Issuu on Google+


VII. Transportas ................................................................................................................................... 5 7.1. Bendra transporto politika ........................................................................................................ 5 7.2. Pagalba transportui ................................................................................................................. 11 7.3. Kelių transportas ..................................................................................................................... 14 7.3.1. Socialinės apsaugos teisės aktai ...................................................................................... 14 7.3.2. Mokesčiai ........................................................................................................................ 20 7.3.3. Bendrijos vairuotojo pažymėjimas .................................................................................. 23 7.4. Jūrų transportas ....................................................................................................................... 28 7.5. Oro transportas ....................................................................................................................... 34 VIII. ES konkurencijos teisė .............................................................................................................. 42 8.1. Bendrieji aspektai ................................................................................................................... 42 8.1.1. Konkurencijos taisyklių ir priemonių, kurių imasi valstybės narės, privalomas pobūdis, tiesioginis veikimas ................................................................................................................... 42 8.1.2. Taikymas ratione materiae / Materialinė taikymo sritis ................................................. 43 8.1.3. Taikymas teritorijos atžvilgiu .......................................................................................... 52 8.1.4. Sąjungos ir nacionalinė konkurencijos teisė .................................................................... 53 8.1.5. Ūkio subjekto apibrėžimas .............................................................................................. 60 8.2. Bendrieji aspektai ................................................................................................................... 93 8.2.1. Susitarimų, sprendimų ir suderintų veiksmų draudimas ................................................. 93 8.2.1.1. Ūkio subjektų susitarimai, ūkio subjektų asociacijų sprendimai ir suderinti veiksmai ............................................................................................................................................... 93 8.2.1.2. Konkurencijos apribojimai ....................................................................................... 95 8.2.1.4. Su vidaus rinka nesuderinami susitarimai: pavyzdžiai ........................................... 106 8.2.1.5. Atrankinio platinimo sistemos ................................................................................ 107 8.2.1.6. Sutartys dėl franšizės .............................................................................................. 111 8.2.2. Susitarimų ir sprendimų negaliojimas ........................................................................... 112 8.2.2.1. Negaliojimo pasekmės ............................................................................................ 112 8.2.2.2 „Laikinasis galiojimas“............................................................................................ 112 8.2.3. Draudimo netaikymas .................................................................................................... 113 8.2.3.1. Bendrieji aspektai ................................................................................................... 113 8.2.3.2. Išimties suteikimo sąlygos ...................................................................................... 116 8.2.3.3. Išimtys pagal grupes (kategorijas) (Reglamentas Nr. 19/65) ................................. 120 8.2.3.4. Susitarimai dėl išimtinių teisių ............................................................................... 121 8.2.3.5. Motorinių transporto priemonių sektoriaus tinklai ................................................. 121 8.3. Piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi .......................................................................... 123 8.3.1. Bendrieji aspektai .......................................................................................................... 123 8.3.2. Apibrėžimas ................................................................................................................... 125 8.3.3. Atitinkamos rinkos nustatymas ..................................................................................... 128


8.3.3.1. Prekės rinka ............................................................................................................ 128 8.3.3.2. Geografinė rinka ..................................................................................................... 131 8.3.4. Dominuojančios padėties kriterijai ir požymiai............................................................. 131 8.3.5. Piktnaudžiavimas ........................................................................................................... 135 8.3.5.1. Apibrėžimas ............................................................................................................ 135 8.3.5.2. Piktnaudžiavimo pavyzdžiai ................................................................................... 144 8.3.6. Poveikis valstybių narių tarpusavio prekybai ................................................................ 152 8.4. Konkurencijos taisyklių įgyvendinimas ............................................................................... 152 8.4.1. Europos Komisijos ir valstybių narių valdžios institucijų įgaliojimų pasidalijimas ..... 152 8.4.2. Konkurencijos taisyklių taikymo tvarka ........................................................................ 156 8.4.2.1. Bendrieji aspektai ................................................................................................... 156 8.4.2.2. Klausimų pateikimas Komisijai svarstyti ............................................................... 160 8.4.2.3. Pažeidimų nutraukimas: Komisijos įgaliojimai...................................................... 162 8.4.2.4. Pranešimas apie susitarimus, sprendimus arba suderintus veiksmus ..................... 163 8.4.2.5. Prašymai pateikti informaciją ................................................................................. 164 8.4.2.6. Tyrimai ................................................................................................................... 170 8.4.2.7. Suinteresuotų asmenų ir trečiųjų šalių išklausymas / Galimybė susipažinti su byla ............................................................................................................................................. 173 8.4.2.8. Profesinė paslaptis .................................................................................................. 178 8.4.2.9. Komisijos sprendimas ............................................................................................ 181 8.4.2.10. Baudos .................................................................................................................. 186 8.4.2.10.1. Bendrieji aspektai .......................................................................................... 186 8.4.2.10.2. Pažeidimas padarytas „tyčia arba dėl neatsargumo“ ..................................... 189 8.4.2.10.3. Baudos dydžio nustatymas ............................................................................ 191 8.4.2.10.4. Baudos mokėjimas......................................................................................... 197 8.5. Valstybinės įmonės ............................................................................................................... 199 8.6. Koncentracijos kontrolė (Reglamentas Nr. 139/2004) ......................................................... 201 8.6.1. Bendrieji aspektai .......................................................................................................... 201 8.6.2. Sąjungos reguliavimo sritis ........................................................................................... 202 8.6.2.1. Bendrieji aspektai ................................................................................................... 202 8.6.2.2. Koncentracijos sąvoka ............................................................................................ 204 8.6.2.3. Bendrijos masto koncentracija ............................................................................... 205 8.6.3. Kompetencijos paskirstymas tarp Komisijos ir nacionalinių institucijų ....................... 208 8.6.4. Suderinamumo su vidaus rinka vertinimas .................................................................... 212 8.6.4.1. Bendrieji aspektai ................................................................................................... 212 8.6.4.2. Rinka, į kurią reikia atsižvelgti ............................................................................... 213 8.6.4.3. Vertinimo kriterijai ................................................................................................. 217


8.6.4.4. Procedūrų pradėjimas (įpareigojimai) .................................................................... 219 8.6.5. Komisijos atliekamas nagrinėjimas ............................................................................... 221 8.6.5.1. Procedūros pradėjimas/pradžia: pranešimas ir skundai .......................................... 221 8.6.5.2. Procedūros eiga ...................................................................................................... 222 8.6.5.3. Komisijos diskrecija ............................................................................................... 224 8.6.5.4. Komisijos sprendimas ............................................................................................ 225 8.7. Nesąžininga komercinė veikla .............................................................................................. 228 IX. Valstybės pagalba ...................................................................................................................... 229 X. Mokesčių teisė ............................................................................................................................ 230 10.1. Bendrieji aspektai ............................................................................................................... 230 10.2. Vidaus mokesčiai ................................................................................................................ 230 10.2.1. Bendrieji aspektai ........................................................................................................ 230 10.2.2. Vidaus mokesčių apibrėžimas ..................................................................................... 232 10.2.3. Draudimas apmokestinti importuojamus gaminius didesniais mokesčiais už tuos, kuriais apmokestinami panašūs vietos gaminiai ................................................................................. 235 10.2.4. Draudimas apmokestinti tokio pobūdžio mokesčiais, kurie suteiktų netiesioginę apsaugą vietos gaminiams ..................................................................................................................... 242 10.2.5. Draudimas gauti didesnes eksporto išmokas nei vidaus mokesčiai ............................ 242 10.3. Pridėtinės vertės mokestis .................................................................................................. 243 10.4. Netiesioginis kapitalo pritraukimo apmokestinimas .......................................................... 243 10.5. Apdoroto tabako vartojimo mokestis ................................................................................. 252 10.6. Atleidimai nuo mokesčių .................................................................................................... 255 10.7. Mokesčiai ir rinkliavos, taikytini kelių transportui ............................................................ 255 10.8. Akcizo mokestis ................................................................................................................. 257 XI. Teisės aktų derinimas ................................................................................................................ 263 11.1. Bendrieji aspektai ............................................................................................................... 264 11.2. Vienodi teisės aktai ............................................................................................................. 279 11.2.1. Papildomas vaistų apsaugos sertifikatas ...................................................................... 279 11.2.2. Leidimų vaistams išdavimo ir jų priežiūros tvarka ..................................................... 295 11.2.3. Maisto produktai .......................................................................................................... 306 11.4. Papildomas vaistų apsaugos liudijimas .............................................................................. 316 11.6 Maisto produktai .................................................................................................................. 327 XII. ES viešųjų pirkimų teisė .......................................................................................................... 356 12.1. Bendrieji aspektai ............................................................................................................... 356 12.2. Sąvokų apibrėžimai ir bendrieji principai .......................................................................... 357 12.3. Viešojo pirkimo sutarčių taisyklės ..................................................................................... 382 12.3.1. Bendrosios nuostatos (ūkio subjektai; PPO; konfidencialumas) ................................. 382 12.3.2. Taikymo sritis .............................................................................................................. 384


12.3.2.1. Ribos (vertės ribos, 50% dotuoja, vertės apskaičiavimo metodai) ....................... 384 12.3.2.2. Ypatingi atvejai (Gynybos srityje, CPO) .............................................................. 389 12.3.2.3. Sutartys, kurioms 2004/18/EB Direktyva netaikoma (vandens, energetikos, transporto ir pašto paslaugų sektoriuose, ypatingos išimtys telekomunikacijų sr., slaptos arba spec. saugumo priemonių reikalaujančios sut., sutartys pagal tarptautines taisykles, ypatingos išimtys: (nekilnojamojo turto, transliuotojai, arbitražas, finansinės paslaugos, darbo sutartys, moksliniai tyrimai ir plėtros paslaugos), paslaugų koncesijos, sutartys remiantis išimtine teise) ....................................................................................................... 390 12.3.3. Tvarka taikoma viešojo paslaugų pirkimo sutartims (II A priede išvardytos paslaugų pirkimo sutartys, II B priede išvardytos paslaugų pirkimo sutartys, mišrios sutartys) ........... 394 12.3.4. Specialios taisyklės, reglamentuojančios specifikacijas ir pirkimo dokumentus (techninės specifikacijos, alternatyvūs pasiūlymai, subranga, sutarčių įvykdymo sąlygos, prievolės susijusios su mokesčiais, aplinkos apsauga, darbo saugos nuostatomis ir darbo sąlygomis) . 400 12.3.5. Procedūros (Atvirų, ribotų ir derybų procedūrų bei konkurencinio dialogo taikymas, konkurencinis dialogas, atvejai pateisinantys derybų procedūros taikymą, iš anksto paskelbiant skelbimą apie pirkimą, atvejai, pateisinantys derybų procedūros taikymą, kai skelbimas apie pirkimą nėra skelbiamas, preliminarieji susitarimai) .............................................................. 403 12.3.6. Skelbimo ir skaidrumo taisyklės (skelbimai, skelbimo ir publikavimo forma ir būdai, neprivalomas skelbimas) ......................................................................................................... 412 12.3.7. Procedūros eiga (bendrosios nuostatos, kokybinės atrankos kriterijai, sutarties sudarymo kriterijai, pasiūlymai su labai maža kaina) .............................................................................. 413 12.4. Viešosioms darbų koncesijoms taikomos taisyklės ............................................................ 424 12.5. Peržiūros procedūros .......................................................................................................... 425 XIII. Telekomunikacijų ir pašto reglamentavimas .......................................................................... 441 13.1. Elektroninių ryšių veikla .................................................................................................... 441 13.2. Pašto reglamentavimas ....................................................................................................... 441


VII. Transportas 7.1. Bendra transporto politika

Turinys

Transportas – Prievolės teikti viešąsias paslaugas – Įsipareigojimas dėl tarifų – Išaiškinimas (Tarybos reglamento Nr. (EEB) 1191/69 2 straipsnio 5 dalis)1 <...> 11. <...> [I]šskirtiniai įsipareigojimo dėl tarifų požymiai yra ne tik tai, kad viešosios valdžios institucija nustato ar tvirtina įkainius, bet ir tai, kad toks įsipareigojimas atitinka dvigubą sąlygą, pagal kurią „specialusis“ įsipareigojimas dėl tarifų taikytinas tam tikrų specialių kategorijų keleiviniam ar krovininiam transportui, arba transportavimui tam tikrais keliais, ir taip pat jis yra nesuderinamas su komerciniais įmonės interesais. 12. Šį aiškinimą patvirtina 2 straipsnio šešta dalis 2 , pagal kurią nuostatos netaikomos įsipareigojimams „kylantiems iš kainų politikos bendrųjų priemonių“ ir „priemonėms, kurių imamasi apskritai dėl transporto įkainių ir sąlygų, atsižvelgiant į transporto rinkos arba jos dalies organizavimą“. 13. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas nuostatas, visuotinai taikomu aktu nustatytas teisinis reikalavimas pateikti viešosios valdžios institucijai tvirtinti transporto įkainius negali savaime būti laikomas „įsipareigojimu dėl tarifų. 1973 m. lapkričio 27 d. sprendimas NV Nederlandse Spoorwegen prieš Minister van Verkeer en Waterstaat (byla 36/73, Rink., 1973, p. 1299) Transportas – Valstybių narių veiksmai, susiję su įsipareigojimais teikti viešąsias paslaugas – Reglamentas Nr. 1191/693 – Prašymas nutraukti viešųjų paslaugų vykdymo įpareigojimus, kai patiriami ekonominiai sunkumai – Valstybių narių teisė atmesti tokį prašymą – Sąlyga – Poreikis užtikrinti tinkamas transporto paslaugas – Sąvoka (Tarybos reglamento Nr. 1191/69, pakeisto Reglamentu Nr. 1893/91, 1 straipsnio 3 dalis, 3 ir 4 straipsniai) <...> 26. Remiantis Reglamento [(EEB) Nr. 1191/69]4 4 straipsnio 1 dalimi transporto įmonė gali prašyti visiškai ar dalinai panaikinti įpareigojimą teikti viešąją paslaugą, tačiau nei viena reglamento nuostata neįpareigoja valstybių narių tenkinti tokį prašymą, net ir tuo atveju kai įmonė gali įrodyti, kad viešosios paslaugos teikimo įpareigojimas lemia ekonominį nuostolį, kaip tai numatyta Reglamento 5 straipsnyje. 27. Priešingai, Reglamento 1 straipsnio 4 dalis ir 3 straipsnis numato, kad valstybių narių kompetentingoms institucijoms suteikti įgaliojimai leidžia visiškai ar dalinai išlaikyti nustatytus viešųjų paslaugų įpareigojimus, kurie yra būtini užtikrinti tinkamą transporto paslaugų teikimą. 1969 m. birželio 26 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 1191/69 dėl valstybių narių veiksmų, susijusių įsipareigojimais, neatskiriamais nuo viešosios paslaugos geležinkelio, kelių ir vidaus vandenų transporto srityje sąvokos (OL 2004 m. specialusis leidimas, 7 skyrius, 1 tomas, p. 19). Šioje byloje Teisingumo Teismas išaiškino, kad remiantis Reglamento Nr. 1191/69 nuostatomis prievolė teikti viešąsias transporto paslaugas kyla esant „įsipareigojimui dėl tarifų“ ir nustatė jo taikymo sąlygas. 2 Klaida byloje: turėtų būti 2 straipsnio 5 dalies antra pastraipa. 3 1969 m. birželio 26 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 1191/69 dėl valstybių narių veiksmų, susijusių įsipareigojimais, neatskiriamais nuo viešosios paslaugos geležinkelio, kelių ir vidaus vandenų transporto srityje sąvokos (OL 2004 m. specialusis leidimas, 7 skyrius, 1 tomas, p. 19). 4 1969 m. birželio 26 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 1191/69 dėl valstybių narių veiksmų, susijusių įsipareigojimais, neatskiriamais nuo viešosios paslaugos geležinkelio, kelių ir vidaus vandenų transporto srityje sąvokos (OL 2004 m. specialusis leidimas, 7 skyrius, 1 tomas, p. 19) 1


<...> 32. Vis dėlto tinkamo transporto paslaugų teikimo sąvoka nėra apibrėžta Reglamente, kuriame pateikiami tik keli šią sąvoką apibrėžiantys veiksniai. 33. Todėl Reglamento preambulės antrojoje konstatuojamojoje dalyje numatyta, kad „transporto paslaugų tinkamumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į transporto sektoriuje esančią paklausą ir pasiūlą ir bendruomenės poreikius“. 34. Pastebėtina, kad Reglamento 3 straipsnio 2 dalis taip pat numato, jog transporto paslaugų tinkamumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į visuomenės interesus, į galimybę naudoti kitas transporto rūšis ir į šių transporto rūšių gebėjimą patenkinti aptariamus transporto poreikius ir į transporto tarifus ir sąlygas, kurios gali būti nustatomos naudotojams. 35. Taigi, kai yra tenkinami Reglamento 3 straipsnio 2 dalyje numatyti reikalavimai, valstybių narių kompetentingos institucijos turi plačią diskreciją įvertinti, ar siekiant užtikrinti „tinkamą transporto paslaugų teikimą“ reikia išlaikyti nustatytą viešųjų paslaugų įpareigojimą. 36. <...> Kai yra keli būdai leidžiantys panašiomis sąlygomis užtikrinti tinkamą transporto paslaugų teikimą, kompetentinga institucija turi pasirinkti pigiausią tokių paslaugų teikimo bendruomenei būdą. 1998 m. rugsėjo 17 d. sprendimas Kainuun Liikenne Oy ir Oy Pohjolan Liikenne Ab. (byla C-412/96, Rink., 1998, p. I-5141) Transportas – Valstybių narių veiksmai su viešąją paslauga susijusių įsipareigojimų atžvilgiu – Reglamentas Nr. 1191/69 5 – Išlaidų, susijusių su šiais įsipareigojimais, kompensavimas – Sąlygos6 <...> 25. Reglamento Nr. 1191/69 7 10 straipsnis be kita ko reikalauja, kad kompensacijų dydis, susijęs su įpareigojimu organizuoti darbą arba vežti, turi būti lygus skirtumui tarp finansinių išlaidų ir įmonės pajamų sumažėjimo, jeigu visas minėtas įsipareigojimas arba atitinkama jo dalis būtų panaikinti tam tikram laikotarpiui. Tačiau jeigu ekonominiai nuostoliai apskaičiuoti paskirstant skirtingoms įmonės transporto veiklos rūšims visas įmonės išlaidas, kurias įmonė patiria vykdydama minėtą veiklą, kompensacijų dydis turi būti lygus skirtumui tarp išlaidų, priskiriamų tai įmonės veiklos daliai, kuriai galioja su viešąja paslauga susijęs įpareigojimas, ir atitinkamų pajamų. 26. <...>, kadangi Carris ir STPC veiklai už atitinkamų jų išimtinių teisių taikymo zonų ribų netaikytini su viešąja paslauga susiję įpareigojimams, neįmanoma nustatyti, remiantis patikimais šių dviejų bendrovių apskaitos duomenimis, skirtumo tarp išlaidų, priskirtinų pastarųjų veiklos daliai zonose, kur jos atitinkamai naudojasi koncesija, ir todėl negalima apskaičiuoti sąnaudų, kurios atsiranda šioms įmonėms įgyvendinant su viešąja paslauga susijusius įpareigojimus.

1969 m. birželio 26 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 1191/69 dėl valstybių narių veiksmų, susijusių įsipareigojimais, neatskiriamais nuo viešosios paslaugos geležinkelio, kelių ir vidaus vandenų transporto srityje sąvokos (OL 2004 m. specialusis leidimas, 7 skyrius, 1 tomas, p. 19) 6 Šioje byloje Antrop ir kitos transporto įmonės teikia keleivių vežimo viešuoju kelių transportu paslaugas pagal viešųjų paslaugų delegavimo tvarką. Tais pačiais maršrutais tokias pačias paslaugas teikia Carris ir STPC, kurios nevykdo viešųjų paslaugų teikimo ir joms netaikomi tarifų, reguliarumo ir kiti įpareigojimai. Tačiau Carris ir STPC kitose zonose yra sudarę išimtines koncesijos sutartis, pagal kurias už keleivių vežimo šiose zonose paslaugas gauna įvairių valstybės teikiamų lengvatų. Antrop ir kiti teigia, kad valstybė dengia Carris ir STCP galimas išlaidas, investavimo išlaidas ir kapitalą teikdama pagalbą, o Carris ir STCP šią pagalbą naudoja konkuruodamos su Antrop ir kitais keleivių vežimo maršrutuose, kurie nėra įtraukti į koncesijų sutartyse numatytas zonas. 7 1969 m. birželio 26 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 1191/69 dėl valstybių narių veiksmų, susijusių įsipareigojimais, neatskiriamais nuo viešosios paslaugos geležinkelio, kelių ir vidaus vandenų transporto srityje sąvokos (OL 2004 m. specialusis leidimas, 7 skyrius, 1 tomas, p. 19) 5


27. Šiomis aplinkybėmis Reglamento Nr. 1191/69 10 straipsnyje skelbiamas reikalavimas nėra įvykdytas, nes išlaidos, susijusios su Carris ir STCP veiklos dalimi, vykdoma zonoje, kurioje jos naudojasi kiekvienai iš jų suteikta išimtine koncesija, negali būti tiksliai nustatytos. <...> 29. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į <...> klausimą reikia atsakyti taip, kad Reglamentas Nr. 1191/69 draudžia suteikti tokias kompensacines išmokas, kokios nagrinėjamos pagrindinėje byloje, jeigu nėra įmanoma nustatyti išlaidų, kurios kyla iš nagrinėjimų įmonių veiklos, vykdomos įgyvendinant su viešąja paslauga susijusius įpareigojimus, dydžio.

2009 m. gegužės 7 d. sprendimas Associação Nacional de Transportadores Rodoviários de Pesados de Passageiros (Antrop) ir kt. prieš Conselho de Ministros ir kt., (byla C-504/07, Rink., 2009, p. I3867). Transportas – Bendros politikos sukūrimas – Draudimo veikti taisyklė pagal Sutarties 76 straipsnį [dabar – SESV 92 straipsnis] – Kelių transportas – Valstybės narės nustatytas kelių naudojimo mokestis sunkiajam transportui ir kartu taikoma mokesčio nuolaida nacionaliniams motorinių transporto priemonių vežėjams8 <...> 23. <...> [P]ažymėtina, kad nustatant esminę nuolaidą taikomą transporto priemonės mokesčiui, kuria gali pasinaudot tik nacionaliniai vežėjai, 1990 m. įstatymu įtvirtinant kelių mokestį yra sukuriama nauja rinkliava, kuri savo esme neigiamai veikia kitų valstybių narių vežėjus lyginant su nacionaliniais vežėjais. 24. Kiek tai susiję su Vokietijos vyriausybės argumentais dėl Vokietijos Federacinės Respublikos su kitomis valstybėmis narėmis sudarytais dvišaliais susitarimais, reikia pažymėti, kad tiesioginis kitų valstybių narių vežėjų situacijos pablogėjimo lyginant su nacionaliniais vežėjais veiksnys yra ne šiuose susitarimuose, o 1990 m. įstatyme, kurio nesant egzistuojanti situacija nebūtų pakitusi. 25. Taip pat pastebėtina, kad [Sutarties] 76 straipsnio [dabar SESV 92 straipsnis] formuluotė nedraudžia valstybei narei sudaryti dvišalių susitarimų, patenkančių į „įvairias nuostatas, reglamentuojančias šią sritį šios Sutarties įsigaliojimo dieną“. Priešingai, tiek kiek tokie susitarimai leidžia apibrėžti padėtį egzistuojančią iki tos dienos, nustatant, ar susidariusi padėtis nepasikeitė, jie turi būti įvertinti. 26. Galiausiai, 76 straipsnio tikslas, palengvinti bendros transporto politikos sukūrimą, atsidurtų pavojuje, jeigu valstybė narė remdamasi 76 straipsniu galėtų iš kitų valstybių narių vežėjų atimti tam tikromis nuostatomis, prilyginančiomis jų padėtį nacionalinių vežėjų padėčiai, suteiktą naudą. Todėl nėra pagrindo daryti skirtumo tarp dvišalių susitarimų priklausomai nuo to, ar jie buvo sudaryti iki, ar po Sutarties įsigaliojimo. <...> 32. Galiausiai, Vokietijos vyriausybė Teismo posėdyje 1990 m. įstatymo teisėtumą Sutarties nuostatų atžvilgiu grindė tuo, kad jo veikimas laike yra apribotas, laukiant Bendrijos įstatymų leidėjo veiksmų įgyvendinant bendrąją šio sektoriaus politiką. Šioje byloje Europos Komisija kreipėsi į ESTT dėl Vokietijoje sunkiosioms transporto priemonėms nustatyto kelių mokesčio, taikomo laikiną laikotarpį, kol Komisija patvirtins bendrosios transporto politikos priemones, ir kurį sumokėjus Vokietijos vežėjams taikoma transporto priemonės mokesčio nuolaida, kuria negali pasinaudoti kitų valstybių narių vežėjai. Tuo metu Sutarties 76 straipsnis (po Lisabonos sutarties pakeitimų 92 straipsnis) numatė, kad kol nebus priimtos bendrosios transporto politikos priemonės, „jokia valstybė narė <...> negali įvairių nuostatų, reglamentuojančių šią sritį 1958 m. sausio 1 d. arba stojančioms valstybėms – jų įstojimo dieną, keisti taip, kad kitų valstybių narių vežėjams jos būtų tiesiogiai ar netiesiogiai mažiau palankios nei savo nacionaliniams vežėjams“. ESTT pripažino Komisijos ieškinį pagrįstu. 8


33. Su tokiais argumentais negalima sutikti. Tai, kad bendra transporto politika dar nėra sukurta, nesuteikia valstybei narei teisės priimti nacionalinius teisės aktus, net jeigu jie galioja laikinai, kurie yra nesuderinami su Sutarties 76 straipsnio reikalavimais. Priešingai, vienašališki veiksmai, kuriais yra pabloginama kitų valstybių narių vežėjų padėtis, turi būti laikomi kliūtimi siekiant Sutartyje numatytos bendros transporto politikos, kuria būtų atsižvelgiama į ekonomines, socialines ir ekologines problemas ir užtikrinama kokybinė konkurencija ir jos taisyklės9. 1992 m. gegužės 19 d. sprendimas Komisija prieš Vokietiją (byla C-195/90, Rink., 1992, p. I-3141) Ieškinys dėl panaikinimo – Pamatinis sprendimas 2005/667/TVR10 – Teršimui iš laivų taikomos teisės įgyvendinimas – Baudžiamosios teisės sankcijos – Bendrijos kompetencija – Teisinis pagrindas – EB 80 straipsnio 2 dalis [dabar – SESV 100 straipsnio 2 dalis]11 <...> 52. Pagal ES 47 straipsnį [dabar SESV 40 straipsnis] Europos Sąjungos sutartis neturi jokio poveikio EB sutarties nuostatoms. Toks pats reikalavimas numatytas ES 29 straipsnio [dabar SESV 35 straipsnis], kuris yra ES sutarties VI antraštinės dalies „Policijos ir teisminio bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose nuostatos“ įvadinis straipsnis, pirmojoje pastraipoje. 53. Teisingumo Teismas privalo užtikrinti, kad aktais, kurie, Tarybos nuomone, patenka į šią VI antraštinę dalį, nesikėsinama į Bendrijai pagal EB sutarties nuostatas suteiktus įgaliojimus.12 54. Todėl būtina patikrinti, ar Pamatinio sprendimo 2005/667 1–7 straipsniai nedaro poveikio Bendrijos pagal EB 80 straipsnio 2 dalį turimai kompetencijai, nes, kaip teigia Komisija, jie galėjo būti priimti remiantis pastarąja nuostata. 55. Šiuo klausimu pirmiausia reikia priminti, kad bendra transporto politika yra vienas iš Bendrijos pagrindų, nes EB 70 straipsnis [dabar SESV 90 straipsnis], skaitomas kartu su EB 80 straipsnio 1 dalimi [dabar SESV 100 straipsnio 1 dalis], numato, jog geležinkelių, kelių ir vidaus vandens transporto srityje valstybės narės siekia sutarties tikslų vykdydamos tokią politiką13. <...> 58. Tiek, kiek EB 80 straipsnio 2 dalis nenumato jokio eksplicitinio visoms valstybėms narėms bendrų atskirų normų, kurias Taryba gali priimti pagal EB 71 straipsnio [dabar SESV 91 straipsnis] procedūrines nuostatas, apribojimo, Bendrijos teisės aktų leidėjas pagal šią nuostatą turi didelius įgaliojimus priimti norminius aktus, todėl pagal ją ir pagal analogiją su kitomis EB sutarties nuostatomis, susijusiomis su bendra transporto politika, pirmiausia – EB 71 straipsnio 1 dalimi, yra kompetentingas nustatyti būtent „priemones transporto saugumui gerinti“ bei „kitas atitinkamas nuostatas“ jūrų laivybos srityje14. 59. Šiai išvadai, pagal kurią EB 80 straipsnio 2 dalimi jam suteiktą kompetenciją Bendrijos teisės aktų leidėjas gali imtis priemonių jūrų transporto saugumui gerinti, nepaneigia aplinkybė, kad šiuo atveju Taryba nemanė, jog būtų tinkama Pamatinį sprendimą 2005/667 priimti EB 80 straipsnio 2 dalies pagrindu. Iš tikro šiuo atžvilgiu užtenka pažymėti, kad EB 80 straipsnio 2 dalimi suteiktos kompetencijos egzistavimas nepriklauso nuo teisės aktų leidėjo sprendimo ja realiai pasinaudoti. 9

Žr. 1991 m. lapkričio 7 d. sprendimo Pinaud Wieger Spedition, C-17/90, Rink., 1990, p. I-5253, 11 punktą. 2005 m. liepos 12 d. Tarybos pamatinis sprendimas 2005/667/TVR dėl baudžiamosios teisės sistemos stiprinimo, įgyvendinant teršimui iš laivų taikomą teisę (OL 2005, L 255, p. 164). 11 Ši byla susijusi su dviem ES teisės aktais: direktyva 2005/35/EB, kuri buvo priimta remiantis EB sutarties 80 straipsnio 2 dalimi, ir pamatiniu sprendimu 2005/667/TVR, kuris buvo priimtas pagal ES sutarties VI antraštinę dalį. Komisija ginčijo priimtą pamatinį sprendimą 2005/667/TVR nurodydama, kad buvo pasirinktas neteisingas teisinis pagrindas nustatant baudžiamąsias sankcijas jūros aplinkos apsaugos srityje, nes priimant teisės aktą buvo remiamasi ES, o ne EB sutarties nuostatomis. 12 Žr. 1998 m. gegužės 12 d. sprendimo Taryba prieš Komisiją, C-170/96, Rink. p. I-2763, 16 punktą ir 2005 m. rugsėjo 13 d. sprendimo Komisija prieš Tarybą, C-176/03, Rink. p. I-7879, 39 punktą. 13 Žr. 1978 m. lapkričio 28 d. sprendimo Schumalla, 97/78, Rink. p. 2311, 4 punktą. 14 Šiuo klausimu dėl kelių transporto žr. 2004 m. rugsėjo 9 d. sprendimo Ispanija ir Suomija prieš Parlamentą ir Tarybą, C-184/02 ir C-223/02, Rink. p. I-7789, 28 punktą. 10


60. Reikia pridurti, kad tiek, kiek į aplinkos apsaugos, kuri yra vienas iš pagrindinių Bendrijos tikslų 15 , reikalavimus pagal EB 6 straipsnį turi „būti atsižvelgiama nustatant ir įgyvendinant Bendrijos politikos ir veiklos kryptis“, tokia apsauga turi būti laikoma ir bendros transporto politikos tikslu. Taigi remdamasis EB 80 straipsnio 2 dalimi ir vykdydamas šia nuostata jam suteiktą kompetenciją Bendrijos teisės aktų leidėjas gali nuspręsti skatinti aplinkos apsaugą16. <...> 69. <...> [K]adangi Pamatinio sprendimo 2005/667 2, 3 ir 5 straipsniais siekiama užtikrinti jūrų saugumo srityje priimtų normų, kurių nesilaikymas gali padaryti didelę žalą aplinkai, veiksmingumą, valstybėms narėms nustatant pareigą baudžiamąja tvarka bausti už tam tikras veikas, reikia manyti, kad šių straipsnių tikslas iš esmės yra gerinti jūrų saugumą bei aplinkos apsaugą ir juos teisėtai buvo galima priimti EB 80 straipsnio 2 dalies pagrindu. <...> 74. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, reikia padaryti išvadą, kad, viršydamas EB 80 straipsnio 2 dalimi Bendrijai suteiktą kompetenciją, Pamatinis sprendimas 2005/667 pažeidžia ES 47 straipsnį, ir dėl to, kad jo nuostatų negalima atskirti, turi būti panaikintas visas. <...> 2007 m. spalio 23 d. Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) sprendimas Komisija prieš Tarybą (byla C-440/05, Rink., 2007, p. I-9097) Bendrijos geležinkelių plėtra – Geležinkelių infrastruktūros pajėgumų paskirstymas – Mokesčių už geležinkelių infrastruktūrą ėmimas – Direktyvos 91/440/EEB ir 2001/14/EB – Nevisiškas perkėlimas <...> 42. Pirmajame kaltinime Komisija iš esmės teigia, kad pagal Vengrijos teisės aktus eismo valdymas patikėtas dviem infrastruktūrą valdančioms bendrovėms, t. y. MÁV ir GySEV, kurios taip pat yra geležinkelių įmonės, o ne VPE, kuri yra nepriklausoma įstaiga, nes eismo valdymas iš dalies susijęs, jos nuomone, su traukinio linijų suteikimu. <...> 46. Reikia konstatuoti, kad nors tame II priede kaip esminė funkcija, kuri turi būti patikėta nepriklausomai įstaigai, nurodytas sprendimų, susijusių su traukinio linijų paskirstymu, priėmimas, jame nieko nepasakyta apie eismo valdymą. Jei Sąjungos teisės aktų leidėjas būtų norėjęs, kad ši funkcija būtų laikoma esmine, jis būtų aiškiai tai nurodęs, t. y. įtraukęs ją į tą priedą. 47. Taip pat reikia pažymėti, kad tikslas kiekvienai geležinkelio įmonei užtikrinti nešališkas ir nediskriminacines prieigos sąlygas primenamas Direktyvos 2001/1417 11 konstatuojamojoje dalyje. Joje nustatyta, kad mokesčių ėmimo ir pajėgumų paskirstymo sistemos visoms įmonėms užtikrina vienodą ir nediskriminacinę prieigą prie infrastruktūros ir jomis, kiek įmanoma, siekiama teisingai ir nediskriminuojant patenkinti visų naudotojų ir vežimo rūšių poreikius. 48. Šio tikslo siekimas pasireiškia pajėgumų paskirstymo funkcijos nepriklausomumo principu, kuris įtvirtintas Direktyvos 2001/14 14 straipsnio 2 dalyje Šioje nuostatoje numatyta, kad jei infrastruktūros valdytojas nėra nepriklausomas nuo geležinkelio įmonių, šio straipsnio 1 dalyje nurodytas ir tos direktyvos III skyriuje „Infrastruktūros pajėgumų paskirstymas“ aprašytas funkcijas turi vykdyti nuo geležinkelio įmonių nepriklausoma pajėgumų paskirstymo įstaiga. 49. Tarp užduočių, kurios aprašytos tame III skyriuje ir kurios turi būti pavestos nepriklausomai įstaigai, reikia paminėti, be kita ko, pajėgumų paskirstymo procedūras, bendradarbiavimą siekiant veiksmingai paskirstyti su keliais tinklais susijusius infrastruktūros pajėgumus, tarnybinio tvarkaraščio sudarymą, kuris tvirtinamas kiekvienais kalendoriniais metais, individualių traukinio linijų skyrimą ad hoc ir prašymų skirti traukinio linijų koordinavimą siekiant užtikrinti kuo geresnį jų suderinimą. Todėl administracinio pobūdžio veikla, kuri iš esmės susijusi su traukinių tvarkaraščių Žr., be kita ko, minėto 2005 m. rugsėjo 13 d. sprendimo Komisija prieš Tarybą, C-176/03, 41 punktą. Pagal analogiją žr. 2002 m. rugsėjo 19 d. sprendimo Huber, C-336/00, Rink. p. I-7699, 36 punktą. 17 2001 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/14/EB dėl geležinkelių infrastruktūros pajėgumų paskirstymo, mokesčių už naudojimąsi geležinkelių infrastruktūra ėmimo ir saugos sertifikavimo (OL 2004 m. specialusis leidimas, 7 skyrius, 5 tomas, p. 404) 15 16


sudarymu, tarnybinio tvarkaraščio sudarymu ir individualių traukinio linijų skyrimu ad hoc, priskiriama esminei pajėgumų paskirstymo funkcijai, kaip tai suprantama pagal direktyvas 91/44018 ir 2001/14. <...> 55. <...> [E]ismo valdymas negali būti laikomas esmine funkcija, kuri turi būti patikėta nepriklausomai įstaigai. Remiantis Direktyvos 91/440 6 straipsnio 3 dalies antra pastraipa, atsakomybė už su esminėmis funkcijomis nesusijusį infrastruktūros valdymą gali būti patikėta geležinkelio įmonėms. Taigi eismo valdymas gali būti priskirtas infrastruktūros valdytojui, kuris taip pat yra geležinkelio įmonė, kaip yra Vengrijoje. <...> 57. Direktyvos 2001/14 29 straipsnyje numatyta galimybė imtis reikiamų priemonių, jei dėl techninių gedimų ar avarijos sutrinka traukinių eismas arba susidaro avarinė situacija ir kai tai be išlygų būtina dėl gedimo, dėl kurio laikinai nebegalima naudotis infrastruktūra. 59. <...> [Š]ioje nuostatoje kalbama apie ypatingas ir būtinas priemones, kurių reikia imtis traukinių eismo sutrikimo atveju, kad dėl su sauga susijusių priežasčių būtų atkurtos įprastinės eismo sąlygos, priešingai nei kitose III skyriaus nuostatose, kuriose kalbama apie valandinio grafiko sudarymą ir individualių traukinio linijų suteikimą ad hoc. Todėl remiantis Direktyvos 2001/14 29 straipsniu priimtos priemonės negali būti laikomos tiesiogiai susijusiomis su esmine pajėgumų paskirstymo ar traukinio linijų suteikimo funkcija, kaip tai suprantama pagal tos direktyvos 14 straipsnio 2 dalį; ta funkcija turi būti priskirta nepriklausomai paskirstymo įstaigai. Šiuo atveju daugiau kalbama apie vienkartines priemones, kurių reikia skubiai imtis susidarius ypatingai padėčiai ir siekiant užtikrinti, kad teise į pajėgumus kaip traukinio linijas tos teisės turėtojas galėtų naudotis pagal tarnybinį tvarkaraštį. 60. Taigi tokių priemonių priėmimas susijęs su eismo valdymu ir jam netaikomas nepriklausomumo reikalavimas, todėl infrastruktūros valdytojui, kuris taip pat yra geležinkelio įmonė, tokia funkcija gali būti priskirta. 2013 m. vasario 28 d. Teisingumo Teismo (pirmoji kolegija) sprendimas byloje Europos Komisija prieš Vengriją (byla C-473/10, Rink., p. I-0000) Bendrijos geležinkelių plėtra – Direktyva 2001/14/EB 19 – 6 straipsnio 2 dalis – Priemonių, kuriomis skatinama mažinti išlaidas, nebuvimas – Direktyva 91/44020 – 10 straipsnio 7 dalis – Direktyva 2001/14 – 30 straipsnio 4 dalis – Reguliavimo institucija – Kompetencija <...> 106. Dėl Komisijos argumento, kad direktyvos 6 straipsnio 2 dalimi valstybės narės įpareigojamos numatyti priemones, skirtas, kad būtų skatinama mažinti mokesčius už naudojimąsi infrastruktūra, kurios skiriasi nuo priemonių, skirtų, kad būtų skatinama mažinti išlaidas, pažymėtina, kad tos direktyvos 40 konstatuojamojoje dalyje nustatyta, kad geležinkelių infrastruktūra yra natūralus monopolis ir kad dėl to infrastruktūros valdytojus reikia skatinti mažinti išlaidas ir veiksmingai valdyti jiems priklausančią infrastruktūrą. Tačiau toje konstatuojamojoje dalyje pabrėžiami ne mokesčiai, o tik išlaidos.

1991 m. liepos 29 d. Tarybos direktyva dėl Bendrijos geležinkelių plėtros (OL 2004 m. specialusis leidimas, 7 skyrius, 1 tomas, p. 341) 19 2001 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/14/EB dėl geležinkelių infrastruktūros pajėgumų paskirstymo, mokesčių už naudojimąsi geležinkelių infrastruktūra ėmimo ir saugos sertifikavimo (OL 2004 m. specialusis leidimas, 7 skyrius, 5 tomas, p. 404) 20 1991 m. liepos 29 d. Tarybos direktyva dėl Bendrijos geležinkelių plėtros (OL 2004 m. specialusis leidimas, 7 skyrius, 1 tomas, p. 341). 18


107. Tiesa, Direktyvos 2001/1421 6 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad skatinimo priemonių turi būti imamasi siekiant sumažinti išlaidas ir naudojimosi infrastruktūra mokesčius. Tačiau šioje nuostatoje visiškai nenumatyta, kad tų priemonių turi būti imamasi atskirai. 108. Jei būtų pritarta Komisijos nuomonei, valstybei narei reikėtų nustatyti pareigą skatinti infrastruktūros valdytoją mažinant mokesčius tinklo naudotojams perkelti dalį papildomų pajamų, gautų dėl veiksmingumo padidėjimo, nors jis gali nesugebėti padengti visų infrastruktūros teikimo išlaidų. Pagal tokį aiškinimą valstybė narė už tokį perkėlimą turėtų finansuoti infrastruktūrą. Reikia konstatuoti, kad toks aiškinimas prieštarauja Direktyvos 2001/14 6 straipsnio 1 dalies antrai pastraipai, kurioje nustatyta, kad valstybė narė gali, laikydamasi 7 ir 8 straipsniuose nurodytos mokesčių ėmimo sistemos, pareikalauti, kad infrastruktūros valdytojo sąskaitose pajamos be valstybės finansavimo būtų lygios išlaidoms. 109. Todėl reikia daryti išvadą, kad pareiga skatinti infrastruktūros valdytoją skatinimo priemonėmis mažinti infrastruktūros teikimo išlaidas ir prieigos prie geležinkelių infrastruktūros mokesčių dydį šiuo atveju įgyvendinama priemonėmis, kuriomis siekiama sumažinti infrastruktūros teikimo išlaidas, nes tos priemonės taip pat turi įtakos mokesčių mažinimui <...>. <...> 128. Direktyvos 91/440 10 straipsnio 7 dalyje ir Direktyvos 2001/14 30 straipsnio 4 dalyje aiškiai nenumatyta, kad valstybė narė turi įgyvendinti priemones, kurios reguliavimo institucijai leistų rinkti duomenis nesant skundo ar įtarimų, kad pažeistos tos direktyvos, ir numatyti sankcijas už šiuos galimus pažeidimus. <...> 2013 m. vasario 28 d. Teisingumo Teismo (pirmoji kolegija) sprendimas byloje Europos Komisija prieš Vokietijos Federacinę Respubliką (byla C-556/10, Rink., p. I-0000) 7.1. 7.2. Pagalba transportui

Turinys

Transportas – Su pagalba susiję įkainiai ir sąlygos – Įvertinimas – Leidimas – Komisijos galios ir pareigos (EEB sutarties 80 straipsnis [dabar – SESV 96 straipsnis]) <...> 4. Įgalinant Komisiją savo iniciatyva arba valstybės narės prašymu įvertinti su pagalba susijusius įkainius ir sąlygas, o taip pat nurodant, kad atliekant vertinimą turi būti atsižvelgiama į reikalavimus, poreikius, problemas ir padarinius numatytus 80 straipsnio 2 dalyje [dabar – SESV 96 straipsnis], Sutartimi Komisijai buvo suteikta plati diskrecija nuspręsti ne tik dėl įkainių, bet ir dėl sąlygų, kuriomis remiantis tokie įkainiai yra leidžiami. Todėl ši nuostata negali būti aiškinama kaip nustatanti pareigą Komisijai suteikti leidimą pagalbai kai yra vykdomos tam tikros sąlygos, arba kaip nustatanti pareigą Komisijai leisti taikyti tokias sąlygas tol, kol leidimo išdavimo metu egzistavusios sąlygos yra tenkinamos. 5. Be to, 80 straipsnio 2 dalyje vartojamas žodis „ypač“ parodo, kad Komisija gali įvertinti ir kitas aplinkybes, kurios gali būti aiškiai nesuderinamos su nurodytomis šiame straipsnyje. Sutarties 80 straipsnyje pateikiama nuoroda į atitinkamos regioninės ekonominės politikos reikalavimus pabrėžiama šių aplinkybių svarba Bendrijos kontekste. Todėl reikalavimų tenkinimas nebūtinai reiškia pasiūlytų priemonių patvirtinimą, o įpareigoja Komisiją naudotis jai suteikta plačia diskrecija siekiant Bendrijos tikslų. Atsižvelgdama į tai, Komisija taikydama 80 straipsnio 2 dalį turi derinti esminius bendros rinkos poreikius su specialiaisiais regioninės plėtros reikalavimais.

2001 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/14/EB dėl geležinkelių infrastruktūros pajėgumų paskirstymo, mokesčių už naudojimąsi geležinkelių infrastruktūra ėmimo ir saugos sertifikavimo (OL 2004 m. specialusis leidimas, 7 skyrius, 5 tomas, p. 404) 21


1969 m. liepos 9 d. Teisingumo Teismo sprendimas byloje Italija prieš Europos Komisiją (byla 1/69, Rink., 1969, p. 277) Transportas – Pagalba transportui – Bendra pagalbos sistema – Taikymas (EEB sutarties 77 ir 92 straipsniai [dabar – SESV 93 ir 107 straipsniai])22 <...> 6. Grįsdama savo prieštaravimą [Belgija] mano, kad kompensacija, <...>, kuri laikytina pagalba pagal Sutarties 77 straipsnį [dabar SESV 93 straipsnis] dėl šio straipsnio specifikos, nepatenka į Sutarties 92 straipsnio [dabar SESV 107 straipsnis] taikymo sritį, kurio 1 dalis aiškiai nurodo, kad jis yra taikomas „išskyrus tuos atvejus, kai Sutartis numato kitaip“. <...> 10. <...> Sutarties 77 straipsnio, kuriuo pripažįstama, kad pagalba transportui gali būti suderinama su Sutartimi tik aiškiai apibrėžtais atvejais, kai nėra kenkiama bendriesiems Bendrijos interesams, poveikis negali būti toks, kad pagalba transportui nepatektų į bendrą Sutartimi nustatytą sistemą dėl valstybių pagalbos teikimo ir kuriai nebūtų taikoma kontrolė ir procedūros nustatytos Sutartyje. 1978 m. spalio 12 d. Teisingumo Teismo sprendimas byloje Komisija prieš Belgiją (byla 156/77, Rink., 1978, p. 1881) Transportas – Valstybių narių veiksmai susiję su viešųjų paslaugų prievolėmis – Reglamentas (EEB) Nr. 1191/6923 – Reglamentas (EEB) Nr. 1107/7024 – Pagalba transportui – Įtaka valstybių narių prekybai25 <...> 77. <...> [R]eikia pastebėti, pirma, jog nėra neįmanoma, kad įmonei, teikiančiai tik vietos ir regiono transporto paslaugas ir neteikiančiai jokių kitų transporto paslaugų už kilmės šalies ribų, valstybės suteikta subsidija vis tiek gali daryti įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai. 78. Kai valstybė narė suteikia atitinkamai įmonei valstybės subsidiją, šios įmonės transporto paslaugų teikimas gali būti išlaikytas arba paskatintas, todėl kitoje valstybėje narėje įsteigta įmonė turi mažiau galimybių teikti savo transporto paslaugas šios valstybės narės rinkoje.26 <...> 81. Pagaliau, vadovaujantis Teisingumo Teismo praktika, nėra ribos ar procentinio dydžio, žemiau kurio gali būti laikoma, kad nedaroma jokia įtaka valstybių narių tarpusavio prekybai. Vien

Šioje byloje Komisija pateikė ieškinį ES Teisingumo Teismui prieš Belgiją, kuriuo reikalavo nutraukti arba pakeisti valstybės pagalbos teikimą Belgijos geležinkelių įmonei, kadangi buvo remiamasi netinkamu Reglamento (EEB) Nr. 1107/70 teisiniu pagrindu. Belgija pareiškė, kad ieškinys yra nepriimtinas, nes jis nepatenka į Sutarties 93 straipsnio 2 dalies antrąją pastraipą (dabar – SESV 108 straipsnio 2 dalies antroji pastraipa), nes valstybės pagalbą transporto srityje reglamentuoja specialusis Sutarties 77 straipsnis (dabar – SESV 93 straipsnis). 23 1969 m. birželio 26 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 1191/69 dėl valstybių narių veiksmų, susijusių įsipareigojimais, neatskiriamais nuo viešosios paslaugos geležinkelio, kelių ir vidaus vandenų transporto srityje sąvokos (OL 2004 m. specialusis leidimas, 7 skyrius, 1 tomas, p. 19). 24 1970 m. birželio 4 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 1107/70 dėl pagalbos teikimo geležinkelio, kelių ir vidaus vandenų transportui (OL 2004 m. specialusis leidimas, 7 skyrius, 1 tomas, p. 39). 25 Vokietijos nacionalinis teismas kreipėsi Į ESTT prašydamas išaiškinti, ar subsidijoms, skirtoms kompensuoti vietos transporto viešosios paslaugos nuostolius, yra taikytinas draudimas teikti valstybės pagalbą. Vokietijos teismo nagrinėjamoje byloje Altmark Trans buvo išduotos licencijos teikti reguliaraus keleivinio transporto paslaugas tam tikroje Vokietijos vietovėje. Šios licencijos buvo kelis kartus pratęstos. Nahverkehrsgesellschaft tvirtina, kad licencijos buvo pratęstos neteisėtai, nes Altmark Trans neatitiko licencijuojamai veiklai keliamo ekonominio nepriklausomumo kriterijaus, be to Altmark Trans iš valstybinių lėšų buvo teikiamos subsidijos, kurios yra nesuderinamos su Bendrijos taisyklėmis dėl valstybės pagalbos teikimo. 26 Žr. 1988 m. liepos 13 d. sprendimo Prancūzija prieš Komisiją, 102/87, Rink. p. 4067, 19 punktą; 1991 m. kovo 21 d. sprendimo Italija prieš Komisiją , C‑305/89, Rink. p. I‑1603, 26 punktą ir 1994 m. rugsėjo 14 d. sprendimo Ispanija prieš Komisiją, sujungtose bylose C-278/92–C-280/92, Rink. p. I-4103, 40 punktą. 22


tai, kad gaunamos valstybės pagalbos dydis yra santykinai mažas arba įmonė, gaunanti paramą, yra nedidelė, nereiškia, kad negali būti daroma įtaka valstybių narių tarpusavio prekybai.27 82. Taigi antroji sąlyga dėl Sutarties 92 straipsnio 1 dalies [dabar SESV 107 straipsnio 1 dalis] taikymo, kad pagalba turi galėti daryti įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai, nepriklauso nei nuo vietinio ar regioninio teikiamų transporto paslaugų pobūdžio, nei nuo susijusios veiklos srities masto. <...> 88. Tačiau, kad konkrečiu atveju tokia kompensacija nebūtų priskirta valstybės pagalbai, turi būti tenkinamos kelios sąlygos. 89. Pirma, įmonė gavėja privalo faktiškai būti įpareigota vykdyti viešosios paslaugos įpareigojimus, o šie įpareigojimai turi būti aiškiai apibrėžti. Todėl pagrindinėje byloje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi išnagrinėti, ar viešosios paslaugos įpareigojimai, kurie buvo nustatyti Altmark Trans, yra aiškiai apibrėžti vidaus teisės aktuose ir (arba) pagrindinėje byloje nagrinėjamose jai išduotose licencijose. 90. Antra, kriterijai, kuriais remiantis apskaičiuojama kompensacija, turi būti nustatyti iš anksto objektyviu ir skaidriu būdu, kad nebūtų suteikta ekonominė nauda, kuri galėtų sudaryti palankesnes sąlygas įmonei gavėjai konkuruojančių įmonių atžvilgiu. 91. Valstybės narės išmokama kompensacija už įmonės patirtus nuostolius be iš anksto nustatytų tokios kompensacijos kriterijų, kai paskui paaiškėja, kad tam tikrų paslaugų, susijusių su viešosios paslaugos įpareigojimų vykdymu, teikimas nebuvo ekonomiškai perspektyvus, yra finansinė priemonė, kuri patenka į Sutarties 92 straipsnio 1 dalyje apibrėžtą valstybės pagalbos sąvoką. 92. Trečia, kompensacija negali viršyti to, kas būtina, siekiant padengti visas ar dalį išlaidų, kurios patiriamos vykdant viešosios paslaugos įpareigojimus, atsižvelgiant į gautas atitinkamas įplaukas ir protingą pelną, susijusį su šių įsipareigojimų vykdymu. Šios sąlygos svarbu laikytis siekiant užtikrinti, kad įmonei gavėjai nėra suteikiama jokia lengvata, kuri išsikraipytų konkurenciją arba keltų tokią grėsmę, sustiprindama šios įmonės konkurencinę padėtį. 93. Ketvirta, kai įmonė, vykdanti viešosios paslaugos įpareigojimus, kiekvienu konkrečiu atveju nėra pasirinkta vadovaujantis viešųjų pirkimų procedūra, kuri leistų pasirinkti paraišką pateikusią organizaciją, galinčią teikti šias paslaugas mažiausiomis visuomenei išlaidomis, reikalingos kompensacijos dydis turi būti nustatytas remiantis išlaidų analize, kurių tipinė įmonė, gerai valdoma ir turinti pakankamai transporto priemonių, kad galėtų atitikti būtinus viešosios paslaugos reikalavimus, būtų patyrusi vykdydama šias pareigas, atsižvelgiant į atitinkamas gaunamas įplaukas ir protingą pelną, susijusį su šių įsipareigojimų vykdymu. <...> 96. Antrojoje prejudicinio klausimo dalyje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Sutarties 77 straipsnis [dabar SESV 93 straipsnis] gali būti taikomas valstybės subsidijoms, kurios kompensuoja papildomas išlaidas, patirtas vykdant viešosios paslaugos įpareigojimus, neatsižvelgiant į Reglamentą Nr. 1191/6928. <...> 101. Sutarties 77 straipsnyje nustatyta, kad valstybės pagalba yra suderinama su šia Sutartimi, jeigu ji skirta transporto koordinavimo reikmėms arba kompensuoja tam tikrus įsipareigojimus, siejamus su viešosios paslaugos sąvoka. 102. Šio sprendimo 37 punkte buvo nurodyta, kad jeigu šioje pagrindinėje byloje nebūtų taikytino reglamento, turėtų būti nustatyta, ar pagrindinėje byloje aptariamoms subsidijoms taikomos Sutarties nuostatos dėl valstybės pagalbos. <...> 104. Tačiau jeigu pagrindinėje byloje Reglamentas Nr. 1191/69 nėra taikomas, iš atsakymo į pirmąją prejudicinio klausimo dalį galima daryti išvadą, kad tiek, kiek pagrindinėje byloje nagrinėjamos subsidijos yra vertintinos kaip kompensacija už transporto paslaugas, teikiamas siekiant vykdyti viešosios paslaugos įpareigojimus, ir tenkina šio sprendimo 89–93 punktuose nustatytas Žr. 1990 m. kovo 21 d. sprendimo Belgija prieš Komisiją („Tubemeuse“), C-142/87 Rink. p. I-959 43 punktą ir 1994 m. rugsėjo 14 d. sprendimo Ispanija prieš Komisiją, sujungtose bylose C-278/92–C-280/92, Rink. p. I-4103, 42 punktą. 28 1969 m. birželio 26 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 1191/69 dėl valstybių narių veiksmų, susijusių įsipareigojimais, neatskiriamais nuo viešosios paslaugos geležinkelio, kelių ir vidaus vandenų transporto srityje sąvokos (OL 2004 m. specialusis leidimas, 7 skyrius, 1 tomas, p. 19) 27


sąlygas, šioms subsidijoms netaikomas Sutarties 92 straipsnis, todėl nėra reikalo remtis Sutarties 77 straipsnyje numatyta šios nuostatos išimtimi. 105. Todėl pirminės teisės nuostatos dėl valstybės pagalbos ir bendrosios transporto politikos pagrindinėje byloje nagrinėjamoms subsidijoms taikomos tik tuomet, jei, pirma, šioms subsidijoms netaikomas Reglamentas Nr. 1191/69 ir, antra, jos buvo suteiktos siekiant kompensuoti papildomas išlaidas, patirtas vykdant viešosios paslaugos įpareigojimus, ir neįvykdytos šio sprendimo 89–93 punktuose nustatytos sąlygos. 106. Tačiau, net jeigu pagrindinėje byloje aptariamos subsidijos turėtų būti įvertintos dėl jų atitikties Sutarties nuostatoms dėl valstybės pagalbos, 77 straipsnyje nustatyta leidžianti nukrypti nuostata negalėtų būti taikoma. 107. 1970 m. birželio 4 d. Taryba priėmė Reglamentą (EEB) Nr. 1107/70 dėl pagalbos teikimo geležinkelio, kelių ir vidaus vandenų transportui (OL L 130, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 7 sk., 1 t., p. 41). Šio reglamento 3 straipsnyje nustatyta, kad „nepažeidžiant Reglamento (EEB) Nr. 1192/69 < ... > ir Reglamento (EEB) Nr. 1191/69 nuostatų < ... >, valstybės narės nesiima koordinacinių priemonių ir nenustato viešosios paslaugos sąvokai būdingų įpareigojimų, pagal kuriuos teikiama pagalba vadovaujantis Sutarties 77 straipsniu, išskyrus šiuos atvejus arba aplinkybes“. Vadinasi, valstybėms narėms daugiau neleidžiama remtis Sutarties 77 straipsniu, išskyrus atvejus, nurodytus Bendrijos antrinėje teisėje. 108. Dėl to, kadangi Reglamentas Nr. 1191/69 šioje byloje netaikomas, o aptariamoms subsidijoms taikoma Sutarties 92 straipsnio 1 dalis, Reglamente Nr. 1107/70 išsamiai išvardijamos aplinkybės, kurioms esant valstybių narių institucijos gali suteikti pagalbą vadovaudamosi Sutarties 77 straipsniu. 109. Todėl į antrąją prejudicinio klausimo dalį reikėtų atsakyti taip: Sutarties 77 straipsnis negali būti taikomas valstybės subsidijoms, kurios kompensuoja papildomas išlaidas, patirtas vykdant viešosios paslaugos įpareigojimus, neatsižvelgiant į Reglamentą Nr. 1191/69. 2003 m. liepos 24 d. Teisingumo Teismo sprendimas Altmark (C-280/00, Rink., 2003, p. I-7747) 7.2. 7.3. Kelių transportas 7.3.1. Socialinės apsaugos teisės aktai

Turinys

Transportas – Kelių transportas – Socialinės nuostatos – Reglamentas (EEB) Nr. 3820/85 – Jo taikymo sritis – Vežimai, iš dalies vykdomi Bendrijos teritorijoje valstybėje narėje registruotomis transporto priemonėmis29 <...> 14. Reglamento Nr. 3820/85 30 2 straipsnio 1 dalis numato, kad „Šis reglamentas taikomas vežimui keliais, kaip jis apibrėžtas pagal 1 straipsnio 1 pastraipą, Bendrijoje“. 15. Šis reglamentas numato tam tikrų socialinių kelių transporto įstatymų harmonizavimą, ypač nustatant taisykles susijusias su vairuotojų vairavimo laiku ir poilsio periodais. Preambulės pirmojoje konstatuojamojoje dalyje numatyta, kad reglamentu pasiekta pažanga turi būti įtvirtinama ir

29

Šioje byloje Nyderlandų teismas kreipėsi į ESTT su prašymu išaiškinti, ar Reglamentas (EEB) Nr. 3820/85 taikytinas ir tiems vežimams, kurie tik iš dalies yra vykdomi Bendrijoje. Pažymėtina, kad šio reglamento nuostatos buvo naujai išdėstytos 2006 m. kovo 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 561/2006 dėl tam tikrų su kelių transportu susijusių socialinių teisės aktų suderinimo ir iš dalies keičiančiu Tarybos reglamentus (EEB) Nr. 3821/85 ir (EB) Nr. 2135/98 bei panaikinančiu Reglamentą (EEB) Nr. 3820/85 (OL 2006, L 102, p. 1). 30 1985 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 3820/85 dėl tam tikrų su kelių transportu susijusių socialinių teisės aktų suderinimo (OL 2004 m. specialusis leidimas, 5 skyrius, 1 tomas, p. 319)


plečiama, be to, būtina siekti, jog minėto reglamento nuostatos taptų lankstesnėmis ir netrukdytų siekti nustatytų tikslų. 16. Atsižvelgiant į tai reikia pažymėti, kad vienas iš pagrindinių Reglamento Nr. 3820/85 tikslų yra kelių saugumo vairuotojų darbo sąlygų gerinimas. 17. Šios taisyklės netektų savo efektyvumo, jeigu Bendrijos sistemos taikymas priklausytų nuo skirtingose valstybėse narėse registruotų transporto priemonių vežimų, kai ir toliau būtų taikomi nacionaliniai teisės aktai tiems vežimams, kurie tik iš dalies yra vykdomi Bendrijoje. 18. Taigi Reglamento Nr. 3280/85 nuostatos yra taikomos visoms kelių transportu teikiamoms paslaugoms vykdomoms Bendrijoje registruotomis transporto priemonėms, net ir tuo atveju, jei vežimas iš dalies yra vykdomas ne valstybėse narėse. 1994 m. birželio 2 d. Teisingumo Teismo (šeštoji kolegija) sprendimas Baudžiamoji byla prieš Van Swieten BV. (byla C-313/92, Rink., 1994, p. I-2177) Transportas – Kelių transportas – Socialinės nuostatos – Registracija – „Darbo laikas“ pagal Reglamento (EEB) Nr. 3821/85 15 straipsnio 2 dalį – Sąvoka <...> 25. Siekiant nustatyti kada pagal apibrėžimą prasideda ir baigiasi darbo laikas, pirmiausia turi būti vadovaujamasi 1994 m. birželio 2 d. Teismo sprendimu byloje Van Swieten31, kurioje Teismas nurodė, jog vairuotojo veiklos laikotarpis prasideda aktyvavus tachografą po savaitinio ar kasdieninio poilsio laikotarpio. Jeigu kasdieninis poilsis truko du ar tirs atskirus laikotarpius, veiklos laikotarpis prasideda pasibaigus bent aštuonių valandų poilsio laikotarpiui. Taigi, darbo laiko pabaiga sutampa su poilsio laiko pradžia arba, jeigu kasdieninis poilsis truko du ar tirs atskirus laikotarpius, prasidėjusiu poilsio, kuris tęsiasi aštuonias valandas iš eilės, laikotarpiu. 26. Todėl atsakymas į pirmąjį ir trečiąjį klausimus yra, kad „darbo laikas“ pagal Reglamento (EEB) Nr. 3821/85 32 15 straipsnio 2 dalį apima vairavimo laiką, visus kitus darbo laikotarpius, kitus laikotarpius, kai darbuotojas būna darbe, pertraukas darbe ir poilsio laikotarpius neviršijančius vienos valandos, kai vairuotojas savo poilsį suskirsto į du ar tris atskirus laikotarpius. Darbo laikas prasideda, kai vairuotojas aktyvuoja tachografą po savaitinio ar kasdieninio poilsio laikotarpio arba, jeigu kasdieninis poilsis truko du ar tirs atskirus laikotarpius, pasibaigus poilsio, kuris tęsėsi aštuonias valandas iš eilės, laikotarpiui. Darbo laikas baigiasi prasidėjus kasdienio poilsio laikotarpiui arba, jeigu kasdieninis poilsis truko du ar tirs atskirus laikotarpius, prasidėjus poilsio, kuris tęsis aštuonias valandas iš eilės, laikotarpiui. 1994 m. birželio 9 d. Teisingumo Teismo (šeštoji kolegija) sprendimas Baudžiamoji byla prieš Marc Michielsen ir Geybels Transport Service NV. (byla C-394/92, Rink., 1994, p. I-2497) Transportas – Kelių transportas – Socialiniai teisės aktai – Viešųjų paslaugų teikimui valstybės institucijų naudojamoms transporto priemonėms, kurios nekonkuruoja su profesionaliais vežėjais, taikoma išimtis – Transporto priemonė, priklausanti įmonei, kuriai suteikta išimtinė teisė ribotą laiką teikti paslaugas pagal sutartį33 31

1994 m. birželio 2 d. sprendimas Baudžiamoji byla prieš Van Swieten BV, byla C-313/92, Rink., p. I-2177, 22-27 punktai. 32 1985 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 3821/85 dėl kelių transporto priemonėse naudojamų tachografų (OL 2004 m. specialusis leidimas, 7 skyrius, 1 tomas, p. 227) 33 Šioje byloje prašymą ESTT priimti prejudicinį sprendimą pateikęs Švedijos nacionalinis teismas klausė, ar transporto įmonei, kuri laimėjo valstybės institucijos skelbtą konkursą teikti viešąsias keleivių transporto paslaugas, gali būti taikoma Reglamento (EEB) Nr. 3820/85 13 straipsnio 1 dalies b punkte numatyta išimtis, kuri atleistų nuo tam tikrų reglamento reikalavimų (šiuo metu šis reglamentas panaikintas, o analogiškos nuostatos yra įtvirtintos šį reglamentą pakeitusiame Reglamente (EB) Nr. 561/2006). Ši išimtis numato, kad ji gali būti taikoma, jeigu vykdomas vežimas nekonkuruoja su privačiais transporto ūkio subjektais.


<...> 19. <...> reikalavimo dalimi, kuria nustatoma, jog turi nebūti konkurencijos su kitais privačiais transporto ūkio subjektais, siekiama užtikrinti didesnį saugumą keliuose ir neleisti, kad vienas, išimtį gavęs vežėjas, nesilaikydamas Reglamento Nr. 3820/8534 nuostatų, sutrikdytų konkurenciją. 20. Kadangi yra keliamas šis dvigubas tikslas, konkurencijos nebuvimas su profesionaliais vežėjais turi būti vertinamas tuo metu, kai išimtinė teisė teikti viešąją paslaugą yra suteikiama, ir sutarties vykdymo laikotarpiu. Kaip yra žinoma, kad įmonė siekianti teikti viešąją paslaugą galėtų sudaryti sutartį, ji turi veikti konkurencinėmis sąlygomis. Be to, net ir sudarius sutartį, įmonė nėra apsaugota nuo konkurencijos, nes ji paslaugas teiks tokiu būdu, kad užsitikrintų sutarties atnaujinimą pasibaigus jos galiojimo terminui. 21. Šioje byloje pripažįstama, jog paslaugos teikimas buvo numatytas konkursiniu būdu. Atitinkamai profesionalūs vežėjai konkuravo tarpusavyje siekdami laimėti konkursą. Gana aišku, kad ir toliau egzistuos konkurencinė aplinka, kadangi pasibaigus ribotam laikotarpiui sudarytai sutarčiai, bus skelbiamas kitas konkursas. 22. Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad įmonės, konkurso būdu įgijusios išimtinę teisę tam tikrą laikotarpį teikti viešąją paslaugą, naudojamos transporto priemonės konkuruoja su profesionaliais vežėjais, nes tokia įmonė turi konkuruoti, jeigu ji nori pratęsti sutartį jai pasibaigus. 1998 m. kovo 17 d. Teisingumo Teismo (penktoji kolegija) sprendimas Baudžiamoji byla prieš Anders Sjöberg (byla C-387/96, Rink., 1998, p. I-1225) Transportas – Kelių transportas – Socialiniai teisės aktai – Kassavaitinio poilsio laikotarpis – Atidėjimas - Sąlygos <...> 16. Tiek kiek Reglamento35 8 straipsnio 5 dalis, nukrypdama nuo bendrosios sistemos, leidžia atidėti kassavaitinį poilsio laikotarpį, toks atidėjimas negali būdu aiškinamas plačiai36. 17. Akivaizdu, kad Reglamento 8 straipsnio 5 dalies tikslas – pagerinti darbo sąlygas ir užtikrinti saugą keliuose – gali geriausiai būti pasiektas reikalaujant atidėtą kassavaitinį laikotarpį sumuoti su kitos savaitės kassavaitiniu laikotarpiu. 18. Toks aiškinimas užtikrina vairuotojams ilgesnį ir nepertraukiamą poilsio laikotarpį, kaip kompensaciją už nepanaudotą jiems priklausantį poilsį, tam, kad būtų užtikrintas jų tinkamas poilsis. <...> 20. Todėl atsakant į pirmąjį klausimą Reglamento 8 straipsnio 5 dalis turi būti aiškinama taip, kad vairuotojas, kuris nusprendžia atidėti jam priklausantį kassavaitinį poilsio laikotarpį, kuriuo turėtų pasinaudoti iki kitos savaitės, privalo ilsėtis du iš eilės einančius ir nepertraukiamus kassavaitinius laikotarpius tą kitą savaitę. 2000 m. rugsėjo 28 d. Teisingumo Teismo (pirmoji kolegija) sprendimas Baudžiamoji byla prieš Graeme Edgar Hume (byla C-193/99, Rink., 2000, p. I-7809) Transportas – Kelių transportas – Socialiniai teisės aktai – Kiti nei vairavimo darbo laikotarpiai pagal Reglamento (EB) Nr. 3821/85 15 straipsnį - Apibrėžimas

1985 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 3820/85 dėl tam tikrų su kelių transportu susijusių socialinių teisės aktų suderinimo (OL 2004 m. specialusis leidimas, 5 skyrius, 1 tomas, p. 319). 35 1985 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 3820/85 dėl tam tikrų su kelių transportu susijusių socialinių teisės aktų suderinimo (OL 2004 m. specialusis leidimas, 5 skyrius, 1 tomas, p. 319). Pažymėtina, kad šio reglamento nuostatos buvo naujai išdėstytos 2006 m. kovo 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 561/2006 dėl tam tikrų su kelių transportu susijusių socialinių teisės aktų suderinimo ir iš dalies keičiančiu Tarybos reglamentus (EEB) Nr. 3821/85 ir (EB) Nr. 2135/98 bei panaikinančiu Reglamentą (EEB) Nr. 3820/85 (OL 2006, L 102, p. 1). 36 Žr. sprendimą byloje C-387/96 Sjöberg, Rink., 1996, p. I-1225, 14 punktas. 34


<...> 23. <...> Vairuotojas, kuris vyksta į tikslią darbdavio nurodytą vietą, jeigu tai nėra įmonės centrinės veiklos vieta, tam, kad perimtų ir vairuotų transporto priemonę, vykdo darbdavio nurodymą. Todėl šios kelionės metu jis laisvai nedisponuoja savo laiku. 24. Be to Teismas jau yra nurodęs, kad pagal Reglamento (EB) Nr. 3821/85 37 15 straipsnį darbo laikotarpis apima laiką, kurio metu vairuotojas iš tikrųjų vykdo veiksmus susijusius su vairavimu, įskaitant patį vairavimą.38 25. Laikas, kurį vairuotojas praleidžia tam, kad atvykti iki transporto priemonės su tachografu yra susijęs su vairavimu, kadangi tai įtakoja jo nuovargį. 26. Toks laikas pagal Reglamento (EB) Nr. 3821/85 15 straipsnį turi būti laikomas darbo laiku, atsižvelgiant į Reglamento (EB) Nr. 3820/8539 tikslą didinti saugumą keliuose. 27. Šis aiškinimas taip pat atitinka vairuotojų darbo sąlygų gerinimo tikslą, nes tokiu būdu yra užtikrinama, kad laikotarpiai, kurių metu jie vykdo jų darbdaviams teikiančius naudą veiksmus, nėra įskaitomi į poilsio laikotarpius. <...> 30. Prievolė užpildyti registracijos lapus nurodant laikotarpius iki automobilio perėmimo yra aiškiai suderinama su Reglamento (EB) Nr. 3821/85 15 straipsniu. 31. Nors ši nuostata įpareigoja vairuotojus naudoti registracijos lapus kiekvieną jų vairavimo dieną, pradedant momentu, kai jie perima transporto priemonę, ši nuostata taip pat numato prievolę, nustatytą vairuotojui, kai jis yra nutolęs nuo transporto priemonės, pildyti registracijos lapus už laikotarpius prieš perimant transporto priemonę. 2001 m. sausio 18 d. Teisingumo Teismo (penktoji kolegija) sprendimas Baudžiamoji byla prieš Skills Motor Coaches Ltd, B.J. Farmer, C.J. Burley and B. Denman (byla C-297/99, Rink., 2001, p. I573) Reglamentai (EEB) Nr. 3820/85 ir Nr. 3821/85 – Kelių transportas – Sąvoka „pagrindinis veiklos centras <...> 20. <...> prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, kaip reikia aiškinti minėto Sprendimo Skills Motor Coaches ir kt.40 21 ir paskesniuose punktuose esančią frazę „pagrindinis veiklos centras“, Reglamentų Nr. 3820/85 41 ir Nr. 3821/85 42 nuostatų atžvilgiu kvalifikuojant laiką, sugaištą vairuotojui atvykstant iš jo gyvenamosios vietos į transporto priemonės, kurioje įrengtas kontrolės įrenginys, paėmimo vietą. <...> 31. <...> [Į] klausimą reikia atsakyti taip, kad minėto Sprendimo Skills Motor Coaches ir kt. 21 ir paskesniuose punktuose esanti sąvoka „pagrindinis veiklos centras“ turi būti apibrėžiama kaip konkreti vairuotojo paslaugų teikimo vieta, t. y. transporto įmonės padalinys, iš kurio jis, vykdydamas įprastas savo funkcijas ir neturėdamas pareigos vykdyti ypatingų darbdavio užduočių, reguliariai išvyksta į kelionę ir į kurį jai pasibaigus grįžta. 2010 m. balandžio 29 d. Teisingumo Teismo (trečioji kolegija) sprendimas Smit Reizen BV prieš Minister van Verkeer en Waterstaat (byla C-124/09, Rink., 2010, p. I-4089) 1985 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 3821/85 dėl kelių transporto priemonėse naudojamų tachografų (OL 2004 m. specialusis leidimas, 7 skyrius, 1 tomas, p. 227) 38 1994 m. birželio 9 d. Teisingumo Teismo (šeštoji kolegija) sprendimas Baudžiamoji byla prieš Marc Michielsen ir Geybels Transport Service NV, 14 punktas (byla C-394/92, Rink., 1994, p. I-2497) 39 1985 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 3820/85 dėl tam tikrų su kelių transportu susijusių socialinių teisės aktų suderinimo (OL 2004 m. specialusis leidimas, 5 skyrius, 1 tomas, p. 319) 40 2001 m. sausio 18 d. sprendimas Baudžiamoji byla prieš Skills Motor Coaches Ltd, B.J. Farmer, C.J. Burley and B. Denman (byla C-297/99, Rink., 2001, p. I-573). 41 1985 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 3820/85 dėl tam tikrų su kelių transportu susijusių socialinių teisės aktų suderinimo (OL 2004 m. specialusis leidimas, 5 skyrius, 1 tomas, p. 319) 42 1985 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 3821/85 dėl kelių transporto priemonėse naudojamų tachografų (OL 2004 m. specialusis leidimas, 7 skyrius, 1 tomas, p. 227) 37


Kelių transportas – Tachografų naudojimo taisyklių pažeidimai – Valstybių narių pareiga nustatyti proporcingas sankcijas – Vienodo dydžio bauda – Sankcijos proporcingumas <...> 19. <...> [P]rašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Reglamento Nr. 561/2006 43 19 straipsnio 1 ir 4 dalyse įtvirtintas proporcingumo reikalavimas turi būti aiškinamas taip, kad juo draudžiama sankcijų sistema, kaip antai nustatyta [Vengrijos] Vyriausybės nutarime Nr. 57/2007, kurioje numatyta skirti to paties dydžio baudą už visus Reglamento Nr. 3821/85 44 13–16 straipsniuose numatytų registracijų lapų naudojimo taisyklių pažeidimus, neatsižvelgiant į jų sunkumą. <...> 24. <...> Šiuo atveju nacionalinės teisės aktais leidžiamos taikyti represinės priemonės neturi viršyti to, kas tinkama ir būtina nagrinėjamų teisės aktų teisėtiems tikslams pasiekti, atsižvelgiant į tai, kad kai galima rinktis tarp kelių tinkamų priemonių, reikia taikyti mažiausiai suvaržančią, o sukelti nepatogumai neturi būti neproporcingi nurodytiems tikslams45. <...> 44. Atsižvelgiant į tai, <...> [į] klausimus reikia atsakyti, kad Reglamento Nr. 561/2006 19 straipsnio 1 ir 4 dalyse įtvirtintas proporcingumo reikalavimas turi būti aiškinamas taip, kad jis draudžia sankcijų sistemą, kaip antai nustatyta Vyriausybės nutarime Nr. 57/2007, pagal kurią numatyta skirti to paties dydžio baudą už visus Reglamento Nr. 3821/85 13–16 straipsniuose numatytų taisyklių dėl registracijų lapų naudojimo pažeidimus, neatsižvelgiant į jų sunkumą. 45. <...> Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia iš esmės sužinoti, ar Reglamento Nr. 561/2006 19 straipsnio 1 ir 4 dalyse įtvirtintas proporcingumo reikalavimas turi būti aiškinamas taip, kad jis draudžia sankcijų sistemą, kaip antai aptariama pagrindinėje byloje, pagal kurią numatoma pažeidėjų atsakomybė be kaltės, ir, antra, šioje sistemoje numatytą sankcijų griežtumą. <...> 57. Iš tiesų, kalbant, pirma, apie sąlygą, kad represinė priemonė neturi viršyti to, kas būtina pagrindinėje byloje nagrinėjamų teisės aktų teisėtiems tikslams pasiekti, reikia konstatuoti, kad kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos galėjo pasiekti numatytus tikslus ir mažiau ribojamomis priemonėmis, nes iš tiesų padarytas pažeidimas nekėlė grėsmės kelių eismo saugumo tikslams ir vairuotojų darbo sąlygoms, numatytoms reglamentuose Nr. 3821/85 ir Nr. 561/2006. 58. Kalbant, pirma, apie sąlygą, kad represinė priemonė neturi būti neproporcinga minėtiems tikslams, reikia konstatuoti, kad, kaip matyti iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, minėtos baudos dydis beveik atitinka vidutinį pagal darbo sutartį dirbančio Vengrijos darbuotojo neto darbo užmokestį. Todėl atrodo, kad pagrindinėje byloje nustatytos sankcijos griežtumas yra neproporcingas padarytam pažeidimui. 59. <...> [Į] klausimus reikia atsakyti, kad Reglamento Nr. 561/2006 19 straipsnio 1 ir 4 dalyse įtvirtintas proporcingumo reikalavimas turi būti turi būti aiškinamas taip, kad juo nedraudžiama sankcijų sistema, kaip antai numatyta Vyriausybės nutarime Nr. 57/2007, pagal kurią numatoma pažeidėjų atsakomybė be kaltės. Tačiau jis turi būti aiškinamas taip, kad juo draudžiamos šioje sistemoje numatytos griežtos sankcijos. 2012 m. vasario 9 d. Teisingumo Teismo (pirmoji kolegija) sprendimas Márton Urbán prieš Vám- és Pénzügyőrség Észak-alföldi Regionális Parancsnoksága (byla C-210/10, Rink., p.)

2006 m. kovo 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 561/2006 dėl tam tikrų su kelių transportu susijusių socialinių teisės aktų suderinimo ir iš dalies keičiantis Tarybos reglamentus (EEB) Nr. 3821/85 ir (EB) Nr. 2135/98 bei panaikinantis Reglamentą (EEB) Nr. 3820/85 (OL 2006, L 102, p. 1). 44 1985 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 3821/85 dėl kelių transporto priemonėse naudojamų tachografų (OL 2004 m. specialusis leidimas, 7 skyrius, 1 tomas, p. 227). 45 Šiuo klausimu žr. 2010 m. kovo 9 d. sprendimo ERG ir kt., C-379/08 ir C-380/08, Rink. p. I-2007, 86 punktą. 43


Direktyva 2002/15/EB 46 – Kelių transporto darbuotojų darbo laiko organizavimas – Savarankiškai dirbantys vairuotojai – Teisinis pagrindas – Vienodo požiūrio principas Dėl teisinio pagrindo, susijusio su įgaliojimų viršijimu 24. Suomijos Respublika teigia, kad nei EB 71 straipsnis [dabar SESV 91 straipsnis], nei 137 straipsnio 2 dalis [dabar SESV 153 straipsnio 2 dalis] Bendrijai nesuteikia teisės reguliuoti savarankiškai dirbančių vairuotojų darbo laiko. <...> 36. Reikia atsižvelgti į tai, kad savarankiškai dirbančių vairuotojų darbo laiko reguliavimu siekiama kelių eismo saugumo tikslo. Kaip Parlamentas ir Komisija teisingai pastebėjo, šis reglamentavimas naudingai papildo Reglamento Nr. 3820/85 47 nuostatas, kurios susijusios tik su kelių eismo saugumui pavojingų veiksnių tai yra su ypač ilgai vairuojančių kelių transporto darbuotojų darbu. <...> 39. Dėl konkurencijos sąlygų suvienodinimo tikslo ginčijamos direktyvos nuostatos, išdėstytos šio sprendimo 33 ir 35 punktuose, skirtos nacionalinės teisės derinimui dėl pagrindinių savarankiškai dirbančių vairuotojų laiko, skirto kelių transporto veiklai, aspektų. Taip jos prisideda prie skirtumų, iškraipančių konkurenciją tarp savarankiškai dirbančių vairuotojų, pašalinimo tarp valstybių narių. 40. Be to, buvo manoma, kad bendrosios nuostatos, kaip antai išdėstytos šio sprendimo 33 ir 35 punktuose, siekiančios pagerinti kelių eismo saugumą, gali prisidėti prie skirtumų, sukeliančių esminį konkurencijos iškraipymą, pašalinimo kelių transporte, ir todėl būti „atitinkamos“ Bendrijos kelių transporto politikai nustatyti EB 71 straipsnio 1 dalies d punkto prasme48. 41. Iš to, kas pasakyta, išplaukia, kad savarankiškai dirbančių vairuotojų darbo laiko reguliavimas, numatytas ginčijamoje direktyvoje, prisideda prie kelių eismo saugumo ir konkurencijos sąlygų suvienodinimo tikslų, numatytų šios direktyvos 1 straipsnyje, įgyvendinimo. Iš to išplaukia, kad EB 71 straipsnis pateikia tinkamą ir pakankamą tos direktyvos taikymo šiai vairuotojų kategorijai teisinį pagrindą. <...> Dėl teisinio pagrindo, susijusio su nediskriminavimo principu ir EB 74 straipsnio [dabar – SESV 94 straipsnis] pažeidimu 62. Ispanijos Karalystė teigia, kad dėl jų įtraukimo į ginčijamos direktyvos taikymo sritį, savarankiškai dirbantys vairuotojai yra neteisingai diskriminuojami, palyginti su pagal darbo sutartį dirbančiaisiais, nes skirtingos situacijos yra traktuojamos vienodai, be objektyvaus pateisinimo. Ji taip pat teigia, kad šis įtraukimas pažeidžia EB 74 straipsnio nuostatas. <...> 65. Reikia pažymėti, kad darbo laiko organizavimo klausimu, su kuriuo susijusi ginčijama direktyva, savarankiškai ir pagal darbo sutartį dirbantys vairuotojai nėra tokioje pačioje situacijoje. Pirmieji, be veiklos, tiesiogiai susijusios su kelių transportu, turi atlikti ir bendrus administracinius darbus, kurių nereikia atlikti antriesiems. 2004 m. rugsėjo 9 d. Teisingumo Teismo (pirmoji kolegija) sprendimas Ispanija ir Suomija prieš Parlamentą ir Tarybą (sujungtos bylos C-184/02 ir C-223/02, Rink., 2004, p. I-7789) 7.3.1.

Turinys

2002 m. kovo 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/15/EB dėl asmenų, kurie verčiasi mobiliąja kelių transporto veikla, darbo laiko organizavimo (OL 2004 m. specialusis leidimas, 5 skyrius, 4 tomas, p. 224). 47 1985 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 3820/85 dėl tam tikrų su kelių transportu susijusių socialinių teisės aktų suderinimo (OL 2004 m. specialusis leidimas, 5 skyrius, 1 tomas, p. 319). 48 1978 m. lapkričio 28 d. sprendimo Schumalla, byla 97/78, Rink. 1978, p. 2311, 6 punktas. 46


7.3.2. Mokesčiai

Turinys

Teismo jurisdikcija – Kai kurių valstybių narių sudaryti susitarimai dėl kelių naudojimo mokesčių – Bendrijos direktyva leidžianti sudaryti susitarimus – Susitarimo nuoroda į direktyvos sąvokas <...> 19. <...> [F]aktas, kad Direktyvos49, kuri minima Susitarimo preambulėje, 8 straipsnis dviem ar daugiau valstybių narių leidžia bendradarbiauti nustatant bendrą mokesčių naudotojų sistemą yra nepakankamas pateisinti požiūrį, kad tokiu tikslu sudarytas susitarimas laikytinas Bendrijos teisės, kurios aiškinimas priklauso Teismo jurisdikcijai, dalimi.50 20. Tokiu faktu tik pripažįstama, kad susitarimo nuostatos yra sudarytos kelių valstybių narių kartu ir tik tai šias nuostatas išskiria iš kitų valstybių narių teisės aktų, kurie galėtų būti priimti valstybių narių atskirai įgyvendinant Direktyvos nuostatas ir kurių aiškinimas nepriklauso Teismo jurisdikcijai pagal Sutarties 177 straipsnį dėl prejudicinių sprendimų.51 21. Vis dėlto šioje byloje, skirtingai nei Hartmann, Pörschke ir Claasen bylose52, nacionalinis teismas prašo ne tik išaiškinti Susitarimo nuostatą, t. y. šio Susitarimo 2 straipsnio 1 dalį, bet jis taip pat prašo Teismo išaiškinti Direktyvos 2 straipsnio ketvirtąją įtrauką, kuria aiškiai daroma nuoroda į Susitarimo 2 straipsnio 1 dalį. 22. Atsižvelgiant į tai, Teismas turi jurisdikciją atsakyti į Oberlandesgericht pateiktą prejudicinį klausimą, tiek kiek tai susiję su Direktyvos 2 straipsnio ketvirtosios įtraukos aiškinimu. 1999 m. spalio 28 d. Teisingumo Teismo (šeštoji kolegija) sprendimas Alois Pfennigmann (byla C193/98, Rink., 1999, p. I-7747) Kelių transportas – Teisės aktų harmonizavimas – Direktyva 93/89 – Tam tikros infrastruktūros naudojimo rinkliavos ir mokesčiai – Netiesioginė diskriminacija remiantis vežėjų pilietybe <...> 92. <...> [Ž]inant, kad konkurencijos iškraipymų prekių vežimo keliais srityje panaikinimas gali būti įgyvendintas tik etapais, Bendrijos teisėkūroje yra aiškiai išreikštas noras pasiekti šį tikslą, kadangi tai yra būtina sąlyga tinkamam vidaus rinkos funkcionavimui, ir būtent todėl nuspręsta harmonizuoti tam tikras rinkliavų ir naudotojų mokesčių taisykles. 93. Štai kodėl Direktyvos53 taikymo srityje Bendrijos įstatymų leidėjas nenorėjo suteikti valstybėms galimybės nukrypti nuo patvirtintų taisyklių, išskyrus tuos atvejus, kurie pagal nustatytas taisykles yra numatyti Direktyvoje.

1993 m. spalio 25 d. Tarybos direktyva 93/89/EEB dėl valstybių narių tam tikroms transporto priemonėms, kuriomis keliais vežamos prekės, taikomų mokesčių ir rinkliavų bei mokesčių taikomų tam tikrai infrastruktūrai (nepaskelbta lietuvių kalba). Ši direktyva buvo panaikinta Teisingumo Teismo sprendimu, todėl ją pakeitė 1999 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 1999/62/EB dėl sunkiasvorių krovinių transporto priemonių apmokestinimo už naudojimąsi tam tikra infrastruktūra (OL 2004 m. specialusis leidimas, 7 skyrius, 4 tomas, p. 372). 50 1998 m. lapkričio 12 d. nutarties Hartmann, byla C-162/98, Rink. 1998, p. I-7083, 10 ir 11 punktai. 51 1998 m. lapkričio 12 d. nutarties Hartmann, byla C-162/98, Rink. 1998, p. I-7083, 12 punktas. 52 Šioje vietoje daroma nuoroda į 1998 m. lapkričio 12 d. nutartis Hartmann, byla C-162/98, Rink., p. I-7083, Pörschke, byla C-194/98, Rink., p., ir Claasen, byla C-313/98, Rink., p. 53 1993 m. spalio 25 d. Tarybos direktyva 93/89/EEB dėl valstybių narių tam tikroms transporto priemonėms, kuriomis keliais vežamos prekės, taikomų mokesčių ir rinkliavų bei mokesčių taikomų tam tikrai infrastruktūrai (nepaskelbta lietuvių kalba). Ši direktyva buvo panaikinta Teisingumo Teismo sprendimu, todėl ją pakeitė 1999 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 1999/62/EB dėl sunkiasvorių krovinių transporto priemonių apmokestinimo už naudojimąsi tam tikra infrastruktūra (OL 2004 m. specialusis leidimas, 7 skyrius, 4 tomas, p. 372) 49


94. Atsižvelgiant į tai, transporto priemonių mokesčių išimtys ar papildomos nuolaidos privalo būti leistos Tarybos ir pagrįstos specialiais socialiniais ir ekonominiais poreikiais, arba susietos su valstybės infrastruktūra (Direktyvos 6 straipsnio 5 dalies a punktas). 95. Be to, nei Direktyvos preambulės konstatuojamosios dalys, nei Direktyvos nuostatos nenumato galimybės remtis nacionaline transporto ar aplinkosaugos politika siekiant pateisinti tarifų pakeitimus, dėl kurių atsiranda netiesioginė diskriminacija, kaip tai numatyta Direktyvos 7 straipsnio b dalyje. Jokia kita Direktyvos nuostata neleidžia nukrypti nuo diskriminavimo draudimo, kai rinkliava yra fiksuota. 2000 m. rugsėjo 26 d. Teisingumo Teismo (šeštoji kolegija) sprendimas Komisija prieš Austriją, (byla C-205/98, Rink., 2000, p. I-7367) Kelių transportas – Leidimas vežėjams nerezidentams teikti krovinių vežimo nacionaliniais keliais paslaugas – Reglamentas (EEB) Nr. 3118/93 – Priimančioji valstybė narė nustatanti transporto priemonės mokestį transporto priemonėms registruotoms įsisteigimo valstybėje narėje ir turinčioms kabotažo leidimus – Neleistinos nuostatos Kelių transportas – Mokesčių nuostatos – Teisės aktų harmonizavimas – Tam tikroms krovinius keliais vežančioms transporto priemonėms nustatyti mokesčiai ir rinkliavos už tam tikros infrastruktūros naudojimą – Direktyva 93/89/EB – Priimančioji valstybė narė nustatanti transporto priemonės mokestį transporto priemonėms registruotoms įsisteigimo valstybėje narėje ir turinčioms kabotažo leidimus – Neleistinos nuostatos <...> 54. Pagal Reglamento Nr. 3118/9354 6 straipsnį kabotažo transporto operacijos šiame straipsnyje išvardintose srityse turi būti atliekamos vadovaujantis priimančiosios valstybės narės įstatymais, reglamentais ir administracinėmis nuostatomis. Ši nuostata atskleidžia, kad 6 straipsnio 1 dalies a-e punktuose nurodytos sritys sudaro išsamų sąrašą, kuriame nėra pareigos registruoti transporto priemonę priimančiojoje valstybėje narėje arba pareigos mokėti transporto priemonės mokestį. 55. Todėl reikalavimas vežėjui registruoti transporto priemonę valstybėje narėje paneigtų pačią kabotažo paslaugos teikimo laisvę, kuria pagal Reglamento Nr. 3118/93 3 straipsnio 3 dalį suteikiama galimybė naudotis registruojant transporto priemonę įsisteigimo valstybėje narėje. 56. Taip pat ir reikalavimas vežėjui sumokėti transporto priemonės mokestį priimančiojoje valstybėje narėje būtų nesuderinamas su Reglamento Nr. 3118/93 tikslu, kuriuo remiantis preambulės antrąja konstatuojamąja dalimi siekiama pašalinti tokias paslaugas teikiantiems asmenims dėl jų pilietybės arba dėl to, kad jie įsteigti ne toje valstybėje narėje, kurioje paslaugą ketinama teikti, visus taikomus apribojimus. 57. Šiuo atveju neturi reikšmės tai, kad pagal Vokietijos teisę transporto priemonės įprastine vieta, pateisinančia transporto priemonei taikytiną Vokietijos nustatytą mokestį, yra laikoma Vokietija, kai šioje valstybėje narėje yra priimami sprendimai dėl transporto priemonės naudojimo. Tokiai įmonei kaip Hoves įmonė buvo suteikta teisė bendradarbiauti su kitoje valstybėje narėje esančia įmone ir jai patikėti priimti tam tikrus sprendimus susijusius su transporto operacijų organizavimu, neprarandant kabotažo paslaugas keliais teikiančios įmonės statuso. 58. Bet kuriuo atveju Reglamento 3118/93 8 straipsnio 1 dalis numato, kad valstybės narės turi padėti viena kitai taikant šį reglamentą. Todėl Vokietijos valdžios institucijoms suabejojus Liuksemburgo valdžios institucijų išduotų kabotažo leidimų teisėtumu, tai buvo jų pareiga kreiptis į leidimą išdavusias institucijas, kad šios, jeigu būtų toks poreikis, galėtų iš naujo įvertinti esamą padėtį. Vis 1993 m. spalio 25 d., Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 3118/93 nustatantis sąlygas, kuriomis vežėjai nerezidentai gali teikti krovinių vežimo nacionaliniais keliais paslaugas valstybėje narėje (OL 2004 m. specialusis leidimas, 7 skyrius, 2 tomas, p. 103), panaikintas 2009 m. spalio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1072/2009 dėl bendrųjų patekimo į tarptautinio krovinių vežimo kelių transportu rinką taisyklių (OL 2009 L 300, p. 72) 54


dėlto Vokietijos valdžios institucijoms, veikiant kaip priimančiosios valstybės narės institucijoms, nėra suteikta teisė atsisakyti pripažinti įsisteigimo valstybės narės išduotus kabotažo leidimus arba nustatyti kabotažo veiklos vykdymo keliais sąlygą, kuri nėra numatyta Reglamente Nr. 3118/93. 55 <...> 60. <...> Nacionalinis teismas iš esmės klausia, ar Direktyvos 93/89 56 5 straipsnis draudžia priimančiosios valstybės narės nacionalines nuostatas, kaip jos suprantamos pagal Reglamento Nr. 3118/93 1 straipsnio 1 dalį, kuriomis pastaroji valstybė narė nustato transporto priemonės mokestį už naudojimąsi keliais krovinių vežimui tuo pagrindu, kad šių transporto priemonių įprasta buvimo vieta yra priimančiosios valstybės narės teritorijoje, nors jos yra registruotos ir Direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje numatytas mokestis yra mokamas įsisteigimo valstybėje narėje, ir šios transporto priemonės yra naudojamos priimančiojoje valstybėje narėje vykdant kabotažo keliais veiklą pagal įsisteigimo valstybės narės teisėtai išduotus leidimus. <...> 66. Pagrindinėje byloje ginčas kilo dėl pozityvios įstatymų kolizijos susijusios su transporto priemonių registravimu ir atitinkamai jų apmokestinimu. Iš vienos pusės Liuksemburgo teisės aktais reikalaujama registruoti Hoves įmonės transporto priemones dėl to, kad šios įmonės pagrindinės buveinės vieta yra Liuksemburge, iš kitos pusės Vokietijos teisės aktai reikalauja registruoti tas pačias transporto priemones Vokietijoje, nes čia yra jų įprastinė buvimo vieta. Dėl transporto priemonių registravimo ir jų apmokestinimo sąsajos transporto priemonių mokestį reikalaujama sumokėti pagal abiejų valstybių narių teisės aktus. 67. Todėl reikia pastebėti, kad Direktyva 93/89 harmonizavo tam tikrų komercinių transporto priemonių, viršijančių tam tikrą leistiną pakrautos transporto priemonės svorį, apmokestinimo nacionalines sistemas, siekiant panaikinti konkurencijos iškraipymus tarp transporto priemonių iš skirtingų valstybių narių. <...> 70. Vis dėlto, Direktyvoje 93/89 nėra nustatytos teisės aktų kolizijos taisyklės nuspręsti, kuri valstybė narė yra kompetentinga reikalauti registracijos. 71. Tačiau Reglamento 3118/93 tikslas – paskatinti kabotažo paslaugų keliais vystymą bei kartu harmonizuoti tam tikrų komercinių transporto priemonių, patenkančių į Direktyvos 93/89 taikymo apimtį, apmokestinimą – negalėtų būti pasiektas, jeigu priimančioji valstybė narė, remdamasi tuo, kad transporto priemonė patenka į nacionalinių teisės aktų, reglamentuojančių apmokestinimą, taikymo apimtį, galėtų iš vežėjo, naudojančio transporto priemonę kabotažui pagal iš įsisteigimo valstybės narės teisėtai gautus leidimus, reikalauti sumokėti vieną iš Direktyvos 93/89 3 straipsnio 1 dalyje numatytų mokesčių, kai toks mokestis jau yra sumokėtas valstybėje narėje. 2002 m. liepos 2 d. Teisingumo Teismo sprendimas Andreas Hoves Internationaler Transport-Service SARL prieš Finanzamt Borken (byla C-115/00, Rink., 2002, p. I-6077) 7.3.2.

Turinys

Žr., 2000 m. vasario 10 d. sprendimas FTS v Bestuur van het Landelijk Instituut Sociale Verzekeringen, C-202/97, Rink., p. I-883, 51-56 punktai, ir 2000 m. kovo 30 d. sprendimas Banks and Others v Théâtre Royal de la Monnaie, Case C-178/97, Rink., I-2005, 38-43 punktai. 56 1993 m. spalio 25 d. Tarybos direktyva 93/89/EEB dėl valstybių narių tam tikroms transporto priemonėms, kuriomis keliais vežamos prekės, taikomų mokesčių ir rinkliavų bei mokesčių taikomų tam tikrai infrastruktūrai (nepaskelbta lietuvių kalba). Ši direktyva buvo panaikinta Teisingumo Teismo sprendimu, todėl ją pakeitė 1999 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 1999/62/EB dėl sunkiasvorių krovinių transporto priemonių apmokestinimo už naudojimąsi tam tikra infrastruktūra (OL 2004 m. specialusis leidimas, 7 skyrius, 4 tomas, p. 372) 55


7.3.3. Bendrijos vairuotojo pažymėjimas

Turinys

Direktyva 91/439/EEB – Pažymėjimo atėmimas valstybėje narėje dėl narkotinių medžiagų arba alkoholio vartojimo – Kitoje valstybėje narėje išduotas naujas pažymėjimas – Atsisakymas pripažinti teisę vairuoti pirmoje valstybėje narėje – Direktyvos 91/439/EEB neatitinkanti gyvenamoji vieta <...> 68. Kelių eismo saugumui gali kilti grėsmė, jeigu minėtos gyvenamosios vietos sąlygos nebūtų laikomasi tokio asmens atžvilgiu, kuriam buvo taikyta teisės vairuoti apribojimo, suspendavimo, atėmimo ar panaikinimo priemonė šios Direktyvos 91/43957 8 straipsnio 4 dalies prasme. <...> 70. Atsižvelgiant į visus pirmiau išdėstytus argumentus, į pateiktus klausimus reikia atsakyti, jog Direktyvos 91/439 1 straipsnio 2 dalis, 7 straipsnio 1 dalis ir 8 straipsnio 2 bei 4 dalys turi būti aiškinamos taip, kad tokiomis aplinkybėmis, kokios nagrinėjamos pagrindinėje byloje, jos draudžia valstybei narei atsisakyti savo teritorijoje pripažinti teisę vairuoti, kurią suteikia vėliau, pasibaigus bet kokiam suinteresuotajam asmeniui taikomo draudimo prašyti naujo pažymėjimo laikotarpiui, kitos valstybės narės išduotas vairuotojo pažymėjimas, ir todėl šio pažymėjimo galiojimui bei jo savininkui netaikomos sąlygos, kurias įvykdyti reikalaujama išduodant naują vairuotojo pažymėjimą pirmoje valstybėje narėje po to, kai jis buvo atimtas, įskaitant tinkamumo vairuoti patikrinimą, patvirtinantį, kad nebeegzistuoja atėmimo priežasčių. Tokiomis pat aplinkybėmis minėtos nuostatos nedraudžia valstybei narei atsisakyti savo teritorijoje pripažinti teisę vairuoti, kurią suteikia vėliau kitos valstybės narės išduotas vairuotojo pažymėjimas, jeigu, remiantis jame esančiais įrašais arba kita neginčijama informacija iš išdavimo valstybės narės, nustatoma, kad tuo metu, kai buvo išduotas minėtas pažymėjimas, jo savininkas, kuriam pirmosios valstybės narės teritorijoje buvo taikoma anksčiau turėto pažymėjimo atėmimo priemonė, neturėjo nuolatinės gyvenamosios vietos išdavimo valstybės narės teritorijoje. 2008 m. birželio 26 d. Teisingumo Teismo (trečioji kolegija) sprendimas Matthias Zerche (C-334/06) ir Manfred Seuke (C-336/06) prieš Landkreis Mittweida ir Steffen Schubert (C-335/06) prieš Landkreis Mittlerer Erzgebirgskreis (sujungtos bylos C-334/06 iki C-336/06, Rink., 2008, p. I-469) Direktyva 91/439/EEB – Abipusis vairuotojo pažymėjimų pripažinimas – Neatsižvelgiant į nuolatinės gyvenamosios vietos sąlygą valstybės narės išduotas vairuotojo pažymėjimas – Priimančiosios valstybės narės atsisakymas pripažinti remiantis vien nuolatinės gyvenamosios vietos sąlygos nesilaikymu <...> 26. Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal Direktyvos 91/439 58 4 konstatuojamąją dalį Sąjungos teisės aktų leidėjas nusprendė, kad, siekiant stiprinti kelių eismo saugumą, reikia nustatyti minimalius vairuotojo pažymėjimo išdavimo reikalavimus. Tarp šių minimalių reikalavimų yra šios direktyvos 7 straipsnio 1 dalies b punkte nustatyta nuolatinės gyvenamosios vietos sąlyga, pagal kurią vairuotojo pažymėjimai išduodami tik kandidatams į vairuotojus, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra pažymėjimą išduodančiosios valstybės narės teritorijoje arba kurie gali pateikti įrodymų, kad jie yra ten studijavę bent šešis mėnesius.

1991 m. liepos 29 d. Tarybos direktyva 91/439/EEB dėl vairuotojo pažymėjimų (OL 2004 m. specialusis leidimas, 7 skyrius, 1 tomas, p. 317) 58 1991 m. liepos 29 d. Tarybos direktyva 91/439/EEB dėl vairuotojo pažymėjimų (OL 2004 m. specialusis leidimas, 7 skyrius, 1 tomas, p. 317) 57


27. Teisingumo Teismas jau nusprendė, kad nuolatinės gyvenamosios vietos sąlyga, nesant visiško valstybių narių teisės aktų suderinimo vairuotojo pažymėjimų išdavimo srityje, be kita ko, padeda kovoti su „vairuotojo pažymėjimų turizmu“. Beje, ši sąlyga būtina kontroliuojant tinkamumo vairuoti reikalavimo laikymąsi59. 28. Be to, gyvenamosios vietos sąlygai, pagal kurią apibrėžiama išdavusioji valstybė narė, kaip išankstinei sąlygai, leidžiančiai patikrinti, ar kandidatas į vairuotojus įvykdo kitas Direktyva 91/439 įtvirtintas sąlygas, tenka ypatinga reikšmė kitų direktyvoje nustatytų sąlygų atžvilgiu60. 29. Kaip teigė generalinis advokatas išvados 33 punkte, dėl kandidato gauti vairuotojo pažymėjimą nuolatinės gyvenamosios vietos šioje direktyvoje nedaromas skirtumas tarp vairuotojo pažymėjimo išdavimo pirmą kartą ir išdavimo po to, kai buvo atimtas ankstesnis pažymėjimas. Abiem atvejais šis išdavimas priklauso nuo nuolatinės gyvenamosios vietos egzistavimo arba bent šešių mėnesių studijų išduodančiosios valstybės narės teritorijoje įrodymų. 30. Svarbu konstatuoti, kad nuolatinės gyvenamosios vietos sąlyga yra labai svarbi pirmą kartą išduodant vairuotojo pažymėjimą. 31. Iš tiesų, jei tokiu atveju nesilaikoma šios sąlygos, išdavusiosios valstybės narės kompetentingoms institucijoms yra sunku, o gal ir neįmanoma patikrinti, ar laikomasi kitų Direktyvoje 91/439 nustatytų sąlygų. Neatlikus tokio patikrinimo, išduoto vairuotojo pažymėjimo savininkas gali neturėti, be kita ko, reikalingų vairavimo žinių ir įgūdžių, todėl kils grėsmė kelių eismo saugumui. Be to, gali būti suabejota principu, kad asmuo gali turėti tik vieną vairuotojo pažymėjimą, numatytu tos pačios direktyvos 7 straipsnio 5 dalyje. <...> 33. Atsižvelgiant į tai, kas minėta, į prejudicinį klausimą reikia atsakyti taip, kad Direktyvos 91/439 1 straipsnio 2 dalį, 7 straipsnio 1 dalies b punktą bei 8 straipsnio 2 ir 4 dalis reikia aiškinti taip, kad jais nedraudžiama priimančiajai valstybei narei atsisakyti savo teritorijoje pripažinti kitos valstybės narės išduotą vairuotojo pažymėjimą, jei iš šio pažymėjimo įrašų nustatyta, kad nebuvo laikomasi šios direktyvos 7 straipsnio 1 dalies b punkte numatytos nuolatinės gyvenamosios vietos sąlygos. Faktas, kad šio vairuotojo pažymėjimo savininkui priimančioji valstybė narė netaikė jokių Direktyvos 91/439 8 straipsnio 2 dalyje numatytų priemonių, šiuo atžvilgiu nėra svarbus. 2011 m. gegužės 19 d. Teisingumo Teismo (antroji kolegija) sprendimas Mathilde Grasser prieš Freistaat Bayern (byla C-184/10, Rink., 2011, p. I-4057) Direktyva 91/439/EEB – Abipusis vairuotojo pažymėjimų pripažinimas – Gyvenamosios vietos valstybės narės išduoto vairuotojo pažymėjimo atėmimas ir B ir D kategorijų transporto priemonių vairuotojo pažymėjimo išdavimas kitoje valstybėje narėje – Gyvenamosios vietos valstybės narės atsisakymas pripažinti – Pareiga turėti galiojantį B kategorijos transporto priemonių vairuotojo pažymėjimą D kategorijos transporto priemonių vairuotojo pažymėjimo išdavimo momentu <...> 31. Vis dėlto iš 2008 m. lapkričio 20 d. Sprendimo Weber (C-1/07, Rink. p. I-8571) matyti, jog pagal Direktyvos 91/43961 1 straipsnio 2 dalį ir 8 straipsnio 2 ir 4 dalis nedraudžiama, kad valstybė narė savo teritorijoje atsisakytų pripažinti teisę vairuoti, grindžiamą kitoje valstybėje narėje išduotu 2008 m. birželio 26 d. sprendimas Wiedemann ir Funk, C-329/06 ir C-343/06, Rink. p. I-4635, p.69 2008 m. birželio 26 d. sprendimas Wiedemann ir Funk, C-329/06 ir C-343/06, Rink. p. I-4635, p. 70 61 1991 m. liepos 29 d. Tarybos direktyva 91/439/EEB dėl vairuotojo pažymėjimų (OL 2004 m. specialusis leidimas, 7 skyrius, 1 tomas, p. 317) 59 60


vairuotojo pažymėjimu, kai jo savininkui pirmojoje valstybėje narėje taikoma teisės vairuoti atėmimo priemonė, net jei atėmimo priemonė buvo paskelbta po to, kai buvo išduotas minėtas pažymėjimas, nes asmuo pažymėjimą įgijo tuo metu, kai galiojo pirmojoje valstybėje narėje išduoto vairuotojo pažymėjimo galiojimo laikino sustabdymo priemonė, ir tiek jo galiojimo sustabdymas, tiek jo atėmimas buvo grindžiami pagrindais, kurie jau egzistavo išduodant antrąjį vairuotojo pažymėjimą. 32. Pagrindinėje byloje teisės vairuoti atėmimo teismine tvarka priemonė buvo paskelbta po to, kai Čekijos valdžios institucijos L. Apelt išdavė B kategorijos transporto priemonių vairuotojo pažymėjimą. Tačiau šis vairuotojo pažymėjimas L. Apelt buvo išduotas tuo metu, kai Vokietijos policijos tarnybos atėmė Vokietijoje L. Apelt išduotą vairuotojo pažymėjimą. 33. Kaip nurodė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, šis atėmimas gali būti traktuojamas kaip sustabdymo priemonė, numatyta Direktyvos 91/439 8 straipsnio 2 ir 4 dalyse. Vadinasi, pagal šią direktyvą nedraudžiama, kad Vokietijos valdžios institucijos savo teritorijoje atsisakytų pripažinti Čekijos valdžios institucijų L. Apelt išduotą B kategorijos transporto priemonių vairuotojo pažymėjimą, turint omenyje, kad tiek Vokietijos policijos tarnybų atėmimas, tiek atėmimas teismine tvarka grindžiami pagrindais, kurie jau egzistavo išduodant šį vairuotojo pažymėjimą. 34. Bet kuriuo atveju primintina, kad iš sprendimo pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą matyti, jog šiame vairuotojo pažymėjime nurodyta gyvenamoji vieta Vokietijoje. Vien sąlygos dėl nuolatinės gyvenamosios vietos, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 91/439 7 straipsnio 1 dalies b punktą, nepaisymo gali pakakti pateisinti valstybės narės atsisakymą pripažinti kitos valstybės narės išduotą vairuotojo pažymėjimą. <...> 46. Tad iš Direktyvos 91/439 teksto ir struktūros matyti, kad B kategorijos transporto priemonių vairuotojo pažymėjimas yra būtinas išankstinis pagrindas, siekiant gauti D kategorijos transporto priemonių vairuotojo pažymėjimą. 47. Tad neleidžiant priimančiai valstybei narei atsisakyti pripažinti D kategorijos transporto priemonių vairuotojo pažymėjimą, išduotą remiantis B kategorijos transporto priemonių vairuotojo pažymėjimu, kurį išduodant padarytas pažeidimas, pateisinantį pastarojo vairuotojo pažymėjimo nepripažinimą, būtų pakenkta Direktyvos 91/439 pirmoje ir ketvirtoje konstatuojamosiose dalyse nurodytam kelių eismo saugumo tikslui. <...> 50. Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, į pirmąjį prejudicinį klausimą reikia atsakyti, jog pagal Direktyvos 91/439 1 straipsnio 2 dalį, 5 straipsnio 1 dalies a punktą, 7 straipsnio 1 dalies b punktą ir 8 straipsnio 2 ir 4 dalis nedraudžiama, kad priimančioji valstybė narė atsisakytų pripažinti kitos valstybės narės išduotą B ir D kategorijų transporto priemonių vairuotojo pažymėjimą galiojančiu, jeigu, pirma, šio vairuotojo pažymėjimo savininkui teisė vairuoti B kategorijos transporto priemones buvo išduota pažeidus sąlygą dėl nuolatinės gyvenamosios vietos ir pirmosios valstybės narės policijos tarnyboms jau atėmus šioje valstybėje išduotą vairuotojo pažymėjimą, tačiau teismui dar neatėmus teisės vairuoti šioje valstybėje narėje, ir, antra, šio vairuotojo pažymėjimo savininkui D kategorijos transporto priemonių vairuotojo pažymėjimas buvo išduotas po to, kai teismas jau buvo pritaikęs minėtą atėmimo priemonę ir baigėsi terminas, per kurį buvo draudžiama išduoti naują vairuotojo pažymėjimą. 2011 m. spalio 13 d. Teisingumo Teismo (antroji kolegija) sprendimas Baudžiamoji byla prieš Leo Apelt (byla C-224/10, Rink., p.) Direktyvos 91/439/EEB ir 2006/126/EB – Abipusis vairuotojo pažymėjimų pripažinimas – Valstybės narės atsisakymas pripažinti kitoje valstybėje narėje asmeniui, neatitinkančiam fizinių ir psichinių vairavimo reikalavimų pagal pirmosios valstybės teisės aktus, išduoto vairuotojo pažymėjimo galiojimą


<…> 45. <...> Teisingumo Teismas ne kartą yra nurodęs, kad Direktyvos 91/439 62 8 straipsnio 4 dalyje numatytas leidimas yra nuo bendrojo abipusio vairuotojo pažymėjimų pripažinimo principo nukrypstanti nuostata, kuri dėl to turi būti aiškinama siaurai63. 46. Iš tiesų įsipareigojimo kitų valstybių narių išduotus vairuotojo pažymėjimus pripažinti be formalumų išimtys, subalansuojančios šį principą su kelių eismo saugumo principu, negali būti suprantamos plačiai, neatimant iš valstybėse narėse pagal Direktyvą 91/439 išduotų vairuotojo pažymėjimų abipusio pripažinimo principo jo esmės.64 <…> 59. Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 91/439 1 straipsnio 2 dalis ir 8 straipsnio 2 ir 4 dalys bei Direktyvos 2006/126 65 2 straipsnio 1 dalis ir 11 straipsnio 4 dalis turi būti aiškinamos taip, kad jomis draudžiami priimančiosios valstybės narės teisės aktai, pagal kuriuos ji gali atsisakyti savo teritorijoje pripažinti kitoje valstybėje narėje išduotą vairuotojo pažymėjimą, jei pažymėjimo savininko atžvilgiu priimančiojoje valstybėje narėje nebuvo imtasi Direktyvos 91/439 8 straipsnio 4 dalyje ar Direktyvos 2006/126 11 straipsnio 4 dalies antroje pastraipoje nurodytų priemonių, tačiau šioje valstybėje atsisakyta pirmą kartą jį išduoti, nes nebuvo įvykdyti visi tos valstybės narės teisės aktuose numatyti fiziniai ir psichiniai saugaus motorinės transporto priemonės vairavimo reikalavimai. <...> 75. Vertindamas turimą informaciją, kurią yra pateikusi išdavimo valstybė narė, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas gali atsižvelgti į visas nagrinėjamos bylos aplinkybes. Jis visų pirma gali atsižvelgti į galimą aplinkybę, kad išdavimo valstybės narės pateikta informacija rodo, jog vairuotojo pažymėjimo savininkas šios valstybės teritorijoje buvo tik labai trumpai ir jo gyvenamoji vieta šioje teritorijoje buvo tik fiktyvi, siekiant vienintelio tikslo – išvengti griežtesnių vairuotojo pažymėjimo išdavimo sąlygų taikymo jo faktinės gyvenamosios vietos valstybėje narėje. 76. Tačiau pabrėžtina, kad su Sąjungos piliečiams SESV 21 straipsnio 1 dalimi suteikiamos ir direktyvomis 91/439 ir 2006/126 pripažintos teisės laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje įgyvendinimu tiesiogiai susijusi aplinkybė, jog vairuotojo pažymėjimo savininkas apsigyveno atitinkamoje valstybėje narėje siekdamas pasinaudoti ne tokiais griežtais teisės aktais dėl vairuotojo pažymėjimo išdavimo sąlygų 66 , savaime neleidžia konstatuoti sąlygos dėl nuolatinės gyvenamosios vietos, numatytos minėtų direktyvų atitinkamai 7 straipsnio 1 dalies b punkte ir 7 straipsnio 1 dalies e punkte, nepaisymo, kuriuo pateisinamas valstybės narės atsisakymas pripažinti kitos valstybės narės išduotą vairuotojo pažymėjimą. 77. Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, į antrąjį ir trečiąjį klausimus reikia atsakyti, kad Direktyvos 91/439 1 straipsnio 2 dalis ir 8 straipsnio 2 ir 4 dalys bei Direktyvos 2006/126 2 straipsnio 1 dalis ir 11 straipsnio 4 dalis turi būti aiškinamos taip, kad jomis nedraudžiami priimančiosios valstybės narės teisės aktai, pagal kuriuos ji gali atsisakyti savo teritorijoje pripažinti kitoje valstybėje narėje išduotą vairuotojo pažymėjimą, jei remiantis neginčijama išdavimo valstybės pateikta informacija konstatuojama, kad vairuotojo pažymėjimo savininkas pažymėjimo išdavimo momentu netenkino nuolatinės gyvenamosios vietos sąlygos, numatytos Direktyvos 91/439 7 straipsnio 1 dalies b punkte ir Direktyvos 2006/126 7 straipsnio 1 dalies e punkte. Šiuo atžvilgiu dėl aplinkybės, kad išdavimo valstybė priimančiosios valstybės narės kompetentingoms valdžios 1991 m. liepos 29 d. Tarybos direktyva 91/439/EEB dėl vairuotojo pažymėjimų (OL 2004 m. specialusis leidimas, 7 skyrius, 1 tomas, p. 317) 63 2008 m. lapkričio 20 d. sprendimas Weber, C-1/07, Rink. p. I-8571, 29 punktas; 2009 m. vasario 19 d. sprendimas Schwarz, C-321/07, Rink. p. I-1113, 84 punktas; 2010 m. gruodžio 2 d. nutartis Scheffler, C-334/09, Rink., p. I-12379, 63 punktas. 64 2009 m. liepos 9 d. nutartis Wierer, C-445/08, Rink. p. I-119, 52 punktas, ir 2010 m. gruodžio 2 d. nutartis Scheffler, C-334/09, Rink., p. I-12379, 63 punktas. 65 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2006/126/EB dėl vairuotojo pažymėjimų (nauja redakcija) (OL 2006, L 403, p. 18) 66 1999 m. kovo 9 d. sprendimas Centros, C-212/97, Rink. p. I-1459, 27 p. 62


institucijoms informaciją perdavė ne tiesiogiai, o per trečiuosius asmenis, savaime negalima atmesti to, kad ši informacija gali būti laikoma pateikta išdavimo valstybės narės, su sąlyga, kad ją pateikė tos valstybės narės valdžios institucija. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar informacija, gauta tokiomis aplinkybėmis, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, gali būti laikoma išdavimo valstybės pateikta informacija, ir prireikus ją įvertinti, taip pat, atsižvelgdamas į visas nagrinėjamos bylos aplinkybes, nustatyti, ar tai yra neginčijama informacija, patvirtinanti, kad vairuotojo pažymėjimo savininkas pažymėjimo išdavimo momentu nuolat negyveno išdavimo valstybės narės teritorijoje.

2012 m. kovo 1 d. Teisingumo Teismo (antroji kolegija) sprendimas Baudžiamoji byla prieš Baris Akyüz (byla C-467/10, Rink., p.)

Direktyva 2006/126/EB – Vairuotojo pažymėjimų tarpusavio pripažinimas – Valstybės narės atsisakymas pripažinti asmeniui, iš kurio jos teritorijoje buvo atimtas vairuotojo pažymėjimas, kitoje valstybėje narėje išduotą vairuotojo pažymėjimą galiojančiu <…> 89. Šioje byloje iš to, kas pasakyta, galima daryti išvadą, jog dėl to, kad Čekijos institucijos išdavė W. Hofmann vairuotojo pažymėjimą 2009 m. sausio 19 d., kaip matyti iš šio sprendimo 19 ir 20 punktų, pasibaigus draudimo prašyti išduoti naują pažymėjimą laikotarpiui, nustatytam kartu su pažymėjimo atėmimo priemone, kuri Vokietijoje buvo paskirta suinteresuotajam asmeniui, Vokietijos institucijos neturi teisės atsisakyti pripažinti taip išduotą pažymėjimą galiojančiu. 90. Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, remdamasis šio sprendimo 48 punkte nurodyta informacija ir atsižvelgdamas į visas jo nagrinėjamo ginčo aplinkybes, turi patikrinti, ar W. Hofmann turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą Čekijos Respublikoje tuo metu, kai gavo vairuotojo pažymėjimą. Jeigu taip nebūtų, Vokietijos institucijos turėtų teisę atsisakyti pripažinti šį pažymėjimą galiojančiu. Šiuo klausimu iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, jog ji grindžiama hipoteze, kad nuolatinės gyvenamosios vietos vairuotojo pažymėjimą išdavusios valstybės narės teritorijoje sąlyga buvo įvykdyta. 91. Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2006/126 67 2 straipsnio 1 dalis ir 11 straipsnio 4 dalies antra pastraipa turi būti aiškinamos taip, kad jomis valstybei narei draudžiama, pasibaigus draudimo prašyti išduoti naują vairuotojo pažymėjimą laikotarpiui, kuris taikomas kitoje valstybėje narėje išduoto pažymėjimo savininkui, net jeigu buvo įvykdyta nuolatinės gyvenamosios vietos pastarosios valstybės teritorijoje sąlyga, atsisakyti pripažinti šį vairuotojo pažymėjimą galiojančiu, kai pirmosios valstybės teritorijoje šiam pažymėjimo savininkui buvo pritaikyta ankstesnio vairuotojo pažymėjimo atėmimo priemonė. 2012 m. balanžio 26 d. Teisingumo Teismo (antroji kolegija) sprendimas Wolfgang Hofmann prieš Freistaat Bayern (byla C-419/10, Rink., p.) 7.3.3.

Turinys

2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2006/126/EB dėl vairuotojo pažymėjimų (nauja redakcija) (OL 2006, L 403, p. 18) 67


7.4. Jūrų transportas

Turinys

Jūrų transportas – Laisvė teikti paslaugas – Ribojimai – Visiems laivams, nepriklausomai nuo operatoriaus pilietybės, taikytini nacionaliniai teisės aktai, kuriais daromas skirtumas tarp vietinio transporto ir transporto į kitas valstybes nares ir kuriais pirmajai kategorijai taikomas palankesnis režimas – Neleidžiama atsižvelgiant į vieningos rinkos tikslus <...> 9. Siekiant įvertinti, ar Komisijos tvirtinimai yra pagrįsti, pirmiausia reikia priminti Reglamento Nr. 4055/86 1 straipsnio 1 dalį: „Laisvės teikti jūrų transporto paslaugas tarp valstybių narių ir valstybių narių bei trečiųjų šalių principas taikomas valstybių narių nacionaliniams subjektams, įsisteigusiems kitoje, o ne toje valstybėje narėje, kuriai yra skirtos paslaugos.“ 10. Kaip Teismas nusprendė byloje Peralta (C-379/92, Rink., 1994, 39 punktas), šia nuostata jūrų transporto paslaugų tarp valstybių narių ir tarp valstybių narių bei trečiųjų šalių teikimo laisvės naudos gavėjai iš esmės yra apibrėžti taip pat kaip jie yra apibūdinti ir Sutarties 59 straipsnyje [dabar SESV 56 straipsnis]. <...> 14. <...> [L]aisve teikti paslaugas prieš valstybę narę gali remtis ne tik kitos valstybės narės nacionaliniai subjektai įsteigti kitoje nei paslaugos gavėjas valstybėje narėje, bet taip pat ir įmonė prieš valstybę, kurioje ji yra įsteigta, kai paslaugos yra teikiamos kitoje valstybėje narėje įsteigtam paslaugų gavėjui.68 15. Jūrų transporto Bendrijoje paslaugos dažnai yra teikiamos ne tik paslaugos gavėjui įsteigtam kitoje valstybėje narėje nei paslaugos teikėjas, bet šios paslaugos pagal apibrėžimą taip pat bent jau iš dalies yra teikiamos kitos valstybės narės teritorijoje nei yra įsteigtas paslaugų teikėjas. 16. Kadangi šioje byloje teikiamos paslaugos patenka į Sutarties 59 straipsnio taikymo sritį, remiantis nuoseklia Teismo praktika 59 straipsnis draudžia taikyti nacionalinius teisės aktus, kuriais be objektyvaus pateisinimo paslaugos teikėjui iš tikrųjų yra trukdoma naudotis šia laisve.69 17. Siekiant vieningos rinkos ir sąlygų, kurios leistų įgyvendinti jos tikslus, paslaugų teikimo laisvė taip pat draudžia taikyti nacionalinius teisės aktus, kuriais paslaugų teikimas tarp valstybių narių padaromas sudėtingesnis nei paslaugų teikimas tik vienos valstybės narės teritorijoje. 18. Taigi jūrų transporto paslaugų teikimui tarp valstybių narių negali būti taikomos griežtesnės sąlygos nei tos, kurios yra taikomos analogiškų paslaugų teikimui valstybės narės vidaus rinkoje. 1994 m. spalio 5 d. Teisingumo Teismo sprendimas Komisija prieš Prancūziją (byla C-381/93, Rink., 1994, p. I-5145) Jūrų transportas – Laisvė teikti paslaugas – Nacionaliniai teisės aktai, kuriais reikalaujama, kad kitose valstybėse narėse įsteigtos įmonės naudotųsi vietinių laivų švartavimo grupių paslaugomis – Kada leidžiama – Sąlygos <...> 60. Atsižvelgiant į galimą jūros transporto paslaugų teikimo laisvės ribojimą, reikia pažymėti, kad švartavimo paslaugos yra techninės laivybos paslaugos, kurios yra būtinos palaikyti saugumą uosto vandenyse ir turi viešosioms paslaugoms būdingas charakteristikas (universalumas, tęstinumas, viešojo intereso reikalavimų tenkinimas, reglamentuotos ir prižiūrimos valdžios institucijų). Kai 68

1994 m. gegužės 17 d. sprendimas Corsica Ferries Italia Srl prieš Corpo dei piloti del porto di Genova, C-18/93, Rink. p. I-1783, 30 punktas, ir kita bendra Teismo praktika, kai paslaugos teikėjas siūlo savo paslaugas kitoje valstybėje narėje nei jis yra įsteigtas: 1991 m. vasario 26 d. sprendimas Komisija prieš Prancūziją, C-154/89, Rink. p. I-659, 9 ir 10 punktai, 1994 m. liepos 14 d. sprendimas Baudžiamoji byla prieš Matteo Peralta, C-379/92, Rink. p. I-3453, 41 punktas. 69 1991 m. liepos 25 d. sprendimas Stichting Collectieve Antennevoorziening Gouda ir kiti prieš Commissariaat voor de Media, C-288/89, Rink. p. I-4007.


papildoma kainos dalis lyginant su patiriamomis tikrosiomis išlaidomis iš tiesų atitinka papildomą mokestį, susijusį su poreikiu teikti universaliąją švartavimo paslaugą, reikalavimas naudotis vietine švartavimo paslauga, net jeigu tai trukdo ir apsunkina laisvą jūrinių paslaugų teikimą, gali būti pateisintas EB sutarties 56 straipsniu [dabar SESV 52 straipsnis] dėl nacionaliniais teisės aktais patvirtintos švartavimo paslaugos viešojo saugumo, kuriuo remiasi švartavimo paslaugą teikiančios grupės. 61. Taigi atsakymas į antrąjį klausimą yra toks, kad Reglamento Nr. 4055/86 ir EB sutarties 59 straipsnio [dabar SESV 56 straipsnis] nuostatos nedraudžia valstybei narei priimti teisės aktų kokie yra nagrinėjami šioje byloje, kuriais iš jūrinių pervežimų įmonių įsteigtų kitoje valstybėje narėje, kai jų laivai atvyksta į uostą pirmojoje valstybėje narėje, reikalaujama naudotis vietinių švartavimo grupių, turinčių išimtines teises, už užmokestį teikiamomis paslaugomis. Tokie teisės aktai, net jeigu jais apsunkinamas laisvas jūrinių paslaugų teikimas, iš tiesų yra pateisinami dėl viešojo saugumo, apibrėžto EB sutarties 56 straipsnyje. 1998 m. birželio 18 d. Teisingumo Teismo (penktoji kolegija) sprendimas Corsica Ferries France SA v Gruppo Antichi Ormeggiatori del porto di Genova Coop. arl, Gruppo Ormeggiatori del Golfo di La Spezia Coop. arl and Ministero dei Trasporti e della Navigazione (byla C-266/96, Rink., 1998, p. I-3949) Jūrų kabotažas – Reglamentas (EEB) Nr. 3577/92 –Taikymas keleivių vežimo paslaugoms Vigo įlankoje –Vieninteliam ūkio subjektui dvidešimčiai metų suteikta administravimo koncesija – Atitiktis – Galimybė sudaryti visuomenės aptarnavimo sutartis arba nustatyti visuomenės aptarnavimo įsipareigojimus – Neveikimo (arba „standstill“) sąlyga <...> 24. <...> [A]iškinant formuluotę „vežimas jūra tarp uostų“, kuri vartojama kontinentinio kabotažo ir salų kabotažo apibrėžimuose, esančiuose Reglamento Nr. 3577/9270 2 straipsnio 1 dalies a ir c punktuose, reikia atsižvelgti į jo tikslą, t. y. įgyvendinti jūrų kabotažo paslaugų teikimo laisvę, remiantis šio reglamento nustatytomis sąlygomis bei išimtimis.71 25. Todėl jūros sąvokos pagal Reglamentą Nr. 3577/92 ir teritorinės jūros sąvokos pagal Montego Bėjaus konvenciją sutapatinimas gali kelti grėsmę minėtam tikslui. Iš tiesų taikant minėtą reglamentą tik teritorinei jūrai šios konvencijos prasme, tai reikštų netaikyti šiame reglamente nurodyto potencialiai svarbių jūrų transporto paslaugų liberalizavimo, kai šios teikiamos vandenyse, esančiuose į sausumos pusę nuo teritorinės jūros bazinės linijos, kurią gali išvesti valstybės narės pagal minėtą konvenciją sujungdamos įlankos natūralių žiočių taškus. 26. Be to, iš Reglamento Nr. 3577/92 neišplaukia, kad Bendrijos teisės aktų leidėjas norėjo apriboti jo taikymo sritį tik teritorine jūra Montego Bėjaus konvencijos prasme. 27. Todėl toks sutapatinimas negalimas. <...> 30. Be to, argumentui, kad jūros transporto paslaugos Vigo įlankoje nėra teikiamos tarp uostų Reglamento Nr. 3577/02 prasme, taip pat negali būti pritarta. 31. Iš tikrųjų, skirtingai nei Direktyva 98/18 72 , kurios 2 straipsnio p punkte nustatyta, jog „uosto akvatorija“ – tai ne jūros zona, o valstybės narės apibrėžtas kitas plotas <...>“, Reglamentas Nr. 3577/92 dėl uosto sąvokos apibrėžimo nenukreipia į minėtų valstybių narių teisę.

1992 m. gruodžio 7 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 3577/92 taikantis laisvės teikti paslaugas principą jūrų transportui valstybėse narėse (jūrų kabotažas) (OL 2004 m. specialusis leidimas, 6 skyrius, 2 tomas, p. 10) 71 2001 m. vasario 20 d. sprendimo Alinar ir kt., C-205/99, Rink. p. I-1271, 19 punktas. 72 1998 m. kovo 17 d. Tarybos direktyva 98/18/EB dėl keleivinių laivų saugos taisyklių ir standartų (OL 2004 m. specialusis leidimas, 7 skyrius, 4 tomas, p. 40). 70


<...> 43. Primintina, kad Reglamento Nr. 3577/92 1 straipsnis aiškiai įtvirtina laisvo jūrų kabotažo paslaugų teikimo Bendrijoje principą.73 44. Taigi nacionalinė priemonė, kai suteikiant administravimo koncesiją dvidešimties metų laikotarpiui, kuris gali būti atnaujintas dešimčiai metų, jūrų transporto Vigo įlankoje paslaugos rezervuojamos vienai įmonei, gali kliudyti ar net užkirsti kelią kitose valstybėse narėse esančioms įmonėms teikti šias paslaugas, ir todėl riboja paslaugų teikimo laisvę. Tas pats pasakytina ir apie atrankos kriterijų, susijusį su Vigo įlankoje įgyta patirtimi jūrų transporto srityje.74 2006 m. kovo 9 d. Teisingumo Teismo (antroji kolegija) sprendimas Europos Komisija prieš Ispanijos Karalystę (byla C-323/03, Rink.,2006, p. I-2161) Transportas – Reglamento (EEB) Nr. 3577/92 75 1 straipsnis ir 2 straipsnio 1 dalis – Jūrų kabotažas – Vilkimo atviroje jūroje paslauga <...> 32. Tokiomis aplinkybėmis iš Reglamento Nr. 3577/92 2 straipsnio 1 dalyje pavartotų žodžių „visų pirma“ daryti išvadą, kad jie gali išplėsti šios nuostatos taikymo sritį taip, kad ji apimtų bet kokią susijusią, papildomą arba pagalbinę jūrų transporto paslaugų valstybėse narėse teikimo atžvilgiu paslaugą, turinčią esminius jūrų kabotažo požymius, kurie yra aiškiai apibrėžti šioje dalyje, ar jų neturinčią, prieštarautų ne tik šio reglamento tikslui, bet ir teisiniam saugumui, kiek tai susiję su pačia šio reglamento apimtimi. 33. Iš to išplaukia, kad vilkimas negali būti laikomas patenkančiu į Reglamento Nr. 3577/92 2 straipsnio 1 dalies taikymo sritį. <...> 2007 m. sausio 11 d. Teisingumo Teismo (antroji kolegija) sprendimas Europos Komisija prieš Graikijos Respubliką (byla C-251/04, Rink.,2007, p. I-67) Jūrų kabotažas – Reglamentas (EEB) Nr. 3577/92 76 – 1 ir 4 straipsniai – Išankstinis administracijos leidimas teikti kabotažo paslaugas – Laivų saugumo sąlygų kontrolė – Tvarkos uostuose palaikymas – Įpareigojimai teikti viešąją paslaugą – Tikslių ir iš anksto žinomų kriterijų nebuvimas <...> 35. [K]aip pirminę pastabą reikia išnagrinėti tai, ar Graikijos įstatyme įtvirtintose normose faktiškai numatyta išankstinio leidimo išdavimo tvarka. 36. Šiuo atžvilgiu reikia pabrėžti, kad iš bylos medžiagos matyti, jog abiejose pagrindinėse bylose priimti sprendimai buvo susiję su laivų savininkų pasiūlytų išvykimo tvarkaraščių pakeitimų nustatymu dėl, pirma, laivų saugumo ir tvarkos uostuose bei, antra, būtinumo užtikrinti tam tikrą vykdomų reisų dažnumą. <...> 41. Šiuo atveju kadangi, kaip tai matyti iš sprendimo pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, Graikijos valdžios institucija ne vien paprasčiausia patvirtina laivų savininkų pareiškimus dėl paskyrimo, bet taip pat gali pakeisti jų siūlomus transporto planus, ypač kiek jie susiję su laivų išvykimo tvarkaraščiu, tokio pakeitimo teisinės pasekmės yra lygios leidimo išdavimui. Darytina

Minėto sprendimo Analir ir kt. 20 punktas ir 2004 m. spalio 21 d. sprendimo Komisija prieš Graikiją, C-288/02, Rink. p. I-10071, 29 punktas. 74 Žr. minėtų sprendimų Analir ir kt. 22 punktą bei Komisija prieš Graikiją 30 punktą. 75 1992 m. gruodžio 7 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 3577/92 taikantis laisvės teikti paslaugas principą jūrų transportui valstybėse narėse (jūrų kabotažas) (OL 2004 m. specialusis leidimas, 6 skyrius, 2 tomas, p. 10). 76 1992 m. gruodžio 7 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 3577/92 taikantis laisvės teikti paslaugas principą jūrų transportui valstybėse narėse (jūrų kabotažas) (OL 2004 m. specialusis leidimas, 6 skyrius, 2 tomas, p. 10). 73


išvada, kad Įstatyme Nr. 2932/2001 yra faktiškai įtvirtinta išankstinio leidimo teikti jūrų kabotažo paslaugas išdavimo tvarka. <...> Dėl priemonių, skirtų kontroliuoti laivų saugumą ir tvarką uoste 43. Kalbant apie klausimą, ar reglamentu, būtent jo 1 straipsniu, draudžiama tokia tvarka, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, pagal kurią gali būti nustatomi laiko tarpsniai dėl laivų saugumo ir tvarkos uostuose sumetimų, reikia priminti, jog nacionalinės teisės aktais, kuriuose jūrų kabotažo paslaugų teikimas leidžiamas tik gavus išankstinį administracinį leidimą, gali būti kliudoma teikti šias paslaugas ar jų teikimas gali tapti mažiau patrauklus, ir todėl gali būti ribojamas jų laisvas judėjimas.77 44. Iš tiesų nagrinėjamu atveju reikia konstatuoti, kad laivų savininkų pasiūlytų tvarkaraščių pakeitimai dėl sumetimų, susijusių su uostų ir laivų saugumu, gali būti laisvės teikti paslaugas jūrų kabotažo srityje reglamento 1 straipsnyje pavartota prasme apribojimas. 45. Vis dėlto toks apribojimas gali būti pateisinamas privalomaisiais bendrojo intereso pagrindais. Kaip matyti iš nusistovėjusios teismo praktikos, tikslas užtikrinti saugumą uostų vandenyse yra toks privalomasis bendrojo intereso pagrindas.78 46. Tam, kad priemonė, pagrįsta saugumo uostų vandenyse sumetimais, būtų pateisinama, ji vis dėlto turi atitikti proporcingumo ir nediskriminavimo reikalavimus. 47. Kalbant būtent apie proporcingumo nagrinėjimą, reikia pripažinti, kad, pirma, išankstinio leidimo išdavimo tvarkos, kuria, kaip ir pagrindinėje byloje nagrinėjama tvarka, siekiama užtikrinti, kad tuo pačiu metu uoste būnant keliems laivams nekiltų pavojus jų saugumui, įtvirtinimas yra tinkama ir būtina priemonė tam, jog būtų pasiektas saugumo uostų vandenyse tikslas. 48. Antra, reikia priminti, jog iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad išankstinio leidimo tvarka negalima pateisinti nacionalinių valdžios institucijų diskrecijos, dėl kurios Sąjungos nuostatos, susijusios su pagrindinėje byloje nagrinėjama pagrindine laisve, prarastų savo veiksmingumą. Todėl tam, kad išankstinio administracinio leidimo suteikimo tvarka būtų pateisinama, net jeigu ja nukrypstama nuo šios laisvės, ji turi būti pagrįsta objektyviais, nediskriminaciniais ir iš anksto žinomais kriterijais, užtikrinančiais, kad taip bus pakankamai apribota nacionalinės valdžios institucijų diskrecija.79 49. Būtinybė apriboti valdžios institucijų diskreciją šiais kriterijais taip pat taikoma, kai esant tokiai situacijai, kaip nagrinėjamoji pagrindinėje byloje, kuri susijusi su laiko tarpsnių paskirstymu keliems suinteresuotiems laivų savininkams, kurie tarpusavyje konkuruoja, nacionalinės valdžios institucijos suteikia pirmenybę kandidatams, kai dėl laivų ir uostų saugumo sumetimų negalima keliems laivams išvykti tuo pačiu metu ar reikalaujama, kad laivų išvykimas būtų išdėstytas su pertraukomis. 50. Šiuo atveju pagal Įstatymo Nr. 2932/2001 4 straipsnio 4 dalies a ir b punktus laivų savininkų pasiūlyti laiko tarpsnių pakeitimai gali būti pagrįsti laivo saugumo ir tvarkos uostuose reikalavimais. Be to, šiose nuostatose numatyta, kad ministras gali pakeisti laivo savininko pareiškimą „tiek, kiek būtina“, ir tinkamai motyvuotu sprendimu. Nors šiais bendrais kriterijais nėra išsamiai apibūdinti saugumo ir tvarkos sumetimai, kuriais galima pateisinti laiko tarpsnių pakeitimą, tačiau atrodo, kad jie yra nacionalinių institucijų diskrecijos įgyvendinimo objektyvus apribojimas, kuris pakankamai tikslus ir iš anksto žinomas. Dėl priemonių, kuriomis nustatomi įpareigojimai teikti viešąją paslaugą 53. <...> [K]aip matyti iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos, išankstinio administracinio leidimo tvarka gali būti priemonė nustatyti įpareigojimus teikti viešąją paslaugą.80 77

2001 m. vasario 20 d. sprendimas Analir ir kt., C-205/99, Rink. p. I-1271, 22 punktas ir 2006 m. kovo 9 d. sprendimas Komisija prieš Ispaniją, C-323/03, Rink. p. I-2161, 44 punktas. 78 1998 m. birželio 18 d. sprendimas Corsica Ferries France, C-266/96, Rink. p. I-3949, 60 punktas. 79 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimas Yellow Cab Verkehrsbetrieb, C-338/09, Rink. p. I-0000, 53 punktas. 80 Minėto sprendimo Analir ir kt. 34 punktas.


54. Atsižvelgiant į tai, kad nebūtinai visi kabotažo maršrutai yra maršrutai, dėl kurių reikia nustatyti įpareigojimus teikti viešąją paslaugą, tokia tvarka yra leidžiama tik jei kompetentingos nacionalinės institucijos nustatė, kad kiekvieno atitinkamo maršruto atveju nepakaktų reguliarių transporto paslaugų, jeigu jų teikimą būtų palikta reguliuoti vien rinkos jėgoms, ir kad ši tvarka yra būtina ir proporcinga siekiant užtikrinti pakankamą reguliaraus transporto į salas ir iš jų paslaugų teikimą.81 55. Galiausiai tokia išankstinio administracinio leidimo tvarka negalima pateisinti nacionalinių valdžios institucijų diskrecijos, dėl kurios reglamento nuostatos prarastų savo veiksmingumą. Taigi ši tvarka turi būti pagrįsta objektyviais, nediskriminaciniais ir suinteresuotosioms įmonėms iš anksto žinomais kriterijais, užtikrinančiais, kad taip bus pakankamai apribota nacionalinės valdžios institucijų diskrecija, kad ja nebus piktnaudžiaujama.82 <...> 58. Be to, labai svarbu, kad įpareigojimų teikti viešąją paslaugą turinys būtų taip pat nustatytas bendra priemone tam, jog šių įpareigojimų detalės ir apimtis būtų iš anksto žinomos. 59. Kalbant apie įpareigojimų teikti viešą paslaugą nustatymo kriterijus, pažymėtina, kad reglamento 4 straipsnio 2 dalis, kurioje įtvirtinti reikalavimai, kurių valstybės narės turi laikytis nustatydamos įpareigojimus teikti viešąją paslaugą, t. y. aptarnaujamų uostų, reguliarumo, tęstinumo, dažnumo, masto teikti paslaugą, imamų mokesčių ir laivo įgulos sukomplektavimo reikalavimai, turi būti laikoma lyg nustatanti baigtinį reikalavimų sąrašą. 60. Šie reikalavimai gali būti laikomi objektyviais kriterijai, į kuriuos valdžios institucijos turi atsižvelgti pagal savo diskreciją siekdamos nustatyti įpareigojimus teikti viešąją paslaugą, ypač kai keli laivų savininkai nori sustoti tame pačiame uoste tuo pačiu metu. 2011 m. kovo 17 d. Teisingumo Teismo (aštuntoji kolegija) sprendimas Naftiliaki Etaireia Thasou AE (C-128/10), Amaltheia I Naftiki Etaireia (C-129/10) prieš Ypourgos Emporikis Naftilías (sujungtos bylos C-128/10 ir C-129/10, Rink.,2011, p. I-1885) Ieškinys dėl panaikinimo – Pamatinis sprendimas 2005/667/TVR – Teršimui iš laivų taikomos teisės įgyvendinimas – Baudžiamosios teisės sankcijos – Bendrijos kompetencija – Teisinis pagrindas – EB 80 straipsnio 2 dalis [dabar SESV 100 straipsnis] <...> 57. Kaip išplaukia iš Teisingumo Teismo praktikos, EB 80 straipsnio 2 dalis visai nepašalina EB sutarties taikymo jūrų transportui, o tik numato, kad konkrečios jos taisyklės, susijusios su bendra transporto politika, numatytos šios sutarties V antraštinėje dalyje, jai nėra taikomos automatiškai.83 58. Tiek, kiek EB 80 straipsnio 2 dalis nenumato jokio eksplicitinio visoms valstybėms narėms bendrų atskirų normų, kurias Taryba gali priimti pagal EB 71 [dabar SESV 91 straipsnis] straipsnio procedūrines nuostatas, apribojimo, Bendrijos teisės aktų leidėjas pagal šią nuostatą turi didelius įgaliojimus priimti norminius aktus, todėl pagal ją ir pagal analogiją su kitomis EB sutarties nuostatomis, susijusiomis su bendra transporto politika, pirmiausia – EB 71 straipsnio 1 dalimi, yra kompetentingas nustatyti būtent „priemones transporto saugumui gerinti“ bei „kitas atitinkamas nuostatas“ jūrų laivybos srityje.84 59. Šiai išvadai, pagal kurią EB 80 straipsnio 2 dalimi jam suteiktą kompetenciją Bendrijos teisės aktų leidėjas gali imtis priemonių jūrų transporto saugumui gerinti, nepaneigia aplinkybė, kad šiuo

Žr. minėto reglamento (EEB) Nr. 3577/92 devintą konstatuojamąją dalį ir minėto sprendimo Analir ir kt. 29 ir 34 punktus. 82 Žr. minėto sprendimo Analir ir kt. 37 ir 38 punktus. 83 Žr. 2007 m. birželio 7 d. sprendimo Komisija prieš Graikiją, C-178/05, Rink. 2007, p. I-4185, 52 punktą. 84 Žr. 2004 m. rugsėjo 9 d. sprendimo Ispanija ir Suomija prieš Parlamentą ir Tarybą, C-184/02 ir C-223/02, Rink. 2002 p. I-7789, 28 punktą. 81


atveju Taryba nemanė, jog būtų tinkama Pamatinį sprendimą 2005/66785 priimti EB 80 straipsnio 2 dalies pagrindu. Iš tikro šiuo atžvilgiu užtenka pažymėti, kad EB 80 straipsnio 2 dalimi suteiktos kompetencijos egzistavimas nepriklauso nuo teisės aktų leidėjo sprendimo ja realiai pasinaudoti. 60. Reikia pridurti, kad tiek, kiek į aplinkos apsaugos, kuri yra vienas iš pagrindinių Bendrijos tikslų, 86 reikalavimus pagal EB 6 straipsnį [dabar SESV 11 straipsnis] turi „būti atsižvelgiama nustatant ir įgyvendinant Bendrijos politikos ir veiklos kryptis“, tokia apsauga turi būti laikoma ir bendros transporto politikos tikslu. Taigi remdamasis EB 80 straipsnio 2 dalimi ir vykdydamas šia nuostata jam suteiktą kompetenciją Bendrijos teisės aktų leidėjas gali nuspręsti skatinti aplinkos apsaugą.87 <...> 65. Be to, šis pamatinis sprendimas, pagal kurį baudžiamosios sankcijos turi būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios, 4 ir 6 straipsniuose nustato baudžiamųjų sankcijų, taikytinų atsižvelgiant į žalą, kurią šie pažeidimai padarė vandens kokybei, gyvūnų ar augalų rūšims ar žmonėms, rūšis ir dydį. <...> 71. Bendrijos teisės aktų leidėjas negali priimti tokių nuostatų, kokios yra Pamatinio sprendimo 2005/667 4 ir 6 straipsniai, tiek, kiek šie straipsniai susiję su taikytinų baudžiamųjų sankcijų rūšimis ir dydžiu. Todėl šios nuostatos nebuvo priimtos pažeidžiant ES 47 straipsnį [dabar ES 40 straipsnis]. 2007 m. spalio 23 d. Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) sprendimas Europos Bendrijų Komisija prieš Europos Sąjungos Tarybą (byla C-440/05, Rink., 2007, p. I-9097) Jūrų transportas – Direktyva 2005/35/EB 88 – Galiojimas – Montego Bėjaus konvencija – Marpol konvencija - 73/78 – Teisiniai padariniai – Galimybė remtis <...> 49. Tiesa, kad visos Bendrijos valstybės narės yra Marpol konvencijos 73/7889 susitariančiosios šalys. Tačiau, kadangi anksčiau valstybių narių vykdyti įgaliojimai Bendrijai visuotinai perleisti nebuvo, vien dėl to, kad šios valstybės yra Marpol konvencijos 73/78 susitariančiosios šalys, Bendrijai negali būti privalomos šioje konvencijoje įtvirtintos normos, kurių ji pati nepatvirtino. 50. Kadangi Bendrijai Marpol konvencija 73/78 nėra privaloma, vien tos aplinkybės, kad Direktyva 2005/35 siekiama į Bendrijos teisę įtraukti šioje konvencijoje numatytas tam tikras normas, irgi nepakanka, jog Teisingumo Teismas turėtų tikrinti šios direktyvos teisėtumą minėtos konvencijos atžvilgiu. <...> 52. Tokiomis sąlygomis reikia konstatuoti, kad Direktyvos 2005/35 galiojimas negali būti vertinamas Marpol konvencijos 73/78 atžvilgiu, nors ji yra privaloma valstybėms narėms. Vis dėlto pastaroji aplinkybė gali turėti padarinių Montego Bėjaus konvencijos90 ir antrinės teisės nuostatų, patenkančių į Marpol konvencijos 73/78 taikymo sritį, aiškinimui. Iš tikrųjų, atsižvelgiant į paprotinį sąžiningumo principą, kuris būdingas bendrajai tarptautinei teisei, ir į EB 10 straipsnį [dabar ES sutarties 4 straipsnis], Teisingumo Teismas šias nuostatas turi aiškinti atsižvelgdamas į Marpol konvenciją 73/78.

2005 m. liepos 12 d. Tarybos pamatinis sprendimas 2005/667/TVR dėl baudžiamosios teisės sistemos stiprinimo, įgyvendinant teršimui iš laivų taikomą teisę (OL L 99, 2007, p. 18) 86 Žr., 2005 m. gruodžio 13 d. sprendimo Komisija prieš Tarybą, C-176/03, Rink. 2005, p. I-7879, 41 punktą. 87 Žr. 2002 m. rugsėjo 19 d. sprendimo Huber, C-336/00, Rink. 2002, p. I-7699, 36 punktą. 88 2005 m. rugsėjo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/35/EB dėl taršos iš laivų ir sankcijų už pažeidimus įvedimo (OL 2005, L 255, p. 11). 89 1973 m. lapkričio 2 d. Konvencija dėl teršimo iš laivų prevencijos, pasirašyta Londone (papildyta 1978 m. vasario 17 d. protokolu) 90 1982 m. gruodžio 10 d. Jungtinių Tautų jūrų teisės konvencija, pasirašyta Montego Bėjuje. 85


53. <...> [K]albant apie Montego Bėjaus konvenciją, Bendrija ją pasirašė ir patvirtino Sprendimu 98/392, o tai reiškia, kad Bendrijai ji privaloma, nes šios konvencijos nuostatos nuo šiol yra sudėtinė Bendrijos teisinės sistemos dalis.91 <...> 59. Tačiau privatūs asmenys iš esmės nesinaudoja autonominėmis teisėmis ir laisvėmis pagal Montego Bėjaus konvenciją. Be kita ko, jie gali naudotis laivybos laisve, tik jeigu įrodo glaudų ryšį tarp jų laivo ir valstybės, kuri jam suteikė nacionalinę priklausomybę ir yra jo vėliavos valstybė. Šis ryšys turi būti įrodomas pagal tokios valstybės vidaus teisę. <...> 61. Beje, iš tam tikrų Montego Bėjaus konvencijos nuostatų, kaip antai jos 17 straipsnio, 110 straipsnio 3 dalies ir 111 straipsnio 8 dalies, matyti, kad teisės lyg ir suteikiamos laivams. Tačiau iš jų neišplaukia, kad šios teisės būtų suteikiamos su šiais laivais susijusiems asmenims, pavyzdžiui, jų savininkams, nes teisinis tarptautinis laivo statusas priklauso nuo vėliavos valstybės, o ne nuo laivo priklausomybės tam tikriems fiziniams ar juridiniams asmenims. <...> 64. Šiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad Montego Bėjaus konvencija nenustato taisyklių, skirtų tiesiogiai ir besąlygiškai taikyti privatiems asmenims ir suteikti jiems teisių ar laisvių, kuriomis būtų galima remtis prieš valstybes, nepaisant valstybės, su kurios vėliava plaukioja laivas, požiūrio. 65. Iš to išplaukia, jog Montego Bėjaus konvencijos pobūdis ir bendra struktūra prieštarauja tam, kad Teisingumo Teismas vertintų Bendrijos teisės akto galiojimą šios konvencijos atžvilgiu. 2008 m. birželio 3 d. Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) sprendimas The Queen, prašoma International Association of Independent Tanker Owners (Intertanko) ir kiti prieš Secretary of State for Transport (byla C-308/06, Rink., 2008, p. I-4057) 7.4. 7.5. Oro transportas

Turinys

Valstybės narės dvišalio “atviro dangaus” susitarimo su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis sudarymas ir taikymas – Antriniai teisės aktai reglamentuojantys oro transporto vidaus rinką (Reglamentai (EEB) Nr. 2299/89, 2409/92 ir 95/93) – Bendrijos išorinė kompetencija – EB sutarties 52 straipsnis [dabar SESV 49 straipsnis] <...> 97. <...> [R]emiantis Reglamento 2409/92 92 1 straipsnio 2 dalies a punktu šis reglamentas netaikomas ne Bendrijos oro vežėjų nustatytoms kainoms ir tarifams, tačiau šis ribojimas taikomas „nepažeidžiant 3 dalies nuostatų“. Remiantis Reglamento 2409/92 1 straipsnio 3 dalimi tik Bendrijos oro vežėjai turi teisę siūlyti naujus produktus arba nustatyti mažesnes kainas, nei mokamas už tokius pačius produktus. 98. Iš šių nuostatų, skaitomų kartu, išplaukia, kad Reglamentu 2409/92 netiesiogiai, bet aiškiai, ne Bendrijos oro vežėjams vykdant skrydžius Bendrijoje buvo nustatytas draudimas siūlyti naujus produktus arba nustatyti mažesnes kainas, nei mokamas už tokius pačius produktus. Šiuo reglamentavimu Bendrijos teisės aktų leidėjas apribojo šių oro vežėjų laisvę pagal jiems penktąja laisve 93 suteiktas teises, vykdant Bendrijos vidaus oro maršrutus, nustatyti kainas ir tarifus. Atitinkamai Reglamento 2409/92 1 straipsnio 3 dalies taikymo srityje Bendrija įgijo išimtinę kompetenciją prisiimti įsipareigojimus su trečiosiomis valstybėmis dėl ne Bendrijos oro vežėjų laisvės nustatyti kainas ir tarifus.

2006 m. gegužės 30 d. sprendimas Komisija prieš Airiją, C-459/03, Rink. p. I-4635, 82 punktas. 1992 m. liepos 23 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 2409/92 dėl oro susisiekimo paslaugų kainų ir tarifų (OL 2004 m. specialusis leidimas, 7 skyrius, 1 tomas, p. 427) 93 Taip vadinama teisė Jungtinių Amerikos Valstijų paskirtajam oro vežėjui vežti keleivius tarp Danijos Karalystės ir kitos Europos Sąjungos valstybės narės, kai skrydis prasideda arba baigiasi Jungtinėse Valstijose. 91 92


102. <...> [P]agal Reglamento Nr. 2299/89 94 1 ir 7 straipsnius, laikantis abipusiškumo principo, reglamentas taip pat yra taikomas trečiųjų valstybių nacionaliniams subjektams Bendrijos teritorijoje siūlantiems naudotis ar naudojantiems kompiuterizuotas rezervavimo sistemas. 103. Taigi pagal reglamento nuostatas Bendrija įgijo išimtinę kompetenciją susitarti su trečiosiomis valstybėmis dėl prievolių kylančių siūlant naudotis ar naudojantis kompiuterizuotomis rezervavimo sistemomis. 106. <...> [R]eglamentas Nr. 95/9395 dėl laiko tarpsnių paskirstymo Bendrijos oro uostuose bendrųjų taisyklių, laikantis abipusiškumo principo, taikytinas trečiųjų valstybių oro vežėjams, o tai reiškia, kad įsigaliojus Reglamentui Bendrija šioje srityje įgijo išimtinę kompetenciją sudaryti susitarimus su trečiosiomis valstybėmis. <...> 128. Šioje byloje susitarimo nuostata dėl oro linijų nuosavybės ir kontrolės be kita ko leidžia Jungtinėms Amerikos Valstijoms Danijos Karalystės paskirtajai oro linijų bendrovei atsisakyti išduoti licencijas ar leidimus arba juos atšaukti, jeigu oro linijų bendrovės esminė nuosavybės dalis arba efektyvi kontrolė nepriskirtina šiai valstybei narei arba Danijos ar Jungtinėms Amerikos Valstijų nacionaliniams subjektams. <...> 131. Atsižvelgiant į tai iš Bendrijos oro linijų visada gali būti atimta teisė pasinaudoti oro transporto susitarimo, sudaryto tarp Danijos Karalystės ir Jungtinių Amerikos Valstijų, nauda, nors galimybė pasinaudoti šia nauda yra garantuojama Danijos oro linijoms. Dėl šios priežasties Bendrijos oro linijos yra diskriminuojamos, kadangi iš jų yra atimama galimybė pasinaudoti priimančiosios valstybės narės, būtent, Danijos Karalystės, savo nacionaliniams subjektams suteikiamu režimu. <...> 133. Taigi susitarimo nuostata dėl oro linijų nuosavybės ir kontrolės pažeidžia Sutarties 52 straipsnį. 2002 m. lapkričio 5 d. Teisingumo Teismo sprendimas Europos Bendrijų Komisija prieš Danijos Karalystę (byla C-467/98, Rink. 2002, p. I-9519)96 Transporto politika – Reglamentas (EB) Nr. 2027/97 – Varšuvos konvencija – Oro vežėjų atsakomybė nelaimingų atsitikimų atveju <...> 34. <...> Varšuvos konvencija 97 nėra Bendrijos teisės sistemos normų, kurias Teisingumo Teismas turi jurisdikciją aiškinti pagal EB 234 straipsnį [dabar SESV 267 straipsnis], dalis. <...> 42. Bendrijos teisės aktų leidėjas nusprendė, kad būtent Varšuvos konvencijoje nustatytos oro vežėjų atsakomybės ribos yra pernelyg žemos Reglamento Nr. 2027/97 rengimo metu buvusių ekonominių ir socialinių sąlygų atžvilgiu. Todėl jis siekė padidinti kai kurias ribas. 43. Be to, iš Reglamento Nr. 2027/9798 2 ir 4 konstatuojamųjų dalių bei 2 straipsnio 2 dalies matyti, jog šiuo reglamentu nenumačius galimybės netaikyti Varšuvos konvencijos siekiant didinti keleivių apsaugos lygį, ši apsauga reiškia, kad minėtas reglamentas yra papildomas ir lygiavertis konvencijoje įvirtintai sistemai.

1989 m. liepos 24 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 2299/89 dėl elgesio su kompiuterinėmis rezervavimo sistemomis kodekso (OL 2004 m. specialusis leidimas, 7 skyrius, 1 tomas, p. 277) 95 1993 m. sausio 18 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 95/93 dėl laiko tarpsnių paskirstymo Bendrijos oro uostuose bendrųjų taisyklių (OL 2004 m. specialusis leidimas, 7 skyrius, 2 tomas, p. 3) 96 Taip pat tą pačią dieną priimti analogiški sprendimais bylose: Komisija prieš Švediją (byla C-468/98, Rink. 2002, p. I9575), Komisija prieš Suomiją (byla C-468/98, Rink. 2002, p. I-9627), Komisija prieš Belgiją (byla C-471/98, Rink. 2002, p. I-9681), Komisija prieš Liuksemburgą (byla C-472/98, Rink. 2002, p. I-9741), Komisija prieš Austriją (byla C-475/98, Rink. 2002, p. I-9797), Komisija prieš Vokietiją (byla C-476/98, Rink. 2002, p. I-9855). 97 1929 m. spalio 12 d. Varšuvoje pasirašyta konvencija dėl tam tikrų taisyklių, susijusių su tarptautiniais vežimais oru, unifikavimo su pakeitimais, padarytais keturiais 1975 m. rugsėjo 25 d. Monrealio papildomais protokolais 98 1997 m. spalio 9 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2027/97 dėl oro vežėjo atsakomybės nelaimingų atsitikimų atveju (OL 2004 m. specialusis leidimas, 7 skyrius, 3 tomas, p. 489) 94


44. Tačiau Varšuvos konvencijos 29 straipsnis99, kiek juo reglamentuojamas tik vienas ieškinio dėl oro vežėjo atsakomybės nelaimingo atsitikimo atveju pareiškimo būdų, nepriklauso nuostatų, nuo kurių taikymo Bendrijos teisės aktų leidėjas norėjo nukrypti, grupei. 45. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į antrąjį klausimą reikia atsakyti, kad Reglamentą Nr. 2027/97 reikia aiškinti taip, kad juo nedraudžiama taikyti Varšuvos konvencijos 29 straipsnio situacijai, kai keleivis prašo pripažinti oro vežėjo atsakomybę už žalą, kurią jis patyrė skrisdamas tarp Bendrijos valstybių narių. 2009 m. spalio 22 d. Teisingumo Teismo (ketvirtoji kolegija) sprendimas Irène Bogiatzi, Ventouras sutuoktinė prieš Deutscher Luftpool ir kt. (byla C-301/08, Rink., 2009, p. I-10185) Apeliacinis skundas – Susitarimas tarp Europos bendrijos ir Šveicarijos Konfederacijos dėl oro transporto – Reglamentas (EEB) Nr. 2408/92 – Naudojimasis skrydžių teisėmis – Vokietijos priemonės dėl artėjimo prie Ciuricho oro uosto <...> 81. Reikia konstatuoti, kad EB-Šveicarijos susitarime 100 dėl oro transporto nėra specialios nuostatos, kuria su laisve teikti paslaugas susijusias Sąjungos teisės nuostatas būtų numatyta taikyti atitinkamiems oro transporto vežėjams. Darytina išvada, kad šių nuostatų išaiškinimo negalima taikyti aiškinant minėtą susitarimą. 82. Tokiomis aplinkybėmis ir atsižvelgiant į tai, kad laisvė teikti paslaugas netaikoma EB-Šveicarijos susitarimui dėl oro transporto, skundžiamo sprendimo 193–198 punktuose Bendrasis Teismas pagrįstai nusprendė, kad ginčijamu sprendimu Komisija nepažeidė laisvės teikti paslaugas principo. <...> 84. Be to, nusprendęs, kad Komisija nepadarė klaidos, kai pagal Reglamento Nr. 2408/92101 8 straipsnio 3 dalį nagrinėdama priemones, įtvirtintas 213-uoju ĮR su pakeitimais, neatsižvelgė į teises, kurias galėjo turėti Ciuricho oro uosto naudotojas ir orlaivių triukšmą patiriantys šių uostų apylinkių gyventojai, Bendrasis Teismas tinkamai išaiškino ir pritaikė šią nuostatą. 85. Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad pagal EB-Šveicarijos susitarimą dėl oro transporto 15 straipsnio 1 dalį Bendrijos ir Šveicarijos oro transporto vežėjams suteikiamos skrydžių teisės tarp bet kurių Šveicarijos ir Bendrijos punktų laikantis būtent Reglamento Nr. 2408/92. 86. Kaip matyti iš Reglamento Nr. 2408/92 2 straipsnio f punkto ir 3 straipsnio 1 dalies, šiuo reglamentu reglamentuojamas leidimas oro transporto vežėjams naudotis skrydžių teisėmis Bendrijos maršrutuose ir naudojimasis šiomis teisėmis. 87. <...> Taigi, šio 8 straipsnio 3 dalyje numatytas šio straipsnio 1 ir 2 dalių taikymo nagrinėjimo objektas, atsižvelgiant į 1 dalyje numatytų taisyklių arba priemonių taikymą, gali būti tik naudojimosi šiomis teisėmis atitinkamuose oro transporto maršrutuose sąlygos. 88. Vadinasi, Bendrasis Teismas pagrįstai nusprendė, kad atliekant Reglamento Nr. 2408/92 8 straipsnio 3 dalyje numatytą vertinimą nereikia atsižvelgti į oro uostų naudotojų ar tokių uostų apylinkių gyventojų teises, kurias jie gali turėti. 2013 m. kovo 7 d. Teisingumo Teismo (trečioji kolegija) sprendimas Šveicarijos Konfederacija prieš Europos Komisiją (byla C-547/10 P, Rink., 2013, p. I-0000)

Nuostata numatanti ieškovo teisę pareikšti ieškinį per du metus nuo atvykimo dienos arba nuo tos dienos, kai orlaivis turėjo atvykti, arba nuo vežimo nutrūkimo dienos. 100 1999 m. birželio 21 d. Liuksemburge pasirašytas susitarimas tarp Europos bendrijos ir Šveicarijos Konfederacijos dėl oro transporto (OL 2004 m. specialusis leidimas, 11 skyrius, 41 tomas, p. 94). 101 1992 m. liepos 23 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 2408/92 dėl Bendrijos oro vežėjų patekimo į Bendrijos vidaus oro maršrutus (OL 2004 m. specialusis leidimas, 7 skyrius, 1 tomas, p. 420) 99


Oro transportas - Laisvė teikti paslaugas – Ribojimai – Nacionalinės teisės taisyklės numatančios skirtingus mokesčius vidaus skrydžiams ir skrydžiams tarp Bendrijos valstybių narių - Neleidžiama <...> 21. Kaip yra matoma iš pirmųjų dviejų konstatuojamųjų dalių, Reglamento (EB) Nr. 2408/92102 tikslas – panaikinti paslaugų teikimo laisvės ribojimus, kiek tai susiję su oro transportu, bendrosios transporto politikos ribose, kaip tai apibrėžta EB sutarties 74 straipsnyje [dabar SESV 90 straipsnis] ir 75 straipsnyje [dabar SESV 91 straipsnis], ir siekiant įgyvendinti Sutarties 84 straipsnio 2 dalyje [dabar SESV 100 straipsnis] Tarybai suteiktas galias, nustatyti reikiamas oro transporto taisykles. 22. Todėl Portugalijos įstatymų leidėjas, nustatydamas oro uosto mokesčius, privalo laikytis Reglamento (EB) Nr. 2408/92 nuostatų atsižvelgdamas į laisvo paslaugų teikimo bendrąjį principą įtvirtintą Sutarties 59 straipsnyje [dabar SESV 56 straipsnis]. Iš tikrųjų kitas šio reglamento tikslas yra nustatyti šio principo taikymo taisykles oro transporte, kad visi rinkos prieigos klausimai būtų sprendžiame viename reglamente.103 <...> 27. <...> [P]ripažįstama, kad nagrinėjamos nuostatos yra taikomos visiems oro transporto operatoriams vienodai, nustatant skirtingas sąlygas vidaus arba regioniniams skrydžiams ir skrydžiams į kitas valstybes nares. Todėl remiantis nagrinėjamomis nuostatomis, skrydžiams tarp Bendrijos valstybių narių yra taikomas tris kartus didesnis keleivio mokestis nei mokestis, kuris yra taikomas vidaus skrydžiams, o saugumo mokestis yra dvigubai didesnis nei toks pat mokestis regioniniams skrydžiams. <...> 28. Todėl kaip matyti iš ankstesnės Teisingumo Teismo praktikos, nuostatos, dėl kurių tarpvalstybinis paslaugų teikimas tampa sudėtingesnis nei palyginamų paslaugų teikimas toje pačioje valstybėje narėje, laikytinos ribojančiomis laisvą paslaugų teikimą.104 2001 m. birželio 26 d. Teisingumo Teismo (šeštoji kolegija) sprendimas Europos Bendrijų Komisija prieš Portugalijos Respubliką (byla C-70/99, Rink. 2001, p. I-4845) Oro transportas – Prieiga prie antžeminių paslaugų teikimo rinkos Bendrijos oro uostuose – Direktyvos 96/67/EB 16 straipsnis – Už prieigą prie oro uosto įrenginių imamas mokestis <...> 63. <...> Direktyva105, būtent jos 16 straipsnio 3 dalis, neleidžia oro uosto valdytojui suteikti prieigą prie antžeminių paslaugų teikimo oro uoste rinkos su sąlyga, kad antžeminių paslaugų teikėjas ar patys sau paslaugas teikiantys oro uosto naudotojai papildomai sumokėtų prieigos mokestį, kaip atlyginimą už suteiktą komercinės veiklos galimybę, prie jau nustatyto mokesčio už naudojimąsi oro uosto įrenginiais. Iš kitos pusės, valdytojas gali rinkti tokio dydžio mokestį už oro uosto įrenginių naudojimą, koks gali būti nustatytas remiantis Direktyvos 16 straipsnio 3 dalies kriterijais, kuriais remiantis atsižvelgiama į valdytojo suinteresuotumą gauti pelną. 2003 m. spalio 16 d. Teisingumo Teismo (šeštoji kolegija) sprendimas Flughafen HannoverLangenhagen GmbH prieš Deutsche Lufthansa AG (byla C-363/01, Rink., 2003, p. I-11893) Reglamentas (EB) Nr. 622/2003 – Aviacijos saugumas – Priedas – Įnešti į orlaivius draudžiamų daiktų sąrašas – Nepaskelbimas – Privalomoji galia

102

1992 m. liepos 23 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 2408/92 dėl Bendrijos oro vežėjų patekimo į Bendrijos vidaus oro maršrutus (OL 2004 m. specialusis leidimas, 7 skyrius, 1 tomas, p. 420). 103 2001 m. sausio 18 d. sprendimas Italija prieš Komisiją, C-361/98, Rink. 2001, p. I-385, 32 punktas. 104 1986 m. gruodžio 4 d. sprendimas Komisija prieš Vokietiją, byla 205/84, Rink. 1986, p. 3755, 38 punktas. 105 1996 m. spalio 15 d. Tarybos direktyva 96/67/EB dėl patekimo į Bendrijos oro uostuose teikiamų antžeminių paslaugų rinką (OL 2004 m. specialusis leidimas, 7 skyrius, 2 tomas, p. 496)


<...> 52. Reglamento Nr. 2320/2002106 4 straipsnio 2 dalimi Komisijai suteikiama vykdymo funkcija, kad ši pagal šio reglamento 9 straipsnyje numatytą tvarką priimtų bendrųjų pagrindinių standartų, <...>, įgyvendinimo ir techninio pritaikymo būtinąsias priemones. 53. Įgyvendindama šią funkciją Komisija priėmė Reglamentą Nr. 622/2003107, nustatantį priemones bendriesiems pagrindiniams aviacijos saugumo standartams įgyvendinti ir juos pritaikyti techniškai. Šios priemonės yra nurodytos minėto reglamento priede, kuris nebuvo paskelbtas. <...> 58. Taip pat reikia pažymėti, kad Reglamento Nr. 2320/2002 8 straipsnyje tiksliai aprašyta konfidencialumo sistema, išvardijant priemonių ir informacijos, kuri laikoma slapta ir neskelbiama, kategorijas. Kaip pati Komisija pripažino per posėdį atsakydama į Teisingumo Teismo pateiktą klausimą, reikia konstatuoti, kad daiktų, kurių keleiviai negali įsinešti į saugomas zonas ir orlaivio saloną, sąrašas nepatenka nė į vieną šių kategorijų. Taigi šiam sąrašui netaikoma Reglamento Nr. 2320/2002 8 straipsnyje numatyta konfidencialumo sistema, be to, tai patvirtina aplinkybė, kad šių daiktų pavyzdinis sąrašas, pateiktas minėto reglamento priedo priede, be jokių apribojimų buvo paskelbtas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje. <...> 63. Todėl į antrąjį klausimą reikia atsakyti taip, kad Reglamento Nr. 622/2003 priedas, kuris nebuvo paskelbtas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje, tiek, kiek juo nustatomos pareigos privatiems asmenims, nėra privalomas. 2009 m. kovo 10 d. Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) sprendimas Gottfried Heinrich (byla C-346/06, Rink., 2009, p. I-1659) Oro transportas – Reglamentas Nr. 261/2004 –Kompensavimas ir pagalba keleiviams skrydžio atšaukimo atveju – Atleidimas nuo pareigos sumokėti kompensaciją – Skrydžio atšaukimas dėl ypatingų aplinkybių, kurių nebūtų buvę galima išvengti net imantis visų pagrįstų priemonių <...> 34. <...> Reglamento Nr. 261/2004 108 5 straipsnio 3 dalį reikia aiškinti taip, kad orlaivio techninė problema, dėl kurios atšaukiamas skrydis, nepatenka į „ypatingų aplinkybių“ sąvoką šios nuostatos prasme, nebent ši problema atsirado dėl įvykių, kurie dėl savo pobūdžio ar atsiradimo priežasčių nėra būdingi normaliai oro vežėjo veiklai ir kurių jis negali realiai valdyti. Monrealio konvencija nėra lemianti aiškinant Reglamento Nr. 261/2004 5 straipsnio 3 dalyje nustatytus atleidimo pagrindus. <...> 37. <...> [O]ro vežėjui kylančių techninių problemų dažnumas pats savaime nėra elementas, leidžiantis nuspręsti, ar egzistuoja „ypatingos aplinkybės“ Reglamento Nr. 261/2004 5 straipsnio 3 dalies prasme. <...> 43. <...> [V]ien to, kad oro vežėjas laikėsi minimalių techninės orlaivių priežiūros taisyklių, nepakanka siekiant įrodyti, jog jis ėmėsi „visų pagrįstų priemonių“ Reglamento Nr. 261/2004 5 straipsnio 3 dalies prasme, ir atleisti jį dėl to nuo šio reglamento 5 straipsnio 1 dalies c punkte ir 7 straipsnio 1 dalyje numatytos pareigos sumokėti kompensaciją. 2008 m. gruodžio 22 d. Teisingumo Teismo (ketvirtoji kolegija) sprendimas Friederike WallentinHermann prieš Alitalia - Linee Aeree Italiane SpA. (byla C-549/07, Rink., 2008, p. I-11061) Oro transportas – Reglamentas (EB) Nr. 261/2004 – 2 straipsnio 1 dalis, 5, 6 ir 7 straipsniai – Skrydžio „atidėjimo“ ir „atšaukimo“ sąvokos – Teisė į kompensaciją atidėjimo atveju 106

2002 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2320/2002, nustatantis civilinės aviacijos saugumo bendrąsias taisykles (OL 2004 m. specialusis leidimas, 7 skyrius, 7 tomas, p. 181). 107 2003 m. balandžio 4 d. Komisijos reglamentas (EB) Nr. 622/2003, nustatantis priemones bendriesiems pagrindiniams aviacijos saugumo standartams įgyvendinti (OL 2004 m. specialusis leidimas, 7 skyrius, 7 tomas, p. 252) 108 2004 m. vasario 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 261/2004, nustatantis bendras kompensavimo ir pagalbos keleiviams taisykles atsisakymo vežti ir skrydžių atšaukimo arba atidėjimo ilgam laikui atveju, panaikinantis Reglamentą (EEB) Nr. 295/91 (OL 2004 m. specialusis leidimas, 7 skyrius, 8 tomas, p. 10)


<...> 35. Šiomis aplinkybėmis tuo atveju, kai keleiviai vežami skrydžiu, kuris atsilieka nuo tvarkaraštyje numatyto išvykimo laiko, jis gali būti pripažintas „atšauktu“ tik jei oro vežėjas užtikrina keleivių pervežimą kitu skrydžiu, kurio pradinis planas skiriasi nuo iš pradžių numatytojo. 36. Taigi prielaidą dėl atšaukimo iš principo galima daryti tais atvejais, kai iš pradžių numatytas ir atidėtas skrydis pakeičiamas kitu skrydžiu, t. y. kai ankstesnio skrydžio plano atsisakoma, o šio skrydžio keleiviai prisijungia prie kito skrydžio, kuris taip pat yra suplanuotas, tačiau nepriklausomai nuo į jį perkeltųjų keleivių rezervuotojo skrydžio. <..> 39. Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, į pirmąją pateiktų klausimų dalį reikia atsakyti, jog Reglamento Nr. 261/2004109 2 straipsnio l punktas ir 5 bei 6 straipsniai aiškintini taip, kad atidėtas skrydis, neatsižvelgiant į tai, jog laikas, kuriam jis atidėtas, pratęsiamas, nors ir ilgam, negali būti laikomas atšauktu, jei jis vykdomas pagal oro vežėjo iš pradžių numatytą planą. <...> 60. Kadangi atšaukimo arba atidėjimo ilgam laikui atvejais oro transporto keleivių patiriama žala yra analogiška, nepažeidus vienodo požiūrio principo, negalima skirtingai vertinti atidėtų ir atšauktų skrydžių keleivių. Juo labiau kad Reglamentu Nr. 261/2004 siekiama padidinti visų oro transporto keleivių apsaugą. <...> 69. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į antrąją prejudicinių klausimų dalį reikia atsakyti, jog Reglamento Nr. 261/2004 5, 6 ir 7 straipsniai aiškintini taip, kad teisės į kompensaciją taikymo tikslais atidėtų skrydžių keleiviai gali būti prilyginti atšauktų skrydžių keleiviams, taigi jie gali remtis šio reglamento 7 straipsnyje numatyta teise į kompensaciją, kai dėl atidėto skrydžio praranda tris valandas ar daugiau laiko, t. y. kai jie pasiekia galutinę paskirties vietą trimis ar daugiau valandų vėliau nei iš pradžių oro vežėjo numatytas atvykimo laikas. Tačiau toks atidėjimas nesuteikia keleiviams teisės į kompensaciją, jei oro vežėjas gali įrodyti, kad skrydis buvo atidėtas ilgam laikui dėl ypatingų aplinkybių, kurių nebūtų buvę galima išvengti net ir imantis visų pagrįstų priemonių, t. y. dėl aplinkybių, kurių oro vežėjas negali realiai kontroliuoti. 2009 m. lapkričio 19 d. Teisingumo Teismo (ketvirtoji kolegija) sprendimas Christopher Sturgeon, Gabriel Sturgeon ir Alana Sturgeon prieš Condor Flugdienst GmbH (C-402/07) ir Stefan Böck ir Cornelia Lepuschitz prieš Air France SA (C-432/07) (sujungtos bylos C-402/07 ir C-432/07, Rink., 2009, p. I-10923) Oro transportas – Reglamentas (EB) Nr. 261/2004 – 5 straipsnio 3 dalis –Atleidimas nuo pareigos mokėti kompensaciją ypatingų aplinkybių atveju – Visos pagrįstos priemonės, kurių turi imtis oro transporto vežėjas įveikti ypatingų aplinkybių padariniams – Išteklių suplanavimas tinkamu laiku, kad būtų įmanoma įvykdyti skrydį nelikus šių aplinkybių <...> 24. <...> [P]agal šio reglamento 5 straipsnio 3 dalį, nukrypstant nuo to paties straipsnio 1 dalies, oro transporto vežėjas yra atleidžiamas nuo vienos iš savo pareigų, jei gali įrodyti, kad skrydis buvo atšauktas dėl ypatingų aplinkybių, kurių nebūtų buvę galima išvengti net ir imantis visų pagrįstų priemonių. <...> 37. <...> Reglamento Nr. 261/2004110 5 straipsnio 3 dalis turi būti aiškinama taip, kad kadangi oro transporto vežėjas privalo imtis visų pagrįstų priemonių, skirtų įveikti ypatingų aplinkybių padarinius, jis, planuodamas skrydį, turi atsižvelgti į su galimu ypatingų aplinkybių susiklostymu susijusią pagrįstą riziką, kad skrydis bus atidėtas. Todėl privalo numatyti tam tikrą laiko rezervą, dėl 109

2004 m. vasario 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 261/2004, nustatantis bendras kompensavimo ir pagalbos keleiviams taisykles atsisakymo vežti ir skrydžių atšaukimo arba atidėjimo ilgam laikui atveju, panaikinantis Reglamentą (EEB) Nr. 295/91 (OL 2004 m. specialusis leidimas, 7 skyrius, 8 tomas, p. 10) 110 2004 m. vasario 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 261/2004, nustatantis bendras kompensavimo ir pagalbos keleiviams taisykles atsisakymo vežti ir skrydžių atšaukimo arba atidėjimo ilgam laikui atveju, panaikinantis Reglamentą (EEB) Nr. 295/91 (OL 2004 m. specialusis leidimas, 7 skyrius, 8 tomas, p. 10)


kurio galėtų, jei įmanoma, įvykdyti visą skrydį pasibaigus ypatingoms aplinkybėms. Tačiau šios nuostatos negalima aiškinti taip, kad joje įpareigojama kaip pagrįstą priemonę abstrakčiai ir indiferentiškai suplanuoti tokį minimalų laiko rezervą, kuris nepasirinktinai būtų taikomas visiems oro transporto vežėjams visose situacijose, kai susidaro ypatingos aplinkybės. Oro transporto vežėjo pajėgumo užtikrinti viso skrydžio naujomis sąlygomis įvykdymą susiklosčius ypatingoms aplinkybėms vertinimas turi būti atliekamas užtikrinant, kad dėl reikalaujamo laiko rezervo dydžio oro transporto vežėjas neturėtų daryti nepakeliamos aukos, atsižvelgiant į jo įmonės pajėgumus atitinkamu momentu. Atliekant šį vertinimą netaikoma šio reglamento 6 straipsnio 1 dalis. 2011 m. gegužės 12 d. Teisingumo Teismo (trečioji kolegija) sprendimas Andrejs Eglītis ir Edvards Ratnieks prieš Latvijas Republikas Ekonomikas ministrija (byla C-294/10, Rink., 2011, p. I-3983) Oro transportas – Reglamentas (EB) Nr. 261/2004 – 2 straipsnio 1 punktas – Kompensacija keleiviams skrydžio atšaukimo atveju – „Atšaukimo“ sąvoka – 12 straipsnis – „Papildomos kompensacijos“ sąvoka – Kompensacija pagal nacionalinę teisę <...> 35. <...> Reglamento Nr. 261/2004111 2 straipsnio l punkte apibrėžtą „atšaukimo“ sąvoką reikia aiškinti taip, kad tokioje situacijoje, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, ji apima ne tik tuos atvejus, kai atitinkamas orlaivis apskritai neišskrenda, bet ir tuos atvejus, kai orlaivis išskrido, tačiau dėl kokios nors priežasties buvo priverstas grįžti į išvykimo oro uostą, o šio orlaivio keleiviai buvo perkelti į kitus skrydžius. <...> 38. <...> [O]ro transporto keleiviams pagal Reglamento Nr. 261/2004 12 straipsnį suteikta kompensacija skirta papildyti kitas šiame reglamente numatytas priemones, kad keleiviams būtų kompensuota visa žala, patirta dėl to, kad oro vežėjas neįvykdė savo sutartinių įsipareigojimų. Taigi, šia nuostata nacionaliniam teismui leidžiama nurodyti oro vežėjui atlyginti žalą, kurią keleiviai patyrė dėl oro transporto sutarties nevykdymo, remiantis kitu nei Reglamentas Nr. 261/2004 teisiniu pagrindu, t. y. Monrealio konvencijoje ar nacionalinėje teisėje numatytomis sąlygomis. 39. Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, jog pačios standartiškai ir nedelsiant pagal Reglamentą Nr. 261/2004 taikomos priemonės neužkerta atitinkamiems keleiviams, dėl tos pačios oro vežėjo neįvykdytos sutartinės prievolės patyrusiems ir žalos, suteikiančios teisę į kompensaciją, galimybės, be kita ko, pareikšti ieškinį dėl minėtos žalos atlyginimo pagal Monrealio konvencijoje numatytas sąlygas.112 <...> 41. Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad 2010 m. gegužės 6 d. sprendime113 Teisingumo Teismas nusprendė, kad Monrealio konvencijos III skyriuje vartojami žalą reiškiantys terminai „préjudice“ ir „dommage“ turi būti suprantami kaip apimantys tiek turtinę, tiek neturtinę žalą. Darytina išvada, kad pagal Reglamento Nr. 261/2004 12 straipsnį gali būti kompensuojama ne tik turtinė, bet ir neturtinė žala. 2011 m. spalio 13 d. Teisingumo Teismo (trečioji kolegija) sprendimas Aurora Sousa Rodríguez ir kiti prieš Air France SA (byla C-83/10, Rink., 2011, p. I-9496) Oro transportas – Bendrosios oro susisiekimo paslaugų Sąjungoje eksploatavimo taisyklės – Reglamentas (EB) Nr. 1008/2008 – Kelionės lėktuvu pardavėjo pareiga užtikrinti, kad neprivalomus kainų priedus vartotojas pasirinktų aktyviu veiksmu – Sąvoka „neprivalomi

111

2004 m. vasario 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 261/2004, nustatantis bendras kompensavimo ir pagalbos keleiviams taisykles atsisakymo vežti ir skrydžių atšaukimo arba atidėjimo ilgam laikui atveju, panaikinantis Reglamentą (EEB) Nr. 295/91 (OL 2004 m. specialusis leidimas, 7 skyrius, 8 tomas, p. 10) 112 2006 m. sausio 10 d. sprendimas IATA ir ELFAA, C-344/04, Rink. 2006, p. I-403, 47 punktas. 113 2010 m. gegužės 6 d. sprendimas Walz, C-63/09, Rink. p. I-4239, 29 punktas.


kainų priedai“ – Į bendrą kainą įeinanti kelionės atšaukimo draudimo paslaugos, kurią teikia nepriklausoma draudimo bendrovė, kaina <...> 13. Kaip aiškiai matyti iš Reglamento Nr. 1008/2008114 23 straipsnio pavadinimo ir jo 1 dalies teksto, šia nuostata siekiama užtikrinti informacijos dėl oro susisiekimo paslaugų kainų pateikimą ir jų skaidrumą ir taip ja prisidedama prie šiomis paslaugomis besinaudojančių asmenų apsaugos. <...> 17. Šiuo atžvilgiu, kaip savo išvados 39 punkte pažymėjo generalinis advokatas, Reglamento Nr. 1008/2008 23 straipsnio 1 dalies paskutiniame sakinyje įtvirtintam oro susisiekimo paslaugomis besinaudojančio kliento apsaugos tikslui prieštarautų tai, jei apsauga priklausytų nuo to, ar su pačiu skrydžiu susijusią neprivalomą papildomą paslaugą ir papildomą kainą už ją per skrydžio rezervavimo procesą siūlytų oro vežėjas, ar kita su juo teisiškai ir ekonomiškai nesusijusi šalis. Iš tikrųjų, jei tokia apsauga priklausytų nuo papildomos paslaugos teikėjo statuso ir ji būtų taikoma, tik jei ją teiktų oro vežėjas, apsaugą būtų galima lengvai apeiti, ir šiam tikslui tikrai būtų pakenkta. Bet kuriuo atveju tai būtų nesuderinama su Direktyvos 2011/83 22 straipsniu. <...> 20. Atsižvelgiant į visus šiuos svarstymus, į pateiktą klausimą reikia atsakyti: 23 straipsnio 1 dalies paskutiniame sakinyje esanti sąvoka „neprivalomi kainos priedai“ turi būti aiškinama taip, kad ji kelionės lėktuvu atveju apima paslaugų, kaip antai pagrindinėje byloje nagrinėjamo skrydžio atšaukimo draudimo paslaugos, kurią teikia kita šalis nei oro vežėjas ir už kurią bendrą sąskaitą, į kurią įtraukiama skrydžio kaina, išrašo kelionės pardavėjas, kainą. 2012 m. liepos 19 d. Teisingumo Teismo (trečioji kolegija) sprendimas ebookers.com Deutschland GmbH (byla C-112/11, Rink., p. I-0000) 7.5.

Turinys

2008 m. rugsėjo 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1008/2008 dėl oro susisiekimo paslaugų teikimo Bendrijoje bendrųjų taisyklių (nauja redakcija) (OL 2008, L 293, p. 3) 114


VIII. ES konkurencijos teisė 8.1. Bendrieji aspektai 8.1.1. Konkurencijos taisyklių ir priemonių, kurių imasi valstybės narės, privalomas pobūdis, tiesioginis veikimas Turinys <...> 31. Valstybės narės privalo imtis visų bendrų ar specialių priemonių užtikrinti, pasitelkiant visas nacionalinės valdžios institucijas, Sąjungos teisėje nustatytos pareigos įvykdymą. Be to, EB 81 [dabar SESV 101 straipsnis] ir 82 [dabar SESV 102 straipsnis] straipsniais, skaitomais kartu su EB 10 straipsniu, valstybės narės įpareigojamos nepriimti arba nepalikti galioti įstatymų bei kitų teisės aktų, galinčių panaikinti įmonėms taikomų konkurencijos taisyklių veiksmingumą. Bendrijos konkurencijos teisė taikoma įmonių veiklai. Be to, konkrečiau kalbant, EB 82 straipsnis taikomas dominuojančią padėtį užimančioms įmonėms. <...> 33. Valstybės narės negali imtis jokių priemonių, leidžiančių privačioms įmonėms išvengti EB 81–89 straipsnių numatytų įpareigojimų. Nors įmonėms negali būti skiriama sankcija už antikonkurencinius veiksmus, kurių jos buvo priverstos imtis dėl su šiomis nuostatomis nesuderinamo nacionalinės teisės akto arba labai didelio nacionalinių valdžios institucijų spaudimo, tai netaikytina tuomet, kai toks teisės aktas arba elgesys tik skatina arba padeda įmonėms imtis savarankiškų antikonkurencinių veiksmų. 1977 m. lapkričio 16 d. Sprendimas GB-Inno-BM, (byla 13/77, Rink. p. 2115) <...> 98. Teisinio saugumo principu siekiama užtikrinti, kad Sąjungos teisėje reglamentuojamos situacijos ir teisiniai santykiai būtų numatomi. Šiuo tikslu būtina, kad Sąjungos institucijos laikytųsi savo priimtų aktų, kuriais veikiama teisės subjektų teisinė ir faktinė padėtis, neliečiamumo, t. y. kad jos galėtų pakeisti šiuos aktus tik laikydamosi kompetencijos ir procedūros taisyklių. Vis dėlto negalima remtis teisinio saugumo principo pažeidimu, jei teisės subjektas, kurio faktinė ir teisinė padėtis buvo paveikta nagrinėjamu aktu, nesilaikė šiame akte nurodytų sąlygų. Laikantis teisinio saugumo principo taip pat būtina, kad Sąjungos institucijos iš principo vengtų neatitikimų, kurių gali atsirasti įgyvendinant įvairias Sąjungos teisės nuostatas, ir tai ypač taikytina tuo atveju, kai šiomis nuostatomis siekiama to paties tikslo, kaip antai neiškraipytos konkurencijos bendrojoje rinkoje. 1980 m. liepos 10 d. Teisingumo Teismo sprendimas Marty prieš Lauder (byla 37/97, Rink., p. 02481) <...> 60. Galimybė netaikyti EB 81 straipsnio [dabar SESV 101 straipsnis] tam tikram elgesiui dėl to, kad taip elgtis verčia valstybės teisės aktai, turi būti vertinama siaurinamai. 61. Tam, kad būtų pripažinta, jog dėl nacionalinės teisės aktų įmonių antikonkurencinei veiklai netaikomi EB 81 ir 82 [dabar SESV 102 straipsnis] straipsniai, būtina, kad konkurenciją ribojantis poveikis būtų pagrįstas tik nacionaliniu įstatymu. 2000 m. kovo 30 d. Pirmosios instancijos teismo (penktoji išplėstinė kolegija) sprendimas Consiglio Nazionale degli Spedizionieri Doganali prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla T-513/93, Rink., 2000, p. II-01807)


8.1.2. Taikymas ratione materiae / Materialinė taikymo sritis

Turinys

<...> 489. Iš tikrųjų taikant EB 81 [dabar SESV 101 straipsnis] straipsnio 1 dalį nereikia atsižvelgti į konkretų susitarimo poveikį, jei paaiškėja, kad susitarimo tikslas yra konkurencijos ribojimas, trukdymas arba iškraipymas. Būtent taip yra susitarimų, kuriais akivaizdžiai ribojama konkurencija, kaip antai dėl kainų nustatymo ir rinkos pasidalijimo, atveju, kaip ir šioje byloje. Nors kartelis užfiksuoja jį sudarant buvusią padėtį rinkoje, ilga jo trukmė gali sustingdyti struktūras, sumažinti kartelio dalyvių polinkį į naujoves ir vystymąsi. Grįžimas į laisvą konkurenciją dar sunkesnis ir ilgiau trunkantis, nes pats kartelis truko ilgai. <...> 493. Skirtingas šalių atsakomybės apimties vertinimas neprieštarauja Bendrijos teisės principams, pagal kuriuos taikant Sutarties 85 [dabar SESV 105 straipsnis] straipsnį neturi reikšmės tai, ar susitarusios šalys padėties ir ekonominės veiklos prasme yra lygiavertės. 494. Iš tiesų EB 81 straipsnio 1 dalis taikoma ne tik „horizontaliems“, bet ir „vertikaliems“ konkurenciją ribojantiems susitarimams, kuriuos sudarė skirtingiems prekybos platinimo grandinės lygmenims priklausančios ar skirtingose rinkose veiklą vykdančios įmonės. Šiuo požiūriu remiantis susitarimo sąvoka galima atskirti tik draudžiamą derinimą ir leistinus paralelinius veiksmus. Be to, EB 81 straipsnio 1 dalies pažeidimas yra „abstraktaus pavojingumo nusikaltimas“, nes ši nuostata taip pat apima ir konkurencijos ribojimo tikslą, o būtent kartelio pavojingumą konkurencijai, nenurodant konkretaus atvejo. 495. Tačiau EB 81 straipsnio 1 dalies taikymas negali priklausyti tik nuo to, kad nagrinėjamu susitarimu siekiama apriboti lygiagrečią prekybą arba suskaidyti bendrąją rinką, – šie dalykai leidžia daryti išvadą, kad jis veikia valstybių narių tarpusavio prekybą, – taip pat reikia išnagrinėti, ar jo tikslas arba poveikis yra galutiniam vartotojui nepalankus konkurencijos atitinkamoje rinkoje trukdymas, ribojimas arba iškraipymas. Šis nagrinėjimas gali būti sutrumpintas, jei iš pačių susitarimo nuostatų matyti, kad konkurencijos iškraipymas yra, tačiau priešingu atveju jis turi būti visas, atsižvelgiant į tai, kas būtina pagal bylos aplinkybes. 496. Kalbant apie argumentą, jog ieškovės dalyvavimas su tariamomis sąmatomis ir komisiniais mokesčiais susijusiuose veiksmuose negalėjo lemti bendro kainų augimo šioje rinkoje, reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką tam, kad būtų taikoma EB 81 straipsnio 1 dalis, nebūtina atsižvelgti į konkretų susitarimo poveikį, jei paaiškėja, kad, kaip šiuo atveju, juo siekiama riboti, trukdyti ar iškraipyti konkurenciją bendrojoje rinkoje. Todėl pagal EB 81 straipsnio 1 dalį vertinant susitarimą neturi būti atsižvelgiama į konkrečias aplinkybes, kuriomis pasireiškia jo poveikis, jei tai yra susitarimas, kuriuo akivaizdžiai ribojama konkurencija, pavyzdžiui, nustatomos kainos, pasidalijama rinka ar kontroliuojamas realizavimas. 1966 m. liepos 13 d. Teisingumo Teismo sprendimas Établissements Consten S.à.R.L. ir GrundigVerkaufs-GmbH prieš Europos Bendrijų Komisiją (sujungtos bylos 56 ir 58-64, Rink., 1966, p. 00429) <...> 37. Šiuo atžvilgiu reikia nurodyti, kad analizuodamas, ar kelios vienos grupės bendrovės sudaro ekonominį subjektą, Bendrijos teismas nagrinėjo, ar patronuojanti bendrovė galėjo daryti įtaką kainoms, gamybos ir platinimo veiklai, pardavimo tikslams, bendrajam pelnui, pardavimo sąnaudoms, „cash flow“, ištekliams ir rinkodarai. Vis dėlto iš to neišplaukia, kad tik šie klausimai patenka į dukterinės bendrovės komercinės politikos sąvoką EB 81 [dabar SESV 101 straipsnis] ir EB 82 [dabar SESV 102 straipsnis] straipsnių taikymo patronuojančiai bendrovei tikslais.


1974 m. kovo 6 d. Teisingumo Teismo sprendimas Istituto Chemioterapico Italiano ir Commercial Solvents prieš Komisiją, (byla 6/73 ir 7/73 Rink. p. 223) <...> 20. Sutarties 85 [dabar SESV 105 straipsnis] straipsnio 1 dalį taikoma atsižvelgiant į protingumo taisyklę, o ne abstrakčiai. Remiantis protingumo taisykle, Sutarties 85 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas netaikomas konkurencijai prieštaraujantiems veiksmams, jeigu jie konkurencijai atitinkamoje rinkoje daro daugiau teigiamą nei neigiamą poveikį. Bendrijos konkurencijos teisėje egzistuoja protingumo taisyklė. Sutarties 85 straipsnio 3 dalyje aiškiai numatyta, kad ji gali būti netaikoma konkurenciją ribojantiems susitarimams, kai jie atitinka tam tikras sąlygas, visų pirma, kai jie yra būtini tam tikriems tikslams pasiekti ir nesuteikia įmonėms galimybės panaikinti konkurencijos didelei atitinkamų produktų daliai. Tik pagal šią nuostatą gali būti pasverti konkurenciją skatinantys ir ją ribojantys apribojimo aspektai. 1982 m. birželio 8 d. Teisingumo Teismo sprendimas L.C. Nungesser KG ir Kurt Eisele prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla 258/78, Rink., 1982, p. 02015) <...> 13. Nors tam tikras konkurenciją ribojantis poveikis iš tikrųjų būdingas kolektyviniams susitarimams, sudarytiems tarp darbdaviams ir darbuotojams atstovaujančių organizacijų, socialinės politikos tikslai, kurių siekiama šiais susitarimais, labai nukentėtų, jei socialiniams partneriams bendrai ieškant priemonių užimtumo ir darbo sąlygoms pagerinti būtų taikoma EB 81 [dabar SESV 101 straipsnis] straipsnio 1 dalis. Iš veiksmingo ir nuoseklaus visų Sutarties nuostatų aiškinimo taip pat išplaukia, kad dėl susitarimų, sudarytų per kolektyvines derybas tarp socialinių partnerių siekiant tokių tikslų, pobūdžio ir dalyko EB 81 straipsnio 1 dalis jiems netaikytina. Tačiau, kita vertus, ši nuostata taikoma tarpšakiniams susitarimams tarp organizacijų, viešosios teisės organizacijoje atstovaujančių gamintojams, kooperatyvams, darbininkams ir pramonei. 1987 m. gruodžio 3 d. Teisingumo Teismo sprendimas Bureau national interprofessionnel du cognac prieš Yves Aubert (byla 136/86, Rink.,1987, p. 04789) <...> 16. Sutarties 85 [dabar SESV 105 straipsnis] straipsnis taikomas tik įmonių elgesiui, o ne valstybių narių priimtiems įstatymams ar kitiems norminiams aktams. EB 81 [dabar SESV 101 straipsnis] straipsnio 1 dalis taikoma tik antikonkurenciniams veiksmams, kurių įmonės ėmėsi savo iniciatyva. Tačiau pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką Sutarties 85 straipsnis kartu su 5 straipsniu reikalauja, kad valstybės narės neįvestų ar nepaliktų galioti įstatymais arba kitais teisės aktais pagrįstų priemonių, kurios gali panaikinti įmonėms taikomų konkurencijos taisyklių veiksmingumą. Taip būtų tuomet, jei valstybė narė arba reikalautų sudaryti ar palengvintų Sutarties 85 straipsniui prieštaraujančius kartelinius susitarimus, ar sustiprintų jų poveikį, arba jei ji panaikintų savo priimtų normų valstybinį pobūdį, patikėdama privatiems ūkio subjektams sprendimų, turinčių įtakos ekonomikai, priėmimą. 1988 m. rugsėjo 21 d. Teisingumo Teismo sprendimas Pascal Van Eycke prieš Société anonyme ASPA (byla 267/86, Rink., 1988, p. 04769) <...> 55. EB 86 [dabar SESV 106 straipsnis] straipsnio 2 dalies formuluotė reikalauja, kad nagrinėjamam ūkio subjektui BESP [bendros ekonominės svarbos paslaugos įpareigojimai] užduotis būtų patikėta viešosios valdžios institucijų aktu ir kad jame būtų aiškiai apibrėžta nagrinėjama BESP. <...> 65. Pirma, aplinkybė, kad ginčijamas sprendimas susijęs su remiantis taikytinomis Europos direktyvomis CMT reguliuojamais produktais ir paslaugomis, nėra reikšminga. Kaip teisingai pažymėjo Komisija, nesant aiškios išimties šiuo klausimu, konkurencijos teisė taikoma ir reguliuojamiems sektoriams. Be to, konkurencijos taisyklės netampa netaikytinos dėl to, kad atitinkamose sektorinėse nuostatose numatyta konkurencijos, kurią įmonės savo savarankiška veikla


gali trukdyti, riboti arba iškraipyti, galimybė. Nagrinėjamu atveju Telefónica turėjo veiksmų laisvę maržų mažinimui išvengti. Taigi Telefónica elgesys, už kurį skirta sankcija ginčijamame sprendime, patenka į EB 82 [dabar SESV 102 straipsnis] straipsnio taikymo sritį. 1989 m. balanžio 11 d. Teisingumo Teismo sprendimas Ahmed Saeed Flugreisen ir Silver Line Reisebüro GmbH prieš Zentrale zur Bekämpfung unlauteren Wettbewerbs e.V (byla 66/86, Rink.,1989, p. 803) <...> 14. EB 81 [dabar SESV 101 straipsnis] straipsnis, skaitomas kartu su Sutarties 5 straipsniu, draudžia valstybėms narėms imtis priemonių, įskaitant net įstatymus ar kitus teisės aktus, kurios gali panaikinti įmonėms taikomų konkurencijos taisyklių veiksmingumą. Taip būtų tuomet, jei valstybė narė arba reikalautų sudaryti ar palengvintų Sutarties 81 straipsniui prieštaraujančius kartelinius susitarimus, ar sustiprintų jų poveikį, arba jei ji panaikintų savo priimtų normų valstybinį pobūdį, patikėdama privatiems ūkio subjektams sprendimų, turinčių įtakos ekonomikai, priėmimą. 1993 m. lapkričio 17 d. Teisingumo Teismo sprendimas Wolf W. Meng (byla C-2/91, Rink., 1993, p. I-05751) Įmonės – Sektorinis pensijų fondas – Privaloma narystė sektorinėje pensijų sistemoje <...> 60. Šiuo klausimu visų pirma reikia priminti, jog po kolektyvinių derybų tarp socialinių partnerių sudaryti susitarimai, skirti pagerinti įdarbinimo ir darbo sąlygas, dėl savo pobūdžio ir tikslo nepriskirtini EB 81 straipsnio [dabar SESV 101 straipsnis] 1 dalies taikymo sričiai. 61. Todėl reikia patikrinti, ar pagrindinėje byloje nagrinėjamo susitarimo pobūdis ir tikslas leidžia netaikyti jam EB 81 straipsnio 1 dalies. 62. Šiuo atveju visų pirma konstatuotina, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamas susitarimas, kaip ir pirmiau minėtos kategorijos susitarimai, kylantys iš socialinio dialogo, buvo sudarytas kolektyvinės sutarties forma ir yra kolektyvinių derybų tarp organizacijų, atstovaujančių darbdaviams ir darbuotojams, rezultatas. 63. Antra vertus, pagrindinėje byloje nagrinėjamas susitarimas, kalbant apie jo dalyką, nustato papildomos pensijos sistemą tam tikrame sektoriuje, tvarkomą pensijų fondo, kuriame gali būti numatyta privaloma narystė. Apskritai tokia sistema siekiama užtikrinti tam tikrą pensijos lygį visiems to sektoriaus darbuotojams ir todėl ji tiesiogiai padeda gerinti jų darbo sąlygas, visų pirma – atlyginimą. 64. Todėl pagrindinėje byloje nagrinėjamas susitarimas dėl savo pobūdžio ir dalyko nepatenka į SESV 101 straipsnio 1 dalies taikymo sritį. <...> 68. Todėl valstybinės valdžios institucijų sprendimas dėl privalomos narystės tokiame fonde negali būti laikomas reikalaujančiu arba skatinančiu sudaryti EB 81 straipsniui prieštaraujančius kartelinius susitarimus arba sustiprinančiu jų poveikį. 69. Iš pirmiau pateiktų argumentų išplaukia, kad valstybės valdžios institucijų sprendimas dėl privalomos narystės sektoriniame pensijų fonde nepriklauso įstatyminių priemonių kategorijai, kurios pagal Teisingumo Teismo praktiką kelia grėsmę Sutarties 3 straipsnio g punkto, 5 ir 81 straipsnių veiksmingumui.


70. Todėl Sutarties 3 straipsnio g punktas, 5 ir 101 straipsniai nedraudžia valstybės valdžios institucijoms, remiantis tam tikro sektoriaus darbdaviams ir darbuotojams atstovaujančių organizacijų prašymu, priimti sprendimą dėl privalomos narystės sektoriniame pensijų fonde. <...> 103. EB 86 [dabar SESV 106 straipsnis] straipsnio 2 dalyje numatyta, kad, pirma, įmonėms, kurioms patikėta teikti bendros ekonominės svarbos paslaugas, konkurencijos taisyklės yra taikomos, jei jų taikymas nei teisiškai, nei faktiškai netrukdo atlikti joms patikėtų specialių uždavinių, ir, antra, prekybos plėtojimui neturi būti daroma tokio poveikio, kuris prieštarautų Sąjungos interesams. Šia nuostata siekiama suderinti valstybių narių interesus, t. y. panaudoti tam tikras įmones kaip ekonominės arba socialinės politikos instrumentą, su Sąjungos interesais, kad būtų laikomasi konkurencijos taisyklių ir išsaugota vientisa bendra rinka. 1999 m. rugsėjo 21 d. Teisingumo Teismo sprendimas Albany International BV prieš Stichting Bedrijfspensioenfonds Textielindustrie (byla C-67/96, Rink., 1999, p. I-05751) <...> 174. EB 81 [dabar SESV 101 straipsnis] straipsnio 1 dalies taikymas priklauso nuo to, ar įvykdytos visos skirtingos sąlygos, kurių buvimą turi įrodyti norintis pasinaudoti šia nuostata asmuo. Pirma, reikia įrodyti, kad yra įmonių susitarimas, suderinti veiksmai arba įmonių asociacijos sprendimas; antra, kad šiuo susitarimu, veiksmais ar sprendimu siekiama pastebimai apriboti konkurenciją, ir, trečia, kad jie gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą, – šiuo reikalavimu siekiama tik apibrėžti Bendrijos teisės taikymo ribas. 2000 m. spalio 26 d. Pirmosios instancijos teismo (penktoji išplėstinė kolegija) sprendimas Bayer AG prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla T-41/96, Rink., 2000, p. II-03383) <...> 1130. Susitarimo dėl dominuojančios padėties ir piktnaudžiavimo ja srityje buvo nuspręsta, kad jeigu nacionaliniais teisės aktais sukuriama teisinė sistema panaikinanti bet kokią įmonių konkurencinio elgesio galimybę, EB 81 [dabar SESV 101 straipsnis]ir 82 [dabar SESV 102 straipsnis] straipsniai netaikomi. 2003 m. rugsėjo 30 d. Pirmosios instancijos teismo (trečioji kolegija) sprendimas Atlantic Container Line AB ir kt. prieš Europos Bendrijų Komisiją (sujungtos bylos T-191/98, T-212/98 iki T-214/98, Rink., 2003, p. II-03275) Konkurencija – Laisvė teikti paslaugas – Tarptautinio olimpinio komiteto (TOK) priimtos antidopingo taisyklės – Išimtinai sportinio pobūdžio taisyklės <...> 39. Kai sportinė veikla turi atlygintino darbo arba už atlyginimą teikiamų paslaugų pobūdį, ji atitinkamu atveju pirmiausia patenka į EB 39 [dabar SESV 45 straipsnis] ir paskesnių straipsnių bei EB 49 [dabar SESV 56 straipsnis] ir paskesnių straipsnių taikymo sritį. 40. Tokiu atveju šiose Sutarties nuostatose numatyti draudimai taikomi sporto srityje priimtoms taisyklėms, susijusioms su ekonominiu aspektu, kurį gali įgyti sportinė veikla. Taisyklės, numatančios perėjimo kompensacijų, perleidžiant profesionalius žaidėjus, mokėjimą tarp klubų (perleidimo sąlygos) arba ribojančios profesionalių žaidėjų, kurie yra kitų valstybių narių piliečiai, kuriuos šie klubai gali registruoti rungtynėse, skaičių (klubų komandų sudarymo taisyklės) arba be objektyvių tik sportui svarbių arba skirtinga žaidėjų padėtimi paremtų priežasčių nustatančios žaidėjams iš kitų valstybių narių kitokius perėjimo terminus (sąlygos dėl perėjimo terminų), patenka į šių sutarties nuostatų taikymo sritį ir joms taikomi jose numatyti draudimai.


41. Kita vertus, šiose Sutarties nuostatose numatyti draudimai nėra susiję su išimtinai sportinio pobūdžio taisyklėmis, tai yra taisyklėmis, susijusiomis su vien tik sportą liečiančiais klausimais ir nebūdingomis ekonominei veiklai. Tokios taisyklės, priklausančios nuo specifinio sporto varžybų pobūdžio ir aplinkybių, yra būdingos sporto rungtynių organizavimui bei tinkamai eigai, ir negali būti laikomos Bendrijos laisvo darbuotojų judėjimo bei laisvės teikti paslaugas normų apribojimu. Tokiomis aplinkybėmis buvo nuspręsta, kad išimtinai sportinio pobūdžio taisyklėmis, tai yra tokiomis, kurios dėl savo pobūdžio nepatenka į EB 39 ir 49 straipsnių taikymo sritį, laikomas nacionalinių komandų sudarymo klausimas bei taisyklės, susijusios su sporto federacijų vykdoma jų narių, kurie gali dalyvauti tarptautinėse aukšto lygio varžybose, atranka. Šioms taisyklėms taip pat priskirtinos ir „žaidimo taisyklės“ siaurąja prasme, pavyzdžiui, rungtynių trukmę arba žaidėjų skaičių nustatančios taisyklės, turint omeny, kad sportas gali egzistuoti ir veikti tik pagal tam tikras taisykles. Tačiau šis pirmiau minėtų Sutarties nuostatų taikymo srities susiaurinimas turi apsiriboti tik savo objektu. 42. Principai, susiję su Bendrijos nuostatų laisvo asmenų judėjimo ir laisvės teikti paslaugas srityje taikymu sporto taisyklėms, taip pat galioja ir Sutarties nuostatoms dėl konkurencijos. Aplinkybė, kad išimtinai sportinio pobūdžio taisyklės nėra būdingos ekonominei veiklai, iš kurios, Teisingumo Teismo nuomone, išplaukia, kad jos nepatenka į EB 39 ir 49 straipsnių taikymo sritį, taip pat reiškia, kad jos nėra susijusios su ekonominiais konkurencijos santykiais, o iš to išplaukia, kad jos nepatenka ir į EB 81 [dabar SESV 101 straipsnis] ir 82 [dabar SESV 102 straipsnis] straipsnių taikymo sritį. Ir atvirkščiai, nors ir sporto srityje priimtos, tačiau ne išimtinai sportinės taisyklės, susijusios su ekonominiu aspektu, kurį gali turėti sportinė veikla, patenka tiek į EB 39 ir 49, tiek į 81 ir 82 straipsnių taikymo sritį ir atitinkamu atveju gali pažeisti šiose nuostatose užtikrintas laisves bei tapti EB 81 ir 82 straipsnių taikymo procedūros objektu. <...> 47. Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, reikia pripažinti, kad dopingo draudimas grindžiamas išimtinai sportinėmis, taigi su ekonomika nesusijusiomis priežastimis. Ši išvada reiškia, kad antidopingo taisyklės nepatenka į Sutarties nuostatų dėl ekonominių laisvių, pirmiausia EB 49, 81 ir 82 straipsnių, taikymo sritį. Antidopingo taisyklės yra glaudžiai susijusios su sportu siaurąja prasme. 2004 m. rugsėjo 30 d. Pirmosios instancijos teismo (ketvirtoji kolegija) sprendimas David MecaMedina ir Igor Majcen prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla T-313/02, Rink., 2004, p. II-03291) Apeliacinis skundas – Tarptautinio olimpinio komiteto priimtos taisyklės dėl dopingo kontrolės – Nesuderinamumas su Bendrijos taisyklėmis konkurencijos ir laisvo paslaugų teikimo srityse – Skundas – Atmetimas <...> 23. Būtent tada, kai sportinė veikla yra pagal sutartį vykdoma veikla ar už atlyginimą teikiama paslauga, kaip yra pusiau profesionalios ar profesionalios sportinės veiklos atveju, ji patenka konkrečiai į EB 39 [dabar SESV 45 straipsnis] ir paskesnių arba į EB 49 [dabar SESV 56 straipsnis] ir paskesnių straipsnių taikymo sritį. 24. Šios Bendrijos nuostatos laisvo asmenų judėjimo ir laisvo paslaugų teikimo srityje reglamentuoja ne tik viešosios valdžios institucijų veiklą, bet taip pat taikomos ir kitokioms taisyklėms, kuriomis siekiama kolektyviai reglamentuoti pagal sutartį vykdomą darbą ir paslaugų teikimą. 25. Teisingumo Teismas, be kita ko, nusprendė, kad Sutarties nuostatose esantys draudimai nėra susiję su taisyklėmis, kurios reglamentuoja tik sporto klausimus, ir todėl nebūdingomis ekonominei veiklai.


26. Kalbėdamas apie sunkumus, atskiriant ekonominius sportinės veiklos aspektus nuo sportinių, Teisingumo Teismas pripažino, kad Bendrijos nuostatos dėl asmenų ir paslaugų judėjimo laisvės nedraudžia taisyklių ar praktikos, pagrįstų neekonominiais motyvais, susijusiais su kai kurių varžybų specifiniu pobūdžiu ir kontekstu. Tačiau jis pabrėžė, kad toks šių nuostatų taikymo srities apribojimas neturi viršyti jų tikslo. Todėl juo negalima remtis, norint netaikyti Sutarties visai sportinei veiklai. 27. Iš viso to, kas pasakyta, matyti, kad vienintelė aplinkybė, jog taisyklė yra išimtinai sportinio pobūdžio, nereiškia, kad asmuo, vykdantis šia taisykle reglamentuojamą veiklą, ar institucija, kuri nustatė šią taisyklę, nepatenka į Sutarties taikymo sritį. 28. Kai nagrinėjama sportinė veikla patenka į Sutarties taikymo sritį, jai vykdyti taikomi visi įpareigojimai, kylantys iš įvairių Sutarties nuostatų. Iš to išplaukia, kad šią veiklą reglamentuojančios taisyklės turi atitikti šioms nuostatoms, kurios būtent siekia užtikrinti laisvą darbuotojų judėjimą, įsisteigimo laisvę, laisvą paslaugų teikimą ar konkurenciją, taikyti nustatytas sąlygas. 29. Taigi, kai šios sportinės veiklos vykdymas turi būti įvertintas atsižvelgiant į Sutarties nuostatas dėl laisvo darbuotojų judėjimo ar laisvo paslaugų teikimo, reikia nustatyti, ar šią veiklą reglamentuojančios taisyklės atitinka EB 39 ir 49 straipsnių taikymui nustatytas sąlygas, tai yra, ar jos nėra šiais straipsniais draudžiami apribojimai. 30. Taip pat ir tuo atveju, kai šios veiklos vykdymas turi būti įvertintas atsižvelgiant į Sutarties nuostatas dėl konkurencijos, reikia nustatyti, ar, atsižvelgiant į EB 81 [dabar SESV 101 straipsnis] ir 82 [dabar SESV 102 straipsnis] straipsniams taikyti nustatytas specifines sąlygas, šią veiklą reglamentuojančias taisykles nustatė įmonė, ar ji riboja konkurenciją arba piktnaudžiauja dominuojančia padėtimi, ir ar šis ribojimas arba šis piktnaudžiavimas turi poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai. 31. Taip pat, netgi jei šios taisyklės nėra laisvo judėjimo apribojimai, nes jos reglamentuoja tik sporto klausimus, ir todėl nebūdingos ekonominei veiklai, ši aplinkybė nereiškia nei to, kad atitinkama sportinė veikla būtinai nepatenka į EB 81 ir 82 straipsnių taikymo sritį, nei kad šios taisyklės neatitinka specialių šiems straipsniams taikyti nustatytų sąlygų. 2006 m. liepos 18 d. Teisingumo Teismo (trečioji kolegija) sprendimas David Meca-Medina ir Igor Majcen prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla C-519/04 P, Rink., 2006, p. I-06991) Konkurencija – Didmeninis vaistų platinimas – Lygiagreti prekyba – Skirtingos kainos – EB 81 straipsnio 1 dalis – Susitarimas – Konkurencijos apribojimas – Tikslas – Atitinkama rinka – Poveikis – EB 81 straipsnio 3 dalis – Prisidėjimas prie technikos pažangos skatinimo – Konkurencijos nepanaikinimas – Įrodymas – Motyvavimas – Subsidiarumas <...> 67. Kai sprendžiama dėl EB 81 [dabar SESV 101 straipsnis] nuostatos taikymo, reikia pirmiausia įvertinti galimą valstybės teisės aktų poveikį, turi būti nustatyta, ar jie palieka konkurencijos, kuriai gali būti trukdoma, kuri gali būti ribojama arba iškraipoma savarankišku įmonių elgesiu, galimybę. 68. Kai tai įvertinus paaiškėja, kad atitinkami teisės aktai verčia įmones elgtis antikonkurenciniu būdu arba panaikina bet kokią galimybę taip elgtis, EB 81 straipsnio 1 dalis yra netaikytina.


69. Tačiau, kai paaiškėja, kad šie teisės aktai palieka konkurencijos, kuriai gali būti trukdoma, kuri gali būti ribojama arba iškraipoma savarankišku įmonių elgesiu, galimybę, EB 81 straipsnio 1 dalis yra taikytina. 70. Bendrijos teismas siaurinamai vertino galimybę šios nuostatos netaikyti tam tikram elgesiui dėl to, kad taip elgtis verčia valstybės teisės aktai. <...> 104. Kaip teisingai tvirtina ieškovė, nacionalinės sveikatos draudimo sistemos kompensuojamų vaistų sričiai būdinga tai, kad daugelyje valstybių narių ją reglamentuoja teisės aktai, apimantys daugiau nei paprastą ekonominės veiklos priežiūrą, ypač kainų atžvilgiu. Dėl šių skirtingų nacionalinių teisės aktų koegzistavimo gali būti iškraipyta konkurencija. Be to, jais siekiama įtvirtinti tam tikrą nacionalinių rinkų uždarumą šioje srityje. 105. Tačiau EB 81 straipsnio 1 dalis yra netaikytina tik tuo atveju, jei srityje, kurioje sudarytas susitarimas, yra taikomi teisės aktai, panaikinantys konkurencijos, kuriai šiuo susitarimu gali būti trukdoma, kuri juo gali būti ribojama arba iškraipoma, galimybę. 106. Tačiau, kaip savo pareiškimuose ir posėdyje pabrėžė ieškovė, šiuo atveju tarp vaistų gamintojų esanti konkurencija iš esmės yra susijusi ne su kaina, o su kitais parametrais, ypač inovacija. 107. Be to, tarp gamintojo ir jo platintojų arba tarp lygiagrečia prekyba užsiimančių prekybininkų ir nacionalinių platintojų gali egzistuoti konkurencija, pagrįsta būtent dideliais kainų skirtumais, prie kurių prisideda atitinkami nacionaliniai teisės aktai, ir, kaip savo pareiškimuose taip pat pabrėžė ieškovė, tuo atveju, kai vaistai yra saugomi patento, suteikiančio jo turėtojui laikinąjį monopolį, iki šio patento galiojimo pabaigos tai vienintelė tarp jų įmanoma kainų konkurencijos forma. 2006 m. rugsėjo 27 d. Pirmosios instancijos teismo (ketvirtoji išplėstinė kolegija) sprendimas GlaxoSmithKline Services Unlimited prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla T-168/01, Rink., 2006, p. II-02969) Konkurencija – EB 81 straipsnio 1 dalis – Galvijiena – Importo sustabdymas – Profesinių sąjungų kainų schemos nustatymas – Reglamentas Nr. 26 – Įmonių asociacijos – Konkurencijos ribojimas – Profesinių sąjungų veiksmai – Poveikis valstybių narių tarpusavio prekybai – Pareiga motyvuoti – Baudų nustatymo metodo gairės – Proporcingumo principas – Pažeidimo sunkumas ir trukmė – Sunkinančios ir lengvinančios aplinkybės – Dvigubos sankcijos negalimumas – Teisė į gynybą <...> 98. Nors tam tikras konkurenciją ribojantis poveikis iš tikrųjų būdingas kolektyviniams susitarimams, sudarytiems tarp darbdaviams ir darbuotojams atstovaujančių organizacijų, socialinės politikos tikslai, kurių siekiama šiais susitarimais, labai nukentėtų, jei socialiniams partneriams bendrai ieškant priemonių užimtumo ir darbo sąlygoms pagerinti būtų taikoma EB 81 [dabar SESV 101 straipsnis] straipsnio 1 dalis. Iš veiksmingo ir nuoseklaus visų Sutarties nuostatų aiškinimo taip pat išplaukia, kad dėl susitarimų, sudarytų per kolektyvines derybas tarp socialinių partnerių siekiant tokių tikslų, pobūdžio ir dalyko EB 81 straipsnio 1 dalis jiems netaikytina. Tačiau, kita vertus, Teisingumo Teismas yra pripažinęs, kad ši nuostata taikoma tarpšakiniams susitarimams tarp organizacijų, viešosios teisės organizacijoje atstovaujančių gamintojams, kooperatyvams, darbininkams ir pramonei. 99. Nagrinėjamoje byloje Pirmosios instancijos teismas mano, kad ginčijamo susitarimo pobūdis ir tikslas nepateisintų sprendimo pašalinti jį iš EB 81 straipsnio 1 dalies taikymo srities.


100. Pirma, konstatuotina, kad nagrinėjamas susitarimas nėra kolektyvinė sutartis ir jo nesudarė darbdaviams ir darbuotojams atstovaujančios organizacijos. Augintojų ir skerdėjų visiškai nesieja darbo santykiai, nes pirmieji neatlieka darbų skerdėjų naudai ir vadovaudamiesi jų nurodymais bei nėra į juos integruoti. Priešingai nei buvo nuspręsta, augintojai gali būti laikomi įmonėmis pagal EB 81 straipsnio 1 dalį. Taigi ginčijamas susitarimas yra tarpšakinis susitarimas, sudarytas galvijienos sektoriuje tarp dviejų gamybos grandinės grandžių. Antra, susitarime numatytos priemonės ne siekiant pagerinti užimtumo ir darbo sąlygas, o galvijienos importui sustabdyti ir minimalioms kainoms tam tikroms karvių kategorijoms nustatyti. Šiuo atveju šių priemonių tikslas yra konkurencijos ribojimas vienodoje rinkoje. 2006 m. gruodžio 13 d. Pirmosios instancijos teismo (pirmoji kolegija) sprendimas Fédération nationale de la coopération bétail et viande (FNCBV) (T-217/03) ir Fédération nationale des syndicats d'exploitants agricoles (FNSEA) ir kt. (T-245/03) prieš Europos Bendrijų Komisiją (sujungtos bylos T-217/03 ir T-245/03, Rink., 2006, p. II-04987) EB 82 straipsnis – Piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi – Farmacijos produktai – Atsisakymas tiekti farmacijos produktus didmenininkams, užsiimantiems lygiagrečiu eksportu – Įprasti užsakymai <...> 61. Šiuo klausimu reikia pažymėti, pirma, kad valstybių narių atliekama vaistų pardavimo kainų ar kompensavimo dydžio kontrolė neužkerta kelio taikyti jų kainoms pasiūlos ir paklausos dėsnių. 62. Todėl tam tikrose valstybėse narėse viešosios valdžios institucijos nesikiša į kainų nustatymo procesą ar tik nustato tarifų lentelę, pagal kurią nacionalinė sveikatos draudimo sistema kompensuos tam tikrą receptinį vaistą, šitaip palikdamos farmacijos įmonėms teisę nustatyti jų pardavimo kainą. Be to, net jei kitose valstybėse narėse viešosios valdžios institucijos nustato ir vaistų pardavimo kainą, vis dėlto tai nereiškia, kad atitinkamų vaistų gamintojai neturi jokios įtakos nustatant ribą, pagal kurią nustatoma jų pardavimo kaina ir kompensavimo dydis. 63. Iš tikrųjų, kaip pažymėjo Komisija, net tose valstybėse narėse, kur vaistų pardavimo kainą ar jų kompensavimo dydį nustato viešosios valdžios institucijos, atitinkami vaistų gamintojai dalyvauja derybose, per kurias, šių gamintojų prašymu ir siūlymu nustatoma taikytina kaina ir dydis. Kaip pažymėta Direktyvos 89/105115 2 ir 3 konstatuojamosiose dalyse, nustatydamos vaistų kainą šios viešosios valdžios institucijos turi ne tik kontroliuoti sveikatos apsaugai skirtas išlaidas ir užtikrinti galimybę įsigyti pakankamai vaistų derama kaina, bet taip pat stimuliuoti vaistų gamybą ir skatinti naujų vaistų tyrimą bei plėtojimą. Atitinkamo vaisto kainos ar jo kompensavimo dydis atitinka įtaką, kurią per derybas dėl jų kainos turi tiek atitinkamos valstybės narės valdžios institucijos, tiek farmacijos įmonės. 64. Antra, reikia priminti, kad kai vaistai saugojami patento, suteikiančio jo turėtojui laikinąjį monopolį, gamintojo ir jo platintojų arba lygiagrečia prekyba užsiimančių asmenų ir nacionalinių platintojų kainų konkurencija iki šio patento galiojimo pabaigos yra vienintelė tarp jų įmanoma konkurencijos forma. 65. Taikydamas EEB sutarties 85 [dabar SESV 105 straipsnis] straipsnį, Teisingumo Teismas nusprendė, kad gamintojo ir platintojo susitarimas, kuriuo siekiama atriboti nacionalinę rinką vykdant 1988 m. gruodžio 21 d. Tarybos Direktyva dėl priemonių, reglamentuojančių žmonėms skirtų vaistų kainų nustatymą ir šių vaistų įtraukimą į nacionalinių sveikatos draudimo sistemų sritį, skaidrumo (OL 2004 m. specialusis leidimas, 5 skyrius, 1 tomas, p. 345 – 348) 115


valstybių narių tarpusavio prekybą, gali prieštarauti Sutarties tikslui siekti nacionalinių rinkų sujungimo įsteigiant bendrąją rinką. Teisingumo Teismas ne kartą kvalifikavo susitarimus, kuriais siekiama atskirti nacionalines rinkas pagal nacionalines sienas arba dėl kurių apsunkinama nacionalinių rinkų skvarba, taip pat tuos, kuriais siekiama uždrausti ar apriboti lygiagretų eksportą, kaip susitarimus, kurių tikslas apriboti konkurenciją šio Sutarties straipsnio prasme. 66. Todėl, atsižvelgiant į šį Sutarties tikslą ir tą, kuriuo siekiama užtikrinti, kad konkurencija vidaus rinkoje nebūtų iškraipoma, EB 82 [dabar SESV 102 straipsnis] straipsnyje įtvirtintas draudimas negali būti netaikomas dominuojančią padėtį užimančios įmonės praktikai, kuria siekiama išvengti bet kokio lygiagretaus eksporto iš vienos valstybės narės į kitas valstybes nares ir kuri, atribodama nacionalines rinkas, neutralizuoja veiksmingos konkurencijos naudą, tokiu eksportu siūlomą galutiniams vartotojams šiose kitose valstybėse tiekimo ir kainų srityje. 67. Jeigu dėl to kainų farmacijos produktų sektoriuje reglamentavimo laipsnis negali pašalinti Bendrijos konkurencijos taisyklių taikymo, taip nėra ir tada, kai valstybių narių, kuriose naudojamasi kainų nustatymo sistema, vertinant farmacijos įmonės atsisakymą pristatyti vaistus didmenininkams, užsiimantiems lygiagrečiu eksportu, negalima ignoruoti, kad toks valstybės kišimasis yra vienas iš veiksnių, galinčių sudaryti palankias sąlygas lygiagrečiai prekybai. 2008 m. rugsėjo 16 d. Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) sprendimas Sot. Lélos kai Sia EE ir kiti prieš GlaxoSmithKline AEVE Farmakeftikon Proïonton, anksčiau Glaxowellcome AEVE (sujungtos bylos C-468/06 iki C-478/06, Rink., 2008, p. I-07139) Konkurencija – SESV 101, 102 ir 106 straipsniai – Papildomo sveikatos priežiūros išlaidų kompensavimo sistema – Kolektyvinė sutartis – Privalomas prisijungimas prie nustatytos draudimo įstaigos – Akivaizdus galimybės atsisakyti prisijungti nebuvimas – Įmonės sąvoka

<...> 31. Iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo argumentų matyti, viena vertus, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamas susitarimas buvo sudarytas papildomo susitarimo prie kolektyvinės sutarties forma ir todėl jį lėmė kolektyvinės derybos tarp Prancūzijos duonos gaminių amatininkų sektoriaus darbdaviams ir darbuotojams atstovaujančių organizacijų. 32. Kita vertus, kalbant apie jo tikslą, šiuo susitarimu nustatytame sektoriuje patvirtinama papildomo sveikatos priežiūros išlaidų kompensavimo sistema, kuria prisidedama prie darbuotojų darbo sąlygų gerinimo ne tik garantuojant ligos, nelaimingo atsitikimo, profesinės ligos ar motinystės išlaidoms padengti reikalingas priemones, bet ir sumažinant išlaidas, kurias, jei nebūtų kolektyvinės sutarties, turėtų padengti patys darbuotojai. 33. Šis argumentas neginčijamas aplinkybe, kad prisijungimas prie tokio susitarimo yra privalomas visoms valstybės narės tam tikros veiklos sektoriaus įmonėms, kadangi jame, priešingai nei pagrindinėje byloje, nagrinėtame susitarime, nenumatyta galimybė atsisakyti prisijungti. <...> 35. Kita vertus, iš minėto Sprendimo van der Woude 116 26 ir 27 punktų matyti, kad SESV 101 straipsnio 1 dalies taikymo sritį nepatenka kolektyvinė sutartis dėl sveikatos draudimo sistemos, kuria patvirtinama vienintelė įstaiga, prie kurios valdomos sistemos privaloma prisijungti, ir kuria nenumatoma jokia galimybė prisijungti prie įstaigų konkurenčių valdomos sistemos.

116

2000 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo van der Woude, C-222/98, Rink. p. I-7111


36. Todėl reikia konstatuoti, kad toks susitarimas, kaip antai Papildomas susitarimas Nr. 83, dėl savo pobūdžio ir tikslo nepriskirtinas SESV 101 straipsnio 1 dalies taikymo sričiai. <...> 38. Šiuo klausimu reikia pažymėti: kadangi iš šio sprendimo 36 punkto matyti, jog toks susitarimas, kaip antai Papildomas susitarimas Nr. 83, nepatenka į SESV 101 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, viešosios valdžios institucijos gali nustatyti jo privalomumą asmenims, kurie formaliai nėra su juo susiję117. 39. Todėl į pirmąją performuluoto klausimo dalį reikia atsakyti taip: SESV 101 straipsnį, taikomą kartų su ESS 4 straipsnio 3 dalimi, reikia aiškinti taip, kad juo nedraudžiama viešosios valdžios institucijoms priimti sprendimą, kuriuo tam tikro veiklos sektoriaus darbdaviams ir darbuotojams atstovaujančių organizacijų prašymu nustatomas sutarties, sudarytos po kolektyvinių derybų, kurioje numatomas privalomas visų tam tikro sektoriaus įmonių prisijungimas prie papildomo sveikatos priežiūros išlaidų kompensavimo sistemos, privalomumas nesant galimybės atsisakyti prisijungti. 2011 m. kovo 3 d. Teisingumo Teismo sprendimas AG2R Prévoyance prieš Beaudout Père et Fils SARL (byla C-437/09) Konkurencija – Piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi – Ispanijos prieigos prie plačiajuosčio interneto rinkos – Sprendimas, kuriuo konstatuotas EB 82 straipsnio pažeidimas – Kainų nustatymas – Maržų mažinimas – Rinkų apibrėžimas – Dominuojanti padėtis – Piktnaudžiavimas – Maržų mažinimo apskaičiavimas – Piktnaudžiavimo poveikis – Komisijos kompetencija – Teisė į gynybą – Subsidiarumas – Proporcingumas – Teisinis saugumas – Lojalus bendradarbiavimas – Gero administravimo principas – Baudos <...> 339. Pirmiausia reikia priminti, kad aplinkybė, jog ginčijamas sprendimas susijęs su reguliuojamais produktais ir paslaugomis, nėra reikšminga. Nesant aiškios išimties šiuo klausimu, konkurencijos teisė taikoma ir reguliuojamiems sektoriams. Pavyzdžiui, konkurencijos taisyklės netampa netaikytinos dėl to, kad atitinkamose sektorinėse nuostatose numatyta konkurencijos, kurią įmonės savo savarankiška veikla gali trukdyti, riboti arba iškraipyti, galimybė. 2012 m. kovo 29 d. Bendrojo Teismo sprendimas Telefónica, SA ir Telefónica de España, SA prieš Europos Komisiją (byla T-336/07) 8.1.2. 8.1.3. Taikymas teritorijos atžvilgiu

Turinys

<...> 13. Norint įvertinti susitarimo suderinamumą su bendrąja rinka atsižvelgiant į EB 81 straipsnio [dabar SESV 101 straipsnis]1 dalyje nustatytą draudimą, reikia išnagrinėti ekonominę ir teisinę situaciją, kurioje buvo sudarytas susitarimas118, <...> 16. <...> De minimis taisyklė taikoma neatsižvelgiant į nagrinėjamo susitarimo pobūdį. <...>29. <...> teisėjas turi atsižvelgti į šį negaliojimą, kuriuo gali pasiremti visi, kai tenkinamos EB 81 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygos ir aptariamas kartelis negali pateisinti išimties suteikimo pagal 1999 m. rugsėjo 21 d. Teisingumo Teismo sprendimas Albany, C-67/96, Rink. p. I-5751, 66 p.; 1999 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo Brentjens’, C-115/97–C-117/97, Rink. p. I-6025, 66 p.; 1999 m. rugsėjo 21 d. Teisingumo Teismo sprendimas Maatschappij Drijvende Bokken BV prieš Stichting Pensioenfonds voor de Vervoer- en Havenbedrijven, C-219/97, Rink., 1999, p. I-06121, 56 p. 117

118

1971 m. lapkričio 25 d. Teisingumo Teismo sprendimas Béguelin Import, 22/71, Rink., 1971, p. 949, 13 p.


EB 81 straipsnio 3 dalį. Kadangi EB 81 straipsnio 2 dalyje numatytas negaliojimas yra absoliutus, pagal šią nuostatą negaliojantis susitarimas neturi poveikio susitarimo šalių santykiams ir negali būti taikomas prieš trečiuosius asmenis. Be to, negaliojimas gali daryti įtaką bet kokiam atitinkamo susitarimo ar nagrinėjamo sprendimo poveikiui – praeityje ir ateityje. 1971 m. lapkričio 25 d. Teisingumo Teismo sprendimo Béguelin Import prieš G.L. Import Export (byla 22/71, Rink. p. 949) <...> 72. Dėl bendrųjų prieštaravimų susijusių su tuo, kad Komisija neįrodė konkurencijos apribojimų bendrojoje rinkoje, reikia pabrėžti, kad Transatlantinis Susitarimas reglamentavo tiek jūros, tiek sausumos transporto paslaugas tarp Europos ir Jungtinių Amerikos Valstijų. Kaip jau nurodė Pirmos instancijos teismas, tiesiogiai paveikta buvo transporto paslaugų rinka, bet ne prekių eksporto į Jungtines Amerikos Valstijas rinka. Todėl Bulk Oil ir Junghans yra nesusiję su nagrinėjama byla, nes jie yra susiję su prekių eksporto apribojimais ne Bendrijos teritorijoje, bet ne su paslaugų tiekimu Bendrijoje. Šioje byloje konkurencijos apribojimai susiję su bendrąja rinka, nes keletas Bendrijoje įsteigtų laivybos įmonių, kurios yra Transatlantinio Susitarimo narės, dalyvavo konkurencijoje tiekiant savo paslaugas klientams, o būtent krovinių siuntėjams, įsisteigusiems Bendrijoje. Aplinkybė, jog ne visi Transatlantinio Susitarimo nariai yra įsisteigę Bendrijoje, nėra šiuo atveju svarbi. Šiuo atžvilgiu faktas, jog gamintojai yra įsisteigę ne Bendrijos teritorijoje ir tiekia paslaugas tiesiogiai Bendrijos teritorijoje įsisteigusiems pirkėjams bei dalyvauja kainų varžybose tam, kad gautų užsakymų iš šių klientų, reiškia konkurenciją bendrojoje rinkoje, nes šių gamintojų susitarimas dėl kainų savo klientams turi tikslą ir poveikį apriboti konkurenciją bendrojoje rinkoje EB 81 straipsnio [dabar SESV 101 straipsnis] prasme. 2002 m. vasario 28 d. Pirmosios instancijos teismo (trečioji kolegija) sprendimas Atlantic Container Line AB ir kt. prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla T-395/94, Rink., 2002, p. II-00875) 8.1.3. 8.1.4. Sąjungos ir nacionalinė konkurencijos teisė

Turinys

1. Bendrijos teisė ir vidaus teisė konkurencijos srityje taikomos paraleliai, nes jomis remiantis konkurenciją ribojantys veiksmai nagrinėjami skirtingais aspektais. Nors EB 81 [dabar SESV 101 straipsnis] ir 82 [dabar SESV 102 straipsnis] straipsniuose ribojantys veiksmai laikomi kliūtimis, kurios gali atsirasti prekyboje tarp valstybių narių, kiekvienam jų būdingomis aplinkybėmis paremtuose vidaus teisės aktuose ribojantys veiksmai nagrinėjami atsižvelgiant tik į vidaus aplinkybes. <...> 3. Sąjungos ir nacionalinė konkurencijos teisės taikomos lygiagrečiai. Europos ir nacionaliniu lygmeniu veikiančiose konkurencijos teisės normose ribojamoji praktika vertinama skirtingais aspektais, o jų taikymo sritys nesutampa. 1969 m. vasario 13 d. Sprendimu Walt Wilhelm ir kt. (14/68, Rink. p. 1) <...> 16. Be to, reikia pažymėti, kad EB 81 straipsnio [dabar SESV 101 straipsnis] 1 dalis bei EB 82 straipsnis [dabar SESV 102 straipsnis] daro tiesioginį poveikį asmenų santykiams ir teisės subjektams suteikia teises, kurias nacionaliniai teismai turi saugoti ir kad Bendrijos teisės viršenybė reikalauja, jog bet kokia Bendrijos teisei priešinga nacionalinė nuostata nebūtų taikoma, nesvarbu, ar ji buvo priimta anksčiau, nei buvo įtvirtinta Bendrijos teisė, ar po to.


1974 m. sausio 30 d. Sprendimo BRT ir SABAM, vadinamo „BRT I“, ( byla 127/73, Rink. p. 51) <...> 22. Atsižvelgiant į nacionalinių įstatymų dėl draudimo įmonių priežiūros taikymą, reikia pažymėti, kad šių įstatymų tikslas skiriasi nuo Bendrijos konkurencijos teisės ir jie toliau išlieka veiksmingi nepaisant konkurencijos teisės taikymo būdo. Ieškovas šioje situacijoje neįrodė, jog 101 ir 102 straipsniuose taikomi draudimai galėtų paveikti tinkamą draudimo bendrovių priežiūros funkcionavimą nacionaliniu lygmeniu. 23. Taip pat reikėtų pridėti, kad nors ir tiesa, kad Valstybių Narių įstatymai gali įkurti glaudų ryšį tarp konkurencijos teisės taikymo ir draudimo industrijos priežiūros, Bendrijos teisė nedaro Sutarties 101 ir 102 straipsnių nuostatų įgyvendinimo priklausomų nuo būdų, kuriais nacionaliniais įstatymais organizuojama tam tikra ekonominė veikla. 1987 m. sausio 27 d. Teisingumo Teismo sprendimas Verband der Sachversicherer e.V. prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla 45/85, Rink., 1987, p. 00405) <...> 191. vykstant dviem analogiškoms procedūroms, kurių priimtinumas grindžiamas konkrečia kompetencijos tarp Bendrijos ir valstybių narių pasidalijimo sistema konkurencijos srityje ir kuriomis siekiama skirtingų tikslų, galimybei skirti kumuliacines sankcijas, kurių vieną skiria Bendrijos institucijos, o kitą – nacionalinės institucijos, taikomas teisingumo reikalavimas. Jeigu sankcijos yra skirtos už valstybės narės kartelių teisės pažeidimus, padarytus Bendrijos teritorijoje, šis teisingumo reikalavimas reiškia, kad Komisija, nustatydama baudų dydį, privalo atsižvelgti į sankcijas, kurios jau buvo taikytos tai pačiai įmonei už tas pačias veikas. Vykstant dviem analogiškoms procedūroms, kurių priimtinumas grindžiamas konkrečia kompetencijos tarp Bendrijos ir valstybių narių pasidalijimo sistema konkurencijos srityje ir kuriomis siekiama skirtingų tikslų, galimybei skirti kumuliacines sankcijas, kurių vieną skiria Bendrijos institucijos, o kitą – nacionalinės institucijos, taikomas teisingumo reikalavimas. Jeigu sankcijos yra skirtos už valstybės narės kartelių teisės pažeidimus, padarytus Bendrijos teritorijoje, šis teisingumo reikalavimas reiškia, kad Komisija, nustatydama baudų dydį, privalo atsižvelgti į sankcijas, kurios jau buvo taikytos tai pačiai įmonei už tas pačias veikas 1995 m. balanžio 6 d. Pirmosios instancijos teismo (pirmoji kolegija) sprendimas Tréfileurope Sales SARL prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla T-141/89, Rink., 1995, p. II-00791) <...> 11. Sąlygų, nustatytų Sutarties 101 ir 102 straipsniuose, interpretacija turi remtis šių nuostatų tikslu, kuriuo apibrėžiama Bendrijos konkurencijos teisės taikymo apimtis. Bendrijos teisė taikoma bet kuriems susitarimams, sprendimams ar suderintiems veiksmams, kurie gali tiesiogiai ar netiesiogiai, faktiškai ar potencialiai paveikti Valstybių Narių tarpusavio prekybą ir todėl pažeisti ekonominį bendradarbiavimą, kuris yra vienas iš Sutarties tikslų. Sutarties 101 ir 102 straipsniuose nurodytos sąlygos bus tenkinamos, jeigu aukščiau minėtų susitarimų nuostatos ribotų telefoninės įrangos, kaip yra šioje byloje, importą iš kitų Valstybių Narių, taip atskiriant rinkas. Tačiau nuspręsti dėl šių aplinkybių buvimo turi nacionalinis teismas. 1988 m. spalio 5 d. Teisingumo Teismo (šeštoji kolegija) sprendimas Société alsacienne et lorraine de télécommunications et d'électronique (Alsatel) prieš SA Novasam (byla 247/86, Rink., 1988, p. 05987) <...> 265. Laisvos konkurencijos sistemos, kurioje yra užtikrinamos normalios konkurencijos sąlygos ir priimamos normos valstybės pagalbos ir įmonių kartelių srityje, sukūrimas ir išlaikymas yra vienas iš pagrindinių tiek EB sutarties, tiek EAPB sutarties tikslų.


1999 m. kovo 11 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Thyssen Stahl AG prieš Komisiją (byla T-141/94, Rink., 1999, p. II-347)

<...> 40. Remiantis pačiu Sutarties 85 [dabar SESV 105 straipsnis] straipsnio tekstu, jis yra taikomas įmonių susitarimams ir įmonių asociacijų sprendimams. Teisinis kontekstas, kuriame yra sudaromi tokie susitarimai ar priimami tokie sprendimai, ir šio konteksto teisinis vertinimas skirtingose nacionalinėse teisinėse sistemose neturi reikšmės galimybei taikyti Bendrijos konkurencijos teisės normas ir, konkrečiai kalbant, Sutarties 85 straipsnį. 1998 m. birželio 18 d. Teisingumo Teismo (penktoji kolegija) sprendimas Europos Bendrijų Komisija prieš Italijos Respubliką (byla C-35/96, Rink., 1998, p. I-03851) <...> 15. Reikėtų pažymėti, kad Bendrijos ir nacionalinė teisė konkurencijos srityje skirtingai reguliuoja ir sprendžia dėl taikomos apribojančios praktikos. Kur 101 ir 102 straipsniai taikomi kliūtims, kurios gali kilti Valstybių Narių tarpusavio prekyboje, nacionalinė teisė sprendžia dėl apribojančių priemonių tik nacionaliniame kontekste. Iš to seka, kad nacionalinės institucijos gali taip pat imtis priemonių tose situacijose, kurios gali tapti Komisijos nagrinėjamu dalyku. 16. Tačiau lygiagretus nacionalinės konkurencijos teisės taikymas gali būti leistas tik tokiu atveju, jeigu nepakenkia Bendrijos taisyklių vienodam taikymui visoje bendrojoje rinkoje dėl kartelių arba priemonių, skirtų įgyvendinti šias taisykles. <...> 18. Sutartys nagrinėjamoje byloje paprasčiausiai sudarė Komisijos sprendimo nutraukti šios pradėtą bylą pagrindą, ir Komisija savo nuomonėje nurodė, kad nereikia imtis veiksmų Sutarties 101 straipsnio 1 dalies pagrindu dėl byloje nagrinėjamų sutarčių. Ši aplinkybė jokiu būdu negali užkirsti kelio taikyti nacionalinės konkurencijos teisės nuostatų šiems susitarimams, kur nacionalinė konkurencijos teisė gali būti griežtesnė šiuo atžvilgiu. Faktas, jog Komisija netaikė Sutarties 101 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų draudimų, kurie taikomi tik tokiems susitarimams, kurie gali apriboti prekybą tarp Valstybių Narių, jokiu būdu nedraudžia nacionalinėms institucijoms spręsti dėl nacionaliniu lygmeniu sukeliamų apribojimų. 19. Atitinkamai atsakymas į pateiktą klausimą, yra toks, jog Bendrijos teisė neuždraudžia taikyti nacionalinių nuostatų, kuriomis uždraudžiamas atsisakymas prekiauti, net jei susitarimai paremti tuo, kad Komisijos sprendimas nutraukti bylą buvo paremtas tokių atsisakymų prekiauti pateisinimais. 1980 m. liepos 10 d. Teisingumo Teismo sprendimas Procureur de la République ir kiti prieš Bruno Giry ir Guerlain SA ir kt. (sujungtos bylos 253/78 ir 1 iki 3/79, Rink., 1980, p. 02327) <...> 65. Valstybės narės negali imtis jokių priemonių, leidžiančių privačioms įmonėms išvengti EB 81–89 [dabar SESV 101-109 straipsniai] straipsnių numatytų įpareigojimų. Nors įmonėms negali būti skiriama sankcija už antikonkurencinius veiksmus, kurių jos buvo priverstos imtis dėl su šiomis nuostatomis nesuderinamo nacionalinės teisės akto arba labai didelio nacionalinių valdžios institucijų spaudimo, tai netaikytina tuomet, kai toks teisės aktas arba elgesys tik skatina arba padeda įmonėms imtis savarankiškų antikonkurencinių veiksmų. 1996 m. rugsėjo 18 d. Pirmosios instancijos teismo (ketvirtoji išplėstinė kolegija) sprendimas Asia Motor France SA, Jean-Michel Cesbron, Monin Automobiles SA, Europe Auto Service (EAS) SA ir SA Somaco SARL prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla T-387/94, Rink., 1996, p. II-00961) <...> 27. Bet kuris panašumas, esantis tarp Valstybių Narių konkurencijos teisės įstatymų ir Sutarties 101 ir 102 straipsniuose numatytų taisyklių, negali apriboti Komisijos diskrecijos taikant Sutarties


101 ir 102 straipsnius tam, kad priverstų priimti tokius pačius vertinimus, kokius priėmė už nacionalinių teisės aktų įgyvendinimą atsakingos institucijos. 1985 m. kovo 28 d. Teisingumo Teismo sprendimas Comité des industries cinématographiques des Communautés européennes (CICCE) prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla 298/83, Rink., 1985, p. 01105) <...> 51. Be to, kalbant apie atvejus, patenkančius ne tik į materialinę EB 81 [dabar SESV 101 straipsnis] straipsnio 1 dalies, bet ir nacionalinės konkurencijos teisės taikymo sritį, nacionalinės institucijos negali priimti Komisijos sprendimui prieštaraujančio sprendimo arba sudaryti sąlygas tokiam prieštaravimui. 2000 m. gruodžio 14 d. Teisingumo Teismo sprendimas Masterfoods Ltd prieš HB Ice Cream Ltd (byla C-344/98, Rink., 2000, p. I-11369) <...> 48. Be to, reikia pažymėti, kad EB 81 [dabar SESV 101 straipsnis]straipsnio 1 dalis bei EB 82 [dabar SESV 102 straipsnis] straipsnis daro tiesioginį poveikį asmenų santykiams ir teisės subjektams suteikia teises, kurias nacionaliniai teismai turi saugoti, ir kad Bendrijos teisės viršenybė reikalauja, jog bet kokia Bendrijos teisei priešinga nacionalinė nuostata nebūtų taikoma, nesvarbu, ar ji buvo priimta anksčiau, nei buvo įtvirtinta Bendrijos teisė, ar po to. 49. Net jeigu Reguliavimo tarnyba, kaip ir kita valstybės institucija, turi laikytis EB sutarties normų, ši institucija faktinių aplinkybių metu buvo Vokietijos valdžios institucija, atsakinga už sektorinių teisės aktų telekomunikacijų srityje taikymą, o ne atitinkamos valstybės narės konkurencijos institucija. Nacionalinės vykdomosios valdžios institucijos vykdo savo veiklą remdamosi nacionaline teise, kurios telekomunikacijų politikos tikslai gali skirtis nuo Bendrijų konkurencijos politikos tikslų. <...> 66. EB 81 straipsnio 1 dalis taikoma tik antikonkurenciniams veiksmams, kurių įmonės ėmėsi savo iniciatyva. Kai sprendžiant dėl šios nuostatos taikymo reikia pirmiausia įvertinti galimą valstybės teisės aktų poveikį, turi būti nustatyta, ar jie palieka konkurencijos, kuriai gali būti trukdoma, kuri gali būti ribojama arba iškraipoma savarankišku įmonių elgesiu, galimybę. Galimybę šios nuostatos netaikyti tam tikram elgesiui dėl to, kad taip elgtis verčia valstybės teisės aktai, aiškinama siaurinamai. 2003 m. rugsėjo 9 d. Teisingumo Teismo sprendimas Consorzio Industrie Fiammiferi (CIF) prieš Autorità Garante della Concorrenza e del Mercato (byla C-198/01, Rink., 2003, p. I-08055) Darbo reglamento 104 straipsnio 3 dalis - Galimybė verstis advokato profesine veikla - Teisės aktai, susiję su egzaminu, suteikiančiu teisę verstis advokato profesine veikla <...> 30. EB 10 ir 81 [dabar SESV 101 straipsnis] straipsniai pažeidžiami, kai valstybė narė įtvirtina ar skatina EB 81 straipsniui prieštaraujančius susitarimus, sprendimus ir suderintus veiksmus arba stiprina tokių susitarimų, sprendimų ir suderintų veiksmų poveikį, arba kai panaikina savo pačios priimtų teisės aktų valstybinį pobūdį, perduodama privatiems subjektams atsakomybę priimti sprendimus, turinčius poveikį ekonomikos sektoriui. 31. Tačiau netgi darant prielaidą, kad advokatai kaip valstybinio egzamino komisijos nariai gali būti laikomi „įmonėmis“ EB 81 ir 82 [dabar SESV 102 straipsnis]straipsnių prasme, neatrodo, jog pagrindinės bylos aplinkybėmis valstybė panaikino savo pačios priimtų teisės aktų, susijusių su galimybe verstis advokato profesine veikla, valstybinį pobūdį perduodama advokatams atsakomybę priimti sprendimus dėl galimybės verstis jų profesine veikla.


32. Valstybės vaidmuo komisijoje yra pagrindinis, nes iš penkių jos narių du teisėjai, net jeigu jie nėra hierarchiškai pavaldūs Teisingumo ministrui, vis dėlto turi būti laikomi tiesiogiai atstovaujančiais šią valstybę. 33. Teisingumo ministerija turi dideles galias, leidžiančias jai kontroliuoti kiekvieną komisijos darbų etapą ir prireikus įsikišti į šiuos darbus. 34. Be to, ši ministerija skiria komisijos narius, parenka egzamino temas, klaidų atveju gali jį anuliuoti ir gali paskirti savo pačios atstovą įgyvendinti gautus nurodymus, užtikrinančius tvarką ir tinkamą egzaminų eigą. 35. Neigiamas komisijos sprendimas gali būti apskųstas administraciniam teismui, kuris jį peržiūrės. 36. Valstybės vykdoma kontrolė visuose šio egzamino etapuose pagrindinėje byloje leidžia daryti išvadą, kad valstybė neatsisakė savo galių privačių subjektų naudai. 37. Dėl šių priežasčių negalima šios valstybės kaltinti įtvirtinus ar skatinus EB 81 straipsniui prieštaraujančius susitarimus, sprendimus ir suderintus veiksmus arba stiprinus tokių susitarimų, sprendimų ir suderintų veiksmų poveikį. Teisingumo Teismo (antroji kolegija) nutartis 2005 m. vasario 17 d Giorgio Emanuele Mauri prieš Ministero della Giustizia ir Commissione per gli esami di avvocato presso la Corte d'appello di Milano (byla C-250/03, Rink., 2005, p. I-01267) EB 81 straipsnis – Konkurencija – Kartelis – Nelaimingi atsitikimai, susiję su transporto priemonėmis, laivais ir motoroleriais – Privalomasis civilinės atsakomybės draudimas – Įmokų padidinimas – Poveikis prekybai tarp valstybių narių – Trečiųjų asmenų teisė prašyti atlyginti patirtą žalą – Kompetentingas nacionalinis teismas – Senaties terminas – Žalos atlyginimas, turintis baudžiamąjį pobūdį <...> 52. Draudimo įmonių sudarytas kartelis arba tokie suderinti veiksmai, kaip antai nagrinėjami pagrindinėje byloje, kuriuos sudaro keitimasis informacija, galinčia leisti padidinti transporto priemonių savininkų ir valdytojų privalomojo civilinės atsakomybės draudimo įmokas, nors tai nėra pagrįsta rinkos sąlygomis, ir kuriais pažeidžiamos nacionalinės konkurencijos taisyklės, gali pažeisti ir EB 81 [dabar SESV 101 straipsnis] straipsnį, jei, atsižvelgiant į nagrinėjamos nacionalinės rinkos sąlygas, egzistuoja pakankamai didelė tikimybė, kad nagrinėjamas kartelis ar suderinti veiksmai gali tiesiogiai ar netiesiogiai, realiai ar potencialiai daryti poveikį kitose valstybėse narėse įsisteigusiems ūkio subjektams parduodant šio draudimo polisus atitinkamoje valstybėje narėje ir jei ši įtaka nėra nedidelė. 2006 m. liepos 13 d. Teisingumo Teismo (trečioji kolegija) sprendimas Vincenzo Manfredi prieš Lloyd Adriatico Assicurazioni SpA (C-295/04), Antonio Cannito prieš Fondiaria Sai SpA (C-296/04) ir NicolòTricarico (C-297/04) ir Pasqualina Murgolo (C-298/04) prieš Assitalia SpA (sujungtos bylos C-295/04 iki C-298/04, Rink., 2006, p. I-06619) Konkurencija − Karteliai − Anglies ir grafito produktų, skirtų naudoti elektriniuose ir mechaniniuose prietaisuose, rinka − Prieštaravimas dėl teisėtumo − Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis − Neteisėto elgesio priskyrimas − Baudų dydžio apskaičiavimo gairės − Pažeidimo sunkumas ir poveikis − Atgrasomasis poveikis − Bendradarbiavimas vykstant


administracinei procedūrai − Proporcingumo principas − Vienodo požiūrio principas − Priešpriešinis reikalavimas padidinti skirtą baudą <...> 205. Įgyvendinant trečiųjų valstybių valdžios institucijų, atsakingų už laisvos konkurencijos apsaugą, valdžią jų teritorinėje jurisdikcijoje taikomi tų valstybių reikalavimai. Iš tikrųjų kitų valstybių teisinės sistemos konkurencijos srityje pamatiniai elementai ne tik turi specialius tikslus ir uždavinius, bet dėl jų taip pat priimamos kiekvienai valstybei individualios materialinės taisyklės ir jos numato labai skirtingas teisines pasekmes administracinės, baudžiamosios ar civilinės teisės srityse, kai minėtų valstybių valdžios institucijos nustato konkurencijos srityje taikomų taisyklių pažeidimą. 206. Tačiau visiškai skirtinga yra teisinė situacija, kai įmonei konkurencijos srityje yra taikoma tik Bendrijos teisė ir vienos arba keleto valstybių narių teisė, t. y. kai kartelis patenka tik į Bendrijos teisinės sistemos teritorinę taikymo sritį. 207. Iš to matyti, kad Komisija, nustatydama sankciją už neteisėtą įmonės veiklą, net ir susijusią su tarptautiniu karteliu, siekia apsaugoti laisvą konkurenciją bendrojoje rinkoje, o tai pagal EB 3 straipsnio 1 dalies g punktą yra vienas iš pagrindinių Bendrijos tikslų. Iš tikrųjų dėl Bendrijos lygmeniu teisiškai saugomų vertybių Komisijos, remiantis jos įgaliojimais šioje srityje, pateikti vertinimai gali labai skirtis nuo trečiųjų valstybių valdžios institucijų pateiktų vertinimų. 208. Dėl ieškovių nurodytų proporcingumo ir (ar) teisingumo principų pažeidimo reikia pastebėti, kad bet koks atsižvelgimas į trečiųjų valstybių valdžios institucijų paskirtas baudas patenka į Komisijos diskreciją baudų už Bendrijos konkurencijos teisės pažeidimus nustatymo srityje. Todėl nors ir negali būti atmesta galimybė, kad Komisija atsižvelgs į anksčiau trečiųjų valstybių valdžios institucijų paskirtas baudas, taip daryti ji neprivalo. 209. Iš tikrųjų atgrasymo tikslu, kurio gali siekti Komisija nustatydama baudos dydį, yra siekiama užtikrinti, kad įmonės, veikdamos bendrojoje rinkoje, laikytųsi Sutartyje įtvirtintų konkurencijos taisyklių. Todėl, vertindama už minėtų taisyklių pažeidimą paskirtos baudos atgrasomąjį poveikį, Komisija neprivalo atsižvelgti į galimas įmonei paskirtas sankcijas už trečiųjų valstybių konkurencijos taisyklių pažeidimą. 210. Šioje byloje pakanka priminti, kad sprendimo dalyku esantis kartelis yra susijęs tik su Europos Bendrijos teisinės sistemos teritorine taikymo sritimi ir kad vertindama baudų atgrasomąjį pobūdį Komisija nebuvo įpareigota į tai vienaip ar kitaip atsižvelgti, nes Amerikos institucijų įmonėms skirtos sankcijos buvo skirtos už nacionalinių konkurencijos taisyklių pažeidimus. Atsižvelgiant į kontrolės ypatumus ir Jungtinių Valstijų konkurencijos teisės pažeidimų, susijusių su ieškiniais dėl nuostolių atlyginimo ir baudžiamaisiais procesais, užkardymą, ieškovės negali veiksmingai remtis pagal trečioje šalyje įvykdytą pagreitintą procesą skirtų baudų dydžiais, siekdamos įrodyti joms sprendimu skirtos baudos neproporcingumą“. 2008 m. spalio 8 d. Pirmosios instancijos teismo (penktoji kolegija) sprendimas Schunk GmbH ir Schunk Kohlenstoff-Technik GmbH prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla T-69/04, Rink., 2008, p. II-02567) Nacionalinės teisės aktai, reglamentuojantys vaistinių darbo laiką ir ne darbo dienas – Atleidimas – Kompetentingų valdžios institucijų teisė priimti sprendimus


<...> 31. Dėl EB 81 [dabar SESV 101 straipsnis] ir 82 [dabar SESV 102 straipsnis] straipsnių reikia pastebėti, kad nors jie taikomi tik įmonių veiklai ir netaikomi valstybių narių įstatymams bei kitiems teisės aktams, vis dėlto šie straipsniai, taikomi kartu su bendradarbiavimo pareigą įtvirtinančiu EB 10 straipsniu, įpareigoja valstybes nares nepriimti arba nepalikti galioti įstatymų bei kitų teisės aktų, galinčių panaikinti įmonėms taikomų konkurencijos taisyklių veiksmingumą 32.<...> nei pagrindinėje byloje patys taikomi nacionalinės teisės aktai, reglamentuojantys galimą išimties iš taisyklių, reglamentuojančių specifinėje Romos komunos vietoje esančios vaistinės darbo laiką, taikymą, nei jų taikymas neturi įtakos prekybai tarp valstybių narių EB 81 ir 82 straipsnių prasme. 33. Todėl reikia pripažinti, kad prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikusio teismo klausimas tiek, kiek jis susijęs su EB 81ir 82 straipsnių nuostatomis, yra nepriimtinas. 2010 m. liepos 1 d. Teisingumo Teismo (pirmoji kolegija) sprendimas Emanuela Sbarigia prieš Azienda USL RM/A ir kt. (byla C-393/08, Rink., 2010, p. I-06337) Sąjungos teisės normos, reglamentuojančios vertimąsi advokato praktika – Direktyva 98/5/EB – 8 straipsnis – Interesų konflikto prevencija – Nacionalinės teisės aktai, kuriuose ne visą darbo dieną dirbantiems valstybės tarnautojams draudžiama verstis advokato praktika – Išbraukimas iš advokatų sąrašo <...> 49. Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad EB 10 ir 81 [dabar SESV 101 straipsnis] straipsniai pažeidžiami, kai valstybė narė įtvirtina ar skatina EB 81 straipsniui prieštaraujančius susitarimus ar sustiprina jų poveikį arba kai panaikina savo pačios priimtų teisės aktų valstybinį pobūdį, perduodama privatiems subjektams atsakomybę priimti sprendimus, turinčius poveikį ekonomikos sektoriui. 50. Tačiau aplinkybė, kad valstybė narė nurodo tokioms profesinių asociacijų įstaigoms, kaip antai įvairių advokatūrų advokatų tarybos, savo iniciatyva išbraukti iš advokatų sąrašo tuos advokatus, kurie kartu yra ir ne visą darbo dieną dirbantys valstybės tarnautojai ir per nustatytą terminą nepasirinko, ar toliau būti įrašytiems advokatų registre, ar nenutraukti darbo santykių su juos įdarbinusia valstybine įstaiga, neleidžia teigti, kad ši valstybė panaikino savo pačios priimtų teisės aktų valstybinį pobūdį. Iš tiesų minėtos tarybos neturi įtakos priimant įstatyme numatytam sprendimus išbraukti iš sąrašo savo iniciatyva. 51. Dėl analogiškų priežasčių nacionalinės teisės aktai, kaip nagrinėjamieji pagrindinėje byloje, negali būti laikomi tokiais, kuriais įtvirtinami ar skatinami EB 81 straipsniui prieštaraujantys susitarimai. 52. Šie argumentai niekaip nepaneigiami nei EB 3 straipsnio 1 dalies g punkte, kuriame numatyti Europos Sąjungos veiksmai siekiant sukurti sistemą, užtikrinančią, kad konkurencija vidaus rinkoje nebūtų iškraipoma, nei EB 4 [dabar SESV 119 straipsnis] ir EB 98 [dabar SESV 120 straipsnis] straipsniuose, kuriuose numatyta nustatyti ekonominę politiką, kuri vykdoma vadovaujantis atviros rinkos ekonomikos esant laisvai konkurencijai principu. 53. Pagal EB 3 straipsnio 1 dalies g punktą, EB 4, EB 10, EB 81 ir EB 98 [dabar SESV 120 straipsnis] straipsnius nedraudžiama tokia nacionalinės teisės normose įtvirtinta tvarka, pagal kurią ne visą darbo dieną dirbantiems valstybės tarnautojams draudžiama verstis advokato praktika, nors jie turi tam leidimą, numatant, kad tokie valstybės tarnautojai išbraukiami iš advokatų sąrašo.


2010 m. gruodžio 2 d. Teisingumo Teismo sprendimas Edyta Joanna Jakubowska prieš Alessandro Maneggia (byla C-225/09) 8.1.4. 8.1.5. Ūkio subjekto apibrėžimas

Turinys

<...> 8. Pagal konkurencijos teisę, Rheinzink ir Rheinisches Zinkwalzwerk GmbH & Co. yra du juridiniai asmenys, perimantys tą pačią įmonę. Konkurencijos teisės subjektai yra įmonės. Įmonė nagrinėjamoje byloje pakeitė savo pavadinimą ir juridinę formą pirminės įmonės reorganizavimo metu, tačiau jos tikslai, registruota buveinė ir vadovybė liko nepakitę. Atitinkamai reorganizuotos įmonės veiksmai turi būti priskirti Rheinzink kaip vieninteliai tos įmonės perėmėjai. 9. Rheinzink ne tik prisipažino, kad yra Rheinisches Zinkwalzwerk GmbH & Co. perėmėja, bet ir kad ji tęsia šios įmonės ekonominę veiklą. Pagal Sutarties 81 straipsnį [dabar SESV 101 straipsnis], įmonės teisinės formos ir pavadinimo pakeitimas nesukuria naujos įmonės, kuriai netektų atsakomybė už antikonkurencinius veiksmus, atliktus ankstesnės įmonės, kai ekonomine prasme šios dvi įmonės vykdo vienodą veiklą. 1984 m. kovo 28 d. Teisingumo Teismo (ketvirtoji kolegija) sprendimas Compagnie royale asturienne des mines SA ir Rheinzink GmbH prieš Europos Bendrijų Komisiją (sujungtos bylos 29/83 ir 30/83, Rink., 1984, p. 01679) <...> 11. Konkurencijos teisėje „ūkio subjektas“ turi būti suprantamas kaip ekonominis vienetas, net jeigu teisėje šis ekonominis vienetas susideda iš kelių fizinių ar juridinių asmenų. Reglamento Nr. 67/67 1 straipsnio 1 dalyje nurodyti reikalavimai tenkinami, jeigu viena susitarimo šalis yra sudaryta iš įmonių, turinčių tuos pačius tikslus ir valdomų tų pačių fizinių asmenų, kurie taip pat yra sutarties šalimis. Todėl tokiu atveju konkurencija tarp dviejų subjektų, kurie sudaro vieną įmonę, yra negalima. 1984 m. liepos 12 d. Teisingumo Teismo (ketvirtoji kolegija) sprendimas Hydrotherm Gerätebau GmbH prieš Firma Compact del Dott. Ing. Mario Andreoli & C. Sas (byla 170/83, Rink., 1984, p. 02999) <...> 22. Faktas, kad įdarbinimo veikla paprastai yra patikėta valstybės institucijoms, negali paveikti tokios veiklos ekonominio pobūdžio. Įdarbinimo veikla nebūtinai yra atliekama ir įgyvendinama valstybinių įstaigų. Tai ypač atsispindi įgyvendinant ir vykdant tokio pobūdžio veiklą. 23. Iš to seka, kad darbo agentūra, užsiimanti įdarbinimo veikla, yra įmonė Bendrijos konkurencijos teisės prasme. 1991 m. balanžio 23 d. Teisingumo Teismo (šeštoji kolegija) sprendimas Klaus Höfner ir Fritz Elser prieš Macrotron GmbH (byla C-41/90, Rink., 1991, p. I-01979) <...> 28. Eurocontrol renkamas maršruto mokestis negali būti atskirtas nuo kitos šios organizacijos vykdomos veiklos. Šie mokesčiai yra tik vartotojų atlyginimas už privalomas ir išskirtines oro navigacijos kontrolės paslaugas. Eurocontol, surinkdama mokesčius, turi būti laikoma valstybine institucija, įgyvendinanti savo įgaliojimus. 29. Eurocontrol veikia Susitariančių Šalių naudai, neturėdama jokių įgaliojimų nustatant maršrutų mokesčius. Mokestis yra skirtingas ir keičiasi priklausomai nuo perskristų teritorijų ir negali būti priskirtas Eurocontrol, kuris paprasčiausiai tik įtvirtina ir taiko bendras taisykles, kurias nustato Susitariančios Šalys.


30. Apibendrinant, Eurocontrol vykdomos funkcijos pagal jų pobūdį, tikslus ir nustatytas taisykles šioms funkcijoms įgyvendinti, yra susijusios su oro erdvės kontrole ir priežiūra, kas yra valstybinių institucijų įgaliojimai. Tai nėra ekonominė veikla, kad būtų galima taikyti Sutarties konkurencijos taisykles. 31. Iš to seka, kad tarptautinė organizacija, kaip Eurocontrol, nėra įmonė Sutarties 81 ir 82 straipsnių [dabar SESV 101-102 straipsniai] prasme. 1994 m. sausio 19 d. Teisingumo Teismo sprendimas SAT Fluggesellschaft mbH prieš Eurocontrol (byla C-364/92, Rink., 1994, p. I-00043) <...> 51. Iš to seka, kad jei nėra susitarimo tarp ekonomiškai nepriklausomų įmonių, ryšys tarp ekonominių vienetų negali reikšti susitarimų ar suderintų veiksmų tarp įmonių, kurios riboja konkurenciją, Sutarties 81 straipsnio 1 dalies [dabar SESV 101 straipsnis] prasme. Jeigu, kaip yra ir nagrinėjamu atveju, dukterinė įmonė, nors ir būdama atskiras teisinis subjektas, laisvai nesprendžia dėl savo elgesio, bet įgyvendina tiesioginius ar netiesioginius patronuojančios bendrovės nurodymus, Sutarties 81 straipsnio 1 dalis netaikoma, nes dukterinė bendrovė ir patronuojanti bendrovė sudaro vieną ekonominį vienetą. 52. Parker taikoma distribucijos politika, kuria dukterinėms bendrovėms draudžiama tiekti Parker produktus kitų valstybių narių klientams, negu įsisteigusi dukterinė bendrovė, gali prisidėti prie nacionalinės rinkos apsaugos ir taip kliudyti siekti pagrindinių bendros rinkos tikslų, vis dėlto tokia politika, kai dukterinės bendrovės savarankiškai nesprendžia dėl savo elgesio rinkoje, nepatenka į Sutarties 81 straipsnio 1 dalies taikymo sritį. <...> 54. Iš 81 straipsnio 1 dalies terminų matyti, kad straipsnis netaikomas vienos įmonės elgesiui. 1995 m. sausio 12 d. Pirmosios instancijos teismo (pirmoji kolegija) sprendimas VIHO Europe BV prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla T-102/92, Rink., 1995, p. II-00017) <...> 23. Įmonė, kurios užduotis yra saugoti aplinką, šiomis savo funkcijomis yra panaši į valstybinę instituciją. Tai nėra ekonominė veikla, kad būtų galima pateisinti Sutarties konkurencijos taisyklių taikymą. <...> 25. Sutarties 86 straipsnis [dabar SESV 106 straipsnis] turėtų būti interpretuojamas kaip netaikytinas privatinės teisės reglamentuojamai įmonei, kuriai valstybinės valdžios institucijos, reguliuojančios valstybių narių naftos uostus, patikėjo prižiūrėti aplinką nuo užteršimo, net jeigu uostų naudotojai turi mokėti rinkliavą, tam kad būtų finansuota tokia veikla. 1997 m. kovo 18 d. Teisingumo Teismo sprendimas Diego Calì & Figli Srl prieš Servizi ecologici porto di Genova SpA (SEPG) (byla C-343/95, Rink., 1997, p. I-01547) <...> 121. SCK yra įmonė, reguliuojama privatinės teisės, kur yra nustatyta sertifikavimo sistema keliamųjų kranų nuomos firmoms, kur narių priėmimas yra neprivalomas. Ši įmonė savarankiškai nustato kriterijus, kuriuos turi atitikti sertifikuotos firmos. Įmonė išduoda sertifikatus tik kai yra sumokamas nario mokestis. 122. Šie požymiai rodo, kad SCK vykdo ekonominę veiklą. Todėl ji turi būti traktuojama kaip įmonė Sutarties 101 straipsnio 1 dalies prasme. 1997 m. spalio 22 d. Pirmosios instancijos teismo (ketvirtoji išplėstinė kolegija) sprendimas Stichting Certificatie Kraanverhuurbedrijf (SCK) ir Federatie van Nederlandse Kraanbedrijven (FNK) prieš Europos Bendrijų Komisiją (sujungtos bylos T-213/95 ir T-18/96, Rink., 1997, p. II-01739)


<...> 36. Konkurencijos teisėje įmonės sąvoka apima bet kokį ūkinę veiklą vykdantį subjektą, nepaisant jo teisinio statuso ir finansavimo būdų. Ūkine veikla laikoma bet kokia veikla, kurios metu konkrečioje rinkoje siūlomos prekės ar paslaugos. 1998 m. birželio 18 d. Teisingumo Teismo (penktoji kolegija) sprendimas Europos Bendrijų Komisija prieš Italijos Respubliką (byla C-35/96, Rink., 1998, p. I-03851) Įmonės – Sektorinis pensijų fondas – Privaloma narystė sektorinėje pensijų sistemoje <...>81. Analizuojant, ar sektorinis pensijų fondas yra įmonė Sutarties 81 straipsnio [dabar SESV 101 straipsnis] ir paskesnių straipsnių prasme, šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad pats sektorinis pensijų fondas nustato įmokų ir išmokų dydį, o fondo veikla grindžiama kapitalizacijos principu. 82. Todėl fondo mokamos išmokos priklauso nuo jo investicinės veiklos, kurią dėl to, kad jis yra draudimo bendrovė, prižiūri Draudimo valdyba, finansinių rezultatų. 83. Be to, sektorinis pensijų fondas privalo atleisti nuo narystės įmonę, jei ji ne mažiau kaip šešis mėnesius iki pareiškimo, dėl kurio narystė fonde tapo privaloma, pateikimo jau buvo sukūrusi savo darbuotojams pensijų sistemą, lygiavertę tai, kuri jiems būtų taikoma, jei jie priklausytų fondui. Fondas taip pat turi teisę atleisti nuo narystės įmonę, kuri savo darbuotojams taiko pensijų sistemą, suteikiančią jiems tokias teises, kurios yra mažų mažiausiai lygiavertės fondo teikiamoms teisėms, jei pasitraukimo iš fondo atveju pastarajam pasiūloma, Draudimo valdybos nuomone, pagrįsta kompensacija už patirtus nuostolius, kuriuos jis draudimo technikos požiūriu galbūt patiria. 84. Iš to išplaukia, kad toks sektorinis pensijų fondas, koks aptariamas pagrindinėje byloje, vykdo savo ūkinę veiklą konkuruodamas su draudimo bendrovėmis. 85. Tokiomis aplinkybėmis fakto, jog fondas nesiekia pelno, ir jo bei į bylą įstojusių vyriausybių nurodomų solidarumo požymių nepakanka, kad fondas netektų įmonės statuso Sutarties konkurencijos taisyklių prasme. 86. Siekiamas socialinis tikslas, minėti solidarumo požymiai ir sektorinio pensijų fondo investicinės veiklos apribojimai bei kontrolė iš tikrųjų gali sumažinti šio fondo teikiamų paslaugų konkurencingumą, palyginti su paslaugomis, kurias teikia draudimo bendrovės. Nors tokie suvaržymai netrukdo laikyti fondo vykdomos veiklos ūkine veikla, jie gali pateisinti išimtinę tokios įstaigos teisę valdyti papildomos pensijos sistemą. 87. Todėl pensijų fondas, kuriam pavestas papildomos pensijos sistemos, įsteigtos kolektyvine sutartimi, sudarytos tarp tam tikro sektoriaus darbdaviams ir darbuotojams atstovaujančių organizacijų, valdymas ir kuriame narystė valstybės valdžios institucijų sprendimu yra privaloma visiems to sektoriaus darbuotojams, yra įmonė Sutarties 81 straipsnio ir paskesnių straipsnių prasme. 1999 m. rugsėjo 21 d. Teisingumo Teismo sprendimas Albany International BV prieš Stichting Bedrijfspensioenfonds Textielindustrie (byla C-67/96, Rink., 1999, p. I-05751) <...> 31. Sutarties 81 straipsnio [dabar SESV 101 straipsnis] 1 dalies pažeidimas turi būtinai kilti iš kelių įmonių bendradarbiavimo. Todėl Komisija negali būti apkaltinta dėl to, kad padarė teisės klaidą ar akivaizdžią vertinimo klaidą, nes nustatė, kad trūkstant įrodymų dėl susitarimo ar suderintų veiksmų buvimo tarp dviejų ar daugiau įmonių, Microsoft grupės įmonių veiksmai nesudaro Sutarties 101 straipsnio 1 dalies pažeidimo.


<...> 38. Iš pateiktų įrodymų galima daryti išvadą, kad MC ir MF sudaro vieną ekonominį vienetą, kur įmonė MF savarankiškai nesprendžia dėl savo veiksmų rinkoje. Sutarties 81 straipsnio 1 dalies nustatytas draudimas netaikomas įmonių grupės sprendimams, skirtiems reguliuoti santykius tarp skirtingų grupės dalių. Iš to seka, kad net jeigu MF ir MC kartu priimti sprendimai lemtų importo uždraudimą, tokiomis aplinkybėmis vis tiek negalima būtų konstatuoti Sutarties 81 straipsnio 1 dalies pažeidimo. 1999 m. gruodžio 16 d. Pirmosios instancijos teismo (trečioji kolegija) sprendimas Micro Leader Business prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla T-198/98, Rink., 1999, p. II-03989) <...> 76. Medicinos specialistai, kurie yra LSV [Nacionalinė karališkos Olandijos bendruomenės asociacija dėl medicinos skatinimo] nariai, pagal savo kompetenciją, kaip laisvai besiverčiantys ekonominiai vienetai, tiekia savo paslaugas medicinos specialistų paslaugų rinkoje. Už jų suteiktas paslaugas jiems atsiskaito jų klientai ir jie prisiima finansinę savo veiklos riziką. 77. Medicinos specialistai, esantys LSV nariais, dėl šių priežasčių verčiasi ekonomine veikla ir todėl turi būti traktuojami kaip įmonės 81, 82 ir 86 straipsnių [dabar SESV 101, 102 ir 106 straipsniai] prasme. Jų tiekiamų paslaugų sudėtingumas, techninis pobūdis ir faktas, kad jų profesijos praktika yra reguliuojama, negali daryti įtakos sprendimui. <...> 79. Faktas, jog tokie medicinos specialistai moka įmokas į papildomą profesinį pensijų fondą, yra glaudžiai susijęs su jų profesijos praktika. Medicinos specialistų narystė tokioje struktūroje kyla dėl jų profesijos praktikos. Papildomas profesinis pensijų fondas, apimantis visus šios profesijos atstovus, suteikia galimybę jo nariams atidėti dalį iš profesijos gautų pajamų, tam kad būtų galima apsidrausti save bei tam tikrais atvejais savo sutuoktinį ar vaiką tam tikra pajamų dalimi po to, kai jie nustoja vykdyti savo profesinę veiklą. <...> 82. Todėl turi būti daroma išvada, jog medicinos specialistams nusprendus per LSV bendrai prisidėti prie profesinio pensijų fondo sudarymo, jie veikė kaip įmonės pagal Sutarties 81, 82 ir 86 straipsnius. <...> 85. Pakanka pasakyti, kad faktas, jog profesinė organizacija yra kontroliuojama viešosios teisės įstatymais, tai neuždraudžia taikyti Sutarties 81 straipsnio. Šiame straipsnyje nurodyta, jog jis taikomas įmonių susitarimams ir įmonių asociacijų sprendimams. Taigi tol, kol yra taikomos Bendrijos konkurencijos taisyklės, o ypač 81 straipsnis, nėra svarbu nei teisinė situacija, kuriai esant sudarytas asociacijų sprendimas, nei tai, kaip tokia situacija yra apibrėžiama nacionalinėje teisėje. 86. Taip pat nepriimtinas teiginys, jog 81 straipsnio negalima taikyti LSV dėl to, nes jos pagrindinė funkcija yra apsaugoti medicinos specialistų interesus. 2000 m. rugsėjo 12 d. Teisingumo Teismo sprendimas Pavel Pavlov ir kt. prieš Stichting Pensioenfonds Medische Specialisten (sujungtos bylos C-180/98 iki C-184/98, Rink., 2000, p. I06451) <...> 44. Apibendrinant darytina išvada, jog gautas pelnas ir įnašų suma yra du pagrindiniai INAIL [Valstybinis socialinio draudimo nuo nelaimingų atsitikimų darbe institutas] formavimo elementai. INAIL yra prižiūrima valstybės, o privaloma narystė INAIL yra būtina užtikrinti šios organizacijos finansiniam balansui ir solidarumo principo taikymui, kas reiškia, kad mokamos išmokos apdraustiesiems nėra visiškai proporcingos jų mokamoms įmokoms. 45. Tokiu būdu dalyvaujant vienoje iš tradicinių socialinės apsaugos sistemos sričių valdyme, o šiuo atveju konkrečiai draudime nuo nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų, INAIL išimtinai atlieka socialinę funkciją. Iš to seka, kad šios organizacijos veikla nėra ekonominio pobūdžio


konkurencijos teisės prasme, ir dėl to ši organizacija nėra įmonė Sutarties 81 ir 82 straipsnių [dabar SESV 101-102 straipsniai] prasme. 46. Iš visko, kas pasakyta, darytina išvada, kad Sutarties 81 ir 82 straipsniai neapima organizacijos, kuriai teisiškai patikėta kontroliuoti draudimo išmokų nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų sistemą, tokiai kaip nagrinėjamu atveju yra INAIL. 2002 m. sausio 22 d. Teisingumo Teismo (penktoji kolegija) sprendimas Cisal di Battistello Venanzio & C. Sas prieš Istituto nazionale per l'assicurazione contro gli infortuni sul lavoro (INAIL) (byla C218/00, Rink., 2002, p. I-00691) <...> 48. Advokatai atlygintinai siūlo teisinės pagalbos paslaugas, apimančias teisinių išvadų, sutarčių ir kitų dokumentų rengimą bei atstovavimą ir interesų gynimą teismuose. Be to, jie prisiima su veiklos vykdymu susijusią finansinę riziką, nes išlaidų ir pajamų neatitikimo atveju jie patys turi padengti skirtumą. 49. Tokiomis aplinkybėmis Nyderlanduose registruoti advokatai vykdo ūkinę veiklą, todėl juos reikia laikyti įmonėmis Sutarties 85, 86 ir 90 straipsnių [dabar SESV 105, 106 ir 110 straipsniai] prasme, ir šiai išvadai nedaro įtakos tai, jog jų teikiamos paslaugos yra kompleksinio bei techninio pobūdžio, ir tai, jog jų profesinės veiklos vykdymas reglamentuojamas.

2002 m. vasario 19 d. Teisingumo Teismo sprendimas J. C. J. Wouters, J. W. Savelbergh ir Price Waterhouse Belastingadviseurs BV prieš Algemene Raad van de Nederlandse Orde van Advocaten, dalyvaujant Raad van de Balies van de Europese Gemeenschap (byla C-309/99, Rink., 2002, p. I01577)

<...> 76. Pirmos instancijos teismas atribojo ADP [Paryžiaus oro uostas] vykdomas administracines funkcijas, ypač priežiūros ir kontrolės, ir Paryžiaus oro uosto valdymą, kurie yra finansuojami komerciniais mokesčiais, kintančiais priklausomai nuo apyvartos. 77. Oro uosto infrastruktūros valdymas, per kurį ADP nustato aikštelės naudojimo paslaugų tiekimo procedūras ir sąlygas, negali būti priskiriamas priežiūros ir kontrolės funkcijai. Taip pat ryšiai su aikštelės naudojimo paslaugų tiekėjais nepatenka į ADP vykdomas viešosios valdžios funkcijas ir tokie ryšiai nėra neatskiriama ADP vykdomų valstybinių įgaliojimų dalis. 78. Oro uosto infrastruktūros tiekimas oro transporto bendrovėms bei įvairių paslaugų už laisvai ADP nustatytą mokestį tiekėjai yra ekonominė veikla. 79. Kaip jau yra nustatyta teismų praktikoje, bet kuri veikla, susidedanti iš prekių ir paslaugų tiekimo tam tikroje rinkoje, yra ekonominė veikla. 2002 m. spalio 24 d. Teisingumo Teismo (šeštoji kolegija) sprendimas Aéroports de Paris prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla C-82/01 P, Rink., 2002, p. I-09297) <...> 36. Prekių ir paslaugų tiekimas atitinkamoje rinkoje yra pagrindinis ekonominės veiklos bruožas, o ne pirkimo verslas. Kaip Komisija yra pažymėjusi, būtų neteisinga atskirti prekių įsigijimo veiklą nuo vėlesnės iš šių prekių gaunamos naudos. Pirkimo pobūdis turi būti nusprendžiamas pagal tai, ar vėlesnė iš tokių įsigytų prekių gaunama nauda sudaro ekonominę veiklą.


37. Iš to seka, kad netgi dideliais kiekiais prekes įsigyjanti organizacija, kurios skirtos ne prekių ir paslaugų tiekimui kaip ekonominei veiklai, bet panaudoti jas kitokio pobūdžio veikloje, tokioje kaip išimtinai tik socialinio pobūdžio, nėra įmonė vien dėl to, jog tokia organizacija yra tik pirkėja atitinkamoje rinkoje. Tuo tarpu nors toks subjektas gali turėti labai didelę ekonominę galią, visgi jei toks subjektas įsigyja prekes ne ekonominiais tikslais, jis neveikia kaip įmonė Bendrijos konkurencijos teisės prasme ir todėl negalima taikyti 81 ir 82 straipsniuose [dabar SESV 101 ir 102 straipsniai] nustatytų draudimų. 38. Toliau svarbu pažymėti, jog sveikatos fondus valdančios organizacijos nevykdo ekonominės veiklos ir todėl nėra įmonės Sutarties 81 ir 82 straipsnių prasme, nes jos atlieka išimtinai tik socialinę funkciją ir jų veikla paremta valstybinio solidarumo principu, ir galiausiai jos nėra pelno siekiančios organizacijos, gauta nauda yra nustatyta įstatymo. Taip pat reikėtų pažymėti, kad mažesnis solidarumo mastas, vykdant savo funkcijas, reikštų, jog tokia organizacija yra įmonė. 39. SNS [valstybinė Ispanijos sveikatos sistema], valdoma ministerijų ir kitų ieškovo nurodytų institucijų, funkcionuoja pagal solidarumo principą ir yra finansuojama iš socialinės apsaugos sistemos įnašų ir kitų valstybės mokesčių ir savo nariams tiekia nemokamas paslaugas. Būtent dėl to SNS valdančios organizacijos nėra įmonės. 40. Organizacijos, perkančios medicinines prekes ir įrangą, tam, kad galėtų tiekti SNS nariams nemokamas paslaugas, nėra įmonės. 2003 m. kovo 4 d. Pirmosios instancijos teismo (pirmoji išplėstinė kolegija) sprendimas Federación Nacional de Empresas de Instrumentación Científica, Médica, Técnica y Dental (FENIN) prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla T-319/99, Rink., 2003, p. II-00357) <...> 77. Reikia pažymėti, jog socialiniai privalomo draudimo tikslai nėra pakankami tam, kad ELGA [Graikijos žemės ūkio draudimo organizacija] vykdoma veikla nebūtų priskirta ekonominei veiklai pagal Sutarties nuostatų dėl konkurencijos tikslus. 78. Išmokos ir įmokos yra du pagrindiniai tokios organizacijos elementai, kurie nustatomi valstybės įstatymų. Įmokos pagal savo pobūdį yra valstybės nustatytas mokestis. Taip pat valstybė nustato įmokų pobūdį, įskaitant ir sumą. Lygiai taip pat išmokų pobūdis ir suma, kurias tiekia ELGA, yra nustatomi valstybinių įstatymų. 79. ELGA vykdoma draudimo veikla nėra ekonominė veikla Sutarties nuostatų dėl konkurencijos teisės prasme, ir ypač ši organizacija nėra įmonė pagal Sutarties straipsnius. 2003 m. gegužės 22 d. Teisingumo Teismo (penktoji kolegija) sprendimas Freskot AE prieš Elliniko Dimosio (byla C-355/00, Rink., 2003, p. I-05263) <...> 124. Būtina nustatyti, ar dvi bendrovės, kurių teisinė forma skiriasi, sudaro vieną ir tą pačią įmonę ar ekonominį subjektą, priimantį tuos pačius sprendimus rinkoje. 125. Tokia problema kyla ne tik nustatant ryšį tarp patronuojančios ir dukterinės bendrovės. Tam tikrais atvejais tokia problema gali kilti tarp bendrovės ir jos civilinių atstovų arba tarp įgaliotojo ir įgaliotinio. Ten, kur kyla problematika dėl Sutarties 81 ir 82 straipsnių [dabar SESV 101 ir 102 straipsniai] taikymo, klausimas, ar įgaliotojas ir įgaliotinis ar civilinis atstovas sudaro vieną ekonominį subjektą, atstovui esant kaip pagalbiniam subjektui sudarančiam patronuojančios bendrovės dalį, yra svarbus siekiant nustatyti, ar yra taikomas kuris nors iš aukščiau nurodytų straipsnių. Dėl to yra laikoma, jog jei atstovas veikia patronuojančios bendrovės naudai, jis iš principo yra laikomas pagalbinis subjektas sudarantis neatskiriamą įmonės dalį, ir dėl to kaip darbuotojas sudaro vieną ekonominį vienetą su tokia įmone.


126. Tuo atveju, kai tarp bendrovių yra vertikalus ryšys, pavyzdžiui, kaip tarp patronuojančios bendrovės ir jos atstovo ar tarpininkaujančios įmonės, reikia atsižvelgti į tokius du pagrindius veiksnius sprendžiant, ar tai yra vienas ekonominis vienetas: pirma, ar tarpininkaujanti įmonė prisiima kokią nors ekonominę riziką, ir antra, ar jos tiekiamos paslaugos yra išimtinės. 127. Tačiau agentas gali nebūti laikomas pagalbiniu subjektu, sudarančiu dalį patronuojančios bendrovės komercinės veiklos, jei įsigaliojusiu susitarimu jam suteikiama teisė užsiimti tokia pačia veikla kaip ir nepriklausomo prekybos agento, kuris prisiima finansinę pardavimo arba sutarčių, sudarytų su trečiosiomis šalimis riziką. 128. Atstovo tiekiamos paslaugos yra išimtinės, jeigu vykdydamas veiklą patronuojančios įmonės sąskaita, tuo pat metu atstovas, kaip nepriklausomas prekybos agentas, prisiima didelę dalį verslo rizikos savo sąskaita. Tokiu atveju tokie subjektai nesudaro vieno ekonominio vieneto. 2003 m. gruodžio 11 d. Pirmosios instancijos teismo (penktoji kolegija) sprendimas Minoan Lines SA prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla T-66/99, Rink., 2003, p. II-05515) Konkurencija – Įmonės – Ligonių kasos – Karteliai – EB 81, 82 ir 86 straipsnių aiškinimas – Ligonių kasų grupių sprendimai, kuriais nustatytos didžiausios sumos, kompensuojamos už vaistus

<...> 52 . Reikia pabrėžti, kad ligonių kasos įstatymu įpareigotos savo apdraustiesiems siūlyti iš esmės vienodas privalomas mokėtinas išmokas, nesiejamas su įmokų suma. Šios kasos negali niekaip paveikti šių išmokų. 53. Ligonių kasos yra susibūrusios į tam tikrą solidarumo principu grįstą bendruomenę (Solidargemeinschaft), kuri sudaro sąlygas tarpusavyje pasiskirstyti išlaidas ir riziką. Taip vykdomas kompensavimas tarp ligonių kasų, kurių išlaidos sveikatai yra mažesnės, ir ligonių kasų, kurios apdraudžia brangią riziką ir patiria su ja susijusias didesnes išlaidas. 54. Todėl ligonių kasos, teikdamos įstatymu numatytas privalomas išmokas sveikatos priežiūros arba vaistų srityje, o tai yra pagrindinė jų funkcija, nekonkuruoja nei tarpusavyje, nei su privačiomis įstaigomis. <...> 56. Ligonių kasų turima laisvė nustatyti įmokų tarifus ir konkuruoti, siekiant pritraukti apdraustuosius, nekelia abejonių dėl pateiktos analizės. Įstatymų leidėjas įtraukė konkurencijos faktorių įmokų srityje, siekdamas paskatinti ligonių kasas vykdyti veiklą vadovaujantis gero administravimo principais, t. y. veikti kuo veiksmingiau ir kuo taupiau, siekiant tenkinti gero Vokietijos socialinės apsaugos sistemos veikimo interesus. Šio tikslo siekis visiškai nekeičia ligonių kasų veiklos pobūdžio. 57. Kadangi tokių įstaigų, kokios yra ligonių kasos, veikla nėra ekonominio pobūdžio, jos nėra įmonės EB 81 ir 82 straipsnių [dabar SESV 101 ir 102 straipsniai] prasme. <...> 63. Apibrėždamos konkrečias didžiausias sumas ligonių kasų federacijos neturi savo atskiro tikslo, kuris nebūtų susijęs su išimtinai socialiniu ligonių kasų tikslu. Atvirkščiai, apibrėždamos sumas minėtos federacijos vykdo pareigą, visiškai susijusią su ligonių kasų veikla įstatymu nustatytos Vokietijos sveikatos draudimo sistemos srityje.


64. Todėl reikia konstatuoti, kad nustatydamos konkrečias didžiausias sumas ligonių kasų federacijos tik vykdo joms įstatymu pavestą Vokietijos socialinės apsaugos sistemos administravimo užduotį ir neveikia kaip ūkinę veiklą vykdančios įmonės. 65. Todėl tokios ligonių kasų grupės, kaip ligonių kasų federacijos, nėra įmonės arba įmonių asociacijos EB 81 straipsnio prasme, kai jos nustato konkrečias didžiausias dydžio sumas, atitinkančias didžiausią ligonių kasų kompensuojamą vaistų kainą. Teisingumo Teismo sprendimas 2004 m. kovo 16 d AOK Bundesverband, Bundesverband der Betriebskrankenkassen (BKK), Bundesverband der Innungskrankenkassen, Bundesverband der landwirtschaftlichen Krankenkassen, Verband der Angestelltenkrankenkassen eV, Verband der Arbeiter-Ersatzkassen, Bundesknappschaft ir See-Krankenkasse prieš Ichthyol-Gesellschaft Cordes, Hermani & Co. (C-264/01), Mundipharma GmbH (C-306/01), Gödecke GmbH (C-354/01) ir Intersan, Institut fürpharmazeutische und klinische Forschung GmbH (C-355/01) (sujungtos bylos C-264/01, C-306/01, C-354/01 ir C-355/01, Rink., 2004, p. I-02493) Konkurencija – Kartelis – Grafito elektrodų rinka – Kainų nustatymas ir rinkų pasidalijimas – Baudų dydžio nustatymas – Sankcijų sumavimas – Baudų nustatymo metodo gairės – Taikytinumas – Pažeidimo sunkumas ir trukmė – Sunkinančios aplinkybės – Lengvinančios aplinkybės – Pajėgumas sumokėti baudą – Bendradarbiavimas per administracinę procedūrą – Mokėjimo sąlygos

<...> 280. Kartais gali būti sunku taikyti teismų praktikoje suformuluotą taisyklę, pagal kurią „paprastai pažeidimo metu įmonei vadovaujantis fizinis arba juridinis asmuo turi atsakyti už jį, net jei sprendimo, kuriuo nustatytas šis pažeidimas, priėmimo momentu įmonės valdymas buvo perduotas kito asmens atsakomybei“. 281. Bet kuriuo atveju minėtą teismų praktikoje suformuluotą taisyklę reikia aiškinti taip, kad įmonę, t. y. ekonominį vienetą, kurį sudaro personalas bei materialūs ir nematerialūs elementai, valdo jos įstatuose numatyti organai, ir bet koks sprendimas, kuriuo įmonei skiriama bauda, gali būti skiriamas tuose įstatuose numatytai vadovybei (valdybai, valdymo komitetui, pirmininkui, valdytojui ir t. t.), net jei finansinės pasekmės galiausiai tenka jos savininkams. Tokia taisyklė būtų pažeista, jei Komisija, susidūrusi su neteisėtu įmonės elgesiu, privalėtų tikrinti, kas yra lemiamą įtaką įmonei darantis savininkas, kad galėtų skirti sankciją tik jam.

2004 m. balandžio mėn. 29 d. Bendrojo teismo sprendimas SGL Carbon prieš Komisiją (sujungtos bylos T-236/01, T-239/01, T-244/01, T-245/01, T-246/01, T-251/01, T-252/01, Rink., p. II- 1181)

Tarptautinės futbolo federacijos (FIFA) taisyklės, reglamentuojančios žaidėjų agentų veiklą – Įmonių asociacijų sprendimas – EB 49, 81 ir 82 straipsniai – Skundas – Bendrijos intereso nebuvimas – Atmetimas


<...> 69. Kalbant, visų pirma, apie įmonių asociacijos sąvoką, neginčytina, kad FIFA narės yra nacionalinės asociacijos, kurias sudaro futbolo klubai, užsiimantys futbolu kaip ekonomine veikla. Todėl šie futbolo klubai yra įmonės EB 81 [dabar SESV 101 straipsnis] straipsnio prasme, o jų sudaromos nacionalinės asociacijos tos paties nuostatos prasme yra įmonių asociacijos. 70. Šio vertinimo negali pakeisti ta aplinkybė, kad nacionalines asociacijas sudaro mėgėjiški ir profesionalūs klubai. Šiuo požiūriu pažymėtina, jog vien ta aplinkybė, kad asociacija arba sporto federacija vienašališkai kvalifikuoja sportininkus mėgėjais arba klubus mėgėjiškais, nepašalina galimybės, kad jie vykdo ekonominę veiklą EB 2 straipsnio prasme. 71. Be to, nacionalinės asociacijos, kurios pagal FIFA statutus yra įpareigotos dalyvauti jos organizuojamuose varžybose, turi jai pervesti dalį bruto įplaukų, gautų iš kiekvienų tarptautinių rungtynių, ir šiuose statutuose kartu su FIFA yra pripažintos atitinkamų sportinių renginių platinimo ir transliavimo išimtinių teisių savininkėmis, taip pat šiuo požiūriu vykdo ekonominę veiklą. Jos taip pat yra įmonės EB 81 straipsnio prasme. 72. Kadangi nacionalinės asociacijos sudaro įmonių asociacijas, o dėl jų vykdomos ekonominės veiklos laikomos ir įmonėmis, FIFA, nacionalines asociacijas apimanti asociacija, taip pat sudaro įmonių asociaciją EB 81 straipsnio prasme. Iš tikrųjų ši nuostata asociacijoms taikoma ta dalimi, kuria jų pačių arba įmonių, kurios yra jų narės, veikla siekiama sukelti jos norimą rezultatą. Teisinis pagrindas, kuriuo remiantis yra priimami įmonių sprendimai, ir įvairių nacionalinių teisinių sistemų šiam pagrindui nustatytas kvalifikavimas neturi poveikio Bendrijos konkurencijos taisyklių taikymui. 73. Antra, kalbant apie įmonių asociacijų sprendimo sąvoką, iš bylos medžiagos matyti, kad žaidėjų agento veikla pagal tų pačių pataisytų taisyklių sąlygas siekiama už atlyginimą teisėtai padėti sukurti santykius tarp žaidėjo ir klubo, siekiant kad būtų sudaryta darbo sutartis, arba tarp dviejų klubų, kad būtų sudaryta transfero sutartis. Taigi kalbama apie ekonominę veiklą, susijusią su paslaugų teikimu, kuri nėra susijusi su sporto specifika. Pirmosios instancijos teismo (ketvirtoji kolegija) sprendimas 2005 m. sausio 26 d. Laurent Piau prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla T-193/02, Rink., 2005, p. II-00209) Valstybės pagalba – EB 87 ir 88 straipsniai – Bankai – Banko akcijas valdantys fondai – Įmonės sąvoka – Tiesioginio mokesčio lengvata banko akcijas valdančio fondo gaunamiems dividendams – Kvalifikavimas kaip valstybės pagalbos – Suderinamumas su bendrąja rinka – Komisijos sprendimas 2003/146/EB – Galiojimo nustatymas – Nepriimtinumas – EB 12, 43 ir 56 straipsniai – Nediskriminavimo principas – Įsisteigimo laisvė – Laisvas kapitalo judėjimas

<...> 109. Dažniausiai ūkine veikla užsiimama tiesiogiai rinkoje. 110. Tačiau tuo pat metu negalima paneigti galimybės, kad šiuo atveju tiesiogiai rinkoje veikiantis ūkio subjektas ir netiesiogiai – jį kontroliuojanti organizacija kartu sudaro ekonominį vienetą. 111. Šiuo klausimu pažymėtina, kad paprasto akcijų ar net ir jų kontrolinio paketo turėjimo, iš jo išplaukiančio naudojimosi akcininko arba dalyvio teisėmis ir, jei taikoma, dividendų kaip nuosavybės vaisių gavimo nepakanka tam, kad jas turintį subjektą galima būtų laikyti užsiimančiu ūkine veikla.


112. Tačiau, kai bendrovės kontrolinį akcijų paketą turintis subjektas efektyviai kontroliuoja šią bendrovę tiesiogiai ar netiesiogiai dalyvaudamas jos valdyme, jis turi būti laikomas dalyvaujančiu kontroliuojamos įmonės ūkinėje veikloje. 113. Todėl jis turi būti laikomas įmone EB 87 [dabar SESV 107 straipsnis] straipsnio 1 dalies prasme. 114. Kitu atveju, paprasčiausio įmonės padalinimo į dvi skirtingas įmones, iš kurių viena tiesiogiai vykdytų ūkinę veiklą, o kita kontroliuotų pastarąją aktyviai ją valdydama, pakaktų, kad Bendrijos teisės normos dėl valstybės pagalbos netektų prasmės. Tokia situacija sukurtų sąlygas antrajai įmonei naudoti visas valstybės ar iš jos išteklių teikiamas dotacijas ir lengvatas arba jų dalį pirmosios įmonės naudai, nes tai būtų naudinga ir iš jų sudarytam ekonominiam vienetui. 115. Konstatuotina, kad per nagrinėjamą laikotarpį, atsižvelgiant į jo metu galiojusią tvarką, nustatytą Įstatymu Nr. 218/90 ir Dekretu Nr. 356/90, toks ūkio subjektas kaip banko akcijas valdantis fondas, kuris yra šalis pagrindinėje byloje, galėjo dalyvauti banko veikla besiverčiančios bendrovės valdyme. 116. Pagal šią tvarką: – banko akcijas valdantis fondas, kuriam priklauso banko veikla besiverčiančios įmonės kapitalas, nors ir negali tiesiogiai vykdyti banko veiklos, turi užtikrinti savo paties ir kontroliuojamo banko „veiklos tęstinumą“, – šiuo tikslu turi būti priimtos nuostatos, pagal kurias banko akcijas valdančio fondo valdymo komiteto arba jį atitinkančio organo atstovai būtų paskiriami į banko valdybą, o fondo kontrolę vykdančio organo nariai – į banko stebėtojų tarybą, – banko akcijas valdantys fondai nustatytą dalį pajamų iš banko akcijų turi skirti į rezervą, skirtą pasirašyti šios bendrovės įstatinio kapitalo padidinimą, – fondas gali investuoti rezervą, pirmiausia į kontroliuojamo banko vertybinius popierius. 117. Šios teisės normos parodo, kad banko akcijas valdančių fondų paskirtis yra platesnė nei paprasčiausia investicija. Jos suteikia galimybę ne tik kontroliuoti, bet ir skatinti bei remti finansiškai. Jos parodo, kad tarp banko akcijas valdančių fondų ir banko veikla besiverčiančių įmonių yra esminių ir funkcinių ryšių. 118. Nacionalinis teismas, spręsdamas, ar atsakovas pagrindinėje byloje – banko akcijas valdantis fondas – gali būti laikomas „įmone“, turi įvertinti, ar jis ne vien tik turėjo banko veikla besiverčiančios bendrovės kontrolinį akcijų paketą, bet ir tiesiogiai ar netiesiogiai dalyvaudamas jos valdyme ją efektyviai kontroliavo. 119. Kalbant apie nacionalinio įstatymų leidėjo banko akcijas valdantiems fondams suteiktą funkciją viešųjų interesų ir socialinėje srityse, reikia skirti paprastą pinigų pervedimą ne pelno siekiančioms organizacijoms ir tiesiogiai šiose srityse vykdomą veiklą. 120. Rodos, kad banko akcijas valdančio fondo negalima pripažinti „įmone“ dėl veiklos, kuri apsiriboja pinigų pervedimu pelno nesiekiančioms organizacijoms.


121. Iš tiesų, kaip teisingai nurodo Komisija, tokia veikla yra vien tik socialinė ir ji nevykdoma rinkoje, konkuruojant su kitais ūkio subjektais. Šią veiklą banko akcijas valdantis fondas vykdo kaip savanoriška įstaiga ar labdaros organizacija, o ne kaip įmonė. 122. Tačiau, kai banko akcijas valdantis fondas pats veikia siekdamas viešojo intereso bei socialinių tikslų ir nacionalinio įstatymo leidėjo jam suteiktus įgaliojimus naudoja savo tikslams pasiekti būtiniems ar tinkamiems finansiniams, komerciniams, nekilnojamojo ir kilnojamojo turto sandoriams vykdyti, gali būti, kad jis rinkoje teikia prekes ar paslaugas konkuruodamas su kitais ūkio subjektais, pavyzdžiui, mokslinių tyrimų, švietimo, meno ar sveikatos apsaugos srityse. 123. Šiuo atveju, kurį turi įvertinti nacionalinis teismas, banko akcijas valdantis fondas tiek, kiek jis užsiima ekonomine veikla, turi būti laikomas įmone, nepaisant to, kad prekes ar paslaugas jis tiekia nesiekdamas pelno, nes atlikdamas šiuos veiksmus jis konkuruoja su pelno siekiančiais ūkio subjektais. 124. Kai patvirtinama, kad toks banko akcijas valdantis fondas, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje, dėl jo vykdomos banko veikla užsiimančios bendrovės kontrolės ir dalyvavimo jos valdyme arba dėl jo veiklos, be kita ko, socialinėje, mokslinėje ar kultūrinėje srityse, yra laikomas įmone, iš to daroma išvada, kad jam yra taikomos Bendrijos teisės normos dėl valstybės pagalbos. 125. Todėl į pirmąjį ir antrąjį klausimus reikia atsakyti taip, kad toks juridinis asmuo kaip banko akcijas valdantis fondas po nacionalinio teismo atlikto tyrimo dėl svarstomu laikotarpiu galiojusios tvarkos gali būti pripažintas įmone. 2006 m. sausio 10 d. Teisingumo Teismo (antroji kolegija) sprendimas Ministero dell'Economia e delle Finanze prieš Cassa di Risparmio di Firenze SpA, Fondazione Cassa di Risparmio di San Miniato ir Cassa di Risparmio di San Miniato SpA. (byla C-222/04, Rink., 2006, p. I-00289) Konkurencija – Piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi – Įmonės sąvoka – Skundas – Atmetimas

<...> 59. Kalbant apie Eurokontrolės standartizavimo veiklą, visų pirma reikia atskirti standartų parengimą ar sukūrimą – Eurokontrolės agentūros, kaip vykdomojo organo atliekamo darbo, – nuo jų patvirtinimo Eurokontrolės taryboje. Kiek tai susiję su pastaruoju uždaviniu, pažymėtina, kad jis priskirtinas teisės aktų leidėjo kompetencijai. Iš tikrųjų Eurokontrolės tarybą sudaro kiekvienos valstybės narės civilinės aviacijos administracijos direktoriai, atitinkamų valstybių įgalioti patvirtinti techninius reikalavimus, kurie būtų privalomi visose šiose valstybėse – ši veikla yra teisiogiai susijusi su jų vykdomomis viešosios valdžios prerogatyvomis. Eurokontrolės vaidmuo turi panašumų su ministerijos veikla, kuri nacionaliniu lygmeniu rengia teisės aktus, vėliau tvirtinamus vyriausybės. Ši veikla patenka į Eurokontrolės įgyvendinamo viešojo uždavinio sritį. 60. Atvirkščiai, kiek tai susiję su Eurokontrolės techninių standartų parengimu ar sukūrimu, pažymėtina, kad ši veikla gali būti atskirta nuo jos oro erdvės valdymo ir oro navigacijos saugumo plėtros uždavinių. Iš tikrųjų Komisijos nurodyti argumentai, siekiant įrodyti, kad Eurokontrolės standartizavimo veikla yra susijusi su šios organizacijos viešosios paslaugos uždaviniu, atsispindi tik priimant šiuos standartus, o ne juos kuriant. Konkrečiai kalbant, tai yra susiję su argumentu, pagal kurį, siekiant užtikrinti skrydžių kontrolės perdavimo patikimumą tarp nacionalinių kontrolės organizacijų, yra ypač svarbu tarptautiniu lygmeniu patvirtinti standartus ir techninius reikalavimus,


susijusius su ATM [Europos oro navigacijos valdymo sistema] sistemomis. Iš tikrųjų būtinybė patvirtinti standartus tarptautiniu lygmeniu nebūtinai reiškia, kad šiuos standartus kurianti organizacija vėliau turės juos ir patvirtinti. 61. Tačiau Eurokontrolės su standartų rengimu susijusi veikla negali būti laikoma ekonomine. Iš tikrųjų ekonominė veikla yra bet kuri veikla, kurią sudaro prekių tiekimas ar paslaugų teikimas atitinkamoje rinkoje. Šiuo atveju ieškovė neįrodė, kad egzistavo „techninio standartizavimo paslaugų rinka ATM įrangos sektoriuje“. Vieninteliai tokių paslaugų pirkėjai galėjo būti valstybės, atstovaujamos už oro navigacijos kontrolės sritį atsakingų valdžios institucijų. Tačiau jos nusprendė pačios kurti šiuos standartus per Eurokontrolę bendradarbiaudamos tarptautiniu lygmeniu. Kadangi sukurtus standartus vėliau tvirtina Eurokontrolės taryba, rengimo rezultatai pasilieka pačioje organizacijoje ir nėra pateikiami į atitinkamą rinką. Standartizavimo srityje Eurokontrolė tėra valstybių narių veiksmų derinimo forumas, kurį jos įsteigė siekdamos suderinti savo ATM sistemų techninius standartus. Taigi šioje srityje negalima teigti, kad Eurokontrolė jiems „tiekia prekes arba teikia paslaugas“. <...> 65. Be to, konstatuotina, kad požiūris, pagal kurį pirminėje rinkoje vykdomos veiklos pobūdis (prototipų įsigijimas) lemia antrinėje rinkoje vykdomos veiklos pobūdį (standartizavimas), prieštarauja Pirmosios instancijos teismo praktikai. Atsižvelgiant į kriterijus, susijusius su anksčiau nurodyta nusistovėjusia Bendrijos teismų praktika, ekonominės veiklos pobūdis yra susijęs su prekių ar paslaugų pasiūla atitinkamojoje rinkoje, o ne su tokių prekių ar paslaugų įsigijimu. Šiuo požiūriu buvo nuspręsta, kad ekonominės veiklos sąvoką apibūdina ne įsigijimo veikla savaime ir kad siekiant įvertinti, ar veikla yra ekonominė, nereikia atskirti prekių įsigijimo veiklos nuo vėlesnio įsigytų prekių panaudojimo. Su vėlesniu prekės panaudojimu susijusios veiklos ekonominis ar neekonominis pobūdis neišvengiamai lemia įsigijimo veiklos pobūdį. Šiomis bylos aplinkybėmis tai reiškia, kad neekonominis standartizavimo veiklos pobūdis lemia neekonominį prototipų įsigijimo šio standartizavimo tikslais pobūdį, neatsižvelgiant į tai, jog Eurokontrolė veikia kaip pirkėja ATM įrangos rinkoje. <...> 73. Eurokontrolės mokslo tyrimų ir plėtros veiklos srityje ieškovė ginčija organizacijos sistemų prototipų įsigijimą ir jos šioje srityje vykdomą intelektinės nuosavybės teisių valdymą. <...> 75. Be to, matyti, kad Eurokontrolės, jai vykdant mokslo tyrimus ir plėtrą, prototipų įsigijimas bei su jais susijusių intelektinės nuosavybės teisių valdymas negali suteikti organizacijų atliekamiems mokslo tyrimams ir plėtrai ekonominio pobūdžio, nes toks įsigijimas neapima prekių ir paslaugų atitinkamoje rinkoje pasiūlos. 76. Iš tikrųjų prototipų įsigijimas tik papildo jų veiklą, susijusią su plėtra. Eurokontrolė, siekdama paskatinti mokslo tyrimus ir plėtrą ATM įrangos srityje, skirsto viešąsias lėšas. Siekiant užtikrinti, kad atitinkamam sektoriui bus pateikti Eurokontrolės dotuojamų mokslo tyrimų rezultatai, dotacijų sutartyse numatyta, kad ji įsigyja prototipo nuosavybės teisę ir intelektinės nuosavybės teises, susijusias su jos finansuojamais mokslo tyrimais. Šių teisių įsigijimas nėra Eurokontrolės tikslas savaime ir tuo nesiekiama šių teisių panaudoti komerciniais tikslais – tai tėra vienas teisinio ryšio tarp dotaciją išmokančios organizacijos ir dotuojamos įmonės elementų. 77. Šiomis aplinkybėmis pažymėtina, kad, atsižvelgiant į Eurokontrolės intelektinės nuosavybės teisių valdymą, jos turimos su mokslo tyrimais ir plėtros rezultatais susijusios intelektinės nuosavybės teisės nemokamai perduodamos suinteresuotosioms įmonėms. Nustatant, ar veikla yra ekonominė, neatlygintinumo kriterijus tėra vienas iš keleto kitų rodiklių ir vien juo remiantis negalima teigti, kad veikla nėra ekonominė. Tačiau šioje pagrindinėje byloje tai, kad Eurokontrolės kuriant prototipus


įgytos nuosavybės teisių licencijos yra suteikiamos nemokamai, papildo tą faktinę aplinkybę, kad ši veikla yra pagalbinė techninės plėtros skatinimo veikla, priskirtina Eurokontrolės viešosios paslaugos tikslui, kurio organizacija siekia nesivadovaudama savo interesu, neatskiriamu nuo nurodyto tikslo – tai atmeta galimybę vertinti šią veiklą kaip ekonominę. <...> 82. Eurokontrolės vykdomi mokslo tyrimai ir plėtra nėra ekonominio pobūdžio ir todėl Sutarties konkurencijos taisyklės joms nėra taikomos. <...> 86. Pagalba nacionalinėms valdžios institucijoms nėra susijusi su Eurokontrolės orlaivių valdymo ir oro navigacijos saugumo plėtros uždaviniu. Nors nurodyta pagalbos veikla gali tarnauti viešajam interesui išlaikant ir tobulinant oro navigacijos saugumą, šis ryšys tėra netiesioginis, nes Eurokontrolės pagalba apima tik techninius reikalavimus įgyvendinant viešojo pirkimo procedūras, susijusias su ATM įrangos įsigijimu, ir todėl daro įtaką oro navigacijos saugumui tik tiek, kiek tai susiję su įgyvendinamomis nurodytomis viešojo pirkimo procedūromis. Toks netiesioginis ryšys nereiškia, kad šios dvi veiklos rūšys neišvengiamai susijusios. Eurokontrolė savo pagalbą siūlo šioje srityje tik nacionalinėms valdžios institucijoms pateikus prašymus. Todėl tai niekaip nėra susiję su veikla, kuri yra esminė arba būtina užtikrinant oro navigacijos saugumą. 87. Kalbant apie pagalbą nacionalinėms valdžios institucijoms, kuri teikiama konsultacijų forma rengiant viešojo pirkimo konkurso dokumentus arba organizuojant įmonių, dalyvaujančios šiame viešajame pirkime, atrankos procedūrą, konstatuotina, jog iš tiesų kalbama apie paslaugų pasiūlą konsultacijų rinkoje, kurioje gali veikti ir šioje srityje besispecializuojančios privačios įmonės. 88. Tai, jog veiklą gali vykdyti privati įmonė, yra papildomas požymis, leidžiantis laikyti aptariamą veiklą įmonės veikla. 89. Be to, aplinkybė, jog veikla paprastai yra patikėta viešosios valdžios institucijoms, negali daryti įtakos šios veiklos ekonominiam pobūdžiui, nes ji ne visuomet buvo ir nebūtinai yra vykdoma viešųjų organizacijų. Tai reiškia, kad ta aplinkybė, jog privačios įmonės šiuo metu neteikia nagrinėjamų paslaugų, nekliudo jų laikyti ekonominėmis, nes jas gali teikti ir privačios organizacijos. <...> 91. Be to, tai, kad pagalba teikiama dėl bendrojo intereso, gali būti neekonominės veiklos įrodymas, tačiau tai nekliudo šią veiklą, kurią, kaip ir šioje pagrindinėje byloje, sudaro paslaugų teikimas atitinkamojoje rinkoje, laikyti ekonomine. Organizacijos, administruojančios socialinės apsaugos teisines sistemas, siekiančios ne pelno tikslo ir vykdančios socialinio pobūdžio veiklą, kurioms taikomi valstybės teisės aktai, ypač apimantys solidarumo reikalavimus, laikomos ekonominę veiklą vykdančiomis įmonėmis. 92. Iš to, kas pasakyta, matyti, kad Eurokontrolės nacionalinėms valdžios institucijoms teikiama pagalba yra ekonominė veikla ir kad dėl to Eurokontrolė, vykdydama nurodytą veiklą, yra įmonė EB 82 [dabar SESV 102 straipsnis] straipsnio prasme. 2006 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo (antroji kolegija) sprendimas SELEX Sistemi Integrati SpA prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla T-155/04, Rink., 2006, p. II-04797) Konkurencija – EB 81 straipsnio 1 dalis – Galvijiena – Importo sustabdymas – Profesinių sąjungų kainų schemos nustatymas – Reglamentas Nr. 26 – Įmonių asociacijos – Konkurencijos ribojimas – Profesinių sąjungų veiksmai – Poveikis valstybių narių tarpusavio prekybai – Pareiga motyvuoti – Baudų nustatymo metodo gairės – Proporcingumo principas – Pažeidimo


sunkumas ir trukmė – Sunkinančios ir lengvinančios aplinkybės – Dvigubos sankcijos negalimumas – Teisė į gynybą

<...> 49. EB 81 [dabar SESV 101 straipsnis] straipsnio 1 dalis taikoma asociacijoms tiek, kiek jų pačių ar prie jų prisijungusių įmonių veikla siekiama tokio poveikio, kuriam norima užkirsti kelią šia nuostata. Atsižvelgiant į šios nuostatos tikslą, įmonių asociacijos sąvoką reikia aiškinti kaip galinčią apimti ir asociacijas, kurias sudaro įmonių asociacijos. 50. Šioje byloje ieškovės sudarė ginčijamus susitarimus veikdamos ne savo tiesioginių narių, kurie iš tikrųjų yra žemės ūkio federacijos arba profesinės sąjungos, o profesinių sąjungų bazinių narių, ūkininkų, vardu ir paisydamos jų interesų. Pavyzdžiui, 2001 m. spalio 24 d. susitarimą „Augintojų ir skerdėjų federacijų susitarimas“, be kita ko, sudarė „augintojams atstovaujančios federacijos“, „siekdamos atverti šiame sektoriuje naujas santykių perspektyvas, kad visi jo dalyviai, augintojai ir įmonės, gautų teisingą ir teisėtą atlygį“. Renžiso protokole taip pat yra tiesiogiai nurodytos „gamintojų federacijos“. Taigi darytina išvada, kad vertindama, ar ieškovės yra įmonių asociacijos EB 81 straipsnio 1 dalies prasme, galėjo pagrįstai atsižvelgti į jų netiesioginius arba bazinius narius, t. y. į ūkininkus. 51. Todėl reikia išnagrinėti, ar Komisija teisingai nusprendė, kad ūkininkai – baziniai arba netiesioginiai šių ieškovių nariai – gali būti laikomi įmonėmis EB 81 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. <...> 53. Ūkininkų, žemdirbių arba gyvulių augintojų, veikla neabejotinai yra ekonominio pobūdžio. Iš esmės jų veikla yra produktų, tiekiamų už užmokestį, gamyba. Taigi ūkininkai yra įmonės EB 81 straipsnio 1 dalies prasme. 54. Todėl juos jungiančios arba jiems atstovaujančios profesinės sąjungos bei šias profesines sąjungas jungiančios federacijos gali būti laikomos įmonių asociacijomis šios nuostatos taikymo prasme. 55. Šios išvados negali paneigti tai, kad vietos profesinės sąjungos gali jungti ir ūkininkų sutuoktinius. Pirma, gali būti, kad žemdirbių arba gyvulių augintojų sutuoktiniai, kurie patys yra vietos žemės ūkio profesinės sąjungos nariai, taip pat dalyvauja atliekant šeimos ūkio darbus. Antra, vien to, kad įmonių asociacija gali jungti ir asmenis arba ūkio subjektus, kurių negalima kvalifikuoti kaip įmonių, bet kuriuo atveju nepakanka, kad asociacija prarastų savo asociacijos statusą EB 81 straipsnio 1 dalies prasme. Taip pat reikia atmesti ieškovių argumentą, kad tuo atveju, kai ūkis turi bendrovės formą, prie profesinės sąjungos prisijungia ne bendrovė per savo atstovą, o kiekvienas jos narys. Kvalifikavimui kaip įmonė svarbu ne atitinkamo ūkio teisinis statusas ar forma, o jo ir jo narių veikla. <...> 89. Kalbant apie ieškovių tvirtinimą, kad jos negalėjo priversti savo narių laikytis nustatytų minimalių kainų, svarbu konstatuoti, jog tam, kad asociacijų susitarimas patektų į EB 81 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, nereikalaujama, kad šios asociacijos galėtų priversti savo narius vykdyti įpareigojimus, kuriuos jiems nustato susitarimas. 2006 m. gruodžio 13 d. Pirmosios instancijos teismo (pirmoji kolegija) sprendimas Fédération nationale de la coopération bétail et viande (FNCBV) (T-217/03) ir Fédération nationale des syndicats d'exploitants agricoles (FNSEA) ir kt. (T-245/03) prieš Europos Bendrijų Komisiją (sujungtos bylos T-217/03 ir T-245/03, Rink., 2006, p. II-04987)


Konkurencija – Karteliai – Austrijos bankų rinka – „Lombardo klubas“ – Poveikis valstybių narių tarpusavio prekybai – Baudų nustatymas <...> 324. Iš principo už įmonės padarytą pažeidimą turi atsakyti tas fizinis ar juridinis asmuo, kuris vadovavo įmonei pažeidimo padarymo metu, net jei sprendimo, kuriuo nustatytas šis pažeidimas, priėmimo momentu įmonės valdymas buvo perduotas kito asmens atsakomybei. Kol egzistuoja juridinis asmuo, vadovavęs įmonei pažeidimo padarymo metu, atsakomybė už įmonės neteisėtą elgesį tenka šiam juridiniam asmeniui, net jei materialūs ir asmeniniai veiksniai, prisidėję prie pažeidimo padarymo, po pažeidimo buvo perleisti tretiesiems asmenims. 325. Tačiau, jeigu nuo pažeidimo padarymo momento iki momento, kai atitinkama įmonė turi už jį atsakyti, už šios įmonės veiklą atsakingas asmuo nustojo teisiškai egzistuoti, pirmiausia reikia apibrėžti visus materialius ir asmeninius veiksnius, prisidėjusius prie padarant pažeidimą, kad vėliau būtų nustatytas asmuo, tapęs atsakingas už jų veiklą, siekiant išvengti, jog, išnykus už šią veiklą pažeidimo padarymo metu atsakingam asmeniui, įmonė galėtų neatsakyti už pažeidimą. 326. Jeigu atitinkama įmonė nustojo egzistavusi dėl to, kad susijungė su įgijėju, pastarasis perima jos aktyvus ir pasyvus, įskaitant ir atsakomybę už Bendrijos teisės pažeidimą. <...> 329. Toliau reikia išnagrinėti, ar ši įgijėjo atsakomybė neatsiranda tuomet, kai atsakomybę už pažeidimą, kurį prijungta įmonė padarė prieš jos įgijimą, gali būti perkelta jos ankstesnei patronuojančiai bendrovei. <...> 331. Vis dėlto ši galimybė patronuojančiai bendrovei skirti sankciją už dukterinės bendrovės neteisėtą elgesį savaime netrukdo nubausti pačios dukterinės bendrovės. Įmonei, t. y. ūkio subjektui, kurį sudaro asmeniniai, materialūs ir nematerialūs veiksniai, vadovauja jos įstatuose numatyti organai ir bet koks sprendimas, kuriuo jai skiriama bauda, gali būti adresuotas įmonės įstatuose numatytai vadovybei (administracijos tarybai, valdybai, prezidentui, direktoriui ir t. t.), net jei finansines pasekmes galiausiai patiria savininkai. Ši taisyklė būtų pažeista, jei iš Komisijos, nagrinėjančios įmonės neteisėtą elgesį, būtų reikalaujama visuomet patikrinti, kas yra lemiamą įtaką įmonei darantis savininkas, kad galėtų skirti sankciją tik jam. Taigi galimybė už dukterinės bendrovės elgesį nubausti patronuojančią bendrovę neturi įtakos sprendimo, adresuoto tik pažeidime dalyvavusiai dukterinei bendrovei arba tik patronuojančiai bendrovei, kuri ją kontroliavo darant pažeidimą, teisėtumui. 332. Tokį pasirinkimą Komisija turi ir dukterinės bendrovės ekonominio kontrolės perėmimo atveju. Nors tokiu atveju Komisija gali inkriminuoti dukterinės bendrovės elgesį laikotarpiu iki jos perėmimo ankstesnei patronuojančiai bendrovei, o laikotarpiu po perėmimo – naujai patronuojančiai bendrovei, ji neprivalo to daryti ir gali nuspręsti už jos elgesį nubausti tik dukterinę bendrovę. <...> 372. Remiantis principu, kad atsakomybė už konkurencijos teisės pažeidimų padarymą yra individuali, fizinis ar juridinis asmuo gali būti baudžiamas tik už aplinkybes, kurias galima inkriminuoti jam individualiai. 2006 m. gruodžio 14 d. Pirmosios instancijos teismo (antroji kolegija) sprendimas Raiffeisen Zentralbank ÖsterreichAGir kt. prieš Europos Bendrijų Komisiją (sujungtos bylos T-259/02 iki T264/02 ir T-271/02, Rink., 2006, p. II-05169) Konkurencija - Susitarimai, sprendimai ir suderinti veiksmai - Gipso plokščių rinka Sprendimas, kuriuo konstatuojamas EB 81 straipsnio pažeidimas - Atsakomybės priskyrimas - Atgrasomasis poveikis - Recidyvas - Bauda - Baudų apskaičiavimo gairės


<...> 545. Penkta, argumentas, kad nė vienas bylos medžiagoje esantis dokumentas nepatvirtina, kad dukterinė bendrovė gavo patronuojančios bendrovės instrukciją ar rekomendaciją dėl metakrilatų rinkose vykdytinos verslo politikos, yra nereikšmingas, nes dukterinės bendrovės savarankiškumo negalima vertinti atsižvelgiant tik į šią rinką. Be to, kaip jau buvo nuspręsta, faktinė aplinkybė, kad iš bylos medžiagos dokumentų negalima spręsti, jog patronuojanti bendrovė davė instrukcijas savo dukterinei bendrovei, neįrodo, kad tokių instrukcijų nebuvo. <...> 547. Ieškovės pripažįsta, kad patronuojanti bendrovė turėjo duoti leidimą didelėms jų dukterinių bendrovių investicijoms. Tačiau naudojimasis tokiais įgaliojimais įrodo, kad dukterinė bendrovė rinkoje veikia atsižvelgdama į savo patronuojančios bendrovės interesus. <...> 549. Be to, ieškovės daugelį kartų nurodo, kad veikė Total chemijos padalinys. Atsakydamos į Bendrojo Teismo rašytinį klausimą, ieškovės patvirtino, kad nuo 2000 m. gegužės mėn. iki pažeidimo laikotarpio pabaigos chemijos padalinį sudarė ne tik patronuojanti bendrovė ir jos dukterinės bendrovės, bet ir kitos Total grupės bendrovės. Jos paaiškino, kad susijungus Total Fina ir Elf Aquitaine visa buvusių grupių veikla chemijos srityje funkciniu požiūriu buvo sutelkta Arkema (tuomet Atofina) rankose. Vis dėlto šis funkcinis perskirstymas nebuvo nuosekliai vykdomas kartu su kapitalo perskirstymu. Todėl toks grupės suskirstymas į padalinius, juo labiau, jei jis įgyvendinamas nepriklausomai nuo grupės bendrovių kapitalo ryšių, yra svarus įrodymas, kad šių padalinių veiklą koordinuoja vyriausioji grupės patronuojanti bendrovė. Dėl tokios patronuojančios bendrovės funkcijos nebelieka dukterinių bendrovių veiksmų rinkoje savarankiškumo“. 2008 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo (trečioji kolegija) sprendimas Lafarge SA prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla T-54/03, Rink., 2008, p. II-00120*) Konkurencija − Karteliai − Anglies ir grafito produktų, skirtų naudoti elektriniuose ir mechaniniuose prietaisuose, rinka − Prieštaravimas dėl teisėtumo − Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis − Neteisėto elgesio priskyrimas − Baudų dydžio apskaičiavimo gairės − Pažeidimo sunkumas ir poveikis − Atgrasomasis poveikis − Bendradarbiavimas vykstant administracinei procedūrai − Proporcingumo principas − Vienodo požiūrio principas − Priešpriešinis reikalavimas padidinti skirtą baudą

<...> 59. Iš Schunk GmbH rašytinių pastabų matyti, kad jos argumentai dėl SKT savarankiškumo iš esmės grindžiami vieninteliu teiginiu, susijusiu su jos specifiniu pobūdžiu, t. y. jog ji yra kontroliuojančioji (holdingo) bendrovė. Schunk GmbH iš to daro išvadą, kad SKT yra funkcionaliai savarankiška ir, be to, savarankiška organizacija, o tai prieštarauja Komisijos teiginiui, kad Schunk GmbH ir SKT yra ekonominis vienetas ir šioje byloje veikė kaip įmonė EB 81 [dabar SESV 101 straipsnis] straipsnio prasme. 60. Kontroliuojančiosios (holdingo) bendrovės sąvoka apima įvairias situacijas, bet apskritai kalbant holdingas gali būti apibrėžiamas kaip bendrovė, turinti akcijų vienoje ar keliose bendrovėse ir siekianti jas kontroliuoti. 61. Sprendimo 260 konstatuojamojoje dalyje Komisija primena Schunk GmbH įstatų 3 straipsnio, pagal kurį „įmonės tikslas yra pramonės įmonių akcijų įsigijimas, pardavimas, administravimas ir ypač jų strateginis valdymas“, turinį.


62. Nors šis Schunk GmbH tikslo apibrėžimas patvirtina jo teiginį, kad ji tėra finansinis holdingas, kuris nevykdo jokios pramoninės ar komercinės veiklos, sąvoka „pramonės įmonių akcijų strateginis valdymas“ yra pakankamai plati ir praktikoje gali apimti bei leisti dukterinių bendrovių valdymą ir vadovavimą joms. Pažymėtina, kad tame pačiame Schunk GmbH įstatytų 3 straipsnyje taip pat numatoma, kad „l) bendrovė yra kompetentinga imtis visų priemonių, tinkamų tiesiogiai ar netiesiogiai pirmesniame punkte nustatytam tikslui pasiekti“. 63. Be to, bendrovių grupės atveju, kaip šioje byloje, holdingo paskirtis – apjungti įvairių bendrovių, kurių uždavinys yra užtikrinti valdymo vieningumą, akcijas. Iš sprendimo 30 konstatuojamosios dalies matyti, kad Schunk GmbH yra pagrindinė Schunk grupės patronuojanti bendrovė, apimanti daugiau nei 80 dukterinių bendrovių ir „atsakinga, be kita ko, už grupės „grafito ir keramikos“ padalinį, apimantį visų pirma anglies ir grafito produktus, skirtus naudoti elektriniuose ir mechaniniuose prietaisuose. 64. Tai, kad egzistuoja valdymo ir koordinavimo skyrius, patvirtina sąlygos, kuriomis SKT apibrėžė ir pateikė Komisijai informaciją apie savo 1998 m. apyvartą, teigdama, kad ji turi teisę neįtraukti į savo apyvartą laikikliuose įtvirtintų šepetėlių. 65. Iš tiesų sprendimo 262 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodo: „Šiuos šepetėlių laikiklius gamina Schunk Metall- und Kunststofftechnik GmbH, kita Schunk grupės dukterinė bendrovė. Jei (SKT) būtų iš tiesų vykdžiusi savarankišką komercinę politiką, ji būtų sistemingai įtraukusi šių šepetėlių pardavimo Schunk Metall-und Kunststofftechnik GmbH rodiklius į savo apyvartą. Tai, kad ji pasiūlė taip nesielgti, rodo, kad ji mano, jog sudaryti pardavimo sandoriai tėra perdavimas kitai juridinių subjektų, užimančių aukštesnę padėtį Schunk grupėje, kontroliuojamai grupės bendrovei, o ne savarankiškas pardavimo sandoris su nepriklausomu pirkėju. Iš tiesų (SKT) šiuos pardavimo sandorius Schunk Metall- und Kunststofftechnik GmbH laikė „vidaus apyvarta“ ir „naudojimu saviems poreikiams“. 66. Taip apibūdinta situacija neginčijamai rodo, kad buvo atsižvelgiama į grupės interesus, ir prieštarauja teiginiui, kad SKT buvo visiškai savarankiška. Svarbu pažymėti dukterinės bendrovės SKT svarbą Schunk grupei ir ypač Schunk GmbH, turinčiai visas SKT akcijas. 2002 m. konsoliduota grupės apyvarta buvo 584 mln. EUR, o SKT tais pačiais metais pasiekė bendrą 113,6 mln. EUR apyvartą. <...> 70. Šiomis aplinkybėmis vien to, kad atsižvelgiant į Schunk GmbH tikslą galima daryti išvadą, jog ji iš tiesų sudarė holdingą, kurio uždavinys pagal įstatus buvo valdyti savo akcijas kitų bendrovių kapitale, nepakanka, siekiant paneigti prezumpciją, atsiradusią dėl visų SKT akcijų valdymo. 2008 m. spalio 8 d. Pirmosios instancijos teismo (penktoji kolegija) sprendimas Schunk GmbH ir Schunk Kohlenstoff-Technik GmbH prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla T-69/04, Rink., 2008, p. II-02567) Konkurencija – Karteliai – Monochloracetato rūgšties rinka – Sprendimas, kuriuo konstatuojamas EB 81 straipsnio pažeidimas – Rinkos padalijimas ir kainų nustatymas – Neteisėtų veiksmų priskyrimas – Baudos – Proporcingumas – Bendradarbiavimas – Sunkinančios aplinkybės – Pakartotinumas – Galimybė susipažinti su byla – Bylas nagrinėjančio pareigūno ataskaita – Nurodymas nutraukti atitinkamus veiksmus


<...> 50. Šiuo klausimu reikia priminti, kad už įmonės padarytą pažeidimą iš esmės turi atsakyti tas fizinis ar juridinis asmuo, kuris vadovavo įmonei darant pažeidimą, net jei sprendimo, kuriame nustatytas šis pažeidimas, priėmimo momentu įmonės valdymas buvo patikėtas kitam asmeniui. 51. Todėl siekiant veiksmingai įgyvendinti konkurencijos taisykles, išimtiniais atvejais gali būti reikalinga kartelį priskirti ne pirminiam, o naujajam jame dalyvavusios įmonės valdytojui, jeigu jis tikrai gali būti laikomas pirminio valdytojo perėmėju, t. y. jeigu toliau valdo kartelyje dalyvavusią įmonę. Iš tikrųjų, jeigu nebūtų numatyta jokios kitos galimybės skirti sankciją kitam subjektui nei tas, kuris padarė pažeidimą, įmonės galėtų išvengti sankcijų paprasčiausia pakeisdamos savo tapatybę restruktūrizacija, perdavimu arba kitomis teisinėmis arba organizacinėmis reformomis. 52. Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad vadinamasis „ekonominio tęstinumo“ kriterijus svarbus tik tuomet, kai už įmonės valdymą atsakingas juridinis asmuo po pažeidimo nustoja teisiškai egzistavęs, arba įmonės vidaus restruktūrizavimo atveju, kai pirminis valdytojas nebūtinai teisiškai nutraukia savo egzistavimą, tačiau daugiau nebeužsiima ekonomine veikla atitinkamoje rinkoje, ir atsižvelgiant į struktūrinius ryšius tarp pirminio ir naujojo įmonės valdytojo. <...> 61. Taip pat reikia atmesti ieškovės argumentą, kad perdavus jos ekonominį monochloracetato rūgšties gamybos padalinį kitai įmonei šiam naujam valdytojui taip pat buvo perduota atsakomybė už antikonkurencinius veiksmus. Iš tiesų ieškovė – juridinis asmuo, kuris vadovavo nagrinėjamai įmonei darant pažeidimą – privalo už jį atsakyti, net jei sprendimo, kuriuo konstatuojamas pažeidimas, priėmimo dieną įmonės valdymas buvo priskirtas Clariant AG atsakomybei. Asmeninės atsakomybės principo negali užgožti įmonės ekonominio tęstinumo principas, jei, kaip šioje byloje, kartelyje dalyvaujanti įmonė perleido savo verslo dalį trečiam nepriklausomam asmeniui, ir nėra jokių struktūrinių ryšių tarp pirminio ir naujojo valdytojų. <...> 64. Bet kuriuo atveju pirminio valdytojo padaryto pažeidimo priskyrimas naujam valdytojui yra galimybė, kurią tam tikromis aplinkybėmis teismo praktika pripažįsta Komisijai, bet ne pareiga; visų pirma taip yra tuomet, kai pažeidimą padaręs pirminis valdytojas, kaip ir šioje byloje, toliau egzistuoja teisiškai arba ekonomiškai. Be to, šioje byloje pavojaus, kad pažeidimą padariusi įmonė išvengs sankcijų, kurį siekiama pašalinti ekonominio tęstinumo principu, nėra, nes Hoechst toliau egzistuoja tiek teisiškai, tiek ekonomiškai. 2009 m. rugsėjo 30 d. Pirmosios instancijos teismo (septintoji kolegija) sprendimas Hoechst GmbH prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla T-161/05, Rink., 2009, p. II-03555) <...> 75. Pirma, tam tikrais savo argumentais patronuojanti bendrovė iš esmės tvirtina, kad atsižvelgiant į vaidmenį, jai suteiktą, be kita ko, bendrovės įstatais, ji negalėjo daryti lemiamos įtakos savo dukterinių bendrovių komercinėms operacijoms. Konkrečiai ji teigia vaidinusi „paprastą techninių ir finansinių klausimų koordinatorės“ vaidmenį. Ji nurodo niekada nevykdžiusi „tiesioginės veiklos susijusiame sektoriuje“. Nė vienas asmuo tuo pačiu metu nevykdė valdymo funkcijų dukterinėse bendrovėse ir patronuojančioje bendrovėje. Be to, patronuojančios bendrovės žinojimas apie jos dukterinės bendrovės veiksmus rinkoje yra reikšminga aplinkybė. Šioje byloje Komisijos nurodytas keitimasis informacija neleidžia daryti išvadų dėl patronuojančios bendrovės. 76. Tai reiškia ne pažeidimo kurstymo santykį tarp patronuojančios bendrovės ir jos dukterinės bendrovės ir juo labiau ne patronuojančios bendrovės dalyvavimą darant minėtą pažeidimą, bet tai, kad jos sudaro vieną įmonę, kaip tai suprantama pagal minėtą nuostatą, o tai įgalioja Komisiją sprendimą, kuriuo skiriamos baudos, adresuoti bendrovių grupės patronuojančiai bendrovei. Taigi tam, kad dukterinės bendrovės neteisėti veiksmai būtų inkriminuoti ją patronuojančiai bendrovei


nereikalaujama įrodyti, jog patronuojanti bendrovė daro įtaką savo dukterinės bendrovės politikai konkrečioje srityje, kurioje padarytas pažeidimas. Konkrečiai kalbant, tos aplinkybės, kad patronuojanti bendrovė vaidina paprastą techninių ir finansinių klausimų koordinatorės vaidmenį ir teikia savo dukterinėms bendrovėms reikalingą finansinę paramą, nepakanka, jog būtų atmesta galimybė, kad ji daro lemiamą įtaką minėtų dukterinių bendrovių veiksmams koordinuodama, be kita ko, finansines investicijas grupėje. Bendrovių grupės atveju bendrovė, kuri koordinuoja, be kita ko, finansines investicijas grupėje, turi užduotį pergrupuoti akcijas, turimas įvairiose bendrovėse, ir užtikrinti vieningą valdymą, be kita ko, vykdydama šią biudžetinę kontrolę. 2009 m. rugsėjo 30 d. Pirmosios instancijos teismo (septintoji kolegija) sprendimas Arkema SA prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla T-168/05, Rink., 2009, p. II-00180*) Apeliacinis skundas – Karteliai – Gipso plokštės – Galimybė susipažinti su bylos dokumentais – Kaltinamieji ir kaltę paneigiantys įrodymai – Sąvoka „įmonė“ – Ekonominis vienetas – Už ekonominio vieneto veiksmus atsakinga įmonė – Pirmą kartą per teismo procesą pateiktas argumentas

<...> 64. Įmonės sąvoka šiomis aplinkybėmis turi būti suprantama kaip reiškianti ekonominį vienetą, net jeigu teisiniu požiūriu šį ekonominį vienetą sudaro keletas fizinių ar juridinių asmenų. 65. Taigi tai, kad egzistuoja ekonominis vienetas, galima nustatyti, atsižvelgiant į nuoseklių aplinkybių visumą, net jeigu nė vieno iš šių įrodymų, vertinamo atskirai, nepakanka, kad būtų konstatuotas tokio vieneto egzistavimas. <...> 82. Kalbant apie Sprendimą Stora Kopparbergs Bergslags prieš Komisiją119, reikia pažymėti, kad, konstatuodamas ekonominio vieneto egzistavimą, Pirmosios instancijos teismas juo nesirėmė. Be to, tai, kad ši byla nėra susijusi su dukterine įmone, kuri visiškai priklauso patronuojančiajai įmonei, priešingai nei byla, kurioje buvo priimtas minėtas sprendimas, nepaneigia ekonominio vieneto egzistavimo konkurencijos teisės prasme. <...> 100. Siekiant įvertinti, ar įmonė savarankiškai sprendžia dėl savo elgesio rinkoje, reikia atsižvelgti į visus reikšmingus veiksnius, kurie susiję su ekonominiais, organizaciniais ir teisiniais ryšiais, siejančiais ją su tos pačios grupės įmone, pripažinta atsakinga už minėtos grupės veiksmus, ir kurie gali skirtis konkrečiu atveju, o dėl to negalima pateikti baigtinio jų sąrašo. 2010 m. liepos 1 d. Teisingumo Teismo (antroji kolegija) sprendimas Knauf Gips KG prieš Europos Komisiją (byla C-407/08 P, Rink., 2010, p. I-06375) Konkurencija – Piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi – Opaligei gydyti skirtų vaistų rinka – Sprendimas, kuriuo konstatuotas EB 82 straipsnio pažeidimas – Rinkos apibrėžimas – Didelis konkurencinis spaudimas – Piktnaudžiavimas procedūromis, susijusiomis su vaistų papildomos apsaugos liudijimais ir leidimo pateikti vaistus rinkai procedūromis – Klaidinanti informacija – Leidimų pateikti rinkai išregistravimas – Generinių vaistų pateikimo rinkai ir lygiagretaus importo kliūtys – Baudos

2000 m. lapkričio 16 d. Teisingumo Teismo (penktoji kolegija) sprendimas Stora Kopparbergs Bergslags AB prieš Europos Bendrijų Komisiją, C-286/98 P, Rink., 2000, p. I-09925 119


<...> 818. Pirmiausiai Reikia pažymėti, jog neginčijama, kad nagrinėjamos platinimo įmonės visiškai priklauso patronuojančiai bendrovei. Pagal Bendrijos konkurencijos teisę skirtingos bendrovės, priklausančios tai pačiai grupei, sudaro ekonominį subjektą, taigi įmonę pagal EB 81 ir 82 straipsnius [dabar SESV 101 ir 102 straipsniai], jei atitinkamos bendrovės savarankiškai nesprendžia dėl savo elgesio rinkoje. 819. Tiek, kiek minėtu argumentu ieškovės siekia ginčyti piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi buvimą, pažymėtina, jog net jei būtų įrodytas, ieškovių teiginys, kad leidimų pateikti rinkai išregistravimas Danijoje, Norvegijoje ir Švedijoje buvo decentralizuoto sprendimų priėmimo proceso rezultatas, apskritai neturėtų jokios įtakos Komisijos kvalifikavimui nagrinėjamo elgesio kaip piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi. Kad šį elgesį būtų galima kvalifikuoti kaip piktnaudžiavimą pagal EB 82 straipsnį, nebūtina, kad jis būtų įgyvendintas pagal grupės vadovybės lygmeniu parengtą strategiją ar kad jo būtų imtasi turint įrodytą ketinimą riboti konkurenciją. Vienos iš grupę kaip ekonominį subjektą sudarančių įmonių įgyvendintas elgesys taip pat gali pažeisti EB 82 straipsnį. 820. Be to, kaip teigia Komisija, kadangi platinimo įmonės visiškai priklauso patronuojančiai įmonei, nebūtina nagrinėti, ar ši galėjo daryti lemiamą įtaką savo dukterinių įmonių politikai, nes šios dukterinės įmonės neabejotinai vadovaujasi tų pačių kaip ir patronuojančios įmonės politiką apibrėžiančių valdymo organų nustatoma politika. 2010 m. liepos 1 d. Bendrojo Teismo (šeštoji išplėstinė kolegija) sprendimas AstraZeneca AB ir AstraZeneca plc prieš Europos Komisiją (byla T-321/05, Rink., 2010, p. II-02805) Konkurencija – Administracinė procedūra – Sprendimas, kuriuo nurodoma atlikti patikrinimą – Reglamento (EB) Nr. 1/2003 20 straipsnio 4 dalis – Adresato teisinio subjektiškumo nebuvimas – Pareiga motyvuoti – Įmonės ir įmonių asociacijos sąvokos

<...> 71. Reikia konstatuoti, kad farmacininkai, bent jau savarankiškai dirbantys, už atlygį siūlo būtent mažmeninio vaistų platinimo paslaugas ir prisiima šios veiklos finansinę riziką. Todėl darytina išvada, kad šie asmenys verčiasi ekonomine veikla ir todėl yra įmonės EB 81, 82 ir 86 straipsnių [dabar SESV 101, 102 ir 106 straipsniai] prasme. Beje, ieškovės neginčija, kad tam tikri farmacininkai, kurie yra ONP [Nacionalinė farmacininkų asociacija] nariai, gali būti pripažįstami įmonėmis pagal konkurencijos teisę, nes jie savo profesija verčiasi kaip laisvąja profesija ir todėl prisiima finansinę riziką. <...> 74. Ūkininkus vienijančios ir jiems atstovaujančios profesinės sąjungos, t. y. įmonės EB 81 straipsnio prasme, gali būti laikomos įmonių asociacijomis, kai ši nuostata taikoma neatsižvelgiant į tai, kad jos gali vienyti ir ūkininkų sutuoktinius, be kita ko, ir dėl to, kad, Bendrojo Teismo nuomone, vien aplinkybės, kad įmonių asociacija gali jungti ir asmenis arba subjektus, kurių negalima kvalifikuoti kaip įmonių, bet kuriuo atveju nepakanka, kad tokia asociacija prarastų įmonių asociacijos statusą EB 81 straipsnio 1 dalies prasme. 75. Ieškovės ginčija minėto sprendimo svarbą pažymėdamos, jog Bendrasis Teismas jame taip pat nurodė tai, kad ūkininkų sutuoktiniai paprastai dalyvauja atliekant šeimos ūkio darbus. Todėl tie sutuoktiniai verčiasi ekonomine veikla, o taip nėra daugumos ONP [Nacionalinė farmacininkų


asociacija] narių atveju. Tačiau reikia pažymėti, kad vien aplinkybės, kad kai kurie nariai nėra įmonės, nepakanka, kad aptariama asociacija nepatektų į EB 81 straipsnio taikymo sritį. 76. Taigi ONP [Nacionalinė farmacininkų asociacija] ir ieškovės [Farmacininkų asociacijos nacionalinė taryba ir Nacionalinės farmacininkų asociacijos G skyriaus centrinė taryba] yra organizacijos, vienijančios tam tikrus specialistus, tarp jų ir vaistinių farmacininkus bei biomedicinos laboratorijų direktorius, ir jiems atstovaujančios, kurios gali būti pripažįstamos įmonėmis 81 straipsnio prasme. 77. Šios išvados pakanka nuspręsti, jog Komisija ONP [Nacionalinė farmacininkų asociacija] ir ieškoves galėjo laikyti įmonių asociacijomis Reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnio 4 dalies prasme ir teisėtai galėjo atlikti patikrinimą remdamasi šia nuostata. Visų pirma dėl to, kad yra tikimybė, jog turėdamos šį statusą minėtos organizacijos galėjo priimti EB 81 straipsniui prieštaraujančius sprendimus, naudodamasi savo įgaliojimais Komisija turi teisę patikrinti šią prielaidą būtent remdamasi per patikrinimą surinktais įrodymais. 78. Šioje byloje akivaizdžiai per anksti aiškintis, ar konkrečiomis prerogatyvomis besinaudojančios ieškovės nepatenka į EB 81 straipsnio taikymo sritį, ar, atvirkščiai, tam tikri jų teisės aktai laikytini įmonių asociacijų sprendimais šios nuostatos prasme, o prireikus į šį klausimą turės būti atsakyta galutiniame sprendime dėl Komisijos pateiktų kaltinimų. Reikia nurodyti, kad profesinės asociacijos nėra a priori už EB 81 straipsnio 1 dalies taikymo srities ribų. 2010 m. spalio 26 d. Bendrojo Teismo (ketvirtoji kolegija) sprendimas Conseil national de l’Ordre des pharmaciens (CNOP) ir Conseil central de la section G de l’Ordre national des pharmaciens (CCG) prieš Europos Komisiją (byla T-23/09, Rink., 2010, p. II-05291) Valstybės pagalba – Viešoji transliavimo paslauga – Nyderlandų valdžios institucijų nustatytos priemonės – Sprendimas, kuriuo pagalba pripažįstama iš dalies suderinama ir iš dalies nesuderinama su bendrąja rinka – Nauja ar esama pagalba – Valstybės pagalbos sąvoka – Įmonės sąvoka – Viešosios paslaugos sąnaudų perteklinis kompensavimas – Proporcingumas – Pareiga motyvuoti – Teisė į gynybą

<...> 93. Taip pat primintina, kad veikla, kuri patenka į viešosios valdžios prerogatyvų vykdymą, nėra ekonominė veikla, pateisinanti Sutarties konkurencijos nuostatų taikymą. 94. Taip pat aplinkybė, jog subjektui patikėtos tam tikros bendrojo intereso užduotys, netrukdo šią veiklą laikyti ekonomine veikla. 95. Norint nustatyti, ar nagrinėjamu atveju NOS veikla yra įmonės veikla Sutarties prasme, reikia išsiaiškinti šios veiklos pobūdį. 96. Kaip šio sprendimo 11 ir 81 punktuose jau nurodė Bendrasis Teismas, NOS pirmiausia veikia kaip visuomeninis transliuotojas, kuris neginčijamai yra įmonė, nors ir teikianti tik visuomeninę paslaugą. 97. Antras NOS vaidmuo yra susijęs su jos valdybos, t. y. PO, veikla. Per PO NOS skatina bendradarbiavimą tarp visuomeninių transliuotojų, koordinuoja trijų visuomeninės televizijos kanalų veiklą ir du kartus per metus žiniasklaidos priežiūros institucijai teikia ataskaitas apie visuomeninių


transliuotojų veiklą. Be to, Nyderlandų Karalystė per posėdį nurodė, kad PO negali būti vertinama kaip nuo visuomeninių transliuotojų nepriklausomas atskiras subjektas. PO valdo ir koordinuoja visą sistemą, todėl, norint išnagrinėti finansavimo būdą, reikia atsižvelgti į visą visuomeninio transliavimo sistemą, kuriai priklauso ir PO. 98. Pirmiausia NOS koordinuojant ir valdant visuomeninius transliuotojus, ji negali būti prilyginta valdžios institucijai, įgyvendinančiai viešosios valdžios galias. 99. Viena vertus, tokia koordinavimo ir valdymo veikla nereiškia viešosios valdžios galių įgyvendinimo. NOS nepateikia jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad PO įgyvendina viešosios valdžios galias. Be to, aplinkybė, jog NOS patikėtos tam tikros bendrojo intereso užduotys, netrukdo šią veiklą laikyti ekonomine veikla. NOS neįrodė, kad jai pavestų bendrojo intereso užduočių vykdymas nėra ekonominė veikla. 2010 m. gruodžio 16 d. Bendrojo Teismo (pirmoji išplėstinė kolegija) sprendimas Nyderlandų Karalystė (T-231/06) ir Nederlandse Omroep Stichting (NOS) (T-237/06) prieš Europos Komisiją (sujungtos bylos T-231/06 ir T-237/06, Rink., 2010, p. II-05993) Apeliacinis skundas – Konkurencija – Karteliai – Kaučiuko pramonėje naudojamų cheminių medžiagų sektorius – Sprendimas, kuriuo konstatuojamas EB 81 straipsnio pažeidimas – Įmonių grupė – Solidari patronuojančios bendrovės atsakomybė už jos dukterinių bendrovių padarytus konkurencijos normų pažeidimus – Grupei vadovaujančios patronuojančios bendrovės atsakomybė

<...> 86. Todėl, atsižvelgiant į visas aplinkybes, neturėtų būti atmesta kontroliuojančiosios bendrovės solidari atsakomybė už jos grupei priklausančios dukterinės bendrovės, kurios kapitalo ji tiesiogiai nevaldo, padarytus Sąjungos konkurencijos teisės pažeidimus, nes ši kontroliuojančioji bendrovė daro lemiamą įtaką dukterinei bendrovei, nors ir netiesiogiai, per tarpininkaujančią bendrovę. Būtent toks atvejis yra, kai dukterinė bendrovė nepriklausomai nuo šios tarpininkaujančios bendrovės nenustato savo veiklos rinkoje, o pastaroji taip pat neveikia rinkoje savarankiškai, bet vadovaujasi kontroliuojančiosios bendrovės jai duotais nurodymais. 87. Esant tokiai situacijai kontroliuojančioji bendrovė, tarpininkaujanti bendrovė ir paskutinė grupės dukterinė bendrovė yra to paties ekonominio vieneto dalis ir todėl – viena įmonė pagal Sąjungos konkurencijos teisę. 88. Remiantis tuo darytina išvada, kad konkrečiu atveju, kai kontroliuojančioji bendrovė valdo 100 % tarpininkaujančios bendrovės kapitalo, kuri savo ruožtu valdo 100 % jos grupei priklausančios Sąjungos konkurencijos normų pažeidimą padariusios dukterinės bendrovės kapitalo, egzistuoja nuginčijama prezumpcija, pagal kurią ši kontroliuojančioji bendrovė daro lemiamą įtaką tarpininkaujančios bendrovės veiklai ir kartu netiesiogiai, tarpininkaujant pastarajai bendrovei, minėtos dukterinės bendrovės veiklai. 89. Todėl, esant tokiai specifinei situacijai, Komisija turi teisę įpareigoti kontroliuojančiąją bendrovę solidariai mokėti paskutinei grupės dukterinei bendrovei paskirtą baudą, nebent ši kontroliuojanti bendrovė nuginčytų minėtą prezumpciją ir įrodytų, kad arba tarpininkaujanti bendrovė, arba minėta dukterinė bendrovė rinkoje veikia savarankiškai.


90. Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, jog atsakomybės prezumpcija, kurią lemia tai, kad viena bendrovė turi visą kitos bendrovės kapitalą, taikoma ne tik tuo atveju, kai yra tiesioginis ryšys tarp patronuojančios bendrovės ir jos dukterinės bendrovės, bet ir tuo atveju, kaip yra ir šioje byloje, kai ryšys yra netiesioginis dėl kitos bendrovės tarpininkavimo. 2011 m. sausio 20 d. Teisingumo Teismo (pirmoji kolegija) sprendimas General Química SA ir kt. prieš Europos Komisiją (byla C-90/09 P, Rink., 2011, p. I-00001) Konkurencija – Karteliai – Skirstomųjų įrenginių su dujų izoliacija projektų rinka – Sprendimas, kuriuo konstatuojamas pažeidimas pagal EB 81 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį – Teisė į gynybą – Pareiga motyvuoti – Neteisėto elgesio priskyrimas – Pažeidimo trukmė – Baudos – Solidari atsakomybė sumokėti baudą – Sunkinančios aplinkybės – Organizatoriaus vaidmuo – Lengvinančios aplinkybės – Bendradarbiavimas <...> 63. Konkurencijos teisėje įmonė turi būti suprantama kaip ekonominis vienetas nagrinėjamo pažeidimo dalyko požiūriu. EB 81 straipsnio [dabar SESV 101 straipsnis] 1 dalis, kurioje draudžiami įmonių susitarimai ar suderinti veiksmai, galintys paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą ir kurių tikslas ar poveikis yra konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas bendrojoje rinkoje, yra skirta ekonominiams vienetams, kuriems būdingas bendras žmogiškųjų išteklių, materialių ir nematerialių elementų valdymas, kuriais siekiama konkretaus ilgalaikio ekonominio tikslo ir kurie gali prisidėti vykdant minėtoje nuostatoje numatytą pažeidimą. 2011 m. kovo 3 d. Bendrojo Teismo sprendimas Alstom prieš Komisiją (sujungtos bylos T-117/07, T121/07, Rink., p.)

Konkurencija – Karteliai – Skirstomųjų įrenginių su dujų izoliacija projektų rinka – Sprendimas, kuriuo konstatuojamas pažeidimas pagal EB 81 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį – Rinkos pasidalijimas – Poveikis bendrojoje rinkoje – Tęstinio pažeidimo sąvoka – Pažeidimo trukmė – Senatis – Baudos – Proporcingumas – 10 % apyvartos riba – Solidari atsakomybė sumokėti baudą – Lengvinančios aplinkybės – Bendradarbiavimas – Teisė į gynybą

<...> 122. Primintina, kad, atsižvelgiant į bausmių ir sankcijų individualumo principą, fizinis ar juridinis asmuo gali būti baudžiamas tik už tuos veiksmus, kuriais jis kaltinamas individualiai, šis principas taikomas bet kokioje administracinėje procedūroje, galinčioje baigtis sankcijų skyrimu pagal Bendrijos konkurencijos taisykles. Vis dėlto šis principas turi būti suderinamas su įmonės sąvoka pagal EB 81 straipsnį [dabar SESV 101 straipsnis], kaip ji yra aiškinama teismų praktikoje. Šiuo klausimu pirmiausia reikia priminti, kad įmonės sąvoka EB 81 straipsnio prasme apima ekonominius subjektus, sudarytus iš asmeninių, materialių ir nematerialių elementų visumos, kuria siekiama konkretaus ilgalaikio ekonominio tikslo ir galima prisidėti prie šioje nuostatoje numatyto pažeidimo padarymo. Bendrijos konkurencijos teisėje pripažįstama, kad skirtingos bendrovės, priklausančios tai pačiai grupei, sudaro ekonominį subjektą, taigi įmonę pagal EB 81 ir EB 82 [dabar SESV 102 straipsnis] straipsnius, jei atitinkamos bendrovės savarankiškai nesprendžia dėl savo elgesio rinkoje. 123. Todėl reikia atmesti Siemens Österreich ir KEG tvirtinimą, pagal kurį aplinkybė, kad įmonę, dalyvaujančią darant pažeidimą, sudaro kelios atskiros bendrovės, nereiškia, kad šios bendrovės turi


būti vertinamos kaip vienas pažeidimo dalyvis. Šis tvirtinimas yra susijęs su įmonės sąvokos painiojimu su bendrovės sąvoka, ir jo negalima pagrįsti ieškovių nurodyta teismų praktika. <...> 139. Antra, reikia priminti, kad juridiniai vienetai, kurie savarankiškai dalyvavo darant pažeidimą ir kuriuos vėliau įsigijo kita bendrovė, ir toliau atsako asmeniškai už iki jų įsigijimo padarytą pažeidimą, jei šios bendrovės nebuvo paprasčiausiai prijungtos prie įgijėjo, o toliau veikia kaip dukterinės bendrovės. Tokiu atveju įgijėjas gali būti pripažintas atsakingu už jo dukterinės bendrovės elgesį nuo įgijimo momento tik jei dukterinė bendrovė tęsia pažeidimą ir jei gali būti įrodyta naujos patronuojančios bendrovės atsakomybė. 140. Nagrinėjamu atveju Reyrolle ir Siemens Österreich bei KEG situacija yra panaši į antrąją šio sprendimo 139 punkte nurodytą situaciją, nes Reyrolle iš pradžių savarankiškai dalyvavo darant pažeidimą, vėliau, nuo 1998 m. rugsėjo 20 d., ji savo neteisėtą veiklą tęsė kaip VA Tech grupės dukterinė bendrovė 141. Be to, tas pats principas mutatis mutandis turi būti taikomas ir tuo atveju, kai iki perėmimo perimta bendrovė dalyvavo darant pažeidimą ne savarankiškai, o kaip kitos grupės dukterinė bendrovė. <...> 149. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad solidari bendrovių atsakomybė sumokėti baudas, skirtas už EB 81 straipsnyje ir EEE susitarimo 53 straipsnyje nurodytą pažeidimą, yra iš šių straipsnių materialinių nuostatų išplaukianti pagrįsta teisinė pasekmė. <...> 196. Antra, tai, kad patronuojančiai bendrovei priskiriamas jos dukterinės bendrovės elgesys, nes ji spręsdavo dėl pastarosios elgesio priimant komercinius sprendimus, nereiškia, jog minėta patronuojanti bendrovė vietoj savo dukterinės bendrovės turi būti laikoma šio elgesio autore. Kitaip tariant, patronuojančios bendrovės atsakomybė už dukterinės bendrovės elgesį neatleidžia pastarosios bendrovės nuo jos, kaip juridinio asmens, asmeninės atsakomybės ir ji lieka asmeniškai atsakinga už savo antikonkurencinį elgesį. 2011 m. kovo 3 d. Bendrojo Teismo (antroji kolegija) sprendimas Siemens AG Österreich ir VA Tech Transmission & Distribution GmbH & Co. KEG (T-122/07), Siemens Transmission & Distribution Ltd (T-123/07) ir Siemens Transmission & Distribution SA ir Nuova Magrini Galileo SpA (T-124/07) prieš Europos Komisiją (sujungtos bylos T-122/07 iki T-124/07, Rink., p.) Konkurencija – Karteliai – Vario jungčių ir vario lydinių jungčių sektorius – Sprendimas, kuriuo konstatuojamas EB 81 straipsnio pažeidimas – Neteisėtų veiksmų priskyrimas – Baudos – Atgrasomasis poveikis

<...> 100. Aplinkybė, jog neteisėtą veiklą vykdžiusi „įmonė“ nutraukus pažeidimą buvo suskaidyta, o šią įmonę sudarantys teisės subjektai buvo atskirti, neturi įtakos solidariai atsakomybei už padarytą pažeidimą. 101. Įmonės gali būti laikomos solidariai atsakingos, net jei teisės subjektai, kurie darant pažeidimą sudarydavo įmonę, jau nebepriklauso tai pačiai grupei. <...> 103. Be to, Komisija turi galimybę priskirti atsakomybę už neteisėtą elgesį patronuojančiai bendrovei, dukterinei bendrovei arba patronuojančiai bendrovei solidariai su jos dukterine bendrove.


2011 m. kovo 24 d. Bendrojo Teismo (aštuntoji kolegija) sprendimas Pegler Ltd prieš Europos Komisiją (byla T-386/06, Rink., 2011, p. II-01267) Valstybės pagalba – Pagalba Leipcigo-Halės oro uostui – Investicijų pietinio kilimo ir tūpimo takui tiesti finansavimas – Sprendimas, kuriuo pagalba pripažįstama suderinama su bendrąja rinka – Ieškinys dėl panaikinimo – Suinteresuotumo pareikšti ieškinį nebuvimas – Nepriimtinumas – Įmonės sąvoka – Ūkinės veiklos sąvoka – Oro uosto infrastruktūra

<...> 93. Šiuo klausimu pažymėtina, kad eksploatuodama Leipcigo-Halės oro uostą FLH vykdo ekonominę veiklą. Oro uostų infrastruktūros valdymas sudaro ekonominę veiklą. Tą nagrinėjamu atveju patvirtina aplinkybė, jog FLH oro uosto paslaugas siūlo už atlygį, kurį, be kita ko, sudaro oro uosto mokesčiai, o šie mokesčiai laikytini atlyginimu už oro uosto koncesijos turėtojo paslaugas. Aplinkybė, kad FLH valdo regioninį, o ne tarptautinį oro uostą, negali sukelti abejonių dėl ekonominio jos veiklos pobūdžio, nes šią veiklą sudaro paslaugų pasiūla už atlygį regioninių oro uosto paslaugų rinkoje. Be to, tokios rinkos egzistavimą nagrinėjamu atveju patvirtina aplinkybė, kad dėl DHL Europos logistikos centro įkūrimo Leipcigo-Halės oro uostas konkuravo su kitais regioniniais oro uostais, visų pirma su Vatry (Prancūzija) oro uostu. 94. Taip pat konstatuotina, kad pietinio tako eksploatavimas sudaro FLH ekonominės veiklos dalį. Pietinis takas – tai infrastruktūra, kurią FLH eksploatuos komerciniais tikslais, nes nesuteiks galimybės naudotis šiuo taku nemokamai, užtikrinant bendrąjį interesą, o kaip atlyginimą už jo naudojimą reikalaus mokesčio. Šiuo klausimu pažymėtina, kad oro uosto mokesčiai sudaro pagrindinį naujo pietinio tako finansavimo šaltinį, kaip tą pažymėjo Komisija ginčijamo sprendimo 15 konstatuojamojoje dalyje. Taigi šio tako statybos ir plėtra leis FLH padidinti savo pajėgumus ir savo ekonominę veiklą, eksploatuojant Leipcigo-Halės oro uostą. 95. Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 36 punkte padarė teisingą išvadą, kad negalima atskirti prekės įsigijimo nuo vėlesnio jos panaudojimo, siekiant įvertinti šio įsigijimo pobūdį, ir kad įsigijimo pobūdį lemia vėlesnio nupirktos prekės panaudojimo ekonominis arba neekonominis pobūdis. Taip pat pasakytina, jog reikia atsižvelgti į tai, kad vertinant ekonominį FLH veiklos pobūdį, kiek tai susiję su pietinio tako plėtros finansavimu iš viešųjų lėšų, veiksmų statant ar plečiant tam tikrą infrastruktūrą, nagrinėjamu atveju – pietinį taką, nereikia atskirti nuo vėlesnio naudojimo, ir kad ekonominis ar neekonominis vėlesnio pastatytos infrastruktūros naudojimo pobūdis neišvengiamai lemia ir plėtros veiksmų pobūdį. 96. Kilimo ir tūpimo takai sudaro esminius elementus ekonominei oro uosto valdytojo veiklai. Pavyzdžiui, kilimo ir tūpimo takų statybos leidžia oro uostui vykdyti savo pagrindinę ūkinę veiklą arba, kai statomas papildomas arba plečiamas jau veikiantis takas, ją plėsti. <...> 98. Iš tiesų ne visa oro uosto valdytojo veikla būtinai yra ekonominio pobūdžio. Veikla, kuri patenka į viešosios valdžios prerogatyvų vykdymą, nėra ekonominė veikla, pateisinanti Sutarties konkurencijos nuostatų taikymą. Todėl tam tikros veiklos kvalifikavimas kaip priklausančios viešosios valdžios prerogatyvoms ar ekonominei veiklai turi būti vykdomas atskirai dėl kiekvienos konkretaus vieneto vykdomos veiklos rūšies.


2011 m. kovo 24 d. Bendrojo Teismo sprendimas Mitteldeutsche Flughafen ir Flughafen Leipzig/Halle prieš Komisiją (sujungtos bylos T-443/08, T-455/08, Rink., 2011, p. II-01311)

Konkurencija – Karteliai – Vandenilio peroksidas ir natrio perboratas – Sprendimas, kuriuo konstatuojamas EB 81 straipsnio pažeidimas – Neteisėto elgesio priskyrimas – Už pažeidimą atsakingos bendrovės prijungimas – Teisė į gynybą – Pranešimo apie kaltinimus ir ginčijamo sprendimo atitiktis – Pareiga motyvuoti

<...> 56. primintina, jog teisinės ar organizacinės konkurencijos taisykles pažeidusio subjekto reformos nebūtinai lemia, kad sukuriama nauja įmonė, kuri nėra atsakinga už pirmtakės atliktus konkurencijos taisyklėms prieštaraujančius veiksmus, jei ekonominiu požiūriu abu subjektai sutampa. 57. Iš tikrųjų siekiant veiksmingai įgyvendinti konkurencijos taisykles gali būti reikalinga atsakomybę priskirti naujajam jame dalyvavusios įmonės valdytojui, jeigu jis tikrai gali būti laikomas pirminio valdytojo perėmėju. 58. Šis vadinamasis „ekonominio tęstinumo“ kriterijus svarbus tik esant ypatingoms aplinkybėms, pavyzdžiui, tuomet, kai už įmonės valdymą atsakingas juridinis asmuo po pažeidimo nustoja teisiškai egzistavęs arba įmonės vidaus restruktūrizavimo atveju, atsižvelgiant į struktūrinius pirminio valdytojo ir naujojo įmonės valdytojo ryšius, kai pirminis valdytojas nebūtinai teisiškai nutraukia savo egzistavimą, tačiau daugiau nebeužsiima ekonomine veikla atitinkamoje rinkoje. <...> 62. Iš tiesų, jeigu atitinkama įmonė nustoja egzistavusi dėl to, kad buvo prijungta prie įgijėjo, pastarasis perima jos turtą ir įsipareigojimus, įskaitant ir atsakomybę už Sąjungos teisės pažeidimą. Tokiu atveju atsakomybė už prijungtos įmonės padarytą pažeidimą gali būti perkelta įgijėjui.

2011 m. birželio 16 d. Bendrojo Teismo (šeštoji išplėstinė kolegija) sprendimas. SNIA SpA prieš Europos Komisiją (byla T-194/06, Rink., p.) Konkurencija – Karteliai – Belgijos tarptautinio perkraustymo paslaugų rinka – Sprendimas, kuriuo konstatuojamas EB 81 straipsnio pažeidimas – Kainų nustatymas – Rinkos pasidalijimas – Manipuliavimas kvietimais teikti pasiūlymus – Vienas ir tęstinis pažeidimas – Įmonės sąvoka – Neteisėto elgesio priskyrimas – Baudos – 2006 m. baudų apskaičiavimo gairės – Sunkumas – Trukmė

<...> 41. Vis dėlto minėtose bylose buvo nustatyta, jog patronuojanti bendrovė yra įmonė, nors ji ir nedalyvavo atliekant veiksmus, už kuriuos baudžiama. Ekonominio vieneto sąvoka, kuri gali apimti keletą savarankiškų juridinių asmenų, buvo įvesta tam, kad už vieno teisės subjekto (dukterinės bendrovės) veiksmus galėtų atsakyti kitas (patronuojanti bendrovė), o ne tam, kad būtų pagrįstas


patronuojančios bendrovės, kaip įmonės, statusas. Todėl ekonominio vieneto sąvoka negali kompensuoti patronuojančios bendrovės, kaip įmonės, statuso nebuvimo. <...> 47. Teisingumo Teismas nusprendė, kad kai bendrovės kontrolinį akcijų paketą turintis subjektas iš tikrųjų kontroliuoja šią bendrovę tiesiogiai ar netiesiogiai dalyvaudamas ją valdant, jis turi būti laikomas dalyvaujančiu kontroliuojamos įmonės ekonominėje veikloje. Ir todėl jis pats turi būti laikomas įmone pagal konkurencijos teisę. Tačiau paprasto akcijų ar net jų kontrolinio paketo turėjimo, jei naudojamasi tik akcininko arba dalyvio teisėmis, ir, jei taikoma, dividendų, kaip nuosavybės vaisių, gavimo nepakanka tam, kad jas turintį subjektą būtų galima laikyti užsiimančiu ekonomine veikla. 2011 m. birželio 16 d. Bendrojo Teismo (aštuntoji kolegija) sprendimas Gosselin Group NV (T208/08) ir Stichting Administratiekantoor Portielje (T-209/08) prieš Europos Komisiją (sujungtos bylos T-208/08 ir T-209/08, Rink., 2011, p. II-03639) Konkurencija – Karteliai – Skirstomųjų įrenginių su dujų izoliacija projektų rinka – Sprendimas, kuriuo konstatuojamas pažeidimas pagal EB 81 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį – Rinkos pasidalijimas – Pažeidimo įrodymas – Atsakomybė už neteisėtus veiksmus – Pažeidimo trukmė – Baudos – Lengvinančios aplinkybės – Bendradarbiavimas <...> 56. Konkurencijos teisėje nagrinėjamos „įmonės“ ir kad atsižvelgiant į tai įmonė turi būti suprantama kaip ekonominis vienetas nagrinėjamo pažeidimo dalyko požiūriu. EB 81 [dabar SESV 101 straipsnis] straipsnio 1 dalis, kurioje draudžiami įmonių susitarimai ar suderinti veiksmai, galintys paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą ir kurių tikslas ar poveikis yra konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas bendrojoje rinkoje, yra skirta ekonominiams vienetams, kuriems būdingas bendras žmogiškųjų išteklių, materialių ir nematerialių elementų valdymas, kuriais siekiama konkretaus ilgalaikio ekonominio tikslo ir kurie gali prisidėti vykdant minėtoje nuostatoje numatytą pažeidimą. 57. Siekiant taikyti ir vykdyti pagal EB 81 straipsnį priimtus sprendimus, kaip adresatą reikia nustatyti subjektą, turintį teisinį subjektiškumą. Priimdama sprendimą pagal EB 81 straipsnio 1 dalį Komisija turi nurodyti fizinį ar juridinį asmenį ar asmenis, kurie gali būti patraukti atsakomybėn už nagrinėjamos įmonės elgesį, dėl kurio jie gali būti baudžiami ir kuriems bus skirtas šis sprendimas. <...> 179. Taikant konkurencijos taisykles, formalus dviejų bendrovių skirtumas dėl to, kad jos yra skirtingi juridiniai asmenys, nėra lemiamas veiksnys, svarbiausia tai, ar jos rinkoje veikia kaip vienas asmuo, ar ne. Todėl gali prireikti nustatyti, ar dvi bendrovės – skirtingi juridiniai asmenys – priklauso vienai įmonei arba ekonominiam vienetui, formuojančiam rinkoje bendrą elgesį. <...> 182. Paprastai dukterinės bendrovės pusės kapitalo valdymas gali leisti patronuojančiai bendrovei daryti lemiamą įtaką dukterinei bendrovei, ypač jos elgesiui rinkoje. Buvo nuspręsta, kad kai patronuojanti bendrovė valdo 25,001 % dukterinės bendrovės akcijų, o tai yra gerokai mažiau nei pusė kapitalo, negalima teigti, kad patronuojanti bendrovė ir jos dukterinė bendrovė priklauso tai pačiai grupei, kurios viduje jos sudaro vieną ekonominį vienetą. 183. Tačiau mažiau nei pusės akcijų valdymas patronuojančiai bendrovei leidžia realiai daryti lemiamą įtaką savo dukterinės bendrovės elgesiui rinkoje, jeigu ji turi daugiau, nei paprastai turi mažiau nei pusę visų akcijų turintys akcininkai, teisių, kad galėtų apsaugoti savo finansinius interesus, kurios, nagrinėjamos pagal teisinio ar ekonominio pobūdžio sutampančių požymių visumos metodą, leidžia įrodyti, kad dukterinės bendrovės elgesiui rinkoje buvo daroma lemiama įtaka. Lemiamą įtaką


Komisija gali įrodyti pateikdama požymių visumą, net jei atskirai kiekvienas iš šių požymių neturi pakankamos įrodomosios galios. 184. Realus vienos ar kelių patronuojančių bendrovių vadovavimas dukterinei bendrovei gali tiesiogiai išplaukti iš teisinių nuostatų taikymo ar susitarimo tarp patronuojančių bendrovių, sudaryto remiantis minėtomis teisinėmis nuostatomis, dėl bendros dukterinės bendrovės. Patronuojančios bendrovės daromos įtakos savo dukterinės bendrovės valdymui apimtis gali būti vertinama apsižvelgiant į tai, kad dukterinės bendrovės vadovai vadovaujančias pareigas užima ir patronuojančioje bendrovėje. Toks pareigų derinimas neišvengiamai reiškia, kad dukterinės bendrovės elgesiui rinkoje daroma lemiama įtaka, nes minėtas valdymas leidžia patronuojančios bendrovės vadovams vykdant savo funkcijas dukterinės bendrovės viduje užtikrinti, kad ši rinkoje laikytųsi patronuojančios bendrovės vadovų nustatyto veiksmų plano. Toks tikslas gali būti pasiektas net jei dukterinėje bendrovėje vadovaujančias pareigas vykdantis patronuojančios bendrovės atstovas nėra pastarosios bendrovės vienas iš vadovų. Galiausiai vienos ar kelių patronuojančių bendrovių dalyvavimas valdant dukterinę bendrovę gali būti verslo santykių tarp pirmosios ir antrosios pasekmė. Kai patronuojanti bendrovė yra savo dukterinės bendrovės tiekėja ar klientė, ji ypač suinteresuota valdyti pastarosios gamybos ar tiekimo veikla, kad galėtų gauti kuo daugiau naudos iš tokio vertikalaus integravimo. <...> 196. Norint patronuojančiai bendrovei priskirti jos dukterinės bendrovės veiksmus visiškai nereikalaujama įrodyti, kad minėta patronuojanti bendrovė buvo tiesiogiai susijusi su inkriminuojamais veiksmais ar žinojo apie juos. Skirti sprendimą, nustatantį baudas bendrovių grupės patronuojančiai bendrovei, Komisijai leidžia ne su pažeidimu susijęs kurstymo santykis tarp patronuojančios ir jos dukterinės bendrovių ir net ne pirmosios dalyvavimas minėtame pažeidime, o tai, kad šios bendrovės vykdo tą pačią veiklą rinkoje. Nagrinėjamu atveju Komisija turėjo įrodyti ne tai, kad FEH ir FES buvo tiesiogiai susijusios su antrosios atitinkamos įmonės, tuo metų vadovaujamos JAEPS, dalyvavimu darant pažeidimą ar apie tai žinojo, bet tik tai, kad minėtai įmonei dalyvaujant darant pažeidimą minėtos bendrovės, kaip vykdomojo komiteto narės, iš tikrųjų darė lemiamą įtaką savo dukterinės bendrovės elgesiui rinkoje. 2011 m. liepos 12 d. Bendrojo Teismo (antroji kolegija) sprendimas Fuji Electric Co. Ltd prieš Europos Komisiją (byla T-132/07, Rink., p.) Konkurencija – Karteliai – Butadieno kaučiuko ir stireno-butadieno kaučiuko, gauto emulsinės polimerizacijos būdu, rinka – Sprendimas, kuriuo konstatuojamas EB 81 straipsnio pažeidimas – Neteisėtų veiksmų inkriminavimas – Vienas pažeidimas – Kartelio egzistavimo įrodymai – Baudos – Pažeidimo sunkumas ir trukmė – Sunkinančios aplinkybės

<...> 177. Praktikoje Komisijai dažnai tenka įrodinėti pažeidimo padarymą nepalankiomis sąlygomis, nes pažeidimą įrodančios aplinkybės galėjo įvykti prieš daug metų ir tam tikros įmonės, kurių atžvilgiu atliekamas tyrimas, aktyviai su ja nebendradarbiavo. Tokiomis aplinkybėmis pažeidimą padariusi įmonė pernelyg lengvai išvengtų bet kokių sankcijų, jeigu ji galėtų remtis argumentu, kad apie neteisėto susitarimo veikimą pateikta informacija yra neaiški, nepaisant to, jog susitarimo sudarymo faktas ir jo antikonkurencinis tikslas yra pakankamai įrodyti. Tokioje situacijoje įmonės gali veiksmingai gintis, nes turi galimybę pasisakyti dėl visų Komisijos prieš jas pateiktų įrodymų. <...> 179. Shell aiškiai pripažino, kad nuo 1995 m. rugpjūčio 30 d. iki 1999 m. gegužės 31 d. ji dalyvavo susitariant dėl kainų nustatymo (ginčijamo sprendimo 119 konstatuojamoji dalis). Priešingai nei, atrodo, teigia Polimeri, šis pareiškimas buvo padarytas Shell vardu, o ne asmeniškai


V. vardu. Atsakymai įmonės vardu yra labiau patikimi nei jos darbuotojo atsakymas, nesvarbu, kokia jo patirtis ar asmeninė nuomonė. Dėl teiginio, kad įmonių pareiškimai turi įrodomąją galią tik bendrovės, kuri yra jų autorė, atžvilgiu, pakanka pabrėžti, kad Shell pareiškimus patvirtina ir Komisijos pateikti dokumentiniai įrodymai. <...> 193. Įmonė gali būti laikoma atsakinga už visą kartelį, net jei yra nustatyta, kad ji tiesiogiai dalyvavo tik vienoje ar keliose jo sudedamosiose dalyse, jeigu, pirma, ji žinojo ar neišvengiamai turėjo žinoti, jog susitarimas, kurio šalimi ji buvo, ypač dalyvaudama reguliariuose ne vienerius metus organizuojamuose susitikimuose, buvo bendro plano, skirto iškreipti įprastą konkurenciją, dalis, ir, antra, šis planas apėmė visas kartelio sudedamąsias dalis. Taip pat aplinkybė, kad įvairios įmonės, siekdamos bendro tikslo, atliko įvairius vaidmenis, nepanaikina antikonkurencinio tikslo, taigi – pažeidimo, jei kiekviena įmonė savo lygmeniu prisidėjo siekiant bendro tikslo. <...> 267. Įmonių vardu padaryti pareiškimai turi nemažą įrodomąją galią, nes jie kelia didelę teisinę ir ekonominę riziką. Dow jame visų pirma pažymi, kad tam tikros N. užrašuose nurodytos kainos buvo tikslinės SBK [butadieno kaučiukas] kainos. <...> 270. Savo ruožtu Shell nurodo, kad jos atstovai dalyvavo kartelyje dėl kainų nuo 1995 m. rugpjūčio 30 d. iki 1999 m. gegužės 31 d. Konkrečiai kalbant, Shell patvirtina pirmojo pranešimo apie kaltinimus dalį, susijusią su faktinėmis aplinkybėmis, kurioje jau buvo 1996 m. gegužės 20 d. neteisėto susitikimo santrauka, N. užrašai ir Dow pateiktas aiškinimas. Tai, kad J., kuris atstovavo Shell tam tikruose susitikimuose, visų pirma įvykusiame 1996 m. gegužės 20 d., nepripažino, jog pirmajame pranešime apie kaltinimus buvo teisingai aprašyti konkurentų tarpusavio kontaktai, negali paneigti Shell pareiškimo, kurį ji padarė kaip įmonė. Atsakymai įmonės vardu yra labiau patikimi nei jos darbuotojo atsakymas, nesvarbu, kokia jo patirtis ar asmeninė nuomonė. 2011 m. liepos 13 d. Bendrojo Teismo (pirmoji kolegija) sprendimas Polimeri Europa SpA prieš Europos Komisiją (byla T-59/07, Rink., p.) Konkurencija – Karteliai – Butadieno kaučiuko ir stireno-butadieno kaučiuko, gauto emulsinės polimerizacijos būdu, rinka – Sprendimas, kuriuo konstatuojamas EB 81 straipsnio pažeidimas – Neteisėtų veiksmų inkriminavimas – Baudos – Pažeidimo sunkumas – Sunkinančios aplinkybės

<...> 66. Dėl motyvų, išdėstytų nagrinėjant pirmojo pagrindo pirmąją dalį, Komisija galėjo preziumuoti, jog tiesiogiai ar netiesiogiai valdydama visą savo dukterinių bendrovių kapitalą Shell Petroleum darė lemiamą įtaką jų veiksmams. 67. Todėl Shell turėjo paneigti šią prezumpciją ir įrodyti, kad minėtos dukterinės bendrovės savarankiškai sprendė dėl savo komercinės politikos, todėl su ja nesudarė vieno ekonominio subjekto, taigi – vienos įmonės, kaip tai suprantama pagal EB 81 [dabar SESV 101 straipsnis] straipsnį. 68. Konkrečiai kalbant, Shell turėjo pateikti visus įrodymus, susijusius su organizaciniais, ekonominiais ir teisiniais ryšiais tarp jos dukterinių bendrovių ir jos pačios, kurie, jos manymu, patvirtintų, kad jos nesudaro vieno ekonominio subjekto. Vertindamas Bendrasis Teismas turi atsižvelgti į visus jam pateiktus įrodymus, kurių pobūdis ir svarba gali skirtis atsižvelgiant į kiekvieno konkretaus atvejo aplinkybes. 69. Šiuo klausimu konstatuotina, jog Shell pateiktais įrodymais iš esmės siekiama įrodyti, kad, turint omenyje bendrovėms Shell Nederland ir Shell Petroleum skirtą vaidmenį, jos negalėjo daryti


lemiamos įtakos Shell Nederland Chemie komercinėms operacijoms, ypač rinkoje, kurioje buvo padarytas pažeidimas. Konkrečiai kalbant, nė vienas Shell Nederland ir Shell Petroleum darbuotojas nedalyvavo vykdant pažeidimą ir netgi apie jį nežinojo. 70. Tai nėra su pažeidimu susijęs kurstymo santykis tarp patronuojančios bendrovės ir jos dukterinės bendrovės ir juo labiau tai nėra patronuojančios bendrovės dalyvavimas darant minėtą pažeidimą, o tai, kad jos sudaro vieną įmonę, kaip tai suprantama pagal anksčiau minėtą nuostatą, įgalioja Komisiją sprendimą, kuriuo skiriamos baudos, adresuoti bendrovių grupės patronuojančiai bendrovei. Taigi patronuojančiai bendrovei priskiriant atsakomybę už dukterinės bendrovės neteisėtus veiksmus nereikia įrodyti, kad patronuojanti bendrovė daro įtaką savo dukterinės bendrovės politikai konkrečioje srityje, kurioje padarytas pažeidimas. Konkrečiai kalbant, to, kad Shell Petroleum yra tik veiklos nevykdanti holdingo bendrovė, labai nedaug dalyvaujanti savo dukterinių bendrovių valdyme, nepakanka, kad būtų paneigta, jog ji daro lemiamą įtaką minėtų dukterinių bendrovių veiksmams koordinuodama, be kita ko, grupės finansines investicijas. Bendrovių grupės atveju holdingo bendrovės, koordinuojančios, be kita ko, grupės finansines investicijas, uždavinys – sujungti įvairių bendrovių akcijas ir užtikrinti vieningą jų valdymą, visų pirma naudojantis šia biudžeto kontrole.

2011 m. liepos 13 d. Bendrojo Teismo (pirmoji kolegija) sprendimas Shell Petroleum NV, Shell Nederland BV ir Shell Nederland Chemie BV prieš Europos Komisiją (byla T-38/07, Rink., 2011, p. II-04383) Konkurencija – Karteliai – Butadieno kaučiuko ir stireno-butadieno kaučiuko, gauto emulsinės polimerizacijos būdu, rinka – Sprendimas, kuriuo konstatuojamas EB 81 straipsnio pažeidimas – Neteisėtų veiksmų inkriminavimas – Baudos – Pažeidimo sunkumas ir trukmė – Sunkinančios aplinkybės

<...> 97. Tai reiškia ne pažeidimo kurstymo santykį tarp patronuojančios bendrovės ir jos dukterinės bendrovės ir juo labiau ne patronuojančios bendrovės dalyvavimą darant minėtą pažeidimą, bet tai, kad jos sudaro vieną įmonę, kaip tai suprantama pagal minėtą nuostatą, o tai įgalioja Komisiją sprendimą, kuriuo skiriamos baudos, adresuoti bendrovių grupės patronuojančiai bendrovei. Taigi tam, kad dukterinės bendrovės neteisėti veiksmai būtų inkriminuoti ją patronuojančiai bendrovei nereikalaujama įrodyti, jog patronuojanti bendrovė daro įtaką savo dukterinės bendrovės politikai konkrečioje srityje, kurioje padarytas pažeidimas. Konkrečiai kalbant, tos aplinkybės, kad Eni vaidina paprastą techninių ir finansinių klausimų koordinatorės vaidmenį ir teikia savo dukterinėms bendrovėms reikalingą finansinę paramą, nepakanka, jog būtų atmesta galimybė, kad ji daro lemiamą įtaką minėtų dukterinių bendrovių veiksmams koordinuodama, be kita ko, finansines investicijas grupėje. Bendrovių grupės atveju bendrovė, kuri koordinuoja, be kita ko, finansines investicijas grupėje, turi užduotį pergrupuoti akcijas, turimas įvairiose bendrovėse, ir užtikrinti vieningą valdymą, be kita ko, vykdydama šią biudžetinę kontrolę. 98. Kalbant apie nurodytą aplinkybę, kad cheminė veikla turi santykinę reikšmę pramoninėje grupės politikoje, pažymėtina, jog ji neįrodo, kad Eni savo dukterinėms bendrovėms leido visiškai savarankiškai spręsti dėl savo veiksmų rinkoje.


<...> 102. Penkta, kiek tai susiję su aplinkybe, kad Eni kontroliavo ne tiesiogiai, o netiesiogiai 100 % įmonių, vykdančių veiklą BK ir SBK gamybos srityje, kapitalo, reikia konstatuoti, jog ši aplinkybė savaime negali įrodyti, kad Eni ir atitinkamos įmonės nesudarė vieno ekonominio subjekto“. <...> 117. Tuo atveju, kai du subjektai sudaro vieną ekonominį subjektą, tai, kad pažeidimą padaręs subjektas vis dar egzistuoja, savaime nekliudo skirti sankcijų subjektui, kuriam buvo perduota jo ekonominė veikla. Konkrečiai kalbant, toks sankcijos taikymas yra priimtinas tuo atveju, kai šie subjektai buvo kontroliuojami to paties asmens ir, atsižvelgiant į glaudžius ryšius, kurie juos sieja ekonominiu ir struktūriniu požiūriu, iš esmės laikėsi tokių pačių komercinių nurodymų. Šioje byloje neginčijama, kad tuo metu, kai EniChem SpA ir Polimeri darė pažeidimus, jos tiesiogiai ar netiesiogiai visiškai priklausė tai pačiai bendrovei, t. y. Eni. Tokiomis aplinkybėmis asmeninės atsakomybės principas nekliudo visos sankcijos už pažeidimą, kurį iš pradžių padarė EniChem SpA ir vėliau tęsė Polimeri, skirti pastarajai bendrovei. Todėl atsižvelgiant į tai, kad Eni buvo EniChem SpA ir Polimeri patronuojanti bendrovė, niekas nekliudė šių įmonių neteisėtų veiksmų, įskaitant susijusiųjų su bendrovės EniChem SpA (dabar Syndial) veiklos perdavimu, inkriminuoti Eni, net jeigu Syndial ginčijamame sprendime nėra minima.

2011 m. liepos 13 d. Bendrojo Teismo (pirmoji kolegija) sprendimas Eni SpA prieš Europos Komisiją (byla T-39/07, Rink., 2011, p. II-04457) Konkurencija – Karteliai – Vandenilio peroksidas ir natrio perboratas – Sprendimas, kuriuo pripažįstamas EB 81 straipsnio pažeidimas – Atsakomybė už neteisėtus veiksmus – Teisė į gynybą – Nekaltumo prezumpcija – Pareiga motyvuoti – Vienodas požiūris – Bausmių ir sankcijų individualizavimo principas – „Nėra nusikaltimų ir bausmių be įstatymo“ principas – Gero administravimo principas – Teisinis saugumas – Piktnaudžiavimas įgaliojimais – Baudos

<...> 65. Dėl antrojo dokumento, kuriame pateiktas atitinkamų bendrovių vadovų sąrašas, pažymėtina, kad nors aplinkybė, jog patronuojančios ir dukterinės bendrovės vadovai yra tie patys, įrodo lemiamos įtakos darymą, jei tokio vadovų sutapimo nebūtų, dukterinės bendrovės savarankiškumas nebūtų pakankamai įrodytas. <...> 68. Pirma, dėl ieškovių teiginio, kad Elf Aquitaine buvo paprasčiausias gamybinės ūkinės veiklos nevykdantis holdingas, kurį galima palyginti su „finansiniu valdymu“, pastebėtina, kad net tuo atveju, jei ieškovės būtų buvusios paprasčiausi gamybinės ūkinės veikos nevykdę holdingai, vien šios aplinkybės nepakaktų atmesti prielaidą, jog jos darė lemiamą įtaką Arkema ir, be kita ko, koordinavo finansines investicijas grupėje, nes Total perėmus kontrolę ši situacija nepasikeitė. Bendrovių grupės atveju holdingas yra bendrovė, kurios paskirtis – sujungti įvairių bendrovių, kurių uždavinys yra užtikrinti valdymo vieningumą, akcijas. <...> 71. Trečia, tiek, kiek ieškovės nurodo, kad niekada nenustatydavo Arkema prekybos politikos ir nedalyvavo valdant su VP ir NPB susijusią dukterinės bendrovės veiklą, reikia konstatuoti, kad funkcijų pasiskirstymas bendrovių grupėje yra įprastas reiškinys, kurio nepakanka tam, kad būtų nuginčyta prezumpcija, jog ieškovės ir Arkema yra viena įmonė EB 81 [dabar SESV 101 straipsnis] straipsnio prasme. Tokia pati išvada darytina dėl argumento, jog Arkema vykdo veiklą rinkoje savo vardu ir savo lėšomis, o ne kaip savo patronuojančių bendrovių Total ir Elf Aquitaine atstovė.


72. Beje, jokios išvados negalima daryti iš to fakto, kad ieškovės kartu su dukterine bendrove niekada neturėjo bendrų klientų, kad jos nevykdė veiklos rinkose, kuriose investuodavo jų dukterinė bendrovė, taip pat susijusiose rinkose, kad su atitinkamais produktais susijusi veikla sudaro tik nedidelę kiekvienos ieškovės bendros apyvartos dalį ir kad šie produktai yra tik vieni iš daugelio Arkema produktų „chemijos sektoriuje“. 73. Ketvirta, dėl ieškovių argumento, jog jos su Arkema tarpusavyje nesikeičia jokia informacija ir neteikia ataskaitų, išskyrus pagal teisės aktus ir finansines normas teikiamą buhalterinę informaciją, pažymėtina, kad aplinkybės, jog dukterinė bendrovė atitinkamoje rinkoje niekada nevykdė specialios patronuojančios bendrovės informavimo politikos, nepakanka siekiant įrodyti jos savarankiškumą, nes dukterinės bendrovės savarankiškumas vertinamas atsižvelgiant ne tik į įmonės veiklos valdymo aspektus. <...> 75. Šešta, tas pats yra dėl tariamo fakto, jog nagrinėjamoje byloje Arkema nuo tyrimo stadijos, per kurią nusprendė bendradarbiauti nepranešusi apie tai iš anksto patronuojančioms bendrovėms, savarankiškai pasirinko teisinę strategiją. Iš tiesų, iš aplinkybės, jog tiek per administracinę procedūrą, tiek teismo procese įmonė nėra vienintelė bendradarbiaujanti šalis, negalima daryti išvados, kad atitinkama dukterinė bendrovė nepriklauso nuo patronuojančios bendrovės arba bendrovių. 76. Be to, primintina, kad ne tiesioginis patronuojančios bendrovės dalyvavimas dukterinės bendrovės padarytame pažeidime, o aplinkybė, jog jos yra viena įmonė, leidžia Komisijai priskirti nagrinėjamą pažeidimą minėtai patronuojančiai bendrovei. Todėl Komisijos padarytos išvados negalima ginčyti tuo, jog Arkema neinformavo ieškovių ir jos sužinojo apie nagrinėjamo kartelio buvimą tik po Komisijos dukterinės bendrovės patalpose atliktų patikrinimų. <...> 78. Be to, prie pranešimo apie kaltinimus pridėtose brošiūrose „Rinkos ir profesijos“, aiškiai skirtose tretiesiems asmenims, nurodoma, kad Arkema vykdo veiklą chemijos srityje ir yra Total ir Elf Aquitaine grupių „chemijos sektorius“. Tai prieštarauja ieškovių argumentui, kad tretieji asmenys suvokdavo Arkema kaip visiškai nepriklausomą nuo patronuojančių bendrovių subjektą. Kad ir kaip būtų, vien to, kaip konkrečią bendrovę suvokia tretieji asmenys, nepakanka siekiant įrodyti, jog dukterinė bendrovė nepriklauso nuo patronuojančios bendrovės arba bendrovių. 2011 m. liepos 14 d. Bendrojo Teismo (šeštoji išplėstinė kolegija) sprendimas Total SA ir Elf Aquitaine SA prieš Europos Komisiją (byla T-190/06, Rink., 2011, p. II-05513) Konkurencija – Karteliai – Italijos žaliavinio tabako pirkimo ir pirminio perdirbimo rinka – Sprendimas, kuriuo konstatuojamas EB 81 straipsnio pažeidimas – Kainų nustatymas ir rinkos padalijimas – Neteisėtų veiksmų inkriminavimas – Baudos <...> 130. Tačiau tai, jog dukterinė įmonė turi vietos vadovybę ir savo išteklius, savaime neįrodo, jog elgesį rinkoje ji nustato nepriklausomai nuo patronuojančios bendrovės. Tai, kad einamosios veiklos valdymas perduotas visiškai valdomos dukterinės įmonės vietos vadovybei, yra įprasta praktika ir todėl tuo remiantis negalima įrodyti realaus dukterinių įmonių savarankiškumo. 131. Be to, reikia pažymėti, kaip tai daro Komisija, kad SCC ir Dimon Inc. vadovavo vertikaliai integruotoms grupėms, kuriose dukterinės įmonės užsiėmė žaliavinio tabako pirkimu, o patronuojančių bendrovių užduotis buvo parduoti perdirbtą tabaką, o tai juo labiau įrodo, kad Dimon Italia ir Transcatab sudarė vieną ūkio subjektą su patronuojančiomis bendrovėmis. Todėl negalima daryti jokios išvados iš to, kad patronuojančios bendrovės veikė skirtingose rinkose ir neturėjo tiekėjų


ir klientų santykiams būdingų ryšių. Dukterinių įmonių ir jų patronuojančių bendrovių užduočių pasidalijimas yra įprasta praktika vertikaliai integruotose grupėse, kuria remiantis negalima paneigti prezumpcijos, kad SCC ir Dimon Inc. tikrai darė lemiamą įtaką atitinkamai Transcatab ir Dimon Italia veiksmams. 2011 m. rugsėjo 9 d. Bendrojo Teismo (trečioji kolegija) sprendimas Alliance One International, Inc. prieš Europos Komisiją (byla T-25/06, Rink., 2011, p. II-05741) Konkurencija – Karteliai – Natrio chlorato rinka – Sprendimas, kuriuo konstatuojamas EB 81 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio pažeidimas – Ieškinys dėl panaikinimo – Rinkos pasidalijimas – Kainų nustatymas – Įrodymų visuma – Įrodymų data – Konkurentų pareiškimai – Prisipažinimas – Pažeidimo trukmė – Baudos – Pažeidimo sunkumas – Lengvinančios aplinkybės <...> 98. Kiek tai susiję su įrodinėjimo priemonėmis, kurios gali būti naudojamos EB 81 [dabar SESV 101 straipsnis] straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio pažeidimui įrodyti, Sąjungos teisėje galioja laisvo įrodymų vertinimo principas. 99. Todėl galimas rašytinių įrodymų nebuvimas svarbus tik bendrai vertinant tam tikrų Komisijos pateiktų įrodymų įrodomąją galią. Tačiau vien tai, kad jų nėra, nereiškia, kad atitinkama įmonė gali pagrįstai ginčyti Komisijos teiginius pateikdama kitokius bylos faktinių aplinkybių paaiškinimus. Taip yra tik tuo atveju, kai Komisijos pateikti įrodymai neleidžia vienareikšmiškai ir be papildomo aiškinimo patvirtinti pažeidimo. 100. Be to, nėra jokios Sąjungos teisės normos ar bendrojo principo, pagal kurį Komisijai draudžiama vienos įmonės atžvilgiu remtis kitų kaltinamų įmonių parodymais. Priešingu atveju Komisijos pareiga pateikti EB 81 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio pažeidimų įrodymus būtų neįvykdoma ir nesuderinama su jos užduotimi prižiūrėti tinkamą šių teisės normų taikymą. 101. Tačiau kaltinamos įmonės prisipažinimas, kad dalyvavo kartelyje, kurio tikrumas ginčijamas daugelio kitų kaltinamų įmonių, negali būti laikomas pakankamu tų kitų įmonių padaryto pažeidimo įrodymu, jeigu jis nėra pagrįstas kitais įrodymais, nors reikalaujamas patvirtinimo kitais įrodymais lygis gali būti žemesnis atsižvelgiant į atitinkamų pareiškimų patikimumą. <...> 206. Nėra jokios Sąjungos teisės normos ar bendrojo principo, pagal kurį Komisijai draudžiama vienos įmonės atžvilgiu remtis kitų kaltinamų įmonių parodymais, nors juos Komisija surinko nagrinėdama prašymą taikyti pranešimą dėl bendradarbiavimo, kad atleistų nuo baudų ar jas sumažintų. Vis dėlto iš tų punktų matyti, kad kaltinamos įmonės prisipažinimas dalyvavus kartelyje, kurio tikrumas ginčijamas daugelio kitų kaltinamų įmonių, negali būti laikomas pakankamu tų kitų įmonių padaryto pažeidimo įrodymu, jeigu jis nėra pagrįstas kitais įrodymais, vis dėlto reikalaujamas patvirtinimo laipsnis gali būti mažesnis dėl nagrinėjamų parodymų patikimumo. Tokia įmonės pareiškimo patvirtinimo sąlyga turi būti tenkinama ir tada, kai kita kaltinama įmonė tą pareiškimą ginčija. 2011 m. spalio 25 d. Bendrojo Teismo (antroji kolegija) sprendimas Aragonesas Industrias y Energía, SAU prieš Europos Komisiją (byla T-348/08, Rink., 2011, p. II-07583)

8.1.5.


8.2. Bendrieji aspektai <...> 20. Kadangi GSK tvirtina, jog Komisija, nagrinėdama konkurencijos ribojimo buvimą, tinkamai neatsižvelgė į atitinkamą teisinį ir ekonominį susitarimo kontekstą, iš karto pabrėžtina, kad konkurencija pagal EB 3 straipsnio 1 dalies g punktą ir 81 [dabar SESV 101 straipsnis] straipsnį – veiksminga konkurencija, t. y. toks konkurencijos lygis, kuris būtinas Sutarties tikslams pasiekti. Jos intensyvumas gali skirtis, atsižvelgiant į atitinkamą produktą ir atitinkamą rinkos struktūrą. Be to, jos parametrai gali būti skirtingos svarbos, nes kainų konkurencija nėra nei vienintelė veiksminga, nei tokia konkurencijos forma, kuriai visais atvejais turi būti teikiama absoliuti pirmenybė. 1977 m. spalio 25 d. Teisingumo Teismo sprendimas Metro SB-Großmärkte GmbH & Co. KG prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla 26-76, Rink., 1977, p. 01875) 8.2.1. Susitarimų, sprendimų ir suderintų veiksmų draudimas 8.2.1.1. Ūkio subjektų susitarimai, ūkio subjektų asociacijų sprendimai ir suderinti veiksmai Turinys <...> 64. Sąvoka „suderinti veiksmai“ reiškia įmonių, kurios, nesudarydamos konkretaus susitarimo, sąmoningai bendradarbiauja tarpusavyje, taip keldamos grėsmę konkurencijai, koordinavimo būdą. Nagrinėjamo koordinavimo ir bendradarbiavimo kriterijai, nereikalaujant parengti tikro „plano“, turi būti suprantami atsižvelgiant į Sutarties nuostatų dėl konkurencijos koncepciją, pagal kurią visi ūkio subjektai turi savarankiškai pasirinkti politiką, kurią įgyvendins bendrojoje rinkoje. Nors šis savarankiškumo reikalavimas nedraudžia ūkio subjektams protingai prisiderinti prie savo konkurentų esamo ar numatomo elgesio, vis dėlto jis griežtai draudžia bet kokį tiesioginį ar netiesioginį tokių ūkio subjektų bendravimą, kuriuo siekiama daryti įtaką esamo ar potencialaus konkurento elgesiui rinkoje arba atskleisti konkurentui informaciją apie tai, kaip įmonė yra nusprendusi ar ketina veikti šioje rinkoje <...> 140. Taikant konkurencijos taisykles formalus skirtumas tarp dviejų susitariančių įmonių dėl to, kad jos yra skirtingi juridiniai asmenys, nėra lemiamas veiksnys; svarbiausia tai, ar jos rinkoje veikia kaip vienas asmuo. 1972 m. liepos 14 d. Teisingumo Teismo sprendimas Imperial Chemical Industries Ltd. prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla 48-69, Rink., 1972, p. 00619) <...> 79. Kalbant apie įmonių nurodytus kainų didinimų skirtumus, dėl kurių buvo nuspręsta susitikimuose, kuriuose jos dalyvavo, taip pat apie kainų pokyčius tuo laikotarpiu, kuriuo šie sprendimai turėjo būti taikomi, net jei būtų pripažinta, kad skaičiai, kuriuos šios įmonės pateikė siekdamos pavaizduoti savo kainų nustatymo politiką tuo laikotarpiu, yra tikslūs, šie skirtumai galėtų rodyti nebent tai, kad nagrinėjamos įmonės nevykdė susitikimuose priimtų sprendimų padidinti kainas. Vadovaujantis Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalį, nustatymo metodo gairėmis, susitarimų neįgyvendinimas praktikoje gali būti vertinamas kaip lengvinanti aplinkybė; todėl šalių argumentus šiuo atžvilgiu reikės įvertinti atsižvelgiant į ieškinio pagrindus dėl baudos panaikinimo ar sumažinimo. Kita vertus, reikia pripažinti, kad suderintų kainų nepaisymas nepakeičia to, kad susitikimų tikslas buvo antikonkurencinis ir kad ieškovės dalyvavo kartelyje. <...> 82. Informacijos atskleidimo savo konkurentams, siekiant pasirengti antikonkurenciniam susitarimui, pakanka įrodyti suderintus veiksmus, kaip jie suprantami pagal EB 81 [dabar SESV 101 straipsnis] straipsnį.


1995 m. balanžio 6 d. Pirmosios instancijos teismo (pirmoji kolegija) sprendimas Tréfilunion SA prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla T-148/89, Rink., 1995, p. II-01063) <...> 21. Reikėtų pažymėti, kad konkurencijos teisėje, pirma, ūkio subjekto apibrėžimas apima kiekvieną įmonę, užsiimančia ekonomine veikla, nepaisant jos statuso ir finansavimo būdo, ir antra, jog darbuotojų skyrimas į valstybės tarnybą yra ekonominė veikla. 22. Faktas, jog darbuotojų skyrimas į valstybės tarnybą yra paprastai patikėtas valstybinėms institucijoms, negali paveikti šios veiklos ekonominio pobūdžio. Darbuotojų skyrimas į valstybės tarnybą nebūtinai visada yra vykdomas valstybinių subjektų. <...> 25. Dėl šių priežasčių valstybinės tarnybos institucija turi būti traktuojama kaip įmonė pagal Bendrijos konkurencijos teisės taisykles. 1997 m. gruodžio 11 d. Teisingumo Teismo (šeštoji kolegija) sprendimas Job Centre coop. arl (byla C-55/96, Rink., 1997, p. I-07119) <...> 157. Galiausiai tam, kad patronuojančiai įmonei būtų priskirtas neteisėtas Djupafors ir Duffel elgesys, atliktas dar prieš patronuojančiai įmonei įsigyjant šias bendroves, pakanka nurodyti, kad nekyla abejonių, jog įgijimo metu, jos dalyvavo pažeidimuose, kuriuose patronuojanti bendrovė taip pat dalyvavo, įtraukdama įmones Cascades La Rochette ir Cascades Blendecques į tokią veiklą. 158. Esant tokioms aplinkybėms, Komisija turėjo teisę priskirti patronuojančiai bendrovei prijungtų įmonių - Djupafors ir Duffel, neteisėtą elgesį, kuris buvo vykdomas prieš ir po prijungimo prie patronuojančios įmonės. Patronuojanti bendrovė privalėjo priimti reikiamas teisines priemones, kad minėtų įmonių trunkantys pažeidimai, apie kuriuos patronuojanti bendrovė žinojo, būtų nutraukti. 1998 m. gegužės 14 d. Pirmosios instancijos teismo (trečioji išplėstinė kolegija) sprendimas Cascades SA prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla T-308/94, Rink., 1998, p. II-00925) Konkurencija - EB 81 straipsnio 1 dalis - Galvijiena - Importo sustabdymas - Profesinių sąjungų kainų schemos nustatymas - Reglamentas Nr. 26 - Įmonių asociacijos - Konkurencijos ribojimas - Profesinių sąjungų veiksmai - Poveikis valstybių narių tarpusavio prekybai Pareiga motyvuoti - Baudų nustatymo metodo gairės - Proporcingumo principas - Pažeidimo sunkumas ir trukmė - Sunkinančios ir lengvinančios aplinkybės - Dvigubos sankcijos negalimumas - Teisė į gynybą. <...> 89. Kalbant apie ieškovių tvirtinimą, kad jos negalėjo priversti savo narių laikytis nustatytų minimalių kainų, svarbu konstatuoti, jog tam, kad asociacijų susitarimas patektų į EB 81 [dabar SESV 101 straipsnis] straipsnio 1 dalies taikymo sritį, nereikalaujama, kad šios asociacijos galėtų priversti savo narius vykdyti įpareigojimus, kuriuos jiems nustato susitarimas. 90. Norėdamos pateisinti ginčijamą susitarimą, ieškovės negali remtis ir krize, kuri susiklostant faktinėms bylos aplinkybėms ištiko galvijienos sektorių ir ypač paveikė Prancūzijos suaugusių galvijų augintojus. Iš esmės vien dėl šios aplinkybės negali būti daroma išvada, kad nėra tenkinamos EB 81 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygos. Bet kuriuo atveju pažymėtina, jog atlikdama savo vertinimą Komisija nepamiršo sektoriaus ištikusios krizės. Be to, Komisija į ją atsižvelgė nustatydama baudų dydį, sumažinusi jį 60 %. 91. Taip pat atmestinas ieškovių teiginys, esą ginčijamas susitarimas yra nacionalinio reguliavimo dokumentas, atitinkantis Prancūzijoje tradiciškai egzistuojančią bendro administracijos ir žemės ūkio federacijų valdymo praktiką, kuri pateisinama valdžios institucijų nustatytų priemonių neveiksmingumu. Šiuo atžvilgiu pirmiausia primintina, kad teisinis kontekstas, kuriam esant


sudaromi EB 81 straipsnyje numatyti susitarimai, ir šio konteksto kvalifikavimas pagal įvairių nacionalinių teisinių sistemų taisykles neturi įtakos Bendrijos konkurencijos normų taikymui. Antra, svarbu pažymėti, jog per teismo posėdį Prancūzijos Respublikos atstovai paneigė, kad ginčijamas susitarimas gali kilti iš bendro valdžios institucijų ir žemės ūkio federacijų valdymo, patikslindami, kad toks valdymas užtikrinamas per šios federacijos atstovus nacionalinėse ir Bendrijos patariamosiose institucijose. Galiausiai konstatuotina, jog tariamas valdžios institucijų priemonių nepakankamumas norint išspręsti tam tikro sektoriaus problemas negali pateisinti to, kad atitinkami privatūs subjektai imasi konkurencijos normoms prieštaraujančių veiksmų arba pasisavina nacionalinių ar Bendrijos institucijų galioms prilygstančius įgaliojimus, kad savo veiksmais pakeistų šių institucijų veiksmus. 92. Be to, kalbant apie Prancūzijos žemės ūkio ministro vaidmenį sudarant 2001 m. spalio 24 d. susitarimą pakanka konstatuoti, jog aplinkybė, kad apie įmonių elgesį žinojo, jį leido ar net skatino nacionalinės valdžios institucijos, bet kuriuo atveju neturi poveikio EB 81 straipsnio taikymui. 2006 m. gruodžio 13 d. Pirmosios instancijos teismo (pirmoji kolegija) sprendimas Fédération nationale de la coopération bétail et viande (FNCBV) (T-217/03) ir Fédération nationale des syndicats d'exploitants agricoles (FNSEA) ir kt. (T-245/03) prieš Europos Bendrijų Komisiją (sujungtos bylos T-217/03 ir T-245/03, Rink., 2006, p. II-04987) 8.2.1.1. 8.2.1.2. Konkurencijos apribojimai

Turinys

<…> 10. Tam, kad būtų galima atsakyti į pateiktą klausimą, reikia išanalizuoti ginčijamą nuostatą kitų išimtinės distribucijos sutarties nuostatų kontekste. Teismui pateikti dokumentai rodo, kad ETA (gamintojas) bendrojoje rinkoje įkūrė distribucijos tinklą, kuriuo kiekvienam distributoriui suteikiama išimtinė teisė platinti „Swatch“ laikrodžius jam priskirtoje teritorijoje, ir atitinkamai neleidžiant jam tiekti už jam priskirtos teritorijos ribų. Todėl toks rinkų pasidalijimas turi būti vertinamas kaip konkurencijos apribojimas Sutarties 85 [dabar SESV 105 straipsnis] straipsnio prasme. <...> 14. Garantinė sistema, pagal kurią prekių tiekėjas privilegijuoja jo išimtinės distribucijos vietoje esančius klientus ir mažmenininkus palyginti su paraleliniais importuotojais ir distributoriais, turi būti vertinama kaip turinti tikslą ar poveikį riboti konkurenciją pagal Sutarties 85 (1) straipsnį. 1985 m. gruodžio 10 d. Teisingumo Teismo (ketvirtoji kolegija) sprendimas SA ETA Fabriques d'Ébauches prieš SA DK Investment ir kt. (byla 31/85, Rink., 1985, p. 03933) <…> 10. Patento turėtojo nustatyti apribojimai dėl užpatentuoto objekto kopijavimo, panaudojimo ar eksploatavimo, kitaip nei dėl tų pačių tikslų nacionalinių įstatymų pagrindu suteiktos licencijos atveju, kuri skirta apsaugoti pramoninės nuosavybės teises, negali savaime būti laikoma, kad tokiomis nuostatomis siekiama kliudyti, riboti ar iškraipyti konkurenciją bendrojoje rinkoje Sutarties 85 (1) [dabar SESV 105 straipsnis] straipsnio prasme. <…> 15. Reikia pažymėti, kad sutartinė pareiga, pagal kurią užpatentuoto objekto licencijos turėtojas turi mokėti autorinį honorarą neterminuotam laikotarpiui, savaime nereiškia konkurencijos ribojimo Sutarties 85(1) straipsnio prasme, kai sutartis buvo sudaryta po paraiškos dėl patento pateikimo ir dar prieš patento suteikimą.


<...> 20. Dėl to reikia pažymėti, kad licencijos sutartyje esanti nuostata, draudžianti produktų prekybą ir gamybą po sutarties pasibaigimo, patenka į Sutarties 85(1) taikymo sritį, tik atsižvelgiant ir vertinant ekonominį ir teisinį sutarties sudarymo kontekstą, dėl kurio žymiai gali būti paveikta prekyba tarp valstybių narių. 1989 m. gegužės 12 d. Teisingumo Teismo (šeštoji kolegija) sprendimas Kai Ottung prieš Klee & Weilbach A/S ir Thomas Schmidt A/S (byla 320/87, Rink., 1989, p. 01177) <…> 15. Galiausiai reikia nurodyti, kad nors naujai pagamintiems produktams nustatytomis kainomis praktikoje nebuvo vadovaujamasi, tačiau tokiuose susitikimuose fiksuojant kainas buvo siekiama riboti konkurenciją. 1989 m. liepos 11 d. Teisingumo Teismo (penktoji kolegija) sprendimasSC Belasco ir kt. prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla 246/86, Rink., 1989, p. 02117) <…> 17. Iš Teismui pateiktų dokumentų matyti, kad abipusio atstovavimo sutartis, reiškia susitarimą tarp dviejų nacionalinių autorių teisių apsaugos organizacijų, susijusių su muzikine veikla, kur šios organizacijos, kiekvienos iš jų valdomoje teritorijoje, viena kitai suteikia teisę išduoti būtiną leidimą viešai atlikti kitų organizacijų narių bet kurį autorystės teisės apsaugotą muzikinį kūrinį, ir nustatyti tokiam leidimui gauti atitinkamas sąlygas, atitinkančias toje teritorijoje galiojančius teisės aktus. Tokios sąlygos apima tam tikrus mokėjimus kitos organizacijos naudai, kuriuos renka tokios organizacijos įgaliota institucija, veikianti kaip agentas. Sutartis nurodo, jog kiekviena organizacija taiko tokius pačius metodus ir priemones mokesčių surinkimui ir paskirstymui, kokius ji taiko savo pačios kūriniams. 18. Pagal tarptautines autorių teisių apsaugos konvencijas, autorinių teisių turėtojai pagal susitariančios šalies teisę kiekvienos susitariančios šalies teritorijoje turi teisę į tokią pačią apsaugą ir jų teisių gynimo būdus bei priemones, kurie garantuojami tos šalies piliečiams. 19. Atitinkamai iš to seka, kad abipusio atstovavimo susitarimai tarp autorių teisių apsaugos organizacijų turi dvejopo pobūdžio tikslą: pirma, jais siekiama suvienodinti visų užpatentuotų muzikinių kūrinių naudojimo sąlygas, nustatomas pagal tarptautines nuostatas, antra, jie įgalina autorių teisių apsaugos organizacijas, siekiančias apsaugoti savo repertuarą kitose valstybėse, kreiptis į šioje valstybėje įsteigtą autorių teisių apsaugos organizaciją, nereikalaujant tokiai organizacijai pateikti jų pačių sutarčių su naudotojais ir jų teritorijoje taikomų taisyklių. 20. Iš to išeina, jog abipusio atstovavimo susitarimai nagrinėjamoje byloje yra paslaugų sutartys, kurios savaime nėra ribojančios konkurenciją sutarties 85 (1) [dabar SESV 105 straipsnis] straipsnio prasme. Situacija gali būti kitaip vertinama, jeigu sutartys sukurtų išimtines teises, kur autorių teisių apsaugos organizacijos prisiimtų įsipareigojimus neleisti tiesioginio priėjimo prie jų repertuaro kitose šalyse įsisteigusiems muzikinių įrašų naudotojams. <…> 33. Atitinkamai reikia pažymėti, jog nacionalinės autorių teisių apsaugos organizacijos atsisakymas suteikti naudotojams prieigą tik prie užsienio valstybių muzikinių kūrinių, neturi tikslo ar poveikio konkurencijai bendrojoje rinkoje, jeigu priėjimas prie tokio repertuaro negali visiškai apsaugoti autorių, kūrėjų ir muzikos įrašų leidėjų interesų, dėl ko padidėtų saugomų muzikinių kūrinių naudojimo kontroliavimo ir dėl to sudaromų sutarčių kaina. 1989 m. liepos 13 d. Teisingumo Teismo sprendimas Ministère public prieš Jean-Louis Tournier (byla 395/87, Rink., 1989, p. 02521)


<…> 40. Tas faktas, jog prekių platintojas nesivadovavo eksportą ribojančia nuostata, dėl kurios su juo buvo susitarta, nereiškia, kad tai neturėjo jokio poveikio, nes, kaip jau Teismas buvo nusprendęs [Teisingumo Teismo sprendimas 19/77 Miller v. Commission [1978] ECR 131], tokios nuostatos egzistavimas gali sukurti akivaizdų ir psichologinį poveikį, sukeliantį rinkos suskaidymą, ir atitinkamai, faktas, jog konkurenciją ribojanti nuostata nebuvo praktiškai įgyvendinta susitariančių šalių, nėra pakankamas, kad tokios nuostatos neapimtų Sutarties 85(1) straipsnio [dabar SESV 105 straipsnis] (Teisingumo Teismo sprendimas Case 86/82 Hasselblad v Commission [1984] ECR 883 ir C-129/85 Ahlström Osakeyhtiö and Others v Commission [1993] ECR I-1307). 1994 m. liepos 14 d. Pirmosios instancijos teismo (pirmoji kolegija) sprendimas Herlitz AG prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla T-66/92, Rink., 1994, p. II-00531) <...> 19. Byloje nagrinėjamo susitarimo sąlygos turi būti aiškinamos ne kaip tokios, kuriomis siekiama pašalinti paralelinius importus ir prekybą sutartiniais produktais Bendrijoje, bet kaip sudarytos tam, kad suteiktų teisę gamintojui įsiskverbti į už Bendrijos ribų esančią rinką, tiekiant pakankamą kiekį sutartinių produktų tai rinkai. Ši interpretacija paremta tuo faktu, jog byloje nagrinėjamose sutartyse nustatytas draudimas prekiauti už sutartinės teritorijos ribų taip pat apima visas kitas šalis ne valstybes nares. 20. Iš to seka, kad sutartis, kuria perpardavinėtojas įsipareigoja gamintojui prekiauti sutartiniais produktais už Bendrijos ribų esančioje rinkoje, negali būti laikoma kaip turinti tikslą žymiai apriboti konkurenciją bendrojoje rinkoje ar kaip galinti paveikti prekybą tarp valstybių narių. 21. Atitinkamai, byloje nagrinėjamos sutartys, draudžiančios perpardavinėtojui Javico prekiauti sutartiniais produktais už jam paskirtos sutartinės teritorijos ribų, negali būti vertinamos kaip draudžiamos Sutarties 85 (1) straipsnio [dabar SESV 105 straipsnis]. Lygiai taip pat sutarčių nuostatos, draudžiančios tiesioginius pardavimus Bendrijoje ir sutartinių produktų reeksportą į Bendrijos teritoriją, negali būti iš karto vertinamos kaip pažeidžiančios Sutarties 85(1) straipsnį. 22. Nors ginčytinos šių sutarčių nuostatos iš principo neturi konkurenciją ribojančio ar iškraipančio poveikio Sutarties 85(1) straipsnio prasme, visgi nacionalinis teismas turi nuspręsti ar šios nuostatos turi konkurenciją ribojantį poveikį, kuris vertinamas atsižvelgiant į ekonominį ir teisinį kontekstą [Byla C-393/92 Almelo and Others v Energiebedrijf Ijsselmij [1994] ECRI-1477], ir ypač į tai, kad gamintojas įkūrė selektyvinę distribucijos sistemą Bendrijoje. 23. Šiuo atveju pirmiausia svarbu nuspręsti, ar Bendrijos rinka nagrinėjamų produktų atveju yra oligopolinė, lemianti tik ribotą konkurenciją tokių produktų distribucijos sistemoje. 24. Tokiu atveju turi būti nuspręsta, ar yra esminis skirtumas tarp sutartiniams produktams nustatomos kainos Bendrijoje ir tokios kainoms, nustatomoms už Bendrijos ribų. Toks skirtumas nėra galintis paveikti konkurenciją, jeigu atsiranda dėl muitinės mokesčių transporto išlaidų, kylančių iš tokių produktų eksporto į ne valstybę narę po jų importo į Bendriją. <...> 26. Tokiu būdu prekyba Bendrijoje negali būti žymiai paveikta, jei už Bendrijos ribų prekiaujamų produktų rinka sudaro labai mažą procentą palyginti su tokių produktų visa rinkos dalimi. <...> 28. Iš to seka, kad Sutarties 85(1) straipsnis draudžia valstybėje narėje įsisteigusį tiekėją nustatyti draudimą kitoje valstybėje narėje įsisteigusiam platintojui, kuriam tiekėjas patiki savo produkcijos platinimą už Bendrijos ribų esančioje teritorijoje, pardavinėti kitoje nei sutartyje nurodytoje teritorijoje, jei toks draudimas turi konkurenciją ribojantį ar iškraipantį poveikį Bendrijoje ir gali paveikti prekybą tarp valstybių narių.


1998 m. balanžio 28 d. Teisingumo Teismo sprendimas Javico International ir Javico AG prieš Yves Saint Laurent Parfums SA (YSLP) (byla C-306/96, Rink., 1998, p. I-01983) <…> 138. Tas faktas, jog ieškovai užėmė beveik 40 % rinkos dalies, yra pakankamas įrodymas, jog susitarimas, kuris yra šio ginčo objektas, yra pakankamu mastu ribojantis konkurenciją toje rinkoje. Tokio dydžio rinkos dalis negali būti pagrįstai vertinama kaip nereikšminga [byla 5/69 Völk [1969] ECR 295 ir sujungtos bylos 100/80 ir 103/80 Musique diffusion française and Others v Commission [1983] ECR 1825]. Atitinkamai, kadangi ginčytinas sprendimas aiškiai nurodo FEFC [Tolimųjų Rytų krovinių gabenimo asociacija] laivybos įmonės rinkos dalį, ir todėl Komisija tinkamai taikė kriterijus spręsdama, ar konkurencijos apribojimas buvo žymus. 2002 m. vasario 28 d. Pirmosios instancijos teismo (trečioji kolegija) sprendimas Compagnie générale maritime ir kt. prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla T-86/95, Rink., 2002, p. II-01011) Konkurencija – Kartelis – Šiluminiai vamzdžiai – EB sutarties 85 straipsnis (dabar EB sutarties 81 straipsnis) – Tęsiamas pažeidimas – Boikotas – Susipažinimas su dokumentais – Bauda – Baudų nustatymo metodo gairės – Galiojimo atgaline data draudimas – Teisėti lūkesčiai <...> 47. Šiuo atveju nesvarbus argumentas, kad nagrinėjami susitarimai nebūtų turėję įtakos rinkai. Taip pat nėra svarus argumentas, kad sudarius susitarimus dėl bruto kainų kėlimo rinkoje vyravo intensyvi konkurencija, dėl kurios kainos sumažėjo. Taikant EB sutarties 85 straipsnio [dabar SESV 105 straipsnis] 1 dalį nebūtina atsižvelgti į konkretų susitarimo poveikį, jei paaiškėja, kad šiuo susitarimu siekiama trukdyti, riboti arba iškraipyti konkurenciją bendrojoje rinkoje 120. Kalbant apie bruto kainų kėlimą Vokietijoje, pasakytina, jog aplinkybė, kad įmonė, kartu su kitomis įmonėmis dalyvavusi susitikimuose, kurių metu buvo priimti sprendimai dėl kainų, nesilaiko sutartų kainų, nepanaikina šių susitikimų antikonkurencinių tikslų, tuo pačiu ir šios įmonės dalyvavimo susitarimuose fakto, o tik galėtų įrodyti, kad ji neįgyvendino nagrinėjamų susitarimų121. 2002 m. kovo 20 d. Pirmosios instancijos teismo (ketvirtoji kolegija) sprendimas LR AF 1998 A/S, anksčiau Løgstør Rør A/S, prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla T-23/99, Rink., 2002, p. II-01705) <...> 175. Tokio pobūdžio susitarimas, draudžiantis ieškovams suteikti klientams nuolaidas pagal paskelbtus mokesčių ir rinkliavų tarifus, yra pagal tikslą ribojantis konkurenciją netiesiogiai fiksuojant kainas, kuris patenka į 85 (1) straipsnio [dabar SESV 105 straipsnis] taikymo sritį. Iš to seka, kad FETTCSA [Susitarimas dėl tolimųjų Rytų mokesčių ir rinkliavų tarifų] šalys abipusiu susitarimu apribojo savo laisvę savo klientams suteikti nuolaidas pagal paskelbtus tarifus [byla 73/74 Fabricants de papiers peints and Others v Commission [1975] ECR 1491 ir sujungtos bylos T-39/92 and T-40/92 CB and Europay v Commission [1994] ECR II-49]. <...> 177. Priešingai nei teigia ieškovas, faktas, jog sutartis nedraudžia ieškovams individualiai arba kolektyviai keisti tarifus papildomiems mokesčiams ar krovinių gabenimo kainai FEFC [Tolimųjų Rytų krovinių gabenimo asociacija] nariams, nereiškia, jog toks konkurencijos apribojimas nėra reikšmingas. Teisingumo Teismo 1966 m. liepos 13 d. sprendimai Consten ir Grundig prieš Komisiją, 56/64 ir 58/64, Rink. p. 429, 496 ir 1999 m. liepos 8 d. sprendimas Komisija prieš Anic Partecipazioni, C-49/92 P, Rink. p. I-4125, 99 p., sprendimas Hüls prieš Komisiją, C-199/92 P, Rink. p. I-4287, 178 p.; Pirmosios instancijos teismo 1994 m. vasario 23 d. sprendimas CB ir Europay prieš Komisiją, T-39/92 ir T-40/92, Rink. p. II -49, 87 p. 121 Pirmosios instancijos teismo 1995 m. balandžio 6 d. sprendimas Tréfilunion prieš Komisiją, T-148/89, Rink. p. II-1063, 79 p. 120


178. Yra įprasta, jog mokesčiai ir rinkliavos gali sudaryti reikšmingą dalį viso transportavimo kainos. Todėl ieškovai 1992 m. spalio 19 d. laiške iš FETTCSA sekretoriato Komisijai pripažino, jog mokesčiai ir rinkliavos dėl vykimo prekiauti į rytus gali siekti 60 % viso transportavimo kainos. Todėl, sutarties nuostata, kuria uždraudžiama ieškovams suteikti nuolaidas dėl transportavimo patiriamoms išlaidoms, siekiama apriboti jų laisvę nustatyti kainas. 179. Komisija taip pat nurodė, jog FETTCSA narės ginčo nagrinėjimo metu valdė apie 86 % iš Šiaurės Europos į Tolimuosius Rytus viso vykstančio maršrutinio transporto. <...> 183. Kadangi sutarties tikslas buvo apriboti konkurenciją ir toks apribojimas buvo žymus, Komisija, priešingai nei teigia ieškovai, neturėjo įrodyti ketinimo apriboti konkurenciją arba antikonkurencinį susitarimo poveikį. Sutartis, kurios tikslas yra apriboti konkurenciją patenka į Sutarties 81 straipsnio [dabar SESV 101 straipsnis] 1 dalies taikymo sferą ir nereikia atsižvelgti į jo poveikį. 2003 m. kovo 19 d. Pirmosios instancijos teismo (trečioji kolegija) sprendimas CMA CGM ir kt. prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla T-213/00, Rink., 2003, p. II-00913) Apeliacinis skundas – Karteliai – EB 81 straipsnis – Reglamentas (EEB) Nr. 123/85 ir Reglamentas (EB) Nr. 1475/95 – Opel markės autotransporto priemonių platinimas – Rinkos atribojimas – Eksporto apribojimai – Premijas ribojanti sistema – Bauda – Baudų nustatymo metodo gairės <...> 77. Pažymėtina, kad valios riboti konkurenciją įrodymas nėra būtinas elementas nustatant, ar susitarimas yra ribojantis.122 78. Tačiau net jei šalių valia nėra būtinas elementas susitarimo ribojančiam poveikiui nustatyti, niekas nedraudžia Komisijai ar Bendrijos teismams atsižvelgti į šią valią123. 2006 m. balanžio 6 d. Teisingumo Teismo (trečioji kolegija) sprendimas General Motors BV prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla C-551/03 P, Rink., 2006, p. I-03173) Apeliacinis skundas – EB sutarties 85 ir 86 straipsniai (dabar − EB 81 ir 82 straipsniai) – Valgomieji ledai, skirti suvartoti nedelsiant – Šaldytuvų tiekimas mažmenininkams – Išimtinumo sąlyga – Teisė į teisingą bylos nagrinėjimą – Įrodinėjimo pareiga <...> 54. Kaip teisingai nurodė Pirmosios instancijos teismas, sutartiniai mažmenininkų apribojimai turi būti vertinami ne tik formaliai teisės atžvilgiu, bet ir atsižvelgiant į specifinį tiekimo sutarčių ekonominį kontekstą. 55. Todėl Pirmosios instancijos teismas nepadarė teisės klaidos nuspręsdamas, kad kadangi galimybė nutraukti tiekimo sutartis visiškai netrukdo veiksmingai jų taikyti tol, kol šia galimybe nepasinaudojama, nustatant jų įtaką atitinkamai rinkai būtina atsižvelgti į realią tokių sutarčių trukmę. <...> 85. Norint nustatyti, ar kelios sutartys apriboja patekimą į atitinkamą rinką, reikia nustatyti panašių sutarčių, sudarytų tarp kelių nacionalinių gamintojų ir mažmenininkų, pobūdį ir reikšmę. Šių sutarčių įtaka patekimui į rinką visų pirma priklauso nuo sutartis su gamintojais sudariusių 1978 m. Teisingumo Teismo sprendimas Miller prieš Komisiją, 19/77, Rink. p. 131 18 p. ir 1984 m. kovo 28 d. Sprendimas CRAM ir Rheinzink prieš Komisiją, 29/83 ir 30/83, Rink. p. 1679, 26 p. 123 1983 m. lapkričio 8 d. Sprendimas IAZ ir kt. prieš Komisiją, 96/82–102/82, 104/82, 105/82, 108/82 ir 110/82, Rink. p. 3369 23–25 p. 122


mažmenininkų ir gamintojų skaičiaus santykio su tokių sutarčių nesudariusiais mažmenininkais, nuo sudarytų sutarčių trukmės ir prekių kiekio, dėl kurio susitariama.124 2006 m. rugsėjo 28 d. Teisingumo Teismo (šeštoji kolegija) nutartis Unilever Bestfoods (Ireland) Ltd prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla C-552/03 P, Rink., 2006, p. I-09091) Konkurencija – EB 81 straipsnis – Finansų institucijų keitimosi informacija apie klientų mokumą sistema – Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Priimtinumas – Poveikis valstybių narių tarpusavio prekybai – Konkurencijos ribojimas – Nauda vartotojams <...> 55. Tokios duomenų bazės, kokia aptariama šioje byloje, sumažindamos paskolas paėmusių asmenų įsipareigojimų nevykdymų atvejų skaičių, iš esmės pagerina kreditų pasiūlą. Iš tiesų, jei finansų įstaigos dėl to, kad neturi informacijos apie riziką, jog paskolas paėmę asmenys neįvykdys savo įsipareigojimų, negali iš jų išskirti tų paskolas paėmusių asmenų, kurių įsipareigojimų neįvykdymo rizika yra didesnė, šių įstaigų prisiimama rizika neišvengiamai padidės ir jos bus linkusios šią riziką įskaičiuoti į visų paskolas imančių asmenų sąnaudas, net ir tų, dėl kurių kyla mažiausia rizika, todėl pastarieji turės mokėti brangiau nei tuo atveju, jei šios įstaigos turėtų galimybę tiksliau įvertinti paskolos sugrąžinimo galimybę. Iš principo tokios duomenų bazės, kaip minima šioje byloje, sušvelnina šią tendenciją. 56. Be to, tokios duomenų bazės, sumažindamos pačių finansų įstaigų turimų duomenų apie savo klientus svarbą, iš principo, atrodo, gali padėti padidinti kreditus imančių asmenų mobilumą. Be to, šios duomenų bazės gali palengvinti naujų konkurentų atėjimą į rinką. 2006 m. lapkričio 23 d. Teisingumo Teismo (trečioji kolegija) sprendimas Asnef-Equifax, Servicios de Información sobre Solvencia y Crédito, SL prieš Asociación de Usuarios de Servicios Bancarios (Ausbanc) (byla C-238/05, Rink., 2006, p. I-11125) Konkurencija – EB 81 straipsnio 1 dalis – „Susitarimo, kuriuo siekiama riboti konkurenciją“ sąvoka – Susitarimas dėl gamybos pajėgumų sumažinimo – Galvijiena <...> 15. Reikia priminti, kad EB 81 straipsnio [dabar SESV 101 straipsnis] 1 dalyje nustatytas draudimas taikomas susitarimui, kurio „tikslas ar poveikis yra konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas bendrojoje rinkoje“ 125. Alternatyvus šios sąlygos pobūdis, apibūdintas jungtuku „ar“, reiškia, jog pirmiausia reikia įvertinti patį susitarimo tikslą, atsižvelgiant į ekonomines aplinkybes, kuriomis jis turi būti taikomas. Vis dėlto, jei išanalizavus šio susitarimo sąlygas paaiškėja, kad jis nėra pakankamai žalingas konkurencijai, tuomet reikia nagrinėti jo poveikį ir, norint jį uždrausti, reikia įrodyti, jog konkurencijai iš tikrųjų buvo smarkiai trukdoma, ji buvo ribojama arba iškraipoma. 16. Taigi, norint įvertinti, ar susitarimą draudžia EB 81 straipsnio 1 dalis, nereikia nagrinėti konkretaus susitarimo poveikio, jeigu jo tikslas – konkurencijos trukdymas, ribojimas arba

124 125

1991 m. vasario 28 d. Teisingumo Teismo sprendimas Delimitis, C-234/89, Rink. p. I-935, 19 p. 1966 m. birželio 30 d. Sprendimas LTM 56/65, Rink. p. 337, 359


iškraipymas bendrojoje rinkoje 126 . Šį vertinimą reikia atlikti atsižvelgiant į susitarimo turinį ir ekonomines aplinkybes, kuriomis jis bus taikomas127. 17. „Pažeidimas dėl susitarimo tikslo“ ir „pažeidimas dėl susitarimo poveikio“ skiriasi tuo, jog tam tikros susitarimo tarp įmonių formos gali būti savaime laikomos žalingomis normaliai konkurencijai. <...> 19. BIDS [Beef Industry Development Society Ltd] tvirtina, kad susitarimai nepatenka į pažeidimų dėl susitarimo tikslo kategoriją, bet, turi būti nagrinėjami atsižvelgiant į jų konkretų poveikį rinkai. Ji teigia, kad BIDS susitarimai, pirma, neturi antikonkurencinio tikslo ir, antra, nesukels neigiamų pasekmių vartotojams bei apskritai konkurencijai. Ji patikslina, jog šių susitarimų tikslas – ne daryti neigiamą poveikį konkurencijai ir kenkti vartotojų gerovei, bet racionalizuoti galvijienos sektorių, kad jis taptų labiau konkurencingas, sumažinant, bet nesiekiant panaikinti gamybos pajėgumų pertekliaus. <...> 21. Iš tikrųjų siekiant nustatyti, ar susitarimui taikomas EB 81 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas, reikia išnagrinėti jo nuostatų turinį ir objektyvius juo siekiamus tikslus. Šiuo atžvilgiu, netgi jei būtų nustatyta, kad susitarimo šalys veikė neturėdamos jokio subjektyvaus ketinimo apriboti konkurenciją, bet siekė pašalinti krizės pasekmes sektoriuje, tokie svarstymai nebūtų svarbūs taikant minėtą nuostatą. Iš tikrųjų susitarimas gali būti laikomas turinčiu tikslą riboti, net jeigu jo tikslas nėra vien riboti konkurenciją ir juo siekiama ir kitų teisėtų tikslų. Tokie pagrindai, kokius nurodė BIDS, prireikus gali būti nagrinėjami tik pagal EB 81 straipsnio 3 dalį siekiant, kad to paties straipsnio 1 dalyje numatytas draudimas nebūtų taikomas. <...> 23. EB 81 straipsnio 1 dalies a−e punktuose numatyti susitarimų tipai nesudaro baigtinio draudžiamų susitarimų sąrašo. 2008 m. lapkričio 20 d. Teisingumo Teismo (trečioji kolegija) sprendimas Competition Authority prieš Beef Industry Development Society Ltd ir Barry Brothers (Carrigmore) Meats Ltd (byla C209/07, Rink., 2008, p. I-08637) Apeliaciniai skundai – Karteliai – Lygiagrečios vaistų prekybos apribojimas – EB 81 straipsnio 1 dalis – Tikslas apriboti konkurenciją – Nacionalinis kainų reglamentavimas – Motyvų pakeitimas – EB 81 straipsnio 3 dalis – Prisidėjimas prie technikos pažangos skatinimo – Kontrolė – Įrodinėjimo pareiga – Motyvavimas – Suinteresuotumas pateikti apeliacinį skundą <...> 59. Lygiagrečios prekybos srityje Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, jog susitarimai, kuriais siekiama uždrausti ar apriboti lygiagrečią prekybą, iš esmės turi tikslą trukdyti konkurenciją128. 60. Šis principas, pagal kurį susitarimu, kuriuo siekiama riboti lygiagrečią prekybą, yra siekiama apriboti konkurenciją, taikomas farmacijos sektoriui.

1966 m. liepos 13 d. Sprendimas Consten ir Grundig prieš Komisiją, 56/64 ir 58/64, Rink. p. 429, 496 ir 2006 m. rugsėjo 21 d. Sprendimas Nederlandse Federatieve Vereniging voor de Groothandel op Elektrotechnisch Gebied prieš Komisiją, C-105/04 P, Rink. p. I-8725, 125 p. 127 1984 m. kovo 28 d. Sprendimas Compagnie royale asturienne des mines et Rheinzink prieš Komisiją, 29/83 ir 30/83, Rink. p. 1679, 26 p.; taip pat 2006 m. balandžio 6 d. Sprendimas General Motors prieš Komisiją, C-551/03 P, Rink. p. I-3173, 66 p. 128 1978 m. vasario 1 d. Sprendimo Miller International prieš Komisiją, 19/77, Rink. p. 131, 7 ir 18 p. ir 1979 m. liepos 12 d. Sprendimo BMW Belgium prieš Komisiją, 32/78, 36/78–82/78, Rink. p. 2435, 20–28 ir 31 p. 126


<...> 62. Kalbant apie Pirmosios instancijos teismo teiginį, jog jei pripažįstama, kad susitarimas, kuriuo siekiama apriboti lygiagrečią prekybą, turi būti iš esmės laikomas susitarimu, kurio tikslas yra konkurencijos ribojimas, taip yra tik darant prielaidą, jog jis atima iš galutinių vartotojų veiksmingos konkurencijos privalumus, susijusius su aprūpinimu arba kainomis, reikia pastebėti, kad nei EB 81 straipsnio [dabar SESV 101 straipsnis] tekstas, nei teismo praktika neleidžia patvirtinti šio teiginio. 63. Viena vertus, iš šios nuostatos negalima daryti išvados, kad tik susitarimai, kuriais iš vartotojų atimami tam tikri privalumai, gali turėti antikonkurencinį tikslą. Kita vertus, svarbu pažymėti, kad Teisingumo Teismas nusprendė, jog EB 81 straipsniu, kaip ir kitomis Sutartyje išdėstytomis konkurencijos taisyklėmis, siekiama apsaugoti ne tik konkurentų arba vartotojų interesus, bet ir rinkos struktūrą ir kartu pačią konkurenciją. Todėl antikonkurencinio susitarimo tikslo konstatavimas negali būti tiesiogiai siejamas su tuo, kad aprūpinimo arba kainų atžvilgiu galutiniai vartotojai praranda veiksmingos konkurencijos privalumus129. 64. Iš to galima padaryti išvadą, kad siedamas antikonkurencinio tikslo buvimą su įrodymu, jog susitarimas tam tikru atžvilgiu yra nepalankus galutiniams vartotojams ir nenuspręsdamas, kad pats susitarimas turi tokį tikslą, Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą. 2009 m. spalio 6 d. Teisingumo Teismo (trečiojikolegija) sprendimas GlaxoSmithKline Services Unlimited prieš Europos Bendrijų Komisiją (C-501/06 P) ir Europos Bendrijų Komisija prieš GlaxoSmithKline Services Unlimited (C-513/06 P) ir European Association of Euro Pharmaceutical Companies (EAEPC) prieš Europos Bendrijų Komisiją (C-515/06 P) ir Asociaciónde exportadores españolesde productos farmacéuticos (Aseprofar) prieš Europos Bendrijų Komisiją (C-519/06 P) (sujungtos bylos C-501/06 P, C-513/06 P, C-515/06 P ir C-519/06 P, Rink., 2009, p. I-09291) <...> 56. Kiek tai susiję su partnerystės susitarimų konkurenciją ribojančio poveikio analize, reikia pažymėti, kad, remiantis Teismo praktika, nagrinėdamas, ar pagrįstas Komisijos vertinimas dėl didelio konkurencijos apribojimo, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnio [dabar SESV 101 straipsnis] 1 dalį, Bendrasis Teismas negali atskirai vertinti tik išimtinumo poveikio ir remtis tik partnerystės susitarimuose nustatytais apribojimais įvairiuose surinkimo regionuose. Iš tiesų norint atsakyti į klausimą, ar pagal EB 81 straipsnio 1 dalį ieškovės partnerystės susitarimai draudžiami, remiantis Teismo praktika reikia nustatyti, ar dėl visų panašių sutarčių, sudarytų atitinkamoje rinkoje, ir kitų ekonominių ir teisinių aplinkybių, kuriomis sudaromos sutartys, bendro poveikio yra užkertamas kelias naujiems konkurentams patekti į šią rinką. Jei būtų nustatyta, kad taip nėra, susitarimų kompleksą sudarantys atskiri susitarimai negalėtų pažeisti konkurencijos EB 81 straipsnio 1 dalyje numatytu būdu. Tačiau jei paaiškėtų, kad patekti į rinką yra sunku, reikėtų nustatyti, koks yra ginčijamų sutarčių bendras poveikis rinkai, turint omenyje, kad draudžiami tik tie susitarimai, kurie labai prisideda prie rinkos suskaidymo. <...> 58. Kadangi partnerystės susitarimus sudarė svarbiausias atliekų šalinimo paslaugų prašantis subjektas, t. y. ieškovė, praktiškai reiškia, kad sukūrus šį susitarimų tinklą surinkimo bei rūšiavimo bendrovėms, kurioms taikoma išimtis, buvo užkirstas kelias patekti į rinką ir apribota konkurencija pasiūlos požiūriu buitinių pakuočių surinkimo bei rūšiavimo rinkoje susitarimo galiojimo laikotarpiu, t. y. nuo trejų iki penkerių metų. 59. Kadangi ieškovės sukurtas partnerystės susitarimų tinklas apima visą Austrijos teritoriją, konkurencija apribojama ne tik viename surinkimo regione. Konkurencijos apribojimo poveikis pasireiškia visoje šioje teritorijoje ir todėl visoje atitinkamoje geografinėje surinkimo bei rūšiavimo 129

2009 m. birželio 4 d. Sprendimo T-Mobile Netherlands ir kt., C-8/08, Rink. p. I-0000 38 ir 39 p.


rinkoje. Taigi bendrovėms, kurioms taikoma išimtis, ne tik sunku išvengti susitarimų tinklo ir patekti į Austrijos buitinių pakuočių surinkimo bei rūšiavimo rinką, bet ir išsilaikyti šioje rinkoje. <...> 63. Dėl ieškovės nusistatyto apribojimo nėra vien ribojama jos veiksmų laisvė. Iš tiesų pasiūlos požiūriu juo sumažinama surinkimo bei rūšiavimo bendrovių, kurioms taikoma išimtis, galimybė patekti į buitinių pakuočių surinkimo bei rūšiavimo rinką, nes apribojama tokių bendrovių galimybė veikti šioje rinkoje. Taigi, priešingai nei tvirtina ieškovė, šis poveikis viršija komutatyvinės sutarties, pagal kurią privatus ar komercinis vartotojas patenkina savo poreikius, poveikį. Todėl Komisija nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos, kai nusprendė, kad dėl partnerystės susitarimų tinklo šios bendrovės negalėjo patekti į atitinkamą rinką, ir dėl to buvo labai apribota konkurencija EB 81 straipsnio 1 dalies prasme. Todėl partnerystės susitarimų, apie kuriuos pranešta Komisijai, tinklo atžvilgiu negali būti priimtas sprendimas dėl pažeidimo nebuvimo pagal Reglamento Nr. 17130 2 straipsnį. 64. Konstatavusi, kad konkurencija buvo labai apribota, Komisija pripažino, jog partnerystės susitarimai surinkimo bei rūšiavimo veiklos organizavimo atžvilgiu buvo pagrįsti administravimo ir veiksmingumo pagrindais, poreikiu užtikrinti patikimą surinkimo paslaugų teikimą ir būtinybe garantuoti organizavimo saugumą ir investicijas, būtinas siekiant įgyvendinti surinkimo bei rūšiavimo susitarimą. Komisijos teigimu, dėl to šis išimtinumo įpareigojimas yra apribojimas, kuris būtinas norint įgyvendinti surinkimo ir rūšiavimo veiklos Austrijos rinkoje racionalaus organizavimo tikslą EB 81 straipsnio 3 dalies nuostatų prasme. 65. Tačiau Komisija nusprendė, kad dėl tokio konkurencijos apribojimo buitinių pakuočių surinkimo bei rūšiavimo rinkoje galėtų būti apribota konkurencija tiekėjų rinkoje, t. y. buitinių pakuočių šalinimo sistemų rinkoje, jei ieškovei pavyktų nustatyti savo partneriams de facto išimtinę teisę teikiant surinkimo ir rūšiavimo paslaugas. Iš tiesų tokia išimtinė teisė jai leistų užblokuoti prieigą prie esamos surinkimo ir rūšiavimo infrastruktūros savo potencialiems konkurentams. Tokiomis aplinkybėmis jie neturėtų realios ir konkrečios galimybės išvengti ieškovės sukurto sutarčių tinklo, nes buitinių pakuočių surinkimo bei rūšiavimo rinkoje nebūtų kitos surinkimo bei rūšiavimo bendrovės, kuri galėtų jiems siūlyti šias paslaugas konkurencijos sąlygomis nuo jų veiklos pradžios. Dėl ieškovės įsipareigojimo kiekviename surinkimo regione bendradarbiauti tik su vienu surinkimo ir (arba) rūšiavimo partneriu galėtų būti apribota konkurencija buitinių pakuočių šalinimo sistemų rinkoje, o dėl to iš karto sumažėtų surinkimo bei rūšiavimo paslaugų paklausa buitinių pakuočių surinkimo ir rūšiavimo rinkoje. <...> 80. Taigi Komisija, nepadarydama akivaizdžios vertinimo klaidos, galėjo nuspręsti, pirma, kad konkurencija buvo apribota lengvų buitinių pakuočių surinkimo bei rūšiavimo rinkoje ir kad šiam apribojimui buvo galima taikyti atskirąją išimtį atsižvelgiant į jo teigiamą poveikį organizuojant buitinių pakuočių surinkimą ir rūšiavimą, ir, antra, kad šis apribojimas galėjo daryti įtaką buitinių pakuočių šalinimo sistemų rinkai, taigi ir surinkimo bei rūšiavimo paslaugų paklausai buitinių pakuočių rinkoje. 2011 m. kovo 22 d. Bendrojo Teismo (antroji kolegija) sprendimas Altstoff Recycling Austria AG prieš Europos Komisiją (byla T-419/03, Rink., p.) Palydovinis transliavimas - Futbolo rungtynių transliavimas - Transliacijos priėmimas naudojant palydovinio dekoderio korteles - Teisėtai vienos valstybės narės rinkai pateiktos ir 130

Reglamentas Nr. 17 Pirmasis reglamentas, įgyvendinantis Sutarties 85 ir 86 straipsnius (OL P 013, 21.2.1962, p.204)


kitoje valstybėje narėje naudojamos palydovinio dekoderio kortelės - Draudimas prekiauti ir naudoti valstybėje narėje - Programų rodymas pažeidžiant suteiktas išimtines teises - Autorių teisės - Teisė transliuoti per televiziją - Išimtinės licencijos transliuoti vienos valstybės narės teritorijoje - Laisvas paslaugų teikimas - SESV 56 straipsnis - Konkurencija - SESV 101 straipsnis - Tikslas apriboti konkurenciją - Sąlygine prieiga grindžiamų paslaugų apsauga Neteisėta priemonė - Direktyva 98/84/EB - Direktyva 2001/29/EB - Kūrinių atgaminimas palydovinio dekoderio atmintyje ir televizoriaus ekrane - Atgaminimo teisės išimtis - Viešas kūrinių paskelbimas kavinėse-restoranuose - Direktyva 93/83/EEB <...> 137. Kalbant apie licencines sutartis dėl intelektinės nuosavybės teisių, vien aplinkybės, jog teisių turėtojas vieninteliam licenciatui perdavė išimtinę valstybėje narėje saugomo objekto transliavimo teisę, taigi ir teisę drausti kitiems asmenims transliuoti nustatytu laikotarpiu, nepakanka, kad būtų galima konstatuoti, jog tokio susitarimo tikslas yra antikonkurencinis. 138. Esant šioms sąlygoms teisių turėtojas iš principo gali perleisti vieninteliam licenciatui išimtinę teisę nustatytu laikotarpiu saugomą objektą transliuoti per palydovą iš vienos transliavimo valstybės narės ar iš kelių valstybių narių. 139. Tačiau, kalbant apie teritorinius tokios teisės įgyvendinimo apribojimus, reikia priminti, kad susitarimas, kuriuo siekiama atstatyti nacionalinių rinkų padalijimą, gali prieštarauti Sutarties tikslui siekti šių rinkų sujungimo įsteigiant bendrąją rinką. Susitarimai, kuriais siekiama atskirti nacionalines rinkas pagal nacionalines sienas arba dėl kurių apsunkinama nacionalinių rinkų skvarba, iš principo turi būti laikomi susitarimais, kurių tikslas – apriboti konkurenciją, kaip tai suprantama pagal SESV 101 straipsnio 1 dalį. 140. Reikia konstatuoti, kad jei licencine sutartimi siekiama uždrausti ar apriboti tarpvalstybinį transliavimo paslaugų teikimą, laikoma, kad jos tikslas yra riboti konkurenciją, nebent kitos jos ekonominio ir teisinio konteksto aplinkybės neleidžia konstatuoti, jog tokia sutartis gali kelti pavojų konkurencijai. 141. Pagrindinėse bylose neginčijamas išimtinių licencijų transliuoti „Premier League“ rungtynes suteikimas. Šiose bylose iš esmės nagrinėjamos tik papildomos pareigos, kuriomis siekiama užtikrinti šių licencijų naudojimo teritorinius apribojimus, nurodytus tarp teisių turėtojų ir atitinkamų transliuotojų sudarytų sutarčių sąlygose, t. y. šių transliuotojų pareiga netiekti dekodavimo priemonių, leidžiančių prieigą prie šių saugomų objektų siekiant juos naudoti už teritorijos, kurią apima licencinė sutartis, ribų. 142. Kalbant apie tokias sąlygas reikia konstatuoti, viena vertus, kad jos draudžia transliuotojams teikti bet kokias su šiomis rungtynėmis susijusias tarpvalstybines paslaugas, o tai leidžia kiekvienam transliuotojui suteikti visišką teritorinį išskirtinumą teritorijoje, kurią apima jo licencija, ir taip pašalinti bet kokią konkurenciją tarp įvairių transliuotojų minėtų paslaugų teikimo srityje. <...> 144. Esant šioms sąlygoms, kadangi šios sutarčių dėl išimtinių licencijų sąlygos turi antikonkurencinį tikslą, darytina išvada, kad jos yra konkurencijos apribojimas, draudžiamas pagal SESV 101 straipsnio 1 dalį. <...> 146. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, išimtinės licencijos sutarties, sudarytos tarp intelektinės nuosavybės teisių turėtojo ir transliuotojo, sąlygos yra SESV 101 straipsniu draudžiamas konkurencijos ribojimas, nes jomis šiam transliuotojui numatoma pareiga netiekti dekodavimo


priemonių, suteikiančių prieigą prie šio teisių turėtojo saugomų objektų už teritorijos, kurią apima nagrinėjama licencinė sutartis, ribų. 2011 m. spalio 4 d. Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) sprendimas Football Association Premier League Ltd ir kiti prieš QC Leisure ir kt. (C-403/08) ir Karen Murphy prieš Media Protection Services Ltd (C-429/08) (sujungtos bylos C-403/08 ir C-429/08, Rink., p.) SESV 101 straipsnio 1 ir 3 dalys - Reglamentas (EB) Nr. 2790/1999 - 2-4 straipsniai Konkurencija - Ribojantys veiksmai - Pasirinktinio platinimo tinklas - Kosmetikos ir kūno priežiūros produktai - Bendras ir absoliutus draudimas prekiauti internetu - Tiekėjo nustatytas draudimas patvirtintiems distributoriams <...> 36. Nagrinėjamose pasirinktinės distribucijos sutartyse nurodyta, kad prekių ženklais Avène, Klorane, Galénic ir Ducray pažymėti kosmetikos ir kūno higienos produktai turi būti parduodami tiksliai nustatytus kriterijus atitinkančiose patalpose, privalomai dalyvaujant farmacininko diplomą turinčiam asmeniui. 37. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, nustačius pardavimo patalpose farmacininko diplomą turinčio asmens privalomo dalyvavimo reikalavimą, patvirtintiems distributoriams de facto uždraudžiama bet kokia forma prekiauti internetu. 38. Kaip nurodė Komisija, nagrinėjamoje sutarties sąlygoje de facto pašalinus galimybę prekiauti produktais tam tikru būdu, kai klientas neprivalo fiziškai pakeisti buvimo vietos, gerokai sumažinamos patvirtintų distributorių galimybės parduoti sutartyje numatytus produktus klientams, esantiems už sutartyje nurodytos teritorijos arba veiklos zonos ribų. Taigi ja gali būti ribojama konkurencija šiame sektoriuje. 39. Dėl pasirinktinio platinimo sistemą sudarančių susitarimų reikia pažymėti, kad tokiais susitarimais neišvengiamai daroma įtaka bendrojoje rinkoje. Nesant objektyvaus pateisinimo tokius susitarimus reikia laikyti „apribojimais dėl tikslo“. 40. Tačiau egzistuoja teisėti reikalavimai, kaip antai specializuotos prekybos palaikymas, kai galima suteikti specialias paslaugas, susijusias su labai kokybiškais ir techniškai pažangiais produktais, kurie gali pateisinti kainų konkurencijos sumažėjimą konkurencijos, susijusios su kitais veiksniais, išskyrus kainą, naudai. Taigi, kadangi pasirinktinio platinimo sistemomis siekiama teisėto rezultato, kuriuo galima pagerinti su kitais veiksniais, išskyrus kainą, susijusią konkurenciją, jos yra konkurencijos dalis, atitinkanti SESV 101 straipsnio 1 dalį. 41. Tokio tinklo organizavimui netaikomas SESV 101 straipsnio 1 dalyje numatytas draudimas, jei perpardavinėtojai pasirenkami remiantis objektyviais kokybiniais kriterijais, vienodai nustatytais visiems potencialiems perpardavinėtojams ir taikomais nediskriminuojamai, jei tokio platinimo tinklo reikia dėl atitinkamos prekės savybių siekiant apsaugoti jos kokybę ir užtikrinti gerą jos naudojimą, ir galiausiai, jei nustatytais kriterijais neviršijama tai, kas būtina. 46. Tikslas išsaugoti prestižinį įvaizdį negali būti teisėtas tikslas norint apriboti konkurenciją ir todėl negali pateisinti to, kad sutarties sąlygai, kuria siekiama tokio tikslo, nebūtų taikoma SESV 101 straipsnio 1 dalis. 47. SESV 101 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, jog pasirinktinio platinimo sistemoje sutarties sąlyga, kuria reikalaujama, kad kosmetikos ir kūno priežiūros produktai būtų parduodami patalpose,


privalomai dalyvaujant farmacininko diplomą turinčiam asmeniui, o tai lemia draudimą šiuos produktus parduoti naudojant internetą, yra apribojimas dėl tikslo pagal šią nuostatą, jeigu individualiai ir konkrečiai išnagrinėjus šios sutarties sąlygos turinį ir tikslą bei teisinį ir ekonominį jos taikymo kontekstą paaiškėja, kad, atsižvelgiant į aptariamų produktų savybes, šios sąlygos negalima objektyviai pateisinti“. 2011 m. spalio 13 d. Teisingumo Teismo (trečioji kolegija) sprendimas Pierre Fabre DermoCosmétique SAS prieš Président de l’Autorité de la concurrence ir Ministre de l’Économie, de l’Industrie et de l’Emploi (byla C-439/09, Rink., p.) „Konkurencija – Karteliai – Vokietijos ir Prancūzijos gamtinių dujų rinkos – Sprendimas, kuriuo konstatuojamas EB 81 straipsnio pažeidimas – Rinkos pasidalijimas – Pažeidimo trukmė – Baudos <...> 141. Vertinant, ar susitarimui taikomas EB 81 straipsnio [dabar SESV 101 straipsnis] 1 dalyje nustatytas draudimas, reikia turėti omenyje, kad jo antikonkurencinis tikslas ir poveikis yra ne kumuliacinės, o alternatyvios sąlygos. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką alternatyvus šios sąlygos pobūdis, kurį parodo jungtukas „ar“, reiškia, jog pirmiausia reikia įvertinti patį susitarimo tikslą, atsižvelgiant į ekonominį kontekstą, kuriam esant jis turi būti taikomas. Vis dėlto, jei susitarimo turinio analizė neleidžia nustatyti pakankamo žalos lygio konkurencijai, reikia nagrinėti jo poveikį ir, kad jis būtų uždraustas, įrodyti, jog konkurencija iš tikrųjų buvo smarkiai trukdoma, ribojama arba iškraipoma. Taip pat nereikia nagrinėti susitarimo poveikio, jei įrodomas jo antikonkurencinis tikslas. 142. Vertinant susitarimo antikonkurencinį pobūdį reikia išnagrinėti jo nuostatų turinį, siekiamus tikslus ir ekonominį bei teisinį taikymo kontekstą. Be to, net jei šalių valia nėra būtinas elementas susitarimo ribojamajam poveikiui nustatyti, niekas nedraudžia Komisijai ar Sąjungos teismams atsižvelgti į šią valią. 143. Be to, susitarimas gali būti laikomas turinčiu tikslą riboti, net jeigu jo tikslas nėra vien riboti konkurenciją ir juo siekiama ir kitų teisėtų tikslų. 2012 m. birželio 29 d. Bendrojo Teismo (penktoji kolegija) sprendimas E.ON Ruhrgas AG ir E.ON AG prieš Europos Komisiją (byla T-360/09, Rink., p.) 8.2.1.2. 8.2.1.4. Su vidaus rinka nesuderinami susitarimai: pavyzdžiai

Turinys

<...> 109. Pirma, pažymėtina, kad, nepaisant tariamai skirtingos kartelių struktūros, ginčijamame sprendime konstatuoti pažeidimai dėl paties savo pobūdžio yra vieni sunkiausių EB 81 [dabar SESV 101 straipsnis] straipsnio pažeidimų, nes jų dalyką sudarė „slaptas konkurentų susitarimas pasidalyti rinkas arba įšaldyti turimas rinkų dalis, pasiskirstant naujų liftų ir (arba) eskalatorių pardavimo ir montavimo projektus, ir nekonkuruoti tarpusavyje dėl liftų ir eskalatorių priežiūros ir modernizavimo (išskyrus Vokietiją, kur kartelio dalyvės nesitarė dėl priežiūros ir modernizavimo veiklos)“. Šiuo klausimu 1998 m. gairėse [Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalį, nustatymo metodo gairės] nurodyta, kad „labai sunkiems“ pažeidimams iš esmės priskiriami horizontalūs apribojimai, pavyzdžiui, kainų karteliai, rinkos pasidalijimo kvotos ir kiti tinkamam vidaus rinkos veikimui pavojų keliantys veiksmai. Šie pažeidimai įtraukti ir į pavyzdinį kartelių, kurie pagal EB 81 straipsnio 1 dalies c punktą tiesiogiai pripažinti nesuderinamais su bendrąja rinką, sąrašą. Be sunkių konkurencijos trukdymų, kuriuos


sukelia tokie karteliai, jais, įpareigojant šalis paisyti įvairių, dažnai nacionalinėmis sienomis apribotų, rinkų, šios rinkos taip pat atribojamos ir taip paneigiamas pagrindinis EB sutartyje numatytas Bendrijos rinkos integracijos tikslas. Teismų praktikoje tokie pažeidimai, ypač jei tai yra horizontalūs karteliai, taip pat pripažįstami „ypač sunkiais“ arba „akivaizdžiais pažeidimais“. <...> EB 81 straipsnio 1 dalies a punkte aiškiai numatyta, kad konkurenciją riboja priemonės, kuriomis tiesiogiai arba netiesiogiai nustatomos pirkimo arba pardavimo kainos. Kainų nustatymas yra akivaizdus konkurencijos ribojimas. <...> 127. Aplinkybė, kad konkurencijos plėtra kitose valstybėse narėse vyko ne taip sparčiai, neįrodo, kad ieškovės taikomi tarifai neturėjo antikonkurencinio poveikio Vokietijoje – atitinkamoje geografinėje rinkoje. Mažiau palanki situacija kitose valstybėse narėse galėtų būti susijusi su vėlesniu atitinkamų paslaugų rinkų liberalizavimu, t. y. po 1997 m. birželio 1 d., kai ieškovė pagal taikomą Vokietijos teisę buvo įpareigota suteikti savo konkurentams visiškai atsietą prieigą prie vietinės linijos. Šiuo klausimu reikia nurodyti, kad pagal 2000 m. gruodžio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 2887/2000 131 dėl atsietos prieigos prie vietinės linijos 3 straipsnį istoriniai operatoriai tokią pareigą turi tik nuo 2000 m. gruodžio 31 dienos. Tariamai mažiau palanki situacija kitose valstybėse narėse taip pat galėtų būti susijusi su kitais Bendrijos konkurencijos teisės pažeidimais. Bet kuriuo atveju, net darant prielaidą, kad Komisija neįvykdė kai kurių savo pareigų pagal EB 211 [dabar ES sutarties 17 straipsnio 1 dalis] straipsnį, neužtikrindama Bendrijos konkurencijos teisės taikymo telekomunikacijų sektoriuje kitose valstybėse narėse kontrolės, ši aplinkybė nepateisina šiuo atveju ieškovės tame pačiame sektoriuje padaryto EB 82 straipsnio [dabar SESV 102 straipsnis] pažeidimo. 1995 m. balanžio 6 d. Pirmosios instancijos teismo (pirmoji kolegija) sprendimas Tréfilunion SA prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla T-148/89, Rink., 1995, p. II-01063) 8.2.1.4. 8.2.1.5. Atrankinio platinimo sistemos

Turinys

<…> 27. Atsakymas į pateiktus klausimus būtų toks, kad atrankinio platinimo sutarties nuostata, esanti nacionalinėje sutartyje, ribojanti prekių tiekimą licencijos turėtojams, nepažeidžia Sutarties 85 [dabar SESV 105 straipsnis] ar 86 straipsnių [dabar SESV 106 straipsnis], jeigu pasirodo, kad įgalioti mažmenininkai parenkami pagal objektyvius kriterijus, susijusius su mažmenininko ir jo personalo kompetencija bei galimybėmis ir tuo, ar jo prekybos patalpos atitinka prekių distribucijos keliamus reikalavimus, kurie taikomi visiems potencialiems mažmenininkams ir nėra taikomi diskriminaciniais pagrindais. 1981 m. birželio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimas Maria Salonia prieš Giorgio Poidomani ir Franca Giglio, Baglieri našlę (byla 126/80, Rink., 1981, p. 01563) <…> 33. Yra įprasta, jog atrankinio platinimo sistemos susitarimai būtinai paveikia konkurenciją bendrojoje rinkoje. Tačiau visuomet teismų praktikoje pripažįstama, jog yra pateisinamų reikalavimų, tokių kaip profesionalios prekybos, galinčios tiekti specifines paslaugas dėl aukštos kokybės ir aukštos technologijos produktų, kurie gali pateisinti kainų konkurencijos pakeitimą kitais konkurencijos parametrais. Atrankinės distribucijos sistemos, tiek, kiek jomis įgyvendinamas teisėtas

2000 m. gruodžio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2887/2000 dėl atsietos prieigos prie vietinės linijos (OL 2004 m. specialusis leidimas, 13 skyrius, 26 tomas, p. 83 – 87) 131


tikslas skatinti konkurenciją kitais nei kainų parametrais, yra suderinamos su Sutarties 85 straipsnio [dabar SESV 105 straipsnis] 1 dalimi. 34. Atrankinės distribucijos sistemai būdingi apribojimai yra leistini tik su sąlyga, kad jų tikslas yra skatinti aukščiau nurodytą konkurenciją. Kitu atveju tokie apribojimai nebūtų pateisinami, jeigu jų vienintelis tikslas būtų sumažinti konkurenciją kainomis. <...> 36. Iš to galima daryti išvadą, kad atrankinė distribucija, kuri paremta kitais nei aukščiau nurodytais kriterijais, sudaro 85 straipsnio 1 dalies pažeidimą. Tokia pati situacija vertinama ir tada, kai iš principo su Bendrijos teise suderinama sistema praktikoje yra įgyvendinama priešingai. <…> 42. Kainų konkurencijos ribojimas turėtų būti vertinamas kaip neatsiejamas nuo bet kurios atrankinės distribucijos sistemos atsižvelgiant į tą faktą, jog specialistų nustatytomos kainos per daug nesiskiria tarpusavyje nei tos, kurios nustatomos tarp prekybininkų specialistų ir nespecialistų. Toks ribojimas yra atsveriamas konkurencija dėl paslaugų, tiekiamų klientams, kokybės, kuri paprastai nebūtų įmanoma be atitinkamo pelno maržo, kuriuo kompensuojamos didesnės šių paslaugų išlaidos. Todėl tam tikro lygio kainų išlaikymas yra teisėtas, bet tokiu atveju konkurencija turi ir toliau įgyvendinti Sutarties priskirtas funkcijas. Faktiškai tokios sistemos tikslas yra išimtinai tik konkurencijos tobulinimas, nes ji susijusiu su kitais nei kaina parametrais ir negarantuoja didelio pelno paskirtiems perpardavinėtojams. 43. Todėl AEG nebuvo pateisinta dėl to, kad suteikė teisę įmonei nustatyti kainas ir taip sudarė sąlygas pakankamai didelei pelno maržai. Atsižvelgiant į tai, kad jai buvo suteikta teisė nepriimti ir nelaikyti savo distribucijos tinkle prekybininkų, kurie netiekė analogiškų specialių paslaugų, įmonė turėjo visas priemones užtikrinti tinkamą tokios sistemos funkcionavimą. Esant tokioms aplinkybėms, tokia atrankinės distribucijos sistema paveikia konkurencijos laisvę. <…> 76. Todėl reikia apibendrinti, kad Komisijai pateikti dokumentai rodo, kad distribucijos politikia buvo siekiama tiek nustatyti didelę pelno maržą pasirinktiems perpardavinėtojams, tiek, kiek įmanoma užkirsti kelią naujos prekybos formoms, kas a priori yra nesuderinama su specialių paslaugų tiekimu. Tokia politika yra nesuderinama su teisinga atrankinės distribucijos sistemos įgyvendinimu. 1983 m. spalio 25 d. Teisingumo Teismo sprendimas Allgemeine Elektrizitäts-Gesellschaft AEGTelefunken AG prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla 107/82, Rink., 1983, p. 03151) Konkurencija - Karteliai – atrankinio platinimo sistema - Priimtinumas - Sąlygos - Prabangus Kosmetika ir kvepalai - objektyvūs kriterijai pasirenkant mažmenininkų kriterijus Įvertinimas <...> 106. Atrankinio platinimo sistema suderinama su Sutarties 85 (1) straipsniu [dabar SESV 105 straipsnis], kai atitinka keturis kriterijus: pirma, kad produkto savybės lemia atrankinio platinimo sistemą dėl jo aukštos kokybės ar techninių ypatumų, antra, kad perpardavinėtojai parenkami pagal objektyvius kokybės kriterijus, kurie taikomi visiems potencialiems perpardavinėtojams nediskriminaciniu būdu, trečia, jog tokiu būdu siekiama kompensuoti atrankinio platinimo sistemoms būdingus apribojimus, ypač dėl kainos ir ketvirta, kad tokie kriterijai nenustato daugiau nei būtina tikslams pasiekti. Sprendžiant, ar yra taikomi šie kriterijai turi būti atsižvelgiama į vartotojų interesus. <...> 108. Yra įprasta, kad, pirma, prabangos kosmetika ir ypač prabangos kvepalai, kas sudaro pagrindą nagrinėjamoje byloje, yra sudėtingi ir aukštos kokybės produktai ir kurie naudoja aukštos kokybės sudedamąsias dalis, ypač juos pateikiant ir įpakuojant; antra, kad tokie produktai turi „prabangos įvaizdį“, kuris skiria juos nuo kitų produktų, ir trečia, kad prabangos įvaizdis yra svarbus


vartotojų atžvilgiu, kurie vertina galimybę pirkti prabangos kosmetiką, ir ypač prabangos kvepalus. Vartotojų požiūriu, tarp prabangos kosmetikos ir kitų panašių produktų beveik nėra pakeičiamumo galimybės. <...> 119. Tokia sistema taikoma dėl vartotojų intereso pirkti prabangos kosmetiką tinkamai pateiktą mažmeninėse parduotuvėse. Kadangi tai aukštos kokybės produktai, kurių prabangos įvaizdis yra vertinamas vartotojų, tai kriterijai, kuriais tik siekiama užtikrinti, kad prekės pateiktos atitinkama forma, vykdo tikslą, užtikrinantį konkurenciją išsaugant tokį prabangos įvaizdį ir taip kompensuojant atrankinio platinimo sistemoms būdingus apribojimus. <...> 122. Tačiau kadangi prabangos prekės turi būti tinkamai pateiktos pardavimui ir taip pat užtikrinamas jų prabangos įvaizdžio išsaugojimas, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kad platinimo sistemos nebūtų taikomos pernelyg griežtai ir ypač, kad priėjimas prie produktų nebūtų neįprastai ribojamas. Taip pat reikia pažymėti, kad Yves Saint Laurent sistema negali būti vertinama kaip vykdanti teisėtą tikslą, kompensuojant tokiai sistemai būdingą konkurencijos ribojimą, kai ji nėra atvira visiems potencialiems mažmenininkams, kurie užtikrina, kad produktai bus tinkamai pristatyti vartotojams, išsaugant prabangos įvaizdį. Atrankinio platinimo sistema, lemianti kai kurių prekybos formų išskyrimą, naudojamų parduodant produktus atitinkamomis sąlygomis, pavyzdžiui, specialiai tam paruoštoje vietoje, paprasčiausiai apsaugotų jau esamas pardavimo formas nuo naujų konkurentų ir todėl būtų nesuderinama su Sutarties 85 (1) straipsniu. 123. Iš to seka, kad prabangos kosmetikos sektoriuje kokybės reikalavimas atrenkant mažmenininkus, jei nenustato daugiau nei būtina tam, kad tokie produktai būtų tinkamai pristatyti pardavimui, iš principo nepatenka į Sutarties 85 (1) straipsnio veikimo sritį, kai tokie reikalavimai yra objektyvūs, taikomi visiems potencialiems mažmenininkams ir nediskriminacine forma. 1996 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo (antroji išplėstinė kolegija) sprendimas Groupement d'achat Édouard Leclerc prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla T-88/92, Rink., 1996, p. II-01961) Konkurencija - Karteliai – atrankinio platinimo sistema – Taikymas trečiosioms šalims <...> 12. Atrankinio platinimo sistemos nepraleidžiamumas nėra šios sistemos teisėtumo sąlyga pagal Bendrijos teisę. Tam, kad pagal Sutarties 85 straipsnį [dabar SESV 105 straipsnis] būtų įvertintas tokios sistemos teisėtumas, nereikalaujama įrodyti, kad ji atitinka tam tikras sąlygas, norint tokią sutartį taikyti prieš trečiuosius asmenis132. 13. Iš to seka, kad atrankinio platinimo sistema, kuri nėra nepraleidžianti, ir dėl to negali būti įgyvendinama prieš trečiąsias šalis, gali būti galiojanti pagal Sutarties 85 (1) straipsnį. 14. Todėl negalima teigti, jog nepraleidžianti atrankinio platinimo sistema, kuri netaikoma prieš trečiuosius asmenis, yra nesuderinama su Sutarties 85 (1) straipsniu. <…> 19. Nei Sutarties 85 (3) straipsnis, nei Reglamentas Nr. 123/85 negali būti interpretuojamas kaip draudžiantis taikyti atrankinio platinimo sistemas, kurios nėra nepraleidžiančios, prieš trečiąsias šalis, net jei tokioms sistemoms gali būti taikoma išimtis pagal aukščiau nurodytas nuostatas.

1994 m. sausio 13 d. Teisingumo Teismo (penktoji kolegija) sprendimas, Metro SB-Großmärkte GmbH & Co. KG prieš Cartier SA., byla C-376/92, Rink., 1994, p. I-00015 132


1997 m. birželio 5 d. Teisingumo Teismo (šeštoji kolegija) sprendimas VAG-Händlerbeirat eV prieš SYD-Consult (byla C-41/96, Rink., 1997, p. I-03123) SESV 101 straipsnio 1 ir 3 dalys – Reglamentas (EB) Nr. 2790/1999 – 2–4 straipsniai – Konkurencija – Ribojantys veiksmai – Pasirinktinio platinimo tinklas – Kosmetikos ir kūno priežiūros produktai – Bendras ir absoliutus draudimas prekiauti internetu – Tiekėjo nustatytas draudimas patvirtintiems distributoriams <...> 53. Taigi iš Reglamento Nr. 2790/1999133 4 straipsnio c punkto išplaukia, jog išimtis netaikoma vertikaliems susitarimams, kuriais tiesiogiai ar netiesiogiai, atskirai ar kartu su kitais šalių kontroliuojamais veiksniais siekiama riboti mažmenine prekyba užsiimančių pasirinktinio platinimo sistemos narių aktyvų ar pasyvų pardavimą galutiniams naudotojams, nepažeidžiant galimybės uždrausti sistemos nariui vykdyti veiklos už nepatvirtintos įsisteigimo vietos ribų. 54. Tokia sutarties sąlyga, kaip nagrinėjamoji pagrindinėje byloje, kuria de facto draudžiama naudotis internetu kaip pardavimo būdu, mažiausiai siekiama apriboti pasyvų pardavimą galutiniams naudotojams, norintiems nusipirkti internetu ir esantiems už atitinkamo pasirinktinio platinimo sistemos nario prekybos zonos ribų. <...> 56. Reikia konstatuoti, jog Reglamento Nr. 2790/1999 4 straipsnio c punkte minint „įsisteigimo vietą“ turimos omenyje tik prekybos vietos, kur prekiaujama tiesiogiai. Kyla klausimas, ar ši sąvoka aiškinama plačiai, gali apimti ir vietą, iš kurios teikiamos prekybos internetu paslaugos. <...> 58. Taigi tokia sutarties sąlyga, kaip nagrinėjamoji pagrindinėje byloje, kuria de facto draudžiama naudotis internetu kaip pardavimo būdu, negali būti laikoma sąlyga, kuria atitinkamos pasirinktinio platinimo sistemos nariams draudžiama vykdyti veiklą iš nepatvirtintos įsisteigimo vietos, kaip suprantama pagal Reglamento Nr. 2790/1999 4 straipsnio c punktą. 59. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į antrą ir trečią pateikto klausimo dalis reikia atsakyti, kad Reglamento Nr. 2790/1999 4 straipsnio c punktą reikia aiškinti taip, jog šio reglamento 2 straipsnyje numatyta bendroji išimtis netaikoma pasirinktinio platinimo sutarčiai, kurioje numatyta sąlyga, pagal kurią de facto draudžiama naudotis internetu kaip sutartyje numatytų produktų pardavimo būdu. Tačiau tokiai sutarčiai gali būti taikoma SESV 101 straipsnio 3 dalyje numatyta atskiroji išimtis, jei tenkinamos šioje nuostatoje įtvirtintos sąlygos. 2011 m. spalio 13 d. Teisingumo Teismo (trečioji kolegija) sprendimas Pierre Fabre DermoCosmétique SAS prieš Président de l’Autorité de la concurrence ir Ministre de l’Économie, de l’Industrie et de l’Emploi (byla C-439/09, Rink., p.) 8.2.1.7.

Turinys

1999 m. gruodžio 22 d. Komisijos reglamentas (EB) Nr. 2790/1999 dėl Sutarties 81 straipsnio 3 dalies taikymo vertikaliųjų susitarimų ir suderintų veiksmų grupėms (OL 1999, L 336, p.21) 133


8.2.1.6. Sutartys dėl franšizės

Turinys

Konkurencija - Susitarimai - Sutartys dėl franšizės orientacinių kainų – frančizės sutarties sąlygos, neribojančios konkurencijos <…> 14. Franšizės sutarčių dėl prekių platinimo suderinamumas su Sutarties 85 (1) [dabar SESV 105 straipsnis] straipsniu negali būti vertinamas in abstracto, bet priklauso nuo tokiose sutartyse nurodytų nuostatų. 15. Franšizės sistemoje, kur įmonė įsisteigusi kaip platintoja paskirtoje rinkoje, nepriklausomiems prekybininkams garantuojama teisė už užmokestį įsisteigti kitose rinkose naudojantis tokiu prekės vardu ir verslo metodais, kurie padarė juos sėkmingais. Skirtingai nei distribucija, franšizė yra būdas įmonei gauti finansinį pelną naudojantis savo profesine patirtimi, neinvestuojant savo kapitalo. Dar daugiau, sistema suteikia prekybininkams, neturintiems reikalingos patirties, įgyti priėjimą prie metodų, kurių jie be didelių pastangų nebūtų išmokę, ir leidžia jiems pasipelnyti iš franšizės davėjo verslo reputacijos. Taip pat nuo franšizės sutarčių, atrankinio platinimo sistemos skiriasi tuo, jog pastarųjų atveju tarp platintojų nenaudojamas toks pat prekės ženklas, vienodų verslo metodų taikymas ar tam tikrų sumų mokėjimas dėl suteiktos naudos. Tokia sistema, suteikianti teisę franšizės davėjui pasipelnyti iš jo sėkmingo verslo, savaime nereiškia konkurencijos ribojimo, o turi atitikti dvi sąlygas. 16. Pirma, franšizės davėjas turi savo patyrimu know-how dalintis su franšizės gavėjais ir suteikti jiems visą reikalingą pagalbą, reikalingą pritaikyti jo metodus, nerizikuojant, kad know-how pagalba galėtų praversti konkurentams, netgi netiesiogiai. Iš to seka, kad nuostatos, kurios yra esminės siekiant išvengti tokio pavojaus, nereiškia konkurencijos ribojimo Sutarties 85 (1) straipsnio prasme. Tas pats pasakytina ir apie franšizės draudimo sutarties sąlygą, kuri nustatoma franšizės galiojimo terminui ir protingam terminui po franšizės sutarties pasibaigimo, kai yra draudžiama atidaryti panašaus pobūdžio parduotuvę toje vietoje, kurioje ūkio subjektas galėtų konkuruoti su franšizės sistemos nariais. Tas pats būtų galima pasakyti apie franšizės gavėjo įsipareigojimą neperleisti savo parduotuvės kitai sutarties šaliai be išankstinio franšizės davėjo sutikimo; tokia nuostata siekiama uždrausti konkurentams netiesiogiai pasipelnyti iš know-how. 17. Antra, franšizės davėjas turi turėti galimybę imtis visų priemonių išlaikyti savo verslo vardo, simbolių ar kitų identifikacinių ženklų tapatybę ir reputaciją. Iš to išeina, kad tokios nuostatos nėra konkurencijos ribojimas Sutarties 85 (1) straipsnio prasme. <…> 25. Nors nuostatos, leidžiančios franšizės gavėjui spręsti dėl savo kainų, yra ribojančios konkurenciją, tai nebus konkurencijos ribojimas, kai franšizės davėjas tiekia franšizės gavėjui tik rekomendacines gaires dėl kainų, kol nėra suderintų veiksmų tarp franšizės gavėjo ir davėjo arba tarp franšizės gavėjų dėl faktinio kainų taikymo. 1986 m. sausio 28 d. Teisingumo Teismo sprendimas Pronuptia de Paris GmbH prieš Pronuptia de Paris Irmgard Schillgallis (byla 161/84, Rink., 1986, p. 00353)


8.2.2. Susitarimų ir sprendimų negaliojimas 8.2.2.1. Negaliojimo pasekmės

Turinys

Konkurencija - Karteliai - Bendroji išimtis – Alaus daryklų susitarimai – Sutarties negaliojimas <...> 42. <...> bendroji išimtis nustatyta Reglamente Nr. 1984/83 netaikoma alaus tiekimo sutartims, susijusioms su pardavimams naudojamomis ar vartojimui nuomojamomis patalpomis, arba tada, kai tiekėjas perpardavinėtojui nustato kitų nei alus gėrimų supirkimo įpareigojimą, neatitinkantį minėto Reglamento 8 (2)(b) straipsnyje nustatytų reikalavimų. 1991 m. vasario 28 d. Teisingumo Teismo sprendimas Stergios Delimitis prieš Henninger Bräu AG (byla C-234/89, Rink., 1991, p. I-00935) Konkurencija – Karteliai – Įmonių susitarimai – EB 81 straipsnis – Reglamentas (EEB) Nr. 1984/83 – 10–13 straipsniai – Reglamentas Nr. 2790/1999 – 4 straipsnio a punktas – Degalinės operatoriaus ir naftos įmonės išimtinio naftos produktų tiekimo sutartis – Išimtis <...> 78. <...> sutarties savaiminis pripažinimas niekine EB 81 straipsnio [dabar SESV 101 straipsnis] 2 dalies prasme taikomas tik toms sutarties dalims, kurioms taikomas to paties straipsnio 1 dalyje numatytas draudimas, arba visai sutarčiai, jei šios dalys negali būti atskirtos nuo pačios sutarties134. 79. Jei šios dalys gali būti atskirtos nuo sutarties, pripažinimo niekine pasekmės kitoms sutarties dalims arba iš jos išplaukiantiems įpareigojimams nėra Bendrijos teisės dalykas. Todėl nacionalinis teismas pagal taikomą nacionalinę teisę privalo įvertinti galimo tam tikrų sutarties sąlygų pripažinimo niekinėmis pagal EB 81 straipsnio 2 dalį apimtį ir pasekmes visiems sutartiniams santykiams135. 80. <...> EB 81 straipsnio 2 dalyje numatytas sutarties pripažinimas savaime niekine taikytinas visai sutarčiai tik tuo atveju, jei su to paties straipsnio 1 dalimi nesuderinamos sąlygos negali būti atskirtos nuo pačios sutarties. Priešingu atveju pripažinimo niekine pasekmės visų kitų sutarties dalių atžvilgiu nėra Bendrijos teisės dalykas. 2008 m. rugsėjo 11 d. Teisingumo Teismo (trečioji kolegija) sprendimas CEPSA Estaciones de Servicio SA prieš LV Tobar e Hijos SL. (byla C-279/06, Rink., 2008, p. I-06681 8.2.2.2 „Laikinasis galiojimas“

Turinys

Susitarimo galiojimo laikotarpis – Laikinasis galiojimas - Pakeitimai, padaryti dėl susitarimo ribojančio poveikio arba išplečiantys šį poveikį <…> 10. <…> tas faktas, kad pakankamai ilgas laiko tarpas praėjo nuo pranešimo Komisijai apie seną susitarimą ir nors Komisija nepriėmė jokios pozicijos šiuo klausimu, negali lemti tokio susitarimo laikinojo galiojimo pasibaigimo.

1966 m. birželio 30 d. Sprendimas LTM, 56/65, Rink. p. 337, 360; 1991 m. vasario 28 d. Sprendimas Delimitis, C-234/89, Rink. p. I–935, 40 p. 135 1986 m. gruodžio 18 d. Sprendimas VAG France, 10/86, Rink. p. 4071, 14–15 p.; 2006 m. lapkričio 30 d. Sprendimas Brünsteiner ir Autohaus Hilgert, C-376/05 ir C-377/05, Rink. p. I-11383, 48 p. 134


11. Toks laikinasis galiojimas pateisinamas teisinio tikrumo užtikrinimu sutartiniuose santykiuose. Iš to seka, kad tinkamai pranešto Komisijai seno susitarimo laikinasis galiojimas pasibaigia, tik kai Komisija priima sprendimą dėl tokio susitarimo. 12. <…> seno susitarimo, pranešto Komisijai iki 1962 metų lapkričio 1 dienos, laikinasis galiojimas pasibaigia, tik kai Komisija priima arba teigiamą, arba neigiamą sprendimą dėl tokio susitarimo. <…> 14. <…> susitarimams, sudarytiems po Reglamento Nr. 17 įsigaliojimo, kas yra paprasčiausiai tiksli standartinio susitarimo, sudaryto prieš ir tinkamai notifikuoto, kopija, taikoma tokia pati laikinojo galiojimo sistema, kaip ir pastarajam susitarimui. Kai susitarimo ribojantis poveikis sušvelninamas jį savanoriškai pakeičiant ir apribojant jo taikymo apimtį, atsisakymas pripažinti tokio susitarimo laikinąjį galiojimą, būtų priešingas konkurencijos teisės tikslams ir atgrasintų susitarimo šalis nuo padarymo jį mažiau ribojančiu136. 15. Tačiau tokios aplinkybės galioja tik tada, kai senuose susitarimuose padaryti pakeitimai susiję su jų konkurencijos ribojimu mažinančiu poveikiu. Bet koks ribojančio poveikio sustiprinimas, nesvarbu, koks minimalus, ir a fortiori naujų ribojimų įvedimas turi iš principo lemti seno susitarimo nutraukimą, kuriam buvo suteiktas laikinasis galiojimas. Tokiu atveju taip pat būtų sudaromas naujas susitarimas, kuriam jau nebūtų taikomas laikinasis galiojimas. 16. Tačiau, jeigu sename susitarime padaryti pakeitimai turėtų konkurenciją ribojantį poveikį, ir juos būtų galima atskirti nuo viso susitarimo, nepažeidžiant jo esmės ir turinio, laikinasis galiojimas išliktų iki pakeitimų buvusiam senajam susitarimui ir tik naujoms tokio susitarimo nuostatoms nebūtų taikomas laikinasis galiojimas. <…> 18. <…> tinkamai notifikuotam senam susitarimui taikomas laikinasis galiojimas, tik jeigu jo sąlygos lieka nepakeistos, arba nors ir keičiamos sąlygos, jos neturi konkurenciją ribojančio poveikio. 1997 m. balanžio 24 d. Teisingumo Teismo (penktoji kolegija) sprendimas Koninklijke Vereeniging ter Bevordering van de Belangen des Boekhandels prieš Free Record Shop BV ir Free Record Shop Holding NV. (byla C-39/96, Rink., 1997, p. I-02303) 8.2.2.2. 8.2.3. Draudimo netaikymas 8.2.3.1. Bendrieji aspektai

Turinys

<…> 99. <…> keturios komuliatyvios sąlygos turi būti tenkinamos, kad būtų galima taikyti Sutarties 85 (3) [dabar SESV 105 straipsnis] individualią išimtį susitarimui, kuris buvo tinkamai notifikuotas Komisijai. Dar daugiau, įmonė, notifikuojanti susitarimą tam, kad gautų išimtį, turi pateikti Komisijai įrodymus, kad patvirtintų, kad susitarimas atitinka Sutarties 85 (3) straipsnyje įtvirtintus kriterijus. Nagrinėjamoje byloje Sprendimas patvirtina, kad konkurencijos ribojimai, kurie kilo dėl informacijos mainų, nebuvo būtini, nes pačios įmonės turimi duomenys ir visi pramoniniai duomenys pakankami įmonei veikti žemės ūkio traktorių rinkoje Jungtinėje Karalystėje. <…> duomenų sistema sistemingai tiekė mėnesinius duomenis dėl pardavimų apimties ir informaciją apie narių bei prekybininkų rinkos dalis. <…> tačiau keitimasis tokia informacija nėra būtinas siekiamiems tikslams užtikrinti, nes yra aišku, kad garantijos paslaugų teikimas gali būti tinkamai įgyvendinamas ir be keitimosi informacija.

136

1980 m. kovo 20 d. Teisingumo Teismo (antroji kolegija) sprendimas Vereeniging ter Bevordering van de Belangen des Boekhandels ir kiti prieš Eldi Records BV., 106/79, Rink., 1980, p. 01137, 16 p.


Atitinkamai, tokia informacijos keitimosi sistema neatitinka Sutarties 85 (3) straipsnyje nustatytų sąlygų. 1994 m. spalio 27 d. Pirmosios instancijos teismo (antroji kolegija) sprendimas Fiatagri UK Ltd ir New Holland Ford Ltd prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla T-34/92, Rink., 1994, p. II-00905) Konkurencija - Karteliai - Išimtis – Teisminė apribojimų vertinimo kontrolė <...> 156. Pirmiausia reikia pažymėti, kad pagal teismų praktiką naudojimasis atsakovei suteiktais įgaliojimais pagal Sutarties 85 straipsnio [dabar SESV 105 straipsnis] 3 dalį visuomet susijęs su sudėtingais ekonominiais vertinimais, o tai reiškia, kad teisminė šių vertinimų kontrolė privalo apsiriboti faktų, kuriais jie remiasi, ir atsakovės remiantis šiais faktais padarytų teisinių išvadų teisingumo įvertinimu137. 157. Šis principas taikytinas visų pirma atsakovei nustatant laikotarpį, kuriuo apribojimas pripažįstamas būtinu138. 2001 m. rugsėjo 18 d. Pirmosios instancijos teismo (trečioji kolegija) sprendimas Métropole télévision (M6), Suez-Lyonnaise des eaux, France Télécom et Télévision française 1 SA (TF1) prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla T-112/99, Rink., 2001, p. II-02459) Konkurencija - Karteliai - Išimtis - Įmonės pareiga įrodyti jo prašymo pagrįstumą <...> 102. <...> jei yra siekiama pasinaudoti Sutarties 85 straipsnio [dabar SESV 105 straipsnis] 3 dalyje nurodyta išimtimi, pirmiausia suinteresuotosios įmonės privalo pateikti Komisijai įrodymų, kad tam tikra sutartis tenkina šioje nuostatoje nurodytas sąlygas139. 2006 m. rugsėjo 28 d. Teisingumo Teismo (šeštoji kolegija) nutartis Unilever Bestfoods (Ireland) Ltd prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla C-552/03 P, Rink., 2006, p. I-09091) Konkurencija – Karteliai – Vokietijoje prekyboje naudojamų pakuočių, ant kurių nurodomas prekių ženklas Der Grüne Punkt, atliekų surinkimo ir perdirbimo sistema – Sprendimas dėl išimties taikymo – Komisijos nustatyti įpareigojimai, siekiant apsaugoti konkurenciją – Sistemos operatoriaus naudojamoms surinkimo įmonėms taikomos išimtinės teisės – Konkurencijos apribojimas – Būtinybė užtikrinti konkurentams prieigą prie sistemos operatoriaus naudojamų surinkimo įrenginių <...> 153. Reglamento Nr. 17 8 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad sprendimui dėl išimties taikymo gali būti nustatomos sąlygos ir įpareigojimai, nenurodant, kokiomis sąlygomis Komisija turi pasirinkti atitinkamą galimybę. Be to, kadangi 81 straipsnio [dabar SESV 101 straipsnis] 3 dalis suteikia įmonėms EB 81 straipsnio 1 dalyje nustatyto bendro draudimo išimtį, Komisija, kiek tai susiję su detaliomis sąlygomis, kurias ji gali taikyti kartu su išimtimi, turi plačią diskrecijos teisę, nors tuo pat metu turi savo kompetenciją įgyvendinti laikydamasi EB 81 nustatytų ribų140.

1966 m. liepos 13 d. Teisingumo Teismo sprendimas Consten ir Grundig prieš Komisiją, 56/64 ir 58/64, Rink. p. 429, 501 p. 138 1985 m. liepos 11 d. Teisingumo Teismo sprendimas Remia ir kt. prieš Komisiją, 42/48, Rink. p. 2545, 34 p. 139 1984 m. sausio 17 d. Sprendimas VBVB ir VBBB prieš Komisiją, 43/82 ir 63/82, Rink. p. 19, 52 p. 140 1974 m. spalio 23 d. Teisingumo Teismo sprendimas Transocean Marine Paint prieš Komisiją, 17/74, Rink. p. 1063, 16 p. 137


154. Vien to, kad kitose bylose Komisija nusprendė nustatyti sąlygas, o ne įpareigojimus, nepakanka paneigti Reglamente Nr. 17 numatytą galimybę sprendimui dėl išimties taikymo nustatyti įpareigojimus, o ne sąlygas. 155. Iš to, kas pasakyta, aišku, kad Komisija šioje byloje sprendimui dėl išimties taikymo nustatydama įpareigojimą, susijusį su būtinybe užtikrinti galimybę su DSD [vienintelė įmonė, eksploatavusi kolektyvinę sistemą visoje Vokietijos teritorijoje] konkuruojančioms kolektyvinėms sistemoms bendrai naudoti DSD sistemos surinkimo įrenginius, nepažeidė EB 81 straipsnio 3 dalies ir Reglamento Nr. 17 8 straipsnio. 2007 m. gegužės 24 d. Pirmosios instancijos teismo (pirmoji kolegija) sprendimas Der Grüne Punkt - Duales System Deutschland GmbH prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla T-289/01, Rink., 2007, p. II-01691) Konkurencija - Karteliai - Išimtis - Sąlygos - Vertinimo sudėtingas ekonominis - Komisijos diskrecija – Pirmos instancijos teismo teisminės kontrolės ribos <...> 84. Pirmosios instancijos teismas priminė principus ir kriterijus, kuriais pagrįsta jo vykdoma Komisijos sprendimo dėl prašymo taikyti išimtį pagal EB 81 straipsnio [dabar SESV 101 straipsnis] 3 dalį kontrolė. Jis teisingai nurodė, jog nagrinėdamas prašymą dėl tokio sprendimo panaikinimo jis atlieka griežtą kontrolę dėl esmės. 85. Toks aiškinimas visiškai atitinka principą, pagal kurį Bendrijos teismas, nagrinėdamas sudėtingą ekonominį Komisijos atliktą vertinimą, turi apsiriboti tikrinimu, ar buvo laikomasi procedūrinių ir motyvavimo taisyklių, ar faktinės aplinkybės tiksliai nustatytos ir ar nebuvo akivaizdžios vertinimo klaidos arba piktnaudžiavimo įgaliojimais. <...> 146. Bendrijos teismai vykdo ribotą Komisijos atlikto sudėtingo ekonominio vertinimo kontrolę. Tokiu atveju jie apsiriboja tikrinimu, ar buvo laikomasi procedūrinių ir motyvavimo taisyklių, ar faktinės aplinkybės buvo tiksliai nustatytos ir ar nebuvo akivaizdžios vertinimo klaidos arba piktnaudžiavimo įgaliojimais. <...> 148. Taigi Pirmosios instancijos teismas galėjo patikrinti ginčijamo sprendimo motyvus dėl GSK grindžiant prašymą taikyti išimtį pateiktų, su faktinėmis aplinkybėmis susijusių reikšmingų argumentų ir įrodymų. <...> 164. Jei Komisija nepateikė motyvų dėl vienos iš EB 81 straipsnio 3 dalyje numatytų sąlygų, atlikdamas tokią kontrolę Pirmosios instancijos teismas nagrinėja Komisijos sprendimo motyvavimo pakankamumą šios sąlygos atžvilgiu. 2009 m. spalio 6 d. Teisingumo Teismo (trečioji kolegija) sprendimas GlaxoSmithKline Services Unlimited prieš Europos Bendrijų Komisiją (C-501/06 P) ir Europos Bendrijų Komisija prieš GlaxoSmithKline Services Unlimited (C-513/06 P) ir European Association of Euro Pharmaceutical Companies (EAEPC) prieš Europos Bendrijų Komisiją (C-515/06 P) ir Asociación de exportadores españoles de productos farmacéuticos (Aseprofar) prieš Europos Bendrijų Komisiją (C-519/06 P) (sujungtos bylos C-501/06 P, C-513/06 P, C-515/06 P ir C-519/06 P, Rink., 2009, p. I-09291) Susitarimai - Draudimas - Išimtis - Pagalbinis apribojimas - Apribojimai, tiesiogiai susiję ir reikalingi, siekiant pagrindinės operacijos įgyvendinimo tikslų – Pagalbinių apribojimų poveikio įvertinimo kriterijai – Dėl pagalbinių apribojimų taikymo kylančios pasekmės


<...> 62. Reikia priminti, kad pagalbinio ribojimo sąvoka apima bet kokį su pagrindinės operacijos įgyvendinimu tiesiogiai susijusį ir būtiną apribojimą141. <...> 64. Sąlygą, susijusią su apribojimo būtinumu, reikia patikrinti dviem aspektais. Pirma, reikia nustatyti, ar apribojimas yra objektyviai būtinas pagrindinei operacijai įgyvendinti, antra, ar jis yra proporcingas jos atžvilgiu142. 65. Bendrijos konkurencijos teisėje protingumo taisyklė negali būti taikoma, svarstant priskyrimo pagalbiniams apribojimams klausimą būtų klaidinga objektyvaus būtinumo sąlygą aiškinti kaip reiškiančią, kad turi būti pasveriamos konkurenciją skatinančios ir ją ribojančios susitarimo pasekmės143. 67. <...> Reikia ne patikrinti, ar, atsižvelgiant į konkurencinę situaciją atitinkamoje rinkoje, apribojimas yra būtinas pagrindinės operacijos komercinei sėkmei, o nustatyti, ar dėl pagrindinės operacijos ypatumų apribojimas įgyvendinant šią operaciją yra būtinas. Jeigu, nesant apribojimo, pagrindinė operacija pasirodytų esanti sunkiai įgyvendinama ar išvis negalėtų būti įgyvendinta, apribojimas galėtų būti laikomas objektyviai būtinu jai įgyvendinti. 68. Kai apribojimas yra objektyviai būtinas pagrindinei operacijai įgyvendinti, dar reikia patikrinti, ar jo trukmė ir taikymo sritis dalyko ir vietos atžvilgiu neviršija to, kas būtina šiai operacijai įgyvendinti. Jei apribojimo trukmė ir taikymo sritis viršija tai, kas būtina šiai operacijai įgyvendinti, jį reikia įvertinti atskirai pagal EB 81 straipsnio [dabar SESV 101 straipsnis] 3 dalį. 69. <...> teisminė specialaus susitarimo pagalbinio pobūdžio įvertinimo kontrolė apsiriboja klausimu, ar buvo laikomasi procedūrinių taisyklių, ar jis pakankamai motyvuotas, ar faktai atitinka tikrovę, ar nėra akivaizdžios vertinimo klaidos ir ar nebuvo piktnaudžiauta įgaliojimais. 70. <...> jei pagrindinei operacijai netaikomas EB 81 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas, tas pats taikoma ir su šia operacija tiesiogiai susijusiems ir jai būtiniems apribojimams. Tačiau jeigu pagrindinė operacija yra apribojimas, kaip jis suprantamas pagal šią nuostatą, ir jai pagal EB 81 straipsnio 3 dalį taikoma išimtis, ši išimtis apima ir pagalbinius apribojimus144. 2012 m. birželio 29 d. Bendrojo Teismo (penktoji kolegija) sprendimas E.ON Ruhrgas AG ir E.ON AG prieš Europos Komisiją (byla T-360/09, Rink., p.) 8.2.3.1. 8.2.3.2. Išimties suteikimo sąlygos

Turinys

Konkurencija – Karteliai - Išimtinė licencija dėl absoliučios teritorinės apsaugos - Sąlygos, kurios nėra būtinos gamybos tobulinimui – Atsisakymo suteikti išimtį argumentavimas <…> 77. <…> atsižvelgiant į tai, kad grūdai, kuriuos ketino panaudoti didelis skaičius ūkininkų kukurūzų gaminimui, yra svarbūs žmonių ir gyvūnų maisto produktai ir todėl nagrinėjamoje situacijoje taikoma absoliuti teritorinė apsauga akivaizdžiai išeina už to, kas būtina gamybos ar 141

2001 m. rugsėjo 18 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas M6 ir kt. prieš Komisiją, T-112/99, Rink. p. II-2459, 104 p. 2001 m. rugsėjo 18 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas M6 ir kt. prieš Komisiją, T-112/99, Rink. p. II-2459, 106 p. 143 2001 m. rugsėjo 18 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas M6 ir kt. prieš Komisiją, T-112/99, Rink. p. II-2459, 107 p. 144 2001 m. rugsėjo 18 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas M6 ir kt. prieš Komisiją, T-112/99, Rink. p. II-2459, 115-116 p. 142


platinimo patobulinimui ar techninės pažangos skatinimui, kuo ieškovai grindžia savo susitarimu nustatytą paralelinio importo draudimą. 78. Iš to išeina, kad licencijos suteikta absoliuti teritorinė apsauga, kuri buvo nustatyta ginčijamu sprendimu, sudarė pakankamą pagrindą nesuteikti išimties pagal sutarties 85 (3) straipsnį [dabar SESV 105 straipsnis]. Todėl nėra tikslo analizuoti kitų sprendime nustatytų atsisakymo suteikti išimtį pagrindų“. 1982 m. birželio 8 d. Teisingumo Teismo sprendimas L.C. Nungesser KG ir Kurt Eisele prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla 258/78, Rink., 1982, p. 02015) Konkurencija - Karteliai – Išimties atnaujinimo faktoriai – Padidėjusio rinkos koncentruotumo įtaka konkurencinei padėčiai <…> 13. <…> padidėjęs rinkos koncentruotumas gali būti svarbus veiksnys sprendžiant atnaujinti išimties pagal 85 (3) straipsnį [dabar SESV 105 straipsnis] taikymą, jeigu toks padidėjęs rinkos koncentruotumas gali paveikti nagrinėjamos rinkos konkurencinę struktūrą. 1987 m. liepos 9 d. Teisingumo Teismo (antroji kolegija) sprendimas Associazione nazionale commercianti internazionali dentali e sanitari - Ancides prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla 43/85, Rink., 1987, p. 03131) Konkurencija - Karteliai - Perpardavimo kainų palaikymo sistemos vertinimas išimties suteikimo atveju <…> 84. <…> pagal Sutarties 85 (3) straipsnį [dabar SESV 105 straipsnis], kainų palaikymo sistemai, kuri riboja konkurenciją bendrojoje rinkoje, negali būti suteikiama išimtis remiantis tuo, kad tokia sistema turi būti taikoma tam, kad ji sukurtų teigiamų rezultatų nacionalinėje rinkoje. <…> tokia padėtis savaime prisideda prie bendrosios rinkos suskaidymo, ir atitinkamai turi tendenciją kliudyti Sutartimi siekiamai ekonominei skvarbai. 1992 m. liepos 9 d. Pirmosios instancijos teismo (antroji kolegija) sprendimas Publishers Association prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla T-66/89, Rink., 1992, p. II-01995) Tarptautinės futbolo federacijos (FIFA) taisyklės, reglamentuojančios žaidėjų agentų veiklą – Įmonių asociacijų sprendimas –Bendrijos intereso nebuvimas <...> 101. Pats FIFA nustatytas licencijavimo principas, kuris sąlygoja vertimąsi žaidėjų agento profesija, sudaro kliūtį užsiimti šia ekonomine veikla ir todėl neišvengiamai daro poveikį konkurencijai. Todėl galima sutikti, kad tik ta dalimi, kuria EB 81 straipsnio [dabar SESV 101 straipsnis] 3 dalyje nustatytos sąlygos yra tenkinamos, pataisytoms taisyklėms, remiantis šia nuostata, gali būti taikoma išimtis, nes jos padeda skatinti ekonominę pažangą, užtikrina naudotojams protingą iš šios veiklos gaunamą pelno dalį, nenustato nebūtinų apribojimų, siekiant pasiekti jų tikslus, ir nepanaikina konkurencijos. <...> 103. Atvirkščiai nei teigia ieškovas, licencijavimo sistema nepanaikina konkurencijos. Ji, regis, labiau yra susijusi su kokybine atranka, kuria siekiama padaryti žaidėjų agentų veiklą profesionalią, nei nustatyti kiekybinius apribojimus užsiimti šia veikla.


104. <...> Komisija nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos nutardama, kad apribojimams, išplaukiantiems iš privalomo licencijavimo pobūdžio, gali būti taikoma išimtis pagal EB 81 straipsnio 3 dalį, teisingai pasilikdama teisę iš naujo ištirti aptariamus teisės aktus. Pirmosios instancijos teismo (ketvirtoji kolegija) sprendimas 2005 m. sausio 26 d. Laurent Piau prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla T-193/02, Rink., 2005, p. II-00209) Konkurencija –Finansų institucijų keitimosi informacija apie klientų mokumą sistema – Konkurencijos ribojimas – Nauda vartotojams <...> 72. <...> :– EB 81 straipsnio [dabar SESV 101 straipsnis] 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad tokia informacijos apie kreditus sistema, kokia yra šiuo atveju nagrinėjama duomenų bazė, iš principo neriboja konkurencijos, jei nagrinėjamos rinkos nėra labai koncentruotos, jei sistema nesudaro galimybių identifikuoti kreditorius ir jei prieigos bei naudojimosi sąlygos visoms finansų įstaigoms yra teisiškai ir faktiškai nediskriminacinės. – Jei tokia informacijos apie kreditus sistema ribotų konkurenciją EB 81 straipsnio 1 dalies prasme, tai šio straipsnio 3 dalyje numatytą išimtį galima taikyti tik tuomet, kai yra įvykdytos keturios šioje nuostatoje nurodytos kumuliacinės sąlygos. Norint įvykdyti sąlygą, pagal kurią sąžininga iš susitarimo gaunamos naudos dalis turi būti skirta vartotojams, iš principo nebūtina, kad kiekvienas vartotojas individualiai gautų naudos iš susitarimo, sprendimo ar suderintų veiksmų. Tačiau reikia, kad bendras poveikis visiems vartotojams aptariamose rinkose būtų palankus. 2006 m. lapkričio 23 d. Teisingumo Teismo (trečioji kolegija) sprendimas Asnef-Equifax, Servicios de Información sobre Solvencia y Crédito, SL prieš Asociación de Usuarios de Servicios Bancarios (Ausbanc) (byla C-238/05, Rink., 2006, p. I-11125) Konkurencija – Karteliai – Panaudotų pakuočių surinkimo ir perdirbimo sistema Austrijoje – Surinkimo bei rūšiavimo susitarimai, kuriuose nustatytos išimtinumo sąlygos – Sprendimas dėl atskirosios išimties suteikimo <...> 59. Ieškovės sukurtas partnerystės susitarimų tinklas apima visą Austrijos teritoriją, konkurencija apribojama ne tik viename surinkimo regione. Konkurencijos apribojimo poveikis pasireiškia visoje šioje teritorijoje ir todėl visoje atitinkamoje geografinėje surinkimo bei rūšiavimo rinkoje. Taigi bendrovėms, kurioms taikoma išimtis, ne tik sunku išvengti susitarimų tinklo ir patekti į Austrijos buitinių pakuočių surinkimo bei rūšiavimo rinką, bet ir išsilaikyti šioje rinkoje. <...> 63. <...> dėl ieškovės nusistatyto apribojimo nėra vien ribojama jos veiksmų laisvė. Iš tiesų pasiūlos požiūriu juo sumažinama surinkimo bei rūšiavimo bendrovių, kurioms taikoma išimtis, galimybė patekti į buitinių pakuočių surinkimo bei rūšiavimo rinką, nes apribojama tokių bendrovių galimybė veikti šioje rinkoje. <...> šis poveikis viršija komutatyvinės sutarties, pagal kurią privatus ar komercinis vartotojas patenkina savo poreikius, poveikį. <...> Todėl partnerystės susitarimų, apie kuriuos pranešta Komisijai, tinklo atžvilgiu negali būti priimtas sprendimas dėl pažeidimo nebuvimo pagal Reglamento Nr. 17 2 straipsnį. 64. <...> Komisija pripažino, jog partnerystės susitarimai surinkimo bei rūšiavimo veiklos organizavimo atžvilgiu buvo pagrįsti administravimo ir veiksmingumo pagrindais, poreikiu užtikrinti patikimą surinkimo paslaugų teikimą ir būtinybe garantuoti organizavimo saugumą ir investicijas, būtinas siekiant įgyvendinti surinkimo bei rūšiavimo susitarimą. Komisijos teigimu, dėl to šis išimtinumo įpareigojimas yra apribojimas, kuris būtinas norint įgyvendinti surinkimo ir rūšiavimo


veiklos Austrijos rinkoje racionalaus organizavimo tikslą EB 81 straipsnio [dabar SESV 101 straipsnis] 3 dalies nuostatų prasme. 65. Tačiau Komisija nusprendė, kad dėl tokio konkurencijos apribojimo buitinių pakuočių surinkimo bei rūšiavimo rinkoje galėtų būti apribota konkurencija tiekėjų rinkoje, t. y. buitinių pakuočių šalinimo sistemų rinkoje, jei ieškovei pavyktų nustatyti savo partneriams de facto išimtinę teisę teikiant surinkimo ir rūšiavimo paslaugas. Iš tiesų tokia išimtinė teisė jai leistų užblokuoti prieigą prie esamos surinkimo ir rūšiavimo infrastruktūros savo potencialiems konkurentams. <...> <...> 80. Taigi Komisija galėjo nuspręsti, pirma, kad konkurencija buvo apribota lengvų buitinių pakuočių surinkimo bei rūšiavimo rinkoje ir kad šiam apribojimui buvo galima taikyti atskirąją išimtį atsižvelgiant į jo teigiamą poveikį organizuojant buitinių pakuočių surinkimą ir rūšiavimą, ir, antra, kad šis apribojimas galėjo daryti įtaką buitinių pakuočių šalinimo sistemų rinkai, taigi ir surinkimo bei rūšiavimo paslaugų paklausai buitinių pakuočių rinkoje. 2011 m. kovo 22 d. Bendrojo Teismo (antroji kolegija) sprendimas Altstoff Recycling Austria AG prieš Europos Komisiją (byla T-419/03, Rink., 2011, p. II-00975) Konkurencija –Individualios išimties suteikimo sąlygos –Pareiga motyvuoti <...> 199. Kiekvienam įmonių susitarimui, kuris tiek dėl savo tikslo, tiek dėl savo poveikio riboja konkurenciją, iš esmės gali būti taikoma išimtis pagal EB 81 straipsnio [dabar SESV 101 straipsnis] 3 dalį. 200. Šios nuostatos taikymas priklauso nuo tam tikrų sąlygų, kurios yra būtinos ir kartu pakankamos. Pirma, reikia, kad susitarimas ar įmonių asociacijų sprendimų kategorija padėtų tobulinti atitinkamų prekių gamybą ar platinimą, arba skatintų technikos ir ekonomikos pažangą, antra, sudarytų sąlygas vartotojams sąžiningai dalytis gaunama nauda, trečia, atitinkamoms įmonėms nenustatytų jokių apribojimų, nebūtinų šiems tikslams pasiekti, ir, ketvirta, nesuteiktų tokioms įmonėms galimybės panaikinti konkurenciją didelei atitinkamų produktų daliai. <...> 206. Pagal EB 81 straipsnio 3 dalyje nustatytą pirmąją sąlygą susitarimai, kuriems gali būti taikoma išimtis, turi „[padėti] tobulinti prekių gamybą ar paskirstymą arba skatinti technikos ar ekonomikos pažangą“. <...> tobulinimas neturi būti siejamas su bet kokia partnerių gauta nauda iš susitarimo dėl jų gamybos ar paskirstymo. Šis tobulinimas, be kita ko, turi suteikti objektyvios naudos, kompensuodamas susitarimo padaromą neigiamą poveikį konkurencijai145. <...> 228. <...> pastebima objektyvi nauda pagal EB 81 straipsnio 3 dalies pirmąją sąlygą gali atsirasti ne tik nagrinėjamoje rinkoje, bet ir bet kurioje kitoje rinkoje, kurioje nagrinėjamas susitarimas gali daryti teigiamą poveikį, ar net visoms paslaugoms, kurių kokybė ir veiksmingumas gali pagerėti dėl minėto susitarimo. 2012 m. gegužės 24 d. Bendrojo Teismo (septintoji kolegija) sprendimas MasterCard, Inc. ir kt. prieš Europos Komisiją (byla T-111/08, Rink., p.)

8.2.3.2.

Turinys

2003 m. spalio 23 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Van den Bergh Foods prieš Komisiją, T-65/98, Rink. p. II-4653, 139 p. 145


8.2.3.3. Išimtys pagal grupes (kategorijas) (Reglamentas Nr. 19/65)

Turinys

Konkurencija – Piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi – grupės išimties taikymas atsižvelgiant į Sutarties 85 straipsnio 3 dalį – Skirtumas taikant grupės ir individualią išimtį <…> 29. Reglamentai, nustatantys išimtis pagal grupes, taip kaip ir sprendimai dėl individualios išimties, taikomi tik susitarimams, kurie iš principo tenkina Sutarties 85 (3) straipsnyje [dabar SESV 105 straipsnis] nustatytas sąlygas. Bet priešingai nei individualios išimtys, išimtys pagal grupes iš esmės nėra priklausomos nuo atskirų bylų nagrinėjimo, tam, kad būtų galima nustatyti, ar tenkinamos Sutartyje nustatytos sąlygos dėl išimties taikymo. Tam, kad būtų galima pritaikyti grupės išimtį, susitarimas turi tik tenkinti atitinkamuose grupės išimties reglamentuose nustatytas sąlygas. Susitarimas pats savaime nėra vertinamas pagal Sutarties 85 (3) straipsnyje įtvirtintas sąlygas. Taigi grupės išimtis negali būti aiškinama, kaip turinti panašų į 86 straipsnio [dabar SESV 106 straipsnis] pažeidimo nebuvimo poveikį. To pasekmė yra tokia, kad kai sutartis, pagal kurią susitariančios šalys užima dominuojančią padėtį, patenka į grupės išimties Reglamento taikymo sritį (kai Reglamento taikymo sritis nėra ribojama). <...> 37. Kyla klausimas, ar Sutarties 86 straipsnis taikomas, kai susitarimas atitinka grupės išimties taikymo sąlygas. Reikia pažymėti, kad nepaisant tikslo supaprastinti administracinę procedūrą, vienas iš pagrindinių grupės išimties tikslų yra užtikrinti teisinį sutarties šalių tikrumą dėl jų susitarimo teisėtumo pagal Sutarties 85 straipsnį tol, kol Komisija nepanaikina grupės išimties teikiamos naudos. Bet tai neatleidžia įmonių nuo pareigos laikytis 86 straipsnio. Priešingai, bet kuri įmonė užimanti dominuojančią padėtį turi „specialią pareigą nepažeisti konkurencijos bendrojoje rinkoje 146 “. Atitinkamai, įmonė negali remtis tuo, jog nesitikėjo, kad 86 straipsnis bus taikomas, tam, kad išvengtų jame nurodytų draudimų. 1990 m. liepos 10 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Tetra Pak Rausing SA prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla T-51/89, Rink., 1990, p. II-00309) Konkurencija - Bendrosios išimties apimties aiškinimas <…> 37. Atsižvelgiant į bendrą susitarimų, kuriais ribojama konkurencija, draudimo principą Sutarties 85 (1) straipsnyje [dabar SESV 105 straipsnis], grupės išimties suteikimo sąlygos Reglamente negali būti interpretuojamos plačiai ar tokiu mastu, kuris nėra būtinas užtikrinti siekiamus apsaugoti interesus147. 1993 m. balanžio 22 d. Pirmosios instancijos teismo (antroji kolegija) sprendimas Automobiles Peugeot SA ir Peugeot SA prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla T-9/92, Rink., 1993, p. II-00493) Konkurencija - Karteliai – Grupės išimtimi suteiktos naudos panaikinimas – Reglamento Nr. 19/65 7 straipsnio taikymas <…> 173. Pagal Reglamento Nr. 17 8 (3)(a) straipsnį, Komisija gali panaikinti išimties suteikiamą naudą, tik jeigu pasikeitė faktinės aplinkybės, kurios buvo kaip pagrindas suteikti išimtį. 174. Pagal Reglamento Nr. 17 8 (3)(a) straipsnį, Komisija gali panaikinti ar pakeisti sprendimą taikyti išimtį, jeigu pasikeitė sprendimo priėmimo faktinės aplinkybės. Esant sąlygai, dėl kurios naikinamas 1983 m. lapkričio 9 d. Teisingumo Teismo sprendimas NV Nederlandsche Banden Industrie Michelin prieš Europos Bendrijų Komisiją, 322/81, Rink., 1983, p. 03461, 12 p. 147 1984 m. kovo 22 d. Teisingumo Teismo sprendimas Michael Paterson ir kiti prieš W. Weddel & Company Limited ir kt., 90/83, Rink., 1984, p. 01567, 16 p. 146


pagal 85 (3) straipsnį [dabar SESV 105 straipsnis] priimtas oficialus sprendimas, tokia sąlyga netaikoma, kai Komisija nusprendžia panaikinti grupės išimties suteiktą naudą, nes esant tokiems atvejams, nėra oficialiai priimto sprendimo, kurį būtų galima panaikinti. 175. Reglamento Nr. 19/65148 7 straipsnis149 negali būti interpretuojamas, kad sprendimas, kuriuo panaikinama grupės išimties teikiama nauda, gali būti priimtas tik pagal Reglamento Nr. 17 8(3)(a) straipsnį150. 1995 m. birželio 8 d. Pirmosios instancijos teismo (antroji išplėstinė kolegija) sprendimas Langnese Iglo GmbH prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla T-7/93, Rink., 1995, p. II-01533) 8.2.3.3. 8.2.3.4. Susitarimai dėl išimtinių teisių <...> 15. Kalbant apie licencines sutartis dėl intelektinės nuosavybės teisių, vien aplinkybės, jog teisių turėtojas vieninteliam licenciatui perdavė išimtinę valstybėje narėje saugomo objekto transliavimo teisę, taigi ir teisę drausti kitiems asmenims transliuoti nustatytu laikotarpiu, nepakanka, kad būtų galima konstatuoti, jog tokio susitarimo tikslas yra antikonkurencinis. 16. Kalbant apie pateisinimus, kurie gali būti priimti, toks apribojimas be kita ko gali būti pateisinamas privalomais bendrojo intereso pagrindais, pasireiškiančiais intelektinės nuosavybės teisių apsauga. Sutarties nuostatos iš principo neturėtų drausti geografinių apribojimų, dėl kurių intelektinės nuosavybės teisių perdavimo sutarčių šalys susitarė siekdamos apsaugoti autorių ir jų teisių perėmėjus, ir kad vien todėl, jog nagrinėjami geografiniai apribojimai prireikus sutampa su valstybės narės sienomis, nereikalauja kitokios pozicijos. 1982 m. spalio 6 d. Teisingumo Teismo sprendimas Coditel SA, Compagnie générale pour la diffusion de la télévision, ir kiti prieš Ciné-Vog Films SA ir kt. (byla 262/81, Rink., 1982, p. 03381) 8.2.3.5. Motorinių transporto priemonių sektoriaus tinklai

Turinys

Konkurencija – EB 81 straipsnis – Karteliai – Autotransporto priemonių distribucija – Priemonės trukdančios paralelinę prekybą autotransporto priemonėmis <...> 153. Iš Reglamento Nr. 1475/95151 10 straipsnio 12 dalyje numatyto termino „perpardavimas“ aišku, kad tiekėjas gali uždrausti platintojams tiekti „perpardavėjais“ laikomiems fiziniams ar juridiniams asmenims tik tuomet, jei perparduodamos naujos autotransporto priemonės. Lizingo sutarties prilyginimo perpardavimui tikslas yra leisti tiekėjui užtikrinti platinimo tinklo vientisumą, 1965 m. kovo 2 d. Tarybos reglamentas Nr. 19/65/EEBdėl Sutarties 85 straipsnio 3 dalies taikymo tam tikroms susitarimų ir suderintų veiksmų rūšims (OL 1965, P 036, p.533)

148

„Jeigu Komisija savo iniciatyva arba valstybei narei, juridiniams arba fiziniams asmenims, turintiems teisinį interesą, prašant nustato, kad konkretus susitarimas arba suderint i veiksmai kuriems taikomas Reglamentas Nr. 17, visgi turi poveikį, nesuderinamą su Sutarties 85 straipsnio 3 dalyje nustatytomis sąlygomis, ji gali atšaukti to reglamento taikymą”. 150 „Komisija gali panaikinti arba iš dalies pakeisti savo sprendimą, arba uždrausti nustatytus šalių veiksmus tais atvejais, jeigu: a) kokie nors faktai, kuriais remiantis priimtas sprendimas, buvo pakeisti; 149

151

Šio reglamento galiojimas pasibaigė


išvengiant atvejų, kai lizingo sutartys, numatančios nuosavybės perleidimą arba galimybę pirkti prieš pasibaigiant lizingo sutarčiai, naudojamos tam, kad palengvinti vis dar naujos transporto priemonės pirkimą iš išimtinės distribucijos tinklui nepriklausančio pardavėjo. Pirmosios instancijos teismo (penktoji kolegija) sprendimas 2005 m. rugsėjo 15 d. DaimlerChrysler AG prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla T-325/01, Rink., 2005, p. II-03319) Konkurencija – Motorinių transporto priemonių distribucijos sutartis – Grupinė išimtis – Reglamentas (EB) Nr. 1475/95 – 5 straipsnio 3 dalis – Sutarties nutraukimas tiekėjo iniciatyva – Tinklo pertvarkymas – Reglamento (EB) Nr. 1400/2002 įsigaliojimas <...> 31. <...> nors vien dėl Reglamento Nr. 1400/2002 152 įsigaliojimo netapo būtina pertvarkyti tiekėjo distribucijos tinklą Reglamento Nr. 1475/95 153 5 straipsnio 3 dalies pirmosios pastraipos pirmos įtraukos prasme, vis dėlto įsigaliojus šiam reglamentui, atsižvelgiant į konkrečias kiekvieno tiekėjo distribucijos tinklo organizacinės struktūros ypatybes, galėjo prireikti padaryti tokių svarbių pakeitimų, kad jie gali būti laikomi tikra tinklo pertvarka šios nuostatos prasme154. <...> 34. <...> „viso tinklo ar didelės jo dalies pertvarkymas“ pagal minėto 5 straipsnio 3 dalies pirmosios pastraipos pirmą įtrauką reikalauja didelio tiekėjo distribucijos struktūros materialinio ir geografinio pakeitimo, kuris gali būti susijęs, pavyzdžiui, su šių struktūrų pobūdžiu arba forma, tikslu, vidaus uždavinių paskirstymu tokiose struktūrose, gaminių tiekimo ir paslaugų teikimo būdais, jose veikiančių dalyvių skaičiumi ar kokybe bei jų geografine apimtimi155. <...> 38. <...> vien dėl Reglamento Nr. 1400/2002 įsigaliojimo neatsirado būtinybė pertvarkyti tiekėjo distribucijos tinklą Reglamento Nr. 1475/95 5 straipsnio 3 dalies pirmosios pastraipos pirmos įtraukos prasme. Tačiau įsigaliojus šiam reglamentui, atsižvelgiant į konkrečias kiekvieno tiekėjo distribucijos tinklo organizavimo ypatybes, galėjo prireikti padaryti tokių esminių pakeitimų, kurie būtų laikomi tikra tinklo pertvarka šios nuostatos prasme. Nacionaliniai teismai ir arbitražo institucijos turi įvertinti, ar, atsižvelgiant į visas konkrečias ginčo, kurį jie nagrinėja, aplinkybes, tai yra tikra tinklo pertvarka. 2006 m. lapkričio 30 d. Teisingumo Teismo (trečioji kolegija) sprendimas A. Brünsteiner GmbH (C376/05) ir Autohaus Hilgert GmbH (C-377/05) prieš Bayerische Motorenwerke AG (BMW) (sujungtos bylos C-376/05 ir C-377/05, Rink., 2006, p. I-11383) Konkurencija – SESV 101 straipsnis – Motorinių transporto priemonių sektorius – Reglamentas (EB) Nr. 1400/2002 – Išimtis pagal rūšis – Pasirinktinio paskirstymo sistema – Sąvoka „konkretūs kriterijai“, kai kalbama apie kiekybinio pasirinktinio paskirstymo sistemą <...> 36. Iš reglamento156 struktūros negalima daryti išvados, kad teisės aktų leidėjas norėjo numatyti tas pačias išimties sąlygas kiekybinėmis ir kokybinėmis pasirinktinio paskirstymo sistemoms. <...> 2002 m. liepos 31 d. Komisijos Reglamentas (EB) Nr. 1400/2002 dėl Sutarties 81 straipsnio 3 dalies taikymo vertikalių susitarimų ir suderintų veiksmų rūšims motorinių transporto priemonių sektoriuje (OL 2004 m. specialusis leidimas, 8 skyrius, 2 tomas, p. 158 – 169) 153 Šio reglamento galiojimas pasibaigė 154 2006 m. rugsėjo 7 d. Sprendimas Vulcan Silkeborg, C-125/05, Rink. p. I-0000, 65 p. 155 2006 m. rugsėjo 7 d. Sprendimas Vulcan Silkeborg, C-125/05, Rink. p. I-0000, 29-30p. 156 2002 m. liepos 31 d. Komisijos Reglamentas (EB) Nr. 1400/2002 dėl Sutarties 81 straipsnio 3 dalies taikymo vertikalių susitarimų ir suderintų veiksmų rūšims motorinių transporto priemonių sektoriuje (OL 2004 m. specialusis leidimas, 8 skyrius, 2 tomas, p. 158 – 169) 152


reglamente numatytos skirtingos išimties taikymo sąlygos, nelygu tai, ar nagrinėjamas pasirinktinis paskirstymas yra „kiekybinis“, ar „kokybinis“, reglamento 1 straipsnio 1 dalies h punkte esantys elementai negali būti taikomi ir šios nuostatos g punktui, nes kitaip šie du pasirinktinio paskirstymo tipai būtų sujungti. <...> 39. <...> reglamento 1 straipsnio 1 dalies f punkte vartojama sąvoka „konkretūs kriterijai“, kalbant apie kiekybinę pasirinktinio paskirstymo sistemą, kaip tai suprantama pagal šį reglamentą, reiškia kriterijus, kurių tikslų turinį galima patikrinti. Siekiant, kad būtų taikoma šiame reglamente numatyta išimtis, nebūtina, kad tokia sistema būtų pagrįsta objektyviai pagrįstais kriterijais, vienodai ir nediferencijuojant taikomais visiems kandidatams sudaryti sutartį. 2012 m. birželio 14 d. Teisingumo Teismo (antroji kolegija) sprendimas Auto 24 SARL prieš Jaguar Land Rover France SAS (byla C-158/11, Rink., p.) 8.2.3.5. 8.3. Piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi 8.3.1. Bendrieji aspektai

Turinys

Konkurencija - Dominuojanti padėtis - Sutarties 86 straipsnio taikymas <…> 18. Sutarties 86 straipsnis [dabar SESV 106 straipsnis] turi būti interpretuojamas kaip taikomas įmonėms, užimančioms dominuojančią padėtį atitinkamoje rinkoje, net jeigu tokia padėtis susidarė ne dėl įmonės vykdomos veiklos, bet todėl, jog dėl tam tikrų teisės aktų nuostatų, atitinkamoje rinkoje negali apskritai būti konkurencijos arba egzistuoja tik labia ribota konkurencija. 1985 m. spalio 3 d. Teisingumo Teismo (penktoji kolegija) sprendimas SA Centre belge d'études de marché - télémarketing (CBEM) prieš SA Compagnie luxembourgeoise de télédiffusion (CLT) ir SA Information publicité Benelux (IPB) (byla 311/84, Rink., 1985, p. 03261) Konkurencija - Absoliutus piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi draudimas – Sutarties 85 ir 86 straipsnių taikymas <…> 32. <…> susitarimai, sprendimai ir suderinti veiksmai, patenkantys į Sutarties 85 (1) straipsnį [dabar SESV 105 straipsnis], gali būti pateisinami pagal 85 (3) straipsnį, ir tai yra sprendimus priimančios institucijos, kuriai suteikta tokia kompetencija, pareiga. Tačiau jokia išimtis negali būti suteikta dėl piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi, nes toks piktnaudžiavimas yra paprasčiausiai draudžiamas Sutartimi ir nacionalinės institucijos ar Komisija savo kompetencijos ribose turi imtis veiksmų dėl piktnaudžiavimo. 33. Todėl galima daryti išvadą, jog Sutarties 86 straipsnyje [dabar SESV 106 straipsnis] įtvirtinas draudimas pilnai taikomas visame oro transporto sektoriuje“. <...> 37. <...> susitarimas, sudarytas tarp dviejų ar daugiau įmonių, dėl kurio dominuojančią padėtį užimančiai įmonei sekėsi vykdyti veiklą taikant kitų įmonių nustatytus tarifus, ir dėl to negalima atmesti situacijos, kad Sutarties 85 ir 86 straipsniai gali būti taikomi kartu. Dar daugiau, naujas


Tarybos reglamentas 157 yra paremtas tokiu pačiu 85 ir 86 straipsnių aiškinimu tiek, kiek juo nustatoma, kad 86 straipsnis gali būti taikomas suderintiems veiksmams, kuriems buvo iš pradžių suteikta bendroji ar individualioji išimtis. 1989 m. balanžio 11 d. Teisingumo Teismo sprendimas Ahmed Saeed Flugreisen ir Silver Line Reisebüro GmbH prieš Zentrale zur Bekämpfung unlauteren Wettbewerbs e.V. (byla 66/86, Rink., 1989, p. 00803) Įmonėms suteikiamos specialiosios ar išimtinės teisės – Piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi <...> 23. <...> vien tai, kad suteikiant specialias arba išimtines teises EB 86 straipsnio [dabar SESV 106 straipsnis] 1 dalies prasme buvo sukurta dominuojanti padėtis, nėra nesuderinama su EB 82 [102] straipsniu. Valstybė narė pažeidžia šiose dviejose nuostatose nustatytus draudimus tik tuo atveju, kai atitinkama įmonė, vien dėl to, kad naudojasi jai suteiktomis specialiomis ar išimtinėmis teisėmis, yra priversta piktnaudžiauti savo dominuojančia padėtimi arba kai dėl šių teisių gali susidaryti situacija, kurioje ši įmonė bus priversta taip piktnaudžiauti158. 2006 m. kovo 30 d. Teisingumo Teismo (trečioji kolegija) sprendimas Servizi Ausiliari Dottori Commercialisti Srl prieš Giuseppe Calafiori (byla C-451/03, Rink., 2006, p. I-02941) Konkurencija – Dominuojančią padėtį užimančiai įmonei nustatyta pareiga – Taikomos sankcijos <...> 132. <...> nors konstatavus dominuojančios padėties buvimą suinteresuotoji įmonė jokiu būdu negali būti dėl to kaltinama, tokia įmonė, neatsižvelgiant į tokios padėties atsiradimo priežastis, turi ypatingą pareigą savo veiksmais nedaryti neigiamo poveikio veiksmingai ir neiškreiptai konkurencijai bendrojoje rinkoje159. Be to, nors užimama dominuojanti padėtis neatima iš tokią padėtį užimančios įmonės teisės ginti savo pačios komercinius interesus, kai jiems kyla pavojus, ir nors ši įmonė turi teisę imtis pagrįstų veiksmų, kuriuos ji laiko tinkamais apsaugoti šiuos interesus, tokie veiksmai yra nepriimtini, jeigu jais iš tikrųjų siekiama sustiprinti turimą dominuojančią padėtį ir ja piktnaudžiauti160. 133. Iš EB 82 straipsniu [dabar SESV 102 straipsnis] nustatytų įpareigojimų pobūdžio matyti, jog ypatingomis aplinkybėmis dominuojančią padėtį užimanti įmonė gali netekti teisės nustatyti savo strategijos arba vykdyti veiksmų, kurie patys savaime nėra piktnaudžiavimas ir net būtų nebaustini, jeigu juos įgyvendintų arba vykdytų dominuojančią padėtį neužimančios įmonės161.

2004 m. vasario 26 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 411/2004, panaikinantis Reglamentą (EEB) Nr. 3975/87 ir iš dalies keičiantis Reglamentus (EEB) Nr. 3976/87 ir (EB) Nr. 1/2003 dėl oro transporto susisiekimo tarp Bendrijos ir trečiųjų šalių 157

2001 m. spalio 25 d. Sprendimas Ambulanz Glöckner, C-475/99, Rink. p. I-8089, 39 p. 1983 m. lapkričio 9 d. Teisingumo Teismo sprendimas Michelin prieš Komisiją, 322/81, Rink. p. 3461, 57 p. 160 2003 m. rugsėjo 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Michelin prieš Komisiją, T-203/01, Rink. p. II-4071, 55 p. 161 1998 m. liepos 17 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas ITT Promedia prieš Komisiją, T-111/96, Rink. p. II-2937, 139 p. 158 159


2009 m. rugsėjo 9 d. Pirmosios instancijos teismo (penktoji kolegija) sprendimas Clearstream Banking AG ir Clearstream International SA prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla T-301/04, Rink., 2009, p. II-03155) 8.3.1. 8.3.2. Apibrėžimas

Turinys

Konkurencija - Kolektyvinės dominuojančios padėties apibrėžimas <...> 35. Pagal Sutarties 86 straipsnį [dabar SESV 106 straipsnis] keletas įmonių gali užimti dominuojančią padėtį. Įmonės sąvoka Sutarties prasme siejama su tos įmonės ekonominiu nepriklausomumu. 36. Iš to seka, kad 86 straipsnyje minimas išsireiškimas „viena ar daugiau įmonių“ reiškia, kad dominuojančią padėtį gali užimti dvi ar daugiau viena nuo kitos nepriklausomų įmonių, jei ekonomine prasme jos kartu veikia atitinkamoje rinkoje kaip bendra įmonė. <...> <...> 38. Tas pats taikoma kolektyvinę dominuojančią padėtį užimančioms įmonėms. Prieš pradedant analizuoti, ar įmonės piktnaudžiavo dominuojančia padėtimi, reikia pirmiausiai nustatyti, kad kelios įmonės užima dominuojančią padėtį. <...> 41. Tam, kad būtų galima nustatyti kolektyvinio vieneto egzistavimą, reikia išanalizuoti ekonominius ryšius ar veiksnius, kurie nurodo ryšį tarp tokių įmonių. 42. Ypač turi būti atsižvelgiama į tai, ar egzistuoja ekonominiai ryšiai tarp įmonių, kurie suteiktų joms galimybę veikti kartu nepriklausomai nuo savo konkurentų, klientų ir vartotojų. 43. Vien to fakto, jog tarp įmonių yra susitarimas, asociacijų sprendimas ar suderinti veiksmai Sutarties 85 (1) straipsnio [dabar SESV 105 straipsnis] prasme, nepakanka tam, kad būtų galima daryti tokią išvadą. <...> 45. Kolektyvinės dominuojančios padėties egzistavimas gali būti nustatomas iš susitarimo pobūdžio ir sąlygų, jo įgyvendinimo būdo ir atitinkamai, iš dėl tokio susitarimo tarp įmonių atsiradusių tarpusavio ryšių. <...>. 2000 m. kovo 16 d. Teisingumo Teismo (penktoji kolegija) sprendimas Compagnie maritime belge transports SA (C-395/96 P), Compagnie maritime belge SA (C-395/96 P) ir Dafra-Lines A/S (C396/96 P) prieš Europos Bendrijų Komisiją (Sujungtos bylos C-395/96 P ir C-396/96 P, Rink., 2000, p. I-01365) Profesinė asociacija – Nacionalinės advokatų asociacijos vertinimas Sutarties 86 straipsnio prasme <...> 112. <...> Nyderlandų advokatų asociacija nėra įmonė Sutarties 86 straipsnio [dabar SESV 106 straipsnis] prasme, nes ji nevykdo ekonominės veiklos. 113. Ji negali būti laikoma ir įmonių grupe šios nuostatos prasme, nes Nyderlanduose registruoti advokatai nėra pakankamai tarpusavyje susiję, kad galėtų rinkoje atlikti koordinuotus veiksmus ir taip pašalinti konkurencinius santykius.


114. Advokato profesija yra mažai koncentruota, labai nevienalytė ir pasižymi didele vidine konkurencija. Nesant pakankamų struktūrinių ryšių, advokatai negali būti laikomi užimančiais kolektyvinę dominuojančią padėtį Sutarties 86 straipsnio prasme 162 . Be to, kaip matyti iš bylos medžiagos, advokatams tenka tik 60 proc. Nyderlandų teisinių paslaugų rinkoje gaunamų pajamų, o tokia rinkos dalis, turint omenyje gana didelį advokatų kontorų skaičių, savaime negali būti laikoma pakankamu kolektyvinio dominavimo įrodymu. 2002 m. vasario 19 d. Teisingumo Teismo sprendimas J. C. J. Wouters, J. W. Savelbergh ir Price Waterhouse Belastingadviseurs BV prieš Algemene Raad van de Nederlandse Orde van Advocaten, dalyvaujant Raad van de Balies van de Europese Gemeenschap (byla C-309/99, Rink., 2002, p. I01577) Konkurencija – Piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi – Aviakompanijų diskriminacija <...> 101. <...> EB 82 straipsnis [dabar SESV 102 straipsnis] taikomas įmonėms, kurių galima dominuojanti padėtis yra konstatuota jų tiekėjų atžvilgiu, ir įmonėms, kurios gali atsidurti tokioje pačioje padėtyje savo klientų atžvilgiu. <...> 189. EB 82 straipsnyje minima dominuojanti padėtis, kai įmonė turi ekonominę galią, kuri jai leidžia sukliudyti atitinkamoje rinkoje išlaikyti veiksmingą konkurenciją, suteikdama jai galimybę dideliu mastu veikti nepriklausomai nuo jos konkurentų, klientų ir galiausiai vartotojų163. 2003 m. gruodžio 17 d. Pirmosios instancijos teismo (pirmoji kolegija) sprendimas British Airways plc prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla T-219/99, Rink., 2003, p. II-05917) Konkurencija – Kolektyvinės dominuojančios padėties sąlygos <...> 110. EB 82 straipsnyje [dabar SESV 102 straipsnis] nurodyta sąvoka „keletas įmonių“ reiškia, kad dominuojančią padėtį gali turėti du ar daugiau teisiškai vienas nuo kito nepriklausantys ekonominiai subjektai, su sąlyga, kad ekonominiu požiūriu jie save pateikia arba specifinėje rinkoje veikia kartu kaip kolektyvinis subjektas. 111. Kolektyvinė dominuojanti padėtis konstatuojama atsižvelgiant į tris kumuliacines sąlygas: pirma, kiekvienas dominuojančios oligopolijos narys turi galėti žinoti apie kitų narių elgesį, kad galėtų patikrinti, ar jie laikosi tos pačios veiksmų krypties; antra, būtina, kad tam tikrą laiką būtų išlaikyta tylaus veiksmų derinimo situacija, t. y. turi egzistuoti raginimas nenutolti nuo bendros elgesio krypties rinkoje; trečia, numatoma esamų ir potencialių konkurentų bei vartotojų reakcija neturi keisti laukiamų bendrų veiksmų krypties rezultatų164. Pirmosios instancijos teismo (ketvirtoji kolegija) sprendimas 2005 m. sausio 26 d. Laurent Piau prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla T-193/02, Rink., 2005, p. II-00209) Konkurencija – Dominuojančios padėties apibrėžimas 1998 m. kovo 31 d. Sprendimas Prancūzija ir kt. prieš Komisiją, C-68/94 ir C-30/95, Rink. p. I-1375, 227 p.; 2000 m. kovo 16 d. Sprendimas Compagnie maritime belge transports ir kt. prieš Komisiją, C-395/96 P ir C-396/96 P, Rink. p. I-1365, 36 ir 42 p. 163 2000 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Aéroports de Paris prieš Komisiją, T-128/98, Rink. p. II-3929, 147 p. 164 2002 m. birželio 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Airtoursprieš Komisiją, T-342/99, Rink., p. II-2585, 62 p.; 2003 m. liepos 8 d. Sprendimas Verband der freien Rohrwerke ir kt.priešKomisiją, T-374/00, Rink. p. II-0000, 121 p. 162


<...> 85. <...> Reglamento Nr. 4064/89165 2 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodyta dominuojanti padėtis pasireiškia, kai vienas ar daugiau ūkio subjektų turi pakankamą ekonominį pajėgumą, leidžiantį atitinkamoje rinkoje išvengti veiksmingos konkurencijos ir joje veikti didele dalimi nepriklausomai nuo kitų konkurentų, savo užsakovų ir vartotojų166. <...> 114. <...> dominuojanti padėtis yra tuomet, kai ūkio subjektas turi ekonominį pajėgumą, kuris leidžia iki tam tikros ribos veikti nepriklausomai nuo konkurentų, klientų ir galiausiai vartotojų ir taip apriboti veiksmingą konkurenciją tam tikroje rinkoje 167 . <...> siekdama įrodyti, jog egzistuoja dominuojanti padėtis, Komisija neprivalo įrodyti, kad įmonės konkurentams bus užkirstas kelias net ir trumpam patekti į rinką. <...> 243. Ieškovė ginčija Komisijos teiginį, kad ji galėjo išvengti veiksmingos P&W ir Rolls-Royce konkurencijos didelės talpos komercinės klasės orlaivių variklių rinkoje. Pažymėtina, kad nustatydama ieškovės dominuojančią padėtį Komisija neprivalo įrodyti, kad tai jai padėjo išvengti konkurencijos. Nors konkurencijos išvengimas aiškiai rodo dominuojančią padėtį, jis nėra būtina dominuojančios padėties pasekmė. 2005 m. gruodžio 14 d. Pirmosios instancijos teismo (antroji išplėstinė kolegija) sprendimas General Electric Company prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla T-210/01, Rink., 2005, p. II-05575) Konkurencija – Piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi –Nuolaida už lojalumą <...> 314. <...> piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi sąvoka yra objektyvi, apimanti dominuojančią padėtį užimančios įmonės veiksmus, galinčius turėti įtakos rinkos, kurioje kaip tik dėl nagrinėjamos įmonės buvimo konkurencija jau yra susilpnėjusi, struktūrai, ir kurie gali trukdyti išlaikyti rinkoje dar esančios konkurencijos lygį arba neleisti jai vystytis, pasitelkiant priemones, kurios skiriasi nuo įprastos prekių ar paslaugų konkurencijos, remiantis ūkio subjektų priemonių pasiūla. 315. <...> nors užimama dominuojanti padėtis neatima iš tokią padėtį užimančios įmonės teisės ginti savo pačios komercinius interesus, kai jiems kyla pavojus, ir nors ši įmonė turi teisę imtis pagrįstų veiksmų, kuriuos ji laiko tinkamais apsaugoti šiuos interesus, tokie veiksmai yra nepriimtini, jeigu jais iš tikrųjų siekiama sustiprinti turimą dominuojančią padėtį ir ja piktnaudžiauti. 316. Konkrečiai kalbant apie dominuojančioje padėtyje esančios įmonės teikiamas nuolaidas, iš nusistovėjusios teismų praktikos matyti, kad nuolaidos už lojalumą, skiriamos kaip atlygis už kliento įsipareigojimą įsigyti produkciją vien tik ar beveik vien tik iš dominuojančioje padėtyje esančios įmonės, prieštarauja EB 82 straipsniui [dabar SESV 102 straipsnis]. Iš tikrųjų tokia nuolaida, suteikiant finansinę naudą, siekiama klientams sukliudyti įsigyti produkciją iš konkuruojančių gamintojų. 2009 m. gruodžio 17 d. Bendrojo Teismo (šeštoji kolegija) sprendimas Solvay SA prieš Europos Komisiją (byla T-57/01, Rink., 2009, p. II-04621)

1989 m. gruodžio 21 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 4064/89 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės (OL 2004 m. 165

specialusis leidimas, 8 skyrius, 1 tomas, p. 31 – 42) 166 1999 m. kovo 25 d. Sprendimas Gencorprieš Komisiją, T-102/96, Rink. p. II-753, 200 p. 167 1983 m. lapkričio 9 d. Sprendimas Michelin prieš Komisiją, 322/81, Rink. p. 3461, 30 p.; 2003 m. spalio 23 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Van den Bergh Foods prieš Komisiją, T-65/98, Rink. p. II-4653, 154 p.


Konkurencija - Dominuojanti padėtis – Per didelė rinkos dalies turėjimas <...> 254. <...> EB 82 straipsnyje [dabar SESV 102 straipsnis] nurodyta dominuojanti padėtis yra įmonės turima ekonominė galia, suteikianti jai galios sudaryti kliūčių veiksmingai konkurencijai aptariamoje rinkoje ir sudaranti galimybę elgtis nepriklausomai konkurentų, klientų ir, galiausiai, vartotojų atžvilgiu168. Tokia padėtis, priešingai nei monopolija ar kvazimonopolija, sudaro sąlygas egzistuoti tam tikrai konkurencijai, tačiau ta padėtimi besinaudojanti bendrovė įgyja galimybę jei ne nuspręsti, tai bent daryti didelę įtaką sąlygoms, kuriomis ta konkurencija vyksta, ir, bet kokiu atveju, elgtis laisvai bei į ją neatsižvelgti, kol toks elgesys nedaro žalos jai pačiai. 255. Dominuojanti padėtis įprastai atsiranda kartu veikiant keliems veiksniams, kurie, paėmus juos atskirai, nebūtinai yra lemiantys. Dominuojančios padėties aptariamoje rinkoje analizė turi būti atliekama visų pirma nagrinėjant jos sandarą ir konkurencijos padėtį minėtoje rinkoje. 256. Labai didelės užimamos rinkos dalys, išskyrus tam tikras aplinkybes, jau yra dominuojančios padėties egzistavimo įrodymas. Tam tikrą laikotarpį užimdama labai didelę rinkos dalį, įmonė, gamindama didelį kiekį ir sukurdama pasiūlą, įgyja galios, dėl kurios tampa privalomu partneriu ir kuri pakankamai ilgą laikotarpį jai užtikrina dominuojančią padėtį užimančiai įmonei būdingą veiksmų nepriklausomumą, nes daug mažesnę rinkos dalį užimančios įmonės nebegali greitai patenkinti tų klientų, kurie norėtų nebebendradarbiauti su didžiausią rinkos dalį užimančia įmone, paklausos169. <...> didesnė nei 50 % užimamos rinkos dalis iš esmės, išskyrus ypatingas aplinkybes, yra dominuojančios padėties egzistavimo įrodymas170. 257. Taip pat ir 70–80 % rinkos dalis iš esmės yra aiškus ženklas, kad egzistuoja dominuojanti padėtis171. 2010 m. birželio 25 d. Bendrojo Teismo (šeštoji kolegija) sprendimas Imperial Chemical Industries Ltd prieš Europos Komisiją (byla T-66/01, Rink., 2010, p. II-02631) 8.3.2. 8.3.3. Atitinkamos rinkos nustatymas 8.3.3.1. Prekės rinka

Turinys

Konkurencija - Dominuojanti padėtis - Sudėtingų ekonominių rodiklių įvertinimas apibrėžiant atitinkamą rinką - Teisminė kontrolė <...> 47. Visų pirma reikia pažymėti, kad kadangi prekės rinkos apibrėžimas pagrįstas sudėtingais Komisijos atliktais ekonominiais vertinimais, Bendrijos teismas gali atlikti tik ribotą jų kontrolę. Tačiau teismas neturi susilaikyti nuo Komisijos atliktos ekonominių rodiklių interpretacijos kontrolės. Šiuo atžvilgiu jis turi patikrinti, ar Komisija pagrindė savo vertinimą teisingais, patikimais

1978 m. vasario 14 d. Teisingumo Teismo sprendimas United Brands ir United Brands Continentaal prieš Komisiją, 27/76, Rink. p. 207, 65 p. ir 2007 m. rugsėjo 17 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Microsoft prieš Komisiją, T-201/04, Rink. p. II-3601, 229 p. 169 1979 m. vasario 13 d. Teisingumo Teismo sprendimas Hoffmann-La Roche prieš Komisiją, 85/76, Rink. p. 461, 41 p. 170 1991 m. liepos 3 d. Teisingumo Teismo sprendimo AKZO prieš Komisiją, C-62/86, Rink. p. I-3359, 60 p. 171 1991 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo Sprendimo Hilti prieš Komisiją, T-30/89, Rink. p. II-1439, 92 p. ir 2003 m. rugsėjo 30 d. Sprendimo Atlantic Container Line ir kt. prieš Komisiją, T-191/98, T-212/98–T-214/98, Rink. p. II-3275, 907 p. 168


ir nuosekliais įrodymais, atspindinčiais visus esminius duomenis, į kuriuos reikėjo atsižvelgti vertinant kompleksinę situaciją, ir ar jie gali pagrįsti jais remiantis padarytas išvadas172. 2009 m. rugsėjo 9 d. Pirmosios instancijos teismo (penktoji kolegija) sprendimas Clearstream Banking AG ir Clearstream International SA prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla T-301/04, Rink., 2009, p. II-03155) Konkurencija – Piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi – Rinkos apibrėžimas

<…> 30. <...> Komisijos pranešimo dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo Bendrijos konkurencijos teisės tikslams 173 2 punkte nurodyta, kad taikant EB 82 straipsnį [dabar SESV 102 straipsnis], atitinkama rinka apibrėžiama siekiant nustatyti ribas, pagal kurias turėtų būti vertinama, ar konkreti įmonė gali veikti pakankamai nepriklausomai nuo savo konkurentų, klientų ir galiausiai vartotojų174. 31. <...> siekiant nustatyti tariamai dominuojančią įmonės padėtį, konkurencijos galimybės turi būti vertinamos atsižvelgiant į rinką, apimančią visas prekes, kurios dėl techninių savybių yra tinkamiausios tenkinant nuolatinius poreikius ir yra sunkiai pakeičiamos kitomis prekėmis. Be to, vertinant šias konkurencijos galimybes, reikia atsižvelgti į konkurencijos sąlygas ir paklausos bei pasiūlos rinkoje struktūrą175. Kaip, be kita ko, yra aišku iš Pranešimo dėl rinkos apibrėžimo 7 punkto, atitinkama produktų rinka apima visas prekes ar paslaugas, kurias dėl jų savybių, kainos ir paskirties vartotojai laiko pakeičiamomis. <...> 97. Tai, kad PSI [protonų siurblio inhibitoriai] darė didelį konkurencinį spaudimą H2 [antihistaminai] receptorių blokatoriams ir kad todėl 1991–2000 m. PSI priklausė H2 receptorių blokatorių rinkai, šios bylos aplinkybėmis neturi reikšmės, nes tai nereiškia, kad H2 receptorių blokatoriai darė didelį konkurencinį spaudimą PSI, taigi, kad H2 receptorių blokatoriai priklausė PSI rinkai. Atitinkamos rinkos apibrėžimas šioje byloje yra paremtas tik didelio konkurencinio spaudimo PSI nagrinėjamu laikotarpiu nustatymu ir todėl konkurencinis spaudimas, kurį PSI galėjo daryti kitiems produktams, šiuo atveju neturi reikšmės. Iš Pranešimo dėl rinkos apibrėžimo 3 punkto aišku, kad sąvoka „atitinkama rinka“ skiriasi nuo kitų dažnai kituose kontekstuose vartojamų rinkos sąvokų, pvz., teritorijos, kur įmonės parduoda savo prekes, arba apskritai pramonės šakos arba sektoriaus, kuriam įmonės priklauso. Taigi tai, kad H2 receptorių blokatoriai buvo pagrindinis Losec konkurencijos objektas, nereiškia, kad H2 receptorių blokatoriai darė didelį konkurencinį spaudimą Losec. 2010 m. liepos 1 d. Bendrojo Teismo (šeštoji išplėstinė kolegija) sprendimas AstraZeneca AB ir AstraZeneca plc prieš Europos Komisiją (byla T-321/05, Rink., 2010, p. II-02805) Karteliai – Piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi –Atitinkamos rinkos nustatymas – SSNIP testas

2007 m. rugsėjo 17 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Microsoft prieš Komisiją, T-201/04, Rink. p. II-3601, 482 p. 173 OL C 372, 1997, p. 5; 2004 m. 174 1983 m. lapkričio 9 d. Teisingumo Teismo sprendimas Nederlandsche Banden-Industrie-Michelin prieš Komisiją, 322/81, Rink. p. 3461, 37 p. 175 1997 m. spalio 21 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Deutsche Bahn prieš Komisiją, T-229/94, Rink. p. II-1689, 54 p.; 2003 m. gruodžio 17 d. Sprendimas British Airways prieš Komisiją, T-219/99, Rink. p. II-5917, 91 p. 172


<...> 67. Atitinkamos rinkos sąvoka iš tikrųjų reiškia, kad gali egzistuoti veiksminga konkurencija tarp ją sudarančių prekių, tam būtinas visų toje pačioje rinkoje esančių prekių pakankamas pakeičiamumas tam pačiam naudojimui 176 . Pakeičiamumas arba substitucija turi būti vertinami atsižvelgiant ne tik į atitinkamų prekių arba paslaugų objektyvias savybes, bet taip pat ir į konkurencijos sąlygas, paklausos ir pasiūlos rinkoje struktūrą177. 68. Iš Komisijos pranešimo dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo Bendrijos konkurencijos teisės tikslams178 7 dalies aišku, kad „atitinkama prekės rinka apima visas prekes ir (arba) paslaugas, kurias vartotojas laiko viena kitą pakeičiančiomis ar pakeičiamomis pagal prekių savybes, kainas ir paskirtį“. 69. Pagal šį pranešimą vertinant paklausos pakeičiamumą, reikia nustatyti prekių, kurias vartotojai laiko pakeičiančiosiomis, asortimentą. Vienu iš būdų galima laikyti teorinį eksperimentą, kai numatomas tariamas nedidelis ilgalaikis santykinių kainų pakitimas ir įvertinama galima vartotojų reakcija į tokį kainų padidinimą. Šio pranešimo 17 dalyje Komisija pažymi: „Reikia atsakyti į klausimą, ar dėl tariamo nedidelio (nuo 5 iki 10 %), bet ilgalaikio santykinių kainų padidėjimo nagrinėjamose teritorijose prekiaujančiųjų šalių pirkėjai ims pirkti lengvai prieinamus pakaitalus <...>. Jei pakeičiamumas buvo pakankamas, kad neapsimokėtų didinti kainų, nes sumažėtų pardavimas, papildomi pakaitalai <...> įtraukiami į atitinkamos rinkos apibrėžimą.“ 70. Be to, pagal minėto pranešimo 56 dalį: „Yra tam tikrų sričių, kuriose reikia atsargiai taikyti aukščiau aprašytus principus. Taip yra, kai nagrinėjamos pirminės ir antrinės rinkos, ypač kai įmonių elgesį tam tikru metu reikia išanalizuoti pagal [SESV 102] straipsnį. Tokiais atvejais rinkų apibrėžimo metodika yra tokia pati, t. y. vartotojų reakcijos į santykinių kainų pakitimus vertinimas, tačiau taip pat atsižvelgiant į pakeičiamumo ribojimus, kuriuos sudaro susijusiose rinkose esančios sąlygos. Antrinių prekių, pavyzdžiui, atsarginių dalių rinka gali būti apibrėžiama siaurai, kai svarbu, kad būtų suderinamumas su pirmine preke. Jeigu sunku rasti suderinamas antrines prekes, kai pagrindinių prekių kainos yra aukštos ir ilgas tarnavimo laikas, antrinių prekių santykinių kainų didinimas gali būti pelningas. Rinka gali būti apibrėžiama kitaip, jeigu įmanomas žymus antrinių prekių pakeičiamumas arba jeigu dėl pirminių prekių savybių [tampa įmanoma] greita ir tiesioginė vartotojų reakcija į santykinės antrinių prekių kainos padidėjimą.“ <...> 79. <...> tam tikro prekių ženklo pirminių prekių atsarginės dalys gali nebūti atskira atitinkama rinka dviem atvejais, pirma, kai vartotojas gali pasirinkti kito gamintojo pagamintas atsargines dalis, antra, kai vartotojas gali pasirinkti kitą pirminį produktą taip vengdamas kainos padidėjimo atsarginių dalių rinkoje. 80. <...> taip pat reikia įrodyti, kad nedaug ir ilgam didėjant antrinių prekių kainai pakankamai daug vartotojų pasirinks kitas, pirmines ar antrines, prekes ir toks didinimas taps nerentabilus.

1979 m. vasario 13 d. Teisingumo Teismo sprendimas Hoffmann-La Roche prieš Komisiją, 85/76, Rink. p. 461, 28 p.; 2007 m. sausio 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas France Télécom prieš Komisiją, T-340/03, Rink. p. II-107, 80 p. 177 1983 m. lapkričio 9 d. Teisingumo Teismo sprendimas Michelin prieš Komisiją, 322/81, Rink. p. 3461, 37 p.; 2003 m. gruodžio 17 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas British Airways prieš Komisiją, T-219/99, Rink. p. II-5917, 91 p. 178 OL C 372, 1997, p. 5; 2004 m. 176


2010 m. gruodžio 15 d. Bendrojo Teismo (ketvirtoji kolegija) sprendimas Confédération européenne des associations d’horlogers-réparateurs (CEAHR) prieš Europos Komisiją (byla T-427/08, Rink., 2010, p. II-05865) 8.3.3.1. 8.3.3.2. Geografinė rinka

Turinys

Konkurencija - Geografinės rinkos apibrėžimas <...> 58. Kiek tai liečia atitinkamos rinkos geografinių ribų apibrėžimą, pakanka, kad valstybė narė pati nurodytų ir apibrėžtų žymią bendros rinkos dalį, kurioje atitinkama įmonė būtų laikoma kaip užimanti dominuojančią padėtį, ypač kur ji turi įstatyminę monopoliją toje teritorijoje179. 1997 m. spalio 21 d. Pirmosios instancijos teismo (pirmoji išplėstinė kolegija) sprendimas Deutsche Bahn AG prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla T-229/94, Rink., 1997, p. II-01689) <...> 249. Pagal EB 82 straipsnio [dabar SESV 102 straipsnis] struktūrą geografinė rinka gali būti apibrėžta kaip teritorija, kurioje visi ūkio subjektai konkuruoja panašiomis sąlygomis, kiek tai susiję su atitinkamais produktais. Todėl visai nebūtina, kad objektyvios konkurencijos sąlygos tarp ūkio subjektų būtų absoliučiai vienodos. Pakanka, kad jos būtų panašios arba pakankamai vienodos180. Todėl tik tos zonos, kuriose objektyvios konkurencijos sąlygos skirtingos, negali būti laikomos vienoda rinka181. 250. <...> nors Bendrijos teismas paprastai neribotai kontroliuoja, ar įvykdytos konkurencijos taisyklių taikymo sąlygos, vis dėlto jo vykdoma Komisijos atliktų sudėtingų ekonominių vertinimų kontrolė turi apsiriboti patikrinimu, ar buvo laikomasi procedūrinių taisyklių ir pareigos motyvuoti, ar buvo nustatytos teisingos faktinės aplinkybės ir nepadaryta akivaizdžių vertinimo klaidų ar nepiktnaudžiauta įgaliojimais182. 2009 m. gruodžio 17 d. Bendrojo Teismo (šeštoji kolegija) sprendimas Solvay SA prieš Europos Komisiją (byla T-57/01, Rink., 2009, p. II-04621)

8.3.4. Dominuojančios padėties kriterijai ir požymiai

Turinys

Konkurencija - Dominuojanti padėtis – Didelės rinkos dalies turėjimas <...> 115. Be to, nors užimamos rinkos dalies reikšmė atskirose rinkose yra skirtinga, labai didelė užimama rinkos dalis, išskyrus ypatingas aplinkybes, pati savaime yra dominuojančios padėties įrodymas183. 1974 m. gegužės 27 d. Teisingumo Teismo sprendimas Belgische Radio en Televisie ir société belge des auteurs, compositeurs et éditeurs prieš SV SABAM ir NV Fonior, 127-73, Rink., 1974, p. 00313, 5 p. 180 1978 m. vasario 14 d. Teisingumo Teismo sprendimas United Brands ir United Brands Continentaal prieš Komisiją, 27/76, Rink. p. 207, 44 ir 53 p.; 2001 m. lapkričio 22 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas AAMS prieš Komisiją, T-139/98, Rink. p. II-3413, 39 p. 181 1997 m. spalio 21 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Deutsche Bahn prieš Komisiją, T-229/94, Rink. p. II-1689, 92 p. 182 2000 m. kovo 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Kish Glass prieš Komisiją, T-65/96, Rink. p. II-1885, 64 p.; 2007 m. rugsėjo 17 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Microsoft prieš Komisiją, T-201/04, Rink. p. II-3601, 87 p. 183 1979 m. vasario 13 d. Teisingumo Teismo sprendimas Hoffmann-La Roche & Co. AG prieš Europos Bendrijų Komisiją, 85/76, Rink., 1979, p. 00461, 41 p. 179


116. <...> ta aplinkybė, jog konkurentams mažinant kainas bendrovė patiria spaudimą sumažinti kainas, pati iš esmės yra nesuderinama su nepriklausomu elgesiu, kuris laikomas dominuojančios padėties skiriamuoju požymiu. 117. Pagrindinis dominuojančios padėties rinkoje požymis – tam tikros įmonės galėjimas įgyvendinti strategiją rinkoje, neatsižvelgiant į konkurentus ir dėl to nepatiriant nuostolių. Tačiau, net stiprios konkurencijos buvimas tam tikroje rinkoje nebūtinai reiškia, kad joje niekas negali turėti dominuojančios padėties. Taigi konkurencijos rinkoje buvimo galimybė yra neabejotinai svarbus, bet ne lemiamas veiksnys nustatant, ar egzistuoja dominuojanti padėtis. <...> 149. Kalbant apie rinką, kurioje sudaroma nedaug, bet didelės vertės sandorių, tai, kad įmonė laimėjo keletą pastarųjų konkursų, nebūtinai reiškia, kad kitų nelaimės jos konkurentas. Konkurentas gali bet kada laimėti konkursą pelningam sandoriui sudaryti ir iš karto labai padidinti savo rinkos dalį, jei jo prekės yra konkurencingos ir jei kiti veiksniai nėra iškirtinai palankūs pirmajai įmonei. 150. Vis dėlto ši išvada nereiškia, kad tokio pobūdžio rinkoje užimama rinkos dalis beveik neturi reikšmės vertinant atskirų gamintojų pajėgumą, ypač kai jų užimamos rinkos dalys išlieka santykinai pastovios ar atskleidžia vienos įmonės padėties stiprėjimo tendenciją. Šiuo atveju Komisija padarė teisingą išvadą, kad per dvidešimt penkerius metus iki ginčijamo sprendimo priėmimo „GE, kaip tiekėja, išlaikė pirmaujančią padėtį, o jos užimama rinkos dalis augo sparčiausiai“. 151. Net rinkoje, kurioje taikomos viešųjų pirkimų procedūros, gamintojo pajėgumą rodo tai, kad jis išsaugo ir didina užimamą rinkos dalį keletą metų iš eilės. Neišvengiamai ateina momentas, kai skirtumo tarp tam tikro gamintojo ir jo konkurentų užimamos rinkos dalies nebegalima paaiškinti nedideliu konkursų, sudarančių paklausą rinkoje, skaičiumi. Pastaroji GE užimamos rinkos dalies didėjimo tendencija yra itin įtikinantis Komisijos analizės elementas, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad buvo padaryta aiški vertinimo klaida. <...> 540. <...> Kadangi GE užimama dar nenaudojamų orlaivių rinkos dalis ginčijamo sprendimo priėmimo metu yra labai didelė – 90–100 %, nagrinėjamos išvados nepaneigia ieškovės teiginys, kad didelės talpos regioninių orlaivių variklių rinkos, kurioje taikomos viešųjų pirkimų procedūros, pasidalijimas yra mažiau reikšmingas nei kitose rinkose. 2005 m. gruodžio 14 d. Pirmosios instancijos teismo (antroji išplėstinė kolegija) sprendimas General Electric Company prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla T-210/01, Rink., 2005, p. II-05575) Konkurencija – Dominuojančios padėties sukūrimas <...> 219. Kiek tai susiję su klausimu, ar ginčijamajame sprendime nurodytos investicinės sąnaudos ir ilgas laikas yra „didelės kliūtys įeiti į rinką“, visų pirma Pirmosios instancijos teismas iš esmės mano, kad tokias kliūtis sudaro įvairaus pobūdžio aplinkybės, ypač ekonominės, komercinės arba finansinės, dėl kurių galimas veikiančių įmonių konkurentas gali patirti riziką ir pakankamai dideles sąnaudas, kurios atgrasytų jį nuo įėjimo į rinką per protingą laikotarpį arba dėl kurių toks įėjimas į rinką taptų ypač sudėtingas, todėl jis nebegalėtų daryti konkurencinio spaudimo rinkoje jau veikiančių įmonių elgesio atžvilgiu.


<...> 230. <...> tiekėjo klientų pirkimo galia gali atsverti tiekėjo rinkos galią, jei klientai per protingą terminą gali pasinaudoti patikimais alternatyviais pirkimo šaltiniais, kai tiekėjas nusprendžia padidinti savo kainas arba pablogina pristatymo sąlygas. 231. Šioje byloje, kad paneigtų statybos medžiagos platintojų pirkimo galios, kompensuojančios CVK galią, kuri atsiranda visų pirma dėl jos pirmiau išnagrinėtų rinkos dalių ir pasiūlos struktūros, buvimą, Komisija rėmėsi šių ūkio subjektų išsibarstymu rinkoje, t. y. mažai koncentruota statybos medžiagų atraminėms sienoms platinimo rinkos struktūra Nyderlanduose bei šiems ūkio subjektams rinkoje alternatyvaus patikimo pirkimo šaltinio nebuvimu, t. y., trumpai tariant, šių ūkio subjektų priklausomybe nuo CVK. 232. Pažymėtina, kad šios dvi sąlygos, kurios nebūtinai yra vienintelės, siekiant patvirtinti arba paneigti klientų pirkimo galią, kuri neleistų atsirasti tiekėjo ekonominei galiai, yra labai svarbios. Iš tikrųjų, viena vertus, pirkėjų rinkos koncentracijos laipsnio kriterijus reiškia, kad jų nedidelis skaičius gali leisti sustiprinti jų galią derantis su tiekėju. Kita vertus, tinkamų pirkimo alternatyvų buvimo kriterijus leidžia nustatyti, ar yra didelė tikimybė, kad tiekėjas bus priverstas apriboti bet kokį kainų padidinimą arba net nuo jo susilaikyti. 2006 m. vasario 23 d. Pirmosios instancijos teismo (ketvirtoji išplėstinė kolegija) sprendimas Cementbouw Handel & Industrie BV prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla T-282/02, Rink., 2006, p. II-00319) Konkurencijos rinkoje buvimas nustatant dominuojančią padėtį <...> 99. <...> Komisija, siekdama įrodyti dominuojančią padėtį, neturi įrodinėti, kad įmonės konkurentai bus pašalinti iš rinkos, net žiūrint į ilgalaikę perspektyvą. <...> 101. Net ir stipri konkurencija tam tikroje rinkoje nebūtinai reiškia, kad joje jokia įmonė neužima dominuojančios padėties, nes pagrindinis dominuojančios padėties rinkoje požymis – tam tikros įmonės gebėjimas įgyvendinti savo pardavimo vadybos strategiją neatsižvelgiant į konkurentus ir dėl tokio elgesio nepatirti nuostolių. Taigi konkurencijos rinkoje buvimo galimybė neabejotinai yra svarbus, bet ne lemiamas veiksnys nustatant, ar egzistuoja dominuojanti padėtis. 2007 m. sausio 30 d. Pirmosios instancijos teismo (penktoji išplėstinė kolegija) sprendimas France Télécom SA prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla T-340/03, Rink., 2007, p. II-00107) Konkurencija – Piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi – Rinkos apibrėžimas – Didelis konkurencinis spaudimas <...> 262. <...> Komisija padarė pagrįstą išvadą, kad farmacijos produktų rinkoms būdingos sveikatos priežiūros sistemos paprastai didina farmacijos įmonių įtaką rinkoje, nes vaistų kainas visiškai arba beveik visiškai padengia socialinio draudimo sistemos ir dėl to paklausa tampa beveik neelastinga. Ypač taip yra tuo atveju, jeigu farmacijos įmonė, pirmoji pasiūliusi papildomą gydomąją vertę, palyginti su kitais produktais, turintį naują produktą, gali užsitikrinti didesnį kompensavimo lygį už tą, kuris vėliau bus suteiktas šio produkto imitacijoms. „Pradininko“ statusą turinčių įmonių atžvilgiu nustatomos palyginti (su imitacijomis) didelės socialinio draudimo sistemų mokamos kompensacijos, todėl šį statusą turinti įmonė gali nustatyti didesnę savo produkto kainą ir jai nereikia nerimauti dėl to, kad pacientai ir gydytojai pereis prie kitų, pigesnių produktų. 263. Be to, dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo, mažai reikšmės turi tai, kad galimybę išlaikyti itin didelę rinkos dalį, taikydama gerokai didesnes kainas, AZ įgyja dėl socialinio draudimo sistemų ar


šios sistemos sudaro jai palankias sąlygas įgyti tokią galimybę, ir ši aplinkybė neturi įtakos išvadai, kad AZ galėjo išlaikyti didesnes už savo konkurentų pajamas, o įvairūs farmacijos produktų rinkose veikiantys subjektai, konkrečiai – pacientai, receptinius vaistus išrašantys gydytojai, nacionalinės socialinio draudimo sistemos ir AZ konkurentai, laikotarpiais, kuriuos Komisija pasirinko dominuojančiai padėčiai nustatyti, negalėjo kelti grėsmės šiai privilegijuotai padėčiai. <...> 265. <...> dėl to, kad įtaką kainoms daro valdžios institucijų sprendimai dėl kompensavimo lygių ar maksimalių kainų, šias kainas lemia ne įprastos rinkos jėgos. Todėl neįmanoma teigti, kad tokiomis aplinkybėmis nustatoma konkurencingo lygio kaina, nes ji nustatoma neveikiant konkurencijos mechanizmams, leidžiantiems išsiaiškinti, koks yra tas konkurencingas lygis. Bet kuriuo atveju reikia pažymėti, kad dominuojančios padėties analizės tikslas – nustatyti, ar įmonė gali rinkoje elgtis pakankamai nepriklausomai. Komisijos išvados dėl AZ kainų įrodo, kad ši įmonė galėjo šitaip elgtis, atsižvelgiant į jos galimybę išlaikyti gerokai didesnę už savo konkurentų rinkos dalį <...> 270. <...> negalima teigti, kad intelektinės nuosavybės teisės nėra reikšmingas veiksnys nustatant dominuojančios padėties buvimą. Nors vien intelektinės nuosavybės teisių turėjimo negalima laikyti suteikiančiu tokią padėtį, vis dėlto šių teisių turėjimas tam tikromis aplinkybėmis gali lemti dominuojančią padėtį, visų pirma suteikti įmonei galimybę kliudyti veiksmingai konkurencijai rinkoje (šiuo atžvilgiu žr. 229 punkte minėto Sprendimo Magill 46 ir 47 punktus). <...> 278. <...> Komisija savo atliktą AZ dominuojančios padėties vertinimą grindė įvairiais veiksniais, iš kurių svarbiausias buvo jos gerokai didesnė už konkurentų rinkos dalis. Be to, atsižvelgus į i) farmacijos produktų rinkų, kurioms būdingas vaistus išrašančių gydytojų „inertiškumas“, ypatybes, ir ii) sunkumus, su kuriais, norėdamos patekti į rinką, susiduria farmacijos įmonės ir kurių daugėja, nes šioje rinkoje jau veikia daug konkurentų ir siūloma daug produktų, be to, tai, kad šių sunkumų esama, įrodo Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) atliktas tyrimas, į kurį atsižvelgė Komisija, ji turėjo pagrindo manyti, kad „pradininko“ statusas suteikė didelį konkurencinį pranašumą. Šį konkurencinį pranašumą taip pat patvirtina AZ vidaus dokumentai, iš kurių matyti, kad Losec dėl savo kaip „pirmojo rinkai pateikto produkto“ statuso turėjo patikimą firminio produkto įvaizdį ir reputaciją ir buvo siejamas su didžiausia patirtimi. <...> 285. <...> AZ pranašumą finansinių išteklių atžvilgiu lemia beveik vien jos veikla farmacijos srityje, kuriai ji, be kita ko, skiria beveik visus savo išteklius, o jos konkurentės Takeda ir Byk Gulden turi mažiau išteklių ir skiria juos ne vien veiklai farmacijos sektoriuje. Be to, tai, kad AZ skyrė daugiau finansinių bei žmogiškųjų išteklių moksliniams tyrimams ir plėtrai bei pardavimo pajėgumams, taip pat yra svarbus veiksnys vertinant šios įmonės padėtį rinkoje jos konkurentų atžvilgiu. 2010 m. liepos 1 d. Bendrojo Teismo (šeštoji išplėstinė kolegija) sprendimas AstraZeneca AB ir AstraZeneca plc prieš Europos Komisiją (byla T-321/05, Rink., 2010, p. II-02805) Konkurencija – prieinamumas

Piktnaudžiavimas

dominuojančia

padėtimi –

Konkurentų

produktų

<...> 166. Trečia, aplinkybės, kad Telefónica nuo 2000 m. buvo įpareigota suteikti prieigą prie vietinės linijos sąnaudomis pagrįstomis kainomis, nepakanka jos dominuojančios padėties nebuvimui įrodyti. Nors galėjimas reguliariai didinti kainas neginčijamai yra vienas iš elementų, galinčių būti nuoroda į dominuojančios padėties buvimą, šis faktas vis dėlto tikrai nėra privalomas, nes nepriklausomumas, kuriuo naudojasi dominuojanti įmonė kainų srityje, daugiau susijusi su galimybe nustatyti jas neprivalant atsižvelgti į konkurentų, klientų ir tiekėjų reakciją, nei su galėjimu jas didinti 184 . Kadangi visi konkuruojantys didmeninės prieigos produktai grindžiami Telefónica 2003 m. rugsėjo 30 d. Sprendimas Atlantic Container Line ir kt. prieš Komisiją, T-191/98, T-212/98–T-214/98, Rink. p. II-3275, 1084 p. 184


vietinėmis linijomis arba jos regioniniu didmeniniu produktu, konkurentų produktų prieinamumas priklauso ne tik nuo tikrojo atsietų vietinių linijų ir (arba) regioninio didmeninio produkto prieinamumo, bet ir nuo ekonominių sąlygų, kuriomis jie suteikiami“. 2012 m. kovo 29 d. Bendrojo Teismo (aštuntoji kolegija) sprendimas Telefónica, SA ir Telefónica de España, SA prieš Europos Komisiją (byla T-336/07, Rink., p.) 8.3.4. 8.3.5. Piktnaudžiavimas 8.3.5.1. Apibrėžimas

Turinys Konkurencija - Dominuojanti padėtis - Piktnaudžiavimas - Sąvoka <...> 129. Piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi sąvoka yra objektyvi sąvoka, susijusi su rinkos struktūrai galinčiais turėti įtakos dominuojančią padėtį užimančios įmonės veiksmais rinkoje, kurioje vien dėl jos dalyvavimo konkurencija yra labai sumažėjusi, ir įmonė, pasitelkdama kitokias nei įprastinę prekių ar paslaugų konkurenciją lemiančios priemones ūkio subjektams sudarant sandorius, gali sudaryti kliūčių rinkoje esančios konkurencijos lygio išsaugojimui arba šios konkurencijos stiprėjimui. <...> tai, jog sutartys buvo sudarytos dominuojančią padėtį užimančios bendrovės kontrahentų pageidavimu, nepaneigia piktnaudžiavimo Sutarties 86 [102] straipsnio prasme185. 2006 m. rugsėjo 28 d. Teisingumo Teismo (šeštoji kolegija) nutartis Unilever Bestfoods (Ireland) Ltd prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla C-552/03 P, Rink., 2006, p. I-09091) Konkurencija – Piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi sąvoka <...> 107. Kalbėdamas apie piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi sąvoką, Pirmosios instancijos teismas primena, kad tai yra objektyviai apibrėžta sąvoka, susijusi su dominuojančią padėtį užimančios įmonės veiksmais, galinčiais daryti įtaką rinkos struktūrai, kurioje būtent dėl šios įmonės buvimo konkurencija jau yra susilpnėjusi, ir dėl to, taikant kitas priemones nei tas, kurios reguliuoja normalios prekių ar paslaugų konkurencijos sąlygas atsižvelgiant į ūkio subjektų teikiamas paslaugas, kliudoma rinkoje išlaikyti dar esamą konkurenciją arba ją plėsti186. 2006 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo (antroji kolegija) sprendimas SELEX Sistemi Integrati SpA prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla T-155/04, Rink., 2006, p. II-04797) Konkurencija - Dominuojanti padėtis - Piktnaudžiavimas – Elgesys, kuriuo siekiama iškraipyti konkurenciją tarp konkuruojančių prekybos agentų <...> 143. EB 82 straipsnio [dabar SESV 102 straipsnis] antrosios pastraipos c punkte įtvirtintas specialus diskriminacijos draudimas sudaro sistemos, pagal EB 3 straipsnio 1 dalies g punktą užtikrinančios, kad konkurencija vidaus rinkoje nebūtų iškraipoma, dalį. Dominuojančios įmonės komercinis elgesys neturi iškraipyti konkurencijos aukštesnės ar žemesnės pakopos rinkoje, t. y. konkurencijos tarp šios įmonės tiekėjų ar klientų. Minėtos įmonės kontrahentai negali būti palankiau ar nepalankiau vertinami tarpusavio konkurencijoje.

1979 m. vasario 13 d. Sprendimas Hoffmann-La Roche prieš Komisiją (85/76, Rink. p. 89 1991 m. liepos 3 d. Teisingumo Teismo sprendimas AKZO prieš Komisiją, C-62/86, Rink. p. I-3359, 69 p.; 1999 m. spalio 7 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Irish Sugar prieš Komisiją, T-228/97, Rink. p. II-2969, 111 p. 185 186


144. Todėl tam, kad būtų įvykdytos EB 82 straipsnio antrosios pastraipos c punkto taikymo sąlygos, reikia konstatuoti, kad dominuojančios įmonės elgesys rinkoje buvo ne tik diskriminuojantis – juo buvo siekiama iškraipyti šį konkurencinį santykį, t. y. paveikti vienų šios įmonės prekybos partnerių konkurencinę situaciją kitų partnerių atžvilgiu. 145. Šiuo klausimu niekas netrukdo pripažinti piktnaudžiavimu tarpusavyje konkuruojančių prekybos partnerių diskriminacijos, kai tik dominuojančios įmonės elgesiu, atsižvelgiant į visas konkretaus atvejo aplinkybes, siekiama iškraipyti konkurenciją tarp šių prekybos partnerių. Esant tokiai situacijai negali būti reikalaujama dar įrodyti kiekvieno prekybos partnerio konkurencinės situacijos realaus ir apskaičiuojamo pablogėjimo. 2007 m. kovo 15 d. Teisingumo Teismo (trečioji kolegija) sprendimas British Airways plc prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla C-95/04 P, Rink., 2007, p. I-02331) Konkurencija - Dominuojanti padėtis - Piktnaudžiavimas - Sąvoka <...> 120. Piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi sąvoka yra objektyvi, apimanti dominuojančią padėtį užimančios įmonės veiksmus, kurie gali turėti įtakos rinkos, kurioje kaip tik dėl nagrinėjamos įmonės buvimo konkurencija jau yra susilpnėjusi, struktūrai ir kurie gali trukdyti išlaikyti rinkoje dar esančios konkurencijos lygį arba neleisti jai vystytis, pasitelkiant priemones, kurios skiriasi nuo įprastos prekių ar paslaugų konkurencijos, remiantis ūkio subjektų priemonių pasiūla187. 121. Iš EB 82 straipsnio [dabar SESV 102 straipsnis] 2 pastraipos a punkto matyti, kad toks piktnaudžiavimas, be kita ko, gali būti nesąžiningų pirkimo ar pardavimo kainų arba kokių nors kitų nesąžiningų prekybos sąlygų tiesioginis ar netiesioginis nustatymas. Taigi piktnaudžiavimas konstatuotinas, kai dominuojanti įmonė reikalauja už savo paslaugas atlyginimo, neproporcingo ekonominei suteiktų paslaugų vertei188. 122. Be to, dominuojanti įmonė gali piktnaudžiaudama trukdyti konkurentams patekti į rinką, teisiškai ar faktiškai apribodama savo paslaugų pirkėjų laisvę ir taip trukdydama jiems naudotis konkurentų paslaugomis. 2007 m. gegužės 24 d. Pirmosios instancijos teismo (pirmoji kolegija) sprendimas Der Grüne Punkt - Duales System Deutschland GmbH prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla T-151/01, Rink., 2007, p. II-01607) Konkurencija – Piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi – Dominuojančios įmonės atsisakymas pateikti su suderinamumu susijusią informaciją ir leisti ja naudoti <...> 319. <...> nors iš esmės įmonės gali laisvai pasirinkti komercinius partnerius, dominuojančią padėtį užimančios įmonės atsisakymas tiekti tam tikromis aplinkybėmis ir, jeigu jis nėra objektyviai pateisinamas, gali būti laikomas piktnaudžiavimu dominuojančia padėtimi EB 82 straipsnio [dabar SESV 102 straipsnis] prasme. <...> 331. Iš pirmiau nurodytos teismų praktikos išplaukia, kad dominuojančią padėtį užimančios įmonės atsisakymas suteikti trečiajai šaliai licenciją intelektinės nuosavybės teisės saugomo produkto naudojimui savaime negali būti laikomas piktnaudžiavimu dominuojančia padėtimi EB 82 straipsnio 1979 m. vasario 13 d. Teisingumo Teismo sprendimas Hoffmann-La Roche prieš Komisiją, 85/76, Rink. p. 461, 91 p. 1975 m. lapkričio 13 d. Teisingumo Teismo sprendimas General Motors prieš Komisiją, 26/75, Rink. p. 1367; 1978 m. vasario 14 d. Sprendimas United Brands prieš Komisiją, 27/76, Rink. p. 207, 235–268 p; 1986 m. lapkričio 11 d. Sprendimas British Leyland prieš Komisiją, 226/84, Rink. p. 3263, 27–30 p. 187 188


prasme. Tik ypatingomis aplinkybėmis intelektinės nuosavybės teisės turėtojo veiksmai įgyvendinant savo išimtinę teisę gali sudaryti tokį piktnaudžiavimą. 332. Iš šios teismų praktikos taip pat išplaukia, kad ypatingomis visų pirma laikytinos tokios aplinkybės: – pirma, atsisakymas susijęs su tokiomis prekėmis ar paslaugomis, kurios yra būtinos vykdyti tam tikrą veiklą gretimoje rinkoje; – antra, šis atsisakymas gali pašalinti visą veiksmingą konkurenciją šioje gretimoje rinkoje; – trečia, atsisakymas sudaro kliūtis naujam produktui, turinčiam potencialią vartotojų paklausą, atsirasti. 333. Jeigu nustatoma, kad tokios aplinkybės egzistuoja, dominuojančią padėtį užimančio intelektinės nuosavybės teisių turėtojo atsisakymas suteikti licenciją gali pažeisti EB 82 straipsnį, jeigu jis nėra objektyviai pateisinamas. 334. Reikia pastebėti, jog aplinkybė, kad atsisakymas sudaro kliūtis naujam produktui, turinčiam potencialią vartotojų paklausą, atsirasti, nurodyta tik teismų praktikoje dėl intelektinės nuosavybės teisės įgyvendinimo. 335. Galiausiai taip pat reikia pridurti, jog tam, kad atsisakymas suteikti prieigą prie produkto arba paslaugos, būtinų vykdyti tam tikrą veiklą, galėtų būti laikomas piktnaudžiavimu, reikia atskirti dvi rinkas, t. y. pirma, minėtos prekės ar minėtos paslaugos rinką, kurioje atsisakiusi įmonė užima dominuojančią padėtį, ir, antra, gretimą rinką, kurioje nagrinėjama prekė ar paslauga naudojamos gaminant kitą prekę arba teikiant kitą paslaugą. Reikia nurodyti, jog tas faktas, kad būtinos prekė ar paslauga neparduodamos atskirai, savaime netrukdo apibrėžti atskirą rinką. <...> pakanka, kad būtų galima apibrėžti potencialią, net hipotetinę, rinką ir kad taip yra tuo atveju, kai prekės ar paslaugos yra būtinos vykdyti tam tikrą veiklą ir kai egzistuoja tikra paklausa iš norinčių verstis šia veikla įmonių. <...> lemiamas veiksnys buvo ta aplinkybė, jog galima skirti dvi atskiras gamybos stadijas, kurias sieja tai, jog pirminė prekė yra būtina tiekiant antrinę prekę. <...> 643. Nagrinėjant EB 82 straipsnio antrosios pastraipos b punktą, kuris draudžia piktnaudžiavimą, kaip antai „gamybos, rinkų arba technikos raidos ribojimą pažeidžiant vartotojų interesus“, reikia atsižvelgti į aplinkybę, kad inkriminuojami veiksmai trukdo atsirasti rinkoje naujam produktui. <...> 647. Su naujo produkto atsiradimu susijusi aplinkybė nėra vienintelis kriterijus, leidžiantis nustatyti, ar dėl atsisakymo suteikti licenciją naudotis intelektinės nuosavybės teise gali būti pažeidžiami vartotojų interesai EB 82 straipsnio antrosios pastraipos b punkto prasme. Kaip išplaukia iš šios nuostatos formuluotės, tokia žala gali būti padaryta ne tik dėl gamybos ar rinkų, bet ir dėl technikos raidos apribojimų. <...> 1336. <...> intelektinės nuosavybės teisės turėtojo atsisakymas suteikti licenciją, net jeigu tai daro dominuojanti įmonė, savaime negali reikšti piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi, tačiau ypatingomis aplinkybėmis turėtojo veiksmai įgyvendinant savo išimtinę teisę gali sudaryti piktnaudžiavimą. 2007 m. rugsėjo 17 d. Pirmosios instancijos teismo (didžioji kolegija) sprendimas Microsoft Corp. prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla T-201/04, Rink., 2007, p. II-03601)


Konkurencija – EB 82 straipsnis – Tarifų „žirklių“ efektas <...> 166. <...> „(ieškovės) piktnaudžiavimas pasireiškia nesąžiningų kainų, sudarančių tarifų „žirklių“ efektą, taikymu savo konkurentams“. Iš esmės Komisija mano, kad yra piktnaudžiavimas tarifų „žirklių“ efekto forma, „kai skirtumas tarp rinkoje dominuojančios įmonės mažmeninių kainų ir jos panašių konkurentams teikiamų paslaugų tarifo yra neigiamas arba nepakankamas dominuojančios operatorės produktų specifinėms sąnaudoms, patirtoms teikiant abonentams savo paslaugas aukštutinėje rinkoje, padengti“. <...> 188. <...> dominuojančios įmonės piktnaudžiavimas taikant tarifus iš principo nustatomas atsižvelgiant į šios įmonės tarifus ir sąnaudas, o ne į esamų ar potencialių konkurentų padėtį. <...> 191. <...> „jei žaliavų ir pagaminto produkto rinkose dominuojanti įmonė palaiko tokį žaliavos kainos, taikomos su ja konkuruojančioms pagaminto produkto rinkoje įmonėms, ir pagaminto produkto kainos skirtumą, kuris yra pernelyg mažas, kad padengtų pačios dominuojančios įmonės gamybos sąnaudas, ir dėl to ribojama konkurencija pagaminto produkto rinkoje, ji laikytina piktnaudžiaujančia dominuojančia padėtimi“. <...> 193. Taigi savo ieškovės piktnaudžiavimo taikant kainas analizę Komisija teisingai pagrindė tik ieškovės specifine padėtimi, t. y. remdamasi jos tarifais ir sąnaudomis. 194. Kadangi reikia išnagrinėti, ar pati ieškovė, ar tokia pati kaip ji produktyvi įmonė galėjo teikti savo paslaugas abonentams nepatirdama nuostolių, jei ji pirmiausia turėjo sumokėti prieigos prie tarpinių vidaus paslaugų mokestį už abonentams teikiamas paslaugas įmonių tarpusavio atsiskaitymo forma, ieškovės argumentas, jog konkurentai nesiekia pakartoti jos vartotojų modelio ir gali gauti papildomų pajamų iš naujų produktų, kuriuos tik jie tiekia rinkoje (ieškovė nepatikslino, apie kuriuos produktus kalbama), nėra svarbus. <...> 327. Tai, kad ieškovė sužinojo, jog yra kaltinama piktnaudžiavimu dominuojančia padėtimi tik 1999 m., neturi įtakos jos veiklos pripažinimui neteisėta nuo 1998 m. sausio 1 dienos. <...> Taigi dominuojančią padėtį užimančios įmonės sužinojimas apie tai, kad jos veikla yra piktnaudžiavimas, nėra EB 82 straipsnio [dabar SESV 102 straipsnis] taikymo sąlyga. 2008 m. balanžio 10 d. Pirmosios instancijos teismo (penktoji išplėstinė kolegija) sprendimas Deutsche Telekom AG prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla T-271/03, Rink., 2008, p. II-00477) Konkurencija – Piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi –Nuolaida už lojalumą

<...> 396. <...> dominuojančią padėtį užimanti įmonė turi teisę savo klientams suteikti nuolaidas už kiekį, kurios siejamos išimtinai su iš šios įmonės nupirktu kiekiu. Vis dėlto pagal šių nuolaidų apskaičiavimo taisykles komerciniams partneriams negali būti taikomos nevienodos sąlygos teikiant lygiavertes paslaugas pažeidžiant EB 82 straipsnio [dabar SESV 102 straipsnis] antros pastraipos c punktą. Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad pačios nuolaidų už kiekį sistemos esmė yra tokia, kad didžiausiems produkto ar paslaugos pirkėjams ar vartotojams nustatomos mažesnės vidutinės vieneto kainos arba, o tai reiškia tą patį, nustatomos didesnės nuolaidos procentinės išraiškos nei tos, kurios nustatytos mažesniems šio produkto ar paslaugos pirkėjams ar vartotojams. Taip pat reikia konstatuoti, kad netgi tuo atveju, kai nuolaidos procentinė išraiška linijine progresija didėja maksimalios nuolaidos atžvilgiu, vidutinė nuolaidos procentinė išraiška didėja arba vidutinė kaina matematiškai mažėja iš pradžių didesne proporcija, nei didėja pirkimo apimtis, o po to – mažesne


proporcija, nei didėja pirkimo apimtis, prieš stabilizuodamasi ties maksimalios nuolaidos procentine išraiška ar netoli jos. Vien tai, jog šiai sistemai būdingas toks nuolaidų už kiekį sistemos rezultatas, kad už atitinkamus kiekius tam tikriems klientams taikoma proporcingai didesnė vidutinė nuolaidos procentinė išraiška nei ta, kuri taikoma kitiems klientams, atsižvelgiant į atitinkamo jų nupirkto kiekio skirtumą, iš to negalima daryti išvados, kad sistema yra diskriminacinė. Vis dėlto, jeigu ribos, nuo kurių pradedamos mokėti skirtingo dydžio nuolaidos, susijusios su nustatomomis procentinėmis išraiškomis, tam tikriems komerciniams partneriams leidžia skirti nuolaidas ar papildomas nuolaidas jiems suteikiant ekonominę naudą, kuri nepateisinama klientų suteiktos veiklos apimtimi ir galima masto ekonomija, kurią jų dėka įgyvendina tiekėjas, palyginti su savo konkurentais, tai nuolaidų už kiekį sistema lemia nevienodų sąlygų vienodoms paslaugoms taikymą. Nesant objektyvaus pateisinimo, šio diskriminacinio požiūrio rodikliai gali būti tokia aukšta sistemos taikymo pradžios riba, kad ji prieinama tik keliems dominuojančią padėtį užimančios įmonės ypač stambiems partneriams, arba nuolaidos procentinės išraiškos proporcingumo kiekiui nebuvimas189. 2009 m. gruodžio 17 d. Bendrojo Teismo (šeštoji kolegija) sprendimas Solvay SA prieš Europos Komisiją (byla T-57/01, Rink., 2009, p. II-04621) Konkurencija - Piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi kriterijai <...> 267. Be to, bet kuriuo atveju reikėtų pažymėti, kad įtakos rinkoje, t. y. įmonės galimybės elgtis pakankamai nepriklausomai nuo savo konkurentų, klientų ir galiausiai vartotojų tuo atžvilgiu, kad visų pirma tokia įmonė gali išlaikyti didesnes kainas ir kartu gerokai didesnę nei jos konkurentai rinkos dalį, konstatavimui nėra būtina, jog įmonė galėtų įtaka rinkoje pasinaudoti taip, kad sukliudytų išlaikyti veiksmingą konkurenciją. Kalbant apie veiksmus, kuriais siekiama pašalinti arba sumažinti konkurenciją, kad elgesį būtų galima kvalifikuoti kaip piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi, jį nebūtinai turi lemti ar tokio elgesio galimybę sudaryti įmonės ekonominė galia, nes tarp dominuojančios padėties ir piktnaudžiavimo ja nebūtinas priežastinis ryšys190. 2010 m. liepos 1 d. Bendrojo Teismo (šeštoji išplėstinė kolegija) sprendimas AstraZeneca AB ir AstraZeneca plc prieš Europos Komisiją (byla T-321/05, Rink., 2010, p. II-02805) Konkurencija – Piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi – Konkurenciją ribojantis poveikis <...> 38. <...> kalbant apie antikonkurencinių susitarimų ir išstūmimo strategijos santykį, reikia pažymėti, kad piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi sąvoka yra objektyvi, apimanti dominuojančią padėtį užimančios įmonės veiksmus, kurie gali turėti įtakos rinkos, kurioje kaip tik dėl nagrinėjamos įmonės buvimo konkurencija jau yra susilpnėjusi, struktūrai ir kurie gali trukdyti išlaikyti rinkoje dar esančios konkurencijos lygį arba neleisti jai vystytis, pasitelkiant priemones, kurios skiriasi nuo įprastos prekių ar paslaugų konkurencijos, remiantis ūkio subjektų priemonių pasiūla. <...> 241. Iš tikrųjų dominuojančios įmonės didelės dalies rinkos susiejimas negali būti pateisinamas įrodžius, kad nesusieta rinkos dalis yra dar pakankama ribotam konkurentų skaičiui. Pirma, klientai, kurie yra susieti, turi turėti galimybę pasinaudoti bet kokio lygio įmanoma konkurencija rinkoje, o konkurentai turi galėti laisvai konkuruoti visoje rinkoje, o ne tik jos dalyje. Antra, ne dominuojanti

2001 m. kovo 29 d. Teisingumo Teismo sprendimas Portugalija prieš Komisiją, C-163/99, Rink. p. I-2613, 50–53 p. 1973 m. vasario 21 d. Teisingumo Teismo sprendimas Europemballage ir Continental Can prieš Komisiją, 6/72, Rink. p. 215, 27 p.; 239 punkte minėto Sprendimo Hoffmann-La Roche prieš Komisiją 91 p. 189 190


įmonė turi nustatyti, kiek pelningai veikiančių konkurentų gali konkuruoti dėl nesusietos paklausos dalies. 242. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad išnagrinėjus tik bylos aplinkybes, galima nustatyti, ar dominuojančią padėtį užimančios įmonės praktika gali pašalinti konkurenciją. Tačiau susietos rinkos dalies, kurią padidinus dominuojančios įmonės praktika galėtų išstumti konkurentus iš rinkos, nustatymas a priori būtų dirbtinis. <...> 289. Nustatant EB 82 straipsnio [dabar SESV 102 straipsnis] pažeidimą nebūtina įrodyti, kad nagrinėjamas piktnaudžiavimas turėjo konkretų poveikį atitinkamoms rinkoms. Šiuo klausimu pakanka įrodyti, kad piktnaudžiaudama dominuojanti įmonė siekia apriboti konkurenciją arba, kitaip tariant, toks elgesys daro arba gali daryti tokį poveikį191. 2010 m. rugsėjo 9 d. Bendrojo Teismo (penktoji kolegija) sprendimas Tomra Systems ASA ir kt. prieš Europos Komisiją (byla T-155/06, Rink., 2010, p. II-04361) SESV 102 straipsnis – Piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi - Galutiniams vartotojams teikiamos plačiajuosčio ryšio paslaugos – Konkurentų maržos sumažinimas arba „tarifų žirklių“ poveikis <...> 41. Siekiant įvertinti dominuojančios įmonės kainų politikos teisėtumą, iš principo reikia taikyti kainų, grindžiamų pačios dominuojančios įmonės patirtomis sąnaudomis ir šios įmonės strategija, kriterijus. 42. Kalbant konkrečiai apie kainų politiką, kuri pasireiškia maržos sumažinimu, reikia pažymėti, jog naudojant tokius analizės kriterijus galima patikrinti, ar ši įmonė būtų pakankamai produktyvi, kad galutiniams vartotojams mažmeninėje rinkoje savo paslaugas galėtų pasiūlyti ne nuostolingai, jei prieš tai būtų turėjusi sumokėti savo pačios nustatytas didmenines tarpinių paslaugų kainas. 43. Jei minėta įmonė būtų galėjusi pasiūlyti savo paslaugas mažmeninėje rinkoje tik nuostolingai, tai reikštų, kad konkurentų, kurie gali būti pašalinti taikant nagrinėjamą kainų politiką, nebūtų galima laikyti mažiau produktyviais už dominuojančią padėtį užimančią įmonę ir kad todėl jų išstūmimo iš rinkos rizika kiltų dėl konkurencijos iškraipymo. Tokia konkurencija nesiremtų tik atitinkamais aptariamų įmonių laimėjimais. 44. Maža to, toks požiūris yra juo labiau pateisinamas atsižvelgiant į tai, kad jis atitinka ir pagrindinį teisinio saugumo principą, nes dominuojančios įmonės atsižvelgimas į savo sąnaudas ir kainas leidžia jai dėl ypatingos atsakomybės, kuri jai tenka pagal SESV 102 straipsnį, įvertinti savo elgesio teisėtumą. Nors dominuojanti įmonė žino savo sąnaudas ir tarifus, ji paprastai nežino savo konkurentų sąnaudų ir tarifų. 45. Tai nurodžius negalima atmesti galimybės, kad konkurentų sąnaudos ir kainos gali turėti reikšmės vertinant pagrindinėje byloje nagrinėjamą kainų politiką. Taip galėtų būti, be kita ko, tuo atveju, kai dominuojančios įmonės sąnaudų struktūros negalima tiksliai identifikuoti dėl objektyvių priežasčių arba kai konkurentams teikiama paslauga yra tai, kad paprasčiausia leidžiama naudotis infrastruktūra, kurios gamybos sąnaudos jau buvo nurašytos, ir todėl naudodamasi tokia infrastruktūra dominuojanti įmonė nebepatiria sąnaudų, kurias ekonominiu požiūriu būtų galima prilyginti sąnaudoms, jos konkurentų patirtoms tam, kad galėtų ja naudotis, arba kai specifinės konkurencijos rinkoje sąlygos 2003 m. gruodžio 17 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas British Airways prieš Komisiją, T-219/99, Rink. p. II-5917, 293 p. 191


to reikalauja, pavyzdžiui, dėl to, kad dominuojančios įmonės sąnaudos priklauso būtent nuo konkurencinio pranašumo, kurį ši įmonė turi dėl dominuojančios padėties. 46. Todėl reikia daryti išvadą, kad vertinant kainų politikos, kuri pasireiškia maržos sumažinimu, nesąžiningumą iš principo ir visų pirma reikia atsižvelgti į aptariamos įmonės kainas ir sąnaudas mažmeninėje paslaugų rinkoje. Tik jeigu atsižvelgiant į aplinkybes nėra galimybės remtis šiomis kainomis ir sąnaudomis, reikia nagrinėti konkurentų kainas ir sąnaudas toje pačioje rinkoje. <...> 63. Taigi nagrinėjama politika, kurios laikėsi dominuojanti įmonė, yra piktnaudžiavimas pagal SESV 102 straipsnį, nes turėdama bent tiek pat kaip ši įmonė produktyvių konkurentų išstūmimo iš rinkos poveikį dėl jų maržos sumažinimo ji apsunkina šių konkurentų patekimo į atitinkamą rinką galimybę ar netgi visiškai to neleidžia. 64. Darytina išvada, kad norint pripažinti, jog tokia politika yra nesąžininga, rinkoje ji turi turėti antikonkurencinį poveikį, tačiau jis nebūtinai turi būti realus, nes pakanka įrodyti galimą antikonkurencinį poveikį, dėl kurio bent tokie patys, kaip dominuojančią padėtį užimanti įmonė produktyvūs konkurentai gali būti išstumti iš rinkos. <...> 66. Tačiau nesant jokios įtakos konkurentų konkurencinei padėčiai, tokia kainų politika, negali būti pripažįstama turinčia išstūmimo iš rinkos poveikį, jeigu ja nėra apsunkinamas konkurentų patekimas į atitinkamą rinką. 2011 m. vasario 17 d. Teisingumo Teismo (pirmoji kolegija) sprendimas Konkurrensverket prieš TeliaSonera Sverige AB (byla C-52/09, Rink., 2011, p. I-00527) EB 82 straipsnis – Dominuojančią padėtį užimanti pašto įmonė, turinti universaliosios paslaugos pareigą, kiek tai susiję su tam tikro adresuoto pašto platinimu – Poveikis konkurencijai ir dėl to vartotojams – Objektyvus pateisinimas“ <...> 40. <...> dominuojančią padėtį užimanti įmonė gali pateisinti veiksmus, kuriems gali būti taikomas EB 82 straipsnyje [dabar SESV 102 straipsnis] numatytas draudimas192. 41. Konkrečiai kalbant, tokia įmonė šiuo atžvilgiu gali įrodyti arba tai, kad jos elgesys yra objektyviai reikalingas193, arba tai, kad jos sukeliamas konkurento išstūmimo poveikis kompensuojamas ar jį netgi viršija produktyvumo nauda, kuri naudinga ir vartotojams194. 42. Pastaruoju klausimu dominuojančią padėtį užimanti įmonė turi įrodyti, kad dėl nagrinėjamo elgesio galintis atsirasti didesnis produktyvumas neutralizuoja tikėtiną žalingą poveikį konkurencijai ir vartotojų interesams paveiktose rinkose, kad šis didesnis produktyvumas buvo ar gali atsirasti dėl minėto elgesio, kad toks elgesys yra būtinas, jog padidėtų produktyvumas, ir jis nepašalina veiksmingos konkurencijos, panaikindamas visus esančius esamos ar potencialios konkurencijos šaltinius ar daugelį jų. 2012 m. kovo 27 d. Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) sprendimas Post Danmark A/S prieš Konkurrencerådet (byla C-209/10, Rink., p.)

1978 m. vasario 14 d. Sprendimas United Brands ir United Brands Continental prieš Komisiją, 27/76, Rink. p. 207, 184 p.; 1995 m. balandžio 6 d. Sprendimas RTE ir ITP prieš Komisiją, C-241/91 P ir C-242/91 P, Rink. p. I-743, 54 ir 55 p. 193 1985 m. spalio 3 d. Sprendimas CBEM, 311/84, Rink. p. 3261, 27 p. 194 2007 m. kovo 15 d. Sprendimas British Airways prieš Komisiją, C-95/04 P, Rink. p. 2331, 86 p. 192


Konkurencija – apskaičiavimas

Piktnaudžiavimas

dominuojančia

padėtimi –

Maržų

mažinimo

<...> 146. <...> kainų politikos, kurios laikosi dominuojančią padėtį atitinkamoje didmeninėje rinkoje užimanti vertikaliai integruota įmonė ir kuri pasireiškia šios įmonės konkurentų maržų mažinimu mažmeninėje rinkoje, nesąžiningumas nepriklauso nuo to, ar pastarojoje rinkoje ši įmonė užima dominuojančią padėtį. <...> 186. <...> maržų mažinimo praktika gali būti konstatuota, tik jeigu konkurentams už pirminį produktą taikomos didmeninės kainos yra pernelyg didelės arba jeigu išvestinio produkto mažmeninė kaina yra grobuoniška195. 187. <...> pati sumažinta marža, nesant jokio objektyvaus pateisinimo, gali būti piktnaudžiavimas pagal EB 82 straipsnį [dabar SESV 102 straipsnis]. Sumažinta marža atsiranda dėl prekių ir paslaugų didmeninėje rinkoje kainos bei prekių ir paslaugų mažmeninėje rinkoje kainos skirtumo, o ne dėl paties tokių kainų dydžio. Konkrečiai kalbant, tokia sumažinta marža gali atsirasti ne tik dėl neįprastai mažos kainos mažmeninėje rinkoje, bet ir dėl neįprastai didelės kainos didmeninėje rinkoje. Todėl ginčijamame sprendime Komisija neprivalėjo įrodyti, kad Telefónica taiko pernelyg dideles kainas savo didmeniniams netiesioginės prieigos produktams arba grobuoniškas kainas savo mažmeniniams produktams. <...> 190. Siekiant įvertinti dominuojančios įmonės kainų politikos teisėtumą, iš principo reikia taikyti kainų, grindžiamų pačios dominuojančios įmonės patirtomis sąnaudomis, ir šios įmonės strategijos kriterijus. 191. Kalbant konkrečiai apie kainų politiką, kuri pasireiškia maržų mažinimu, reikia pažymėti, jog naudojant tokius analizės kriterijus galima patikrinti, ar ši įmonė būtų pakankamai produktyvi, kad galutiniams vartotojams mažmeninėje rinkoje savo paslaugas galėtų pasiūlyti ne nuostolingai, jei prieš tai būtų turėjusi sumokėti savo pačios nustatytas didmenines tarpinių paslaugų kainas. 192. <...> Nors dominuojanti įmonė žino savo sąnaudas ir tarifus, ji paprastai nežino konkurentų sąnaudų ir tarifų. Kita vertus, piktnaudžiavimas išstumiant iš rinkos taip pat turi poveikį potencialiems dominuojančios įmonės konkurentams, kuriuos nerentabilumo perspektyva galėtų atgrasyti nuo įėjimo į rinką. 193. Iš teismų praktikos iš tiesų taip pat išplaukia, kad negalima atmesti galimybės, jog konkurentų sąnaudos ir kainos gali turėti reikšmės vertinant nagrinėjamą kainų politiką. Vis dėlto, atsižvelgiant į Teisingumo Teismo aprašytas aplinkybes, tik jeigu nėra galimybės remtis dominuojančios įmonės kainomis ir sąnaudomis, reikia nagrinėti konkurentų kainas ir sąnaudas toje pačioje rinkoje196. 194. Taigi Komisija pagrįstai nusprendė, kad maržų mažinimui įrodyti būtų tinkama nustatyti, ar konkurentas, turintis tokią pačią sąnaudų struktūrą kaip ir vertikaliai integruotos įmonės sąnaudų struktūra paskesnės pakopos rinkoje, galėtų pasiūlyti paskesnes paslaugas nepatirdamas nuostolių, jeigu ši vertikaliai integruota įmonė turėtų mokėti tokią pirmesnės pakopos prieigos kainą, kaip ji reikalauja iš savo konkurentų, ir padarė tai pasirėmusi Telefónica patiriamomis sąnaudomis, netirdama pagrindinių alternatyvių operatorių Ispanijos rinkoje maržų. 2000 m. lapkričio 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Industrie des poudres sphériques prieš Komisiją, T-5/97, Rink. p. II-3755, 179 p. 196 2011 m. vasario 17 d. Teisingumo Teismo sprendimas TeliaSonera, C-52/09, 2011 I-00527, 45, 46 p. 195


2012 m. kovo 29 d. Bendrojo Teismo (aštuntoji kolegija) sprendimas Telefónica, SA ir Telefónica de España, SA prieš Europos Komisiją (byla T-336/07, Rink., p.) Konkurencija - Dominuojanti padėtis - Piktnaudžiavimas - Sąvoka - Elgesys, turintis poveikį arba tikslą riboti konkurenciją - Išimtinės sutartys, įpareigojimus dėl kieko nustatančios sutartys ir nuolaidų už lojalumą sutartys <...> 17. <...> SESV 102 straipsnyje draudžiamo piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi sąvoka yra objektyvi ir susijusi su dominuojančią padėtį užimančios įmonės elgesiu rinkoje, kurioje būtent dėl šios įmonės buvimo konkurencija jau yra sumažėjusi; tokiu elgesiu, naudojant kitokias priemones nei lemiančias įprastą ūkio subjektų prekių ar paslaugų konkurenciją, sudaromos kliūtys rinkoje dar esančiai konkurencijai išlaikyti ar šios konkurencijos plėtrai. 18. Vis dėlto Komisija, atlikdama dominuojančios įmonės elgesio tyrimą ir norėdama nustatyti galimą piktnaudžiavimą tokia padėtimi, turi įvertinti visas reikšmingas faktines aplinkybes, susijusias su minėtu elgesiu197. 19. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad dominuojančios įmonės elgesio vertinimas yra būtinas norint nustatyti piktnaudžiavimą tokia padėtimi, todėl Komisija, atlikdama tokį vertinimą, neišvengiamai turi įvertinti minėtos įmonės vykdomą komercinę strategiją. Šiuo atveju yra visiškai normalu, kad Komisija remiasi subjektyviais veiksniais, kaip antai paskatomis, kuriomis atskleidžiama aptariama komercinė strategija. 20. Todėl galimas antikonkurencinis ketinimas yra tik viena iš daugelio faktinių aplinkybių, į kurias gali būti atsižvelgta vertinant piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi. 21. Vis dėlto Komisija, taikydama EB 82 straipsnį [dabar SESV 102 straipsnis], neprivalo įrodyti tokio dominuojančią padėtį užimančios įmonės ketinimo. <...> 38. <...> SESV 102 straipsnyje minima dominuojanti padėtis susijusi su situacija, kai įmonė turi ekonominę galią, dėl kurios galima sukliudyti atitinkamoje rinkoje išlaikyti veiksmingą konkurenciją, suteikiant jai galimybę reikšmingu mastu veikti nepriklausomai nuo konkurentų ir klientų. 39. <...> Kai įmonė turi tokią ekonominę galią, kad remiantis SESV 102 straipsniu būtų pripažinta, jog ji užima dominuojančią padėtį konkrečioje rinkoje, jos veiksmai turi būti vertinami atsižvelgiant į šią nuostatą. Vis dėlto galios rinkoje laipsnis iš principo turi įtakos veikiau aptariamos įmonės veiksmų padarinių apimčiai, o ne piktnaudžiavimo egzistavimui. <...> 68. <...> norint įrodyti piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi, kaip jis suprantamas pagal SESV 102 straipsnį, pakanka įrodyti, kad piktnaudžiaudama dominuojanti įmonė siekia apriboti konkurenciją arba kad toks elgesys daro arba gali daryti tokį poveikį. <...> 79. <...> lojalumo mechanizmas buvo pagrįstas šia tiekėjo galimybe išstumti konkurentus pritraukiant paklausos dalį dėl kurios konkuruojama. Esant tokiam komerciniam instrumentui nebūtina atlikti konkretaus nuolaidų poveikio konkurencijai tyrimo, nes norint nustatyti SESV 102 straipsnio pažeidimą pakanka įrodyti, kad nagrinėjamas elgesys gali daryti tokį poveikį. 8.3.5.1.

197

Turinys

2007 m. kovo 15 d. Sprendimas British Airways prieš Komisiją, C-95/04 P, Rink. p. I-2331, 67 p.


2012 m. balanžio 19 d. Teisingumo Teismo (trečioji kolegija) sprendimas Tomra Systems ASA ir kt. prieš Europos Komisiją (byla C-549/10 P, Rink., p.)

8.3.5.2. Piktnaudžiavimo pavyzdžiai

Turinys

Konkurencija − Piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi − „Grobuoniškos“ kainos <...> 130. <...> jei taikomos kainos yra mažesnės nei kintamųjų sąnaudų vidurkis, galima daryti išvadą, jog tokia kainų politika siekiama pašalinti iš rinkos konkurentus ir kad kainos, kurios yra mažesnės nei bendrųjų sąnaudų vidurkis, bet didesnės nei kintamųjų sąnaudų vidurkis, turi būti laikomos piktnaudžiaujančiomis, tik jei jomis siekiama pašalinti iš rinkos konkurentus198. <...> 152. <...> į po pažeidimo gautas pajamas ir patirtas sąnaudas negalima atsižvelgti siekiant įvertinti procentinę sąnaudų padengimo dalį nagrinėjamo laikotarpio metu. Pagal teismo praktiką EB 82 straipsnis taikomas atitinkamos įmonės bendrojoje rinkoje užimamai padėčiai tuo metu, kai ji tariamai piktnaudžiavo199. <...> 195. Kalbant apie EB 82 straipsnio [dabar SESV 102 straipsnis] taikymo sąlygas ir piktnaudžiavimo veiksmų tikslo bei poveikio skirtumą pažymėtina, kad taikant šį straipsnį antikonkurencinis tikslas ir poveikis, kaip ir šiuo atveju, gali sutapti. Iš tikrųjų, nors ir buvo įrodyta, kad dominuojančią padėtį užimanti įmonė savo veiksmais siekia apriboti konkurenciją, šie veiksmai taip pat gali turėti tokį patį poveikį. <...> dominuojančią padėtį užimančios įmonės taikomos mažesnės kainos nei kintamųjų sąnaudų vidurkis per se laikomos piktnaudžiavimu, nes vienintelis tokias kainas taikančios įmonės interesas yra pašalinti savo konkurentus, o mažesnės kainos nei bendrųjų sąnaudų vidurkis, bet didesnės nei kintamųjų sąnaudų vidurkis, jeigu jos nustatytos siekiant pašalinti konkurentą, yra piktnaudžiavimas. 196. <...> kai dominuojančią padėtį užimanti įmonė iš tikrųjų vykdo veiksmus, kuriais siekiama pašalinti iš rinkos konkurentą, to, jog planuotas rezultatas nebuvo pasiektas, nepakanka, kad šie veiksmai nebūtų vertinami kaip piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi EB 82 straipsnio prasme. 197. Iš to aiškiai matyti, kad, kalbant apie „grobuoniškas“ kainas, dominuojančią padėtį užimančios įmonės pirmasis piktnaudžiavimo požymis yra sąnaudų nepadengimas. Kai nepadengiamos kintamosios sąnaudos, antrasis požymis - ketinimas taikyti „grobuoniškas“ kainas - yra preziumuojamas, o kai taikomos kainos yra mažesnės nei bendrųjų sąnaudų vidurkis, reikia įrodyti, jog siekiama panaikinti konkurenciją. 2007 m. sausio 30 d. Pirmosios instancijos teismo (penktoji išplėstinė kolegija) sprendimas France Télécom SA prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla T-340/03, Rink., 2007, p. II-00107) Piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi – Nuolaidų sistema – Sutartys su kelionių agentūromis – Premijos, susijusios su išaugusiu šios kompanijos bilietų pardavimu per nustatytą laikotarpį, palyginti su referenciniu laikotarpiu – Premijos, mokamos ne tik už

1996 m. lapkričio 14 d. Teisingumo Teismo sprendimas Tetra Pak prieš Komisiją, C-333/94 P, Rink. p. I-5951, 41 punktu, 148 ir 149 p. 199 1975 m. gruodžio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimas Suiker Unie ir kt. prieš Komisiją, 40/73–48/73, 50/73, 54/73– 56/73, 111/73, 113/73 ir 114/73, Rink. p. 1663, 450 p. 198


bilietus, parduotus pasiekus pardavimo tikslą, bet už kiekvieną bilietą, parduotą per atitinkamą laikotarpį <...> 67. Siekiant nustatyti, ar dominuojanti įmonė, taikydama nuolaidų sistemą, piktnaudžiauja šia padėtimi, reikia įvertinti įvairias aplinkybes, visų pirma nuolaidos suteikimo kriterijus ir sąlygas, bei patikrinti, ar šia nuolaida, suteikiant ekonomiškai nepagrįstą naudą, siekiama atimti iš pirkėjo tiekimo šaltinių pasirinkimo galimybę arba ją apriboti savo naudai, sukurti savo konkurentams patekimo į rinką kliūtis, taikyti nevienodas sąlygas lygiaverčiams sandoriams su prekybos partneriais ar iškraipant konkurenciją sustiprinti savo dominuojančią padėtį200. 68. <...> pirmiausia reikia patikrinti, ar nuolaidos, ar premijos gali turėti konkurentų eliminavimo poveikį, t. y. ar jos tuo pačiu metu apsunkina arba visiškai užkerta kelią dominuojančios įmonės konkurentams patekti į rinką ir apsunkina ar visiškai atima iš kontrahentų tiekimo šaltinių ir prekybos partnerių pasirinkimo laisvę. 69. Taip pat reikia nustatyti, ar sutartos nuolaidos ir premijos yra objektyviai ekonomiškai pagrįstos. <...> įmonė gali įrodyti, kad jos premijų sistema, turinti konkurentų eliminavimo poveikį, yra ekonomiškai pagrįsta. <...> 71. Konkurentų eliminavimo poveikis gali būti nulemtas tikslinių nuolaidų ar premijų, t. y. kurių suteikimas priklauso nuo individualiai nustatytų pardavimo tikslų įvykdymo. 72. <...> nagrinėjamos premijų sistemos buvo parengtos atsižvelgiant į individualius pardavimus, nes premijų dydis priklausė nuo kiekvienos kelionių agentūros per atitinkamą laikotarpį parduotų BA bilietų apyvartos. 73. <...> kontrahentų įsipareigojimas dominuojančiai įmonei ir spaudimas jiems gali būti labai stiprūs, kai nuolaida ar premija susijusi ne tik su apyvartos didėjimu, kurio pasiekiama dėl kontrahentų perkamų ar parduodamų šios įmonės produktų per atitinkamą laikotarpį, bet ir su bendra šio pirkimo ar pardavimo apyvarta. Todėl sąlygiškai mažas dominuojančios įmonės produktų apyvartos kitimas – tiek augimas, tiek kritimas – daro neproporcingą poveikį kontrahentams. <...> 75. <...> dominuojančios įmonės, taikančios tokius požymius turinčias nuolaidas, daromas spaudimas perpardavėjams yra dar didesnis, jei ši įmonė turi daug didesnes nei jos konkurentai rinkos dalis201. <...> įmonės konkurentams yra labai sudėtinga pasiūlyti didesnes nuolaidas ar premijas už taikomas atsižvelgiant į bendrą pardavimo kiekį. Dėl turimos daug didesnės rinkos dalies dominuojanti įmonė iš esmės yra neišvengiama prekybos partnerė rinkoje. Dažniausiai tokios įmonės atsižvelgiant į bendrą apyvartą taikomos nuolaidos ar premijos absoliučiais skaičiais yra daug didesnės net ir už palankesnius jos konkurentų pasiūlymus. Norėdami pritraukti dominuojančios įmonės kontrahentus arba gauti iš jų pakankamą užsakymų kiekį, minėti konkurentai turėtų pasiūlyti jiems daug didesnes nuolaidas ar premijas. <...> 86. Dominuojančios įmonės taikomos nuolaidų ar premijų sistemos ekonominio pagrįstumo vertinimas atliekamas atsižvelgiant į visas konkretaus atvejo aplinkybes. Reikia nustatyti, ar konkurentų eliminavimo poveikį, kurį turi tokia sistema ir kuris yra nepalankus konkurencijai, gali kompensuoti ar viršyti efektyvumo nauda, kuri suteikiama vartotojams. Jei konkurentus eliminuojantis sistemos poveikis neturi ryšio su nauda rinkai ir vartotojams arba jei šis poveikis viršija tai, kas būtina tokiai naudai pasiekti, minėta sistema turi būti vertinama kaip piktnaudžiavimas.

1983 m. lapkričio 19 d. Sprendimas Michelin prieš Komisiją, 322/81, Rink. p. 3461, 75 p. 1983 m. lapkričio 9 d. Teisingumo Teismo sprendimas Nederlandsche Banden-Industrie-Michelin prieš Komisiją, 322/81, Rink. p. 3461, 82 p. 200 201


2007 m. kovo 15 d. Teisingumo Teismo (trečioji kolegija) sprendimas British Airways plc prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla C-95/04 P, Rink., 2007, p. I-02331) Konkurencija – Piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi – Kryžminis subsidijavimas <...> 113. <...> SFMI-Chronopost savo kainas su konkurentų kainomis sulygino apie 1991 metus. Tokiomis aplinkybėmis reikia atmesti ieškovių argumentą, jog vien tai, kad įstatymų nustatytą monopoliją turinti La Poste teikė neteisėtą kryžminį subsidijavimą konkuruojančiai veiklai, savaime yra piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi. 114. Vien tai, kad tam tikrai įmonei yra suteikta išimtinė teisė, siekiant užtikrinti, kad ši teiktų bendros ekonominės svarbos paslaugą, neprieštarauja tam, kad ši įmonė turėtų naudos iš tik jai priskirtos veiklos, ir netrukdo tam, kad ji išplėstų savo veiklą į sritis, kurios nėra tik jai priskirtos202. 115. Įgijus įmonės akcijų (ir atitinkamai suteikus kryžminį subsidijavimą) sunkumų Bendrijos konkurencijos normų atžvilgiu gali kilti tuo atveju, kai lėšos, kurias naudoja monopoliją turinti įmonė, atsiranda dėl pernelyg didelių ar diskriminacinių kainų arba dėl kitokio piktnaudžiavimo tik jai priskirtoje rinkoje. 116. Teismų praktika nerodo, kad kryžminis subsidijavimas pats savaime yra piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi, neatsižvelgiant į tai, kokia yra politika tik vienai įmonei priskirtame sektoriuje ir konkurencijai atvirame sektoriuje. Nors La Poste teikė paslaugas SFMI-Chronopost pernelyg mažomis kainomis, šis elgesys nebūtinai yra kliūtis konkurentams, pirmiausia jei, kaip teigia ieškovės, SFMI-Chronopost šias subsidijas naudojo tam, kad gautų labai didelį pelną arba mokėtų didelius dividendus. Priešingai nei teigia ieškovės, tai, kad savos kainos yra sulyginamos su konkurentų kainomis ir gaunamas labai didelis pelnas, nėra prieš konkurentus naudotinas „ginklas“, nes tai, kad įmonė gauna tokį pelną, neturi įtakos klientui renkantis paslaugų teikėją. Taigi Komisija galėjo nuspręsti, kad nurodytas pažeidimas buvo nutrauktas, kai SFMI-Chronopost sulygino, remiantis pačių ieškovių žodžiais, savo kainas su savo konkurentų taikomomis kainomis. 2007 m. rugsėjo 12 d. Pirmosios instancijos teismo (antroji kolegija) sprendimas Union française de l’express (UFEX) ir kt. prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla T-60/05, Rink., 2007, p. II-03397) Autorių teisės – Autorių teisių administravimo organizacija, turinti faktinį monopolį – Mokesčio už muzikos kūrinių transliavimą per televiziją rinkimas <...> 41. <...> EB 82 straipsnis [dabar SESV 102 straipsnis] turi būti aiškinamas taip, kad autorių teisių kolektyvinio administravimo organizacija, didelėje bendrosios rinkos dalyje užimanti dominuojančią padėtį, nepiktnaudžiauja šia padėtimi, kai už autorių teisių saugomų muzikos kūrinių transliavimą per televiziją ji privatiems televizijos kanalams taiko autorinio atlyginimo tarifus, pagal kuriuos atlyginimas sudaro dalį šių kanalų pajamų, su sąlyga, kad ši dalis iš esmės proporcinga faktiškai transliuotų arba galėtų būti transliuotų autorių teisių saugomų muzikos kūrinių kiekiui, nebent kitas būdas sudarytų sąlygas tiksliau nustatyti ir suskaičiuoti, kiek šie kūriniai naudojami, ir jų auditoriją, neproporcingai nepadidinant išlaidų, susijusių su sutarčių administravimu ir šių kūrinių naudojimo stebėjimu. <...> 44. Reikia ištirti, ar skirtingai nei SVT skaičiuodama Kanal 5 ir TV 4 mokėtiną autorinį atlyginimą už saugomų muzikos kūrinių transliavimą STIM jų atžvilgiu taikė nevienodas sąlygas 2002 m. kovo 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas UPS Europe prieš Komisiją, T-175/99, Rink. p. II-1915, 51 p. 202


lygiaverčiams sandoriams ir, ar dėl to šios televizijos kanalai atsiduria konkurencijos atžvilgiu nepalankesnėje padėtyje. 45. <...> priešingai nei Kanal 5 ar TV 4, SVT negauna pajamų nei iš reklamos, nei iš abonentinio mokesčio ir kad SVT mokėtinas mokestis renkamas neatsižvelgiant į realiai transliuotų autorių teisių saugomų muzikos kūrinių kiekį. 46. <...> taip pat reikia patikrinti, ar Kanal 5 ir TV 4 ar bent viena iš šių bendrovių konkuruoja su SVT toje pačioje rinkoje. 47. Galiausiai siekdamas nustatyti, ar tai, kad autorių teisių kolektyvinio administravimo organizacija autorinį atlyginimą už saugomų muzikos kūrinių transliavimą skirtingai skaičiuoja privatiems televizijos kanalams ir viešųjų paslaugų bendrovėms, yra piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi pagal EB 82 straipsnį, šis teismas turės ištirti, ar tokia praktika gali būti objektyviai pateisinama. Toks pateisinimas, be kita ko, gali būti susijęs su viešųjų paslaugų bendrovių misija ir jų finansavimo tvarka. 48. <...> EB 82 straipsnis turi būti aiškinamas taip, jog skirtingai skaičiuodama autorinį atlyginimą už autorių teisių saugomų muzikos kūrinių transliavimą privatiems televizijos kanalams ir viešųjų paslaugų bendrovėms, autorių teisių kolektyvinio administravimo organizacija gali piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi šio straipsnio prasme, jei šioms bendrovėms taiko nevienodas sąlygas lygiaverčiams sandoriams ir dėl to jos patenka į konkurencijos atžvilgiu nepalankią padėtį, nebent tokia praktika gali būti objektyviai pateisinama. 2008 m. gruodžio 11 d. Teisingumo Teismo (ketvirtoji kolegija) sprendimas Kanal 5 Ltd ir TV 4 AB prieš Föreningen Svenska Tonsättares Internationella Musikbyrå (STIM) upa (byla C-52/07, Rink., 2008, p. I-09275) Piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi – Didelės spartos interneto prieigos paslaugų rinka – „Grobuoniškos“ kainos – Nuostolių padengimas <...> 110. Priešingai nei teigia apeliantė, iš Teisingumo Teismo praktikos neišplaukia, kad siekiant įrodyti kainų politikos piktnaudžiaujamąjį pobūdį būtina įrodyti, kad dominuojančią padėtį užimanti įmonė gali padengti nuostolius, kuriuos ji patyrė taikydama mažesnės kainas nei tam tikros sąnaudos. Konkrečiai kalbant, Teisingumo Teismas pasinaudojo proga atmesti tokio įrodymo būtinybę tomis aplinkybėmis, kai buvo galima daryti prielaidą apie nagrinėjamos įmonės ketinimą pašalinti konkurentus, nes ji taikė kainas, kurios buvo mažesnės nei kintamųjų sąnaudų vidurkis203. 111. Toks aiškinimas nedraudžia Komisijai laikyti tokios galimybės padengti nuostolius svarbiu veiksniu vertinant, ar nagrinėjama praktika yra piktnaudžiavimas, nes, ja remiantis, tuo atveju, kai taikomos kainos, kurios yra mažesnės nei kintamųjų sąnaudų vidurkis, galima atmesti kitus ekonominius pagrindimus nei konkurento pašalinimas, arba tuo atveju, kai taikomos kainos, kurios yra mažesnės nei bendrųjų sąnaudų vidurkis, bet didesnės nei kintamųjų sąnaudų vidurkis, įrodyti, kad egzistuoja konkurento pašalinimo planas. 112. Tai, jog nėra jokios galimybės padengti nuostolius, nepakanka, kad būtų galima atmesti galimybę, jog nagrinėjama įmonė vėliau sustiprins savo dominuojančią padėtį, ypač iš rinkos pasitraukus vienam ar keliems jos konkurentams, o rinkoje egzistuojanti konkurencija, kuri kaip tik dėl nagrinėjamos įmonės jau buvo susilpnėjusi, dar labiau susilpnės, o vartotojai, sumažėjus pasirinkimo galimybėms, patirs žalą. 203

1996 m. lapkričio 14 d. Sprendimas Tetra Pak prieš Komisiją (C-333/94 P, Rink. p. I-5951, 44 p.


2009 m. balanžio 2 d. Teisingumo Teismo (pirmoji kolegija) sprendimas France Télécom SA prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla C-202/07 P, Rink., 2009, p. I-02369) Konkurencija – Piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi – Nuolaidų sistemos taikymas <...> 297. Nuolaidų sistema, kuri turi galimybes ribojantį poveikį rinkai, laikoma prieštaraujančia EB 82 straipsniui [dabar SESV 102 straipsnis], jei ją taiko dominuojančią padėtį užimanti įmonė. <...> nuolaida, susieta su pirkimo tikslų įvykdymu, pažeidžia EB 82 straipsnį204. 298. Kiekybinės nuolaidų sistemos, susijusios išskirtinai su iš dominuojančią padėtį užimančios įmonės nupirktu kiekiu, paprastai laikomos nedarančiomis galimybes ribojančio poveikio, kurį draudžia EB 82 straipsnis. Jei tiekiamo kiekio padidėjimas pasireiškia žemesne kaina tiekėjui, jis iš esmės turi teisę suteikti klientui nuolaidą pasiūlydamas palankesnę kainą. Taigi laikoma, kad nuolaidos už kiekį atspindi dominuojančią padėtį užimančios įmonės pelną dėl efektyvumo ir masto ekonomijos. 299. Taigi darytina išvada, kad nuolaidų sistema, kai nuolaida didėja atsižvelgiant į nupirktą kiekį, neprieštarauja EB 82 straipsniui, išskyrus atvejus, kai nuolaidos suteikimo kriterijai ir būdai atskleidžia, kad sistema grindžiama ne ekonomiškai pagrįstu atlygiu, bet ja, kaip, pavyzdžiui, nuolaida už lojalumą ir pasiektą tikslą, siekiama sudaryti kliūčių klientams apsirūpinti reikiamais produktais iš konkuruojančių gamintojų. 300. Siekiant nustatyti galimą piktnaudžiavimą kiekybine nuolaidų sistema, reikia įvertinti visas aplinkybes ir, be kita ko, nuolaidų suteikimo kriterijus ir būdus bei išnagrinėti, ar nuolaidomis siekiama, suteikiant pranašumą, kuris nepagrįstas jokia jį pateisinančia ekonomine paslauga, iš pirkėjo atimti arba apriboti jo galimybę rinktis tiekimo šaltinius, neleisti į rinką patekti konkurentams, prekybos partneriams taikyti nevienodas sąlygas už vienodas paslaugas arba sustiprinti dominuojančią padėtį iškraipant konkurenciją205. <...> 337. Iš tikrųjų, pirma, nuolaidos už ribinį kiekį tonomis turi šalinamąjį poveikį, nes nuolaidomis už lojalumą, kurios suteikiamos mainais už kliento įsipareigojimą išimtinai arba beveik išimtinai įsigyti produkciją iš dominuojančią padėtį užimančios įmonės, gali būti sudaromos kliūtys, suteikiant finansinių paskatų, klientams pirkti produkciją iš konkuruojančių tiekėjų. Taigi užkirtus kelią į rinką patekti konkurentams, tokie ieškovės veiksmai galėjo turėti įtakos prekybai ir konkurencijai bendrojoje rinkoje. 2010 m. birželio 25 d. Bendrojo Teismo (šeštoji kolegija) sprendimas Imperial Chemical Industries Ltd prieš Europos Komisiją (byla T-66/01, Rink., 2010, p. II-02631) Konkurencija – Piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi – Piktnaudžiavimas procedūromis, susijusiomis su vaistų papildomos apsaugos liudijimais ir leidimo pateikti vaistus rinkai procedūromis – Klaidinanti informacija <...> 355. Klaidinančios informacijos pateikimas valdžios institucijoms, dėl kurios jos gali būti suklaidintos ir taip sudaryta galimybė suteikti išimtinę teisę, kuri įmonei nepriklauso arba priklauso, bet trumpesnį laikotarpį, yra veiksmai, neturintys nieko bendro su konkuravimu pranašumais, galinčiu itin riboti konkurenciją. Šitoks elgesys nesuderinamas su dominuojančią padėtį užimančiai 1983 m. lapkričio 9 d. Teisingumo Teismo sprendimas Nederlandsche Banden-Industrie-Michelin prieš Komisiją, 322/81, Rink. p. 3461, 57 p. 205 1979 m. vasario 13 d. Teisingumo Teismo sprendimas Hoffmann-La Roche prieš Komisiją, 85/76, Rink. p. 461, 90 p. 204


įmonei tenkančia ypatinga atsakomybe, imantis veiksmų, neturinčių nieko bendro su konkuravimu pranašumais, nekliudyti tikrai, neiškreiptai konkurencijai bendrojoje rinkoje. 356. <...> klaidinantį valdžios institucijoms pateiktos informacijos pobūdį reikia vertinti remiantis objektyviais veiksniais ir kad piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi konstatavimui nereikia įrodyti tyčinio dominuojančią padėtį užimančios įmonės elgesio pobūdžio ir nesąžiningumo. 357. Reikia pažymėti, kad tai, ar informacija, pateikta valdžios institucijoms siekiant neteisėtai įgyti išimtinių teisių, yra klaidinanti, reikia vertinti in concreto, ir šis vertinimas priklauso nuo konkrečių kiekvienos bylos aplinkybių. Visų pirma reikia patikrinti, ar, atsižvelgiant į nagrinėjamų veiksmų įgyvendinimo kontekstą, dėl jų valdžios institucijos nepagrįstai sudarė normines kliūtis konkurencijai, pavyzdžiui, neteisėtai suteikusios dominuojančiai įmonei išimtines teises. Šiuo atžvilgiu, kaip teigia Komisija, ribota valdžios institucijų diskrecija ar jų pareigos patikrinti informacijos tikslumą ar tikrumą nebuvimas gali būti svarbūs veiksniai, į kuriuos reikia atsižvelgti, nustatant, ar nagrinėjami veiksmai gali sudaryti normines kliūtis konkurencijai. 358. Be to, jeigu išimtinė teisė neteisėtai suteikiama dominuojančią padėtį užimančiai įmonei dėl jos klaidos bendraujant su valdžios institucijomis, dėl šiai įmonei tenkančios ypatingos atsakomybės imantis veiksmų, neturinčių nieko bendro su konkuravimu pranašumais, nekliudyti tikrai, neiškreiptai konkurencijai bendrojoje rinkoje, ji privalo bent jau pranešti valdžios institucijoms apie tai, kad jos galėtų šiuos trūkumus ištaisyti. <...> 361. <...> tai, jog dominuojančią padėtį užimanti įmonė patentų biurams pateikė objektyviai klaidinančią informaciją, privertusią šiuos biurus išduoti šiai įmonei PAL, į kuriuos ji neturėjo teisės ar į kuriuos turėjo trumpiau galiojančią teisę, ir dėl to buvo apribota arba pašalinta konkurencija, reiškė piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi. Tai, ar ši informacija buvo objektyviai klaidinanti, reikia įvertinti, atsižvelgiant į konkrečias kiekvieno atvejo aplinkybes ir kontekstą. Šioje byloje Komisijos šiuo atžvilgiu atliktas faktinis vertinimas yra antrojo ieškinio pagrindo dalykas. 2010 m. liepos 1 d. Bendrojo Teismo (šeštoji išplėstinė kolegija) sprendimas AstraZeneca AB ir AstraZeneca plc prieš Europos Komisiją (byla T-321/05, Rink., 2010, p. II-02805) Konkurencija – Piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi – Konkurentų išstūmimo iš rinkos strategijos dalimi esančios išimtinės sutartys ir įpareigojimus dėl kiekio nustatančios sutartys <...> 59. <...> norint pripažinti piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi pagal EB 82 straipsnį [dabar SESV 102 straipsnis], nebūtina, kad dominuojančią padėtį užimančios įmonės veiksmai saistytų pirkėjus oficialia prievole. Pakanka to, kad šiais veiksmai klientai būtų skatinami neieškoti konkuruojančių tiekėjų ir pirkti visas arba beveik visas jų poreikiams tenkinti reikalingas prekes tik iš tos įmonės. <...> 61. Galiausiai dėl sutarčių tarp ieškovių ir centrinių biurų, kaip antai Superunie ir ICA/Hakon, reikia pažymėti, kad, pirma, ieškovės neginčijo, jog šios sutartys buvo privalomos jas pasirašiusiems centriniams biurams, ir, antra, klausimas, ar jie darė įtaką savo grupės nariams pirkėjams, nepriklauso nuo oficialaus tyrimo. 62. <...> kai sutartos sąlygos priklauso nuo centrinio biuro bendrai nupirkto atitinkamo kiekio, sudarius tokio tipo sutartis neišvengiamai grupės nariai yra skatinami pirkti, kad būtų pasiektas nustatytas tikslas.


<...> 297. Nagrinėjamu atveju, priešingai nei tvirtina ieškovės, Komisija ginčijamame sprendime sutartis dėl individualių įpareigojimų dėl kiekio išnagrinėjo ne tik visiškai formaliai teisiniu požiūriu, bet ir atsižvelgdama į konkrečią ekonominę situaciją, kuriai esant buvo sudarytos šios sutartys. Tuo remdamasi Komisija ginčijamame sprendime nusprendė, kad aptariamos sutartys galėjo pašalinti konkurentus. 298. Iš tikrųjų individualūs įpareigojimai dėl kiekio, kurie de facto susieja ir (arba) skatina pirkėją išimtinai tik iš dominuojančios įmonės pirkti visą arba didžiąją dalį joms reikalingos produkcijos ir kurie negrindžiami ekonomine priemone, pagrindžiančia tokį įsipareigojimą ar palankesnes sąlygas, bet jais siekiama iš pirkėjo atimti arba labai apriboti jo galimybę pasirinkti tiekimo šaltinius ir užkirsti kelią kitiems gamintojams patekti į rinką, net pripažinus, kad jie teisiškai neįpareigoja pardavėjo, yra piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi EB 82 straipsnio prasme206. 2010 m. rugsėjo 9 d. Bendrojo Teismo (penktoji kolegija) sprendimas Tomra Systems ASA ir kt. prieš Europos Komisiją (byla T-155/06, Rink., 2010, p. II-04361) Konkurencija – EB 82 straipsnis – Abonentams teikiamų prieigos paslaugų mažmeninė kaina – Dominuojančios įmonės taikomos kainos – Kainų spaudimo apskaičiavimas <...> 172. Dėl apeliantės taikytų kainų nesąžiningumo reikia pažymėti, kad EB 82 straipsnio [dabar SESV 102 straipsnis] antros pastraipos a punkte aiškiai draudžiama dominuojančiai įmonei tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyti nesąžiningas kainas. <...> 177. Iš to matyti, kad EB 82 straipsniu draudžiama dominuojančiai įmonei taikyti kainas, kurios turėtų tokių pat produktyvių jos esamų ar potencialių konkurentų išstūmimo iš rinkos poveikį, t. y kainas, dėl kurių konkurentams būtų sunku ar netgi neįmanoma patekti į rinką ir kurios atimtų kontrahentų tiekimo šaltinių ir prekybos partnerių pasirinkimo galimybes arba netgi jas apribotų, taip sustiprinant savo dominuojančią padėtį, pasitelkiant priemones, kurios skiriasi nuo įprastos konkurencijos priemonių. Atsižvelgiant į tai, jokia kainų konkurencija negali būti laikoma teisėta207. <...> 180. EB 82 straipsniu visų pirma siekiama neiškraipyta konkurencija apsaugoti vartotojus208. 181. Vis dėlto aplinkybė, kad apeliantė turėjo padidinti savo abonentams teikiamų prieigos paslaugų mažmenines kainas, kad išvengtų tokių pat kaip ji produktyvių konkurentų kainų spaudimo, negali paneigti Bendrojo Teismo šiuo atveju konstatuojant piktnaudžiavimą EB 82 straipsnio prasme pasirinkto kriterijaus tinkamumo. 182. Iš tikrųjų minėtas kainų spaudimas, susilpnindamas abonentams teikiamų prieigos paslaugų rinkoje egzistuojančią konkurenciją, kuri kaip tik dėl apeliantės jau buvo susilpnėjusi, ir sustiprindamas apeliantės turimą dominuojančią padėtį šioje rinkoje, daro žalą vartotojams, nes yra apribojamos jų pasirinkimo galimybės ir ilgainiui nemažinamos mažmeninės kainos, kaip tai būtų įmanoma, jei minėtoje rinkoje konkuruotų tokie pat produktyvūs konkurentai. 183. <...> toks kainų spaudimas, atsižvelgiant į tai, kad jis gali turėti tokią kaip apeliantė produktyvių konkurentų išstūmimo iš rinkos poveikį, jau pats savaime gali būti pripažintas piktnaudžiavimu EB 82 straipsnio prasme. Todėl Bendrasis Teismas neprivalėjo dar įrodyti, kad prieigos prie vietinės 2003 m. spalio 23 d. Bendrojo Teismo sprendimas Van den Bergh Foods prieš Komisiją, T-65/98, Rink. p. II-4653, 84, 160 p. 207 1983 m. lapkričio 9 d. Sprendimas Nederlandsche Banden-Industrie-Michelin prieš Komisiją, 322/81, Rink. p. 3461, 73 p. 208 2008 m. rugsėjo 16 d. Sprendimas Sot. Lélos kai Sia, C-468/06–C-478/06, Rink. p. I-7139, 68 p. 206


linijos tarpinių paslaugų didmeninės kainos ar abonentams teikiamų prieigos paslaugų mažmeninės kainos buvo nesąžiningos dėl savo per didelio ar grobuoniško pobūdžio. 2010 m. spalio 14 d. Teisingumo Teismo (antroji kolegija) sprendimas Deutsche Telekom AG prieš Europos Komisiją (byla C-280/08 P, Rink., 2010, p. I-09555) Dominuojančią padėtį užimanti pašto įmonė, turinti universaliosios paslaugos pareigą, kiek tai susiję su tam tikro adresuoto pašto platinimu – Diskriminacija pagal kainas – Mažos ir selektyvios kainos – Realus arba tikėtinas konkurento išstūmimas – Poveikis konkurencijai ir dėl to vartotojams <...> 31. Šiuo atveju iš bylos medžiagos matyti, kad, siekdamos palyginti kainą ir sąnaudas, Danijos konkurencijos institucijos rėmėsi ne „kintamųjų sąnaudų“ sąvoka, o kita sąvoka, t. y. ta, kurią Danijos institucijos pavadino „ribinėmis sąnaudomis“. Šiuo atžvilgiu būtent iš Danijos vyriausybės rašytinių pastabų ir iš jos raštu pateiktų atsakymų į Teisingumo Teismo užduotus klausimus matyti, kad minėtos institucijos „ribines sąnaudas“ apibrėžė kaip „sąnaudas, kurios turėtų išnykti greitu arba ganėtinai greitu laiku (laikotarpiu nuo trejų iki penkerių metų), jei Post Danmark nutrauktų neadresuoto pašto platinimo veiklą“. Be to, ši vyriausybė nurodė: savo ruožtu „vidutinės bendrosios sąnaudos“ apibrėžtos kaip „vidutinės ribinės sąnaudos, prie kurių pridėta įvertinus nustatyta Post Danmark bendrųjų sąnaudų, susijusių su kitokia nei universaliosios paslaugos pareigai priskiriama veikla, dalis“. <...> 44. <...> EB 82 straipsnis [dabar SESV 102 straipsnis] turi būti aiškinamas taip, kad mažų kainų politika, kurią dominuojančią padėtį užimanti įmonė taikė tam tikriems buvusiems konkurento svarbiems klientams, negali būti laikoma piktnaudžiavimu siekiant išstumti konkurentą vien dėl to, kad tokios įmonės vienam iš tokių klientų taikoma kaina yra mažesnė nei atitinkamai veiklai priskiriamos vidutinės bendrosios sąnaudos, tačiau viršija jai tenkančias vidutines ribines sąnaudas, kokios įvertintos pagrindinės bylos procese. Siekiant įvertinti, ar tokiomis aplinkybėmis, kokios yra pagrindinėje byloje, egzistuoja antikonkurencinis poveikis, reikia išnagrinėti, ar tokia kainų politika, nesant objektyvaus pateisinimo, lemia realų ar tikėtiną šio konkurento išstūmimą, dėl kurio iškraipoma konkurencija ir dėl to kenkiama vartotojų interesams. 2012 m. kovo 27 d. Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) sprendimas Post Danmark A/S prieš Konkurrencerådet (byla C-209/10, Rink., p.) Konkurencija - Dominuojanti padėtis - Piktnaudžiavimas – Atsisakymas tiekti <...> 74. <...> sąlygos, reikalingos nesąžiningo atsisakymo tiekti buvimui pripažinti, taip pat būtinai turi būti taikomos vertinant, ar elgesys, kai paslaugos teikiamos ar prekės parduodamos nepalankiomis sąlygomis arba tokiomis, kuriomis pirkėjas gali būti nesuinteresuotas, sudaro piktnaudžiavimą. Pats toks elgesys gali būti atskira piktnaudžiavimo forma, skirtinga nuo atsisakymo tiekti209. 75. Priešingas aiškinimas reikštų reikalavimą, kad norint bet kokį dominuojančios įmonės elgesį, susijusį su jos komercinėmis sąlygomis, pripažinti piktnaudžiavimu, visuomet turi būti tenkinamos sąlygos, kurių reikia atsisakymui sudaryti sutartį pripažinti, o tai netinkamai sumažintų praktinį EB 82 straipsnio [dabar SESV 102 straipsnis] veiksmingumą.

209

2011 m. vasario 17 d. Teisingumo Teismo sprendimas TeliaSonera, C-52/09, 55-56 p.


2012 m. kovo 29 d. Bendrojo Teismo (aštuntoji kolegija) sprendimas Ispanijos Karalystė prieš Europos Komisiją (byla T-398/07, Rink., p.) 8.3.5.2. 8.3.6. Poveikis valstybių narių tarpusavio prekybai

Turinys

Konkurencija - Karteliai - Dominuojanti padėtis - Poveikis prekybai tarp valstybių narių Susitarimas dėl nacionalinių rinkų Bendrijoje paskirstymo <...> 89. <...> EB 81 ir 82 straipsniuose [dabar SESV 101 ir 102 straipsniai] nurodytos sąlygos dėl poveikio prekybai tarp valstybių narių aiškinimo ir taikymo atskaitos taškas turi būti šios sąlygos tikslas, t. y. konkurencijos reglamentavimo srityje Bendrijos teisės sritį apibrėžti valstybių narių srities atžvilgiu. Taip į Bendrijos teisės taikymo sritį patenka visi karteliai ir veiksmai, kurie gali paveikti laisvą prekybą tarp valstybių narių, trukdant vieningos rinkos tarp valstybių narių tikslų įgyvendinimui, ypač padalijant nacionalines rinkas arba pakeičiant konkurencijos sąlygas bendrojoje rinkoje210. 90. Kad būtų daromas poveikis prekybai tarp valstybių narių, įmonių susitarimai, sprendimai ar veiksmai, atsižvelgiant į objektyvių faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, turi leisti pakankamai tiksliai numatyti, kad jie gali tiesiogiai ar netiesiogiai, realiai ar potencialiai daryti poveikį prekybai tarp valstybių narių ir kliudyti kurti vieningą valstybių narių rinką. Be to, šis poveikis neturi būti nedidelis211. 91. <...> nacionalinių rinkų Bendrijoje pasidalijimas gali labai stipriai paveikti tarp valstybių narių vykstančią prekybą212. 2007 m. sausio 25 d. Teisingumo Teismo (pirmoji kolegija) sprendimas Dalmine SpA prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla C-407/04 P, Rink., 2007, p. I-00829) 8.4. Konkurencijos taisyklių įgyvendinimas 8.4.1. Europos Komisijos ir valstybių narių valdžios institucijų įgaliojimų pasidalijimas Turinys Konkurencija – Sprendimas dėl patikrinimo – Lojalus bendradarbiavimas su nacionaliniais teismais – Lojalus bendradarbiavimas su nacionalinėmis konkurencijos institucijomis – <...> 47. Iš EB 10 straipsnio [dabar ES sutarties 4 straipsnio 3 dalis] išplaukiančios lojalaus bendradarbiavimo pareigos, tenkančios Komisijai santykiuose su valstybėmis narėmis 213 , įgyvendinimo sąlygos, kalbant apie santykius, susiklostančius Komisijai atliekant patikrinimus, siekiant nustatyti EB 81 ir EB 82 straipsnių [dabar SESV 101 ir 102 straipsniai] pažeidimus, buvo patikslintos Reglamento Nr. 1/2003 214 20 straipsnyje, kuris nustato sąlygas, kuriomis Komisija, 1979 m. gegužės 31 d. Sprendimas Hugin prieš Komisiją, 22/78, Rink. p. 1869, 17 p.; 2001 m. spalio 25 d. Sprendimas Ambulanz Glöckner, C-475/99, Rink. p. I-8089, 47 p. 211 1998 m. balandžio 28 d. Sprendimas Javico, C-306/96, Rink. p. I-1983, 16 p.; 1999 m. sausio 21 d. Sprendimas Bagnasco ir kt., C-215/96 ir C-216/96, Rink. p. I-135, 47 p. 212 2001 m. spalio 25 d. Sprendimas Ambulanz Glöckner, C-475/99, Rink. p. I-8089, 48-48 p. 213 1983 m. vasario 10 d. Teisingumo Teismo sprendimas Liuksemburgas prieš Parlamentą, 230/81, Rink. p. 255, 37 p.; 1990 m. liepos 13 d. Teisingumo Teismo nutartis Zwartveld ir kt., C-2/88 IMM, Rink. p. I-3365, 17 p. 214 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo (OL 2004 m. specialusis leidimas, 8 skyrius, 2 tomas, p. 205 – 229) 210


nacionalinės konkurencijos institucijos ir nacionalinės teisminės institucijos turi bendradarbiauti, jei Komisija nusprendė atlikti patikrinimą pagal šį reglamentą. <...> 51. Nors tik Bendrijos teismai yra kompetentingi tikrinti sprendimo, kurį Komisija priėmė remdamasi Reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnio 4 dalimi, teisėtumą, kaip tai, be kita ko, išplaukia iš šio straipsnio 8 dalies pabaigos, tačiau tik nacionalinis teismas, kurio prašoma leidimo taikyti prievartos priemones pagal Reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnio 7 dalį, kuriam gali padėti Teisingumo Teismas, jeigu pateikiamas prašymas priimti prejudicinį sprendimą, paliekant nacionalines apskundimo galimybes, turi nustatyti, ar informacija, kurią su šiuo prašymu pateikė Komisija, leidžia jam atlikti Reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnio 8 dalyje pavestą kontrolę ir taip suteikia jam galimybę priimti naudingą sprendimą dėl pateikto prašymo. 52. Nacionalinė teisminė institucija, į kurią buvo kreiptasi pagal Reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnio 7 dalį, remdamasi to paties straipsnio 8 dalimi ir teismų praktika, turi galimybę paprašyti Komisijos pateikti patikslinimus, be kita ko, dėl priežasčių, verčiančių įtarti EB 81 ir EB 82 straipsnių pažeidimą, dėl įtariamo pažeidimo sunkumo ir dėl nagrinėjamos įmonės dalyvavimo pobūdžio. Pirmosios instancijos teismo tikrinimas, kuriame iš esmės galėtų būti prieita prie išvados, kad Komisija nacionaliniam teismui neperdavė pakankamai informacijos, reikštų, kad Pirmosios instancijos teismas iš naujo vertina nacionalinio teismo jau konstatuotą aplinkybę dėl to, ar informacijos pakanka. Tačiau tokiai kontrolei negalima pritarti, nes nacionalinio teismo atliktas vertinimas gali būti tikrinamas tik pasinaudojus nacionalinėje teisėje numatytomis šios institucijos sprendimų apskundimo galimybėmis. 53. Todėl visi ieškovės pateikti argumentai pirmajam ieškinio pagrindui pagrįsti turi būti atmesti kaip netinkami, nes jais ginčijamas ginčijamo sprendimo turinys, o tai suponuotų, jog Pirmosios instancijos teismas turi kelti klausimą dėl ikiteisminio tyrimo teisėjo pagal Reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnio 8 dalį padarytos išvados, jog, siekdama gauti leidimą, prašomą pagal reglamento 20 straipsnio 7 dalį, Komisija jam pateikė pakankamai informacijos. Pirmosios instancijos teismas nėra kompetentingas kontroliuoti kaip nacionalinis teismas, į kurį buvo kreiptasi pagal šią nuostatą, vykdo užduotį, tenkančią jam pagal 20 straipsnio 8 dalį. <...> 79. Kalbant apie kompetencijos pasiskirstymo tarp Komisijos ir nacionalinių konkurencijos institucijų, pastebėtina, kad Reglamentas Nr. 1/2003 panaikina ankstesnę centralizuotą sistemą ir, atsižvelgiant į subsidiarumo principą, sukuria platesnį nacionalinių konkurencijos institucijų dalyvavimą, suteikdamas joms, siekiant šio tikslo, teisę įgyvendinti Bendrijos konkurencijos teisę. Vis dėlto, reglamento struktūra paremta glaudžiu bendradarbiavimu, kuris turi vystytis tarp Komisijos ir valstybių narių konkurencijos institucijų tinklo, pavedant Komisijai apibrėžti konkrečias šio bendradarbiavimo sąlygas. <...> Remiantis Reglamentu Nr. 1/2003 ši institucija turi plačią kompetenciją atlikti tyrimus ir bet kuriuo atveju gali priimti sprendimą pradėti procedūrą dėl pažeidimo, kas atitinkamu atveju reiškia, kad valstybių narių konkurencijos institucijos liaujasi nagrinėti analogišką bylą. Taigi ji išlaiko savo vyraujantį vaidmenį tiriant pažeidimus. 80. <...> Reglamento Nr. 1/2003 11 straipsnio 6 dalyje, su sąlyga, kad su atitinkama nacionaline institucija buvo paprasčiausiai pasikonsultuota, numatyta, jog Komisijai paliekama galimybė pradėti procedūrą, siekiant priimti sprendimą, net jei nacionalinė institucija jau nagrinėja bylą. 81. Komisija neišvengiamai turi galėti atlikti tokį patikrinimą, kaip kad buvo nurodyta nagrinėjamu atveju. Sprendimas dėl patikrinimo yra tik paruošiamasis bylos nagrinėjimo iš esmės aktas, kuris nelemia formalios procedūros pradžios Reglamento Nr. 1/2003 11 straipsnio 6 dalies prasme, nes toks sprendimas dėl patikrinimo savaime neparodo Komisijos ketinimo priimti byloje sprendimo iš


esmės215. Be to, Reglamento Nr. 1/2003 24 konstatuojamoji dalis nustato, kad Komisija turėtų būti įgaliota atlikti tokius patikrinimus, kurie būtini siekiant nustatyti EB 82 straipsnio pažeidimus, o šio reglamento 20 straipsnio 1 dalis aiškiai numato, kad Komisija, atlikdama šiuo reglamentu jai skirtas pareigas, gali atlikti visus reikiamus patikrinimus. <...> 88. Galiausiai, šešta, kalbant apie EB 5 straipsnio antroje pastraipoje numatytą subsidiarumo principą, reikia pabrėžti, kad remiantis šia nuostata, Bendrija imasi veiksmų srityse, kurios nepriklauso jos išimtinei kompetencijai, tik tada ir tokia apimtimi, kai siūlomo veiksmo tikslų valstybės narės negali deramai pasiekti, o Bendrija dėl siūlomo veiksmo masto arba poveikio gali juos pasiekti geriau. 89. Reglamente Nr. 1/2003 esančia nuoroda į subsidiarumo principą tik pasakoma, kad Reglamentas Nr. 1/2003 atitinka šį principą. Be to, prie EB sutarties pridėto protokolo dėl subsidiarumo ir proporcingumo principų taikymo 3 pastraipoje patikslinama, kad subsidiarumo principas neleidžia abejoti įgaliojimais, kuriuos ši sutartis suteikia Europos Bendrijai,. Taigi dėl šio principo negalima abejoti EB sutarties Komisijai suteikiamais įgaliojimais, tarp kurių yra konkurencijos taisyklių taikymas ir visų pirma teisė atlikti patikrinimus siekiant įvertinti faktinį įtariamų pažeidimų buvimą. Be to, ir, kaip jau buvo nustatyta, nagrinėjamas Komisijos teisės aktas bet kuriuo atveju yra preliminarus veiksmas, formaliai nepradedantis procedūros Reglamento Nr. 1/2003 11 straipsnio 6 dalies prasme. Taigi ginčijamo sprendimo priėmimas neatėmė iš Konkurencijos tarybos teisės nagrinėti bylą. Taigi nebuvo įrodyta, kad buvo pažeistas subsidiarumo principas. 2007 m. kovo 8 d. Pirmosios instancijos teismo (ketvirtoji kolegija) sprendimas France Télécom SA prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla T-339/04, Rink., 2007, p. II-00521) Konkurencija – Sprendimas dėl patikrinimo – Lojalus bendradarbiavimas su nacionaliniais teismais <...> 123. Nors tik Bendrijos teismai yra kompetentingi tikrinti sprendimo, kurį Komisija priėmė remdamasi Reglamento Nr. 1/2003216 20 straipsnio 4 dalimi, teisėtumą, kaip tai, be kita ko, išplaukia iš šio straipsnio 8 dalies pabaigos, tačiau tik nacionalinis teismas, kurio prašoma leidimo taikyti prievartos priemones pagal Reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnio 7 dalį ir kuriam gali padėti Teisingumo Teismas, jeigu pateikiamas prašymas priimti prejudicinį sprendimą, paliekant nacionalines apskundimo galimybes, turi nustatyti, ar informacija, kurią su šiuo prašymu pateikė Komisija, leidžia jam atlikti Reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnio 8 dalyje pavestą kontrolę ir taip suteikia galimybę priimti naudingą sprendimą dėl pateikto prašymo. 124. Nacionalinė teisminė institucija, į kurią buvo kreiptasi pagal Reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnio 7 dalį, remdamasis to paties straipsnio 8 dalimi ir teismų praktika, turi galimybę paprašyti Komisijos pateikti patikslinimus, be kita ko, dėl priežasčių, verčiančių įtarti EB 81 ir EB 82 straipsnių [dabar SESV 101 ir 102 straipsniai] pažeidimą, dėl įtariamo pažeidimo sunkumo ir dėl nagrinėjamos įmonės dalyvavimo pobūdžio. Pirmosios instancijos teismo tikrinimas, kurio metu iš esmės galėtų būti prieita prie išvados, kad Komisija nacionaliniam teismui neperdavė pakankamai informacijos, reikštų, kad Pirmosios instancijos teismas iš naujo vertina nacionalinio teismo jau konstatuotą aplinkybę dėl to, ar informacijos pakanka. Tačiau tokiai kontrolei negalima pritarti, nes

215

1973 m. vasario 6 d. Teisingumo Teismo sprendimas Brasserie de Haecht, 48/72, Rink. p. 77, 16 p. 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo (OL 2004 m. specialusis leidimas, 8 skyrius, 2 tomas, p. 205 – 229) 216


nacionalinio teismo atliktas vertinimas gali būti tikrinamas tik pasinaudojus nacionalinėje teisėje numatytomis šios institucijos sprendimų apskundimo galimybėmis. 125. <...> Pirmosios instancijos teismas nėra kompetentingas kontroliuoti, kaip nacionalinis teismas, į kurį buvo kreiptasi pagal šią nuostatą, vykdo užduotį, tenkančią jam pagal 20 straipsnio 8 dalį. 2007 m. kovo 8 d. Pirmosios instancijos teismo (ketvirtoji kolegija) sprendimas France Télécom SA prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla T-340/04, Rink., 2007, p. II-00573) Konkurencija – Reglamentas (EB) Nr. 1/2003 – 5 straipsnis – Piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi – Valstybių narių konkurencijos institucijų kompetencija konstatuoti, kad nepažeistas SESV 102 straipsnis <...> 22. Pagal reglamento 217 5 straipsnio antrą pastraipą, jeigu valstybių narių konkurencijos institucijos, remdamosi turima informacija, mano, kad uždraudimui keliami reikalavimai netenkinami, jos gali nuspręsti, kad imtis veiksmų nėra pagrindo. 23. Šios nuostatos tekste aiškiai nurodyta, kad tokiu atveju nacionalinė konkurencijos institucija kompetentinga tik priimti sprendimą, kad imtis veiksmų nėra pagrindo. 24. Šį nacionalinių konkurencijos institucijų galių apribojimą patvirtina tai, kad Komisijai suteikta teisė priimti sprendimą, kai SESV 101 ir 102 straipsniai nepažeisti. Pagal reglamento 10 straipsnį Komisija sprendime gali konstatuoti, kad EB 81 ir 82 straipsniai netaikytini. 25. Reglamento keturioliktoje konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad tokį deklaratyvaus pobūdžio sprendimą Komisija gali priimti „išskirtiniais atvejais“. Remiantis šia konstatuojamąja dalimi, tuo siekiama „išaiškinti teisės normas ir užtikrinti nuoseklų jų taikymą visoje [Sąjungoje], ypač kiek tai susiję su naujų rūšių susitarimais ar veiksmais, kurių neapima dabartinė precedentų teisė ir administracinė praktika“. 26. <...> siekiant valstybėse narėse užtikrinti nuoseklų konkurencijos taisyklių taikymą, reglamente nustatytas Komisijos ir nacionalinių konkurencijos institucijų bendradarbiavimo mechanizmas, grindžiamas bendruoju lojalaus bendradarbiavimo principu218. 27. Nacionalinėms konkurencijos institucijoms suteikus teisę priimti sprendimus, kuriais konstatuojama, kad nepažeistas SESV 102 straipsnis, kiltų pavojus reglamente nustatytai bendradarbiavimo sistemai ir būtų pažeista Komisijos kompetencija. 28. Iš tikrųjų toks „neigiamas“ sprendimas dėl esmės keltų grėsmę vienodam SESV 101 ir 102 straipsnių taikymui, o tai yra vienas iš reglamento tikslų, nurodytų jo pirmoje konstatuojamojoje dalyje, nes vėliau dėl tokio sprendimo Komisija negalėtų konstatuoti, kad nagrinėjami veiksmai pažeidžia šias Sąjungos teisės nuostatas. 29. Todėl tiek iš reglamento teksto, tiek iš jo struktūros ir siekiamo tikslo matyti, jog teisė konstatuoti, kad nėra SESV 102 straipsnio pažeidimo, suteikiama Komisijai, nors šis straipsnis taikomas nacionalinės konkurencijos institucijos vykdomoje procedūroje. 30. Todėl reglamento 5 straipsnį reikia aiškinti taip, kad jei nacionalinė konkurencijos institucija, siekdama taikyti SESV 102 straipsnį, nagrinėja, ar tenkinami šiam straipsniui taikyti keliami 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo (OL 2004 m. specialusis leidimas, 8 skyrius, 2 tomas, p. 205 – 229) 218 2009 m. birželio 11 d. Sprendimas X, C-429/07, Rink. p. I-4833, 20 - 21 p. 217


reikalavimai, ir paskui nusprendžia, kad nebuvo piktnaudžiaujama, jai draudžiama priimti sprendimą, kuriuo konstatuojama, kad šis straipsnis nepažeistas. 2011 m. gegužės 3 d. Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) sprendimas Prezes Urzędu Ochrony Konkurencji i Konsumentów prieš Tele2 Polska sp. z o.o., devenue Netia SA. (byla C-375/09, Rink., p.) Konkurencija – Kartelis valstybės narės teritorijoje, prasidėjęs iki tos valstybės įstojimo į Europos Sąjungą – Komisijos ir nacionalinių konkurencijos institucijų kompetencijų atskyrimas – Komisijos ir nacionalinės konkurencijos institucijos sprendimai dėl baudų <...> 92. <...> Komisijai pradėjus procedūrą pagal Reglamento Nr. 1/2003219 III skyrių dėl kartelio atitinkamos valstybės narės konkurencijos institucija pagal Reglamento Nr. 1/2003 11 straipsnio 6 dalį, skaitomą kartu su šio reglamento 3 straipsnio 1 dalimi, nepraranda kompetencijos pagal nacionalinę konkurencijos teisę taikyti sankcijas už antikonkurencinį šio kartelio poveikį, sukeltą tos valstybės narės teritorijoje laikotarpiu iki jos įstojimo į Sąjungą. 2012 m. vasario 14 d. Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) sprendimas Toshiba Corporation ir kiti prieš Úřad pro ochranu hospodářské soutěže (byla C-17/10, Rink., p.) 8.4.1. 8.4.2. Konkurencijos taisyklių taikymo tvarka 8.4.2.1. Bendrieji aspektai Turinys <...> 429. Pagal „inkvizitorinio proceso principą“ Komisija privalo ex officio išsiaiškinti faktines aplinkybes ir atidžiai bei nešališkai išnagrinėti visas konkrečiu atveju svarbias aplinkybes. Be to, pažymėtina, kad Komisija, remdamasi gero administravimo principu, turi savo priemonėmis prisidėti prie reikšmingų faktų ir aplinkybių nustatymo. Kai Bendrijos institucija, vykdydama savo funkcijas, turi atlikti sudėtingus, ypač ekonominio pobūdžio, vertinimus, ji turi didelę diskreciją, kuriai taikoma ribota teisminė kontrolė, nereiškianti, kad Bendrijos teismas gali pakeisti šios institucijos atliktą faktinių aplinkybių vertinimą savuoju. Todėl tokiu atveju Bendrijos teismas nagrinėja tik šios valdžios institucijos išvadą dėl faktinių aplinkybių ir teisinį vertinimą, visų pirma klausimą, ar jos veiksmuose nėra akivaizdžios klaidos, ar nebuvo piktnaudžiaujama įgaliojimais arba ar ši valdžios institucija akivaizdžiai neperžengė savo diskrecijos ribų. 1966 m. liepos 13 d. Teisingumo Teismo sprendimas Établissements Consten S.à.R.L. ir GrundigVerkaufs-GmbH prieš Europos Bendrijų Komisiją (sujungtos bylos 56 ir 58-64, Rink., 1966, p. 00429) <...> 41. Pagal teismų praktiką, kai keletas asmenų gali būti pripažinti asmeniškai atsakingi už vienos ir tos pačios įmonės konkurencijos teisės prasme dalyvavimą darant pažeidimą, jie turi būti pripažinti solidariai atsakingi už minėtą pažeidimą. Be to, iš šių sprendimų matyti, kad už vienos ir tos pačios įmonės dalyvavimą darant pažeidimą asmeniškai ir solidariai atsakingas gali būti pripažintas asmuo, nuo kurio tiesiogiai priklausė ar kuris vadovavo šiai įmonei darant pažeidimą, ir asmuo, kuris realiai kontroliuodamas pirmąjį asmenį ir nuspręsdamas dėl jo elgesio rinkoje netiesiogiai valdė tą pačią įmonę jai darant pažeidimą. Tiek tiesiogiai įmonę pažeidimo laikotarpiu valdęs asmuo, tiek tuo pat metu šią įmonę netiesiogiai valdęs asmuo yra asmeniškai atsakingi. Solidari atsakomybė sumokėti 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo (OL 2004 m. specialusis leidimas, 8 skyrius, 2 tomas, p. 205 – 229) 219


baudas, skirtas už EB 81 straipsnyje [dabar SESV 101 straipsnis] ir EEE susitarimo 53 straipsnyje numatytą pažeidimą, užtikrindama realų minėtų baudų sumokėjimą, leidžia siekti atgrasymo tikslo, kurio iš esmės siekiama pagal konkurencijos teisę, nepažeidžiant vieno iš pagrindinių Sąjungos principo, t. y. ne bis in idem principo, kuris taip pat yra įtvirtintas EŽTK 7 protokolo 4 straipsnyje, draudžiančio to paties konkurencijos teisės pažeidimo atveju bausti įmonę daugiau nei vieną kartą už tuos pačius veiksmus rinkoje, kuriuos padarė teisės subjektai, galintys būti patraukti asmeninėn atsakomybėn. <...> 45. Reikia priminti, kad Reglamento Nr. 1/2003 220 7 straipsnio 1 dalies taikymas gali būti susijęs ne tik su draudimu tęsti tam tikrą veiklą, veiksmus arba išlaikyti padėtį, kurių neteisėtumas buvo konstatuotas, bet ir su draudimu panašiai elgtis ateityje. Tačiau tokie įpareigojimai įmonėms neturi viršyti to, kas yra tinkama ir būtina siekiamam tikslui įgyvendinti. Be to, Komisijos įgaliojimai teikti nurodymus turi būti įgyvendinami atsižvelgiant į konstatuoto pažeidimo pobūdį. <...> 51. Komisija sustiprino ieškovės įsitikinimus, kad jos tarifai neprieštaravo EB 82 straipsniui [dabar SESV 102 straipsnis] ir prisidėjo prie to, kad pažeidimas truko ilgesnį laiką. Taigi į šį laikotarpį visiškai neturėjo būti atsižvelgta nustatant baudos dydį. <...> 64. Bendrijos teismas turi galimybę atsižvelgti į priėmus sprendimą atsiradusias aplinkybes ir visų pirma į veiksmus, kurių nubausta šalis ėmėsi priėmus sprendimą, kuriuo buvo paskirta bauda. 1974 m. kovo 6 d. Teisingumo Teismo sprendimo Istituto Chemioterapico Italiano ir Commercial Solvents prieš Komisiją, 6/73 ir 7/73, Rink. p. 223 <...> 7. nors Europos žmogaus teisių konvencijos (toliau – EŽTK) 6 straipsnio 3 dalies d punkte nurodyta, jog „kiekvienas nusikaltimo padarymu kaltinamas asmuo turi mažiausiai šias teises: <...> pats apklausti kaltinimo liudytojus arba turėti galimybę, kad tie liudytojai būtų apklausti ir kad gynybos liudytojai būtų iškviesti ir apklausti tokiomis pat sąlygomis, kokios taikomos kaltinimo liudytojams“, Komisija negali būti laikoma „teismu“ EŽTK 6 straipsnio prasme. Be to, Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 4 dalyje konkrečiai nurodyta, kad Komisijos sprendimas skirti baudą už Bendrijos konkurencijos teisės pažeidimą nėra baudžiamojo pobūdžio. 8. Komisija privalo per administracinę procedūrą paisyti bendrųjų Bendrijos teisės principų. Tačiau pirmiausia reikia pažymėti, kad nors Komisija gali išklausyti fizinius ir juridinius asmenis, jei mano, kad tai būtina, ji neturi teisės kviesti kaltinimo liudytojų duoti parodymus be jų sutikimo ir, antra, tai, kad Bendrijos konkurencijos teisės nuostatos neįpareigoja Komisijos iškviesti gynybos liudytojus, kai to prašoma, neprieštarauja minėtiems principams. <...> 70. Pagal EB 288 straipsnį [dabar SESV 340 straipsnis] Komisija yra atsakinga už savo pareigūnų padarytus pažeidimus, jei tie pažeidimai buvo padaryti tiesiogiai jiems einant savo pareigas. Todėl nėra svarbu, ar Komisija leido daryti pažeidimą, kai įmonei priskiriami jos darbuotojų padaryti konkurencijos pažeidimai. <...> Nuo to momento, kai nustatomas kartelio egzistavimas, preziumuojama, jog šis kartelis tęsiasi, kol neįrodyta priešingai. <...> 97. Komisijos teisė skirti sankciją pažeidimą padariusiai įmonei apima tik neteisėtus veiksmus asmens, kuris paprastai yra įgaliotas veikti įmonės vardu.

2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo (OL 2004 m. specialusis leidimas, 8 skyrius, 2 tomas, p. 205 – 229) 220


1983 m. birželio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimas Musique diffusion françaiseir kt. prieš Komisiją (byla 100/80–103/80, Rink. p. 1825) Konkurencija – Baudų skyrimas įmonių perėmimo atveju – Asmeninės atsakomybės principas – Nuo tos pačios valdžios institucijos priklausantys subjektai – Nacionalinė teisė, pagal kurią aiškinimo šaltiniu laikoma Bendrijos konkurencijos teisė – Prejudiciniai klausimai – Teisingumo Teismo jurisdikcija <...> 39. Kai įmonė pažeidžia konkurencijos taisykles, ji, remdamasis asmeninės atsakomybės principu, turi atsakyti už šį pažeidimą. 40. Kalbant apie klausimą, kokiomis aplinkybėmis pažeidimo nepadaręs subjektas, vis tiek gali būti nubaustas už šį pažeidimą, pirmiausia reikia konstatuoti, kad taip yra tuomet, kai pažeidimą padaręs subjektas nustojo egzistuoti teisiniu arba ekonominiu požiūriu. Dėl pastarojo atvejo reikia pažymėti, kad įmonei, kuri ir toliau egzistuoja teisiniu požiūriu, tačiau nebevykdo ūkinės veiklos, skirta sankcija gali neturėti atgrasomojo poveikio. 41. Taip pat reikia pažymėti, kad jeigu nebūtų numatyta jokios kitos galimybės skirti sankciją kitam subjektui nei tas, kuris padarė pažeidimą, įmonės galėtų išvengti sankcijų paprasčiausia pakeitusios savo tapatybę restruktūrizacija, perdavimu arba kitomis teisinėmis arba organizacinėmis reformomis. Taip būtų pakenkta tikslui persekioti už konkurencijos taisyklėms prieštaraujančius veiksmus ir, taikant atgrasančias sankcijas, užkirsti kelią jų pasikartojimui. 42. Todėl teisinės ar organizacinės konkurencijos taisykles pažeidusio subjekto reformos nebūtinai lemia, kad sukuriama nauja įmonė, kuri nėra atsakinga už pirmtakės atliktus konkurencijos taisyklėms prieštaraujančius veiksmus, jei ekonominiu požiūriu abu subjektai sutampa. 43. Taigi galimybė skirti sankciją už pažeidimą šiam teisių perėmėjui nėra atmestina vien dėl to, kad šis turi kitą teisinį statusą, kaip yra pagrindinėje byloje, ir veikia kitokiomis sąlygomis nei subjektas, kurio teises jis perėmė. 44. Taip pat nesvarbi aplinkybė, kad sprendimą perkelti veiklą priėmė ne privatūs subjektai, o įstatymų leidėjas privatizavimo tikslais. Valstybės narės valdžios institucijų taikytos įmonės restruktūrizacijos ar reorganizacijos priemonės negali turėti tokių teisinių pasekmių, kurios neigiamai paveiktų praktinį Bendrijos konkurencijos teisės veiksmingumą. 45. Kaip išplaukia iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą bei iš Teisingumo Teismui pateiktų dokumentų, pagrindinėse bylose AAMS ūkinę veiklą su karteliu susijusioje rinkoje tęsė Ente tabacci italiani, tapusi ETI. Tokiomis aplinkybėmis, net jeigu AAMS, kaip ūkio subjektas, tebeegzistavo kitose rinkose, procedūroje dėl cigarečių pardavimo kainos kartelio ETI galėjo būti laikoma AAMS ekonominių teisių perėmėja. 46. Kalbant apie tai, ar toks atvejis, koks nagrinėjamas pagrindinėse bylose, atitinka aplinkybes, kurioms esant ūkio subjektas gali būti nubaustas už kito subjekto padarytą pažeidimą, pirmiausia reikia konstatuoti, jog tai, kad AAMS neturi teisinio subjektiškumo, negali pateisinti sankcijos už jos padarytą pažeidimą paskyrimo jos teisių perėmėjui. 47. Tačiau sankcijos už AAMS padarytą pažeidimą skyrimas ETI gali būti pateisinamas tuo, kad pastaroji ir AAMS valdomos tos pačios valdžios institucijos.


48. Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad kai du subjektai sudaro vieną ekonominį vienetą, aplinkybė, kad pažeidimą padaręs subjektas vis dar egzistuoja, savaime netrukdo nubausti subjektą, kuriam jis perdavė savo ūkinę veiklą. 49. Toks sankcijos skyrimas visų pirma priimtinas tuomet, kai šiuos subjektus kontroliavo tas pats asmuo, ir jie, atsižvelgiant į glaudžius ryšius, juos vienijančius ekonominiu ir organizaciniu aspektu, iš esmės laikėsi tokių pačių komercinių gairių. <...> 52. EB 81 [dabar SESV 101 straipsnis] ir paskesni straipsniai turi būti aiškinami taip, kad kai nuo tos pačios valdžios institucijos priklausančių subjektų veiksmai, kuriais padaromas tas pats konkurencijos taisyklių pažeidimas, buvo atliekami vieno subjekto, paskui juos iki užbaigimo tęsė kitas subjektas, perėmęs pirmojo, nenustojusio egzistuoti, teises, šis antrasis subjektas gali būti nubaustas už visą pažeidimą, jei nustatyta, kad abu subjektai veikė valdomi minėtos institucijos. 2007 m. gruodžio 11 d. Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) sprendimas Autorità Garante della Concorrenza e del Mercato prieš Ente tabacchi italiani - ETI SpA ir kt. ir Philip Morris Products SA ir kiti prieš Autorità Garante della Concorrenza e del Mercato ir kt. (byla C-280/06, Rink., 2007, p. I-10893) Konkurencija – Karteliai – Ispanijos žaliavinio tabako pirkimo ir pirminio perdirbimo rinka – Sprendimas, kuriuo konstatuojamas EB 81 straipsnio pažeidimas – Kainų nustatymas ir rinkos padalijimas – Baudos – Neteisėtų veiksmų inkriminavimas – Maksimali 10 % nuo apyvartos riba – Atgrasomasis poveikis – Vienodas požiūris – Lengvinančios aplinkybės – Bendradarbiavimas <...>133. Reikia pažymėti, kad tais atvejais, kai byloje, kurioje nagrinėjamas kelių atskirų įmonių padarytas pažeidimas, Komisija remdamasi teismų praktika nustato tam tikrą metodą, kad išsiaiškintų, ar reikia taikyti atsakomybę tiek realiai šį pažeidimą padariusioms dukterinėms įmonėms, tiek jų patronuojančioms bendrovėms, ji privalo, išskyrus ypatingas aplinkybes, remtis tais pačiais kriterijais visų įmonių atžvilgiu. Komisija privalo laikytis vienodo požiūrio principo, pagal kurį reikalaujama, kad panašios situacijos nebūtų vertinamos skirtingai, o skirtingos – vienodai, jei toks vertinimas negali būti objektyviai pagrįstas. Reikia konstatuoti, kad Komisija irgi laikosi tokios nuomonės, nes ginčijamo sprendimo 384 konstatuojamojoje dalyje ji pažymi, kad „nors konkrečios aplinkybės, dėl kurių [ji] <…> patronuojančią bendrovę gali pripažinti atsakinga už dukterinės įmonės veiksmus, kiekvienu atveju gali skirtis, nediskriminavimo principas nepažeidžiamas, jeigu atsakomybės principai taikomi nuosekliai. 2011 m. spalio 12 d. Bendrojo Teismo (ketvirtoji kolegija) sprendimas Agroexpansión, SA prieš Europos Komisiją (byla T-38/05, Rink., p.) 8.4.2.1.

Turinys


8.4.2.2. Klausimų pateikimas Komisijai svarstyti

Turinys

Konkurencija - Skundų nagrinėjimas - Pareiga atlikti tyrimą ir priimti sprendimus dėl pažeidimo egzistavimo <...> 57. Tačiau nei reglamentuose Nr. 17 ir Nr. 2842/98, nei reglamentuose Nr. 1/2003 ir 773/2004 nėra aiškių nuostatų dėl to, kaip turi būti nagrinėjamas skundas ir kokios galimos tyrimo pareigos tenka Komisijai jį nagrinėjant. Šiuo klausimu pažymėtina, kad Komisija neprivalo pradėti procedūrų, siekdama nustatyti galimus Bendrijos teisės pažeidimus, ir kad tarp šiais reglamentais pareiškėjams suteiktų teisių nėra teisės reikalauti, jog būtų priimtas galutinis sprendimas dėl tariamo pažeidimo egzistavimo221. 58. Kadangi Komisija neturi pareigos pareikšti nuomonės dėl pažeidimo egzistavimo, ji neprivalo pradėti tyrimo, nes jo objektas yra tik pažeidimo egzistavimo įrodymų paieška, o to ji neprivalo konstatuoti. 59. Tačiau nors Komisija neprivalo pradėti tyrimo, ji vis dėlto turi atidžiai išnagrinėti jai pareiškėjo pateiktas faktines ir teisines aplinkybes tam, kad galėtų įvertinti, ar šios aplinkybės liudija apie elgesį, kuris iškreipia konkurenciją bendrojoje rinkoje ir daro įtaką prekybai tarp valstybių narių 222. Be to, kadangi Komisija turi vienintelę pareigą išnagrinėti pareiškėjo jai pateiktas faktines ir teisines aplinkybes, ji neprivalo įrodyti, kad ėmėsi tyrimo priemonių. 2010 m. gegužės 12 d. Bendrojo Teismo (penktoji kolegija) sprendimas EMC Development AB prieš Europos Komisiją (byla T-432/05, Rink., 2010, p. II-01629) Karteliai – Piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi – Sprendimas atmesti skundą – Bendrijos suinteresuotumas <...> 26. Komisija, kuriai pagal EB 85 [dabar SESV 105 straipsnis] straipsnio 1 dalį yra priskirtas uždavinys užtikrinti EB 81 [dabar SESV 101 straipsnis] ir 82 [dabar SESV 102 straipsnis] straipsnių taikymą, turi apibrėžti ir įgyvendinti Sąjungos konkurencijos politiką ir tam tikslui turi diskreciją nagrinėjant skundus223. 27. Jei pasinaudodama šia diskrecija Komisija nusprendžia nustatyti kitokį jai pateiktų skundų nagrinėjimo eiliškumą, ji gali ne tik spręsti, kokia tvarka skundai bus nagrinėjami, bet ir atmesti skundą, motyvuodama pakankamo Bendrijos intereso tęsti bylos nagrinėjimą nebuvimu. 28. Tačiau Komisijos diskrecija yra ribota. Ji turi atsižvelgti į visas svarbias teisines ir faktines aplinkybes, kad nuspręstų dėl tolesnio skundo likimo. Visų pirma ji privalo atidžiai išnagrinėti visas pareiškėjos nurodytas faktines ir teisines aplinkybes 224 . Be to, jai yra nustatyta pareiga nurodyti motyvus, jei ji atsisako tęsti skundo nagrinėjimą, o šie motyvai turi būti pakankamai tikslūs ir

2006 m. rugsėjo 27 d. Pirmosios instancijos teismo Sprendimas Haladjian Frères prieš Komisiją, T-204/03, Rink. p. II-3779, 27 p. 222 1992 m. rugsėjo 18 d. Pirmosios instancijos teismo Sprendimas Automec prieš Komisiją, T-24/90, Rink. p. II-2223, 79 pu.; 1999 m. gruodžio 16 d. Pirmosios instancijos teismo Sprendimas Micro Leader prieš Komisiją, T-198/98, Rink. p. II-3989, 27 p. 223 2005 m. sausio 26 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Piau prieš Komisiją, T-193/02, Rink. p. II-209, 80 p.; 2007 m. liepos 12 d. Sprendimas AEPI prieš Komisiją, T-229/05, Rink. p. II-0000, 38 p. 224 2001 m. gegužės 17 d. Teisingumo Teismo sprendimas IECC prieš Komisiją, C-450/98 P, Rink. p. I-3947, 57 p. 221


išsamūs, kad leistų Bendrajam Teismui veiksmingai kontroliuoti, kaip Komisija įgyvendina savo diskreciją nustatyti prioritetus225. <...> 65. Sąjungos Teismas prižiūri Komisijai suteiktos diskrecijos nagrinėti skundus įgyvendinimą ne tam, kad vietoj Komisijos įvertintų Bendrijos suinteresuotumą, bet kad patikrintų, ar priimtas ginčijamas sprendimas nesiremia iš esmės netiksliais faktais ir nėra akivaizdžiai klaidingas teisės ir vertinimo požiūriu, taip pat, ar nebuvo piktnaudžiauta įgaliojimais226. <...> 173. Kai skunde nurodomas pažeidimo poveikis iš esmės pasireiškia tik vienos valstybės narės teritorijoje ir kai šios valstybės narės teismai ir kompetentingos valdžios institucijos nagrinėja pareiškėjo ir skunde nurodyto subjekto ginčus, Komisija turi teisę atmesti skundą dėl Bendrijos suinteresuotumo nebuvimo, tačiau su sąlyga, kad pareiškėjo teisės galėtų būti tinkamai apsaugotos nacionaliniuose teismuose, o tokiu atveju preziumuojama, kad jie sugeba išsiaiškinti faktines aplinkybes ir nustatyti, ar nagrinėjamais veiksmais pažeidžiamos aptariamos Sutarties nuostatos227. <...> 176. Taigi šiuo atveju, net darant prielaidą, kad nacionalinės institucijos ir gali geriau ištirti skunde nurodytus galimus pažeidimus, kaip tai konstatavo Komisija ginčijamo sprendimo 8 dalyje, vien šio teiginio nepakanka galutinei Komisijos išvadai dėl pakankamo Bendrijos intereso nebuvimo patvirtinti. Iš tikrųjų skundžiami veiksmai vykdomi bent penkiose valstybėse narėse, o galbūt net visose valstybėse narėse, ir inkriminuojami įmonėms, kurių buveinės ir gamyba yra ne Sąjungoje, o tai rodo, jog vienas procesas Sąjungos lygmeniu būtų daug veiksmingesnis nei daugybė procesų nacionaliniu lygmeniu. 2010 m. gruodžio 15 d. Bendrojo Teismo (ketvirtoji kolegija) sprendimas Confédération européenne des associations d’horlogers-réparateurs (CEAHR) prieš Europos Komisiją (byla T-427/08, Rink., 2010, p. II-05865) <...> 33. Kai Komisija nusprendžia suteikti tam tikrą pirmenybę jai pateiktiems skundams, susijusiems su EB 81 [dabar SESV 101 straipsnis] ir 82 [dabar SESV 102 straipsnis] straipsnių pažeidimais, ji gali nustatyti tvarką, kuria šie skundai bus nagrinėjami, ir vadovautis Bendrijos suinteresuotumo byla pirmenybės kriterijumi228. 34. Vertindama Bendrijos suinteresuotumą tęsti bylos tyrimą Komisija turi įvertinti nurodyto pažeidimo įtaką bendrosios rinkos veikimui, tikimybę, kad pavyks įrodyti jo buvimą, ir būtinų tyrimo priemonių mastą, kad kuo geriau atliktų savo užduotį prižiūrėti, ar laikomasi EB 81 ir EB 82 straipsnių. 35. Todėl jei būtų padaryta išvada, kad daromas poveikis Bendrijos vidaus prekybai, skundą dėl EB 81 ir 82 straipsnių pažeidimo nagrinės Komisija, o ne nacionalinės konkurencijos institucijos, jei egzistuoja pakankamas Bendrijos interesas. Taip galėtų būti, pavyzdžiui, tuomet, jei nurodytas pažeidimas galėtų sukelti didelių bendrosios rinkos veikimo sutrikimų229.

1999 m. kovo 4 d. Teisingumo Teismo sprendimas Ufex ir kt. prieš Komisiją, C-119/97 P, Rink. p. I-1341, 89–91 p. 2001 m. vasario 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas SEP prieš Komisiją, T-115/99, Rink. p. II-691, 34 p. 227 2007 m. liepos 3 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Au lys de France prieš Komisiją, T-458/04, Rink. p. II-0000, 83 p. 228 1992 m. rugsėjo 18 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Automec prieš Komisiją, T-24/90, Rink. p. II-2223, 83–85 p. 229 2009 m. balandžio 23 d. Teisingumo Teismo sprendimas AEPI prieš Komisiją, C-425/07 P, Rink. p. I-3205, 54 p. 225 226


<...> 59. Komisija gali pagrįstai nuspręsti, laikydamasi pareigos motyvuoti tokį sprendimą, toliau nenagrinėti skundo dėl veiksmų, kurie paskui nutrūko 230 . Tačiau, jei Komisija nori grįsti savo motyvavimą tuo, kad veiksmai buvo nutraukti, ji turi patikrinti, ar antikonkurencinis poveikis ir toliau išlieka ir atsižvelgti į pažeidimo sunkumą bei trukmę vertinant Bendrijos interesą tęsti skundo nagrinėjimą231. Laikydamasi šių įpareigojimų ji gali atmesti skundą, net jei pažeidimai yra ilgalaikiai ir gana sunkūs, su sąlyga, kad ji nesiremia iš esmės netiksliais faktais ir nedaro akivaizdžios vertinimo klaidos. <...> 101. Tačiau šiuo klausimu primintina, kad Komisija neprivalo pradėti procedūrų siekdama nustatyti galimus Bendrijos teisės pažeidimus ir kad tarp pareiškėjams suteiktų teisių nėra teisės reikalauti, jog būtų priimtas galutinis sprendimas dėl tariamo pažeidimo egzistavimo232. 2012 m. kovo 19 d. Bendrojo Teismo (ketvirtoji kolegija) nutartis Associazione "Giùlemanidallajuve" prieš Europos Komisiją (byla T-273/09, Rink., p.) 8.4.2.2. 8.4.2.3. Pažeidimų nutraukimas: Komisijos įgaliojimai

Turinys

Konkurencija – Karteliai – Draudimas tęsti veiklą ir panašiai elgtis ateityje – Proporcingumas 63. Reikia priminti, kad Reglamento Nr. 1/2003233 7 straipsnio 1 dalies taikymas gali būti susijęs ne tik su draudimu tęsti tam tikrą veiklą, veiksmus arba išlaikyti padėtį, kurių neteisėtumas buvo konstatuotas, bet ir su draudimu panašiai elgtis ateityje. Tačiau tokie įpareigojimai įmonėms neturi viršyti to, kas yra tinkama ir būtina siekiamam tikslui įgyvendinti 234. Be to, Komisijos įgaliojimai teikti nurodymus turi būti įgyvendinami atsižvelgiant į konstatuoto pažeidimo pobūdį235. <...> 65. Tokiomis sąlygomis atitinkamoms įmonėms nurodydama ateityje vengti imtis tokį patį poveikį arba tikslą galinčių turėti priemonių Beniliukso ir Šiaurės šalių pramoninių siūlų rinkoje, Komisija neviršijo įgaliojimų, kuriuos ji turi pagal Reglamento Nr. 1/2003 7 straipsnio 1 dalį. 2010 m. balanžio 28 d. Bendrojo Teismo (penktoji kolegija) sprendimas Gütermann AG (T-456/05) ir Zwicky & Co. AG (T-457/05) prieš Europos Komisiją (sujungtos bylos T-456/05 ir T-457/05, Rink., 2010, p. II-01443)

1998 m. rugsėjo 16 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas IECC prieš Komisiją, T-133/95 ir T-204/95, Rink. p. II-3645, 146 p. 231 2007 m. rugsėjo 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas UFEX ir kt. prieš Komisiją, T-60/05, Rink. p. II-3397, 74 p. 232 2006 m. rugsėjo 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Haladjian Frères prieš Komisiją, T-204/03, Rink. p. II-3779, 27 p. 233 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo (OL 2004 m. specialusis leidimas, 8 skyrius, 2 tomas, p. 205 – 229) 234 2000 m. kovo 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Cimenteries CBR ir kt. prieš Komisiją, T-25/95, T-26/95, T-30/95–T-32/95, T-34/95–T-39/95, T-42/95–T-46/95, T-48/95, T-50/95–T-65/95, T-68/95–T-71/95, T-87/95, T-88/95, T-103/95 ir T-104/95, Rink. p. II-491, 4704 - 4705 p. 235 1974 m. kovo 6 d. Teisingumo Teismo sprendimas Istituto Chemioterapico Italiano ir Commercial Solvents prieš Komisiją, 6/73 ir 7/73, Rink. p. 223, 45 p.; 1999 m. spalio 7 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Irish Sugar prieš Komisiją, T-228/97, Rink. p. II-2969, 298 pu.; 2000 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Aéroports de Paris prieš Komisiją, T-128/98, Rink. p. II-3929, 82 p. 230


Konkurencija - Pažeidimų nutraukimas - Komisijos kompetencija <...> 39. Reglamento Nr. 1/2003236 7 straipsnyje aiškiai nurodyta proporcingumo principo taikymo apimtis į jo taikymo sritį patenkančiose situacijose. Iš tiesų pagal Reglamento Nr. 1/2003 7 straipsnio 1 dalį Komisija gali skirti suinteresuotosioms įmonėms bet kokią elgesio ar struktūrinę korekcinę priemonę, proporcingą įvykdytam pažeidimui ir būtiną pažeidimui veiksmingai nutraukti. 40. Tačiau šio reglamento 9 straipsnyje tik numatyta, kad per procedūrą, pradėtą pagal šią nuostatą, kaip matyti ir iš minėto reglamento 13 konstatuojamosios dalies, Komisija atleidžiama nuo pareigos kvalifikuoti ir konstatuoti pažeidimą, o jos vaidmuo apsiriboja susijusių įmonių pasiūlytų įsipareigojimų patikrinimu ir galimu priėmimu, atsižvelgiant į jos išankstiniame vertinime nurodytas problemas ir siekiamus tikslus. 41. Taikydama proporcingumo principą pagal Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnį, Komisija tik tikrina, ar nagrinėjamais įsipareigojimais gali būti pašalintos problemos, apie kurias ji pranešė susijusioms įmonėms, ir ar jos nepasiūlė mažiau suvaržančių įsipareigojimų, kuriais lygiai taip pat tinkamai būtų pašalintos tokios problemos. Tačiau tikrindama Komisija turi atsižvelgti į trečiųjų šalių interesus. 42. Atliekant teisminę kontrolę, savo ruožtu, apsiribojama patikrinimu, ar Komisijos vertinimas yra akivaizdžiai klaidingas. <...> 66. Pirmosios instancijos teismas išreiškė kitokį savo vertinimą dėl to, ar bendri įsipareigojimai yra tinkami Komisijos nustatytoms su konkurencija susijusioms problemoms pašalinti, ir padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju įmonių atžvilgiu egzistuoja mažiau suvaržančių alternatyvių sprendimų nei visiškas komercinių sandorių uždraudimas. 67. Taigi Pirmosios instancijos teismas, pateikęs savo sudėtingų ekonominių aplinkybių įvertinimą ir taip Komisijos vertinimą pakeitęs savuoju, perėmė Komisijos diskreciją, o ne patikrino jos vertinimo teisėtumą. 2010 m. birželio 29 d. Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) sprendimas Europos Komisija prieš Alrosa Company Ltd (byla C-441/07 P, Rink., 2010, p. I-05949) 8.4.2.3. 8.4.2.4. Pranešimas apie susitarimus, sprendimus arba suderintus veiksmus

Turinys

Konkurencija - Karteliai – Pranešimai dėl apribojimų sustiprinimo ir naujų apribojimų įvedimo <...> 79. Pranešimo tikslai pasiekti, kai įmonė praneša apie savo sudarytas sutartis tam tikromis sąlygomis ir forma. Todėl tokios formos naudojimas yra privalomas ir yra esminė sąlyga dėl tokio pranešimo galiojimo237, ir reikia iš naujo pranešti dėl apribojimų sustiprinimo ar pratęsimo bei a fortiori, kai yra įvedami nauji apribojimai 238 . Įmonė negali tvirtinti, kad išimtinės notifikuoto 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo (OL 2004 m. specialusis leidimas, 8 skyrius, 2 tomas, p. 205 – 229) 237 1980 m. spalio 29 d. Teisingumo Teismo sprendimas Heintz van Landewyck SARL ir kt. prieš Europos Bendrijų Komisiją, 218/78, Rink., 1980, p. 3125, 61 – 62 p. 238 1997 m. balanžio 24 d. Teisingumo Teismo (penktoji kolegija) sprendimas Koninklijke Vereeniging ter Bevordering van de Belangen des Boekhandels prieš Free Record Shop BV ir Free Record Shop Holding NV, C-39/96, Rink., 1997, p. I-02303, 15 p. 236


susitarimo sąlygos nustojo galioti, jeigu nebuvo pranešta Reglamento Nr. 17 reikalaujama forma dėl tariamų pasikeitimų239. Tik tam tikrais išskirtiniais atvejais pakanka vien prašymo dėl atnaujimo, kai yra atliekami tam tikri pakeitimai sutartyse. Pirmosios instancijos teismo (pirmoji kolegija) sprendimas 2004 m. sausio 13 d. JCB Service prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla T-67/01, Rink., 2004, p. II-00049) Platinimo susitarimai – Pranešimas – Formuliaras A/B <...> 86. <...>. Iš tikrųjų primintina, kad minėto A/B formuliaro naudojimas yra privalomas – tai yra išankstinė ir būtina pranešimo galiojimo sąlyga. <...> 135. <...> tam, jog pranešimas apie susitarimą būtų teisėtas EB 81 [dabar SESV 101 staipsnis] straipsnio prasme, jis turi būti pateiktas naudojant A/B formuliarą. Šioje byloje neginčijama, kad apie 1992 m. JCB Service sudarytą ir Airijoje taikomą susitarimą niekada nebuvo pranešta Komisijai. 2006 m. rugsėjo 21 d. Teisingumo Teismo (antroji kolegija) sprendimas JCB Service prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla C-167/04 P, Rink., 2006, p. I-08935) Konkurencija - Karteliai - Pranešimo apie su konkurencija nesuderinamų veiksmų reikšmė <...> 213. Pranešimas nėra vien formalumas, kurį turi atlikti įmonė, bet ir privaloma esminė tam tikrų lengvatų suteikimo sąlyga. Remiantis Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 5 dalies a punktu, negali būti skiriama bauda už veiksmus, padarytus po pranešimo, jeigu jie sudaro pranešime apibūdintos veiklos dalį. Tokią įmonėms, kurios pranešė apie susitarimą arba suderintus veiksmus, suteiktą teisę kompensuoja rizika, su kuria įmonė susiduria, pati pranešdama apie susitarimą arba suderintus veiksmus. Ši įmonė gali tikėtis ne tik to, jog bus konstatuotas susitarimo arba suderintų veiksmų nesuderinamumas su EB 81 [dabar SESV 101 straipsnis] straipsnio 1 dalimi ir atsisakyta taikyti 3 dalį, bet ir to, kad jai bus skirta bauda už veiksmus iki pranešimo. Todėl įmonei, kuri nenorėjo prisiimti tokios rizikos, juo labiau neleidžiama prieštarauti baudos, paskirtos už nepraneštą pažeidimą, nustatymui, remiantis tuo, kad pranešimo atveju galėtų būti taikoma išimtis240. 2006 m. gruodžio 14 d. Pirmosios instancijos teismo (antroji kolegija) sprendimas Raiffeisen Zentralbank Österreich AG ir kt. prieš Europos Bendrijų Komisiją (sujungtos bylos T-259/02 iki T264/02 ir T-271/02, Rink., 2006, p. II-05169) 8.4.2.4. 8.4.2.5. Prašymai pateikti informaciją

Turinys

Konkurencija - Prašymas pateikti informaciją - Teisė į gynybą - Teisė tylėti <...> 326. Taigi įmonei, gavusiai prašymą pateikti informacijos pagal Reglamento Nr. 17 11 straipsnio 5 dalį, negali būti pripažinta absoliuti teisė neduoti parodymų. Iš tikrųjų tokios teisės pripažinimas peržengtų tai, kas būtina tam, kad būtų apsaugota įmonių teisė į gynybą, ir sudarytų 239

1984 m. sausio 17 d. Teisingumo Teismo sprendimas Vereniging ter Bevordering van het Vlaamse Boekwezen, VBVB, ir Vereniging ter Bevordering van de Belangen des Boekhandels, VBBB, prieš Europos Bendrijų Komisiją, 43/82 ir 63/82, Rink.,1984, p. 00019, 8 p. 1983 m. birželio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimas Musique diffusion française ir kt. prieš Komisiją, 100/80-103/80, Rink. p. 1825, toliau ? sprendimas MDF, 93 p.

240


nepateisinamų kliūčių Komisijai atlikti savo užduotį prižiūrėti konkurencijos taisyklių laikymąsi bendrojoje rinkoje. Teisė neduoti parodymų gali būti pripažįstama tik tiek, kiek atitinkama įmonė būtų priversta pateikti atsakymus, kuriais ji turėtų pripažinti egzistuojantį pažeidimą, nors tai turėtų įrodyti Komisija. 327. Siekiant apsaugoti Reglamento Nr. 17 11 straipsnio veiksmingumą, Komisija turi turėti teisę nurodyti įmonėms pateikti visą būtiną informaciją apie aplinkybes, kurios joms gali būti žinomos, ir prireikus perduoti jai turimus su tuo susijusius dokumentus, net jeigu jais pasinaudojus galima įrodyti konkurenciją pažeidžiančius veiksmus. Šie Komisijos įgaliojimai gauti informacijos nepažeidžia nei EŽTK 6 straipsnio 1 ir 2 dalių, nei EŽTT praktikos. 328. Bet kuriuo atveju pareiga atsakyti į Komisijos pateiktus visiškai faktinio pobūdžio klausimus ir patenkinti jos prašymus pateikti jau esamus dokumentus negali pažeisti pagrindinio principo, reikalaujančio užtikrinti teisę į gynybą, taip pat teisingo bylos nagrinėjimo principo, kurie konkurencijos teisės srityje užtikrina tokią pačią apsaugą, kurią garantuoja EŽTK 6 straipsnis. Iš tikrųjų niekas netrukdo prašymo pateikti informaciją gavėjui vėliau administracinėje procedūroje arba procese Bendrijos teisme įrodyti, kad jo atsakymuose nurodyti faktai ar perduoti dokumentai turi kitą reikšmę nei tą, kurią mano esant Komisija. 329. Galiausiai, kai prašyme pateikti informaciją pagal Reglamento Nr. 17 11 straipsnį Komisija, be išimtinai faktinio pobūdžio klausimų ir prašymų pateikti jau esamus dokumentus, prašo įmonės apibūdinti keleto susitikimų, kuriuose ji dalyvavo, dalyką ir eigą bei rezultatus arba šių susitikimų išvadas, kai aišku, jog Komisija įtaria, kad minėtų susitikimų tikslas buvo suvaržyti konkurenciją, toks prašymas gali priversti apklausiamą įmonę prisipažinti dėl savo dalyvavimo pažeidžiant Bendrijos konkurencijos taisykles, todėl tokia įmonė nėra įpareigota atsakyti į tokio pobūdžio klausimus. Tokiu atveju tai, kad įmonė vis dėlto pateikia informaciją šiais klausimais, turi būti laikoma spontanišku įmonės bendradarbiavimu, kuris gali pateisinti baudos sumažinimą pagal pranešimą dėl bendradarbiavimo241. Taip pat tokiu atveju įmonės negali skųstis teisės neapkaltinti savęs pažeidimu, jeigu jos savanoriškai atsakė į tokį prašymą. 2010 m. balanžio 28 d. Bendrojo Teismo (penktoji kolegija) sprendimas Amann & Söhne GmbH & Co. KG ir Cousin Filterie SAS prieš Europos Komisiją (byla T-446/05, Rink., 2010, p. II-01255) Konkurencija - Pranešimas apie kaltinimus - Pareiga pateikti teisingą informaciją <...> 111. Kad ir kaip būtų, Reglamento Nr. 1/2003242 23 straipsnio 1 dalis šiuo atveju netaikytina, nes nebuvo nei prašymo, nei klausimo, suformuluotų pagal to paties reglamento 18 arba 20 straipsnius, o tik atsakymas į pranešimą apie kaltinimus, pateiktas įgyvendinant teisę į gynybą. Nors įmonės gali pačios spręsti, ar atsakyti, ar neatsakyti į pagal Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnio 1 dalį pateiktus prašymus, iš minėto reglamento 23 straipsnio 1 dalies a punkto matyti, kad įmonės privalo pateikti teisingą informaciją, jei sutiko atsakyti. Šiuo atžvilgiu darytina išvada, kad, atsižvelgiant į Reglamento Nr. 1/2003 struktūrą, pareiga pateikti teisingą informaciją taip pat taikoma atsakant į pranešimą apie kaltinimus. Tiesa, nėra pareigos atsakyti į pranešimą apie kaltinimus. Be to, teisės į gynybą įgyvendinimas taip pat reiškia teisę ginčyti dokumentų, kuriais Komisija remiasi, įrodomąją vertę. Tačiau jei siekdama įrodyti, kad Komisijos pranešime apie kaltinimus pateikti

2005 m. gruodžio 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Brouwerij Haacht prieš Komisiją, T-48/02, Rink. p. II-5259, 107 p. 242 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo (OL 2004 m. specialusis leidimas, 8 skyrius, 2 tomas, p. 205 – 229) 241


įrodymai yra klaidingi, ir įmonė pateikia kitą informaciją, pavyzdžiui, liudytojų parodymus, tokia informacija turi būti tiksli. 2011 m. kovo 24 d. Bendrojo Teismo (aštuntoji kolegija) sprendimas IBP Ltd ir International Building Products France SA prieš Europos Komisiją (byla T-384/06, Rink., 2011, p. II-01177) Konkurencija – įmonės darbuotojų ir įmonės vardu atsakymo į Komisijos pranešimą įrodomoji vertė <...> 217. Bet kuriuo atveju, net jei būtų daroma prielaida, kad yra tam tikrų prieštaravimų tarp InBev darbuotojų ir pareiškimų ir InBev atsakymo į pranešimą apie kaltinimus, laikytina, jog pastarasis dokumentas turi didesnę įrodomąją galią, turint omenyje teismų praktiką, pagal kurią pareiškimas pačios įmonės vardu yra patikimesnis nei kurio nors darbuotojo atsakymai, neatsižvelgiant į jo asmeninę patirtį ar nuomonę243. 2011 m. birželio 16 d. Bendrojo Teismo (šeštoji išplėstinė kolegija) sprendimas Bavaria NV prieš Europos Komisiją (byla T-235/07, Rink., p.) Konkurencija - Pareiga užtikrinti tinkamą įrodymų išsaugojimą <...> 301. Be to, pagal bendrą kiekvienai įmonei ar įmonių asociacijai tenkančią apdairumo pareigą ieškovės privalo užtikrinti, kad jos knygose ar archyvuose bus tinkamai saugomi duomenys, leidžiantys atsekti jos veiklą, be kita ko, siekiant išsaugoti būtinus įrodymus, jei būtų pradėtos teisminės ar administracinės procedūros. Kadangi Komisija buvo pateikusi ieškovėms prašymus pateikti informacijos pagal 1962 m. vasario 6 d. Tarybos reglamento Nr. 17, Pirmojo reglamento, įgyvendinančio [dabar SESV 101 straipsnis] ir [dabar SESV 102 straipsnis] straipsnius, 11 straipsnį, jos juo labiau turėjo veikti labiau rūpestingai ir imtis visų reikiamų priemonių, kad būtų išsaugoti įrodymai, kuriais, vertinant protingai, jos galėjo disponuoti244. 2011 m. birželio 16 d. Bendrojo Teismo (šeštoji išplėstinė kolegija) sprendimas Heineken Nederland BV ir Heineken NV prieš Europos Komisiją (byla T-240/07, Rink., p.) Konkurencija - Administracinė procedūra - Pranešimas apie kaltinimus - Pareiga atsakyti – Teisės į gynybą principas <...> 124. Konkurencijos teisė negali būti aiškinama kaip įpareigojanti atitinkamą asmenį vykstant administracinei procedūrai atsakyti į jam Komisijos išsiųstą pranešimą apie kaltinimus. Iš tikrųjų taisyklės, kuriose išvardijamos įmonių teisės ir pareigos administracinėje procedūroje, numatytos konkurencijos teisėje, ir pagrindiniai teisės principai įpareigoja minėtas įmones tik pateikti Komisijai jų pagal Reglamento Nr. 1/2003 245 18 straipsnį prašomą informaciją. Tokia pareiga be teisinio pagrindo būtų sunkiai suderinama su teisės į gynybą principo paisymu, nes ji apsunkintų asmens, kuris dėl kokių nors priežasčių neatsakė į pranešimą apie kaltinimus, galimybes pateikti ieškinį teisme246. Taigi, nors Komisijos sprendimo, kuriuo konstatuojama, kad asmuo pažeidė konkurencijos teisę ir kuriuo šiam asmeniui dėl to skiriama bauda, teisėtumas gali būti vertinamas tik atsižvelgiant 2002 m. kovo 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas LR AF 1998 prieš Komisiją, T-23/99, Rink. p. II-1705, 45 p. 244 2003 m. gruodžio 16 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Nederlandse Federatieve Vereniging voor de Groothandel op Elektrotechnisch Gebied ir Technische Unie prieš Komisiją, T-5/00 ir T-6/00, Rink. p. II-5761, 87 p. 245 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo (OL 2004 m. specialusis leidimas, 8 skyrius, 2 tomas, p. 205 – 229) 246 1991 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Hilti prieš Komisiją, T-30/89, Rink. p. II-1439, 37 ir 38 p. 243


į šį sprendimą priimant nustatytas faktines ir teisines aplinkybes247, tai dar nereiškia, kad atitinkamas asmuo privalo Komisijai vykstant administracinei procedūrai pateikti visus įrodymus, kuriais remdamasis jis galėtų pateikti ieškinį dėl sprendimo, priimto pasibaigus administracinei procedūrai, panaikinimo Sąjungos teisme. <...> 158. Taisyklės, numatytos konkurencijos teisėje, kuriose išvardijamos įmonių teisės ir pareigos per administracinę procedūrą, negali būti aiškinamos kaip įpareigojančios fizinį ar juridinį asmenį bendradarbiauti per administracinę procedūrą ir, atsakant į jam Komisijos skirtą pranešimą apie kaltinimus, jau per administracinę procedūrą nurodyti visus kaltinimus, kuriais remdamasis Sąjungos teismui norėtų pateikti ieškinį dėl sprendimo, priimto pasibaigus administracinei procedūrai, panaikinimo. 2011 m. liepos 12 d. Bendrojo Teismo (antroji kolegija) sprendimas Fuji Electric Co. Ltd prieš Europos Komisiją (byla T-132/07, Rink., p.) Konkurencija - Baudos dydžio nustatymas – Baudos neskyrimas arba sumažinimas dėl įmonės bendradarbiavimo <...> 148. Pagal nemo tenetur principą niekas negali būti verčiamas apkaltinti save arba liudyti prieš save. 2002 m. pranešimu dėl bendradarbiavimo šis principas pažeidžiamas, nes iš tikrųjų juo įmonės verčiamos bendradarbiauti su Komisija ir pateikti jai prisipažinimus. Viena vertus, tik pirmoji įmonė, pateikusi įrodymus, atitinkančius 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo 8 dalies a ir b punktų sąlygas, gali tikėtis, kad bauda jai nebus skirta, todėl visos įmonės, „lenktyniaudamos dėl pirmos vietos“, pateikia Komisija išsamius (kartais pernelyg) prisipažinimus, negalėdamos palyginti bendradarbiavimo naudingumo, kuris pasireiškia numatomu baudos sumažinimu, su tokio bendradarbiavimo trūkumais. Kita vertus, bendradarbiaudama pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo įmonė netenka galimybės ginčyti kitų įmonių nurodytų faktinių aplinkybių, net jei jos klaidingos, nes Komisija bet kokį faktinių aplinkybių ginčijimą vertina kaip nepakankamą bendradarbiavimą, kaip tai suprantama pagal 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo 11 ir 23 dalis, o tai kelia didelę riziką, kad bauda pagal šį pranešimą nebus sumažinta. 149. Remiantis bendraisiais Sąjungos teisės principais, kurių sudedamoji dalis yra pagrindinės teisės ir kuriais remiantis turi būti aiškinami visi Sąjungos teisės aktai, įmonės turi teisę nebūti Komisijos verčiamos prisipažinti dalyvavusios darant pažeidimą. <...> 153. Bendradarbiavimas pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo yra visiškai savanoriškas atitinkamos įmonės aktas. Ji nė kiek nėra verčiama pateikti įrodymus, susijusius su tariamu karteliu. Taigi bendradarbiavimo mastas, kurį įmonė pasirenka per administracinę procedūrą, yra vien jos laisvo pasirinkimo rezultatas ir jokiu būdu nėra primetamas 2002 m. pranešimu dėl bendradarbiavimo. <...> 155. <...> nereikalaujama, kad atitinkama įmonė neginčytų arba netaisytų kitos įmonės nurodytų klaidingų faktinių aplinkybių. Be to, ieškovių tvirtinimas grindžiamas klaidinga prielaida, kad klaidingų vienašalių tik vienos kartelyje dalyvavusios įmonės pareiškimų, nepatvirtintų įrodymais, pakanka pažeidimui įrodyti. <...> 160. Primintina, kad nekaltumo prezumpcijos principas, kaip jis, be kita ko, įtvirtintas EŽTK 6 straipsnio 2 dalyje, yra viena pagrindinių teisių, kurios, remiantis Teisingumo Teismo praktika, taip pat patvirtina ES 6 straipsnio 2 dalyje bei Chartijos 48 straipsnyje, pripažįstamos Sąjungos teisės sistemoje. Atsižvelgiant į nagrinėjamų pažeidimų pobūdį ir už juos skirtų sankcijų pobūdį bei 2005 m. liepos 18 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Scandinavian Airlines System prieš Komisiją, T-241/01, Rink. p. II-2917, 225 p. 247


sunkumo laipsnį, nekaltumo prezumpcijos principas taikomas ir procedūroms dėl įmonėms galiojančių konkurencijos taisyklių pažeidimo, per kurias gali būti skiriamos vienkartinės ar periodiškai mokamos baudos248. <...> 163. 2002 m. pranešimas dėl bendradarbiavimo neturi įtakos Komisijos, kuriai tenka našta įrodyti savo konstatuotus pažeidimus, pareigai pateikti įrodymus, teisiniu požiūriu pakankamai patvirtinančius pažeidimą sudarančias faktines aplinkybes. Vis dėlto siekdama įrodyti pažeidimą Komisija gali remtis visais turimais įrodymais. Pavyzdžiui, nepažeisdama nekaltumo prezumpcijos principo, ji gali remtis ne tik dokumentais, kuriuos rado atlikusi patikrinimus pagal reglamentus Nr. 17 ir 1/2003 arba kuriuos gavo išsiuntusi prašymus pateikti informaciją pagal minėtus reglamentus, bet ir įrodymais, kuriuos įmonė jai savanoriškai pateikė bendradarbiaudama pagal šį pranešimą. <...> 169 Net jei Reglamento Nr. 1/2003 18–21 straipsniuose numatyti instrumentai, t. y. prašymai pateikti informaciją ir patikrinimai, yra būtinos priemonės persekiojant už konkurencijos teisės pažeidimus, pažymėtina, kad slaptus kartelius dažnai sunku atskleisti ir tirti be atitinkamų įmonių bendradarbiavimo. Net jei kartelio dalyviui visada kyla pavojus, kad kartelis bus vieną dieną atskleistas, be kita ko, pateikus skundą Komisijai arba nacionalinei institucijai, toks dalyvis, kuris norėtų nutraukti savo dalyvavimą kartelyje, gali būti atgrasytas nuo pranešimo Komisijai apie kartelį dėl jam gresiančios didelės baudos. Numačius atleidimą nuo baudų arba didelį baudos sumažinimą įmonėms, kurios pateikia Komisijai horizontalaus kartelio įrodymus, 2002 m. pranešimu dėl bendradarbiavimo siekiama išvengti situacijos, kai toks kartelio dalyvis atsisakytų pranešti Komisijai apie kartelį. <...> 174. Primintina, kad pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalį <...> Komisija turi teisę, bet ne pareigą skirti baudą įmonei, padariusiai EB 81 [dabar SESV 101 straipsnis] straipsnio pažeidimą. 175. Be to, Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 ir 3 dalyse nėra pateikta galutinio kriterijų, į kuriuos Komisija gali atsižvelgti nustatydama baudos dydį, sąrašo. Todėl įmonės elgesys per administracinę procedūrą gali būti viena iš aplinkybių, į kurias reikia atsižvelgti nustatant baudos dydį249. 176. Taigi Komisija neviršydama Reglamento Nr. 1/2003 jai suteiktos diskrecijos 2002 m. pranešime dėl bendradarbiavimo nusistatė elgesio taisykles, kuriomis, naudodamasi savo diskrecija skirti baudas, turi vadovautis tam, kad atsižvelgtų, be kita ko, į įmonių elgesį per administracinę procedūrą ir taip geriau užtikrintų vienodą požiūrį į atitinkamas įmones 2011 m. liepos 13 d. Bendrojo Teismo (aštuntoji kolegija) sprendimas Schindler Holding Ltd ir kt. prieš Europos Komisiją (byla T-138/07, Rink., p.)

248 249

p.

2008 m. gegužės 22 d. Teisingumo Teismo sprendimas Evonik Degussa prieš Komisiją ir Tarybą, C-266/06 P, 115 p. 2000 m. lapkričio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimas Finnboard prieš Komisiją, C-298/98 P, Rink. p. I-10157, 157


Konkurencija – Administracinė procedūra – Sprendimas, kuriuo prašoma pateikti informaciją – Prašomos informacijos reikalingumas – Gero administravimo principas – Pareiga motyvuoti – Proporcingumas <...> 41. Taigi siekdama apsaugoti Reglamento Nr. 1/2003250 18 straipsnio 3 dalies veiksmingumą, Komisija turi teisę įpareigoti įmonę pateikti visą būtiną informaciją apie aplinkybes, kurios jai gali būti žinomos, ir prireikus perduoti jai turimus su tuo susijusius dokumentus, net jeigu jais pasinaudojus galima nustatyti konkurenciją pažeidžiančius šios ar kitos įmonės veiksmus251,. 42. „Reikiamos informacijos“ sąvoka turi būti aiškinama atsižvelgiant į tikslus, kurių siekiant Komisijai buvo suteikta nagrinėjama diskrecija atlikti tyrimą. Sąsajos tarp prašymo pateikti informaciją ir tariamo pažeidimo reikalavimas įvykdomas, jeigu šiame procedūros etape minėtas prašymas teisėtai gali būti laikomas turinčiu ryšį su tariamu pažeidimu ta prasme, kad Komisija gali logiškai manyti, jog konkretus dokumentas padės jai nustatyti tariamo pažeidimo buvimą252. 43. Be to, Komisija gali reikalauti pateikti tik tą informaciją, kuri leistų jai patikrinti pažeidimų prezumpcijas, kuriomis grindžiamas tyrimo atlikimas ir kurios nurodytos prašyme pateikti informaciją. Beje, atsižvelgiant į didelę Komisijos diskreciją atlikti tyrimus ir patikrinimus, būtent Komisija turi įvertinti informacijos, kurios ji prašo iš atitinkamų įmonių, reikalingumą253. 44. <...> įmonei, kurios atžvilgiu taikoma tyrimo priemonė, tenka aktyvaus bendradarbiavimo pareiga, o tai reiškia, kad ji turi pateikti Komisijai visą su tyrimo dalyku susijusią informaciją. 45. Atsižvelgiant į Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnio 1 dalies tekstą, manytina, kad šioje nuostatoje numatyti tyrimo įgaliojimai susiję tik su prašomos informacijos reikalingumo reikalavimu, kurį įvertina Komisija, siekdama patikrinti pažeidimų prezumpcijas, kuriomis grindžiamas tyrimo atlikimas, ir visų pirma nagrinėjamu atveju nustatyti pagal EB 82 [dabar SESV 102 straipsnis] straipsnį ir SESV 102 straipsnį draudžiamą piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi. Taigi bet koks Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnio 1 dalies aiškinimas, kad Komisijai iš esmės uždraudžiama įmonės prašyti informacijos, susijusios su laikotarpiu, kuriuo Sąjungos konkurencijos taisyklės jai nebuvo taikomos, nors tokia informacija būtų reikalinga siekiant nustatyti galimą minėtų taisyklių pažeidimą nuo to momento, kai šios taisyklės minėtai įmonei būtų taikytinos, galėtų atimti iš šios nuostatos veiksmingumą ir prieštarautų Komisijos pareigai rūpestingai ir nešališkai išanalizuoti visą su konkrečiu atveju susijusią informaciją254.

2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo (OL 2004 m. specialusis leidimas, 8 skyrius, 2 tomas, p. 205 – 229) 251 1989 m. spalio 18 d. Teisingumo Teismo sprendimas Orkem prieš Komisiją, 374/87, Rink. p. 3283, 34 - 35 p.; 2004 m. sausio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimas Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją, C-204/00 P, C-205/00 P, C-211/00 P, C-213/00 P, C-217/00 P ir C-219/00 P, Rink. p. I-123, 61 p.; 2006 m. birželio 29 d. Teisingumo Teismo sprendimas Komisija prieš SGL Carbon, C-301/04 P, Rink. p. I-5915, 41 p.; 2010 m. balandžio 28 d. Bendrojo Teismo sprendimas Amann & Söhne ir Cousin Filterie prieš Komisiją, T-446/05, Rink. p. II-1255, 327 p. 252 1991 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas SEP prieš Komisiją, T-39/90, Rink. p. II-1497, 29 p.; 1994 m. gegužės 19 d. Teisingumo Teismo sprendimas SEP prieš Komisiją, C-36/92 P, Rink. p. I-1911, 21 p. 253 1982 m. gegužės 18 d. Teisingumo Teismo sprendimas AM & S Europe prieš Komisiją, 155/79, Rink. p. 1575, 17 p.; 2002 m. spalio 22 d. Teisingumo Teismo sprendimas Roquette Frères, C-94/00, Rink. p. I-9011, 78 p.; 2007 m. kovo 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas France Télécom prieš Komisiją, T-340/04, Rink. p. II-573, 148 p. 254 1991 m. lapkričio 21 d. Teisingumo Teismo sprendimas Technische Universität München, C-269/90, Rink. p. I-5469, 14 p.; 1992 m. sausio 24 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas La Cinq prieš Komisiją, T-44/90, Rink. p. II-1, 86 p.; 2003 m. rugsėjo 30 d. Teisingumo Teismo sprendimas Atlantic Container Line ir kt. prieš Komisiją, T-191/98, T-212/98– T-214/98, Rink. p. II-3275, 404 p. 250


<...> 72. Informacija ir dokumentai, net ir susiję su laikotarpiu, buvusiu prieš Slovakijos Respublikos įstojimą į Sąjungą ir pažeidimų padarymo laikotarpį, yra reikalingi tam, kad Komisija galėtų nešališkai ir teisingai vykdyti jai Reglamentu Nr. 1/2003 priskirtas užduotis. <...> 77. <...> Komisija neprivalo nei pranešti tokio sprendimo adresatui visos turimos informacijos apie įtariamus pažeidimus, nei tiksliai teisiškai įvertinti tų pažeidimų, tačiau ji turi aiškiai nurodyti numanomus faktus, kuriuos ketina tirti. <...> 81. <...> reikalavimas saugoti bet kurio – fizinio ar juridinio – asmens privačios veiklos sferą nuo valstybės institucijų savavališko ar neproporcingo kišimosi yra pripažintas bendruoju Sąjungos teisės principu255. <...> 90. ieškovė kaltina Komisiją tuo, kad ši nepateikė jai „paprasto prašymo pateikti informaciją“. Tačiau Komisija, remdamasi Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsniu, gali prašyti įmonės pateikti informaciją „paprastu prašymu ar sprendimu“; pagal šią nuostatą prieš priimant sprendimą nebūtinai turi būti pateikiamas „paprastas prašymas“. Todėl Komisija negali būti laikoma pažeidusia proporcingumo principą vien dėl to, kad priėmė ginčijamą sprendimą, prieš tai ieškovei nepateikusi tokio prašymo. Be to, manytina, kad Komisija nepažeidė proporcingumo principo, kai ginčijamu sprendimu ieškovės paprašė informacijos, prieš tai nepateikusi tokio prašymo, atsižvelgiant visų pirma į grėsmę, kad informacija bus pateikta pavėluotai, į tai, kad ieškovė praeityje buvo atsisakiusi pateikti informaciją, susijusią su laikotarpiu iki 2004 m. gegužės 1 d., ir į ieškinį dėl ginčijamo sprendimo I panaikinimo. 2012 m. kovo 22 d. Bendrojo Teismo (aštuntoji kolegija) sprendimas Slovak Telekom a.s. prieš Europos Komisiją (sujungtos bylos T-458/09 ir T-171/10, Rink., p.) 8.4.2.5. 8.4.2.6. Tyrimai

Turinys

Konkurencija – Tyrimo priemonės – Komisijos tyrimo įgaliojimai – Bendravimo konfidencialumo apsauga – Advokato ir įmonės darbo santykiai <...> 69. Reikia priminti, kad Teisingumo Teismas aptardamas konfidencialumo apsaugos principo taikymą tyrimo procedūrose konkurencijos teisės srityje, pabrėžė, kad šioje Sąjungos teisės srityje reikia laikytis valstybių narių įstatymams bendrų principų ir sampratų, susijusių su konfidencialumo užtikrinimu tam tikro advokatų ir klientų bendravimo atžvilgiu 256. 70. <...> nors advokatų susirašinėjimo su savo klientais konfidencialumo apsauga apskritai yra pripažįstama, jos apimtis ir taikymo kriterijai skirtinguose nacionalinės teisės aktuose skiriasi. Advokatų bendravimo su savo klientais konfidencialumą reikia apsaugoti pagal Sąjungos teisę. <...> 74. 27 Europos Sąjungos valstybių narių teisės sistemose negalima nustatyti jokios vyraujančios tendencijos taikyti konfidencialumo apsaugą įmonės arba grupės bendravimui su vidaus advokatais. <...> 102. Iš tiesų, Komisijos įgaliojimai, kuriais ji naudojasi pagal Reglamentą Nr. 17 ir Reglamentą Nr. 1/2003257, skiriasi nuo turimų atliekant tyrimus, kuriuos galima vykdyti nacionaliniu lygmeniu. 1989 m. rugsėjo 21 d. Teisingumo Teismo sprendimas Hoechst prieš Komisiją, 46/87 ir 227/88, Rink. p. 2859, 19 p. 1982 m. gegužės 18 d. Sprendimas AM & S Europe prieš Komisiją, 155/79, Rink. p. 1575, 18 p. 257 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo (OL 2004 m. specialusis leidimas, 8 skyrius, 2 tomas, p. 205 – 229) 255 256


Šie du procedūros tipai iš esmės paremti kompetencijos pasidalijimu tarp skirtingų konkurencijos institucijų. Todėl advokatų ir klientų bendravimo konfidencialumo apsaugos taisyklės gali skirtis, atsižvelgiant į tai, kaip padalyta ši kompetencija, ir į su tuo susijusį reglamentavimą. 103. Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas nusprendė, kad remiantis Sąjungos konkurencijos teise ir nacionaline konkurencijos teise konkurenciją ribojantys veiksmai nagrinėjami skirtingais aspektais. SESV 101 ir SESV 102 straipsniuose ribojamieji veiksmai numatomi atsižvelgiant į kliūtis, kurių dėl jų gali atsirasti valstybių narių tarpusavio prekybai, o nacionalinį kontekstą atitinkančiuose nacionalinės teisės aktuose ribojamieji veiksmai vertinami atsižvelgiant tik į šį kontekstą258. 104. Tokiomis aplinkybėmis įmonės, kurių patalpose vykdant konkurencijos srities tyrimą atliekama krata, gali nustatyti savo teises ir pareigas kompetentingų valdžios institucijų atžvilgiu ir taikomą teisę, pavyzdžiui, kaip bus elgiamasi su dokumentais, kurie gali būti paimti per tokį tyrimą, ir ar nagrinėjamos įmonės gali remtis susirašinėjimo su vidaus advokatais konfidencialumo apsauga. Todėl įmonės gali žinoti, ko tikėtis, atsižvelgdamos į minėtų institucijų kompetenciją, ypač konkrečius jų įgaliojimus paimti dokumentus. 105. Vadinasi, pagal teisinio saugumo principą nereikalaujama šių dviejų tipų procedūrose taikyti vienodų kriterijų, kiek tai susiję su advokatų ir klientų bendravimo konfidencialumo apsauga. <...> 115. Sąjungos lygmeniu vienodai aiškinti ir taikyti advokatų ir klientų bendravimo konfidencialumo apsaugos principą būtina tam, kad Komisijos atliekamas tyrimas kartelių srityje vyktų užtikrinant vienodą atitinkamų įmonių vertinimą. Jei to nebūtų, remiantis valstybės narės teisėje įtvirtintomis nacionalinės teisės normomis ir sąvokomis, būtų pažeistas Sąjungos teisės vieningumas. Vienodas šios teisės sistemos aiškinimas ir taikymas negali priklausyti nuo tyrimo vietos ir galimų nacionalinės teisės ypatumų. <...> 119. Komisijai, kaip Europos konkurencijos institucijai, atliekant tyrimą nacionalinė teisė pasitelkiama tik tiek, kiek valstybių narių institucijos jai talkina, ypač kai siekiant įveikti įmonės priešinimąsi reikia taikyti prievartos priemones, remiantis Reglamento Nr. 17 14 straipsnio 6 dalimi arba atitinkamai Reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnio 6 dalimi. Tačiau tik pagal Sąjungos teisę nustatoma, kokius dokumentus Komisija, atlikdama tyrimą kartelių srityje, gali tikrinti ar kopijuoti. 2010 m. rugsėjo 14 d. Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) sprendimas Akzo Nobel Chemicals Ltd ir Akcros Chemicals Ltd prieš Europos Komisiją (byla C-550/07 P, Rink., 2010, p. I-08301) Konkurencija – Administracinė procedūra – Sprendimas, kuriuo nurodoma atlikti patikrinimą – Reglamento (EB) Nr. 1/2003 20 straipsnio 4 dalis – Pareiga motyvuoti <...> 33. Kalbant apie Komisijos sprendimus, kuriais nurodoma atlikti patikrinimą, pažymėtina, kad Reglamento Nr. 1/2003259 20 straipsnio 4 dalyje apibrėžti pagrindiniai elementai, kurie juose turi būti nurodyti, ir Komisija įpareigojama juos motyvuoti nurodydama patikrinimo objektą ir tikslą, patikrinimo pradžios datą, minėto reglamento 23 ir 24 straipsniuose numatytas nuobaudas bei teisę pareikšti ieškinį dėl tokių sprendimų Sąjungos teisme. Teismų praktikoje nustatyta pareigos motyvuoti sprendimus, kuriais nurodoma atlikti patikrinimą, apimtis atsižvelgiant į šios nuostatos turinį260.

1992 m. liepos 16 d. Sprendimas Asociación Española de Banca Privada ir kt., C-67/91, Rink. p. I-4785, 11 p. 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo (OL 2004 m. specialusis leidimas, 8 skyrius, 2 tomas, p. 205 – 229) 260 2007 m. kovo 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas France Télécom prieš Komisiją, T-340/04, Rink. p. II-573, 50–53 p. 258 259


40. <...> turi būti paisoma EŽTK 8 straipsnyje įtvirtintos privataus gyvenimo apsaugos, o būsto apsauga taikoma ir bendrovių komercinėms patalpoms, Teisingumo Teismas yra pabrėžęs ir tai, kad svarbu apsaugoti patikrinimų, kurie yra būtina priemonė Komisijai vykdyti Sutarties saugotojos funkciją konkurencijos srityje, veiksmingumą. Taigi tam, kad būtų apsaugotas Komisijos teisės patekti į įmonės komercines patalpas, kurią ji turi per procedūrą pagal EB 81 [dabar SESV 101 straipsnis] ir 82 [dabar SESV 102 straipsnis] straipsnius, veiksmingumas, ši teisė reiškia galimybę ieškoti tam tikros informacijos, kuri dar nėra žinoma ar ne visai išaiškinta261. 41. Atsižvelgiant į tai, kad sprendimai dėl patikrinimo priimami administracinės procedūros etape, Komisija dar neturi konkrečios informacijos, leidžiančios nagrinėti, ar nurodyti veiksmai ar aktai gali būti pripažįstami įmonių ar įmonių asociacijų sprendimais EB 81 straipsnio prasme. Būtent atsižvelgiant į specifinį sprendimų dėl patikrinimo pobūdį teismų praktikoje motyvavimo klausimu išskiriamos informacijos, kuri turi būti nurodyta sprendime dėl patikrinimo, rūšys, kad adresatai galėtų įgyvendinti savo teisę į gynybą šiame administracinės procedūros etape. Šiuo klausimu Komisijai nustačius griežtesnę pareigą motyvuoti, nebūtų tinkamai atsižvelgta į patikrinimo preliminarų pobūdį, kuriuo būtent siekiama suteikti Komisijai galimybę vėlesniame tyrimo etape prireikus įrodyti, kad sprendimo dėl patikrinimo adresatai arba tretieji asmenys padarė Bendrijos konkurencijos teisės pažeidimų. Kaip tai matyti iš paties ginčijamo sprendimo teksto, nagrinėjami susitarimai ar suderinti veiksmai nelaikomi įrodytais, o tik įtariamais262. <...> 69. Be to, reikia atsižvelgti ir į tai, kad Reglamentu Nr. 1/2003 Komisijai suteikiami įgaliojimai, kuriais siekiama leisti jai atlikti Sutartimi paskirtą užduotį užtikrinti konkurencijos taisyklių laikymąsi bendrojoje rinkoje263, o apie tai priminta ir Reglamento Nr. 1/2003 24 konstatuojamojoje dalyje. Teismų praktikoje patvirtinta ir tai, kad patikrinimų apimtis gali būti labai plati ir kad teisė patekti į visas įmonių patalpas, teritorijas ir transporto priemones turi ypatingą svarbą, nes ji skirta tam, kad būtų leista Komisijai surinkti įrodymus apie konkurencijos taisyklių pažeidimus ten, kur jų paprastai būna. 2010 m. spalio 26 d. Bendrojo Teismo (ketvirtoji kolegija) sprendimas Conseil national de l’Ordre des pharmaciens (CNOP) ir Conseil central de la section G de l’Ordre national des pharmaciens (CCG) prieš Europos Komisiją (byla T-23/09, Rink., 2010, p. II-05291) Konkurencija – Karteliai – Liftų ir eskalatorių montavimo ir priežiūros rinka – Sprendimas, kuriuo konstatuojamas EB 81 straipsnio pažeidimas <...> 116. Iš sprendimų pradėti tyrimą matyti, kad juos priimdama Komisija manė, jog su rinkų pasidalijimu liftų ir eskalatorių sektoriuje susijęs kartelis apėmė mažiausiai visas Europos Sąjungos valstybes nares. Be to, kiek tai susiję su sprendimais pradėti tyrimą, Komisija turi aiškiai nurodyti prezumpcijas, kurias ketina patikrinti 264 . Tačiau nebūtina, kad sprendime pradėti tyrimą būtų nurodytas tikslus atitinkamos rinkos apibrėžimas, tikslus tariamų pažeidimų teisinis kvalifikavimas ir laikotarpis, per kurį šie pažeidimai buvo padaryti265“. 2011 m. liepos 13 d. Bendrojo Teismo (aštuntoji kolegija) sprendimas Kone Oyj, Kone GmbH ir Kone BV prieš Europos Komisiją (byla T-151/07, Rink., p.) 8.4.2.6.

Turinys

1989 m. rugsėjo 21 d. Teisingumo Teismo sprendimas Hoechst prieš Komisiją, 46/87 ir 227/88, Rink. p. I-2859, 27 p. 1989 m. spalio 17 d. Teisingumo Teismo sprendimas Dow Chemical Ibérica ir kt. prieš Komisiją, 97/87–99/87, Rink. p. 3165, 55 p. 263 1980 m. birželio 26 d. Teisingumo Teismo sprendimas National Panasonic prieš Komisiją, 136/79, Rink. p. 2033, 20 p. 264 1989 m. rugsėjo 21 d. Teisingumo Teismo sprendimas Hoechst prieš Komisiją, 46/87 ir 227/88, Rink. p. 2859, 41 p. 265 1989 m. spalio 17 d. Teisingumo Teismo sprendimas Dow Benelux prieš Komisiją, 85/87, Rink. p. 3137, 10 p. 261 262


8.4.2.7. Suinteresuotų asmenų ir trečiųjų šalių išklausymas / Galimybė susipažinti su byla Turinys Konkurencija – Teisė į gynybą – Pranešimas apie kaltinimus – Įrodinėjimo priemonės <...> 313. Taigi teisė į gynybą yra pažeidžiama dėl neatitikties tarp pranešimo apie kaltinimus ir galutinio sprendimo, tik jei šiame išdėstyti kaltinimai pranešime apie kaltinimus nebuvo nurodyti pakankamai aiškiai, kad jo adresatai galėtų gintis. 314. Taip pat svarbūs ne patys dokumentai, o iš jų Komisijos padarytos išvados ir kad jei šie dokumentai nebuvo minimi pranešime apie kaltinimus, atitinkama įmonė turėjo teisę manyti, kad jie nebuvo bylai reikšmingi. Nepranešdama įmonei, kad tam tikrais dokumentais bus naudojamasi priimant sprendimą, Komisija trukdo jai laiku pareikšti savo nuomonę apie šių dokumentų įrodomąją vertę. Todėl jos atžvilgiu šių dokumentų negalima laikyti leistinomis įrodinėjimo priemonėmis266. 315. Dokumentu, kuriuo Komisija galutiniame sprendime pagrindė vieną kaltinimą, nors pranešime apie kaltinimus tuo pačiu dokumentu grindė kitą kaltinimą, galima remtis atitinkamai įmonei nepalankiame sprendime tik tuomet, jei ji iš pranešimo apie kaltinimus ir dokumento turinio galėjo pagrįstai nustatyti, kokias išvadas Komisija gali padaryti. 2010 m. balanžio 28 d. Bendrojo Teismo (penktoji kolegija) sprendimas Amann & Söhne GmbH & Co. KG ir Cousin Filterie SAS prieš Europos Komisiją (byla T-446/05, Rink., 2010, p. II-01255) Konkurencija - Administracinė procedūra - Pranešimas apie kaltinimus - Būtinas turinys Teisės į gynybą pažeidimas <...> 106. Pranešimas apie kaltinimus turi leisti suinteresuotam asmeniui susipažinti su informacija apie veiksmus, kuriais Komisija juos kaltina. Šio reikalavimo laikomasi, kai sprendime suinteresuotiesiems asmenims nepriskiriami pranešime apie kaltinimus nenurodyti pažeidimai; jis turi būti grindžiamas tik pažeidimais, dėl kurių suinteresuotieji asmenys turėjo galimybę pateikti savo paaiškinimus. <...> 108. Galutinis sprendimas nebūtinai turi būti tiksli pranešimo apie kaltinimus kopija ir kad teisė į gynybą yra pažeidžiama dėl neatitikties tarp pranešimo apie kaltinimus ir galutinio sprendimo, tik jei sprendime pareikštas kaltinimas pranešime nebuvo nurodytas pakankamai aiškiai, kad jo adresatai galėtų gintis267. 109. Iš tikrųjų teisė būti išklausytam apima visas faktines arba teisines aplinkybes, kuriomis grindžiamas sprendimas, bet ne galutinę poziciją, kurios ketina laikytis institucija. 2010 m. gegužės 19 d. Bendrojo Teismo (aštuntoji kolegija) sprendimas IMI plc, IMI Kynoch Ltd ir Yorkshire Copper Tube prieš Europos Komisiją (byla T-18/05, Rink., 2010, p. II-01769)

1983 m. spalio 25 d. Teisingumo Teismo sprendimas AEG-Telefunken prieš Komisiją, 107/82, Rink. p. 3151, 27 p.; 1991 m. liepos 3 d. Sprendimas AKZO prieš Komisiją, C-62/86, Rink. p. I-3359, 21 p.; 1992 m. kovo 10 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Shell prieš Komisiją, T-11/89, Rink. p. II-757, 55 p. 267 2004 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Corus UK prieš Komisiją, T-48/00, Rink. p. II-2325, 100 p.; 2005 m. rugsėjo 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas DaimlerChrysler prieš Komisiją, T-325/01, Rink. p. II-3319, 189 p. 266


Konkurencija - Administracinė procedūra - po Komisijos sprendimo panaikinimo teisės į gynybą principo taikymo sritis - Patariamasis komitetas <...> 153. Kai Komisija, panaikinus sprendimą, kuriuo įmonėms skiriama bauda už EB 82 straipsnio [dabar SESV 102 straipsnis] pažeidimą, dėl procedūros pažeidimo, susijusio tik su sprendimo galutinio priėmimo Komisijos narių kolegijoje procedūromis, priima naują identiško turinio ir tais pačiais kaltinimais grindžiamą sprendimą, ji neprivalo iš naujo išklausyti suinteresuotų įmonių. 154. Dėl teisės klausimų, kurie gali kilti taikant EB 233 straipsnį [dabar SESV 266 straipsnis], pavyzdžiui, susijusių su praėjusiu laiku, su galimybe atnaujinti procedūrą, su atnaujintai procedūrai taikytinu susipažinimu su bylos medžiaga, su bylą nagrinėjančio pareigūno ir patariamojo komiteto dalyvavimu bei galimomis Reglamento Nr. 17 20 straipsnio taikymo pasekmėmis, jiems išspręsti nebūtina rengti naujo išklausymo, jeigu jie nepakeičia kaltinimų turinio, nes, prireikus, jiems išspręsti pakaktų tik vėlesnės teisminės kontrolės. <...> 168. Todėl atsižvelgiant į tai, kad ginčijamame sprendime nėra reikšmingų pakeitimų, palyginti su Sprendimu 91/300, Komisija, kuri neturėjo iš naujo išklausyti ieškovės prieš priimdama ginčijamą sprendimą, taip pat neturėjo ir iš naujo konsultuotis su patariamuoju komitetu. 2010 m. birželio 25 d. Bendrojo Teismo (šeštoji kolegija) sprendimas Imperial Chemical Industries Ltd prieš Europos Komisiją (byla T-66/01, Rink., 2010, p. II-02631) Karteliai – Galimybė susipažinti su bylos dokumentais – Kaltinamieji ir kaltę paneigiantys įrodymai <...> 22. Iš teisės į gynybą užtikrinimo principo kylanti teisė susipažinti su bylos dokumentais reiškia, kad Komisija turi sudaryti suinteresuotajai įmonei galimybę išnagrinėti visus tyrimo byloje esančius dokumentus, kurie gali būti svarbūs jos gynybai. Šie dokumentai apima tiek kaltinamuosius, tiek kaltę paneigiančius dokumentus, išskyrus kitų įmonių komercines paslaptis, Komisijos vidaus dokumentus ir kitą konfidencialią informaciją. 23. Kiek tai susiję su kaltę paneigiančio dokumento neperdavimu suinteresuotoji įmonė turi tik įrodyti, kad jo neatskleidimas galėjo turėti įtakos procedūros eigai ir Komisijos sprendimo turiniui šios įmonės nenaudai. Tad įmonei pakanka įrodyti, jog kaltę paneigiančius dokumentus ji būtų galėjusi panaudoti savo gynybai taip, kad jeigu būtų turėjusi galimybę jais remtis per administracinę procedūrą, būtų galėjusi pateikti įrodymų, kurie nesutampa su Komisijos tuo etapu padarytomis išvadomis, ir todėl bent jau dėl veiksmų, kuriais ji kaltinama, sunkumo ir trukmės būtų galėjusi padaryti kokią nors įtaką Komisijos sprendime pateiktiems vertinimams ir atitinkamai baudos dydžiui. <...> 89. Šiuo atžvilgiu, kiek tai susiję su EB 81 [dabar SESV 101 straipsnis] ir EB 82 [dabar SESV 102 straipsnis] straipsnių taikymu, reikia pažymėti, kad, kaip teisingai teigia apeliantė, jokia Sąjungos teisės nuostata nereikalaujama, kad pranešimo apie kaltinimus adresatas ginčytų įvairias faktines ar teisines aplinkybes per administracinę procedūrą tam, kad galėtų tai daryti vėliau per teismo procesą. 90. Nors tai, kad įmonė tiesiogiai ar netiesiogiai pripažįsta faktines ar teisines aplinkybes per Komisijos vykdomą administracinę procedūrą, gali būti papildomas įrodymas vertinant ieškinio pagrįstumą, toks pripažinimas negali riboti teisės pareikšti ieškinį Pirmosios instancijos teisme, kurią fizinis ar juridinis asmuo turi pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą, įgyvendinimo.


91. Nesant šiuo tikslu aiškiai įtvirtinto teisinio pagrindo, toks apribojimas prieštarautų bendriesiems teisėtumo ir teisės į gynybą užtikrinimo principams. Be to, reikia pažymėti, kad teisė į veiksmingą teisinę gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą įtvirtinta Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje, kuris pagal ESS 6 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą turi tokią pačią teisinę galią kaip Sutartys. Pagal šios chartijos 52 straipsnio 1 dalį bet koks šioje chartijoje pripažintų teisių ir laisvių įgyvendinimo apribojimas turi būti numatytas įstatyme. 2010 m. liepos 1 d. Teisingumo Teismo (antroji kolegija) sprendimas Knauf Gips KG prieš Europos Komisiją (byla C-407/08 P, Rink., 2010, p. I-06375) Konkurencija - Administracinė procedūra – Kaltinimus paneigiantis įrodymas <...> 42. Tik administracinio ginčo stadijos pradžioje atitinkama įmonė pranešimu apie kaltinimus informuojama apie visus esminius įrodymus, kuriais per šią procedūros stadiją remiasi Komisija, ir kad ši įmonė turi teisę susipažinti su bylos medžiaga, kad galėtų veiksmingai pasinaudoti teise į gynybą. Todėl kitų kartelyje dalyvavusių įmonių atsakymai į pranešimą apie kaltinimus iš principo nėra bylos medžiagos dokumentas, su kuriuo šalys galėtų susipažinti268. 43. Tačiau jei norėdama įrodyti pažeidimą Komisija taiko EB 81 [dabar SESV 101 straipsnis] straipsnio 1 dalies procedūrą ir ketina pasiremti atsakymo į pranešimą apie kaltinimus ištrauka arba prie tokio atsakymo pridėtu dokumentu, kitoms šioje procedūroje dalyvaujančioms įmonėms turi būti sudaryta galimybė pareikšti savo nuomonę dėl tokio įrodymo. Tokiomis aplinkybėmis minėta atsakymo į pranešimą apie kaltinimus ištrauka arba prie šio atsakymo pridėtas dokumentas yra kaltinimus dalyvavusioms darant pažeidimą įmonėms patvirtinantis įrodymas 269. 44. Pagal analogiją, jei atsakymo į pranešimą apie kaltinimus ištrauka arba prie tokio atsakymo pridėtas dokumentas gali būti naudingas įmonės gynybai, nes leidžia jai pateikti įrodymų, kurie nepatvirtina šioje stadijoje Komisijos padarytų išvadų, tai yra kaltinimus paneigiantis įrodymas. Tokiu atveju atitinkamai įmonei turi būti sudaryta galimybė išnagrinėti minėtą ištrauką ar dokumentą ir pateikti dėl jų savo nuomonę. 2011 m. liepos 12 d. Bendrojo Teismo (antroji kolegija) sprendimas Toshiba Corp. prieš Europos Komisiją (byla T-113/07, Rink., p.) Konkurencija - Administracinė procedūra - Europos žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnis Sąjungos teisės bendrųjų principų taikymas – Galimybė apklausti liudytjus <...> 135. Per administracinę procedūrą Komisija neturi galimybės surengi privalomos asmenų apklausos kaip priesaiką davusių liudytojų. <...> 137. Be to, Komisija privalo išklausyti pakankamą interesą įrodžiusius fizinius ar juridinius asmenis tik tuo atveju, jei tie asmenys tikrai prašo būti išklausyti. Taigi ji turi protingumo ribojamą diskreciją nuspręsti, ar reikia išklausyti asmenis, kurių liudijimai gali turėti reikšmės bylos tyrimui. Teisės į gynybą garantija nereiškia, kad Komisija turi išklausyti suinteresuotų asmenų nurodytus liudytojus, jeigu ji mano, kad bylos tyrimas buvo pakankamai išsamus270.

2009 m. rugsėjo 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Hoechst prieš Komisiją, T-161/05, Rink. p. II-3555, 163 p. 269 2009 m. rugsėjo 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Hoechst prieš Komisiją, T-161/05, Rink. p. II-3555, 164 p. 270 2002 m. kovo 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas HFB ir kt. prieš Komisiją, T-9/99, Rink. p. II-1487, 382 – 383 p. 268


138. 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkte nustatyta, kad „kiekvienas kaltinamas nusikaltimo padarymu asmuo turi mažiausiai šias teises: <…> pats apklausti kaltinimo liudytojus arba turėti galimybę, kad tie liudytojai būtų apklausti ir kad gynybos liudytojai būtų iškviesti ir apklausti tomis pat sąlygomis, kokios taikomos kaltinimo liudytojams“. Be to, net jei Komisija nėra teismas, kaip tai suprantama pagal šį straipsnį, ir nors Komisijos skiriamos baudos nėra baudžiamojo pobūdžio, tai nereiškia, kad per administracinę procedūra Komisija neprivalo laikytis bendrųjų Sąjungos teisės principų. 139 . Tai, kad Sąjungos konkurencijos teisės nuostatose Komisijai nenustatyta pareiga kviesti gynybos liudytojus, kurių liudijimo prašoma, neprieštarauja tiems principams. Reikia atkreipti dėmesį, kad nors Komisija gali apklausti fizinius ar juridinius asmenis, kai mano tai esant būtina, ji neturi teisės kviesti kaltinimo liudytojus negavusi jų sutikimo. Kadangi procedūra Komisijoje yra tik administracinė, ji neprivalo suinteresuotai įmonei suteikti galimybės apklausti konkretų liudytoją ir nagrinėti jo parodymus bylos tyrimo stadijoje 271. Pakanka, kad Komisijos naudojami pareiškimai būtų pateikti ieškovei perduotuose bylos dokumentuose, kuriuos ji galėtų užginčyti Sąjungos teisme. 2011 m. birželio 16 d. Bendrojo Teismo (šeštoji išplėstinė kolegija) sprendimas FMC Foret, S Komisiją (byla T-191/06, Rink., p)-191/06, Rink., p.) Konkurencija - Administracinė procedūra - į gynybą paisymas - Galimybė susipažinti su byla <...> 118. Tačiau konstatuotina, kad remdamasi vien pranešimu apie kaltinimus ieškovė neturėjo galimybės ginčyti duomenų, kuriuos Komisija panaudojo tam, kad įrodytų didelį poveikį prekybai. Atskira suinteresuota įmonė neturi galimybės patikrinti, ar visų kartelio narių konsoliduota apyvarta ir konsoliduotos rinkos dalys viršija 40 mln. EUR ir 5 % ribas. Kiekviena įmonė iš tikrųjų gali ginčyti tik savo skaičius. Todėl norint ginčyti rinkos dydį ir kitų nagrinėjamų bendrovių rinkos dalis bei pateikti savo argumentus dėl šių skaičių reikia žinoti kitų įmonių apyvartos sudėtį, nes jos nežinodama ieškovė negalėjo veiksmingai pareikšti savo nuomonės dėl faktų, kaltinimų ir aplinkybių, kuriais remiasi Komisija, teisingumo ir reikšmės. 2011 m. birželio 16 d. Bendrojo Teismo (aštuntoji kolegija) sprendimas Ziegler SA prieš Europos Komisiją (byla T-199/08, Rink., p.) Konkurencija – Kartelis – Teisės į gynybą pažeidimas – Galimybė susipažinti su byla – Įmonės išklausymas <...> 49. Teisė susipažinti su bylos medžiaga reiškia, kad Komisija atitinkamai įmonei suteikia galimybę išnagrinėti visus tyrimo medžiagoje esančius dokumentus, kurie gali būti svarbūs jos gynybai. Tai taikytina ir kaltę patvirtinantiems, ir ją paneigiantiems dokumentams, išskyrus kitų įmonių verslo paslaptis, Komisijos vidaus dokumentus ir kitą konfidencialią informaciją272. 50. Teisės susipažinti su bylos dokumentais pažeidimas vykstant procedūrai iki sprendimo priėmimo iš principo gali lemti šio sprendimo panaikinimą, jeigu buvo pažeista teisė į gynybą273.

2004 m. sausio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimas Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją, C-204/00 P, C-205/00 P, C-211/00 P, C-213/00 P, C-217/00 P ir C-219/00 P, Rink. p. I-123, 200 p. 272 2002 m. spalio 15 d. Sprendimas Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją, C-238/99 P, C-244/99 P, C-245/99 P, C-247/99 P, C-250/99 P–C-252/99 P ir C-254/99 P, Rink. p. I-8375, 315 p. 273 2002 m. spalio 15 d. Sprendimas Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją, C-238/99 P, C-244/99 P, C-245/99 P, C-247/99 P, C-250/99 P–C-252/99 P ir C-254/99 P, Rink. p. I-8375, 317 p. 271

A prie


51. Tokiu atveju padarytas pažeidimas neištaisomas dėl paprasčiausios aplinkybės, kad galimybė susipažinti buvo suteikta vykstant teisminei procedūrai274. Nei pateiktų pagrindų teismine kontrole apriboto Bendrojo Teismo nagrinėjimo tikslas, nei jo poveikis nėra pakeisti išsamų bylos tyrimą, atliekamą per administracinę procedūrą. Be to, dėl pavėluoto susipažinimo su tam tikrais bylos medžiagos dokumentais ieškinį dėl Komisijos sprendimo pareiškusi įmonė negrįžta į padėtį, kurioje būtų buvusi, jei pateikdama Komisijai tas pačias rašytines ir žodines pastabas, kaip pateikė Teismui, būtų galėjusi remtis tais pačiais dokumentais275. 52. Kai galimybė susipažinti su bylos medžiaga ir ypač su kaltę paneigiančiais dokumentais užtikrinama vykstant teismo procesui, suinteresuotoji įmonė turi įrodyti ne tai, kad jeigu ji būtų turėjusi galimybę susipažinti su neatskleistais dokumentais, Komisijos sprendimas būtų buvęs kitoks, o tik tai, kad minėti dokumentai galėjo būti naudingi jos gynybai276. 2011 m. spalio 25 d. Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) sprendimas Solvay SA prieš Europos Komisiją (byla C-110/10 P, Rink., p.) Konkurencija – Piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi – Komisijos kompetencija – Teisė į gynybą <...> 80. Reikalaujama, kad pranešime apie kaltinimus, kurį Komisija adresuoja įmonei, kai ketina skirti sankciją už konkurencijos taisyklių pažeidimą, turi būti nurodomi visi veiksniai, kuriais remdamasi ji kaltina įmonę, kaip antai inkriminuojamos faktinės aplinkybės, jų kvalifikacija ir įrodymai, kuriais remiasi Komisija, kad ši įmonė galėtų pateikti savo argumentus per prieš ją pradėtą administracinę procedūrą. 81. Šio reikalavimo laikomasi, kai Komisijos sprendime suinteresuotiesiems asmenims inkriminuojami tik pranešime apie kaltinimus nurodyti pažeidimai ir jis grindžiamas tik faktais, dėl kurių suinteresuotieji asmenys turėjo galimybę pateikti savo paaiškinimus277. 82. Vis dėlto Komisijos galutinis sprendimas nebūtinai turi visiškai atitikti pranešimą apie kaltinimus. Pavyzdžiui, leidžiama papildyti šį pranešimą atsižvelgiant į šalių, iš kurių argumentų matyti, kad jos galėjo veiksmingai įgyvendinti teises į gynybą, atsakymą. Per administracinę procedūrą Komisija, grįsdama savo suformuluotus kaltinimus, taip pat gali pakeisti ir papildyti faktinius bei teisinius argumentus278. <...> 85. Teisė į gynybą nepažeidžiama, jei nurodyti skirtumai tarp pranešimo apie kaltinimus ir galutinio sprendimo nėra susiję su veiksmais, kitais nei tie, dėl kurių ieškovės jau buvo pateikusios paaiškinimus, todėl nėra susiję su naujais kaltinimais. 2012 m. kovo 29 d. Bendrojo Teismo (aštuntoji kolegija) sprendimas Telefónica, SA ir Telefónica de España, SA prieš Europos Komisiją (byla T-336/07, Rink., p.) 8.4.2.7.

Turinys

2002 m. spalio 15 d. Sprendimas Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją, C-238/99 P, C-244/99 P, C-245/99 P, C-247/99 P, C-250/99 P–C-252/99 P ir C-254/99 P, Rink. p. I-8375, 318 p. 275 2004 m. sausio 7 d. Sprendimas Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją, C-204/00 P, C-205/00 P, C-211/00 P, C-213/00 P, C-217/00 P ir C-219/00 P, Rink. p. I-123, 103 p. 276 2003 m. spalio 2 d. Sprendimas Corus UK prieš Komisiją, C-199/99 P, Rink. p. I-11177, 128 p. 277 1970 m. liepos 15 d. Teisingumo Teismo sprendimas ACF Chemiefarma prieš Komisiją, 41/69, Rink. p. 661, 94 p.; 2003 m. kovo 19 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas CMA CGM ir kt. prieš Komisiją, T-213/00, Rink. p. II-913, 109 p. 278 2002 m. vasario 28 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Compagnie générale maritime ir kt. prieš Komisiją, T-86/95, Rink. p. II-1011, 442 p. 274


8.4.2.8. Profesinė paslaptis

Turinys

Konkurencija - Karteliai - Susitarimai tarp įmonių - Pažeidimo įrodymas - Dokumentų pateikimas neatskleidžiant jo šaltinio <...> 72. Bendrijos teisėje vyrauja laisvo įrodymų vertinimo principas ir vienintelis pateiktų įrodymų vertinimui svarbus kriterijus yra jų patikimumas 279 . Be to, Komisijai gali prireikti užtikrinti informatorių anonimiškumą280, ir tokios aplinkybės nepakanka priversti Komisiją atmesti jos turimą įrodymą. 73. Taigi, nors Dalmine argumentai gali būti svarbūs vertinant dokumento „Pasidalijimo raktas“ patikimumą bei įrodomąją galią, negalima teigti, kad šis dokumentas yra nepriimtinas įrodymas, ir jį reikia išimti iš bylos. 2004 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo (antroji kolegija) sprendimas Dalmine SpA prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla T-50/00, Rink., 2004, p. II-02395) Konkurencija - Administracinė procedūra - Konfidencialumas – Informacijos dėl baudos atskleidimas spaudoje iki priimant sprendimą <...> 409. kad EB 287 [dabar SESV 339 straipsnis] straipsnis įpareigoja Bendrijos institucijų narius, pareigūnus ir kitus tarnautojus „neatskleisti informacijos, kurią jie įsipareigoję saugoti kaip tarnybinę paslaptį, ypač informacijos apie įmones, jų verslo ryšius ar sąnaudų sudedamąsias dalis“. Nors ši nuostata pirmiausia taikoma iš įmonės gaunamai informacijai, žodis „ypač“ parodo, kad tai yra bendrasis principas, galiojantis ir kitokio pobūdžio konfidencialiai informacijai281. 410. Reikia pažymėti, kad ikiteisminėse procedūrose, kurios gali baigtis baudos skyrimu, siūlomos sankcijos pobūdis ir dydis pagal savo prigimtį patenka į profesinės paslapties sąvoką, kol sankcija nėra galutinai priimta ir skirta. Šis principas, be kita ko, išplaukia iš būtinybės saugoti atitinkamų asmenų reputaciją ir orumą, kol jiems nebuvo paskirta bauda282. 411. Šiuo požiūriu Komisijos pareiga neatskleisti spaudai jokios informacijos apie konkrečias numatomas sankcijas taip pat sutampa ne tik su jos pareiga saugoti profesines paslaptis, bet ir su gero administravimo pareiga. Galiausiai nekaltumo prezumpcijos principas galioja ir procedūrose, pradėtose įmonėms už konkurencijos taisyklių pažeidimą ir galinčiose baigtis vienkartinės ar periodinės baudos skyrimu. Akivaizdu, kad Komisija nepaiso šios nekaltumo prezumpcijos, jei ji Konsultaciniam komitetui ir Komisijos narių kolegijai pateiktą aptarti verdiktą paskelbia spaudai prieš oficialiai nubausdama įmonę, kurią ji kaltina padarius pažeidimą. <...> 414. Dėl ieškovės argumento, kad informacijos atskleidimas įrodo Komisijos šališkumą ieškovės atžvilgiu, viena vertus, reikia pažymėti, kad, užbaigus administracinę procedūrą, faktais įrodyto pažeidimo buvimo negalima kvestionuoti kaltinant Komisiją per anksti paskelbus savo nuomonę dėl pažeidimo buvimo fakto ir baudos dydžio, kurią už pažeidimą ketinama skirti įmonei.

279

2000 m. kovo 23 d. Teisingumo Teismo sprendimas Met-Trans and Sagpol, C-310/98 ir C-406/98, Rink. p. I-1797, 29 p.; 2002 m. lapkričio 7 d. Pirmosios instancijos teismas sprendimo Vela and Tecnagrind prieš Komisiją, T-141/99, T-142/99, T-150/99 ir T-151/99, Rink. p. II-4547, 223 p. 280 1985 m. lapkričio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimas Adams prieš Komisiją, 145/83, Rink. p. 3539, 34 p. 281 1985 m. lapkričio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimas Adams prieš Komisiją, 145/83, Rink. p. 3539, 34 p.; 1996 m. rugsėjo 18 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Postbank prieš Komisiją, T-353/94, Rink. p. II-921, 86 p. 282

2000 m. liepos 6 d. Sprendimas Volkswagen prieš Komisiją, T-62/98, Rink. p. II-2707, 281 p.


Kita vertus, nagrinėjant ieškovės ieškinio pagrindus, parodyta, kad sprendimas dėl pažeidimo buvimo fakto ir jo sudėtinių dalių buvo faktiškai ir teisės požiūriu tinkamai pagrįstas. 415. Be to, negalima teigti, kad sprendimo turinio paskelbimas užbaigus administracinę procedūrą ir netrukus prieš formaliai priimant sprendimą savaime gali būti įrodymas, jog Komisija tyrė kartelį užbėgdama įvykiams už akių ir su išankstiniu nusistatymu. 416. Nagrinėjamas sprendimas gali būti panaikinamas dėl ieškovės nurodytų nesklandumų, jei įrodoma, kad nesant šių nesklandumų būtų priimtas kitokio turinio sprendimas283. <...> 421. <...> asmenys privalo turėti galimybę pasinaudoti veiksminga teismine teisių, kurias jie kildina iš Bendrijos teisės sistemos, apsauga, turint omenyje, kad teisė į tokią apsaugą priskiriama bendriesiems teisės principams, išplaukiantiems iš bendrų valstybių narių konstitucinių tradicijų. Ši teisė taip pat įtvirtinta EŽTK 6 ir 13 straipsniuose284. 422. Tačiau šis principas turi būti suderintas su teisinio saugumo principu ir Bendrijos institucijų veiksmams galiojančia teisėtumo prezumpcija285, numatančia, kad tas, kuris remiasi tokių veiksmų neteisėtumu, turi pateikti atitinkamų įrodymų. 423. Taigi, kaip jau buvo nurodyta, tariamas sprendimo turinio atskleidimas Komisijos iniciatyva, dar prieš formaliai jį priimant, priešingai nei esminių procedūros reikalavimų nesilaikymas, savaime negali turėti įtakos sprendimo teisėtumui. 2006 m. balanžio 5 d. Pirmosios instancijos teismo (trečioji kolegija) sprendimas Degussa AG prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla T-279/02, Rink., 2006, p. II-00897) Konkurencija - Administracinė procedūra - Profesinė paslaptis Taikymo sritis

- Komercinė paslaptis -

<...> 28. Sprendimo 2001/462 286 9 straipsnis yra skirtas įgyvendinti Bendrijos teisėje numatytą informacijos, su kuria Komisija susipažino vykdydama konkurencijos taisyklių taikymo procedūras, apsaugos procedūrą. Šiuo klausimu Reglamento Nr. 17 20 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tokia apsauga taikoma, be kita ko, informacijai, gautai taikant Reglamentą Nr. 17 ir kurios atžvilgiu yra įpareigojimas saugoti profesinę paslaptį. 29. Tačiau informacijos, kurios atžvilgiu yra įpareigojimas saugoti profesinę paslaptį, apimtis yra platesnė nei įmonių komercinės paslaptys287 Šiuo klausimu pažymėtina, kad reikia atskirti apsaugą, kurią reikia suteikti informacijai, kuriai taikomas įpareigojimas saugoti profesinę paslaptį, asmenų, įmonių ar įmonių asociacijų, turinčių teisę būti išklausytiems per konkurencijos taisyklių taikymo procedūrą, atžvilgiu, nuo apsaugos, kurią reikią suteikti tokiai informacijai, visuomenės atžvilgiu. EB 287 [dabar SESV 399 straipsnis] straipsnyje įtvirtinta ir įmonėms taikomų konkurencijos taisyklių srityje Reglamento Nr. 17 20 straipsnio 2 dalimi įgyvendinta institucijų pareigūnų ir tarnautojų pareiga neatskleisti jų turimos informacijos, kurios atžvilgiu yra įpareigojimas saugoti profesinę paslaptį, yra švelnesnė asmenų, kuriems to reglamento 19 straipsnio 2 dalis suteikia teisę būti išklausytiems, atžvilgiu. Komisija gali perduoti tokiems asmenims tam tikrą informaciją, kurios 1975 m. gruodžio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimas Suiker Unieir kt. prieš Komisiją, 40/73–48/73, 50/73, 54/73–56/73, 111/73, 113/73 ir 114/73, Rink. p. 1663, 191 p. 284 2001 m. lapkričio 27 d. Sprendimas Komisija prieš Austriją, C-424/99, Rink. p. I-9285, 45 p.; 2002 m. liepos 25 d. Sprendimas Unión de Pequeños Agricultores prieš Tarybą, C-50/00 P, Rink. p. I-6677, 39 p. 285 1994 m. birželio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimas Komisija prieš BASFir kt., C-137/92 P, Rink. p. I-2555, 48 p. 283

2001 m. gegužės 23 d. Komisijos Sprendimas dėl bylas nagrinėjančių pareigūnų įgaliojimų tam tikrose konkurencijos bylose (pranešta dokumentu Nr. (2001) 1461) (OL 2004 m. specialusis leidimas, 8 skyrius, 2 tomas, p. 151 – 154) 286

287

1986 m. birželio 24 d. Teisingumo Teismo sprendimas AKZO Chemie prieš Komisiją, 53/85, Rink. p. 1965, 1977 p.


atžvilgiu yra įpareigojimas saugoti profesinę paslaptį, jei to reikia tinkamai tyrimo eigai užtikrinti. Vis dėlto tokia galimybė netaikoma komercinėms paslaptims, kurioms yra suteikiama speciali apsauga. Tačiau informacija, kurios atžvilgiu yra įpareigojimas saugoti profesinę paslaptį, negali būti paviešinta, neatsižvelgiant į tai, ar ji yra komercinė paslaptis, ar kita konfidenciali informacija. 30. <...> Komercinė paslaptis yra informacija, kurią ne tik paviešinus, bet ir paprasčiausiai perdavus kitam, ne ją suteikusiam asmeniui, galima padaryti didelę žalą informacijos pateikėjo interesams288. <...> 70. Nei EB 287 straipsnis, nei Reglamentas Nr. 17 tiesiogiai nenurodo, kokia informacija, kuri nėra komercinė paslaptis, yra saugoma kaip profesinė paslaptis. Iš Reglamento Nr. 17 20 straipsnio 2 dalies negalima daryti išvados, kad kaip profesinė paslaptis saugoma bet kokia informacija, gauta taikant šį reglamentą, išskyrus tą informaciją, kurią privaloma skelbti pagal šio reglamento 21 straipsnį. Iš tikrųjų, kaip ir EB 287 straipsnis, Reglamento Nr. 17 20 straipsnio 2 dalis, įgyvendinanti šią Sutarties nuostatą konkurencijos taisyklių, taikomų įmonėms, srityje, draudžia tik informacijos, „kurios atžvilgiu yra įpareigojimas saugoti profesinę paslaptį“, atskleidimą. 71. Kad informacijos atžvilgiu dėl jos pobūdžio būtų nustatytas įpareigojimas saugoti profesinę paslaptį, pirmiausia būtina, kad ją žinotų tik ribotas asmenų ratas. Antra, tai turi būti informacija, kurios atskleidimas galėtų padaryti didelę žalą ją pateikusiems ar tretiesiems asmenims. Galiausiai būtina, kad interesai, kurie gali būti pažeisti atskleidus informaciją, būtų objektyviai verti apsaugos. Vertinant, ar informacija yra konfidenciali, reikia nustatyti santykį tarp teisėtų interesų, kurie neleidžia jos atskleisti, ir bendro intereso, kuris reikalauja, kad Bendrijos institucijų veiksmai būtų atliekami kuo atviriau. <...> 76. Reglamento Nr. 17 21 straipsnio 2 dalis įpareigoja Komisiją skelbti sprendimus, priimtus pagal šio reglamento 2, 3, 6, 7 ir 8 straipsnius. Atsižvelgiant į tai, kas buvo pasakyta, Reglamento Nr. 17 21 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti taip, kad ji šią pareigą minimizuoja iki suinteresuotųjų šalių nurodymo ir šių sprendimų „esmės“ pateikimo, siekiant palengvinti Komisijos uždavinį informuoti apie juos visuomenę, atsižvelgiant į su skelbimu Oficialiajame leidinyje susijusius kalbinius suvaržymus. Tačiau ši nuostata neriboja Komisijos teisės, jei ji mano esant reikalinga ir jei jos ištekliai tai leidžia, paskelbti visą savo sprendimų tekstą, išskyrus tuos atvejus, kai reikia laikytis profesinės paslapties apsaugos reikalavimų. 77. Taigi jei Komisijai yra nustatyta bendra pareiga skelbti tik nekonfidencialias savo sprendimų versijas, norint užtikrinti jos laikymąsi, nebūtina 21 straipsnio 2 dalį aiškinti taip, kad ji suteikia pagal Reglamento Nr. 17 2, 3, 6, 7 ir 8 straipsnius priimtų sprendimų adresatams specialią teisę, leidžiančią jiems prieštarauti, kad Komisija skelbtų Oficialiajame leidinyje (o tam tikrais atvejais ir šios institucijos internetiniame puslapyje) informaciją, kuri, nors ir nebūdama konfidenciali, nėra „esminė“ suprasti šių sprendimų rezoliucines dalis. 78. Be to, įmonės, kartelio dalyvės, kurios atžvilgiu Komisija priėmė sprendimą paskirti baudas už konkurencijos teisės pažeidimą, interesas, kad jos pažeidimo detalės nebūtų paviešintos, nenusipelno jokios išskirtinės apsaugos, atsižvelgiant, viena vertus, į visuomenės interesą kuo išsamiau sužinoti bet kokių Komisijos veiksmų motyvus, į ūkio subjektų interesą sužinoti, už kokį elgesį paskiriama sankcija, ir asmenų, kuriems buvo pakenkta pažeidimu, interesą sužinoti tokio elgesio detales, kad prireikus galėtų įrodinėti savo teises nubaustų įmonių atžvilgiu, ir, kita vertus, į tokios įmonės galimybę perduoti tokį sprendimą teisminei kontrolei.

288

1996 m. rugsėjo 18 d. Sprendimas Postbank prieš Komisiją, T-353/94, Rink. p. II-921, 87 p.


<...> 88. Komisija gali skelbti visą savo sprendimo tekstą, jei jame nėra informacijos, kurios atžvilgiu yra įpareigojimas saugoti profesinę paslaptį. 2006 m. gegužės 30 d. Pirmosios instancijos teismo (antroji kolegija) sprendimas Bank Austria Creditanstalt AG prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla T-198/03, Rink., 2006, p. II-01429) Konkurencija – Karteliai – Reglamento Nr. 17 21 straipsnis – Profesinė paslaptis – EB 287 straipsnis – Nekaltumo prezumpcija – Panaikinimas <...> 66. <...> vykdydamas teisėtumo kontrolę Pirmosios instancijos teismas turi prižiūrėti, kad bylas nagrinėjantis pareigūnas neviršytų nustatytų įgaliojimų, ir patikrinti, ar šis pareigūnas tinkamai saugojo profesinę paslaptį nagrinėjamu atveju. Tačiau Pirmosios instancijos teismas negali priekaištauti bylas nagrinėjančiam pareigūnui neištaisius galimų Komisijos priimant sprendimą, kuris turi būti paskelbtas, padarytų klaidų, nes tokių klaidų taisymas nepriklauso jo kompetencijai. Taigi Pirmosios instancijos teismas negali kvestionuoti nei sprendimo, skirto paskelbti, formalaus teisėtumo, nei jo pagrįstumo, net jei tokiame sprendime yra didelių klaidų. <...> 78. Jei Komisijos teiginiams dėl įmonės padaryto pažeidimo galima priešpastatyti nekaltumo prezumpcijos principo taikymą, šiuos teiginius iš esmės reikia laikyti konfidencialiais visuomenės atžvilgiu ir jiems dėl jų pobūdžio turi būti taikoma profesinės paslapties apsauga. Šis principas išplaukia iš būtinybės gerbti susijusio asmens reputaciją ir orumą, kol jis nėra nubaustas galutiniu sprendimu289. Tokios informacijos konfidencialumas yra patvirtintas Reglamento Nr. 1049/2001290 4 straipsnio 1 dalies b punktu, pagal kurį yra saugoma informacija, kurios atskleidimas pažeistų individo privatumą ir neliečiamumą. Galiausiai šios informacijos konfidencialumas negali priklausyti nuo to, kiek ji turi ir ar iš viso turi įrodomąją galią sprendžiant ginčą nacionaliniame teisme. 2007 m. spalio 12 d. Pirmosios instancijos teismo (trečioji kolegija) sprendimas Pergan Hilfsstoffe für industrielle Prozesse GmbH prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla T-474/04, Rink., 2007, p. II-04225) 8.4.2.8. 8.4.2.9. Komisijos sprendimas

Turinys

Konkurencija - Administracinė procedūra – Komisijos pareiga vertinti įrodymus <...> 78. Svarbu tai, kad Komisija savo vertinimą grindžia visais reikšmingais duomenimis, į kuriuos konkrečiu atveju privaloma atsižvelgti. Tai, be kita ko, reiškia, kad Komisija privalo itin atidžiai ištirti administracinėje procedūroje dalyvaujančių įmonių jai pateiktus atitinkamus argumentus ir įrodymus291. 79. Tačiau iš to negalima daryti išvados, kad Komisija privalo remtis tik tais įrodymais, kuriuos surinko pati atlikdama tyrimus. Komisija gali remtis administracinės procedūros šalių pateiktais įrodymais, jeigu tik jie yra patikimi ir reikšmingi, o Komisijai tenka pareiga prireikus juos papildyti

2006 m. kovo 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas BASF prieš Komisiją, T-15/02, Rink. p. II-497, 604 p. 2001 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1049/2001 dėl galimybės visuomenei susipažinti su Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos dokumentais (OL 2004 m. specialusis leidimas, 1 skyrius, 3 tomas, p. 331 – 336) 289 290

2006 m. rugsėjo 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas GlaxoSmithKline Services prieš Komisiją (T-168/01, Rink. p. II-2969, 276 p. 291


kitais įrodymais, jeigu administracinės procedūros šalių pateiktos informacijos nepakanka ar ji turi trūkumų. <...> 81. <...> iš Komisijos negalima reikalauti sistemingai išdėstyti priežastis, dėl kurių ji nenaudoja kai kurių tyrimo duomenų ar juos atmeta, nes jai pakanka motyvuoti savo sprendimą, nurodant priemonės teisinį pagrindą sudarančias faktines ir teisines aplinkybes bei sprendimo priėmimą nulėmusias aplinkybes. Taip yra dar ir todėl, kad Komisija neprivalo aptarti visų faktinių ir teisinių aplinkybių, kurias suinteresuotoji šalis iškėlė per administracinę procedūrą292. 2010 m. liepos 1 d. Bendrojo Teismo (šeštoji išplėstinė kolegija) sprendimas AstraZeneca AB ir AstraZeneca plc prieš Europos Komisiją (byla T-321/05, Rink., 2010, p. II-02805) Konkurencija – Karteliai – Sprendimas, kuriuo konstatuojamas EB 81 straipsnio pažeidimas – Vienas tęstinis pažeidimas <...> 44. Komisija turi pateikti tikslių ir neprieštaringų įrodymų, patvirtinančių, kad įtariamas pažeidimas tikrai padarytas293. Kilus abejonėms, Europos Sąjungos teismas jas turėtų spręsti įmonės, kuriai skirtas pažeidimą konstatuojantis sprendimas, naudai. Taigi Sąjungos teismas negali pripažinti, kad Komisija pateikė pakankamai pažeidimo buvimo įrodymų, jei šiuo klausimu dar yra abejonių, ypač kai nagrinėjamas ieškinys dėl sprendimo, kuriuo paskirta bauda, panaikinimo294. 45. Kiekvienas Komisijos pateiktas įrodymas nebūtinai turi atitikti šiuos kriterijus dėl kiekvieno pažeidimo elemento. Pakanka, kad šiuos reikalavimus bendrai atitiktų institucijos pateiktų įrodymų visuma295. 46. Be to, įprasta, kad antikonkurencinius susitarimus ir veiksmus apimanti veikla vykdoma pogrindyje, susitikimai vyksta slaptai ir parengiama kuo mažiau su tuo susijusių dokumentų. Iš to išplaukia, kad jei Komisija ir randa aiškių ūkio subjektų neteisėtų santykių įrodymų, pavyzdžiui, susitikimų protokolus, šie įrodymai paprastai yra tik fragmentiški bei pavieniai, todėl tam tikras aplinkybes dažnai būtina patvirtinti naudojant dedukcijos metodą. Todėl daugeliu atvejų egzistuojanti praktika arba antikonkurencinio susitarimo sudarymas gali būti nustatomi iš tam tikro skaičiaus sutapimų ir įrodymų, kurie, nagrinėjami kartu, gali įrodyti konkurencijos taisyklių pažeidimą, jeigu nėra kito logiško paaiškinimo296. 2011 m. kovo 24 d. Bendrojo Teismo (aštuntoji kolegija) sprendimas Aalberts Industries NV ir kt. prieš Europos Komisiją (byla T-385/06, Rink., 2011, p. II-01223)

1984 m. sausio 17 d. Teisingumo Teismo sprendimas VBVB ir VBBB prieš Komisiją, 43/82 ir 63/82, Rink. p. 19, 22 p.; 1987 m. lapkričio 17 d. Sprendimas BAT ir Reynolds prieš Komisiją, 142/84 ir 156/84, Rink. p. 4487, 72 p.; 1994 m. gegužės 19 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Air France prieš Komisiją, T-2/93, Rink. p. II-323, 92 p. 293 1984 m. kovo 28 d. Teisingumo Teismo sprendimas CRAM ir Rheinzink prieš Komisiją, 29/83 ir 30/83, Rink. p. 1679, 20 p. 294 2005 m. spalio 25 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Groupe Danone prieš Komisiją, T-38/02, Rink. p. II-4407, 215 p. 295 2005 m. spalio 25 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas JFE Engineering e.a. prieš Komisiją, T-67/00, T-68/00, T-71/00 ir T-78/00, Rink. p. II-2501, 180 p. 296 2004 m. sausio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimas Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją, C-204/00 P, C-205/00 P, C-211/00 P, C-213/00 P, C-217/00 P ir C-219/00 P, Rink. p. I-123, 55–57 p.; 2007 m. sausio 25 d. Sprendimas Sumitomo Metal Industries ir Nippon Steel prieš Komisiją, C-403/04 P ir C-405/04 P, Rink. p. I-729, 51 p. 292


Konkurencija – Karteliai – Dalyvavimo darant pažeidimą trukmės nustatymas <...> 60. Komisija turi įrodyti pažeidimo trukmę, nes trukmė yra vienas iš veiksnių, kuriuos apima pažeidimo sąvoka pagal EB 81 [dabar SESV 101 straipsnis] straipsnio 1 dalį.. Be to, pagal teismo praktiką reikalaujama, kad nesant pažeidimo trukmę tiesiogiai pagrindžiančių įrodymų Komisija turi remtis bent faktinių aplinkybių, pakankamai artimų laiko atžvilgiu, įrodymais, dėl kurių būtų galima pagrįstai manyti, kad pažeidimas nepertraukiamai tęsėsi tarp dviejų konkrečių datų297. 2011 m. kovo 24 d. Bendrojo Teismo (aštuntoji kolegija) sprendimas Comap SA prieš Europos Komisiją (byla T-377/06, Rink., 2011, p. II-01115) Konkurencija – Karteliai – Sprendimas, kuriuo pagal Reglamentą (EB) Nr. 1/2003 pasibaigus EAPB sutarties galiojimo laikui konstatuojamas AP 65 straipsnio pažeidimas – Komisijos kompetencija – Senaties „sustabdymo“ sąvoka – Erga omnes arba inter partes poveikis <...> 141. Senaties sustabdymą pateisina pats faktas, kad ieškinys nagrinėjamas Pirmosios instancijos teisme arba Teisingumo Teisme. 142. Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, kad jei sprendimo adresatas ketina pareikšti ieškinį dėl panaikinimo, Sąjungos teismas sprendžia tik dėl su juo susijusių sprendimo dalių. Sprendimo dalys, susijusios su kitais sprendimo adresatais ir jų neginčijamos, nėra Sąjungos teismo sprendžiamo ginčo dalykas. <...> 144. Pirma, galutinis Komisijos sprendimas, kuriuo įmonėms skiriama bauda pagal AP 65 straipsnį arba Reglamento Nr. 1/2003298 23 straipsnį, įsigalioja įmonių, nepareiškusių dėl jo ieškinio, atžvilgiu, antra, kad šiam sprendimui įsigaliojus, įmonių atžvilgiu skaičiuojamas jo vykdymo terminas, numatytas Sprendimo Nr. 715/78 4 straipsnyje ir Reglamento Nr. 1/2003 26 straipnyje. 145. Todėl darytina išvada, kad kitos įmonės pareikštas ieškinys dėl galutinio sprendimo nesustabdo senaties šių įmonių atžvilgiu. 146. Be to, tiek Sprendimo Nr. 715/78 3 straipsnio ir Reglamento Nr. 1/2003 25 straipsnio 6 dalies formuluotės, tiek šiuose straipsniuose siekiami tikslai apima ir ieškinius, pareikštus dėl Sprendimo 715/78 2 straipsnyje ir Reglamento Nr. 1/2003 25 straipsnio 3 dalyje nurodytų veiksmų, kuriuos galima ginčyti, ir ieškinius, pareikštus dėl galutinio Komisijos sprendimo299. 147. Todėl, kadangi Sprendimo 715/78 3 straipsnyje ir Reglamento Nr. 1/2003 25 straipsnio 6 dalyje nėra diferencijuojami senatį sustabdantys sprendimai, priešingai negu teigia Komisija, nereikia suteikti erga omnes poveikio ieškiniams, pareikštiems dėl Sprendimo 715/78 2 straipsnyje ir Reglamento Nr. 1/2003 25 straipsnio 3 dalyje nurodytų veiksmų, kuriuos galima ginčyti. 2011 m. kovo 29 d. Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) sprendimas ArcelorMittal Luxembourg SA prieš Europos Komisiją (C-201/09 P) ir Europos Komisija prieš ArcelorMittalLuxembourg SA ir kt. (C-216/09 P) (sujungtos bylos C-201/09 P ir C-216/09 P, Rink., p.)

2006 m. lapkričio 26 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Peróxidos Orgánicos prieš Komisiją, T-120/04, Rink. p. II-4441, 51 p. 298 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo (OL 2004 m. specialusis leidimas, 8 skyrius, 2 tomas, p. 205 – 229) 297

2002 m. spalio 15 d. Sprendimas Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją (C-238/99 P, C-244/99 P, C-245/99 P, C-247/99 P, C-250/99 P–C-252/99 P ir C-254/99 P, Rink. p. I-8375, 146 p. 299


Konkurencija – Karteliai – Sprendimas, kuriuo konstatuojamas EB 81 straipsnio pažeidimas – Baudos – Pakartotinumas <...> 80. Pirmiausia dėl ieškovės kaltinimo, kad Komisija pažeidė non bis in idem principą, nes atsižvelgė į sprendimus Peroksidai, Polipropilenas ir PVC tiek keturiuose 2003–2006 m. sprendimuose, tiek ginčijamame sprendime, reikia priminti, kad non bis in idem principas, t. y. pagrindinis Bendrijos teisės principas, numatytas, be kita ko, 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių laisvių chartijos 50 straipsnyje, konkurencijos teisės srityje draudžia Komisijai dar kartą bausti arba persekioti įmonę už antikonkurencinius veiksmus, už kuriuos ji buvo nubausta arba dėl kurių pripažinta neatsakinga ankstesniu neskundžiamu sprendimu300. 81. Kad būtų taikomas non bis in idem principas, būtinos trys sąlygos: tos pačios faktinės aplinkybės, tas pats pažeidėjas ir tas pats saugomas teisinis interesas301. 82. Nagrinėjamu atveju reikia pažymėti, kad Komisijos atsižvelgimas ginčijamame sprendime į ankstesnius pažeidimus susijęs ne su nubaudimu dar kartą už minėtus pažeidimus, o tik su ieškovės nubaudimu už jos dalyvavimą ginčijamame sprendime nagrinėjamame kartelyje, atsižvelgiant į jos pakartotinumą. Todėl aplinkybė, kad Komisija į tuos pačius pažeidimus jau atsižvelgė keturiuose 2003–2006 m. sprendimuose, nelemia non bis in idem principo pažeidimo. 83. Kita vertus, reikia pažymėti, kad bet kuriuo atveju kumuliacinės non bis in idem principo taikymo sąlygos neįvykdytos, nes nėra aplinkybių tapatumo sąlygos. Iš tikrųjų ginčijamame sprendime Komisija nubaudė ieškovę už jos dalyvavimą kartelyje, dėl kurio ji nebuvo nei iš anksto pradėjusi tyrimo, nei skyrusi baudų, o to neginčija ir ieškovė. 84. Taigi Komisija, atsižvelgdama į sprendimus Peroksidai, Polipropilenas ir PVC, tam, kad ginčijamame sprendime konstatuotų ieškovės pakartotinumą, nepažeidė non bis in idem principo, nors į minėtus sprendimus ji jau buvo atsižvelgusi keturiuose 2003–2006 m. sprendimuose. 2011 m. gegužės 17 d. Bendrojo Teismo (antroji kolegija) sprendimas Arkema France prieš Europos Komisiją (byla T-343/08, Rink., 2011, p. II-02287) Konkurencija - Administracinė procedūra - Komisijos sprendimas, kuriuo konstatuojamas pažeidimas - kitų bendrovių, dalyvaujančių procedūroje, pateiktų įrodymų vertinimas <...> 52. <...> jokia Europos Sąjungos teisės nuostata ar bendrasis principas nedraudžia Komisijai remtis vienos įmonės atžvilgiu kitų kaltinamų įmonių pareiškimais. Taigi pagal pranešimą dėl bendradarbiavimo padaryti pareiškimai vien dėl tos priežasties negali būti laikomi neturinčiais įrodomosios galios. 53. Suprantamas tam tikras nepasitikėjimas pagrindinių neteisėto kartelio dalyvių savanoriškais pareiškimais, nes šie dalyviai gali stengtis sumažinti savo įtaką pažeidimui ir padidinti kitų įtaką. Vis dėlto atsižvelgiant į pranešime dėl bendradarbiavimo numatytos procedūros vidinę logiką prašymas taikyti pranešimą dėl bendradarbiavimo siekiant, kad būtų sumažinta bauda, nebūtinai skatina pateikti iškreiptus įrodymus apie kitus inkriminuojamo kartelio dalyvius. Iš tikrųjų bet koks mėginimas suklaidinti Komisiją gali turėti įtakos vertinant bendrovės bendradarbiavimo nuoširdumą ir

1966 m. gegužės 5 d. Teisingumo Teismo sprendimas Gutmann prieš Komisiją, 18/65 ir 35/65, Rink. p. 149, 172 p.; 2002 m. spalio 15 d. Sprendimas Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją, C-238/99 P, C-244/99 P, C-245/99 P, C-247/99 P, C-250/99 P–C-252/99 P ir C-254/99 P, Rink. p. I-8375, 59 p. 301 2004 m. sausio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimas Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją, C-204/00 P, C-205/00 P, C-211/00 P, C-213/00 P, C-217/00 P ir C-219/00 P, Rink. p. I-123, 338 p. 300


išsamumą, o tai savo ruožtu gali turėti įtakos bendrovės galimybei visiškai pasinaudoti pranešimo dėl bendradarbiavimo nuolaidomis302. 54. Jei asmuo pripažįsta, jog padarė pažeidimą bei sutinka, kad yra faktinių aplinkybių, kurios tiesiogiai neatsispindi nagrinėjamuose dokumentuose, a priori tikėtina, kad tas asmuo yra nusprendęs sakyti tiesą, jei nėra konkrečių aplinkybių, patvirtinančių, jog yra priešingai. Pareiškimai, nenaudingi juos pateikiančiajam, iš principo turi būti laikomi ypač patikimais. 55. Dėl dalyvavimo kartelyje kaltinamos įmonės pareiškimas, kurio teisingumą ginčija kelios kitos kaltinamos įmonės, negali būti vertinamas kaip pakankamas nagrinėjamų aplinkybių įrodymas, jei jis neparemtas kitais įrodymais. 56. Nagrinėdamas įmonių, pateikusių prašymus pagal pranešimą dėl bendradarbiavimo, pareiškimų įrodomąją vertę Bendrasis Teismas visų pirma atsižvelgia į nuoseklius įrodymus, patvirtinančius šių pareiškimų svarbą ir įrodymų, kad jos siekė sumažinti savo įtaką pažeidimui ir padidinti kitų įmonių įtaką, nebuvimą. <...> 109. <...> kai prašymą atleisti nuo baudos ar ją sumažinti teikianti įmonė žino informaciją, kurią Komisija surinko atlikusi tyrimą, pranešime dėl bendradarbiavimo numatytos procedūros vidinė logika, pagal kurią bet koks mėginimas suklaidinti Komisiją gali turėti įtakos vertinant įmonės nuoširdumą ir bendradarbiavimo išsamumą, netaikoma tokia apimtimi kaip tuo atveju, kai pareiškimas padarytas spontaniškai nežinant Komisijos kaltinimų. Be to, argumentai, kad pagal pranešimą apie kaltinimus padaryti pareiškimai yra nenaudingi juos pateikiančiajam ir iš principo turi būti laikomi ypač patikimais, gali nevisai tikti tuo atveju, kai į pranešimą apie kaltinimus atsako teikianti prašymą atleisti nuo baudos ar ją sumažinti įmonė. 2011 m. lapkričio 30 d. Bendrojo Teismo (trečioji kolegija) sprendimas Quinn Barlo Ltd, Quinn Plastics NV ir Quinn Plastics GmbH prieš Europos Komisiją (byla T-208/06, Rink., p.) Konkurencija - Administracinė procedūra - Komisijos sprendimas, kuriuo pripažįstamas pažeidimas – Įrodymų reikšmė ir jų vertinimas – Geografinės rinkos apibrimas <...> 32. Pagal Reglamento Nr. 1/2003303 2 straipsnį ir nusistovėjusią teismo praktiką pareiga įrodyti, kad pažeista EB 81 [dabar SESV 101 straipsnis] straipsnio 1 dalis, tenka tą tvirtinančiai institucijai ir ji turi pateikti įrodymų, kurie teisės požiūriu pakankamai patvirtintų pažeidimą sudarančių aplinkybių buvimą304. Be to, jei teismui kyla abejonių, jis jas turėtų vertinti įmonės, kuriai skirtas pažeidimą konstatuojantis sprendimas, naudai 305 , todėl vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu teismas negali pripažinti, kad Komisija pateikė pakankamų teisinių pažeidimo padarymo įrodymų, jei dėl šio klausimo jam dar kyla abejonių, ypač kai nagrinėjamas ieškinys, kuriuo siekiama panaikinti sprendimą, kuriuo skiriama bauda306. Taigi, Komisija turi pateikti tikslių ir neprieštaringų įrodymų, neginčijamai patvirtinančių, kad pažeidimas tikrai buvo padarytas. Vis dėlto kiekvienas

2006 m. lapkričio 16 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Peróxidos Orgánicos prieš Komisiją, T-120/04, Rink. p. II-4441, 70 punktas ir 43 punkte minėto Sprendimo Lafarge prieš Komisiją 58 p. 303 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo (OL 2004 m. specialusis leidimas, 8 skyrius, 2 tomas, p. 205 – 229) 304 1998 m. gruodžio 17 d. Teisingumo Teismo sprendimas Baustahlgewebe prieš Komisiją, C-185/95 P, Rink. p. I-8417, 58 punktas ir 1999 m. liepos 8 d. Sprendimo Komisija prieš Anic Partecipazioni, C-49/92 P, Rink. p. I-4125, 86 p. 305 1978 m. vasario 14 d. Teisingumo Teismo sprendimas United Brands ir United Brands Continentaal prieš Komisiją, 27/76, Rink. p. 207, 265 p. 306 2004 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas JFE Engineering ir kt. prieš Komisiją, T-67/00, T-68/00, T-71/00 ir T-78/00, Rink. p. II-2501, 177 p. 302


Komisijos įrodymas neprivalo būtinai tenkinti šių kriterijų kiekvieno pažeidimo elemento atžvilgiu. Pakanka, kad šį reikalavimą tenkintų bendrai vertinamas institucijos nurodytų įrodymų visetas. 33. Įprasta, kad su antikonkurencine praktika ir susitarimais susiję veiksmai vykdomi pogrindyje, susitikimai vyksta slaptai ir parengiama kuo mažiau su tuo susijusių dokumentų. Iš to matyti, kad jei Komisija ir randa aiškių neteisėtų ūkio subjektų ryšių įrodymų, šie įrodymai paprastai būna fragmentiški ir pavieniai, todėl tam tikras aplinkybes dažnai prireikia patvirtinti naudojant dedukcijos metodą. Todėl daugeliu atvejų apie antikonkurencinį susitarimą ar veiksmus galima spręsti iš tam tikrų sutapimų ir požymių, kurie, nagrinėjami kartu, gali įrodyti konkurencijos taisyklių pažeidimą, jeigu nėra kito logiško paaiškinimo307. <...> 90. <...> Komisija yra įpareigota apibrėžti rinką tik tada, kai to nepadarius neįmanoma nustatyti, ar nagrinėjamas susitarimas gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą ir ar jų tikslas arba poveikis yra konkurencijos trukdymas, ribojimas ar iškraipymas bendrojoje rinkoje308. Iš principo, jeigu tikrasis susitarimo tikslas yra riboti konkurenciją pasidalijant rinką, nebūtina tiksliai nustatyti nagrinėjamų geografinių rinkų, jei faktinė ar potenciali konkurencija nagrinėjamose teritorijose buvo apribota, nesvarbu, ar tos teritorijos sudaro rinkas siaurąja prasme. Nustatant pažeidimo geografinę apimtį, į kurią bus atsižvelgta vertinant pažeidimo sunkumą, pakanka, kad Komisija įvertintų paveiktos vienos ar kelių rinkų geografinės zonos apimtį, tačiau ji neprivalo tiksliai apibrėžti atitinkamų rinkų. 2012 m. rugsėjo 27 d. Bendrojo Teismo (šeštoji kolegija) sprendimas Guardian Industries Corp. ir Guardian Europe Sàrl prieš Europos Komisiją (byla T-82/08, Rink., p.) 8.4.2.9. 8.4.2.10. Baudos 8.4.2.10.1. Bendrieji aspektai Turinys Konkurencija – Karteliai – Baudos – Maksimali baudos riba <..> 150. Toliau reikia nustatyti, ar kelis pažeidimus padariusiai įmonei skirtų baudų bendra suma gali viršyti nustatytą 10 % ribą. Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje ir Reglamento Nr. 1/2003 309 23 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog kiekvienai pažeidime dalyvavusiai įmonei ir įmonių asociacijai skirta bauda negali viršyti 10 % jos bendrosios apyvartos praėjusiais ūkiniais metais. Šiose nuostatose nieko nesakoma apie bendrovei skirtų atskirų baudų sumą. Jei ieškovės iš tiesų padarė kelis pažeidimus, nesvarbu, ar pažeidimai nustatyti vienu, ar keliais sprendimais, vienintelis svarbus klausimas – ar iš tiesų tai yra atskiri pažeidimai. Tam tikrų neteisėtų veiksmų kvalifikavimas kaip vieno ir to paties pažeidimo arba kelių pažeidimų iš esmės turi įtakos skirtinai sankcijai, nes kelių pažeidimų nustatymas gali lemti kelių atskirų baudų skyrimą, kiekvieną kartą neviršijant Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje ir Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalyje nustatytų ribų.

2004 m. sausio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimas Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją, C-204/00 P, C-205/00 P, C-211/00 P, C-213/00 P, C-217/00 P ir C-219/00 P, Rink. p. I-123, 55–57 p. 308 2000 m. liepos 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Volkswagen prieš Komisiją, T-62/98, Rink. p. II-2707, 230 p.; 2004 m. liepos 8 d. Sprendimas Mannesmannröhren-Werke prieš Komisiją, T-44/00, Rink. p. II-2223, 132 punktas ir 2005 m. spalio 25 d. Sprendimo Groupe Danone prieš Komisiją, T-38/02, Rink. p. II-4407, 99 p. 309 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo (OL 2004 m. specialusis leidimas, 8 skyrius, 2 tomas, p. 205 – 229) 307


151. Vadinasi, paskyrusi dvi baudas, kurių bendra suma viršija 10 % ieškovių apyvartos, Komisija nepažeidė principo nulla poena sine lege. 2010 m. balanžio 28 d. Bendrojo Teismo (penktoji kolegija) sprendimas Amann & Söhne GmbH & Co. KG ir Cousin Filterie SAS prieš Europos Komisiją (byla T-446/05, Rink., 2010, p. II-01255) Konkurencija - Baudos nustatymas įsigaliojus Reglamentui Nr 1/2003 – Pranešimas apie susitarimus pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 5 dalį <...> 211. Pirma, Komisijos teisė nustatyti baudą už susitarimą, apie kurį pranešta pagal Reglamentą Nr. 17, kyla iš Reglamento Nr. 1/2003310 34 straipsnio 1 dalies, kurioje nurodyta, kad pranešimai nuo šio reglamento įsigaliojimo dienos netenka galios. Dėl to neišvengiama, kad baudos už susitarimus, apie kuriuos pranešta pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 5 dalį, nustoja galioti, kai įsigalioja Reglamentas Nr. 1/2003. Todėl bet kuriuo atveju Komisija turi teisę ieškovėms skirti baudą už neteisėtų veiksmų tęsimą po to, kai įsigalioja Reglamentas 1/2003. Taigi Komisija šios pareigos laikėsi, nes nustatydama baudą atskaitos tašku laikė pranešimo apie kaltinimus datą, t. y. 2004 m. rugpjūčio 2 d., kuri vėlesnė už Reglamento Nr. 1/2003 įsigaliojimo datą, nustatytą 2004 m. gegužės 1 dieną“. 2011 m. balanžio 14 d. Bendrojo Teismo (penktoji kolegija) sprendimas Visa Europe Ltd ir Visa International Service prieš Europos Komisiją (byla T-461/07, Rink., 2011, p. II-01729) Konkurencija – Karteliai – Baudos – Sunkinanti aplinkybė – Pakartotinumas – Galimybė keisti baudos dydį <...> 203. Dėl Komisijos sprendimų konkurencijos srityje kontrolės, kurią vykdo Sąjungos teismas, reikia priminti, kad pagal teismų praktiką, be teisėtumo kontrolės, leidžiančios tik atmesti ieškinį dėl panaikinimo arba panaikinti ginčijamą aktą, įgyvendindamas jam pagal EB 229 straipsnį [dabar SESV 261 straipsnis] Reglamento Nr. 1/2003 311 31 straipsniu suteiktą neribotą kompetenciją, Pirmosios instancijos teismas, siekdamas, pavyzdžiui, pakeisti baudos dydį, net nepanaikinęs ginčijamo akto gali jį peržiūrėti, atsižvelgdamas į visas faktines aplinkybes312. 204. Pirma, dėl prašymo pakeisti ieškovei skirtos pagrindinės baudos 90 % padidinimą dėl pakartotinumo Bendrasis Teismas mano, kad, atsižvelgdamas konkrečiai į ieškovės didelį polinkį nesilaikyti konkurencijos normų ir įgyvendindamas savo neribotą kompetenciją, jis negali pakeisti šio padidinimo. 2011 m. gegužės 17 d. Bendrojo Teismo (antroji kolegija) sprendimas Arkema France prieš Europos Komisiją (byla T-343/08, Rink., p.) Konkurencija – 1998 m. Baudų nustatymo metodo gairės <...> 112. Priėmus 1998 m. gaires [Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalį, nustatymo metodo gairės] padidėjo baudų lygis, pažymėtina, jog Komisija bet kuriuo metu gali pakoreguoti baudų lygį, jei tai reikalinga veiksmingam Sąjungos konkurencijos taisyklių taikymui, ir todėl tokius administracinės praktikos pokyčius galima laikyti objektyviai pateisintais siekiu apskritai užkirsti kelią Sąjungos konkurencijos taisyklių 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo (OL 2004 m. specialusis leidimas, 8 skyrius, 2 tomas, p. 205 – 229) 311 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo (OL 2004 m. specialusis leidimas, 8 skyrius, 2 tomas, p. 205 – 229) 310

312

2009 m. rugsėjo 3 d. Teisingumo Teismo sprendimas Prym ir Prym Consumer prieš Komisiją, C-534/07 P, Rink. p. I-7415, 86 p.


pažeidimams. Taigi ieškovių nurodyto ir skundžiamo baudų lygio pakėlimo pastaraisiais metais bausmių teisėtumo principo požiūriu negalima savaime laikyti neteisėtu, nes nėra peržengtos Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje ir Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalyje, kaip jas išaiškino Sąjungos teismai, įtvirtinto teisinio reglamentavimo ribos. 115. Iš to išplaukia, kad neturėtų būti laikoma, jog teisę skirti baudas už EB 81 [dabar SESV 101 straipsnis] ir 82 [dabar SESV 102 straipsnis] straipsnių pažeidimą visų pirma turi Taryba, nes šią teisę ji perdavė Komisijai arba suteikė jai įgyvendinimo įgaliojimus, kaip tai suprantama pagal EB 202 straipsnio trečią įtrauką. Vadovaujantis pirma nurodytomis EB sutarties nuostatomis, šis įgaliojimas iš esmės išplaukia iš Komisijos savarankiškos funkcijos prižiūrėti, kaip taikoma Sąjungos teisė, o kalbant apie EB 81 ir 82 straipsnių taikymą, reglamentais Nr. 17 ir 1/2003 ši funkcija patikslinama, apibrėžiama ir formalizuojama. Taigi šiais reglamentais Komisijai suteiktas įgaliojimas skirti baudas išplaukia iš pačios EB sutarties nuostatų ir turi sudaryti sąlygas veiksmingai taikyti minėtuose straipsniuose numatytus draudimus. <...> 202. Be to, 1998 m. gairėse bendrai ir abstrakčiai nustatytas metodas, kurio Komisija įsipareigojo laikytis nustatydama baudų dydį, ir todėl jomis užtikrinamas įmonių teisinis saugumas. 2011 m. liepos 13 d. Bendrojo Teismo (aštuntoji kolegija) sprendimas Schindler Holding Ltd ir kt. prieš Europos Komisiją (byla T-138/07, Rink., p.) Konkurencija – Karteliai - Pažeidimo inkriminavimas patronuojančiajai bendrovei, kaip tiesiogiai jį padariusiam asmeniui – Protingas terminas – Baudos – Senatis <...> 115. Kadangi ieškovė siekia remtis protingo termino pažeidimu tam, kad būtų panaikintas ginčijamas sprendimas tiek, kiek tai susiję su bauda nepriklausomai nuo paties klausimo, ar pažeidimas nustatytas, reikia priminti, kad nors protingo termino viršijimas tam tikromis sąlygomis gali pateisinti sprendimo, kuriuo yra konstatuojamas konkurencijos normų pažeidimas, panaikinimą, kitaip yra, jei yra ginčijamas šiuo sprendimu skirtų baudų dydis, nes Komisijos įgaliojimai skirti baudas yra reglamentuojami teisės aktais, kuriuose šiuo aspektu yra įtvirtintas senaties terminas. 116. 1974 m. lapkričio 26 d. Tarybos reglamente (EEB) Nr. 2988/74 313 dėl teisinių procedūrų ir sankcijų, taikomų pagal Europos ekonominės bendrijos taisykles dėl transporto ir konkurencijos, taikymo terminų, o vėliau jį konkurencijos srityje pakeitusiame Reglamente Nr. 1/2003 314 buvo įtvirtintos visos nuostatos, išsamiai reglamentuojančios terminus, per kuriuos Komisija turi teisę, nepažeisdama pagrindinio teisinio saugumo reikalavimo, skirti baudas įmonėms, kurių atžvilgiu yra vykdomos Sąjungos konkurencijos normų taikymo procedūros. Šiuo aspektu pažymėtina, kad, kalbant apie baudas, skiriamas taikant Sąjungos konkurencijos normas, iš Reglamento Nr. 1/2003 25 straipsnio 5 dalies (anksčiau − Reglamento Nr. 2988/74 2 straipsnio 3 dalis) matyti, jog senaties terminas sueina praėjus dešimčiai metų, jei senaties terminas nutrūko pagal Reglamento Nr. 1/2003 25 straipsnio 3 dalį (anksčiau − Reglamento Nr. 2988/74 2 straipsnio 1 dalis), todėl Komisija negali neribotai atidėlioti savo sprendimo dėl baudų priėmimo, nes gali sueiti senaties terminas.

1974 m. lapkričio 26 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 2988/74 dėl teisinių procedūrų ir sankcijų, taikomų pagal Europos ekonominės bendrijos taisykles dėl transporto ir konkurencijos, taikymo terminų (OL 2004 m. specialusis leidimas, 7 skyrius, 1 tomas, p. 61 - 63) 313

2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo (OL 2004 m. specialusis leidimas, 8 skyrius, 2 tomas, p. 205 – 229) 314


117. Atsižvelgiant į tai, kad yra priimtos šios nuostatos, kiekvienas argumentas, susijęs su Komisijos pareiga įgyvendinti savo įgaliojimus skirti baudas per protingą terminą, turi būti atmestas315. <...> 194. Be to, galima aplinkybė, kad dukterinė bendrovė nebegali būti baudžiama už konstatuotą pažeidimą, ar tai būtų dėl šios bendrovės likvidavimo arba dėl senaties termino suėjimo šios dukterinės bendrovei naudai, neturi reikšmės klausimui, ar patronuojančioji bendrovė, pati laikoma padariusia pažeidimą dėl to, kad ji sudaro ekonominį vienetą su savo dukterine bendrove, gali būti baudžiama. Žinoma, patronuojančiosios bendrovės atsakomybės nebūtų, jei būtų įrodyta, kad nebuvo pažeidimo, tačiau ši atsakomybė negali išnykti dėl to, kad sankcijai dukterinei bendrovei suėjo senaties terminas. Iš tiesų Reglamento Nr. 1/2003 25 straipsnyje numatytas senaties terminas negali panaikinti pažeidimo, bet tik padėti išvengti sankcijų. 2012 m. birželio 27 d. Bendrojo Teismo (antroji kolegija) sprendimas Bolloré prieš Europos Komisiją (byla T-372/10, Rink., p.) 8.4.2.10.1. 8.4.2.10.2. Pažeidimas padarytas „tyčia arba dėl neatsargumo“

Turinys

Konkurencija – Tyčia padaryto pažeidimo sąvoka <...> 412 <...> tam, kad EB sutartyje nustatytos konkurencijos taisyklės būtų laikomos pažeistomis tyčia, nebūtina, jog įmonė suprastų pažeidžianti tose taisyklėse nustatytus draudimus, pakanka to, kad ji negalėjo nežinoti, jog veiksmų, dėl kurių ji kaltinama, tikslas arba poveikis buvo riboti konkurenciją bendrojoje rinkoje316. 2010 m. birželio 25 d. Bendrojo Teismo (šeštoji kolegija) sprendimas Imperial Chemical Industries Ltd prieš Europos Komisiją (byla T-66/01, Rink., 2010, p. II-02631) Konkurencija - Pažeidimai - tyčia ar dėl neatsargumo - Abonentams teikiamų prieigos paslaugų mažmeninė kaina – Dominuojančios įmonės taikomos kainos – Konkurentų kainų spaudimas – Nacionalinės reguliavimo institucijos patvirtintos kainos – Dominuojančios įmonės veiksmų laisvė <...> 124. Pirma, dėl kaltinimo, susijusio su Bendrojo Teismo pateiktų vertinimų pagrįstumu, reikia priminti, kad, kalbant apie klausimą, ar pažeidimai buvo padaryti tyčia, ar dėl neatsargumo ir dėl to už juos gali būti skirta bauda pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalies pirmą pastraipą, reikia nurodyti, jog ši sąlyga įvykdyta, kai nagrinėjama įmonė negali nežinoti apie tai, kad jos veikla prieštarauja konkurencijai, nesvarbu, ar ji siekė, ar nesiekė pažeisti Sutartyje numatytas konkurencijos normas317. 125. <...> minėta sąlyga buvo įvykdyta, nes apeliantė negalėjo nežinoti, jog, pirma, nepaisant Reguliavimo tarnybos (jos kainas) patvirtinančių sprendimų, ji turėjo realią veiksmų laisvę nustatyti abonentams teikiamų prieigos paslaugų mažmenines kainas, ir, antra, kainų spaudimas, ypač atsižvelgiant į jos monopolistinę padėtį prieigos prie vietinės linijos tarpinių paslaugų rinkoje ir 2008 m. birželio 18 d. Sprendimas Hoechst prieš Komisiją 224 punktas; 1972 m. liepos 14 d. Teisingumo Teismo sprendimas Geigy prieš Komisiją, 52/69, Rink. p. 787, 20–22 p. 315

1993 m. balandžio 1 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas BPB Industries ir British Gypsum prieš Komisiją, T-65/89, Rink. p. II-389, 165 p.; 2005 m. liepos 27 d. Sprendimas Brasserie nationale ir kt. prieš Komisiją, T-49/02–T-51/02, Rink. p. II-3033, 155 p. 317 1983 m. lapkričio 8 d. Sprendimas IAZ International Belgium ir kt. prieš Komisiją, 96/82–102/82, 104/82, 105/82, 108/82 ir 110/82, Rink. p. 3369, 45 p. 316


beveik monopolistinę padėtį abonentams teikiamų prieigos paslaugų rinkoje, lėmė rimtus konkurencijos suvaržymus. 2010 m. spalio 14 d. Teisingumo Teismo (antroji kolegija) sprendimas Deutsche Telekom AG prieš Europos Komisiją (byla C-280/08 P, Rink., 2010, p. I-09555) Konkurencija – Administracinė procedūra – Sprendimas, kuriuo konstatuojamas plombos sugadinimas <...> 85. Pagal Reglamento Nr. 1/2003 318 23 straipsnio 1 dalies e punktą Komisija gali paskirti baudas, kai tyčia ar dėl neatsargumo „buvo sugadintos plombos, Komisijos įgaliotų pareigūnų ar kitų lydinčiųjų asmenų uždėtos <...>“. Vadinasi, pagal šią nuostatą Komisija privalo įrodyti plombos sugadinimą. Tačiau ji neturi įrodyti, kad iš tiesų buvo įeita į patalpą, kuri buvo užplombuota, arba, kad su ten laikytais dokumentais atlikti kokie nors veiksmai. <...> Komisija iš tiesų nusprendė, jog ginčijama plomba sugadinta. Tam tikslui Komisija, be kita ko, nurodė, jog „plombos būklė 2006 m. gegužės 30 d. ryte leido daryti išvadą, kad ji naktį buvo nuimta nuo patalpos durų ir kad tuo metu šios durys galėjo būti atidarytos“. Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, ieškovės teiginiai, kad nagrinėjamos patalpos durys nagrinėjamą naktį nebuvo nei atrakintos, nei atidarytos, kurie patvirtinti priesaika patvirtintais raktus turėjusių asmenų pareiškimais, yra nereikšmingi. <...> 256. Pirma, jau buvo minėta, kad pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 1 dalies e punktą Komisija gali paskirti baudą, jei „tyčia ar dėl neatsargumo“ buvo sugadintos plombos, uždėtos Komisijos įgaliotų pareigūnų ar kitų lydinčiųjų asmenų. Kaip buvo nurodyta nagrinėjant antrąjį pagrindą, Komisija pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 1 dalies e punktą neprivalo įrodyti, kad iš tiesų buvo įeita į patalpą, kuri buvo užplombuota. Todėl ieškovės argumentai, pagal kuriuos patalpos G.505 durų neatidarė raktus turėję asmenys, kaip matyti iš priesaika patvirtintų šių asmenų pareiškimų, arba valymo bendrovės darbuotoja, nes ji neturėjo šios patalpos rakto, neturi reikšmės. 2010 m. gruodžio 15 d. Bendrojo Teismo (aštuntoji kolegija) sprendimas E.ON Energie AG prieš Europos Komisiją (byla T-141/08, Rink., 2010, p. II-05761) Konkurencija – Piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi – Pažeidimai - Tyčia arba dėl neatsargumo <...> 320. Įmonė suvokia savo veiksmų antikonkurencinį pobūdį, jeigu jai žinomos faktinės aplinkybės, kurios pateisina tiek dominuojančios padėties atitinkamoje rinkoje konstatavimą, tiek Komisijos vertinimą dėl piktnaudžiavimo tokia padėtimi. <...> 323. Kaip apdairus ūkio subjektas, Telefónica turėjo būti susipažinusi su rinkos apibrėžimą konkurencijos bylose reglamentuojančiais principais ir prireikus pasitelkti reikiamų žinių turinčius patarėjus, kad atitinkamo atvejo aplinkybes atitinkančiu protingumo laipsniu įvertintų pasekmes, galinčias kilti dėl konkretaus veiksmo. Tai visų pirma pasakytina apie profesinę veiklą vykdančius asmenis, įpratusius savo profesinėje veikloje elgtis labai apdairiai. Todėl iš jų galima tikėtis, kad jie ypač rūpestingai vertins savo veiklos riziką319. 324. Be to, informuotam ūkio subjektui neturėtų kilti abejonių, kad nors didelių rinkos dalių turėjimas nebūtinai ir visais atvejais yra vienintelis lemiamas dominuojančios padėties buvimo įrodymas, tai 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo (OL 2004 m. specialusis leidimas, 8 skyrius, 2 tomas, p. 205 – 229) 319 2005 m. birželio 28 d. Teisingumo Teismo sprendimas Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją, C-189/02 P, C-202/02 P, C-205/02 P–C-208/02 P ir C-213/02 P, Rink. p. I-5425, 219 p. 318


vis dėlto turi didelę reikšmę, į kurią jis būtinai privalo atsižvelgti, kiek tai susiję su jo galimu elgesiu rinkoje320. 325. Telefónica, sena operatorė ir vienintelės reikšmingos infrastruktūros regioniniams ir nacionaliniams didmeniniams produktams tiekti savininkė, negalėjo nežinoti, kad užima dominuojančią padėtį atitinkamose rinkose. Todėl Telefónica rinkos dalių dydis regioninėje ir nacionalinėje didmeninėse rinkose suponuoja, kad jos įsitikinimas, jog neužima dominuojančios padėties šiose rinkose, galėjo būti tik arba nepakankamos rinkų, kuriose ji veikė, struktūros analizės, arba atsisakymo atsižvelgti į šias struktūras rezultatas. Todėl argumentui, pagal kurį Telefónica negalėjo numatyti, kad Komisija pateiks kitokį rinkos apibrėžimą, nei tai padarė Ispanijos institucijos, negali būti pritarta. 2012 m. kovo 29 d. Bendrojo Teismo (aštuntoji kolegija) sprendimas Telefónica, SA ir Telefónica de España, SA prieš Europos Komisiją (byla T-336/07, Rink., p.) 8.4.2.10.2. 8.4.2.10.3. Baudos dydžio nustatymas

Turinys

Konkurencija – Karteliai – Komisijos diskrecijos ribos skiriant baudas –Baudų nustatymo metodo gairės <...> 140. Kalbant apie tvirtinimą, jog Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje ir Reglamento Nr. 1/2003 321 23 straipsnio 2 dalyje numatytos sankcijos nėra aiškios, reikia konstatuoti, kad, priešingai nei teigia ieškovės, nustatydama baudas už konkurencijos taisyklių pažeidimus, Komisija neturi neribotos diskrecijos. <...> 142. Nors teisinga, kad objektyvus maksimalios baudos sumos kriterijus ir subjektyvūs pažeidimo sunkumo ir trukmės kriterijai suteikia Komisijai didelę diskreciją, jie ir toliau lieka kriterijais, kurie sudaro Komisijai galimybę skirti sankcijas atsižvelgiant į nagrinėjamos veikos neteisėtumo laipsnį. Todėl šiuo etapu reikia konstatuoti, kad Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalimi ir Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 ir 3 dalimis Komisijai suteikiama tam tikra diskrecija, tačiau apibrėžiami kriterijai ir ribos, kurių, naudodamasi savo diskrecija baudų skyrimo srityje, ji turi laikytis. <...> 143. Nustatydama baudas pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalį, Komisija privalo laikytis bendrųjų teisės principų, ypač vienodo požiūrio ir proporcingumo principų322. 144. Teisingumo Teismas ir Bendrasis Teismas pagal Reglamento Nr. 1/2003 31 straipsnį turi neribotą jurisdikciją nagrinėti ieškinius dėl sprendimų, kuriais Komisija skyrė baudas, ir gali ne tik panaikinti Komisijos priimtus sprendimus, bet ir panaikinti, sumažinti ar padidinti paskirtą baudą. Taigi Bendrijos teismas gali neribotai tikrinti Komisijos administracinę praktiką.). <...> 148. Šiuo požiūriu, net jei įmonės negali iš anksto tiksliai numatyti baudų, kurias kiekvienu atskiru atveju skirs Komisija, dydžio, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal EB 253 [dabar SESV 296 320

1979 m. vasario 13 d. Teisingumo Teismo sprendimas Hoffmann-La Roche prieš Komisiją, 85/76, Rink. p. 461, 133

p. 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo (OL 2004 m. specialusis leidimas, 8 skyrius, 2 tomas, p. 205 – 229) 322 2008 m. spalio 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Schunk ir Schunk Kohlenstoff-Technik prieš Komisiją, T-69/04, Rink.. p. II-0000, 41 p. 321


straipsnis] straipsnį Komisija privalo sprendime, kuriuo skiriama bauda, nepaisant bendrai žinomo sprendimo konteksto, motyvuoti, be kita ko, skirtos baudos dydį ir pateikti pasirinktą jos apskaičiavimo metodą. Tie motyvai turi taip aiškiai ir vienareikšmiškai atspindėti Komisijos vertinimą, kad suinteresuotiesiems asmenims būtų sudarytos sąlygos sužinoti priimtos priemonės priežastis, kad jie galėtų įvertinti, ar tikslinga kreiptis į Bendrijos teismą, o pastarasis prireikus galėtų atlikti kontrolę. <...> 160. Iš tiesų atgrasymo tikslu, kurį Komisija, nustatydama baudos dydį, gali įgyvendinti, siekiama, kad įmonės laikytųsi Sutartyje įtvirtintų konkurencijos taisyklių, veikdamos Europos Bendrijoje323. Kai padaryti keli pažeidimai, Komisija turi teisę nuspręsti, kad minėto tikslo nebus pasiekta, paskyrus baudą tik už vieną iš jų. <...> 198. Komisija neprivalėjo apskaičiuoti baudos sumos, remdamasi sumomis, pagrįstomis nagrinėjamų įmonių apyvarta, ji taip pat neprivalo užtikrinti, kad, kai baudos skiriamos kelioms tame pačiame pažeidime dalyvavusioms įmonėms, galutinės atitinkamoms įmonėms skiriamos baudos atspindėtų visus jų bendrosios apyvartos ar apyvartos nagrinėjamos prekės rinkoje skirtumus. 199. Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 3 dalimi taip pat nereikalaujama, kad tuo atveju, kai baudos paskiriamos kelioms tame pačiame pažeidime dalyvavusioms įmonėms, mažajai ar vidutinei įmonei paskirta bauda, išreikšta procentine apyvartos dalimi, nebūtų didesnė už didesnėms įmonėms paskirtas baudas. Iš tikrųjų iš šios nuostatos matyti, kad nustatant baudos dydį tiek mažosioms ar vidutinėms įmonėms, tiek didesnėms įmonėms reikia atsižvelgti į pažeidimo sunkumą ir trukmę. Jei tą patį pažeidimą padariusioms įmonėms Komisija paskiria baudas, iš kurių kiekviena yra pagrįsta pažeidimo sunkumo ir trukmės atžvilgiu, negalima jai priekaištauti, jog kai kurioms iš jų baudos apyvartos požiūriu yra didesnės už kitoms įmonėms paskirtas baudas. 200. Taigi Komisija neprivalo sumažinti baudų, kai atitinkamos įmonės yra mažos ir vidutinės įmonės. Iš tikrųjų į įmonės dydį jau atsižvelgta Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje bei Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalyje nustatyta riba ir gairių nuostatomis. Be šių samprotavimų apie dydį, nėra jokios priežasties vertinti mažas ir vidutines įmones kitaip nei kitas įmones. Tai, kad atitinkamos įmonės yra mažos ir vidutinės įmonės, jų neatleidžia nuo pareigos laikytis konkurencijos taisyklių. 2010 m. balanžio 28 d. Bendrojo Teismo (penktoji kolegija) sprendimas Amann & Söhne GmbH & Co. KG ir Cousin Filterie SAS prieš Europos Komisiją (byla T-446/05, Rink., 2010, p. II-01255) Konkurencija – Karteliai – Baudos – Pažeidimo sunkumas – Konkretus poveikis rinkai –– Proporcingumo principas skiriant baudą <...> 260. <...> Komisija nėra įpareigota apskaičiuodama baudą atsižvelgti į sunkią konkrečios įmonės finansinę padėtį, nes tokios pareigos pripažinimas reikštų, jog prasčiausiai prie rinkos sąlygų prisitaikiusiai įmonei būtų suteikiamas nepagrįstas konkurencinis pranašumas324. 261. Be to, jei Bendrijos institucijos priemonė lemtų įmonės likvidavimą, dar nereiškia, kad dėl tokio įmonės esama teisine forma likvidavimo, net jei jis gali pažeisti savininkų, akcininkų arba dalininkų

2005 m. lapkričio 29 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Heubach prieš Komisiją, T-64/02, Rink. p. II-5137, 181 p. 324 1983 m. lapkričio 8 d. Teisingumo Teismo sprendimas IAZ International Belgium ir kt. prieš Komisiją, 96/82–102/82, 104/82, 105/82, 108/82 ir 110/82, Rink. p. 3369, 54 - 55 p.; 2006 m. birželio 29 d. Teisingumo Teismo sprendimas SGL Carbon prieš Komisiją, C-308/04 P, Rink. p. I-5977, 105 p. 323


finansinius interesus, asmeniniai, materialiniai ir nematerialiniai įmonės elementai taip pat praras savo vertę. <...> 264. Pirmiausia reikia pažymėti, jog pagal proporcingumo principą reikalaujama, kad Bendrijos institucijų aktai neviršytų to, kas yra tinkama ir būtina nustatytam tikslui pasiekti. Apskaičiuojant baudas, pažeidimų sunkumo laipsnį reikia nustatyti atsižvelgiant į daugelį veiksnių ir nė vienam iš šių veiksnių negalima suteikti neproporcingos svarbos kitų vertinimo kriterijų atžvilgiu. Šiomis aplinkybėmis proporcingumo principas reiškia, kad Komisija privalo nustatyti baudą, proporcingą veiksniams, į kuriuos buvo atsižvelgta vertinant pažeidimo sunkumą, ir šiuo atžvilgiu tuos veiksnius taikyti nuosekliai bei objektyviai pateisinamai. <...> 266. Nei Reglamente Nr. 17, nei Reglamente Nr. 1/2003325, nei gairėse nenumatyta, kad baudų sumą reikia nustatyti tiesiogiai atsižvelgiant į paveiktos rinkos dydį; tai yra tik vienas iš kelių svarbių veiksnių. Tad šie teisės aktai neįpareigoja Komisijos atsižvelgti į tai, kad prekių rinka yra maža326. 267. Komisija privalo atsižvelgti į daugybę veiksnių, kurių pobūdis ir svarba skiriasi pagal svarstomo pažeidimo rūšį ir konkrečias to atvejo aplinkybes. Tarp šių veiksnių, liudijančių pažeidimo sunkumą, nelygu atvejis, gali būti ir nagrinėjamų prekių rinkos dydis. 2010 m. balanžio 28 d. Bendrojo Teismo (penktoji kolegija) sprendimas GütermannAG (T-456/05) ir Zwicky & Co. AG (T-457/05) prieš Europos Komisiją (sujungtos bylos T-456/05 ir T-457/05, Rink., 2010, p. II-01443) Konkurencija - Baudos dydžio nustatymas remiantis teritorijos ar prekių apyvarta <...> 76. <...> darant pažeidimą dalyvavusios įmonės bendra apyvarta vienintelį kartą Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje ir Reglamento Nr. 1/2003327 23 straipsnio 2 dalyje aiškiai nurodoma, kalbant apie ribą, kurios baudos suma negali viršyti. Neviršydama šios ribos, Komisija iš esmės gali pasirinkti, kuria apyvarta, teritorijos ir atitinkamų prekių aspektu remiantis nustatyti baudą, ir neprivalo turėti mintyje būtent bendros apyvartos arba apyvartos, pasiektos geografinėje ar atitinkamų prekių rinkoje. Be to, gairėse nenumatyta, kad baudas reikia apskaičiuoti pagal apibrėžtą apyvartą, tačiau jos taip pat netrukdo nustatant baudos sumą, kai to reikalauja aplinkybės, atsižvelgti į atitinkamų įmonių apyvartą nagrinėjamoje rinkoje, kad būtų užtikrintas bendrųjų Sąjungos teisės principų laikymasis. 77. Nustatydama baudos dydį Komisija gali atsižvelgti į pasirinktą apyvartą, jeigu ši apyvarta, įvertinus bylos aplinkybes, nėra nepagrįsta. Taip pat, kai baudos skiriamos kelioms tą patį pažeidimą padariusioms įmonėms, Komisija, nustatydama baudas, neprivalo užtikrinti, kad galutinės baudų sumos atspindės visus atitinkamų įmonių skirtumus, susijusius su jų bendra apyvarta arba jų apyvarta atitinkamoje rinkoje328. 78. Dėl Komisijos galimybės pasirinkti vieną ir (arba) kitą apyvartą, teismo praktikoje patikslinama, kad siekiant nustatyti baudos už konkurencijos taisyklių pažeidimą sumą, atliekant pažeidėjų realaus 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo (OL 2004 m. specialusis leidimas, 8 skyrius, 2 tomas, p. 205 – 229) 326 2006 m. rugsėjo 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Roquette Frères prieš Komisiją, T-322/01, Rink. p. II-3137, 148 p. 327 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo (OL 2004 m. specialusis leidimas, 8 skyrius, 2 tomas, p. 205 – 229) 328 2005 m. birželio 28 d. Teisingumo Teismo sprendimas Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją, C-189/02 P, C-202/02 P, C-205/02 P–C-208/02 P ir C-213/02 P, Rink. p. I-5425, 312 p.; 2005 m. liepos 18 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Scandinavian Airlines System prieš Komisiją, T-241/01, Rink. p. II-2917, 166 p.; 2006 m. liepos 4 d. Sprendimo Hoek Loos prieš Komisiją, T-304/02, Rink. p. II-1887, 84 p. 325


ekonominio pajėgumo padaryti žalos konkurencijai analizę, kuriai būtina įvertinti realią šių įmonių svarbą atitinkamoje rinkoje, t. y. jų įtaką jai, bendra apyvarta pateikia nevisą realios padėties vaizdą. Iš tikrųjų negalima atmesti galimybės, kad įtakingai įmonei, užsiimančiai įvairia veikla, dalyvavimas specifinėje prekių rinkoje yra tik papildoma veikla. Be to, negalima atmesti galimybės, kad įmonė, užimanti didelę geografinės rinkos dalį ne Europos Sąjungos teritorijoje, turi tik nedidelę Europos Sąjungos arba EEE rinkos dalį. Tokiais atvejais vien tik tas faktas, kad atitinkamos įmonės bendra apyvarta yra didelė, nebūtinai reiškia, kad ji turi lemiamą reikšmę atitinkamoje rinkoje 329. Būtent todėl tiesa, kad nors įmonės apyvarta atitinkamoje rinkoje negali būti lemiama darant išvadą, jog įmonė priklauso stambiam ūkio subjektui, vis dėlto į ją reikia atsižvelgti siekiant nustatyti įtaką, kurią ši įmonė galėjo padaryti rinkai330. 79 . Taigi apyvartos dalis, pasiekta prekiaujant prekėmis, su kuriomis susijęs pažeidimas, gali tiksliai parodyti pažeidimo atitinkamoje rinkoje mastą. Iš tiesų prekių, su kuriomis susijęs pažeidimas, apyvarta gali tiksliai apibūdinti kiekvienos susijusios įmonės atsakomybę nagrinėjamoje rinkoje, nes ši apyvarta yra objektyvus veiksnys, kuriuo galima tiksliai pamatuoti neteisėtu elgesiu padarytą žalą normaliai konkurencijai, ir todėl yra geras kiekvienos susijusios įmonės pajėgumo padaryti žalos konkurencijai rodiklis. Šiuo atveju, Komisijos pasirinkimas remtis apyvarta nagrinėjamoje rinkoje, kad nustatytų kiekvienos susijusios įmonės pajėgumą padaryti žalos, buvo nuoseklus ir objektyviai pateisinamas. 2010 m. balanžio 28 d. Bendrojo Teismo (penktoji kolegija) sprendimas Belgian Sewing Thread (BST) NV prieš Europos Komisiją (byla T-452/05, Rink., 2010, p. II-01373) Konkurencija – Baudos – Vienodo požiūrio principo pažeidimas <...> 99. Įmonė, kurios atsakomybė yra nustatyta dėl kelių kartelio dalių, labiau prisideda prie kartelio veiksmingumo ir sunkumo nei įmonė, dalyvavusi tik vienoje to paties kartelio dalyje. Todėl pirmoji įmonė padaro sunkesnį pažeidimą nei antroji. 100. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad pagal bausmių individualumo ir asmeninės atsakomybės principus Komisija, vertindama kiekvieno kartelio nario dalyvavimo sunkumą, privalo atsižvelgti į tai, kad tam tikri kartelio nariai tam tikrais atvejais nėra atsakingi už visas kartelio dalis. 101. Šis vertinimas būtinai turi būti atliktas specialaus pradinės baudos dydžio nustatymo etape, nes atsižvelgimas į lengvinančias aplinkybes leidžiama tik keisti pagrindinę baudą remiantis kartelio nario elgesiu. Kartelio narys, kuris nebuvo pripažintas atsakingu už tam tikras kartelio dalis, negali būti pripažintas dalyvavusiu minėtose dalyse. Konkurencijos normų pažeidimas dėl įmonės atžvilgiu nustatyto pažeidimo apimties ribotumo yra mažiau sunkus nei įmonės, dalyvavusios visose pažeidimo dalyse. <...> 104. <...> Komisija, apskaičiuodama baudas ir neatsižvelgdama į tai, kad, skirtingai nei KME grupė, Wieland ir Boliden grupė, ieškovė dalyvavo tik vienoje kartelio dalyje, ir todėl skirtingas situacijas vertindama vienodai be jokio objektyvaus pagrindo, pažeidė vienodo požiūrio principą.

2003 m. liepos 9 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Cheil Jedang prieš Komisiją 88 pu.; 2003 m. liepos 9 d. Sprendimas Archer Daniels Midland ir Archer Daniels Midland Ingredients prieš Komisiją, T-224/00, Rink. p. II-2597, 194 p. 330 2005 m. lapkričio 29 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas SNCZ prieš Komisiją, T-52/02, Rink. p. II-5005, 65 p. 329


2010 m. gegužės 19 d. Bendrojo Teismo (aštuntoji kolegija) sprendimas Chalkor AE Epexergasias Metallon prieš Europos Komisiją (byla T-21/05, Rink., 2010, p. II-01895) Konkurencija – Karteliai – Atitinkamos rinkos apibrėžimas – Baudos dydžio skyrimas atsižvelgiant į bendradarbiavimą <...> 389. Komisija turi didelę diskreciją baudų nustatymo metodo atžvilgiu ir šiuo klausimu gali atsižvelgti į daugelį veiksnių, tarp kurių yra atitinkamų įmonių bendradarbiavimas per šios institucijos atliekamą tyrimą. Komisija šiuo klausimu turi didelę diskreciją vertindama įmonės bendradarbiavimo kokybę ir naudą, visų pirma palyginti su kitų įmonių pagalba331. 390. Tam, kad įmonei bauda būtų sumažinta dėl bendradarbiavimo, jos veiksmai turi padėti Komisijai įvykdyti užduotį nustatyti bei užkirsti kelią Bendrijos konkurencijos teisės pažeidimams332. 399. Vertindama kartelio narių bendradarbiavimą Komisija negali nesilaikyti vienodo požiūrio principo, kuris pažeidžiamas, kai panašios aplinkybės vertinamos skirtingai arba skirtingos aplinkybės vertinamos vienodai, nebent toks vertinimas objektyviai pateisinamas. 2010 m. rugsėjo 8 d. Bendrojo Teismo (ketvirtoji kolegija) sprendimas Deltafina SpA prieš Europos Komisiją (byla T-29/05, Rink., 2010, p. II-04077)

Konkurencija – Karteliai – Baudos – Pažeidimo sunkumas – Lengvinančios aplinkybės – Įmonės pasyvus dalyvavimas kartelyje <...> 279. 2006 m. gairių [Pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies a punktą skirtų baudų apskaičiavimo gairės] 28 ir 29 punktuose numatytas bazinio baudos dydžio koregavimas atsižvelgiant į kiekvienos susijusios įmonės tam tikras sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes. 280. Būtent 2006 m. gairių 29 punkte nustatytas neišsamus lengvinančių aplinkybių sąrašas, dėl kurių tam tikromis sąlygomis bazinis baudos dydis gali būti mažinamas. 281. Iš tikrųjų šiame sąraše įmonės pasyvus vaidmuo nenurodytas kaip lengvinanti aplinkybė, į kurią gali būti atsižvelgta. Vis dėlto, kadangi 2006 m. gairių 29 punkte pateiktas neišsamus sąrašas, iš esmės negalima atmesti, kad į šią prielaidą gali būti atsižvelgta kaip į lengvinančią aplinkybę, dėl kurios gali būti sumažintas bazinis baudos dydis. <...> 284. Įmonės pasyvus vaidmuo darant pažeidimą reiškia, kad atitinkama įmonė pasirenka „pasyvią poziciją“, t. y. aktyviai nedalyvauja rengiant antikonkurencinį susitarimą ar antikonkurencinius susitarimus. 285. Tokiomis aplinkybėmis, patvirtinančiomis pasyvų įmonės vaidmenį kartelyje, gali būti laikoma tai, kad ji daug rečiau nei tikrieji kartelio nariai dalyvavo susitikimuose 333 , taip pat jos vėlesnis atėjimas į pažeidimo dalyku esančią rinką, nepaisant dalyvavimo darant šį pažeidimą trukmės334, arba 2007 m. gegužės 10 m. Teisingumo Teismo sprendimas SGL Carbon prieš Komisiją, C-328/05 P, Rink. p. I-3921, 81 ir 88 p. 332 2004 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas JFE Engineering ir kt. prieš Komisiją, T-67/00, T-68/00, T-71/00 ir T-78/00, Rink. p. II-2501, 499 p. 333 1998 m. gegužės 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas BPB de Eendracht prieš Komisiją, T-311/94, Rink. p. II-1129, 343 p. 334 1985 m. gruodžio 10 d. Teisingumo Teismo sprendimas Stichting Sigarettenindustrie ir kt. prieš Komisiją, 240/82– 242/82, 261/82, 262/82, 268/82 ir 269/82, Rink. p. 3831, 100 p. 331


aiškių pareiškimų, kuriuos šiuo klausimu padarė trečiųjų įmonių, dalyvavusių darant pažeidimą, atstovai, buvimas335. 2011 m. spalio 25 d. Bendrojo Teismo (antroji kolegija) sprendimas Aragonesas Industrias y Energía, SAU prieš Europos Komisiją (byla T-348/08, Rink., p.) Konkurencija – Baudos – Bazinis baudos dydis - Lengvinančios aplinkybės <...> 414. <...> baudos dydis turi būti diferencijuojamas atsižvelgiant į pažeidimo aplinkybes ir sunkumą, o pažeidimo sunkumo vertinimas nustatant baudos dydį turi būti atliekamas būtent atsižvelgiant į konkurencijos apribojimų pobūdį336. 415. Taigi vertindama konkurencijos taisyklių pažeidimų, kuriais kaltinama įmonė, sunkumą, Komisija, siekdama nustatyti proporcingą baudą, gali atsižvelgti į tam tikrų pažeidimų ypač ilgą trukmę, į pažeidimų, kurie buvo susiję su visais arba beveik visais aptariamos įmonės produktais ir iš kurių tam tikri pažeidimai turėjo įtakos visoms valstybėms narėms, skaičių ir įvairovę, į konkretų pažeidimų, susijusių su patvirtinta ir nuoseklia strategija, kuria buvo siekiama, taikant įvairius eliminuojančius veiksmus konkurentų atžvilgiu ir klientų lojalumo politiką, dirbtinai išlaikyti ar sustiprinti įmonės dominuojančią poziciją rinkose, kuriose konkurencija jau buvo ribota, sunkumą, į ypač daug žalos darantį neigiamą poveikį konkurencijai ir į naudą, kurią įmonė gavo darydama tuos pažeidimus337. 416. Pagal 2006 m. gairių 19 ir 21 punktus bazinis baudos dydis priklauso nuo pardavimo vertės dalies, galinčios siekti iki 30 %, apskaičiuotos remiantis pažeidimo sunkumu, padaugintu iš pažeidimo metų skaičiaus. Be to, pagal minėtų gairių 20 punktą pažeidimo sunkumas nustatomas atskirai kiekvienu konkrečiu pažeidimo atveju, atsižvelgiant į visas su juo susijusias aplinkybes. 427. Dėl baudų dydžio apskaičiavimo 2006 m. gairių 25 punkte numatyta, kad nepriklausomai nuo įmonės dalyvavimo pažeidime trukmės, Komisija prie bazinio baudos dydžio prideda sumą, lygią 15 %–25 % pardavimo vertės, siekdama atgrasyti įmones nuo horizontalių kainų nustatymo, rinkos pasidalijimo ir gamybos ribojimo susitarimų. Komisija taip pat gali taikyti tokią pridėtinę sumą kitų pažeidimų atveju“. 428. Minėtame punkte pažymima, kad nustatydama pardavimo vertės dalį, į kurią reikia atsižvelgti konkrečiu atveju, Komisija įvertina keletą veiksnių, ypač tuos, kurie minimi 2006 m. gairių 22 punkte, t. y. pažeidimo pobūdį, visų susijusių šalių bendrą rinkos dalį, pažeidimo geografinį plotą, pažeidimo įgyvendinimą (arba neįgyvendinimą). <...> 430. Komisija teisingai nusprendė, jog minėtas elgesys vertintinas kaip horizontalus susitarimas dėl rinkų pasidalijimo, ir tai nėra teritorinio ribojimo sąlygą, kurios neigiamą pobūdį Komisija tik neseniai nustatė, kaip tvirtina ieškovė. Tokio pobūdžio pažeidimų atveju 2006 m. gairėse numatoma galimybė prie bazinio baudos dydžio pridėti sumą, lygią 15 %–25 % pardavimo vertės. Tokiomis aplinkybėmis Komisija nepadarydama akivaizdžios klaidos galėjo taikyti pradinį 15 % padidinimą.

1998 m. gegužės 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Weig prieš Komisiją, T-317/94, Rink. p. II-1235, 264 p. 336 1994 m. vasario 23 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas CB ir Europay prieš Komisiją, T-39/92 ir T-40/92, Rink. p. II-49, 143 p. 337 1994 m. spalio 6 d. Pirmosios instancijos teismo Sprendimas Tetra Pak prieš Komisiją, T-83/91, Rink. p. II-755, 240 ir 241 p. 335


431. Bet kuriuo atveju, net pripažinus, kad pažeidimas neturi horizontalaus pobūdžio, reikia konstatuoti, kad 2006 m. gairių 25 punktas leidžia Komisijai taikyti pradinį padidinimą ir kitų pažeidimų atveju. <...> 436. Iš 2006 m. gairių 29 punkto matyti, jog bazinis baudos dydis gali būti sumažintas, kai antikonkurencinis elgesys buvo leidžiamas ar skatinamas valdžios institucijų arba teisės aktų, arba kai atitinkama įmonė pateikia įrodymų, kad jos dalyvavimas pažeidime buvo tikrai menkas, ir įrodo, kad per laikotarpį, per kurį ji buvo prisijungusi prie neteisėtų susitarimų, ji iš esmės tų susitarimų nevykdė, rinkoje veikdama pagal konkurencijos principus. <...> 439. Tam, kad ieškovės atžvilgiu būtų pripažinta švelninanti aplinkybė dėl jos menko dalyvavimo nagrinėjamame pažeidime, ji turi įrodyti, kad prisijungimo prie susitarimų, kurie buvo pripažinti pažeidimu, laikotarpiu ji iš tikrųjų jų netaikė konkuruodama rinkoje, arba bent tai, kad ji aiškiai ir reikšmingai pažeidė šį kartelį įgyvendinančius įsipareigojimus, sutrukdydama paties kartelio veikimui. Ji turi įrodyti, kad ji netaikė ginčijamų susitarimų ir kad jos veiksmai rinkoje galėjo kliudyti konstatuoto pažeidimo antikonkurencinėms pasekmėms338. <...> 451. Dėl aplinkybės, kad dujų sektorius buvo liberalizuojamas tuo metu, kai buvo daromas pažeidimas, ir buvo neaiškumų dėl taikytinų taisyklių, pakanka pažymėti, jog tai jokiu būdu neįrodo, kad antikonkurencinį elgesį leido ar skatino valdžios institucijos arba teisės aktai. Net jei Vokietijos ir Prancūzijos valdžios institucijos ne tik prieš, bet ir po liberalizavimo paliko tam tikrų neaiškumų subjektams dėl jų elgesio teisėtumo, ši aplinkybė neįrodo, kad jos leido ar skatino šioje byloje nagrinėjamą elgesį. Taigi ieškovė neteisingai teigia, kad tokia išvada leidžia kaip į švelninančią aplinkybę atsižvelgti į teisės aktų poveikį baudos apskaičiavimui. 2012 m. birželio 29 d. Bendrojo Teismo (penktoji kolegija) sprendimas GDF Suez SA prieš Europos Komisiją (byla T-370/09, Rink., p.) 8.4.2.10.3. 8.4.2.10.4. Baudos mokėjimas

Turinys

Konkurencija - Baudos - Solidari atsakomybė dėl baudos mokėjimo <...> 63. Kai patronuojanti bendrovė ir dukterinė bendrovė sudaro arba sudarė ūkio subjektą, dalyvavusį darant pažeidimą, Komisija gali nustatyti jų solidariąją atsakomybę už konkurencijos taisyklių pažeidimą. 164. Šioje byloje konstatuotina, kad Trioplast Wittenheim sudarė vieną ūkio subjektą iš pradžių nuo 1990 m. gruodžio 31 d. iki 1999 m. sausio 19 d. su FLS Plast ir FLSmidth, po to nuo 1999 m. sausio 21 d. iki 2002 m. birželio 26 d. su ieškove. Taigi nėra jokių kliūčių, kad Komisija tiek FLS Plast ir FLSmidth, tiek ieškovę laikytų solidariai atsakingomis už jų dukterinei bendrovei Trioplast Wittenheim skirtos baudos sumokėjimą. Komisija skyrė Trioplast Wittenheim 17,85 mln. EUR baudą ir pripažino, kad, pirma, FLS Plast ir FLSmidth ir, antra, ieškovė yra solidariai atsakingos už šios baudos, atitinkamai 15,30 mln. EUR ir 7,73 mln. EUR, sumokėjimą. 165. Be to, kaip nurodo Komisija, jai suteikiama visiška laisvė pareikalauti, kad baudą sumokėtų kuris nors iš susijusių juridinių asmenų, atsižvelgiant į jų mokėjimo pajėgumą. Pavyzdžiui, Komisija gali nuspręsti pareikalauti, kad visą baudą arba dalį baudos sumokėtų dukterinė bendrovė arba viena 2007 m. balandžio 26 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Bolloré ir kt. prieš Komisiją, T-109/02, T-118/02, T-122/02, T-125/02, T-126/02, T-128/02, T-129/02, T-132/02 ir T-136/02, Rink. p. II-947, 629 p. 338


patronuojanti bendrovė ar visos jos, kol bus visiškai patenkinti jos reikalavimai. Jei Komisija nuspręs pareikalauti, kad visą baudą sumokėtų patronuojančios bendrovės, gali būti taip, kad iš ieškovės bus pareikalauta sumokėti maksimalų dydį, kurio atžvilgiu yra nustatyta jos solidarioji atsakomybė, t. y. 7,73 mln. EUR, o iš FLS Plast ir FLSmidth bus pareikalauta sumokėti likusį baudos dydį, kuris neišvengiamai bus mažesnis nei 15,30 mln. EUR dydis, kurio atžvilgiu buvo nustatyta jų solidarioji atsakomybė. Ir, atvirkščiai, Komisija gali nuspręsti pareikalauti iš FLS Plast ir FLSmidth sumokėti maksimalų dydį, kurio atžvilgiu yra nustatyta jų solidarioji atsakomybė. Šiuo atveju iš ieškovės ji galės pareikalauti tik mažesnės sumos nei dydis, kurio atžvilgiu buvo nustatyta jos solidarioji atsakomybė. 166. Taigi matyti, ir tai negali būti pateisinta atgrasomuoju baudų poveikiu, kad Komisijai naudojantis savo diskrecija, ieškovės realiai sumokėtas dydis priklausys nuo FLS Plast ir FLSmidth sumokėtų dydžių ir atvirkščiai. 167. Tačiau pažymėtina, kad, pirma, ieškovė ir, antra, FLS Plast ir FLSmidth niekada nesudarė vieno bendro ūkio subjekto. Šios dvi patronuojančios bendrovės kartu su Trioplast Wittenheim viena po kitos sudarė du skirtingus ūkio subjektus, iš kurių kiekvienas yra individualiai atsakingas už kartelį skirtingais laikotarpiais ir skirtingomis sąlygomis. Kadangi dėl šios priežasties negali būti nustatyta jokia viena po kitos buvusių patronuojančių bendrovių solidarioji atsakomybė, pagal ginčijamą sprendimą Komisijai negali būti leista nustatyti, kad ieškovės realiai sumokėtas dydis priklausytų nuo kitų patronuojančių bendrovių sumokėto dydžio ir atvirkščiai. 2010 m. rugsėjo 13 d. Bendrojo Teismo (šeštoji kolegija) sprendimas Trioplast Industrier AB prieš Europos Komisiją (byla T-40/06, Rink., 2010, p. II-04893) Konkurencija – Karteliai – Solidari atsakomybė sumokėti baudą – Atgręžtinis reikalavimas <...> 156. Sprendimas, kuriuo Komisija keletui įmonių nurodo solidariai sumokėti baudą, neišvengiamai turi teisinių pasekmių, susijusių su baudų mokėjimo konkurencijos teisėje tvarka, tiek santykiams tarp kreditoriaus ir solidariai atsakingų bendraskolių, tiek santykiams tarp pačių solidariai atsakingų bendraskolių. 157. Taigi tik Komisija, įgyvendindama savo kompetenciją skirti baudas pagal Reglamento Nr. 11/2003 23 straipsnio 2 dalį turi nustatyti atskirų bendrovių atitinkamas dalis bendrose sumose, kurias jos turi sumokėti solidariai, jei minėtos bendrovės sudarė vieną įmonę, ir ši pareiga, priešingai nei posėdyje siūlė Komisija, negali būti palikta nacionalinių teismų kompetencijai. 158. Reikia nuspręsti, kad jei sprendime, kuriuo Komisija skiria baudą solidariai kelioms bendrovėms dėl neteisėto įmonės elgesio, nėra kitokių paaiškinimų, vadinasi, šis sprendimas joms už minėtą elgesį nustato vienodą atsakomybę339. Bendrovės, kurioms solidariai skiriama bauda ir kurių atsakomybė už pažeidimą, nesant baudą nustatančiame sprendime kitų paaiškinimų, yra vienoda, iš principo turi mokėti lygias už šį pažeidimą skirtos baudos dalis. Todėl Komisijos pripažinta atsakinga už pažeidimą bendrovė, kuri sumoka visą baudą, remdamasi tuo pačiu Komisijos sprendimu gali pareikšti atgręžtinius reikalavimus solidariai atsakingiems bendraskoliams dėl kiekvieno jų dalies. Nors tokiu atveju iš sprendimo, kuriuo skiriama bauda solidariai kelioms įmonėms, negalima nustatyti, kuri iš šių bendrovių a priori turi sumokėti baudą Komisijai, tačiau šiame sprendime nelieka

2003 m. spalio 2 d. Teisingumo Teismo sprendimas Aristrain prieš Komisiją, C-196/99 P, Rink. p. I-11005, 100 101 p. 339


jokių abejonių dėl bendrovėms tenkančių baudos dalių, nes kiekviena iš jų prireikus gali pareikšti atgręžtinius reikalavimus solidariai atsakingiems bendraskoliams dėl jos permokėtos dalies. 2011 m. kovo 3 d. Bendrojo Teismo (antroji kolegija) sprendimas Siemens AG Österreich ir VA Tech Transmission & Distribution GmbH & Co. KEG (T-122/07), Siemens Transmission & Distribution Ltd (T-123/07) ir Siemens Transmission & Distribution SA ir Nuova Magrini Galileo SpA (T-124/07) prieš Europos Komisiją (sujungtos bylos T-122/07 iki T-124/07, Rink., 2011, p. II-00793) Konkurencija - Baudos - Solidari atsakomybė, kai atsakinga įmonė suskaidoma <...> 100. Aplinkybė, jog neteisėtą veiklą vykdžiusi „įmonė“ nutraukus pažeidimą buvo suskaidyta, o šią įmonę sudarantys teisės subjektai buvo atskirti, neturi įtakos solidariai atsakomybei už padarytą pažeidimą. 101. Įmonės gali būti laikomos solidariai atsakingos, net jei teisės subjektai, kurie darant pažeidimą sudarydavo įmonę, jau nebepriklauso tai pačiai grupei340. <...> 103. Komisija turi galimybė priskirti atsakomybę už neteisėtą elgesį patronuojančiai bendrovei, dukterinei bendrovei arba patronuojančiai bendrovei solidariai su jos dukterine bendrove341. <...> 106. Galiausiai dėl argumento, kad ieškovė ir Tomkins negali būti kartu pripažintos atsakingos už pažeidimą, nes tokiu atveju Komisija „gautų dvigubai didesnę sumą, nei priklauso“, pakanka pažymėti, jog jis grindžiamas klaidingu bendros ir solidarios dviejų įmonių atsakomybės sąvokos, pagal kurią vienai iš jų sumokėjus visą baudą kita atleidžiama nuo pareigos mokėti minėtą sumą, supratimu. 2011 m. kovo 24 d. Bendrojo Teismo (aštuntoji kolegija) sprendimas Pegler Ltd prieš Europos Komisiją (byla T-386/06, Rink., 2011, p. II-01267) 8.4.2.10.4. 8.5. Valstybinės įmonės

Turinys

Valstybės pagalba – Visuomeninė transliacija – Prancūzijos Respublikos numatyta pagalba France Télévisions – 150 mln. EUR kapitalo dotacija – Bendros ekonominės svarbos paslauga <...> 136. Dėl klausimo, ar EB 86 [dabar SESV 106 straipsnis] straipsnio 2 dalyje yra sąlyga dėl operatoriaus, kuriam patikėta teikti viešąją paslaugą, ekonominio efektyvumo teikiant šią paslaugą, pažymėtina, kad pagal šią nuostatą įmonėms, kurioms yra patikėta teikti BESP [bendros ekonominės svarbos paslauga], konkurencijos taisyklės yra taikomos, jei jų taikymas nei teisiškai, nei faktiškai netrukdo atlikti joms patikėtų specialių uždavinių, su sąlyga, kad prekybos plėtojimui neturi būti daroma tokio poveikio, kuris prieštarautų Bendrijos interesams342. 137. Tam tikromis aplinkybėmis leidžiant nukrypti nuo bendrųjų Sutarties taisyklių, EB 86 straipsnio 2 dalimi siekiama suderinti valstybių narių suinteresuotumą panaudoti tam tikras įmones, visų pirma 2000 m. lapkričio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimas KNP BT prieš Komisiją, C-248/98 P, Rink. p. I-9641, 71 p. 2006 m. gruodžio 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Raiffeisen Zentralbank Österreich ir kt. prieš Komisiją, T-259/02–T-264/02 ir T-271/02, Rink. p. II-5169, 331 p. 342 1991 m. kovo 19 d. Teisingumo Teismo sprendimas Prancūzija prieš Komisiją, C-202/88, Rink. p. I-1223, 11 p.; 1997 m. spalio 23 d. Teisingumo Teismo sprendimas Komisija prieš Nyderlandus, C-157/94, Rink. p. I-5699, 28 p.; 1999 m. rugsėjo 21 d. Teisingumo Teismo sprendimas Albany, C-67/96, Rink. p. I-5751, 102 p.; 2001 m. gegužės 17 d. Teisingumo Teismo sprendimas TNT Traco, C-340/99, Rink. p. I-4109, 52 p. 340 341


iš viešojo sektoriaus, kaip ekonominės arba socialinės politikos priemonę, su Bendrijos suinteresuotumu pasiekti, kad būtų laikomasi konkurencijos taisyklių ir išsaugotas bendrosios rinkos vientisumas. 138. Taip pat primintina, jog tam, kad būtų įvykdytos EB 86 straipsnio 2 dalies taikymo sąlygos, nebūtina, kad būtų iškilusi grėsmė įmonės, kuriai patikėta teikti BESP, finansinei pusiausvyrai ar ekonominiam išlikimui. Pakanka, kad įmonė, neturėdama ginčijamų teisių, negalėtų vykdyti jai patikėtų funkcijų, apibrėžtų remiantis jai taikomais įpareigojimais ir suvaržymais, arba kad tokios teisės būtų būtinos jų turėtojui siekiant vykdyti jam skirtas bendros ekonominės svarbos užduotis ekonomiškai priimtinomis sąlygomis343. 139. Komisija neturi įgaliojimų spręsti nei dėl viešosios paslaugos teikimo užduočių, tenkančių viešosios paslaugos teikėjui, masto, nei dėl nacionalinių valdžios institucijų šiuo atžvilgiu priimtų politinių sprendimų tinkamumo, nei dėl viešosios paslaugos teikėjo ekonominio efektyvumo344. 140. Darytina išvada, kad tai, ar įmonė, įpareigota teikti transliacijos BESP, gali įgyvendinti savo įsipareigojimus teikti viešąją paslaugą mažesnėmis sąnaudomis, neturi reikšmės vertinant, ar valstybės teikiamas šios paslaugos finansavimas yra suderinamas su Bendrijos nuostatomis valstybės pagalbos srityje. Pagal EB 86 straipsnio 2 dalį vertinant pagalbos proporcingumą siekiama išvengti, kad ūkio subjektas, įpareigotas teikti BESP, gautų finansavimą, viršijantį grynąsias viešosios paslaugos teikimo išlaidas. 2010 m. liepos 1 d. Bendrojo Teismo (penktoji kolegija) sprendimas Métropoletélévision (M6) ir Télévision française1 SA (TF1) prieš Europos Komisiją (sujungtos bylos T-568/08 ir T-573/08, Rink., 2010, p. II-03397) Valstybės pagalba – Viešoji transliavimo paslauga – Teisė apibrėžti bendros ekonominės svarbos paslaugą <...> 223. Dėl to, kad Komisija neturi kompetencijos kontroliuoti valstybės narės apibrėžiant visuomeninę transliavimo paslaugą padarytas galimas akivaizdžias vertinimo klaidas, reikia priminti, kaip Komisija išdėstė 2000 m. rugsėjo 20 d. Komunikato dėl Europos bendros svarbos paslaugų 22 punkte, valstybės narės turi didelę diskreciją apibrėžti, kas, jų manymu, yra laikoma bendros ekonominės svarbos paslauga. Todėl tai, kaip valstybės narės apibrėžia šias paslaugas, Komisija gali ginčyti tik akivaizdžios klaidos atveju345. 224. Šis principas įtvirtintas ir Transliavimo komunikato 36 punkte. Iš jo matyti, kad kalbant apie viešųjų paslaugų apibrėžimą transliavimo sektoriuje, nors Komisija negali nei nuspręsti, ar programa turi būti teikiama kaip bendros ekonominės svarbos paslauga, nei kvestionuoti tam tikro produkto pobūdžio ar kokybės, ji, kaip Sutarties saugotoja, turi patikrinti, ar nėra akivaizdaus neatitikimo. Nyderlandų Karalystė (T-231/06) ir Nederlandse Omroep Stichting (NOS) (T-237/06) prieš Europos Komisiją (sujungtos bylos T-231/06 ir T-237/06, Rink., 2010, p. II-05993)

1993 m. gegužės 19 d. Teisingumo Teismo sprendimas Corbeau, C-320/91, Rink. p. I-2533, 14–16 p. 2001 m. lapkričio 22 d. Teisingumo Teismo sprendimas Ferring, C-53/00, Rink. p. I-9067, I-9069, 51 p.; 1997 m. vasario 27 d. Bendrojo Teismo sprendimas FFSA ir kt. prieš Komisiją, T-106/95, Rink. p. II-229, 108 p. 345 2005 m. birželio 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Olsen prieš Komisiją, T-17/02, Rink. p. II-2031, 216 p. 343 344


Konkurencija – Piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi – Graikijos lignito tiekimo rinka ir didmeninė elektros energijos rinka – Sprendimas, kuriuo konstatuojamas EB 86 straipsnio 1 dalies, skaitomos kartu su EB 82 straipsniu, pažeidimas

<...> 79. Pagal EB 86 [dabar SESV 106 straipsnis] straipsnio 1 dalį valstybės įmonėms bei įmonėms, kurioms valstybės narės suteikia specialias arba išimtines teises, valstybės narės nepriima naujų teisės aktų ir nepalieka galiojančiųjų, prieštaraujančių EB sutartyje nurodytoms taisyklėms, ypač konkurencijos taisyklėms, įskaitant numatytas EB 86 straipsnio 2 dalyje. Šis straipsnis taikomas ne atskirai, o tik kartu su kitomis Sutarties nuostatomis. <...> 86. Pirmiausia reikia pabrėžti, kad EB 86 straipsnio 1 dalyje numatyti draudimai skirti valstybėms narėms, o EB 82 [dabar SESV 102 straipsnis] straipsnis skirtas įmonėms ir juo draudžiama šioms piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi. Tuo atveju, kai šios abi nuostatos taikomos kartu, galima nustatyti, kad valstybė narė pažeidė EB 86 straipsnio 1 dalį tik jeigu valstybės priemonė prieštarauja EB 82 straipsniui. Taigi kyla klausimas, kiek turi būti nustatytas įmonės piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi, net jeigu jis tėra potencialus, nes šis piktnaudžiavimas susijęs su valstybės priemone. <...> 93. Paprasčiausiai konstatavusi, kad ieškovė, kuri anksčiau buvo monopolinė įmonė, ir toliau išlaiko dominuojančią padėtį didmeninėje elektros energijos rinkoje dėl pranašumo, kurį turi dėl privilegijuotos prieigos prie lignito, ir kad esant tokiai situacijai ieškovei ir kitoms įmonėms sudarytos nelygios galimybės šioje rinkoje, Komisija teisiškai neidentifikavo ir nenustatė, kokį ieškovės piktnaudžiavimą pagal EB 82 straipsnį lėmė ar galėjo lemti nagrinėjama valstybės priemonė. <...> 103. <...> išimtines ar specialias teises turinti įmonė gali piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi arba turi galimybes naudotis šia teise piktnaudžiaujant, arba tai gali būti tiesioginė šios teisės pasekmė. Tačiau vien tai, jog atitinkama įmonė yra palankesnėje nei jos konkurentai padėtyje dėl valstybės priemonės, nereiškia, kad tai jau yra piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi. 2012 m. rugsėjo 20 d. Bendrojo Teismo (šeštoji kolegija) sprendimas Dimosia Epicheirisi Ilektrismou AE (DEI) prieš Europos Komisiją (byla T-169/08, Rink., p.) 8.5. 8.6. Koncentracijos kontrolė (Reglamentas Nr. 139/2004) 8.6.1. Bendrieji aspektai Turinys Bendrijos deliktinė atsakomybė – Konkurencija – Sprendimas, pripažįstantis koncentraciją nesuderinama su bendrąja rinka – Pakankamai akivaizdus teisės normos, suteikiančios teises asmenims, pažeidimas <...> 47. Kaip ir Reglamento Nr. 4064/89 346 2 straipsnio 2 dalis, susijusi su sprendimu leisti koncentraciją, minėto reglamento 2 straipsnio 3 dalis, susijusi su sprendimu uždrausti koncentraciją, turi būti aiškinama atsižvelgiant į šio reglamento 2 straipsnio 1 dalį, kurioje nurodoma, į kokius

Šį reglamentą pakeitė 2004 m. sausio 20 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 139/2004 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės (EB Susijungimų reglamentas) (OL 2004 m. specialusis leidimas, 8 skyrius, 3 tomas, p. 40 – 61) 346


elementus konkrečiai Komisija turi atsižvelgti vertindama Bendrijos masto koncentracijos suderinamumą su bendrąja rinka. 48. Šiomis kartu skaitomomis nuostatomis siekiama suteikti asmenims teises, todėl Komisija, nagrinėdama koncentraciją pagal Reglamentą Nr. 4064/89, iš principo privalo pasirinkti arba leisti koncentraciją, arba ją uždrausti, remdamasi savo vertinimu dėl labiausiai tikėtinos nagrinėjamai koncentracijai priskirtinos tolesnės ekonominės situacijos raidos. Taigi, jeigu Reglamento Nr. 4064/89 2 straipsnio 2 dalyje išvardytos sąlygos yra įvykdomos, įmonė, pranešusi apie Bendrijos masto koncentraciją, turi teisę į tai, kad ši koncentracija būtų paskelbta suderinama su bendrąja rinka. Tačiau ši įmonė negali įgyvendinti tokios teisės neturėdama Komisijos leidimo (žr. Reglamento Nr. 4064/89 7 straipsnio 1 dalį), o pagal Reglamento Nr. 4064/89 2 straipsnio 3 dalį priimtas koncentraciją draudžiantis sprendimas turi rimtų padarinių. Toks Bendrijos įsikišimas į verslo sritį reikalaujant, kad įmonė, prieš vykdydama planuojamą koncentraciją, gautų leidimą, o Komisiją įpareigojant uždrausti šios koncentracijos vykdymą, paaiškėjus, kad ji nesuderinama su bendrąja rinka, neišvengiamai reiškia, kad įmonės, kurioms atsisakyta suteikti leidimą, turi galėti reikalauti atlyginimo už tokio sprendimo žalingas pasekmes, jeigu paaiškėja, kad sprendimas priimtas pakankamai akivaizdžiai pažeidžiant materialines normas, kurias Komisija taikė vertindama nagrinėjamos koncentracijos suderinamumą su bendrąja rinka. 49. Siekdama įrodyti neteisėtus Komisijos veiksmus, ieškovė remiasi rūpestingumo pareiga. Šiuo klausimu pakanka pažymėti, kad pažeidimo, kurio tokiomis pačiomis aplinkybėmis nepadarytų įprastai apdairi ir rūpestinga administracija, konstatavimas leidžia daryti išvadą, kad institucijos veiksmai yra pažeidimas, galintis sukelti Bendrijos atsakomybę pagal EB 288 [dabar SESV 340 straipsnis] straipsnį 347 . Šis rūpestingumo pareigos pobūdis, suteikiantis asmenims apsaugą ir numatantis kompetentingos institucijos pareigą, kai ji turi diskreciją, rūpestingai ir nešališkai išnagrinėti visas svarbias aplinkybes nagrinėjamoje byloje, buvo pripažintas su gero administravimo principu susijusioje teismų praktikoje, įskaitant bylas dėl žalos atlyginimo348. 50. Reglamento Nr. 4064/89 2 straipsnio 3 dalis, skaitoma kartu su šio straipsnio 1 ir 2 dalimis bei 8 straipsnio 2 ir 3 dalimis, bei rūpestingumo pareiga įtvirtina normas, suteikiančias teises su sprendimu, draudžiančiu koncentraciją, susijusioms įmonėms. 2008 m. rugsėjo 9 d. Pirmosios instancijos teismo (trečioji išplėstinė kolegija) sprendimas MyTravel Group plc prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla T-212/03, Rink., 2008, p. II-01967) 8.6.1. 8.6.2. Sąjungos reguliavimo sritis 8.6.2.1. Bendrieji aspektai Turinys Konkurencija - Koncentracija - Reglamento Nr. 4064/89 taikymo sritis - Kolektyvinė dominuojanti padėtis

2001 m. liepos 12 d. Sprendimas Comafrica ir Dole Fresh Fruit Europe prieš Komisiją, T-198/95, T-171/96, T-230/97, T-174/98 ir T-225/99, Rink. p. II-1975, 134 p.; 2005 m. kovo 17 d. Sprendimas Agraz ir kt. prieš Komisiją, T-285/03, Rink. p. II-1063, 40 p. 348 1991 m. lapkričio 21 d. Teisingumo Teismo sprendimas Technische Universität München, C-269/90, Rink. p. I-5469, 14 p.; 1995 m. rugsėjo 18 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Nölle prieš Tarybą, T-167/94, Rink. p. II-2589, 73– 76 p.; 2005 m. gruodžio 14 d. Pirmosios instancijos teismo nutartis Arizona Chemical ir kt. prieš Komisiją, T-369/03, Rink. p. II-5839, 88 p.; 1999 m. liepos 9 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas New Europe Consulting ir Brown prieš Komisiją, T-231/97, Rink. p. II-2403, 37–45 p. 347


<...> 172. Nei argumentai, paremti procedūrinės apsaugos trūkumu, nei nuoroda į 15 konstatuojamąją reglamento dalį, negalėtų paneigti jo taikymo kolektyvinei dominuojančiai padėčiai, kaip koncentracijos pasekmei. 173. Reglamentas tiesiogiai nenurodo, kad įmonėms, kurios nedalyvauja koncentracijoje ir todėl traktuojamos kaip dominuojančios oligopolijos išoriniai subjektai, turėtų būti suteikta galimybė pareikšti savo atsiliepimus, Komisijai nustačius, kad tokia koncentracija sukuria ar sustiprina jų dominuojančią padėtį. Tas pats taikytina ir individualios dominuojančios padėties atveju. 174. Bet kuriuo atveju, Komisijai nustačius, kad atitinkama koncentracija sukuria ar sustiprina koncentracijos šalių ir su ja nesusijusių asmenų kolektyvinę dominuojančią padėtį, reikia pažymėti, kad teisė būti išklausytam visose proceso stadijose yra pagrindinis Bendrijos principas, kuris turi būti užtikrinamas, net jeigu ir nėra taisyklių, reglamentuojančių procesą349. 175. Taigi tas faktas, kad reglamente nėra nuostatos, jog trečiosioms šalims, kurios užima dominuojančią padėtį kartu su įmonėmis, dalyvaujančiomis koncentracijoje, suteikiama teisė būti išklausytoms, nereiškia, jog reglamentas netaikomas kolektyvinei dominuojančiai padėčiai. 1998 m. kovo 31 d. Teisingumo Teismo sprendimas Prancūzijos Respublika ir Société commerciale des potasses et de l'azote (SCPA) ir Entreprise minière et chimique (EMC) prieš Europos Bendrijų Komisiją (sujungtos bylos C-68/94 ir C-30/95, Rink., 1998, p. I-01375) Konkurencija – Reglamento (EEB) Nr. 4064/89 taikymas teritorijos atžvilgiu <...> 90. Reikia pažymėti, kad jei numatoma, jog planuojama koncentracija turės greitą ir pastebimą poveikį Bendrijoje, reglamento taikymas būtų pagrįstas tarptautinės viešosios teisės požiūriu. 98. Galiausiai visiškai nepriimtinas ieškovės argumentas, kad Komisijos ginčijamame sprendime nagrinėjamas dominuojančios padėties sukūrimas su Bendrija susijęs ne daugiau nei su kitu kompetentingu subjektu ir Bendrijai netgi yra mažiau svarbus nei kitiems. Iš tikrųjų tas faktas, kad kitose pasaulinės rinkos dalyse taip pat pasijus įmonių koncentracijos pasekmės, netrukdo Bendrijai kontroliuoti koncentracijos, kuri, sukurdama dominuojančią padėtį, gerokai paveiks konkurenciją bendrojoje rinkoje. <...> 150. Be to, iš to paties reglamento šeštos, septintos, dešimtos ir vienuoliktos konstatuojamųjų dalių išplaukia, kad reglamentas, skirtingai nuo Sutarties 85 [dabar SESV 105 straipsnis] ir 86 [dabar SESV 106 straipsnis] straipsnių, gali būti taikomas visoms Bendrijos masto koncentracijoms, jei dėl savo galimo poveikio konkurencijos struktūrai Bendrijoje jos gali būti nesuderinamos su neiškreiptos konkurencijos sistema, numatyta Sutartyje350. 151. Taigi gali paaiškėti, kad koncentracija, kuri sukuria ar sustiprina koncentracijos šalių ir su ja nesusijusio subjekto dominuojančią padėtį, yra nesuderinama su Sutartyje nustatyta neiškreiptos konkurencijos sistema. Tokiu atveju, jeigu būtų pripažinta, kad reglamentas taikomas tik toms koncentracijoms, kurios sukuria arba sustiprina koncentracijos šalių dominuojančią padėtį rinkoje, pirmiau minėtose konstatuojamosiose dalyse nurodytą reglamento tikslą pasiekti iš dalies būtų sunku.

1996 m. spalio 24 d. Teisingumo Teismo (šeštoji kolegija) sprendimas Europos Bendrijų Komisija prieš Lisrestal Organização Gestão de Restaurantes Colectivos Ldª, Gabinete Técnico de Informática Ldª (GTI), Lisnico - Serviço Marítimo Internacional Ldª, Rebocalis - Rebocagem e Assistência Marítima Ldª ir Gaslimpo - Sociedade de Desgasificação de Navios SA, C-32/95 P, Rink., 1996, p. I-05373, 21 p. 350 1998 m. kovo 31 d. Teisingumo Teismo sprendimas byloje Prancūzija ir kt. prieš Komisiją (C-68/94 ir C-30/95, Rink. p. I-1375, 170 p. 349


Taigi gana smarkiai sumažėtų reglamento veiksmingumas, nors tai visai nebūtina, atsižvelgiant į bendrąją Bendrijos koncentracijų kontrolės sistemos struktūrą351. 1999 m. kovo 25 d. Pirmosios instancijos teismo (penktoji išplėstinė kolegija) sprendimas Gencor Ltd prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla T-102/96, Rink., 1999, p. II-00753) 8.6.2.1. 8.6.2.2. Koncentracijos sąvoka

Turinys

Konkurencija – Įmonių koncentracijų kontrolė – Reglamento (EEB) Nr. 4064/89 3 straipsnis − Koncentracijos sąvoka <...> 41. Koncentracija visų pirma įvykdoma įsigyjant vienos arba daugiau įmonių kontrolę įmonei veikiant atskirai arba dviem ir daugiau įmonių veikiant kartu, o tai reiškia, kad nepaisant to, kokia šios kontrolės forma, ji, atsižvelgiant į visas atskiro atvejo teisines ir faktines aplinkybes, turi suteikti galimybę įgytos įmonės veiklai daryti lemiamą įtaką, kylančią iš teisių, sutarčių arba bet kokio kito pagrindo. 42. <...> bendra kontrolė yra tuomet, kai dvi ar daugiau įmonių arba asmenų turi galimybę daryti lemiamą įtaką kitai įmonei, t. y. gali blokuoti sprendimus, kuriais nustatoma įmonės verslo strategija. Taigi bendra kontrolė leidžia atsirasti padėčiai, kai dėl tokios galios, kurią turi dvi ar daugiau įmonių, blokuojami sprendimai, t. y. atmetami siūlomi strateginiai sprendimai. Todėl tokie akcininkai būtinai turi sutarti dėl bendros įmonės verslo politikos. <...> 58. Pažymėtina, kad Reglamento Nr. 4064/89352 3 straipsnio 3 dalies prasme lemiama įtaka nebūtinai turi būti daroma, kad ji galėtų egzistuoti, tačiau, kad būtų vykdoma kontrolė reglamento 3 straipsnio prasme, turi būti reali galimybė daryti tokią įtaką. <...> 62. Tai, kad bendra įmonė gali būti visus įgaliojimus turinti įmonė, vadinasi, funkciniu požiūriu ekonomiškai savarankiška, nereiškia, jog ji yra savarankiška priimdama strateginius sprendimus. Jei būtų daroma priešinga išvada, niekad nebūtų bendros „bendros įmonės“ kontrolės, jai esant ekonomiškai savarankiškai. Taigi Reglamento Nr. 4064/89 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta sąlyga, kad bendros įmonės, t. y. kontroliuojamos dviejų ar daugiau įmonių, sukūrimas tik tuomet laikomas koncentracija, kai ši bendra įmonė „nuolat vykdo visas nepriklausomo ekonominio subjekto funkcijas“, įrodo, kad taip nėra. <...> 103. Nors Reglamento Nr. 4064/89 3 straipsnio 1 dalies a punkte koncentracija kvalifikuojama kaip palyginti paprastas ir identifikuojamas reiškinys – kai susijungia dvi ar daugiau ankščiau buvusių savarankiškų įmonių, – šia nuostata b punkte siekiama apimti visas situacijas, kuriomis viena ar daugiau įmonių įgyja visos arba dalies vienos ar daugiau kitų įmonių kontrolę. 104. Šis bendras ir galutinis koncentracijos apibrėžimas – kai įgyjama vienos ar daugiau įmonių kontrolė – reiškia, kad nesvarbu, ar tiesioginė arba netiesioginė kontrolė buvo įgyta vienu, dviem ar daugiau etapų sudarant vieną, du ar daugiau sandorių, jei to padarinys yra viena koncentracija. 105. Tai, kad šalys, pranešdamos apie koncentraciją Komisijai, planuoja sudaryti du ar daugiau sandorių, arba tai, kad jie jau buvo sudaryti prieš pranešant apie koncentraciją, taip pat nėra svarbu. 351 1998 m. kovo 31 d. Teisingumo Teismo sprendimas byloje Prancūzija ir kt. prieš Komisiją (C-68/94 ir C-30/95, Rink. p. I-1375, 171 p. 352 Šį reglamentą pakeitė 2004 m. sausio 20 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 139/2004 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės (EB Susijungimų reglamentas) (OL 2004 m. specialusis leidimas, 8 skyrius, 3 tomas, p. 40 – 61)


Komisija bet kuriuo atveju turi įvertinti, ar šie sandoriai yra vienodo pobūdžio ir todėl galėtų sudaryti vieną koncentraciją pagal Reglamento Nr. 4064/89 3 straipsnį. 106. Atliekant tokį vertinimą, atsižvelgiant į kiekvienam atvejui būdingas faktines ir teisines aplinkybes bei siekiant ištirti ekonomines operacijas pagrindžiančią ekonominę tikrovę, siekiama nustatyti, koks yra šalių siekiamas ekonominis tikslas ir, jei yra sudaryti keli teisiškai atskiri sandoriai, išsiaiškinti, ar aptariamos įmonės būtų norėjusios kiekvieną sandorį sudaryti atskirai arba, atvirkščiai, ar kiekvienas sandoris sudaro tik kompleksinės koncentracijos sudėtinę dalį, be kurios šalys nebūtų šios koncentracijos įvykdžiusios. 107. Kitaip sakant, siekiant nustatyti nagrinėjamų sandorių vienodą pobūdį, kiekvienu atveju reikia įvertinti, ar šie sandoriai yra tarpusavyje susiję taip, kad vienas be kito jie nebūtų sudaryti. 108. Šiais veiksmais siekiama, viena vertus, suteikti įmonėms, kurios praneša apie koncentraciją, teisinį saugumą dėl visų sandorių, kuriais ši koncentracija vykdoma, ir, antra vertus, leisti Komisijai vykdyti veiksmingą koncentracijos operacijų, kurios gali itin apriboti konkurenciją bendrojoje rinkoje arba didelėje jos dalyje, kontrolę. Šie du tikslai, atsižvelgiant į visas aplinkybes, sudaro pagrindinį Reglamento Nr. 4064/89 tikslą353. 109. Darytina išvada, jog koncentracija pagal Reglamento Nr. 4064/89 3 straipsnio 1 dalį gali būti įvykdyta net esant keletui formaliai atskirų teisinių sandorių, jei šie sandoriai yra tiek vienas nuo kito priklausomi, kad jie nebūtų sudaromi vieni be kitų, ir jei jų tikslas yra perduoti vienai ar daugiau įmonių vienos ar kelių kitų įmonių veiklos tiesioginę ar netiesioginę ekonominę kontrolę. 2006 m. vasario 23 d. Pirmosios instancijos teismo (ketvirtoji išplėstinė kolegija) sprendimas Cementbouw Handel & Industrie BV prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla T-282/02, Rink., 2006, p. II-00319) 8.6.2.2. 8.6.2.3. Bendrijos masto koncentracija

Turinys

Koncentracijos - Bendrijos masto koncentracija - Vertinimo kriterijai – Įmonės apyvarta <...> 114. Nors Reglamento Nr. 4064/89 354 3 straipsnis nustato „koncentracijos“ buvimo sąlygas, „koncentracijos“ sąvoką jis apibrėžia tik apskritai ir iš faktinės pusės; ši nuostata nereglamentuoja Komisijos kompetencijos dėl koncentracijos operacijų 355 . Tarp operacijų, kurios patenka į Reglamento Nr. 4064/89 3 straipsnio apibrėžimą, tik vadinamosios „Bendrijos masto“ operacijos, kaip jos apibrėžiamos šio reglamento 1 straipsnyje, priklauso išimtinei Komisijos kompetencijai, išskyrus atvejus, kai reglamente nustatyta priešingai. Vadinasi, jei koncentracija tenkina Reglamento Nr. 4064/89 3 straipsnio apibrėžimą, tai nebūtinai reiškia, kad ji patenka į Komisijos išimtinės kompetencijos sritį; dar reikia, kad šis sandoris būtų „Bendrijos masto“.

1997 m. lapkričio 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Kaysersberg prieš Komisiją, T-290/94, Rink. p. II-2137, 109 p.; 1994 m. gruodžio 2 d. Pirmosios instancijos teismo nutartis Union Karbide prieš Komisiją, T-322/94 R, Rink. p. II-1159, 36 p.; 1994 m. kovo 24 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Air France prieš Komisiją, T-3/93, Rink. p. II-121, 48 p. 354 Šį reglamentą pakeitė 2004 m. sausio 20 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 139/2004 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės (EB Susijungimų reglamentas) (OL 2004 m. specialusis leidimas, 8 skyrius, 3 tomas, p. 40 – 61) 355 1999 m. gruodžio 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Kesko prieš Komisiją, T-22/97, Rink. p. II-3775, 138 p. 353


115. Iš Reglamento Nr. 4064/89 1 straipsnio matyti, jog Bendrijos teisės aktų leidėjas siekė, kad atsižvelgiant į Komisijai patikėtą uždavinį konkurencijos srityje ji kištųsi tik tuomet, kai planuojama arba jau įvykdyta koncentracija pasiekia tam tikrą ekonominį mastą arba išsiplečia į tam tikrą geografinę veiklos teritoriją, t. y. įgyja „Bendrijos mastą“. Be to, iš Reglamento Nr. 4064/89 5 straipsnio vidinės struktūros aišku, kad Bendrijos teisės aktų leidėjas norėjo sukonkretinti šio reglamento taikymo sritį, visų pirma apibrėždamas koncentracijos dalyvių apyvartą, į kurią reikia atsižvelgti siekiant nustatyti jos „Bendrijos mastą“ Reglamento Nr. 4064/89 1 straipsnio prasme. 116. Taigi iš Reglamento Nr. 4064/89 5 straipsnio 2 dalies aišku, kad įsigyjant įmonių akcijas turi būti atsižvelgta tik į iš tikrųjų su įgytomis įmonės akcijomis susijusią apyvartą. 117. <...> kai vienos ar daugiau įmonių akcijų įsigyja tie patys asmenys arba įmonės, sudarydamos keletą sandorių per dvejų metų laikotarpį, apyvarta turi būti susijusi su šiomis įgytomis akcijomis, vertinant jas bendrai. 118. Motyvas, dėl kurio buvo įtraukta Reglamento Nr. 4064/89 5 straipsnio 2 dalies antroji pastraipa ir dėl kurio aiškinimo šalys, beje, sutaria, yra neleisti toms pačioms įmonėms arba tiems patiems asmenims dirbtinai išskaidyti koncentracijos į keletą skirtingu laiku išdėstytų dalinių turto perdavimo sandorių, siekiant išvengti Reglamento Nr. 4064/89, nustatančio Komisijos kompetenciją pagal šį reglamentą, nurodytų ribų. 119. Nors Reglamento Nr. 4064/89 5 straipsnio 2 dalies antroji pastraipa leidžia Komisijai laikyti tų pačių asmenų arba įmonių sudaromus sandorius viena koncentracija, kai siekiama apskaičiuoti nagrinėjamų įmonių apyvartą ir kai tokiais veiksmais siekiama apeiti Komisijos kompetenciją, kurią jai suteikia reglamentas, tai nereiškia, kad ši nuostata, priešingai nei teigia ieškovė, atima iš Komisijos teisę iš anksto pagal minėto reglamento 3 straipsnį nustatyti, ar keletu sandorių, apie kuriuos jai buvo pranešta, vykdoma viena koncentracija, ar, atvirkščiai, šie sandoriai laikytini įgyvendinančiais keletą koncentracijų. 120. Jei iš Komisijos atlikto tyrimo matyti, kad du sandoriai, apie kuriuos buvo pranešta Komisijai, nėra tarpusavyje susiję, jie bus vertinami atskirai. Jei vienas ir (arba) kitas sandoris nebus Bendrijos masto, Komisija atsisakys kompetencijos tirti vieną ir (arba) kitą sandorį. Jei iš tokio tyrimo matyti, kad sandoriai yra vienodo pobūdžio, o tai leistų juos laikyti viena koncentracija pagal Reglamento Nr. 4064/89 3 straipsnį, Komisija, siekdama nustatyti, ar ji turi kompetenciją, ir įvertinti koncentracijos poveikį konkurencijai, vėliau tikrina, ar taip apibrėžta koncentracija yra Bendrijos masto. 2006 m. vasario 23 d. Pirmosios instancijos teismo (ketvirtoji išplėstinė kolegija) sprendimas Cementbouw Handel & Industrie BV prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla T-282/02, Rink., 2006, p. II-00319) Konkurencija - Koncentracijos - Bendrijos masto koncentracija - Vertinimo kriterijai Apyvartos nustatymas - valdymo ir kitų laikinosios finansinių ataskaitų formos <...> 115. Komisija negali kiekvienu atveju būti laikoma įpareigota savo iniciatyva patikrinti, kad jai pateiktos auditorių patikrintos finansinės ataskaitos patikimai atspindi tikrovę, bei ištirti visas numatomas pataisas. Ji turi jas išnagrinėti tik tuomet, kai Komisijos dėmesys atkreipiamas į ypatingas problemas – tai ji padarė šioje pagrindinėje byloje. <...> 128. Reglamente dėl praktinių priežasčių neišvengiamai remiamasi ankstesniais finansiniais metais apskaičiuota apyvarta. To priežastis yra ta, kad paprastai auditorių patikrintos ataskaitos


egzistuoja tik visiems paskutiniams finansiniams metams, nes vėlesnių laikotarpių finansinės ataskaitos nesuteikia garantijų, kurias suteikia auditorių patikrintos ataskaitos. 132. <...> nors Bendrijos sistema koncentracijų srityje, skirtingai nei Jungtinėse Amerikos Valstijose, leidžia atsižvelgti į įmonės veikloje buvusius įvykius pasibaigus paskutiniams finansiniams metams, kaip antai įmonių įsigijimus (perleidimus) einamaisiais metais, kaip tai matyti iš pranešimo, šia prielaida iš principo siekiama atsižvelgti į įmonės ekonominės padėties pasikeitimus, o ne atlikti visapusišką nepasikeitusios realios ekonominės būklės finansinių ataskaitų tyrimą. Jei kiekvienu atveju Bendrijos reglamento dėl koncentracijų taikymas priklausytų nuo Komisijos pakartotinio suinteresuotųjų įmonių finansinių ataskaitų visapusiško tyrimo, tai prieštarautų teisinio saugumo ir greitumo principams, kurių siekia Bendrijos teisės aktų leidėjas. <...> 144. Viena vertus, tikslas įvertinti įmonių ekonominę galią neįpareigoja Komisijos atskiru Reglamento 1 ir 5 straipsnių taikymo atveju bendrai įvertinti Bendrijos teisės numatytų skirtingų apskaitos standartų pranašumų, ypač jei egzistuoja taikant vieną šių standartų auditorių patikrintos finansinės ataskaitos ir jei tiek pagal taikomą nacionalinę teisę, tiek pagal Bendrijos teisę buvo reikalaujama taikyti kaip tik šį standartą. <...> 146. <...> Komisija „paprastai remiasi auditorių patikrintomis ar kitomis galutinėmis finansinėmis ataskaitomis <…>“ ir kad „bet kuriuo abejotinu atveju Komisija pasitiki bendrovės valdymo ar kitomis laikino pobūdžio ataskaitomis, išskyrus ypatingas aplinkybes“, tai nereiškia, kad pranešime vienodai vertinamos auditorių patikrintos finansinės ataskaitos ir „kitos galutinės finansinės ataskaitos“. Pranešimo 26 punktas negali būti aiškinamas kaip suteikiantis kelias laisvai pasirenkamas alternatyvas, bet kaip skirtas ypatingiems atvejams, kai paskutiniaisiais finansiniais metais nėra auditorių patikrintų finansinių ataskaitų. Be kita ko, pranešimo 27 punkte daroma nuoroda tik į paskutinių finansinių metų auditorių patikrintas finansines ataskaitas, o ne į „kitas galutines finansines ataskaitas“. Tačiau šioje byloje neginčijama, kad egzistuoja 2004 finansinių metų auditorių patikrintos finansinės ataskaitos ir nebereikia atsižvelgti į kitas galutines finansines ataskaitas. <...> 203. Komisija turi taikyti pranešimą tiek, kiek jis neprieštarauja Reglamentui, o pastarajame nurodoma, kad tam tikromis aplinkybėmis tam tikros pataisos išimties tvarka gali būti padarytos. Kadangi ieškovė per administracinę procedūrą siekė susieti siūlomas pataisas su pranešime nurodytų pataisų kategorijomis, Komisijai negali būti priekaištaujama, jog ji Sprendime rėmėsi pranešimo 7, 11 ir 13 punktais atmesdama per administracinę procedūrą ieškovės dėl šių punktų nurodytus argumentus. <...> 208. <...> kaip tai nurodyta pranešimo 9 punkte, kad pagal Reglamento 5 straipsnyje nustatytą apibrėžimą „apyvarta susideda iš sumų <...> iš produktų pardavimo ir paslaugų teikimo“. Pardavimo sandoriai – įmonės ūkinės veiklos atspindys – yra esminis kriterijus apskaičiuojant apyvartą, nesvarbu, ar kalbama apie produktus, ar apie paslaugas. <...> 210. Dar reikia pažymėti, kad Reglamento 5 straipsnis pagrįstas apyvartos visuma, o ne vien tik jos dalimi. Išimties tvarka, esant tam tikroms aplinkybėms, pranešime buvo numatyta galimybė apskaičiuoti apyvartą kitaip nei remiantis produktų pardavimo ir paslaugų teikimo visuma. Pranešimo 13 punkte šiuo klausimu nurodoma : „Dėl paslaugų sektoriaus sudėtingumo minėtą bendrą principą gali tekti pritaikyti prie ypatingų teikiamos paslaugos sąlygų. Taigi kai kuriuose veiklos sektoriuose (pvz., turizmo ir reklamos verslo) paslaugos gali būti parduodamos per kitų teikėjų tarpininkus. Dėl paslaugų sektoriaus įvairumo gali kilti visokių situacijų. Pavyzdžiui, paslaugų bendrovės, atliekančios tarpininko vaidmenį, apyvartą gali sudaryti tik jos gauti komisiniai mokesčiai.“


211. Šis pranešimo punktas yra susijęs su ypatinga tarpininkų, priklausančių tik paslaugų sektoriui ir kurių vienintelį gaunamą atlygį sudaro jų gaunami komisiniai mokesčiai, kategorija. Vadinasi, kalbama apie bendros taisyklės, pagal kurią atitinkama apyvarta apskaičiuojama atsižvelgiant į bendrą pardavimo sumą, išimtį. Taigi ši „tarpininko“ sąvoka turi būti aiškinama griežtai. <...> 216. Darytina išvada, kad skirstomųjų tinklų operatorių veikla, kurią visų pirma sudaro elektros energijos arba dujų įsigijimas iš jų tiekėjų, paskirstymas ir pardavimas galutiniam vartotojui, nėra laikoma paslaugų teikimu, kai produktas tik pateikiamas gamintojų ar kitų ūkio subjektų sąskaita. Taigi teisiniu požiūriu Endesa negali būti laikoma tik tarpininku pranešimo 13 punkto prasme, ir iš esmės jai negali būti taikoma ten numatyta išimtis, nes jos už skirstymo veiklą gautos pajamos atitinka jos įprastinę veiklą Reglamento 5 straipsnio 1 dalies prasme. Taigi nagrinėjama pataisa negali būti pagrįsta tariamai išimtiniu skirstomųjų tinklų operatoriaus pardavimo veiklos pobūdžiu. 2006 m. liepos 14 d. Pirmosios instancijos teismo (trečioji kolegija) sprendimas Endesa, SA prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla T-417/05, Rink., 2006, p. II-2533) 8.6.2.3. 8.6.3. Kompetencijos paskirstymas tarp Komisijos ir nacionalinių institucijų

Turinys

Konkurencija - Koncentracija - Komisijos tyrimas - Viešųjų interesų suderinamumas su bendraisiais Bendrijos teisės principais ir kitomis jos nuostatomis <...> 55. <...> jeigu negavusi suinteresuotos valstybės narės pranešimo Komisija galėtų tik pareikšti ieškinį dėl įsipareigojimų nevykdymo pagal EB 226 [dabar SESV 258 straipsnis] straipsnį, per reglamente dėl koncentracijų numatytus trumpus terminus būtų neįmanoma priimti Bendrijos sprendimo, ir dėl to padidėtų rizika, kad toks sprendimas bus priimtas tik po to, kai nacionalinės priemonės galutinai pažeidė Bendrijos mastu vykdomą koncentraciją. <...> 57. Siekiant, jog reglamento dėl koncentracijų 21 straipsnio 3 dalies antroje pastraipoje nenurodytų viešųjų interesų kontrolė, minėtos dalies trečiąja pastraipa patikėta Komisijai, būtų veiksminga, šiai institucijai reikia suteikti įgaliojimus priimti sprendimą dėl tų interesų suderinamumo su bendraisiais Bendrijos teisės principais ir kitomis jos nuostatomis, neatsižvelgiant į tai, ar apie minėtus interesus buvo pranešta. 58. Nors be suinteresuotos valstybės narės pranešimo Komisijos uždavinys taptų neaiškesnis ir sudėtingesnis, kadangi pastarajai gali būti sunku nustatyti nacionalinėmis priemonėmis saugomus interesus, tačiau Komisija visuomet turi galimybę paprašyti suinteresuotos valstybės narės pateikti informaciją. Jeigu, nepaisydama šio prašymo, valstybė narė nepateikia informacijos, Komisija gali priimti sprendimą remdamasi savo turima medžiaga356. Teisingumo Teismo (plenarinė sesija) sprendimas 2004 m. birželio 22 d. Portugalijos Respublika prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla C-42/01, Rink., 2004, p. I-06079) Konkurencija - Koncentracija - Komisijos kompetencija kontroliuoti, ar valstybės narės laikosi Bendrijos konkurencijos taisyklėse nustatytų įsipareigojimų <...> 40. Priėmus sprendimą perduoti koncentracijos klausimą nacionalinėms valdžios institucijoms, pastarosios privalo taikyti savo nacionalinę teisę, nepažeisdamos Bendrijos teisės nuostatų. Ieškovės 1990 m. vasario 14 d. Sprendimas Prancūzija prieš Komisiją, dar vadinamas Boussac Saint Frères, C-301/87, Rink. p. I-307, 22 p. 356


teisingai teigia, jog perdavus bylą valstybei narei jai suteikta išimtinė kompetencija reiškia, kad ji taiko savo nacionalinę teisę, o ne yra atleidžiama nuo pareigos laikytis Bendrijos konkurencijos teisės reikalavimų. Taip pat jos yra teisios tvirtindamos, kad Komisija turi kontroliuoti, ar nacionalinės valdžios institucijos laikosi šios pareigos. 42. Galiausia pažymėtina, kad Reglamentas 4064/89 357 nenumato specialios kompetencijos pasidalijimo tvarkos priėmus sprendimą dėl klausimo perdavimo, nukrypstančios nuo Sutarčių įtvirtintos sistemos. Reglamento Nr. 4064 9 straipsnio 8 dalis aiškiai nepanaikina Komisijos kompetencijos kontroliuoti, ar valstybės narės laikosi Bendrijos konkurencijos taisyklėse nustatytų įsipareigojimų. Tačiau, nors šis straipsnis įpareigoja atitinkamą valstybę narę, nei Sutartys, nei antrinė teisė nenumato specialios kontrolės, kurią turėtų vykdyti Komisija. 43. Taigi Komisija gali prižiūrėti, kaip laikomasi šios pareigos, tik Sutarčių nustatytomis priemonėmis, nes tai susiję su klausimu, kuris priklauso valstybės narės kompetencijai. Koncentracijos, kurios po jos klausimo perdavimo valstybės narės nacionalinėms valdžios institucijoms ji tiesiogiai nebekontroliuoja, atveju Komisija gali veikti tik pagal EB 226 [dabar SESV 258 straipsnis] straipsnį, prireikus pareikšdama šiai valstybei narei ieškinį dėl įsipareigojimų neįvykdymo. Pirmosios instancijos teismo (penktoji kolegija) nutartis 2005 m. gegužės 25 d. Sociedad Operadora de Telecomunicaciones de Castilla y León, SA (Retecal) ir kt. prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla T-443/03, Rink., 2005, p. II-01803) Konkurencija - Komisijos išimtinė kompetencija tikrinti Bendrijos masto koncentracijas <...> 98. Pažymėtina, kad koncentracija laikoma esanti Bendrijos masto, kai suinteresuotų įmonių bendra apyvarta viršija Reglamente nustatytas ribas. Pagal Reglamento 17 konstatuojamąją dalį Komisijai suteikta išimtinė kompetencija taikyti Reglamentą, o jos veiksmus gali peržiūrėti Teisingumo Teismas. Pagal Reglamento 1 straipsnio 1 dalį, jis taikomas visoms Bendrijos masto koncentracijoms. Darytina išvada, kad kai koncentracija yra Bendrijos masto, Komisija turi išimtinę kompetenciją ją patikrinti. Tačiau iš to automatiškai neišplaukia, kad Komisija turi išimtinę kompetenciją nustatyti, ar koncentracija yra Bendrijos masto. 99. Šiuo klausimu pažymėtina, kad pagal Reglamento sąlygas, visų pirma suinteresuotosios įmonės turi padaryti pirminį koncentracijos masto vertinimą ir nustatyti institucijas, kurias reikia informuoti apie planuojamą koncentraciją. Po to, kai, kaip ir šioje byloje, apie koncentraciją buvo pranešta ne Komisijai, o vienos kurios valstybės narės ar kelių valstybių narių institucijoms, jos turi, atsižvelgdamos į EB 10 straipsnyje [dabar ES sutarties 4 straipsnio 3 dalis] nustatytą lojalaus bendradarbiavimo pareigą ir Reglamento 21 straipsnį, kuriame nustatyta Komisijos išimtinė kompetencija tikrinti Bendrijos masto koncentracijas ir su ja susijęs draudimas valstybėms narėms taikyti savo nacionalinės konkurencijos teisės aktus Bendrijos masto koncentracijoms, patikrinti, ar koncentracija, apie kurią joms buvo pranešta, nėra Bendrijos masto. Žinoma, darant šią prielaidą, Komisija visuomet turi teisę nuspręsti, kad koncentracija, priešingai nei mano valstybės narės, yra Bendrijos masto ir patenka į jos išimtinę kompetenciją. 2006 m. liepos 14 d. Pirmosios instancijos teismo (trečioji kolegija) sprendimas Endesa, SA prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla T-417/05, Rink., 2006, p. II-2533)

Šį reglamentą pakeitė 2004 m. sausio 20 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 139/2004 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės (EB Susijungimų reglamentas) (OL 2004 m. specialusis leidimas, 8 skyrius, 3 tomas, p. 40 – 61) 357


Konkurencija – Komisijos kompetencija – Pranešimas apie Bendrijos masto koncentraciją – Šalių pasiūlyti įsipareigojimai – Poveikis Komisijos kompetencijai – Leidimas, susietas su tam tikrų nustatytų įsipareigojimų laikymusi

<...> 38. Turi būti galima aiškiai identifikuoti instituciją, kompetentingą išnagrinėti atitinkamą koncentraciją, apie kurią pranešta. Būtent dėl šios priežasties Bendrijos teisės aktų leidėjas Reglamento Nr. 4064/89358 1 straipsnio 2 ir 3 dalyse bei 5 straipsnyje nustatė aiškius ir objektyvius kriterijus, kuriais remiantis galima nustatyti, ar koncentracija yra reikalaujamos ekonominės apimties, kad būtų laikoma „Bendrijos masto“ ir todėl priklausytų Komisijos išimtinei kompetencijai. 39. Skubumo reikalavimas, kuriuo grindžiama bendroji Reglamento Nr. 4064/89 struktūra ir kuris įpareigoja Komisiją priimant galutinį sprendimą laikytis griežtų galutinio sprendimo priėmimo terminų, kuriuos praleidus koncentracija būtų laikoma suderinama su bendrąja rinka, taip pat reiškia, kad jei Komisija atitinkamos koncentracijos atžvilgiu nusprendė turinti kompetenciją pagal kriterijus, išdėstytus šio reglamento 1 straipsnio 2 ir 3 dalyse bei 5 straipsnyje, ši kompetencija negali būti ginčijama bet kuriuo momentu ar nuolat keičiama. 40. Komisija praranda savo kompetenciją nagrinėti koncentraciją, apie kurią pranešta, jei suinteresuotosios įmonės visiškai atsisako plano. 41. Tačiau yra kitaip, kai šalys tik pasiūlo padaryti dalinius plano pakeitimus. Tokie pasiūlymai negali įpareigoti Komisijos peržiūrėti savo kompetencijos, nes priešingu atveju, įpareigojant Komisiją nuolat iš naujo vertinti savo kompetenciją, užuot nagrinėjus bylą iš esmės, suinteresuotosios įmonės galėtų stipriai trukdyti procedūros eigą ir susilpninti Bendrijos teisės aktų leidėjo siektos kontrolės veiksmingumą. 42. Šį aiškinimą paremia Reglamento Nr. 4064/89 8 straipsnio 2 dalies antroji pastraipa, kurioje nustatyta, kad „Komisija gali susieti savo sprendimą su sąlygomis ir įpareigojimais, užtikrinančiais koncentracijoje dalyvaujančių įmonių prieš Komisiją prisiimtų įsipareigojimų, kad koncentracija būtų laikoma suderinama su bendrąja rinka, vykdymą“. Šia norma aiškiai nurodoma, kad įmonių pasiūlyti ar prisiimti įsipareigojimai yra aplinkybės, į kurias Komisija, nagrinėdama esminį klausimą, pavyzdžiui, ar koncentracija yra suderinama su bendrąja rinka, turi atsižvelgti, tačiau šie įsipareigojimai negali atimti iš Komisijos kompetencijos, kuri jau buvo patikrinta pirmame procedūros etape. 43. Darytina išvada, kad Komisijos kompetencija nagrinėti koncentraciją, apie kurią pranešta, turi būti nustatyta visai procedūras trukmei ir tam tikru laiko momentu. Atsižvelgiant į įpareigojimo pateikti pranešimą svarbą Bendrijos teisės aktų leidėjo nustatytoje kontrolės sistemoje, šis laiko momentas turi būtinai būti glaudžiai susietas su pranešimu apie koncentraciją. <...> 56. <...> atsižvelgiant į tikslaus kompetencijos pasidalijimo tarp nacionalinių ir Bendrijos institucijų principą, kuriuo grindžiamas Reglamentas Nr. 4064/89, koncentracijos kontrolės procedūrų srityje nacionalinių institucijų sprendimai negali įpareigoti Komisijos.

Šį reglamentą pakeitė 2004 m. sausio 20 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 139/2004 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės (EB Susijungimų reglamentas) (OL 2004 m. specialusis leidimas, 8 skyrius, 3 tomas, p. 40 – 61) 358


2007 m. gruodžio 18 d. Teisingumo Teismo (pirmoji kolegija) sprendimas Cementbouw Handel & Industrie BV prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla C-202/06 P, Rink., 2007, p. I-12129) Konkurencija - Koncentracija - Komisijos kompetencija – Akcijų mažumos įsigijimas <...> 94 . <...> net jeigu reglamento 7 straipsnio 1 dalį reikėtų aiškinti taip, kad ja tik draudžiama vykstant Komisijos nagrinėjimui pakeisti kontrolę, o ne tokias priemones, dėl kurių kontrolė nepasikeičia, pavyzdžiui, naudojimąsi iš akcijų mažumos kylančiomis balsavimo teisėmis, atsižvelgiant į griežtus terminus, per kuriuos Komisija turi peržiūrėti koncentraciją, apie kurią pranešta, ir į veiksnių kombinaciją, dėl kurios tam tikrais atvejais gali atsirasti kontrolė, būtų teisėta Komisijai prašyti šalių nesiimti jokių veiksmų, dėl kurių pasikeistų kontrolė. Be to, nors tai prima facie nėra iš reglamento kylantis reikalavimas, pranešančiosios šalys gali manyti esant naudinga palengvinti Komisijos administracinį procesą laikydamosi tokio prašymo ir taip išvengti pavojaus, kad Komisija manytų būtina atlikti patikrinimus šalių patalpose siekiant nustatyti, ar prašančiosios šalys ėmėsi visų priemonių, kad nebūtų pakeista kontrolė. <...> 98. <...> kadangi pasiūlytas įsigijimas dar nebuvo pripažintas suderinamu su bendrąja rinka, Ryanair gali įsigyti vertybinius popierius arba pateikti viešą pasiūlymą sandorio, apie kurį pranešta, kontekste tik tiek, kiek ji nesinaudoja su įgytais vertybiniais popieriais susijusiomis balsavimo teisėmis. <...> 100. <...> faktinė situacija, kai įmonė turi konkurento kontrolės nesuteikiančią akcijų mažumą, ir toks konkurentas gali manyti, kad nagrinėjama akcijų mažuma kenkia konkurencijai, gali taip pat susidaryti tokiais atvejais, kai tokia akcijų mažuma yra įgyta be koncentracijos. Tokiu atveju reglamentas būtų aiškiai netaikomas ir galimybės Komisijai nagrinėti nagrinėjamą akcijų mažumą pagal reglamento 8 straipsnio 4 ir 5 dalis nebuvimas būtų aiškiai nelaikomas Bendrijos kompetencijos užtikrinti neiškraipytą konkurenciją spraga. 101. Dėl 21 straipsnio sandorio reikia pažymėti, pirma, kad 21 straipsnio 3 dalis turi būti skaitoma kartu su šio straipsnio 1 dalimi. 21 straipsnio 1 dalis numato, kad tik šis reglamentas taikomas koncentracijoms, kurios veikia Bendrijos mastu, kaip apibrėžta reglamento 3 straipsnyje. Šiuo atžvilgiu tokiomis aplinkybėmis kaip šioje byloje, kai apie koncentraciją buvo pranešta, Komisija ją pripažino nesuderinama su bendrąja rinka ir dėl to viešo pasiūlymo procedūra nebuvo užbaigta, nėra koncentracijos, kuri veikia Bendrijos mastu, kaip apibrėžta 3 straipsnyje. Taip pat tokiomis aplinkybėmis šalys negali planuoti Bendrijos masto koncentracijos, nes tokia koncentracija prieštarautų esamam Komisijos sprendimui. Todėl 21 straipsnio 3 dalis negali būti prima facie taikoma, nes nėra ir nenumatyta jokia koncentracija, kuriai turi būti taikomas tik šis reglamentas. Likusi akcijų mažuma nebėra, prima facie susijusi su kontrolės įgijimu, nebėra koncentracijos dalis ir nepatenka į reglamento taikymo sritį. Todėl 21 straipsnis, kurio tikslas pagal reglamento 8 konstatuojamąją dalį yra užtikrinti, kad koncentracijas, sukeliančias reikšmingus struktūrinius pasikeitimus, išimtinai peržiūrėtų Komisija, taikydama „vieno langelio principą“, iš esmės tokiomis aplinkybėmis nekliudo nacionalinėms konkurencijos tarnyboms ir nacionaliniams teismams taikyti savo nacionalinės konkurencijos teisės aktų. <...> 103. <...> nors nagrinėjamai akcijų mažumai negali būti prima facie taikomas reglamentas, galima numatyti, kad Komisija įmonių elgesiui po akcijų mažumos įsigijimo gali taikyti EB sutarties nuostatas konkurencijos srityje, ypač EB 81 [dabar SESV 101 straipsnis] ir 82 [dabar SESV 102 straipsnis] straipsnius. Pagal 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 7 straipsnio 1 dalį, jei Komisija nustato, kad buvo pažeisti EB 81 ir 82 straipsniai, ji gali paskirti „bet kokią elgesio ar struktūrinę koreguojančią priemonę, proporcingą įvykdytam pažeidimui ir būtiną pažeidimui veiksmingai nutraukti.


2008 m. kovo 18 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutartis Aer Lingus Group plc prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla T-411/07 R, Rink., 2008, p. II-00411) 8.6.3. 8.6.4. Suderinamumo su vidaus rinka vertinimas 8.6.4.1. Bendrieji aspektai

Turinys

Konkurencija – Reglamentas (EEB) Nr. 4064/89 – Atitinkamoje rinkoje egzistuojantis konkurencijos lygis <...> 82. Pirmosios instancijos teismas pastebi, kad vienas iš klausimų, kurį tariamos kolektyvinės dominuojančios padėties atžvilgiu turėjo ištirti Komisija, yra toks: ar koncentracija, dėl kurios į ją kreiptasi, itin apribos veiksmingą konkurenciją atitinkamoje rinkoje 359 . Egzistuojančios konkurencijos lygiui labai nesikeičiant, koncentracija turi būti leidžiama, nes ji neriboja konkurencijos. Iš to matyti, kad pranešimo metu atitinkamoje rinkoje egzistuojantis konkurencijos lygis yra lemiamas veiksnys nustatant, ar atsirado kolektyvinė dominuojanti padėtis reglamento Nr. 4064/89360 prasme. 2002 m. birželio 6 d. Pirmosios instancijos teismo (penktoji išplėstinė kolegija) sprendimas Airtours plc prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla T-342/99, Rink., 2002, p. II-02585) Konkurencija – Koncentracija – Sprendimas, kuriuo koncentracija paskelbiama nesuderinama su bendrąja rinka – Koncentracijos poveikio konkurencijai vertinimas <...> 26. Remiantis Susijungimų reglamento 361 2 straipsnio 3 dalimi, kad pripažintų koncentraciją nesuderinama su bendrąja rinka, Komisija turi įrodyti, jog koncentracija, apie kurią pranešta, sukuria arba sustiprina dominuojančią padėtį, ir dėl to itin apribojama veiksminga konkurencija bendrojoje rinkoje arba didelėje jos dalyje. 27. Toks Susijungimų reglamento 8 straipsnio 3 dalies pagrindu priimtas sprendimas grindžiamas Komisijos atlikta perspektyvine analize. Ši perspektyvinė analizė apima nagrinėjimą, kokiu mastu koncentracija galėtų pakeisti konkurencijos situacijai svarbius veiksnius tam tikroje rinkoje, siekiant nustatyti, ar dėl to galėtų atsirasti didelė veiksmingos konkurencijos kliūtis. Tokia analizė reikalauja įsivaizduoti įvairias priežasties ir pasekmės grandines, siekiant pasiremti labiausiai tikėtinomis362. 2010 m. liepos 6 d. Bendrojo Teismo (trečioji kolegija) sprendimas Ryanair Holdings plc prieš Europos Komisiją (byla T-342/07, Rink., 2010, p. II-03457)

1999 m. kovo 25 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Gencor prieš Komisiją, T-102/96, Rink. p. II-753, 163 p. Šį reglamentą pakeitė 2004 m. sausio 20 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 139/2004 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės (EB Susijungimų reglamentas) (OL 2004 m. specialusis leidimas, 8 skyrius, 3 tomas, p. 40 – 61) 361 2004 m. sausio 20 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 139/2004 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės (EB Susijungimų reglamentas) (OL 2004 m. specialusis leidimas, 8 skyrius, 3 tomas, p. 40 – 61) 359 360

362

2005 m. vasario 15 d. Teisingumo Teismo sprendimas Komisija prieš Tetra Laval, C-12/03 P, Rink. p. I-987, 43 p.


8.6.4.2. Rinka, į kurią reikia atsižvelgti

Turinys

Konkurencija – Reglamentas (EEB) Nr. 4064/89 – Atitinkama rinka <...> 19. Pirmiausia reikėtų priminti, kad taikant Reglamentą Nr. 4064/89363, kaip yra šiuo atveju ir siekiant tinkamai įvertinti įmonių koncentracijos, apie kurią pranešta, poveikį konkurencijai, būtina tinkamai apibrėžti atitinkamą rinką364. 20. Su koncentracija susijusi atitinkamų produktų rinka turi būti apibrėžta atsižvelgiant į bendrą ekonominį kontekstą, kad būtų galima įvertinti atitinkamos įmonės ar įmonių realią ekonominę galią, ir todėl svarbu iš anksto įvertinti produktus, kurie ne vien dėl savo savybių, bet ir dėl konkurencijos sąlygų bei rinkos paklausos ir pasiūlos struktūros, yra pakankamai (nors ir ne visiškai) pakeičiami šių įmonių siūlomais produktais365. 2002 m. birželio 6 d. Pirmosios instancijos teismo (penktoji išplėstinė kolegija) sprendimas Airtours plc prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla T-342/99, Rink., 2002, p. II-02585) Konkurencija - Koncentracija - suderinamumo su bendrąja rinka vertinimas - Skirtingos, bet susijusios rinkos <...> 203. Reikia manyti, kai koncentracija įtraukia kelias skirtingas, bet susijusias rinkas, ir kai konkurencijos situacija vienoje ar keliose iš šių rinkų įtakoja situaciją vienoje ar keliose iš šių rinkų, reikia atsižvelgti į šias kitas rinkas, kad teisingai ir visapusiškai įvertinti, ar nagrinėjama koncentracija sukuria ar sustiprina dominuojančią padėtį vienoje iš susijusių rinkų, itin apribojant konkurenciją. Tačiau tam, kad nuspręsti, jog ši koncentracija turi būti uždrausta, nebūtina pripažinti, kad nagrinėjama koncentracija turės tokias pasekmes kiekvienoje iš susijusių rinkų. Pirmosios instancijos teismo (antroji kolegija) sprendimas 2005 m. rugsėjo 21 d. EDP - Energias de Portugal, SA prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla T-87/05, Rink., 2005, p. II-03745) Konkurencija – Koncentracijos – Reglamentas (EEB) Nr. 4064/89 – Oro uostų rinkos pakeičiamumas <...> 99. Kaip Komisija nurodė Pranešime dėl rinkos apibrėžimo, yra trys pagrindiniai įmonėms dėl konkurencijos kylančių suvaržymų šaltiniai: paklausos pakeičiamumas, pasiūlos pakeičiamumas ir potenciali konkurencija. Ekonomine prasme atitinkamos rinkos apibrėžimui paklausos pakeičiamumas reiškia greičiausią ir efektyviausią drausminančią jėgą tam tikros prekės tiekėjams, ypač jų sprendimams dėl kainos nustatymo (13 punktas). Be to, pakeičiamumas turi būti vertinamas ne tik pasiūlos, bet ir paklausos, kuri iš esmės išlieka veiksmingiausiu vertinimo kriterijumi, atžvilgiu. – Dėl dviejų oro uostų geografinės padėties 100. Kaip pažymi Komisija, lemiamas faktorius vertinant geografinį CDG ir Orly pakeičiamumą paklausos atžvilgiu, yra ne atstumas, esantis tarp pagrindinio išvykimo taško ir dviejų oro uostų, bet

Šį reglamentą pakeitė 2004 m. sausio 20 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 139/2004 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės (EB Susijungimų reglamentas) (OL 2004 m. specialusis leidimas, 8 skyrius, 3 tomas, p. 40 – 61) 364 1998 m. kovo 31 d. Teisingumo Teismo sprendimas Prancūzija ir kt. prieš Komisiją, vadinamo „Kali&Salz“, C-68/94 ir C-30/95, Rink. p. I-1375, 143 p. 365 1996 m. lapkričio 14 d. Teisingumo Teismo sprendimas Tetra Pak prieš Komisiją, C-333/94 P, Rink. p. I-5951, 10, 13 p.; 1994 m. spalio 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Tetra Pak prieš Komisiją, T-83/91, Rink. p. II-755, 63 p. 363


laikas, kurio reikia juos pasiekti išvykstant iš šio ta��ko. Ieškovė nepateikė nieko, kas įrodytų, kad šis kriterijus nėra svarbus geografinio pakeičiamumo egzistavimo faktorius. 101. Šioje byloje ieškovė negali ginčyti fakto, kad laikas šiems dviem oro uostams pasiekti yra vienodas, nes ji pati nurodė, jog reikia 33 minučių norint pasiekti (su RER B) CDG nuo Saint-Michel bulvaro ir 30 minučių norint pasiekti Orly (su RER B arba Orlyval linija). Šiuo atžvilgiu joks faktinis įrodymo galią turintis elementas nepagrindžia ieškovės argumento, kad šis patekimo į Paryžiaus centrą laikas skiriasi dviejų oro uostų atžvilgiu dėl laiko, sugaištamo išlipant iš lėktuvo ir pasiekiant kitas transporto priemones. 102. Todėl ieškovė neįrodė akivaizdžios klaidos, kurią Komisija padarė pripažindama dviejų oro uostų pakeičiamumą dėl to, kad vartotojui nesvarbu, ar atvykti į CDG, ar į Orly siekiant išskristi ar atvykti į Paryžiaus centrą iš vieno ar kito oro uosto. – Dėl iš dviejų oro uostų užtikrinamų skrydžių pobūdžio 103. Visų pirma, kalbant apie pakeičiamumą paklausos atžvilgiu, Komisija pripažino, kad keleiviams, keliaujantiems iš tam tikros vietos į kitą, įskaitant tuos, kuriems laikas svarbus arba nesvarbus, CDG ir Orly galėjo būti pakeičiami vienas kitu, nes jie yra toje pačioje viešojo transporto aptarnavimo zonoje ir turi panašią susisiekimo infrastruktūrą (ginčijamo sprendimo 29 konstatuojamoji dalis). 104. Iš tikrųjų, reikia priminti, kad nagrinėdama dviejų oro uostų pakeičiamumą Komisija turi atsižvelgti į visą paklausą, nes klientai, kuriems laiko veiksnys nesvarbus, būdami lankstesni, turi kitokių reikalavimų. Be to, Komisija galėjo pripažinti, kad daugeliui verslo klientų, CDG ir Orly yra nepakeičiami, nes Orly siūlo mažiau susisiekimo galimybių. Dėl pačių verslo klientų lūkesčių Komisija pripažino, kad egzistuoja „subrinkos“, atsižvelgiant, ar keleiviams svarbus laikas, ar ne. Vis dėlto šie argumentai, susiję su kai kuriais verslo klientais, kurie atspindi tik dalį paklausos, nepaneigia išvados, susijusios su pakeičiamumu. Viena vertus, Komisija aiškiai pripažino specifinius šios kategorijos keleivių reikalavimus. Kita vertus, ieškovė nepateikė jokio įrodymo, galinčio įrodyti, kad keleivių, kuriems svarbus laikas, lūkesčiai, tokie patys kaip ir daugumos verslo klientų lūkesčiai, turi pirmenybę prieš kitų klientų, kuriems laikas nesvarbus ir kurie abu oro uostus laiko pakeičiamais, lūkesčius. <...> 107. Kalbant apie oro bendrovių vartotojams pateiktą pasiūlymą skristi iš vieno oro uosto, reikia pripažinti, jog ieškovės argumentai, kurie, viena vertus, susiję su skrydžių rūšimis, kuriuos oro uostai siūlo pagal jų infrastruktūrų specifiškumą, ir, kita vertus, pagal patiems oro uostams būdingas savybes, yra, kaip jau buvo pažymėta, dar mažiau reikšmingi. 108. Komisija konstatavo, kad pasiūlos atžvilgiu daugelis tinklo vežėjų mano, jog abu oro uostai yra pakeičiami, net jeigu šie vežėjai savo veiklą yra sutelkę CDG, o Orly veikiančios oro bendrovės savo veiklą iš esmės skiria vidaus skrydžiams. Iš tikrųjų, kai kurių oro bendrovių teigimu, abu oro uostai gali būti nepakeičiami atsižvelgiant į aptarnaujamas rinkas (tranzitiniai skrydžiai ar skrydžiai iš taško į tašką, vidaus ar tarptautiniai maršrutai) ir patiriamas išlaidas. Be to, ginčijamas sprendimas nustato, kad pakeičiamumas gali būti vertinamas skirtingai, visų pirma atsižvelgiant į pigių skrydžių oro bendroves, kurioms svarbu turėti galimybę pasirinkti oro uostą, kad sumažintų savo išlaidas, nes oro uosto taikomi mokesčiai gali skirtis nelygu oro uostas. Iš to matyti, kad Komisija atliko visapusišką analizę, jog du oro uostus pripažintų pakeičiamais, be kitų kriterijų, atsižvelgdama ir į pigių skrydžių oro bendrovėms būdingus komercinės veiklos ypatumus. 109. Atsižvelgiant į tai, kas buvo pasakyta, ieškovė nepateikia jokio įrodomąją galią turinčio elemento, galinčio įrodyti, kad egzistuoja akivaizdi CDG ir Orly pakeičiamumo vertinimo klaida.


2006 m. liepos 4 d. Pirmosios instancijos teismo (antroji kolegija) sprendimas easyJet Airline Co. Ltd prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla T-177/04, Rink., 2006, p. II-01931) Konkurencija - Koncentracija - Komisijos tyrimas - Gyvų, skersti skirtų kiaulių ir paršavedžių pirkimo rinka - Teisminė kontrolė – Ribos <...> 52. Pavyzdžiui, kaip išplaukia ir iš Reglamento Nr. 139/2004 366 9 straipsnio 7 dalies ir iš Komisijos pranešimo dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo Bendrijos konkurencijos teisės tikslams 8 punkto, atitinkama geografinė rinka apima teritoriją, kur suinteresuotos įmonės dalyvauja formuodamos prekių ir paslaugų pasiūlą ir paklausą, kur konkurencijos sąlygos yra pakankamai vienodos ir kuri nuo gretimų teritorijų skiriasi tuo, kad šiose yra pastebimai skirtingos konkurencijos sąlygos. Apibrėžiant geografinę rinką, reikia atsižvelgti į daugelį elementų, kaip antai nagrinėjamų prekių ar paslaugų pobūdis ir požymiai, įėjimo į rinką kliūtys, vartotojų preferencijos bei didelių įmonių rinkos dalių ar esminių kainų skirtumų aptariamoje teritorijoje ir gretimose teritorijose buvimas367. <...> 53. Pagrindinės koncentracijų kontrolės Bendrijoje normos ir visų pirma Reglamento Nr. 139/2004 2 straipsnis suteikia Komisijai tam tikrą diskreciją, pirmiausia atliekant ekonominius vertinimus. Todėl Bendrijos teismo vykdoma pasinaudojimo šiuo įgaliojimu, kuris yra esminis koncentracijos taisyklėms nustatyti, kontrolė turi būti atliekama atsižvelgiant į vertinimo laisvę, kuri yra ekonominių normų – koncentraciją reglamentuojančių taisyklių dalies – pagrindas. Visų pirma, kadangi atitinkamos rinkos apibrėžimas pagrįstas sudėtingais Komisijos atliktais ekonominiais vertinimais, Bendrijos teismas gali atlikti tik ribotą jo kontrolę368. <...> 80. Teisminė Komisijos vertinimų atitinkamų rinkų apibrėžimo srityje kontrolė – tai akivaizdžios klaidos kontrolė. Be to, ekonominiu požiūriu atitinkamos rinkos apibrėžimui paklausos pakeičiamumas reiškia greičiausią ir efektyviausią drausminančią jėgą369“. <...> 122. Pirma, dėl tariamų „su kiaulių kaina susijusių kliūčių“ reikia priminti, kad pagrindinis tiek prekių, tiek geografinės rinkos apibrėžimo tikslas – sistemingai nustatyti konkurencinį spaudimą, su kuriuo susiduria atitinkamos įmonės, bei nustatyti faktinius tam tikrų įmonių konkurentus, kurie gali riboti tų įmonių veiksmus ir trukdyti joms veikti nepriklausomai nuo veiksmingo konkurencijos spaudimo. Taigi esminis klausimas, apibrėžiant geografinę rinką šioje byloje – ar nedaug, bet nuolatiniam laikui sumažėjus kiaulių ar paršavedžių pirkimo kainoms atitinkamose teritorijose, koncentracijos dalyvių klientai, visų pirma kiaulių augintojai, persiorientuos į kitur įsisteigusias skerdyklas. <...> 130. Esminis klausimas apibrėžiant atitinkamą geografinę rinką šioje byloje, yra tai, ar esant galimam nedideliam, bet pastoviam kiaulių pirkimo kainų sumažėjimui skersti skirtų kiaulių tiekėjai būtų pasiryžę transportuoti savo gyvulius 150 km atstumu į konkuruojančias skerdyklas, ir todėl toks kainų sumažinimas nebūtų rentabilus po koncentracijos sukurtam vienetui. Taigi aplinkybė, kad didžiausia skersti skirtų kiaulių dalis paprastai transportuojama trumpesniu kaip 150 km atstumu, savaime nėra lemiamas atitinkamos rinkos apibrėžimo kriterijus.

2004 m. sausio 20 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 139/2004 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės (EB Susijungimų reglamentas) (OL 2004 m. specialusis leidimas, 8 skyrius, 3 tomas, p. 40 – 61) 366

2003 m. rugsėjo 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Cableuropa ir kt. prieš Komisiją, T-346/02 ir T-347/02, Rink. p. II-4251, 115 p. 368 2007 m. rugsėjo 17 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Microsoft prieš Komisiją, T-201/04, Rink. p. II-3601, 482 p. 369 2006 m. liepos 4 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas easyJet prieš Komisiją, T-177/04, Rink. p. II-1931, 99 p. 367


131. Be to, Komisijos atliktas rinkos tyrimas bei prie bylos medžiagos pridėti ir anksčiau pateikti įrodymai patvirtino, kad 150 km spinduliu esančios skerdyklos gali būti alternatyvus sprendimas po koncentracijos sumažėjus kiaulių pirkimo kainoms. Todėl darytina išvada, kad šiuo klausimu Komisija nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos. 2009 m. gegužės 7 d. Pirmosios instancijos teismo (trečioji kolegija) sprendimas Nederlandse Vakbond Varkenshouders (NVV), Marius Schep ir Nederlandse Bond van Handelaren in Vee (NBHV) prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla T-151/05, Rink., 2009, p. II-01219) Konkurencija – Koncentracija – Oro transportas – Sprendimas, kuriuo koncentracija paskelbiama nesuderinama su bendrąja rinka – Koncentracijos poveikio konkurencijai vertinimas <...> 99. Savo rašytiniuose dokumentuose ieškovė pakartoja prieš tai per administracinę procedūrą kritikuojant rinkos apibrėžimą pagal išvykimo ir paskirties miestus išdėstytus argumentus. Komisija išnagrinėjo ir atmetė šiuos argumentus ginčijamame sprendime ir dėl toliau išdėstytų priežasčių paprasčiausio šių argumentų pakartojimo Bendrajame Teisme negali pakakti siekiant sukelti abejonių dėl šio nagrinėjimo. <...> 102. <...> keleivinio oro transporto rinkas galima apibrėžti remiantis pavieniais maršrutais arba maršrutų grupe, jeigu, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, jie yra pakeičiami 370. 103. Atsižvelgiant į tai pažymėtina, kad Komisija pirmiausia paruošė atitinkamų rinkų apibrėžimui taikytiną analitinį pagrindą, kiek tai susiję su įvairiais nagrinėjamais maršrutais, ar tai būtų oro uostų, ar miestų poros. Tai yra atstumas ir kelionės trukmė, vadovaujantis 100 km arba valandos kelio referenciniu kriterijumi, konkurentų požiūrio, atitinkamų oro uostų ir valstybių narių civilinės aviacijos institucijų požiūrio, privačių keleivių dalies tam tikru maršrutu vertinimo, „oro uostų sistemos“ sąvokos Reglamento Nr. 2408/92 II priedo prasme, rinkodaros praktikos, transporto paslaugų tarp oro uostų ir tam tikrų miestų buvimas bei kainų koreliacijos analizės, kurią Komisija atliko dėl 17 miestų porų išvykstant iš Dublino, rezultatas. <...> 110. Kalbant apie ieškovės kritiką dėl „apytikrės taisyklės“ naudojimo siekiant nustatyti oro uostų traukos zonas atitinkamoms rinkoms apibrėžti, pažymėtina, jog ginčijamame sprendime Komisija pripažįsta tokią apytikrę taisyklę (ginčijamo sprendimo 83 konstatuojamoji dalis: „Vis dėlto reikia pastebėti, kad 100 km arba valandos kelio „taisyklę“ Komisija naudoja tik kaip pirmąjį „pakaitalą“ traukos zonai nustatyti. Dėl kiekvieno nagrinėjamo oro uosto ypatumų bei kitų įrodymų traukos zona iš tikrųjų gali būti didesnė ir dėl to bus detaliai analizuojama kiekvienu konkrečiu atveju, nagrinėjant kiekvieną oro uostų porą“). <...> 112. Taigi, atsižvelgiant į šiuos duomenis ir šiuos paaiškinimus, Komisijos negalima kaltinti, kad nustatydama oro uostų traukos zoną panaudojo 100 km arba valandos kelio kriterijų. 113. Kalbant apie Komisijai pateiktą kaltinimą, kad ginčijamo sprendimo 92 konstatuojamojoje dalyje atsižvelgė į Ryanair komercinę praktiką pristatyti savo skrydžius kaip skrydžių į pagrindinius oro uostus substitutus, pažymėtina, jog ši praktika yra tik vienas iš daugelio elementų, į kuriuos buvo atsižvelgta. Ši praktika iš tiesų parodo siekį palengvinti Ryanair pasiūla galintiems susidomėti klientams galimybę identifikuoti skrydžių paskirties vietas. Abejonių dėl šio siekio negali kelti vienintelė aplinkybė, jog Ryanair, nepateikdama kitokių faktų, tvirtina, kad pavadinimai, kuriais ji parduoda savo paslaugas į tam tikrus oro uostus, nėra pakankamai tikras ir solidus pagrindas rinkoms 2006 m. liepos 4 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas easyJet prieš Komisiją, T-177/04, Rink. p. II-1931, 54– 61 p. 370


apibrėžti. Šio tvirtinimo negali pakakti, siekiant paneigti visą šio aspekto reikšmingumą nuorodų visete, kurį naudojo Komisija. Kiek tai susiję su ieškovės paminėtu Vienos ir Bratislavos pavyzdžiu, pasakytina, kad savo vertinimą Komisija grindė ne tik Ryanair komercine praktika, bet ir kitais elementais. Ji taip pat nagrinėjo 100 km arba valandos kelio orientacines ribas, nacionalinių institucijų bei konkurentų požiūrį ir klientų apklausos rezultatus (ginčijamo sprendimo 6.3.4.15 punktas). Be to, atskirai analizuodama kiekvieną maršrutą (ginčijamo sprendimo 6.3.4 punktas), Komisija rėmėsi 100 km arba valandos kelio kriterijumi, nacionalinių institucijų bei konkurentų požiūriu ir klientų apklausos rezultatais. Komisijos vertinimai šiuo klausimu visuomet pagrįsti nuorodų visetu ir kiekvienas iš elementų, į kuriuos buvo atsižvelgta, yra pristatytas ir išnagrinėtas. <...> 115. Dėl kritikos, susijusios su per administracinę procedūrą atlikta kainų koreliacijos analize, pažymėtina, jog Komisija pripažino, kad kainų koreliacija neįrodo dviejų oro uostų priklausymo tai pačiai rinkai. Tačiau Komisija pagrįstai tvirtina, kad tai kartu su kitomis aplinkybėmis sudaro reikšmingą veiksnį atliekant analizę. Iš ginčijamo sprendimo matyti, jog Komisijos atlikta analizė laikoma „empirine analize“ (ginčijamo sprendimo 121 konstatuojamoji dalis). 121 konstatuojamajai daliai priklausančioje išnašoje taip pat sakoma: „Dėl kiekvienos analizuotos miestų poros svarbu pažymėti, kad į ekonominius įrodymus dėl kainų koreliacijos Komisija atsižvelgė kaip į jos požiūrį patvirtinančius papildomus elementus. <...> Faktiškai kainų svyravimams gali daryti įtakos kiti veiksniai, galintys lemti žemą kainų koreliaciją.“ 116. Į ginčijamame sprendime išdėstytus vertinimus, padarytus remiantis kainų koreliacijos „empirine analize“, reikia atsižvelgti būtent šiame kontekste. Taigi Komisijos negalima kaltinti nurodžius priežastis, dėl kurių kainų koreliacijos analizė galėjo duoti tik ribotus rezultatus, kartu pabrėžiant, jog į šiuos rezultatus, kad ir kokie riboti jie būtų, tam tikromis sąlygomis vis dėlto gali būti atsižvelgta. 117. Šiomis sąlygomis ieškovė neįrodė, kaip Komisija viršijo savo įgaliojimų ribas vertinti ekonominio pobūdžio situacijas (žr. šio sprendimo 31 ir 32 punktus). Šiuo klausimu ieškovės išdėstyta kritika yra bendro pobūdžio ir joje neatsižvelgiama į tai, kaip Komisija panaudojo kainų koreliacijos analizės rezultatus. 119. Šiomis sąlygomis ieškovė neįrodė, kaip Komisija viršijo savo įgaliojimų ribas vertinti ekonominio pobūdžio situacijas. Šiuo klausimu ieškovės išdėstyta kritika yra bendro pobūdžio ir, kalbant apie šiuos argumentus, iš jos negalima suprasti, kodėl klausimų formulavimas bei panaudotas imties nustatymo metodas turi „didelių trūkumų“. 2010 m. liepos 6 d. Bendrojo Teismo (trečioji kolegija) sprendimas Ryanair Holdings plc prieš Europos Komisiją (byla T-342/07, Rink., 2010, p. II-03457) 8.6.4.2. 8.6.4.3. Vertinimo kriterijai

Turinys

Konkurencija – Koncentracija – Koncentracijos poveikio konkurencijai vertinimas – Įėjimo kliūtys – Našumo pasiekimai <...> 133. Komisija galėjo remtis panašiomis pajamų valdymo sistemomis, konkurentų konkurencinio elgesio stebėjimu, vienos koncentracijos šalies reagavimu į kitos šalies pardavimo skatinimo akcijas arba Aer Lingus konkurencinio elgesio stebėjimu, apie kuriuos liudija vidiniai Ryanair dokumentai.


Į šiuos duomenis Komisija tikrai galėjo atsižvelgti tarp visų nuorodų, kurias panaudojo vertindama konkurencinę situaciją. <...> 136. Komisija privalo bendrai įvertinti visas nuorodas, panaudotas vertinant konkurencinę situaciją. Šiuo atžvilgiu gali atsitikti, kad tam tikriems duomenims bus suteikta pirmenybė, o kiti bus atmesti. Šiam nagrinėjimui ir jame esančiam pagrindimui taikoma teisėtumo kontrolė, kurią Bendrasis Teismas atlieka dėl Komisijos sprendimų koncentracijų srityje. <...> 238. Klausimas dėl naujų konkurentų įėjimo į nagrinėjamas rinkas pirmiausia grindžiamas hipoteze dėl naujo subjekto, bandančio įeiti į rinką, kurioje veiktų po koncentracijos susikūręs subjektas, t. y. subjektas, dėl kurio anksčiau konstatuota, jog jis panaikintų dabartinę konkurenciją tarp koncentracijos šalių vartotojų nenaudai. 239. <...> Ieškovės pateikto paaiškinimo, kad nauji subjektai neatsiranda, nes jos veikla nagrinėjamuose maršrutuose veiksminga ir klientai patenkinti, dėl ko naujas subjektas neturi jokios galimybės veikti pelningai, nepakanka. Šiuo atveju svarbu apibūdinti naujo subjekto įėjimo į rinką, kuris kompensuotų šioje vertinimo stadijoje ginčijamame sprendime teisingai apibrėžtą antikonkurencinį poveikį, perspektyvą. <...> 248. Kalbant apie įėjimo į rinką kliūčių analizę, reikia atlikti vertinimą iš Komisijos pozicijų, kai ji nagrinėjo, ar naujų konkurentų įėjimas į rinką gali būti laikomas pakankamu konkurenciniu spaudimu, kad būtų užkirstas kelias potencialiam koncentracijos operacijos antikonkurenciniam poveikiui arba jis būtų kompensuotas. Šioje byloje antikonkurencinis poveikis atsirastų išnykus konkurencijos santykiui tarp Ryanair ir Aer Lingus, dėl ko sustiprėtų Ryanair rinkos galia daugelyje maršrutų. <...> 250. <...> Kaip tvirtina Komisija, koncentracijos kontrolė skiriasi nuo piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi kontrolės, nes ji susijusi su rinkos struktūros, o ne įmonių elgesio kontrole. Koncentracijos kontrolės tikslas – remiantis perspektyvine rinkos struktūrų analize užkirsti kelią koncentracijai, kuri itin apribotų veiksmingą konkurenciją bendrojoje rinkoje arba didelėje jos dalyje, be kita ko, sukurdama ar sustiprindama dominuojančią padėtį. Taigi, kalbant apie kainas, reikšmingas yra kriterijus, leidžiantis nustatyti, ar naujo konkurento įėjimas į rinką galėtų sutrukdyti kainoms kilti viršijant iki koncentracijos galiojusių kainų lygį. Kainos kriterijus nėra vienintelis, į kurį gali būti atsižvelgta, nes koncentracijos įvykdymas gali turėti įtakos ir disponuojamiems pajėgumams, ir pasirinkimui ar paslaugų kokybei arba inovacijoms. <...> 293. Įėjimo į rinką kliūčių vertinimas priklauso nuo jos bruožų ir nuo potencialių naujų rinkos subjektų pajėgumų. 294. Dėl įėjimo į rinką laiku Komisija nurodė laiką, kuris pagal gaires paprastai neturi viršyti dvejų metų, o pagal pranešimą apie prieštaravimus sudarytų nuo 3 iki 12 mėnesių. Ryanair savo ruožtu nurodo, kad maršrutui atidaryti jai reikia vos kelių savaičių. Tikrovėje šis terminas priklauso nuo nagrinėjamos situacijos. 295. <...>Nagrinėjamu atveju pranešime apie prieštaravimus nurodytas terminas galioja tuomet, kai į rinką įeinama iš naujo oro uosto, o Ryanair nurodytas terminas atitinka šios įmonės reputaciją. Šie terminai nei prieštarauja tarpusavyje, nei išplaukia iš neteisingo Komisijos vertinimo ginčijamame sprendime. <...> 387. Susijungimų reglamento 29 konstatuojamojoje dalyje minėtos Komisijos paskelbtinos sąlygos išdėstytos gairių 76–88 punktuose. Gairių 78 punkte nurodyta, jog tam, kad Komisija susijungimo vertinime atsižvelgtų į pretenzijas dėl našumo ir galėtų padaryti išvadą, jog dėl našumo nėra pagrindo paskelbti susijungimą nesuderinamą su bendrąja rinka, našumas turi būti naudingas


vartotojams, specifinis susijungimui ir patikrinamas. Šios sąlygos kumuliacinės ir toliau vertinamos pagal Komisijos gairėse nustatytą tvarką. <...> 427. Našumo pasiekimai svarbūs konkurenciniam vertinimui, jeigu jie yra tiesioginė koncentracijos, apie kurią pranešta, pasekmė ir negali būti panašiu mastu pasiekti mažiau antikonkurenciniais veiksmais. Šiomis aplinkybėmis Komisija daro prielaidą, kad našumo pasiekimus lėmė koncentracija ir todėl jie specifiški jai. Būtent koncentracijos šalys turi reikiamu laiku pateikti visą reikšmingą informaciją, reikalingą įrodyti, kad nėra realių ir įgyvendinamų mažiau antikonkurencinių priemonių nei koncentracija, apie kurią pranešta. Komisija svarsto tik tas priemones, kurios, atsižvelgiant į situaciją, kurioje yra koncentracijos šalys, turint omenyje atitinkamame veiklos sektoriuje įsitvirtinusią praktiką, gali būti įgyvendintos vadovaujantis protingais kriterijais. <...> 436. Be to, gairių 84 punkte nustatyta, kad stimulas naujam po koncentracijos atsiradusiam subjektui perduoti našumo pasiekimus vartotojams dažnai yra susijęs su likusių įmonių rinkoje konkurencinio spaudimo buvimu ir su galimų potencialių konkurentų atėjimu. Kuo didesni galimi neigiami padariniai konkurencijai, tuo labiau Komisija turi įsitikinti, kad tariamas našumas yra esminis, tikėtinai realizuojamas ir bus pakankamu mastu perduotas vartotojui. Šiuo klausimu gairėse pažymima, jog labai mažai tikėtina, kad koncentracija, dėl kurios padėtis rinkoje artėja prie monopolio ar sukuria panašaus lygio įtaką rinkoje, gali būti paskelbta suderinama su bendrąja rinka remiantis tuo, kad našumo pasiekimai bus pakankami jos galimiems antikonkurenciniams padariniams neutralizuoti. 2010 m. liepos 6 d. Bendrojo Teismo (trečioji kolegija) sprendimas Ryanair Holdings plc prieš Europos Komisiją (byla T-342/07, Rink., 2010, p. II-03457) 8.6.4.3. 8.6.4.4. Procedūrų pradėjimas (įpareigojimai)

Turinys

Konkurencija – Koncentracija – Sprendimas, kuriuo koncentracija pripažįstama suderinama su bendrąja rinka – Įsipareigojimai – Pareiga motyvuoti <...> 89 Pagal Reglamento dėl koncentracijų Nr. 4064/89 371 8 straipsnio 2 dalį Komisija gali pripažinti koncentraciją su įsipareigojimais suderinama su bendrąja rinka tik jei šie įsipareigojimai leidžia padaryti išvadą, kad nagrinėjama koncentracija nesukurs ir nesustiprins dominuojančios padėties ir dėl to nebus itin apribota veiksminga konkurencija bendrojoje rinkoje372. Todėl Komisija savo sprendime, kuriuo koncentracija pripažįstama suderinama su bendrąja rinka, privalo įrodyti pakankamą tikimybę, kad ši koncentracija tiek, kiek ji buvo pakeista koncentracijos šalių pasiūlytais įsipareigojimais, nesukurs ar nesustiprins dominuojančios padėties ir dėl to nebus itin apribojama veiksminga konkurencija bendrojoje rinkoje arba didelėje jos dalyje. Todėl tokia Komisijai tenkanti įrodinėjimo našta vis dėlto nepažeidžia jos diskrecijos vykdant sudėtinį ekonominį vertinimą. 90. Todėl suinteresuoti tretieji asmenys, kurie ieškiniu siekia panaikinti sprendimą, pripažįstantį koncentraciją su įsipareigojimais suderinama su bendrąja rinka, privalo įrodyti, kad Komisija

1989 m. gruodžio 21 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 4064/89 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės (OL 2004 m. specialusis leidimas, 8 skyrius, 1 tomas, p. 31 – 42) 371

1999 m. kovo 25 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Gencor prieš Komisiją, T-102/96, Rink. p. II-753, 318 p.; 2006 m. vasario 23 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Cementbouw Handel & Industrine prieš Komisiją, T-282/02, Rink. p. II-319, 294 p.; 2005 m. rugsėjo 21 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas EDP prieš Komisiją, T-87/05, Rink. p. II-3745, 63 p. 372


klaidingai įvertino šiuos įsipareigojimus, ir todėl tai kelia abejonių dėl koncentracijos suderinamumo su bendrąja rinka. <...> 112. Taikant Reglamentą dėl koncentracijų, Komisija neprivalo vertinti, ar įsipareigojimai leidžia apriboti koncentracijos konkurencinį poveikį, tačiau privalo įvertinti, ar įsipareigojimai leidžia išvengti dominuojančios padėties, kuri itin apribotų veiksmingą konkurenciją bendrojoje rinkoje ar didelėje jos dalyje, sukūrimo ar sustiprinimo. 2009 m. birželio 19 d. Pirmosios instancijos teismo (trečioji kolegija) sprendimas Qualcomm Wireless Business Solutions Europe BV prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla T-48/04, Rink., 2009, p. II-02029) Konkurencija – Koncentracija – Sprendimas, kuriuo koncentracija paskelbiama nesuderinama su - Įsipareigojimai <...> 28. Tais atvejais, kai per administracinę procedūrą koncentracijos šalys tinkamai pasiūlo prisiimti įsipareigojimus, siekdamos, kad būtų priimtas teigiamas sprendimas dėl suderinamumo su bendrąja rinka, Komisija turi išnagrinėti šiais įsipareigojimais pakeistą koncentraciją. Taigi Komisija privalo įrodyti, kad dėl šių įsipareigojimų atitinkamai pakeista koncentracija netapo suderinama su bendrąja rinka373. <...> 448. Koncentracijų kontrolės tikslas yra joje dalyvaujančioms įmonėms duoti būtiną išankstinį leidimą vykdyti bet kokią Bendrijos masto koncentraciją. Pagal šią kontrolės sistemą šios įmonės, norėdamos, kad būtų priimtas sprendimas, skelbiantis koncentraciją suderinamą su bendrąja rinka, gali pasiūlyti įsipareigojimus Komisijai374. 449. Atsižvelgiant į administracinės procedūros eigos etapą, siūlomi įsipareigojimai turi arba leisti Komisijai preliminaraus tyrimo etape nuspręsti, kad koncentracija, apie kurią pranešta, nebekelia rimtų abejonių dėl suderinamumo su bendrąja rinka (Susijungimų reglamento 6 straipsnio 2 dalis), arba atsakyti į išsamaus tyrimo metu pareikštus prieštaravimus (Susijungimų reglamento 18 straipsnio 3 dalis kartu su 8 straipsnio 2 dalimi). Taigi pirminiame etape šie įsipareigojimai leidžia išvengti išsamaus tyrimo pradžios arba vėlesniame etape išvengti sprendimo, skelbiančio koncentraciją nesuderinamą su bendrąja rinka, priėmimo. 450. Susijungimų reglamento 8 straipsnio 2 dalyje Komisijai leidžiama susieti sprendimą, kuriuo koncentracija skelbiama suderinama su bendrąja rinka pagal šio reglamento 2 straipsnio 2 dalyje apibrėžtą kriterijų, su sąlygomis ir įpareigojimais, užtikrinančiais koncentracijoje dalyvaujančių įmonių Komisijos atžvilgiu prisiimtų įsipareigojimų padaryti koncentraciją suderinamą su bendrąja rinka įvykdymą. 451. Atsižvelgiant tiek į tokio tipo koncentracijų finansinių interesų ir padarinių pramonei bei prekybai mastą, tiek į Komisijos šioje srityje turimus įgaliojimus, koncentracijoje dalyvaujančios įmonės turi būti suinteresuotos padaryti viską, kad palengvintų administracijos darbą. Dėl tų pačių priežasčių įgyvendindama savo koncentracijų kontrolės funkcijas Komisija privalo veikti itin rūpestingai375.

2005 m. rugsėjo 21 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas EDP prieš Komisiją, T-87/05, Rink. p. II-3745, 63– 65 p. 374 2008 m. rugsėjo 9 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas MyTravel prieš Komisiją (T-212/03, Rink. p. II-1967, 116–118 p. 375 2008 m. rugsėjo 9 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas MyTravel prieš Komisiją (T-212/03, Rink. p. II-1967, 119 p. 373


2010 m. liepos 6 d. Bendrojo Teismo (trečioji kolegija) sprendimas Ryanair Holdings plc prieš Europos Komisiją (byla T-342/07, Rink., 2010, p. II-03457) 8.6.4.4. 8.6.5. Komisijos atliekamas nagrinėjimas 8.6.5.1. Procedūros pradėjimas/pradžia: pranešimas ir skundai Turinys Konkurencija - Koncentracija - Reglamentas Nr 139/2004 - Visuomenės interesas, nurodytas 21 straipsnio 4 dalyje - Komisijos teisė priimti sprendimą, kuriuo pripažįsta nacionalinėmis priemonės saugomą viešąjį interesą <...> 112. Jei valstybė narė praneša apie kitą viešąjį interesą nei tie, kurie numatyti Reglamente Nr. 139/2004 376 , kurį ji nori apsaugoti, Komisija pradeda šio reglamento 21 straipsnio 4 dalies trečioje pastraipoje numatytą procedūrą. Paskui ji turi patikrinti šio intereso suderinamumą su bendraisiais Bendrijos teisės principais ir kitomis jos nuostatomis, prieš atitinkamai valstybei narei pranešdama apie savo sprendimą per 25 darbo dienas nuo minėto pranešimo, kiek įmanoma stengdamasi, kad jos sprendimas nebūtų priimtas tik po to, kai nacionalinės priemonės jau galutinai sukliudė įgyvendinti numatytą koncentraciją. Todėl tokiu atveju, kad apsaugotų pagal Reglamento Nr. 139/2004 8 straipsnį priimto sprendimo veiksmingumą, Komisija atitinkamos valstybės narės atžvilgiu privalo priimti sprendimą, kuriuo arba patvirtina nagrinėjamą interesą atsižvelgusi į tai, kad jis suderinamas su bendraisiais Bendrijos teisės principais ir kitomis nuostatomis, arba šio intereso nepatvirtina atsižvelgusi į tai, kad jis nesuderinamas su šiais principais ir nuostatomis. <...> 115. Pagal Reglamento Nr. 139/2004 21 straipsnio 4 dalį pradėta procedūra susijusi su šiame reglamente numatyta Komisijos atliekama konkrečių koncentracijų kontrole. Komisijos atliekama šio reglamento 21 straipsnio 4 dalies trečioje pastraipoje nurodytų interesų kontrole siekiama užtikrinti pagal to paties reglamento 8 straipsnį Komisijos priimtų sprendimų veiksmingumą. 116. Komisijos kompetencija priimti sprendimą pagal Reglamento Nr. 139/2004 8 straipsnį siejama su koncentracijos „sutarties sudarymu“, kaip nurodyta šio reglamento 4 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje. Kaip Komisija neturi kompetencijos priimti sprendimo pagal Reglamentą Nr. 139/2004, kol tokia sutartis nesudaryta, taip ji šios kompetencijos netenka, kai tik tokia sutartis nutraukiama, nors atitinkamos įmonės tęsia derybas, siekdamos sudaryti „kitokios formos“ sutartį377. 117. Kadangi 2006 m. gruodžio 13 d. Autostrade ir įstojusi į bylą šalis atsisakė nagrinėjamo koncentracijos plano ir atsižvelgiant į tai, kad Reglamento Nr. 139/2004 21 straipsnio 4 dalyje nurodytų interesų kontrole siekiama apsaugoti pagal Reglamento Nr. 139/2004 8 straipsnį Komisijos priimtų sprendimų veiksmingumą, Komisija nebeturėjo kompetencijos nutraukti pagal minėto reglamento 21 straipsnio 4 dalį pradėtą procedūrą priimdama sprendimą, kuriuo pripažino nagrinėjamomis nacionalinėmis priemonėmis saugomą viešąjį interesą. 2010 m. rugsėjo 2 d. Bendrojo Teismo (aštuntoji kolegija) nutartis Schemaventotto SpA prieš Europos Komisiją (byla T-58/09, Rink., 2010, p. II-03863)

2004 m. sausio 20 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 139/2004 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės (EB Susijungimų reglamentas) (OL 2004 m. specialusis leidimas, 8 skyrius, 3 tomas, p. 40 – 61) 377 2004 m. rugsėjo 28 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas MCI prieš Komisiją, T-310/00, Rink. p. II-3253, 89 p. 376


8.6.5.2. Procedūros eiga

Turinys

Konkurencija – Koncentracija – Visų įgytų akcijų perleidimas siekiant atkurti iki koncentracijos buvusią padėtį <...> 82. Reikia pastebėti, kad pareiga sustabdyti koncentracijos vykdymą, kol Komisija duos sutikimą, yra automatiška išimtis viešo pasiūlymo atveju arba kai įgyjama kontrolė sudarant kelių pardavėjų vertybinių popierių sandorių serijas. Norėdami pasinaudoti šia išimtimi, suinteresuotieji asmenys turi nedelsiant pranešti Komisijai apie koncentraciją ir nesinaudoti tų akcijų teikiamomis balsavimo teisėmis. Kaip savo pastabose tvirtina Komisija, šia išimtimi siekiama riziką, kad operacija bus uždrausta, perkelti įgijėjui. <...> jei baigusi tyrimo procedūrą Komisija mano, kad operacija, apie kurią pranešta, turi būti uždrausta, koncentracijai įvykdyti įgyti vertybiniai popieriai turi būti perleisti. 2010 m. liepos 6 d. Bendrojo Teismo (trečioji kolegija) sprendimas Aer Lingus Group plc prieš Europos Komisiją (byla T-411/07, Rink., 2010, p. II-03691) Konkurencija - Koncentracija - Administracinė procedūra - Trečiųjų šalių teisės būti išklausytam - vartotojų asociacijos - Poveikis galutiniams vartotojams <...> 37. Darytina išvada, kad ieškovė, kaip vartotojų asociacija, gali turėti procesinę teisę, t. y. teisę būti išklausytai per Komisijoje vykstančią administracinę procedūrą, per kurią nagrinėjama koncentracija, jei laikomasi dviejų sąlygų: pirma, kad koncentracija būtų susijusi su prekėmis ir paslaugomis, kurias vartotų ar naudotų galutiniai vartotojai, ir, antra, kad būtų iš tikrųjų pateiktas prašymas raštu, kuriuo prašoma, kad Komisija ją išklausytų per šią tyrimo procedūrą. 38. Jei šios sąlygos tenkinamos, ieškovė turi teisę ginčyti sprendimą leisti koncentraciją dėl šios procesinės teisės pažeidimo. Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad rašytiniuose pareiškimuose ieškovė rėmėsi aplinkybe, kad ji neturėjo teisės išdėstyti savo pozicijos per Komisijoje vykusią procedūrą ir dalyvauti joje, nes sprendimas leisti koncentraciją buvo priimtas nepradedant II etapo. Be to, per posėdį atsakydama į Bendrojo Teismo klausimus ieškovė aiškiai pasakė, kad jos ieškinyje nurodyti pagrindai susiję tiek su ginčijamų sprendimų esme, tiek su jos procesinių teisių pažeidimu. <...> 40. <...> nors pagal Reglamento Nr. 802/2004378 11 straipsnio c punkto antrą įtrauką vartotojų asociacijos turi teisę būti išklausytos, tik jei koncentracijos projektas susijęs su produktais ar paslaugomis, kuriuos naudoja galutiniai vartotojai, joje nenustatyta, jog projekto tikslas turi būti tiesiogiai susijęs su tomis prekėmis ar paslaugomis. <...> 43. <...> Komisija negali Reglamento Nr. 802/2004 11 straipsnio c punkto antros įtraukos aiškinti siaurai ir šią nuostatą taikyti iš esmės tik tais atvejais, kai koncentracija daro tiesioginį poveikį rinkoms, susijusioms su galutiniais vartotojais. Taip yra dar ir dėl to, kad, pirma, Reglamento Nr. 139/2004 379 2 straipsnio 1 dalies antros pastraipos b punkte numatyta, kad vertindama koncentraciją Komisija turi, be kita ko, atsižvelgti į tarpinių ir galutinių vartotojų interesus. <...> nustatant bei įgyvendinant kitas Sąjungos politikos ir veiklos kryptis turi būti atsižvelgiama į vartotojų

2004 m. balandžio 21 d. Komisijos reglamentas (EB) Nr. 802/2004, įgyvendinantis Tarybos reglamentą (EB) Nr. 139/2004 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės (OL 2004 m. specialusis leidimas, 8 skyrius, 3 tomas, p. 88 – 126) 378

2004 m. sausio 20 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 139/2004 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės (EB Susijungimų reglamentas) (OL 2004 m. specialusis leidimas, 8 skyrius, 3 tomas, p. 40 – 61) 379


apsaugos reikalavimus. Be to, Europos Sąjungos pagrindinių žmogaus teisių chartijos 38 straipsnyje numatyta, kad Sąjungos politika užtikrinamas aukštas vartotojų apsaugos lygis. 44. Galiausiai Komisija neturi teisės atmesti vartotojų asociacijos prašymo, kuriuo ši, kaip pakankamai koncentracija suinteresuotas trečiasis asmuo, siekia būtų išklausyta, nesuteikdama jai galimybės paaiškinti, kaip vartotojai gali būti ja suinteresuoti380. <...> 49. Tačiau nei Reglamente Nr. 139/2004, nei Reglamente Nr. 802/2004, kuriuose numatyta, jog Komisija turi išklausyti tam tikrus trečiuosius asmenis, jei jie pateikia prašymą, nenurodomas laikotarpis, per kurį toks prašymas turi būti paduotas. Konkrečiai tariant, juose aiškiai nenurodyta, kad prašymas turi būti paduotas po to, kai pranešama apie koncentraciją arba kai paskelbiamas pranešimas apie ją. <...> 53. Kadangi Komisija sprendimą Reglamento Nr. 139/2004 6 straipsnio pagrindu priima tik dėl „koncentracijų, apie kurias pranešta“, su Sąjungos teisės aktų koncentracijų kontrolės srityje logika būtų suderinama tai, jei veiksmai, kurių tretieji asmenys turi imtis, kad būtų įtraukti į procedūrą, būtų pradėti tada, kai formaliai pranešama apie koncentraciją. <...> 56. <...> reikalavimas, kad norintys būti išklausyti tretieji asmenys paduotų dėl to prašymus po to, kai pranešama apie koncentraciją, atitinka skubumo imperatyvą, kuris pagal teismo praktiką atitinka Sąjungos koncentracijų kontrolės teisės aktų bendrąją struktūrą ir įpareigoja Komisiją laikytis griežtų terminų priimant galutinį sprendimą381. Todėl atsižvelgiant į šiuos griežtus reikalavimus iš Komisijos negalima reikalauti, kad ji kiekvieną kartą pranešus apie koncentraciją tikrintų, ar prieš tretieji asmenys pareiškė suinteresuotumą. <...> 82. <...> Reglamento Nr. 139/2004 9 straipsnio 9 dalyje valstybei narei suteikiama teisė pareikšti ieškinį, kad būtų taikoma jos nacionalinė konkurencijos teisė. Tačiau šiuo reglamentu sukurtoje Bendrijos masto koncentracijų kontrolės sistemoje nėra nieko, kas leistų teigti, jog ieškovė turi teisę ginčyti sprendimą atsisakyti perduoti bylą dėl to, kad jis neleidžia koncentracijos ir teisės gynimo priemonių, nukreiptų prieš sprendimą, kuriame tiriama koncentracija, nagrinėti pagal valstybės narės teisę, o ne pagal Sąjungos teisę. 83. Be to, reikia pažymėti, kad ieškinio dėl sprendimo atsisakyti perduoti bylą priimtinumas negali lemti to, kad atitinkamoje nacionalinėje teisėje ieškovei galėtų būti suteiktos platesnės procesinės teisės ir (ar) teisminė apsauga nei numatytosios Sąjungos teisėje. Iš tikrųjų pagal teisinio saugumo principą ieškinio Sąjungos teisme priimtinumo negalima padaryti priklausomo nuo to, ar valstybės narės, kurios nacionalinė valdžios institucija nesėkmingai prašė perduoti bylą, teisinėje sistemoje tretiesiems asmenims suteikiamos platesnės nei Sąjungos teisėje numatytos procesinės teisės ir (ar) teisminė apsauga. Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad šių procesinių teisių ir teisminės apsaugos apimtis priklauso nuo daugybės faktorių, kurie, viena vertus, yra sunkiai palyginami ir, kita vertus, yra sunkiai kontroliuojamo teisėkūros ir teismo praktikos vystymosi rezultatas. 84 . Pats ieškinio dėl panaikinimo, pareikšto Sąjungos teisme, tikslas užtikrinti Sąjungos teisės laikymąsi, neatsižvelgiant į ja suteikiamų procesinių teisių ir teisminės apsaugos apimtį, o ne reikalauti galbūt platesnės apsaugos pagal nacionalinę teisę.

2000 m. sausio 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas BEUC prieš Komisiją T-256/97, Rink. p. II-101, 77 p. 2007 m. gruodžio 18 d. Teisingumo Teismo sprendimas Cementbouw Handel & Industrine prieš Komisiją, C-202/06 P, Rink. p. I-12129, 39 p.; 2008 m. liepos 10 d. Teisingumo Teismo sprendimas Bertelsmann ir Sony Corporation of America prieš Impala, C-413/06 P, Rink. p. I-4951, 49 p. 380 381


2011 m. spalio 12 d. Bendrojo Teismo (šeštoji kolegija) sprendimas Association belge des consommateurs test-achats ASBL prieš Europos Komisiją (byla T-224/10, Rink., p.) 8.6.5.2. 8.6.5.3. Komisijos diskrecija

Turinys

Konkurencija – Koncentracijų tarp įmonių kontrolė – Komisijos teisė leisti arba uždrausti koncentraciją <...> 46. Iš Reglamento 2 straipsnio 2 ir 3 dalių nematyti, jog jis nustato skirtingus reikalavimus įrodymams koncentraciją leidžiančių ir draudžiančių sprendimų atžvilgiu. 47. Koncentracijų kontrolės srityje būtina perspektyvinė analizė apima nagrinėjimą, kokiu mastu koncentracija galėtų pakeisti konkurencijos situacijai tam tikroje rinkoje svarbius veiksnius, siekiant nustatyti, ar dėl to galėtų atsirasti didelė kliūtis veiksmingai konkurencijai, ir tokia analizė reikalauja įsivaizduoti įvairias priežasčių ir pasekmių grandines, siekiant pasiremti labiausiai tikėtinomis382. 48. Priešingai nei teigia apeliantės, remiantis reglamentu vis dėlto negalima daryti bendros prielaidos, kad koncentracija, apie kurią pranešta, yra suderinama arba nesuderinama su bendrąja rinka. 49. Tokio reglamento aiškinimo nepaneigia jo 10 straipsnio 6 dalis, pagal kurią koncentracija, apie kurią buvo pranešta, laikoma suderinama su bendrąja rinka, jeigu Komisija per atitinkamą terminą nepriėmė sprendimo dėl šios koncentracijos suderinamumo. Iš tikrųjų ši nuostata yra konkreti skubumo reikalavimo, kuris apibūdina reglamento bendrąją struktūrą ir įpareigoja Komisiją laikytis griežtų terminų priimant galutinį sprendimą, išraiška 383 . Vis dėlto ši nuostata yra bendrosios reglamento struktūros išimtis, išplaukianti, be kita ko, iš jo 6 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 1 dalies, kuria remiantis Komisija konkrečiai priima sprendimus dėl koncentracijų, apie kurias jai buvo pranešta. 50. Komisijos sprendimai dėl koncentracijų suderinamumo su bendrąja rinka turi būti paremti pakankamai reikšmingais bei tinkamais įrodymais ir kad atliekant „konglomerato“ tipo koncentracijos analizę Komisijos pateiktų įrodymų dėl būtinybės priimti sprendimą, pripažįstantį koncentraciją nesuderinama su bendrąja rinka, kokybė yra ypač svarbi. 51. Tačiau iš to negalima daryti išvados, kad Komisija, ypač kai ji remiasi teiginiu dėl kolektyvinės dominuojančios padėties, koncentraciją draudžiančių sprendimų atžvilgiu turi laikytis griežtesnių įrodinėjimo reikalavimų nei tokią koncentraciją leidžiančių sprendimų atžvilgiu. Iš tikrųjų ši teismo praktika tik parodo pagrindinę įrodymo funkciją – patvirtinti tezės pagrįstumą arba, kaip yra koncentracijų kontrolės srityje, sprendimuose pateikiamus vertinimus. Be to, ta aplinkybė, kad turimas omeny teiginys dėl kolektyvinės dominuojančios padėties arba ne, pati savaime neturi įtakos taikomiems įrodinėjimo reikalavimams. Šiuo atžvilgiu teiginio dėl kliūties konkurencijai, pateikto dėl koncentracijos, apie kurią buvo pranešta, sudėtingumas yra įrodymas, į kurį reikia atsižvelgti vertinant įvairių šios koncentracijos pasekmių tikimybę, siekiant nustatyti tą, kuri yra labiausiai tikėtina, tačiau toks sudėtingumas savaime neturi įtakos reikalaujamam įrodymo lygiui. 52. Iš to, kas pasakyta išplaukia, jog kai į Komisiją kreiptasi dėl koncentracijos pagal reglamentą, ji iš esmės turi pareikšti poziciją arba leisdama šią koncentraciją, arba ją uždrausdama, atsižvelgdama 2005 m. vasario 15 d. Sprendimas Komisija prieš Tetra Laval, C-12/03 P, Rink. p. I-987, 43 p. 2007 m. gruodžio 18 d. Sprendimas Cementbouw Handel & Industrine prieš Komisiją, C-202/06 P, Rink. p. I-0000, 39 p. 382 383


į savo atliktą aptariamos koncentracijos ekonominio vystymosi, kuris yra labiausiai tikėtinas, įvertinimą. 2008 m. liepos 10 d. Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) sprendimas Bertelsmann AG ir Sony Corporation of America prieš Independent Music Publishers and Labels Association (Impala) (byla C-413/06 P, Rink., 2008, p. I-04951) Konkurencija - Koncentracija - Komisijos tyrimas - Ekonominio pobūdžio vertinimai vertinimo diskrecija - Teisminė kontrolė s ribos <...> 29. <...> materialinės reglamento normos, ypač jo 2 straipsnis, suteikia Komisijai tam tikrą diskreciją, pirmiausia atliekant ekonominius vertinimus, todėl teismo vykdoma pasinaudojimo šiuo įgaliojimu, kuris yra esminis taisyklėms koncentracijų srityje nustatyti, kontrolė turi būti atliekama atsižvelgiant į vertinimo laisvę, kuri yra ekonominių normų – koncentraciją reglamentuojančių taisyklių dalies – pagrindas384. 30. Net jei Europos Sąjungos teismas pripažįsta, kad Komisija turi ekonominių klausimų vertinimo laisvę, tai nereiškia, kad jis turi susilaikyti nuo Komisijos atliktos ekonominių rodiklių interpretacijos kontrolės. Europos Sąjungos teismas turi patikrinti ne tik pateikiamų įrodymų dalykinį teisingumą, jų patikimumą ir nuoseklumą, bet ir tai, ar šie įrodymai atspindi visus esminius duomenis, į kuriuos reikėjo atsižvelgti vertinant kompleksinę situaciją, ir ar jie gali pagrįsti jais remiantis padarytas išvadas385. 2010 m. liepos 6 d. Bendrojo Teismo (trečioji kolegija) sprendimas Ryanair Holdings plc prieš Europos Komisiją (byla T-342/07, Rink., 2010, p. II-03457 8.6.5.3. 8.6.5.4. Komisijos sprendimas

Turinys

Konkurencija – Koncentracijų tarp įmonių kontrolė – Prieštaravimas dėl Komisijos sprendimo, skelbiančio koncentraciją suderinama su bendrąja rinka, panaikinimo – Teisminė kontrolė – Apimtis – Įrodymams keliami reikalavimai – Koncentraciją leidžiančių sprendimų motyvavimas <...> 69. Nors vykdydama koncentracijų kontrolę ekonominėje srityje Komisija turi diskrecijos teisę, Pirmosios instancijos teismas gali tik patikrinti, ar faktinės aplinkybės yra tikslios ir ar nepadaryta akivaizdi vertinimo klaida, tačiau teisminės kontrolės dalyku taip pat gali būti faktinių aplinkybių, dėl kurių priimtas sprendimas, teisingumas, išsamumas ir patikimumas 386 . Iš tikrųjų Bendrijos teismas taip pat gali patikrinti, ar įvykdytos faktinės ir teisinės sąlygos, nuo kurių priklauso diskrecijos įgyvendinimas387. Iš to išplaukia, kad, nepaisant pranešimo apie kaltinimus parengiamojo ir laikino pobūdžio ir aplinkybės, jog Komisija neįpareigota paaiškinti galimų skirtumų, palyginti su pranešimu apie kaltinimus, Pirmosios instancijos teismui nėra kliūčių naudoti pranešimą apie kaltinimus aiškinant Komisijos sprendimą, ypač kiek tai susiję su jo faktinio pagrindo nagrinėjimu.

1998 m. kovo 31 d. Teisingumo Teismo sprendimas Prancūzija ir kt. prieš Komisiją, „Kali & Salz“, C-68/94 ir C-30/95, Rink. p. I-1375, 223 ir 224 p. 385 2008 m. liepos 10 d. Teisingumo Teismo sprendimas Bertelsmann ir Sony Corporation of America prieš Impala, C-413/06 P, Rink. p. I-4951, 69 p. 386 2007 m. lapkričio 22 d. Sprendimas Ispanija prieš Lenzing, C-525/04 P, Rink. p. I-0000, 56 ir 57 p. 387 1991 m. lapkričio 21 d. Sprendimas Technische Universität München, C-269/90, Rink. p. I-5469, 14 p. 384


<...> 73. Taigi Pirmosios instancijos teismas pasinaudojo pranešimu apie kaltinimus ne vien tam, kad patikrintų faktinių aplinkybių, dėl kurių buvo priimtas ginčijamas sprendimas, teisingumą, išsamumą ir patikimumą. Iš tikrųjų tam tikras tame pranešime esančias išvadas, kurias vis dėlto galima laikyti tik laikinomis, jis pripažino įrodytomis. <...> 75. Tačiau, kaip tai pažymėjo Komisija, gali būti, kad pranešančios šalys, atsakydamos į pranešimą apie kaltinimus ir į jį atsižvelgdamos, papildo ar paaiškina savo „poziciją“ dėl aptariamos rinkos ar rinkų veikimo, todėl gali būti priduriama naujų elementų arba į Komisijos jau išnagrinėtus faktus gali būti pažvelgiama iš kitos perspektyvos. Tokiomis aplinkybėmis, net jei kai kurių Komisijos pranešime apie kaltinimus padarytų konkrečių išvadų pagrįstumo nebuvimas nėra įrodytas, Komisijos atliekamas šių išvadų vertinimas pasikeitus aplinkybėms gali būti visiškai kitoks. Atrodo, skundžiamame sprendime sutelkdamas dėmesį į ginčijamo sprendimo, dėl kurio jam pateiktas ieškinys, ir pranešime apie kaltinimus „anksčiau padarytų faktinių išvadų“ skirtumus, Pirmosios instancijos teismas atmetė šia galimybę. Iš tikrųjų, kaip tvirtina Komisija, Pirmosios instancijos teismo požiūris, išplaukiantis iš kai kurių skundžiamo sprendimo punktų, lyg grindžiamas prielaida, kad Komisijos minėtame pranešime padarytos išvados yra nuolat grindžiamos aiškiais įrodymais. Tačiau, nepaisant neginčytinų įrodymų, kurie, pavyzdžiui, dėl jų praktinio pobūdžio ir patikrinamumo, yra tokie akivaizdūs, kad jų neįmanoma ginčyti, negalima daryti prielaidos, kad pranešime apie kaltinimus padarytos išvados negali būti pakeistos atsižvelgiant į atsakymus į tokį pranešimą. 76 . Tokiomis sąlygomis reikia konstatuoti, kad Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą, nes nagrinėdamas argumentus, susijusius su akivaizdžių vertinimo klaidų buvimu, tam tikrus pranešime apie kaltinimus esančius įrodymus pripažino įrodytais, tačiau neįrodė priežasčių, dėl kurių, nepaisant galutinės Komisijos pozicijos ginčijamame sprendime, šie įrodymai turi būti laikomi neginčytinai įrodyti. <...> 172. <...> atitinkamos įmonės gali savo nuožiūra įgyvendinti savo koncentraciją, jeigu buvo duotas nebylus sutikimas. <...> 174. Reikia priminti, kad nepakankamas motyvavimas, dėl kurio gali būti pažeidžiamas EB 253 [dabar SESV 296 straipsnis] straipsnis, yra esminio procedūrinio reikalavimo pažeidimas EB 230 [dabar SESV 263 straipsnis] straipsnio prasme ir yra pagrindas, kuriuo Bendrijos teismas gali ar net turi remtis ex officio388. Be to, pagal nusistovėjusią teismo praktiką Bendrijos antrinės teisės aktas turi būti aiškinamas kiek įmanoma laikantis EB sutarties nuostatų ir bendrųjų Bendrijos teisės principų389. Iš to išplaukia, kad reglamento 10 straipsnio 6 dalis turi būti aiškinama ir taikoma atsižvelgiant į EB 230 ir 253 straipsnius. 175. <...>10 straipsnio 6 dalis yra bendros reglamento sistemos išimtis, išplaukianti, be kita ko, iš jo 6 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 1 dalies, pagal kurią Komisija priima aiškų teigiamą arba neigiamą sprendimą dėl koncentracijų, apie kurias jai buvo pranešta. Todėl, kaip 10 straipsnio 6 dalis negali pagrįsti bendros prielaidos, kad koncentracijos yra suderinamos su bendrąja rinka, taip ir ši nuostata negali pagrįsti galimybės ginčyti tokią koncentraciją leidžiantį sprendimą dėl pareigos motyvuoti pažeidimo išimties. Iš tikrųjų išimtinėse situacijose teisėtu teisinio saugumo poreikiu, kuris atsispindi šioje nuostatoje, negali būti remiamasi taip, kad dėl jo sprendimai dėl koncentracijos išvengtų Bendrijos teismo visapusiškos ar dalinės kontrolės.

388 389

1997 m. vasario 20 d. Teisingumo Teismo sprendimas Komisija prieš Daffix, C-166/95 P, Rink. p. I-983, 24 p. 2007 m. spalio 4 d. Sprendimas Schutzverband der Spirituosen-Industrie, C-457/05, Rink. P. I-8075, 22 p.


2008 m. liepos 10 d. Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) sprendimas Bertelsmann AG ir Sony Corporation of America prieš Independent Music Publishers and Labels Association (Impala) (byla C-413/06 P, Rink., 2008, p. I-04951) Konkurencija - Koncentracija - Komisijos sprendimas, kuriuo atsisakoma pradėti procedūrą pagal Reglamento Nr 139/2004 8 straipsnio 4 dalį - Akcijų įsigijimas, nesuteikiantis kontrolės

<...> 58. Ginčijamame sprendime Komisija atmeta prašymą pradėti procedūrą Ryanair atžvilgiu pagal susijungimų reglamento 8 straipsnio 4 dalį, nes mano, kad koncentracija, apie kurią pranešė ši įmonė, nebuvo įgyvendinta ir kad nagrinėjama akcijų dalis nesuteikia Ryanair Aer Lingus kontrolės. Komisija taip pat mano: kadangi koncentracija nėra įvykdyta, kaip tai apibrėžiama susijungimų reglamente, ieškovės siūlomas aiškinimas viršija jos kompetencijos ribas. 59. Norint įvertinti ginčijamo sprendimo teisėtumą Komisijai pripažintos teisės nurodyti įmonei nutraukti koncentraciją, pavyzdžiui, perleidžiant visas kitoje įmonėje turimas akcijas, atžvilgiu, reikia atsižvelgti į susijungimų reglamento 8 straipsnio 4 dalyje, kur kalbama apie „įvykdytą koncentraciją“, kuri „pripažinta nesuderinama su bendrąja rinka“, apibrėžtą reikšmingą laiko momentą. <...> 63. Kiekviena operacija arba bendrai visos operacijos, kurios suteikdamos „galimybę daryti didelę įtaką konkrečiai įmonei“ lemia „ilgalaikius kontrolės pokyčius“, pagal susijungimų reglamentą laikomos įvykdyta koncentracija. Bendras tokių koncentracijų bruožas yra tas, kad jei prieš operaciją yra dvi atskiros tam tikrą ekonominę veiklą vykdančios įmonės, po operacijos lieka tik viena. Todėl, išskyrus susijungimo atvejį, kai dingsta viena iš dviejų įmonių, Komisija turi nuspręsti, ar įvykdžius koncentraciją viena iš įmonių įgyja kitos įmonės kontrolę, kurios ji anksčiau neturėjo. Ši kontrolės galia reiškia galimybę daryti didelę įtaką įmonei, pavyzdžiui, kai įmonė, šios teisės turėtoja, gali primesti jai savo valią dėl strateginių sprendimų. 64. Akcijų įsigijimas, kuris pats savaime nesuteikia kontrolės susijungimų reglamento 3 straipsnio prasme, nelaikytinas įvykdyta koncentracija, apie kurią kalbama šiame reglamente. Šiuo požiūriu Sąjungos teisė skiriasi nuo kai kurių valstybių narių, kurių nacionalinės valdžios institucijos pagal koncentracijas reglamentuojančias vidaus teisės nuostatas turi įgaliojimus imtis veiksmų plačiau apibrėžtos akcijų mažumos atžvilgiu, teisės. 65. Koncentracijos sąvoka negali būti taikoma atvejams, kai, nesant kontrolės įgijimo, nagrinėjama akcijų dalis pati savaime nesuteikia galimybės daryti didelę įtaką įmonės veiklai, bet patenka į platesnius Komisijos nagrinėtos ir išnagrinėjus nesuderinama su bendrąja rinka paskelbtos koncentracijos, apie kurią pranešta, rėmus, nesant kontrolės nurodyta prasme pasikeitimo. 66. Remiantis susijungimų reglamento 8 straipsnio 4 dalies tekstu, teisė nurodyti perleisti visas vienos įmonės kitoje įgytas akcijas yra numatyta tik siekiant „atkurti iki koncentracijos buvusią padėtį“. Jei kontrolė neįgyta, Komisija neturi teisės nutraukti tokios koncentracijos. Jei teisės aktų leidėjas būtų norėjęs suteikti Komisijai didesnius įgaliojimus nei nustatytieji susijungimų reglamente, jis būtų tai numatęs atitinkamoje normoje. <...> 79. Tokiai išvadai neturi įtakos tai, kad per tyrimo procedūrą Komisija nusprendė, jog Ryanair netrukus prieš ir per viešo pasiūlymo laikotarpį rinkoje įgytos akcijos yra viešo pasiūlymo dalis, o tai, tariant jos žodžiais, yra „viena koncentracija“. Šiame, t. y. tyrimo procedūros etape Komisijos rūpestis tuo atveju, jei ji priėmė sprendimą dėl nesuderinamumo su bendrąja rinka, nėra „atkurti iki koncentracijos buvusią padėtį“, net jei koncentracija, apie kurią pranešta, buvo įvykdyta. Toks


rūpestis atsiranda tik tada, kai yra priimamas galutinis sprendimas ir kai reikia iš jo padaryti išvadas, jei pasirodo, kad situacija jo neatitinka.

2010 m. liepos 6 d. Bendrojo Teismo (trečioji kolegija) sprendimas Aer Lingus Group plc prieš Europos Komisiją (byla T-411/07, Rink., 2010, p. II-03691) 8.6.2.4. 8.7. Nesąžininga komercinė veikla Nėra praktikos Turinys


IX. Valstybės pagalba Informacija ruošiama Turinys


X. Mokesčių teisė 10.1. Bendrieji aspektai

Turinys

Teisės aktų derinimas - EB 95 straipsnis - Taikymo sritis - "Fiskalinių nuostatų" sąvoka – Materialinės ir procesinės mokesčių teisės normos – Reglamentas Nr. 1798/2003 11 straipsnis – Apmokestinamųjų asmenų teisė prieštarauti - tiesioginiai ir netiesioginiai mokesčiai <...> 47. Kalbant konkrečiai apie EB 95 [dabar SESV 114 straipsnis] straipsnio 2 dalyje nurodytą „fiskalinių nuostatų“ sąvokos aiškinimą primintina, kad Teisingumo Teismas yra nusprendęs, jog ši sąvoka dėl jos bendro pobūdžio apima ne tik visas mokesčių teisės sritis, neskirstant pagal atitinkamų mokesčių ar rinkliavų rūšį, bet ir visus šios teisės srities aspektus – tiek materialinės, tiek procesinės teisės nuostatas390. <...> 59. Galiausiai konstatuotina, kad iš Reglamento Nr. 1798/2003 391 11 straipsnio 1 ir 2 dalių išplaukia, jog institucija, į kurią kreiptasi, gali leisti besikreipusios institucijos pareigūnams, pirma, būti tose patalpose, kur valstybės narės, kurioje yra įsisteigusi institucija, į kurią kreipiamasi, administracinės institucijos atlieka savo pareigas, ir, antra, dalyvauti atliekant administracinius tyrimus. 60. Kaip pažymėjo generalinė advokatė savo išvados 73 punkte, be to, kad ši nuostata daugelį valstybių narių verčia pakeisti savo su mokesčių procedūromis susijusius teisės aktus, ji dar turi žymų poveikį apmokestinamųjų asmenų teisėms. Iš tikrųjų šie asmenys daugelyje valstybių narių galėjo prieštarauti kitos valstybės narės kompetentingos institucijos pareigūnų dalyvavimui tyrime. Tačiau remiantis Reglamento Nr. 1798/2003 11 straipsnio 1 ir 2 dalimis, apmokestinamieji asmenys nebeturi tokios teisės prieštarauti. <...> 62. Atsižvelgiant į šiuos argumentus, darytina išvada, kad Reglamento Nr. 1798/2003 tikslas ir turinys yra derinti nacionalines procesines normas mokesčių srityje siekiant supaprastinti PVM surinkimą ir taip didinti valstybių narių pajamas iš šio mokesčio. 63. Tačiau, kaip buvo priminta šio sprendimo 47 punkte, procesinės normos mokesčių srityje pagal EB 95 straipsnio 2 dalį laikytinos „fiskalinėmis nuostatomis“ šios nuostatos prasme. 64. Šiomis aplinkybėmis negalima pagrįstai teigti, kad EB 95 straipsnio 1 dalis yra tinkamas teisinis pagrindas Reglamentui Nr. 1798/2003 priimti. 2006 m. sausio 26 d. Teisingumo Teismo (antroji kolegija) sprendimas Europos Bendrijų Komisija prieš Europos Sąjungos Tarybą (byla C-533/03, Rink., 2006, p. I-01025) 10.2. Vidaus mokesčiai 10.2.1. Bendrieji aspektai

Turinys Mokestis už ilgalaikį atliekų kaupimą sąvartyne – Mokestis, kurį turi mokėti sąvartyno operatorius ir kuris apskaičiuojamas pagal iškrautų atliekų svorį bei sąvartyno būklę – Atliekų, susidariusių Austrijos užterštose teritorijose, kaupimo atleidimas nuo mokesčio – Atliekų, susidariusių kitose valstybėse narėse esančiose užterštose teritorijose, kaupimo neatleidimas nuo mokesčio – EB 90 straipsnis – Vidaus mokesčiai – Diskriminacija

2004 m. balandžio 29 d. Sprendimas Komisija prieš Tarybą , C-338/01, Rink. p. I-4829, 63 p. 2003 m. spalio 7 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1798/2003 dėl administracinio bendradarbiavimo pridėtinės vertės mokesčio srityje, panaikinantis Reglamentą (EEB) Nr. 218/92 (OL 2004 m. specialusis leidimas, 9 skyrius, 1 tomas, p. 392 – 402) 390 391


<...> 25. Prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikęs teismas pirmoje savo klausimo dalyje klausia, ar toks vidaus mokestis, koks yra Altlastenbeitrag, laikomas mokėjimu, turinčiu importo muitui lygiavertį poveikį EB 23 [dabar SESV 28 straipsnis] ir 25 [dabar SESV 30 straipsnis] straipsnių prasme, arba diskrimuojančiu ir dėl to EB 90 [dabar SESV 110 straipsnis] straipsniui prieštaraujančiu vidaus mokesčiu. 26. Pirmiausia reikia priminti: kadangi su lygiaverčio poveikio mokėjimais ir su diskriminaciniais vidaus mokesčiais susijusios Sutarties nuostatos netaikomos kumuliatyviai, Sutarties sistemoje ta pati priemonė negali tuo pačiu metu priklausyti abiem šioms kategorijoms392. 27. Dėl EB 23 ir 25 straipsnių ir nusistovėjusios teismo praktikos išplaukia, kad bet kokia vienašališkai taikoma piniginė prievolė, kad ir kokia maža ji būtų, nepaisant pavadinimo ar taikymo būdo, kuria prekės apmokestinamos dėl to, kad kerta sieną, nesanti muitu tikrąja šio žodžio prasme, yra lygiaverčio poveikio mokėjimas EB 23 ir 25 straipsnių prasme393. 28. Atsižvelgiant į šią apibrėžtį ir Altlastenbeitrag požymius, reikia konstatuoti, kad šiuo mokesčiu iš principo apmokestinamas bet koks ilgalaikis atliekų kaupimas, nesvarbu, ar jos susidarė Austrijoje, ar kitoje valstybėje narėje. Todėl toks mokestis, koks yra Altlastenbeitrag, nemokamas dėl to, kad kertama jį nustačiusios valstybės narės siena. 29. Vadinasi, tokio mokesčio suderinamumas su Bendrijos teise negali būti vertinamas atsižvelgiant į EB 23 ir 25 straipsnius. 30. Sutarties sistemoje EB 90 straipsnis papildo su muitų ir lygiaverčio poveikio mokėjimų panaikinimu susijusias nuostatas. Šios nuostatos tikslas – užtikrinti laisvą prekių judėjimą tarp valstybių narių įprastomis konkurencijos sąlygomis, panaikinant bet kokią apsaugos formą, galinčią atsirasti kitų valstybių narių gaminius apmokestinus diskriminaciniaiss vidaus mokesčiais394. 31. <...> iš bendros vidaus mokesčių sistemos atsiradusioms piniginėms prievolėms, kurios remiantis tais pačiais objektyviais kriterijais sistemingai taikomos gaminių kategorijoms, neatsižvelgiant į jų kilmę arba paskirtį, taikomas EB 90 straipsnis. <...> 47. Taigi toks mokestis, koks yra Altlastenbeitrag, laikomas vidaus mokesčiu EB 90 straipsnio prasme, kuriuo netiesiogiai apmokestinamos iškraunamos atliekos. 2007 m. lapkričio 8 d. Teisingumo Teismo (pirmoji kolegija) sprendimas Stadtgemeinde Frohnleiten ir Gemeindebetriebe Frohnleiten GmbH prieš Bundesminister für Land- und Forstwirtschaft, Umwelt und Wasserwirtschaft (byla C-221/06, Rink., 2007, p. I-09643) Apmokestinimas – Direktyva 2003/49/EB – Bendra apmokestinimo sistema, taikoma palūkanų ir autorinių atlyginimų mokėjimams tarp skirtingų valstybių narių asocijuotųjų bendrovių – Mokesčio bazės nustatymas <...> 28. Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Direktyvos 2003/49395 1 straipsnio 1 dalimi, skaitoma kartu su jos 2–4 konstatuojamosiomis dalimis, siekiama išvengti palūkanų tarpvalstybinių mokėjimų dvigubo teisinio apmokestinimo uždraudžiant palūkanų apmokestinimą jų kilmės valstybėje jų tikrojo savininko nenaudai. Taigi ši nuostata susijusi tik su palūkanas gaunančio kreditoriaus mokestine padėtimi.

1997 m. liepos 17 d. Sprendimas Haahr Petroleum, C-90/94, Rink. p. I-4085, 19 p.; 2004 m. balandžio 29 d. Sprendimas Weigel, C-387/01, Rink. p. I-4981, 63 p.; 2006 m. birželio 15 d. Sprendimas Air Liquide Industries Belgium, C-393/04 ir C-41/05, Rink. p. I-5293, 50 p. 393 1998 m. balandžio 2 d. Sprendimas Outokumpu, C-213/96, Rink. p. I-1777, 20 p. 394 2007 m. sausio 18 d. Sprendimas Brzeziński, C-313/05, Rink. p I-513, 27 p. 395 2003 m. birželio 3 d. Tarybos direktyva 2003/49/EB dėl bendros apmokestinimo sistemos, taikomos palūkanų ir autorinių atlyginimų mokėjimams tarp skirtingų valstybių narių asocijuotų bendrovių (OL 2004 m. specialusis leidimas, 9 skyrius, 1 tomas, p. 380 – 385) 392


<...> 33. Nacionalinės teisės nuostatos, kuriose nustatoma palūkanų mokėtojo mokėtino mokesčio bazė, kaip antai taisyklės dėl galimybės atskaityti tam tikras išlaidas ir šių išlaidų pobūdžio, atspindi konkrečią kiekvienos valstybės narės teisės aktų leidėjo poziciją mokesčių politikos srityje. 34. Taigi nesant nuostatos, kuria reglamentuojama palūkanų mokėtojo mokėtino mokesčio bazės apskaičiavimo tvarka, Direktyvos 2003/49 1 straipsnio 1 dalies taikymo sritis negali būti išplėsta labiau nei joje numatytas atleidimas nuo mokesčio. <...> 36. Iš to, kas pasakyta, darytina išvada, kad į pirmąjį klausimą reikia atsakyti: Direktyvos 2003/49 1 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad ja nedraudžiama nacionalinės mokesčių teisės nuostata, pagal kurią paskolos palūkanos, kurias vienoje valstybėje narėje įsteigta bendrovė sumokėjo kitoje valstybėje narėje esančiai asocijuotajai bendrovei, įtraukiamos į pirmosios bendrovės mokėtino verslo mokesčio bazę. 2011 m. liepos 21 d. Teisingumo Teismo (trečioji kolegija) sprendimas Scheuten Solar Technology GmbH prieš Finanzamt Gelsenkirchen-Süd. (byla C-397/09, Rink., p.) 10.2.1. 10.2.2. Vidaus mokesčių apibrėžimas

Turinys

Sąvoka – Lygiaverčio poveikio mokėjimai – Vidaus mokesčiai – EB 25 ir 90 straipsniai <...> 49. Trečiuoju ir ketvirtuoju klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, ar mokestis už varomąją jėgą gali būti importo ir eksporto muitams lygiaverčio poveikio mokėjimas EB 25 [dabar SESV 30 straipsnis] straipsnio prasme arba EB 90 [dabar SESV 110 straipsnis] straipsnio draudžiamas diskriminacinis vidaus mokestis. 50. Pirmiausia primintina, kad kadangi su lygiaverčio poveikio mokėjimais ir su diskriminaciniais vidaus mokesčiais susijusios Sutarties nuostatos netaikomos kumuliatyviai, Sutarties sistemoje ta pati priemonė negali tuo pačiu metu priklausyti abiem šioms kategorijoms396. <...> 55. Kaip Teisingumo Teismas jau pabrėžė, Sutarties sistemoje EB 90 straipsnis papildo su muitų ir lygiaverčio poveikio mokėjimų panaikinimu susijusias nuostatas. Šios nuostatos tikslas – užtikrinti laisvą prekių judėjimą tarp valstybių narių įprastomis konkurencijos sąlygomis, panaikinant bet kokią apsaugos formą, galinčią atsirasti iš kitų valstybių narių kilusioms prekėms pritaikius diskriminacinius vidaus mokesčius397. 56. Svarbu pridurti, kad iš bendros vidaus mokesčių sistemos atsiradusioms piniginėms prievolėms, kurios remiantis tais pačiais objektyviais kriterijais sistemingai taikomos prekių kategorijoms, neatsižvelgiant į jų kilmę arba paskirtį, taikomas EB 90 straipsnis398. 57. Dėl pagrindinėje byloje nagrinėjamo mokesčio už varomąją jėgą reikia nurodyti, kad jis konkrečiai arba išskirtinai netaikomas eksportuotoms arba importuotoms prekėms, atsižvelgiant į tai, kad jis susijęs su pramonės, prekybos, finansų arba žemės ūkio įmonių ekonomine veikla, o ne su pačiomis prekėmis. 58. Beje, reikia paminėti, kad fakto, jog suteiktas atleidimas nuo mokesčio susijęs su varikliais, naudojamais gamtinėms dujoms tiekti, nepakanka įrodyti, kad minėtas mokestis yra diskriminuojamojo pobūdžio, nes, kaip iš ginčų Teisingumo Teisme matyti, neatrodo, kad šios dujos yra pramoninėms dujoms analogiška prekė arba su pastarosiomis konkuruojanti prekė.

1993 m. rugpjūčio 2 d. Sprendimas Celbi, C-266/91, Rink. p. I-4337, 9 p. 1980 m. vasario 27 d. Sprendimas Komisija prieš Prancūziją, 168/78, Rink. p. 347, 4 p. 398 1981 m. vasario 3 d. Sprendimas Komisija prieš Prancūziją, 90/79, Rink. p. 283, 14 p.; 1992 m. liepos 16 d. Sprendimas Legros ir kt., C-163/90, Rink. p. I-4625, 11 p.; 1992 m. gruodžio 16 d. Sprendimas Lornoy ir kt., C-17/91, Rink. p. I-6523, 19 p. 396 397


59. <...> mokestis už varomąją jėgą, taikomas būtent varikliams, naudojamiems pramoninėms dujoms tiekti labai aukšto slėgio vamzdynais, nėra diskriminacinis vidaus mokestis EB 90 straipsnio prasme. 2006 m. birželio15 d. Teisingumo Teismo (antroji kolegija) sprendimas Air Liquide Industries Belgium SA prieš Ville de Seraing (C-393/04) ir Province de Liège (C-41/05) (sujungtos bylos C393/04 ir C-41/05, Rink., 2006, p. I-05293) Vidaus mokesčiai – Automobilių registracijos mokestis – Naudoti automobiliai – Importas <...> 40. Registracijos mokesčio įstatymu įtvirtintu mokesčiu apmokestinama ne dėl to, kad kertama jį nustačiusios valstybės narės siena, bet jis renkamas registruojant automobilį šios valstybės teritorijoje norint jį eksploatuoti. 41. Toks mokestis priklauso bendrajai vidaus mokesčių, taikomų prekėms, sistemai, todėl jis turi būti nagrinėjamas atsižvelgiant į EB 90 [dabar SESV 110 straipsnis] straipsnį. 42. <...> Registracijos mokesčio įstatymu įtvirtintas mokestis, kuris taikomas lengviesiems automobiliams ne dėl to, kad jie kirto sieną, nėra importo muitas ar lygiaverčio poveikio mokėjimas EB 23 [dabar SESV 30 straipsnis] ir 25 [dabar SESV 34 straipsnis] straipsnių prasme. 2006 m. spalio 5 d. Teisingumo Teismo (pirmoji kolegija) sprendimas ÁkosNádasdiprieš Vám - és Pénzügyőrség Észak - Alföldi RegionálisParancsnoksága (C-290/05) ir Ilona Németh prieš Vám - és Pénzügyőrség Dél-Alföldi Regionális Parancsnoksága (C-333/05) (sujungtos bylos C-290/05 ir C333/05, Rink., 2006, p. I-10115) Vidas mokesčiai – Mokesčiai už automobilius – Akcizas – Naudoti automobiliai – Importas <...> 23. Toks akcizas, koks įvestas 2004 m. Įstatymu, taikomas ne dėl to, kad kertama šį mokestį įvedusios valstybės narės siena. <...> akcizu apmokestinami visi lengvieji automobiliai iki jų pirmojo įregistravimo Lenkijoje ir kad tai užtikrinant numatyti keli apmokestinimą sukeliantys įvykiai. Pareiga mokėti šį mokestį, be kita ko, atsiranda parduodant automobilį arba minėto įstatymo 2 straipsnio 11 punkte apibrėžto įgijimo Bendrijos viduje atveju – savininko teisių disponuoti lengvuoju automobiliu įgijimo momentu, bet ne vėliau nei automobilio įregistravimas nacionalinėje teritorijoje. 24. Toks mokestis priklauso prekėms taikomų vidaus mokesčių bendrajai sistemai, todėl turi būti nagrinėjamas atsižvelgiant į EB 90 [dabar SESV 110 straipsnis] straipsnį. 25. <...> toks akcizas, koks Lenkijoje įvestas 2004 m. Įstatymu, kuriuo lengvieji automobiliai apmokestinami ne dėl to, kad jie kerta sieną, nėra nei importo muitas, nei jam lygiaverčio poveikio mokėjimas EB 25 [dabar SESV 30 straipsnis] straipsnio prasme. 2007 m. sausio 18 d. Teisingumo Teismo (pirmoji kolegija) sprendimas Maciej Brzeziński prieš Dyrektor Izby Celnej w Warszawie (byla C-313/05, Rink., 2007, p. I-00513) Mokestis už ilgalaikį atliekų kaupimą sąvartyne – Mokestis, kurį turi mokėti sąvartyno operatorius ir kuris apskaičiuojamas pagal iškrautų atliekų svorį bei sąvartyno būklę – Atliekų, susidariusių Austrijos užterštose teritorijose, kaupimo atleidimas nuo mokesčio – Atliekų, susidariusių kitose valstybėse narėse esančiose užterštose teritorijose, kaupimo neatleidimas nuo mokesčio – EB 90 straipsnis – Vidaus mokesčiai – Diskriminacija <...> 36. Į Austrijos vyriausybės argumentą, kad pašalinti skirtos atliekos nepatenka į „gaminių“ sąvoką EB 90 [dabar SESV 110 straipsnis] straipsnio prasme, nes jos neturi prekinės vertės, negali būti atsižvelgiama.


37. Iš tikrųjų, pirma, Teisingumo Teismas konstatavo399, kad atliekos, perdirbamos ar ne, turi būti laikomos gaminiais, kurių apyvartai pagal EB sutarties 30 [dabar SESV 34 straipsnis] straipsnį iš principo negali būti kliudoma. 38. Antra, to paties sprendimo 25 ir 26 punktuose Teisingumo Teismas nurodė, kad pašalinti skirtos atliekos, nors jos ir neturi komercinės vertės, dėl jų gali būti sudaryti komerciniai sandoriai, susiję su jų šalinimu arba kaupimu. Šioms atliekoms taikomas vidaus mokestis apsunkina arba pabrangina minėtus komercinius sandorius ūkio subjektui, kuris nori atsikratyti atliekų, ir todėl gali būti paslėptas laisvo šių atliekų judėjimo apribojimas, kuriam kelią turi užkirsti būtent EB 90 straipsnis importuotų atliekų diskriminacijos atveju. <...> 40. Pagal nusistovėjusią teismo praktiką EB 90 straipsnį reikia aiškinti taip plačiai, kad apimtų visas fiskalines priemones, kurios gali turėti tiesioginį arba netiesioginį poveikį vienodam vidaus ir importuotų produktų traktavimui. Todėl šiame straipsnyje nustatytas draudimas turi būti taikomas kiekvienu atveju, kai fiskalinė priemonė apsunkina kitų valstybių narių prekių importą vidaus gaminių naudai400. 41. Teisingumo Teismas konstatavo, kad EB 90 straipsnis taikomas vidaus mokesčiams, kuriais apmokestinamas importuotų produktų naudojimas, kai pastarieji iš esmės skirti tokiam naudojimui ir vien tik dėl jo importuoti401. 42. Taigi reikia konstatuoti, kad toks mokestis, koks yra Altlastenbeitrag, kurio nustatymo faktinis pagrindas – pašalinti skirtų atliekų ilgalaikis kaupimas sąvartyne, taikomas vieninteliam komerciniam sandoriui, išskyrus susijusius su atliekų šalinimu, kurio objektas dar gali būti šios atliekos, ir kad kitose valstybėse narėse susidariusios atliekos, apmokestinamos šiuo mokesčiu, importuojamos į mokestį renkančią valstybę narę tik vykdant į šį sandorį. 43. <...> mokestis, kuris nustatytas ne patiems gaminiams, o tam tikrai įmonės veiklai, susijusiai su gaminiais, ir kuris apskaičiuojamas, remiantis pirmiausia aptariamų gaminių svoriu, patenka į EB 90 straipsnio taikymo sritį ir dėl to, kad daro tiesioginį poveikį vidaus bei importuotų gaminių kainai, turi būti taikomas importuotiems gaminiams taip, kad jų nediskriminuotų. 2007 m. lapkričio 8 d. Teisingumo Teismo (pirmoji kolegija) sprendimas Stadtgemeinde Frohnleiten ir Gemeindebetriebe Frohnleiten GmbH prieš Bundesminister für Land- und Forstwirtschaft, Umwelt und Wasserwirtschaft (byla C-221/06, Rink., 2007, p. I-09643) Didesnis vidaus mokestis už iš kitos valstybės narės importuotą gaminį nei už panašų vietoje įsigytą gaminį – EB 90 straipsnio pirmoji pastraipa – Rinkliava, imama pirmą kartą registruojant importuotas naudotas transporto priemones <...> 22. Kadangi Lenkijos vyriausybė mano, kad pareiga gauti iš kitos valstybės narės importuotos naudotos transporto priemonės registravimo liudijimą patenka ne į EB 90 [dabar SESV 110 straipsnis] straipsnio, bet į EB 28 [dabar SESV 34 straipsnis] ir 30 [dabar SESV 36 straipsnis] straipsnių taikymo sritį ir turėtų būti laikoma priemone, turinčia lygiavertį poveikį kiekybiniam prekybos apribojimui, kuri vis dėlto yra būtina, proporcinga ir pateisinama viešosios tvarkos sumetimais, o prašymą pateikęs teismas nurodo, kad nagrinėjamai rinkliavai gali būti taikomi EB 23 [dabar SESV 28 straipsnis] ir 25 [dabar SESV 30 straipsnis] straipsniai, draudžiantys muitus ir lygiaverčio poveikio mokėjimus, todėl visų pirma reikia nustatyti, kokios EB sutarties nuostatos atžvilgiu reikia vertinti nagrinėjamą rinkliavą. 23. Pagal nusistovėjusią teismo praktiką, EB 28 straipsnis netaikomas kitose konkrečiose nuostatose numatytoms kliūtims, taip pat EB 23, 25 ir 90 straipsniuose numatytoms mokestinėms bei muitams 1992 m. liepos 9 d. Sprendimas Komisija prieš Belgiją, C-2/90, Rink. p. I-4431, 28 p. 1977 m. vasario 16 d. Sprendimas Schöttle, 20/76, Rink. p. 247, 13 p.; 1988 m. kovo 3 d. Sprendimas Bergandi, 252/86, Rink. p. 1343, 25 p.; 1995 m. gruodžio 7 d. Sprendimas Ayuntamiento de Ceuta, C-45/94, Rink. p. I-4385, 29 p. 401 1989 m. kovo 15 d. Sprendimas Lambert ir kt., 317/86, 48/87, 49/87, 285/87, 363/87–367/87, 65/88 ir 78/88–80/88, Rink. p. 787 399 400


lygiavertį poveikį turinčioms kliūtims netaikomas EB 28 straipsnyje nustatytas draudimas. Be to, dėl EB 25 ir 90 straipsnio taikymo sričių, iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, kad nuostatos susijusios atitinkamai su muitams lygiaverčio poveikio mokėjimais bei diskriminuojančiais vidaus mokesčiais, netaikomos kartu, tai yra kad pagal Sutartyje įtvirtintą sistemą tas pats mokestis negali būti vienu metu priskirtas abiem šioms kategorijoms402. 24. Dėl klausimo, ar nagrinėjama rinkliava priskirtina „lygiaverčio poveikio mokėjimų“ sąvokai EB 23 ir 25 straipsnių prasme, iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, kad bet kokia vienašališkai nustatyta piniginė prievolė, nepaisant jos pavadinimo ir taikymo būdo, kuria apmokestinamos prekės dėl to, kad jos kerta sieną, ir kuri nėra muitas tiesiogine šio žodžio prasme, yra lygiaverčio poveikio mokėjimas403. 25. Tokia rinkliava, kokia yra nagrinėjama pagrindinėje byloje, nėra imama dėl to, kad prekė kerta atitinkamos valstybės narės sieną. <...> nagrinėjama rinkliava imama tik pirmą kartą registruojant naudotas kelių transporto priemones Lenkijoje ir netaikoma transporto priemonėms, kurios dėl kokių nors priežasčių nebus registruojamos. Be to, Lenkijos vyriausybė nurodo, kad ši rinkliava taip pat galėjo būti imama pirmą kartą registruojant tam tikrų Lenkijoje jau esančių, bet dar neįregistruotų, kategorijų transporto priemones. 26. Taigi, kadangi kelių transporto priemonių registravimo rinkliava, kokia yra nagrinėjama rinkliava, yra akivaizdžiai mokestinio pobūdžio ir imama ne dėl to, kad prekė kerta ją nustačiusios valstybės narės sieną, bet pirmą kartą registruojant kelių transporto priemonę tos valstybės narės teritorijoje, ši rinkliava priklauso prekėms taikomų vidaus mokesčių bendrajai sistemai ir turi būti nagrinėjama EB 90 straipsnio atžvilgiu. 2007 m. gruodžio 10 d. Teisingumo Teismo (penktoji kolegija) nutartis Piotr Kawala prieš Gmina Miasta Jaworzna (byla C-134/07, Rink., 2007, p. I-10703) 10.2.2. 10.2.3. Draudimas apmokestinti importuojamus gaminius didesniais mokesčiais už tuos, kuriais apmokestinami panašūs vietos gaminiai Turinys EB 25 straipsnis – Muitams lygiaverčio poveikio mokėjimas – EB 90 straipsnis – Vidaus mokesčiai - Valstybės narės nustatytas mokestis už nacionalinei rinkai ar eksportui į kitas valstybes nares skirtus nacionalinius gaminius – Diskriminavimo draudimo pažeidimas <...> 28. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta pirmiau, į prejudicinius klausimus reikėtų atsakyti taip, kad pagal identiškus kriterijus valstybės narės viešosios teisės reglamentuojamos organizacijos nustatytas mokestis už nacionalinei rinkai ar eksportui į kitas valstybes nares skirtus nacionalinius gaminius yra EB 23 [dabar SESV 28 straipsnis] ir EB 25 [dabar SESV 30 straipsnis] straipsniais draudžiamas eksporto muitui lygiaverčio poveikio mokėjimas, jei pajamomis iš šios rinkliavos finansuojama veikla naudinga vien nacionalinei rinkai skirtiems nacionaliniams gaminiams ir jei nauda, gaunama dėl pajamų iš šios rinkliavos paskirstymo, padengia visą šiems gaminiams tenkančią naštą. Kita vertus, tokia rinkliava pažeidžia EB 90 [dabar SESV 110 straipsnis] straipsnyje įtvirtintą diskriminavimo draudimą, jei nauda, gaunama dėl pajamų iš šios rinkliavos paskirstymo nacionalinėje rinkoje perdirbtiems arba parduodamiems nacionaliniams gaminiams, padengia tik dalį jiems tenkančios naštos.

402 403

2003 m. birželio 17 d. Sprendimas De Danske Bilimportører, C-383/01, Rink. p. I-6065, 32 ir 33 p. 2007 m. sausio 18 d. Sprendimas Brzeziński, C-313/05, Rink. p. I-513, 22 p.


2006 m. birželio 8 d. Teisingumo Teismo (antroji kolegija) sprendimas Visserijbedrijf D. J. Koornstra & Zn. vof prieš Productschap Vis (byla C-517/04, Rink., 2006, p. I-05015) Vidaus mokesčiai – Automobilių registracijos mokestis – Naudoti automobiliai – Importas <...> 57. <...> EB 90 [dabar SESV 110 straipsnis] straipsnio pirmoji pastraipa turi būti aiškinama taip, kad ji draudžia tokį mokestį, koks nustatytas Registracijos mokesčio įstatyme, tiek, kiek – juo apmokestinami naudoti automobiliai pradedant juos eksploatuoti valstybės narės teritorijoje ir – jo dydis apskaičiuojamas remiantis tik techninėmis automobilių charakteristikomis (variklio tipas ir darbinis tūris) bei jų klasifikacija pagal aplinkosaugos reikalavimus, neatsižvelgiant į jų nuvertėjimą, ir todėl, taikant jį iš kitų valstybių narių importuotiems automobiliams, jis viršija minėto mokesčio, įskaičiuoto į panašių naudotų automobilių, jau registruotų valstybėje narėje, į kurią importuojama, likutinę vertę, dydį. Palyginimas su naudotais automobiliais, pradėtais eksploatuoti nagrinėjamoje valstybėje narėje iki šio mokesčio įvedimo, yra nereikalingas. 2006 m. spalio 5 d. Teisingumo Teismo (pirmoji kolegija) sprendimas Ákos Nádasdi prieš Vám- és Pénzügyőrség Észak-Alföldi Regionális Parancsnoksága (C-290/05) ir Ilona Németh prieš Vám- és Pénzügyőrség Dél-Alföldi Regionális Parancsnoksága (C-333/05) (sujungtos bylos C-290/05 ir C333/05, Rink., 2006, p. I-10115) Vidaus mokesčiai – Mokesčiai už automobilius – Akcizas – Draudimas - Naudoti automobiliai – Importas <...> 41. Remiantis anksčiau išdėstytais motyvais, į antrąjį ir trečiąjį klausimus reikia atsakyti, jog EB 90 [dabar SESV 110 straipsnis] straipsnio pirmoji pastraipa turi būti aiškinama kaip draudžianti akcizą, jei jo suma, taikoma kitoje nei tokį mokestį įvedusioje valstybėje narėje įsigytiems daugiau kaip dvejų metų senumo automobiliams, viršija šio mokesčio, įeinančio į jį įvedusioje valstybėje anksčiau įregistruotų panašių automobilių rinkos vertę, likutį. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi išnagrinėti, ar taip yra pagrindinėje byloje nagrinėjamų teisės aktų, ir ypač 2004 m. Potvarkio 7 straipsnio, atveju. 2007 m. sausio 18 d. Teisingumo Teismo (pirmoji kolegija) sprendimas Maciej Brzeziński prieš Dyrektor Izby Celnej w Warszawie (byla C-313/05, Rink., 2007, p. I-00513) Valstybės įsipareigojimų neįvykdymas – EB 90 straipsnis – Importuotų naudotų automobilių registracijos mokestis – Apmokestinamosios vertės nustatymas – Vien amžiumi pagrįstas automobilių nuvertėjimas – Apskaičiavimo kriterijų paskelbimas – Galimybė užginčyti nustatyto apskaičiavimo būdo taikymą <...> 40. Vis dėlto, kai pirmaisiais eksploatavimo metais automobilis eksploatuojamas ypač dažnai, nusidėvėjimas, o todėl ir nuvertėjimas, yra didesni nei tuo atveju, kai automobilis eksploatuojamas „įprastai“. Tačiau nagrinėjamame įstatyme skaičiuojant šio automobilio nuvertėjimą neatsižvelgiama į ridą, todėl tokiam automobiliui taikomas jo amžių atitinkantis nuvertėjimo tarifas. Tokiu atveju nagrinėjamo automobilio vertė, registracijos mokesčio pagrindas, bus akivaizdžiai didesnė, dėl ko bus apmokestinta mokesčiu, apskaičiuojamu neatsižvelgus į realų automobilio nuvertėjimą, ir kuris bus didesnis nei mokesčio, įskaičiuoto į panašių jau įregistruotų nacionalinėje teritorijoje automobilių vertę, likutis. <...> 46. Šiuo požiūriu suderinamumas su EB 90 [dabar SESV 110 straipsnis] straipsniu reikalauja, jog kriterijai, kuriais grindžiamas nustatytas automobilių nuvertėjimo apskaičiavimo būdas, būtų žinomi visuomenei.


<...> 50. Kita vertus, importuotų naudotų automobilių mokesčių sistemos atsižvelgiant į realų automobilių nuvertėjimą remiantis bendraisiais kriterijais suderinamumo su EB 90 straipsniu tikslais reikalaujama, jog tokio automobilio savininkas turėtų galimybę užginčyti tokį nustatytą skaičiavimą savo automobiliui, siekdamas įrodyti, kad dėl to jam buvo taikomi didesni mokesčiai nei mokesčio, įskaičiuoto į panašių jau nacionalinėje teritorijoje įregistruotų automobilių vertę, likutis404. <...> 59. Tokiomis aplinkybėmis kaltinimas, kad Graikijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal EB 90 straipsnį, yra įrodytas tiek, kiek jis susijęs su į šią valstybę narę importuotų naudotų automobilių registracijos mokesčio apskaičiavimo sistema, remiantis vieninteliu šių automobilių amžiumi pagrįstu nuvertėjimo kriterijumi, neužtikrinant, kad tokių automobilių vertė būtų nustatyta tokia suma, kuri būtų labai panaši į jų tikrąją vertę. Todėl toks apmokestinimo būdas neuždraudžia, net ir tam tikrais atvejais, kad importuotiems naudotiems automobiliams nebūtų taikomas didesnis mokestis nei mokesčio, įskaičiuoto į panašių jau Graikijos teritorijoje įregistruotų naudotų automobilių vertę, likutis. <...> 60. Įsipareigojimų neįvykdymas neįrodytas tiek, kiek tai susiję su mokesčių sistemos sutvarkymu, kurio reikalaujama, kai ši sistema numato nustatytą mokesčio dydį, t. y. mokesčio apskaičiavimo kriterijų viešumo ir galimybės užginčyti taikomą nustatytą skaičiavimo būdą, kad jos veikimas nebūtų diskriminuojantis. 61. Atsižvelgus į visa tai, kas išdėstyta, reikia pripažinti, kad pritaikiusi į Graikijos teritoriją iš kitos valstybės narės importuotų naudotų automobilių apmokestinamosios vertės nustatymui vienintelį nuvertėjimo kriterijų, pagrįstą šių automobilio amžiumi, ir sumažinusi automobilių, kurių amžius nuo 6 mėnesių iki vienerių metų, vertę 7 %, o vienerių metų automobilių – 14 %, nors tai neužtikrina, jog mokėtinas mokestis – net jei taip būtų tik kai kuriais atvejais – nebus didesnis nei mokesčio, įskaičiuoto į panašių nacionalinėje teritorijoje jau įregistruotų naudotų automobilių vertę, likutis, Graikijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal EB 90 straipsnį. 2007 m. rugsėjo 20 d. Teisingumo Teismo (ketvirtoji kolegija) sprendimas Europos Bendrijų Komisija prieš Graikijos Respubliką (byla C-74/06, Rink., 2007, p. I-07585) Mokestis už ilgalaikį atliekų kaupimą sąvartyne – Mokestis, kurį turi mokėti sąvartyno operatorius ir kuris apskaičiuojamas pagal iškrautų atliekų svorį bei sąvartyno būklę – Atliekų, susidariusių Austrijos užterštose teritorijose, kaupimo atleidimas nuo mokesčio – Atliekų, susidariusių kitose valstybėse narėse esančiose užterštose teritorijose, kaupimo neatleidimas nuo mokesčio – EB 90 straipsnis – Vidaus mokesčiai – Diskriminacija <...> 56. Visų pirma pagal nusistovėjusią teismo praktiką Bendrijos teisė dabartiniu savo raidos etapu neriboja kiekvienos valstybės narės laisvės nustatyti diferencijuotos tam tikrų, netgi panašių prekių EB 90 [dabar SESV 110 straipsnis] straipsnio pirmosios pastraipos prasme, apmokestinimo sistemos, atsižvelgiant į objektyvius kriterijus. Tačiau ši diferenciacija suderinama su Bendrijos teise tik tada, jeigu ja siekiama tikslų, kurie taip pat suderinami su Sutarties ir antrinės teisės reikalavimais, ir jeigu išsamiomis jos taisyklėmis išvengiam bet kokios tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos importo iš kitų valstybių narių atžvilgiu arba konkurencinių nacionalinių prekių apsaugos405. 57. Kaip pažymėta šio sprendimo 52 punkte, tokia nacionalinės teisės nuostata, kokia yra ALSAG 3 straipsnio 2 dalies 1 punktas, tam tikrais atvejais gali reikšti, kad importuotas gaminys apmokestinamas didesniu negu vidaus gaminiui nustatytu mokesčiu. Net darant prielaidą, kad atliekomis užterštų vidaus teritorijų sanavimo tikslas yra suderinamas su Sutarties ir antrinės teisės reikalavimais, pati nuostata nėra suderinama su EB 90 straipsniu. <...> 60. Antra, į klausimą, ar skirtingos nacionalinių ir iš kitų valstybių narių importuotų atliekų kilmės pakanka nepripažinti, kad jos nėra panašios EB 90 straipsnio pirmosios pastraipos prasme, reikia atsakyti neigiamai. 404 405

2002 m. rugsėjo 19 d. Sprendimas Tulliasiamies ir Siilin, C-101/00, Rink. p. I-7487, 88 p. 2006 m. spalio 5 d. Sprendimas Nádasdi ir Németh, C-290/05 ir C-333/05, Rink. p. I-10115, 51 p.


<...> 70. Galiausiai dėl Austrijos vyriausybės tvirtinimo, kad ji neturėjo materialios galimybės kitose valstybėse narėse nustatyti užterštas teritorijas arba teritorijas, kurios įtariamos esančios užterštos, reikia priminti, kad praktiniai sunkumai negali pateisti diskriminuojančių vidaus mokesčių taikymo gaminiams iš kitų valstybių narių406. <...> 72. Be to, net jeigu iš principo EB 90 straipsnis neįpareigoja valstybių narių panaikinti objektyviai pateisinamą diferenciaciją, nacionalinėje teisėje nustatytą vidaus mokesčiams, kurie taikomi nacionaliniams gaminiams, taip nėra, kai šis panaikinimas yra vienintelė priemonė, leidžianti išvengti tiesioginės arba netiesioginės importuotų produktų diskriminacijos407. 73. Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pirmą prejudicinio klausimo dalį reikia atsakyti taip, kad EB 90 straipsnio pirmoji pastraipa draudžia tokią nacionalinės mokesčių teisės nuostatą, kokia yra ALSAG 3 straipsnio 2 dalies 1 punktas, kuri nuo mokesčio už ilgalaikį atliekų kaupimą vidaus sąvartynuose atleidžia atliekų, susidariusių sanuojant arba apsaugant vien nacionalinėje teritorijoje esančias užterštas teritorijas arba teritorijas, kurios įtariamos esančios užterštos, kaupimą, bet neatleidžia atliekų, susidariusių sanuojant arba apsaugant kitose valstybėse narėse esančias teritorijas, kaupimo. 2007 m. lapkričio 8 d. Teisingumo Teismo (pirmoji kolegija) sprendimas Stadtgemeinde Frohnleiten ir Gemeindebetriebe Frohnleiten GmbH prieš Bundesminister für Land- und Forstwirtschaft, Umwelt und Wasserwirtschaft (byla C-221/06, Rink., 2007, p. I-09643) Didesnis vidaus mokestis už iš kitos valstybės narės importuotą gaminį nei už panašų vietoje įsigytą gaminį – EB 90 straipsnio pirmoji pastraipa – Rinkliava, imama pirmą kartą registruojant importuotas naudotas transporto priemones <...> 37. Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, į pateiktą klausimą reikia atsakyti, jog EB 90 [dabar SESV 110 straipsnis] straipsnio pirmoji pastraipa turi būti aiškinama kaip draudžianti tokią rinkliavą, kokia numatyta 2003 m. liepos 28 d. potvarkio 1 punkto pirmojoje pastraipoje, kuri praktikoje imama už iš kitos valstybės narės importuotos naudotos kelių transporto priemonės pirmą įregistravimą, tačiau neimama įsigyjant Lenkijoje naudotą transporto priemonę, kuri jau čia įregistruota. 2007 m. gruodžio 10 d. Teisingumo Teismo (penktoji kolegija) nutartis Piotr Kawala prieš Gmina Miasta Jaworzna (byla C-134/07, Rink., 2007, p. I-10703) Elektros energijos vidaus rinka – Nacionalinės teisės aktai, kuriais įstatyme nurodytai bendrovei, privalančiai padengti per dideles išlaidas, leidžiama rinkti antkainį už elektros energijos perdavimą – Muitams lygiaverčio poveikio mokėjimai – Diskriminaciniai vidaus mokesčiai <...> 47. Iš šių aplinkybių matyti, kad nagrinėjamas antkainis yra elektros energijai, nesvarbu, importuotai ar ne, remiantis objektyviu kriterijumi, t. y. perduotų kilovatvalandžių skaičiumi, taikomas mokestis. Taigi atsižvelgiant į tai, kam bus skirtos iš mokesčio gautos pajamos, reikia nustatyti, ar jis yra lygiaverčio poveikio mokėjimas ar diskriminacinis vidaus mokestis. <...> 57. Atsižvelgiant į visas šias aplinkybes, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti taip: EB 25 [dabar SESV 30 straipsnis] straipsnį reikia aiškinti kaip draudžiantį teisės aktą, pagal kurį nacionaliniai elektros energijos pirkėjai savo sistemos operatoriui turi mokėti antkainį už valstybėje narėje pagamintą ir importuotą elektros energijos kiekį, kuris buvo perduotas šiems pirkėjams, kai šį antkainį minėtas operatorius turi pervesti šiuo tikslu teisės aktų leidėjo nurodytai bendrovei, kuri yra bendra keturių nacionalinių elektros energijos gamintojų dukterinė bendrovė ir anksčiau administravo visos 406 407

1998 m. balandžio 2 d. Sprendimas Outokumpu, C-213/96, Rink. p. I-1777, 38 p. 1980 m. sausio 8 d. Sprendimas Komisiją prieš Italiją, 21/79, Rink. p. 1, 16 p.


pagamintos ir importuotos elektros energijos išlaidas, ir kai visas šis antkainis turi būti panaudotas rinkos sąlygų neatitinkančioms išlaidoms, už kurias ši bendrovė yra pati atsakinga, padengti, o dėl to šios bendrovės gautos sumos visiškai kompensuoja perduodamos nacionalinės elektros energijos sąnaudas. Taip pat yra tuo atveju, kai nacionalinės įmonės elektros energijos gamintojos privalo padengti šias išlaidas ir kai dėl sudarytų sutarčių sumokant valstybėje narėje pagamintos elektros energijos pirkimo kainą išmokant dividendus įvairioms nacionalinėms įmonėms elektros energijos gamintojoms, kurių dukterinė bendrovė yra paskirta bendrovė, ar bet kokiu kitu būdu antkainio suteiktą pranašumą paskirta bendrovė galėjo visiškai perduoti nacionalinėms įmonėms elektros energijos gamintojoms. EB 90 [dabar SESV 110 straipsnis] straipsnį reikia aiškinti kaip draudžiantį tą patį teisės aktą tokiomis aplinkybėmis, kai iš už perduotą elektros energiją renkamo mokesčio gautos pajamos yra tik iš dalies naudojamos rinkos sąlygų neatitinkančioms išlaidoms padengti, t. y. kai paskirtos bendrovės renkama suma tik iš dalies kompensuoja perduotos nacionalinės elektros energijos sąnaudas. 2008 m. liepos 17 d. Teisingumo Teismo (trečioji kolegija) sprendimas Essent Netwerk Noord BV prie kurios prisijungė Nederlands Elektriciteit Administratiekantoor BV prieš Aluminium Delfzijl BV ir byloje dėl garantijos Aluminium Delfzijl BV prieš Staat der Nederlanden ir byloje dėl garantijos Essent Netwerk Noord BV prieš Nederlands Elektriciteit Administratiekantoor BV ir Saranne BV (byla C-206/06, Rink., 2008, p. I-05497) Valstybės įsipareigojimų neįvykdymas – Nacionalinės teisės aktas, numatantis pridėtinės vertės mokestį nuo automobilių mokesčio ir teisę iš pardavimo pridėtinės vertės mokesčio atskaityti atitinkamą sumą – Vienodos mokestinės vertės taikymas naujesniems nei 3 mėnesių senumo automobiliams ir naujiems automobiliams – 0,8 % mėnesinio nuvertėjimo dydžio taikymas senesniems nei šešių mėnesių automobiliams, kai nacionalinėje rinkoje nėra panašių automobilių <...> Leidusi, kad 1994 m. gruodžio 29 d. Automobilių mokesčio įstatymo Nr. 1482/1994 (Autoverolaki 1482/1994) 5 straipsnyje nurodytas mokestis, remiantis 1993 m. gruodžio 30 d. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo Nr. 1501/1993 (Arvonlisäverolaki 1501/1993) 102 straipsnio pirmosios pastraipos 4 punktu, būtų atskaitytas iš pridėtinės vertės mokesčio, Suomijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal EB 90 [dabar SESV 110 straipsnis] straipsnio pirmąją pastraipą ir 1977 m. gegužės 17 d. Šeštosios Tarybos direktyvos 77/388/EB 408 dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas 17 straipsnio 1 ir 2 dalis, kurių nuostatas perėmė 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos 167 ir 168 straipsniai. <...> Apmokestinusi automobilius taip, kad naujesni nei 3 mėnesių senumo automobiliai išlaiko tokią pačią mokestinę vertę kaip ir nauji automobiliai, Suomijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal EB 90 straipsnio pirmąją pastraipą. 2009 m. kovo 19 d. Teisingumo Teismo (pirmoji kolegija) sprendimas Europos Bendrijų Komisija prieš Suomijos Respubliką (byla C-10/08, Rink., 2009, p. I-00039*) Akcizai – Naudotų automobilių apmokestinimas – Importuotų naudotų automobilių apmokestinimas didesniu mokesčiu nei nacionalinėje teritorijoje jau esančių automobilių – 1977 m. gegužės 17 d. Šeštoji Tarybos direktyva dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo — Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas (OL 2004 m. specialusis leidimas, 9 skyrius, 1 tomas, p. 23 – 62) 408


Apmokestinimas pagal gamybos metus ir automobilio odometro rodomą ridą – „Panašių vietos gaminių“ sąvoka“ <...> 33. <...> SESV 110 straipsnio pirma pastraipa turi būti aiškinama taip: į Bulgariją importuojami naudoti automobiliai turi būti laikomi gaminiais, kurie yra panašūs į šios valstybės teritorijoje jau įregistruotus naudotus automobilius, kurie buvo importuoti į minėtą valstybę kaip nauji automobiliai, nesvarbu, kokios kilmės. <...> 43. Konstatuotina, kad toks pagal variklio galią fiksuotas tarifas, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje, neleidžia neutraliai apskaičiuoti akcizo už importuotus naudotus automobilius. 44. Konkrečiai kalbant, taikant tokią tvarką, apskaičiuojant akcizą už iš kitų valstybių narių importuojamus naudotus automobilius, neatsižvelgiama nei į gamybos metus, nei į šių automobilių ridą jų importo į Bulgarijos teritoriją momentu. Remiantis šia tvarka, nuo automobilio pirmos registracijos (įskaitant užsienyje) praėjęs laikas ir nuvažiuotų kilometrų skaičius yra tik kriterijai, pagal kuriuos nauji automobiliai atskiriami nuo naudotų. 45. Tokioje byloje, kokia yra pagrindinė, apmokestinimo bazė ir akcizo tarifas apskaičiuojami tik pagal variklio galią, kuri yra viena iš nekintančių automobilio charakteristikų, nepriklausančių nuo jo nusidėvėjimo laipsnio, nors naudoti automobiliai apmokestinimi pagal skirtingas taisykles nei nauji. 46. Atsižvelgiant į tai, kad importuota prekė akcizu apmokestinama tik vieną kartą, pagal šią tvarką akcizas už naujus automobilius visada apskaičiuojamas palankiau nei už naudotus automobilius. Kadangi naudoti automobiliai jau yra Bulgarijos teritorijoje, tai reiškia, kad automobiliai, kurie buvo importuoti kaip nauji, jų įvežimo į Bulgarijos teritoriją momentu apmokestinami kaip nauji automobiliai, todėl yra santykiniai brangiau iš kitos valstybės narės importuoti naudotą automobilį, nei Bulgarijoje įsigyti automobilį, kuris yra tokio pat tipo, vienodos variklio galios ir tokios pačios ridos, t. y. tokio paties nusidėvėjimo, o tai gali padaryti įtaką vartotojų pasirinkimui. 47. Todėl <...> SESV 110 straipsnio pirma pastraipa valstybei narei draudžiama taikyti skirtingą automobilių apmokestinimo akcizu tvarką tokiomis aplinkybėmis, kokios nagrinėjamos šioje byloje, jeigu pagal šią tvarką skirtingai apmokestinami iš kitų valstybių narių importuoti naudoti automobiliai ir šios valstybės teritorijoje jau registruoti naudoti automobiliai, kurie į jos teritoriją buvo importuoti kaip nauji“. 2010 m. birželio 3 d. Teisingumo Teismo (pirmoji kolegija) sprendimas Regionalna Mitnicheska Direktsia - Plovdiv prieš Petar Dimitrov Kalinchev (byla C-2/09, Rink., 2010, p. I-04939)

Vidaus mokesčiai – SESV 110 straipsnis – Aplinkos taršos mokestis, imamas pirmą kartą registruojant variklines transporto priemones – Importuotoms naudotoms variklinėms transporto priemonėms ir jau esančioms nacionalinėje rinkoje panašioms transporto priemonėms taikomo mokesčio neutralumas <...> 35. Todėl SESV 10 straipsnio pirmoje pastraipoje kiekvienai valstybei narei draudžiama apmokestinti kitų valstybių narių gaminius vidaus mokesčiais, didesniais, nei ji apmokestina panašius vietos gaminius. Šia Sutarties nuostata siekiama užtikrinti visišką vidaus mokesčių neutralumą konkurencijos tarp jau esančių nacionalinėje rinkoje ir importuotų gaminių atžvilgiu409. <...> 38. Kad būtų aišku, ar tokiu mokesčiu, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, sukuriama netiesioginė diskriminacija tarp importuotų naudotų variklinių transporto priemonių ir panašių naudotų transporto priemonių, jau esančių nacionalinėje teritorijoje, reikia, atsižvelgiant į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus ir Teisingumo Teismui pateiktas pastabas, pirmiausia išnagrinėti, ar šis mokestis yra neutralus konkurencijos tarp importuotų naudotų transporto 409

2004 m. balandžio 29 d. Sprendimas Weigel, C-387/01, Rink. p. I-4981, 66 p.


priemonių ir panašių naudotų transporto priemonių, jau įregistruotų nacionalinėje teritorijoje ir registruojant apmokestintų OUG Nr. 50/2008 numatytu mokesčiu, atžvilgiu. Be to, reikia išsiaiškinti šio mokesčio neutralumą importuotų naudotų transporto priemonių ir panašių naudotų transporto priemonių, kurios įregistruotos nacionalinėje teritorijoje prieš įsigaliojant OUG Nr. 50/2008, atžvilgiu. Mokesčio neutralumas importuotų naudotų transporto priemonių ir panašių naudotų transporto priemonių, jau įregistruotų nacionalinėje teritorijoje ir registruojant apmokestintų tuo pačiu mokesčiu, atžvilgiu 39. Iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad SESV 110 straipsnis pažeidžiamas, kai mokesčio už importuotą naudotą transporto priemonę suma yra didesnė už nacionalinėje teritorijoje jau įregistruotos panašios transporto priemonės vertę sudarančio mokesčio likutį410. <...> 47. Iš šių svarstymų matyti, kad sistema, kaip antai įtvirtintoji OUG Nr. 50/2008, pagal kurią apskaičiuojant registracijos mokestį atsižvelgiama į variklinės transporto priemonės nuvertėjimą remiantis detaliomis ir statistiškai pagrįstomis fiksuotomis skalėmis, paremtomis kriterijais, susijusiais su šios transporto priemonės amžiumi ir faktine metine vidutine rida, kai kartu apmokestinamojo asmens prašymu ir jam prisiimant finansinę naštą gali būti atlikta šios transporto priemonės bendros būklės ir jos įrangos ekspertizė, užtikrinama, kad šis mokestis, imamas už importuotas naudotas transporto priemones, neviršija nacionalinėje teritorijoje jau įregistruotų panašių transporto priemonių, kurios registruojant buvo apmokestintos OUG Nr. 50/2008 įtvirtintu mokesčiu, vertę sudarančio šio mokesčio likučio. <...> 53. Iš tiesų SESV 110 straipsnis netektų prasmės ir tikslo, jei valstybėms narėms būtų leidžiama įvesti naujus mokesčius, kurių tikslas ir poveikis būtų atgrasyti nuo importuotų produktų pardavimo, sudarant palankesnes nacionalinėje rinkoje esančių panašių produktų, patiektų į šią rinką prieš įsigaliojant šiems mokesčiams, pardavimo sąlygas. Susiklosčius tokiai situacijai nustatydamos vidaus mokesčius taip, kad jie darytų anksčiau aprašytą poveikį, valstybės narės galėtų apeiti SESV 28, 30 ir 34 straipsnius. <...> 55. <...> valstybės narės rinkoje esančios transporto priemonės yra šios valstybės narės „vietos gaminiai“, kaip jie suprantami pagal SESV 110 straipsnį. Kai šie gaminiai parduodami šios valstybės narės naudotų transporto priemonių rinkoje, jie turi būti laikomi „panašiais gaminiais“, palyginti su tokio paties tipo, turinčiomis vienodas charakteristikas ir tiek pat naudotomis transporto priemonėmis. Iš tiesų šios valstybės narės rinkoje pirktos naudotos transporto priemonės ir tos, kurios pirktos kitose valstybėse narėse ketinant importuoti ir eksploatuoti pirmojoje valstybėje narėje, yra konkuruojantys gaminiai. <...> 58. Vis dėlto iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos neabejotinai darytina išvada, kad remiantis šiais teisės aktais už importuotas transporto priemones, kurios yra labai senos ir nusidėvėjusios, neatsižvelgiant į tai, kad mokesčio dydis labai sumažinamas siekiant atsižvelgti į transporto priemonių nuvertėjimą, renkamas mokestis, kurio dydis gali būti apie 30 % jų rinkos vertės, nors panašios transporto priemonės, parduodamos vidaus naudotų transporto priemonių rinkoje, neapmokestinamos jokiu panašiu mokesčiu. Negalima ginčyti, kad šiomis aplinkybėmis OUG Nr. 50/2008 atgrasoma nuo kitose valstybėse narėse nei Rumunija pirktų naudotų transporto priemonių importo ir jų eksploatavimo Rumunijoje. <...> 61. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti taip: SESV 110 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad juo valstybei narei draudžiama įvesti aplinkos taršos mokestį už pirmą kartą šioje valstybėje narėje registruojamas variklines transporto priemones, jei ši mokestinė priemonė yra tokia, kad ja atgrasoma nuo kitose valstybėse narėse pirktų naudotų transporto priemonių eksploatavimo šioje valstybėje narėje, tačiau tiek pat neatgrasoma nuo tokio paties amžiaus ir nusidėvėjimo transporto priemonių pirkimo nacionalinėje rinkoje. 410

1995 m. kovo 9 d. Sprendimas Nunes Tadeu, C-345/93, Rink. p. I-479, 20 p.; 2001 m. vasario 22 d. Sprendimas Gomes Valente, C-393/98, Rink. p. I-1327, 23 p.; 2002 m. rugsėjo 19 d. Sprendimas Tulliasiamies ir Siilin, C-101/00, Rink. p. I-7487, 55 p.


2011 m. balanžio 7 d. Teisingumo Teismo (pirmoji kolegija) sprendimas Ioan Tatu prieš Statul român prin Ministerul Finanţelor şi Economiei ir kt. (byla C-402/09, Rink., p.) 10.2.3. 10.2.4. Draudimas apmokestinti tokio pobūdžio mokesčiais, kurie suteiktų netiesioginę apsaugą vietos gaminiams Turinys Valstybės įsipareigojimų neįvykdymas – EB 90 straipsnio antroji pastraipa – Vidaus mokesčiai, kuriais apmokestinamos prekės iš kitų valstybių narių – Mokesčiai, kuriais netiesiogiai saugomos kitos prekės – Draudimas diskriminuoti konkuruojančias importuotas ir nacionalines prekes – Akcizai – Skirtingas alaus ir vyno apmokestinimas – Įrodinėjimo našta“ <...> 57. Taigi vieno litro stipraus alaus ir vieno litro su juo konkuruojančio vyno kainų santykio palyginimas parodo, kad šių dviejų prekių kainų skirtumas prieš apmokestinant ir po to išlieka beveik nepakitęs. Tokiomis aplinkybėmis, net jei skirtumas tarp atitinkamų alaus ir su juo konkuruojančio vyno kainų yra mažesnis nei Teisingumo Teismo nustatytas minėtame sprendime Komisija prieš Belgiją411, reikia pabrėžti, jog šioje byloje nustatytas pardavimo kainų skirtumas vis dėlto nėra toks, kad šių dviejų prekių apmokestinimo skirtumas turėtų įtakos vartotojo elgesiui nagrinėjamame sektoriuje. 58. Iš to, kas pasakyta pirmiau, išplaukia, kad Komisija neįrodė, jog šiuo atveju skirtumas tarp atitinkamų stipraus alaus, kurio alkoholio koncentracija yra 3,5 % ir daugiau tūrio, ir su juo konkuruojančio vidutinės kategorijos vyno kainų yra toks menkas, kad Švedijoje šioms prekėms taikomų akcizų skirtumas galėtų turėti įtakos vartotojo elgesiui. Atsižvelgiant į šio sprendimo 56 punkte padarytą išvadą dėl galutinių pardavimo kainų santykio, neatrodo, kad taikant nagrinėjamą mokesčių tvarką, suteikiama netiesioginė apsauga švediškam alui EB 90 straipsnio [dabar SESV 110 straipsnis] antrosios pastraipos prasme vien dėl to, kad vynas, daugiausia importuojamas iš kitų valstybių narių, yra apmokestinamas daugiau nei alus, daugiausia gaminamas vietoje. 59. Bet kuriuo atveju reikia konstatuoti, kad Komisijos pateikti statistiniai duomenys apie aptariamų prekių pardavimą daugiausia parodo tam tikrą trumpalaikį vartotojų jautrumą kainų pokyčiams, bet ne ilgalaikius vartojimo įpročių renkantis alų vietoj vyno pasikeitimus. 60. Tiesa, Teisingumo Teismas priminė, kad taikant EB 90 straipsnio antrąją pastraipą negalima kiekvieną kartą reikalauti pateikti statistiniais duomenimis pagrįstą vidaus mokesčių apsauginio poveikio įrodymą, bet pakanka, kad būtų nustatyta, jog konkreti apmokestinimo tvarka dėl savo savybių gali sukelti tokį poveikį412. 2008 m. balanžio 8 d. Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) sprendimas Europos Bendrijų Komisija prieš Švedijos Karalystę (byla C-167/05, Rink., 2008, p. I-02127) 10.2.5. Draudimas gauti didesnes eksporto išmokas nei vidaus mokesčiai

Turinys EEB politika - Mokesčių nuostatos - produktų eksportas į kitą valstybę narę - Vidaus mokesčiai - Mokesčiai tiesiogiai ar netiesiogiai renkami už produktus - Teisėtumas <...> 6. Ieškinys buvo pareikštas Komisijos, remiantis 96 EEB straipsniu, kuriame nustatyta: „Kai produktas yra eksportuojamas į bet kurią kitą valstybę narę, bet kokios gautos eksporto išmokos negali būti didesnės nei tiesiogiai ar netiesiogiai tokioms prekėms nustatyti vidaus mokesčiai“.

411 412

1987 m. liepos 9 d. Sprendimas Komisija prieš Belgiją, 356/85, Rink. p. 3299 1983 m. liepos 12 d. Sprendimas Komisija prieš Jungtinę Karalystę, 170/78, Rink. p. 2265, 10 p.


7. Ši nuostata, kuri yra susijusi tik su vidaus mokesčiais, neleidžia atsižvelgti į muito mokesčių sumą, sprendžiant dėl eksporto išmokų teisėtumo. Tai nėra taikoma šioje byloje, nes vienintelis mokestis, kurį reikia nagrinėti, sprendžiant, ar nebuvo pažeistos Sutarties nuostato, yra vidaus mokesčių tiesioginis ar netiesioginis poveikis. 1969 m. lapkričio 19 d. Teisingumo Teismo sprendimas Europos Bendrijų Komisija prieš Italijos Respubliką (byla 45-64, Rink., 1969, p. 00433) 10.2.5. 10.3. Pridėtinės vertės mokestis Informacija ruošiama 10.4. Netiesioginis kapitalo pritraukimo apmokestinimas

Turinys

Valstybės įsipareigojimų neįvykdymas – Netiesioginiai mokesčiai – Direktyva 69/335/EEB – Kapitalo pritraukimas – Biržos operacijų mokestis – Pareikštinių vertybinių popierių pristatymo mokestis <...> 32. Nors, kaip teigia Belgijos vyriausybė, šioje nuostatoje nėra aiškiai minimas pirmas akcijų arba kitų tokios pat rūšies vertybinių popierių įsigijimas, tačiau pirmo naujai išleistų vertybinių popierių įsigijimo apmokestinimas iš tikrųjų reikštų šio vertybinių popieriaus išleidimo apmokestinimą, nes jis yra sudedamoji bendros kapitalo pritraukimo operacijos dalis. Vertybinių popierių išleidimo savaime nepakanka, o jis įgyja prasmę tik tada, kai atsiranda jų pirkėjas. <...> 46. Reikia pažymėti, kad Komisijos reikalavimas yra susijęs su pareikštinių vertybinių popierių pristatymo mokesčio taikymu vertybinių popierių fiziniam perdavimui juos išleidžiant. 47. Nors, kaip teigia Belgijos vyriausybė, pareikštinių vertybinių popierių išleidimas savaime nereiškia, kad šis mokestis bus taikomas, tačiau šios rūšies vertybinių popierių fizinis perdavimas pirmiesiems jų įgijėjams dėl tų pačių motyvų, kokie numatyti šio sprendimo 35 punkte, turi būti laikomas neatskiriama išleidimo dalimi Direktyvos 69/335413 11 straipsnio a punkto prasme. <...> 53. Dėl to reikia pripažinti, kad: – biržos operacijų mokesčiu apmokestindama naujus Belgijoje pasirašytus vertybinius popierius, išleistus steigiant bendrovę arba investicinį fondą, arba vėliau didinant kapitalą, arba išleidžiant paskolą, ir – apmokestindama vertybinių popierių pristatymo mokesčiu naujų pareikštinių Belgijos arba užsienio vertybinių popierių, išleistų steigiant bendrovę arba investicinį fondą, arba vėliau didinant kapitalą, arba išleidžiant paskolą, fizinį pristatymą Belgijos Karalystė neįvykdė savo įsipareigojimų pagal Direktyvos 69/335 11 straipsnį“. Teisingumo Teismo (antroji kolegija) sprendimas 2004 m. liepos 15 d. Europos Bendrijų Komisija prieš Belgijos Karalystę (byla C-415/02, Rink., 2004, p. I-07215) Direktyva 69/335/EEB – Netiesioginiai kapitalo pritraukimo mokesčiai – Vertybinių popierių įstaigų bendrųjų pajamų mokestis

1969 m. liepos 17 d. Tarybos direktyva dėl netiesioginių mokesčių, taikomų kapitalui pritraukti (OL 2004 m. specialusis leidimas, 9 skyrius, 1 tomas, p. 11 – 15) 413


<...> 31. Tačiau, kaip teisingai nurodė Komisija, nors atsižvelgiant į minėtus požymius negalima pagrįstai teigti, jog šis mokestis nelaikytinas apmokestinimu, jis nėra Direktyva 69/335 draudžiamas apmokestinimas, nes nepatenka į jos taikymo sritį. 32. Iš tikrųjų, pirma, apmokestinimą mokesčiu sąlygojantis įvykis yra ne Direktyvos 69/335 4, 10 ir 11 straipsniuose nurodytų specifinių sandorių, bet įvairios veiklos, daugiausia susijusios su vertybiniais popieriais, įvykdymas. 33. Antra, kadangi apmokestinamąją vertę sudaro vertybinių popierių įstaigoms vykdant įvairią veiklą gautos bendrosios pajamos, šis mokestis yra panašesnis į tiesioginį pajamų mokestį, ir todėl priskiriamas Direktyvoje 69/355 nenumatytai mokesčių kategorijai414. 34. Šiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamas mokestis nepatenka į Direktyvos 69/355 taikymo sritį, ir todėl nėra šios direktyvos prasme draudžiamas apmokestinimas. 35. Direktyva 69/335 turi būti aiškinama kaip nedraudžianti nustatyti pagrindinėje byloje nagrinėjamo mokesčio vertybinių popierių įstaigų bendrosioms pajamoms, gaunamoms iš veiklos, susijusios su šiais vertybiniais popieriais. Teisingumo Teismo (antroji kolegija) sprendimas 2005 m. kovo 10 d. Optiver BV ir kiti prieš Stichting Autoriteit Financiële Markten (byla C-22/03, Rink., 2005, p. I-01839) Direktyva 69/335 – Netiesioginiai pritraukto kapitalo mokesčiai – Nacionalinė tvarka, pagal kurią kapitalo mokesčiu apmokestinama kapitalo bendrovė (dukterinė bendrovė) už jos patronuojančios bendrovės įnašo jos dukterinę bendrovę (subdukterinę bendrovę) – Kapitalo mokestis – Kapitalo padidinimas – „Neformalus“ pervedimas – Turto padidėjimas – Akcijų vertės padidėjimas – Dalyvio paslaugų teikimas – Dalyvio sumokėjimas dalyviui – Sumokėjimas dukterinei įmonei – „Tikrasis gavėjas“ – Apmokestinimas kapitalo mokesčiu (Bendrijoje) tik vieną kartą <...> 33. <...> „kapitalo padidinimas“ Direktyvos 69/335 415 4 straipsnio 1 dalies c punkto prasme reiškia oficialų kapitalo padidinimą arba išleidžiant naujų akcijų, arba padidinant turimų akcijų nominalią vertę416. 34. Tačiau tuo atveju, kai bendrovės turtas apibrėžiamas kaip visuma turto, kurį dalyviai perdavė bendrovei kartu su bet kokiu jo vertės padidėjimu 417 , „turto padidėjimas“ paminėtos direktyvos 4 straipsnio 2 dalies b punkto prasme iš esmės apima bet kokios formos kapitalo bendrovės turto padidėjimą. Todėl Teisingumo Teismas „turto padidėjimu“ šios nuostatos prasme laikė, pavyzdžiui, pelno perleidimą418, paskolą be palūkanų419, skolų perėmimą, kreditorinio reikalavimo atsisakymą420. <...> 39. Trečia, aptariamas įnašas yra „dalyvių paslaugų suteikimas“. Iš tikrųjų tiesa, kad šį įnašą sumokėjo ne Senior GmbH dalyvis (Senior BV), bet pastarosios patronuojanti bendrovė (Senior Ltd.), taigi dalyvio dalyvis. Tačiau primintina, kad Teisingumo Teismas įnašo kilmei taikė neformalų aiškinimą, grindžiamą realiu jo priskyrimu 421 . Kadangi aptariamą įnašą patronuojanti bendrovė (Senior Ltd.) pervedė subdukterinei bendrovei (Senior GmbH) siekdama padidinti akcijų pastarojoje vertę ir nes šis padidėjimas atitiko tik vienintelio jos dalyvio, t. y. Senior BV, interesus, reikia

1996 m. rugsėjo 26 d. Sprendimas Frederiksen, C-287/94, Rink. p. I-4581, 21 p.; 2001 m. sausio 18 d. Sprendimas P. P. Handelsgesellschaft, C-113/99, Rink. p. I-471, 24 ir 27 p. 415 1969 m. liepos 17 d. Tarybos direktyva dėl netiesioginių mokesčių, taikomų kapitalui pritraukti (OL 2004 m. specialusis leidimas, 9 skyrius, 1 tomas, p. 11 – 15) 414

416

1982 m. liepos 15 d. Sprendimas Felicitas Rickmers-Linie, 270/81, Rink. p. 2771, 15 p.; 1988 m. vasario 2 d. Sprendimas Dansk Sparinvest, 36/86, Rink. p. 409, 13 p. 417 1990 m. kovo 28 d. Sprendimas Siegen, C-38/88, Rink. p. I-1447, 12 p. 418 1992 m. spalio 13 d. Sprendimas Weber Haus, C-49/91, Rink. p. I-5207, 10 p. 419 2002 m. rugsėjo 17 d. Sprendimas Norddeutsche Gesellschaft zur Beratung und Durchführung von Entsorgungsaufgaben bei Kernkraftwerken, C-392/00, Rink. p. I-7397, 18 p. 420 1991 m. vasario 5 d. Sprendimas Deltakabel, C-15/89, Rink. p. I-241, 12 p. 421 2002 m. spalio 17 d. Sprendimas Develop, C-71/00, Rink. p. I-8877, 25–29 p.


konstatuoti, kad minėtas įnašas priskirtinas pastarajai, t. y. Senior BV. Taigi tai yra „jos dalyvių teikiamos paslaugos“ Direktyvos 69/335 4 straipsnio 2 dalies b punkto prasme. <...> 40. Iš to išplaukia, kad pagal Direktyvos 69/335 taisykles už pagrindinėje byloje aptariamą įnašą subdukterinė bendrovė (Senior GmbH) privalo mokėti kapitalo mokestį. 41. Taigi kadangi pagal Direktyvos 69/335 2 straipsnio 1 dalį kartu su šešta konstatuojamąja jos dalimi įnašas į bendrovę gali būti (Bendrijoje) apmokestintas tik vieną kartą, šis įnašas negali būti antrą kartą apmokestintas mokesčiu, kurį turėtų mokėti dukterinė bendrovė (Senior BV). 42. Šiuo požiūriu nesvarbu, kad aptariamas įnašas tuo pačiu padidino ir dukterinės bendrovės (Senior BV) turtą. <...> toks padidėjimas galėtų būti tik kaip automatiška ir papildoma ekonominė įnašo į subdukterinę bendrovę (Senior GmbH) pasekmė. Jis nėra antrasis atskiras įnašas, kuris galėtų būti apmokestintas. 43. Taip pat mažai svarbu, kad pagal Direktyvos 69/335 2 straipsnio 1 dalį turinti teisę apmokestinti subdukterinę bendrovę (Senior GmbH) valstybė narė, t. y. Vokietijos Federacinė Respublika, realiai neapmokestino šios bendrovės, nes kapitalo mokestis joje panaikintas nuo 1992 m. sausio 1 d. Pagal Direktyvos 69/335 7 straipsnio 2 dalį valstybės narės turi teisę atleisti nuo kapitalo mokesčio įnašus į bendrovę, ir tai nereiškia, kad dėl to kita valstybė narė gali jį apmokestinti. Atvirkščiai, Direktyva 69/335 palaiko ir skatina tiek tam tikrus atleidimo nuo kapitalo mokesčio atvejus (7 straipsnio 1 ir 3 dalys, 8 ir 9 straipsniai), tiek visišką jo panaikinimą (7 straipsnio 2 dalis). Taigi ši direktyva negali būti aiškinama kaip leidžianti valstybei narei pasinaudoti kitos valstybės narės mokesčių mažinimu, kad padidintų savo mokestines įplaukas. 44. <...> Direktyvos 69/335 4 straipsnio 2 dalies b punktas kartu su 2 straips