją, C-518/06, Rink., 2009, p. I-0000, 62–64 ir 70–71 p.

1994 m. spalio 5 d. Sprendimas van Schaik, C-55/93, Rink., 1994, p. I-4837, 19 p.; 2007 m. kovo 15 d. Sprendimas Komisija prieš Suomiją, C-54/05, Rink., 2007, p. I-2473, 40 p.

430 1988 m. rugsėjo 20 d. Sprendimas Komisija prieš Daniją, 302/86, Rink. p. 4607, 9 p.; 2004 m. gruodžio 14 d.

Sprendimas Radlberger Getränkegesellschaft ir S. Spitz, C-309/02, Rink., 2004, p. I-11763, 75 p.

431 1986 m. gruodžio 4 d. Sprendimas Komisija prieš Prancūziją, 220/83, Rink., 1986, p. 3663, 20 p.; 2007 m. lapkričio 29 d. Sprendimas Komisija prieš Austriją, C-393/05, Rink., 2007, p. I-10195, 52 p.

432 2002 m. lapkričio 26 d. Sprendimas Oteiza Olazabal, C-100/01, Rink., 2002, p. I-10981, 43 p.; 2009 m. birželio 11 d.

Sprendimas X ir Passenheim-van Schoot, C-155/08 ir C-157/08, Rink., 2009, p. I-0000, 47 p.; 2009 m. lapkričio 17 d.

Sprendimas Presidente del Consiglio dei Ministri, C-169/08, Rink., 2009, p. I-0000, 42 p.

428 429

apribojimas gali būti pateisinamas kelių eismo saugumo, sveikatos ir aplinkos apsaugos bei vartotojams teikiamų paslaugų racionalizavimo tikslais, o tai privalo patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

2010 m. kovo 11 d. sprendimas Attanasio Group (byla C-384/08, Rink. p. I-2055) Įsisteigimo laisvė –Apribojimai – Profesinio mokymo įmoka –Dvigubas apmokestinimas <...> 17. Remiantis nusistovėjusia teismo praktika įsisteigimo laisvė, kurią EB 43 straipsnis pripažįsta Bendrijos piliečiams, apimanti ir teisę imtis savarankiškai dirbančių asmenų veiklos bei ja verstis, taip pat teisę steigti ir valdyti įmones tomis pačiomis sąlygomis, kurios įsisteigimo valstybės narės teisės aktuose yra nustatytos jos pačios subjektams, pagal EB 48 straipsnį apima įsteigtų pagal valstybės narės teisę ir Bendrijoje turinčių savo registruotas būstines, centrinę administraciją ar pagrindinę verslo vietą bendrovių teisę vykdyti veiklą atitinkamoje valstybėje narėje per dukterines bendroves, padalinius ir atstovybes433.

18. Net jei, atsižvelgiant į nuostatų dėl įsisteigimo laisvės formuluotę, yra skirtos užtikrinti naudojimąsi priimančiojoje valstybėje narėje tomis pačiomis teisėmis kaip ir nacionalinių subjektų, jos taip pat draudžia, kad kilmės valstybė savo piliečiams ar pagal jos teisės aktus įsteigtoms bendrovėms ribotų įsisteigimo laisvę kitoje valstybėje narėje434.

19. Taip pat iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, kad įsisteigimo laisvės apribojimais turi būti laikomos visos priemonės, kurios šios laisvės įgyvendinimą draudžia, riboja arba daro mažiau patrauklų. <..> 25. <...> Darant prielaidas, kad Profesinio mokymo įmoka (PMĮ) patenka į tiesioginių mokesčių sritį ir kad CIBA pareiga sumokėti, pirma, PMĮ, remiantis skaičiavimu, kuriuo atsižvelgiama į jos padalinio Čekijos Respublikoje darbo užmokesčio išlaidas, ir, antra, įmokas, susijusias su šios valstybės narės valstybine užimtumo politika už šiame padalinyje įdarbintus darbuotojus, gali būti laikoma dvigubu apmokestinimu, toks nepalankus apmokestinimas atsiranda, kai dvi valstybės narės paraleliai naudojasi savo kompetencija mokesčių srityje435.

27. Europos Sąjungos teisė, kokia yra dabar, ir tokioje situacijoje, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, nenustato bendrų kompetencijos tarp valstybių narių pasidalijimo kriterijų, siekiant išvengti dvigubo apmokestinimo Europos Sąjungoje.<..> 28. Iš to išplaukia, kad, atsižvelgiant į galiojančią Sąjungos teisę, valstybės narės su sąlyga, kad laikosi Sąjungos teisės, turi tam tikrą autonomiją šioje srityje, todėl jos neprivalo pritaikyti savo mokesčių sistemos prie įvairių kitų valstybių narių mokesčių sistemų tam, kad būtų išvengta dvigubo apmokestinimo, kuris atsiranda dėl to, kad minėtos valstybės paraleliai naudojasi savo kompetencija mokesčių srityje.

29. Todėl vien dvigubas apmokestinimas, kurį nurodo CIBA, darant prielaidą, kad jis egzistuoja, nėra Sutartimi draudžiamas apribojimas436.

2005 m. gruodžio 13 d. Sprendimas Marks & Spencer, C-446/03, Rink., 2005, p. I-10837, 30 p.; 2006 m. gruodžio 12 d. Sprendimas Test Claimants in Class IV of the ACT Group Litigation, C-374/04, Rink., 2006, p. I-11673, 42 p.; 2009 m. lapkričio 19 d. Sprendimas Filipiak, C-314/08, Rink., 2009, p. I-0000, 59 p.

434 2007 m. gruodžio 6 d. Sprendimas Columbus Container Services, C-298/05, Rink., 2007, p. I-10451, 33 p.; 2008 m. spalio 23 d. Sprendimas Krankenheim Ruhesitz am Wannsee-Seniorenheimstatt, C-157/07, Rink., 2008, p. I-8061, 29 p.

435 2006 m. lapkričio 14 d. Sprendimas Kerckhaert ir Morres, C-513/04, Rink., 2006, p. I-10967, 20 p.; 2009 m. vasario 12 d. Sprendimas Block, C-67/08, Rink., 2009, p. I-883, 28 p.

436 2008 m. gegužės 20 d. Sprendimas Orange European Smallcap Fund, C-194/06, Rink., 2008, p. I-3747, 42 p.; 2009 m. liepos 16 d. Sprendimas Damseaux, C-128/08, Rink., 2009, p. I-0000, 27 p.

433

<..> 40.<...> Galimybę išskaityti mokymų išlaidas iš bendros mokėtinos PMĮ sumos reikia laikyti lengvata. <..> 43. <..> Bendrovės, kurios registruota buveinė yra Vengrijoje ir kuri turi verslo vietą kitoje valstybėje narėje, padėtis šio sprendimo 40 punkte nurodytos lengvatos atžvilgiu yra mažiau palanki nei bendrovės, vykdančios veiklą tik Vengrijos teritorijoje.

44. Taigi tai, kad praktiškai bendrovei, kuri turi buveinę Vengrijoje, sunku pasinaudoti kitoje valstybėje narėje esančio padalinio atžvilgiu Vengrijos teisės aktuose numatytomis priemonėmis sumažinti bendrą mokėtinos PMĮ sumą, jei tai patvirtina prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, gali šią bendrovę atgrasyti pasinaudoti EB 43 ir EB 48 [dabar SESV 49 ir SESV 54 straipsniai] straipsniuose numatyta įsisteigimo laisve ir yra šios laisvės apribojimas437. <...> 47. <...> Reikia konstatuoti, kad toks apribojimas, koks nurodytas šio sprendimo 44 punkte, negali būti pateisintas būtinybe išsaugoti tokios PMĮ sistemos, kokia aptariama pagrindinėje byloje, vientisumą. Kad būtų galima remtis tokiu pateisinimu grindžiamu argumentu, Teisingumo Teismas reikalauja tiesioginio ryšio tarp atitinkamos lengvatos ir jos kompensavimo konkrečiu apmokestinimu, o tokio ryšio tiesioginis pobūdis turi būti vertinamas pagal nagrinėjamų teisės aktų tikslą 438 . Pagrindinėje byloje to, kad registruotą buveinę Vengrijoje turinčios bendrovės atveju atsižvelgiama į kitoje valstybėje narėje esančios verslo vietos visų darbuotojų darbo užmokestį, praktiškai nekompensuoja jokia šios įmonės galimybė pasinaudoti Vengrijos teisės aktuose numatytomis priemonėmis sumažinti bendrą mokėtinos PMĮ sumą atskaitant šioje verslo vietoje patirtas mokymosi išlaidas.

48. Be to,<...> matyti, kad PMĮ sistema siekiama pagerinti mokymo lygį Vengrijos darbo rinkoje. Šiuo atžvilgiu bendros mokėtinos PMĮ sumos sumažinimas atskaitant mokymosi išlaidas ne Vengrijos teritorijoje, iš tiesų galėtų sumažinti pajamas, skirtas šiam tikslui įgyvendinti. Vis dėlto toks argumentavimas yra visiškai ekonominis ir todėl pagal nusistovėjusią teismo praktiką negali būti privalomasis bendrojo intereso pagrindas439.

49. <...> EB 43 ir EB 48 straipsniais draudžiami valstybės narės teisės aktai, pagal kuriuos įmonė, kurios registruota buveinė yra šioje valstybėje, privalo mokėti tokią įmoką, kaip antai PMĮ, kurios suma apskaičiuojama remiantis jos patiriamomis darbo užmokesčio išlaidomis, įskaitant susijusias su šios įmonės kitoje valstybėje narėje įsteigtu padaliniu, jei praktiškai tokiai įmonei kliudoma šio padalinio atžvilgiu pasinaudoti šiuose teisės aktuose numatytomis galimybėmis sumažinti minėtą įmoką ar turėti tokių galimybių.

2010 m. balandžio 15 d. sprendimas CIBA (byla C-96/08, Rink., p. I-2911) Įsisteigimo laisvė – EB sutarties 43 ir 49 straipsnių taikymo sritis - Vietos valdžios institucijų mokesčių ir kitų pajamų nustatymo, tikrinimo ir rinkimo koncesija – Apribojimai - Minimalus įstatinis kapitalas <...>30. Kalbant apie laisvo paslaugų teikimo ir įsisteigimo laisvės principų taikymo sričių atskyrimą, reikia nustatyti ar ūkio subjektas įsisteigęs valstybėje narėje, kurioje teikia nagrinėjamas paslaugas.

Jeigu yra įsisteigęs valstybėje narėje, kurioje teikia paslaugas, jis patenka į įsisteigimo laisvės, kaip ji apibrėžta EB sutarties 43 straipsnyje [dabar SESV 49 straipsnis], taikymo sritį. Jei, atvirkščiai, ūkio subjektas nėra įsisteigęs paskirties valstybėje narėje, jis yra tarpvalstybinis paslaugų teikėjas, kuriam taikomas laisvo paslaugų teikimo principas, numatytas EB sutarties 49 straipsnyje [dabar SESV 57 straipsnis].

2009 m. lapkričio 19 d. Sprendimas Filipiak, C-314/08, Rink., 2009, p. I-0000, 71 p.

2009 m. rugsėjo 17 d. Sprendimas Glaxo Wellcome, C-182/08, Rink., 2009, p. I-0000, 78 p.

439 2002 m. lapkričio 21 d. Sprendimas X ir Y, C-436/00, Rink., 2002, p. I-10829, 50 p.

437 438

31. Šiomis aplinkybėmis įsisteigimo sąvoka reiškia, kad ūkio subjektas teikia paslaugas nuolat ir nepertraukiamai iš verslo vietos paskirties valstybėje narėje.<...> 32. Iš teismo praktikos taip pat matyti, kad Sutartyje nėra nė vienos nuostatos, leidžiančios abstrakčiai nustatyti trukmę ar dažnumą, nuo kurių tam tikros paslaugos ar tam tikros rūšies paslaugų tiekimas kitoje valstybėje narėje nebegali būti laikomas paslaugų teikimu, dėl to „paslaugos“ sąvoka, kaip ji suprantama pagal Sutartį, gali apimti įvairiausias paslaugas, įskaitant tas, kurios teikiamos pakankamai ilgą laiką ar net kelerius metus.

33. Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad nuostata, kaip antai nagrinėjama pagrindinėse bylose, tikriausiai patenka ir į EB 43 straipsnio, ir į EB 49 straipsnio taikymo sritį. Būtų kitaip, jei faktiškai būtų galima rinkti vietinius mokesčius tik įsisteigus paskirties valstybės narės nacionalinėje teritorijoje.<...> <...> 38. Tokia pareiga 440 yra įsisteigimo laisvės ir laisvo paslaugų teikimo apribojimas. Iš tiesų, pirma, joje yra minimalaus įstatinio kapitalo sąlyga 441 ir, antra, kaip tai pažymi Nyderlandų vyriausybė, privatūs ūkio subjektai, norintys imtis pagrindinėse bylose nagrinėjamos veiklos, ja atgrasomi nuo įsisteigimo kaip juridinio asmens. Taigi nuostata, kaip antai nagrinėjama pagrindinėse bylose, trukdoma ar dėl jos tampa mažiau patrauklu, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 35 ir 36 punktuose nurodytą teismo praktiką, naudotis atitinkamai EB sutarties 43 ir 49 straipsniuose įtvirtinta įsisteigimo laisve ir laisvu paslaugų teikimu. <...> 46. <...> EB sutarties 43 ir 49 straipsnius reikia aiškinti taip, kad jais draudžiama nuostata, kaip antai nagrinėjama pagrindinėse bylose, kurioje numatyta: – ūkio subjektų, išskyrus bendroves, kurių kapitalo didžioji dalis priklauso valstybei, pareiga prireikus padidinti visiškai įmokėtą įstatinį kapitalą iki 10 milijonų eurų tam, kad jiems būtų leista vykdyti vietos valdžios institucijų mokesčių ir kitų pajamų apskaičiavimo, tikrinimo ir rinkimo veiklą, – kad viešojo šių paslaugų pirkimo sutartys su ūkio subjektais, kurie neįgyvendina šio minimalaus įstatinio kapitalo reikalavimo, yra niekinės ir – draudžiama sudaryti naujas viešojo pirkimo sutartis ar dalyvauti šių paslaugų pirkimo konkursuose, kol bus įvykdytas įstatinio kapitalo padidinimo reikalavimas.

2012 m. Gegužės 10 d. sprendimas Duomo Gpa ir kiti (sujungtos bylos C-357/10 – C-359/10, Rink., p.) Įsisteigimo laisvė - SESV 49 ir 54 straipsniai - Tarpvalstybinis reorganizavimas – Lygiavertiškumo ir veiksmingumo principai <...> 29. <...> Valstybė narė neabejotinai turi teisę apibrėžti ir tą sąsajos kriterijų, kurio reikalaujama iš bendrovės siekiant pripažinti, kad ji gali būti laikoma įsteigta pagal nacionalinę teisę ir tuo remdamasi gali pasinaudoti įsisteigimo laisve, ir tą, kurio vėliau reikalaujama tokiam statusui išsaugoti.

30.<...> Reikia pažymėti, kad galima pareiga, remiantis SESV 49 ir 54 straipsniais [dabar SESV 50 ir 57 straipsniai], sudaryti sąlygas tarpvalstybiniam reorganizavimui nepažeidžia nei ankstesniame šio sprendimo punkte nurodytos priimančiosios valstybės narės teisės, nei tos valstybės narės atliekamo po tarpvalstybinio reorganizavimo atsiradusios bendrovės įsteigimo ir veiklos taisyklių nustatymo.

31. <...> Darytina išvada, kad tokiai bendrovei būtinai taikoma tik priimančiosios valstybės narės teisė, kuri reglamentuoja reikalaujamą sąsajos kriterijų ir jos įsteigimą bei veiklą.

Pareiga turėti visiškai įmokėtą minimalų 10 milijonų eurų įstatinį kapitalą ir prireikus jį padidinti iki šio dydžio tam, kad su ūkio subjektu sudarytos koncesijos sutartys nebūtų pripažintos niekinėmis.

441 2006 m. sausio 26 d. Sprendimas Komisija prieš Ispaniją, C-514/03, Rink., 2006, p. I-963, 36 p.

440

32. Taigi pasirodo, kad minėto Sprendimo Cartesio (2008 m. gruodžio 16 d. sprendimas C-210/06) 112 punkto pabaigoje vartojamas žodžių junginys „jeigu tai leistina pagal šią teisę“ turi būti suprantamas ne taip, kad pagal jį iš anksto leidžiama priimančios valstybės narės teisės aktuose dėl bendrovių reorganizavimo nesilaikyti SESV nustatytų taisyklių dėl steigimosi laisvės, o taip, kad juo išreiškiamas paprasčiausias teiginys, jog pagal nacionalinę teisės sistemą įsteigta įmonė egzistuoja tik pagal nacionalinės teisės aktus, pagal kuriuos „leidžiama“ įsteigti bendrovę, jei laikomasi šiuo tikslu nustatytų reikalavimų.

33. Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, reikia daryti išvadą, kad nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos neleidžiama reorganizuoti pagal kitos valstybės narės teisę įsteigtos bendrovės, nors nacionalinėms bendrovėms suteikta teisė reorganizuotis, patenka į SESV 49 ir 54 straipsnių taikymo sritį. <...> 38.<...> Skirtingas požiūris pagal tai, ar reorganizavimas yra vidinis, ar tarpvalstybinis, negali būti grindžiamas Sąjungos antrinės teisės taisyklių nebuvimu.

39. Kalbant apie pagrindimą remiantis privalomaisiais bendrojo intereso pagrindais, kaip antai kreditorių, akcininkų mažumos ir darbuotojų interesais bei mokesčių kontrolės veiksmingumo ir verslo sandorių sąžiningumo išsaugojimus, akivaizdu, kad tokiais pagrindais galima pagrįsti įsisteigimo laisvę ribojančią priemonę, jei ta ribojanti priemonė būtų tinkama užtikrinti, kad siekiami tikslai bus pasiekti, ir neviršys to, kas būtina jiems pasiekti.

40. Tačiau šiuo atveju tokio pagrindimo nėra. Iš tiesų pagal Vengrijos teisę apskritai atsisakoma pripažinti tarpvalstybinį reorganizavimą, todėl tokios operacijos yra negalimos, net ir tuo atveju, jei ankstesniame šio sprendimo punkte nurodytiems interesams grėsmė nekyla. Tokia taisyklė viršija tai, kas yra būtina pasiekti tikslams, skirtiems šiems interesams apsaugoti.

41. <...> SESV 49 ir 54 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad jais draudžiama taikyti nacionalinės teisės aktus, kuriuose numatyta galimybė pagal vidaus teisę įsteigtoms bendrovėms būti reorganizuotoms, tačiau apskritai neleidžiama pagal kitos valstybės narės teisę įsteigtos bendrovės reorganizacija įsteigiant bendrovę pagal nacionalinę teisę. <...>62.<...> SESV 49 ir 54 straipsniai turi būti aiškinami, kiek tai susiję su bendrovės tarpvalstybiniu reorganizavimu, taip, kad priimančioji valstybė narė turi teisę nustatyti tokiai operacijai taikytiną vidaus teisę ir dėl to taikyti nacionalinės teisės nuostatas dėl vidinio reorganizavimo, kuriomis reglamentuojamas bendrovės steigimas ir veikla, kaip antai reikalavimus parengti balansą ir turto aprašą. Tačiau pagal lygiavertiškumo ir veiksmingumo principus priimančiai valstybei narei draudžiama atitinkamai: – atsisakyti, kiek tai susiję su tarpvalstybiniu reorganizavimu, nurodyti prašymą būti reorganizuotai pateikusią bendrovę kaip „teisinę pirmtakę“, jei įrašas apie bendrovę pirmtakę numatytas vidinio reorganizavimo atvejais, ir – atsisakyti tinkamai atsižvelgti į kilmės valstybės narės pateiktus dokumentus per bendrovės registravimo procedūrą.

2012 m. liepos 12 d. sprendimas VALE Epitesi (byla C-378/10, Rink., p.)

4.3.1.

4.3.2. Įvairios veiklos rūšys Praktikos nėra.

4.4. Laisvė teikti palsaugas Informacija ruošiama Turinys

4.5. Bendrovių teisė (4.04.04; B-04.05)

Turinys

Bendrovės - Sutarties 58 straipsnio 2 dalis [dabar SESV 54 straipsnio 2 dalis] – Privalomasis informacijos atskleidimas – Apimtis – Atstovavimo nuostatos <...> Atsižvelgiant į dėl bendrosios rinkos kūrimo suintensyvėjusią prekybą ir atsižvelgiant į teisinių sandorių tarp valstybių narių piliečių augimą, yra labai svarbu, kad kiekvienas asmuo, siekiantis sukurti ir vystyti prekybos santykius su kitose valstybėse narėse esančiomis bendrovėmis, galėtų laisvai gauti informaciją, susijusią su prekybos įmonių įstatais ir asmenų, galinčių atstovauti šias įmones, įgaliojimais: susijusi informacija turėtų būti tiesiogiai pateikiama oficialiuose registruose ar įrašuose, net jeigu tam tikra informacija ir išplauktų iš nacionalinių teisės aktų ar atrodytų kaip esanti savaime suprantama.

1968 m. kovo 9 d. Pirmosios Tarybos direktyvos442 2 straipsnio 1 dalies d punkto antrasis sakinys, nustatantis tam tikrus saugiklius dėl narių ir kitų asmenų interesų apsaugos, kurie reikalauja bendrovių valstybes nares pagal Sutarties 58 straipsnio 2 dalį [dabar SESV 54 straipsnio 2 dalis] padaryti šiuos saugiklius ekvivalentiškus visoje Bendrijoje, turi būti suprantamas taip, kad, kai įgaliotas atstovauti bendrovę organas gali būti sudaromas iš vieno ar kelių narių, informacijos atskleidimas turi būti padarytas ne tik paskiriant keletą direktorių, tačiau taip pat ir paskiriant vieną direktorių, su sąlyga, kad šis direktorius vienas atstovauja bendrovę, net jeigu jo įgaliojimai tai daryti išplaukia iš nacionalinės teisės.

1974 m. lapkričio 12 d. sprendimas Friedrich Haaga GmbH (byla 32/74, Rink., 1974, p. 1201) Mokesčių nuostatos – Teisės aktų harmonizavimas – Netiesioginiai mokesčiai kapitalo didinimui – Kapitalo įnašo į bendroves mokestis – Įvertinimo pagrindas – Tikroji turto vertė įnešimo metu <...> Direktyvos Nr. 69/335 443 5 straipsnio 1 dalies a punkte įtvirtintas principas, kad mokesčio apskaičiavimas nuo faktinės turto vertės tuo metu, kai jis buvo įneštas, o ne remiantis įrašų verte, negali būti paveiktas tos aplinkybės, kad 9 straipsnis, B.2 įsipareigojimai pagal Tarybos direktyvą 78/660/EEB444, pagrįsti Sutarties 54 straipsnio 3 dalies g punktu [dabar SESV 50 straipsnio 2 dalies g punktas] dėl tam tikrų bendrovių metinių atskaitomybių, įtvirtina, kad „nuostatos mokesčiams“ būtų įrašytos kaip įsipareigojimai „įsipareigojimų ir mokesčių“ skiltyje. Ši direktyva siekia tikslo, kuris žymiai skiriasi nuo Direktyva Nr. 69/335 siekiamų tikslų: ji nesiekia mokesčių harmonizavimo. kai yra didinamas kapitalas, bet, kaip nurodyta Sutarties 54 straipsnio 3 dalies g punkte, yra tarp priemonių, kurios, įsisteigimo laisvės kontekste, siekia „iki tam tikro lygio koordinuoti apsaugos priemones narių ir kitų asmenų interesams apsaugoti ir siekia, kad valstybės narės, kuriose yra įsisteigusios bendrovės, pagal Sutarties 58 straipsnio 2 dalį [dabar SESV 54 straipsnio 2 dalis], padarytų šias apsaugos priemones lygiavertes visoje Bendrijoje“. Šiomis aplinkybėmis, nors „apmokestinimo nuostatų“ į įsipareigojimų skiltį įrašymas tenkina bendrovių ataskaitų reikalavimus, remiantis narių ir trečiųjų šalių interesais, nereiškia, kad toks įrašymas galėtų paveikti kapitalo vertę, kuri buvo padidinta ir yra privaloma kapitalo mokesčiui, įvestam pagal Direktyvą Nr. 69/335.

1968 m. kovo 9 d. Pirmoji tarybos Direktyva 68/151/EEB dėl apsaugos priemonių, kurių valstybės narės, siekdamos suvienodinti tokias apsaugos priemones visoje Bendrijoje, reikalauja iš Sutarties 58 straipsnio antroje pastraipoje apibrėžtų bendrovių, jų narių ir kitų interesų apsaugai, koordinavimo (1968 m. specialusis leidimas, 17 skyrius, 1 tomas, p. 3 – 7) 443 1969 m. liepos 17 d. Tarybos direktyva 69/335/EEB dėl netiesioginių mokesčių, taikomų kapitalui pritraukti (OL 2004 m. specialusis leidimas, 9 skyrius, 1 tomas, p. 11 – 15) 444 1978 m. liepos 25 d. Ketvirtoji Tarybos Direktyva 78/660/EEB grindžiama Europos ekonominės bendrijos steigimo sutarties 54 straipsnio 3 dalies g punktu, dėl tam tikrų tipų bendrovių metinių atskaitomybių (OL 2004 m. specialusis 442

leidimas, 17 skyrius, 1 tomas, p. 21 – 41)

Nors Direktyvos Nr. 78/660 20 straipsnio 1 dalis nereiškia galimybės, kad įsipareigojimų ir reikalavimų nuostatos padengtų aiškios kilmės nuostolius ir skolas, kurias, tikėtina, balanso sudarymo dieną reikės padengti, arba yra aišku, kad reikės jas padengti, bet dar nėra aišku dėl tikslaus dydžio ir datos kada jas reikės padengti, to paties straipsnio 3 dalis nustato, kad šios nuostatos „negali būti naudojamos vertinant kapitalo vertę“ ir dėl šios priežasties aiškiai įtvirtina, kad šių nuostatų įtraukimas į ataskaitas yra susijęs su reikalavimu pateikti tam tikrų bendrovių ataskaitas, bet iš esmės negali pakeisti tokio mokesčio apskaičiavimo būdo, nes kapitalo mokestis yra pagrįstas tikrąja kapitalo verte.

1979 m. birželio 27 d. sprendimas Advokatrådet comme mandataire pour P. Conradsen A/S v Ministeriet for skatter og afgifter (byla C-161/78, Rink., 1979, p. 2221) Direktyva 68/151/EEB – Negaliojimo nuostatos – Apimtis – Privati ribotos atsakomybės bendrovė, kurios įsteigimas nepatvirtinamas viešaisiais registrais, nes nacionalinės inkorporavimo taisyklės dar nebuvo įvykdytos <...> 12. Pirmosios bendrovių direktyvos pirmas skyrius nustato trečiosioms šalims teiktinos svarbiausių aspektų informacijos reikalavimus, atsižvelgiant į minėtos direktyvos kontekstą. Kaip yra nurodoma vienoje iš direktyvos konstatuojamųjų dalių, informacijos atskleidimu yra siekiama suteikti trečiosioms šalims teisę gauti tam tikrų bendrovės pagrindinių dokumentų turinį ir kitą susijusią informaciją, ypač informaciją apie tuos asmenis, kurie yra įgalioti atstovauti bendrovę.

13. Dėl šios priežasties, trečiosios šalys gali teisėtai Pirmosios direktyvos ribose remtis su bendrove susijusia informacija, kai ta informacija turėtų būti atskleista remiantis direktyvos pirmo skyriaus nuostatomis. Vis dėlto, šios direktyvos tikslas nėra leisti trečiosioms šalims remtis bendrovės organų ar atstovų pateikta informacija, jei ta informacija nesutampa su kita informacija, pateikta viešuosiuose registruose.

14. Todėl nuostatos, reguliuojančios bendrovių negaliojimą pagal Pirmosios direktyvos 3 skyrių yra taikomos tik tada, kai trečiosios šalys buvo įtikintos pagal 1 skyrių pateiktos informacijos, kad pagal šios direktyvos sampratą bendrovė egzistuoja. <...> 18. Vis dėlto turėtų būti pažymėta, kad tol, kol atlikti veiksmai yra susiję su dar neinkorporuotos ribotos atsakomybės bendrove, tie veiksmai pagal taikomą teisę yra laikomi kaip atlikti tos bendrovės vardu pagal Pirmosios direktyvos 7 straipsnį, todėl atitinkamai pagal šią nuostatą nacionalinei teisei tenka nurodyti, kada atliekantys tuos veiksmus asmenys bus kartu ar atskirai atsakingi.

1988 m. rugsėjo 20 d. sprendimas Ubbink Isolatie BV v. Dak- en Wandtechniek BV (byla C-136/87, Rink., 1988, p. 4665) Direktyvos 68/151/EEB 11 straipsnis – Nuostatos, reguliuojančios bendrovių negaliojimą – Direktyvos tikslas – Trečiųjų šalių apsauga <...> 12. <...> Kaip yra akivaizdu iš Direktyvos 68/151/EEB 445 konstatuojamosios dalies, šios direktyvos tikslas buvo apriboti kiekį tų atvejų, kai galėtų būti skelbiamas negaliojimas arba retroaktyvus negaliojimo deklaravimas siekiant apsaugoti teisės aktų aiškumą ryšium su šalių ir trečiųjų asmenų bei narių (šešta konstatuojamoji dalis) santykiais. Be to, trečiųjų šalių apsauga turi būti užtikrinta nuostatomis, kurios riboja didžiausią galimą mastą priklausomai nuo to, kokie įsipareigojimai bendrovės vardu yra negaliojantys. Iš to seka, kad kiekvienas negaliojimo pagrindas, nurodytas Direktyvos 11 straipsnyje, turi būti interpretuojamas griežtai. Šiomis aplinkybėmis žodžiai

1968 m. kovo 9 d. Pirmoji tarybos Direktyva dėl apsaugos priemonių, kurių valstybės narės, siekdamos suvienodinti tokias apsaugos priemones visoje Bendrijoje, reikalauja iš Sutarties 58 straipsnio antroje pastraipoje apibrėžtų bendrovių, jų narių ir kitų interesų apsaugai, koordinavimo (OL 2004 m. specialusis leidimas, 17 skyrius, 1 tomas, p. 3 – 7) 445

„bendrovės tikslai“ turi būti suprantami kaip tie bendrovės tikslai, kokie nurodyti bendrovės steigimo dokumentuose arba įstatuose.

13. Todėl atsakymas į klausimą turi būti toks, kad nacionalinis teismas, sprendžiantis į Direktyvos 68/151/EEB taikymo ribas patenkančią bylą, privalo interpretuoti nacionalinę teisę remiantis šios direktyvos turiniu ir tikslais, siekiant išvengti viešosios ribotos atsakomybės bendrovės negaliojimo remiantis kitais pagrindais, nei nurodyti Direktyvos 11 straipsnyje.

1990 m. lapkričio 13 d. sprendimas Marleasing SA v La Comercial Internacional de Alimentación SA (byla C-106/89, Rink., 1990, p. I-4135).

Direktyva 77/91/EEB – Kapitalo pakeitimas viešojoje ribotos atsakomybės bendrovėje – Direktyvos 25 straipsnio 1 dalies ir 29 straipsnio 1 dalies tiesioginis veikimas – Kapitalo pakėlimas administraciniu aktu – Negalimumas <...> 37. Atsakant į nacionalinio teismo klausimą, turi būti konstatuojama, kad Antrosios direktyvos 446 25 straipsnio 1 dalis ir 29 straipsnio 1 dalis turi būti suprantami kaip neleidžiantys taikyti tokias taisykles, kurios siekiant užtikrinti racionalizavimą ir tam tikros ekonominės svarbos valstybėms narėms bendrovių, patiriančių rimtus finansinius sunkumus, tęstinę prekybą, leidžia administracine priemone, be jokios visuotinio susirinkimo priimtos rezoliucijos, padidinti kapitalą, ir leidžia tokiu sprendimu, priimtu remiantis administracine priemone, naujas akcijos paskirstyti be akcininkų pirmenybės teisės įsigyti proporcingai akcininko turimai kapitalo daliai. <...> 43. Todėl atsakant nacionaliniam teismui turi būti konstatuota, kad Antrosios direktyvos 25 straipsnio 1 dalimi ir 29 straipsnio 1 dalimi fiziniais asmenys gali remtis prieš valstybės institucijas nacionaliniuose teismuose.

1992 m. kovo 24 d. sprendimas Sindesmos Melon tis Eleftheras Evangelikis Ekklisias, VASKO SA ir kiti prie Graikiją ir kitus (byla C-381/89, Rink., 1992, p. I-2111) Direktyva 77/91/EEB – Kapitalo didinimas viešojoje ribotos atsakomybės bendrovėje – Kapitalo pakėlimas administraciniu aktu – Negalimas <...> 18. Yra pakankama remtis dviejuose sprendimuo pateiktais argumentais, o būtent sprendimų Karelia ir Karella447 rezoliucinėmis dalimis, kuriais remiantis fiziniai asmenys gali remtis Antrosios Tarybos direktyvos 25 straipsnio 1 dalimi prieš viešąsias institucijas nacionaliniuose teismuose ir 25 straipsnis, kartu su Antrosios direktyvos 41 straipsnio 1 dalimi turi būti suprantami kaip reiškiantys tai, kad jie neleidžia tokių nacionalinių taisyklių, kurios siekiant užtikrinti tam tikrą ekonominę ir socialinę reikšmę visuomenei turinčių bendrovių išlikimą ir nuolatinę veiklą, kai jos yra tam tikrose išimtinėse situacijoje dėl pernelyg didelės savo įsiskolinimų naštos, leidžia administracinio sprendimo aktu pakelti bendrovės kapitalą, nepažeidžiant pagrindinių akcininkų pirmumo teisės, kai yra išleidžiamos naujos akcijos.

1992 m. lapkričio 12 d. sprendimas Kerafina-Keramische-und Finanz Holding AG ir Vioktimatiki AEVE prieš Graikijos Respubliką ir Organismos Oikonomikis Anasygkrotissis Epicheirisseon AE (sujungtos bylos C-134/91 ir C-135/91, Rink., 1992, p. I-5699) Direktyva 77/91/EEB – Banko kapitalo didinimas – Piktnaudžiavimas teisėmis – Nebuvimas 1976 m. gruodžio 13 d. Antroji Tarybos Direktyva 77/91/EEB dėl apsaugos priemonių, kurių valstybės narės, siekdamos tokias priemones suvienodinti, reikalauja iš Sutarties 58 straipsnio antroje pastraipoje apibrėžtų akcinių bendrovių, jų narių ir kitų interesų apsaugai, bendroves steigiant, palaikant ir keičiant jų kapitalą, koordinavimo (OL 2004 m. specialusis leidimas , 17 skyrius, 1tomas, p. 8 – 20) 447 1991 m. gegužės 30 d. Teisingumo Teismo sprendimas, sujungtos bylos C-19/90 ir C-20/90, Rink., 1991, p. I-2691 446

<...> 24. Todėl turi būti konstatuota, kad Antroji direktyva ir ypač 25 ir 29 jos straipsniai yra taikomi bankams, kurių forma yra viešosios ribotos atsakomybės bendrovė. <...> 57. Karelia448 ir Syndesmos Melon449 bylose teismas pažymėjo, kad Antraja direktyva siekiama užtikrinti, kad narių ir trečiųjų šalių teisės yra saugomos ypatingai tais atvejais, kai bendrovės yra steigiamos, yra didinamas arba mažinamas jų kapitalas. Tiesa, Direktyva nedraudžia imtis priemonių siekiant pabaigti bendrovės egzistavimą, visų pirma, ji nedraudžia likvidavimo priemonėmis privalomai administruoti bedrovę siekiant apsaugoti kreditorių teises. Vis dėlto, Direktyva toliau išlieka taikytina, kai yra imamasi įprastų reorganizacinių priemonių siekiant bedrovės išsaugojimo, net jeigu tos priemonės reiškia, kad akcininkai ir normalūs bendrovės organai yra laikinai atskirti nuo savo galių. <...> 60. Todėl atsakymai į pirmą ir antrą klausimus turi būti tokie, kad Antrosios direktyvos 25 straipsnis draudžia tokius nacionalinius teisės aktus, pagal kuriuos viešosios ribotos atsakomybės formos banko kapitalas gali būti padidintas išimtinėmis aplinkybėmis dėl banko skolų administracinėmis priemonėmis, be visuotinio susitikimo rezoliucijos. <...> 66. Atsakymas į klausimą turi būti toks, kad pagal Antrosios Direktyvos 29 straipsnio 3 dalies trečiąjį sakinį pasiūlymo pasirašymo publikavimas dienraščiuose nereiškia raštu suteiktos informacijos akcininkams. <...> 68. Kadangi nacionalinis teismas tokio klausimo nekėlė, nereikia atsakyti į klausimą, ar pagal Bendrijos teisinę sistemą yra leidžiama taikyti nacionalinę taisyklę sprendžiant, ar Bendrijos suteiktomis teisėmis yra naudojamasi piktnaudžiaujant, bet kuriuo atveju galima teigti, kad tokios taisyklės taikymas neturėtų neleisti Bendrijos teisės valstybėse narėse įgyvendinti visiškai ir vienodai. <...> 70. Tokiu atveju vienodas Bendrijos teisės taikymas ir visiškas poveikis būtų pažeisti, jei akcininkas, remdamasis Antrosios Direktyvos 25 straipsnio 1 dalimi, būtų laikomas piktnaudžiaujantis savo teisėmis tik todėl, kad jis priklausė bendrovės, kuriai bus taikomos reorganizavimo priemonės, akcininkų mažumai ar gavo naudos dėl tokio bendrovės reorganizavimo.

Kadangi 25 straipsnio 1 dalis yra taikoma be išimties visiems akcininkams, nepriklausomai nuo reorganizavimo procedūros, laikyti Direktyvos 25 straipsnio 1 dalimi pagrįstą ieškinį piktnaudžiavimu prilygtų šios nuostatos apimties keitimui.

1996 m. kovo 12 d. sprendimas Panagis Pafitis ir kiti prieš Trapeza Kentrikis Ellados AE ir kitus (byla C-441/93, Rink., 1996, p. I-1347) Direktyva 78/660/EEB – Tam tikrų bendrovių metinės atskaitomybės – Tikros ir teisingos informacijos principas – Reikalavimas, kad tik balanso sudarymo metu gautas pelnas būtų įtrauktas <...> 17. Remiantis Ketvirtosios Direktyvos 31 straipsniu, turėtų būti turima omenyje tai, kad Ketvirtoji Direktyva siekia koordinuoti nacionalines nuostatas, susijusias su tam tikrų bendrovių metinių ataskaitų pristatymu ir turiniu (žr. direktyvos pirmą konstatuojamąją dalį). Siekiant koordinuoti metinių ataskaitų turinį, direktyvoje įtvirtintas „tikros ir teisingos informacijos“ principas, kurio laikymasis yra pagrindinis direktyvos tikslas. Remiantis šiuo principu, bendrovių metinės ataskaitos, kurioms taikoma ši direktyva, turi taikyti teisingą ir tikslų požiūrį į savo turtą ir įsipareigojimus, finansinę padėtį, pelną ir nuosotolius (žr. direktyvos ketvirtą konstatuojamąją dalį bei 2 straipsnio 3 ir 5 dalis).

18. Šio principo taikymas turi būti kiek įmanoma labiau taikomas remiantis vadovaujantis bendraisiais principais, kurie yra įtvirtinti Ketvirtosios direktyvos 31 straipsnyje. Šiuo atveju, 31

1991 m. gegužės 30 d. Teisingumo Teismo sprendimas, sujungtos bylos C-19/90 ir C-20/90, Rink., 1991, p. I-2691, 30 p.

449 1992 kovo 24 d. Teisingumo Teismo sprendimas, byla C-381/89, Rink., 1992, p. I-2111, 27 p.

448

straipsnio 1 dalies c punkto aa papunktyje, bb papunktyje ir d punkte įtvirtinti principai yra ypatingos svarbos. <...> 19. Pirma, 31 straipsnio I dalies c punkto aa papunktis nurodo, kad tik gautas balanso sudarymo dienos metu pelnas gali būti įtrauktas į balansą. <...> 22. Iš šių nuostatų yra matyti, kad atsižvelgiant į visus veiksnius – gautą pelną, mokesčius, pajamas, įsipareigojimus ir nuostolius – kurie yra susiję su atitinkamais finansiniais metais užtikrina, kad yra laikomasi tikros ir teisingos informacijos reikalavimo. <...> 25. Todėl į nacionalinio teismo užduotą klausimą atsakymas turi būti toks:  Viena bendrovė (motininė bendrovė) yra vienintelė kitos bendrovės akcininkė (dukterinės bendrovės) ir ją kontroliuoja,  Pagal nacionalinę teisę motininė ir dukterinė bendrovės sudaro grupę,  Abejų bendrovių finansiniai metai sutampa,  Dukterinės įmonės metinė finansinė atskaitomybė buvo priimta visuotinio susirinkimo metu prieš pabaigiant motininės bendrovės metinės atskaitomybės auditą,  Atitinkamų finansinių metų dukterinės bendrovės visuotinio susirinkimo priimta metinė atskaitomybė rodo, kad dukterinės bendrovės metinės atskaitomybės sudarymo datą, o būtent, paskutinę finansinių metų dieną, dukterinė bendrovė skyrė pelną motininei bendrovei ir  Nacionalinis teismas įvertina, kad dukterinės bendrovės metinė turto ir įsipareigojimų, finansinės pozicijos ir pelno bei nuostolių atskaitomybė pateikia tikrą ir teisingą informaciją, tuomet Ketvirtosios direktyvos 31 straipsnio I dalies c punkto aa papunkčiui neprieštarauja nacionalinio teismo vertinimui, kad nagrinėjamas pelnas turi būti įrašytas į nagrinėjamos bendrovės metinę finansinę atskaitomybę siejant tai su tuo, kad jie buvo gauti dukterinės bendrovės.

1996 m. birželio 27 d. sprendimas Waltraud Tomberger prieš Gebrüder von der Wettern GmbH (byla C-234/94, Rink., 1996, p. I-3133) Direktyva 77/91/EEB – Viešosios ribotos atsakomybės bendrovės kapitalo padidinimas – Akcininkų pirmenybės teisė – Kapitalo padidinimas natūra <...> 16. Tai, kad ši nuostata nenurodo kapitalo padidinimo natūra, nereiškia, kad gali būti daroma išvada, kad Bendrijos įstatymų leidėjas apribojo akcininkų pirmenybės teisę tik didinant kapitalą pinigais ir taip neleidžiant valstybėms narėms praplėsti šios teisės taikymo didinant kapitalą natūra. <...> 18. Kita vertus, kadangi Antroji direktyva pagrinde apibūdina pirmumo teises kapitalo padidinimo pinigais atveju, ir nenustato sudėtingesnių situacijų taisyklių – netaikomų daugumoje valstybių narių – kai pirmumo teisė yra taikoma didinat kapitalą natūra, taip buvo palikta valstybėms narėms laisvė suteikti arba nesuteikti tokiais atvejais pirmenybės teisę.

19. Be to, nacionalinė taisyklė, išplečianti principą, suteikiantį akcininkams pirmenybės teisę didinant kapitalą natūra, ir tuo pačiu suteikianti galimybę apriboti šią teisę tam tikromis sąlygomis, yra suderinama su Antrosios direktyvos tikslais, o būtent – su siekiu užtikrinti veiksmingą akcininkų apsaugą. Iš tiesų, tokia teisė suteikia akcininkams galimybę išvengti jų akcijų sumenkimo didinant kapitalą tokiu būdu. <...> 22. Atsižvelgiant į tai, kas buvo anksčiau išdėstyta, nacionaliniam teismui turėtų būti pateikiamas toks atsakymas, kad Antroji direktyva, ypač jos 29 straipsnio 1 dalis ir 4 dalis, nedraudžia valstybei narei savo nacionalinėje teisėje leisti pirmenybės teisę akcininkams, didinant kapitalą natūra bei leisti apriboti tokią pirmenybės teisę sprendimu, kurio teisėtumas iš esmės galėtų būti peržiūrėtas [...].

1996 m. lapkričio 19 d. sprendimas Siemens AG prieš Henry Nold (byla C-42/95, Rink., 1996, p. I6017)

Direktyva 68/151/EEB – Metinės ataskaitos – Trečiųjų asmenų apsauga – Kiti nei direktyvoje išvardinti nacionalinės teisės reikalavimai <...> 19. Be to, jau pati Sutarties 54 straipsnio 3 dalies g [dabar SESV 50 straipsnio 2 dalies g punktas] punkto formuluotė nurodo poreikį apsauoti „kitų“ interesus, neatskiriant ar neišskiriant į šią sąvoką patenkančių kategorijų.

20. Dėl šios priežasties sąvoka „kiti“, kaip įrašyta Sutarties 54 straipsnio 3 dalies g punkte, negali būti apribota tik kaip reiškianti bendrovės kreditorius. <...> 22. Kiek tai susiję su Pirmosios direktyvos 6 straipsniu, 4 konstatuojamoji dalis parodo, kad metinių ataskaitų paviešinimu yra siekiama suteikti informacijos trečiosioms šalims, kurios nežino ir negali gauti pakankamai informacijos apie bendrovės apskaitą ir finansinę situaciją. Pirmosios direktyvos 3 straipsnis įtvirtina, kad turi būti prižiūrimas viešasis registras, kuriame turi būti įrašyti visi dokumentai ir duomenys, kurie turi būti atskleisti, ir kiekvienam asmeniui, kuris to paprašo, turi būti prieinamos metinių ataskaitų kopijos ir tai patvirtina siekį kiekvienam suinteresuotam asmeniui būti informuotam apie šiuos dalykus. Šis siekis taip pat išreiškiamas Ketvirtosios Direktyvos konstatuojamose dalyse, kurie nurodo siekį, kad minimalūs ekvivalentiški reikalavimai būtų nustatyti visoje Bendrijoje, kiek tai susiję su finansine informacija, kuri turėtų būti prieinama visuomenei iš bendrovių, kurios konkuruoja viena su kita (ypač žiūrėti 3 konstatuojamąją dalį).

23. Atsižvelgiant į tai, kas buvo išdėstyta, į šio klausimo dalį turi būti atsakoma, kad Pirmosios Direktyvos 6 straipsnis turi būti supranatamas kaip draudžiantis valstybei narei priimti tokius teisės aktus, kuriais bedrovės kreditoriams būtų draudžiama centrinių darbų tarybai arba bendrovės darbų tarybai teisė paskirti baudą, kuri leidžiama toje valstybėje narėje, dėl bendrovės įsipareigojimų nevykdymo atskleisti metines ataskaitas, kaip nurodyta Pirmojoje Direktyvoje.

1997 m. gruodžio 4 d. sprendimas Verband deutscher Daihatsu-Händler eV prieš Daihatsu Deutschland GmbH (byla C-97/96, Rink., 1997, p. I-6843) Pirmoji direktyva 68/151/EEB – Apimtis – Bendrovės atstovavimas – Interesų konfliktas – Nepatekimas į taikymo sritį <…> 22. Kaip yra aišku iš [Pirmosios Direktyvos 9 straipsnio 1 dalies] formuluotės ir dalyko, šis straipsnis nustato bendrovės apibrėžtų galių, nustatytų bendrovės organams, ribas ir nesiekia reguliuoti tos nacionalinės teisės, kai organo narys dėl savo asmeninių aplinkybių yra interesų konflikte su atstovaujama bendrove. <…> 28. Todėl atsakymas į Teismui pateiktą klausimą turėtų būti toks, kad taisyklės, reguliuojančios įgyvendinamumą dėl aktų, atliktų bendrovės organų narių, tomis aplinkybėmis, kai egzistuoja interesų konfliktas su bendrove, prieš trečiasias šalis, nepatenka į Pirmosios Direktyvos taikymo ribas ir priklauso nacionalinių teisės aktų reguliavimo sričiai.

1997 m. gruodžio 16 d. sprendimas Coöperatieve Rabobank 'Vecht en Plassengebied‘ BA prieš Erik Aarnoud Minderhoud (byla C-104/96, Rink., 1997, p. I-7211) Direktyva 78/660/EEB – Metinės ataskaitos – Tikros ir teisingos informacijos principas – Principas, kad vertinimas turi būti protingai atliktas – Principas, kad įvertinimai turi būti atskiri <...> 24. Direktyvos 450 20 straipsnio 1 dalis įpareigoja įrašyti sąskaitų įsipareigojimų skiltyje įsipareigojimų ir mokesčių nuostatas. Iš formuluotes yra aišku, kad potencialūs įsipareigojimai 1978 m. liepos 25 d. Ketvirtoji Tarybos Direktyva grindžiama Europos ekonominės bendrijos steigimo sutarties 54 straipsnio 3 dalies g punktu, dėl tam tikrų tipų bendrovių metinių atskaitomybių (OL 1978 m. specialusis leidimas, 17 skyrius, 1 tomas, p. 21 – 41) 450

garantijoms turi būti įrašyti į įsipareigojimus, jei šie įsipareigojimai atitinka mokesčius, kurie yra aiškiai apibrėžti, ir kuriuos tikriausiai reikės padengti, bet nėra aišku dėl jų dydžio ir datos, kada juos reikės padengti.

25. <...> Įsipareigojimai, kylantis iš tokių garantijų gali lemti bendrovei įsipareigojimą atlikti tam tikrus nemokamus taisymo darbus, pakeisti tam tikrus dalykus ar atlikti vėl tam tikrą darbą, tam, kad būtų sumažinta sumokėta kaina, ar kad būtų sumokėti nuostoliai už tam tikro darbo neatlikimą. Net jeigu tam tikros garantijos įvyksta, jos reiškia skolas, kurių bendrovė negali išvengti, jeigu jos materializuojasi, ir kurios dėl to turėtų būti įrašytos į įsipareigojimų skiltį, net jeigu negalima tiksliai pasakyti ar ir kokiu mastu bendrovė turės jas patiriti ar jos negali būti tiksliai apskaičiuotos.

26. Bet kokia kita Direktyvos 20 straipsnio interpretacija reikštų, kad potencialios skolos neatsispindėtų sąskaitose, o tai reikštų turto pervertinimą. Toks rezultatas ne tik kad būtų nesuderinamas su protingo įvertinimo principu, bet ir su tikros ir teisingos informacijos principu, kurio laikymasis yra pagrindinis direktyvos tikslas451, o remiantis šiuo principu bendrovių metinės sąskaitos, kurios taikoma Direktyva, turi pateikti tikrą ir teisingą turto ir skolų, savo finansinės pozicijos, bei pelno ir nuostolių informaciją (žr. Direktyvos 4 konstatuojamąją dalį ir 2 straipsnio 3 dalį bei 5 straipsnį). <...> 30. Direktyvos 31 straipsnio 1 dalies e punkte įtvirtintas atskiro vertinimo principas nėra absoliutus. Išimtiniais atvejais, tam tikros išimtys yra leidžiamos remiantis 31 straipsnio 2 dalimi.

31. Kadangi Direktyva neapibrėžia „išimtinių aplinkybių“ sąvokos, ši sąvoka turi būti vertinama pagal Direktyvos tikslą, kuris, kaip jau pažymėta šios sprendimo 26 paragrafe, yra toks, kad metinės bendrovių sąskaitos turi atspindėti tikrą ir teisingą informaciją apie turtą, finansinę poziciją, pelną ir nuostolius (žr. taip pat sprendimą Tomberger452, cituotą viršuje).

32. Išimtiniai atvejai, nurodyti 31 straipsnio 2 dalyje, yra tie, kuriais atskiras vertinimas neduotų tikros ir teisingos informacijos apie tikrąją bendrovės finansinę poziciją. <...> 34. Iš to seka, kad viena nuostata dėl visų tokių įsipareigojimų turėtų būti padaryta ten, kaip ir šioje byloje, kur pasaulinis įvertinimas yra pats tinkamiausias būdas užtikrinti, kad balsinė ataskaita, kurioje išlaidos pateiktos skiltyje „įsipareigojimai“, pateiks tikrą ir teisingą informaciją apię jų dydį. <...> 40. Į nacionalinio teismo užduotą klausimą atsakymas turi būti toks, kad Direktyva reikalauja, kad būtų padaryta atskira nuostata įsipareigojimų skiltyje garantijoms, kaip tokioms, kokios yra nagrinėjamos šioje byloje, kaip iš teisės kylantys įsipareigojimai, kurie kyla dar prieš balansinių ataskaitų sudarymo datą, tačiau kurių pasekmės atsiras tik po tos datos. Viena nuostata visiems tokiems įsipareigojimams turi būti padaryta tada, kai, kaip ir šioje byloje, pasaulinis įvertinimas yra tinkamiausias būdas užtikrinti, kad įsipareigojimų skiltyje nurodomos išlaidos atspindį tikrą ir teisingą informaciją. Nesant Bendrijos taisyklių, specialiai taikomų vertinant mokesčių ir įsipareigojimų nuostatų metodus ir kriterijus, šios nuostatos turėtų būti nustatomos remiantis įvairių valstybių narių nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtintomis sąlygomis, remiantis ta sąlyga, kad metinės ataskaitos pateikia tikrą ir teisingą informaciją apie bendrovės turtą, finansinę poziciją, pelną, nuostolius ir kad nuostatos neviršija sumų, kurios yra privalomos, kiekio.

1999 m. rugsėjo 14 d. sprendimas DE + ES Bauunternehmung GmbH prieš Finanzamt Bergheim (byla C-275/97, Rink., 1999, p. I-5331) Ketvirtoji direktyva 78/660/EEB – Tam tikrų bendrovių metinės sąskaitos – Teismo jurisdikcija interpretuoti Bendrijos teisę, kai ji nėra tiesiogiai taikoma – Nuostatos dėl paskolų garantijos rizikos – Atsižvelgimas į skolininko individualią situaciją ir jo įsisteigimo valstybę – Data, nuo kurios rizika gali arba turi būti įvertinta ir įraukta į balansą

451 452

1996 m. birželio 27 d. Sprendimas Tomberger, byla C-234/94, Rink., 1996, p. I-3133, 17 p.

1996 m. birželio 27 d. Sprendimas Tomberger, byla C-234/94, Rink., 1996, p. I-3133

<...> 112. Besikreipiančiam teismui lieka nuspręsti, ar balanso sudarymo dieną pelnas ar nuostoliai, kylantys iš garantinio įsipareigojimo <...> buvo tikėtini ar tikri. Jeigu jie nebuvo įvykę, tuomet nebuvo jokios priežasties įtraukti nuostatą kaip įsipareigojimą į balansą. <...> 116. Nagrinėjant pasaulinio vertinimo galimybę, Ketvirtosios Direktyvos 31 straipsnio 1 dalies e punktas įtvirtina, kad turtas ir įsipareigojimai turi būti vertinami atskirai. Teismas jau yra pasakęs, kad šios nuostatos nesilaikymas remiantis 31 straipsnio 2 dalimi galimas, kai, remiantis tikros ir teisingos informacijos principu, atskiras vertinimas neduotų tikriausio ir teisingiausio faktinės bendrovės finansinės padėties pateikimo453. <...> 118. Siekiant gauti paaiškinimus dėl rizikos tikimybės vertinimo kriterijaus, pateisinimas imantis valstybės rizikos ir nemokumo rizikos vertinimo vienu metu, ir galimybės išvengti rizikos įtraukimo į sąskaitas du kartus, yra pakankama paminėti, kad Ketvirtoji Direktyva apibrėžia tik bendruosius principus, nesiekdama reglamentuoti visų galimų jų taikymo būdų. Jei tokių nuostatų nėra, tuomet vertinimas priklauso nacionalinei teisei, taikant ją kartu su tarptautiniais apskaitos standartais (TAS), kaip jie buvo taikomi pagrindinės bylos faktinių aplinkybių metu, jeigu yra visiškai laikomasi Ketvirtojoje direktyvoje įtvirtintų bendrųjų principų <...>.

119. Atsižvelgiant į tai, kas buvo išdėstyta, atsakymas į antrąją klausimų dalį turi būti toks, kad Ketvirtoji Direktyva nedraudžia nuostatos, kuria būtų siekiama padengti visus galimus nuostolius ar skolas, kylančias iš įsipareigojimų, kurie yra išvardinti po balansu, remiantis šios direktyvos 14 straipsniu, nuo neįtraukimo į balanso įsipareigojimų pusę, remiantis 20 straipsnio 1 dalimi, jeigu nagrinėjami nuostoliai ar skolos gali būti apibūdinami kaip „galimi ar konkretūs“ balanso sudarymo dieną. Ketvirtosios direktyvos 31 straipsnio 1 dalies e punktas nepašalina galimybės, kad siekiant suderinamumo su protingumo ir su tikros ir teisingos informacijos apie turtą ir įsipareigojimus principu, pats tinkamiausias vertinimo metodas gali būti pasaulinis visų susijusių faktorių vertinimas. <...> 121. Vadovaujantis Ketvirtosios direktyvos 31 straipsnio 1 dalies c punkto bb papunkčiu, metinėse ataskaitose vertinant dalykus pagrindinis tikslas yra toks, kad turi būti įvertinti visi numatomi įsipareigojimai ir galimi nuostoliai, kurie gali kilti finansinių metų eigoje ar dėl ankstesnių finansinių metų. Iš esmės, vertinant tinkamą datą turto ir įsipareigojimų elementams yra balanso įsidarymo data. <...> 126. Atsakymas į trečią klausimų dalį turi būti toks, kad remiantis tokiomis aplinkybėmis kaip pagrindinėje byloje, paskolos grąžinimas, kuris vyksta po balanso sudarymo datos (kuri yra tinkama data vertinant balanso elementus), nereiškia fakto, lemiančio retrospektyvų perkainojimą tų nuostatų, kurios susijusius su paskola, ir kurios buvo įtrauktos į balanso įsipareigojimų skiltį. Vis dėlto tikros ir teisingos informacijos principo laikymasis reiškia, kad bendrovės turtas ir įsipareigojimai reikalauja, kad metinėse ataskaitose būtų atspindėtas tos nuostatos rizikos išnykimas.

2003 m. sausio 7 d. sprendimas Banque internationale pour l'Afrique occidentale SA (BIAO) prieš Finanzamt für Großunternehmen in Hamburg (byla C-306/99, Rink., 2003, p. I-1) Sutarties 43, 46, 48 straipsniai [dabar SESV 49, 52, 54 straipsniai] – Vienoje valstybėje įsteigta, tačiau kitoje valstybėje narėje vykdanti savo veiklą bendrovė – Įsisteigimo valstybės narės bendrovių teisės taikymas siekiant apsaugoti kitų interesus <...> 69. Iš to seka, kad nepaveikiant įpareigojimų informacijai, kurie nustatyti bendrovių dalims remiantis socialine, mokesčių teise ar statistikos srityje, bendrovių dalių atskleidimo harmonizavimas, kaip nustatytas Vienuoliktaja Direktyva454, yra išsamus, ir tik tuo atveju, jei juo galima pasiekti direktyva siekiamus tikslus.

1999 m. rugsėjo 14 d. Sprendimas DE+ES Bauunternehmung, byla C-275/97, Rink., 1999, p. I-5331, 31 ir 32 p.

1989 m. gruodžio 21 d. Vienuoliktoji tarybos Direktyva 89/666/EEB dėl atskleidimo reikalavimų filialams, įsteigtiems valstybėse narėse tam tikrų tipų bendrovių, kurioms taikomi kitos valstybės įstatymai (OL 1989 m. specialusis leidimas, 17 skyrius, 1 tomas, p. 100 – 103) 453 454

70. Turi būti pabrėžta, kad Vienuoliktosios Direktyvos 2 straipsnio 1 dalis savo formuluote yra išsami.

Be to, 2 straipsnio 2 dalis apima neprivalomų priemonių sąrašą, kurios nustato informacijos paviešinimo reikalavimus bendrovėms, ir yra tokia priemonė, kuri neturi jokio raison d'être, jeigu valstybė narė negali užtikrinti priemonių atskleidimo kitoms bendrovių dalims nei tos, kurios yra išvardintos direktyvos tekste. <...> 143. Remiantis tuo, kas buvo auksčiau išdėstyta, atsakymai į pateiktus prejudicinius klausimus turėtų būti tokie, kad: - Vienuoliktosios direktyvos 2 straipsniui prieštarauja tokia nacionalinė teisė, <...> nustatanti bendrovės daliai, suformuotai remiantis kitos valstybės narės teisės aktais, informacijos paviešinimo įpareigojimus, kurių nėra minėtoje Direktyvoje.

- Sutarties 43 ir 48 straipsniams [dabar SESV 49, 54 straipsniai] prieštarauja tokia nacionalinė teisė, <...> nustatanti tam tikras nacionalinės bendrovių teisės sąlygas bendrovei, suformuotai remiantis kitos valstybės narės teisės aktais, besinaudojančiai antrinio įsisteigimo laisve pastarojoje valstybėje narėje, dėl minimalaus kapitalo ir direktoriaus atsakomybės formuojant bendrovę. Priežastis, kodėl bendrovė buvo suformuota kitoje valstybėje narėje ir faktas, kad ji užsiima veikla išimtinai ar beveik išimtinai įsisteigimo valstybėje narėje, nepanaikina jos teisės remtis EB Sutarties garantuojama įsisteigimo laisve, išskyrus, kai piktnaudžiavimas yra nustatomas tiriant tam tikrą konkretų atvejį.

2003 m. rugsėjo 30d. sprendimas Kamer van Koophandel en Fabrieken voor Amsterdam prieš Inspire Art Ltd (byla C-167/01, Rink., 2003, p. I-10155) Įmonių teisė – Direktyva 90/605/EEB455 – EB sutarties 54 straipsnio 3 dalies g punktas [dabar SESV 50 straipsnio 2 dalies g punktas] – Komanditinė bendrovė – Metinės atskaitomybės viešasis skelbimas – Trečiųjų asmenų galimybė susipažinti su šiais dokumentais – Konkurentų įtraukimas – Profesinės veiklos laisvės, spaudos laisvės ir vienodo požiūrio principai <...> 34. Taip pat <...> yra aiškiai matyti, kad Bendrijos teisės aktas, numatantis tokią viešo skelbimo pareigą, galėjo būti priimtas Sutarties 54 straipsnio 3 dalies g punkto pagrindu [dabar SESV 50 straipsnio 2 dalies g punktas], nes ši nuostata, suteikianti plačius įgaliojimus Bendrijos įstatymų leidėjui, nurodo tikslą apsaugoti trečiųjų asmenų interesus apskritai, neišskiriant arba neeliminuojant atskirų grupių, ir todėl trečiųjų asmenų sąvoka šio straipsnio atžvilgiu apima visus trečiuosius asmenis. Taigi ši sąvoka turi būti aiškinama plačiai, ji taip pat apima ir atitinkamų bendrovių konkurentus. <...> 35. Taigi į pirmąjį byloje C-103/03 pateiktą klausimą reikia atsakyti taip: Direktyva 90/605/EEB galėjo būti teisėtai priimta Sutarties 54 straipsnio 3 dalies g punkto pagrindu, nes iš Direktyvos išplaukia, kad kiekvienas asmuo gali susipažinti su joje nurodytų rūšių bendrovių metine atskaitomybe ir metiniu pranešimu, neprivalėdamas pagrįsti apsaugos reikalaujančių teisių ir interesų.

Dėl dviejų pirmų klausimų byloje C-435/02 bei antrojo ir trečiojo klausimų byloje C-103/03 36. Dviem pirmaisiais klausimais byloje C-435/02 bei antruoju ir trečiuoju klausimais byloje C-103/03, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismai iš esmės nori sužinoti, ar Direktyva 90/605/EEB 456 atitinka bendrus Bendrijos teisės principus, pavyzdžiui, verslo ir spaudos laisvės principus, tiek, kiek iš jos matyti, kad kiekvienas asmuo turi galimybę susipažinti su joje nurodytų rūšių bendrovių, vykdančių savo veiklą, kaip yra nagrinėjamu

1990 m. lapkričio 8 d. Tarybos Direktyva 90/605/EEB iš dalies keičianti Direktyvą 78/660/EEB dėl metinių atskaitomybių ir Direktyvos 83/349/EEB dėl konsoliduotos atskaitomybės, atsižvelgiant į šių direktyvų taikymo sritį (OL 2004 m. specialusis leidimas, 17 skyrius, 1 tomas, p. 110 – 112) 456 1990 m. lapkričio 8 d. Tarybos Direktyva iš dalies keičianti Direktyvą 78/660/EEB dėl metinių atskaitomybių ir Direktyvos 83/349/EEB dėl konsoliduotos atskaitomybės, atsižvelgiant į šių direktyvų taikymo sritį (OL 2004 m. specialusis leidimas, 17 skyrius, 1 tomas, p. 110 – 112) 455

atveju, spaudos, leidybos ar transliavimo radijo bangomis srityse, metine atskaitomybe ir metiniu pranešimu, neprivalėdamas pagrįsti apsaugos reikalaujančių teisių ir interesų. <...> 48. Teisingumo Teismas nusprendė, kad ir nuosavybės teisė, ir profesinės veiklos laisvė yra bendri Bendrijos teisės principai. Tačiau pagal šią teismo praktiką gali būti nustatyti šių teisių įgyvendinimo apribojimai, su ta sąlyga, kad jie faktiškai atitinka Bendrijos siekiamus bendro intereso tikslus ir nėra siekiamų tikslų požiūriu neproporcingas ir neleistinas kišimasis, pažeidžiantis net pačią šių teisių esmę457. <...> 50. Iš trijų pirmųjų Ketvirtosios įmonių direktyvos konstatuojamųjų dalių iš tikrųjų išplaukia, kad viešojo skelbimo nuostatomis, kurias Direktyva įtvirtina tam tikroms rūšims kapitalo bendrovių, siekiama dvigubo Sutarties 54 straipsnio 3 dalies g punkte numatyto bendro intereso tikslo, t. y. apsaugoti trečiuosius asmenis nuo finansinės rizikos, susijusios su bendrovėmis, kurių garantijos tretiesiems asmenims apribotos tik bendrovės grynąja turto verte, ir minimalių vienodų teisinių finansinės informacijos, kurią privalo viešai skelbti tarpusavyje konkuruojančios bendrovės, reikalavimų apimčiai Bendrijoje nustatyti. <...> 52. Taigi Direktyvoje 90/605/EEB nustatytos priemonės iš tikrųjų atitinka Sutarties 54 straipsnio 3 dalies g punkto tikslus, taip pat Bendrijos siekiamą bendro intereso tikslą pagal šios nutarties 48 punkte cituotą teismo praktiką.

53. Galima žala, kuri kiltų dėl pareigos, nustatytos šiose viešojo [dokumentų] skelbimo nuostatose, iš esmės yra riboto pobūdžio. Iš tikrųjų galima abejoti, ar šios nuostatos galėtų pakeisti atitinkamų bendrovių konkurencinę padėtį <...>. <...> 58. Esant tokioms aplinkybėms, tokios teisinės formos, kaip pagrindinėse bylose nagrinėjama GmbH & Co. KG, asmenų bendrovėms nustatyta pareiga skelbti metinę atskaitomybę ir metinį pranešimą nėra neproporcingas ir neleistinas kišimasis, sudarantis grėsmę pačiai profesinės veiklos laisvės esmei.

59. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta anksčiau, į pirmuosius du byloje C-435/02 pateiktus klausimus bei į antrąjį ir trečiąjį klausimus, pateiktus byloje C-103/03, reikia atsakyti taip: šių klausimų nagrinėjimo bendrų Bendrijos teisės principų, t. y. profesinės veiklos laisvės ir saviraiškos laisvės principų, atžvilgiu metu nebuvo nustatyta nieko, kas galėtų paveikti Direktyvos 90/605/EEB galiojimą.

Dėl trečiojo klausimo byloje C-435/02 ir ketvirto klausimo byloje C-103/03 60. Trečiuoju byloje C-435/02 pateiktu klausimu ir ketvirtuoju klausimu byloje C-103/03 prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismai nori iš esmės sužinoti, ar Direktyva 90/605/EEB atitinka vienodo požiūrio principą tiek, kiek ji įpareigoja paprastas komanditines bendroves, kurių visi savo turtu atsakantys nariai yra ribotos turtinės atsakomybės bendrovės, viešai skelbti metinę atskaitomybę. Šios bendrovės atsidurtų nepalankesnėje padėtyje, palyginti su paprastomis komanditinėmis bendrovėmis, kurių mažiausiai vienas savo turtu atsakantis narys yra fizinis asmuo ir kurioms ši pareiga netaikoma, nežiūrint į tai, kad anksčiau nurodytų rūšių bendrovių kreditoriai yra apsaugoti geriau nei pastarųjų rūšių bendrovių kreditoriai, nes jų nariams, kurie yra ribotos turtinės atsakomybės bendrovės, taikoma pareiga viešai skelbti [dokumentus], o fiziniams asmenims ji netaikoma. <...> 67. Be to, kaip matyti iš šios nutarties 51 punkto, skirtumas, kurį nustato Direktyva 90/605/EEB tarp joje nagrinėjamų paprastų komanditinių bendrovių, tokių kaip GmbH & Co. KG, ir paprastų komanditinių bendrovių, kurių visu savo turtu atsakantiems nariams priklauso mažiausiai vienas fizinis asmuo, nepatenkantis į direktyvos taikymo sritį, grindžiamas prielaida, kad pirmoji šių bendrovių grupė netiesiogiai sudaro tokį pat pavojų tretiesiems asmenims, kaip ir kapitalo bendrovės, numatytos Ketvirtojoje įmonių direktyvoje, nes jų garantijos tretiesiems asmenims apribotos tik bendrovės grynąja turto verte, o to nėra antrosios grupės paprastų komanditinių bendrovių atveju.

457

1994 m. spalio 5 d. Sprendimas Vokietija/Taryba, C-280/93, Rink., 1994, p. I-4973, 78 p.; 2003 m. liepos 10 d.

Sprendimas Booker Aquaculture ir Hydro Seafood, C-20/00 ir C-64/00, Rink., 2003, p. I-7411, 68 p.

<...> 69. Skirtumas, kurį Direktyva 90/605/EEB nustato tarp abejų šios nutarties 67 punkte paminėtų paprastų komanditinių bendrovių grupių, siekiant atitikti Ketvirtosios įmonių direktyvos taikymo sritį ir šioje Direktyvoje nustatytas pareigas viešai skelbti [dokumentus], yra objektyviai pateisinamas trečiųjų asmenų interesų apsaugos tikslu, nes ši apsauga yra Direktyvos 90/605/EEB ir Ketvirtosios įmonių direktyvos pagrindinis tikslas. <...> 73. Esant tokioms aplinkybėms į trečiąjį klausimą byloje C-435/02 ir į ketvirtąjį klausimą byloje C-103/03 reikia atsakyti, kad jas nagrinėjant vienodo požiūrio principo atžvilgiu, nebuvo nustatyta nieko, kas galėtų paveikti Direktyvos 90/605/EEB galiojimą.

2004 m. rugsėjo 23 d. Teisingumo Teismo sprendimas Axel Springer AG prieš Zeitungsverlag Niederrhein GmbH & Co. Essen KG ir Axel Springer AG prieš Hans-Jürgen Weske (sujungtos bylos C-435/02 ir C-103/03, Rink., 2004, p. I-08663) Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Aštuntosios direktyvos 84/253/EEB 458 11 ir 15 straipsniai – Asmenų, atsakingų už įstatymu numatyto apskaitos dokumentų audito atlikimą, patvirtinimas – Galimybė patvirtinti asmenis, neišlaikiusius profesinės kompetencijos egzamino – Sąlygos, kurioms esant gali būti patvirtinti kitų valstybių narių piliečiai <...> 35. Taigi, jei asmuo atitinka šias sąlygas, jis gali būti patvirtintas taikant Aštuntosios direktyvos 15 straipsnio suteiktą teisę, privalomai neišnagrinėjus, kokia apimtimi iki Aštuntosios direktyvos įgyvendinimo nacionalinė sistema numatė ar nenumatė pareigos konkrečiai specialistų kategorijai išlaikyti egzaminą. <...> 37. Esant šioms aplinkybėms reikia daryti išvadą, kad Aštuntosios direktyvos 15 straipsnis leidžia visoms valstybėms narėms patvirtinti asmenis, atitinkančius šiame straipsnyje nustatytus reikalavimus, tai yra asmenis, kurie valstybėje narėje turi teisę atlikti 1 straipsnio 1 dalyje nurodytų dokumentų įstatymų numatytą auditą ir užsiėmė tokia veikla iki 15 straipsnyje nustatytos datos, nereikalaujant išlaikyti profesinės kompetencijos egzamino. <...> 44. Taigi pastaroji nuostata leidžia valstybėms narėms iki 1990 m. sausio 1 d. atidėti nuostatų, būtinų užbaigti Aštuntosios direktyvos įgyvendinimą, taikymą. Šiuo pagrindu minėtos direktyvos 15 straipsnis leidžia valstybei narei naudotis teise, kuri yra numatyta vieneriems metams nuo nacionalinių nuostatų, įgyvendinančių Aštuntąją direktyvą, taikymo datos, kuri jokiu atveju neturi būti vėlesnė nei 1990 m. sausio 1 d. <...> 52. Iš to, kas minėta, išplaukia, kad į pirmą klausimą reikia atsakyti, jog Aštuntosios direktyvos 15 straipsnis leidžia visoms valstybėms narėms patvirtinti asmenis, atitinkančius šiame straipsnyje nustatytus reikalavimus, tai yra asmenis, kurie valstybėje narėje yra kvalifikuoti atlikti 1 straipsnio 1 dalyje nurodytų dokumentų įstatymų numatytą auditą ir užsiėmė tokia veikla iki 15 straipsnyje nustatytos datos, nereikalaujant išlaikyti profesinės kompetencijos egzamino.

53. Nepaisant to, šiam straipsniui prieštarauja tai, kad valstybė narė naudojasi numatyta teise po vienerių metų nuo nacionalinių nuostatų, įgyvendinančių šią direktyvą, taikymo pradžios, kuri negali būti vėlesnė nei 1990 m. sausio 1 d. <...> 62. Dėl paties įvertinimo, numatyto Aštuntosios direktyvos 11 straipsnyje, pobūdžio reikia nuspręsti, kad nesant specialių atitikimo ištyrimą reglamentuojančių nuostatų, kompetentingos institucijos turi atlikti šį tyrimą, laikydamosi pareigų, nustatytų EB sutarties nuostatose, ir ypač normose, susijusiose su įsisteigimo laisve. <...> 67. Iš to, kas minėta, išplaukia, kad į antrą klausimą reikia atsakyti, jog Aštuntosios direktyvos 11 straipsnis priimančiai valstybei narei suteikia teisę įstatymų numatytam apskaitos dokumentų auditui atlikti patvirtinti specialistus, jau patvirtintus kitoje valstybėje narėje, nereikalaujant išlaikyti 1984 m. balandžio 10 d. Aštuntoji tarybos Direktyva 84/253/EEB grindžiama Europos ekonominės bendrijos steigimo sutarties 54 straipsnio 3 dalies g punktu dėl asmenų, atsakingų už įstatymu numatyto apskaitos dokumentų audito atlikimą, patvirtinimo (OL 2004 m. specialusis leidimas, 17 skyrius, 1 tomas, p. 75 – 81) 458

profesinės kompetencijos egzamino, jei minėtos valstybės narės institucijos laiko jų kvalifikaciją atitinkančia tą, kuri būtina pagal jų valstybės teisės aktus, atitinkančius šią direktyvą.

2004 m. spalio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimas Panagiotis Markopoulos ir kiti prieš Ypourgos Anaptyxis, Soma Orkoton Elegkton (byla C-255/01, Rink., 2004, p. I-09077) Pirmoji direktyva 68/151/EEB, Ketvirtoji direktyva 78/660/EEB ir Septintoji direktyva 83/349/EEB459 – Metinės atskaitomybės – Tikros ir teisingos informacijos pateikimo principas – Sankcijos už klaidingos informacijos apie bendroves pateikimą (apgaulinga atskaitomybė) – Reikalavimas, kad sankcijos už Bendrijos teisės pažeidimus būtų atitinkamos <...> 56. Iš paties Pirmosios bendrovių direktyvos 6 straipsnio teksto aišku, kad joje numatyta sankcijų sistema taikoma ne tik tais atvejais, kai metinė atskaitomybė visiškai nepaskelbta, tačiau ir tuomet, kai paskelbta metinė atskaitomybė parengta nesilaikant Ketvirtojoje bendrovių direktyvoje nustatytų taisyklių, susijusių su atskaitomybės turiniu. <...> 60. Šis Ketvirtosios ir Septintosios bendrovių direktyvų turinio skirtumas gali būti paaiškintas tuo, kad Pirmosios direktyvos 2 straipsnio 1 dalies f punktas visiškai nenurodo konsoliduotų atskaitomybių. Dėl šios priežasties šios direktyvos 6 straipsnis netaikytinas įsipareigojimų, susijusių su konsoliduotomis atskaitomybėmis, nevykdymo atveju. <...> 78. Remiantis tuo, kas išdėstyta, į prejudicinius klausimus atsakytina, kad pagrindinės bylos atveju valstybės narės institucijos baudžiamojoje byloje prieš kaltinamuosius negali remtis Pirmąja bendrovių direktyva, nes direktyva pati savaime, nepriklausomai nuo ją įgyvendinančio valstybės narės įstatymo, negali nustatyti arba sugriežtinti kaltinamųjų baudžiamosios atsakomybės.

2005 m. gegužės 3 d. Teisingumo Teismo sprendimas Silvio Berlusconi, Sergio Adelchi, Marcello Dell’Utri ir kiti (sujungtos bylos C-387/02, C-391/02 ir C-403/02, Rink., 2005, p. I-3565 Pirmoji direktyva 68/151/EEB, Ketvirtoji direktyva 78/660/EEB ir Septintoji direktyva 83/349/EEB – Metinė atskaitomybė – Tikros ir teisingos informacijos principas – Už klaidingos informacijos apie bendroves pateikimą (apskaitos įrašų klastojimas) numatytos nuobaudos – Reikalavimas, kad sankcijos už Bendrijos teisės pažeidimus būtų tinkamos <...> 29. Reikia priminti, kad minėto sprendimo Berlusconi ir kt460 63 punkte Teisingumo Teismas nusprendė, kad reikalavimas, jog Italijos civilinio kodekso naujuose 2621 ir 2622 straipsniuose numatytos nuobaudos už su apskaitos įrašų klastojimu susijusius pažeidimus būtų tinkamos, yra įtvirtintas Pirmosios bendrovių direktyvos 6 straipsnyje.

30. Be to, iš minėto sprendimo 75-77 punktuose išdėstytų motyvų matyti, kad tokiais atvejais, kokie nagrinėjami pagrindinėse bylose, Pirmosios bendrovių direktyvos 6 straipsniu neturėtų būti remiamasi siekiant patikrinti naujų Italijos civilinio kodekso 2621 ir 2622 straipsnių suderinamumą su šia nuostata, nes šis patikrinimas gali lemti šiuose straipsniuose numatytos švelnesnių baudų sistemos netaikymą. Iš tikrųjų direktyva dėl savo riboto pobūdžio negali nustatyti arba sugriežtinti kaltinamųjų baudžiamosios atsakomybės. <...> 36. Būtina konstatuoti, kad minėto sprendimo Berlusconi ir kt. 75 ir 77 punktuose Teisingumo Teismas nusprendė, kad Pirmosios bendrovių direktyvos 6 straipsniu neturėtų būti remiamasi siekiant patikrinti Italijos civilinio kodekso naujų 2621 ir 2622 straipsnių suderinamumą su šia nuostata, nes šis patikrinimas gali lemti šiuose straipsniuose numatytos švelnesnių baudų sistemos netaikymą. <...> 45. Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pateiktus klausimus reikia atsakyti, kad tokiose situacijose, kokios nagrinėjamos pagrindinėse bylose, baudžiamųjų bylų atveju kaltinamiesiems 1983 m. birželio 13 d. Septintoji Tarybos Direktyva 83/349/EEB, pagrįsta Sutarties 54 straipsnio 3 dalies g punktu dėl konsoliduotos atskaitomybės, Specialusis leidimas lietuvių kalba: skyrius 17 tomas 01 p. 58 – 74.

460 2005 m. gegužės 3 d. Sprendimas, sujungtos bylos C-387/02, C-391/02 ir C-403/02, Rink., 2005, p. I-3565 459

valstybės narės valdžios institucijos kaltinamųjų atžvilgiu negali remtis vien Pirmąja bendrovių direktyva, nes direktyva pati savaime, be ją įgyvendinančio valstybės narės įstatymo, negali nustatyti arba sugriežtinti kaltinamųjų baudžiamosios atsakomybės.

2006 m. gegužės 4 d. Teisingumo Teismo nutartis Michel Mulliez ir kt. bei Giuseppe Momblano, Alessandro Nizza ir Giacomo Pizzi, Fabrizio Barra, Adelio Aggio ir kiti (sujungtos bylos C-23/03, C-52/03, C-133/03, C-337/03 ir C-473/03, Rink., 2006, p. I-03923) Direktyvos 2001/34/EB 21 straipsnis – Vertybinių popierių įtraukimas į biržos oficialųjį prekybos sąrašą – Informacinis biuletenis – Netikslios informacijos paskelbimas – Atsakingi asmenys – Direktorių valdybos nariai <...> 50. Atsižvelgiant į Direktyvos 2001/34/EB461 tikslą – užtikrinti, be kita ko, tinkamą investuotojų informavimą, – atsakingų už investuotojams reikalingą informacinio biuletenio informaciją asmenų įvardijimas, kaip nurodyta šios direktyvos 21 straipsnyje, skaitomame kartu su jos I priedo A ir B aprašais, negali būti laikomas išsamiu, nes atsakomybė už informaciniame biuletenyje esančios informacijos netikslumus negali kilti tik jame paminėtiems fiziniams ar juridiniams asmenims, nepaisant emisijos ekonominės ir organizacinės tikrovės. <...> 52. Reikia pridurti, kad Direktyva 2001/34/EB aiškiai nenumato sankcijų, taikomų už informacinį biuletenį atsakingiems asmenims, sistemos. Iš tikrųjų valstybių narių pareiga nustatyti administracines nuobaudas už informacinį biuletenį atsakingiems emitentams ir kitiems asmenims buvo įtvirtinta tik Direktyvos 2003/71/EB462 25 straipsniu <...>.

53. Šiomis aplinkybėmis reikia priminti, kad nesuderinus Bendrijos teisės aktų sankcijų, taikomų nesilaikant šiais teisės aktais nustatytoje tvarkoje numatytų sąlygų, srityje valstybės narės turi teisę pasirinkti, jų manymu, tinkamas sankcijas. Tačiau savo kompetenciją jos turi įgyvendinti laikydamosi Bendrijos teisės ir jos bendrųjų principų, taigi ir proporcingumo principo463. <...> 55. Kalbant apie Direktyvoje 2001/34/EB numatytą pareigą investuotojams pateikti tinkamą ir realią informaciją, reikia konstatuoti, kad nacionaliniu lygiu įtvirtinta civilinių, baudžiamųjų ar administracinių sankcijų, taikomų informaciniame biuletenyje aiškiai nurodytiems asmenims, emitentui bei jo direktorių valdybos nariams, nepaisant to, ar šie asmenys šiame biuletenyje buvo įvardyti kaip atsakingi, sistema neprieštarauja šios direktyvos tikslui, jeigu ji yra proporcinga pažeidimo, kurį sudaro netikslios ar klaidingos informacijos pateikimas, sunkumui.

56. Atsižvelgiant į tai, kas buvo pasakyta, į prejudicinį klausimą reikia atsakyti taip: Direktyvos 2001/34/EB 21 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad jis nedraudžia nacionalinės teisės aktų leidėjui tais atvejais, kai paaiškėja, jog informaciniame biuletenyje, paskelbtame siekiant įtraukti vertybinius popierius į biržos oficialųjį prekybos sąrašą, pateikta informacija yra netiksli ar klaidinga, nustatyti, kad administracinės nuobaudos gali būti skiriamos ne tik tokiuose biuleteniuose aiškiai nurodytiems atsakingiems asmenims, bet ir tokių vertybinių popierių emitentui ir visiems šio emitento direktorių valdybos nariams, nepaisant to, ar pastarieji šiame informaciniame biuletenyje buvo įvardyti kaip atsakingi asmenys.

2001 m. gegužės 28 d. Europos Parlamento ir tarybos Direktyva 2001/34/EB dėl vertybinių popierių įtraukimo į biržos oficialųjį prekybos sąrašą ir dėl informacijos, kuri turi būti skelbiama apie tuos vertybinius popierius (OL 2001 m. specialusis leidimas, 6 skyrius, 4 tomas, p. 24 – 89) 462 2003 m. lapkričio 4 d. Europos Parlamento ir tarybos Direktyva 2003/71/EB dėl prospekto, kuris turi būti skelbiamas, kai vertybiniai popieriai siūlomi visuomenei ar įtraukiami į prekybos sąrašą, ir iš dalies keičianti Direktyvą 2001/34/EB (OL 2004 m. specialusis leidimas, 6 skyrius, 6 tomas, p. 356 – 381) 463 1989 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo Komisija prieš Graikiją, 68/88, Rink., 1989, p. 2965, 23 punktą; 1992 m. gruodžio 16 d. Sprendimo Komisija prieš Graikiją, C-210/91, Rink., 1992, p. I-6735, 19 punktą ir 1995 m. spalio 26 d. Sprendimo Siesse, C-36/94, Rink., 1995, p. I-3573, 21 p 461

2007 m. liepos 5 d. Teisingumo Teismo sprendimas Ntionik Anonymi Etaireia Emporias H/Y ir kiti prieš Epitropi Kefalaiagoras (byla C-430/05, Rink., 2007, p. I-05835) Valstybės įsipareigojimų neįvykdymas – Antrosios direktyvos 77/91/EEB 29 ir 42 straipsniai − Bendrovės kapitalo didinimas – Pirmumo teisė įsigyti akcijų ir į akcijas konvertuojamų obligacijų – Atšaukimas – Akcininkų apsauga – Vienodas vertinimas <...> 26. Tačiau reikia pažymėti, kad nors akcininkams numatytos pirmumo teisės atžvilgiu netaikoma jokia kita išimtis, išskyrus tą, kuri aiškiai numatyta minėto 29 straipsnio 4 dalyje (žr. minėto sprendimo Syndesmos Melon464 40 punktą, vis dėlto Antroji direktyva, kaip tai išplaukia ir iš jos antros konstatuojamosios dalies bei minėto sprendimo Siemens465, numato minimalius akcinių bendrovių akcininkų ir kreditorių apsaugos reikalavimus, palikdama valstybėms narėms teisę priimti jiems palankesnes nuostatas, numatančias, be kita ko, griežtesnes minėtos pirmumo teisės atšaukimo sąlygas. <...> 30. Be to, šio nacionalinės teisės vertinimo negali paneigti Komisijos argumentai, kad mažesnės naujų akcijų emisijos kainos nustatymas nei jų rinkos kaina, <...> gali sukurti nevienodą ankstesnių ir naujų akcininkų vertinimą Antrosios direktyvos 42 straipsnio prasme. <...> 33. Vis dėlto reikalavimas, jog naujų akcijų emisijos kaina nebūtų mažesnė už jų rinkos kainą lemia, kad net jei tokia kaina būtų pagrįsta valdytojų ataskaita, visuotinis susirinkimas negalėtų jos taikyti nepažeisdamas vienodo požiūrio principo, numatyto Antrosios direktyvos 42 straipsnyje. <...> 38. Iš tiesų, <...> Antrosios direktyvos 29 straipsnio 1 ir 6 dalys tik numato, jog naujos akcijos ir į akcijas konvertuojamos obligacijos turi būti pasiūlytos išimtinai akcininkams ir kad jos taip pat gali būti pasiūlytos anksčiau išleistų į akcijas konvertuojamų obligacijų turėtojams.

39. Tačiau reikia konstatuoti, jog iš to paties straipsnio formuluotės matyti, kad pasiūlymas skirtas ne vieniems ir kitiems tuo pačiu metu, bet „pirmumo teise“ akcininkams.

40. Todėl tik tuo atveju, jeigu jie nepasinaudojo savo pirmumo teise, minėtos akcijos ir obligacijos gali būti pasiūlytos kitiems įgijėjams, tarp kurių yra, be kita ko, į akcijas konvertuojamų obligacijų turėtojai. <...> 46. Iš to išplaukia, kad, suteikusi pirmumo teisę įsigyti akcijų, kai kapitalas didinamas piniginiais įnašais, ne tik akcininkams, bet ir į akcijas konvertuojamų obligacijų turėtojams, ir taip suteikusi pirmumo teisę įsigyti į akcijas konvertuojamų obligacijų ne tik akcininkams, bet ir ankstesnėmis emisijomis išleistų į akcijas konvertuojamų obligacijų turėtojams, Ispanijos Karalystė neįvykdė įsipareigojimų pagal Antrosios direktyvos 29 straipsnio 1 ir 6 dalis.

50. Reikia pažymėti, kad nors tiesa, kaip tai buvo konstatuota šio sprendimo 26 punkte, jog valstybės narės gali laisvai numatyti griežtesnes nagrinėjamos pirmumo įsigyti teisės atšaukimo sąlygas, Antrosios direktyvos 29 straipsnio 6 dalis, skaitoma kartu su to paties straipsnio 4 dalimi, reikalauja, kad, esant tam tikroms sąlygoms, visuotinis akcininkų susirinkimas turėtų galimybę nuspręsti atšaukti pirmumo teisę įsigyti visus į akcijas konvertuojamus vertybinius popierius. <...> 57. Todėl reikia konstatuoti, kad nenumačiusi akcininkų susirinkimui galimybės nuspręsti atšaukti pirmumo teisę įsigyti į akcijas konvertuojamų obligacijų, Ispanijos Karalystė neįvykdė įsipareigojimų pagal Antrosios direktyvos 29 straipsnio 6 dalį, skaitomą kartu su to paties straipsnio 4 dalimi.

2008 m. gruodžio 18 d. Teisingumo Teismo sprendimas Europos Bendrijų Komisija prieš Ispanijos Karalystę (byla C-338/06, Rink., 2008, p. I-10139)

464 465

1992 kovo 24 d. Sprendimas, C-381/89, Rink., 1992, p. I-2111 1996 m. lapkričio 19 d. Sprendimas, C-42/95, Rink., 1996, p. I-6017

Direktyvos 77/91/EEB, 79/279/EEB ir 2004/25/EB – Bendrasis Bendrijos teisės smulkiųjų akcininkų apsaugos principas – Nebuvimas – Bendrovių teisė – Kontrolės teisės įgijimas – Privalomas pasiūlymas – Rekomendacija 77/534/EEB – Elgesio kodeksas466 <...> 34. Iš pradžių reikia pažymėti, kad vien aplinkybės, jog antrinė Bendrijos teisė numato tam tikras nuostatas, susijusias su smulkiųjų akcininkų apsauga, nepakanka savaime įrodyti, kad egzistuoja bendrasis Bendrijos teisės principas, ypač jei šios nuostatos taikomos tik nustatytoms ir konkrečioms teisėms. Todėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytų nuostatų nagrinėjimo vienintelis tikslas yra patikrinti, ar šios nuostatos įtikinamai parodo, kad nagrinėjamas principas egzistuoja. Šiuo požiūriu reikia pažymėti, kad šios nuostatos turi nominaliąją reikšmę, tik jeigu jos yra įpareigojančio pobūdžio 467 ir tiksliai atskleidžia apibrėžtą nagrinėjamą principą468. <...> 42. Ir Direktyvos 77/91/EEB469, ir Direktyvos 79/279/EEB470 nuostatos, nurodytos prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, taikytinos apibrėžtoms ir aiškiai skirtingoms situacijoms nei pagrindinėje byloje nagrinėjama situacija. Be to, kaip pažymi ir generalinė advokatė savo išvados 84 punkte, šios nuostatos iš esmės tik reglamentuoja konkrečius bendrovių teisės atvejus, nustatydamos tam tikras pareigas bendrovei saugoti visus akcininkus. Todėl jos nėra bendro pobūdžio, kuris pagal prigimtį būdingas bendriesiems teisės principams.

43. Antra, kalbant apie trečiąjį bendrąjį principą ir Elgesio kodekso papildomą septynioliktąją nuostatą bei Direktyvą 2004/25/EB471, reikia pažymėti, kad nei šis kodeksas, nei ši direktyva aiškiai neįrodo bendrojo Bendrijos teisės principo, susijusio su smulkiųjų akcininkų apsauga, egzistavimo.

44. Kalbant apie elgesio kodeksą, reikia pažymėti, kad, viena vertus, jo pirmasis bendras principas jo antrojoje pastraipoje išskiria galiojančias įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatas bei gero elgesio principus. Šiuo požiūriu šis pirmasis principas rinkoje naudojamus gero elgesio principus prilygina tiems, kuriuos rekomenduoja elgesio kodeksas. Iš to išplaukia, kad pagal šį kodeksą šie principai, kaip teisės šaltiniai, yra tokios pačios vertės kaip ir tie, kurie naudojami rinkoje. Panašu, kad toks teiginys, susijęs su minėtų principų teisine prigimtimi, yra nesuderinamas su prielaida, pagal kurią trečiasis bendrasis principas ir minėto kodekso septyniolikta papildoma nuostata yra grindžiama bendruoju Bendrijos teisės principu.

45. Kita vertus, nei trečiasis bendrasis principas, nei elgesio kodekso septyniolikta papildoma nuostata neišreiškia vienodo vertinimo pareigos absoliučiais ir įpareigojančiais terminais. Pavyzdžiui, pagal šio kodekso septynioliktos papildomos nuostatos antrąją pastraipą tik „pageidautina“ pasiūlyti visiems akcininkams galimybę perleisti savo akcijas ir tai tik tokiu atveju, jei smulkieji akcininkai nesinaudoja tapačia apsauga. <...> 50. Taigi šios Direktyvos 2004/25/EB nuostatos taikytinos konkrečioms situacijoms, todėl iš jų negalima kildinti bendrojo principo su apibrėžtu turiniu. Kaip konstatuota dėl Direktyvų 77/91/EEB ir 79/279/EEB nuostatų šio sprendimo 42 punkte, jos taip pat nėra bendro pobūdžio, kuris iš prigimties būdingas bendriesiems teisės principams.

Europos elgesio kodeksas, pridėtas prie 1977 m. liepos 25 d. Komisijos priimta Rekomendacija (EEB) 77/534 dėl Europos etikos kodekso, 1977, OJ L212/37, p. 234-235.

467 1999 m. lapkričio 23 d. Sprendimas Portugalija prieš Tarybą, C-149/96, Rink., 1999, p. I-8395, 86 punktą ir 2001 m. liepos 12 d. Sprendimas Jippes ir kt., C-189/01, Rink., 2001, p. I-5689, 74 p.

468 2001 m. liepos 12 d. Sprendimas Jippes ir kt., C-189/01, Rink., 2001, p. I-5689, 73 p.

469 1976 m. gruodžio 13 d. Antroji Tarybos Direktyva dėl apsaugos priemonių, kurių valstybės narės, siekdamos tokias priemones suvienodinti, reikalauja iš Sutarties 58 straipsnio antroje pastraipoje apibrėžtų akcinių bendrovių, jų narių ir kitų interesų apsaugai, bendroves steigiant, palaikant ir keičiant jų kapitalą, koordinavimo (OL 1977 m. specialusis leidimas, 17 skyrius, 1 tomas, p. 8 – 20) 470 1979 m. kovo 5 d. Tarybos direktyva dėl koordinavimo sąlygų įtraukiant vertybinius popierius į vertybinių popierių biržos oficialųjį prekybos sąrašą (OL 1979, L 66, p. 21—32) 471 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir tarybos Direktyva 2004/25/EB dėl įmonių perėmimo pasiūlymų (OL 2004 m. specialusis leidimas, 17 skyrius, 2 tomas, p. 20 – 31) 466

51. Kalbant konkrečiai apie Direktyvos 2004/25/EB nuostatas, į kurias daro nuorodą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, reikia pažymėti, kad nors šios direktyvos aštuntoje konstatuojamoje dalyje užsimenama apie bendruosius Bendrijos teisės principus, vis dėlto ši konstatuojamoji dalis apima tik procesines garantijas ir nėra susijusi su vienodo akcininkų vertinimo principu. Be to, iš to, kad šios direktyvos 3 straipsnyje vartojamos sąvokos „bendrieji principai“, negalima daryti išvados, jog Bendrijos teisės aktų leidėjas tuo siekė šiame straipsnyje skelbiamus principus prilyginti bendriesiems Bendrijos teisės principams. Kaip matyti iš teiginio „šios direktyvos taikymo tikslais“, tai yra tik minėtos direktyvos taikymo gairės valstybėms narėms. <...> 55. Šiuo atveju reikia pažymėti, kad Audiolux reikalaujamu vertinimu siekiama nustatyti pareigą, tenkančią tik įgyjančiam ar sustiprinančiam savo kontrolę bendrovėje akcininkui. Ši pareiga jį įpareigoja tartis su visais smulkiaisiais akcininkais tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir tos, dėl kurių buvo sutarta įsigyjant akcijų, suteikiančių ar sustiprinančių kontrolę bei lemiančių teisę visiems akcininkams parduoti savo akcijas dominuojančiam akcininkui. <...> 57. Kalbant apie dominuojančio akcininko pareigos nustatymą ir su tuo susijusias sąlygas, reikia konstatuoti, kad bendrasis vienodo požiūrio principas savaime negali lemti konkrečios pareigos dominuojančiam akcininkui kitų akcininkų atžvilgiu ar apibrėžti konkrečią situaciją, kuriai esant tokia pareiga atsiranda. <...> 61. Todėl bendrasis lygybės principas taip pat neturėtų lemti pasirinkimo tarp skirtingų galimų smulkiųjų akcininkų apsaugos priemonių, kurias rekomenduoja antrinės Bendrijos teisės aktai.

62. Toks principas, kokį siūlo Audiolux, reiškia, jog turi būti priimami teisės aktai, grindžiami nagrinėjamų interesų pusiausvyra, ir jog reikia iš anksto priimti tikslias bei konkrečias taisykles 472; be to, jis negali būti kildinamas iš bendrojo vienodo požiūrio principo.

63. Iš tiesų bendrieji Bendrijos teisės principai turi konstitucinį statusą, o Audiolux siūlomam principui būdingas konkretumas, kuris reikalauja priimti teisės aktus Bendrijos lygmeniu antrinės teisės forma. Todėl Audiolux siūlomas principas neturėtų būti laikomas savarankišku bendruoju Bendrijos teisės principu.

64. Remiantis prieš tai išdėstytomis aplinkybėmis į pirmąjį ir antrąjį klausimus reikia atsakyti taip, kad Bendrijos teisėje nėra bendrojo teisės principo, pagal kurį smulkieji akcininkai yra saugomi dominuojančio akcininko, įgyjančio ar sustiprinančio bendrovės kontrolę, pareigos pasiūlyti nupirkti iš jų akcijas tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir tos, dėl kurių susitarta įgyjant akcijų, kurios suteikia ar sustiprina dominuojančio akcininko kontrolę.

Teisingumo Teismo sprendimas Audiolux SA ir kiti prieš Groupe Bruxelles Lambert SA (GBL) ir kitus (byla C-101/08, Rink., 2009, p. I-09823) 4.5.

4.6. Socialinis draudimas473 4.6.1. Bendrieji principai

Turinys

Darbuotojų migrantų socialinė apsauga Kilus abejonei dėl [Europos ekonominės bendrijos sutarties 48-51 straipsnių (dabar SESV 45-48 straipsniai)] ir juos įgyvendinančių priemonių taikymo, jie turi būti aiškinami siekiant išvengti darbuotojų migrantų teisinės padėties nepalankesnio požiūrio, ypač socialinės apsaugos srityje.

1970 m. liepos 15 d. Sprendimas ACF Chemiefarma prieš Komisiją, 41/69, Rink., 1970, p. 661, 18–20 p.; 1980 m. kovo 5 d. Sprendimas Ferwerda, 265/78, Rink., 1980, p. 617, 9 p.; 1999 m. kovo 5 d. Nutartis Guérin automobiles prieš Komisiją, C-153/98 P, Rink., 1999, p. I-1441, 14 ir 15 p.

473 Dėl didelės apimties šioje ESTT praktikos vadovo dalyje nėra pateikiamos visų bylų, nurodytų Teisiniame žinyne socialinės apsaugos koordinavimo klausimais, ištraukos, todėl remiantis Teisingumo Teismo iki 2001 m. priimtais sprendimais rekomenduotina atsižvelgti tiek į ESTT praktikos vadovą, tiek ir į Teisinį žinyną Socialinės apsaugos koordinavimo klausimais.

472

1964 m. birželio 9 d. sprendimas M. Th. Nonnenmacher prieš Bestuur der Sociale Verzekeringsbank (byla 92-63, Rink., 1964, p. 557) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Europos ekonominės bendrijos Tarybos tvirtinamos socialinės apsaugos sistemos priemonės - Tikslas [Europos ekonominės bendrijos 51 straipsnio (dabar SESV 48 straipsnis)] nuostatų tikslas yra suteikti galimybę darbuotojams migrantams gauti išmokas atsižvelgiant į visus įvairiose valstybėse narėse dirbtus laikotarpius, nediskriminuojant jų kitų darbuotojų atžvilgiu dėl naudojimosi laisvo judėjimo teise.

1966 m. liepos 13 d. sprendimas Mrs J.E. Labots prieš Raad van Arbeid Arnhem (byla 4-66, Rink., 1966, p. 617) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Bendrijos taisyklių taikymas – Pagarba teisėms, kurias gavėjai turi pagal nacionalinės teisės aktus Kadangi, atsižvelgiant į Europos ekonominės bendrijos 51 straipsnio [dabar SESV 48 straipsnis] tikslus, šia [socialinės apsaugos] sistema siekiama darbuotojams migrantams suteikti išmokas, atitinkančias įvairius jų darbo laikotarpius, ši sistema, išskyrus tiems tikslams neprieštaraujančias akivaizdžias išimtis, negali būti taikoma taip, kad šie darbuotojai negalėtų pasinaudoti valstybės narės teisės aktais suteikiama nauda.

1967 m. liepos 5 d. sprendimas Kurt Colditz prieš Caisse d'assurance vieillesse des travailleurs salariés de Paris (byla 9-67, Rink., 1967, p. 297) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Bendrijos reglamentai ir nacionaliniai režimai – Teisių įgytų vien pagal nacionalinę teisę išlaikymas <…> [Europos ekonominės Bendrijos sutarties] 51 straipsnio [dabar SESV 48 straipsnis] tikslas yra suteikti darbuotojams migrantams iš Bendrijos reglamentų kylančią naudą, tačiau nesumenkinant teisių, kurias jie būtų įgiję, jei šie reglamentai nebūtų buvę taikomi.

1967 m. lapkričio 30 d. sprendimas Caisse régionale de sécurité sociale du Nord-Est prieš Robert Goffart, (byla 22-67, Rink., 1967, p. 413) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Išmokos – Teisės įgijimas - Draudimo laikotarpių, įgytų trečiosiose šalyse vertinimas <...> 12. <…> Teisės į išmokas įgijimo tikslais, valstybių narių socialinio draudimo kompetentingos institucijos nėra įpareigotos atsižvelgti į trečiosiose valstybėse įgytus draudimo laikotarpius.

1972 m. lapkričio 16 d. sprendimas Allgemeine Ortskrankenkasse Hamburg Landesversicherungsanstalt Schleswig-Holstein (byla 16-72, Rink., 1972, p. 1141)

prieš

Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Teisės įgytos pagal vienos valstybės narės teisės aktus – Tarybos priemonės pagal Europos ekonominės bendrijos sutarties 51 straipsnį – Darbuotojų nelygybė dėl taikytinų nacionalinių schemų skirtumų <...> 18. Nors priemonės, kurių imasi Taryba pagal [Europos ekonominės bendrijos sutarties] 51 straipsnį [dabar SESV 48 straipsnis], neturi turėti tokio poveikio, kuris atimtų iš darbuotojo migranto teises, įgytas tik pagal valstybės narės, kurioje jis dirbo, teisės aktus, nei viena iš Sutarties nuostatų neriboja Tarybos laisvės, jai suteiktos 51 straipsniu [dabar SESV 48 straipsnis], imtis

priemonių, kurios, vertinamos objektyviai, yra pateisinamos, net jei jos ir nepanaikina visų darbuotojų nelygybės, kylančios dėl taikytinų nacionalinių schemų skirtumų, galimybių.

1976 m. liepos 13 d. sprendimas Pietro Triches prieš Caisse de compensation pour allocations familiales de la région liégeoise (byla 19-76, Rink., 1976, p. 1243) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Bendrijos taisyklės - Tikslas – Nacionalinių schemų koordinavimas - Pasekmės <...> 13. [Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo] Reglamentai nesukūrė bendros socialinės apsaugos sistemos, bet leido skirtingoms sistemoms egzistuoti, sukurdami skirtingus reikalavimus įvairioms institucijoms, į kuriuos pareiškėjas turi tiesioginę teisę, kylančią vien tik iš nacionalinės teisės arba nacionalinės teisės, papildytos, kai būtina, Bendrijos teisės nuostatomis.

14. Išskyrus Sutarties tikslams neprieštaraujančias akivaizdžias išimtis, Bendrijos taisyklės negali būti taikomos taip, kad iš darbuotojo migranto ar nuo jo priklausančio asmens būtų atimta teisė pasinaudoti išmokomis pagal valstybės narės teisės aktus.

1979 m. kovo 6 d. sprendimas Claudino Rossi prieš Caisse de compensation pour allocations familiales des régions de Charleroi et Namur (byla 100/78, Rink., 1979, p. 831) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Bendrijos taisyklės - tikslas – nacionalinių schemų koordinavimas - pasekmės <...> 7. Reglamentai nesukūrė bendros socialinės apsaugos sistemos, bet leido skirtingoms sistemoms egzistuoti, sukurdami skirtingus reikalavimus įvairioms institucijoms, į kuriuos pareiškėjas turi tiesioginę teisę, kylančią vien tik iš nacionalinės teisės arba nacionalinės teisės, papildytos, kai būtina, Bendrijos teisės nuostatomis, ypač susijusiomis su gyvenamosios vietos reikalavimo atsisakymu. Be to, savo 1979 m. kovo 6 d. sprendime byloje Rossi, 100/78 (Rink., p. 831) Teismas pažymėjo, kad “išskyrus Sutarties tikslams neprieštaraujančias akivaizdžias išimtis, Bendrijos taisyklės negali būti taikomos taip, kad iš darbuotojo migranto ar nuo jo priklausančio asmens būtų atimta teisė pasinaudoti išmokomis pagal valstybės narės teisės aktus“. Šios taisyklės taip pat negali lemti išmokų, mokamų pagal tuos teisės aktus, sumažėjimo. Reglamentas Nr. 1408/71, nustatydamas nacionalinių teisės aktų koordinavimo taisykles, yra inspiruotas esminio principo, pagal kurį minėtos koordinavimo taisyklės darbuotojams migrantams, judantiems Bendrijoje, turi užtikrinti išmokų, įgytų skirtingose valstybėse narėse, visumą, siekiančią didžiausią šių išmokų dydį.

1980 m. liepos 9 d. sprendimas Giacomo Gravina ir kt. prieš Landesversicherungsanstalt Schwaben (byla 807/79, Rink., 1980, p. 2205) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga - Priskyrimas - Sąlygos – Nacionalinės teisės taikymas 6. <...> Reglamento Nr. 1408/71 45 straipsnis numato draudimo laikotarpių sumavimą tik teisės į išmokas įgijimo, išlaikymo ir atstatymo tikslais. Šio straipsnio nuostatos nereglamentuoja klausimų, susijusių su priskyrimu socialinio draudimo sistemai ar šio priskyrimo pabaiga, kurie reglamentuojami tik nacionalinių teisinių sistemų.

1979 m. liepos 12 d. sprendimas Bruno Brunori prieš Landesversicherungsanstalt Rheinprovinz, (byla 266/78, Rink., 1979, p. 2705) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Bendrijos taisyklės – Nacionalinė teisė palankesnė už Bendrijos taisykles

11. Pagrindinis Reglamento Nr. 1408/71, priimto pagal [Europos ekonominės bendrijos] sutarties 51 straipsnį [dabar SESV 48 straipsnis], tikslas yra užtikrinti, kad socialinės apsaugos sistemos, taikomos visose valstybėse narėse darbuotojams, judantiems Bendrijoje, būtų taikomos suderinamai su vieningu Bendrijos kriterijumi. Šiuo tikslu [Reglamentas Nr. 1408/71] nustato visą eilę taisyklių, grindžiamų, ypač, diskriminacijos dėl pilietybės ar gyvenamosios vietos draudimu ir darbuotojų teisių, įgytų pagal vieną ar kelias socialinio draudimo sistemas, kurios jam yra ar buvo taikomos, išlaikymu. Reglamento Nr. 1408/71 aiškinimas, kuriuo būtų draudžiama pagal nacionalinę teisę suteikti platesnę socialinę apsaugą, nei numatyta taikant minėtą Reglamentą, prieštarautų minėtiems tikslams ir peržengtų [Sutarties] 51 straipsnio tikslą ir apimtį.

1980 m. sausio 10 d sprendimas W. Jordens-Vosters prieš Bestuur van de Bedrijfsvereniging voor de Leder- en Lederverwerkende Industrie (byla 69/79, Rink., 1980, p. 75) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Priskyrimas socialinės apsaugos sistemai - Sąlygos – nacionalinės teisės taikymas - Socialinio draudimo sąlyga, susijusi su draudimo laikotarpiu Draudimo laikotarpių, įgytų pagal kitas valstybės narės teisę prilyginimas draudimo laikotarpiams, įgytiems pagal pilietybės valstybės narės teisę <...> 12. Pagal [Reglamento Nr. 1408/71 1 straipsnio a punktą ir 3 straipsnį] skaitomus kartu, kiekvienos valstybės narės teisės aktų leidėjas nustato sąlygas, suteikiančias teisę ar pareigą būti apdraustu pagal konkrečią socialinės apsaugos sistemą ar jos šaką, su sąlyga, jog tokiomis taisyklėmis kitų valstybių narių piliečiai nediskriminuojami kilmės valstybės narės piliečių atžvilgiu. <...> 13. Todėl, jei nacionalinė teisė nustato, jog dalyvavimas socialinės apsaugos sistemoje tam tikrais atvejais priklauso nuo ankstesnio dalyvavimo nacionalinėje socialinės apsaugos sistemoje, Reglamentas Nr. 1408/71 neįpareigoja valstybės narės kitoje valstybėje narėje įgytų socialinio draudimo laikotarpių pripažinti lygiaverčiais nacionalinio draudimo laikotarpiams.

1980 m. balandžio 24 d. sprendimas Una Coonan prieš Insurance Officer (byla 110/79, Rink. 1980, p. 1445) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Bendrijos taisyklės – Naudos, įgytos taikant Bendrijos reglamentus, apribojimas – Naudos, įgytos vien tik pagal nacionalinę teisę, išlaikymas <...> 13. Nors, pagal Teismo praktiką, kaip atsvara pagal Bendrijos reglamentus įgytai socialinės apsaugos teikiamai naudai, kurios be šių reglamentų darbuotojai migrantai nebūtų įgiję, darbuotojams migrantams gali būti taikomi apribojimai, [Europos ekonominės bendrijos] sutarties 48 – 51 straipsnių [dabar SESV 45-48 straipsniai] tikslas nebūtų pasiektas jeigu taikant šiuos reglamentus būtų sumažinta socialinės apsaugos teikiama nauda, kuri įgyjama vien tik pagal valstybės narės nacionalinę teisę.

1982 m. kovo 23 d. sprendimas Margherita Baccini prieš Office national de l'emploi (ONEM), (byla 79/81, Rink., 1982, p. 1063) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Sutarties nuostatos – Tikslas – Valstybių narių teisės aktų koordinavimas, o ne harmonizavimas – Skirtingas požiūris dėl skirtingų socialinės apsaugos sistemų – Skirtingo požiūrio kūrimas Bendrijos taisyklėmis <...> 20. <...> [Europos ekonominės bendrijos] sutarties 51 straipsnis [dabar SESV 48 straipsnis] numato valstybių narių teisės aktų koordinavimą, o ne harmonizavimą. Dėl to 51 straipsnis [šiuo metu SESV 48 straipsnis] leidžia įvairių valstybių narių socialinės apsaugos sistemų, todėl ir šiose

valstybėse dirbančių asmenų teisių, skirtumus. Taigi 51 straipsnis neturi poveikio šių sistemų materialiniams ir procedūriniams skirtumams <...>.

21. Nepaisant to laisvo darbuotojų judėjimo Bendrijoje tikslas, numatytas Sutarties 48-51 straipsniuose [dabar SESV 45-48 straipsniai], bus pasiektas, jei įdarbinimo sąlygos, įskaitant ir socialinės apsaugos taisykles, bus kuo labiau panašios skirtingose valstybėse narėse. Tačiau šį tikslą bus sunkiau pasiekti, jei socialinės apsaugos taisyklėse nereikalingi skirtumai bus nustatomi Bendrijos teise.

1986 m. sausio 15 d. sprendimas Pietro Pinna prieš Caisse d'allocations familiales de la Savoie (byla 41/84,Rrink., 1986, p. 1) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Bendrijos taisyklės – Aiškinimas atsižvelgiant į Sutarties tikslus 18 <...> Reglamento Nr. 1408/71 nuostatos buvo priimtos įgyvendinant Europos ekonominės bendrijos 51 straipsnį [dabar SESV 48 straipsnis] ir turi būti aiškinamos atsižvelgiant į šio 51 straipsnio tikslą prisidėti prie kuo didesnės darbuotojų migrantų judėjimo laisvės užtikrinimo, kuris yra vienas kertinių Bendrijos tikslų.

1986 m. vasario 25 d. sprendimas L. A. Spruyt prieš Bestuur van de Sociale Verzekeringsbank, (byla 284/84, Rink., 1986, p. 685) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Sutarties nuostatos – Nacionalinės teisės, taikomos darbuotojams migrantams, pasekmės neatitinkančios tikslo – Nacionalinių teismų pareigos <...> 35. <...> kai taikant nacionalinę teisę nacionalinis teismas turi įvertinti socialinės apsaugos išmoką, mokamą pagal kitos valstybės narės socialinės apsaugos sistemą, jis nacionalinę teisę turi aiškinti, atsižvelgdamas į [Europos ekonominės bendrijos] 48 – 51 straipsnių [dabar SESV 45-48 straipsniai] tikslus, ir kaip įmanoma labiau išvengti aiškinimo, kuri darbuotojus migrantus atgrasytų nuo naudojimosi laisvo judėjimo teise.

1994 m. spalio 5 d. sprendimas Simon J. M. van Munster prieš Rijksdienst voor Pensioenen, (byla C165/91, Rink., 1994, p. 4661) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Valstybių narių kompetencija organizuoti savo socialinės apsaugos sistemas - Ribos – Atitiktis Bendrijos teisei – Sutarties nuostatos, skirtos laisvam darbuotojų judėjimui ir Sąjungos pilietybei <...> 34. Nors tiesa, kad nesant harmonizavimo Bendrijos lygiu, kiekviena valstybė narė savo teisės aktuose nustato teisės arba pareigos dalyvauti socialinės apsaugos sistemoje sąlygas, valstybė narė naudodamasi šia teise turi laikytis Bendrijos teisės (žr., ypač, Sprendimo byloje Decker, C-120/95, Rink. p. I-1831, 22-23 punktus, ir sprendimo byloje Kohll, C-158/96, Rink. p. I-1931, 18-19 punktus).

35. Taigi tai, kad nagrinėjamos taisyklės yra susijusios su socialinės apsaugos finansavimu, nereiškia, jog Sutarties nuostatos, ypač susijusios su laisvu darbuotojų judėjimu, neturi būti taikomos.

1999 m. sausio 26 d. sprendimas F.C. Terhoeve prieš Inspecteur van de Belastingdienst Particulieren/Ondernemingen buitenland (byla C-18/95, Rink., 1999, p. I-345) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – valstybių narių kompetencija organizuoti savo socialinės apsaugos sistemas - ribos – atitiktis Bendrijos teisei – Sutarties nuostatos, skirtos laisvam darbuotojų judėjimui ir Sąjungos pilietybei

<...> 33. <...> nors valstybės narės išlaiko kompetenciją tvarkyti savo socialinės apsaugos sistemas, vis dėlto ją vykdydamos jos turi laikytis Bendrijos teisės, ypač EB sutarties nuostatų, susijusių su laisvu darbuotojų judėjimu (žr., ypač, sprendimo byloje Decker v Caisse de Maladie des Employés Privés, C-120/95, Rink. p. I-1831, 23 punktą ir sprendimo byloje Kohll v Union des Caisses de Maladie, C-158/96, Rink. p. I-1931, 19 punktą) bei kiekvieno Sąjungos piliečio teise laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje.

2000 m. lapkričio 20 d. sprendimas Ursula Elsen v Bundesversicherungsanstalt für Angestellte (byla C-135/99, Rink., 2000, p. I-10409) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Bendrijos teisės aktai – Aiškinimas atsižvelgiant į Sutarties tikslus <...> 24. Kaip Teisingumo Teismas ne kartą buvo nusprendęs, Reglamento Nr. 1408/71 nuostatos, priimtos remiantis EB 42 straipsniu [dabar SESV 48 straipsnis], turi būti aiškinamos atsižvelgiant į šio straipsnio tikslą, t. y. yra prisidėti prie kuo didesnės darbuotojų migrantų judėjimo laisvės užtikrinimo. EB 39, EB 40, EB 41 bei EB 42 straipsnių tikslas nebūtų pasiektas, jeigu naudodamiesi savo laisvo judėjimo teise, darbuotojai turėtų prarasti socialinės apsaugos lengvatas, užtikrintas jiems vienos valstybės narės teisės aktais, ypač kai šios lengvatos yra atlygis už jų sumokėtas įmokas474.

2006 m. vasario 21 d. sprendimas Silvia Hosse prieš Land Salzburg (byla C-286/03, Rink., 2006, p.

I-1771) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Valstybės narės federacijos subjektų kompetencija organizuoti savo socialinės apsaugos sistemas – Ribos <...> 63. <...> EB 39 ir 43 straipsnius [dabar SESV 45 ir 49 straipsniai] reikia aiškinti kaip draudžiančius valstybės narės federacijos subjekto teisės aktus, kuriais apsidrausti socialiniu draudimu ir naudotis juo teikiamomis išmokomis leidžiama tik šio subjekto teritorijoje gyvenantiems asmenimis, nes toks apribojimas daro poveikį šio subjekto teritorijoje dirbantiems kitų valstybių narių piliečiams arba savo teise į laisvą judėjimą Europos Bendrijoje pasinaudojusiems šios valstybės piliečiams.

2008 m. balandžio 1 d. sprendimas Prancūzų bendruomenės vyriausybė, Valonijos vyriausybė prieš Flandrijos vyriausybę (byla C-212/06, Rink., 2008, p. I-1683) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Valstybių narių kompetencija organizuoti savo socialinės apsaugos sistemas - Atsižvelgimas į pajamas, gautas kitoje valstybėje narėje ir joje apmokestinamas pagal dvigubo apmokestinimo išvengimo susitarimą – visos pajamos <...> 20. <...> Reglamento Nr. 1408/71 įdiegta sistema yra tik koordinavimo sistema, visų pirma susijusi su įvairiomis aplinkybėmis teise laisvai judėti besinaudojantiems pagal darbo sutartis ir savarankiškai dirbantiems asmenims taikytinų teisės aktų nustatymu475. <...> 23. Be to, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad Bendrijos teisė nepažeidžia valstybių narių kompetencijos organizuoti savo socialinės apsaugos sistemas476.

24. Kalbant konkrečiai apie socialinio draudimo įmokų apskaičiavimo pagrindą, vadovaujantis nuolatine Teisingumo Teismo praktika, kadangi nėra teisės aktų suderinimo Bendrijos lygiu,

474

1986 m. vasario 25 d. Sprendimas Spruyt, 284/84, Rink., 1986, p. 685, 18 ir 19 p.

2006 m. kovo 9 d. Sprendimas Piatkowski, C-493/04, Rink., 2006, p. I-2369, 19 ir 20 p.; 2006 m. liepos 18 d.

Sprendimas Nikula, C-50/05, Rink., 2006, p. I-7029, 20 p.

476 2003 m. gegužės 13 d. Sprendimas Müller-Fauré ir van Riet, C-385/99, Rink., 2003, p. I-4509, 100 p.

475

kiekvienos atitinkamos valstybės narės teisės aktuose turi būti nustatytos pajamos, į kurias reikia atsižvelgti apskaičiuojant šias įmokas477. <...> 26. <...> valstybės narės turi kompetenciją nustatyti tokių įmokų <...> apskaičiavimo pagrindą, nes Reglamentas Nr. 1408/71 yra koordinavimo, o ne suderinimo priemonė.

27. <...>Nors ir nustatyta, kad jokia Reglamento Nr. 1408/71 nuostata nedraudžia valstybei narei nuolatinio gyventojo socialinių įmokų sumos apskaičiuoti nuo visų jo pajamų478, reikia konstatuoti, jog jokia šio reglamento nuostata to daryti neįpareigoja. <...> 31. Vis dėlto svarbu pažymėti, kad darbuotojo užsienio kilmės pajamų neįtraukimas į socialinio draudimo įmokų apskaičiavimo pagrindą negali pažeisti to darbuotojo teisės gauti visas taikomuose teisės aktuose numatytas išmokas. <...> 2008 m. balandžio 3 d. sprendimas Philippe Derouin prieš Union pour le recouvrement des cotisations de sécurité sociale et d’allocations familiales de Paris − Région parisienne (byla C103/06, Rink., 2008, p. I-1853) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Valstybių narių kompetencija organizuoti savo socialinės apsaugos sistemas – Ribos – Išmokų mokėjimas pagal vienos valstybės narės teisę <...> 70. <...> Reglamento Nr. 1408/71 nuostatos, priimtos remiantis SESV 48 straipsniu, turi būti aiškinamos atsižvelgiant į šio straipsnio tikslą – prisidėti prie kuo didesnės darbuotojų migrantų judėjimo laisvės užtikrinimo479.

71. Kadangi SESV 48 straipsnyje numatytas valstybių narių teisės aktų koordinavimas, o ne derinimas480, ši teisės nuostata neturi įtakos materialiesiems ir procedūriniams atskirų valstybių narių socialinės apsaugos sistemų skirtumams ir dėl to prie jų prisijungusių asmenų teisėms, o kiekviena valstybė narė išlieka kompetentinga pagal Sąjungos teisę savo teisės aktuose nustatyti socialinės apsaugos sistemos išmokų skyrimo sąlygas481.

72. Šiomis aplinkybėmis pirminė Sąjungos teisė negali garantuoti apdraustajam, kad jo persikėlimas į kitą valstybę narę išliks neutralus socialinės apsaugos atžvilgiu, be kita ko, kiek tai susiję su ligos išmokomis. Taigi situacija, kai persikėlus gyventi į kitą valstybę narę atitinkamai pagal Reglamento Nr. 1408/71 nuostatas taikomi nacionalinės teisės aktai, kurie mažiau palankūs socialinės apsaugos išmokų atžvilgiu, iš principo gali atitikti Sąjungos pirminės teisės reikalavimus laisvo darbuotojų judėjimo srityje482.

73. Tačiau iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, kad toks atitikimas galimas tik tuomet, jei dėl nacionalinės teisės aktų darbuotojo padėtis netampa mažiau palanki, palyginti su asmenų, kurie visą veiklą vykdo valstybėje narėje, kur šie aktai taikomi, arba palyginti su asmenų, kurie jau moka įmokas, padėtimi, jeigu šie aktai paprasčiausiai nelemia socialinio draudimo įmokų, kurios prarandamos, mokėjimo483.

74. Kaip Teisingumo Teismas yra ne kartą nusprendęs, SESV 45 ir 48 straipsnių tikslas nebūtų pasiektas, jeigu, pasinaudoję teise laisvai judėti, darbuotojai prarastų socialinės apsaugos lengvatas,

477

2006 m. liepos 18 d. Sprendimas Nikula, C-50/05, Rink., 2006, p. I-7029, 24 p.

2006 m. liepos 18 d. Sprendimas Nikula, C-50/05, Rink., 2006, p. I-7029, 31 p.

479 1978 m. spalio 12 d. Sprendimas Belbouab, 10/78, Rink., 1978, p. 1915, 5 p.; 2001 m. kovo 8 d. Sprendimas Jauch, C-215/99, Rink., 2001, p. I-1901, 20 p.; 2006 m. vasario 21 d. Sprendimas Hosse, C-286/03, Rink., 2006, p. I-1771, 24 p.; 2007 m. rugsėjo 11 d. Sprendimas Hendrix, C-287/05, Rink., 2007, p. I-6909, 52 p.

480 1988 m. liepos 5 d. Sprendimas Borowitz, 21/87, Rink., 1988, p. 3715, 23 p.

481 2009 m. liepos 16 d. Sprendimas von Chamier-Glisczinski, C-208/07, Rink., 2009, p. I-6095, 84 p.; 2010 m. spalio 14 d. Sprendimas van Delft ir kt., C-345/09, Rink., 2010, p. I-0000, 99 p.

482 2009 m. liepos 16 d. Sprendimas von Chamier-Glisczinski, C-208/07, Rink., 2009, p. I-6095, 85 ir 87 p.

483 2002 m. kovo 19 d. Sprendimas Hervein ir kt., C-393/99 ir C-394/99, Rink., 2002, p. I-2829, 51 p.; 2006 m. kovo 9 d.

Sprendimas Piatkowski, C-493/04, Rink., 2006, p. I-2369, 34 p.; 2009 m. spalio 1 d. Sprendimas Leyman, C-3/08, Rink., 2009, p. I-9085, 45 p.; 2010 m. spalio 14 d. Sprendimas van Delft ir kt., C-345/09, Rink., 2010, p. I-9879, 101 p.

478

užtikrintas jiems vienos valstybės narės teisės aktais, ypač kai šios lengvatos yra atlygis už jų sumokėtas įmokas484.

75. Iš tiesų Sąjungos teisės aktai, susiję su nacionalinės teisės aktų socialinės apsaugos srityje derinimu, atsižvelgiant visų pirma į tokio derinimo tikslus, išskyrus tiems tikslams neprieštaraujančias akivaizdžias išimtis, neturėtų būti taikomi taip, kad atimtų iš darbuotojo migranto ar jo įpėdinių teisę gauti išmokas, mokamas tik pagal vienos valstybės narės teisės aktus485.

76. Be to, iš teismo praktikos taip pat matyti, kad SESV 45–48 straipsniais, kaip ir Reglamentu Nr. 1408/71, pirmiausia siekiama išvengti, kad darbuotojas, kuris pasinaudojo laisvo judėjimo teise ir dirbo daugiau nei vienoje valstybėje narėje, be objektyvios priežasties būtų vertinamas mažiau palankiai nei darbuotojas, kuris visą laiką dirbo vienoje valstybėje narėje486.

2011 m. birželio 30 d. sprendimas Joao Filipe da Silva Martins prieš Bank Betriebskrankenkasse – Pflegekasse (byla C-388/09, dar nepaskelbtas rinkinyje) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Gyvenamosios vietos reikalavimas – Privalomasis draudimas <...> 38. <...> Reglamento Nr. 1408/71 13 straipsnio 2 dalies a punkto vienintelis tikslas – nurodyti taikytinus nacionalinės teisės aktus asmenims, dirbantiems pagal darbo sutartį valstybės narės teritorijoje. Šios nuostatos tikslas nėra nustatyti teisę ar pareigą draustis pagal socialinės apsaugos sistemą arba vienoje ar kitoje šios sistemos srityje buvimo sąlygas. Kaip ne kartą savo praktikoje nurodė Teisingumo Teismas, šios sąlygos turi būti nustatomos kiekvienos valstybės narės teisės aktuose487.

39. Tačiau, nors valstybės narės išlaiko kompetenciją nustatyti draudimo savo socialinės apsaugos sistemose sąlygas, ją vykdydamos jos turi laikytis Sąjungos teisės, ypač Sutarties nuostatų, susijusių su laisvu darbuotojų judėjimu488.

40. Todėl, pirma, šios sąlygos negali lemti to, kad nacionalinės teisės aktai, kaip antai nagrinėjami pagrindinėje byloje, būtų netaikomi asmenims, kuriems jie taikytini pagal Reglamentą Nr. 1408/71, ir, antra, privalomojo draudimo sistema turi būti suderinama su EB 39 straipsnio [dabar SESV 45 straipsnis] nuostatomis.

41. Reglamento Nr. 1408/71 13 straipsnio 2 dalies a punkte aiškiai nustatyta, kad valstybės narės teritorijoje pagal darbo sutartį dirbančiam asmeniui taikomi tos valstybės teisės aktai, „net jeigu jis gyvena kitos valstybės narės teritorijoje“. Ši nuostata būtų pažeista, jei valstybės narės, kurioje dirbama pagal darbo sutartį, teisės aktuose nustatyta gyvenamosios vietos sąlyga būtų taikoma minėtame 13 straipsnio 2 dalies a punkte nurodytiems asmenims norint apsidrausti privalomuoju draudimu. Šių asmenų atžvilgiu pagal šią nuostatą gyvenamosios vietos sąlyga pakeičiama sąlyga, paremta darbu atitinkamos valstybės narės teritorijoje.

484

1975 m. spalio 21 d. Sprendimas Petroni, 24/75, Rink., 1975, p. 1149, 13 p.; 1986 m. vasario 25 d. Sprendimas Spruyt, 284/84, Rink., 1986, p. 685, 19 p.; 1997 m. vasario 27 d. Sprendimas Bastos Moriana ir kt., C-59/95, Rink., 1997, p.

I-1071, 17 p.; 2001 m. kovo 8 d. Sprendimas Jauch, C-215/99, Rink., 2001, p. I-1901, 20 p.; 2008 m. gegužės 20 d.

Sprendimas Bosmann, C-352/06, Rink., 2008, p. I-3827, 29 p.

485 1967 m. liepos 5 d. Sprendimas Colditz, 9/67, Rink., 1967, p. 297, 304 p.; 1979 m. kovo 6 d. Sprendimas Rossi, 100/78, Rink., 1979, p. 831, 14 p.; 2010 m. spalio 14 d. Sprendimas Schwemmer, C-16/09, Rink., 2010, p. I-9717, 58 p.

486 1977 m. gegužės 5 d. Sprendimas Jansen, 104/76, Rink., 1977, p. 829, 12 p.; 1991 m. kovo 7 d. Sprendimas Masgio, C-10/90, Rink., 1991, p. I-1119, 17, 19 ir 23 p.; 1995 m. lapkričio 22 d. Sprendimas Vougioukas, C-443/93, Rink., 1995, p. I-4033, 41 ir 42 p.; 1997 m. rugsėjo 17 d. Sprendimas Iurlaro, C-322/95, Rink., 1997, p. I-4881, 23 ir 30 p.; 2009 m. spalio 1 d. Sprendimas Leyman, C-3/08, Rink., 2009, p. I-9085, 45 p.

487 1982 m. rugsėjo 23 d. Sprendimas Koks, 275/81, Rink., 1982, p. 3013; 2005 m. liepos 7 d. Sprendimas van PommerenBourgondiën, C‑227/03, Rink., 2005, p. I‑6101, 33 p.

488 1990 m. gegužės 3 d. Sprendimas Kits van Heijningen, C‑2/89, Rink., 1990, p. I‑1755, 20 p.; 2000 m. lapkričio 23 d.

Sprendimas Elsen, C‑135/99, Rink., 2000, p. I‑10409, 33 p.

42. Taigi Reglamento Nr. 1408/71 13 straipsnio 2 dalies a punktui prieštarauja nacionalinės teisės aktai, kaip antai nagrinėjami pagrindinėje byloje, pagal kuriuos darbuotojas, dirbantis valstybės narės kontinentiniame šelfe esančioje dujų gavybos platformoje draudžiamas arba nedraudžiamas privalomuoju draudimu šioje valstybėje, remiantis gyvenamosios vietos kriterijumi.

2012 m. sausio 17 d. sprendimas A. Salemink prieš Raad van bestuur van het Uitvoeringsinstituut werknemersverzekeringen, (byla C-347/10, Rink., p.)

4.6.1.

4.6.2. Bendrosios nuostatos įvairioms išmokų grupėms Turinys 4.6.2.1. Apibrėžimai Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Darbuotojo sąvoka – Nedarbo išmokos sąvoka <...> 10. Darbuotojo statusas Reglamento Nr. 1408/71 prasme įgyjamas, kai darbuotojas atitinka visas jam taikytinos socialinės apsaugos sistemos objektyviai nustatytas materialines sąlygas net jei visi etapai, siekiant tapti apdraustuoju pagal šią sistemą, dar nėra užbaigti. <...> 20. <...> nedarbo išmokų pagal Reglamento Nr. 1408/71 4 straipsnio 1 dalies g punktą tikslas iš esmės yra užtikrinti, kad bedarbis darbuotojas gaus išmokas, kurios nėra lygiavertės jo darbo laikotarpiu įmokėtoms sumoms.

21. Todėl [išmokos, kurios skirtos darbuotojui darbdavio nemokumo atveju] nėra nedarbo išmokos Reglamento Nr. 1408/71 4 straipsnio 1 dalies g punkto prasme.

1976 m. gruodžio 15 d. sprendimas Bestuur der Bedrijfsvereniging voor de Metallnijverheid prieš L. J. Mouthaan (byla 39-76, Rink., 1976, p. 1901) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – „Esamos ir būsimos“ nacionalinės taisyklės Reglamento Nr. 1408/71 1(j) straipsnio prasme <...> 13. <...> žodžiai „esamos ir būsimos“ [priemonės Reglamento Nr. 1408/71 1 straipsnio j punkto prasme] neturi būti aiškinamos, kaip neapimančios anksčiau galiojusių, tačiau dėl Bendrijos reglamentų priėmimo nustojusių galioti priemonių.

16. Reglamentu numatyta nacionalinių teisės sistemų harmonizavimo struktūra yra grindžiama principu, kad iš darbuotojo neturi būti atimta teisė į išmokas vien dėl valstybėje narėje galiojančių teisės aktų tipo pasikeitimo.

1977 m. birželio 9 d. sprendimas M. Blottner prieš Het Bestuur der Nieuwe Algemene Bedrijfsvereniging (byla 109-76, Rink., 1977, p. 1141) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Darbuotojo statuso pasikeitimas dėl teisės aktų pasikeitimo <...> 15. <...>[Europos ekonominės bendrijos] 51 straipsnio [dabar SESV 48 straipsnis] tikslas nebūtų pasiektas, jei darbuotojas prarastų apdraustojo asmens statusą Bendrijos reglamentų prasme vien dėl to, kad, kai šie reglamentai buvo priimti, darbuotojo draudimo laikotarpiu galiojanti nacionalinė teisė buvo pakeista. <...> 1984 m. vasario 2 d. sprendimas W. J. Derks prieš Nieuwe Algemene Bedrijfsvereniging, (byla 285/82, Rink., 1984, p. 433)

Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Savarankiškai dirbantis asmuo – Savarankiškos veiklos vykdymo vieta – Priskyrimas valstybės narės socialinės apsaugos sistemai

<...>23. <...> savarankiškai dirbančio asmens sąvoka Reglamento Nr. 1408/71, pakeisto Reglamentu Nr. 1390/81, 1straipsnio a punkto iv papunkčio prasme taikoma asmenims, kurie vykdo arba vykdė veiklą, kitu nei darbo sutarties arba profesinės ar prekybinės veiklos pagrindu, už kurią jie gauna pajamų, leidžiančių jiems patenkinti visus ar dalį poreikių, net jei šios pajamos yra mokamos trečiųjų asmenų, besinaudojančių kunigo misionieriaus paslaugomis. <...> 30. Kadangi esminis Reglamento Nr. 1408/71 taikymo kriterijus yra faktas, jog asmuo priklauso valstybės narės socialinės apsaugos sistemai, nėra reikšminga tai, ar asmuo vykdė veiklą tik už Bendrijos valstybių narių teritorijos ribų, ar ne.

1986 m. spalio 23 d. sprendimas A. J. M. van Roosmalen prieš Bestuur van de Bedrijfsvereniging voor de Gezondheid, Geestelijke en Maatschappelijke Belangen (byla 300/84, Rink., 1986, p. 3097)

Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Draudimo laikotarpiai – Apibrėžimas vadovaujantis nacionaliniais teisės aktais, pagal kuriuos draudimo laikotarpis buvo įgytas <...> Reglamento Nr. 1408/71 1straipsnio r punktas turi būti aiškinamas kaip reiškiantis, kad laikotarpiai, laikomi draudimo laikotarpiais, turi būti nustatyti atsižvelgiant tik į kriterijus, nustatytus nacionalinėje teisėje, pagal kurią šie draudimo laikotarpiai buvo įgyti.

1990 m. vasario 7 d. sprendimas Rosaria Vella ir kt. prieš Alliance nationale des mutualités chrétiennes (byla C-324/88, Rink., 1990, p. 257) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Šeimos išmokos – Sąvoka – Parama, mokama šeimoms, kurių vaikai yra 16-21 metų amžiaus ir kurie yra bedarbiai <...> 11. <...> Nagrinėjamos išmokos [kuriomis teikiama parama šeimoms, išlaikančioms vaikus, kurie yra nuo 16 iki 21 metų amžiaus ir kurie yra bedarbiai], šiuo atveju patenka į [šeimos išmokų, apibrėžtų Reglamento Nr. 1408/71 1 straipsnio u punkto i papunktyje] apibrėžimą kadangi jos yra skirtos padėti šeimoms padengti vaikų, kurie yra bedarbiai, išlaikymo išlaidas.

1990 m. vasario 22 d. sprendimas Giovanni Bronzino prieš Kindergeldkasse (byla C-228/88, Rink., 1990, p. 531) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Valstybės narės teisės aktai Reglamento Nr. 1408/71 1(j) straipsnio prasme – Sąvoka – Socialinės apsaugos konvencija sudaryta tarp vienos valstybės narės ir trečiosios valstybės <...> 22. <…> kiek tai susiję su socialinės apsaugos konvencijomis, Reglamentas [Nr. 1408/71] yra grindžiamas principu, kad santykiuose tarp valstybių narių, išskyrus tam tikras tiesiogiai įvardytas išimtis, pirma, galiojančios konvencijos negali atimti iš minėtų valstybių narių piliečių teisės į išmokas, kurias jie įgyja pagal [Reglamentu] sukurtą valstybių narių socialinės apsaugos sistemų koordinavimo mechanizmą, ir, antra, naujų tarp valstybių narių sudarytų konvencijų nuostatos neturi nukrypti nuo Reglamento taisyklių ir dvasios, kad Bendrijos piliečiai visuomet galėtų pasinaudoti Reglamento nuostatomis prieš bet kurias valstybių narių socialinės apsaugos įstaigas.

23. Iš to seka, kad vienintelės tarptautinės socialinės apsaugos konvencijos, patenkančios į Reglamento taikymo sritį, yra tos, kurios yra sudarytos bent jau tarp dviejų valstybių narių, ir kad

Reglamentas taikomas konvencijoms, sudarytoms su viena ar daugiau trečiųjų valstybių, tik santykių tarp valstybių narių apimtimi.

24. Kita vertus, nei viena Reglamento nuostata netaikoma konvencijoms, sudarytoms tarp vienos valstybės narės ir vienos ar kelių trečiųjų valstybių - nei nustatant, ar ir kuria apimtimi Reglamento nuostatos pakeičia tokių konvencijų nuostatas, nei taikant vienodo požiūrio principą. <...> <...> 29. <...> Reglamento Nr. 1408/71 3 straipsnio 1 dalies ir 1 straipsnio 4 j punktas turi būti aiškinami taip, kad šiose nuostatose vartojamas terminas „teisės aktai“ neapima tarptautinių socialinės apsaugos konvencijų, sudarytų tarp vienos valstybės narės ir trečiosios valstybės narės, nuostatų. Šio aiškinimo nekeičia tai, kad tokios konvencijos valstybėje narėje yra inkorporuotos į jos teisinę sistemą.

1993 m. rugpjūčio 2 d. sprendimas Maria Grana-Novoa prieš Landesversicherungsanstalt Hessen, (byla C-23/92, Rink., 1993, p. 4505) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – darbo sąvokos Reglamento Nr. 1408/71 14a(1)(a) straipsnio prasme reikšmė <...> 28. <...> terminas darbas Reglamento Nr. 1408/71 14a straipsnio 1 dalies a punkto prasme apima bet kokį atliekamą darbą, nepriklausomai nuo to, ar tai darbas pagal darbo sutartį ar savarankiškas darbas.

2000 m. kovo 30 d. sprendimas Barry Banks ir kt. prieš Theatre royal de la Monnaie (byla C-178/97, Rink., 2000, p. 2005) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Veiklos pagal darbo sutartį ir savarankiškos veiklos sąvokos – Vykdymo vietos sąvoka <...> 50. Dėl sąvokų „veikla pagal darbo sutartį“ ir „savarankiška veikla“, kaip jos suprantamos Reglamento Nr. 1408/71 13 ir paskesniuose straipsniuose, pažymėtina, kad jos taikytinos veiklai, kuri tokia laikoma pagal valstybės narės, kurios teritorijoje ši veikla vykdoma, socialinės teisės aktus 489.

51. Vadinasi, šių sąvokų turinys apibrėžiamas valstybių narių, kurių teritorijose veikla vykdoma pagal darbo sutartį arba savarankiškai, teisės aktuose. <...> 53. Tačiau, skirtingai nei sąvokos „veikla pagal darbo sutartį“ ir „savarankiškai vykdoma veikla“, sąvoka veiklos „vykdymo vieta“ turi būti laikoma apibrėžiama ne valstybių narių teisės aktuose, o Sąjungos teisėje, todėl ir Teisingumo Teismo pateikiamame jos išaiškinime.

54. Iš tikrųjų, jei ši sąvoka taip pat būtų apibrėžiama valstybių narių teisės aktuose, ji, kaip kriterijus, galėtų būti atitinkamų valstybių narių apibrėžiama arba aiškinama prieštaringai, ir dėl vienos tam tikro asmens veiklos būtų taikomi keli teisės aktai (kumuliacija). Tačiau dėl tokios kelių teisės aktų kumuliacijos suinteresuotam asmeniui galėtų tekti mokėti dvigubas socialinio draudimo įmokas nuo tų pačių pajamų ir ji būtų nepalanki darbuotojams, pasinaudojantiems Sąjungos teisėje įtvirtinta laisvo judėjimo teise, o tai akivaizdžiai prieštarautų Reglamento Nr. 1408/71 tikslui. <...> 56. „Vykdymo vietos“ sąvoką aiškinant kaip Sąjungos teisės sąvoką, reikia priminti, kad, remiantis nusistovėjusia teismo praktika, sąvokų, kurių apibrėžties Sąjungos teisė nepateikia, reikšmė ir apimtis turi būti nustatoma remiantis jų įprasta reikšme bendrinėje kalboje, kartu atsižvelgiant į kontekstą, kuriam esant jos vartojamos, ir teisės aktų, kuriuose jos įtvirtintos, tikslus490.

57. Šiuo klausimu sąvoka veiklos „vykdymo vieta“ turi būti suprantama pirmine vartojamų terminų reikšme, t. y. apibrėžiančia vietą, kur susijęs asmuo konkrečiai atlieka su šia veikla susijusius veiksmus.

489 490

1997 m. sausio 30 d. Sprendimas de Jaeck, C-340/94, Rink., 1997, p. I-461, 34 p.

2005 m. kovo 10 d. Sprendimas easyCar, C-336/03, Rink., 2005, p. I-1947, 21 p.

2012 m. rugsėjo 27 d. sprendimas Partena ASBL prieš Les Tartes de Chaumont‑Gistoux SA, (byla C-137/11, dar nepaskelbtas rinkinyje) 4.6.2.1.

4.6.2.2. Reglamentų taikymas asmenų atžvilgiu

Turinys

Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Neįgalieji suaugusieji <...> 22. <…>Pagal Reglamentą Nr. 1408/71 <…> nacionalinė teisė, pagal kurią tos valstybės narės piliečiai, gyvenantys joje, turi teisę į neįgalumo išmokas suaugusiesiems, turi būti taip pat taikoma kitos valstybės narės neįgaliajam suaugusiajam, kuris niekada nedirbo toje kitoje valstybėje narėje, tačiau kuris joje gyvena ir yra priklausomas nuo savo tėvo, kuris joje dirba kaip darbuotojas minėto reglamento prasme.

1976 m. gruodžio 16 d. sprendimas Vito Inzirillo prieš Caisse d'allocations familiales de l'arrondissement de Lyon (byla 63-76, Rink., 1976, p. 2057) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Taikymas asmenų atžvilgiu - Taikymas maitintojo netekusiems asmenims <...> 5. <…> Į Reglamento Nr. 1408/71 taikymo sritį, kaip matyti iš jo pavadinimo, patenka ne tik darbuotojai bet ir Bendrijoje judantys jų šeimos nariai. Taigi pagal Reglamento Nr. 1408/71 2 straipsnio 1 dalį, kuri apibrėžia reglamento taikymą asmenų atžvilgiu, šio reglamento nuostatos taikomos ir maitintojo netekusiems asmenims, kuriems yra ar buvo taikoma vienos ar kelių valstybių narių teisė. Reglamento nuostatos atskleidžia, jog reglamento taikymas nėra apribotas darbuotojais ar maitintojo netekusiais asmenimis, kurie dirbo keliose valstybėse narėse, ar kurie dirba ar dirbo vienoje valstybėje narėje, gyvendami kitoje. Todėl Reglamentas taip pat taikomas kai kitoje valstybėje narėje gyvena ar gyveno ne pats darbuotojas, o maitintojo netekęs asmuo.

1978 m. kovo 16 d. sprendimas Gert Laumann ir Anja Laumann prieš Landesversicherungsanstalt Rheinprovinz (byla 115/77, Rink., 1978, p. 805) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Taikymas asmenų atžvilgiu – Valstybės narės piliečiai – Data, kai turi būti tenkinamas pilietybės laikotarpis <...> 7. <…> vertinant, ar asmuo turi valstybės narės pilietybę atsižvelgiama į darbo, atitinkamų socialinio draudimo įmokų mokėjimo ir susijusių teisių įgijimo laikotarpius. Taigi pilietybės kriterijus, įtvirtintas Reglamento Nr. 1408/71 2 straipsnio 1 dalyje, turi būti patikrintas atsižvelgiant į tiesiogines sąsajas su atitinkamo darbuotojo darbo laikotarpiais.

8. <…> Reglamento Nr. 1408/71 2 straipsnio 1 dalis ir 94 straipsnio 2 dalis skaitomi kartu turi būti aiškinami taip, kad nustatant teisę į išmokas pagal reglamento nuostatas turi būti atsižvelgiama į visus draudimo laikotarpius ir visus darbo ar gyvenimo laikotarpius pagal valstybės narės teisės aktus iki įsigaliojant reglamentui, jei darbuotojas migrantas laikotarpių įgijimo metu turėjo vienos iš valstybių narių pilietybę.

1978 m. spalio 12 d. sprendimas Tayeb Belbouab prieš Bundesknappschaft (byla 10/78, Rink., 1978, p. 1915) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Taikymas asmenų atžvilgiu –Darbuotojo sąvoka <...> 4. <…> [darbuotojo sąvoka] apima bet kokį asmenį, kuris yra apdraustas pagal vienos iš valstybių narių socialinės apsaugos teisės aktus, nepriklausomai nuo to, ar jis vykdo profesinę ar prekybinę veiklą. Taigi nevykdantys profesinės ar prekybinės veiklos pensininkai, turintys teisę į

pensiją pagal vienos ar kelių valstybių narių teisę, patenka į reglamento nuostatų, skirtų darbuotojams, taikymo sritį vien dėl savo draustumo socialinės apsaugos sistemoje, išskyrus atvejus, kai jiems yra taikomos specialios nuostatos.

1979 m. gegužės 31 d. sprendimas Bestuur van het Algemeen Ziekenfonds Drenthe-Platteland prieš G. Pierik (byla 182/78, Rink., 1979, p. 1977) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Taikymas asmenų atžvilgiu –Darbuotojo sąvoka <...> 7. <...> asmuo, kuris dėl anksčiau mokėtų privalomų įmokų pagal valstybės narės teisę turi teisę į išmokas, kurioms taikomas Reglamentas Nr. 1408/71, nepraranda darbuotojo statuso Reglamentų Nr. 1408/71 ir 574/72 prasme vien dėl to, kad įvykus draudiminiam įvykiui jis nebemokėjo įmokų ir neprivalėjo to daryti.

1980 m. gegužės 22 d. sprendimas Margaret Walsh prieš National Insurance Officer (byla 143/79, Rink., 1980, p. 1639) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Taikymas asmenų atžvilgiu – Darbuotojo šeimos nariai – Aukštutinės linijos giminaičiai <...> 15. <…> Teismas 1976 m. lapkričio 23 d. sprendime Kermaschek, 40/76 Rink., 1976, p. 1669 pažymėjo, kad darbuotojo ar maitintojo netekusio asmens šeimos nariai pagal Reglamentą Nr. 1408/71 turi tik išvestines teises, t.y., teises, įgytas remiantis jų kaip darbuotojo ar maitintojo netekusio asmens šeimos narių statusu.

16. Šioje byloje atrodo, kad aptariama speciali senatvės išmoka <…> yra mokama seniems žmonėms, nepriklausomai nuo to, ar jie yra susiję su darbuotoju.

17. Todėl darytina išvada, kad kadangi speciali senatvės išmoka nėra susijusi su darbuotojų šeimos narių išvestiniu statusu Reglamento Nr. 1408/71 tikslais, darbuotojo migranto aukštutinės linijos giminaitis negali kreiptis dėl šios išmokos pagal reglamentą.

1985 m. birželio 6 d. sprendimas Maria Frascogna prieš Caisse des dépôts et consignations (byla 157/84, Rink., 1985, p. 1739) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga - Taikymas asmenų atžvilgiu – Darbuotojo šeimos nariai – Priklausomi vaikai – Nedarbo išmokos jauniems darbo ieškantiems asmenims <...> 16. <...> ne valstybės narės pilietis, kuris yra valstybės narės piliečio darbuotojo šeimos narys, negali remtis Reglamentu Nr. 1408/71, konkrečiai, jo 2 straipsnio 1 dalimi ir 3 straipsnio 1 dalimi, siekdamas gauti nedarbo išmokas jauniems darbo ieškantiems asmenims, [kurių mokėjimas nepriklauso nuo to, ar jie yra darbuotojų šeimos nariai,] mokamas remiantis valstybės narės, kurioje dirba darbuotojas, teisės aktais.

1985 m. birželio 20 d. sprendimas Office national de l'emploi prieš Joszef Deak (byla 94/84, Rink., 1985, p. 1873) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga - Taikymas asmenų atžvilgiu – Darbuotojas – Darbuotojas ar savarankiškai dirbantis asmuo dalyvavimo savarankiško draudimo sistemoje laikotarpiu <...> 20. <...> savarankišku draudimu apdraustas asmuo <...>, kuris dalyvavimo toje draudimo sistemoje laikotarpiu vykdė veiklą kaip darbuotojas ar savarankiškai dirbantis asmuo, turi būti laikomas darbuotoju, o tokio asmens kaip maitintojo netekęs asmuo turi būti laikomas maitintojo netekusiu asmeniu Reglamento Nr. 1408/71 prasme.

1987 m. liepos 9 d. sprendimas Giancarlo Laborero ir Francesca Sabato prieš Office de sécurité sociale d'outre-mer (OSSOM) (sujungtos bylos 82/86 ir 103/86, Rink., 1987, p. 3401) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga - Taikymas asmenų atžvilgiu – Darbuotojai, dirbantys ne visą darbo laiką <...> 11. <...> asmuo, kuris dirba dvi valandas per dieną ir dvi dienas per savaitę patenka į Reglamento Nr. 1408/71 taikymo sritį, jei jis tenkina to reglamento 1 straipsnio a punkte ir 2 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus.

1990 m. gegužės 3 d. sprendimas Bestuur van de Sociale Verzekeringsbank prieš M. G. J. Kits van Heijningen (byla C-2/89, Rink., 1990, p. I-1755) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga - Taikymas asmenų atžvilgiu – Trečiosios valstybės, kurios pilietybę asmuo prarado iki šiai valstybei tampant Bendrijos valstybe nare, pilietis <...> 23. <...> asmuo, turintis teisę į išmokas pagal valstybės, kurioje jis savarankiškai dirbo tuo metu, kai ši valstybė buvo siejama specialių ryšių su valstybe nare, tačiau tuo metu nebuvo Bendrijos valstybė narė ir tapo nare, kai minėtas asmuo prarado šios valstybės pilietybę, teisės aktus, nepatenka į Reglamentų Nr. 1408/71 ir 574/72 taikymo sritį.

1990 m. lapkričio 14 d. sprendimas Ibrahim Buhari Haji prieš Institut national d'assurances sociales pour travailleurs indépendants (byla C-105/89, Rink., 1990, p. I-4211) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga - Taikymas asmenų atžvilgiu – Asmuo, pusę laiko dirbantis vienoje valstybėje narėje ir pusę laiko kitoje <...> 15. <...> Reglamentas Nr. 1408/71 turi būti aiškinamas, kaip reiškiantis, kad Vokietijos pilietis, gyvenantis Vokietijoje, pusę laiko savarankiškai dirbantis šioje valstybėje narėje ir kitą pusę laiko savarankiškai dirbantis Nyderlanduose, patenka į šio reglamento taikymo sritį asmenų atžvilgiu.

1993 m. spalio 13 d. sprendimas Staatssecretaris van Financiën prieš A. Zinnecker (byla C-121/92, Rink., 1993, p. I-5023) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga - Taikymas asmenų atžvilgiu – Profesionalus tarnaujantis karys, kuriam taikoma bendroji darbuotojų draudimo sistema <...> 9. <...> aptariamu atveju asmeniui taikomos Belgijos darbuotojų privalomojo sveikatos ir neįgalumo draudimo medicininės priežiūros nuostatos, kurių taikymo sritis <...> išplėsta valstybės tarnautojams ir karinių pajėgų dalyviams, tarnaujantiems Belgijoje. Tokio pobūdžio teisės aktas yra teisės aktas, kuriam taikomas Reglamentas [Nr. 1408/71] 2 straipsnio 3 dalies prasme. Tiek, kiek nacionalinio teismo aptartose situacijose esantiems asmenims taikomi minėti teisės aktai, jie yra asmenys, kuriems taikomas reglamentas. <...> 11. Tai, kad aptartam asmeniui taikoma tik viena specifinė socialinės apsaugos šaka, nekeičia [prieš tai pateikto] atsakymo. <...> <...> 13. Reglamento 2(3) straipsnis <...> yra bendroji nuostata, apibrėžianti asmenis, kuriems taikomas reglamentas. Tai reiškia, kad valstybės tarnautojai ir tokiais laikomi asmenys patenka į jo taikymo sritį, jei jiems yra ar buvo taikomi teisės aktai, kuriems taikomas reglamentas.

1994 m. kovo 24 d. sprendimas Guido Van Poucke prieš Rijksinstituut voor de Sociale Verzekeringen der Zelfstandigen and Algemene Sociale Kas voor Zelfstandigen (byla C-71/93, Rink., 1994, p. I1101)

Darbuotojų migrantų socialinė apsauga - Taikymas asmenų atžvilgiu – Darbuotojų šeimos nariai – skirtumas tarp tiesiogiai įgytų teisių ir teisių, įgytų dėl santykių su kitais asmenimis <...> 21. Reglamento Nr. 1408/71 2 straipsnio 1 dalis, apibrėžianti asmenis, kuriems taikomas reglamentas, daro nuorodą į dvi aiškiai išskirtas kategorijas: viena vertus, darbuotojus ir, antra vertus, jų šeimos narius ir maitintojo netekusius asmenims. Kad šie asmenys patektų į reglamento taikymo sritį, pirmosios kategorijos asmenys turi būti valstybės narės piliečiai, asmenys be pilietybės arba pabėgėliai, gyvenantys vienos iš valstybių narių teritorijoje. Kita vertus, kad reglamentas būtų taikomas pilietybės reikalavimas nėra taikomas šeimos nariams ir maitintojo netekusiems asmenims, jei darbuotojai yra Bendrijos piliečiai.

22. Darbuotojų ir jų šeimos narių bei maitintojo netekusių asmenų kategorijų išskyrimas apibrėžia asmenis, kuriems taikoma dauguma Reglamento Nr. 1408/71 nuostatų, kai kurios iš jų taikomos tik darbuotojams.

23. Taigi Bendrijos piliečio darbuotojo sutuoktinis negali remtis savo kaip darbuotojo šeimos nario statusu, siekdamas, kad jam būtų taikomi Reglamento Nr. 1408/71 67-71 straipsniai, kurių pagrindinis tikslas yra nedarbo išmokų, mokamų pagal valstybių narių nacionalinius teisės aktus darbuotojams, kurie yra valstybių narių piliečiai, bet ne jų šeimos nariams, koordinavimas.

24. Tokia situacija buvo susiklosčiusi Kermaschek491 byloje. Ponia Kermaschek, Jugoslavijos pilietė, siekė, kad jai būtų taikomos Reglamento Nr. 1408/71 nuostatos, skirtos draudimo ar darbo laikotarpių sumavimui, kad galėtų įgyti teisę į nedarbo išmoką. Ji negalėjo remtis savo, kaip darbuotojos Vokietijoje, statusu, nes ji nebuvo valstybės narės pilietė. Taip pat ji negalėjo remtis savo, kaip Vokietijos piliečio sutuoktinės, statusu, kadangi šios nuostatos buvo taikomos tik darbuotojams. <...> 26. Laikantis Reglamento Nr. 1408/71 specialių nuostatų, 3 straipsnio 1 dalis „vienos iš valstybių narių teritorijoje gyvenantiems asmenims, kuriems taikomas šis reglamentas, pagal bet kurios valstybės narės teisės aktus [suteikia] tas pačias prievoles ir [galimybę naudotis] tomis pačiomis teisėmis į išmokas kaip ir tos valstybės [piliečiams].“, neišskiriant darbuotojų, darbuotojų šeimos narių ir maitintojo netekusių sutuoktinių. Be to, bet kuriuo atveju, bet kuri išimtis iš vienodo požiūrio, grindžiama viena iš reglamento nuostatų, į kurias daroma nuoroda 3 straipsnio 1 dalyje, turi būti objektyviai pagrįsta, kad esminė nediskriminavimo socialinės apsaugos srityje taisyklė, įtvirtinta 3 straipsnio 1 dalyje, neprarastų savo reikšmės. <...> 29. Tačiau kai kuriuose po Kermaschek sekusiuose sprendimuose, Teismas nusprendė, kad darbuotojo šeimos narys negali remtis Reglamento Nr. 1408/71 2 ir 3 straipsniais vienodo požiūrio su priimančiosios valstybės narės piliečiais pagrindu, reikalaudamas teisės į socialinės apsaugos išmoką, mokamą pagal tos valstybės narės teisės aktus, kadangi nagrinėjama išmoka buvo mokama asmeniškai, o ne dėl gavėjo, kaip darbuotojo šeimos nario, statuso. Teismas taip nusprendė pirma nenustatęs, ar yra kokių nors specialių reglamento nuostatų, trukdančių taikyti 3 straipsnio 1 dalį492.

30. Darbuotojo sutuoktiniui, lydėjusiam darbuotoją į kitą valstybę narę ir nusprendusiam kartu su darbuotoju ar jam mirus grįžti į savo kilmės valstybę, neturint galimybės remtis vienodo požiūrio taisykle siekiant gauti tam tikras išmokas, mokamas pagal paskutinės darbuotojo darbo vietos valstybės narės teisės aktus, būtų neigiamai paveikta laisvo darbuotojų judėjimo teisė, kuri ir sudaro Bendrijos taisyklių, skirtų nacionalinių socialinės apsaugos sistemų koordinavimui, kontekstą. Būtų nepaisoma šių taisyklių tikslo ir dvasios, jei darbuotojo sutuoktinis ar maitintojo netekęs asmuo negalėtų pasinaudoti diskriminacijos draudimo principo teikiama nauda apskaičiuojant senatvės pensijų išmokas, kurių sutuoktinis ar maitintojo netekęs asmuo galėtų reikalauti tomis pačiomis sąlygomis kaip ir piliečiai, jei jis ar ji būtų pasilikęs priimančiojoje valstybėje.

1976 m. lapkričio 26 d. Sprendimas Kermaschekt, 40/76, Rink., 1976, p. 1669 1985 m. birželio 6 d. Sprendimas Frascogna, 157/84, Rink., 1985, p. 1739; 1985 m. birželio 20 d. Sprendimą ONEM, 94/84, Rink., 1985, p. 1873; 1987 m. gruodžio 17 d. Sprendimas Zaoui, 147/87, Rink., 1987, p. 5511; 1992 m. liepos 8 d. Sprendimas Belgian State, C-243/91, Rink., 1992, p. I-4401, 1993 m. gegužės 27 d. Sprendimas Schmid, C-310/91, Rink., 1993, p. I-3011 491 492

31. Be to, skirtumas tarp asmeninių ir išvestinių teisių, kurį Teismas įtvirtino 29 punkte minėtuose sprendimuose, gali pakenkti esminiam Bendrijos teisės reikalavimui, kad jos taisyklės būtų taikomos vienodai <...>. <...> 33. Be to, <...> asmeninių ir išvestinių teisių atskyrimas socialinės apsaugos sistemose nebėra toks aiškus, atsižvelgiant į plintantį socialinės apsaugos universalumą.

34. Atsižvelgiant į tai, kad skirtumas tarp asmeninių ir išvestinių teisių neleidžia maitintojo netekusiam sutuoktiniui taikyti esminės vienodo požiūrio taisyklės, Kermaschek sprendime įtvirtinta taisyklė turėtų būti taikoma tik 23 ir 24 punktuose apibrėžtomis aplinkybėmis.

1996 m. balandžio 30 d. sprendimas Bestuur van de Sociale Verzekeringsbank prieš J.M. CabanisIssarte, (byla C-308/93, Rink., 1996, p. I-2097) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Taikymas asmenų atžvilgiu – Valstybės tarnautojai <...> 19. [Sutarties 48 straipsnio 4 dalies (dabar SESV 39 straipsnio 4 dalis)] ir Reglamento Nr. 1408/71 4 straipsnnio 4 dalies] dalykas yra skirtingas. Sutarties 48 straipsnio 4 dalis numato valstybių narių teisę uždrausti kitų valstybių narių piliečiams dirbti valstybės tarnyboje (žr. Sprendimo sujungtose bylose Echternach and Moritz v Minister for Education and Science, 389/87 ir 390/87, Rink., p. 723, 14 punktą), kai tuo tarpu Reglamento Nr. 1408/71 4 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad valstybės tarnautojams ir jiems prilygintiems asmenims taikomos specialios socialinės apsaugos sistemos nepatenka į reglamente įtvirtintą socialinės apsaugos sistemų koordinavimo sistemą.

20. Šių nuostatų tikslai taip pat skiriasi. Sutarties 48 straipsnio 4 dalimi atsižvelgiama į valstybių narių teisėtus interesus apriboti tam tikrus postus, susijusius su viešosios valdžios funkcijų vykdymu, savo piliečiams ir saugoti bendruosius interesus493, o Reglamento Nr. 1408/71 4 straipsnio 4 dalimi atsižvelgiama į valstybių narių valstybės tarnautojams taikomų specialiųjų sistemų ypatybes.

21. Taigi <…> Reglamento Nr. 1408/71 4 straipsnio 4 dalyje vartojama valstybės tarnautojo sąvoka nereiškia tik valstybės tarnautojų, kuriems taikoma išimtis pagal Sutarties 48 straipsnio 4 dalį, kaip jis aiškinamas Teismo, bet reiškia visus valstybės tarnautojus, dirbančius viešosios valdžios institucijose, ir jiems prilygintus asmenis.

1995 m. lapkričio 22 d. sprendimas Ioannis Vougioukas prieš Idryma Koinonikon Asfalisseon (IKA), (byla C-443/93, Rink., 1995, p. I-4033) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Taikymas asmenų atžvilgiu – Tarnybą baigės valstybės tarnautojas, nepasinaudojęs laisvo judėjimo teise – Kartu su motina Bendrijoje persikėlęs vaikas <...> 31. <...> tarnybą baigęs valstybės tarnautojas, dirbęs valstybėje, kurios pilietis jis yra, patenka į Reglamento [Nr. 1408/71] taikymo sritį, kai nuo jo priklausomas vaikas kartu su motina, buvusia darbuotojo sutuoktine, persikėlė Bendrijoje, jei tarnybą baigusiam asmeniui buvo taikomi valstybės narės teisės aktai, kuriems taikomas Reglamentas.

1998 m. kovo 5 d. sprendimas Hilmar Kulzer prieš Freistaat Bayern (byla C-194/96, Rink., 1998, p.

I-895) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Taikymas asmenų atžvilgiu – Asmuo, nedirbantis vienoje valstybėje narėje ir gaunantis nedarbo išmokas pagal tos valstybės narės teisę

493

1982 m. gegužės 26 d. Sprendimas Komisija prieš Belgiją, 149/79, Rink., 1982, p. 3881, 19 p.

<...> 26. <...> Reglamentas Nr. 1408/71 taikomas asmeniui, kuris reglamento įsigaliojimo valstybėje narėje metu gyveno toje valstybėje narėje kaip nedirbantis asmuo, anksčiau dirbęs joje, ir kuris dėl to ankstesnio darbo gavo nedarbo išmokas pagal tos valstybės narės socialinės apsaugos sistemą.

1998 m. birželio 11 d. sprendimas Anne Kuusijärvi prieš Riksförsäkringsverket (byla C-275/96, Rink., 1998, p. I-3419) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Taikymas asmenų atžvilgiu – Darbuotojų šeimos nariai – Teisė remtis šeimos nario statusu siekiant pasinaudoti nedarbo išmoka<...> 21. Netgi atsižvelgiant į sprendimą Cabanis-Issarte, [C-308/93, Rink., 1996, p. I-2097] iš sprendimo Kermaschek494 byloje aišku, kad darbuotojo šeimos narys negali remtis savo statusu, kad pasinaudotų Reglamento Nr. 1408/71 67-71a straipsniais, ypač 71 straipsnio 1 dalies a punkto ii papunktyje įtvirtintomis specialiomis nuostatomis pasienio darbuotojams, kuriomis kompetentinga valstybe nare mokėti nedarbo išmokas paskiriama gyvenimo valstybė narė.

2001 m. spalio 21 d. sprendimas Urszula Ruhr prieš Bundesanstalt für Arbeit (byla C-189/00, Rink., 2001, p. I-8225 Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Taikymas asmenų atžvilgiu – Nedarbingumo išmokos po nelaimingo atsitikimo darbe, kuris įvyko iki kilmės valstybei įstojant į Europos Sąjungą, reikalaujantis valstybės narės pilietis <...> 26. <...> valstybės narės pilietis, kuris prieš jo kilmės valstybei įstojant į Europos Sąjungą dirbo kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje ir joje patyrė nelaimingą atsitikimą darbe ir kuris po jo kilmės valstybės įstojimo į Europos Sąjungą kreipiasi dėl nedarbingumo išmokos dėl nelaimingo atsitikimo darbe išmokėjimo, patenka į Reglamento Nr. 1408/71 taikymo sritį.

2002 m. balandžio 18 d. sprendimas Johann Franz Duchon prieš Pensionsversicherungsanstalt der Angestellten (byla C-290/00, Rink., 2002, p. I-3567) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga –Taikymas asmenims – Asmuo, kuris laisvės atėmimo laikotarpiu yra apdraustas nuo nedarbo <...> 31. <...> sąvokas „pagal darbo sutartį dirbantis asmuo“ ir „savarankiškai dirbantis asmuo“ apibrėžia šio reglamento [Nr. 1408/71] 1 straipsnio a punktas. Jos reiškia bet kurį asmenį, šioje nuostatoje numatytomis sąlygomis apdraustą nuo rizikų socialiniu draudimu, numatytu 1 straipsnio a punkte495.

32. Teisingumo Teismas pažymėjo 1998 m. gegužės 12 d. Sprendime Martínez Sala (C‑85/96, Rink.

P. I‑2691, 36 punktas), – kad asmuo traktuojamas kaip darbuotojas Reglamento Nr. 1408/71 prasme, jeigu jis bent nuo vienos rizikos apdraustas privalomuoju ar neprivalomuoju draudimu pagal bendrąją ar specialią socialinės apsaugos sistemos tvarką, numatytą Reglamento Nr. 1408/71 1 straipsnio a punkte, neatsižvelgiant į darbo santykių egzistavimą.

33. Tokiomis sąlygomis, <...> pareiškėjo pagrindinėje byloje tėvas yra darbuotojas Reglamento Nr. 1408/71 2 straipsnio 1 dalies prasme, nes jis didelę nagrinėjamo laikotarpio dalį, t. y. iki įkalinimo Vokietijoje, buvo apdraustas nuo nedarbo. Be to, tarpvalstybinis elementas slypi aplinkybėje, kad pareiškėjo pagrindinėje byloje tėvas yra Vokietijos pilietis, dirbęs Austrijos Respublikos teritorijoje,

1976 m. lapkričio 26 d. Sprendimas Kermaschekt, 40/76, Rink., 1976, p. 1669 1990 m. gegužės 3 d. Sprendimas Kits van Heijningen, C‑2/89, Rink. P. I‑1755, 9 p.; 1997 m. sausio 30 d. Sprendimas Stöber ir Piosa Pereira, C‑4/95 ir C‑5/95, Rink., 1997, P. I‑511, 27 p.

494 495

valstybėje narėje, kurioje po įkalinimo jis pasinaudojo teise būti perduotam savo kilmės valstybei atlikti bausmę.

2005 m. sausio 20 d. sprendimas Nils Laurin Effing (byla C-302/02, Rink., 2005, p. I-553) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Sąjungos teisės aktai – Taikymo asmenų atžvilgiu sritis – Trečiosios valstybės pilietis, teisėtai gyvenantis valstybėje narėje, tačiau nepatenkantis į Reglamento Nr. 859/2003 taikymo sritį <...> 39. <...> kai trečiosios valstybės pilietis teisėtai gyvena Sąjungos valstybėje narėje ir dirba Šveicarijoje, šiam piliečiui gyvenamosios vietos valstybėje narėje netaikomas Reglamentas Nr. 859/2003, nes šis reglamentas neįtrauktas prie Bendrijos teisės aktų, nurodytų ES-Šveicarijos susitarimo, kurį jo šalys įsipareigoja taikyti, II priedo A skirsnyje. Todėl gyvenamosios vietos valstybė narė neprivalo taikyti reglamentų Nr. 1408/71 ir Nr. 574/72 šiam darbuotojui ir jo sutuoktinei.

2010 m. lapkričio 18 d. sprendimas Alketa Xhymshiti prieš Bundesagentur für Arbeit – Familienkasse Lörrach (byla C-247/09, Rink., 2010, p. I-11845) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Sąjungos teisės aktai – Taikymo asmenų atžvilgiu sritis – Darbuotojas, kaip tai suprantama pagal Reglamentą Nr. 1408/71 – Sąvoka – Asmuo, kurio neapmokamos atostogos pratęsiamos gimus vaikui <...> 26. Remiantis Teisingumo Teismo praktika, asmuo pagal Reglamentą Nr. 1408/71 yra „pagal darbo sutartį dirbantis asmuo“, jei yra apdraustas privalomuoju arba neprivalomuoju draudimu bent nuo vienos rizikos pagal bendrąją ar specialiąją socialinės apsaugos sistemą, numatytą šio reglamento 1 straipsnio a punkte, neatsižvelgiant į darbo santykių egzistavimą496. <...> 33. <...> asmuo, atsidūręs tokioje, kaip antai ieškovės pagrindinėje byloje, situacijoje, kai gimus vaikui neapmokamos atostogos buvo pratęstos dar šešis mėnesius, turi būti pripažįstamas pagal darbo sutartį dirbančiu asmeniu pagal Reglamento Nr. 1408/71 1 straipsnio a punktą su sąlyga, kad per šį laikotarpį šis asmuo yra apdraustas nors nuo vienos rizikos privalomuoju arba neprivalomuoju draudimu pagal bendrąją ar specialiąją socialinės apsaugos sistemą, numatytą šio reglamento 1 straipsnio a punkte. Nacionalinis teismas turi patikrinti, ar ši sąlyga įvykdyta.

2011 m. kovo 10 d. sprendimas Tanja Borger prieš Tiroler Gebietskrankenkasse (byla C-516/09, Rink., p.)

4.6.2.2.

4.6.2.3. Vienodas požiūris

Turinys

Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Darbuotojo neįgalus vaikas – Vienodas požiūris su valstybės narės piliečiais – Teisių išplėtimas sukakus pilnametystės <...> 19. Kiek tai susiję su neįgaliu vaiku, kuris nuo mažens atitinka sąlygas teisei į neįgalumo išmokas kaip darbuotojo šeimos narys, vienodas požiūris pagal Reglamento Nr. 1408/71 3 straipsnį negali baigtis vaikui tapus pilnamečiu, jei vaikas dėl neįgalumo negalės įgyti darbuotojo statuso minėto reglamento prasme.

1975 m. birželio 17 d. sprendimas Mr. and Mrs. F. prieš Belgian State (byla 7-75, Rink., 1975, p.

679)

496

2005 m. birželio 7 d. Sprendimas Dodl ir Oberhollenzer, C-543/03, Rink., 2005, P. I-5049, 34 p.

Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Vienodas požiūris – Draudimo laikotarpiai Alžyre <...> 19. <...> vienodo požiūrio darbuotojams principas, įtvirtintas Europos ekonominės bendrijos sutarties 48 – 51 straipsniuose [dabar SESV 45-48 straipsniai] reiškia, kad nacionalinės teisės nuostatos negali būti taikomos darbuotojui, gyvenančiam Prancūzijoje, tačiau esančiam kitos valstybės narės piliečiu, kai jų poveikis būtų toks, kad iš tokio darbuotojo būtų atimta teisė gauti senatvės pensiją, mokamą Prancūzijos darbuotojams, kurias apskaičiuojant atsižvelgiama į Alžyre įgytus draudimo laikotarpius.

1976 m. balandžio 8 d. sprendimas Directeur régional de la sécurité sociale de Nancy prieš Auguste Hirardin and Caisse régionale d'assurance maladie du Nord-Est (byla 112-75, Rink., 1976, p. 553) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Diskriminacija pilietybės pagrindu – Draudimas – Tiesioginis veikimas <...> 11. [Reglamento Nr. 1408/71 3 straipsnio 1 dalies] tikslas, sutinkamai su Sutarties 48 straipsniu [dabar SESV 45 straipsnis], yra užtikrinti į Reglamento taikymo sritį patenkantiems darbuotojams vienodą požiūrį socialinės apsaugos srityje neatsižvelgiant į pilietybę, uždraudžiant bet kokią diskriminaciją, kylančią iš valstybių narių teisės aktų.

12. <...> Reglamento Nr. 1408/71 taikymo srityje Sutarties 7 straipsnio 1 pastraipa [šiuo metu panaikinta], kaip ji yra įgyvendinta Sutarties 48 straipsniu ir Reglamento 3 straipsnio 1 dalimi, yra tiesiogiai taikoma valstybėse narėse. <...> 20. <...> Sutarties 7 ir 48 straipsniai [dabar SESV 45 straipsnis] bei Reglamento Nr. 1408/71 3 strasipsnio 1 dalis nedraudžia, nors ir nereikalauja, kad valstybės narės kompetentingos institucijos pripažintų kitoje valstybėje narėje įvykusius faktus lygiaverčiais faktams, kurie, jiems įvykus nacionalinėje teritorijoje, būtų pagrindas prarasti ar atidėti teisę į išmokas; nacionalinės kompetentingos institucijos šiuo atžvilgiu turi sprendimo laisvę tiek, kiek tokios nuostatos taikomos neatsižvelgiant į pilietybę ir tie faktai nėra aiškinami taip, kad faktiškai kitų valstybių narių piliečiai būtų diskriminuojami.

1978 m. birželio 28 d. sprendimas Patrick Christopher Kenny prieš Insurance Officer (byla 1/78, Rink., 1978, p. 1489) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Vienodas požiūris – Paslėptos formos diskriminacija – Draudimas <...> 12. <...> vienodo požiūrio taisyklės, įtvirtintos Reglamento [Nr. 1408/71] 3 straipsnio 1 dalyje, draudžia ne tik atvirą diskriminaciją, grindžiamą socialinės apsaugos sistemų paslaugų gavėjų pilietybe, bet ir paslėptos formos diskriminaciją, kuri, pritaikius kitus skirtumų kriterijus, faktiškai lemia tą patį rezultatą.

13. Vaikų pilietybės sąlyga <...> gali lemti tokį faktinį rezultatą, jog užsienio valstybės pilietybę turinti motina išmoka galės pasinaudoti tik išskirtiniais atvejais. Ypač ji bus nepalankesnėje padėtyje lyginant ją su tos gyvenamosios valstybės pilietybę turinčiomis motinomis, kadangi vaikų pilietybė pagal kilmės ir gyvenimo valstybės teisės aktus paprastai priklauso nuo tėvų turimos pilietybės <...>. <...> 17. <...> [vaikų pilietybės reikalavimas] turi būti traktuojamas kaip netiesioginė diskriminacija tarp valstybių narių piliečių, priklausančių socialinės apsaugos sistemoms, kurioms taikomas Reglamentas Nr. 1408/71. <...> 19. <...> Reglamento Nr. 1408/71 2 straipsnio 1 dalis, 3 straipsnio 1 dalis ir 4 straipsnio 1 dalies c punktas bei 4 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinami taip, kad neįmokinių senatvės išmokų mokėjimas moterims, turinčioms vaikų, negali priklausyti nei nuo moters, nei nuo jos vaiko pilietybės, su sąlyga, kad turima valstybės narės pilietybė.

1979 m. liepos 12 d. sprendimas Caisse régionale d'assurance maladie de Lille (CRAM) prieš Diamante Palermo (byla 237/78, Rink., 1979, p. 2645) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Vienodas požiūris – Socialinės apsaugos netaikymas darbuotojų kategorijai, kurią daugiausiai sudaro kitos valstybės narės piliečiai <...> 21. <...> socialinės apsaugos sistemos turi gerbti Reglamento Nr. 1408/71 3 straipsnyje tiesiogiai įtvirtintą vienodo požiūrio principą. Šio principo nepaisoma, kai konkrečiai darbuotojų kategorijai, kurią daugiausiai sudaro kitų valstybių narių piliečiai, netaikoma valstybės narės socialinės apsaugos sistema, kuri įprastai taikoma tos valstybės narės darbuotojams.

1989 m. gegužės 30 d. sprendimas Pilar Allué ir Carmel Mary Coonan prieš Università degli studi di Venezia (byla 33/88, Rink., 1989, p. 1591) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Vienodas požiūris – Netaikoma asmenims, turintiems teisę į socialinės apsaugos išmokas, kuriems netaikomas Reglamentas Nr. 1408/71 <...> 28. <...> diskriminacijos draudimo principas, įtvirtintas Europos ekonominės bendrijos sutarties 7 straipsnio 1 pastraipoje ir socialinės apsaugos srityje įgyvendintas Reglamento Nr. 1408/71 3 straipsnio 1 dalyje, netaikomas asmenims, turintiems teisę į socialinės apsaugos išmokas, kurie nepatenka į Reglamento Nr. 1408/71 taikymo sritį.

1990 m. lapkričio 14 d. sprendimas Ibrahim Buhari Haji prieš Institut national d'assurances sociales pour travailleurs indépendants (byla C-105/89, Rink., 1990, p. I-4211) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Vienodas požiūris – Darbuotojų, dirbusių keliose valstybėse narėse, diskriminavimas – Pateisinimo praktinių sunkumų pagrindu negaliojimas <...> 24. Pagrindinėje byloje buvo teigiama, kad skirtingas traktavimas gali būti pateisinamas praktiniais sunkumais, su kuriais susiduria valstybė narė, taikydama nagrinėjamus teisės aktus.

Tačiau Sutarties 48 straipsnio [dabar SESV 45 straipsnis] 3 dalimi draudžiami visi teisės į laisvą darbuotojų judėjimą apribojimai, išskyrus tuos, kurie gali būti pagrįsti viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ar visuomenės sveikatos pagrindais. Jokie kiti nei tiesiogiai Sutartyje numatyti apribojimai laisvam darbuotojų judėjimui negali būti taikomi.

1991 m. kovo 7 d. sprendimas Maria Masgio prieš Bundesknappschaft (byla C-10/90, Rink., 1991, p.

I-1119) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Vienodas požiūris – Nacionalinių taisyklių, pagal kurias papildomos išmokos pensininkams, kurie yra kitos valstybės narės piliečiai, mokėjimas priklauso nuo dvigubos sąlygos, susijusios su pagal tarptautinę sutartį taikomu abipusiškumo principu ir ankstesniu gyvenimu valstybėje narėje, draudimas <...> 11. [nagrinėjami teisės aktai] yra nesuderinami su Reglamento Nr. 1408/71 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu vienodo požiūrio principu tiek, kiek juose numatyta, kad aptariamų išmokų mokėjimas kitų valstybių narių piliečiams, gyvenantiems Prancūzijoje, priklauso nuo to, ar tarp Prancūzijos ir tų valstybių narių yra sudaryta abipusiškumo principu grindžiama tarptautinė sutartis ir ar aptariami kitų valstybių narių piliečiai anksčiau yra gyvenę Prancūzijoje.

1991 m. birželio 11 d. sprendimas Commission of the European Communities v French Republic (byla C-307/89, Rink., 1991, p. I-2903)

Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Vienodas požiūris – Paslėpta diskriminacija Taisyklių griežtinimas – Neatsižvelgimas į kitose valstybėse narėse įgytus laikotarpius<...> 27. <...> Europos ekonominės bendrijos sutarties 48 straipsnio [dabar SESV 45 straipsnis] 2 dalis ir 51 straipsnis [dabar SESV 48 straipsnis] turi būti aiškinami kaip nedraudžiantys nacionalinėje teisėje nustatyti griežtesnių neįgalumo pensijos mokėjimo sąlygų <...>. Tačiau šiais straipsniai draudžiamas toks reguliavimas, kuriuo ataskaitinis laikotarpis tam tikromis sąlygomis gali būti pratęstas, tačiau pratęsimas negalimas, kai tam tikri įvykiai ar aplinkybės, atitinkantys valstybėje narėje įvykusius įvykius ar aplinkybes, dėl kurių ataskaitinis laikotarpis gali būti pratęstas, įvyksta kitose valstybėse narėse.

1991 m. spalio 4 d. sprendimas Elissavet Paraschi prieš Landesversicherungsanstalt Württemberg (byla C-349/87, Rink., 1991, p. I-4501) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Vienodas požiūris <...> 13. Šiame Bendrijos teisės vystymosi etape valstybės narės gali laisvai nustatyti pensijų dydį, su sąlyga, kad šis dydis nelemia pilietybe pagrįstos diskriminacijos. <...> 1994 m. balandžio 28 d. sprendimas Albert Hoorn prieš Landesversicherungsanstalt Westfalen (byla C-305/92, Rink., 1994, p. I-1525) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Vienodas požiūris – Įmokų mokėjimas <...> 44. <...> Reglamento Nr. 1408/71 2 ir 3 straipsniai turi būti aiškinami, kaip reiškiantys, kad jais gali remtis maitintojo netekęs sutuoktinis siekiant nustatyti įmokos dydį, siejant jį su savanoriško draudimo laikotarpiu, įgytu pagal valstybės narės, kurioje darbuotojas dirbo, senatvės pensijos sistemą.

1996 m. balandžio 30 d. sprendimas Bestuur van de Sociale Verzekeringsbank prieš J.M. CabanisIssarte (byla C-308/93, Rink., 1996, p. I-2097) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Vienodas požiūris <...> 29. Nacionaliniai teisės aktai, pagal kuriuos siekiant įgyti teisę į neįgalumo išmokas atsižvelgiama tik į nacionalinėje teritorijoje įgytus nedarbo draudimo laikotarpius, nevertinant kitose valstybėse narėse įgytų panašių laikotarpių, pažeidžia Sutarties [48-51] straipsnius [dabar SESV 4548 straipsniai].

30. Reikalavimas, kuris nėra objektyviai pateisintas, įtvirtina nevienodą požiūrį į darbuotojus, kurie nepasinaudojo teise laisvai judėti, ir migrantus darbuotojus pastarųjų nenaudai ir turi būti laikomas diskriminuojančiu bei pažeidžiančiu pagrindines Sutarties taisykles, skirtas laisvam darbuotojų judėjimui. <...> 32. <...> Sutarties 48-51 straipsniai nedraudžia valstybės narės teisės aktų <...>, pagal kuriuos siekiant įgyti teisę į neįgalumo išmokas nedarbo kitoje valstybėje narėje laikotarpis apribojamas iki šešių mėnesių, kai toks ribojimas taikomas taip pat ir laikotarpiams, įgytiems valstybėje narėje, kurioje yra kompetentinga institucija.

1997 m. rugsėjo 17 d. sprendimas Emanuele Iurlaro prieš Istituto nazionale della previdenza sociale (INPS) (byla C-322/95, Rink., 1997, p. I-4881) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Vienodas požiūris – Minimali išmokos, mokamos į kitą valstybę narę, suma

<...> 35. <...> Reglamento Nr. 1408/71 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas vienodo požiūrio principas draudžia nacionalinę teisę, pagal kurią minimali išmokos pinigais suma, kuri gali būti mokama Bendrijos piliečiui, gyvenančiam kitoje valstybėje narėje, yra didesnė nei ta, kuri mokama toje pačioje valstybėje narėje, kai išmokos pervedimo į kitą valstybę narę išlaidos nėra didesnės nei išlaidos, patiriamos mokant tą pačią išmoką toje pačioje valstybėje narėje.

2000 m. rugsėjo 21 d. sprendimas Carl Borawitz prieš Landesversicherungsanstalt Westfalen (byla C-124/99, Rink., 2000, p. I-7293) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Vienodas požiūris – Reikalavimas atsižvelgti į laikotarpius, įgytus kitoje valstybėje narėje <...> 36. <...> [Europos ekonominės bendrijos] Sutarties 8a, 48 ir 51 straipsniai [dabar SESV 21, 45 ir 48 straipsniai] reikalauja, kad skirdama senatvės pensiją valstybės narės kompetentinga institucija atsižvelgtų į kitoje valstybėje narėje asmens, kuris vaiko gimimo metu buvo pasienio darbuotojas, dirbantis pirmojoje valstybėje narėje ir gyvenantis antrojoje valstybėje narėje, įgytus vaiko auginimo laikotarpius, lyg jie būtų įgyti toje pačioje valstybėje narėje.

2000 m. lapkričio 23 d. sprendimas Ursula Elsen prieš Bundesversicherungsanstalt für Angestellte (byla C-135/99, Rink., 2000, p. I-10409) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Vienodas požiūris – Nacionalinė slaugos draudimo tvarka, pagal kurią atsisakoma už valstybės narės, kitos nei kompetentinga valstybė, pilietį mokėti pensijos draudimo įmokas – Tvarka, nustatanti Sąjungos piliečio atžvilgiu Bendrijos teisės draudžiamą diskriminaciją <...> 35. <...> atsisakymas mokėti pensijos draudimo įmokas už trečiąjį asmenį, slaugantį slaugos reikalingą asmenį, motyvuojant tuo, kad jis negyvena kompetentingos valstybės, kurios teisės aktai taikomi, teritorijoje, reiškia identiškoje padėtyje esančių asmenų, t. y. neprofesionaliai slaugančiųjų pagal kompetentingos valstybės teisės aktus bei apdraustųjų slaugos draudimu pagal tuos pačius teisės aktus, nevienodą traktavimą. Tokiu atveju, atsižvelgiant į trečiųjų asmenų, slaugančių slaugos reikalingus asmenis, veiklos tikslą, šių trečiųjų asmenų gyvenamosios vietos kriterijus iš tikrųjų nėra objektyviai padėties skirtumus įtvirtinantis ir nevienodą traktavimą pateisinantis veiksnys; tai yra skirtingas identiškų situacijų traktavimas, sudarantis Bendrijos teisės draudžiamą diskriminaciją.

36. <...> Vokietijos slaugos draudimo išmokų, mokamų pagrindinių bylų aplinkybėmis apdraustajam asmeniui, gyvenančiam kompetentingos valstybės teritorijoje, arba asmeniui, gyvenančiam kitos valstybės teritorijoje ir apdraustam šiuo draudimu kaip darbuotojo šeimos narys, atžvilgiu Sutartis ir konkrečiai EB 17 straipsnis [dabar SESV 20 straipsnis] bei Reglamentas Nr. 1408/71 draudžia, kad būtų atsisakyta mokėti pensijos draudimo įmokas už valstybės narės pilietį, kuris veikia kaip apdraustąjį asmenį slaugantis tretysis asmuo, vien dėl to, kad šis tretysis asmuo ar šis apdraustasis gyvena kitoje nei kompetentinga valstybėje narėje.

2004 m. liepos 8 d. sprendimas Silke Gaumain-Cerri prieš Kaufmännische Krankenkasse – Pflegekasse ir Maria Barth prieš Landesversicherungsanstalt Rheinprovinz (bylos C-502/01 ir C31/02, Rink., 2004, p. I-6483) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Vienodas požiūris <...> 36. <...> EB 39 straipsnio [dabar SESV 45 straipsnis] 2 dalis ir Reglamento Nr. 1408/71 3 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinamos taip, kad jos draudžia nacionalinės teisės aktus, pagal kuriuos gyvenamosios vietos valstybės narės kompetentinga institucija kitos valstybės narės piliečiui atsisako suteikti teisę į bedarbio pašalpas, motyvuodama tuo, kad prašymo dėl pašalpų pateikimo dieną

suinteresuotasis asmuo šios gyvenamosios vietos valstybės narės teritorijoje nebuvo išdirbęs tam tikro laikotarpio, nors tokia sąlyga šios valstybės narės piliečiams netaikoma.

2006 m. lapkričio 9 d. sprendimas Monique Chateignier prieš Office national de l'emploi (ONEM) (byla C-346/05, Rink., 2006, p. I-10951) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Vienodas požiūris <...> 22. Reikia priminti, kad Teisingumo Teismas pakartotinai nusprendė, jog Reglamento Nr. 1408/71 3 straipsnio 1 dalies tikslas, remiantis EB 39 straipsniu [dabar SESV 45 straipsnis], yra užtikrinti asmenims, kuriems taikomas šis reglamentas, vienodas sąlygas socialinės apsaugos srityje, nedarant skirtumo dėl tautybės ir panaikinant bet kokį diskriminavimą šiuo požiūriu, kylantį iš valstybių narių nacionalinės teisės aktų497.

23. Taigi pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas vienodo požiūrio principas draudžia ne tik akivaizdžią socialinės apsaugos sistemos paslaugų gavėjų pilietybe pagrįstą diskriminaciją, bet ir visas paslėptas diskriminacijos formas, kurios, taikant kitus vertinimo kriterijus, iš tiesų lemia tokį patį rezultatą.

24. Be to, nacionalinės teisės sąlygos, kurios, nors ir taikomos neatsižvelgiant į pilietybę, bet iš esmės arba didžiąja dalimi darančios įtaką darbuotojams migrantams, bei vienodai taikomos sąlygos, kurios gali būti lengviau išpildytos vietinių, o ne darbuotojų migrantų, ir galinčios veikti ypač pastarųjų nenaudai, turi būti laikomos netiesiogiai diskriminuojančiomis498.

25. Priešingu atveju šios nuostatos turėtų būti pateisinamos objektyviais nuo minėtų darbuotojų pilietybės nepriklausančiais kriterijais ir atitikti nacionalinėje teisėje teisėtai siekiamą tikslą.

26. Iš visos šios Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad nacionalinės teisės nuostata, net jeigu ji objektyviai pateisinama ir atitinka siekiamą tikslą, turi būti laikoma netiesiogiai diskriminuojančia, jeigu savo pobūdžiu gali labiau paveikti ne vietinius, o kitų valstybių narių piliečius, ir dėl to pastarieji gali patekti į ypač nepalankią padėtį499.

27. Šiuo požiūriu nėra būtina nustatyti, kad nagrinėjama nuostata praktiškai veikia iš esmės didesnę darbuotojų migrantų dalį. Pakanka konstatuoti, kad ši nuostata gali turėti tokį poveikį500. <...> 40. <...> Reglamento Nr. 1408/71 3 straipsnio 1 dalis draudžia taikyti valstybės narės nustatytą ligos išmokų sistemą, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, pagal kurią darbuotojas migrantas, kurio sutuoktinis gyvena kitoje valstybėje narėje, automatiškai priskiriamas mažiau palankiai pajamų mokesčio klasei nei ta, kuri suteikiama susituokusiam vietiniam darbuotojui, kurio sutuoktinis gyvena atitinkamoje valstybėje narėje ir neužsiima jokia atlygintina veikla, ir kuri, nustatant minėtų išmokų dydį, apskaičiuojamą remiantis pajamomis, atskaičius mokesčius, kurios nustatomos pagal mokesčio klasę, neleidžia atgaline data atsižvelgti į vėlesnį pajamų mokesčio klasės pataisymą, kuris padarytas gavus aiškų realia šeimine padėtimi pagrįstą darbuotojo migranto prašymą.

2007 m. sausio 18 d. sprendimas Aldo Celozzi prieš Innungskrankenkasse Baden-Württemberg (byla C-332/05, Rink., 2007, p. I-563) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Vienodas požiūris - Išmokos priedas, skiriamas tik valstybėje narėje gyvenantiems jos piliečiams

1997 m. birželio 25 d. Sprendimas Mora Romero, C‑131/96, Rink., 1997, p. I‑3659, 29 p.; 2000 m. rugsėjo 21 d.

Sprendimas Borawitz, C‑124/99, Rink., 2000, p. I‑7293, 23 p.

498 1996 m. gegužės 23 d. Sprendimas O’Flynn, C‑237/94, Rink., 1996, p. I‑2617, 18 p.; 2000 m. rugsėjo 21 d.

Sprendimas Borawitz, C‑124/99, Rink., 2000, p. I‑7293, 25 p.

499 1996 m. gegužės 23 d. Sprendimas O’Flynn, C‑237/94, Rink., 1996, p. I‑2617, 20 p.

500 1996 m. gegužės 23 d. Sprendimas O’Flynn, C‑237/94, Rink., 1996, p. I‑2617, 21 p.; 2004 m. balandžio 28 d.

Sprendimas Öztürk, C‑373/02, Rink., 2004, p. I‑3605, 57 p.

497

<...> 51. Kalbant apie vienodo požiūrio principo nesilaikymo pasekmes tokioje situacijoje, kokia aptariama pagrindinėje byloje, reikia priminti, kad Sąjungos teisei prieštaraujančios diskriminacijos atveju tol, kol nėra priimtos vienodą požiūrį atkuriančios priemonės, lygybės principo laikymasis gali būti užtikrintas tik neprivilegijuotai kategorijai priklausantiems asmenims suteikiant tas pačias privilegijas kaip ir priklausantiesiems privilegijuotai kategorijai. Siekiant teisingai taikyti Sąjungos teisę, tokia tvarka yra vienintelė, kuria galima remtis501. <...> 53. Sąjungos teisė nedraudžia, laikantis bendrųjų Sąjungos teisės principų, taikyti vienodą požiūrį atkuriančias priemones sumažinant anksčiau privilegijuotų asmenų turėtą pranašumą 502. Vis dėlto Sąjungos teisėje nėra reikalavimo, prieš priimant tokias priemones, atimti socialinės apsaugos priedą, kaip aptariamasis pagrindinėje byloje, iš jį jau gaunančių asmenų.

54. <...> kartu skaitomomis Reglamento Nr. 1408/71 3 straipsnio 1 dalies 10 straipsnio nuostatomis draudžiama tokia nacionalinės teisės taisyklė, kaip aptariamoji pagrindinėje byloje, pagal kurią leidžiama mokėti senatvės išmokos priedą tik Čekijos Respublikos teritorijoje gyvenantiems jos piliečiams, tačiau dėl to pagal Sąjungos teisę nebūtina nutraukti šio priedo mokėjimo asmenims, kurie atitinka šias dvi sąlygas.

2011 m. birželio 22 d. sprendimas Marie Landtová prieš Česká správa sociálního zabezpečení (byla C-399/09, Rink., p.)

4.6.2.3.

4.6.2.4. Taikymas ratione materiale

Turinys

Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Taikymas ratione 225 materiale – Išmokos neįgaliesiems <...> 15. <...> Reglamento Nr. 1408/71 4 straipsnio 1 dalies b punkte numatytos išmokos apima pagal nacionalinę teisę mokamas išmokas neįgaliesiems tiek, kiek šios nacionalinės teisės nuostatos yra susiję su darbuotojais šio reglamento 1 straipsnio a punkto prasme ir suteikia jiems teisę gauti šias išmokas.

1974 m. gegužės 28 d. sprendimas Odette Callemeyn prieš Belgian State (byla 187-73, rink., 1974, p. 553) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Taikymas ratione materiae – Socialinės apsaugos išmokos – Socialinė parama <...> 10. [pasikeitus teisiniam reglamentavimui], kai pagal jį nebereikalaujama atlikti individualaus asmens poreikių vertinimo, kuris yra paramą charakterizuojantis bruožas, išmokas teikiant remiantis teisės aktais apibrėžta situacija, toks teisinis reglamentavimas patenka į socialinės apsaugos sistemą Bendrijos reglamentų prasme.

1974 m. spalio 9 d. sprendimas Caisse régionale d'assurance maladie de Paris prieš Giuseppina Biason (byla 24-74, Rink., 1974, p. 999) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Taikymas ratione materiae – Socialinės apsaugos išmokos – Socialinė parama <...> 7. Nors kai kuriomis savo savybėmis teisės aktai, reglamentuojantys išmokų neįgaliesiems teikimą, yra giminingi socialinei paramai, ypač kai juos taikant esminis kriterijus yra poreikių 501 502

1999 m. sausio 26 d. Sprendimas Terhoeve, C‑18/95, Rink., 1999, p. I‑345, 57 p.

1994 m. rugsėjo 28 d. Sprendimas Coloroll Pension Trustees, C‑200/91, Rink., 1994, p. I‑4389, 33 p.

vertinimas ir išmokų teikimui nėra taikomos jokios darbo laikotarpio, dalyvavimo ar įmokų mokėjimo sąlygos, nepaisant to jie yra artimi socialinei apsaugai ta apimtimi, kuria nutolstant nuo individualaus kiekvieno atvejo vertinimo, kuris yra esminė paramos charakteristika, jie suteikia išmokų gavėjams teisės aktais apibrėžtą situaciją.

1974 m. lapkričio 13 d. sprendimas Luciana Costa, spouse Mazzier prieš Belgian State (byla 39-74, Rink., 1974, p. 1251) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Taikymas ratione 226 ateriale – Teisės aktais apibrėžta situacija – Individualus ir diskrecinis poreikių vertinimas <...> 6. <...> Teisės aktai, kuriais išmokų gavėjams suteikiama, remiantis teisės aktais apibrėžta situacija, neatsižvelgiant į individualų ir diskrecinį asmeninių poreikių ir aplinkybių vertinimą, patenka į socialinės apsaugos sritį Sutarties 51 straipsnio [dabar SESV 48 straipsnis] ir <...> Reglamento Nr. 1408/71 prasme.

1977 m. kovo 31 d. sprendimas Carlo Fossi prieš Bundesknappschaft (byla 79-76, Rink., 1977, p.

667) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Taikymas ratione materiae – Valstybių narių pateiktos deklaracijos <...> 9. Tai, kad nacionaliniai teisės aktai nebuvo nurodyti deklaracijose, į kurias daroma nuoroda [Reglamento Nr. 1408/71] 5 straipsnyje, dar neįrodo, jog tie teisės aktai nepatenka į minėto reglamento taikymo sritį; kita vertus, valstybei narei teisės aktus nurodžius savo deklaracijoje, tai turi būti priimta kaip įrodymas, kad išmokos, mokamos pagal tuos teisės aktus, yra socialinės apsaugos išmokos Reglamento Nr. 1408/71 prasme.

1977 m. lapkričio 29 d. sprendimas Élisabeth Beerens v Rijksdienst voor Arbeidsvoorziening (byla 35-77, Rink., 1977, p. 2249) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Taikymas ratione materiae – Išmokos tikslas ir mokėjimo sąlygos <...> 11. <...> tai, kad tam tikros nuostatos yra ar nėra įtrauktos į socialinės apsaugos teisės aktus, neapsprendžia, ar konkreti išmoka yra socialinės apsaugos išmoka Reglamento Nr. 1408/71 prasme.

12. Iš tiesų, išmokų, nepatenkančių į Reglamento Nr. 1408/71 taikymo sritį ir į ją patenkančių, atskyrimas priklauso tik nuo su kiekviena išmoka susijusių veiksnių, ypač šios išmokos tikslo ir teikimo sąlygų.

1978 m. liepos 6 d. sprendimas Directeur régional de la Sécurité sociale de Nancy prieš Paulin Gillard et Caisse régionale d'assurance maladie du Nord-Est, Nancy (byla 9-78, Rink., 1978, p. 1661) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Taikymas ratione materiae – Demografinius tikslus turinčios priemonės <...> 15. <…> Reglamentu Nr. 1408/71 neskiriamos socialinės apsaugos sistemos, kuriomis siekiama demografinių tikslų, ir šių tikslų nesiekiančios socialinės apsaugos sistemos.

1979 m. liepos 12 d. sprendimas Caisse régionale d'assurance maladie de Lille (CRAM) prieš Diamante Palermo, née Toia (byla 237/78, Rink., 1979, p. 2645) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Taikymas ratione materiae – Žalos atlyginimą reglamentuojantys teisės aktai

<...> 16. Tokie kaip žalos atlyginimą reglamentuojantys teisės aktai, kurie yra valstybės narės darbuotojų socialinį draudimą reglamentuojančių teisės aktų dalis, ir kuriuose nėra numatytas diskrecinis asmeninių poreikių ir aplinkybių vertinimas, patenka į Reglamento Nr. 1408/71 taikymo sritį ir jiems nėra taikoma išimtis pagal šio reglamento 4 straipsnio 4 dalį.

1981 m. sausio 27 d. sprendimas Tamara Vigier prieš Bundesversicherungsanstalt für Angestellte (byla 70/80, Rink., 1981, p. 229) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Taikymas ratione materiae – Socialinės paramos pensija, mokama kaip priedas socialinės apsaugos išmokų gavėjams <...> 13. <...> išmokos, tokios kaip socialinės paramos pensijos, kurios, pirma, suteikiamos, remiantis teisės aktais apibrėžta situacija bei mokamos neatliekant diskrecinio asmeninių poreikių ir aplinkybių vertinimo, ir, antra, gali būti mokamos kaip priedas prie socialinės apsaugos išmokas gaunančių asmenų pajamų, iš esmės patenka į socialinės apsaugos sritį, numatytą Europos ekonominės bendrijos sutarties 51 straipsnyje [dabar SESV 48 straipsnis] ir nėra laikomos išimtimi iš Reglamento Nr. 1408/71 taikymo srities pagal jo 4 straipsnio 4 dalį.

1983 m. gegužės 5 d. sprendimas Paola Piscitello v Istituto nazionale della previdenza sociale (INPS) (byla 139/82, Rink., 1983, p. 1427) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Taikymas ratione materiae – Išmokos, kurioms taikomas Reglamentas Nr. 1408/71, ir išmokos, kurioms netaikomas – Būtina sąlyga, kad išmoka būtų skirta vienai iš 4 straipsnio 1 dalyje nurodytų rizikų <...> 11. Teismas eilėje sprendimų jau yra pažymėjęs, kad išmokų, patenkančių į Reglamento Nr. 1408/71 taikymo sritį ir į ją nepatenkančių, atskyrimas priklauso tik nuo su kiekviena išmoka susijusių veiksnių, ypač šios išmokos tikslo ir teikimo sąlygų, ir nepriklauso nuo to, ar nacionaliniai teisės aktai šią išmoką apibūdina kaip socialinės apsaugos išmoką, ar ne.

12. Nors įmanoma, kad dėl asmenų, kuriems skiriamos išmokos, šių išmokų tikslo ir detalaus taikymo, kai kurie teisės aktai gali vienu metu apimti abiejų minėtų išmokų elementus, ir dėl to apsunkinti bendrąją šių išmokų klasifikaciją, turėtų būti pažymėta, kad tam, kad išmoka patektų į Reglamento Nr. 1408/71 taikymo sritį, ji bet kuriuo atveju turėtų būti skirta vienai iš rizikų, numatytų reglamento 4 straipsnio 1 dalyje, padengti. Minėtoje nuostatoje pateiktas rizikų sąrašas yra išsamus ir todėl socialinės apsaugos šakos, nenurodytos šiame sąraše, nepatenka į reglamento taikymo sritį, nors ir teikiamos asmenims, remiantis teisės aktais apibrėžta situacija, suteikiančia jiems teisę į išmokas.

13. [Nagrinėjamu atveju] „minimex“ yra išmoka, kuri, viena vertus, suteikiama gavėjams, remiantis teisės aktais apibrėžta situacija, ir, antra vertus, mokama kiekvienam asmeniui, kuris neturi pakankamai pajamų ir negali jų gauti nei savo pastangomis, nei kitu būdu <...>; taigi pagrindinis šios išmokos mokėjimo kriterijus yra asmens poreikiai, nedarant jokių sąsajų su darbo laikotarpiais, įmokų mokėjimu, dalyvavimu socialinio draudimo sistemoje, skirtai konkrečiai rizikai. <...> 14. Taigi tokio pobūdžio parama, kuri yra bendroji socialinė parama, negali būti priskirta nei vienai socialinės apsaugos šakai, nurodytai Reglamento Nr. 1408/71 4straipsnio 1 dalyje, ir todėl negali būti traktuojama kaip socialinės apsaugos išmoka reglamento prasme.

1985 m. kovo 27 d. sprendimas Vera Hoeckx prieš Openbaar Centrum voor Maatschappelijk Welzijn, Kalmthout (byla 249/83, Rink., 1985, p. 973) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Taikymas ratione materiae – Kompensacinis priedas, mokamas kartu su senatvės, maitintojo netekimo ar neįgalumo pensijomis

12 <…> Reglamento Nr. 1408/71 4 straipsnio 4 dalis turi būti aiškinama taip, kad juo iš reglamento taikymo srities neišimamas kompensacinis priedas, mokamas iš už mokesčius surinktų pajamų <…> senatvės, maitintojo netekimo ar neįgalumo pensijų gavėjams, siekiant užtikrinti jų minimalų gyvenimo lygį, jei šio priedo gavėjams suteikiama teisiškai ginama teisė į šį priedą.

1987 m. vasario 24 d. sprendimas Caisse régionale d'assurance maladie Rhône-Alpes prieš Anna Giletti, Directeur régional des affaires sanitaires et sociales de Lorraine prieš Domenico Giardini, Caisse régionale d'assurance maladie du Nord-Est prieš Feliciano Tampan and Severino Severini v Caisse primaire centrale d'assurance maladie (bylos 379/85, 380/85, 381/85 ir 93/86, Rink., 1987, p.

955) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Taikymas ratione materiae – Kompensacinis priedas, mokamas kartu su senatvės, maitintojo netekimo ar neįgalumo pensijomis <...> 10. 1987 m. vasario 24 d. sprendime Giletti, [(bylos 379/85, 380/85, 381/85 ir 93/86, Rink., 1987, p. 955)] <…> Teismas nurodė, kad kompensacinis priedas, skirtas padidinti gaunamas socialinio draudimo pensijas, tiek, kiek jis mokamas neatliekant individualių poreikių ar aplinkybių vertinimo, <…> patenka į socialinės apsaugos sistemą Reglamento Nr. 1408/71 prasme. <...> 13. <…> Kai kompensacinis priedas patenka į socialinės apsaugos sistemą Reglamento Nr. 1408/71 prasme, tai, kad išmokos mokėjimas yra susijęs su ekonomine ir socialine aplinka, pagal Bendrijos teisę, negali sudaryti pagrindo atskiriančio jį nuo pensijos, su kuria šis kompensacinis priedas automatiškai mokamas.

1990 m. liepos 12 d. sprendimas Europos Komisija prieš Prancūzijos Respubliką (byla C-236/88, Rink., 1990, p. I-3163) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Taikymas ratione materiae – Darbo santykiams taikytina teisė <...> 13. <…> Reglamentas Nr. 1408/71 nenustato jokių kolizinių normų, skirtų įdarbinimo santykius <…> reglamentuojantiems teisės aktams.

1991 m. spalio 4 d. sprendimas Fonds voor Arbeidsongevallen prieš Madeleine De Paep (byla C196/90, Rink., 1991, p. I-4815) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Taikymas ratione materiae – Išmokų finansavimo šaltinis <...> 18. <...> tai, kad išmokų finansavimo našta tenka darbdaviui, nereiškia, kad išmokos nepatenka į Reglamento Nr. 1408/71 taikymo sritį, kadangi remiantis Teismo praktika503 pašalpos priskyrimas socialinio draudimo išmokoms, kurioms taikomas reglamentas, nepriklauso nuo jos finansavimo būdo.

1992 m. birželio 3 d. sprendimas Alberto Paletta and others v Brennet AG (byla C-45/90, Rink., 1992, p. I-3423) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Taikymas ratione materiae – Parama šeimai – Kreditas šeimai <...> 17. Nors tiesa, kad tokia parama, kaip kreditas šeimai, yra suteikiama arba atsisakoma ją suteikti, atsižvelgiant tik į pareiškėjo turtą, pajamas, išlaikomų vaikų amžių ir skaičių, tai nereiškia, kad tokios 503

1987 m. vasario 24 d. Sprendimas Giletti ir kt., sujungtose bylose 379/85, 380/85, 381/85 ir 93/86, Rink., 1987, p. 955

paramos teikimas priklauso nuo individualaus pareiškėjo poreikių vertinimo, kuris yra esminė socialinės paramos savybė 504 . Taikomi kriterijai yra objektyvūs ir teisiškai apibrėžti, kuriuos atitinkant parama turi būti suteikiama, kompetentingai institucijai nepaliekant diskrecijos atsižvelgti į kitas asmenines aplinkybes. <...> 19. Iš Teismui pateiktų dokumentų matyti, kad šeimos kreditas atlieka dvigubą funkciją: pirma, <...> juo nedidelį darbo užmokestį gaunantys darbuotojai skatinami toliau dirbti; ir, antra, juo siekiama padengti šeimos išlaidas, kadangi jis suteikiamas tik kai pareiškėjo šeimoje yra vienas ar daugiau vaikų, o jo dydis priklauso nuo vaikų amžiaus.

20 Būtent dėl pastarosios funkcijos tokia parama, kaip kreditas šeimai, patenka į išmokų šeimai, apibrėžtų Reglamento Nr. 1408/71 1 straipsnio u punkto i papunktyje, kategoriją ir dėl to yra susijusi su Reglamento 4 straipsnio 1 dalies h punkte nurodyta rizika.

21 <...> tai, kad suteikiant paramą nėra taikoma įmokų mokėjimo sąlyga, nedaro įtakos šios paramos priskyrimui socialinės apsaugos išmokoms. Išmokų finansavimo būdai nėra reikšmingi išmokų priskyrimui socialinės apsaugos sistemai, ką atskleidžia ir Reglamento Nr. 1408/71 4 straipsnio 2 dalis, pagal kurį neįmokinės išmokos patenka į reglamento taikymo sritį.

22 Taigi parama, automatiškai teikiama šeimoms, atitinkančioms tam tikrus kriterijus, susijusius ypač su šeimos dydžiu, pajamomis ir turtu, turi būti laikoma parama šeimai Reglamento Nr. 1408/71 4 straipsnio 1 dalies h punkto tikslais.

1992 m. liepos 16 d. sprendimas Rose Hughes prieš Chief Adjudication Officer, Belfast (byla C-78/91, Rink., 1992, p. I-4839) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Taikymas ratione materiae <...> 28. Remiantis nusistovėjusia Teisingumo Teismo praktika, skirtumas tarp išmokų, kurios nepatenka į Reglamento Nr. 1408/71 taikymo sritį, ir į ją patenkančių išmokų, iš esmės priklauso nuo kiekvieną išmoką sudarančių elementų, būtent nuo jos galutinio tikslo ir skyrimo sąlygų, o ne nuo aplinkybės, ar ši išmoka pagal nacionalinės teisės aktus pripažįstama socialinės apsaugos išmoka505.

29. Teisingumo Teismas daug kartų yra nusprendęs, kad išmoka gali būti laikoma socialinės apsaugos išmoka tada, kai, pirma, ji suteikiama gavėjams remiantis teisės aktais apibrėžta situacija, neatsižvelgiant į individualų ir diskrecinį asmeninių poreikių vertinimą, ir kai, antra, ji susijusi su viena iš Reglamento Nr. 1408/71 4 straipsnio 1 dalyje aiškiai išvardytų rizikos sričių506.

1993 m. kovo 10 d. sprendimas Commission of the European Communities v Grand Duchy of Luxembourg (byla C-111/91, Rink., 1993, p. I-817) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Taikymas ratione materiae – Nacionaliniai teisės aktai, kuriais valstybės viduje koordinuojamos įvairios socialinės apsaugos išmokos – Taisyklė, įtvirtinta teisės akte, nepatenkančiame į Reglamento Nr. 1408/71 taikymo sritį <...> 15. <…> 1977 m. gegužės 5 d. sprendimo Jansen, 104/76, Rink., p. 829, 7 punkte Teismas pažymėjo, kad [Reglamento Nr. 1408/71] 4 straipsniu apibrėžiama jo taikymo sritis, aiškiai nustatant, kad nacionalinės socialinės apsaugos sistemos visa apimtimi patenka į Bendrijos teisės taikymo sritį.

16. Iš to aišku, kad į reglamento taikymo sritį patenka ne tik su įvairiomis socialinės apsaugos sritimis susijusios specialios taisyklės, nurodytos 4 straipsnio 1 dalyje, bet taip pat ir teisės aktai, kurie <…> yra skirti, viena vertus, užtikrinti įvairių socialinės apsaugos sričių koordinavimą, ypač nustatant vienintelę įmoką, ir, kita vertus, koordinuoti įvairias socialinės apsaugos sritis teisės aktais, skirtais 1974 m. gegužės 28 d. Sprendimas Calleymeyn, 187/73, Rink., 1974, p. 553, 7 ir 8 p.

1992 m. liepos 16 d. Sprendimas Hughes, C-78/91, Rink., 1992, p. I-4839, 14 p 506 1987 m. vasario 24 d. sprendimas Giletti ir kt., sujungtose bylose 379/85, 380/85, 381/85 ir 93/86, Rink., 1987, p. 955, 11 p.

504 505

darbo užmokesčio apmokestinimui, nustatant bendras nuostatas ir įtvirtinant vieningas mokesčių surinkimo taisykles.

17. Nėra reikšminga tai, kad šis teisės aktas nenurodytas Nyderlandų pagal Reglamento Nr. 1408/71 5 straipsnį pateiktoje deklaracijoje.

18. Teismas daug kartų yra nusprendęs, kad tai, jog valstybė pateiktoje deklaracijoje nenurodė teisės akto, nereiškia, jog šis teisės aktas ipso facto nepatenka į Reglamento Nr. 1408/71 taikymo sritį (žr.

Sprendimo Beerens, 35/77, Rink., p. 2249, 9 punktą ir Sprendimo Vigier, 70/80, Rink., p. 229, 15 punktą).

19. Taigi Reglamentas Nr. 1408/71 taikomas teisės aktams, <…> kuriais valstybėje narėje koordinuojamos įvairios socialinės apsaugos šakos. <...> 22. Tai, kad taisyklė yra įtvirtinta teisės akte, kuris nepatenka į Reglamento [Nr. 1408/71] taikymo sritį, nereiškia, kad pati taisyklė taip pat nepatenka į jo taikymo sritį507.

1995 m. gegužės 18 d. sprendimas Rheinhold & Mahla NV prieš Bestuur van de Bedrijfsvereniging voor de Metaalnijverheid (byla C-327/92, Rink., 1995, p. I-1223) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Taikymas ratione materiae – Valstybės tarnautojams taikoma speciali socialinės apsaugos sistema <...> 27. <…> tam, kad [socialinės apsaugos sistema] būtų laikoma specialia Reglamento Nr. 1408/71 4 straipsnio 4 dalies prasme, nereikalaujant atsižvelgti į kitus aspektus, pakanka, kad nagrinėjama socialinės apsaugos sistema būtų skirtinga nuo bendrosios socialinės apsaugos sistemos, taikomos valstybės narės darbuotojams, ir kad ji būtų tiesiogiai taikoma visiems valstybės tarnautojams ar kai kurioms jų kategorijoms, ar kad ja būtų daroma nuoroda į valstybėje narėje galiojančią valstybės tarnautojams taikomą sistemą.

1995 m. lapkričio 22 d. sprendimas Ioannis Vougioukas prieš Idryma Koinonikon Asfalisseon (IKA) (byla C-443/93, Rink., 1995, p. I-4033) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Taikymas ratione materiae – Išmokos buvusiems žemės ūkio darbuotojams <...> 35. <...> Reglamentas Nr. 1408/71 netaikomas kompensacinei schemai, pagal kurią žemės ūkio darbuotojams, kurių darbo sutartys buvo nutrauktos darbdaviams netekus žemės, mokamos vienkartinės išmokos, kurių dydis apskaičiuojamas vien tik remiantis gavėjo amžiumi ir kurios turi būti grąžintos jei darbuotojas buvusio darbdavio įdarbinamas per 12 mėnesių nuo darbo sutarties pabaigos.

1997 m. lapkričio 27 d. sprendimas H. Meints prieš Minister van Landbouw, Natuurbeheer en Visserij (byla C-57/96, Rink., 1997, p. I-6689) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Taikymas ratione materiae – Slaugos draudimo išmokos <...> 21. <...> nuostatos, pagal kurias skiriamos slaugos draudimo išmokos, remiasi teisės aktais apibrėžta situacija.

22. <...> slaugos draudimo išmokos yra skirtos ugdyti žmogaus, priklausomo nuo slaugos, nepriklausomumą, ypač iš finansinės pusės. Sukurtos sistemos tikslas yra skatinti prevenciją ir reabilitaciją prieš slaugą ir slaugą namuose prieš slaugą ligoninėse.

1980 m. sausio 10 d. Sprendimas Jordans-Vosters 69/79, Rink., 1980, p. 75; 1992 m. birželio 3 d. Sprendimas Paletta, C-45/90, Rink., 1992, p. I-3423 507

<...> 24. <...> tokio pobūdžio išmokos iš tiesų yra skirtos papildyti sveikatos draudimo išmokas, su kuriomis slaugos išmokos, be kita ko, yra sujungtos organizaciniame lygyje. [Slaugos draudimo išmokų] tikslas yra gerinti žmonių, priklausomų nuo slaugos, sveikatą ir gyvenimo kokybę.

25. Šiomis aplinkybėmis, net jei šios išmokos turi savitų savybių, jos turi būti laikomos ligos išmokomis Reglamento Nr. 1408/71 4 straipsnio 1 dalies a punkto prasme.

1998 m. kovo 5 d. sprendimas Manfred Molenaar ir Barbara Fath-Molenaar prieš Allgemeine Ortskrankenkasse Baden-Württemberg (byla C-160/96, Rink., 1998, p. I-843) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Taikymas ratione materiae – Išmokos, mokamos ne tiesiogiai pensijos gavėjui, bet sveikatos draudimo institucijai <...> 43. Reglamento Nr. 1408/71 1 straipsnio t punkte tiesiogiai nurodomos priemokos ir mokėjimai, susiję su įmokų kompensavimu. <...> Tai, kad mokėjimai atliekami tiesiogiai sveikatos draudimo institucijai, o ne pensijos gavėjui, kuris yra privalomai draudžiamas aptariamu sveikatos draudimu, nekeičia fakto, jog šie mokėjimai yra atliekami pensiją gaunančio asmens naudai ir jais siekiama padidinti pensijos vertę, padengiant sveikatos draudimo įmokų išlaidas.

44. Todėl tokia subsidija <...>, tiek, kiek ja siekiama padidinti gaunamos pensijos vertę, turi būti laikoma senatvės išmoka pinigais Reglamento Nr. 1408/71 10 straipsnio 1 dalies prasme.

2000 m. liepos 6 d. sprendimas Viktor Movrin prieš Landesversicherungsanstalt Westfalen (byla C73/99, Rink., 2000, p. I-5625) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Taikymas ratione materiae - Išmokos pagal nacionalinę socialinės apsaugos sistemą, padengiančios slaugos riziką – Slaugos draudimo įstaigos mokamos trečiojo asmens, slaugančio slaugos reikalingą asmenį, pensijos draudimo įmokos – Įskaitymas kaip ligos išmokos <...> 20. <...> įmokos, kuriomis siekiama užtikrinti trečiojo asmens, slaugančio slaugos reikalingą asmenį, pensijos draudimą, pavyzdžiui, mokamos pagal slaugos draudimo sistemą, taip pat yra „ligos išmokos“ slaugos reikalingo asmens naudai Reglamento Nr. 1408/71 4 straipsnio 1 dalies a punkto prasme. <...> 21. Iš esmės aplinkybė, kad slaugos reikalingą asmenį slaugantys tretieji asmenys asmeniškai gauna tokią išmoką, <...> neturi įtakos faktui, jog asmuo, kurio priklausomybės būklė pateisina slaugos išmokų suteikimą, naudojasi mechanizmu, skirtu palankiausiomis sąlygomis padėti jam gauti reikalingą pagalbą. Taigi ši išmoka šiuo atveju priskirtina ligos draudimui. Tokia pat išvada darytina ir pačios slaugos pašalpos atžvilgiu, nes ji visa ar jos dalis panaudojama trečiųjų asmenų, slaugančių slaugos reikalingus asmenis, atlyginimui <...>.

2004 m. liepos 8 d. sprendimas Silke Gaumain-Cerri prieš Kaufmännische Krankenkasse – Pflegekasse ir Maria Barth prieš Landesversicherungsanstalt Rheinprovinz (bylos C-502/01 ir C31/02, Rink., 2004, p. I-6483) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Taikymas ratione materiae - Kompensacija buvusiems karo belaisviams <...> 16. Reglamento Nr. 1408/71 4 straipsnio, apibrėžiančio šio reglamento taikymo sritis, 4 dalyje yra patikslinta, kad jis netaikomas „išmokų karo aukoms ar dėl jo pasekmių sistemoms “.

17. Išmoka, minima pagrindinėje byloje, nekalbant apie tai, kad ji nėra susijusi su darbuotojo statusu, yra skiriama siekiant suteikti buvusiems karo belaisviams, įrodžiusiems ilgą nelaisvę, nacionalinį pripažinimą už patirtas kančias ir atlyginti už atliktą tarnybą savo šaliai.

18. Atsižvelgiant į šį tikslas ir paskyrimo sąlygas, ši išmoka, numatyta Reglamento Nr. 1408/71 4 straipsnio 4 dalyje, yra tokios rūšies išmoka, kuri nepatenka į šio reglamento materialinę taikymo sritį508.

2004 m. rugsėjo 16 d. sprendimas Josef Baldinger prieš Pensionsversicherungsanstalt der Arbeiter (byla C-386/02, Rink., 2004, p. I-8411) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Taikymas ratione materiae - Avansinė nepilnamečių vaikų išlaikymo išmoka <...> 27. Taigi nagrinėjamu atveju pakanka pažymėti, kad ta aplinkybė, jog avansinė išlaikymo išmoka buvo suteikta pagal Unterhaltsvorschußgesetz 4 straipsnio 3 dalį, t.y. dėl to, kad pareiškėjo tėvas, išlaikymo pareigą turintis asmuo, atlieka laisvės atėmimo bausmę kalėjime, o ne pagal bendrąją Unterhaltsvorschußgesetz 3 straipsnio normą, negali turėti įtakos tam, kad nagrinėjamos avansinės išmokos būtų kvalifikuotos kaip „išmokos šeimai“ Reglamento Nr. 1408/71 4 straipsnio 1 dalies h punkto prasme. Remiantis šio reglamento 1 straipsnio u punkto i papunkčiu, „išmokos šeimai“ reiškia visas išmokas natūra arba pinigais, skirtas šeimos išlaidoms padengti. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad 1 straipsnio u punkto i papunkčio frazę „šeimos išlaidoms padengti“ reikia aiškinti taip, kad ji taip pat apima šeimos biudžetui skirtą valstybės kompensaciją, skirtą palengvinti naštą, atsirandančią dėl vaikų išlaikymo („Unterhalt“)509.

2005 m. sausio 20 d. sprendimas Nils Laurin Effing (byla C-302/02, Rink., 2005, p. I-553) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Taikymas ratione materiae - Išmokos akliesiems, kurtiesiems ir neįgaliesiems <...> 27. Teisingumo Teismas pakartotinai yra nusprendęs, kad išmoka laikoma socialinės apsaugos išmoka tada, kai ji suteikiama gavėjams, remiantis teisės aktais apibrėžta situacija, neatsižvelgiant į individualų ir diskrecinį asmeninių poreikių vertinimą, ir kai ji yra susijusi su viena iš Reglamento Nr. 1408/71 4 straipsnio 1 dalyje aiškiai išvardytų rizikos sričių510.

28. Taigi šių išmokų, kurios taip pat objektyviai skiriamos remiantis teisės aktais apibrėžta situacija ir kuriomis siekiama pagerinti slaugomų asmenų sveikatos būklę ir gyvenimą, esminis tikslas yra papildyti sveikatos draudimo išmokas, ir jos turi būti laikomos „ligos išmokomis“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1408/71 4 straipsnio 1 dalies a punktą511.

29. Taip yra šioje byloje nagrinėjamų žemių mokamų išmokų akliesiems, kurtiesiems ir neįgaliesiems atveju, nes jomis, kaip nustatyto dydžio išmokomis, siekiama kompensuoti papildomas kasdienio gyvenimo išlaidas, patiriamas dėl neįgalumo.

30. Kadangi šios išmokos yra ligos išmokos, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1408/71 4 straipsnio 1 dalies a punktą, jos pagal šio reglamento 1 skyriaus III skirsnį turi būti mokamos, nesvarbu, kurioje valstybėje narėje gyvena jas gaunantis asmuo.

2011 m. gegužės 5 d. sprendimas Europos Komisija prieš Vokietijos Federacinę Respubliką (byla C206/10, dar nepaskelbtas rinkinyje)

1978 m. liepos 6 d. Sprendimas Gillard, 9/78, Rink., 1978, p. 1661, 13 p.; 1979 m. gegužės 31 d. Sprendimas Even, 207/78, Rink., 1979, p. 2019, 12–14 p.

509 2001 m. kovo 15 d. Sprendimas Offermanns, C‑85/99, Rink., 2001, p. I‑2261, 41 p.

510 2006 m. vasario 21 d. Sprendimas Hosse, C‑286/03, Rink., 2006, p. I‑1771, 37 p.; 2007 m. spalio 18 d. Sprendimas Komisija prieš Parlamentą ir Tarybą, C‑299/05, Rink., 2007, p. I‑8695, 56 p.

511 2006 m. vasario 21 d. Sprendimas Hosse, C‑286/03, Rink., 2006, p. I‑1771, 38 p.

508

Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Taikymas ratione materiae - Trumpalaikė jaunų neįgaliųjų nedarbingumo išmoka – Ligos ar invalidumo išmoka <...> 35. <...> iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, jog reikalavimas, kad Sąjungos teisė būtų taikoma vienodai, reiškia, kad sąvokos, kuriomis remiasi ši teisė, neturi skirtis, atsižvelgiant į kiekvienos nacionalinės teisės ypatumus, bet turi būti pagrįstos objektyviais kriterijais, nustatytais pagal pačią Sąjungos teisę. Pagal šį principą ligos ir invalidumo išmokų sąvokos, kaip jos suprantamos pagal Reglamento Nr. 1408/71 4 straipsnio 1 dalies a ir b punktus, siekiant taikyti šį reglamentą turi būti apibrėžtos atsižvelgiant ne į nacionalinės teisės aktų, kuriuose įtvirtintos šias išmokas numatančios vidaus nuostatos, rūšį, bet į pačias Sąjungos teisės normas, kuriose apibrėžiama šių išmokų sandara512.

36. Šiuo požiūriu, kad būtų galima atskirti įvairias socialinės apsaugos išmokas, reikia atsižvelgti į kiekvienos išmokos apimamas rizikos sritis513.

37. <...> ligos išmoka, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 1408/71 4 straipsnio 1 dalies a punktą, apima riziką, susijusią su patologine būsena, dėl kurios laikinai turi būti sustabdyta suinteresuotojo asmens veikla.

38. Invalidumo išmoka, kaip ji suprantama pagal to paties reglamento 4 straipsnio 1 dalies b punktą, pagal bendrą principą skirta nustatyto neįgalumo laipsnio rizikai padengti, kai egzistuoja galimybė, jog šis neįgalumas tęsis nuolat arba ilgai514. <...> 45. Tad darant tokią prielaidą, <...> kad nuo prašymo pateikimo momento akivaizdu, jog pareiškėjas yra nuolat arba ilgai neįgalus, trumpalaikei jaunų neįgaliųjų nedarbingumo išmokai, atsižvelgiant į tęstinį jos ryšį su ilgalaike nedarbingumo išmoka, būdingi invalidumo išmokos požymiai, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 1408/71 4 straipsnio 1 dalies b punktą.

46. Ši išvada patvirtinama tiek trumpalaikės nedarbingumo išmokos jauniems neįgaliesiems tikslu ir paskirtimi, tiek jos apskaičiavimo baze ir skyrimo sąlygomis515. <...> 54. <...> trumpalaikė nedarbingumo išmoka jauniems neįgaliesiems, kaip antai nagrinėjamoji pagrindinėje byloje, yra invalidumo išmoka, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 1408/71 4 straipsnio 1 dalies b punktą, jeigu paraiškos pateikimo momentu akivaizdu, kad pareiškėjas yra nuolat arba ilgai nedarbingas.

2011 m. liepos 21 d. sprendimas Lucy Stewart prieš Secretary of State for Work and Pensions (byla C-503/09, Rink., p.)

4.6.2.4.

Turinys 4.6.2.5. Socialinės apsaugos susitarimai Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Bendrijos sukurta reglamentų sistema – Socialinės apsaugos susitarimų tarp valstybių narių pakeitimas – Privalomas pobūdis <...> 6. <...> principas, kuriuo valstybių narių socialinės apsaugos susitarimai yra pakeičiami Reglamento Nr. 3 nuostatomis, yra privalomo pobūdžio ir neleidžia jokių išimčių, išskyrus tiesiogiai reglamente numatytus atvejus.

7. Vien tai, kad tarp valstybių narių sudaryti susitarimai yra palankesni asmenims, kuriems taikomas Reglamentas Nr. 3, nei pats reglamentas nėra pakankama priežastis taikyti tokią išimtį, nebent susitarimų galiojimas numatytas pačiame reglamente. <...> 9. Kadangi Reglamento Nr. 1408/71 6 ir 7 straipsniai savo turiniu ir tikslu yra analogiški Reglamento Nr. 3 5 ir 6 straipsniams, šis aiškinimas taip pat taikomas ir Reglamentui Nr. 1408/71.

512

1980 m. sausio 10 d. Sprendimas Jordens Vosters, 69/79, Rink., 1980, p. 75, 6 p.

2006 m. liepos 18 d. Sprendimas De Cuyper, C‑406/04, Rink., 2006, p. I‑6947, 27 p.

514 2006 m. liepos 11 d. Sprendimas Chacón Navas, C‑13/05, Rink., 2006, p. I‑6467, 45 p.

515 1983 m. liepos 5 d. Sprendimas Valentini, 171/82, Rink., 1983, p. 2157, 13 p.; 2008 m. rugsėjo 11 d. Sprendimas Petersen, C‑228/07, Rink., 2008, p. I–6989, 21 p.

513

1973 m. birželio 7 d. sprendimas C. J. Walder prieš Bestuur der Sociale Verzekeringsbank (byla 8272, Rink., 1973, p. 599) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Bendrijos nuostatos – Socialinės apsaugos susitarimų tarp valstybių narių pakeitimas – Teisių įgytų pagal nacionalinę teisę ir tarptautinius susitarimus išlaikymas <...> 29. <...> Europos ekonominės bendrijos sutarties 48(2) ir 51 straipsniai turi būti aiškinami kaip draudžiantys panaikinti darbuotojų teises, kurias jie įgijo pagal tarp dviejų ar daugiau valstybių narių sudarytus susitarimus, inkorporuotus jų nacionalinėje teisėje, kurie nustojo galioti dėl Reglamento Nr. 1408/71 įsigaliojimo.

1991 m. vasario 7 d. sprendimas Ludwig Rönfeldt v Bundesversicherungsanstalt für Angestellte (byla C-227/89, Rink., 1991, p. I-323) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Bendrijos nuostatos – Socialinės apsaugos susitarimų tarp valstybių narių pakeitimas <...> 8. <...> [Europos ekonominės Bendrijos] sutarties 48 straipsnio 2 dalis ir 51 straipsnis [dabar SESV 45 straipsnio 2 dalis ir 51 straipsnis] turi būti aiškinami, kaip nedraudžiantys Reglamentui Nr. 1408/71 pagal jo 6 straipsnį pakeisti tarp dviejų valstybių narių sudarytos konvencijos, kai iki įsigaliojant Reglamentui Nr. 1408/71 apdraustas asmuo įgijo draudimo laikotarpius tik vienoje susitarimą pasirašiusioje valstybėje, net jei minėto susitarimo nuostatų taikymas leistų šiam asmeniui atsidurti palankesnėje padėtyje.

1995 m. lapkričio 5 d. sprendimas Jean-Louis Thévenon ir Stadt Speyer - Sozialamt prieš Landesversicherungsanstalt Rheinland-Pfalz (byla C-475/93, Rink., 1995, p. I-3813) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Bendrijos nuostatos – Socialinės apsaugos susitarimų tarp valstybių narių pakeitimas <...> 35. <...> jei draudimo ar darbo laikotarpiai, suteikiantys darbuotojui, kuris yra valstybės narės pilietis, teisę į nedarbo išmokas, prasidėjo iki įsigaliojant Reglamentui Nr. 1408/71, jo situacija turi būti vertinama atsižvelgiant į dvišalės sutarties nuostatas viso laikotarpio, kuriuo darbuotojas naudojosi laisvo judėjimo teise, atžvilgiu ir įvertinant visus įgytus draudimo ar darbo laikotarpius, nepriklausomai nuo to, ar šie laikotarpiai buvo prieš ar po įsigaliojant Sutarčiai ar Reglamentui Nr. 1408/71 jo kilmės valstybėje narėje. Jei, vis dėlto, pasinaudojus visomis pagal susitarimą priklausančiomis teisėmis, jis iš naujo naudojasi laisvo judėjimo teise ir įgyja vėlesnius draudimo ar darbo laikotarpius vien tik po Reglamento Nr. 1408/71 įsigaliojimo, jo situacijai taikomos reglamento nuostatos.

2002 m. vasario 5 d. sprendimas Doris Kaske prieš Landesgeschäftsstelle des Arbeitsmarktservice Wien (byla C-277/99, Rink., 2002, p. I-1261) 4.6.2.5.

4.6.2.6. Savanoriškas ar neprivalomas nuolatinis draudimas

Turinys

Darbuotojų migrantų socialinė apsauga –Savanoriško ar neprivalomo nuolatinio draudimo reikšmė pagal Reglamento Nr. 1408/71 9 straipsnio 2 dalį <...> 14. Skirtingos [Reglamento Nr. 1408/71 9 straipsnio 2 dalies nuostatos] kalbinės versijos atskleidžia, kad šiomis nuostatomis siekta apimti visų rūšių savanoriškus draudimus, o galiojančio draudimo tęstinumo reikšmė nėra didelė.

15. Studijų ir darbo laikotarpių prilyginimas praranda prasmę, nebent juo asmenims, mokantiems nacionalinėje teisėje nustatytas draudimo įmokas aptariamais laikotarpiais suteikiama iš draudimo gaunama nauda 16. Todėl Reglamento 9 straipsnio 2 dalies tikslais toks prilyginimas turi suteikti teisę apsidrausti savanorišku draudimu.

17. <...> savanoriškas ar neprivalomas nuolatinis draudimas Reglamento Nr. 1408/71 9 straipsnio 2 dalies prasme reiškia, kad leidžiama draudimo tikslais studijų laikotarpį prilyginti darbo laikotarpiui, nepriklausomai nuo to, ar draudimas tęsiasi, ar nutrūko.

1977 m. kovo 16 d. sprendimas Fernand Liegeois prieš Office national des pensions pour travailleurs salariés (byla 93-76, Rink., 1977, p. 543) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga - Savanoriškasis ar neprivalomas nuolatinis draudimas – Narystė kitos valstybės narės privalomo socialinės draudimo sistemoje <...> 15. Reglamento Nr. 1408/71 9 straipsnio 2 dalies tikslas yra užtikrinti, jog skirtingose valstybėse narėse įgyti draudimo laikotarpiai būtų pripažinti lygiaverčiais, kad asmenys, siekiantys apsidrausti savanorišku ar neprivalomu nuolatiniu draudimu, galėtų išpildyti reikalavimą turėti minimalų draudimo laikotarpį, jei to reikalaujama pagal nacionalinę teisę.

16. Kita vertus aišku, kad 9 straipsnio 2 dalimi nenustatomos jokios kitos sąlygos, kurios gali būti nustatytos valstybės narės teisės aktais asmenims, siekiantiems dalyvauti savanoriško ar neprivalomo nuolatinio draudimo sistemoje.

17. Todėl Reglamento Nr. 1408/71 9 straipsnis turi būti aiškinamas, kaip reiškiantis, kad reikalavimas būti apsidraudusiu privalomuoju sveikatos draudimu valstybėje narėje tuo metu, kai pateikiama paraiška, kuria siekiama įmokas savanoriškam pensijų draudimui sumokėti atgaline data, nelaikomas įvykdytu, jei paraišką teikiantis asmuo tuo metu priklauso privalomo draudimo sistemai kitoje valstybėje narėje.

1989 m. gegužės 18 d. sprendimas Lieselotte Hartmann Troiani prieš Landesversicherungsanstalt Rheinprovinz (byla 368/87, Rink., 1989, p. 1333) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga - Savanoriškasis nuolatinis draudimas <...> 56. <...> pagal <...> Reglamento [Nr. 1408/71] 15 straipsnio 1 dalį jame nurodytos nuostatos, pirmiausia 13 straipsnio, kurios įtvirtina <...> [vienos valstybės narės taikytinų teisės aktų] principą, netaikomos savanoriškajam ar neprivalomajam nuolatiniam draudimui, nebent, turint omeny vieną iš šio reglamento 4 straipsnyje nurodytų sričių, valstybėje narėje yra tik savanoriškojo draudimo sistema.

57. Be to, atsižvelgiant į Reglamento Nr. 1408/71 aštuntą konstatuojamąją dalį, jo 15 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad ja siekiama išvengti, kad asmuo turėtų mokėti su ta pačia rizika susijusias įmokas pagal dvi skirtingas socialinės apsaugos sistemas – privalomąją ir neprivalomąją – su visomis iš to galinčiomis kilti komplikacijomis. Tačiau šios nuostatos nesiekiama taikyti tokiai situacijai, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, kai nagrinėjamos savanoriškojo nuolatinio ir privalomojo draudimo įmokos susijusios su rizikomis, kurios, net jei ir <...> gali būti siejamos su Reglamento Nr. 1408/71 tikslais, tačiau <...> nėra tapačios atitinkamai slaugos rizikai ir ligos rizikai siaurąja prasme pagal minėto reglamento 4 straipsnio 1 dalies a punktą. <...> 59. <...> Reglamentas Nr. 1408/71 iš principo nedraudžia asmeniui, kurio situacija tokia kaip J. F. da Silva Martins, išlaikyti savanoriškojo draudimo pagal Vokietijos slaugos draudimo sistemą remiantis Vokietijos teise, net jei jis tuo pačiu laikotarpiu pagal minėtą reglamento 13 straipsnio 2

dalies f punktą taip pat yra apsidraudęs privalomuoju draudimu pagal Portugalijos socialinės apsaugos sistemą. <...> 88. <...> tokiomis aplinkybėmis, kaip nagrinėjamosios <...> byloje, Reglamento Nr. 1408/71 15 ir 27 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad jie neprieštarauja, jog asmuo, kurio situacija tokia, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, gaunantis senatvės pensiją tiek iš savo kilmės valstybės narės, tiek iš valstybės narės, kurioje jis praleido didžiąją profesinio gyvenimo dalį, pensijų draudimo kasų ir iš pastarosios valstybės narės išsikėlęs į savo kilmės valstybę narę, gali, kadangi yra apsidraudęs savanoriškuoju nuolatiniu draudimu pagal valstybės narės, kurioje jis praleido didžiąją profesinio gyvenimo dalį, savarankišką slaugos draudimo sistemą, ir toliau gauti atitinkamas šio draudimo išmokas pinigais, ypač jei valstybėje narėje, kurioje jis gyvena, išmokos pinigais, būtent susijusios su slaugos rizika, neegzistuoja, o tai turi patikrinti nacionalinis teismas. Tačiau jei gyvenamosios vietos valstybės narės teisės aktuose su slaugos rizika susijusios išmokos pinigais numatytos, tačiau mažesnės nei kitoje valstybėje narėje, kuri turi mokėti pensiją, Reglamento Nr. 1408/71 27 straipsnis su pakeitimais turi būti aiškinamas taip, kad toks asmuo turi teisę į pastarosios valstybės narės kompetentingos įstaigos sąskaita mokamą išmokų priemoką, lygią šių dviejų išmokų sumų skirtumui.

2011 m. birželio 30 d. sprendimas Joao Filipe da Silva Martins prieš Bank Betriebskrankenkasse – Pflegekasse (byla C-388/09, dar nepaskelbtas rinkinyje) 4.6.2.6.

4.6.2.7. Su gyvenamąja vieta siejamų sąlygų panaikinimas/įmokų grąžinimas

Turinys

Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Su gyvenamąja vieta siejamų sąlygų panaikinimas <...> 14. [Reglamento Nr. 1408/71] 10 straipsnio 1 dalis apdraustiesiems socialiniu draudimu suteikia pilną teisę į išmokas pinigais, pensijas ir kitas išmokas, įgytas pagal vienos ar kelių valstybių narių teisės aktus, net jei jie gyvena kitos, nei už mokėjimą atsakingos, valstybės narės teritorijoje.

15. Šios nuostatos tikslas yra užtikrinti asmenų teisę į išmokas, netgi gyvenant kitoje valstybėje narėje <...>. <...> 17. Tais atvejais, kai teisė į išmokas įgyjama pagal kelių valstybių narių teisės aktus, kaip tiesiogiai yra nurodyta Reglamento 10 straipsnyje, mokėjimai visuomet atliekami pagal reglamento nuostatas.

18. Todėl 10 straipsnio 1 dalyje vartojama formuluotė „vienos ar daugiau valstybių narių teisės aktus“ turi būti aiškinama, kaip apimanti ir atitinkamas Bendrijos teisės nuostatas. <...> 20. Kaip jau minėta, [10 straipsnio 1 dalies] nuostatos tikslas yra skatinti laisvą darbuotojų judėjimą, apsaugant juos nuo galimo neigiamo poveikio dėl gyvenamosios vietos perkėlimo į kitą valstybę narę. <...> 22. Todėl<...> asmens persikėlimas į kitos valstybės narės teritoriją negali būti pagrindas išmokas pakeisti, nutraukti ar sustabdyti jų mokėjimą.

1973 m. lapkričio 7 d. sprendimas Bestuur der Sociale Verzekeringsbank prieš B. Smieja (byla 5173, Rink., 1973, p. 1213) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Su gyvenamąja vieta siejamų sąlygų panaikinimas, kai darbas buvo atliktas teritorijoje, su kuria valstybę narę sieja specialūs ryšiai <...> 21. <…> nesant aiškiai įtvirtintų išimčių, Reglamento Nr. 1408/71 10 straipsnio 1 dalies 1 pastraipoje įtvirtinta gyvenamosios vietos atsisakymo taisyklė taikoma tokiai situacijai, kai valstybės narės mokamų išmokų gavėjas, kuris yra valstybės narės pilietis, dirbo išimtinai teritorijoje, su kuria darbo metu valstybę narę siejo specialūs ryšiai, ir gyvena kitoje, nei už išmokų mokėjimą atsakingoje, valstybėje narėje <…>.

1977 m. kovo 31 d. sprendimas Walter Bozzone v Office de Sécurité sociale d'outre-mer (byla 87-76, Rink., 1977, p. 687) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Su gyvenamąja vieta siejamų sąlygų panaikinimas <...> 14. Kaip Teismas 1973 m. lapkričio 7 d. sprendime Smieja, 51-73, (Rink., 1973, p. 1213) pažymėjo, 10 straipsnio tikslas yra skatinti laisvą darbuotojų judėjimą, apsaugant juos nuo galimo neigiamo poveikio dėl gyvenamosios vietos perkėlimo į kitą valstybę narę. Iš šio principo aišku, kad atitinkami asmenys, apsigyvenę kitoje valstybėje narėje, ne tik išlaiko teisę gauti pensijas ir išmokas, įgytas pagal vienos ar kelių valstybių narių teisę, bet ir jiems negali būti uždrausta įgyti tokią teisę vien dėl to, kad jie negyvena valstybėje narėje, kurioje yra kompetentinga institucija, atsakinga už išmokos mokėjimą.

1982 birželio 10 d. sprendimas Antonia Caracciolo (née Camera) prieš Institut 237 ATIONAL d‘assurance maladie-invalidité and Union nationale des mutualités socialistes (byla 92/81, Rink., 1982, p. 2213) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Su gyvenamąja vieta siejamų sąlygų panaikinimas – tikslas <...> 15. [Reglamento Nr. 1408/71 10 straipsnio 1 dalies] tikslas yra skatinti laisvą darbuotojų ir jų šeimos narių judėjimą, apsaugant juos nuo galimo neigiamo poveikio dėl gyvenamosios vietos perkėlimo į kitą valstybę narę. Todėl šia nuostata siekiama užtikrinti, kad šie asmenys išlaikytų teisę į išmokas, pensijas ir pašalpas, kurios jiems priklauso pagal vienos ar kelių valstybių narių teisę, jei jie gyvena kitos, nei už išmokų mokėjimą atsakingos institucijos, valstybės narės teritorijoje.

1983 m. gegužės 5 d. sprendimas Paola Piscitello prieš Istituto nazionale della previdenza sociale (INPS) (byla 139/82, Rink., 1983, p. 1427) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Su gyvenamąja vieta siejamų sąlygų panaikinimas – Asmenys, gyvenantys už Bendrijos valstybių narių teritorijos ribų <...> 30. Remiantis Europos ekonominės bendrijos sutarties 51 straipsnio b punktu [dabar SESV 48 straipsnio b punktas], kuris įgyvendintas Reglamento Nr. 1408/71 10 straipsniu, pagal Bendrijos teisę teisė į išmokas, įgyta pagal vienos ar kelių valstybių narių teisę, garantuojama tik asmenims, kurie gyvena valstybių narių teritorijoje.

31. Todėl Bendrijos teisė nedraudžia nacionalinių teisės aktų, pagal kuriuos socialinės apsaugos išmokos negali būti mokamos asmenims, gyvenantiems valstybėje, kuri nėra valstybė narė.

1990 m. lapkričio 14 d. sprendimas Ibrahim Buhari Haji prieš Institut national d'assurances sociales pour travailleurs indépendants (byla C-105/89, Rink., 1990, p. I-4211) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Su gyvenamąja vieta siejamų sąlygų panaikinimas – Specialios neįmokinės išmokos <...> 25. Reglamento Nr. 1408/71 10a straipsnyje numatytos nuo socialinės apsaugos išmokų eksportuojamumo leidžiančios nukrypti nuostatos turi būti aiškinamos griežtai. Ši nuostata gali būti taikoma tik išmokoms, tenkinančioms to pačio reglamento 4 straipsnio 2a dalyje nustatytas sąlygas, t. y. išmokoms, kurios tuo pačiu metu turi specialų ir neįmokinį pobūdį ir kurios paminėtos šio reglamento IIa priede516.

516

2001 m. kovo 8 d. Sprendimas Jauch, C-215/99, Rink., 2001, p. I-1901, 21 p.

<...> 30. Speciali išmoka Reglamento Nr. 1408/71 4 straipsnio 2a dalies prasme apibrėžiama pagal jos tikslus. Ji turi pakeisti ar papildyti socialinės apsaugos išmoką ir būti socialiniu bei ekonominiu pagrindu pagrįsta socialine pagalba bei nustatyta objektyvius kriterijus nustatančiais teisės aktais 517. <...> 33. <...> Teisingumo Teismas jau yra pripažinęs, kad su socialine aplinka glaudžiai susijusios išmokos gali būti suteiktos su sąlyga, jog asmuo gyvena valstybėje, kurioje yra kompetetinga institucija518.

36 Esminis kriterijus šioje srityje yra realus atitinkamos išmokos finansavimo būdas. Teisingumo Teismas nagrinėja, ar šis finansavimas tiesiogiai arba netiesiogiai užtikrinamas socialinėmis įmokomis ar valstybės lėšomis.

2006 m. liepos 6 d. sprendimas J. J. Kersbergen-Lap ir D. Dams-Schipper prieš Raad van Bestuur van het Uitvoeringsinstituut Werknemersverzekeringen (byla C-154/05, Rink., 2006, p. I-6249) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Su gyvenamąja vieta siejamų sąlygų panaikinimas – specialios neįmokinės išmokos – Proporcingumas <...> 38. <...> tokia išmoka, kokia suteikta pagal Wajong [speciali, pagal Nyderlandų įstatymą dėl jaunų neįgalių asmenų draudimo nuo nedarbingumo suteikta išmoka], turi būti laikoma specialia neįmokine išmoka Reglamento Nr. 1408/71 4 straipsnio 2 dalies prasme, todėl tik koordinavimo taisyklė, numatyta šio reglamento 10a straipsnyje, turi būti taikoma asmenims, esantiems tokioje situacijoje, kaip antai ieškovas pagrindinėje byloje, ir ši išmoka gali būti pagrįstai mokama tik asmenims, kurie gyvena valstybės narės, suteikiančios šią išmoką, teritorijoje. Tai, kad suinteresuotasis asmuo anksčiau gaudavo jauniems neįgaliems asmenims skirtą eksportuojamą išmoką neturi reikšmės minėtų nuostatų taikymui. <...> 51. Tiesa, kad pagal Wajong suteikta išmoka yra viena iš specialių neįmokinių Reglamento Nr. 1408/71 4 straipsnio 2a dalies ir 10a straipsnio nuostatose numatytų išmokų, kuri teisėtai gali būti suteikiama tik asmenims, gyvenantiems valstybės narės, kurios teisės aktai ją numato, teritorijoje, ir kad Reglamento Nr. 1612/68 42 straipsnio 2 dalis numato, jog ji „neturi įtakos priemonėms, kurių imamasi pagal Sutarties 51 straipsnį <...> [dabar SESV 48 straipsnis])“, o tai yra koordinavimo reglamento, koks yra Reglamentas Nr. 1408/71, atvejis.

52. Vis dėlto, kaip Teisingumo Teismas ne kartą buvo nusprendęs, Reglamento Nr. 1408/71 nuostatos, priimtos remiantis EB 42 straipsniu [dabar SESV 48 straipsnis], turi būti aiškinamos atsižvelgiant į šio straipsnio tikslą, t. y. prisidėti prie kuo didesnės darbuotojų migrantų judėjimo laisvės užtikrinimo519.

53. Šiuo atžvilgiu Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio 2 dalis yra speciali EB 39 straipsnio [dabar SESV 45 straipsnis] 2 dalyje įtvirtintos vienodo vertinimo taisyklės išraiška specifinėje socialinių lengvatų srityje ir turi būti aiškinama taip pat kaip ir ši nuostata520.

54. Iš to išplaukia, kad gyvenamosios vietos sąlyga pagal Wajong numatytai išmokai gauti gali būti taikoma asmeniui, esančiam tokioje situacijoje, kaip antai D. P. W. Hendrix, tik jeigu ji yra objektyviai pateisinama ir proporcinga siekiamam tikslui. <...> 58. <...> EB 39 straipsnis ir Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnis turi būti aiškinami taip: jie nedraudžia nacionalinės teisės aktų, įgyvendinančių Reglamento Nr. 1408/71 4 straipsnio 2a dalį ir 10a straipsnį bei įtvirtinančių, kad šio reglamento IIa priede numatyta speciali neįmokinė išmoka gali būti suteikta tik asmenims, kurie gyvena nacionalinėje teritorijoje. Vis dėlto šių teisės aktų įgyvendinimas negali pažeisti asmens, kuris yra tokioje situacijoje, kaip antai ieškovas pagrindinėje 2004 m. balandžio 29 d. Sprendimas Skalka, C-160/02, Rink., 2004, p. I-5613, 25 p.

1988 m. rugsėjo 27 d. Sprendimas Lenoi r, 313/86, Rink., 1988, p. 5391, 16 p.; 1997 m. lapkričio 4 d. Sprendimas Snares, C-20/96, Rink., 1997, p. I-6057, 42 p.; 2001 m. gegužės 31 d. Sprendimas Leclere ir Deaconescu, C-43/99, Rink., 2001, p. I-4265, 32 p.

519 2001 m. kovo 8 d. Sprendimas Jauch, C-215/99, Rink., 2001, p. I-1901, 20 p.

520 2006 m. vasario 23 d. Sprendimas Komisija prieš Ispaniją, C-205/04, Rink., 2006, p. I-31, 15 p.

517 518

byloje, teisių daugiau, negu reikia nacionalinės teisės akto teisėtiems tikslams pasiekti. Nacionalinis teismas, kuris turi pateikti nacionalinio teisės akto išaiškinimą kiek įmanoma suderintą su Bendrijos teise, privalo visų pirma atsižvelgti į tai, kad nagrinėjamas darbuotojas išsaugojo visus savo ekonominius bei socialinius ryšius su kilmės valstybe nare.

2007 m. rugsėjo 11 d. sprendimas D. P. W. Hendrix prieš Raad van Bestuur van het Uitvoeringsinstituut Werknemersverzekeringen (byla C-287/05, Rink., 2007, p. I-6909) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Su gyvenamąja vieta siejamų sąlygų panaikinimas Gyvenamosios vietos, buvimo prašymo pateikimo momentu ir ankstesnio buvimo reikalavimai <...> 61. <...> kaip Teisingumo Teismas jau yra pažymėjęs, Reglamento Nr. 1408/71 10 straipsnio nuostata siekiama apsaugoti suinteresuotuosius asmenis nuo galimo neigiamo poveikio dėl gyvenamosios vietos perkėlimo į kitą valstybę narę. Remiantis šiuo principu darytina išvada, kad suinteresuotajam asmeniui užtikrinama jo pagal vienos ar daugiau valstybių narių teisės aktus įgyta teisė pasinaudoti šioje nuostatoje numatytomis išmokomis net tada, kai jis persikelia gyventi į kitą valstybę narę, taip pat siekiama neleisti, kad jam tokia teisė nebūtų suteikta vien todėl, kad jis gyvena ne tos valstybės, kurioje yra įstaiga, atsakinga už išmokų mokėjimą, teritorijoje521.

62. Teisingumo Teismas taip pat yra nusprendęs, jog <...> pagal minėtą 10 straipsnį draudžiama, kad teisė į šioje nuostatoje numatytas išmokas negalėtų atsirasti arba jos nebūtų galima išsaugoti vien todėl, jog suinteresuotasis asmuo gyvena ne tos valstybės, kurioje yra įstaiga, atsakinga už išmokų mokėjimą, teritorijoje522.

63. Be to, jeigu Reglamento Nr. 1408/71 10 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje įtvirtintas gyvenamosios vietos sąlygos atsisakymo principas būtų taikomas atsižvelgiant į tai, ar tokios sąlygos nustatytos nacionalinės teisės aktuose kaip šioje nuostatoje išvardytų išmokų įgijimo arba kaip jų išlaikymo sąlyga, būtų sudarytos galimybės valstybėms narėms paneigti šio principo veiksmingumą, pasirenkant galimybę tokias jų nustatytas gyvenamosios vietos sąlygas kvalifikuoti kaip šių išmokų gavimo, o ne teisės į jas išlaikymo sąlygą, kad aptariama išmoka nepatektų į minėto principo taikymo sritį.

64. Išdėstyta analizė nepaneigiama ir tuo, kad trumpalaikė nedarbingumo išmoka jauniems neįgaliesiems yra neįmokinė išmoka, nes ji suteikiama neatsižvelgiant į pareiškėjų įmokų mokėjimo faktą.

65. Iš tikrųjų iš Reglamento Nr. 1408/71 4 straipsnio 2 dalies matyti, kad šis reglamentas iš principo taikomas įmokinėms ir neįmokinėms socialinio saugumo sistemoms.

66. Be to, pagal Reglamento Nr. 1408/71 10 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą kompetentingoms institucijoms apskritai draudžiama sumažinti, pakeisti, sustabdyti ir nutraukti invalidumo išmokų mokėjimą ar anuliuoti vien dėl to, kad jų gavėjas gyvena kitos valstybės narės nei ta, kurioje yra įstaiga, atsakinga už išmokų mokėjimą, teritorijoje. Vienintelės šio draudimo išimtys tiesiogiai numatytos Sąjugos teisės aktuose (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Giletti ir kt. 16 punktą).

67. Tokia išimtis numatyta Reglamento Nr. 1408/71 10a straipsnyje, pagal kurį asmenys, kuriems taikomas šis reglamentas, gauna specialias neįmokines išmokas, nurodytas minėto reglamento 4 straipsnio 2a dalyje, jei jos paminėtos IIa priede, išimtinai teritorijoje tos valstybės narės, kurioje jie gyvena, ir pagal tos valstybės teisės aktus. Tačiau pagrindinėje byloje aptariama trumpalaikė jaunų neįgaliųjų nedarbingumo išmoka šiame priede nenurodyta. Tad Reglamento Nr. 1408/71 10a straipsnyje įtvirtintas principas, kad specialios neįmokinės išmokos negali būti perkeliamos į kitą valstybę, netaikomas pagrindinėje byloje nagrinėjamai išmokai.

1973 m. lapkričio 7 d. Sprendimas Smieja, 51/73, Rink., 1973, p. 1213, 20–22 p.; 1982 m. birželio 10 d. Sprendimas Camera, 92/81, Rink., 1982, p. 2213, 14 p.; 1987 m. vasario 24 d. Sprendimas Giletti ir kt., 379/85–381/85 ir 93/86, Rink., 1987, p. 955, 15 p.

522 1991 m. birželio 20 d. Sprendimas Newton, C-356/89, Rink., 1991, p. I-3017, 23 p.

521

68. Kadangi pagal jokią kitą minėto reglamento nuostatą valstybėms narėms tokioje situacijoje, kokioje atsidūrė L. Stewart, neleidžiama nukrypti nuo to paties reglamento 10 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje įtvirtinto gyvenamosios vietos sąlygos atsisakymo principo, darytina išvada, kad invalidumo išmokos iš principo gali būti perkeliamos į kitą valstybę narę nei ta, kurioje yra įstaiga, atsakinga už išmokų mokėjimą523. <...> 73. Tiesa, kad tam tikrais atvejais ankstesnio buvimo reikalavimas galėtų praktiškai prilygti vietos, kurioje paprastai gyvenama, sąlygai, jeigu, pavyzdžiui, dėl to reikalaujama ilgalaikio buvimo atitinkamos valstybės narės teritorijoje ir (arba) jeigu minėtas reikalavimas turi būti vykdomas visą aptariamos išmokos mokėjimo laikotarpį. Tačiau tokiais atvejais pagal Reglamento Nr. 1408/71 10 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą taip pat draudžiamas ankstesnio buvimo reikalavimas, jeigu jis gali būti prilygintas gyvenamosios vietos sąlygai, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą.

2011 m. liepos 21 d. sprendimas Lucy Stewart prieš Secretary of State for Work and Pensions (byla C-503/09, Rink., p.)

4.6.2.7.

4.6.2.8. Išmokų nesutapimas

Turinys

Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Išmokų nesutapimas – Teisė į išmokas pagal vienos valstybės narės teisės aktus <...> 16. <...> Reglamentas Nr. 1408/71 nedraudžia visa apimtimi taikyti nacionalinių teisės aktų, įskaitant teisės aktus, draudžiančius išmokų sutapimą, darbuotojui, gaunančiam pensiją tik pagal nacionalinę teisę, su sąlyga, jog tuo atveju, jei nacionalinių teisės aktų taikymas darbuotojui yra mažiau palankus nei sumavimo ir paskirstymo taisyklės, remiantis Reglamento Nr. 1408/71 46 straipsnio 1 dalimi, bus taikomos pastarosios taisyklės.

1977 m. spalio 13 d. sprendimas Fonds national de retraite des ouvriers mineurs prieš Giovanni Mura (byla 22-77, Rink., 1977, p. 1699) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Nacionalinės taisyklės dėl išmokų nesutapimo <...> 16. <...> Sutarties 51 straipsnis [dabar SESV 48 straipsnis] ir Reglamentai Nr. 1408/71 ir 574/72 turi būti aiškinami taip, kad, kai pagal valstybės narės nacionalinę teisę darbuotojo migranto teisė į nedarbo išmoką priklauso nuo jo galimybės dirbti ir ši galimybė dirbti buvo pripažinta tos valstybės narės kompetentingų institucijų, tos kompetentingos institucijos negali atsisakyti tokiam darbuotojui mokėti nedarbo išmokos, remdamosi tuo, kad kitoje valstybėje narėje jis gauna pagal Bendrijos taisykles susumuotą ir paskirstytą nedarbingumo išmoką.

1982 m. kovo 23 d. sprendimas Margherita Baccini prieš Office national de l'emploi (ONEM) (byla 79/81, Rink., 1982, p. 1063) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – To paties pobūdžio išmoka <...> 13. <...> socialinės apsaugos išmokos laikomos to paties pobūdžio išmokomis, kai, nepaisant skirtingų nacionalinės teisės aktų ypatumų, jų objektas ir tikslas bei apskaičiavimo bazė yra identiški.

1983 m. gegužės 5 d. sprendimas Raad van Arbeid prieš Mme Van der Bunt – Craig (byla 238/81, Rink., 1983, p. 1385)

1997 m. lapkričio 4 d. Sprendimas Snares, C-20/96, Rink., 1997, p. I-6057, 40 p.; 2008 m. rugsėjo 11 d. Sprendimas Petersen, C-228/07, Rink., 2008, p. I–6989, 38 p.

523

Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – To paties pobūdžio išmoka <...> 13. Iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad išmokos priskiriamos prie socialinės apsaugos išmokų, jei jos, nepaisant skirtingų nacionalinės teisės aktų ypatumų, laikomos to paties pobūdžio išmokomis, kai jų objektas ir tikslas bei apskaičiavimo bazė ir skyrimo sąlygos yra identiški. Tačiau išmokų klasifikavimo negali lemti tik formalūs kriterijai.

1983 m. liepos 5 d. sprendimas Biagio Valentini prieš ASSEDIC de Lyon (byla 171/82, Rink., 1983, p. 2157) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Išmokų nesutapimas – Reglamento Nr. 1408/71 12 straipsnio atitikties Sutarties nuostatoms <...> 20. <…> Remiantis Reglamento Nr. 1408/71 12 straipsnio 2 dalimi valstybės narės teisinės nuostatos dėl išmokų sumažinimo, jų mokėjimo sustabdymo ar nutraukimo joms sutapus su kitomis socialinės apsaugos išmokomis arba kitomis pajamomis gali būti taikomos ir tuo atveju, jei teisė gauti tokias išmokas buvo įgyta pagal kitos valstybės narės teisės aktus arba jei tokios pajamos buvo gautos kitos valstybės narės teritorijoje, išskyrus, kai atitinkamas asmuo gauna tos pačios rūšies išmokas, susijusias su invalidumo, senatvės, mirties (pensijos) ar profesinės ligos atvejais. <...> 22. Turi būti pažymėta, kad pirmasis [Reglamento Nr. 1408/71] 12 straipsnio 2 dalies sakinys atitinka Sutarties 51 straipsnį [dabar SESV 48 straipsnis] tiek, kiek šia nuostata nedraudžiama taikyti nacionalinių taisyklių dėl išmokų nesutapimo tais atvejais, kai tos pačios rūšies išmokos nėra susijusios su invalidumo, senatvės, mirties (pensijos) ar profesinės ligos atvejais Reglamento Nr. 1408/71 prasme. Kai nacionalinės taisyklės dėl išmokų nesutapimo taikomos vienodai visų valstybių narių piliečiams, neatsižvelgiant į jų pilietybę, negali būti laikoma, kad jos yra diskriminuojančios Europos ekonominės bendrijos sutarties 48 straipsnio [dabar SESV 45 straipsnis] prasme.

1983 m. liepos 5 d. sprendimas Biagio Valentini prieš ASSEDIC de Lyon (byla 171/82, Rink., 1983, p. 2157) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Nacionalinės taisyklės, skirtos išmokų nesutapimui – Atitiktis Sutartyje įtvirtintiems tikslams <...> 10. Reglamento Nr. 1408/71 12 straipsnio 2 dalis, suformuluota remiantis Sutarties 48-51 straipsniais [dabar SESV 45-48 straipsniai], kurie sudaro socialinės apsaugos reglamentų pagrindą, rėmus ir ribas, nustato atsvarą Sąjungos teisės darbuotojams teikiamoms lengvatoms, leidžiančioms tuo pačiu metu reikalauti taikyti kelių valstybių narių socialinės apsaugos teisės aktus. [12 straipsnio 2 dalies] tikslas yra užkirsti kelią gauti išmokas, kurios pagal nacionalinę teisę laikomos perteklinėmis.

11. Tačiau, nors, remiantis nusistovėjusia Teismo praktika, darbuotojams migrantams gali būti nustatomi apribojimai, atsveriantys jiems pagal Bendrijos reglamentus teikiamas socialinės apsaugos lengvatas, kurių be šių reglamentų jie nebūtų įgiję, Sutarties 48-51 straipsnių tikslas nebūtų pasiektas, jei pagal vienos valstybės narės teisės aktus įgytos socialinės apsaugos lengvatos būtų atimtos ar sumažintos dėl reglamentų taikymo.

12. Todėl turi būti pripažinta, kad pagal Reglamento Nr. 1408/71 12 straipsnio 2 dalį nuostatų, skirtų išvengti tik nacionalinių išmokų sutapimo, atsižvelgiant į pagal kitos valstybės narės teisės aktus mokamas išmokas, taikymas nėra pateisinamas nebent mažinama išmoka buvo įgyta taikant Reglamento nuostatas. <...> 16. <…> Reglamento Nr. 1408/71 12 straipsnio 2 dalies pirmas sakinys turi būti aiškinamas taip, kad jis neapima išmokų, įgytų vien tik pagal vienos valstybės narės teisės aktus, sumažinimo ar mokėjimo nutraukimo, jei pagal kitos valstybės narės teisės aktus skirtinos išmokos, dėl kurių

išmokos mažinamos, yra skiriamos taikant Reglamento Nr. 1408/71 57 straipsnį ir jei pirmosios valstybės narės kompetentinga institucija prisideda prie išlaidų, susijusių su išmokų mokėjimu, padengimo pagal 57 straipsnio 3 dalies c punktą.

1983 m. rugsėjo 15 d. sprendimas Leo Jerzak prieš Bundesknappschaft (byla 279/82, Rink., 1983, p.

2603) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – To paties pobūdžio išmoka – Senatvės pensija ir maitintojo netekimo pensija – Reglamento Nr. 1408/71 46 straipsnyje nustatytų išmokų nesutapimo taisyklių taikymas <...> 14. <…> Maitintojo netekimo pensija, įgyta pagal vienos valstybės narės teisę, ir senatvės pensija, įgyta pagal kitos valstybės narės teisę, yra to paties pobūdžio išmokos Reglamento Nr. 1408/71 12 straipsnio 2 dalies prasme tiek, kiek abiem pensijomis siekiama užtikrinti, kad tam tikro amžiaus maitintojo netekęs sutuoktinis, kuriam pensija mokama mirusio sutuoktinio draudimo laikotarpių pagrindu, turėtų pakankamai pragyvenimo lėšų.

15. <…> [kai, remiantis nusistovėjusia Teismo praktika, turi būti taikomas Reglamento Nr. 1408/71 46 straipsnis,] vietoj išmokų sutapimą draudžiančių nacionalinių taisyklių turi būti taikoma 46 straipsnio 3 dalis, kuria siekiama išvengti išmokų sutapimo, atsižvelgiant į pirmoje ir antroje to straipsnio pastraipose įtvirtintas nuostatas. Turi būti pažymėta ir tai, kad Reglamento Nr. 1408/71 46 straipsnio 3 dalies tikslais pagal Reglamento Nr. 574/72 524 46 straipsnio 2 dalį neatsižvelgiama į savanoriško ar neprivalomo draudimo laikotarpius.

1987 m. rugsėjo 24 d. sprendimas Johanna van Gastel prieš Rijksdienst voor Werknemerspensioenen and Rijkskas voor Rust (byla 37/86, Rink., 1987, p. 3589) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Išmokų nesutapimas – Skirtingiems asmenims mokamos išmokos <...> 14. <…> nacionalinės taisyklės, <…> socialiniais tikslais numatančios, kad susituokusiam asmeniui mokama didesnė senatvės pensija, jei jo sutuoktinis neturi teisės į senatvės pensiją ar į jai lygiavertę išmoką, yra susijusios su skirtinga situacija, nei reglamentuojama Reglamento Nr. 1408/71 12 straipsnyje. Tokios nacionalinės taisyklės yra skirtos ne atvejams, kai vienam asmeniui skiriamos išmokos sutampa, bet kai senatvės ar maitintojo netekimo pensijos yra mokamos skirtingiems asmenims.

1988 m. balandžio 20 d. sprendimas Cornelis G. Bakker prieš Rijksdienst voor Werknemerspensionen (byla 151/87, Rink., 1988, p. 2009) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Išmokų nesutapimas – Skirtingiems asmenims mokamos šeimos išmokos, skirtos vienam vaikui <...> 10. Iš [Reglamento Nr. 1408/71 12 straipsnio 1 dalies] seka, kad išmokų sutapimas galimas ne tik tada, kai vienam asmeniui tuo pačiu metu mokamos skirtingos išmokos šeimai, bet ir kai skirtingi asmenys, šiuo atveju du tėvai, turi teisę į išmokas, skirtas vienam vaikui. <...> 12. Be to, pagal Reglamento Nr. 1408/71 nuostatų, reglamentuojančių šeimos išmokų sutapimą, dvasią ir jose nustatytą tvarką, taikomą sutapimo atveju, nagrinėjamos nuostatos tikslas yra užkirsti 1972 m. kovo 21 d. Tarybos Reglamentas (EEB) Nr. 574/72 nustatantis Reglamento (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje, įgyvendinimo tvarką (OL 1972 m. specialusis leidimas, 5 skyrius, 1 tomas, p. 83 – 160) 524

kelią to paties pobūdžio išmoką gauti ne tik tiesioginiam šeimos išmokos gavėjui, t.y., darbuotojui, bet ir netiesioginiams šeimos išmokos gavėjams, t.y., darbuotojo šeimos nariams.

1989 m. gruodžio 14 d. sprendimas Theo Dammer prieš VZW Securex Kinderbijslagfonds ir Rijksdienst voor Kinderbijslag der Werknemers (byla 168/88, Rink., 1989, p. 4553) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – To paties pobūdžio išmoka – Neįgalumo išmoka, perskaičiuota į senatvės pensiją – Pensija, mokama nesulaukus pensinio amžiaus <...> 12. Remiantis nusistovėjusia Teismo praktika 525 , kai darbuotojas gauna neįgalumo išmoką, pagal nacionalinius teisės aktus perskaičiuotą į senatvės pensiją, ir neįgalumo išmoką, pagal kitos valstybės narės nacionalinius teisės aktus dar neperskaičiuotą į senatvės pensiją, tokia senatvės pensija ir neįgalumo išmoka turi būti traktuojamos kaip to paties pobūdžio.

13. Šie sprendimai taikomi ir atvejams, kai senatvės pensijos pagal valstybės narės teisės aktus mokamos ne dėl neįgalumo pensijos perskaičiavimo, jei senatvės pensija <…> yra to paties pobūdžio kaip ir neįgalumo pensija526.

14. Šis Reglamento Nr. 1408/71 12 straipsnio 2 dalies aiškinimas negali būti pakeistas pensijos, mokamos nesulaukus pensinio amžiaus, atveju, jei vienintelis tokios pensijos mokėjimo poveikis yra pensijos dydžio sumažinimas. <...> 20. <…> [Kai nacionalinių teisės aktų taikymas darbuotojui yra palankesnis nei Reglamento Nr. 1408/71 46 straipsnio taikymas] ir darbuotojui taikoma tik vienos valstybės narės teisė, pensijos, mokamos nesulaukus pensinio amžiaus tik pagal tos valstybės narės teisės aktus, ir neįgalumo pensijos, mokamos kitos valstybės narės, klasifikavimui išmokų nesutapimą reglamentuojančių teisės aktų tikslais netaikoma Bendrijos teisė.

1990 m. balandžio 5 d. sprendimas Augusto Pian prieš Office national des pensions ir Office national des pensions prieš Ernesto Bianchin (bylos C-108/89 ir C-109/89, Rink., 1990, p. I-1599, I-1619) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Nacionalinių taisyklių, skirtų išmokų nesutapimui, santykis su Reglamente Nr. 1408/71 įtvirtintomis išmokų nesutapimo taisyklėmis <...> 16. Remiantis nusistovėjusia Teismo praktika527, išmokoms, teikiamoms pagal kelių valstybių narių teisės aktus, sutampant, kai darbuotojas migrantas gauna pensiją tik pagal valstybės narės nacionalinius teisės aktus, Reglamentas Nr. 1408/71 netrukdo taikyti visų nacionalinės teisės aktuose įtvirtintų taisyklių, įskaitant taisykles dėl išmokų nesutapimo.

17 Tačiau iš minėtos Teismo praktikos aišku, kad, kai valstybės narės teisės aktai yra mažiau palankūs darbuotojui nei Reglamente Nr. 1408/71 įtvirtintos Bendrijos taisyklės, reglamento nuostatos turi būti taikomos visa apimtimi.

1992 m. vasario 18 d. sprendimas Antonietta Di Prinzio prieš Office National des Pensions (byla C5/91, Rink., 1992, p. I-897) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – To paties pobūdžio išmoka – Apskaičiavimo bazės ir skyrimo sąlygų skirtumai

1981 m. liepos 1 d. sprendimą sujungtose bylose Celestre ir kt., 116, 117 ir 119 - 121/80 (Rink., 1981, p. 1737 1989 m. balandžio 18 d. sprendimo byloje Di Felice, 128/88 (Rink., 1989, p. 923) 14 p 527 1977 m. spalio 13 d. Sprendimas byloje FNROM prieš Mura, 22/77, Rink., 1977, p. 1699, 1979 m. gegužės 16 d.

Sprendimas FNROM v Mura, 236/78, Rink., 1979, p. 1819, 1981 m. liepos 1 d. Sprendims sujungtose bylose Celestre ir kt., 116, 117 ir 119 - 121/80, Rink., 1981, p. 1737, 1989 m. balandžio 18 d. Sprendimas Di Felice, 128/88, Rink., 1989, p. 923, 1990 m. balandžio 5 d. Sprendimas Pian, C-108/89, Rink., 1990, p. I-1599 525 526

<...> 42. Atsižvelgiant į įvairius nacionalinių socialinės apsaugos sistemų skirtumus, jei būtų reikalaujama, kad išmokos apskaičiavimo bazė ir skyrimo sąlygos būtų visiškai tokie patys, [Reglamento Nr. 1408/71] 12 straipsnyje įtvirtinta išmokų nesutapimo taisyklė galėtų būti taikoma žymiai rečiau. Toks rezultatas prieštarautų nuostatos tikslui – išvengti nepagrįsto socialinės apsaugos išmokų dubliavimo.

43. <…> [kad būtų taikoma Reglamento Nr. 1408/71 12 straipsnio 1 dalis] skirtumai turi būti susiję su įvairių nacionalinių teisės aktų charakteristikomis. Šios charakteristikos turi būti įvertintos atsižvelgiant į visą valstybėje narėje galiojančią socialinės apsaugos sistemą.

1992 m. liepos 8 d. sprendimas Doris Knoch prieš Bundesanstalt für Arbeit (byla C-102/91, Rink., 1992, p. I-4341) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Nacionaliniai teisės aktai, skirti išmokų nesutapimui – Draudimo stažo laikotarpio ribojimas <...> 53. <…> Nei Reglamento [Nr. 1408/71] 12 straipsnio 2 dalis ir 46 straipsnis, nei Europos ekonominės bendrijos sutarties 48 ir 51 straipsniai [dabar SESV 45 ir 48 straipsniai] nedraudžia taikyti nacionalinės teisės aktų, skirtų išmokų nesutapimui, kuriais draudimo stažo įrašai apribojami 45 metais ir kurie lemia faktinį darbuotojo migranto draudimo laikotarpių sutrumpinimą valstybėje narėje, kurios institucija išmokas apskaičiuoja remdamasi draudimo laikotarpiais, įgytais antroje valstybėje narėje, jei šis įgytų teisių sumažinimas yra komepnsuojamas pagal reglamentą apskaičiuojant senatvės išmoką antrojoje valstybėje narėje.

1993 m. gruodžio 15 d. sprendimas Enrico Fabrizii, Pietro Neri ir Aldo Del Grosso prieš Office national des pensions (sujungtos bylos C-113/92, C-114/92 ir C-156/92, Rink., 1993, p. I-6707) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Išmokų nesutapimas - Skirtingiems asmenims mokamos išmokos <...> 27. Pakeisto Reglamento Nr. 1408/71 46a straipsnio 1 dalis nustato papildomą kriterijų, kuris išplaukė iš Teismo praktikos, apibrėždamas tos pačios rūšies išmokas kaip reiškiančias invalidumo, senatvės išmokas ir išmokas išlaikytiniams, apskaičiuotas arba išmokamas pagal to paties asmens įgytus draudimo ir (arba) gyvenimo laikotarpius.

28. <…> išmokos, kurios apskaičiuojamos arba išmokamos remiantis skirtingų asmenų darbo laikotarpiais negali būti laikomos tos pačios rūšies išmokomis reglamento 46a straipsnio prasme.

1995 m. rugpjūčio 11 d. sprendimas Christel Schmidt prieš Rijksdienst voor Pensioenen (byla C98/94, Rink., 1995, p. I-2559) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Išmokų nesutapimas – Išmokos šeimai - Valstybės narės, kurioje asmuo laikinai dirba, tačiau kuri nėra kompetentinga valstybė, galimybė skirti vaiko išmokas – Kumuliaciją draudžiančios nacionalinės teisės normos taikymas, dėl kurio ši išmoka nemokama, jei panaši išmoka gaunama kitoje valstybėje <...> 76. <...> kumuliaciją draudžiančios normos taikymas tokioje byloje, kaip antai pagrindinė, tiek, kiek jis, kaip matyti iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos, lemia ne išmokos sumos sumažinimą suma, lygia kitoje valstybėje gaunamai panašiai išmokai, bet visišką jos nemokėjimą, gali būti nepalanki aplinkybė, faktiškai paveikianti kur kas daugiau darbuotojų migrantų nei sėslių darbuotojų, kurie visą laiką dirbo atitinkamoje valstybėje narėje, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. <...> 82. Šios išvados negali paneigti Reglamento Nr. 1408/71 14 straipsnio 1 dalies a punkto tikslas, kuris pagal Teisingumo Teismo praktiką <...> yra skatinti laisvą paslaugų teikimą, kad valstybėje

narėje įsisteigusi įmonė neprivalėtų šios valstybės narės socialinio draudimo sistemai priklausančius darbuotojus apdrausti pagal kitos valstybės narės atitinkamą socialinio draudimo sistemą, jei darbuotojai išsiunčiami ten dirbti ribotą laiką, nes dėl to tokiai įmonei būtų sunkiau įgyvendinti šią pagrindinę laisvę528. <...> 85. Todėl <...> Sutarties nuostatos dėl laisvo darbuotojų judėjimo turi būti aiškinamos taip, kad esant tokiai, kaip antai pagrindinės bylos, situacijai jos draudžia taikyti nacionalinės teisės normą, [numatančią kumuliacijos draudimą] <...>, tiek kiek toks taikymas lemia ne išmokos sumažinimą suma, lygia kitoje valstybėje gaunamai panašios išmokos sumai, o visišką jos nemokėjimą.

2012 m. birželio 12 d. sprendimas Waldemar Hudzinski prieš Agentur für Arbeit Wesel – Familienkasse ir Jaroslaw Wawrzyniak prieš Agentur für Arbeit Mönchengladbach – Familienkasse (bylos C-611/10 ir C-612/10, Rink., p.)

4.6.2.8.

4.6.2.9. Taikytini teisės aktai

Turinys

Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Taikytina teisė – Reikalavimas mokėti įmokas gyvenimo valstybėje narėje – Darbas kitoje valstybėje narėje <...> 15. <...> Reglamento Nr. 1408/71529 13 straipsniu darbuotojo gyvenamosios vietos valstybei narei draudžiama reikalauti mokėti įmokas pagal savo socialinės apsaugos teisės aktus nuo darbo užmokesčio, darbuotojo gaunamo kitoje valstybėje narėje už toje valstybėje narėje atliktą darbą, o tokiam darbuotojui taikoma darbo vietos valstybės narės teisė.

1977 m. gegužės 5 d. sprendimas H.O.A.G.M. Perenboom prieš Inspecteur der directe belastingen of Nijmegen (byla 102-76, Rink., 1977, p. 815) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Taikytina teisė – Nustatymas remiantis Bendrijos teisės nuostatomis <...> 14. <...> taikytina teisė nustatoma remiantis Bendrijos teisės nustatytais kriterijais. Nors 1980 m. balandžio 24 d. sprendime Coonan, 110/79 (Rink., 1980, p. 1445) Teismas pažymėjo, kad teisės ir pareigos draustis valstybėje narėje galiojančiu socialiniu draudimu ar jo šaka sąlygos nustatomos kiekvienos valstybės narės teisės aktais, turi būti pažymėta, kad tai nereiškia, jog valstybės narės turi teisę apspręsti savo ar kitos valstybės narės taikytinos teisės apimtį.

1982 m. rugsėjo 23 d. sprendimas Board of the Sociale Verzekeringsbank prieš Heirs or assigns of G.T. Kuijpers (byla 276/81, Rink., 1982, p. 3027) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Taikytina teisė – Valstybės narės, kurioje darbuotojas vėliausiai dirbo, teisės taikymas – Kelių valstybių narių teisės aktų taikymas vienu metu <...> 15. <...> Reglamento Nr. 1408/71530 13 straipsnio 2 dalies a punktas turi būti aiškinamas kaip reiškiantis, kad darbuotojui, kuris nebedirba valstybės narės teritorijoje ir kuris nepradėjo dirbti kitos 528

2000 m. vasario 10 d. Sprendimas FTS, C‑202/97, Rink., 2000, p. I‑883, 28 ir 29 p.

1971 m. birželio 14 d. Tarybos Reglamentas (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje (OL 2004 m. specialusis leidimas, 5 skyrius, 1 tomas, p. 35 – 82) 530 1971 m. birželio 14 d. Tarybos Reglamentas (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje (OL 2004 m. specialusis leidimas, 5 skyrius, 1 tomas, p. 35 – 82) 529

valstybės narės teritorijoje, ir toliau taikomi paskutinės darbo vietos valstybės narės teisės aktai, nepriklausomai nuo laiko, kuris praėjo nuo darbo ir darbo santykių pabaigos. <...> 21. Reglamento Nr. 1408/71 II antraštinės dalies nuostatos sudaro išbaigtą kolizinių normų sistemą, kurios pasekmė yra tai, kad iš valstybės narės teisės aktų leidėjo atimama teisė nustatyti nacionalinės teisės taikymo apimtį ir sąlygas <...>.

22. <...> Reglamentu Nr. 1408/71 iš asmenų negali būti atimamos teisės, kurias jie yra įgiję vien pagal nacionalinę teisę. Tačiau šis principas taikomas ne taikytinos teisės nustatymui, bet išmokų nesutapimą reglamentuojantiems nacionalinės teisės aktams. Todėl jis negali reikšti, kad, priešingai Reglamento Nr. 1408/71 13 straipsnio 1 daliai, tas pats asmuo gali būti apdraustas pagal kelių valstybių narių teisės aktus, nepriklausomai nuo asmeniui tenkančių pareigų mokėti įmokas ar jo patiriamų išlaidų.

23. <...> todėl pagal Reglamento Nr. 1408/71 13 straipsnio 2 dalies a punkto nuostatas nustačius valstybės narės taikytiną teisę, ši teisė yra vienintelė, kuri gali būti taikoma aptariamam darbuotojui.

1986 m. birželio 12 d. sprendimas A. A. Ten Holder prieš Direction de la Nieuwe Algemene Bedrijfsvereniging (byla 302/84, Rink., 1986, p. 1821) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Taikytina teisė – Tikslas - Darbas nevisą darbo laiką – Gyvenimo valstybėje narėje sąlyga <...> 12. Kaip Teisingumo Teismas yra nekartą pažymėjęs, Reglamento Nr. 1408/71 II antraštinės dalies nuostatos, įskaitant 13 straipsnį, sudaro išbaigtą kolizinių normų sistemą531. Šių nuostatų tikslas yra ne tik užkirsti kelią kelių valstybių nacionalinės teisės aktų taikymui tuo pat metu ir iš to galintiems kilti sunkumams, bet ir neleisti, kad asmenys, patenkantys į šio reglamento taikymo sritį, netektų socialinės apsaugos dėl to, kad nėra jiems taikytinų teisės aktų. <...> 14. [Reglamento Nr. 1408/71] 13 straipsnio 2 dalies a punktu nedaromas skirtumas tarp darbo visą ir nevisą darbo laiką. Be to, tikslas, kurio šiuo straipsniu siekiama, nebūtų pasiektas, jei aptariami valstybės narės teisės aktai būtų taikomi tik tada, kai asmuo verčiasi tam tikra veikla <...>15. <...> Reglamento Nr. 1408/71 13 straipsnio 2 dalies a punktas turi būti aiškinamas taip, kad nevisą darbo laiką dirbančiam asmeniui, patenkančiam į to Reglamento taikymo sritį, valstybės narės teisės aktai turi būti taikomi ne tik tomis dienomis, kai jis vykdo veiklą, bet ir tada, kai jos nevykdo. <...> 19. Vienintelis Reglamento Nr. 1408/71 13 straipsnio 2 dalies a punkto tikslas yra nustatyti valstybėje narėje dirbantiems darbuotojams taikytiną nacionalinę teisę. Šios nuostatos tikslas nėra nustatyti teisės ar pareigos draustis pagal socialinės apsaugos sistemą arba vienoje ar kitoje šios sistemos srityje sąlygas. Šios sąlygos turi būti nustatomos kiekvienos valstybės narės teisės aktuose532.

20. Tačiau valstybės narės, nustatydamos sąlygas teisei ar pareigai draustis pagal socialinės apsaugos sistemą, turi laikytis galiojančių Bendrijos teisės nuostatų (žr., minėtą sprendimą Koks, 275/81).

Konkrečiai kalbant, šios sąlygos negali lemti to, kad aptariami teisės aktai būtų netaikomi asmenims, kuriems jie taikytini pagal Reglamentą Nr. 1408/71.

21. Reglamento Nr. 1408/71 13 straipsnio 2 dalies a punktas tiesiogiai numato, kad vienos valstybės narės teritorijoje dirbančiam darbuotojui taikomi tos valstybės teisės aktai, net jeigu jis gyvena kitos valstybės narės teritorijoje. Ši nuostata būtų pažeista, jei valstybės narės, kurios teritorijoje darbuotojas dirba, teisės aktuose nustatyta gyvenamosios vietos sąlyga būtų taikoma minėtame 13 straipsnio 2 dalies a punkte nurodytiems asmenims norint apsidrausti privalomuoju draudimu. Šių asmenų atžvilgiu pagal 13 straipsnio 2 dalies a punkto nuostatą gyvenamosios vietos sąlyga pakeičiama sąlyga, paremta darbu atitinkamos valstybės narės teritorijoje.

531 532

1986 m. liepos 10 d. Sprendimas Luijten, 60/85, Rink., 1986, p. 2365 1982 m. rugsėjo 23 d. Sprendimas Koks, 275/81, Rink., 1982, p. 3013

22 Todėl <...> taikant Reglamento Nr. 1408/71 13 straipsnio 2 dalies a punktą negalima šioje nuostatoje numatytiems asmenims taikyti nacionalinės teisės nuostatų, pagal kurias šiose nuostatose numatyta socialinės apsaugos sistema taikoma su sąlyga, kad darbuotojas gyvena valstybėje narėje, kurioje jis dirba.

1990 m. gegužės 3 d. sprendimas Bestuur van de Sociale Verzekeringsbank prieš M. G. J. Kits van Heijningen (byla C-2/89, Rink., 1990, p. I-1755) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Taikytina teisė – Profesinės ir prekybinės veiklos pabaiga <...> 10. [Reglamento Nr. 1408/71 13 straipsnio 2 dalies a punkto] tikslas yra spręsti taikytinos teisės klausimus, kurie gali kilti kai tuo pačiu laikotarpiu darbo ir gyvenimo vietos nėra vienoje valstybėje narėje. Tokios kolizijos nebekyla, kai darbuotojai galutinai nutraukia savo profesinę ir prekybinę veiklą.

1991 m. vasario 21 d. sprendimas G. C. Noij prieš Staatssecretaris van Financiën (byla C-140/88, Rink., 1991, p. I-387) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Taikytina teisė – Laivo registracijos reikalavimas <...> 19. Reglamento Nr. 1408/71 14 straipsnio 2 dalies c punktas prarastų veiksmingumą, jei asmenims, kuriems taikomas 14 straipsnio 2 dalies c punktas, socialinė apsauga būtų taikoma priklausomai nuo to ar laivas yra registruotas toje valstybėje narėje, kurioje yra registruota darbuotoją įdarbinusi įmonė.

1991 m. spalio 4 d. sprendimas Fonds voor Arbeidsongevallen prieš Madeleine De Paep (byla C196/90, Rink., 1991, p. I-4815) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Taikytina teisė – Darbas už valstybių narių teritorijos ribų – Darbdavio įsisteigimo vieta 26 <...> Bendrijos teisės, skirtos užtikrinti laisvą darbuotojų judėjimą Bendrijoje, taisyklės, ypač Reglamento Nr. 1408/71 II antraštinės dalies taisyklės, skirtos nustatyti taikytiną teisę, draudžia rinkti įmokas pagal gyvenamosios vietos valstybės narės socialinės apsaugos teisę iš asmens, kuris gyvena vienoje valstybėje narėje, tačiau yra įdarbintas kitoje valstybėje narėje įsteigtos įmonės, kurio darbas atliekamas už valstybių narių teritorijos ribų ir už kurį įmokos mokamos darbdavio įsisteigimo valstybėje narėje.

1994 m. birželio 29 d. sprendimas R. L. Aldewereld prieš Staatssecretaris van Financiën, (byla C60/93, Rink., 1994, p. I-2991) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Taikytina teisė – Darbuotojo ir savarankiškai dirbančio asmens sąvokos nuostatose, reglamentuojančiose taikytiną teisę – Draudimas tik nuo vienos ar kelių rizikų – Draudimo įmokų apskaičiavimas <...> 22. <...> logiškas ir nuoseklus reglamento taikymo asmenų atžvilgiu nuostatų ir kolizinių normų aiškinimas reikalauja, kad [Reglamento Nr. 1408/71] II antraštinėje dalyje vartojamos sąvokos būtų aiškinamos atsižvelgiant į reglamento 1 straipsnio a punktą. <...>30.<…> Siekiant tinkamai taikyti [Reglamento Nr. 1408/71] nuostatas, nuostatas, reglamentuojančias reglamento taikymą asmenų atžvilgiu, ir nuostatos, reglamentuojančios taikytinų teisės aktų nustatymą, turi būti aiškinamos nuosekliai.

<...> 37. <...> kai taikomas [Reglamento Nr. 1408/71] 14c straipsnio 1 dalies b punktas, Bendrijos teisė nedraudžia, kad pagal vienos iš dviejų valstybių narių teisės aktus asmuo būtų draudžiamas tik dėl kelių socialinės apsaugos sistemos rizikų, jei tokiu būdu kitų valstybių narių piliečiai nediskriminuojami šios valstybės narės piliečių atžvilgiu. <...> 42. <...> kai taikomas [Reglamento Nr. 1408/71] 14c straipsnio 1 dalies b punktas Bendrijos teisė nedraudžia vienai iš dviejų valstybių narių nustatant mokėtinas socialinio draudimo įmokas atsižvelgti tik į toje valstybėje narėje dirbtus laikotarpius, neatsižvelgiant į to asmens kitoje valstybėje narėje mokėtinas įmokas, apskaičiuojamas pagal toje valstybėje narėje dirbtus laikotarpius.

1997 m. sausio 30 d. sprendimas E.J.M. de Jaeck prieš Staatssecretaris van Financiën (byla C340/94, Rink., 1997, p. I-461) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Taikytina teisė – Darbinę veiklą nutraukęs asmuo – Gyvenimo valstybėje narėje sąlyga <...> 34. Valstybėje narėje darbinę veiklą nutraukusiam asmeniui ir dėl to nebetenkinančiam [Reglamento Nr. 1408/71] 13 straipsnio 2 dalies a punkte nustatytų bei visų kitų, Reglamente Nr. 1408/71 įtvirtintų taikytiną teisę nustatančių nuostatų sąlygų, pagal reglamento 13 straipsnio 2 dalies f punktą ir gyvenamosios valstybės narės teisę taikomi arba valstybės narės, kurioje jis dirbo ir kurioje tebegyvena, arba, jam perkėlus savo gyvenamąją vietą, gyvenamosios vietos valstybės narės teisės aktai. <...> 40. <...> [Reglamento Nr. 1408/71 13 straipsnio 2 dalies f punktas] taikomas bet kuriai situacijai, kai valstybės narės teisės aktai nebetaikomi asmeniui dėl bet kurios priežasties, nepriklausomai nuo to, ar asmuo toje valstybėje narėje laikinai ar galutinai nutraukė savo darbinę veiklą. <...> 50. <...> Reglamento Nr. 1408/71 13 straipsnio 2 dalies f punktas, viena vertus, taikomas asmeniui, kuris vienoje valstybėje narėje nutraukė savo darbinę veiklą ir perkėlė savo gyvenamąją vietą į kitą valstybę narę, ir, kita vertus, nedraudžia valstybės narės socialinę apsaugą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatyti gyvenimo valstybėje narėje sąlygos.

1998 m. birželio 11 d. sprendimas Anne Kuusijärvi prieš Riksförsäkringsverket (byla C-275/96, Rink., 1998, p. I-3419) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Taikytina teisė – Darbuotojų komandiravimas – Nuolatinė reikšminga veikla <...> 33. <...> Reglamento Nr. 1408/71 14 straipsnio 1 dalies a punktas turi būti aiškinamas, kaip reiškiantis, kad šia nuostata gali būti pasinaudota, kai įmonė, teikianti laikino įdarbinimo paslaugas kitoje valstybėje narėje, įprastai vykdo veikla pirmojoje valstybėje narėje. <...> 42. Siekiant nustatyti, ar įmonė, teikianti laikino įdarbinimo paslaugas, nuolat vykdo reikšmingą veiklą toje valstybėje narėje, kurioje ji yra įsisteigusi, kompetentinga institucija turi įvertinti visas tos įmonės veiklai būdingas charakteristikas.

43. Šios charakteristikos apima įmonės buveinės ir administracijos buvimo vietą, administracinio personalo, dirbančio įsisteigimo valstybėje narėje ir kitoje valstybėje narėje, kiekį, vietą, kurioje įdarbinami darbuotojai ir kurioje pasirašoma daugiausiai sutarčių, darbo sutartims ir laikino įdarbinimo sutartims taikytiną teisę, per nustatytą laikotarpį kiekvienoje valstybėje narėje gaunamas pajamas. Šis sąrašas negali būti baigtinis ir reikalavimai turi būti nustatomi kiekvienu konkrečiu atveju.

44. <…> tačiau <…> darbuotojų laikino įdarbinimo vietoje atliekamo darbo pobūdžio skirtumai nėra reikšmingi <…>.

2000 m. vasario 10 d. sprendimas Fitzwilliam Executive Search Ltd prieš Bestuur van het Landelijk 249nstitutu sociale verzekeringen (byla C-202/97, Rink., 2000, p. I-883) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Taikytina teisė – Vienodo požiūrio užtikrinimas <...> 38. Reglamento Nr. 1408/71 13 straipsnio tikslais esminis kriterijus yra įmokų priskyrimas valstybės narės socialinės apsaugos sistemos finansavimui. Tai, ar dėl šių įmokų mokėjimo išmokos yra mokamos, ar ne, neturi reikšmės. <...> 43. Reglamento Nr. 1408/71 13 straipsnio taisyklės, pagal kurią taikoma tik vienos valstybės narės teisė, tikslas yra užtikrinti vienodą požiūrį, išvengiant visiško ar dalinio teisės aktų persidengimo.

2000 m. vasario 15 d. sprendimas Europos Komisija prieš Prancūzijos Respubliką (byla C-169/98, Rink., 2000, p. I-1049) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Taikytina teisė – Bausmės atlikimo vieta <...> 44. <...> kai kalinys, nutraukęs bet kokią profesinę veiklą valstybėje narėje, kur pradėjo atlikti bausmę, ir savo prašymu perduotas iš bausmės atlikimo įstaigos, esančios toje valstybėje narėje, bausmės atlikimo įstaigai, esančiai jo kilmės valstybėje narėje, likusiai penkiolikos mėnesių laisvės atėmimo bausmei, suinteresuotajam asmeniui taikoma teisė, remiantis Reglamento Nr. 1408/71 13 straipsnyje įtvirtinta kolizine norma, negali būti valstybės narės, iš kurios jis buvo perduotas, teisė.

45. Todėl <...> taikoma teisė gali būti tik tos valstybės narės, kurioje jis atlieka likusią bausmę, teisė. <...> 2005 m. sausio 20 d. sprendimas Nils Laurin Effing (byla C-302/02, Rink., 2005, p. I-553) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Taikytina teisė – Savarankiškai dirbantis asmuo <...> 19. Kaip Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, iš Reglamento Nr. 1408/71 13 straipsnio 1 dalies formuluotės išplaukia, kad, nepažeidžiant jo 14c straipsnio, savarankiškai dirbančiam asmeniui, kuriam taikomas reglamentas, taikomi tik vienos valstybės narės teisės aktai. Iš 14a straipsnio 2 dalies formuluotės taip pat aiškiai matyti, kad kai asmuo savarankišką veiklą paprastai vykdo dviejų ar daugiau valstybių narių teritorijoje, jam taikomi valstybės narės, kurioje jis gyvena, teisės aktai, jei dalį savo veiklos jis vykdo šios valstybės narės teritorijoje533. <...> 21. Be to, Reglamento Nr. 1408/71 14c straipsnio 1 dalis patikslina, kad šio reglamento 14a straipsnio 2 dalyje nurodytas asmuo yra laikomas visą savo profesinę veiklą vykdančiu atitinkamos valstybės narės teritorijoje534.

2005 m. gegužės 26 d. sprendimas José Allard prieš Institut national d’assurances sociales pour travailleurs indépendants (INASTI) (byla C-249/04, Rink., 2005, p. I-4535) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Taikytina teisė – Įmokų dydžio apskaičiavimas <...> 29. Taigi kalbant apie darbo pagal darbo sutartį pajamas ir savarankiško darbo pajamas, kurios jokiu būdu negali būti dvigubų įmokų objektas, kiekviena iš atitinkamų valstybių narių gali nustatyti įmokas tik nuo jos teritorijoje uždirbtų pajamų535.

533

2000 m. spalio 20 d. Nutartis Vogler, C‑242/99, Rink., 2000, p. I‑9083, 19 p.

1994 m. kovo 24 d. Sprendimas Van Poucke, C‑71/93, Rink., 1994, p. I‑1101, 24 p.

535 1997 m. sausio 30 d. Sprendimas De Jaeck, C‑340/94, Rink., 1997, p. I‑461, 40 p.

534

<...> 32. Kadangi valstybių narių socialinės apsaugos sistemos priskiriamos ne Bendrijos teisei, o jų pačių kompetencijai536, nesant Bendrijos lygiu suderintų teisės normų, atitinkama valstybė narė pati savo teisės normomis apibrėžia teisės arba pareigos priklausyti socialinės apsaugos sistemai sąlygas, taip pat apdraustų asmenų mokėtinų įmokų dydį 537 ir pajamas, nuo kurių skaičiuojamos šios įmokos538.

2006 m. kovo 9 d. sprendimas L. H. Piatkowski, prieš Inspecteur van de Belastingdienst Grote ondernemingen Eindhoven (byla C-493/04, Rink., 2006, p. I-2369) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Taikytina teisė - Sveikatos draudimo išmokos – Senatvės ar nedarbingumo pensijų gavėjai – Nuolatinė gyvenamoji vieta kitoje nei pensiją turinčioje mokėti valstybėje narėje – Išmokų natūra teikimas gyvenamosios vietos valstybėje mokėjimo pareigą turinčios valstybės sąskaita <...> 52. <...> kadangi Reglamente Nr. 1408/71 539 numatytos kolizinės normos yra privalomos valstybėms narėms, juo labiau negali būti leidžiama, kad į šių normų taikymo sritį patenkantys apdraustieji socialiniu draudimu galėtų neutralizuoti jų poveikį, turėdami galimybę išvengti jų taikymo. Reglamente Nr. 1408/71 numatytos įstatymų kolizijos sistemos taikymas priklauso vien nuo objektyvios situacijos, kurioje yra suinteresuotas darbuotojas540. <...> 54. Be to, kad Reglamente Nr. 1408/71 į jo taikymo sritį patenkantiems apdraustiesiems socialiniu draudimu suteikiama galimybė pasirinkti taikytiną teisę, tai yra numatyta tiesiogiai 541.

55. <...> taip yra Reglamento Nr. 1408/71 17a straipsnio atveju, kuriame pensijos, mokamos pagal vienos valstybės narės teisės aktus, arba pensijos, mokamos pagal kelių valstybių narių teisės aktus, gavėjui, gyvenančiam kitoje valstybės narės teritorijoje, leidžiama prašyti atleisti jį nuo pastarosios valstybės narės teisės aktų taikymo, su sąlyga, kad jam tie teisės aktai netaikomi dėl to, kad jis dirba. <...> 57. <...> Reglamento Nr. 1408/71 28 ir 28a straipsniais, remiantis jų tekstu, į jų taikymo sritį patenkantiems pensijos gavėjams nesuteikiama jokia pasirinkimo teisė.<...> 2010 m. spalio 14 d. sprendimas van Delft ir kt. prieš College voor zorgverzekeringen (byla C-345/09, Rink. 2010, p. I-9879) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Taikytina teisė – „Valstybės tarnautojo“ sąvoka <...> 31. <...> sąvokas „valstybės tarnautojai“ ir „prilyginti asmenys“ Reglamento Nr. 1408/71 13 straipsnio 2 dalies d punkto prasme reikia aiškinti tik pagal nacionalinę valstybės narės teisę, kuri taikoma asmenį įdarbinusiai administracijai, ir kad tokioje situacijoje, kaip antai atsakovo pagrindinėje byloje, esančiam asmeniui, kuris šioje valstybėje narėje iš dalies priklauso valstybės tarnautojų socialinės apsaugos sistemai ir iš dalies – pagal darbo sutartį dirbančių darbuotojų sistemai, pagal šio reglamento 13 straipsnio 2 dalies d punkte numatytus reikalavimus gali būti taikomi tik valstybės narės teisės aktai, kurie taikomi jį įdarbinusiai administracijai.

2003 m. gegužės 13 d. Sprendimas Müller-Fauré ir van Riet, C‑385/99, Rink., 2003, p. I‑4509, 100 p.

2005 m. rugsėjo 8 d. Sprendimas Blanckaert, C‑512/03, Rink., 2005, p. I-7685, 49 p.

538 1999 m. sausio 26 d. Sprendimas Terhoeve, C‑18/95, Rink., 1999, p. I‑345, 51 p.

539 1971 m. birželio 14 d. Tarybos Reglamentas (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje (OL 2004 m. specialusis leidimas, 5 skyrius, 1 tomas, p. 35 – 82) 540 1967 m. gruodžio 12 d. Sprendimas Couture, 11/67, Rink., 1967, p. 487, p. 500; 1967 m. gruodžio 13 d. Sprendimas Guissart, 12/67, Rink., 1967, p. 551, p. 562; 1994 m. birželio 29 d. Sprendimas Aldewereld, C‑60/93, Rink., 1994, p. I‑ 2991, 16–20 p.

541 1982 m. gegužės 27 d. Sprendimas Aubin, 227/81, Rink., 1982, p. 1991, 19 p.

536 537

2010 m. gruodžio 9 d. sprendimas Vlaamse Gemeenschap prieš Maurits Baesen (byla C-296/09, Rink., 2010, p. I-12829) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Taikytina teisė - Darbuotojas, įdarbintas Nyderlandų kontinentiniame šelfe esančioje dujų gavybos platformoje <...> 35. Kadangi valstybė narė savo kontinentiniame šelfe turi suverenitetą, nors ir funkcinį ir ribotą542, darbas šiame kontinentiniame šelfe esančiuose stabiliuose ar plaukiojančiuose įrenginiuose tiriant ir (arba) eksploatuojant gamtos išteklius, siekiant taikyti Sąjungos teisę, turi būti laikomas darbu tos valstybės teritorijoje543. <...> 38. Šiuo atžvilgiu pabrėžtina, kad Reglamento Nr. 1408/71544 13 straipsnio 2 dalies a punkto vienintelis tikslas – nurodyti taikytinus nacionalinės teisės aktus asmenims, dirbantiems pagal darbo sutartį valstybės narės teritorijoje. Šios nuostatos tikslas nėra nustatyti teisę ar pareigą draustis pagal socialinės apsaugos sistemą arba vienoje ar kitoje šios sistemos srityje buvimo sąlygas. Kaip ne kartą savo praktikoje nurodė Teisingumo Teismas, šios sąlygos turi būti nustatomos kiekvienos valstybės narės teisės aktuose545.

39. Tačiau, nors valstybės narės išlaiko kompetenciją nustatyti draudimo savo socialinės apsaugos sistemose sąlygas, ją vykdydamos jos turi laikytis Sąjungos teisės, ypač Sutarties nuostatų, susijusių su laisvu darbuotojų judėjimu546.

40. Todėl, pirma, šios sąlygos negali lemti to, kad nacionalinės teisės aktai, kaip antai nagrinėjami pagrindinėje byloje, būtų netaikomi asmenims, kuriems jie taikytini pagal Reglamentą Nr. 1408/71, ir, antra, privalomojo draudimo sistema turi būti suderinama su EB 39 straipsnio [dabar SESV 45 straipsnis] nuostatomis547.

41. Reglamento Nr. 1408/71 13 straipsnio 2 dalies a punkte aiškiai nustatyta, kad valstybės narės teritorijoje pagal darbo sutartį dirbančiam asmeniui taikomi tos valstybės teisės aktai, „net jeigu jis gyvena kitos valstybės narės teritorijoje“. Ši nuostata būtų pažeista, jei valstybės narės, kurioje dirbama pagal darbo sutartį, teisės aktuose nustatyta gyvenamosios vietos sąlyga būtų taikoma minėtame 13 straipsnio 2 dalies a punkte nurodytiems asmenims norint apsidrausti privalomuoju draudimu. Šių asmenų atžvilgiu pagal šią nuostatą gyvenamosios vietos sąlyga pakeičiama sąlyga, paremta darbu atitinkamos valstybės narės teritorijoje548.

42. Taigi Reglamento Nr. 1408/71 13 straipsnio 2 dalies a punktui prieštarauja nacionalinės teisės aktai, kaip antai nagrinėjami pagrindinėje byloje, pagal kuriuos darbuotojas, dirbantis valstybės narės kontinentiniame šelfe esančioje dujų gavybos platformoje draudžiamas arba nedraudžiamas privalomuoju draudimu šioje valstybėje, remiantis gyvenamosios vietos kriterijumi.

2012 m. sausio 17 d. sprendimas A. Salemink prieš Raad van bestuur van het Uitvoeringsinstituut werknemersverzekeringen (byla C-347/10, dar nepaskelbtas rinkinyje)

542

2007 m. kovo 29 d. Sprendimas Aktiebolaget NN, C‑111/05, Rink., 2007, p. I‑2697, 59 p.

2002 m. vasario 27 d. Sprendimas Weber, C‑37/00, Rink., 2002, p. I‑2013, 36 p.; 2005 m. spalio 20 d. Sprendimas Komisija prieš Jungtinę Karalystę, C‑6/04, Rink., 2005, p. I‑9017, 117 p.

544 1971 m. birželio 14 d. Tarybos Reglamentas (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje (OL 1971 m. specialusis leidimas, 5 skyrius, 1 tomas, p. 35 – 82) 545 1982 m. rugsėjo 23 d. Sprendimas Koks, 275/81, Rink., 1982, p. 3013; 2005 m. liepos 7 d. Sprendimas van PommerenBourgondiën, C‑227/03, Rink., 2005, p. I‑6101, 33 p.

546 1990 m. gegužės 3 d. Sprendimas Kits van Heijningen, C‑2/89, Rink., 1990, p. I‑1755, 20 p.; 2000 m. lapkričio 23 d.

Sprendimas Elsen, C‑135/99, Rink., 2000, p. I‑10409, 33 p.

547 1990 m. gegužės 3 d. Sprendimas Kits van Heijningen, C‑2/89, Rink., 1990, p. I‑1755, 20 p.; 2005 m. liepos 7 d.

Sprendimas van Pommeren-Bourgondiën, C‑227/03, Rink., 2005, 39 p.

548 1990 m. gegužės 3 d. Sprendimas Kits van Heijningen, C‑2/89, Rink., 1990, p. I‑1755, 21 p.

543

Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Taikytina teisė - Darbuotojas, Nyderlandų pilietis, dirbantis žemsiurbėje, plaukiojančioje ne Europos Sąjungos teritoriniuose vandenyse su Nyderlandų vėliava, Nyderlanduose įsisteigusiam darbdaviui <...> 34. <...> Reglamento Nr. 1408/71 13 straipsnio 2 dalies c punkte aiškiai nustatyta, kad laive, plaukiojančiame su valstybės narės vėliava, pagal darbo sutartį dirbančiam asmeniui taikomi tos valstybės narės teisės aktai. Ši nuostata būtų pažeista, jei atitinkamos valstybės narės teisės aktuose nustatyta gyvenamosios vietos sąlyga būtų taikoma minėtame 13 straipsnio 2 dalies c punkte nurodytiems asmenims norint apsidrausti privalomuoju draudimu549.

35. Todėl taikant Reglamento Nr. 1408/71 13 straipsnio 2 dalies c punktą negalima šioje nuostatoje numatytiems asmenims taikyti nacionalinės teisės nuostatų, pagal kurias šiose nuostatose numatyta socialinės apsaugos sistema taikoma su sąlyga, kad asmuo gyvena atitinkamoje valstybėje narėje 550. <...> 37. <...> Reglamento Nr. 1408/71 13 straipsnio 2 dalies c punktas aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiama valstybės narės teisės aktuose numatyti, kad asmeniui, esančiam tokioje situacijoje, kaip antai ieškovas pagrindinėje byloje, kuris yra šios valstybės narės pilietis, bet joje negyvena, ir dirba su šios valstybės narės vėliava plaukiojančioje žemsiurbėje, kuri vykdo veiklą ne Sąjungos teritorijoje, netaikoma šios valstybės socialinės apsaugos sistema.

2012 birželio 7 d. sprendimas M. J. Bakker prieš Minister van Financiën (byla C-106/11, dar nepaskelbtas Rinkinyje) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Taikytina teisė - Valstybės narės, kurioje asmuo laikinai dirba, tačiau kuri nėra kompetentinga valstybė, galimybė skirti vaiko išmokas <...> 41. Reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką Reglamento Nr. 1408/71 II antraštinės dalies nuostatomis, apibrėžiančiomis Europos Sąjungoje judantiems darbuotojams taikytinus teisės aktus, siekiama visų pirma užtikrinti, kad suinteresuotiesiems asmenims būtų taikoma vienos valstybės narės socialinės apsaugos sistema, ir taip išvengti taikytinų nacionalinės teisės aktų kumuliacijos ir dėl to susiklostančių sudėtingų situacijų. Šis principas, be kita ko, nustatytas šio reglamento 13 straipsnio 1 dalyje551. <...> 49. <...> [2008 m. gegužės 20 d. Sprendimo Bosmann (C‑352/06, Rink. p. I-3827)] 32 punkte Teisingumo Teismas pridūrė, kad šio sprendimo 41 punkte primintas pagal Reglamento Nr. 1408/71 II antraštinės dalies nuostatas nustatytos teisės išimtinio taikymo principas negali būti draudimo valstybei narei, kuri nėra kompetentinga valstybė ir kuri teisei į šeimos išmoką netaiko darbo ar draudimo sąlygų, skirti šią išmoką jos teritorijoje gyvenančiam darbuotojui pagrindas, kai tokia išmokos skyrimo galimybė tiesiogiai numatyta jos teisės aktuose. <...> 51. Pirma, kalbant apie aplinkybės, kad ieškovai pagrindinėse bylose neprarado teisių į socialinės apsaugos išmokas ir jų sumos nebuvo sumažintos dėl to, kad jie pasinaudojo teise laisvai judėti, nes išsaugojo teisę į šeimos išmokas kompetentingoje valstybėje narėje, reikšmingumą, pažymėtina, kad vien šios aplinkybės nepakanka norint teigti, kad nekompetentinga valstybė narė neturi galimybės skirti tokių išmokų.

52. Iš tikrųjų, nors minėto Sprendimo Bosmann 29 punkte Teisingumo Teismas pažymėjo, kad darbuotojai migrantai neturi prarasti teisių į socialinės apsaugos išmokas ir jų sumos negali būti sumažintos dėl to, kad jie pasinaudojo Sutartimi suteikta teise laisvai judėti, šis teiginys yra aiškiai suformuluotas kaip SESV 48 straipsnio ir jo tikslo galimo poveikio Reglamento Nr. 1408/71 aiškinimui pavyzdys.

1990 m. gegužės 3 d. Sprendimas Kits van Heijningen, C‑2/89, Rink., 1990, p. I‑1755, 21 p.; 2012 m. sausio 17 d.

Sprendimas Salemink, C‑347/10, Rink., p., 41 p.; 2012 m. sausio 17 d. Sprendimas Salemink, C‑347/10, Rink., p., 41 p.

550 1990 m. gegužės 3 d. Sprendimas Kits van Heijningen, C‑2/89, Rink., 1990, p. I‑1755, 22 p.

551 2010 m. spalio 14 d. Sprendimas Schwemmer, C‑16/09, Rink., 2010, p. I-9717, 40 p.

549

53. Be to, šis teiginys, kuris turi būti suprantamas atsižvelgiant į pagrindinės bylos, dėl kurios buvo priimtas minėtas sprendimas, specifiką, yra antraeilis principo, priminto tame pačiame to sprendimo punkte ir įtvirtinto nusistovėjusioje teismo praktikoje, jog Reglamento Nr. 1408/71 nuostatos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į šio SESV 48 straipsnio tikslą prisidėti prie kuo didesnės darbuotojų migrantų judėjimo laisvės užtikrinimo552, atžvilgiu.

54. Šiuo klausimu taip pat reikia priminti, jog iš Reglamento Nr. 1408/71 pirmos konstatuojamosios dalies matyti, kad juo siekiama prisidėti prie darbuotojų migrantų gyvenimo lygio kėlimo ir užimtumo sąlygų gerinimo.

55. Atsižvelgdamas į tai Teisingumo Teismas nusprendė, kad jeigu Reglamentas Nr. 1408/71 būtų aiškinamas kaip draudžiantis valstybei narei suteikti dirbantiems asmenims arba jų šeimos nariams platesnę socialinę apsaugą, nei išplaukia iš šio reglamento, būtų vienu metu pažeisti ir Reglamento Nr. 1408/71 tikslas, ir EB 48 straipsnio [dabar SESV 54 straipsnis] paskirtis bei ribos553.

56. Sąjungos teisės aktai, susiję su nacionalinių socialinės apsaugos teisės aktų derinimu, atsižvelgiant į tokio derinimo tikslus, išskyrus tiems tikslams neprieštaraujančias akivaizdžias išimtis, neturėtų būti taikomi taip, kad atimtų iš darbuotojo migranto ar jo įpėdinių teisę gauti išmokas, nustatytas vienos valstybės narės teisės aktuose554.

57. Atsižvelgiant į tai, reikia konstatuoti, kad Reglamento Nr. 1408/71 14 straipsnio 1 dalies a punkto ir 14a straipsnio 1 dalies a punkto aiškinimas, leidžiantis valstybei narei skirti šeimos išmokas esant tokiai situacijai, kaip antai pagrindinėse bylose, kai darbuotojas migrantas neprarado teisės į socialinės apsaugos išmokas ir jų sumos nebuvo sumažintos dėl to, kad jis pasinaudojo teise laisvai judėti, nes išsaugojo teisę į tokio pat pobūdžio šeimos išmokas kompetentingoje valstybėje narėje, neturėtų būti atmestas, nes suteikdamas darbuotojams migrantams platesnę socialinę apsaugą, nei numatoma pagal šį reglamentą, jis prisideda prie darbuotojų migrantų gyvenimo lygio kėlimo bei užimtumo sąlygų gerinimo ir padeda siekti šių nuostatų tikslo palengvinti laisvą darbuotojų judėjimą. <...> 62. Tiek, kiek pagal nacionalinę teisę EStG 62 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti du sąsajos veiksniai [teisę į išmokas turi valstybėje narėje gyvenantis asmuo arba asmuo, nors ir neturintis nuolatinės ar įprastos gyvenamosios vietos nacionalinėje teritorijoje, bet buvęs neribotai pajamų mokesčiu apmokestinamas asmuo arba tokiu laikomas] pagrindžia teisę į vaiko išmokas, o tai turi išsiaiškinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, minėtame Sprendime Bosmann esanti nuoroda į sąsajos veiksnį, susijusį su darbuotojo migranto gyvenamąja vieta, negali reikšti, kad valstybė narė, kuri pagal Reglamento Nr. 1408/71 II antraštinės dalies nuostatas nėra kompetentinga, šeimos išmoką gali skirti, tik jei šios teisės prašoma remiantis šiuo sąsajos veiksniu, ir kad, priešingai, ši galimybė neegzistuoja, kai taikomas alternatyvus sąsajos veiksnys.

66. Pagrindinėse bylose nagrinėjamų situacijų sąsają su nekompetentingos valstybės narės, kurios šeimos išmokų prašoma, teritorija sudaro neribotas pajamų, gaunamų iš toje valstybėje narėje dirbamo laikino darbo, apmokestinimas. Tokia sąsaja grindžiama konkrečiu kriterijumi ir gali būti laikoma pakankamai glaudžia, atsižvelgiant taip pat į tai, kad prašoma šeimos išmoka yra finansuojama pajamomis iš mokesčių.

67. Tokiomis aplinkybėmis neatrodo, kad esant pagrindinėse bylose nagrinėjamoms situacijoms šios išmokos, kuriai netaikomos sąlygos dirbti ar draustis, skyrimas galėtų neproporcingai paveikti Reglamento Nr. 1408/71 koordinavimo taisyklių taikymo numatomumą ir veiksmingumą – reikalavimus, susijusius su teisiniu saugumu, kurie taip pat gina darbuotojų migrantų interesus ir prie kurių, beje, priskirtinas šio sprendimo 41 punkte primintas principas, jog iš principo taikoma tik valstybės narės, kuri remiantis šiomis nuostatomis laikoma kompetentinga valstybe, teisė. <...> 70. Kadangi <...> matyti, kad Reglamento Nr. 1408/71 14 straipsnio 1 dalies a punktas turi būti aiškinamas taip, kad esant situacijai, kaip antai susiklosčiusi pagrindinėje byloje, Vokietijos 2011 m. birželio 30 d. Sprendimas da Silva Martins, C‑388/09, Rink., p., 70 p.

2009 m. liepos 16 d. Sprendimas von Chamier-Glisczinski, C‑208/07, Rink., 2009, p. I‑6095, 56 p.

554 2011 m. birželio 30 d. Sprendimas da Silva Martins, C‑388/09, Rink., p., 75 p.

552 553

Federacinė Respublika, kuri pagal šią nuostatą nėra kompetentinga, pagal savo nacionalinę teisę jos teritorijoje laikinai dirbančiam komandiruotam darbuotojui gali, bet neprivalo, skirti vaiko išmokas, ši valstybė iš principo taip pat turi turėti teisę nuspręsti, kaip pažymėjo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kiek ji atsižvelgs į aplinkybę, jog pagal šią nuostatą kompetentinga laikomoje valstybėje narėje, šiuo atveju Lenkijos Respublikoje, egzistuoja teisė į panašią išmoką.

2012 m. birželio 12 d. sprendimas Waldemar Hudzinski prieš Agentur für Arbeit Wesel – Familienkasse ir Jaroslaw Wawrzyniak prieš Agentur für Arbeit Mönchengladbach – Familienkasse (bylos C-611/10 ir C-612/10, Rink., p.)

Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Taikytina teisė – Vykdymo vietos kriterijus – Profesinės veiklos vieta <...> 49. <...> iš Reglamento Nr. 1408/71 struktūros ir sistemos išplaukia, kad atitinkamo asmens veiklos pagal darbo sutartį arba savarankiškos veiklos „vykdymo vietos“ kriterijus yra pagrindinis siekiant nustatyti taikytinus teisės aktus, ir nuo jo gali būti nukrypstama tik esant tam tikrai situacijai, taikant papildomus susijusius kriterijus, pavyzdžiui, pagal darbo sutartį dirbančio darbuotojo gyvenamosios vietos valstybės, jį įdarbinusios įmonės buveinės vietos valstybės ar šios įmonės filialo ar nuolatinės atstovybės vietos valstybės, arba darbuotojo pagrindinės veiklos vietos valstybės, numatytus Reglamento Nr. 1408/71 14 straipsnio 2 ir 3 punktuose, 14a straipsnio 2 ir 3 punktuose bei 14c straipsnio a punkto paskutiniame sakinyje. <...> 52. <...> pagal Reglamento Nr. 1408/71 13 ir paskesnius straipsnius pirma nustatoma darbuotojo profesinės veiklos vieta, ir tai, kaip matyti iš šio reglamento dešimtos konstatuojamosios dalies, kaip bendra taisyklė lemia taikytinų teisės aktų nustatymą, o paskui veikla kvalifikuojama kaip veikla pagal darbo sutartį arba savarankiškai vykdoma veikla.

2012 m. rugsėjo 27 d. sprendimas Partena ASBL prieš Les Tartes de Chaumont‑Gistoux SA (byla C137/11, Rink., p.)

Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Taikytina teisė – Paprastai dviejų arba daugiau valstybių narių teritorijoje pagal darbo sutartį dirbantis asmuo – Viena po kitos sudarytos darbo sutartys – Darbdavys, įsisteigęs valstybėje narėje, kurioje darbuotojas paprastai gyvena – Darbas pagal darbo sutartį, atliekamas tik kitose valstybėse narėse <...> 29. <...> reikia priminti, kad Reglamento Nr. 1408/71 II antraštinės dalies, kurioje yra šio 14 straipsnio 2 dalis, nuostatos, remiantis nusistovėjusia teismo praktika, sudaro išsamią ir bendrą įstatymų kolizijų taisyklių sistemą, kuria siekiama, kad Bendrijos viduje persikeliantiems darbuotojams būtų taikoma vienos valstybės narės socialinės apsaugos sistema tam, kad būtų išvengta taikytinų nacionalinės teisės aktų sutapimų ir dėl to susiklostančių sudėtingų situacijų555.

30. Šiuo tikslu Reglamento Nr. 1408/71 13 straipsnio 2 dalies a punkte įtvirtintas principas, kad pagal darbo sutartį dirbančiam darbuotojui socialinės apsaugos srityje taikomi valstybės narės, kurioje jis dirba, teisės aktai556.

31. Tačiau šis principas suformuluotas „laikantis [Reglamento Nr. 1408/71] 14–17 straipsnių“. Iš tikrųjų tam tikromis ypatingomis situacijoms dėl šio reglamento 13 straipsnio 2 dalies a punkte numatytos bendros taisyklės neriboto taikymo tiek darbuotojai, tiek darbdaviai ir socialinės apsaugos įstaigos galėtų patirti administracinių sunkumų, užuot jų išvengę, o dėl tokių sunkumų asmenims,

1982 m. rugsėjo 23 d. Sprendimas Kuijpers, 276/81, Rink., 1982, p. 3027, 10 p.; 2000 m. vasario 10 d. Sprendimas FTS, C‑202/97, Rink., 2000, p. I‑883, 20 p., 2000 m. lapkričio 9 d. Sprendimas Plum, C‑404/98, Rink., 2000, p. I‑9379, 18 p.

556 1984 m. gegužės 17 d. Sprendimo Brusse, 101/83, Rink., 1984, p. 2223, 15 p.

555

kuriems taikomas šis reglamentas, galėtų būti trukdoma pasinaudoti laisvu judėjimu 557 . Tokioms situacijoms specialios taisyklės numatytos, be kita ko, Reglamento Nr. 1408/71 14 straipsnyje. <...> 39. Bet kuriuo atveju, <...> tam, kad asmeniui būtų taikoma Reglamento Nr. 1408/71 14 straipsnio 2 dalis, jis turi „paprastai“ dirbti pagal darbo sutartį dviejų ar daugiau valstybių narių teritorijose.

40. Iš to matyti, kad nors darbas pagal darbo sutartį vienos valstybės narės teritorijoje yra įprasta atitinkamo asmens padėtis, jis nepatenka į šio 14 straipsnio 2 dalies taikymo sritį. <...> 52. <...> Reglamento Nr. 1408/71 14 straipsnio 2 dalies b punktą reikia aiškinti taip, kad tokiomis aplinkybėmis, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje, asmens, kuris pagal vieną po kitos sudarytas sutartis, kuriose kaip darbo vieta nurodoma kelių valstybių narių teritorija, kiekvienos iš šių sutarčių laikotarpiu iš tikrųjų dirba tik vienos iš šių valstybių teritorijoje, negali apimti „[paprastai] dviejų ar daugiau valstybių narių teritorijoje pagal darbo sutartį dirbančio asmens“ sąvoka, numatyta šioje nuostatoje.

2012 m. spalio 4 d. sprendimas Format Urządzenia i Montaże Przemysłowe sp. z o.o. prieš Zakład Ubezpieczeń Społecznych (byla C-115/11, Rink., p.)

4.6.2.9.

4.6.3. Liga ir motinystė 4.6.3.1. Bendrieji aspektai

Turinys

Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Ligos išmokos - Pašalpa, skirta savanoriško sveikatos draudimo įmokoms kompensuoti <...> 7. 27 straipsnis yra Reglamento Nr. 1408/71 III antraštinės dalies I skyriaus, kurioje įtvirtintos nuostatos, skirtos ligos ir motinystės išmokoms reglamentuoti, dalis. Todėl 27 straipsnis daro nuorodą tik į ligos ir motinystės išmokas įvykus draudiminiam įvykiui. Kadangi pašalpa, skirta savanoriško sveikatos draudimo įmokoms kompensuoti, mokama nepaisant to, ar draudiminis įvykis įvyko, Reglamento Nr. 1408/71 27 straipsnis jai netaikomas. Įmokos ir išmokos turi būti atskiriamos: pirmoji nustato įgijimo teisę, antrąja preziumuojama, kad teisė jau įgyta. Taigi minėtos išmokos, tiek, kiek jos yra skirtos įmokoms sveikatos draudimui, negali būti laikomos išmokomis pagal šį draudimą.

8. <...> Todėl Reglamento Nr. 1408/71 27 straipsnis yra skirtas tik valstybės narės, kurioje pensijos gavėjas gyvena, kompetentingų institucijų mokamoms ligos ir motinystės išmokoms įvykus draudiminiam įvykiui ir nedaro įtakos pensijos gavėjo teisei į pagal kitos valstybės narės teisės aktus mokamą pašalpą, skirtą kompensuoti įmokas savanoriškam sveikatos draudimui.

1976 m. gegužės 26 d. sprendimas Walter Th. Aulich prieš Bundesversicherungsanstalt für Angestellte (byla 103-75, Rink., 1976, p. 697) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Ligos ir motinystės išmokos - Sąvoka <...> 6. Reikalavimas, kad Bendrijos teisė būtų taikoma vienodai, reiškia, kad sąvokos, kuriomis remiasi ši teisė, neturi skirtis, atsižvelgiant į kiekvienos nacionalinės teisės ypatumus, bet turi būti pagrįstos objektyviais kriterijais, nustatytais pagal pačią Sąjungos teisę. Pagal šį principą ligos ir invalidumo išmokų sąvokos, kaip jos suprantamos pagal Reglamento Nr. 1408/71 4 straipsnio 1 dalies a ir b punktus, siekiant taikyti šį reglamentą turi būti apibrėžtos atsižvelgiant ne į nacionalinės teisės aktų, kuriuose įtvirtintos šias išmokas numatančios vidaus nuostatos, rūšį, bet į pačias Sąjungos teisės normas, kuriose apibrėžiama šių išmokų sandara. <...> 9. Todėl <...> „ligos ir motinystės“ išmokos Reglamento Nr. 1408/71 4 straipsnio 1 dalies a punkto ir III antraštinės dalies I skyriaus prasme turi būti aiškinamos kaip apimančios neįgalumo 557

1984 m. gegužės 17 d. Sprendimo Brusse, 101/83, Rink., 1984, p. 2223, 16 p.

išmokas, kurios savo esme yra medicininės ir chirurginės išmokos pagal nacionalinės teisės nuostatas, skirtas neįgalumui.

1980 m. sausio 10 d sprendimas W. Jordens-Vosters prieš Bestuur van de Bedrijfsvereniging voor de Leder- en Lederverwerkende Industrie (byla 69/79, Rink., 1980, p. 75) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Ligos ir motinystės išmokos – Laikotarpių sumavimas <...> 30. <...> Reglamento Nr. 1408/71 18 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama, kaip reiškianti, kad, kai pagal taikytiną valstybės narės teisę ligos išmokos pinigais gali būti mokamos su sąlyga, kad apsidraudimo pagal tos valstybės narės sistemą metu asmuo negalėjo būti nedarbingas, valstybė narė turi atsižvelgti į kitoje valstybėje narėje to asmens įgytus draudimo laikotarpius, lyg jie būtų įgyti pirmojoje valstybėje narėje. Tai, kad asmuo, keisdamas savo gyvenamąją vietą, trumpą laiką buvo nedirbantis ir neužsiregistravęs kaip darbo ieškantis asmuo nepertraukia draudimo laikotarpio tęstinumo ir nedraudžia taikyti laikotarpių sumavimo taisyklės, įtvirtintos Reglamento Nr. 1408/71 18 straipsnio 1 dalyje.

1995 m. spalio 26 d. sprendimas S. E. Klaus prieš Bestuur van de Nieuwe Algemene Bedrijfsvereniging (byla C-482/93, Rink., 1995, p. I-3551) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Ligos ir motinystės išmokos – Slaugos pašalpa <...> 35. Slaugos pašalpa yra finansinė pagalba, leidžianti bendrai pagerinti slaugos reikalingų asmenų gyvenimo lygį kompensuojant papildomas dėl jų būklės patiriamas išlaidas.

1998 m. kovo 5 d. sprendimas Manfred Molenaar ir Barbara Fath-Molenaar prieš Allgemeine Ortskrankenkasse Baden-Württemberg (byla C-160/96, Rink., 1998, p. I-843) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Ligos ir motinystės išmokos – Senatvės pensiją mokančios valstybės narės teisė atlikti atskaitymus ligos išmokai padengti <...> 49. Iš Reglamento Nr. 1408/71 33 straipsnio 1 dalies nuostatų matyti, jog, <...> minėtas reglamentas nesuteikia teisės valstybei narei, kurios teritorijoje gyvena pensininkas, reikalauti, kad šis sumokėtų pagal jos nacionalinės teisės aktus nustatytas ligos draudimo įmokas, apskaičiuotas remiantis suinteresuotojo asmens gaunamomis pajamomis, į kurias patenka kitos valstybės mokamos pensijos. 33 straipsnio 1 dalis tik joje nurodytais atvejais suteikia teisę valstybės narės atitinkamai įstaigai daryti atskaitymus iš jos mokamos pensijos, t. y. iš faktiškai sumokėtos pensijos, tam, kad būtų padengtos būtent ligos išmokos. <...> 57. <...> Bendrasis principas, įtvirtintas Reglamente Nr. 1408/71 ir taikomas pagal to reglamento 33 straipsnį, pagal kurį iš asmens, turinčio teisę į pensiją, vien dėl gyvenimo valstybėje narėje negali būti reikalaujama mokėti privalomas draudimo įmokas, kad būtų padengtos išmokos, už kurių mokėjimą yra atsakinga kita valstybė narė, draudžia gyvenamosios vietos valstybei narei reikalauti mokėti įmokas ar panašius mokėjimus, kad padengtų senatvės, neįgalumo ar nedarbo išmokas, kai šis asmuo turi teisę į panašias išmokas pagal valstybės narės, atsakingos už pensijų mokėjimą, teisę.

2001 m. gegužės 10 d. sprendimas Sulo Rundgren (byla C-389/99, Rink., 2001, p. I-3731) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Ligos ir motinystės išmokos – Ligos draudimo įmokų pagrindo nustatymas <...> 37. <...> Reglamento Nr. 1408/71 33 straipsnio 1 dalis nedraudžia, kad nustatant pensijos, kurią pagal reglamento 27 straipsnį moka už išmokų mokėjimą atsakinga valstybė narė, gavėjo

gyvenamosios vietos valstybėje narėje ligos draudimo įmokų pagrindą, be gyvenamosios vietos valstybės mokamos pensijos, būtų įtraukiama ir kitoje valstybėje narėje mokama pensija, jei ligos draudimo įmokos neviršija gyvenamosios vietos valstybėje gaunamos pensijos sumos.

38. Vis dėlto EB 39 straipsnis [dabar SESV 45 straipsnis] draudžia atsižvelgti į iš kitos valstybės narės įstaigos gaunamos pensijos sumą, jei įmokos jau buvo sumokėtos toje kitoje valstybėje narėje nuo toje valstybėje gautų pajamų iš veiklos. Suinteresuotieji asmenys turi įrodyti, kad ankstesnės įmokos buvo tikrai sumokėtos.

2006 m. liepos 18 d. sprendimas Nikula (C-50/05, Rink., 2006, p. I-7029) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Ligos ir motinystės išmokos – Išmokos natūra ir išmokos pinigais <...> 48. <...> Reglamento Nr. 1408/71 kontekste sąvokos „išmokos natūra“ ir „išmokos pinigais“ turi būti aiškinamos autonomiškai pagal Bendrijos teisę558. Vis dėlto pagrindinėje byloje nagrinėjamo slaugos draudimo klausimu Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad slaugos draudimo išmokos slaugos namuose dėl suinteresuotojo asmens slaugos poreikio patirtų išlaidų tiesioginio apmokėjimo ar kompensavimo forma patenka į išmokų natūra sąvoką Reglamento Nr. 1408/71 III antraštinės dalies prasme559, o šios išmokos, be kita ko, apima visiškai stacionarią slaugą, numatytą SGB XI 43 straipsnyje.

2009 m. liepos 16 d. sprendimas Petra von Chamier-Glisczinski prieš Deutsche AngestelltenKrankenkasse (byla C-208/07, Rink., 2009, p. I-6095) 4.6.3.1.

4.6.3.2. Draudimo, darbo arba gyvenimo laikotarpių sumavimas Susijusi Teisingumo Teismo praktika pateikiama kitose Teisingumo Teismo praktikos vadovo dalyse, skirtose darbuotojų migrantų socialiniam draudimui.

4.6.3.3. Buvimas ir gyvenimas nekompetentingoje valstybėje narėje

Turinys

Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Ligos ir motinystės išmokos – Neįgalumo pensiją mokančios valstybės narės teisė suteikti ligos išmokas natūra <...> 14. Reglamentas Nr. 1408/71, įskaitant jo 19 straipsnį ir 28 straipsnio 1 dalį, nevaržo valstybės narės kompetentingos institucijos teisės suteikti ligos ar motinystės išmokas Reglamento 4 straipsnio 1 dalies a punkto prasme, įskaitant ir medicininio ar chirurginio pobūdžio išmokas, asmeniui, kuris gauna neįgalumo pensiją pagal tos valstybės narės teisę ir gyvena kitoje valstybėje narėje.

1980 m. sausio 10 d sprendimas W. Jordens-Vosters prieš Bestuur van de Bedrijfsvereniging voor de Leder- en Lederverwerkende Industrie (byla 69/79, Rink., 1980, p. 75) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Ligos ir motinystės išmokos – Nedarbingumo nustatymas gyvenimo valstybės narės kompententingoje institucijoje – Pripažinimas <...> 15. Reglamento Nr. 574/72 560 18 straipsnio 1-4 dalys turi būti aiškinamos taip, kad jei kompetentinga institucija nepasinaudoja 5 dalyje nustatyta galimybe pasirinkti asmens sveikatos 2006 m. birželio 15 d. Sprendimas Acereda Herrera, C‑466/04, Rink., 2006, p. I‑5341, 29 ir 30 p.

2004 m. liepos 8 d. Sprendimas Gaumain-Cerri ir Barth, C‑502/01 ir C‑31/02, Rink., 2004, p. I‑6483, 26 p.

560 1972 m. kovo 21 d. Tarybos Reglamentas (EEB) Nr. 574/72 nustatantis Reglamento (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje, įgyvendinimo tvarką (OL 1972 m. specialusis leidimas, 5 skyrius, 1 tomas, p. 83 – 160) 558 559

būklę tikrinsiantį gydytoją, jai privalomos asmens gyvenamosios vietos kompetentingos institucijos išvados, susijusios su asmens nedarbingumo pradžia ir trukme. <...> 22. <...> Reglamento Nr. 574/72 18 straipsnio 5 dalis turi būti aiškinama taip, kad kompetentinga institucija gali reikalauti, kad nustatyti patikrinimai būtų atliekami jos pasirinkto gydytojo, įskaitant gydytoją asmens gyvenamosios vietos valstybėje narėje, ir, kad asmuo neprivalo grįžti į kompetentingus institucijos valstybę narę, kad ten būtų atliktas madicininis patikrinimas.

1987 m. kovo 12 d. sprendimas Giuseppe Rindone prieš Allgemeine Ortskrankenkasse Bad UrachMünsingen (byla 22/86, Rink., 1987, p. 1339) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Ligos ir motinystės išmokos – Išmokos kitoje valstybėje narėje darbo ieškantiems asmenims <...> 21. <...> Reglamento 1408/71 25 straipsnio 4 dalis reikalauja, kad kompetentinga institucija nuspręstų dėl laikotarpio, kuriuo skiriamos ligos išmokos, pratęsimo net jei darbo ieškantis asmuo šio prašymo aiškiai ir nepateikė, tačiau toks prašymas yra numanomas asmeniui pateikus prašymą skirti ligos išmokas prieš pat pagal 25 straipsnio 1 dalį nustatyto laikotarpio pabaigą valstybės narės, kurioje darbo ieškantis asmuo yra, kompetentingai institucijai. <...> 32. <...> nustatydama, ar egzistuoja force majeure atvejis Reglamento Nr. 1408/71 25 straipsnio 4 dalies prasme, kompetentinga institucija turi atlikti atvejo aplinkybių vertinimą, siekiant išsiaiškinti, ar iš asmens gali būti pagrįstai reikalaujama grįžti į kompetentingą valstybę narę. Šiuo tikslu turi būti atsižvelgiama ne tik į riziką, kad dėl reikalavimo grįžti asmens sveikata gali ženkliai pablogėti ar kad šansas išgyti gali sumažėti, bet ir į sunkumus, kuriuos asmuo būtų priverstas patirti. Turi būti įvertinama tai, kad force majeure sąvoka negali būti apribota visišku negalėjimu grįžti į kompetentingą valstybę ir, kad fizinė galimybė keliauti nereiškia, kad negali būti taikoma force majeure aplinkybė.

1995 m. liepos 13 d. sprendimas Umberto Perrotta prieš Allgemeine Ortskrankenkasse München (byla C-391/93, Rink., 1995, p. I-2079) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Ligos ir motinystės išmokos - Slaugos pašalpos mokėjimas kitoje nei kompetentingos institucijos valstybėje narėje <...> 36. Išmoka, šiuo atveju slaugos pašalpa, turi būti laikoma ligos draudimo „išmoka pinigais“, kaip nurodyta Reglamento Nr. 1408/71 19 straipsnio 1 dalies b punkte ir 25 straipsnio 1 dalies b puinkte.

37. Šiomis aplinkybėmis iš Reglamento Nr. 1408/71 19 straipsnio 1 dalies a punkto seka, kad darbuotojui, gyvenančiam kitoje nei darbo vietos valstybėje narėje, turi būti mokama slaugos pašalpa natūra tiek, kiek pagal gyvenamosios vietos valstybės narės teisę <...> gali būti mokamos išmokos natūra, skirtos tai pačiai rizikai, kaip ir darbo vietos valstybėje narėje, padengti. Šios išmoks turi būti mokamos gyvenamosios vietos valstybės narės pagal tos valstybės narės teisės aktus. Tas pats pasakytina ir apie bedarbius bei senatvės pensiją gaunančius asmenis, kuriems taikomi kitos, nei gyvenamosios vietos, valstybės narės teisės aktai pagal Reglamento Nr. 1408/71 25 straipsnio 1 dalies a punktą ir 28 straipsnio 1 dalies a punktą.

38. Antra, iš Reglamento Nr. 1408/71 19 straipsnio 1 dalies b punkto seka, kad darbuotojui turi būti mokamos slaugos išmokos pinigais valstybėje narėje, kurioje jis gyvena, net jei joje tokios išmokos nenumatytos. Šios išmokos yra mokamos darbo vietos valstybės narės kompetentingos institucijos jos nustatytomis sąlygomis. Tas pats pasakytina ir apie bedarbius bei senatvės pensiją gaunančius asmenis, kuriems taikomi kitos, nei gyvenamosios vietos, valstybės narės teisės aktai pagal Reglamento Nr. 1408/71 25 straipsnio 1 dalies b punktą ir 28 straipsnio 1 dalies b punktą.

<...> 41. <...> Teisė į išmokas turi būti apskaičiuojama šios teisės įgyjimo metu, todėl data, kai išmoka yra mokama, nėra svarbi. <...> 1998 m. kovo 5 d. sprendimas Manfred Molenaar ir Barbara Fath-Molenaar prieš Allgemeine Ortskrankenkasse Baden-Württemberg (byla C-160/96, Rink., 1998, p. I-843) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Ligos ir motinystės išmokos – Išmokų natūra apmokėjimas pensininkui, būnančiam kitoje nei gyvenimo valstybėje narėje <...> 31. <...> skirtingai nuo Reglamento Nr. 1408/71 22 straipsnio 1 dalies a punkto, kuriuo pagal darbo sutartį ir savarankiškai dirbantiems asmenims „pagal kurių būklę reikia, kad jiems neatidėliojant būtų mokama išmoka jiems būnant kitos valstybės narės teritorijoje“ suteikiama teisė į išmokas natūra, šio reglamento 31 straipsnyje, kuriuo tokia pati teisė suteikiama pensininkui ir jo šeimos nariams, esantiems kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje jie gyvena, nenumatyta atitinkama nuostata dėl suinteresuotųjų asmenų sveikatos būklės. <...> 33. <...> pažymėdamas, kad Reglamento Nr. 1408/71 27–33 straipsniuose numatytos specialiosios nuostatos taikomos tik pensininkams, Teisingumo Teismas patikslino, kad 31 straipsnis reglamentuoja šių apdraustų asmenų teisę į išmokas natūra, jeigu šios išmokos tampa būtinos būnant kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje jie gyvena561.

34. <...> negalima teigti, kad Reglamento Nr. 1408/71 22 straipsnio 1 dalies a punktas taikomas pensininkams jiems būnant kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje jie gyvena, ar kad šio straipsnio nuostatomis reikia remtis aiškinant to paties reglamento 31 straipsnį. <...> 38. <...> tai, kad Bendrijos teisės aktų leidėjas nenorėjo, jog nedirbantiems pensininkams būtų taikoma tokia pati tvarka, kokia taikoma pagal darbo sutartį ar savarankiškai dirbantiems asmenims, galima paaiškinti siekiu palengvinti šios socialiniu draudimu apdraustų asmenų grupės veiksmingą judėjimą, atsižvelgiant į kai kuriuos šiai grupei būdingus ypatumus, pavyzdžiui, į didesnį pažeidžiamumą ir galinčią egzistuoti didesnę priklausomybę sveikatos srityje bei į galimybę dažniau lankytis kitose valstybėse narėse dėl mažesnio užimtumo.

39. Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Reglamento Nr. 1408/71 31 straipsnyje numatytą sistemą reikia skirti nuo šio reglamento 22 straipsnio 1 dalies a punkte numatytos sistemos. <...> 63. <...> Reglamento Nr. 1408/71 31 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad naudojimuisi teise į išmokas natūra, kurios pagal šią nuostatą užtikrinamos pensininkams, būnantiems kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje jie gyvena, negalima numatyti sąlygos, kad liga, dėl kurios reikėjo atitinkamo gydymo, ūmiai pasireikštų būnant toje valstybėje, dėl ko minėtą gydymą buvo būtina suteikti nedelsiant. Ši nuostata draudžia valstybei narei šio naudojimosi atžvilgiu nustatyti tokią sąlygą.

Reglamento Nr. 1408/71 31 straipsnis draudžia valstybei narei, kad naudojimuisi teise į išmokas natūra, kurios užtikrinamos pagal šį straipsnį, būtų nustatyta kokia nors leidimo procedūra.

Paslauga ir Reglamento Nr. 1408/71 31 straipsnyje numatytų išmokų natūra kompensavimas paprastai turi būti suteikiami remiantis šio straipsnio bei šio reglamento 36 straipsnio ir Reglamento Nr. 574/72 31 bei 93 straipsnių nuostatomis.

Jeigu paaiškėja, kad buvimo valstybės įstaiga neteisingai atsisakė suteikti Reglamento Nr. 1408/71 31 straipsnyje numatytas išmokas natūra, o gyvenamosios vietos įstaiga, informuota apie šį atsisakymą, atsisakė palengvinti šios nuostatos teisingą įgyvendinimą, nors turėjo tokią pareigą, pastaroji, nepažeisdama galinčios kilti buvimo vietos įstaigos atsakomybės, turi tiesiogiai apdraustajam asmeniui kompensuoti jo patirtas gydymosi išlaidas, užtikrinant, kad jis gautų tokio dydžio kompensaciją, kokią būtų gavęs, jeigu būtų laikomasi šio straipsnio nuostatų.

Tokiu atveju Reglamento Nr. 1408/71 31 bei 36 straipsniai ir Reglamento Nr. 574/72 31 bei 93 straipsniai draudžia, kad nacionalinės teisės aktuose tokio kompensavimo atžvilgiu būtų numatyta sąlyga gauti a posteriori leidimą, kuris išduodamas tik nustačius, kad liga, dėl kurios aptariamas

561

1979 m. gegužės 31 d. Sprendimas Pierik, 182/78, Rink., 1979, p. 1977, 5 ir 6 p.

gydymas buvo būtinas, ūmiai pasireiškė būnant kitoje valstybėje, dėl ko minėtą gydymą reikėjo suteikti nedelsiant.

2003 m. vasario 25 d. sprendimas Koinonikon Asfaliseon (IKA) prieš Vasileios Ioannidis (byla C326/00, Rink., 2003, p. I-170) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Ligos ir motinystės išmokos – Išmokų natūra apmokėjimas darbuotojui, gyvenančiam kitoje nei kompetentinga valstybė narė <...> 50. <...> Teisingumo Teismas jau yra išaiškinęs Reglamento Nr. 1408/71 19 straipsnį taip, kad į šios nuostatos taikymo sritį patenkančioje situacijoje esantis apdraustasis gyvenamosios vietos valstybėje narėje gauna išmokas natūra, jeigu šios valstybės teisės aktuose, nesvarbu, koks būtų konkretus socialinės apsaugos sistemos, kurioje šios išmokos natūra yra mokamos, pavadinimas, numatyta mokėti išmokas natūra, skirtas padengti tą pačią riziką, kokią dengia atitinkamas kompetentingos valstybės draudimas 562 . Šis aiškinimas atitinka ir 19 straipsnio tekstą, ir tikslą užtikrinti pagal darbo sutartį ar savarankiškai dirbantiems asmenims gyvenamosios vietos ar buvimo valstybėje narėje prieigą prie jų sveikatos būklę atitinkančių slaugos paslaugų lygiomis sąlygomis, palyginti su prie šios valstybės narės socialinės apsaugos sistemos prisijungusiais asmenimis.

51. Be to, remiantis Reglamento Nr. 1408/71 19 straipsnio 2 dalimi, šeimos nariai šio reglamento prasme kompetentingos valstybės sąskaita gauna išmokas natūra, kurias teikia jų gyvenamosios vietos įstaiga, atsižvelgdama į jai taikomų teisės aktų nustatytas ribas ir sąlygas563. <...> 55. <...> Reglamento Nr. 1408/71 19 ir 22 straipsniai negali būti aiškinami taip, kad gyvenimo kitoje nei kompetentingoji valstybėje narėje atveju socialiniu draudimu apdrausto asmens prieigą prie išmokų natūra reglamentuoja vien gyvenamosios vietos valstybės narės teisės aktai, ir todėl, jeigu šios valstybės narės nenumato išmokų natūra teikimo draudiminiam įvykiui, kuriam reikalaujama šių išmokų, padengti, šios nuostatos lemia, kad kompetentinga įstaiga negali suteikti tokių išmokų natūra.

56. Jeigu Reglamentas Nr. 1408/71 būtų aiškinamas kaip draudžiantis valstybei narei suteikti dirbantiems asmenims arba jų šeimos nariams platesnę socialinę apsaugą, nei išplaukia iš šio reglamento, būtų vienu metu pažeisti ir Reglamento Nr. 1408/71 tikslas, ir EB 42 straipsnio [šiuo metu SESV 48 straipsnis] paskirtis bei ribos564. <...> 65. <...> atitinkamai Reglamento Nr. 1408/71 19 ir 22 straipsniais sukurti mechanizmai atspindi Bendrijos teisės aktų leidėjo norą suteikti pirmenybę tokiam sprendimui, pagal kurį, kalbant apie natūra suteikiamas ligos išmokas, apdraustieji asmenys savo gyvenamosios vietos ar buvimo valstybėje narėje gali gauti prieigą prie jų sveikatos būklę atitinkančių slaugos paslaugų lygiomis sąlygomis, palyginti su prie šios valstybės narės socialinės apsaugos sistemos prisijungusiais asmenimis 565 . Teisinga, kad, remiantis Reglamento Nr. 1408/71 36 straipsniu, gyvenimo už kompetentingos valstybės ribų atveju išmokos natūra, kurias, be kita ko, remdamasi šio reglamento 19 ir 22 straipsniais gyvenamosios vietos įstaiga suteikė kompetentingos įstaigos sąskaita, turi būti visiškai kompensuotos pastarosios įstaigos. Tačiau, naudodamasis savo didele diskrecijos laisve, Bendrijos teisės aktų leidėjas galėjo pagrįstai nuspręsti, be kita ko, atsižvelgdamas į galimą būtinybę gauti skubias medicinos paslaugas už kompetentingos valstybės ribų, nereikalauti gyvenamosios vietos įstaigos, nepaisant kylančių praktinių ir administracinių sunkumų, teikti išmokas natūra pagal

562

1998 m. kovo 5 d. Teisingumo Teismo sprendimas Molenaar , C‑160/96, Rink., 1998, p. I‑843, 37 p.

1995 m. birželio 8 d. Sprendimas Delavant, C‑451/93, Rink., 1995, p. I‑1545, 15 p.

564 1980 m. sausio 10 d. Sprendimas Jordens‑Vosters, 69/79, Rink., 1980, p. 75, 11 p.; 1988 m. liepos 5 d. Sprendimas Borowitz, 21/87, Rink., 1988, p. 3715, 24 p.; 2008 m. gegužės 20 d. Sprendimas Bosmann, C‑352/06, Rink., 2008, p. I ‑3827, 27–29 ir 33 p.

565 2003 m. liepos 3 d. Sprendimas van der Duin ir ANOZ Zorgverzekeringen, C‑156/01, Rink., 2003, p. I‑7045, 50 p.; 2005 m. balandžio 12 d. Sprendimas Keller, C‑145/03, Rink., 2005, p. I‑2529, 45 p.

563

kompetentingos įstaigos taikytinus teisės aktus, kurios nebūtinai yra žinomos gyvenamosios vietos įstaigai. <...> 88. <...> jeigu, skirtingai nei kompetentingos valstybės socialinės apsaugos sistema, valstybės narės, kurioje gyvena slaugos reikalingas asmuo, apdraustas kaip pagal darbo sutartį ar savarankiškai dirbančio asmens šeimos narys pagal Reglamentą Nr. 1408/71, socialinės apsaugos sistema nenumato išmokų natūra tam tikrose slaugos poreikio situacijose, tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė pagrindinėje byloje, EB 18 straipsnis nedraudžia tokio reglamentavimo, koks įtvirtintas SGB XI 34 straipsnyje, kuriuo remdamasi kompetentinga įstaiga, neatsižvelgiant į šio reglamento 19 straipsniu arba prireikus 22 straipsnio 1 dalies b punktu sukurtus mechanizmus ir neribotam laikui, atsisako apmokėti su buvimu gyvenamosios vietos valstybėje narėje esančiuose slaugos namuose susijusias išlaidas iki sumos, lygios išmokoms, kurias šis asmuo būtų turėjęs teisę gauti, jeigu tokia pati slauga jam būtų suteikta kompetentingoje valstybėje esančiuose licencijuotuose slaugos namuose.

2009 m. liepos 16 d. sprendimas Petra von Chamier-Glisczinski prieš Deutsche AngestelltenKrankenkasse (byla C-208/07, Rink., 2009, p. I-6095) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Lgos ir motinystės išmokos – Buvimas ir gyvenimas nekompetentingoje valstybėje narėje – Valstybės narės, atsakingos už pensijos mokėjimą, kompetencija – Registracija gyvenamosios vietos valstybėje narėje <...> 38. <...> Reglamento Nr. 1408/71 28 ir 28a straipsniuose įtvirtinta „kolizinė norma“, leidžianti nustatyti kitoje valstybėje narėje ne pareigą mokėti pensiją turinčioje valstybėje gyvenantiems pensijos gavėjams instituciją, turinčią teikti šiose nuostatose numatytas išmokas, bei taikytiną teisę566.

39. Pagal Reglamento Nr. 1408/71 28 straipsnį pensininkas, turintis teisę gauti pensiją pagal vienos valstybės narės teisės aktus, gyvenantis kitoje valstybėje narėje, kur neturi teisės gauti ligos išmokų natūra, pareigą mokėti šią pensiją turinčios valstybės sąskaita gauna šias išmokas, kurias teikia jų gyvenamosios vietos valstybė narė, kiek jis turėtų teisę jas gauti pagal pareigą mokėti pensiją turinčios valstybės teisės aktus, jeigu gyventų jos teritorijoje567.

40. Reglamento Nr. 1408/71 28a straipsnyje numatyta iš esmės panaši taisyklė, kai gyvenamosios vietos valstybėje narėje egzistuoja teisė gauti ligos išmokas natūra, šiai valstybei nesusiejant teisės į išmokas su apsidraudimo ar darbo sąlygomis, ir tai daroma siekiant nesudaryti nepalankesnių sąlygų valstybėms narėms, kurių teisės aktuose teisė į išmokas natūra suteikiama vien gyvenimo jos teritorijoje atveju568. <...> 47. <...> bendro pobūdžio nuostata, esanti Reglamento Nr. 1408/71 II dalyje „Taikytinų teisės aktų nustatymas“, gali būti taikoma tik tuomet, kai III dalį sudarančiose specialiose nuostatose dėl įvairių išmokų kategorijų nėra nustatyta kas nors kita569.

48. Kaip tik šio reglamento 28 ir 28a straipsniuose, esančiuose III dalies 1 skyriuje „Liga ir motinystė“, numatytos šių bendrų taisyklių išimtys, kiek tai susiję su ligos išmokomis natūra pensininkams, kurie gyvena kitoje valstybėje narėje nei pareigą mokėti pensiją turinti valstybė.

566 1980 m. sausio 10 d. Sprendimas Jordens‑Vosters, 69/79, Rink., 1980, p. 75, 12 p.; 2001 m. gegužės 10 d. Sprendimas Rundgren, C‑389/99, Rink., 2001, p. I‑3731, 43 ir 44 p.; 2003 m. liepos 3 d. Sprendimas van der Duin ir ANOZ Zorgverzekeringen, C‑156/01, Rink., 2003, p. I‑7045, 39 p.

567

2003 m. liepos 3 d. Sprendimas van der Duin ir ANOZ Zorgverzekeringen, C‑156/01, Rink., 2003, p. I‑7045, 40, 47, 53 p.

568 569

2001 m. gegužės 10 d. Sprendimas Rundgren, C‑389/99, Rink., 2001, p. I‑3731, 43 ir 45 p.

1982 m. gegužės 27 d. Sprendimo Aubin, 227/81, Rink. p. 1991, 11 p.

<...> 51. <...> kiek tai susiję su kitoje valstybėje narėje nei pareigą mokėti pensiją turinti valstybė, gyvenančių pensininkų galimybe atsisakyti Reglamento Nr. 1408/71 28 ir 28a straipsniuose numatytos sistemos taikymo, pažymėtina, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką Reglamento Nr. 1408/71 nuostatos, nustatančios taikomą teisę, yra užbaigta kolizinių normų sistema, dėl kurios nacionaliniai įstatymų leidėjai praranda įgaliojimus nustatyti savo nacionalinės teisės taikymo šioje srityje apimtį ir sąlygas asmenims, kuriems ji taikoma, bei teritoriją, kurioje galioja nacionalinės teisės nuostatos570. <...> 57. <...> Reglamento Nr. 1408/71 28 ir 28a straipsniais, remiantis jų tekstu, į jų taikymo sritį patenkantiems pensijos gavėjams nesuteikiama jokia pasirinkimo teisė. Šio reglamento 28 straipsnyje privalomai numatyta, kad jeigu pensininkas, turintis teisę gauti pensiją pagal vienos valstybės narės teisės aktus, gyvena kitoje valstybėje narėje, kur neturi teisės gauti išmokų, jis, nepaisant to, „turi teisę“ gauti išmokas natūra, kurias teikia kompetentinga šios valstybės narės įstaiga, jeigu jis turėtų į jas teisę gyvendamas pareigą mokėti jam pensiją turinčioje valstybėje. Be to, jeigu gyvenamosios valstybėje narėje numatyta teisė į išmokas natūra, šio reglamento 28a straipsniu, nenumatant jokios alternatyvos, pareigą mokėti pensiją turinti valstybė narė įpareigojama apmokėti šias išmokas, taip pat su sąlyga, kad šios pensijos gavėjas turėtų į jas teisę, jeigu gyventų pareigą mokėti pensiją turinčioje valstybėje narėje. <...> 64. Todėl jeigu pensijos, mokamos pagal tam tikros valstybės narės teisės aktus, gavėjas yra Reglamento Nr. 1408/71 28 ir 28a straipsniuose aprašytoje objektyvioje situacijoje, jam pradedama taikyti šiose nuostatose esanti kolizinė norma, nesuteikiant galimybės atsisakyti tokio taikymo, pagal Reglamento Nr. 574/72 29 straipsnį neprisiregistruojant kompetentingoje savo gyvenamosios vietos valstybės narės įstaigoje.

65. Taigi į Reglamento Nr. 1408/71 28 ir 28a straipsnių taikymo sritį patenkantiems apdraustiesiems socialiniu draudimu jie yra privalomi. <...> 69. <...> pagal Reglamento Nr. 1408/71 33 straipsnio 1 dalį valstybės narės įstaiga, atsakinga už pensijos mokėjimą, iš kurios pagal galiojančius teisės aktus atskaitoma ligos ir motinystės išmokų draudimo įmokoms, turi teisę atlikti tuos atskaitymus, apskaičiuotus pagal atitinkamus teisės aktus, iš tokios įstaigos mokamų pensijų, tiek, kiek tų išmokų išlaidas pagal 28 ir 28a straipsnius padengia minėtos valstybės narės įstaiga. <...> 72. <...> kaip matyti iš to, kas pasakyta, į Reglamento Nr. 1408/71 28 ir 28a straipsnių taikymo sritį patenkantys pensijų gavėjai, turint omenyje privalomąjį šiose nuostatose įtvirtintos sistemos pobūdį, negali nuspręsti atsisakyti išmokų natūra savo gyvenamosios vietos valstybėje nesiregistruodami kompetentingoje šios valstybės narės įstaigoje, toks neįsiregistravimo faktas negali lemti, kad jie būtų atleisti nuo įmokų mokėjimo pareigą mokėti jų pensiją turinčioje valstybėje narėje, nes jie bet kuriuo atveju kelia išlaidas šiai valstybei, negalėdami išvengti nagrinėjamo reglamento sistemos taikymo.

73. Teisinga, kad nesant registracijos kompetentingoje gyvenamosios vietos valstybės narės įstaigoje toks apdraustasis socialiniu draudimu faktiškai negauna šioje valstybėje išmokų ir todėl nesukelia išlaidų, kurias pagal Reglamento Nr. 1408/71 36 straipsnį kartu su Reglamento Nr. 574/72 95 straipsniu pareigą mokėti jam pensiją turinti valstybė narė turėtų grąžinti gyvenamosios vietos valstybei narei.

74. Vis dėlto tokia aplinkybė niekaip nepaveikia teisės į šias išmokas buvimo – ir todėl atitinkamos pareigos mokėti valstybės narės, kurios teisės aktais grindžiamas tokios teisės egzistavimas, 570

2004 m. lapkričio 11 d. Sprendimo Adanez-Vega, C‑372/02, Rink. p. I‑10761

kompetentingoms įstaigoms įmokas kaip atsakomąjį mokestį už šios valstybės riziką, tenkančią jai pagal Reglamento Nr. 1408/71 nuostatas. Kaip jau yra nusprendęs Teisingumo Teismas, nė viena Sąjungos nuostata nereikalauja kompetentingos valstybės narės įstaigos tikrinti, ar apdraustasis socialiniu draudimu iš tiesų gali pasinaudoti visomis išmokomis pagal sveikatos draudimo sistemą, prieš įtraukiant jį į tą sistemą ir pradedant rinkti reikiamas įmokas571. <...> 79. <...> valstybei, turinčiai pareigą mokėti pensiją kitoje valstybėje narėje gyvenančiam pensininkui, tenka didelė dalis rizikos, susijusios su ligos išmokų natūra teikimu valstybėje narėje, kur šis pensininkas gyvena.

80. <...> Reglamento Nr. 1408/71 28, 28a ir 33 straipsniai kartu su Reglamento Nr. 574/72 29 straipsniu aiškintini taip, kad nedraudžia tam tikros valstybės narės reglamentavimo, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kuriuo remiantis pensijų, mokėtinų pagal šios valstybės teisės aktus, gavėjai, gyvenantys kitoje valstybėje narėje, kur pagal 28 ir 28a straipsnius jie turi teisę gauti ligos išmokas natūra, teikiamas kompetentingos šios valstybės narės įstaigos, turi mokėti įmokas šioms išmokoms gauti atskaitymo iš savo pensijos forma, net jeigu jie nėra įsiregistravę kompetentingoje savo gyvenamosios vietos valstybės narės įstaigoje. <...> 100. <...> SESV 21 straipsnio 1 dalis negali garantuoti apdraustajam, kad jo persikėlimas į kitą valstybę narę išliks neutralus socialinės apsaugos atžvilgiu, be kita ko, kiek tai susiję su ligos išmokomis. Atsižvelgiant į esančius valstybių narių sistemų ir teisės aktų šioje srityje skirtumus, toks persikėlimas konkrečiu atveju suinteresuotajam asmeniui gali būti daugiau ar mažiau palankus arba nepalankus, kiek tai susiję su socialine apsauga572. <...> 130. <...> SESV 21 straipsnis aiškintinas taip, kad jis nedraudžia tam tikros valstybės narės reglamentavimo, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kuriuo remiantis kitoje valstybėje narėje pensijų, mokėtinų pagal šios valstybės teisės aktus, gavėjai, gyvenantys kitoje valstybėje narėje, kur pagal Reglamento Nr. 1408/71 28 ir 28a straipsnius jie turi teisę gauti ligos išmokas natūra, teikiamas kompetentingos šios valstybės narės įstaigos, turi mokėti įmokas šioms išmokoms gauti atskaitymo iš savo pensijos forma, net jeigu nėra prisiregistravę kompetentingoje savo gyvenamosios vietos valstybės narės įstaigoje.

2010 m. spalio 14 d. sprendimas van Delft ir kt. prieš College voor zorgverzekeringen (byla C-345/09, Rink. 2010, p. I-9879) Teisingumo Teismo praktika, susijusi su Reglamento Nr. 1408/71 22 straipsnio aiškinimu pateikta prie ESTT vadovo dalies, skirtos pacientų teisių užtikrinimui 4.6.3.3.

4.6.4. Neįgalumas

Turinys

Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Neįgalumo išmokos – Neįgalumo išmokos, perskaičiuotos į senatvės pensijos išmokas <...> 18. <...> kai darbuotojas gauna neįgalumo išmoką, pagal nacionalinius teisės aktus perskaičiuotą į senatvės pensiją, ir neįgalumo išmoką, pagal kitos valstybės narės nacionalinius teisės aktus dar neperskaičiuotą į senatvės pensiją, tokia senatvės pensija ir neįgalumo išmoka turi būti traktuojamos kaip to paties pobūdžio. Tokiu atveju taikomos Reglamento Nr. 1408/71 3 skyriaus nuostatos siekiant

571 572

1998 m. kovo 5 d. Sprendimas Molenaar, C‑160/96, Rink., 1998, p. I‑843, 41 p.

2009 m. liepos 16 d. Sprendimas von Chamier‑Glisczinski, C‑208/07, Rink., 2009, p. I‑6095, 85 p.

nustatyti darbuotojo teisių apimtį, o nacionalinių taisyklių, skirtų išmokų nesutapimui, taikymas pagal Reglamento 12 straipsnio 2 dalies paskutinį sakinį yra draudžiamas.

1980 m. spalio 15 d. sprendimas Remo D'Amico prieš Office national des pensions pour travailleurs salariés (byla 4/80, Rink., 1980, p. 2951) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Neįgalumo išmokos – Teorinio išmokos dydžio apskaičiavimas <...> 11. [Reglamento Nr. 1408/71] 46 straipsnio 2 dalimi nustatomos išmokų skaičiavimo taisyklės, naudojamos kai, neatsižvelgus į 45 straipsnio nuostatas, netenkinamos nustatytos teisės į išmokas įgijimo sąlygos <…>.

12. <...> pagrindinėje byloje susiklosčiusiai situacijai taikoma visa eilė Bendrijos taisyklių, kurias taikant kartu su nacionalinėmis taisyklėmis apskaičiuojamas teorinis išmokos dydis<...>.

13. Su šiomis [Bendrijos] taisyklėmis nesuderinamos valstybės narės taisyklės, kurias taikant sumažinamas teorinis išmokos dydis lyginant su tuo, kuris būtų nustatytas taikant vien nacionalines taisykles.

14. <...> su Reglamento Nr. 1408/71 46 straipsnio 2 dalyje įtvirtintomis išmokų skaičiavio taisyklėmis nesuderinama valstybės narės, kurios teisė yra tokio pobūdžio, kaip numatyta reglamento 37 straipsnio 1 dalyje, kompetentingos institucijos taikoma teorinio neįgalumo išmokos dydžio apskaičiavimo tvarka, tiek, kiek laikotarpis tarp datos, kai asmuo buvo pirmą kartą apdraustas bet kurioje valstybėje narėje, ir datos, kai pasireiškė nedarbingumas, sudaro draudimo laikotarpį, įgytą pagal valstybių narių teisę arba pagal reglamentą.

1982 m. rugsėjo 23 d. sprendimas C.G. Besem prieš Bestuur van de Nieuwe Algemene Bedrijfsvereniging (byla 274/81, Rink., 1982, p. 2995) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Neįgalumo išmokos – Sprendimas dėl pareiškėjo neįgalumo laipsnio <...> 18. <…> Reglamento Nr. 1408/71 40 straipsnio 4 dalis turi būti aiškinama taip, kad šioje nuostatoje numatytas “sprendimas dėl pareiškėjo invalidumo laipsnio” reiškia sprendimą, pripažįstantį invalidumą, o ne sprendimą, kuriuo vėliau nustatoma, kad invalidumo nėra.

1983 m. kovo 10 d. sprendimas Margherita Baccini prieš Office national de l'emploi (ONEM) (byla 232/82, Rink., 1983, p. 583) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Neįgalumo išmokos – Neįgalumo lygio patikrinimas <...> 17. Kai valstybės narės kompetentinga institucija pasinaudoja Reglamento Nr. 574/72 <…> 51 straipsnio 1 dalyje numatyta galimybe parinkti gydytoją, kuris turėtų patikrinti išmokos gavėjo, gyvenančio kitoje valstybėje narėje, neįgalumo lygį, iš tokio asmens gali būti reikalaujama, kad jis nuvyktų į kompetentingos institucijos valstybę narę, jei kompetentinga institucija apmoka šio asmens patiriamas kelionės bei gyvenimo išlaidas ir kelionė nedaro žalos asmens sveikatai. <...> 20. Jei valstybės narės, kurioje asmuo būna ar gyvena, kompetentinga institucija nusprendžia, kad jo sveikatos būklė netinkama keliauti, už išmokų mokėjimą ar už sveikatos patikrinimą atsakinga valstybės narės kompetentinga institucija gali patikrinti šias aplinkybes vietoje.

1991 m. birželio 27 d. sprendimas Manuel Martínez Vidal prieš Gemeenschappelijke Medische Dienst (byla C-344/89, Rink., 1991, p. I-3245) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Neįgalumo išmokos – Valstybės narės teisė nustatyti reikalavimą pasirinkti neįgalumo ar senatvės pensiją – Darbuotojo teisė pasirinkti išmoką

<...> 14. <…> kai pagal valstybės narės teisę reikalaujama, kad pareiškėjas pasirinktų tarp dviejų alternatyvių išmokų [(senatvės pensijos ir neįgalumo išmokos)], išmoka, į kurią turi būti atsižvelgiama pagal Reglamento Nr. 1408/71 44 straipsnio 2 dalį ir kuri naudojama išmokos dydžiui apskaičiuoti pagal to reglamento 46 straipsnį, yra darbuotojo pasirinkta išmoka. <...> 16. <…> Reglamento Nr. 1408/71 46 straipsnio 1 dalies antra pastraipa ir Reglamento Nr. 574/72 36 straipsnio 4 dalimi nedraudžiama valstybės narės kompetentingai institucijai, į kurią kreipėsi kitos valstybės narės kompetentinga institucija dėl neįgalumo išmokos mokėjimo pagal Reglamento Nr. 1408/71 40 straipsnį, vietoj neįgalumo išmokos skirti darbuotojo pasirinktą senatvės pensiją, kuri jam yra palankesnė.

1993 m. vasario 3 d. sprendimas Alfredo Iacobelli prieš Institut National d'Assurance MaladieInvalidité ir Union Nationale des Fédérations Mutualistes Neutres (byla C-275/91, Rink., 1993, p. I523) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Neįgalumo išmokos – Neįgalumo išmokos perskaičiavimas <...> 22. <…> valstybės narės darbuotojui migrantui pagal Reglamento Nr. 1408/71 40 ir 46 straipsnius mokama neįgalumo išmoka, kurios dydis, apskaičiuojamas pagal nacionalinę teisę, įskaitant taisykles dėl išmokų nesutapimo, yra toks pat, kaip ir apskaičiuojant pagal reglamento 46 straipsnį, įskaitant 46 straipsnio 3 dalyje numatytas taisykles dėl išmokų nesutapimo, turi būti koreaguojama pagal reglamento 51 straipsnį, o ne pagal nacionalinės teisės nuostatas, kai nacionalinės teisės nuostatos numato išmokos perskaičiavimą siekiant įvertinti kitos valstybės narės mokamų išmokų pasikeitimus, lemiamus, ypač valiuto kurso svyravimų ar bendrų ekonominių pasikeitimų toje valstybėje.

1993 m. vasario 18 d. sprendimas Fioravante Luigi Bogana prieš Union Nationale des Mutualités Socialistes and Institut National d'Assurance Maladie-Invalidité (byla C-193/92, Rink., 1993, p. I755) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Neįgalumo išmokos - Teorinio išmokos dydžio apskaičiavimas <...> 32. <…> Reglamento Nr. 1408/71 46 straipsnio 2 dalies a punktas turi būti aiškinamas, kaip reiškiantis, kad kai pagal taikytiną valstybės narės teisę neįgalumo išmokos dydis priklauso nuo darbuotojo darbo užmokesčio neįgalumo įgijimo metu ir tuo laiku jis nepriklausė tos valstybės narės socialinės apsaugos sistemai, nes dirbo kitoje valstybėje narėje, valstybės narės kompetentinga institucija turi apskaičiuoti teorinį neįgalumo išmokos dydį atsižvelgdama į paskutinį kitoje valstybėje narėje gautą darbo užmokestį.

1994 m. rugpjūčio 9 d. sprendimas André Reichling prieš Institut National d'Assurance MaladieInvalidité (byla C-406/93, Rink., 1994, p. I-4061) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Neįgalumo išmokos – Laikotarpių sumavimas <...> 31. <...> Reglamento Nr. 1408/71 38 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama kaip reiškianti, kad, kai taikytinos valstybės narės teisės aktuose numatyta neįgalumo išmokos skyrimo sąlyga, pagal kurią neįgalumo išmokų suteikimas sietas su apdraustojo asmens sveikatos būkle, kuria remiantis draudimo momentu nemanoma, kad netrukus jis taps nedarbingu ir po to neįgaliu, valstybės narės kompetentinga institucija taip pat turi atsižvelgti į draudimo kitoje valstybėje narėje laikotarpius taip, lyg šie laikotarpiai būtų įgyti pagal jos administruojamą teisę.

1995 m. spalio 26 d. sprendimas R. Moscato prieš Bestuur van de Nieuwe Algemene Bedrijfsvereniging (byla C-481/93, Rink., 1995, p. I-3525)

Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Neįgalumo išmokos – Ataskaitinio laikotarpio pratęsimas <...> 33. <…> [Europos ekonominės bendrijos] sutarties 48-51 straipsniais [dabar SESV 45-48 straipsniai], Reglamento Nr. 1408/71 9a straipsniu ir Reglamento Nr. 574/72 15 straipsnio 1 dalies f punkto ii papunkčiu nereikalaujama, kad valstybė narė, nustatydama minimalų draudimo reikalavimą skiriant neįgalumo išmokas, pratęstų ataskaitinį laikotarpį kitoje valstybėje narėje įgytu nedarbo laikotarpiu, nors šioje valstybėje narėje leidžiami tokie pratęsimai, kai nedarbo laikotarpiai yra įgyjami nacionalinėje teritorijoje. Be to, Sutarties 48-51 straipsniai nedraudžia valstybei narei skiriant neįgalumo išmokas ir nustatant, ar tenkinamas minimalus draudimo laikotarpis, atsisakyti atsižvelgti į kitoje valstybėje narėje iki rizikos atsiradimo įgytus draudimo nuo nedarbo laikotarpius, kurie viršija tuos, į kuriuos atsižvelgiama pirmojoje valstybėje narėje tu pačiu laikotarpiu.

1997 m. rugsėjo 17 d. sprendimas Emanuele Iurlaro prieš Istituto nazionale della previdenza sociale (INPS) (byla C-322/95, Rink., 1997, p. I-4881) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Neįgalumo išmokos – Sveikatos patikrinimai <...> 41. <…> buvusio pasienio darbuotojo ir neįgalumo išmokos gavėjo, gyvenančio kitoje nei už išmokos mokėjimą atsakingoje valstybeje narėje, ir kurio gyvenamoji vieta yra arčiau kompetentingos institucijos negu gyvenamosios vietos institucijos, atveju Reglamento [Nr. 1408/71] 51 straipsnio 1 dalis draudžia kompetentingai institucijai atlikti administracinius ir medicininius patikrinimus prieš tai nepaprašius pirminio gyvenamosios vietos institucijos atliekamo patikrinimo.

Tačiau ši nuostata nedraudžia darbuotojui atsisakyti minėto pirminio gyvenamosios vietos institucijos atliekamo patikrinimo, jei šis atsisakymas yra pateiktas aiškiai ir laisvai. <...> 50. <…> Reglamento [Nr 1408/71] 40 straipsniu kompetentingai institucijai nedraudžiama pačiai nustatyti neįgalumo lygio remiantis pačios atliktu medicininiu patirkinimu, neprašant pirminio gyvenamosios vietos institucijos atliekamo patikrinimo. Tačiau kompetentinga institucija turi atsižvelgti į visus darbuotojo gyvenamosios vietos institucijos turimus dokumentus, medicinine ataskaitas ir administracinę informaciją.

1998 m. gruodžio 10 d. sprendimas Bestuur van het Landelijk instituut sociale verzekeringen prieš C.J.M. Voeten ir J. Beckers (byla C-279/97, Rink., 1998, p. I-8293) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Neįgalumo išmokos – Nediskriminavimas <...> 37. <...> egzistuoja dviejų rūšių koordinavimo taisyklės.

38. Pirma, Reglamento Nr. 1408/71 40 straipsnio 3 dalies a punkte numatyta taisyklė atsižvelgia į visus įvykius, atsitikusius per pagal antrosios valstybės narės teisės aktus įgytus laikotarpius, ir juos susumuoja siekiant patikrinti, ar įvykdytos pagal pirmosios valstybės narės teisės aktus reikalaujamos sąlygos teisei į invalidumo išmokas įgyti.

39. Antra, Reglamento Nr. 1408/71 40 straipsnio 3 dalies b punkte įtvirtinta taisyklė nustato laiko ribas teisei į invalidumo išmokas įgyti pirmojoje valstybėje narėje, šiai konkrečiai suteikdama galimybę nustatyti sąlygą, kad šios išmokos skiriamos pasibaigus pirminiam laikotarpiui, per kurį suinteresuotasis asmuo buvo nedarbingas arba gavo ligos išmokas pinigais, t. y. galimybę, kuria Belgijos teisės aktų leidėjas pasinaudojo 1994 m. Įstatymo 93 straipsnyje numatydamas, kad teisė į tokias išmokas įgyjama pasibaigus vienų metų pirminio nedarbingumo laikotarpiui. <...> 50. <...> EB 39 straipsnis [dabar SESV 45 straipsnis] turi būti aiškinamas kaip draudžiantis valstybės narės kompetentingoms valdžios institucijoms taikyti nacionalinės teisės aktus, kurie, atsižvelgiant į Reglamento Nr. 1408/71 40 straipsnio 3 dalį, teisei į invalidumo išmokas įgyti nustato sąlygą, kad būtų pasibaigęs vienų metų pirminio nedarbingumo laikotarpis, kai dėl tokio taikymo

darbuotojas migrantas pagal šios valstybės narės socialinės apsaugos sistemą mokėjo prarandamas įmokas ir taip atsidūrė mažiau palankioje padėtyje, palyginti su vietiniu darbuotoju.

2009 m. spalio 1 d. sprendimas Ketty Leyman prieš Institut national d’assurance maladie-invalidité (INAMI) (byla C-3/08, Rink., 2009, p. I-9085) 4.6.4.

4.6.5. Senatvė ir mirtis 4.6.5.1. Bendrieji aspektai Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Senatvės pensija – Tikslai <...> 14. <...> esminė senatvės pensijos, numatytos Reglamento Nr. 1408/71573 4 straipsnio 1 dalies c punkte ir 46 straipsnyje, savybė yra siekis užtikrinti minimalias pajamas asmenims, kurie yra pasiekę tam tikrą amžių, kurie dėl to nebedriba ir iš jų nereikalaujama užsiregistruoti įdarbinimo tarnybose. Be to, Reglamento 46 straipsnyje įtvirtinta sumavimo ir paskirstymo sistema grindžiama tuo, kad išmokos paprastai yra finansuojamos ir įgyjamos remiantis išmokos gavėjo įnašais bei skaičiuojamos atsižvelgiant į draudimo laikotarpį.

1983 m. liepos 5 d. sprendimas Biagio Valentini prieš ASSEDIC de Lyon, (byla 171/82, Rink., 1983, p. 2157)

4.6.5.2. Laikotarpiai, į kuriuos turi būti atsižvelgta

Turinys

Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Senatvės pensija – Laikotarpių sumavimas <...> 9. Reglamento Nr. 1408/71 45 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad jeigu pagal valstybės narės teisės aktus teisės į išmokas įgijimas, išsaugojimas ar atgavimas priklauso nuo draudimo laikotarpių, tai tos valstybės narės kompetentinga įstaiga, kai reikia, sumuoja draudimo laikotarpius, įgytus pagal bet kurios kitos valstybės narės tartum jie būtų įgyti pagal jos administruojamus teisės aktus.

10. Šio straipsnio, kaip ir visos sistemos, kurios dalį jis sudaro, pagrindas, struktūra ir ribos yra [Europos ekonominės erdvės] sutarties 48-51 straipsniai [dabar SESV45-48 straipsniai], kuriais siekiama užtikrinti laisvą darbuotojų judėjimą.

Pagal 51 straipsnį [dabar SESV 48 straipsnis] įgyvendinantys reglamentai turi užtikrinti darbuotojams, siekiantiems teisės į išmokas, laikotarpių, įgytų pagal kelių valstybėių narių teisės aktus, sumavimą. Šios nuostatos tikslas yra užtikrinti darbuotojams migrantams, pasinaudojusiems laisvo judėjimo teise, teisę į išmokas už visus darbo ir lygiaverčius laikotarpius, kurie buvo įgyti pagal kelių valstybių narių teisę, nediskriminuojant jų kitų darbuotojų atžvilgiu.

Laikotarpių sumavimo tikslais darbo laikotarpiai pagal Reglamento Nr. 1408/71 1 straipsnio s punktą gali apimti nedarbo laikotarpius tiek, kiek jie laikomi laygiaverčiais darbo laikotarpiams pagal valstybės narės, kurioje jie buvo įgyti, teisės aktus.

11. Kita vertus, kai pagal nacionalinius teisės aktus teisė į išankstinę pensiją įgyjama tik jei asmuo dirbo ir buvo apsidraudęs socialiniu draudimu tam tikrą laikotarpį į kurį neįskaičiuojami nedarbo laikotarpiai, tačiau nedarbo laikotarpiai sudaro atskirą reikalavimą, Bendrijos teisė nereikalauja, kad būtų atsižvelgiama į tai, kad asmuo yra įsiregistravęs kaip bedarbis kitoje valstybėje narėje.

1972 m. kovo 21 d. Tarybos Reglamentas (EEB) Nr. 574/72 nustatantis Reglamento (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje, įgyvendinimo tvarką (OL 1972 m. specialusis leidimas, 5 skyrius, 1 tomas, p. 83 – 160) 573

1975 m. liepos 9 d. sprendimas Gaetano d'Amico prieš Landesversicherungsanstalt Rheinland-Pfalz (byla 20-75, Rink., 1975, p. 891) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Senatvės pensija – Laikotarpių sumavimas – Trumpesni nei vienerius metus trunkantys draudimo laikotarpiai <...> 12. Pagal Reglamento Nr. 1408/71 48 straipsnio 2 dalį už senatvės pensijų mokėjimą atsakingos valstybės narės kompetentinga institucija turi atsižvelgti į kitoje valstybėje narėje įgytus draudimo laikotarpius, kurie yra trumpesni nei vieneri metai, net jei teisė į pensiją įgyjama tik pagal nacionalinę teisę. <...> 16. <…> valstybė narė negali reikalauti, kad darbuotojas mokėtų draudimo įmokas, atitinkančias draudimo laikotarpius įgytus kitoje valstybėje narėje, į kuriuos daroma nuoroda Reglamento Nr. 1408/71 48 straipsnyje, ar kad būtų pervedamos kitose valstybėse narėse sumokėtos draudimo įmokos.

1982 m. vasario 18 d. sprendimas Georges Vermaut prieš Office national des pensions pour travailleurs salariés (byla 55/81, Rink., 1982, p. 649) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Senatvės pensija – Laikotarpių sumavimas – Teisės į išmokas priklausymas nuo draudimo rizikos atsiradimo metu <...> 13. Jei darbuotojas buvo apdraustas minimalų draudimo laikotarpį teisei į išmokas įgyti, Sutarties 51 straipsnyje [dabar SESV 48 straipsnis] numatytiems tikslams prieštarautų, jei kompetentinga institucija atsisakytų mokėti išmokas vien dėl to, kad darbuotojas pagal nacionalinę teisę nebebuvo apraustas jam pasinaudojus teise laisvai judėti.

14. Todėl teisė į išmoką [Reglamento Nr. 1408/71] 48 straipsnio 1 dalies prasme turi būti suprantama kaip apimanti darbuotojo teises pagal draudimo sistemą, pagal kurią draudėjo atsakomybė nekyla iki atsiradus rizikai. Įgijus šią teisę pagal nacionalinę teisę darbuotojas pagal Reglamentą Nr. 1408/71 gali naudotis draudimo laikotarpių sumavimu net jei nacionalinė teisė nebesuteikia jam šios teisės į išmokas rizikos atsiradimo metu.

1982 m. gruodžio 9 d. sprendimas Salvatore Malfitano prieš Institut 268ATIONAL d‘assurance maladie-invalidité (INAMI) (byla 76/82, Rink., 1982, p. 4309) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Senatvės pensija – Laikotarpių sumavimas – Ne valstybėje narėje įgyti draudimo laikotarpiai – Dvišalės sutartys su trečiosiomis valstybėmis <...> 26. <…> ne valstybėje narėje įgyti draudimo laikotarpiai, į kuriuos pagal dvišalę sutartį atsižvelgė Vokietijos kompetentingos institucijos, nėra laikomi laikotarpiais, įgytais pagal valstybės narės teisę Reglamento [Nr. 1408/71] 46 straipsnio prasme. Todėl jokia nuostata nereikalauja, kad kitų valstybių narių kompetentingos institucijos atsižvelgtų į šiuos laikotarpius, apskaičiuodamos pensijos dydį, o tai, kad Vokietijos kompetentingos institucijos atsižvelgė į šiuos laikotarpius negali padidinti kitų valstybių narių įsipareigojimų.

1988 m. liepos 5 d. sprendimas Felix Borowitz prieš Bundesversicherungsanstalt für Angestellte (byla 21/87, Rink., 1988, p. 3715) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Senatvės pensija – Draudimo laikotarpių sumavimas – Nacionalinės taisyklės dėl išmokų nesutapimo

<...> 38. <…> Reglamento Nr. 1408/71 46 straipsnio 2 dalies b punkto tikslais apskaičiuojant faktinį išmokos dydį kompetentinga institucija turi atsižvelgti į visus visose valstybėse narėse įgytus ir pripažintus draudimo laikotarpius ir negali taikyti nacionalinių taisyklių dėl išmokų nesutapimo.

1993 m. gruodžio 15 d. sprendimas Enrico Fabrizii, Pietro Neri and Aldo Del Grosso v Office national des pensions (sujungtos bylos C-113/92, C-114/92 ir C-156/92, Rink., 1993, p. 6707) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Senatvės pensija – Draudimo laikotarpių sumavimas – Teisės į pensiją sąlygų netenkinimas pagal visų valstybių narių, kuriose darbuotojas buvo apdraustas, teisės aktus <...> 29. Apskaičiuojant pensijas [Reglamento Nr. 1408/71 49 straipsnyje] nenumatytas reikalavimas pagal valstybės narės teisės aktus atsižvelgti į kitoje valstybėje narėje įgytus draudimo laikotarpius, kas atitinka bendrą Reglamento Nr. 1408/71 sistemą, leidžiančią skirtingoms valstybių narių socialinės apsaugos sistemoms toliau egzistuoti, sukurdama skirtingus reikalavimus įvairioms institucijoms, į kuriuos pareiškėjas turi tiesioginę teisę574. <...> 31. Tačiau [Reglamento Nr. 1408/71] 49 straipsniu nedraudžiama valstybės narės, kurioje tenkinamos sąlygos teisei į pensiją įgyti, teisės aktais atsižvelgti į kitoje valstybėje narėje įgytus draudimo laikotarpius įvertinant teisę į pensiją ir šios teisės apimtį. <...> <...> 37. <…> [pagal Reglamento Nr. 1408/71 sukurtą sistemą] kiekviena valstybė narė moka išmokas, atitinkančias laikotarpius įgytus pagal jos teisės aktus.

38. Kaip Teisingumo Teismas pažymėjo sprendimo Cabras, C-199/88, Rink., 1990, p. I-1023, 30 ir 31 punktuose, nepatogumai dėl išmokų dalybos, kuri kiek įmanoma mažinama kai kuriomis Reglamento Nr. 1408/71 nuostatomis, kyla iš Sutarties 51 straipsnio [dabar SESV 48 straipsnis] kadangi juo nesukuriama bendra socialinės apsaugos sistema, bet nustatomos valstybių narių socialinės apsaugos sistemų koordinavimo taisyklės.

39. Šiomis aplinkybėmis pensijos apskaičiavimas, neįvertinant kitoje valstybėje narėje įgytų draudimo laikotarpių nepažeidžia nediskriminavimo principo<…>.

40. <…> kai teisė į senatvės pensiją pagal vienos valstybės narės teisės aktus įgyjama nuo 60 metų, darbuotojui, kuris nėra sukakęs 65 metų apskaičiuojant jo teisę į pensiją pagal laikotarpius, įgytus šioje valstybėje narėje ir kitoje valstybėje narėje, kurioje teisė į pensiją įgyjama nuo 65 metų, Reglamento Nr. 1408/71 3 straipsnio 1 dalimi ir 49 straipsniu nedraudžiama atsižvelgti į toje kitoje valstybėje narėje įgytus laikotarpius įvertinant teisės į pensiją apimtį, kuri pirmojoje valstybėje narėje gali būti pradėta mokėti iš karto.

1994 m. liepos 7 d. sprendimas Hugh McLachlan prieš Caisse Nationale d'Assurance Vieillesse des Travailleurs Salariés de la Région d'Ile-de-France (byla C-146/93, Rink., 1994, p. I-3229) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Senatvės pensija – Draudimo laikotarpių sumavimas - Teisės į pensiją sąlygų netenkinimas pagal visų valstybių narių, kuriose darbuotojas buvo apdraustas, teisės aktus <...> 41. <…> Reglamento Nr. 1408/71 49 straipsnio 1 dalies b punkto i ir ii papunkčiai turi būti aiškinami taip, kad iš valstybės narės, kurioje asmuo tenkina teisės į senatvės pensiją įgijimo sąlygas, kompetentingos instititucijos reikalaujama nesivadovaujant kitoje valstybėje narėje, kurioje teisės į senatvės pensiją įgijimo sąlygos dar netenkinamos, įgytais draudimo ar gyvenimo laikotarpiais pagal reglamento 46 straipsnį atsižvelgti į pagal toje valstybėje narėje galiojančius teisės aktus įgytus laikotarpius, kai dėl to gali būti mokama didesnė sentavės pensiją iki kol bus tenkinamos tos kitos valstybės narės teisės į senatvės pensiją įgijimo sąlygos.

574

1979 m. kovo 6 d. Sprendimas Claudino Rossi, 100/78, Rink., 1979, p. 831

1998 m. gruodžio 17 d. sprendimas Rijksdienst voor Pensioenen prieš Gerdina Lustig (byla C-244/97, Rink., 1998, p. I-8701) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Senatvės pensija – Draudimo laikotarpių sumavimas – Pagal dvišales sutartis trečiojoje valstybėje narėje įgyti draudimo laikotarpiai <...> 39. <…> pirmosios valstybės narės kompetentingos socialinės apsaugos institucijos, laikydamosi EB 39 straipsnyje [dabar SESV 45 straipsnis] joms Bendrijos nustatytų pareigų, spręsdamos antrosios valstybės narės piliečio teisės į senatvės pensiją įgijimo klausimą, turi atsižvelgti į trečiojoje valstybėje jo įgytus draudimo laikotarpius, jeigu, esant vienodoms įmokų mokėjimo sąlygoms, šios kompetentingos institucijos, remdamosi pirmosios valstybės narės ir trečiosios valstybės sudaryta dvišale tarptautine konvencija, atsižvelgia į savo valstybės piliečių įgytus minėtus laikotarpius.

2002 m. sausio 15 d. sprendimas Elide Gottardo prieš Istituto nazionale della previdenza sociale (INPS) (byla C-55/00, Rink., 2002, p. I-413) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Senatvės pensija – Draudimo laikotarpių sumavimas – Darbo netekusio darbuotojo įgyti draudimo laikotarpiai <...> 38. <...> EB 39 ir 42 straipsniai [dabar SESV 45 ir 48 straipsniai] bei Reglamento Nr. 1408/71 45 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad jiems neprieštarauja <...> nacionalinės teisės taisyklė, kuri dėl teisės į pensiją pagal nacionalinę sistemą suteikimo kompetentingoms valstybės narės valdžios institucijoms neleidžia atsižvelgti į tam tikrus šios valstybės teritorijoje darbo netekusio darbuotojo įgytus draudimo laikotarpius, per kuriuos nedarbo draudimą administruojanti įstaiga mokėjo senatvės draudimo įmokas, patikslinant, jog į tokius laikotarpius atsižvelgiama tik skaičiuojant šios pensijos dydį.

2005 m. sausio 20 d. sprendimas Cristalina Salgado Alonso prieš Instituto Nacional de la Seguridad Social (INSS), Tesorería General de la Seguridad Social (TGSS) (byla C-306/03, Rink., 2005, p. I705) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Senatvės pensija – Draudimo laikotarpių sumavimas – Senatvės pensijos mokėjimas gavėjui persikėlus į trečiąją valstybę <...> 30. Iš tiesų reglamento [Nr. 1408/71] 2 straipsnis, kad šis reglamentas galėtų būti taikomas, reikalauja tik dviejų sąlygų, t. y. kad darbuotojas būtų kurios nors valstybės narės pilietis (ar turėtų valstybės narės teritorijoje gyvenančio asmens be pilietybės arba pabėgėlio statusą) ir kad jam būtų arba turėjo būti taikomi vienos ar kelių valstybių narių teisės aktai.

31. Kalbant apie to paties reglamento 10 straipsnį, reikia nurodyti, kad jis draudžia taikyti gyvenamosios vietos išlygas tik tarp valstybių narių.

32. Tačiau <...> Reglamentu Nr. 1408/71 siekiama Sutarties 51 straipsnyje [dabar SESV 48 straipsnis] apibrėžto tikslo išvengiant neigiamo poveikio, kurį naudojimasis laisvo darbuotojų judėjimo teise gali daryti darbuotojų ir jų šeimos narių galimybei gauti socialinio draudimo išmokas, visų pirma, kiek tai susiję su darbuotojų migrantų, mokėjusių įmokas įvairioms socialinės apsaugos sistemoms, karjera, ir taip jiems suteikti teisinį tikrumą, kad jie išsaugos teises į pensiją, susijusias su jų įmokomis į pensijų sistemas, kaip ir darbuotojai, kurie nepasinaudojo teise laisvai judėti Bendrijoje. <...> 34. Todėl reikia konstatuoti kad šis [Reglamento Nr. 1408/71] 48 straipsnis, kuris, be to, taikymo nesusieja su darbuotojo gyvenamąja vieta prašymo skirti senatvės pensiją pateikimo momentu, negali būti aiškinamas taip, kad vien suinteresuotojo asmens gyvenamosios vietos perkėlimas į trečiąją

valstybę gali kelti abejonių dėl jo teisės į tai, kad senatvės pensija būtų apskaičiuojama pagal šiame straipsnyje nustatytas taisykles. <...> 38. Iš tiesų <...> reikia pažymėti, kad nors Reglamento Nr. 1408/71 10 straipsnis nustato teisę, kuria galima remtis siekiant, kad pensija būtų mokama bet kurioje valstybėje narėje, nei šis reglamentas, nei kokia nors kita Bendrijos teisės nuostata valstybių narių neįpareigoja pervesti pensijas į trečiąsias valstybes. Iš to išplaukia, kad tvarkai, pagal kurią vykdomas tokios senatvės pensijos mokėjimas, ir toliau taikomos valstybės narės, kurios institucija yra atsakinga už šios pensijos mokėjimą, nacionalinės teisės nuostatos.

39. Atsižvelgiant į visus pirmiau pateiktus argumentus, į pateiktą klausimą reikia atsakyti taip, kad Reglamento Nr. 1408/71 48 straipsnio 2 dalis paskutinės valstybės narės, kurioje gyveno valstybės narės piliečiu esantis darbuotojas, kompetentingai institucijai nustato pareigą, apskaičiuojant šio darbuotojo, kuris prašymo mokėti senatvės pensiją pateikimo momentu gyvena trečiojoje valstybėje, senatvės pensiją, atsižvelgti į kitoje valstybėje narėje išdirbtus laikotarpius tokiomis pačiomis sąlygomis, lyg šis darbuotojas tebegyventų Bendrijos teritorijoje.

2008 m. balandžio 3 d. sprendimas K. D. Chuck prieš Raad van Bestuur van de Sociale Verzekeringsbank (byla C-331/06, Rink., 2008, p. I-1957) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Senatvės pensija – Draudimo laikotarpių sumavimas <...> 29. Konkrečiau kalbant apie senatvės draudimą, pažymėtina, kad Reglamento Nr. 1408/71 45 straipsnio 1 dalimi reikalaujama, kad valstybės narės, pagal kurios teisės aktus teisės į išmoką įgijimas priklauso nuo minimalaus draudimo laikotarpio įgijimo, kompetentinga institucija, kai to reikia siekiant atitinkamam darbuotojui suteikti teisę į išmoką, atsižvelgtų į draudimo laikotarpius, įgytus pagal bet kurios kitos valstybės narės teisės aktus, tartum jie būtų įgyti pagal jos taikomus teisės aktus.

30. Taip Reglamento Nr. 1408/71 45 straipsniu įgyvendinamas draudimo, gyvenimo šalyje ar užimtumo laikotarpių sumavimo principas, numatytas EB 42 straipsnio [dabar SESV 48 straipsnis] a punkte. Tai yra vienas pagrindinių valstybių narių socialinės apsaugos sistemų koordinavimo Sąjungos lygmeniu principų, kuriuo siekiama užtikrinti, kad naudodamasis EB sutarties suteikta laisvo judėjimo teise darbuotojas neprarastų socialinės apsaugos išmokų, kurias jis galėtų gauti, jei visą savo profesinę veiklą vykdytų vienoje valstybėje narėje. Iš tikrųjų tokia pasekmė galėtų atgrasinti Sąjungos darbuotojus naudotis laisvo judėjimo teise ir dėl to šiai laisvei sudaryti kliūtį575.

31. Todėl valstybė narė gali nustatyti minimalų įmokų mokėjimo laikotarpį, suteikiantį teisę į nacionalinės teisės aktuose numatytą pensiją, ir draudimo laikotarpių, į kuriuos šiuo tikslu gali būti atsižvelgta, pobūdį ir ribas, tik jei, kaip numatyta Reglamento Nr. 1408/71 45 straipsnyje, atsižvelgiama ir į pagal bet kurios kitos valstybės narės teisės aktus įgytus laikotarpius tomis pačiomis sąlygomis, tarytum jie būtų įgyti pagal nacionalinės teisės aktus576. <...> 38. Kalbant apie argumentą, <...> kad tai, jog nustatant trečdalio ribą, kurios negali viršyti įmokų nemokėjimo laikotarpiai, palyginti su įmokų mokėjimo laikotarpiais, neatsižvelgiama į kitose valstybėse narėse įgytus įmokų mokėjimo laikotarpius, pateisinama administraciniais sunkumais ir kitomis praktinio pobūdžio problemomis, pakanka konstatuoti, kad pagal EB 39 straipsnio [dabar SESV 45 straipsnis] 3 dalį leidžiami tik tokie naudojimosi darbuotojų teise laisvai judėti apribojimai, kurie gali būti pateisinami viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ir visuomenės sveikatos sumetimais. Todėl, išskyrus šiuos aiškiai Sutartyje numatytus atvejus, jokia laisvo darbuotojų judėjimo kliūtis negali būti pateisinta577.

575

1995 m. spalio 26 d. Sprendimas Moscato, C-481/93, Rink., 1995, p. I-3525, 28 p.; 2005 m. sausio 20 d. Sprendimas Salgado Alonso, C‑306/03, Rink., 2005, p. I‑705, 29 p.

576 2005 m. sausio 20 d. Sprendimas Salgado Alonso, C‑306/03, Rink., 2005, p. I‑705, 31 p.

577 1991 m. kovo 7 d. Sprendimas Masgio, C‑10/90, Rink., 1991, p. I‑1119, 24 p.; 2004 m. rugsėjo 16 d. Sprendimas Merida, C‑400/02, Rink., 2004, p. I‑8471, 30 p.

39. <...> Reglamento Nr. 1408/71 45 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad, nustatydama darbuotojo migranto teisei į senatvės pensiją įgyti nacionalinėje teisėje reikalaujamą minimalų draudimo laikotarpį, atitinkamos valstybės narės kompetentinga institucija, apskaičiuodama šios valstybės narės teisės aktuose nustatytą ribą, kurios negali viršyti įmokų nemokėjimo laikotarpiai, palyginti su įmokų mokėjimo laikotarpiais, turi atsižvelgti į visus darbuotojo migranto vykdant profesinę veiklą įgytus draudimo laikotarpius, įskaitant įgytuosius kitose valstybėse narėse.

2011 m. kovo 3 d. sprendimas Zakład Ubezpieczeń Społecznych Oddział w Nowym Sączu prieš Stanisława Tomaszewska (byla C-440/09, Rink., p.)

Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Senatvės pensija – Stažas, įgytas darbuotoją perkėlus į įmonės filialą kitoje valstybėje narėje – Kolektyvinės sutarties sąlygos <...> 29. <...> nenumačius atsižvelgimo į [British Airways] darbuotojo darbo šio darbdavio filiale kitoje valstybėje narėje laikotarpį ir prilyginus <...> darbuotojo perkėlimą jo sutikimu į šio darbdavio filialą kitoje valstybėje narėje savanoriškam darbo [British Airways] nutraukimui, kolektyvine sutartimi mažiau palankiai vertinami savo teisę laisvai judėti įgyvendinantys darbuotojai, nes jie patiria finansinių nuostolių ir sumažėja jų teisė į papildomą pensiją. Tokio nepalankaus vertinimo perspektyva gali atgrasyti tokius darbuotojus, kaip antai M. Casteels, persikelti iš jų darbdavio filialo vienoje valstybėje narėje į to paties darbdavio filialą kitoje valstybėje narėje578. <...> 36. <...> SESV 45 straipsnį reikia aiškinti taip, kad jam prieštarauja tai, jog privalomai taikant kolektyvinę darbo sutartį: – nustatant laikotarpį, kuriuo buvo galutinai įgyta teisė į papildomą pensiją valstybėje narėje, neatsižvelgiama į darbo stažą, įgytą dirbant tam pačiam darbdaviui skirtingose valstybėse narėse esančiuose jo filialuose pagal tą pačią pagrindinę darbo sutartį, – darbuotojas, perkeltas iš darbdavio filialo vienoje valstybėje narėje į to paties darbdavio filialą kitoje valstybėje narėje, laikomas savo valia nutraukusiu darbo santykius su šiuo darbdaviu.

2011 m. kovo 10 d. sprendimas Maurits Casteels prieš British Airways plc. (byla C-379/09, Rink., p.)

4.6.5.2.

4.6.5.3. Išmokų apskaičiavimas

Turinys

Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Senatvės pensija – Išmokų apskaičiavimas <...> 6. <...> [Reglamento Nr. 1408/71] 46 straipsnio 3 dalis taikoma tik atvejams, kai teisės į išmoką įgijimo tikslais Sutarties 51 straipsnio [dabar SESV 48 straipsnis] a dalies prasme būtina atsižvelgti į draudimo laikotarpių sumavimo taisykles.

1977 m. spalio 20 d. sprendimas Antonio Giuliani prieš Landesversicherungsanstalt Schwaben (byla 32-77, Rink., 1977, p. 1875) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Senatvės pensija – Išmokų apskaičiavimas Perskaičiavimas <...> 12. <...> išmokų perskaičiavimas pagal Reglamento Nr. 1408/71 46 straipsnį būtinas dėl kiekvieno valstybių narių mokamų išmokų pasikeitimo, išskyrus kai šie pasikeitimai vyksta dėl

2008 m. balandžio 1 d. Sprendimas Gouvernement de la Communauté française ir Gouvernement wallon, C‑212/06, Rink., 2008, p. I‑1683, 48 p.

578

vienos iš perskaičiavimo priežasčių, numatytų reglamento 51 straipsnio 1 dalyje, kurios neapima viršesnių draudžiamojo asmeninių pasikeitimų.

1982 m. vasario 2 d. sprendimas Antonino Sinatra prieš Fonds national de retraite des ouvriers mineurs (byla 7/81, Rink., 1982, p. 137) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Senatvės pensija – Išmokų apskaičiavimas – Perskaičiavimas - Valiutų kursų svyravimai <...> 25. <...> jokia Bendrijos teisės nuostata nereikalauja periodiškai perskaičiuoti socialinės apsaugos išmokos, kurios dydis nustatytas atsižvelgiant į kitoje valstybėje narėje gaunamas išmokas, dėl valiutų kursų svyravimų.

1983 m. gegužės 5 d. sprendimas Raad van Arbeid prieš Mme Van der Bunt – Craig (byla 238/81, Rink., 1983, p. 1385) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Senatvės pensija – Išmokų apskaičiavimas Perskaičiavimas <...> 25. <...> Reglamento Nr. 1408/71 51 straipsnis turi būti aiškinamas kaip reiškiantis, kad kai pagal nacionalines taisykles dėl išmokų nesutapimo darbuotojui mokama pensija apskaičiuojama taip, kad pridėjus kito pobūdžio išmoką, mokamą kitoje valstybėje narėje, ji nesiekia nustatytų lubų, pensija neturi būti perskaičiuojama siekiant išvengti, kad šios lubos būtų pasiektos, jei vėlesni pakeitimai atliekami kitai išmokai atsižvelgiant į bendrus ekonominės ir socialinės situacijos pokyčius.

1990 m. kovo 21 d. sprendimas Maria Ravida prieš Office national des pensions (byla C-85/89, Rink., 1990, p. I-1063) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Senatvės pensija – Išmokų apskaičiavimas – Teorinis išmokos dydis <...> 32. <...> Reglamento Nr. 1408/71 46 straipsnio 3 dalis turi būti aiškinamas kaip reiškiantis, kad pagal reglamento 46 straipsnio 2 dalies a punktą apskaičiuotas didžiausias teorinis išmokos dydis yra didžiausia išmoka, kurią darbuotojas gali gauti pagal Bendrijos teisę net jei šis didžiausias dydis yra lygus pagal tik vienos valstybės narės teisės aktus mokamai išmokai. Toks aiškinimas neprieštarauja Europos ekonominės bendrijos sutarties 51 straipsniui [dabar SESV 48 straipsnis], kadangi 46 straipsnis gali būti taikomas tik jei jį taikant darbuotojui gali būti mokama išmoka, kuri yra bent jau tokio dydžio, kokia būtų mokama vien pagal tos valstybės nacionalinius teisės aktus.

1991 m. kovo 21 d. sprendimas Giovanni Cabras prieš Institut national d'assurance maladieinvalidité (byla C-199/88, Rink., 1991, p. I-1023) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Senatvės pensija – Išmokų apskaičiavimas – Išmokų perskaičiavimas <...> 51. <...> Reglamento [Nr. 1408/71] 46 straipsnis ir 51 straipsnio 2 dalis yra taikomi įvertinant ir perskaičiuojant išmokos sumą darbuotojui, kuris valstybėje narėje dirbo, joje gyvena ir gauna senatvės pensiją iš šios ir kitos valstybės narės. Tačiau tokios išmokos perskaičiavimui netaikoma 51 straipsnio 1 dalis.

1993 m. balandžio 22 d. sprendimas Office National des Pensions prieš Raffaele Levatino (byla C65/92, Rink., 1993, p. I-2005)

Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Senatvės pensija – Išmokų apskaičiavimas – Išmokų nesutapimas – Draudimo įmokų mokėjimas tuo pačiu laikotarpiu keliose valstybėse narėse <...> 23. <...> Reglamento Nr. 1408/71 12 straipsnio 2 dalimi ir 46 straipsniu nedraudžiama taikyti nacionalinių taisyklių dėl išmokų nesutapimo apskaičiuojant pensijų dydį vien pagal nacionalinę teisę. Tačiau šiais straipsniais nacionalines taisykles dėl išmokų nesutapimo draudžiama taikyti, kai pensija apskaičiuojama pagal 46 straipsnį. Reglamento Nr. 1408/71 46 straipsni 3 dalis turi būti aiškinama kaip reiškianti, kad šioje nuostatoje įtvirtinta taisyklė dėl išmokų nesutaimo nėra taikoma kai asmuo dirbo keliose valstybėse narėse vienu ir tuo pačiu laikotarpiu ir privalėjo abiejose valstybėse tuo pačiu laikotarpiu mokėti socialinio draudimo įmokas senatvės pensijai gauti.

1993 m. rugpjūčio 2 d. sprendimas Marius Larsy v Institut National d'Assurances Sociales pour Travailleurs Indépendants (byla C-31/92, Rink., 1993, p. I-4543) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Senatvės pensija – Išmokų apskaičiavimas – Nuostatos dėl išmokų nesutapimo <...> 30. <...> Reglamento Nr. 1408/71 46a ir 46b straipsniai draudžia taikyti valstybės narės teisės aktus dėl išmokų nesutapimo, pagal kuriuos toje valstybėje narėje gaunama maitintojo netekimo pensija turi būti sumažinama dėl pagal kitos valstybės narės teisės aktus mokamos maitintojo netekimo pensijos, kai išmokos, mokamos pagal pirmos valstybės narės teisės aktus yra mažesnės nei tos, kurios apskaičiuojamos taikant reglamento 46 straipsnį.

2002 m. kovo 7 d. sprendimas Caterina Insalaca prieš Office national des pensions (ONP) (byla C107/00, Rink., 2002, p. I-2403) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Senatvės pensija – Išmokų apskaičiavimas – Laikotarpių sumavimas <...> 37. Tai, kad papildomi draudimo laikotarpiai negali būti priskirti konkrečiam laikui, dėl ko šie laikotarpiai gali sutapti su draudimo laikotarpiais, įgytais pagal kitos valstybės narės teisę, nereiškia, kad į juos negali būti atsižvelgiama apskaičiuojant pensijos dydį. Pagal Reglamento Nr. 574/72579 <...> 15 straipsnio 1 dalies e punktą, kai neįmanoma nustatyti konkretaus laiko kai tam tikri gyvenimo ar darbo laikotarpiai buvo įgyti, preziumuojama, kad šie laikotarpiai nesutampa su laikotarpiais, įgytais pagal kitos valstybės narės teisę, ir, jei darbuotojui palanku, į juos atsižvelgiama. <...> 40. Jei į papildomus laikotarpius nebūtų atsižvelgiama nukentėtų <...> teise laisvai judėti pasinaudojęs darbuotojas, kurio teisės į pensiją priklauso nuo laikotarpių, įgytų pagal dviejų ar daugiau valstybių narių teisę, sumavimo. <...> 2002 m. spalio 3 d. sprendimas Ángel Barreira Pérez v Instituto Nacional de la Seguridad Social (INSS) and Tesorería General de la Seguridad Social (TGSS) (byla C-347/00, Rink., 2002, p. I-8191) 4.6.5.3.

4.6.5.4. Minimalios pašalpos Netikslinga atskirai išskirti šios Teismo praktikos 4.6.5.5. Laikinosios pašalpos

Turinys

Netikslinga atskirai išskirti šios Teismo praktikos 1972 m. kovo 21 d. Tarybos Reglamentas (EEB) Nr. 574/72 nustatantis Reglamento (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje, įgyvendinimo tvarką (OL 1972 m. specialusis leidimas, 5 skyrius, 1 tomas, p. 83 – 160) 579

4.6.6. Nelaimingi atsitikimai darbe ir profesinės ligos

Turinys

Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Nelaimingi atsitikimai darbe ir profesinės ligos – Vėliau įvykę nelaimingi atsitikimai darbe ar profesinės ligos 3 <...> Reglamento Nr. 1408/71 61 straipsnio 5 dalimi reikalaujama, kad valstybių narių kompetentingos institucijos atsižvelgtų į nelaimingus atsitikimus darbe ar profesines ligas, įvykusius anksčiau pagal kitos valstybės narės teisės aktus, tačiau ne įvykusius vėliau.

1979 m. gegužės 29 d. sprendimas Alberto Villano prieš Nordwestliche Eisen- und StahlBerufsgenossenschaft ir Pasquale Barion prieš Tiefbau-Berufsgenossenschaft (sujungtos bylos 173/78 ir 174/78, Rink., 1979, p. 1851) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Nelaimingi atsitikimai darbe ir profesinės ligos – Kitoje valstybėje narėje nustatyta profesinė liga <...> 17. Pareiga pripažinti kitoje valstybėje narėje nustatytą profesinės ligos diagnozę reiškia, kad valstybės narės, turinčios mokėti išmokas, kompetentingos institucijos negali prieštarauti dėl to, kad tokia diagnozė kitoje valstybėje narėje buvo atlikta pagal tos valstybės narės teisės aktus. Neturi būti reikalaujama, kad tinkamai atlikta procedūra, kurios metu nustatoma profesinės ligos diagnozė, atitiktų kitos valstybės narės teisės aktus, ypač atsižvelgiant į tai, kad asmeniui dirbant keliose valstybėse narėse dar nėra nustatyta už ligos išmokų mokėjimą kompetentinga valstybė narė.

18. <...> profesinės ligos diagnozė turi būti pripažinta valstybės narės, kuri pagal Reglamento Nr. 1408/71580 57 straipsnio 1 dalį yra atsakinga už išmokų mokėjimą, net jei ši diagnozė buvo nustatyta kitoje valstybėje narėje pagal tos valstybės narės teisės aktus.

1986 m. kovo 11 d. sprendimas Alexandre Deghillage prieš Caisse primaire d'assurance maladie de Maubeuge (byla 28/85, Rink., 1986, p. 991) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Nelaimingi atsitikimai darbe ir profesinės ligos – Išmokų pinigais skyrimas – Vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimas <...> 36. Teisingumo Teismas dėl nuostatos, suformuluotos analogiškai, kaip minėtas [Reglamento Nr. 1408/71] 58 straipsnis, jau yra nusprendęs, jog tokia nuostata neapsiriboja vien taikytinų teisės aktų nustatymu tam, kad būtų nustatytas bazinis vidutinio darbo užmokesčio laikotarpis, bet taip pat ja siekiama nustatyti darbo užmokestį, į kurį kompetentinga institucija turi atsižvelgti pagal taikytinus nacionalinės teisės aktus apskaičiuodama vidutinį tam tikro laikotarpio darbo užmokestį, kuriuo remiantis apskaičiuojamos piniginės išmokos581.

37. Vis dėlto pažymėtina, kad Reglamento Nr. 1408/71582 58 straipsnį, kaip ir visas šio reglamento nuostatas, reikia aiškinti atsižvelgiant į EB 42 straipsnį [dabar SESV 48 straipsnis]583.

580

1971 m. birželio 14 d. Tarybos Reglamentas (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje (OL 1971 m. specialusis leidimas, 5 skyrius, 1 tomas, p. 35 – 82) 581 1979 m. liepos 11 d. Sprendimas Pennartz, 268/78, Rink., 1979, p. 2411, 8 ir 9 p.

582 1971 m. birželio 14 d. Tarybos Reglamentas (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje (OL 1971 m. specialusis leidimas, 5 skyrius, 1 tomas, p. 35 – 82) 583 1994 m. rugpjūčio 9 d. Sprendimas Reichling, C‑406/93, Rink., 1994, p. I‑4061, 21 p.; 1996 m. rugsėjo 12 d.

Sprendimas Lafuente Nieto, C‑251/94, Rink., 1996, p. I‑4187, 33 ir 38 p.

38. Šios pastarosios nuostatos, skirtos palengvinti laisvą darbuotojų judėjimą, tikslas –siekti, jog darbuotojai migrantai neprarastų teisių į socialinės apsaugos išmokas ir jos nebūtų sumažintos dėl to, kad jie pasinaudojo EB sutartimi suteikta teise laisvai judėti584. <...> 41. Pareiga darbuotojams migrantams, pasinaudojusiems savo teise laisvai judėti, nesudaryti nepalankesnių sąlygų nereiškia, kad Reglamento Nr. 1408/71 58 straipsnio 1 dalis tiek, kiek ji skaičiuojant pinigines išmokas neleidžia atsižvelgti į kitoje valstybėje narėje gautą darbo užmokestį, būtų laikoma prieštaraujančia EB 42 straipsniui. Iš tikrųjų ši pareiga reiškia, kad šios išmokos būtų tokios pačios darbuotojui migrantui, kaip ir tuo atveju, jeigu jis nebūtų pasinaudojęs savo teise laisvai judėti585 (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Lafuente Nieto 39 punktą; sprendimo Naranjo Arjona ir kt. 21 punktą ir sprendimo Grajera Rodríguez 18 punktą).

42 Taigi tokiomis pagrindinėje byloje nagrinėjamomis aplinkybėmis, kai nors pagal Reglamento Nr. 1408/71 58 straipsnio 1 dalį reikia atsižvelgti tik į valstybės narės, kuriai priklauso kompetentinga institucija, gaunamą darbo užmokestį, vis dėlto šio darbo užmokesčio dydis turi būti atnaujintas ir padidintas, kad jis atitiktų suinteresuotojo asmens darbo užmokestį, kurį, atsižvelgus į jo profesinės karjeros eigą, jis galėjo pagrįstai gauti, jei ir toliau būtų vykdęs savo veiklą atitinkamoje valstybėje narėje (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Lafuente Nieto 40 punktą; sprendimo Naranjo Arjona ir kt. 22 punktą ir sprendimo Grajera Rodríguez 19 punktą).

43 Todėl <...> Reglamento Nr. 1408/71 58 straipsnio 1 dalis, kurią reikia aiškinti pagal EB 42 straipsnio [šiuo metu SESV 48 straipsnis] tikslą, reikalauja, jog pagrindinėje byloje nagrinėjamoje situacijoje apskaičiuojant „vidutinį darbo užmokestį“ pagal pirmąją nuostatą būtų atsižvelgta į suinteresuotojo asmens darbo užmokestį, kurį, atsižvelgiant į jo profesinės karjeros eigą, jis galėjo pagrįstai gauti, jei ir toliau būtų vykdęs savo veiklą valstybėje narėje, kuriai priklauso kompetentinga institucija.

2006 m. lapkričio 9 d. sprendimas Fabien Nemec prieš Caisse régionale d’assurance maladie du Nord-Est (byla C-205/05, Rink., 2006, p. I-10745) 4.6.6.

4.6.7. Pašalpa mirties atveju Aktualios Teismo praktikos nėra 4.6.8. Nedarbas 4.6.8.1. Bendroji dalis

Turinys

Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Nedarbo išmokos – Išmokos šeimos nariams <...> 9. Reglamento Nr. 1408/71586 67-70 straipsnių tikslas yra koordinuoti nedarbo išmokas, pagal valstybių narių teisės aktus skirtas darbuotojams, kurie yra valstybių narių piliečiai.

584

1997 m. spalio 9 d. Sprendimas Naranjo Arjona ir kt. C‑31/96‑C‑33/96, Rink., 1997, p. I‑5501, 20 p.; 1998 m. gruodžio 17 d. Sprendimas Grajera Rodríguez, C‑153/97, Rink., 1998, p. I‑8645, 17 p.

585 1996 m. rugsėjo 12 d. Sprendimas Lafuente Nieto, C‑251/94, Rink. p. I‑4187, 39 p.; 1997 m. spalio 9 d. Sprendimas Naranjo Arjona ir kt. C‑31/96‑C‑33/96, Rink., 1997, p. I‑5501, 22 p.; 1998 m. gruodžio 17 d. Sprendimas Grajera Rodríguez, C‑153/97, Rink., 1998, p. I‑8645, 19 p.

586 1971 m. birželio 14 d. Tarybos Reglamentas (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje (OL 1971 m. specialusis leidimas, 5 skyrius, 1 tomas, p. 35 – 82)

Tokių darbuotojų šeimos nariai turi teisę tik į pagal minėtus teisės aktus skiriamas išmokas, skirtas nedirbančių asmenų šeimos nariams, nepriklausomai nuo jų pilietybės.

1976 m. lapkričio 23 d. sprendimas Slavica Kermaschek prieš Bundesanstalt für Arbeit (byla 40-76, Rink., 1976, p. 1669) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Nedarbo išmokos – Sąlygos nedarbo išmokai gauti <...> 14. [Reglamento Nr. 1408/71 67, 69 ir 71 straipsniai] netaikomi bedarbiui, kuris niekada nedirbo ir nebuvo prilygintas dirbančiam asmeniui pagal nacionalinę teisę, taikomą dirbantiems asmenims ir ypač susijusią su nedarbu. <...> 17. Darbuotojas, kuris neatitinka nacionalinėje teisėje nustatytų sąlygų, persikeldamas į kitą valstybę narę negali pasinaudoti [Reglamento Nr. 1408/71] 69 straipsniu. <...> 19. [Reglamento Nr. 1408/71 71 straipsnis] netaikomas bedarbiui, kuris nesivertė jokia veikla kaip darbuotojas ar darbo santykiams prilyginta veikla, ir kuris dėl to neturi teisės į nedarbo išmokas.

1977 m. gruodžio 1 d. sprendimas Petrus Kuyken v Rijksdienst voor Arbeidsvoorziening (byla 66-77, Rink., 1977, p. 2311) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Nedarbo išmokos – Draudimo ir darbo laikotarpiai – Laikotarpių sumavimas <...> 5. Pagal [Reglamento Nr. 1408/71] 67 straipsnio 1 dalį darbuotojo migranto teisė reikalauti, kad valstybės narės kompetentinga institucija susumuotų draudimo ir darbo laikotarpius, įgytus pagal kitos valstybės narės teisę, priklauso nuo aptariamų laikotarpių pobūdžio.

6. Šia nuostata leidžiamas, viena vertus, draudimo laikotarpių [Reglamento Nr. 1408/71] 1 straipsnio r punkto prasme sumavimas ir, kita vertus, darbo laikotarpių, kurie tokiais pripažįstami kitoje nei kompetentingos institucijos valstybėje narėje, sumavimas.

7. Pastaruoju atveju 67 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad darbo laikotarpiai gali būti sumuojami tik jei jie būtų laikomi draudimo laikotarpiais, jei būtų įgyti pagal kompetentingos valstybės teisę.

8. Kita vertus, šis reikalavimas netaikomas draudimo laikotarpių pagal [Reglamento Nr. 1408/71] 1 straipsnio r punktą sumavimui.

9. Be to, iš [Reglamento Nr. 1408/71] 1 straipsnio r punkto aišku, kad įvertinant, ar darbo laikotarpis gali būti prilygintas draudimo laikotarpiui, siekiant taikyti 67 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą sumavimo taisyklę, turi būti remiamasi teisės aktais, pagal kuriuos šis laikotarpis buvo įgytas.

1978 m. kovo 15 d. sprendimas Maria Frangiamore prieš Office National de l'Emploi (byla 126/77, Rink., 1978, p. 725) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Nedarbo išmokos – Apskaičiavimas – Darbo užmokestis gautas paskiausio darbo metu <...> 7. <...> Reglamente Nr. 1408/71587 numatytomis nedarbo išmokomis neturi būti pažeidžiamas darbuotojų, įskaitant ir pasienio darbuotojus, judumas, šiuo tikslu užtikrinant, kad asmenys gautų išmokas, kuriomis kaip įmanoma labiau atsižvelgiama į darbo sąlygas, ypač darbo užmokestį, kurios jiems buvo taikomos paskiausio darbo metu. Be to, iš 68 straipsnio 1 dalies pirmo sakinio aišku, kad, išskyrus išimtį, numatytą 68 straipsnio 1 dalies antrame sakinyje, ankstesnis atlyginimas ar darbo 587

1971 m. birželio 14 d. Tarybos Reglamentas (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje (OL 1971 m. specialusis leidimas, 5 skyrius, 1 tomas, p. 35 – 82)

užmokestis, kuriuo remiantis paprastai apskaičiuojamos nedarbo išmokos, yra gautasis darbo užmokestis ar atlyginimas, ir tik išimtiniais atvejais apskaičiuojant nedarbo išmokas gali būti remiamasi teoriniu darbo užmokesčiu ar atlyginimu, gautu paskiausio darbo metu.

8. <...> Reglamento Nr. 1408/71 68 straipsnio 1 dalis grindžiama bendruoju principu, kad apskaičiuojant nedarbo išmoką ankstesnis atlyginimas ar darbo užmokestis paprastai yra darbuotojo paskiausio darbo prieš tampant bedarbiu metu gautas atlyginimas ar darbo užmokestis. Šis principas atitinka ne tik laisvo darbuotojų judėjimo poreikius, įtvirtintus Sutarties 51 straipsnyje [dabar SESV 48 straipsnis], bet ir Reglamente Nr. 1408/71 nustatytus reikalavimus suteikti nedarbo išmokas, kurios būtų proporcingos darbuotojo gautam darbo užmokesčiui prieš tampant bedarbiu.

1980 m. vasario 28 d. sprendimas Waldemar Fellinger prieš Bundesanstalt für Arbeit, Nuremberg (byla 67/79, Rink., 1980, p. 535) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Nedarbo išmokos – Laikotarpių sumavimas <...> 22. <...>pagal Reglamento Nr. 1408/71 67 straipsnio 1 dalį nereikalaujama, kad valstybės narės kompetentingai institucijai sumuojant darbo laikotarpius, įgytus kitoje valstybėje narėje, šie laikotarpiai būtų prilyginti tos pačios socialinės apsaugos šakos draudimo laikotarpiui pagal valstybės narės, kurioje jie buvo įgyti, teisę.

1989 m. gegužės 12 d. sprendimas Bestuur van de Nieuwe Algemene Bedrijfsvereniging prieš W. F. J. M. Warmerdam-Steggerda (byla 388/87, Rink., 1989, p. 1203) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Nedarbo išmokos – Laikotarpių sumavimas <...> 49. <...> valstybės narės, pagal kurios teisę teisės į nedarbo išmokas įgijimas ir trukmė priklauso nuo įgytų draudimo laikotarpių, kompetentinga institucija Reglamento Nr. 1408/71 71 straipsnio 1 dalies b punkto ii papunktyje ir 67 straipsnyje numatytomis aplinkybėmis pagal 12 straipsnio 1 dalies pirmą sakinį skaičiuodama nedarbo išmokas turi atsižvelgti į draudimo laikotarpius, įgytus valstybėje narėje, kurioje paskiausiu metu asmuo dirbo. Tačiau iš nedarbo išmokų mokėjimo laikotarpio turi būti atimti laikotarpiai, kai nedarbo išmokos buvo mokamos pagal aptariamos valstybės teisę.

1992 m. liepos 8 d. sprendimas Doris Knoch prieš Bundesanstalt für Arbeit (byla C-102/91, Rink., 1992, p. I-4341) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Nedarbo išmokos - Apskaičiavimas <...> 15. Pasienio darbuotojo atveju gyvenimo valstybės kompetentinga institucija, apskaičiuodama nedarbo išmokas, turi atsižvelgti tik į paskutinį darbo užmokestį ar atlyginimą, gautą darbo vietos valstybėje narėje.

16. [Reglamento Nr. 1408/71]588 71 straipsnio 1 dalies a punkto ii papunkčiu <...> reikalaujama, kad [bedarbiui pasienio darbuotojui] būtų taikomi gyvenamosios vietos, o ne darbo vietos valstybės narės teisės aktai ir todėl jam negali būti taikomos darbo vietos valstybės narės teisės aktuose nustatytos išmokų lubos.

17. Toks aiškinimas kyla iš nagrinėjamos nuostatos tikslų užtikrinti pasienio darbuotojams ir darbuotojams, kurių paskiausias darbas buvo gyvenimo valstybėje narėje, taikomų nedarbo išmokų sistemų lygiavertiškumą.

588

1971 m. birželio 14 d. Tarybos Reglamentas (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje (OL 1971 m. specialusis leidimas, 5 skyrius, 1 tomas, p. 35 – 82)

1992 m. spalio 1 d. sprendimas Bernard Grisvard and Georges Kreitz prieš Association pour l'emploi dans l'industrie et le commerce de la Moselle (byla C-201/91, Rink., 1992, p. I-5009) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Nedarbo išmokos – Karinės tarnybos metu įgytas draudimo laikotarpis <...> 44. <...> kaip matyti iš Reglamento Nr. 1408/71 67 ir 71 straipsnių struktūros bei formuluotės, pažymėtina, kad 67 straipsnio sumavimo taisyklių taikymas nepriklauso nuo taikytinos teisės nustatymo taisyklių, esančių 71 straipsnyje589. Tai reiškia, kad sumavimo taisyklės, išvardytos 67 straipsnyje, yra taikomos net esant tokiam atvejui, kai kompetentinga valstybė narė nedarbo išmokų srityje būtų nustatyta pagal 71 straipsnio taisykles. Tokia galimybė yra numatyta minėto reglamento 67 straipsnio 3 dalyje. <...> 47. Pagrindinėje byloje R. Adanez‑Vega atliktos karinės tarnybos Ispanijoje laikotarpis turi būti laikomas „darbo pagal darbo sutartį laikotarpiu, įgytu pagal (šios) valstybės narės teisę“, remiantis Reglamento Nr. 1408/71 67 straipsnio 1 dalimi tuomet, kai, pirma, jis yra apibrėžtas ar traktuojamas tokiu pagal Ispanijos teisės aktus arba pagal šios teisės aktus pripažintas laikotarpiu, ekvivalentišku darbo pagal darbo sutartį laikotarpiui, ir, antra, kai R. Adanez‑Vega buvo apdraustas pagal šio reglamento 1 straipsnio a punktą karinės tarnybos metu. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi išsiaiškint, ar šios sąlygos yra įvykdytos. <...> 50. <...> Reglamento Nr. 1408/71 67 straipsnio 3 dalis numato, kad kompetentingos įstaigos pareiga, sumuojant draudimo laikotarpius, atsižvelgti į draudimo ar darbo pagal darbo sutartį laikotarpį, įgytą pagal kitos valstybės narės teisės aktus, priklauso nuo sąlygos, jog „atitinkamas asmuo pastaruoju metu įgytų <...> draudimo laikotarpių <...> remiantis teisės aktų, pagal kuriuos prašoma skirti išmokas, nuostatomis“, išskyrus bedarbių, numatytų minėto reglamento 71 straipsnio 1 dalies a punkto ii papunktyje ir b punkto ii papunktyje, atveju, nes jie savo paskiausio darbo metu gyveno ne kompetentingos valstybės teritorijoje.

51. Pagal teismo praktiką [Reglamento Nr. 1408/71 67 straipsnio 3 dalyje nustatyta] sąlyga, kad „atitinkamas asmuo pastaruoju metu įgytų <...> draudimo laikotarpių <...> remiantis teisės aktų, pagal kuriuos prašoma skirti išmokas, nuostatomis“ skirta palengvinti darbo paiešką valstybėje narėje, kurioje jis paskiausiai mokėjo draudimo nuo nedarbo įmokas, bei palengvinti valstybės narės naštą, susijusią su nedarbo išmokomis590.

52. Todėl <...> draudimo laikotarpis turi būti laikomas įgytu „paskiausiai“ valstybėje narėje, jei nepriklausomai nuo laiko tarpo tarp paskutinio draudimo laikotarpio pabaigos ir prašymo skirti išmokas pateikimo nebuvo įgyta jokio kito draudimo laikotarpio kitoje valstybėje narėje.

2004 m. lapkričio 11 d. sprendimas Roberto Adanez-Vega prieš Bundesanstalt für Arbeit (byla C372/02, Rink., 2004, p. I-10761) 4.6.8.1.

4.6.8.2. Bedarbiai vykstantys į kitą valstybę narę

Turinys

Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Nedarbo išmokos –Bedarbiai, vykstantys į kitą valstybę narę <...> 5. Siekiant bedarbiui darbuotojui suteikti galimybę ieškant darbo persikelti į kitą valstybę narę Bendrijos teisė numatė, kad bedarbis darbuotojas tam tikromis sąlygomis gali judėti Bendrijoje neprarasdamas nedarbo išmokos.

589 590

1989 m. gegužės 12 d. Sprendimas Warmerdam‑Steggerda, 388/87, Rink., 1989, p. 1203, 18 p.

1992 m. balandžio 8 d. Sprendimas Gray, C‑62/91, Rink., 1992, p. I‑2737, 12 p.

Todėl Reglamento Nr. 1408/71 <...> [preambulėje] numatyta, kad siekiant palengvinti darbo paieškas įvairiose valstybėse narėse, bedarbiui ribotą laikotarpį turėtų būti skiriamos nedarbo išmokos, nustatytos valstybės narės teisės aktuose, kurie jam galiojo pastaruoju metu.

6. Reglamento 69 straipsnyje nustatytos sąlygos, kurias ieškantis darbo asmuo turi tenkinti, siekdamas išlaikyti teisę į nedarbo išmokas maksimalų trijų mėnesių laikotarpį. <...> Ryšys su valstybe, kurioje darbuotojas tapo bedarbiu, užtikrinamas tuo, kad tos valstybės narės kompetentinga institucija išlieka atsakinga už nedarbo išmokų kompensavimą. Todėl, išskyrus tam tikras išimtis, Bendrijos teisėje nenumatyta bedarbio teisė gauti nedarbo išmokas iš valstybės, kuri nėra valstybė narė, kurioje darbuotojas tapo bedarbiu.

1975 m. liepos 9 d. sprendimas Gaetano d'Amico prieš Landesversicherungsanstalt Rheinland-Pfalz (byla 20-75, Rink., 1975, p. 891) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Nedarbo išmokos –Bedarbiai, vykstantys į kitą valstybę narę <...> 9. <...> [Reglamento Nr. 1408/71] 69 straipsnio tikslas yra užtikrinti darbuotojui migrantui ribotą ir sąlyginę teisę į nedarbo išmokas, mokamas kompetentingos valstybės narės net jam persikėlus į kitą valstybę narę. Todėl ta kita valstybė narė negali atsisakyti mokėti išmokų, kurios jam priklauso pagal tos kitos valstybės narės teisę, jei netekinamos tame straipsnyje nustatytos sąlygos.

1975 m. liepos 10 d. sprendimas Gaetano Bonaffini ir kt. prieš Istituto Nazionale della Previdenza Sociale (INPS) (byla 27-75, Rink., 1975, p. 971) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Nedarbo išmokos –Bedarbiai, vykstantys į kitą valstybę narę – Nedarbo išmokos mokėjimo laikotarpio pratęsimas <...> 6. <...> [Reglamento Nr. 1408/71] 591 69 straipsnio 2 dalyje numatytas laikotarpis gali būti pratęstas net jei prašymas jį pratęsti pateiktas pasibaigus mokėjimo laikotarpiui.

7. <...> [Reglamento Nr. 1408/71] 69 straipsnio 2 dalimi valstybės narės kompatentingoms institucijoms sprendžiant dėl nedarbo išmokos mokėjimo laikotarpio pratęsimo ir atliekant kontrolę nedraudžiama atsižvelgti į visas aplinkybes, kurios gali būti svarbios ir leistų įvertinti individualias darbuotojo aplinkybes.

1979 m. kovo 20 d. sprendimas Giovanni Coccioli prieš Bundesanstalt für Arbeit, (byla 139/78, Rink., 1979, p. 991) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Nedarbo išmokos –Bedarbiai, vykstantys į kitą valstybę narę <...> 4. Reglamento Nr. 1408/71 69 straipsniu kitoje valstybėje narėje darbo ieškantis bedarbis nustatytu laikotarpiu yra atleidžiamas nuo nacionaliniuose teisės aktuose nustatytų pareigų būti įdarbinimo tarnybų žinioje kompetentingoje valstybėje neprarandant teisės į nedarbo išmokas.

5. Tokia nuostata ne tik koordinuojami nacionaliniai socialinės apsaugos teisės aktai, tačiau ja sukuriama speciali savarankiška darbuotojams palanki sistema, sudaranti išimtį nacionalinėms taisyklėms. Ši sistema turi būti aiškinama vienodai visose valstybėse narėse, nepriklausomai nuo nacionalinių taisyklių reglamentuojančių teisę gauti išmokas ir jos praradimą.

591

1971 m. birželio 14 d. Tarybos Reglamentas (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje (OL 1971 m. specialusis leidimas, 5 skyrius, 1 tomas, p. 35 – 82)

<...> 11. <...> darbuotojas, kuris grįžta į kompetentingą valstybę narę pasibaigus [Reglamento Nr. 1408/71] 69 straipsnio 1 dalies c punkte numatytam trijų mėnesių laikotarpiui nebegali reikalauti išmokos, remdamasis 69 straipsnio 2 dalimi, išskyrus atvejus kai mokėjimo laikotarpis pratęsiamas pagal 69 straipsnio 2 dalies antrą sakinį.

1980 m. birželio 19 d. sprendimas Vittorio Testa, Salvino Maggio ir Carmine Vitale prieš Bundesanstalt für Arbeit (sujungtos bylos 41/79, 121/79 ir 796/79, Rink., 1980, p. 1979) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Nedarbo išmokos – Bedarbiai, vykstantys į kitą valstybę narę – Pasienio darbuotojai <...> 17. <...> Reglamento Nr. 1408/71 69 straipsnis netaikomas bedarbiams pasienio darbuotojams, kurie užbaigę paskiausią darbą apsigyvena kompetentingoje valstybėje narėje, t.y., valstybėje narėje, kurioje jis paskiausiu metu dirbo.

1985 m. kovo 7 d. sprendimas H.J.E. Cochet prieš Bestuur van de Bedrijfsvereniging voor de gezondheid, geestelijke en maatschappelijke belangen (byla 145/84, Rink., 1985, p. 801) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Nedarbo išmokos – Bedarbiai, vykstantys į kitą valstybę narę – Kompetentinga valstybė narė <...> Darbuotojui radus darbą valstybėje narėje ta valstybė narė tampa paskiausio darbo valstybe nare ir todėl yra kompetentinga valstybė Reglamento Nr. 1408/71 69 straipsnio prasme.

1988 m. balandžio 28 d. sprendimas Marie-Jeanne Vanhaeren prieš Rijksdienst voor Arbeidsvoorziening (byla 192/87, Rink., 1988, p. 2411) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Nedarbo išmokos – Bedarbiai, vykstantys į kitą valstybę narę – Baigtinis sąlygų sąrašas <...> 19. Sąlygų, nustatytų Reglamento Nr. 1408/71 69 straipsnio 1 dalyje, sąrašas yra baigtinis ir valstybių narių kompetentingos institucijos negali taikyti jokių papildomų sąlygų.

20. Tačiau tai nereiškia, kad negali būti remiamasi valstybių narių teisės aktais siekiant nustatyti, ar minėtos sąlygos yra tenkinamos. <...> 27. <...> Sąlyga, ar asmuo buvo kompetentingos valstybės narės įdarbinimo tarnybų žinioje Reglamento Nr. 1408/71 69 straipsnio 1 dalies a punkto prasme, turi būti vertinama remiantis tos valstybės narės nacionaliniais teisės aktais. <...> 32. <...> Reglamento Nr. 1408/71 69 straipsnio 1 dalies a punktas turi būti aiškinamas kaip reiškiantis, kad siekiant išlaikyti šioje nuostatoje numatytą teisę į nedarbo išmokas, ieškantis darbo asmuo turi būti kompetentingos valstybės įdarbinimo tarnybų žinioje mažiausiai keturias savaites po to, kai tapo bedarbiu, nepriklausomai nuo to, ar šis laikotarpis buvo pertrauktas ar ne.

2002 m. vasario 21 d. sprendimas Arbetsmarknadsstyrelsen v Petra Rydergård (byla C-215/00, Rink., 2002, p. I-1817) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Nedarbo išmokos – Bedarbiai, vykstantys į kitą valstybę narę – Pasienio darbuotojai <...> 33. Kadangi gyvenamosios vietos valstybė narė turi išimtinę teisę <...> pasienio darbuotojams, kuriems taikomas Reglamento Nr. 1408/71 71 straipsnio 1 dalies a punkto ii papunktis, mokėti nedarbo išmokas, ši valstybė narė yra atsakinga, kad tokios išmokos ir toliau būtų mokamos asmeniui, ieškančiam darbo kitoje valstybėje narėje.

<...> 42. <...> Reglamento Nr. 1408/71 69 straipsnis gali būti taikomas bedarbiui pasienio darbuotojui, kuriam taikomas reglamento 71 straipsnio 1 dalies a punkto ii papunktis, o valstybė narė, kurioje pasienio darbuotojas gyvena, turi pareigą 69 straipsnyje nustatytomis sąlygomis užtikrinti, kad jo teisė į nedarbo išmoką būtų išlaikyta. <...> 45. <...> atsižvelgiant į tai, kad bedarbiui, kuriam taikomas reglamento 71 straipsnio 1 dalies a punkto ii papunktis, taikoma valstybės narės, kurioje jis gyvena, teisė ir todėl turi būti laikoma, kad jam ši teisė buvo taikoma paskiausio darbo metu, reglamento 70 straipsnis šio darbuotojo atžvilgiu turi būti aiškinamas taip, kad, kai toks darbuotojas remiasi 69 straipsniu, gyvenamosios vietos valstybės narės kompetentinga institucija turi atlyginti valstybės narės, kurioje asmuo ieško darbo, dėl išmokų mokėjimo patiriamas išlaidas.

2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas Europos Komisija prieš Nyderlandų Karalystę (byla C-311/01, Rink., 2003, p. I-13103) 4.6.8.2.

4.6.8.3. Bedarbiai, kurie paskutinį kartą dirbdami gyveno kitoje valstybėje narėje

Turinys

Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Nedarbo išmokos – Bedarbiai, kurie paskutinį kartą dirbdami gyveno kitoje valstybėje narėje <...> 16. <...> visiškai nedirbantis darbuotojas, kuris paskiausio darbo metu dirbo kitoje nei gyvenimo valstybėje narėje <...> ir kuriam buvo taikomi darbo vietos valstybės narės teisės aktai, gali pagal Reglamento Nr. 1408/71592 71 straipsnio 1 dalies b punkto ii papunktį prašyti mokėti jam nedarbo išmokas pagal gyvenamosios vietos valstybės narės, kurios įdarbinimo tarnybų žinioje jis yra, teisės aktus 1976 m. gruodžio 15 d. sprendimas Bestuur der Bedrijfsvereniging voor de Metallnijverheid prieš L. J. Mouthaan (byla 39-76, Rink., 1976, p. 1901) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Nedarbo išmokos – Bedarbiai, kurie paskutinį kartą dirbdami gyveno kitoje valstybėje narėje <...> 17. [Reglamento Nr. 1408/71 71 straipsnio 1 dalies b punkto ii papunktyje] įtvirtinta „valstybės narės, kurios teritorijoje jis gyvena“ formuluotė apima valstybę, kurioje darbuotojas, nors ir dirbantis kitoje valstybėje narėje, toliau nuolat gyvena ir kurioje yra jo įprastinis interesų centras.

18. Šiuo požiūriu tai, kad toje valstybėje narėje liko darbuotojo šeima, gali būti įrodymas, jog jis toje valstybėje narėje išlaiko savo gyvenamąją vietą. Tačiau šis faktas automaškai nesuteikia teisės naudotis 71 straipsnio 1 dalies b punkte ii papunktyje įtvirtinta išimtimi.

19. Kitaip tariarant, kai darbuotojas nuolat dirba vienoje valstybėje narėje galioja prezumpcija, kad jis toje valtybėje narėje ir gyvena, net jei jo šeima lieka gyventi kitoje valstybėje narėja.

20. Todėl turi būti atsižvelgiama ne tik į darbuotojo šeiminę situaciją, bet taip pat ir į priežastis, kurios nulėmė darbuotojo persikėlimą, bei darbo pobūdį.

21. [Reglamento Nr. 1408/71 71 straipsnio 1 dalies b punkto ii papunktyje] žodžiai „arba sugrįžta į tą teritoriją“ reiškia, kad į gyvenimo valstybėje narėje sąvoką būtinai nepatenka nenuolatinis gyvenimas toje valstybėje narėje.

22 Taigi taikant Reglamento Nr. 1408/71 71 straipsnio 1 dalies b punkto ii papunktį turi būti atsižvelgiama į gyvenimo trukmę ir nuolatinumą iki persikėlimo į kitą valstybę narę, nebuvimo toje 592

1971 m. birželio 14 d. Tarybos Reglamentas (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje (OL 1971 m. specialusis leidimas, 5 skyrius, 1 tomas, p. 35 – 82)

valstybėje narėje trukmę ir tikslą, kitoje valstybėje narėje dirbamo darbo pobūdį ir į darbuotojo tikslus, kuriuos atskleidžia visos aplinkybės.

1977 m. vasario 17 d. sprendimas Silvana Di Paolo v Office national de l'emploi (byla 76-76, Rink., 1977, p. 315) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Nedarbo išmokos – Bedarbiai, kurie paskutinį kartą dirbdami gyveno kitoje valstybėje narėje – Buvimas įdarbinimo tarnybų žinioje <...> 19. [Reglamento Nr. 1408/71 71 straipsnio 1 dalis] darbuotojui suteikia plačią pasirinkimo laisvę. Jis gali kreiptis dėl nedarbo išmokos mokėjimo paskiausio darbo vietos valstybėje narėje arba gyvenamosios vietos valstybėje narėje. Visiško bedarbio atveju, kuris pasirenka, kad jam būtų taikomi jo gyvenamosios vietos valstybės narės teisės aktai, šį pasirinkimą išimtinai lemia tai, kad darbuotojas sutinka būti tos valstybės narės, į kurią kreipiasi dėl nedarbo išmokos mokėjimo, įdarbinimo tarnybų žinioje. Darbuotojas negali reikalauti sumuoti nedarbo išmokų iš kelių valstybių narių ir būdamas gyvenamosios vietos valstybės narės įdarbinimo tarnybų žinioje kreiptis dėl nedarbo išmokų mokėjimo į valstybę narę, kurioje buvo jo paskiausio darbo vieta.

1982 m. gegužės 27 d. sprendimas Francis Aubin prieš Union nationale interprofessionnelle pour l'emploi dans l'industrie et le commerce (UNEDIC) ir Association pour l'emploi dans les industries et le commerce des Yvelines (ASSEDIC) (byla 227/81, Rink., 1982, p. 1991) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Nedarbo išmokos – Bedarbiai, kurie paskutinį kartą dirbdami gyveno kitoje valstybėje narėje <...> 9. <...> Reglamento Nr. 1408/71 71 straipsnis netaikomas bedarbiui, kuris paskiausio darbo metu gyveno toje pačioje valstybėje narėje.

1984 m. spalio 11 d. sprendimas Caisse Primaire d'Assurance Maladie de Rouen prieš A. Guyot (byla 128/83, Rink., 1984, p. 3507) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Nedarbo išmokos – Bedarbiai, kurie paskutinį kartą dirbdami gyveno kitoje valstybėje narėje <...> 12. <...> Reglamento Nr. 1408/71 71 straipsnio 1 dalies a punkto ii papunktis turi būti aiškinamas kaip reiškiantis, kad visiškai bedarbis pasienio darbuotojas, kuriam taikomos minėtos nuostatos, gali kreiptis dėl nedarbo išmokos mokėjimo tik į valstybę narę, kurioje jis gyvena, net jei jis atitinka teisės į nedarbo išmokos įgijimo sąlygas paskiausio darbo vietos valstybėje narėje.

18. Reglamento Nr. 1408/71 71 straipsnio 1 dalies a punkto ii papunkči tikslas nebūtų pasiektas, jei visiškai bedarbis darbuotojas, nors ir atitinkantis reglamento 1 straipsnio b punkte nustatytus kriterijus, išskirtinėmis aplinkybėmis išlaiko tokius ryšius su valstybe nare, kurioje buvo jo paskiausio darbo vieta, kurie leidžia jam lengviau susirasti naują darbą būtent toje valstybėje narėje. Toks darbuotojas turi būti laikomas kitu nei pasienio darbuotoju Reglamento 71 straipsnio prasme ir patenka į 71 straipsnio 1 dalies b punkto taikymo sritį.

1986 m. birželio 12 d. sprendimas Horst Miethe prieš Bundesanstalt für Arbeit (byla 1/85, Rink., 1986, p. 1837) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Nedarbo išmokos – Bedarbiai, kurie paskutinį kartą dirbdami gyveno kitoje valstybėje narėje – Gyvenamosios vietos perkėlimas į kitą valstybę narę <...> 14. <…> Darbuotojas, kuris paskiausio darbo metu persikelia gyventi į kitą valstybę narę ir kuris po šio persikėlimo nebegrįžta į darbo vietos valstybę narę vykdyti profesinės veiklos, negali

būti laikomas pasienio darbuotoju Reglamento Nr. 1408/71 1 straipsnio b punkto ir 71 straipsnio 1 dalies a punkto ii papunkčio prasme. <...> 22. <…> Reglamento Nr. 1408/71 71 straipsnio 1 dalies b punkto ii papunktis taikomas darbuotojui, kuris paskiausio darbo metu persikelia gyventi į kitą valstybę narę dėl šeiminių priežasčių ir kuris po šio persikėlimo nebegrįžta į darbo vietos valstybę narę vykdyti profesinės veiklos.

1988 m. rugsėjo 22 d. sprendimas Anna Bergemann prieš Bundesanstalt für Arbeit (byla 236/87, Rink., 1988, p. 5125) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Nedarbo išmokos – Bedarbiai, kurie paskutinį kartą dirbdami gyveno kitoje valstybėje narėje <...> 35. <…> visiškai bedarbis darbuotojas, kuris nėra pasienio darbuotojas ir kuris gyvena kitos nei paskiausio darbo vietos valstybės narės teritorijoje nepraranda Reglamento Nr. 1408/71 71 straipsnio 1 dalies b punkto ii papunktyje numatytos teisės į nedarbo išmokas pagal valstybės narės, kurioje jis gyvena ar į kurią jis grįžta, teisės aktus dėl anksčiau gautos nedarbo draudimo išmokos iš valstybės narės, kurios teisės aktai jam paskutiniu metu buvo taikomi. <...> 59. <…> valstybės narės, kurioje bedarbis gyvena ar į kurią grįžta, mokamos išmokos mokėjimas gali būti sustabdytas pagal Reglamento Nr. 1408/71 71 striapsnio 1 dalies b punkto ii papunktį tik jei tenkinamos minėto reglamento 69 straipsnio nuostatos ir atitinkamas asmuo gauna išmokas iš valstybės narės, kurios teisės aktai jam paskutiniu metu buvo taikomi.

1992 m. liepos 8 d. sprendimas Doris Knoch prieš Bundesanstalt für Arbeit (byla C-102/91, Rink., 1992, p. I-4341) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Nedarbo išmokos – Bedarbiai, kurie paskutinį kartą dirbdami gyveno kitoje valstybėje narėje – Persikėlimas į darbo vietos valstybę narę <...> 28. <…> kai bedarbis pasienio darbuotojas, gavęs nedarbo išmokas valstybėje narėje, kurioje jis gyveno, persikelia į valstybę narę, kurioje buvo jo paskiausio darbo vieta, jam nebetaikoma [Reglamento Nr. 1408/71] 71 straipsnio 1 dalies a punkto ii papunktyje numatyta išimtis. Tokiu atveju valstybė narė, kurioje buvo paskiausia pasienio darbuotojo darbo vieta, turi prisiimti atsakomybę už nedarbo išmokų mokėjimą. Taikant šios valstybės narės teisės aktus turi būti atsižvelgiama į valstybės narės, kurioje darbuotojas laikinai gyveno, mokėtas išmokas tartum jos buvo mokamos pirmosios valstybės narės.

1997 m. kovo 13 d. sprendimas P.J. Huijbrechts prieš Commissie voor de behandeling van administratieve geschillen ingevolge artikel 41 der Algemene Bijstandswet in de provincie NoordBrabant (byla C-131/95, Rink., 1997, p. I-1409) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Nedarbo išmokos – Bedarbiai, kurie paskutinį kartą dirbdami gyveno kitoje valstybėje narėje – Darbas pagal darbo sutartį – Privalomosios karinės tarnybos atlikimo laikotarpis <...> 29. Reglamento Nr. 1408/71 71 straipsnio 1 dalis yra susijusi su prielaida, kad pagal darbo sutartį dirbusieji asmenys bedarbiai, paskiausio darbo metu gyvenę valstybės narės, kitos nei kompetentinga valstybė, teritorijoje.

30. Pagal minėto reglamento 71 straipsnio 1 dalies b punkto ii papunktį darbuotojas, išskyrus pasienio darbuotoją, tapęs visišku bedarbiu ir esantis valstybės narės, kurios teritorijoje jis gyvena arba sugrįžta į tą teritoriją, įdarbinimo tarnybos žinioje, išmokas gauna pagal tos valstybės teisės aktus, tartum jis čia būtų dirbęs paskiausiai.

31. Valstybės, kurioje gyvenama, teisei, kaip taikytinai teisei nustatyti pagal Reglamento Nr. 1408/71 71 straipsnio 1 dalį reikia, kad atitinkamas asmuo savo paskiausio darbo metu gyventų kitos nei kompetentinga valstybė narė teritorijoje. <...> 33. <...> „darbo pagal darbo sutartį“ sąvoka nėra apibrėžta Reglamente Nr. 1408/71. Vis dėlto šis reglamentas nėra Bendrijos nacionalinių socialinės apsaugos sistemų derinimo priemonė, o aktas, skirtas koordinuoti šias sistemas; iš jo formuluotės ir struktūros matyti, kad „darbo pagal darbo sutartį“ sąvoka pagal 71 straipsnio 1 dalį turi būti aiškinama darant nuorodą į nacionalinės teisės aktuose socialinės apsaugos srityje pateiktą apibrėžimą. Taigi „darbas pagal darbo sutartį“ pagal Reglamento 1408/71 71 straipsnio 1 dalį yra darbas, kuris tokiu laikomas taikant tos valstybės narės, kurioje jis yra vykdomas, teisės aktus socialinės apsaugos srityje.

34. Tokiu būdu, jei nacionalinės teisės aktai, apibrėždami sąvoką „darbas pagal darbo sutartį“, atsižvelgia į veiklą, dėl kurios prasideda draudimo ar darbo pagal darbo sutartį laikotarpis, pažyma, taikant 1972 m. kovo 21 d. Tarybos reglamento Nr. 574/72, nustatančio Reglamento (EEB) Nr. 1408/71 įgyvendinimo tvarką, 80 straipsnį, išduota šios valstybės narės kompetentingos įstaigos ir liudijanti apie jo draudimo ir darbo pagal darbo sutartį laikotarpius, įgytus pagal šiuos teisės aktus, gali būti naudinga nustatant, ar privalomoji karinė tarnyba turi būti laikoma „darbu pagal darbo sutartį“. <...> 37. Dėl antrosios Reglamento Nr. 1408/71 71straipsnio 1 dalies taikymo sąlygos iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, kad „gyvenamoji vieta“ yra nustatoma pagal vietą, kur yra įprastas interesų centras. Šiuo klausimu svarbu atsižvelgti į darbuotojo šeimyninę padėtį, taip pat priežastis, dėl kurių jis persikėlė, ir darbo pobūdį593. <...> 41. <...> Reglamento Nr. 1408/71 13 straipsnio 2 dalies f punktas turi būti aiškinamas taip, jog asmeniui, gyvenančiam vienoje valstybėje narėje ir esančiam joje bedarbiu po privalomosios karinės tarnybos atlikimo kitoje valstybėje, taikoma tos valstybės narės, kurioje jis gyvena, teisė.

Reglamento Nr. 1408/71 71 straipsnio 1 dalies b punkto ii papunktis turi būti aiškinamas taip, kad jis yra speciali nuostata, susijusi su taikytinos teisės nustatymu nedarbo išmokų srityje, ir jeigu jos visos taikymo sąlygos yra išpildytos, taikytina teisė yra ta, kuri numatyta šioje nuostatoje.

Jei pagrindinėje byloje Reglamento Nr. 1408/71 71 straipsnio 1 dalies b punkto ii papunkčio taikymo sąlygos yra išpildytos, asmeniui, gyvenančiam valstybėje narėje ir esančiam bedarbiu po atliktos privalomosios karinės tarnybos kitoje valstybėje narėje, taikytina teisė, remiantis šia nuostata, būtų taip pat valstybės narės, kurioje jis gyvena, teisė.

2004 m. lapkričio 11 d. sprendimas Roberto Adanez-Vega prieš Bundesanstalt für Arbeit (byla C372/02, Rink., 2004, p. I-10761) 4.6.8.3.

4.6.9. Šeimos pašalpos ir šeimos išmokos dirbantiems asmenims ir bedarbiams

Turinys

Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Šeimos išmokos – Pasienio darbuotojas – Darbo vietos valstybė narė – Išmokų nesutapimas – Skirtumo tarp išmokų mokėjimas <...> 8. <...> pagal Reglamento Nr. 1408/71594 73 straipsnį ir 13 straipsnio 2 dalies a punktą skaitomus kartu pasienio darbuotojas, su žmona ir vaikais gyvenantys kitoje nei darbo vietos valstybėje narėje, įgyja teisę į šeimos išmokas darbo vietos valstybėje narėje. <...> 12. [Reglamento Nr. 574/72]595 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta išmokų nesutapimo taisyklė, pagal kurią pirmenybė teikiama išmokoms, mokamoms vaiko gyvenamosios vietos valstybės narės, 593

1977 m. vasario 17 d. Sprendimas Di Paolo, 76/76, Rink., 1977, p. 315, 17 ir 20 p.

1971 m. birželio 14 d. Tarybos Reglamentas (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje (OL 1971 m. specialusis leidimas, 5 skyrius, 1 tomas, p. 35 – 82) 595 1972 m. kovo 21 d. Tarybos Reglamentas (EEB) Nr. 574/72 nustatantis Reglamento (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje, įgyvendinimo tvarką (OL 2004 m. specialusis leidimas, 5 skyrius, 1 tomas, p. 83 – 160) 594

taikoma, kai <...> sutampa panašios išmokos. Tačiau [Reglamento Nr. 1408/71] 73 straipsnyje įtvirtinta taisyklė dėl išmokų sumažinimo <...> turi būti taikoma taip, kad nepažeistų Europos ekonominės erdvės sutarties 51 straipsnyje įtvirtintų laisvo darbuotojų judėjimo tikslų. Todėl taisyklės, skirtos šeimos išmokų nesutapimui, taikomos tik tiek, kiek jų taikymas iš išmokų gavėjų neatima teisės gauti pagal valstybės narės teisę numatytų išmokų. Jei išmoka, kurios mokėjimas sustabdomas dėl išmokų nesutapimo taisyklių taikymo, yra didesnė nei pagal kitos valstybės narės teisės aktus mokama išmoka, Reglamento Nr. 574/72 10 straipsnio 1 dalies a punktas turi būti taikomas tik iš dalies, o išmokos gavėjui turi būti mokamas jam priklausantis skirtumas tarp šių išmokų.

1981 m. vasario 19 d. sprendimas Kurt Beeck prieš Bundesanstalt für Arbeit (byla 104/80, Rink., 1981, p. 503) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Šeimos išmokos – Išmokos išsiskyrusių tėvų vaikui <...> 12. <...> išmokų mokėjimo sustabdymo nuostata, įtvirtinta Reglamento Nr. 574/72 10 straipsnio 1 dalies a punkte turi būti aiškinama taip, kad ji taikoma visais atvejais, kai kitos valstybės narės institucija pagal Reglamento Nr. 1408/71 73 straipsnį faktiškai išmokėjo šeimos išmoką darbuotojui to paties vaiko atžvilgiu, nereikalaujant patikrinti, ar buvo tenkinamos visos pagal valstybės narės teisės aktus nustatytos teisės į išmoką įgijimo sąlygos. <...> 15. Reglamento Nr. 1408/71 76 straipsnio nuostatos <...> taikomos vienodai nepriklausomai nuo to, kad vaiko, kuriam mokama išmoka, tėvų santuoka yra nutrūkusi. <...> 1983 m. vasario 3 d. sprendimas Stephanie Robards prieš Insurance Officer (byla 149/82, Rink., 1983, p. 171) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Šeimos išmokos – Išmokų sustabdymas – Nacionalinių reikalavimų neatitikimas <...> 11. <…> pagal Reglamento Nr. 1408/71 73 straipsnį vieno iš vaiko tėvų darbo vietos valstybėje narėje mokamų šeimos išmokų mokėjimas nesustabdomas, kai kitas tėvas su vaikais gyvena ir vykdo profesinę ar prekybinę veiklą kitoje valstybėje narėje, tačiau joje negauna šeimos išmokų, nes neatitinka visų toje valstybėje narėje nustatytų teisės į šeimos išmoką įgijimo sąlygų.

1984 m. lapkričio 13 d. sprendimas F. A. Salzano prieš Bundesanstalt für Arbeit – Kindergeldkasse (byla 191/83, Rink., 1984, p. 3741) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Šeimos išmokos - Bendrijos nuostatų dėl darbuotojų socialinės apsaugos taikymas vaiko tėvams <...> 17. Reglamento Nr. 574/72 <...> 10 straipsnio 1 dalies a punktas taikomas, kai vaikui, dėl kurio mokamos šeimos išmokos ar šeimos pašalpos, dėl to, kad jis yra vieno iš tokios išmokos ar pašalpos gavėjų šeimos narys, taikomos Bendrijos nuostatos dėl darbuotojų socialinės apsaugos, nereikalaujant patikrinti, ar kitam gavėjui, kuris taip pat turi teisę į tokias pačias išmokas dėl to paties vaiko, taip pat taikomi tie teisės aktai.

1985 m. liepos 4 d. sprendimas J. W. M. Kromhout prieš Raad van Arbeid (byla 104/84, Rink., 1985, p. 2205) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Šeimos išmokos – Nacionalinės teisės taikymas <...> 19. <…> Reglamento Nr. 574/72 10 straipsnio 1 dalies a punkto pirmas sakinys netaikomas, kai išmoka mokama tik pagal nacionalinę teisę ir ne pagal Reglamento Nr. 1408/71 73 straipsnį.

1987 m. liepos 9 d. sprendimas Beverly Leila Burchell prieš Adjudication Officer (byla 377/85, Rink., 1987, p. 3329) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Šeimos išmokos – Vaiko registracijos reikalavimas <...> 12. [Reglamento Nr. 1408/71] 73 straipsnio tikslas yra užtikrinti, kad valstybė narė negalėtų atsisakyti mokėti šeimos išmokų dėl to, kad darbuotojo šeimos nariai gyvena kitoje valstybėje narėje nei ta, kuri moka išmokas. Toks atsisakymas galėtų atgrasyti Bendrijos darbuotojus nuo naudojimosi laisvo judėjimo teise ir todėl sudarytų kliūtis laisvam judėjimui. Todėl reikalavimas, taikomas siekiant įgyti teisę į tam tikras šeimos išmokas, kad darbuotojo vaikas būtų užregistruotas išmokas mokančios valstybės narės įdarbinimo tarnyboje, kuris gali būti įvykdytas tik jei vaikas gyvena toje valstybėje narėje, patenka į [Reglamento] 73 straipsnio taikymo sritį ir turi būti laikomas įvykdytu, jei vaikas yra užregistruotas valstybės narės, kurioje jis gyvena, įdarbinimo tarnyboje.

1990 m. vasario 22 d. sprendimas Giovanni Bronzino prieš Kindergeldkasse (byla C-228/88, Rink., 1990, p. I-531) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Šeimos išmokos – Išmokų mokėjimo sustabdymas <...> 18. <…> Reglamento Nr. 1408/71 <…> 76 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį šeimos išmokų, mokamų pagal to reglamento 73 straipsnį, mokėjimas nesustabdomas, kai išmokos ar pašalpos kitoje valstybėje narėje, kurioje gyvena šeimos nariai, nebemokamos, nes dėl jų nebuvo kreiptasi ar iš naujo kreiptasi.

1990 m. liepos 4 d. sprendimas Klaus Jürgen Kracht prieš Bundesanstalt für Arbeit (byla C-117/89, Rink., 1990, p. I-2781) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Šeimos išmokos – Sutuoktinio išvestinė teisė į šeimos išmokas <...> 28. <…> tomis aplinkybėmis, kai darbuotojui taikomi valstybės narės teisės aktai ir jis su savo šeima gyvena kitoje valstybėje narėje, jo sutuoktinis, kuris niekada negyveno ir nedirbo darbuotojo darbo vietos valstybėje narėje, gali remtis Reglamento Nr. 1408/71 73 straipsniu, siekdamas įgyti išvestinę teisę į šeimos išmokas, mokamas tos valstybės narės kompetentingos institucijos darbuotojo šeimos nariams, jei darbuotojas atitinka 73 straipsnyje nustatytas sąlygas ir jei pagal nacionalinę teisę šeimos išmokos gali būti mokamos šeimos nariams.

1992 m. liepos 16 d. sprendimas Rose Hughes prieš Chief Adjudication Officer, Belfast (byla C-78/91, Rink., 1992, p. I-4839) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Šeimos išmokos – Vienos valstybės narės teisės aktų taikymas – Persikėlimas gyventi į kitą valstybę narę nutraukus profesinę veiklą <...> 71. <…> asmuo, kuris nei pats nei jo šeimos nariai niekada negyveno kitoje valstybėje narėje, nei ta, kurios teisės aktai jam buvo taikomi, nepatenka į Reglamento Nr. 1408/71 73 ir 74 straipsnių taikymo sritį. Taip yra todėl, kad pagal Reglamento Nr. 1408/71 13 straipsnio 2 dalies f punktą tokiam asmeniui perkėlus savo gyvenamąją vietą jam taikomi tos valstybės narės teisės aktai. <...> 73. <…> Reglamentu Nr. 1408/71 nedraudžiama valstybei narei atsisakyti toliau mokėti šeimos išmokas asmenims, kurie toje valstybėje narėje nutraukia profesinę veiklą jiems persikėlus gyventi į kitą valstybę narę, kurioje jie gyvena su savo šeimos nariais.

1998 m. birželio 11 d. sprendimas Anne Kuusijärvi prieš Riksförsäkringsverket (byla C-275/96, Rink., 1998, p. 3419)

Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Šeimos išmokos – Išmokų nesutapimas <...> 45. Iš 73 straipsnio formuluotės matyti, kad šis straipsnis tiksliai apibrėžia situaciją, kai pagal darbo sutartį dirbančio asmens šeima gyvena kitoje valstybėje narėje nei kompetentinga valstybė ir užtikrina pastarosios valstybės teisės aktais numatytų šeimos išmokų mokėjimą, tarytum pagal darbo sutartį dirbančio asmens šeima gyventų toje valstybėje.

46. Ši nuostata skirta valstybei narei neleisti teisę į šeimos išmokas ar jos sumą padaryti priklausomą nuo pagal darbo sutartį dirbančio asmens šeimos narių gyvenamosios vietos valstybės narės, kuri teikia šią išmoką, siekiant, kad Bendrijos darbuotojas nebūtų atgrasintas naudotis laisvo judėjimo teise596.

47. Reglamento Nr. 1408/71 73 straipsnis yra susijęs su to paties reglamento 13 straipsnio 2 dalies a punkto taisykle, pagal kurią vienos valstybės narės teritorijoje pagal darbo sutartį dirbančiam asmeniui taikomi tos valstybės teisės aktai, net jeigu jis gyvena kitos valstybės narės teritorijoje. Ši taisyklė matyti iš Reglamento Nr. 1408/71 tikslo visų darbuotojų valstybių narių piliečių, judančių Bendrijoje, atžvilgiu užtikrinti vienodą požiūrį skirtingų nacionalinės teisės aktų taikymo ir socialinių išmokų skyrimo srityse, kad ir kur būtų jų darbo ar gyvenamoji vieta, ir ši taisyklė turi būti vienodai aiškinama visose valstybėse narėse, neatsižvelgiant į nacionalinės teisės aktais nustatytą tvarką dėl teisės gauti šeimos išmokas įgijimo597. <...> 49. Tačiau reikia pabrėžti, kad minėtas 73 straipsnis yra bendroji, tačiau ne absoliuti taisyklė.

Teisė, kurią ieškovės pagrindinėje byloje turi pagal Reglamento Nr. 1408/71 13 ir 73 straipsnius, nes jos yra „pagal darbo sutartį dirbantys asmenys“, turi būti palyginta su šio reglamento ir Reglamento Nr. 574/72 „nesutapimo“ taisyklėmis, mat yra rizika, kad gyvenamosios vietos valstybės teisės aktais numatytos teisės gali sutapti su darbo vietos valstybės teisės aktais numatytomis teisėmis. <...> 58. Anksčiau nurodyto [1992 m. gruodžio 9 d. Sprendimo McMenamin (C‑119/91, Rink. p. I‑ 6393) 24 ir 25 punktuose Teisingumo Teismas patikslino frazės „asmuo, turintis teisę gauti šeimos išmokas ar pašalpas, arba asmuo, kuriam jos suteikiamos“ prasmę. Jis nurodė, kad ji turi būti suprantama kaip numatanti ir kitą nei sutuoktinis asmenį, kuris nėra santuokoje ar jau nebėra santuokoje su asmeniu, gaunančiu Reglamento Nr. 1408/71 73 straipsnyje numatytas pašalpas, ar tą asmenį, jeigu teisė gauti šeimos pašalpas sutampa todėl, kad šis asmuo dirba ir gyvenamosios vietos valstybėje. Įstatymų leidėjas pasirinko apibrėžti šią asmenų grupę pagal jų bendrą charakteristiką, t. y. šeimos pašalpų gavėjų statusą gyvenamosios vietos valstybėje narėje, o ne tiksliai juos išvardijant.

59. Todėl Teisingumo Teismas nusprendė, kad asmens, prižiūrinčio vaiką, būtent Reglamento Nr. 1408/71 73 straipsnyje numatyto gavėjo sutuoktinio, užsiėmimas profesine veikla valstybėje narėje, kurioje gyvena vaikas, pagal Reglamento Nr. 574/72 10 straipsnį sustabdo teisę gauti pašalpas, numatytas Reglamento Nr. 1408/71 73 straipsnyje iki to paties pobūdžio gyvenamosios vietos valstybės narės mokamų pašalpų sumos, neatsižvelgiant į tai, kas pagal šios valstybės teisės aktus yra tiesioginis šeimos pašalpų gavėjas (minėto sprendimo McMenamin 27 punktas).

2005 m. birželio 7 d. sprendimas Christine Dodl, Petra Oberhollenzer prieš Tiroler Gebietskrankenkasse (byla C-543/03, Rink., 2005, p. I-5049) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Šeimos išmokos – Teisė toliau gauti šeimos išmoką išsituokus ir persikėlus gyventi į kitą valstybę narę <...> 32. <…> Reglamento Nr. 1408/71 73 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad išsiskyręs asmuo, kuriam valstybės narės, kur jis gyveno ir kur jo buvęs sutuoktinis tebegyvena ir tebedirba, kompetentinga institucija mokėjo šeimos pašalpą, išlaiko teisę į šią pašalpą už savo vaiką, net jeigu 596

1996 m. spalio 10 d. Sprendimas Hoever ir Zachow, C‑245/94 ir C‑312/94, Rink., 1996, p. I‑4895, 34 p.; 2002 m. lapkričio 7 d. Sprendimas Maaheimo, C‑333/00, Rink., 2002, p. I‑10087, 34 p.

597 1981 m. vasario 19 d. Sprendimas Beeck, 104/80, Rink., 1981, p. 503, 7 p.

palieka šią valstybę tam, kad įsikurtų su vaiku kitoje valstybėje narėje, kur jis nedirba, ir net jei buvęs sutuoktinis galėtų gauti šią pašalpą savo gyvenamosios vietos valstybėje narėje, su sąlyga, kad vaikas pripažįstamas šio buvusio sutuoktinio „šeimos nariu“ minėto reglamento 1 straipsnio f punkto i papunkčio prasme.

2009 m. lapkričio 26 d. sprendimas Romana Slanina prieš Unabhängiger Finanzsenat, Außenstelle Wien (byla C-363/08, Rink., 2009, p. I-11111) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Šeimos išmokos – Išmokų nesutapimas <...> 41. Šeimos išmokų atžvilgiu Reglamento Nr. 1408/71 73 straipsnyje nustatyta, kad darbuotojas, kuriam taikomi vienos valstybės narės teisės aktai, už savo šeimos narius, gyvenančius kitos valstybės narės teritorijoje, turi teisę gauti šeimos išmokas, mokamas pagal pirmosios valstybės teisės aktų nuostatas, tartum jie gyventų toje valstybėje 598 . Šia nuostata siekiama palengvinti darbuotojams migrantams šeimos išmokų gavimą valstybėje, kurioje jie dirba, jeigu šeima su jais neatvyko 599, ir ypač ji skirta neleisti valstybei narei teisę į šeimos išmokas ar jų sumą padaryti priklausomą nuo pagal darbo sutartį dirbančio asmens šeimos narių gyvenamosios vietos buvimo valstybėje narėje, kuri teikia šias išmokas600.

42. Tačiau reikia pabrėžti, kad minėtas 73 straipsnis, kuriame įtvirtinta bendroji taisyklė dėl šeimos išmokų, nėra absoliuti norma601.

43. Kadangi yra rizika, kad gyvenamosios vietos valstybės teisės aktais numatytos teisės gali sutapti su darbo vietos valstybės teisės aktais numatytomis teisėmis, tokioms nuostatoms, kaip antai Reglamento Nr. 1408/71 13 ir 73 straipsniams, turi būti taikomos šio reglamento ir Reglamento Nr. 574/72 sutaptį draudžiančios taisyklės. <...> 45. Reglamento Nr. 1408/71 76 straipsnyje, kaip matyti iš jo pavadinimo, įtvirtintos „prioritetinės taisyklės, kai teisė gauti išmokas ar šeimos pašalpas pagal 73 ir 74 straipsnius dėl darbinės arba profesinės veiklos valstybėje narėje, kurioje gyvena šeimos nariai, sutampa“. Iš šioje nuostatoje vartojamų formuluočių matyti, kad ja siekiama išspręsti teisės gauti šeimos išmokas pagal šio reglamento 73 straipsnį ir pagal šeimos narių gyvenamosios vietos valstybės nacionalinės teisės aktus, suteikiančius teisę gauti šeimos išmokas dėl profesinės veiklos vykdymo, sutapimo problemą602. <...> 48. Kaip Teisingumo Teismas jau iš esmės yra nusprendęs, pagal Reglamento Nr. 574/72603 10 straipsnio 1 dalies a punkte nustatytą sutapimo išvengimo taisyklę kitos valstybės narės nei ta, kurioje gyvena vaikas, mokamos išmokos, remiantis arba vien tos valstybės narės teisės aktais, arba taikant, pavyzdžiui, Reglamento Nr. 1408/71 73 straipsnį, turi pirmenybę pagal vaiko gyvenamosios vietos valstybės narės teisės aktus mokamų išmokų atžvilgiu; tokiu atveju gyvenamosios vietos valstybėje narėje išmokų mokėjimas sustabdomas. Tačiau tada, kai šioje valstybėje narėje vykdoma profesinė veikla, šio reglamento 10 straipsnio 1 dalies b punkto i papunktyje nurodoma priešinga taisyklė, t. y. pirmenybė teikiama teisei į gyvenamosios vietos valstybės narės mokamas išmokas, o ne teisei į darbo vietos valstybės narės mokamas išmokas, kuri tuomet nesuteikiama604

2005 m. liepos 7 d. Sprendimas Weide, C‑153/03, Rink., 2005, p. I‑6017, 20 p.; 2008 m. gegužės 20 d. Sprendimas Bosmann, C-352/06, Rink., 2008, p. I-3827, 17 p.

599 1990 m. liepos 4 d. Sprendimas Kracht, C‑117/89, Rink., 1990, p. I‑2781, 15 p.

600 2005 m. birželio 7 d. Sprendimas Dodl ir Oberhollenzer, C‑543/03, Rink., 2005, p. I‑5049, 46 p.

601 2005 m. birželio 7 d. Sprendimas Dodl ir Oberhollenzer, C‑543/03, Rink., 2005, p. I‑5049, 49 p.

602 2005 m. birželio 7 d. Sprendimas Dodl ir Oberhollenzer, C‑543/03, Rink., 2005, p. I‑5049, 37 p.

603 1972 m. kovo 21 d. Tarybos Reglamentas (EEB) Nr. 574/72 nustatantis Reglamento (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje, įgyvendinimo tvarką (OL 2004 m. specialusis leidimas, 5 skyrius, 1 tomas, p. 83 – 160) 604 1992 m. gruodžio 9 d. Sprendimas McMenamin, C-119/91, Rink., 1992, p. I-6393, 17 ir 18 p.

598

<...> 53. Iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad tam, jog šeimos išmokos būtų pripažįstamos mokamomis pagal valstybės narės teisės aktus, šios valstybės įstatymais turi būti pripažinta toje valstybėje dirbančio šeimos nario teisė gauti išmokas. Taigi tam, kad galėtų pasinaudoti šia teise, suinteresuotasis asmuo turi atitikti visas tiek formalias, tiek materialines tos valstybės nacionalinės teisės aktuose numatytas sąlygas, tarp kurių, pavyzdžiui, gali būti sąlyga pateikti išankstinį prašymą dėl tokių išmokų mokėjimo605. <...> 59. <...> Reglamento Nr. 1408/71 76 straipsnis ir Reglamento Nr. 574/72 10 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad su sąlygomis draustis, dirbti pagal darbo sutartį arba savarankiškai nesiejama teisė į vaiko išmoką, mokėtiną pagal valstybės narės, kur gyvena vienas iš tėvų su vaikais, už kuriuos mokamos tos išmokos, teisės aktus, negali būti iš dalies sustabdoma tokiomis aplinkybėmis, kokios nagrinėjamos pagrindinėje byloje, kai buvęs sutuoktinis, kitas iš šių vaikų tėvų, iš principo turėtų teisę į šeimos išmokas pagal valstybės, kur dirba, nacionalinės teisės aktus, remiantis arba tik šios valstybės nacionalinės teisės aktais, arba Reglamento Nr. 1408/71 73 straipsniu, tačiau faktiškai negauna šių išmokų, nes nepateikė prašymo dėl jų mokėjimo.

2010 m. spalio 14 d. sprendimas Gudrun Schwemmer prieš Agentur für Arbeit VillingenSchwenningen – Familienkasse (byla C-16/09, Rink., 2010, p. I-9717) 4.6.9.

4.6.10. Pašalpos pensininkų išlaikomiems vaikams ir našlaičiams 4.6.10.1. Bendrieji aspektai

Turinys

Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Pašalpos našlaičiams - Gavėjai <...> 7. <...> tiesioginis ir vienintelis našlaičio pensijos gavėjas yra pats našlaitis ir pensija, kaip ir kitos maitintojo netekimo pensijos, remiasi ankstesne profesine veikla, kurios vykdymas nutrūko darbuotojui mirus.

1978 m. kovo 16 d. sprendimas Gert Laumann ir Anja Laumann prieš Landesversicherungsanstalt Rheinprovinz (byla 115/77, Rink., 1978, p. 805) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Pašalpos pensininkų išlaikomiems vaikams <...> 17. <...> kadangi Reglamento Nr. 1408/71606 77 straipsniu reglamentuojamos pašalpos šeimai, skirtos asmenims, gaunantiems senatvės pensijas ir tų pensijų padidinimą ar priedus prie jų už tokių pensininkų vaikus, senatvės pensijos šio straipsnio prasme neapima senatvės pensijų, kurios valstybėje narėje mokamos asmenims, kurie toje valstybėje narėje buvo apsidraudę savarankiškai dirbantiems asmenims taikomu socialiniu draudimu, jei tiems asmenims buvo taikomi tik šie nacionaliniai teisės aktai, netaikant minėto reglamento nuostatų.

1981 m. kovo 31 d. sprendimas Maurice Galinsky prieš Insurance Officer (byla 99/80, Rink., 1981, p. 941) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Pašalpos našlaičiams – Darbuotojų šeimos narių vaikai 1978 m. balandžio 20 d. Sprendimas Ragazzoni, 134/77, Rink., 1978, p. 963, 8–11 p.; 1984 m. lapkričio 13 d.

Sprendimas Salzano, 191/83, Rink., 1984, p. 3741, 7–10 p.; 1986 m. balandžio 23 d. Sprendimas Ferraioli, 153/84, Rink., 1986, p. 1401, 14 p.

606 1971 m. birželio 14 d. Tarybos Reglamentas (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje (OL 1971 m. specialusis leidimas, 5 skyrius, 1 tomas, p. 35 – 82) 605

<...> 15. <...> Reglamento Nr. 1408/71 607 78 straipsnio 2 dalis taikoma tik mirusio darbuotojo našlaičiams. Reglamento Nr. 1408/71 2 straipsnis, kuris nustato reglamento taikymo sritį asmenims, aiškiai išskiria darbuotojus ir jų šeimos narius bei maitintojo netekusius asmenis. Todėl formuluotė „mirusio darbuotojo našlaitis“ neapima našlaičių, kurie tokiais tapo dėl darbuotojo šeimos nario mirties, bet ne dėl paties darbuotojo mirties.

1989 m. kovo 14 d. sprendimas Adalino Baldi prieš Caisse de compensation pour allocations familiales (byla 1/88, Rink., 1989, p. 667) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Pašalpos našlaičiams – Pašalpos mokėjimo pratęsimas dėl atliktos karinės tarnybos - Nediskriminavimas <...> 36. Kai pagal nacionalinę teisę našlaičių pašalpų mokėjimas pratęsiamas vyresniems nei 25 metų asmenims dėl jų atliktos karinės tarnybos, kuria buvo pertrauktas studijų laikotarpis, Reglamento Nr. 1408/71 3 straipsnio 1 dalimi reikalaujama, kad kitoje valstybėje narėje atlikta karinė tarnyba būtų prilyginta atliktąjai pagal nacionalinę teisę.

1997 m. birželio 25 d. sprendimas Carlos Mora Romero prieš Landesversicherungsanstalt Rheinprovinz (byla C-131/96, Rink., 1997, p. I-3659) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Pašalpos našlaičiams – Amžius, iki kurio mokama senatvės pensija <...> 33. <...> [Reglamento Nr. 1408/71] 78 straipsnio 2 dalies b punkto ii papunktis netaikomas tokiomis aplinkybėmis, kai teisė į našlaičio pensiją, kuri atsirado pagal 78 straipsnio 2 dalies b punkto i papunktį valstybėje narėje, kurioje pensijos gavėjas gyvena, buvo prarasta pasiekus nustatytą amžių, iki kurio pensija mokama, nors kitoje valstybėje narėje, kurios teisės aktai apdraustam asmeniui taip pat buvo taikomi, ši teisė tęstųsi virš nustatyto amžiaus taikant Reglamento 79 straipsnyje nustatytą sumavimo taisyklę.

1998 m. gegužės 7 d. sprendimas Manuela Gómez Rodríguez ir Gregorio Gómez Rodríguez prieš Landesversicherungsanstalt Rheinprovinz (byla C-113/96, Rink., 1998, p. I-2461) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Pašalpos pensininkų išlaikomiems vaikams <...> 34. [Reglamento Nr. 1408/71] 77 straipsnio tikslas yra apibrėžti sąlygas, kuriomis pensiją gaunantis asmuo gali iš valstybės narės, kuri yra atsakinga už pensijos mokėjimą, reikalauti mokėti pašalpą jo išlaikomam vaikui. Ši nuostata griežtai apsiriboja šeimos išmokomis. Tokiomis aplinkybėmis nei draudimas diskriminuoti pilietybės pagrindu, nustatytas Reglamento Nr. 1408/71 3 straipsnio 1 dalyje, nei jokia kita reglamento nuostata negali būti aiškinama, kaip reiškianti, kad ja suteikiama teisė pensijos gavėjui, gyvenančiui kitoje nei kompetentinga valstybėje narėje, gauti kitokią išmoką išlaikomam vaikui, nei šeimos išmoka.

2001 m. kovo 20 d. sprendimas Hassan Fahmi ir M. Esmoris Cerdeiro-Pinedo Amado prieš Bestuur van de Sociale Verzekeringsbank (byla C-33/99, Rink., 2001, p. I-2415) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Pašalpos pensininkų išlaikomiems vaikams ir našlaičiams – Apibrėžimas – Teisės į pašalpą įgyjimas

1971 m. birželio 14 d. Tarybos Reglamentas (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje (OL 1971 m. specialusis leidimas, 5 skyrius, 1 tomas, p. 35 – 82) 607

<...> 29. Pagal Reglamento Nr. 1408/71 77 ir 78 straipsnių 1 dalį „išmokos“ šiuose straipsniuose reiškia „pašalpas šeimai“ ir prireikus našlaičių atveju – mokėtinas papildomas ar specialias pašalpas.

30. Pagal šio reglamento 1 straipsnio u punkto ii papunktį „pašalpos šeimai“ šiame reglamente reiškia periodiškas išmokas pinigais, kurių skyrimas priklauso tiktai nuo šeimos narių skaičiaus ir prireikus nuo jų amžiaus.

31. Remiantis tuo darytina išvada, kad „pašalpos šeimai“, kurių mokėjimui taikomi šie 77 ir 78 straipsniai, yra tik šį apibrėžimą atitinkančios išmokos, neįskaitant visų kitų išmokų šeimai už išlaikomus vaikus608. <...> 39. <...> pagal Reglamento Nr. 1408/71 77 straipsnio 2 dalies b punkto i papunktį ir 78 straipsnio 2 dalies b punkto i papunktį, kai pensijos gavėjui ar mirusiam darbuotojui taikomi daugiau kaip vienos valstybės narės teisės aktai, pašalpos šeimai skiriamos remiantis tos valstybės narės, kurios teritorijoje gyvena pensijų gavėjas ar mirusio darbuotojo našlaitis. Taigi pagal šias Reglamento Nr. 1408/71 nuostatas tik gyvenamosios vietos valstybė narė turi kompetenciją skirti nagrinėjamas pašalpas šeimai609. <...> 43. <...> tam, kad pašalpos šeimai būtų pripažįstamos „įgyjamomis“ pagal valstybės narės teisės aktus, šios valstybės įstatymais turi būti pripažinta toje valstybėje dirbančio ar dirbusio šeimos nario teisė gauti išmokas, t. y. kai šios išmokos mokėtinos pagal šiuos teisės aktus610.

44. Taip pat pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką pripažįstant šią teisę reikalaujama, kad suinteresuotasis asmuo atitiktų visas ir formalias, ir materialias tos valstybės vidaus teisės aktuose numatytas sąlygas tam, kad galėtų pasinaudoti šia teise, tarp kurių, pavyzdžiui, gali būti sąlyga pateikti išankstinį prašymą dėl tokių išmokų mokėjimo611.

2011 m. spalio 20 d. sprendimas Juan Pérez García ir kt. prieš Familienkasse Nürnberg (byla C225/10, dar nepaskelbta rinkinyje) 4.6.10.1.

4.6.10.2. Nuostatos dėl išmokų nesutapimo

Turinys

Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Pašalpos pensininkų išlaikomiems vaikams ir našlaičiams – Išmokų nesutapimas <...> 9. <...> teisė į išmokas pagal Reglamento Nr. 1408/71 79 straipsnoi 3 dalį sustabdoma <...> siekiant išvengti išmokų dubliavimo tik ta apimtimi, kiek ta teisė sutampa su teise į tos pačios rūšies išmokas, įgytas dėl profesinės ar prekybinės veiklos.

1978 m. kovo 16 d. sprendimas Gert Laumann ir Anja Laumann prieš Landesversicherungsanstalt Rheinprovinz (byla 115/77, Rink., 1978, p. 805) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Pašalpos pensininkų išlaikomiems vaikams ir našlaičiams – Išmokų skirtumo mokėjimas <...> 16. [Reglamento Nr. 1408/71 79 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta] taisyklė, kuria siekiama išvengti šeimos išmokų dubliavimo, taikoma tik tiek, kiek ja neatimama asmens teisė į išmoką pagal valstybės narės teisės aktus.

1988 m. rugsėjo 27 d. Sprendimas Lenoir, 313/86, Rink., 1988, p. 5391, 10 ir 11 p.; 2001 m. kovo 20 d. Sprendimas Fahmi ir Esmoris Cerdeiro-Pinedo Amado, C‑33/99, Rink., 2001, p. I‑2415, 33–35 p.; 2001 m. gegužės 31 d. Sprendimas Leclere ir Deaconescu, C‑43/99, Rink., 2001, p. I‑4265, 41 ir 42 p.

609 1997 m. vasario 27 d. Sprendimas Bastos Moriana ir kt., C‑59/95, Rink., 1997, p. I‑1071, 15 ir 18 p.

610 1978 m. balandžio 20 d. Sprendimas Ragazzoni, 134/77, Rink., 1978, p. 963, 8 p.; 1984 m. lapkričio 13 d. Sprendimas Salzano, 191/83, Rink., 1984, p. 3741, 7 p.

611 1986 m. balandžio 23 d. Sprendimo Ferraioli, 153/84, Rink. p. 1401, 14 punktą; 1990 m. liepos 4 d. Sprendimo Kracht, C‑117/89, Rink. p. I‑2781, 11 punktą ir 1992 m. gruodžio 9 d. Sprendimo McMenamin, C‑119/91, Rink. p. I‑6393, 26 p 608

17. Kai sustabdytos išmokos suma yra didesnė nei išmoka, kuri gaunama dėl profesinės ar prekybinės veiklos, [Reglamento Nr. 1408/71] 79 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta taisyklė dėl išmokų nesutapimo taikoma tik iš dalies ir asmeniui turi būti papildomai mokamas šių išmokų skirtumas.

1979 m. kovo 6 d. sprendimas Claudino Rossi prieš Caisse de compensation pour allocations familiales des régions de Charleroi et Namur (byla 100/78, Rink., 1979, p. 831) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Pašalpos pensininkų išlaikomiems vaikams ir našlaičiams – Teisė į priemoką, lygią skirtumui tarp mokėtinų išmokų <...> 9. <...> Reglamento Nr. 1408/71 77 straipsnio 2 dalies b punkto i papunktis negali būti taikomas taip, kad vienos valstybės narės mokamas išmokas pakeitus kitos valstybės narės mokamomis išmokomis iš darbuotojo būtų atimama teisę gauti jam palankiausias išmokas. Bendrieji Reglamento Nr. 1408/71 principai reikalauja, kad 77 straipsnio 2 dalies b punkto i papunkčio taikymo atveju, kai darbuotojo gyvenamosios vietos valstybės narės mokama išmoka yra mažesnė už išmoką, mokamą už išmokų mokėjimą atsakingos valstybės narės, darbuotojas išlaiško teisę į didesniąją išmoką ir iš pastarosios valstybės narės kompetentingos socialinės apsaugos institucijos turi gauti priemoką, lygią skirtumui tarp šių išmokų.

10. <...> todėl Reglamento Nr. 1408/71 77 straipsnio 2 dalies b punkto ii papunktis turi būti aiškinamas taip, kad teisė į šeimos išmokas, mokamas valstybės narės, kurioje gyvena neįgalumo pensijos gavėjas, neatima teisės į anksčiau kitos valstybės narės mokėtas didesnes išmokas. Jei gyvenamosios vietos valstybėje narėje gaunamos išmokos yra mažesnės nei išmokos, mokamos kitoje valstybėje narėje, jis turi teisę į priemoką, lygią skirtumui tarp šių išmokų.

1980 m. birželio 12 d. sprendimas Caisse de compensation des allocations familiales des régions de Charleroi et de Namur prieš Cosimo Laterza (byla 733/79, Rink., 1980, p. 1915) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Pašalpos našlaičiams – Teisė į priemoką, lygią skirtumui tarp mokėtinų išmokų <...> 8. <...> Reglamento Nr. 1408/71 78 straipsnio 2 dalis negali būti aiškinama taip, kad darbuotojo, kuriam buvo taikomi kelių valstybių narių teisės aktai, našlaičiui persikėlus gyventi į kitą valstybę narę, pakeitus ankstesnes našlaičio gautas išmokas, mokėtas pagal tos valstybės narės teisės aktus, naujosios gyvenamosios vietos valstybės narės mokamomi išmokomis, jis praranda teisę į didesnę galimą gauti išmoką. Todėl našlaičiui persikeliant gyventi į kitą valstybę narę ir įgyjant teisę į tos valstybės narės mokamas išmokas, turi būti palyginamos abiejų valstybių narių mokamos išmokos ir, jei naujai mokėtina išmoka yra mažesnė, už gautą pagal ankstesnės valstybės narės teisės aktus, turi būti pripažįstama našlaičio teisė į didesniąją išmoką, mokant jam priemoką, lygią abiejų išmokų skirtumui.

1980 m. liepos 9 d. sprendimas Giacomo Gravina ir kt. prieš Landesversicherungsanstalt Schwaben (byla 807/79, Rink., 1980, p. 2205) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Pašalpos pensininkų išlaikomiems vaikams ir našlaičiams – Gyvenimo valstybėje narėje sąlyga – Išmokos dydžio apskaičiavimas <...> 22. <...> kai pagal Reglamento Nr. 1408/71 77 straipsnio 2 dalies b punkto i papunktį ir 78 straipsnio 2 dalies b punkto i papunktį gyvenamosios vietos valstybės narės mokėtina išmoka yra mažesnė už kitos valstybės narės mokėtiną išmoką, pensininkas arba mirusio darbuotojo našlaitis turi teisę į pastarosios valstybės narės kompetentingos institucijos išmokos priemoką, lygią skirtumui tarp šių dviejų išmokų, net jei pagal tos valstybės narės teisę reikalaujama, kad tiek pareiškėjas, tiek sąlygas atitinkantis vaikas gyventų tos valstybės narės teritorijoje.

<...> 33. Teisės į išmokos priedą pripažinimo tikslas yra skatinti laisvą darbuotojų judėjimą, užtikrinant, kad atitinkami asmenys turėtų teisę į tokio dydžio išmoką, kurią jie būtų gavę, jei ir toliau gyventų valstybėje narėje, kurioje mokama jam palankiausia išmoka. <...> 50. <...> kai pagal už Reglamento Nr. 1408/71 77 ar 78 straipsniuose numatytų išmokų ir išmokų priemokų mokėjimą atsakingos valstybės narės teisės aktus numatytas išmokos sumažinimas, atsižvelgiant į gavėjo ir jo šeimos narių grynąsias kasmetines pajamas, minėto reglamento 77 ir 78 straipsniais leidžiamas toks sumažinimas net jei gavėjas gyvena kitoje nei už išmokos mokėjimą atsakingoje valstybėje narėje. Šiuo tikslu nustatant grynąsias metines pajamas ir apskaičiuojant išmokos ar išmokos priemokos dydį valstybės narės kompetentinga institucija turi taikyti teisės aktus taip, tartum gavėjas ir kartu su juo gyvenantys šeimos nariai gyventų ir gautų pajamas toje valstybėje narėje. Tokiu atveju valstybės narės kompetentinga institucija turi reimtis jos reikalavimu pareiškėjo ir gyvenamosios vietos valstybės narės pateikta informacija ir ją patvirtinančiais duomenimis.

1991 m. birželio 11 d. sprendimas Nikolaos Athanasopoulos ir kt. prieš Bundesanstalt für Arbeit (byla C-251/89, Rink., 1991, p. I-2797) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Pašalpos pensininkų išlaikomiems vaikams ir našlaičiams – Išmokos apskaičiavimas <...> 18. <...> Reglamento Nr. 1408/71 78 straipsnis turi būti aiškinamas, kaip reiškiantis, kad apskaičiuojant išmokos priemoką <...> turi būti atsižvelgiama į visas susijusių valstybių narių našlaičiui mokėtinas išmokas, patenkančias į Reglamento Nr. 1408/71 78 straipsnio 1 dalies taikymo srtiį.

1992 m. kovo 19 d. sprendimas Mario Doriguzzi-Zordanin ir Marzio Doriguzzi-Zordanin prieš Landesversicherungsanstalt Schwaben (byla C-188/90, Rink., 1992, p. I-2039) 4.6.10.2.

4.6.11. Įvairios nuostatos ir procedūrinės nuostatos

Turinys

Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Įvairios nuostatos ir procedūrinės nuostatos – Teisė pateikti prašymus ir dokumentus bet kurios valstybės narės oficialia kalba – Draudimas diskriminuoti <...> 11. <...> [Reglamento Nr. 1408/71]612 84 straipsnio 4 dalis taikoma tik prašymams, pateiktiems asmenų, kuriems taikomas Reglamentas Nr. 1408/71, ir dokumentams, susijusiems su šių asmenų teisėmis. Ši nuostata netaikoma bendrosioms procedūroms, kurioms ir toliau taikomi valstybių narių teisės aktai. <...> 13. [Reglamento Nr. 1408/71] 84 straipsnio 4 dalis taikoma tik darbuotojams, kurie pasinaudojo laisvo judėjimo teise tarp dviejų ar daugiau valstybių narių, ir jų šeimos nariams. Taip pat ji taikoma tik procedūroms, kurios taikomos įgyvendinant Bendrijos taisykles socialinės apsaugos srityje, ir netaikoma kitiems su darbuotojais susijusiems ginčams. <...> 18. [Reglamento Nr. 1408/71] 84 straipsnio 4 dalimi draudžiama asmenų, kuriems taikomas šis reglamentas, atžvilgiu taikyti nacionalines taisykles, kurios yra kitokios ir prieštaraujančios minėtai nuostatai.

19. <...> pagal Reglamento Nr. 1408/71 84 straipsnio 4 dalį valstybės narės valdžios institucijos, įstaigos ir teismai, nepriklausomai nuo nacionalinių teisės aktų, privalo priimti visus prašymus ir kitus 1971 m. birželio 14 d. Tarybos Reglamentas (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje (OL 1971 m. specialusis leidimas, 5 skyrius, 1 tomas, p. 35 – 82) 612

jiems pateiktus dokumentus, susijusius su minėto reglamentu įgyvendinimu, parengtus kitos valstybės narės oficialia kalba, ir neturi būti daromas jos skirtumas dėl asmenų pilietybės ar gyvenamosios vietos.

1977 m. gruodžio 6 d. sprendimas Marguerite Maris prieš Rijksdienst voor Werknemerspensioenen (byla 55-77, Rink., 1977, p. 2327) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Įvairios nuostatos ir procedūrinės nuostatos – Prašymų, pareiškimų ir skundų pateikimas kitoms nei kompententinga valstybė, valdžios institucijoms – Sprendimas dėl priimtinumo <...> 12. Reglamento Nr. 1408/71 86 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad kai prašymas, pareiškimas ar skundas pateikiamas kitai nei kompetentingos valstybės valdžios institucijai ar teismui, ta institucija ar teismas negali priimti sprendimo dėl prašymo, pareiškimo ar skundo priimtinumo. Ta teisė išimtinai priklauso kompetentingos valstybės narės institucijai, kuriai visais atvejais minėti prašymai, pareiškimai ir skundai turi būti persiųsti.

1980 m. gegužės 22 d. sprendimas Margaret Walsh v National Insurance Officer (byla 143/79, Rink., 1980, p. 1639) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Įvairios nuostatos ir procedūrinės nuostatos – Prašymo dėl neįgalumo išmokos mokėjimo persiuntimas – Neįgalumo išmokos mokėjimas <...> 25. <...> Reglamento Nr. 1408/71 86 straipsniu ir Reglamento Nr/ 574/72 35 straipsniu reikalaujama, kad asmens gyvenamosios vietos valstybė narė kompetentingai paskiausio darbo vietos valstybei narei persiųstų gautą asmens prašymą mokėti neįgalumo išmoką, tačiau nereikalaujama, kad ši tą išmoką mokėtų.

1994 m. sausio 27 d. sprendimas Alison Maitland Toosey v Chief Adjudication Officer (byla C287/92, Rink., 1994, p. I-279) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Įvairios nuostatos ir procedūrinės nuostatos – Institucijų teisės prieš atsakingas trečiąsias šalis <...> 16. <...> [Reglamento Nr. 1408/71] 93 straipsnio 1 dalies tikslas yra suteikti galimybę socialinės apsaugos institucijai, kuri išmokėjo išmokas asmeniui dėl žalos, patirtos kitoje valstybėje narėje, prieš už žalą atsakingą trečiąją šalį pasinaudoti visomis jos teisės aktuose numatytomis veiksmų galimybėmis, įskaitant subrogaciją ir kitus teisiniu būdus 613 . Nacionalinėms kompetentingoms institucijoms suteiktos teisės yra logiška ir teisinga atsvara joms iš Bendrijos teisės kylančioms pareigoms614. <...> 18. [Reglamento Nr. 1408/71] 93 straipsnio 1 dalis turi būti suprantama kaip kolizinė norma, kuria reikalaujama, kad nacionaliniai teismai, nagrinėjantys ginčus dėl kompensacijos iš už žalą atsakingos trečiosios šalies, taikytų valstybės narės, kurioje yra atsakinga kompetentinga institucija, teisės aktus ne tik siekiant nustatyti, ar ta institucija turi tiesioginę ar perimtą teisę reikalauti atlyginimo už patirtą žalą, bet ir įvertinant reikalavimų pobūdį ir apimtį.

1994 m. birželio 2 d. sprendimas Deutsche Angestellten-Krankenkasse v Lærerstandens Brandforsikring G/S (byla C-428/92, Rink., 1994, p. I-2259) 1969 m. lapkričio 12 d. Sprendimas byloje Entr' aide Médicale, 27/69, Rink., 1969, p. 405, 15 p 1965 m. kovo 11 d. Sprendimas byloje Betriebskrankenkasse Heseper Torfwerk, 33/64, Rink., 1965, p. 97 ir 1965 m. gruodžio 9 d. Sprendimas byloje Hessische Knappschaft, 44/65, Rink., 1965, p. 965 613 614

Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Įvairios nuostatos ir procedūrinės nuostatos – Kompetentingų institucijų pareigos, išduodant taikytinus socialinės apsaugos teisės aktus nurodančias pažymas <...> 38. Lojaloaus bendradarbiavimo principas, įtvirtintas Europos Bendrijos steigimo sutarties 10 straipsnyje [dabar ES 4 straipsnis], reikalauja, kad formą išduodant institucija atliktų tinkamai įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su taikytinų socialinės apsaugos teisės aktų nustatymo taisyklių taikymu, ir taip užtikrinti šioje pažymoje nurodytos informacijos teisingumą.

39. Minėtų pareigų nebūtų laikomasi ir Reglamento Nr. 1408/71615 14a straipsnio 1 dalies a punkto bei Reglamento nr. 574/72616 11a straipsnio tikslas nebūtų pasiektas, jei darbo vietos valstybės narės kompetentingos institucijos nebūtų saistomos kilmės valstybės narės išduotos pažymos ir susijusiam asmeniui taikytų savo socialinės apsaugos teisės aktus.

40. Todėl tol, kol galioja E 101 formos pažymoje nustatyta prezumpcija, kad savarankiškai dirbantis asmuo yra tinkamai apdraustas valstybės narės, kurioje jis yra įsisteigęs, socialinės apsaugos sistemoms, ši pažyma yra privaloma valstybės narės, kurioje asmuo vykdo užduotį, kompetentingai institucijai.

41. Jei taip nebūtų, būtų pažeistas ne tik principas, pagal kurį asmuo vienu metu gali būti apdraustas tik vienoje valstybėje narėje, bet ir neužtikrintas <...> teisinis tikrumas. <...> 42. Todėl tol, kol E 101 formos pažyma nėra atsiimta ar panaikinta, valstybės narės, kurioje savarankiškai dirbantis asmuo vykdo užduotį, kompetentinga valstybė narė turi atsižvelgti į tai, kad šiam asmeniui yra taikoma valstybės narės, kurioje jis yra įsisteigęs, teisė. <...> 43. Tačiau, jei valstybės narės, kurioje savarankiškai dirbantis asmuo vykdo užduotį, kompetentinga institucija išreiškia abejonių dėl faktų, kuriais remiantis buvo išduota E 101 formos pažyma, ir pažymoje nurodytų faktų teisingumo, ypač jei informacija neatitina Reglamento Nr. 1408/71 14a straipsnio 1 dalies a punkte nustatytų reikalavimų, E 101 formos pažymą išdavusi valstybės narės kompetentinga institucija turi apsvarstyti, ar E 101 formos pažyma buvo tinkamai išduota ir, jei būtina, ją panaikinti.

44. Valstybėms narėms nepasiekus sutarimo <...> jos gali kreiptis į Administracinę komisiją.

45. Administracinei komisijai nepavykus rasti abi kompetenginas institucijas tenkinančio sprendimo, valstybė narė, kurioje savarankiškai dirbantis asmuo vykdo užduotis, gali, nepriklausomai nuo pažymą išdavusioje valstybėje narėje egzistuojančių teisinių priemonių, pradėti procedūrą dėl įsipareigojimų nevykdymo, siekiant, kad klausimą išspręstų Teisingumo Teismas <...>.

2000 m. kovo 30 d. sprendimas Barry Banks ir kt. prieš Theatre royal de la Monnaie (byla C-178/97, Rink., 2000, p. I-2005) Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Įvairios nuostatos ir procedūrinės nuostatos – Kompetentingų institucijų pareigos, išduodant taikytinus socialinės apsaugos teisės aktus nurodančias pažymas <...> 42. <...> E 101 formos pažymą išduodanti institucija privalo tinkamai įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su taikytinų socialinės apsaugos teisės aktų nustatymo taisyklių taikymu, ir taip užtikrinti šioje pažymoje nurodytos informacijos teisingumą617.

1971 m. birželio 14 d. Tarybos Reglamentas (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje (OL 1971 m. specialusis leidimas, 5 skyrius, 1 tomas, p. 35 – 82) 616 1972 m. kovo 21 d. Tarybos Reglamentas (EEB) Nr. 574/72 nustatantis Reglamento (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje, įgyvendinimo tvarką (OL 1972 m. specialusis leidimas, 5 skyrius, 1 tomas, p. 83 – 160) 617 2000 m. vasario 10 d. Sprendimas FTS, C‑202/97, Rink., 2000, p. I‑883, 51 p.; 2000 m. kovo 30 d. Sprendimas Banks ir kt., C‑178/97, Rink., 2000, p. I‑2005, 38 p.

615

43. Kadangi E 101 formos pažyma paprastai išduodama prieš laikotarpio, dėl kurio ji išduodama, pradžią arba jo pradžioje, pirmiau nurodytų faktinių aplinkybių vertinimas dažniausiai atliekamas tuo momentu, atsižvelgiant į numatomą atitinkamo darbuotojo pagal darbo sutartį situaciją. Todėl sutarties dokumentuose pateiktas darbo pobūdžio aprašymas praktikoje yra ypač svarbus atliekant šį vertinimą.

44. Šiuo atveju reikia ypač atsižvelgti į sutarčių dokumentuose apibrėžtą darbo pagal darbo sutartį pobūdį siekiant įvertinti, ar numatomas darbas yra darbas pagal darbo sutartį, paskirstytas ne tik tam kartui kelių valstybių narių teritorijose, su sąlyga, kad vis dėlto šių dokumentų sąlygas atitinka tam tikras numatomas darbas prašymo išduoti E 101 formos pažymą pateikimo momentu arba prireikus prieš tokio prašymo pateikimą ar po jo realiai atliktas darbas.

45. Vertindama faktines aplinkybes, kad galėtų nustatyti taikytinus socialinės apsaugos teisės aktus ir išduoti E 101 formos pažymą, atitinkama institucija gali atsižvelgti ne tik į sutarties dokumentų tekstą, bet ir į kitą informaciją, pavyzdžiui, kaip anksčiau praktikoje būdavo įgyvendinamos panašios tokio pobūdžio tam tikro darbdavio ir darbuotojo sudarytos sutartys, šių sutarčių sudarymo aplinkybes arba, kalbant plačiau, atitinkamos įmonės veiklos ypatybes ir jos vykdymo sąlygas, jeigu remiantis tokia informacija galima išsiaiškinti tikrąjį darbo pobūdį.

46. Nors iš kitų, ne sutarčių dokumentų, reikšmingų įrodymų matyti, kad pagal darbo sutartį dirbančio darbuotojo padėtis iš tiesų gerokai skiriasi nuo aprašytosios tuose dokumentuose, šio sprendimo 42 punkte nurodyta pareiga tinkamai taikyti Reglamentą Nr. 1408/71 618 reiškia, kad kompetentinga valdžios institucija privalo, nepaisydama tos sutarties dokumentų teksto, išvadas grįsti faktine pagal darbo sutartį dirbančio darbuotojo padėtimi ir prireikus atsisakyti išduoti E 101 formos pažymą.

47. Be to, iš teismo praktikos matyti, kad institucija, kuri jau išdavė E 101 formos pažymą, turi iš naujo išnagrinėti šio išdavimo pagrįstumą ir prireikus pažymą panaikinti, jeigu kompetentinga valstybės narės, kurioje darbuotojas atlieka darbą, institucija pareiškia abejonių dėl faktinių aplinkybių, kuriomis remiantis ši pažyma išduota, teisingumo ir (arba) dėl to, ar buvo laikytasi Reglamento Nr. 1408/71 II antraštinės dalies reikalavimų (žr. pagal analogiją, kiek tai susiję su Reglamento Nr. 1408/71 14 straipsnio 1 dalimi, minėto Sprendimo FTS 56 punktą bei minėto Sprendimo Banks ir kt. 43 punktą).

2012 m. spalio 4 d. sprendimas Format Urządzenia i Montaże Przemysłowe sp. z o.o. prieš Zakład Ubezpieczeń Społecznych (byla C-115/11, dar nepaskelbta rinkinyje) 4.6.11.

4.7. Profesinių kvalifikacijų ir diplomų pripažinimas.

Turinys

Sąvoka „reglamentuojama profesija“ - Direktyva 2005/36/EB - Vertėjo kvalifikaciją turintys teismo ekspertai - Nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos teismo ekspertai gali būti tik į nacionalinių teismų sudarytus sąrašus įrašyti asmenys – Pateisinimas - Proporcingumas <...> 27. <...> ši sąvoka („reglamentuojama profesija“) apibrėžiama pagal Sąjungos teisę619.

28. Pagal Direktyvos 2005/36 3 straipsnio 1 dalies a punktą ši sąvoka apima „profesinės veiklos rūšis arba profesinės veiklos rūšių grupę, kuria verčiantis (arba verčiantis vienu iš jos būdų) pagal įstatymų 618

1971 m. birželio 14 d. Tarybos Reglamentas (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje (OL 1971 m. specialusis leidimas, 5 skyrius, 1 tomas, p. 35 – 82) 619 2009 m. gruodžio 17 d. Sprendimas Rubino, C-586/08, Rink., 2009, p. I-0000, 23 p. ir dėl Direktyvos 89/48 pagal analogiją žr. 1999 m. liepos 8 d. Sprendimas Fernández de Bobadilla, C-234/97, Rink., 1999, p. I-4773, 14 p.; 2003 m. rugsėjo 9 d. Sprendimas Burbaud, C-285/01, Rink., 2003, p. I-8219, 43 p.

ir kitų teisės aktų nuostatas tiesiogiai arba netiesiogiai reikalaujama specifinės profesinės kvalifikacijos turėjimo“. <...> 30. <...> vienintelis šių nuostatų620 tikslas palengvinti kreipimąsi į specialistus, kurie yra arba nėra reglamentuojamų profesijų nariai, o ne organizuoti atitinkamos kvalifikacijos pripažinimą – tai nėra nei apeliacinio teismo, nei Cour de cassation tarnybos kompetencija621. Be to, šie teismai gali teisėtai kreiptis į ekspertus, neįrašytus į šiuos sąrašus. Taigi, savaime šiomis nuostatomis nesukuriama tokia reglamentuojama profesija.

31. Be to, aplinkybė, kad asmenys, teikiantys vertimo paslaugas Prancūzijos nacionaliniams teismams, vadinami „apeliacinio teismo ekspertais“ ar „Cour de cassation patvirtintais ekspertais“ negali, atsižvelgiant į Direktyvos 2005/36 3 straipsnio 1 dalies a punkto pirmo sakinio antrą dalį, paneigti šios išvados.

32. Todėl <...> teismo ekspertų vertėjų funkcijos, kurias atlieka ekspertai, įrašyti į tokį sąrašą kaip Cour de cassation sudarytas nacionalinis teismo ekspertų sąrašas, nepatenka į sąvoką „reglamentuojama profesija“, numatytą Direktyvos 2005/36 3 straipsnio 1 dalies a punkte. <...> 52. Kalbant apie šiuos tikslus 622 reikia konstatuoti, kad teismo ekspertų sąrašų, kaip antai nagrinėjamieji pagrindinėse bylose, sudarymas gali turėti įtakos teismų pasirinkimui, t. y. teismai paprastai linkę paskirti į tokius sąrašus įrašytus ekspertus, nes gali preziumuoti, jog šie ekspertai turi jiems padėti reikalingą kvalifikaciją.

53. Todėl reikia daryti išvadą, jog net jei nėra formalios teismų pareigos paskirti vien į šiuos sąrašus įrašytų ekspertų, šių sąrašų sudarymas yra teismo ekspertų vertėjų laisvės teikti paslaugas apribojimas623. <...> 57. Jei teisės subjektų apsauga ir geras teisingumo vykdymas gali pateisinti ekspertų, į kuriuos praktikoje, kaip jau minėta 52 punkte, teismai dažniausiai ir kreipsis, sąrašo sudarymą, dar reikia, jog jį sudarant būtų remiamasi objektyviais ir nediskriminaciniais kriterijais.

58.

Iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, kad nacionalinės valdžios institucijos, be kita ko, turi teisingai pripažinti kitose valstybėse narėse įgytą kvalifikaciją ir į ją tinkamai atsižvelgti624. <...> 65. <...> pagal EB 49 straipsnį, kurį dabar atitinka SESV 56 straipsnis, draudžiami nacionalinės teisės aktai, kaip antai nagrinėjamieji pagrindinėje byloje, pagal kuriuos įrašyti į teismo ekspertų vertėjų sąrašą galima tik tuos suinteresuotuosius asmenis, kurie atitinka kvalifikacijos sąlygas, nesant galimybės šiems asmenims susipažinti su dėl jų priimto sprendimo motyvais ir veiksmingai apskųsti jį teismui, kad būtų patikrintas jo teisėtumas, be kita ko, dėl to, ar laikytasi reikalavimo pagal Sąjungos teisę, jog į jų kitose valstybėse narėse įgytą ir pripažintą kvalifikaciją būtų tinkamai atsižvelgta. <...> 73. Kalbant apie vertimo paslaugų teikimą tokiame procese, tam, kad būtų pasiekti teisės subjektų apsaugos ir gero teisingumo vykdymo tikslai, nėra neproporcinga reikalauti, kad teismo ekspertas vertėjas jau turėtų tam tikrą praktinę teisinio vertimo patirtį ir tam tikrų atitinkamo teismo valstybės narės teismų sistemos žinių.

74. Atsižvelgiant į tai, kad teismo ekspertų vertėjų, įrašytų į kurio nors apeliacinio teismo sudarytą sąrašą, funkcijos yra nenuolatinės, taip pat į tai, kad tarp funkcijų atlikimo gali praeiti keli mėnesiai ar net keleri metai, reikia pripažinti tam tikrą atitinkamos valstybė narės diskreciją nustatyti, kokia trukmė laikoma būtina šiems tikslams pasiekti. Šiomis aplinkybėmis reikalavimas būti trejus metus iš eilės įrašytam į teismo ekspertų sąrašą iš esmės neviršija to, kas būtina šiems tikslams įgyvendinti.

Prancūzijos nacionalinės teisės nuostatos, reguliuojančios teismo ekspertų įrašymo į sąrašą sąlygas.

2003 m. rugsėjo 9 d. Sprendimas Burbaud, C-285/01, Rink., 2003, p. I-8219, 91 p.

622 Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad teismo ekspertų sąrašų, jei jie pagal nacionalinę teisę sudaromi „teisėjams informuoti“, sudarymu siekiama leisti teismams užtikrinti, kad jiems padedantys specialistai turėtų viešųjų teisingumo paslaugų kokybei ir veiksmingumui būtiną kompetenciją ir kitų gebėjimų.

623 1982 m. lapkričio 24 d. Sprendimas Komisija prieš Airiją, C-249/81, Rink., 1982, p. 4005, 28 p 624 1991 m. gegužės 7 d. Sprendimas Vlassopoulou, C-340/89, Rink., 1991, p. I-2357, 16 p.; 2002 m. sausio 22 d.

Sprendimas Dreessen, C-31/00, Rink., 2002, p. I-663, 23 ir 24 p.

620 621

75. Tačiau tokios taisyklės taikymas kitos valstybės narės teismo ekspertui vertėjui, kuris vykdė funkcijas šioje ar kitose valstybėse narėse, būtent šių valstybių narių aukščiausiuose teismuose, būtų neproporcingas atsižvelgiant į šio sprendimo 58 punkte minėtą principą.

76. Iš tiesų, tokioje situacijoje, kaip antai pagrindinėje byloje, pagal Sąjungos teisę reikalaujama, kad institucija, gavusi prašymą įrašyti į tokį sąrašą kaip nacionalinis teismo ekspertų sąrašas, atsižvelgtų į pareiškėjo kitose valstybėse narėse įgytą kvalifikaciją tam, kad nustatytų, ar ir kiek ji atitinka kompetenciją, kurią paprastai įgyja asmuo, trejus metus iš eilės įrašytas į kurio nors apeliacinio teismo sudarytą sąrašą625. <...> 78. Atsižvelgiant į minėtus svarstymus, į trečiąjį byloje C-373/09 pateiktą klausimą reikia atsakyti taip, kad pagal EB 49 straipsnį, kurį dabar atitinka SESV 56 straipsnis, draudžiama nustatyti tokį reikalavimą, kaip numatytasis Įstatymo Nr. 71-498 2 straipsnyje, pagal kurį asmuo, neįrodęs, kad trejus metus iš eilės buvo įrašytas į kurio nors apeliacinio teismo sudarytą teismo ekspertų sąrašą, negali būti įrašytas į nacionalinį teismo vertimo srities ekspertų sąrašą kaip vertėjas, jei nagrinėjant kitoje valstybėje narėje įsisteigusio asmens, kuris nepateikia reikiamų įrodymų, kad įrašytas į tokį sąrašą, prašymą toks reikalavimas kliudo tinkamai atsižvelgti į tokio asmens kitoje valstybėje narėje įgytą ir pripažintą kvalifikaciją, nustatant, ar ir kiek ji gali atitikti kompetenciją, kurios paprastai tikimasi iš asmens, trejus metus iš eilės įrašyto į kurio nors apeliacinio teismo sudarytą teismo ekspertų sąrašą.

2011 m. kovo 17 d. sprendimas Josep Peñarroja Fa (sujungtos bylos C-372/09 ir C-373/09, Rink.,2011, p.0)

Direktyva 2005/36/EB - Vaistinių teritorinis pasiskirstymas - Kandidatai, vykdę profesinę veiklą tam tikroje nacionalinės teritorijos dalyje – Pirmenybė - Diskriminacija

<...> 45. <...> reikia nurodyti, kad nei Direktyvoje 2005/36, nei jokiame kitame akte, įgyvendinančiame pagrindines laisves, nėra taisyklių, susijusių su galimybe užsiimti veikla farmacijos srityje, kuriose būtų numatytos naujų vaistinių steigimo valstybių narių teritorijoje sąlygos.

46. Tiesa, Direktyvos 2005/36 626 45 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad jei 1985 m. rugsėjo 16 d. valstybė narė rengė konkurencinius egzaminus, skirtus vaistininkams, kuriems leidžiama tapti naujų vaistinių, dėl kurių steigimo buvo nuspręsta pagal nacionalinę geografinio paskirstymo sistemą, savininkais, atrinkti, ta valstybė narė gali toliau rengti tokius egzaminus ir reikalauti, kad juose dalyvautų kitų valstybių narių piliečiai. <...> 49. Iš tiesų aptariamos direktyvos tikslas pagal jos 1 straipsnį – nustatyti profesinės kvalifikacijos pripažinimo taisykles, suteikiant galimybę šią kvalifikaciją atitinkantiems asmenims savarankiškai arba pagal darbo sutartį užsiimti reglamentuojama profesija. Tačiau joje nenumatyta nei taisyklių, reglamentuojančių vaistinių steigimą, nei jų veiklos vykdymo sąlygų, nei konkrečiai jų teritorinio pasiskirstymo.

50. Šį teiginį, be kita ko, patvirtina Direktyvos 2005/36 26 konstatuojamoji dalis, pagal kurią direktyva nederinami visi reikalavimai, susiję su galimybe užsiimti veikla farmacijos srityje, todėl būtent vaistinių geografinis pasiskirstymas išlieka valstybių narių kompetencijos dalykas.

625 626

1991 m. gegužės 7 d. Sprendimas Vlassopoulou, C-340/89, Rink., 1991, p. I-2357, 16 p.

2005 m. rugsėjo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/36/EB dėl profesinių kvalifikacijų pripažinimo

(OL 2005, L 255, p. 22—142)

<...>119. <...> nacionalinės teisės nuostata turi būti laikoma netiesiogiai diskriminuojančia, jeigu pagal savo pobūdį gali labiau paveikti kitų valstybių narių piliečius ir dėl to būtent jie gali atsidurti nepalankioje padėtyje, išskyrus atvejus, kai ši nuostata yra objektyviai pateisinama ir proporcinga siekiamam tikslui627. <...> 122. Šie du kriterijai628 suteikia pranašumą vaistininkams atrankos procedūroje tuo pagrindu, kad jie vykdė savo profesinę veiklą nacionalinės teritorijos dalyje. Tačiau natūralu, kad šio kriterijaus lengviau laikytis vietos vaistininkams, kurie dažniausiai vykdo savo ekonominę veiklą nacionalinėje teritorijoje, nei vaistininkams kitų valstybių narių piliečiams, kurie dažniausiai šią veiklą vykdo kitoje valstybėje narėje629. <...> 124. <...> Direktyvos 85/432630 1 straipsnio 1 ir 2 dalyse ir Direktyvos 2005/36 45 straipsnio 2 dalies e ir g punktuose reikalaujama, kad universitetinę vaistininko kvalifikaciją turintys asmenys turėtų teisę verstis vaistų gamyba, tyrimu, sandėliavimu ir tiekimu viešosiose vaistinėse bei informacijos ir konsultacijų apie vaistus teikimu. Šiomis aplinkybėmis pirmesniame punkte minėtais reikalavimais negalima remtis siekiant pateisinti tokį nevienodą požiūrį, koks aptariamas pagrindinėse bylose.

125. Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, į pateiktų klausimų antrąją dalį reikia atsakyti, kad SESV 49 straipsnis, skaitomas kartu su Direktyvos 85/432 1 straipsnio 1 ir 2 dalimis ir Direktyvos 2005/36 45 straipsnio 2 dalies e ir g punktais, turi būti aiškinamas taip, kad juo draudžiami tokie kriterijai, kokie numatyti Dekreto 72/2001 priedo 6 punkte ir 7 punkto c papunktyje, pagal kuriuos atrenkami naujų vaistinių savininkai.

2010 m. birželio 1 d. sprendimas José Manuel Blanco Pérez ir María del Pilar Chao Gómez (sujungtos bylos C-570/07 ir C-571/07, Rink., 2010, p. I-04629)

Direktyva 2005/36/EB. Diplomų pripažinimas. „Reglamentuojamos profesijos“ sąvoka. Iš anksto nustatyto skaičiaus asmenų atranka remiantis lyginamuoju vertinimu, kurią atlikus suteikiama terminuota kvalifikacija. Nacionalinė mokslinė kvalifikacija. <...> 25. Pagal Direktyvos 2005/36 3 straipsnio 1 dalies b punktą 631 ir 11 straipsnio a punkto i papunktį632 atitinkama profesinė kvalifikacija – tai kvalifikacija, patvirtinta formalios kvalifikacijos 627

2007 m. liepos 18 d. Sprendimo Hartmann, C-212/05, Rink., 2007, p. I-6303, 30 p. Šiose bylose nagrinėjamo Dekreto 72/2001 priedo 6 punkte numatyta, kad už profesinę veiklą Astūrijos Kunigaikštystėje įgyti profesiniai nuopelnai padidinami 20 %. Be to, iš to paties priedo 7 punkto c papunkčio matyti, kad, kandidatams surinkus vienodą balų pagal nuopelnų skalę skaičių, licencijos suteikiamos remiantis tvarka, pagal kurią po vaistininkų, priklausančių šio 7 punkto a ir b papunkčiuose numatytoms kategorijoms, pirmenybė suteikiama vaistininkams, profesinę veiklą vykdžiusiems Astūrijos Kunigaikštystėje.

629 2007 m. liepos 18 d. Sprendimas Hartmann, C-212/05, Rink., 2007, p. I-6303, 31 p.

630 1985 m. rugsėjo 16 d. Tarybos Direktyva dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių tam tikrą veiklą farmacijos srityje, nuostatų derinimo (OL 2004 m. specialusis leidimas, 6 skyrius, 1 tomas, p. 129 – 628

131) Direktyvos 2005/36/EB 3 straipsnio 1 dalies b) punktas: „profesinė kvalifikacija“ — tai kvalifikacija, patvirtinta formalios kvalifikacijos įrodymu, 11 straipsnio a punkto i papunktyje nurodytu kompetenciją patvirtinančiu dokumentu ir/arba profesine patirtimi“; 11 straipsnio a punkto i papunktis: „13 straipsniui taikyti profesinės kvalifikacijos sugrupuojamos į šiuos toliau aprašomus lygius: a) kompetenciją patvirtinantis dokumentas išduotas kilmės valstybės narės kompetentingos institucijos, paskirtos remiantis tos valstybes narės įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatomis, atsižvelgiant: i) arba į rengimo kursą, kuris nėra pažymėjimui ar diplomui, nurodytiems b, c, d arba e punktuose, gauti reikalingos programos dalis, specialus egzaminas be išankstinio pasirengimo arba darbas pagal profesiją valstybėje narėje trejus metus iš eilės visu etatu arba lygiavertį laiką ne visu etatu per pastaruosius 10 metų“.

632 11 straipsnio a punkto i papunktis: „13 straipsniui taikyti profesinės kvalifikacijos sugrupuojamos į šiuos toliau aprašomus lygius: a) kompetenciją patvirtinantis dokumentas išduotas kilmės valstybės narės kompetentingos institucijos, 631

įrodymu arba kompetenciją patvirtinančiu dokumentu, išduotu išlaikius specialų egzaminą be išankstinio pasirengimo. <...> 27. <...> reikia nurodyti, jog iš teismų praktikos matyti, kad Direktyvomis 89/48 ir 92/51 nustatytos bendros diplomų pripažinimo sistemos nesusijusios su atrankos ir įdarbinimo procedūrų, vykdomų norint užimti darbo vietą, pasirinkimu ir kad šiomis sistemomis negalima remtis grindžiant teisę į realų įdarbinimą. Iš tiesų pagal šias sistemas tik reikalaujama pripažinti vienoje valstybėje narėje įgytą kvalifikaciją tam, kad ją turintis asmuo galėtų pretenduoti į darbo vietą kitoje valstybėje narėje pagal atrankos ir įdarbinimo procedūras, kurios taikomos teisei pradėti verstis reglamentuojama profesija. Šie principai nebuvo pakeisti Direktyva 2005/36 atlikus pertvarkymą ir racionalizaciją.

28. Todėl pareiškėjas negali remtis Direktyva 2005/36 norėdamas, kad jam atrankos ir įdarbinimo procedūra iš dalies nebūtų taikoma.

29. Tačiau iš Teisingumo Teismui pateiktų bylos dokumentų ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytų teisės aktų matyti, kad nacionalinės mokslinės kvalifikacijos (toliau – NMK) suteikimas sudaro vieną universiteto dėstytojų įdarbinimo procedūros etapų633. <...> 32. Reikia pripažinti, jog aplinkybė, kad asmuo buvo atrinktas pasibaigus procedūrai, kuri taikoma siekiant atrinkti iš anksto nustatyto skaičiaus asmenis remiantis lyginamuoju kandidatų vertinimu, o ne taikant absoliutaus pobūdžio kriterijus, ir kurią atlikus suteikiama griežtai terminuota kvalifikacija, negali būti laikoma suteikiančia profesinę kvalifikaciją Direktyvos 2005/36 3 straipsnio 1 dalies b prasme.

33. Šiomis aplinkybėmis faktas, kuriuo remiasi A. Rubino, kad Įstatymo Nr. 230/2005 1 straipsnio 9 dalyje, nukrypstant nuo įprastai taikomų normų, universitetams leidžiama į 10 % dėstytojų darbo vietų tiesiogiai paskirti užsienio ar užsienyje įdarbintus Italijos tyrėjus specialistus, užsienyje įgijusius to paties lygio NMK, nėra svarbus atsakant į dėl Direktyvos 2005/36 pateiktą klausimą. Nekyla ginčų dėl to, kad pagrindinėje byloje A. Rubino remiasi ne minėta leidžiančia nukrypti nuostata, bet prašo jį įrašyti į asmenų, turinčių NMK, sąrašą nereikalaujant dalyvauti taikomuose nacionalinės teisės aktuose numatytoje atrankos procedūroje.

34. <...> nacionalinės valdžios institucijos turi visų pirma užtikrinti, kad per tokią atrankos procedūrą, kurią įvykdžius asmuo įtraukiamas į asmenų, turinčių NMK, sąrašą, kitose valstybėse narėse įgyta kvalifikacija būtų teisingai pripažinta ir į ją būtų tinkamai atsižvelgta.

35. Atsižvelgiant į visus šiuos vertinimus, į pateiktą klausimą reikia atsakyti taip: tai, kad teisė pradėti verstis profesija suteikiama tik kandidatams, atrinktiems taikant procedūrą, per kurią iš anksto nustatytas asmenų skaičius atrenkamas remiantis lyginamuoju kandidatų vertinimu, o ne taikant absoliutaus pobūdžio kriterijus, ir kurią atlikus suteikiama griežtai terminuota kvalifikacija, nereiškia, jog ši profesija yra reglamentuojama profesija Direktyvos 2005/36 3 straipsnio 1 dalies a punkto prasme.

36. Tačiau EB 39 ir 43 straipsniais [dabar SESV 45 ir 49 straipsniai] reikalaujama, kad kitose valstybėse narėse įgyta kvalifikacija per tokią procedūrą būtų teisingai pripažinta ir į ją būtų tinkamai atsižvelgta.

paskirtos remiantis tos valstybes narės įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatomis, atsižvelgiant: i) arba į rengimo kursą, kuris nėra pažymėjimui ar diplomui, nurodytiems b, c, d arba e punktuose, gauti reikalingos programos dalis, specialus egzaminas be išankstinio pasirengimo arba darbas pagal profesiją valstybėje narėje trejus metus iš eilės visu etatu arba lygiavertį laiką ne visu etatu per pastaruosius 10 metų“.

633 Iš tiesų šią procedūrą sudaro du etapai, kurių pirmasis apima NMK suteikimą. Šią kvalifikaciją turinčių asmenų pavardės įrašomos į asmenų, turinčių NMK, sąrašą ir vėliau vykstant antrajam atrankos procedūros etapui jie gali pateikti savo kandidatūrą konkrečiai darbo vietai universitete užimti ir todėl gali būti įdarbinti atsižvelgiant į kiekviename universitete taikomus skirtingus kriterijus.

2009 m. gruodžio 17 d. sprendimas Angelo Rubino (byla C-586/08, Rink., 2006, p. I-12013)

EB 39 straipsnis [dabar SESV 45 straipsnis] - Kandidatas, gavęs teisės mokslų diplomą kitoje valstybėje narėje. Įgytų teorinių žinių ekvivalentiškumo tyrimo kriterijai.

<...> 37. <...> valstybės narės institucijos, nagrinėdamos kitos valstybės narės piliečio prašymą leisti atlikti profesinę praktiką, po kurios galima siekti užsiimti reglamentuojama profesine veikla, turi atsižvelgti į suinteresuotojo asmens profesinę kvalifikaciją palygindamos tą, kuri patvirtinama diplomais, sertifikatais, kitais pažymėjimais, taip pat atitinkama profesine patirtimi, su profesine kvalifikacija, kurios reikalaujama pagal nacionalinės teisės aktus634. <...> 44. Pagal šią praktiką atlikdama šio sprendimo 37 ir 39–41 punktuose nurodytą lyginamąjį tyrimą valstybė narė gali atsižvelgti į objektyvius nagrinėjamos profesinės veiklos teisinių pagrindų kilmės valstybėje narėje ir šios veiklos vykdymo srities skirtumus. Advokato profesinės praktikos atveju valstybė narė turi teisę lyginti diplomus atsižvelgdama į nustatytus nagrinėjamų nacionalinių teisės sistemų skirtumus635. <...> 46. Vien to, kad vienos valstybės narės teisės studijos, atsižvelgiant tiek į parengimo lygį, tiek į šiuo tikslu paskirtą laiką ir įdėtas pastangas, gali būti laikomos palyginamomis su studijomis, kuriomis siekiama suteikti teorinių žinių, patvirtinamų reikalaujama kvalifikacija kitoje valstybė narėje, ir atsižvelgiant į šio sprendimo 37 ir 39–41 punktuose nurodytą lyginamąjį tyrimą, nepakanka, kad atsirastų pareiga pirmenybę suteikti teorinėms žinioms, kurios iš esmės yra susijusios su kitos valstybės narės teise ir kurios patvirtinamos šioje valstybėje gautomis kvalifikacijomis, o ne teorinėms žinioms, kurių reikalaujama pagal valstybės narės, kur kandidatas siekia atlikti parengiamąją praktiką, po kurios galima siekti užsiimti reglamentuojama teisininko profesine veikla, nacionalines nuostatas. <...> <...> 48. <...> EB 39 straipsnis [dabar SESV 45 straipsnis] turi būti aiškinamas taip, kad teorinės žinios, į kurias reikia atsižvelgti vertinant išsilavinimo ekvivalentiškumą, kai asmuo padavė prašymą tiesiogiai, nelaikant šiuo tikslu numatytų testų, priimti į parengiamąją teisės praktiką, yra tos, kurias patvirtina kvalifikacija, reikalaujama valstybėje narėje, kur kandidatas prašo leisti atlikti tokią praktiką. <…> 65. EB 39 straipsnis [dabar SESV 45 straipsnis] turi būti aiškinamas taip, kad kai kompetentingos valstybės valdžios institucijos nagrinėja kitos valstybės narės piliečio prašymą leisti atlikti tokią praktiką, kokia yra parengiamoji praktika, po kurios galima siekti užsiimti tokia reglamentuojama teisininko profesine veikla, pats šis straipsnis neįpareigoja, kad šios institucijos, įgyvendindamos tyrimą pagal Bendrijos teisę, iš kandidato pareikalautų žemesnio teisės žinių lygio nei tas, kuris patvirtinamas kvalifikacija, šioje valstybėje narėje reikalaujama siekiant atlikti tokios trukmės parengiamąją praktiką. Tačiau reikia patikslinti, kad minėtas straipsnis taip pat nedraudžia „sušvelninti“ šiai kvalifikacijai keliamus reikalavimus ir kad svarbu, jog praktikoje galimybė bent iš

1991 m. gegužės 7 d. Sprendimas Vlassopoulou, C-340/89, Rink., 1991, p. I-2357, 16 p.; 2003 m. lapkričio 13 d.

Sprendimas Morgenbesser, C-313/01, Rink., 2003, p. I-13467, 57 ir 58 p.

635 1991 m. gegužės 7 d. Sprendimas Vlassopoulou, C-340/89, Rink., 1991, p. I-2357, 18 p.; 2003 m. lapkričio 13 d.

Sprendimas Morgenbesser, C-313/01, Rink., 2003, p. I-13467, 69 p.

634

dalies pripažinti suinteresuotojo asmens turima kvalifikacija patvirtintas įgytas žinias neliktų paprasčiausia fikcija, bet tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

2009 m. gruodžio 10 d. sprendimas Krzysztof Peśla (byla C-345/08, Rink., 2009, p. I-11677) Diplomų pripažinimas - Direktyva 89/48/EEB - Studijų diplomo lygiavertiškumo patvirtinimas

<...> 55. Direktyva 89/48 siekiama panaikinti kliūtis galimybei dirbti pagal profesiją kitoje valstybėje narėje nei nagrinėjamą profesinę kvalifikaciją patvirtinantį dokumentą išdavusi valstybė.

Iš minėtos direktyvos pirmos, trečios ir penktos konstatuojamųjų dalių matyti, kad profesinę kvalifikaciją patvirtinantis dokumentas negali būti prilyginamas „diplomui“ šios direktyvos prasme, visos arba dalies kvalifikacijos neįgijus pagal nagrinėjamą dokumentą išdavusios valstybės narės švietimo sistemą. Be to, Teisingumo Teismas jau pabrėžė, kad dokumentas padeda pradėti pradėti dirbti arba toliau dirbti pagal profesiją, jei jis įrodo papildomos kvalifikacijos turėjimą636.637 <...> 59. <...> siekdamas pradėti dirbti pagal reglamentuojamą profesiją priimančioje valstybėje narėje asmuo, turintis kitos valstybės narės valdžios institucijos išduotą dokumentą, kuris nepatvirtina jokio mokymo ir lavinimo pagal šios valstybės narės švietimo sistemą ir nėra grindžiamas nei egzaminu, nei šioje valstybėje narėje įgyta profesine patirtimi, negali remtis Direktyvos 89/48 nuostatomis.

2009 m. sausio 29 d. sprendimas Cavallera (byla C-311/06, Rink., 2006, p. I-00415) Direktyva 89/48/EEB - Mokslo įstaiga - Diplomų pripažinimas - Valstybė narė, kurioje pareiškėjas turi būti įgijęs savo profesinę kvalifikaciją - Profesinės kvalifikacijos, leidžiančios pradėti dirbti <...> 27. Direktyvos 89/48 638 1 straipsnio a punkte pateikta „diplomo“ sąvoka suteikia tam tikras išlygas dėl šios direktyvos taikymo trečiosiose valstybėse įgytoms kvalifikacijoms.

28. Atvirkščiai, nei Direktyvos 89/48 1 straipsnio a punktas, nei jokia kita šios direktyvos nuostata nenumato kokio nors apribojimo dėl valstybės narės, kurioje pareiškėjas turi būti įgijęs savo profesinę kvalifikaciją. Iš tikrųjų iš minėto 1 straipsnio a punkto pirmosios pastraipos aiškiai matyti, kad pakanka, jog mokymas ir išsilavinimas būtų įgytas „iš esmės Bendrijoje“. Jau buvo nuspręsta, kad ši sąvoka apima tiek išsilavinimą, visiškai įgytą valstybėje narėje, kuri išdavė aptariamą išsilavinimą patvirtinantį pažymėjimą, tiek išsilavinimą, iš dalies ar visiškai įgytą kitoje valstybėje narėje 639.

29. Be to, joks pagrindas negali pateisinti tokio apribojimo, nes siekiant nuspręsti, ar taikoma Direktyva 89/48, pagrindinis klausimas yra tai, ar pareiškėjas turi teisę dirbti pagal reglamentuojamą profesiją valstybėje narėje. Pagal šia direktyva įtvirtintą sistemą diplomas pripažįstamas ne 1993 m. kovo 31 d. Sprendimas Kraus, C-19/92, Rink., 1993, p. I-1663, 18–23 p.; 2003 m. rugsėjo 9 d. Sprendimas Burbaud, C-285/01, Rink., 2003, p. I-8219, 47–53 p.

637 Tačiau lygiavertiškumo patvirtinimas Ispanijoje neįrodo jokios papildomos kvalifikacijos. Šiuo atžvilgiu nei lygiavertiškumo patvirtinimas, nei įrašymas į vieno iš Katalonijos colegios de ingenieros técnicos industriales sąrašą nebuvo grindžiami M. Cavallera įgytos kvalifikacijos arba profesinės patirties patikrinimu.

638 1988 m. gruodžio 21 d. Tarybos Direktyva dėl bendrosios aukštojo mokslo diplomų, išduotų po bent trejų metų profesinio mokymo ir lavinimo, pripažinimo sistemos (OL 2004 m. specialusis leidimas, 5 skyrius, 1 tomas, p. 337 – 344) 639 2004 m. balandžio 29 d. Sprendimas Beuttenmüller, C-102/02, Rink., 2004, p. I-5405, 41 p.; 2008 m. spalio 23 d.

Sprendimas Europos Bendrijų Komisija prieš Ispanijos Karalystę, C-286/08, Rink., 2008, p. I-08025, 63 p.

636

atsižvelgiant į juo patvirtinto mokymo ir lavinimo vertę, bet dėl to, kad valstybėje narėje, kurioje buvo išduotas ar pripažintas, jis suteikia teisę pradėti dirbti pagal reglamentuojamą profesiją. Todėl kitoje valstybėje narėje įgyto išsilavinimo trukmės ar turinio skirtumai, palyginti su mokymu ir išsilavinimu priimančiojoje valstybėje narėje, nėra pakankami pateisinti atsisakymą pripažinti atitinkamą profesinę kvalifikaciją. Jeigu šie skirtumai yra esminiai, jais galima pateisinti nebent priimančiosios valstybės narės reikalavimą pareiškėjui įvykdyti vieną ar kitą kompensavimo priemonę pagal minėtos direktyvos 4 straipsnį640.

30. Iš tikrųjų Direktyvoje 89/48 numatyta bendroji aukštojo mokslo diplomų pripažinimo sistema yra pagrįsta valstybių narių tarpusavio pasitikėjimu jų suteikiamomis profesinėmis kvalifikacijomis. Ši sistema iš esmės įtvirtina prezumpciją, pagal kurią pareiškėjo, turinčio teisę dirbti pagal reglamentuojamą profesiją vienoje valstybėje narėje, kvalifikacijos pakanka, kad jis galėtų dirbti pagal tą pačią profesiją kitose valstybėse narėse.

31. Šiai sistemai, kuria nėra suderinamas mokymas ir lavinimas, suteikiantis teisę pradėti dirbti pagal reglamentuojamas profesijas, būdinga tai, kad tik kompetentingos institucijos, išduodančios diplomus, suteikiančius teisę pradėti dirbti pagal minėtas profesijas, atsižvelgdamos į pagal jų profesinio mokymo ir lavinimo sistemą taikytinas normas, turi patikrinti, ar įvykdytos jų išdavimo sąlygos. Šiuo atžvilgiu galima pažymėti, kad Direktyvos 89/48 8 straipsnio 1 dalimi priimančioji valstybė narė aiškiai įpareigojama bet kuriuo atveju priimti kitų valstybių narių kompetentingų institucijų išduotus pažymėjimus ir dokumentus kaip įrodymus, kad diplomo pripažinimo sąlygos yra patenkintos. Todėl priimančioji valstybė narė negali nagrinėti pagrindo, kuriuo remiantis tokie dokumentai buvo išduoti, nes turi galimybę kontroliuoti Direktyvos 89/48 1 straipsnio a punkte nustatytas sąlygas, kurios, atsižvelgus į minėtų dokumentų tekstą, neatrodo jau įvykdytos.

32. Todėl taip pat tik atsižvelgiant į valstybės narės, kuriai priklauso diplomą išduodanti kompetentinga institucija, pagal profesinio mokymo ir lavinimo sistemą taikytinas normas reikia vertinti, ar mokslo įstaiga, kurioje mokėsi diplomą turintis asmuo, yra „universitetas, ar aukštojo mokslo įstaiga“, ar „kita panašaus lygio įstaiga“ Direktyvos 89/48 1 straipsnio a punkto pirmosios pastraipos antros įtraukos prasme. <...> 35. <...> Direktyvos 89/48 1 straipsnio a punktą ir 3 straipsnį reikia aiškinti taip, kad priimančioji valstybė narė, nepažeisdama šios direktyvos 4 straipsnio taikymo, privalo pripažinti kitos valstybės narės institucijos išduotą diplomą, net jeigu šis diplomas patvirtina visiškai ar iš dalies priimančioje valstybėje narėje įgytą išsilavinimą, kuris pagal pastarosios valstybės teisės aktus nepripažįstamas aukštuoju mokslu. <...> 37. Pirmiausia šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad Direktyva 89/48 susijusi ne su akademinio mokymo ir lavinimo diplomų pripažinimu; ji skirta tik profesinėms kvalifikacijoms, leidžiančioms pradėti dirbti pagal reglamentuojamas profesijas.

38. Be to, priešingai nei su specifinėmis profesijomis susijusiomis sektorinėmis direktyvomis, Direktyva 89/48 nesiekiama suderinti teisės pradėti dirbti ar darbo pagal įvairias profesijas, kurioms ji taikoma, sąlygų. Todėl valstybėms narėms paliekama kompetencija nustatyti minėtas sąlygas neperžengiant Bendrijos teisės apibrėžtų ribų641.

2008 m. spalio 23 d. sprendimas Europos Bendrijų Komisija prieš Graikijos Respubliką (byla C-274/05, Rink. 2008, p. I-07969) Direktyva 89/48/EEB - Diplomų pripažinimas - Valstybė narė, kurioje pareiškėjas turi būti įgijęs savo profesinę kvalifikaciją - Patvirtinimo reikalavimas - Paaukštinimo galimybės

640

2006 m. sausio 19 d. Sprendimas Colegio, C-330/03, Rink., 2006, p. I-801, 19 p.; 2008 m. spalio 23 d. Sprendimas Europos Bendrijų Komisija prieš Ispanijos Karalystę, C-286/08, Rink., 2008, p. I-08025, 64 p.

641 2006 m. rugsėjo 7 d. Sprendimas Price, C-149/05, Rink., 2006, p. I-7691, 54 p.

<...> 55. Kalbant apie kvalifikacijos, <...> vertinimą, pirmiausia reikia priminti, kad „diplomą“ Direktyvos 89/48 1 straipsnio a punkto prasme gali sudaryti dokumentų rinkinys. <...> 61. <...> Direktyvos 89/48 8 straipsnio 1 dalis nustato priimančiosios valstybės narės pareigą bet kuriuo atveju priimti pažymėjimus ir dokumentus, išduotus kompetentingų kitų valstybių narių valdžios institucijų, kaip įrodymą, kad diplomo pripažinimo sąlygos yra įvykdytos. Dėl to priimančioji valstybė narė negali tikrinti pagrindo, kuriuo remiantis tokie dokumentai buvo išduoti, tačiau turi galimybę patikrinti Direktyvos 89/48 1 straipsnio a punkte nustatytas sąlygas, kurios, atsižvelgiant į minėtų dokumentų tekstą, neatrodo įvykdytos.

62. Be to, nors Direktyvos 89/48 1 straipsnio a punkte vartojamas „diplomo“ sąvokos apibrėžimas ir nustato tam tikras šios direktyvos taikymo išlygas trečiosiose valstybėse įgytos kvalifikacijos atžvilgiu, nei šios direktyvos 1 straipsnio a punkte, nei jokioje kitoje šios direktyvos nuostatoje nėra apribojimo, susijusio su valstybe nare, kurioje pareiškėjas turi būti įgijęs savo profesinę kvalifikaciją. <...> 73. <...> Ispanijos Karalystė pagal Direktyvos 89/48 3 straipsnio pirmosios pastraipos a punktą turi, atsižvelgiant į galimas kompensacines priemones, pripažinti ne tik Italijoje išduotus inžinieriaus diplomus, kai visas mokymas ir lavinimas ar jo dalis, siekiant juos įgyti, vyko Italijoje, bet ir diplomus, kuriuos kompetentingos Italijos valdžios institucijos išdavė užbaigus mokymą ir lavinimą, kurie vyko tik Ispanijoje. <...> 78. Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad kai taikoma Direktyva 89/48, valstybės narės įstaiga, privalanti laikytis šioje direktyvoje numatytų normų, kaip išankstinės sąlygos pradėti dirbti pagal nagrinėjamą profesiją nebegali reikalauti, kad suinteresuotojo asmens dokumentų lygiavertiškumą patvirtintų kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos642 (šiuo klausimu žr.

1999 m. liepos 8 d. Sprendimo Fernández de Bobadilla, C-234/97, Rink. p. I-4773, 27 punktą ir 2005 m. liepos 14 d. Sprendimo Peros, C-141/04, Rink. p. I-7163, 35 punktą). <...> 81. Iš tiesų, kai kitoje valstybėje narėje išduotas diplomas buvo pripažintas pagal Direktyvą 89/48, jei reikia, pritaikius kompensacines priemones, jis laikomas suteikiančiu tą pačią profesinę kvalifikaciją kaip ir lygiavertis ispaniškas diplomas. Šiomis aplinkybėmis tai, kad kitoje valstybėje narėje išduoto diplomo turėtojui neleidžiama pasinaudoti tokiomis pačiomis paaukštinimo galimybėmis, kokias turi lygiaverčio ispaniško diplomo turėtojas, motyvuojant vien tuo, kad šis diplomas buvo įgytas užbaigus trumpesnės trukmės mokymą ir lavinimą, reikštų mažiau palankių sąlygų kitos valstybės narės diplomo turėtojams sudarymą vien dėl to, kad jie greičiau įgijo lygiavertę kvalifikaciją.

82. Todėl patvirtinimo reikalavimas neatitinka Direktyvos 89/48 3 straipsnio bent jau tiek, kiek šis reikalavimas yra išankstinė leidimo dalyvauti paaukštinti skirtuose vidiniuose egzaminuose sąlyga net kandidatams, kurie remiasi tik kitoje valstybėje narėje išduotu ir pagal Direktyvą 89/48 pripažintu diplomu.

2008 m. spalio 23 d. sprendimas Europos Bendrijų Komisija prieš Ispanijos Karalystę(byla C286/08, Rink., 2008, p. I-08025) Direktyva 98/5/EB - Vertimasis nuolatine advokato praktika kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje buvo įgyta kvalifikacija - Išankstinis priimančiosios valstybės narės kalbų žinių patikrinimas - Draudimas verstis buveinės suteikimo bendrovėms veikla - Pareiga kasmet pateikti pažymėjimą, patvirtinantį registraciją buveinės valstybės narės kompetentingoje institucijoje

1999 m. liepos 8 d. Sprendimas Fernández de Bobadilla, C-234/97, Rink., 1999, p. I-4773, 27 p.; 2005 m. liepos 14 d.

Sprendimas Peros, C-141/04, Rink., 2005, p. I-7163, 35 p.

642

<...> 35. <...> Direktyvos 98/5 643 3 straipsnis numato, kad advokatas, pageidaujantis verstis advokato praktika kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje jis įgijo savo profesinę kvalifikaciją, registruojasi tos valstybės narės kompetentingoje institucijoje, kuri turi jį įregistruoti pateikus „pažymėjimą, patvirtinantį jo registraciją buveinės valstybės narės kompetentingoje institucijoje“. <...> 37. <...> pažymėjimo, patvirtinančio registraciją buveinės valstybės narės kompetentingoje institucijoje, pateikimas priimančiosios valstybės narės kompetentingai institucijai yra vienintelė sąlyga, kurią suinteresuotasis asmuo turi įvykdyti, kad būtų užregistruotas ir galėtų verstis praktika šioje valstybėje pagal buveinės šalyje vartojamą profesinį vardą. <...> 39. Kaip jau yra pažymėjęs Teisingumo Teismas, Bendrijos teisės aktų leidėjas, siekdamas palengvinti pagrindinės įsisteigimo laisvės įgyvendinimą konkrečiai migruojančių advokatų kategorijai, nenumatė išankstinio suinteresuotųjų asmenų žinių patikrinimo644.

40. Taigi Direktyva 98/5 neleidžia numatyti egzamino žodžiu, per kurį priimančiosios valstybės narės kompetentinga institucija patikrina suinteresuoto asmens kalbų žinias, kaip Europos advokato registracijos šioje institucijoje sąlygos. <...> 42 . <...> Direktyvos 98/5 4 straipsnyje numatytu reikalavimu Europos advokatams priimančiojoje valstybėje narėje verstis praktika pagal buveinės šalyje vartojamą profesinį vardą siekiama, kaip nurodyta šios direktyvos devintoje konstatuojamojoje dalyje, atskirti juos nuo advokatų, integruotų į šios valstybės narės profesiją, kad teisės subjektas būtų informuotas, jog profesionalas, kuriam jis patiki savo gynybą, neįgijo profesinės kvalifikacijos šioje valstybėje narėje645 ir nebūtinai turi pakankamų kalbos žinių dirbti su jo byla.

43. Kalbant apie kliento atstovavimą ir gynybą teismo procese, pagal Direktyvos 98/5 5 straipsnio 3 dalį valstybėms narėms leidžiama nurodyti Europos advokatams, besiverčiantiems praktika pagal buveinės šalyje vartojamą profesinį vardą, dirbti arba kartu su teisininku, kuris verčiasi advokato praktika atitinkamoje teisminėje institucijoje ir, jei būtina, atsakingo tai institucijai, arba su avoué, besiverčiančiu praktika joje. <...> 44. Pagal Direktyvos 98/5 6 ir 7 straipsnį Europos advokatas privalo laikytis ne tik buveinės valstybės narės profesinės veiklos ir etikos taisyklių, bet taip pat ir priimančiosios valstybės narės taisyklių, priešingu atveju jam gali būti skiriamos drausminės nuobaudos ir kilti profesinė atsakomybė646. Tarp advokatams taikomų etikos taisyklių paprastai yra, kaip numatyta ir Europos Sąjungos advokatūrų ir teisininkų draugijos tarybos (CCBE) priimtame Etikos kodekse, pareiga, už kurios nesilaikymą skiriama drausminė nuobauda, nesiimti bylų, kurios, kaip žino ar privalo žinoti teisininkai, nepatenka į jų kompetenciją, pavyzdžiui, dėl nepakankamo kalbos mokėjimo647. Iš tikrųjų Europos advokatui dialogui su klientais iš priimančiosios valstybės narės, valdžios institucijomis ir profesinėmis įstaigomis, taip pat priimančiosios valstybės narės priimtų etikos taisyklių laikymuisi gali reikėti pakankamų kalbos žinių arba kreiptis pagalbos, jei jo žinių nepakanka. <...> 56. Šiuo tikslu Direktyvos 98/5 2 ir 5 straipsniai įtvirtina principą, pagal kurį Europos advokatas turi teisę verstis tokia pačia profesine veikla kaip ir advokatas, besiverčiantis advokato praktika pagal priimančiosios valstybės narės profesinį vardą, nepažeidžiant to paties 5 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytų išimčių. <...> 58. <...> yra aišku, kad buveinės suteikimo bendrovėms veikla nepatenka nei į Direktyvos 98/5 5 straipsnio 2 dalyje, nei į to paties straipsnio 3 dalyje numatytas išimtis.

1998 m. vasario 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 98/5/EB skirta padėti teisininkams verstis nuolatine advokato praktika kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje buvo įgyta kvalifikacija (OL 2004 m. specialusis leidimas, 6 skyrius, 3 tomas, p. 83 – 90) 644 2000 m. lapkričio 7 d. Sprendimas Liuksemburgas prieš Parlamentą ir Tarybą, C-168/98, Rink. p. I-9131, 43 p.; 2006 m. rugsėjo 19 d. Sprendimas Wilson, C-506/04, Rink., 2006, p. I-08613, nuo 69 p.

645 2000 m. lapkričio 7 d. Sprendimas Liuksemburgas prieš Parlamentą ir Tarybą, C-168/98, Rink. p. I-9131, 34 p.

646 2000 m. lapkričio 7 d. Sprendimas Liuksemburgas prieš Parlamentą ir Tarybą, C-168/98, Rink. p. I-9131, 36-41 p.

647 2000 m. lapkričio 7 d. Sprendimas Liuksemburgas prieš Parlamentą ir Tarybą, C-168/98, Rink. p. I-9131, 42 p.

643

<...> 61. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia pripažinti, kad Liuksemburgo teisės aktai, drausdami Europos advokatams verstis buveinės suteikimo bendrovėms veikla, pažeidžia Direktyvos 98/5 5 straipsnį. <...> 67. <...> viena vertus, Direktyvos 98/5 7 straipsnio 2 dalis numato, kad buveinės valstybės narės kompetentinga valdžios institucija praneša priimančiosios valstybės narės ar priimančiųjų valstybių narių kompetentingai institucijai apie advokatui, besiverčiančiam advokato praktika pagal jo buveinės šalies profesinį vardą už pirmosios valstybės narės ribų, iškeltą drausmės bylą.

68. Antra vertus, šios direktyvos 13 straipsnis įpareigoja buveinės valstybės narės kompetentingas institucijas glaudžiai bendradarbiauti su priimančiosios valstybės narės valdžios institucijomis ir teikti viena kitai pagalbą.

69. Šios priemonės leidžia priimančiosios valstybės narės institucijai įsitikinti, ar Europos advokatas nuolat laikosi sąlygos būti užsiregistravus buveinės valstybės narės kompetentingoje institucijoje. <...> 71. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia pripažinti, kad Liuksemburgo teisės aktai, numatydami Europos advokatui pareigą kasmet pateikti pažymėjimą, patvirtinantį jo registraciją buveinės valstybės narės kompetentingoje institucijoje, pažeidžia Direktyvą 98/5. <...> 73. Atsižvelgiant į visus pirmiau išdėstytus argumentus, reikia pripažinti, kad, nustačiusi išankstinį kalbos mokėjimo patikrinimą kaip Europos advokatų, įgijusių savo kvalifikaciją kitoje valstybėje narėje nei Liuksemburgo Didžioji Hercogystė ir norinčių pastarojoje valstybėje narėje verstis advokato praktika pagal buveinės šalyje vartojamą profesinį vardą, registracijos priimančiosios valstybės narės kompetentingoje institucijoje sąlygą, uždraudusi šiems advokatams verstis buveinės suteikimo bendrovėms veikla ir įpareigojusi juos kasmet pateikti pažymėjimą, patvirtinantį registraciją buveinės valstybės narės kompetentingoje institucijoje, Liuksemburgo Didžioji Hercogystė neįvykdė įsipareigojimų pagal Direktyvą 98/5.

2006 m. rugsėjo 19 d. sprendimas Europos Bendrijų Komisija prieš Liuksemburgo Didžiąją Hercogystę (byla C-193/05, Rink., 2006, p. I-08673) Direktyva 98/5/EB - Teisės gynimo priemonė teisme pagal vidaus teisės nuostatas <...> 60. <...> Direktyvos 98/5 648 9 straipsnis, nors ir nedraudžia iš pradžių skundą pateikti neteisminiam organui, bet ir nenumato, kad suinteresuotasis asmuo gali kreiptis į teismą tik išnaudojęs kitas teisių gynimo priemones. Bet kuriuo atveju darant prielaidą, kad nacionalinis įstatymas numato neteisminę teisių gynimo priemonę, minėtas 9 straipsnis reikalauja suteikti galimybę veiksmingai ir per protingą terminą 649 kreiptis į teismą Bendrijos teisės prasme, kurio jurisdikcijai priklauso spręsti ir fakto, ir teisės klausimus. <...> 62. <...> Direktyvos 98/5 9 straipsnis turi būti aiškinamas kaip draudžiantis apskundimo procedūrą, kurią taikant sprendimas neįrašyti į sąrašą, kaip numatyta šios direktyvos 3 straipsnyje, visų pirma turi būti skundžiamas tik iš advokatų, besiverčiančių advokato praktika pagal priimančiosios valstybės narės profesinį vardą, sudarytam organui, apeliacine tvarka – organui, kurio daugumą sudaro minėti advokatai, o kasacinį skundą šios valstybės narės aukščiausiajai teisminei instancijai galima pateikti tik dėl teisės, o ne fakto klausimų.

2006 m. rugsėjo 19 d. sprendimas Wilson (byla C-506/04, Rink., 2006, p. I-08613)

1998 m. vasario 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 98/5/EB skirta padėti teisininkams verstis nuolatine advokato praktika kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje buvo įgyta kvalifikacija (OL 2004 m. specialusis leidimas, 6 skyrius, 3 tomas, p. 83 – 90) 649 2002 m. spalio 15 d. Sprendimas Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją, C-238/99 P, C-244/99 P, C-245/99 P, C-247/99 P, nuo C-250/99 P iki C-252/99 P ir C-254/99 P, Rink., 2002, p. I-8375, 180–205 ir 223–234 p.

648

Direktyvų 89/48/EEB ir 92/51/EEB santykis - Profesinio mokymo ir lavinimo pripažinimas Savanoriško kilnojamojo turto pardavimo viešajame aukcione veikla - Pareiškėjo negalėjimas pasirinkti kompensacinės priemonės - Nacionalinės teisės išmanymas <...> 36. Iš Direktyvų 89/48 650 ir 92/51 651 3 straipsnių struktūros matyti, kad esant nurodytoms faktinėms aplinkybės gali būti taikomas tik vienas iš dviejų diplomų pripažinimo mechanizmų, numatytų šių direktyvų 3-ųjų straipsnių pirmųjų pastraipų atitinkamai a ir b punktuose. Minėtuose a punktuose nurodytas mechanizmas taikomas, jei nagrinėjama profesija yra reglamentuojama profesija lavinimo ir mokymo valstybėje narėje. Minėtuose b punktuose numatytas antrasis mechanizmas taikomas, tik jei šioje valstybėje narėje nagrinėjama profesija nėra reglamentuojama profesija.

37. Jei lavinimo ir mokymo valstybėje narėje nagrinėjama profesija yra reglamentuojama profesija, iš šių direktyvų 3-ųjų straipsnių pirmųjų pastraipų a punktų matyti, kad Direktyva 89/48 taikoma tada, kai priimančiosios valstybės narės reikalaujamas diplomas norint pradėti verstis nagrinėjama profesija ir pareiškėjo turimas diplomas yra tokie, kaip apibrėžti pastarojoje direktyvoje. O Direktyva 92/51 yra taikoma, kai nors vienas iš dviejų nagrinėjamų diplomų yra laikomas diplomu šios direktyvos prasme, o kitas diplomas gali patekti į minėtos direktyvos arba į Direktyvos 89/48 taikymo sritį.

38. Tačiau jei lavinimo ir mokymo valstybėje narėje nagrinėjama profesija nėra reglamentuojama profesija, iš šių direktyvų 3-ųjų straipsnių pirmųjų pastraipų b punktų matyti, kad Direktyva 89/48 taikoma tada, kai priimančiosios valstybės narės reikalaujamas diplomas norint pradėti verstis šia profesija yra toks, kaip apibrėžtas pastarojoje direktyvoje, ir kai pareiškėjas įrodo turintis kvalifikaciją, be kita ko, pateikdamas oficialią kvalifikaciją įrodantį dokumentą, patvirtinantį, kad yra baigtos ne mažiau kaip trejų metų trukmės studijos po vidurinės mokyklos. O Direktyva 92/51 taikoma visais atvejais, kai netaikoma Direktyva 89/48, tačiau su sąlyga, kad priimančiosios valstybės narės reikalaujamas diplomas bent jau Direktyvos 92/51 prasme būtų laikomas diplomu, ir kai pareiškėjas įrodo šios direktyvos 3 straipsnio pirmosios pastraipos b punkte išvardytas kvalifikacijas, be kita ko, pateikdamas mokymą ir lavinimą įrodantį dokumentą, patvirtinantį, kad yra baigtos ne mažiau kaip vienerių metų trukmės studijos po vidurinės mokyklos. <...> 47. Direktyvos 89/48 3 straipsnio pirmosios pastraipos a punktas taikomas, jei nagrinėjama profesija yra reglamentuojama mokymo ir lavinimo valstybėje narėje. Kadangi H. Price nėra Royal Institution of Chartered Surveyors narys, nagrinėjamu atveju klausimas dėl minėtos organizacijos išduotų diplomų pripažinimo pagal šią nuostatą nekyla, nors ir pasitvirtintų, kad savanoriško pardavimo direktoriaus profesija pagal minėtos organizacijos teisės aktus Jungtinėje Karalystėje laikoma reglamentuojama profesija. Iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, jog tai, kad H. Price buvo minėtos organizacijos nariu-stažuotoju arba kad jis atliko dalį mokymo ir lavinimo, reikalingo norint tapti šios organizacijos nariu, nėra pakankama, kad jis galėtų remtis Direktyva 89/48652. <...> 49. <...> kad Direktyva 92/51 netaikoma pareiškėjui, kuris teigia turintis tokią kvalifikaciją, kokią nurodo ieškovas pagrindinėje byloje, kuris nori verstis savanoriško kilnojamojo turto pardavimo viešajame aukcione direktoriaus profesija Prancūzijoje. Kita vertus, Direktyva 89/48 ir ypač jos 3 straipsnio pirmosios pastraipos b punktas tokiam pareiškėjui galėtų būti taikomas, jei savanoriško kilnojamojo turto pardavimo viešajame aukcione direktoriaus profesija valstybėje narėje, kurioje šis pareiškėjas įgijo jo nurodomą kvalifikaciją, nėra reglamentuojama profesija šios

1988 m. gruodžio 21 d. Tarybos Direktyva dėl bendrosios aukštojo mokslo diplomų, išduotų po bent trejų metų profesinio mokymo ir lavinimo, pripažinimo sistemos (OL 2004 m. specialusis leidimas, 5 skyrius, 1 tomas, 650

p. 337 – 344) 1992 m. birželio 18 d. Tarybos direktyva 92/51/EEB dėl antrosios bendros profesinio mokymo ir lavinimo pripažinimo sistemos, papildanti Direktyvą 89/48/EEB (OL 2004 m. specialusis leidimas, 5 skyrius, 2 tomas, p. 47 – 68) 652 2003 m. lapkričio 13 d. Sprendimas Morgenbesser, C-313/01, Rink., 2003, p. I-13467, 51 ir 52 p.

651

direktyvos 1 straipsnio c punkto prasme. Prireikus šią aplinkybę turi nustatyti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. <...> 53. Tam, kad būtų galima nukrypti nuo principo, leidžiančio pareiškėjui savo nuožiūra pasirinkti arba adaptacijos laikotarpio, arba kvalifikacinį egzaminą ar testą, Direktyvos 89/48 4 straipsnio 1 dalies trečioji pastraipa 653 įtvirtina dvi kumuliacines sąlygas tam, kad valstybės narės galėtų pasirinkti kompensacinę priemonę. Pirma, atitinkama profesija turi būti tokia, kuria norint verstis reikia labai gerai išmanyti nacionalinę teisę. Antra, konsultavimas ir (ar) pagalbos teikimas nacionalinės teisės klausimais turi būti svarbus ir nuolatinis nagrinėjamos profesinės veiklos baras.

Taigi daromas skirtumas tarp reikalavimų, nustatytų vertimuisi nagrinėjama profesine ir šios profesijos apimamai veiklai. Šias dvi sąlygas reikia nagrinėti atskirai.

54. Skirtingai nei specifinėms profesijoms taikomomis sektorinėmis direktyvomis, Direktyva 89/48 nesiekiama suderinti teisės verstis ar vertimosi įvairiomis profesijomis, kurioms ji taikoma, sąlygų.

Valstybėms narėms paliekama kompetencija nustatyti minėtas sąlygas Bendrijos teisės apibrėžtose ribose. Todėl klausimą, kiek, norint verstis konkrečia profesija, reikalinga labai gerai išmanyti nacionalinę teisę, reikia išspręsti atsižvelgiant tik į nacionalines nuostatas. <...> 57. Šiuo atžvilgiu konstatuotina, kad profesija, kuria norint verstis reikia turėti teisės diplomą, patvirtinantį bent dvejų metų trukmės studijas, yra tokia profesija, dėl kurios gali būti daroma išvada, jog, norint ja verstis, reikalaujama labai gerai išmanyti nacionalinę teisę Direktyvos 89/48 4 straipsnio 1 dalies trečiosios pastraipos prasme. <...> 59. Nebūtina, kad klientų konsultavimas ir (ar) pagalbos jiems teikimas būtų susiję su visa nacionaline teise. Pakanka, kad tai būtų susiję su specializuota sritimi. Norint nustatyti, kiek konsultavimas ir (ar) pagalbos teikimas nacionalinės teisės klausimais sudaro svarbų ir nuolatinį atitinkamos veiklos barą, ypač būtina atsižvelgti į nagrinėjamos profesijos įprastinę praktiką. Šį klausimą turi spręsti nacionalinis teismas.

2006 m. rugsėjo 7 d. sprendimas Price (byla C-149/05, Rink., 2006, p. I-07691) Diplomų pripažinimas - Direktyva 89/48/EEB - Inžinieriaus profesija - Dalinis ir apribotas profesinių kvalifikacijų pripažinimas - „Ta pati profesija“ - EB 39 ir 43 straipsniai <...> 18. Visų pirma reikia priminti, kad direktyvos formuluotė neleidžia, tačiau aiškiai ir nedraudžia profesinių kvalifikacijų pripažinimo iš dalies <...>. Iš tiesų direktyvos 3 straipsnio pirmosios pastraipos a punkte numatytas draudimas netaikomas tokiam pripažinimui iš dalies tiek, kiek priimtas sprendimas dėl suinteresuotojo asmens prašymo, leidžiant jam pradėti dirbti tiktai pagal tam tikrą priimančiojoje valstybėje narėje reglamentuojamos profesinės veiklos rūšį, neturėtų būti sutapatinamas su atsisakymu leisti pradėti dirbti pagal šią profesiją. <...> 20. <...> direktyvos654 3 straipsnio pirmosios pastraipos a punkte nustatyta formuluotė „ta pati profesija“ turi būti suprantama kaip apimanti profesijas, kurios kilmės valstybėje narėje ir priimančiojoje valstybėje narėje yra identiškos, analogiškos ar tam tikrais atvejais paprasčiausiai lygiavertės veiklos rūšių, kurias jos apima, atžvilgiu. Tokį aiškinimą patvirtina direktyvos 4 straipsnio 1 dalies b punkto antra įtrauka. Tais atvejais, kuriuos nurodo ši nuostata, kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos, siekdamos nustatyti, ar iš tiesų kalbama apie „tą pačią profesiją“ ir ar prireikus reikia taikyti vieną iš šioje nuostatoje numatytų kompensavimo priemonių, turi atsižvelgti į kiekvieną veiklos rūšį, kurią apima nagrinėjama profesija atitinkamose dviejose valstybėse narėse.

Tai reiškia, kad net jeigu direktyvoje reglamentuojama profesija suvokiama bendrai, vis dėlto ji Tai profesija, „pagal kurią dirbant reikia labai gerai išmanyti nacionalinę teisę ir kurioje konsultavimas ir (ar) pagalbos teikimas nacionalinės teisės klausimais yra svarbus ir nuolatinis profesinės veiklos baras“.

654 1988 m. gruodžio 21 d. Tarybos Direktyva dėl bendrosios aukštojo mokslo diplomų, išduotų po bent trejų metų profesinio mokymo ir lavinimo, pripažinimo sistemos (OL 2004 m. specialusis leidimas, 5 skyrius, 1 tomas, p. 337 – 344) 653

pripažįsta realiai egzistuojant atskiras profesinės veiklos rūšis ir atitinkamus mokymus. Todėl skirtingas požiūris į kiekvieną iš veiklos rūšių, kurias apima reglamentuojama profesija, nepažeidžia bendros direktyvos struktūros. <...> 23. <...> Iš tiesų iš direktyvos trečios ir ketvirtos konstatuojamųjų dalių matyti, kad jos pagrindinis tikslas sudaryti sąlygas asmenims, turintiems vienoje valstybėje narėje išduotus diplomus, pradėti dirbti pagal profesinės veiklos rūšis, atitinkančias kitoje valstybėje narėje esančias rūšis, ir įtvirtinti Europos piliečio teisę naudotis profesiniais įgūdžiais bet kurioje valstybėje narėje. Be to, reikia pastebėti, kad direktyva buvo priimta EB sutarties 57 straipsnio 1 dalies [dabar - SESV 53 straipsnis] pagrindu. Iš pastarosios nuostatos formuluotės matyti, kad šioje byloje nagrinėjamomis direktyvomis siekiama sudaryti diplomų, pažymėjimų ir kitų dokumentų abipusio pripažinimo sąlygas, nustatant bendras taisykles ir kriterijus, kad kiek įmanoma būtų galima automatiškai pripažinti minėtus diplomus, pažymėjimus ir kitus dokumentus. Tačiau jos neskirtos tam, kad būtų sunkiau pripažinti tokius diplomus, pažymėjimus ir kitus dokumentus situacijose, kurių neapima šios direktyvos, ir neturėtų turėti tokio poveikio655.

24. Šiuo atžvilgiu reikia pabrėžti, kad direktyvos 4 straipsnio 1 dalis, aiškiai leidžianti kompensavimo priemones, turi būti taikoma tik tais atvejais, jeigu jos proporcingos siekiamam tikslui. Kitais žodžiais, nors šios priemonės aiškiai leidžiamos, tačiau jos tam tikrais atvejais gali būti lemiamas veiksnys tam, kad valstybės narės pilietis pasinaudotų direktyva jam suteikiamomis teisėmis. Iš tiesų tiek adaptacijos laikotarpis, tiek kvalifikacinis egzaminas ar testas reikalauja daug laiko ir suinteresuotojo asmens pastangų. Minėtų priemonių netaikymas gali labai sutrukdyti, netgi būti lemiamas, vienos valstybės narės piliečiui, norinčiam pradėti dirbti pagal reglamentuojamą profesiją kitoje valstybėje narėje. Pagrindinėje byloje nagrinėjamais atvejais suinteresuotajam asmeniui pateikus prašymą suteiktas leidimas iš dalies pradėti dirbti pagal nagrinėjamą profesiją, jį atleidžiant nuo kompensavimo priemonių ir jam suteikiant teisę iškart pradėti dirbti pagal profesinės veiklos rūšis, kurių kvalifikaciją jis jau įgijo, atitinka direktyva siekiamus tikslus.

26. <...> direktyva nedraudžia, valstybėje narėje išduoto diplomo turėtojui pateikus prašymą suteikti leidimą pradėti dirbti pagal kitoje valstybėje narėje reglamentuojamą profesiją, pastarosios valstybės valdžios institucijoms tokį prašymą patenkinti iš dalies, jeigu diplomo turėtojas to prašo, apribojant leidimo veikimo sritį tik tomis veiklos rūšimis, kuriomis galima verstis pagal minėtą diplomą valstybėje narėje, kurioje jis buvo gautas. <...> 38. Kadangi nagrinėjama veikla yra objektyviai atskiriama nuo visų veiklos rūšių, kurias apima atitinkama profesija priimančiojoje valstybėje narėje, galima daryti išvadą, kad atgrasantis poveikis dėl nesuteikiamos bet kokios atitinkamų profesinių kvalifikacijų pripažinimo iš dalies galimybės yra per didelis, kad jį būtų galima atsverti būgštavimais dėl galimos grėsmės paslaugų gavėjams. Tokiu atveju teisėtas vartotojų ir kitų paslaugų gavėjų apsaugos tikslas gali būti pasiektas mažiau ribojančiomis priemonėmis, pavyzdžiui, įpareigojimu nurodyti originalų mokslinį vardą ar profesijos pavadinimą tiek ta kalba, kuria jis išduotas, ir originalia forma, tiek oficialia priimančiosios valstybės narės kalba.

39. <...> EB 39 ir EB 43 straipsniai [dabar – SESV 45 ir 49 straipsniai] nedraudžia valstybei narei neleisti pradėti dirbti iš dalies pagal profesiją, kai suinteresuotojo asmens mokymo spragos, palyginti su reikalaujamu mokymu priimančiojoje valstybėje narėje, gali būti veiksmingai panaikintos minėtos direktyvos 4 straipsnio 1 dalyje numatytomis kompensavimo priemonėmis. Tačiau EB 39 ir EB 43 straipsniai draudžia valstybei narei neleisti pradėti dirbti iš dalies, kai to prašo suinteresuotasis asmuo ir kai veiklos sričių skirtumai yra tokie dideli, kad iš tikrųjų reikėtų baigti visą mokymą, nebent šis atsisakymas leisti pradėti dirbti iš dalies yra pateisinamas privalomais bendrojo intereso pagrindais, užtikrinančiais jais siekiamo tikslo įgyvendinimą, neviršijant to, kas būtina jam pasiekti.

2006 m. sausio 19 d. sprendimas Ingenieros de Caminos (byla C-330/03, Rink. 2006, p. I-00801) 655

2002 m. sausio 22 d. Sprendimas Dreessen, C-31/00, Rink., 2002, p. I-663, 26 p.

Direktyva 89/48/EEB - Direktyvos neperkėlimas - 3 straipsniu fiziniai asmenys gali remtis tiesiogiai - Diplomų pripažinimas - Negali reikalauti lygiavertiškumo patvirtinimo Mechanikos inžinierius <...> 34. <...> iš teismų praktikos matyti, kad direktyvos neperkėlus į nacionalinę teisės sistemą valstybė narė gali nustatyti Direktyvos 89/48 656 4 straipsnio 1 dalyje numatytas kompensacines priemones tik jei nagrinėjant prašymą jos yra numatytos galiojančiuose nacionalinės teisės aktuose657. <...> 40. <...> Direktyvos 89/48 12 straipsnyje nustatytu terminu nepriėmus ją perkeliančių teisės aktų, valstybės narės pilietis gali remtis šios direktyvos 3 straipsnio pirmosios pastraipos a punktu, kad priimančioje valstybėje narėje gautų leidimą dirbti pagal reglamentuojamą, pavyzdžiui, mechanikos inžinieriaus, profesiją. Ši galimybė negali priklausyti nuo kompetentingų nacionalinių institucijų suinteresuotojo asmens dokumentų lygiavertiškumo patvirtinimo.

2005 m. liepos 14 d. sprendimas Peros (byla C-141/04, Rink., 2005, p. I-07163) Direktyva 92/51/EEB - Mutatis mutandis su Direktyva 89/48/EB - Diplomų pripažinimas Ergoterapeutas <...> 33. Dėl Direktyvos 89/48 3 straipsnio pirmosios pastraipos a punkto, kurio formuluotė iš esmės tokia pati kaip Direktyvos 92/51658 3 straipsnio pirmosios pastraipos a punkto, Teisingumo Teismas jau nusprendė, kad tai yra besąlygiško ir pakankamai tikslaus turinio nuostata, kuria fiziniai asmenys gali remtis nacionaliniuose teismuose prieš valstybę, jei pastaroji nustatytu terminu neperkėlė direktyvos į nacionalinę teisę659. Tokia pat išvada taikytina šios direktyvos 3 straipsnio pirmosios pastraipos a punkto atžvilgiu, nes pagal šios direktyvos penktą konstatuojamąją dalį ši sistema remiasi tais pačiais principais ir mutatis mutandis tomis pačiomis taisyklėmis kaip ir Direktyva 89/48 nustatyta pirmoji bendroji sistema.

2005 m. liepos 14 d. sprendimas Aslanidou (byla C-142/04, Rink., 2005, p. I-07181) Direktyva 77/249/EEB - Laisvė teikti paslaugas – Advokatai - Profesinių vardų naudojimo sąlygos <...> 35. <...> iš norinčiojo imtis savarankiškai dirbančio asmens veiklos ar ja verstis gali būti pareikalauta laikytis tam tikrų bendrojo intereso pagrįstų įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatų, pavyzdžiui, organizavimo, kvalifikacijos, profesinės etikos, kontrolės ir atsakomybės taisyklių 660.

Tokiose nuostatose visų pirma gali būti numatyta, kad verstis tam tikra veikla leidžiama tik turintiems diplomą, pažymėjimą ar kitą oficialios kvalifikacijos įrodymą, profesinei organizacijai priklausantiems asmenims arba asmenims, kuriems taikomos tam tikros drausmės taisyklės ar kontrolė, atsižvelgiant į konkrečią situaciją. Jos taip pat gali nustatyti profesinių vardų, pavyzdžiui, avvocato, naudojimo sąlygas.

1988 m. gruodžio 21 d. Tarybos Direktyva dėl bendrosios aukštojo mokslo diplomų, išduotų po bent trejų metų profesinio mokymo ir lavinimo, pripažinimo sistemos (OL 1989 m. specialusis leidimas, 5 skyrius, 1 tomas, p. 337 – 344) 657 1991 m. lapkričio 19 d. Sprendimas Francovich ir kt., C-6/90 ir C-9/90, Rink., 1991, p. I-5357, 21 p.; 2005 m. liepos 14 d. Sprendimas Aslanidou, C-142/04, Rink., 2005, p. I-0000, 35–37 p.

658 1992 m. birželio 18 d. Tarybos direktyva 92/51/EEB dėl antrosios bendros profesinio mokymo ir lavinimo pripažinimo sistemos, papildanti Direktyvą 89/48/EEB (OL 1992 m. specialusis leidimas, 5 skyrius, 2 tomas, p. 47 – 68) 659 2004 m. balandžio 29 d. Sprendimas Beuttenmüller, C-102/02, Rink., 2004, p. I-0000, 55 p.

660 1977 m. balandžio 28 d. Sprendimas Thieffry, 71/76, Rink., 1977, p. 765, 12 p.

656

36. Kai imtis konkrečios veiklos ar ja verstis galima tik laikantis tokių priimančiosios valstybės narės nustatytų sąlygų, kitos valstybės narės pilietis, norintis verstis tokia veikla, iš esmės privalo jų laikytis. Kaip tik dėl to 57 straipsnyje [dabar - SESV 53 straipsnis] nustatyta, kad Taryba turi priimti direktyvas, pavyzdžiui, Direktyvą 89/48 dėl diplomų, pažymėjimų ir kitų oficialių kvalifikacijos įrodymų abipusio pripažinimo, arba tam tikrais atvejais – dėl nacionalinių nuostatų, reglamentuojančių veiklos pradėjimą ir vertimąsi ja, derinimo.

37. Tačiau pagal Teisingumo Teismo praktiką nacionalinės priemonės, kurios gali trukdyti naudotis pagal Sutartį garantuotomis pagrindinėmis laisvėmis arba dėl kurių jų vykdymas gali būti mažiau patrauklus, privalo tenkinti keturias sąlygas: jos privalo būti nediskriminuojančios; būti pagrįstos privalomais bendrojo intereso pagrindais; tinkamos užtikrinti, kad jomis siekiamas tikslas bus pasiektas; ir neviršyti to, kas būtina pasiekti tikslą661.

38. Be to, valstybės narės, taikydamos savo nacionalines priemones, negali nekreipti dėmesio į žinias ir kvalifikaciją, kurias konkretus asmuo jau yra įgijęs kitoje valstybėje narėje662. Vadinasi, jos privalo atsižvelgti į diplomų lygiavertiškumą 663 ir prireikus palyginti konkretaus asmens įgytas ir pagal nacionalines taisykles reikalaujamas žinias bei kvalifikaciją664.

1995 m. lapkričio 30 d. sprendimas Gebhard (byla C-55/94, Rink., 1995, p. I-04165) Direktyva 85/384/EEB – Architektai - Reikalavimas laikyti priėmimo į architektų asociaciją egzaminą Reikalaudama iš kitose valstybėse narėse architekto profesinę kvalifikaciją įgijusių ir nė vienoje kitoje valstybėje narėje architektų asociacijos nariais nesančių asmenų laikyti priėmimo į Portugalijos architektų asociaciją egzaminus, Portugalijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal 1985 m. birželio 10 d. Tarybos direktyvos 85/384/EEB 665 dėl architektūros diplomų, pažymėjimų ir kitų oficialią kvalifikaciją patvirtinančių dokumentų abipusio pripažinimo, įskaitant priemones, padedančias veiksmingai naudotis įsisteigimo teise ir laisve teikti paslaugas, iš dalies pakeistos 2001 m. gegužės 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/19/EB666, 2 ir 10 straipsnius.

2007 m. gegužės 24 d. sprendimas Europos Bendrijų Komisija prieš Portugalijos Respubliką (byla C-43/06, Rink., 2007, p. I-00073) 4.7.

661

Turinys

1993 m. kovo 31 d. Sprendimas Kraus, C-19/92, Rink., 1993, p. I-1663, 32 p.

1991 m. gegužės 7 d. Sprendimas Vlassopoulou, C-340/89, Rink., 1991, P. I-2357, 15 p.

663 1977 m. balandžio 28 d. Sprendimas Thieffry, 71/76, Rink., 1977, p. 765, 19 ir 27 p.

664 1991 m. gegužės 7 d. Sprendimas Vlassopoulou, C-340/89, Rink., 1991, P. I-2357, 16 p.

665 1985 m. birželio 10 d. Tarybos Direktyva dėl architektūros diplomų, pažymėjimų ir kitų oficialią kvalifikaciją patvirtinančių dokumentų abipusio pripažinimo, įskaitant priemones, padedančias veiksmingai naudotis įsisteigimo teise ir laisve teikti paslaugas (OL 2004 m. specialusis leidimas, 6 skyrius, 1 tomas, p. 118 – 128) 666 2001 m. gegužės 14 d. Europos Parlamento Ir Tarybos Direktyva 2001/19/Eb iš dalies keičianti Tarybos direktyvas 89/48/EEB ir 92/51/EEB dėl profesinių kvalifikacijų pripažinimo bendrosios sistemos ir Tarybos direktyvas 77/452/EEB, 77/453/EEB, 78/686/EEB, 78/687/EEB, 78/1026/EEB, 78/1027/EEB, 80/154/EEB, 80/155/EEB, 85/384/EEB, 85/432/EEB, 85/433/EEB ir 93/16/EEB dėl bendrosios praktikos slaugytojo, dantų gydytojo, veterinarijos gydytojo, akušerio, architekto, vaistininko ir gydytojo profesijų (OL 2001 m. specialusis leidimas, 5 skyrius, 4 tomas, p.

662

138 – 187)

V. Laisvas kapitalo judÄ&#x2014;jimas Informacija ruoĹĄiama Turinys

VI Laisvės, saugumo ir teisingumo erdvė 6.1. Sienų kontrolė, prieglobstis ir imigracijos politika 6.1.1. Išorės sienų kirtimas

Turinys

Sienų kontrolė ir priežiūra - Išorinių sienų kirtimas bei vizos - Konvencija, įgyvendinanti Šengeno susitarimą - Trečiosios valstybės piliečių, kuriems nereikia vizos, judėjimo sąlygos – Neilgesnis kaip trijų mėnesių buvimas per šešis mėnesius nuo pirmojo atvykimo į Šengeno erdvę dienos – Daugkartiniai buvimai – Pirmojo atvykimo sąvoka <...> 24. Kaip matyti iš KĮŠS [Konvencijos, įgyvendinančios Šengeno susitarimą] 20 straipsnio 1 dalies formuluotės, trečiosios valstybės piliečio, kuriam nereikia vizos, pirmojo atvykimo diena yra šešių mėnesių laikotarpio, per kurį toks pilietis pagal šią nuostatą turi teisę laisvai judėti šioje erdvėje ne ilgiau kaip tris mėnesius, pradžia.

25. Iš to išplaukia, <...> kad pats pirmasis šio piliečio atvykimas į Šengeno erdvę, yra pirmasis atvykimas KĮŠS 20 straipsnio 1 dalies prasme, kuriuo remiantis turi būti nustatoma jo neilgesnio kaip trijų mėnesių buvimo per šešių mėnesių laikotarpį teisė. <...> 27. Tačiau iš KĮŠS 20 straipsnio 1 dalies, skaitomos su KĮŠS 23 straipsnio 1 dalimi, formuluotės matyti, kad kai buvimo ne ilgiau kaip tris mėnesius teisė pasibaigė per šešių mėnesių laikotarpį, prasidėjusį nuo pačio pirmojo atvykimo į Šengeno erdvę dienos, atitinkamas pilietis iš esmės turi, atsižvelgdamas į tai, kad jo buvimas šioje erdvėje yra ilgesnis už maksimalų laikotarpį, nedelsdamas ją palikti.

28. Taigi, nors KĮŠS 20 straipsnio 1 dalies formuluotė nedraudžia tam pačiam piliečiui vėliau iš naujo judėti Šengeno erdvėje, <...> jis gali iš naujo atvykti į šią erdvę tik pasibaigus šešių mėnesių laikotarpiui, skaičiuojamam nuo paties pirmojo atvykimo į šią erdvę dienos. <...> 37. Iš tikrųjų iš paties EB 62 straipsnio 3 punkto [dabar SESV 77 straipsnio 2 dalies c punktas], kuris pagal Sprendimą 1999/436 yra KĮŠS 20 straipsnio 1 dalies pagrindas, formuluotės išplaukia, kad Taryba gali tik priimti, remdamasi šia EB sutarties nuostata, priemones, įtvirtinančias sąlygas, kurių laikydamiesi trečiosios valstybės piliečiai gali laisvai judėti Šengeno erdvėje ne ilgiau kaip tris mėnesius.

38. Iš to matyti, nesvarbu, ar laikomasi reikalavimo dėl šešių mėnesių laikotarpio, skaičiuojamo nuo pirmojo atvykimo dienos, numatytos KĮŠS 20 straipsnio 1 dalyje, kad trečiosios valstybės piliečių buvimas Šengeno erdvėje pagal šią nuostatą bet kuriuo atveju negali viršyti bendros trijų, vienas po kito einančių mėnesių trukmės. Trečiosios valstybės piliečių, kuriems nereikia vizos, atžvilgiu ši maksimali riba aiškiai išplaukia iš KĮŠS 5 straipsnio 1 dalies ir Reglamento Nr. 539/2001 667 1 straipsnio 2 dalies.

39. <...> toks KĮŠS 20 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sąvokos „pirmasis atvykimas“ aiškinimas, išplaukiantis iš šio sprendimo 28 ir 29 punktų, neleidžia trečiosios valstybės piliečiams, kuriems nereikia vizų, laisvai judėti Šengeno erdvėje ilgesnį nei trijų, vienas po kito einančių mėnesių laikotarpį, nes, kaip jau konstatuota dėl šių klausimų, bet kuris „pirmasis atvykimas“ šios nuostatos prasme būtinai reikalauja naujo atvykimo į šią erdvę pasibaigus ankstesniam šešių mėnesių laikotarpiui. <...> 42. <...> nors šiuo metu galiojančios redakcijos KĮŠS 20 straipsnio 1 dalis iš tiesų leidžia trečiosios valstybės piliečiui, kuriam nereikia vizos, sudėjus du daugkartinius buvimus, einančius ne vienas po kito, būti Šengeno erdvėje beveik šešių mėnesių trukmės laikotarpį, Bendrijos teisės aktų

2001 m. kovo 15 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 539/2001 nustatantis trečiųjų šalių, kurių piliečiai, kirsdami išorines sienas, privalo turėti vizas, ir trečiųjų šalių, kurių piliečiams toks reikalavimas netaikomas, sąrašus ( OL 2001 m. specialusis leidimas, 19 skyrius, 4 tomas, p. 65 – 71) 667

leidėjas prireikus privalo pakeisti šią nuostatą, jeigu jis mano, kad tokia sudėtis gali pažeisti taisykles, taikomas ilgesniems kaip trys mėnesiai buvimams.

43. Todėl <...> KĮŠS 20 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, jog šioje nuostatoje įtvirtinta sąvoka „pirmasis atvykimas“, be paties pirmojo atvykimo į Šengeno erdvę, nurodo pirmąjį atvykimą į šią erdvę pasibaigus šešių mėnesių laikotarpiui, skaičiuojamam nuo šio pačio pirmojo atvykimo, ir bet kurį kitą pirmąjį atvykimą pasibaigus bet kuriam naujam šešių mėnesių laikotarpiui, skaičiuojamam nuo ankstesnės pirmojo atvykimo dienos.

2006 m. spalio 3 d. sprendimas Nicolae Bot prieš Préfet du Val-de-Marne (byla C-241/05, Rink., 2006, p. I-9627) Valstybių narių išorinių sienų kirtimas – Trečiųjų valstybių piliečių, kurie privalo turėti vizas, judėjimo sąlygos - Trečiosios valstybės pilietis, turintis leidimą gyventi Šveicarijoje – Įvažiavimas į valstybės narės teritoriją ir buvimas joje kitu nei tranzito tikslu <...> 24. <...> Sprendimu Nr. 896/2006668 nustatytas režimas, remiantis šio sprendimo 1 straipsniu, yra pagrįstas valstybių narių vienašališku Šveicarijos Konfederacijos ir Lichtenšteino kunigaikštystės išduotų leidimų gyventi trečiųjų šalių piliečiams, kuriems pagal Reglamentą Nr. 539/2001 taikomi vizų reikalavimai, pripažinimu lygiaverčiais šių valstybių narių vienodo pavyzdžio arba nacionalinėms vizoms tranzito tikslu.

25. Kaip, be kita ko, matyti iš Reglamento Nr. 539/2001 2 straipsnio, Šengeno acquis skiriamos dvi pagrindinės vizų kategorijos, t. y. trumpalaikės ir tranzitinės vizos. Pirmoji skirta būti ir jos bendra trukmė neviršija trijų mėnesių, o antroji – tranzitui per bendrąją erdvę, kurio trukmė negali viršyti penkių dienų.

26. Sprendimo Nr. 896/2006 tikslas, aiškus iš jo pavadinimo ir 1 bei 2 straipsnių, – nustatyti supaprastintą asmenų kontrolės prie išorės sienų režimą, apribotą jų tranzito per valstybių narių teritoriją tikslu. Todėl šiuose straipsniuose numatyta tik tai, kad Šveicarijos Konfederacijos ir Lichtenšteino kunigaikštystės išduoti leidimai gyventi trečiųjų šalių piliečiams yra lygiaverčiai šių valstybių narių vienodo pavyzdžio arba nacionalinėms vizoms tranzito tikslu. Pagal šio sprendimo 3 straipsnį tranzito trukmė yra apribota ir ji negali viršyti penkių dienų.

27. Kadangi vienašališkas tam tikrų Šveicarijos Konfederacijos ir Lichtenšteino kunigaikštystės išduotų leidimų gyventi pripažinimas, siekiant supaprastinti asmenų kontrolės prie išorės sienų režimą pagal Sprendimą Nr. 896/2006, yra apribotas įvažiavimu į Šengeno erdvę tranzito tikslu, reikia konstatuoti, kad šių valstybių išduoti leidimai gyventi, išvardyti šio sprendimo priede, pripažįstami tik kaip lygiaverčiai vienodo pavyzdžio arba nacionalinėms vizoms tranzito tikslu.

2009 m. balandžio 2 d. sprendimas Rafet Kqiku (byla C-139/08, Rink., 2009, p. I-2887) Su išorės sienų kirtimu susijusios priemonės - Konvencija, įgyvendinanti Šengeno susitarimą Su buvimo trukme susijusi prezumpcija – Valstybės narės teritorijoje neteisėtai esantys trečiųjų valstybių piliečiai – Nacionalinės teisės aktai, leidžiantys skirti baudą arba išsiųsti iš šalies, atsižvelgiant į aplinkybes <...> 43. <...> EB 62 straipsnio 1 punktas [dabar SESV 77 straipsnio 2 dalies e punktas] ir 2 punkto a papunktis [dabar SESV 77 straipsnio 2 dalies b punktas] yra teisinis Tarybos veiksmų pagrindas, siekiant įtvirtinti priemones, užtikrinančias, kad nebus jokios asmenų kontrolės jiems kertant vidaus sienas, ir priemones, susijusias su valstybių narių išorės sienų kirtimu, ir šių nuostatų tikslas ar 2006 m. birželio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos sprendimas Nr. 896/2006/EB, nustatantis supaprastintą asmenų kontrolės prie išorės sienų režimą, grindžiamą vienašališku valstybių narių tam tikrų Šveicarijos ir Lichtenšteino išduotų leidimų gyventi pripažinimu tranzito per jų teritoriją tikslu (OL 2006, L 167, p. 8—13) 668

poveikis savaime nėra teisių trečiųjų valstybių piliečiams suteikimas ar pareigų valstybėms narėms nustatymas. <...> 47. Kaip matyti iš KĮŠS [Konvencijos, įgyvendinančios Šengeno susitarimą] 23 straipsnio formuluotės, šis straipsnis taikomas visiems valstybės narės piliečiais nesantiems asmenims, kurie neatitinka arba nebeatitinka kurios nors valstybės narės teritorijoje trumpalaikiam buvimui taikomų reikalavimų, o atsižvelgiant į prašymuose priimti prejudicinį sprendimą pateiktą faktų aprašymą atrodo, kad kaip tik tokia yra M. J. Zurita García ir A. Choque Cabrera situacija. <...> 49. Tiek KĮŠS 6b straipsnio 1 dalyje, tiek Reglamento Nr. 562/2006669 11 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuginčijama prezumpcija, kad jei trečiosios šalies piliečio kelionės dokumente nėra atvykimo spaudo, kompetentingos nacionalinės institucijos gali daryti prielaidą, kad dokumento turėtojas neatitinka arba jau nebeatitinka konkrečioje valstybėje narėje taikomų buvimo trukmės sąlygų.

50. KĮŠS 6b straipsnio 2 dalyje ir Reglamento Nr. 562/2006 11 straipsnio 2 dalyje leidžiama nuginčyti šią prezumpciją, jei trečiosios šalies pilietis bet kokiu patikimu būdu pateikia įrodymų, pavyzdžiui, transporto bilietą, arba jo ar jos buvimo už valstybių narių teritorijos ribų įrodymų, rodančių, kad jis ar ji nepažeidė sąlygų, susijusių su trumpalaikio buvimo trukme.

51. Pagal KĮŠS 6b straipsnio 3 dalį ir Reglamento Nr. 562/2006 11 straipsnio 3 dalį tuo atveju, kai kiekvieno ši šių straipsnių 1 dalyje nurodyta prezumpcija nepaneigiama, kompetentingos institucijos gali išsiųsti trečiosios šalies pilietį iš atitinkamos valstybės narės teritorijos. <...> 60. Šiuo klausimu reikia pabrėžti, kad KĮŠS 23 straipsnio formuluotėje pareiga išsiųsti nėra išreikšta <...> griežtai, atsižvelgiant į joje įtvirtintas išimtis.

61. Pirma, II antraštinės dalies, skirtos panaikinti kontrolę prie vidaus sienų ir asmenų judėjimui, 4 skyriuje dėl užsieniečių judėjimą reglamentuojančių sąlygų esančio 23 straipsnio 1 dalyje pirmenybė teikiama savanoriškam trečiųjų valstybių piliečių, kurie neatitinka arba nebeatitinka konkrečios valstybės narės teritorijoje trumpalaikiam buvimui taikomų reikalavimų, išvykimui.

62. Tas pats pasakytina ir apie 23 straipsnio 2 dalį, pagal kurią trečiosios valstybės pilietis, turintis kitos valstybės narės išduotą galiojantį laikiną leidimą gyventi, privalo nedelsdamas vykti į jos teritoriją.

63. Antra, tiek, kiek KĮŠS 23 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad tam tikromis aplinkybėmis trečiosios valstybės pilietis turi būti išsiųstas iš valstybės narės, kurios teritorijoje buvo sulaikytas, tai turi vykti pagal atitinamos valstybės narės įstatymuose numatytas sąlygas. Jei pagal įstatymus išsiųsti neleidžiama, ši valstybė narė gali leisti atitinkamiems asmenims likti savo teritorijoje.

64. Taigi kiekviena valstybė narė savo nacionalinėje teisėje turi numatyti KĮŠS 23 straipsnyje įtvirtintų bazinių taisyklių, skirtų trečiųjų valstybių piliečiams, neatitinkantiems ar nebeatitinkantiems trumpalaikio buvimo jos teritorijoje sąlygų, įgyvendinimo nuostatas, ypač kiek tai susiję su išsiuntimo taikymo sąlygomis.

2009 m. spalio 22 d. sprendimas María Julia Zurita García ir Aurelio Choque Cabrera prieš Delegado del Gobierno en la Región de Murcia (sujungtos bylos C-261/08 ir C-348/08, Rink., 2009, p. I-10143) Kontrolės kertant vidaus sienas panaikinimas - Nacionalinės teisės nuostatos, kuriomis leidžiama tikrinti asmenų tapatybę Prancūzijos ir Konvencijos dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo šalimis esančių valstybių sausumos pasienyje ir 20 kilometrų Prancūzijos pasienio ruože

2006 m. kovo 30 d. Komisijos reglamentas (EB) Nr. 526/2006, nustatantis maksimalias eksporto grąžinamąsias išmokas už nugriebto pieno miltelius pagal Reglamente (EB) Nr. 582/2004 numatytą nuolatinį konkursą (OL 2006, L 669

93, p. 57—57)

<...> 64. Dėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prašymo išaiškinti SESV 67 straipsnį, kurio 2 dalyje numatyta, jog Sąjunga užtikrina, kad nebus asmenų kontrolės jiems kertant vidaus sienas, pažymėtina, jog šis straipsnis įtrauktas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo V antraštinės dalis 1 skyrių „Bendrosios nuostatos“ ir iš paties šio straipsnio teksto matyti, kad jame įtvirtinta pareiga skirta būtent Sąjungai. Minėtame 1 skyriuje taip pat yra 72 straipsnis, kuriame pakartota EB 64 straipsnio 1 dalyje buvusi išlyga dėl valstybėms narėms tenkančios pareigos palaikyti viešąją tvarką ir užtikrinti vidaus saugumą vykdymo.

65. Minėtos V antraštinės dalies 2 skyriuje yra specialių nuostatų dėl sienų kontrolės politikos, būtent SESV 77 straipsnis, pakeitęs EB 62 straipsnį. Pagal SESV 77 straipsnio 2 dalies e punktą Europos Parlamentas ir Taryba patvirtina priemones, kuriomis užtikrinama, kad nebūtų jokios asmenų kontrolės jiems kertant vidaus sienas. Vadinasi, norint įvertinti, ar pagal Sąjungos teisę draudžiamos tokios nacionalinės teisės nuostatos, kokios įtvirtintos Baudžiamojo proceso kodekso 78-2 straipsnio ketvirtoje pastraipoje, reikia atsižvelgti į šiuo pagrindu priimtas nuostatas, būtent į Reglamento Nr. 562/2006670 20 ir 21 straipsnius. <...> 68. Kalbant apie Baudžiamojo proceso kodekso 78‑2 straipsnio ketvirtoje pastraipoje numatytus patikrinimus, reikia konstatuoti, kad jie atliekami ne „kertant sieną“, bet nacionalinėje teritorijoje ir nepriklauso nuo to, ar tikrinamas asmuo kirto sieną. Kalbant konkrečiau, jie atliekami ne sienos kirtimo momentu. Vadinasi, minėti patikrinimai yra ne Reglamento Nr. 562/2006 20 straipsniu draudžiami patikrinimai kertant sieną, o šio reglamento 21 straipsnyje numatyti patikrinimai valstybės narės teritorijoje.

69. Reglamento Nr. 562/2006 21 straipsnio a punkte nustatyta, kad kontrolės kertant vidaus sienas panaikinimas neturi įtakos valstybių narių kompetentingų institucijų naudojimuisi policijos įgaliojimais pagal nacionalinę teisę, jei naudojimasis šiais įgaliojimais nėra lygiavertis patikrinimams kertant sieną, ir kad tai taip pat taikoma pasienio ruožuose. Iš to matyti, kad pagal 21 straipsnio a punktą patikrinimai valstybės narės teritorijoje draudžiami tik jeigu jie yra lygiaverčiai patikrinimams kertant sieną.

70. Remiantis šios nuostatos antru sakiniu, visų pirma naudojimasis policijos įgaliojimais negali būti laikomas lygiaverčiu patikrinimams kertant sieną, kai policijos priemonės nėra skirtos sienų kontrolei, yra grindžiamos bendra policijos informacija ir patirtimi, susijusia su galimomis grėsmėmis visuomenės saugumui, ir jomis pirmiausia siekiama kovoti su tarpvalstybiniu nusikalstamumu, jos parengtos ir vykdomos aiškiai skirtingai nuo sistemingų asmenų patikrinimų kertant išorės sienas ir galiausiai vykdomos kaip patikrinimai vietoje.

71. <...> Pagal Reglamento Nr. 562/2006 21 straipsnio c punktą kontrolės kertant vidaus sienas panaikinimas neturi įtakos valstybės narės galimybei numatyti <...> pareigas [turėti, nešiotis ir pateikti dokumentus] savo vidaus teisėje. <...> 74. Kad nacionalinės teisės nuostatos, suteikiančios policijos institucijoms įgaliojimus tikrinti asmenų tapatybę, kurie, pirma, apribojami valstybės narės ir kitų valstybių narių pasienio ruožu bei, antra, nepriklauso nuo tikrinamo asmens elgesio ir ypatingų aplinkybių, patvirtinančių viešosios tvarkos pažeidimo grėsmę, atitiktų Reglamento Nr. 562/2006 20 straipsnį ir 21 straipsnio a punktą, aiškinamus atsižvelgiant į teisinio saugumo reikalavimus, jose būtinai turi būti numatytos šioms institucijoms suteikiamų įgaliojimų ribos, kad būtų suteiktos jų turimos diskrecijos gairės taikant minėtus įgaliojimus praktiškai. Šios ribos turi užtikrinti, kad praktinis naudojimasis įgaliojimais tikrinti asmenų tapatybę netaptų lygiaverčiu patikrinimams kertant sieną, kaip numatyta, be kita ko, Reglamento Nr. 562/2006 21 straipsnio a punkte.

75. <...> kad SESV 67 straipsnio 2 dalimi bei Reglamento Nr. 562/2006 20 ir 21 straipsniais draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, kuriomis atitinkamos valstybės narės policijos pareigūnams suteikiami įgaliojimai tik šios valstybės narės ir KĮŠS [Konvencijos, įgyvendinančios 670 2006 m. kovo 30 d. Komisijos reglamentas (EB) Nr. 526/2006, nustatantis maksimalias eksporto grąžinamąsias išmokas už nugriebto pieno miltelius pagal Reglamente (EB) Nr. 582/2004 numatytą nuolatinį konkursą (OL 2006, L 93, p. 57—57)

Šengeno susitarimą] šalimis esančių valstybių sausumos pasienio 20 km ruože tikrinti bet kurio asmens tapatybę, neatsižvelgiant į jo elgesį ir ypatingas aplinkybes, patvirtinančias viešosios tvarkos pažeidimo grėsmę, siekiant patikrinti įstatyme įtvirtintų pareigų turėti, nešioti ir pateikti dokumentus laikymąsi, nenumatant būtinų šių įgaliojimų ribų, užtikrinančių, kad praktinis naudojimasis šiais įgaliojimais netaptų lygiaverčiu patikrinimams kertant sieną.

2010 m. birželio 22 d. sprendimas Aziz Melki ir Sélim Abdeli (sujungtos bylos C-188/10 ir C-189/10, Rink., 2010, p. I-5667) Laisvės, saugumo ir teisingumo erdvė –Bendrijos vizų kodeksas –Trečiųjų šalių piliečių neteisėtas įvežimas į valstybės narės teritoriją – Nesąžiningai gautos vizos – Baudžiamųjų sankcijų taikymas per valstybės sieną neteisėtai žmones gabenančiam asmeniui <...> 34. <...> Vizų kodekse [Reglamente Nr. 810/2009]671 nustatytomis priemonėmis, susijusiomis su išorės sienų kirtimu ir valstybių narių vizų išdavimo tvarka bei sąlygomis, siekiama palaipsniui sukurti laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę, kaip numatyta SESV 67 straipsnyje.

35. Pagal Vizų kodekso 3 konstatuojamąją dalį juo siekiama sukurti daugiasluoksnę sistemą, skirtą teisėtam keliavimui supaprastinti ir neteisėtai imigracijai sustabdyti kuo labiau suvienodinant nacionalinės teisės aktus ir vizų išdavimo tvarką vietos konsulinėse įstaigose.

36. Šiuo kodeksu siekiamo suderinimo dalykas yra trumpalaikės vizos ir jis turi būti įgyvendintas taikant Šengeno acquis. <...> 39. Nuostata, kad kitos, ne vizą išdavusios, valstybės narės kompetentingos institucijos gali priimti sprendimą panaikinti vizas, siekiama atsižvelgti į atvejus, kai jau prasidėjus kelionei viza tampa negaliojanti arba neveiksminga dėl to, kad buvo gauta nesąžiningai arba kad nebuvo įvykdytos jos išdavimo sąlygos.

40. <...> nors valstybės narės, kuri išdavė vizą, valdžios institucijos paprastai privalo ją panaikinti, kitos valstybės narės valdžios institucijos turi tik tokią galimybę, kaip matyti iš Sąjungos teisės aktų leidėjo pavartoto veiksmažodžio „galėti“. <...> 42. Vizų kodeksu reglamentuojamos vizų išdavimo, panaikinimo ar atšaukimo sąlygos, tačiau jame nėra normų, kuriomis nustatomos baudžiamosios bausmės už šių sąlygų pažeidimą. Vis dėlto Vizų kodekso I priede pateikiamoje vizos prašymo formoje yra skiltis, kurioje vizos prašančiam asmeniui pateikiama informacija, kad dėl melagingų pranešimų gali būti, be kita ko, panaikinta viza, o jis – patrauktas baudžiamojon atsakomybėn.

43. Be to, Pagrindų sprendimo 2002/946/TVR 1 straipsnio 1 dalimi ir 4 straipsnio 1 dalies a punktu bei Direktyvos 2002/90/EB672 1 straipsnio 1 ir 3 dalimis kiekviena valstybė narė įpareigojama imtis priemonių, būtinų užtikrinti, kad už apibrėžtus pažeidimus būtų baudžiama veiksmingomis, proporcingomis ir atgrasomosiomis baudžiamosiomis bausmėmis, taip pat imtis priemonių, būtinų nustatyti jos jurisdikciją dėl pažeidimų, kurie visi ar kurių dalis padaryti jos teritorijoje.

44. <...> darytina išvada, kad pagal Sąjungos teisę ne tik nedraudžiama valstybei narei baudžiamojon atsakomybėn patraukti bet kurį asmenį, kuris iš anksto apgalvotai padeda trečiosios šalies piliečiui atvykti į šios valstybės narės teritoriją pažeidžiant taikytinas teisės nuostatas, bet ir aiškiai įpareigoja atitinkamą valstybę narę taikyti tokią atsakomybę. <...> 48. <...> Reglamento Nr. 810/2009 21 ir 34 straipsnius reikia aiškinti taip, kad jais nedraudžiama, jog nacionalinės teisės aktuose už pagalbą neteisėtai imigruoti būtų numatytos baudžiamosios sankcijos tais atvejais, kai įvežti trečiosios šalies piliečiai turi nesąžiningai, t. y.

2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 810/2009, nustatantis Bendrijos vizų kodeksą (Vizų kodeksas) (OL 2009, L 243, p. 1—58) 671

2002 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyva 2002/90/EB apibrėžianti padėjimą neteisėtai atvykti, vykti tranzitu ir apsigyventi (OL 2002 m. specialusis leidimas, 19 skyrius, 6 tomas, p. 64 – 65)

672

suteikę melagingą informaciją vizą išduodančios valstybės narės kompetentingoms institucijoms apie tikrąjį kelionės tikslą, gautas vizas ir jos nebuvo panaikintos.

2012 m. balandžio 10 d. sprendimas Minh Khoa Vo (byla C-83/12 PPU, Rink., p.) Šengeno sienų kodeksas – Trečiųjų šalių piliečiai, turintys laikinąjį leidimą gyventi – Nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos šiems piliečiams draudžiama pakartotinai atvykti į laikinąjį leidimą gyventi išdavusios valstybės narės teritoriją, jeigu jie neturi pakartotinio atvykimo vizų – „Pakartotinio atvykimo vizos“ sąvoka <...> 23. Kaip nurodyta Reglamento Nr. 562/2006 673 1 straipsnyje, šio reglamento reguliavimo dalykas ir principai yra Sąjungos kaip laisvo judėjimo be vidaus sienų bendros erdvės sukūrimas ir taisyklių, reglamentuojančios asmenų kontrolę jiems kertant Sąjungos valstybių narių išorės sienas, nustatymas tuo tikslu. <...> 25. Šis reglamentas yra bendresnės sistemos – vidaus sienų neturinčios laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės, kurioje laisvas asmenų judėjimas užtikrinamas kartu taikant atitinkamas išorės sienų kontrolės, prieglobsčio suteikimo, imigracijos ir nusikalstamumo prevencijos bei kovos su juo priemones, – sudėtinė dalis (ESS 3 straipsnio 2 dalis). SESV 67 straipsnio 2 dalies pirmame sakinyje pažymėta, kad Sąjunga „užtikrina, kad nebus asmenų kontrolės jiems kertant vidaus sienas, ir suformuluoja valstybių narių solidarumu paremtą bendrą prieglobsčio, imigracijos ir išorės sienų kontrolės politiką, kuri būtų teisinga trečiųjų šalių piliečiams“.

26. Taigi Šengeno susitarimu nustatyta sistema grindžiama išorės sienų kontrolės suderintų taisyklių paisymu ir, kaip yra nagrinėjamu atveju, griežtu trečiųjų šalių piliečių atvykimo į valstybių, kurios yra minėto susitarimo šalys, teritoriją sąlygų, nustatytų Reglamentu Nr. 562/2006, laikymusi. Juk kiekviena valstybė narė, kurios teritorija priklauso Šengeno erdvei, turi būti tikra dėl bet kurios kitos šiai erdvei priklausančios valstybės vykdomos kontrolės veiksmingumo ir griežtumo. Šią kontrolę palengvina taisyklės, sudarančios galimybę, be kita ko, pripažinti vizas ir kitus leidimus trumpam apsigyventi šalyje. <...> 34. <...> Reglamento Nr. 562/2006 13 straipsnyje įtvirtintos normos, reglamentuojančios atsisakymą leisti atvykti, turi būti taikomos bet kuriam trečiosios šalies piliečiui, kuris norėtų atvykti į valstybę narę kirsdamas Šengeno erdvės išorės sieną.

35. <...> kadangi šiuo reglamentu buvo panaikintas asmenų patikrinimas kertant vidaus sienas ir sienų kontrolė perkelta prie minėtos erdvės išorės sienų, šios nuostatos dėl atsisakymo leisti atvykti per išorės sienas iš esmės taikytinos visam tarpvalstybiniam asmenų judėjimui, net jei per valstybės narės sieną, kuri yra Šengeno erdvės išorės siena, atvykstama gyventi tik toje valstybėje narėje.

36. <...> tai, kad trečiosios šalies pilietis, turėdamas valstybės narės išduotą laikinąjį leidimą gyventi, per Šengeno erdvės išorės sieną bando pakartotinai atvykti į šią valstybę narę ir neketina įgyti teisės lankytis visoje šioje erdvėje, nėra kliūtis taikyti Reglamento Nr. 562/2006 13 straipsnį. <...> 38. Kalbant apie gyvenimo trukmę, ji taip pat neturi reikšmės Reglamento Nr. 562/2006 13 straipsnio taikymui. <...> 39. <...> trečiosios šalies pilietis, kuris turi dokumentą, suteikiantį teisę laikinai gyventi valstybės narės teritorijoje laukdamas sprendimo dėl jo prašymo išduoti leidimą gyventi arba prašymo suteikti prieglobstį, ir kuris išvyksta iš valstybės, kurioje yra pateikęs prašymo išduoti leidimą gyventi arba suteikti prieglobstį, teritorijos, negali į ją grįžti turėdamas tik teisę laikinai gyventi suteikiantį dokumentą. Todėl kai toks pilietis atvyksta prie Šengeno erdvės išorės sienų, už sienų kontrolę atsakingos institucijos, remdamosi Reglamento Nr. 562/2006 13 straipsniu, turi neleisti jam atvykti į 2006 m. kovo 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 562/2006, nustatantis taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Bendrijos kodeksą (Šengeno sienų kodeksas) (OL 2006, L 105, p.

673

1—32)

minėtą teritoriją, nebent jam taikoma kuri nors iš šio reglamento 5 straipsnio 4 dalyje nurodytų išimčių. <...> 46. <...> Reglamento Nr. 562/2006 5 straipsnio 4 dalies a punktu trečiųjų šalių piliečiams, kurie atitinka ne visas pakartotinio atvykimo į Šengeno erdvę sąlygas, bet turi vienos iš valstybių narių išduotą leidimą gyventi ar pakartotinio atvykimo vizą, užtikrinama teisė atvykti į kitas valstybės nares siekiant vykti tranzitu, kad jie galėtų pasiekti leidimą gyventi ar pakartotinio atvykimo vizą išdavusios valstybės narės teritoriją.

47. Šiame reglamente „pakartotinio atvykimo“ vizos sąvoka neapibrėžta.

48. Ši sąvoka reiškia dokumentą, valstybėje narėje išduotą asmeniui, kuris dar neturi leidimo gyventi, tačiau kuriam leista laikinai pasilikti šios valstybės narės teritorijoje ir kuris turi ją palikti dėl kokios nors priežasties. Šis dokumentas suteikia teisę grįžti į jį išdavusios valstybės narės teritoriją.

49. Iš Vizų kodekso 2 straipsnyje pateiktų sąvokų apibrėžimų galima daryti išvadą, kad pakartotinio atvykimo viza, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 562/2006 5 straipsnio 4 dalies a punktą, nėra „viza“, kaip ji suprantama pagal šį kodeksą. <...> 51. „Pakartotinio atvykimo“ viza Reglamento Nr. 562/2006 5 straipsnio 4 dalies a punkte pavartota prasme taip pat nėra Vizų kodekso 2 straipsnio 4 punkte apibrėžta riboto teritorinio galiojimo viza. <...> 52. <...> pakartotinio atvykimo viza Reglamento Nr. 562/2006 5 straipsnio 4 dalies a punkte pavartota prasme yra valstybės narės leidimas, kuris gali būti suteiktas trečiosios šalies piliečiui, neturinčiam nei leidimo gyventi, nei vizos, nei riboto teritorinio galiojimo vizos Vizų kodekse pavartota prasme, ir kuriuo šiam asmeniui suteikiama teisė siekiant tam tikro tikslo išvykti iš šios valstybės narės ir vėliau į ją grįžti.

53. Nors Reglamente Nr. 562/2006 tokio nacionalinio pakartotinio leidimo atvykti išdavimo sąlygos nėra konkrečiai nustatytos, vis dėlto, <...> iš paties šio reglamento 5 straipsnio 4 dalies a punkto teksto matyti, kad pakartotinio atvykimo viza turi suteikti trečiųjų šalių piliečiams teisę vykti per kitų valstybių narių teritorijas tranzitu, kad jie galėtų pasiekti tokią pakartotinio atvykimo vizą išdavusios valstybės narės teritoriją.

54. Taigi asmenims, turintiems pakartotinio atvykimo vizą Reglamento Nr. 562/2006 5 straipsnio 4 dalies a punkte pavartota prasme, negali būti nustatytas apribojimas atvykti kertant Šengeno erdvės išorės sienas tik per tokią vizą išdavusios valstybės narės nacionalinėje teritorijoje esančius punktus. <...> 83. <...> pagal teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principus nereikalaujama, kad būtų numatytos pereinamojo laikotarpio priemonės trečiųjų šalių piliečiams, kurie išvyko iš valstybės narės teritorijos turėdami tik laikinąjį leidimą gyventi, išduotą, kol nagrinėjamas pirmasis prašymas išduoti leidimą gyventi arba prašymas suteikti prieglobstį, ir ketina grįžti į šią teritoriją įsigaliojus Reglamentui Nr. 562/2006.

2012 m. birželio 14 d. sprendimas Association nationale d’assistance aux frontières pour les étrangers (ANAFE) prieš Ministre de l’Intérieur, de l’Outre-mer, des Collectivités territoriales et de l’Immigration (byla C-606/10, Rink., p.)

Laisvės, saugumo ir teisingumo erdvė –Šengeno sienų kodeksas – Kontrolės kertant vidaus sienas panaikinimas – Patikrinimas teritorijoje – Patikrinimams kertant sieną lygiaverčio poveikio priemonės – Nacionalinis reglamentavimas, kuriuo pasienio ir migracijos tarnybų pareigūnams leidžiama tikrinti tapatybę, pilietybę ir buvimo šalyje teisėtumą 20 kilometrų pločio pasienio su kitomis valstybėmis Konvencijos dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo susitariančiosiomis šalimis ruože – Patikrinimai siekiant kovoti su neteisėtu buvimu – Reglamentavimas, kuriuo, be kita ko, patikrinimų dažnumas siejamas su tam tikromis sąlygomis ir garantijomis

<...> 59. <...> dėl Nyderlandų teisės aktų, kuriuose numatyti MTV patikrinimai, tikslo reikia priminti, kad pagal Reglamento Nr. 562/2006 674 21 straipsnio a punktą policijos įgaliojimų panaudojimo negalima laikyti lygiaverčiu kertant sieną atliekamiems patikrinimams būtent tais atvejais, kai įvykdytos viena ar kelios šioje nuostatoje nurodytos sąlygos, įskaitant 21 straipsnio a punkto i papunktyje nurodytą sąlygą, kad policijos priemonės nebūtų skirtos sienų kontrolei. <...> 62. <...> Nyderlandų teisės aktuose numatyti patikrinimai skirti nustatyti sustabdyto asmens tapatybę, pilietybę ir (arba) teisę gyventi šalyje pirmiausia siekiant kovoti su neteisėtu buvimu šalyje.

Jie atliekami pasirinktinai, siekiant nustatyti neteisėtai šalyje esančius asmenis ir užkirsti kelią neteisėtai imigracijai, to paties tikslo siekiama visoje Nyderlandų teritorijoje atliekamais patikrinimais, nors pasienio ruožuose vadovaujamasi specialiomis šių patikrinimų atlikimo nuostatomis. <...> 67. <...> kovos su neteisėtu buvimu šalyje tikslas, kurio siekiama Nyderlandų teisės aktais, nereiškia, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamų MTV patikrinimų poveikis lygiavertis Reglamento Nr. 562/2006 21 straipsnio a punktu draudžiamų patikrinimų kertant sieną poveikiui. <...> 71. <...> aplinkybė, kad MTV patikrinimai pasienio ruože, kitaip nei šios srities tapatybės patikrinimai kitoje nacionalinės teritorijos dalyje, nesiejami su pagrįstais neteisėto buvimo šalyje įtarimais, nelemia to, kad pirmuosius reikia laikyti turinčiais poveikį, lygiavertį patikrinimams kertant sieną. <...> 75. <...> kuo daugiau yra galimą lygiavertį poveikį, kaip jis suprantamas pagal Reglamento Nr. 562/2006 21 straipsnio a punktą, patvirtinančių požymių, susijusių su pasienio ruože atliekamų patikrinimų tikslu, šių patikrinimų vykdymo teritorija, skirtingais šių patikrinimų ir kitoje atitinkamos valstybės narės teritorijos dalyje atliekamų patikrinimų pagrindais, tuo griežtesnius patikslinimus ir apribojimus valstybių narių vykdomam naudojimuisi policijos įgaliojimais pasienio ruože reikia numatyti ir tuo griežčiau jų laikytis norint nepakenkti ESS 3 straipsnio 2 dalyje, SESV 26 straipsnio 2 dalyje ir 67 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam ir Reglamento Nr. 562/2006 20 straipsnyje numatytam tikslui panaikinti vidaus sienų kontrolę. <...> 88. <...> Reglamento Nr. 562/2006 20 ir 21 straipsnius reikia aiškinti taip, kad jais nedraudžiami nacionalinės teisės aktai, kaip antai nagrinėjami pagrindinėje byloje, kuriais valstybės sienos apsaugos ir migracijos pareigūnams leidžiama rengti patikrinimus 20 kilometrų ruože nuo valstybės narės sausumos sienos su KĮŠS [Konvencijos, įgyvendinančios Šengeno susitarimą] valstybe nare siekiant įsitikinti, kad sustabdyti asmenys tenkina atitinkamoje valstybėje narėje nustatytas teisėto buvimo šalyje sąlygas, jei šie patikrinimai atliekami remiantis su neteisėtu buvimu patikrinimo vietose susijusia bendro pobūdžio informacija ir patirtimi, jei siekiant surinkti atitinkamos srities bendro pobūdžio informaciją ir praktiką pakanka ribotų patikrinimų ir jei numatyti šių patikrinimų atlikimo, visų pirma jų išsamumo ir dažnio, apribojimai.

2012 m. liepos 19 d. sprendimas Atiqullah Adil prieš Minister voor Immigratie, Integratie en Asiel (byla C-278/12 PPU, Rink., p.)

6.1.1.

Turinys

2006 m. kovo 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 562/2006, nustatantis taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Bendrijos kodeksą (Šengeno sienų kodeksas) (OL 2006, L 105, p. 1— 32)

674

6.1.2. Prieglobsčio politika

Turinys

<...> 43. <...> direktyvos [Direktyvos 2004/83/EB675] 15 straipsnio c punktas676, skaitomas kartu su šios direktyvos 2 straipsnio e677 punktu, turi būti aiškinamas taip: - sprendžiant, ar papildomos apsaugos prašytojo asmeniui ar jo gyvybei iš tikrųjų kyla pavojus patirti rimtą ir asmeninę grėsmę, neturi būti reikalaujama, kad jis pateiktų įrodymus, jog pavojus jam kyla dėl konkrečiai su jo situacija susijusių priežasčių, - tokia grėsmė išimtinai gali būti pripažinta įrodyta, kai, papildomos apsaugos prašymą nagrinėjančios kompetentingos nacionalinės institucijos arba valstybės narės teismų, į kuriuos kreiptasi dėl sprendimo atmesti tokį prašymą, vertinimu, vykstantį ginkluotą konfliktą apibūdinantis aklo smurto laipsnis pasiekia tokį didelį mastą, kad galima pagrįstai manyti, jog, jei civilis būtų grąžintas į atitinkamą šalį arba tam tikrais atvejais į atitinkamą regioną, vien dėl buvimo toje teritorijoje jam iškiltų realus pavojus patirti minėtą grėsmę.

44. Galiausiai reikia pridurti, kad ankstesniuose punktuose pateiktas direktyvos 15 straipsnio c punkto, skaitomo kartu su jos 2 straipsnio e punktu, aiškinimas visiškai suderinamas su EŽTK ir su EŽTK 3 straipsniu 678 susijusia Europos žmogaus teisių teismo praktika (pirmiausia žr. <...> sprendimo NA prieš Jungtinę Karalystę679 115–117 punktus bei ten nurodomą teismo praktiką).

2009 m. vasario 17 d. sprendimas byloje Meki Elgafaji ir Noor Elgafaji prieš Staatssecretaris van Justitie, (byla C-465/07, Rink., 2009, p. I-00921) <...> 76. <...> direktyvos [Direktyvos 2004/83/EB680] 11 straipsnio 1 dalies e punktas681 turi būti aiškinamas taip: - asmuo netenka pabėgėlio statuso, kai, atsižvelgiant į atitinkamoje trečiojoje šalyje įvykusį svarbų ir nelaikino pobūdžio aplinkybių pasikeitimą, nebėra aplinkybių, kuriomis buvo grindžiama pabėgėlio 675 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyva 2004/83/EB dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų (OL 2004, L 304, p. 2).

„Smurto veiksmus sudaro: <...> c) rimta ir asmeninė grėsmė civilio gyvybei ar asmeniui dėl neapgalvoto smurto tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.“ 677 „<...> "papildomą apsaugą galintis gauti asmuo" – tai trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės, kuris negali būti laikomas pabėgėliu, tačiau apie kurį pagrįstai galima manyti, kad jei jis arba ji būtų grąžintas(-a) į savo kilmės šalį, arba asmens be pilietybės atveju – į jo arba jos gyventą šalį, jam arba jai iškiltų realus pavojus patirti 15 straipsnyje apibrėžtus smurtinius veiksmus, kuriam arba kuriai netaikomos 17 straipsnio 1 bei 2 dalys ir kuris arba kuri negali arba dėl tokio pavojaus nepageidauja pasinaudoti tos šalies apsauga.“ 678 „Kankinimo uždraudimas. Niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį, arba tokiu būdu būti baudžiamas.“ 679 2008 m. liepos 17 d. EŽTT sprendimas NA prieš Jungtinę Karalystę, dar nepaskelbtas Recueil des arrêts et décisions.

680 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyva 2004/83/EB dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų (OL 2004, L 304, p. 2).

681 „1. Trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės nustoja būti pabėgėliu, jei jis arba ji: <...> e) dėl aplinkybių, dėl kurių buvo pripažintas pabėgėliu, nebebuvimo nebegali atsisakyti naudotis savo pilietybės valstybės apsauga<...>“; 676

persekiojimo baimė dėl vienos iš direktyvos 2 straipsnio c punkte682 nurodytų priežasčių ir kuriomis remiantis šis statusas buvo pripažintas, ir nėra kitų priežasčių, dėl kurių jis turėtų baimintis „persekiojimo“ direktyvos 2 straipsnio c punkto prasme, - siekdamos įvertinti aplinkybių pasikeitimą, valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos, atsižvelgdamos į individualią pabėgėlio situaciją, turi patikrinti, ar direktyvos 7 straipsnio 1 dalyje nurodytas apsaugos teikėjas ar teikėjai ėmėsi pagrįstų priemonių užkirsti kelią persekiojimui, taigi ar jie visų pirma turi veiksmingą teisinę sistemą persekiojimo veiksmams nustatyti, juos persekioti baudžiamąja tvarka ir nubausti už juos ir ar suinteresuotasis pilietis, panaikinus jo pabėgėlio statusą, galės gauti tokią apsaugą, - direktyvos 7 straipsnio 1 dalies b punkte nurodytos apsaugos teikėjos gali būti valstybę ar didelę valstybės teritoriją kontroliuojančios tarptautinės organizacijos, įskaitant tarptautinių karinių pajėgų buvimą šioje teritorijoje. <...> 78. <...> kalbant apie „tarptautinės apsaugos“ koncepciją, direktyva reglamentuojamos dvi skirtingos apsaugos sistemos, būtent, pirma, pabėgėlio statusas ir, antra, papildomos apsaugos statusas, nes direktyvos 2 straipsnio e punkte nurodoma, kad papildomą apsaugą galintis gauti asmuo yra asmuo, „kuris negali būti laikomas pabėgėliu“.

79. Todėl atitinkamos abiejų apsaugos sistemų sritys būtų pažeistos, jeigu pirmosios galiojimo pasibaigimas priklausytų nuo išvados, kad antrosios taikymo sąlygos nėra tenkinamos.

80. Remiantis direktyvos sistema, pabėgėlio statusas gali būti panaikinamas, neatimant iš atitinkamo asmens teisės prašyti suteikti papildomos apsaugos statusą, jeigu pateikiama visa direktyvos 4 straipsnyje nurodyta būtina informacija ir galima nustatyti, kad įvykdytos direktyvos 15 straipsnyje įtvirtintos sąlygos, galinčios pateisinti tokią apsaugą. <...> 89. Iš tiesų šiose dviejose nagrinėjimo stadijose vertinamas tas pats klausimas, ar nustatytos aplinkybės yra tokia grėsmė, kad atitinkamas asmuo, atsižvelgdamas į savo individualią situaciją, gali pagrįstai baimintis, jog realiai bus persekiojimo veiksmų objektas.

90. Ši grėsmė bet kuriuo atveju turi būti vertinama budriai ir atsargiai, nes nagrinėjami žmogaus asmens neliečiamumo ir individualių laisvių klausimai, t. y. klausimai, susiję su pagrindinėmis Sąjungos vertybėmis.

91. <...> tuo atveju, kai nebelieka aplinkybių, kuriomis remiantis buvo suteiktas pabėgėlio statusas, ir valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos patikrina, ar nėra kitų aplinkybių, pateisinančių suinteresuotojo asmens baimę būti persekiojamam arba dėl tos pačios priežasties kaip pirminė, arba dėl vienos iš kitų direktyvos 2 straipsnio c punkte nurodytų priežasčių, tikėtinumo kriterijus, taikomas įvertinti grėsmę, kylančią dėl šių kitų aplinkybių, yra tas pats, kuris taikomas pripažįstant pabėgėlio statusą. <...> 100. <...>

„"pabėgėlis" – trečiosios šalies pilietis, kuris dėl pagrįstos persekiojimo dėl rasės, religijos, tautybės, politinių pažiūrų ar priklausymo tam tikrai socialinei grupei baimės yra ne savo pilietybės šalyje ir negali arba dėl tokios baimės nepageidauja atsiduoti tos šalies globai arba asmuo be pilietybės, kuris, būdamas ne savo gyventoje šalyje dėl pirmiau minėtų priežasčių, negali ar dėl tokios baimės nenori į ją grįžti, ir kuriam netaikomas 12 straipsnis“.

682

- direktyvos 4 straipsnio 4 dalis683 tiek, kiek joje pateikiamos nuorodos į ankstesnių persekiojimo veiksmų arba grasinimų persekioti apimtį kaip įrodymą, gali būti taikoma tuo atveju, kai kompetentingos valdžios institucijos ketina panaikinti pabėgėlio statusą pagal direktyvos 11 straipsnio 1 dalies e punktą, o suinteresuotasis asmuo, siekdamas pateisinti tolesnį pagrįstos persekiojimo baimės buvimą, nurodo kitas aplinkybes nei tos, dėl kurių jis buvo pripažintas pabėgėliu, - tačiau įprastai taip gali būti tik tuomet, kai persekiojimo priežastis yra kita nei ta, kuri buvo nustatyta pabėgėlio statuso suteikimo metu, ir ankstesni persekiojimo veiksmai arba grasinimai persekioti egzistuoja ir turi sąsają su šioje stadijoje nagrinėjama persekiojimo priežastimi.

2010 m. kovo 2 d. sprendimas bylose Aydin Salahadin Abdulla (C-175/08), Kamil Hasan (C-176/08), Ahmed Adem, Hamrin Mosa Rashi (C-178/08) ir Dler Jamal (C-179/08) prieš Bundesrepublik Deutschland, (sujungtos bylos C-175/08, C-176/08, C-178/08 ir C-179/08, Rink., 2010, p. I-01493) <...> 50. Ženevos konvencijos 684 1 straipsnio D skirsnyje, į kurį daroma nuoroda direktyvos [Direktyvos 2004/83/EB685] 12 straipsnio 1 dalies a punkte, tik numatyta, kad į minėtos konvencijos taikymo sritį neįtraukiami asmenys, „kurie šiuo metu naudojasi“ kitų Jungtinių Tautų Organizacijos institucijų ar organizacijų, išskyrus UNHCR, gynyba ar pagalba.

51. Iš aiškios Ženevos konvencijos 1 straipsnio D skirsnio formuluotės matyti, kad vien asmenys, kurie iš tikrųjų pasinaudojo UNRWA pagalba, patenka į joje įtvirtintą pabėgėlio statuso netaikymo išlygą, dėl ko ji turi būti aiškinama siaurai ir todėl negali būti taikoma ir asmenims, kurie atitinka ar atitiko sąlygas, suteikiančias teisę pasinaudoti šios agentūros apsauga ar pagalba. <...> 53. <...> Direktyvos 2004/83 12 straipsnio 1 dalies a punkto pirmo sakinio prasme asmuo naudojasi kitų Jungtinių Tautų Organizacijos institucijų ar organizacijų, išskyrus UNHCR, apsauga ar pagalba, jeigu šis asmuo iš tikrųjų jomis pasinaudojo.

2010 m. birželio 17 d. sprendimas byloje Nawras Bolbol prieš Bevándorlási és Állampolgársági Hivatal, (byla C-31/09, Rink., 2010, p. I-05539) <...> 99. <...> direktyvos [Direktyvos 2004/83/EB686] 12 straipsnio 2 dalies b ir c punktai687 turi būti aiškinami taip, jog:

„Tai, kad prašytojas jau buvo persekiojamas ar buvo imtasi smurto veiksmų arba buvo tiesiogiai grasinama persekioti ar imtis smurto veiksmų, yra rimtas pagrįstos prašytojo persekiojimo baimės ar realaus pavojaus patirti smurtą požymis, nebent yra tinkamų priežasčių manyti, kad toks persekiojimas ar smurtas nesikartos.“ 684 1951 m. liepos 28 d. Jungtinių Tautų Ženevos konvencija dėl pabėgėlių statuso.

685 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyva 2004/83/EB dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų (OL 2004, L 304, p. 2).

686 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyva 2004/83/EB dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų (OL 2004, L 304, p. 2).

687 „2. Trečiosios šalies piliečiui arba asmeniui be pilietybės pabėgėlio statusas nesuteikiamas, jei yra rimtų priežasčių manyti, kad: <...> b) jis arba ji padarė sunkų nepolitinį nusikaltimą ne prieglobsčio šalyje prieš pripažįstant jį arba ją pabėgėliu, t. y. leidimo gyventi šalyje išdavimo, pagrįsto pabėgėlio statuso suteikimu, laiku; sunkiais nepolitiniais nusikaltimais gali būti laikomi ypač žiaurūs veiksmai, net įvykdyti turint tariamą politinį tikslą; 683

- tai, kad asmuo priklausė organizacijai, kuri yra įtraukta į Bendrosios pozicijos 2001/931 priede pateiktą sąrašą dėl to, kad yra susijusi su teroro aktais, ir aktyviai rėmė šios organizacijos ginkluotą kovą, automatiškai nėra rimta priežastis manyti, kad šis asmuo padarė „sunkų nepolitinį nusikaltimą“ arba „Jungtinių Tautų siekiams ir principams prieštaraujančius veiksmus“, - tokiomis aplinkybėmis konstatuoti, kad yra rimtų priežasčių manyti, jog asmuo padarė tokį nusikaltimą arba yra kaltas dėl tokių veiksmų, galima tik kiekvienu atveju atlikus konkrečių faktinių aplinkybių vertinimą, siekiant nustatyti, ar atitinkamos organizacijos įvykdyti aktai tenkina minėtose nuostatose įtvirtintas sąlygas ir ar atitinkamam asmeniui gali būti priskiriama asmeninė atsakomybė už šių aktų vykdymą atsižvelgiant į minėto 12 straipsnio 2 dalyje reikalaujamą įrodymo lygį. <...> 105. <...> pabėgėlio statuso nesuteikimas pagal direktyvos 12 straipsnio 2 dalies b arba c punktus nesusiejamas su tuo, kad atitinkamas asmuo kelia grėsmę priimančiajai valstybei narei. <...> 111. <...> pabėgėlio statuso nesuteikimas pagal direktyvos 12 straipsnio 2 dalies b arba c punktus nesusiejamas su proporcingumo vertinimu konkrečiu atveju. <...> 121. <...> direktyvos 3 straipsnis688 turi būti aiškinamas taip, kad valstybės narės gali pripažinti teisę į prieglobstį pagal savo nacionalinę teisę asmeniui, kuriam pagal šios direktyvos 12 straipsnio 2 dalį pabėgėlio statusas nesuteikiamas, jeigu nėra galimybės šios kitos rūšies apsaugos supainioti su šioje direktyvoje numatytu pabėgėlio statusu.

2010 m. lapkričio 9 d. sprendimas bylose Bundesrepublik Deutschland prieš B (C-57/09) ir D (C101/09), (sujungtos bylos C-57/09 ir C-101/09, Rink., 2010, p. I-10979) <...> 41. <...> iš Direktyvos 2005/85 689 39 straipsnio 1 dalies a punkto, būtent iš jame pateikto neišsamaus aktų sąrašo, išplaukia, kad „sprendimo, priimto dėl prieglobsčio prašymo“ sąvoka apima įvairius sprendimus, kurie prilygsta galutiniam neigiamam sprendimui dėl esmės, nes jais atmetamas prieglobsčio prašymas arba jie priimti pasienyje. Taip yra ir kitų sprendimų, dėl kurių Direktyvos 2005/85 39 straipsnio 1 dalies b–e punktuose aiškiai numatyta teisė į veiksmingą teisės gynimo priemonę, atveju.

42. Todėl sprendimai, kuriuos prieglobsčio prašytojas turi turėti teisę apskųsti pagal Direktyvos 2005/85 39 straipsnio 1 dalį, yra tie, kuriais prieglobsčio prašymas atmetamas dėl materialinių priežasčių arba tam tikrais atvejais dėl su forma ar su procedūra susijusių priežasčių, dėl kurių negali būti priimtas sprendimas dėl esmės.

43. Iš to galima daryti išvadą, kad prieš priimant sprendimus dėl esmės priimami parengiamieji sprendimai arba sprendimai dėl procedūros organizavimo nepatenka į šios nuostatos taikymo sritį.

c) jis arba ji yra kaltas(-a) dėl Jungtinių Tautų siekiams ir principams prieštaraujančių veiksmų, nurodytų Jungtinių Tautų chartijos preambulėje ir 1 bei 2 straipsniuose.“ 688 „Palankesni standartai. Valstybės narės gali nustatyti arba išlaikyti palankesnius standartus, nustatant kuris asmuo gali būti laikomas pabėgėliu ar papildomą apsaugą galinčiu gauti asmeniu, taip pat ir nustatant tarptautinės apsaugos pobūdį, jei tie standartai neprieštarauja šios direktyvos nuostatoms.“ 689 2005 m. gruodžio 1 d. Tarybos direktyva 2005/85/EB, nustatanti būtiniausius reikalavimus dėl pabėgėlio statuso suteikimo ir panaikinimo tvarkos valstybėse narėse (OL 2005, L 326, p. 13).

44. Be to, <...> jeigu Direktyvos 2005/85 39 straipsnio formuluotę aiškintume taip, kad „sprendimas, priimtas dėl prieglobsčio prašymo“ yra bet kuris su prieglobsčio prašymu susijęs sprendimas, taip pat apimantis parengiamuosius galutinio sprendimo dėl prieglobsčio prašymo sprendimus arba sprendimus dėl procedūros organizavimo, toks aiškinimas neatitiktų intereso, kad prieglobsčio prašymo procedūra būtų greita. Šį interesą, kad pagal Direktyvos 2005/85 23 straipsnio 2 dalį procedūra šioje srityje, nepažeidžiant tinkamo ir išsamaus nagrinėjimo principo, būtų kuo greičiau baigta, kaip matyti iš šios direktyvos vienuoliktos konstatuojamosios dalies, turi tiek valstybės narės, tiek prieglobsčio prašytojai.

2011 m. liepos 28. sprendimas byloje Brahim Samba Diouf prieš Ministre du Travail, de l’Emploi et de l’Immigration, (byla C-69/10, dar nepaskelbtas Rinkinyje) <...> 65. Reglamento Nr. 343/2003690 3 straipsnio 2 dalies691 analizė rodo, kad ja valstybėms narėms pripažįstama diskrecija, kuri yra sudėtinė bendrosios Europos prieglobsčio sistemos, numatytos ESV sutartyje ir išplėtotos Sąjungos teisės aktų leidėjo, dalis.

66. <...> valstybės narės turi naudotis šia diskrecija laikydamosi kitų šio reglamento nuostatų. <...> 68. Šie argumentai patvirtina aiškinimą, kad pagal Reglamento Nr. 343/2003 3 straipsnio 2 dalį valstybėms narėms suteikta diskrecija yra vienas iš pagal šį reglamentą numatytų už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą atsakingos valstybės narės nustatymo mechanizmų ir todėl tėra bendrosios Europos prieglobsčio sistemos dalis. Taigi pripažintina, kad valstybė narė, kuri naudojasi šia diskrecija, įgyvendina Sąjungos teisę, kaip tai suprantama pagal Chartijos 51 straipsnio 1 dalį692.

69. <...> pagal Reglamento Nr. 343/2003 3 straipsnio 2 dalį valstybės narės priimtu sprendimu nagrinėti prieglobsčio prašymą, net jeigu ji pagal šio reglamento III skyriuje nustatytus kriterijus neatsako už tokį nagrinėjimą, įgyvendinama Sąjungos teisė pagal ESS 6 straipsnį 693 ir (arba) Chartijos 51 straipsnį. <...> 105. <...> pagal Sąjungos teisę draudžiama taikyti nenuginčijamą prezumpciją, jog valstybė narė, kuri yra atsakinga pagal Reglamento Nr. 343/2003 3 straipsnio 1 dalį, gerbia Sąjungos pagrindines teises.

2003 m. vasario 18 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 343/2003 nustatantis valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio vienoje iš valstybių narių pateikto prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijus ir mechanizmus (OL 2004 m. specialusis leidimas, 19 skyrius, 6 tomas, p. 109).

691 „<...> kiekviena valstybė narė trečiosios šalies piliečio jai pateiktą prieglobsčio prašymą gali nagrinėti net tada, kai ji pagal šiame reglamente nustatytus kriterijus neatsako už tokį nagrinėjimą. Tokiu atveju ta valstybė narė tampa atsakinga valstybe nare, apibūdinta šiame reglamente, ir prisiima su tokia atsakomybe susijusias pareigas. Atitinkamais atvejais ji apie tai praneša anksčiau buvusiai atsakingai valstybei narei, atsakingos valstybės narės nustatymo procedūrą atliekančiai valstybei narei arba valstybei narei, kurios buvo prašoma perimti prašytoją savo žinion arba jį atsiimti.“ 692 „Šios Chartijos nuostatos skirtos Sąjungos institucijoms, įstaigoms ir organams, tinkamai atsižvelgiant į subsidiarumo principą, bei valstybėms narėms tais atvejais, kai šios įgyvendina Sąjungos teisę. Todėl jie turi gerbti teises, laikytis principų ir juos taikyti pagal turimus atitinkamus įgaliojimus, nepažeisdami Sąjungos įgaliojimų, suteiktų jai Sutartimis, ribų.“ 693 „<…> Sąjunga pripažįsta 2000 m. gruodžio 7 d. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje, patikslintoje 2007 m. gruodžio 12 d. Strasbūre, išdėstytas teises, laisves ir principus; Chartija turi tokią pat teisinę galią, kaip ir Sutartys.

Chartijos nuostatos niekaip neišplečia Sutartyse apibrėžtos Sąjungos kompetencijos.

Chartijoje nustatytos teisės, laisvės ir principai aiškinami laikantis Chartijos VII antraštinėje dalyje pateiktų bendrųjų nuostatų, reglamentuojančių jos aiškinimą ir taikymą, taip pat tinkamai atsižvelgiant į Chartijoje nurodytus paaiškinimus, kuriuose pateikti tų nuostatų šaltiniai <…>.“ 690

106. Chartijos 4 straipsnį694 reikia aiškinti taip, kad valstybės narės, įskaitant nacionalinius teismus, privalo neperduoti prieglobsčio prašytojo „atsakingai valstybei narei“, kaip tai suprantama pagal Reglamentą Nr. 343/2003, kai negali nežinoti, kad sisteminiai prieglobsčio procedūros ir prieglobsčio prašytojų priėmimo sąlygų tokioje valstybėje narėje trūkumai yra rimta ir pagrįsta priežastis manyti, jog prašytojui kils reali nežmoniško ar žeminamo elgesio grėsmė, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą.

107. Nepažeidžiant Reglamento Nr. 343/2003 3 straipsnio 2 dalyje nurodytos valstybės narės teisės pačiai išnagrinėti prašymą tuo atveju, jei negali perduoti prašytojo kitai Europos Sąjungos valstybei narei, kai tokia valstybė yra atsakinga valstybė narė pagal šio reglamento III skyriuje nustatytus kriterijus, valstybė narė, kuri turi atlikti tokį perdavimą, privalo išnagrinėti šiame skyriuje išdėstytus kriterijus, kad įvertintų, ar kuris nors kitas kriterijus leidžia nustatyti kitą valstybę narę, kuri būtų atsakinga už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą.

108. Tačiau valstybė narė, kur yra prieglobsčio prašytojas, privalo užtikrinti, kad dėl nepagrįstai ilgai trunkančios atsakingos valstybės narės nustatymo procedūros nebūtų dar labiau pažeistos šio prašytojo pagrindinės teisės. Jei būtina, tokia valstybė narė turi pati išnagrinėti prašymą laikydamasi Reglamento Nr. 343/2003 3 straipsnio 2 dalyje nustatytos tvarkos.

2011 m. gruodžio 21 d. sprendimas bylose N. S. (C-411/10) prieš Secretaryof State for the Home Department et M. E. ir kt. (C-493/10) prieš Refugee Applications Commissioner ir Minister for Justice, Equality and Law Reform, (sujungtos bylos C-411/10 ir C-493/10, dar nepaskelbtas Rinkinyje) <...> 42. <....> jei <...> prašytojas atsiima savo vienintelį prieglobsčio prašymą prieš valstybei, į kurią kreiptasi, sutinkant perimti jį savo žinion, pagrindinis Reglamento Nr. 343/2003 tikslas – už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą atsakingos valstybės narės paieška siekiant užtikrinti prašytojo tinkamumo būti pripažintam pabėgėliu veiksmingą įvertinimą – nebegali būti pasiektas. <...> 49. <...> Reglamentas Nr. 343/2003 turi būti aiškinamas taip, kad, atsiėmus jo 2 straipsnio c punkte apibrėžtą prieglobsčio prašymą prieš už šio prašymo nagrinėjimą atsakingai valstybei narei sutinkant perimti prašytoją savo žinion, šis reglamentas nebetaikomas. Tokiu atveju valstybė narė, kurios teritorijoje pateiktas prašymas, turi priimti dėl tokio atsiėmimo būtinus sprendimus, t. y. be kita ko, nutraukti prašymo nagrinėjimą ir išsaugoti su juo susijusią informaciją prašytojo byloje.

2012 m. gegužės 3 d. sprendimas byloje Migrationsverket prieš Nurije Kastrati ir kt., (byla C-620/10, Rink., p.) <...> 59. <...> iš direktyvos [Direktyvos 2004/83/EB] 9 straipsnio 1 dalies teksto matyti, jog tam, kad atitinkami veiksmai galėtų būti laikomi persekiojimu, turi egzistuoti „sunkus“ šios laisvės „pažeidimas“, darantis didelę įtaką atitinkamam asmeniui. <...> 61. Veiksmai, kurie aiškiai pažeidžia Chartijos 10 straipsnio 1 dalimi695 pripažintą teisę, bet nėra tokie rimti, kad atitiktų pagrindinių žmogaus teisių, kurių negalima varžyti pagal EŽTK 15 straipsnio 2 dalį, pažeidimą, taip pat negali būti laikomi persekiojimu, kaip tai suprantama pagal direktyvos 9 straipsnio 1 dalį ir Ženevos konvencijos 1 A straipsnį. „Kankinimo ir nežmoniško ar žeminančio elgesio arba baudimo uždraudimas. Niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį elgesį arba būti taip baudžiamas.“ 695 „Kiekvienas turi teisę į minties, sąžinės ir religijos laisvę. Ši teisė apima laisvę keisti savo religiją ar tikėjimą, taip pat laisvę išpažinti ir skelbti savo religiją ar tikėjimą tiek vienam, tiek kartu su kitais, viešai ar privačiai, laikant pamaldas, mokant tikėjimo, jį praktikuojant ar atliekant apeigas.“ 694

<...> 63. Šis atskyrimas nesuderinamas su plačiu sąvokos „religija“ apibrėžimu, kuris pateiktas direktyvos 10 straipsnio 1 dalies b punkte 696 ir apima visas šias sudedamąsias dalis: privačiai ar viešai, vienam ar su kitais. Veiksmai, kurie gali sudaryti „sunkų pažeidimą“, kaip tai suprantama pagal direktyvos 9 straipsnio 1 dalies a punktą, apima rimtus veiksmus, pažeidžiančius prašytojo laisvę praktikuoti tikėjimą ne tik privačiai, bet ir viešai. <...> 72. <...> direktyvos 9 straipsnio 1 dalies a punktas aiškinamas taip: - bet koks teisės į religijos laisvę pažeidimas, kuriuo pažeidžiama Chartijos 10 straipsnio 1 dalis, negali sudaryti „persekiojimo veiksmo“, kaip tai suprantama pagal šią direktyvos nuostatą, - persekiojimo veiksmas gali atsirasti dėl šios laisvės viešai išpažinti ir skelbti religiją pažeidimo, ir - siekdamos įvertinti, ar teisės į religijos laisvę pažeidimas, kuriuo pažeidžiama Chartijos 10 straipsnio 1 dalis, gali sudaryti „persekiojimo veiksmą“, kompetentingos institucijos, atsižvelgdamos į asmenines suinteresuotojo asmens aplinkybes, turi patikrinti, ar jis dėl to, kad įgyvendina šią laisvę kilmės šalyje, patiria realią riziką, be kita ko, būti persekiojamam, kankinamam, patirti nežmonišką ar žeminančią bausmę, kurią gali įvykdyti direktyvos 6 straipsnyje numatyti dalyviai. <...> 80. <...> direktyvos 2 straipsnio c punktą reikia aiškinti taip, kad prašytojo persekiojimo baimė yra pagrįsta, jei kompetentingos institucijos, atsižvelgdamos į asmenines prašytojo aplinkybes, pripažįsta, jog pagrįsta manyti, kad grįžęs į kilmės šalį jis atliks religinius veiksmus, dėl kurių patirs realią persekiojimo riziką. Individualiai vertindamos prašymą dėl pabėgėlio statuso suteikimo šios institucijos negali pagrįstai tikėtis, kad prašytojas susilaikys nuo šių religinių veiksmų.

2012 m. rugsėjo 5 d.sprendimas bylose Bundesrepublik Deutschland prieš Y ( C-71/11) ir Z (C99/11), (sujungtos bylos C-71/11 ir C-99/11, Rink., p.) <...> 37. <...> Direktyvos 2003/9697 taikymo sritis apibrėžta jos 3 straipsnyje, pagal kurį ji taikoma visiems trečiųjų šalių piliečiams ir asmenims be pilietybės, pateikusiems prašymus dėl prieglobsčio prie valstybės narės sienos arba jos teritorijoje, tol, kol jiems leidžiama likti teritorijoje kaip prieglobsčio prašytojams.

38. Tad pirmoji Direktyvos 2003/9 taikymo sąlyga yra tokia, kad prieglobsčio prašymas turi būti pateiktas prie valstybės narės sienos arba jos teritorijoje. Šiuo klausimu šios direktyvos 2 straipsnio b punkte nustatyta, kad „prašymas dėl prieglobsčio“ yra „trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės paduotas prašymas, kurį galima suprasti kaip prašymą, kad valstybė narė suteiktų tarptautinę apsaugą pagal Ženevos konvenciją“, ir „kiekvienas tarptautinės apsaugos prašymas yra laikomas prašymu dėl prieglobsčio, nebent trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės aiškiai prašytų kitokio pobūdžio apsaugos, dėl kurios galima kreiptis atskirai“. Reglamento Nr. 343/2003 2 straipsnio c punkte iš esmės pateikiama tokia pati prieglobsčio prašymo sąvoka.

„<...> religijos sąvoka visų pirma turi apimti teistinių, neteistinių ir ateistinių įsitikinimų turėjimą, dalyvavimą ar nedalyvavimą pamaldose privačiai ar viešai, vienam ar kartu su kitais, kitus religinius veiksmus ar pažiūrų išraišką arba asmeninio ar bendruomeninio elgesio formas, grindžiamas ar privalomas pagal bet kokius religinius įsitikinimus“.

697 2003 m. sausio 27 d. Tarybos direktyva 2003/9/EB nustatanti minimalias normas dėl prieglobsčio prašytojų priėmimo (OL 2004 m. specialusis leidimas, 19 skyrius, 6 tomas, p. 101).

696

39. Kalbant apie laikotarpį, kuriuo prašytojams turi būti suteikiamos materialinės priėmimo sąlygos, į kurias įeina būstas, maistas, apranga ir dienpinigiai, Direktyvos 2003/9 13 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad jis prasideda, kai prieglobsčio prašytojai pateikia prieglobsčio prašymus.

40. Be to, iš Direktyvos 2003/9 2 ir 3 straipsnių matyti, kad pagal ją numatyta tik viena prieglobsčio prašytojų kategorija, prie kurios priskiriami visi prieglobsčio prašymus pateikę trečiųjų šalių piliečiai arba asmenys be pilietybės. Šioje direktyvoje nėra nuostatų, iš kurių būtų galima suprasti, jog prieglobsčio prašymas turi būti laikomas pateiktu, tik jeigu jis pateiktas už šio prašymo nagrinėjimą atsakingos valstybės narės institucijoms.

41. Toks aiškinimas paremtas ir Reglamento Nr. 343/2003 4 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią atsakingos valstybės narės nustatymo procedūra pagal tą patį reglamentą prasideda, kai valstybei narei pirmą kartą pateikiamas prieglobsčio prašymas. Ši nuostata neabejotinai reiškia, kad prieglobsčio prašymas pateikiamas iki atsakingos valstybės narės nustatymo procedūros pradžios.

42. Direktyvos 2003/9 nuostatos taip pat turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jos bendrą struktūrą ir paskirtį, bei, kaip numatyta šios direktyvos 5 konstatuojamojoje dalyje, gerbiant pagrindines teises ir pripažintus principus, pirmiausia Chartijoje pripažintus principus. Pagal šią konstatuojamąją dalį direktyva visų pirma siekiama užtikrinti visišką pagarbą žmogaus orumui ir skatinti Chartijos 1 ir 18 straipsnių taikymą.

43. Tad šie reikalavimai privalomi ne vien prieglobsčio prašytojams, atsakingos valstybės narės teritorijoje laukiantiems šios valstybės sprendimo dėl jų prieglobsčio prašymų, bet ir prieglobsčio prašytojams, laukiantiems, kol bus nustatyta už jų prašymų nagrinėjimą atsakinga valstybė narė.

44. Šiuo klausimu negali būti pagrįstai teigiama, kad minimalios normos dėl prieglobsčio prašytojų priėmimo netaikytinos prieglobsčio prašytojams, kuriems taikoma atsakingos valstybės narės nustatymo procedūra, todėl kad ši procedūra yra greita. Iš tikrųjų iš Reglamento Nr. 343/2003 17 ir 18 straipsnių matyti, kad įprasta procedūra nuo prieglobsčio prašymo pateikimo iki prašomos valstybės narės sprendimo dėl prašymo perimti prieglobsčio prašytoją savo žinion priėmimo gali trukti penkis mėnesius. Prie šio laikotarpio prisideda laikas, per kurį prieglobsčio prašytojas perduodamas; perdavimo terminas, remiantis minėto reglamento 19 straipsniu, paprastai yra šeši mėnesiai nuo prašymo perimti prašytoją savo žinion gavimo.

45. Be to, Reglamente Nr. 343/2003 nustatyta procedūra tam tikrais atvejais gali baigtis tuo, kad prieglobsčio prašytojas nebus perduotas prašomai valstybei narei, o liks valstybėje narėje, kurioje pateikė savo prieglobsčio prašymą. Šio reglamento 17–20 straipsniuose nustatyti terminai taikytini tik esant situacijai, kai prašoma valstybė narė sutinka perimti savo žinion ar atsiimti arba neatsako į prašančios valstybės narės prašymą. Neigiamo prašomos valstybės narės atsakymo atveju nagrinėjamuose teisės aktuose numatyta tik savanoriška taikinimo procedūra. Esant tokioms situacijoms laikinas prieglobsčio prašytojo buvimas prašančios valstybės narės teritorijoje gali trukti labai ilgai. Tad minimalių normų dėl prieglobsčio prašytojų priėmimo netaikymas tiems, kuriems taikoma atsakingos valstybės nustatymo procedūra, visiškai negali būti grindžiamas šios procedūros trukme.

46. Antra Direktyvos 2003/9 taikymo sąlyga yra tokia, kad prieglobsčio prašytojams turi būti leista likti atitinkamos valstybės narės teritorijoje kaip tokiems. <...>

47. <...> pagal Direktyvos 2005/85 2 straipsnio k punktą „pasilikimas valstybėje narėje“ turi būti suprantamas ne tik kaip pasilikimas valstybės narės, kur prieglobsčio prašymas nagrinėjamas, bet ir valstybės narės, kur jis buvo pateiktas, teritorijoje, įskaitant pasienį ar tranzitines zonas.

48. Tad darytina išvada, kad prieglobsčio prašytojams leidžiama likti ne tik valstybės narės, kur prieglobsčio prašymas nagrinėjamas, bet ir valstybės narės, kur jis buvo pateiktas, teritorijoje, kaip reikalaujama Direktyvos 2003/9 3 straipsnio 1 dalyje.

49. Šis aiškinimas nepaneigiamas ir Direktyvos 2005/85 29 konstatuojamojoje dalyje, kurioje tik nurodoma, kad šioje direktyvoje nustatytos pabėgėlio statuso suteikimo ir panaikinimo valstybėse narėse procedūros skiriasi nuo Reglamente Nr. 343/2003 nustatytų už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą atsakingos valstybės narės nustatymo procedūrų.

50. <...> Direktyva 2003/9 turi būti aiškinama taip, kad valstybė narė, kuriai pateiktas prieglobsčio prašymas, Direktyvoje 2003/09 nustatytas minimalias prieglobsčio prašytojų priėmimo sąlygas privalo suteikti ir tam prieglobsčio prašytojui, dėl kurio ji nusprendžia pagal Reglamentą Nr. 343/2003 kreiptis į kitą valstybę narę, kad ši perimtų tą prašytoją savo žinion arba jį atsiimtų kaip valstybė narė, atsakinga už jo prieglobsčio prašymo nagrinėjimą. <...> 52. Kalbant apie pareigos suteikti minimalias priėmimo sąlygas trukmę, visų pirma primintina, kad, kaip buvo nurodyta šio sprendimo 37–38 punktuose, Direktyvos 2003/9 taikymo asmenims sritis apima bet kurį prieglobsčio prašytoją, kai tik jis pirmą kartą valstybei narei pateikė prieglobsčio prašymą.

53. Antra, pažymėtina, kad pagal Direktyvos 2003/9 2 straipsnio c punktą ir Reglamento Nr. 343/2003 2 straipsnio d punktą prašytojas arba prieglobsčio prašytojas yra prašymą dėl prieglobsčio padavęs trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės, dėl kurio dar nepriimtas galutinis sprendimas. Tad prašytojas išsaugo savo turimą prieglobsčio prašytojo, kaip jis suprantamas pagal šią direktyvą, statusą, kol nėra galutinio sprendimo.

54. Trečia, iš Reglamento Nr. 343/2003 17–19 straipsnių matyti, kad valstybės narės, kuriai buvo pateiktas prieglobsčio prašymas, prašymo, kad kita valstybė narė šį prašytoją perimtų savo žinion, pateikimu prieglobsčio prašymo nagrinėjimas prašančioje valstybėje neužbaigiamas. Iš tikrųjų net tuo atveju, kai prašoma valstybė narė sutinka perimti savo žinion, jeigu neperduodama per šešių mėnesių terminą, pagal šio 19 straipsnio 4 dalį atsakomybė už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą priklauso valstybei narei, kuriai šis prašymas buvo pateiktas. Be to, kaip nurodyta šio sprendimo 45 punkte, neigiamo prašomos valstybės narės atsakymo atveju nagrinėjamuose teisės aktuose numatyta tik savanoriškai vykdoma taikinimo procedūra, o tokiu atveju, tikėtina, prieglobsčio prašytojas liktų prašančios valstybės narės teritorijoje.

55. Iš to, kas pasakyta, darytina išvada, kad nei valstybės narės sprendimas prašyti kitos valstybės narės, kad ji prisiimtų atsakomybę išnagrinėti prieglobsčio prašymą ir perimtų prieglobsčio prašytoją savo žinion, nei prašomos valstybės narės sutikimas patenkinti šį prašymą nėra galutinis sprendimas, kaip jis suprantamas pagal Direktyvą 2003/9. Vadinasi, prašančios valstybės narės atliekamas prieglobsčio prašymo nagrinėjimas ir su tuo susijusi jos atsakomybė užtikrinti minimalias priėmimo sąlygas pasibaigia tik faktiškai perdavus prieglobsčio prašytoją.

56. Be to, atsižvelgiant į Direktyvos 2003/9 bendrą struktūrą ir paskirtį bei gerbiant pagrindines teises, pirmiausia reikalavimus, numatytus Chartijos 1 straipsnyje, pagal kurį žmogaus orumą reikia gerbti ir saugoti, kaip buvo nurodyta šio sprendimo 42–45 punktuose, draudžiama iš pateikusio

prieglobsčio prašytojo, net ir laikinai laikotarpiu tarp prieglobsčio prašymo pateikimo ir faktiško perdavimo atsakingai valstybei narei, atimti apsaugą pagal šioje direktyvoje nustatytas minimalias normas.

57. Tik Direktyvos 2003/9 16 straipsnyje išvardytais atvejais joje nustatytos priėmimo sąlygos gali būti apribotos arba panaikintos, kai prieglobsčio prašytojas nesilaiko atitinkamoje valstybėje narėje nustatytos priėmimo tvarkos.

58. Iš to, kas pasakyta, matyti, kad valstybės narės, kuriai prie jos sienų arba jos teritorijoje buvo pateiktas prieglobsčio prašymas, pareiga suteikti prieglobsčio prašytojui, dėl kurio ji nusprendžia pagal Reglamentą Nr. 343/2003 kreiptis į kitą valstybę narę, kad ši priimtų šį prašytoją savo žinion arba jį atsiimtų kaip valstybė narė, atsakinga už šio prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, Direktyvoje 2003/9 nustatytas minimalias sąlygas baigiasi tik prašančiajai valstybei narei faktiškai perdavus minėtą prašytoją.

59. Dėl to, kuriai valstybei narei priklauso finansuoti užtikrinamas minimalias priėmimo sąlygas, pažymėtina, kad finansavimo pareiga, susijusi su reikalavimais valstybei narei būtinai laikytis Sąjungos teisės, paprastai tenka šiuos reikalavimus užtikrinti įpareigotai valstybei narei, t. y. tokiai, kaip antai pagrindinės bylos atveju, valstybei narei, privalančiai užtikrinti Direktyvoje 2003/9 nustatytas minimalias priėmimo sąlygas, kaip nurodyta ankstesniame punkte, nebent Sąjungos teisės aktuose numatyta kitaip. Kadangi Direktyvoje 2003/9 ir Reglamente Nr. 343/2003 nėra šiuo atžvilgiu priešingų nuostatų, reikia pripažinti, kad pareiga finansuoti šias minimalias sąlygas priklauso valstybei narei, kuriai tenka minėta pareiga užtikrinti minimalias priėmimo sąlygas.

60. Be to, pažymėtina, kad siekiant užtikrinti būtinybę valstybėms narėms vienodai padalyti atsakomybę dėl pareigos finansuoti bendros prieglobsčio ir migracijos politikos įgyvendinimą, kuri visų pirma gali atsirasti esant dideliems migracijos srautams, Sprendimu Nr. 573/2007 698 pagal „Solidarumo ir migracijos srautų valdymo“ bendrąją programą įsteigtame Europos pabėgėlių fonde numatyta, kad valstybėms narėms gali būti teikiama finansinė pagalba, be kita ko, susijusi su priėmimo sąlygomis ir prieglobsčio procedūromis.

61. <...> valstybės narės, kuriai pateiktas prieglobsčio prašymas, pareiga suteikti prieglobsčio prašytojui, dėl kurio ji nusprendžia pagal Reglamentą Nr. 343/2003 kreiptis į kitą valstybę narę su prašymu perimti šį prašytoją savo žinion arba jį atsiimti kaip už jo prieglobsčio prašymo nagrinėjimą atsakinga valstybė narė, Direktyvoje 2003/9 nustatytas minimalias sąlygas baigiasi prašančiajai valstybei narei faktiškai perdavus šį prašytoją, ir pastarajai valstybei narei, kuriai tenka minėta pareiga užtikrinti minimalias priėmimo sąlygas, priklauso ir pareiga jas finansuoti.

2012 m. rugsėjo 27 d. sprendimas byloje Cimade ir Groupe d'information et de soutien des immigrés (GISTI) prieš Ministre de l'Intérieur, de l'Outre-mer, des Collectivités territoriales et de l'Immigration, (byla C-179/11, dar nepaskelbtas Rinkinyje) Reglamentas (EB) Nr. 343/2003. Valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio vienoje iš valstybių narių pateikto prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, nustatymas. Humanitarinė 2007 m. gegužės 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos sprendimas Nr. 573/2007/EB dėl Europos pabėgėlių fondo 2008–2013 m. laikotarpiui pagal Solidarumo ir migracijos srautų valdymo bendrąją programą įsteigimo ir panaikinantis Tarybos sprendimą 2004/904/EB (OL 2007, L 144, p. 1).

698

išlyga. Šios valstybės narės, kuri nėra atsakinga pagal to paties reglamento III skyriuje įtvirtintus kriterijus, pareiga išnagrinėti šio prieglobsčio prašytojo pateiktą prieglobsčio prašymą. Sąlygos <…> 27. <…> nors Reglamento Nr. 343/2003 15 straipsnio 1 dalis yra fakultatyvi nuostata, kuria valstybėms narėms suteikiama didelė diskrecija nuspręsti „sujungti“ vienos šeimos narius ir kitus išlaikomus giminaičius dėl humanitarinių priežasčių, ypač vadovaujantis šeimos ar kultūriniais motyvais, šio straipsnio 2 dalyje ši diskrecija ribojama nustatant, kad kai tenkinamos šioje nuostatoje išvardytos sąlygos, valstybės narės „paprastai laiko [leidžia likti] kartu“ prieglobsčio prašytojui su kitu giminaičiu. <...> 29. Pirma, <…> vien aplinkybė, jog prieglobsčio prašytojas jau yra ne „atsakingos valstybės narės“, o valstybės narės, kurioje siekia „susijungti su šeimos nariais dėl humanitarinių priežasčių“, teritorijoje, savaime nereiškia, kad netaikoma Reglamento Nr. 343/2003 15 straipsnio 2 dalis.

30. Minėta 2 dalis taikoma ne tik situacijoms, kai valstybės narės „sujungia“ prieglobsčio prašytoją su kitu giminaičiu, bet ir situacijoms, kai jos šiems asmenims „leidžia likti kartu“, nes atitinkami asmenys jau yra valstybės narės, kuri nėra atsakinga pagal Reglamento Nr. 343/2003 III skyriuje nustatytus kriterijus, teritorijoje.

31. Šis aiškinimas ne tik atitinka Reglamento Nr. 343/2003 3 straipsnio 2 dalį, pagal kurią kiekviena valstybė narė trečiosios šalies piliečio jai pateiktą prieglobsčio prašymą „gali“ nagrinėti net tada, kai ji pagal šiame reglamente nustatytus kriterijus neatsako už tokį nagrinėjimą, bet ir yra tinkamiausias aiškinimas siekiant užtikrinti jo 15 straipsnio 2 dalies veiksmingumą.

32. Antra, pirmiausia reikia patikrinti, ar minėta 15 straipsnio 2 dalis gali būti taikoma esant tokiam priklausomumui nuo kito asmens <…>, kai ne pats prieglobsčio prašytojas yra priklausomas nuo giminaičio, esančio valstybėje narėje, kuri nėra atsakinga pagal Reglamento Nr. 343/2003 III skyriuje nustatytus kriterijus, pagalbos, o toje valstybėje narėje esantis giminaitis yra priklausomas nuo prieglobsčio prašytojo pagalbos.

33. Šiuo klausimu pažymėtina, kad Reglamento Nr. 343/2003 15 straipsnio 2 dalyje aiškiai neminima situacija, kai prieglobsčio prašytojas yra priklausomas nuo kito asmens pagalbos. Priešingai, šioje nuostatoje vartodamas bendras sąvokas, kaip antai „atitinkamas asmuo“, skirtas apibūdinti asmeniui, priklausomam nuo „kito“, kaip ši sąvoka suprantama šioje nuostatoje, asmens pagalbos, Sąjungos teisės aktų leidėjas leido suprasti, kad tiek žodžiai „atitinkamas asmuo“, tiek „kitas“ gali reikšti prieglobsčio prašytoją.

34. Šio aiškinimo negalima paneigti remiantis vien aplinkybe, kad minėto 15 straipsnio 1 dalies antrame sakinyje tas pats teisės aktų leidėjas vartoja sąvoką „atitinkamo asmens prieglobsčio prašymas“ ir taip šioje specifinėje nuostatoje susiejo prieglobsčio prašytoją su žodžiais „atitinkamas asmuo“. Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad tos pačios dalies paskesniame sakinyje prieglobsčio prašytojas ir kitas asmuo vadinami „atitinkamais asmenimis“.

35. Atvirkščiai, toks aiškinimas atitinka Reglamento Nr. 343/2003 15 straipsnio tikslą, nurodytą šio reglamento 7 konstatuojamojoje dalyje, leisti valstybėms narėms padėti „šeimų nariams“ susijungti, kai tai būtina humanitariniais sumetimais.

36. Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad Reglamento Nr. 343/2003 15 straipsnio 2 dalies tikslas pasiekiamas tiek tuo atveju, kai prieglobsčio prašytojas yra priklausomas nuo giminaičio, esančio valstybėje narėje, kuri nėra atsakinga pagal šio reglamento III skyriuje nustatytus kriterijus, tiek priešingu atveju – kai tas giminaitis yra priklausomas nuo prieglobsčio prašytojo pagalbos. <...> 38. <…> pažymėtina, kad, nepaisant to, jog pagal Reglamento Nr. 343/2003 2 straipsnio i punktą sąvoka „šeimos nariai“ neapima nei prieglobsčio prašytojo marčios, nei vaikaičių, to paties reglamento 15 straipsnį reikia aiškinti taip, kad šiuos asmenis apima žodžių junginys „kiti giminaičiai“, vartojamas šio 15 straipsnio 2 dalyje.

39. Šiuo atžvilgiu pirmiausia reikia nurodyti, kad Reglamento Nr. 343/2003 15 straipsnio 2 dalies versijose skirtingomis kalbomis vartojami skirtingi žodžiai, o kai kuriose versijose, pavyzdžiui, versijoje anglų kalba, vartojami kiti – platesni – žodžiai negu to paties reglamento 2 straipsnio i punkte.

40. Taip pat reikia atkreipti dėmesį į tai, kad Reglamento Nr. 343/2003 6–8 straipsniuose įtvirtintos privalomos nuostatos, kuriomis siekiama išlaikyti šeimos vienybę, kaip numatyta šio reglamento 6 konstatuojamojoje dalyje, todėl 15 straipsnyje įtvirtinta humanitarinė išlyga, kiek ja siekiama leisti valstybėms narėms nukrypti nuo kompetencijos tarp jų paskirstymo kriterijų, kad padėtų susijungti vienos šeimos nariams, kai tai būtina dėl humanitarinių priežasčių, turi būti taikoma situacijoms, kurių neapima 6–8 straipsniai, kai jos susijusios su asmenimis, kurių neapima „šeimos narių“ apibrėžtis pagal 2 straipsnio i punktą.

41. Atsižvelgiant į humanitarinį tikslą, Reglamento Nr. 343/2003 15 straipsnio 2 dalyje, remiantis priklausomumo dėl sunkios ligos ar didelės negalios kriterijumi, apibrėžtas tikrai platesnis prieglobsčio prašytojo šeimos narių ratas negu šio reglamento 2 straipsnio i punkte.

42. Tuo atveju, kai šeimos ryšiai egzistavo kilmės šalyje, svarbu įsitikinti, kad prieglobsčio prašytojui arba su juo šeimos ryšiais susijusiam asmeniui iš tiesų reikalinga pagalba ir, jei reikia, kad pagalbą turintis teikti asmuo pajėgus tai padaryti.

43. Tokiomis aplinkybėmis Reglamento Nr. 343/2003 15 straipsnio 2 dalis taikoma, jei joje nurodytos humanitarinės priežastys susijusios su priklausomu asmeniu, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, kuris, nors nėra šeimos narys pagal šio reglamento 2 straipsnio i punktą, susijęs šeimos ryšiais su prieglobsčio prašytoju, t. y. asmeniu, kuris iš tiesų gali suteikti reikalingą pagalbą, kaip numatyta Reglamento Nr. 1560/2003 11 straipsnio 4 dalyje.

44. Trečia, pažymėtina, kad, esant priklausomumo nuo kito asmens situacijai, kuriai galima taikyti Reglamento Nr. 343/2003 15 straipsnio 2 dalį, kaip išaiškinta šio sprendimo 33–43 punktuose, kai atitinkami asmenys yra valstybės narės, kuri nėra atsakinga pagal to paties reglamento III skyriuje nustatytus kriterijus, teritorijoje, ši valstybė narė „paprastai“ privalo leisti šiems asmenims likti kartu su sąlyga, kad šeimos ryšiai egzistavo kilmės šalyje. <...> 46. Konkrečiau kalbant apie pareigą „paprastai“ leisti likti kartu prieglobsčio prašytojui ir „kitam“ jo giminaičiui, kaip nurodyta Reglamento Nr. 343/2003 15 straipsnio 2 dalyje, reikia nurodyti, kad ji turi būti suprantama taip, kad valstybė narė gali nesilaikyti šios pareigos leisti šiems asmenims likti kartu tik tokiu atveju, jei tai pateisinama dėl išskirtinės situacijos <…>.

47. Jei tenkinamos minėtoje 15 straipsnio 2 dalyje išvardytos sąlygos, valstybė narė, kuri dėl šioje nuostatoje nurodytų humanitarinių priežasčių privalo perimti prieglobsčio prašytoją savo žinion, tampa už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą atsakinga valstybe nare.

48. Šiuo atžvilgiu reikia pridurti, kad kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos privalo įsitikinti, jog Reglamentas Nr. 343/2003 įgyvendinamas garantuojant veiksmingą galimybę pradėti pabėgėlio statuso nustatymo procedūras ir netrukdant siekiui greitai nagrinėti prieglobsčio prašymus.

49. Šį Reglamento Nr. 343/2003 4 konstatuojamojoje dalyje įtvirtintą tikslą nagrinėti greitai taip pat reikia akcentuoti galiausiai atsakant į antrą pirmojo klausimo dalį ir aiškinant priežastis, dėl kurių tokiomis kaip pagrindinės bylos aplinkybėmis pagrįsta taikyti Reglamento Nr. 343/2003 15 straipsnio 2 dalį, net jei „atsakinga valstybė narė“ nepateikė atitinkamo prašymo pagal to paties reglamento 15 straipsnio 1 dalies antrą sakinį. <...> 51. <…> jei prieglobsčio prašytojas ir jo giminaitis, kartu esantys valstybės narės, kuri nėra atsakinga pagal Reglamento Nr. 343/2003 III skyriuje nustatytus kriterijus, teritorijoje, tinkamai įrodė priklausomumo nuo kito asmens, kaip jis suprantamas pagal šio reglamento 15 straipsnio 2 dalį, egzistavimą, tos valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos negali nekreipti dėmesio į tokią specifinę situaciją, o šio straipsnio 1 dalies antrame sakinyje numatytas prašymas netenka prasmės.

Tokiomis aplinkybėmis šis reikalavimas yra tik formalus.

52. Susiklosčius tokiai situacijai, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, kai siekiama ne „sujungti“ šeimos narius, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 343/2003 15 straipsnio 2 dalį, o jiems „leisti likti“ kartu valstybėje narėje, kurioje jie yra, reikalavimas, kad „atsakinga valstybė narė“ pateiktų prašymą, būtų nesuderinamas su pareiga nagrinėti greitai, nes dėl jo be reikalo užsitęstų atsakingos valstybės narės nustatymo procedūra.

53. Todėl esant tokiai situacijai, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, Reglamento Nr. 343/2003 15 straipsnio 2 dalis gali būti taikoma, net jei valstybė narė, kurioje pateiktas prieglobsčio prašymas, negavo atitinkamo „atsakingos valstybės narės“ prašymo.

2012 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje K prieš Bundesasylamt, (byla C-245/11, Rink., p.)

Direktyva 2004/83/EB. Būtiniausi pabėgėlių statuso ar papildomos apsaugos statuso suteikimo standartai. Valstybės narės bendradarbiavimas su prašytoju vertinant atitinkamą su jo prašymu susijusią informaciją. Pagrindinių teisių laikymasis <…> 63. Kaip matyti iš Direktyvos 2004/83 4 straipsnio turinio, jis susijęs su „faktų ir aplinkybių įvertinimu“.

64. Iš tikrųjų šis „įvertinimas“ vyksta dviem skirtingais etapais. Pirmasis etapas susijęs su faktinių aplinkybių, galinčių būti prašymą pagrindžiančiais įrodymais, nustatymu, o antrasis etapas – su šių įrodymų teisiniu įvertinimu, t. y. sprendimo dėl klausimo, ar, atsižvelgiant į nagrinėjamo atvejo aplinkybes, yra įvykdyti Direktyvos 2004/83 9 ir 10 arba 15 straipsniuose numatyti materialūs reikalavimai, priėmimu.

65. Pagal minėtos direktyvos 4 straipsnio 1 dalį, nors paprastai prašytojas privalo pateikti visą jo prašymui pagrįsti būtiną informaciją, atitinkama valstybė narė privalo bendradarbiauti su prašytoju nustatant atitinkamą su šiuo prašymu susijusią informaciją.

66. Šis valstybei narei nustatytas reikalavimas bendradarbiauti konkrečiai reiškia, kad jeigu dėl kokių nors priežasčių tarptautinės apsaugos prašytojas pateikė ne visą, neaktualią arba nereikšmingą informaciją, reikia, kad atitinkama valstybė narė šioje procedūros stadijoje aktyviai bendradarbiautų su prašytoju, kad būtų galima gauti visą prašymą pagrindžiančią informaciją. Be kita ko, valstybei narei gali būti paprasčiau nei prašytojui gauti tam tikrus dokumentus ir su jais susipažinti.

67. Be to, pirmesniame punkte nurodytas aiškinimas patvirtinamas Direktyvos 2005/85 8 straipsnio 2 dalies b punktu, pagal kurį valstybės narės užtikrina, kad būtų gaunama tiksli naujausia informacija apie bendrą padėtį prieglobsčio prašytojų kilmės šalyse ir, jei būtina, šalyse, kurias jie kirto tranzitu.

68. Vadinasi, aišku, kad Direktyvos 2004/83 4 straipsnio 1 dalis susijusi tik su šio sprendimo 64 punkte nurodytu pirmuoju etapu, kai nustatomi faktai ir aplinkybės, kurie gali būti prieglobsčio prašymą pagrindžiantys įrodymai. <...> 72. <…> atsižvelgiant į šios direktyvos [Direktyvos 2004/83/EB] turinį ir tikslą, ja siekiama vien, pirma, nustatyti visoms valstybėms narėms bendrus kriterijus dėl materialių reikalavimų, kuriuos turi atitikti trečiosios šalies pilietis, kad galėtų pasinaudoti tarptautine apsauga ir, antra, šios apsaugos materialų turinį.

73. Tačiau minėtoje direktyvoje nesiekiama nustatyti procedūrinių normų, taikytinų nagrinėjant tarptautinės apsaugos prašymą, todėl nesiekiama nustatyti procedūrinių garantijų, kurios šiuo tikslu turi būti suteikiamos prieglobsčio prašytojui.

74. Šiomis sąlygomis <…> darytina išvada, jog reikalavimas, kad atitinkama valstybė narė bendradarbiautų su prieglobsčio prašytoju, įtvirtintas Direktyvos 2004/83 4 straipsnio 1 dalies antrame sakinyje, neturi būti aiškinamas taip, kad jeigu užsienietis po to, kai buvo atsisakyta jam suteikti pabėgėlio statusą, prašo suteikti papildomos apsaugos statusą ir kompetentinga nacionalinė institucija ketina atmesti ir šį jo prašymą, ši institucija privalo prieš priimdama sprendimą informuoti suinteresuotąjį asmenį apie ketinamą priimti nepalankų sprendimą dėl jo prašymo ir pateikti jam argumentus, kuriais remdamasi ketina jį atmesti, kad leistų šiam prašytojui išdėstyti savo poziciją šiuo klausimu. <...> 77. <…> būtiniausi reikalavimai dėl prašymo nagrinėjimo tvarkos ir prieglobsčio prašytojų teisės nustatytos Direktyvoje 2005/85.

78. Šiuo klausimu minėtoje direktyvoje, be kita ko, numatyta: prieglobsčio prašymai neatmetami ir negali būti nenagrinėjami vien dėl to, kad nebuvo pateikti nedelsiant (8 straipsnio 1 dalis); prašymai nagrinėjami ir sprendimai priimami individualiai, objektyviai ir nešališkai (8 straipsnio 2 dalies a punktas); tais atvejais, kai prašymas atmetamas, sprendime nurodomos faktinės ir teisinės priežastys (9 straipsnio 2 dalies pirma pastraipa) ir prieš sprendžiančiajai institucijai priimant sprendimą prieglobsčio prašytojui suteikiama galimybė atvykti asmeninio pokalbio dėl jo prieglobsčio prašymo tokiomis sąlygomis, kurios leistų suinteresuotajam asmeniui išsamiai išdėstyti savo prašymų priežastis (12 straipsnis ir 13 straipsnio 3 dalis).

79. Tačiau Direktyva 2005/85 netaikytina prašymams suteikti papildomą apsaugą, išskyrus atvejus, kai valstybė narė nustato vieną procedūrą, kai prašymas nagrinėjamas atsižvelgiant į abi tarptautinės

apsaugos formas, t. y. dėl pabėgėlio statuso ir dėl papildomos apsaugos statuso suteikimo. Iš tikrųjų tokiu atveju šioje direktyvoje nustatytos normos turi būti taikomos per visą procedūrą, tad ir tada, kai kompetentinga nacionalinė institucija nagrinėja prašymą suteikti papildomą apsaugą. <…> 95. <…> – reikalavimas, kad atitinkama valstybė narė bendradarbiautų su prieglobsčio prašytoju, įtvirtintas Direktyvos 2004/83 4 straipsnio 1 dalies antrame sakinyje, neturi būti aiškinamas taip, kad jeigu užsienietis po to, kai buvo atsisakyta jam suteikti pabėgėlio statusą, prašo suteikti papildomos apsaugos statusą ir kompetentinga nacionalinė institucija ketina atmesti ir šį prašymą, ši institucija privalo prieš priimdama sprendimą informuoti suinteresuotąjį asmenį apie ketinamą priimti nepalankų sprendimą dėl jo prašymo ir pateikti argumentus, kuriais remdamasi ketina jį atmesti, kad leistų šiam prašytojui išdėstyti savo poziciją šiuo klausimu, – tačiau, kalbant apie tokią sistemą, kuri nustatyta pagrindinėje byloje nagrinėjamų nacionalinės teisės aktų, pagal kurią numatytos dvi atskiros viena po kitos einančios prašymų suteikti atitinkamai pabėgėlio statusą ir papildomos apsaugos statusą nagrinėjimo procedūros, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi užtikrinti, kad per kiekvieną iš šių procedūrų būtų paisoma prašytojo pagrindinių teisių ir ypač teisės būti išklausytam, dėl ko iki sprendimo nesuteikti prašomos apsaugos priėmimo jam turėtų būti suteikta tinkama galimybė pateikti pastabas. Pagal tokią sistemą aplinkybė, kad suinteresuotasis asmuo jau buvo tinkamai išklausytas, kai buvo nagrinėjamas jo prašymas suteikti pabėgėlio statusą, nereiškia, kad šio formalumo nereikia laikytis per papildomos apsaugos prašymo nagrinėjimo procedūrą.

2012 m. lapkričio 22 d. sprendimas byloje M. M. prieš Minister for Justice, Equality and Law Reform, Ireland ir Attorney General, (byla C-277/11, Rink., p.)

Direktyva 2004/83/EB. Būtiniausi pabėgėlių statuso ar papildomos apsaugos statuso suteikimo standartai. Iš Palestinos kilę asmenys be pilietybės, faktiškai naudojęsi Jungtinių Tautų paramos ir darbo agentūros Palestinos pabėgėliams Artimuosiuose Rytuose (UNRWA) pagalba. Šių asmenų be pilietybės teisė į pabėgėlio statuso pripažinimą pagal Direktyvos 2004/83 12 straipsnio 1 dalies a punkto antrą sakinį. Taikymo sąlygos. Minėtos UNRWA pagalbos nutrūkimas "dėl bet kokios priežasties". Įrodymai. Pasekmės pabėgėlio statusą siekiantiems gauti suinteresuotiesiems asmenims. Teisė į galimybę "ipso facto pasinaudoti šios direktyvos teikiamomis lengvatomis". "Pabėgėlio", kaip tai suprantama pagal tos pačios direktyvos 2 straipsnio c punktą, statuso automatiškas pripažinimas ir pabėgėlio statuso suteikimas pagal šios direktyvos 13 straipsnį <…> 42. Iš Direktyvos 2004/83 3, 16 ir 17 konstatuojamųjų dalių matyti, kad Ženevos konvencija sudaro tarptautinio teisinio pabėgėlių apsaugos režimo pamatus ir kad šios direktyvos nuostatos dėl pabėgėlių statuso suteikimo sąlygų ir dėl jo turinio buvo priimtos siekiant padėti valstybių narių kompetentingoms institucijoms taikyti šią konvenciją remiantis bendromis sąvokomis ir kriterijais699.

43. Todėl Direktyvos 2004/83 nuostatos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į bendrą jos sistemą ir tikslą, laikantis Ženevos konvencijos ir kitų atitinkamų sutarčių, nurodytų SESV 78 straipsnio

699

2010 m. birželio 17 d. Sprendimas Bolbol, C-31/09, Rink., 2010, p. I-5539, 37 p.

1 dalyje. Kaip matyti iš šios direktyvos 10 konstatuojamosios dalies, taip aiškinant taip pat turi būti atsižvelgiama į chartijoje pripažintas teises700. <…> 46. <…> pagal minėtos direktyvos 12 straipsnio 1 dalies a punkto pirmą sakinį trečiosios šalies piliečiui arba asmeniui be pilietybės pabėgėlio statusas nesuteikiamas, „jei jis arba ji patenka į Ženevos konvencijos 1 [straipsnio D skirsnio, susijusio su apsauga ar pagalba iš Jungtinių Tautų organų ar agentūrų, išskyrus [VKPR], taikymo sritį“.

47. Ženevos konvencijos 1 straipsnio D skirsnio pirmoje pastraipoje numatyta, kad ji netaikoma asmenims, „kurie šiuo metu naudojasi kitų Jungtinių Tautų Organizacijos institucijų ar organizacijų, išskyrus [VKPR]“, apsauga ar pagalba. Šį minėtos konvencijos taikymo srities išimties pagrindą reikia aiškinti siaurai701.

48. Neginčijama, kad, kaip savo išvados 5 punkte nurodė generalinė advokatė, šiuo metu UNRWA yra vienintelis Direktyvos 2004/83 12 straipsnio 1 dalies a punkto pirmame sakinyje ir Ženevos konvencijos 1 straipsnio D skirsnio pirmoje pastraipoje nurodytas Jungtinių Tautų organas ar agentūra, išskyrus VKPR702 (šiuo klausimu taip pat žr. minėto Sprendimo Bolbol 44 punktą).

49. Aplinkybės, kad pagal minėtą Ženevos konvencijos nuostatą, į kurią daroma nuoroda Direktyvos 2004/83 12 straipsnio 1 dalies a punkto pirmame sakinyje, iš jos taikymo srities pašalinami tik asmenys, kurie „šiuo metu naudojasi“ tokia minėto Jungtinių Tautų organo ar agentūros apsauga ar pagalba, negalima aiškinti taip, kad vien nebuvimo UNRWA veiklos teritorijoje ar išvykimo iš jos užtenka, kad nebūtų taikoma šioje nuostatoje numatyta taisyklė dėl pabėgėlio statuso nesuteikimo.

50. Iš tikrųjų tokiu atveju prieglobsčio prašytojui, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2005/85 2 straipsnio c punktą, kuris pateikia prašymą vienos iš valstybių narių teritorijoje, taigi fiziškai nėra UNRWA veiklos teritorijoje, niekada nebūtų taikomas Direktyvos 2004/83 12 straipsnio 1 dalies a punkte numatytas pabėgėlio statuso nesuteikimo pagrindas, todėl, kaip savo išvados 52 ir 53 punktuose nurodė generalinė advokatė, toks nesuteikimo pagrindas prarastų bet kokį veiksmingumą.

51. Be to, pripažinimas, kad, savanoriškai išvykus iš UNRWA veiklos teritorijos, taigi savanoriškai atsisakius šios agentūros teikiamos pagalbos, reikia taikyti Direktyvos 2004/83 12 straipsnio 1 dalies a punkto antrą sakinį, prieštarautų Ženevos konvencijos 1 straipsnio D skirsnio pirma pastraipa siekiam tikslui iš šios konvencijos sistemos pašalinti visus tokia pagalba besinaudojančius asmenis.

52. Todėl minėtos direktyvos 12 straipsnio 1 dalies a punkto pirmą sakinį reikia aiškinti taip, kad šioje nuostatoje numatytas pabėgėlio statuso nesuteikimo pagrindas taikomas ne tik asmenims, kurie šiuo metu naudojasi UNRWA teikiama pagalba, tačiau ir tiems, kurie, kaip antai ieškovai pagrindinėje byloje, iš tiesų naudojosi šia pagalba prieš pat valstybėje narėje pateikdami prašymą suteikti prieglobstį, nors tokia pagalba ir nenutrūko, kaip tai suprantama pagal tos pačios 1 dalies a punkto antrą sakinį.

2012 m. rugsėjo 5 d. Sprendimas Y ir Z, C-71/11 ir C-99/11, Rink., p., 48 p.

2010 m. birželio 17 d. Sprendimas Bolbol, C-31/09, Rink., 2010, p. I-5539, 51 p.

702 2010 m. birželio 17 d. Sprendimas Bolbol, C-31/09, Rink., 2010, p. I-5539, 44 p.

700 701

53. Antrame sakinyje numatyta situacija, kai Jungtinių Tautų organo ar agentūros, išskyrus VKPR, apsauga ar pagalba „nutrūksta dėl bet kokios priežasties“, galutinai neišsprendus atitinkamų asmenų padėties pagal atitinkamas Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliucijas.

54. Neginčijama, kad, kaip matyti, be kita ko, iš 2011 m. gruodžio 9 d. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliucijos Nr. 66/72 1 ir 3 dalių, UNRWA teikiama pagalba besinaudojančių asmenų padėtis nėra galutinai išspręsta.

55. Vien dėl aplinkybės, kad pabėgėlio statuso prašytojas išvyko iš UNRWA veiklos teritorijos, nesvarbu, koks tokio išvykimo motyvas, negalima netaikyti Direktyvos 2004/83 12 straipsnio 1 dalies a punkto pirmame sakinyje numatytos pabėgėlio statuso nesuteikimo taisyklės, todėl būtina nustatyti, kokiomis sąlygomis UNRWA teikiamą pagalbą galima laikyti nutrūkusia, kaip tai suprantama pagal tos pačios nuostatos antrą sakinį.

56. Šiuo klausimu konstatuotina, kad organo ar agentūros teikiamos apsaugos ar pagalbos nutrūkimas pagal minėto 12 straipsnio 1 dalies a punkto antrą sakinį apima ne tik atvejį, kai panaikinamas pats apsaugą ar pagalbą teikiantis organas ar agentūra, tačiau ir atvejį, kai toks organas ar agentūra negali vykdyti savo misijos.

57. Iš tiesų iš žodžių junginio „jei <...> tokia apsauga ar pagalba nutrūktų“, kuris yra Direktyvos 2004/83 12 straipsnio 1 dalies a punkto antro sakinio pradžioje, matyti, kad tam, jog nebebūtų taikomas pabėgėlio statuso nesuteikimo pagrindas, pirmiausia turi nutrūkti faktinė UNRWA teikiama pagalba, o ne nebelikti pačios UNRWA. 58. Nors iš tiesų, vertinant atskirai, minėtą žodžių junginį galima aiškinti taip, kad jis apima tik tiesiogiai su UNRWA susijusius įvykius, kaip antai šios institucijos panaikinimą ar įvykį, dėl kurio ji apskritai negali vykdyti savo misijos, vis dėlto, atsižvelgiant į minėtame antrame sakinyje prieš tai esančius žodžius „dėl bet kokios priežasties“, šį sakinį reikia aiškinti taip, kad priežastis, dėl kurios nutrūksta pagalba, gali atsirasti ir susiklosčius aplinkybėms, kurios nepriklauso nuo atitinkamo asmens valios ir kurios priverčia jį išvykti iš UNRWA veiklos teritorijos.

59. Žinoma, vien aplinkybė, kad tokios teritorijos nėra, ar savanoriškas sprendimas iš jos išvykti negali būti laikomi pagalbos nutrūkimu. Tačiau, kai toks sprendimas grindžiamas nuo atitinkamo asmens valios nepriklausančiais suvaržymais, dėl tokios situacijos galima konstatuoti, kad pagalba, kuri buvo teikiama tokiam asmeniui, nutrūko, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2004/83 12 straipsnio 1 dalies a punkto antrą sakinį.

60. Toks aiškinimas atitinka minėto 12 straipsnio 1 dalies a punktu siekiamą tikslą, be kita ko, užtikrinti Palestinos pabėgėlių apsaugos tęstinumą teikiant realią apsaugą ar pagalbą, o ne tik garantuojant organo ar agentūros, kuriai pavesta tokią pagalbą ar apsaugą teikti, buvimą; tai matyti ir iš Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliucijos Nr. 302 (IV) 20 dalies, aiškinamos kartu su šios Generalinės Asamblėjos rezoliucijos Nr. 2252 (ES-V) 6 dalimi.

61. Siekdami nustatyti, ar pagalba arba apsauga iš tikrųjų nutrūko, kaip tai suprantama pagal minėtą Direktyvos 2004/83 nuostatą, kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos ir kompetentingi nacionaliniai teismai turi patikrinti, ar atitinkamo asmens išvykimas pateisinamas motyvais, kurių jis negali kontroliuoti, kurie nepriklauso nuo jo valios ir kurie priverčia jį palikti tokią teritoriją, o dėl to jis negali pasinaudoti UNRWA suteikta pagalba.

62. Analizuodamos aplinkybes, kurios lėmė išvykimą iš UNRWA veiklos teritorijos, konkrečiu atveju, nacionalinės valdžios institucijos turi atsižvelgti į Ženevos konvencijos 1 straipsnio D skirsniu, į kurį daroma nuoroda minėtos direktyvos 12 straipsnio 1 dalies a punkte, siekiamą tikslą užtikrinti pačių Palestinos pabėgėlių apsaugos tęstinumą, kol jų padėtis bus galutinai išspręsta pagal atitinkamas Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliucijas.

63. Atsižvelgiant į šį tikslą laikytina, kad Palestinos pabėgėlis privestas išvykti iš UNRWA veiklos teritorijos, kai jis jaučiasi labai nesaugus ir kai tokia institucija negali šioje teritorijoje užtikrinti jo gyvenimo sąlygų, kurios atitiktų šiai agentūrai pavestą misiją.

64. Šiuo klausimu pridurtina, kad kai kompetentingos valstybės narės, kurioje pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, institucijos siekia nustatyti, ar dėl priežasčių, kurių asmuo negali kontroliuoti ir kurios nepriklauso nuo jo valios, toks asmuo faktiškai nebeturėjo galimybės naudotis pagalba, kuri jam buvo teikiama iki išvykimo iš UNRWA veiklos teritorijos, šios institucijos turi individualiai įvertinti visas svarbias aplinkybes, o atliekant tokį vertinimą pagal analogiją gali būti taikoma Direktyvos 2004/83 4 straipsnio 3 dalis.

65. <…> Direktyvos 2004/83 12 straipsnio 1 dalies a punkto antrą sakinį reikia aiškinti taip, kad Jungtinių Tautų organo ar agentūros, išskyrus VKPR, apsaugos ar pagalbos nutrūkimas „dėl bet kokios priežasties“ apima ir asmens, kuris, nors faktiškai naudojosi tokia apsauga ar pagalba, ja nebesinaudoja dėl priežasties, kurios pats negali kontroliuoti ir kuri nepriklauso nuo jo valios, situaciją. Valstybės narės, kuriai tenka nagrinėti šio asmens pateiktą prašymą suteikti prieglobstį, kompetentingos institucijos, remdamosi individualiu prašymo vertinimu, turi patikrinti, ar šis asmuo buvo privestas išvykti iš tokio organo ar agentūros veiklos teritorijos, o taip yra tuo atveju, kai asmuo jaučiasi labai nesaugus ir atitinkamas organas arba agentūra negali šioje teritorijoje užtikrinti jo gyvenimo sąlygų, kurios atitiktų šiam organui ar agentūrai tenkančią misiją. <…> 66. <…> Direktyvoje 2004/83, kitaip nei Ženevos konvencijoje, kuria reglamentuojamas tik pabėgėlio statusas, numatytos dvi atskiros apsaugos sistemos, būtent, pirma, pabėgėlių statusas ir, antra, papildomos apsaugos statusas, nes šios direktyvos 2 straipsnio e punkte nurodoma, kad papildomą apsaugą galintis gauti asmuo yra asmuo, „kuris negali būti laikomas pabėgėliu“.

67. Todėl, išskyrus atvejį, kai neatsižvelgiama į šį atitinkamai pagal Ženevos konvenciją ir Direktyvą 2004/83 suteikiamos apsaugos skirtumą, šios direktyvos 12 straipsnio 1 dalies a punkto antrame sakinyje vartojamą žodžių junginį „pasinaudoti <...> direktyvos teikiamomis lengvatomis“ reikia suprasti taip, kad juo daroma nuoroda tik į pabėgėlio statusą, nes ši nuostata paremta Ženevos konvencijos 1 straipsnio D skirsniu, į kurį reikia atsižvelgti aiškinant šią direktyvą.

68. Be to, Direktyvos 2004/83 12 straipsnio 1 dalies a punkte darant nuorodą tik į pabėgėlio statusą pagal šią nuostatą nė iš vieno asmens neatimama papildomos apsaugos galimybė, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 2 straipsnio e punktą, o 17 straipsnyje, kuriame nurodyti papildomos apsaugos nesuteikimo pagrindai, nėra jokios nuorodos į organizacijos, kaip antai UNRWA, apsaugos ar pagalbos teikimą. <…> 70. <…> viena vertus, minėto 12 straipsnio 1 dalies a punkto antrame sakinyje numatyta, kad jei tenkinamos visos šioje nuostatoje numatytos taikymo sąlygos, atitinkami asmenys „ispo facto turi teisę pasinaudoti šios direktyvos teikiamomis lengvatomis“, ir, kita vertus, Ženevos konvencijos 1 straipsnio D skirsnio antroje pastraipoje nustatyta, kad tokiu pačiu atveju minėti asmenys atitinkamai „ipso facto įgyja šioje konvencijoje numatytas teises“ ([prancūzų k.] „bénéficieront de

plein droit du régime de cette convention“, o kita autentiška versija: „shall ipso facto be entitled to the benefits of this Convention“).

71. Žodžių junginį „ipso facto turi teisę pasinaudoti šios direktyvos teikiamomis lengvatomis“ reikia aiškinti remiantis Ženevos konvencijos 1 straipsnio D skirsnio antra pastraipa, t. y. kaip leidžiantį atitinkamiems asmenims „ipso facto“ naudotis šia konvencija numatytomis teisėmis ir ja teikiamomis „lengvatomis“.

72. Taigi teisė, atsirandanti dėl to, kad UNRWA pagalba nutrūksta ir nebelieka pagrindo nesuteikti pabėgėlio statuso, negali būti apribota tik atitinkamo asmens galimybe prašyti suteikti pabėgėlio statusą remiantis Direktyvos 2004/83 2 straipsnio c punktu, nes šią galimybę jau turi kiekvienas trečiosios šalies pilietis ar asmuo be pilietybės, kuris yra vienos iš valstybių narių teritorijoje.

73. Minėtos direktyvos 12 straipsnio 1 dalies a punkto antro sakinio pabaigoje pateiktas patikslinimas, kad atitinkami asmenis gali „ipso facto <...> pasinaudoti šios direktyvos teikiamomis lengvatomis“, būtų perteklinis ir visiškai nesvarbus, jeigu juo tik būtų primenama, kad asmenys, iš kurių pagal minėtos 1 dalies a punkto pirmą sakinį nebeatimama teisė į pabėgėlio statusą, gali remtis šios direktyvos nuostatomis siekdami, kad jų prašymas suteikti pabėgėlio statusą būtų nagrinėjamas pagal minėto 2 straipsnio c punktą.

74. Be to, iš Direktyvos 2004/83 12 straipsnio 1 dalies a punkto viso antro sakinio formuluotės matyti, kad kai jame nurodytų asmenų padėtis galutinai išsprendžiama, šie asmenys gali prašyti pabėgėlio statuso, jeigu dėl kokios nors priežasties jie yra persekiojami, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 2 straipsnio c punktą. Tačiau jeigu <…> suinteresuotųjų asmenų padėtis neišspręsta, nors jiems teikta pagalba nutrūko dėl nuo jų valios nepriklausančios priežasties, galimybė esant tokiai ypatingai situacijai „ipso facto <...> pasinaudoti šios direktyvos teikiamomis lengvatomis“ neišvengiamai reiškia daugiau, palyginti su atveju, kai paprasčiausiai nepanaikinama šių asmenų galimybė prašyti pabėgėlio statuso, jei jie tenkina to paties 2 straipsnio c punkte nustatytus reikalavimus.

75. Vis dėlto šiuo klausimu svarbu pabrėžti, kad galimybė ipso facto pasinaudoti minėta direktyva teikiamomis lengvatomis, kaip tai suprantama pagal jos 12 straipsnio 1 dalies a punktą, nereiškia <…> besąlygiškos teisės į pabėgėlio statuso suteikimą.

76. Iš tiesų asmuo, kuris turi teisę ipso facto pasinaudoti Direktyvos 2004/83 teikiamomis lengvatomis, nebūtinai turi įrodyti, kad bijo būti persekiojamas, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 2 straipsnio c punktą, tačiau jis turi <…> pateikti prašymą suteikti pabėgėlio statusą, kurį turi išnagrinėti už tai atsakingos valstybės narės kompetentingos institucijos. Atlikdamos tokį nagrinėjimą minėtos institucijos turi patikrinti ne tik tai, ar prašytojas iš tiesų kreipėsi dėl UNRWA pagalbos (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Bolbol 52 punktą) ir ar tokia pagalba nutrūko, tačiau ir tai, ar tokiam prašytojui netaikomas kuris nors iš tos pačios direktyvos 12 straipsnio 1 dalies b punkte ar 2 ir 3 dalyse nurodytų pagrindų nesuteikti pabėgėlio statuso.

77. Taip pat pažymėtina, kad Direktyvos 2004/83 11 straipsnio 1 dalies f punktą kartu su jos 14 straipsnio 1 dalimi reikia aiškinti taip, kad suinteresuotasis asmuo nustoja būti pabėgėliu, jei dėl aplinkybių, dėl kurių buvo pripažintas pabėgėliu, išnykimo jis gali grįžti į UNRWA veiklos teritoriją,

kurioje gyveno703 (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2010 m. kovo 2 d. Sprendimo Salahadin Abdulla ir kt., C-175/08, C-176/08, C-178/08 ir C-179/08, Rink. p. I-1493, 76 punktą).

78. Galiausiai pabrėžtina, kad dėl žodžių „ipso facto turi teisę pasinaudoti <...> direktyvos teikiamomis lengvatomis“ aiškinimo, pateikto šio sprendimo 70–76 punktuose, <…> nesukuriama diskriminacija, kuri draudžiama pagal chartijos 20 straipsnyje įtvirtintą vienodo požiūrio principą.

79. Kadangi prieglobsčio prašytojų, kuriems tik dėl pagrįstos persekiojimo baimės gali būti suteiktas „pabėgėlio“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2004/83 2 straipsnio c punktą, statusas, padėtis skiriasi nuo asmenų, kuriems, kaip antai ieškovams pagrindinėje byloje, buvo teikiama UNRWA pagalba prieš išvykstant iš šios agentūros veiklos teritorijos ir prieš pateikiant prašymą suteikti pabėgėlio statusą kurioje nors valstybėje narėje, padėties, pagal vienodo požiūrio principą nereikalaujama, kad šie asmenys būti vertinami taip pat kaip tokia pagalba naudojęsi asmenys, kaip tai buvo ieškovų pagrindinėje byloje atveju.

80. Šiuo klausimu pabrėžtina, kad, atsižvelgusios į ypatingą Palestinos pabėgėlių padėtį, Ženevos konvenciją pasirašiusios valstybės 1951 m. sąmoningai nusprendė nustatyti ypatingą jų vertinimo sistemą, kuri numatyta šios konvencijos 1 straipsnio D skirsnyje, į kurį daroma nuoroda Direktyvos 2004/83 12 straipsnio 1 dalies a punkte.

81. <…> Direktyvos 2004/83 12 straipsnio 1 dalies a punkto antrą sakinį reikia aiškinti taip, kad kai valstybės narės, kuriai tenka nagrinėti prašymą suteikti prieglobstį, kompetentingos institucijos nustato, kad prašytojo atveju tenkinama su UNRWA apsaugos ar pagalbos nutrūkimu susijusi sąlyga, galimybė ipso facto „pasinaudoti šia direktyva teikiamomis lengvatomis“ reiškia, kad minėta valstybė narė privalo pripažinti pabėgėlio, kaip tai suprantama pagal minėtos direktyvos 2 straipsnio c punktą, statusą ir jį tokiam prašytojui suteikti automatiškai su sąlyga, kad jis nepatenka į minėto 12 straipsnio 1 dalies b punkto arba 2 ir 3 dalių taikymo sritį.

2012 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Mostafa Abed El Karem El Kott ir kiti prieš Bevándorlási és Állampolgársági Hivatal, (byla C-364/11, Rink., p.)

Trečiosios valstybės piliečio prašymas suteikti jam pabėgėlio statusą. Direktyva 2005/85/EB. Galimybė taikyti prieglobsčio prašymų nagrinėjimo pirmenybės procedūrą. Nacionalinė procedūra, pagal kurią asmenų, patenkančių į tam tikrą remiantis pilietybės arba kilmės šalies kriterijumi apibrėžiamą kategoriją, pateiktiems prašymams taikoma pirmenybė <…> 57. <…> kaip nurodyta Direktyvos 2005/85 704 3 ir 4 konstatuojamosiose dalyse bei 1 straipsnyje, ja siekiama nustatyti bendrus būtiniausius reikalavimus dėl sąžiningos ir veiksmingos prieglobsčio suteikimo tvarkos valstybėse narėse.

58. Kaip matyti iš Direktyvos 2005/85 8 konstatuojamosios dalies, pabėgėlio statuso suteikimo procedūra pagrįsta pagarba pagrindinėms teisėms ir principams, kurie pirmiausia yra pripažinti chartijoje. Šios direktyvos II skyriaus nuostatose įtvirtinti pagrindiniai principai ir garantijos, pagal 703

2010 m. kovo 2 d. Sprendimas Salahadin Abdulla ir kt., C-175/08, C-176/08, C-178/08 ir C-179/08, Rink., 2010, p. I-1493, 76 p.

2005 m. gruodžio 1 d. Tarybos direktyva 2005/85/EB, nustatanti būtiniausius reikalavimus dėl pabėgėlio statuso suteikimo ir panaikinimo tvarkos valstybėse narėse (OL 2005, L 326, p. 13—34) 704

kuriuos, kaip numatyta šios direktyvos 23 straipsnio 1 dalyje, valstybės narės turi svarstyti prieglobsčio prašymus vykdydamos nagrinėjimo procedūrą.

59. Minėtos direktyvos 23 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad valstybės narės, nepažeisdamos tinkamo ir išsamaus nagrinėjimo principo, užtikrina, kad tokia procedūra būtų kuo greičiau baigta.

60. Kad prieglobsčio prašymai būtų išnagrinėti kuo skubiau yra suinteresuotos, kaip matyti iš tos pačios direktyvos 11 konstatuojamosios dalies, tiek valstybės narės, tiek prieglobsčio prašytojai.

61. Šiomis aplinkybėmis pagal Direktyvos 2005/85 23 straipsnio 3 ir 4 dalis valstybėms narėms suteikiama galimybė taikyti pirmenybės arba pagreitintą prieglobsčio prašymų nagrinėjimo procedūrą.

62. Ši valstybių narių galimybė numatyti prieglobsčio prašymų nagrinėjimą pagal pirmenybės procedūrą turi būti aiškinama atsižvelgiant į jų turimą diskreciją dėl tokių prašymų nagrinėjimo organizavimo.

63. 2011 m. liepos 28 d. Sprendimo Samba Diouf (C-69/10, dar nepaskelbtas Rinkinyje) 29 punkte Teisingumo Teismas jau turėjo galimybę pabrėžti, kad valstybės narės daugeliu aspektų turi diskreciją įgyvendinti Direktyvos 2005/85 nuostatas atsižvelgdamos į nacionalinę teisę.

64. Rengdamas Direktyvą 2005/85, Sąjungos teisės aktų leidėjas nurodė, kad valstybės narės turi diskrecijos teisę įgyvendinti pabėgėlio statuso suteikimo ir panaikinimo procedūrą. Todėl pasiūlymo dėl direktyvos, nustatančios būtiniausius reikalavimus dėl pabėgėlio statuso suteikimo ir panaikinimo tvarkos valstybėse narėse (COM(2000) 578 galutinis), 2 punkte Europos Komisija pažymėjo, kad visos nuostatos dėl teisingos ir veiksmingos procedūros įgyvendinimo įtvirtinamos nepažeidžiant valstybių narių diskrecijos grupuoti bylas pagal jų nacionalinės politikos prioritetus.

65. Šis Sąjungos teisės aktų leidėjo ketinimas palikti valstybėms narėms plačią diskreciją matyti ir iš pačio Direktyvos 2005/85 teksto, pirmiausia iš jos 11 konstatuojamosios dalies ir 23 straipsnio, kuriame įtvirtinta nagrinėjimo procedūra, formuluočių.

66. Direktyvos 2005/85 11 konstatuojamosios dalies antrame sakinyje įtvirtinta, kad prieglobsčio prašymų nagrinėjimo organizavimas paliktas valstybių narių nuožiūrai, kad pagal savo nacionalinius poreikius jos galėtų tam tikrų prašymų nagrinėjimui skirti pirmenybę ar jį paspartinti pagal šioje direktyvoje išdėstytus reikalavimus.

67. Šis ketinimas matyti ir iš Direktyvos 2005/85 23 straipsnio 3 dalies formuluotės. Pagal šią nuostatą valstybės narės „gali“ suteikti pirmenybę bet kuriam nagrinėjimui arba jį paspartinti, „taip pat“ jeigu tikėtina, kad prašymas bus pagrįstas arba jeigu prašytojas turi ypatingų poreikių.

68. Kaip tvirtina Komisija, vartojamas terminas „bet kuriam nagrinėjimui“ (any examination) reiškia, kad valstybėms narėms duota galimybė suteikti pirmenybę tam tikrų prieglobsčio prašymų nagrinėjimui arba jį paspartinti negali būti apribota 23 straipsnio 3 dalyje nurodytais atvejais. Šioje nuostatoje vartojamas žodžių junginys „taip pat“ reiškia, kad tokia procedūra gali būti taikoma pagrįstiems ir nepagrįstiems prašymams.

69. Be to, pagal Direktyvos 2005/85 23 straipsnio 4 dalį valstybės narės „gali“ taikyti pirmenybės arba pagreitintą procedūrą, remdamosi penkiolika tokios procedūros taikymą pateisinančių specialių pagrindų.

<…> 71. <…> prieglobsčio teisės srityje ir, pirmiausia, pagal Direktyvą 2005/85 nustatytą sistemą prašytojo kilmės šalis bei pilietybė turi lemiamą reikšmę, kaip tai matyti iš šios direktyvos 17 konstatuojamosios dalies bei 8 straipsnio. Iš tikrųjų iš jos 8 straipsnio 2 dalies b punkto matyti, kad prašytojo kilmės šalis daro poveikį sprendžiančiosios institucijos sprendimui, nes ji privalo išsiaiškinti apie šioje šalyje egzistuojančią bendrą situaciją tam, kad nuspręstų, ar kyla pavojus prieglobsčio prašytojui ir, jei reikia, ar jam reikalinga tarptautinė apsauga.

72. Be to, kaip matyti iš Direktyvos 2005/85 17 konstatuojamosios dalies, Sąjungos teisės aktų leidėjas įvedė sąvoką „saugi kilmės šalis“, kuri reiškia, kad jei trečioji šalis gali būti laikoma saugia, valstybės narės turi galėti taip ją apibūdinti ir daryti prielaidą, kad atitinkamam prašytojui ten saugu.

Be to, šios direktyvos 23 straipsnio 4 dalies c punkte jis numatė, kad valstybės narės gali nuspręsti suteikti pirmenybę prieglobsčio prašymo nagrinėjimui arba jį paspartinti, jeigu prieglobsčio prašymas laikomas nepagrįstu, nes prašytojas atvyko iš saugios kilmės šalies, kaip tai suprantama pagal tą pačią direktyvą.

73. Remiantis tuo darytina išvada, kaip pažymėjo generalinis advokatas savo išvados 67 punkte, kad pilietybė yra kriterijus, pateisinantis pirmenybės suteikimą prieglobsčio prašymo nagrinėjimui ar tokio nagrinėjimo paspartinimą.

74. Tačiau pažymėtina, jog tam, kad, palyginti su kitų trečiųjų šalių piliečiais, kurių prašymai nagrinėjami įprasta tvarka, nebūtų diskriminuojami prieglobsčio prašytojai iš nustatytos trečiosios šalies, kurių prašymų nagrinėjimui taikoma pirmenybė, dėl šios pirmenybės procedūros iš pirmosios grupės prašytojų neturi būti atimtos pagal Direktyvos 2005/85 23 straipsnį užtikrinamos garantijos, kurios užtikrinamos bet kokioje procedūroje.

2013 m. sausio 31 d. sprendimas byloje H. I. D. ir B. A. prieš Refugee Applications Commissioner ir kt, (byla C-175/11, dar nepaskelbtas Rinkinyje) Trečiosios valstybės piliečio prašymas suteikti jam pabėgėlio statusą. Direktyva 2008/115/EB. Bendri neteisėtai šalyje esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartai ir tvarka. Taikymas prieglobsčio prašytojams. Galimybė laikyti sulaikytą trečiosios šalies pilietį po prieglobsčio prašymo pateikimo <…> 43. Kalbant apie Direktyvos 2008/115 705 taikymo sritį, reikia nurodyti, kad pagal jos 2 straipsnio 1 dalį direktyva taikoma trečiųjų šalių piliečiams, neteisėtai esantiems valstybės narės teritorijoje. Sąvoka „neteisėtas buvimas“ šios direktyvos 3 straipsnio 2 punkte apibrėžta kaip „trečiosios šalies piliečio, kuris neatitinka arba nebeatitinka <...> atvykimo, buvimo ar gyvenimo toje valstybėje narėje sąlygų, buvimas valstybės narės teritorijoje“.

44. Direktyvos 2008/115 706 9 konstatuojamojoje dalyje šiuo atžvilgiu įtvirtinta, kad „pagal <...> direktyvą [2005/85/EB707] trečiosios šalies pilietis, paprašęs prieglobsčio valstybėje narėje, neturėtų būti laikomas neteisėtai tos valstybės narės teritorijoje esančiu piliečiu, kol neįsigaliojo sprendimas 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (OL 2008 L 348, p. 98) 706 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (OL 2008, L 348, p. 98—107) 707 2005 m. gruodžio 1 d. Tarybos direktyva 2005/85/EB, nustatanti būtiniausius reikalavimus dėl pabėgėlio statuso suteikimo ir panaikinimo tvarkos valstybėse narėse (OL 2005, L 326, p. 13—34) 705

nepatenkinti prašymo arba sprendimas, kuriuo jis netenka teisės likti šalyje kaip prieglobsčio siekiantis asmuo“.

45. Iš tiesų Direktyvos 2005/85, kurios tikslas, remiantis jos 1 straipsniu, nustatyti būtiniausius reikalavimus dėl pabėgėlio statuso suteikimo ir panaikinimo tvarkos, 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta prieglobsčio prašytojų teisė dėl prieglobsčio procedūros pasilikti valstybėje narėje, kurioje buvo paduotas ar nagrinėjamas jų prašymas, kol atsakinga sprendžiančioji institucija priims sprendimą dėl prašymo pagal pirmosios instancijos procedūras.

46. Šios direktyvos 7 straipsnio 2 dalimi leidžiama nukrypti nuo to paties straipsnio 1 dalyje nustatytos taisyklės tik laikantis griežtų sąlygų, t. y. kai tai yra ne pirmas prieglobsčio prašymas, bet vėlesnis prašymas, kuris nebus toliau nagrinėjamas, arba kai prašytojas perduodamas arba išduodamas kitai valstybei narei, trečiajai šaliai arba tarptautiniam baudžiamajam teismui.

47. Be to, Direktyvos 2005/85 39 straipsnio 3 dalimi kiekvienai valstybei narei suteikiama galimybė išplėsti 7 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisę numatant, kad apskundęs pirmąja instancija sprendžiančios atsakingos valdžios institucijos sprendimą prieglobsčio prašytojas gali pasilikti atitinkamos valstybės teritorijoje laukti rezultatų.

48. Todėl nors 7 straipsnio 1 dalimi nėra aiškiai suteikiama teisė gauti leidimą gyventi valstybėje narėje ir kiekvienai valstybei narei paliekama diskrecija nuspręsti išduoti ar ne tokį leidimą, iš direktyvų 2005/85 ir 2008/115 tekstų, bendros struktūros ir tikslo aišku, kad prieglobsčio prašytojas, neatsižvelgdamas į tai, ar bus išduotas šis leidimas, turi teisę likti atitinkamos valstybės narės teritorijoje, kol jo prašymas neatmestas pirmąja instancija, taigi, negalima laikyti, kad jis yra „neteisėtai esantis“ šalyje, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2008/115, nes tai taikoma jo išsiuntimui iš valstybės teritorijos.

49. <…> Direktyvos 2008/115 2 straipsnio 1 dalį kartu su jos 9 konstatuojamąja dalimi reikia aiškinti taip, kad ši direktyva netaikoma trečiosios šalies piliečiui, padavusiam tarptautinės apsaugos prašymą, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2005/85, laikotarpiu nuo minėto prašymo pateikimo iki tol, kol dėl šio prašymo priimamas sprendimas pirmąja instancija arba prireikus kol išnagrinėjamas dėl minėto sprendimo pareikštas skundas. <…> 52. Kaip jau yra nusprendęs Teisingumo Teismas, Direktyvoje 2008/115 reglamentuojamam sulaikymui išsiuntimo tikslu ir prieglobsčio prašytojo sulaikymui, taikomam pagal direktyvas 2003/9 ir 2005/85 bei nacionalinės teisės nuostatas, nustatytas skirtingas teisinis režimas708. <…> 60. <…> nors Direktyva 2008/115 netaikytina vykstant prieglobsčio prašymo nagrinėjimo procedūrai, tai visiškai nereiškia, kad dėl šios aplinkybės grąžinimo procedūra galutinai nutraukiama, nes ji gali būti tęsiama tuo atveju, jeigu prieglobsčio prašymas bus atmestas. Vadinasi, <…> būtų pažeistas šios direktyvos tikslas, t. y. veiksmingai grąžinti neteisėtai šalyje esančius trečiųjų šalių piliečius, jeigu valstybės narės <…> negalėtų išvengti, kad suinteresuotas asmuo, pateikęs prieglobsčio prašymą, automatiškai būtų paleistas709. <…> 63. <…> Direktyvomis 2003/9 ir 2005/85 nedraudžiama, kad trečiosios šalies pilietis, padavęs tarptautinės apsaugos prašymą, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2005/85, po to, kai buvo sulaikytas remiantis Direktyvos 2008/115 15 straipsniu, būtų toliau sulaikytas pagal nacionalinės 708 709

2009 m. lapkričio 30 d. Sprendimas Kadzoev, C-357/09 PPU, Rink., 2009, p. I-11189, 45 p.

2011 m. gruodžio 6 d. Sprendimas Achughbabian, C-329/11, Rink., p., 30 p.

teisės nuostatą, kai kiekvienu atveju įvertinus visas reikšmingas aplinkybes paaiškėja, kad šis prašymas pateiktas vien siekiant pavėlinti ar sutrukdyti įvykdyti sprendimą grąžinti ir kad objektyviai būtina sulaikymo priemonę palikti galioti, siekiant neleisti, kad atitinkamas asmuo visiškai išvengtų grąžinimo priemonės taikymo.

2013 m. gegužės 30 d. sprendimas byloje Arslan, (byla C-534/11, Rink., p.)

Reglamentas (EB) Nr. 343/2003. Nelydimas nepilnametis. Dviejose valstybėse narėse vienas po kito pateikti prieglobsčio prašymai. Nepilnamečio šeimos nario nebuvimas valstybės narės teritorijoje. Reglamento (EB) Nr. 343/2003 6 straipsnio antra pastraipa. Nepilnamečio perdavimas valstybei narei, kurioje jis pateikė pirmąjį prašymą. Vaiko interesas. Chartijos 24 straipsnio 2 dalis <…> 42. Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės nori sužinoti, ar Reglamento Nr. 343/2003710 6 straipsnio antrą pastraipą reikia aiškinti taip, kad pagal ją esant situacijai, kai nelydimas nepilnametis, kuris neturi kitoje valstybėje narėje teisėtai esančių šeimos narių, pateikė prieglobsčio prašymus daugiau nei vienoje valstybėje narėje, už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą atsakinga laikytina ta valstybė narė, kurioje pateiktas pirmasis prašymas, ar ta, kurioje yra nepilnametis ir kurioje jis pateikė paskutinį prašymą.

43. Šiuo atžvilgiu visų pirma pažymėtina, kad pagal Reglamento Nr. 343/2003 3 straipsnio 1 dalį prieglobsčio prašymą nagrinėja viena valstybė narė, būtent ta, kuri yra atsakinga pagal III skyriuje nustatytus kriterijus.

44. Minėto reglamento 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atsakingos valstybės narės nustatymo kriterijai yra taikomi tokia tvarka, kokia pateikti minėtame III skyriuje.

45. Iš to paties reglamento 5 straipsnio 2 dalies matyti, kad pagal jo 6–14 straipsniuose nustatytus kriterijus atsakinga valstybė narė nustatoma atsižvelgiant į padėtį tuo metu, kai prieglobsčio prašytojas pirmą kartą kuriai nors valstybei narei pateikė savo prašymą. Iš tikrųjų, kaip nurodė generalinis advokatas savo išvados 56 punkte, ja siekiama tik nustatyti sąlygas, kuriomis turi būti taikomi šie atsakingos valstybės narės nustatymo kriterijai.

46. Pirmasis Reglamento Nr. 343/2003 III skyriaus kriterijus yra įtvirtintas jo 6 straipsnyje, pagal kurį nustatoma už nelydimo nepilnamečio, kaip jis suprantamas pagal šio reglamento 2 straipsnio h punktą, pateikto prašymo nagrinėjimą atsakinga valstybė narė.

47. Pagal minėto 6 straipsnio pirmą pastraipą, jei prieglobsčio prašytojas pareiškėjas yra nelydimas nepilnametis, už prašymo nagrinėjimą yra atsakinga ta valstybė narė, kurioje teisėtai yra jo šeimos narys, jei tai atitinka geriausius nepilnamečio interesus.

48. Nagrinėjamu atveju iš sprendimo pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad apeliantai pagrindinėje byloje neturi kurioje nors valstybėje narėje teisėtai esančių šeimos narių, tad atsakinga valstybė narė turi būti nustatyta remiantis Reglamento Nr. 343/20036 straipsnio antra

2003 m. vasario 18 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 343/2003 nustatantis valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio vienoje iš valstybių narių pateikto prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijus ir mechanizmus (OL 2003 m. specialusis leidimas, 19 skyrius, 6 tomas, p. 109 – 118) 710

pastraipa, kurioje numatyta, kad už prašymo nagrinėjimą yra atsakinga ta valstybė narė, „kurioje nepilnametis yra pateikęs prieglobsčio prašymą“.

49. Vien iš šio termino neįmanoma nustatyti, ar nurodytas prieglobsčio prašymas yra pirmasis, kurį atitinkamas nepilnametis pateikė kurioje nors valstybėje narėje, ar tas, kurį jis padavė paskutinėje valstybėje narėje.

50. Reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką aiškinant Bendrijos teisės nuostatą reikia atsižvelgti ne tik į joje vartojamas sąvokas, bet ir į kontekstą bei teisės akto, kuriam ji priklauso, tikslus711.

51. Dėl Reglamento Nr. 343/2003 6 straipsnio antros pastraipos konteksto pažymėtina, pirma, kad šio reglamento 5 straipsnio 2 dalies žodžių junginys „pirmą kartą <...> pateikė savo prašymą“ nekartojamas minėto reglamento 6 straipsnio antroje pastraipoje. Antra, pastarojoje nuostatoje nurodoma valstybė narė, „kurioje nepilnametis yra pateikęs prieglobsčio prašymą“, nors to paties reglamento 13 straipsnyje tiesiogiai nurodyta, kad „atsakinga pirmoji valstybė narė, kuriai buvo pateiktas prieglobsčio prašymas“.

52. Tad darant prielaidą, kad Reglamento Nr. 343/2003 6 straipsnio antroje pastraipoje Sąjungos teisės aktų leidėjas būtų ketinęs kaip atsakingą įvardyti „pirmąją valstybę narę“, tai būtų išreiškęs lygiai tokiais pačiais terminais kaip ir šio reglamento 13 straipsnyje.

53. Tad žodžių junginys „valstybė narė, kurioje nepilnametis yra pateikęs prieglobsčio prašymą“ negali būti suprantamas kaip apibrėžiantis „pirmąją valstybę narę, kuriai nepilnametis pateikė prieglobsčio prašymą“.

54. Be to, Reglamento Nr. 343/2003 6 straipsnio antra pastraipa taip pat turi būti aiškinama atsižvelgiant į jos tikslą, t. y. „skirti ypatingą dėmesį nelydimiems nepilnamečiams“, ir pagrindinį šio reglamento, kuriuo, kaip nurodyta jo 3 ir 4 konstatuojamosiose dalyse, siekiama garantuoti veiksmingą galimybę pradėti pabėgėlio statuso nustatymo procedūras, tikslą.

55. Kadangi nelydimi nepilnamečiai patenka į itin pažeidžiamų asmenų kategoriją, svarbu, kad atsakingos valstybės narės nustatymo procedūra truktų tik tiek, kiek būtina, o tai reiškia, kad iš principo jie nebūtų perduodami į kitą valstybę narę.

56. Šias išvadas patvirtina ir Reglamento Nr. 343/2003 15 konstatuojamosios dalies reikalavimai, pagal kuriuos šiame reglamente laikomasi pagrindinių teisių ir principų, yra pripažįstami pirmiausia Chartijoje.

57. Iš tiesų viena iš pagrindinių teisių, įtvirtinta Chartijos 24 straipsnio 2 dalyje, yra būtinybė užtikrinti, kad visuose valstybės ar privačių institucijų veiksmuose, susijusiuose su vaikais, pirmiausia būtų vadovaujamasi vaiko interesais.

58. Tad Reglamento Nr. 343/2003 6 straipsnio antros pastraipos negalima aiškinti taip, kad ji pažeistų šią pagrindinę teisę712.

2009 m. sausio 29 d. Sprendimo Petrosian, C-19/08, Rink., 2009, p. I-495, 34 p.; 2009 m. gruodžio 23 d. Sprendimas Detiček, C-403/09 PPU, Rink., 2009, p. I-12193, 33 p.

712 2010 m. spalio 5 d. Sprendimas McB., C-400/10 PPU, Rink., 2010, p. I-8965, 60 p.

711

59. Tad nors nepilnamečio interesas tiesiogiai nurodytas tik Reglamento Nr. 343/2003 6 straipsnio pirmoje pastraipoje, atsižvelgiant į Chartijos 24 straipsnio 2 dalį, siejamą su jos 51 straipsnio 1 dalimi, visuose valstybių narių sprendimuose, priimamuose remiantis minėto 6 straipsnio antra pastraipa, taip pat pirmiausia turi būti vadovaujamasi vaiko interesais.

60. Šis reikalavimas vadovautis vaiko interesu iš principo reiškia, kad tokiomis aplinkybėmis, kurios susiklostė pagrindinėje byloje nagrinėjamoje apeliantų situacijoje, Reglamento Nr. 343/2003 6 straipsnio antra pastraipa būtų aiškinama taip, kad pagal ją atsakinga valstybe laikytina ta, kurioje nepilnametis yra po prieglobsčio prašymo pateikimo.

61. Iš tiesų, atsižvelgiant į nelydimo nepilnamečio interesą, kaip matyti iš šio sprendimo 55 punkto, svarbu ne beprasmiškai tęsti atsakingos valstybės narės nustatymo procedūrą, o užtikrinti jiems veiksmingą galimybę pradėti pabėgėlio statuso nustatymo procedūras.

62. Šis valstybės narės, atsakingos už nelydimo nepilnamečio, kuris neturi valstybių narių teritorijoje savo šeimos narių, pateikto prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, nustatymo būdas pagrįstas objektyviu kriterijumi, kaip tai įtvirtinta Reglamento Nr. 343/2003 4 konstatuojamojoje dalyje.

63. Be to, toks Reglamento Nr. 343/2003 6 straipsnio antros pastraipos aiškinimas, pagal kurį atsakinga valstybė narė yra ta, kurioje nepilnametis yra po prieglobsčio prašymo pateikimo, nereiškia, kad, priešingai, nei savo rašytinėse pastabose teigia Nyderlandų vyriausybė, nelydimas nepilnametis, kurio prieglobsčio prašymas atmestas pirmojoje valstybėje narėje, galėtų paskui versti kitą valstybę narę nagrinėti prieglobsčio prašymą.

64. Iš tikrųjų iš Direktyvos 2005/85 25 straipsnio matyti, kad, be bylų, kuriose prašymai nenagrinėjami pagal Reglamentą Nr. 343/2003, iš valstybių narių nereikalaujama nagrinėti, ar prašytojas gali būti laikomas pabėgėliu, kai prašymas laikomas nepriimtinu, nes, be kita ko, prašytojas identišką prašymą pateikė po jo nenaudai priimto galutinio sprendimo.

65. Be to, pažymėtina: kadangi prieglobsčio prašymą turi nagrinėti viena valstybė narė, ta valstybė narė, kuri pagal Reglamento Nr. 343/2003 6 straipsnio antrą pastraipą yra už tai atsakinga tokiomis kaip pagrindinėje byloje nagrinėjamomis aplinkybėmis, apie tai praneša valstybei narei, kuriai buvo pateiktas pirmasis prieglobsčio prašymas.

66. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti: Reglamento Nr. 343/2003 6 straipsnio antrą pastraipa aiškintina taip, kad pagal ją tokiomis kaip pagrindinėje byloje nagrinėjamomis aplinkybėmis, kai nelydimas nepilnametis, kuris neturi kurioje nors valstybėje narėje teisėtai esančių šeimos narių, pateikė prieglobsčio prašymą daugiau nei vienoje valstybėje narėje, už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą atsakinga valstybė narė, kurioje nepilnametis yra po savo prieglobsčio prašymo pateikimo.

2013 m. birželio 6 d. sprendimas byloje MA ir kt, (byla C-648/11, Rink., p.)

6.1.2.

Turinys

6.1.3. Imigracijos politika

Turinys

Imigracijos politika – Teisė į šeimos susijungimą - Trečiųjų šalių piliečių nepilnamečių vaikų teisė į šeimos susijungimą –Pagrindinių teisių apsauga – Teisė į šeimos gyvenimo gerbimą – Pareiga atsižvelgti į nepilnamečio vaiko interesus <...> 59. <...> skirtingi [Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, Vaiko teisių konvencijos, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos] tekstai pabrėžia, koks svarbus vaikui yra gyvenimas šeimoje, ir rekomenduoja valstybėms atsižvelgti į jo interesus, tačiau neįtvirtina šeimos narių subjektyvios teisės gauti leidimą būti valstybės teritorijoje ir negali būti aiškinami kaip atimantys iš valstybių tam tikrą diskreciją nagrinėjant prašymus dėl šeimos susijungimo.

60. Numatydama daugiau nei šios nuostatos, direktyvos [2003/86/EB]713 4 straipsnio 1 dalis nustato valstybėms narėms tikslias pozityvias pareigas, kurias atitinka aiškiai apibrėžtos subjektyvios teisės, nes ji direktyvoje apibrėžtais atvejais jas įpareigoja leisti atitinkamų globėjo šeimos narių susijungimą, neleisdama joms naudotis savo diskrecija.

61. Kalbant apie direktyvos 4 straipsnio 1 dalies paskutinę pastraipą, ji leidžia griežtai apibrėžtomis aplinkybėmis, t. y. tais atvejais, kai vyresnis kaip 12 metų vaikas atvyksta savarankiškai, ne kartu su kitais savo šeimos nariais, valstybėms narėms naudotis diskrecija iš dalies, joms suteikdama teisę, prieš leidžiant vaikui atvykti ir apsigyventi pagal šią direktyvą, patikrinti, ar jis arba ji atitinka integracijos sąlygą, nustatytą nacionaliniuose įstatymuose šios direktyvos įgyvendinimo dieną.

62. Todėl direktyvos [2003/86/EB] 4 straipsnio 1 dalies paskutinė pastraipa negali būti laikoma nesuderinama su teise į šeimos gyvenimo gerbimą. Iš tiesų atsižvelgiant į direktyvą, nustatančią valstybėms narėms tikslias pozityvias pareigas, ji valstybėms narėms palieka ribotą diskreciją, kuri nesiskiria nuo tos, kurią joms pripažino Europos žmogaus teisių teismas su šia teise susijusioje savo praktikoje, kiekvienu atveju derinti esamus interesus.

63. Be to, kaip nustato direktyvos [2003/86/EB] 5 straipsnio 5 dalis, valstybės narės, derindamos šiuos interesus, pirmiausia turi deramai atsižvelgti į nepilnamečių vaikų interesus. <...> 66. Dėl integracijos sąlygos, neatrodo, kad ji pati prieštarautų EŽTK 8 straipsnyje įtvirtintai teisei į šeimos gyvenimo gerbimą. Kaip buvo priminta, ši teisė neturi būti aiškinama kaip būtinai nustatanti valstybei narei pareigą leisti šeimai susijungti savo teritorijoje, o direktyvos [2003/86/EB] 4 straipsnio 1 dalies paskutinė pastraipa tik išlaiko valstybės narės diskreciją ja naudojantis, t. y. nagrinėjant nacionalinės teisės aktais nustatytas sąlygas, numatydama reikalavimą ypač laikytis direktyvos [2003/86/EB] 5 straipsnio 5 dalyje ir 17 straipsnyje įtvirtintų principų. Bet kuriuo atveju integracijos būtinybė gali kilti iš keleto teisėtų tikslų, įvardytų EŽTK 8 straipsnio 2 dalyje. <...> 70. Tai, kad nėra įtvirtinta integracijos sąvoka, nereiškia, kad valstybėms narėms leidžiama vartoti šią sąvoką pažeidžiant bendruosius Bendrijos principus ir ypač pagrindines teises. Iš tiesų valstybės narės, pageidaujančios pasinaudoti leidžiančia nukrypti nuostata, negali vartoti neapibrėžtos integracijos sąvokos, bet, nagrinėdamos konkrečią vyresnio kaip 12 metų savarankiškai, ne kartu su kitais savo šeimos nariais atvykstančio vaiko padėtį, turi taikyti integracijos sąlygą, nustatytą direktyvos įgyvendinimo dieną galiojusiuose jų teisės aktuose. <...> 73. Taip pat neatrodo, kad Bendrijos teisės aktų leidėjas vaikų interesams suteikė nepakankamai dėmesio. Iš tiesų direktyvos [2003/86/EB] 4 straipsnio 1 dalies turinys įrodo, kad, priimant šią nuostatą, tinkamiausi vaiko interesai buvo svarbiausias dalykas, ir nematyti, kad jos paskutinėje pastraipoje nepakankamai atsižvelgiama į šiuos interesus ar leidžiama valstybėms narėms, kurios pasirenka atsižvelgti į integracijos sąlygą, į juos neatsižvelgti. <...>

713

2003 m. rugsėjo 22 d. Tarybos Direktyva 2003/86/EB dėl teisės į šeimos susijungimą ( OL

specialusis leidimas, 19 skyrius, 6 tomas, p. 224 – 230)

2003 m.

74. Tokiomis aplinkybėmis neatrodo, kad 12 metų amžius yra sąlyga, pažeidžianti nediskriminavimo dėl amžiaus principą, nes tai sąlyga, atitinkanti nepilnamečio vaiko gyvenimo etapą, kai jis jau yra palyginti ilgai išgyvenęs trečiojoje šalyje be savo šeimos narių, todėl gali kilti daugiau sunkumų integruojantis į kitą aplinką.

75. Taip pat faktas, kad sutuoktinis ir vyresnis nei 12 metų vaikas yra traktuojami skirtingai, negali būti laikomas nepagrįsta diskriminacija nepilnamečio vaiko atžvilgiu. Iš tikrųjų pačios santuokos tikslas – sukurti bendrą nepertraukiamą sutuoktinių gyvenimą, o vyresnis nei 12 metų vaikas nebūtinai su tėvais liks ilgai. Taigi gali būti pateisinama, jog Bendrijos teisės aktų leidėjas atsižvelgia į šiuos skirtingus atvejus ir todėl jis sau neprieštarauja jų atžvilgiu nustatydamas skirtingas taisykles.

85 <...> direktyvos [2003/86/EB] 4 straipsnio 6 dalis suteikia valstybėms narėms teisę direktyvoje numatytas šeimos susijungimo sąlygas taikyti tik prašymams, pateiktiems anksčiau, nei vaikams sukanka 15 metų. Tačiau šios nuostatos negalima aiškinti kaip draudžiančios valstybėms narėms atsižvelgti į prašymus, pateiktus dėl vyresnių nei 15 metų vaikų, arba leidžiančios to nedaryti.

86. Šiuo atžvilgiu nesvarbu, kad ginčijamos nuostatos paskutinis sakinys numato, kad valstybės narės, kurios nusprendžia taikyti leidžiančią nukrypti nuostatą, leidžia vaikams, dėl kurių prašymas yra pateikiamas jiems sukakus 15 metų, atvykti ir gyventi „ne šeimos susijungimo pagrindais“. Žodžių junginys „šeimos susijungimas“ turi iš tiesų būti aiškinamas atsižvelgiant į direktyvos kontekstą, kaip numatantis šeimos susijungimą direktyvos numatytais atvejais. Jis negali būti aiškinamas kaip draudžiantis valstybei narei, kuri nusprendžia taikyti leidžiančią nukrypti nuostatą, leisti vaikui įvažiuoti ir gyventi, kad jis galėtų prisijungti prie savo šeimos narių.

87. Be to, direktyvos [2003/86/EB] 4 straipsnio 6 dalį reikia suprasti atsižvelgiant į principus, nustatytus tos pačios direktyvos 5 straipsnio 5 dalyje, įpareigojančioje valstybes nares pirmiausia deramai atsižvelgti į nepilnamečių vaikų interesus, bei esančiuosius šios direktyvos 17 dalyje, įpareigojančioje atsižvelgti į visas aplinkybes, tarp jų ir asmens šeimos santykius.

88. Iš to matyti, kad net jei direktyvos [2003/86/EB] 4 straipsnio 6 dalis leidžia valstybei narei nesutikti, kad vyresnių nei 15 metų nepilnamečių vaikų pateiktiems prašymams būtų taikomos direktyvos 6 straipsnio 4 dalies bendros sąlygos, valstybė narė vis tiek privalo nagrinėti prašymą atsižvelgdama į vaiko interesus ir siekdama skatinti šeimos gyvenimą.

89. Dėl šio sprendimo 74 punkte nurodytos priežasties a fortiori nematyti, kad 15 metų amžiaus pasirinkimas yra nediskriminavimo dėl amžiaus principui prieštaraujanti sąlyga.<...> <...> 97. <...> direktyvos [2003/86/EB] 8 straipsnis leidžia valstybėms narėms nukrypti nuo šia direktyva numatytų taisyklių, susijusių su šeimos susijungimu. Minėto 8 straipsnio pirmoji pastraipa nustato, jog valstybės narės gali reikalauti, kad globėjas iki savo šeimos narių prisijungimo prie jo ar jos būtų teisėtai išbuvęs jų teritorijoje ne ilgiau kaip dvejus metus. Šio straipsnio antroji pastraipa leidžia valstybėms narėms, kurių teisės aktais atsižvelgiama į jų pajėgumą priimti, numatyti ne ilgesnį kaip trejų metų laukimo laikotarpį nuo prašymo dėl šeimos susijungimo pateikimo iki leidimo gyventi šeimos nariams išdavimo.

98. Taigi ši nuostata nesudaro kliūčių bet kokiam šeimos susijungimui, bet palieka valstybėms narėms ribotą diskreciją, leisdama joms užsitikrinti, jog šeimos susijungimas vyks palankiomis sąlygomis, globėjui išgyvenus priimančiojoje valstybėje pakankamai ilgą laikotarpį, kad būtų galima daryti išvadą, jog tai stabilus įsikūrimas ir egzistuoja tam tikras integracijos lygis. Todėl tai, kad valstybė narė atsižvelgia į šias aplinkybes ir turi teisę atidėti šeimos susijungimą dvejiems metams arba kai kurias atvejais trejiems metams, neprieštarauja teisei į šeimos gyvenimo gerbimą, konkrečiai įtvirtintą EŽTK 8 straipsnyje, kaip jį aiškina Europos žmogaus teisių teismas.

99. Vis dėlto primintina, kad, kaip matyti iš direktyvos [2003/86/EB] 17 straipsnio, gyvenimo valstybėje narėje trukmė yra tik viena iš aplinkybių, į kurias valstybės narės turi atsižvelgti nagrinėdamos prašymą, ir kad laukimo laikotarpį galima nustatyti tik ypatingais atvejais, atsižvelgus į visas svarbias aplinkybes.

100. Tas pats pasakytina ir apie valstybės narės pajėgumo priimti sąlygą, į kurią gali būti atsižvelgta nagrinėjant prašymą, bet kurios negalima aiškinti kaip leidžiančios nustatyti kokią nors kvotų sistemą

arba trejų metų laukimo terminą neatsižvelgus į konkretaus atvejo ypatingas aplinkybes. 101. Be to, kaip buvo priminta šio sprendimo 63 punkte, nagrinėdamos valstybės narės pirmiausia turi deramai atsižvelgti į nepilnamečių vaikų interesus. <...> 103. Todėl direktyvos [2003/86/EB] 8 straipsnis negali būti laikomas nei kaip pats pažeidžiantis pagrindinę teisę į šeimos gyvenimo gerbimą arba pareigą pirmiausia atsižvelgti į vaiko interesus, nei kaip aiškiai ar numanomai valstybėms narėms leidžiantis taip elgtis.

2006 m. birželio 27 d. sprendimas Europos Parlamentas prieš Europos Sąjungos Tarybą (byla C540/03, Rink., 2006, p. I-5769) Imigracijos politika – Teisė į šeimos susijungimą – Sąvoka „naudojimasis socialinės paramos sistema“ – Sąvoka „šeimos susijungimas“ – Šeimos sukūrimas <...> 41. Reikia priminti, kad direktyvos [2003/86/EB]714 4 straipsnio 1 dalyje valstybėms narėms nustatomos tikslios pozityvios pareigos, kurias atitinka aiškiai apibrėžtos subjektyvios teisės, nes direktyvoje apibrėžtais atvejais jos įpareigojamos leisti atitinkamų globėjo šeimos narių susijungimą, neleidžiant naudotis savo diskrecija715.

42. Tačiau šia nuostata reikalaujama įvykdyti direktyvos [2003/86/EB] IV skyriuje nustatytas sąlygas. Direktyvos 7 straipsnio 1 dalies c punktas yra šių sąlygų dalis ir leidžia valstybėms narėms reikalauti įrodymų, kad globėjas turi pastovių ir nuolatinių lėšų, kurių pakanka sau ir savo šeimos nariams išlaikyti nesinaudojant atitinkamos valstybės narės socialinės paramos sistema. <...> 43. Kadangi leidimas susijungti šeimai yra bendra taisyklė, direktyvos [2003/86/EB] 7 straipsnio 1 dalies c punkte numatyta teisė turi būti aiškinama siaurai. Be to, valstybėms narėms suteikta veiksmų laisvė neturi būti naudojama taip, kad pakenktų direktyvos tikslui, kuris yra skatinti šeimos susijungimą, ir jos veiksmingumui. <...> 48. <...> kadangi asmenų poreikiai gali labai skirtis, šis leidimas turi būti aiškinamas taip, kad valstybės narės gali nustatyti tam tikrą sumą kaip referencinę, bet ne ta prasme, kad jos gali nustatyti minimalių pajamų sumą, kurios nepasiekus nesuteikiama teisė susijungti šeimai, neatsižvelgiant į kiekvieno prašymą pateikusio asmens konkrečią situaciją. <...> 49. <...> direktyvos [2003/86/EB] 7 straipsnio 1 dalies c punkte numatyta sąvoka „socialinė parama“ turi būti aiškinama, kaip reiškianti paramą, kompensuojančią pastovių, nuolatinių ir pakankamų lėšų trūkumą, o ne paramą, leidžiančią patenkinti specialius ar nenumatytus poreikius. <...> 52. <...> direktyvos [2003/86/EB] 7 straipsnio 1 dalies c punkto formuluotė „naudojimasis socialinės paramos sistema“ reiškia, kad ji neleidžia valstybei narei priimti tokių teisės aktų dėl šeimos susijungimo, pagal kuriuos neleidžiama susijungti globėjo, įrodžiusio, kad jis turi pastovių ir nuolatinių lėšų, kurių pakanka sau ir savo šeimos nariams išlaikyti, bet, nepaisant šių pajamų, vis tiek turinčio teisę kreiptis dėl specialios paramos padengti specialias ir individualiai įvertintas būtinas pragyvenimo išlaidas, dėl mokesčių lengvatų, kurias suteikia vietos valdžios institucijos atsižvelgdamos į pajamas, ar dėl pajamų palaikymo priemonių, taikomų vykdant vietos politiką dėl minimalių pajamų („minimabeleid“), šeimai. <...> 66. <...> direktyva [2003/86/EB], ir visų pirma jos 2 straipsnio d punktas, turi būti aiškinama taip, kad ši nuostata draudžia nacionalinės teisės aktus, pagal kuriuos, taikant 7 straipsnio 1 dalies c punkte numatytą pajamų reikalavimą, daromas skirtumas pagal tai, ar šeimos santykiai atsirado prieš globėjui atvykstant į priimančios valstybės narės teritoriją, ar jam jau atvykus.

2010 m. kovo 4 d. sprendimas Rhimou Chakroun prieš Minister van Buitenlandse Zaken (byla C578/08, Rink., 2010, p. I-1839) 2003 m. rugsėjo 22 d. Tarybos Direktyva 2003/86/EB dėl teisės į šeimos susijungimą (OL 2003 m. specialusis leidimas, 19 skyrius, 6 tomas, p. 224 – 230) 715 2006 m. birželio 27 d. Sprendimas Parlamentas prieš Tarybą, C‑540/03, Rink., 2006, p. I‑5769, 60 p.

714

Imigracijos politika - Teisė į šeimos susijungimą – taikymo sritis – Teisė į pagarbą šeimos gyvenimui - Atsižvelgimas į svarbiausią vaikų interesą – Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija <...> 69. Atsižvelgiant į Direktyva 2003/86716 siekiamą tikslą palengvinti šeimos susijungimą717 ir apsaugą, kurią ja siekiama suteikti trečiųjų šalių piliečiams, visų pirma nepilnamečiams, šios direktyvos negalima netaikyti vien dėl to, kad vienas iš nepilnamečio tėvų, trečiosios šalies pilietis, taip pat yra sudarius pirmąją santuoką gimusio Sąjungos piliečio tėvas. <...> 77. Direktyvos 2003/86 7 straipsnio 1 dalies c punktas negali būti aiškinamas ir taikomas taip, kad jį taikant būtų pažeistos <...> [Europos Sąjungos pagrindinių teisių] Chartijos [7 straipsnio, 8 straipsnio 1 dalies ir 24 straipsnio] nuostatose nurodytos pagrindinės teisės. <...> 80. Tačiau <...> nustatant, be kita ko, ar įvykdytos Direktyvos 2003/86 7 straipsnio 1 dalyje nurodytos sąlygos, šios direktyvos nuostatas reikia aiškinti ir taikyti atsižvelgiant į Chartijos 7 straipsnį ir 24 straipsnio 2 ir 3 dalis, kaip, be to, matyti iš šios direktyvos 2 konstatuojamosios dalies ir 5 straipsnio 5 dalies formuluočių, pagal kurias valstybės narės turi nagrinėti aptariamus prašymus susijungti su šeima atsižvelgdamos į atitinkamų vaikų interesą ir siekdamos sudaryti palankias šeimos gyvenimo sąlygas.

81. Įgyvendindamos Direktyvą 2003/86 ir nagrinėdamos prašymus susijungti su šeima kompetentingos nacionalinės institucijos turi subalansuotai ir pagrįstai įvertinti visus esamus interesus, visų pirma atsižvelgdamos į atitinkamų vaikų interesus.

2012 m. gruodžio 6 d. sprendimas O., S. prieš Maahanmuuttovirasto ir Maahanmuuttovirasto prieš L. (sujungtos bylos C-356/11 ir C‑357/11, Rink., p.)

Imigracijos politika – Nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimas – Sulaikymo terminas – „Pagrįstos tikimybės išsiųsti“ sąvoka <...> 39. <...> Direktyvos 2008/115718 15 straipsnio 5 ir 6 dalys turi būti aiškinamos taip, kad jose numatytas maksimalus sulaikymo terminas turi apimti sulaikymo laikotarpį, trukusį vykstant išsiuntimo procedūrai, pradėtai iki šia direktyva nustatyto režimo taikymo. <...> 45. <...> Direktyvoje 2008/115 reglamentuojamam sulaikymui išsiuntimo tikslu ir prieglobsčio prašytojo sulaikymui, taikomam pagal Direktyvas 2003/9 ir 2005/85 bei taikomas nacionalinės teisės nuostatas, nustatytas skirtingas teisinis režimas. <...> 47. Jei paaiškėtų, kad dėl <...> prieglobsčio prašymų pradėtose procedūrose nebuvo priimtas joks sprendimas dėl <...> laikymo laikinojo apgyvendinimo centre ir <...>sulaikymas ir toliau buvo grindžiamas ankstesne nacionalinėje teisėje nustatyta sulaikymo išsiuntimo tikslu tvarka arba Direktyvoje 2008/115 nustatyta tvarka, į <...> sulaikymo laikotarpį, atitinkantį minėtų prieglobsčio suteikimo procedūrų trukmę, turi būti atsižvelgta skaičiuojant Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 5 ir 6 dalyse numatytą sulaikymo išsiuntimo tikslu terminą.

48. <...> laikotarpis, kai asmuo buvo laikomas laikinojo apgyvendinimo centre remiantis prieglobsčio prašytojams taikomų nacionalinės ir Bendrijos teisės nuostatų pagrindu priimtu sprendimu, neturi būti laikomas sulaikymu išsiuntimo tikslu Direktyvos 2008/115 15 straipsnio prasme. <...> 52. <...> sprendimo išsiųsti vykdymo sustabdymas dėl teismo proceso pagal skundą dėl šio sprendimo nenurodytas tarp Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 6 dalyje numatytų sulaikymo termino pratęsimo pagrindų.

2003 m. rugsėjo 22 d. Tarybos Direktyva 2003/86/EB dėl teisės į šeimos susijungimą (OL 2003 m. specialusis leidimas, 19 skyrius, 6 tomas, p. 224 – 230) 717 2010 m. kovo 4 d. Sprendimas Chakroun, C‑578/08, Rink., 2010, p. I‑1839, 43 p.

718 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (OL 2008, L 348, p. 98—107) 716

53. Taigi į laikotarpį, kuriuo suinteresuotasis asmuo buvo sulaikytas vykstant sprendimo išsiųsti teisėtumo teisminės kontrolės procedūrai, turi būti atsižvelgta skaičiuojant Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 5 ir 6 dalyse numatytą maksimalų sulaikymo terminą.

54. Padarius kitokią išvadą, sulaikymo išsiuntimo tikslu trukmė kiekvienu konkrečiu atveju galėtų skirtis, kartais netgi smarkiai, toje pačioje valstybėje narėje ar skirtingose valstybėse narėse dėl nacionalinio teismo proceso ypatumų ir bruožų, o tai prieštarautų Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 5 ir 6 dalimis siekiamam tikslui užtikrinti vienodą maksimalų sulaikymo terminą visose valstybėse narėse. <...> 60. <...> jeigu suėjo Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 6 dalyje numatytas maksimalus sulaikymo terminas, nekyla klausimas, ar nebėra „pagrįstos tikimybės išsiųsti“ to paties straipsnio 4 dalies prasme. Iš tikrųjų tokiu atveju suinteresuotasis asmuo turi būti nedelsiant paleistas į laisvę.

61. Taigi Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 4 dalį galima taikyti, tik jei šios direktyvos 15 straipsnio 5 ir 6 dalyse numatyti maksimalūs sulaikymo terminai nėra pasibaigę. <...> 67. <...> Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 4 dalis turi būti aiškinama taip, kad tik reali sėkmingo išsiuntimo tikimybė, atsižvelgiant į to paties straipsnio 5 ir 6 dalyse įtvirtintus terminus, parodo pagrįstos tikimybės išsiųsti buvimą, ir šios tikimybės nėra, jeigu, atsižvelgiant į minėtus terminus, atrodo mažai tikėtina, kad trečioji valstybė priims suinteresuotąjį asmenį. <...> 71. <...> Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 4 ir 6 dalys turi būti aiškinamos taip, kad pasibaigus šioje direktyvoje numatytam maksimaliam sulaikymo terminui jos neleidžia nepaleisti suinteresuotojo asmens nedelsiant, motyvuojant, kad jis neturi galiojančių dokumentų, elgiasi agresyviai ir neturi nei nuosavų pragyvenimo lėšų, nei būsto, nei valstybės narės šiam tikslui suteiktos paramos.

2009 m. lapkričio 30 d. sprendimas Said Shamilovich Kadzoev (Huchbarov) (byla C-357/09 PPU, Rink., 2009, p. I-11189) Imigracijos politika – Nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimas – Nacionalinės teisės aktas, kuriame numatyta laisvės atėmimo bausmė neteisėtai esantiems trečiosios šalies piliečiams, atsisakiusiems vykdyti įpareigojimą išvykti iš valstybės narės teritorijos – Sąjungos teisės veiksmingumo principas <...> 33. <...> nors šio [Direktyvos 2008/115]719 4 straipsnio 3 dalyje valstybėms narėms leidžiama priimti ar palikti galioti neteisėtai esantiems trečiųjų šalių piliečiams palankesnes nuostatas nei numatytosios Direktyvoje 2008/115, jeigu tos nuostatos yra su ja suderinamos, šia direktyva valstybėms neleidžiama taikyti griežtesnių normų direktyva sureglamentuotoje srityje.

34. <...> Direktyvoje 2008/115 smulkiai numatyta, kokią procedūrą turi taikyti kiekviena valstybė narė neteisėtai esančių trečiųjų šalių piliečiams grąžinti, ir įtvirtinta, kokia tvarka vienas po kito turi vykti atskiri šios procedūros etapai. <...> 41. <...> Direktyva 2008/115 įvestos grąžinimo procedūros etapų eiga yra laipsniškai priimtinos priemonės, kurių reikia imtis siekiant įvykdyti sprendimą grąžinti – nuo priemonės, kuria paliekama daugiausia laisvės grąžintinam asmeniui, t. y. suteikiamas terminas savanoriškai išvykti iš šalies, iki priemonių, kurios labiausiai ją apriboja, t. y. sulaikymas specialiame centre; proporcingumo principo turi būti laikomasi per visus etapus. <... > 54. <...> nepaisant aplinkybės, jog nei pagal EB 63 straipsnio pirmos pastraipos 3 punkto b dalį – nuostata, kuri perkelta į SESV 79 straipsnio 2 dalies c punktą, nei pagal Direktyvą 2008/115, be kita ko, priimtą šios EB sutarties nuostatos pagrindu, nepašalinama valstybių narių kompetencija skirti baudžiamąsias sankcijas nelegalios imigracijos srityje, šioje srityje jos privalo priimti tokius teisės aktus, kad būtų laikomasi Sąjungos teisės.

2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (OL 2008, L 348, p. 98—107) 719

55. Konkrečiai kalbant, šios valstybės negali taikyti tokių teisės aktų, nors ir baudžiamosios teisės srityje, dėl kurių gali kilti pavojus, jog nebus įgyvendinti tam tikra direktyva siekiami tikslai ir ji neteks savo veiksmingumo. <...> 58. <...> valstybės narės, siekdamos ištaisyti padėtį, kai priverstinėmis priemonėmis, taikomomis siekiant priverstine tvarka išsiųsti iš šalies pagal šios direktyvos [2008/115] 8 straipsnio 4 dalį, nepasiektas tikslas, turi ne numatyti asmens laisvę ribojančią bausmę <...> vien dėl tos priežasties, kad trečiosios šalies pilietis po to, kai jam įteiktas įpareigojimas išvykti iš nacionalinės teritorijos ir pasibaigė jame nustatytas terminas, ir toliau neteisėtai gyvena valstybės narės teritorijoje, o toliau dėti visas pastangas siekdamos įvykdyti sprendimą grąžinti, kuris ir toliau kelia pasekmes.

59. <...> tokia [asmens laisvę ribojanti] bausmė dėl visų pirma jos taikymo sąlygų ir tvarkos gali trukdyti pasiekti šios direktyvos tikslą, t. y. suformuoti efektyvią neteisėtai esančių trečiųjų šalių piliečių išsiuntimo ir repatriacijos politiką. Konkrečiai kalbant, <...> tokiu <...> nacionalinės teisės aktu gali būti trukdoma taikyti Direktyvos 2008/115 8 straipsnio 1 dalyje numatytas priemones ir dėl jo gali būti vėluojama vykdyti sprendimą grąžinti.

60. Tai nepanaikina valstybių narių teisės laikantis Direktyvos 2008/115 principų ir jos tikslo priimti nuostatų, reglamentuojančių situaciją, kai priverstinėmis priemonėmis nepavyko išsiųsti trečiosios šalies piliečio, kuris neteisėtai gyvena jų teritorijoje. <...> 62. <...> Direktyva 2008/115, visų pirma jos 15 ir 16 straipsniai, turi būti aiškinama taip, kad ja draudžiamas toks valstybės narės teisės aktas, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kuriame numatyta skirti laisvės atėmimo bausmę neteisėtai esančiam trečiosios šalies piliečiui vien dėl tos priežasties, kad jis šios valstybės teritorijoje be pateisinamos priežasties gyvena pažeisdamas įpareigojimą per nustatytą terminą iš jos išvykti.

2011 m. balandžio 28 d. sprendimas Hassen El Dridi, dar žinomą kaip Soufi Karim (byla C-61/11 PPU, Rink., p.)

Imigracijos politika – Nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimas – Nacionalinės teisės nuostata, pagal kurią neteisėto buvimo šalyje atveju nustatyta laisvės atėmimo bausmė ir bauda <...> 28. <...> Direktyva 2008/115720 susijusi tik su trečiųjų šalių piliečių, neteisėtai esančių valstybės narės teritorijoje, grąžinimu ir ja nesiekiama suderinti visų nacionalinių norminių aktų, susijusių su užsieniečių buvimu. Taigi šia direktyva nedraudžiama pagal valstybės narės teisę neteisėtą buvimą kvalifikuoti kaip „baudžiamąjį nusižengimą“ ir numatyti baudžiamosios teisės sankcijas, siekiant atgrasinti nuo tokio nacionalinių norminių aktų, reglamentuojančių buvimą šalyje, pažeidimo ir už jį nubausti.

29. Direktyva 2008/115 nustatytos bendros taisyklės ir procedūros susijusios tik su sprendimų grąžinti priėmimu ir jų vykdymu, taip pat pažymėtina, jog ši direktyva nedraudžia sulaikyti trečiosios šalies piliečio siekiant išsiaiškinti, ar jis teisėtai yra valstybės teritorijoje.

30. Šią išvadą patvirtina minėtos direktyvos 17 konstatuojamoji dalis, iš kurios matyti, kad trečiųjų šalių piliečių, kurie įtariami neteisėtai esantys valstybėje narėje, pirminio sulaikymo sąlygos reglamentuojamos nacionalinės teisės aktais. Be to, <...> jei valstybės narės negalėtų taikyti tokios laisvės atėmimo priemonės kaip sulaikymas, kad būtų neleista asmeniui, kuris įtariamas neteisėtai esantis šalyje, pasislėpti dar prieš išsiaiškinant jo padėtį, būtų pažeistas Direktyvos 2008/115 tikslas – veiksmingai grąžinti neteisėtai šalies teritorijoje esančius trečiųjų šalių piliečius.

31. <...> kompetentingos institucijos turi turėti tam tikrą, nors ir trumpą, bet protingą laikotarpį, kad galėtų identifikuoti tikrinamą asmenį ir ištirti duomenis, siekdamos nustatyti, ar šis asmuo yra trečiosios šalies pilietis, neteisėtai esantis valstybės teritorijoje. <...> Jeigu nustatoma, kad asmuo

2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (OL 2008, L 348, p. 98—107) 720

valstybės teritorijoje yra neteisėtai, šios institucijos, remdamosi minėtos direktyvos 6 straipsnio 1 dalimi ir nepažeisdamos joje nustatytų išimčių, turi priimti sprendimą grąžinti. <...> 37. <...> laisvės atėmimo bausmės skyrimas ir vykdymas vykdant Direktyvoje 2008/115 nustatytą grąžinimo procedūrą nepadeda įgyvendinti išsiuntimo, kurio siekiama šia procedūra, būtent fiziškai išvežti atitinkamą asmenį iš atitinkamos valstybės narės. Taigi tokia bausmė nėra „priemonė“ arba „priverstinė priemonė“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2008/115 8 straipsnį. <...> 41. <...> trečiųjų šalių piliečiams, kurie be neteisėto buvimo šalyje padarė vieną ar daugiau kitų baudžiamųjų nusižengimų, pagal Direktyvos 2008/115 2 straipsnio 2 dalies b punktą ši direktyva gali būti netaikoma. <...> <...> 45. <...> tiek iš valstybių narių lojalumo pareigos, tiek iš veiksmingumo reikalavimų, apie kuriuos priminta Direktyvos 2008/115 4 konstatuojamojoje dalyje, matyti, kad šios direktyvos 8 straipsnyje nustatyta valstybių narių pareiga, esant šio straipsnio 1 dalyje nustatytoms sąlygoms, taikyti išsiuntimą iš šalies turi būti vykdoma kuo skubiau. Akivaizdu, kad taip nebūtų, jei konstatavusi, jog trečiosios šalies pilietis šalyje yra neteisėtai, suinteresuotoji valstybė narė, prieš įgyvendindama sprendimą grąžinti arba net prieš priimdama tokį sprendimą, vykdytų baudžiamąjį persekiojimą ir prireikus skirtų laisvės atėmimo bausmę. Dėl tokių veiksmų išsiuntimas būtų atidėtas721 ir, be to, tokie veiksmai nėra nurodyti tarp Direktyvos 2008/115 9 straipsnyje nurodytų išsiuntimo iš šalies atidėjimo pateisinimų. <...> 49. <...> taikant minėtas baudžiamojo proceso taisykles, skiriant ankstesniame punkte minėtas sankcijas, reikia laikytis pagrindinių teisių, o pirmiausia tų, kurios garantuojamos 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašyta Europos Tarybos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija.

50. <...> Direktyva 2008/115 turi būti aiškinama taip, kad: – ji draudžia valstybės narės teisės nuostatą, pagal kurią neteisėtas buvimas šalyje užkardomas baudžiamosios teisės sankcijomis ir pagal kurią leidžiama trečiosios šalies piliečiui skirti laisvės atėmimo bausmę, nors šiam piliečiui, kuris minėtos valstybės narės teritorijoje yra neteisėtai ir nesutinka savanoriškai išvykti iš šios šalies teritorijos, nebuvo taikytos direktyvos 8 straipsnyje nustatytos priverstinės priemonės, ir jo, jei jis sulaikytas, kad būtų parengtas ir įvykdytas išsiuntimas, maksimalus sulaikymo terminas dar nėra pasibaigęs, ir – nedraudžia tokio teisės akto, jei juo leidžiama trečiosios šalies piliečiui, kuriam taikyta direktyvoje nustatyta grąžinimo procedūra ir kuris minėtoje teritorijoje yra neteisėtai be pateisinamos priežasties nebūti grąžintam, skirti laisvės atėmimo bausmę.

2011 m. gruodžio 6 d. sprendimas Aleksandr Achughbabian prieš Marnos slėnio (Val-de-Marne) prefektą (byla C-329/11, Rink., p.)

Imigracijos politika – Nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimas – Bendri neteisėtai šalyje esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartai ir tvarka – Nacionalinės teisės nuostata, kurioje numatyta bauda, kurią galima pakeisti išsiuntimu arba namų areštu <...> 35. <...> reikia pažymėti, pirma, jog aplinkybė, kad toks baudžiamasis persekiojimas, kaip numatytasis Įstatyminiame dekrete Nr. 286/1998, dar tik bus vykdomas, nelemia direktyvoje numatytų grąžinimo priemonių priėmimo ir vykdymo atidėjimo ar kaip nors kitaip joms nekliudo. Iš tiesų, šio įstatyminio dekreto 13 ir 14 straipsniuose numatytas grąžinimas gali būti įgyvendinamas atskirai nuo šio baudžiamojo persekiojimo ir nebūtina, kad šis būtų pasibaigęs. Šį konstatavimą patvirtina minėto įstatyminio dekreto 10bis straipsnio 5 dalis, pagal kurią teismas, sužinojęs apie atitinkamo asmens grįžimą, turi nutartimi nutraukti baudžiamąją bylą.

721

2011 m. balandžio 28 d. Sprendimas El Dridi, C-61/11 PPU, Rink., p., 59 p.

36. Antra, pažymėtina, jog galimybė, kad dėl šio baudžiamojo persekiojimo gali būti skirta bauda, taip pat netrukdo vykdyti Direktyvoje 2008/115 722 nustatytos grąžinimo procedūros. Piniginės bausmės skyrimas niekaip netrukdo priimti ir įgyvendinti sprendimo dėl grąžinimo visiškai laikantis Direktyvos 2008/115 6–8 straipsniuose įtvirtintų sąlygų ir neturi neigiamo poveikio šios direktyvos 15 ir 16 straipsniuose nustatytiems bendriems laisvės atėmimo standartams.

37. Trečia, kalbant apie baudžiamąją bylą nagrinėjančiam teismui suteiktą galimybę baudą pakeisti išsiuntimu ir draudimu mažiausiai penkerius metus įvažiuoti į šalį, reikia pasakyti, kad iš Įstatyminio dekreto Nr. 286/1998 16 straipsnio 1 dalies matyti, jog Italijos įstatymų leidėjas šią galimybę numatė tik situacijose, kai atitinkamo asmens grąžinimą galima įgyvendinti nedelsiant.

38. Reikia konstatuoti, kad tokia galimybė pati savaime nėra draudžiama pagal Direktyvą 2008/115.

39. Kaip patvirtina minėtos direktyvos 3 straipsnio 4 punkte pateikta plati sąvokos „sprendimas grąžinti“ apibrėžtis, pagal šią direktyvą nedraudžiama, kad sprendimas, įpareigojantis sugrįžti, tam tikrais atitinkamos valstybės narės nustatytais atvejais būtų priimtas kaip baudžiamasis nuosprendis.

Be to, Direktyvoje 2008/115 nėra nieko, kas draustų jos 8 straipsnio 1 dalyje numatytą išsiuntimą įgyvendinti baudžiamojoje byloje. Maža to, aplinkybė, jog pagrindinėje byloje nagrinėjamose nuostatose numatyta išsiuntimo bausmė apima nedelsiant vykdytiną įpareigojimą sugrįžti, taigi ir nereikalauja vėliau priimti atskiro sprendimo dėl atitinkamo asmens išsiuntimo, taip pat neprieštarauja Direktyva 2008/115 nustatytiems bendriems standartams ir tvarkai, kaip tai patvirtina šios direktyvos 6 straipsnio 6 dalies formuluotė ir jos 8 straipsnio 3 dalyje pavartotas žodis „gali“. <...> 44. Akivaizdu, kad namų arešto skyrimas ir vykdymas vykdant Direktyvoje 2008/115 nustatytą grąžinimo procedūrą nepadeda įgyvendinti išsiuntimo, kurio siekiama šia procedūra, būtent fizinio atitinkamo asmens išvežimo iš atitinkamos valstybės narės. Taigi tokia bausmė nėra „priemonė“ arba „priverstinė priemonė“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2008/115 8 straipsnį723.

45. Be to, namų arešto bausmė gali lemti tokių priemonių, kaip palydėjimas iki sienos ir priverstinis grąžinimas oro transportu, kurios padeda įgyvendinti išsiuntimą, atidėjimą ir kliudyti jas taikyti. Toks pavojus sutrikdyti grąžinimo procedūrą kyla ypač tuomet, kai taikytinuose teisės aktuose nenumatyta, jog neteisėtai šalyje esančiam trečiosios valstybės piliečiui skirto namų arešto vykdymas turi būti nutrauktas, kai tik įmanoma įgyvendinti šio asmens išsiuntimą.

46. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi ištirti, ar nacionalinės teisės aktuose yra nuostata, pagal kurią išsiuntimui teikiama pirmenybė prieš namų arešto bausmės vykdymą. Jeigu tokios nuostatos nėra, reikėtų daryti išvadą, kad Direktyva 2008/115 draudžia neteisėtai šalyje esantiems trečiųjų šalių piliečiams taikyti baudos pakeitimo namų areštu mechanizmą, kaip antai numatytąjį Įstatyminio dekreto Nr. 274/2000 53 ir 55 straipsniuose.

47. <...> reikia atsakyti, jog Direktyvą 2008/115 reikia aiškinti taip, kad ja – nedraudžiamos valstybės narės teisės nuostatos, kaip antai nagrinėjamosios pagrindinėje byloje, pagal kurias už neteisėtą buvimą šalyje trečiosios valstybės piliečiai baudžiami pinigine bauda, kuri gali būti pakeičiama išsiuntimu; ir – draudžiamos valstybės narės teisės nuostatos, pagal kurias leidžiama už neteisėtą buvimą šalyje trečiosios valstybės piliečius bausti namų areštu, neužtikrinant, kad šios bausmės vykdymas turi būti nutrauktas, kai tik tampa įmanoma fiziškai išsiųsti atitinkamą asmenį iš šios valstybės narės.

2012 m. gruodžio 6 d. sprendimas Md Sagor (byla C-430/11, Rink., p.)

Imigracijos politika – Trečiųjų šalių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statusas – Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 34 straipsnis – Teisė į vienodą požiūrį socialinės apsaugos, socialinės pagalbos ir socialinio saugumo srityse – Vienodo požiūrio principo išimties taikymas

2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (OL 2008, L 348, p. 98—107) 723 2011 m. gruodžio 6 d. Sprendimas Achughbabian, C‑329/11, Rink., p., 37 p.

722

su socialine pagalba ir socialine apsauga susijusių priemonių atveju – „Esminių išmokų“ neįtraukimas į šios išimties taikymo sritį <...> 66. Kalbant apie Direktyvą 2003/109724, pirmiausia primintina, jog iš joje nustatytos sistemos aiškiai matyti, kad pagal šią direktyvą ilgalaikio gyventojo statusas suteikiamas laikantis specialios procedūros; be to, jis suteikiamas tik jeigu tenkinamos šios direktyvos II skyriuje nurodytos sąlygos. <...> 77. <...> kadangi Sąjungos teisės aktų leidėjas pateikė aiškią nuorodą į nacionalinės teisės aktus, kaip tai yra Direktyvos 2003/109 11 straipsnio 1 dalies d punkto atveju, Teisingumo Teismas neturi pateikti pagal Sąjungos teisę savarankiško ir vienodo atitinkamų terminų apibrėžimo725. Iš tiesų tokia nuoroda reiškia, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas norėjo atsižvelgti į valstybėse narėse egzistuojančius aptariamų sąvokų apibrėžimo ir tikslios apimties skirtumus.

78. Vis dėlto tai, kad Sąjungos teisėje nėra savarankiško ir vienodo sąvokų socialinis saugumas, socialinė pagalba ir socialinė apsauga apibrėžimo, ir tai, kad Direktyvos 2003/109 11 straipsnio 1 dalies d punkte daroma nuoroda į šias sąvokas, nereiškia, kad valstybės narės gali pakenkti Direktyvos 2003/109 veiksmingumui taikydamos minėtame straipsnyje numatytą vienodo požiūrio principą. <...> 80. Iš to matyti, kad nustatydamos nacionalinės teisės aktuose apibrėžtas socialinio saugumo, socialinės pagalbos ir socialinės apsaugos priemones, kurioms taikomas Direktyvos 2003/109 11 straipsnio 1 dalies d punkte įtvirtintas vienodo požiūrio principas, valstybės narės privalo laikytis Chartijoje [Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje], be kita ko, jos 34 straipsnyje numatytų teisių ir principų. <...> 85. [Direktyvos 2003/109] 13 konstatuojamojoje dalyje pateiktas sąrašas, kuris parodo, ką apima Direktyvos 2003/109 11 straipsnio 4 dalyje vartojama „esminių išmokų“ sąvoka, nėra baigtinis, kaip matyti iš vartojamo žodžio „nors“. Taigi tai, kad šioje konstatuojamojoje dalyje nėra jokios aiškios nuorodos į būsto paramą, nereiškia, kad ji nėra esminė išmoka, kurios atveju būtina taikyti vienodo požiūrio principą.

86. Taip pat pabrėžtina, kad trečiųjų šalių piliečių, kurie yra ilgalaikiai valstybių narių gyventojai, integracija ir jų teisė į vienodo požiūrio taikymą Direktyvos 2003/109 11 straipsnio 1 dalyje išvardytose srityse yra bendroji taisyklė, todėl to paties straipsnio 4 dalyje numatytą išimtį reikia aiškinti siaurai726. <...> 90. <...> Direktyvos 2003/109 11 straipsnio 4 dalyje vartojamos sąvokos „esminės išmokos“ reikšmę ir apimtį reikia nustatyti atsižvelgiant į kontekstą, į kurį patenka šis straipsnis, ir direktyva siekiamą tikslą – trečiųjų šalių piliečių, kurie teisėtai ir ilgą laiką gyveno valstybėse narėse, integraciją.

91. Direktyvos 2003/109 11 straipsnio 4 dalį reikia suprasti taip, kad pagal ją valstybėms narėms leidžiama apriboti vienodą požiūrį, taikomą Direktyvoje 2003/109 numatytą statusą turintiems asmenims, išskyrus, kai nacionalinės, regiono ar vietos viešosios valdžios institucijos skiria socialinės pagalbos ar socialinės apsaugos išmokas, skirtas padėti asmeniui patenkinti savo elementarius su maistu, būstu ir sveikata susijusius poreikius.

92. <...> pagal Chartijos 34 straipsnį Sąjunga pripažįsta ir gerbia teisę į socialinę paramą ir paramą aprūpinant būstu, kad būtų užtikrintos tinkamos gyvenimo sąlygos visiems neturintiems pakankamai lėšų. Iš to matyti, kad tiek, kiek pagrindinėje byloje nagrinėjama parama atitinka minėtame Chartijos straipsnyje nurodytą tikslą, ji pagal Sąjungos teisę negali būti laikoma nepatenkančia į esminių išmokų sąvoką, kaip suprantama pagal Direktyvos 2003/109 11 straipsnio 4 dalį. <...>

2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyva 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso (OL 2004 m. specialusis leidimas, 19 skyrius, 6 tomas, p. 272 – 281) 725 1984 m. sausio 18 d. Sprendimas Ekro, 327/82, Rink., 1984, p. 107, 14 p.

726 2010 m. kovo 4 d. Sprendimas Chakroun, C–578/08, Rink., 2010, p. I–1839, 43 p.

724

2012 m. balandžio 24 d. sprendimas Servet Kamberaj prieš Istituto per l’Edilizia sociale della Provincia autonoma di Bolzano (IPES) ir kt., (byla C-571/10, Rink., p.)

Imigracijos politika – Trečiųjų šalių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statusas – Kompetentingų institucijų reikalaujamų rinkliavų dydis – Neproporcingumas – Kliūtis pasinaudoti teise apsigyventi <...> 62. Kalbant apie valstybių narių pareigas pagal Direktyvą 2003/109727, susijusias su iš trečiųjų šalių piliečių ir jų šeimos narių reikalaujamomis rinkliavomis už leidimų gyventi išdavimą, pirmiausia reikia priminti, kad jokioje šios direktyvos nuostatoje nenustatyta rinkliavų suma, kurios valstybės narės gali reikalauti už tokių dokumentų išdavimą. <...> 64. Taigi nėra ginčijama, <...> kad valstybės narės gali leidimų gyventi pagal Direktyvą 2003/109 išdavimui taikyti rinkliavas ir kad nustatydamos šių rinkliavų dydį jos turi didelę diskreciją.

65. Vis dėlto Direktyva 2003/109 valstybėms narėms suteikta diskrecija šiuo atžvilgiu nėra neribota.

Jos negali taikyti nacionalinės teisės aktų, dėl kurių gali kilti pavojus, kad nebus įgyvendinti tam tikra direktyva siekiami tikslai ir todėl ji neteks savo veiksmingumo728. <...> 69. Taigi, nors Nyderlandų Karalystė gali teisėtai taikyti rinkliavas už leidimų gyventi išdavimą pagal Direktyvą 2003/109, nustatydama šių rinkliavų dydį ji neturėtų nei siekti, nei lemti kliūties įgyti ilgalaikio gyventojo statusą, numatytą šioje direktyvoje, antraip būtų pažeistas šia direktyva siekiamas tikslas ir jos prasmė.

70. Rinkliavomis, kurios daro reikšmingą finansinę įtaką trečiųjų šalių piliečiams, atitinkantiems Direktyvoje 2003/109 numatytas sąlygas šiems leidimams apsigyventi gauti, iš šių piliečių galėtų būti atimta galimybė pasinaudoti teisėmis, numatytomis šioje direktyvoje, o tai prieštarautų jos 10 konstatuojamajai daliai. <...> 75. Iš tiesų remiantis proporcingumo principu, kuris yra vienas iš Sąjungos teisės bendrųjų principų, priemonės, numatytos nacionalinės teisės aktais, kuriais į nacionalinę teisę perkelta Direktyva 2003/109, turi būti tinkamos šiais teisės aktais siekiamų tikslų įgyvendinimui užtikrinti ir neviršyti to, kas būtina jiems pasiekti.

76. <...> negalima atmesti, kad su Direktyva 2003/109 susijęs trečiųjų šalių piliečiams taikomas rinkliavų dydis gali skirtis, atsižvelgiant į prašomo leidimo apsigyventi rūšį ir į patikrinimus, kuriuos valstybės narės dėl to turi atlikti. <...> 2012 m. balandžio 26 d. sprendimas Europos Komisija prieš Nyderlandų Karalystę (byla C-508/10, Rink., p.)

Imigracijos politika - Trečiųjų šalių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statusas - Taikymo sritis - Gyvenimas, pagrįstas oficialiai apribotu leidimu gyventi šalyje <...> 34. Kalbant apie Direktyvos 2003/109 729 3 straipsnio 2 dalies e punkto loginį aiškinimą, konstatuotina, kad nors pagal „au pairs“ programą ar sezoniniai darbuotojai arba darbuotojai, pasiųsti paslaugos tiekėjo tarpvalstybinėms paslaugoms teikti, arba patys tarpvalstybinių paslaugų teikėjai gyvena atitinkamoje valstybėje narėje vien dėl laikinų pagrindų, taip nebūtinai yra piliečių, kurių leidimas gyventi šalyje yra oficialiai apribotas, atveju.

35. Iš tikrųjų galimi oficialūs leidimo gyventi šalyje apribojimai nesiejami vien su jo laikinumu.

2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyva 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso (OL 2004 m. specialusis leidimas, 19 skyrius, 6 tomas, p. 272 – 281) 728 2011 m. balandžio 28 d. Sprendimas El Dridi, C‑61/11 PPU, Rink., p., 55 p.

729 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyva 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso (OL 2004 m. specialusis leidimas, 19 skyrius, 6 tomas, p. 272 – 281) 727

<...> 38. <...> Direktyvos 2003/109 3 straipsnio 2 dalies e punktą reikia aiškinti taip, kad joje numatyti du atvejai: pirmas, kai trečiųjų šalių piliečiai gyvena šalyje vien dėl laikinų pagrindų, ir antras, kai trečiųjų šalių piliečių leidimas gyventi šalyje buvo oficialiai apribotas.

39. <...> nors pagal Direktyvos 2003/109 1 straipsnio a punktą siekiama nustatyti sąlygas, kuriomis valstybė narė suteikia ilgalaikio gyventojo statusą jos teritorijoje teisėtai gyvenantiems trečiųjų šalių piliečiams ir panaikina tokį statusą, ir su tokiu statusu susijusias teises, šis tikslas neapima nei sąvokos „teisėtai gyvenantiems“, nei sąlygų ar su tokiu statusu susijusių teisių sąvokų, kurios priklauso valstybių narių kompetencijai.

40. Tad jos gali vykdydamos savo kompetenciją imigracijos srityje nustatyti teisėto gyvenimo sąlygas ir šiomis aplinkybėmis oficialiai apriboti trečiųjų šalių piliečių oficialius leidimus gyventi šalyje.

41. Vis dėlto nepakanka, kad leidimas gyventi šalyje būtų oficialiai apribotas, kaip tai suprantama pagal valstybės narės teisę, tam, kad jis būtų laikomas „oficialiai apribotu leidimu gyventi šalyje“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2003/109 3 straipsnio 2 dalies e punktą. <...> 48. <...> pagal Direktyvos 2003/109 3 straipsnio 2 dalies e punktą į jos taikymo sritį nepatenka gyvenimas „tiktai laikinais pagrindais“. Tokie pagrindai iš tikrųjų reiškia, kad trečiųjų šalių piliečiai tam tikroje valstybėje narėje gyvena neilgai. <...> 49. Be kita ko, pagal minėtą nuostatą į Direktyvos 2003/109 taikymo sritį nepatenka trečiųjų šalių piliečiai, kurie valstybėje narėje gyvena remdamiesi oficialiai apribotu leidimu gyventi šalyje.

50. Priešingai nei trečiųjų šalių piliečių, kurie apsigyvenę vien laikinais pagrindais, atvejui, kai akivaizdu, jog dėl tokio laikinumo atitinkamas pilietis negali ilgai gyventi šalyje, tai, kad leidime gyventi šalyje nurodomas oficialus apribojimas, neleidžia savaime nuspręsti, ar šis trečiosios šalies pilietis, nepaisydamas tokio apribojimo, gali ilgam laikui apsigyventi valstybėje narėje.

51. Tad oficialiai apribotas leidimas gyventi šalyje, kaip jis suprantamas nacionalinėje teisėje, kurio oficialus apribojimas netrukdo atitinkamam trečiosios šalies piliečiui ilgam laikui apsigyventi šalyje, negali būti laikomas oficialiai apribotu leidimu gyventi šalyje, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 2003/109 3 straipsnio 2 dalies e punktą, antraip būtų pakenkta šia direktyva siekiamiems tikslams ir ji nebūtų veiksminga<...>. <...> 53. <...> aplinkybė, kad oficialus apribojimas susijęs tik su specifine asmenų grupe, iš esmės nėra reikšminga pagal Direktyvos 2003/109 3 straipsnio 2 dalies e punktą.

54. Tačiau aplinkybė, kad leidimo gyventi šalyje galiojimas pratęsiamas kelis kartus iš eilės ir tai trunka ilgiau nei penkerius metus, t. y. neribotai, gali būti svarbus požymis, leidžiantis daryti išvadą, kad šiam leidimui gyventi šalyje nustatytas oficialus apribojimas netrukdo trečiosios šalies piliečiui ilgam laikui apsigyventi atitinkamoje valstybėje narėje.<...> <...> 56. <...> Direktyvos 2003/109 3 straipsnio 2 dalies e punktas turi būt aiškinamas taip, kad sąvoka „leidimas gyventi, [kuris] yra oficialiai apribotas“ neapima tam tikrai asmenų grupei išduoto leidimo laikinai gyventi šalyje, kurio galiojimas gali būti neribotai pratęsiamas, tačiau nesuteikiant jokios galimybės gauti leidimą nuolat gyventi šalyje, jeigu oficialus apribojimas netrukdo trečiosios šalies piliečiui ilgam laikui apsigyventi atitinkamoje valstybėje narėje, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

2012 m. spalio 18 d. sprendimas Staatssecretaris van Justitie prieš Mangat Singh (byla C-502/10, Rink., p.)

6.1.3.

Turinys

6.2. Teisminis bendradarbiavimas civilinėse bylose 6.2.1. Bendrieji aspektai

Turinys

Teisminis bendradarbiavimas civilinėse bylose – Teisinis saugumas – Bendrijos teisės viršenybė <...> 20. <...> reikia priminti juridinės galios principo svarbą tiek Bendrijos teisės sistemoje, tiek nacionalinės teisės sistemose. Iš tiesų, siekiant užtikrinti teisės ir teisinių santykių stabilumą, taip pat gerą teisingumo administravimą, yra svarbu, kad teismo sprendimai, kurie išnaudojus visas galimas teisių gynimo priemones arba pasibaigus pasinaudojimo jomis numatytiems terminams tampa galutiniai, nebegalėtų būti ginčijami730.

21. Todėl Bendrijos teisė nenustato nacionaliniams teismams pareigos netaikyti vidaus proceso taisyklių, suteikiančių sprendimui juridinę galią, net jei tai leistų užkirsti kelią ginčijamu sprendimu padarytam Bendrijos teisės pažeidimui731. <...> 24. <...> EB 10 straipsnyje [dabar ES 4 straipsnis] įtvirtintas bendradarbiavimo principas nenustato nacionaliniam teismui pareigos netaikyti vidaus proceso taisyklių tam, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas būtų peržiūrėtas ir panaikintas, jeigu nustatoma, kad jis prieštarauja Bendrijos teisei.

2006 m. kovo 16 d. sprendimas Rosmarie Kapferer prieš Schlank & Schick GmbH (byla C-234/04, Rink., 2006, p. I-2585)

6.2.2. Jurisdikcija ir teismo sprendimų pripažinimas ir vykdymas civilinėse ir komercinėse bylose732 6.2.2.1. Taikymo sritis

Turinys

Jurisdikcija ir teismo sprendimų pripažinimas ir vykdymas civilinėse ir komercinėse bylose – Reglamentas (EB) Nr. 44/2001 - Taikymo sritis – 1 straipsnio 2 dalies d punktas ir 5 straipsnio 3 punktas– Valstybės narės teismo kompetencija nustatyti įpareigojimą, draudžiantį šaliai pradėti ar tęsti procesą kitos valstybės narės teisme remiantis tuo, kad šis procesas pažeidžia arbitražinį susitarimą <...> 26. <...> darytina prielaida, kad jeigu atsižvelgus į ginčo dalyką, t. y. teisių, kurias apginti skirtas procesas, pavyzdžiui, dėl žalos atlyginimo, pobūdį, šis procesas patenka į Reglamento Nr. 44/2001 taikymo sritį, preliminarus klausimas dėl arbitražinio susitarimo taikymo, įskaitant ir jo galiojimą, taip pat patenka į šio reglamento taikymo sritį. Šią išvadą patvirtina D. Evrigenis ir K. D. Kerameus pateiktos ataskaitos (OL C 298, 1986, p. 1) dėl Graikijos Respublikos prisijungimo prie 1968 m. rugsėjo 27 d. Briuselio konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo (OL L 299, 1972, p. 32; toliau – Briuselio konvencija) 35 punktas. Jame nurodoma, 2003 m. rugsėjo 30 d. Sprendimas Köbler, C‑224/01, Rink., 2003, p. I‑10239, 38 p.

1999 m. birželio 1 d. Sprendimas Eco Swiss, C‑126/97, Rink., 1999, p. I‑3055, 46 ir 47 p.

732 Šioje dalyje Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimai, kuriuose aiškinamos 1968 m. rugsėjo 27 d.

Konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – Briuselio konvencija) nuostatos, atskirai nepateikiami, tačiau ši praktika pateikiama ta apimtimi, kiek ji yra cituojama Teisingumo Teismo sprendimuose, kuriuose aiškinamos Reglamento Nr. 44/2001 nuostatos. Toks sprendimas priimtas, atsižvelgiant į didelę šių sprendimų apimtį bei į tai, kad, nors remiantis Reglamento Nr. 44/2001 19 konstatuojamąja dalimi Europos Sąjungos Teisingumo Teismas turi užtikrinti Briuselio konvencijos ir šio reglamento tęstinumą, aiškindamas Briuselio konvenciją, tačiau vadovaujantis Teisingumo Teismo praktika, Briuselio konvencijos nuostatų išaiškinimas taikomas ir Reglamento Nr. 44/2001 nuostatoms, kai šių dokumentų nuostatas galima laikyti lygiavertėmis; taigi prieš taikydamas Briuselio konvencijos nuostatų aiškinimą, Teisingumo Teismas visuomet patikrina šių nuostatų lygiavertiškumą tokiu būdų nustatydamas, ar ankstesnis aiškinimas vis dar aktualus aiškinant Reglamento Nr. 44/2001 nuostatas.

730 731

kad šalies pageidaujama papildoma arbitražinės sąlygos galiojimo kontrolė, norint užginčyti teismo, kuriame prieš ją pareikštas ieškinys, tarptautinę jurisdikciją, pagal Briuselio konvenciją patenka į jos taikymo sritį.

27. Iš to, kas nurodyta, matyti, kad prieštaravimas dėl jurisdikcijos, <...> pagrįstas sudarytu arbitražiniu susitarimu, įskaitant ir jo galiojimo klausimą, patenka į Reglamento Nr. 44/2001 733 taikymo sritį, todėl tik šis teismas gali priimti sprendimą dėl šio prieštaravimo bei dėl savo jurisdikcijos pagal minėto reglamento 1 straipsnio 2 dalies d punktą ir 5 straipsnio 3 punktą.

28. Todėl tai, kad valstybės narės teismui, kuris paprastai kompetentingas spręsti ginčą pagal Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punktą, nustatant anti‑suit injunction sudaroma kliūtis, remiantis šio reglamento 1 straipsnio 2 dalies d punktu, nuspręsti, ar minėtas reglamentas taikytinas ginčui, kuris jam pateiktas spręsti, neišvengiamai reiškia, kad iš šio teismo atimama teisė priimti sprendimą dėl savo jurisdikcijos pagal Reglamentą Nr. 44/2001.

29. Iš to visų pirma darytina išvada, kad, <...> toks anti‑suit injunction, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje, neatitinka iš Teisingumo Teismo praktikos Briuselio konvencijos srityje išplaukiančio bendrojo principo, pagal kurį kiekvienas teismas, kuriam pateiktas ginčas, pagal jam taikytinas taisykles pats nustato, ar jis kompetentingas jį spręsti734. Šiuo atžvilgiu primintina, kad, išskyrus kelias ribotas išimtis, kurios negali būti taikomos pagrindinei bylai, Reglamentas Nr. 44/2001 neleidžia vienos valstybės narės teismui atlikti kitos valstybės narės teismo jurisdikcijos kontrolės735. Ši jurisdikcija tiesiogiai apibrėžta minėtame reglamente nustatytomis taisyklėmis, taip pat tomis, kurios reglamentuoja šio reglamento taikymo sritį. Todėl vienos valstybės narės teismui niekada nėra lengviau nuspręsti dėl kitos valstybės narės teismo jurisdikcijos736.

30. Be to, sudarydamas kliūtis kitos valstybės narės teismui įgyvendinti Reglamentu Nr. 44/2001 suteiktus įgaliojimus, t. y. remiantis šio reglamento materialinę taikymo sritį nustatančiomis taisyklėmis, be kita ko, jo 1 straipsnio 2 dalies d punktu, nuspręsti dėl galimybės taikyti minėtą reglamentą, toks anti‑suit injunction taip pat kenkia valstybių narių pasitikėjimui viena kitos teisinėmis sistemomis bei teismais, kuriuo, beje, pagrįsta Reglamento Nr. 44/2001 jurisdikcijos pasiskirstymo sistema737.

31. Galiausiai, jei dėl nustatyto anti‑suit injunction Italijos teismui <...> būtų sutrukdyta pačiam išnagrinėti preliminarų arbitražinio susitarimo galiojimo ar taikymo klausimą, šalis galėtų išvengti proceso paprasčiausiai pasirėmusi šiuo susitarimu, ir ieškovas, kuris laiko tokį susitarimą negaliojančiu, netekusiu galios arba negalinčiu būti įvykdytam, prarastų galimybę apginti savo teises valstybės teisme, į kurį jis kreipėsi pagal Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punktą, bei negalėtų pasinaudoti tam tikra teisminės gynybos rūšimi, į kurią jis turi teisę. <...> 34. <...> valstybės narės teismo nustatytas įpareigojimas, kuriuo asmeniui draudžiama pradėti arba tęsti procesą kitos valstybės narės teisme remiantis tuo, kad toks procesas pažeidžia arbitražinį susitarimą, prieštarauja Reglamentui Nr. 44/2001.

2009 m. vasario 10 d. sprendimas Allianz SpA, Generali Assicurazioni Generali SpA prieš West Tankers Inc., (byla C-185/07, Rink., 2009, p. I-663)

2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL 2001 m. specialusis leidimas, 19 skyrius, 4 tomas, p. 42 – 64) 734 2003 m. gruodžio 9 d. Sprendimas Gasser, C‑116/02, Rink., 2003, p. I‑14693, 48 ir 49 p.

735 1991 m. birželio 27 d. Sprendimas Overseas Union Insurance ir kt., C‑351/89, Rink., 1991, p. 3317, 24 p.; 2004 m. balandžio 27 d. Sprendimas Turner, C‑159/02, Rink., 2004, p. I‑3565, 26 p.

736 1991 m. birželio 27 d. Sprendimas Overseas Union Insurance ir kt., C‑351/89, Rink., 1991, p. 3317, 23 p.; 2003 m. gruodžio 9 d. Sprendimas Gasser, C‑116/02, Rink., 2003, p. I‑14693, 48 p.

737 2004 m. balandžio 27 d. Sprendimas Turner, C‑159/02, Rink., 2004, p. I‑3565, 24 p.

733

Jurisdikcija ir teismo sprendimų pripažinimas ir vykdymas civilinėse ir komercinėse bylose – Reglamentas (EB) Nr. 44/2001 – Taikymo sritis – Civilinės ir komercinės bylos <...> 41. <...> siekiant kiek galima užtikrinti valstybių narių ir suinteresuotųjų asmenų lygybę ir vienodas iš Reglamento Nr. 44/2001738 kylančias teises ir pareigas, sąvokos „civilinės ir komercinės bylos“ negalima aiškinti kaip paprastos nuorodos į vienos ar kitos atitinkamos valstybės vidaus teisę. Šią sąvoką reikia laikyti savarankiška sąvoka, kurią reikia aiškinti atsižvelgiant į minėto reglamento tikslus bei sistemą ir į bendruosius principus, išplaukiančius iš nacionalinių teisės sistemų739.

42. Savarankiškai aiškinant sąvoką „civilinės ir komercinės bylos“ tam tikri teismo sprendimai dėl teisinius santykius tarp ginčo šalių ar jo objektą apibūdinančių aplinkybių nepatenka į Reglamento Nr. 44/2001 taikymo sritį740.

43. Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, kad nors tam tikri ginčai tarp viešosios institucijos ir privatinės teisės subjekto gali patekti į minėtos sąvokos taikymo sritį, kai viešoji institucija vykdo viešosios valdžios funkcijas, yra kitaip741.

44. Iš tiesų, kai viena iš ginčo šalių turi viešosios valdžios galias atlikdama funkcijas, kurių neapima santykiams tarp privačių asmenų taikomos taisyklės, toks ginčas nepriskiriamas prie „civilinių ir komercinių bylų“ Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnio prasme742.

2009 m. balandžio 28 d. sprendimas Meletis Apostolides prieš David Charles Orams, Linda Elizabeth Orams (byla C-420/07, Rink., 2009, p. I-3571) Jurisdikcija ir teismo sprendimų pripažinimas ir vykdymas civilinėse ir komercinėse bylose – Reglamentas (EB) Nr. 44/2001 – Taikymo sritis – 1 straipsnio 2 dalies b punktas– Sritys, kurioms reglamentas netaikomas – Bankrotai, kompromisiniai susitarimai ir kitos panašios procedūros – Apimtis <...> 26. <...> Teisingumo Teismas savo praktikoje, susijusioje su Briuselio konvencija, yra nusprendęs, kad ieškinys susijęs su bankroto byla, jei tiesiogiai iš jos išplaukia ir yra glaudžiai susijęs su turto likvidavimo arba taikos sutarties sudarymo procedūromis743. Dėl to tokių požymių turintis ieškinys nepriskirtinas šios konvencijos taikymo sričiai744.

2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL 2001 m. specialusis leidimas, 19 skyrius, 4 tomas, p. 42 – 64) 739 1976 m. spalio 14 d. Sprendimas LTU, 29/76, Rink., 1976, p. 1541, 3 p.; 1980 m. gruodžio 16 d. Sprendimas Rüffer, 814/79, Rink., 1980, p. 3807, 7 p.; 1993 m. balandžio 23 d. Sprendimas Sonntag, C‑172/91, Rink., 1993, p. I‑1963, 18 p.; 2003 m. gegužės 15 d. Sprendimas Préservatrice foncière TIARD, C‑266/01, Rink., 2003, p. I‑4867, 20 p.; 2006 m. gegužės 18 d. Sprendimas ČEZ, C‑343/04, Rink., 2006, p. I‑4557, 22 p.; 2007 m. vasario 15 d., Sprendimas Lechouritou ir kt., C‑292/05, Rink., 2007, p. I‑1519, 29 p.

740 1976 m. spalio 14 d. Sprendimas LTU, 29/76, Rink., 1976, p. 1541, 4 p.; 1980 m. gruodžio 16 d. Sprendimas Rüffer, 814/79, Rink., 1980, p. 3807, 14 p.; 2003 m. gegužės 15 d. Sprendimas Préservatrice foncière TIARD, C‑266/01, Rink., 2003, p. I‑4867, 21 p.; 2006 m. gegužės 18 d. Sprendimas ČEZ, C‑343/04, Rink., 2006, p. I‑4557, 30 p.

741 1976 m. spalio 14 d. Sprendimas LTU, 29/76, Rink., 1976, p. 1541, 4 p.; 1980 m. gruodžio 16 d. Sprendimas Rüffer, 814/79, Rink., 1980, p. 3807, 8 p.; 1993 m. balandžio 23 d. Sprendimas Sonntag, C‑172/91, Rink., 1993, 20 p.; 2003 m. gegužės 15 d. Sprendimas Préservatrice foncière TIARD, C‑266/01, Rink., 2003, p. I‑4867, 22 p.; 2007 m. vasario 15 d., Sprendimas Lechouritou ir kt., C‑292/05, Rink., 2007, p. I‑1519, 34 p.

742 1976 m. spalio 14 d. Sprendimas LTU, 29/76, Rink., 1976, p. 1541, 4 p.; 1980 m. gruodžio 16 d. Sprendimas Rüffer, 814/79, Rink., 1980, p. 3807, 9 ir 16 p.; 1993 m. balandžio 23 d. Sprendimas Sonntag, C‑172/91, Rink., 1993, 22 p.; 2003 m. gegužės 15 d. Sprendimas Préservatrice foncière TIARD, C‑266/01, Rink., 2003, p. I‑4867, 30 p.; 2007 m. vasario 15 d., Sprendimas Lechouritou ir kt., C‑292/05, Rink., 2007, p. I‑1519, 34 p.

743 1979 m. vasario 22 d. Sprendimas Gourdain, 133/78, Rink., 1979, p. 733, 4 p.

744 2009 m. vasario 12 d. Sprendimas Seagon, C‑339/07, Rink., 2009, p. I‑767, 19 p.

738

<...> 28. <...> Reglamento Nr. 44/2001 nustatytoje sistemoje šio reglamento 1 straipsnio 2 dalies b punktas užima tą pačią vietą ir atlieka tą pačią funkciją kaip Briuselio konvencijos 1 straipsnio antrosios pastraipos 2 punktas. Be to, šios dvi nuostatos suformuluotos identiškai745.

29. Todėl, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, būtent ryšio tarp ieškinio, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje, ir bankroto bylos stiprumas sprendimo Gourdain prasme yra lemiamas sprendžiant, ar taikytina Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnio 2 dalies b punkte nustatyta išimtis.

30. Tačiau reikia konstatuoti, kad tokioje situacijoje, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, šis ryšys nėra nei pakankamai tiesioginis, nei pakankamai glaudus tam, kad būtų galima netaikyti Reglamento Nr. 44/2001. <...> 32. Kitaip tariant, ieškinys dėl <...> nuosavybės teisės išlaikymo išlygos yra savarankiškas ieškinys, negrindžiamas bankroto teise ir jam nereikalingas nei tokio pobūdžio bylos iškėlimas, nei bankroto administratoriaus įsikišimas. <...> 38. <...> Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnio 2 dalies b punkte, skaitomame su Reglamento Nr. 1346/2000746 7 straipsnio 1 dalimi, numatytą išimtį, atsižvelgiant į šio reglamento 4 straipsnio 2 dalies b punktą, reikia aiškinti taip, kad ji netaikoma pardavėjo ieškiniui, pareikštam bankrutuojančiam pirkėjui remiantis nuosavybės teisės išlaikymo išlyga, jeigu turtas, kuriam taikoma ši išlyga, bankroto bylos iškėlimo pirkėjui momentu yra valstybėje narėje, kurioje iškelta ši byla.

2009 m. rugsėjo 10 d. sprendimas German Graphics Graphische Maschinen GmbH prieš Alice van der Schee (byla C-292/08, Rink., 2009, p. I-8421) Jurisdikcija ir teismo sprendimų pripažinimas ir vykdymas civilinėse ir komercinėse bylose – Reglamentas (EB) Nr. 44/2001 – Taikymo sritis - 1 straipsnis – Sąvoka „civilinės ir komercinės bylos“ – Sprendimo, kuriuo paskirta bauda, pripažinimas ir vykdymas <...> 40. <...> kiek tai susiję su laikinosiomis priemonėmis, Teisingumo Teismas mano, kad jų patekimas į Briuselio konvencijos taikymo sritį priklauso ne nuo jų pačių pobūdžio, o nuo teisių, kurių apsaugą jos užtikrina, pobūdžio747. <...> 42. Iš tiesų iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti: Landgericht Düsseldorf nutartimi Realchemie pagal ZPO 890 straipsnį paskirta bauda, vykdant nutartį, turi būti sumokėta ne privačiai šaliai, bet Vokietijos valstybei; bauda išieškoma ne privačios šalies ar jos vardu, bet ex officio; ir galiausiai faktiškai ją išieško Vokietijos teismo institucijos. Vis dėlto šie specifiniai, Vokietijos teisėje reglamentuotai vykdymo procedūrai būdingi aspektai negali būti laikomi nulemiančiais teisės į vykdymą pobūdį. Iš tikrųjų šios teisės pobūdis priklauso nuo subjektyviosios teisės, dėl kurios pažeidimo buvo nurodyta vykdyti, t. y. šioje byloje Bayer CropScience teisės išimtinai eksploatuoti patentu saugomą jos išradimą, kuri neabejotinai patenka į civilinių ir komercinių bylų sritį, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnį, pobūdžio. <...> 44. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, <...> Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnio sąvoką „civilinės ir komercinės bylos“ reikia aiškinti taip, kad šis reglamentas taikomas teismo sprendimo, kuris apima įpareigojimą sumokėti baudą, siekiant priversti laikytis civilinėje ir komercinėje byloje priimto sprendimo, pripažinimui ir vykdymui.

745

2009 m. liepos 2 d. Sprendimas SCT Industri, C‑111/08, Rink., 2009, p. I‑5655, 23 p.

2000 m. gegužės 29 d. Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų (OL leidimas, 19 skyrius, 1 tomas, p. 191 – 208)

746

2000 m. specialusis

1979 m. kovo 27 d. Sprendimas de Cavel, 143/78, Rink., 1979, p. 1055, 8 p.; 1998 m. lapkričio 17 d. Sprendimas Van Uden, C‑391/95, Rink., 1998, p. I‑7091, 33 p.

747

2011 m. spalio 18 d. sprendimas Realchemie Nederland BV prieš Bayer CropScience AG, (byla C406/09, Rink., p.)

Jurisdikcija ir teismo sprendimų pripažinimas ir vykdymas civilinėse ir komercinėse bylose – Reglamentas (EB) Nr. 44/2001 – 1 straipsnio 1 dalis ir 2 dalies b punktas – Sąvokos „civilinės ir komercinės bylos“ ir „bankrotas“ – Ieškinys, pareikštas remiantis bankroto administratoriaus atliktu teisės ginčyti sandorius perleidimu <...> 29. <...> pagal Reglamento Nr. 44/2001748 1 straipsnio 2 dalies b punktą šis reglamentas, kuris, remiantis jo 7 konstatuojamąja dalimi, turi būti taikomas visoms pagrindinėms civilinėms ir komercinėms byloms, išskyrus aiškiai nustatytas bylas, netaikomas tik ieškiniams, kylantiems tiesiogiai iš bankroto bylos ir glaudžiai su ja susijusiems. Be to, iš viso to, kas pasakyta, antra, matyti, kad Reglamento Nr. 1346/2000749 taikymo sričiai priklauso tik tie ieškiniai, kurie kyla tiesiogiai iš bankroto bylos ir yra glaudžiai su ja susiję. <...> 40. <...> negalima neigti, kad teisė, kuria ieškovas pagrindinėje byloje grindžia savo ieškinį, susijusi su skolininko bankrotu, nes ji kyla iš teisės ginčyti sandorius, kuri pagal nacionalinį bankroto kodeksą suteikiama bankroto administratoriui. Tačiau kyla klausimas, ar išsaugomas įgytos teisės tiesioginis ryšis su skolininko bankrotu, kai tokia teisė tampa asmens, kuriam ji perleista, turtu. <...> 42. <...> asmens, kuriam perleistos teisės, naudojimuisi įgytomis teisėmis taikomos kitos taisyklės nei tos, kurios taikytinos bankroto byloje.

43. Pirmiausia, kitaip nei bankroto administratorius, kuris iš esmės privalo veikti dėl kreditorių interesų, asmuo, kuriam perleistos teisės, gali pats nuspręsti, ar pasinaudoti savo įgytomis reikalavimo teisėmis. <...> 44. Antra, kai asmuo, kuriam perleistos teisės, nusprendžia pasinaudoti savo reikalavimo teisėmis, jis veikia dėl savo paties interesų ir siekdamas asmeninės naudos. Kaip ir reikalavimo teisė, kuria grindžiamas jo reikalavimas, iš perleistų reikalavimų gautos pajamos priskiriamos jo asmeniniam turtui. Taigi jo ieškinio pasekmės skiriasi nuo bankroto administratoriaus pareikšto ieškinio dėl nuginčijimo, kurio tikslas yra padidinti įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, aktyvus, pasekmių750. <...> 49. <...> Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad civilinių ir komercinių bylų sąvoka pagal šią nuostatą apima ieškinį, kurį trečiajam asmeniui pareiškė ieškovas, remdamasis bankroto byloje paskirto bankroto administratoriaus atliktu reikalavimo, suteikiančio teisę ginčyti sandorius, kurią šis bankroto administratorius turi pagal šiai bylai taikomą nacionalinį įstatymą, perleidimu.

2012 m. balandžio 19 d. sprendimas F-Tex SIA prieš Lietuvos–Anglijos UAB „Jadecloud-Vilma“ (byla C-213/10, Rink., p.)

6.2.2.1.

6.2.2.2. Speciali jurisdikcija

Turinys

Jurisdikcija ir teismo sprendimų pripažinimas ir vykdymas civilinėse ir komercinėse bylose – Reglamentas (EB) Nr. 44/2001 – Speciali jurisdikcija - 6 straipsnio 1 punktas − Atsakovų daugetas − Ieškinys, pareikštas valstybėje narėje prieš šioje valstybėje nuolat gyvenantį ar turintį buveinę bankrutuojantį asmenį ir kitoje valstybėje narėje nuolat gyvenantį ar turintį 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL 2001 m. specialusis leidimas, 19 skyrius, 4 tomas, p. 42 – 64) 749 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų (OL 2000 m. specialusis leidimas, 19 skyrius, 1 tomas, p. 191 – 208) 750 2009 m. vasario 12 d. Sprendimas Seagon C‑339/07, Rink., 2009, p. I‑767, 17 p.

748

buveinę bendraatsakovį – Ieškinio prieš bankrutuojantį asmenį nepriimtinumas − Teismo, kuris gavo ieškinį prieš bendraatsakovį, jurisdikcija <...> 22. Pirmiausia reikia priminti, kad Reglamento Nr. 44/2001 751 2 straipsnyje numatyta jurisdikcija, t. y. valstybės narės, kurioje nuolat gyvena ar turi buveinę atsakovas, teismų jurisdikcija, yra bendrasis principas ir minėtas reglamentas tik kaip išimtį iš šio principo įtvirtina specialiosios jurisdikcijos taisykles tam tikrais atvejais, kurių sąrašas yra baigtinis ir kuriems esant atsakovui gali arba turi būti iškelta byla kitos valstybės narės teisme (dėl 1968 m. rugsėjo 27 d. Konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL L 299, 1972, p. 32, toliau − Briuselio konvencija), kurios nuostatos iš esmės identiškos Reglamento Nr. 44/2001 nuostatoms752.

23. Šiuo požiūriu iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos išplaukia, kad šios specialiosios jurisdikcijos taisyklės turi būti aiškinamos siaurai, neleidžiant jų aiškinti plačiau, nei tai aiškiai numatyta Reglamente Nr. 44/2001753.

24. Nacionalinis teismas privalo šias taisykles aiškinti atsižvelgdamas į teisinio saugumo principą, kuris yra vienas iš Reglamento Nr. 44/2001 tikslų754.

25. Šis principas, be kita ko, reikalauja, kad specialiosios jurisdikcijos taisyklės būtų aiškinamos taip, kad pakankamai informuotas atsakovas galėtų pagrįstai numatyti, kokiame kitame nei nuolatinės gyvenamosios ar buveinės vietos valstybės teisme jam gali būti iškelta byla755. <...> 27. <...> pirmiausia reikia konstatuoti, kad šioje [Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio 1 punkto nuostatoje] nėra nei jokios aiškios nuorodos į vidaus taisyklių taikymą, nei jokios sąlygos, pagal kurią ieškinys prieš kelis atsakovus pagal nacionalinę teisę turėtų būti priimtinas kiekvieno iš jų atžvilgiu nuo jo pareiškimo momento. <...> 29. Iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos išplaukia, kad minėto reglamento nuostatos turi būti aiškinamos autonomiškai, remiantis jo sistema ir tikslais756.

30. Atitinkamai, kadangi jis nepriklauso nuostatoms, kurios, pavyzdžiui, Reglamento Nr. 44/2001 59 straipsnis, aiškiai numato vidaus taisyklių taikymą ir teisiškai jį pagrindžia, minėto reglamento 6 straipsnio 1 punktas neturėtų būti aiškinamas taip, kad jo taikymas galėtų priklausyti nuo vidaus taisyklių poveikio.

31. Esant šioms aplinkybėms, Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio 1 punktas gali būti taikomas valstybėje narėje pareikštam ieškiniui prieš toje valstybėje nuolat gyvenantį ar buveinę turintį atsakovą ir kitoje valstybėje narėje nuolat gyvenantį ar buveinę turintį bendraatsakovį, net jei šis ieškinys pagal nacionalinę teisę yra laikomas nepriimtinu pirmojo atsakovo atžvilgiu nuo jo pareiškimo momento.

32. Tačiau reikia priminti, kad specialiosios jurisdikcijos taisyklė, numatyta Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio 1 punkte, negali būti aiškinama taip, kad leistų ieškovui pareikšti ieškinį prieš kelis atsakovus turint vienintelį tikslą, kad vienas iš jų išvengtų jo nuolatinės gyvenamosios ar buveinės 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL 2001 m. specialusis leidimas, 19 skyrius, 4 tomas, p. 42 – 64) 752 1998 m. spalio 27 d. Sprendimas Réunion européenne ir kt., C‑51/97, Rink., 1998, p. I‑6511, 16 p.; 2004 m. vasario 5 d. Sprendimas Frahuil, C‑265/02, Rink., 2004, p. I‑1543, 23 p.

753 2004 m. birželio 10 d. Sprendimas Kronhofer, C‑168/02, Rink., 2004, p. I‑6009, 14 p.

754 1999 m. rugsėjo 28 d. Sprendimas GIE Groupe Concorde ir kt., C‑440/97, Rink., 1999, p. I‑6307, 23 p.; 2002 m. vasario 19 d. Sprendimas Besix, C‑256/00, Rink., 2002, p. I‑1699, 24 p.; 2005 m. kovo 1 d. Sprendimas Owusu, C‑ 281/02, Rink., 2005, p. I‑1383, 38 p.

755 1999 m. rugsėjo 28 d. Sprendimas GIE Groupe Concorde ir kt., C‑440/97, Rink., 1999, p. I‑6307, 24 p.; 2002 m. vasario 19 d. Sprendimas Besix, C‑256/00, Rink., 2002, p. I‑1699, 26 p.; 2005 m. kovo 1 d. Sprendimas Owusu, C‑ 281/02, Rink., 2005, p. I‑1383, 40 p.

756 2004 m. sausio 15 d. Sprendimas Blijdenstein, C‑433/01, Rink., 2004, p. I‑981, 24 p.

751

vietos valstybės narės teismo jurisdikcijos757. Tačiau nepanašu, kad tokia situacija būtų pagrindinėje byloje.

33. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, <...> Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio 1 punktas turi būti aiškinamas taip, kad esant tokiai situacijai, kokia yra pagrindinėje byloje, šia nuostata gali būti remiamasi valstybėje narėje pareiškiant ieškinį prieš toje valstybėje nuolat gyvenantį ar buveinę turintį atsakovą ir kitoje valstybėje narėje nuolat gyvenantį ar buveinę turintį bendraatsakovį, net jei toks ieškinys pagal nacionalinę teisę yra laikomas nepriimtinu pirmojo atsakovo atžvilgiu nuo jo pareiškimo momento.

2006 m. liepos 13 d. sprendimas Reisch Montage AG prieš Kiesel Baumaschinen Handels GmbH (byla C-103/05, Rink., 2006, p. I-6827) Jurisdikcija ir teismo sprendimų pripažinimas ir vykdymas civilinėse ir komercinėse bylose – Reglamentas (EB) Nr. 44/2001 – Speciali jurisdikcija – 5 straipsnio 1 punkto b papunkčio pirma įtrauka–Sutartinės prievolės, kuria grindžiamas ieškinys, vykdymo vietos teismas – Prekių pardavimas – Į skirtingas tos pačios valstybės narės vietas pristatytos prekės <...> 22. <...> taisyklė, kad bylos asmenims turi būti keliamos jų nuolatinės gyvenamosios arba įsisteigimo vietos teisme, papildyta 5 straipsnio 1 punkte numatyta specialios jurisdikcijos sutartinių prievolių srityse taisykle. Ši taisyklė, atitinkanti artimumo reikalavimą, pagrįsta sutarties ir jurisdikciją turinčio teismo glaudaus ryšio buvimu.

23. Taikant šią taisyklę atsakovui gali būti iškelta byla ir vietos, kurioje nagrinėjama prievolė, kuria grindžiamas ieškinys, buvo ar turi būti įvykdyta teisme, preziumuojant, kad šis teismas yra su sutartimi glaudžiai susijęs.

24. Siekiant sustiprinti pagrindinį teisminės jurisdikcijos taisyklių suvienodinimo tikslą, užtikrinant jų nuspėjamumą, Reglamente Nr. 44/2001758 atskirai apibrėžtas prekių pardavimui skirtas šis ryšio kriterijus.

25. Iš tikrųjų pagal 5 straipsnio 1 punkto b papunkčio pirmą įtrauką prievolės, kuria grindžiamas ieškinys, vykdymo vieta yra vieta valstybėje narėje, į kurią prekės buvo arba turėtų būti pristatytos pagal sutartį.

26. Reglamento Nr. 44/2001 kontekste <...> ši specialios jurisdikcijos sutartinių prievolių srityje taisyklė numato pristatymo vietą kaip atskirą ryšio kriterijų, kurį reikia taikyti visiems ginčams, kylantiems iš tos pačios prekių pardavimo sutarties, o ne tik tiems, kurie kyla dėl pačios pristatymo prievolės. <...> 29. Iš tiesų nurodydamas vieną gyvenamosios arba įsisteigimo vietos teismą, turintį jurisdikciją, ir vienintelį ryšio kriterijų Bendrijos teisės aktų leidėjas nesiekė bendrai atmesti prielaidos, kad jurisdikciją gali turėti keli teismai ir kad minėtą kriterijų gali atitikti kelios vietos.

30. Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punkto b papunkčio pirma įtrauka, apibrėžiančia ir tarptautinę, ir teritorinę jurisdikciją, siekiama suvienodinti kolizines jurisdikcijos taisykles ir tiesiogiai nurodyti jurisdikciją turintį teismą, nenukreipiant į valstybių narių vidaus taisykles.

31. Šiuo aspektu reikia atkreipti dėmesį, kad teigiamas atsakymas į klausimą, ar nagrinėjama nuostata taikoma kelių pristatymo vietų toje pačioje valstybėje narėje atveju, nekelia abejonių dėl šiame reglamente išdėstytų valstybių narių teismų tarptautinės jurisdikcijos taisyklėmis siekiamų tikslų.

1988 m. rugsėjo 27 d. Sprendimas Kalfelis, 189/87, Rink., 1988, p. 5565, 8 ir 9 p.

2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL 2001 m. specialusis leidimas, 19 skyrius, 4 tomas, p. 42 – 64) 757 758

32. Pirma, Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punkto b papunkčio pirmos įtraukos taikymas kelių pristatymo vietų toje pačioje valstybėje narėje atveju atitinka reglamentu siekiamo nuspėjamumo tikslą.

33. Iš tiesų šiuo atveju sutarties šalys gali lengvai ir pagrįstai numatyti, kurios valstybės narės teismuose gali būti sprendžiamas jų ginčas.

34. Antra, Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punkto b papunkčio pirmos įtraukos taikymas kelių pristatymo vietų toje pačioje valstybėje narėje atveju atitinka ir artimumo, kuriuo pagrįstos specialios jurisdikcijos sutartinių prievolių srityje taisyklės, tikslą. <...> 37. Bet kuriuo atveju negalima susiaurinti Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punkto b papunkčio pirmos įtraukos pagrindinės bylos aplinkybėmis taikymo, neigiant, kad galimybė taikyti šią nuostatą būtinai suteikia konkuruojančią jurisdikciją visiems teismams, kurių jurisdikcijoje prekės buvo arba turėjo būti pristatytos.

38. <...> dėl klausimo, ar kelių pristatymo vietų toje pačioje valstybėje narėje atveju ir, jei reikia, kai ieškinys susijęs su visais pristatymais, ieškovas, remdamasis Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punkto b papunkčio pirma įtrauka, gali iškelti bylą atsakovui pasirinktos pristatymo vietos teisme, iš tiesų reikia pabrėžti, kad jurisdikciją nagrinėti visus iš sutarties kilusius ginčus gali turėti tik vienas teismas.

39. Šiuo aspektu reikia atsižvelgti į nagrinėjamos nuostatos rengimo istoriją. Šia nuostata Bendrijos teisės aktų leidėjas aiškiai siekė pardavimo sutarčių atžvilgiu nukrypti nuo ankstesnio sprendimo, pagal kurį kiekvienos ginčijamos prievolės vykdymo vietą pagal tarptautinę privatinę teisę apibrėžia bylą nagrinėjantis teismas. Atskirai apibrėždamas „prievolės vykdymo vietą“ kaip vietą, kurioje sutartinė prievolė turi būti įvykdyta, Bendrijos teisės aktų leidėjas siekė centralizuoti jurisdikciją visų sutartinių prievolių atžvilgiu prievolės vykdymo vietoje ir apibrėžti vienintelį teismą visiems sutartimi pagrįstiems ieškiniams.

40. Šiuo aspektu reikia atkreipti dėmesį į tai, kad Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punkto b papunkčio pirmoje įtraukoje numatyta speciali jurisdikcija naudingo proceso organizavimo atžvilgiu iš esmės pagrindžia tai, kad sutartis yra ypač glaudžiai susijusi su teismu, kurio prašoma išspręsti ginčą. Todėl esant kelioms prekių pristatymo vietoms prievolės vykdymo vieta pagal nagrinėjamą nuostatą iš principo reikia laikyti vietą, kuri užtikrina glaudžiausią ryšį tarp sutarties ir jurisdikciją turinčio teismo. Tokiomis aplinkybėmis apskritai glaudžiausias ryšys gali būti nustatytas pagrindinėje pristatymo vietoje, kurią reikia nurodyti remiantis ekonominiais kriterijais. <...> 42. Jei neįmanoma nustatyti pagrindinės pristatymo vietos, visos pristatymo vietos yra gana glaudžiai susijusios su bylos materialiais elementais, taigi ir turi reikšmingą ryšį teismų jurisdikcijos prasme. Tokiu atveju ieškovas, remdamasis Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punkto b papunkčio pirma įtrauka, gali iškelti atsakovui bylą pasirinktos pristatymo vietos teisme. <...> 45. <...> Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punkto b papunkčio pirma įtrauka taikytina prekių pristatymo į kelias vietas toje pačioje valstybėje narėje atveju. Tokiu atveju jurisdikciją nagrinėti visus prekių pardavimo sutarties pagrindu pareikštus ieškinius turi teismas, kurio apylinkėje yra pagrindinė pristatymo vieta, kurią reikia nustatyti remiantis ekonominiais kriterijais. Jei neįmanoma nustatyti pagrindinės pristatymo vietos, ieškovas gali iškelti bylą atsakovui pasirinktos pristatymo vietos teisme.

2007 m. gegužės 3 d. sprendimas Color Drack GmbH prieš Lexx International Vertriebs GmbH (byla C-386/05, Rink., 2007, p. I-3699) Jurisdikcija ir teismo sprendimų pripažinimas ir vykdymas civilinėse ir komercinėse bylose – Reglamentas (EB) Nr. 44/2001 – Speciali jurisdikcija – 6 straipsnio 1 punktas –Atsakovų daugėtas – Reikalavimų teisiniai pagrindai – Piktnaudžiavimas – Galimybė priimti ieškinį, pareikštą vieno iš atsakovų nuolatinės gyvenamosios ar buveinės vietos teisme

<...> 38. Iš Reglamento Nr. 44/2001 759 6 straipsnio 1 punkto formuluotės nematyti, kad ieškinių skirtingiems atsakovams teisinių pagrindų sutapimas yra viena iš sąlygų šiai nuostatai taikyti.

39. Todėl, kaip jau buvo nuspręsta dėl Briuselio konvencijos 6 straipsnio 1 punkto taikymo, reikia patikrinti, ar tarp skirtingų reikalavimų, kuriuos pateikė tas pats ieškovas skirtingiems atsakovams, yra sąsaja, dėl kurios būtų suinteresuotumas priimti dėl jų sprendimą kartu, siekiant išvengti galimų nesuderinamų sprendimų, jeigu bylos būtų nagrinėjamos atskirai760.

40. Teisingumo Teismas jau yra pažymėjęs, jog tam, kad sprendimai galėtų būti laikomi prieštaringais, nepakanka, jog ginčas būtų išspręstas skirtingai; dar reikia, kad šis skirtumas toje pačioje situacijoje pasireikštų de facto ir de jure761. <...> 45. Būtent Briuselio konvencijos 5 straipsnio 3 punkto kontekste Teisingumo Teismas galėjo nuspręsti, kad du to paties ieškinio dėl žalos atlyginimo reikalavimai, skirti skirtingiems atsakovams ir kurių vienas pagrįstas sutartine, kitas – deliktine atsakomybe, negali būti laikomi susijusiais762. <...> 47. <...> Reglamento Nr. 44/2001763 6 straipsnio 1 punktas turi būti aiškinamas taip, jog taikyti šios nuostatos netrukdo tai, kad skiriasi keliems atsakovams pareikštų reikalavimų teisiniai pagrindai. <...> 52. <...> Teisingumo Teismas, nurodęs prielaidą, jog ieškovas gali pateikti reikalavimą keliems atsakovams vien tam, kad byla vienam iš jų nebūtų iškelta jo nuolatinės gyvenamosios ar buveinės vietos teisme, minėtame sprendime Kalfelis nusprendė, jog siekiant pašalinti tokią galimybę yra būtina, kad kiekvienam iš atsakovų pateikti reikalavimai būtų susiję. Jis nusprendė, kad Briuselio konvencijos 6 straipsnio 1 punkte įtvirtinta taisyklė taikoma, kai atskiriems atsakovams pateikti reikalavimai yra susiję nuo pat jų pateikimo, t. y. kai yra suinteresuotumas juos nagrinėti ir priimti dėl jų sprendimą kartu, siekiant išvengti galimų nesuderinamų sprendimų, jeigu bylos būtų nagrinėjamos atskirai.

53. Taigi sąsajos reikalavimas neišplaukia iš Briuselio konvencijos 6 straipsnio 1 punkto formuluotės, tačiau šį reikalavimą nustatė Teisingumo Teismas, siekdamas išvengti, kad šioje nuostatoje numatyto principo, jog jurisdikcija priklauso atsakovo nuolatinės gyvenamosios ar buveinės vietos teismams, išimtis negalėtų paneigti paties principo egzistavimo 764 . Šis reikalavimas, kuris vėliau buvo patvirtintas minėtame sprendime Réunion européenne765 ir kt., aiškiai buvo įtvirtintas Reglamento Nr. 44/2001, kuris pakeitė Briuselio konvenciją, 6 straipsnio 1 punkto redakcijoje766.

54. <...> Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio 1 punktas taikomas, kai skirtingiems atsakovams pateikti reikalavimai susiję nuo pat jų pateikimo, t. y. kai yra suinteresuotumas juos nagrinėti ir priimti dėl jų sprendimą kartu, siekiant išvengti galimų nesuderinamų sprendimų, jeigu bylos būtų nagrinėjamos atskirai, be kita ko, nesant būtinybės atskirai nustatyti, jog reikalavimai buvo pateikti vien tam, kad byla vienam iš atsakovų nebūtų iškelta jo nuolatinės gyvenamosios ar buveinės vietos teisme.

2007 m. spalio 11 d. sprendimas Freeport plc prieš Olle Arnoldsson (byla C-98/06, Rink., 2007, p. I8319)

2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir v 48 p.ykdymo (OL 2001 m. specialusis leidimas, 19 skyrius, 4 tomas, p.

42 – 64) 760 1988 m. rugsėjo 27 d. Sprendimas Kalfelis, 189/87, Rink., 1988, p. 5565, 13 p.

761 2006 m. liepos 13 d. Sprendimas Roche Nederland ir kt., C‑539/03, Rink., 2006, p. I‑6535, 26 p.

762 1998 m. spalio 27 d. Sprendimas Réunion européenne ir kt., C‑51/97, Rink., 1998, p. I‑6511, 50 p.

763 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL 2001 m. specialusis leidimas, 19 skyrius, 4 tomas, p. 42 – 64) 764 1988 m. rugsėjo 27 d. Sprendimas Kalfelis, 189/87, Rink., 1988, p. 5565, 8 p.

765 1998 m. spalio 27 d. Sprendimas Réunion européenne ir kt., C‑51/97, Rink., 1998, p. I‑6511, 766 2006 m. liepos 13 d. Sprendimas Roche Nederland ir kt., C‑539/03, Rink., 2006, p. I‑6535, 21 p.

759

Jurisdikcija ir teismo sprendimų pripažinimas ir vykdymas civilinėse ir komercinėse bylose – Reglamentas (EB) Nr. 44/2001 − Speciali jurisdikcija – 6 straipsnio 1 punktas − Keli atsakovai − II skyriaus 5 skirsnis – Jurisdikcija individualių darbo sutarčių bylose <...> 15. Reglamente [Nr. 44/2001 (toliau – reglamentas) įtvirtintos jurisdikcijos taisyklės individualių darbo sutarčių atžvilgiu akivaizdžiai skiriasi nuo šioje srityje taikytinų Briuselio konvencijos taisyklių. <...> 19. <...> iš reglamento 18 straipsnio 1 dalies aišku, pirma, kad visos bylos, susijusios su individualia darbo sutartimi, turi būti nagrinėjamos teisme, nustatytame remiantis šio reglamento II skyriaus 5 skirsnyje įtvirtintomis jurisdikcijos taisyklėmis, ir, antra, kad šias jurisdikcijos taisykles gali pakeisti ar papildyti kitos tame pačiame reglamente skelbiamos jurisdikcijos taisyklės, tik jei tai aiškiai nurodoma pačiame 5 skirsnyje.

20. Reglamento 6 straipsnio 1 punktas priklauso ne minėto II skyriaus 5 skirsniui, bet jo 2 skirsniui.

21. Minėtame 5 skirsnyje nėra jokios nuorodos į reglamento 6 straipsnio 1 punktą, kitaip nei į to paties reglamento 4 straipsnį ir 5 straipsnio 5 punktą, kurio taikymas aiškiai numatytas jo 18 straipsnio 1 dalyje.

22. Reglamento 6 straipsnio 1 punkte numatyta jurisdikcijos taisyklė taip pat neminima atitinkamoje minėto 5 skirsnio nuostatoje, kitaip nei to paties 6 straipsnio 3 punkte numatyta taisyklė, susijusi su priešieškiniu, kuri buvo inkorporuota į minėto reglamento 20 straipsnio 2 dalį.

23. Todėl reikia konstatuoti, jog pažodinis reglamento II skyriaus 5 skirsnio aiškinimas lemia išvadą, kad šiame skirsnyje nėra jokios nuorodos į šio reglamento 6 straipsnio 1 punktą.

24. Be to, šį aiškinimą patvirtina travaux préparatoires. <...> <...> 27. Reglamento 6 straipsnio 1 punkto taikymas darbo sutartims iš tiesų leistų dėl jų kylančių ginčų atžvilgiu išplėsti galimybę susijusius prašymus dėl kelių atsakovų pareikšti vieninteliame teisme. Toks išplėtimas, kaip tai aiškiai padarė Bendrijos teisės aktų leidėjas reglamento 20 straipsnio 2 dalyje priešieškinio atžvilgiu, atitinka bendrąjį gero teisingumo vykdymo principą, kuris reikalauja laikytis procedūros ekonomijos principo.

28. Tačiau iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos išplaukia, kad specialios jurisdikcijos taisyklės turi būti aiškinamos siaurai, neleidžiant jų aiškinti plačiau nei reglamente aiškiai įtvirtinti atvejai 767 . Kaip konstatuota šio sprendimo 23 punkte, reglamento II skyriaus 5 skirsnio nuostatų formuluotė nenumato minėto 6 straipsnio 1 punkto taikymo ginčams, susijusiems su darbo sutartimis.

29. Be to, geras teisingumo vykdymas reikalauja, kad galimybė pasinaudoti reglamento 6 straipsnio 1 punktu būtų atvira, kaip ir priešieškinio atveju, tiek darbdaviui, tiek darbuotojui.

30. Tačiau toks reglamento 6 straipsnio 1 punkto aiškinimas sukeltų pasekmių, priešingų apsaugos tikslui, kurio specialiai siekiama šiame reglamente įtvirtinant atskirą skirsnį darbo sutartims. <...> 35. <...> reglamento 6 straipsnio 1 punkte numatyta specialios jurisdikcijos taisyklė negali būti taikoma ginčui, kuriam skirtas šio reglamento II skyriaus 5 skirsnis, susijęs su jurisdikcijos taisyklėmis, taikytinomis individualioms darbo sutartims.

2008 m. gegužės 22 d. sprendimas Glaxosmithkline, Laboratoires Glaxosmithkline prieš Jean‑Pierre Rouard (byla C-462/06, Rink., 2008, p. I-3965) Jurisdikcija ir teismo sprendimų pripažinimas ir vykdymas civilinėse ir komercinėse bylose – Reglamentas (EB) Nr. 44/2001 – Speciali jurisdikcija –5 straipsnio 1 punkto a papunktis ir b papunkčio antra įtrauka– Atitinkamos sutartinės prievolės vykdymo vietos teismas 5 straipsnio 1 punkto b papunkčio prasme - „Paslaugų teikimo“ sąvoka – Intelektinės nuosavybės teisių suteikimas

767

2006 m. liepos 13 d. Sprendimas Reisch Montage, C‑103/05, Rink., 2006, p. I‑6827, 23 p.; 2007 m. spalio 11 d.

Sprendimas Freeport, C‑98/06, Rink., 2007, p. I-8319, 35 p.

<...> 24. <...> taisyklę, kad bylos asmenims turi būti keliamos jų nuolatinės gyvenamosios vietos teisme, papildo 5 straipsnio 1 punkte numatyta specialiosios jurisdikcijos taisyklė sutartinių prievolių srityje. Pastaroji taisyklė, įgyvendinanti artimumo siekį, pagrįsta glaudaus sutarties ir sprendimą turinčio priimti teismo ryšio buvimu.

25. Taikant šią specialiosios jurisdikcijos taisyklę byla atsakovui gali būti iškelta taip pat vietos, kur prievolė, kuria grindžiamas ieškinys, buvo ar turi būti įvykdyta, teisme, preziumuojant, kad šis teismas glaudžiai susijęs su sutartimi.

26. Siekiant sustiprinti pagrindinį Reglamente Nr. 44/2001768 įtvirtintomis jurisdikcijos taisyklėmis siekiamą teisinio saugumo tikslą, paslaugų teikimo sutartims šis susiejimo kriterijus minėtame reglamente apibrėžiamas atskirai. <...> 28. Būtent remiantis šiomis gairėmis reikia nustatyti, ar sutartis, kuria intelektinės nuosavybės teisės turėtojas suteikia savo kontrahentui teisę ja naudotis už atlyginimą, yra paslaugų teikimo sutartis Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punkto b papunkčio antros įtraukos prasme.

29. Šiuo atžvilgiu, <...> paslaugų sąvoka mažų mažiausiai reiškia tai, kad jas teikianti šalis atlieka tam tikrą veiklą už atlyginimą.

30. Tačiau sutartis, kuria intelektinės nuosavybės teisės turėtojas suteikia kontrahentui teisę ja naudotis už atlyginimą, neapima tokios veiklos.

31. Suteikiamos teisės turėtojas tokia sutartimi kontrahento atžvilgiu vien įsipareigoja neprieštarauti tam, kad šis naudotų šią teisę. <...> intelektinės nuosavybės teisės turėtojas neatlieka jokio veiksmo suteikdamas teisę naudoti, o vien įsipareigoja leisti kontrahentui laisvai naudotis šia teise.

32. Šiuo požiūriu nesvarbu, ar teisę suteikiančio asmens kontrahentas privalo naudoti suteiktą intelektinės nuosavybės teisę.

33. Šios analizės negali paneigti argumentai, susiję su „paslaugų“ sąvokos aiškinimu EB 50 straipsnio [dabar SESV 57 straipsnis] ar antrinės Bendrijos teisės aktų, išskyrus Reglamentą Nr. 44/2001, prasme arba su šio reglamento 5 straipsnio 1 punkto sandara ir sistema.

34. <...> jokiu Reglamento Nr. 44/2001 sandaros ir sistemos elementu nereikalaujama šio reglamento 5 straipsnio 1 punkto b papunkčio antroje įtraukoje nurodytą „paslaugų teikimo“ sąvoką aiškinti vadovaujantis Teisingumo Teismo suformuluotu požiūriu į laisvę teikti paslaugas EB 50 straipsnio [šiuo metu SESV 57 straipsnis] prasme. <...> 40. <...> dėl Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punkto pažymėtina, kad jeigu sutartis nėra prekių pardavimo sutartis, teismo jurisdikcija vien dėlto nėra nustatoma remiantis tik paslaugų teikimo sutartims taikomomis taisyklėmis. Šio reglamento 5 straipsnio 1 punkto a papunktis, kaip numatyta jo 5 straipsnio 1 punkto c papunktyje, taikomas sutartims, kurios nėra nei prekių pardavimo, nei paslaugų teikimo sutartys.

41. <...> išvados, kad sutartis, kuria intelektinės nuosavybės teisės turėtojas suteikia savo kontrahentui teisę ja naudotis už atlyginimą, nėra paslaugų teikimo sutartis Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punkto b papunkčio antros įtraukos prasme, nepaneigia ir <...> poreikis apibrėžti 5 straipsnio 1 punkto b papunkčio taikymo sritį plačiau nei to paties 5 straipsnio 1 punkto a papunkčio taikymo sritį.

42. Reikia priminti, kad iš Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punkto sistemos matyti, jog Bendrijos teisės aktų leidėjas nustatė skirtingas jurisdikcijos taisykles, pirma, prekių pardavimo ir paslaugų teikimo sutartims ir, antra, visoms kitoms sutarčių rūšims, kurių nereglamentuoja specialiosios šio reglamento nuostatos.

768

2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL 2001 m. specialusis leidimas, 19 skyrius, 4 tomas, p. 42 – 64)

43. Tokiu būdu Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punkto b papunkčio antros įtraukos taikymo srities išplėtimas reikštų, kad apeinamas Bendrijos teisės aktų leidėjo ketinimas šiuo klausimu, ir paveiktų šio 5 straipsnio 1 punkto c ir a papunkčių veiksmingumą.

44. <...> Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punkto b papunkčio antra įtrauka turi būti aiškinama taip, kad sutartis, kuria intelektinės nuosavybės teisės turėtojas suteikia kontrahentui teisę ja naudotis už atlyginimą, nėra paslaugų teikimo sutartis šios nuostatos prasme. <...> 48. <...> Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punkto a papunkčio tekstas visiškai atitinka Briuselio konvencijos 5 straipsnio 1 punkto pirmojo sakinio tekstą.

49. Daugelis Reglamento Nr. 44/2001 nuostatų yra perimtos iš Briuselio konvencijos, kurios tęstinumą siekė užtikrinti Bendrijos teisės aktų leidėjas, kaip matyti iš šio reglamento 19 konstatuojamosios dalies.

50. Nors tiesa, kad Reglamentu Nr. 44/2001 siekiama atnaujinti Briuselio konvenciją, vis dėlto jame kartu norima išlaikyti jos struktūrą bei pagrindinius principus ir užtikrinti jos tęstinumą.

51. Nesant jokios priežasties aiškinti kitaip, nuoseklumas reikalauja pripažinti tokią pat Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punkto a papunkčio taikymo sritį kaip ir atitinkamos Briuselio konvencijos nuostatos, kad būtų užtikrintas vienodas Briuselio konvencijos ir Reglamento Nr. 44/2001 aiškinimas769.

52. <...> tų Briuselio konvencijos nuostatų, kurios į Reglamentą Nr. 44/2001 perkeltos nepakeistos, aiškinimas šio reglamento kontekste turi išlikti toks pats ir tai juo labiau patvirtina aplinkybė, kad santykiuose tarp valstybių narių šis reglamentas pakeitė Briuselio konvenciją770.

53. <...> toks aiškinimo tęstinumas taip pat atitinka teisinio saugumo reikalavimus, pagal kuriuos neturėtų būti keičiama ankstesnė Teisingumo Teismo praktika, kurios Bendrijos teisės aktų leidėjas neketino pakeisti. <...> 55. Vadinasi, reikia manyti, kad dėl visų sutarčių, išskyrus prekių pardavimo ir paslaugų teikimo sutartis, Bendrijos teisės aktų leidėjas Reglamentu Nr. 44/2001 siekė išsaugoti Teisingumo Teismo išvestus principus taikant Briuselio konvenciją, visų pirma kiek tai susiję su prievole, į kurią reikia atsižvelgti, ir su jos vykdymo vietos nustatymu. <...> 57. <...> pagal Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punkto a papunktį, nustatant teismą, turintį jurisdikciją nagrinėti prašymą dėl atlyginimo pagal sutartį, kuria intelektinės nuosavybės teisės turėtojas suteikia kontrahentui teisę ja naudotis, sumokėjimo, reikia ir toliau vadovautis principais, išplaukiančiais iš Teisingumo Teismo praktikos dėl Briuselio konvencijos 5 straipsnio 1 punkto.

2009 m. balandžio 23 d. sprendimas Falco Privatstiftung, Thomas Rabitsch prieš Gisela WellerLindhorst (byla C-533/07, Rink., 2009, p. I-3327) Jurisdikcija ir teismo sprendimų pripažinimas ir vykdymas civilinėse ir komercinėse bylose – Reglamentas (EB) Nr. 44/2001 – Speciali jurisdikcija – 5 straipsnio 1 punkto b papunkčio antra įtrauka – Paslaugos suteikimo vieta – Teismo jurisdikcija trečiojoje valstybėje narėje įsteigtos oro bendrovės teikiamos oro transporto iš vienos valstybės narės į kitą paslaugos atveju <...> 36. Reikia pabrėžti, kad argumentai, kuriais Teisingumo Teismas rėmėsi pateikdamas aiškinimą minėtoje byloje Color Drack771, tinka ir paslaugų teikimo sutartims, įskaitant atvejus, kai jos yra

769

2002 m. spalio 1 d. Sprendimas Henkel, C‑167/00, Rink., 2002, p. I‑8111, 49 p.

2002 m. spalio 1 d. Sprendimas Henkel, C‑167/00, Rink., 2002, p. I‑8111, 49 p.; 2003 m. gegužės 8 d. Sprendimas Gantner Electronic, C‑111/01, Rink., 2003, p. I‑4207, 28 p.

771 2007 m. gegužės 3 d. Sprendimas Color Drack, C‑386/05, Rink., 2007, p. I‑3699 770

teikiamos ne vienoje valstybėje narėje. Iš tikrųjų Reglamente Nr. 44/2001 772 prekių pardavimo ir paslaugų teikimo sutartims nustatytos specialios jurisdikcijos taisyklės yra tos pačios kilmės, jomis siekiama tų pačių tikslų ir jos užimą tą pačią vietą šiuo reglamentu sukurtoje sistemoje.

37. Artimumo ir nuspėjamumo tikslai, kurių siekiama teismų jurisdikciją koncentruojant paslaugų teikimo pagal nagrinėjamą sutartį vietoje bei visų iš šios sutarties kylančių reikalavimų atžvilgiu nustatant vieną jurisdikciją turintį teismą, negali būti vertinami kitaip, kai skirtingose valstybėse narėse yra kelios šių paslaugų teikimo vietos. Iš tikrųjų tokia diferenciacija ne tik būtų nepagrįsta pagal Reglamento Nr. 44/2001 nuostatas, bet ir prieštarautų jo priėmimo tikslui - suvienodinant nuostatas dėl jurisdikcijos kolizinių normų civilinėse ir komercinėse bylose užtikrinti laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės plėtrą bei patikimą vidaus rinkos veikimą (žr. Reglamento Nr. 44/2001 pirmą ir antrą konstatuojamąsias dalis).

38. Vadinasi, kai skirtingose valstybėse narėse yra kelios paslaugų teikimo vietos, taip pat reikia ieškoti tokios, kuri užtikrina glaudžiausią ryšį tarp nagrinėjamos sutarties ir jurisdikciją turinčio teismo, įskaitant vietą, kur pagal sutartį turi būti teikiamos pagrindinės paslaugos. <...> 40. Paslaugos, kurios teikiamos vykdant iš asmenų pervežimo oro transportu sutarties kylančias prievoles, yra keleivių registravimas, įlaipinimas ir pasitikimas lėktuve oro transporto sutartyje numatytoje lėktuvo pakilimo vietoje, lėktuvo išvykimas numatytu laiku, keleivių ir jų bagažo skraidinimas iš išvykimo vietos į atvykimo vietą, rūpinimasis keleiviais per skrydį ir galiausiai saugus keleivių išlaipinimas sutartyje numatytoje vietoje ir laiku. Šiuo požiūriu galimos lėktuvo tarpinio nusileidimo vietos taip pat nėra pakankamai susijusios su esminėmis tokios sutarties paslaugomis.

41. Vienintelės vietos, kurios tiesiogiai susijusios su šiomis vykdant su sutarties dalyku susijusias prievoles teikiamomis paslaugomis, yra lėktuvo išvykimo ir atvykimo vietos, atkreipiant dėmesį į tai, kad „išvykimo ir atvykimo vietomis“ turi būti laikomos vietos, dėl kurių susitarta atitinkamoje su viena oro transporto bendrove, kuri yra skrydį vykdanti oro vežėja, sudarytoje pervežimo sutartyje.

42. Vis dėlto šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad, kitaip negu prekių pristatymų, kurie pagal ekonominius kriterijus nustatant pagrindinę pristatymo vietą yra aiškios ir išmatuojamos operacijos, į skirtingas vietas atveju, savo esme oro transportas yra nuo lėktuvo išvykimo iki atvykimo vietos teikiamos nedalomos ir vientisos paslaugos, ir todėl tokiais atvejais remiantis ekonominiais kriterijais negalima išskirti tam tikros paslaugos dalies, kuri būtų pagrindinė ir teikiama konkrečioje vietoje.

43. Tokiomis aplinkybėmis tiek lėktuvo išvykimo, tiek atvykimo vieta turi būti laikoma pagrindinių paslaugų, esančių oro transporto sutarties dalyku, teikimo vietomis.

44. Kiekviena iš šių dviejų vietų yra pakankamai susijusi su bylos materialiais elementais ir todėl užtikrina glaudų ryšį, kurio siekiama Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punkte išdėstytomis specialios jurisdikcijos taisyklėmis, tarp sutarties ir jurisdikciją turinčio teismo. Tad Reglamento Nr. 261/2004 pagrindu ieškinį dėl kompensacijos pareiškęs asmuo, pagal Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punkto b papunkčio antrą įtrauką naudodamasis jam suteikta pasirinkimo galimybe, gali iškelti bylą atsakovui teisme, kurio teritorijoje yra viena šių vietų.

45. Tokia ieškovui suteikta pasirinkimo galimybė atitinka ne tik artimumo kriterijų, bet ir nuspėjamumo reikalavimą, nes ji ir ieškovui, ir atsakovui leidžia lengvai nustatyti teismus, kuriuose gali būti pareikštas ieškinys. Maža to, ji atitinka teisinio saugumo tikslą, nes pagal Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punkto b papunkčio antrą įtrauką ieškovo pasirinkimas yra apribotas dviem teismais. <...> 46. Be to, tokia pasirinkimo galimybė net ir skirtingose valstybėse narėse esančių teismų atveju ieškovui pripažįstama nusistovėjusioje Teisingumo Teismo praktikoje dėl Briuselio konvencijos 5

772

2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL 2001 m. specialusis leidimas, 19 skyrius, 4 tomas, p. 42 – 64)

straipsnio 3 dalyje numatytos specialios jurisdikcijos bylose dėl civilinės teisės pažeidimų, delikto arba kvazidelikto, kuri taip pat numatyta Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 dalyje773.

2009 m. liepos 9 d. sprendimas Peter Rehder prieš Air Baltic Corporation (byla C-204/08, Rink., 2009, p. I-6073) Jurisdikcija ir teismo sprendimų pripažinimas ir vykdymas civilinėse ir komercinėse bylose – Reglamentas (EB) Nr. 44/2001 – Speciali jurisdikcija – 2 straipsnis ir 5 straipsnio 3 punktas– Jurisdikcija delikto arba kvazidelikto bylose – „Vietos, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis“ sąvoka <...> 20. Primintina, kad Teisingumo Teismas, aiškindamas Briuselio konvencijos 5 straipsnio 3 dalį, jau konstatavo, kad šios konvencijos II skirsnyje numatyta bendros jurisdikcijos priskyrimo sistema yra pagrįsta principu, nustatytu jos 2 straipsnio pirmojoje pastraipoje, pagal kurią Susitariančiojoje valstybėje nuolatinę gyvenamąją vietą turintiems asmenims, kad ir kokia būtų jų pilietybė, byla keliama tos valstybės teismuose774.

21. Remiantis leidžiančia nukrypti nuo šio pagrindinio principo nuostata, jog jurisdikcija priklauso nuo atsakovo gyvenamosios vietos, Briuselio konvencijos II skirsnio 2 skyriuje numatyti tam tikri specialios jurisdikcijos priskyrimo atvejai, tarp kurių yra ir šios konvencijos 5 straipsnio 3 punktas775.

22. Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, kad specialios jurisdikcijos taisyklės yra aiškintinos siaurai, neleidžiant jų aiškinti plačiau nei tai aiškiai numatyta šioje konvencijoje776.

23. Tačiau iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, kad tuo atveju, kai vieta, kurioje atsitiko įvykis, dėl kurio gali kilti deliktinė arba kvazideliktinė atsakomybė, ir vieta, kurioje dėl šio įvykio atsirado žala, nesutampa, Briuselio konvencijos 5 straipsnio 3 punkte esanti formuluotė „vieta, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis“ reiškia žalos atsiradimo vietą ir įvykio, dėl kurio žala atsirado, vietą, todėl atsakovui ieškinys gali būti pareiškiamas ieškovo nuožiūra vienos iš šių dviejų vietų teisme777.

24. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas pabrėžė, kad specialios jurisdikcijos taisyklė, nustatyta Briuselio konvencijos 5 straipsnio 3 punkte, pagrįsta ypač glaudaus ryšio tarp ginčo ir vietos, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis, teismo, o tai pateisina jurisdikcijos priskyrimą pastarajam dėl gero teisingumo administravimo ir naudingo proceso organizavimo priežasčių778. Iš tiesų vietos, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis, teisėjas paprastai turi geriausią galimybę priimti sprendimą, be kita ko, dėl ginčo artumo ir įrodymų administravimo paprastumo779. <...> 27. <...> vietos, kurioje atsirado žala, nereikėtų painioti su vieta, kurioje atsitiko įvykis, padaręs žalą pačiam produktui; tai iš tiesų yra vieta, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis. Tačiau vieta, kurioje

1976 m. lapkričio 30 d. Sprendimas Bier, vadinamas „Mines de potasse d’Alsace“, 21/76, Rink., 1976, p. 1735, 24 ir 25 p.; 2004 m. birželio 10 d. Sprendimas Kronhofer, C‑168/02, Rink., 2004, p. I‑6009, 16 p.

774 2004 m. birželio 10 d. Sprendimas Kronhofer, C‑168/02, Rink., 2004, p. I‑6009, 12 p.

775 2004 m. birželio 10 d. Sprendimas Kronhofer, C‑168/02, Rink., 2004, p. I‑6009, 13 p.

776 1988 m. rugsėjo 27 d. Sprendimas Kalfelis, 189/87, Rink., 1988, p. 5565, 19 p.; 2004 m. sausio 15 d. Sprendimas Blijdenstein, C‑433/01, Rink., 2004, p. I‑981, 25 p.; 2004 m. birželio 10 d. Sprendimas Kronhofer, C‑168/02, Rink., 2004, p. I‑6009, 14 p.

777 1976 m. lapkričio 30 d. Sprendimas Bier, vadinamas „Mines de potasse d’Alsace“, 21/76, Rink., 1976, p. 1735, 24 ir 25 p.; 2002 m. spalio 1 d. Sprendimas Henkel, C‑167/00, Rink., 2002, p. I‑8111, 44 p.; 2004 m. vasario 5 d. Sprendimas DFDS Torline, C‑18/02, Rink., 2004, p. I‑1417, 40 p.; 2004 m. birželio 10 d. Sprendimas Kronhofer, C‑168/02, Rink., 2004, p. I‑6009, 16 p.

778 1990 m. sausio 11 d. Sprendimas Dumez France ir Tracoba, C‑220/88, Rink., 1990, p. I‑49, 17 p.; 1995 m. kovo 7 d.

Sprendimas Shevill ir kt., C‑68/93, Rink., 1995, p. I‑415, 19 p.; 1995 m. rugsėjo 19 d. Sprendimas Marinari, C‑364/93, Rink., 1995, p. I‑2719, 10 p.; 1976 m. lapkričio 30 d. Sprendimas Bier, vadinamas „Mines de potasse d’Alsace“, 21/76, Rink., 1976, p. 1735, 11 p.

779 2002 m. spalio 1 d. Sprendimas Henkel, C‑167/00, Rink., 2002, p. I‑8111, 46 p.

773

„žala materializavosi“780, yra vieta, kur žalą sukėlęs įvykis atskleidžia žalingą poveikį, t. y. vieta, kur netinkamo produkto padaryta žala konkrečiai pasireiškia.

28. Reikia priminti, kad teismo praktika aiškiai atskiria žalą nuo ją sukėlusio įvykio, šiuo atžvilgiu nusprendžiant, kad reikia atsižvelgti į deliktinę ar kvazideliktinę atsakomybę tik su sąlyga, jei galima nustatyti priežastinį ryšį tarp šių dviejų elementų781. <...> 31. <...> naudinga priminti, kad Teisingumo Teismas, aiškindamas Briuselio konvencijos 5 straipsnio 3 punktą taip, kad ši nuostata numato ne tik vietą, kurioje atsitiko žalą sukėlęs įvykis, bet ir vietą, kurioje atsirado žala, nusprendė, jog pasirinkus tik vietą, kur atsitiko žalą sukėlęs įvykis, daugeliu atveju būtų painiojami šios konvencijos 2 straipsnyje ir 5 straipsnio 3 punkte nurodyti jurisdikcijos atvejai taip, kad pastaroji nuostata prarastų naudingą poveikį782. Iš tiesų tokie svarstymai, susiję su jurisdikcijos painiojimu, gali būti taip pat taikomi prireikus neatsižvelgiant į žalos atsiradimo vietą, kuri nesutampa su vieta, kur atsitiko įvykis, dėl kurio atsirado žala.

32. <...> Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punktas turi būti aiškinamas taip, kad tokio ginčo, kaip antai pagrindinėje byloje, atveju sąvoka „vieta, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis“ reiškia vietą, kur atsirado pradinė žala dėl įprasto produkto naudojimo tiems tikslams, kuriems jis skirtas.

2009 m. liepos 16 d. sprendimas Zuid-Chemie BV prieš Philippo’s Mineralenfabriek NV/SA (byla C189/08, Rink., 2009, p. I-6917) Jurisdikcija ir teismo sprendimų pripažinimas ir vykdymas civilinėse ir komercinėse bylose – Reglamentas (EB) Nr. 44/2001 – Speciali jurisdikcija– 5 straipsnio 1 punkto b papunktis – Jurisdikcija sutartinių prievolių srityje – Prievolės vykdymo vietos nustatymas – „Prekių pardavimo“ ir „paslaugų teikimo“ atskyrimo kriterija <...> 31. <...> reglamento [Nr. 44/2001 (toliau – reglamentas)] 783 5 straipsnio 1 punkte prekių pardavimo ir paslaugų teikimo sutarčių atveju kaip sąsajos su jurisdikciją turinčiu teismu kriterijus pasirinkta šioms sutartims būdinga prievolė784.

32. Atsižvelgiant į tai, reikia remtis nagrinėjamoms sutartims būdinga prievole. Sutartis, kuriai būdinga prievolė yra daikto pristatymas, bus laikoma „prekių pardavimo“ sutartimi reglamento 5 straipsnio 1 punkto b papunkčio pirmos įtraukos prasme. Sutartis, kuriai būdinga prievolė yra paslaugų teikimas, bus laikoma „paslaugų teikimo“ sutartimi reglamento 5 straipsnio 1 punkto b papunkčio antros įtraukos prasme. <...> 34. Pirma, reikia pažymėti, kad sutarties dėl prekių, kurias pardavėjas pirmiausia turi padaryti ar pagaminti, pardavimo kvalifikavimą reglamentuoja tam tikros Sąjungos teisės ir tarptautinės teisės nuostatos, kurios gali padėti nustatyti, kaip turėtų būti aiškinamos sąvokos „prekių pardavimas“ ir „paslaugų teikimas“. <...> 38. <...> nurodytos nuostatos rodo, jog aplinkybė, kad tiektina prekė turi būti prieš tai padaryta ar pagaminta, nekeičia nagrinėjamos sutarties kvalifikavimo kaip pardavimo sutarties. <...> 40. Antra, reikia atsižvelgti į <...> kriterijų, susijusį su perdirbtinų medžiagų kilme. Į tai, ar jas patiekė pirkėjas, ar ne, taip pat galima atsižvelgti aiškinant reglamento 5 straipsnio 1 punkto b papunktį. Jeigu pirkėjas patiekė visas ar didžiąją dalį medžiagų, iš kurių prekė gaminama, ši aplinkybė gali būti rodiklis, jog sutartis kvalifikuotina kaip „paslaugų teikimo sutartis“. Priešingu atveju, jeigu 1976 m. lapkričio 30 d. Sprendimas Bier, vadinamas „Mines de potasse d’Alsace“, 21/76, Rink., 1976, p. 1735, 15 p.; 1995 m. kovo 7 d. Sprendimas Shevill ir kt., C‑68/93, Rink., 1995, p. I‑415, 21 p.

781 1976 m. lapkričio 30 d. Sprendimas Bier, vadinamas „Mines de potasse d’Alsace“, 21/76, Rink., 1976, p. 1735, 16 p.

782 1976 m. lapkričio 30 d. Sprendimas Bier, vadinamas „Mines de potasse d’Alsace“, 21/76, Rink., 1976, p. 1735, 15 ir 20 p.; 1995 m. kovo 7 d. Sprendimas Shevill ir kt., C‑68/93, Rink., 1995, p. I‑415, 22 p.

783 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL 2001 m. specialusis leidimas, 19 skyrius, 4 tomas, p. 42 – 64) 784 2009 m. balandžio 23 d. Sprendimas Falco Privatstiftung ir Rabitsch, C‑533/07, Rink., 2009, p. I‑3327, 54 p.

780

pirkėjas nepatiekia medžiagų, tai yra rimtas rodiklis, kad sutartis kvalifikuotina kaip „prekių pardavimo sutartis“. <...> 42. Trečia, net jei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nesuteikė jokios informacijos šiuo klausimu, būtina pažymėti, kad tiekėjo atsakomybė taip pat gali būti elementas, į kurį reikia atsižvelgti kvalifikuojant nagrinėjamai sutarčiai būdingą prievolę. Jeigu pardavėjas yra atsakingas už prekės – jo veiklos rezultato – kokybę ir atitiktį sutarčiai, ši atsakomybė lems persvarą kvalifikavimo kaip „prekių pardavimo sutarties“ naudai. Tačiau jeigu jis teatsako už tinkamą vykdymą pagal pirkėjo nurodymus, ši aplinkybė veikiau rodo, kad sutartis kvalifikuotina kaip „paslaugų teikimo sutartis“.

43. <...> reikia atsakyti, jog sutartys dėl prekių, kurios turi būti padarytos ar pagamintos, tiekimo, net jei pirkėjas nustatė tam tikrus reikalavimus dėl šių prekių įsigijimo, perdirbimo ir pristatymo, tačiau nepatiekė medžiagų, ir tiekėjas yra atsakingas už prekės kokybę bei atitiktį sutarčiai, turi būti kvalifikuojamos kaip „prekių pardavimas“ reglamento 5 straipsnio 1 punkto b papunkčio pirmos įtraukos prasme. <...> 46. Reglamento 5 straipsnio 1 punkto b papunktyje esanti frazė „jeigu nesusitariama kitaip“ reiškia, kad šios nuostatos taikymo tikslais šalys gali susitarti dėl prievolės vykdymo vietos. Be to, remiantis reglamento 5 straipsnio 1 punkto b papunkčio pirma įtrauka, kurioje vartojama formuluotė „pagal sutartį“, prekių pristatymo vieta iš principo yra šalių sutartyje nustatyta vieta. <...> 51. Vis dėlto jokioje reglamento nuostatoje nėra apibrėžtos „pristatymo“ ir „pristatymo vietos“ sąvokos reglamento 5 straipsnio 1 punkto b papunkčio pirmos įtraukos prasme. <...> 53. <...> dėl reglamento 5 straipsnio 1 punkto b papunktyje numatytų susiejimo kriterijų autonomiškumo nebegalima remtis teismo valstybės narės tarptautinės privatinės teisės taisyklėmis bei materialine teise, kuri būtų taikytina remiantis šiomis taisyklėmis.

54. Tokiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi pirmiausia išnagrinėti, ar pristatymo vietą galima nustatyti iš sutarties nuostatų.

55. Jeigu pristatymo vietą galima nustatyti tokiu būdu, nesiremiant sutarčiai taikytina materialine teise, ši vieta laikoma ta, į kurią prekės buvo arba turėtų būti pristatytos pagal sutartį reglamento 5 straipsnio 1 punkto b papunkčio pirmos įtraukos prasme.

56. Vis dėlto gali pasitaikyti situacijų, kai sutartyje nėra jokios nuostatos, kuri leistų, nesiremiant taikytina materialine teise, nustatyti šalių valią dėl prekių pristatymo vietos.

57. Kadangi reglamento 5 straipsnio 1 punkto b papunktyje numatyta jurisdikcijos taisyklė yra atskiro pobūdžio, tokiose situacijose šią vietą reikia nustatyti pagal kitą kriterijų, kuriuo būtų atsižvelgiama reglamento rengimo istoriją, tikslus ir sistemą. <...> 60. <...> vieta, kurioje prekės buvo arba turėjo būti fiziškai perduotos pirkėjui galutiniame jų paskirties taške, labiausiai atitinka reglamento rengimo istoriją, tikslus ir sistemą kaip „pristatymo vieta“ reglamento 5 straipsnio 1 punkto b papunkčio primos įtraukos prasme.

61. Šis kriterijus yra pakankamai nuspėjamas. Jis taip pat atitinka artumo kriterijų, nes užtikrina sutarties ir bylą nagrinėjančio teismo glaudų susiejimo ryšį. Ypač pažymėtina tai, kad prekės, kurios sudaro materialų sutarties objektą, po jos įvykdymo iš principo turi būti šioje vietoje. Be to, esminis prekių pardavimo sutarties tikslas yra jų perdavimas iš pardavėjo pirkėjui – sandoris, kuris visiškai įvykdomas, tik kai šios prekės atvyksta į galutinį paskirties tašką.

62. <...> reikia atsakyti, jog reglamento 5 straipsnio 1 punkto b papunkčio pirma įtrauka turi būti aiškinama taip, kad nuotolinės prekybos atveju vieta, į kurią prekės buvo arba turėjo būti pristatytos pagal sutartį, turi būti nustatoma remiantis šios sutarties nuostatomis. Jeigu šiuo pagrindu ir nesiremiant sutarčiai taikytina materialine teise pristatymo vietos nustatyti neįmanoma, ši vieta yra fizinio prekių perdavimo, kuriuo pirkėjas įgijo ar turėjo įgyti teisę faktiškai disponuoti šiomis prekėmis galutiniame pardavimo sandorio paskirties taške, vieta.

2010 m. vasario 25 d. sprendimas Car Trim GmbH prieš KeySafety Systems Srl (byla C-381/08, Rink., 2010, p. I-1255)

Jurisdikcija ir teismo sprendimų pripažinimas ir vykdymas civilinėse ir komercinėse bylose – Reglamentas (EB) Nr. 44/2001 – Speciali jurisdikcija – 5 straipsnio 1 punkto a papunktis ir b papunkčio antra įtrauka– Sutartinės prievolės, kuria grindžiamas ieškinys, vykdymo vietos teismas – Paslaugų teikimas – Prekybos agento sutartis – Sutarties vykdymas keliose valstybėse narėse – Pagrindinio paslaugų teikimo vietos teismo jurisdikcija <...> 33. <...> taikant specialią jurisdikcijos taisyklę sutartinių prievolių srityje, nustatytą reglamento [Nr. 44/2001 (toliau – reglamentas)] 5 straipsnio 1 punkto b papunkčio antroje įtraukoje, paslaugų teikimo atveju, esant kelioms paslaugų teikimo vietoms, prievolės vykdymo vieta iš esmės reikia laikyti vietą, kuri užtikrina glaudžiausią ryšį tarp sutarties ir jurisdikciją turinčio teismo, o glaudžiausias ryšys paprastai yra pagrindinio paslaugos teikimo vietoje.

34. <...> reikia pabrėžti, kad pagal komercinio atstovavimo sutartį būtent prekybos agentas teikia pagrindinę paslaugą pagal šią sutartį ir laikytinas paslaugų teikėju reglamento 5 straipsnio 1 punkto b papunkčio antros įtraukos taikymo tikslais. <...> 36. <...> norint taikyti specialiosios jurisdikcijos taisyklę sutartinių prievolių srityje, nustatytą reglamento 5 straipsnio 1 punkto b papunkčio antroje įtraukoje, kelių paslaugų teikimo vietų atveju, kai paslaugas teikia agentas, „vykdymo vieta“ iš esmės reikia laikyti vietą, kur agentas teikia pagrindinę paslaugą. <...> 38. Atsižvelgiant į nuspėjamumo tikslą, kurį teisės aktų leidėjas įtvirtino reglamento 11 konstatuojamoje dalyje, ir į 5 straipsnio 1 punkto b papunkčio antros įtraukos formuluotę, pagal kurią reikšminga valstybėje narėje, kur paslaugos buvo arba turėtų būti suteiktos „pagal sutartį“, esanti vieta, pagrindinio paslaugos teikimo vieta, kiek tai įmanoma, turi būti nustatoma iš pačios sutarties nuostatų. Taigi komercinio atstovavimo sutarties atveju remiantis būtent šia sutartimi reikia nustatyti vietą, kur agentas iš esmės turi atlikti savo darbą atstovaujamojo sąskaita, kurį iš esmės sudaro jam pavestų sandorių parengimas, derybos ir prireikus sutarties sudarymas.

39. Pagrindinio paslaugos teikimo vietos nustatymas sutarties šalių pasirinkimu atitinka artumo tikslą, nes ši vieta pagal jos pobūdį turi ryšį su ginčo esme.

40. Jei sutarties nuostatos neleidžia nustatyti pagrindinio paslaugos teikimo vietos dėl to, kad joje numatytos kelios teikimo vietos arba joje aiškiai nenumatyta jokia konkreti teikimo vieta, bet agentas tokias paslaugas jau suteikė, papildomai reikia įvertinti vietą, kurioje jis daugiausia vykdė savo veiklą pagal sutartį, su sąlyga, kad paslaugų teikimas šioje vietoje neprieštarauja šalių valiai, numatytai sutartyje. Šiuo klausimu galima atsižvelgti į faktines bylos aplinkybes, konkrečiai kalbant, į šioje vietoje praleistą laiką ir vykdytos veiklos reikšmingumą. Remdamasis jam pateiktais įrodymais, sprendimą dėl savo jurisdikcijos turi priimti būtent nacionalinis teismas, į kurį kreiptasi785.

41. <...> jei pagrindinio paslaugos teikimo vietos neįmanoma nustatyti nei pagal sutarties nuostatas, nei pagal jos realų vykdymą, ją reikia nustatyti kitu būdu, kuris nepažeistų teisės aktų leidėjo siekiamų nuspėjamumo ir artimumo tikslų.

42. Tam reglamento 5 straipsnio 1 punkto b papunkčio antros įtraukos taikymo tikslais prekybos agento pagrindinio paslaugos teikimo vieta turi būti laikoma šio agento gyvenamoji vieta. Šią vietą visuomet galima tiksliai nustatyti ir todėl ji nuspėjama. Be to, ji glaudžiai susijusi su ginču, nes greičiausiai joje agentas teiks pakankamai didelę paslaugų dalį.

43. <...> reikia atsakyti, jog reglamento 5 straipsnio 1 punkto b papunkčio antra įtrauka turi būti aiškinama taip, kad paslaugų teikimo keliose valstybėse narėse atveju jurisdikciją nagrinėti visus sutartimi pagrįstus ieškinius turi teismas, kurio jurisdikcijoje buvo teikiama pagrindinė paslauga.

Komercinio atstovavimo sutarties atveju tai yra vieta, kur agentas teikė pagrindines paslaugas, kaip matyti iš sutarties nuostatų, o jei tokių nuostatų nėra, – iš realaus sutarties vykdymo, ir jei ieškomos vietos šiuo pagrindu nustatyti neįmanoma, ši vieta yra agento gyvenamoji vieta.

785

2007 m. gegužės 3 d. Sprendimas Color Drack, C‑386/05, Rink., 2007, p. I‑3699, 41 p.

2010 m. kovo 11 d. sprendimas Wood Floor Solutions Andreas Domberger GmbH prieš Silva Trade SA (byla C-19/09, Rink., 2010, p. I-2121) Jurisdikcija ir teismo sprendimų pripažinimas ir vykdymas civilinėse ir komercinėse bylose – Reglamentas (EB) Nr. 44/2001 – Speciali jurisdikcija – 5 straipsnio 1 punkto b papunkčio pirma įtrauka – Sutartinės prievolės, kuria grindžiamas ieškinys, vykdymo vietos teismas – Prekių pardavimas – Pristatymo vieta – Sutartis, kurioje numatyta sąlyga „Perdavimas: iš įmonės“ <...> 26. <...> reglamento [Nr. 44/2001]786 5 straipsnio 1 punkto b papunkčio pirma įtrauka turi būti aiškinama taip, kad nuotolinės prekybos atveju vieta, į kurią prekės buvo arba turėjo būti pristatytos pagal sutartį, turi būti nustatoma remiantis šios sutarties nuostatomis. Siekdamas patikrinti, ar pristatymo vieta yra nustatoma „pagal sutartį“, nacionalinis teismas, į kurį kreiptasi, turi atsižvelgti į visas svarbias šios sutarties nuostatas ir sąlygas, kurios gali aiškiai apibrėžti šią vietą, įskaitant visuotinai pripažintas ir tarptautinės prekybos papročiais įtvirtintas nuostatas ir sąlygas, kaip antai Tarptautinių prekybos rūmų parengtas 2000 m. paskelbtos redakcijos „Incoterms“. Jeigu šiuo pagrindu ir nesiremiant sutarčiai taikytina materialine teise pristatymo vietos nustatyti neįmanoma, ši vieta yra fizinio prekių perdavimo, kuriuo pirkėjas įgijo ar turėjo įgyti teisę faktiškai disponuoti šiomis prekėmis galutiniame pardavimo sandorio paskirties taške, vieta.

2011 m. birželio 9 d. sprendimas Electrosteel Europe SA prieš Edil Centro SpA (byla C-87/10, Rink., 2011, Rink., p.)

Jurisdikcija ir teismo sprendimų pripažinimas ir vykdymas civilinėse ir komercinėse bylose – Reglamentas (EB) Nr. 44/2001 – Speciali jurisdikcija - 5 straipsnio 3 punktas – Jurisdikcija „delikto arba kvazidelikto bylose“ – Vieta, kur įvyko žalą sukėlęs įvykis ar jis gali įvykti – Informacijos paskelbimas internete <...> 40. Pagal nusistovėjusią teismo praktiką specialios jurisdikcijos taisyklė, nukrypstant nuo atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos teismų jurisdikcijos principo nustatyta Briuselio konvencijos 5 straipsnio 3 punkte, pagrįsta ypač glaudžiu ginčo ir vietos, kur įvyko žalą sukėlęs įvykis, teismo ryšiu, o tai pateisina jo jurisdikciją gero teisingumo administravimo ir veiksmingo proceso organizavimo sumetimais787.

41. Taip pat primintina, kad „vietos, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis“ sąvoka apima tiek tą vietą, kur atsirado žalą lėmusi aplinkybė, tiek vietą, kur žala materializavosi. Abi šios vietos gali būti vertinamos kaip teismo jurisdikcijai nustatyti svarbus ryšys, nes kiekviena iš jų, nelygu aplinkybės, gali suteikti ypač naudingos informacijos renkant įrodymus ir organizuojant procesą788.

42. Dėl šių dviejų ryšio kriterijų taikymo ieškiniams, kuriais siekiama atlyginti neturtinę žalą, tariamai padarytą paskelbiant šmeižtą, Teisingumo Teismas nutarė, kad nuo šmeižto, per spaudos straipsnį paskleisto keliose Susitariančiose valstybėse, nukentėjęs asmuo ieškinį dėl žalos atlyginimo, nukreiptą prieš redaktorių, gali reikšti arba Susitariančios valstybės, kurioje įsisteigęs šmeižtą paskelbusio leidinio redaktorius, teismuose, turinčiuose jurisdikciją nuspręsti dėl visos šmeižtu padarytos žalos atlyginimo, arba bet kurios valstybės narės, kur ši informacija buvo paskleista, teismuose, arba valstybės narės, kur, nukentėjusiojo teigimu, buvo pažeista jo reputacija, teismuose, turinčiuose jurisdikciją išnagrinėti tik toje valstybėje, į kurios teismą buvo kreiptasi, padarytos žalos klausimą789.

2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL 2001 m. specialusis leidimas, 19 skyrius, 4 tomas, p. 42 – 64) 787 2009 m. liepos 16 d. Sprendimas Zuid‑Chemie, C‑189/08, Rink., 2009, p. I‑6917, 24 p.

788 1995 m. kovo 7 d. Sprendimas Shevill ir kt., C‑68/93, Rink., 1995, p. I‑415, 20 ir 21 p.

789 1995 m. kovo 7 d. Sprendimas Shevill ir kt., C‑68/93, Rink., 1995, p. I‑415, 33 p.

786

43. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas taip pat nurodė, kad nors tiesa, jog apribojant valstybės, iš kurios buvo paskleista informacija, teismų jurisdikciją tik teismo vietos valstybėje padaryta žala, kyla nepatogumų, vis dėlto pareiškėjas išsaugo teisę pateikti likusią savo reikalavimų dalį, kai kreipiasi į valstybės, kur yra atsakovo gyvenamoji vieta, teismą arba valstybės, kuri įsisteigęs šmeižtą paskelbusio leidinio redaktorius, teismą790.

44. Šie svarstymai <...> gali būti taikomi ir kitoms žiniasklaidos bei komunikacijos priemonėms ir apimti platų skirtingose teisinėse sistemose žinomų asmeninių teisių pažeidimų, kaip antai, kuriuos ieškovas nurodė pagrindinėje byloje, spektrą. <...> 46. Panašu, kad dėl interneto sumažėjo „sklaidos“ kriterijaus svarba, nes į internetą patalpinto turinio sklaidos apimtis iš esmės yra universali. Be to, techniniu požiūriu vis tiek neįmanoma tiksliai ir patikimai įvertinti tokios sklaidos kiekybinės apimties konkrečioje valstybėje narėje nei žalos, kuri buvo padaryta tik šioje valstybėje narėje.

47. Problemos, susijusios su minėtame Sprendime Shevill 791 nustatyto žalos materializavimosi kriterijaus taikymu, akivaizdžiai nedera <...> su pažeidimo, kuris gali būti padarytas subjekto asmeninėms teisėms, sunkumu, nes <...> minėtas teises pažeidžiantis turinys yra pasiekiamas iš bet kurio pasaulio taško.

48. Taigi „ryšio“ kriterijus, apie kuriuos buvo priminta šio sprendimo 42 punkte, reikia pritaikyti tiek, kad asmuo, kurio asmeninės teisės buvo pažeistos naudojant internetą, galėtų dėl visos žalos atlyginimo kreiptis į teismą pagal Europos Sąjungoje atsiradusios žalos, kurią lėmė šis pažeidimas, materializavimosi vietą. Kadangi šio į internetą patalpinto turinio poveikį žmogaus asmeninėms teisėms tinkamiau gali įvertinti tariamai nukentėjusiojo asmens interesų centro vietos teismas, jurisdikcijos suteikimas šiam teismui atitinka gero teisingumo administravimo principą, minėtą šio sprendimo 40 punkte.

49. Vieta, kur yra asmens interesų centras, paprastai yra jo nuolatinė gyvenamoji vieta. Tačiau asmens interesų centras taip pat gali būti ir valstybėje narėje, kur jis gyvena ne nuolatos, nes kiti veiksniai, kaip antai profesinės veiklos vykdymas, gali sukurti itin glaudų ryšį su šia valstybe nare.

50. Vietos, kur yra tariamai nukentėjusiojo asmens interesų centras, teismo jurisdikcija atitinka jurisdikcijos taisyklių nuspėjamumo tikslą792 – taip pat ir atsakovo atžvilgiu, – nes žalingo turinio skleidėjas šio turinio patalpinimo į internetą momentu gali žinoti asmenų, kurie minimi tame turinyje, interesų centrus. Darytina išvada, kad vietos, kur yra interesų centras, kriterijus leidžia pareiškėjui lengvai nustatyti teismą, į kurį jis gali kreiptis, o atsakovui – protingai numatyti teismą, kuriame jam gali būti iškelta byla793.

51. Be to, kitaip nei ieškinio dėl visos žalos atlyginimo atveju, minėtame Sprendime Shevill nustatytu žalos materializavimosi kriterijumi jurisdikcija suteikiama kiekvienos valstybės narės, iš kurios teritorijos galima arba buvo galima pasiekti internete patalpintą turinį, teismams. Šie teismai turi jurisdikciją tik dėl žalos, kuri atsirado teismo, į kurį buvo kreiptasi, valstybės narės teritorijoje.

52. Taigi <...> reikia atsakyti, kad reglamento 5 straipsnio 3 punktas aiškintinas taip, kad, patalpinus turinį į internetą ir taip tariamai pažeidus asmenines teises, asmuo, kuris mano, kad jo teisės buvo pažeistos, turi teisę pareikšti ieškinį dėl visos žalos atlyginimo šio turinio skleidėjo įsteigimo valstybės narės teismuose arba valstybės narės, kur yra jo pagrindinis interesų centras, teisme. Šis asmuo nebūtinai turi reikšti ieškinį dėl visos žalos atlyginimo, jis gali kreiptis į kiekvienos valstybės narės, iš kurios teritorijos yra arba buvo pasiekiamas internete patalpintas turinys, teismą. Šie teismai turi jurisdikciją nagrinėti tik jų buvimo valstybės narėje padarytos žalos klausimą.

790

1995 m. kovo 7 d. Sprendimas Shevill ir kt., C‑68/93, Rink., 1995, p. I‑415, 32 p.

1995 m. kovo 7 d. Sprendimas Shevill ir kt., C‑68/93, Rink., 1995, p. I‑415.

792 2011 m. gegužės 12 d. Sprendimas Berliner Verkehrsbetriebe, C‑144/10, Rink., 2011, p. I-3961, 33 p.

793 2009 m. balandžio 23 d. Sprendimas Falco Privatstiftung ir Rabitsch, C‑533/07, Rink., 2009, p. I‑3327, 22 p 791

2011 m. spalio 25 d. sprendimas eDate Advertising GmbH prieš X ir Olivier Martinez, Robert Martinez prieš MGN Limited (sujungtos bylos C-509/09 ir C-161/10, Rink., p.)

Jurisdikcija ir teismo sprendimų pripažinimas ir vykdymas civilinėse ir komercinėse bylose – Reglamentas (EB) Nr. 44/2001 –Speciali jurisdikcija - 6 straipsnio 1 punktas – Atsakovų daugetas <...> 84. <...> reikia atsakyti, kad Reglamento Nr. 44/2001794 6 straipsnio 1 punktas aiškintinas taip, kad taikyti šią nuostatą netrukdo tai, jog dėl iš esmės tapačių autorių teisių pažeidimų keliems atsakovams pareikšti ieškiniai yra grindžiami nacionaliniais teisiniais pagrindais, kurie valstybėse narėse skiriasi. Atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes, nacionalinis teismas privalo nustatyti nesuderinamų sprendimų riziką, jei ieškiniai būtų nagrinėjami atskirai.

2011 m. gruodžio 1 d. sprendimas Eva‑Maria Painer prieš Standard VerlagsGmbH ir kt., (byla C145/10, Rink., p.)

Jurisdikcija ir teismo sprendimų pripažinimas ir vykdymas civilinėse ir komercinėse bylose – Reglamentas (EB) Nr. 44/2001 – 4 straipsnio 1 dalis, 5 straipsnio 3 punktas ir 26 straipsnio 2 dalis – Procesinių dokumentų įteikimas paskelbiant viešai – Atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos arba laikinos gyvenamosios vietos valstybės narės teritorijoje nebuvimas <...> 42. <...> reikia atsakyti, jog aplinkybėmis, kaip nagrinėjamosios pagrindinėje byloje, Reglamento Nr. 44/2001 4 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad ji nedraudžia taikyti to paties reglamento 5 straipsnio 3 punkto ieškiniui dėl atsakomybės už interneto svetainės administravimą atsakovui, kuris tikriausiai yra Sąjungos pilietis, tačiau jo buvimo vieta nežinoma, jei teismas, į kurį buvo kreiptasi su ieškiniu, neturi įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, jog minėtas atsakovas iš tiesų nuolat gyvena už Sąjungos teritorijos ribų. <...> 45. Nors, nesant vidaus procedūrų sistemą reglamentuojančių Sąjungos teisės aktų, valstybės narės, naudodamosi procesine autonomija, pačios turi nustatyti procesines taisykles, kurios taikomos jų teismuose pareikštiems ieškiniams, minėtos taisyklės neturi pažeisti Sąjungos teisės ir, konkrečiai kalbant, Reglamento Nr. 44/2001 nuostatų.

46. Remiantis tuo darytina išvada, kad, atsižvelgiant į minėto reglamento taikymo sritį, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, remdamasis nacionalinės teisės nuostata, gali vykdyti procesą asmens, kurio buvimo vieta nežinoma, atžvilgiu tik tuomet, jei tai nepažeidžia šiame reglamente nustatytų jurisdikcijos taisyklių. <...> 51. Kiek tai susiję su reikalavimu išvengti neproporcingo gynybos teisių pažeidimo, svarbu pažymėti, kad jis nustatytas Reglamento Nr. 44/2001 26 straipsnio 2 dalyje įtvirtintoje taisyklėje, pagal kurią Teismas sustabdo bylos procesą, kol įrodoma, kad atsakovas turėjo galimybę laiku gauti bylos iškėlimo arba lygiavertį dokumentą, kad galėtų pasirengti savo gynybai arba kad buvo imtasi visų šiam tikslui būtinų priemonių.

52. Viena vertus, dėl šios nuostatos taikytinumo pirmiausia pažymėtina, kad aplinkybėmis, kaip nagrinėjamosios pagrindinėje byloje, taisyklės, į kurias nurodoma Reglamento Nr. 44/2001 26

2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL 2001 m. specialusis leidimas, 19 skyrius, 4 tomas, p. 42 – 64) 794

straipsnio 3 ir 4 dalyse, t. y. Reglamento Nr. 1393/2007795 19 straipsnis ar 1965 m. Hagos konvencijos 15 straipsnis, to nedraudžia.

53. Iš tiesų bylos iškėlimo dokumento įteikimo procese nedalyvavusio atsakovo teisėtumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į minėtos konvencijos nuostatas 796 ir a fortiori į minėto Reglamento Nr. 1393/2007 nuostatas. Tačiau ši taisyklė galioja tik tiek, kiek taikomos minėtos nuostatos. Be to, ir Reglamento Nr. 1393/2007 1 straipsnio 2 dalyje, ir 1965 m. Hagos konvencijos 1 straipsnio antroje pastraipoje nustatyta, kad šie norminiai aktai „netaikomi, jeigu nežinomas asmens, kuriam turi būti įteiktas dokumentas, adresas“.

54. Todėl aplinkybėmis, kaip nagrinėjamosios pagrindinėje byloje, konstatuotina, kad nei Reglamento Nr. 1393/2007 19 straipsnis, nei 1965 m. Hagos konvencijos 15 straipsnis neturi būti taikomi, nes nežinomas atsakovo adresas. <...> 59. <...> reikia atsakyti, kad Sąjungos teisė turi būti aiškinama kaip nedraudžianti priimti sprendimo už akių atsakovo, kuriam, nesant galimybės nustatyti jo gyvenamosios vietos, bylos iškėlimo dokumentas, vadovaujantis nacionaline teise, buvo įteiktas paskelbiant jį viešai, atžvilgiu, jei teismas, į kurį buvo kreiptasi su ieškiniu, prieš tai įsitikino, kad siekiant surasti šį atsakovą buvo imtasi visų paieškos priemonių, kurių reikalaujama pagal rūpestingumo ir sąžiningumo principus.

2012 m. kovo 15 d. sprendimas G prieš Cornelius de Visser (byla C-292/10, Rink., p.)

Jurisdikcija ir teismo sprendimų pripažinimas ir vykdymas civilinėse ir komercinėse bylose – Reglamentas (EB) Nr. 44/2001 – Speciali jurisdikcija - 5 straipsnio 3 punktas – Jurisdikcija dėl „civilinės teisės pažeidimų, delikto arba kvazidelikto“ – Vietos, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis ar jis gali įvykti, nustatymas – Paslaugų teikėjo, teikiančio nuorodas, interneto svetainė su valstybės narės aukščiausio lygio nacionaliniu domenu <...> 25. Skirtingai nei asmens, kuris mano, jog pažeistos jo teisės į privatumą, saugomos visose valstybėse narėse, atveju, nacionalinio prekių ženklo registracijos suteikiama apsauga yra iš esmės taikoma tik valstybės narės, kurioje prekių ženklas registruotas, teritorijoje, todėl paprastai prekių ženklo savininkas negali remtis šia apsauga už šios teritorijos ribų. <...> 27. Dėl jurisdikcijos priimti sprendimą dėl tariamo teisių į nacionalinį prekių ženklą pažeidimo tokiu atveju, kaip nagrinėjamasis pagrindinėje byloje, darytina išvada, kad ir nuspėjamumo tikslas, ir tinkamo teisingumo vykdymo tikslas patvirtina, jog dėl žalos atsiradimo jurisdikcija priskirtina valstybės narės, kurioje saugomos nagrinėjamos teisės, teismams. <...> 32. Neginčijama, kad vieta, kur atsirado tariamą žalą lėmusi aplinkybė, atsižvelgiant į jurisdikciją gali būti svarbus susiejimo veiksnys, nes ji gali suteikti ypač naudingą informaciją, susijusią su įrodymų rinkimu ir proceso organizavimu. <...> 34. Jei tariamas teisių į nacionalinį prekių ženklą, įregistruotą valstybėje narėje, pažeidimas buvo padarytas paskelbus reklamą, kai paskelbimo paieškos sistemos interneto svetainėje vartojamas šiam prekių ženklui tapatus raktinis žodis, įvykusiu įvykiu turi būti laikomas ne pats reklamos paskelbimas, bet aplinkybė, jog skelbėjas suaktyvina reklaminio skelbimo, kurį jis sukūrė savo komerciniams pranešimams, paskelbimo pagal iš anksto nustatytus parametrus techninį procesą. <...> 36. Tiesa, techninį reklamos skelbimų proceso suaktyvinimą skelbėjas galiausiai atlieka jo naudojamos paieškos sistemos eksploatuotojui priklausančiame serveryje. Tačiau, atsižvelgiant į

795 2007 m. lapkričio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1393/2007 dėl teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse arba komercinėse bylose įteikimo valstybėse narėse ( dokumentų įteikimas ) ir panaikinantis Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1348/2000 (OL 2007, L 324, p. 79—120) 796 2005 m. spalio 13 d. Sprendimas Scania Finance France, C‑522/03, Rink., 2005, p. I‑8639, 30 p.

jurisdikcijos taisyklių nuspėjamumo tikslą, pagal Reglamento Nr. 44/2001 797 5 straipsnio 3 punktą šio serverio buvimo vieta neaiški, todėl ši vieta negali būti laikoma vieta, kur atsirado žalą lėmusi aplinkybė.

37. Atvirkščiai, kadangi tai susiję su vieta, kuri yra tikra ir atpažįstama tiek ieškovui, tiek atsakovui, todėl gali būti lengviau rinkti įrodymus bei nagrinėti bylą, skelbėjo buveinės vieta turi būti laikoma ta vieta, kur nusprendžiama suaktyvinti techninį reklamos paskelbimo procesą.

38 Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ginčas dėl tariamo teisių į valstybėje narėje įregistruotą prekių ženklą pažeidimo, kai raktinį žodį, kuris tapatus kitoje valstybėje narėje įregistruotam prekių ženklui, skelbėjas vartoja paieškos sistemos interneto svetainėje su kitos valstybės narės aukščiausio lygio nacionaliniu domenu, gali būti nagrinėjamas ir valstybės narės, kurioje įsisteigęs skelbėjas, teismuose.

39. <...> Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punktas turi būti aiškinamas taip, kad ginčas dėl teisių į valstybėje narėje įregistruotą prekių ženklą pažeidimo, kai raktinį žodį, kuris tapatus kitoje valstybėje narėje įregistruotam prekių ženklui, skelbėjas vartoja paieškos sistemos interneto svetainėje su kitos valstybės narės aukščiausio lygio nacionaliniu domenu, gali būti nagrinėjamas valstybės narės, kurioje prekių ženklas įregistruotas, teismuose arba valstybės narės, kurioje įsisteigęs skelbėjas, teismuose.

2012 m. balandžio 19 d. sprendimas Wintersteiger AG prieš Products 4U Sondermaschinenbau GmbH (byla C-523/10, Rink., p.)

Jurisdikcija ir teismo sprendimų pripažinimas ir vykdymas civilinėse ir komercinėse bylose – Reglamentas (EB) Nr. 44/2001 – Speciali jurisdikcija – Ieškinys dėl Europos patento pažeidimo– 6 straipsnio 1 punktas – Atsakovų daugetas <...> 24. <...> Teisingumo Teismas pažymėjo, jog tam, kad būtų galima sprendimus laikyti potencialiai nesuderinamais, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio 1 punktą, nepakanka, kad ginčas būtų išspęstas skirtingai, dar reikia, kad skirtingai būtų išspręsta tokia pati faktinė ir teisinė situacija798.

25. Dėl vertinimo, ar egzistuoja tokia pati situacija, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, viena vertus, jog negalima daryti išvados apie tokios pačios faktinės situacijos egzistavimą, jeigu atsakovai skiriasi, o skirtingose Susitariančiosiose Valstybėse atlikti patento pažeidimo veiksmai, kuriais jie kaltinami, nėra tie patys. Kita vertus, jis nusprendė, kad negalima daryti išvados apie tokios pačios faktinės situacijos egzistavimą, kai keliuose skirtingų Susitariančiųjų Valstybių teismuose iškeliamos bylos dėl kiekvienoje iš šių valstybių išduoto Europos patento pažeidimo prieš nuolat šiose valstybėse gyvenančius atsakovus už jų nuolatinėje gyvenamojoje teritorijoje tariamai atliktus veiksmus799.

26. Iš tikrųjų, kaip matyti iš Miuncheno konvencijos 2 straipsnio 2 dalies ir 64 straipsnio 1 dalies, Europos patentas toliau reglamentuojamas kiekvienos Susitariančiosios Valstybės, kuriai jis išduotas, nacionalinės teisės aktais. Todėl, kaip matyti iš šios konvencijos 64 straipsnio 3 dalies, bet koks ieškinys dėl Europos patento pažeidimo turi būti nagrinėjamas atsižvelgiant į kiekvienoje valstybėje, kuriai šis patentas išduotas, galiojančius nacionalinės teisės aktus800.

797

2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL 2001 m. specialusis leidimas, 19 skyrius, 4 tomas, p. 42 – 64) 798 2007 m. spalio 11 d. Sprendimas Freeport, C‑98/06, Rink., 2007, p. I‑8319, 40 p.; 2011 m. gruodžio 1 d. Sprendimas Painer, C‑145/10, Rink., p., 79 p.; 2006 m. liepos 13 d. Sprendimas Roche Nederland ir kt., C‑539/03, Rink., 2006, p. I ‑6535, 26 p.

799 2006 m. liepos 13 d. Sprendimas Roche Nederland ir kt., C‑539/03, Rink., 2006, p. I‑6535, 27 ir 31 p.

800 2006 m. liepos 13 d. Sprendimas Roche Nederland ir kt., C‑539/03, Rink., 2006, p. I‑6535, 29 ir 30 p.

<...> 30. <...> Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio 1 punktas turi būti aiškinamas taip, kad tokia situacija, kai dvi arba daugiau skirtingose valstybėse narėse įsteigtų bendrovių vienos iš šių valstybių narių teisme nagrinėjamoje byloje kiekviena atskirai kaltinamos pažeidusios tą pačią nacionalinę Europos patento, kuris galioja kitoje valstybėje narėje, dalį, nes atliko draudžiamus veiksmus tos pačios prekės atžvilgiu, gali lemti atskiruose teismo procesuose priimtų sprendimų nesuderinamumą, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą. Nuspręsti, ar egzistuoja tokia rizika, turi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas į visas reikšmingas bylos aplinkybes.

2012 m. liepos 12 d. sprendimas Solvay SA prieš Honeywell Fluorine Products Europe BV ir kt. (byla C-616/10, Rink., p.)

Jurisdikcija ir teismo sprendimų pripažinimas ir vykdymas civilinėse ir komercinėse bylose – Reglamentas (EB) Nr. 44/2001 – Specialioji jurisdikcija bylose dėl deliktų ar kvazideliktų – 5 straipsnio 3 punktas –Ieškinys dėl teisių nebuvimo nustatymo – Galimybė potencialiam žalos sukėlėjui paduoti galimą nukentėjusįjį į vietos, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis ar kurioje jis gali įvykti, teismą, kad būtų pripažinta, jog deliktinė atsakomybė neegzistuoja <...> 36. <...> atsižvelgiant į Reglamento Nr. 44/2001 801 5 straipsnio 3 punkto formuluotę, šios nuostatos dalyku esanti specialiosios jurisdikcijos taisyklė numatyta bendrai „dėl delikto ar kvazidelikto“. Taigi tokia formuluotė neleidžia iš anksto neįtraukti į šios nuostatos taikymo sritį ieškinio dėl teisių nebuvimo nustatymo. <...> 41. <...> reikia nustatyti, ar, nepaisant ieškinio dėl teisių nebuvimo nustatymo ypatumo, teismo jurisdikcija nagrinėti šį ieškinį gali būti suteikiama remiantis Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punkte įtvirtintais kriterijais.

42. Šiuo klausimu konstatuotina, kad ieškinio dėl teisių nebuvimo nustatymo ypatybė ta, kad ieškovas prašo pripažinti, jog nėra sąlygų taikyti atsakomybę, iš kurios būtų kildinama atsakovo teisė į žalos atlyginimą.

43. Šiomis aplinkybėmis, <...> pareiškus ieškinį dėl teisių nebuvimo nustatymo, bylose dėl civilinės teisės pažeidimų paprastai turimi vaidmenys sukeičiami vietomis, nes ieškovas yra galimas skolininkas dėl teisės pažeidimu pagrįsto reikalavimo, o atsakovas yra galimas nukentėjusysis nuo šio pažeidimo.

44. Vis dėlto šis vaidmenų pasikeitimas nelemia ieškinio dėl teisių nebuvimo nustatymo nepatekimo į Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punkto taikymo sritį.

45. Šia nuostata siekiami ir teismo praktikoje 802 ne kartą priminti kompetentingo teismo nuspėjamumo ir teisinio saugumo tikslai nesusiję nei su atitinkamo ieškovo ir atsakovo vaidmens priskyrimu, nei su kurio nors iš jų apsauga. <...> 47. Vadinasi <...> norint taikyti minėtą 5 straipsnio 3 punktą nekeliama sąlyga, kad tariamas nukentėjusysis pareikštų ieškinį.

48. Ieškinį dėl teisių nebuvimo nustatymo pareiškusio asmens ir ieškovo, prašančio patraukti atsakovą atsakomybėn už žalą ir priteisti iš jo kompensaciją, interesai, be abejo, skiriasi. Vis dėlto abiem atvejais teismas, į kurį kreiptasi, nagrinėja iš esmės tas pačias faktines ir teisines aplinkybes.

49. Be to, iš 1994 m. gruodžio 6 d. Sprendimo Tatry (C‑406/92, Rink. p. I‑5439) 45 punkto, kuriame aiškinamas Briuselio konvencijos 21 straipsnis, skirtas lis pendens, tapęs Reglamento Nr. 44/2001 27 straipsniu, matyti, kad prašymas pripažinti atsakovą kaltu dėl žalos padarymo ir priteisti iš jo žalos

2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL 2001 m. specialusis leidimas, 19 skyrius, 4 tomas, p. 42 – 64) 802 2012 m. kovo 15 d. Sprendimas G, C‑292/10, Rink., p., 39 p.; 2012 m. balandžio 19 d. Sprendimas Wintersteiger, C ‑523/10, Rink., p., 23 p.

801

atlyginimą ir šio atsakovo prašymas pripažinti, jog jis nėra atsakingas už minėtą žalą, turi tą patį pagrindą ir dalyką.

50. Taip pat reikėtų patikslinti, kad tarptautinės jurisdikcijos tikrinimo stadijoje teismas, į kurį kreiptasi, nevertina ieškinio dėl teisių nebuvimo nustatymo priimtinumo ar pagrįstumo pagal nacionalinės teisės normas, o tik nustato sąsajas su teismo vietos valstybe, kurios pagrįstų jo jurisdikciją pagal Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punktą.

51. Šiomis sąlygomis šio sprendimo 42 punkte priminta ieškinio dėl teisių nebuvimo nustatymo ypatybė neturi įtakos tyrimui, kurį nacionalinis teismas turi atlikti tikrindamas savo jurisdikciją bylose dėl deliktų ar kvazideliktų, nes reikia nustatyti tik sąsajų su teismo vietos valstybe buvimą.

52. Taigi, jei ieškinyje dėl teisių nebuvimo nustatymo nurodytomis aplinkybėmis galima pagrįsti sąsajas su valstybe, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis arba atsirado ar gali atsirasti žala, remiantis803 <...>, vienos iš šių dviejų vietų teismas gali pagrįstai pasiskelbti esąs kompetentingas pagal Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punktą nagrinėti šį ieškinį, neatsižvelgiant į tai, ar jį pareiškė nuo pažeidimo tariamai nukentėjęs asmuo arba galimas skolininkas pagal šiuo pažeidimu grindžiamą reikalavimą.

53. Atvirkščiai, teismas, negalintis savo buvimo vietos valstybėje nustatyti vienos iš <...> sąsajų [(vietos, kurioje žala tapo reali, ir vietos, kur atsirado žalą lėmusi aplinkybė)], negali pripažinti savo jurisdikcijos, antraip būtų pažeisti Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punkto tikslai.

54. Iš to, kas pasakyta, matyti, kad nustatant nacionalinių teismų jurisdikciją ieškinio dėl teisių nebuvimo nustatymo negalima pašalinti iš Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punkto taikymo srities.

55. Dėl šios priežasties <...> Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punktą reikia aiškinti taip, kad ieškinys dėl teisių nebuvimo nustatymo, kuriuo prašoma pripažinti deliktinės ar kvazideliktinės atsakomybės nebuvimą, patenka į šios nuostatos taikymo sritį.

2012 m. spalio 25 d. sprendimas Folien Fischer AG, Fofitec AG prieš Ritrama SpA (byla C-133/11, Rink., p.)

6.2.2.2.

6.2.2.3. Jurisdikcija bylose, susijusiose su draudimu

Turinys

Jurisdikcija ir teismo sprendimų pripažinimas ir vykdymas civilinėse ir komercinėse bylose – Reglamentas (EB) Nr. 44/2001 – Jurisdikcija draudimo srityje – 9 straipsnio 1 dalies b punktas ir 11 straipsnio 2 dalis– Atsakomybės draudimas – Tiesioginis nukentėjusiosios šalies ieškinys draudikui – Ieškovo nuolatinės gyvenamosios vietos jurisdikcijos taisyklė <...> 25. <...> pastaroji [Reglamento Nr. 44/2001 804 9 straipsnio 1 dalies b punkto] nuostata neapsiriboja jurisdikcijos suteikimu joje išvardytų asmenų nuolatinės gyvenamosios vietos teismams; atvirkščiai, joje įtvirtinama ieškovo nuolatinės gyvenamosios vietos jurisdikcijos taisyklė, šitaip šiems asmenims pripažįstant galimybę ieškinį draudikui pareikšti jų pačių nuolatinės gyvenamosios vietos teisme.

26. Taigi, jei Reglamento Nr. 44/2001 11 straipsnio 2 dalyje esanti nuoroda į šio reglamento 9 straipsnio 1 dalies b punktą būtų aiškinama taip, kad ji nukentėjusiajai šaliai leidžia ieškinį pareikšti tik pagal pastarąją nuostatą jurisdikciją turinčiuose teismuose, t. y. draudėjo, apdraustojo arba naudos 2012 m. balandžio 19 d. Sprendimas Wintersteiger, C‑523/10, Rink., p., 19 p 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL 2001 m. specialusis leidimas, 19 skyrius, 4 tomas, p. 42 – 64) 803

804

gavėjo nuolatinės gyvenamosios vietos teismuose, tai tiesiogiai prieštarautų pačiai šio 11 straipsnio 2 dalies formuluotei. Ši nuoroda išplečia šios taisyklės taikymą kitų ieškovų negu draudėjas, apdraustasis arba draudimo sutarties naudos gavėjas kategorijoms. Todėl šios nuorodos tikslas yra papildyti minėto 9 straipsnio 1 dalies b punkte išvardytų ieškovų sąrašą žalą patyrusiais asmenimis.

27. Šiuo atžvilgiu šios jurisdikcijos taisyklės taikymas tiesioginiam nukentėjusiosios šalies ieškiniui negali priklausyti nuo nukentėjusiosios šalies pripažinimo „naudos gavėja“ Reglamento Nr. 44/2001 9 straipsnio 1 dalies b punkto prasme, nes jo 11 straipsnio 2 dalyje daroma nuoroda į šią nuostatą leidžia jurisdikcijos taisyklę taikyti šiems ieškiniams, net ir nepriskiriant ieškovų kuriai nors šioje nuostatoje nurodytai kategorijai.

28. Šie argumentai taip pat pagrįsti teleologiniu pagrindinėje byloje nagrinėjamų nuostatų aiškinimu.

Iš tiesų pagal Reglamento Nr. 44/2001 13 konstatuojamąją dalį jis skirtas užtikrinti palankesnę silpnesniųjų šalių apsaugą, kurios jai nesuteikia bendrosios jurisdikcijos taisyklės 805 . Iš tiesų, jei nukentėjusiajai šaliai nebūtų suteikta teisė kreiptis į jos pačios nuolatinės gyvenamosios vietos teismą, ji netektų apsaugos, tapačios apsaugai, kuri šiuo reglamentu suteikta kitoms ginčuose, susijusiuose su draudimu, silpnesnėmis laikomomis šalims ir todėl prieštarautų šio reglamento dvasiai. Be to, <...> Reglamentas Nr. 44/2001 šią apsaugą sustiprino, palyginti su apsauga, kuri suteikiama taikant Briuselio konvenciją. <...> 30. Galiausiai, kiek tai susiję su nukentėjusiosios šalies draudikui pareikšto tiesioginio ieškinio klasifikavimo pasekmėmis, kurios, kaip matyti iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą, Vokietijos teisėje kelia nesutarimų, reikia pažymėti, kad tai, jog šis ieškinys pagal nacionalinę teisę kvalifikuojamas kaip ieškinys dėl deliktinės atsakomybės, susijęs su sutartiniams santykiams nepriskiriama teise, nedraudžia jam taikyti Reglamento Nr. 44/2001 9 straipsnio 1 dalies b punkte įtvirtintą jurisdikcijos taisyklę. Iš tiesų šio ieškinio pobūdis pagal nacionalinę teisę yra visiškai nesvarbus šio reglamento nuostatų taikymui, nes šios jurisdikcijos taisyklės yra skirsnyje, t. y. šio reglamento II skyriaus 3 skirsnyje, kuris bendrai apima draudimo sritį ir skiriasi nuo skirsnių, susijusių su specialia jurisdikcija sutartinėje ir deliktinėje srityse, t. y. to paties skyriaus 2 skirsnio.

Vienintelė sąlyga, kurią Reglamento Nr. 44/2001 11 straipsnio 2 dalis nustato šios jurisdikcijos taisyklės taikymui, yra tai, kad tiesioginis ieškinys turi būti numatytas nacionalinėje teisėje.

31. <...> Reglamento Nr. 44/2001 11 straipsnio 2 dalyje esančią nuorodą į šio reglamento 9 straipsnio 1 dalies b punktą reikia aiškinti taip, kad nukentėjusioji šalis ieškinį draudikui gali tiesiogiai pareikšti valstybės narės, kur yra jos nuolatinė gyvenamoji vieta, teisme, jeigu toks tiesioginis ieškinys yra galimas ir jeigu draudiko nuolatinė verslo vieta yra valstybės narės teritorijoje.

2007 m. gruodžio 13 d. sprendimas FBTO Schadeverzekeringen NV prieš Jack Odenbreit (byla C463/06, Rink., 2007, p. I-11321) Jurisdikcija ir teismo sprendimų pripažinimas ir vykdymas civilinėse ir komercinėse bylose – Reglamentas (EB) Nr. 44/2001 – Jurisdikcija draudimo srityje – 9 straipsnio 1 dalies b punktas ir 11 straipsnio 2 dalis– Autoavarija – Nukentėjusiosios šalies teisių perleidimas pagal įstatymą socialinio draudimo įstaigai – Atgręžtinių reikalavimų pateikimas tariamai autoavariją sukėlusio asmens draudikui – Silpnesnės šalies apsaugos tikslas <...> 35. Siekiant užtikrinti Reglamento Nr. 44/2001 visišką veiksmingumą ir savarankišką aiškinimą, iš principo reikia remtis jo sistema ir tikslais 806 . <...> Priešingu atveju Reglamento Nr. 44/2001

2000 m. liepos 13 d. Sprendimas Group Josi, C‑412/98, Rink., 2000, p. I‑5925, 64 p.; 2005 m. gegužės 12 d.

Sprendimas Société financière ir industrielle du Peloux, C‑112/03, Rink., 2005, p. I‑3707, 40 p.; 2005 m. gegužės 26 d.

Sprendimas GIE Réunion européenne ir kt., C‑77/04, Rink., 2005, p. I‑4509, 17 p.

806 1983 m. liepos 14 d. Sprendimas Gerling Konzern Speziale Kreditversicherung ir kt., 201/82, Rink., 1983, p. 2503, 11 p.; 1997 m. kovo 20 d. Sprendimas Farrell, C‑295/95, Rink., 1997, p. I‑1683, 12 ir 13 p.; 1997 m. liepos 3 d.

805

aiškinimas neišvengiamai priklausytų nuo valstybių narių vidaus teisės ir kenktų vienodam jo taikymui Bendrijoje. <...> 37. Taigi valstybės narės, kurios teritorijoje nuolat gyvena atsakovas, neatsižvelgiant į jo pilietybę, teismo jurisdikcija, yra minėto reglamento sistemos bendrasis principas, išdėstytas šio reglamento 2 straipsnio 1 dalyje807.

38. Šio reglamento 3 straipsnio 2 dalimi pažeidžiamas minėtas bendrasis principas. Iš tikrųjų joje numatyta, kad valstybėje narėje nuolat gyvenantiems asmenims bylos gali būti keliamos kitos valstybės narės teismuose tik pagal Reglamento Nr. 44/2001 II skyriaus 2–7 skirsniuose nustatytas taisykles808.

39. Todėl dėl minėtų jurisdikcijos taisyklių, nukrypstančių nuo bendrojo principo, aiškinimas neturėtų būti pateikiamas neatsižvelgiant į Reglamente Nr. 44/2001 aiškiai numatytas prielaidas809.

40. Šio reglamento II skyriaus 3 skirsnyje įtvirtinta savarankiška teismų jurisdikcijos draudimo srityje nustatymo sistema810. Šio skirsnio tikslas, remiantis Reglamento Nr. 44/2001 13 konstatuojamąja dalimi, yra ginti silpnesniąją šalį palankesnėmis tokios šalies interesams jurisdikcijos taisyklėmis nei bendrosios taisyklės.

41. Šių nuostatų vykdoma apsaugos funkcija reiškia, kad tam Reglamente Nr. 44/2001 nustatytos specialios jurisdikcijos taisyklės neturėtų būti taikomos asmenims, kurių atžvilgiu ši apsauga nėra pagrįsta.

42. <...> Bendrai Teisingumo Teismas jau nurodė, kad santykių tarp draudimo sektoriaus profesionalų atveju speciali apsauga yra nepagrįsta, nes nė vienas iš jų negali būti laikomas esančiu blogesnėje padėtyje nei kitas811.

43. Todėl socialinio draudimo įstaiga, kuriai perleidžiamos tiesiogiai autoavarijoje nukentėjusiosios šalies teisės, negali remtis susijusiomis Reglamento Nr. 44/2001 9 straipsnio 1 dalies b punkto ir 11 straipsnio 2 dalies nuostatomis, siekdamas valstybės narės, kurioje yra jos įsteigimo vieta, teismuose pareikšti tiesioginį ieškinį tariamai sukėlusio minėtą avariją asmens draudikui, kurio įsisteigimo vieta yra kitos valstybės narės teritorijoje. <...> 45. Šio sprendimo 43 punkte pateiktą išvadą patvirtina Teisingumo Teismo praktika dėl vartojimo sutarčių jurisdikcijos taisyklių, numatytų Reglamento Nr. 44/2001 II skyriaus 4 skirsnyje, kurių tikslas taip pat yra silpnosios šalies apsauga. Iš tikrųjų Teisingumo Teismas nustatė, kad teisių perėmėjas, kuris, vykdydamas savo profesinę veiklą, kreipiasi į teismą siekdamas apginti perleidėjo reikalavimus, išplaukiančius iš vartojimo sutarties, negali naudotis specialiomis vartojimo sutarčių jurisdikcijos taisyklėmis, nes jų paskirtis yra ekonomiškai silpnesnės ir mažiau patyrusios teisiniuose reikaluose šalies apsauga812.

46. Šio sprendimo 43 punkte pateiktą išvadą papildomai patvirtina minėtas sprendimas Blijdenstein.

To sprendimo 34 punkte Teisingumo Teismas išaiškino 1968 m. rugsėjo 27 d. Konvencijos dėl Sprendimas Benincasa, C‑269/95, p. I‑3767, 12 p.; 2004 m. sausio 15 d. Sprendimas Blijdenstein, C‑433/01, Rink., 2004, p. I‑981, 24 p.

807 1993 m. sausio 19 d. Sprendimas Shearson Lehman Hutton, C‑89/91, Rink., 1993, p. I‑139, 14 p.; 2004 m. vasario 5 d. Sprendimas Frahuil, C‑265/02, Rink., 2004, p. I‑1543, 23 p.; 2006 m. liepos 13 d. Sprendimas Reisch Montage, C‑ 103/05, Rink., 2006, p. I‑6827, 22 p.; 2007 m. spalio 11 d. Sprendimas Freeport, C‑98/06, Rink., 2007, p. I‑8319, 34 p.

808 2006 m. liepos 13 d. Sprendimas Reisch Montage, C‑103/05, Rink., 2006, p. I‑6827, 22 p.; 2007 m. spalio 11 d.

Sprendimas Freeport, C‑98/06, Rink., 2007, p. I‑8319, 34 p.

809 1978 m. birželio 21 d. Sprendimo Bertrand, 150/77, Rink. p. 1431, 17 punktą; 1992 m. birželio 17 d. Sprendimas Handte, C‑26/91, Rink., 1992, p. I‑3967, 14 p.; 1993 m. sausio 19 d. Sprendimas Shearson Lehman Hutton, C‑89/91, Rink., 1993, p. I‑139, 16 p.; 2000 m. liepos 13 d. Sprendimas Group Josi, C‑412/98, Rink., 2000, p. I‑5925, 49 p.; 2007 m. spalio 11 d. Sprendimas Freeport, C‑98/06, Rink., 2007, p. I‑8319, 35 p.

810 2005 m. gegužės 12 d. Sprendimas Société financière et industrielle du Peloux, C‑112/03, Rink., 2005, p. I‑3707, 29 p.

811 2005 m. gegužės 26 d. Sprendimas GIE Réunion européenne ir kt., C‑77/04, Rink., 2005, p. I‑4509, 20 p.

812 1993 m. sausio 19 d. Sprendimas Shearson Lehman Hutton, C‑89/91, Rink., 1993, p. I‑139, 20-24 p.

jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo (OL L 299, 1972, p. 32), iš dalies pakeistos 1978 m. spalio 9 d. Konvencija dėl Danijos Karalystės, Airijos ir Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės prisijungimo (OL L 304, p. 1, pakeistas tekstas – p. 77), 1982 m. spalio 25 d. Konvencija dėl Graikijos Respublikos prisijungimo (OL L 388, p. 1), 1989 m. gegužės 26 d. Konvencija dėl Ispanijos Karalystės ir Portugalijos Respublikos prisijungimo (OL L 285, p. 1), 5 straipsnio 2 dalį kaip neleidžiančią viešajai institucijai susitariančiosios valstybės, kurioje ji yra įsteigta, teismuose pateikti atgręžtinių reikalavimų išlaikymo debitoriui, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra kitoje susitariančiojoje valstybėje, dėl sumų, pagal viešąją teisę jos sumokėtų išlaikymo kreditoriui, kurio teises ji perėmė, padengimo, nes ši institucija nėra silpnoji šalis minėto išlaikymo debitoriaus atžvilgiu.

47. <...> Reglamento Nr. 44/2001 11 straipsnio 2 dalyje esanti nuoroda į šio reglamento 9 straipsnio 1 dalies b punktą turi būti aiškinama taip, kad socialinio draudimo įstaiga, kuriai perleidžiamos tiesiogiai autoavarijoje nukentėjusiosios šalies teisės, valstybės narės, kurioje yra jos įsteigimo vieta, teismuose negali pareikšti tiesioginio ieškinio tariamai sukėlusio minėtą avariją draudikui, kurio įsisteigimo vieta yra kitos valstybės narės teritorijoje.

2009 m. rugsėjo 17 d. sprendimas Vorarlberger Gebietskrankenkasse prieš WGV-Schwäbische Allgemeine Versicherungs AG (byla C-347/08, Rink., 2009, p. I-8661) 6.2.2.3.

6.2.2.4. Jurisdikcija, susijusi su vartotojų sutartimis

Turinys

Jurisdikcija ir teismo sprendimų pripažinimas ir vykdymas civilinėse ir komercinėse bylose – Reglamentas (EB) Nr. 44/2001 – Jurisdikcija, susijusi su vartotojų sutartimis – 15 straipsnio 1 dalies c punktas <...> 41. <...> tiek, kiek santykiuose tarp valstybių narių, išskyrus Danijos Karalystę, Reglamentas Nr. 44/2001 pakeitė Briuselio konvenciją, Teisingumo Teismo pateiktas šios Konvencijos išaiškinimas turi būti taip pat taikomas ir šio reglamento nuostatoms, kurios laikytinos analogiškomis Briuselio konvencijos nuostatoms. Be to, minėto reglamento nustatytoje sistemoje 15 straipsnio 1 dalies c punktas, kaip ir Briuselio konvencijos 13 straipsnio pirmosios pastraipos 3 punktas, užima tą pačią vietą ir yra skirtas ginti silpnąją šalį.

42. Kalbant apie tai, svarbu prisiminti, kad Briuselio konvencijos 13 straipsnio pirmosios pastraipos 3 punktas yra taikomas vartotojo, savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje gavusio profesionalaus pardavėjo laišką, skatinantį užsisakyti prekių pardavėjo nustatytomis sąlygomis, ir jų užsisakiusio susitariančioje ar savo gyvenamosios vietos valstybėje, reikalavimui, paduotam teismine tvarka, atiduoti jam tariamai laimėtą prizą813.

43. Viena vertus, sprendimo Gabriel 814 48−52 punktuose Teisingumo Teismas nusprendė, kad Briuselio konvencijos 13 straipsnio pirmosios pastraipos 3 punkto taikymo sąlyga, susijusi su „sutarties“, kurią vartotojas „sudarė“ su profesionaliu pardavėju, laikytina įvykdyta, jeigu abiejų šalių laisva valia, kai prekes pagal užsakymus paštu parduodančios bendrovei pasiūlius prekių vartotojas priima šį pasiūlymą užsakydamas produktus, dėl vieno iš minėtoje nuostatoje nurodytų dalykų (šiuos atveju prekių tiekimo ar paslaugų teikimo) sudaroma sutartis, iš kurios kyla šalių abipusės bei tarpusavyje susijusios prievolės.

44. Antra vertus, minėto sprendimo Gabriel 38 ir 54−58 punktuose Teisingumo Teismas nusprendė, kad pažadas įteikti laimėtą prizą buvo neatskiriamai susijęs su prekių užsakymų ir, jo nuomone, taip buvo sudaryta atlygintinė sutartis, todėl ieškinys, kuriuo vartotojas siekia iš prekes pagal užsakymus paštu parduodančios bendrovės prisiteisti tariamai laimėtą prizą, turi būti nagrinėjamas tos pačios 813 814

2002 m. liepos 1 d. Sprendimas Gabriel, C‑96/00, Rink., 2002, p. I‑6367, 53, 55, 59 ir 60 p.

2002 m. liepos 1 d. Sprendimas Gabriel, C‑96/00, Rink., 2002, p. I‑6367

kompetencijos teismuose, kurie yra atsakingi spręsti dėl to paties vartotojo sudarytos sutarties tam, kad kiek įmanoma būtų išvengta kelių teismų kompetencijos dėl tos pačios sutarties.

45. Taip pat reikėtų prisiminti, kad 2002 m. sausio 20 d. Sprendimo Engler (C‑27/02, Rink. p. I‑481) 37, 38 ir 44 punktuose Teisingumo Teismas atsisakė taikyti Briuselio konvencijos 13 straipsnio pirmosios pastraipos 3 punktą tokiu atveju, kai vartotojas reikalavo laimėto prizo, o jo tariamai laimėto prizo įteikimas nepriklausė nuo sąlygos, ar jis užsisakys pagal užsakymus paštu parduodančios bendrovės siūlomų prekių; ir iš tikrųjų šis vartotojas nepateikė jokio užsakymo.

46. Tokį sprendimą Teisingumo Teismas pagrindė sąlyga, kad tokiu atveju gavęs laišką su apgaulingu pažadu įteikti laimėtą prizą vartotojas nesudarė sutarties su prekes pagal užsakymus paštu parduodančia bendrove, nes neužsisakė šios siūlomų prekių, o iš Briuselio konvencijos 13 straipsnio pirmosios pastraipos 3 punkto teksto matyti, kad jo taikymas priklauso nuo tam tikrų sąlygų, iš kurių viena reikalauja, jog vartotojas sudarytų tokią sutartį815.

47. Teisingumo Teismo nuomone, dėl Briuselio konvencijos 13−15 straipsnių, kuriuose numatytos specialios jurisdikcijos taisyklės dėl vartotojų sudarytų sutarčių, vietos šios Konvencijos sistemoje jie privalo būti aiškinami siaurai, neišeinant už šioje Konvencijoje aiškiai suformuluotų hipotezių.

Tikslas, kuriuo grindžiamos minėtos nuostatos, būtent užtikrinti vartotojo, kaip silpnesnės šalies, apsaugą, neleidžia padaryti kitokios išvados816.

48. Tačiau svarbu tai, kad Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 1 dalies tekstas <...> nėra visiškai analogiškas Briuselio konvencijos 13 straipsnio pirmajai pastraipai.

49. Minėto 13 straipsnio pirmoji pastraipa 3 punkto taikymą riboja „prekių tiekimo ar paslaugų teikimo“ sutartimis, o Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 1 dalies c punkto tekstas suformuluotas bendriau ir plačiau.

50. Neatsižvelgiant į tai, kad pagal minėto reglamento 15 straipsnio 3 dalį vartojimo sutarčių jurisdikcijos taisyklės netaikomos vežimo sutartims, pagal to paties straipsnio 1 dalies c punktą jos taikomos sutartims, nepaisant jų dalyko, jei tik jos sudarytos tarp vartotojo ir asmens, kuris veikia siekdamas savo veiklos ar profesijos tikslų. Be to, palyginti su Briuselio konvencijos 13 straipsnio pirmosios pastraipos 3 punkto a ir b papunkčiuose aiškiai numatytomis konkrečiomis sutarčių taikymo sąlygomis, kurias jos turi atitikti, minėto reglamento 15 straipsnio 1 dalies c punkte taisyklės yra bendriau suformuluotos tam, kad vartotojai būtų geriau ginami atsižvelgiant į naujas komunikacijos priemones ir elektroninės komercijos plėtrą.

51. Iš to išplaukia, kad Teisingumo Teismas, remdamasis vien Briuselio konvencijos 13 straipsnio pirmosios pastraipos tekstu, kuris numato jurisdikciją „prekių tiekimo ar paslaugų teikimo“ sutarčių atveju, nusprendė, jog ši pastraipa taikoma sutartims, iš kurių kyla šalių abipusės bei tarpusavyje susijusios prievolės817, tačiau Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 1 dalies c punkto taikymas nėra ribojamas atvejais, kai šalys yra sudariusios sutartis.

52. Vis dėlto pažymėtina tai, kad minėtas 15 straipsnis taikytinas tik ieškiniams, susijusiems su vartotojo ir pardavėjo sudaryta sutartimi.

53. Tiesa, kad Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 1 dalies ir to paties straipsnio tos pačios dalies c punkto įžanginėse dalyse reikalaujama, jog tarp vartotojo ir asmens, kuris veikia siekdamas savo veiklos ar profesijos tikslų, būtų „sudaryta sutartis“. Šis teiginys pagrįstas minėto reglamento II skyriaus 4 skirsnio, kuriame yra 15 straipsnis, pavadinimu „<...> susijusi su vartotojų sutartimis“.

Pabrėžtina, kad atsižvelgiant į sąlygą dėl sutarties sudarymo minėtas 15 straipsnis yra iš esmės analogiškai išdėstytas kaip ir Briuselio konvencijos 13 straipsnis.

54. Kalbant apie minėtą sąlygą, savaime suprantama, kad pagal Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 1 dalies c punktą vienai šaliai reikia tik pareikšti savo sutikimą, pačiai neprisiimant jokių teisinių prievolių kitos sutarties šalies atžvilgiu (žr. šio sprendimo 51 punktą). Tačiau sutarčiai šios nuostatos 815

2002 m. sausio 20 d. Sprendimas Engler, C‑27/02, Rink., 2002, p. I‑481, 36-38 ir 40 p.

2002 m. sausio 20 d. Sprendimo Engler, C‑27/02, Rink., 2002, p. I‑481, 39, 41-43 p.

817 2002 m. liepos 1 d. Sprendimas Gabriel, C‑96/00, Rink., 2002, p. I‑6367, 48-50 p.

816

prasme egzistuoti būtina, kad kita sutarties šalis pateiktų konkretų pasiūlymą, aiškiai nurodantį jo tikslą bei dalyką, ir taip įsipareigotų teisiškai tam, kad atsirastų šios nuostatos numatytas sutartinis teisinis santykis.

55. Taigi pažado, kaip antai pagrindinėje byloje įteikti laimėtą prizą atveju, šis reikalavimas laikytinas įvykdytu, kai yra prekes pagal užsakymus paštu parduodančios bendrovės teisinis įsipareigojimas.

Kitaip tariant, paskelbdama, kad besąlygiškai išmokės vartotojo reikalaujamą prizą, ji aiškiai išreiškė savo valią kitai šaliai priėmus pasiūlymą būti saistomai tokio įsipareigojimo. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi įvertinti, ar jo sustabdytoje byloje šis reikalavimas yra įvykdytas.

56. Jei nagrinėjamu atveju taip nėra, komercinė veikla, dėl kurios kilo šis ginčas, negalėtų būti laikoma kilusia iš sutartinių teisinių santykių ar būti siejama su sutartimi aktualios redakcijos Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio prasme.

57. Atsižvelgiant į šią hipotezę, šie santykiai galėtų būti laikomi ikisutartiniais ar kvazisutartiniais bei kartais jiems galėtų būti taikoma tik to paties reglamento 5 straipsnio 1 dalis, kurios taikymo sritis, reikia pripažinti, dėl savo formuluotės ir vietos reglamento sistemoje yra platesnė nei jo 15 straipsnio818.

58. Atsižvelgiant į tai ir nesant esminio Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio ir Briuselio direktyvos 13 straipsnio tekstų, susijusių su reikalavimu sudaryti sutartį tarp šalių, redakcijų skirtumo darytina išvada, kad sprendimuose Gabriel ir Engler įtvirtinta su antrąja nuostata susijusi Teisingumo Teismo praktika turi būti taikoma ir minėtam 15 straipsniui tam, kad pagrindinėje byloje būtų pateiktas toks pats vertinimas. Atsižvelgiant į prielaidą, kad Briuselio konvencijos ir Reglamento Nr. 44/2001 tekstai yra labai panašūs, remiantis devyniolikta konstatuojamąja dalimi reikia užtikrinti šių dviejų priemonių aiškinimo tęstinumą, kuris yra teisinio saugumo principo, vieno iš šių priemonių pagrindų, užtikrinimo būdas.

59. Todėl reikia pripažinti, kad pagal aktualios redakcijos Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio formuluotę šio straipsnio 1 dalies c punktas netaikytinas pagrindinės bylos ieškiniui, nes pardavėjas sutartimi neįsipareigojo vartotojui išmokėti prizą, kurio šis reikalauja. Šioje byloje minėta nuostata galėtų būti taikoma tokiam ieškiniui tik su sąlyga, kad po apgaulingo laimėjimo pažado buvo sudaryta sutartis tarp vartotojo ir prekes pagal užsakymus paštu parduodančios bendrovės, vartotojui pateikus užsakymą.

2009 m. gegužės 14 d. sprendimas Renate Ilsinger prieš Martin Dreschers (byla C-180/06, Rink., 2009, p. I-3961) Jurisdikcija ir teismo sprendimų pripažinimas ir vykdymas civilinėse ir komercinėse bylose – Reglamentas (EB) Nr. 44/2001 – Jurisdikcija, susijusi su vartotojų sutartimis – 15 straipsnio 1 dalies c punktas ir 3 dalis– Sutartis dėl kelionės krovininiu laivu – „Kelionės paketo“ sąvoka – Sutartis dėl apgyvendinimo viešbutyje – Informacijos apie kelionę ir viešbutį pateikimas interneto svetainėje – Su valstybe nare, kurioje yra vartotojo nuolatinė gyvenamoji vieta, „susietos“ veiklos sąvoka – Kriterijai – Interneto svetainės prieinamumas <...> 45. <...> neginčijama, kad, be vežimo paslaugos, minėta kelionė krovininiu laivu už bendrą kainą taip pat apėmė apgyvendinimą, o ši kelionė truko daugiau nei 24 valandas. Todėl tokia paslauga atitinka sąlygas, kurias turi atitikti „paketas“ Direktyvos 90/314819 2 straipsnio 1 punkto prasme, ir ją

818

2002 m. sausio 20 d. Sprendimas Engler , C‑27/02, Rink., 2002, p. I‑481, 44 ir 48 p.

1990 m. birželio 13 d. Tarybos direktyva dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų specialusis leidimas, 13 skyrius, 10 tomas, p. 132 – 137) 819

(OL 1990 m.

apima vežimo sutarties už bendrą kainą sąvoka, nurodyta Reglamento Nr. 44/2001820 15 straipsnio 3 dalyje, siejama su šio 2 straipsnio 1 punktu.

46. Todėl <...> reikia atsakyti, kad tokia sutartis dėl kelionės krovininiu laivu, kaip nagrinėjamoji pagrindinėje byloje, yra vežimo sutartis, kurioje už bendrą kainą numatyta kelionė ir apgyvendinimas Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 3 dalies prasme. <...> 53. <...> [Reglamento Nr. 44/2001] 15 straipsnio 1 dalies c punktas yra tiek bendrosios jurisdikcijos taisyklės, nustatytos Reglamento Nr. 44/2001 2 straipsnio 1 dalyje ir priskiriančios jurisdikciją valstybės narės, kurios teritorijoje atsakovas turi nuolatinę gyvenamąją vietą, teismams, tiek to paties reglamento 5 straipsnio 1 punkte numatytos specialiosios jurisdikcijos sutarčių srityje taisyklės, pagal kurią kompetentingas teismas yra tas teritorinis teismas, kur įpareigojimas, kuriuo grindžiamas skundas, buvo įvykdytas arba turi būti įvykdytas, išimtis821. <...> 55. Reglamente Nr. 44/2001 nepateikiamas joks 15 straipsnio 1 dalies c punkte vartojamos veiklos, „susietos“ su valstybe nare, kurioje yra vartotojo nuolatinė gyvenamoji vieta, sąvokos apibrėžimas. Ši sąvoka, kaip ir Briuselio konvencijos 13 straipsnio, kurį pakeičia šis 15 straipsnis, sąvokos, turi būti aiškinama savarankiškai, iš esmės remiantis šio reglamento sistema ir tikslais, kad būtų galima užtikrinti jo visišką veiksmingumą822.

56. Šiuo klausimu, remiantis Reglamento Nr. 44/2001 devyniolikta konstatuojamąja dalimi, reikia atsižvelgti į Teisingumo Teismo pateiktą minėto 13 straipsnio išaiškinimą, atsižvelgiant į šiuo reglamentu padarytus jo pakeitimus.

57. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad, kaip matyti iš Reglamento Nr. 44/2001 tryliktos konstatuojamosios dalies, šiuo reglamentu nustatytoje sistemoje 15 straipsnio 1 dalies c punktas užima tą pačią vietą ir atlieka tą pačią silpnosios šalies gynimo funkciją kaip ir Briuselio konvencijos 13 straipsnio pirmos pastraipos 3 punktas823.

58. Dėl šios paskutinės nuostatos Teisingumo Teismas iš tiesų yra ne kartą nusprendęs, kad specialia sistema, kurią nustato Briuselio konvencijos nuostatos dėl jurisdikcijos vartotojų sudarytų sutarčių srityje, siekiama tinkamai apsaugoti vartotoją, laikomą ekonomiškai silpnesne ir mažiau patirties teisės srityje nei jo kontrahentas prekybininkas turinčia sutarties šalimi824.

59. Tačiau Teisingumo Teismas minėto Sprendimo Ilsinger 48 straipsnyje taip pat pažymėjo, kad Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 1 dalies tekstas nėra visiškai analogiškas Briuselio konvencijos 13 straipsnio pirmai pastraipai. Pirmiausia to sprendimo 50 straipsnyje jis pažymėjo, kad sąlygos, kurias turi atitikti vartojimo sutartys, nuo šiol formuluojamos bendriau negu anksčiau, tam, kad vartotojai būtų geriau ginami atsižvelgiant į naujas komunikacijos priemones ir elektroninės komercijos plėtrą.

60. Taigi Sąjungos teisės aktų leidėjas sąlygas, nustatančias, viena vertus, kad prekybininkas turi būti pateikęs konkretų pasiūlymą arba reklamą į valstybę narę, kur vartotojas turi nuolatinę gyvenamąją vietą, ir, kita vertus, kad vartotojas toje valstybėje turi būti ėmęsis sutarčiai sudaryti reikalingų veiksmų, pakeitė tik prekybininkui taikomomis sąlygomis. Šiuo klausimu pastarasis savo komercinę veiklą turi vykdyti valstybėje narėje, kurios teritorijoje vartotojas turi savo nuolatinę gyvenamąją vietą, arba bet kuriuo atveju savo veiklą susieti su šia valstybe nare arba keliomis valstybėmis, įskaitant šią valstybę narę, o sutartis turi būti sudaryta vykdant tokią veiklą.

61. 15 straipsnio 1 dalies c dalies tekstas turi būti laikomas apimančiu ir pakeičiančiu tokias ankstesnes „konkretaus“ pasiūlymo ir „reklamos“ sąvokas ir apimti, kaip tai pabrėžiama formuluote „bet kuriuo atveju“, daugiau veiklos rūšių.

2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL 2001 m. specialusis leidimas, 19 skyrius, 4 tomas, p. 42 – 64) 821 2005 m. sausio 20 d. Sprendimas Gruber, C‑464/01, Rink., 2005, p. I‑439, 34 p.

822 2002 m. liepos 11 d. Sprendimas Gabriel, C‑96/00, Rink., 2002, p. I‑6367, 37 p.

823 2009 m. gegužės 14 d. Sprendimas Ilsinger, C‑180/06, Rink., 2009, p. I‑3961, 41 p.

824 2005 m. sausio 20 d. Sprendimas Engler, C‑27/02, Rink., 2005, p. I‑481, 39 p.

820

62. Šis pakeitimas, sustiprinantis vartotojų apsaugą, buvo padarytas atsižvelgiant į internetu pateikiamų pranešimų – jie apsunkina pastangas nustatyti vietą, kur buvo atlikti sudarant sutartį būtini veiksmai, ir padidina vartotojo pažeidžiamumą prekybininkų pasiūlymų atžvilgiu – plėtrą.

63. Tačiau iš Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 1 dalies c punkto neaišku, ar „susietos veiklos“ sąvoka nurodo prekybininko tikslą savo veiklą vykdyti vienoje valstybėje narėje, ar keliose valstybėse narėse, ar paprasčiausiai nurodo veiklą, kuri faktiškai susieta su šiomis valstybėmis, nesvarbu, ar toks tikslas buvo. <...> 66. Dėl sąvokų „reklama“ ir „konkretus pasiūlymas“ pagal Briuselio konvencijos 13 straipsnį Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad jos yra susijusios su bet kokia reklamos, daromos susitariančioje valstybėje, kur yra vartotojo gyvenamoji vieta, forma, nesvarbu, ar ji platinama bendrai per spaudą, radiją, televiziją, kiną, ar kokia nors kita forma, ar tiesiogiai siunčiant, pavyzdžiui, į minėtą valstybę katalogus, verslo pasiūlymus, kurie buvo pateikti tiesiai vartotojui, visų pirma per agentą arba reklamos išnešiotoją (minėto Sprendimo Gabriel 44 punktas).

67. Klasikiniai reklamos būdai, aiškiai apibūdinti ankstesniame punkte, reiškia, kad prekybininkas, siekdamas tapti žinomu kitose valstybėse narėse, patiria išlaidų, kartais didelių, ir vien tai parodo prekybininko tikslą savo veiklą sieti su šiomis valstybėmis.

68. Tačiau šio tikslo ne visuomet siekiama, kai reklama pateikiama internete. Kadangi toks pranešimų pateikimo būdas yra pasaulinis, prekybininko interneto svetainėje pateikiama reklama iš principo prieinama visose valstybėse, vadinasi, visoje Europos Sąjungoje, nepatiriant papildomų išlaidų ir neatsižvelgiant į tai, ar prekybininkas turėjo tikslą pasiekti vartotojus už valstybės narės, kur jis įsisteigęs, ribų.

69. Tačiau remiantis tuo negali būti daroma išvada, kad „susietos veiklos“ sąvoka turi būti aiškinama kaip nurodanti vien į interneto svetainės prieinamumą kitose valstybėse narėse nei ta, kur atitinkamas prekybininkas yra įsisteigęs. <...> 75. Todėl konstatuotina, jog tam, kad 15 straipsnio 1 dalies c dalis būtų taikytina, prekybininkas turi būti pareiškęs apie savo tikslą užmegzti prekybos ryšius su vartotojais iš vienos valstybės narės ar kelių valstybių narių, įskaitant tą, kurios teritorijoje vartotojas turi savo nuolatinę gyvenamąją vietą.

76. <...> kiek tai susiję su prekybininko ir atitinkamo vartotojo sudaryta sutartimi, reikia išnagrinėti, ar prieš galimą sutarties su šiuo vartotoju sudarymą buvo aplinkybių, rodančių, kad prekybininkas planavo sudaryti prekybos sandorius su vartotojais, turinčiais nuolatinę gyvenamąją vietą kitose valstybėse narėse, įskaitant tą, kurios teritorijoje šis vartotojas turi savo nuolatinę gyvenamąją vietą, ir net buvo pasirengęs sudaryti sutartis su šiais vartotojais. <...> 92. <...> reikia atsakyti taip: siekiant nustatyti, ar prekybininkas, apie kurio veiklą nurodoma jo paties arba tarpininko interneto svetainėje, gali būti laikomas „susiejančiu“ savo veiklą su valstybe nare, kurios teritorijoje vartotojas turi savo nuolatinę gyvenamąją vietą, Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 1 dalies c punkto prasme, reikia patikrinti, ar prieš galimą sutarties su vartotoju sudarymą iš šių interneto svetainių ir bendros prekybininko veiklos matyti, kad jis planavo sudaryti prekybos sandorius su vartotojais, turinčiais nuolatinę gyvenamąją vietą vienoje valstybėje narėje ar keliose valstybėse narėse, įskaitant tą, kurios teritorijoje šis vartotojas turi savo nuolatinę gyvenamąją vietą, ir net buvo pasirengęs sudarinėti sutartis su šiais vartotojais.

93. Toliau nurodomi veiksniai, kurių sąrašas nėra galutinis, gali būti aplinkybės, leidžiančios manyti, kad prekybininko veikla siejama su valstybe nare, kur vartotojas turi nuolatinę gyvenamąją vietą, būtent tarptautinis veiklos pobūdis, maršrutų iš kitų valstybių narių su paaiškinimais, kaip atvykti į vietą, kur įsisteigęs prekybininkas, pateikimas, kitos kalbos ir valiutos nei paprastai vartojama ir naudojama valstybėje narėje, kur įsisteigęs prekybininkas, vartojimas ir naudojimas su galimybe pateikti užsakymą ir jį patvirtinti šia kita kalba, telefono numerių su tarptautiniu kodu pateikimas, išlaidos, susijusios su nuorodos teikimo internete paslauga, kuri suteikia galimybę vartotojams, turintiems nuolatinę gyvenamąją vietą kitose valstybėse narėse, lengviau pasiekti prekybininko arba jo tarpininko interneto svetainę, kito nei valstybės narės, kur įsisteigęs prekybininkas, aukščiausio

lygio domeno vardo naudojimas ir informacijos apie užsienio klientus, gyvenančius įvairiose valstybėse narėse, pateikimas. Nacionalinis teismas turi patikrinti, ar yra tokių aplinkybių.

94. Tačiau vien to, kad prekybininko arba tarpininko interneto svetainė pasiekiama valstybėje narėje, kurios teritorijoje vartotojas turi nuolatinę gyvenamąją vietą, nepakanka. Taip yra ir tuo atveju, kai pateikiamas elektroninis adresas ir kiti kontaktiniai duomenys arba nuoroda apie paprastai valstybėje narėje, kur įsisteigęs prekybininkas, vartojamą kalbą ir (arba) naudojamą valiutą.

2010 m. gruodžio 7 d. sprendimas Peter Pammer prieš Reederei Karl Schlüter GmbH & Co KG ir Hotel Alpenhof GesmbH prieš Oliver Heller (sujungtos bylos C-585/08 ir C-144/09, Rink., 2010, p.

I-12527) Jurisdikcija ir teismo sprendimų pripažinimas ir vykdymas civilinėse ir komercinėse bylose – Reglamentas (EB) Nr. 44/2001 – Jurisdikcija, susijusi su vartotojų sutartimis - 16 straipsnio 2 dalis, 17 straipsnio 3 punktas bei 24 straipsnis – Vartotojo, vienos valstybės narės piliečio, su banku, įsteigtu kitoje valstybėje narėje, sudaryta nekilnojamojo turto paskolos sutartis – Valstybės narės teisės aktai, pagal kuriuos leidžiama pareikšti ieškinį vartotojui šios valstybės teisme, kai nežinoma tiksli jo nuolatinė gyvenamoji vieta <...> 29. <...> kaip ir 1968 m. rugsėjo 27 d. Konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo (OL L 299, 1972, p. 32), iš dalies pakeistos konvencijomis dėl naujų valstybių narių prisijungimo prie šios konvencijos (toliau – Briuselio konvencija), kurios nuostatų išaiškinimas galioja ir Reglamentui Nr. 44/2001, kai šių Sąjungos priemonių nuostatas galima laikyti lygiavertėmis825, taip ir šio reglamento nuostatoms dėl jurisdikcijos taikyti reikia, kad egzistuotų užsienio elementas.

30. Kaip Teisingumo Teismas jau turėjo progą nuspręsti dėl Briuselio konvencijos, tarptautinis teisinio santykio pobūdis gali išplaukti iš aplinkybės, jog byloje nagrinėjama situacija gali kelti klausimų, susijusių su teismų tarptautinės jurisdikcijos nustatymu826.

31. Tiesa, Reglamentu Nr. 44/2001 įtvirtintomis jurisdikcijos taisyklėmis į vienos ginčo šalies užsienio valstybės pilietybę neatsižvelgiama. Vis dėlto, <...> reikia atskirti du klausimus: pirma, kokiomis sąlygomis turi būti taikomos šiuo reglamentu įtvirtintos jurisdikcijos taisyklės ir, antra, remiantis kokiais kriterijais nustatoma tarptautinė jurisdikcija pagal šias taisykles.

32. Akivaizdu, kad tokiomis aplinkybėmis, kaip antai susiklostė pagrindinėje byloje, atsakovo užsienio pilietybė gali kelti klausimų dėl teismo, į kurį kreiptasi, tarptautinės jurisdikcijos nustatymo.

33. Tokioje situacijoje, kaip antai susiklostė pagrindinėje byloje, valstybės narės, kurios pilietis yra atsakovas, teismai taip pat galėtų manyti turintys jurisdikciją, net kai nėra žinoma jo nuolatinė gyvenamoji vieta šioje valstybėje. Tokiomis aplinkybėmis vienodų Reglamentu Nr. 44/2001 įtvirtintų jurisdikcijos taisyklių taikymas vietoj įvairiose valstybėse narėse galiojančių skirtingų taisyklių atitiktų teisinio saugumo reikalavimą ir šio reglamento tikslą − kiek įmanoma užtikrinti Europos Sąjungoje gyvenančių atsakovų apsaugą.

34. Vadinasi, tokioje situacijoje, kaip antai susiklostė pagrindinėje byloje, kai atsakovas turi užsienio valstybės pilietybę ir neturi žinomos nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje, kurios teritorijoje yra teismas, kuriame paduotas ieškinys, turėtų būti taikomos Reglamento Nr. 44/2001 jurisdikcijos taisyklės. <...> 37. <...> reikia pažymėti, kad Reglamento Nr. 44/2001, kaip ir Briuselio konvencijos, tikslas yra ne suvienodinti visas valstybių narių proceso taisykles, o reguliuoti teismų jurisdikcijos sprendžiant civilines ir komercines bylas klausimą šioms valstybėms bendraujant ir palengvinti teismų sprendimų vykdymą827.

825

2009 m. liepos 16 d. Sprendimas Zuid-Chemie, C‑189/08, Rink., 2009, p. I‑6917, 18 p.

2005 m. kovo 1 d. Sprendimas Owusu, C-281/02, Rink., 2005, p. I‑1383, 26 p.

827 2004 m. vasario 5 d. Sprendimas DFDS Torline, C‑18/02, Rink., 2004, p. I‑1417, 23 p.

826

38. Kadangi Reglamente Nr. 44/2001 nėra nuostatos, kurioje būtų aiškiai apibrėžta teismų jurisdikcija tokiu atveju, kaip nagrinėjamasis pagrindinėje byloje, kai atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta nežinoma, pirmiausia svarbu patikrinti, ar – o prireikus − remiantis kokia nuostata šis reglamentas vis dėlto gali būti taikomas ir todėl įmanoma remiantis juo nustatyti kriterijų, kuriuo būtų galima pagrįsti tarptautinę jurisdikciją. <...> 40. Taigi, kai nacionalinis teismas turi nagrinėti vartotojui pareikštą ieškinį, jis pirmiausia privalo patikrinti, ar atsakovas nuolat gyvena šio teismo vietos valstybėje narėje, taikydamas savo paties teisę, kaip numatyta Reglamento Nr. 44/2001 59 straipsnio 1 dalyje.

41. Tuomet, jeigu <...> šis teismas prieina prie išvados, kad atsakovas pagrindinėje byloje neturi nuolatinės gyvenamosios vietos teismo buvimo vietos valstybėje narėje, jis privalo patikrinti, ar atsakovas nuolat gyvena kitoje valstybėje narėje. Tai darydamas, jis taiko tos kitos valstybės narės nacionalinę teisę, kaip numatyta šio reglamento 59 straipsnio 2 dalyje.

42. Galiausiai, jeigu nacionaliniam teismui, pirma, nepavyksta nustatyti vietos, kur nuolat gyvena vartotojas, ir, antra, jis taip pat neturi įrodymų, leidžiančių jam daryti išvadą, jog šis iš tikrųjų nuolat gyvena už Europos Sąjungos teritorijos ribų − atvejis, kai būtų taikomas Reglamento Nr. 44/2001 4 straipsnis, − reikia patikrinti, ar šio reglamento 16 straipsnio 2 dalis gali būti aiškinama taip, kad tokiu atveju šioje nuostatoje numatytoje taisyklėje, pagal kurią jurisdikciją turi tos valstybės narės teismai, kurios teritorijoje yra vartotojo nuolatinė gyvenamoji vieta, taip pat nurodoma paskutinė žinoma vartotojo nuolatinė gyvenamoji vieta.

43. Panašu, kad toks sprendimas atitinka nagrinėjamo reglamento logiką ir juo įtvirtintą sistemą. <...> 47. Taigi, atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, reikia nuspręsti, kad tokioje situacijoje, kai antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, kai vartotojas, sudaręs ilgalaikės paskolos nekilnojamajam turtui įsigyti sutartį, kurioje numatyta pareiga informuoti kitą sutarties šalį apie bet kokį adreso pasikeitimą, atsisako nuolatinės gyvenamosios vietos iki to laiko, kai jam pareiškiamas ieškinys dėl sutartinių įsipareigojimų nevykdymo, jurisdikciją nagrinėti šį ieškinį pagal Reglamento Nr. 44/2001 16 straipsnio 2 dalį turi valstybės narės, kurios teritorijoje yra paskutinė žinoma vartotojo nuolatinė gyvenamoji vieta, teismai, jeigu taikant šio reglamento 59 straipsnį jiems nepavyksta nustatyti tuometinės atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos ir jie taip pat neturi įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, jog šis iš tikrųjų nuolat gyvena už Europos Sąjungos teritorijos ribų.

48. Vis dėlto, kalbant apie reikalavimus, kurių reikia laikytis tolesniame procese, pasakytina, jog visomis Reglamento Nr. 44/2001 nuostatomis išreiškiamas ketinimas užtikrinti, kad, atsižvelgiant į šios konvencijos tikslus, procesai, per kuriuos priimami teismo sprendimai, vyktų užtikrinant teisę į gynybą828.

49. Vis dėlto reikalavimas užtikrinti teisę į gynybą, kaip įtvirtinta taip pat Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje, turi būti įgyvendinamas kartu užtikrinant ieškovo teisę kreiptis į teismą, kad šis priimtų sprendimą dėl jo reikalavimų pagrįstumo. <...> 52. Kiek tai susiję su reikalavimu dėl būtinybės išvengti neproporcingo teisių į gynybą pažeidimo, svarbu pažymėti, kad jis ypač taikytinas aiškinant Reglamento Nr. 44/2001 26 straipsnio 2 dalį. Šią nuostatą reikia suprasti taip, kad pagal šį reglamentą tuo atveju, kai nėra aišku, jog atsakovas turėjo galimybę gauti bylos iškėlimo dokumentą, jurisdikciją turintis teismas gali pagrįstai tęsti procesą tik jeigu imtasi visų būtinų priemonių, siekiant suteikti jam galimybę apsiginti. Tam teismas, į kurį kreiptasi, turi įsitikinti, kad siekiant surasti atsakovą imtasi visų paieškos priemonių, kurių reikalauja rūpestingumo ir sąžiningumo principai.

53. Žinoma, net jeigu šios sąlygos įvykdomos, galimybė atsakovui nežinant tęsti procesą, ieškinį įteikiant, kaip antai pagrindinėje byloje, teismo, į kurį kreiptasi, paskirtam kuratoriui, riboja atsakovo teises į gynybą. Vis dėlto šis apribojimas pateisinamas atsižvelgiant į ieškovo teisę į veiksmingą apsaugą, nes jeigu toks procesas nevyktų, ši teisė liktų neveiksminga.

1980 m. gegužės 21 d. Sprendimas Denilauler, 125/79, Rink., 1980, p. 1553, 13 p.; 2009 m. balandžio 2 d. Sprendimass Gambazzi, C‑394/07, Rink., 2009, I‑2563, 23 p.

828

54. Kitaip nei atsakovas, kuris, netekęs galimybės veiksmingai apsiginti, turės galimybę reikalauti jo teisių į gynybą užtikrinimo užginčijęs pagal Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 2 punktą jo atžvilgiu priimto sprendimo pripažinimą 829 , ieškovas gali netekti bet kokios galimybės kreiptis į teismą.

2011 m. lapkričio 17 d. sprendimas Hypoteční banka a.s. prieš Udo Mike Lindner (byla C-327/10, Rink., p.)

Jurisdikcija ir teismo sprendimų pripažinimas ir vykdymas civilinėse ir komercinėse bylose – Reglamentas (EB) Nr. 44/2001 – Jurisdikcija, susijusi su vartotojų sutartimis – 15 straipsnio 1 dalies c punktas – Galimas šios jurisdikcijos apribojimas, taikant ją tik nuotoliniu būdu sudarytoms sutartims <...> 35. <...> konstatuotina, kad Reglamento [Nr. 44/2001830, toliau – „Briuselis I“)] 15 straipsnio 1 dalies c punkte nėra aiškiai įtvirtintos sąlygos, kad sutartys, kurioms jis taikomas, turi būti sudarytos nuotoliniu būdu.

36. Iš šios nuostatos teksto matyti, kad ji taikoma, kai įvykdytos dvi konkrečios sąlygos. Pirma, prekybininkas turi vykdyti komercinę arba profesinę veiklą valstybėje narėje, kurioje yra vartotojo nuolatinė gyvenamoji vieta, arba kitu būdu tokią veiklą susieti su šia valstybe nare ar keliomis valstybėmis, įskaitant šią valstybę narę, ir, antra, sutartis, dėl kurios ginčijamasi, turi būti priskiriama tokios veiklos sričiai. <...> 42. <...> dėl Reglamento „Briuselis I“ 15 straipsnio 1 dalies c punkto teleologinio aiškinimo pažymėtina, kad sąlygos, susijusios su vartojimo sutarčių sudarymu nuotoliniu būdu, įtraukimas prieštarautų šia nuostata (nauja, ne tokia griežta jos formuluote) siekiamam tikslui apsaugoti vartotojus, kurie yra silpnesnioji sutarties šalis. <...> 44. <...> esminė Reglamento „Briuselis I“ 15 straipsnio 1 dalies c punkto taikymo sąlyga yra komercinės ar profesinės veiklos sąsaja su valstybe, kurioje yra vartotojo nuolatinė gyvenamoji vieta. Šiuo atžvilgiu tiek susisiekimas nuotoliniu būdu, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje, tiek prekės ar paslaugos užsakymas nuotoliniu būdu arba a fortiori vartojimo sutarties sudarymas nuotoliniu būdu yra sutarties sąsajos su tokia veikla požymiai.

45. <...> Reglamento „Briuselis I“ 15 straipsnio 1 dalies c punktas aiškintinas taip, kad juo nereikalaujama, jog sutartis tarp vartotojo ir verslininko būtų sudaryta nuotoliniu būdu.

2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimas Daniela Mühlleitner prieš Ahmad Yusufi, Wadat Yusufi, (byla C190/11, Rink., p.)

6.2.2.4.

6.2.2.5. Jurisdikcija, susijusi su individualiomis darbo sutartimis

Turinys

Jurisdikcija ir teismo sprendimų pripažinimas ir vykdymas civilinėse ir komercinėse bylose – Reglamentas (EB) Nr. 44/2001 – Jurisdikcija, susijusi su individualiomis darbo sutartimis – Su trečiosios valstybės ambasada sudaryta sutartis – Valstybės darbdavės imunitetas – „Agentūros, filialo ar kitokio padalinio“ sąvoka, kaip tai suprantama pagal 18 straipsnio 2 dalį – Susitarimo, pagal kurį jurisdikcija suteikiama trečiosios valstybės teismams, suderinamumas su 21 straipsniu <...> 43. <...> siekiant nustatyti požymius, apibūdinančius „filialo“, „agentūros“ ir „kitokio padalinio“ sąvokas, nurodytas Reglamento Nr. 44/2001 18 straipsnio 2 dalyje, reglamento tekste nesant patikslinimo, reikia atsižvelgti į šios nuostatos tikslą.

1985 m. birželio 11 d. Sprendimas Debaecker ir Plouvier, 49/84, Rink., 1985, p. 1779, 11 p.

2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL 2001 m. specialusis leidimas, 19 skyrius, 4 tomas, p. 42 – 64) 829 830

44. Dėl ginčų, susijusių su darbo sutartimis, Reglamento Nr. 44/2001 II skyriaus 5 skirsnyje yra nurodytos taisyklės, kuriomis, kaip matyti iš šio reglamento 13 konstatuojamosios dalies, siekiama apsaugoti silpnesniąją sutarties šalį šios šalies interesams palankesnėmis jurisdikcijos taisyklėmis831.

45. Jomis, be kita ko, darbuotojui leidžiama savo darbdaviui iškelti bylą teisme, kuris, jo manymu, yra arčiausiai jo interesų centro, jam pripažįstant galimybę kreiptis į teismą, esantį valstybėje, kurioje jis nuolat gyvena, arba valstybėje, kurioje įprastai atliko savo darbą, arba valstybėje, kurioje yra darbdavio padalinys. Šio skirsnio nuostatomis taip pat apribojama darbdavio, kuris kelia bylą darbuotojui, galimybė pasirinkti teismą ir galimybė nukrypti nuo šiame reglamente nustatytų jurisdikcijos taisyklių.

46. Taigi, kaip matyti iš Teisingumo Teismo praktikos dėl Briuselio konvencijoje nustatytų jurisdikcijos taisyklių darbo sutarčių srityje 832 , Reglamento Nr. 44/2001 II skyriaus 5 skirsnio nuostatos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į siekį užtikrinti tinkamą darbuotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, apsaugą.

47. Be to, siekiant užtikrinti tęstinumą tarp šio reglamento ir Briuselio konvencijos, jame nurodytas „filialo“, „agentūros“ ir „kitokio padalinio“ sąvokas reikia aiškinti pagal Teisingumo Teismo praktikoje dėl Briuselio konvencijos 5 straipsnio 5 punkto, kuriame vartojamos tos pačios sąvokos ir nurodytos specialiosios jurisdikcijos taisyklės dėl ginčų, susijusių su įmonės antrinės buveinės veikla, nurodytus kriterijus. Be to, ši nuostata pažodžiui perkelta į Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 5 punktą.

48. Aiškindamas šias „filialo“, „agentūros“ ir „kitokio padalinio“ sąvokas Teisingumo Teismas išskyrė du kriterijus, pagal kuriuos nustatoma, ar ieškinys, susijęs su vienos iš šių padalinių kategorijų veikla, susijęs su valstybe nare. Pirma, „filialo“, „agentūros“ ir „kitokio padalinio“ sąvoka leidžia teigti, kad yra operacijų centras, kuris yra pastovaus pobūdžio pagrindinės įmonės pratęsimas. Šis centras privalo turėti vadovybę ir būti materialiai aprūpintas, kad galėtų derėtis su trečiaisiais asmenimis, kuriems dėl to nereiktų kreiptis tiesiogiai į pagrindinę įmonę833. Antra, ginčas turi būti susijęs arba su veiksmais, susijusiais su šių subjektų veikla, arba su jų prisiimtais įsipareigojimais pagrindinės įmonės vardu, kai šie įsipareigojimai turi būti įvykdyti valstybėje, kurioje jie yra834. <...> 50. Dėl pirmojo kriterijaus, nurodyto šio sprendimo 48 punkte, reikia pažymėti, kad ambasada gali būti laikoma operacijų centru, kuris veikia pastoviai ir kuris padeda identifikuoti valstybę, kurios institucija ji yra, ir jai atstovauti.

51. Dėl antrojo kriterijaus, nurodyto pirma minėtame sprendimo punkte, akivaizdu, kad ginčo pagrindinėje byloje dalykas, t. y. ginčas darbo santykių srityje, turi pakankamą ryšį su atitinkamos ambasados veikla, kiek tai susiję su jos darbuotojų valdymu.

52. Todėl, kalbant apie valstybės vardu ambasados sudarytas darbo sutartis, ji yra „padalinys“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 18 straipsnio 2 dalį, jeigu darbuotojų, su kuriais ji sudarė šias sutartis, pareigos susijusios su valdymo veikla, kurią ambasada vykdo priimančiojoje valstybėje. <...> 56. <...> atsižvelgiant į <...> paprotinės tarptautinės teisės principo dėl valstybių imuniteto nuo jurisdikcijos turinį, reikia manyti, kad juo nedraudžiama Reglamentą Nr. 44/2001 taikyti ginčui, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kuriame darbuotojas prašo sumokėti kompensaciją ir ginčija jo su valstybe sudarytos darbo sutarties nutraukimą, jeigu bylą nagrinėjantis teismas konstatuoja, kad šio darbuotojo atliktos pareigos nesusijusios su viešosios valdžios įgyvendinimu arba jeigu dėl teisminio proceso nekyla grėsmė kliudyti valstybės saugumo interesams. Remdamasis šia išvada, 2008 m. gegužės 22 d. Sprendimas Glaxosmithkline ir Laboratoires Glaxosmithkline, C‑462/06, Rink., 2008, p.

I‑3965, 17 p.

832 1982 m. gegužės 26 d. Sprendimas Ivenel, 133/81, Rink., 1982, p. 1891, 14 p.; 1993 m. liepos 13 d. Sprendimas Mulox IBC, C‑125/92, Rink., 1993, p. I‑4075, 18 p.; 1997 m. sausio 9 d. Sprendimas Rutten, C‑383/95, Rink., 1997, p. I‑57, 22 p. 2003 m. balandžio 10 d. Sprendimas Pugliese, C‑437/00, Rink., 2003, p. I‑3573, 18 p.

833 1981 m. kovo 18 d. Sprendimas Blanckaert & Willems, 139/80, Rink., 1981, p. I‑819, 11 p.

834 1978 m lapkričio 22 d. Sprendimas Somafer, 33/78, Rink., 1978, p. 2183,] 13 p.

831

ginčą nagrinėjantis teismas, kaip antai pagrindinėje byloje, taip pat gali nuspręsti, kad šis ginčas patenka į materialinę Reglamento Nr. 44/2001 taikymo sritį.

57. <...> reikia atsakyti, kad Reglamento Nr. 44/2001 18 straipsnio 2 dalis aiškintina taip, jog trečiosios valstybės ambasada, esanti valstybės narės teritorijoje, yra „padalinys“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, kilus ginčui dėl darbo sutarties, kurią ji sudarė atstovaujamosios valstybės vardu, kai darbuotojo atliekamos pareigos nesusijusios su viešosios valdžios įgyvendinimu. Konkretų darbuotojo atliekamų pareigų pobūdį turi nustatyti bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas. <...> 61. Reglamento Nr. 44/2001 21 straipsniu apribojama darbo sutarties šalių galimybė sudaryti susitarimą dėl jurisdikcijos. Taigi toks susitarimas turi būti sudarytas po to, kai kyla ginčas, arba, jei jis sudarytas anksčiau, juo darbuotojui turi būti leidžiama iškelti bylą kituose teismuose, be tų, kuriems jurisdikcija suteikiama pagal šias taisykles.

62. Atsižvelgiant į Reglamento Nr. 44/2001 21 straipsnio tikslą, ši sąlyga <...> turi būti suprantama taip, kad tokiu susitarimu, sudarytu prieš atsirandant ginčui, turi būti suteikiama jurisdikcija nagrinėti darbuotojo pareikštą ieškinį kitiems teismams, ne tik tiems, kurie numatyti Reglamento Nr. 44/2001 18 ir 19 straipsniuose. Todėl šiuo susitarimu turi būti ne panaikinama pastarųjų teismų jurisdikcija, o išplečiama darbuotojo galimybė pasirinkti tarp kelių turinčių jurisdikciją teismų.

63. Be to, iš Reglamento Nr. 44/2001 21 straipsnio formuluotės matyti, kad susitarimais dėl jurisdikcijos darbuotojui gali būti „leidžiama“ iškelti bylą kituose teismuose nei nurodytieji jo 18 ir 19 straipsniuose. Darytina išvada, kad ši nuostata negali būti aiškinama taip, kad sąlyga dėl jurisdikcijos galėtų būti taikoma išimtinai ir taip būtų uždrausta darbuotojui iškelti bylą teismuose, turinčiuose jurisdikciją pagal šiuos 18 ir 19 straipsnius.

64. Tikslas apsaugoti darbuotoją, kaip silpnesniąją sutarties šalį <...> nebūtų pasiektas, jei siekiant užtikrinti šią apsaugą šiuose 18 ir 19 straipsniuose numatytų teismų jurisdikcija galėtų būti panaikinama sąlyga dėl jurisdikcijos, dėl kurios susitarta prieš kylant ginčui.

65. Be to, nei iš Reglamento Nr. 44/2001 21 straipsnio turinio, nei tikslo nematyti, kad tokiu susitarimu jurisdikcija negalėtų būti suteikiama trečiosios valstybės teismams, su sąlyga, kad juo nepaneigiama remiantis reglamento straipsniais pripažįstama jurisdikcija.

66. <...> reikia atsakyti, kad Reglamento Nr. 44/2001 21 straipsnio 2 dalis aiškintina taip, kad prieš kylant ginčui sudarytas susitarimas dėl jurisdikcijos patenka į šios nuostatos taikymo sritį, kiek juo darbuotojui suteikiama galimybė, be paprastai pagal šio reglamento 18 ir 19 straipsnių specialiąsias taisykles turinčių jurisdikciją teismų, iškelti bylą kituose teismuose, įskaitant prireikus už Sąjungos ribų esančius teismus.

2012 m. liepos 19 d. sprendimas Ahmed Mahamdia prieš Alžyro Liaudies Demokratinę Respubliką, (byla C-154/11, dar nepaskelbta Rinkinyje)

6.2.2.5.

6.2.2.6. Išimtinė jurisdikcija

Turinys

Jurisdikcija ir teismo sprendimų pripažinimas ir vykdymas civilinėse ir komercinėse bylose – Reglamentas (EB) Nr. 44/2001 – Išimtinė jurisdikcija – 22 straipsnio 2 punktas– Bylos dėl bendrovės valdymo organų sprendimų galiojimo – Išimtinė buveinės valstybės teismų jurisdikcija <...> 18. <...> kaip matyti iš Reglamento Nr. 44/2001 11 konstatuojamosios dalies, atsakovo gyvenamosios vietos principu grindžiama jurisdikcija turi būti prieinama visuomet, išskyrus keletą aiškiai nustatytų situacijų, kuriose bylos dalykas pateisina kitą sąsajumo kriterijų. Todėl tokius atvejus reikia aiškinti siaurai.

19. Būtent taip Teisingumo Teismas aiškino 1968 m. rugsėjo 27 d. Konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose (OL L 299, 1972, p. 32, toliau – Briuselio konvencija) 16 straipsnio nuostatas, kurios iš esmės identiškos Reglamento Nr. 44/2001 22 straipsnio

nuostatoms. Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas iš tiesų nusprendė: kadangi minėtos Briuselio konvencijos nuostatos yra bendrosios jurisdikcijos taisyklės išimtis, jų negalima aiškinti plačiau, nei to reikalauja jomis siekiamas tikslas, nes jas taikant iš šalių atimama galimybė pasirinkti ginčo nagrinėjimo vietą, kurią jos kitu atveju turėtų, o tam tikrais atvejais – gali atsirasti galimybė paduoti jas į teismą, kuris nėra nė vienos iš šalių gyvenamosios vietos teismas835.

20. Be to, P. Jenard pranešimas dėl Briuselio konvencijos (OL C 59, 1979, p. 1) patvirtina, kad pagrindinis tokia išimtimi, kuria numatyta išimtinė bendrovės buveinės vietos teismų jurisdikcija, siekiamas tikslas yra centralizuoti jurisdikciją tam, kad būtų išvengta prieštaraujančių sprendimų dėl bendrovių egzistavimo ir jų organų priimtų nutarimų galiojimo.

21. Iš šio pranešimo taip pat matyti, kad valstybės narės, kurioje bendrovė turi buveinę, teismai iš tikrųjų yra geriausioje padėtyje spręsti tokias bylas, nes šioje valstybėje įvykdyti paskelbimo apie bendrovę formalumai. Taigi išimtinė jurisdikcija šios valstybės teismams suteikta gero teisingumo vykdymo sumetimais836.

22. <...> iš pirmiau primintų principų vis dėlto negalima daryti išvados, jog siekiant taikyti Reglamento Nr. 44/2001 22 straipsnio 2 punktą pakanka, kad teisme reiškiamas ieškinys būtų kaip nors susijęs su bendrovės organo priimtu sprendimu837.

23. <...> jei visoms byloms dėl bendrovės organo sprendimo reikėtų taikyti Reglamento Nr. 44/2001 22 straipsnio 2 punktą, iš tikrųjų tai reikštų, kad bendrovėms teisme reiškiami ieškiniai, nesvarbu, ar jie grindžiami sutartimis, deliktu ar kitu pagrindu, beveik visuomet priklausytų šios bendrovės buveinės valstybės narės teismų jurisdikcijai.

24. Tačiau toks šio straipsnio aiškinimas reikštų šios nukrypstančiosios jurisdikcijos taikymą ir toms byloms, kuriose neįmanoma priimti prieštaraujančių sprendimų dėl bendrovės organų nutarimų galiojimo, nes jų išsprendimas visiškai nesusijęs su šiuo galiojimu, ir toms byloms, kurios visiškai nereikalauja nagrinėti bendrovei taikomų paskelbimo formalumų.

25. Taigi toks aiškinimas išplėstų Reglamento Nr. 44/2001 22 straipsnio 2 punkto taikymo sritį daugiau, nei to reikia pasiekti jo tikslą, kuris jau buvo minėtas šio sprendimo 20 ir 21 punktuose.

26. [22 straipsnio 2 punktą] reikia aiškinti taip, kad į jo taikymo sritį patenka tik tos bylos, kuriose viena šalis ginčija bendrovės organo sprendimo galiojimą remdamasi taikytina bendrovių teise arba jos organų funkcijas apibrėžiančiomis įstatų nuostatomis.

2008 m. spalio 2 d. sprendimas Nicole Hassett prieš South Eastern Health Board, bei Cheryl Doherty prieš North Western Health Board, (byla C-372/07, Rink., 2008, p. I-7403) Jurisdikcija ir teismo sprendimų pripažinimas ir vykdymas civilinėse ir komercinėse bylose – Reglamentas (EB) Nr. 44/2001 – Išimtinė jurisdikcija – 22 straipsnio 2 punktas– Ginčai, susiję su bendrovėmis ir juridiniais asmenimis <...> 32. <...> Reglamento Nr. 44/2001 23 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jurisdikciją nustatantys susitarimai neturi teisinės galios, jeigu teismai, kurių jurisdikcija juose nenumatyta, turi išimtinę jurisdikciją pagal šio reglamento 22 straipsnį. Tačiau ši 22 straipsnio nuostatoms suteikiama viršenybė negali pagrįsti plataus jų aiškinimo. Atvirkščiai, 22 straipsnio 2 punktas juo labiau turi būti aiškinamas siaurai, neviršijant to, ko reikalaujama pagal juo siekiamus tikslus, nes jame įtvirtinta išimtinės jurisdikcijos taisyklė, dėl ko jos taikymas panaikintų bet kokią sutarties šalių autonomiją pasirinkti kitą teismą.

1977 m. gruodžio 14 d. Sprendimas Sanders, 73/77, Rink., 1977, p. 2383, 17 ir 18 p.; 2000 m. sausio 27 d. Sprendimas Dansommer, C‑8/98, Rink., 2000, p. I‑393, 21 p.; 2006 m. gegužės 18 d. Sprendimas ČEZ, C‑343/04, Rink., 2006, p.

I‑4557, 26 p.

836 1977 m. gruodžio 14 d. Sprendimas Sanders, 73/77, Rink., 1977, p. 2383, 11 ir 17 p.

837 1994 m. gegužės 17 d. Sprendimas Webb, C‑294/92, Rink., 1994, p. I‑1717, 14 p.

835

33. Šiuo požiūriu pažymėtina, jog plačiai aiškinant Reglamento Nr. 44/2001 22 straipsnio 2 punktą, kad jis būtų taikomas visiems ginčams, kuriuose kyla klausimas dėl bendrovės valdymo organų sprendimo galiojimo, būtų prieštaraujama, pirma, vienam iš bendrų šio reglamento tikslų, įtvirtintų jo 11 konstatuojamojoje dalyje, būtent, kad jurisdikcijos taisyklės turi būti ypač nuspėjamos, ir, antra, teisinio saugumo principui. <...> 36. Taip pat konstatuotina, kad kitas jurisdikcijos taisyklių tikslas, kuris matyti iš Reglamento Nr. 44/2001 22 straipsnio nuostatų, – patikėti išimtinę jurisdikciją valstybės narės teismams ypatingomis aplinkybėmis, nes, atsižvelgiant į bylos dalyką, dėl ypač glaudaus ryšio tarp tokių bylų ir minėtos valstybės narės šių teismų padėtis yra palankiausia nagrinėti su juo susijusias bylas.

37. Tad pagal Reglamento Nr. 44/2001 22 straipsnio 2 punktą jurisdikcija nagrinėti ginčus dėl bendrovių valdymo organų sprendimo galiojimo priskirta jos buveinės teismams. Iš tikrųjų šių teismų padėtis yra palankiausia nagrinėti ginčus, kurie išimtinai ir net iš esmės susiję su šiuo klausimu.

38. Vis dėlto sutartinio pobūdžio ginče klausimai dėl sutarties galiojimo, aiškinimo ar prieštaravimų iš sutarties kylantiems reikalavimams yra šio ginčo esmė ir dalykas. Bet koks klausimas dėl anksčiau vienos iš šalių valdymo organų priimto sprendimo sudaryti šią sutartį galiojimo turi būti laikomas šalutiniu. Nors jis gali būti tuo tikslu nagrinėtinas dalykas, vis dėlto nėra vienintelis ar pagrindinis.

39. Tad tokio sutartinio ginčo dalykas nebūtinai turi būti ypač glaudžiai susijęs su šalies, kuri remiasi tariamu savo valdymo organų sprendimo negaliojimu, buveinės vietos teismu. Vadinasi, jei šie ginčai būtų priskirti išimtinei vienos iš sutartį sudariusios bendrovės buveinės valstybės narės jurisdikcijai, būtų pakenkta geram teisingumo administravimui. <...> 41. Kaip buvo nurodyta šio sprendimo 39 punkte, visi klausimai dėl vienos iš šalių valdymo organų priimto sprendimo sudaryti sutartį galiojimo nagrinėjant sutartinį ginčą turi būti laikomi šalutiniais. Dėl tokio ginčo iš esmės negali būti priimti prieštaringi skirtingų valstybių narių teismų sprendimai, nes ta pačia sutartimi pagrįsti paraleliai nagrinėjami ieškiniai arba priešieškiniai iš esmės yra lis pendens atvejai, numatyti Reglamento Nr. 44/2001 27 straipsnio 1 dalyje, o kompetentingų teismų priimti sprendimai turi būti pripažįstami ir vykdomi visose valstybėse narėse pagal Reglamento Nr. 44/2001 33 straipsnio 1 dalį ir 38 straipsnio 1 dalį.

42. Iš to, kas pasakyta, matyti, jog plačiai aiškinant Reglamento Nr. 44/2001 22 straipsnio 2 punktą taip, kad jis taikomas visiems ginčams, kuriuose kyla klausimas dėl bendrovės valdymo organų sprendimo galiojimo, šios nuostatos taikymo sritis viršytų tai, ko reikalaujama pagal ja siekiamus tikslus. <...> 44. Tad šio sprendimo 38 punkte nustatytą skirtumą įvairių Reglamento Nr. 44/2001 22 straipsnio 2 punkto kalbinėse versijose reikia išspręsti aiškinant šią nuostatą taip, kad ji taikoma tik ginčams, kurių pagrindinis dalykas yra įstatų galiojimas, bendrovių ar juridinių asmenų galiojimas, likvidavimas arba jų valdymo organų sprendimų galiojimas.

45. Ši išvada neprieštarauja ir sprendime pateikti prejudicinį sprendimą nurodytam 2006 m. liepos 13 d. Sprendimui GAT (C‑4/03, Rink. p. I‑6509), kuriame Teisingumo Teismas nusprendė, kad Reglamento Nr. 44/2001 22 straipsnio 4 punkto nuostatai identiška Briuselio konvencijos 16 straipsnio 4 dalis taikytina visiems ginčams dėl patento galiojimo, nepaisant to, ar šis klausimas būtų iškeltas atskiru ieškiniu, ar nagrinėjant jau iškeltą bylą, ir taip išimtinę jurisdikciją priskyrė valstybės, kurioje patentas buvo įregistruotas, teismams.

46. Iš tikrųjų šios teismo praktikos negalima taikyti ginčams, kuriuose kyla klausimas dėl bendrovės valdymo organų sprendimo galiojimo. Kadangi nagrinėjamo patento galiojimo prezumpcija būtina nagrinėjant būtent ieškinį dėl pažeidimo, gero teisingumo administravimo interesais išimtinė jurisdikcija nagrinėti ginčus, kuriuose ginčijamas jo galiojimas, pripažįstamas valstybės narės, kurios teritorijoje buvo kreiptasi dėl patento deponavimo ar registravimo arba deponavimas arba registravimas buvo atliktas, teismams, nes jų padėtis palankiausia juos išnagrinėti. Kaip buvo nurodyta šio sprendimo 38–40 punktuose, kitaip yra bendrovės, iš sutarties kylančio teismo proceso šalies, besiremiančios tariamu jos valdymo organų sprendimo sudaryti sutartį negaliojimu, buveinės teismų atveju.

47. Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, <...> reikia atsakyti, kad Reglamento Nr. 44/2001 22 straipsnio 2 punktas turi būti aiškinamas taip, kad jis netaikomas ginčui, kuriame bendrovė prieštarauja jai iš sutarties kylantiems reikalavimams, nurodydama savo valdymo organų sprendimų, lėmusių sutarties sudarymą, negaliojimą dėl įstatų pažeidimo.

2011 m. gegužės 12 d. sprendimas Berliner Verkehrsbetriebe (BVG) prieš JPMorgan Chase Bank NA, Frankfurt Branch (byla C-144/10, Rink., 2011, p. I-3961) Jurisdikcija ir teismo sprendimų pripažinimas ir vykdymas civilinėse ir komercinėse bylose – Reglamentas (EB) Nr. 44/2001 – Ieškinys dėl Europos patento pažeidimo – Išimtinė jurisdikcija - 22 straipsnio 4 punktas – Patento galiojimo ginčijimas – 31 straipsnis – Laikinosios arba apsaugos priemonės <...> 36. <...> dėl Reglamento Nr. 44/2001 22 straipsnio 4 punkto ir 31 straipsnio formuluočių reikia pasakyti, jog šiomis nuostatomis reglamentuojamos skirtingos situacijos ir kiekviena jų turi skirtingą taikymo sritį. 22 straipsnio 4 punktas skirtas suteikti jurisdikciją spręsti ginčus aiškiai apibrėžtoje srityje, o 31 straipsnis taikytinas neatsižvelgiant į jurisdikciją dėl bylos esmės.

37. Be to, šiose dviejose nuostatose nėra nuorodų viena į kitą.

38. Toliau, kalbant apie Reglamento Nr. 44/2001 struktūrą, reikia pabrėžti, kad šios nuostatos įtrauktos į Reglamento Nr. 44/2001 II skyrių „Jurisdikcija“ ir yra „specialiosios nuostatos“, palyginti su šio skyriaus 1 skirsnyje įtvirtintomis „bendrosiomis nuostatomis“.

39. Tačiau nėra nieko, kas rodytų, jog šios nuostatos gali būti laikomos bendrąja ir specialiąja viena kitos atžvilgiu. Jos iš tiesų priklauso dviem skirtingiems to paties II skyriaus skirsniams: atitinkamai 6 ir 10 skirsniams.

40. Vadinasi, Reglamento Nr. 44/2001 31 straipsnis turi savarankišką taikymo sritį, palyginti su šio reglamento 22 straipsnio 4 punktu. <...> šis 31 straipsnis taikomas tuomet, kai į teismą, kuris neturi jurisdikcijos dėl bylos esmės, kreipiamasi su prašymu taikyti laikinąsias arba apsaugos priemones, todėl minėtas 22 straipsnio 4 punktas, kuris susijęs su jurisdikcija dėl bylos esmės, iš principo negali būti aiškinamas taip, kad remiantis juo galima nukrypti nuo 31 straipsnio ir atitinkamai jo netaikyti.

41. Vis dėlto reikia išnagrinėti, ar Teisingumo Teismo pateiktas Briuselio konvencijos 16 straipsnio 4 punkto išaiškinimas neveda prie kitokios išvados. <...> 44. Šiuo klausimu pažymėtina, kad Teisingumo Teismas savo 2006 m. liepos 13 d. Sprendimo GAT (C‑4/03, Rink. p. I‑6509) 24 punkte plačiai aiškino Briuselio konvencijos 16 straipsnio 4 punktą, siekdamas užtikrinti jo praktinį naudingumą. Jis nusprendė, kad, atsižvelgiant į šios nuostatos vietą šios konvencijos sistemoje ir siekiamą tikslą, šioje nuostatoje numatytos jurisdikcijos taisyklės yra išimtinio ir imperatyvaus pobūdžio, kuris lemia jų specialų privalomumą tiek ginčo šalims, tiek teisėjui.

45. Teisingumo Teismas, be kita ko, nutarė, kad Briuselio konvencijos 16 straipsnio 4 punkte numatyta išimtinė jurisdikcija turi būti taikoma, nesvarbu, kokiomis procesinėmis aplinkybėmis iškeliamas klausimas dėl patento galiojimo: pateikiant ieškinį ar pareiškiant prieštaravimą, bylos iškėlimo momentu ar vėlesnėse stadijose (žr. minėto Sprendimo GAT 25 punktą).

46. Teisingumo Teismas taip pat pažymėjo, jog Briuselio konvencijos sistemoje pripažinus galimybę priimti sprendimus, kuriuose kiti nei patento išdavimo valstybės teismai kaip atskirą klausimą išspręstų šio patento galiojimo klausimą, padidėtų vienas kitam prieštaraujančių sprendimų pavojus, kurio Konvencija kaip tik ir siekiama išvengti (žr. minėto Sprendimo GAT 29 punktą).

47. Atsižvelgiant į Teisingumo Teismo pateiktą platų Briuselio konvencijos 16 straipsnio 4 punkto išaiškinimą, į vienas kitam prieštaraujančių sprendimų pavojų, kurio šia nuostata siekiama išvengti, ir į Reglamento Nr. 44/2001 22 straipsnio 4 dalies bei Briuselio konvencijos 16 straipsnio 4 dalies turinio lygiavertiškumą, konstatuotą šio sprendimo 43 punkte, reikia manyti, kad Reglamento Nr. 44/2001 25 straipsnyje, kuriame aiškiai nurodomas šio reglamento 22 straipsnis, įtvirtintos jurisdikcijos taisyklės ir kitų jurisdikcijos taisyklių, pvz., įtvirtintų šio reglamento 31 straipsnyje,

taikymui gali turėti įtakos Reglamento Nr. 44/2001 22 straipsnio 4 punkto specialus privalomumas, apie kurį kalbėta šio sprendimo 44 punkte.

48. Taigi reikia išsiaiškinti, ar speciali Reglamento Nr. 44/2001 22 straipsnio 4 punkto taikymo sritis, kaip ją išaiškino Teisingumo Teismas, turi įtakos šio reglamento 31 straipsnio taikymui situacijoje, kaip nagrinėjamoji pagrindinėje byloje dėl pažeidimo, kurioje, kaip atsakovų prieštaravimas dėl laikinosios priemonės (pažeidimo draudimo keliose valstybėse narėse) taikymo, keliamas atskiras Europos patento negaliojimo klausimas.

49. Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad, pasak prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, teismas, kuriam pateiktas atskirasis klausimas, nepriims galutinio sprendimo dėl nurodomo patento galiojimo, bet įvertins, kaip šiuo atveju nuspręstų pagal Reglamento Nr. 44/2001 22 straipsnio 4 punktą kompetentingas teismas, ir atsisakys taikyti prašomą laikinąją priemonę – pažeidimo draudimą, jei manys, jog egzistuoja pagrįsta ir pakankamai reali tikimybė, kad kompetentingas teismas panaikins nagrinėjamą patentą.

50. Tokiomis aplinkybėmis akivaizdu, kad nėra vienas kitam prieštaraujančių sprendimų pavojaus, apie kurį užsiminta šio sprendimo 47 punkte, nes tarpinis sprendimas, kurį teismas priima dėl atskiro jam pateikto klausimo, neturės jokios įtakos sprendimui, kurį dėl ginčo esmės priims pagal Reglamento Nr. 44/2001 22 straipsnio 4 punktą kompetentingas teismas. Vadinasi, priežastys, dėl kurių Teisingumo Teismas plačiai aiškino Reglamento Nr. 44/2001 22 straipsnio 4 punkte numatytą jurisdikciją, nereikalauja, kad atveju, kaip nagrinėjamasis pagrindinėje byloje, šio reglamento 31 straipsnis būtų netaikomas.

51. <...> Reglamento Nr. 44/2001 22 straipsnio 4 punktas turi būti aiškinamas taip, kad aplinkybėmis, kaip antai susiklostė nagrinėjamoje byloje, jis nekliudo taikyti šio reglamento 31 straipsnio.

2012 m. liepos 12 d. sprendimas Solvay SA prieš Honeywell Fluorine Products Europe BV ir kt., (byla C-616/10, dar nepaskelbta Rinkinyje) 6.2.2.6.

6.2.2.7. Susitarimas dėl jurisdikcijos

Turinys

Jurisdikcija ir teismo sprendimų pripažinimas ir vykdymas civilinėse ir komercinėse bylose – Reglamentas (EB) Nr. 44/2001 – 24 straipsnis – Susitarimas dėl jurisdikcijos – Atsakovo atvykimas į teismą neginčijant teismo, kuriame pareikštas ieškinys, jurisdikcijos – Reglamento 35 straipsnyje nurodytų specialios jurisdikcijos taisyklių nesilaikymas – Taikymo sritis <...> 21. <...> Reglamento Nr. 44/2001 24 straipsnio pirmajame sakinyje numatyta jurisdikcijos taisyklė, grindžiama atsakovo atvykimu į teismą, taikoma visose bylose, kuriose teismo jurisdikcija neatsiranda kitų šio reglamento nuostatų pagrindu. Ši nuostata taikoma ir tada, kai ieškinys teisme pareiškiamas nesilaikant šio reglamento nuostatų, ir reiškia, kad atsakovo atvykimas į teismą gali būti laikomas tyliu sutikimu su teismo, kuriame pareikštas ieškinys, jurisdikcija, vadinasi, ir susitarimu dėl jurisdikcijos.

22. Reglamento Nr. 44/2001 24 straipsnio antrajame sakinyje numatomos šios bendros taisyklės išimtys. Jame nustatoma, kad tylus susitarimas dėl teismo, kuriame pareikštas ieškinys, jurisdikcijos yra negalimas, jei atsakovas pareiškia prieštaravimą dėl jurisdikcijos ir taip išreiškia savo valią nepripažinti to teismo jurisdikcijos arba jei tai yra bylos, kurių atžvilgiu 22 straipsnyje numatomos išimtinės jurisdikcijos taisyklės.

23. Šiame antrajame sakinyje įtvirtinta norma, apribojanti bendros taisyklės taikymą. Todėl <...> ji turi būti laikoma išimtimi ir aiškinama siaurai.

24. Vadinasi, negalima teigti, jog Reglamento Nr. 44/2001 24 straipsnio antrasis sakinys leidžia netaikyti šio straipsnio pirmajame sakinyje įtvirtintos bendros taisyklės kitų bylų, nei aiškiai jame nurodytos, atžvilgiu.

25. Iš tikrųjų remiantis teismo praktika, susijusia su 1968 m. rugsėjo 27 d. Konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose (OL L 299, 1972, p. 32) 18 straipsniu, kuris iš esmės identiškas Reglamento Nr. 44/2001 24 straipsniui, tais atvejais, kurie 18 straipsnio antrame sakinyje nėra aiškiai įvardyti kaip išimtys, yra taikoma bendra taisyklė dėl tylaus susitarimo dėl jurisdikcijos. Nagrinėdamas bylą, kurioje šalys sudarė susitarimą dėl jurisdikcijos, Teisingumo Teismas pažymėjo, kad bendra konvencijos struktūra ar jos tikslais grindžiami motyvai neleidžia teigti, kad šalys negali pateikti nagrinėti ginčą kitam teismui nei tas, dėl kurio jos susitarė838.

26. Tokiomis aplinkybėmis, kadangi Reglamento Nr. 44/2001 II skyriaus 3 skirsnyje įtvirtintos taisyklės nėra išimtinės jurisdikcijos taisyklės, teismas, kuriame ieškinys pareikštas nesilaikant šių taisyklių, privalo paskelbti, kad turi jurisdikciją, jei atsakovas atvyksta į teismą ir nepareiškia prieštaravimo dėl jurisdikcijos. <...> 29. Ši [Reglamento Nr. 44/2001 35 straipsnio] nuostata susijusi su jurisdikcijos neturinčio teismo, kuriame ieškinys pareikštas nesilaikant šių taisyklių, priimtų sprendimų nepripažinimu. Taigi ji netaikoma, kai sprendimą priima jurisdikciją turintis teismas. Taip, pavyzdžiui, yra teismo, į kurį atvyksta atsakovas ir nepareiškia prieštaravimo dėl jurisdikcijos, atveju, net jei nėra laikomasi šių specialios jurisdikcijos taisyklių. Toks teismas turi jurisdikciją pagal Reglamento Nr. 44/2001 24 straipsnį. Todėl šio reglamento 35 straipsnis netrukdo pripažinti tokio teismo priimto sprendimo.

30. Todėl nors Reglamento Nr. 44/2001 II skyriaus 3–5 skirsniuose nurodytose srityse jurisdikcijos taisyklėmis siekiama užtikrinti didesnę silpnesnės šalies apsaugą839, šiais skirsniais nustatyta teismo jurisdikcija tokiai šaliai negali būti privaloma. Jei ji sąmoningai nusprendžia atvykti į teismą, Reglamentas Nr. 44/2001 jai suteikia galimybę ginti savo materialius reikalavimus kitame teisme nei nustatytas remiantis šiais skirsniais. <...> 33. <...> reikia atsakyti, jog Reglamento Nr. 44/2001 24 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad teismas, kuriame ieškinys pareikštas nesilaikant šio reglamento II skyriaus 3 skirsnyje įtvirtintų taisyklių, privalo paskelbti, jog turi jurisdikciją, kai atsakovas atvyksta į teismą ir nepareiškia prieštaravimo dėl jurisdikcijos, nes toks atvykimas į teismą yra tylus susitarimas dėl jurisdikcijos.

2010 m. gegužės 20 d. sprendimas Česká podnikatelská pojišťovna as, Vienna Insurance Group prieš Michal Bilas (byla C-111/09, Rink., 2010, p. I-4545) 6.2.2.7.

6.2.2.8. Pripažinimas ir vykdymas

Turinys

Jurisdikcija ir teismo sprendimų pripažinimas ir vykdymas civilinėse ir komercinėse bylose – Reglamentas (EB) Nr. 44/2001 – Pripažinimas ir vykdymas – 34 straipsnio 2 punktas– Už akių priimtas sprendimas – Atsisakymo pagrindas – Procese nedalyvavusio atsakovo, kuriam „buvo įmanoma“ apskųsti teismo sprendimą, sąvoka – Teismo sprendimo neįteikimas <...> 18. <...> reikia pažymėti, jog Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 2 punkto formuluotė iš esmės skiriasi nuo atitinkamų 1968 m. rugsėjo 27 d. Konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo (OL L 299, 1972, p. 32), iš dalies pakeistos 1978 m. spalio 9 d. Konvencija dėl Danijos Karalystės, Airijos ir Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės prisijungimo (OL L 304, p. 1, ir – pakeistas tekstas – p. 77), 1982 m. spalio 25 d. Konvencija dėl Graikijos Respublikos prisijungimo (OL L 388, p. 1), 1989 m. gegužės 26 d.

Konvencija dėl Ispanijos Karalystės ir Portugalijos Respublikos prisijungimo (OL L 285, p. 1) ir 1996 m. lapkričio 29 d. Konvencija dėl Austrijos Respublikos, Suomijos Respublikos ir Švedijos Respublikos prisijungimo (OL C 15, 1997, p. 1, toliau – Briuselio konvencija) nuostatų.

1981 m. birželio 24 d. Sprendimas Elefanten Schuh, 150/80, Rink. p. 1671, 10 p.; 1985 m. kovo 7 d. Sprendimas Spitzley, 48/84, Rink., 1985, p. 787, 24 ir 25 p.

839 2007 m. gruodžio 13 d. Sprendimas FBTO Schadeverzekeringen, C‑463/06, Rink., 2007, p. I‑11321, 28 p.

838

<...> 22. Vadinasi, Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 2 punktą reikia aiškinti atsižvelgiant į šiuo reglamentu siekiamus tikslus ir jo struktūrą.

23. <...> dėl šiuo reglamentu siekiamų tikslų, iš antros, šeštos, šešioliktos ir septynioliktos konstatuojamųjų dalių matyti, kad juo siekiama įgyvendinti laisvą valstybėse narėse civilinėse ir komercinėse bylose priimtų sprendimų judėjimą supaprastinant formalumus, siekiant užtikrinti greitą ir paprastą jų pripažinimą ir vykdymą.

24. Vis dėlto, kaip Teisingumo Teismas yra nusprendęs dėl Briuselio konvencijos 27 straipsnio 2 punkto840, šis tikslas negali būti pasiekiamas kaip nors apribojant teisę į gynybą.

25. Tas pats reikalavimas kyla iš Reglamento Nr. 44/2001 aštuonioliktos konstatuojamosios dalies, pagal kurią teisės į gynybą laikymasis reiškia, kad atsakovas, esant reikalui, gali pateikti skundą, kuris turi būti nagrinėjamas rungimosi procese, dėl teismo sprendimo pripažinimo vykdytinu, jeigu jis mano, kad yra bent vienas sprendimo nevykdymo pagrindas. <...> 34. <...> skundą dėl sprendimo galima pateikti, tik jei skundžiantis asmuo galėjo susipažinti su jo turiniu, nes tam paprasčiausio žinojimo apie šio sprendimo egzistavimą nepakanka.

35. Iš tiesų atsakovo galimybė pateikti veiksmingą skundą ir taip apginti savo teises <...> [Europos žmogaus teisių teismo] praktikos841 prasme reiškia, jog jis turi turėti galimybę susipažinti su už akių priimto sprendimo motyvais tam, kad juos galėtų naudingai užginčyti. <...> 38. <...> Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 2 punktu visų pirma siekiama užkirsti kelią tam, kad posėdyje nedalyvavęs atsakovas lauktų pripažinimo ir vykdymo proceso pripažinimo valstybėje narėje, kad jo metu tvirtintų, jog buvo pažeista jo teisė į gynybą, nors šis atsakovas turėjo galimybę pasinaudoti šia teise paduodamas skundą sprendimo kilmės valstybėje.

39. Vis dėlto Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 2 punktas nereiškia, kad atsakovas turi imtis papildomų veiksmų, išeinančių už paprasto rūpestingumo ginant savo teises ribų, pavyzdžiui, susipažinti su kitoje valstybėje narėje priimto sprendimo turiniu.

40. Vadinasi, tam, kad būtų galima manyti, jog posėdyje nedalyvavęs atsakovas Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 2 punkto prasme galėjo skųsti už akių jo atžvilgiu priimtą sprendimą, jam turėjo būti žinomas šio sprendimo turinys, o tai reiškia, kad šis sprendimas jam turėjo būti įteiktas.

41. Vis dėlto reikia patikslinti, <...> jog tinkamas už akių priimto sprendimo įteikimas, tai yra visų šiems formalumams taikytinų taisyklių laikymasis, nėra būtina sąlyga tam, kad būtų laikoma, jog atsakovui buvo įmanoma pateikti skundą. <...> 43. Iš tiesų bylos iškėlimo dokumento ir už akių priimto sprendimo įteikimas laiku ir taip, kad atsakovas galėtų susitarti dėl savo gynybos, suteikia jam galimybę pasirūpinti savo teisių apsauga kilmės valstybės teisme.

44. Vadinasi, Reglamento Nr. 44/2001 bendra struktūra nereikalauja, kad už akių priimto sprendimo įteikimui būtų taikomos griežtesnės sąlygos nei numatytos bylos iškėlimo dokumento įteikimui šio reglamento 34 straipsnio 2 punkte.

45. Bylos iškėlimo ar lygiaverčio dokumento klausimu pažymėtina, kad, kaip nurodyta šio sprendimo 20 punkte, Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 2 punktas panaikina Briuselio konvencijos 27 straipsnio 2 punkte įtvirtintą reikalavimą laikytis įteikimo formalumų.

46. Vadinasi, šioje nuostatoje įtvirtintos šio nepripažinimo ir nevykdymo pagrindo išimties sąlyga nebūtinai yra įteikimas laikantis visų egzistuojančių reikalavimų, tačiau bent jau sprendimo turinys turi būti pranešamas laiku, paliekant laiko susitarti dėl savo gynybos.

47. Taigi, <...> formalūs reikalavimai, kuriuos šis įteikimas turi atitikti, turi būti panašūs į tuos, kuriuos Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 2 punkte Bendrijos teisės aktų leidėjas numatė bylos 1985 m. birželio 11 d. Sprendimas Debaecker ir Plouvier, 49/84, Rink., 1985, p. 1779, 10 p.; 2005 m. spalio 13 d.

Sprendimas Skania Finance France, C‑522/03, Rink., 2005, p. I‑8639, 15 p.; 2006 m. vasario 16 d. Sprendimas Verdoliva, C‑3/05, Rink., 2006, p. I‑1579, 26 p.

841 1980 m. gegužės 13 d. Sprendimas Artico prieš Italiją, A serija, Nr. 37, 33 p.; 1992 m. spalio 12 d. Sprendimas T. prieš Italiją, A serija, Nr. 245 C, 28 p.; 1992 m. gruodžio 16 d. Europos žmogaus teisių teismo sprendimas Hadjianastassiou prieš Graikiją, A serija, Nr. 252, 29–37 p.

840

iškėlimo dokumentams, ir todėl paprasčiausio formalaus pažeidimo, kuris nekelia grėsmės teisei į gynybą, nepakanka tam, kad būtų atsisakyta taikyti nepripažinimo ir nevykdymo pagrindo išimtį. <...> 49. <...> Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 2 punktas turi būti aiškinamas taip, kad atsakovui „buvo įmanoma“ apskųsti už akių jo atžvilgiu priimtą sprendimą, tik jei jis realiai žinojo šio sprendimo turinį, nes šis jam buvo įteiktas laiku, kad jis galėtų susitarti dėl savo gynybos kilmės valstybės teisme.

2006 m. gruodžio 14 d. sprendimas ASML Netherlands BV prieš Semiconductor Industry Services GmbH (SEMIS) (byla C-283/05, Rink., 2006, p. I-12041) Jurisdikcija ir teismo sprendimų pripažinimas ir vykdymas civilinėse ir komercinėse bylose – Reglamentas (EB) Nr. 44/2001- Vykdymas – 43 straipsnio 1 dalis– „Šalies“ sąvoka <...> 23. <...> iš Briuselio konvencijos 36 straipsnio 1 dalies ir 40 straipsnio 1 dalies matyti, kad skundą gali pareikšti šalis, į kurią nukreiptas vykdymas, arba prašymą pateikęs asmuo, jei jo prašymas atmetamas. Taigi iš šių dviejų nuostatų matyti, kad bet kuri šalis, dalyvaujanti leidimo vykdyti teismo sprendimą procedūroje, gali apskųsti nutartį dėl teismo sprendimo paskelbimo vykdytinu, o tai atitinka Reglamento Nr. 44/2001 43 straipsnio 1 dalies tekstą, kuriame įtvirtintos dvi atskiros Briuselio konvencijos nuostatos.

24. Iš to matyti, kad Reglamento Nr. 44/2001 43 straipsnio 1 dalies redakcinis pakeitimas, palyginti su Briuselio konvencija, nė kiek nepakeitė esmės ir negali reikšti, kad Teisingumo Teismo pateikto Briuselio konvencijos straipsnių, susijusių su teismo sprendimo vykdymu, išaiškinimo negalima taikyti atitinkamiems Reglamento Nr. 44/2001 straipsniams.

25. Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas visų pirma nusprendė, kad pagal teisinio saugumo principą Bendrijos teisės sistemoje ir Briuselio konvencija pagal EB 220 straipsnį [šiuo metu ES 19 straipsnis], kuriuo ji grindžiama, siekiamus tikslus reikalaujama, kad nagrinėjant šią konvenciją Teisingumo Teismo nustatytos sąvokos ir atliktas teisinis kvalifikavimas būtų vienodai taikomi visose valstybėse narėse842.

26. Taip pat jis patikslino, kad pagrindinis Briuselio konvencijos tikslas – supaprastinti procedūras valstybėje, kurioje prašoma vykdyti teismo sprendimą, numatant trumpą, nesudėtingą ir greitą teismo sprendimo paskelbimo vykdytinu procedūrą, suteikiant šaliai, į kurią nukreiptas vykdymas, galimybę pareikšti skundą843 \.

27. Ši procedūra sudaro savarankišką ir išsamią sistemą, kuri nepriklauso nuo susitariančiųjų valstybių teisės sistemų bei jose numatytų teisių gynimo priemonių844. Iš to matyti, kad Briuselio konvencijos 36 straipsnyje nenumatytos teisių gynimo priemonės, kurios pagal vidaus teisę suteikiamos tretiesiems suinteresuotiesiems asmenims nutarties dėl teismo sprendimo paskelbimo vykdytinu atžvilgiu845. <...> 29. <...> Teisingumo Teismas priminė, kad, atsižvelgiant į tai, jog Briuselio konvencija reglamentuoja tik užsienio valstybių vykdytinų aktų paskelbimo vykdytinais procedūrą ir nekalba apie patį vykdymą, kurį toliau reglamentuoja valstybės, kurioje yra teismas, į kurį kreipiamasi, teisė846.

30. Šias išvadas taip pat galima taikyti Reglamento Nr. 44/2001 atžvilgiu. Jas patvirtina šio reglamento aštuoniolikta konstatuojamoji dalis, kurioje daroma nuoroda į teisių gynimo priemones, 1977 m. liepos 14 d. Sprendimas Bavaria Fluggesellschaft, 9/77 ir 10/77, Rink., 1977, p. 1517, 4 p.; 1995 m. rugpjūčio 11 d. Sprendimas SISRO, C‑432/93, Rink., 1995, p. I‑2269, 39 p.

843 1994 m. birželio 2 d. Sprendimas Solo Kleinmotoren, C‑414/92, Rink., 1994, p. I‑2237, 20 p.; 1999 m. birželio 17 d.

Sprendimas Unibank, C‑260/97, Rink., 1999, p. I‑3715, 14 p.

844 1985 m. liepos 2 d. Sprendimas Deutsche Genossenschaftsbank, 148/84, Rink., 1985, p. 1981, 16 ir 17 p.

845 1993 m. balandžio 21 d. Sprendimas Sonntag, C‑172/91, Rink., 1993, p. I‑1963, 33 p.; 1985 m. liepos 2 d. Sprendimas Deutsche Genossenschaftsbank, 148/84, Rink., 1985, p. 1981,17 p.

846 1988 m. vasario 4 d. Sprendimas Hoffmann, 145/86, Rink., 1988, p. 645, 27 p.

842

galimas naudoti norint užginčyti teismo sprendimo paskelbimą vykdytinu. Iš tikrųjų pagal minėtą konstatuojamąją dalį ši teisė aiškiai suteikiama tik ieškovui ir atsakovui.

31. Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad Reglamento Nr. 44/2001 43 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, jog skolininko kreditorius negali apskųsti nutarties, priimtos dėl prašymo paskelbti teismo sprendimą vykdytinu, jei jis oficialiai kaip šalis nedalyvavo procese byloje, kurioje kitas šio skolininko kreditorius prašė paskelbti teismo sprendimą vykdytinu.

2009 m. balandžio 23 d. sprendimas Draka NK Cables Ltd ir kt. prieš Omnipol Ltd (byla C-167/08, Rink., 2009, p. I-3477) Jurisdikcija ir teismo sprendimų pripažinimas ir vykdymas civilinėse ir komercinėse bylose – Reglamentas (EB) Nr. 44/2001 – Išimtinė jurisdikcija – 22 straipsnio 1 punkte - Ginčai daiktinių teisių į nekilnojamąjį turtą srityje – „Forum rei sitae“ taisyklė – Teismo sprendimų pripažinimas ir vykdymas – 34 straipsnio 1 punktas ir 45 straipsnio 1 dalis – Atsisakymo pagrindai – Valstybės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, viešosios tvarkos pažeidimas – Vykdytinumas sprendimą priėmusioje valstybėje narėje – 38 straipsnio 1 dalis ir 54 straipsnis – Atsisakymo pagrindai – Bylos iškėlimo dokumento į teismą neatvykusiam atsakovui neįteikimas laiku –34 straipsnio 2 punktas ir 45 straipsnio 1 dalis <...> 48. <...> Reglamento Nr. 44/2001 22 straipsnyje pateikiamas imperatyvus ir išsamus valstybių narių išimtinės tarptautinės teismų jurisdikcijos pagrindų sąrašas. Pagal šį straipsnį nustatoma tik valstybė narė, kurios teismai turi ratione materiae jurisdikciją, nepaskirstant jurisdikcijos atitinkamos valstybės narės viduje. Kiekviena valstybė narė pati apibrėžia savo teismų sistemą.

49. Be to, pagal minėto reglamento 35 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą draudimo tikrinti valstybės narės, kurioje sprendimas priimtas, teismų jurisdikciją principą (toks patikrinimas galimas tik to paties straipsnio 1 dalies nuostatų atžvilgiu) negalima tikrinti atitinkamos valstybės narės teismų vidinės jurisdikcijos pagrindinėje byloje.

50. Vadinasi, Reglamento Nr. 44/2001 22 straipsnio 1 punkte numatyta forum rei sitae taisyklė taikoma tik tarptautinei valstybių narių teismų jurisdikcijai ir netaikoma jų teismų vidinei jurisdikcijai. <...> 55. <...> Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnį reikia aiškinti siaurai, nes jame numatyta kliūtis įgyvendinti vieną iš pagrindinių minėto reglamento tikslų847. Konkrečiai kalbant apie reglamento 34 straipsnio 1 punkte numatytą viešosios tvarkos išlygą, ja galima remtis tik išimtiniais atvejais848.

56. Nors pagal Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 1 punkte nurodytą išlygą valstybės narės iš esmės gali laisvai apibrėžti viešosios tvarkos reikalavimus pagal savo nacionalines koncepcijas, šios sąvokos ribų nustatymas priklauso šio reglamento aiškinimo sričiai849.

57. Todėl nors Teisingumo Teismas negali apibrėžti valstybės narės viešosios tvarkos turinio, jis vis dėlto privalo išnagrinėti, kada šios valstybės teismas gali remtis šia sąvoka, atsisakydamas pripažinti kitos valstybės narės teismo priimtą sprendimą850.

1994 m. birželio 2 d. Sprendimas Solo Kleinmotoren, C‑414/92, Rink., 1994, p. I‑2237, 20 p.; 2000 m. kovo 28 d.

Sprendimas Krombach, C‑7/98, Rink., 2000, p. I‑1935, 21 p.; 2000 m. kovo 11 d. Sprendimas Renault, C‑38/98, Rink., 2000, p. I‑2973, 26 p.

848 1988 m. vasario 4 d. Sprendimo Hoffmann, 145/86, Rink. p. 645, 21 punktą; 1996 m. spalio 10 d. Sprendimo Hendrikman ir Feyen, C‑78/95, Rink. p. I‑4943, 23 p.; 2000 m. kovo 28 d. Sprendimas Krombach, C‑7/98, Rink., 2000, p. I‑1935, 21 p.; 2000 m. kovo 11 d. Sprendimas Renault, C‑38/98, Rink., 2000, p. I‑2973, 26 p.

849 2000 m. kovo 28 d. Sprendimas Krombach, C‑7/98, Rink., 2000, p. I‑1935, 22 p.; 2000 m. kovo 11 d. Sprendimas Renault, C‑38/98, Rink., 2000, p. I‑2973, 27 p.

850 2000 m. kovo 28 d. Sprendimas Krombach, C‑7/98, Rink., 2000, p. I‑1935, 23 p.; 2000 m. kovo 11 d. Sprendimas Renault, C‑38/98, Rink., 2000, p. I‑2973, 28 p.

847

58. Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad Reglamento Nr. 44/2001 36 straipsnyje ir 45 straipsnio 2 dalyje įtvirtinus draudimą užsienio teismo sprendimą peržiūrėti iš esmės, valstybės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, teismui neleidžiama ir atsisakyti pripažinti arba vykdyti šį sprendimą vien tuo pagrindu, kad valstybės, kurioje jis priimtas, teismo taikyta taisyklė skiriasi nuo taisyklės, kurią būtų taikęs valstybės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, teismas, jei pats būtų nagrinėjęs bylą. Taip pat valstybės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, teismas negali tikrinti valstybės, kurioje sprendimas priimtas, teismo padarytų faktinių ar teisinių išvadų tikslumo851.

59. Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 1 punkte numatyta viešosios tvarkos išlyga galima remtis, tik jei kitoje valstybėje narėje priimto teismo sprendimo pripažinimas arba vykdymas būtų toks nesuderinamas su valstybės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, teisine sistema, kad tai pažeistų pagrindinį principą. Kad būtų laikomasi draudimo kitos valstybės teismo priimtą sprendimą peržiūrėti iš esmės, pažeidimas turi apimti teisės normos, kuri valstybės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, teisės sistemoje laikoma esmine, akivaizdų pažeidimą arba teisės, kuri toje teisės sistemoje laikoma pagrindine, akivaizdų pažeidimą852.

60. Šiuo atžvilgiu valstybės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, teismas neturėtų atsisakyti pripažinti kitoje valstybėje narėje priimto sprendimo motyvuodamas vien tuo, kad, jo nuomone, tame sprendime klaidingai taikyta nacionalinė arba Bendrijos teisė, kitaip kiltų pavojus suabejoti Reglamento Nr. 44/2001 tikslu. Svarbu pastebėti, kad tokiu atveju kiekvienoje valstybėje narėje įtvirtinta sprendimo apskundimo sistema, papildyta EB 234 straipsnyje [dabar SESV 267 straipsnis] numatyta prašymo priimti prejudicinį sprendimą procedūra, suteikia teisės subjektams pakankamą garantiją853. Viešosios tvarkos išlyga tokiais atvejais remiamasi tik tuomet, kai dėl minėtos teisės klaidos sprendimo pripažinimu arba vykdymu valstybėje, kurioje prašoma jį pripažinti, būtų akivaizdžiai pažeista tos valstybės narės teisės sistemoje esminė teisės norma854. <...> 66. <...> sprendimo vykdytinumas valstybėje narėje, kurioje jis priimtas, yra privaloma sąlyga, kad šis sprendimas būtų vykdomas valstybėje narėje, kurioje prašoma jį pripažinti855. Šiuo atžvilgiu pripažinimu iš esmės siekiama sprendimams suteikti tokią galią ir veiksmingumą, kokį jie turi valstybėje narėje, kurioje buvo priimti 856 , tačiau nėra jokios priežasties vykdomam sprendimui suteikti galią, kurios jis neturi valstybėje narėje, kurioje buvo priimtas (žr. P. Jenard parengtą pranešimą apie konvenciją dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo (OL C 59, 1979, p. 48) arba poveikį, kurio tokio tipo sprendimas neturėtų, jei būtų priimtas valstybėje narėje, kurioje jį prašoma pripažinti. <...> 69. <...> Reglamentu Nr. 44/2001 tik nustatoma užsienio vykdomųjų raštų paskelbimo vykdytinais taisyklės, pats teismo sprendimo vykdymas juo nereglamentuojamas – tai daroma pagal teismo, kurio prašoma vykdyti sprendimą, valstybės nacionalinę teisę 857 , tačiau taikant valstybės narės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, taisykles neturi būti pakenkta minėtu reglamentu nustatytos paskelbimo vykdytinais sistemos veiksmingumui, keliant abejones dėl aiškiai arba numanomai pačiu reglamentu nustatytų principų858.

851

2000 m. kovo 28 d. Sprendimas Krombach, C‑7/98, Rink., 2000, p. I‑1935, 36 p.; 2000 m. kovo 11 d. Sprendimas Renault, C‑38/98, Rink., 2000, p. I‑2973, 29 p.

852 2000 m. kovo 28 d. Sprendimas Krombach, C‑7/98, Rink., 2000, p. I‑1935, 37 p.; 2000 m. kovo 11 d. Sprendimas Renault, C‑38/98, Rink., 2000, p. I‑2973, 30 p.

853 2000 m. kovo 11 d. Sprendimas Renault, C‑38/98, Rink., 2000, p. I‑2973, 33 p.

854 2000 m. kovo 11 d. Sprendimas Renault, C‑38/98, Rink., 2000, p. I‑2973, 34 p.

855 1999 m. balandžio 29 d. Sprendimas Coursier, C‑267/97, Rink., 1999, p. I‑2543, 23 p.

856 1988 m. vasario 4 d. Sprendimas Hoffmann, 145/86, Rink., 1988, p. 645, 10-11 p.

857 1985 m. liepos 2 d. Sprendimas Deutsche Genossenschaftsbank, 148/84, Rink., 1985, p. 1981, 18 p.; 1985 m. spalio 3 d Sprendimas Capelloni ir Aquilini, 119/84, Rink., 1985, p. 3147, 16 p.; 1988 m. vasario 4 d. Sprendimas Hoffmann, 145/86, Rink., 1988, p. 645, 27 p.

858 1990 m. gegužės 15 d. Sprendimas Hagen, C‑365/88, Rink., 1990, p. I‑1845, 20 p.

70. Galimi ieškovų sunkumai pasiekti, kad sprendimai būtų įvykdyti <...> nepadaro jų nevykdytinų, taigi ir netrukdo valstybės narės, kurioje prašoma juos pripažinti, teismams paskelbti tų sprendimų vykdytinumo. <...> 76. <...> pagal Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 2 punktą ir 45 straipsnio 1 dalį apskundimo atveju reikia atsisakyti pripažinti arba vykdyti už akių priimtą sprendimą, jei bylos iškėlimo arba lygiavertis dokumentas procese nedalyvavusiam atsakovui nebuvo įteiktas arba paskelbtas laiku ir taip, kad jis galėtų pasirengti gynybai, išskyrus tuos atvejus, kai atsakovas neapskundė tokio sprendimo valstybėje narėje, kurioje jis priimtas, nors galėjo tai padaryti.

77. Iš šios formuluotės matyti, kad sprendimą, kuris priimtas už akių, remiantis bylos iškėlimo dokumentu, kuris procese nedalyvavusiam atsakovui nebuvo įteiktas arba paskelbtas laiku ir taip, kad jis galėtų pasirengti gynybai, reikia pripažinti, jei pastarasis galėjo šį sprendimą apskųsti, bet to nepadarė.

78. A fortiori, teisė į gynybą, kurią teisės aktų leidėjas siekė apsaugoti Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 2 punktu, nepažeista, jei atsakovas realiai apskundė už akių priimtą sprendimą ir jį skųsdamas galėjo nurodyti, kad bylos iškėlimo arba lygiavertis dokumentas jam nebuvo įteiktas arba paskelbtas laiku ir taip, kad jis galėtų pasirengti gynybai.

80. <...> negalima remiantis Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 2 punktu atsisakyti pripažinti arba vykdyti už akių priimtą sprendimą, kai atsakovas galėjo jį apskųsti, nurodydamas, kad bylos iškėlimo dokumentas arba lygiavertis dokumentas nebuvo jam įteiktas arba paskelbtas laiku ir taip, kad jis galėtų pasirengti gynybai.

2009 m. balandžio 28 d. sprendimas Meletis Apostolides prieš David Charles Orams, Linda Elizabeth Orams (byla C-420/07, Rink., 2009, p. I-3571) Jurisdikcija ir teismo sprendimų pripažinimas ir vykdymas civilinėse ir komercinėse bylose – Reglamentas (EB) Nr. 44/2001 – Vykdymas – 45 straipsnis – Atsisakymo pagrindai – Teismo sprendimo, kurį prašoma pripažinti vykdytinu, vykdymas kilmės valstybėje narėje <...> 37. <...> reikia pažymėti, kad jokia Reglamento Nr. 44/2001 nuostata neleidžia atsisakyti pripažinti sprendimą vykdytinu arba panaikinti tokį pripažinimą, nes tokia aplinkybė nepanaikina sprendimo vykdomojo dokumento pobūdžio, kuris yra esminė teismo sprendimo savybė.

38. Tačiau sprendimui tapus nevykdytinu valstybėje narėje, kur priimtas, jis negali būti pripažintas vykdytinu valstybėje, kur jį prašoma vykdyti. Kaip matyti iš Teisingumo Teismo praktikos, sprendimo vykdytinumas valstybėje narėje, kur jis priimtas, yra privaloma sąlyga, kad šis sprendimas būtų vykdomas valstybėje narėje, kur prašoma jį pripažinti vykdytinu 859. Šiuo atžvilgiu pripažinimu iš esmės siekiama sprendimams suteikti tokią galią ir veiksmingumą, kokį jie turi valstybėje narėje, kurioje buvo priimti860, tačiau nėra jokios priežasties sprendimui, jį vykdant, suteikti teises, kurių jis neturi valstybėje narėje, kur buvo priimtas, arba poveikį, kurio tokio tipo sprendimas neturėtų, jei būtų priimtas valstybėje narėje, kur jį prašoma pripažinti861.

39. Vis dėlto <...> teismo sprendimo įvykdymas nepanaikina jo vykdytinumo ir per kitoje valstybėje narėje vykstančią jo egzekvatūros procedūrą nesuteikia jam teisinio poveikio, kurio jis neturėtų kilmės valstybėje narėje. Tokio sprendimo poveikio pripažinimas valstybėje narėje, kurioje prašoma jį vykdyti, kuris ir yra egzekvatūros procedūros dalykas, susijęs su pačiomis to sprendimo savybėmis, neatsižvelgiant į faktines ir teisines aplinkybes, susijusias su iš jo kylančių prievolių įvykdymu.

40. Tačiau toks pagrindas gali būti pateiktas nagrinėti kompetentingam valstybės narės, kurioje prašoma vykdyti sprendimą, teismui. Iš tikrųjų pagal nusistovėjusią teismo praktiką užsienio teismo sprendimą integravus į valstybės narės, kurioje prašoma jį vykdyti, teisinę sistemą nacionalinės tos 1999 m. balandžio 29 d. Sprendimas Coursier, C‑267/97, Rink., 1999, p. I‑2543, 23 p.

1988 m. vasario 4 d. Sprendimas Hoffmann, 145/86, Rink., 1988, p. 645, 10 ir 11 p.

861 2009 m. balandžio 28 d. Sprendimas Apostolides, C‑420/07, Rink., 2009, p. I‑3571, 66 p.

859 860

valstybės vykdymo normos jam taikomos taip pat kaip ir nacionalinių teismų priimtiems sprendimams862. <...> 42. <...> kadangi per egzekvatūros procedūrą yra formaliai patikrinami ieškovo pateikti dokumentai, Reglamento Nr. 44/2001 43 ar 44 straipsnyje nurodyto skundo pagrindas, kaip antai pagrindas dėl sprendimo įvykdymo kilmės valstybėje narėje, pakeistų šios procedūros esmę, padarytų ją ilgesnę, o tai prieštarautų šio reglamento septynioliktoje konstatuojamojoje dalyje nurodytam veiksmingumo ir greitumo tikslui.

43. <...> reikia atsakyti, kad Reglamento Nr. 44/2001 45 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad juo draudžiama teismui, kuriam pateikiamas 43 arba 44 straipsnyje nurodytas skundas, atsisakyti pripažinti sprendimą vykdytinu arba panaikinti tokį pripažinimą dėl 34 ir 35 straipsniuose nenumatytų pagrindų, pavyzdžiui, dėl to, kad sprendimas yra įvykdytas kilmės valstybėje narėje.

2011 m. spalio 13 d. sprendimas Prism Investments BV prieš Jaap Anne van der Meer, (byla C139/10, Rink., p.)

Jurisdikcija ir teismo sprendimų pripažinimas ir vykdymas civilinėse ir komercinėse bylose – Reglamentas (EB) Nr. 44/2001 – Vykdymas – 34 straipsnio 1 ir 2 punktai– Ginčijimo motyvai – Pranešimo apie bylos iškėlimo dokumentą nebuvimas – Sprendimą vykdančio teismo kontrolė – Apimtis – Pažymėjime nurodytos informacijos vertė – Viešosios tvarkos pažeidimas – Nemotyvuotas teismo sprendimas <...> 32. Konkrečiai kalbant apie motyvą, nurodytą Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 2 punkte, į kurį daroma nuoroda šio reglamento 45 straipsnio 1 dalyje, reikia konstatuoti, kad juo siekiama užtikrinti atsakovo, neatvykusio į procesą, teisių paisymą per procesą, pradėtą sprendimo priėmimo valstybėje narėje, taikant dvigubos kontrolės sistemą 863 . Pagal šią sistemą sprendimo vykdymo valstybės narės teismas gavęs ieškinį privalo atsisakyti vykdyti užsienio teismo už akių priimtą sprendimą arba panaikinti tokį atsisakymą, jei bylos iškėlimo ar lygiavertis dokumentas nebuvo pateiktas procese nedalyvavusiam atsakovui arba apie jį jam nebuvo pranešta per tinkamą laiką ir tokiu būdu, kad jis galėtų gintis, nebent jis nepateikė ieškinio dėl šio sprendimo jo priėmimo valstybės narės teismui, nors turėjo teisę tai padaryti.

33. Šiomis aplinkybėmis akivaizdu, kad klausimas, ar minėtas atsakovas gavo pranešimą apie bylos iškėlimo dokumentą, yra svarbus bendro faktinio pobūdžio vertinimo elementas864, kurį turi atlikti sprendimo vykdymo valstybės narės teismas, siekdamas patikrinti, ar šis atsakovas turėjo pakankamai laiko, kad pasirengtų gynybai arba imtųsi reikalingų veiksmų, kad būtų išvengta sprendimo priėmimo už akių.

34. Tai nurodžius reikia pažymėti, kad tai, jog prie užsienio teismo priimto sprendimo pateiktas pažymėjimas, neturėtų riboti vertinimo, kurį, taikant dvigubą kontrolę, turėtų atlikti sprendimo vykdymo valstybės narės teismas, kai analizuotų Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 2 punkte minimą ginčijimo motyvą.

35. Visų pirma reikia konstatuoti, kad <...> jokia Reglamento Nr. 44/2001 nuostata aiškiai nedraudžiama sprendimo vykdymo valstybės narės teismui patikrinti pažymėjime nurodytos faktinės informacijos, nes pagal šio reglamento 36 straipsnį ir 45 straipsnio 2 dalį draudimas peržiūrėti iš esmės susijęs tik su sprendimo priėmimo valstybės narės teismo sprendimu.

36. Be to, reikia pažymėti, <...> kad tuo atveju, kai teismas ar institucija, kompetentinga išduoti pažymėjimą, nebūtinai prilygsta sprendimą, kurį prašoma įvykdyti, priėmusiam teismui ar institucijai, ta pati informacija gali būti tik absoliučiai nurodomojo pobūdžio, turinčio tik aiškinamąją vertę. Tai 862

1985 m. liepos 2 d. Sprendimas Deutsche Genossenschaftsbank, 148/84, Rink., 1985, p. 1981, 18 p.; 1985 m. spalio 3 d. Sprendimas Capelloni ir Aquilini, 119/84, Rink., 1985, p. 3147, 16 p.

863 2006 m. gruodžio 14 d. Sprendimas ASML, C‑283/05, Rink., 2006, p. I‑12041, 29 p.

864 1981 m. birželio 16 d. Sprendimas Klomps, 166/80, Rink., 1981, p. 1593, 15 ir 18 p.

lemia ir galimybė pateikti tokį pažymėjimą, o jeigu jis nepateikiamas, pagal Reglamento Nr. 44/2001 55 straipsnį sprendimo vykdymo valstybės narės teismas, kompetentingas priimti nutartį, kuria konstatuojamas sprendimo vykdomumas, gali priimti lygiavertį dokumentą arba, jei mano, kad jam informacijos pakanka, atsisakyti reikalauti, kad toks dokumentas būtų pateiktas.

37. Galiausiai, <...> reikia patikslinti, kad, kaip matyti ir iš pačios minėto reglamento V priedo formuluotės, pažymėjime nurodyta informacija apima tik „bylos, kurioje buvo priimtas teismo sprendimas dėl neatvykimo į teisminį bylos nagrinėjimą, iškėlimo dokumento pateikimo arba pranešimo apie jį datą“, ir nėra kitų naudingų nuorodų siekiant patikrinti, ar atsakovas turėjo galimybę apsiginti, kaip antai įteikimo ar pranešimo tvarka arba jo adresas.

38. Remiantis tuo darytina išvada, kad analizuojant Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 2 punkte nurodytą ginčijimo motyvą, į kurį daroma nuoroda jo 45 straipsnio 1 dalyje, sprendimo vykdymo valstybės narės teismas turi kompetenciją atlikti savarankišką visų įrodymų vertinimą ir prireikus taip patikrinti jų ir pažymėjime nurodytos informacijos atitiktį, kad pirmiausia būtų įvertinta, ar procese nedalyvavęs atsakovas gavo bylos iškėlimo dokumentą arba ar apie jį jam buvo pranešta, ir, antra, ar tai buvo padaryta per tinkamą laiką ir tokiu būdu, kad jis galėtų apsiginti. <...> 41. <...> pažymėjimo funkcija, konkrečiai kalbant, yra palengvinti per pirmąjį procedūros etapą deklaracijos, kuria konstatuojamas sprendimo priėmimo valstybėje narėje priimto sprendimo vykdomumas, priėmimą, dėl kurio jo išdavimas tampa beveik automatiškas, kaip tai aiškiai skelbiama Reglamento Nr. 44/2001 17 konstatuojamojoje dalyje.

42. Vis dėlto, kaip matyti iš nusistovėjusios teismų praktikos, šis tikslas negali būti pasiekiamas kaip nors apribojant teisę į gynybą865. <...> 44. Būtent per šį antrą procedūros etapą, pradėtą sprendimo vykdymo valstybėje narėje tik jei atsakovas pateikia ieškinį dėl sprendimo pripažinimo vykdytinu, Reglamentu Nr. 44/2001 nustatytas, kaip tai buvo priminta šio sprendimo 32 punkte, dvigubos kontrolės mechanizmas, kuriuo siekiama, be kita ko, užtikrinti procese nedalyvavusio atsakovo teisių paisymą ne tik per pirminį sprendimo priėmimo valstybės narės procesą866, bet ir per sprendimo vykdymo procesą sprendimo vykdymo valstybėje narėje867.

45. Dėl to, kad šiame etape ribojama sprendimo vykdymo valstybės narės teismo turima nagrinėjimo kompetencijos apimtis remiantis vieninteliu motyvu, kad buvo pateiktas pažymėjimas, kontrolė, kurią šis teismas turi atlikti, netektų veiksmingumo, todėl trukdytų įgyvendinti tikslą – užtikrinti, kad būtų paisoma minėtame reglamente numatytų teisių į gynybą, skelbiamą jo 18 konstatuojamoje dalyje.

46. <...> Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 2 punktas, į kurį nuoroda daroma šio reglamento 45 straipsnio 1 dalyje, skaitomas kartu su šio reglamento 16 ir 17 konstatuojamosiomis dalimis, turi būti aiškinamas taip, kad jei atsakovas pateikia ieškinį dėl išvados, kuria konstatuojama, jog sprendimo priėmimo valstybėje narėje už akių priimtas sprendimas, su kuriuo pateikiamas pažymėjimas, vykdytinas, ir jame tvirtina, kad jam nebuvo pranešta apie dokumento, kuriuo remiantis pradėtas procesas, pateikimą, tokį ieškinį gavęs valstybės narės teismas turi kompetenciją patikrinti minėtame pažymėjime nurodytos informacijos ir įrodymų atitiktį. <...> 49. <...> kaip išplaukia ir iš nusistovėjusios teismo praktikos, nors pagal minėto 34 straipsnio 1 punkte nurodytą išlygą valstybės narės iš esmės gali laisvai apibrėžti viešosios tvarkos reikalavimus pagal savo nacionalines koncepcijas, šios sąvokos ribų nustatymas priklauso šio reglamento aiškinimo sričiai868. Todėl Teisingumo Teismas turi ne apibrėžti valstybės narės viešosios tvarkos

2006 m. gruodžio 14 d. Sprendimas ASML, C‑283/05, Rink., 2006, p. I‑12041, 23-24 p.

2006 m. gruodžio 14 d. Sprendimas ASML, C‑283/05, Rink., 2006, p. I‑12041, 30 p.

867 2006 m. gruodžio 14 d. Sprendimas ASML, C‑283/05, Rink., 2006, p. I‑12041, 31 p.

868 2000 m. kovo 28 d. Sprendimas Krombach, C‑7/98, Rink., 2000, p. I‑1935, 22 p.; 2000 m. gegužės 11 d. Sprendimas Renault, C‑38/98, p. I‑2973, 27 p.; 2009 m. balandžio 28 d. Sprendimas Apostolides, C‑420/07, Rink., 2009, p. I‑3571, 56 p.

865 866

turinį, bet patikrinti ribas, kurių neperžengdamas valstybės narės teismas gali remtis šia sąvoka, kai atsisako pripažinti kitos valstybės narės teismo priimtą sprendimą869.

50. Šiuo aspektu reikia pažymėti, kad Reglamento Nr. 44/2001 36 straipsnyje ir 45 straipsnio 2 dalyje įtvirtinus draudimą užsienio teismo sprendimą peržiūrėti iš esmės, sprendimo vykdymo valstybės narės teismui neleidžiama atsisakyti pripažinti arba vykdyti šį sprendimą vien tuo pagrindu, kad valstybės, kurioje jis priimtas, teismo taikyta taisyklė skiriasi nuo taisyklės, kurią būtų taikęs valstybės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, teismas, jei pats būtų nagrinėjęs bylą. Taip pat valstybės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, teismas negali tikrinti valstybės, kurioje sprendimas priimtas, teismo padarytų faktinių ar teisinių išvadų tikslumo870.

51. Taigi Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 1 punkte numatyta viešosios tvarkos išlyga galima remtis tik jei kitoje valstybėje narėje priimto teismo sprendimo pripažinimas arba vykdymas būtų toks nesuderinamas su valstybės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, teisine sistema, kad tai pažeistų pagrindinį principą. Pažeidimas turi sudaryti teisės normos, valstybės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, teisės sistemoje laikomos esmine, akivaizdų pažeidimą arba teisės, kuri toje teisės sistemoje laikoma pagrindine, akivaizdų pažeidimą871. <...> 54. <...> sprendimo vykdymo valstybės narės teismas turi teisę iš principo pripažinti, kad už akių priimtas sprendimas, kuriame nėra vertinimo dėl dalyko, ieškinio pagrindo ir pagrindimo, yra pagrindinės teisės šios valstybės narės teisės sistemoje apribojimas. <...> 57. <...> sprendimo už akių priėmimo tikslas – užtikrinti greitą, veiksmingą ir pigesnę proceso, pradėto dėl neginčijamų skolų ieškojimo, eigą siekiant tinkamai vykdyti teisingumą.

58. Reikia pripažinti, kad toks tikslas savaime gali pateisinti teisės į teisingą procesą apribojimą tiek, kiek ši teisė reikalauja, kad teismo sprendimai būtų motyvuoti.

59. Tokiu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas į konkrečias pagrindinės bylos aplinkybes, privalo patikrinti, ar <...> proceso sistemoje įtvirtintas apribojimas nėra akivaizdžiai neproporcingas siekiamo tikslo atžvilgiu872.

60. Atsižvelgiant į tai reikia konstatuoti, <...> kad pareigos motyvuoti apimtis gali skirtis, nelygu aptariamo teismo sprendimo pobūdis, ir, atsižvelgiant į visą procesą bei visas reikšmingas aplinkybes, turi būti analizuojama paisant procesinių garantijų, kurias apima šis sprendimas, siekiant patikrinti, ar jos suinteresuotiems asmenims užtikrina galimybę naudingai ir veiksmingai pateikti ieškinį dėl šio sprendimo873. <...> 62. <...> Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 1 punktas, į kurį daroma nuoroda jo 45 straipsnio 1 dalyje, turi būti aiškinamas taip, kad sprendimo vykdymo valstybės narės teismas, remdamasis viešosios tvarkos išlyga, negali atsisakyti vykdyti už akių priimtą teismo sprendimą išsprendus bylą iš esmės, kuriame nepateiktas nei ieškinio dalyko, nei jo pagrįstumo vertinimas ir kuriame nėra jokių argumentų dėl jo pagrįstumo, motyvuodamas tuo, kad juo pažeidžiama atsakovo teisė į Chartijos 47 straipsnyje numatytą teisę į teisingą procesą.

2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimas Trade Agency Ltd prieš Seramico Investments Ltd (byla C-619/10, Rink., p.)

2000 m. kovo 28 d. Sprendimas Krombach, C‑7/98, Rink. p. I‑1935, 23 p.; 2000 m. gegužės 11 d. Sprendimas Renault, C‑38/98, p. I‑2973, 28 p.; 2009 m. balandžio 28 d. Sprendimas Apostolides, C‑420/07, Rink. p. I‑3571, 56.

870 2000 m. kovo 28 d. Sprendimas Krombach, C‑7/98, Rink., 2000, p. I‑1935, 36 p.; 2000 m. gegužės 11 d. Sprendimas Renault, C‑38/98, p. I‑2973, 29 p.; 2009 m. balandžio 28 d. Sprendimas Apostolides, C‑420/07, Rink., 2009, p. I‑3571, 58 p.

871 2000 m. kovo 28 d. Sprendimas Krombach, C‑7/98, Rink., 2000, p. I‑1935, 37 p.; 2000 m. gegužės 11 d. Sprendimas Renault, C‑38/98, p. I‑2973, 30 p.; 2009 m. balandžio 28 d. Sprendimas Apostolides, C‑420/07, Rink., 2009, p. I‑3571, 59 p.

872 2009 m. balandžio 2 d. Sprendimas Gambazzi, C‑394/07, Rink., 2009, p. I‑2563, 34 p.

873 2006 m. gegužės 2 d. Sprendimas Eurofood IFSC, C‑341/04, Rink., 2006, p. I‑3813, 66 p.

869

Jurisdikcija ir teismo sprendimų pripažinimas ir vykdymas civilinėse ir komercinėse bylose – Reglamentas (EB) Nr. 44/2001 – „Teismo sprendimo“ sąvoka – 32 straipsnis– Netaikymas administraciniams sprendimams <...> 25. <...> kalbant apie Reglamentą Nr. 44/2001874, reikia pabrėžti, <...> kad toks sprendimas nurašyti skolas, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje, yra administracinės įstaigos aktas, o ši įstaiga, kitose, nei šio reglamento 62 straipsnyje nurodytos, procedūrose negali būti laikoma „teismu“, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 32 punktą.

26. Todėl tokios viešosios valdžios institucijos, kaip antai KFM [(Stokholmo viešoji priverstinio išieškojimo tarnyba)], priimtas sprendimas nurašyti skolas nepatenka į Reglamento Nr. 44/2001 taikymo sritį.

2012 m. lapkričio 8 d. sprendimas Ulf Kazimierz Radziejewski prieš Kronofogdemyndigheten i Stockholm (byla C-461/11, Rink., p.)

Jurisdikcija ir teismo sprendimų pripažinimas ir vykdymas civilinėse ir komercinėse bylose – Reglamentas (EB) Nr. 44/2001 – Teismo sprendimų pripažinimas – 32 ir 33 straipsniai– Sąvoka „teismo sprendimas“ – Teismo sprendimo poveikis tarptautinei jurisdikcijai – Jurisdikciją nustatanti sąlyga <...> 23. <...> pagal Reglamento Nr. 44/2001 32 straipsnio formuluotę sąvoka „teismo sprendimas“ apima „bet kokį“ valstybės narės teismo sprendimą, nedarant skirtumo dėl nagrinėjamo sprendimo turinio, todėl ši sąvoka iš esmės apima ir sprendimą, kuriuo valstybės narės teismas, remdamasis jurisdikciją nustatančia sąlyga, konstatuoja, kad jis neturi jurisdikcijos.

24. Be to, Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad 1968 m. rugsėjo 27 d. Konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL L 299, 1972, p. 32) 25 straipsnis, kurio Teisingumo Teismo pateiktas išaiškinimas iš principo galioja ir atitinkamai Reglamento Nr. 44/2001 nuostatai875, būtent šio reglamento 32 straipsniui, taikomas ne vien teismo sprendimams, kuriais išsprendžiama visa byla ar jos dalis, bet ir negalutiniams sprendimams ar sprendimams dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo876.

25. Taip pat pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką Reglamento Nr. 44/2001 nuostatos turi būti aiškinamos autonomiškai, atsižvelgiant į jo sistemą ir tikslus877.

26. Tačiau vienas iš Reglamentu Nr. 44/2001 siekiamų tikslų, įtvirtintų antroje konstatuojamojoje dalyje, yra „formalumų supaprastinimas, siekiant užtikrinti greitą ir paprastą teismo priimtų sprendimų valstybėse narėse, kurios privalo laikytis šio reglamento, pripažinimą ir vykdymą“, o tai irgi patvirtina „teismo sprendimo“ sąvokos aiškinimą, pagal kurį neatsižvelgiama į tai, kaip kvalifikuojamas nacionalinio teismo priimtas aktas pagal valstybės narės teisę, nepaisant to, ar tai yra kilmės valstybės narės, ar prašomosios valstybės narės teisė. Iš tiesų kiekvienos nacionalinės teisės ypatumais pagrįstas šios sąvokos aiškinimas būtų didelė kliūtis pasiekti šį tikslą.

27. Be to, Reglamento Nr. 44/2001 šeštoje konstatuojamojoje dalyje nustatyta, kad „siekiama įgyvendinti laisvą civilinėse ir komercinėse bylose priimtų sprendimų judėjimą“. Toks tikslas patvirtina būtinybę sąvoką „teismo sprendimas“, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL 2001 m. specialusis leidimas, 19 skyrius, 4 tomas, p. 42 – 64) 875 2011 m. spalio 18 d. Sprendimas Realchemie Nederland, C‑406/09, Rink., p., 38 p.

876 2004 m. spalio 14 d. Sprendimas Mærsk Olie & Gas, C‑39/02, Rink., 2004, p. I‑9657, 46 p.

877 2006 m. liepos 13 d. Sprendimas Reisch Montage, C‑103/05, Rink., 2006, p. I‑6827, 29 p.; 2009 m. balandžio 23 d.

Sprendimas Draka NK Cables ir kt., C‑167/08, Rink., 2009, p. I‑3477, 19 p.; 2009 m. liepos 16 d. Sprendimas ZuidChemie, C‑189/08, Rink., 2009, p. I‑6917, 17 p.

874

32 straipsnį, aiškinti taip, kad ji apima sprendimus, kuriais valstybės narės teismas, remdamasis jurisdikciją nustatančia sąlyga, konstatuoja, kad jis neturi jurisdikcijos. Nepripažįstant tokių teismo sprendimų, būtų labai ribojamas laisvas teismo sprendimų judėjimas.

28. Reglamente Nr. 44/2001 nustatytos sistemos klausimu 16 ir 17 konstatuojamosiose dalyse akcentuojama valstybių narių teismų tarpusavio pasitikėjimo principo svarba, pripažįstant ir vykdant teismo sprendimus, o tai irgi reiškia, jog ši sąvoka nėra aiškinama siaurai, siekiant pirmiausia išvengti ginčų dėl „teismo sprendimo“.

29. Iš tikrųjų būtų pakenkta tokiam tarpusavio pasitikėjimui, jei valstybės narės teismas galėtų atsisakyti pripažinti teismo sprendimą, kuriuo kitos valstybės narės teismas, remdamasis jurisdikciją nustatančia sąlyga, konstatavo, kad jis neturi jurisdikcijos. Pripažinus, kad valstybės narės teismas gali atsisakyti pripažinti tokį teismo sprendimą, tai prieštarautų Reglamento Nr. 44/2001 sistemai, nes toks atsisakymas galėtų pakenkti veiksmingam šio reglamento II skyriuje įtvirtintų taisyklių, susijusių su jurisdikcijos pasiskirstymu tarp valstybių narių teismų, veikimui. <...> 32. <...> Reglamento Nr. 44/2001 32 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad jis apima ir sprendimą, kuriuo valstybės narės teismas, remdamasis jurisdikciją nustatančia sąlyga, konstatuoja, kad neturi jurisdikcijos, neatsižvelgiant į tai, kaip toks teismo sprendimas kvalifikuojamas pagal kitos valstybės narės teisę. <...> 34. Kaip priminė Teisingumo Teismas, nurodęs P. Jénard parengtą Ataskaitą dėl 1968 m. rugsėjo 27 d. Konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo (OL C 59, 1979, p. 1), pripažinimas turi „suteikti sprendimams tokią galią ir veiksmingumą, kokiais jie pasižymi valstybėje narėje, kurioje buvo priimti“878. Todėl pagal Reglamento Nr. 44/2001 33 straipsnį pripažintas užsienio teismo sprendimas prašomojoje valstybėje iš esmės turi turėti tokias pačias pasekmes kaip ir kilmės valstybėje879.

35. Be to, <..> teismų abipusio pasitikėjimo principas yra Reglamentu Nr. 44/2001 nustatytos sistemos pagrindas. Iš tikrųjų, <...> didelis tarpusavio pasitikėjimo lygis juo labiau būtinas, kai valstybės narės privalo taikyti bendrąsias jurisdikcijos taisykles. Šiuo atžvilgiu šios taisyklės ir teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo taisyklės sudaro ne atskiras ir savarankiškas, o glaudžiai susijusias grupes880. Tai yra tokia sąsaja, kuri, viena vertus, pateisina supaprastintą pripažinimo ir vykdymo mechanizmą, numatytą šio reglamento 33 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią vienoje valstybėje narėje priimtas teismo sprendimas turi būti iš esmės pripažintas kitoje valstybėje narėje, ir dėl kurios, kita vertus, taikoma to paties reglamento 35 straipsnio 3 dalis, pagal kurią kilmės teismo jurisdikcija neperžiūrima881. <...> 38. Pripažįstant, jog prašomosios valstybės narės teismas gali laikyti negaliojančia jurisdikciją suteikiančią sąlygą, kurią kilmės valstybės narės teismas pripažino galiojančia, būtų prieštaraujama draudimui peržiūrėti sprendimą dėl esmės pirmiausia tais atvejais, jei kilmės valstybės narės teismas galėtų konstatuoti, jog, nesant, šios sąlygos jis turi jurisdikciją. Iš tikrųjų tokiu atveju tokia prašomosios valstybės narės teismo išvada pakenktų ne tik kilmės valstybės narės teismo išvadai dėl jurisdikciją nustatančios sąlygos galiojimo, bet ir šio teismo sprendimui, kuriuo atmetama jo paties jurisdikcija.

39. Be to, <...> draudimas peržiūrėti kilmės valstybės narės teismo jurisdikciją reiškia, kad atitinkamai apribojama prašomosios valstybės narės teismo teisė patikrinti savo paties jurisdikciją, nes šis teismas yra saistomas kilmės valstybės narės teismo sprendimo. Reikalavimas vienodai taikyti Sąjungos teisę reiškia, kad šio apribojimo apimtis turi būti apibrėžta Sąjungos lygmeniu, o ne priklausyti nuo skirtingų nacionalinių res judicata taisyklių.

878

1988 m. vasario 4 d. Sprendimas Hoffmann, 145/86, Rink., 1988, p. 645, 10 p.

1988 m. vasario 4 d. Sprendimas Hoffmann, 145/86, Rink., 1988, p. 645, 11 p.

880 2012 m. birželio 21 d. Sprendimas Wolf Naturprodukte, C‑514/10, Rink., p., 25 p.

881 2006 m. vasario 7 d. Nuomonė 1/03, Rink., 2006, p. I‑1145, 163 p.

879

40. Tačiau Sąjungos teisėje res judicata galios sąvoka taikoma ne tik sprendimo rezoliucinei daliai, bet ir jo motyvams, kurie turi pagrįsti rezoliucinę dalį, todėl nuo jos neatskiriami882. Atsižvelgiant į šio sprendimo 35 punkte nurodytą aplinkybę, kad bendros jurisdikcijos taisyklės, kurias taiko valstybių narių teismai, kyla iš ES teisės, visų pirma iš Reglamento Nr. 44/2001, ir į vienodumo reikalavimą, nurodytą taip pat šio sprendimo 39 punkte, ES teisėje įtvirtinta res judicata galios sąvoka yra svarbi siekiant nustatyti sprendimo, kuriuo valstybės narės teismas, remdamasis jurisdikciją suteikiančia sąlyga, nusprendė, kad neturi jurisdikcijos, pasekmes.

41. Taigi sprendimu, kuriuo valstybės narės teismas, remdamasis jurisdikciją suteikiančia sąlyga, nusprendė, kad neturi jurisdikcijos, motyvuodamas tuo, kad ši sąlyga galioja, yra saistomi kitų valstybių narių teismai, kiek tai susiję ir su sprendimo rezoliucinėje dalyje pateikta išvada dėl šio teismo jurisdikcijos neturėjimo, ir su išvada dėl šios sąlygos galiojimo, esančia šio sprendimo motyvuojamojoje dalyje, kuri yra būtina priimant sprendimo rezoliucinę dalį. <...> 43. <...> Reglamento Nr. 44/2001 32 ir 33 straipsniai turi būti aiškinami taip: teismas, kurio prašoma pripažinti teismo sprendimą, kuriuo kitos valstybės narės teismas, remdamasis jurisdikciją nustatančia sąlyga, konstatavo, kad neturi jurisdikcijos, yra saistomas įsigaliojusio sprendimo, kuriuo ieškinys pripažintas nepriimtinu, motyvuojamojoje dalyje pateiktos išvados dėl minėtos sąlygos galiojimo.

2012 m. lapkričio 15 d. sprendimas Gothaer Allgemeine Versicherung AG ir kt. prieš Samskip GmbH (byla C-456/11, Rink., p.)

6.2.2.8.

6.2.2.9. Kitos nuostatos

Turinys

Jurisdikcija ir teismo sprendimų pripažinimas ir vykdymas civilinėse ir komercinėse bylose – Reglamentas (EB) Nr. 44/2001 – 71 straipsnis – Valstybių narių sudarytos konvencijos dėl konkrečių sričių bylų – Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencija (CMR) <...> 48. <...> Reglamento Nr. 44/2001 71 straipsniu siekiama laikytis taisyklių, kurios buvo nustatytos atsižvelgiant į konkrečios srities bylų specifiką883. Atsižvelgdamas į šį tikslą Teisingumo Teismas nusprendė, kad specialiose konvencijose nustatytomis taisyklėmis buvo siekiama užkirsti kelią taikyti Briuselio konvencijos nuostatas, susijusias su tuo pačiu klausimu884.

49. Nors iš pirma pateiktų svarstymų matyti, kad pagal Reglamento Nr. 44/2001 71 straipsnį bylose, kurioms taikomos specialios konvencijos, šios konvencijos taikomos, vis dėlto taikant tokias taisykles negalima pažeisti principų, kuriais Sąjungoje grindžiamas teismų bendradarbiavimas civilinėse ir komercinėse bylose, kaip antai tų, kurie nurodyti Reglamento Nr. 44/2001 6, 11, 12 ir 17 konstatuojamose dalyse: siekis įgyvendinti laisvą civilinėse ir komercinėse bylose priimtų sprendimų judėjimą, kompetentingų jurisdikcijų nuspėjamumo, teisinio saugumo bylos šalims, gero teisingumo administravimo, vienu metu vykstančių teismo procesų galimybės maksimalaus sumažinimo, taip pat tarpusavio pasitikėjimo teisingumu Sąjungoje principai.

50. Būtina laikytis kiekvieno principo siekiant užtikrinti tinkamą vidaus rinkos, kuri, kaip tai matyti iš Reglamento Nr. 44/2001 1 konstatuojamosios dalies, yra šio reglamento pagrindas, veikimą.

51. Reglamento Nr. 44/2001 71 straipsnio turinys negali prieštarauti principams, kuriais grindžiami teisės aktai, kurių jis yra sudėtinė dalis. Todėl šio reglamento taikymo srityje, kaip antai tarptautinis 2006 m. birželio 1 d. Sprendimas P & O European Ferries (Vizcaya) ir Diputación Foral de Vizcaya prieš Komisiją, C‑442/03 P ir C‑471/03, Rink., 2006, p. I‑4845, 44 p.; 2012 m. balandžio 19 d. Sprendimas Artegodan prieš Komisiją, C‑221/10 P, Rink., p., 87 p.

883 1994 m. gruodžio 6 d. Sprendimas Tatry, C‑406/92, Rink., 1994, p. I‑5439, 24 p.; 2004 m. spalio 28 d. Sprendimas Nürnberger Allgemeine Versicherung, C‑148/03, Rink., 2004, p. I‑10327, 14 p.

884 1994 m. gruodžio 6 d. Sprendimas Tatry, C‑406/92, Rink., 1994, p. I‑5439, 25 p.

882

krovinių vežimas keliais, specialios konvencijos, kokia yra CMR konvencija, nuostatos negali būti taikomos, jei dėl tokio taikymo sukeliamos mažiau palankios tinkamo vidaus rinkos veikimo įgyvendinimui pasekmės nei tos, kurias lemia minėto reglamento nuostatos. <...> 53. Darytina išvada, kad jurisdikcijos taisyklės, įskaitant lis pendens taisykles, nustatytas Reglamento Nr. 44/2001 71 straipsnyje nurodytose specialiose konvencijose, gali būti taikomos Sąjungoje tik tiek, kiek jos suteikia, kaip tai numatyta minėto reglamento 11, 12 ir 15 konstatuojamosiose dalyse, didelį nuspėjamumo laipsnį, palengvina teisingumo administravimą ir leidžia maksimaliai sumažinti vienu metu vykstančių teismo procesų atsiradimo riziką.

54. Kalbant apie teismo sprendimų pripažinimą ir vykdymą, svarbūs yra Reglamento Nr. 44/2001 6, 16 ir 17 konstatuojamose dalyse nustatyti laisvo sprendimų judėjimo ir tarpusavio pasitikėjimo vykdant teisingumą principai (favor executionis) 885 . Teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo Sąjungoje taisykles, įtvirtintas Reglamento Nr. 44/2001 71 straipsnyje nurodytose specialiose konvencijose, galima taikyti tik tiek, kiek laikomasi minėtų principų.

55. Atsižvelgdamas į minėtą tarpusavio pasitikėjimo principą, Teisingumo Teismas nurodė, kad valstybės, į kurią kreipiamasi, teismas jokiu būdu nėra geresnėje pozicijoje nei kilmės valstybės teismas, kad priimtų sprendimą dėl pastarojo kompetencijos. Taigi Reglamentas Nr. 44/2001, išskyrus keletą išimčių, neleidžia vienos valstybės narės teismui peržiūrėti kitos valstybės narės teismo kompetencijos886. Todėl CMR konvencijos 31 straipsnio 3 dalis gali būti taikoma Sąjungoje tik tuomet, jei tai leidžia pasiekti civilinėse ir komercinėse bylose priimtų sprendimų judėjimo, taip pat tarpusavio pasitikėjimo vykdant teisingumą Sąjungoje, tikslus ne mažiau palankiomis sąlygomis, kaip ir taikant Reglamentą Nr. 44/2001.

56. <...> reikia atsakyti, kad Reglamento Nr. 44/2001 71 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad tokioje byloje, kokia yra pagrindinė, specialioje konvencijose nustatytos jurisdikcijos ir teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo taisyklės, kaip antai CMR konvencijos 31 straipsnio 2 dalyje nustatyta lis pendens taisyklė ir 31 straipsnio 3 dalyje nustatyta vykdymo reikalavimo taisyklė, yra taikomos, jeigu jos užtikrina didelį kompetentingų jurisdikcijų nuspėjamumo laipsnį, palengvina gero teisingumo administravimą ir leidžia maksimaliai sumažinti vienu metu vykstančių teismo procesų atsiradimo riziką ir jeigu jomis ne mažiau palankiomis sąlygomis nei tos, kurios nustatytos Reglamente Nr. 44/2001, užtikrinamas teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose laisvas judėjimas ir tarpusavio pasitikėjimas, vykdant teisingumą Sąjungoje (favor executionis).

2010 m. gegužės 4 d. sprendimas TNT Express Nederland BV prieš AXA Versicherung AG (byla C533/08, Rink., 2010, p. I-4107) Jurisdikcija ir teismo sprendimų pripažinimas ir vykdymas civilinėse ir komercinėse bylose – Reglamentas (EB) Nr. 44/2001 – 66 straipsnio 2 dalis – Taikymo sritis laiko atžvilgiu – Sprendimo, priimto iki vykdymo valstybės įstojimo į Europos Sąjungą, vykdymas <...> 24. <...> iš Reglamento Nr. 44/2001 887 nuostatų matyti, jog egzistuoja glaudus ryšys tarp taisyklių dėl teismų jurisdikcijos, įtvirtintų šio reglamento II skyriuje, ir taisyklių dėl sprendimų pripažinimo ir vykdymo, kurios numatytos jo III skyriuje.

25. Reglamente Nr. 44/2001 numatytos jurisdikcijos taisyklės ir taisyklės dėl teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo yra ne atskiri ir nepriklausomi rinkiniai, bet glaudžiai susijusios. Teisingumo Teismas taip pat jau yra nusprendęs, kad supaprastintas pripažinimo ir vykdymo mechanizmas, 2006 m. gruodžio 14 d. Sprendimas ASML, C‑283/05, Rink., 2006, p. I‑12041, 23 p.; 2009 m. vasario 10 d.

Sprendimas Allianz ir Generali Assicurazioni Generali, C‑185/07, Rink., 2009, p. I‑663, 24 p.; 2009 m. balandžio 28 d.

Sprendimas Apostolides, C‑420/07, Rink., 2009, p. I‑3571, 73 p.

886 2009 m. vasario 10 d. Sprendimas Allianz ir Generali Assicurazioni Generali, C‑185/07, Rink., 2009, p. I‑663, 29 p.

887 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL 2001 m. specialusis leidimas, 19 skyrius, 4 tomas,p. 42 – 64) 885

numatytas šio reglamento 33 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią vienoje valstybėje narėje priimtas teismo sprendimas turi būti pripažintas kitoje valstybėje narėje nereikalaujant pradėti kokio nors specialaus proceso, ir dėl kurio iš esmės taikoma to paties reglamento 35 straipsnio 3 dalis, pagal kurią kilmės teismo jurisdikcija neperžiūrima, yra grindžiamas abipusiu valstybių narių pasitikėjimu ir ypač pasitikėjimu, kurį kilmės valstybės narės teismui suteikia prašomosios valstybės teismas, visų pirma atsižvelgiant į minėto reglamento II skyriuje nustatytas tiesioginės jurisdikcijos taisykles888.

26. Kaip Teisingumo Teismas yra pažymėjęs dėl Briuselio konvencijos, kurios Teisingumo Teismo pateiktas išaiškinimas iš principo galioja ir Reglamentui Nr. 44/2001889, būtent dėl garantijų, kurios suteikiamos atsakovui pirminiame procese, Konvencijos III antraštinė dalis atrodo labai liberali pripažinimo srityje890. Dėl Briuselio konvencijos Jenard pateiktoje ataskaitoje (OL C 59, 1979, p. 1, 46) taip pat nurodoma, kad „labai griežtos II skyriuje nustatytos jurisdikcijos taisyklės, garantijos, kurias jis savo 20 straipsnyje suteikė neatvykusiam į teismą atsakovui, leido teismui, į kurį kreipiamasi dėl pripažinimo ar kurio prašoma vykdymo, daugiau nebetikrinti kilmės teismo kompetencijos“891.

27. Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Reglamente Nr. 44/2001 numatytų supaprastintų taisyklių dėl pripažinimo ir vykdymo, kuriomis visų pirma saugomas ieškovas, užtikrinant jam greitą, patikimą ir veiksmingą jo naudai kilmės valstybėje narėje priimto teismo sprendimo vykdymą, taikymas pasiteisina tik jeigu pripažintinas ir vykdytinas sprendimas buvo priimtas pagal to paties reglamento jurisdikcijos taisykles, kuriomis saugomi atsakovo interesai, visų pirma ta prasme, kad jam gali tekti bylinėtis ne jo gyvenamosios vietos valstybėje tik pagal šio reglamento 5−7 straipsniuose įtvirtintas išimtinės jurisdikcijos taisykles.

28. Tačiau esant tokiai situacijai, kaip antai susiklosčiusiai pagrindinėje byloje, kai atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta yra valstybėje, kuri dar nebuvo Sąjungos narė nei ieškinio pareiškimo dieną, nei teismo sprendimo paskelbimo dieną, todėl sprendžiant klausimą dėl Reglamento Nr. 44/2001 taikytinumo jis laikomas nuolat gyvenančiu trečiojoje valstybėje, nebeužtikrinama reglamente numatyta ir šio sprendimo 27 punkte apibūdinta šalių interesų pusiausvyra. Kai atsakovas neturi nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje narėje, teismų jurisdikcija, remiantis Reglamento Nr. 44/2001 4 straipsnio 1 dalimi, nustatoma pagal kilmės valstybės įstatymus.

29. Be to, Reglamentu Nr. 44/2001 įtvirtinami mechanizmai, kuriais užtikrinama, kad per pradinį procesą kilmės valstybėje būtų saugomos atsakovo teisės, tačiau tokie mechanizmai taikomi tik jeigu atsakovas turi nuolatinę gyvenamąją vietą Sąjungos valstybėje narėje. <...> 33. <...> tiek iš Reglamento Nr. 44/200166 straipsnio priėmimo istorijos, tiek iš jo bendros struktūros ir tikslų matyti, kad šioje nuostatoje numatyta sąvoka „įsigaliojimas“ turi būti suprantama kaip data, nuo kurios šis reglamentas taikomas abiejose atitinkamose valstybėse narėse.

34. <...> reikia atsakyti, kad Reglamento Nr. 44/2001 66 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad, norint pagrįsti šio reglamento taikymą siekiant pripažinti ir vykdyti teismo sprendimą, būtina, kad šio sprendimo paskelbimo momentu šis reglamentas galiotų ir kilmės valstybėje narėje, ir prašomojoje valstybėje narėje.

2012 m. birželio 21 d. sprendimas Wolf Naturprodukte GmbH prieš SEWAR spol. s r.o. (byla C514/10, Rink., p.)

6.2.2.9.

Turinys

2006 m. vasario 7 d. Nuomonė 1/03, Rink., 2006, p. I‑1145, 163 p.

2011 m. spalio 18 d. Sprendimas Realchemie Nederland, C‑406/09, Rink., p., 38 p.

890 1980 m. gegužės 21 d. Sprendimas Denilauler, 125/79, Rink., 1980, p. 1553, 13 p.

891 2006 m. vasario 7 d. Nuomonė 1/03, Rink., 2006, p. I‑1145, 163 p.

888 889

6.2.3. Europos vykdomasis raštas

Turinys

Teisminis bendradarbiavimas civilinėse bylose – Europos vykdomasis raštas – Atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos arba laikinos gyvenamosios vietos valstybės narės teritorijoje nebuvimas – Procesinių dokumentų įteikimas paskelbiant viešai <...> 62. <...> už akių priimtas teismo sprendimas laikomas vykdomuoju raštu, kaip tai suprantama pagal minėto reglamento [Nr. 805/2004] 892 3 straipsnį, ir gali būti pripažįstamas Europos vykdomuoju raštu. Kaip pažymima Reglamento Nr. 805/2004 6 konstatuojamoje dalyje, skolininkui nepateikus prieštaravimo, kaip nustatyta šio reglamento 3 straipsnio 1 dalies b punkte, gali susidaryti tokia padėtis, kai neatvykstama į teismo posėdį arba neįvykdomas teismo prašymas raštu pateikti pranešimą apie ketinimą ginčyti ieškinį.

63. Tačiau pagal to paties reglamento 14 straipsnio 2 dalį „šiame reglamente įteikimas pagal 1 dalies nuostatas yra neleistinas, jei skolininko adresas tiksliai nežinomas“.

64. Taigi iš paties Reglamento Nr. 805/2004 teksto matyti, kad, nesant galimybės nustatyti atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos, už akių priimtas teismo sprendimas negali būti pripažintas Europos vykdomuoju raštu. Ši išvada taip pat išplaukia iš šio reglamento tikslų ir bendros struktūros analizės.

Iš tiesų minėtu reglamentu nustatoma nuo bendros teismo sprendimų pripažinimo sistemos nukrypti leidžianti tvarka, kurios sąlygos iš principo turi būti aiškinamos siaurai. <...> 66. Be to, <...> galimybė atsakovui prieštarauti dėl jo atžvilgiu už akių priimto sprendimo pripažinimo pagal Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 2 punktą leidžia jam įgyvendinti savo gynybos teises. Tačiau šios garantijos nebūtų, jei aplinkybėmis, kaip nagrinėjamosios pagrindinėje byloje, atsakovo, kuris nežinojo apie bylą, atžvilgiu už akių priimtas sprendimas būtų patvirtintas kaip Europos vykdomasis raštas. <...> 68. Todėl <...> Sąjungos teisė turi būti aiškinama kaip draudžianti atsakovo, kurio adresas nežinomas, atžvilgiu už akių priimtą sprendimą pripažinti Europos vykdomuoju raštu, kaip tai suprantama pagal Reglamentą Nr. 805/2004.

2012 m. kovo 15 d. sprendimas G prieš Cornelius de Visser (byla C-292/10, Rink., p.)

6.2.4. Įteikimas

Turinys

Teisminis bendradarbiavimas civilinėse bylose – Teisminių ir neteisminių dokumentų įteikimas – Dokumento vertimo nebuvimas – Pasekmės <...> 37. Būtina konstatuoti, kad reglamento [Nr. 1348/2000 (toliau – reglamentas)] 8 straipsnis nenumato teisinių pasekmių adresatui atsisakius priimti dokumentą dėl to, kad jis parengtas ne valstybės narės, į kurią kreipiamasi, valstybine kalba arba adresatui suprantama perduodančios valstybės narės kalba.

38. Tačiau kitos reglamento nuostatos, antroje ir nuo šeštos iki devintos konstatuojamosiose dalyse nurodytas tikslas užtikrinti greitą ir veiksmingą dokumentų įteikimą bei šio reglamento 5 ir 8 straipsniuose numatytos galimybės neversti dokumento į valstybės, į kurią kreipiamasi, valstybinę kalbą veiksmingumas pateisina aplinkybę, kad dokumento negaliojimo nesukelia tai, jog adresatas atsisako jį priimti dėl to, kad parengtas ne minėta kalba arba adresatui suprantama perduodančios valstybės narės kalba, ir, kita vertus, patvirtina galimybę ištaisyti vertimo nebuvimą.

2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 805/2004, sukuriantis neginčytinų reikalavimų Europos vykdomąjį raštą (OL 2004 m. specialusis leidimas, 19 skyrius, 7 tomas ,p. 38 – 62) 892

39. Pirmiausia reikėtų konstatuoti, kad jokia reglamento nuostata nenumato, jog atsisakymas priimti dokumentą dėl minėto 8 straipsnio nesilaikymo padaro šį dokumentą negaliojantį. Atvirkščiai, nors reglamentas nedetalizuoja konkrečių atsisakymo priimti dokumentą pasekmių, bent kelios iš jo nuostatų leidžia manyti, kad vertimo nebuvimas gali būti ištaisytas. <...> 43. <...> negalima pritarti teiginiui, kad atsisakymo priimti dokumentą pasekmės turėtų būti nustatytos pagal nacionalinę teisę. Šiuo atžvilgiu negalima pagrįstai remtis Konvencijos [dėl teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse ir komercinėse bylose įteikimo Europos Sąjungos valstybėse narėse] aiškinamosios ataskaitos komentarais, minėtu Teisingumo Teismo [1990 m. liepos 3 d. Sprendimu Lancray (C‑305/88, Rink. p. I‑2725)],arba reglamento travaux préparatoires.

44. <...> jei klausimas, ar pripažinti principinę galimybę ištaisyti vertimo nebuvimą, būtų paliktas atsakyti pagal nacionalinę teisę, tai kliudytų bet kokiam reglamento vienodam taikymui, nes neatmestina, jog valstybės narės šiuo klausimu numato skirtingus sprendimus.

45. Taip pat ir Bendrijai naują kryptį numatantis Amsterdamo sutarties tikslas sukurti laisvės, saugumo bei teisingumo erdvę ir nuostatų, leidžiančių imtis priemonių teisminio bendradarbiavimo užsienio elementą turinčių civilinių bylų srityje perkėlimas iš ES sutarties į EB sutartį patvirtina valstybių narių valią priskirti tokias priemones Bendrijos teisės sistemai ir kartu patvirtinti jų nepriklausomo aiškinimo principą.

46. Taip pat reglamento, o ne iš pradžių Komisijos pasiūlytos direktyvos formos pasirinkimas patvirtina Bendrijos teisės aktų leidėjo šio reglamento nuostatų tiesioginiam ir vienodam taikymui priskiriamą svarbą. <...> 49. Aiškinant reglamentą taip, kad jis numato galimybę ištaisyti vertimo nebuvimą kaip vienodą pasekmę atsisakius priimti dokumentą dėl to, kad jis parengtas ne valstybės narės, į kurią kreipiamasi, valstybine kalba arba adresatui suprantama perduodančios valstybės narės kalba, nepažeidžiama nacionalinės teisės ir nacionalinio teismo svarba. <...> <...> 52. Nacionalinis teismas <...> turi siekti užtikrinti nagrinėjamos bylos šalių teises, konkrečiai tariant, šaliai dokumento adresatei – galimybę turėti pakankamai laiko pasirengti gynybai, o šaliai dokumento siuntėjai – teisę nepatirti neigiamų pasekmių, pavyzdžiui, skubaus proceso metu atsakovui neatvykus į posėdį, atsisakius priimti neišverstą dokumentą grynai proceso vilkinimo ir akivaizdžiai piktnaudžiavimo tikslais, jei įrodoma, kad šio dokumento adresatas supranta perduodančios valstybės narės kalbą, kuria parengtas minėtas dokumentas.

53. Todėl <...> reglamento 8 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad dokumento adresatui atsisakius priimti dokumentą dėl to, kad šis dokumentas parengtas ne valstybės, į kurią kreipiamasi, valstybine kalba arba adresatui suprantama perduodančios valstybės narės kalba, siuntėjas turi galimybę ištaisyti šią situaciją išsiųsdamas prašomą vertimą. <...> 62. Nors reglamento 8 straipsnyje nėra konkrečios nuostatos dėl taisyklių, kuriomis reikėtų vadovautis ištaisant situaciją, kai atsisakyta priimti dokumentą dėl to, kad jis parengtas ne įteikimo vietos valstybine kalba ar kita adresatui suprantama kilmės valstybės narės kalba, reikia konstatuoti, jog bendrieji Bendrijos teisės principai ir kitos reglamento nuostatos leidžia pateikti nacionaliniam teismui tam tikrus nurodymus, siekiant reglamento veiksmingumo.

63. Teisinio saugumo sumetimais reglamentas turi būti aiškinamas taip, kad vertimo nebuvimas turi būti ištaisytas jame numatytais būdais.

64. Kai perduodančioji agentūra informuojama, jog adresatas atsisakė priimti dokumentą dėl vertimo nebuvimo, ji, prireikus išklausiusi ieškovą, turi ištaisyti šią situaciją išsiųsdama vertimą per kuo trumpesnį terminą, kaip tai matyti iš reglamento 4 straipsnio 1 dalies. Šiuo klausimu <...> vieno mėnesio terminas, skaičiuojant nuo dienos, kai perduodančioji agentūra gavo informaciją apie atsisakymą, gali būti laikomas tinkamu, tačiau nacionalinis teismas gali nustatyti šį terminą atsižvelgdamas į aplinkybes. Ypač reikėtų atsižvelgti į aplinkybę, kad tam tikri dokumentai gali būti neįprastai didelės apimties arba kad jie turi būti išversti į kalbą, į kurią verčiančių vertėjų nėra daug.

65. Vertimo išsiuntimo poveikį įteikimo datai reikia nustatyti taikant analogiją su dvigubos datos sistema, įtvirtinta reglamento 9 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Siekiant išsaugoti reglamento veiksmingumą,

būtina iš tikrųjų siekti, kad skirtingų šios bylos šalių teisės būtų apsaugotos kuo geriau ir subalansuotai. <...> 68. Nacionalinis teismas turi atsižvelgti ir apsaugoti nagrinėjamos bylos šalių interesus. Taigi pagal analogiją su reglamento 19 straipsnio 1 dalies a ir b punktais, jei dokumentą atsisakyta priimti dėl to, kad jis parengtas ne valstybės, į kurią kreipiamasi, valstybine kalba arba šio dokumento adresatui suprantama perduodančios valstybės narės kalba ir atsakovas neatvyksta, teismas turi sustabdyti bylą, kol paaiškės, kad situacija dėl ginčijamo dokumento ištaisyta išsiuntus vertimą ir kad tai įvyko laiku, leidžiančiu atsakovui pasirengti gynybai. Tokia pareiga kyla ir iš Reglamento Nr. 44/2001 26 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto principo, o jos laikymosi patikrinimas yra išankstinė sprendimo pripažinimo sąlyga pagal to paties reglamento 34 straipsnio 2 punktą.

69. Siekdamas išspręsti su vertimo nebuvimo ištaisymo būdu susijusias problemas, nenumatytas reglamente, kaip jis išaiškintas Teisingumo Teismo praktikoje, nacionalinis teismas turi <...> taikyti savo nacionalinę procesinę teisę prižiūrėdamas, kad būtų užtikrintas visiškas reglamento veiksmingumas atsižvelgiant į jo tikslą.

2005 m. lapkričio 8 d. sprendimas Götz Leffler prieš Berlin Chemie AG (byla C-443/03, Rink., 2005, p. I-9611) Teisminis bendradarbiavimas civilinėse bylose – Teisminių ir neteisminių dokumentų įteikimas – Įteikimas per agentūras – Pristatymas paštu – Ryšiai tarp perdavimo ir įteikimo priemonių – Pirmenybė – Apeliacijos terminas <...> 20. Visų pirma pažymėtina, kad niekas reglamento [Nr. 1348/2000 (toliau – reglamentas)]893 tekste nerodo, kad juo nustatoma įteikimo priemonių hierarchija. Nei jo konstatuojamosios dalys, nei nuostatos nenumato, kad kuriai nors pagal reglamente nustatytą tvarką naudojamai perdavimo ir įteikimo priemonei turėtų būti suteiktas aukštesnis rangas, palyginti su įteikimo priemone per agentūras.

21. Be to, iš reglamento tikslo matyti, kad juo siekiama užtikrinti veiksmingą teisminių dokumentų įteikimą, kartu užtikrinant jų adresatų teisėtų interesų apsaugą. Vadinasi, jei visos reglamente numatytos įteikimo priemonės gali iš esmės užtikrinti jų interesų apsaugą, suprantama, kad atsižvelgiant į minėtą tikslą, galima pasinaudoti viena ar kita, net ir kartu dviem ar keliomis šiomis įteikimo priemonėmis, kurios, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, atrodo tinkamiausios.

22. <...> reglamentas nenustato jokios hierarchijos tarp įteikimo per agentūras ir įteikimo paštu, ir todėl teisminį dokumentą galima įteikti viena ar kita iš šių dviejų priemonių, ar jomis abiem kartu. <...> 31. <...> jei pagal reglamentą yra įteikiama kelis kartus, turi būti atsižvelgiama į pirmąjį įteikimą.

Niekas reglamente neprieštarauja, kad toks požiūris būtų taikomas santykiams tarp įteikimo per agentūras ir įteikimo paštu. Todėl jei yra įteikiama abiem priemonėmis, kad nustatytume gavėjo atžvilgiu procedūros, susijusios su įteikimo įvykdymu, termino pradžią, būtina atsižvelgti į įteikimo paštu datą, jei jis buvo įvykdytas anksčiau.

32. Ši išvada nepažeidžia teisminio akto adresato interesų, nes pirmasis teisėtas įteikimas leidžia jam veiksmingai susipažinti su šiuo aktu ir turėti pakankamai laiko pareikšti ieškinį teisme. Vadinasi, aplinkybė, kad jam apie tą patį aktą vėliau pranešama kita priemone, nepakeičia to, kad šie reikalavimai jau buvo įvykdyti pirminiu įteikimu.

2006 m. vasario 9 d. sprendimas Plumex prieš Young Sports NV, (byla C-473/04, Rink., 2006, p. I1417)

2000 m. gegužės 29 d. Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 1348/2000 dėl teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse arba komercinėse bylose įteikimo valstybėse narėse (OL 2000 m. specialusis leidimas, 19 skyrius,1 tomas,p. 227 - 242 ) 893

Teisminis bendradarbiavimas civilinėse bylose – Teisminių ir neteisminių dokumentų įteikimas – Dokumento priedų vertimo nebuvimas – Pasekmės <...> 44. <...> Reglamento Nr. 1348/2000 894 8 straipsnio 1 dalyje nekalbama apie perduodamo dokumento priedus. Tačiau nuoroda „dokumentai, kurių vertimo reikalaujama“ šio straipsnio 2 dalyje leidžia manyti, kad dokumentą gali sudaryti keli raštai.

45. Nesant naudingų nuorodų Reglamento Nr. 1348/2000 8 straipsnio tekste, šią nuostatą reikia aiškinti atsižvelgiant į jos tikslus ir kontekstą bei plačiau atsižvelgiant į paties Reglamento Nr. 1348/2000 tikslus ir kontekstą895. <...> 48. <...> be kita ko, aiškinant Reglamento Nr. 1348/2000 8 straipsnį ir visų pirma perduodamo dokumento sąvoką, jeigu tai yra bylos iškėlimo dokumentas, siekiant nustatyti, ar tokiame dokumente turi būti priedai, kuriuos sudaro įrodomieji dokumentai, svarbu stengtis suderinti veiksmingo ir greito procesinių dokumentų perdavimo tikslus, reikalingus geram teisingumo vykdymui, su teisės į gynybą apsaugos tikslu.

49. Tačiau reikia konstatuoti, kad vien šie Reglamento Nr. 1348/2000 tikslai neleidžia išaiškinti bylos iškėlimo dokumento sąvokos Reglamento Nr. 1348/2000 8 straipsnio 1 dalies taikymo tikslais, siekiant nustatyti, ar toks dokumentas gali arba turi būti su priedais. Jie taip pat neleidžia nustatyti, ar bylos iškėlimo dokumento vertimas yra esminis atsakovo teisės į gynybą elementas, o tai galėtų paaiškinti šio reglamento 8 straipsnyje numatytos vertimo pareigos apimtį.

50. <...> Reglamento Nr. 1348/2000 aiškinimas neturi būti atsietas nuo vystymosi teismų bendradarbiavimo civilinėse bylose srityje konteksto, į kurį atsižvelgiant buvo priimtas šis reglamentas, ir konkrečiai nuo Reglamento Nr. 44/2001, kurio 26 straipsnio 3 ir 4 dalyse daroma tiesioginė nuoroda į Reglamentą Nr. 1348/2000. <...> 56. Išnagrinėjus atitinkamas 1965 m. Hagos konvencijos, 1997 m. Briuselio konvencijos, reglamentų Nr. 1348/2000 ir Nr. 44/2001 bei valstybių narių pranešimų pagal Reglamento Nr. 1348/2000 14 straipsnio 2 dalį nuostatas matyti, jog šių nuostatų reglamentuojamose srityse nei Bendrijos teisės aktų leidėjas, nei valstybės narės nemano, kad ieškovo užtikrinamas bylos iškėlimo dokumento vertimas yra būtinas atsakovo teisės į gynybą įgyvendinimo elementas, nes pastarajam turi būti suteiktas tik pakankamas terminas pavesti išversti dokumentą ir pasirengti gynybai.

57. Toks Bendrijos teisės aktų leidėjo ir valstybių narių pasirinkimas neprieštarauja EŽTK įtvirtintai pagrindinių teisių apsaugai. Šios konvencijos 6 straipsnio 3 dalies a punktas, pagal kurį kiekvienas kaltinamas asmuo mažiausiai turi teisę būti skubiai ir išsamiai jam suprantama kalba informuotas apie pateikiamo kaltinimo pobūdį ir pagrindą, galioja tik baudžiamosios teisės srityje. Nė viena EŽTK nuostata nereikalauja išversti civilinės ar komercinės bylos iškėlimo dokumento.

58. Todėl Bendrijos teisės aktų leidėjui Reglamento Nr. 1348/2000 8 straipsniu nusprendus leisti dokumento adresatui atsisakyti jį priimti, jeigu nėra išverstas į valstybės narės, į kurią kreipiamasi, valstybinę kalbą arba į jam suprantamą perduodančios valstybės narės kalbą, tai iš esmės buvo padaryta siekiant vienodai nustatyti, kas įteikimo stadijoje turi užtikrinti tokio dokumento vertimą ir prisiimti išlaidas. <...> 64. Iš <...> autonomiškos bylos iškėlimo dokumento sąvokos, kaip ją išaiškino Teisingumo Teismas, išplaukia, kad tokiame [bylos iškėlimo] dokumente turi būti kitas ar kiti dokumentai, jei jie glaudžiai susiję pagal savo esmę, kurie leidžia atsakovui suprasti ieškinio dalyką ir pagrindimą bei tai, kad yra pradėta teisminė procedūra, per kurią jis gali pasinaudoti savo teisėmis arba gindamasis teisme, arba <...> apskųsdamas sprendimą, priimtą remiantis vien ieškovo reikalavimu.

65. Be to, <...> tam tikrų valstybių nacionalinės teisės nuostatose nenumatoma, kad prie to, kas jose apibrėžiama kaip bylos iškėlimo dokumentas, turi būti pridėti byloje esantys įrodomieji dokumentai, 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 1348/2000 dėl teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse arba komercinėse bylose įteikimo valstybėse narėse (OL 2000 m. specialusis leidimas, 19 skyrius, 1 tomas, p. 227 – 242) 895 2000 m. rugsėjo 19 d. Sprendimas Linster, C‑287/98, Rink., 2000, p. I‑6917, 43 p.

894

bet leidžiama juos pateikti atskirai. Taigi tokie dokumentai nelaikomi iš esmės susijusiais su bylos iškėlimo dokumentu taip, jog jie būtini, kad atsakovas galėtų suprasti prieš jį pateiktą prašymą ir kad pradėta teisminė procedūra; jie atlieka tik įrodomąją funkciją, kuri skiriasi nuo paties įteikimo dalyko. <...> 69. Iš šių argumentų išplaukia, kad perduodamo dokumento sąvoka, numatyta Reglamento Nr. 1348/2000 8 straipsnyje, jeigu tai yra bylos iškėlimo dokumentas, turi būti aiškinama taip, kad įrodomieji dokumentai, atliekantys tik patvirtinamąją funkciją ir pagal savo esmę nesusiję su ieškiniu, nebūdami būtini ieškovo reikalavimo dalykui ir pagrindui suprasti, nėra šio dokumento sudedamoji dalis. <...> 73. Atsižvelgiant į visus šiuos argumentus, sąvoka „dokumentas perdavimui“, numatyta Reglamento Nr. 1348/2000 8 straipsnio 1 dalyje, jeigu tai yra bylos iškėlimo dokumentas, turi būti aiškinama taip, kad ji apibrėžia laiku atsakovui įteiktą dokumentą ar dokumentus, kurie suteikia jam galimybę pasinaudoti savo teisėmis per teisminę procedūrą perduodančioje valstybėje. Toks dokumentas turi leisti užtikrintai suprasti bent reikalavimo dalyką ir pagrindą bei kvietimą atvykti į teismą arba, atsižvelgiant į vykstančią procedūrą, apskundimo galimybę teisme. Dokumentai, kurie atlieka tik įrodomąją funkciją ir nėra būtini reikalavimo dalykui ir pagrindui suprasti, nėra bylos iškėlimo dokumento sudedamoji dalis Reglamento Nr. 1348/2000 prasme. <...> 78. <...> Reglamento Nr. 1348/2000 8 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad perduodamo bylos iškėlimo dokumento adresatas negali atsisakyti priimti šį dokumentą, jeigu jis suteikia adresatui galimybę pasinaudoti savo teisėmis perduodančios valstybės narės teisminėje procedūroje, kai prie tokio dokumento pridėti įrodomieji dokumentai, surašyti ne valstybės narės, į kurią kreipiamasi, kalba arba adresatui suprantama perduodančios valstybės narės kalba, tačiau kurie atlieka vien patvirtinamąją funkciją ir nėra būtini reikalavimo dalykui ir pagrindui suprasti.

Nacionalinis teismas turi patikrinti, ar bylos iškėlimo dokumento turinio pakanka leisti atsakovui pasinaudoti savo teisėmis arba ar nesant būtino priedo vertimo siuntėjas turi ištaisyti šį trūkumą. <...> 80. Siekdamas nustatyti, ar perduodamo dokumento adresatas supranta perduodančios valstybės kalbą, kuria surašytas dokumentas, teismas turi įvertinti visus požymius, kuriuos šiuo klausimu jam nurodė ieškovas. <...> 85. <...> Siekiant Reglamento Nr. 1348/2000 8 straipsnio 1 dalies b punkto praktinio veiksmingumo, kompetentingas teismas turi patikrinti, ar iš tikrųjų įvykdomos šios nuostatos sąlygos. <...> <...> 88. <...> Reglamento Nr. 1348/2000 8 straipsnio 1 dalies b punktas turi būti aiškinamas taip, kad aplinkybė, jog perduodamo dokumento adresatas, vykdydamas savo ūkinę veiklą, sutartyje su ieškovu susitarė, jog korespondencija bus tvarkoma perduodančios valstybės narės kalba, nepagrindžia kalbos mokėjimo prezumpcijos, bet yra požymis, į kurį teismas gali atsižvelgti vertindamas, ar adresatas supranta perduodančios valstybės narės kalbą. <...> 90. <...> tam tikro perduodamo bylos iškėlimo dokumento priedo vertimo gali būti reikalaujama, jeigu tokio dokumento, kuris buvo išverstas, turinio nepakanka reikalavimo dalykui bei pagrindui nustatyti ir leisti atsakovui pasinaudoti savo teisėmis dėl to, kad tam tikri esminiai su reikalavimu susiję elementai išdėstyti šiuose prieduose.

91. Tačiau toks vertimas nebūtinas, jei iš faktinių aplinkybių matyti, kad bylos iškėlimo dokumento adresatas žino šių priedų turinį. Taip yra tuomet, kai jis yra šių dokumentų autorius arba galima manyti, kad jis supranta turinį, pavyzdžiui, dėl to, kad, vykdydamas savo ūkinę veiklą, sudarė sutartį, kurioje sutarė, jog korespondencija bus tvarkoma perduodančios valstybės narės kalba, ir kai priedai yra tiek susiję su šia korespondencija, tiek surašyti sutarta kalba.

92. Todėl <...> Reglamento Nr. 1348/2000 8 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad perduodamo bylos iškėlimo dokumento adresatas bet kuriuo atveju negali remdamasis šia nuostata atsisakyti priimti tokių dokumento priedų, kurie nesurašyti valstybės narės, į kurią kreipiamasi, valstybine kalba arba adresatui suprantama perduodančios valstybės narės kalba, jei, vykdydamas savo ūkinę veiklą, jis sudarė sutartį ir susitarė, kad korespondencija bus tvarkoma perduodančios

valstybės narės kalba, o perduoti priedai yra tiek susiję su šia korespondencija, tiek surašyti sutarta kalba.

2008 m. gegužės 8 d. sprendimas Ingenieurbüro Michael Weiss und Partner GbR prieš Industrieund Handelskammer Berlin (byla C-14/07, Rink., 2008, p. I-3367) Teisminis bendradarbiavimas civilinėse bylose – Teisminių ir neteisminių dokumentų įteikimas – Neteisminių dokumentų įteikimas neteisminėse procedūrose – Notarinės formos dokumentas – Taikymo sritis <...> 50. <...> sąvoka „neteisminis dokumentas“ Reglamento Nr. 1348/2000 16 straipsnio prasme yra Bendrijos teisės sąvoka. <...> 53. <...> teisinis Reglamento Nr. 1348/2000 896 priėmimo pagrindas yra EB 61 straipsnio c punktas [dabar SESV 67 straipsnio 4 dalis]. Ši nuostata leidžia priimti EB 65 straipsnyje [dabar SESV 81 straipsnis] numatytas priemones laisvės, saugumo ir teisingumo erdvei laipsniškai sukurti. Šios teisminio bendradarbiavimo užsienio elementą turinčių civilinių bylų srityje priemonės, vadovaujantis EB 65 straipsniu [dabar SESV 81 straipsnis], skirtos, be kita ko, tobulinti ir supaprastinti teisminių ir neteisminių dokumentų įteikimo kitoje valstybėje sistemą tokiu mastu, kokio reikia vidaus rinkai deramai veikti.

54. Reglamento Nr. 1348/2000 2 konstatuojamojoje dalyje taip pat skelbiama, jog tam, kad vidaus rinka tinkamai veiktų, būtina pagerinti ir paspartinti teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse ar komercinėse bylose įteikimą tarp valstybių narių.

55. Taigi EB 65 straipsniu ir Reglamentu Nr. 1348/2000 siekiama sukurti vidaus rinkai deramai veikti skirtą Bendrijos įteikimo sistemą.

56. Atsižvelgiant į šį tikslą, minėtame EB straipsnyje ir reglamente numatyto teisminio bendradarbiavimo negalima apriboti tik teisminėmis procedūromis. Šis bendradarbiavimas gali vykti tiek teisminėje procedūroje, tiek už jos ribų, jei tik jam būdingi užsienio elementai ir jis būtinas deramam vidaus rinkos veikimui. <...> 59. Dėl <...> motyvo, kad plati neteisminio dokumento apibrėžtis gali lemti per didelį krūvį nacionaliniams teismams jų turimų išteklių atžvilgiu, reikia pabrėžti, kad iš Reglamento Nr. 1348/2000 išplaukiančios su įteikimu susijusios pareigos nebūtinai turi būti užkrautos nacionaliniams teismams. Kompetenciją skirti perduodančiąsias ir gaunančiąsias agentūras, kuriomis gali būti „valstybės tarnautojai, institucijos ar kiti asmenys“, turi valstybės narės. Taigi jos gali kaip perduodančiąsias arba gaunančiąsias agentūras teisminiams arba neteisminiams dokumentams įteikti paskirti kitus nei nacionaliniai teismai subjektus.

60. Be to, įteikimas per perduodančiąsias ir gaunančiąsias agentūras yra ne vienintelis Reglamente Nr. 1348/2000 numatytas būdas. Reglamento 14 straipsniu valstybėms narėms leidžiama numatyti galimybę kitoje valstybėje narėje gyvenantiems asmenims įteikti dokumentus tiesiogiai paštu.

Dauguma valstybių leidžia tokį dokumentų įteikimo būdą. Be to, vadovaujantis 15 straipsniu, šis reglamentas nesudaro kliūties įteikti teisminius dokumentus tiesiogiai per teismo pareigūnus, tarnautojus ar kitus valstybės narės, į kurią kreipiamasi, kompetentingus asmenis. Šios dvi nuostatos, remiantis šio reglamento 16 straipsniu, taikomos ir neteisminių dokumentų įteikimui.

61. Todėl <...> notarinės formos dokumento, kaip antai aptariamo pagrindinėje byloje, įteikimas ne teisminėje procedūroje patenka į Reglamento Nr. 1348/2000 taikymo sritį.

2009 m. birželio 25 d. sprendimas Roda Golf & Beach Resort SL (byla C-14/08, Rink., 2009, p. I5439)

2000 m. gegužės 29 d. Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 1348/2000 dėl teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse arba komercinėse bylose įteikimo valstybėse narėse (OL 2000 m. specialusis leidimas, 19 skyrius, 1 tomas, p. 227 – 242 896

Teisminis bendradarbiavimas civilinėse bylose – Teisminių ir neteisminių dokumentų įteikimas – Procesinių dokumentų įteikimas paskelbiant viešai – Atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos arba laikinos gyvenamosios vietos valstybės narės teritorijoje nebuvimas <...> 51. Kiek tai susiję su reikalavimu išvengti neproporcingo gynybos teisių pažeidimo, svarbu pažymėti, kad jis nustatytas Reglamento Nr. 44/2001897 26 straipsnio 2 dalyje įtvirtintoje taisyklėje, pagal kurią Teismas sustabdo bylos procesą, kol įrodoma, kad atsakovas turėjo galimybę laiku gauti bylos iškėlimo arba lygiavertį dokumentą, kad galėtų pasirengti savo gynybai arba kad buvo imtasi visų šiam tikslui būtinų priemonių.

52. Viena vertus, dėl šios nuostatos taikytinumo pirmiausia pažymėtina, kad aplinkybėmis, kaip nagrinėjamosios pagrindinėje byloje, taisyklės, į kurias nurodoma Reglamento Nr. 44/2001 26 straipsnio 3 ir 4 dalyse, t. y. Reglamento Nr. 1393/2007898 19 straipsnis ar 1965 m. Hagos konvencijos 15 straipsnis, to nedraudžia.

53. Iš tiesų bylos iškėlimo dokumento įteikimo procese nedalyvavusio atsakovo teisėtumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į minėtos konvencijos nuostatas 899 ir a fortiori į minėto Reglamento Nr. 1393/2007 nuostatas. Tačiau ši taisyklė galioja tik tiek, kiek taikomos minėtos nuostatos. Be to, ir Reglamento Nr. 1393/2007 1 straipsnio 2 dalyje, ir 1965 m. Hagos konvencijos 1 straipsnio antroje pastraipoje nustatyta, kad šie norminiai aktai „netaikomi, jeigu nežinomas asmens, kuriam turi būti įteiktas dokumentas, adresas“.

54. Todėl aplinkybėmis, kaip nagrinėjamosios pagrindinėje byloje, konstatuotina, kad nei Reglamento Nr. 1393/2007 19 straipsnis, nei 1965 m. Hagos konvencijos 15 straipsnis neturi būti taikomi, nes nežinomas atsakovo adresas.

2012 m. kovo 15 d. sprendimas G prieš Cornelius de Visser (byla C-292/10, Rink., p.)

6.2.4.

6.2.5. Įrodymų rinkimas

Turinys

Teisminis bendradarbiavimas civilinėse bylose – Įrodymų rinkimas – Prašančiojo teismo prašymu prašomojo teismo vykdoma liudytojo apklausa – Liudytojų išlaidų atlyginimas <...> 51. Reglamento Nr. 1206/2001 14 straipsnyje išdėstyti atsisakymo vykdyti prašymą pagrindai. Šio straipsnio 2 dalies d punkte numatyta situacija, kai prašantysis teismas nepateikė užstato arba neatliko išankstinio mokėjimo, kurio buvo paprašyta pagal minėto reglamento 18 straipsnio 3 dalį.

Pagal šią nuostatą prieš vykdydamas prašymą prašomasis teismas gali pareikalauti išankstinio ekspertizės išlaidų apmokėjimo. Tačiau šioje nuostatoje nenumatyta galimybė reikalauti avanso liudytojų apklausos išlaidoms kompensuoti.

52. <...> prašymo vykdymo susiejimas su liudytojų išlaidų apmokėjimu Reglamento Nr. 1206/2001 14 straipsniui neprieštarautų tik tada, jei šioje nuostatoje nurodytų atvejų sąrašas būtų ne baigtinis, o tik pavyzdinis.

53. Šiuo klausimu pažymėtina, kad Reglamento Nr. 1206/2001 14 straipsnio 2 dalies formuluotė paneigia tokį aiškinimą. Šioje nuostatoje numatyta, kad, be šio straipsnio 1 dalyje minėtų priežasčių, prašymą apklausti liudytoją „galima atsisakyti vykdyti tik“ tam tikrais atvejais. Be to, Reglamento Nr. 1206/2001 11 konstatuojamojoje dalyje pabrėžiama, jog tam, kad būtų užtikrintas veiksmingas šio reglamento įgyvendinimas, prašymus surinkti įrodymus atsisakoma vykdyti tik išimtiniais 897

2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL 2001 m. specialusis leidimas, 19 skyrius, 4 tomas,p. 42 – 64) 898 2007 m. lapkričio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1393/2007 dėl teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse arba komercinėse bylose įteikimo valstybėse narėse ( dokumentų įteikimas ) ir panaikinantis Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1348/2000 (OL 2007, L 324, p. 79—120) 899 2005 m. spalio 13 d. Sprendimas Scania Finance France, C‑522/03, Rink., 2005, p. I‑8639, 30 p.

atvejais. Iš to matyti, kad galimi atsisakymo vykdyti tokį prašymą pagrindai išsamiai įvardyti minėto reglamento 14 straipsnyje.

54. Vadinasi, prašomasis teismas kaip liudytojo apklausos sąlygos negalėjo reikalauti iš anksto sumokėti liudytojui priklausantį išlaidų atlyginimą. Todėl prašantysis teismas nėra įpareigotas mokėti tokį avansą. <...> 56. Reglamento Nr. 1206/2001 18 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad už prašymo surinkti įrodymus vykdymą negali būti reikalaujama kompensuoti jokių mokesčių ar išlaidų. Todėl svarbiausia nustatyti, ar liudytojams išmokėtas išlaidų atlyginimas gali būti vertinamas kaip mokesčiai ir išlaidos šios nuostatos prasme. <...> 58. <...> išlaidų sąvoka turi būti apibrėžta kaip savarankiška sąvoka pagal Sąjungos teisę ir negali priklausyti nuo nacionalinėje teisėje įtvirtinto apibrėžimo. Jei išlaidų klausimas priklausytų nuo atitinkamoje nacionalinėje teisėje vartojamos išlaidų sąvokos, tai prieštarautų Reglamento Nr. 1206/2001 logikai ir tikslui – užtikrinti greitą ir paprastą prašymų dėl įrodymų rinkimo vykdymą.

59. Kiek tai susiję su minėto reglamento 18 straipsnio 1 dalyje vartojamais terminais, „mokestį“ reikia suprasti kaip pinigų sumą, teismo renkamą už savo veiklą, o „išlaidos“ reiškia sumas, teismo per procesą išmokamas tretiesiems asmenims, pavyzdžiui, ekspertams ar liudytojams. <...> 61. Darytina išvada, kad Reglamento Nr. 1206/2001 18 straipsnio 1 dalyje esanti išlaidų sąvoka apima ir liudytojo, kurį apklausia prašomasis teismas, išlaidų kompensavimą.

62. Dėl pareigos atlyginti šias išlaidas primintina, kad pagal Reglamento Nr. 1206/2001 2, 7, 8, 10 ir 11 konstatuojamąsias dalis reglamento tikslas yra užtikrinti paprastą, veiksmingą ir greitą įrodymų rinkimą užsienyje. Dėl vienos valstybės narės teismo atliekamo įrodymų rinkimo kitoje valstybėje narėje negali būti uždelsiama nagrinėti nacionalines bylas. Todėl, siekiant pašalinti galimas kliūtis šioje srityje, Reglamentu Nr. 1206/2001 nustatyta visoms valstybėms narėms, išskyrus Danijos Karalystę, privaloma tvarka.

63. Taigi prašančiajam teismui pareiga atlyginti išlaidas gali kilti tik jei taikoma viena iš Reglamento Nr. 1206/2001 18 straipsnio 2 dalyje numatytų išimčių. <...> 69. <...> Reglamento Nr. 1206/2001 14 ir 18 straipsnius reikia aiškinti taip, kad prašantysis teismas nėra įpareigotas sumokėti prašomajam teismui avansą liudytojo išlaidoms padengti arba kompensuoti jau apmokėtas apklausto liudytojo išlaidas.

2011 m. vasario 17 d. sprendimas Artur Weryński prieš Mediatel 4B spółka z o.o., (byla C-283/09, Rink., p.)

Teisminis bendradarbiavimas civilinėse bylose – Įrodymų rinkimas – Materialinė taikymo sritis – Vienos valstybės narės teismo atliekama kitoje valstybėje narėje gyvenančio liudytojo, kuris yra pagrindinės bylos šalis, apklausa – Galimybė bylos šalį iškviesti kaip liudytoją į kompetentingą teismą pagal šio teismo valstybės narės teisę <...> 26. <...> Reglamento Nr. 1206/2001 900 dalykinė taikymo sritis, kaip ji apibrėžta šiame straipsnyje ir kaip matyti iš šio reglamento sistemos, apima tik dvi įrodymų rinkimo priemones: pirma, kai pagal šio reglamento 10–16 straipsnius kitos valstybės narės prašančiojo teismo prašymu įrodymus renka prašomasis teismas ir, antra, kai juos renka prašantysis teismas kitoje valstybėje narėje šio reglamento 17 straipsnyje nustatyta tvarka.

27. Kita vertus, Reglamente Nr. 1206/2001 nėra jokios nuostatos, kuria būtų reglamentuojama arba draudžiama vienos valstybės narės teismo galimybė iškviesti kitoje valstybėje narėje gyvenančią šalį atvykti į jį ir tiesiogiai jame duoti parodymus.

2001 m. gegužės 28 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1206/2001 dėl valstybių narių teismų tarpusavio bendradarbiavimo renkant įrodymus civilinėse ar komercinėse bylose (OL 2001 m. specialusis leidimas,19 skyrius 19 tomas 04 p. 121 – 144) 900

28. Vadinasi, Reglamentas Nr. 1206/2001 iš principo taikytinas tik tokiu atveju, kai vienos valstybės narės teismas nusprendžia įrodymus rinkti taikydamas vieną iš dviejų šiame reglamente numatytų įrodymų rinkimo priemonių, ir šiuo atveju jis privalo laikytis su šiomis priemonėmis susijusios tvarkos.

29. Toliau primintina, kad pagal Reglamento Nr. 1206/2001 2, 7, 8, 10 ir 11 konstatuojamąsias dalis jo tikslas yra užtikrinti paprastą, veiksmingą ir greitą įrodymų rinkimą užsienyje. <...> 30. <...> toks Reglamento Nr. 1206/2001 nuostatų aiškinimas, pagal kurį būtų apskritai draudžiama vienos valstybės narės teismui pagal savo nacionalinę teisę iškviesti kitoje valstybėje narėje gyvenančią šalį kaip liudytoją ir ją išklausyti pagal šią nacionalinę teisę, šio tikslo neatitinka. <...> toks aiškinimas apribotų šio teismo galimybes atlikti tokios šalies apklausą.

31. Taigi, akivaizdu, kad tam tikromis aplinkybėmis, ypač jeigu šaukiama kaip liudytoja šalis savanoriškai pasirengusi atvykti į teismą, kompetentingam teismui gali būti paprasčiau, veiksmingiau ir greičiau ją apklausti vadovaujantis savo nacionaline teise, o ne taikant Reglamente Nr. 1206/2001 numatytas įrodymų rinkimo priemones. <...> 37. <...> vienos valstybės narės kompetentingas teismas turi galimybę iškviesti kaip liudytoją kitoje valstybėje narėje gyvenančią šalį ir ją išklausyti pagal šio teismo valstybės narės teisę.

38. Be to, tuo atveju, kai be pagrįstų priežasčių šalis neatvyksta liudyti į teismą, minėtas teismas išlaiko teisę prireikus taikyti jo valstybės narės teisėje numatytas pasekmes su sąlyga, kad jos bus taikomos laikantis Sąjungos teisės.

39. <...> Reglamento Nr. 1206/2001 nuostatos, ypač jo 1 straipsnio 1 dalis, aiškintinos taip, kad kompetentingas vienos valstybės narės teismas, norintis apklausti kaip liudytoją kitoje valstybėje narėje gyvenančią šalį, turi galimybę, kad atliktų tokią apklausą, iškviesti šią šalį ir ją išklausyti laikydamasis šio teismo valstybės narės teisės.

2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimas Maurice Robert Josse Marie Ghislain Lippens ir kt. prieš Hendrikus Cornelis Kortekaas ir kt., (byla C-170/11, dar nepaskelbta rinkinyje) 6.2.5.

6.2.6. Įstatymų kolizija

Turinys

Teisminis bendradarbiavimas civilinėse bylose – Romos konvencija dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės – Taikytina teisė šalims jos nepasirinkus – Frachtavimo sutartis – Ryšio kriterijai – Sutarties padalijimas siekiant nustatyti taikytiną teisę <...> 33. Iš šios [Konvencijos dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės, pateiktos pasirašyti Romoje 1980 m. birželio 19 dieną (toliau – konvencija) 4 straipsnio 4 dalies] nuostatos matyti, kad konvencijoje vežimo sutartims prilyginamos ne tik frachtavimo sutartys vienai kelionei, bet ir kitos sutartys, jeigu jų pagrindinis dalykas – prekių vežimas.

34. Taigi vienas iš šios nuostatos tikslų yra išplėsti konvencijos 4 straipsnio 4 dalies antrame sakinyje numatytos tarptautinės privatinės teisės taisyklės taikymo sritį sutartims, kurių pagrindinis dalykas yra prekių vežimas, net jei nacionalinėje teisėje jos laikomos frachtavimo sutartimis. Nustatant šį dalyką reikia atsižvelgti į sutartinių santykių tikslą, todėl – ir į visas šalies, vykdančios labiausiai sutarčiai būdingą pareigą, prievoles.

35. Frachtavimo sutartyje frachtininkas, kuris vykdo tokią pareigą, paprastai įsipareigoja perduoti frachtuotojui transporto priemonę. Vis dėlto neatmestina, kad frachtininko prievolės gali būti susijusios ne tik su transporto priemonės perdavimu, bet ir su prekių vežimu. Tokiu atveju aptariama sutartis patenka į konvencijos 4 straipsnio 4 dalies taikymo sritį, jeigu jos pagrindinis dalykas yra prekių vežimas.

36. Tačiau reikia nurodyti, kad konvencijos 4 straipsnio 4 dalies antrame sakinyje įtvirtinta prielaida taikoma tik tuomet, kai frachtininkas – darant prielaidą, kad jis laikomas vežėju – sutarties sudarymo metu turi pagrindinę verslo vietą valstybėje, kurioje yra pakrovimo vieta ar iškrovimo vieta arba siuntėjo pagrindinė verslo vieta.

37. Remiantis šiais argumentais, <...> konvencijos 4 straipsnio 4 dalies paskutinis sakinys turi būti aiškinamas taip, kad šio 4 straipsnio 4 dalies antrame sakinyje numatytas ryšio kriterijus taikomas kitai nei frachtavimo vienai kelionei frachtavimo sutarčiai, tik jeigu pagrindinis sutarties dalykas yra ne paprastas transporto priemonės perdavimas, bet prekių vežimas. <...> 42. <...> pagal konvencijos 4 straipsnio 1 dalies antrą sakinį sutarties daliai išimtiniu atveju galima taikyti skirtingą teisę nei taikoma likusiajai sutarties daliai, jeigu ji labiau susijusi su kita valstybe nei ta, su kuria susijusios kitos sutarties dalys.

43. Iš šios nuostatos turinio akivaizdu, kad taisyklė, numatanti sutarties dalies atskyrimą, yra išimtinė. <...> 44. Siekiant nustatyti sąlygas, kuriomis teismas gali atskirti sutarties dalį, reikia manyti, kad konvencijos tikslas <...> yra stiprinti teisinį saugumą, didinant pasitikėjimą sutarties šalių santykių stabilumu. Toks tikslas nebus pasiektas, jei taikytinos teisės nustatymo sistema nebus aiški ir jei ši teisė nebus pakankamai numatoma.

45. <...> galimybė padalyti sutartį į kelias dalis tam, kad būtų galima taikyti kelių valstybių teisę, prieštarauja konvencijos tikslams ir ja gali būti leidžiama pasinaudoti, tik jei sutartį sudaro kelios dalys, kurias galima laikyti savarankiškomis viena kitos atžvilgiu.

46. Taigi siekiant išsiaiškinti, ar sutarties daliai gali būti taikoma skirtinga teisė, reikia nustatyti, ar jos dalykas yra savarankiškas, palyginti su likusia sutarties dalimi.

47. Jei taip, kiekvienai sutarties daliai turi būti taikoma viena teisė. Taigi, pavyzdžiui, taisyklėms dėl teisės pasibaigimo termino turi būti taikoma ta pati teisinė sistema, kokia taikoma atitinkamai prievolei. Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad pagal konvencijos 10 straipsnio 1 dalies d punktą sutarčiai taikytina teisė, be kita ko, reglamentuoja prievolių pasibaigimo terminą.

48. Remiantis šiais teiginiais, <...> konvencijos 4 straipsnio 1 dalies antrasis sakinys turi būti aiškinamas taip, jog sutarties daliai gali būti taikoma skirtinga teisė nei ta, kuri taikoma likusiai sutarties daliai, tik jeigu ji turi savarankišką dalyką.

49. Jei frachtavimo sutarčiai taikomas konvencijos 4 straipsnio 4 dalyje numatytas ryšio kriterijus, jis turi būti taikomas visai sutarčiai, nebent su vežimu susijusi sutarties dalis yra savarankiška likusios sutarties dalies atžvilgiu. <...> 60. <...> kadangi pagrindinis konvencijos 4 straipsnio tikslas yra taikyti sutarčiai tos valstybės teisę, su kuria ji labiausiai susijusi, šio 4 straipsnio 5 dalį reikia aiškinti taip, kad ji leidžia bylą nagrinėjančiam teismui visais atvejais taikyti kriterijų, padedantį nustatyti tokio ryšio buvimą netaikant „prielaidų“, jeigu jose nenumatyta valstybė, su kuria sutartis labiausiai susijusi. <...> 62. Kaip matyti iš konvencijos 4 straipsnio turinio ir tikslo, teismas visuomet turi nustatyti taikytiną teisę remdamasis minėtomis prielaidomis, atitinkančiomis bendrą teisės numatymo ir teisinio saugumo sutartiniuose santykiuose reikalavimą.

63. Tačiau jei iš visų aplinkybių aiškiai matyti, kad sutartis yra labiau susijusi su kita valstybe nei ta, kuri nustatyta remiantis konvencijos 4 straipsnio 2–4 dalyse numatytomis prielaidomis, šis teismas neturi taikyti šio 4 straipsnio 2–4 dalių. <...> 64. Atsižvelgiant į šiuos argumentus, <...> konvencijos 4 straipsnio 5 dalis turi būti aiškinama taip, kad jei iš visų aplinkybių aiškiai matyti, kad sutartis yra labiau susijusi su kita valstybe nei ta, kuri nustatyta remiantis vienu iš šio 4 straipsnio 2–4 dalyse numatytų kriterijų, teismas neturi taikyti šių kriterijų ir turi taikyti valstybės, su kuria ši sutartis labiausiai susijusi, teisę.

2009 m. spalio 6 d. sprendimas Intercontainer Interfrigo SC (ICF) prieš Balkenende Oosthuizen BV, MIC Operations BV (byla C-133/08, Rink., 2009, p. I-9687) Teisminis bendradarbiavimas civilinėse bylose – Romos konvencija dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės – Darbo sutartis – Šalių pasirinkimas – Privalomos teisės, taikytinos nesant šalių pasirinkimo, normos – Šios teisės nustatymas – Valstybės, kurioje darbuotojas „paprastai dirba“, sąvoka – Darbuotojas, dirbantis keliose susitariančiose valstybėse

<...> 32. <...> šį [valstybės, kurioje darbuotojas „paprastai dirba“] kriterijų reikia aiškinti savarankiškai, t. y. šios nukreipiamosios normos turinys ir reikšmė turi būti nustatomi ne pagal valstybės, į kurios teismą kreiptasi, teisę, o remiantis vienodais ir savarankiškais kriterijais, siekiant užtikrinti Romos konvencijos veiksmingumą ja siekiamų tikslų atžvilgiu901.

33. Be to, toks aiškinimas neturi nukrypti nuo Briuselio konvencijos 5 straipsnio 1 dalyje numatytų kriterijų aiškinimo, nes pagal juos apibrėžiamos jurisdikcijos nustatymo analogiškose bylose taisyklės ir vartojamos panašios sąvokos. Iš Romos konvencijos preambulės matyti, kad ji buvo sudaryta siekiant tarptautinės privatinės teisės srityje tęsti teisės vienodinimo darbą, pradėtą priėmus 1968 m. rugsėjo 27 d. Briuselio konvenciją dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo902. <...> 42. <...> kadangi Romos konvencijos 6 straipsnio tikslas yra užtikrinti adekvačią darbuotojo apsaugą, ši nuostata turi būti suprantama taip, kad ja užtikrinama, jog bus taikoma tos valstybės, kurioje darbuotojas dirba, o ne tos, kurioje yra darbdavio buveinė, teisė. Pirmojoje valstybėje darbuotojas atlieka savo socialines ir ekonomines funkcijas ir <...> verslo ir politinė aplinka veikia darbą. Todėl būtina, kiek įmanoma užtikrinti pagal šios valstybės teisę nustatytų darbo saugos taisyklių laikymąsi.

43. Taigi, atsižvelgiant į Romos konvencijos 6 straipsniu siekiamą tikslą, konstatuotina, kad šio straipsnio 2 dalies a punkte įtvirtintą valstybės, kurioje darbuotojas „paprastai dirba“, kriterijų reikia aiškinti plačiai, o to paties straipsnio 2 dalies b punkte numatytą „darbdavio verslo vietos“ kriterijų reikėtų taikyti tada, kai bylą nagrinėjantis teismas negali nustatyti valstybės, kurioje paprastai dirbama.

44. Iš to, kas pasakyta, matyti, kad Romos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies a punkte įtvirtintas kriterijus taikomas ir tokiu atveju, kaip nagrinėjamasis pagrindinėje byloje, kai darbuotojas dirba keliose susitariančiose valstybėse, jei bylą nagrinėjantis teismas gali nustatyti valstybę, su kuria darbas yra glaudžiai susijęs.

45. Remiantis <...> Teisingumo Teismo praktika, [susijusia su Briuselio konvencijos 5 straipsnio 1 dalimi903 , kuri yra svarbi nagrinėjant Romos konvencijos 6 straipsnio 2 dalį, kai dirbama daugiau nei vienoje valstybėje narėje, valstybės, kurioje paprastai dirbama, kriterijus turi būti aiškinamas plačiai ir suprantamas kaip susijęs su vieta, kurioje arba iš kurios darbuotojas faktiškai vykdo savo profesinę veiklą, ir, jei nėra verslo centro, vieta, kurioje jis vykdo didžiąją dalį savo veiklos.

46. Be kita ko, šis aiškinimas atitinka ir naujos nuostatos dėl kolizinių normų, susijusių su individualiomis darbo sutartimis, įtvirtintos Reglamentu Nr. 593/2008, pagrindinėje byloje netaikomu ratione temporis, formuluotę. Pagal šio reglamento 8 straipsnį tiek, kiek šalys nepasirinko individualiai darbo sutarčiai taikytinos teisės, sutarčiai taikoma teisė valstybės, kurioje, o jei ši sąlyga netenkinama, – iš kurios darbuotojas vykdydamas sutartį įprastai atlieka darbą. Ši teisė taikoma ir tokiu atveju, jei darbuotojas laikinai dirba kitoje valstybėje. Be to, kaip nurodyta šio reglamento dvidešimt trečioje konstatuojamojoje dalyje, aiškinant šią nuostatą, reikia remtis favor laboratoris principu, nes silpnesnės sutarties šalys turi būti apsaugotos „tokių teisės kolizijos taisyklių, kurios šioms šalims yra palankesnės“.

47. Iš to, kas pasakyta, matyti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi plačiai aiškinti Romos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies a punkte nustatytą ryšio kriterijų, siekdamas išsiaiškinti, ar ieškovas pagrindinėje byloje paprastai dirbo vienoje susitariančioje valstybėje, ir nustatyti, kuri tai valstybė.

901

1993 m. liepos 13 d. Sprendimas Mulox IBC, C‑125/92, Rink., 1993, p. I‑4075, 10 ir 16 p.

2009 m. spalio 6 d. Sprendimas ICF, C‑133/08, Rink., 2009, p. I‑9687, 22 p.

903 1997 m. sausio 9 d. Sprendimas Rutten, C‑383/95, Rink., 1997, p. I‑57, 23 p.; 2002 m. vasario 27 d. Sprendimas Weber, C‑37/00, Rink., 2002, p. I‑2013, 42 p.

902

48. Todėl įvertindamas darbo tarptautinių pervežimų sektoriuje, kaip nagrinėjamasis pagrindinėje byloje, pobūdį nacionalinis teismas privalo <...> atsižvelgti į visas darbuotojo veiklą apibūdinančias aplinkybes.

49. Be kita ko, jis turi nustatyti, kurioje valstybėje yra vieta, iš kurios darbuotojas vykdo pervežimus, gauna nurodymus dėl pervežimų vykdymo ir organizuoja savo darbą bei vieta, kurioje yra darbo priemonės. Taip pat jis turi patikrinti, į kokias vietas daugiausiai vykdomi pervežimai, kur iškraunamos prekės ir į kokią vietą darbuotojas grįžta baigęs darbą.

50. Tokiomis aplinkybėmis <...> Romos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies a punktas turi būti aiškinamas taip, kad tuo atveju, kai darbuotojas atlieka savo darbą daugiau nei vienoje susitariančioje valstybėje, valstybė, kurioje darbuotojas, vykdydamas sutartį, paprastai dirba, kaip tai suprantama pagal šį straipsnį, yra valstybė, kurioje arba iš kurios, atsižvelgiant į visas tą darbą apibūdinančias aplinkybes, darbuotojas faktiškai vykdo pagrindinius įsipareigojimus darbdaviui.

2011 m. kovo 15 d. sprendimas Heiko Koelzsch prieš Liuksemburgo Didžiąją Hercogystę (byla C29/10, Rink., p.)

Romos konvencija dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės – Darbo sutartis – Šalių pasirinkimas – Teisės, taikytinos nesant šalių pasirinkimo, privalomos normos – Šios teisės nustatymas – Darbuotojas, dirbantis keliose susitariančiosiose valstybėse <...> 34. Iš Romos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies teksto matyti, kad teisės aktų leidėjas siekė nustatyti kriterijų, į kuriuos reikia atsižvelgti nustatant darbo sutarčiai taikytiną teisę, hierarchiją.

35. Tokį aiškinimą taip pat pagrindžia Romos konvencijos 6 straipsniu siekiamo tikslo užtikrinti tinkamą darbuotojo apsaugą analizė. Kaip jau yra pripažinęs Teisingumo Teismas, šios konvencijos 6 straipsnio 2 dalies a punkte įtvirtintą valstybės, kurioje darbuotojas „paprastai dirba“, kriterijų reikia aiškinti plačiai, o to paties straipsnio 2 dalies b punkte numatytą „darbdavio verslo vietos“ kriterijų reikėtų taikyti tada, kai bylą nagrinėjantis teismas negali nustatyti valstybės, kurioje paprastai dirbama904. <...> 40. <...> darbo santykius apibūdinančios aplinkybės, minimos sprendime pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, t. y. faktinė darbo vieta, vieta, kur darbuotojas gauna nurodymus, arba vieta, kur jis turi atvykti prieš vykdydamas užduotis, yra reikšmingos nustatant šiems darbo santykiams taikytiną teisę, nes jei šios vietos yra toje pačioje valstybėje, bylą nagrinėjantis teismas gali nuspręsti, kad situacija priskirtina Romos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies a punkte reglamentuojamiems atvejams.

41. Taigi Romos konvencijos 6 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas visų pirma turi nustatyti, ar valstybė, kurioje darbuotojas, vykdydamas sutartį, paprastai dirba, yra valstybė, kurioje arba iš kurios, atsižvelgiant į visas tą darbą apibūdinančias aplinkybes, darbuotojas faktiškai vykdo pagrindinius įsipareigojimus darbdaviui. <...> 49. Tik tuo atveju, kai su įdarbinimo procedūra susijusios aplinkybės leidžia konstatuoti, kad darbo sutartį sudariusi įmonė iš tiesų veikė kitos įmonės vardu ir jos naudai, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas galėtų nuspręsti, kad Romos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies b punkte įtvirtintas ryšio kriterijus nurodo valstybės, kurioje yra pastarosios įmonės verslo vieta, teisę.

50. Todėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas vertindamas turėtų atsižvelgti ne į aplinkybes, susijusias su darbo atlikimu, bet tik į aplinkybes, susijusias su sutarties sudarymu, kaip antai darbo skelbimą paskelbusią įmonę ir pokalbį dėl darbo organizavusią įmonę, ir nustatyti faktinę šios įmonės buvimo vietą.

51. Bet kuriuo atveju, <...> pagal Romos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies paskutinę pastraipą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas gali atsižvelgti į kitas darbo santykių aplinkybes, jei paaiškėja, kad aplinkybės, susijusios su dviem šiame straipsnyje minimais ryšio 904

2011 m. kovo 15 d. Sprendimas Koelzsch (C‑29/10, Rink., p.), 43 p.

kriterijais, t. y. įprastinio darbo vieta ir verslo vieta, kur darbuotojas įdarbinamas, leidžia manyti, kad sutartis labiau susijusi su kita valstybe, o ne su nurodytomis šiuose kriterijuose.

52. Taigi <...> sąvoką „darbdavio verslo vieta“, kaip ji suprantama pagal Romos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies b punktą, reikia suprasti tik kaip verslo vietą, kur darbuotojas buvo įdarbintas, o ne vietą, kur jis faktiškai dirba. <...> 58. <...> Romos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies b punktas turi būti aiškinamas taip, kad teisinio subjektiškumo turėjimas nėra reikalavimas, kurį turi atitikti darbdavio verslo vieta, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą. <...> 65. <...> Romos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies b punktas turi būti aiškinamas taip, kad kitos įmonės, su kuria įmonė, formaliai nurodyta kaip darbdavė, turi santykių, verslo vieta gali būti laikoma „verslo vieta“, jei objektyvūs duomenys leidžia nustatyti, kad reali padėtis skiriasi nuo tos, kuri nurodyta sutartyje, net jei įgaliojimai duoti nurodymus tai kitai įmonei formaliai nebuvo perleisti.

2011 m. gruodžio 15 d. sprendimas Jan Voogsgeerd prieš Navimer SA (byla C-384/10, Rink., p.)

Teisminis bendradarbiavimas civilinėse bylose – Nesutartinėms prievolėms taikytina teisė – Reglamentas (EB) Nr. 864/2007 – Rationæ temporis taikymo sritis <...> 23. Šiuo atveju, nors reglamente [Nr. 864/2007 (toliau – reglamentas)]905 nėra aiškiai nurodyta įsigaliojimo data, pirma, jo 31 straipsnyje „Taikymas laike“ numatyta, kad jis taikomas po šio jo įsigaliojimo atsitikusiems žalą sukėlusiems įvykiams, ir, antra, 32 straipsnyje „Taikymo data“ numatyta, kad jis taikomas nuo 2009 m. sausio 11 d., išskyrus straipsnį, kuris nėra aptariamas pagrindinėje byloje. <...> 29. <...> atsižvelgiant į nuostatos turinį, kuris sutampa visose kalbinėse versijose, reikia konstatuoti, kad reglamento 32 straipsnyje nurodyta ne jo įsigaliojimo, bet taikymo data.

30. <...> jei nėra konkrečios nuostatos, nustatančios reglamento įsigaliojimo datą, ši data turi būti nustatyta pagal SESV 297 straipsnio 1 dalies trečioje pastraipoje įtvirtintą taisyklę. Kadangi reglamentas buvo paskelbtas 2007 m. liepos 31 d. Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje, jis įsigaliojo dvidešimtą dieną po jo paskelbimo, t. y. 2007 m. rugpjūčio 20 d. <...> 33. Šiomis aplinkybėmis reglamento 31 straipsnis, kuris pavadintas „Taikymas laike“, negali būti aiškinamas neatsižvelgiant į reglamento 32 straipsnyje nustatytą taikymo datą, t. y. 2009 m. sausio 11 d. Taigi reikia konstatuoti, kad pagal 31 straipsnį šis reglamentas taikomas žalą sukėlusiems įvykiams, įvykusiems nuo šios datos.

34. Toks aiškinimas yra vienintelis, kuris, remiantis reglamento 6, 13, 14 ir 16 konstatuojamosiomis dalimis, leidžia garantuoti jo tikslų visapusį įgyvendinimą, kaip antai užtikrinti galimybę numatyti teismo sprendimus, teisinį saugumą dėl taikytinos teisės ir vienodą šio reglamento taikymą visose valstybėse narėse.

35. Tačiau šie tikslai gali būti nepasiekti, jeigu reglamentas būtų taikomas faktinėms aplinkybėms, įvykusioms tarp jo įsigaliojimo datos ir jo 32 straipsnyje nustatytos taikymo datos. Iš tiesų, <...> neatmestina galimybė, kad dvi faktinės aplinkybės, įvykusios tą pačią dieną prieš 2009 m. sausio 11 d., gali būti reglamentuojamos skirtingais įstatymais, atsižvelgiant į procedūros dėl žalos atlyginimo pradžios datą, arba teismo, į kurį kreipiamasi, atliekamo taikytinos teisės nustatymo datą. Be to, įsipareigojimai, susiję su tuo pačiu metu keliems asmenims žalą sukėlusiu įvykiu, galėtų būti reglamentuojami skirtingais įstatymais, atsižvelgiant į įvairių teisminių procedūrų baigtį.

2007 m. liepos 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 864/2007 dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės ( Roma II ) (OL 2007, L 199, p. 40—49 ) 905

36. Taigi nei bylos pradžios data, nei nacionalinio teismo atliekamo taikytinos teisės nustatymo diena neturi reikšmės reglamento rationæ temporis taikymo srities nustatymui. Kaip matyti iš jo 31 straipsnio, vienintelis momentas, į kurį reikia atsižvelgti – kada įvyko žalą sukėlęs įvykis.

37. Šiomis aplinkybėmis <...> reglamento 31 ir 32 straipsniai kartu su SESV 297 straipsniu turi būti aiškinami taip, kad nacionalinis teismas turi taikyti reglamentą tik žalą sukėlusiems įvykiams, atsitikusiems nuo 2009 m. sausio 11 d., ir kad proceso dėl žalos atlyginimo pradžios arba teismo, į kurį kreipiamasi, atliekamo taikytinos teisės nustatymo datos neturi įtakos šio reglamento rationæ temporis taikymo srities nustatymui.

2011 m. lapkričio 17 d. sprendimas Deo Antoine Homawoo prieš GMF Assurances SA (byla C412/10, Rink., p.)

6.2.6.

6.2.7. Veiksminga teisė į teisingumą Šiuo metu aktualios ESTT praktikos nėra.

6.2.8. Europos mokėjimo įsakymo procedūra

Turinys

Teisminis bendradarbiavimas civilinėse bylose – Europos mokėjimo įsakymo procedūra – Prašymas išduoti įsakymą, neatitinkantis nacionalinės teisės aktuose numatytų formalių reikalavimų – Reikalavimų, kuriuos turi atitikti prašymas, išsamumas – Galimybė reikalauti palūkanų, susikaupusių iki pagrindinės sumos sumokėjimo dienos <...> 26. <...> minėto reglamento [Nr. 1896/2006]906 7 straipsnyje įtvirtinti tam tikri reikalavimai, susiję su prašymo išduoti Europos mokėjimo įsakymą turiniu ir forma. Taigi juo reglamentuojama visų pirma tokio prašymo pateikimo užpildant standartinę formą sąlyga, jį sudarančios dalys, prašymą pateikusio asmens pareiškimas, kad šiame prašyme pateikiama informacija yra teisinga, galimybė pateikti prieštaravimą įprasto civilinio proceso tvarka bei šio prašymo pasirašymo taisyklės.

27. Reikia konstatuoti, kad minėto straipsnio formuluotėje nėra jokios nuorodos, leidžiančios daryti išvadą, kad valstybės narės savo nacionalinėje teisėje gali laisvai nustatyti papildomas prašymo išduoti Europos mokėjimo įsakymą sąlygas.

28. Iš tiesų, kaip aiškiai matyti iš Reglamento Nr. 1896/2006 7 straipsnio 2 dalies c punkto ir 3, 5 bei 6 dalių, kai šia nuostata leidžiama valstybėms narėms nacionalinės teisės aktais reglamentuoti kai kuriuos specifinius reikalavimų, kuriuos turi atitikti prašymas išduoti Europos mokėjimo įsakymą, aspektus, joje tai aiškiai numatyta. Tačiau šiame straipsnyje nėra jokios kitos aiškios ar numanomos nuorodos, bendrai leidžiančios valstybių narių nacionalinėje teisėje nustatyti papildomas sąlygas. <...> 30. <...> kaip matyti iš Reglamento Nr. 1896/2006 1 straipsnio 1 dalies a punkto, jo tikslas – supaprastinti, pagreitinti tarptautinio pobūdžio bylų dėl neginčytinų piniginių reikalavimų procesą ir sumažinti jo išlaidas. Kaip nurodyta minėto reglamento 8, 10 ir 29 konstatuojamosiose dalyse, nors nacionalinėje teisėje numatyti neginčytinų reikalavimų išieškojimo mechanizmai juo nei keičiami, nei derinami, siekiant šio tikslo jame nustatytas vienodas tokių piniginių reikalavimų išieškojimo mechanizmas, užtikrinantis vienodas sąlygas kreditoriams ir skolininkams visoje Europos Sąjungoje.

31. Reikia pabrėžti, kad minėtas tikslas būtų įgyvendintas, jei valstybės narės savo nacionalinės teisės aktuose galėtų bendrai nustatyti papildomus reikalavimus, kuriuos turi atitikti prašymas išduoti Europos mokėjimo įsakymą. Iš tiesų dėl tokių reikalavimų būtų ne tik nustatyti skirtingose valstybėse

2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1896/2006, nustatantis Europos mokėjimo įsakymo procedūrą (OL 2006, L 399, 2006, p. 1—32) 906

narėse skirtingi tokiam prašymui taikomi reikalavimai, bet ir Europos mokėjimo įsakymo išdavimo procedūra taptų sudėtingesnė, ilgesnė ir brangesnė.

32. Todėl tik toks aiškinimas, pagal kurį Reglamento Nr. 1896/2006 7 straipsniu išsamiai reglamentuojami reikalavimai, kuriuos turi atitikti prašymas išduoti Europos mokėjimo įsakymą, užtikrina minėto reglamento tikslo laikymąsi.

33. Konkrečiau kalbant apie klausimą, ar tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė pagrindinėje byloje, nacionalinis teismas gali paprašyti prašymą pateikusį asmenį papildyti prašymą išduoti Europos mokėjimo įsakymą ir nurodyti ginčo dalyko vertę Lenkijos valiuta, kad būtų galima apskaičiuoti teismo mokesčius, reikia nurodyti, kad šis teismas gali šiuo tikslu remtis Reglamento Nr. 1896/2006 25 straipsnio 2 dalimi, pagal kurią teismo mokesčių suma nustatoma pagal nacionalinės teisės aktus.

35. Iš to matyti, kad nacionalinis teismas iš principo gali prašyti informacijos dėl ginčo dalyko vertės, remdamasis nacionalinėje teisėje nustatyta tvarka, su sąlyga, kad procedūriniai reikalavimai, susiję su teismo mokesčių nustatymu, nelems nei pernelyg didelio Europos mokėjimo įsakymo procedūros pailginimo, nei prašymo išduoti tokį įsakymą atmetimo.

36. Šiomis aplinkybėmis <...> Reglamento Nr. 1896/2006 7 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad juo išsamiai reglamentuojami reikalavimai, kuriuos turi atitikti prašymas išduoti Europos mokėjimo įsakymą. Remdamasis minėto reglamento 25 straipsniu ir nepažeisdamas šiame straipsnyje įtvirtintų sąlygų, nacionalinis teismas gali nustatyti teismo mokesčių sumą pagal nacionalinėje teisėje numatytą tvarką su sąlyga, kad ši tvarka nėra mažiau palanki nei tvarka, reglamentuojanti tokias pačias situacijas pagal vidaus teisę, ir kad dėl jos praktiškai netaps neįmanoma arba pernelyg sunku įgyvendinti Sąjungos teisės suteiktas teises. <...> 40. <...> kalbant apie klausimą, ar prašomos palūkanos vykdant Europos mokėjimo įsakymo procedūrą turi apimti pinigų sumą ir turi būti suėjęs jos mokėjimo terminas, kaip numatyta Reglamento Nr. 1896/2006 4 straipsnyje, konstatuotina, kad šį straipsnį aiškinant pažodžiui šiuo klausimu nerandama jokių aiškių nuorodų, nes visų pirma šioje nuostatoje kalbama apskritai apie „piniginius reikalavimus“, kurių įvykdymo gali būti reikalaujama vykdant Europos mokėjimo įsakymo procedūrą.

41. Tačiau reikia pabrėžti, kad iš šios nuostatos konteksto, visų pirma kai ji skaitoma kartu su minėto reglamento 7 straipsnio 2 dalies c punktu, matyti, kad joje nurodyti reikalavimai, susiję su pinigų suma ir suėjusiu mokėjimo terminu, netaikomi palūkanoms.

42. Iš tiesų, <...> nė viena Reglamento Nr. 1896/2006 nuostata nereikalaujama, kad prašyme išduoti Europos mokėjimo įsakymą asmuo nurodytų konkrečią palūkanų sumą. Konkrečiai kalbant, reikia nurodyti, kad šio reglamento 7 straipsnio 2 dalies c punkte tik numatyta, jog jei prašoma palūkanų nuo reikalaujamos sumos, reikia nurodyti palūkanų normą ir laikotarpį, už kurį prašoma tų palūkanų, ir tai, beje, aišku iš minėto reglamento I priede esančios prašymo išduoti Europos mokėjimo įsakymą formos.

43. <...> dėl klausimo, ar pagal minėto 7 straipsnio 2 dalies c punktą draudžiama pateikti prašymą dėl palūkanų už laikotarpį nuo jų mokėjimo termino suėjimo dienos iki pagrindinės sumos sumokėjimo dienos, reikia pabrėžti, kad nors juo nereikalaujama prašyme išduoti mokėjimo įsakymą nurodyti palūkanų sumos, jame taip pat nepatikslinta diena, iki kurios šių palūkanų gali būti reikalaujama.

44. Šiomis aplinkybėmis minėtą nuostatą reikia, be kita ko, aiškinti atsižvelgiant į Reglamento Nr. 1896/2006 tikslą, t. y., kaip nurodyta šio sprendimo 30 punkte, ne tik nustatyti paprastą, greitą ir efektyvų neginčytinų piniginių reikalavimų išieškojimo mechanizmą, bet ir sumažinti tokios procedūros išlaidas. <...> 46. Taigi reikia pripažinti, kad jeigu Reglamento Nr. 1896/2006 7 straipsnio 2 dalies c punktas būtų aiškinamas kaip neleidžiantis reikalauti palūkanų, susikaupusių iki pagrindinės sumos sumokėjimo dienos, Europos mokėjimo įsakymo išdavimo procedūra taptų sudėtingesnė, ilgesnė ir brangesnė.

47. Be to, toks aiškinimas galėtų atgrasyti prašymą pateikusį asmenį pradėti Europos mokėjimo įsakymo procedūrą ir paskatinti jį imtis nacionalinių procedūrų, pagal kurias jis galėtų gauti visas palūkanas. Nors tiesa, kaip įtvirtinta Reglamento Nr. 1896/2006 10 konstatuojamojoje dalyje, kad šiuo reglamentu įtvirtinta procedūra yra tik papildoma ir savo nuožiūra pasirenkama priemonė, palyginti su numatytomis nacionalinėje teisėje, vis dėl to tam, kad šią procedūra kreditoriai iš tiesų rinktųsi, jie turi turėti galimybę remtis tomis pačiomis teisėmis kaip ir per nacionalines procedūras.

48. Taigi pagal Reglamento Nr. 1896/2006 4 straipsnį ir 7 straipsnio 2 dalies c punktą nedraudžiama prašymą išduoti Europos mokėjimo įsakymą pateikusiam asmeniui reikalauti palūkanų, susikaupusių iki pagrindinės sumos sumokėjimo dienos. <...> 50. <...> aplinkybė, kad Reglamento Nr. 1896/2006 I priede esančių prašymo išduoti Europos mokėjimo įsakymą formos užpildymo gairių 7 punkte numatyta, jog galimybė reikalauti palūkanų, susikaupusių iki teismo sprendimo dėl šio prašymo, negali reikšti, kad prašymą pateikęs asmuo neturi galimybės taip pat reikalauti po šios datos susikaupusių palūkanų. Iš tiesų, net jeigu šiomis gairėmis tikrai galima naudotis aiškinant minėtą reglamentą, <...> jos yra tik nurodomojo pobūdžio ir išsamiai neapima visų situacijų, galinčių susiklostyti praktikoje. <...> 56. <...> kaip matyti iš Reglamento Nr. 1896/2006 11 konstatuojamosios dalies, Europos mokėjimo įsakymo procedūra turėtų būti kuo didesniu mastu grindžiama standartinių formų naudojimu siekiant palengvinti jos įgyvendinimą ir sudaryti sąlygas naudoti automatinį duomenų apdorojimą.

57. Taigi, kadangi formos grindžiamos tipiškiausiomis situacijomis, kurios gali susiklostyti praktikoje, konstatuotina, kad tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė pagrindinėje byloje, kai Europos mokėjimo įsakymą formoje aiškiai nenumatyta galimybė nurodyti, kad atsakovas turi sumokėti prašymą pateikusiam asmeniui palūkanas, susikaupusias iki pagrindinės sumos sumokėjimo, šios formos turinys turi būti pritaikytas prie konkrečių bylos aplinkybių, kad teismas galėtų priimti tokį sprendimą.

58. Taigi Europos mokėjimo įsakymo forma turi būti užpildyta taip, kad atsakovas galėtų, pirma, neabejodamas suprasti sprendimą, pagal kurį jis turi sumokėti prašymą pateikusiam asmeniui palūkanas, susikaupusias iki pagrindinės sumos sumokėjimo dienos, ir, antra, aiškiai identifikuoti palūkanų normą bei dieną, nuo kurios reikalaujama šių palūkanų. Jei šie reikalavimai įvykdyti, konkrečias taisykles, susijusias su tuo, kaip reikia pildyti minėtą formą, gali nustatyti nacionalinis teismas. <...> 60. Todėl <...> jei atsakovas įpareigojamas sumokėti prašymą pateikusiam asmeniui palūkanas, susikaupusias iki pagrindinės sumos sumokėjimo dienos, nacionalinis teismas gali laisvai pasirinkti konkrečias taisykles, kaip pildyti Reglamento Nr. 1896/2006 V priede esančią Europos mokėjimo įsakymo formą, su sąlyga, kad šitaip užpildžius formą atsakovas galės, pirma, neabejodamas suprasti sprendimą, pagal kurį jis turi sumokėti palūkanas, susikaupusias iki pagrindinės sumos sumokėjimo dienos, ir, antra, aiškiai identifikuoti palūkanų normą ir dieną, nuo kurios reikalaujama palūkanų.

2012 m. gruodžio 13 d. sprendimas Iwona Szyrocka prieš SiGer Technologie GmbH (byla C-215/11, Rink., p.)

6.2.8.

6.2.9. Europos ieškinių dėl nedidelių sumų nagrinėjimo procedūra Šiuo metu aktualios ESTT praktikos nėra.

6.2.10. Bankroto bylos

Turinys

Teisminis bendradarbiavimas civilinėse bylose – Bankroto bylos – Taikymas laiko atžvilgiu – Jurisdikciją turintis teismas

<...> 23. <...> [Reglamento Nr. 1346/20003 (toliau – Reglamentas) straipsnio 1 dalies] nuostata <...> nenurodo, ar iš pradžių turintis išnagrinėti bylą teismas išlaiko jurisdikciją, jei skolininkas, pateikęs prašymą iškelti bylą, bet prieš sprendimo iškelti bylos nagrinėjimą priėmimą perkelia savo pagrindinių turtinių interesų vietą.

24 Tačiau šiuo pagrindu iš pradžių turinčio išnagrinėti bylą teismo jurisdikcijos perdavimas kitos valstybės narės teismui prieštarautų Reglamento tikslams.

25. Iš tiesų pastarojo ketvirtoje konstatuojamojoje dalyje Bendrijos teisės aktų leidėjas primena savo ketinimą išvengti to, kad proceso šalys perkeltų turtą ar teismo procesą iš vienos valstybės narės į kitą ieškodamos sau geresnės teisinės padėties. Šis tikslas nebūtų pasiektas, jei skolininkas galėtų perkelti savo pagrindinių turtinių interesų vietą į kitą valstybę narę tarp prašymo iškelti bylą pateikimo ir sprendimo pradėti bylą priėmimo ir tokiu būdu nustatyti jurisdikciją turintį teismą bei taikomą teisę.

26. Toks jurisdikcijos perdavimas taip pat prieštarautų Reglamento antroje ir aštuntoje konstatuojamosiose dalyse nustatytam tikslui, tai yra efektyviam ir veiksmingam tarpvalstybinių bankroto bylų nagrinėjimui, nes tai įpareigotų kreditorius nuolat persekioti skolininką ten, kur jis nuspręstų daugiau ar mažiau pastoviai įsikurti, o praktikoje tai dažnai reikštų ilgesnį procesą.

27. Be to, teismo, kuris pirmasis turėjo išnagrinėti bylą, jurisdikcijos išlaikymas užtikrina didesnį kreditorių, kurie, atsižvelgdami į skolininko pagrindinių turtinių interesų vietos buvimo vietą tuo metu, kai jie pradėjo tarpusavio teisinius santykius, įvertino riziką, kurią jie turėtų prisiimti, jei skolininkas bankrutuotų, teisinį saugumą.

28. Visuotinė pagrindinės bankroto bylos taikymo sritis, esant reikalui, šalutinių bylų iškėlimas, taip pat galimybė, kuri leidžia iš pradžių turinčio išnagrinėti bylą teismo paskirtam laikinam likvidatoriui reikalauti nustatyti priemones kitoje šalyje esančiam skolininko turtui apsaugoti ir išsaugoti, taip pat yra svarbios garantijos kreditoriams, leidžiančios labiausiai apsaugoti skolininko turtą, ypač jei jis po prašymo iškelti bylą pateikimo, bet prieš pradedant ją nagrinėti perkėlė savo pagrindinių turtinių interesų vietą.

29. Taigi <...> Reglamento 3 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, jog valstybės narės, kurios teritorijoje yra skolininko pagrindinių turtinių interesų vieta tuo metu, kai skolininkas pateikia prašymą iškelti bankroto bylą, teismas išlaiko jurisdikciją pradėti minėtą procedūrą, kai skolininkas po prašymo pateikimo, bet prieš pradedant bylos nagrinėjimą perkelia savo pagrindinių turtinių interesų vietą į kitos valstybės narės teritoriją.

2006 m. sausio 17 d. sprendimas Susanne Staubitz-Schreiber (byla C-1/4, Rink., 2006, p. I-701) Teisminis bendradarbiavimas civilinėse bylose – Bankroto bylos – Sprendimas iškelti bylą – Skolininko pagrindinių interesų vieta – Nemokumo procedūrų pripažinimas – Viešoji tvarka <...> 28. Reglamento [Reglamento Nr. 1346/20003 (toliau – Reglamentas)] 3 straipsnis numato dviejų rūšių bylas. Pagal šio straipsnio 1 dalį valstybės narės, kurios teritorijoje yra skolininko pagrindinių interesų vieta, teismo pradėta bankroto byla yra „pagrindinė byla“, turinti universalų poveikį, nes taikoma visam skolininko turtui, esančiam visose valstybėse narėse, kuriose taikomas Reglamentas. Jei vėliau pagal šio straipsnio 2 dalį valstybės narės, kurios teritorijoje skolininkui priklauso įmonė, jurisdikciją turintis teismas gali iškelti bylą, tai ši byla laikoma „šalutine“, o jos poveikis gali apimti tik tą skolininko turtą, kuris yra pastarosios valstybės teritorijoje. <...> 30. Iš to yra aišku, kad Reglamento įtvirtintoje valstybių narių teismų jurisdikcijos nustatymo sistemoje kiekvienam skolininkui, kuris yra atskiras juridinis subjektas, atskirai nustatomas jurisdikciją turintis teismas.

31. Pagrindinių interesų vietos sąvoka yra būdinga Reglamentui. Taigi ji turi savarankišką reikšmę ir todėl turi būti aiškinama vienodai, nesvarbu, kokie yra nacionalinės teisės aktai.

32. Šios sąvokos turinys išaiškintas Reglamento tryliktoje konstatuojamoje dalyje <...>.

33. Iš šios sąvokos matyti, kad pagrindinių interesų vieta nustatoma remiantis <...> objektyviais ir trečiųjų šalių patikrintais [kriterijais]. Šis objektyvumas ir trečiųjų šalių galimybė patikrinti yra būtini

tam, kad būtų užtikrintas teisinis tikrumas ir numatomumas, susiję su turinčio jurisdikciją iškelti pagrindinę bankroto bylą teismo nustatymu. Šis teisinis saugumas ir numatomumas yra labai svarbūs, nes pagal Reglamento 4 straipsnio 1 dalį turinčio juridikciją teismo nustatymas priklauso nuo taikytino įstatymo. <...> 37. <...> kai skolininkas yra dukterinė bendrovė, kurios registruota buveinė yra kitoje valstybėje narėje nei jos patronuojančios bendrovės registruota buveinė, Reglamento 3 straipsnio 1 dalies antrame sakinyje nustatyta prielaida, pagal kurią šios dukterinės bendrovės pagrindinė interesų vieta yra valstybėje narėje, kurioje yra jos registruota buveinė, gali būti paneigta, tik jei objektyvūs ir trečiųjų šalių patikrintini kriterijai leidžia nustatyti, kad reali padėtis skiriasi nuo tos, kurią turėtų atspindėti minėtos registruotos buveinės buvimo vieta. Toks galėtų būti bendrovės, kuri nevykdo jokios ekonominės veiklos valstybės narės teritorijoje, kurioje yra jos registruota buveinė, atvejis.

Atvirkščiai, jei bendrovė vykdo veiklą valstybės narės, kurioje yra jos registruota buveinė, teritorijoje, vien tik aplinkybės, kad jos ekonominį pasirinkimą gali kontroliuoti ar kontroliuoja kitoje valstybėje narėje įsteigta patronuojanti bendrovė, nepakanka Reglamente numatytai prielaidai paneigti. <...> 39. <...> pagal Reglamento dvidešimt antrą konstatuojamąją dalį pirmumo taisyklė, išaiškinta 16 straipsnio 1 dalyje, numatanti, kad valstybėje narėje iškelta bankroto byla pripažįstama visose kitose valstybėse narėse nuo to momento, kai sprendimas iškelti bankroto bylą įsiteisėja bankroto bylą iškėlusioje valstybėje, pagrįsta tarpusavio pasitikėjimo principu.

40. Šis tarpusavio pasitikėjimas leidžia įgyvendinti privalomąją jurisdikcijos sistemą, kurios turi laikytis visi teismai, patenkantys į Reglamento taikymo sritį, ir valstybėms narėms leidžia abipusiškumo pagrindu atsisakyti taikyti savo vidaus teisės aktus dėl pripažinimo ir vykdymo supaprastintos sprendimų bankroto bylose pripažinimo ir vykdymo sistemos naudai 907 (žr. pagal analogiją dėl 1968 m. rugsėjo 27 d. Konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo (OL L 299, 1972, p. 32, toliau – Briuselio konvencija). <...> 43. Jei suinteresuotasis asmuo, manydamas, kad skolininko pagrindinių interesų vieta yra kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje yra iškelta pagrindinė bankroto byla, ketina ginčyti šią bylą iškėlusio teismo jurisdikciją, jis turėtų pareikšti ieškinį dėl sprendimo iškelti bylą valstybės narės, kurioje ji yra iškelta, teisme pagal šios valstybės narės nacionalinę teisę. <...> 52. <...> siekiant užtikrinti Reglamento nustatytos sistemos efektyvumą, svarbu, kad 16 straipsnio 1 dalies pirmojoje pastraipoje numatytas pripažinimo principas byloje galėtų būti taikomas kuo anksčiau. Sistema, numatanti, kad gali būti iškelta tik viena pagrindinė byla, turinti poveikį visose valstybėse narėse, kuriose taikomas Reglamentas, galėtų būti rimtai suardyta, jei pastarųjų teismai, taip pat gavę prašymus, pagrįstus skolininko nemokumu, galėtų ilgą laiką ginti konkuruojančią jurisdikciją. <...> 54. Esant šioms aplinkybėms Reglamento prasme „sprendimu pradėti bankroto bylą“ turi būti laikomas ne tik valstybės narės teisės aktų formaliai laikomas sprendimu iškelti bankroto bylą sprendimas, kuris nurodo jį priėmusį teismą, o taip pat skolininko nemokumu pagrįstą pareiškimą nagrinėjančio valstybės narės teismo sprendimą iškelti minėto reglamento A priede numatytą bylą, kai šis sprendimas apima skolininko teisės valdyti, naudotis ir disponuoti turtu atėmimą ir Reglamento C priede numatyto likvidatoriaus paskyrimą. Toks teisės atėmimas reiškia, kad skolininkas netenka teisės valdyti savo turtą. Iš tiesų tokiu atveju turi būti bankroto bylos dvi būdingos pasekmės, t. y. C priede numatyto likvidatoriaus paskyrimas ir skolininko teisių į turtą netekimas, o taip pat turi būti visos Reglamento 1 straipsnio 1 dalyje apibrėžtos tokios bylos sąvokos sudedamosios dalys. <...> 66. Kalbant tiksliau apie teisę susipažinti su bylos dokumentais ir bendriau – apie teisę būti išgirstam <...> reikia priminti, kad jos yra svarbios teisingo proceso organizavimui ir vykdymui.

Bankroto bylos atveju kreditorių ar jų atstovų teisė dalyvauti procese yra ypač svarbi dėl adekvačių 2003 m. gruodžio 9 d. Sprendimas Gasser, C‑116/02, Rink., 2003, p. I‑14693, 72 p.; 2004 m. balandžio 27 d.

Sprendimas Turner, C‑159/02, Rink., 2004, p. I‑3565, 24 p.

907

teisinės gynybos priemonių principo laikymosi. Jei teisės būti išklausytam konkrečios savybės gali skirtis atsižvelgiant į tai, kaip skubiai reikia priimti sprendimą, visi šios teisės apribojimai turi būti deramai pateisinti ir lydimi procesinių garantijų, užtikrinančių susijusių su tokiu procesu asmenų galimybę veiksmingai ginčyti skubos tvarka priimtas priemones.

67. <...> Reglamento 26 straipsnis turi būti aiškinamas taip, jog valstybė narė gali atsisakyti pripažinti kitoje valstybėje narėje iškeltą bankroto bylą, jei sprendimas ją iškelti buvo priimtas akivaizdžiai pažeidžiant susijusio su ta byla asmens pagrindinę teisę būti išklausytam.

2006 m. gegužės 2 d. sprendimas Eurofood IFSC Ltd (byla C-341/04, Rink., 2006, p. I-3813) Teisminis bendradarbiavimas civilinėse bylose – Bankroto bylos – Kompetentingas teismas – Glaudžiai susiję ieškiniai <...> 20. Būtent šis kriterijus [kai ieškinys yra susijęs su bankroto byla, nes tiesiogiai iš jos išplaukia ir yra glaudžiai susijęs su turto likvidavimo arba taikos sutarties sudarymo procedūromis] taikomas Reglamento Nr. 1346/2000 šeštoje konstatuojamojoje dalyje siekiant apriboti šio reglamento dalyką.

Taigi, remiantis šia konstatuojamąja dalimi, šis reglamentas turėtų apsiriboti nuostatomis, reglamentuojančiomis kompetenciją iškelti bankroto bylą ir priimti sprendimus, tiesiogiai išplaukiančius iš bankroto bylos ir glaudžiai su ja susijusius.

21. Atsižvelgiant į šį teisės aktų leidėjo ketinimą ir praktinį šio reglamento veiksmingumą, reglamento 3 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad ja valstybei narei, kurios teritorijoje buvo iškelta bankroto byla, taip pat suteikiama tarptautinė kompetencija tiesiogiai išplaukiančių iš šios bylos ir glaudžiai su ja susijusių ieškinių atžvilgiu. <...> 28. <...> Reglamento Nr. 1346/2000 3 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, jog valstybės narės, kurios teritorijoje buvo iškelta bankroto byla, teismai yra kompetentingi priimti sprendimą dėl bankrotu pagrįsto ieškinio dėl nuginčijimo, pareikšto atsakovui, turinčiam savo registruotą buveinę kitoje valstybėje narėje.

2009 m. vasario 12 d. sprendimas Christopher Seagon prieš Deko Marty Belgium NV (byla C-339/07, Rink., 2009, p. I-767) Teisminis bendradarbiavimas civilinėse bylose – Bankroto bylos – Jurisdikcija ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymas – Reglamentas Nr. 44/2001 – Taikymo sritis – Sritys, kurioms Reglamentas Nr. 44/2001 netaikomas – Bankrotas, nemokių bendrovių arba kitų juridinių asmenų likvidavimo procesai, teisminės priemonės, kompromisiniai susitarimai ir panašios bylos <...> 28. <...> pagrindinėje byloje nagrinėjamas turto perleidimas ir prašymas atkurti nuosavybės teisę, kurį asmuo pateikia tik pradėjus bankroto procedūrą, yra tiesioginė ir neatskiriama likvidatoriaus vykdomų įgaliojimų, kuriais jis naudojasi pagal šio tipo procedūrą reglamentuojančią nacionalinę teisę, pasekmė. <...> 30. Kita vertus, yra aišku, kad motyvas, kuriuo remdamasis Austrijos teismas sprendimu, kurį prašoma pripažinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, pagrindinėje byloje nagrinėjamą turto perleidimą pripažino niekiniu, susijęs su šio likvidatoriaus įgaliojimų apimtimi vykdant bankroto procedūrą, būtent − su jam suteikta galimybe disponuoti Austrijoje esančiu turtu.

Todėl šio sprendimo turinys ir apimtis yra labai glaudžiai susiję su bankroto procedūra. Be to, šio ryšio nesusilpnina tai, kad, pagrindinėje byloje, minėta procedūra buvo užbaigta ieškinio dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikimo Austrijos teismams momentu.

31. Remiantis šiomis aplinkybėmis darytina išvada, kad ieškinys, koks yra pateiktas pagrindinėje byloje, tiesiogiai išplaukia iš bankroto procedūros ir yra glaudžiai su ja susijęs, todėl nepriskirtinas Reglamento Nr. 44/2001 taikymo sričiai.

<...> 33. <...> Reglamento Nr. 44/2001908 1 straipsnio 2 dalies b punkte numatyta išimtis turi būti aiškinama kaip taikytina valstybės narės A teismo priimtam sprendimui dėl savininko teisių į valstybėje narėje A buveinę turinčios bendrovės turtą įregistravimo, pagal kurį minėto turto perleidimas turi būti pripažintas niekiniu dėl to, kad valstybės narės A teismas nepripažįsta valstybės narės B likvidatoriaus įgaliojimų valstybėje narėje B vykdytos ir užbaigtos bankroto procedūros atžvilgiu.

2009 m. liepos 2 d. sprendimas SCT Industri AB i likvidation prieš Alpenblume AB (byla C-111/08, Rink., 2009, p. I-5655) Teisminis bendradarbiavimas civilinėse bylose – Bankroto bylos – Valstybės, kurioje iškelta byla, teisės taikymas – Nuosavybės teisės išlaikymas – Turto buvimo vieta <...> 15. Sprendimų, susijusių su bankroto bylomis, pripažinimas reglamentuojamas Reglamento Nr. 1346/2000 16–26 straipsniuose. Šiame kontekste šio reglamento 25 straipsnio dalykas, be kita ko, yra kitų negu tiesiogiai su bankroto bylos iškėlimu susijusių sprendimų pripažinimas ir vykdymas. <...> 17. <...> Reglamento Nr. 1346/2000 25 straipsnio 2 dalyje nurodyti sprendimai nepatenka į šio reglamento taikymo sritį. Be to, negalima atmesti galimybės, kad tarp jų yra sprendimų, kurie nepatenka nei į Reglamento Nr. 1346/2000, nei į Reglamento Nr. 44/2001 taikymo sritis. Šiuo požiūriu iš 25 straipsnio 2 dalies formuluotės matyti, kad pagal šią nuostatą Reglamentas Nr. 44/2001 taikomas sprendimui su sąlyga, kad šis sprendimas patenka į šio reglamento taikymo sritį.

18. Iš to matyti, kad jeigu atitinkamas sprendimas nesusijęs su civilinėmis arba komercinėmis bylomis arba jei taikoma Reglamento Nr. 44/2001 taikymo srities išimtis, numatyta šio reglamento 1 straipsnyje, minėtas reglamentas negali būti taikomas. <...> 20. <...> Reglamento Nr. 1346/2000 25 straipsnio 2 dalį būtina aiškinti taip, kad formuluotė „konvencija, jei ji taikytina“ reiškia, jog prieš priimant sprendimą dėl Reglamente Nr. 44/2001 numatytų pripažinimo ir vykdymo taisyklių taikymo kitiems negu Reglamento Nr. 1346/2000 25 straipsnio 1 dalyje nurodytiems sprendimams reikia patikrinti, ar šie sprendimai patenka į Reglamento Nr. 44/2001 materialinę taikymo sritį.

2009 m. rugsėjo 10 d. sprendimas German Graphics Graphische Maschinen GmbH prieš Alice van der Schee (byla C-292/08, Rink., 2009, p. I-8421) Teisminis bendradarbiavimas civilinėse bylose – Bankroto bylos – Valstybės narės atsisakymas pripažinti kitos valstybės narės kompetentingo teismo sprendimą dėl bankroto bylos iškėlimo bei sprendimus dėl šios bankroto bylos eigos ir užbaigimo <...> 43. <...> Lenkijoje pradėta bankroto byla apima visus MG Probud aktyvus, įskaitant ir esančius Vokietijoje, ir Lenkijos teisė reglamentuoja ne tik bankroto procedūros iškėlimą, bet jos eigą bei užbaigimą. Šiuo požiūriu ši teisė apibrėžia kitose valstybėse narėse esančius turto objektus bei bankroto bylos poveikį priemonėms, kurių gali būti imtasi šių turto objektų atžvilgiu. <...> 45. Kaip išplaukia iš reglamento [Nr. 1346/2000 (toliau – reglamentas)] 16 ir 17 straipsnių, Lenkijoje priimtas sprendimas iškelti bankroto bylą turi būti automatiškai pripažintas visose kitose valstybėse narėse be tolesnių formalumų ir turėti visas pagal Lenkijos teisę numatytas pasekmes.

46. Be to, kadangi nė vienas Teisingumo Teismo pateiktos bylos medžiagos elementas neleidžia daryti išvados, kad konstatuotinas <...> [reglamento 25 straipsnio 3 dalyje ar reglamento 26 straipsnyje nurodytų] atsisakymo pagrindų, Vokietijos teismas, į kurį buvo kreiptasi, privalėjo 908

2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL 2001 m. specialusis leidimas, 19 skyrius, 4 tomas,p. 42 – 64)

pripažinti ne tik jurisdikciją turinčio Lenkijos teismo priimtą sprendimą dėl bankroto bylos iškėlimo, bet ir visus kitus su šia byla susijusius sprendimus, ir todėl negalėjo prieštarauti šių vykdymui pagal Briuselio konvencijos 31–51 straipsnius.

47. <...> reglamentas, visų pirma jo 3, 4, 16, 17 bei 25 straipsniai, aiškintinas taip, jog tokioje byloje kaip pagrindinė, vienoje valstybėje narėje iškėlus pagrindinę bankroto bylą, kitos valstybės narės, kurioje nebuvo iškelta šalutinė bankroto byla, kompetentingos institucijos, paisant reglamento 25 straipsnio 3 dalyje ir 26 straipsnyje numatytų atsisakymo pagrindų, privalo pripažinti ir vykdyti visus su šia pagrindine bankroto byla susijusius sprendimus ir todėl neturi teisės, taikydamos šios kitos valstybės narės teisės normas, nurodyti imtis vykdymo priemonių dėl nemokiu paskelbto skolininko turto, esančio šios kitos valstybės narės teritorijoje, jeigu to neleidžia valstybės, kurioje iškelta byla, teisė ir jeigu nėra įvykdomos sąlygos, keliamos norint taikyti reglamento 5 ir 10 straipsnius.

2010 m. sausio 21 d. sprendimas MG Probud Gdynia sp. z o. o. (byla C-444/07, Rink., 2010, p. I417) Teisminis bendradarbiavimas civilinėse bylose – Bankroto bylos – Skolininko pagrindinių turtinių interesų vieta – Registruotos buveinės perkėlimas į kitą valstybę narę – Sąvoka „įmonė“ <...> 44. <...> reglamento [Nr. 1346/2000 (toliau – reglamentas)] 3 straipsnio 1 dalyje nurodytą sąvoką skolininko „pagrindinių turtinių interesų vieta“ reikia aiškinti remiantis Sąjungos teise. <...> 50. <...> jeigu bendrovės valdymo ir kontrolės organų vieta yra registruotoje buveinėje ir šios bendrovės administravimo sprendimai priimami šioje vietoje taip, kad tai gali nustatyti trečiosios šalys, reglamento 3 straipsnio 1 dalies antrame sakinyje numatyta prezumpcija, pagal kurią šios bendrovės pagrindinių turtinių interesų vieta yra šioje vietoje, visiškai taikoma. Darant tokią prielaidą, <...> nereikia nustatyti kitos bendrovės skolininkės pagrindinių turtinių interesų vietos.

51. Tačiau galima paneigti reglamento 3 straipsnio 1 dalies antrame sakinyje numatytą prezumpciją, kai, trečiųjų šalių požiūriu, bendrovės centrinės administracijos vieta nėra pagrindinėje buveinėje.

Teisingumo Teismas minėto [2006 m. gegužės 2 d. Sprendimo Eurofood IFSC (C‑341/04, Rink. p.

I‑3813)] 34 punkte nusprendė, kad Sąjungos teisės aktų leidėjo numatyta paprasta prielaida dėl šios bendrovės registruotos buveinės gali būti paneigta, tik jei objektyvūs duomenys, kuriuos gali patikrinti trečiosios šalys, leidžia nustatyti, kad reali padėtis skiriasi nuo tos, kurią turėtų atspindėti minėtos registruotos buveinės vieta.

52. Tarp duomenų, į kuriuos reikia atsižvelgti, be kita ko, yra visos vietos, kuriose bendrovė skolininkė vykdo ūkinę veiklą ir kuriose yra jos turtas, tiek, kiek apie šias vietas žino trečiosios šalys. <...>vertinimas remiantis šiais duomenimis turi būti bendras atsižvelgiant į kiekvienos situacijos aplinkybes.

53. Šiomis aplinkybėmis bendrovės skolininkės nekilnojamojo turto, dėl kurio ji sudarė nuomos sutartį, vieta kitoje nei registruotos buveinės valstybėje narėje ir sutarties, sudarytos su finansų įstaiga, egzistavimas šioje valstybėje narėje, t. y. prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytos aplinkybės, gali būti laikomi objektyviais duomenimis ir – dėl jiems būdingo viešumo – duomenimis, kuriuos gali patikrinti trečiosios šalys. Be to, turtas ir jo finansinio panaudojimo sutarčių buvimas kitoje nei šios bendrovės registruotos buveinės valstybėje narėje gali būti laikomas duomenimis, kurių pakanka Sąjungos teisės aktų leidėjo nustatytai prezumpcijai paneigti, tik su sąlyga, kad bendras visų reikšmingų duomenų vertinimas leistų nustatyti, jog – taip, kad galėtų patikrinti trečiosios šalys, – tikroji šios bendrovės valdymo bei kontrolės ir jos turtinių interesų administravimo vieta yra šioje kitoje valstybėje narėje.

54. <...> reglamente nėra aiškių nuostatų dėl specialaus atvejo, kai perkeliama skolininko turtinių interesų vieta. Atsižvelgiant į bendrą reglamento 3 straipsnio 1 dalies formuluotę, reikia konstatuoti, kad nustatant teismą, kuris turi jurisdikciją iškelti pagrindinę bankroto bylą, reikšminga turi būti laikoma paskutinė tokia vieta.

55. Tokį aiškinimą patvirtina Teisingumo Teismo praktika. Jis nusprendė, kad jeigu skolininko pagrindinių turtinių interesų vieta perkeliama pateikus prašymą iškelti bankroto bylą, bet prieš pradedant bylos nagrinėjimą, valstybės narės, kurios teritorijoje yra pagrindinių turtinių interesų vieta prašymo padavimo momentu, teismai išlaiko jurisdikciją jį nagrinėti909. Iš to reikia daryti išvadą, kad iš principo skolininko pagrindinių turtinių interesų vieta prašymo iškelti bankroto bylą pateikimo dieną yra reikšminga nustatant teismą, kuris turi jurisdikciją.

56. Tokiu registruotos buveinės perkėlimo prieš pateikiant prašymą iškelti bankroto bylą atveju, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kalbama apie naują registruotą buveinę, kuri pagal reglamento 3 straipsnio 1 dalies antrą sakinį laikoma skolininko pagrindinių turtinių interesų vieta, todėl valstybės narės, kurios teritorijoje yra ši nauja buveinė, teismai įgyja jurisdikciją iškelti pagrindinę bankroto bylą, o reglamento 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą prezumpciją galima paneigti tik įrodymu, kad pagrindinių turtinių interesų vieta nepriklauso nuo registruotos buveinės pakeitimo.

57. Tokios pačios taisyklės turi būti taikomos, jeigu prašymo iškelti bankroto bylą dieną bendrovė skolininkė buvo išbraukta iš bendrovių registro arba, kaip teigia Interedil pastabose, nutraukė bet kokią veiklą. <...> 59. Taigi <...> siekiant nustatyti bendrovės skolininkės pagrindinių turtinių interesų vietą reglamento 3 straipsnio 1 dalies antrą sakinį reikia aiškinti taip: – bendrovės skolininkės pagrindinių turtinių interesų vieta turi būti nustatoma teikiant pirmenybę šios bendrovės centrinės administracijos vietai, kurią galima nustatyti remiantis objektyviais ir trečiųjų šalių galimais patikrinti duomenimis. Jeigu bendrovės valdymo ir kontrolės organai yra jos registruotoje buveinėje ir šios bendrovės administravimo sprendimai priimami šioje vietoje taip, kad tai gali patikrinti trečiosios šalys, negalima paneigti šioje nuostatoje numatytos prezumpcijos. Jeigu bendrovės centrinė administracija yra ne šios bendrovės registruotoje buveinėje, turto ir jo finansinio panaudojimo sutarčių buvimas kitoje nei šios bendrovės registruotos buveinės valstybėje narėje gali būti laikomas duomenimis, kurių pakanka tokiai prezumpcijai paneigti, tik su sąlyga, kad bendras visų reikšmingų duomenų vertinimas leistų nustatyti, jog – taip, kad galėtų patikrinti trečiosios šalys, – tikroji šios bendrovės valdymo bei kontrolės ir jos turtinių interesų administravimo vieta yra šioje kitoje valstybėje narėje; – preziumuojama, kad bendrovės skolininkės registruotos buveinės perkėlimo prieš pateikiant prašymą iškelti bankroto bylą atveju šios bendrovės pagrindinių turtinių interesų vieta yra jos naujoje registruotoje buveinėje. <...> 64. <...> reglamento 3 straipsnio 2 dalies sąvoką „įmonė“ reikia aiškinti kaip reikalaujančią struktūros, kurią sudarytų minimali organizacija ir tam tikras stabilumas vykdant ekonominę veiklą.

Vien atskiro turto arba banko sąskaitų buvimas iš principo neatitinka šios apibrėžties.

2011 m. spalio 20 d. sprendimas Interedil Srl prieš Fallimento Interedil Srl, Intesa Gestione Crediti SpA (byla C-396/09, Rink., p.)

Teisminis bendradarbiavimas civilinėse bylose – Bankroto bylos – Teritorinės bankroto bylos iškėlimas – Taikytinoje nacionalinėje teisėje nustatytos sąlygos, dėl kurių negalima iškelti pagrindinės bankroto bylos – Kreditorius, turintis teisę prašyti iškelti teritorinę bankroto bylą <...> 21. <...> reglamento [Nr. 1346/2000 (toliau – reglamentas)] 3 straipsnio 4 dalies a punktas susijęs su atveju, kai pagrindinė bankroto byla „negali būti iškelta“. Šio reglamento septynioliktoje konstatuojamojoje dalyje nurodyta situacija, kai pagal valstybės narės, kurios teritorijoje yra skolininko pagrindinių turtinių interesų vieta, įstatymus „negalima iškelti“ tokios bylos. Iš šių formuluočių darytina išvada, kad negalėjimas iškelti pagrindinę bylą turi būti objektyvus ir negali skirtis, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, kuriomis prašoma iškelti tokią bylą.

909

2006 m. sausio 17 d. Sprendimas Staubitz‑Schreiber, C‑1/04, Rink., 2006, p. I‑701, 29 p.

22. Šis aiškinimas atitinka reglamento 3 straipsnio 4 dalies a punkto tikslą, kuris, kaip matyti iš šio reglamento septynioliktos konstatuojamosios dalies, yra užtikrinti, kad dėl teritorinių bankroto bylų iškėlimo prieš iškeliant pagrindines bankroto bylas būtų kreipiamasi tik būtiniausiais atvejais. Nors pagal reglamentu nustatytą sistemą kartu gali būti keliama pagrindinė ir šalutinės bylos, tačiau, kaip pažymima jo dvyliktoje konstatuojamojoje dalyje, turi būti laikomasi privalomų derinimo taisyklių, skirtų vienovei Bendrijoje užtikrinti. Vis dėlto toks derinimas negali būti užtikrinamas tol, kol neiškelta pagrindinė byla.

23. <...> negalėjimas iškelti pagrindinę bankroto bylą gali kilti dėl ypatybių, susijusių su skolininko statusu, dėl kurio jam negali būti keliama bankroto byla. Pavyzdžiui, jos atitinkamai nurodo situaciją, kai viena iš sąlygų, nustatytų valstybės narės, kurios teritorijoje yra skolininko pagrindinių turtinių interesų vieta, įstatymuose, yra turėti verslininko statusą, kurio skolininkas neturi, ar situaciją, kai skolininkas yra valstybės įmonė, kuri pagal šiuos įstatymus negali būti pripažinta nemokia.

24. Tačiau negalėjimas iškelti pagrindinę bankroto bylą negali kilti tik dėl to, kad konkretus asmuo, pavyzdžiui, valstybės narės, kurios teritorijoje yra skolininko filialas, prokuratūros atstovas, pagal valstybės narės, kurioje yra skolininko pagrindinių turtinių interesų vieta, įstatymus neturi teisės prašyti iškelti pagrindinę bylą pastarojoje valstybėje narėje. Iš tiesų, kadangi neginčijama, jog kiti asmenys, visų pirma kreditoriai, turi teisę pateikti tokį prašymą, darytina išvada, kad iškelti pagrindinę bylą yra visiškai įmanoma. <...> 26. Todėl <...> reglamento 3 straipsnio 4 dalies a punkte esančią frazę „sąlygos, nustatytos <…>“, kurioje pateikiama nuoroda į sąlygas, dėl kurių pagal valstybės narės, kurios teritorijoje yra skolininko pagrindinių turtinių interesų vieta, įstatymus šioje valstybėje negalima iškelti pagrindinės bankroto bylos, reikia aiškinti taip, kad joje nenurodomos sąlygos, dėl kurių tam tikri asmenys nepatenka tarp asmenų, turinčių teisę prašyti iškelti tokią bylą. <...> 28. <...> reglamente kreditoriaus sąvoka neapibrėžiama.

29. <...> dėl šio sprendimo 21 ir 22 punktuose nurodytų motyvų sąlygos iškelti atskirą teritorinę bylą pagal reglamento 3 straipsnio 4 dalies b punktą taip pat turi būti aiškinamos siaurai.

30. Šis ribojamasis požiūris kyla lyginant šio ir 29 straipsnio, susijusio su teise prašyti iškelti šalutinę bylą, nuostatas. Pastaruoju straipsniu ši teisė suteikiama likvidatoriui pagrindinėje bankroto byloje ir bet kuriam asmeniui ar institucijai, turintiems teisę pagal valstybės narės, kurios teritorijoje prašoma iškelti bylą, įstatymus pateikti pareiškimą iškelti bylą, o reglamento 3 straipsnio 4 dalies b punktu asmenų, turinčių teisę veikti, kategorija apribojama tam tikrais konkrečiais kreditoriais, kuriuos sieja ypatingas ryšys su valstybe nare, kurios teritorijoje yra atitinkamas skolininko filialas. Kalbama apie šioje valstybėje narėje įsikūrusius kreditorius ir šio filialo kreditorius. <...> 34. <...> reglamento 3 straipsnio 4 dalies b punkte esančią sąvoką „kreditorius“, vartojamą asmenims, turintiems teisę prašyti iškelti atskirą teritorinę bankroto bylą, nurodyti, reikia aiškinti taip, kad ji neapima valstybės narės institucijos, kuriai pagal šios valstybės nacionalinę teisę pavesta ginti viešąjį interesą, tačiau kuri neveikia nei kaip kreditorė, nei kreditorių vardu ir jų naudai.

2011 m. lapkričio 17 d. sprendimas Procureur-generaal bij het hof van beroep te Antwerpen prieš Zaza Retail BV (byla C-112/10, Rink., p.)

Teisminis bendradarbiavimas civilinėse bylose – Bankroto bylos – Tarptautinė jurisdikcija – Dėl turto susimaišymo bendrovės, kurios registruota buveinė yra valstybėje narėje, įtraukimas į kitoje valstybėje narėje įsteigtai bendrovei iškeltą bankroto bylą <...> 28. <...> galimybe teismui, pagal [reglamento Nr. 1346/2000 (toliau – reglamentas) 3 straipsnio 1 dalies] nuostatą turinčiam jurisdikciją spręsti skolininko bylą, remiantis nacionaline teise įtraukti kitą juridinį asmenį į bankroto bylą vien dėl to, kad turtas yra susimaišęs, nesiaiškinant, kur yra šio asmens pagrindinių interesų vieta, būtų apeinama reglamente įtvirtinta sistema. Todėl atsirastų, be kita ko, skirtingų valstybių narių teismų jurisdikcijos pozityvioji kolizija, kurios reglamentu ir buvo siekiama išvengti tam, kad būtų užtikrintas vienodas požiūris į bankroto bylas Europos Sąjungoje.

29. Taigi <...> reglamentas turi būti aiškinamas taip, jog bendrovei bankroto bylą pradėjęs valstybės narės teismas, žinodamas, kad jos pagrindinių interesų vieta yra šios valstybės teritorijoje, taikydamas savo nacionalinės teisės taisyklę gali įtraukti į šią bylą bendrovę, kurios registruota buveinė yra kitoje valstybėje narėje, tik su sąlyga, kad įrodyta, jog pastarosios pagrindinių interesų vieta yra pirmojoje valstybėje narėje. <...> 39. <...> reglamentas turi būti aiškinamas taip, kad jei bendrovei, kurios registruota buveinė yra valstybėje narėje, pareikštas ieškinys, kuriuo siekiama, jog kitoje valstybėje pradėtos bylos kitai bendrovei, įsteigtai šioje valstybėje, pasekmės būtų taikomos pirmajai bendrovei, vien konstatavus, jog šių bendrovių turtas yra susimaišęs, to neužtenka įrodyti, kad bedrovės, kuriai pareikštas ieškinys, pagrindinių interesų centras taip pat yra pastarojoje valstybėje. Siekiant paneigti prezumpciją, pagal kurią ši vieta yra registruotos buveinės vietoje, būtina, jog bendrai įvertinus visus reikšmingus duomenis būtų galima nustatyti taip, kad tai galėtų patikrinti trečiosios šalys, jog bendrovės, kuriai pareikštas ieškinys siekiant ją įtraukti į bylą, faktinė valdymo ir kontrolės vieta yra valstybėje narėje, kur pradėta pirminė bankroto byla.

2011 m. gruodžio 15 d. sprendimas Rastelli Davide e C. Snc prieš J. C. Hidoux (byla C-191/10, Rink., p.)

Teisminis bendradarbiavimas civilinėse bylose – Bankroto bylos – Sąvoka „iš bankroto bylos kylantis ir su ja glaudžiai susijęs ieškinys“ – Sąvokos „civilinės ir komercinės bylos“ ir „bankrotas“ – Ieškinys, pareikštas remiantis bankroto administratoriaus atliktu teisės ginčyti sandorius perleidimu <...> 29. <...> pagal Reglamento Nr. 44/2001910 1 straipsnio 2 dalies b punktą šis reglamentas, kuris, remiantis jo 7 konstatuojamąja dalimi, turi būti taikomas visoms pagrindinėms civilinėms ir komercinėms byloms, išskyrus aiškiai nustatytas bylas, netaikomas tik ieškiniams, kylantiems tiesiogiai iš bankroto bylos ir glaudžiai su ja susijusiems. Be to, <...> matyti, kad Reglamento Nr. 1346/2000 taikymo sričiai priklauso tik tie ieškiniai, kurie kyla tiesiogiai iš bankroto bylos ir yra glaudžiai su ja susiję.

30. Taigi <...> reikia nustatyti, ar ieškinys pagrindinėje byloje, atsižvelgiant į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nustatytas aplinkybes, turi būti laikomas atitinkančiu šį dvigubą kriterijų. <...> 40. <...> negalima neigti, kad teisė, kuria ieškovas pagrindinėje byloje grindžia savo ieškinį, susijusi su skolininko bankrotu, nes ji kyla iš teisės ginčyti sandorius, kuri pagal nacionalinį bankroto kodeksą suteikiama bankroto administratoriui. Tačiau kyla klausimas, ar išsaugomas įgytos teisės tiesioginis ryšis su skolininko bankrotu, kai tokia teisė tampa asmens, kuriam ji perleista, turtu. <...> 42. <...> konstatuotina, kad <...> asmens, kuriam perleistos teisės, naudojimuisi įgytomis teisėmis taikomos kitos taisyklės nei tos, kurios taikytinos bankroto byloje.

43. Pirmiausia, kitaip nei bankroto administratorius, kuris iš esmės privalo veikti dėl kreditorių interesų, asmuo, kuriam perleistos teisės, gali pats nuspręsti, ar pasinaudoti savo įgytomis reikalavimo teisėmis. Kaip nurodė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, F-Tex nebuvo teisiškai įpareigota užtikrinti perimtų reikalavimų vykdymo.

44. Antra, kai asmuo, kuriam perleistos teisės, nusprendžia pasinaudoti savo reikalavimo teisėmis, jis veikia dėl savo paties interesų ir siekdamas asmeninės naudos. Kaip ir reikalavimo teisė, kuria grindžiamas jo reikalavimas, iš perleistų reikalavimų gautos pajamos priskiriamos jo asmeniniam turtui. Taigi jo ieškinio pasekmės skiriasi nuo bankroto administratoriaus pareikšto ieškinio dėl nuginčijimo, kurio tikslas yra padidinti įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, aktyvus, pasekmių911.

2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL 2001 m. specialusis leidimas, 19 skyrius, 4 tomas,p. 42 – 64) 911 2009 m. vasario 12 d. sprendimas Seagon C‑339/07, Rink., 2009, p. I‑767, 17 p.

910

45. Tai, kad nagrinėjamu atveju pagrindinėje byloje įmonės F‑Tex pažadėtas atlygis už tai, kad bankroto administratorius perleis savo teisę ginčyti sandorius, buvo įsipareigojimas pervesti tam tikrą procentinę dalį iš perleistų reikalavimų gautų pajamų, nepakeičia šių išvadų, nes tai yra tik mokėjimo sąlyga. Tokia sutartinė sąlyga susijusi su šalių autonomija, nes neginčijama, kad bankroto administratorius ir asmuo, kuriam perleistos teisės, galėjo laisvai pasirinkti, ar asmens, kuriam perleistos teisės, pervedamą atlygį išreikšti kaip fiksuotą sumą, ar kaip sumų, kurios galbūt bus išieškotos, procentinę dalį.

46. Be to, pagal Vokietijos teisę, t. y. šiuo atveju pagrindinėje byloje – Bankroto kodeksą, bankroto bylos baigtis neturi jokios įtakos asmens, kuriam perleistos teisės, naudojimuisi įgyta teise ginčyti sandorius. Vokietijos vyriausybės teigimu, asmuo, kuriam perleistos teisės, šiomis teisėmis gali naudotis užbaigus bankroto bylą.

47. Taigi, atsižvelgiant į ieškinio pagrindinėje byloje požymius, jis nėra glaudžiai susijęs su bankroto byla. <...> 49. Todėl <...> Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad civilinių ir komercinių bylų sąvoka pagal šią nuostatą apima ieškinį, kurį trečiajam asmeniui pareiškė ieškovas, remdamasis bankroto byloje paskirto bankroto administratoriaus atliktu reikalavimo, suteikiančio teisę ginčyti sandorius, kurią šis bankroto administratorius turi pagal šiai bylai taikomą nacionalinį įstatymą, perleidimu.

2012 m. balandžio 19 d. sprendimas F-Tex SIA prieš Lietuvos–Anglijos UAB „Jadecloud-Vilma“, (byla C-213/10, Rink., p.)

Teisminis bendradarbiavimas civilinėse bylose – Bankroto bylos – Sąvoka „bylos užbaigimas“ – Teismo, kuriame iškelta šalutinė bankroto byla, teisė vertinti skolininko nemokumą – Galimybė iškelti šalutinę bankroto bylą dėl likvidavimo, kai pagrindinė bankroto byla yra apsauginio pobūdžio <...> 33. <...> jei byla įtraukta į reglamento [Nr. 1346/2000 (toliau – reglamentas)] A priedą, ji turi būti laikoma patenkančia į reglamento taikymo sritį. Kaip ir reglamento nuostatoms, šiam įtraukimui būdingas tiesioginis veikimas ir privalomumas. <...> 47. <...> reglamento 4 straipsnis yra kolizinė norma, ir tai patvirtinta reglamento 23 konstatuojamojoje dalyje, nurodžius, kad reglamente numatytos vieningos kolizinės normos pakeičia nacionalines tarptautinės privatinės teisės normas.

48. <...> kolizinei normai būdinga tai, kad ji pati nereguliuoja materialinės teisės klausimo, bet tik nustato, kuri teisės sistema taikytina šiam klausimui. <...> 50. <...> tokie klausimai, kaip antai bankroto bylos baigimo sąlygos ir padariniai, kuriais reglamento 4 straipsnio 2 dalies j punkte pateikta aiški nuoroda į nacionalinę teisę, negali būti aiškinami autonomiškai, o turi būti sprendžiami pagal taikytiną lex concursus.

51. Šis vertinimas suderinamas su aplinkybe, jog minėto [2006 m. gegužės 2 d. Sprendimo Eurofood IFSC, C‑341/04, Rink. p. I‑3813] <...> 54 punkte Teisingumo Teismas nusprendė, kad reglamento 16 straipsnio 1 dalyje vartojama sąvoka „sprendimas iškelti bankroto bylą“ turi būti apibrėžiama remiantis reglamente įtvirtintais dviem kriterijais. Skirtingai nuo 4 straipsnio, 16 straipsnio 1 dalyje nėra aiškios nuorodos į nacionalinę teisę, bet įtvirtinta tiesiogiai taikytina taisyklė – pirmiau priimto sprendimo iškelti bankroto bylą pripažinimo principas.

52. <...> reglamento 4 straipsnio 2 dalies j punktas turi būti aiškinamas taip, kad bankroto bylos baigimo momentas nustatomas pagal valstybės narės, kurioje iškelta ši byla, nacionalinę teisę. <...> 63. <...> reglamento 27 straipsnis aiškintinas taip, kad juo leidžiama iškelti šalutinę bankroto bylą valstybėje narėje, kurioje yra skolininko įmonė, net jei pagrindinė byla yra apsauginio pobūdžio.

Teismas, turintis jurisdikciją iškelti šalutinę bylą, turi atsižvelgti į pagrindinės bylos tikslus ir reglamento struktūrą ir nepažeisti lojalaus bendradarbiavimo principo.

<...> 68. <...> reglamentas taikomas tik nemokumu grindžiamoms byloms. Dėl kriterijų, leidžiančių konkrečiai nustatyti tokios situacijos buvimą, reglamente ne pateikiamas nemokumo apibrėžimas, o nukreipiama į nacionalinę teisę. Iš to matyti, kad prieš iškeldamas pagrindinę bankroto bylą kompetentingas teismas turi patikrinti skolininko nemokumą pagal savo nacionalinę teisę.

69. Taip pat reikia priminti, kad pagal reglamento 16 straipsnio 1 dalį vienoje valstybėje narėje iškelta pagrindinė bankroto bylą pripažįstama visose valstybėse narėse nuo to momento, kai ji sukelia pasekmių ją iškėlusioje valstybėje.

70. Šiomis aplinkybėmis <...> jurisdikciją iškelti pagrindinę bankroto bylą turinčio teismo atliktas skolininko nemokumo vertinimas privalomas teismams, nagrinėjantiems prašymą iškelti šalutinę bankroto bylą.

71. Tik šis aiškinimas gali padėti išvengti sunkumų, kurie, reglamente nesant nemokumo sąvokos apibrėžimo, neišvengiamai atsirastų skirtingiems teismams taikant nevienodas nacionalines nemokumo sąvokos koncepcijas. Be to, <...> nemokumą reikia vertinti visapusiškai, atsižvelgiant į skolininko bendrą turtinę padėtį visose valstybėse narėse, o ne izoliuotai, apsiribojant tik konkrečioje teritorijoje esančiu turtu. <...> 73. Vis dėlto pabrėžtina, kad, darydamas išvadas dėl pagrindinėje bankroto byloje konstatuoto skolininko nemokumo, prašymą iškelti šalutinę bankroto bylą nagrinėjantis teismas turi atsižvelgti į minėtos pagrindinės bylos tikslus, reglamento struktūrą ir principus, kuriais jis grindžiamas.

74. Taigi <...> reglamento 27 straipsnis aiškintinas taip, kad prašymą iškelti šalutinę bankroto bylą nagrinėjantis teismas neturi teisės vertinti skolininko, kuriam kitoje valstybėje narėje iškelta pagrindinė bankroto byla, nemokumo, net jei pagrindinė byla yra apsauginio pobūdžio.

2012 m. lapkričio 22 d. sprendimas Bank Handlowy w Warszawie SA P.P.H.U. „ADAX“/Ryszard Adamiak prieš Christianapol sp. z o.o. (byla C-116/11, Rink., p.)

6.2.10.

6.2.11 Teismų jurisdikcija ir teismo sprendimų vykdymas santuokos ir tėvų pareigų srityse Turinys Teisminis bendradarbiavimas civilinėse bylose – Jurisdikcija ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimas bei vykdymas – Materialinė taikymo sritys – „Civilinių bylų“ sąvoka – Sprendimas dėl vaikų paėmimo ir įkurdinimo ne jų šeimoje – Viešosios teisės reglamentuojamos vaikų apsaugos priemonės <...> 28. Vaiko paėmimas tiesiogiai nepaminėtas prie sričių, kurios, vadovaujantis šio reglamento 1 straipsnio 2 dalimi, yra susijusios su tėvų pareigomis.

29. Tačiau ši aplinkybė negali pašalinti sprendimo paimti vaiką iš Reglamento Nr. 2201/2003 912 taikymo srities.

30. Žodžių „gali būti“ pavartojimas šio reglamento 1 straipsnio 2 dalyje faktiškai reiškia, kad šioje nuostatoje pateikiamas sąrašas yra pavyzdinis. <...> 32. Taigi, sprendimas paimti vaiką, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje, atsižvelgiant į jo pobūdį, priklauso viešosios srities priemonėms, kurių tikslas – tenkinti nepilnamečių apsaugos ir pagalbos jiems poreikius. <...> 34. Kalbant apie įkurdinimą reikia pažymėti, kad pagal Reglamento Nr. 2201/2003 1 straipsnio 2 dalies d punktą vaiko įkurdinimas šeimoje ar globos institucijoje priklauso su tėvų pareigomis susijusioms sritims.

912 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinantis Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 (OL 2003 m. specialusis leidimas, 19 skyrius, 6 tomas, p. 243 – 271)

<...> 38. Reglamento Nr. 2201/2003 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas principas, pagal kurį šio reglamento taikymo sritis apribota „civilinėmis bylomis“, tačiau neapibrėžiamas šios sąvokos turinys ir apimtis. <...> 45. Iš tiesų, kadangi „civilinių bylų“ sąvoka turi būti aiškinama atsižvelgiant į Reglamento Nr. 2201/2003 tikslus, jei sprendimai paimti vaiką ir jį įkurdinti, kurie tam tikrose valstybėse narėse priskiriami viešosios teisės sričiai, vien dėl šios priežasties būtų pašalinti iš šio reglamento taikymo srities, tai akivaizdžiai pažeistų patį sprendimų dėl tėvų pareigų abipusio pripažinimo ir vykdymo tikslą. Tokiomis aplinkybėmis reikia pabrėžti, kad iš Reglamento Nr. 2201/2003 1 straipsnio 1 dalies ir 2 straipsnio 1 punkto išplaukia, jog nei valstybių narių teismų sistema, nei viešosios valdžios institucijoms suteikti įgaliojimai neturi poveikio reglamento taikymo sričiai ir „civilinių bylų“ sąvokos aiškinimui.

46. Taigi civilinių bylų sąvoka turi būti aiškinama autonomiškai.

47. Tik vienodas Reglamento Nr. 2201/2003 taikymas valstybėse narėse, reikalaujantis, kad šio reglamento taikymo sritį apibrėžtų Bendrijos, o ne nacionalinė teisė, gali užtikrinti šio reglamento tikslų, tarp jų vienodą požiūrį į visus atitinkamus vaikus, pasiekimą.

48. Pagal Reglamento Nr. 2201/2003 5 konstatuojamąją dalį šis tikslas užtikrinamas, tik jei visi sprendimai dėl tėvų pareigų patenka į šio reglamento taikymo sritį.

49. Šios pareigos šio reglamento 2 straipsnio 7 punkte apibrėžiamos plačiai, kaip apimančios visas su vaiko asmeniu ar turtu susijusias teises ir pareigas, fiziniam ar juridiniam asmeniui suteikiamas teismo sprendimu, įstatymų nustatyta tvarka ar juridinę galią turinčiu susitarimu.

50. <...> šiuo atžvilgiu nėra svarbu, ar tėvų pareigos paveiktos valstybės apsaugos priemone arba vieno ar kelių iš globėjų iniciatyva priimtu sprendimu.

51. Civilinių bylų sąvoką reikia aiškinti taip, kad ji gali apimti net ir tas priemones, kurias valstybės narės teisė priskiria viešosios teisės sričiai. <...> 53. <...> Reglamento Nr. 2201/2003 1 straipsnio 1 dalį būtina aiškinti taip, jog „civilinių bylų“ sąvoka šios nuostatos prasme apima vientisą sprendimą, kuriuo nurodoma nedelsiant paimti ir įkurdinti vaiką kitoje nei jo kilmės priimančiojoje šeimoje, kai šis sprendimas buvo priimtas pagal vaikų apsaugą reglamentuojančias viešosios teisės normas.

2007 m. lapkričio 27 d. sprendimas C (byla C-435/06, Rink., 2007, p. I-10141) Teisminis bendradarbiavimas civilinėse bylose – Jurisdikcija ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimas bei vykdymas – Jurisdikcija santuokos nutraukimo bylose – Atsakovas, kuris yra trečiosios šalies pilietis ir rezidentas – Nacionalinės jurisdikcijos taisyklės, nustatančios per didelę jurisdikciją <...> 18. Iš aiškios Reglamento Nr. 2201/2003913 7 straipsnio 1 dalies formuluotės matyti, kad tik tuo atveju, kai joks valstybės narės teismas neturi jurisdikcijos pagal šio reglamento 3–5 straipsnius, jurisdikciją kiekvienoje valstybėje narėje reglamentuoja nacionalinė teisė.

19. Be to, pagal Reglamento Nr. 2201/2003 17 straipsnį, kurio tekstas taip pat yra visiškai aiškus, jeigu valstybės narės teisme iškeliama byla, kurią nagrinėti pagal šį reglamentą jurisdikciją turi ne jis, o kitos valstybės narės teismas, pirmiau nurodytas teismas savo iniciatyva turi pareikšti pareiškia, kad jis neturi jurisdikcijos. <...> 21. <...> šio aiškinimo nepaneigia Reglamento Nr. 2201/2003 6 straipsnis.

22. Iš tikrųjų ši nuostata <...> nedraudžia, kad atsakovas, kuris valstybės narės teritorijoje neturi nuolatinės gyvenamosios ir nėra valstybės narės pilietis, galėtų būti paduotas į valstybės narės teismą pagal šios valstybės nacionalinėje teisėje numatytas normas.

913 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinantis Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 (OL 2003 m. specialusis leidimas, 19 skyrius, 6 tomas, p. 243 – 271)

23. Pagal Reglamento Nr. 2201/2003 7 straipsnio 1 dalį taip gali būti tuo atveju, kai joks valstybės narės teismas neturi jurisdikcijos pagal šio reglamento 3‑5 straipsnius <...>.

24. Tačiau iš to negalima daryti išvados, jog Reglamento Nr. 2201/2003 6 straipsnis įtvirtina bendrą taisyklę, kad valstybės narės teismų jurisdikcijos santuokos nutraukimo bylose nustatymas atsakovo, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta nėra valstybės narės teritorijoje ir kuris nėra valstybės narės pilietis, atžvilgiu bet kuriuo atveju reglamentuojamas nacionalinės teisės, įskaitant tą atvejį, kai valstybės narės teismas turi jurisdikciją pagal šio reglamento 3‑5 straipsnius.

25. Iš tikrųjų dėl tokio aiškinimo būtų ignoruojamos aiškios Reglamento Nr. 2201/2003 7 straipsnio 1 dalies ir 17 straipsnio formuluotės, kurių taikymas priklauso <...> tik nuo to, ar valstybės narės teismas turi jurisdikciją pagal Reglamento Nr. 2201/2003 3‑5 straipsnius.

26. Be to, toks aiškinimas prieštarautų pastarojo reglamento siekiamam tikslui. Iš tikrųjų, kaip matyti iš Reglamento Nr. 1347/000914, kurio nuostatos dėl jurisdikcijos santuokos nutraukimo bylose buvo iš esmės pakartotos Reglamente Nr. 2201/2003, ketvirtos ir aštuntos konstatuojamųjų dalių, minėtu reglamentu siekiama įtvirtinti vienodas jurisdikcijos kolizines normas santuokos nutraukimo bylose tam, kad būtų užtikrinta kuo didesnė asmenų judėjimo laisvė. Todėl Reglamentas Nr. 2201/2003 taip pat taikomas trečiųjų valstybių piliečiams, kurie gana artimai susiję su vienos iš valstybių narių teritorija, atsižvelgiant į šiame reglamente numatytus jurisdikcijos pagrindus, pagal Reglamento Nr. 1347/2000 dvyliktą konstatuojamąją dalį grindžiamus taisykle, kad tarp suinteresuotosios šalies ir jurisdikciją turinčios valstybės narės turi būti faktinis ryšys. <...> 28. Todėl <...> Reglamento Nr. 2201/2003 6 ir 7 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad kai, vykstant santuokos nutraukimo procesui, atsakovas valstybės narės teritorijoje nuolatinės gyvenamosios vietos neturi ir nėra valstybės narės pilietis, valstybės narės teismai, kad priimtų sprendimą tokiame procese, negali savo jurisdikcijos grįsti savo nacionaline teise, jeigu kitos valstybės narės teismai turi jurisdikciją pagal šio reglamento 3 straipsnį.

2007 m. lapkričio 29 d. sprendimas Kerstin Sundelind Lopez prieš Miguel Enrique Lopez Lizazo, (byla C-68/07, Rink., 2007, p. I-10403) Teisminis bendradarbiavimas civilinėse bylose – Jurisdikcija ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimas bei vykdymas – Vykdymas su santuoka ir tėvų pareigomis susijusiose bylose – Prašymas nepripažinti sprendimo, įpareigojančio grąžinti neteisėtai kitoje valstybėje narėje laikomą vaiką – Vaiką grąžinti reikalaujančio sprendimo, dėl kurio išduotas pažymėjimas, priimto vėliau už sprendimą dėl negrąžinimo, vykdymas – Prašymas nepripažinti teismo sprendimo, prieš tai nepateikus prašymo dėl pripažinimo <...> 63. Vaiką grąžinti reikalaujančio sprendimo, priimto vėliau už sprendimą dėl negrąžinimo, vykdytinumui, nors jis yra glaudžiai susijęs su kitais klausimais, kuriuos sprendžia reglamentas [Nr. 2201/2003915, toliau – reglamentas], visų pirma su globos teisėmis, taikoma procesinė autonomija, kad nebūtų delsiama sugrąžinti vaiką, kuris neteisėtai išvežtas ar laikomas valstybėje narėje, kitoje nei šis vaikas nuolat gyveno prieš pat jį neteisėtai išvežant ar negrąžinant.

914 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 1347/2000 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis abiejų sutuoktinių vaikams, pripažinimo bei vykdymo (OL 2000 m. specialusis leidimas, 19 skyrius, 1 tomas, p. 209 – 226) 915 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinantis Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 (OL 2003 m. specialusis leidimas, 19 skyrius, 6 tomas, p. 243 – 271)

<...> 68. Kalbant apie pažymėjimo pasekmes, jį išdavus, sprendimas sugrąžinti vaiką, nurodytas 40. straipsnio 1 dalies b punkte, yra pripažįstamas ir vykdomas kitoje valstybėje narėje nereikalaujant jo skelbti vykdytinu ir be galimybės ginčyti jo pripažinimą.

69. Reikia priminti, kad ši tvarka taikoma tik vaiko sugrąžinimui, po to, kai yra priimtas teismo sprendimas dėl negrąžinimo, nurodytas reglamento 11 straipsnio 8 dalyje. <...> 71. Nors [11 straipsnio 8 dalies] formuluotė „nepaisant sprendimo dėl negrąžinimo“ yra šiek tiek dviprasmiška, vis dėlto jos derinimas su formuluote „bet kuris vėlesnis <...> sprendimas“ nurodo chronologinį ryšį tarp sprendimo, t. y. sprendimo dėl negrąžinimo, ir vėlesnio sprendimo; tokia formuluotė nepalieka jokios abejonės, kad pirmasis sprendimas turi būti priimtas anksčiau. <...> 80. Kadangi pagal reglamento 10 straipsnį ir 40 straipsnio 1 dalies b punktą iš esmės šį [42 straipsnio 2 dalyje numatytą] vertinimą turi atlikti kilmės valstybės narės teismas, atskiri procesai, kurie vykdymo valstybėje narėje kyla ar kartojasi po to, kai buvo priimtas sprendimas dėl negrąžinimo, nėra lemiami ir gali būti laikomi kaip neturintys įtakos siekiant įgyvendinti reglamentą.

81. Priešingu atveju kiltų rizika, kad reglamentas neteks savo veiksmingumo, nes tikslas nedelsiant grąžinti vaiką ir toliau priklausytų nuo sąlygos išnaudoti visas procedūrines teisių gynimo priemones, numatytas valstybės narės, kurioje vaikas neteisėtai laikomas, nacionalinėje teisėje. Juo labiau į tokią riziką reikėtų atsižvelgti dėl to, kad, kalbant apie labai mažus vaikus, biologinis laikas negali būti skaičiuojamas pagal bendruosius kriterijus, atsižvelgiant į tokių vaikų intelekto bei psichikos struktūrą ir greitą jos raidą.

82. Net jei reglamentu nesiekiama suvienodinti įvairių valstybių narių materialinės ir procesinės teisės normų, vis dėlto svarbu, kad šių nacionalinių normų taikymas nepadarytų žalos jo veiksmingumui916.

83. Reikia pridurti, kad toks reglamento aiškinimas atitinka jo reikalavimus bei tikslą ir kad tik taip aiškinant galima geriausiai užtikrinti Bendrijos teisės veiksmingumą. <...> 89. <...> priėmus sprendimą dėl negrąžinimo ir apie jį pranešus kilmės valstybės narės teismui, reglamento 42 straipsnyje numatyto pažymėjimo išdavimo tikslais nėra svarbu, ar šio sprendimo vykdymas sustabdytas, buvo priimtas naujas sprendimas, sprendimas buvo panaikintas arba bet kuriuo atveju jis neįgijo įsiteisėjusio sprendimo galios, ar buvo pakeistas sprendimu dėl grąžinimo, jei vaikas iš tikrųjų nebuvo grąžintas. Kadangi nebuvo pareikšta jokių abejonių dėl šio pažymėjimo autentiškumo ir jis išduotas naudojant minėto reglamento IV priedo formą, prieštaravimą dėl sprendimo grąžinti vaiką pripažinimo pateikti draudžiama, ir vykdymo valstybės narės teismas turi tik paskelbti teismo sprendimą, dėl kurio išduotas pažymėjimas, vykdytinu ir patenkinti prašymą nedelsiant grąžinti vaiką. <...> 97. <...> išskyrus atvejus, kai procedūra susijusi su sprendimu, dėl kurio išduotas pažymėjimas taikant reglamento 11 straipsnio 8 dalį ir 40–42 straipsnius, bet kuri suinteresuota šalis gali kreiptis dėl teismo sprendimo nepripažinimo, net jei prieš tai nebuvo pateiktas prašymas dėl sprendimo pripažinimo. <...> 101. <...> reglamento 31 straipsnis susijęs su sprendimo paskelbimu vykdytinu. Jame nustatyta, kad tokiu atveju šalis, kurios atžvilgiu prašoma vykdyti sprendimą, neturi teisės paduoti jokių teikimų. Tokią procedūrą reikia suprasti atsižvelgiant į faktą, kad leidus tokiai šaliai pateikti pastabas, ši procedūra, kuri yra vykdomoji ir vienašališka, įgytų deklaratyvumo ir rungtyniškumo aspektų, o tai prieštarautų jos logikai, pagal kurią teisė į gynybą užtikrinama reglamento 33 straipsnyje numatytu sprendimo apskundimu.

102. Situacija, kuri susiklosto tuo atveju, kai pateikiamas prašymas dėl nepripažinimo, skiriasi.

103. Tokio skirtumo priežastis ta, kad tokioje situacijoje pareiškėjas yra asmuo, kurio atžvilgiu būtų buvę galima pateikti prašymą paskelbti teismo sprendimą vykdytinu.

1990 m. gegužės 15 d. Sprendimas Hagen, C‑365/88, Rink., 1990, p. I‑1845, 19 ir 20 p.; 1995 m. kovo 7 d. Sprendimas Shevill ir kt., C‑68/93, Rink., 1995, p. I‑415, 36 p.; 2004 m. balandžio 27 d. Sprendimas Turner, C‑159/02, Rink., 2004, p. I‑3565, 29 p.

916

104. Kadangi šio sprendimo 101 punkte minėtų reikalavimų nebegalima pateisinti, šalis, kurios atžvilgiu pateiktas prašymas dėl nepripažinimo, neturėtų netekti galimybės paduoti teikimų.

105. Bet kokia kita išvada apribotų pareiškėjo prašymo veiksmingumą, nes nepripažinimo procedūros tikslas yra susijęs su negatyviu įvertinimu, kuris dėl savo pobūdžio reikalauja rungtyniškumo.

106. Iš to matyti, kad <...> atsakovas, kuris siekia pripažinimo, turi teisę paduoti teikimus.

107. Todėl <...> reglamento 31 straipsnio 1 dalis, kurioje numatyta, kad nei asmuo, kurio atžvilgiu prašoma vykdyti sprendimą, nei vaikas šiame bylos nagrinėjimo etape neturi teisės paduoti jokių teikimų dėl prašymo, netaikoma procedūrai dėl teismo sprendimo nepripažinimo, pradėtai nesant prieš tai pateikto prašymo dėl to paties sprendimo pripažinimo. Tokioje situacijoje atsakovas, siekiantis pripažinimo, turi teisę paduoti teikimus.

2008 m. liepos 11 d. sprendimas Inga Rinau (byla C-195/08 PPU, Rink., 2008, p. I-5271) Teisminis bendradarbiavimas civilinėse bylose – Jurisdikcija ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimas bei vykdymas – Vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta – Apsaugos priemonės – Jurisdikcija <...> 31. Reglamento [Nr. 2201/2003, toliau – Reglamentas] 917 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas principas, kad bylose, susijusiose su tėvų pareigomis, valstybių narių teismų kompetencija nustatoma pagal vaiko nuolatinę gyvenamąją vietą tuo metu, kai byla patenka jų žinion, tačiau šios sąvokos turinys neapibrėžiamas.

32. Pagal Reglamento 13 straipsnio 1 dalį, jei vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta negali būti nustatyta, jurisdikciją turi valstybės narės, kurioje yra vaikas, teismai.

33. Taigi vien fizinio vaiko buvimo valstybėje narėje – nes tai yra subsidiari jurisdikcijos taisyklė 8 straipsnyje įtvirtintos taisyklės atžvilgiu – negali pakakti vaiko nuolatinei gyvenamajai vietai nustatyti. <...> 35. Kadangi Reglamento 8 straipsnio 1 dalyje nėra jokios aiškios nuorodos į valstybių narių teisę, taikomą norint nustatyti sąvokos „nuolatinė gyvenamoji vieta“ prasmę bei apimtį, jos prasmė bei apimtis turi būti nustatyta atsižvelgiant į Reglamento nuostatų ir tikslo kontekstą, visų pirma kylantį iš jo 12 konstatuojamąją dalį, kurioje numatyta, kad Reglamentu įtvirtinamos jurisdikcijos taisyklės yra suformuluotos labiausiai atsižvelgiant į vaiko interesus, ypač į artumo kriterijų.

36. Teisingumo Teismo praktika, susijusi su gyvenamosios vietos sąvoka, vartojama kitose Europos Sąjungos teisės srityse918, negali būti tiesiogiai pritaikyta vertinant vaikų nuolatinę gyvenamąją vietą Reglamento 8 straipsnio 1 dalies prasme.

37. Vaiko „nuolatinė gyvenamoji vieta“ Reglamento 8 straipsnio 1 dalies prasme turi būti nustatoma remiantis visomis kiekvienam konkrečiam atvejui būdingomis faktinėmis aplinkybėmis.

38. Be fizinio vaiko buvimo tam tikroje valstybėje narėje, reikia atsižvelgti ir į kitus veiksnius, galinčius atskleisti, kad toks buvimas visai nėra laikinas ar atsitiktinis ir kad ten gyvendamas vaikas yra tam tikra dalimi integravęsis į socialinę ir šeiminę aplinką. <...> 44. <...> „nuolatinės gyvenamosios vietos“ sąvoka Reglamento 8 straipsnio 1 dalies prasme turi būti aiškinama taip, kad ši gyvenamoji vieta atitinka vietą, kur vaikas tam tikra dalimi integravosi į socialinę ir šeiminę aplinką. Šiuo tikslu, be kita ko, turi būti atsižvelgta į gyvenimo valstybės narės teritorijoje ir šeimos persikėlimo į šią valstybę trukmę, teisėtumą, sąlygas ir priežastis, vaiko pilietybę, mokyklos lankymo vietą ir sąlygas, kalbų žinias ir šeiminius bei socialinius vaiko ryšius 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinantis Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 (OL 2003 m. specialusis leidimas, 19 skyrius, 6 tomas, p. 243 – 271) 918 1994 m. rugsėjo 15 d. Sprendimas Magdalena Fernández prieš Komisiją, C‑452/93 P, Rink., 1994, p. I‑4295, 22 p.; 2004 m. lapkričio 11 d. Sprendimas Adanez-Vega, C‑372/02, Rink., 2004, p. I‑10761, 37 p.; 2008 m. liepos 17 d.

Sprendimas Kozłowski, C‑66/08, Rink., 2004, p. I‑6041 917

toje valstybėje. Nustatyti vaiko nuolatinę gyvenamąją vietą turi nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į visas kiekvienam konkrečiam atvejui būdingas faktines aplinkybes. <...> 47. Iš pačios šios [20 straipsnio 1 dalies] nuostatos formuluotės matyti, jog tam, kad valstybių narių teismai, kurie neturi jurisdikcijos nagrinėti su tėvų pareigomis susijusios bylos iš esmės, galėtų taikyti [laikinąsias apsaugos] priemones tokioje byloje, turi būti įvykdytos trys kumuliacinės sąlygos, būtent: – šios priemonės turi būti neatidėliotinos, – jos turi būti taikomos teismo, į kurį kreiptasi, buvimo vietos valstybėje narėje esantiems asmenims ar turtui, ir – jos turi būti laikino pobūdžio.

48. Šios priemonės taikytinos vaikams, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra vienoje valstybėje narėje, tačiau jie laikinai ar atsitiktinai vieši kitoje valstybėje narėje ir yra atsidūrę situacijoje, kuri gali rimtai pakenkti jų gerovei, įskaitant sveikatą ar vystymąsi, ir todėl pateisina neatidėliotinų apsaugos priemonių taikymą. Tokių priemonių laikinas pobūdis matyti iš Reglamento 20 straipsnio 2 dalies: jos nebetaikomos, kai valstybės narės teismas, turintis jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės, jau yra ėmęsis priemonių, kurias laiko tinkamomis.

49. Reglamente nėra materialinių nuostatų, numatančių neatidėliotinų priemonių, kurių turi būti imamasi, rūšis.

50. Reglamento 20 straipsnio 1 dalyje sakoma, kad laikinos ar apsaugos priemonės, kurias taikyti neatidėliotinais atvejais gali tekti valstybės narės nacionaliniams teismams, yra priemonės, „numatytos tos valstybės narės teisėje“.

51. Tokiomis aplinkybėmis nacionalinis teisės aktų leidėjas turi įtvirtinti, kokių priemonių nacionalinės valdžios institucijos turi imtis, kad būtų labiausiai atsižvelgta į vaiko interesus, ir nustatyti jų įgyvendinimo tvarką. <...> 59. Kadangi laikinos ar apsaugos priemonės yra pereinamojo pobūdžio, su vaiko fiziniu, psichologiniu ir intelektiniu vystymusi susijusios aplinkybės gali lemti būtinybę jurisdikciją turinčiam teismui anksčiau imtis veiksmų, kad būtų priimtos galutinės priemonės.

60. Galutinių priemonių būtinumas ir neatidėliotinumas turi būti vertinami atsižvelgiant į vaiko situaciją, numatomus jos pokyčius ir laikinų ar apsaugos priemonių veiksmingumą.

61. Tokiomis aplinkybėmis siekis labiausiai apsaugoti vaiko interesus gali reikalauti, kad nacionalinis teismas, kuris skyrė laikinas ar apsaugos priemones, apie tai tiesiogiai ar per centrinę instituciją, paskirtą pagal Reglamento 53 straipsnį, praneštų jurisdikciją turinčiam kitos valstybės narės teismui. <...> 64. Darytina išvada, kad jeigu to reikalauja siekis labiausiai apsaugoti vaiko interesus, nacionalinis teismas, kuris skyrė laikinas ar apsaugos priemones, privalo apie tai tiesiogiai ar per centrinę instituciją, paskirtą pagal Reglamento 53 straipsnį, pranešti jurisdikciją turinčiam kitos valstybės narės teismui. <...> 71. <...> tuo atveju, kai valstybės narės teismas apskritai neturi jurisdikcijos, jis privalo ex officio pareikšti, kad jos neturi, tačiau neprivalo perduoti bylos kitam teismui. Vis dėlto, jeigu to reikalauja siekis labiausiai apsaugoti vaiko interesus, nacionalinis teismas, kuris ex officio pareiškė neturįs jurisdikcijos, privalo apie tai tiesiogiai ar per centrinę instituciją, paskirtą pagal Reglamento 53 straipsnį, pranešti jurisdikciją turinčiam kitos valstybės narės teismui.

2009 m. balandžio 2 d. sprendimas A (byla C-523/07, Rink., 2009, p. I-2805) Teisminis bendradarbiavimas civilinėse bylose – Jurisdikcija ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimas bei vykdymas – Jurisdikcija santuokos nutraukimo bylose – Taikymo laiko atžvilgiu sritis – Valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi, gyvenantys sutuoktiniai, abu turintys kilmės valstybės narės ir valstybės narės, į kurią kreipiamasi, pilietybes – Teismo, į kurį kreipiamasi, pareiga atsižvelgti į tokią pačią dvigubą sutuoktinių pilietybę - Reikšmingos sąsajos – Nuolatinė gyvenamoji vieta – Pilietybė

<...> 33. Pirmiausia reikia priminti, kad tokiomis aplinkybėmis, kokios nagrinėjamos pagrindinėje byloje, kai taikomos pereinamojo laikotarpio nuostatos dėl pripažinimo, įtvirtintos Reglamento Nr. 2201/2003919 64 straipsnio 4 dalyje, teismai, kuriuose iškelta byla, turi nuspręsti dėl kitos valstybės narės teismų jurisdikcijos. Tokios situacijos skiriasi nuo tų, kurioms tiesiogiai taikomos šio reglamento III skyriaus nuostatos dėl teismų sprendimų pripažinimo ir vykdymo ir kurių atžvilgiu minėto reglamento 24 straipsnyje numatytas draudimas vykdyti kilmės teismo jurisdikcijos kontrolę. <...> 41. <...> dvigubos tokios pat pilietybės atveju teismas, kuriame iškelta byla, negali neatsižvelgti į tai, kad suinteresuotieji asmenys turi kitos valstybės narės pilietybę, ir tokią pat dvigubą pilietybę turinčius asmenis traktuoti taip, tarsi jie turėtų tik nagrinėjančio bylą teismo valstybės narės pilietybę.

Dėl to šiems asmenims, remiantis Reglamento Nr. 2201/2003 64 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta pereinamojo laikotarpio nuostata dėl pripažinimo, būtų uždrausta valstybės narės, į kurią kreipiamasi, teisme remtis šio reglamento 3 straipsnio 1 dalies b punktu tam, kad būtų pripažinta kitos valstybės narės teismų jurisdikcija, nors jie ir turi pastarosios valstybės pilietybę.

42. Atvirkščiai, pagal minėto 64 straipsnio 4 dalį tuo atveju, kai abu sutuoktiniai turi teismo, kuriame iškelta byla, valstybės narės ir kitos valstybės narės pilietybes, minėtas teismas turi atsižvelgti į tai, jog kitos valstybės narės teismai dėl to, kad suinteresuotieji asmenys turi pastarosios valstybės pilietybę galėjo turėti jurisdikciją nagrinėti bylą pagal Reglamento Nr. 2201/2003 3 straipsnio 1 dalies b punktą.

43. Todėl <...> tuo atveju, kai valstybės narės, į kurią kreipiamasi, teismas pagal Reglamento Nr. 2201/2003 64 straipsnio 4 dalį turi patikrinti, ar kilmės valstybės narės teismas, kuris priėmė sprendimą, turi jurisdikciją pagal to paties reglamento 3 straipsnio 1 dalies b punktą, ši nuostata neleidžia valstybės narės, į kurią kreipiamasi, teismui abiejų sutuoktinių, turinčių tiek šios valstybės, tiek kilmės valstybės narės pilietybes, laikyti tik valstybės narės, į kurią kreipiamasi, piliečiais.

Atvirkščiai, šis teismas turi atsižvelgti į tai, kad sutuoktiniai turi ir kilmės valstybės narės pilietybę, todėl šios valstybės teismai galėjo turėti jurisdikciją nagrinėti bylą. <...> 47. <...> kaip matyti iš Reglamento Nr. 2201/2003 pirmos konstatuojamosios dalies, šis reglamentas padeda kurti laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę, kurioje užtikrinamas laisvas asmenų judėjimas. Šiuo tikslu šio reglamento II ir III skyriuose, be kita ko, nustatytos taisyklės, susijusios su jurisdikcija ir sprendimų dėl santuokos ryšių nutraukimo pripažinimu ir vykdymu.

48. Šiomis aplinkybėmis Reglamento Nr. 2201/2003 3 straipsnio 1 dalies a ir b punktuose numatyti keli jurisdikcijos pagrindai, tarp kurių nėra hierarchijos. Visi minėto 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti objektyvūs kriterijai yra alternatyvūs. Atsižvelgiant į šio reglamento tikslą užtikrinti teisinį saugumą, jo 6 straipsnyje iš esmės numatyta, kad šio reglamento 3–5 straipsniuose yra apibrėžta išimtinio pobūdžio jurisdikcija.

49. Darytina išvada, kad Reglamente Nr. 2201/2003 įtvirtinta jurisdikcijos paskirstymo sistema santuokos ryšių nutraukimo atveju nesiekiama užkirsti kelio keliems jurisdikcijos pagrindams.

Atvirkščiai, aiškiai numatoma, kad jurisdikciją gali turėti keli teismai, tarp jų nenustatant hierarchijos.

50. Todėl, nors minėto reglamento 3 straipsnio 1 dalies a punkte išvardyti kriterijai įvairiais atžvilgiais grindžiami sutuoktinių nuolatine gyvenamąja vieta, tos pačios straipsnio dalies b punkte įtvirtintas „abiejų sutuoktinių pilietybės arba, kalbant apie Jungtinę Karalystę ir Airiją, abiejų sutuoktinių nuolatinės gyvenamosios vietos“ kriterijus. Taigi, išskyrus šių dviejų valstybių narių atvejį, kitų valstybių narių, kurių pilietybę turi sutuoktiniai, teismai turi jurisdikciją nagrinėti ieškinius dėl santuokos ryšių nutraukimo.

51. Tačiau minėto 3 straipsnio 1 dalies b punkto formuluotė neleidžia padaryti išvados, kad įgyvendinant šią nuostatą galima atsižvelgti tik į „veiksmingą“ pilietybę. Kadangi pagal šią nuostatą 919

2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinantis Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 (OL 2003 m. specialusis leidimas, 19 skyrius, 6 tomas, p. 243 – 271)

pilietybė tampa jurisdikcijos kriterijumi, ji suteikia pirmenybę sąsajai, kuri yra nedviprasmiška ir lengvai taikoma. Joje nėra numatytas kitas su pilietybe susijęs kriterijus, pavyzdžiui, pilietybės veiksmingumas.

52. Be to, aiškinimo, kad taikant Reglamento Nr. 2201/2003 3 straipsnio 1 dalį atsižvelgti galima tik į „veiksmingą“ pilietybę, negali pagrįsti šios nuostatos tikslas ar kontekstas.

53. Pirma, toks aiškinimas apribotų asmenų teisę pasirinkti jurisdikciją turintį teismą visų pirma tuo atveju, kai jie naudojasi teise į laisvą asmenų judėjimą.

54. Kadangi nuolatinė gyvenamoji vieta būtų esminė aplinkybė siekiant nustatyti veiksmingiausią pilietybę, Reglamento Nr. 2201/2003 3 straipsnio 1 dalies a ir b punktuose numatyti jurisdikcijos pagrindai dažnai sutaptų. Praktikoje tai reikštų minėto straipsnio 1 dalies nuostatose įtvirtintų jurisdikcijos pagrindų hierarchijos, kuri neišplaukia iš šios straipsnio dalies formuluotės, nustatymą kelias pilietybes turinčių asmenų atžvilgiu. Tačiau tik vienos valstybės narės pilietybę turintys sutuoktiniai visada galėtų iškelti bylą šios valstybės narės teismuose, net jeigu jie jau daugelį metų neturi nuolatinės gyvenamosios vietos šioje valstybėje ir su ja beveik nėra realios sąsajos. <...> 58. <...> tuo atveju, kai abu sutuoktiniai turi dviejų tų pačių valstybių narių pilietybę, pagal Reglamento Nr. 2201/2003 3 straipsnio 1 dalies b punktą neleidžiama atmesti vienos iš šių valstybių narių teismų jurisdikcijos remiantis tuo, kad ieškovas neturi kitų sąsajų su šia valstybe. Atvirkščiai, valstybių narių, kurių pilietybę turi sutuoktiniai, teismai turi jurisdikciją pagal šią nuostatą, ir sutuoktiniai gali pasirinkti, kurios valstybės narės teisme iškelti bylą.

2009 m. liepos 16 d. sprendimas Laszlo Hadadi (Hadady) prieš Csilla Marta Mesko, santuokoje – Hadadi (Hadady) (byla C-168/08, Rink., 2009, p. I-6871) Teisminis bendradarbiavimas civilinėse bylose – Jurisdikcija ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimas bei vykdymas – Su globos teisėmis susijusios laikinosios priemonės – Vienoje valstybėje narėje vykdytinas teismo sprendimas – Neteisėtas vaiko išvežimas – Kita valstybė narė – Kitas teismas – Vaiko globos suteikimas kitam iš tėvų – Jurisdikcija <...> 42. Kadangi Reglamento Nr. 2201/2003 920 20 straipsnio 1 dalimi leidžiama jurisdikcijos nagrinėti bylą iš esmės neturinčiam teismui išimtinais atvejais priimti laikinąją priemonę dėl tėvų pareigų, reikia laikytis pozicijos, kad šioje nuostatoje esanti neatidėliotino atvejo sąvoka susijusi tiek su situacija, kurioje yra vaikas, tiek su negalėjimu praktikoje pateikti prašymą dėl tėvų pareigų teismui, turinčiam jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės. <...> 45. Pirma, pripažinus, kad tokiu atveju, koks nagrinėjamas šioje byloje921, iškilo neatidėliotinas atvejis, būtų pažeistas abipusio valstybėse narėse priimtų teismo sprendimų pripažinimo principas, įtvirtintas Reglamentu Nr. 2201/2003, o tai yra principas, kurį patį pagrindžia, kaip matyti iš šio reglamento 21 konstatuojamosios dalies, abipusio valstybių narių pasitikėjimo principas. <...> 47. Šioje byloje laikinąją priemonę su tėvų pareigomis susijusioje byloje priėmė jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės turintis teismas <...>. Jei pasikeitusių aplinkybių dėl laipsniškai vykstančio proceso, pavyzdžiui, dėl vaiko integravimosi į naują aplinką, pakaktų, kad pagal Reglamento Nr. 920

2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinantis Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 (OL 2003 m. specialusis leidimas, 19 skyrius, 6 tomas, p. 243 – 271) 921 Iš nutarties dėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad Okrožno sodišče v Mariboru savo 2008 m. gruodžio 9 d. Nutartimi konstatavo, jog iškilo neatidėliotinas atvejis Reglamento Nr. 2201/2003 20 straipsnio 1 dalies prasme, nurodydamas pasikeitusias aplinkybes po to, kai Tivolio teismas priėmė laikinąją priemonę su tėvų pareigomis susijusioje byloje, laikinai vaiko globos teises suteikdamas tik jos tėvui. Šios aplinkybės taip pasikeitė dėl to, kad vaikas per tą laiką integravosi į aplinką Slovėnijoje, kur šiuo metu gyvena. Tokiomis aplinkybėmis Okrožno sodišče v Mariboru nusprendė, kad grąžinus Antonellą į Italiją, o tai įvyktų vykdant Tivolio teismo nutartį, ji atsidurtų padėtyje, kuri galėtų rimtai pažeisti jos gerovę.

2201/2003 20 straipsnio 1 dalį jurisdikcijos nagrinėti bylą iš esmės neturinčiam teismui būtų leista priimti laikinąją priemonę, kuria siekiama pakeisti jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės turinčio teismo priimtą priemonę su tėvų pareigomis susijusioje byloje, galimas vykdymo proceso lėtumas valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi, prisidėtų sudarant sąlygas, kuriomis pirmasis teismas galėtų sutrukdyti vykdyti vykdytinu pripažintą sprendimą. Toks šios nuostatas aiškinimas pažeistų pačius principus, kuriais pagrįstas šis reglamentas.

48. Antra, reikia pažymėti, kad šioje byloje vaiko padėtis pasikeitė dėl neteisėto jo išvežimo Reglamento Nr. 2201/2003 2 straipsnio 11 dalies prasme. <...> 49. Pripažinimas, kad tokioje situacijoje, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, iškilo neatidėliotinas atvejis, prieštarautų Reglamento Nr. 2201/2003 tikslui, kuriuo siekiama atgrasyti nuo vaiko neteisėto išvežimo ar negrąžinimo922. Ir iš tikrųjų sutikimas, kad priemonė, numatanti tėvų pareigų pakeitimą, galėtų būti priimta remiantis Reglamento Nr. 2201/2003 20 straipsnio 1 dalimi, reikštų, kad įtvirtinus tokią faktinę situaciją, susiklosčiusią dėl neteisėto elgesio, būtų sustiprinta vieno iš tėvų, kuris atsakingas už neteisėtą išvežimą, padėtis.

50. <...> kaip matyti iš pačios Reglamento Nr. 2201/2003 20 straipsnio 1 dalies formuluotės, laikinosios priemonės turi būti priimtos dėl asmenų, gyvenančių valstybėje narėje, kur įsikūrę jurisdikciją tokias priemones priimti turintys teismai.

51. Laikinoji priemonė su tėvų pareigomis susijusioje byloje, kuria siekiama pakeisti vaiko globėją, yra priimta ne tik dėl paties vaiko, bet taip pat dėl vieno iš tėvų, kuriam vaiko globa naujai paskirta, bei dėl kito iš tėvų, kuris, priėmus tokią priemonę, šios globos neteko. <...> 53. <...> pateiktus samprotavimus patvirtina reikalavimai, išplaukiantys iš Reglamento Nr. 2201/2003 33 konstatuojamosios dalies, pagal kurią šis reglamentas pripažįsta [Europos Sąjungos pagrindinių teisių] chartijoje įtvirtintas pagrindines teises ir laikosi jos principų, visų pirma siekiant užtikrinti pagarbą pagrindinėms vaiko teisėms, išdėstytoms chartijos 24 straipsnyje.

54. Reikia pažymėti, kad viena iš šių pagrindinių vaiko teisių yra chartijos 24 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta teisė reguliariai palaikyti asmeninius santykius ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais, kurios laikymasis neginčijamai susipina su pagrindiniais kiekvieno vaiko interesais.

55. Vadinasi, Reglamento Nr. 2201/2003 20 straipsnio negalima aiškinti taip, kad jis pažeistų šią pagrindinę teisę.

56. Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad dėl neteisėto vaiko išvežimo, vienam iš jo tėvų vienašališkai priėmus tokį sprendimą, dažniausiai vaikas netenka galimybės reguliariai palaikyti asmeninius santykius ir tiesiogiai bendrauti su kitu iš tėvų.

57. Todėl Reglamento Nr. 2201/2003 20 straipsnio negalima aiškinti taip, kad vienas iš tėvų, kuris neteisėtai išvežė vaiką, juo pasinaudotų faktinei situacijai, susidariusiai dėl neteisėto jo elgesio, pratęsti ar įteisinti tokį savo elgesį. <...> 59. Todėl reikia konstatuoti, kad priemonė, kuri trukdo vaikui reguliariai palaikyti asmeninius santykius ir tiesiogiai bendrauti su abiem savo tėvais, gali būti pateisinta tik kitu vaiko interesu, kuris būtų toks reikšmingas, kad įgytų viršenybę minėtos pagrindinės teisės atžvilgiu.

60. Vis dėlto tolygų ir protingą visų esamų interesų vertinimą, kuris turi būti paremtas objektyviais samprotavimais, susijusiais su pačiu vaiko asmeniu ir jo socialine aplinka, reikia iš principo atlikti vykstant procesui jurisdikciją bylą nagrinėti iš esmės turinčiame teisme pagal Reglamento Nr. 2201/2003 nuostatas.

2009 m. gruodžio 23 d. sprendimas Jasna Detiček prieš Maurizio Sgueglia (byla C-403/09 PPU, Rink., 2009, p. I-12193) Teisminis bendradarbiavimas civilinėse bylose – Jurisdikcija ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimas bei vykdymas – Neteisėtas vaiko išvežimas – Su

922

2008 m. liepos 11 d. Sprendimas Rinau, C‑195/08 PPU, Rink., 2008, p. I‑5271, 52 p.

„tėvų teise priimti sprendimus“ susijusios laikinosios priemonės – Globos teisės – Teismo sprendimas, įpareigojantis grąžinti vaiką – Vykdymas – Jurisdikcija <...> 43. <...> reglamentu [Nr. 2201/2003, toliau – reglamentas]923 ypač siekiama atgrasyti nuo vaikų grobimo tarp valstybių narių, o grobimo atveju – pasiekti, kad vaikas būtų sugrąžintas nedelsiant924.

44. Iš to aišku, kad vaiko neteisėto išvežimo pasekmė iš principo neturėtų būti valstybės narės, kurioje buvo vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta prieš pat jį neteisėtai išvežant, teismų turimos jurisdikcijos perleidimas valstybės narės, kurioje po išvežimo yra vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta, teismams.

45. Todėl reglamento 10 straipsnio b punkto iv papunktyje esančią sąlygą reikia aiškinti siaurai.

46. Vadinasi, atsižvelgiant į pagrindinį vaidmenį, kuris reglamentu suteikiamas jurisdikciją turinčiam teismui, ir į principą, kad jis išlaiko jurisdikciją, reikia manyti, kad „sprendimas dėl globos, nereikalaujantis grąžinti vaiko“, yra galutinis sprendimas, priimtas remiantis išsamiu visų reikšmingų aplinkybių išnagrinėjimu, kuriuo jurisdikciją turintis teismas išsprendžia vaiko globos klausimą, dėl kurio nebereikia kitų administracinių ar teismo sprendimų. Tai, kad išsprendus vaiko globos klausimą numatyta periodiškai atlikti vaiko globos klausimo peržiūrėjimą ar nagrinėjimą iš naujo per nustatytą terminą arba atsižvelgiant į tam tikras aplinkybes, nereiškia, kad sprendimas nėra galutinis.

47. Tokia išvada išplaukia iš reglamento struktūros ir atitinka vaiko interesus. Iš tikrųjų, jei priėmus laikiną sprendimą būtų prarandama jurisdikcija, susijusi su vaiko globa, gali būti, kad jurisdikciją turintis valstybės narės, kurioje buvo ankstesnė vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta, teismas būtų atgrasytas priimti tokį laikiną sprendimą, nepaisant to, kad to reikalautų vaiko interesai. <...> 52. <...> toks aiškinimas, pagal kurį jurisdikciją turinčio teismo sprendimo grąžinti vaiką vykdymas priklausytų nuo to, ar priimtas to paties teismo galutinis sprendimas dėl globos teisių, neturi jokio pagrindo pagal reglamento 11 straipsnio formuluotę, konkrečiai kalbant – 8 dalį.

Atvirkščiai, reglamento 11 straipsnio 8 dalis apima „bet kurį vėlesnį vaiką grąžinti reikalaujantį sprendimą“. <...> 54. Be to, reglamento 40 ir 42–47 straipsniuose nenustatyta, kad turi būti ryšys tarp sprendimo, priimto pagal 11 straipsnio 8 dalį ir patvirtinto reglamento 42 straipsnio 1 dalyje nurodytu pažymėjimu, vykdymo ir pirmesnio sprendimo dėl globos priėmimo. <...> 58. Laikantis šios tvarkos, kai valstybės narės, į kurią vaikas neteisėtai atvežtas, teismas priėmė sprendimą negrąžinti vaiko, taikydamas 1980 m. Hagos konvencijos 13 straipsnį, reglamentu, kurio 60 straipsnyje įtvirtinta, jog santykiuose tarp valstybių narių šis reglamentas yra viršesnis už šią konvenciją, siekiama palikti jurisdikciją pagal tą patį reglamentą turinčiam teismui teisę priimti bet kokį sprendimą dėl galimo vaiko grąžinimo. 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta, kad toks jurisdikciją turinčio teismo sprendimas vykdytinas pagal reglamento III skyriaus 4 skirsnį, siekiant užtikrinti, kad vaikas bus grąžintas. <...> 62. Spartumo tikslas, siekiamas reglamento 11 straipsnio 8 dalies, 40 ir 42 straipsnių nuostatomis, ir kilmės valstybės teismo jurisdikcijos prioritetas būtų sunkiai suderinami su aiškinimu, kad prieš sprendimą grąžinti vaiką turi būti priimtas galutinis sprendimas dėl globos teisių. Toks aiškinimas būtų suvaržymas, kuris galėtų įpareigoti jurisdikciją turintį teismą priimti sprendimą dėl globos teisių, neturint nei visos reikiamos informacijos ir įrodymų, nei būtino laiko objektyviai ir ramiai juos įvertinti.

63. Kalbant apie argumentą, kad dėl tokio aiškinimo vaikas be reikalo būtų vežiojamas tuo atveju, kai jurisdikciją turintis teismas galiausiai globą paskirtų tam iš tėvų, kuris gyvena valstybėje narėje, į kurią išvežtas vaikas, reikia konstatuoti, kad interesas priimti teisingą ir gerai pagrįstą teismo sprendimą dėl galutinės vaiko globos, reikalavimas atgrasyti nuo vaikų grobimo ir vaiko teisė

2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinantis Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 (OL 2003 m. specialusis leidimas, 19 skyrius, 6 tomas, p. 243 – 271) 924 2008 m. liepos 11 d. Sprendimas Rinau, C‑195/08 PPU, Rink., 2008, p. I‑5271, 52 p.

923

reguliariai palaikyti asmeninius santykius ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais yra svarbesni už galimus nepatogumus, kurių gali sukelti toks vežiojimas. <...> 70. Kaip matyti iš reglamento 24 konstatuojamosios dalies, 42 straipsnio 1 dalies ir 43 straipsnio 2 dalies, pažymėjimas neapskundžiamas apeliacine tvarka, o šitaip patvirtintas sprendimas tampa vykdytinas savaime, be galimybės ginčyti jo pripažinimą. <...> 76. Todėl sprendimo, patvirtinto pažymėjimu, nesuderinamumo su vėlesniu vykdytinu sprendimu, kaip tai suprantama pagal reglamento 47 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą, klausimą reikia nagrinėti tik atsižvelgiant į galimus vėliau priimtus jurisdikciją turinčių kilmės valstybės narės teismų sprendimus.

77. Toks nesuderinamumas gali atsirasti ne tik tada, kai sprendimas panaikinamas ar pakeičiamas po to, kai kreiptasi į kilmės valstybės narės teismą. <...> 78. Manant, kad vykdymo valstybės narės teismo priimtas vėlesnis sprendimas gali neleisti vykdyti ankstesnio kilmės valstybės narės sprendimo, patvirtinto pažymėjimu ir įpareigojančio grąžinti vaiką, būtų iškreipta reglamento III skyriaus 4 skirsniu įvesta tvarka. Dėl tokios kilmės valstybės narės teismų jurisdikcijos išimties netektų veiksmingumo reglamento 11 straipsnio 8 dalis, kuria teisė priimti sprendimą galutine instancija suteikiama jurisdikciją turinčiam teismui ir kuri pagal reglamento 60 straipsnį yra viršesnė už 1980 m. Hagos konvenciją, ir būtų pripažinta, kad jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės turi vykdymo valstybės narės teismai. <...> 81. <...> reikšmingas aplinkybių pasikeitimas, kiek tai susiję su esminiais vaiko interesais, yra esmės klausimas, dėl kurio prireikus gali būti pakeistas jurisdikciją turinčio teismo sprendimas grąžinti vaiką. Remiantis ne kartą šiame sprendime minėtu jurisdikcijos padalijimu šį klausimą turi išnagrinėti jurisdikciją turintis kilmės valstybės narės teismas. Šis teismas, remiantis reglamentu įvesta tvarka, taip pat turi jurisdikciją vertinti esminius vaiko interesus ir būtent jam turi būti pateiktas galimas prašymas sustabdyti jo sprendimo vykdymą. <...> 83. Todėl <...> negalima atsisakyti vykdyti pažymėjimu patvirtinto sprendimo vykdymo valstybėje narėje dėl to, kad dėl jį priėmus pasikeitusių aplinkybių gali kilti rimta grėsmė esminiams vaiko interesams. Apie tokį pasikeitimą reikia informuoti jurisdikciją turintį kilmės valstybės narės teismą, kuriam turi būti pateiktas ir galimas prašymas sustabdyti jo sprendimo vykdymą.

2010 m. liepos 1 d. sprendimas Doris Povse prieš Mauro Alpago (byla C-211/10 PPU, Rink., 2010, p. I-6673) Teisminis bendradarbiavimas civilinėse bylose – Jurisdikcija ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimas bei vykdymas – Laikinosios ir apsaugos priemonės – Pripažinimas ir vykdymas <...> 63. <...> Reglamento Nr. 2201/2003 20 straipsnis gali apimti tik priemones, kurių ėmėsi teismai, savo jurisdikcijos tėvų pareigų klausimais negrindžiantys vienu iš šio reglamento II skyriaus 2 skirsnio straipsnių.

64. <...> ne tik priemonių, kurių gali imtis teismai, pobūdis – laikinosios ir apsaugos, kurios skiriasi nuo teismo sprendimų dėl esmės – lemia, ar šioms priemonėms taikomas šio reglamento 20 straipsnis, bet pirmiausia tai, kad jų ėmėsi teismas, kurio jurisdikcija negrindžiama kita šio reglamento nuostata. <...> 70. Kaip matyti iš Reglamento Nr. 2201/2003 2 konstatuojamosios dalies, savitarpio pripažinimo principas yra kertinis akmuo kuriant tikrą teisminę erdvę.

71. Pagal šio reglamento 21 konstatuojamąją dalį šis pripažinimas grindžiamas abipusiu pasitikėjimu.

72. Būtent šis abipusis pasitikėjimas leido įgyvendinti privalomąją jurisdikcijos sistemą, kurios turi laikytis visi teismai, patenkantys į Reglamento Nr. 2201/2003 taikymo sritį, ir valstybėms narėms abipusiškumo pagrindu atsisakyti taikyti savo vidaus teisės aktus dėl pripažinimo ir vykdymo, kad būtų taikoma supaprastinta sprendimų bylose dėl tėvų pareigų pripažinimo ir vykdymo sistema925.

925

2006 m. gegužės 2 d. Sprendimas Eurofood IFSC, C‑341/04, Rink., 2006, p. I‑3813, 40 p.

73. Abipusio pasitikėjimo principui būdinga tai, kad valstybės narės teismas, gavęs prašymą dėl tėvų pareigų, tikrina savo jurisdikciją pagal Reglamento Nr. 2201/2003 8–14 straipsnius926 ir iš šio teismo priimto sprendimo aiškiai matyti, kad jis ketino laikytis tiesiogiai taikomų jurisdikcijos taisyklių arba kad priėmė sprendimą remdamasis jomis. <...> 76. <...> kai iš laikinąsias priemones taikančio teismo sprendimo akivaizdžiai nematyti, jog šis teismas turi jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės pagal Reglamentą Nr. 2201/2003, arba kai šiame sprendime nėra visiškai aiškių motyvų dėl šio teismo jurisdikcijos nagrinėti bylą iš esmės nurodant vieną iš šio reglamento 8–14 straipsniuose nurodytų jurisdikcijos pagrindų, galima iš to daryti išvadą, kad šis sprendimas nebuvo priimtas pagal šiame reglamente numatytas jurisdikcijos taisykles. Vis dėlto, šis sprendimas gali būti išnagrinėtas atsižvelgiant į reglamento 20 straipsnį, siekiant patikrinti, ar ši nuostata jam taikoma. <...> 83. Vis dėlto reikia pažymėti, <...> kad Reglamente Nr. 2201/2003 numatyta pripažinimo ir vykdymo sistema netaikoma priemonėms, patenkančioms į jo 20 straipsnio taikymo sritį.

84. Iš tikrųjų Sąjungos teisės aktų leidėjas nenorėjo numatyti tokios taikymo galimybės. Kaip matyti iš 2002 m. Komisijos pasiūlymo, kuriuo remiantis buvo priimtas Reglamentas Nr. 2201/2003 927 [dokumentas COM(2002) 222 galutinis], motyvų santraukos, šio reglamento 20 straipsnio 1 dalies ištakos glūdi Reglamento Nr. 1347/2000 12 straipsnyje, kuris pakartotas Briuselio konvencijos II 12 straipsnyje. 1999 m. Komisijos pasiūlymo, kuriuo remiantis buvo priimtas Reglamentas Nr. 1347/2000 [dokumentas COM(1999) 220 galutinis], motyvų santraukos ir A. Borrás ataskaitos dėl Briuselio konvencijos II identiškose šių straipsnių formuluotėse nurodyta, kad „šiame straipsnyje įtvirtinama taisyklė taikoma tik valstybės, kurioje jos [šios priemonės] nustatytos, teritorijoje“. <...> 91. <...> jeigu į Reglamento Nr. 2201/2003 20 straipsnio taikymo sritį patenkančios priemonės būtų pripažįstamos ir vykdomos bet kurioje kitoje valstybėje narėje, įskaitant valstybę, kurios teismas turi jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės, be kita ko, kiltų šiame reglamente numatytos jurisdikcijos taikyti laikinąsias priemones taisyklių vengimo ir „forum shopping“ rizika, o tai prieštarautų šiuo reglamentu siekiamiems tikslams, visų pirma tikslui atsižvelgti į vaiko interesus užtikrinant, kad su juo susijusius sprendimus priiminėtų geografiškai arčiausiai prie jo nuolatinės gyvenamosios vietos esantis teismas, kuris, Sąjungos teisės aktų leidėjo nuomone, yra geriausioje padėtyje vertinti vaiko interesais nustatytinas priemones.

92. Tai, kad priemonėms, patenkančioms į Reglamento Nr. 2201/2003 20 straipsnio taikymo sritį, netaikoma šiame reglamente numatyta pripažinimo ir vykdymo sistema, vis dėlto netrukdo, jog šios priemonės būtų pripažintos ar vykdomos kitoje valstybėje narėje <...>. Iš tikrųjų gali būti naudojami kiti tarptautiniai instrumentai ar remiamasi kitais nacionalinės teisės aktais laikantis šio reglamento. <...> 97. Atsižvelgiant į laikinųjų priemonių, kurias tėvų pareigų srityje gali taikyti tiek jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės turintis, tiek jos neturintis teismas, svarbą, ypač į jų galimas pasekmes mažamečiams vaikams928, konkrečiu atveju vienas nuo kito atskirtiems dvyniams, ir į aplinkybę, jog teismas, kuris taikė priemones, prireikus išdavė pažymėjimą pagal Reglamento Nr. 2201/2003 929 39 straipsnį, kai šiame pažymėjime numatytų priemonių galiojimas siejamas su ieškinio dėl bylos nagrinėjimo iš esmės pateikimu per 30 dienų, svarbu, kad asmuo, kuris susijęs su tokia procedūra, nors jį ir išklausė priemones taikęs teismas, galėtų apskųsti sprendimą dėl šių laikinųjų priemonių tam, kad teisme, kitame nei šias priemones taikęs ir skubų sprendimą priėmęs teismas, galėtų, be kita 2006 m. gegužės 2 d. Sprendimas Eurofood IFSC, C‑341/04, Rink., 2006, p. I‑3813, 41 p.

2000 m. gegužės 29 d. Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 1347/2000 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis abiejų sutuoktinių vaikams, pripažinimo bei vykdymo (OL 2000 m. specialusis leidimas, 19 skyrius, 1 tomas, p. 209 – 226) 928 2008 m. liepos 11 d. Sprendimas Rinau, C‑195/08 PPU, Rink., 2008, p. I‑5271, 81 p.

929 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinantis Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 (OL 2003 m. specialusis leidimas, 19 skyrius, 6 tomas, p. 243 – 271) 926 927

ko, ginčyti laikinąsias priemones taikiusio teismo prisiimtą jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės, arba, jei iš sprendimo nematyti, kad teismas turi jurisdikciją ar prisiėmė jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės pagal šį reglamentą, šio reglamento 20 straipsnyje numatytų <...> sąlygų laikymąsi.

98. Galimybė pateikti šį skundą turi egzistuoti, nesvarbu, ar jį pateikiantis asmuo pripažįsta jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės, kurią galbūt prisiėmė laikinąsias priemones taikęs teismas.

2010 m. liepos 15 d. sprendimas Bianca Purrucker prieš Guillermo Vallés Pérez (byla C-256/09, Rink., 2010, p. I-7353) Teisminis bendradarbiavimas civilinėse bylose – Jurisdikcija ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimas bei vykdymas – Nesantuokiniai vaikai – Tėvui suteikiamos globos teisės – „Globos teisių“ sąvokos aiškinimas <...> 40. Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad šio reglamento [Nr. 2201/2003]930 2 straipsnio 9 punkte „globos teisės“ apibrėžiamos kaip apimančios „teises ir pareigas, susijusias su vaiko priežiūra, ypač teisę nustatyti vaiko gyvenamąją vietą“.

41. Kadangi „globos teisių“ sąvoka taip apibrėžta Reglamente Nr. 2201/2003, ji yra savarankiška ir nepriklauso nuo valstybių narių teisės. <...> Taigi šio reglamento taikymo tikslais globos teisės bet kuriuo atveju apima tokios teisės turėtojo teisę nustatyti vaiko gyvenamąją vietą.

42. Visiškai atskiras klausimas yra globos teises turinčio asmens paskyrimas. <...> 43. <...> Reglamente Nr. 2201/2003 nenustatyta, koks asmuo turi turėti globos teises, kad vaiko išvežimas galėtų būti pripažintas neteisėtu 2 straipsnio 11 punkto prasme, o kiek tai susiję su tokių globos teisių turėtojo paskyrimu, daroma nuoroda į valstybės narės, kurioje buvo vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta iki išvežimo ar negrąžinimo, teisę. Taigi būtent tokios valstybės narės teisėje nustatomos sąlygos, kuriomis biologinis tėvas įgyja savo vaiko globos teises, šio reglamento 2 straipsnio 9 punkto prasme, prireikus numatant, kad tokios teisės įgyjamos tik gavus jas suteikiantį kompetentingo nacionalinio teismo sprendimą.

44. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Reglamentą Nr. 2201/2003 reikia aiškinti taip, kad vaiko išvežimo neteisėtumą šio reglamento taikymo tikslais lemia vien tai, ar egzistuoja pagal taikytiną nacionalinę teisę suteiktos globos teisės, kurias pažeidžiant įvykdytas toks išvežimas. <...> 49. <...> reikia patikrinti, ar šio sprendimo 44 punkte pateiktas Reglamento Nr. 2201/2003 išaiškinimas suderinamas su pagarba biologinio tėvo ir jo vaikų pagrindinėms teisėms. <...> 55. <...> Reglamento Nr. 2201/2003 taikymo tikslais siekiant nustatyti, ar motina į kitą valstybę narę vaiką išvežė teisėtai, tokio vaiko biologinis tėvas iki išvežimo turi turėti teisę kreiptis į kompetentingą nacionalinį teismą su prašymu suteikti jam vaiko globos teises, o tai tokiomis aplinkybėmis yra biologinio tėvo teisės į privatų ir šeimos gyvenimą esmė. <...> 57. Tačiau faktas, kad biologinis tėvas, priešingai nei motina, automatiškai netampa savo vaiko globos teisių turėtoju Reglamento Nr. 2201/2003 2 straipsnio prasme, neturi įtakos jo teisės į privatų ir šeimos gyvenimą turiniui, su sąlyga, kad užtikrinama šio sprendimo 55 punkte nurodyta teisė.

58. Šios išvados nepaneigia tai, kad tokiam tėvui laiku nesiėmus veiksmų siekiant įgyti globos teises tuo atveju, kai motina išveža vaiką į kitą valstybę narę, jis netenka galimybės siekti, kad vaikas būtų grąžintas į valstybę narę, kurioje buvo jo ankstesnė nuolatinė gyvenamoji vieta. Iš tiesų toks išvežimas yra vaiką faktiškai prižiūrinčios motinos teisėtas naudojimasis judėjimo laisve, įtvirtinta SESV 20 straipsnio 2 dalies a punkte ir SESV 21 straipsnio 1 dalyje, ir savo teise nustatyti vaiko gyvenamąją vietą, o dėl to iš biologinio tėvo neatimama galimybė įgyvendinti teisę pateikti prašymą, siekiant vėliau įgyti tokio vaiko globos arba bendravimo su juo teises.

930

2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinantis Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 (OL 2003 m. specialusis leidimas, 19 skyrius, 6 tomas, p. 243 – 271)

59. Taigi pripažinus, kad biologinis tėvas turi savo vaiko globos teises Reglamento Nr. 2201/2003 2 straipsnio 11 punkto prasme, neatsižvelgiant į tai, kad tokios teisės pagal nacionalinę teisę nesuteikiamos, būtų pažeisti teisinio saugumo reikalavimai ir būtina kitų asmenų, šiuo atveju motinos, teisių ir laisvių apsauga Chartijos 52 straipsnio 1 dalies prasme. Be to, dėl to kiltų Chartijos 51 straipsnio 2 dalies pažeidimo rizika. <...> 62. <...> Chartijos 24 straipsnį reikia aiškinti taip, kad juo nedraudžiama Reglamento Nr. 2201/2003 taikymo tikslais globos teises iš esmės suteikti tik motinai, o biologinis tėvas globos teises įgyja tik pagal teismo sprendimą. Iš tiesų tokia tvarka leidžia kompetentingam nacionaliniam teismui priimti sprendimą dėl vaiko globos ir bendravimo teisių, atsižvelgiant į visą svarbią informaciją, <...> ir visų pirma į vaiko gimimo aplinkybes, tėvų santykių pobūdį, kiekvieno iš tėvų santykių su vaiku pobūdį ir kiekvieno iš tėvų gebėjimą užtikrinti vaiko globą. Atsižvelgiant į tokią informaciją galima apsaugoti viršesnius vaiko interesus pagal Chartijos 24 straipsnio 2 dalį.

63. Iš to, kas išdėstyta, išplaukia, kad Chartijos 7 ir 24 straipsniais nedraudžiamas šio sprendimo 44 punkte pateiktas reglamento išaiškinimas.

64. <...> Reglamentas Nr. 2201/2003 turi būti aiškinamas taip, kad juo nedraudžiama valstybės narės teisėje numatyti, jog vaiko tėvas, nesusituokęs su jo motina, globos teises įgyja tik jei gauna jas suteikiantį kompetentingo nacionalinio teismo sprendimą, dėl kurio gali būti pripažinta, kad motina išvežė vaiką arba jo negrąžino neteisėtai šio reglamento 2 straipsnio 11 punkto prasme.

2010 m. spalio 5 d. sprendimas J. McB. Prieš L. E. (byla C-400/10 PPU, Rink., 2010, p. I-8965) Teisminis bendradarbiavimas civilinėse bylose – Jurisdikcija ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimas bei vykdymas – Lis pendens – Ieškinys dėl bylos nagrinėjimo iš esmės, susijęs su vaiko globos teisėmis, ir prašymas taikyti laikinąsias priemones dėl to paties vaiko globos teisių <...> 65. Remiantis Reglamento Nr. 2201/2003 19 straipsnio 2 dalimi, lis pendens situacija susiklosto, kai skirtingų valstybių narių teismuose iškeliamos bylos dėl tėvų pareigų to paties vaiko atžvilgiu ir tuo pačiu ieškinio pagrindu. Tokiu atveju nereikia, kad ieškinius būtų pareiškusios tos pačios šalys.

66. Atsižvelgiant į tikslus, siekiamus Reglamentu Nr. 2201/2003, ir į aplinkybę, kad šio reglamento 19 straipsnio 2 dalies formuluotėje vartojama ne „lis pendens“ sąvoka, kaip tai daroma įvairiose valstybių narių nacionalinės teisės sistemose, o įvairios materialinės sąlygos vardijamos kaip apibrėžimo kriterijai, darytina išvada, kad terminai, vartojami minėto 19 straipsnio 2 dalyje lis pendens situacijai apibrėžti, turi būti laikomi savarankiškais931.

67. Sąvokos „to paties vaiko atžvilgiu“ ir „tuo pačiu ieškinio pagrindu“ turi būti apibrėžiamos atsižvelgiant į Reglamento Nr. 2201/2003 19 straipsnio 2 dalies tikslą – išvengti nesuderinamų sprendimų. <...> 70. <...> Reglamento Nr. 2201/2003 20 straipsnis negali būti laikomas nuostata, kuria suteikiama jurisdikcija nagrinėti bylą iš esmės.

71. Be to, šios nuostatos taikymas nedraudžia kreiptis į teismą, turintį jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės. Reglamento Nr. 2201/2003 20 straipsnio 2 dalyje užkertamas kelias bet kokiai galimybei, kad laikinąsias priemones šio reglamento 20 straipsnio prasme nustatantis sprendimas prieštaraus sprendimui, kurį priėmė jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės turintis teismas, nes joje numatyta, kad laikinosios priemonės minėto reglamento 20 straipsnio 1 dalies prasme netaikomos, kai teismas, turintis jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės, priėmė, jo manymu, tinkamas priemones.

72. Vadinasi, lis pendens situacija, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 2201/2003 19 straipsnio 2 dalį, gali susiklostyti tik tada, kai vienas ar daugiau procesų dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu vyksta skirtinguose teismuose ir kai ieškovai šiuose atskiruose procesuose siekia, kad būtų priimtas

931

1987 m. gruodžio 8 d. Sprendimas Gubisch Maschinenfabrik, 144/86, Rink., 1987, p. 4861, 11 p.

sprendimas, kuris gali būti pripažįstamas kitoje valstybėje narėje nei ta, į kurios teismą kreiptasi dėl to, kad jis turi jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės.

73. Šiuo klausimu negalima daryti skirtumo pagal šiuose teismuose pradėtų procesų – dėl laikinųjų priemonių taikymo ar dėl bylos nagrinėjimo iš esmės – pobūdį. Juk nei iš sąvokos „teismo sprendimas“, esančios Reglamento Nr. 2201/2003 2 straipsnio 4 punkte, nei iš jo 16 ir 19 straipsnių, susijusių atitinkamai su kreipimusi į teismą ir lis pendens, nematyti, kad šiuo reglamentu būtų daromas toks skirtumas. Tas pats pasakytina apie šio reglamento nuostatas dėl sprendimų pripažinimo ir vykdymo, kurios įtvirtintos 21 ir 23 straipsniuose. <...> 76. Būtent ieškovo reikalavimų šiame teisme ir ieškovo reikalavimų teisme, kuriame byla iškelta vėliau, palyginimas pastarajam teismui ir leis nustatyti, ar susiklostė lis pendens situacija. <...> 80. <...> teismas, kuriame byla iškelta vėliau, turi pats patikrinti, ar jam priimant sprendimą taikyti laikinąsias priemones teismo, į kurį kreiptasi pirmiau, sprendimas buvo tik išankstinė sąlyga vėlesnio sprendimo, priimamo geriau susipažinus su byla ir esant sąlygoms, kurios nebereikalauja skubiai priimti sprendimo. Be to, teismas, kuriame byla iškelta vėliau, turi patikrinti, ar reikalavimai prašant taikyti laikinąsias priemones ir vėliau pateikti reikalavimai dėl bylos nagrinėjimo iš esmės sudaro procesinį vienetą.

81. Nelygu nacionalinėje teisėje numatytos galimybės, teismas, kuriame byla iškelta vėliau, gali, kai abiejų bylų šalys yra tos pačios, šalies, kuri nurodo lis pendens situaciją, paklausti, ar yra tokia byla ir ko joje reikalaujama. Be to, atsižvelgdamas į tai, kad Reglamentas Nr. 2201/2003 pagrįstas teismų bendradarbiavimu ir abipusiu pasitikėjimu, šis teismas gali pranešti pirmajam teismui apie jame pareikštą ieškinį, atkreipti jo dėmesį į lis pendens galimybę, paprašyti perduoti informaciją apie pareikštą ieškinį ir išreikšti savo nuomonę dėl jo jurisdikcijos pagal Reglamentą Nr. 2201/2003 ar perduoti jam visus jau priimtus sprendimus šioje byloje. Galiausiai teismas, kuriame byla iškelta vėliau, gali kreiptis į savo valstybės narės centrinę instituciją.

82. Jeigu, nepaisant visų teismo, kuriame byla iškelta vėliau, pastangų, jis vis dėlto neturi jokios informacijos, patvirtinančios, kad kitame teisme pareikštas ieškinys, ir leidžiančios nustatyti to ieškinio dalyką ir pagrindą, taip pat, be kita ko, galinčios įrodyti kito teismo, į kurį kreiptasi pagal Reglamentą Nr. 2201/2003, jurisdikciją, jis turi, protingą laiko tarpą palaukęs atsakymų į užduotus klausimus, tęsti jam pateikto ieškinio nagrinėjimą.

83. Nustatyti, koks yra protingas laikotarpis laukti atsakymų, teismas turi pirmiausia atsižvelgdamas į vaiko interesus. Čia reikia atsižvelgti į tai, kad kalbama apie labai mažą vaiką932.

2010 m. lapkričio 9 d. sprendimas Bianca Purrucker prieš Guillermo Vallés Pérez (byla C-296/10, Rink., 2010, p. I-11163) Teisminis bendradarbiavimas civilinėse bylose – Jurisdikcija ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimas bei vykdymas – Tėvų pareigos – Globos teisės – Vaiko pagrobimas – Jurisdikciją turinčio teismo priimto sprendimo, dėl kurio išduotas pažymėjimas ir kuriuo nurodoma grąžinti vaiką, vykdymas – Teismo, į kurį kreiptasi, teisė atsisakyti vykdyti šį sprendimą tuo atveju, kai šiurkščiai pažeistos vaiko teisės <...> 59. <...> aiškus kilmės valstybės narės ir vykdymo valstybės narės teismų jurisdikcijos atskyrimas, įtvirtintas Reglamento Nr. 2201/2003933 III skyriaus 4 skirsnyje934, grindžiamas prielaida, kad savo jurisdikcijos srityse šie teismai vykdo šiuo reglamentu jiems įtvirtintas pareigas paisydami Pagrindinių teisių chartijos.

932

2008 m. liepos 11 d. Sprendimas Rinau, C‑195/08 PPU, Rink., 2008, p. I‑5271, 81 p.

2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinantis Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 (OL 2003 m. specialusis leidimas, 19 skyrius, 6 tomas, p. 243 – 271) 934 2010 m. liepos 1 d. Sprendimas Povse, C‑211/10 PPU, Rink., 2010, p. I-6673, 73 p.

933

60. Taigi, kadangi Reglamentas Nr. 2201/2003 negali prieštarauti šiai chartijai, jo 42 straipsnio, kuriuo įgyvendinama vaiko teisė būti išklausytam, nuostatas reikia aiškinti atsižvelgiant į šios chartijos 24 straipsnį935. <...> 64. <...> sprendimą dėl vaiko grąžinimo turintis priimti teismas turi įvertinti reikalingumą išklausyti vaiką, nes konfliktai, kuriuos sprendžiant reikia priimti sprendimą dėl vaiko globos suteikimo vienam iš jo tėvų, ir su tuo susijusi įtampa yra situacijos, kuriomis vaiko išklausymas, ypač tada, kai reikia, kad jis fiziškai atvyktų į teismą, gali pasirodyti netinkamas ir net žalingas vaiko, kuris dažnai patiria minėtą įtampą ir kenčia nuo jos neigiamo poveikio, psichinei sveikatai. Taigi, nors išklausymas yra vaiko teisė, jis negali būti absoliuti pareiga ir turi būti įvertintas kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgiant į su vaiko interesais susijusius reikalavimus, kaip numatyta Pagrindinių teisių chartijos 24 straipsnio 2 dalyje.

65. <...> tokia vaiko teise būti išklausytam, kokia numatyta Pagrindinių teisių chartijos 24 straipsnyje ir Reglamento Nr. 2201/2003 42 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos a punkte, ne tai, kad jo išklausymas būtinai turi įvykti kilmės valstybės narės teisme, o tik tai, kad šiam vaikui turi būti sudarytos procesinės galimybės ir teisinės sąlygos laisvai išreikšti savo nuomonę ir kad šią jo nuomonę turi išsiaiškinti teismas.

66. Kitais žodžiais tariant, nors Pagrindinių teisių chartijos 24 straipsniu ir Reglamento Nr. 2201/2003 42 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos a punktu iš tiesų nereikalaujama, kad kilmės valstybės narės teismas per teismo posėdį visuomet išklausytų vaiką, ir jam paliekama tam tikra diskrecija, vis dėlto šiomis nuostatomis reikalaujama, kad kai teismas nusprendžia išklausyti vaiką, jis, įvertinęs vaiko interesus ir kiekvienos bylos aplinkybes, imtųsi visų tokiam išklausymui tinkamų priemonių taip užtikrindamas minėtų nuostatų veiksmingumą ir sudarydamas vaikui realią ir veiksmingą galimybę pareikšti savo nuomonę.

67. Tuo pačiu tikslu kilmės valstybės narės teismas turi kiek įmanoma ir visuomet atsižvelgdamas į vaiko interesus imtis visų priemonių, kurias turi pagal nacionalinę teisę, arba tarptautinio teismų bendradarbiavimo instrumentų, o prireikus ir tų priemonių, kurios numatytos Reglamente Nr. 1206/2001936.

68. Darytina išvada, kad kilmės valstybės narės teismas gali išduoti Reglamento Nr. 2201/2203 42 straipsnio reikalavimus atitinkantį pažymėjimą tik patikrinęs, kad atsižvelgiant į vaiko interesą ir visas konkretaus atvejo aplinkybes sprendimas, dėl kurio ketinama išduoti pažymėjimą, buvo priimtas paisant vaiko teisės laisvai išreikšti savo nuomonę, ir kad nacionalinėmis procesinėmis priemonėmis ir tarptautinio teismų bendradarbiavimo instrumentais jam buvo sudaryta reali ir veiksminga galimybė ją išreikšti.

69. Tačiau <...> tik kilmės valstybės narės teismai turi teisę nagrinėti, ar šis sprendimas teisėtas atsižvelgiant į keliamus reikalavimus, visų pirma pagal Pagrindinių teisių chartijos 24 straipsnį ir Reglamento Nr. 22001/2003 42 straipsnį. <...> 71. <...> suinteresuotos šalys, norėdamos užginčyti sprendimo, dėl kurio pagal Reglamento Nr. 2201/2003 42 straipsnį išduotas pažymėjimas, teisėtumą, turi naudotis būtent tomis teisinės gynybos priemonėmis, kurios numatytos kilmės valstybės narės teisės sistemoje. <...> 75. <...> tokiomis aplinkybėmis, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, jurisdikciją turintis vykdymo valstybės narės teismas negali neleisti vykdyti teismo sprendimo, dėl kurio išduotas pažymėjimas ir kuriuo nurodoma grąžinti neteisėtai laikomą vaiką, tuo pagrindu, kad šį sprendimą priėmęs kilmės valstybės narės teismas pažeidė Reglamento Nr. 2201/2003 42 straipsnį, aiškinamą atsižvelgiant į Pagrindinių teisių chartijos 24 straipsnį, nes išimtinę jurisdikciją vertinti, ar toks pažeidimas padarytas, turi tik kilmės valstybės narės teismai.

935

2010 m. spalio 5 d. Sprendimas McB., C‑400/10 PPU, Rink., 2010, p. I-8965, 60 p.

2001 m. gegužės 28 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1206/2001 dėl valstybių narių teismų tarpusavio bendradarbiavimo renkant įrodymus civilinėse ar komercinėse bylose (OL 2001 m. specialusis leidimas, 19 skyrius, 4 tomas, p. 121 – 144) 936

2010 m. gruodžio 22 d. sprendimas Joseba Andoni Aguirre Zarraga prieš Simone Pelz (byla C-491/10 PPU, Rink., 2010, p. I-14247) Teisminis bendradarbiavimas civilinėse bylose – Jurisdikcija ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimas bei vykdymas – Nesusituokusių tėvų vaikas – Kūdikio „nuolatinės gyvenamosios vietos“ sąvoka – „Globos teisių“ sąvoka <...> 51. <...> norint atskirti nuolatinį gyvenimą nuo laikino buvimo reikia pabrėžti, kad šio buvimo trukmė turi būti tokia, kad atsirastų tam tikras stabilumas. Vis dėlto reglamente [Nr. 2201/2003, toliau – reglamentas]937 nenumatyta minimali trukmė. Iš tikrųjų nuolatinės gyvenamosios vietos perkėlimui į priimančią valstybę ypač svarbus suinteresuotojo asmens noras joje įkurti nuolatinį ar įprastą savo interesų centrą, ketinant jam suteikti stabilumo. Taigi gyvenimo trukmė yra tik rodiklis vertinant gyvenamosios vietos stabilumą, o tai vertinama turi būti atsižvelgiant į visas konkretaus atvejo aplinkybes.

52. Be to, pagrindinėje byloje vaiko amžius gali būti ypač svarbus.

53. Iš tiesų vaiko socialinė ir šeiminė aplinka, kuri yra esminė nustatant jo nuolatinę gyvenamąją vietą, sudaryta iš įvairių veiksnių, kurie skirtingi, nelygu vaiko amžius. Taigi veiksniai, į kuriuos reikia atsižvelgti mokyklinio amžiaus vaiko atveju, yra kitokie nei tie, į kuriuos reikia atsižvelgti, kalbant apie studijas baigusį nepilnametį, arba tie, kurie yra svarbūs kūdikio atveju.

54. Bendruoju atveju mažamečio vaiko aplinka iš esmės yra šeiminė aplinka, kurią lemia referencinis asmuo ar asmenys, su kuriais vaikas gyvena ir kurie jį iš tiesų globoja ir juo rūpinasi.

55. A fortiori taip juo labiau yra tuo atveju, kai atitinkamas vaikas yra kūdikis. Jis neišvengiamai yra socialinės ir šeiminės aplinkos, kuriai priklauso, dalis. Todėl kai kūdikį, kaip pagrindinėje byloje, iš tiesų globoja motina, reikia įvertinti jos integraciją į socialinę ir šeiminę aplinką. Šiuo klausimu gali būti atsižvelgiama į Teisingumo Teismo praktikoje nustatytus kriterijus, kaip antai vaiko ir motinos persikėlimo į kitą valstybę narę priežastys, motinos kalbų žinios arba jos geografinė ar šeimos kilmė.

56. <...> „nuolatinės gyvenamosios vietos“ sąvoką reglamento 8 ir 10 straipsniuose pavartota prasme reikia aiškinti taip, kad ši gyvenamoji vieta atitinka vietą, kur vaikas tam tikru būdu integravosi į socialinę ir šeiminę aplinką. Šiuo tikslu nagrinėjant kūdikio, kuris kitoje nei jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje narėje, į kurią buvo išvežtas, su motina gyvena tik kelias dienas, situaciją, be kita ko, reikia atsižvelgti, viena vertus, į gyvenimo šios valstybės narės teritorijoje ir motinos persikėlimo į šią valstybę trukmę, teisėtumą, sąlygas ir priežastis ir, kita vertus, būtent dėl vaiko amžiaus, į motinos geografinę bei šeiminę kilmę ir šeiminius bei socialinius jos ir vaiko ryšius toje valstybėje narėje. Nustatyti vaiko nuolatinę gyvenamąją vietą turi nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į visas kiekvienam konkrečiam atvejui būdingas faktines aplinkybes.

57. Tuo atveju, jeigu taikant minėtus kriterijus pagrindinėje byloje būtų padaryta išvada, kad vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta negali būti nustatyta, jurisdikciją turintis teismas turi būti nustatomas remiantis „vaiko buvimo“ kriterijumi reglamento 13 straipsnyje pavartota prasme. <...> 68. Esant tokiai dviejų skirtingų valstybių narių teismų, kuriuose remiantis reglamentu buvo iškeltos bylos dėl tėvų pareigų to paties vaiko atžvilgiu ir tuo pačiu ieškinio pagrindu, jurisdikcijų kolizijai, turi būti taikoma reglamento 19 straipsnio 2 dalis. Pagal šį straipsnį teismas, į kurį kreiptasi vėliau, turi sustabdyti bylos nagrinėjimą, kol bus išnagrinėtas klausimas dėl pirmojo teismo jurisdikcijos. <...> 71. <...> vienos valstybės narės teismo sprendimai, kuriais pagal 1980 m. Hagos konvenciją atmestas prašymas nedelsiant grąžinti vaiką į kitos valstybės narės teismo jurisdikciją ir kurie susiję su tėvų pareigomis šio vaiko atžvilgiu, nedaro poveikio sprendimams, kurie turi būti priimti 937

2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinantis Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 (OL 2003 m. specialusis leidimas, 19 skyrius, 6 tomas, p. 243 – 271)

pastarojoje valstybėje narėje dėl anksčiau pateiktų ir dar neišnagrinėtų prašymų, susijusių su tėvų pareigomis.

2010 m. gruodžio 22 d. sprendimas Barbara Mercredi prieš Richard Chaffe (byla C-497/10 PPU, Rink., 2010, p. I-14309) Teisminis bendradarbiavimas civilinėse bylose – Jurisdikcija ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimas bei vykdymas – Nepilnametis, turintis nuolatinę gyvenamąją vietą Airijoje, kur jis buvo pakartotinai įkurdintas globos įstaigoje – Agresyvus ir pačiam vaikui pavojingas elgesys – Sprendimas įkurdinti vaiką uždaroje Anglijos institucijoje –Reglamento taikymo sritis – Konsultavimosi ir sutikimo davimo sąlygos – Pareiga pripažinti ar paskelbti vykdytinu sprendimą įkurdinti vaiką uždaroje institucijoje – Laikinosios apsaugos priemonės <...> 63. Tiesa, reglamento [Nr. 2201/2003, toliau – reglamentas]938 1 straipsnio 2 dalies d punkte ir 56 straipsnyje tiesiogiai nekalbama apie valstybių narių teismų sprendimus įkurdinti vaiką kitos valstybės narės globos institucijoje, kai šis įkurdinimas apima laisvės atėmimo terapiniais ir ugdymo tikslais laikotarpį. Vis dėlto tokia aplinkybė negali lemti, kad šie sprendimai nepatenka į reglamento taikymo sritį. <...> 64. <...> įkurdinimo institucijoje sąvoka turi būti aiškinama kaip apimanti įkurdinimą uždaroje institucijoje. Bet koks kitoks aiškinimas neleistų pasinaudoti reglamentu ypač pažeidžiamiems vaikams, kuriems reikalingas toks įkurdinimas, ir prieštarautų penktoje konstatuojamojoje dalyje išdėstytam reglamento tikslui užtikrinti lygybę visiems vaikams.

65. Reglamento taikymo srities išimtys numatytos jo 1 straipsnio 3 dalyje. Pagal šios nuostatos g punktą reglamento taikymo sritis neapima tik „priemonių, kurių imamasi dėl vaikų padarytų baudžiamosios teisės pažeidimų“, taigi ir vaiko uždaro laikymo priemonių, kuriomis nubaudžiama už baudžiamąjį pažeidimą. Tai reiškia, kad įkurdinimas su laisvės atėmimo priemonėmis patenka į reglamento taikymo sritį, jeigu šis įkurdinimas numatytas siekiant apsaugoti vaiką, o ne jį nubausti.

66. Todėl <...> vienos valstybės narės teismo sprendimas, kuriame numatytas vaiko įkurdinimas kitoje valstybėje narėje esančioje uždaroje terapinės ir ugdymo priežiūros institucijoje, apimantis laisvės atėmimą apibrėžtam laikotarpiui apsaugos tikslais, patenka į dalykinę reglamento taikymo sritį. <...> 95. <...> reglamento 56 straipsnio 2 dalyje numatytą sutikimą iki sprendimo dėl vaiko įkurdinimo priėmimo turi suteikti viešosios teisės reglamentuojama kompetentinga institucija.

Nepakanka, kad savo sutikimą duotų įstaiga, kurioje turi būti įkurdintas vaikas. Tokiomis aplinkybėmis, kaip susiklostė pagrindinėje byloje, kai sprendimą dėl įkurdinimo priėmęs valstybės narės teismas nėra tikras, ar prašomojoje valstybėje narėje sutikimas buvo tinkamai duotas, nes nebuvo galima užtikrintai nustatyti, kokia institucija šioje valstybėje yra kompetentinga, galima ištaisyti trūkumus, siekiant įsitikinti, kad buvo visiškai paisoma reglamento 56 straipsnio reikalavimo dėl sutikimo. <...> 133. <...> reglamentas aiškintinas taip, kad vienos valstybės narės teismo sprendimas, kuriuo nurodoma priverstinai įkurdinti vaiką kitoje valstybėje narėje esančioje uždaroje globos institucijoje, prieš pradedant jį vykdyti prašomojoje valstybėje narėje turi būti paskelbtas vykdytinu šioje valstybėje narėje. Siekiant neužkirsti kelio reglamento praktiniam veiksmingumui, prašomosios valstybės narės teismo sprendimas dėl prašymo paskelbti teismo sprendimą vykdytinu turi būti 938

2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinantis Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 (OL 2003 m. specialusis leidimas, 19 skyrius, 6 tomas, p. 243 – 271)

priimtas ypač greitai, o skundai dėl tokio prašomosios valstybės narės teismo sprendimo negali turėti sustabdomojo poveikio. <...> 139. <...> jeigu, kaip yra pagrindinėje byloje, įkurdinimas numatytas labai trumpam laikotarpiui, šiam įkurdinimui duotas sutikimas negali turėti poveikio pasibaigus numatytai įkurdinimo trukmei, jeigu nebuvo duotas sutikimas galimiems dėl galimų šio laikotarpio pratęsimų.

140. Todėl valstybės narės teismas, numatantis įkurdinti vaiką kitoje valstybėje narėje esančioje globos institucijoje, paisydamas tokio įkurdinimo paskirties – numatyti uždarą laikymą ribotam laikui ir praėjus trumpiems laikotarpiams tikrinti, ar reikia jį toliau taikyti, – galėtų prašyti sutikimo pakankamam laikui, kad išvengtų nepatogumo, susijusio su pakartotinėmis ir trumpalaikėmis sutikimo priemonėmis, nes tai neturėtų poveikio tokio teismo teisei sutikimo galiojimo laikotarpiu sutrumpinti įkurdinimo laiką, atsižvelgiant į vaiko interesus.

141. Kiek tai susiję su vykdymo procedūra, pažymėtina, kad, kai valstybės narės teismo sprendimas įkurdinti vaiką kitoje valstybėje narėje esančioje globos institucijoje buvo paskelbtas vykdytinu, vykdymo priemonės vykdytinu paskelbtu sprendimu gali būti grindžiamos tik laikantis pačiame sprendime nustatytų ribų. <...> 143. Iš sprendimo dėl įkurdinimo matyti, kad įkurdinimas buvo skirtas tik ribotam laikui, ir šis sprendimas, jeigu būtų paskelbtas vykdytinu, negali būti priverstinio įkurdinimo vykdymo pagrindas ilgesnį laiką, nei numatyta pačiame sprendime.

144. Tai reiškia, kad kiekvienas naujas sprendimas dėl įkurdinimo reikalauja naujo paskelbimo vykdytinu.

145. Vis dėlto prireikus įkurdinimą skiriantis teismas, panašiai kaip ir šio sprendimo 140 punkte paminėtas atvejis, gali svarstyti galimybę skirti įkurdinimą tinkamam laikotarpiui, kad išvengtų nepatogumo, susijusio su pakartotiniais ir trumpalaikiais sprendimo paskelbimais vykdytinu, ir praėjus trumpiems laikotarpiams tikrinti, ar sprendimo paskelbimo vykdytinu galiojimo laikotarpiu nereikėtų peržiūrėti sprendimo dėl įkurdinimo.

146. Taigi <...> sutikimas dėl įkurdinimo pagal reglamento 56 straipsnio 2 dalį, jeigu jis suteiktas apibrėžtam laikui, negalioja sprendimams dėl įkurdinimo laikotarpio pratęsimo. Tokiomis aplinkybėmis būtina prašyti naujo sutikimo. Tam tikroje valstybėje narėje priimtas sprendimas dėl įkurdinimo, kuris buvo paskelbtas vykdytinu kitoje valstybėje narėje, gali būti vykdomas pastarojoje valstybėje narėje tik sprendime dėl įkurdinimo nurodytą laikotarpį.

2012 m. balandžio 26 d. sprendimas Health Service Executive prieš S. C., A. C. (byla C-92/12 PPU, Rink., p.)

6.2.11.

6.3. Teisminis ir policijos bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose 6.3.1. Bendrieji aspektai

Turinys

Teisminis ir policijos bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose – Teisinis pagrindas – ES 34 straipsnis – Pareiga laikytis Bendrijos nuostatų <...> 45. <...> nurodyti neteisėti veiksmai [Tarybos, veikiančios TVR (teisingumo ir vidaus reikalų) srityje, padarytas procedūros pažeidimas, kuriuo kėsinamasi į Bendrijos kompetencijas, siekiant atimti bet kokią teisminę apsaugą] galėtų pasireikšti tik nesant EB sutarties nuostatų pagrindu priimto teisės akto, kurio priėmimas buvo privalomas alternatyviai ar kartu su Bendrąja pozicija 2001/931.

Taigi <...> ieškovams taikomas tik Bendrosios pozicijos 2001/931 4 straipsnis, patvirtintas Bendrųjų pozicijų 2002/340 ir 2002/462. Ši nuostata įpareigoja valstybes nares visiškai išnaudoti turimas galias pagal Europos Sąjungos priimtus teisės aktus bei kitus galiojančius tarptautinius susitarimus, konvencijas, atliekant numatytų asmenų, grupių ar organizacijų tyrimą bei persekiojimą, ir teikti kuo didžiausią pagalbą viena kitai bendradarbiaujant pagal ES sutarties VI antraštinę dalį [dabar SESV

trečiosios dalies IV antraštinė dalis]. Šios nuostatos turinys patenka į ES sutarties VI antraštinę dalį ir tinkamas jos priėmimo teisinis pagrindas yra ES 34 straipsnis [dabar panaikintas].

46. Ieškovai nepaminėjo jokio EB sutartyje numatyto teisinio pagrindo, kuris buvo pažeistas. Tačiau dėl to, kad šiuo atveju jie remiasi faktu, jog 2001 m. gruodžio 27 d. Taryba priėmė skirtingos formos aktus dėl kovos su terorizmu, pavyzdžiui, Reglamentą Nr. 2580/2001, grindžiamą EB 60, 301 ir 308 straipsniais [dabar SESV 75, 215 ir 352 straipsniai], neturėtų būti pripažinta, kad Bendrosios pozicijos 2001/931 4 straipsnyje numatyta valstybių narių tarpusavio pagalba policijos ir teismų srityse pažeidžia šias EB sutarties nuostatas. Iš tikrųjų šios nuostatos aiškiai numato teisės aktų, jei tai būtina, priimtų BUSP srityje, įgyvendinimą ir nenumato TVR srityje priimtų teisės aktų įgyvendinimo. EB 308 straipsnio [dabar SESV 352 straipsnis] nuostata iš tiesų leidžia priimti reikiamas Bendrijos nuostatas, jeigu vienam iš Bendrijos tikslų pasiekti reiktų imtis veiksmų, kuriems EB sutartis nenumato reikalingų įgaliojimų. Taigi, jeigu EB 61 straipsnio e punkte [dabar SESV 67 straipsnio 3 dalis] numatomas priemonių priėmimas policijos ir teismų bendradarbiavimo, susijusio su baudžiamosiomis bylomis, srityje, jame aiškiai numatyta, kad Taryba priemones nustato pagal ES sutarties nuostatas. Šiomis aplinkybėmis, neatsižvelgiant į tai, ar prireikus šio pobūdžio priemonės galėtų būti grindžiamos EB 308 straipsniu [dabar SESV 352 straipsnis], Bendrosios pozicijos 2001/931 4 straipsnio priėmimas remiantis tik ES 34 straipsniu nėra nesuderinamas su EB sutartimi nustatyta Bendrijų kompetencijų sistema. Dėl 2002 m. vasario 7 d. Europos Parlamento rezoliucijos, kurioje jis smerkia teisinio pagrindo, susijusio su TVR sritimi, pasirinkimą nustatant teroristinių organizacijų sąrašą, reikia pripažinti, kad ši kritika paremta politiniu pasirinkimu ir ji nėra susijusi su pasirinkto teisinio pagrindo teisėtumo ar Bendrijų kompetencijų pažeidimo klausimu. Nors asmenys, įtraukti į bendrosios pozicijos asmenų, grupių ar organizacijų, susijusių su teroro aktais, sąrašą, neturi teisės pareikšti ieškinio Bendrijos teisme, tai nereiškia, kad buvo pažeista Bendrijos kompetencija.

2004 m. birželio 7 d. sprendimas Segi, Araitz Zubimendi Izaga, Aritza Galarraga prieš Europos Sąjungos Tarybą (byla T-338/02, Rink., 2004, p. II-1647) Teisminis ir policijos bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose — Pagrindų sprendimai, kuriais siekiama derinti nacionalinės teisės aktus — Valstybių narių atliekamas įgyvendinimas — Atitinkamo nacionalinės teisės aiškinimo pareiga — Ribos — Bendrųjų teisės principų laikymasis — Nacionalinės teisės aiškinimas „contra legem“ — Pareiga sąžiningai bendradarbiauti su institucijomis <...> 33. Visų pirma pažymėtina, kad ES 34 straipsnio 2 dalies b punkto [dabar panaikintas] formuluotė yra labai panaši į EB 249 straipsnio [dabar SESV 288 straipsnis] trečiosios pastraipos formuluotę. Pagal ES 34 straipsnio 2 dalies b punktą pagrindų sprendimams suteikiamas privalomas pobūdis ta prasme, kad jie valstybėms narėms „yra privalomi siektinų rezultatų atžvilgiu, bet palieka nacionalinėms valdžios institucijoms galimybę pasirinkti jų įgyvendinimo formą ir būdus“.

34. Suformuluotas panašiai kaip ir EB 249 straipsnio [dabar SESV 288 straipsnis] trečiojoje pastraipoje, privalomas pagrindų sprendimų pobūdis lemia nacionalinės valdžios institucijų, ypač nacionalinių teismų, atitinkamo nacionalinės teisės aiškinimo pareigą.

42. Sąjungai būtų sunku veiksmingai įvykdyti <...> uždavinį [darniai ir solidariai tvarkyti valstybių narių ir jų tautų santykius], jei sąžiningo bendradarbiavimo principas, be kita ko, numatantis, kad valstybės narės imasi visų atitinkamų bendrų ar specialių priemonių, kad užtikrintų įsipareigojimų pagal Europos Sąjungos teisę vykdymą, taip pat nebūtų taikytinas policijos ir teismų bendradarbiavimui baudžiamosiose bylose, kuris, be to, visiškai remiasi valstybių narių ir institucijų bendradarbiavimu <...>.

43. Iš to, kas pasakyta, darytina išvada, kad atitinkamo aiškinimo principas taikytinas ir pagrindų sprendimų, priimtų pagal Europos Sąjungos sutarties VI antraštinę dalį, atžvilgiu. Taikant nacionalinę teisę, šią teisę aiškinantis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi tai daryti kuo

labiau atsižvelgdamas į pagrindų sprendimo nuostatas ir tikslus, kad pasiektų juo siekiamą tikslą ir laikytųsi ES 34 straipsnio 2 dalies b punkto.

44. Vis dėlto pažymėtina, kad nacionalinio teismo pareigos aiškinant atitinkamas savo nacionalinės teisės normas atsižvelgti į pagrindų sprendimo turinį riboja bendrieji teisės principai, ypač teisinio saugumo ir negaliojimo atgal principai.

45. Šie principai, be kita ko, prieštarauja tam, kad ši pareiga galėtų, remiantis pagrindų sprendimu ir neatsižvelgiant į jį įgyvendinantį valstybės narės įstatymą, lemti jo nuostatas pažeidusių asmenų baudžiamosios atsakomybės nustatymą arba sugriežtinimą939. <...> 47. Nacionalinio teismo pareiga aiškinant susijusias nacionalinės teisės normas atsižvelgti į pagrindų sprendimo turinį pasibaigia, jei ši nacionalinė teisė negali būti taikoma taip, kad pasiektų tikslą, suderinamą su pagrindų sprendimo tikslu. Kitaip tariant, atitinkamo aiškinimo principas negali pagrįsti nacionalinės teisės contra legem aiškinimo. Vis dėlto šis principas reikalauja, kad nacionalinis teismas prireikus atsižvelgtų į visą nacionalinės teisės sistemą, siekiant nustatyti, kokiu mastu ji turi būti taikoma, kad būtų išvengta priešingo nei pagrindų sprendimu siekiamo rezultato.

2005 m. birželio 16 d. sprendimas baudžiamojoje byloje prieš Maria Pupino (byla C-105/03, Rink., 2005, p. I-5285) Teisminis ir policijos bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose — Aplinkos apsauga - Bendrijos kompetencija — Baudžiamosios sankcijos — Pagrindų sprendimas 2003/80 dėl aplinkos apsaugos pagal baudžiamąją teisę — Tinkamas teisinis pagrindas <...> 39. Teisingumo Teismas privalo užtikrinti, kad aktais, kurie, Tarybos nuomone, patenka į šią [ES sutarties] VI antraštinę dalį [dabar SESV trečiosios dalies IV antraštinė dalis], nesikėsinama į Bendrijai pagal EB sutarties nuostatas suteiktus įgaliojimus940. <...> 41. Šiuo atveju yra akivaizdu, kad aplinkos apsauga yra vienas iš pagrindinių Bendrijos tikslų941. Šiuo atžvilgiu EB 2 straipsnis [šiuo metu ES 3 straipsnis] skelbia, kad Bendrijos uždavinys yra siekti „aukšto lygio aplinkos apsaugos ir jos kokybės gerinimo“ ir dėl to EB 3 straipsnio 1 dalies l punktas [dabar SESV 4 straipsnio 2 dalies e punktas] numato „politikos aplinkos srityje“ įgyvendinimą.

42. Be to, pagal EB 6 straipsnį [dabar SESV 11 straipsnis], kuris pabrėžia šio tikslo aiškų ir esminį pobūdį, „nustatant ir įgyvendinant <...> Bendrijos politikos ir veiklos kryptis <...> turi būti atsižvelgiama į aplinkos apsaugos reikalavimus“.

43. EB 174–176 straipsniai [dabar SESV 191-193 straipsniai] iš esmės yra pagrindiniai, kuriais remiantis turi būti į įgyvendinama Bendrijos politika aplinkos srityje. <...> <...> 46. Kalbant apie [2003 m. sausio 27 d. Tarybos pagrindų sprendimo 2003/80/TVR dėl aplinkos apsaugos pagal baudžiamąją teisę (toliau – Pagrindų sprendimas)] tikslą, reikėtų pažymėti, jog tiek iš jo pavadinimo, tiek iš pirmųjų trijų konstatuojamųjų dalių matyti, kad juo siekiama aplinkos apsaugos tikslų. Susirūpinusi „nusikaltimų aplinkai daugėjimu ir jų padariniais, kurie vis dažniau peržengia valstybių, kuriose tie nusikaltimai buvo padaryti, sienas“, Taryba, pripažinusi, kad tokie nusikaltimai „kelia grėsmę aplinkai“ ir „yra valstybėms narėms bendra problema“, mano, jog būtina „griežtai užkirsti jiems kelią“, ir „ kad aplinka būtų saugoma pagal baudžiamąją teisę, reikia imtis suderintų veiksmų“.

47. Dėl Pagrindų sprendimo turinio jo 2 straipsnyje numatomas ypač sunkių veikų, kuriomis pažeidžiama aplinka ir už kurias valstybės narės turėtų bausti baudžiamosiomis priemonėmis, sąrašas.

1996 m. gruodžio 12 d. Sprendimas X, C‑74/95 ir C‑129/95, Rink., 1996, p. I‑6609, 24 p.; 2005 m. gegužės 3 d.

Sprendimas Berlusconi ir kt., C‑387/02, C‑391/02 ir C‑403/02, Rink., 2005, p. I‑3565, 74 p.

940 1998 m. gegužės 12 d. Sprendimas Taryba prieš Komisiją, C‑170/96, Rink., 1998, p. I‑2763, 16 p.

941 1985 m. vasario 7 d. Sprendimas ABDHU, 240/83, Rink., 1985, p. 531, 13 p.; 1988 m. rugsėjo 20 d. Sprendimas Komisija prieš Daniją, 302/86, Rink., 1988, p. 4607, 8 p.; 1998 m balandžio 2 d. Sprendimas Outokumpu, C‑213/96, Rink., 1998, p. I‑1777, 32 p.

939

Tiesa, kad Pagrindų sprendimo 2–7 straipsniai numato iš dalies suderinti valstybių narių baudžiamuosius įstatymus, ypač skirtingų pagrindinių nusikaltimų aplinkai požymius. Tačiau iš esmės baudžiamieji įstatymai, kaip ir baudžiamojo proceso teisės normos, nepatenka į Bendrijos kompetenciją942.

48. Vis dėlto ši išvada neturėtų trukdyti Bendrijos teisės aktų leidėjui imtis su valstybių narių baudžiamąja teise susijusių priemonių, kurios, jo manymu, yra būtinos, kad užtikrintų visišką jo priimamų teisės normų aplinkos apsaugos srityje veiksmingumą, jei valdžios institucijų taikomos veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios baudžiamosios sankcijos yra būtinos kovos su sunkiais nusikaltimais aplinkai priemonės. <...> 51. <...> tiek dėl tikslų, tiek dėl turinio pagrindinis Pagrindų sprendimo 1–7 straipsnių tikslas yra aplinkos apsauga ir jis galėjo teisėtai būti priimtas remiantis EB 175 straipsniu [dabar SESV 192 straipsnis].

52. Tai, kad EB 135 straipsnis [dabar SESV 33 straipsnis] ir EB 280 straipsnio [dabar SESV 325 straipsnis] 4 dalis atitinkamai muitinių bendradarbiavimo ir kovos su Bendrijos finansinių interesų pažeidimais srityse taikyti baudžiamąją teisę ir vykdyti teisingumą palieka valstybėms narėms, negali paneigti šios išvados. Iš tiesų iš šių nuostatų negalima daryti išvados, kad įgyvendinant politiką aplinkos srityje turi būti vengiama bet kokio, net ir tokio riboto kaip Pagrindų sprendime, baudžiamosios teisės aktų derinimo, net jei jis yra būtinas, kad užtikrintų Bendrijos teisės veiksmingumą.

53. Šiomis aplinkybėmis dėl jo nedalumo visas pagrindų sprendimas pažeidžia ES 47 straipsnį [dabar ES 40 straipsnis], nes kėsinasi į EB 175 straipsniu [dabar SESV 192 straipsnis] Bendrijai suteiktus įgaliojimus.

2005 m. rugsėjo 13 d. sprendimas Europos Komisija prieš Europos Sąjungos Tarybą (byla C-176/03, Rink., 2005, p. I-7879) Teisminis ir policijos bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose — Valstybių narių ir Bendrijos institucijų pareiga lojaliai bendradarbiauti <...> 123. <...> pagal EB 10 straipsnį [dabar ESS 4 straipsnis] santykiams tarp valstybių narių ir institucijų nustatomos abipusės pareigos lojaliai bendradarbiauti943. Šis principas taikomas visuotinai ir taikytinas taip pat ES sutarties VI antraštinės dalies [dabar SESV trečiosios dalies IV antraštinė dalis] reguliuojamai BUSP sričiai, kuri, be to, visiškai paremta valstybių narių ir institucijų bendradarbiavimu944.

124. Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalies ir Reglamento Nr. 2580/2001945 2 straipsnio 3 dalies nuostatų, kurios bendroje kovoje su terorizmu įtvirtina specialią bendradarbiavimo tarp Tarybos ir valstybių narių formą, taikymo atveju Pirmosios instancijos teismas mano, kad šis principas nustato Tarybai pareigą kuo daugiau pasikliauti kompetentingos nacionalinės institucijos, bent teisminės institucijos, vertinimu, kiek jis susijęs su „rimtais ir patikimais įrodymais ir įkalčiais“, kuriais pagrįstas jos sprendimas, ir kiek jis susijęs su galimų teisės susipažinti su šiais įrodymais ar

1981 m. lapkričio 11 d. Sprendimas Casati, 203/80, Rink., 1981, p. 2595, 27 p.; 1998 m. birželio 16 d. Sprendimas Lemmens, C‑226/97, Rink., 1998, p. I‑3711, 19 p.

943 2003 m. spalio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimas Airija prieš Komisiją, C‑339/00, Rink., 2003, p. I‑11757, 71 ir 72 p.

944 2005 m. birželio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimas Pupino, C‑105/03, Rink., 2005, p. I‑5285, 42 p.

945 2001 m. gruodžio 27 d. Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 2580/2001 dėl specialių ribojančių priemonių, taikomų tam tikriems asmenims ir subjektams siekiant kovoti su terorizmu ( OL L 344, 2001 m. specialusis leidimas, 18 942

skyrius, 1 tomas, p. 207 – 212)

įkalčiais apribojimų, pagal nacionalinę teisę pateisinamų privalomais viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ir tarptautinių santykių išsaugojimo pagrindais, pripažinimu946.

125. Vis dėlto reikia pridurti, kad šie argumentai tinka, tik jei nagrinėjami įrodymai ar įkalčiai buvo pateikti ankstesniame punkte nurodytai kompetentingai nacionalinei institucijai įvertinti. Atvirkščiai, jei Taryba savo pradinį ar vėlesnius sprendimus įšaldyti lėšas pagrindžia informacija ar įrodymais, kurie jai valstybės narės atstovų buvo pateikti prieš tai jų nepateikus minėtai kompetentingai nacionalinei institucijai įvertinti, šie įrodymai turi būti laikomi naujais įrodymais, kurie iš principo turi būti pateikti ar išklausyti Bendrijos lygiu, nes tai nebuvo padaryta nacionaliniu lygiu.

2006 m. gruodžio 12 d. sprendimas Irano liaudies modžahedų organizacija prieš Europos Sąjungos Tarybą (byla T-228/02, Rink., 2006, p. II-4665) Teisminis ir policijos bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose — Jūrų saugumo srityje priimtų teisės aktų derinimas – Baudžiamosios teisės sankcijos – Bendrijos kompetencija – Teisinis pagrindas <...> 62. Kalbant apie Pamatinį sprendimą 2005/667, reikia nurodyti, jog iš jo preambulės išplaukia, kad jo tikslas yra pagerinti saugumą jūroje bei sustiprinti jūrų aplinkos apsaugą nuo teršimo iš laivų.

Kaip išplaukia iš jo antros ir trečios konstatuojamųjų dalių, juo siekiama suderinti valstybių narių teisės aktus, kad būtų išvengta tokios kaip tanklaivio „Prestige“ avarijos žalos dar kartą. <...> 66. Nors iš esmės baudžiamieji įstatymai, kaip ir baudžiamojo proceso teisės normos, nepatenka į Bendrijos kompetenciją947, vis dėlto, jei nacionalinių valdžios institucijų taikomos veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios baudžiamosios sankcijos yra būtinos kovai su sunkiais nusikaltimais aplinkai, Bendrijos teisės aktų leidėjas gali įpareigoti valstybes nares nustatyti tokias sankcijas, kad užtikrintų visišką jo priimamų teisės normų šioje srityje veiksmingumą (šiuo klausimu žr. minėto 2005 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo Komisija prieš Tarybą 48 punktą). <...> 69. <...> kadangi Pamatinio sprendimo 2005/667 2, 3 ir 5 straipsniais siekiama užtikrinti jūrų saugumo srityje priimtų normų, kurių nesilaikymas gali padaryti didelę žalą aplinkai, veiksmingumą, valstybėms narėms nustatant pareigą baudžiamąja tvarka bausti už tam tikras veikas, reikia manyti, kad šių straipsnių tikslas iš esmės yra gerinti jūrų saugumą bei aplinkos apsaugą ir juos teisėtai buvo galima priimti EB 80 straipsnio [dabar SESV 100 straipsnis] 2 dalies pagrindu.

70. Kita vertus, kalbant apie taikytinų baudžiamųjų sankcijų rūšį ir dydį, reikia konstatuoti, kad, atvirkščiai nei teigia Komisija, jų nustatymas nepriskirtinas Bendrijos kompetencijai.

71. Iš to išplaukia, kad Bendrijos teisės aktų leidėjas negali priimti tokių nuostatų, kokios yra Pamatinio sprendimo 2005/667 4 ir 6 straipsniai, tiek, kiek šie straipsniai susiję su taikytinų baudžiamųjų sankcijų rūšimis ir dydžiu. Todėl šios nuostatos nebuvo priimtos pažeidžiant ES 47 straipsnį [dabar ES 40 straipsnis].

72. Dėl šių nuostatų taip pat reikia pažymėti, jog aplinkybė, kad jos nukreipia į šio pamatinio sprendimo 2, 3 ir 5 straipsnius, parodo neatskiriamus ryšius, kurie šiuo atveju šias nuostatas sieja su nuostatomis dėl jose nurodytų baudžiamųjų nusikaltimų.

73. Kalbant apie Pamatinio sprendimo 2005/667 7–12 straipsnius, kurie atitinkamai susiję su teismų jurisdikcija, informacijos pranešimu tarp valstybių narių, informacinių punktų paskyrimu, šio pamatinio sprendimo teritorinio taikymo sritimi ir valstybėms narėms tenkančia įgyvendinimo pareiga bei šio pamatinio sprendimo įsigaliojimo data, pakanka konstatuoti, kad šiuo atveju šiuos straipsnius neatskiriami ryšiai taip pat sieja su to paties pamatinio sprendimo nuostatomis,

1996 m. rugsėjo 18 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Postbank prieš Komisiją, T‑353/94, Rink., 1996, p. II ‑921, 69 p.

947 1981 m. lapkričio 11 d. Sprendimas Casati, 203/80, Rink., 1981, p. 2595, 27 p.; 1998 m. birželio 16 d. Sprendimas Lemmens, C‑226/97, Rink., 1998, p. I‑3711, 19 p.; 2005 m. rugsėjo 13 d. Sprendimas Komisija prieš Tarybą, C-176/03, Rink., 2005, p. I-7879, 47 p.

946

nurodytomis šio sprendimo 69 ir 71 punktuose, todėl nereikia nuspręsti, ar jie gali patekti į Bendrijos teisės aktų leidėjo kompetenciją.

74. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, reikia padaryti išvadą, kad, viršydamas EB 80 straipsnio [dabar SESV 100 straipsnis] 2 dalimi Bendrijai suteiktą kompetenciją, Pamatinis sprendimas 2005/667 pažeidžia ES 47 straipsnį [dabar ES 40 straipsnis], ir dėl to, kad jo nuostatų negalima atskirti, turi būti panaikintas visas.

2007 m. spalio 23 d. sprendimas Europos Komisija prieš Europos Sąjungos Tarybą (byla C-440/05, Rink., 2007, p. I-9097) Teisminis ir policijos bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose — Europos Sąjungos aktai – Teisinio pagrindo pasirinkimas – Kriterijai <...> 50. Kalbant apie Sprendimo 2008/633 tikslą, pasakytina, jog iš jo 2, 3, 4 ir 6 konstatuojamųjų dalių, 1 straipsnio ir 5 straipsnio 1 dalies matyti, kad šiuo sprendimu siekiama suteikti prieigos prie VIS [(vizų informacinės sistemos)] galimybę kompetentingoms valstybių narių vidaus saugumo institucijoms bei Europolui teroristinių ir kitų sunkių nusikaltimų prevencijos, atskleidimo ir tyrimo tikslais. Vien dėl šio fakto šiuo sprendimu siekiama tikslų, priskiriamų policijos bendradarbiavimo sričiai.

51. Kalbant apie Sprendimo 2008/633 turinį, pasakytina, kad jame nurodyta ir tvarka, pagal kurią valstybės narės paskiria teisę naudotis VIS turinčias kompetentingas vidaus saugumo institucijas, ir prieigos prie duomenų, jų teikimo ir saugojimo minėtais tikslais sąlygos. Taigi, šio sprendimo nuostatos iš principo gali būti laikomos organizuojančiomis tam tikros formos policijos bendradarbiavimą. <...> 64. <...> tai, ar priemone plėtojamas Šengeno teisynas, ir tai, kokiu teisiniu pagrindu šis plėtojimas turi būti vykdomas, yra du atskiri klausimai. Bet kuris Europos Sąjungos aktas turi būti pagrįstas tam tikra sutarčių nuostata, kuria Sąjungos institucijoms suteikiama kompetencija jį priimti. <...> 67. Matyti, jog Taryba, norėdama išplėsti Šengeno teisyną, kad tiksliai apibrėžtomis sąlygomis VIS būtų galima naudoti policijos bendradarbiavimo tikslais, turėjo remtis tomis ES sutarties nuostatomis, kuriomis jai suteikiama teisėkūros kompetencija šioje policijos bendradarbiavimo srityje.

68. Todėl, kaip matyti iš 50 ir 51 punktų, Sprendimo 2008/633 tikslas ir turinys neleidžia daryti išvados, kad Taryba suklydo manydama, jog sprendimas, kiek tai svarbu būtent jo teisinio pagrindo parinkimui, priskirtinas policijos bendradarbiavimo sričiai. <...> 2010 m. spalio 26 d. sprendimas Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė prieš Europos Sąjungos Tarybą (byla C-482/08, Rink., 2010, p. I-10413) Teisminis ir policijos bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose — Pagrindų sprendimas 2002/584/TVR – Tikslas <...> 53. <...> kiek tai susiję su Pagrindų sprendimo [2002/584/TVR (toliau – Pagrindų sprendimas)] tikslu, primintina, kad juo, be kita ko, siekiama palengvinti ir paspartinti teisminį bendradarbiavimą 948 . Taigi šiuo Pagrindų sprendimu norima prisidėti prie Sąjungos siekio tapti laisvės, saugumo ir teisingumo erdve remiantis tarp valstybių narių turinčiu egzistuoti aukštu tarpusavio pasitikėjimo laipsniu įgyvendinimo949.

2007 m. gegužės 3 d. Sprendimas Advocaten voor de Wereld, C‑303/05, Rink., 2007, p. I‑3633, 31 p.; 2008 m. rugpjūčio 12 d. Sprendimas Santesteban Goicoechea, C‑296/08 PPU, Rink., 2008, p. I‑6307, 51, 55 ir 76 p.; 2008 m. gruodžio 1 d. Sprendimo Leymann ir Pustovarov, C‑388/08 PPU, Rink., 2008, p. I‑8983, 42 p.

949 2008 m. gruodžio 1 d. Sprendimas Leymann ir Pustovarov, C‑388/08 PPU, Rink., 2008, p. I‑8983, 48 ir 50 p.

948

54. Taip pat, kaip matyti iš Pagrindų sprendimo 5 ir 7 konstatuojamųjų dalių, juo siekiama pakeisti daugiašalę ekstradicijos sistemą tarp valstybių narių tarpusavio pripažinimo principu pagrįsta nuteistų ar įtariamų asmenų perdavimo tarp teisminių institucijų vykdant baudžiamuosius nuosprendžius ar traukiant baudžiamojon atsakomybėn sistema950.

2012 m. birželio 28 d. sprendimas Melvin West (byla C-192/12 PPU, Rink., p.)

Teisminis ir policijos bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose — Pagrindų sprendimo įgyvendinimas nacionalinėje teisėje <...> 53. Pagal teismo praktiką, nors, kaip numatyta ES 34 straipsnio 2 dalies b punkte [dabar panaikintas], pamatiniai sprendimai negali veikti tiesiogiai, vis dėlto dėl jų privalomojo pobūdžio nacionalinės valdžios institucijoms, ypač nacionaliniams teismams, kyla pareiga aiškinti nacionalinę teisę laikantis Sąjungos teisės951.

54. Taigi taikydamas nacionalinę teisę ją aiškinti turintis nacionalinis teismas privalo tai daryti kuo labiau atsižvelgdamas į pamatinio sprendimo formuluotę ir tikslą, kad būtų pasiektas jame numatytas rezultatas. Šis reikalavimas nacionalinę teisę aiškinti taip, kad aiškinimas atitiktų Sąjungos teisę, matyti iš pačios ES sutarties sistemos, nes jis leidžia bylas nagrinėjančiam nacionaliniam teismui pagal savo kompetenciją užtikrinti visišką Sąjungos teisės veiksmingumą952.

55. Žinoma, šis Sąjungos teisę atitinkančio nacionalinės teisės aiškinimo principas turi tam tikras ribas. Pavyzdžiui, nacionalinio teismo pareigą aiškinant ir taikant atitinkamas vidaus teisės normas atsižvelgti į pamatinio sprendimo turinį riboja bendrieji teisės principai ir ja negalima grįsti nacionalinės teisės aiškinimo contra legem953.

56. Vis dėlto pagal Sąjungos teisę atitinkančio aiškinimo principą reikalaujama, kad nacionaliniai teismai pagal savo kompetenciją visus veiksmus atliktų atsižvelgdami į visą vidaus teisės sistemą ir taikydami joje pripažintus aiškinimo metodus, kad būtų užtikrintas visiškas nagrinėjamo pamatinio sprendimo veiksmingumas ir priimtas juo siekiamą tikslą atitinkantis sprendimas954.

57. Pagrindinėje byloje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas šiuo tikslu turi atsižvelgti ne tik į nuostatas, kuriomis siekiama perkelti Pagrindų sprendimą 2002/584, bet ir į vidaus teisės sistemos principus bei nuostatas, reglamentuojančias veiksmus, kurių teismas turi teisę imtis dėl pagal nacionalinę teisę draudžiamos diskriminacijos, būtent leidžiančias šiam teismui sušvelninti šią diskriminaciją, kol teisės aktų leidėjas imsis jai pašalinti būtinų priemonių. <...> 60. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas į visą vidaus teisės sistemą ir taikydamas joje pripažintus aiškinimo metodus, turi aiškinti nacionalinę teisę kuo labiau paisydamas Pagrindų sprendimo 2002/584 formuluotės ir tikslo, kad būtų užtikrintas visiškas šio pagrindų sprendimo veiksmingumas ir priimtas juo siekiamą tikslą atitinkantis sprendimas.

2012 m. rugsėjo 5 d. sprendimas Joao Pedro Lopes Da Silva Jorge, (byla C-42/11, Rink., p.)

6.3.1.

Turinys

2008 m. liepos 17 d. Sprendimas Kozłowski, C‑66/08, Rink., 2008, p. I‑6041, 31 ir 43 p.; 2009 m. spalio 6 d.

Sprendimas Wolzenburg, C‑123/08, Rink., 2009, p. I‑9621, 56 p.; 2010 m. lapkričio 16 d. Sprendimas Mantello, C‑ 261/09, Rink., 2010, P. I-11477, 35 p.

951 2005 m. birželio 16 d. Sprendimas Pupino, C‑105/03, Rink., 2005 p. I‑5285, 33 ir 34 p 952 2004 m. spalio 5 d. Sprendimo Pfeiffer ir kt., C‑397/01–C‑403/01, Rink., 2004, p. I‑8835, 113 ir 114 p.; 2012 m. sausio 24 d. Sprendimas Dominguez, C‑282/10, Rink., p., 24 p.

953 2012 m. sausio 24 d. Sprendimas Dominguez, C‑282/10, Rink., p., 25 p.

954 2012 m. sausio 24 d. Sprendimas Dominguez, C‑282/10, Rink., p., 27 p.

950

6.3.2. Teisingumo Teismo jurisdikcija

Turinys

Teisminis ir policijos bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose — Teisingumo Teismo jurisdikcija – Veiksmingos teisminės gynybos priemonės nebuvimas – Tarybos deklaracija dėl teisės į teisingumo atstatymą – Neatsižvelgimas – Bendrijos teismo kompetencija nagrinėti ieškinį dėl žalos atlyginimo, kurio pagrindas yra Tarybos Bendrijos kompetencijų pažeidimas <...> 34. <...> joks ieškinys dėl žalos atlyginimo ES sutarties VI antraštinėje dalyje [dabar SESV trečiosios dalies IV antraštinė dalis] nenumatytas. <...> 36. Pagal ES 46 straipsnį [dabar panaikintas] ES sutarties VI antraštinės dalies taikymo srityje vieninteliai galimi ieškinio pateikimo būdai yra numatyti ES 35 straipsnio [dabar panaikintas] 1, 6 ir 7 dalyse ir atitinka prašymą priimti prejudicinį sprendimą, ieškinius dėl panaikinimo ir ginčų tarp valstybių narių sprendimą.

37. Dar kartą pastebėtina, kad ES 6 straipsnio 2 dalyje numatyta pagarbos pagrindinėms teisėms garantija nėra šiuo atveju svarbi, nes ES 46 straipsnio d punktas nesuteikia jokios papildomos kompetencijos Teisingumo Teismui.

38. Dėl ieškovų nurodytos veiksmingos teisminės gynybos priemonės nebuvimo reikia pripažinti, kad ieškovai tikriausiai neturi galimybės pasinaudoti jokia veiksminga teisminės gynybos priemone nei Bendrijos teismuose, nei nacionaliniuose teismuose dėl Segi įtraukimo į asmenų, grupių ar organizacijų, susijusių su teroro aktais, sąrašą. Priešingai nei teigia Taryba, ieškovai neturi pagrindo ginčyti kiekvienos valstybės narės individualią atsakomybę dėl nacionalinių teisės aktų, įgyvendinančių Bendrąją poziciją 2001/931, norėdami gauti tinkamą atlyginimą dėl tariamai patirtos žalos įtraukus Segi į šios bendrosios pozicijos priedą. Kiekvienos valstybės narės individualios atsakomybės už jų dalyvavimą priimant bendrąsias pozicijas ginčijimo nacionaliniuose teismuose veiksmingumas mažai tikėtinas. Be to, bet koks Segi įtraukimo į šį priedą teisėtumo ginčijimas, ypač remiantis prašymu priimti prejudicinį sprendimą dėl galiojimo, būtų neįmanomas, pasiremiant ar ne bendrąja pozicija, pvz., remiantis ES 34 straipsnio [šiuo metu panaikintas] pagrindu priimtu sprendimu. Vis dėlto neturėjimas teisės pareikšti ieškinio teisme pats savaime nesukuria atitinkamos Bendrijos kompetencijos teisinėje sistemoje, paremtoje kompetencijų suteikimo principu, kuris išplaukia iš ES 5 straipsnio [dabar ESS 13 straipsnis]955.

39. Ieškovai dar kartą nurodo Tarybos deklaraciją dėl teisės į teisingumo atkūrimą, kurioje nustatyta, kad ,,bet kokia padaryta klaida suteikia teisę asmenims, grupėms ir organizacijoms reikalauti žalos atlyginimo“. <...> Reikia pripažinti, kad ginčijama deklaracija nepatikslina nei ieškinio pateikimo būdų, nei a fortiori jo pateikimo sąlygų. Bet kuriuo atveju ja negalima pasiremti pareiškiant ieškinį Bendrijos teismuose, nes tai prieštarautų Europos Sąjungos sutartimi nustatytai teisminei sistemai.

Todėl, jei minėtoje sutartyje nenustatyta jokia Pirmosios instancijos teismo kompetencija, tokia deklaracija negali suteikti jam teisės nagrinėti šį ieškinį.

40. Iš to, kas pasakyta matyti, jog Pirmosios instancijos teismas akivaizdžiai neturi kompetencijos nagrinėti šio ieškinio tiek, kiek tai susiję su žalos dėl Segi įtraukimo į Bendrosios pozicijos 2001/931, įgyvendintos Bendrosiomis pozicijomis 2002/340 ir 2002/462, priede pateiktą sąrašą, atlyginimu.

41. Kita vertus, Pirmosios instancijos teismas yra kompetentingas nagrinėti tą ieškinio dėl žalos atlyginimo dalį, kurioje ieškovai nurodo Bendrijos kompetencijos pažeidimą. Iš tikrųjų Bendrijos teismų jurisdikcijai priklauso teisės akto, priimto ES sutarties srities pagrindu, turinio nagrinėjimas,

2002 m. liepos 25 d. Teisingumo Teismo sprendimas Unión de Pequeños Agricultores prieš Tarybą, C‑50/00 P, Rink., 2002, p. I‑6677, 44 ir 45 p.

955

siekiant nustatyti, ar tas teisės aktas neturi įtakos Bendrijos kompetencijoms956 (žr. pagal analogiją 1997 m. sausio 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo Centro‑Com, C‑124/95, Rink. p. I‑81, 25 punktą ir 1998 m. gegužės 12 d. Sprendimo Komisija prieš Tarybą, C‑170/96, Rink. p. I‑2763, 17 punktą).

2004 m. birželio 7 d. sprendimas Segi, Araitz Zubimendi Izaga, Aritza Galarraga prieš Europos Sąjungos Tarybą, (byla T-338/02, Rink., 2004, p. II-1647) Teisminis ir policijos bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose — Teisingumo Teismo jurisdikcija – Aktai, dėl kurių galima pareikšti ieškinį – Valstybės narės pareikštas ieškinys dėl Eurojusto paskelbto kvietimo teikti kandidatūras laikinųjų darbuotojų darbo vietoms užimti – Netaikymas – Teisminės kontrolės reikalavimas <...> 35. Pirmiausia reikia pažymėti, kad ieškovas turi pasirinkti savo ieškinio teisinį pagrindą, o ne pats Bendrijos teismas – tinkamiausią teisinį pagrindą957. Iš ieškinio matyti, kad ieškovas jį pagrindė EB 230 straipsniu. Todėl šio ieškinio priimtinumą reikia įvertinti pagal šią nuostatą.

36. Iš EB 230 straipsnio [dabar SESV 263 straipsnis] aišku, kad Teisingumo Teismas „prižiūri Europos Parlamento ir Tarybos bendrai priimtų, Tarybos, Komisijos ir ECB priimtų teisės aktų, išskyrus rekomendacijas ir nuomones, ir Europos Parlamento aktų, galinčių turėti teisinių padarinių trečiosioms šalims, teisėtumą“.

37. Reikia pripažinti, kad pagal minėtą straipsnį šiuo ieškiniu ginčijamų teisės aktų [(Eurojusto paskelbti kvietimai teikti kandidatūras konkursui dėl laikinųjų darbuotojų įdarbinimo)] nėra tų teisės aktų, kurių teisėtumą gali prižiūrėti Teisingumo Teismas, sąraše.

38. Be to, ES 41 straipsnis [dabar panaikintas] nenumato, kad EB 230 straipsnis [dabar SESV 263 straipsnis] yra taikomas nuostatoms dėl policijos ir teismų bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose pagal Europos Sąjungos sutarties VI antraštinę dalį [dabar SESV trečiosios dalies IV antraštinė dalis], nes Teisingumo Teismo galios šioje srityje yra apibrėžtos ES 35 straipsnyje [šiuo metu panaikintas], kurį nurodo ES 46 straipsnio [dabar panaikintas] b punktas. <...> 40. Taigi ieškinys, pateiktas pagal EB 230 straipsnį [dabar SESV 263 straipsnis], negali būti priimtinas.

41. Dėl teisės į veiksmingą teisminę apsaugą teisinėje Bendrijoje, kuri, Ispanijos Karalystės teigimu, reikalauja, kad juridinio asmens statusą turinčio organo, kuriam taikoma Bendrijos teisė, sprendimų teisėtumą tikrintų teismai, pažymėtina, kad šioje byloje ginčijami teisės aktai nėra atleisti nuo teisminės kontrolės.

42. <...> Eurojusto personalui galioja Europos Bendrijų pareigūnams ir kitiems darbuotojams taikomos taisyklės ir Pareigūnų nuostatai. Dėl to pagal nusistovėjusią teismo praktiką pagrindiniai suinteresuotieji asmenys, t. y. kandidatai į įvairias pareigybes, nurodytas ginčijamuose kvietimuose teikti kandidatūras, gali kreiptis į Bendrijos teismą pagal Pareigūnų nuostatų 91 straipsnyje numatytas sąlygas958.

43. Pareiškus tokį ieškinį, pagal Teisingumo Teismo statuto 40 straipsnį valstybės narės gali įstoti į Teisingumo Teisme nagrinėjamas bylas ir prireikus pagal to paties statuto 56 straipsnio antrąją ir trečiąją pastraipas pateikti apeliacinį skundą dėl Pirmosios instancijos teismo sprendimo.

2005 m. kovo 15 d. sprendimas Ispanijos Karalystė prieš Eurojustą (byla C-160/03, Rink., 2005, p.

I-2077) 956

1997 m. sausio 14 d. Teisingumo Teismo sprendimas Centro‑Com, C‑124/95, Rink., 1997, p. I‑81, 25 p.; 1998 m. gegužės 12 d. Sprendimas Komisija prieš Tarybą, C‑170/96, Rink., 1998, p. I‑2763, 17 p.

957 1974 m. spalio 8 d. Teisingumo Teismo sprendimas Union syndicale ir kt. prieš Tarybą, 175/73, Rink., 1974, p. 917; 1998 m. birželio 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Keeling prieš VRDT, T‑148/97, Rink., 1998, p. II‑2217 958 1965 m. kovo 31 d. Sprendimas Vandevyvere prieš Parlamentą, 23/64, Rink. p. 205], p. 214

Teisminis ir policijos bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose — Teisingumo Teismo jurisdikcija – Pagrindų sprendimai, kuriais siekiama derinti teisės aktus — Prašymas išaiškinti, susijęs su atitinkamo nacionalinės teisės aiškinimo principu – Kompetencija pateikti tokį išaiškinimą <...> 19. Pagal ES 46 straipsnio [dabar panaikintas] b punktą Europos bendrijos, Europos anglių ir plieno bendrijos ir Europos atominės energijos bendrijos steigimo sutarčių nuostatos dėl Europos Bendrijų Teisingumo Teismo įgaliojimų ir jų vykdymo, įskaitant ir EB 234 straipsnį [dabar SESV 267 straipsnis], taikomos VI antraštinės dalies [dabar SESV trečiosios dalies IV antraštinės dalies] nuostatoms, atsižvelgiant į 35 straipsnyje [dabar panaikintas] numatytas sąlygas. Iš to matyti, kad EB 234 straipsnyje [dabar SESV 267 straipsnis] numatytą sistemą siekiama taikyti Teisingumo Teismo jurisdikcijai, susijusiai su prejudicinių sprendimų priėmimu, pagal ES 35 straipsnį, atsižvelgiant į šioje nuostatoje numatytas sąlygas. <...> 21. Kalbant apie ES 35 straipsnio 1 dalyje numatytus aktus, analogiškai EB 234 straipsnio [dabar SESV 267 straipsnis] pirmajai ir antrajai pastraipoms išdėstytos šios nuostatos 3 dalies b punktas numato, kad valstybės narės „bet kuris <...> teismas“ gali „prašyti Teisingumo Teismą priimti preliminarų nutarimą“ jo nagrinėjamoje byloje iškilusiu ir su šių aktų „teisėtumu ar išaiškinimu“ susijusiu klausimu, „jei tas teismas <...> mano, jog tą klausimą būtina išspręsti, kad būtų galima priimti sprendimą“.

22. Aišku, pirma, kad baudžiamojoje byloje veikiantis ikiteisminio tyrimo teisėjas, šiuo atveju teisėjas pagrindinėje byloje, atlieka teisminę funkciją ir todėl turi būti laikomas „valstybės narės teismu“ ES 35 straipsnio prasme959 ir, antra, kad pagrindų sprendimas, pagrįstas ES 31 [dabar SESV 82, 83 ir 85 straipsniai] ir 34 straipsniais, išplaukia iš aktų, numatytų ES 35 straipsnio 1 dalyje, dėl kurių Teisingumo Teismas gali priimti prejudicinį sprendimą. <...> 28. Pažymėtina, kaip nurodyta šio sprendimo 19 punkte, kad EB 234 straipsnyje [dabar SESV 267 straipsnis] numatyta tvarka taikytina ES 35 straipsniui, atsižvelgiant į jame numatytas sąlygas.

29. Kaip ir EB sutarties 234 [dabar SESV 267 straipsnis], ES 35 straipsnis numato, kad kreipimasis į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo yra galimas tik su sąlyga, kad nacionalinis teismas „mano, jog tą klausimą būtina išspręsti, kad būtų galima priimti sprendimą“, todėl Teisingumo Teismo praktika, susijusi su prejudicinių klausimų, pateiktų pagal EB 234 straipsnį [dabar SESV 267 straipsnis], priimtinumu, iš principo yra taikytina ir pagal ES 35 straipsnį Teisingumo Teismui pateiktiems prašymams priimti prejudicinius sprendimus.

30. Iš to išplaukia, kad svarbumo prezumpcijos, taikytinos prejudicine tvarka nacionalinių teismų pateikiamiems klausimams, gali būti nesilaikoma tik išimtiniais atvejais, jeigu paaiškėja, kad prašomas Bendrijos teisės aiškinimas yra akivaizdžiai nesusijęs su pagrindinės bylos faktais arba dalyku, jeigu problema hipotetinė arba jeigu Teisingumo Teismas neturi faktinės ir teisinės informacijos, kad galėtų naudingai atsakyti į jam pateiktus klausimus. Išskyrus šiuos atvejus, Teisingumo Teismas iš principo privalo atsakyti į prejudicinius klausimus dėl ES 35 straipsnio 1 dalyje numatytų aktų išaiškinimo960. <...> 36. Iš esmės, neatsižvelgiant į Amsterdamo sutartimi numatytą integracijos laipsnį glaudesnės Europos tautų sąjungos kūrimo etapu ES 1 straipsnio antrosios pastraipos prasme, yra visiškai suprantama, kad Europos Sąjungos sutarties autoriai manė esant naudinga numatyti galimybę dėl šios sutarties VI antraštinės dalies panaudoti panašaus į EB sutartyje numatyto poveikio teisinius instrumentus tam, kad būtų veiksmingai siekiama Sąjungos tikslų.

37. Teisingumo Teismo jurisdikcijos, susijusios su prejudicinių sprendimų priėmimu, pagal ES 35 straipsnį svarbą patvirtina ir tai, kad pagal jo 4 dalį kiekviena valstybė narė, pagal šio straipsnio 2 dalį 1995 m. vasario 23 d. Sprendimas Cacchiarelli ir Stanghellini, C‑54/94 ir C‑74/94, Rink. p. I‑391 ir 1996 m. gruodžio 12 d. Sprendimas X, C‑74/95 ir C‑129/95, Rink. p. I‑6609 960 1999 m. rugsėjo 7 d. Sprendimas Beck ir Bergdorf, C‑355/97, Rink., 1999, p. I‑4977, 22 p.; 2005 m. birželio 7 d.

Sprendimas VEMW ir kt., C‑17/03, Rink., 2005, p. I–4983, 34 p.

959

padariusi pareiškimą ar jo nepadariusi, turi teisę pateikti Teisingumo Teismui pareiškimus arba rašytines pastabas tais atvejais, kai iškeliamos bylos pagal to paties straipsnio 1 dalį.

38. Šie įgaliojimai netektų savo esminio naudingo poveikio, jei fiziniai asmenys neturėtų teisės remtis pagrindų sprendimais, siekdami atitinkamo nacionalinės teisės aiškinimo valstybių narių teismuose.

2005 m. birželio 16 d. sprendimas baudžiamojoje byloje prieš Maria Pupino (byla C-105/03, Rink., 2005, p. I-5285) Teisminis ir policijos bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose — Teisingumo Teismo jurisdikcija – Ieškinys, pareikštas dėl bendrosios pozicijos, priimtos remiantis Europos Sąjungos sutarties V ir VI antraštinėmis dalimis <...> 46. <...> turi būti pripažinta, kad ši bendroji pozicija [2002 m. gegužės 2 d. Tarybos bendroji pozicija 2002/340/BUSP] yra ne Tarybos pagal EB sutartį priimtas aktas, kurio teisėtumo kontrolė numatyta EB 230 straipsnyje [dabar SESV 263 straipsnis], o iš valstybių narių vyriausybių atstovų sudarytos Tarybos aktas, priimtas ES sutarties V antraštinės dalies, susijusios su BUSP, 15 straipsnio [dabar ES 29 straipsnis] ir ES sutarties VI antraštinės dalies [dabar SESV trečiosios dalies IV antraštinė dalis], susijusios su TVR, 34 straipsnio [dabar panaikintas] pagrindu.

47. Vadinasi, konstatuotina, kad joks ieškinys Bendrijos teisme dėl bendrosios pozicijos panaikinimo nėra numatytas nei pagal ES sutarties V antraštinę dalį, susijusią su BUSP, nei pagal ES sutarties VI antraštinę dalį, susijusią su TVR. 48. Iš tikrųjų pagal ES sutarties redakciją po Amsterdamo sutarties visa Teisingumo Teismo kompetencija yra nustatyta ES 46 straipsnyje [dabar panaikintas].

49. <...> jame nenumatoma Teisingumo Teismo kompetencija pagal ES sutarties V antraštinės dalies nuostatas. <...> 52. Iš ES 35 ir 46 straipsnių [dabar panaikinti] matyti, kad ES sutarties VI antraštinės dalies [dabar SESV trečiosios dalies IV antraštinė dalis] taikymo srityje vieninteliai galimi teisių gynimo būdai dėl pamatinių sprendimų, sprendimų ir konvencijas įgyvendinančių priemonių teisėtumo vertinimo ar panaikinimo yra numatyti ES 34 straipsnio [dabar panaikintas] 2 dalies b, c ir d punktuose, išskyrus bendrąsias pozicijas, numatytas ES 34 straipsnio 2 dalies a punkte.

53. Pažymėtina, kad ES 6 straipsnio 2 dalyje numatyta pagrindinių teisių paisymo garantija nėra šiuo atveju svarbi, nes ES 46 straipsnio d punktas nesuteikia jokios papildomos kompetencijos Teisingumo Teismui961. <...> 56. Šiomis aplinkybėmis Pirmosios instancijos teismas yra kompetentingas nagrinėti tik tą ieškinio dėl pagal ES 15 ir 34 straipsnius priimtos bendrosios pozicijos dalį, kurioje ieškovė šiam ieškiniui pagrįsti nurodo Bendrijos kompetencijos pažeidimą 962 . Iš tikrųjų Bendrijos teismų jurisdikcija yra teisės akto, priimto ES sutarties pagrindu, turinio nagrinėjimas, siekiant nustatyti, ar tas teisės aktas neturi įtakos Bendrijos kompetencijai, ir jį panaikinti tuo atveju, jei paaiškėja, kad jis turėjo būti pagrįstas EB sutarties nuostatomis963.

2006 m. gruodžio 12 d. sprendimas Irano liaudies modžahedų organizacija prieš Europos Sąjungos Tarybą (byla T-228/02, Rink., 2006, p. II-4665)

2004 m. birželio 7 d. Nutartis Segi ir kt. prieš Tarybą, T‑338/02, Rink., 2004, p. II‑1647, 37 p.

2005 m. lapkričio 18 d. Nutartis Selmani prieš Tarybą ir Komisiją, T‑299/04, Rink., 2005, p. II‑20, 56 p.

963 1998 m. gegužės 12 d. Teisingumo Teismo sprendimas Komisija prieš Tarybą, C‑170/96, Rink., 1998, p. I‑2763, 16 ir 17 p.; 2005 m. rugsėjo 13 d. Sprendimas Komisija prieš Tarybą, C‑176/03, Rink., 2005, p. I‑7879, 39 p.; 1997 m. sausio 14 d. Teisingumo Teismo sprendimas Centro‑Com, C‑124/95, Rink., 1997, p. I‑81, 25 p.

961 962

Teisminis ir policijos bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose — Teisingumo Teismo jurisdikcija – Ieškinys dėl žalos atlyginimo – Ieškinys pagal Europos Sąjungos sutarties VI antraštinę dalį <...> 44. Iš ES 46 straipsnio [dabar panaikintas] išplaukia, kad EB ir EAEB sutarčių nuostatos, susijusios su Teisingumo Teismo kompetencija, ES sutarties VI antraštinei daliai [dabar SESV trečiosios dalies IV antraštinė dalis] taikomos tik „atsižvelgiant į ES 35 straipsnyje numatytas sąlygas“.

45. Pastaroji nuostata numato, kad Teisingumo Teismas turi kompetenciją trimis atvejais. Pirma, pagal ES 35 straipsnio [dabar panaikintas] 1 dalį jis yra kompetentingas priimti prejudicinius sprendimus dėl pamatinių ir kitų sprendimų teisėtumo ir išaiškinimo, dėl konvencijų, sudarytų pagal ES sutarties VI antraštinę dalį, išaiškinimo ir jas įgyvendinančių priemonių teisėtumo ir išaiškinimo.

Antra, 6 dalyje taip pat numatoma, kad Teisingumo Teismo kompetencijai priklauso pamatinių ir kitų sprendimų teisėtumo peržiūra valstybės narės arba Europos Bendrijų Komisijos iškeltose bylose dėl kompetencijos stokos, esminio procedūrinio reikalavimo pažeidimo, ES sutarties arba bet kurios su jos taikymu susijusios teisės normos pažeidimo, arba piktnaudžiavimo įgaliojimais. Galiausiai 7 dalyje numatoma Teisingumo Teismo kompetencija spręsti visus valstybių narių ginčus dėl teisės aktų, priimtų pagal ES 34 straipsnio [šiuo metu panaikintas] 2 dalį, išaiškinimo arba taikymo, jei per šešis mėnesius nuo to laiko, kai dėl tokio ginčo į Tarybą kreipėsi vienas iš jos narių, Taryba negali tokio ginčo išspręsti.

46. Pažymėtina, kad ES 35 straipsnis Teisingumo Teismui nesuteikia jokios kompetencijos nagrinėti ieškinių dėl žalos atlyginimo.

47. Be to, ES 41 straipsnio [dabar panaikintas] 1 dalis tarp Europos Bendrijos steigimo sutarties straipsnių, taikomų Europos Sąjungos sutarties VI antraštinėje dalyje numatytose srityse, nemini EB 288 straipsnio [dabar SESV 340 straipsnis] antrosios pastraipos, pagal kurią Bendrija pagal bendrus valstybių narių įstatymams būdingus principus atlygina bet kokią žalą, kurią, eidami savo pareigas, padaro jos institucijos ar jų tarnautojai, nei EB 235 straipsnio [dabar SESV 268 straipsnis], pagal kurį Teisingumo Teismo jurisdikcijai priklauso spręsti ginčus, susijusius su žalos atlyginimu, numatytus EB 288 straipsnio antrojoje pastraipoje964. <...> 50. Sąjungos atveju Sutartys nustatė teisių gynimo priemonių sistemą, kurioje Teisingumo Teismo kompetencija pagal ES 35 straipsnį yra siauresnė Europos Sąjungos sutarties VI antraštinės dalies taikymo srityje nei EB sutarties taikymo srityje965. Be to, V antraštinės dalies taikymo srityje ji dar siauresnė. Nors galima numatyti kitokią teisių gynimo būdų sistemą nei nustatyta Sutartyse, būtent deliktinės atsakomybės režimą, šiuo metu galiojančią sistemą prireikus pakeisti pagal ES 48 straipsnį yra kompetentingos valstybės narės. <...> 53. Nacionaliniams teismams numatydama galimybę Teisingumo Teismui pateikti ne prejudicinį klausimą dėl bendrosios pozicijos, o tik klausimą dėl aktų, numatytų ES 35 straipsnio 1 dalyje, ši sutartis aktais, dėl kurių galima pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, laiko visas Tarybos priimtas nuostatas, kuriomis siekiama sukurti teisinių pasekmių trečiųjų asmenų atžvilgiu.

Kadangi Teisingumo Teismo prejudicinio sprendimo procedūra siekiama užtikrinti teisės laikymąsi aiškinant ir taikant sutartį, šiam tikslui prieštarautų siauras ES 35 straipsnio 1 dalies aiškinimas. Taigi galimybė su prejudiciniu klausimu kreiptis į Teisingumo Teismą turi būti suteikta dėl visų bet kokio pobūdžio ar formos Tarybos priimtų nuostatų, kuriomis siekiama sukurti teisinių pasekmių trečiųjų asmenų atžvilgiu966.

54. Dėl šios priežasties bendroji pozicija, kurios apimtis dėl jos turinio yra platesnė nei ES sutartyje numatyta tokio tipo aktams, turi būti pateikiama Teisingumo Teismo kontrolei. Todėl jei 2005 m. kovo 15 d. Sprendimas Ispanija prieš Eurojustą, C‑160/03, Rink., 2005, p. I‑2077, 38 p.

2005 m. birželio 16 d. Sprendimas Pupino, C‑105/03, Rink., 2005, p. I‑5285, 35 p.

966 1971 m. kovo 31 d. Sprendimas Komisija prieš Tarybą, vadinamo „AETR“, 22/70, Rink., 1971, p. 263, 38–42 p.; 1997 m. kovo 20 d. Sprendimas Prancūzija prieš Komisiją, C‑57/95, Rink., 1997, p. I‑1627, 7 p.

964 965

nacionaliniam teismui, nagrinėjančiam bylą, kurioje netiesiogiai kyla ES 34 straipsnio pagrindu priimtos bendrosios pozicijos (kokia šioje byloje yra dalis Bendrosios pozicijos 2001/931 ir bet kuriuo atveju jos 4 straipsnis bei jos priedas) teisėtumo arba aiškinimo klausimas, kiltų rimtų abejonių dėl to, ar šia bendrąja pozicija realiai siekiama sukurti teisinių pasekmių trečiųjų asmenų atžvilgiu, jis galėtų prašyti Teisingumo Teismo priimti prejudicinį sprendimą ES 35 straipsnio numatytomis sąlygomis. Tokiu atveju Teisingumo Teismas prireikus turėtų konstatuoti, kad bendrąja pozicija siekiama sukurti teisinių pasekmių trečiųjų asmenų atžvilgiu, jai sugrąžinti tikrąją kvalifikaciją ir priimti prejudicinį sprendimą.

55. Teisingumo Teismas taip pat turi kompetenciją kontroliuoti tokių aktų teisėtumą, kai ieškinį ES 35 straipsnio 6 dalyje numatytomis sąlygomis pateikia valstybė narė arba Komisija.

56. Be to, reikia priminti, kad valstybės narės ir pirmiausia jų teismai vidaus procedūros normas, reglamentuojančias teisę pateikti ieškinį, turi aiškinti ir taikyti taip, kad fiziniai ir juridiniai asmenys galėtų užginčyti bet kurio sprendimo ar bet kurios kitos nacionalinės priemonės, susijusios su Europos Sąjungos akto rengimu arba taikymu jiems, teisėtumą ir prireikus prašyti atlyginti patirtą žalą.

2007 m. vasario 27 d. sprendimas Gestoras Pro Amnistía ir kt. prieš Europos Sąjungos Tarybą (byla C-354/04 P, Rink., 2007, p. I-1579)967 Teisminis ir policijos bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose — Teisingumo Teismo jurisdikcija – Prejudiciniai klausimai <...> 18. <...> remiantis ES 35 straipsnio [dabar panaikintas] 1 dalimi Teisingumo Teismo jurisdikcija, laikantis šiame straipsnyje išdėstytų sąlygų, yra priimti prejudicinius sprendimus dėl pamatinių sprendimų teisėtumo bei išaiškinimo, o tai neišvengiamai reiškia, kad net nesant aiškios jurisdikcijos šioje srityje šis teismas gali būti priverstas aiškinti pirminės teisės nuostatas, kaip antai ES 34 straipsnio [dabar panaikintas] 2 dalies b punktą, kai jo prašoma įvertinti, ar pamatinis sprendimas buvo tinkamai priimtas remiantis šia nuostata, kaip yra šios bylos atveju.

2007 m. gegužės 3 d. sprendimas Advocaten voor de Wereld VZW prieš Leden van de Ministerraad (byla C-303/05, Rink., 2007, p. I-3633) Teisminis ir policijos bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose — Teisingumo Teismo jurisdikcija – Prejudiciniai klausimai <...> 34. <...> pagal ES 46 straipsnio [dabar panaikintas] b punktą, Europos bendrijos, Europos anglių ir plieno bendrijos ir Europos atominės energijos bendrijos steigimo sutarčių nuostatos dėl Europos Bendrijų Teisingumo Teismo įgaliojimų ir jų vykdymo, įskaitant ir EB 234 straipsnį [dabar SESV 267 straipsnis], taikomos VI antraštinės dalies nuostatoms atsižvelgiant į 35 straipsnyje [dabar panaikintas] numatytas sąlygas. Priešingai nei tvirtina Jungtinės Karalystės vyriausybė, iš to matyti, kad EB 234 straipsnyje [dabar SESV 267 straipsnis] numatyta sistema yra taikytina Teisingumo Teismo prejudicinei jurisdikcijai pagal ES 35 straipsnį, atsižvelgiant į šioje nuostatoje numatytas sąlygas968. <...> 36. Tokiomis aplinkybėmis, neatsižvelgiant į tai, kad prejudiciniai klausimai susiję ir su pagal EB sutartį priimtos direktyvos išaiškinimu, vien aplinkybė, kad sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą neminimas ES 35 straipsnis, o nurodomas tik EB 234 straipsnis [dabar SESV 267 straipsnis], negali lemti prašymo priimti prejudicinį sprendimą nepriimtinumo. Taip yra juo

Analogiškas išaiškinimas pateiktas 2007 m. vasario 27 d. sprendime Segi ir kt. prieš Europos Sąjungos Tarybą, (byla C-355/04 P, Rink., 2007, p. I-1657) 44 – 47, 50, 53 – 56 punktuose.

968 2005 m. birželio 16 d. Sprendimas Pupino, C‑105/03, Rink. p. I‑5285, 19 ir 28 p.

967

labiau dar ir dėl to, kad ES sutartis nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nenumato, kokia forma nacionalinis teismas turi pateikti savo prašymą priimti prejudicinį sprendimą969. <...> 39. <...> kaip ir EB 234 [dabar SESV 267 straipsnis], ES 35 straipsnis numato, kad kreiptis į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo yra galima tik su sąlyga, kad nacionalinis teismas „mano, jog tą klausimą būtina išspręsti, kad būtų galima priimti sprendimą“, todėl Teisingumo Teismo praktika, susijusi su prejudicinių klausimų, pateiktų pagal EB 234 straipsnį, priimtinumu, iš principo yra taikytina ir pagal ES 35 straipsnį Teisingumo Teismui pateiktiems prašymams dėl prejudicinio sprendimo priėmimo970.

40. Iš to išplaukia, kad svarbumo prezumpcijos, taikytinos nacionalinių teismų pateikiamiems prejudiciniams klausimams, gali būti nesilaikoma tik išimtiniais atvejais, jeigu paaiškėja, kad prašomas Bendrijos teisės aiškinimas yra akivaizdžiai nesusijęs su pagrindinės bylos faktais arba dalyku, jeigu problema yra hipotetinė arba jeigu Teisingumo Teismas neturi faktinės ir teisinės informacijos, kad galėtų naudingai atsakyti į jam pateiktus klausimus. Išskyrus šiuos atvejus, Teisingumo Teismas iš principo privalo atsakyti į prejudicinius klausimus dėl ES 35 straipsnio 1 dalyje numatytų aktų išaiškinimo971.

2007 m. birželio 28 d. sprendimas Giovanni Dell’Orto (byla C-467/05, Rink., 2007, p. I-5557) Teisminis ir policijos bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose — Teisingumo Teismo jurisdikcija – Prie Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo pridėtas Protokolas Nr. 36 dėl pereinamojo laikotarpio nuostatų <...> 35. <...> Teisingumo Teismas turi jurisdikciją priimti sprendimą dėl Pagrindų sprendimo išaiškinimo pagal Protokolo Nr. 36 dėl pereinamojo laikotarpio nuostatų 10 straipsnio 1 dalį. Be to, pažymėtina, kad pagal Pagrindų sprendimo 32 straipsnį šis sprendimas taikomas prašymams, susijusiems su veikomis, kaip antai nagrinėjamomis šioje pagrindinėje byloje, padarytomis iki 2004 m. sausio 1 d., jei vykdančioji valstybė narė nepadarė pareiškimo, kad ji ir toliau nagrinės šiuos prašymus pagal ekstradicijos sistemą, kuri buvo taikoma iki šios datos.

2012 m. birželio 28 d. sprendimas Melvin West (byla C-192/12 PPU, Rink., p.)

6.3.2.

6.3.3 Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo 6.3.3.1 Bendrosios nuostatos

Turinys

Teisminis ir policijos bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose — Protokolas dėl Šengeno „acquis“ integravimo – Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo – Nacionalinės valdžios institucijų atliekamas taikymas - Laisvas asmenų judėjimas – Nukrypti leidžiančios nuostatos – Viešosios tvarkos sumetimai <...> 33. Iki Šengeno acquis integracijos į Europos Sąjungos sistemą [Šengene pasirašytos Konvencijos dėl susitarimo įgyvendinimo (toliau – KŠSĮ) ir Bendrijos teisės laisvo asmenų judėjimo srityje tarpusavio] santykį reglamentavo KŠSĮ 134 straipsnis, pagal kurį jos nuostatos taikomos tik tiek, kiek jos suderinamos su Bendrijos teise.

34. Ši taisyklė atkartota Šengeno protokole, kurio preambulės trečioji pastraipa patvirtina, kad Šengeno acquis nuostatos taikomos tik tiek, kiek jos atitinka Sąjungos ir Bendrijos teisę. Šio 1962 m. balandžio 6 d. Sprendimas D Geus, 13/61, Rink., 1962, p. 89, 102 p.

2005 m. birželio 16 d. Sprendimas Pupino, C‑105/03, Rink., 2005, p. I‑5285, 29 p.

971 2005 m. birželio 16 d. Sprendimas Pupino, C‑105/03, Rink., 2005, p. I‑5285, 30 p.

969 970

protokolo 1 straipsnis patikslina, kad glaudus bendradarbiavimas Šengeno acquis srityje turi vykti Europos Sąjungos teisinės ir institucinės sistemos pagrindu ir laikantis sutarčių. Ši nuostata yra konkreti ES 43 straipsnio 1 dalyje [šiuo metu ES 20 straipsnis ir SESV 326-334 straipsniai] įtvirtinto principo išraiška, t. y. kad glaudžiai bendradarbiaujant reikia laikytis sutarčių ir Sąjungos institucinės sistemos bei Bendrijos acquis.

35. Iš to išplaukia, jog administracinės praktikos atitiktis KŠSĮ kompetentingų nacionalinės valdžios institucijų veiksmus leidžia pateisinti, tik jeigu nagrinėjamų nuostatų taikymas suderinamas su laisvą asmenų judėjimą reglamentuojančiomis Bendrijos taisyklėmis. <...> 48. <...> „viešosios tvarkos“ sąvoka Direktyvos 64/221972 2 straipsnio prasme neatitinka KŠSĮ 96 straipsnyje įtvirtintos sąvokos. Iš tikrųjų pagal pastarąjį straipsnį perspėjimo neįsileisti įvedimą į ŠIS [(Šengeno informacinę sistemą)] galima grįsti grėsme viešajai tvarkai, kai suinteresuotasis asmuo buvo nuteistas už nusikaltimą, už kurį baudžiama ne mažesne kaip vienerių metų laisvės atėmimo bausme (2 dalies a punktas), arba jeigu jam buvo taikoma priemonė, grindžiama tuo, kad nebuvo laikomasi nacionalinės teisės aktų dėl užsieniečių atvykimo ir apsigyvenimo (3 dalis). Skirtingai nei pagal Teisingumo Teismo išaiškintą Direktyvoje 64/221 įtvirtintą tvarką, vien tokios aplinkybės pateisina perspėjimą, neatsižvelgiant į konkretų grėsmės, kurią kelia suinteresuotasis asmuo, vertinimą.

49. Taigi pagal KŠSĮ 5 ir 15 straipsnius užsieniečiui, kuris pagal duotą perspėjimą yra neįsileistinas, iš esmės negalima leisti atvykti į Šengeno erdvę arba šiam tikslui jam išduoti vizą.

50. Iš to išplaukia, kad pagal KŠSĮ numatytą tvarką asmuo, patenkantis į Direktyvos 64/221 taikymo sritį, pavyzdžiui, trečiosios valstybės pilietis, valstybės narės piliečio sutuoktinis, jei yra duotas perspėjimas jo neįsileisti, rizikuoja netekti šioje direktyvoje numatytos apsaugos.

51. Siekdamos išvengti šio pavojaus valstybės narės pagal 1996 m. balandžio 18 d. deklaraciją įsipareigojo teikti perspėjimą neįsileisti Bendrijos teise besinaudojančio asmens tik tuo atveju, kai įvykdyto šios teisės nustatytos sąlygos.

52. Tai reiškia, kad susitariančioji valstybė perspėjimą apie trečiosios valstybės pilietį, valstybės narės pilietį, gali teikti tik nustačius, jog šis asmuo kelia realią, faktinę ir pakankamai didelę grėsmę pagrindiniam visuomenės interesui Direktyvos 64/221 prasme.

53. Tokiomis aplinkybėmis trečiosios valstybės piliečio, valstybės narės sutuoktinio, įrašymas į ŠIS sistemą iš tiesų rodo, jog yra pagrindas, pateisinantis atsisakymą jam leisti atvykti į Šengeno erdvę.

Vis dėlto tokį įrodymą turi patvirtinti informacija, kuri leistų duomenų paiešką ŠIS atliekančiai valstybei narei, prieš suteikiant leidimą atvykti į Šengeno erdvę, nustatyti, jog suinteresuotojo asmens buvimas šioje erdvėje nekelia realios, faktinės ir didelės grėsmės pagrindiniam visuomenės interesui. Šiuo klausimu pažymėtina, kad KŠSĮ 94 straipsnio i punktas aiškiai leidžia nurodyti perspėjimo priežastį. <...> 56. <...> nors atliekant šį patikrinimą lojalaus bendradarbiavimo principas, kuris yra Šengeno acquis pagrindas, reikalauja, kad duomenų paiešką ŠIS atliekanti valstybė tinkamai atsižvelgtų į perspėjimą davusios valstybės pateiktus įrodymus, vis dėlto jis taip pat reikalauja, jog pastaroji pateiktų pirmajai papildomą informaciją, leidžiančią konkrečiai įvertinti grėsmės, kurią gali sukelti asmuo, dėl kurio buvo duotas perspėjimas, svarbą.

2006 m. sausio 31 d. sprendimas Europos Komisija prieš Ispanijos Karalystę (byla C-503/03, Rink., 2006, p. I-1097)

1964 m. vasario 25 d. Tarybos Direktyva dėl užsienio piliečių judėjimui ir gyvenimui skirtų specialių priemonių, pateisinamų viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ar jos sveikatos sumetimais, derinimo (OL 2004 m. specialusis leidimas, 5 skyrius, 1 tomas, p. 11 – 14) 972

Teisminis ir policijos bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose — Protokolas dėl Šengeno „acquis“ integravimo – 5 straipsnio 1 dalies antroji pastraipa – Taikymo sritis – Bendros taisyklės dėl kontrolės standartų ir procedūrų – Šengeno acquis priemonės <...> 60. <...> kaip matyti iš Šengeno protokolo 5 straipsnio 1 dalies pirmojoje pastraipoje vartojamų žodžių „pasiūlymai ir iniciatyvos, pateikti Šengeno acquis pagrindu“, šioje nuostatoje nurodytos priemonės pagrįstos Šengeno acquis to paties protokolo 4 straipsnio prasme ir jos yra tik įgyvendinimas ar vėlesnis plėtojimas. <...> 62. <...> taikant Šengeno protokolo 5 straipsnio 1 dalį valstybės narės dalyvavimas priimant priemonę yra galimas, tik jei ši valstybė yra įsipareigojusi laikytis Šengeno acquis, į kurį patenka priemonė, kurią ketinama priimti ar kurio plėtojimas ji yra.

63. Tokiomis aplinkybėmis, nors Šengeno protokolo 4 straipsnis numato galimybę Jungtinei Karalystei ir Airijai prisijungti prie Šengeno acquis, šioms valstybėms narėms negali būti leista dalyvauti priimant priemonę pagal to paties protokolo 5 straipsnio 1 dalį, jei Taryba iš anksto joms nedavė leidimo įsipareigoti pagal minėtos priemonės pagrindu esantį acquis. <...> 77. <...> analogiškai tam, kas taikoma teisinio pagrindo Bendrijos teisės aktui parinkimo srityje, darytina išvada, kad <...> Bendrijos akto pasiūlymo ar iniciatyvos, pateiktų Šengeno acquis pagrindu Šengeno protokolo 5 straipsnio 1 dalies pirmosios pastraipos prasme, kvalifikavimas turi būti grindžiamas objektyviais kriterijais, kuriems gali būti taikoma teisminė kontrolė ir kuriems, be kita ko, priskirtinas teisės akto tikslas bei turinys973. <...> 83. <...> tiek iš Šengeno sutarties antraštės, tiek jos preambulės ketvirtosios pastraipos bei 17 straipsnio matyti, kad šia sutartimi iš esmės siekiama panaikinti bendrų valstybių narių sienų kontrolę ir joms perduoti jų išorės sienų kontrolę. Kalbant apie Šengeno sutartis, šio tikslo svarbą parodo vieta, kurią KŠSĮ užima nuostatos dėl išorės sienų kirtimo ir aplinkybė, kad pagal jo 6 ir 7 straipsnius išorės sienų kontrolė turi būti atliekama vadovaujantis vienodais principais, todėl valstybės narės privalo nuolatos glaudžiai bendradarbiauti tam, kad būtų užtikrintas veiksmingas šios kontrolės vykdymas.

84. Iš to išplaukia, kad asmenų, kertančių valstybių narių išorės sienas, kontrolė ir todėl veiksmingas bendrų taisyklių dėl standartų ir procedūrų, skirtų šiai kontrolei, įgyvendinimas turi būti laikomi Šengeno acquis priklausančiais elementais.

85. Kadangi <...> tiek Reglamento Nr. 2007/2004 974 tikslas, tiek jo turinys yra šios kontrolės gerinimas, todėl Šengeno protokolo 5 straipsnio 1 dalies pirmosios pastraipos prasme šį reglamentą reikia laikyti priemone, pagrįsta Šengeno acquis.

2007 m. gruodžio 18 d. sprendimas Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė prieš Europos Sąjungos Tarybą (byla C-77/05, Rink., 2007, p. I-11459) Teisminis ir policijos bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose — Protokolo dėl Šengeno „acquis“ integravimo į Europos Sąjungos sistemą 5 straipsnio 1 dalies pirma pastraipa – Šengeno acquis priemonės <...> 45. Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad kvalifikuojant Sąjungos akto pasiūlymą ar iniciatyvą kaip pateiktą Šengeno teisyno pagrindu, kaip tai suprantama pagal Šengeno protokolo 5 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą, reikia, pagal analogiją tokio akto teisinio pagrindo parinkimui,

1991 m. birželio 11 d. Sprendimas Komisija prieš Tarybą, vadinamas „Titano dioksidas“, C‑300/89, Rink. p. I‑2867, 10 p.; 2005 m. rugsėjo 13 d. Sprendimas Komisija prieš Tarybą, C‑176/03, Rink. p. I‑7879, 45 p.; 2007 m. spalio 23 d.

Sprendimas Komisija prieš Tarybą, C‑440/05, Rink. p. I‑9097, 61 p.

974 2004 m. spalio 26 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2007/2004, įsteigiantis Europos operatyvaus bendradarbiavimo prie Europos Sąjungos valstybių narių išorės sienų valdymo agentūrą (OL 2004, L 349 , p. 1—11) 973

remtis objektyviais kriterijais, kuriems gali būti taikoma teisminė kontrolė ir kuriems, be kita ko, priskirtinas akto tikslas bei turinys975.

46. Tačiau šis motyvas, kaip Teisingumo Teismas aiškiai nurodė, taikomas tik pagal analogiją ir todėl neatsiejamas nuo specifinių apribojimų, kylančių iš pagal Šengeno teisyną vykdomo glaudesnio bendradarbiavimo, t. y. būtinybės atsižvelgti ir į sistemos, kurios dalį sudaro priimamas aktas, visumą.

47. Pagal Šengeno teisyną vykdomo glaudesnio bendradarbiavimo sistema taikoma tik daliai valstybių narių, todėl kiekvienas šiuo teisynu paremtas pasiūlymas ar iniciatyva, kaip tai suprantama pagal Šengeno protokolo 5 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą, turi atitikti nuostatas, kurios jais įgyvendinamos arba kurių plėtojimo priemonės jie yra, o tai suponuoja tiek šių nuostatų, tiek jų pagrindą sudarančių principų akceptavimą976.

48. Darytina išvada, kad kvalifikuojant aktą kaip priklausantį Šengeno teisyno sričiai arba kaip sudarantį jos plėtojimo priemonę, reikia atsižvelgti į būtiną šio teisyno darną ir poreikį išlaikyti šią darną vykstant galimai šio teisyno raidai.

49. Taigi reikia ypač pabrėžti, jog Šengeno teisyno darna ir būsimas jo plėtojimas neatsiejamas nuo to, kad valstybės, bendradarbiavimo pagal šį teisyną dalyvės, keisdamos ir plėsdamos glaudesnį bendradarbiavimą, kurį joms leista įgyvendinti Šengeno protokolo 1 straipsniu, neprivalo numatyti specialių pritaikomųjų priemonių kitoms valstybėms narėms, kurios ankstesniais šios raidos etapais nedalyvavo priimant atitinkamas priemones.

2010 m. spalio 26 d. sprendimas Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė prieš Europos Sąjungos Tarybą, (byla C-482/08, Rink., 2010, p. I-10413) 6.3.3.1.

6.3.3.2 Ne bis in idem principas

Turinys

Teisminis ir policijos bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose — Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo - Ne bis in idem principas ─ Taikymo sritis ─ Sprendimai, kuriais prokuratūra nedalyvaujant teismui nutraukia baudžiamąjį persekiojimą po to, kai asmuo, prieš kurį jis pradėtas, įvykdo tam tikras sąlygas <...> 26. Iš paties KŠSĮ977 54 straipsnio teksto matyti, kad joks asmuo negali būti persekiojamas valstybėje narėje už tas pačias veikas, dėl kurių teismo procesas kitoje valstybėje narėje yra „galutinai baigtas“.

27. Tokia baudžiamojo persekiojimo nutraukimo procedūra, kokia nagrinėjama pagrindinėse bylose, yra procedūra, kuria prokuratūra, turinti tam suteiktus nacionalinės teisės įgaliojimus, nusprendžia nutraukti asmens baudžiamąjį persekiojimą po to, kai jis įvykdo tam tikras pareigas, pavyzdžiui, sumoka tam tikrą prokuratūros nustatytą pinigų sumą.

28. Pirmiausia reikia konstatuoti, kad vykstant tokiai procedūrai baudžiamasis persekiojamas yra nutraukiamas sprendimu, priimamu valdžios institucijos, kurios funkcija yra dalyvauti nacionalinės baudžiamosios teisės sistemos administravime.

29. Antra, reikia pažymėti, kad tokia procedūra, kurios poveikis pagal nacionalinę teisę priklauso nuo asmens, prieš kurį pradėtas baudžiamasis persekiojimas, įsipareigojimo atlikti tam tikras prokuratūros nustatytas pareigas, asmuo nubaudžiamas dėl jam inkriminuojamų veiksmų atlikimo.

2007 m. gruodžio 18 d. Sprendimas Jungtinė Karalystė prieš Tarybą, C‑77/05, Rink., 2007, p. I‑11459, 77 p.

2007 m. gruodžio 18 d. Sprendimas Jungtinė Karalystė prieš Tarybą, C‑77/05, Rink., 2007, p. I‑11459, 61 p.

977 Čia ir toliau – Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo.

975 976

30. Tokiomis aplinkybėmis darytina išvada, kad jei vykstant tokiai procedūrai, kokia nagrinėjama pagrindinėse bylose, galutinai nutraukiamas baudžiamasis persekiojimas, suinteresuotojo asmens teismo procesas turi būti laikomas „galutinai baigtu“ KŠSĮ 54 straipsnio prasme dėl tų veikų, kurių padarymu jis yra kaltinamas. Be to, kai asmuo, prieš kurį pradėtas baudžiamasis persekiojimas, įvykdo jam priklausančias pareigas, bausmė, kuri jam skiriama vykstant baudžiamojo persekiojimo nutraukimo procedūrai, turi būti laikoma „įvykdyta“ tos pačios nuostatos prasme.

31. Tai, kad tokioje procedūroje nedalyvauja joks teismas ir joje priimamas sprendimas nėra teismo sprendimas, nepaneigia šios išvados, jei tokie procesiniai ir formos elementai neturi reikšmės <...> nurodytam procedūros poveikiui, kuris, nesant aiškios KŠSĮ 54 straipsniui prieštaraujančios nuorodos, turi būti laikomas pakankamu, kad būtų taikomas šioje nuostatoje įtvirtintas ne bis in idem principas.

32. Be to, reikia pažymėti, kad jokia Europos Sąjungos sutarties VI antraštinės dalies [dabar SESV trečiosios dalies IV antraštinė dalis] dėl policijos ir teismų bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose, kurios 31 [dabar SESV 82, 83 ir 85 straipsniai] ir 34 straipsniai [dabar panaikintas] yra KŠSĮ 54-58 straipsnių teisinis pagrindas, nei Šengeno susitarimo ar pačios KŠSĮ nuostata nereikalauja KŠSĮ 54 straipsnio taikymo tikslais suderinti ar bent jau padaryti panašias valstybių narių baudžiamosios teisės nuostatas baudžiamojo persekiojimo nutraukimo srityje.

33. Tokiomis aplinkybėmis KŠSĮ 54 straipsnyje įtvirtintas ne bis in idem principas, neatsižvelgiant į tai, ar jis taikomas baudžiamojo persekiojimo nutraukimo procedūroje dalyvaujant ar nedalyvaujant teismui ir ar yra priimamas teismo sprendimas, reiškia, kad valstybės narės pasitiki viena kitos baudžiamosios teisės sistemomis ir kad kiekviena sutinka su kitoje valstybėje narėje galiojančios baudžiamosios teisės taikymu, net jei taikant jos pačios teisę būtų priimamas kitoks sprendimas.

34. Dėl tų pačių priežasčių valstybės narės ne bis in idem principo, kaip jis apibrėžtas KŠSĮ 54 straipsnyje, taikymas baudžiamojo persekiojimo nutraukimo kitoje valstybėje narėje procedūrai nedalyvaujant teismui negali priklausyti nuo sąlygos, kad pirmosios valstybės narės teisinė sistema irgi nenumato, jog joje turi dalyvauti teismas.

35. Būtent toks turi būti KŠSĮ 54 straipsnio aiškinimas, nes tik taip šios nuostatos dalykui ir tikslui yra teikiama pirmenybė prieš procesinius ir aiškiai formalius dalykus, kurie, beje, skiriasi atitinkamose valstybėse narėse, bei užtikrinamas šio principo tinkamas taikymas. <...> 47. <...> kalbant apie [tai], jog KŠSĮ 54 straipsnio taikymas susitarimams baudžiamajame procese gali pažeisti nuo pažeidimo nukentėjusio asmens teises, reikia pažymėti, kad, kaip numatyta šioje nuostatoje, ne bis in idem principu siekiama užkirsti kelią tam, kad asmenys, kurių teismo procesas vienoje valstybėje narėje yra galutinai baigtas, dėl tų pačių veikų padarymo nebūtų naujai persekiojami baudžiamąja tvarka kitoje valstybėje narėje. Šis principas neužkerta kelio nukentėjusiajam ar kitam asmeniui, kuriam asmens, prieš kurį pradėtas baudžiamasis persekiojimas, veiksmai padarė žalą, pareikšti ar palaikyti jau pareikštą civilinį ieškinį dėl žalos atlyginimo.

2003 m. vasario 11 d. sprendimas Hüseyin Gözütok ir Klaus Brügge (sujungtos bylos C-187/01 ir C385/01, Rink., 2003, p. I-1345) Teisminis ir policijos bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose — Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo – Ne bis in idem principas – Taikymo sritis – Valstybės narės teisminių institucijų nenagrinėjus bylos iš esmės priimtas sprendimas užbaigti bylą dėl to, kad kitoje valstybėje narėje pradėtas analogiškas procesas – Netaikymas <...> 29. Iš KŠSĮ 54 straipsnio formuluotės matyti, kad nė vienas asmuo negali būti persekiojamas už tas pačias veikas, kurių atžvilgiu jo procesas kitoje valstybėje narėje yra „galutinai baigtas“.

30. Todėl pagrindinėje byloje nagrinėjamas sprendimas, priimtas po to, kai nenagrinėdama bylos iš esmės prokuratūra nusprendė nekelti baudžiamosios bylos vien todėl, kad kitoje valstybėje narėje to paties kaltinamojo atžvilgiu ir už tas pačias veikas yra pradėtas vykdyti baudžiamasis persekiojimas, nėra sprendimas, kuriuo asmuo galutinai nuteisiamas minėto 54 straipsnio prasme.

31. Būtent toks turi būti KŠSĮ 54 straipsnio aiškinimas, nes tik taip šios nuostatos objektui ir tikslui yra teikiama pirmenybė proceso aspektų, kurie skiriasi atsižvelgiant į atitinkamą valstybę narą, bet ir užtikrinamas tinkamas šio principo taikymas. <...> 33. <...> jei [KŠSĮ 54] straipsnis būtų taikomas pagrindinėje byloje nagrinėjamam sprendimui užbaigti baudžiamąją bylą taptų dar sunkiau ar apskritai būtų sudarytos kliūtys bet kokiai konkrečiai galimybei atitinkamose valstybėse narėse nubausti kaltinamąjį asmenį už nusikalstamą veiką, kuria jis kaltinamas.

34. Pirma, valstybės narės teisminės institucijos tokį sprendimą užbaigti baudžiamąją bylą priėmė visiškai neįvertindamos kaltinamojo nusikalstamos veikos. Antra, baudžiamosios bylos iškėlimui kitoje valstybėje narėje už tą pačią nusikalstamą veiką kiltų pavojus, net jeigu kaip tik dėl tokio persekiojimo pradėjimo pirmosios valstybės narės prokuratūra baudžiamosios bylos nekėlė. Tokia išvada akivaizdžiai prieštarautų pačiam Europos Sąjungos Sutarties VI skyriaus nuostatų tikslui, numatytam 2 straipsnio pirmos pastraipos ketvirtojoje įtraukoje, t. y. „puoselėti ir plėtoti Sąjungą kaip laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę, kurioje laisvas asmenų judėjimas užtikrinamas kartu taikant atitinkamas <...> nusikalstamumo prevencijos bei kovos su juo priemones“.

2005 m. kovo 10 d. sprendimas Filomeno Mario Miraglia (byla C-469/03, Rink., 2005, p. I-2009) Teisminis ir policijos bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose — Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo – Ne bis in idem principas – Taikymas ratione temporis – Sąvoka „tos pačios veikos“ – Narkotinių medžiagų įvežimas ir išvežimas, kuris skirtingose Susitariančiosiose Šalyse yra draudžiamas <...> 24. <...> ne bis in idem principas, įtvirtintas KŠSĮ 54 straipsnyje, turi būti taikomas Susitariančiosios Šalies pradėtame baudžiamajame procese veikoms, dėl kurių suinteresuotojo asmens atžvilgiu jau buvo priimtas kaltinamasis nuosprendis kitoje Susitariančiojoje Šalyje, net jei KŠSĮ dar negaliojo pastarojoje šalyje priimant minėtą kaltinamąjį nuosprendį, tačiau galiojo Susitariančiosiose Šalyse ne bis in idem principo taikymo sąlygų vertinimo antrajame procese momentu. <...> 27. <...> iš KŠS Į 54 straipsnio teksto, kuriame naudojamas terminas „tos pačios veikos“, matyti, kad ši nuostata skirta tik nagrinėjamų veikų materialumui ir neapima teisinio kvalifikavimo.

28. Taip pat reikia konstatuoti, kad minėtame straipsnyje vartojamos sąvokos skiriasi nuo sąvokų, vartojamų kituose tarptautiniuose dokumentuose, skirtuose ne bis in idem principui. Iš tikrųjų, kitaip nei KŠSĮ 54 straipsnyje, Tarptautinio civilinių ir politinių teisių pakto 14 straipsnio 7 dalyje bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 protokolo 4 straipsnyje vartojama sąvoka „pažeidimas“, o tai reikštų veikų teisinio kvalifikavimo kaip ne bis in idem principo, numatyto pastaruosiuose dokumentuose, taikymo sąlygos kriterijaus tinkamumą.

29. Antra, reikia priminti, kad, kaip Teisingumo Teismas jau yra konstatavęs 2003 m. vasario 11 d. sprendimo Gözütok ir Brügge (C‑187/01 ir C‑385/01, Rink. p. I‑1345) 32 punkte, jokia Europos Sąjungos sutarties VI antraštinės dalies [šiuo metu SESV trečiosios dalies IV antraštinė dalis] dėl policijos ir teismų bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose, kurios 31 [šiuo metu SESV 82, 83 ir 85 straipsniai] ir 34 straipsniai [šiuo metu panaikintas] apibrėžiami kaip sudarantys KŠSĮ 54–58 straipsnių teisinį pagrindą, nei Šengeno susitarimo ar paties KŠSĮ nuostata nereikalauja KĮŠS 54 straipsnio taikymo tikslais suderinti ar bent jau suartinti valstybių narių baudžiamosios teisės nuostatų.

30. KŠSĮ 54 straipsnyje numatytas ne bis in idem principas reiškia, kad valstybės narės turi pasitikėti viena kitos baudžiamosios teisės sistemomis ir kad kiekviena turi priimti kitoje valstybėje narėje galiojančią baudžiamąją teisę tokią, kokia ji yra taikoma, net jei jos pačios teisės taikymas lemtų kitokį sprendimą. (Minėto sprendimo Gözütok et Brügge 33 punktas).

31. Iš to išplaukia, kad galimas skirtingas tų pačių veikų teisinis kvalifikavimas dviejose skirtingose Susitariančiosiose Šalyse neužkerta kelio taikyti KŠSĮ 54 straipsnį.

32. Todėl dėl tų pačių motyvų negalima pritarti saugomo teisinio intereso identiškumo kriterijui, nes jis gali skirtis Susitariančiosiose Šalyse.

35. <...> dėl nacionalinės baudžiamosios teisės aktų nesuderinimo kriterijus, pagrįstas teisiniu veikų kvalifikavimu arba saugomu teisiniu interesu, gali sukurti tiek kliūčių laisvam judėjimui Šengeno erdvėje, kiek egzistuoja Susitariančiųjų Šalių baudžiamosios teisės sistemų.

36. Tokiomis aplinkybėmis vienintelis tinkamas KŠSĮ 54 straipsnio taikymo kriterijus yra materialinių veikų identiškumo kriterijus, suprantamas kaip konkrečių neatskiriamai tarpusavyje susijusių veikų visuma.

37. Konkrečiai kalbant apie pagrindinėje byloje nagrinėjamą situaciją, konstatuotina, kad ji iš esmės gali sudaryti veikų, kurios savo pobūdžiu yra neatskiriamai tarpusavyje susijusios, visumą.

38. Vis dėlto galutinį vertinimą šiuo klausimu <...> turi atlikti kompetentingi nacionaliniai teismai, kurie turi nustatyti, ar nagrinėjamos materialinės veikos yra neatskiriamai susijusios laiko, erdvės atžvilgiu ir savo tikslu. <...> 41. <...> KŠSĮ 71 straipsnyje daroma nuoroda į Jungtinių Tautų egzistuojančias konvencijas negali būti suprantama kaip užkertanti kelią KŠSĮ 54 straipsnyje įtvirtinto ne bis in idem principo, kuris tik draudžia kelis asmens baudžiamuosius persekiojimus už tą pačią veiką, o ne įtvirtina atleidimą nuo bausmės Šengeno erdvėje, taikymui.

2006 m. kovo 9 d. sprendimas Leopold Henri Van Esbroeck (byla C-436/04, Rink., 2006, p. I-2333) Teisminis ir policijos bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose — Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo – Ne bis in idem principas – Taikymo sritis – Kaltinamųjų išteisinimas dėl patraukimui baudžiamojon atsakomybėn už nusikaltimą taikomo senaties termino suėjimo <...> 27. Nėra abejonių, kad KŠSĮ 54 straipsniu siekiama užkirsti kelią asmens, kuris įgyvendina savo teisę į laisvą judėjimą, persekiojimui už tas pačias veikas kelių Sutariančiųjų Valstybių teritorijoje978.

Jis užtikrina asmenų, kurių teismo procesas yra galutinai baigtas, vidinę ramybę. Šie asmenys turi galėti judėti laisvai, nebijodami, kad už tas pačias veikas kitoje Susitariančiojoje Valstybėje jų atžvilgiu bus pradėtas naujas baudžiamasis procesas.

28. Jei KŠSĮ 54 straipsnis nebūtų taikomas tada, kai vienos Susitariančiosios Valstybės teismas baudžiamajame procese kaltinamąjį galutinai išteisino dėl to, kad suėjo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn už nusikaltimą, dėl kurio buvo pradėtas procesas, senaties terminas, tai kenktų šio tikslo įgyvendinimui. Todėl šios nuostatos prasme toks asmuo turi būti laikomas asmeniu, kurio teismo procesas yra galutinai baigtas.

29. Tiesa, kiek tai susiję su senaties terminais, Susitariančiųjų Valstybių teisės aktai suderinti nebuvo.

Vis dėlto jokia nuostata, įtvirtinta ES sutarties VI antraštinėje dalyje [dabar SESV trečiosios dalies IV antraštinė dalis] dėl policijos ir teismų bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose, kurios 31 [dabar SESV 82, 83 ir 85 straipsniai] ir 34 straipsniai [dabar panaikintas] įvardijami kaip sudarantys KŠSĮ 54–58 straipsnių teisinį pagrindą, nei Šengeno susitarimo ar pačios KŠSĮ nuostata nereikalauja KŠSĮ 54 straipsnio taikymo tikslais suderinti ar bent jau derinti valstybių narių baudžiamosios teisės nuostatų draudimo pradėti baudžiamąjį persekiojimą srityje (minėto sprendimo Gözütok ir Brügge 32 punktas), ir, kalbant abstrakčiau, suderinti ar derinti jų baudžiamosios teisės nuostatų979. <...> 35. <...> iš KŠSĮ 54 straipsnio formuluotės aiškiai matyti, jog ne bis in idem principu gali pasinaudoti tik asmenys, kurių atžvilgiu teismo procesas yra galutinai baigtas pirmą kartą.

36. Šį aiškinimą patvirtina ES VI antraštinės dalies nuostatų tikslas, įtvirtintas ES 2 straipsnio pirmosios pastraipos ketvirtoje įtraukoje [dabar ES 3 straipsnio 2 dalis], o būtent „puoselėti ir plėtoti

2003 m. vasario 11 d. Sprendimas Gözütok ir Brügge, C‑187/01 ir C‑385/01, Rink., 2003, p. I‑1345, 38 p.; 2006 m. rugsėjo 28 d. sprendimas Van Straaten, C‑150/05, Rink., 2006, p. 9327 57 p.

979 2006 m. kovo 9 d. Sprendimas Van Esbroeck, C‑436/04, Rink., 2006, p. I‑2333, 29 p.

978

Sąjungą kaip laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę, kurioje laisvas asmenų judėjimas užtikrinamas kartu taikant atitinkamas <...> nusikalstamumo prevencijos bei kovos su juo priemones“.

2006 m. rugsėjo 28 d. sprendimas Giuseppe Francesco Gasparini ir kt. (byla C-467/04, Rink., 2006, p. I-9199) Teisminis ir policijos bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose — Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo – Ne bis in idem principas – Sąvokos „tos pačios veikos“ ir „veikos, dėl kurių teismo procesas yra baigtas“ – Kaltinamojo išteisinimas <...> 53. <...> KŠSĮ 54 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad, <...> tinkamas šio straipsnio taikymo kriterijus yra materialinių veikų identiškumas, suprantamas kaip neatskiriamai tarpusavyje susijusių veikų visuma, neatsižvelgiant į teisinį šių veikų ar saugomo teisinio intereso kvalifikavimą, su narkotinėmis medžiagomis susijusių nusikaltimų atveju nėra reikalaujama, kad dviejose atitinkamose Susitariančiosiose Valstybėse nagrinėjami narkotikų kiekiai ar asmenys, kurie šiose dviejose valstybėse tariamai padarė veikas, sutaptų, baudžiamosios veikos, kurias sudaro tų pačių narkotinių medžiagų išvežimas ir įvežimas ir kurių atžvilgiu vykdomas baudžiamasis persekiojimas skirtingose šią konvenciją pasirašiusiose valstybėse, iš esmės laikytinos „tomis pačiomis veikomis“ šio 54 straipsnio prasme, tačiau galutinį sprendimą šiuo klausimu turi priimti kompetentingi nacionaliniai teismai. <...> 59. <...> jei asmenį galutinai išteisinus nesant pakankamai įrodymų kitoje Susitariančiojoje Valstybėje dėl tų pačių veikų jo atžvilgiu būtų pradėtas baudžiamasis persekiojimas, tai sukeltų grėsmę teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių principams. Iš tiesų kaltinamasis turėtų bijoti naujo baudžiamojo persekiojimo kitoje Susitariančiojoje Valstybėje, nors dėl tų pačių veikų ir buvo priimtas galutinis sprendimas. <...> 61. <...> KŠSĮ 54 straipsnyje įtvirtintas ne bis in idem principas taikytinas Susitariančiosios Valstybės teisminių institucijų sprendimui, kuriuo kaltinamasis buvo galutinai išteisintas nesant pakankamai įrodymų.

2006 m. rugsėjo 28 d. sprendimas Jean Leon Van Straaten prieš Staat der Nederlanden, Republiek Italië (byla C-150/05, Rink., 2006, p. I-9327) Teisminis ir policijos bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose — Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo – Ne bis in idem principas – Sąvoka „tos pačios veikos“ – Kontrabandinės cigaretės – Importas į kelias Susitariančiąsias Šalis – Persekiojimas skirtingose Susitariančiosiose Šalyse – Baudžiamųjų bausmių „vykdymo“ sąvoka – Bausmės įvykdymo atidėjimas – Trumpalaikio kardomojo kalinimo laikotarpių įskaitymas <...> 37. <...> KŠSĮ 54 straipsnis turi būti aiškinamas taip, [kad] tinkamas šio straipsnio taikymo kriterijus yra materialinių veikų tapatumas, suprantamas kaip neatskiriamai tarpusavyje susijusių veikų visuma, neatsižvelgiant į teisinį šių veikų ar saugomo teisinio intereso kvalifikavimą, veikos, susijusios su kontrabandinio užsieninio tabako įgijimu Susitariančiojoje Šalyje ir jo importu bei laikymu kitoje Susitariančiojoje Šalyje, kai kaltinamasis, kuris buvo persekiojamas dviejose Susitariančiosiose Šalyse, pirmą kartą įsigijęs tabaką iš pat pradžių ketino jį gabenti į galutinę paskirties vietą per keletą Susitariančiųjų Šalių, yra nusikaltimai, galintys patekti į sąvoką „tos pačios veikos“ KŠSĮ 54 straipsnio prasme. Galutinį vertinimą šiuo klausimu turi padaryti kompetentingi nacionaliniai teismai. <...> 39. Visų pirma pažymėtina, pagal KŠSĮ 54 straipsnį už tas pačias veikas gali būti vykdomas baudžiamasis persekiojimas priėmus apkaltinamąjį nuosprendį, kaip antai šioje pagrindinėje byloje, tik tuo atveju, jei bausmė yra „įvykdyta“ ar „vykdoma“ „arba pagal nuosprendį priėmusios Susitariančiosios Šalies įstatymus nebegali būti vykdoma“ (toliau – bausmės įvykdymo sąlyga).

<...> 42. <...> laisvės atėmimo bausme, kurios vykdymas atidėtas, baudžiama už nuteistojo neteisėtą elgesį, todėl ji yra bausmė KŠSĮ 54 straipsnio prasme. Minėta bausmė turi būti laikoma „atliekama“, kai nuosprendis tapo vykdytinas – net ir per probacijos laikotarpį. Taip pat, pasibaigus probacijos laikotarpiui, bausmė turi būti laikoma „atlikta“ tos pačios nuostatos prasme.

43. Tokį aiškinimą, kad laisvės atėmimo bausmė, kurios vykdymas buvo atidėtas, tenkina bausmės vykdymo sąlygą, patvirtina <...> tai, kad būtų netinkama manyti, jog bet kokia iš tikrųjų atlikta laisvės atėmimo bausmė yra bausmės įvykdymas KŠSĮ 54 straipsnio prasme, o bausmės, kurių vykdymas atidedamas ir kurios paprastai taikomos už mažiau sunkius pažeidimus, netenkintų šiame straipsnyje nurodytos bausmės įvykdymo sąlygos ir taip būtų galima išvengti naujo teisinio persekiojimo. <...> 49. <...> iš [KŠSĮ 54] straipsnio teksto matyti, kad jis negali būti taikomas, kol suinteresuotojo asmens atžvilgiu procesas nebus „galutinai baigtas“. Pažymėtina, kad vykstant teismo procesui areštas ir kardomasis kalinimas taikomi prieš priimant galutinį nuosprendį.

50. <...> KŠSĮ 54 straipsnis negali būti taikomas tokiems laisvės atėmimo laikotarpiams, net jeigu į juos pagal nacionalinę teisę reiktų atsižvelgti vėliau vykdant galimą laisvės atėmimo bausmę.

51. Šį aiškinimą patvirtina <...> tai, kad kardomojo kalinimo tikslas skiriasi nuo KŠSĮ 54 straipsnyje nustatytos bausmės įvykdymo sąlygos. Iš tiesų pirmojo tikslas yra labiau prevencinis, o antruoju siekiama išvengti, kad asmuo, kurio atžvilgiu priimtas galutinis nuosprendis pirmoje Susitariančiojoje Šalyje, nebūtų toliau persekiojamas už tas pačias veikas ir galiausiai liktų nenubaustas, kai pirmoji nuosprendį priėmusi valstybė skirtos bausmės neįvykdo. <...> 64. <...>tai, jog valstybė narė, kurioje tam tikro asmens atžvilgiu priimtas galutinis apkaltinamasis nuosprendis, gali išduoti Europos arešto orderį sulaikyti šį asmenį siekiant įgyvendinti šį nuosprendį pagal Pamatinį sprendimą, negali turėti poveikio sąvokos „bausmės įvykdymas“ KĮŠS aiškinimui 54 straipsnio prasme.

2007 m. liepos 18 d. sprendimas Jürgen Kretzinger, (byla C-288/05, Rink., 2007, p. I-6441) Teisminis ir policijos bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose — Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo – Ne bis in idem principas – Sąvoka „tos pačios veikos“ – Skirtingos veikos – Persekiojimas dviejose Susitariančiosiose Šalyse – Veikos, įvykdytos turint tą patį nusikalstamą tikslą <...> 28. <...> sąvoką „tos pačios veikos“ KŠSĮ 54 straipsnio prasme reikia vertinti visapusiškai išnagrinėjus konkrečius neteisėtus veiksmus, dėl kurių abiejų Susitariančiųjų Šalių teismai pradėjo baudžiamąjį persekiojimą. Taigi KŠSĮ 54 straipsnis gali būti taikomas tik tuomet, jei teismas antrajame baudžiamajame procese nustato, jog nagrinėjamos materialinės veikos yra laiko, erdvės atžvilgiu bei savo objektu neatskiriamai tarpusavyje susijusių veikų visuma.

29. Tačiau jei materialinės veikos nesudaro tokios visumos, ta aplinkybė, kad bylą antrajame baudžiamajame procese nagrinėjantis teismas konstatuoja, jog asmuo, įtariamas šių veikų padarymu, veikė turėdamas tą patį nusikalstomą tikslą, nėra pakankama, siekiant įrodyti, jog egzistuoja neatskiriamai tarpusavyje susijusių konkrečių aplinkybių visuma, patenkanti į sąvoką „tos pačios veikos“ KŠSĮ 54 straipsnio prasme.

30. <...> subjektyvus ryšys tarp veikų, dėl kurių pradėtas baudžiamasis persekiojimas dviejose skirtingose Susitariančiosiose Šalyse, nebūtinai rodo, jog nagrinėjamos materialinės veikos, kurios vis dėlto laiko, erdvės atžvilgiu bei savo pobūdžiu gali skirtis, yra objektyviai tarpusavyje susijusios.

31. Kalbant konkrečiai apie aplinkybes, kokios nagrinėjamos šioje pagrindinėje byloje, kurioje aiškiai nebuvo įrodyta, kad abiejose suinteresuotose Susitariančiosiose Šalyse neteisėti veiksmai buvo įvykdyti visiškai arba iš dalies ir dėl tų pačių pajamų, gautų iš prekybos narkotikais, konstatuotina, kad iš esmės tokios aplinkybės gali patekti į sąvoką „tos pačios veikos“ KŠSĮ 54 straipsnio prasme, jei abiejuose procesuose įrodomas objektyvus ryšys tarp pinigų sumų.

<...> 33. Be to, šioje byloje svarbu pažymėti, kad iš KŠSĮ 58 straipsnio matyti, jog Susitariančiosios Šalys turi teisę užsienyje priimtiems teismo sprendimams taikyti platesnes nacionalines ne bis in idem principo nuostatas.

34. Vis dėlto KŠSĮ 58 straipsnis neleidžia Susitariančiajai Šaliai nenagrinėti su narkotikais susijusio teisės pažeidimo pažeidžiant įsipareigojimus pagal KŠSĮ 71 straipsnį, skaitomą su Bendrosios konvencijos 36 straipsniu, remiantis vien tuo, kad kaltinamasis jau buvo nuteistas kitoje Susitariančiojoje Šalyje už kitus teisės pažeidimus, pagrįstus tuo pačiu tikslu.

35. Tačiau šios nuostatos neprieštarauja tam, kad pagal nacionalinę teisę kompetentingas teismas, nagrinėjantis bylą antrajame procese, skirdamas bausmę, atsižvelgtų į sankcijas, kurios galbūt skirtos pirmajame procese.

2007 m. liepos 18 d. sprendimas Norma Kraaijenbrink (byla C-367/05, Rink., 2007, p. I-6619) Teisminis ir policijos bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose — Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo – Ne bis in idem principas – Taikymo sritis – Nuteisimas kaltinamajam nedalyvaujant už tą pačią veiką – „Galutinai baigto“ teismo proceso sąvoka – Nacionalinės proceso teisės nuostatos – „Nebegalinčios būti įvykdyta bausmės“ sąvoka <...> 34. <...> nuteisimui kaltinamajam nedalyvaujant <...> iš esmės taip pat gali būti taikomas KŠSĮ 54 straipsnis, todėl jis gali tapti procesine kliūtimi naujai bylai iškelti.

35. Visų pirma, iš paties KŠSĮ 54 straipsnio teksto matyti, kad nuteisimai kaltinamajam nedalyvaujant nėra pašalinti iš jo taikymo srities, o vienintelė šio 54 straipsnio taikymo išankstinė sąlyga yra galutinio teismo sprendimo priėmimas Susitariančiojoje Šalyje. <...> 38. Kita vertus, reikia patikrinti, <...> ar <...> nuolatinio karo teismo kaltinamajam nedalyvaujant paskelbtas nuosprendis yra „galutinis“ KŠSĮ 54 straipsnio prasme, atsižvelgiant į negalėjimą nedelsiant įvykdyti bausmę dėl Prancūzijos teisėje nustatytos pareigos atsiradus nuteistajam nagrinėti bylą iš naujo jam dalyvaujant. <...> 47. <...> vykdymo sąlyga nenumato, kad pagal nuosprendį priėmusios valstybės teisę bausmę turėjo būti galima įvykdyti nedelsiant, o tik reikalauja, kad galutiniu nuosprendžiu paskirta bausmė „nebegalėtų būti vykdoma“. Žodis „nebegali“ susijęs su naujo baudžiamojo persekiojimo pradžios momentu ir kitos Susitariančiosios Valstybės kompetentingas teismas šio persekiojimo atžvilgiu turi patikrinti KŠSĮ 54 straipsnyje numatytų sąlygų vykdymą.

48. Vadinasi, minėtame straipsnyje numatyta vykdymo sąlyga tenkinama nustačius, kad antrosios baudžiamosios bylos tam pačiam asmeniui dėl tų pačių veikų, dėl kurių jis buvo nuteistas pirmojoje Susitariančiojoje Valstybėje, iškėlimo momentu šioje pirmojoje Susitariančiojoje Valstybėje paskirtos bausmės nebegalima įvykdyti pagal šios valstybės įstatymus.

49. Šį aiškinimą patvirtina KŠSĮ 54 straipsnio tikslas užkirsti kelią asmens, kuris įgyvendina savo teisę į laisvą judėjimą, persekiojimui už tas pačias veikas kelių valstybių narių teritorijoje.

50. Tokioje padėtyje, kokia susiklostė pagrindinėje byloje, ši teisė į laisvą judėjimą gali būti tinkamai užtikrinta tik tuomet, kai asmuo yra tikras, kad jį nuteisus ir pagal nuosprendį priėmusios Susitariančiosios Valstybės įstatymus nebegalint įvykdyti jam skirtos bausmės, jis gali judėti Šengeno erdvėje, nebijodamas persekiojimo kitoje Susitariančiojoje Valstybėje, dėl to, kad bausmė negalėjo būti įvykdyta nedelsiant dėl pirmosios Susitariančiosios Valstybės nacionalinės proceso teisės ypatumų. <...> 52. <...> KŠSĮ 54 straipsnyje įtvirtintas ne bis in idem principas taikomas vienoje Susitariančiojoje Valstybėje pradėtam baudžiamajam procesui dėl veikos, dėl kurios kaltinamojo procesas kitoje Susitariančiojoje Valstybėje yra galutinai baigtas, nors pagal valstybės, kur jis buvo nuteistas, teisę jam skirta bausmė niekada negalėjo būti įvykdyta nedelsiant dėl tokių procesinių ypatumų, <...> [dėl kurių įvykdyti bausmę galima tik iš naujo nuteisus kaltinamąjį jam dalyvaujant].

2008 m. gruodžio 11 d. sprendimas Klaus Bourquain (byla C-297/07, Rink., 2008, p. I-9425)

Teisminis ir policijos bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose — Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo – Ne bis in idem principas – Taikymo sritis – „Galutinai baigto“ teismo proceso sąvoka – Policijos pareigūno sprendimas sustabdyti baudžiamąjį persekiojimą – Sprendimas, kuriuo nėra pareiškiami kaltinimai ir kuris neturi ne bis in idem poveikio pagal nacionalinę teisę <...> 34. <...> iš esmės tam, kad sprendimą galima būtų laikyti galutinai užbaigiančiu teismo procesą Konvencijos, įgyvendinančios Šengeno susitarimą, 54 straipsnio prasme, juo turi būti užbaigiamas baudžiamasis persekiojimas ir galutinai pareiškiami kaltinimai.

35. Siekiant įvertinti, ar sprendimas yra „galutinai užbaigiantis“ teismo procesą Konvencijos, įgyvendinančios Šengeno susitarimą, 54 straipsnio prasme, visų pirma reikia patikrinti, <...> ar pagal Susitariančiosios Valstybės, kurios pareigūnai priėmė aptariamą sprendimą, nacionalinę teisę šis sprendimas laikomas galutiniu ir privalomu, bei įsitikinti, kad šioje valstybėje juo yra užtikrinama ne bis in idem principo apsauga.

36. Sprendimas, kuriuo pagal vienos Susitariančiosios Valstybės, pradėjusios asmens baudžiamąjį persekiojimą, teisę nėra galutinai pareiškiami kaltinimai nacionaliniu lygiu, iš esmės negali būti procesinė kliūtis pradėti ar vykdyti šio asmens baudžiamąjį persekiojimą dėl tų pačių veikų kitoje Susitariančiojoje Valstybėje. <...> 40. <...> reikia konstatuoti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamas policijos pareigūno sprendimas, kuriuo sustabdomas baudžiamasis persekiojimas, tačiau nėra galutinai pareiškiami kaltinimai pagal atitinkamą nacionalinės teisės sistemą, negali būti sprendimas, leidžiantis manyti, kad šio asmens teismo procesas yra „galutinai baigtas“ Konvencijos, įgyvendinančios Šengeno susitarimą, 54 straipsnio prasme. <...> 42. [Konvencijos, įgyvendinančios Šengeno susitarimą, 54] straipsnio taikymas pagrindinėje byloje priimtam sprendimui sustabdyti baudžiamąjį persekiojimą būtų kliūtis visoms konkrečioms galimybėms vykdyti persekiojimą ir galbūt nubausti asmenį už neteisėtą elgesį kitoje Susitariančiojoje Valstybėje, kurioje būtų galima gauti daugiau įrodymų, net jei tokių galimybių nebūtų galima atmesti pirmojoje Susitariančiojoje Valstybėje tuo atveju, kai laikoma, kad atitinkamo asmens teismo procesas nėra galutinai baigtas pastarosios valstybės nacionalinės teisės prasme.

43. Tokia išvada prieštarautų <...> pačiam Europos Sąjungos sutarties VI antraštinės dalies nuostatų tikslui, įtvirtintam ES 2 straipsnio pirmosios pastraipos ketvirtoje įtraukoje [dabar ES 3 straipsnio 2 dalis], t. y. taikyti „nusikalstamumo prevencijos bei kovos su juo priemones“, kartu plėtojant Sąjungą kaip laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę, kurioje užtikrinamas laisvas asmenų judėjimas.

44. Reikia pridurti, kad nors Konvencijos, įgyvendinančios Šengeno susitarimą, 54 straipsnio tikslas yra užtikrinti, jog asmuo, kuris buvo nuteistas ir atleistas nuo bausmės arba tam tikrais atvejais galutinai išteisintas vienoje Susitariančiojoje Valstybėje, galėtų laisvai judėti Šengeno erdvėje, nebijodamas persekiojimo dėl tų pačių veikų kitoje Susitariančiojoje Valstybėje 980 , vis dėlto tuo nesiekiama apsaugoti įtariamąjį nuo galimos pareigos leisti vykdyti tolesnius tyrimus dėl tų pačių veikų keliose Susitariančiosiose Valstybėse.

2008 m. gruodžio 22 d. sprendimas Vladimir Turanský (byla C-491/07, Rink., 2008, p. I-11039) 6.3.3.2.

980

Turinys

2006 m. kovo 9 d. Sprendimas Van Esbroeck, C‑436/04, Rink., 2006, p. I‑2333, 34 p.

6.3.4. Teisės aktų suderinimas 6.3.4.1. Europos arešto orderis

Turinys

Teisminis ir policijos bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose — Europos arešto orderis ir perdavimo tarp valstybių narių tvarka – Nacionalinės teisės aktų derinimas – Dvigubo baudžiamumo tikrinimo panaikinimas – Galiojimas <...> 28. Kaip numatyta [2002 m. birželio 13 d. Tarybos] pamatinio sprendimo [2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos (toliau – pamatinis sprendimas)] 1 straipsnio 1 ir 2 dalyse bei jo penktoje, šeštoje, septintoje ir vienuoliktoje konstatuojamosiose dalyse, juo siekiama daugiašalę ekstradicijos sistemą tarp valstybių narių pakeisti abipusio pripažinimo principu pagrįsta nuteistų ar įtariamų asmenų perdavimo tarp teisminių institucijų vykdant baudžiamuosius nuosprendžius ar traukiant baudžiamojon atsakomybėn sistema.

29. Skirtingose valstybėse remiantis išduodančios valstybės teise išduotų arešto orderių abipusis pripažinimas reikalauja suderinti valstybių narių įstatymus ir kitus teisės aktus dėl teisminio bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose ir ypač normas, reglamentuojančias perdavimo tarp nacionalinių valdžios institucijų sąlygas, tvarką ir pasekmes.

30. Būtent toks yra pamatinio sprendimo dalykas, ypač kiek tai susiję su normomis, taikomomis išvardytoms nusikalstamoms veikoms, kurių atžvilgiu nėra tikrinamas dvigubas baudžiamumas (2 straipsnio 2 dalis), Europos arešto orderio privalomo ar neprivalomo nevykdymo pagrindams (3 ir 4 straipsniai), pastarojo turiniui ir formai (8 straipsnis), šio orderio perdavimui ir jo perdavimo tvarkai (9 ir 10 straipsniai), minimalioms prašomo išduoti ar areštuoto asmens garantijoms (11–14 straipsniai), sprendimo dėl šio orderio vykdymo priėmimo terminams ir tvarkai (17 straipsnis) ir prašomo išduoti asmens perdavimo terminams (23 straipsnis).

31. Pamatinis sprendimas pagrįstas ES 31 straipsnio 1 dalies a ir b punktais [šiuo metu SESV 82 ir 85 straipsniai], kurie numato, kad bendra veikla, susijusi su teisminiu bendradarbiavimu baudžiamosiose bylose, yra skirta palengvinti ir paspartinti teisminį bendradarbiavimą, susijusį su teismo procesais ir sprendimų vykdymu, bei palengvinti ekstradiciją tarp valstybių narių.

32. <...> nėra jokio pagrindo daryti išvadą, kad valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų derinimas, priimant pamatinį sprendimą pagal ES 34 straipsnio [šiuo metu panaikintas] 2 dalies b punktą, apima tik ES 31 straipsnio 1 dalies e punkte [šiuo metu SESV 83 straipsnis] nurodytas šių valstybių baudžiamosios teisės normas, t. y. susijusias su nusikaltimo sudėtimi ir bausmėmis šioje nuostatoje numatytose srityse. <...> 38. <...> ES 34 straipsnio 2 dalis, kurioje bendrai išvardijamos ir apibrėžiamos įvairios teisinių priemonių, kurių galima imtis „siekiant Sąjungos tikslų“, rūšys, neturėtų būti aiškinama kaip draudžianti derinti valstybių narių įstatymus ir kitus teisės aktus kitose srityse nei numatytos ES 31 straipsnio 1 dalies e punkte ir ypač Europos arešto orderio srityje, priimant pamatinį sprendimą pagal jos b punktą.

39. Aiškinimą, pagal kurį valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų derinimas priimant pamatinį sprendimą yra leidžiamas kitose srityse nei numatytos ES 31 straipsnio 1 dalies e punkte, patvirtina šios dalies c punktas, kuriame nurodyta, kad bendra veikla taip pat siekiama užtikrinti „valstybėse narėse taikomų teisės aktų suderinamumą <...> tokiu mastu, koks gali būti reikalingas tokiam (teisminiam) bendradarbiavimui (baudžiamosiose bylose) gerinti“, nedarant skirtumo tarp įvairių teisės aktų, kurie gali būti priimami dėl šių normų derinimo, rūšių. <...> 41. Net jei tiesa tai, kad Europos arešto orderio klausimai taip pat galėjo būti reglamentuojami konvencija, Taryba turi diskreciją pasirinkti tokią teisinę priemonę, kokia yra pamatinis sprendimas, jei įvykdytos tokio akto priėmimo sąlygos, kaip yra pagrindinės bylos atveju.

<...> 52. <...> net jeigu valstybės narės, įgyvendindamos pamatinį sprendimą, pažodžiui pakartoja 2 straipsnio 2 dalyje išvardytų nusikalstomų veikų sąrašą, šios veikos ir už jas taikomos bausmės apibrėžiamos pagal „išduodančios valstybės narės“ teisę. Pamatiniu sprendimu nesiekiama suderinti nagrinėjamų nusikalstamų veikų jų sudėties ir už jas numatytų bausmių atžvilgiu.

53. Taigi, nors pamatinio sprendimo 2 straipsnio 2 dalis šioje nuostatoje nurodytų nusikalstamų veikų atžvilgiu panaikina dvigubo baudžiamumo tikrinimą, jų ir už jas taikomų bausmių apibrėžimas yra išduodančios valstybės narės, kuri, kaip, be kita ko, numatyta šio pamatinio sprendimo 1 straipsnio 3 dalyje, turi gerbti ES 6 straipsnyje įtvirtintus pagrindines teises ir pagrindinius teisės principus, taigi ir nusikaltimo ir bausmės teisėtumo principą, kompetencija. <...> 57. <...> kalbant apie Tarybos pasirinkimą pamatinio sprendimo 2 straipsnio 2 dalyje numatyti 32 nusikalstamas veikas, reikia pažymėti, kad, remdamasi abipusio pripažinimo principu ir aukštu pasitikėjimo bei solidarumo lygiu tarp valstybių narių, ji galėjo manyti, jog dėl savo pobūdžio ar dėl už jas taikomo laisvės atėmimo, kurio ilgiausias terminas − bent treji metai, šios nusikalstamos veikos priklauso toms veikoms, kurių atžvilgiu dvigubo baudžiamumo tikrinimo nebuvimas yra pateisinamas jų ypatinga grėsme viešajai tvarkai ir saugumui.

58. Todėl net darant prielaidą, kad asmenų, įtariamų padarius pamatinio sprendimo 2 straipsnio 2 dalyje nurodytas nusikalstamas veikas arba nuteistų už jas, situacija yra panaši į asmenų, įtariamų padarius kitas nei šioje nuostatoje numatytos nusikalstamas veikas arba nuteistų už jas, situaciją, bet kuriuo atveju atskyrimas yra objektyviai pateisinamas.

59. <...> kalbant apie tai, jog nagrinėjamų nusikalstamų veikų tikslaus apibrėžimo trūkumas gali lemti skirtingą pamatinio sprendimo įgyvendinimą įvairių valstybių narių teisės sistemose, pakanka pažymėti, kad šiuo sprendimu nesiekiama suderinti valstybių narių materialinės baudžiamosios teisės ir kad jokia nuostata, įtvirtinta ES sutarties VI antraštinėje dalyje, kurios 34 ir 31 straipsniai įvardijami kaip sudarantys šio pamatinio sprendimo teisinį pagrindą, Europos arešto orderio taikymo nesieja su valstybių narių baudžiamosios teisės nuostatų suderinimu atitinkamų nusikaltimų srityje981.

2007 m. gegužės 3 d. sprendimas Advocaten voor de Wereld VZW prieš Leden van de Ministerraad (byla C-303/05, Rink., 2007, p. I-3633) Teisminis ir policijos bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose — Europos arešto orderis ir perdavimo tarp valstybių narių tvarka – Europos arešto orderio neprivalomo nevykdymo pagrindai – „Gyvenimo“ ir „buvimo“ vykdančiojoje valstybėje narėje sąvokų aiškinimas <...> 34. Taigi, remiantis [2002 m. birželio 13 d. Tarybos] pagrindų sprendimo [2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos (toliau - pagrindų sprendimas)] 4 straipsnio 6 punktu, į šio neprivalomo nevykdymo pagrindo taikymo sritį patenka tik asmenys, kurie, nebūdami vykdančiosios valstybės narės piliečiai, joje „yra“ arba „yra (jos) gyventojai“. Tačiau šių dviejų sąvokų reikšmė ir apimtis pagrindų sprendime nėra apibrėžtos. <...> 36. Šiuo atžvilgiu pasakytina, kad teisinga, jog sąvoka „yra“ negali būti aiškinama plačiai, nes tai reikštų, jog vykdančioji teisminė institucija gali atsisakyti vykdyti Europos arešto orderį vien dėl to, kad prašomas perduoti asmuo laikinai yra vykdančiosios valstybės narės teritorijoje.

37. Tačiau pagrindų sprendimo 4 straipsnio 6 punktas negali būti aiškinamas ir taip, kad prašomas perduoti asmuo, kuris, nebūdamas vykdančiosios valstybės narės pilietis arba gyventojas, bet gyvenantis joje tam tikrą laiką, jokiu atveju negali būti susijęs su šia valstybe ryšiais, galinčiais pateisinti galimybę remtis šiuo neprivalomo nevykdymo pagrindu.

2003 m. vasario 11 d. Sprendimas Gözütok ir Brügge, C‑187/01 ir C‑385/01, Rink., 2003, p. I‑1345, 32 p.; 2006 m. rugsėjo 26 d. Sprendimas Gasparini ir kt., C‑467/04, Rink., 2006, p. I‑9199, 29 p.

981

38. Tai reiškia, kad, nepaisant minėto 4 straipsnio 6 punkto kalbinių versijų skirtumo, prašomų perduoti asmenų, kurie „yra“ vykdančiojoje valstybėje narėje šios nuostatos prasme, kategorija nėra visiškai nereikšminga siekiant apibrėžti šios nuostatos taikymo sritį <...>.

39. Todėl nepakanka atsižvelgti į sąvoką „yra gyventojas“ pagrindų sprendimo 4 straipsnio 6 punkto prasme, bet reikia nustatyti ir tai, kaip sąvoka „yra“ gali papildyti pirmosios sąvokos apimtį.

40. Pirma, tokiam pagrindų sprendimo 4 straipsnio 6 punkto aiškinimui negali daryti įtakos aplinkybė, kad, remiantis pagrindų sprendimo 5 straipsnio 3 punkto tekstu, susijusiu su asmeniu, kurio atžvilgiu išduotas Europos arešto orderis, siekiant jį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, vykdančiosios valstybės narės teisė perdavimui gali taikyti šioje nuostatoje numatytą reikalavimą tik tuomet, kai suinteresuotasis asmuo yra šios valstybės narės pilietis arba gyventojas, nedarant nuorodos į jo „buvimą“.

41. Antra, kalbant apie sąvokų „yra“ ir „yra gyventojas“ aiškinimą, reikia patikslinti, kad <...> šių dviejų sąvokų apibrėžimas negali būti paliekamas kiekvienos valstybės narės vertinimui. <...> 43. Kadangi <...> pagrindų sprendimu siekiama sukurti abipusio pripažinimo principu pagrįstą nuteistų ar įtariamų asmenų perdavimo tarp teisminių institucijų vykdant baudžiamuosius nuosprendžius ar traukiant baudžiamojon atsakomybėn sistemą, pagal kurią vykdančioji teisminė institucija gali prieštarauti perdavimui tik remdamasi vienu iš pagrindų sprendime numatytų nevykdymo pagrindų, sąvokos „yra“ ir „yra gyventojas“, nustatančios šio pagrindų sprendimo 4 straipsnio 6 punkto taikymo sritį, turi būti apibrėžiamos vienodai, nes jos susijusios su savarankiškomis Sąjungos teisės sąvokomis. Todėl valstybės narės, perkeldamos į savo nacionalinę teisę šį 4 straipsnio 6 punktą, neturi teisės nustatyti platesnės, nei išplaukia iš tokio vienodo aiškinimo, šių sąvokų apimties.

44. Kad sužinotų, ar konkrečioje situacijoje galima atsisakyti vykdyti Europos arešto orderį, vykdančioji teisminė institucija pirmiausia turi paprasčiausia nustatyti, ar prašomas perduoti asmuo yra pilietis, arba „yra gyventojas“ ar „yra“ joje pagrindų sprendimo 4 straipsnio 6 punkto prasme ir taip patenka į šios nuostatos taikymo sritį. Tik tuomet, jei vykdančioji teisminė institucija nustato, kad šis asmuo atitinka minėtas sąvokas, ji turi toliau įvertinti, ar yra teisėtas interesas, pateisinantis orderį išduodančiojoje valstybėje narėje skirtos bausmės vykdymą vykdančiosios valstybės narės teritorijoje.

45. Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, <...> kad pagrindų sprendimo 4 straipsnio 6 punkte įtvirtintu neprivalomo nevykdymo pagrindu visų pirma siekiama leisti vykdančiajai teisminei institucijai suteikti ypatingą reikšmę galimybei padidinti prašomo perduoti asmens šansus socialiai reintegruotis atlikus jam skirtą bausmę.

46. Dėl to sąvokos „yra gyventojas“ ir „yra“ atitinkamai skirtos situacijoms, kai asmuo, kurio atžvilgiu išduotas Europos arešto orderis, įsteigė faktinę gyvenamąją vietą vykdančiojoje valstybėje narėje arba dėl nuolatinio buvimo tam tikrą laiką šioje valstybėje įgijo ryšių su šia valstybe, panašių į tuos, kurie įgyjami įsteigus gyvenamąją vietą. <...> 48. Norint nustatyti, ar konkrečioje situacijoje egzistuoja prašomo perduoti asmens ryšiai su vykdančiąja valstybe nare, leidžiantys konstatuoti, kad šiam asmeniui taikoma sąvoka „yra“ pagrindų sprendimo 4 straipsnio 6 punkto prasme, reikia atlikti bendrą kelių objektyvių aplinkybių, apibūdinančių šio asmens situaciją, vertinimą, tarp kurių visų pirma yra prašomo perduoti asmens buvimo trukmė, pobūdis ir sąlygos, taip pat šeiminiai bei ekonominiai ryšiai, kuriuos šis asmuo palaiko su vykdančiąja valstybe nare.

49. Kadangi vykdančioji teisminė institucija turi atlikti bendrą vertinimą, kad pirmiausia nustatytų, ar suinteresuotajam asmeniui taikomas pagrindų sprendimo 4 straipsnio 6 punktas, individuali suinteresuotąjį asmenį apibūdinanti aplinkybė iš esmės savaime negali turėti lemiamos reikšmės.

50. Kalbant apie tokias aplinkybes, kokias nurodė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas <...>, reikia konstatuoti, kad <...> aplinkybė, jog prašomas perduoti asmuo vykdančiojoje valstybėje narėje nebuvo nepertraukiamai, ir <...> aplinkybė, kad šis asmuo yra šioje valstybėje nesilaikydamas atvykimo ir buvimo joje teisės aktų, nors ir nėra įrodymai, savaime leidžiantys daryti

išvadą, jog šis asmuo „nėra“ šioje valstybėje narėje pagrindų sprendimo 4 straipsnio 6 punkto prasme, vis dėlto gali būti reikšmingos vykdančiajai teisminei institucijai tais atvejais, kai ji turi įvertinti, ar suinteresuotasis asmuo patenka į minėtos nuostatos taikymo sritį.

51. Kalbant apie <...> aplinkybę, kad šis asmuo vykdančiojoje valstybėje narėje sistemingai vykdo nusikalstamas veikas, ir <...> aplinkybę, kad jis joje atlieka laisvės atėmimo bausmę, reikia konstatuoti, kad tai yra nereikšmingi faktai vykdančiajai teisminei institucijai, kai ji pirmiausia turi nustatyti, ar suinteresuotasis asmuo „yra“ vykdančiojoje valstybėje narėje pagrindų sprendimo 4 straipsnio 6 punkto prasme. Tačiau padarius prielaidą, kad suinteresuotasis asmuo „yra“ vykdančiojoje valstybėje narėje, šios aplinkybės gali būti svarbios atliekant patikrinimą, kurį ši institucija prireikus turi atlikti vėliau tam, kad išsiaiškintų, ar pateisinama atsisakyti vykdyti Europos arešto orderį. <...> 53. Šiuo atžvilgiu reikia konstatuoti, kad, atsižvelgiant į kelias prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytas aplinkybes, apibūdinančias tokią asmens situaciją, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, t. y. į jo buvimo trukmę, pobūdį ir sąlygas, taip pat į šeiminių ryšių nebuvimą bei labai silpnus ekonominius ryšius su vykdančiąja valstybe nare, tokiam asmeniui negali būti taikoma sąvoka „yra“ pagrindų sprendimo 4 straipsnio 6 punkto prasme.

2008 m. liepos 17 d. sprendimas Szymon Kozłowski (byla C-66/08, Rink., 2008, p. I-6041) Teisminis ir policijos bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose — Europos arešto orderis ir perdavimo tarp valstybių narių tvarka – Ryšiai su kitais teisės dokumentais - Pereinamojo laikotarpio nuostata – Galimybė ekstradicijos prašymą vykdančiai valstybei narei taikyti iki 2004 m. sausio 1 d. priimtą konvenciją, kuri šioje valstybėje narėje pradėta taikyti vėliau <...> 51. <...> iš [2002 m. birželio 13 d. Tarybos] pamatinio sprendimo [2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos (toliau – pamatinis sprendimas)] penktos, septintos ir vienuoliktos konstatuojamųjų dalių matyti, kad, siekiant panaikinti taikytinos ekstradicijos tvarkos sudėtingumą ir jai būdingas vilkinimo tendencijas, jo tikslas – pakeisti daugiašalę ekstradicijos sistemą tarp valstybių narių, pagrįstą 1957 m. gruodžio 13 d. Europos konvencija dėl ekstradicijos, perdavimo sistema tarp teisminių institucijų. Taigi minėtoje vienuoliktoje konstatuojamoje dalyje nurodyta, kad „valstybių narių tarpusavio santykiuose Europos arešto orderis turėtų pakeisti visus ankstesniuosius dokumentus, susijusius su ekstradicija“. <...> 53. Atsižvelgiant į pamatinio sprendimo konstatuojamosiose dalyse nurodytą tikslą, jo 31 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad santykiuose tarp valstybių narių šioje dalyje nurodytas konvencijas pakeis pamatiniame sprendime įtvirtinta Europos arešto orderio sistema. Šių konvencijų sąraše yra pamatinio sprendimo trečioje ir ketvirtoje konstatuojamosiose dalyse nurodytos konvencijos, taigi ir [Konvencija dėl ekstradicijos tarp Europos Sąjungos valstybių narių (toliau - 1996 m. Konvencija)].

54. Pamatinio sprendimo 31 straipsnio 2 dalimi leidžiama valstybėms narėms ir toliau taikyti pamatinio sprendimo priėmimo momentu galiojusius dvišalius ir daugiašalius susitarimus arba šiam sprendimui įsigaliojus priimti tokius dvišalius arba daugiašalius susitarimus, jei tokie susitarimai leidžia išplėsti šio pamatinio sprendimo tikslus ir padeda dar labiau supaprastinti arba palengvinti asmenų, kurių areštui yra išduoti Europos arešto orderiai, perdavimo tvarką.

55. Tačiau ši nuostata netaikoma pamatinio sprendimo 31 straipsnio 1 dalyje nurodytoms konvencijoms, nes jos tikslas – konkrečiai jas pakeisti paprastesne ir veiksmingesne sistema. <...> pamatinio sprendimo 31 straipsnio 2 dalis taikoma kitoms konvencijoms, kuriomis valstybės narės labiau nei pamatiniu sprendimu palengvina ir supaprastina perdavimo tvarką ir toliau laikydamosi Europos arešto orderio. <...> 57. Be to, Europos arešto orderio sistema po 2004 m. sausio 1 d. gautiems prašymams taikoma tik pamatiniame sprendime, konkrečiai kalbant, jo 32 straipsnyje, numatytomis sąlygomis ir tik tuo atveju, jei vykdančioji valstybė narė pagal šią nuostatą nepadarė pareiškimo, siekdama nustatyti minėtos sistemos taikymo apribojimą laiko atžvilgiu.

58. Taip <...> pagal pamatinio sprendimo 31 straipsnio 1 dalį pakeitus šioje nuostatoje nurodytas konvencijas, šios konvencijos neišnyko ir liko svarbios pagal pamatinio sprendimo 32 straipsnį valstybės narės padarytame pareiškime nurodytais atvejais bei kitais atvejais, kai Europos arešto orderio sistema netaikytina.

59. Iš to matyti, kad pamatinio sprendimo 31 ir 32 straipsniai taikomi skirtingomis situacijomis, kurios viena su kita nesutampa. Iš tiesų, nors minėtas 31 straipsnis „Ryšiai su kitais teisės dokumentais“ reglamentuoja Europos arešto orderio sistemos taikymo pasekmes tarptautinėms konvencijoms ekstradicijos srityje, 32 straipsnis „Pereinamojo laikotarpio nuostata“ nurodo aplinkybes, kuriomis ši sistema netaikytina. <...> 63. Todėl <...> pamatinio sprendimo 31 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad jis taikomas tik tuo atveju, kai taikoma Europos arešto orderio sistema, o taip nėra, kai ekstradicijos prašymas susijęs su veika, įvykdyta iki valstybės narės pagal pamatinio sprendimo 32 straipsnį padarytame pareiškime nurodytos datos. <...> 69. <...> tiek iš pamatinio sprendimo konstatuojamųjų dalių, tiek iš jo 31 ir 32 straipsnių matyti, kad, atsižvelgiant į žodžių junginį „ekstradicijos sistema, kuri buvo taikoma iki 2004 m. sausio 1 d.“, pamatinio sprendimo 32 straipsnis taikomas visoms pamatinio sprendimo trečioje ir ketvirtoje konstatuojamosiose dalyse bei 31 straipsnio 1 dalyje nurodytoms konvencijoms. Šios konvencijos grindžiamos 1957 m. gruodžio 13 d. Europos konvencija dėl ekstradicijos, nes jos ją iš dalies pakeičia arba papildo. Taigi 1996 m. Konvencijos 1 straipsnyje nurodyta, kad jos tikslas – papildyti visų pirma 1957 m. gruodžio 13 d. Europos konvencijos dėl ekstradicijos nuostatas ir palengvinti jų taikymą santykiuose tarp Europos Sąjungos valstybių narių.

70. Tačiau <...> vartojant žodį „taikoma“ nereiškia, kad nurodytos konvencijos tampa taikomos tik dėl pamatinio sprendimo įsigaliojimo. Iš tiesų, kad konvencija būtų taikoma dviejų valstybių narių santykiams, šios turi būti įsipareigojusios pagal minėtą konvenciją.

71. Šis žodis negali būti suvokiamas kaip nurodantis tik konvencijas, kurios buvo iš tikrųjų taikomos tarp valstybių narių 2004 m. sausio 1 dieną.

72. Iš tiesų pamatinio sprendimo 32 straipsnio trečiame ir ketvirtame sakiniuose numatyta pareiškimo sistema siekiama išimties tvarka to paties straipsnio pirmame sakinyje numatytą sistemą taikyti ir tam tikriems po 2004 m. sausio 1 d. gautiems prašymams. Be to, lygiai taip, kaip niekas nedraudžia tam tikrose valstybėse narėse nuo pamatinio sprendimo priėmimo dienos iki 2004 m. sausio 1 d. taikyti ekstradicijos srityje galiojusių dokumentų, taip nėra pagrindų, draudžiančių valstybei narei po 2004 m. sausio 1 d. taikyti konvenciją, priklausančią ekstradicijos sistemai, kuri buvo pakeista Europos arešto orderio sistema tais atvejais, kai minėta sistema nėra taikoma.

73. <...> 2004 m. sausio 1 d. data buvo nurodyta iš esmės siekiant nustatyti ribą tarp konvencijose numatytos ekstradicijos sistemos taikymo srities ir pamatiniame sprendime įtvirtintos Europos arešto orderio sistemos taikymo srities, kadangi pastaroji sistema apskritai turi būti taikoma visiems po 2004 m. sausio 1 d. pateiktiems prašymams.

74. Tokių konvencijų, kaip antai 1996 m. Konvencija, taikymas nepažeidžia pamatiniame sprendime numatytos Europos arešto orderio sistemos, nes pagal jo 31 straipsnio 1 dalį tokia konvencija gali būti taikoma tik tada, kai netaikomas Europos arešto orderis.

75. Todėl konvencijų ekstradicijos srityje taikymo po 2004 m sausio 1 d. tikslas gali būti tik ekstradicijos sistemos pagerinimas tokiomis aplinkybėmis, kai Europos arešto orderis nėra taikomas. <...> <...> 79. Atsižvelgiant į taip pripažintą teisę atšaukti pagal pamatinio sprendimo 32 straipsnį padarytą pareiškimą, negalima pagrįstai teigti, jog tokį pareiškimą padariusi valstybė narė neturi teisės taikyti 1996 m. Konvenciją po 2004 m. sausio 1 d. tam, kad ši konvencija būtų taikoma visų pirma situacijoms, kuriose Europos arešto orderio sistema nėra taikoma, nors, kaip pabrėžė Komisija, šia konvencija buvo padaryta pažanga Europos arešto orderio srityje siekiant palengvinti ekstradiciją tarp valstybių narių.

2008 m. rugpjūčio 12 d. sprendimas Ignacio Pedro Santesteban Goicoechea, (byla C-296/08 PPU, Rink., 2008, p. I-6307) Teisminis ir policijos bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose — Europos arešto orderis ir perdavimo tarp valstybių narių tvarka – Baudžiamojo persekiojimo apribojimo principas – Sutikimo procedūra <...> 43. [2002 m. birželio 13 d. Tarybos] Pagrindų sprendimo [2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos (toliau - Pagrindų sprendimas)] 27 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta baudžiamojo persekiojimo apribojimo taisyklė, pagal kurią perduotas asmuo negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, jis negali būti nuteistas ir jam negali būti atimta laisvė už kitą nusikalstamą veiką, t. y. ne tą nusikalstamą veiką, dėl kurios yra perduotas, padarytą prieš jo perdavimą.

44. Ši taisyklė susijusi su vykdančios valstybės narės suverenitetu ir suteikia ieškomam asmeniui teisę į tai, kad jis galėtų būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, nuteistas ar kad jam galėtų būti atimta laisvė tik už perdavimą pagrindusią nusikalstamą veiką.

45. Valstybės narės gali atsisakyti taikyti baudžiamojo persekiojimo apribojimo taisyklę remdamosi Pagrindų sprendimo 27 straipsnio 1 dalimi. Be to, šiai taisyklei numatytos kelios išimtys, įtvirtintos to paties straipsnio 3 dalyje.

46. Vertinant 27 straipsnio 2 dalies, būtent sąvokos „kita nusikalstama veika“ nei ta, dėl kurios asmuo buvo perduotas, apimtį, reikia atsižvelgti į Pagrindų sprendimu siekiamus tikslus. <...> 52. Priimdama sprendimą dėl ieškomo asmens perdavimo baudžiamajam persekiojimui už išduodančios valstybės narės teisėje apibrėžtą nusikalstamą veiką vykdančiosios valstybės narės teisminė institucija, remdamasi Pagrindų sprendimo 2 straipsniu, tikrina Europos arešto orderyje pateiktą nusikalstamos veikos aprašymą. Pagal Pagrindų sprendimo priede pateiktą formą šiame aprašyme turi būti nurodyta Pagrindų sprendimo 8 straipsnyje nurodyta informacija, be kita ko, – nusikalstamos veikos pobūdis ir teisinė kvalifikacija, aplinkybių, kuriomis nusikalstama veika buvo padaryta, aprašymas, ypač laikas, vieta, prašomo perduoti asmens dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką laipsnis bei už nusikalstamą veiką numatytų bausmių ribos.

53. <...> perdavimo prašymas grindžiamas informacija, kuri atspindi tyrimo rezultatus išduodant Europos arešto orderį. Taigi įmanoma, jog vykstant procedūrai inkriminuotos aplinkybės ne visais atžvilgiais atitinka anksčiau aprašytąsias. Surinkti duomenys gali lemti būtinybę patikslinti ir net pakeisti nusikalstamos veikos sudėties požymius, kuriais iš pradžių buvo grindžiamas Europos arešto orderio išdavimas.

54. Žodžiai „iškelti (patraukti)“, „nuteisti“ ar „atimti laisvę“ Pagrindų sprendimo 27 straipsnio 2 dalyje parodo, kad „kitos nusikalstamos veikos“ nei ta, dėl kurios asmuo buvo perduotas, sąvoką reikia vertinti atsižvelgiant į įvairias procedūros stadijas ir atskirus procesinius dokumentus, galinčius pakeisti teisinę nusikalstamos veikos kvalifikaciją.

55. Siekiant įvertinti, ar procesinis dokumentas lemia „kitos nusikalstamos veikos“ nei nurodytoji Europos arešto orderyje, atsiradimą, kad būtų galima nustatyti, ar būtinas sutikimas, reikia palyginti nusikalstamos veikos aprašymą Europos arešto orderyje ir vėlesniame procesiniame dokumente.

56. Reikalavimas gauti vykdančiosios valstybės narės sutikimą bet kaip pakeitus faktinių aplinkybių aprašymą pažeistų baudžiamojo persekiojimo apribojimo taisyklės ribas ir keltų grėsmę siekiamam tikslui paspartinti ir palengvinti teisminį bendradarbiavimą tarp valstybių narių, numatytam Pagrindų sprendime.

57. Siekiant nustatyti, ar kalbama apie „kitą nusikalstamą veiką“ nei ta, dėl kurios asmuo buvo perduotas, reikia patikrinti, ar nusikalstamos veikos sudėties požymiai pagal jos aprašymą išduodančios valstybės narės įstatymuose yra tie patys, dėl kurių asmuo buvo perduotas, ir ar pakankamai sutampa duomenys arešto orderyje ir vėlesniame procesiniame dokumente. Laiko ir vietos aplinkybių pakeitimai leistini, jei juos lemia informacija, surinkta per išduodančioje valstybėje

narėje vykstantį procesą dėl arešto orderyje aprašytų veikų, jei jie nekeičia nusikalstamos veikos pobūdžio ir nelemia nevykdymo pagrindų pagal Pagrindų sprendimo 3 ir 4 straipsnius atsiradimo.

59. Taigi <...> siekiant nustatyti, ar vertinama nusikalstama veika nėra „kita nusikalstama veika“ nei ta, dėl kurios asmuo buvo perduotas, Pagrindų sprendimo 27 straipsnio 2 dalies prasme, dėl kurios būtina imtis Pagrindų sprendimo 27 straipsnio 3 dalies g punkte ir 4 dalyje numatytos sutikimo procedūros, reikia patikrinti, ar nusikalstamos veikos sudėties požymiai pagal jos aprašymą išduodančios valstybės narės įstatymuose yra tie patys, dėl kurių asmuo buvo perduotas, ir ar pakankamai sutampa duomenys arešto orderyje ir vėlesniame procesiniame dokumente. Laiko ir vietos aplinkybių pakeitimai leistini, jei juos lemia informacija, surinkta per išduodančioje valstybėje narėje vykstantį procesą dėl arešto orderyje aprašytų veikų, jei jie nekeičia nusikalstamos veikos pobūdžio ir nelemia nevykdymo pagrindų pagal Pagrindų sprendimo 3 ir 4 straipsnius atsiradimo. <...> 63. <...> tokiomis aplinkybėmis kaip pagrindinėje byloje nusikalstamos veikos aprašymo pakeitimai, susiję su aptariamų narkotinių medžiagų rūšimi, savaime negali lemti „kitos nusikalstamos veikos“ nei ta, dėl kurios asmuo buvo perduotas, Pagrindų sprendimo 27 straipsnio 2 dalies prasme. <...> 66. Siekiant apibrėžti Pagrindų sprendimo 27 straipsnio 3 dalies apimtį, reikia išaiškinti šią nuostatą atsižvelgiant į Pagrindų sprendimo dalyką, sistemą ir tikslus.

67. Numačius išimtis Pagrindų sprendimo 27 straipsnio 1 dalyje bei 3 dalies a–g punktuose buvo perimtos ankstesnėse ekstradicijos konvencijose numatytos išimtys, be kita ko, nurodytos 1996 m.

Konvencijoje. <...> <...> 72. Pagrindų sprendimo 27 straipsnio 3 dalies c punkte įtvirtinta išimtis susijusi su situacija, kai baudžiamajame procese nenustatyta, kad reikia taikyti asmens laisvės apribojimo priemonę.

73. Iš to matyti, kad pagal šią išimtį asmuo gali būti persekiojamas ir nuteisiamas už „kitą nusikalstamą veiką“ nei ta, dėl kurios jis buvo perduotas, paskiriant laisvės atėmimo bausmę arba įkalinimą, nesant reikalo imtis sutikimo procedūros, jeigu vykstant baudžiamajam procesui neskiriama jokia asmens laisvę ribojanti priemonė. Tačiau jeigu priėmus nuosprendį asmuo nuteisiamas laisvės atėmimo bausme arba įkalinimu, tokios bausmės vykdymui būtina gauti sutikimą. <...> 75. Tačiau Pagrindų sprendimo 27 straipsnio 3 dalies c punkte nedraudžiama, kad perduotam asmeniui būtų taikoma laisvės apribojimo priemonė, kol bus gautas sutikimas, jei tokį apribojimą teisėtai pagrindžia kiti Europos arešto orderyje nurodyti kaltinimai.

2008 m. gruodžio 1 d. sprendimas Artur Leymann, Aleksei Pustovarov (byla C-388/08 PPU, Rink., 2008, p. I-8993) Teisminis ir policijos bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose — Europos arešto orderis ir perdavimo tarp valstybių narių tvarka – Bendrųjų principų laikymasis – Europos arešto orderio neprivalomo nevykdymo pagrindas – Įgyvendinimas nacionalinėje teisėje – Suimtas arešto orderį išduodančios valstybės narės pilietis – Vykdančiosios valstybės narės atsisakymas vykdyti Europos arešto orderį, siejamas su gyvenimu šioje valstybėje penkerius metus <...> 43. <...> nors EB 12 straipsnio [dabar SESV 18 straipsnis] pirma pastraipa EB sutarties taikymo srityje, nepažeidžiant joje esančių specialiųjų nuostatų, draudžiama bet kokia diskriminacija dėl pilietybės, Pamatinis sprendimas 2002/584982 buvo priimtas remiantis ne EB, bet ES sutartimi.

44. Vis dėlto iš to negalima daryti išvados, kad siekiant įgyvendinti aktą, kuriam taikoma ES sutartis, valstybių narių priimtoms nacionalinės teisės nuostatoms netaikoma jokia teisėtumo kontrolė Bendrijos teisės požiūriu.

2001 m. birželio 18 d. Tarybos sprendimas dėl Europos bendrijos ir Rumunijos susitarimo dėl Rumunijos dalyvavimo Europos aplinkos agentūroje bei Europos aplinkos informacijos ir stebėjimo tinkle sudarymo (OL 2001 m.

982

specialusis leidimas, 11 skyrius, 38 tomas, p. 83 – 83)

45. Iš tikrųjų valstybės narės, įgyvendindamos pamatinį sprendimą, negali pažeisti Bendrijos teisės, visų pirma – EB sutarties nuostatų, susijusių su kiekvienam Sąjungos piliečiui pripažįstama teise laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje. <...> 53. <...> pamatinio sprendimo 4 straipsnio 6 punktas aiškintinas taip, kad, kalbant apie Sąjungos pilietį, vykdančioji valstybė narė, be teisėto gyvenimo šioje valstybėje trukmės reikalavimo, negali šioje nuostatoje numatyto Europos arešto orderio neprivalomo nevykdymo pagrindo taikymo sieti su papildomais administraciniais reikalavimais, kaip antai – turėti nuolatinį leidimą gyventi šalyje. <...> 58. <...> nacionalinės teisės aktų leidėjas, kuris remdamasis minėto pamatinio sprendimo 4 straipsnyje suteiktomis galimybėmis nusprendžia apriboti situacijas, kai jo vykdančioji teisminė institucija gali atsisakyti perduoti prašomą asmenį, tik dar labiau sustiprina šiuo pamatiniu sprendimu nustatytą perdavimo sistemą, įtvirtindamas laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę.

59. Iš tikrųjų toks teisės aktas, kuris apriboja situacijas, kai vykdančioji teisminė institucija gali atsisakyti vykdyti Europos arešto orderį, tik palengvina prašomų perduoti asmenų perdavimą remiantis Pamatinio sprendimo 2002/584 1 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu abipusio pripažinimo principu, kuris yra esminė šiuo sprendimu nustatyta taisyklė. <...> 61. Įgyvendindamos Pamatinio sprendimo 2002/584 4 straipsnį, būtent jo 6 dalį, kuri nurodyta prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nutartyje, valstybės narės neišvengiamai turi tam tikrą diskreciją.

62. Šiuo klausimu reikia pabrėžti, kad Pamatinio sprendimo 2002/584 4 straipsnio 6 punkte, kaip ir jo 5 straipsnio 3 punkte, įtvirtintu neprivalomo nevykdymo pagrindu visų pirma siekiama leisti vykdančiajai teisminei institucijai suteikti ypatingą reikšmę galimybei padidinti prašomo perduoti asmens šansus socialiai reintegruotis atlikus skirtą bausmę 983, tačiau šis iš tikrųjų svarbus tikslas negali kliudyti tam, kad įgyvendindamos šį pamatinį sprendimą valstybės narės pagal jo 1 straipsnio 2 dalyje nustatytą esminę taisyklę apribotų situacijas, kai galima atsisakyti perduoti asmenį, kuriam taikomas 4 straipsnio 6 punktas. <...> 67. <...> teisėta tai, kad vykdančioji valstybė narė tokio tikslo siekia tik tų asmenų, kurie įrodė tam tikrą integracijos į minėtos valstybės narės visuomenę lygį, atžvilgiu.

68. Šiuo atveju, pirma, savo piliečiams nustatytas vienintelis pilietybės reikalavimas ir, antra, kitų valstybių narių piliečiams nustatytas reikalavimas gyventi penkerius metus, gali būti laikomi užtikrinančiais, kad prašomas perduoti asmuo yra pakankamai integravęsis į vykdančiąją valstybę narę. Atvirkščiai, Bendrijos pilietis, neturintis vykdančiosios valstybės narės pilietybės ir atitinkamą laikotarpį be pertraukos negyvenęs šioje valstybėje, paprastai turi glaudesnius ryšius su savo kilmės valstybe nare nei su vykdančiosios valstybės narės visuomene.

69. Kad Nyderlandų teisės akte įtvirtintas nevienodas požiūris būtų pateisinimas pagal Bendrijos teisę, papildomai reikalaujama, kad jis būtų proporcingas nacionaline teise siekiamam teisėtam tikslui ir neviršyti to, kas būtina šiam tikslui pasiekti984.

70. Šiuo klausimu galima manyti, jog taisyklė, pagal kurią Europos arešto orderis nevykdomas savo valstybės piliečių atžvilgiu, neviršija to, kas būtina. Iš tikrųjų tam tikros valstybės pilietis su savo kilmės šalimi turi ryšį, užtikrinantį jo socialinę reintegraciją joje atlikus bausmę. Be to, reikalavimas ne piliečiams būti išgyvenus penkerius metus be pertraukos taip pat negali būti laikomas viršijančiu tai, kas būtina, visų pirma atsižvelgiant į reikalavimus, kurie keliami vykdančiosios valstybės narės ne piliečių integracijai.

2009 m. spalio 6 d. sprendimas Dominic Wolzenburg (byla C-123/08, Rink., 2009, p. I-9621) Teisminis ir policijos bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose — Europos arešto orderis ir perdavimo tarp valstybių narių tvarka – Neprivalomo nevykdymo pagrindai – Bausmės vykdymo tikslais išduotas arešto orderis –Išduodančios valstybės narės suteikiamos garantijos 983 984

2008 m. liepos 17 d. Sprendimas Kozłowski, C‑66/08, Rink., 2008, p. I‑6041, 45 p.

2008 m. lapkričio 18 d. Sprendimas Förster, C‑158/07, Rink., 2008, p. I‑8507, 53 p.

– Už akių skirta bausmė –Baudžiamojo persekiojimo tikslais išduotas arešto orderis – Perduodant keliamas reikalavimas, kad ieškomas asmuo bus grąžintas į vykdančiąją valstybę narę <...> 50. Nors Pagrindų sprendimo 2002/584 sistema pagrįsta abipusio pripažinimo principu, tai vis dėlto nereiškia, kaip matyti iš to sprendimo 3–5 straipsnių, absoliučios pareigos vykdyti išduotą arešto orderį.

51. Iš tikrųjų pagrindų sprendimo sistema, apie kurią galima spręsti iš šio sprendimo straipsnių nuostatų, palieka valstybėms narėms galimybę konkrečiais atvejais leisti kompetentingoms teisminėms institucijoms nuspręsti, kad skirta bausmė turi būti vykdoma išduodančiosios valstybės narės teritorijoje. <...> 53. Nėra nė vieno argumento, kuriuo remiantis būtų galima teigti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas tokio tikslo numatė netaikyti asmenims, ieškomiems siekiant įvykdyti už akių jiems skirtą bausmę. <...> 56. Tuo atveju, kai sprendimas už akių, kuriuo pagrindinėje byloje grindžiamas arešto orderis, netapo vykdytinas, perdavimo tikslas yra būtent sudaryti galimybę tęsti baudžiamąjį persekiojimą arba pradėti naują teismo procesą, t. y. tokiu atveju perdavimas vykdomas baudžiamojo persekiojimo tikslais, kaip numatyta Pagrindų sprendimo 2002/584 5 straipsnio 3 punkte.

57. Kadangi asmens, kuris buvo nuteistas už akių ir kuris dar turi galimybę prašyti naujo proceso, padėtis panaši į asmens, dėl kurio išduotas Europos arešto orderis baudžiamojo persekiojimo tikslais, padėtį, nėra jokios objektyvios priežasties, dėl kurios vykdančioji teisminė institucija, taikiusi Pagrindų sprendimo 2002/584 5 straipsnio 1 punktą, negalėtų taikyti to sprendimo 5 straipsnio 3 punkte nurodytos sąlygos.

58. Be to, toks aiškinimas yra vienintelis, kuriuo remiantis iš tikrųjų galima suteikti realią galimybę pagerinti vykdančiojoje valstybėje narėje gyvenančio asmens, kuris nuteistas dar nevykdytinu teismo sprendimu už akių ir dar gali prašyti naujo teismo proceso išduodančioje valstybėje narėje, socialinės reintegracijos sąlygas. <...> 61. <...> Pagrindų sprendimo 2002/584 4 straipsnio 6 punktas ir 5 straipsnio 3 punktas turi būti aiškinami taip, kad jei atitinkama vykdančioji valstybė narė vidaus teisės sistemoje taiko šio pagrindų sprendimo 5 straipsnio 1 ir 3 punktus, pagal minėto 5 straipsnio 1 punktą už akių skirtos bausmės vykdymo tikslais išduoto Europos arešto orderio vykdymui gali būti taikomas reikalavimas, kad atitinkamas asmuo, kuris yra vykdančiosios valstybės narės pilietis arba gyventojas, būtų į ją grąžintas atlikti jam skirtos bausmės po naujo teismo proceso, kuris įvyktų išduodančioje valstybėje narėje jam dalyvaujant.

2010 m. spalio 21 d. sprendimas I. B. (byla C-306/09, Rink., 2010, p. I-10341) Teisminis ir policijos bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose — Europos arešto orderis ir perdavimo tarp valstybių narių tvarka – Ne bis in idem – „Tos pačios veikos“ sąvoka – Galimybė vykdančiajai teisminei institucijai atsisakyti vykdyti Europos arešto orderį – Galutinis sprendimas išduodančioje valstybėje narėje <...> 38. <...> pagrindų sprendimo [2002/584 (toliau – pagrindų sprendimas)] 3 straipsnio 2 punkte vartojama sąvoka „ta pati veika“ negali būti palikta aiškinti kiekvienos atskirų valstybių narių teisminėms institucijoms pagal savo nacionalinę teisę. Iš vienodo Sąjungos teisės taikymo reikalavimo išplaukia, kad ši sąvoka, kadangi atitinkamoje nuostatoje, kiek tai susiję su šios sąvokos reikšme, nėra aiškios nuorodos į valstybių narių teisę, visoje Sąjungoje turi būti aiškinama autonomiškai ir vienodai985. Taigi ji yra autonominė Sąjungos teisės sąvoka, dėl kurios bet kuris su

985

2008 m. liepos 17 d. Sprendimas Kozlowski, C‑66/08, Rink., 2008, p. I-6041, 41 ir 42 p.

ja susijusią bylą sprendžiantis teismas, laikydamasis SESV protokolo Nr. 36 VII antraštinėje dalyje nustatytų sąlygų, gali pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą.

39. Pažymėtina, kad ši sąvoka „ta pati veika“ vartojama ir KŠSĮ 54 straipsnyje. Jį taikant ši sąvoka buvo išaiškinta kaip reiškianti vien materialinę veikų pusę ir apimanti visas konkrečias, neatskiriamai tarpusavyje susijusias aplinkybes, neatsižvelgiant į teisinį šių veikų kvalifikavimą ar saugomą teisinį interesą986.

40. Atsižvelgiant į bendrą KŠSĮ 54 straipsnio ir pagrindų sprendimo 3 straipsnio 2 punkto tikslą išvengti, kad asmuo būtų iš naujo persekiojamas arba teisiamas pagal baudžiamąją teisę už tą pačią veiką, reikia pripažinti, kad tai, kaip ši sąvoka aiškinama pagal KŠSĮ, tinka ir aiškinant pagrindų sprendimą.

41. Jei vykdančiajai teisminei institucijai yra pranešama, kad kurioje nors valstybėje narėje yra priimtas galutinis teismo sprendimas dėl „tos pačios veikos“, kuri nurodyta jai pateiktame Europos arešto orderyje, pagal pagrindų sprendimo 3 straipsnio 2 punktą ši institucija turi atsisakyti vykdyti šį arešto orderį su sąlyga, kad nuteisimo atveju bausmė jau buvo atlikta, yra atliekama arba nebegali būti atlikta pagal nuosprendį priėmusio teismo valstybės narės įstatymus. <...> 45. <...> galutinis sprendimas dėl tos pačios veikos pagal pagrindų sprendimo 3 straipsnio 2 punktą prašomo perduoti asmens atžvilgiu laikomas priimtu tuomet, kai pasibaigus baudžiamajam procesui galutinai užkertamas kelias tolesniam persekiojimui987.

46. Tai, ar sprendimas yra „galutinis“, kaip tai suprantama pagal pagrindų sprendimo 3 straipsnio 2 punktą, nustatoma pagal valstybės narės, kurioje jis buvo priimtas, teisę.

47. Sprendimas, kuriuo pagal vienos valstybės narės, pradėjusios asmens baudžiamąjį persekiojimą, teisę nėra galutinai užkertamas kelias tolesniam persekiojimui nacionaliniu lygiu, iš esmės negali būti procesinė kliūtis pradėti ar vykdyti šio asmens baudžiamąjį persekiojimą dėl tos pačios veikos kitoje Sąjungos valstybėje narėje988.

48. Kaip ir bendradarbiaujant pagal KŠSĮ 57 straipsnį, pagal pagrindų sprendimo 15 straipsnio 2 dalį vykdančiajai teisminei institucijai leidžiama prašyti valstybės narės, kurios teritorijoje buvo priimtas sprendimas, teisminės institucijos pateikti teisinę informaciją dėl tikslaus šio sprendimo pobūdžio tam, kad galėtų nustatyti, ar pagal šios valstybės nacionalinę teisę šis sprendimas yra tokio pobūdžio, kad turi būti laikoma, jog nacionaliniu lygiu juo galutinai užkertamas kelias tolesniam persekiojimui989. <...> 51. <...> išduodant ir vykdant Europos arešto orderį pagrindų sprendimo 3 straipsnio 2 punkte vartojama sąvoka „ta pati veika“ yra autonominė Sąjungos teisės sąvoka. Tokiomis aplinkybėmis, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, kai išduodančioji teisminė institucija, atsakydama į vykdančiosios teisminės institucijos pagal pagrindų sprendimo 15 straipsnio 2 dalį pateiktą prašymą dėl informacijos, taikydama savo nacionalinę teisę ir nepažeisdama su pagrindų sprendimo 3 straipsnio 2 punkte įtvirtinta sąvoka „ta pati veika“ susijusių reikalavimų, tiesiogiai nurodė, kad ankstesnis nuosprendis pagal jos teisinę sistemą nėra galutinis teismo sprendimas dėl jos arešto orderyje nurodytų veikų ir todėl nėra kliūtis vykdyti persekiojimą pagal šį arešto orderį, vykdančioji teisminė institucija neturi jokio pagrindo dėl šio nuosprendžio taikyti pagrindų sprendimo 3 straipsnio 2 punkte numatytą privalomo nevykdymo pagrindą.

2006 m. kovo 9 d. Sprendimas Van Esbroeck, C‑436/04, Rink., 2006, p. I‑2333, 27, 32 ir 36 p.; 2006 m. rugsėjo 28 d. Sprendimas Van Straaten, C‑150/05, Rink., 2006, p. I‑9327, 41, 47 ir 48 p.

987 2003 m. vasario 11 d. Sprendimas Gözütok ir Brügge, C‑187/01 ir C‑385/01, Rink., 2003, p. I‑1345, 30 p.; 2008 m. gruodžio 22 d. Sprendimas Turansky, C‑491/07, Rink., 2008, p. I‑11039, 32 p.

988 2003 m. vasario 11 d. Sprendimas Gözütok ir Brügge, C‑187/01 ir C‑385/01, Rink., 2003, p. I‑1345, 30 p.; 2008 m. gruodžio 22 d. Sprendimas Turansky, C‑491/07, Rink., 2008, p. I‑11039, 36 p.

989 2003 m. vasario 11 d. Sprendimas Gözütok ir Brügge, C‑187/01 ir C‑385/01, Rink., 2003, p. I‑1345, 30 p.; 2008 m. gruodžio 22 d. Sprendimas Turansky, C‑491/07, Rink., 2008, p. I‑11039, 37 p.

986

2010 m. lapkričio 16 d. sprendimas Gaetano Mantello (byla C-261/09, Rink., 2010, p. I-11477) Teisminis ir policijos bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose — Europos arešto orderis ir perdavimo tarp valstybių narių tvarka – Europos arešto orderis, išduotas siekiant įvykdyti laisvės atėmimo bausmę – Vėlesnis perdavimas – Europos arešto orderių „grandinė“ – Trečio Europos arešto orderio to paties asmens atžvilgiu vykdymas – „Vykdančiosios valstybės narės“ sąvoka – Sutikimas dėl perdavimo <...> 40. Iš Pagrindų sprendimo [2002/584 (toliau – pagrindų sprendimas)] 28 straipsnio 2 dalies formuluotės matyti, kad iš principo asmuo, perduotas išduodančiajai valstybei narei remiantis Europos arešto orderiu, gali būti perduotas kuriai nors kitai valstybei narei, ne „vykdančiajai valstybei narei“, remiantis Europos arešto orderiu, išduotu dėl bet kokios nusikalstamos veikos, padarytos iki jo perdavimo šiai išduodančiajai valstybei narei, tik „gavus vykdančiosios valstybės narės sutikimą“.

41. Kaip ir pagal specialiąją taisyklę, įtvirtintą Pagrindų sprendimo 27 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią perduotas asmuo negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, jis negali būti nuteistas ir jam negali būti atimta laisvė už kitą nusikalstamą veiką, t. y. ne tą nusikalstamą veiką, dėl kurios yra perduotas, padarytą prieš jo perdavimą990, pagal to paties Pagrindų sprendimo 28 straipsnio 2 dalyje nustatytą taisyklę prašomam perduoti asmeniui suteikiama teisė nebūti perduotam kokiai nors valstybei narei, kuri nėra vykdančioji valstybė narė, tam, kad būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn arba atliktų laisvės atėmimo bausmę už nusikalstamą veiką, padarytą prieš jo perdavimą išduodančiajai valstybei narei. <...> 49. Norint įvertinti Pagrindų sprendimo 28 straipsnio 2 dalies, būtent termino „vykdančioji valstybė narė“, apimtį susiklosčius situacijai, kaip antai pagrindinėje byloje, [kai asmuo daugiau nei vieną kartą perduodamas iš vienos valstybės narės į kitą vykdant vienas po kito išduotus Europos arešto orderius] reikia atsižvelgti į šios nuostatos formuluotę ir Pagrindų sprendimu siekiamą tikslą991. <...> 50. Pirmiausia, kiek tai susiję su Pagrindų sprendimo 28 straipsnio 2 dalies formuluote, primintina, kad <...> pagal šią nuostatą tuo atveju, kai netaikoma nė viena iš šiame straipsnyje nurodytų išimčių, asmenį, kuris perduotas išduodančiajai valstybei narei remiantis Europos arešto orderiu, ši valstybė gali perduoti kuriai nors kitai valstybei narei, ne „vykdančiajai valstybei narei“, remdamasi Europos arešto orderiu, išduotu dėl bet kokios nusikalstamos veikos, padarytos iki jo perdavimo, tik „gavus[i] [minėtos] vykdančiosios valstybės narės sutikimą“.

51. Iš šios formuluotės matyti, kad nors Pagrindų sprendimo 28 straipsnio 2 dalyje aiškiai nenumatyta situacija, kaip antai aptariamoji pagrindinėje byloje, kai dėl prašomo perduoti asmens vienas po kito išduodami trys prašymai perduoti, taikant pagal šią nuostatą numatytą sistemą, susijusią su vėlesniu išduodančiosios valstybės narės atliekamu asmens, kuris jai jau buvo perduotas, perdavimu, sąvoka „vykdančioji valstybė narė“ <...> daroma nuoroda į valstybę narę, kuri įvykdė Europos arešto orderį, pagal kurį atitinkamas asmuo buvo perduotas šiai išduodančiajai valstybei narei ir kuriuo tokiai valstybei, kaip vykdančiajai valstybei narei, suteikiama teisė perduoti šį asmenį kitai valstybei narei. <...> 53. <...> kiek tai susiję su Pagrindų sprendimo tikslu, primintina, kad juo, be kita ko, siekiama palengvinti ir paspartinti teisminį bendradarbiavimą 992 . Taigi šiuo Pagrindų sprendimu norima prisidėti prie Sąjungos siekio tapti laisvės, saugumo ir teisingumo erdve remiantis tarp valstybių narių turinčiu egzistuoti aukštu tarpusavio pasitikėjimo laipsniu įgyvendinimo993.

54. Taip pat, kaip matyti iš Pagrindų sprendimo 5 ir 7 konstatuojamųjų dalių, juo siekiama pakeisti daugiašalę ekstradicijos sistemą tarp valstybių narių tarpusavio pripažinimo principu pagrįsta nuteistų

2008 m. gruodžio 1 d. Sprendimas Leymann ir Pustovarov, C‑388/08 PPU, Rink., 2008, p. I‑8983, 43 p 2008 m. gruodžio 1 d. Sprendimas Leymann ir Pustovarov, C‑388/08 PPU, Rink., 2008, p. I‑8983, 46 p.

992 2007 m. gegužės 3 d. Sprendimas Advocaten voor de Wereld, C‑303/05, Rink., 2007, p. I‑3633, 31 p.; 2008 m. rugpjūčio 12 d. Sprendimas Santesteban Goicoechea, C‑296/08 PPU, Rink., 2008, p. I‑6307, 51, 55 ir 76 p.

993 2008 m. gruodžio 1 d. Sprendimas Leymann ir Pustovarov, C‑388/08 PPU, Rink., 2008, p. I‑8983, 48 ir 50 p.

990 991

ar įtariamų asmenų perdavimo tarp teisminių institucijų vykdant baudžiamuosius nuosprendžius ar traukiant baudžiamojon atsakomybėn sistema994.

55. Šis principas, kuris yra teisminio bendradarbiavimo „kertinis akmuo“, pagal Pagrindų sprendimo 1 straipsnio 2 dalį reiškia, kad valstybės narės iš principo privalo vykdyti Europos arešto orderį. Jos arba privalo tokį orderį vykdyti, arba negali atsisakyti jo vykdyti ir gali jo vykdymui kelti reikalavimus tik minėto Pagrindų sprendimo 3–5 straipsniuose numatytais atvejais. Be to, pagal šio Pagrindų sprendimo 28 straipsnį 3 dalį sutikimo dėl vėlesnio perdavimo galima neduoti tik tais pačiais atvejais995. <...> 62. <...> aiškinimas, jog sąvoka „vykdančioji valstybė narė“ daroma nuoroda tik į paskutinį atitinkamo asmens perdavimą atlikusią valstybę narę, sustiprina perdavimo sistemą, Pagrindų sprendimu nustatytą laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje laikantis tarpusavio pripažinimo, kuris turi egzistuoti tarp valstybių narių. Tokiu aiškinimu, kuriuo apribojamos situacijos, kai vykdančiųjų valstybių narių, įtrauktų į vienas po kito atliekamą to paties asmens perdavimą, teisminės institucijos gali atsisakyti duoti sutikimą tam, kad būtų vykdomas Europos arešto orderis, tik palengvinamas prašomų perduoti asmenų perdavimas remiantis Pagrindų sprendimo 1 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu tarpusavio pripažinimo principu, kuris yra esminė šiuo sprendimu nustatyta taisyklė996. <...> 66. <...> iš šio sprendimo išplaukantis „vykdančiosios valstybės narės“ sąvokos aiškinimas nedaro neigiamo poveikio pirmosios vykdančiosios valstybės narės kompetencijai pagal Pagrindų sprendimo 28 straipsnio 2 dalį. Tiek vykdydama pirmą Europos arešto orderį, tiek prašydama sutikimo leisti vykdyti antrąjį ši pirmoji vykdančioji valstybė narė, remdamasi minėto Pagrindų sprendimo 28 straipsnio 3 dalimi, galėjo remtis nuostatomis, numatytomis jo 3–5 straipsniuose. <...> 80. <...> Pagrindų sprendimo 28 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti taip: tuo atveju, kai asmuo daugiau nei vieną kartą perduodamas iš vienos valstybės narės į kitą vykdant vienas po kito išduotus Europos arešto orderius, atliekant vėlesnį šio asmens perdavimą valstybei narei, kuri nėra paskutinį kartą jį perdavusi valstybė narė, sutikimą reikia gauti tik iš valstybės narės, kuri jį perdavė paskutinį kartą.

2012 m. birželio 28 d. sprendimas Melvin West (byla C-192/12 PPU, Rink., p.)

Teisminis ir policijos bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose — Europos arešto orderis ir perdavimo tarp valstybių narių tvarka – Europos arešto orderio neprivalomojo nevykdymo pagrindai – Įgyvendinimas nacionalinėje teisėje – Suimtas asmuo, turintis arešto orderį išdavusios valstybės narės pilietybę –Valstybės narės teisės aktas, pagal kurį galimybė nevykdyti Europos arešto orderio suteikiama tik tuo atveju, jei prašomi perduoti asmenys yra šios valstybės piliečiai <...> 30. Nors Pagrindų sprendimo 2002/584 bendra struktūra pagrįsta tarpusavio pripažinimo principu, toks pripažinimas vis dėlto nereiškia absoliučios pareigos vykdyti išduotą arešto orderį. Iš tikrųjų minėto pagrindų sprendimo sistema, kaip matyti, be kita ko, iš jo 4 straipsnio, palieka valstybėms narėms galimybę konkrečiais atvejais leisti kompetentingoms teisminėms institucijoms nuspręsti, kad skirta bausmė turi būti vykdoma vykdančiosios valstybės narės teritorijoje997.

31. Tai pasakytina, pavyzdžiui, apie Pagrindų sprendimo 2002/584 4 straipsnio 6 punktą, kuriame nurodytas Europos arešto orderio neprivalomo nevykdymo pagrindas, kuriuo remdamasi vykdančioji teisminė institucija gali atsisakyti vykdyti tokį orderį, išduotą siekiant įvykdyti laisvės atėmimo 2008 m. liepos 17 d. Sprendimas Kozłowski, C‑66/08, Rink., 2008, p. I‑6041, 31 ir 43 p.; 2009 m. spalio 6 d.

Sprendimas Wolzenburg, C‑123/08, Rink., 2009, p. I‑9621, 56 p.; 2010 m. lapkričio 16 d. Sprendimas Mantello, C‑261/09, Rink., p. 35 p.

995 2008 m. gruodžio 1 d. Sprendimas Leymann ir Pustovarov, C‑388/08 PPU, Rink., 2008, p. I‑8983, 49 ir 51 p.; 2009 m. spalio 6 d. Sprendimas Wolzenburg, C‑123/08, Rink., 2009, p. I‑9621, 57 p.; 2010 m. lapkričio 16 d. Sprendimas Mantello, C‑261/09, Rink., p. 36-37 p.

996 2009 m. spalio 6 d. Sprendimas Wolzenburg, C‑123/08, Rink., 2009, p. I‑9621, 58-59 p.

997 2010 m. spalio 21 d. Sprendimas B., C‑306/09, Rink., 2010, p. I‑10341, 50 ir 51 p.

994

bausmę, kai prašomas perduoti asmuo „yra vykdančiojoje valstybėje narėje arba yra jos pilietis ar gyventojas“ ir toji valstybė imasi vykdyti šią bausmę pagal savo vidaus teisę. <...> 50. <...> jei valstybės narės perkelia Pagrindų sprendimo 2002/584 4 straipsnio 6 punktą į savo vidaus teisę, jos negali nepažeisdamos nediskriminavimo dėl pilietybės principo taikyti šį nevykdymo pagrindą tik savo pačių piliečiams ir visiškai bei automatiškai netaikyti jo kitų valstybių narių piliečiams, esantiems ar nuolat gyvenantiems vykdančiosios valstybės narės teritorijoje, kad ir kokie būtų jų ryšiai su šia valstybe nare.

51. Ši išvada nereiškia, kad nagrinėjama valstybė narė turi būtinai atsisakyti vykdyti Europos arešto orderį, išduotą dėl joje nuolat gyvenančio ar esančio asmens, tačiau jei šio asmens integravimosi į šios valstybės visuomenę laipsnis panašus į piliečio integravimosi laipsnį, vykdančioji teisminė institucija turi galėti įvertinti, ar yra teisėtas interesas, pateisinantis arešto orderį išdavusioje valstybėje skirtos bausmės vykdymą vykdančiosios valstybės narės teritorijoje.

2012 m. rugsėjo 5 d. sprendimas Joao Pedro Lopes Da Silva Jorge (byla C-42/11, Rink., p.)

6.3.4.1.

6.3.4.2. Aukų statusas

Turinys

Teisminis ir policijos bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose — Nukentėjusiųjų padėtis baudžiamosiose bylose – Ypač pažeidžiamų nukentėjusiųjų apsauga <...> 53. Pagrindų sprendimas [2001 m. kovo 15 d. Tarybos pagrindų sprendimas 2001/220/TVR dėl nukentėjusiųjų padėties baudžiamosiose bylose (toliau – Pagrindų sprendimas)] neapibrėžia nukentėjusiojo pažeidžiamumo sąvokos 2 straipsnio 2 dalies ir 8 straipsnio 4 dalies prasme. Tačiau, nepaisant atsakymo į klausimą, ar aplinkybės, kad nukentėjusysis nuo baudžiamojo pažeidimo yra mažametis, paprastai pakanka jį laikyti ypač pažeidžiamu pagrindų sprendimo prasme, negalima nesutikti, kad jei, kaip yra pagrindinėje byloje, mažamečiai vaikai teigia patyrę žiaurų elgesį, ypač mokytojos žiaurų elgesį, jie gali būti laikomi ypač pažeidžiami, atsižvelgiant konkrečiai į jų amžių bei pažeidimo, nuo kurio nukentėjo, pobūdį ir pasekmes tam, kad galėtų pasinaudoti specialia apsauga, nustatyta anksčiau minėto pagrindų sprendimo nuostatomis.

54. Nė viena iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytų šių trijų pagrindų sprendimo [2, 3 ir 8 straipsnių] nuostatų nenumato konkrečių taisyklių, įgyvendinančių nurodomus tikslus, būtent užtikrinti ypač pažeidžiamiems nukentėjusiesiems „konkrečiai nustatytą tvarką, geriausiai atitinkančią jų padėtį“ ir taip pat galimybę pasinaudoti specialia „teise duoti parodymus“, užtikrinančia visiems nukentėjusiesiems, kad jie „bus traktuojami su derama pagarba asmens orumui“, bei galimybę būti išklausytiems ir „duoti parodymus“, taip pat užtikrinti, kad nukentėjusiuosius apklaustų „tik tiek, kiek reikia baudžiamosios bylos nagrinėjimui“. <...> 56. Šiomis aplinkybėmis pagrindų sprendimo nuostatose minėti siekiami tikslai reikalauja, kad nacionalinis teismas turėtų galimybę ypač pažeidžiamų nukentėjusiųjų atžvilgiu taikyti specialią tvarką, pavyzdžiui, valstybės narės teisėje numatytą atskirą išankstinio įrodymų rinkimo procedūrą bei specialias parodymų davimo taisykles, jei ši tvarka geriausiai atitinka nukentėjusiųjų padėtį ir neleidžia prarasti įrodymų, minimaliai sumažindama kartotinų apklausų skaičių ir užkirsdama kelią dėl parodymų davimo viešajame posėdyje galimoms žalingoms pasekmėms tokių nukentėjusiųjų atžvilgiu.

57. Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad pagal pagrindų sprendimo 8 straipsnio 4 dalį taip duoti parodymai privalo visais atvejais būti suderinami su valstybės narės pagrindiniais teisiniais principais. <...> 59. Vadinasi, pagrindų sprendimas privalo būti aiškinamas atsižvelgiant į pagrindines teises, iš kurių ypač pažymėtina teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, numatyta konvencijos 6 straipsnyje ir aiškinama Europos žmogaus teisių teismo. <...> 61. Atsižvelgiant į visa tai, kas pasakyta, <...> pagrindų sprendimo 2, 3 straipsniai ir 8 straipsnio 4 dalis privalo būti aiškinami taip, jog nacionalinis teismas privalo turėti galimybę leisti

mažamečiams vaikams, kurie, kaip pagrindinėje byloje, tvirtina nukentėję dėl žiauraus elgesio, duoti parodymus pagal taisykles, užtikrinančias šiems vaikams tinkamą apsaugą, pavyzdžiui, neviešame posėdyje ir prieš jam įvykstant. Nacionalinis teismas privalo atsižvelgti į visas nacionalinės teisės normas ir jas aiškinti kuo labiau remdamasis pagrindų sprendimo nuostatomis bei tikslais.

2005 m. birželio 16 d. sprendimas baudžiamojoje byloje prieš Maria Pupino (byla C-105/03, Rink., 2005, p. I-5285) Teisminis ir policijos bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose — Nukentėjusiųjų padėtis baudžiamosiose bylose – Juridinis asmuo <...> 49. Taigi esminį klausimą pagrindinėje byloje, susijusį su kompetencija priimti sprendimą dėl turto, areštuoto baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu, grąžinimo nukentėjusiajam, reglamentuoja procedūrinės normos, todėl šioje byloje nėra jokių su teisės akto taikymu laiko atžvilgiu susijusių kliūčių, neleidžiančių atsižvelgti į atitinkamas pamatinio sprendimo 2001/220 normas dėl nukentėjusiojo siekiant, kad taikytinos nacionalinės teisės aiškinimas būtų su juo suderintas. <...> 52. Pamatinio sprendimo [2001 m. kovo 15 d. Tarybos pamatinio sprendimo 2001/220/TVR dėl nukentėjusiųjų padėties baudžiamosiose bylose (toliau – pamatinis sprendimas)] 1 straipsnio a punktas apibrėžia nukentėjusįjį kaip fizinį asmenį, patyrusį žalą, įskaitant kūno sužalojimą ar psichinę traumą, emocinį sukrėtimą ar ekonominius nuostolius tiesiogiai dėl veikimo ar neveikimo pažeidžiant valstybės narės baudžiamąjį įstatymą.

53. Iš šios nuostatos formuluotės matyti, kad pamatinis sprendimas nurodo tik fizinius asmenis, patyrusius žalą tiesiogiai dėl veiksmų, pažeidžiančių valstybės narės baudžiamąjį įstatymą.

54. Pamatinio sprendimo aiškinimas taip, kad jis nurodo ir „juridinius“ asmenis, kurie, kaip civilinė šalis pagrindinėje byloje, patyrė žalą tiesiogiai dėl baudžiamosios teisės pažeidimo, prieštarautų šio pamatinio sprendimo 1 straipsnio a punkto formuluotei.

55. Reikia pridurti, kad jokioje kitoje pamatinio sprendimo nuostatoje nėra nuorodos, jog Europos Sąjungos teisės aktų leidėjas ketino įtraukti į „nukentėjusiojo“ sąvoką juridinius asmenis siekiant taikyti šį pamatinį sprendimą. Priešingai, daugelis jo nuostatų patvirtina, kad teisės aktų leidėjo tikslas buvo nurodyti tik fizinius asmenis, patyrusius žalą dėl baudžiamosios teisės pažeidimo. <...> 57. Direktyva [2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyva 2004/80/EB dėl kompensacijos nusikaltimų aukoms (toliau – direktyva)] negali paneigti tokio aiškinimo. Pamatinis sprendimas ir direktyva reglamentuoja skirtingas sritis. Direktyva sukuriama bendradarbiavimo sistema, palengvinanti nusikaltimų aukoms kompensacijos gavimą esant užsienyje. Ji siekia užtikrinti, kad smurtinių tyčinių nusikaltimų, įvykdytų kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje yra nuolatinė nukentėjusiojo gyvenamoji vieta, atveju žalą kompensuotų pirmoji valstybė. Pamatiniu sprendimu siekiama suderinti valstybių narių teisės aktus, skirtus apsaugoti nukentėjusiojo interesus baudžiamajame procese. Juo siekiama užtikrinti, kad baudžiamosios teisės pažeidimą padaręs asmuo atlygintų nukentėjusiajam padarytą žalą.

58. Todėl net ir darant prielaidą, kad direktyvos, priimtos remiantis EB sutartimi, nuostatos gali daryti tam tikrą įtaką pamatinio sprendimo, grindžiamo ES sutartimi, nuostatų aiškinimui ir kad „nukentėjusiojo“ sąvoka direktyvos prasme gali būti aiškinama kaip apimanti juridinius asmenis, direktyva ir pamatinis sprendimas bet kuriuo atveju nėra taip susiję, kad reikėtų vienodai aiškinti nagrinėjamą sąvoką. <...> 60. Todėl <...> pamatinis sprendimas turi būti aiškinamas taip, kad baudžiamajame procese ir konkrečiai apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo procese, vykstančiame po to, kai priimtas galutinis apkaltinamasis nuosprendis, kaip yra pagrindinėje byloje, sąvoka „nukentėjusysis“ šio pamatinio sprendimo prasme neapima juridinių asmenų, patyrusių žalą tiesiogiai dėl veikimo ar neveikimo pažeidžiant valstybės narės baudžiamąjį įstatymą.

2007 m. birželio 28 d. sprendimas Giovanni Dell’Orto (byla C-467/05, Rink., 2007, p. I-5557)

Teisminis ir policijos bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose — Nukentėjusiųjų padėtis baudžiamosiose bylose – Nukentėjusiojo kaip liudytojo parodymai <...> 46. <...> reikia konstatuoti, kad nors pamatiniame sprendime [2001 m. kovo 15 d. Tarybos pamatinis sprendimas 2001/220/TVR dėl nukentėjusiųjų padėties baudžiamosiose bylose (toliau – pamatinis sprendimas)] ir nustatyta pareiga valstybėms narėms, pirma, užtikrinti nukentėjusiesiems aukšto lygio apsaugą ir realų bei prideramą vaidmenį jų baudžiamosios teisės sistemoje ir, antra, pripažinti jų teises ir teisėtus interesus bei užtikrinti, kad jie galėtų būti išklausyti ir duoti parodymus, vis dėlto nacionalinės valdžios institucijoms paliekama didelė diskrecija dėl konkrečios šių tikslų įgyvendinimo tvarkos. <...> 50. <...> pamatinio sprendimo 2 ir 3 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad nacionalinis teismas neprivalo nukentėjusiajam nuo nusikalstamos veikos užtikrinti galimybę būti išklausytam kaip liudytojui baudžiamajame procese, kuriame jis dalyvauja kaip prokuroro funkcijas perėmęs privatus kaltintojas, kaip antai vykstančiame pagrindinėje byloje. Vis dėlto, nesant tokios galimybės, nukentėjusysis turi galėti pateikti parodymus ir į juos gali būti atsižvelgta kaip į įrodymą.

2008 m. spalio 9 d. sprendimas Győrgy Katz prieš István Roland Sós (byla C-404/07, Rink., 2008, p.

I-7607) Teisminis ir policijos bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose — Nukentėjusiųjų padėtis baudžiamosiose bylose – „Nukentėjusiojo“ sąvoka – Juridinis asmuo <...> 28. Aplinkybė, kad kai kurios valstybės narės numato tarpininkavimą baudžiamosiose bylose, kai nukentėjusysis yra juridinis asmuo, nepaneigia Teisingumo Teismo išvados, padarytos minėtame Sprendime Dell’Orto998.

29. Kadangi pagrindų sprendimu [2001 m. kovo 15 d. Tarybos pamatinis sprendimas 2001/220/TVR dėl nukentėjusiųjų padėties baudžiamosiose bylose (toliau – pamatinis sprendimas)] atitinkama sritis nėra visiškai suderinta, valstybėms narėms šiuo sprendimu nekliudoma ir jos neįpareigojamos taikyti jo nuostatų, kai nukentėjusysis yra juridinis asmuo.

30. Aiškinant pagrindų sprendimą taip, kad jame nurodomi tik fiziniai asmenys, nediskriminuojami juridiniai asmenys. Sąjungos teisės aktų leidėjas teisiškai įtvirtino tik fizinių asmenų apsaugos mechanizmą, nes jų situacija objektyviai skiriasi nuo juridinių asmenų situacijos dėl didesnio jų pažeidžiamumo ir interesų, į kuriuos gali būti pasikėsinta todėl, kad jie yra fiziniai asmenys, kaip antai nukentėjusiojo gyvybė ar kūno vientisumas, pobūdžio.

31. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pagrindų sprendimo 1 straipsnio a punktas ir 10 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad sąvoka „nukentėjusysis“ neapima juridinių asmenų, siekiant skatinti tarpininkavimą baudžiamosiose bylose, numatytą minėto 10 straipsnio 1 dalyje.

2010 m. spalio 21 d. sprendimas Emil Eredics, Mária Vassné Sápi (byla C-205/09, Rink., 2010, p. I10231) Teisminis ir policijos bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose — Nukentėjusiųjų padėtis baudžiamosiose bylose – Baudžiamieji nusižengimai šeimoje – Įpareigojimas kaip papildomą bausmę nustatyti draudimą kaltinamajam prisiartinti prie nukentėjusiojo – <...> 50. <...> pamatiniame sprendime [2001 m. kovo 15 d. Tarybos pamatinis sprendimas 2001/220/TVR dėl nukentėjusiųjų padėties baudžiamosiose bylose (toliau – pamatinis sprendimas)] nėra jokios nuostatos, reglamentuojančios bausmių rūšis ar jų dydį, kuriuos valstybės narės turi įtvirtinti savo teisės aktuose bausdamos už baudžiamuosius nusižengimus.

998

2007 m. birželio 28 d. sprendimas Giovanni Dell’Orto, C-467/05, Rink., 2007, p. I-5557

51. Be to, pamatiniame sprendime nėra jokios nuorodos, kuri leistų teigti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas, remdamasis EB sutartimi jam nustatytomis galiomis, siekė visiškai ar bent iš dalies suderinti valstybių narių teisės aktus dėl baudžiamųjų bausmių rūšių ir dydžio.

52. Kaip matyti iš trečios ir ketvirtos konstatuojamųjų dalių, pamatiniu sprendimu tik siekiama nagrinėjant baudžiamąsias bylas, kaip jos apibrėžiamos jo 1 straipsnio c punkte, parengti minimalias nukentėjusiųjų nuo baudžiamųjų nusižengimų ir nusikaltimų apsaugos normas ir jiems suteikti aukšto lygio apsaugą, ypač nukentėjusiųjų galimybės kreiptis į teismą srityje.

53. Pamatinio sprendimo devintoje konstatuojamojoje dalyje, beje, paaiškinama, kad jo nuostatose valstybėms narėms nenumatyta pareiga užtikrinti, kad nukentėjusieji būtų vertinami kaip lygiaverčiai proceso dalyviai. <...> 56. Pamatinio sprendimo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytomis pareigomis siekiama užtikrinti, kad nukentėjusysis galėtų realiai ir prideramai dalyvauti nagrinėjant baudžiamąją bylą, tačiau tai nereiškia, kad toks privalomas draudimas prisiartinti, kaip antai pagrindinėje byloje, negali būti skirtas prieš nukentėjusiojo valią. <...> 60. <...> procesinė teisė būti išklausytam taip, kaip ji suprantama pagal pamatinio sprendimo 3 straipsnio pirmą pastraipą, nesuteikia nukentėjusiesiems jokių teisių nei parenkant bausmių, kurios gresia kaltinamiesiems remiantis nacionalinės baudžiamosios teisės normomis, rūšį, nei šių bausmių dydį.

61. Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad baudžiamąja apsauga nuo smurto šeimoje, kurią užtikrina valstybė narė įgyvendindama savo baudžiamąsias galias, siekiama ne tik apsaugoti nukentėjusiųjų interesus taip, kaip šie juos suvokia, bet taip pat ginti bendresnius visuomeninius interesus.

62. Iš to išplaukia, kad pamatinio sprendimo 3 straipsniu nedraudžiama nacionalinės teisės aktų leidėjui, ypač kai reikia atsižvelgti ne tik į nukentėjusiojo, bet ir kitus interesus, numatyti privalomas minimalios trukmės bausmes. <...> 67. <...> pamatinio sprendimo 8 straipsnio negalima suprasti kaip įpareigojančio valstybes nares apsaugoti nukentėjusiuosius nuo netiesioginių pasekmių, kurių vėliau gali atsirasti dėl baudžiamųjų nusižengimų vykdytojams nacionalinio teismo paskirtų bausmių.

68. Todėl pamatinio sprendimo 8 straipsnio negalima aiškinti taip, kad jis riboja valstybių narių galimybę pasirinkti baudžiamąsias sankcijas, kurias šios nustato savo nacionalinėje teisės sistemoje. <...> 70. <...> pamatinio sprendimo 2, 3 ir 8 straipsniai turi būti aiškinami kaip nedraudžiantys skirti privalomos minimalios trukmės draudimo prisiartinti sankcijos, kuri valstybės narės nacionalinėje teisėje numatyta kaip papildoma bausmė, smurtavusiems šeimoje asmenims, nors patys nukentėjusieji prieštarauja tam, kad tokia sankcija būtų taikoma.

2011 m. rugsėjo 15 d. sprendimas Magatte Gueye ir Valentín Salmerón Sánchez (sujungtos bylos C483/09 ir C-1/10, Rink., p.)

Teisminis ir policijos bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose — Nukentėjusiųjų padėtis baudžiamosiose bylose – Pažeidžiamų asmenų apsauga – Nepilnamečių, kaip liudytojų, apklausa <...> 35. Pamatinio sprendimo [2001 m. kovo 15 d. Tarybos pamatinis sprendimas 2001/220/TVR dėl nukentėjusiųjų padėties baudžiamosiose bylose (toliau – pamatinis sprendimas)] 8 straipsnio 4 dalimi valstybės narės įpareigojamos garantuoti, kad tais atvejais, kai nukentėjusiuosius, ypač labiausiai pažeidžiamus, reikia apsaugoti „nuo parodymų davimo viešame teismo posėdyje padarinių“, jie „teismo sprendimu gali turėti teisę duoti parodymus tokiu būdu, kuris leis šį tikslą pasiekti“, ir tai daryti „bet kuriomis tinkamomis priemonėmis, suderinamomis su pagrindiniais teisiniais [jos teisės] principais“.

36. Bet kuriuo atveju, <...> diskrecijos, kuria valstybės narės naudojasi įgyvendindamos šį tikslą, ribų neviršija nacionalinės teisės aktas, kuriuo tokioje, kaip antai nagrinėjama, pagrindinėje byloje teisės

sistemoje numatomos procedūros taisyklės, pagal kurias prokuroras nusprendžia, ar patenkinti nukentėjusiojo prašymą taikyti tokią procedūrą, kaip antai išankstinio įrodymų rinkimo procedūra. <...> 43. <...> nei Pamatinio sprendimo nuostatos, nei Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnis (žr., kiek tai susiję su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, 1950 m. lapkričio 4 d. pasirašytos Romoje, 6 straipsniu, 2001 m. kovo 29 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą Asociación de Víctimas del Terrorismo prieš Ispaniją (Nr. 54102/00)) negarantuoja nukentėjusiajam nuo baudžiamosios teisės pažeidimo teisės reikalauti, kad trečiojo asmens atžvilgiu būtų įvykdytas baudžiamasis persekiojimas, siekiant jį nuteisti.

44. <...> Pamatinio sprendimo 2 ir 3 straipsnius bei 8 straipsnio 4 dalį reikia aiškinti taip: jais nedraudžiamos tokios nacionalinės teisės nuostatos, <...> pagal kurias, pirma, prokuroras nėra įpareigotas prašyti teismo leisti ypač pažeidžiamam nukentėjusiajam būti išklausytam ir duoti parodymus išankstinio įrodymų rinkimo tvarka ikiteisminio baudžiamosios bylos tyrimo stadijoje ir, antra, toks nukentėjusysis negali prokuroro sprendimo atmesti prašymą būti išklausytam ir duoti parodymus minėta tvarka apskųsti teismui.

2011 m. gruodžio 21 d. sprendimas X (byla C-507/10, Rink., p.)

Teisminis ir policijos bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose — Nukentėjusiųjų padėtis baudžiamosiose bylose – Kompensacija nusikaltimų aukoms – Juridinio asmens atsakomybė <...> 47. <...> remiantis prašymu priimti prejudicinį sprendimą darytina išvada, kad „administracinis“ pažeidimas, už kurį persekiojama, <...> yra kitoks pažeidimas, neturintis tiesioginio priežastinio ryšio su dėl nusikaltimo padaryta žala, kurią sukėlė fizinis asmuo ir kurią prašoma atlyginti. Pasak prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, remiantis tame įstatyminiame dekrete nustatyta sistema, juridinio asmens atsakomybė kvalifikuojama kaip „administracinė“, „netiesioginė“ ir „papildoma“ ir ji skiriasi nuo fizinio asmens, kuris padarė nusikaltimą, tiesiogiai lėmusį žalos atsiradimą, ir iš kurio <...> per baudžiamosios bylos nagrinėjimą galima reikalauti atlyginti žalą, baudžiamosios atsakomybės.

48. Todėl nuo juridinio asmens <...> padaryto administracinio pažeidimo nukentėję asmenys pamatinio sprendimo 9 straipsnio 1 dalies taikymo tikslais negali būti laikomi nukentėjusiais nuo nusikaltimo ir turinčiais teisę per baudžiamosios bylos nagrinėjimą sulaukti sprendimo dėl žalos atlyginimo, priteisto iš to juridinio asmens.

49. <...> pamatinio sprendimo [2001 m. kovo 15 d. Tarybos pamatinis sprendimas 2001/220/TVR dėl nukentėjusiųjų padėties baudžiamosiose bylose] 9 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip: pagal šią nuostatą nedraudžiama juridinių asmenų atsakomybės sistemoje, kaip antai aptariama pagrindinėje byloje, nustatyti, kad nukentėjusysis nuo nusikaltimo negali per baudžiamosios bylos nagrinėjimą prašyti, kad administracinį pažeidimą padaręs juridinis asmuo atlygintų tiesiogiai tuo nusikaltimu padarytą žalą.

2012 m. liepos 12 d. sprendimas Maurizio Giovanardi ir kt., (byla C-79/11, Rink., p.)

6.3.4.2.

6.3.5. Policijos bendradarbiavimas

Turinys

Teisminis ir policijos bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose — Valstybių narių paskirtų institucijų ir Europos policijos biuro (Europolas) prieiga prie Vizų informacinės sistemos (VIS) teroristinių ir kitų sunkių nusikaltimų prevencijos, atskleidimo ir tyrimo tikslais <...> 48. <...> kvalifikuojant aktą kaip priklausantį Šengeno teisyno sričiai arba kaip sudarantį jos plėtojimo priemonę, reikia atsižvelgti į būtiną šio teisyno darną ir poreikį išlaikyti šią darną vykstant galimai šio teisyno raidai.

49. <...> Šengeno teisyno darna ir būsimas jo plėtojimas neatsiejamas nuo to, kad valstybės, bendradarbiavimo pagal šį teisyną dalyvės, keisdamos ir plėsdamos glaudesnį bendradarbiavimą, kurį joms leista įgyvendinti Šengeno protokolo 1 straipsniu, neprivalo numatyti specialių pritaikomųjų priemonių kitoms valstybėms narėms, kurios ankstesniais šios raidos etapais nedalyvavo priimant atitinkamas priemones. <...> 52. <...> neginčijama, kad šiose nuostatose numatytos ir prieigą prie VIS ribojančios sąlygos, kaip antai išvardytos Sprendimo 2008/633999 5 straipsnio 1 dalyje ir VIS reglamento 3 straipsnyje, o tai patvirtina, kad šiomis nuostatomis organizuojamas iš esmės tik papildomas naudojimasis pirmiausia sienų bei atvykimų į teritoriją kontrolei skirta duomenų apie vizas baze, kuria naudotis informacijos paieškai vykdant policijos bendradarbiavimą galima tik kaip išvestine priemone ir tik tiek, kiek toks naudojimas nekelia kliūčių jos pagrindinei paskirčiai. <...> 55. <...> dar reikia konstatuoti, kad Sprendimu 2008/633 kompetentingoms vidaus saugumo institucijoms suteikta tiesioginė prieiga prie VIS yra galima tik toms valstybėms narėms, kurios turi VIS reglamento 3 straipsnio 2 dalyje numatytus centrinius prieigos prie VIS punktus, t. y. tik toms valstybėms narėms, kurios dalyvauja įgyvendinant bendrai vizų politikai skirtas Šengeno teisyno nuostatas.

56. Nagrinėjamu atveju, kaip matyti ir iš Sprendimo 2008/633 15 konstatuojamosios dalies, Jungtinės Karalystės dalyvavimas VIS reglamentu numatytame ir Sprendimu 2004/512 suorganizuotame informacijos paieškos mechanizme tiesioginės prieigos teisėmis iš jos būtų pareikalavęs ypatingų priemonių, nes ji nėra VIS dalyvė ir neturi nacionalinės sąsajos, kuri leidžia kiekvienai valstybei narei VIS dalyvei palaikyti ryšį su sistema.

57. Todėl Sprendimą 2008/633 reikia laikyti bendrai vizų politikai skirta Šengeno teisyno priemone. <...> 59. <...> nors neneigiama, jog Sprendimu 2008/633 siekiama policijos bendradarbiavimo srities tikslų, ši aplinkybė, atsižvelgiant į visas kitas šiam sprendimui būdingas savybes, neužkerta kelio jį laikyti bendrai vizų politikai skirtų Šengeno teisyno nuostatų plėtojimo priemone.

2010 m. spalio 26 d. sprendimas Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė prieš Europos Sąjungos Tarybą (byla C-482/08, Rink., 2010, p. I-10413) Turinys

Tarybos sprendimas 2008/633/TVR 2008 m. birželio 23 d. dėl valstybių narių paskirtų institucijų ir Europolo prieigos prie Vizų informacinės sistemos (VIS) teroristinių ir kitų sunkių nusikaltimų prevencijos, atskleidimo ir tyrimo tikslais (OL L 218, 2008 8 13, p. 129—136 ) 999